Gražina Kelmelytė. Mėlyna

2025 m. Nr. 12

Apsakymas

 

Sakyti, kad buvau apsėsta – maža.

Atsimenu dangų, neaprėpiamą skliautą, kai sėdėdama tėvui ant kelių važiavau į ligoninę susipažinti su savo naujagimiu broliu. Tokia galėtų būti pradžia – pirmasis prisiminimas. Kažkur girdėjau, kad, vis iš naujo ką prisimenant, informacija kiekvieną kartą pakeičiama. Norėčiau palyginti šį veiksmą su plokštelės dilimu, tačiau plokštelė braižosi, o prisiminimo atveju kažką vis užrašai ant viršaus. Tikriausiai to dangaus, regėto prieš trisdešimt metų, nebėra. Gana skausmingai išgyvenau šią netektį, kai apie ją sužinojau. Troškau originalo, o ne kopijos. Apskritai pastaruoju metu liūdėjau mąstydama apie visus tuos filosofus, kurie ryžosi nutolinti realybę nuo žmonijos, prigalvodami įvairiausių priežasčių, dėl kurių negalime patirti reiškinių tiesiogiai. Kita vertus, kai spoksojau į savo nemylimą veidą šiek tiek išsprogusiomis varlės akimis, galėjau jiems padėkoti – tikriausiai tai nėra mano tikrasis veidas. Šis iškraipytas. Mylimasis veidas ramiai sau gyvena tobulame idėjų pasaulyje.

Bet tokiu atveju teko susitaikyti su mintimi, kad netekau pradinio prisiminimo. Gyvenimas reikalauja netekties. Nesijaučiau niekam skolinga. Gal todėl panorau jį apvogti. Taip, jį. Kad ir kaip tai juokinga.

Viskas prasidėjo vieną rytą, kai koja už kojos – pusę nakties ūžavau mieste – slinkau į autobusų stotelę. Pakėliau galvą ir virš manęs buvo jis. Kasrytinis, pusrytinis mėlynas dangus. Jis išsižiojo ir prarijo mane. Ne, ne tai. Baisiau. Jis buvo gyvas ir visiškai negailestingas. Aš – Gerda, kuriai į akį įkrito ledo šukė. Iš išorės, iš materialybės, ji pateko vidun ir supjaustė sienas. Todėl kraujo niekas nematė, tik kuprinė nuo pečių nuslinko žemyn ir dunkstelėjo ant asfalto. Metalinė gertuvė, kiūtojusi kuprinės dugne, suskambo kaip varpas.

Paskui, galiausiai pasiekusi stotelę, pagalvojau, kad tai labai kvaila. Žinoma, papasakosiu apie tai raganoms, nors įvykio priežastys greičiausiai visai ne magiškos. Reikėtų vartoti mažiau narkotikų ir alkoholio, rūpintis, kad nedehidratuočiau, nusipirkti vitaminų. Gal dar neišsivadėjo tas ketvirtadalis ekstazio, kurį nemąstydama prarijau, vos baro tualete Monika atgniaužė ištiestą delną. Jame glūdėjo suskaldyta rožinė tabletės akis, priekaištingai stebeilijosi iš paties delno vidurio. Žadėjau nevartoti šį vakarą, bet kažkas Monikos šypsenoje sakė, kad negaliu atsisakyti. Tikrai, vakaras buvo puikus, nors dar tik ketvirtadienis – paprastai tokiu metu mieste nevyksta dėmesio vertų renginių.

Šiek tiek pavėlavau į darbą, tačiau reklamos įmonėje niekas nekreipė dėmesio. Jei užbaigi projektus laiku – gali vėluoti ir valandą. Tačiau dėl šios priežasties nebuvau supažindinta su naujoku Gluosniu, kuris tyliai rymojo prie savo darbo stalo, ilgai stovėjusio apleisto. Kai Monika, tokia pat ištižusi kaip ir aš, poilsio kambarėlyje apšvietė mane apie vyro egzistenciją, kone krūptelėjau. Jo darbo vieta buvo prie pat manosios, tačiau visai jo nepastebėjau – įnikusi į naują tekstą, įnirtingai barškinau klaviatūrą.

– Kas per vardas… Gluosnis. Nenorėjo Alksniu pavadinti ar Kaštonu? – svarsčiau suėmusi smakrą kaip rimta mąstytoja, kol mano pietūs suko ratus mikrobangų krosnelėje.

– Jam tinka, – juokėsi Monika. – Jis labai tylus.

– Toks aukštas ir liesas svyruonėlis? Bišk pasidabruotais lapais?

– Suprantu, kodėl tu mums rašai tekstus, – kvatojosi draugė. – Taip, taip.

Monika buvo mano draugė, bet ne visai. Mes dažnai vakarodavome mieste ir plepėdavome darbe, bet iš tiesų mažai viena apie kitą žinojome. Nebuvau tikra, ar ji man patinka, tą pačią energiją jaučiau sklindant iš jos. Tačiau gyvenimas mus suvedė, tad laikėmės viena kitos. Gal galėjome rasti ir geresnių variantų, bet tingėjome. Bent jau aš. Man buvo pakankamai patogiai nepatogu.

Grįžusi į bendrąją erdvę, nužvelgiau mūsų naująjį Alksnį. Labai jau nesimpatiškas atrodė, pakumpęs prie ekrano, išsišovusia erelio nosimi, kaulėtas kaip pati Giltinė. Po teisybei, vertėjo jį pavadinti Kvazimodu. Neturėjome tokios didingos katedros kaip Paryžiuje, bet būtų galėjęs apgyventi ir kokią tamsėlesnę Vilniaus arkikatedros navą.

Vyras, matyt, pasijutęs stebimas, pakėlė akis nuo ekrano. Jos buvo tokios pat žydrai mėlynos kaip ir tas nelaimingas dangus šįryt. Skrodė kiaurai. Kurį laiką kaip kokia išsiviepusi mėmė spoksojau surakinta to žvilgsnio. Jis nutraukė kontaktą.

– Labas, aš Gluosnis. Tu Birutė, ar ne? – jo balsas buvo toks tylus, kaip ir tikėjausi, tačiau gana užtikrintas.

– Jo, labukas… – nutęsiau.

Nenorėjau pasirodyti didelė keistuolė, kokia, be abejonės, buvau. Nors ką čia… Visi tai žinojo. Mano netaktas ir mediniai bajeriai buvo pagarsėję įmonėje, net virtę savotišku prekiniu ženklu. Dažnai tai naudodavau savo reklaminiuose tekstuose, kas dabar populiaru.

