Deimantas Saladžius. Anciliau, Anciliau, Anciliau!

2026 m. Nr. 3

Apsakymas

Basos pėdos šlepsėjo per purvinus akmenis. Lingavo švendrės. Lazda kaukšėjo, pranešdama, kad nėra klastos, viskas taip, kaip atrodo. Vėjalaužis Žilvinas judėjo spėriai, tačiau atsargiai. Bet kurią akimirką galėjo paaiškėti, kad spingsulės apšviečiamas vaizdas yra tik miražas, tad strimgalviais bėgti buvo pavojinga. Nors užnugaryje ir zvimbė uodų spiečius. Spingsulė apšvietė tik kelis žingsnius į priekį, visa kita skendėjo nebūties juodlaukyje. Ėjimas tamsoje šiurpino – negalėjai žinoti, kur slypi kitas programos „Kūlgrinda“ sukurto kelio lopinėlis, ir reikėjo saugotis nelemtos klampiosios juodlaukio pelkės, į kurią žengti buvo nevalia.

Netikėtai Žilvinas prarado tvirtą pagrindą. Nespėjo suprasti, ar tai jo paties klaida, ar iš anksto paruoštas trikdis. Nuslydęs nuo akmenų jis įkrito į juodlaukį, kuris, kuo labiau Žilvinas jame kepurnėjosi, tuo giliau klampino. Spingsulė nuskriejo tolyn, įsivyravo visiška tamsa. Jo kūnas buvo įklimpęs iki pusės, kai uodai prisivijo bėglį. Žilvinas atsijungė nuo tinklo paskutinę akimirką, kai ant jo nutūpė pirmasis uodas, pasiruošęs įsisiurbti ir pavogti bent dalį vėjalaužio atminties.

 

Žilvinas nusivožė tinklo akinius. Prisimerkė, nors dangus buvo niūriai pilkas. Ryški raudona šviesa plieskė į veidą. Lazerinis barjeras vis dar veikė visu pajėgumu. Programa „Kūlgrinda“, nors ir naudingas įrankis, turėjo dar būti tobulinama. Pernelyg dažnai priešui pavykdavo atremti vėjalaužių bandymus. Ir tai kainavo ne vieno bendraminčio gyvybę.

Kiek apsipratęs su šviesa, Žilvinas pradėjo skubiai rinktis daiktus. Visų pirma, atjungė kabelius nuo jungčių, paslėptų po plona velėna. Laidų pynę įsimetė į kuprinę, o į slaptą kišenę įkišo diskelį su surinkta informacija. Tada, spustelėjęs kelis mygtukus, ištrynė riešinės atmintį – niekam nebuvo galima sužinoti, kiek vėjalaužiai pasistūmėję. Galiausiai pabandė riešinėje įjungti maskuotės sistemą. Nusikeikė. Trenkė kumščiu per riešinės kompiuterį. Supista sovietų technologija. Žilvinas pasileido bėgti. Šį kartą strimgalviais.

 

Kelis kartus suklupo, bet kopas įveikė gana lengvai. Sunkumai prasidėjo pasiekus mišką. Peršokus pirmus nuvirtusių pušų kamienus, toliau reikėjo ropoti pažeme tarp sutrešusių medžių. Stora samanų paklotė užtikrino neskausmingą šliaužimą keturpėsčiam.

Pasigirdo dronų ūžesys. Nuvirtę medžiai pridengė Žilviną, bet tik laikinai. Skraiduoliai tvarkingomis rikiuotėmis šukavo mišką. Žilvinas perkrovė kompiuterį. Iš naujo įsižiebus ekranui pamėgino dar kartą riešinėje paleisti „Purvo“ programą. Pavyko – maskuotė įsijungė!

Tą pačią akimirką Žilvinas sustingo. Virš jo pakibo dronas. Dugne išgraviruota raudona žvaigždė sukosi aplink savo ašį. Vėjalaužis galėjo puikiai įžiūrėti stambias virinimo siūles sunkiame mašinos šarve. Menkiausias judesys, ir skraidyklė, naudodamasi savo svoriu, sutraiškys bėglį. Tokia buvo sovietų technologijos veikimo metodika.

