Požiūriai
„Metų“ anketa. Vladas Braziūnas, Jonas Jackevičius
2014 m. Nr. 10
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibudintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate ją ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Vladas Braziūnas
Laikysena „epochoms“ ir „kontekstams“ mirgant
1. Įpusėjo. Ir mūsų, Lietuvos, ir pasaulio erdvėj epochos keitėsi, keičiasi, mes tam pasauliui, neoliberaliai kadaise mėginusiam išspirti mūsų duris ir mus atverti, t. y. čia atsakančiai pašeimininkauti, pamokyti mus tikros kapitalistinės gyvensenos, ačiūdie, tada sveikai konservatyviai pasipriešinom, dabar gyvenam praviromis durimis, bet – pačių laisva valia svetingai pravertomis, pro jas ir patys mielai išklystam pasižmonėti.
Vaidmuo šioje epochoj? Sakyčiau, laikysena. Tokia, kad ir kitas patikėtų, jog tebeturi namus, vienintelę savo vietą ir savo laiką, kur esi laisvas, kam esi atsakingas. Kitaip sakant, kas rašytojui lieka? Įtempti sąmonę ir kurti. Kurti tokį savo paties laiką, kurstyti tokį sąmonės lauželį ar pragarėlį (iš neįmanomybės, iš ilgesio…), kuriame būtų įmanoma kūryba, jos išdegtas žodis. Tada nebereikės galvoti ir apie savo epochos slėgį. Kad ir kokias grėslias ar gundomas minas ši ištaisinėtų, kad ir kaip – celės ar agoros žmogus, pilietis – į jas reaguotum, tavo kūrybos vedžioti už nosies toji epocha neturėtų. Ačiūdie, tokios nepavedžiojamos kūrybos ir tokių kūrėjų (ne vien literatūros) Lietuvoje esama, atpažįstu juos kaip savus, tarp jų, su jais jaučiuosi gerai. Bet pavardėm nerūšiuosiu.
2. Ne visai jauku man atsakinėt į panašius klausimus. Jų formuluotėse atpažįstu lengvą šiuolaikinio mūsų žurnalizmo dvelksmą, užkrečiamą. Tarkim, žurnalistas, apie tavo sritį nė neketinantis išmanyti, rimtu balseliu išpoškina: „Ką jūs manot apie poezijos krizę?“ (švelnesnis variantas būtų apie, tarkim, Poezijos pavasario „krizę“). Arba žurnalistaujanti kolegė interviu yra paklaususi: „Ar dora tikėtis pragyventi iš eilėraščių rašymo?“ Klausimas kaip kokio Putino diplomato – be pralaimėjimo. Jei damą pasiųsi po velnių, būsi ne tik nedoras, bet dar ir storžievis. Jei imsi atsakinėti, turėsi mandagiai memlenti ir neįtikinamai teisintis. Atsiprašau, čia ne visai taip, bet… nėra man tas literatūros kontekstas jokia cenzūra. Nejaučiu aš jo kaip cenzūros. Ir jautęs gal nesu. Cenzūra, ypač toji platesne prasme, – mane darkė. Bent stengėsi sudarkyti, nepavykus – prigniaužti. Pačios literatūros kontekstas plaukė mirgėjo pro šalį visaip mane džiugindamas ar liūdindamas, bet į mane nesikėsindamas (ne aš vienas toks: tarkim, iš mano kartos poetų dar ryškesnis konteksto neveikiamo kūrėjo pavyzdys – Romas Daugirdas). Veikė, tebeveikia – tekstai. Kaip gyvi kūriniai. Literatūros ar gyvenimo. Jie gali būti ir slapti ar viešesni mano pašnekovai. Koks Uldis ar kuosa.
Būsiu nesupratęs („Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?“). Gal čia turima galvoj platesnis, tarkim, visuomeninis kontekstas, kuriame literatūra neišvengiamai gyvuoja ar – priėmus klausimo teiginį už gryną pinigą – dūsta?.. Tada publicistinės šnekos būtų be galo.
3. …taip, sovietiniais laikais ne kartą buvau pavadintas grėsliai – nacionalistu. Toks, jei suprasim pozityviai, tautos žmogus, priešgina lietuvis – ir tebesu. Užtat taip noriai bendraujantis su kitų tautų žmonėmis ir jų kūryba. Pagaliau ir bendriau – su kitokiais žmonėmis ir kitokia kūryba. Iš smalsumo, iš įdomumo, iš pagarbos jų savitumui. Besitikintis panašios atošaukos. Sulaukiantis.
Iš esmės netikiu rašymu ne savo gimtąja kalba. Net versti nesu mėginęs į kurią nors kitą kalbą, tik į savo gimtąją (dar į prigimtinę tarmę). Pritarčiau Merabo Mamardašvilio manymui, kad „grafomanija – literatūrinė veikla, kurios viduje nieko nevyksta“ (Austėjos Merkevičiūtės vertimas). Sv˜etima kalba manyje kas nors vyksta aiškiai per mažai. Įsivaizduoju, kad panašiai sau turėtų atsakyti kiekvienas, kalbą girdintis ir jaučiantis ne vien kaip instrumentą, „susižinojimo priemonę“, o kaip versmingą, paslaptingą būties bylą.
Ir čia „į temą“ dienoraštinės mano apmaudo akimirkos eilutės „iš tos pačios bejėgystės ką nors pakeisti. Moteris, rašiusi ir eilėraščius, išvažiavo Anglijon. Šiandien gauto elektroninio (kitokius kartais begaunu tik iš Marijos Macijauskienės) laiško sakinys: „Rašyti negaliu, lietuvių kalba – nebeaktuali, anglų kalbą suvokiu tik paviršutiškai.“ Ne, čia aš jau bejėgis ką nors supaisyti. Lyg būtum susidūręs su žmogumi, tarytum tokiu pat, o vis dėlto – iš kito, tau nepažinios evoliucijos – ar gyvybės – medžio. Iš kitur numutavusios šakos? Lengviausia būtų tarti – bala jų, sužinojai, ir tiek. Bet gal ir tu jau – tik vystanti sena šakelė, o greitai besikeičiančio pasaulio laja – lapoja ir klesti? Ir tu jai daraisi – nebeaktualus?“
Žinoma, tokia akimirka kresteli, bet ji praeina, ir netikėtai matai: praėjo, bet tą pasiutišką užsispyrimą laikytis savo – tik sutvirtino. Suvoki, kad čia tos pãčios „epochos“ ar „konteksto“ grimasos, tavęs nenulaikysiančios, kad ir kaip savin trauktų ar lenktų.
Tad ir visa „strategija“ būtų – stuburas, sveikas, lankstus ir tvirtas stuburas.
Jonas Jackevičius
1. Žmogaus smegenys taip užprogramuotos, kad kiekvienoje tiesoje ieško daugybės tarpusavyje susijusių niuansų. Neseniai išgirdau, kad statistikos specialistai apskaičiavo, kiek Lietuvos gyventojai vidutiniškai skiria laiko televizijai. Pasirodo, vienas lietuvis į televizorių spokso kasdieną apie tris valandas. Jeigu prisiminsime raštingam žmogui dabar būtiną internetą, iškyla klausimas – knygas ir laikraščius ar lieka laiko pavartyti? Gal tas statistinis lietuvis pagalvoja, kad tokiai nuo informacijos išūžtai galvai geriau tiktų alaus skardinė. Esu įsitikinęs, kad šioje situacijoje daugumai Lietuvos piliečių „rašytojo vaidmuo“ – nulinis. Manyčiau, kad viešoje erdvėje nesuvokiama, arba dažnai tiesiog vengiama pripažinti, jog knyga ir rašytojas – šiuo metu daugeliui net universitetus baigusių žmonių – nebe draugai.
Teko patirti, kad naujoviškai suprojektuotuose, skoningai atrodančiuose butuose, kuriuose įsikuria nemenką padėtį visuomenėje turinčios asmenybės, knygų lentynų nematyti, kartais pasitaikanti knyga būna tik kaip interjerą puošianti detalė. Dažnas nustemba – kam knyga, jeigu viską randame internete!
Atrodytų, kad į didelę dalį „informacinės visuomenės“ piliečių, kurie skaito tik specialią literatūrą ir interneto straipsnius bei komentarus (tokių esama net tarp žinomų politikų), intelektualai ir knygiai visai nekreipia dėmesio, tikriausiai juos suvokdami kaip neišvengiamą šio laiko blogybę. Žinoma, šiuo metu visame Vakarų pasaulyje didelė dalis technizuotos visuomenės yra elitinio kultūrinio gyvenimo užribyje – tai kapitalistinėje visuomenėje yra natūralu, tačiau kartais atrodo, kad, esant tinkamam švietimui, didelę dalį dabartinių keturiasdešimtmečių galėjom išsaugoti, dabar juos matytume tarp knygos mylėtojų, nes prieš porą dešimtmečių buvę knygų tiražai rodo, kad jų tėvų ir senelių skaitymo įpročiai buvo kitokie. Tikrai apima blogas jausmas, kada veržlūs, gabūs ir išsilavinę žmonės, samprotaudami apie mūsų šalies ateitį, kalba vien apie ekonomiką, pinigus, bankininkystę ir – tyli apie kultūrą, nors niekas viešai nepaneigia, kad kultūra – valstybės išlikimo garantas. Manyčiau, kad rašytojas Lietuvoje turėtų būti ir savotiškas visuomenininkas, skatinantis domėtis ne tik literatūra, bet ir visu kultūriniu paveldu.
Tenka puoselėti ir skatinti tą palyginti nedidelę visuomenės dalį, kuriai knyga – esminis kultūros produktas, pažinimo šaltinis ir tuo pačiu – galimybė plėsti pažinimo ribas, kartu patiriant ypatingą išgyvenimą, kartais vadinamą „skaitymo malonumu“. Manyčiau, kad literatūrai ir kultūrai neabejingos asmenybės šiuo metu gimsta specifinėje aplinkoje, kurią suformuoja šeimos tradicijos, iš kartos į kartą paveldėti įpročiai. Tai – ir savasties suvokimas, kultūrinių ir etinių papročių tąsa. Deja, ši terpė, atrodo, nyksta – kaip nyksta knygų ir periodinės spaudos tiražai. Ir čia derėtų prisiminti svarbiausią skaitytojų ir rašytojų santykių formuotoją – mokyklą, kuri dar prieš gerą dešimtmetį buvo dažnai vadinama „tautine“.
Išmoningai suorganizuotų literatūrinių vakarų mokyklose svečiams – rašytojams, atrodo, nekenktų kartais kritiškiau pažvelgti į nemažos dalies specialiai pasiruošusių moksleivių ir jų pedagogų viešas kalbas. Jos dažnai kontrastuoja su realybe. Teko vartyti nemažai mokyklinių vadovėlių, kurių giliamintiškumu ir informacijos kiekiu netenka abejoti, tačiau, pabendravus su jų skaitytojais, moksleiviais, peršasi labai nemaloni išvada – jie dažniausiai nemėgsta lietuvių kalbos, literatūros, knygų neskaito. Skaitomi tik fragmentai, o egzaminai išlaikomi pažymint atsakymus testuose arba trumpai užrašant pasirinktą komentarą. Tokia mokymo metodika griežtai reglamentuojama švietimo sistemą kontroliuojančios pedagoginės biurokratijos. Šiukštu – jokių nukrypimų – visi rašo kiek įmanydami vienodžiau. Panašiai kuriamos ir tekstų interpretavimo analizės užduotys, būtinai jas apribojant iš anksto numatytų žodžių skaičiumi.
Ir štai rezultatas – labai energingų ir veiklių „išsilavinusių“ žmonių kastai žodžiai „rašytojas“, „poetas“, „kultūra“ geriausiu atveju sukelia tik švelnią šypseną.
Dažnas nesuvokia testų sistemos pavojų analitiniam mąstymui, todėl ši situacija būna panaši į nesąmoningą (o gal – sąmoningą?) smegenų plovimą. Mūsų mokykliniai vadovėliai nesuteikia galimybės susikurti nuoseklaus literatūros istorinio vystymosi vaizdo tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.
Literatūros vadovėlius skaitantiems moksleiviams sunku suvokti visuomenės, kultūros, menų ir literatūros vystymosi panoramą. Panašūs ir istorijos vadovėliai, kuriuose mirga iliustracijos ir aprašymų fragmentai, – primena puslapius internete, – tada galvoje lieka tik įspūdžių nuobiros. Esant tokiai mokymo metodikai Lietuvos kultūra ir istorija, taip pat ir literatūros istorija jaunuolių sunkiai suvokiama kaip visuma, todėl pamatę, kokie mes maži, provincialūs ir nevykę dideliame pasaulyje, moksleiviai neretai tik ir svajoja – kaip sprukti į įsivaizduojamą užsienietišką rojų.
Ir dar – kartais tiesiog sunku patikėti, kad, mokantis bet kokios užsienio kalbos, šiuolaikiniuose, dažniausiai užsienietiškuose išsiverstuose vadovėliuose sunku rasti literatūrinių tekstų – poezijos arba prozos – kurie padėtų suvokti ne tik savos, bet ir anglų, prancūzų, vokiečių kalbų ir jomis rašytos literatūros dvasią.
Rašytojai susitinka su taip išauklėta visuomene bibliotekose, mokyklose, per festivalius, muges ir knygų pristatymus. Atsiranda iliuzorinė regimybė, kad susidomėjimas knygomis – solidus ir pakankamas, o rašytojų prestižas – įspūdingas.
Deja – ir knygų mugėse (kaip ir knygynuose) vertingą literatūrą nustelbia menkavertė populiarioji produkcija, didžioji dalis lankytojų eina pro lentynas kaip pro didelį turgų. Toje minioje pasiklysta tie, kurie knygose ieško ne tik „skaitymo malonumo“, bet ir dvasinės bei kultūrinės patirties.
Ir kaip tik ta dalis knygos mylėtojų išlieka kultūros tradicijų tęsėja, nuo jų priklauso rašytojų ir visuomenės sąveika. Kadangi istorijos bėgyje šviesuolių visada buvo mažuma, labai nusiminti neverta.
Ir čia – norėčiau pradėti fantazuoti. Kadangi iš esmės visuomenę pakeičia tik netikėti sukrėtimai – susapnuočiau, kad biurokratai, nuo kurių „reformų“, „projektų“, „strategijų“ viskas priklauso, grąžina mokesčius į tą lygį, kuris buvo prieš penkiolika metų. Biurokratai ima suprasti, kad skirstyti milijonus knygų leidybai ir visokiam rašeivų skatinimui ir tuo pat metu palikti spaudą smaugiančius mokesčius – nenaudinga, nes sunaikinama rinka, kitaip tariant, panaikinama konkurencija, kuri ir yra visų pokyčių bei naujų idėjų atsiradimo pagrindas. Juk priklausomoje nuo valstybės dotacijų ir kartu – nuo neproporcingai didelių mokesčių periodikoje sunkiai gali atsirasti literatūrinės srovės, tarpusavyje diskutuojantys ir polemizuojantys kritikai, prozininkai, poetai. Norėčiau priminti, kad paskutinių literatūrinių sambūrių užuomazgos mūsų šalyje užgeso apytikriai prieš penkiolika metų, išleidus almanachą „Miestelėnai“. Po jų – pamažu ir literatūros kritika tapo prėska ir nuobodi, paskutiniai dinamiškos ir neinančios į kompromisus kritikos atstovai buvo „Castoras ir Polluxas“. Šie aštrialiežuviai buvo tiesiog užčiaupti, ko nebūtų įvykę tikros literatūrinės rinkos sąlygomis.
Atkūrus rinką, honorarus, kad ir nedidelius, už išsakytas tokioje spaudoje idėjas gautų dabar pritilę raštingi literatūros mylėtojai, naujai atsiradę autoriai. Tikėčiau, kad atsirastų ekonomistų, kurie turėtų idėjų, kaip išjudinti tokią rinką, nepadarant žalos valstybės biudžetui, turint galvoje ir tai, kad iš spaudos ir literatūros surenkami mokesčiai nelygintini su verslo pajamomis. Neatrodytų, kad tai – visiška utopija. Kai kuriose Europos valstybėse literatūrinis darbas apmokestinamas minimaliai. Ir tai duoda teigiamų rezultatų.
Manyčiau, šitas pasapnavimas nebūtinai atsikartos tikrovėje, tačiau būtų naudinga, jeigu tokia fantazija virstų siekiamybe ir ši siekiamybė galėtų būti aptarinėjama akademiniame pasaulyje, rašytojų ir žurnalistų sambūriuose bei organizacijose, o tada gal persikeltų ir į ministerijų kabinetus.
Prognozuoti ateitį – pats rizikingiausias užsiėmimas. Ir vis dėlto – įdomu paspėlioti apie rašytojų ir kūrinių likimą bei ateities perspektyvas, nesusiejant jų su ekonomine visuomenės sankloda ir biurokratų diktatu.
Matyt, gyvenimo tempas turėtų keisti literatūros žanrus ir formas. Literatūroje galbūt ryškėja tendencijos, dabar pastebimos dailėje ir teatre – visur daugėja improvizacijos ir ekspromto; dramoje, net operoje – klasikiniai kūriniai dažnai tiesiog pritaikomi šiuolaikinio žmogaus suvokimui, dailėje – dažnos vienkartinės kompozicijos, performansai ir videoinstaliacijos.
Kita vertus, gal teks prisiminti gilią senovę – gal tarytum senovės Graikijoje kompiuterinėje ateities visuomenėje dominuos poezija ir teatras? Gal bus atsisakyta storų romanų, kurių apimtis ir giliamintis visuomeniškumas susiformavo tik prieš keletą šimtmečių? Atrodo, ateityje turėtų vyrauti trumpi prozos kūriniai, panašūs į kino scenarijus.
Tačiau kodėl ateityje prioritetą tektų skirti vis dėlto poetams? Priežastis – paprasčiausia: norint poetinį tekstą perskaityti, tenka sugaišti mažiau laiko.
Poezijos knyga – tarytum maldaknygė, ją galima atsiversti ir pradžioje, ir vidury, ir gale, ji skaitoma ir tada, kai būna liūdna, ir tada – kai linksmiau, ji – harmonizuoja ir koncentruoja, jos prasmės nebūtina suvokti iš karto; prisiminus – galima iš naujo rasti į sąmonę įstrigusį puslapį. Keletoje eilučių gali būti paslėptas kodas, kuriam atskleisti prozininkas paskirtų visą knygą.
Kas gi iš lietuvių autorių ryškiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią ir idėjas? Sakyčiau taip – galbūt šiuo metu nėra mūsuose vieno genijaus, kuris tarytum Goethe „Fauste“ užkoduotų visas epochos problemas ir siekiamybes. Panašus į tokį buvo tik Sigitas Geda.
Beje, „lietuviškos šiuolaikinio pasaulio dvasios“ ieškantiems smalsuoliams šiuo metu patarčiau skaityti autorius, kuriems dabar ne daugiau kaip penkiasdešimt metų…
2. Į antrą klausimą atsakydamas teigiu: cenzūra yra, ir dar kokia! Kiečiausia – mūsų jau aptartos dotuojamos pseudorinkos cenzūra. Tokios cenzūros „apžaisti“ neįmanoma. Nenorintis „žaisti“ autorius renkasi neįtakingiausią leidyklą, kuri neturi galimybių organizuoti tinkamos reklamos ir knygos platinimo. Dažnai dėl tos priežasties ir autorius, ir jo kūrinys lieka literatūrinio proceso užribyje. Visų į tokią situaciją patekusių autorių pavardžių neminėsiu, nes sukelčiau viešą širšalą. Bėda ta, kad kartais tokia iš karto lyg nematoma „cenzūra“ liečia literatūrinius ir visuomeninius principus ginančius asmenis. Paminėsiu tik principingą, nesistengusį nieko „apžaisti“ ir dėl to tinkamai neįvertintą originalaus talento, gilų ir jautrų poetą – amžinatilsį Vytautą Skripką ir – nesulaukusį palaikymo, pasitraukusį į literatūros nuošalę, – dar sovietiniais laikais puoselėjusį hemingvėjišką stilistiką, aktyvų visuomenininką, „neapžaidusį“ oponentų – Romualdą Lankauską. Priminčiau taip pat kultūrininkų neįgalumą, per kurį nesugebėta išgelbėti ir išsaugoti gyvenimui ir tolimesnei kūrybai pasiligojusio ir teisėsaugos nukankinto genialiojo S. Gedos. Sigitas nepripažino jokių kompromisų ir savo tiesą rėždavo visiems į akis. Manyčiau, kad dvasinis orumas, neleidęs pataikauti kultūrą valdančioms vidutinybėms, nulėmė ir Gintaro Beresnevičiaus likimą.
Pateiktame klausime dar minimas literatūrinis kontekstas. Patikslinčiau – toks kontekstas gali būti ne tik literatūrinis, bet ir politinis, visuomeninis, moralinis. Kūrėjui nepatarčiau bandyti tokio konteksto „apžaisti“. Toks „apžaidimas“ – tai vidinė kūrybinė trauma.
Blogio negalima apžaisti, jam tenka priešintis, na, o prieštaravimai – gyvenimo variklis.
3. Galvodamas apie trečiąjį klausimą neįsivaizduoju jokios „strategijos“ kita kalba rašančiųjų atžvilgiu. Nebent susapnuočiau tokį lietuviškai rašančių kūrybinį suklestėjimą, kad užsienio leidyklos pultų juos versti, leisti ir platinti.
Džiaugiuosi, kad po pasaulį keliauja ir angliškai rašo Antanas Šileika, Rūta Šepetys. Kuo daugiau bet kokia kalba parašytos literatūros pasklis po pasaulį, tuo labiau praturtės mūsų kultūra.
Čia verta būtų prisiminti kalbos ir tautinės tapatybės santykį. Tai – ne vien literatūros kūrėjų problema. Nuo to laiko, kai buvo sukurta „tautinė“ valstybė, šios problemos kėlimas lyg ir nekorektiškas, nors jis šiuo metu atrodo aktualus ne tik literatūrologinėje, bet ir politinėje bei kultūrinėje erdvėje. Turėdami tik vienareikšmišką atsakymą, galime sulaukti nemažų nuostolių. Ar ne todėl tarpukaryje praradome ypatingais gabumais likimo apdovanotą Albiną Herbačiauską, taip ir neradusį su „litvinais“ bendros kalbos, emigravusį į Lenkiją, o vėliau mūsų literatūrinių provincialų pavaizduotą kaip pakvaišusį grafomaną? Tokį stereotipą kai kurie literatūros žinovai paliko naujai lietuvaičių kartai.
Nemažai istorijoje žinome asmenybių, laikiusių save Lietuvos piliečiais arba tiesiog lietuviais ir turėjusių įtakos lietuvių kultūrai, identiteto susiformavimui, taip pat ir Lietuvos valstybės atgimimui, nors rašė ir kalbėjo nelietuviškai. Čia galėtume paminėti kai kuriuos ryškiausius – nuo šešioliktame ir septynioliktame amžiuje lotyniškai rašiusių Mikalojaus Husoviano ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus – iki romantikų, be kurių neįsivaizduotume tautinės sąmonės atgimimo. Tai – Juzefas Ignacas Kraševskis, Vladislovas Sirokomlė, Adomas Mickevičius, vėliau, XX-ame moderniame amžiuje, – Oskaras Milašius ir Česlovas Milošas. Ir tarpukaryje, ir sovietmečiu, ir dabar – vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau mes juos priskiriame svetimoms literatūroms, nors jie vienokia ar kitokia forma save laikė lietuviais.
Česlovas Milošas tvirtino esąs nei lenkas, nei lietuvis, o „paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis“. Ar nebuvo galima intensyviau, draugiškiau ir diplomatiškiau jį „prisijaukinti“ mūsų kultūros labui?
Vėlgi – Česlovo Milošo giminaitis Oskaras Milašius, rašęs prancūziškai, nebuvo tinkamai pagerbtas smetoninėje Lietuvoje, o ir šiais laikais nėra tinkamai integruotas į mūsų modernėjančios poezijos kontekstą, nors visada ir visur tvirtino esąs lietuvis.
Ar priklausymą vienai ar kitai tautai nulemia tik vartojamos kalbos mokėjimas? Ar besivadovaudami tokia samprata negiliname savo provincialumo ir paradoksaliu būdu savo tautiškumo nenaikiname? Gal kartais net prarandame savo piliečius svetur, nes jie, nesuvokdami savo istorinės tapatybės, praradę kalbą, tampa nebe lietuviais. Ar ne daugiau laimėtume, jeigu tapatybę suvoktume kaip istorinį paveldą, palikdami kalbai labai svarbų, bet ne absoliutų vaidmenį?
Pasaulis keičiasi, jeigu egzistuoja visuomenės vystymosi dėsniai, apie kuriuos kartais kalba istorikai ir filosofai. Tiems dėsniams prieštarauti – beprasmiška, o kartais net žalinga. Rašytojas gali būti laimingas, jeigu jam pavyksta užčiuopti permainų pulsą ir atspėti vyksmą, kuris bus netolimoje ateityje. Ne visada taip būna. Bet mėginti – verta.
„Metų“ anketa. Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas
2014 m. Nr. 8–9
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Laimantas Jonušys
1. Šiuolaikinio pasaulio, kaip ir visų ankstesnių, dvasia yra skurdi, nes ji pagal apibrėžimą turi apimti masę žmonių, išreikšti tai, kas būdinga daugeliui, tai, kas suniveliuota iki bendro vardiklio. Turtinga yra kūrybingos asmenybės dvasia, visada bent kai kuo unikali ir nepakartojama. Kūrinys gimsta iš tos dvasios sandūros su kuo nors kitu, su kokia nors plotme, nebūtinai šiuolaikine.
Dažnai būna gražūs tie kūriniai, kurie nesiekia atspindėti aktualių šiandieninio pasaulio realijų, pvz., Donaldo Kajoko romanų eiga, manau, slysteli kaip tik ten, kur bandoma aktualiai susiliesti su tomis realijomis (laimei, tokių vietų mažai ir jos neesminės). Atrodo, kad dauguma geriausių pastarojo dešimtmečio ar dviejų dešimtmečių lietuvių romanų neturėjo užmojo komentuoti dabartinės tikrovės aktualijų (tiesa, daugelyje buvo gręžiamasi į vis dar aktualią praeitį).
Siekis „atspindėti“ ir apibendrinti tai, ką matai ir girdi, neretai gali išvirsti į iliustratyvumą ir publicistiškumą – meno priešus. Vis dėlto rašytojo dialogas su aplinkine tikrove gali būti įdomus ir vertingas, kai jis įgauna originalią meninę kokybę. Čia pateiksiu tik vieną pavyzdį – Arūno Sprauniaus eilėraščiai iš pirmo, ir net nebūtinai labai konservatyvaus, žvilgsnio turėtų atrodyti kaip kažkas kita negu poezija. Bet vis dėlto tas neperspaustai ironiškas žaidimas reklamos, vartotojiškumo raiškomis kuria naują, kartais iškreiptai įjausmintą tikrovę, balansuojančią tarp atspindėjimo ir parodijos. Tai įdomiai primena dailės popartą, pvz., Roy’ų Liechtensteiną.
2. Kontekstas – labai plati sąvoka, ir klausime ji neapibrėžta. Nemanau, kad aplinka kaip nors reikšmingai cenzūruoja rašytoją, nors savicenzūros atvejų siekiant pataikyti į paklausų toną, matyt, pasitaiko. Šiek tiek kitas dalykas, kad tam tikros raiškos formos gali būti aplinkos menkiau vertinamos, bet jos, žinoma, nėra blokuojamos. Pvz., nemažos dalies vertintojų požiūriu, sąmojis ir (auto)– ironija yra kone privalomi literatūros kūrinio prieskoniai, bet komizmas, kaip esminė literatūrinė, pasaulėžiūrinė raiška, nėra vertinamas. Rabelais ir Cervanteso tradicija čia neprigyja – humoristinis apsakymas visiems suprantamas dalykas, bet „komiškas romanas“. – mes, regis, ir tokio termino nevartojame (juos rašo tik Herkus Kunčius).
Čia apie rašymo kontekstą, bet parašius ir išleidus reikia (bent kiek) skaitytojų, – ir sklaidos kontekstas keičiasi, truputį komercialėja, nors to nedramatizuočiau. Štai Ilzė Butkutė nusprendė verstis be leidyklos pagalbos ir parodė sėkmingą pavyzdį, bet daugumai rašytojų tai turbūt atrodys nepraktiškas pasirinkimas – netgi aktyviai savireklamos ėmęsis Andrius Tapinas pareiškė pats leidybos rūpesčių neužsikrausiąs.
Tai, kad kai kurie autoriai ir leidėjai uoliai siekia užtikrinti knygos komercinę sėkmę, užsiima (savi)reklama (tikslesnis yra angliškas žodis (self-)promotion, apimantis ne tik tiesioginę komercinę reklamą), pastaruoju metu plačiai komentuojama, dažnai su nerimu ir susirūpinimu, nuogąstaujant, kad rašytojo apsukrumas darosi svarbesnis už talentą. Bet jeigu jau apsipratome su tuo, kad perkamiausių knygų sąrašuose dominuoja ne pačios vertingiausios, tai knygų rinkos komercializavimo neturėtumėm bijoti. Juolab kad ne visos aktyviai stumiamos knygos yra prastos ir ne visada daugiausia dėmesio sulaukia tos, kurios aktyviai stumiamos. Laimėti vietą bestselerių dešimtuke – vienas dalykas, bet vietą lietuvių literatūros istorijoje arba net garbingų apdovanojimų sąraše lemia kas kita, ir taip yra visame pasaulyje.
O šiaip, žinoma, ir literatūros procesas, ir apskritai mūsų gyvenimas toks margas, kad kokio nors vientiso konteksto nėra. O svarbesniais (tarkim, referenduminiais) klausimais Lietuva yra susiskaldžiusi. Galbūt toks platus, entuziastingas Ukrainos palaikymas, be objektyvių priežasčių, kilo ir dėl noro pajausti aktyvų solidarumą. Tai labai matoma socialiniuose tinkluose, o kreipimąsi dėl Rusijos agresijos Ukrainoje paskelbė net Literatūros vertėjų sąjunga, šiaip niekada nereaguojanti į politinius įvykius. Kultūros žmonės šiuo klausimu atrodo vieningi – tai nėra sunku, juk, skirtingai nei garsiosios Garliavos istorijos atveju, čia visiems akivaizdu, kad Kremlius jaunos Ukrainos valstybės atžvilgiu elgiasi kaip pedofilas.
3. Manau, kad rašyti angliškai yra beviltiškas užmojis. Tuo turėtų būti siekiama išeiti su savo kūryba į platųjį pasaulį, bet jame angliškai rašančiųjų konkurencija tokia didelė, kad Lietuvos autorius liks ne tik neįvertintas, bet ir nepastebėtas. Tarkim, skandinavai yra kosmopolitiškesni už lietuvius ir jau tikrai dažniausiai daug geriau moka anglų kalbą, bet jų rašytojai rašo ne angliškai, o gimtąja kalba.
Lietuviškai rašantys autoriai, nors ir netapdami pasaulinio ryškumo žvaigždėmis, gali tikėtis šiokio tokio pripažinimo ir už Lietuvos ribų – jų kūryba verčiama, pristatoma užsienyje, jie dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. O angliškai rašančio lietuvio tekstus pirmiausia reikėtų išversti į lietuvių kalbą.
Žinoma, kas kita, jeigu, tarkim, Britanijoje angliškai ims rašyti koks nors talentingas lietuvis emigrantas (gal greičiau tai bus emigrantė). Pastaraisiais dešimtmečiais pripažintais britų rašytojais yra tapę įvairios kilmės autorių. Jeigu tarp jų įsiterptų koks nors, tarkim, lietuvių kilmės britas, tai būtų šaunu – gal šiek tiek ir Lietuvą pagarsintų. Kol kas, deja, horizonte tokių nesimato.
O kad lietuvių autorių kūryboje pasitaiko angliškų (beje, ir kitokių kalbų) intarpų, tai normalu ir netgi nieko nauja. Prisiminkime, kiek prancūziškų intarpų Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“. Ypač malonu, jeigu tie intarpai būna be klaidų.
Vitalijus Asovskis
1. Rašytojo kaip pranašo vaidmens švytuoklė dar neišblėsusioj praeity pakrypo į kitą pusę. Bet nemanau, kad ji visam laikui sustings prie minuso ženklo. Žymūs rašytojai visuomenėje išliks autoritetais.
Nepasakysiu kažko nauja, primindamas visuotinai žinomas tiesas. Praktiškai visi kūriniai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią. Kad suvoktume reikšmingų reiškinių prasmę, būtinas laikas. Noras operatyviai reaguoti – tai bandymas įsiveržti į gerai mėšlu patręštą žurnalistikos lauką. Rezultatas – paviršutiniškas reportažas arba nevykęs šaržas. Tokių kūrinių, pastaruoju metu parašytų Lietuvoje, nevardysiu – jie žinomi, o autoriai – įžeidūs. Susidomėjimas šiais kūriniais dingsta iškart, kai vaizduojamus įvykius nustelbia nauji informaciniai „patiekalai“.
Bet tokios knygos, kaip, pvz., Sigito Parulskio romanas „Murmanti siena“ ar Alvydo Šlepiko „Jos vardas – Marytė“ – tai realus šiuolaikinio estetinės ir dvasinės evoliucijos etapo atspindys. Šie kūriniai negalėjo pasirodyti kitu laiku ir atidžiam skaitytojui byloja ne tik apie aprašomą praeitį, bet ir – apie dabartį.
Dar vienas pavyzdys – monumentalus Vidmantės Jasukaitytės kūrinys „Kristus miršta vienas“. Manau, ši knyga iki šiol neįvertinta taip aukštai, kaip nusipelno. Tikriausiai ji nebuvo tinkamai perskaityta. Bet pats jos sukūrimo faktas – nenutrūkstančios individo dvasinės paieškos liudijimas, ne mažiau įtemptas nei praėjusiame amžiuje. Aš kalbėjau apie prozą, bet visa, kas išsakyta, tinka ir poezijai. Gal jai – net labiau.
2. Rusiškai rašančių literatų Lietuvoje šiandien yra mažai. Dauguma, gyvenusių dar sovietmety, išvažiavo arba mirė. Kai kurie persiorientavo į „motininės“ rusų literatūros, kurios centras – Rusijoje, kontekstą. Kai kas jaučia ryšį ir su Lietuva, ir su rusų kultūra, rusų kalba, bet, stengdamasis nepaklusti konjunktūriniams reikalavimams, tampa „svetimu tarp savų, savu tarp svetimų“, t. y. bet kokio konteksto periferijoje. O tai beveik tas pats, kaip atsidurti literatūros periferijoje apskritai. Atsakymas į šį klausimą rusų rašytojui Lietuvoje – atskiro pokalbio tema.
3. Nedidelių tautų literatūra be stiprios valstybės paramos apskritai negali egzistuoti – nei anksčiau, nei dabar. Manau, kad valstybinės institucijos ir fondai laikosi teisingos strategijos. Bet net pati dosniausia finansinė parama ir populiarintojų pastangos nepajėgia patenkinti teisingų autorių ambicijų. Tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema. Dar ne visai aišku, kokį vaidmenį šiame procese atliks skaitmeninės technologijos, internetas. Lietuvių kalbai bus sunku. Artimiausiu metu vargu ar kas nors sugebės pasikėsinti į stulbinamą anglų kalbos lyderystę. Ką daryti – kiekvienas sprendžia pats. Tai nėra didžiausia rašytojo problema.
Albinas Galinis
ALBINAS GALINIS
1. Manyčiau, kad rašytojas susiduria su „aštria“ problema-klausimu: kiek žodis dar yra veikiamas šiuolaikinės mentalinės-kultūrinės konjunktūros? Be to, tikrovės brūzgynuose kirbina egzistencinė nerimastis – ar esi informacija apsišarvavęs (iki ausų nugrimzdęs reikmių pasaulyje) veikėjas, ar išlaikantis saugų atstumą stebėtojas. Veikėjas, konstatuojantis gryną gyvenimo faktiškumą ir taip neva pagaunantis ir teigiantis būties, laiko, istorijos prasmes, ar stebėtojas, nuolat besipriešinantis „jutimo faktų“ srautui ir sentimentalumo pliūpsniams.