– Tai dirbsim kartu, che che… Tu irgi rašysi tekstus?

– Taip, – jis nusisuko atgal į ekraną.

Tądien daugiau nepratarė man nė žodžio.

Kiek per rimtas šiai įmonei. Mes čia ne iš naujo mėginam parašyti „Hamletą“, jei ką. Turime būti efektyvūs, juokingi, sekti tendencijas. O šitas šmikis vaizduojasi kažin kuo esąs. Taip vakare skundžiausi Monikai, kai paupiu žingsniavome namo.

– Na tu ir prisigalvoji dalykų! – vėl žvengė draugė. – Juk dar neskaitei nė vieno jo teksto, net nekalbėjai su juo.

– Bet jau matau, kad bus rakštis subinėj. Nesutars su bendradarbiais, – toliau atkakliai ariau savo vagą.

Ore skraidė tie užknisantys balti pavasariniai pūkeliai, gaminami kažkokių medžių. Topolių? Margoje vakaro šviesoje ir melsvuose šešėliuose jie atrodė visai gražiai, tad kiek atlyžau.

– Tavo gyvenimas visad sukasi apie kokį vyrą. Visos istorijos! Lyg negalėtum nieko kito papasakoti. Arba myli kokį egzempliorių, arba nekenti.

– Ei! Egzempliorius yra mano žodis! – gyniau savo teritoriją.

– Mes čia ne apie tai! – mirktelėjo Monika, staiga užsispyrusi man paaiškinti rimtą gyvenimo tiesą.

– Apie tai! Tik tai svarbu. Žodžiai. Kalba. Visokie vyriškiai – tik antrinis produktas, prasmės liekanos. Jie ką nors reiškia tik tiek, kiek teksto galima išspausti iš santykio su jais. Įsivaizduok, – visai įsijaučiau, – jie kaip sulčiaspaudė.

– O kas tu, ta apelsino išspauda?

– Nu ne aš! Tu specialiai kreipi kalbą tam tikra linkme! – jau pradėjau nervintis, nes Monika vėl dėjosi visažine, nutaisė tą savo ilgalaikiuose santykiuose gyvenančios ir viską patyrusios moters išraišką. Ji su savo Skirmantu susipažino turbūt dar Nojaus arkoje.

– Tai kad tu pasiryžusi nekęsti vyrų, kiek atsimenu. Įtariu, tavo buvusysis Vytas dėl to kaltas…

Kažką sušnypščiau atsakydama.

Atsisveikinau su Monika dėdamasi, kad man dar reikia užsukti į parduotuvę, tačiau iš tiesų skubėjau į susitikimą su raganomis. Visą savaitę laukdavau šių susiėjimų, jie buvo mano užuovėja. Čia, su kitomis moterimis, jaučiausi esanti pati tikriausia savo versija.

Jau kurį laiką rinkdavomės universitete, nes viena iš raganų dėstė lotynų kalbą. Ji surasdavo mums laisvą auditoriją, kur neva mokėmės lotynų kalbos. Iš dalies tai buvo tiesa. Norint burti, reikėjo mokėti kokią senovinę mirusią kalbą. Lotynų iš visų atrodė paprasčiausia – bent jau nereikėjo išmokti naujo alfabeto, kad skaitytum tekstus. Taip pat lotyniški grimuarai buvo lengvai prieinami internete. Visos baigėme įvairių pakraipų filologijos studijas, tad naujos kalbos mokymasis mūsų negąsdino. Tiesa, jau turėjome lotynų kalbos pagrindus, šios kalbos paskaitos kadaise buvo privaloma studijų dalis. Dabar visos jau daugiau mažiau neblogai skaitėme. Tekstai nebuvo sunkūs, suausti iš formulių, kurias užtekdavo kartą perprasti.

Apie raganų susirinkimus sužinojau vienoje uždaroje „Facebook“ grupėje. Iš pradžių tai atrodė tiesiog naujas egzotiškas projektas, būdas susipažinti su žmonėmis. Tačiau greitai tapome tikra bendruomene – keisdavomės informacija apie knygas, burtus, keistus nutikimus. „Facebook“ grupė jau seniai buvo uždaryta, naujų narių nebepriimdavom, tad nustebau, kai įėjusi į skliautuotą auditoriją pamačiau naują narį. Ir, negana to, vyrą. Neturėjome nieko prieš juos, bet jau nuo pat pradžių taip susiklostė, kad grupėje vyrų nebuvo.

Tylomis spoksojau į naujoką, besišnekučiuojantį su Rimgaile, mūsų vedle dėstytoja.

Piktai atitraukusi kėdę, ant jos nudrėbiau savo kuprinę. Įprastomis aplinkybėmis mėgaudavausi universiteto auditorijose tvyrančiu dulkių ir įšalusio mūro kvapu, tuoj įvyksiančio stebuklo potyriu, apimančiu šiame sename pastate. Tačiau dabar negalėjau to patirti.

Pastebėjęs mane, vyras droviai nusišypsojo.

– Sveika, Birute.

– Labas, Gluosni, – kone sušnabždėjau, nuleidusi žvilgsnį į jo juodais plaukais apžėlusius dilbius. – Ką čia veiki?

Jis kurį laiką neatsakė, matyt, svarstydamas, kodėl mano tonas toks priešiškas.

– Mano draugė Rimgailė, – jis linktelėjo į dėstytoją, – pakvietė.

Kilstelėjau antakius. Rimgailė man visada atrodė esanti vieniša moteris, susitelkusi tik į savo studijas. Ji niekaip neįstengė baigti savo daktaro darbo, nes tekstas jai vis rodėsi nepakankamai tobulas. Tas tobulumas neturėjo ribų. Kas bendro galėjo būti tarp jos ir mano bendradarbio Alksnio?

– Maniau, mes visos turime susitarti, jei norime pakviesti naują narį. Ar narę.

Rimgailė gūžtelėjo pečiais ir švelniai nusijuokė.

– Birutė visada labai nuodinga, – ji kreipėsi į Gluosnį šypsodamasi. – Tačiau galiausiai pripranta prie pasikeitimų.

Tą akimirką norėjau trenkti durimis ir išeiti, tačiau susivaldžiau. Gal reikia pasilikti dėl antropologinių sumetimų – labai magėjo daugiau sužinoti apie Rimgailės ir Gluosnio santykį. Paskui galėsiu aptarti su Karolina, kita ragana.

