Augustė Jasiulytė. Iki kito griaustinio

2024 m. Nr. 12

Novelė

Monai iš Agnès Varda filmo „Vagabond“ (1985)

 

Klaidžioju po kapines. Ant antkapių žybčioja besimainančios reklaminės švieslentės. Raidės plaukia palei ir prieš srovę, tada trumpam išnyksta ir vėl sužioruoja ritmingai skelbdamos: ANTKAPIS PER 24 VAL, APPLE, MICROSOFT, AMAZON, META, ANTKAPIO MĖNESINĖ PRENUMERATA. Prisiartinu prie vieno iš užrašų. Epitafijos vietoje šviečia reklaminis šūkis: „Coca-Cola – mėgaukis gyvenimu.“ Sapne ateina suvokimas, kad nepasiturintys žmonės tik tokiu būdu įstengia palaidoti savo artimuosius.

„Reikia išgyventi iki kito griaustinio“, – nubudau už uodegos traukdama paskutinę sapno giją. Šiandien ta diena. Palieku sanatoriją, nes jei ne šiandien, tik po septynerių metų… Pasiskolinau iš sporto salės palapinę ir miegmaišį, prikimšau kelioninę kuprinę drabužių. Pasitikrinau, ar turiu pasą; į vidinį kuprinės skyrių įkišau bloknotą, porą rašiklių, peiliuką, duonos, telefoną ir piniginę.

Skersai išilgai perėjau miestelį, kol prie pat autobusų stoties radau vienintelę degančią čeburekinės iškabą. Viduje sienos buvo iškaltos oranžinio medžio lentelėmis ir nukarstytos pačiais įvairiausiais niekniekiais: Kinijos peizažais, apdulkėjusiomis Kalėdų ir Velykų dekoracijomis. Ant sienos už baro nudelbusi akis kabėjo Mergelė Marija, kuri, žvilgtelėjus iš kitos pusės, persimainė į Nukryžiuotąjį.

Iš pradžių pakeleivingomis mašinomis važiuosiu į Lenkiją, nusigausiu iki Vokietijos, o tada pabandysiu susirasti darbą Danijoje. Marčius pamokė, kad galiu neblogai pramisti švarindama po muzikos festivalių alaus skardinėmis nugulusias pievas. Vaistai veikė – ateities netemdė nė menkiausia abejonė. Kiekviena kūno ląstele fiksavau absoliutų veiksmų aiškumą.

Už baro dirbo ryškiai raudonai skruostus ir lūpas išsidažiusi moteris. Užsisakiau puodelį kavos ir prisėdau laukti prie artimiausio staliuko. Atneštos kavos paviršiuje plūduriavo… krapo žiedas! Ar tai vietiniai burtai? Tegul jie man suteikia sėkmės stabdant pakeleivingas mašinas. Kol siurbčiojau kavą, prie baro atkeverzojo vidutinio amžiaus įraudęs vyriškis ežiuku kirptais plaukais. Barmenė jam įpylė stikliuką degtinės. Vyras ją vienu mauku išlenkė, tada paprašė dar čiulpiamo saldainio ir atsisuko į mane:

– A vi turistka¹? – paklausė iššiepdamas kelis sidabrinius dantis.

– Galima ir taip sakyti, – atsakiau lietuviškai.

– Menia zovut Andrej. A kak vas zovut²?

– Goda.

– Chatite, ja pokažu vam³… relikviją? Eto, vapšče, nu, nu kak skazatʹ⁴…

– Aa… Ką?

– A vi?.. Po russki niponimajete⁵?

Papurčiau galvą, nors ir supratau žodį kitą rusiškai. Vyras nutilo, apsilaižė balsvas lūpas ir surimtėjo, prieš išspausdamas klausimą lietuviškai:

– Eto ne problema⁶… Aš moku daug kalbų. Ar jūs norite, kad… kad jums parodyčiau relikviją?

– Na, parodykit.

– Ni čia, ni čia, mergaite, – atsakė vyras.

– O kur tada?

– Eto maja mamačka⁷, aš pas ją važiuosiu dabar, o paskui į Lenkiją.

– Aš irgi važiuoju į Lenkiją!

Suraukęs kaktą Andrejus išbėrė:

– Davaj sdelajem tak, ja otvezu vas v Polʹšu, a vy mne kupite butylku vodki⁸?

Vyriškis išraudęs pakartojo tą patį pasiūlymą lietuviškai. Ilgai nesvarstydama, nuėjau prie baro ir už menkas savo santaupas nupirkau geros kloties talismaną.

– Gerai, labai gerai, – neslėpdamas džiaugsmo vyras įsikišo butelį užantin ir ėmė stotis.

– Iki mano mašinos, pojdiomte, pojdiomte⁹.