Dronas po truputį tolo nuo slaptavietės, kol galiausiai ūžesys visai nuslopo. Įsitikinęs, kad tikrai saugu, vyras pakilo ir patraukė į rytų pusę. Kuprinėje gulintis diskelis turėjo būti perduotas Vakarams, bet jau trečią kartą, užlūžus „Kūlgrindai“, Žilvinui nepavyko kirsti sienos. Reikėjo atsitraukti ir apsvarstyti naują planą.

 

Paėjęs kiek nuo pasienio, Žilvinas prisėdo pailsėti ant kalvos, nuo kurios atsivėrė platus horizontas. Kur tik pažvelgsi – aukšti papartynai, skurdūs krūmai, samanų plotai ir puvėkų miškai. Vietomis dar galėjai pamatyti stovintį alksnį arba gluosnį, bet spygliuočių miškai neatlaikė drėgmės. Sengirės sunyko, liko tik pasakojimai apie kadaise žalią kraštą. O šalies pavadinimas nebeatitiko naujojo pasaulio tikrovės – lietus tapo retu reiškiniu, ir žmonės nebeturėjo progų sakyti „lyja kaip iš kibiro“. Tik kartais iš bjauraus debesies šykščiai pakrapindavo, lyg kažkas ten viršuje būtų nusišlapinęs ir nusikratęs tiesiai žmonėms ant pakaušių. Toks lietus nesuteikdavo pokyčio, požeminiai šaltiniai nepasipildydavo, purvas ir dulkės likdavo nenuplauti, o žmogus nepajusdavo gaivos, oro pasikeitimo ir palengvėjimo. Tik stovinti, pašvinkusi, drumzlina drėgmė tvirtai laikėsi didžiuliuose plotuose. Ir jau labai seniai nebuvo šilumos, kuri galėtų išgarinti tą drėgmę iš klampios žemės.

O ką kalbėti apie pajūrį, apie tai, kas jį padaro pajūriu? Už geležinės uždangos, už to lazerinio barjero tęsėsi išdžiūvusio dumblo ir sumedėjusių jūržolių dykynė, kurioje vis dar galėjai aptikti delfinų, vėžlių ir banginių griaučių. Baltijos jūra nebeegzistavo, nežinia, ar kartu su ja neišnyko ir Baltijos tautos. Drėgmė varė iš proto ir iš šalies. Padedami vėjalaužių dauguma gyventojų pabėgo už geležinės uždangos. Pabėgėliai kūrėsi naują gyvenimą tame išdžiūvusiame jūros dugne. Tarptautinių vandenų teritorija tam puikiai tiko.

Šio peizažo kaltininko toli ieškoti nereikėjo. Užteko užversti galvą: ten, per visą dangaus skliautą, buvo pakibęs tamsiai žalias, storas ir šaltas debesis. Tas, iš kurio kartais krapindavo ir kuris neleido saulės šilumai pasiekti žemės. Tas, kuris niekada niekur nesitraukė, nesvarbu, koks stiprus vėjas pūstų. Tai buvo Baltijos jūra, kurios taip trūko pajūrio žmonėms. Prieš daugelį metų ji staiga pakilo ir sustingo danguje. Visi žinojo, kad tai sovietų darbas. Tik niekas nesuprato, kaip ir kodėl jie tai padarė.

 

Žilvinas, toliau traukdamas į rytus, nusileido nuo kalvos ir priėjo nedidelę balą. Vėjalaužis prisiminė, kad prieš gerą dešimtmetį čia tyvuliavo ežeras, iš kurio teliko gėlo vandens telkinėlis. Riešinės kompiuteryje pasirodė pranešimas: „Skraidantys objektai“. Tai galėjo būti bėglio ieškantys dronai. Vyras įjungė „Purvą“. Šį kartą programa suveikė iš pirmo karto.

Pasigirdo sparnų plazdėjimas. Trys gulbės nusileido šalia balos. Žilvinas žinojo, kad šios gulbės – ne šiaip sau paukščiai. Jos yra oligarchų nuosavybė. Jų kruopščiai prižiūrimų rojaus sodų puošmenos, taip pat ir jų naktinių pramogų inventorius.