Amžinas uždavinys – kaip pasiekti nesuinteresuotumo būvį, išsivaduoti (nepanirti) iš gyvybinių reikmių, kad laisvai atsivertum pasauliui.
2. Bet kuriam autoriui pragaištinga politinė cenzūra, tačiau tokios cenzūros tikrai nejaučiu. Literatūros kontekstas (nors nuo jo, kaip ir nuo visuomenės standartinių įpročių, neįmanoma visiškai pasprukti) nėra kažkoks savaimingas objektiškas mechanizmas, kuriuo įgyvendinama rašymo kontrolė. Man svarbesnė vidinė cenzūra, verčianti laikytis pažinimo, kalbos logikos ir panašių dalykų imperatyvo.
3. Martinas Heideggeris rašė, kad vienas iš veiksnių, lemiančių žmogaus būtį – kalba (beje, esanti anksčiau už individą). Rašymas kita kalba – žmogaus pasirinkimo strategija „būti“. Konkretaus asmens savimonės strategija – realizuoti savo egzistencinius siekius.
Bet! Neužmiršti leksikos, sintaksės ir pan. spąstų!
Donatas Paulauskas
Donatas Paulauskas (g. 1990 m. Kaune) – jaunosios kartos literatas, publicistas. Eilė raščius, knygų recenzijas, eseistinius straipsnius spausdina „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ;n ir mene“, „Nemune“.
1. Nesu tas, kuris profesionaliai galėtų atsakyti į klausimą apie rašytojo vaidmenį. Juolab epochos mastu. Tačiau bent viena kultūrinė tendencija yra pakankamai ryški net ir mėgėjiškam žvilgsniui. Akivaizdu, kad rašytojo statusas nebėra toks, koks buvo dar prieš gerą dešimtmetį ar dvidešimtmetį (tą patvirtina, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos realybė, kur knygų kultūros populiarumas pastaruoju metu radikaliai sumažėjo, taip paveikdamas rašytojų socialinę padėtį ir simbolinį statusą), ir tikrai ne toks, koks buvo iki XX a. vidurio, kai poindustrinis kapitalizmas dar nebuvo įsigalėjęs. Jei rašytojai ir knygų kultūra dar kiek anksčiau buvo tikrai svarbi kultūrinio pasaulio dalis, šiandien ji yra gerokai susitraukusi ir praradusi savo įtaką. Tačiau tikrai beprasmiška ir netikslu vertinti ar mėginti apibūdinti rašytojo vaidmenį praėjusio amžiaus ir praėjusių dešimtmečių sąvokomis, mąstymo trafaretais, žvelgiant pro nostalgijos akinius. Taip, rašytojo ir knygų kultūros vaidmuo visuomenėje ir jų įtaka kultūrinėms tendencijoms kitokie negu buvo, bet keičiantis ekonominėms, politinėms ir kultūrinėms sąlygoms kitaip ir negali būti – atvirkščiai, būtų keista, jei viskas aplink keistųsi, o rašytojų ir knygų pasaulis liktų toks pat. Man patinka viską susumuojantis kultūros tyrinėtojo Terry’io Eagletono žvilgsnis į kultūros raidą praėjusiame amžiuje. Pasak jo, kapitalizmas ir kultūra iki XX a. vid. buvo tradiciškai suvokiami kaip opozicijos: kapitalizmas – ekonominis ir socialinis veikėjas, veikiantis prekių ir verčių pasaulyje, o kultūra – tai, kas nepanaudojama ir neįdarbinama, iššūkis materialumo pasauliui. XX a. vid. poindustrinis kapitalizmas, iš bet ko išspaudžiantis pelną, paveikė ir kultūros pasaulį. Paveikė taip, kad tapo sunku kalbėti apie šiuos pasaulius kaip atskiras sritis, lengviau – apie imperiją, kurioje telpa viskas, nes viskas susiję su viskuo – kultūra su ekonomika, menas su verslu ir pan.
Tad dabartinis rašytojo vaidmuo man labiau yra klausimas ne apie tai, kokią vietą jis užima visuomenėje, koks jo statusas, kas prarasta ir kodėl (nes tai klausimai „iš praeities“ ir aktualūs praeities tyrinėjimams), o apie tai, kokias veiklas jis atlieka, ką jis kuria, koks jo ryšys su ekonomine, kultūrine, socialine aplinka. Mąstant šiuo aspektu, šiandieninis rašytojas seniai nebėra tik rašytojas – mažai kas gyvena tik rašydamas ir leisdamas knygas, šiandien aktualiau kalbėti apie tekstų kūrėją, dirbantį tokį kūrybinį darbą: rašantį tekstus kultūrinei spaudai, naujienų žiniasklaidai, reklamos agentūroms ir įvairiems užsakovams. Tekstų kūrėjas – tai ir poetas, prozininkas, recenzentas, apžvalgininkas, kūrybininkas (angl. copywriter), žurnalistas ir bet kas kitas, užsiimantis tekstų kūrimu. Rašytojas, turint galvoje visą įvykusį ir vykstantį sociokultūrinį pokytį, jei jis nori išlikti kultūrinėje plotmėje, yra neišvengiamai ir tekstų kūrėjas, susijęs su rinkos kūrybinių poreikių tenkinimu.
Kalbant apie lietuvių autorių kūrinius ir „šiuolaikinio pasaulio dvasią“ juose, man kyla daug klausimų apie tai, kas yra šiuolaikinio pasaulio dvasia – urbanizuota kultūra? postmoderni abejonė? kapitalistinis konkurencingumas? universalus suprekinimas? Kalbėti apie „pasaulio dvasią“ kategoriškais apibrėžimais nėra labai rimta. Kaip ir ieškoti jos kūriniuose.
2. Jei turima galvoje literatūros kontekstas kaip tam tikros rašymo tendencijos, tai, manau, net ir netiesioginei cenzūrai susikurti tų tendencijų pagrindu yra mažai šansų, nes jų praktiškai nėra. Šiuolaikinė lietuvių literatūra yra tokia maža, kad nematau reikalo kalbėti apie tendencijas ar solidų kontekstą. Galima įžvelgti tik paskirus kūrėjus, išsibarsčiusius po nedideles grupeles, tarp kurių kūrybiniu požiūriu yra labai mažai kas bendra. Galime kalbėti apie kontekstus, bet ne apie kontekstą.
Kita vertus, jei literatūros kontekstą suvoksime kaip tam tikrą literatūros krypties protegavimą iš valstybės fondų pusės, tai kalbėti apie cenzūrą galima visai pagrįstai. Originaliau rašančių kūrėjų, pažangesnių literatūros sklaidos projektų ignoravimas dažnai žengia koja kojon su dosniu etnonacionalistinių, provincialių ir šiaip abejotinos kokybės projektų finansavimu. Užgniaužiant originalią kūrybą, iškeliami tradicinės tautinės kultūros prioritetai, taip užveriant kultūrines platformas nuo naujų, gyvybingų ir išties kūrybiškų srautų. Man tai labai panašu į cenzūrą, turinčią tvirtą politinę motyvaciją, kuri tampa daug svarbesnė už poreikį gaivinti, skatinti ir plėsti kokybiškos kultūros produkciją Lietuvoje. Manau, tai ne tik bloga, bet ir ilgalaikiai žalinga politinė kultūros kryptis, skurdinanti ne tik kultūrą, bet ir perspektyvius ar potencialius jos kūrėjus. Originaliems menininkams tokioje klaustrofobiškoje kultūrinėje erdvėje, kai ji susiaurinama iki tautinės kultūros stabų, sunku išlikti ir rasti motyvacijos kūrybai.
3. Jei kalbama apie „gynybą“ (net jei kabutėse), tai turi būti ir puolimas, o jo aš nematau. Visas tas gynybinis diskursas, atsirandantis kalbant apie lietuvių kalbą ir jos kaitą šiuolaikinėje Lietuvoje, labiau primena paranoją, o ne pagrįstą susirūpinimą. Lietuvių kalbos ir literatūros nesugriaus angliški intarpai ar kūriniai, nėra nuo ko gintis, tai tiesiog akivaizdu.
Jei kalbos globėjams išties rūpi lietuvių kalbos kultūrinis gylis, plėtra ir palaikymas, taip pat ir kultūrinė pažanga, būtų daug naudingiau užsiimti ar skatinti vertimų į lietuvių kalbą kultūrą, įskaitant ir profesinės literatūros vertimus. Šiandien, pavyzdžiui, rimtų humanitarinių, socialinių mokslų veikalų vertimai yra sustoję sulig Atviros Lietuvos fondo vertimų projektų pabaiga, po jų – praktiškai vakuumas. Daugiau Europos ir pasaulio intelektualinis humanitarinis paveldas Lietuvoje niekam nerūpi, todėl pamažu tampa vis sunkiau plėsti ir palaikyti tam tikras net klasikines humanitarinių mokslų disciplinas lietuviškų sąvokų ir kontekstų ribose. Ką jau kalbėti apie tai, kad be naujausių mokslo veikalų vertimų nėra galimybių atsirasti ištisoms disciplinoms ar tarpdisciplininėms studijoms, gyvybingam intelektualiam gyvenimui ir suvokti bei įsilieti į globalius naujausių kultūrinių tendencijų apmąstymus. Jei kas nors ir kelia nerimą dėl lietuvių kalbos ir kultūros – tai tik besaikis provincialumas ir uždarumas, kurį gąsdina angliški intarpai, o ne jo paties atvaizdas veidrodyje.
„Metų” anketa. Algimantas Bučys
2014 m. Nr. 7
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate”? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos” strategija?
ALGIMANTAS BUČYS
1. Rašytojo vaidmuo dabartinėje epochoje, deja, nėra laisvai pasirenkamas. Jis primetamas. Įsivaizduokime savo gyvenimą ir mums tekusį laiką kaip kelionę milžinišku keltu iš vieno kranto (gimimas) į kitą (mirtis). Keltas šiuo atveju būtų tai, kas šios anketos klausimuose vadinama „šiuolaikiniu pasauliu”, „dabartine epocha” ir pan. Nesu pesimistas, tad nesakau, kad „Nojaus laivas” yra Dievo išrinktiesiems. Nors potekstėje lieka bjaurus klausimas: išliks ar neišliks lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis? Galima paklausti ir dar bjauriau: ar globalinėje šiuolaikinio pasaulio erdvėje kam nors reikalingas lietuvių rašytojas kaip etninė kultūros veikėjo rūšis?
Iš paukščio skrydžio pažiūrėjus viskas lyg ir aišku: lietuvių rašytojų padėtis niekuo nesiskiria nuo daugelio visų pasaulio rašytojų padėties. Visi jie kartu su maždaug trijomis gyvųjų generacijomis plaukia tuo pačiu keltu į nežinomą ateitį. Tačiau pamėginkim iš arčiau pasižiūrėti, kaip atrodo tarp daugybės visokiausių tautų atstovų mūsiškė pora: lietuvių rašytojas su lietuvių rašytoja. Kaip jiems sekasi gyventi ir išgyventi?
Kad nemirtum iš bado beplaukdamas į kitą krantą (turiu galvoje ne amerikiečių rašytojo Jameso Baldwino nuostabų romaną „Kita šalis” (1962) apie žmogui niekados nepasiekiamą „kitokią šalį”, bet antikinį metaforos kontekstą, kur kelionė į kitą šalį reiškia persikėlimą į kitą krantą – mirusiųjų karalystę), reikia valgyti. Bet visi žinome, kad lietuvių rašytojui „šiuolaikiniame pasaulyje” nei praktiškai, nei teoriškai veik neįmanoma išgyventi iš savo kūrybinio darbo, kol rašo lietuviškai.
Per ketvirtį amžiaus naujoje nepriklausomoje Lietuvoje jau ne viena rašytojų karta įsitikino, kad grožinės literatūros tekstų rašymas dvasine prasme tėra laisvalaikio užsiėmimas, o materialine – gryna labdara be atlygio. Tokia reali situacija, kurioje dabar atsidūrė Lietuvos rašytojų sąjungos ir kitų literatūrinių sąjungų ar draugijų nariai. Tai maždaug tūkstantis talentingų žmonių, kurie daugmaž profesionaliai arba kol kas tik mėgėjiškai valdo plunksną, atkakliai kuria arba potencialiai gali kurti lietuvių literatūrą. Juos derėtų vadinti nuostabiais idealistais. Dalis jų, jaunesnieji, neprisimena ir negali prisiminti tų sovietinių laikų, kai už vieną cenzūros palaimintą ir vienintelės leidyklos „Vaga” išleistą romaną autorius gaudavo honorarą, kurio užtekdavo nusipirkti naują automobilį arba sodybą kaime (buto mieste pirkti nereikėdavo, nes Rašytojų sąjungos nariai anksčiau ar vėliau gaudavo jį nemokamai daugiau ar mažiau sąžininga eilės tvarka). Dabar tai būtų stebuklinės pasakos detalės. Pažįstu puikų talentingą rašytoją, kuris „dabartinėje epochoje” nustojo rašyti nepelningus romanus ir jau keleri metai kuria pelningus televizijos serialų scenarijus, norėdamas nusipirkti butą Vilniuje. Ir, tikiu, nusipirks, nes yra tikras žodžio ir siužeto meistras, mano nuomone, bene geriausiai Lietuvoje išmanantis ir naudojantis šiuolaikines populiarių tekstų gamybos technologijas.
Bet ką daryti kitiems, kurie iki šiolei išsaugojo ištikimybę „nepelningai literatūrai” – poezijai, novelistikai, apysakai, romanui?
Ore sklando įvairūs naujos strategijos variantai.
Neseniai žiūrėjau (tiesa, ne nuo pradžios) laidą iš paskutinės knygų mugės, kur greta leidėjos ir knygyno savininkės dalyvavo prozos debiutantas Andrius Tapinas, pasiskelbęs, kad iš savo pirmojo romano „Vilko valanda” yra pasiryžęs užsidirbti milijoną litų. Viso pokalbio moralas ir išvada, kaip supratau, buvo maždaug tokia: kad nemirtų iš bado ir net šiek tiek užsidirbtų, lietuvių rašytojas ar lietuvių rašytoja turi ne tik parašyti ir kaip nors išleisti (kartais už savus ar mecenato pinigus) knygą – jie dar privalo ją kuo plačiau išreklamuoti, kad pelningai parduotų reklamos suviliotiems pirkėjams. Strategija puiki. Tačiau atviro ir nuoširdaus „pinigų kartos” ideologo bei praktiko A. Tapino išvystyta savo romano reklama (ne tik minėtoje laidoje iš knygų mugės) apnuogina dar vieną ir kur kas skaudesnę mūsų rašytojų problemą „dabartinėje epochoje”.
Akivaizdu, kad viešai ir plačiai (spaudoje ir televizijoje) pasireiškianti rašytojų ir jų leidėjų pozicija vis labiau koncentruojama ties vienos krypties strategija – ties primygtina Pasiūla. Kitaip tarus, atkartojama prekių reklamos technologija: mums primygtinai ir atkakliai siūloma įsigyti, tarkim, madingiausią plaukų šampūną arba drąsiai imti paskolą, kurios niekas kitas taip staigiai jums neduos ir t. t. Pasiūlos strategija įtaigi, tad nenuostabu, kad lengvatikiai mielai užkimba ant reklamos kabliuko. Tačiau reklaminės Pasiūlos technologijai visiškai nesvarbu, kas siūloma – svarbu įtaigiai pasiūlyti. Minėtoje laidoje neišgirdau nė vieno žodžio apie romano „Vilko valanda” meninę kokybę ir vertę. Gal ji buvo aptarta laidos pradžioje, tikiuosi, buvo. Nemanau, kad tie dalykai visai nerūpėtų nei autoriui, nei jo leidėjai, nei knygyno savininkei. Tai jau būtų grynas knygų rinkos cinizmas. Kiek galėjau spręsti iš laidos, visi dalyviai demonstravo aukštą meninį skonį, ypač tada, kai labai vaizdžiai išreikšdavo panieką pasaulinio garso bestseleriui „Penkiasdešimt pilkų atspalvių”. Susidarė įspūdis, kad apie tokią prastą literatūrą padorioje kompanijoje tiesiog nedera net užsiminti. O jei paminėdavo, tai visi iš aukšto sutartinai šyptelėdavo…
Laidos žiūrovui liko neaišku: kurgi čia logika? Visi dalyviai gyvai svarsto, kaip sugundyti ir užkariauti Skaitytoją (ir išgauti autoriaus juokais ar rimtai paminėtą būsimą „milijoną”), tačiau su pasidygėjimu puse lūpų pašiepia anglų prozininkę, kurios slapyvardžiu išleista trilogija uždirbo jai jau virš šimto milijonų dolerių!.. Maža to, vien pirmoji knyga jau išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų (lietuvių taip pat) ir net teisę sukurti filmą pagal trilogiją autorė perleido pagal sutartį su septynženkle suma. Tai iš ko čia derėtų šaipytis „pinigų kartos” atstovams ir šalininkams? Iš savo idealo, vos tik jis fantastiškai įsikūnija?
Manau, kad populiaraus rašytojo situacija dabartiniame pasaulyje turi daug gilesnes šaknis, nei atrodo žvelgiant iš Lietuvos, kur tiek daug rašytojų svajoja išplaukti „į tarptautinius vandenis”. Jau kelis dešimtmečius stebiu ir bandau aiškintis šiuolaikines bestselerių gamybos ir platinimo technologijas. Kažkada esu jau rašęs apie amerikiečių bestselerių gaminimo receptus („Literatūra ir menas”, 1985). Rėmiausi skeptišku, bet populiariu klasiku Williamu Somersetu Maughamu, kuris, nepaisydamas savo angliško skepticizmo, vis dėlto pripažino, kad bestselerių leidėjai „niekados neišloštų, vildamiesi, kad šios knygos bus masiškai skaitomos, jei tose knygose nebūtų kažko, kas privilios publiką… Nors tos knygos gali būti visiškai netikusiai sukonstruotos, netikusiai parašytos, banalios, pretenzingos, sentimentalios ir neįtikėtinos, jose turi būti kažkas, kad jos taptų plačiai skaitomos”.
Kas gi tas „kažkas”?
Anuomet gana kritiškai (kai kas sakė: „antiamerikietiška propaganda”) atsiliepiau apie amerikiečių rašytojus milijonierius ir multimilijonierius, tarp jų – Sidney’į Sheldoną (1917–2007). Net jo ankstyvieji romanai, rašyti po kelių dešimtmečių scenaristo darbo televizijoje ir kino studijose, buvo puikiai parduodami dešimtimis milijonų egzempliorių. Ir kada? Kai dar nebuvo jokių personalinių kompiuterių, o apie internetą niekas net nesapnavo! Bet jo knygų (ir naujų, ir pakartotinai leidžiamų) visada būdavo galima nusipirkti ne tik maisto prekių parduotuvėje, bet ir kiekviename Amerikos oro uosto kioske. Bet naivu manyti, kad tai buvo tik puikios reklamos rezultatas. Gal priešingai? Neįtikėtini knygų pardavimo rekordai pasiekiami tik turint neeilinį talentą. Jau pirmasis (1969) S. Sheldono romanas laimėjo ne bet kokią, o Edgaro Allano Poe premiją už geriausią mistinės ir kriminalinės literatūros debiutą. Žinoma, S. Sheldonas buvo stebėtinai produktyvus ir net nerašydavo, o diktuodavo romano tekstą, panašiai kaip mūsiškis gaivalingo talento prozininkas Jonas Marcinkevičius (1900–1953). Nenuostabu, kad S. Sheldonas, vėlai pradėjęs rašyti prozą, išleido net aštuoniolika romanų, ir įsidėmėkim – visų jų buvo parduota virš trijų šimtų milijonų egzempliorių!
Ką noriu tuo pasakyti?
Tik tiek, kad geriausia reklama knygai yra autoriaus pavardė (tegu ir slapyvardis).
Kai reklamuojamas nežinomo autoriaus pirmas romanas, skaitytojų pasitikėjimas net besaike reklama yra suprantamas. Tačiau primygtinai reklamuojamos prekės rinkoje veikia geležinis atvirkštinis dėsnis, kuris skamba labai paprastai: prekės kokybė privalo atitikti reklamuojamą. Jei ne, pirkėjas turi teisę grąžinti prekę pardavėjui ir atgauti savo pinigus, nes buvo apgautas reklamos. Tas dėsnis jau tapo įstatymu net Lietuvos prekybos rinkoje. Deja, tik ne knygų rinkoje. Nusivylęs plačiai išreklamuota knyga ir pasijutęs paprasčiausiai apgautas, skaitytojas lieka apmulkinto naivuolio situacijoje, neminint prarastų pinigų.
Šiuo požiūriu įdomus man pasirodė kauniečių literatūros kritikų pokalbis apie istorijos vaizdavimą naujausiuose lietuviškuose romanuose, kuriuos pastaraisiais metais parašė tiek užsienio lietuviai – Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų” (liet. 2011 m.) ir Antano Šileikos „Pogrindis” (liet. 2012 m.), tiek Lietuvoje kuriantys prozininkai – Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė” (2011), Sigito Parulskio „Tamsa ir partneriai” (2012) ir kt. Ypač įsiminė literatūrologės Simonos Siderevičiūtės atsiliepimas apie „Pogrindį”. Beveik visi pokalbio dalyviai itin santūriai vertino Kanadoje gyvenančio ir angliškai rašančio lietuvių kilmės rašytojo kūrinį. Gal todėl, kad romano herojaus prototipas, atrodo, buvo garsusis lietuvių pokario partizaninio karo dalyvis, nuostabios biografijos žmogus Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951), kuriam pogrindyje 1950 m. (dar iki žūties) buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio garbės vardas. Lietuviams dar gyva legenda, matyt, užstojo pačios knygos specifiką. O juk angliškai skaitančiai publikai rašantis A. Šileika turėjo įveikti visiško skaitytojų informacinio nepasiruošimo barjerą, kada, pasak autoriaus, pavyzdžiui, „Kanados skaitytojai beveik nieko nežino ir nesupranta apie tai, kas dėjosi Europoje po Antrojo pasaulinio karo, greičiausiai jie net neskiria lietuvių nuo rusų, latvių, estų, baltarusių ir kitų buvusios Sovietų Sąjungos tautų”. Kitaip tariant, A. Šileika tapo savotišku Lietuvos garbės atstovu kanadiečių literatūroje. S. Siderevičiūtė labai atvirai ir nuoširdžiai vertino romaną, bet įdomiausia, kad nusivylė ne tiek romanu, kiek jo reklama, konkrečiai – romaną reklamavusiu sociologu filosofu Leonidu Donskiu: „Tiesa, labiausiai pykau ne ant knygos autoriaus, bet ant Leonido Donskio, kuris taip skaudžiai mane apgavo knygos anotacijoje sugundęs tokia fraze, kaip „puikus siužetas ir jaudinančios žmonių gyvenimo istorijos, o ne didieji valstybių griūties naratyvai, lygiai kaip ir jautrumas detalei, greičiausiai ir yra tai, ko taip reikia šiandien ir mums, ir visai Europai”. Pasakęs, ko man reikia, ir dar palyginęs šią knygą su Balio Sruogos „Dievų mišku”, jis visiškai nuginklavo mano kritikos strėles ir paliko be žodžių, bet su klausimu galvoje, ar jis pats tikrai šią knygą skaitė.”
Skaitė ar neskaitė, dabar jau ne tiek ir svarbu. Svarbiau suvokti, kad A. Šileikos romaną L. Donskis pareklamavo iš savo tradicinės virštautinės pozicijos, tarsi iš aukščiausios kosmopolitizmo varpinės skambindamas ir skelbdamas, ko reikia „lietuviams ir visai Europai”.
Taigi – reklamuojamas ne pats romanas, o romano modelis, kuris jau turi ir savo terminą – „euroromanas”. Nesistebiu, kad pokalbio dalyviai savo ruožtu svarbiausiu kūrinio privalumu vardijo patį žanrą. Nors madingo žanro įkūnijimas kėlė abejonių: „Ką siekė sukurti Šileika, taip ir nesupratau. Tai kažkoks mirguliuojančių kontūrų euroromanas. Pagrindiniai veikėjai šiek tiek priminė legendinius Boni ir Klaidą ir jiems „prijaučiančius”: tokie pat stiprūs, bebaimiai ir pasirengę nuotykiams. <…> Jei Šlepiko kūrinyje emocijų per daug, tai čia jos reiškiamos taip primityviai ir glaustai, kad net nuostabu. Žodžiu, knyga gal skirta siužetą „šaudo-gaudo” vertinantiems vakariečiams, o ne harmonijos tarp faktų ir žmogiškumo ieškančiam skaitytojui” (Loreta Varaniūtė). Mums belieka tikėtis, kad gražiai išreklamuota A. Šileikos romano ekranizacija (dalyvaujant lietuviams) sėkmingai atliks Lietuvos vardo bei istorinės lietuvių patirties atskleidimo misiją Vakaruose, kurie iš tiesų mažai ką žino apie XX a., o dar mažiau arba ničnieko apie XIII–XVIII a. Lietuvą. Galima diskutuoti su atskirais teiginiais, tačiau kauniečių literatūros kritikų pokalbis palieka įspūdį, kad jie savo laisvais, nuoširdžiais ir savarankiškais vertinimais ima lenkti vilniečius literatūros kritikus, jau baigiančius išsikvėpti savo akademinio šnekėjimo spektaklyje su tradiciniais neklystančių mokslinių arbitrų vaidmenimis. Visą kauniečių pokalbį galima rasti Kauno menininkų namų profesionalaus meno žinių portale (http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Apie-istorija-literaturoje).
Bandymai įdiegti euroromaną Lietuvoje dar kartą liudija nuolatos stiprėjantį lietuvių ir lietuvių kilmės rašytojų siekį naudotis jau gatavais, madingais ir populiariais (vadinasi, pelningais) Vakarų literatūros pasiekimais. Tai nėra kokia naujiena, dar XX a. antroje pusėje Mykolas Sluckis, Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė ir kiti sėkmingai eksploatavo modernius žanrus ir pasakojimo technikas (sąmonės ir pasąmonės srautai, magiškasis realizmas ir kt.). Natūralu, kad XX–XXI a. sandūroje ir mūsų dienomis lietuvių rašytojai mėgina įsisavinti vis energingiau plintančios masinės literatūros technologijas. Gražu, kad A. Tapinas nusprendė panaudoti ypač populiarų Vakaruose, bet Lietuvoje plačiau dar nenaudotą fantastinės literatūros žanrą steampunk, ir dar gražiau, kad skaitytojai išrinko A. Tapino kūrinį geriausia 2013 metų knyga.
Bet kodėl būtent ją?
Gali kilti įtarimas, kad vien todėl, jog ji nepanaši į tradicinius lietuvių romanus ir pirmą kartą joje bandoma panaudoti retrofuturistines steampunk žanro technologijas. Ar tai jau reiškia, kad šiandien itin populiaraus Vakaruose žanro knygoje „labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia”? Juk kasmet atsiranda vis populiaresnių masinės literatūros žanrų ir net pačios knygos pateikimo technologijų. Negi dabar geriausia metų knyga Lietuvoje imsime vadinti knygas, kuriose pirmą kartą Lietuvoje panaudojami madingiausių, naujausių ar šiaip populiarių Vakaruose žanrų modeliai? Štai A. Tapinas pritaikė steampunk modelį, kitąmet kas nors pagamins knygą pagal splatterpunk modelį (prievartos, sekso, kraujo dominantė), vėliau koks nors lietuvis pirmą kartą iškeps tekstą pagal cyberpunk receptą (fantastinis ateities technikos pasaulis) ir t. t. Negi visa tai vadinsime „geriausiomis metų knygomis”?
Matyt, kiekvieną kartą vis tiek privalu prabilti apie knygos autoriaus talentą ir teksto vertę, paprasčiau tarus – apie galutinio produkto kokybę, kuri gali būti arba puiki, arba prasta, nors žanro receptas būtų pats nuostabiausias. A. Tapino knygos neskaičiau (neperku katės maiše), bet pasidomėjau fanliteratūros žinovų nuomonėmis. Šie jau turi lietuviškas nišas internetinėje erdvėje, gyvai dalijasi karščiausiomis pasaulio fandomų naujienomis, įspūdžiais apie mėgstamo žanro kūrinius, nors neretai pasirašo slapyvardžiais. Iš esmės slapyvardis didelis pliusas, nes leidžia autoriui naudotis anoniminės nuomonės laisve ne kokiems šmeižtams, bet savo mėgstamos literatūros analizavimui.
Ne taip seniai internetiniame žurnale „Fantastika internate” (Nr. 4) pasirodė plati, šmaikšti (dėl to cituodamas netaisau kalbos) ir visapusė Valko recenzija apie A. Tapino knygą. Nevaidindamas visažinio literatūros kritiko, Valkas pradeda nuo problemos, kurią ir aš čia gvildenu: pirkėjui giriama prekė ir jos kokybė. „Norėčiau kreiptis į tuos, – rašo recenzentas, – kurie knygos neskaitė, bet yra apie ją girdėję. Kažkoks stebuklingas dalykas tas marketingas – produktui dar nepasirodžius visi jau turi susidarę apie jį nuomonę, tad, tikiuosi, tamstos neprieštarausit. Taigi: ko jūs tikitės iš „Vilko valandos”? Į ką, jūsų nuomone, knyga panaši? Skaitę irgi gali įsitraukti – ko jūs tikėjotės iš knygos prieš ją perskaitydami? Paimkit lapelį ir užrašykit mintis. Dabar tą patį padarysiu aš, o po to galėsim palyginti. Užsirašėt? Aš irgi, štai: kaip ir kiekvieną kartą, kai leidžiama didžiulė reklaminė kampanija, kažkuriems velniams po savęs velkanti dar ir knygą, tikėjausi masėms skirto lengvo ir smegenų nereikalaujančio skaitalo su pradedančiam rašytojui būdingom kliurkom.
O kadangi gerb. Andrius Tapinas nustebinti nieko nesiekė, ko tikėjausi, tą gavau. Va jums ne tik mano mintys, bet ir trumpas visos knygos apibūdinimas.” Platesnis knygos panagrinėjimas prilygsta tikrai draugiškam ir kritiškam teksto aptarimui. Valkas pirmiausia apibūdina reklamose net neminėtą (kad nebūtų apribota būsimų skaitytojų kategorija) knygos adresatą. Jo nuomone, „Vilko valanda” – visoje Lietuvoje „išpiarintas” nuotykinis-fantastinis romanas paaugusiai Hario Poterio kartai – yra knyga apie tai, kaip šunys, katės, maži robotukai ir kitokie comic relief veikėjai stebi savo šeimininkų kuitimąsi su žalvarinėmis rankenėlėmis ir stiklinėmis kolbomis. Pankas [steampunk dvasia – A. B.] stimpa, tad prieš knygos skaitymą Valkui taip ir norėjos pranašauti – „turbūt jei veiksmą perkeltume į, tarkim, mokslinės fantastikos ar oldskūlinio [senosios mokyklos – A. B.] fantasy visatą – niekas nepasikeistų”. Deja, lietuvių autorius aiškiai persistengia, kopijuodamas šiuolaikinę pasaulio literatūrą. „Juk žanras netaptų vienu pagrindinių reklaminių triukų ir Andrius nesiimtų šviesti Lietuvą apie tai, kas yra garinis retrofuturizmas, jei neužsimanytų paskandinti skaitytojus jame iki ausų. Kad būtų kiek aiškiau – įsivaizduokit, jei kiekvienoje mūsų amžių aprašančioje knygoje veiksmas klostytųsi maždaug taip: „Petras įlipo į elektrinį troleibusą, o pro šalį zvimbė automobiliai su vidaus degimo varikliais. Virš galvos praūžė reaktyvine turbina varomas lėktuvas, ir Petras žvilgtelėjo į savo elektroninio telefono ekranėlį, kad sužinotų, kiek valandų.” Na, supratote.” Išlukštenamas ir siužetas su žanrui būdinga „geriečių ir blogiečių” problematika: „Dauguma kūrinio veikėjų – savimi pasitikinčios imperialistinės kiaulės be jokių kompleksų, pasiryžusios saujomis aukoti pėstininkus ir ciniškai stebėti buhalterinėse knygose besikaupiančias kaukolių krūvas. Mažuma kūrinio veikėjų – stiprūs geraširdžiai antžmogiai. Problemėlė yra ta, kad visi pirmieji stovi vienoje barikadų pusėje, visi antrieji – kitoje. Aha, gėrio ir blogio kova. Stympankinėje aplinkoje. Šventvagyste nekvepėtų tik tada, jei geriečiai būtų, tarkim, amžinai pralaiminčios žemesnės klasės atstovai arba šiaip niekam neįdomūs pacifistai, tačiau knygoje jie su priešais kovoja visiškai lygiomis sąlygomis, naudojasi gudrumu, skaitytojų užuojauta ir gariniais džeimsbondiškais divaisais. Gal kažkas pasakys, kad negalima knygos vertinti pagal tai, kiek ji atitinka žanro šabloną. Sutinku. Jeigu autorius „Vilko valandoje” spjautų į visas klišes, kūrinio šerdį atplėštų nuo postmodernistinės Makiavelio kritikos ir patalpintų į kokią kitą filosofinę terpę, jam galima būtų ploti atsistojus. Bet netalpina, vietoj to turim seilėtą motinų teresių kovą su klastingomis tamsiosiomis jėgomis, o šių pusių skirstymas – tadadam, pasiruoškit, tuoj mes kažką demaskuosim – vyksta tautiniu pagrindu. Taip, gerieji čia yra lietuviai, blogieji (įvairaus blogumo, nuo tiesiog chamų iki Belzebubo įsikūnijimo Žemėje) – visų kitų rasinių stereotipų atstovai. Ūsus piktai raito pasitempę militaristai vokiečiai, iš pabo išvirtę anglai saliutuoja jos didenybei ir į visus aplinkinius žiūri kaip į mėšlą, pikti rusai gerdami vodką planuoja eilinę naivią aferą, kaip paklojus tūkstantį saviškių gauti pusę litro naudos. Jau minėjau, užpraeito amžiaus mąstysena čia nė nekvepia, gėrio, tolerancijos, tautos ir valstybės suvokimas, kartu su geopolitine situacija, knygoje nukabintas tiesiai iš mūsų dienų.” Nuosekliai lygindamas produkto kokybę su reklama, recenzentas primena, kad „kiek kitaip romane veikia istorinės asmenybės, tačiau rezultatas toks pat. Girdėjot reklaminį lozungą, kad knygoje sutiksime keletą žinomų barzdotų dėdžių? Nuliūdinsiu, bet tai tik reklaminis lozungas. Knygos veikėjas Jonas Basanavičius lygiai taip pat galėjo būti Petru Plikanavičiumi, Antanu Nuoganavičiumi arba bet kokia kita išgalvota asmenybe, ir niekas nebūtų pasikeitę. Iš istorijos pasiskolintas tik garsus vardas, o apie tai, kuo jis galėtų būti naudingas knygai, nesusimąstyta. Išskyrus reklamą, žinoma. Prakalbus apie ją, grįžtam prie pačio pagrindinio, didžiausio ir pikčiausio knygos aspekto. Taip, visas romanas nuo pat pavadinimo yra gamintas galvojant apie komerciją. O ko jūs tikėjotės?”