Kitos raganos pamačiusios naujoką taip pat nustebo. Truputį paklausinėjo Rimgailės, kuri išliko gana paslaptinga šiuo klausimu. Ne viena atrodžiau nepatenkinta. Vis dėlto tai, ką čia darėme, buvo taip asmeniška ir intymu. Kiekviena turėjome savų priežasčių, kodėl nusprendėme raganauti. Dar svarbiau – kodėl nusprendėme patikėti tokiu nekonvenciniu dalyku, užuot ėjusios į bažnyčią, terapiją, užsiėmusios joga ar ieškojusios kitos bendruomenės. Tiek daug apie kiekvieną narę nežinojau, bet buvo aišku, kad jos šiuose burtuose ieško kažkokio asmeninio atsakymo. Rimgailė nedorai elgėsi, mus visas taip apnuogindama prieš nepažįstamojo akis. Vien todėl, kad norėjo jam patikti, įtariau.

Šiandien kalbėjome apie „Maleus malificarum“ – „Raganų kūjį“, XVI amžiaus dokumentą, inkvizitorių vadovėlį. Paskaita buvo itin akademinio pobūdžio – Rimgailė pristatė tekstą, tada paskaitėme keletą lotyniškų ištraukų. Paprastai susirinkimuose nagrinėdavome kokį raganoms skirtą tekstą, kalbėdavomės apie burtus, kuriuos mėginome atlikti, ir pasiektus rezultatus, mums nutikusius keistus dalykus. Aptarinėdavome, ar verta imtis kokio burto. Tikra ragana stengiasi burti kuo mažiau, o ne kuo daugiau. Reikia apsvarstyti visas burto implikacijas, poveikį realybei. Norėjau papasakoti apie dangaus atsivėrimą šįryt – man labai patiko kalbėti auditorijoje, klausytis, kaip aidi balsas, stebėti, kaip raganos sutelkia dėmesį. Istorija pindavosi pati, kartais pakrypdavo netikėta linkme, kol įvykis pavirsdavo kažkuo visai kitu.

Šiandien nebuvo tokia diena, už ką, tiesą pasakius, likau visai dėkinga.

Išėjau iš auditorijos jausdama rimtą nepasitenkinimą. Karolina nepasirodė, tad neturėjau su kuo pasidalinti savo išgyvenimais. 

Paskui atėjo savaitgalis. Su Monika nudrožėm pašokti į „Loftą“, įsimaišėme į kažkokią kompaniją, kuri pakvietė į uždarą vakarėlį viename bute Vokiečių gatvėje. Veiksmas tęsėsi iki paryčių – išvarvėjusiomis smegenimis buvo itin sunku išsikviesti „Boltą“, tad kažkodėl nusprendžiau važiuoti viešuoju transportu. Prasta idėja šeštai ryto sekmadienį. Tenka riedėti su kitais tūsintojėliais, kurie tokiu metu nebepasižymi kieta agregatine būsena – veikiau primena žmogaus formos žėlė, išsitėškusią ant troleibuso sėdynės. Monika kažkur dingo daug anksčiau, net nepastebėjau. Todėl vienut vienutėlė, kartu su kitais ryto zombiais, lūkuriavau Vinco Kudirkos stotelėje.

Nežinia kodėl, bet gėlių pardavėjos jau buvo savo darbo vietoje, visai netoli stotelės. Viena jų pardavinėjo mėlynas rožes – neįprastas asortimentas bobutės arsenale. Sugraibiau piniginėje grynųjų, kurių turėjau dėl kažkokio nepaaiškinamo, jau pamiršto stebuklo, ir ištiesiau moteriai. Ji keistai pažvelgė į mane. Apsivilkusi madingas juodas platėjančias kelnes, trumpą juodą striukę, plačiabrylę juodą skrybėlę. Raudonai padažytos lūpos it prapjauta kraujuojanti žaizda prasivėrė ir išspjovė dainingą klausimą:

– Ar tikrai nori šių gėlių?

– Noriu! – nedvejodama atsakiau prarūkytu balsu. Visai tvirtai stovėjau ant kojų, nes negėriau alkoholio, tačiau mano vyzdžiai tikriausiai dar buvo išsiplėtę nuo suvartotų narkotikų. Net nebeatsiminiau, ką ėmiau vakare, tikriausiai Monika kažką pasiūlė.

Grįžusi numečiau gėles ant stalo ir nenusipraususi kritau į lovą. Pramiegojau iki pat pietų, kol mane pažadino atkaklus pūslės spaudimas – vakare atsakingai gėriau vandenį. Vėliau susimaišiau elektrolitų kokteiliuką, už ką labai save pagyriau. Dauguma narkotikų iš kūno varo mineralus, kaip kažkada mane nušvietė kiti patyrę narkomanai, tad būtina pasipildyti atsargas po savaitgalio linksmybių. Vakare gal net nueisiu į krosfito treniruotę, kad atpirkčiau visas kitas, „Makdonalde“ ir „Hesburgeryje“ įvykdytas nuodėmes.

Pirmadienį į darbą žingsniavau tiesiog švytėdama, pamiršusi visas negandas. Tačiau, atsisėdusi į savo vietą, pašonėje tuoj pat pajutau dilgtelėjant Gluosnio būtį. Pasukau galvą į šoną, jis nusišypsojo ir mirktelėjo. Jis žino mano paslaptį.

– Klausyk, – tariau apsižvalgiusi – kol kas niekas iš arčiau sėdinčių kolegų dar nebuvo atėję, – gal galėtum niekam nesakyti apie Rimgailės užsiėmimus? – nenorėjau vartoti žodžio „raganos“, nes nežinojau, ką dėstytoja buvo jam papasakojusi.

– O kodėl tai slapta? – jis atsisuko į mane visu kūnu. Jo kreivoje šypsenoje regėjau iššūkio šešėlį.

– Tiesiog norėčiau, kad taip ir liktų, – mėginau nesusierzinti.

– Tau patinka gyventi slaptą gyvenimą, – konstatavo.

– Sakykime.

– O atrodai visai kitokia, – nuo jo veido nenyko ta velniška išraiška.

– O tu atrodai toks tylus, bet iš tiesų tik ieškai progos prikibti, ar ne? – jis rimtai mane sunervino.

