Virgilijus Veršulis. Trys dienos iki mirties

2026 m. Nr. 4

Apsakymas

 

Iš tikrųjų imti ilgesnę laiko atkarpą, tarkim, „šimtas metų iki mirties“ ar panašiai, neverta, nes visa istorija yra gerai žinoma, o tai, kas gerai žinoma, tuoj pat ir užmirštama, todėl geriau papasakosiu apie tris paskutines dienas. Jos buvo pilnos įvykių, kurie retai nutinka net per dešimtmečius.

Pirmiausia nustipo mano katė Celestina. Šį vardą jai suteikė viena mano anūkė, tiksliai nepasakysiu kuri, jos vaikų darželio spintelės kaimynės vardas yra Celestina, tad ji nusprendė, kad ir senelio katė turi taip vadintis. Aš neprieštaravau. Dabar anūkė turėtų būti didelė (seniai bemačiau, net nežinau, ar ji neišvykusi kur nors, nes ko gi tada nesirodo?), kadangi katė Celestina išgyveno turbūt aštuoniolika metų. Gal ta anūkė net ištekėjusi? Reikės kam nors paskambinti. Tik kaip sužinosiu, kuri čia ta anūkė, nes klausti turiu aiškiai, o ne painiotis varduose ir anūkų batalione, dar sakys, tėvai, ar tu visai nepameni, gal tau su galva negerai? Juk jei vaikų turiu septynis, tai anūkų…

Bet tai dabar nesvarbu, nes katė tįso sustingusi į pagalį lovoje prie mano kojų. Sena buvo. Dabar visi ir viskas yra sena. Lova irgi sena, girgžda ir yra per vidurį įdubusi. Vienas sūnus, tikriausiai Odinas, žadėjo atvežti naują, bet iki šiol dar veža. Gal keliai užpustyti. Jis, beje, taip pat senas, nes yra vyriausias.

Nusinešu katę į kiemą ir užkasu prie obels, kuri irgi labai sena ir kurią ketinu atšilus orams nupjauti. Kastuvas bebaigiant kasti nulūžta, nes žemė pernelyg kieta, po kokio mėnesio bus pats tas, todėl turiu kietus grumstus daužyti geležte, kad jie sutrupėtų. Medinis kotas tokios operacijos neatlaiko, jis taip pat labai senas. Darbą baigiu rankomis, jos dar gali pakeisti įrankį.

Metalinę kastuvo dalį įmetu į plastiko ir metalo konteinerį, o kotą parsinešu į namą ir pasidedu prie židinio, kurį netrukus užkursiu. Tik prieš tai išgersiu rytinės kavos. Kavą dabar geriu tik sintetinę, tikra mane nužudytų.

Žinoma, įsijungiu žinias, kaip tik išklausau apie orus, kurių būklę pats ką tik patyriau laidodamas Celestiną.

Toliau leidžia muziką, kurios nesuprantu, todėl pritildau imtuvą, jis labai senas, bet dar veikia. Yra ir televizorius, jis netgi jaunesnis, bet neveikia; vienas kaimynas, kuris išmanė techniką, bet jau mirė, seniai sakė man, kad perdegė lempa, tokių lempų daugiau negamina, išmesk, sako, tą dėžę. Tačiau kodėl turiu išmesti gražų daiktą tik todėl, kad jis neveikia, tegul stovi, o naują pirkti nėra prasmės, kai dar yra senas. Ant jo esu užtiesęs gražią servetėlę ir pastatęs vazelę su dirbtinėmis gėlėmis. Grožis.

 

Staiga prisimenu, kodėl vaikai žadėjo man naują lovą. Vis dėlto tai buvo ne Odinas, Odinas juk mirė, gal prieš porą metų: žiema, vasara, vėl vasara… Ei, o kur dingo dar viena žiema? Viskas taip greit keičiasi, nieko nespėju fiksuoti, kažkoks kosmosas. Turbūt jis mirė žiemą. Arba ne, koks dabar skirtumas, jo nėra. Tad štai – lovą jie nusprendė man pakeisti, nes ryt turi įvykti mano vestuvės, o lova turi atkeliauti šiandien. Nemiegosiu gi su jaunamarte senoje lovoje. Jei ne Odinas, tai kuris tą padarys? Atveš lovą? Kolinas ne, jis per gražus, kad užsiimtų tokiais niekais, turbūt kur nors filmuojasi ir į vestuves atvažiuos paskutinę minutę. Seržas? Jis gali, jo ko tik paprašysi, viską padarys. Taip, Seržas, kitų variantų nėra. Seržas santechnikas, bet iš esmės gali daryti viską. Beje, jis ir seną mano santechniką pakeitė, ir kanalizacijos vamzdį per visą sklypą naują nutiesė. Geras vaikas, gaila, kad visos moterys nuo jo pabėgo. Turbūt dėl to kvapo, kuris įsigeria į jį nuo santechnikos ir kanalizacijos.