Vėjalaužis su įkrautu elektromagnetiniu šautuvu prisėlino prie pat gulbių. Giedodamos paukštės pešė savo plunksnas ir kruopščiai dėliojo jas į atskiras šūsnis. Netrukus giesmininkės pradėjo mainytis. Iš po plunksnų sušvito balta oda. Kūnai pradėjo tįsti. Girdėjosi, kaip pokši augantys kaulai. Sparnai įplyšo, iš po jų išsitiesė laibos rankos. Snapai subliuško, susitraukė, jų vietoje atsirado putlios lūpos. Po kelių akimirkų trys nuogos šviesiaplaukės merginos giedojo jau žmonių balsais. Giesmininkės ruošėsi išsimaudyti baloje.

Vėjalaužis laukė šios akimirkos. Nusitaikęs į arčiausiai esančią, iššovė. Merginos kūnas, nukrėstas iškrovos, parkrito. Dvi kitos mergaitės, vos tik pasigirdo šūvis, susidiegė savo plunksnas atgal. Atsimainiusios jos šnypštė, bandė įžnybti. Bet vyras, nekreipdamas dėmesio, rinko pašautosios plunksnas. Viena gulbė pabandė išplėšti grobį iš rankų, bet vėjalaužis nusitaikė naujai įkrautu šautuvu. To užteko, kad gulbės išskleistų sparnus ir išskristų palikusios savo sesę.

Žilvinas apžiūrėjo plunksnas. Dabar aiškiai buvo matyti, kad tai čipai, padedantys androidams įgyti įvairių savybių. Tai reiškė, kad ši gulbelė iš tiesų yra oligarcho nuosavybė. Nuosavybė, kurioje gali slypėti svarbi informacija.

Vėjalaužis grubiai iščiupinėjo jos kūną. Jam reikėjo atrasti jungtį ir prisijungti prie gulbės duomenų. Visgi, kad ir kaip stengėsi, neužčiuopė jokio paslėpto skydelio. Žvilgtelėjęs į merginos veidą, Žilvinas pamatė, kad ji verkia. Jos kūno nebekaustė paralyžius, bet ji nesipriešino, tik gūžėsi bijodama vyro prisilietimo.

– Paleisk mane, – sukūkčiojo androidė.

– Negaliu, – tarstelėjo vėjalaužis. – Man kai ko iš tavęs reikia. Kai gausiu, galėsiu paleisti.

– Žinau, ko tau reikia, – tyliai ištarė gulbelė. – Tau reikia debesies vardo.

Žilvinas skardžiai nusijuokė. Jau buvo beveik patikėjęs, kad giesmininkė kažką žino. Jis pamėgino atlenkti merginos ausį. Ji suriko.

– Neapsimetinėk, žinau, kad tau neskauda, – piktai pasakė Žilvinas.

– Skauda, – virpančiomis lūpomis atsakė mergina. – Ir tu pats nežinai, ko ieškai. Debesies vardas yra slaptažodis.

Žilvinas sukluso, bet stengėsi neišsiduoti.

– Jei paleisi mane, pasakysiu debesies vardą, – gaudydama vėjalaužio žvilgsnį pasakė mergina. – Prašau, – graudžiai nutęsė.

Vyras stengėsi nežiūrėti į jos veidą.

– Pirma pasakyk, tada paleisiu, – griežtai tarė. – Pažadu, – paskubėjo pridėti švelnesniu tonu.

Gulbelė dūsavo. Atrodo, ji iš tikrųjų bandė įžvelgti, ką sako žmogaus veidas. Ištryško dar kelios nevilties ašaros.

– Ancilius, – sukuždėjo ir palūžusi pravirko.

– Kas? – piktai sušuko Žilvinas. – Koks dar Ancilius?

– Tai ežero vardas, – sušuko pro ašaras gulbė. – Nebėra jūros ten, – parodė į viršų. – Debesis negali būti jūra, tad ir vardas senas. Toks, koks kadaise buvo.

Žilvinas nežinojo, ar galima tuo patikėti, bet laiko svarstymams neturėjo. Jeigu jai buvo įdiegtas ryšys, dronai jau galėjo būti pakeliui. Vėjalaužis išsiėmė peilį iš makšties ir atsivedėjęs smeigė į merginos krūtinę. Ši pradėjo klykti. Žilvinas nebesuprato, apsimeta ji ar ne, bet jo veiksmai išliko tikslūs. Peilio ašmenys vis atsitrenkdavo į džeržgiantį metalą, kol pagaliau androidės krūtinės ląsta buvo perskrosta. Atsivėrė konstrukcijos, stūmokliai ir lustai.