– Kaip degtukas! Lauki, kol kas prieis su žiebtuvėliu? – jis kiek pasilenkė į priekį, imituodamas cigaretės pridegimą.

Nežinojau, juoktis ar rimtai įniršti. Todėl pasakiau:

– Eik tu nachui.

Vyras atšlijo, atsiremdamas į kėdės atkaltę.

– Gerai, gerai.

Iki pietų dirbome tylomis, skrebendami savo tekstus. Sunkiai sekėsi susikaupti, žinant, kad tas diegas taip netoli. Kai pažvelgiau pro langą, pamačiau, kad dangus vėl toks pat negailestingai mėlynas. Mano megztinis irgi buvo mėlynas, kaip ir neseniai pasidarytas manikiūras. Norėjau nusilupti nagus.

Ėmiau naršyti internete, ieškodama informacijos apie mėlyną spalvą.

Homeras jūrą vadino „vyno spalvos“. Visoje „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“ mėlyna nepaminėta nė karto. Daugybėje kitų senųjų tekstų ši spalva taip pat nėra aprašoma. Pažiūrėjau „TikToke“ filmuką apie mėlynos spalvos istoriją. Pasirodo, pirmosios ankstyviausiuose tekstuose aprašytos spalvos buvo juoda ir balta, vėliau raudona, tada geltona ir žalia, o mėlyna – pati paskutinė. Vienas mokslininkas atliko eksperimentą su kažkokia Afrikos gentimi, neturinčia žodžio įvardinti mėlynai spalvai. Ekrane pateikęs daugybę kvadratėlių su įvairiais žalios atspalviais, tarp jų įmaišęs ir vieną mėlyną, liepė žmonėms atskirti, kuris iš kvadratėlių skiriasi nuo likusių. Eksperimento dalyviai užtruko gana ilgai, kol išrinko mėlynąjį. Mokslininkas tuo norėjo parodyti, kad žmonės visada regėjo mėlyną spalvą, bet, neturėdami žodžio jai įvardinti, beveik negalėjo jos atskirti nuo, sakykim, žalios atspalvių.

Susižavėjusi šia idėja, praleidau bent kelias valandas naršydama internete, užuot dirbusi. Pamiršusi savo nepasitenkinimo priežastį, per pietus Monikai porinau apie savo naujausius atradimus. Šioji tik linksėjo galva, pripratusi prie mano staigaus entuziazmo tam tikrais klausimais.

Parsiradusi namo prisiminiau rožes, vis dar gulinčias ant stalo svetainėje. Visai nenuvytusios! Pačiupinėjau lapus, norėdama įsitikinti, ar jos tikros – bene moteriškė bus įkišusi plastikines. Tikrų tikriausios. Pamerkiau mamos dovanotoje vazoje. Kurį laiką žiūrėjau, kaip gražiai vakaro saulė apšviečia puokštę. Įsiklausiau į kambario tylą. Kartais pamiršdavau, kad ji čia. Namuose leisdavau mažai laiko – arba dirbdavau, arba eidavau į kokį užsiėmimą ar vakarėlį. Negalėjau pakęsti šito vienatvės jausmo. Neturėjau jokių planų, tad išėjau pabėgioti.

Už akių vis kliuvo įvairūs mėlyni daiktai. Pastebėjau, kad beveik visi nuomojami elektromobiliai „Spark“ yra mėlyni. Praeivių akys. Aplink Baltijos jūros baseiną gyvena didžiausia mėlynakių žmonių koncentracija. Iš pradžių manyta, kad šią akių spalvą lėmusi mutacija gali būti atsekta iki vieno žmogaus, gyvenusio neolito periode. Tačiau naujesnis tyrimas teigia, kad mutacija dar senesnė – siekianti penkiasdešimt tūkstančių metų – laikus, kai pirmieji žmonės pradėjo migruoti iš Afrikos.

Ir, žinoma, jis, dangus. Vakare toks skausmingas, čia, prie Neries, nefiltruojamas medžių šakų. Stikliniai Šanchajaus dangoraižiai, atspindėdami šviesą, kūrė tik dar didesnę melancholiją. Bėgau vis greičiau, ausinukuose skambant graudulingai „Radiohead“ muzikai, kuri įprastomis aplinkybėmis visai neskatina judesio, tačiau šįvakar puikiai bėrė druską ant žaizdos.

Dangus atrodo mėlynas dėl tos pačios priežasties, kaip ir akys – bet kurios spalvos. Tai vadinamasis Tindalio efektas, paaiškinantis tam tikrą šviesos skaidymo būdą.

Grįžusi užsikaičiau arbatos. Dujos degė mėlynai. Stebeilijau į tą šaltą liepsną kažko laukdama. Tačiau ugnis neprabilo.

Įpylusi tualeto valiklio į besotę unitazo burną, spoksojau, kaip mėlynos skysčio seilės tįso žemyn.

Susirangiusi supamojoje kėdėje laukiau, kol į butą atsėlins tamsa. Iš kambario kampų ji slinko link lango, kol galiausiai šiek tiek šviesos liko tik išorėje. Įjungiau stalinę lempą ir pasiėmusi Šešėlių knygą, kurią galima pavadinti kiekvienos raganos burtų ir pamąstymų magijos tema užrašine, įnikau aptarinėti savo naująjį susižavėjimo objektą. Ši knyga neturėtų virsti dienoraščiu, bet pastaruoju metu atliko tokią funkciją. Kruopščiai išvardinau visus mėlynuosius faktus.

Kažkodėl jie privertė mane galvoti apie tėvą, prieš kelerius metus dingusį be žinios. Jau daugybę metų jis dirbo vienoje iš naftos platformų Šiaurės jūroje. Laisvu metu grįždavo į krantą Norvegijoje, kur vaikštinėdamas palei fjordus mėgo fotografuoti. Nemaniau, kad jo nuotraukos geros – keletą buvo parodęs. Susiskambindavau su juo tik porą kartų per metus, tad nežinojau, kokias nuotraukas jis darė prieš dingdamas. Rado tik jo fotoaparatą akmenuotame krante. Matyt, vaikščiodamas paslydo ir krisdamas jūron susitrenkė į uolas, todėl nebepajėgė išplaukti.

Seniai apie jį nemąsčiau. Neatsimenu, ar ką nors pajutau, kai mama pranešė apie jo dingimą.

Reikėjo kaip nors nukreipti mintis kita vaga, nes ši buvo itin neproduktyvi.