Susmegau į odinę juodos audi sėdynę, mėgaudamasi savo neapgalvotais, neprotingais ir gyvybei pavojingais veiksmais, tarsi priešindamasi motinai, visą gyvenimą kasdien kartojančiai: „Reikia bijoti.“ Andrejus užvedė automobilį. Visą kelią kažką sapaliojo rusiškai. Dėl visa ko iš kuprinės išsitraukiau peiliuką ir nemačiomis persidėjau jį į striukės kišenę.

Ar tikrai galėjau išeiti iš sanatorijos kada panorėjusi? Prisiminiau, kaip kartą per savaitę sėdmenys nugrimzdavo į juodą odinį fotelį: „Sigita, aš nieko nejaučiu… toks jausmas, kad mano gyvenimas taip niekada ir nebuvo prasidėjęs…“ Iš manęs garavo žodžiai. Kad sugrįžčiau į kūną, turėjau išsinerti iš žodžių, minčių, prisiminimų apie viską, ką iki tol žinojau apie save ir pasaulį; užleisti vietą nervinių galūnių jutikliams, atsiduoti šalčiui, karščiui, alkiui, nuovargiui…

Iš pagrindinio kelio pasukęs į žvyrkelį, automobilis lėtai dardėjo pamiške. Tikriausiai pavargęs kalbėtis su savimi, vairuotojas įjungė rusišką popsą transliuojančią radijo stotį. Mašinai sustojus prie trobesio, nutrūko žvygaujantys moterų balsai.

– Jau penkiolika metų čia žmonės gyvena be elektros! Nei šaldytuvo, nei televizoriaus. Radijo galima pasiklausyti su akumuliatoriumi, o pasišviesti – tik žvakėm ir žibalinėm lempom.

Nužingsniavom iki susmegusio medinio namelio. Nutariau, kad Andrejus ėmė taip gerai kalbėti lietuviškai nuo į galvą kalusios degtinės.

– Mamačka vis poteriauja.

Viduje tvyrojo malonus kaimiškas švaros kvapas. Vyras išsitraukė butelį degtinės, pavartė jį tarp delnų, patrynė kaip džino lempą ir spjaudydamasis riebiais keiksmažodžiais išėjo į lauką. Netrukus grįžo, nešinas plastikiniu maišeliu.

– Jūs negalvokit, aš rūpinuosi savo mama. Niekas iš likusių brolių neatvažiuoja jos net aplankyti. Ja odin, ja odin¹⁰.

Spintelėje virš dubens su vandeniu Andrejus suieškojo lėkštę ir papjaustė lašinių su duona.

– Parazitai! – vyras pradarė langelį ir šlapiai atsikrenkštęs šovė lauk skreplį. Tada uždarė langelį ir, man atsisakius gerti kartu, pripylė į stikliuką degtinės, pakėlė beveik sau virš galvos ir sušuko: – Budʹte zdorovy¹¹!

Andrejui maukiant antrą stikliuką, virtuvėn įturseno galvą skarele apsirišusi senolė, susiraukšlėjusi kaip suvytęs obuoliukas ir liesutė kaip kaulelis.

– Mamačka!

Vyras kažką pasakė jai lenkiškai. Ši nepratarė nė žodžio.

– Mamačka gimė prieš Pirmą pasaulinį karą! Einam, aprodysiu namus.

Pakilau nuo suolo ir nusekiau paskui.

– Vot čia ratelis, o čia kuparas, – mostelėjo Andrejus į pakampėje stovintį verpimo ratelį ir skrynią. – Anksčiau mamačka turėjo žąsų, avių, karvutę, vištų. Ko tik ji neaugino! O dabar, jeigu ne aš, tai tik žalėsius valgytų. Kai dar kalbėjo, sakydavo, kad ji sena, o alkis su jaunais.

Koridoriuje stovėjo puošni medinė spinta ir senas aprūkęs veidrodis. Lyg muziejuje visi trobos daiktai spindėjo švara, o ant palangių už karpytų baltų užuolaidėlių vazonuose vešėjo jeronimai. Visame name buvo tik du kambariai ir didelė seklyčia. Andrejus nusivedė mane į vieną iš dviejų kambarių: prieblandoje paauksuotose žvakidėse degė dvi ilgos žvakės, o ant sienų kabėjo ikonos, vaizduojančios Kristaus Kryžiaus kelią.

– Mama visą savo pensiją išleidžia šitom žvakėm… Pas mus kaime buvo sentikių bažnyčia. Mamačka joje giedodavo, valydavo. Prieš ateinant sovietams, ji užkasė miške visas relikvijas. Bažnyčia buvo iš pradžių uždaryta, o vėliau nugriauta, – pasakojo vyras.

– Kas čia? – paklausiau, rodydama pirštu į lentynose stovinčius stiklainius.

– A… Šituose stiklainiuose… – Andrejus padarė iškilmingą pauzę: – Vaistai nuo visų ligų!

– O iš ko jie?