O apvesdinti mane sugalvojo Tamara, mano jaunesnioji duktė, penkta pagal eiliškumą: Odinas, Redžina, Seržas, Kolinas, Tamara, Ferdinandas ir Aronas. Aronas mano mažiausias, jis tikrai netemps dvigulės lovos. Seržas, tik jis. Jis ir sunkumus kilnojo jaunystėje. Dabar vamzdžius. Lovą pakelti jam vieni niekai. Taigi Tamara ir sako: ko tu, tėvai, vienas vargsti, mama jau kada iškeliavo. Laikas tau kitą susirasti. Kaip tik ir mano draugė prieš metus našle tapo, kartą prisipažino – tavo tėvas man visada patiko, supranti?

Suprantu, kad turėsiu vesti bent trisdešimt metų už save jaunesnę moterį, ji gal net mylėtis norės, o pagal metus atrodys man kaip dukra, tai išeitų, lyg aš kraujomaiša užsiimčiau ar kažkas panašaus. Žinoma, pedofilija nekvepia, bet vis dėlto. Ko ji nori, ta draugė? Juk iš namo jokios naudos, jo ir už dyką niekas neims, miesto pakraštys, gal net ir visai už miesto ribos. Aplink vien tušti pastatai, šabakštynas. Naktį vilkai kaukia. Jau jei jis ko nors vertas būtų, tai Kolinas ir Ferdinandas tikrai svetimiems neatiduotų. O ir Tamara nepirštų savo draugės, pati geriau atsigultų su tėvu, kad tik kokį skatiką gautų. Ir visi kiti sutiktų palikimą pasidalinti. Nežino jie, kad po obelim ne tik Celestiną užkasiau. Kadaise Redžina klausė: tėvai, o kur mamos auksas, papuošalai, taip norėčiau pasipuošti į koncertą eidama. Anksčiau ji vesdavo koncertus miesto filharmonijoje. Baigė muzikos mokslus ir visą gyvenimą pradirbo koncertinėse įstaigose. Tinginio verslas, ne darbas. Užtat ir ištekėjo keturis kartus. Vaikų kiek turi, net nežinau tiksliai, ir ji turbūt nežino, nenoriu klausti, kad neįžeisčiau. Sakys: tėvai, kodėl tau staiga mano vaikai parūpo, niekada nesidomėjai, ko taip staiga, a?

Ką atsakysi? Nieko.

Beje, auksas tikrai jai neturėjo rūpėti, juk iš keturių savo vyrų ji gavo didelius turtus, nes kiekvieną kartą tekėdavo tik už turtingo, visokie vargšai į jos akiratį nepatekdavo, taip buvo jau nuo vaikystės, leisdavo save palydėti po pamokų tik vyresniųjų klasių ir gerai apsirengusiems berniukams, ypač tiems, kurie turėjo automobilį. Jau tada supratau, kad mano dukra neskurs ir vienu vyru nepasitenkins. Taip ir buvo.

Visa tai aš permąstau jau kelintą kartą gyvenime, tai yra apie vaikus, tik šį kartą geriu sintetinę kavą ir esu ką tik palaidojęs Celestiną. Taip, bus vieniša be jos. Bet kitos jau ir nenorėsiu. Reikia sutvarkyti smėlį, į kurį tuštindavosi, ir išplauti maisto indelius. Nes per vestuves klius visiems šie daiktai po kojų.

Netikėtai suskamba telefonas. Alio, sakau.

Tavo jaunoji mirė, sako Tamara.

Kaip mirė? – nesugebu nuslėpti džiaugsmo intonacijos.

Tėvai, tai nejuokinga. O kaip vestuvės? Kaip lova? Aronas jau išvažiavo su ja vakar. Turi tuoj pasirodyti pas tave. Kam tada ta lova? O balius? Viskas juk užsakyta. Kur visa tai dėsim? – ji varo greitakalbe.