Nusprendžiau išnagrinėti Gluosnio pėdsakus elektroninėje erdvėje. „Instagrame“ radau jo paskyrą, kurioje jis skelbė savo eilėraščius, taip pat įvairias gamtos nuotraukas. Eilėraščiai buvo visai pakenčiami. Sprendžiant iš naujausios poezijos turinio, vyrukas įsimylėjo ir visai dėl to kankinosi. Šitai mane iškart pralinksmino. Turėsiu jam kuo atsikeršyti už visas šią savaitę mano pusėn laidytas pašaipas.

Naktį sapnavau, kad rankose laikau Gluosnio galvą. Ji gyva ir kažką man sako. Stebeilijuosi į jo akis niekaip nepajėgdama nusisukti, prikaustyta neapsakomo siaubo, kad jos mane kažkur įtrauks. Nenoriu eiti ten, kur mane veda tas žvilgsnis, artyn. Galiausiai šiaip ne taip pavyksta padėti tą prakeiktą galvą ant stalo. Išsitraukusi auksinę plaukų segę išduriu jam akis.

Ryte valgydama pusryčius svarsčiau, kad ir daugelis nematerialių dalykų yra mėlyni – liūdesys ir visi panašūs jausmai, tam tikra muzika. „Radiohead“ buvo sukūrę kelias tikrai mėlynas dainas. Kai kurios dienos buvo mėlynos. Knygos – tiek proza, tiek poezija. Žmonės taip pat galėjo būti mėlyni. Visa, kas liūdna. Mėlynumo šaltinis buvo jų liūdesys – ši asociacija ryškiausia. Nelabai aišku, kokios spalvos esu aš. Apskritai, nelabai aišku.

Pažiūrėjau pro langą, kramsnodama į gumulėlius susimetusią, senstelėjusią granolą su jogurtu. Dangus mėlynas, bet kiek per mažai. Dalykai ima netekti savo paviršinės esmės, savo ryškiausių bruožų, jei per ilgai į juos žiūri. Tada atsiveria kažkas kita, kas glūdi už jų. Aš pati.

Darbe sėdėjau paniurusi, užsismaukusi kepurę ant kaktos. Be didelio susidomėjimo perskaičiau rytines naujienas portaluose, kol galiausiai prisėdau prie darbo. Po patalpą sklido kavos ir kepinių aromatai, saulės spinduliai krito pro didelius stiklinius langus, pjaustė juos į tamsesnius ir šviesesnius trikampius bei kvadratus. Pilku kilimu išklotose grindyse galėjai įžiūrėti šiek tiek mėlynumo. Norėjau nebematyti.

Gluosnis pavėlavo. Neišsimiegojęs, susivėlęs, nenusiskutęs barzdos. Persimetėme vienu kitu žodžiu. Jis nė karto nežvilgtelėjo mano pusėn, kažką burbėjo po nosimi. Įkliuvęs į savo vidinį pasaulį, užsikniaubęs meldėsi ekrano altoriui. Ekranai skleidžia mėlyną šviesą, todėl vakarais sunku užmigti.

Kai po darbo nuėjau į raganų susirinkimą, vis dar jaučiau savaitgalio pasekmes. Lyg būčiau gėrusi ar vartojusi. Karolina iškart pastebėjo, priėjusi uždėjo ranką ant peties. Kartais mane erzindavo jos kiek pietietiškas asmeninės erdvės nepaisymas, tačiau šiandien visai laukiau jos rankos ir apkabinimo. Bent jau Gluosnis neatėjo.

– Kaip manai, – paklausiau, – ar įmanoma sukurti kokį nors burtą? Tiesiog sugalvoti.

– Turbūt įmanoma. Kas uždraus pamėginti?

– Bet visos implikacijos… Juk gali nepasisekti.

– Na, tai pavojinga. O ką nori padaryti? – atsargiai teiravosi.

Stovėjome šaltame universiteto koridoriuje, žiūrėdamos į freskas ant sienų. Donelaitis su savo būrais kažką būrė, burbuliavo ta menkai suprantama lietuvių kalba su per daug „w“ ir „cz“ bei kitų anomalijų.

– Norėčiau kokio burto, kad niekada nebeįsimylėčiau, – niūriai ištariau ir vos pasakiusi išgirdau, koks keistas mano balsas.

– Tai kažką įsimylėjai?

– Tai nėra meilė. Tai spalva, – rakinėjau savo ir taip švarias panages. Kalbėjau nuleidusi galvą, labai aiškiai po savimi jausdama kieto medinio suolelio banguotas formas. Kažkodėl įsivaizdavau, kad esu klausykloje, o Karolina – mano kunigė, tuoj suteiksianti išrišimą. Jos neslėpė klausyklos grotelės, tačiau šešėlis deramai krito ant veido.

– Spalva? – Karolina išplėtė akis ir pasislinko šiek tiek arčiau manęs.

– Žinai, man kartais taip bloga nuo savęs. Atrodo, kad nebegaliu ištrūkti. Įstringu kažkokiame užkeiktame rate. Ir sukuosi kaip žiurkėnas. Toks vargas būti savimi.

Nebaigiau aiškinti, nes atėjo dar kelios raganos ir Rimgailė, ji atrakino auditoriją ir suleido mus vidun. Karolina atrodė susirūpinusi.

Juodosios mišios. Rimgailė užtraukė žaliuzes auditorijoje. Uždegė tris juodas žvakes ant stalo, prie kurio sėdėjo. Šiandien dalinomės savo patirtimis. Janina kalbėjosi su juoda kate, kuri prisipažino esanti Belzebubas. Sapne, visa laimė. Belzebubas reiškia musių valdovą. Jis susideda iš daugybės dalių, daug mažų vabzdžių, kurie tai susirenka į visumą, tai išsisklaido. Jis yra taip, tarsi jo nė nebūtų. Nubudusi iš sapno Janina pamatė katę savo kambaryje – matyt, paliko pravirą terasos langą ir šioji įsliūkino naktį. Ką tai galėtų reikšti? Kai kuriose tradicijose, dėstė Rimgailė, Šėtonas ar Liuciferis nėra suvokiamas kaip blogio jėga. Veikiau Adomą ir Ievą Edeno sodo nežinioje įkalinęs Dievas laikomas neigiama figūra. O gyvatė, leidusi pirmiesiems žmonėms suvokti tiesą, kaip tik yra gerasis personažas. Besiklausant šios istorijos mane apėmė keistas, protu niekaip nepaaiškinamas jausmas – šioje istorijoje nė viena detalė nėra mėlyna. Nė vienas žodis, nė vienas vaizdinys neturėjo šios savybės, todėl galėjau atsipalaiduoti. Kitas istorijas praleidau pro ausis, susitelkusi į tai, kas svarbiausia, į naujai atrastą, kietą minties kristalą, galintį man padėti išsivaduoti.