– Sakei, kad paleisi… – tyliai ištarė mergina, tarsi skausmas būtų atėmęs jos jėgas.

– Man vien slaptažodžio neužtenka.

Atsitraukęs šaltakraujiškai paleido į androidę dar vieną šūvį. Nežinojo jokio kito būdo, kaip laikinai suparalyžiuoti merginą. Tada iš kuprinės ištraukė laidus. Peiliu nupjovė nuo laidų jungtis, nuėmė izoliacinį plastiką ir, tą patį padaręs su keliais androidės laidais, viską sujungė. Pasitikrinęs riešinę suprato, kad buvo teisus dėl ryšio. Prisijungė prie vėjalaužių sistemos ir paleido „Kūlgrindą“.

 

Tie patys akmenys, tos pačios švendrės. Uodų nebebuvo girdėti, o spingsulę Žilvinas spėjo pagauti ore. Šį kartą jam nereikės bėgti. Šį kartą tikslas yra kitas. Vėjalaužis susikaupė, pakėlė galvą į juodlaukį ir iš visų plaučių suriko:

– Anciliau!

Nuskardėjo aidas, bet nieko neįvyko. Tolumoje pasigirdo uodų zvimbimas. Žilvinas pabandė dar kartą:

– Anciliau, Anciliau, Anciliau! – sušuko.

Pakilo stiprus vėjas. Po truputį viršuje išryškėjo kažkas panašaus į debesį, kuris kunkuliavo, lyg ruoštųsi tuoj sprogti. Trenkė žaibas, debesyje įsiplieskė šviesa. Nugriaudėjo griaustinis. Čia nelijo, bet Žilvinas pajuto, kad jo kūnas šlampa. Tada jis atsijungė.

 

Vėl reikėjo prisimerkti, bet šį kartą dėl pragiedrulių. Nors stipriai lijo. Netrukus pasirodė vaivorykštė. Žilvinas įkvėpė oro, buvo gaivu ir lengva. Užvertė galvą – debesis vartėsi ir žaibavo. Vėjalaužis džiaugėsi, pagaliau debesis pasitrauks iš šio krašto. Jau buvo patikėjęs pergale, bet tada atsigręžė į vakarus.

Žilvinas nematė, kas dėjosi žemėje, bet puikiai matė padangę. Tas pats žaliasis debesis pleišėjo į atskirus gabalus, jie krito iš dangaus į žemę. Garai akimirksniu virto vandeniu. Ir tai nebuvo lietus. Tai buvo vandens bombos. Smūgių garsas ataidėjo iki pat čia. Tai buvo gamtinio ginklo antskrydis, kokiam niekas niekada nesiruošė. Debesis irdamas lėtai plaukė vakarų kryptimi. Reikėjo tikėtis, kad bombardavimas galiausiai liausis, kai jis visas sunyks ir nuguls į savo pirmykštę vietą.

Stebėdamas šią stichiją vėjalaužis suprato, kad ką tik įvykusi „gulbių scena“ buvo skirta jam apgauti. Dabar sovietai turi įrodymą, kad bombardavimo įsakymas pasiųstas iš vėjalaužių tinklo. Be abejonės, priešas tuo pasinaudos.

Žilvinas nusuko žvilgsnį nuo tolstančio debesies ir atsigręžė į merginą. Androidės kūnas jau buvo išsivadavęs iš paralyžiaus. Ji verkė, laikėsi už praplėštos krūtinės. Galėjo užpulti vėjalaužį, bet to nepadarė. Žilvinas pyko ant jos, bet nenorėjo kerštauti. Jis ištiesė jai plunksnas. Mergina įsistatė čipus, ir jos kūnas atsimainė.

Prieš Žilviną stovėjo graži balta gulbelė. Lietaus lašai slydo plunksnomis. Atrodė visai sveika. Gulbelė išskleidė sparnus, įsibėgėjo, suplasnojo ir išskrido.