Iš pacituotų Valko straipsnio fragmentų gali susidaryti įspūdis, kad plačiai apsiskaitęs ir kandžiai rašantis autorius tėra internetinio pogrindžio (undergraundo) atstovas, iš principo kritikuojantis oficialiąją kultūrą bei literatūrą. Nieko panašaus. Internetinė Valko recenzija – labai geranoriško, bet nuvilto žmogaus atsiliepimas. Gerokai papriekaištavęs dėl „kliurkų”, Valkas reziumuoja, konstatuodamas A. Tapino įnašą į bendrą šiuolaikinę mūsų literatūros situaciją: „Norėtųsi užbaigt kokiu nors pozityviu brūkštelėjimu, taigi: nors pagrindiniai romano veikėjai plokštoki, o jų priešai atrodo lyg pabėgę iš disnėjiško filmuko, protarpiais siužete pagaunamas ir rimtas, džiuginantis štrichas. Yra keli vingiai, kuriuose užkabinama didesnė, globalesnė istorija, lyg ir esanti už knygos ribų – ir skaityti darosi išties malonu. Bakstelėjimu šion pusėn knyga yra užbaigiama (neskaičiusiems: jei pirmiausia atsiversite paskutinį puslapį – linkiu paspringti), keli tokie epizodai išmėtyti po visą romaną. Jie toli gražu nėra nepriekaištingi, tačiau vis vien pretenduoja į rimtesnę literatūrą. Mielai skaityčiau knygą, sudurstytą vien iš tokių epizodų. Taip pat neskaičiusius tikriausiai domina dar vienas klausimas: ar verta? Manau – taip. Pirkti knygą gal ir ankstoka, kaina dirbtinai užkelta ir atspindi tik reklaminės kampanijos išlaidas – su mažiau pompastikos ir be tuščių puslapių veikalą galima buvo išleisti „Lietuvos fantastikos bibliotekos” serijoje ir pardavinėti po pusę Basanavičiaus [dvidešimt penkis Lt – A. B.], nieko nebūtų prarasta (išskyrus galimybę autoriui paskelbti save vienu populiariausių TV vedėjų). Tačiau daugumai knyga pasirodys tinkama praleisti vakarą su puodeliu skysčio ir neįjungiant smegenų, taip pat manau, kad ilgainiui ji taps būtinu punktu lietuvio fantastikos mėgėjo biografijoje – juk kažko panašaus mes turim nedaug. Įdomu būtų, jei ji susilauktų fanfikų ir inspiruotų bent šiokį tokį kūrybinį šurmulį (ne, tik be tęsinių – tikiuosi, A. Tapinas dar turi savigarbos). Galėtų įvykt koks nors piešinių konkursas, jei jau apie tai kalbam. Manau, net ir komerciniais tikslais prastumtas lietuviškos popliteratūros padangės pagyvinimas yra geras dalykas” (visą Valko tekstą žr.: http://fi.iliuzija.net/pdf/Fi4.pdf).
Kodėl taip plačiai nagrinėju populiarios, Vakarietiškais modeliais pagrįstos ir galingai Lietuvoje reklamuojamos literatūros santykį su jos vertinimu ir suvokimu pačioje Lietuvoje? Tik todėl, kad čia ir yra tas sūris, į kurį taip mielai žiūri daugelis lietuvių rašytojų, užmiršusių amžiną taisyklę apie sūrį pelėkautuose. Viešpataujant Lietuvoje populistinei nuomonei, esą madingiausi XXI a. žanrai „labiausiai atspindi šiuolaikinio pasaulio dvasią”, ir kai tokios knygos lengvai tampa „geriausiomis metų knygomis”, būtina kiekvienu konkrečiu atveju labai atidžiai ir visapusiškai aptarti kiekvieną kūrinį ir literatūrinį gaminį. Taip, atplaukėme į populiariosios literatūros triumfo epochą, kur daug literatūros gaminių pagal pelningus receptus. Bet kiekvieną kartą ramiai ir profesionaliai apžiūrėkime bei vertinkime galutinį produktą.
To paties atidumo bei profesionalumo turėtume siekti vertindami ir verstinės masinės literatūros kūrinius, kurie užtvindė Lietuvos knygynus. Kas iš to, kad nuo savo intelekto viršūnių pasišaipome, kaip jau minėjau, iš kultinės trilogijos „Penkiasdešimt atspalvių”? Ar ne geriau būtų panagrinėti, kodėl ji sulaukė tokio neregėto populiarumo? O ir patį masinės literatūros populiarumą iš principo ignoruojame, nors šitaip tarsi stručiai slepiame galvą į smėlį, vaizduojame, kad čia nieko reikšminga nevyksta, kad čia kažkokios namų šeimininkės griebėsi plunksnos ir kloja ant popieriaus savo erotinius sapnus… Yra ir tokių dalykų, kas be ko, bet jie niekados nepasiekia E L James trilogijos populiarumo.
O kodėl?
Todėl, kad E L James slapyvardis pridengė mažiausiai du puikius masinės literatūros specialistus – ilgametę televizijos darbuotoją Eriką Leonard (merg. pav. Mitchell, g. 1963 m.) ir jos vyrą rašytoją, televizijos ir kino scenaristą Niallą Leonardą, ne vieno tarptautinį pripažinimą pelniusio filmo autorių. Pastarasis šiandien jau ir spaudoje vadinamas savo staiga išgarsėjusios žmonos „kūrybiniu partneriu”, nors kandusis airis kietai pasišaipo iš netikėtos judviejų legendos ir tariamos seksualinės patirties. Tačiau viename interviu jis vis dėlto yra prasitaręs, kad ne kartą juodu persipykdavo, ne vienus metus aptarinėdami Erikos tekstus. Nesvarbu, kaip ir kiek kas rašė, svarbiausia, kad abu yra labai patyrę profesionalai, gerai išbandę masinės kultūros ir literatūros metodus televizijos bei kino studijose. Be to – nota bene – studijavę anglų kalbą universitetuose. Šis faktas ypač reikšmingas. Mėgindami Lietuvoje suvokti masinės, ypač erotinės šiuolaikinės literatūros sėkmę Britanijoje ir JAV, privalome žinoti erotinės literatūros tradiciją anglosaksų pasaulyje. Erotinė literatūra nuo karalienės Viktorijos puritoniškų laikų sukūrė ir nuostabiai ištobulino savo ypatingą žodyną, kupiną simbolių, užuominų, specifinių terminų ir tiesiog seksualinio gyvenimo žargono, kuris nuolat pasipildo ir atsinaujina. Ignoruodami iš principo ar nežinojimo slaptąją erotinių knygų kalbą, visados atsidursime aklavietėje – paėmę į rankas masinės erotinės (ne pornografinės) literatūros kūrinio vertimą iš anglų kalbos į lietuvių, negalėsime atsikratyti įspūdžio, kad anglosaksai skaitytojai tiesiog išprotėjo ar visiškai „nupušo”, jeigu išperka milijoninius tokio „literatūrinio šlamšto”, „banaliausio skaitalo” tiražus.
Viskas daug sudėtingiau. Ir čia nereikėtų kaltinti vertėjų. Jeigu jie pasiryžtų ir sugebėtų mums išversti ne tik pažodinį tekstą (plain text), bet ir slaptąjį žargoną, jie jau turėtų būti ne tik vertėjais, bet ir teksto iškoduotojais. O tai padaryti nelengva ir turbūt neįmanoma. Nuo minėtų Viktorijos laikų anglakalbiai literatai kūrė ir sukūrė saugų erotinės literatūros žodyną, kurio tikrąsias reikšmes nujaučia, bet negali įrodyti jokiame teisme jokie dorybės sargai. Juk ir Oscaras Wilde’as, pagarsėjęs romanu „Dorijano Grėjaus portretas” („The Picture of Dorian Gray”, 1890), buvo nuteistas ne už romaną, bet už „amoralų elgesį”, nors būtent jis bene pirmasis užkodavo „Gray” reikšmę, kurią tebenaudoja E L James ir daugelis kitų erotinės literatūros kūrėjų. Išsivertę „Gray” tiesiogiai kaip „pilkas”, nesuvoksime, apie ką čia šnekama ir kuo čia dėti kažkokie „pilki atspalviai”. Nesiruošiu analizuoti nei O. Wilde’o klasikinio kūrinio, nei E L James trilogijos, tik noriu priminti, kad mes visiškai kitaip suvoktume abu kūrinius, jei skaitytume iškoduotame kontekste, kur „Gray” reikštų heteroseksualą. Galima būtų spėti, kad O. Wilde’as labai atsargiai vaizduoja sudėtingą heteroseksualo kaitą homoseksualizmo kryptimi, lygiai kaip E L James atskleidžia heteroseksualo sudėtingumą su visokiais jo nukrypimo „atspalviais”, pirmiausia – sadomazochistiniais bei įvairiais „tamsesniais” (II knyga) bei „išlaisvintais” (III knyga) atspalviais. Yra ir kitų dekoduoto konteksto ženklų, bet tai atskira kalba. Viešai kalbėti apie juos vengiame, kaip minėjau, bet kokioje „padorioje kompanijoje”.
Vis dar vaizduojame arba vis dar esame davatkiško puritoniškumo gerbėjai ar pasekėjai. Prisimenu, kai 1990 m. laisvoje Lietuvoje buvo įsteigta sava Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kaip steigimo grupės narys pasiūliau dviejų lygių knygų spausdinimo idėją. Pirmasis lygis būtų lietuvių literatūros klasika ir šiuolaikinių rašytojų naujieji kūriniai, o antrasis – populiarioji, tai yra masiškai perkama verstinė literatūra, kurios leidyba finansiškai maitintų nepelningus lietuvių literatūros žanrus (poeziją, novelistiką, literatūros kritiką ir pan.). Sudariau net pradinį verstinės literatūros sąrašą, kuriame buvo ir minėtas S. Sheldonas. Laimei ar deja, buvo nuspręsta, kad šitoks dviplanis „biznis” gadins profesionalios Rašytojų sąjungos prestižą. Turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol mano siūlyti kūriniai ėmė rastis lietuviškai mūsų knygynų lentynose. O pernai, jau mano paties nuostabai, bene pati intelektualiausia mūsų leidykla, „Baltos lankos”, pradėjo leisti dar skandalingesnės už E L James autorės Sylvios Day erotinių romanų seriją. Bet ir čia nereikėtų raukytis ar šaipytis. S. Day užčiuopė labai skaudžią ir aktualią problemą, kuri vėlgi užkoduota serijos pavadinime (Crossfire). Šį kartą skaitant visą tekstą galima būtų jį suvokti taip pat užkoduotame kontekste, o būtent – S. Day, kaip man atrodo, eksploatuoja transseksualų problematiką, kur vyrauja lyties identifikacijos mįslė: moters kūne gyvenanti vyriškoji dvasia arba vyriškame kūne slypinti moteriška esybė bando suvokti savo tikrąją tapatybę ir galimas „tikrojo savęs” susigrąžinimo galimybes. Ir ne tik – yra daugybė kitų užkoduotų prasmių, kurias suvokti daugiausia šansų turėtume skaitydami originalus anglų kalba. Net geriausi plain text vertimai gali gluminti ir kelti minėtą nuostabą: kas gali domėtis tokiu banaliu skaitalu? Bet ir lietuvių skaitytojų (daugiausia moterų) atsiliepimai apie E L James ir S. Day knygas liudija, kad lietuvės intuityviai pagavo užkoduotų problemų esmę ir pripažįsta, kad minėtos knygos padeda daug giliau suvokti savo prigimtį ir siekius lygiai kaip savo vyrų ar vaikinų prigimtinius instinktus, poreikius bei slepiamus konfliktus.
Kitaip sakant – šiuolaikinio pasaulio dvasia gali atsispindėti bet kuriame šiuolaikinės literatūros rimtajame žanre ar masinės literatūros atšakoje, tačiau jos atsivėrimo įtaigą ir gelmę lemia tik teksto kokybė, autoriaus talentas ir meistrystė.
Man nelengva atsakyti, kokiuose lietuvių rašytojų kūriniuose geriausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia. Po to, kai parašiau du analitinius straipsnius apie labai talentingų lietuvių rašytojų S. Parulskio ir Herkaus Kunčiaus romanus (abu tekstus galima rasti mano knygoje „Barbarai vice versa klasikai”, 2008), apsisprendžiau neberašinėti nei literatūros kritikos straipsnių, nei recenzijų. Taigi mažai ir nepakankamai domiuosi naujaisiais lietuvių rašytojų kūriniais, dažniausiai tik tais, kurie atsitiktinai patenka į rankas (kas nors parekomenduoja ar padovanoja). Tarp jų galėčiau išskirti – kaip mūsų prozos šedevrus ar gražiausius tekstus – Petro Dirgėlos „Arklių romansai: apsakymas ir romanas” (2005), Rimanto Šavelio grožines ir prisiminimų knygas, Jurgos Ivanauskaitės pirmąją knygą ir paskutiniuosius romanus, Raimondo Kašausko naujų romanų epopėją, A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė”. Išskirčiau ir plačiau neminimus, nors labai savitus, „tylius, bet gilius” Artūro Imbraso romanus „Klajūnas” (2005) ir „Laisvės vergai” (2009).
2. Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo. Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina” pastraipa ar koks „įtartinas” žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę. Mano pašnekovės įsitikinimu, cenzoriai buvo ne kas kitas, o literatūros kritikai, vertinę jau išleistas knygas.
Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra. Tai sudėtingesnis ir pavojingesnis lietuvių literatūrai reiškinys, vertas, mano galva, nuodugnesnio aptarimo.
Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą”. Išbraukiau, nes puikiai dar prisimenu savo darbą „Literatūroje ir mene” ir „Gimtajame krašte” pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai žurnalistams teismuose pradėtos kelti bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo”. Vienas toks kovotojas dėl savo „garbės ir orumo” net praturtėjo, nes teismo laimėtojui laikraštis turėdavo sumokėti priteistą sumą. Pagaliau visi nustojo rašyti „kovotojo” pavardę, nes intrigantas iš nekalčiausio paminėjimo sugebėdavo išpūsti „pažeistos garbės” burbulą ir čia pat kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą”. Naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus. Neseniai nepriklausomas žurnalistas Gintaras Visockas buvo patrauktas į teismą, kurio sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas tęsis dar kokius trejus metus, o jaunam žurnalistui iš kiekvienos algos jau išskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č. Jezerskui. Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios antstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu, bet svarbiausia – paliks tau profesinio darbo įrankį (šratinuką) ir drabužius… Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Bylų grėsmė, atrodo, ugdo ir Lietuvos rašytojų autocenzūrą. Turbūt visa skaitančioji Lietuva keletą metų susidomėjusi sekė dviejų garsių Vytautų, beje, dviejų rašytojų – Landsbergio ir Petkevičiaus – kovas nepriklausomos Lietuvos visokių instancijų teismuose. Sutrikę buvo ir kaltintojai, ir advokatai, ir teisėjai – buvo neaišku, kaip teisti literatūrinio kūrinio autorių ieškovo iškeltoje byloje „dėl garbės ir orumo įžeidimo”. V. Petkevičius kelis kartus skambino ir prašė dalyvauti teisme kaip literatūros ekspertą. Atsisakiau. Vytautas, kaip visados, tiesiai šviesiai paklausė: „Bijai?” Atsakiau, kad mielai dalyvaučiau teisme, jeigu V. Landsbergis būtų iškėlęs bylą dėl jo paties garbės ir orumo įžeidimo. Bet jis gina savo mirusio tėvo garbę ir orumą. Mano supratimu, tai šventa sūnaus pareiga: kas apgins mirusio tėvo garbę, jei ne sūnus? „Argi tu to nedarytum?” – paklausiau. Telefono ragelyje tyla, paskui atsakymas: „Turbūt nedaryčiau…” Kiekvienas likom su savo nuomone, nors advokatui suteikiau literatūrinių argumentų. Visi žinom, kuo byla baigėsi (laimėjo V. Landsbergis su jo paties paprašyta simboline 1 lito kompensacija). Bet antikinis tragedijos dėsnis negavo atomazgos. Dabar jau V. Petkevičiaus duktė rašytoja Liuda Petkevičiūtė kovoja dėl savo mirusio tėvo garbės ir orumo pažeminimo, ir, manau, kovos iki galo, nes tai jos šventa pareiga. Senovės graikai tikėjo, kad mirtingajam neduota žinoti, kada ir kelintoje kartoje neteisingas poelgis susilaukia dievų numatytos likimo bausmės. O bylą prisiminiau ne šiaip sau. Manau, kad jos eiga ir galutiniai rezultatai įstrigo visai mūsų inteligentijai į atmintį. Kas kaip galėjo, tas pasidarė sau vienokias ar kitokias išvadas.
Baigėsi ne tik stačiokiško rašymo, kuriuo pasižymėjo V. Petkevičiaus „Durnių laivas”, bet ir paprasčiausio tiesaus ir atviro politinio romano era. Autocenzūra vis giliau ėmė vešėti lietuvių literatūroje. Pirmiausia ir skaudžiausiai autocenzūra kirto memuarams. Beveik visi jie anemiški. O juk rašo nepaprastai įdomūs ir daugiažiniai žmonės. Prisimenu, susitikom gatvėje su puikiu publicistu Albertu Laurinčiuku. Sako: „Rašau memuarus.” Nuoširdžiausiai apsidžiaugiau: „Nuostabu, Albertai, tu juk perėjai visą sovietinės valdžios aparatą skersai ir išilgai, žinai visą aukščiausios CK valdžios virtuvę, matei daugybės žymiausių komunistų karjeros ir šeimos vingius!.. Turėsim ne bestselerį, o bombą!” Rašytojas kažkaip liūdnokai žvilgtelėjo į mane. Nesupratau, ar jam manęs pagailo, ar savęs… Bombos nebuvo, nebuvo ir bestselerio, netrukus laidojom „anų laikų” populiariausią publicistą A. Laurinčiuką. Naujų laikų Lietuvai jis liko lyg ir neįdomus, lyg ir nereikalingas…
Tas pat pasakytina apie didžiumą atsiminimų knygų, ypač politikų memuarus. O juk tauta laukia ne gudrių nutylėjimų, ne savigyros, bet atviro faktų dėstymo. Užtenka prisiminti, kaip prezidento Valdo Adamkaus naujausia prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai” (2011) tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją. Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė nerašytą politinės konspiracijos taisyklę: „Tauta privalo klausytis, ką politikai šneka ekranuose, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų jie susitaria veikti ir ką nuveikia susitarę.” Garsusis teisybės ieškotojas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V. Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo interneto žurnalisto ir garsiojo „WikiLeaks” kūrėjo (Juliano Assange’o) veikla, išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė faktiškai už tai, kad V. Adamkus savo knygoje prabilo apie mūsų valdžios atstovų kuluarinę veiklą, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti. Kitaip sakant – prezidentas kaltinamas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašyto „autocenzūros kodekso”. Kai kurie nepalankiai paminėti V. Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą ir pareikalavo, atrodo, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, pažadėjo juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V. Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t. t. Laimei, teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą”. Sakau – laimei, nes viskas priklauso ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos. O tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra esminis žodžio ir spaudos laisvės garantas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Kenyono (1732–1802) garsioje literatūrinėje byloje, „spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, kaip galimybė kiekvienam žmogui paskelbti spaudoje viską, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kuris skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama”. Kol nėra prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio pobūdžio bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai tokia grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, autocenzūra suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug veiksmingiau nei valstybinės cenzūros laikais. Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir keturiasdešimties parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei nejudinamas ir, ko gero, užmirštas, argumentuojant viską Lietuvoje pateisinančia dejone – nėra tam pinigų…
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politikų sukeltas triukšmas dėl V. Adamkaus dienoraščių knygos tik padidino prezidento populiarumą, nors apskritai paliko slogų įspūdį, kai eilinį kartą paaiškėjo, kiek daug dar yra Lietuvoje politikų ir įtakingų žmonių, kurie įsivaizduoja, kad administracinėmis priemonėmis ir teismų sprendimais galima pribaigti minties, žodžio ir spaudos laisvę demokratinėje valstybėje. Nors gal jie savaip teisūs. Akivaizdu, kad visais panašiais skandalais buvo įvaryta nemaža baimės dėl galimų baudų ir žurnalistams, ir rašytojams, ir leidėjams.
O juk iš V. Adamkaus knygos skandalo derėtų pasidaryti priešingą išvadą: velniop tą autocenzūrą. Negaliu atsistebėti „autocenzūros kodeksui” ištikimų politikų naivumu, ypač tų, kurie taiko į aukščiausius valdžios postus. Juk šių autocenzūra prilygsta savo reitingo naikinimui. Kaip galima tikėtis, kad tauta išsirinks savo valstybės vadovais žmones, kurie bijo ar vengia atvirai kalbėtis su tauta?
Autocenzūra sėkmingai marina ne tik memuaristiką, kuri, tiesą sakant, nuo seniausių laikų, kaip prancūzai sakydavo, yra „slaptojo portfelio” literatūra, memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventais tikslais, idant paliudytų ateinančioms kartoms „mūsų epochos papročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai”.
Šiandieninė cenzūra baigia numarinti geriausias lietuvių politinio ir socialinio romano tradicijas. Prieš porą metų kalbėjausi su nonkonformistu rašytoju, hipių kartos atstovu Algimantu Lyva apie jo romaną „Gotika” (2005). Klausiau apie keistą vidinį prieštaravimą romano stilistikoje. Viena vertus, labai tikslios ir aštrios šiuolaikinio pasaulio ir nepriklausomos Lietuvos charakteristikos pačiame romane. Formulės tikslios, pavyzdžiui, ne kartą nusakomas aktualus kūrėjų konfliktas su nauja kultūros politika, kai nuskurdinti meno žmonės pateko paramą teikiančių biurokratų priklausomybėn: „Visi bejėgiai, visi nupirkti, niekas neturi sparnų ir niekas nesugeba skristi, visi paklūsta pragaro popiergaliams”, o remiamos programos neretai kryptingos: „Lietuvoje turi vyrauti juoda amerikietiška muzika, lėkštos televizijos viktorinos ir galbūt labai kukliai klasikinė muzika, snobiškas teatras. Negalima, nereikia, nenaudinga grįžti prie stebuklingai išgelbėtos aisčių kultūros. Globalizacijos ir informacinių sistemų amžiuje stebuklai nereikalingi.”
Akivaizdu, kad šitoks politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekstas tiesiogiai veikia rašytojus, ir jie tikrai bando jį „apžaisti”. Deja, dažniausiai su nemažais nuostoliais savo pačių kūrybai. Socialiniuose ir politiniuose romanuose nemažai rašytojų bėga į alegorijas, ima naudotis pigoka sapnų bei haliucinacijų poetika. Tarkim, A. Lyva minėtame romane į savo herojaus rašytojo Karmino vaizduotę ir sapnus įkelia galios besivaikantį Kultūros ministerijos valdininką su jo kenkėjiškomis programomis, siužetas virsta fantastinių nuotykių virtine. Autoriaus nuomone, toks ir buvo jo sumanymas: „Gotikoje” gėrio ir blogio kova vyksta dviejuose glaudžiai susijusiuose lygmenyse: realybės ir astraliniame. Pagal gotų tradiciją pagrindinė kova dėl žmonijos likimo vyksta neregimame, mistiniame fronte, todėl rašytojo Karmino stebimi vaizdiniai yra svaresni nei realūs įvykiai. Siekiau sukurti niūrią, kruviną gotinę atmosferą, atskleisti nuožmią gėrio ir blogio kovą. Teko bendrauti su gotais, požemio kultūros adeptais. Gotika, nors ir netapusi šio judėjimo antologija, yra nakties ledi ir lordams artima, suprantama. Taigi, Vilnių užlieja kraujo banga. Šviesos vytis Dravenis kaunasi su Juoduoju laiškanešiu ir nugali demoną, na, o rašytojas Karminas, regėdamas šias haliucinogenines vizijas, semiasi drąsos ir įkvėpimo kovoti su realiais priešais – visagaliu kultūros valdininku Galigantu ir jam talkinančiais gangsteriais. Tamsa atsitraukia, tiesa, tik laikinai.” Manyčiau, kad A. Lyva sukūrė įtikinamą šiuolaikinio rašytojo, stumte įstumto į mūsų kultūros „aksominį požemį”, paveikslą.
Kiti lietuvių rašytojai panašiai stengiasi perkelti savo vaizduojamą politinę bei kultūrinę situaciją į sapnų ir haliucinacijų sritį, nepakaltinamą jokiuose teismuose. Tačiau ką turėtų jausti ir mąstyti dabartinis lietuvių skaitytojas, nukeltas į sapnų karalystėse vykstančią gėrio kovą su blogiu? Prisimenu, aš pats su dideliu vargu galėjau orientuotis pusiau simboliniuose, pusiau alegoriniuose blogio ir gėrio kovos labirintuose, kuriuos pavaizdavo Romas Gudaitis romane „Chamskio eros rytas” (1996). Sakytum, politinis romanas, kurio autorius vienas iš pirmųjų prabilo apie neigiamus reiškinius neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Bet koks atsargus, stropiai suabstraktintas romanisto bylojimas! Praėjo beveik dvidešimt metų, o naujausiame Vytauto Girdzijausko romane „Danguje kitaip” (2013) vis tas pats atsargus ir alegorinis kalbėjimas apie Sąjūdžio herojų likimus bei klystkelius. Žinoma, prototipų pavardės pakeistos (V. Petkevičiaus teismo pamoka), kartais beveik neįspėjamos nuošaliau nuo politikos gyvenančiam skaitytojui (ir man pačiam), todėl ir visas pasakojimas, ypač antroje dalyje (o romanas rašytas lyg ir dviem etapais: 2004 birželis – 2012 rugsėjis) persikelia į miglotų vizijų, sapnų, karštligiškos psichikos sritį, nors atskiros veikėjų frazės leidžia nuspėti kruopščiai paslėptą turinį, kuris, tiesiai išsakytas, manau, sukeltų ne mažesnį skandalą nei V. Adamkaus memuarai.
Susidaro įspūdis, kad kol kas Lietuvoje autocenzūra įsiviešpatavo ilgam. Ne vienas rašytojas gali ir turi ką svarbaus papasakoti žmonėms, tačiau… vengia. Prisimenu, Saulius Stoma, kol nebuvo dar parlamentaras ir sveikindavosi gatvėje (vėliau nebepažindavo), ne kartą aplankė mane su kokia savo knyga, o po to, kai buvo nuteistas ir išėjo į laisvę, nutarė pasitarti dėl sumanytos knygos apie kalėjimą. Aiškinau maždaug tą patį, ką A. Laurinčiukui: turi unikalią patirtį ir kuo atviriau parašysi, tuo daugiau Lietuvos skaitytojų užkariausi. Išleista knyga, deja, nuvylė turbūt ne tik mane: banalybės papasakotos, tikroji esmė nutylėta. Puiki proga parašyti atvirą knygą, būsimąjį bestselerį, prarasta. Girdėjau, šiuo metu S. Stoma rašo, pasak buvusios žmonos, dvi knygas – grožinę ir dokumentinę – apie visą Lietuvą įaudrinusius Garliavos įvykius. Vėl viskas pastatyta ant kortos: užteks ar neužteks rašytojui drąsos išdėstyti savo nuomonę, bešališkai aprašyti įvykius, pateikti surinktus dokumentus?
Kitaip sakant, Lietuvos rašytojai turi daugybę šiandien paklausių temų ir problemų, kurioms nereikėtų jokios dirbtinės reklamos. Beveik pusė milijono naujų lietuvių emigrantų – viena didžiausių temų mūsų literatūrai. Ne mažesnę tautos interesų paklausą pademonstravo virš trijų šimtų tūkstančių parašų už referendumą dėl žemės pardavimo. Iškilo problema, kokios dar nebuvo naujoje nepriklausomoje Lietuvoje: valdančiųjų politika susikirto su tautos įsitikinimais ir valia. O mūsų literatūroje – kol kas tyla.
Kaip čia neprisiminsi prieškario Lietuvos rašytojų pilietinės drąsos keliant ir vaizduojant likiminius tautos klausimus? Anuomet nei išdidusis intelektualas Vincas Mykolaitis-Putinas, nei ramusis vaistininkas Antanas Vienuolis-Žukauskas, nei karštakošis Petras Cvirka, nei amžinas maištininkas Kazys Boruta, nei išminčius Juozas Grušas, nei aukščiausios prabos aristokratas Jurgis Savickis, žodžiu, nė vienas didaus talento rašytojas nepasibodėjo įbristi į klampiausią politikos ir kasdienio gyvenimo purvą. Bent po vieną aistringą knygą visi parašė ir apie savanaudžius korumpuotus karjeristus politikoje (J. Grušo „Karjeristai”), ir apie žemgrobius (P. Cvirkos „Žemė maitintoja”, A. Vienuolio „Prieš dieną”), apie provincijos politinių veikėjų marazmą (J. Savickio „Šventoji Lietuva”), apie miesto inteligentijos išsigimimą (V. Mykolaičio-Putino „Krizė”), talentingo menininko tragediją (K. Borutos „Mediniai stebuklai”) ir t. t. Nenoriu niekam prikaišioti, tik primenu, ką darė prieškario lietuvių rašytojai, kai norėjo parodyti, kas dedasi jų nepriklausomoje Tėvynėje.
Šiandien, deja, nieko panašaus nesimato, nuolanki tyla. Atrodo, kad autocenzūra per dvidešimt metų supančiojo lietuvių rašytojus labiau nei penkiasdešimt metų vyravusi oficialioji cenzūra, nes sovietmečiu talentingiausieji rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Jonas Mikelinskas, Juozas Glinskis, Juozas Aputis ir kiti vis dėlto vedė tautą pro vingiuotas cenzūros užtvaras, rizikuodami ir karjera, ir materialine padėtimi. Ir tauta ėjo paskui juos, net tada, kai daugiatūkstantinės skaitytojų minios palydėdavo tautos dainius į paskutinę kelionę poilsiui gimtoje žemėje.
Cenzūra išugdė herojiško tipo rašytojus, o autocenzūra išperės mums tylenius ir viskam apatiškus vergus net laisvoje Lietuvoje.
3. Lietuvių literatūros istorijoje daugelį kartų lietuvių rašytojai bandydavo rašyti ne savo gimtąja kalba dėl įvairiausių priežasčių. Kartais dėl to, kad paprasčiausiai neturėjo lietuvių skaitytojų ir mėgindavo lenkiškai arba rusiškai įsiterpti į gausesnę, turtingesnę, kultūringesnę ir t. t. svetimkalbių bendriją. Ne kartą mėginta įsiterpti į anglosaksų literatūrinį pasaulį, ypač po karo, kai pusė Lietuvių rašytojų draugijos narių turėjo bėgti iš Lietuvos ir atsidūrė Britanijoje bei Amerikoje. Nenorėčiau už juos kalbėti, tad priminsiu puikaus erudito ir dramaturgo Kosto Ostrausko straipsnį apie „kūrybinius sunkumus ir perspektyvas rašant svetima kalba”. Taigi ne šiandien kai kurie lietuvių rašytojai pradėjo rašyti angliškai ir ne tik XXI a. svarstė rašymo anglų kalba galimybes bei pasekmes.
„Pastaruoju metu, – rašė K. Ostrauskas 1954 metais moderniosios literatūros žurnale „Literatūros lankai”, – mūsų literatūroje ėmė kartkartėmis pasirodyti gana įdomus reiškinys: kai kas mėgina rašyti anglų kalba. Turime jau vieną kitą tokią knygą. Taip pat spaudoje tenka kartais užtikti žinutę, jog tas ar anas yra šį tą iš savo kūrybos išsivertęs į anglų kalbą. Pagaliau, girdėti kalbos, kad štai keli autoriai net platesnės apimties savo darbus mėgina atiduoti amerikiečių skaitytojams, teatrui ar televizijai. Galų gale, yra tekę sutikti vieną kitą ir tokį asmenį, kuris, šiandien dar visiškai nežinomas mūsų literatūroje, sąmoningai ir rimtai ruošiasi išeiti į literatūrinį gyvenimą iš karto ne lietuvių, bet anglų kalba.” Turėkime galvoje, kad K. Ostrauskas čia kalba apie lietuvius pabėgėlius nuo bolševikinės Rusijos grėsmių. Tačiau istorijos ironija tokia, kad šiandien turime dar didesnę lietuvių emigraciją, kai šimtai tūkstančių lietuvių savo noru, niekieno nevaromi, palieka ūkiškai nustekentą ir dvasiškai silpstančią Tėvynę. Nereikia manyti, kad naujoji emigracija neiškels savo talentingų rašytojų, neišsiugdys lietuvių skaitytojų bendruomenės. Todėl klausimas – kokia kalba jie rašys, šiandien dar aktualesnis nei pokario emigracijos laikais. Ir čia visiškai sutinku su K. Ostrausko žodžiais, tinkančiais ir anuometinės, ir dabartinės emigracijos literatams: „Patekę į naują aplinką ir kultūrą, kai kurie, jei bent kiek sugeba, nori naujam kraštui save visą atiduoti. Šaltai galvojant, tai jokia nuodėmė: jeigu imigrantas rašytojas, vos tik spėjęs padus sušilti Amerikoje, galutinai apsisprendžia tapti „šimtaprocentiniu amerikiečiu”, tai ir jo kūryba, jeigu tik jis to nori ir pajėgia, įgyja bent kalbos atžvilgiu atitinkamą veidą. <…> Net ir tie keli autoriai, kurie išleido savo knygas angliškai, „tautos neišdavė”. Jų žygis, kaip ir tų, kurie galvotų tuo pačiu keliu eiti ar jau šį tą panašaus rankraščiuose turi, yra mūsuose šiandien gana aktualus ir jau ne kartą svarstyto „išplaukimo į tarptautinius vandenis” literatūrinės pastangos. Čia klausimas, plaukti ar neplaukti į tuos vandenis, nebus svarstomas*. Pasakytina tik štai kas: jeigu kuris mano plaukti, teplaukia. Stengtis jį prigirdyti, jei tai išvis šiuo atveju galima, nederėtų ir nėra jokio reikalo. Negi kovosi su savaip apsisprendusio ir savitu keliu pasiryžusio eiti žmogaus valia.”
Lietuvių rašytojams ir literatūros kritikams daug svarbiau išsiaiškinti rašymo angliškai galimybes ir perspektyvas. Taigi K. Ostrauskas stengiasi atsakyti į aktualius klausimus ne savo spėlionėmis ar abstrakčiais išvedžiojimais, o įvairiapuse konkrečių literatūrinių situacijų analize. Jo nuomone, angliškai rašyti pasiryžusio lietuvių rašytojo sėkmė ar nesėkmė pirmiausia priklauso nuo kalbos mokėjimo lygio, o tas lygis literatūroje privalo būti aukščiausias. Todėl vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojams, K. Ostrausko nuomone, pradėti rašyti angliškai šansų mažiausia: „Kad ir kaip norėtų, jie tam nepajėgūs. Jų anglų kalbos mokėjimas, apskritai paėmus, yra gerokai (jeigu ne daugiau) ribotas: trūksta ne tik turtingesnio, rašytojui būtino, žodyno, tačiau dažnai dar tenka sukti galvą dėl elementarių gramatinių ir sintaksės taisyklių. Todėl jų pastangos reikštis kūryboje anglų kalba, jei tokių išvis pasitaiko ar pasitaikytų, būtų, švelniai tariant, bergždžios ir vertos tik nusistebėjimo (čia galime būti tikrai ramūs: vyresnieji rašytojai šia prasme iš mūsų literatūros „nedezertyruos”, nes negali. Pagaliau, iš dalies, ir laiko per maža).” Mano spėjimu, gal ir dėl to, nors turbūt būta ir kitų priežasčių, ištrūkę iš sovietinės Lietuvos rašytojai Icchokas Meras, Tomas Venclova, Aušra Marija Sluckaitė ar Saulius Tomas Kondrotas nepuolė rašyti anglų kalba nei romanų, apysakų, nei apsakymų ar eilėraščių, nors gal mano informacija neteisinga, jei būta tokių plačiau pagarsėjusių bandymų.
Ypač skeptiškai vertina K. Ostrauskas tuos autorius, kurių „kūrybinis pajėgumas yra menkas. Šiuo atveju nesvarbu ne tik amžius, bet ir anglų kalbos mokėjimas. Nesvarbu, kokia kalba jie berašytų, rezultatas vis tiek neturi svarstytinos literatūrinės vertės. Tiesa, gimtąją kalbą geriau pažindamas, toks autorius turėtų būti bent stilistiniai „stipresnis”, negu anglų kalba rašydamas. Tačiau „silpnesnė” jo darbo angliškoji versija nepakelia lietuviškosios lygio, kuris yra ir palieka žemas. Tad šiuo atveju mūsų literatūra esmėje nieko nepraranda: toks autorius, rašydamas anglų kalba, „išplaukia į tarptautinius vandenis” kūrybinio lygio padugnėse, kurių jis neišvengia ir gimtosios kalbos kūryboje”.