Pala, sustok. Kodėl Aronas?

Seržas susilaužė ranką. Turėjo jis atvežti, bet vamzdis užkrito, kai krapštė kanalizaciją.

Kurią ranką?

Kairę, juk aišku, jis kaire dirba. Kaip jis dabar dirbs dešine, juk ja nieko, net šaukšto paimti nemoka, kas jį maitins, moterų gi neturi, negi dabar aš turėsiu pas jį apsigyventi ir maitinti jį kaip kūdikį šaukšteliu? Aš neturiu laiko, geriau jau tu apsiimk, jei jau nuotaka mirė, vis tiek veikti neturi ką…

Sustok, sakau. Ji gali kalbėti dienas, būtina įjungti stabdymo režimą, kitaip galas. Taip, aš žinau, kad Seržas kairys, manai, apie savo vaikus nieko nežinau? Tu klysti. Žinoma, galėsiu jį maitinti, jei tik jis norės pas mane gyventi, kaip tik ir Celestina mirė. Pastipo.

Tėvai, kokia Celestina? Tu išprotėjai? Pas tave nuotaka turėjo atvažiuoti, ką, būtų radusi kitą bobą?

Sustok, Celestina tai katė. Užkasiau šį rytą.

Ačiū Dievui, atsiduso Tamara su palengvėjimu, jau galvojau, tu visai pasileidai.

Visai ne ačiū Dievui, ji man buvo paguoda.

Kokia paguoda, tėvai, ji katė. Dabar turiu skubiai tau rasti kitą merginą, kitaip viskas prapuls. Ir lova tada kuriam galui? Palauk, leisk pagalvoti, kuri dar iš mano klasiokių šiuo metu laisva, juk maistas negali ilgai stovėti ir užsakymo neatšauksi, viskas apmokėta. Rytoj atvažiuos restorano darbuotojai, tu pasitvarkyk namuose, Aronas tau padės, aš jau kalbėjau su juo, o dabar bėgu ieškoti kitos kandidatės, gal per internetą ką nors surasiu. Iki, ir numetė ragelį.

Aš gurkšteliu paskutinį šlakelį sintetinės kavos. Jaučiu, jos man per mažai. Reikia gal net pasidaryti tikros, kažkur pusė pakelio turi būti. Tuo tarpu uždegu senus laikraščius židinyje ir ant jų užmetu kastuvo kotą. Noriu sušilti. Išrausiu spintelę, tikrai – po makaronais ir svogūnų lukštais, kuriuos naudosiu kiaušiniams dažyti, kaip tik už savaitės Velykos, randu seną pakelį tikros „Jacobs“ kavos. Tikros kavos negėriau jau ketverius metus, vadinasi, ir šitas puspakelis maždaug tokio amžiaus. Bet kava juk negenda, ar ne?

Galvoju, tai bent diena, viena mirtis po kitos. Žinoma, kasdien kas nors miršta, bet kad ištiktų dvi mirtys artimiausioje aplinkoje, nors būsimos nuotakos ir nespėjau pažinti, bet toji mergina greičiausiai norėjo ateiti į mano gyvenimą su geriausiais ketinimais, ir aš staiga apsisprendžiu, kad vietoje vestuvių reikia rengti šermenis, ir kai tik pasirodo Aronas, pirmiausia klausiu, kur taip ilgai buvai?

Tai kad…

Nesirenk, palik tą lovą ir varyk atvežti karstą. Juodą su sidabrinėm rankenom.

Palauk, tėvai, aš nieko burnoj neturėjau, kam tau karstas, tu dar stovi?

Kaip tik mieste ir pavalgyk, pas mane vis tiek nieko nerasi. Varyk.

Nors kava pavaišintum.

Kava mano nustojo galioti jau prieš porą metų, pameluoju, nes iš tikro net nežiūrėjau jos galiojimo datos, išgėriau, ir tiek. Skubėk.

Gerai jau gerai, tik dar nemirk. Gal gydytoją atvežti? Ar kunigą?

Laikraščių nupirk židiniui įkurti, seni jau baigiasi.

Gerai, aš iš makulatūros paką atvešiu.

Lova ir liko stovėti prie namo palikta. Atsiguliau ant jos, pamėginau apsiversti. Nieko, negirgžda.