Iš auditorijos išsprūdau šiek tiek palengvėjusi, ne tiek, kad nuskrisčiau, bet pakankamai, jog galėčiau lėkti. Norėjau išvengti Karolinos, be abejonės, nusiteikusios daugiau išgirsti apie mano keistąsias problemas. Skubėdama kone kaktomuša susidūriau su Gluosniu, lūkuriuojančiu Sarbievijaus kieme prie fontano.

– Ką tu čia?..

– Laukiu Rimgailės, – išspaudė liūdną šypseną.

– Ji jau išėjo, – pamelavau. – Pro kitą išėjimą – tiesiai į Pilies gatvę… – atsidusau.

Jis perbraukė ranka plaukus, apžvelgė tuščią žvarbią erdvę. Bet kurią minutę čia galėjo pasirodyti kitos raganos ir mano melas būtų atskleistas.

– Tai gal tave parvežti namo? – pasisiūlė.

– Gerai.

Įsėdome į jo automobilį ir tyliai riedėjome ryškiai oranžinės saulės nutviekstomis gatvėmis. Viduje kvepėjo citrininiu automobilių valikliu ar langų valymo skysčiu. Pasakiau savo adresą.

– Tu nevairuoji? – jis pirmasis sutrikdė tylą.

– Vairuoju, bet neturiu…

Iš tiesų prieš kelerius metus netekau teisių nelabai mano gyvenimo aprašymą puošiančiomis aplinkybėmis, todėl neketinau jų atskleisti.

– Vilniuje labiau apsimoka keliauti pėsčiai ar viešuoju.

Jis linktelėjo.

Pokalbis neatrodė vedantis prie kokių nors įdomybių, apleistas kaip gatvės šį šaltą ir vėjuotą vakarą.

– Susipykai su Rimgaile? – pasiryžau eiti prie reikalo.

Jis kiek tvirčiau sugniaužė vairą, tačiau nežvilgtelėjo į mane.

– Nelabai tikslus apibūdinimas. Nebuvo ko susipykti, – jo balse išgirdau šiokį tokį kartėlį.

Jis atsargus. Nesipasakoja lengvai. Neįveikiamas mėlynas atstumas. Lengvai nuo vieno akmens ant kito.

Tyla tarp mūsų išsikerojo.

– Gal nori užsukti, išgersime arbatos? – pasiūliau, manydama jį atmesiant pasiūlymą.

Tačiau jis sutiko.

Žinoma, atidariau butelį raudonojo vyno. Pastačiau ant stalo svetainėje šalia rožių. Vyras atsisėdo tiesiai prieš jas. Paskutiniai saulės gaisai nušvietė jo rankas, sudėtas ant stalą dengiančios staltiesės. Jis kažko šypsojosi. Šitoje šviesoje, su šita veido išraiška nebeatrodė toks bjaurus. Stebėjau jį iš virtuvės, beveik nejudantį, beveik nekvėpuojantį. Gal tik man taip atrodė. Jis kažko laukė. Aš kažko laukiau.

– Šitos rožės, – pasakė, kai pyliau vyną į taures, – dažytos. Nebūna mėlynų rožių.

– Tikriausiai. Įdomiausia, kad jos nevysta jau porą savaičių.

Gluosnis nusijuokė.

– Kažkodėl pagalvojau apie tą Disnėjaus filmuką „Gražuolė ir pabaisa“, atsimeni?

Linktelėjau.

– Pabaisa turėjo rožę po gaubtu, kuri buvo, jei galima taip sakyti, amžina. Ji vyto, bet itin lėtai. Kai numes paskutinį žiedlapį, pabaisa nebeteks galimybės atvirsti žmogumi. Ar mirs. Kaip ten buvo? – jis perbraukė pirštu per smakrą.

Ar jis šiek tiek vaidino? Kažkas jo elgesyje man pasirodė dirbtina ir neįtikinama. O gal jis tiesiog nervinosi, nors nesupratau kodėl. Nepaisant to, man patiko klausytis tykaus jo balso, žodžių ir skiemenų, lengvai krentančių į kalbos taurę.

– Tu manęs klausi? Nežinau. Ar pasakos originale iš viso buvo rožė? Ai, gal ta, kurią Gražuolei parvežti pažadėjo tėvas. Nuo jos gi viskas ir prasidėjo. Dėl jos tėvas ir sustojo pabaisos rūmuose, dėl jos nuskynimo pabaisa ir supyko.

Gluosnis pagaliau pakėlė akis nuo staltiesės, į kurios raštus gilinosi pokalbio metu.

– Keista, kad su tavim nagrinėjame pasaką. Kad mane pasikvietei.

– O kas čia keisto? – gūžtelėjau pečiais.

– O ką, jeigu aš esu pabaisa? – jis rimtai pasiteiravo, bet vėlgi pasirodė kažkoks netikras. Tik tas žvilgsnis. Žinoma, vis dar mėlynas. Mėlyniausias iš visų dalykų. Jis nenumalšo, neišbluko kaip dangus, muzika, visa. Sutalpino, sugėrė visas kitas mėlynumo apnašas. Pati esencija. Grynas ultramarinas, sutrintas lapis lazuli. Renesanso epochoje šį akmenį, jo dulkes, naudojo gaminti dažams, kurie buvo labai brangūs. Todėl jais tapydavo tik svarbiausias detales, tokias kaip, tarkim, Mergelės Marijos rūbas.

Nusijuokiau.

– Kurgi ne! Dar ne tiek vyno išgėrei, mielasis. Ir pabaisos tu nė kiek neprimeni.

– Tu manęs nepažįsti, – jis užsikniaubė ant stalo ir pasilenkė į priekį. Jo tonas buvo šaltas ir abejingas.

Pavarčiau akis ir papurčiau galvą.

– Na ir dramatiškas tu! Neįtikintum net vaiko.

Gluosnį tai labai suerzino. Įžeidžiau jo vyriškumą? Visi jie taip trokšta būti grėsmingi. Jie taip dažnai vaizduodavo rimtus dėdes, visokiausius aukštus postus užimančius specialistus, tačiau tik tol, kol kas nors užkliudydavo vadinamąjį vyriškumą. Tada viskas pasidarydavo neįtikėtinai jautru.