Iš mano pateiktų citatų nesunku įsitikinti, kad K. Ostrauskas atkakliai skiria „aukštojo” lygio literatūrą nuo „žemojo”. Ir tuo nederėtų stebėtis. Juk jis rašė 1953 m., tai yra ankstyvojo pokario laikais, kai dar gyveno ir kūrė didieji amerikiečių prozos klasikai, tarp jų Nobelio laureatai, tokie meistrai, kaip Johnas Dos Passosas, Williamas Faulkneris, Ernestas Hemingway’us, Johnas Steinbeckas, vardijant tik garsiausius. Anuomet masinė literatūra dar net pardavimo požiūriu neprilygo aukščiausio meninio lygio literatūrai, kurioje šiandien vargu ar berastume bent keletą plačiau žinomų garsesnių vardų, ypač prozininkų. Aukštosios kultūros adeptas, intelektualas ir reto masto lietuvių eruditas K. Ostrauskas logiškai iškėlė idealų bet kokios kalbos mokėjimą, be kurio rašytojas visados jaus kūrybinį diskomfortą ir nebeturės stiliaus. Beje, savo nuomonę jis gausiai parėmė įvairių rašytojų, kritikų, literatų, kuriems anglų kalba nėra gimtoji, atsakymais į amerikiečių žurnalo „Books Abrad” anketą su klausimu: „Kaip užsienietis išmoksta rašyti angliškai? Čia turima galvoj ne tik tai, kaip jis išmoksta išsireikšti raštu daugiau ar mažiau suprantamai, tačiau: kaip jis išlavina literatūrinį stilių anglų kalba?” Dauguma atsakymų (1949, Nr. 2–3) atskleidė nemažai kūrybinių sunkumų.
Be abejo, būna ir laimingų išimčių: „Sutinkame visą eilę stambių rašytojų, rašiusių kartkartėmis ir svetimomis kalbomis. Paėmę, pavyzdžiui, tik prancūzų kalbą, matome, jog ja savo kūryboje yra šiek tiek reiškęsi, paminint tik kelis pastarųjų laikų vardus, Oscar Wilde, R. M. Rilke, D’Annunzio ir T. S. Eliot. Tačiau šios jų kūrybinės išvykos, išskyrus iš dalies Wilde, buvo retos bei nežymios ir jos paprastai yra traktuojamos kaip tour de force. Yra, pagaliau, dar ryškesnių atvejų, visiškai prieštaraujančių taisyklei. Joseph Conrad (Teodor Jozef Konrad Korzeniowski) rašė tik angliškai. Tačiau reikia taip pat atsiminti, kad tą kalbą jis išmoko dar prieš dvidešimtuosius savo amžiaus metus ir vėliau visą laiką gyveno Anglijoje. Šiandien net keliomis kalbomis pajėgiai reiškiasi Arthur Koestler. Pagaliau, toli neieškodami, galime taip pat nurodyti Milašių ir Baltrušaitį. Bet ir juodu kalbas, kuriomis rašė, išmoko anksti. Milašius, dar vaikas būdamas, namuose gerokai pramokęs prancūziškai, dvylika metų turėdamas jau gyveno Paryžiuje, kuris tapo nuolatine jo gyvenviete.” Prie šių vardų šiandien galėtume pridėti neretai pavyzdžiu keliamą Vladimirą Nabokovą (1899–1977), kuris vėlokai pradėjo rašyti anglų kalba (pirmą romaną „Tikrasis kunigaikščio Sebastijano gyvenimas” parašė 1938–1939 m. Paryžiuje, išleido 1941 m. JAV). Bet neužmirškime, kad V. Nabokovas gimė Rusijos turtuolių ir inteligentų šeimoje, kur kasdien buvo vartojamos trys bendravimo kalbos (rusų, anglų ir prancūzų), o guvernantė anglė išmokė jį skaityti ir rašyti angliškai anksčiau, nei jis išmoko rusiškai. O kur dar studijos Kembridže ir dėstymas anglų kalba. Neatsitiktinai pats rašytojas yra pripažinęs keistą savo daugiakalbystės natūralumą: „Mano galva šneka angliškai, mano širdis – rusiškai, o mano ausis – prancūziškai.”
Kitas dalykas, kad Amerikoje V. Nabokovo proza buvo beveik nežinoma iki skandalingojo romano „Lolita”, kurį, beje, V. Nabokovui dėl anuometinės cenzūros Amerikoje teko 1955 m. išspausdinti Paryžiaus erotinių ir avangardinių tekstų leidyklėlėje „Olympia Press”, kur leido savo knygas ir kiti amerikiečių cenzūros nepraėję rašytojai, tarp jų – Williamas Burroughas („Nuogi pusryčiai”), J. P. Donleavy („Imbierinis žmogus”). Amerikoje „Lolitą” išdrįso išleisti tik 1958 m. ir dėl savo skandalingo erotinio atspalvio (pagrindinio herojaus, beveik keturiasdešimtmečio vyro, aistringas potraukis nimfetei – dvylikametei mergaitei) romanas čia taip pat tapo bestseleriu, o mažai kam žinomas rašytojas, iki tol gana kukliai gyvenęs iš paskaitų ir vertimų, staiga išgarsėjo ir praturtėjo, pagal romaną buvo susukti du filmai, parašyti scenarijai miuziklui, operai ir net dviem baletams…
Tuos dalykus paminėjau, kad baigdamas savo atsakymus dar kartą priminčiau, ką sakiau pradžioje. Šiuolaikinis pasaulis juda į nenuspėjamą ateitį ir kartu su juo privalo judėti rašytojas, kad ir kokia kalba jis rašytų – lietuvių, anglų ar supaprastintomis anglų kalbos atmainomis – simple english (paprastoji anglų kalba mažaraščiams ir vaikams) arba basic english (daugiau nei aštuoni šimtai būtiniausių žodžių bei frazių), kurios tinka veiksmo filmams ir komiksams. Demokratinės retorikos epochoje gal ir vengiama minėti, bet akivaizdu, kad elitinę kultūrą, skirtą turtingiems ir apsišvietusiems, galutinai užgožė triukšminga, viliojanti, gundanti masinė kultūra, skirta prastai išsilavinusios, beveik suvaikėjusios daugiamilijoninės vartotojų bendruomenės skoniams ir poreikiams tenkinti. Elitinės kultūros gelbėtojai ginasi kaip gali. Net savo aristokratizmą ir rafinuotą skonį demonstravęs V. Nabokovas nesulaukė Nobelio premijos, nors 1972 m. buvo Aleksandro Solženicyno pristatytas, lygiai kaip nelaimėjo amerikiečių Nacionalinės grožinių knygų premijos, nors buvo net septynis kartus patekęs į finalą. Užtat jis tapo nuolatiniu universitetinių literatūrologų ezoterinių tyrimų objektu ir išrankių skaitytojų numylėtiniu.
Anglų kalba rašančiam kitataučiui, be puikaus anglų kalbos žinojimo būtinybės, iškyla ir kita problema – ar jį priims kita tauta, kurios kalba jis nusprendė rašyti? Sakykim, ką gali nuveikti ir ko gali tikėtis pasiekti lietuvių rašytojas angliškai kalbančiame pasaulyje? Patys anglai pagarsėjo tuo, kad beveik nesidomi net pajėgiausiomis ir garsiausiomis kitatautėmis literatūromis – tarkim, prancūzų. Kodėl anglų leidėjai turėtų susidomėti lietuvių literatūra, beveik niekam iki šiol nežinoma arba žinoma tik iš klaikiai prastų mūsų klasikos vertimų į anglų kalbą, kuri tuose vertimuose tikram anglui skaitytojui velte veliasi ir girgžda kaip smėlis tarp dantų?
Palikęs nuošaly atskiros diskusijos reikalaujančią mūsų literatūros vertimų į anglų kalbą liūdną istoriją ir visiškai neaiškias perspektyvas, palieku atvirą ir lietuvių rašytojų rašymo anglų kalba problemą, jeigu mes vertinsime anglų kalbą kaip tarptautinę šiuolaikinio pasaulio bendravimo kalbą, kol dar neryškėja jokia kita ateities globalinio masto kalba.
Viena vertus, turbūt galima būtų kartu su anglų kalba užsikrauti sau ant pečių ir anglosaksų pasauliui rūpimą problematiką, kurią vėlgi giliau pažinti būtų labai sunku, kaip ir anglosaksų pasauliui sunku perprasti istorines lietuvių tautos tradicijas ir patirtis.
Kita vertus, galima būtų, kaip matėme, skolintis madingiausias anglosaksų masinės literatūros formas bei technologijas, bet kažin ar čia staiga pasiektume populiariosios literatūros tenykščių įmantrybių, pritraukiančių milijonus fanų ir pasekėjų.
Pagaliau lieka trečia perspektyva. Turime sulaukti Lietuvoje arba emigracijoje naujos rašytojų kartos, kuriai anglų kalba būtų nuo mažens sava. Pirmieji vieversiai jau girdimi. Turiu galvoje ne tik tuos rašytojus, kurie sugeba gerai rašyti anglų kalba, bet pirmiausia tuos, kurie rašo angliškai apie lietuvių tautos istorinę patirtį ir kurių dėka pasaulis gauna progą pažinti ir suvokti unikalią Lietuvos praeitį. Panašiai kaip A. Šileika Kanadoje, angliškai rašanti amerikietė Rūta Šepetys tapo Lietuvos garbės atstove amerikiečiams. JAV gimusi, išaugusi, mokslus baigusi ir vaisingai padirbėjusi muzikinės industrijos srityje, R. Šepetys parašė knygą apie Lietuvos tragediją stalinizmo epochoje. Žinoma, dėl reklamos, atrodo, ją teko pavadinti gana pikantiškai „Between Shades of Gray” (gal su asociacija į minėtą populiarią E. L. James trilogiją), bet ne pavadinimas svarbu (lietuviškai išversta paprastai – „Tarp pilkų debesų”). Svarbiausia, kad nuoširdus pasakojimas apie lietuvių tremtinių šeimos išgyvenimus Sibire nė kiek nenuvylė amerikiečių. Priešingai – dokumentuotas tekstas sujaudino žmones, nieko apie Lietuvą nežinojusius. Ne vieną jaunesnę skaitytoją, kaip pačios prisipažino internete, romanas privertė ne kartą apsiverkti, ko jos niekados anksčiau nebuvo patyrusios, skaitydamos amerikiečių knygas. Ir štai leidybinis sėkmės rezultatas – R. Šepetys knyga jau išversta į dvidešimt šešias pasaulio kalbas ir išleista keturiasdešimt trijose šalyse…
Ko daugiau norėti ne tik angliškai rašantiems lietuviams, bet ir patiems lietuviams, kad ir kur jie gyventų – svetur ar gimtinėje Lietuvoje?
K. Ostrausko nuomone, „tuo reikalu gana plačiai ir taikliai pasisakęs J. Girnius savo straipsnyje „Beieškant kelio mūsų tautinei kultūrai į pasaulį” (žr.: Aidai. – 1953. – Nr. 4. – P. 148–157).
„Metų“ anketa. Vytautas Martinkus, Alis Balbierius
2014 m. Nr. 5–6
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Vytautas Martinkus
1. Abu klausimai, mano akimis, keblūs. Ypač – antrasis. Jis apglobia pirmąjį, jį dera laikyti svarbesniu. Savąjį atsakymą žinau, ir jis labai trumpas – vienam autoriui ir jo kūriniui įvardyti gana vienos eilutės. Ar galiu jį be priekaištų pagrįsti, tai yra įtikinti kitus? Būtų sunku, ir nėra reikalo. Mano (skonio) sprendimui, anot Immanuelio Kanto, nereikia loginių argumentų, ir gal užtektų paaiškinti tik vieną kitą (asmeninę) teorinę prieigą.
Pirmiausia džiaugiuosi mąstymą ir vaizduotę provokuojančia, matyt, tikrai nemaria veidrodžio metafora, bet abejoju, ar Redakcijos klausimas tikrai korektiškas kalbant apie šiandienę literatūrą. Jau prieš kelis šimtus metų, gal kai Miguelis de Cervantesas išleido „Don Kichotą“, literatūra išaugo žodį „atspindėti“1. Juk Don Kichotas atsisako priimti pasaulį tokį, koks jis yra, ir prisistato skaitytojui kaip desperatiškasis hidalgo, kuriam visas pasaulis tėra tik jo „herojiškos sielos atspindys“. Negana to: M. de Cervanteso romanas atitrūksta nuo viduramžių Ispanijos tragizmo, ir iš jo idėjų aukštumos nebelieka realaus tako į ten, kur vėjai suka tikrus malūnus, valkatauja idealus praradę hidalgai ir griūva Ispanijos karalystė. Taigi literatūrinio žodžio arbitralumas, arba jo veidrodiškumas, gal pirmąsyk patiria tokį stiprų nokdauną.
Po M. de Cervanteso literatūra tai nutoldavo nuo gyvenimo, tai vėl grįždavo jo link. Populiariausia literatūra visada pasilikdavo arti to, ką dažniausiai ir patikliai vadiname gyvenamuoju metu ar socialine erdve, tačiau, kalbant apie istorines literatūros pakopas, žinomų dalykų kartojimas nėra svarbiausias. Dėl to net žymių teoretikų, ištikimų Veidrodžio priesakams riterių (tarp jų – idealisto Georgo Hegelio, deterministo Hippolyte’o Taine’o, marksisto György’o Lukćcso), dariusių didelę įtaką moderniųjų laikų literatūrai, bet pabrėžusių jos kaip tikrovės atspindžio misiją, autoritetas pamažu ir negrįžtamai blėsta. Pavyzdžiui, Stendhalio žodžiai apie romaną kaip veidrodį ar Jacques’o Lacano veidrodis, padedantis įsivaizduoti savųjų tapatybių struktūrą, tik patvirtina, kad atspindžio teorijos ir jų įvaizdžiai – gajūs, skirtingai interpretuojami, bet reikšmingi literatūroje ir jos filosofijoje. Vis dėlto šiandienėse meno teorijose daug stipresnės antikognityvistinės ir antiesencialistinės paradigmos, ir kai kalbame apie naujausią literatūrą, veiksmažodžio „atspindėti“ reikšmių daug, tarp jų – ne tik jo sinonimai, bet ir antonimai.
Tad ką sako tradicinės veiksmažodžio „atspindėti“ asociacijos? Jos mus lyg Lewiso Carrollio Alisa kviečia keliauti į literatūrinių veidrodžių karalystę. Tik ne visada primenama, kad tai – ir stebuklų šalis, ir joje tenka apsigyventi ne tik prieš, bet ir kitapus veidrodžio, kur laukia patys didžiausi stebuklai. Bet netgi magiškas „veido“ rodymas, jo atpažinimas, tapatumo su savimi / kitu klausimas valdo pagal atspindžio dėsnį ir – paradoksas – skatina prastinti literatūros reiškinį. Mažina tarpą, kuris skiria autorių / skaitytoją nuo jų pačių vaizduotėje susikuriamos literatūrinių vaizdų karalystės. Stendhalis laimi prieš Carrollį. Kaip antikoje gimusi mimetinė, taip ir modernia prisistatanti „veidrodžio“ literatūra suprastina savo prigimties ir misijos klausimus.
Be abejonės, panašiai galima „susiprastinti“ ir klausimuose minimų rašytojo ir „pasaulio dvasios“ etimologijas – pritaikyti joms tos pačios perskeltos – veidrodžio – karalystės įstatymus, nusilenkti optikos dėsniams. Pasidžiaugti, kad jie aiškūs ar bent vaizdingi, nors mažai, kaip ir literatūros atveju, tepasako apie pasaulį ir rašytoją.
Tebūnie. Tarkime, dėl kokių nors priežasčių ir šiandien literatūrą mums tebėra priimtina laikyti tik „pasaulio dvasios“ veidrodžiu. Turėsime sutikti, kad rašytojo vaidmuo bus kuklus, pasyvus – be jokių anksčiau tautos jam pintų laurų vainikų, be prigimties dovanoto ar dėl socialinių aplinkybių ištikto genialumo ir panašių aureolių: pačiam (individualiai) įsirengti literatūrinių, matyt, tobulų, nors nežinome – kokių, veidrodžių kambarį, įsileisti į jį epochos „dvasią“ ir pasikviesti svečią – skaitytoją? Beje, įvairų, taip pat ir „masinį“, nebūtinai suvokiantį, dėl ko aš čia virkauju – na, kuo laikraštis skiriasi nuo romano ar net eilėraščio, labai užimtą, skubantį, viliojamą daugybės panašių į literatūra vadinamo jo paties gyvenimo atspindžių.
Negaliu įsivaizduoti, kur to svečio vieta šitame rašytojo veidrodžių kambaryje, kur ir kas jį pasodina arba leidžia pastoviniuoti ir pasivaikščioti, kaip nežinau ir to, kur jame guli, sėdi ar stovi jo šeimininkas – rašytojas. Gal jo apskritai čia nėra, ir skaitytojas su pasaulio dvasia kartu sutrikę dairosi į tobulus ir kreivus, dramatiškus ir juokingus savus atvaizdus. Menu XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pradžioje Vytauto kultūros parke įrengto kreivų veidrodžių „juokų kambario“ populiarumą tarp Kauno studentų. Stovėta jų net eilėse ir juoktasi (iš ko?) prie durų, dar neįėjus ir nieko nepamačius.
Taigi norėčiau išvengti literatūros veidrodžių atrakciono. Bet Redakcijos klausimui svarbią veidrodžio šukę sutinku laikyti bent kišenėje, reikalui esant – išsitraukti ir pasižiūrėti į ją. Rasti atsakymų, galimų pagal jos metaforas. Susitarti, pagal kokius principus toje šukėje aš pamatysiu tiek, kiek man būtina, nors gal labai nedaug, gal tik vieną iš (naujausių) knygų.
Dar keletas išlygų.
Akivaizdu, kad esame XXI amžiuje. Neabejoju, jis turi savo veidą, arba „dvasią“, tegu tik besiformuojančią ir dar ne akivaizdžią, deja, susiliejančią su tuo, kas buvo ir gerokai anksčiau. Tad stebėti jos atšvaistus literatūros veidrodyje tenka tebemirgant XX amžiaus „dvasios“ šviesuliams. Tas vaizdas – gana neryškus, o jį fokusuojant ryškėja nesenstanti tiesa, kad šiuolaikiškumas nėra ir negali būti labai apribotas. Ne pusantro, net ne trys dešimtmečiai, o bent keli šimtmečiai sudabartina mūsų literatūrą. Šiemet galėjome patirti konkretų literatūros istorijos paradoksą: jubiliejiniai Kristijono Donelaičio skaitymai – puiki mūsų klasikos šiuolaikiškumo forma. Ar nekeista, kad (mes, bet nebūtinai britai ar japonai) užsidegę tebeskaitome (mums) genialų K. Donelaitį? Bet jeigu ieškome, kas turėtų / galėtų atsispindėti šiandien, tai nepulkime prie detektyvų, emigrantų epistolikos, TV žvaigždžių autobiografinių romanų. Klauskime, kas iš XXI a. pradžios galėtų ne tik kilti iš jo „dvasios“, bet likti jos, dvasios, literatūriniu ženklu po daugelio metų.
Vadinasi, pravartu iš anksto ką nors pasakyti apie klasiką. Juk mano atsakymas į Redakcijos klausimą turėtų būti grindžiamas bent trapia tų epochos atspindžių tikimybe išlikti kartu su kūriniu ne tik po dešimtmečio, bet ir po šimtmečio.
Amžinos klasikos nėra. Yra mūsų kultūros erdvė, kurioje tenka mūsų klasikai rastis. Jeigu galėtume nurodyti į šiuolaikinės literatūros kūrinį, kurio didelė tikimybė „tapti“ klasikiniu, tikėtina, kad priartėtume prie medžiojamos pasaulio dvasios ir knygos vienybės. Kas galėtų įžvelgti praeities ateitį?
Pamėginkime. Neprisimenu ko nors taiklesnio už porą Jorge’s Luiso Borgeso sakinių iš jo esė „Apie klasikus“: „Klasikine laikoma tokia knyga, kurią tam tikra tauta ar tautų grupė ilgą laiką nusprendė skaityti taip, lyg jos puslapiuose viskas būtų apgalvota, neišvengiama, gilu kaip kosmosas ir atvira neišsemiamoms interpretacijoms. <…> Klasikinė, kartoju, yra ne ta knyga, kuriai būdingi vienokie ar kitokie privalumai, o knyga, kurią žmonių kartos iš skirtingų paskatų skaito su pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu.“ Iš to aiškėja, kad yra knygų, kurioms perskaityti neužtenka šimtmečių, ir jas tebeskaitome šiandien. Jos nėra tos pačios, jos nėra amžinos, bet jų esama. Jų autoriai gimė ir rašė ne XXI amžiuje. Pagalvokime, apie kokią (mūsų) pasaulio dvasią jos (tebe)kalba? Akivaizdu, ji nėra tik šiandienė.
O apie mūsų dienomis parašytas knygas, jų „klasiškumą“ spręs ne mūsų, o kitos skaitytojų kartos. Kol kas nežinome, ką jos skaitys su „pirmykščiu įkarščiu ir nesuvokiamu atsidavimu“. Didžioji mums įdomių dabarties knygų dalis bus išnykusi iš tų kartų akiračio. Tai nereiškia, kad neįmanoma ko nors bendresnio pasakyti apie dabartinius rašytojus ir naujus jų kūrinius. Tikrai galima, ir ne vienu būdu, tik dažniausiai tai nėra ir niekada nebus kalba apie literatūrą kaip „pasaulio dvasią“, kurioje – šiandienos istorinės, politinės ir kitos konkrečios aktualijos.
Esama bent dviejų skirtingų žvilgsnių į naujausių knygų tvaną. Populiariausias yra sociologinis (nebūtinai visų taip vadinamas) literatūros vaizdas. Jame – autorių ir jų veikalų skaičiai, knygų tiražai, „topai“ knygynuose, leidyklų pelnas, autorių honorarai ir „panauda“ bibliotekose, skaitytojų auditorijos sociometrija ir panašios kiekybinės charakteristikos. Tuo vaizdu, ypač susirinkę į knygų muges ir literatūrinius festivalius, dažnai ir džiaugiamės, ir piktinamės. Ar yra pagrindo jį sureikšminti? Tikrai ne. Dėl pozityvistinio turinio tik su didelėmis išlygomis jį galima pavadinti vertybiniu.
Šį beveik matematinį paveikslą gali piešti sociologai, nupieštą nesunku jį išvysti, priimti tarsi griežtą vertybinę kūrinių struktūrą. Jis dažnai įtikina mus, nes tarsi neturi perkeltinių reikšmių. Iš tikrųjų – turi, nes grynieji kiekybiniai santykiai literatūroje yra niekis. Sociologijos metodais sukurtus grynuosius (paverstus matematiniais santykiais) literatūros įvaizdžius reikia toliau interpretuoti, ir, atrodo, tik patys literatūros sociologai geba, jei nori, tai daryti. Matematizuotą vaizdą reikia papildyti kokybinėmis jo charakteristikomis, atsigręžti į estetines vertes. XX a. pabaigoje matėme pastangų eiti tokios interpretacijos link (plito prancūzų literatūros sociologo Pierre’o Bourdieu darbai). Deja, net ir specializuoti tokie tyrimai kartu su vandeniu dažniausiai išpila ir kūdikį: matematinių santykių erdvėje sociologija neišvengiamai sukeičia arba sutapatina periferines ir centrines literatūros kūrinio reikšmes, be to, beveik nieko negali pasakyti apie autonominę atskiro kūrinio prasmę. Mūsų dvasios atspindžių tame vaizde yra labai daug, bet jie nieko nereiškia literatūros „klasikėjimo“ kelyje.
Visai kitoks ir tradiciškai daugiau visų prielankumo sulaukia interpretacinis literatūros vaizdas. Jį (praktiškai) dar skaidome į siauresnius – sociokultūrinį, hermeneutinį, fenomenologinį, aksiologinį ir t. t. Jį „piešia“ patys autoriai, leidėjai, skaitytojai, kritikai. Formuojamos kūrinių vertės rūšys („klasės“). Čia nyksta senos ir randasi naujos vertybės, ryškėja literatūros krizės ir pakilimai, prasti kūriniai užstoja gerus, visi konkuruoja ir užima tam tikras vietas. Taigi kūriniai (susi)rikiuoja(mi). Vaizdas visada kiek panašus į žodžio klasika etimologijoje minimą tvarkingą laivyną: kartais daugiau, kartais mažiau, bet lygiuojamasi į klasiką. Mūsų vaizduotei tvarkos formos nereikia išradinėti, tai – piramidė arba kūgis. Tik piramidinė subordinacija gelbsti nuo kartais postmodernizmu vadinamo chaosmoso – visiškos vertybių tvarkos sumaišties, literatūros kriterijų lygiavertiškumo, taigi – populiariosios ir elitinės literatūrų tapatumo.
Klasikinės literatūros kūrinių (vertės) piramidė stovi ant savo istorinio pagrindo – šiuolaikiškumo (modernybės) ištakų. Ten daug ko esama, bet ne todėl, kad daug ko susikaupė per amžius, o todėl, kad viskas yra daug kartų patikrinta, surūšiuota, atskirta. Tai skatina manyti, kad piramidės apačioje slūgso kūriniai, kurių šlovė jau „priklauso nuo bevardžių žmonių, patikrinančių ją vienišoje bibliotekų tyloje, susijaudinimo ar apatijos“. Tai – vėl J. L. Borgeso mintis. O aš priduriu: tikimybė atsiversti panašių kūrinių įsivaizduotos piramidės viršuje, taigi artėjant prie dabarties, prie mūsų dienų ir mūsų darbų, labai sumažėja. Ir todėl, kad mažėja bevardžių skaitytojų, ir todėl, kad didėja skaitytojų, siejančių savo vertinimus su vardais, dažnai – žymiais, pabrėžiančiais savo kvalifikacijas, diplomus, išmintį. Deja, ši skaitytojų subjektyvių požiūrių įvairovė labai susiaurina minėtą galimybę susitarti dėl klasikinių kūrinių modernioje lietuvių literatūroje, kuri startavo XX amžiaus pradžioje, bet nesibaigė jo viduryje. Dėl to matome ne iki visiškos smailės susiaurėjančią, o nupjautą piramidę. Pjūvio plote susirikiuoja daugiau pretendentų į klasiką, nei iš tikrųjų ateity galės jų išlikti.
O dabar – apie naujausius, tarp jų – XXI amžiaus, kūrinius. Jų vertės piramidė yra apversta viršūne žemyn, pagrindu – aukštyn. Visų gerais pripažintų kūrinių joje nėra daug, jų – vienetai, ir visi – piramidės ar kūgio smailėje, viršūnėje žemyn. Virš jų – gausėjantis ir platėjantis veikalų sūkurys. Vaizdas panašus ne tiek į tvarkingai išsirikiavusį laivyną, kiek į „vilkutį“: kol sukasi, jis stovi, paliautų sukęsis – griūtų. Kas tokią piramidinę hierarchiją geba bent vaizduotėje nusibrėžti, gali suprasti, kodėl maža vilties gerų kūrinių daug rasti visų geriausiai matomame jos „pagrinde“, kur jų, ir autorių, ir kūrinių, ir skaitytojų, daugiausia. Piramidžių gali būti ne viena, profesionalus literatas, o dar labiau – elitinės jų grupės, tos piramidės viršūnę ir pagrindą gali regėti kiek kitur ar kitokius. Svarbi galimų įžvalgų, pajautų strategija: būtent prie piramidės „pagrindo“ drąsiausiai eksperimentuojama, čia kūriniai labiausiai atitolę, net atitrūkę nuo tradicijos, kritikų ar skaitytojų daugiausia kritikuojami. Ir gal (tikimybiškai) pagrįstai, nes mūsų galimybė čia užtikti būsimą(-os) klasikos kūrinį kol kas yra beveik nulinė.
Mano vaizduotėje piramidės smaigaliais sminga viena į kitą, ir ten, ribotoje bendroje abiejų piramidžių dalyje, galima tikėtis naujienų – kūrinių, kurie turi „klasikinės“ vertės. Tai yra užtikti kūrinių, kurie priklauso dvejopai – tradicinių ir antitradicinių – verčių vertikalei. Ar subjektyvus skaitytojas juos pastebės – pagirs, jau šiandien įvertins? Mažai tikėtina. Paradoksalu, bet čia esamus kūrinius sunkiau vertinti jungiant klasikos ir neoklasikos (modernybės / postmodernybės) tendencijas. Jie dažnai lieka nematomi.
Tokių, nematomų mūsų ir ateities klasikinės literatūros kūrinių, matyt, galėtų būti įvairiausių literatūros rūšių ir žanrų, bet asmeniškai pirmenybę atiduočiau romanui, kuris nuo „Don Kichoto“ laikų dažniausiai ir paskelbia vienokią ar kitokią permainą literatūros evoliucijoje. Tokiam romanui, kuris šiandien nepriimtinas skaitytojų „masėms“, kurio nepajėgia „perkąsti“ net elitinė kritika, nes jis pats kuria naujus metafizinius, istorinius, politinius ryšius tarp žmogaus ir daiktų.
Grįžtu prie atspindžių ar veidrodžio metaforikos. Manau, gal bent iš dalies paaiškinau, kur, kodėl ir kaip savąja veidrodžio šuke drįstu pažaisti ir pasigauti literatūrinį „pasaulio dvasios“ spindulį – tarsi saulės zuikutį, kuris priklauso ir pasauliui, ir rašytojui, ir skaitytojui.
Ir jau prieš gerą dešimtmetį jį pasigavau. Aišku, skaitau ir kitas, vis naujas ir naujas knygas, kartais jomis pasidžiaugiu, bet nuolat grįžtu prie to, ką esu nusižiūrėjęs, supratęs ar pajautęs. Prie Petro Dirgėlos „Karalystės“. Ir sunku man būtų nurodyti kitą pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūros kūrinį, labiausiai priartėjusį prie to, apie ką Redakcijos klausimas (metaforiškai) užsimena. Kaip ir prie to, ką bandžiau įsivaizduoti, piešdamas esamos ir būsimos klasikos piramides. Tai, kad iki pabaigos „Karalystę“ retas kuris Lietuvoje tėra perskaitęs, mano įspūdžio negriauna. Analogija: Jameso Joyce’o „Uliso“ visus epizodus taip pat retas kuris įveikia. Antinomija: vaizduotėje pastatytose kūrinių piramidėse yra vietos kitoms, labai įvairioms jų „verčių klasėms“, taigi neneigiu ir jų tikimybės tapti klasikiniais kūriniais skaitytojams, bet Redakcijos klausime pabrėžiama klasė „labiausiai“. Mano siūlomoje paradigmoje ji skirta tik vienai knygai. Tegu „Karalystė“ ir konkuruos su kitomis, kitų skaitytojų pagirtomis knygomis, kai bevardžių jų skaitytojų rasis daugiau nei mūsų, gerai vieni kitus pažįstančių.
2. Vėl esu „pančiojamas“ dvigubu klausimu ir jo komentarais. Suprantu, kad klausiama apie literatūros laisvę ir prievartą jai. Istorinę cenzūrą. Taip, Glavlito nebėra. Ir kas galėtų jo pasigesti? Niekas. (Manau, kad galima tokių sutikti, pavyzdžiui, tarp Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“ skaitytojų ar spektaklio žiūrovų.)
Sovietinės cenzūros turinys ir forma puikiai atitiko vienas kitą. Ar anuometinę cenzūrą būdavo galima „apžaisti“? Taip, ir įvairiausiais būdais. Vargu ar „apžaidimu“ galima būdavo laikyti tekste paslėptas ar atvirai paliktas istorines užuominas, aštresnes politinių aktualijų interpretacijas, stilistinį balansavimą ant cenzūros skustuvo ašmenų. Sakoma, kuprotą tik grabo lenta ištiesins. Lygiai taip pat ir pavienės kūrinio poetikos priemonės negalėjo pakeisti gelminių jo struktūrų. Tikrai įveikti cenzūrą galėjo tik pati mažiausiai matoma meninė kūrinio struktūra – visuma, kurios reikšminių slėpinių negebėdavo (iškart) perkąsti cenzoriai. Ir ne tik jie.
Rašydamas „Žemaičio garlėkį“, archyvuose varčiau ne tik XIX a. cenzūruotų tekstų rankraščius, bet ir cenzorių susirašinėjimus ar nutarimus. Carinės cenzūros mašina nebuvo gerai sutepta, ji sukdavosi lėtai, neretai strigdavo, lūždavo, pasitaikydavo kuriozų: vykdydami aplinkraščiuose išdėstytus reikalavimus, žioplesni cenzoriai sumaišydavo tekstus, išbraukdavo ne brauktinas, o kitas, nekaltas, jų dalis. Sovietinis Glavlitas buvo daug „efektyvesnis“.
Atsikratę Glavlito, perėjome į laisvos literatūros situaciją ir pradėjome skirti kitokias literatūrą veikiančias jėgas2. Aišku, vadinti jas cenzūra, matyt, galėtume tik netiesiogine prasme, ir kažin ar „literatūros kontekstams“ tinka perduoti cenzūros įgaliojimus. Kitas subjektas – kitokia ir jo funkcija. Be abejonės, jeigu tais kontekstais vadinsime kultūrines / politines / ekonomines sąlygas, tai jos, ir visos, ir kiekviena atskirai, gali veikti ir nulemti rašytojo sumanymus ar jų įgyvendinimą.
Naujas subjektas retai būna įasmenintas, dažniau – simbolinis, galios struktūra su nematomais galybės jos funkcijų čiuptuvais. Kultūra apskritai ir literatūra konkrečiai yra konvencinės prigimties – jose daug susitarimų, ne tik daiktiškų (realių), bet ir simbolinių veiklos ribų. Ne visos jos – institucinės. Daugiau yra kitokių. Taigi išvaikius cenzorių Lietuvoje tarnybą, lietuvių rašytojas gavo labai daug laisvės. Manau, jis net išsigando jos, nes ši laisvė neapibrėžta senomis (ypač – institucinėmis) formomis, pačiam galima rinktis įvairius (literatūrinius) kelius. Jis gali rašyti taip, kad niekam neužkliūtų, mėgdžioti senus kūrinius ir stilius, tai yra tik kartoti kitus, jis gali kompiliuoti postmodernų pastišą, gali manipuliuoti, bet gali ir maištauti, kritikuoti, pasipriešinti tikrovei, daiktiškajai ir simbolinei, būti asmenybe, kuriančia savo pasaulį. Nekalbu apie kitokią, o tik literatūrinę pasaulio (dvasios) kūrybą.
Taigi pati laisvė yra didžioji mūsų literatūros prievarta. Menas, anot Albert’o Camus, gyvas tik toje prievartoje, kurią pats sau susikuria. Tokią prievartą sutinku vadinti konstruktyvia. Ji tikrai yra ne tiek blogis, kiek gėris. Rašytojo laisvė yra ne tik tai, kas gali būti vadinama jo kūrybos kontekstais, bet ir jo paties sąmonė / pasąmonė / vaizduotė, galinti įžvelgti ir pasirinkti besišakojančius takus.
3. Kas negali rašyti lietuviškai, tegu nerašo. Prastai rašančių užtenka ir be jų. Gal jie ir patys kada nors supras, kad praleido galimybę parašyti klasiškiausią savo kūrinį. Jeigu tik tokią galimybę apskritai turėjo.
Esu konservatyvus: netikiu, kad kita, ne gimtąja, kalba galėčiau parašyti geriausią (įsisvajojau) savo kūrinį. Ir kolegoms linkiu: Dieve padėk jums visiems, o rašantiems gimtąja – labiausiai. Taip ir yra. Kurioje, išskyrus gimtąją, kalboje galimi ankstyviausi ir giliausi sąlyčiai su gamta, tėvais, krašto kultūra, tąja individualiąja asmens patirtimi, kuriai tik gimtoji kalba padeda reikštis, o ir ji pati virsta kalbine sąmone? Nėra tokios kalbos. Gimtoji prasideda patyrimu tos gamtos, tų vietų, to kraštovaizdžio, tų sąmonės būsenų, visko, kas individualu, asmeniška. Girdėjau, kad daug vilčių dedama į ankstyvąją dvikalbystę. Laiminu ir ją. Palaukime raštų, kuriuos parašys per dvikalbystę į literatūrą atėję autoriai. Po kokio šimtmečio pasižiūrėkime, kas jų parašyta. Ir bus matyti. Jie rašys, manau, viena kalba, kuri bus artimesnė gimtajai. Antroji bus tik išmokta. Jai – kitokia dalia.