Užsnūdau turbūt, tik girdžiu, kaimynas rėkdamas atlekia: Hekai, Hekai, kad tave kaminas nusineštų, galvojau, pasimirei!

Kur jau čia pasimirsi, kai tu kaip išdulkintas aplinkui duodiesi. Reikės persikelti į ramesnę vietą.

Galvojau, tau šakės, tavo Aronas su karstu po miestą laksto ir makulatūrą iš visur tempia. Pabaiga, galvoju, rusai ateina.

Tau visur rusai vaidenasi, išjunk vieną kartą tą televizorių. Kokios spalvos karstas?

Koks skirtumas? Juodas su sidabrinėm rankenom.

Ačiū Dievui.

Gerai, tai kam, sakyk, tas karstas, ir toks gražus, jei ne tau? Aš ir vainiką jau užsakiau su užrašu. Užrašą reiks pakeisti.

Ką ten užrašei?

Mylimam kaimynui atminti.

Tpfu, kad tave kas išpistų! Ir kada, sakyk, mes mylėjomės, a?

Na, čia tik taip sakoma, nepriimk visko tiesiogiai.

Man geriau tiesiogiai, o ne per aplinkui.

Geriau jau būtum miręs, nereiktų dabar tavo nesąmonių klausyti. Tai kas mirė?

Kas kas, Celestina padvėsė.

Celestina? Tai čia kuri tavo duktė?

Katė, ne duktė, tu jau visai nukvakęs, Silveri, eik gal geriau ir pasigerk.

Katė? Tai katei karstas per didelis.

Daug tu supranti, katė penkis kačiukus atsivedė.

Ir ką, jie visi nustipo?

O tu labai būtum norėjęs gyventi, jei tave močia būtų pagimdžiusi ir iškart mirusi?

Na, mano, ačiū Dievui, nemirė, o, be to, aš ir neprisimenu, ko tada norėjau, gal pieno?

Būtent. Pieno. Iš pieno viskas, jei pieno nėra, tai ko čia pasilikti, taip pamanė kačiukai ir solidariai išėjo. Visas gyvenimas viena pieno upė, tik į pabaigą pasidaro kefyras.

Čia tai tu gerai pasakei, einu namo, užsirašysiu.

Eik eik.

Silvestras buvo artimiausias mano kaimynas, dažnai su juo mušėmės dėl tvoros arba šiaip prisigėrę ir susiginčiję dėl politikos ar futbolo. Labai jau fanatikas buvo, ir pernelyg religingas, bet ši priešybė mus gerai stimuliavo, mes tik ir laukėme, kuris pirmas nusibaigs (nė vienas nenorėjom pirmas palikti aikštės), tada jau ir antram bus galima išeiti, nes tiek ilgai gyventi abiem buvo nusibodę. Taip ir galavomės abu iki šimto metų.

Paskui parlekia savo sunkvežimiu Aronas. Padedu jam išvilkti karstą. Tikrai puikus. Pagalvoju, gaila bus tokį kišti į žemę, gal kur svetainėj pasistatyti vietoj baldo. Makulatūros atvežė turbūt visą toną. Galėsiu pusę parduoti kaimynui.

Na, kaip tu, išgėrei kur nors kavos?

Žinok, tėvai, pamiršau per tuos laikraščius, kiekvieno prašyk, įkalbinėk, klausia, o kam tau reikia senų, žinios gi jau paseno?

Ir ką tu jiems?

Sakau, kažkas kažkada parašė, kad mano tėvas, tai yra tu, mirė. Tai dabar, sakau, maniškis nori milijoną už šmeižtą prisiteisti, ir jums truputis teks iš to milijono. Tik straipsnį surasti reikia. Ir tikrai, ne vienas sakė: pala pala, buvo tokia žinia, pamenu, pats skaičiau, dar stebėjausi: tik už kampo Hektorą mačiau, o čia jau ir mirė, nespėjo net namo pareiti. O viena moterėlė: taigi dar šiandien tą laikraštį varčiau rankose, ketinau sudeginti, bet susigraudinau Hektoro nuotrauką pamačiusi, kurgi jis yra? Žinai, imk visą komplektą už dešimt metų, būtinai rasi. Įsivaizduoji, tėvai, daugelis patikėjo mano nesąmone.

Šaunus tu berniukas, Aronai, visas į mane.