– Gal aš jau važiuosiu, – Gluosnis pakilo nuo stalo.

– Visai neprotingai išgėrei tiek vyno… – lyg nejučiomis tarstelėjau, papildydama savo taurę.

Jis dėbtelėjo į mane taip, lyg būčiau atsakinga už jo gėrimą.

– Ar rizikuosi vairuoti? – nusiviepiau.

Išgėrusi alkoholio neretai tapdavau dar bjauresnė nei įprastai, tačiau kažkodėl tai privertė Gluosnį pasiduoti ir jis vėl klestelėjo ant kėdės. Nusprendžiau, kad šis vyrukas gana lengvai perkalbamas. Tikras svyruonėlis.

– Nori, išmėginsim kokį burtą? Rimgailė tau turbūt pasakojo, kad mes užsiimame magija, – mostelėjau ranka, nušviesdama reikalo didingumą.

Visai neatsakingai prasitariau šiam prašalaičiui, tačiau situacija jau kuris laikas judėjo ta kryptimi. Situacijos mėlynumas darėsi neabejotinas. Pavargau nuo šio žodžio. Jam laikas virsti kuo nors kitu. Graikiškai melainos reiškia juodą spalvą.

Pamojau vyrui miegamojo pusėn. Sieninėje spintoje buvau įsirengusi savąjį altorių, po kilimu slėpiau nubraižytą pentagramą. Gluosnis stovėjo tarpduryje, atsirėmęs į durų staktą, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Turbūt reikalas ėmė rodytis rimtesnis, nei jis tikėjosi. Buvau dar naujokė, šiuos dalykus praktikavau visai neilgai. Kitoms raganoms taip pat neprasitariau, jog viena namuose atlikdavau įvairius ritualus – jos labai griežtai į tai žiūrėjo. Neteko girdėti, kad juos draustų, tačiau ir neskatino. Dažniausiai ritualais užsiimdavome visos kartu ir jie būdavo susiję su kokiu svarbiu reikalu – ligos pagydymu, pagalba, dvasinio supratimo siekiu. Gerų žmonių keisti būdai padėti sau ir kitiems. Gal kuri paslapčia ir virdavo meilės ar tiesos eliksyrus, tačiau neprasitarė – bet kokiu atveju tai smulkmė, palyginus su tuo, ką ketinau čia padaryti. Palankiai susiklosčius aplinkybėms ir išsidėsčius planetoms.

Pasiėmiau savo Šešėlių knygą, kurioje buvau aprašiusi ritualą, sukurptą remiantis keliomis kitomis magijos knygomis. Mano mažasis Frankenšteinas, sudurstytas iš judesių, žodžių.

Žvelgiau į spintos altorių, jausdama į nugarą įbestas Gluosnio akis. Ant mažo stalelio stovėjo dvi taurės ir žvakė. Mano rankos šiek tiek drebėjo. Ūmai panorau atšaukti šį momentą.

– Žinai, gal ne šįvakar, – pasakiau neatsigręždama. – Neturėčiau burti girta. Galiu suklysti.

– Ar tu išties tiki šiais dalykais? Mane nuo pat pradžių labiausiai domino, ar jūs visos tuo tikite.

– Jei atvirai, nežinau, – uždariau spintą, jausdama, kaip palengvėjimo banga užlieja kūną. Ką tik buvau labai arti tamsos. – Kartai man atrodo, kad niekuo netikiu.

– Niekuo? – vyras pavargo remti tarpdurį, tad atsisėdo ant slenksčio.

Aš priguliau ant pūkuoto balto kilimo, kurį vėl patiesiau ant grindų, paslėpdama pentagramą. Jaučiau jos kvietimą visu kūnu. Buvo jau kone visiškai tamsu, tik dangus, rodos, nenorėjo užgesti, skleisdamas keistą aštrų švytėjimą. Šiomis dienomis mūsų regione dėl kažkokių atmosferinių reiškinių turėjo matytis Šiaurės pašvaistė.

– Kartais atrodo, – glosčiau kilimą, – kad esu ten, nes noriu būti tarp žmonių. Labiau nei burti. Galėčiau patikėti, kuo jos tiki, kad likčiau kartu. O gal man patinka, kad jos – tiki.

– Įdomu… – jis kažką mąstė. – O ko norėtum pati? Kuo tikėti?

– Tu labai daug klausinėji ir nieko nesakai apie save, – tariau, stipriai sugriebdama kuokštą kilimo gaurų.

Jis nusišypsojo ta šypsena, skirta savo paties vidui, o ne man. Lyg jo žvilgsnis būtų vienišas gyvūnas, sukantis guolį tamsoje.

– Norėčiau patikėti meile, – ištarė taip tyliai, kad beveik neišgirdau.

Neatsakiau. Kurį laiką tyla klausėsi mūsų, matuodama, kaip pagreitėjo abiejų pulsas.

O kai atsakiau, nežinojau, ar jam.

– Aš išbursiu tau meilę, – aštriai pabrėžiau paskutinį žodį. – Pačią didžiausią.

Vyras išplėtė akis. Prietemoje turbūt neturėjau regėti jų dusinančio mėlio, tačiau mačiau. Tamsa aplink mus žėrėjo juoda vaivorykšte kaip degalų žymė ant asfalto po lietaus. Tas švytėjimas skverbėsi į mane, lyg kūne būtų atsiradusi kokia skylė po šūvio. Kartais būdavo tokių momentų, kai viskas, kas taip ilgai trikdė, pagaliau paaiškėdavo, susidėliodavo į vietas. Nors ne, paaiškėjimas nėra tas žodis – nebūčiau galėjusi šito paversti kalba. Tai buvo pernelyg tyra, trapu.

Be to, aš nenorėjau.

– Tikrai… – jo balsas pakilo kiek per aukštai ir užlūžo, klausimą paversdamas teiginiu. Jis persibraukė veidą rankomis. – Aš pavargau.