Taigi siūlau paprastą strategiją: tikėti gimtąja kalba, rašyti ja, ir ji su kaupu atsilygins literatūrai. Galime sakyti ir šitaip: ir apsigins, ir apgins.
Komentarai, aišku, galėtų būti platesni.
Anglakalbiai intertekstai, mano akimis, nėra itin reikšmingi. Tikrai nereikia visu frontu nuo jų nei gintis, nei su jais kovoti. Prigimtinę kalbą, kuria rašomas kūrinys, gali papildyti bet kuri svetima kalba. Ypač (e)migrantų literatūroje. Kūriniui juk reikia gyvos, o ne preparuotos bendrinės kalbos. Kai rašiau apysaką „Ketino laimė alaus daryti“, joje įterpiau ispaniškų intarpų – dialogų, replikų, barbarizmų. Nesu gyvenęs Ispanijoje, o tuomet nebuvau ir paviešėjęs joje, tad, tikslingai viską pasvėręs, sąmoningai žaidžiau dvikalbį tekstą.
Kalbų sąveika visada prasminga, bet reikia svarstyti tos sąveikos vietą, laiką ir pobūdį. Kai anglicizmai veržiasi į žiniasklaidą, viešąją ir net kasdienę mūsų kalbą, tai – liga. Ir ją reikia gydyti. Grožiniame kūrinyje, kaip sakiau, tai tik stilistinio šios atakos tikslingumo klausimas. Dar ir teksto supratimo. Jeigu ir kiltų ginčų, gal net byla, šiuo atveju esu liūdnas optimistas: tokios bylos erdvė – konkretaus kūrinio sąranga, „vidiniai“ konkretaus žanro prieštaringumai. Bylos baigtį galima palikti autoriaus, redaktoriaus, leidėjo ir skaitytojo mediacijai. Su viltimi, kad gali laimėti kūrinys, o su juo – ir autorius su skaitytoju. Turime klasikinių tokios (geros) mediacijos pavyzdžių: Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ tebeskaitome kaip rusų, o ne prancūzų romaną.
Kas kita – emigracija. Jos mastai, atviros pilietinės visuomenės strategijos ir postmoderniai modernus tautinės tapatybės konstravimas veikia prieš mažesniųjų tautų, taigi – ir lietuvių – kalbas. Šias išstumia, pakeičia kultūroje įtakingesnėmis kalbomis.
Autoriai juk ne viską patys pasirenka. Gal jie patys mano, kad nori patikti skaitytojams, įtikti leidėjams, arba nesuka sau galvos, kas juos valdo. Bet tikrai ne leidėjai, ne skaitytojai, ne kritikai „parenka“ rašytojui jam „svetimą“ kalbą. Tad kas? Kas gali liepti rašyti ne lietuviškai? Tik tam tikra artefaktinė (kitos šalies, regiono, Europos, pasaulinė) kultūra, dėl tam tikrų priežasčių tapusi svarbesnė už prigimtinę.
Ar galime piktintis grožinių kūrinių autoriais, kurie pradeda rašyti (ar jau rašo) angliškai? Galime, ypač iš siauriau suvoktos etninės kultūrinės perspektyvos, bet jų tai, matyt, nepaveiks. „Gintis“ galime, tik ne užmerktomis akimis, o matydami, kas pasikeitė ir kodėl keičiasi. Akivaizdu, kad svetimomis kalbomis rašančių Lietuvos rašytojų tik daugės. Jie, kaip sakyta, turi šimtą argumentų, arba jokių argumentų jiems ir nereikia. Kita nuomonė neprivers jų grįžti prie lietuvių kalbos. Ypač tų, kurie jos gerai arba visai nemoka, kad ir lietuvių, kalbančių nelietuviškai. Turime savų pavyzdžių iš LDK ir naujesnių laikų – iš XIX, net ir XX amžiaus. Ačiū Dievui, ir gerų, laimingų mūsų literatūrai.
1 Parašęs šį sakinį, vėl atsiverčiau Algirdo Juliaus Greimo straipsnį „Cervantes ir jo Don Kichotas“, romano lietuviško vertimo proga paskelbtą 1943 metais pirmojoje almanacho „Varpai“ knygoje. Verta buvo atsiversti. Straipsnyje pabrėžtas šio romano išskirtinumas istorinėje literatūros raidoje, apie kurį daug vėliau Michelis Foucault rašo „Žodžiuose ir daiktuose“ (1966).
2 Priminsiu jaunesniems skaitytojams, kad 1999 m. išleistas Alberto Zalatoriaus straipsnių rinkinys „Literatūra ir laisvė“ puikiai aptaria tokios transformacijos esmę: sovietmety veikusios cenzūros panaikinimas buvo vienas iš svarbiausių laisvėjančios literatūros laisvės kriterijų.
Alis Balbierius
1. Ką tik „numarinau“ Poezijos pavasario almanacho anketą, maniau taip pat pasielgti ir su šita.
Toks noras kilo ir todėl, kad ją gavau dar keliaudamas Indijoje, ir visos tos mūsų literatūrinės problemos Azijos srauto fone man pasirodė lyg šapeliai pasaulio vandenyne, kuriuo plaukiau beveik du mėnesius, ir tai buvo k i t o, nors to paties vieno – vienintelio – pasaulio dvasia.
Keisčiausia, kad man, šiaip jau abstrakcionistui kai kuriais požiūriais ir abstrakcijų bei minimalizmo dailėje mylėtojui, tie du žodžiai „pasaulio dvasia“ yra… pernelyg abstraktūs. Pagaliau aš nežinau, kas yra ta „pasaulio dvasia“. Tai galbūt neaprėpiamybė, žiauri ir plati iki nesuvokiamumo įvairovė. Aibė lygmenų ir sluoksnių laike ir erdvėje, žmogaus ir net vabalėlio sąmonėje… Visos mano perskaitytos ir skaitomos tiek grožinės literatūros, tiek filosofijos knygos, tiek mano domėjimasis religijų įvairove neatsako į šį klausimą. Arba aš negirdžiu, nesuvokiu tų atsakymų. Tad ar aš galiu ką nors pasakyti apie „pasaulio dvasią“ „lietuvių autorių kūriniuose“?
Kita medalio pusė – pernelyg mažai perskaitau dabartinio literatūros srauto. Esu šiek tiek „atsitolinęs“ (įstrigęs žodis iš Sigito Gedos poezijos), kartais mieliau atsiverčiu klasiką, vietoj romanų renkuosi filosofijos, kultūrologijos ar oriento knygas, tad, nebūdamas nei kritikas, nei literatūrologas, negaliu nieko protingo pasakyti apie tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ atspindį mūsų literatūroje. Be abejo, ji atsispindi – taip, kaip ryto rasos lašelyje išsigaubia viso pasaulio skliauto vaizdas…
Rašytojo pozicija? Tai individualu ir laisva, bet visa ko pagrindas turėtų būti sąžinė. Rašytojas neturėtų būti bailus kiškelis, bėgantis slėptis nuo pasaulio permainų vėjų ir drebantis tik dėl savo kailio.
2. Net nemalonu prisiminti, vartoti tą žodį. Praeitis tai. Tačiau manau, kad vyriausiai ir vyresnei rašytojų kartai ta senoji cenzūra vis viena yra pasąmonėje palikusi daugiau ar mažiau nuosėdų… Apskritai vyresnės kartos žmonės Lietuvoje dar daug kuo yra pernelyg dideli „sovietikai“, patys jau nebepastebintys to savo „sovietiškumo“, ir tai man kelia didesnį nerimą negu kokie cenzūrų likučiai ar kontekstų dalykai. Nemanau, kad tas kontekstas – blogis, nemanau, kad – gėris. Gali sužaisti vienodai – atsiremdamas į kontekstą arba su juo kovodamas. Tiesiog jis – yra. Negali jo nebūti. Kontekstas visada yra, visais laikais ir visose epochose. Manau, rašytojas turi jį jausti, nes tas kontekstas pavojingai artėja prie mados, madingumo.
Gaila, kad kai kas tą cenzūros nebuvimą palaikė kone absoliučia laisve, kada galima rašyti bet kaip ir bet ką… Kūryboje tikra laisvė galbūt yra… laisvas savęs sudrausminimas, savotiškas apribojimas ir apsiribojimas.
Geras menininkas man kartais atrodo panašus į samurajų, kuris dzeno šviesoje prižiūri savo kardą, tobulina kūną ir dvasią.
3. „Gynybos strategiją“ reikėtų pradėti ne nuo rašytojų, o nuo daugybės kitų dalykų, kurie Lietuvoje išstumia lietuvių kalbą.
Pagaliau tie žodžiai – „gynybos strategija“ – man kvepia kitos formos cenzūra. Taip, iš tiesų priverstinę okupacinę rusų kalbos invaziją (aš ne prieš rusų kalbą) pakeitė anglų kalba. Tačiau apie rašytojus manau kitaip. Jei tu esi lietuvių rašytojas ir šalia sugebėjimo rašyti savo mažos nykstančios tautos kalba gali laisvai rašyti angliškai – tai tik sveikintina… Mes esame ir pasaulio piliečiai. Tad džiaugčiausi jaunų lietuvių rašytojų sugebėjimais rašyti ne tik angliškai ar ispaniškai, bet ir japoniškai ar kiniškai, ir būti atviriems pasauliui bei jo nuostabiai kultūrų ir kalbų įvairovei.
„Metų“ anketa. Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius
2014 m. Nr. 4
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Romas Gudaitis
ŽODŽIAIS NEIŠREIŠKIAMA KŪRYBOS LAISVĖ – PRAŠAU
ŠIUOS ATSAKYMUS LAIKYTI PADORIAI APMOKAMU PROJEKTU!
1. Matote, kaip subtiliai ir nesavanaudiškai kreipiuosi į maloningą įstaigą – mecenatę mūsų įžvalgiąją, kuri teisingai padalys pinigus rašytojams ir visiems menininkams, manęs, mūsų tarno nevertojo, neužmiršdama. Taigi jau lupu pinigus ir maudausi šlovėje, nes garbės tiek, kad ir kitiems galiu paskolinti be procentų.
Šimtas metų istorijoje… daug ar maža? Du baisūs karai, tarp jų taikiame dvidešimtmetyje nepriklausoma valstybė, beveik penki okupacijos dešimtmečiai, vėl laisvė, grąžinusi tautai galimybę gyventi nepriklausomoje valstybėje… ir viskas per šią praūžusią, nugrimzdusią nebūtin valandėlę, kitaip tariant – tiktai per šimtą metų. Mūsų gyvenimai ir evoliucijos iš ano amžiaus – į šį. Lyg vakar viskas vyko, tačiau dvidešimtame amžiuje. Istorija, jei tik ji konjunktūros labui nekuria fikcijų ar beletristinių hipotezių su tariamąja nuosaka, apibūdina šiuos laikotarpius faktų interpretavimo kalba. O literatūrai, išliūliuotai gimtosios kalbos vygės, pakylėtai šios žemės pėdos po šiuo dangaus skliautu, rūpi žmogaus dvasinio pasaulio istorija, charakterio, emocijų, idėjos, pasaulėvaizdžio santykis su epocha. Tokia literatūra masino ir žavėjo iki antrojo didžiojo Atgimimo mūsų tautos istorijoje, tokia vilioja ir dabar. Ji – kaip mūsų likimas, kitos nepasirinksi. Ji prasmingiau pasakė apie mūsų kraštą ir žmogų nei istorikų veikalai dėl vienos priežasties: joje daugiau sielos ir kraujuojančio gyvuonio, meilės ir vilties, o svarbiausia – stebuklo laukimo ir ieškojimo. Tikras kūrinys stebuklas rašančiam ir skaitančiam. Skaitanti Lietuva – ar gali būti kas gražiau? Virpanti nuo knygos siela – kas gali būti nuostabiau? Net okupacijos metais, net kruvinu, juodžiausiu jos periodu švietė knyga, pirmiausia savų lietuvių autorių kūryba. Vieningas literatūros pasaulis – klasika, užsienyje, toli nuo gimtojo krašto, ir čia, Lietuvoje, kuriama literatūra, stilių, braižų, pasaulėjautų įvairovė. Prisimename nuostabų metą, kai staiga išleidome viską, kas drausta, slėpta ar apmeluota, – tuomet atrodė, kad atsistojome tvirtai ant savo mylimos žemės ir kad iš jos, tiktai iš jos ta mūsų literatūros tvirtybė, pamatas dabarčiai ir ateičiai. Čia, Lietuvoje, kur gims vaikai, daugybė vaikų, bus statomos, ne uždarinėjamos, o statomos (!) naujos mokyklos, ugdomas, ar girdit, jaunosios kartos pilietiškumas, patriotizmas ir kūrybos džiaugsmas, kone visi rašys eilėraščius ir kantriai stovės knygynų eilėse prie naujų LRS narių knygų, aišku, kaip ir anksčiau leidžiamų tūkstantiniais tiražais! Gyvenimas smagiai ir graudžiai pasijuokė, sugriaudamas daugelį iliuzijų. O realybė… toliau kuria mitus. Štai vieni užsidarę išdidžioje „menas – menui“, „kūrėjas – amžinybei“ vienatvėje ir su panašiomis estetinėmis formulėmis, sako, kad jas kremtant ir sukuriama didžioji literatūra. Kiti – ant žemės nusileidę, nekvaršina galvos dėl savo literatūrinio nemirtingumo – ir jie kuria. Treti vis vejasi literatūrines madas ir pralenkinėja svetimus avangardistus. Kuri tikra iš šių literatūrų, kas pasakys, auuu. Niekas. Net laikas nepasako, o jei ir pasakys, tai jau ne mums, kitiems. Nors kažkokios televizijos laidos teigia, kad durys atsidaro, o su rašytojais kalbamasi vaikščiojant ir leidžiant jų pasivaikščiojimų užrašus. Nes už kūrybą svarbiau yra atsidarančios į tuštumą durys ir įmantriai tušti postringavimai vaikščiojant. Reikia žinoti, kur vaikščioti, pas ką ir pro kokias duris landžioti, kad tave pastebėtų ar aukštai įvertintų dar tik ketinamą parašyti knygą. Kuri, be abejo, yra iš didžiosios, o ne iš mažosios literatūros, kadangi dar neparašyta ir dėl to nekantriai laukiama. Tik ar skaitytojų, ar savosios „chebros“ – štai koks neišsprendžiamas klausimas lyg rebusas. Ir šiaip gyvenimas puikus: vienoje pusėje rusų tankai bei kompensacijos už okupacijos padarytą žalą, kitoje – demokratijos gėris, amžinai tos pačios fizionomijos valdžioje, Signatarų namų balkonas ir viduryje kokia „Maxima“. Priešindamasis vartotojiškumui, nusipirk to, ką kasdien vartoji, keik valdžią, komunistus kagėbistus ir rašyk sau į sveikatą. Puikumėlis. Ir kas, taip sakant, už estetinės nirvanos lango? Ar turi bent kokios reikšmės tavo menui ir tau, už meną visa galva didesniam?
Literatūra šiandien skęsta savoje, aplinkliteratūrinių ir šiaip knygų jūroje (juk parašyti, net išleisti daug kam juokų darbas, prestižo reikalas, visi tik bado akis naujiena: aš rašau!). Ta beribė kiekybė jau yra be dugno, kriterijų, savitikslė, pribloškianti įžūliu pasitikėjimu savimi ir skaitytojo (dažnai menamo ir tariamo) kantrybe. Kam perskaityti – pakanka tik paimti į rankas knygą, tik žvilgtelti – ir jau aišku! Etiketės su palankumo ar prastais balais seniai užklijuotos! Kam gilintis, kur nukeliauja ta knyga – į biblioteką ar makulatūrą, arba sunyksta dulkėse išlikdama ir čia nemirtinga, – svarbiausia juk renginys knygos proga. Nuostabioji knygų mugė! Realiai Neries vingyje užgimusi, vykstanti, bet su savais vinguriavimais ir be metaforų. Svarbi leidėjams, pasižmonėjimui, šurmuliui, dar viena graži duoklė formai – juk visame mūsų gyvenime, ne tiktai literatūroje, forma yra svarbiau už turinį ar esmę. Svarbiausia – gražiai atrodyti ir kad efektingai tviskėtų renginys, o kaip jaučiasi rašytojas spindesy, gal jam ten nykiai šalta, ir kokia tikroji literatūros vieta informacijos, šlamšto kalnuose – tai jau antraeilis ir nevertas dėmesio dalykas. Sausas meninės idėjos projektas yra svarbesnis už kūrinį. Kazys Saja pasakojo: prilenda prie jo poniutė, savo akim netiki: pasirodo, gyvas, nors jos atminty seniai palaidotas. Iš tų švenčių šermenų norisi bėgti užsikimšus ausis, užsidengus akis į vienatvę, į tikrą knygą. O juk ji, ta tranki, balaganinį teatrą primenanti knygų mugė niekados nesibaigia – tiek reklamos, konkursų, laureatų, pripažinimo, pergyrimo, liaupsių, genijų, talentų, debiutų, – taigi ji lyg ir yra literatūros klestėjimo veidrodis. Knygų tvane plūduriuoja ir lietuvių autorių knygos, net „topų“ rinkimuose šalia kulinarinių veikalų ar sapnininkų-horoskopų „glianco“. Taip klestime, kad imame skęsti tame savo klestėjime. Taip daug ką įmantriai aukštiname, epitetų brūzgynais keliame į padanges, kad jau imi ir susimąstai – gal užteks kilti, gal nusileiskime ant žemės ir paprastai, kaip šeimininkai, pasvarstykime, kur esame. Juk vienatvės su knyga tai mažiau. Juk tai vienatvei reikia drąsos. Juk tikrų skaitytojų, ryte ryjančių knygas, tai mažiau. Juk bibliotekų, nors ir esama gausybės vardų pavadinimų margumyno, naujausi lietuvių autorių kūriniai nepasiekia (visi ramiai susitaikėme su dešimtmečiais gėdingai didinamu bibliotekų skurdinimu, broliai latviai ir estai mums ne pavyzdys), tik kompiuteriai, kaip ir reikėjo tikėtis, čia garbingiausioje vietoje. Mūsų susitikimai su auditorija, neskaičiusia, susirinkusia iš mandagumo… taip taip, jūs atspėjote, aš tą sugalvojau, kadangi anonsuojama gausybė to nerodo. Nors skaitytojų jau neturėtų būti, tuo labai susirūpinęs internetas, tačiau jie dar yra. Skaito. O kartais visai ne tas lietuvių autorių knygas, ne iš tų brukte peršamų sąrašų, ir dar klausinėja, kaip gimsta sąrašai ir kas čia taip įdomiai rūšiuoja autorius.
Susidūrėme su trimis pavojais. Mes pavojingai ramiai atsisveikiname su didele tautos dalimi, pavojingai nematydami savo tautos ir valstybės tragedijos (matantys greitai nutildomi ir apmeluojami). Gal tikroji literatūra šiandien gimsta gyvenant kur nors po Europos miestų tiltais, viešnamiuose, mūsų universitetų magistrantams doktorantams nešiojant reklaminius bukletus Londone ir Niujorke, saviems mafiozams lupant devintą kailį nuo vergaujančių jiems tautiečių. Gal. Tačiau jos tikrai niekada nekurs ir neskaitys nužudytieji motinų įsčiose ar nusižudę iš nevilties ir protesto, iš keršto laimei, visuomenei ir mums kiekvienam. Ištuštėjusi Lietuva, ne Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“, o mūsų Lietuva žvelgia į tą literatūrą, kurios nebus ir kurios neatstos jokia tuštybių mugė. Mes pavojingai susitaikėme su anglų kalbos įtaka. Lengvapėdiškai atsilapojome, atsivėrėme, įsileidome į namus ir sielas, juk čia svečiuotis atėjo ne Sibiro meška su rusiškais keiksmais, o mandagiai besišypsantys „laisvi Vakarai“. Svečiuojasi, seniai užmiršo išeiti. Amerikoniškas beždžioniavimas, pseudoangliškas darkymasis būtent su šia puskalbe išplito kaip epidemija visose mūsų gyvenimo srityse, jis neaplenkė ir dvasinės kultūros, palietė ir literatūrą. Mes vis dar rėkaujame apie pavojų iš Rytų, nepastebėdami realaus pavojaus mūsų kalbai, identitetui, kultūrai ir, be abejo, literatūrai, kuris atėjo su globalizacija ir kenksminga ideologija ištirpdyti tautas gigantiškame katile. Aplink tą viralą jau šoka cinikai, dvikojai gyvuliai ir išsigimėliai – juk toks džiaugsmas saldus, kad žūsta Vakarų civilizacija, ant išnykimo katastrofos slenksčio dar viena tauta, kurios skaičius neseniai siekė beveik keturis milijonus, kad ir šitos Baltijos sesės teritorijoje laimi persisotinimas žaidimais, instinktais ir daiktais. Skambant angliškoms dainelėms ir angliškam akcentui. Šie pavojai tampa kasdiene norma, prie kurios mes pavojingai prisitaikome ir tuo net grindžiame savo optimizmą. Vieną kunigą prikalėme prie gėdos stulpo, kad jis spaudos draudimo epochoje maldaknyges rašė kirilica. Atsidavimas anglų kalbos stichijai – ne inercija ir ne malda, čia sėkmingai suplanuota mūsų galo pradžia, o kad tas galas pažymėtas demokratijos ir laisvės – menkai teguodžia. Vis tiek tai yra vergovė, nors ir apvalkstyta gražiomis drapanėlėmis. Madingai angliškomis amerikoniškomis.
O dabar apie tai, ko aš nekenčiu visa savo siela, kiekviena kūno ląstele – apie masinę kultūrą. Kadaise, aname amžiuje, neapkentėme bukos propagandos – beje, šis kvailiausios ideologijos ruporas kasdien su lozungais ir dogmų schemom vis perspėdavo „tarybinę liaudį“ apie „supuvusių Vakarų pavojų“. Jau ketvirtis amžiaus mūsų laisvo ir nepriklausomo gyvenimo – ir mus yra užtvindęs masinės kultūros niekalas visais savo tviskančiais pavidalais. Pūva pats šlovinamas, pūdo kitus aplodismentais – štai kaip vulgariai drįstu išsižioti apie reiškinį, tą progreso reiškėją ir nešėją. Retai mes kalbame iš esmės apie šį trečiąjį ir didžiausią pavojų – su visokiomis šou manijomis, „žvaigždžių“ ligomis, tuntais, legionais šio niekalo genijų, pulkais iš jo mintančių, ant jo parazituojančių, legaliai skleidžiančių užkratą. Žinote, kažkaip nepatogu, ką pasakys, be to, jam pataikauja kultūros veikėjai visokiuose konkursuose ir jų komisijose, ploja katutes, kada vaikučiai lietuviškai dainuoti gėdisi. Mūsų mokykla jau aiškiai pralaimi, mokytojai idealistai atiduoda savo auklėtinius į godžias ir begėdiškas niekalo (juk menas!) niekdarių (juk „žvaigždės“!) rankas, jų mokinius nuneša stichija – į vienadienę šlovę, pražūtingą apsvaigimą (taip Juozas Grušas iš pradžių buvo pavadinęs savo „Meilę, džiazą ir velnią“). Štai kaip lengvai pasikraipydami džiazuojame, nepastebėdami Afrikos vergų keršto baltaodžių civilizacijai – mes – tauta, dainavusi „Lėk, sakale, per marias, gerk šaltą vandenėlį“. Dar dainuojanti, nors masinei kultūrai atgrasus ir tas laisvės paukštis, ir jo skrydis, ir šaltas vanduo, ir ką mes norime lietuviškai išdainuoti, pavaizduoti jaunimui, kuris dėl jos dainuoja… Ką dainuoja – masinė kultūra žodžiais neatsakys, nebent įstabiai gracingai pasistaipiusi: vau. Ne „viau“, o „vau“. Suprantama, dar tik jaunimas vauksi, bet juk jis ateina pakeisti mūsų, gėdydamasis lietuviškumo, atiduodamas tik privalomą duoklę nacionalinei kultūrai, prisiimdamas atsakomybę už „vau“. Dėl visuomenės moralinės degradacijos masinė kultūra, suprantama, niekuo dėta, ji ieško kaltų kitur ir lengvai atranda. Ji pripažinta, valstybės aukštai įvertinta, jai pataikauja visų lygių valdžia, ji tiesia letenas į valstybės pinigus… kaip menas, kaip elitinė kultūra. Esame netoli nuo idealo: kultūros ministras – masinės popkultūros atstovas, Nacionalines premijas dalijančios komisijos nariai ir pirmininkas – iš jos atstovų, laureatai – taip pat. Susileidusi iš pataikavimo popsui finansinė ir valdžios grietinėlė. Akivaizdi popso įtaka ir literatūrai – cinizmas, panieka žmogiškumui, tradicijai, instinktų kultas, šaunus vertybių griovimas kyla iš čia. Kaip iškilmingas popsinės suknelės šleifo nešimas Vingio estradoje per Dainų šventę, kaip maivymasis „chorų karuose“, kai dainavimo nuoširdumą gožia individuali mimika ir judesys, – taip ir literatūrą popsas veikia per manierą, pozą. Kai literatūra nutyli popso pavojų, kai ji nepatraukia skaitytojo, popsui užauga ragai. Kartu su popsu, šou jaukiai sugyvena samprotavimų, agresyvios kovos už lyčių lygybę ir žmogaus teises kontekstas, už jo slepiasi nenorintys dirbti tikro darbo, kiekviena proga skundžiantys savo šalį ir tautą. Jūs klystate: masinę kultūrą išlaiko ne komercija ir reklama, didžiausias jos mecenatas yra kvailumas. Todėl tegyvuoja, tebus palaiminti visi joje skęstantys – jų bus dangaus karalystė, o pražūtis ir dantų griežimas laukia tos mažumos, kuri masinę kultūrą ir jos apologetus vadina negražiais vardais, gailisi kiekvieno gabesnio, talentingesnio žmogaus, o šis kepurnėjasi dvokiančioje kloakoje, manydamas esąs minių dievaitis. Jis atėjo užkariauti pasaulio. Jis užkariavo. Kaip popso šventvagiškai sudievintas ir jo pražudytas talentingasis artistas Vytautas Šapranauskas.
Tie, kurie ryžtingai pasisako kūryba ir veikla prieš popsą, yra priešai, kone sovietizmo atgyvenos ir Rusijos agentai. Tylinti kultūra ir literatūra – popso idealas. Dėžė su ekranu, kitos naujosios technologijos, atbukintos, valdomos pakvaišusios salės ir erdvės – štai popso tikslas. Sugyvulėjusi, apkvaitusi nuo alkoholio ir narkotikų minia – ši strategija made ne in Lithuania, bet Lietuvoje ji veiksminga. Ir, žinoma, valdžios kvailumas. Pelningas popsas, pseudomodernus mėšlas braunasi į darželius, mokyklas. Jis karaliauja. Jam priklauso ateitis. Nematyti šio maro pražūtingumo – pavojinga literatūrai ir visai mūsų nacionalinei kultūrai. Kas ne aklas ir kas išdrįsta, tas senamadiškas, vertas pasmerkimo ir pajuokos. Žodžiu pavaizduoti, atskleisti žmogaus dvasią, meilę ir ilgesį, grožį ir bjaurastį, baisų, paradoksalų nuopuolio tragizmą visuose žanruose, visomis priemonėmis tikroji literatūra neatsisakys. Čia tas krislelis optimizmo, kuris padeda gyventi.
Demokratija ir laisvė pakeitė žmogų – dėl kiekvieno žodžio šiame teiginyje galima ginčytis iki užkimimo. Mums labai norisi iššokti aukščiau bendraeuropinės bambos, parodyti, kokie mes modernūs ir liberalūs, koks nepakartojamai originalus esame pavyzdys. Pataikavimo ir keliaklupsčiavimo ikona. Nepaisant oficialių reliacijų ir demokratinės gražbylystės srautų, ištaškytų politinėse pliurpalynėse seilių, ataskaitų ir projektų už savus ir europinius pinigus, neišnyko niekšai, cinikai, nusikaltėliai, abejingieji. Neišnyko veidmaininga moralė. Greičiau atvirkščiai – demokratinis visuomenės standartas netoleruoja tiktai tų, kurie nėra laimės kūdikiai. Nors žodžiais neigiamybes ir blogybes standartas smerkia, iš tikrųjų jis seniai susitaikęs su jų egzistavimu. Teisybė dažniausiai neteisiųjų pusėje. Sąžinė pralaimi arba jos visai nėra. Geriausia ir labai ramu, kai sąžinės nėra, o vietoj jos viešpatauja frazeologija. Žmogų ima valdyti daiktai, prabangos ilgesys, žaidimai, o tasai, kuris kas savaitę nekeičia išmaniojo telefono, kompiuterio, nerašo žinučių ir anonimiškų, kupinų pasityčiojimo ir neapykantos komentarų, kurio – koks įžūlumas! – nėra socialiniuose tinkluose, kur „AŠ kalbuosi su visu pasauliu“ – yra tuščia vieta ir nesusipratimas. Visuotinį poezijos svaigulį, eiliavimą, laiškus mylimoms moterims, asociatyvų metaforinį mąstymą (tam reikia vaizduotės ir įtampos smegenų pusrutuliuose) seniai pakeitė miklus mygtukų spaudymas (šis universalus menas, kaip mus tikina, labiausiai ir lavina individą). Bibliotekoje knyga traukiasi į antrą planą, pirmoje vietoje, žinoma, yra kompiuteris. Pozavimas, darkymasis, staipymasis, arogancija, mat būti natūraliam, tikram, būti ištikimam tradiciniam pašaukimui yra nemadinga – ar šių reiškinių nėra literatūroje? Ar pamaivos į ją neateina? Itin originalūs pamaivos su superoriginalia poza ir rafinuota snobiška laikysena?
Valdžia. Netikiu idealia valdžia. Ir nė velnio ji ne sava. Kas tiki – tegu pagrindžia tą tikėjimą. Mūsų biurokratiškai nomenklatūriškai demokratinė valdžia menininką atstumia. Labai jau publicistinio prozos dalykėlio veikėjas vienam iš trijų svarbiausių valstybės asmenų išdėsto savo požiūrį kai kuriais kultūros politikos klausimais. Išklauso, pažada, atspėjot, sukurti darbo grupę, išanalizuoti, atsižvelgti. Tikriausiai kalbėjosi su kitais menininkais. Išeina iš rūmų veikėjas, nusikvatoja palei Kudirkos paminklą. Tuščiai sugaišo vienas iš trijų, sugaišo autorius. Kadangi herojus yra politinis veikėjas, kuriam dėl kultūros nei šilta, nei šalta, todėl tokių dalykėlių nereikia rašyti. Ir poetizuoti kvailumo taip pat. Tiesa, reikėtų pasiknaisioti vidutinybės psichologijoje, tačiau ar šio mažo pilko žmogelio pasaulis vertas literatūros? Bet juk eina į valdžią, murkdosi reitinguose – tai gal yra gyvenimiškas prototipas?
Ar literatūra vis dar aukština žmogų, jo meilę, kūrybos nemirtingumą, jo pasąmoninį pasaulį, ar ji pratęsia gražiausias ir prasmingiausias klasikos tradicijas? Taip! Klasika jau tampa amžininkai – Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, – sunkiau pasidarė be tos milžiniškos emocinės poezijos bangos, kuri visus mus nešė. Nestumkite iš literatūros, neatsižadėkite Eduardo Mieželaičio, to moderniosios mūsų poezijos ledlaužio, Alfonso Maldonio. Dramaturgija neįsivaizduojama be Justino Marcinkevičiaus, Kazio Sajos ir Juozo Glinskio: sunku suprasti, kodėl pastarieji du autoriai nestatomi. Vytauto Bubnio, Jono Mikelinsko, Vidmantės Jasukaitytės, Romualdo Granausko, Algimanto Zurbos, Rimanto Šavelio, Prano Treinio proza. Tos „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ yra tiek mūsų literatūroje, kad jos ir ieškoti nereikia. Kas nori – atranda. Jauniesiems įdomiai atstovauja Marius Ivaškevičius. Iš anapus vis dar kalbasi su mumis Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Juozas Aputis, Albertas Zalatorius, Vytautas Kubilius. Apie žmogų ir Lietuvą, apie mūsų dabartį ir ateitį.
Be abejo, ir apie rašytojo vaidmenį. Nevaidinti rašytojo. Būti rašytoju. Ir palikti – laikui – dalelę savo kraujo, sielos, širdies. Net tada, kai esi už ribų, esi nepripažįstamas, esi ujamas ir peikiamas. Nebijok sakyti, vaizduoti savo tiesą. Jos reikės. Jeigu ne tau, ne dabar, tai ateis laikas, ir tavo knyga bus atrasta. Net matau ryškiai, kaip literatūrinis archeologas varto pageltusius puslapius ir stebisi, o ar savimi, ar tuo, ką atrado, – jau nebesvarbu. Mūsų nebėra, o tas laimingas atrastasis gyvas dabar, pergyvenęs savo mirtį. Juk praūžė dar šimtas metų, dar akimirka civilizacijos ir Lietuvos istorijoje, lietuvių tautos seniai turėjo nebebūti pagal globalaus tautų susimaišymo scenarijų, o ji vis dar yra su savo likimu, charakteriu ir keistuoliais, kurie rašo knygas lietuviškai. Kam? Juk ne knygų mugei ir ne bibliotekoms be knygų.
2. Kodėl neliko cenzūros? O pinigai, padėtis, kai rašytojai negauna finansavimo – ar ne cenzūra? O pasirinktinis vienų literatūros reiškinių, autorių kėlimas į padanges, o kitų suniekinimas ir nutylėjimas – ar ne cenzūra? O baimė, verčianti diplomatiškai elgtis niekšybės akivaizdoje, neerzinti galingųjų, pataikauti valdžiai – ar ne cenzūros forma? Apie literatūros kontekstą prasminga kalbėti tada, jeigu egzistuoja literatūros kritika. Ar ji dar gyva, ar nepasimirė? Taip, yra literatūrologai – mokslininkai, yra jų fundamentalūs moksliniai darbai, o kur tie kasdieniai juodadarbiai, taškantys rašalą dėl literatūrinių mokyklų, krypčių, aistringai analizuojantys ir polemizuojantys, kur tie, kurie kelia literatūrai reikalavimus, remiasi skoniu, kriterijais, žadina menines idėjas? Ne taip jau retai rašytojas izoliuojamas, niekas negina jo, nesirūpina juo. Tikro rašytojo nereikia užtarti ar ginti – taip, jį gina kūryba, bet kur pasideda mūsų jautrumas ir tolerancija? Keistai man atrodo Rašytojų sąjunga – jos leidykla, redakcijos, Rašytojų klubas gyvuoja, o pati sąjunga lieka šaltu dariniu. Ji viena iš daugybės panašių įstaigų, drebančių dėl finansavimo. Kitaip būtų, jei, be rutininio veiklos reglamentavimo ir formalizmo, būtų imtasi giluminių literatūros ir gyvenimo ryšių analizės, jei rūpėtų rašytojas, jo talentas, literatūros proceso įvairovė. Ne tiktai savi rašytojai, o visi. Pataikavimas, projektų rašymo inercija, baimė pasakyti apie tai, kas skauda, kokia mūsų kultūros apskritai ir literatūros konkrečiai kasdienybė, nenoras grumtis dėl esminių, egzistencinių tautai ir jos kultūrai klausimų – tai potekstė. Ar akmuo sau po kaklu. Ar netikėjimas, kad sąjunga atgims. Kam ji? Juk yra gražūs rūmai ir daili iškaba – taigi ir vilkas sotus, ir avys sveikos. Tos pačios, iš mįslės: kas išmano – tas jas gano. Aname – dvidešimtame – amžiuje, kaip primena mums Justino Marcinkevičiaus žodžiai memorialinėje lentoje, buvo kitokia sąjunga. Ji vienijo mus tautos Atgimimui. Rašytojų namuose kunkuliavo visuomeninis gyvenimas. Rašytojo bijojo valdžia. Šit kokios tokelės, apžaidžiant sklindantį nuo mūsų sąjungos svetimumą.