Aha.

Karstą pastatėme valgomajame ant stalo. Aplink išdėliojome stalo įrankius, lėkštes ir taures.

Ką laidosime, tėvai? – paklausė Aronas.

Mano nuotaką, atsakiau. Tikiuosi, Tamara ją atsiveš.

Nu jo, ištarė sūnus, geros bus vestuvės.

 

Vakare atidundėjo Redžina su Seržu.

Atvežiau tau ligonį, jis pats negali vairuoti. Ir prižiūrėti jį reikės kurį laiką. O, pas tave ir mūsų mažasis Aronas. Tu gi žinai, aš labai užimta, negaliu visais rūpintis, tiek vaikų ir anūkų. Ar radai mamos auksą ir papuošalus? Girdėjau, rytoj vestuvės, galėčiau pasipuošti. Bet ką tu čia sugalvojai, kas tau šovė į galvą ženytis, ar ne per anksti po mamos mirties?

Ji mirė jau prieš dešimt metų, patikslinu.

Na ir kas, gali dar dešimt gedėti. Manau, ji to nusipelnė. Ė, o kam čia tas karstas?

Kaip tavo santechnika, tėvai? Seržas stipriai mane apkabina sveika dešine ranka.

Žinok, veikia puikiai.

Bet tai koks nekultūringumas – karstas ir stalo įrankiai. Ką, jūs čia vakarieniauti susiruošėt? – stebisi Redžina.

Ne, čia rytdienai, iškilmėms. Vakarieniauti važiuosim į restoraną, namie nieko valgomo neturiu.

Užtat, žiūriu, toks išdžiūvęs, kaip iš koncentracijos stovyklos. Gerai, važiuojam, kol aš dar batų nenusimoviau. Seržai, aš tau sakiau, tėvas tavim daug geriau pasirūpins nei aš, tu jam ir santechniką sutvarkei, o aš neprisiprašau jau šimtas metų. Dabar, kai be rankos likai, tai niekada nesulauksiu. Ech, vyrai, varom, nors išgersiu, nervus nuraminsiu.

Taip ir išvažiavom Arono sunkvežimiu į kėbulą sušokę. Prie restorano miesto centre visi išsiridenom per galinį bortą. Minia apstulbusi spoksojo į triukšmingą senių kompaniją. Kaip minėjau, visiems jau daugiau kaip po septyniasdešimt, tik Aronas vos šešiasdešimties sulaukęs, dar vaikas.

 

Ryte pažadino Pepė. Pepė tai kaimyno sūnus. Nežinau, kodėl Silveris tokį keistą vardą davė savo vieninteliam vaikui.

Dėde, sako (į mane visada taip kreipiasi, nors mes ne giminės, bet, kitaip nei su Silvestru, su Pepe sutariam puikiai. Jam, beje, jau septyniasdešimt, toks pat senas, kaip ir visa, kas mane supa), dėde, tėvas mirė.

Vos neverkia.

Ačiū Dievui, sakau, tai yra užuojauta.

Bet iš tiesų netikėtai prižadintas pasakau, ką galvoju – juk dabar ir aš galiu bet kada pasitraukti, anksčiau vis ambicijos neleido.

Tai ko gi taip, klausiu, stengiuosi atrodyti nusiminęs. Ar kvietei greitąją?

Dar ne, bet ir taip aišku, verkia Pepė, guli sustingęs.

Eikime, pažiūrėsiu, ir užsimetu chalatą.

Dėde, o kam tas karstas?

Koks? Ai, tai čia dėl viso pikto, jei man kas nutiktų, sakau.

Bet tu gyvas, dėde, gal man perleisk, labai gražus, manau, tėveliui patiktų.

Neabejoju, jis ir vakar labai jį išgyrė. Mačiau, kaip akys blizgėjo. Gal dėl to ir mirė, kad į jį atsigultų. Žiūrėk, Pepe, aš jį pirkau savo nuotakai, kuri šiandien atvyks.

Tai ką, ji iškart ir mirs? – nustėro Pepė.

Ji jau mirusi, bet čia sudėtinga istorija. Tu nesuprasi. Ji gali ir neatvykti. Jei neatvyks, tada perleisiu tau, tai yra Silveriui, duok jam dangaus karalystę, Viešpatie. Bet karstas brangus. Pinigus mokėk į priekį.