Dar šiek tiek pasikalbėjome, nors nebegirdėjau mūsų sakinių. Gramatika pasimetė, semantika išskydo, susiliedama su violetiniais šešėliais. Taip ir neuždegiau šviesos. Niekada daugiau jos nebeuždegsiu, pagalvojau, nors tai buvo kvaila mintis. Net tada, kai ji degs, bus tamsu. Dabar, kai visas pasaulis elektrifikuotas, nebeįmanoma mieste regėti žvaigždžių. Šešėliai irgi nebetekę savo tikrųjų formų, jie nebemoka kristi. Elektra sukūrė absoliučią, akinamą tamsą – skirtumas, riba tarp šviesos ir tamsos, pasidarė pernelyg ryškus. Taip mąsčiau pakviesdama Gluosnį atsisėsti šalia manęs. Pentagrama degė po kilimu, bijojau, kad baltumoje išryškės žymės.

Atidariau dar vieną butelį vyno, nebesivargindama jo pilti į taures – gurkšnojome tiesiai iš kaklelio šio naminio pikniko metu. Gluosnis beveik viską išgėrė vienas. Paskui užmigo ant kilimo šiek tiek išsižiojęs, atlošęs savo ilgą baltą kaklą. Per miegus jo rankos vis trukčiojo. Kurį laiką spoksojau, galvodama apie Artemizijos Džentileski paveikslą, kuriame Judita žudo Holoferną. Ji tikrai turėjo ko pykti ant tų, kurie ją pažemino ar apvogė. O aš tiesiog beprasmiškai pykau. Man juk nieko neatsitiko.

Virtuvėje prisipyliau sklidiną stiklinę vandens, išgėriau iki dugno.

Grįžusi į miegamąjį pravėriau sieninę spintą, pasistiebusi nuo viršutinės lentynos paėmiau Šešėlių knygą. Ištraukusi altoriaus stalelį, nuvilkau jį tiesiai prie miegančio vyro. Tada uždegiau penkias žvakes ir pastačiau ties menamos pentagramos smaigaliais.

Atsiverčiau knygą, atsargiai paguldžiau ant altoriaus. Žvakių liepsnos mirguliavo, mesdamos ilgus šešėlių dantis ant sienų ir baldų. Erdvė plėtėsi įkvėpdama ir iškvėpdama. Dangus vis negeso, laukdamas pašvaistės. Jie buvo viena ir tas pat, supratau. Jis ir vyras, sapnuojantis po mano kojomis.

Atlikau ritualinius judesius, apvalydama patalpą. Ore pakibo menkas ozono aromatas, visada juntamas po šios dalies. Tyliai murmėjau žodžius, užrašytus knygoje. Manyje kilo galia, prasidedanti kojų pirštuose ir galiausiai pasiekianti veidą. Po kiek laiko ėmė atrodyti, kad ne aš sakau žodžius, o jie sako mane, nebesustabdomai plūsta versme – nebereikėjo jų sekti, jie puikiai apsiėjo ir be manęs, tiesiog naudodamiesi mano lūpomis. Vyras vėl sutrukčiojo. Galvojau, kad jis man primena kai kuriuos maloniai šlykščius dalykus.

Šiek tiek peršlapusius batus, kai po liūties parbėgi namo.

Kavą, kai geri ją pirmą kartą.

Juodas tarpuvartes, kai tamsa tavęs laukia.

Riksmą vaikų, gaudančių balandžius.

Gal tokie galėjo būti kito ritualo, kurio nepasakiau, žodžiai.

Po ritualo jaučiausi labai pavargusi. Užpūčiau žvakes, juodąjį apsiaustą pakabinau į vietą, altorių palikau nenorėdama sukelti triukšmo, kai stalelio kojos brūžins parketą. Pravėriau langą ir įleidau šviežio oro.

Atsiguliau šalia Gluosnio ant kilimo. Nugara jaučiau jo kūno skleidžiamą šilumą. Nepaliečiau jo.  

Kai nubudau, jo nebebuvo. Ant kilimo gulėjo du mėlyni akmenėliai. Gal iškrito iš jo kišenės.

Pažiūrėjau pro langą. Dangus vis dar kabėjo ten pat, tariamai nepasikeitęs, tačiau netekęs savo mėlynumo. Dabar jis tik apsimetė. Mėlynumas daugiau nebegalėjo manęs kviesti ir vilioti, nes jis tiesiog daugiau nebeegzistavo. Greitai pakilusi nuo kilimo, norėjau lėkti į kambarį pažiūrėti, ar ir kiti daiktai paslėpė šį savo ypatumą, bet galva taip susvaigo, kad vos neparkritau.

Stovėjau viduryje kambario garsiai kvėpuodama, traukdama orą vidun, tačiau nebuvau tikra, ar jis ten pateko. Nutirpęs kūnas kažką sakė, bet neklausiau jo.

Galiausiai nuslinkusi į virtuvę pastebėjau, kad rožės pagaliau pradėjo vysti. Vis dėlto jos nebuvo stebuklingos, nors akimirką maniau jas tokias esant. Ir taip pat – nebe tokios mėlynos. Kaip ir mano lakuoti nagai, mano kojinės, muilas ir visi kiti daiktai. Mėlynumas pagaliau iš jų pasitraukė, užleisdamas vietą tai įprastai, anksčiau juose egzistavusiai būčiai. O gal tiesiog išnyko. Gal visas pasaulis kažko neteko. Atsisėdau virtuvėje prie stalo pasvarstyti apie tai.

Patraukusi staltiesės kraštą, padėjau skruostą ant šalto stalviršio. Kai po kiek laiko pakėliau galvą, ryškus drėgno ūko ratas greitai dingo.

Nuvažiavusi į ofisą iš Monikos sužinojau, kad Gluosnis vakar padavė pareiškimą išeiti iš darbo. Kadangi nebuvo išdirbęs bandomojo laikotarpio, galėjo pasitraukti bet kada.

Jo automobilis prie mano namų nestovėjo.

Raganų susitikimuose jis taip pat daugiau nepasirodė. Tačiau ir pati retai besilankydavau. Žinoma, galėjau mėginti jį surasti per socialinius tinklus, paklausti, kodėl išėjo iš darbo, tačiau to nedariau. Nesu tikra, ar norėjau žinoti, kas iš tiesų nutiko aną vakarą. Tik galėjau pasakyti, kad toje vietoje, kurią mano viduje užėmė pastarosios kelios savaitės, čiuopiau ilgą randą, lyg liežuviu burnoje vis priliesdama dantenas, kur pulsavo ištraukto protinio danties tuštuma.

Dažnai laikydavau rankoje tuos du ant kilimo rastus akmenėlius ir įsivaizduodavau, kad tai jo akys. Vienintelis pasaulyje likęs mėlynumas. Mano.