3. Netikiu, kad rašantis angliškai galės vadintis lietuvių rašytoju. Kiekvienas pagal sugebėjimus ir išgales privalome ryžtingai pasisakyti už tautinį patriotinį auklėjimą mokykloje, už sveiką šeimą, moralę, tradicines kultūros vertybes, ginti savitumą, kuriuo didžiuojamės, kuris įdomus pasauliui. Privalome vienytis dėl valstybės ir tautos ateities. Būkime su skaitančia Lietuva – jai reikia mūsų kūrinių, mūsų balsų. Tiktai lietuviškų. Tokių skirtingų, visagaliam pinigui nepavaldžių, pakvaišusių dėl savų meninių idėjų, skirtų šiam beprotiškam pasauliui, žmogaus dvasios grožiui ir jo būties dramai be laimingos nelaimingos atomazgos.
Sodraus spalvingumo, minties ir jausmo lydinio – lydimuose – išartuose po degimų – beriant į supurentą dirvą sėklą – kad pasilietų prasikalę daigai sava lietuviška žaluma, o geltona spalva ir raudona – mūsų širdžių džiaugsmui amžinai… Ir kad velnias ar šėtonas, kurio džiaugsmui žmoguje ir pasaulyje blogybės dygsta, veša be pabaigos, – net kad jis bjauriai nusivieptų regėdamas mūsų ant liežuvio lietuviško išguldytą pasaulėjautą ir… IR
Vietoj IR – visados yra tyla. Ta pati, kapų, ausyse spengianti. Ji ir yra žodžiais neišreiškiama kūrybos laisvė. Dėl šventos ramybės mes atsakymus-literatūrinę idėją išverčiame į anglų kalbą ir tučtuojau gauname įstaigėlės-mecenatės mandagų elektroninį laišką, kurio objektyvią išvadą skubu ir skelbti: O ŠIŲ ATSAKYMŲ MES NELAIKOME PROJEKTU, TODĖL GUZĄ GAUSI, O NE AVANSĄ! Po šio antausio mane apėmė pasiutęs įkvėpimas, kokio savo kūrybinėje biografijoje dar nebuvau patyręs.
Arūnas Spraunius
1. Nesinori kartotis, ypač kai beveik identiška intencija jau esu minėjęs: „Dabar reikalai tokie, kad traukiniai vien tik išvyksta, vienas po kito. Jei šiame procese begalima ką registruoti – nebent kaitą. Pasirinkimas maždaug toks – dalyvauti arba ne“ (irgi iš atsakymų „Metams“, turbūt prieš kokius trejus metus). Nelabai kas pasikeitė, nebent – kad viešo veikimo, diskurso, opinijos, skonių, madų (kalbant apie tekstus, manau, pastarasis žodis per svarus: kelios dešimtys „adeptų“ per visą šalį – dar ne „pavasaris“) formavimas / formavimasis tapo formaliai sklandesnis. Sunku pasakyti, koks ryšys tarp tokios reikalų padėties ir jau po truputį „nusistovinčios“ (esama ženklų, kad užtruks visą šį šimtmetį) globalios tikrovės, kurioje turime galimybę „maudytis“. Vien humanitariniai pasažai apie jos „prastėjimą“, prasmės redukciją (arba nuosavą ego – na, čia nemažai visko galima privardyti, ir tuo sėkmingai užsiimama visur) nežavėjo niekada.
Carol Willis knygoje „Forma seka paskui finansus“ daro išvadą: kai svarstome, iš kur ateina estetinės naujovės, akivaizdu, kad vairininko vaidmuo čia tenka kapitalizmui ir technologijoms. Jei sutiksime, kad tos estetinės naujovės implikuoja ir bet kurias viešas manifestacijas (taigi ir tekstą), gali būti, kad atsiremsime į paprastą, racionalų paaiškinimą: būtent vadybininkas Billas Gatesas šių metų sausio 22-ąją paskelbė, kad pagal Pasaulio banko klasifikaciją trisdešimt penkiose skurdžiausiose pasaulio valstybėse dar iki 2035 metų pakils socialinės gerovės lygis. B. Gatesas mano, kad 2035-aisiais daugumoje skurdžiausių šalių pajamos vienam asmeniui perkops dabartinius rodiklius, registruojamus Kinijoje (pasak Pasaulio banko, 2012 metais BVP dalis vienam asmeniui joje siekė 9040 JAV dolerių). „Microsoft“ įkūrėjas mano, kad, investuojant į sveikatos reformas, iki 2035 metų kiekvienoje valstybėje galima pasiekti bent tokį vaikų mirštamumo lygį, koks buvo 1980-aisiais JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Taigi per beveik du dešimtmečius (simboliniu atskaitos tašku galima laikyti Gatesų labdaros fondo „Bill&Melinda Gates Foundation“ veikimo pradžią 1997-aisiais; dar sykį primintina, kad jo steigėjas buvo semantinę raišką gerokai koregavusių ir koreguojančių skaitmeninių technologijų kompanijos savininkas ir vadybininkas) pasaulyje būtent rinkodaros priemonėmis buvo sėkmingai kovojama su nepritekliu. B. Gateso teigimu, vyrauja trys klaidingos nuomonės apie kovą su skurdu: manoma, kad neturtingos valstybės pasmerktos ir toliau skursti, taip pat tikima, kad tarptautinė pagalba naudojama neefektyviai, be to, nuogąstaujama, kad žmonių gyvybių gelbėjimas labai padidins pasaulio gyventojų skaičių ir sukels jų perteklių.
B. Gatesas neabejotinai yra labai racionalus pragmatikas ir tikriausiai stokoja dvasingumo. Tad logiška, kad dvasingumą išpažįstantys „mes“ nuo jo „nusigręžiame“ (oi, nuo kiek daug ko dar teks „nusigręžti“). Bet klausiama apie šiuolaikinę tikrovę, taigi esama ir tokios optimistinės tos tikrovės tendencijos, gal net dominuojančios. Ji ne per daug dvasinga arba visai nedvasinga (jei vertinsime, tarkime, XX amžiaus pradžioje dar vyravusiomis kategorijomis), bet labai tikėtina, kad absoliuti dauguma planetos gyventojų įstengia su tuo susitaikyti.
Laimei, „neprotokolinių“ atvejų nutinka – kada trapios mūsų prigimtys nepajėgia taikstytis su faktu, kad kaina už pavalgiusių, taigi ir vartojančių gausėjimą yra dar nuoseklesnė (veržlesnė) gyvenimo formų, stilių ir panašių dalykų homogenizacija. Iš jos struktūrinių – ir ypač etinių – „šastelėjimų“ galima (turbūt ir reikia) šaipytis ar tiesiog įtraukti į paties kuriamą simbolinį / semantinį lauką.
Tarkim, taip: globalų verslą personifikuojančios korporacijos ir verslo sektoriai kiekvienas beveik privalomai turi po etikos kodeksą ir tą kodeksą diegiančią bei sergstinčią komisiją, specialistus etc. Bet nereikia eksperto (dar viena smagi ne tik funkcinė, bet, sakyčiau, ir egzistencinė pozicija) regalijų, kad suprastum, jog kelis tūkstančius metų tobulinta etika (pirmas žodį pavartojo Aristotelis) modifikuojama „pagal reikalą“ ir supaprastinama iki vidaus taisyklių, kurių pagrindinis edukacinis pranešimas – kaip neiškristi iš žaidimo ir likti kompanijoje (paprastas lojalumo reikalavimas). Korporacijos be problemų moralę redukavo iki reputacijos, ir tai tikrai įvyko ne užvakar. Čia tik pavyzdys, panorėjus jų galima rasti įvairių – planetoje juk diskutuojama (taigi rašomi taip pat ir beletristiniai tekstai) subkultūrų, tapatybės, aplinkosaugos ir panašiais klausimais.
Iš nuostabios Adamo Zagajewskio knygos „Du miestai“ (2013): „<…> poeziją – ir meną apskritai – reikia atskirti nuo žurnalistikos, nuo grynai dokumentinės ar didaktinės raštijos“ (p. 218); „<…> poezija stengiasi apgauti tikrovę, ji apsimeta, kad jaudinasi dėl jos rūpesčių. Užjaučiamai linguoja galvą. O, vėl žemės drebėjimas, sako“ (p. 156). A. Zagajewskis priskiria poezijai „mažosios transcendencijos“ regalijas (didžioji telieka teologams). Kodėl ne? Tik nebeignoruojant tikrovės globalėjimo ir jau neginčijamo technologijų įtakingumo veiksnio. Tam, kad šaipytumeisi arba galvotum, ar / kuo intermedinės (tik šio teksto gamintojo nuomonė) dabarties situacijos tinka paties formuojamam simboliniam / semantiniam laukui, reikia, kad su ta tikrove vienaip ar kitaip koegzistuotum.
Kažkaip (vėl tik rašančiojo nuomonė) dažnesni (gal kad konjunktūriškai perspektyvesni) atrodo domėjimosi savimi atvejai. Gal nuobodoka, užtat tikriausiai patogu. Po praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio organizacinių ir įvaizdžio įtvirtinimo (konservavimo) „manevrų“ lietuvių literatūros ganyklose reikalai tebeatrodo fragmentuoti – „kiekvienas maudosi sau“ (Gūnteris Grassas, iš „Skardinio būgnelio“). Tikriausiai logiška, tiesa, nebūtinai turininga. Na, bet turiningumas – viešųjų ryšių veikimo laukas, įrodyti galima bet ką (net jei „signifikuojamieji“ iš visų jėgų stengiasi neprisnūsti), kad tik netrūktų įrodinėjančiųjų, o jų deficito kol kas lyg ir nėra. Kaip gyvenime, taip ir poezijoje.
Dėl „šiuolaikinio pasaulio dvasios“ atspindėjimo lietuviškoje raštijoje – gal esu įsidėmėjęs kokias pustrečios pavardės (ar veido), bet nemanau, kad būtų korektiška čia ką konkrečiai minėti – tikrai žinau, kad neaprėpiu bent kiek reprezentatyvios dabartinio lietuvių literatūros paveikslo visumos.
2. Nelabai suprantu, ką šiame (vadinkim dabarties, jei norim) kontekste reiškia žodžių junginys „literatūros kontekstas“. Maždaug – konjunktūra? Ji buvo visais laikais. Dabartinę turbūt bent iš dalies apibrėžia, tarkime, šis Harukio Murakamio interviu Johnui Wray’ui („The Paris Rewiew“, 2004, Nr. 170) fragmentas: „Galėjau tapti kultiniu rašytoju, jei ir toliau būčiau rašęs siurrealistinius romanus. Bet aš norėjau įsilieti į vyraujančią kryptį, tad turėjau įrodyti, kad galiu parašyti realistinę knygą [kalbama apie romaną „Norvegų giria“ – A. S.]. Todėl ją ir parašiau. Japonijoje ji tapo bestseleriu, ir aš tokio rezultato tikėjausi.“ Taigi įsiliejimo į „mainstream’ą“ procedūra labai racionaliai, pagal žinomas ir patikrintas schemas yra būtent projektuojama, be abejo (ir būtinai), „įskaičiuojant“ ir kontekstą. Nieko asmeniška…
Simpatiškas (šį tekstą rašančiajam, be abejo) Kęstučio Šapokos pasažas-priminimas kita intencija: „<…> nuoširdumą galima išreikšti nebent pasitelkus cinizmą. Tai susiję su etinio imperatyvo suestetinimu, kuris bet kokį veiksmą, vaizdą, vaizdinį ar įvaizdį automatiškai paverčia preke, pritaiko vartojimui, nes to reikia vadinamajai spektaklio visuomenei“ („Apie humanizmą ir nihilizmą“ – „Kultūros barai“, 2013, Nr. 11, p. 34). Ne analogija, vien terminų sutapimas – kai kurias laikysenas (tarkime, XX amžiaus pirmos pusės prancūzų rašytojo ir teatro kritiko Paulio Léautaud dienoraštyje nubrėžtą skirtį tarp pirmarūšių ir antraeilių rašytojų – pastariesiems, pasirodo, nėra reikalo gražinti, idealizuoti, gludinti tikrovės) A. Zagajewskis yra pavadinęs literatūrinio cinizmo rūšimi. Kai kalbame apie „čia ir dabar“, papildyčiau vienu struktūriniu sandu – jokių vertybinių konotacijų, hierarchijų, cinizmą interpretuojant vien kaip techninį sprendimą.
Literatai – pripažįsta patys tai ar ne – gyvuoja ir viešai save pozicionuoja pagal taisyklių rinkinį, į kurį „viešieji ryšiai“ įeina (nesvarbu, kuriame – profesionalumo ar intuityvumo – lygmenyje). Gal net užima vieną svarbiausių to rinkinio pozicijų. Grįžtant prie „kaip gyvenime, taip ir poezijoje“, „apžaisti“ kontekstą ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas. Pernelyg užsispyrusiems, ignoruojantiems „pagrindinę srovę“, per daug nuosekliai siekiantiems savo sintaksės ir semantikos, pasekmės nebent institucinės – neturėti iliuzijų dėl stipendijų, reitingų, nominacijų etc. Kai kuriems užtenka nuovokos dėl to nekvaršinti sau galvos nuo pat pradžių.
3. „Gynyba“, reikia suprasti, reiškia – galva ir toliau smėlyje, atlaikant visus trukmės išmėginimus (labai laisvai perfrazuojant Friedrichą N.). Na, palaikykim dar, kodėl ne. Palaimingas būvis apsimesti, kad tebegyveni vėlyvojo modernizmo rojuje, aplink nieko nevyksta, nors apžvelgiamos tikrovės horizontą technologijos seniausiai ir ne vieną kartą apvijo aplink Žemės rutulį. Gal net (dar) esi pranašas… Tiesa, aplinkiniai apie tai pamiršo arba nežinojo nuo pat pradžių.
Galima visaip vertinti teiginį, kad neoromantizmo krizė apogėjų Europoje pasiekė maždaug XIX–XX šimtmečių sandūroje. Lietuvoje jis, neoromantizmas, užėmė „mainstream’o“ pozicijas iki Antrojo pasaulinio karo. Tiesą sakant, net nepatogu nurodyti veiksmažodžio laiką, iki kada šioje politinėje-kultūrinėje erdvėje jis įtakingas. Čia cituotoje A. Zagajewskio knygoje taip svarstoma apie atmintį: „<…> kai kurie mūsų epochos rašytojai atmintį iškėlė į pirmą vietą tarp kultūrinių vertybių ir dorybių <…>, bet ar nėra taip, kad ji veikiau įrašo ir įtvirtina kūrybos aktą, negu jame atsispindi? <…> tam, kad pastatytum tiltą, reikia pirmiausia – mažmožio – rasti upę“ (p. 149). Kad ir kaip kreipsi – ją, tikrovę.
Grįžtam prie to paties – jei poezija linkusi tikrovę apžaisti, ši vis tiek yra čia ir dabar. Beje, kai kada imperatyviai. Apie taip pat ir technologijų nulemtą gyvenimo formų homogenizaciją užsiminta, tą procesą vertinti galima bent dvejopai – „vertybiškai“ suraukti kaktą ir imti rypuoti dėl praeinančios „pasaulio garbės“, viską atliekant visu rimtumu ir būtinai viešumoje, performatyviai. Tiesa, ši situacija nestokoja ironijos – viešas rūpestis dėl vertybių entropijos yra vienas iš būdų kurti savo įvaizdį, gi šis brandaus kapitalizmo nugludintas iki precizikos (nesvarbu, kad įvaizdžio institucija sugalvota gerokai iki „public rellations“). Bet poindustrinis, žinių ekonomikos vis labiau užvaldomas pasaulis iš principo ignoruoja vertybinius nuosprendžius. Vertybių tiesiog nebėra reikalo „išrasti“, taigi ir deklaruoti. Optimalaus jų rinkinio laikytis paprasčiausiai naudinga, tai privaloma verslo dalis. Kalbant gal net dilginančiai atvirai – iš viešų vertybinių deklaracijų nebeįmanoma uždirbti (kalbama ne vien apie pinigus) kaip kad prieš šimtą metų.
Kita dar veikiančiųjų daliai (tiesa, dėl objektyvių priežasčių vis mažėjančiai) prieinama reagavimo versija – vien privačiai nuspręsti, kad tu dar prisimeni moralizavimo autoritetą kaip ir dailyraščio malonumą ar prakeiksmą, tačiau tai paties, tarpulaikio personažo, privilegija arba rūpestis (manau, dažniausiai – ir viena, ir kita). Į aktyvų gyvenimą žengia praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje gimusi karta Y (taip ją vadina sociologai), kuri nematė pasaulio be interneto. Ji energinga, moka kalbų, nė akimirkai neišjungia „Facebook’o“, tavo ir jų privatumo supratimas yra du nesusisiekiantys indai. Ir – ką? Čia aš turiu įgaliojimus nuspręsti, „gera“ ta karta ar „bloga“?
Maždaug tokie pat ir reikalai su anglų kalba. Asmeniškai man labai simpatiškas tas jaunas, pozityvus Barselonoje ar Berlyne reziduojantis riedlentininkas, kurio tėvai gyvena Australijoje ir su kuriais jis pabendrauja „Skype’u“. Kad irgi taip negaliu ar nenoriu – tik mano paties problema.
„Metų“ anketa. Kristina Sabaliauskaitė, Rolandas Rastauskas, Ilzė Butkutė, Ramūnas Kasparavičius
2014 m. Nr. 3
1. Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?
2. Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?
3. Kai kurie lietuvių autoriai (tiesa, jų kol kas nedaug) jau pradėjo rašyti angliškai. O ir kitų kūryboje netrūksta angliškų intarpų. Kokia turėtų būti mūsų „gynybos“ strategija?
Kristina Sabaliauskaitė
1. Atsiprašau, bet niekada nekomentuoju ir nevertinu kuriančių lietuvių rašytojų – tai ne autoriaus, o kritikų darbas.
Apie rašytojo vaidmenį visuomenėje – laimė, jog pasibaigė tie laikai, kai kultūra tebuvo ideologinis ginklas ir rašytojas turėjo aiškiai apibrėžtą vaidmenį: ne menininko, o veikiau ruporo, propagandisto ir dargi smarkiai reguliuojamo savojo cecho, „rašytojų sąjungos“, kurios funkcija, kaip ir visoje sovietinėje erdvėje, buvo tiesioginė leidžiamos literatūros turinio kontrolė ir cenzūra. Baigėsi laikai, kai kolegos aiškino, kaip reikia rašyti, tapšnojo vieni kitiems per petį ar rengė literatūrinius teismus neklusniesiems. Būtinybė priklausyti rašytojų sąjungai, privilegijų ir premijų meduoliai, ignoravimo ar draudimų bizūnai ir situacija, kai tiražus lėmė ne paklausa ir autoriaus aktualumas, o jo patogumas ar padlaižūniškumas politinei konjunktūrai – visa ši represyvi nesąmonė, kurios normaliai kūręs laisvasis Vakarų pasaulis nė nežinojo, laimei, jau baigėsi. Dabar rašytojas gali rinktis kokį nori vaidmenį – guru, maištininko, juokdario, filosofo, sentimentalaus ašarotojo, pataikūno, stačioko, ironiškos žvaigždės, psichoanalitiko ar jo paciento… Visiška laisvė, ir tai nuostabu.
2. Nežinau, kokį „literatūros kontekstą“ turite galvoje: kas tai – jau sukurti literatūros kūriniai kaip tautinės literatūros kanonas, į kurį neva reikėtų „įsirašyti“? Ar vietiniai „literatūros pasaulio žmonės“? Manau, nei viena, nei kita negali „cenzūruoti“ – tiesiogiai ar netiesiogiai – tai galbūt daugiau anos, sovietinės epochos paliktas mąstymas; šiandien yra daug daugiau individualizmo, skirtingų pažiūrų ir vertinimų įvairovės. Šiais laikais manyti, kad „literatūros kontekstas“ gali būti kažkoks vientisas, vieningų kriterijų darinys ir netgi galintis ką nors labai reguliuoti, yra labiau saviapgaulė, prarastosios galios pozicijos ilgesys, kartais – dar ir kartėlis, jog šitai nebepavyksta: kritikai kritikuoja, rašytojų karavanas rašo, o skaitytojai – skaito, ir net ne visada „tai, ką reikia“… O galiausiai viską vis vien patikrina laikas. Rašytojai, kurie kuria, galvodami apie „literatūrinį kontekstą“ ir kaip į jį įsirašyti, „apžaisti“, kaip jūs sakote, ar tiesiog įtikti publikai ar kritikams ir patenkinti svetimus lūkesčius, yra iš anksto pasmerkti pralaimėjimui: jie pasirenka lokalią siaurą perspektyvą, konformizmą, o ne autentišką balsą ir pasakojimą, kuris kaip tik galėtų būti visiška priešingybė tuo metu vyraujančiam oficialiam literatūriniam skoniui, bet pasakytų kažką esminga ir nauja. Vienintelis kriterijus, vienintelė tikra cenzūra yra… laikas. Tai jis puikiai išravi grafomanijos piktžoles, po paniekos dulkėmis palaidoja konjunktūrinius įvertinimus ir aukštyn kojomis kartais apverčia ir autoriaus, ir vertintojų intencijas. „Vyšnių sodas“ iš komedijos Antono Čechovo puslapiuose virto tragedija Stanislavskio teatro scenoje, iš pradžių kritikų buvo nušvilptas ir sudirbtas, o šiandien mums yra pasaulinės klasikos dalis… Tekstai turi savarankiškus ir kartais nuo iracionalių aplinkybių priklausančius gyvenimus. Kaimo kunigo Kristijono Donelaičio didaktiniai pamokymai vietiniams valstiečiams, kurių patsai nė neketino publikuoti, ypatingai susiklosčius aplinkybėms virto oficialiu tautos epu. Šitai – kad istorija yra geriausia literatūros vertintoja – būtų pravartu visiems nuolankiai prisiminti. Ir rašytojams, ir „literatūros kontekstui“, kad ir kas jis būtų. Tačiau tai, žinoma, neužkerta kelio diskusijoms ir diskursams – kuo įvairesniems, tuo geriau.
3. Nesupratau, kas tie „mes“ ir kas puola, kad reikėtų gintis? (Juokiasi.) Manęs asmeniškai niekas nepuola ir jokio poreikio gintis nematau. Gyvename laisvame pasaulyje, kur kiekvienas yra laisvas save kūrybiškai išreikšti kokia nori forma ir kalba – tam nereikia jokių leidimų ar palaiminimų. Vladimiras Nabokovas į literatūros istoriją pateko rašydamas angliškai ir apskritai jo santykis su gimtąja rusų kalba buvo labai sudėtingas – kaip įprasta rusų aristokratui, buvo auklėjamas anglių ir prancūzių guvernančių, tad pirmiausia prabilo ir pradėjo skaityti ne rusiškai, o angliškai; vėliau, į gyvenimo pabaigą, pakitus ne tik Rusijos socialinei, bet ir kalbinei tikrovei, juto, kad ta naujoji rusų kalba jam svetima, yra nebe jo. Ar nuo to Nabokovo literatūra prastesnė? Grigorijus Kanovičius rašo rusiškai, tačiau be jo Lietuvos literatūra neįsivaizduojama. Rusiški intarpai jau seniai lietuvių literatūroje ir eseistikoje įteisinti ir ypač pastarojoje laikomi vos ne gero tono ženklu… Jei lietuvis sukurs užsienio kalba kūrinį, kuris bus įvertintas toje kitoje kalbinėje aplinkoje – tai tik sveikintinas dalykas, nes šiaip juk mes, lietuviai, deja, negarsėjame kaip poliglotai. Lietuviškas Andreæ’aus Makine’o variantas mūsų kultūrai atneštų tik šlovės, ne nuostolį: vis vien tai būtų lietuviška literatūra – tik perskaityta pasaulyje aplenkiant vertimo etapą. Man subjektyviai (galiu, žinoma, ir klysti) susidaro įspūdis, kad apskritai Lietuvoje šiuo metu pernelyg rūpinamasi literatūros forma, kalbine raiška ir stilistikos novatoriškumu (tarsi vis dar tebebūtų aktualus modernizmas ir jo eksperimentai), o pernelyg mažai – jos turiniu, naratyvo menu. Taigi, vienintelis „gynybos“ nuo bet ko būdas turėtų būti ne neigimas, o teigtis – geros, pilnakraujės, pasaulinę ir bendražmogišką egzistencinę dimensiją turinčios literatūros teigtis.
Rolandas Rastauskas
1. Turiu Jus nuvilti: į klausimus, verčiančius vienaip ar kitaip minėti kolegų pavardes ar tekstus, seniai nebeatsakinėju iš principo. Be to, vis dažniau pagaunu save atitrūkstantį nuo vietos konteksto, šiam maloniai leidžiant tą atotrūkį ne tik išgyventi, bet ir puoselėti jau ne kaip traumą, o kaip tam tikros vidinės laisvės atmainą. Politiniame Lietuvos teatre „kai kurie“ itin įsijautę mano ir vyresnės kartos plunksnos broliai ir sesės vaidino tragiškai blogai ir už tai sumokėjo didžiausią – mūzų prielankumo praradimo – kainą. Per tą laiką jaunesniųjų šiuolaikinio pasaulio dvasios gaudytojų opusai vis didesniu svoriu užgulė knygynų ir mugių lentynas, aiman, dažniausiai įsiverždami į popkultūros erdvę, modeliuojamą toli gražu ne pagal dvasių à la Dostojevskis ar à la Milašiai pavyzdžius.
2. Gana anksti supratau, kad menininko laisvę lemia „genetinio paveldo“ (t. y. vietos kultūrinės tradicijos) ir pasaulinio konteksto nulemtos vidinės nuostatos. Sovietmetis kaip toks buvo cenzūros tvarinys, tad publikavimo galimybė, jeigu kalbame apie rašytojus, sykiu reiškė jo priėmimą ir – autentiško talento atveju – pasipriešinimą jam. Didžiuma mūsų autorių buvo ir „išjungti“, ir „išsijungę“ iš konteksto. Šiandien faktiškai nebeliko neprieinamų kultūros ar kitokių zonų, bet nuo to niekam ne lengviau – vienintelis „konteksto blogis“ tikram menininkui yra jo įžodinimo, arba atspindėjimo (įskaitant refleksiją) neįmanomybė. Atsivėrusio pasaulio naujuma mus užgriuvo ne kaip tąsa, o kaip negailestinga kruša. Vyksta spektaklis, kuriame mes tik įsivaizduojame dalyvaujantys, nors neturime absoliučiai jokių prieigų patekti į „aparatinę“. Todėl geriausiai kol kas pavyksta „išvarymo projektai“ – įskaitant lietuviškų palydovų išvarymą į visatos trąsas.
3. Pradėjusiems galiu palinkėti sėkmingai pabaigti. Na, o „gynybos strategijos“ dažniausiai byloja apie kompleksus, įvairias depresiją įvarančias (jeigu yra „išvarymas“, tai turėjo būti ir „įvarymas“) baimes ir kitus „intarpus“. Užuot sėdėjus gynyboje, laikas pulti. Gintaras Beresnevičius apie tai kalbėjo be užuolankų.
Ilzė Butkutė
1. Manau, autoriai šiandien yra kaip dar niekad arti skaitytojų. Riba tarp asmeninio ir viešo gyvenimo trinasi, ir šiandien, prisijungę prie „Facebook’o“, plikydamiesi rytinę kavą, galim skaityti žodžius, kuriuos jau siurbčiodamas rytinę kavą ką tik parašė mūsų mėgstamas autorius – Toronte, Tokijuje, Sidnėjuje, ar kad ir kur jis tuo metu būtų.
Koks rašytojo vaidmuo? Turbūt toks, kokį rašytojas prisiima ir kokį sutinka vaidinti. Turbūt visi pažįstame ir labai pilietiškai aktyvių rašytojų, ir labai pasyvių. Kuris kelias teisingas? O ar teisingas gali būti tik vienas atsakymas? Kažkam būti pilietiškai aktyviu – tai peržengti savo prigimtį, savo saugumo ir komforto zoną. Ar visada to reikia? Pavyzdžiui, iš manęs per pastaruosius metus ne sykį reikalavo eiti į gatves, šokinėti minioje su ruporu, kažką skanduoti… Žinot, mane pykina vien nuo tokios minties. Kiek sykių esu kviesta į visokias juokingas ar net idiotiškas TV laidas, nebesuskaičiuoju. Kaskart beprotiškai gera atsisakyti.
Mano virtualusis pavidalas yra labai pilietiškai aktyvus. Tačiau šūkauti gatvėje ar draskyti akis TV studijoje – tikrai ne mano stichija. Esu tykus, mažakalbis žmogus. Man gera likti neatpažintai. Taip gyventi ketinu ir toliau. Tad negaliu smerkti tų rašytojų, kurie apskritai nenori prisiimti jokio vaidmens šiuolaikinėje epochoje.
O šiuolaikinio pasaulio dvasią man gražiai įkūnija Mariaus Buroko tekstai – jie man kalba apie čia ir dabar, tačiau drauge yra savaip belaikiai. Man poezijoje niekaip neišeina atspindėti mūsų dienų, tokie tekstai pas mane tiesiog neateina. Tačiau, matyt, šiokį tokį žingsnį XXI amžiaus link vis dėlto padariau, nes prieš porą metų Marius man pasakė: „Sveikinu, pagaliau nustojai rašyt apie princeses ir karalystes.“
2. Neįsivaizduoju, kaip galima kurti jaučiant cenzūrą, pernelyg rūpinantis dėl konteksto ir apskritai iš anksto galvojant apie būsimą kūrinio vertinimą. Man tai didelė mįslė. Jei pradėjusi rašyti eilėraštį imu galvoti, kas ir ką apie jį pamanys, eilėraštis pasibaido neužbaigtas ir niekada nebegrįžta atgalios. Rašydama bet kokį tekstą, atsiduriu magiškame vakuume (jame esu net rašydama šias eilutes). Čia nėra nei cenzūros, nei ribojančio konteksto. Čia esu tik aš ir iš nebūties suplaukiantys žodžiai, nepažįstantys vertinančio, teisiančio ir žodžius sijojančio pasaulio. Kritiškas protas nubunda vėliau, o kai man jo, to kritiško proto, pritrūksta, samdau kritiškai mąstantį profesionalą (čia jau kalbu apie knygų redagavimą).
Beje, viena iš priežasčių, kodėl knygą „Atleisk savo šefą“ leidau pati, buvo mano nenoras romyti tekstą, naikinti jame glūdinčią pasipriešinimo, maišto jėgą – ką, be abejo, norėjo daryti visos leidyklos, su kuriomis derėjausi. Ta knyga gimė pikta ir ji turėjo būti pikta. Leisti užtinkuoti teksto esmę – tai kelti ranką prieš savo įkvėpimą, kuris, mano galva, apskritai yra ne mūsų, o tik mums patikėta dovana, ir ja džiaugtis galime tik tol, kol ją gerbiame.
Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad viską pernelyg mistifikuoju, kad rašymas tėra amatas, ir kad aš visai be reikalo taip sudvasintai į jį žiūriu.
3. Nežinau, ar būtina gintis nuo to, kas vyksta natūraliai. Kažkoks dirbtinis atsakas, mano galva, atrodytų juokingai. Lai rašo angliškai, jei kažkam patinka – gal toks etapas, o gal tikrai išplauks į tarptautinius vandenis. Aš pati taip pat esu rašiusi angliškai – ir eilių, ir mažyčių novelių. Buvo smagu save išmėginti, o ir tekstas kita kalba ateina tiesiog kitoks – gimtąja nebūčiau taip suraičiusi.
Tačiau pastaraisiais metais darbe kasdien teko kalbėti angliškai, tad poetinis šios kalbos atspalvis nubluko. Ir būtent tuomet, kai kasdien maldavau liežuviu svetima kalba, ėmiau visai kitaip žiūrėti į tai, ką ir kaip rašau lietuviškai. Pradėjau vertinti savo žodyną ir sąmoningai jį turtinti, tapau savotiška žodžių kolekcininke – nuvykusi į kitą Lietuvos kraštą, vis klausausi, ką žmonės kalba, o nugirdusi kokį retesnį žodį kvočiu, ką jis reiškia, užsirašau.
Pastebėjau, kad keistesnius, neįprastus žodžius drąsiai įpinu ir į savo „Facebook’o“ tekstus – nors, atrodytų, neturėčiau to daryti, juk ten viskas turi būti greita, aišku, paprasta. Ir vis dėlto. Pasirodo, ne man vienai graži ta rupi, gyva, sultinga kalba, turinti tiek žodinių prieskonių. Kartais skaitytojai pavadina mane žodžių gurmane, ir visai iš klumpių išvertė užsienio lietuvių žinutė: „Tavo tekstus prieš miegą skaitom vaikams, kad prisimintų, kokia graži ir turtinga yra lietuvių kalba.“ Tačiau jei prieš porą metų man kas būtų pasakęs, kad iš naujo susižavėsiu savo kalba, būčiau įsivaizdavusi, kad tai nutiks nebent gilioj senatvėj – regėčiau save, kuoktelėjusią vyžotą žilagalvę senolę, su pasmakrėj kietai sumazgyta Žemaitės stiliaus skarute, skrebinančią retus žodžius į užrašų knygelę. Ką gi, kuoktelėjau dar nė trisdešimties nesulaukusi, ką darysi. Džiugu, kad bent jau vyžų ir skarutės neprireikė.
Ramūnas Kasparavičius
1. Gal mūsų Žemei reikalingesni poetai kosmopolitai – naudingesni, geriau įsipina į Terra Nostra vainiką? Ką pasakys Braziūnas?
O vaidmuo? Negi rolė? Argi mes aktoriai, ar, neduokdie, režisieriai, ar scenografai? Apibrėžimas „situacija“ man labiau patiktų.
Mane labai nustebino a. a. bendravardžio Ramūno Klimo atskaitos taškas: įdėmus žvilgsnis žmogaus, sėdinčio baidarėje ir plaukiančio, žinoma, pirmyn. Tai kiek neįprasta, bet labai žmogiška, nes savita. Tai ne nuo galvos iki padų išgalvotas Mieželaičio ŽMOGUS tarp Saulės ir Žemės rutulių. Vytautas Martinkus (o gal reikėtų sakyti „Metų“ redakcija) kruopščiai ir jautriai pabaigė R. Klimo „Maskvos laiką“. Gal nebent paskutinis meistro potėpis neuždėtas, gal… Tas paskutinis potėpis gal ir ne paskutinis kontinuumo požiūriu. Kaip tapė, būdavo, Adas Kokanauskis: paveikslas aiškiai baigtas, bet kumščio dydžio nuogas gruntuotos drobės gabalas šviečia. Paklausi, kas čia bus, o jis:
– Dar nesugalvojau.
Ta vėliau nutapyta detalė ypatingo valioro gal ir nesuteikia, bet reikia gi pridengti tą nereikalingą nuogmeną-gruntą.
„Maskvos laike“ tos grynos drobės tarsi ir likę, bet, žinant veikalo likimą, tai pateisinama ir netgi gražu.
Nebūtina jau taip ir taisyti, redaguoti, kad tekstai būtų „kaip visi“. Atmenat Fausto Kiršos:
Iš padangių, iš aukštųjų
Tolimojo taško
Ataskrido baltos gulbės
Ir jas bangos taško…
Tai tarsi jaunatviškas eilėraštis geometrijos sąsiuvinio paraštėje. Ir tobulas tobulasis rimas – it Vlado Šimkaus… O kai „metresni“ pareguliavo, tai tapo:
Iš padangių, iš aukštųjų
Tolimojo krašto
Ataskrido baltos gulbės
Ir jas bangos blaško.
Žmuidzinavičiaus ir kermošiaus kičo konglomeratas. Liudo Giros lygis ir skonis. Negerai, kaip sako estai.