Gerai, dėde. Kad tik ji neatvyktų, aš pasimelsiu.

Koks tu, Pepe, nenori man laimės. Ar gražu?

Kokia čia laimė su mirusia nuotaka?

Daug tu supranti. Gerai, einam pas tavo tėvą, ir pinigus kartu paimsiu.

 

Priskaičiavau už karstą turbūt trigubai, pasakiau Pepei, kad rankenos iš gryno sidabro. Iš tikrųjų nežinojau karsto kainos, nes mokėjo Aronas, bet galvoju, kad nuplėšiau atsakančiai. Silveris buvo miręs, neliko abejonių. Gyvas jis tikrai neatrodytų toks ramus. Paprašiau, kad trumpam paliktų mane vieną su draugu, nors ta draugyste net Pepė greičiausiai nepatikėjo, bet vis dėlto išėjo. Aš priguliau šalia Silverio, nes nebuvau kaip reikiant išsimiegojęs po vakarykščio, ir tuoj pat užmigau.

Prižadino baisus triukšmas, tai Tamara įlėkė su trenksmais.

Tėvai, ar tu visai iš proto išėjai? Sumanei mirti, kai aš tau nuotaką atvežiau?

Aš ir negalvojau, tu neteisingai įvertinai situaciją. Kokią nuotaką? Tą mirusią? Negalėjai pas save palaidoti? Aš ir karstą jau pardaviau.

Kokią mirusią, pamiršk, labai netgi gyvą. Namie sėdi prie karsto. Tavęs laukia.

Kiek jai metų?

Nežinau, dvidešimt gal.

Pablūdai? Skirtumas aštuoniasdešimt metų.

Na ir kas, svarbu meilė, ji tave myli ir tu pamilsi, kai pamatysi.

Ji mane jau matė?

Taip, nuotraukoje.

Kokioj, kiek man ten buvo?

Galvoju, kad aštuoniolika.

Na, tada tikrai nedaug pasikeičiau. O jos nuotrauką turi?

Kaipgi. Va, čia jai dvidešimt su trupučiu.

Sakei, kad jai dvidešimt.

Sakiau – gal.

Gerai, mat jį velnias, jeigu myli, tai reikia vesti, niekur nesidėsi.

Ir išlipau iš Silverio lovos.

 

Kad pardaviau karstą, aš, aišku, pamirštu informuoti visuomenę, ir visuomenė nustėrusi spokso į mano išsipūtusią nuo banknotų kelnių kišenę, galvodama, kad mane, išvydus jaunąją, ištiko erekcija. Po teisybei, jaunąja ją pavadinti sunku, nes dvidešimt su trupučiu greičiau panašu į penkiasdešimt su viršum, ir tas viršus galėtų siekti skaičių penkiolika, tad, atlikus paprastus matematinius veiksmus, gautume dar vieną Tamaros bendraklasę, bet aš nebenoriu apie tai diskutuoti, nes neišvengiamai, kaip sakiau, visas mane supantis pasaulis susideda iš senienų ir antikvarinių daiktų.

Mus sutuokia tarnautojas, atvykęs iš miesto rotušės, veiksmas, žinoma, vyksta prie uždengto karsto, ant kurio sudėti pasirašyti popieriai ir žiedai, mes iškilmingai prisiekiame amžinai mylėti vienas kitą, tada karsto dangtis nuimamas, viduje, pasirodo, jau sudėti šalti užkandžiai ir gėrimai, aplink karstą, vietoje mano suskilusių, nudaužytais kraščiukais lėkščių bei taurių, blizga restorano indai, visi sėdamės prie stalo-karsto, aš pasakau padėkos kalbą susirinkusiems, nors Kolinas dar neatvyko, jo laukia paskutinis dublis, taip mane informuoja jo kažkelinta žmona, gal penkiasdešimt metų už jį jaunesnė, o Ferdinandas negalės atvykti, nes banko akcininkai sušaukė neeilinį susirinkimą ir mėgins išversti iš banko valdytojo posto, visi kiti, išskyrus Odiną, kuris jau miręs ir fiziškai negali dalyvauti, yra čia, net Pepė, aš tik bijau, kad jis tuoj pat pareikalaus karsto, leistų bent pabaigti oficialiąją dalį. Imame krautis į lėkštes silkę, jaučio liežuvį, grybus ir kitus užkandžius bei pilstyti į taures alkoholį. Gerai, kad nė vienas neatsivežė savo anūkų, buvo ramu ir oficialu.