– Tai sentikių bažnyčios dulkės. Sakiau, kad mano mama gimusi prieš karą? Jai šiemet sukaks šimtas metų, – kartojo tą patį Andrejus. – Jos paslaptis – šitos dulkės. Ji per Švenčiausiosios Trejybės dieną, kartą metuos, išgeria po vieną šaukštą bažnyčios dulkių, sumaišytų su vandeniu.

– O kur į Lenkiją važiuosite? – susizgribau paklausti.

– Netoli, už sienos. Mama nori ant kapų… Kada kils gaisras už tų žvakių, – burbėjo po nosimi. – Jei tik užgesinu, tuoj vėl uždega. Kaip su vaiku…

Andrejus patikrino, ar tikrai užsuko dujas, ir užgesino visas žvakes. Tada už parankės išvedė mamą į lauką ir įsodino ant galinės automobilio sėdynės.

– O Lenkijoje pas draugus važiuosit? – paklausė vyras.

– Taip, – pamelavau, sėsdamasi į vietą šalia vairuotojo.

Pajudėjome link Lenkijos. Automobilio laikrodis rodė vienuoliktą ryto. Įdomu, kada visi pastebės, kad aš pradingau? Galvoje perkračiau neįprastų atsitiktinumų, atvedusių į dabarties momentą, grandinę. Atrodė, kad prisnūdau vos kelioms minutėms, bet laikrodis rodė jau vidurdienį.

Kirtome sieną. Kurį laiką važiavusi greitkeliu, mašina nėrė į siaurą keliuką. Pamaniau, kad Andrejus sustojo parūkyti, bet šis pasisuko į mane, sugriebė už alkūnės ir ėmė lenktis artyn. Pajutau pašvinkusį jo burnos kvapą. Atsisukau pagalbos į senutę, bet ši spoksojo į vieną tašką. Laisvąja ranka išsitraukiau peiliuką ir rėžiau užpuolikui per dilbį. Andrejus nusikeikė ir paleido alkūnę, o aš griebiau kuprinę, nebeprisimenu, kaip atidariau dureles, ir puoliau bėgti. Kojos smigo į purvą. Netekusi kvapo kritau ant žemės ir tik tada išdrįsau atsisukti. Niekas manęs nesivijo. Visu kūnu kibirkščiavo elektra. Atrodė, kad kažkas viduje tuoj tuoj sprogs, suskambo mamos balsas: „Tau jau visai negerai, ar turi leksotanilio?“

Užsidėjusi ant pečių kuprinę žingsniavau pažliugusia mėšlu trenkiančia pakele. Pro šalį nepravažiavo nė viena mašina. Nesimatė jokių kelio ženklų ar nuorodų. Buvo vėsoka, dangus grasė lietumi.

Pėsčiomis nuklampojau iki negyvenamų trobesių. Susiradau iš pažiūros mažiausiai sutręšusį namą su veranda po stogeliu. Padėjau kuprinę ant grindų ir įsitaisiau ant vieno iš plačių medinių suolų. Į džinsus ėmė sunktis drėgmė, įsliuogiau į miegmaišį ir iš karto sušilau.

Atsiduodami vėjo aimanoms, medžiai traškėdami lingavo, atsitiesdavo ir vėl remdavosi viens į kitą. Netrukus ėmė temti tiesiog akyse. Pasitikrinau, kiek likę vandens gertuvėje, rankomis atsiplėšiau duonos ir pasistiprinusi dar giliau įsirausiau į miegmaišį. Leidau mintims klajoti nuo vieno prisiminimo iki kito, kol vaizdiniai ir net garsai galvoje nutilo. Vėjui vis stipriau gainiojant debesis, tolumoje dangų perskrodė žaibas. Po minutėlės pasigirdo griaustinis. Vėl viskas nuščiuvo…

Taupydama bateriją laikiau telefoną išjungtą. Užsidegus ekranui, vienas po kito sudzingsėjo praleisti skambučiai, žinutės, sveikinimai atvykus į Lenkiją… Įjungusi interneto paiešką įrašiau: „Kurioje pasaulio vietoje daugiausiai griaudžia?“ Perskaičiau ir vėl išjungiau telefoną.

O kas, jei reikėtų išgyventi tik iki kito griaustinio?

---

1 Ar jūs turistė (rus.).
2 Mano vardas Andrejus. O koks jūsų vardas (rus.).
3 Ar norėtumėte, kad aš jums parodyčiau (rus.).
4 Tai, na, kaip čia pasakyti (rus.).
5 O jūs? Ar suprantate rusiškai (rus.).
6 Tai ne problema (rus.).
7 Tai mano mamytė (rus.).
8 Taigi, darykime taip, aš jus nuvešiu į Lenkiją, o jūs man nupirksite butelį degtinės (rus.).
9 Eime, eime (rus.).
10 Aš vienas, aš vienas (rus.).
11 Į sveikatą (rus.).