Bronius Kašelionis yra taip išsireiškęs, kiek makaroniškai, neitališkai:
– Jest’ ono kūnasovskoje i ono dvasičeskoje, tak skazat’, ot kūnasa ir ot dvasi. Dvasia, ona, panimaješ, letajet, o gavariat, što jejo vabče net.
Šiuolaikinio pasaulio dvasia, neginčysiu, lietuvių poezijoje atsispindi, maždaug kaip K. Navako. Kaip A. A. Jonyno blakstienos, lūpos, aišku.
Dar didis internacionalinis kosmopolitas yra mano brolis Kęstas, kurio kūryba a l’heure actuelle esti bene dvidešimt septyniomis kalbomis. Tą jis pasiekė laiku ir vietoje prikąsdamas liežuvėlį, kuris jo yra kaip totoriaus – gali papjauti.
Lietuvių dvasią praturtino vertėjas Virgis Baranauskas, įrodęs, kad egzistavo lietuvių literatūra prancūzų kalba. Ją rašė Lietuvos magnataitės, tarp jų ir viena Oginskiūtė.
Reikėtų mettre en relief Romo Daugirdo poeziją. Ji, nors ir nelengvai, bet yra išverčiama į kitas kalbas, nes nerimuota, o tat, pasak A. Bučio, yra šiuolaikiniame pasaulyje privalumas. P. Verlaine’as yra taip išsireiškęs apie rimavimą: „Koks paikas negras sugalvojo tuos dzinguliukus?“ Žinoma, ne negras, o arabas, bet esmės tai nekeičia. Jei rašai rimuotai, rizikuoji likti tik lietuvių poetu. Europoje, Amerikoje rimą turbūt jau pamiršo kaip ir lotynų kalbos kirčiavimą.
„Novís te cantabó chordís…“, pasak Ch. Baudelaire’o.
Romas, apsieidamas be arabiškų dzinguliukų, išleido trylika (sic!) poezijos knygų, kiekvienai suteikdamas naują kokybę.
2. Cenzūra… Kontekstas… Jausti tai lyg ir nujaučiu, bet kad čia kažkaip neaišku… kad kartais daromės skrupulingesni už vokiečius savo abiejų lyčių davatkiškumu… Kaip „apžaidžiu“? Kaip kortomis. Jei netinka, tai aš savo production „namo, namo“. Ir į stalčių, tegu, pasak Cvirkos, „pasicukruoja“. Gal išsivadės šviežumo kvapas nemalonus. Kad tai būtų vien tik tai, gal ne… nes, va, ims ir apie Tamstelę tars jauni literatai jėgų žydėjime:
– Prisigėrė ir apie jaunystės mergas paisto.
Tai gal ir geriau:
– Tu pati, Jolka, pati nusimauk kelnytes.
Pats ir pasitaisyk, kad jau negerai.
3. O kas jau taip ir rašo angliškai? Ar turima omenėj mūsų egzilės jaunieji lūganai ir aboridžynai? Čia nėr didelio baisumo: R. Žemeckis lietuvišką dvasią ir pasaulėjautą yra puikiai išlaikęs, o kalbėti moka šiek tiek ir Lietuva, kai atvažiuoja, jam labai patinka ir gražesnė negu mums čia beveik visiems „krajuje“.
O Algis Budrys? Jo „Šelmis mėnulis“ išverstas į daugybę kalbų kaip ir beveik visi jo mokslinės fantastikos apsakymai, į daugiau kalbų išverstas negu J. Baltušis, bet pasakykite: jeigu „Rocky Moon“ herojė ne lietuvė, tai kas tada lietuvė?
Angliški intarpai, pvz., motto, sakykim, prancūzų poezijoje egzistuoja nuo devyniolikto amžiaus, o gal dar seniau… cituojamas Shakespeare’as ar Chauceris. Tas pat ir rusų literatūroje, pvz., Levo Tolstojaus „Kare ir taikoje“ prancūziškų puslapių-dialogų ne vienas lankas, o juk aprašoma rimta kova tarp šių tautų.
Gal turimi omeny popso dainelių tekstai? O ką jau čia ir parašysi, jei vos vos moki mokyklinę užpraeito amžiaus anglų kalbą su suvalkietišku akcentu? „Jei atvažiavai į Londoną, tai nebūtina kniaukti kaip katei.“ Atseit „Made in Lithuania and in Pabrade“. Galima parašyti „Trainspoting“: vos ne vien fuckmatais, tačiau tam reikia ypatingo autoriaus. Be to, gal tik vieno kito tokio opuso, ne masuotės.
Ir ogulnai: gerai, kad lietuviai jau moka daug įvairių kalbų, kaip antai suomių, švedų, ispanų, katalonų, jotvingių ir prūsų.
Kaip kokie islandai.
„Metų“ anketa. Rimvydas Stankevičius, Raimondas Kašauskas
2013 m. Nr. 11
Kristijonui Donelaičiui – 300
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai? Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?
2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?
3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?
4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?
Rimvydas Stankevičius
Kristijonas Donelaitis ir aš
Pirmiausia lietuvių literatūros Tėvą pažinau medinės skulptūros pavidalu. Ji (Ipolito Užkurnio drožta) stūksojo mano gimtųjų Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar „Ąžuolyno“, berods devynmetė?) mokyklos koridoriuje, visai prie pirmūnų lentos ir direktoriaus kabineto. Pačią pirmąją savo moksleivišką dieną gal valandą stovėjau ties ja, laukdamas, kol direktoriaus kabinete išsispręs mano likimas – mat patekau ne pas tą mokytoją, kurią kaip Pirmąją Mokytoją jau buvo atpažinusi mano širdis, ir – negyvai užsispyriau būti perkeltas į kitą klasę. Tame ligi pussalės praplatintame koridoriuje stovėjo ir daugiau didžių rašytojų skulptūrų, bet kažkaip pajutau, kad Jis tarp visų – svarbiausias. Gal drožinys buvo didžiausias? Gal stovėjo pačiame centre? O gal taip nusprendžiau todėl, kad Jis buvo pavaizduotas už būrų „bakūžes“ didesniu milžinu, kurio visas stotas it bitėmis apkibęs pačiais būrais, itin dailiai išdrožtais, prie Jo kaip prie gynėjo prisiglaudusiais žmogeliukais. Žodžiu, pats nežinau kaip, bet aiškiai pajutau, kad šis gerasis milžinas yra mano mokyklos direktoriaus direktorius, todėl išsakiau jam savo problemą, tikėdamasis užtarimo.
Grįždamas iš mokyklos su pirmąja pergale – it apgintas būras – buvau dėkingas savo naujajam mediniam patronui. Tiesa, tądien dar nežinojau, kad jis – Kristijonas Donelaitis. Šią pavardę išgirdau gal po trejų metų, kai (iliustracijų suviliotas) nusipirkau didelio vaikiško formato knygelę „Ąžuols gyrpelnys“ su Kristijono Donelaičio pasakėčiomis. Mano vaikiškoje bibliotekėlėje ji ilgai neužsigulėjo, o štai vaikiškon atmintin įkrito giliai. Įsiminiau ją – kaip labai keistą knygą. Pirmiausia apstulbino lyg ir ta, lyg ir kitokia lietuvių kalba, kupina nesuprantamų žodžių, girgždanti ir krenkščianti kažin kokiu neišbaigtumu, tarsi dar ne kalba, o besitveriančios kalbos magma būtų. „Manoji mokytoja čia turėtų paplušėti taisydama klaidas“, – pamaniau anuomet. Tačiau, nepaisant kalbos šiurkštumo, pasakojimai skambėjo kaži kaip iškilmingai (gal dėl eiliuoto teksto ritmikos?), todėl atrodė, kad didingas skambesys neretai pjaunasi su gana brutaliu turiniu, kuris man, sovietiniam vaikui, atrodė dar ir neteisingas moralės požiūriu. Kaipgi čia Vilks provininks nesusilaukia pelnytos bausmės?.. Ar gražu poezijoje kapstytis po mėšlą drauge su šūdvabaliu taip, kad net nuo puslapių dvokas pasklinda?.. O labiausiai, atmenu, gaila buvo Rudikio jomarkininko. Ne tik gaila – pykau ant autoriaus, kodėl jis ne alkano, visų skriaudžiamo šunelio pusėje?..
Ir vis dėlto – kai mokykloje sužinojau, jog medinis mano patronas – ne bet kas, o Kristijonas Donelaitis, kai jau mokėjau privalomas dvidešimt aštuonias „Metų“ eilutes atmintinai (dabar jau nežinau – gal šešta klasė?), kai labai graži Poeto pavardė ir gerasis milžinas skulptūroje susiliejo į vieną asmenį, akimirksniu atleidau jam „neteisingas“ pasakėčių pabaigas, mintyse vietoj autoriaus atkūręs teisingumą ir rūsčiai nubaudęs silpnųjų skriaudėjus.
„Metai“ manajai moralei kažin kaip neužkliuvo. Mokytojai aiškinant, susidaryti nuomonę ir prasmes atrasti buvo lengviau, be to, poemos skaitymas klasėje, visiems drauge, kažkaip užkrėtė žaismingumu: menu, dar kelias savaites vienas kitą vadinome „syveidėmis“ ir „pasturlukais“, negalėdami atsidžiaugti, kad K. Donelaitis taip vadina lapę ir kiškį. O smagiausiai nuteikė mokytojos pacituotas mano bendraklasio rašinio apie „Metų“ veikėjų charakterius sakinys: „Dočys šovė į varną, bet pataikė į kitur.“ Mokytoja tokį kulkos trajektorijos neapibrėžtumą griežtai sukritikavo, o anuometiniam man dingojosi, jog sakinys skamba galingai – kone donelaitiškai, nepaisant smulkmenos, kad šovė visai ne Dočys… Žodžiu, patiko man „Metai“, nes vadovėliai rašė, kad jie turi patikti, ir neabejojau, jog tai geriausias kada nors lietuvių kalba parašytas kūrinys, nes mokytoja šitaip sakė.
Tačiau literatūroje, kaip ir religijoje, matyt, egzistuoja properša tarp vaikiškosios pasaulėjautos, kai tiki tuo, kas tau sakoma, ir tarp išsiskleidusios sąmonės, kai imi tikėti tuo, kuo jau įtiki pats. „Metus“ dar kartą analizuodami skaitėme dvyliktoje klasėje (o gal pats vienas skaičiau, ruošdamasis stojamiesiems?), kai jau buvau skaitęs ne tik Maironį su Vincu Mykolaičiu-Putinu, bet net ir Marcelijų Martinaitį su Sigitu Geda, ir su fundamentaliaisiais mokytojų bei vadovėlių teiginiais ėmiau nesutikti: K. Donelaitis – lietuvių literatūros viršukalnė? Na jau, na jau… Man, pirmą ūsą nubraukusiam jaunuoliui, jis su savo „Metais“ atrodė kaip „Bitlai“, kuriems reikia daryti kokybės nuolaidas, nes „pagalvok, prieš kiek laiko tai buvo!“ O aš žavėjimąsi „su nuolaidomis“ laikiau nenuoširdžiu ir neabejojau, kad M. Martinaitis – tūkstantį kartų geresnis poetas už K. Donelaitį, o apie jo „Severiutę“, dainuojamą Vytauto Kernagio, galvojau, kad lietuviškai nieko gražesnio parašyti paprasčiausiai neįmanoma.
Prie K. Donelaičio altoriaus mane sugrąžino studijos Alma Mater Filologijos fakultete, tiksliau – šviesaus atminimo profesorius Albinas Jovaiša, savo seminaruose atvėręs hegzametro paslaptį, įgalinęs suvokti K. Donelaitį ir jo „Metus“ visai kitame prasmės lygmenyje nei skurdžios mokyklinės „viežlybųjų“ ir „nenaudėlių“ analizės. Tik tada suvokiau K. Donelaičio genialumą, tik tada patyriau, kad jis lietuvių literatūrai nuveikė ne mažiau nei Johanas Sebastianas Bachas kad nuveikė muzikos pasauliui, parašydamas „Gerai temperuotą klavyrą“ – nepaprasto grožio meno kūrinį ir tuo pačiu – šlovės vertą mokslinį darbą, iš esmės pagrindžiantį kvintų ratą bei įtvirtinantį dabartinę tonacijų sistemą.
Taigi, prisipažinsiu, iki prof. A. Jovaišos paskaitų apie K. Donelaičio hegzametro kilmę mąsčiau šitaip: kaip dvasiškis, jis lotynų kalbą, suprantama, mokėjo, todėl tikrai buvo skaitęs (o gal ir po ranka turėjo?) Vergilijaus bei Horacijaus veikalus. Be to – jei muzikinė klausa manęs neapgauna – hegzametru surašytos ir lotyniškos bažnytinės gedulingųjų apeigų giesmės, kurias prie karsto pakaitomis progiesmiu atlieka klebonas ir vikaras. (Kalbu apie katalikų apeigas, bet tos giesmės, manau, buvo sukurtos dar iki reformatų atskilimo, todėl galbūt bendros visiems krikščionims?) Tad turint muzikinę klausą (o kad K. Donelaitis buvo muzikalus – neleidžia abejoti jau vien jo dirbinti klavesinai), maniau, vieni niekai įtaikyti žodžius į Vergilijaus ar šventų giesmių diktuojamą melodiją – juk panašiai ir dabartiniai poetai tekstus dainoms kuria pagal jau esamas melodijas. Štai, maniau, ir visa genialumo paslaptis.
Tačiau nežinojau, kad tokia „melodinė kalkė“ paprasčiausiai neįmanoma dėl skirtingos lotynų bei lietuvių kalbų prigimties. Antikinis hegzametras, grįstas ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, lietuvių – šokinėjančio kirčio – kalboje nėra efektyvus. Todėl K. Donelaitis (suprantama, sklandžiai sustygavęs savo poemą ir metriniu požiūriu) sukūrė autentišką lietuvišką hegzametrą, grįstą kirčiuotų–nekirčiuotų skiemenų kaita, taip praturtindamas lietuvių kalbos kūrybinių galimybių lauką.
Tik tada supratau, kodėl jis išdrožtas milžinu, tik tuomet suvokiau, kad K. Donelaitis vertas lietuvių literatūros Tėvo titulo ne tik dėl pirmeivystės ir kad tik dėl jo lietuvių grožinė literatūra prasideda nuo tokių tikrai nepaprastų aukštumų.
Koks šiurpiai laisvas ir vienišas anuomet jis turėjo jaustis savo aukštybėse, iki kurių net akyliausiųjų regos laukas nesiekia?
Gal kaip tik todėl savo užrašuose mini sodą, kuriuo mėgo rūpintis, tarsi manydamas, kad sodas – vienintelis už jį patį ilgaamžiškesnis jo darbo rezultatas, liudysiantis ateities žmonėms jį – Kristijoną Donelaitį – apskritai gyvenus. O apie „Metus“ užrašuose – nė žodelyčio.
Paskutinįkart „Metus“ perskaičiau lygiai prieš metus – turiu jų „Baltų lankų“ 2010-ųjų leidimą asmeninėje bibliotekoje (kaip tik tada toptelėjo, kad nors „pasturluko“ lietuvių kalboje šiandien ir neturime, bet turime „pasturgalį“, kurio etimologinė kilmė – aiški, net ir prasmė išsaugota: „striukas galas“ – zuikio uodegėlė). Keista, bet poemą perskaičiau labai lengvai ir skaniai, nors atmintyje išlikę ar literatūros studijų primesti kažin kokie vidiniai sensoriai kurį laiką dar įtikinėjo, kad skaitau keblų suprasti ir sunkiai „nuryjamą“ kūrinį. Tačiau su jokiais baubais, slenksčiais ir akivarais tekste taip ir nesusidūriau. Atvirkščiai, užversdamas tegalėjau konstatuoti – lengva, sklandu, tobula.
Natūralu – nuo pirmojo iki paskiausiojo „Metų“ skaitymo keitėsi mano sąmonė, apsiskaitymas, prioritetai… Bet ne tik – pasikeitė ir tam tikri kontekstai, suteikę galimybę perskaityti „Metuose“ gausybę svarbių ir skaudžių tiesų, kurių anuomet, gyvendamas už aukštų sovietinės imperijos sienų, gal nė neturėjau galimybės perskaityti. Pavyzdžiui, žodžius „vokiečiai“ arba „prancūzai“ K. Donelaičio išjuokiamame kontekste vis tiek perskaitydavau (gal ne aš vienas?) kaip „rusai“. Kad gėda perimti madas, papročius ir įpročius, gėda smukti iki sovietinio režimo sargų moralinio ir dvasinio lygio. Kad tai patvirtina K. Donelaičio tekstas – buvo aišku, tačiau kad kokie nors pavojai mūsų moralei, mentalitetui ir dvasinio gyvenimo kokybei grasintų iš Vakarų, kur „išsivystymo lygis“ nepalyginti aukštesnis nei mūsuose – tokia mintis atrodė neįtikėtina. Todėl anuomet nuoširdžiai maniau, kad mano laikams K. Donelaičio įspėjimai ir pagraudenimai netikslingi.
Tačiau dabar, kai jau žinau, kad „išsivystymo lygis“ dažnai tereiškia materialinę gerovę ir viską užvaldančius komercinius santykius, taigi dabar skaitydamas „Metus“ tik karčiai šypsojausi, apgailėdamas savo (gal ne tik mano vieno?) ano meto kvailumą ir trumparegystę. Liūdna dar ir todėl, jog „Metai“ liudija, kad jau ir anuomet lietuvių tauta kentėjo dėl saviniekos ir nevisavertiškumo komplekso, skatinančio svetimų tautų ydas bei menkystę paversti nacionaline siekiamybe, nusigręžiant nuo savųjų, kur kas aukštesnių vertybių kaip nuo tamsuoliškų, atgyvenusių bei gėdingų.
Tačiau čia jau ne vien literatūros ir ne vien K. Donelaičio tema. Tenorėjau pasakyti, kad su skaitytojo amžiumi „Metų“ prasminis turinys nuolatos keičiasi, sutviskėdamas vis kitomis savo semantinėmis briaunomis. Todėl girdėdamas moksleivių ir pedagogių paniurnėjimus, esą ar tikrai „Metų“ „įkirsti“ nepajėgiantiems mažiams tikslinga mokykloje juos skaityti, noriu atsakyti: ir tikslinga, ir būtina. Kad vėl tuos „Metus“ atsiverstų ir „įkirstų“ vėliau. Juk kai žmogus būna pakankamai subrendęs ir ima, tarkim, suprasti baleto šokio grožį, pačiam pradėti šokti baletą jau būna per vėlu. O jei mokykloje jauno žmogaus nepastūmės tikrųjų vertybių link, jis gali jų niekuomet ir neatrasti.
Tad štai ir visa manoji asmeninės bičiulystės su K. Donelaičiu istorija. Galbūt ta bičiulystė ne tokia tvirta kaip derėtų, galbūt nė kiek ne tvirtesnė nei didžiumos kitų Lietuvos sūnų bei dukrų, tačiau visai saugiai ir jaukiai jaučiuosi drauge su kitais išdrožtaisiais būrais ropodamas jo rankove, todėl drauge su broliu Viljamu iš Umberto Eco „Rožės vardo“ gana garsiai tariu: „Taip, mes esame nykštukai, tačiau nykštukai – sėdintys milžinams ant pečių.“
Raimondas Kašauskas
1. Nežinia kelintą kartą skaičiau Kristijono Donelaičio „Metus“. Kadaise, mokyklos ar studijų suole, kai tas skaitymas buvo privalomas, kai aplinkui ūžavo to meto gyvenimo ir literatūros aktualijų bei madų vėjai, o rupus ir vaizdingas klasikos žodis buvo tarsi preparuotas, įkalintas vadovėlių ir chrestomatijų puslapiuose, netraukė skaityti. Bet kuo labiau senstu, tuo žvilgsnis sminga vis giliau, iki pačių pamatinių gyvenimiškų ir meninių veikalo vertybių klodų. Ir kaskart vis naujas įsiklausymas į šio nemaraus kūrinio skambesį, įsižiūrėjimas į vaizdus leidžia pajusti amžiną jo gyvastį, nepaprastą ir slėpiningą rašytojo talento jėgą. Manyčiau, kad lietuvių literatūra iki pat šiol teka mūsų didžiojo pradininko iškasta vaga, t. y. gyvena svarbiausiais mūsų mažos tautos likimo ir išlikimo rūpesčiais. Su visais išsišakojimais ir atsišakojimais, meninių įtakų ir laiko padiktuotomis naujovėmis, tarpais nutoldama nuo savojo kamieno, bet paskui ir vėl, lyg tas sūnus paklydėlis, sugrįždama. Bet, svarbiausia, ji, kad ir susikurdama skirtingų epochų naujakalbes, tebekalba lietuviškai, gyvena savoje kalboje, pati ją vysto, veda į priekį. Literatūra yra bene svarbiausia kalbos saugykla, jos bankas, auginantis ir nuošimčius, o jei išsenka kalbos galia ar jos nebelieka visai, nustoja gyvavusi tiek tautos kūryba, tiek pati tauta. Tai pasakytina vienareikšmiškai, be jokių išlygų.
Nors, kaip žinoma, keičiasi ir pasaulis, ir literatūra, bet kai kas vis dėlto nesikeičia, nes nėra pavaldus naikinančiai laiko galiai, išlieka net ir tada, kai nebėra jos kūrėjų pagimdžiusio etnoso (pavyzdžio toli neieškokime – tai ir skausmingas mažlietuvių likimas). Kas tai? Nežinau. Arba tegu lieka amžinoji meno, jo tiesos, kūrėjų talento paslaptis, kalbanti žodžio išaustais vaizdais, žvelgianti iš senų mozaikų, sienų tapybos nuotrupų anų laikų žmonių akimis, veidais ir po tūkstančio metų. Tebūnie tai aiškintojų ir tyrinėtojų užsiėmimas. Čia būtina pasakyti, kad pats likimas, toks negailestingas baltų gentims, jų dvasios kultūrai, buvo palankus K. Donelaičio žodžiui. Juk amžių suirutėje, karuose ir gaisruose, galėjo neišlikti nei pastorių J. G. Jordano ir J. Holfeldo saugotų „Metų“ fragmentų, nuorašų, nei įrašų Tolminkiemio bažnyčios knygose, nei skundų Prūsijos valdžiai dėl amtmonų daromų skriaudų žmonėms ir parapijai. Buvo ir kitų pavojų. Kažin ar jautė pats K. Donelaitis, kaip ir ne vienas talentingas kūrėjas, savojo žodžio, patikimo popieriui, paskaitomo bičiuliams, stiprybę, vertę? Ar suvokė esąs gabesnis už kitus rašančius amžininkus, kūrusius prakalbas, giesmes bažnyčiai, surinkimams? Bet mums svarbu būtent tai, kad jis buvo ir liko su vyžotaisiais būrais, kurių buitis ir būtis sukosi amžinuoju gamtos gyvenimo ratu, kad nesidygėjo nei purvu, nei š…, mynė tą patį molį ir iš jo lipdė žemėtą, sodrų, todėl – tokį įtaigų žodį. O juk galėjo būti ir kitaip!.. Laiškai, įrašai bažnyčios knygose, skundai, keletas išlikusių eilėraščių vokiečių kalba rodo jį buvus išsilavinusį, aukštos kultūros, plataus mąstymo, nors ir gyvenusį nuošaliai, savo laiko žmogų. Vienas toks eilėraštis vokiečių kalba („O greit slenką laikai…“) ir parašytas naudojant antikos įvaizdžius. Tik įsivaizduokime mūsų didįjį dainių, rašantį tokias profesoriškas (kad ir talentingas) ar salonines eiles apie to meto liaudies gyvenimą!.. Beje, Mažosios Lietuvos nutautinimas, nuo kurio grėsmės K. Donelaitis taip gynė lietuvininkus, vyko kitaip nei Didžiojoje. Raštijai bei kalbai ten ilgai buvo palankesnės sąlygos, turbūt ir patys būrai buvo ir labiau apsišvietę už Kunigaikštystės mužikus, ir gyveno geriau, o atvykėliai iš tuometinės Europos nešė ne tik blogus dalykus – rinčvynį ir brangvynį, kabiarą ir lumper, – bet ir aukštesnę civilizaciją. Tam tikra nutautinimo metodika galutinai išryškės vėliau, kai K. Donelaičio nebebus, o Didžioji Kunigaikštystė bus prijungta prie Rusijos imperijos. Apie skaudžią mažlietuvių dalią po dviejų šimtmečių darsyk prakalbės Ėvė Simonaitytė, bet vėliau jau nebebus nė jų pačių…
Sakote: žemė, medžiai? Neseniai lankiausi Tolminkiemyje, pervažiavau visą Karaliaučiaus kraštą, o į Romintės girią įžengiau iš dabartinės Lenkijos. Taip, žemė ten ta pati, nors ir vėl pasidalyta, daug medžių turbūt tų pačių, – medžiai gyvena šimtus, o kai kurie – tūkstančius metų, nors priaugo ir naujų, – tik lietuviškos kalbos nebegirdėti. Nežinau, kokie tie lietuviškumo kriterijai, nesu teoretikas, tik paprastas, turbūt tikras (kad ir ne be nuodėmių) lietuvis, todėl ir ta žemė, ir tie medžiai, ir iš vakarų atplaukiantys debesys su manim tartum kalbasi lietuviškai, ir girdžiu ne tik tai, ką šią akimirką pamato akys, bet ir tai, kas slypi po žeme, – pradingusios, bet manyje tebegyvos giminės kraują.
Taigi ir mano lietuviškumo kriterijus toks: kas esi tu pats, kokiomis akimis žvelgi, taip ir matai, ir suvoki, ir bandai išsireikšti. O iš tiesų tai ir žemė, ir medžiai gali lygiai taip pat kalbėti ir ošti ir kitiems, net užkariautojams, juk jie daiktai be sielos, bet man jie ir šneka, ir ošia lietuviškai, nes mano siela – lietuviška. Kalba pakitusi? Taip, vieni žodžiai, atlikę savo vaidmenį, kai nebėra juos pagimdžiusių daiktų, miršta, randasi kiti. Kad suvokčiau „Metų“ realijas, šiek tiek senstelėjusią jų kalbą (man čia ir visas jos grožis!), tenka paskaityti komentarus, pavartyti žodyną. Savo ruožtu veikalas buvo taisomas leidėjų, redaguojamas, praleidžiami epizodai, kaitaliota net kompozicija. Žinoma, ir kūrinį galima apgenėti, „pagerinti“, begerinant – sužaloti (vėliau – atstatinėti autentiką!), tačiau trykštanti jo gyvybė išlieka. Ir jis atsilaikė, nes jame slypi gyvas gyvenimas, virpa paslaptinga ir šiek tiek gaivališka kūrėjo, kaip ne vieno didžio talento, dvasia. Tokia pat žmogaus siela, kuri ir po šimtmečių susikalba su palikuonimis. Be to, ji mums sava, lietuviška. Ir kol mūsų dvasia, galvosena, kalba bus lietuviška, tol ir darbai, ir veikalai bus ne kokie nors, bet savaime lietuviški. Kad ir parašyti kitos gadynės stiliumi. Todėl ir K. Donelaičio pradėtoji lietuvių grožinės literatūros vaga driekiasi per šimtmečius, ir, nors laiko eigoje iškildavo tai viena, tai kita stambesnė figūra, jos dar nepranoko niekas. Kaip ilgai? Dievas žino… Turbūt tol, kol skambės mūsų kalba, kol šioje žemės pėdoje būsime patys. To mes ir nežinome, kaip nežinojo nė K. Donelaitis, – jis rašė apie savo laikus, savo amžininkams.
2. Čia dera kalbėti apie amžinąjį menininko santykį su savo laiku, nevienadienį kūrybos, jos idėjų aktualumą. Plačiau nesvarstant K. Donelaičio laikų realijų, jo paties intencijų, ypač skelbiamų moralės, tikėjimo dalykų, vėl reikėtų prisiminti, kad jo gyventa kitokioje, skirtingoje nuo katalikiškos, aplenkintos Didžiosios Lietuvos, protestantiškoje, vokietinamoje ir benykstančios lietuvybės aplinkoje. Šiame fone gerai girdėti ramus, giedras, kartais rūstokas, o kartais – pašaipus išmintingojo pastoriaus balsas, vyžotiems būrams suprantamas žodis. K. Donelaitis, jo darbai, būdas šiek tiek primena žemaičių piemenį Motiejų Valančių, ganiusį, švietusį, gynusį nuo vilkų savo aveles šimtmečiu vėliau, tik šio veikla platesnė, nes ir bažnytinės pareigos aukštesnės, o galimybės didesnės. Didžiojo būrų dainiaus rūpesčiai, paremti sodriais tikrovės vaizdais, taip įsipynė į jo kūrybą, kad ir mūsų laikų žmogui byloja tiesiai į sielą. Sunkių pervartų, politinės, dvasinės priespaudos metais K. Donelaičio vardas buvo ir savitas tautinės tapatybės ženklas, įspėjantis istorijos pirštas, tačiau tautiniam XIX a. Atgimimui, savos valstybės atkūrimui tokios tiesioginės reikšmės kaip aktyvus aušrininkų ar varpininkų judėjimas neturėjo. Bet vis dėlto jis, kad ir nutolęs per šimtmečius, net stovintis šiek tiek atokiau, Prūsuose, tapęs mokslo objektu, buvo vienas pagrindinių stulpų, laikiusių tautos kultūros, dvasios, apskritai lietuvybės (o gal ir viso baltiškumo?) statinį. Todėl prieškario Lietuvoje miestų gatvės ir aikštės buvo pavadintos jo vardu ir garbingai jį išsaugojo. Kalbant apie menininko reikšmę ir vietą tautos ir visuomenės gyvenime, dera prisiminti vieną seną metodą, – įsivaizduoti, kad jo nėra. Taigi ir pabandykime įsivaizduoti, kad esame be K. Donelaičio…
Nežinau, ar K. Donelaitis mums šiandien padeda saugoti savo literatūrą, kultūrą, tautinę gyvastį, nes daugelis paprasčiausiai jo neskaito. Knygynai užversti antraeilės užsieninės literatūrinės produkcijos kalnais (daugybei leidyklų leidyklėlių reikia išgyventi), bet nežinia, ar net sukakties proga sulauksime kokio atnaujinto jo „Raštų“ leidimo… Jo vardo paminėjimas šalyje ar užsienyje gali priminti, jog ir mes, mažai kam težinomi, vis dėlto dar esame. K. Donelaičio buvimas su mumis ir mumyse gali mus padaryti stipresnius iš vidaus, sutvirtinti mūsų tapatybę ir dvasią, išmokyti orumo, savigarbos, nes tautos, kuri negerbia savęs, kurios žmonės stengiasi būti panašūs į kitus, svetimus, negerbia nė tie kiti. Skaudus, tragiškas ir pamokantis brolių prūsų ir vakarinių lietuvių (mažlietuvių) likimas jo veikloje ir raštuose atsispindi savaip, bet yra susietas su gyvenamu laiku, žmonių buitimi. K. Donelaitis nerašo, kaip buvo nukariautas tas gražus jo kraštas, kaip žudyti žmonės, nes jau buvo toli likusios, gal ir pamirštos, kruvinos kovos, viešpatavo Dievo duota ciesoriaus ir amtmonų valdžia, suvargę būrai tempė sunkų baudžiavos vežimą, o išmintingasis pastorius mokė juos saugoti dorovę, tėvų ir protėvių papročius, kalbą, viską, kas žmogui suteikia vertę (galbūt po šimtmečių toks bus Vydūno ugdytas sau žmogus?). Tai taiki dvasios kova už save pačius, įgalinanti sukaupti jėgas ir išsilaikyti net šimtmečius taip, kaip bolševikmečiu išsilaikė absoliuti lietuvių tautos dauguma, ir ne tik išsilaikė, ne tik atsikūrė skaičiumi, bet ir subrendo Nepriklausomybei. Mažosios Lietuvos brolius naikino ne tik užkariavimai, bet ir gudri imperijos politika, juos išklojo maras, o ištuštėjusion žemėn važiavo vokiečiai ir prancūzai, zalcbergeriai ir šveisteriai, kurie turbūt pasidavė vokietinimui lengviau už lietuvininkus. Pastarųjų K. Donelaičio parapijoje bebuvo likęs koks trečdalis. Kai kas dabar didžiajam dainiui atgaline data bando prikišti kitataučių niekinimą. Tačiau juk jis niekino ne ateivius, bet jų atsineštas ydas, būdingas ir saviems vyžočiams, o savųjų ydas smerkė kaip išmintingas, šiek tiek konservatyvus dvasios ganytojas.
Pažvelgus iš toliau matyti, kad su užkariautojų ordinų atsiradimu virš baltų žemių pakibusi fatališka išnykimo grėsmė tebegyva ir šiandien. Galbūt ji ir nepraeis niekada. Ne ką vėliau Rytuose krauju suvienijusi rusų žemes ėmė į visas keturias pasaulio šalis plėstis ir agresyvioji Maskva, kuriai reikėjo ir tebereikia ir erdvės, ir darbščių valdinių, ir ypač – priėjimo prie vakarinių ir pietinių jūrų. Štai Septynmečio karo metu Rytprūsiuose pasirodė rusų kariuomenė, ir garbusis Tolminkiemio pastorius turėjo slėptis Romintės girioje, laikyti ten pamaldas, krikštyti vaikus… Pompastiškai minimas Žalgirio, kiti mūšiai su ordinais, bet beveik nekalbama apie Oršos mūšį, įvykusį 1514 m. rugsėjo 8 d., minimą baltarusių patriotų, kitus bandymus stabdyti Rytų grėsmę. Galiausiai buvo ir trečias, Pietų, kaimynas, mums atnešęs taikų krikštą. Nors ir pats puldinėjamas, kęsdamas priespaudą, jis ne kartą įvairiais laikais gviešėsi ir mūsų žemės, ir pajūrio, ir net pačios mūsų savasties, siūlydamas mums save laikyti kilme – lietuviais, tautybe – lenkais. Nusilpusios dvasios žmogų, kaip ir nugeibusį augalą, greičiau puola kenkėjai.
Tai kaip vertinti vadinamąją globalizaciją? Turbūt kaip laiko atneštą madą, be gerų dalykų, skatinančią ir nenorą būti savimi, gundančią egzistuoti bet kaip. Išvirkščias homo sovieticus?.. Tai praeis, kaip praeina daug kas. Bet juk esama ir rimtesnių bėdų, net pavojų. Kam nežinoma, kad turtingesnio gyvenimo, geresnių galimybių, aukštesnės civilizacijos pavyzdys, net išsilaisvinimas iš savo tradicijos turi nepaprastą traukos jėgą? Tai matome ir dabar, po keleto šimtmečių, kai iš laisvos Lietuvos jau iškeliavo jauniausias ir stipriausias tautos trečdalis ten, kur geresnis gyvenimas, kai nutautėjimo pavojus toks aiškus, tačiau ar kam nors, net mūsų pačių išrinktai valdžiai, dėl to skauda? Tartum nieko nevyktų!.. Žinoma, istorijos eigos nesustabdysi, tačiau ką nors daryti vis dėlto būtina. Todėl kyla įtarimas, kad kai kam dėl to net geriau, – nebėra žmogaus, nebereikia kvaršinti ir galvos dėl jo socialinių, buitinių, egzistencinių bėdų. O kažkas šiai katastrofai pateisinti paslaugiai sugalvojo net pavadinimą – globali Lietuva, – tarsi trijų milijonų tautelė, išberta į pasaulio vandenyną, jame neištirptų!.. Ką apie tai iš amžių gūdumos mums sakytų K. Donelaitis?