 

Vakare pasiūlau visiems kartu su karstu keltis į daug erdvesnes mano kaimyno Silvestro patalpas. Nutylėdamas, kad karstas ir pasiliks aname name. Tipo, mes visi turime atiduoti deramą pagarbą mus liūdėti palikusiam kaimynui. Ten mes gerai prisigeriame, prisišokame ir toliau nieko nebepamenu.

 

Epilogas. Trys dienos po mirties

Iš tikrųjų kalbėti apie dienas po mirties yra keblu, nes čia, kitaip nei gyvųjų pasaulyje, visada diena. Nakties nėra, nes naktis reikalinga gyviesiems, per dienas jie tiek nusilaksto, nusidirba, nusikamuoja, kad jiems būtinas metas, kai jie gali pailsėti, atsipūsti, užsimiršti, susapnuoti ką nors gražaus.

O mirusieji iškeliauja amžino poilsio, papildomo poilsio jiems nebereikia, ir taip visą laiką ilsisi, todėl nakties jiems niekas ir neduoda, ilsėkitės, tipo, visą parą. O kaip tu tą parą apskaičiuosi, jei, sakykim, tave, tai yra mane, palaidojo be jokio laikrodžio. Turbūt Redžina nusegė mano mechaninį. Elektrinis kada nors būtų nusibaigęs, bet mechaninį būčiau galėjęs vis prisisukti, kad bent apytikriai žinočiau dienas, metus, amžius.

Taigi mirusieji amžinai ilsisi. Nusipelnė. Reikia tik pagalvoti, visą gyvenimą lakstė, rūpinosi, jaudinosi, mokėsi, dirbo, statė, griovė, kasė, mūrijo, tinkavo, betonavo, glaistė, dažė, izoliavo, reabilitavo, matavo, litavo, klijavo, kirpo, siuvo, adė, gydė, operavo, skaitė, grojo, vaidino, šoko, diskutavo, kariavo, vakcinavo, rinko, mokė, rašė, filmavo, plaukė, irklavo, skrido, šaudė, buvo nušauti arba sužeisti, vaikščiojo amputuotomis kojomis, skardino stogus, arė žemę, gamino baldus arba televizorius, kramtomąją gumą, narkotikus, asfaltą, muilą, popierių, valgė ir virė arba kepė, plovė ir skuto, paskui metė į šiukšlių konteinerį, tampė tą konteinerį po visą gatvę, dulkino savo žmoną ir kitus vaikus, pamokslavo, oponavo, mitingavo, kūrė laisvės laužus, spjaudė kitiems į veidus, visaip reiškėsi, patekdavo į pirmus ir kriminalinius puslapius, alsavo, sportavo, treniravo, valė kaminus ir židinius, jautėsi svarbūs ir reikšmingi, reikalingi, nepakeičiami, daug uždirbantys, gyvenantys mieste, išsilavinę, kultūringi, vieningi, turtingi, protingi, ne šaraniniai, ne maršistai, ne komunistai, edukuoti ir vakcinuoti, aukštesnių pajamų už aplinkinius, neatsilikę, ne dviejų, o septyniasdešimt dviejų lyčių, profesionalūs pederastai, aukštuomenė, mezgėjai, intrigantai, kiršintojai, karo kurstytojai, nelojalių šaudytojai ir gaudytojai, žiurkių nuodytojai, eterio sėdėtojai, parlamento senbuviai, žurnalistų kalbinami, visą gyvenimą nieko nedirbę, už dyką pinigus ėmę, diktavę, nurodinėję, akcentavę, moralizavę, grasinę, gąsdinę, reikalavę, ir staiga MIRĘ!!! Pamiršti, niekam nereikalingi, lygūs su šaraniniais, supuvę, sukirmiję, sugedę, nepataisomi, neprikeliami kaip Lozorius iš numirusiųjų, neužleidžiami sėstis arba į priekines eiles, neapdovanojami po mirties, be ordinų, be garbės, be pagarbos, be praeities ir ateities, be perspektyvų, be rojaus, be pinigų, tuščiomis kišenėmis ir kartoniniais batais iš laidojimo namų, su kuriais ilgai nepavaikščiosi, su dirbtinių gėlių vainikais, prislėgti vazonų ir veidmainiškų užrašų, tipo, „Mes niekada tavęs neužmiršim“ ir taip toliau. NULIAI.

Kas dabar laukia mūsų? Mirusių? Ne laiku išėjusių, palikusių amžinai liūdėti draugus ir brolius, mylimuosius ir dievinamuosius? Kas? Amžinybė. Mes niekada nenumirsim, mes visada gyvensim niekam nereikalingą pomirtinį gyvenimą, mes nieko neveiksim, amžinai nuobodžiausim, neturėsim su kuo pasikalbėti, nors mirusiųjų čia begalė, bet niekas su niekuo nenori bendrauti, kiekvienas apmąsto tiktai save ir savo klaidas, kurių nuo gimimo iki mirties pridarė daugybę.

Tai yra baisu. Kai tai suvokiu. Kai suprantu, kad esu miręs. Apgailestauju, kad neužfiksavau atmintyje momento, kada perėjau iš vienos būsenos į kitą, kai kirtau finišo liniją. Turbūt buvau labai girtas. Ir kam aš tiek gėriau? Juk sakė daktarai, negalima, jūsų amžiuje tik vos vos, lašelį. Norėčiau pakartoti tą išėjimą. Kad kas nors bent trumpam prikeltų. Koks Kristus. Bet aš ne Lozorius. Tiek to, reikia susitaikyti su amžinybe.

Kodėl manau, kad praėjo trys dienos po mirties? Nes aišku, kad tą pačią tikrai nepalaidojo. Be to, matau iš viršaus, kad mane laidoja kartu su Silveriu. Tik jis guli juodame karste su sidabrinėmis rankenomis, vežamas puošnaus katafalko, prigrūsto vainikų ir vazonų su gėlėmis. Prie katafalko prikabinta degalinėje išnuomota priekaba, o joje kartoninė dėžė, turbūt iš prekybos centro, o toje dėžėje mano nusipelnęs kūnas. Iš paskos juda gal keli šimtai prabangių automobilių, nė vieno iš mano gausios giminės, tik paskutinis rieda Arono sunkvežimis. Suprantu, kad kiti nesulaukė pabaigos, išskubėjo į savo nesibaigiančius gyvenimus, tik jauniausias sūnus liko ištikimas mirusiam tėvui ir velkasi iškilmingos procesijos gale. O išlydėti Silverio susirinko visas miestas, juk jis priklausė parapijos giedotojų chorui, vietiniam dramos būreliui, gaisrininkų divizionui, savigynos būriui, žiurkių gaudytojų susivienijimui, vietinio futbolo klubo veteranų sekcijai, kartais paskutinę minutę prieš finalinį teisėjo švilpuką net išbėgdavo į aikštę, o galiausiai priklausė konservatorių partijai ir buvo vietinio padalinio sekretoriaus pavaduotojas. Tikriausiai todėl Aronas priprašė, kad mūsų laidotuvės būtų subendrintos, ir turėjo tris dienas laukti, kol visas miestas ateis atsisveikinti su žymiu veikėju. O maniškiai, išsidalinę pinigus, kuriuos aptiko mano kišenėje, ir daugiau nieko neradę, tepė batus be slidžių. Aš jų nekaltinu, gerai dar, kad Aroną paliko priduoti mane į paskutinį teismą.

Norėčiau už tai Aronui atsilyginti, pasakyti, kur auksas, bet negaliu iš šito pasaulio perduoti jam žinios, todėl tik bergždžiai fantazuoju, kaip po kokio šimto ar tūkstančio metų naujoviškas ekskavatorius iškas ne tik Celestinos kaulelius, bet ir metalinę dėžutę, į kurią sudėjau žmonos brangenybes.

Bet ką aš matau, Aronas apsuka savo sunkvežimį neprivažiavęs kapinių ir grįžta mano kieman. Išlipa, pasiima iš kėbulo naują kastuvą, turbūt pirko kartu su karstu. Nesuprantu, ar jis nori iškasti katę, ir tada topteli prisiminimas: prieš dešimt metų, kai palaidojo mamą, visi vaikai iškart pabėgo, suprask, reikalai, tik vienas Aronas, kaip dabar, liko dar dviem dienoms. Kaip tik antrą naktį ir išėjau užkasti aukso.

Tai bent vaikis, tai protas, visas į tėvą!