3. Manau, taip, tokia galimybė yra visada. Visada gimsta talentingų, apdovanotų nepaprastais sugebėjimais, aštresniu pasaulio ir laiko jutimu, žvelgiančių toliau ir, svarbiausia, galinčių savo regėjimą išreikšti žmonių. Niekas nesibaigia su viena karta, epocha, gyvenimas amžinas. Tačiau tokio gimimo neįmanoma prognozuoti, gamta fenomenus gimdo retai, gal kai susikaupia milžiniški energijos kiekiai, o jų išlydžiai prilygsta sprogimui. Galbūt savo laiką pranokstančių asmenybių iškilimą nulemia kokie nors visuomenės, gamtos ar aukščiausių jėgų sukurti dėsningumai. Gal ir viskas, kaip sakoma, atsiranda savo laiku, savo vietoje. Atidžiau įsižiūrėjus į istorijos vyksmą, matyti, kad tokios asmenybės ne kartą iškyla bręstant dideliems epochų pokyčiams, sukrėtimams, jos pirmosios pajunta „požeminius virpesius“, paskelbia naujas idėjas, naują gyvenimo būdą. Net epochos paženklinamos jų vardais, o jų darbai bei mokymas kanonizuojami. Tačiau tie darbai ne kartą vykdyti taip, kaip prireikdavo atskiroms santvarkoms, visuomenės sluoksniams ir, pasitaiko, būna taip iškreipiami, kad išvirsta į priešingybes. Bet, šiaip ar taip, žmonija savo nueitą kelią atpažįsta pagal didžiuosius. Manau, kad rastis dideliam talentui ar genijui negali sukliudyti niekas, nors palankios sąlygos tam ir gali padėti, o nepalankios – sužlugdyti. Menininko kūrybos aktas – grynai individualus vyksmas, terpė – vienokio ar kitokio išsivystymo lygio žmonių masė. Pasitaiko, kad talento ar genijaus šviesa tvyksteli ir gūdžiausioje laiko tamsoje, – arba ją išsklaidydama, arba, atvirkščiai, išeikvojusi maitinantį aliejų, be laiko užgesdama, kad nušvistų paskui, kitu, tinkamesniu laiku. Tokia kultūrinė terpė K. Donelaičio aplinkoje tikrai egzistavo, gal todėl ir išliko, mus pasiekė jo veikalai.
Tačiau, brangūs talentai ir genijai, nebijokite nieko, drąsiai gimkite, eikite į pasaulį, jūsų laukia atsinaujinti trokštanti žmonija, o ypač jūs reikalingi tokioms mažoms tautoms kaip mūsų, nuolat balansuojančioms ties išnykimo riba. Nebijokite prabilti mažosiomis kalbomis, nebėkite pas didžiąsias, tegu jūsų negąsdina mažas skaitytojų, žiūrovų ratas, galbūt informacinės šiuolaikinio pasaulio galios jus plačiai išgarsins, padovanos ir visam pasauliui!.. Sėkmingų pavyzdžių yra ne vienas. Svarbiausia, nebijokite sakyti savo tikros, kad ir karčiausios, tiesos. Bet jeigu jūsų nėra ir neatsiras, minia ims kurti stabus iš vidutinybių, net iš menkystų, paauksuos juos ir parduos kaip tikrą daiktą. Gi šie atsidėkos auklėdami bendraamžius pagal užsakymą, kurs reklamą, padės kam nors krautis turtus, įgyti valdžios, įtvirtins iškreiptą skonį, gins net šlykščiausią neteisybę. Jums teks pramušti unifikuotos visuomenės įpročio (kultūroje – snobizmo) luobą, o jei menininkas neturės ryžto ir jėgos daryti kažką sava, bus nupirktas, pažabotas, suvirškintas. Nes juk ir klestinčioje, visuotinės gerovės manijos apimtoje visuomenėje tikro, sąžiningo menininko kūryba gali liudyti visai priešingus dalykus, – dvasios tuštumą, nuopuolį, artėjančią grėsmę. Todėl jam pačiam būtina būti nepriklausomam, laikytis nuošaliau.
Bet kaip tai padaryti? Vienišo, nesuprasto, kenčiančio romantizmo epochos genijaus skraistė šiais laikais gali pasirodyti paprasčiausiai juokinga. Atstumtojo, nereikalingojo mimo kaukė taip pat niekam nesukels gailesčio, nes visuomenė žiauri savo pranašams. Užsivilkti veiklaus, bet negailestingo, galinčio varžovui perkąsti gerklę šiuolaikinio supermeno šarvus? Bet tai žiauru, nesuderinama su pačia humaniška meno, kuris gina nuskriaustuosius ir pažemintuosius, kurių jau nebegina niekas, paskirtim. Nes ir toje unifikuotoje visuomenėje tiek daug žmonių, ieškančių mene tiesos, gėrio, grožio – ne tik žaidimų. Tad pasuk galvą, ateinantis talente ir genijau!
Etninis kultūros, kaip ir žmogaus, uždarumas neveda niekur, – kultūra, išeikvojusi savo šaltinius, jei, žinoma, kas nors jos, kaip, pvz., Australijos aborigenų meno, Velykų salos skulptūrų, Sibiro tautelių sakmių ir kt., neatranda, gali mirti niekieno nepažinta. Kita vertus, jei plačiojo pasaulio šviesos spinduliai prasiskverbdavo net į gūdžią lietuviško baudžiavinio kaimo tamsą, tai juo labiau uždarumas neįmanomas mūsų laikais. Tik vadinamasis globalizmas, panašių idėjų, galvosenos, gyvenimo būdo, meno išraiškos priemonių paplitimas ir suvienodėjimas kūrėjui sukelia pavojų – pagundą tapti pasauliniu, rašyti populiariai, įsivaizduojamiems milijonams. tereikia šiek tiek intelekto, šiek tiek filosofijos trupinių, šiek tiek libido, na, galima religijos, rytietiškų motyvų ir pan. Ir jau randasi autorių, kurie su nėjokia, bet visur ir viskam tinkančia kūryba klajoja po knygų muges, festivalius, simpoziumus ir t. t. Pasaulio pažinimas ne iš savos, bet iš kitų skelbiamos patirties yra antrinis, ir toks pažinimas gimdo kad ir neblogą, bet vidutinybę, net ir falšą. Pažinojau gerą vienos šalies rašytoją, neskaitydavusį teorinių literatūros, kritikos straipsnių dėl savisaugos, kad pats nejučiom nepradėtų taikytis, rašyti pagal taisykles.
Kas nors iš kitakalbių skaitytojų nesupras mūsų gyvenimo realijų, dvasios? Tai tegu pasistengia, kaip ir mes stengiamės, jei tik mus gerbia. Juk nebūtina, kad tave suprastų, imituoti svetimą gyvenimą, vilkėti svetimais drabužiais, kalbėti su akcentu, net pakeisti vardą ir pavardę. Štai pažvelkite, kaip drąsiai, be krislelio baimės, traukia į platųjį pasaulį Marcelijaus Martinaičio Kukutis!
4. Nematau jokio ypatingo grafomanijos tvano pavojaus, o tikras talentas (ar mūsų taip pageidaujamas genijus) vis dėlto prasimuša ir per storiausią visuotinio rašymo luobą. Tai rodo ir šiuolaikinės lietuvių literatūros, į kurią atėjo nemažai naujų gabių žmonių, būklė. Kita vertus, pasikeitė tradicinis grafomanijos suvokimas. Grafomano kartelę galima kilstelti ir aukščiau. Šiuolaikinis grafomanas – dažnai ne koks mažaraštis ar beraštis apsėstasis, su savo nevalyva produkcija atakuojantis leidėjus, redaktorius. Šie greit jį atpažįsta ir parodo duris, nors jis gali ir visą gyvenimą daužytis it musė į stiklą. Visuotinis raštingumas, kultūrinė aplinka, kalbų mokėjimas gimdo kitokią – apsiskaičiusią, valdančią plunksną, mikliai besinaudojančią kitų, gabesnių, literatų atradimais, kol šie nudėvimi, – grafomaniją. Todėl ji ir sunkokai atpažįstama, besikaišanti teorijos, net visuotinio, kitų pasiekto literatūros lygmens plunksnomis.
Ar ji smerktina? Manau, kad ne. Šis savotiškas „žanras“, jei tik jo gamintojai neagresyvūs, jei ji pati nesiekia užimti tikrosios kūrybos vietos, iš tikrųjų nedaro nieko blogo. Ją būtų galima palyginti su meno saviveikla, atsiminimų rašymu, kai žmogui svarbu išsisakyti, išreikšti save primityviąja tapyba, siuvinėjimu ir pan. Niekam negalima užginčyti teisės reikšti savo mintis, jausmus, dalintis gyvenimo patirtim, pastebėjimais. Negana to, grafomanija, jei tik nepiktybinė, gali būti ir savitas kultūrinis laikotarpio fonas, net terpė, kurioje išauga ir aukštaūgiai literatūros medžiai. Juk literatūrinis ir kultūrinis fonas, kaip minėta, buvo ir K. Donelaičio laikais. Ir tada eiliavo, rašė, vertė ne vienas kaimo pastorius, valdžios raštininkas, eiliavimo meną gerai išmanantis universiteto profesorius, bet iškilo (ir išliko!) tik tas, vienintelis, tikrasis ir talentingasis vyžotųjų būrų dainius. Daug pavyzdžių mums rodo, kad ir patys iškilieji su savo laiko kultūriniu fonu sugyvena taikiai, naudojasi jo paslaugomis. Pvz., daugelio jaunųjų literatų kūryba yra maždaug vienodo lygmens, tarsi parašyta vieno žmogaus, bet ilgainiui išsiskiria gabesnieji, kurie šokteli į kitiems nepasiekiamas aukštumas. Yra ir visokių skaitytojų, arba, šiuolaikiškai kalbant, literatūros vartotojų. Pvz., mane veikia kūrinio emocinis užtaisas, jėga, kūrėjo sielos jutimas, kitą gali veikti racionalumas, išradingos metaforos, meistriškas žaidimas forma ir t. t.
Kita vertus, civilizacija niekada ir nepatiria nuovargio, ji labiau linkusi keistis, ieškoti naujų egzistavimo būdų, – mūsų laikais žmogui į pagalbą ateina elektronika, nors viskas turi ir savo teigiamų, ir neigiamų pusių. Aukštoji kultūra dėl šių technologinių priemonių taip pat yra linkusi nusileisti iš dramblio kaulo bokšto, stoti lyg ant kokios žemesnės pakopos. Tokia kultūra patenkina istorijas ar nuotykius mėgstančios visuomenės dalį, kuri ne tik nenori gilintis į sunkią žmogaus ir likimo problematiką, būties tragizmą vaizduojančią literatūrą, bet jau apskritai nebeskaito popierinės rašliavos. Žmonės pernelyg užimti, kita vertus, kam malonu nuolatos skaityti apie nelengvą žmogaus dalią, jo baigtį šioje ašarų pakalnėje? Tad ar ne geriau pagyventi šia akimirka, džiaugtis jos teikiamais džiaugsmais, pramogomis, žaidimais? Tik pažvelkime, kokie stebuklingi išradimai gimsta kone kiekvieną akimirką, su kokia neišsenkančia energija šiuolaikinis žmogus skuba jais naudotis!.. Tiesa, kai kas bando nuo to pašėlusio tempo, nuo agresyviosios amžiaus energijos ieškoti atgaivos gamtoje, Rytų tikėjimuose, primityvių tautelių papročiuose, bet, manau, tai tik bėgimas kitu keliu į tą patį. Todėl nereikia stebėtis, kad atsiranda net tam tikra meninių idėjų (idėjos ir siužetai juk klajoja nuo pačios laikų pradžios) adaptacija. Pvz., literatūros kūrinio idėjos šiuolaikiniame kine gali atgimti kaip nauja savarankiška meninė vertė. Kita vertus, ar gražūs žaidimai, sportas, cirkas, klounada taip pat nėra ir savotiškas menas? Ar čia tikrai profanuojama aukštoji kultūra? Juk, kaip sakoma, kiekvienam savo.
Viskas, kas tik buvo, kas yra su mumis ir po mumis, yra čia pat, toje pačioje K. Donelaičio žemėje, iš kurios gali ištrykšti ne viena gaivi versmė, pramušianti polietileninį mūsų laikų buities apdangalą. O mums svarbiausia, kad neišnyktume patys, kaip išnyko anie mūsų gentainiai, kuriems jis pamokslavo, rašė. Mums svarbu, kad išsaugotume ir tikrą savo dvasią, ir ją saugančią valstybę, kad jos valdantieji nepamirštų, jog didžiausias šalies, ypač mažos, turtas yra jos žmonės ir jos kultūra. Ir ne tik dabar, bet visados.
Veržuva, 2013 m. rugpjūtis
„Metų“ anketa. Henrikas Algis Čigriejus, Marijus Šidlauskas
2013 m. Nr. 8–9
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai? Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?
2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?
3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?
4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?
Henrikas Algis Čigriejus
1. Viežlybieji „Metų“ būrai labai apgailėjo mielas „lietuviškas gadynėles“, kai lietuvninkės dar vokiškai nesirėdė, nedundėjo sopagai… Be abejo, jiems tada uždavinėjo širdį ne drabužis ar apavas, o brutaliai atsigrūdanti svetimybė, moralinis nevalyvumas, nepraustaburnio žodis, kai už stalo kas „š…“ pasako, kai būrai svetimas ar kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimano. Būtent – žviegt. O aukštyn pažiūrėti tai jau sunku. Ar sarmata, …kad Krizas Krizą prigauna.
Vieną „Metų“ sakinį – Moters, jūs, nenaudėlės! tai jums parašyta – galėtume kiek parafrazuoti – Būrų ainiai, nenaudėliai! tai jums parašyta. Būrų ainiai tai, šiaip ar taip, – mes, o metai – 2013-ieji. Mums mums…
Taip, žemė ta pati, medžiai tie patys, bet daug kas labai nebe tie… Tu mano žemdirbe dvasia, – tarsi atsidūsta Marcelijus Martinaitis. Ir visas šitas eilėraštis toks nelinksmas. Kaip toji žemdirbė dvasia šiandien jaučiasi savo namuos, kai tų namų durys atlapotos pasauliui, kuriame siaučia sex, shop, show kultūra? Kaip jau ji jausis – reikia eit ir pasimainyt dvasią.
Kas yra lietuviškumas, nėr lengva pasakyti, bet kas ne lietuviškumas – tai, man pirmiausia atrodo, kai mes svetimas dainas bliaut užsimanom. Kaip ir tada anų dienų būrai. Lietuviškumas, be abejo, nėra egzaltuotas senų gadynėlių ilgesys, o svarbiausia – kalba. Na, ko gero, dar tokia nepamiršta – panaši į ano būro – mūsų sukinėjimosi po šitą žemelę samprata:
Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;
O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
Taigi – žodis ir žemė. Žodis, nieko naujo čia neprigalvosi, visais laikais, visoms tautoms ir tautelėms buvo ryškiausia jų savastis. Buvo, yra ir bus. O mums Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalbą skaityt ir skaityt pravartu net ir šiandien. Visiems – ir mokinukams, ir jau, deja, žilagalviams.
Žemė. Tiems, kurie rašo, žemė labai dažna jų raštuose, o tie, kurie nerašo, randa būdų tiesiogiai visaip triūsinėti, net ir į miestus iš kaimų sugarmėję.
Tik va, kaip tenka išgirsti – realiame gyvenime mūsų žemelė kai kur dirvonuoja, o apie žodį, nebeprisimenu, kas čia pirmas taip pašmaikštavo: …rusenom rusenom, dabar iš lėto anglėjam…
Būtų gerai prisigalvot kokių plytų lietuviškai Kinų sienai. Bet ar to reikia – ką veiksi tokia užsitvėręs. Kai mes patys jau didžiojo pasaulio paukščiai. Na, kartais vaikštikai.
2. Vienoje savo novelėje Alfonsas Dodė (Daudet) pasakoja apie prancūzų kalbos pamoką vokiečių okupuotame Elzase. Ten mokytojas vaikams primena provansalų poeto Mistralio metaforą: Kas neišsižada savo kalbos, tas turi raktą nuo savo grandinių.
Turėjome tokį raktą, bet ne kartą ir ne du jis bandytas iš mūsų nugvelbti. Visokiausiais būdais. Lietuviškas žodis buvo gyvas paprastų kaimo žmonių lūpose, bet reikėjo ir įspūdingo spausdinto žodžio. Reikėjo, kad kas, kaip čia dabar pasakius, taip tarsi trinkteltų į stalą: „Esame savo namuos dar ir mes!“ Ir Donelaitis trinktelėjo. Žinoma, ne kumštim geležine, o taip staiga pasireiškusia nepaprasta grožinio žodžio meistryste. Mums reikėjo knygelės, atsveriančios tomų tomus. Visiems juk žinoma mokyklinė tiesa – kai Lietuvoj lietuviausioj nuo lenkiškų knygų tiesiog lūžo lentynos, mūsų tebuvo tiktai viena kita. Va M. Daukšos „Postilės“ pasirodymo metais – 1599-aisiais – lietuviškų tik vienuolika.
Šiandien kokios labai įžūlios tiesioginės grėsmės mūsų kalbai lyg ir nebėr. Taigi kad „lyg ir“. Ak, nei aš čia save gąsdinu, nei kitus, tiesiog primenu – būkime budrūs – be svetimų tankų, egzistuoja dar ir šeimos vėžiai.
Visko prisigalvoja tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis – verčias per galvas verslininkai, verčiasi sukčiai, politikai. Su jais ir menininkai.
O tik pasistenkim, kad vis atminty, kai užplūsta įkyrios, neramios mintys – gal nebūtinai kiekvieną dieną – bet vis subanguotų ramus mūsų hegzametras, kad patys tyčia savęs persiklaustume: tai kaip ten tas Pričkus sėdo ant arklio? Ne, ne sėdo, o ant kumelio užsimetė greitai. Tik švilpt! Ne sulūžėlis koks. Ir ne ant kokio kuino, bet ant kumelio. Kaip ten Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį, / Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę, / Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin. Kaip ten Enskys, puošeiva tas, ruošdamasis į svodbą, savo kulšis su nauju diržu surakino. Surakino! Kokį ten išmintingą žodį surado Lauras, rymodams ant strypinio savo…
Laimingas, kurs gali patirti džiaugsmo skaitydams, kas jau ne kartą skaityta ir perskaityta. Žodis į tave tiesiog įsisiurbia, ir tave turi apimti didelis džiaugsmas. O džiaugsmas yra baisus nelabojo priešas. Tą nelabąjį imantis ir įveikiantis.
Pala pala, kaip ten su tuo Dočiu, mėgėju padaugint ir pasipešti? Nagi kartą jo vaikai lovy vos parnešė gyvą. Lovy, bet dar gyvą. Ir dar namo.
Visų laukia savas kelias, o savo keliu, amžinu savo ratu eina ir saulė. Ir nieko blogo čia negal atsitikti.
Nės saulelė vėl pusnynus pradeda gandint
Ir jau vieversiai linksmai lakstydami čypsi.
O „Metai“ visada turi mums būt po ranka.
3. Gal čia geriau tegul pašneka lietuviški kytri pilosopai. Galėčiau čia kokį žodelį įkišt tik metaforiškai. Kaip atrodo mūsų laikų literatūros lankos? Gražiai atrodo, vešlios, nepaisant, kad šiaip gyvenime yra ir sausrų. Ir žvaigždynas ne toks jau menkas.
Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
Septyni antai šienpjoviai!
(Maironis)
Kas tie Septyni? Kas vienas iš tų Septynių? Koks ten jų „reitingas“, aš nežinau. Ne mano nosiai apie tai spręsti. Bet žvaigždžių tai yra.
4. Visas pasaulis ir visas gyvenimas yra didelis paradoksas.
Gal to paslaptingojo likimo ir nėr – todėl ir nerašau jo čia didžiąja raide – likimo, kuris ar padeda žmogui, ar iš jo tyčiojas, bet yra sąlygiškumai. Tai va, prisiklausę Iljičiaus, kuris iki išprotėjimo liepė mokytis, mokėmės mokėmės ir išmokom ne tik skaityti, bet ir rašyti. Ir rašyti daug.
Bet jei kiek rimtėliau. Štai ką sako tikrai jau didelis žmogus – mūsų Maironis: Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai… Na, jei ir prelatą grybšteli abejonė, tai ką jau kalbėti apie pasaulietį. Tad rašykim, užrašykim, kad vis kas nors liktų. Kur nors. Jei turim pasitaupę pinigo, palankios mums aplinkybės, tai išleisime ir knygelę. Tegul vaikai ar vaikų vaikai paskaitys. Ar bent pavartys. O jei ne, tai tegul sudūlės kur ant aukšto. Nedidelė bėda.
Daugelį tų rašančių vadiname grafomanais. Gal ir ne be pagrindo, bet…
Bet. Tų grafomanų eilutėse kartais ima ir suskamba tai, kas verčia suklusti „profesionalus“.
Be abejo, originalumas buvo, yra ir bus didžiausia vertybė. Bet tik originalumas gautas. Galėtume pasakyti – gautas iš aukščiau. Ir tik jau ne iš piršto žūtbūt išlaužtas. Juk nesrebiam barščių tyčia prakiurdytu šaukštu, nekonstruojam dviračio kvadratiniais ratais. Ir negaudom katės, juodos ar rainos, tamsiame kambary, gerai žinodami, kad jos ten nėra.
Marijus Šidlauskas
1. Kristijonas Donelaitis ne tik išvarė pirmąją mūsų literatūros vagą, ne tik lemtai biržijo, kaip priminė Marcelijus Martinaitis. Jis mums paliko pavyzdingai suartą lauką, kurį kapstome, rausinėjame, šiuo tuo užsėjame ir šį tą nupjauname. Ir, jei nesame apjakėliai, turime pripažinti, kad nieko reikšmingesnio už „Metus“ sau ir pasauliui kol kas nesukūrėme. Donelaitis steigia mūsų klasiką ir mūsų kanoną, jis yra mūsų dvasios geležis ir mūsų kalbos auksas, žibantis pervartų pelenuose ir laiko dulkėse. Jo kūryba mums atstoja tautinį epą, ji nepakeičiama, kaip Odisėjui nepakeičiama buvo Itakė ir jos žemės dūmas.
Vis dėlto kalbėti apie Donelaitį aukštomis kultūrinėmis ir tautinėmis sąvokomis šiandien atrodytų tarsi natūralų pokalbį spraustum į hegzametrą. Donelaitis išmanė formalumus, tačiau jo tikslas buvo turininga forma – ne duoklė tradicijai ir ritualui, bet gyvybingas tradicijos atnaujinimas, kūryba iš esmės. Todėl reiktų mokytis kalbinti ir kalbėtis su Donelaičiu jam būdingesniu stiliumi, jo stiliaus žemumą suprantant ne snobiškai, o vėlgi donelaitiškai, kaip nesuvaidintą rūpestį žmonių vargais ir džiaugsmais, kaip sveiką liaudišką nuovoką. Donelaičio lietuviškumą pirmiausia ir atrandu jo kalboje, jo stiliuje, jo vidinėje formoje. Ir jo hegzametrą suvokiu pirmiausia ne kaip metrinę sistemą, o kaip chaosą sutvarkantį ritmą, steigiantį pasaulio tvarką per gimtosios kalbos tvarką – pačiu natūraliausiu ir fundamentaliausiu būdu. Toji kalba tautiškai negryna, tačiau – paradoksas – svetimybės tarsi apsaugo ją nuo sterilumo, teikia estetinio sodrumo, išjudina kalbinę vaizduotę. Jeigu erzina – irgi neblogai, bent jau geriau nei migdo (anglams skaityti savo Geoffrey Chaucerį, o lenkams savo Janą Kochanowskį taip pat nelengva). Čia, kalboje ir per kalbą visuotinės tiesos įaudžiamos į rupią žodžio konkretybę, ir tas bendrybės ir atskirybės suaugimas nepaliauja mūsų stebinti genialiu pastabumu ir paprastumu.
Mūsų tautiškumo jausmas yra daugiau kultūrinis etinis, o ne pilietinis prieraišumas. Tačiau istoriškai mūsų būčiai esmingesnis ne tautiškumas, o valstybingumas, valstybės nepriklausomybė, kurią lengvai prarandame, ilgai apverkiame, o ją atkūrę dairomės per petį, mindžikuojame ir, užuot gaspadoriškai darbavęsi, leidžiamės į šelmystes ir provas. Kaip atsimename, į tautiškumą pernelyg nesikėsino ir sovietai, leidę saikingai žaisti lietuvybe, tačiau rovę viską, kas susiję su Lietuvos valstybe. Donelaitis mums yra suformavęs tautinio orumo stuburą, be kurio ir tautinei valstybei tenka šlubčioti, kad ir kokia demokratiška ji skelbtųsi. Šiuo požiūriu Donelaičio „neaktualumas“ jau yra strateginė grėsmė, kurią tarsi išpranašauja jo paties pastaba laiške J. G. Jordanui: „Gerų lietuvių mūsų laikais reta.“ Šitaip žvelgiant, ir literatūrinė poetinė Donelaičio tradicija (keturvėjininkai, Salomėja Nėris, Kazys Bradūnas, Justinas Marcinkevičius) šiandien atrodo veikianti labiau į praeitį, o ne į ateitį. Galimas daiktas, ateities požiūriu Petro Dirgėlos „Karalystės“ epas yra donelaitiškesnis nei nūdienos lietuvių lyrikų niekaip nebeatrandamos tapatybės paieškos, nekalbant jau apie užpečkin nukištą lietuvybę.
Lietuviškumas, kaip ir visos socialinės etninės kategorijos, yra istoriškai kintanti sąvoka. Donelaitis lietuviškąjį etnosą yra prisodrinęs konservatyvaus etoso, kurio sveikoji dalis nesensta, netgi darosi kaskart aktualesnė. Tai ne tik tautinio orumo, bet ir ūkinio apdairumo, ekologinio sąmoningumo, valgio kultūros (pamenat šikšnosparnio klausimėlį ponui: „Ar gumbu sergi per daugel kabiar ėdęs?“), asmens higienos, etinio bei kalbinio padorumo ir, pridurkime, elementaraus sveiko proto dalykai. Postmodernioje Lietuvoje socialinės viežlybųjų ir nenaudėlių proporcijos kinta, ir toli gražu ne pirmųjų naudai. Įgelt išsižiojusių musių ir vabalų, uodų su kaimene blusų – spiečių spiečiai, netrūksta televizinių šarkų irgi pelėdų, tik štai gaspadoriškų gandrų ir šeimyniškų bitinų (tradicinės orientacijos) mažoka. „Rods, tai kiauliškas maniers ir didelė gėda“, tik šiandien nėra kam pasakyti: „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt“, o jau paskui būk homo išmanusis ir vaidink globalaus pasaulio bambą su nutįsusia virkštele fondų ir investicijų link.
2. Šiame klausime justi mūsų kultūrai įgimtas savigynos instinktas, paaštrėjantis gyvybinių grėsmių akivaizdoje. Kai kas (pvz., Tomas Venclova) šį instinktą suvokia kaip savigynos kompleksą, t. y. kaip nebrandžios ir savimi nepasitikinčios kultūros baimes. Brandi kultūra turinti ne statyti gynybines užtvaras ir įsitempusi cerberiauti, bet pasižvalgyti anapus sienų, pasižiūrėti į veidrodį, atsipalaiduoti ir išmokti bon ton manierų. Vadinamoji postmodernistinė jautra (postmodern sensibility) ragina eiti toliau – žvelgti į pasaulį kaip į chaosą, atsisakyti visų vertybinių kriterijų bei prasmės orientyrų ir nepasitikėti jokiu pasaulio modeliu. Suprantama, postmodernizmo kontekste Donelaičio pasaulio modelis būtų didžiai anachroniškas, hermetiškas ir fiktyvus. Būtų, bet nėra. Skaitant Donelaitį gražiai išryškėja paties postmodernizmo iliuzijos ir pretenzijos perteikti pasaulį „be iliuzijų“ , t. y. su visomis jo virtualiomis realybėmis bei pramoginiais pasikutenimais. Donelaičio pasauliui negresia epistemologiniai lūžiai ir suicidinė depresija, jo pasaulio žmogus vargsta ir džiaugiasi, bėga į „baudžiavą mielą“, užmiega ir pabunda jausdamasis tvarkingo kosmoso dalimi, jis gyvena ir miršta pasitikėdamas būtimi.
Donelaitis mus apsaugo tiek, kiek mes apsaugome jį. Tai tinka visai literatūros klasikai, apskritai kultūrai, kultūrą suprantant kaip laisvą, protingą ir atsakingą kūrybą, kuria žmogus skiriasi nuo beždžionių, ryklių, kurmių ir peteliškių. Ką su mumis ir Donelaičiu daro globali vartotojiška ideologija – daugmaž aišku. Įdomiau, ką mes darome su savimi ir savo kultūriniais herojais, kokia mūsų kultūros / nukultūrėjimo riba, viešojo kultūringumo standartai. Juk ne iš Marso mūsų viešuosiuose diskursuose radosi tokie vaizdingi posakiai kaip „susmirdusi boba“ (čia apie Žemaitę) ar „tas su-istas Donelaitis“ (tokioje gimnazisčių knygelėje „Noriu Nobelio“). Esmė ne triukšmelį sukėlusi dviejų bręstančių paauglių iškrova (panašūs išsišokimai gali provokuoti socialinei dezinfekcijai), bet mūsų sąmonės vairuotojų slapta panieka „kaimietiškai“ kultūrai. Nemaža inteligentijos dalis mieguistai rąžosi, „nepastebėdama“ viešo kalbėjimo ir mąstymo užribio (kur vėlgi aktyviai pasireiškia žinomi veikėjai, demonstruodami nebe kultūrą, o savo natūrą, nebūtinai lietuvišką), o to tik ir reikia kaip maras plintančiam neraštingumui. Minėti vaizdingi posakiai tik primena apie tą kultūros ir švietimo juodąją skylę, kurios plotis ir gylis darosi grėsmingas.
Tam tikro kompleksavimo įžvelgčiau ir „aukštojoje“ Donelaičio recepcijoje. Gražu, kai jį lyginame su Nyderlandų tapyba, tačiau kartais dingteli, kad, tarkim, Pieterio Brueghelio argumento prireikia, tarytum patys netikėtume savaiminiu Donelaičio reikšmingumu. Iš tiesų, panašumų nemaža, abu yra vadinamųjų žanrinių paveikslų meistrai, abu užgriebia tai, ką Friedrichas Engelsas vadino „kaimo idiotizmu“. Tačiau Brueghelis, piešdamas nerangius kūnus ir bukus veidus, vaizduoja kaimiečius kaip juokdarius, mažumėlę iš jų pasityčiodamas, o taip gali elgtis tik savo socialinį ir kultūrinį pranašumą jaučiantis miesto žmogus. Jam svetimas giluminis Donelaičio demokratizmas ir solidarumas su būrais, taip natūraliai išreiškiamas įvardžiu mes, jis visiškai nenusiteikęs aukštinti būrų darbo, sielotis dėl jų vargų ar ginti jų teisių. Šiuo pavyzdėliu noriu pasakyti, kad Donelaičio savitumo ir vertės nebūtina „pritraukti“ prie autoritetų, jo fone patys autoritetai nebeatrodo tokie vienareikšmiai ir monumentalūs.
3. Tokie reiškiniai iškyla kaip deterministiškai nepaaiškinami kolosai, čia dažnai veikia paradoksali logika, kurią permanė jau Pričkus: „Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro; / O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.“ Štai iš kur idėją nukosėjo smarkusis modernistas Salys Šemerys (ir visas postmodernistinis reliatyvizmas), eilėraštyje „Reliatybė“ skelbęs:
Kibirkštis šviesos yra tamsybėj,
Yr’ gražumo dailė ir purvuos,
Rasim melo ir griežčiausioje teisybėj,
O kai kas ir aromatą smarvėje suuos.
Taip, gimti ir mirti talentas gali bet kur, tačiau jo išsiskleidimui, jo palaikymui ir įtvirtinimui, idant gyvenimas galėtų tęstis ir po mirties, reikalingos ir išorinės atramos, veiksmingas kultūrinis tinklas, socialinė sistema. Kaip moko Donelaičio atraminė knyga – Šventraštis, – laukiant svarbių įvykių reikia budėti, idant jie neužkluptų mūsų miegančių. Donelaitis pranešė apie mūsų buvimą kultūros pasauliui XVIII šimtmetyje, tačiau kol išsibudinome, prasikrapštėme akis, tas akis turėjo gerokai pabadyti aplinkinių tautų filologai ir kultūrininkai. O ir šiandien juk dar neturime nepriekaištingai parengtų akademinių Donelaičio raštų, jo dažnuminio žodyno, nėra kam profesionaliai įvertinti naujai į rusų kalbą Sergejaus Isajevo (Clandestinus) išverstų ir 2011 m. Karaliaučiuje išleistų „Metų“ bei pasakėčių. Manyčiau, kad kūrėjui palankiausias yra etninės (ir visokios kitos) kultūros orumas, o ne pasirodymas, kad mokame durnai pasitursint ir išdarinėt savo glūpas šūtkas.
4. Donelaičio laikų Prūsijos Kunigaikštystė nebuvo jau toks mažaraščių kraštas, o juk būrų poetas, šiaip ar taip, buvo Karaliaučiaus universiteto, tuometinės Europos mokslo švyturio, auklėtinis. Visuotinio raštingumo mitą paneigia augantis išmaniuosius telefonus maigančių beraščių, tarp jų ir diplomuotų, skaičius. Apie tai, taip pat apie genijų radimosi paradoksus jau kalbėjau. Apie civilizacijos nuovargį, persisotinimą, persirijimą ir kitas nešvankios mūsų gadynės šelmystes kalbėjo Donelaitis, su juo beprasmiška varžytis (profilaktikai siūlome atsiversti „Pasaką apie šūdvabalį“). Na, o grafomanų turbūt neišgaišintų nė apokaliptinis tvanas, jie vis tiek susisuktų gūžtą Nojaus laivo triume.
Donelaitis kalba ir dabar, tik su mūsų etine ir socialine klausa ne viskas yra gerai.
„Metų“ anketa. Eugenijus Ališanka, Donatas Petrošius
2013 m. Nr. 5–6
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
-
Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai? Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?
-
K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?
-
Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?
-
Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?
Eugenijus Ališanka
1. Žvelgiu pro langą į bundančius laukus – juk jau pavasaris, jau saulelė vėl atkopdama budina svietą – ir svarstau: kuri iš tų vos beįžiūrimų pernykščių ar šimtamečių vagų galėtų būti Kristijono Donelaičio? O gal Donelaitis kasė duobę ir dėjo pamatus mūsų literatūrai? Tik dvi metaforos, tik kalbos figūros, tad ar svarbu, kurią pasirinksim? Žvelgiant giliau, į gilesnius mūsų pasąmonės ir kultūros klodus, skirtumas didžiulis. Mūsų agrarinės kultūros šaknys (vėl žemėta kalbos figūra!) tiesiog prašosi tokių metaforų. Užmetu akį į internetą, kaip ten kitose kultūrose matomi didieji rašytojai. „Homeras padėjo pamatus šiuolaikinei literatūrai“, „Dantės kūryba padėjo tvirtą pamatą italų bendrinei kalbai susidaryti“, „Bokačo novelės, galima sakyti, padėjo pamatus mūsų šiuolaikinei novelei“, „Servantesas savo romanu „Don Kichotas“ padėjo pagrindą naujųjų laikų romanui“. Ką gi, ten visi kasė duobes ir dėjo pamatus, mes gi vagojome ir tebevagojame laukus, jūras vandenynus, literatūrą. „Ak, gaidau! lietuviški kytri pilosopai / Taip glūpai nezaunija“, sako Donelaitis, ale kad zaunija, ir dar kaip zaunija, ir ne tik pilosopai, vis dairos į kitus ir dantimis smuikais griežia, kad tiems gražiau gyvenas. Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų gyvenu mieste, bet vis tiek man juodos vagos gražiau už naujųjų mikrorajonų ir dangoraižių duobes bei pamatus. Ir Donelaičio pradėta vaga man prie širdies. Išarė jis gilią vagą dirvonuojančioj pievoj prieš tris šimtus metų, bet gamtoje, kaip žinia, dirbama žemė arklo prašos kasmet. O Donelaičio vaga ilgus metus dirvonavo, net Maironis kitoj vietoj pradėjo puoselėti savo daržą. Gal tik dabar, po trijų šimtų metų aiškiau matyti Donelaičio vaidmuo mūsų literatūroje. Nors kas galėtų paneigti, kad Donelaitis yra tik mitinis mūsų literatūros herojus, šiandienoje dalyvaujantis kaip literatūrinis logotipas? Privalomas skaitinys mokykloje, deja, sunkiai įkandamas net kelias kalbas mokančiam filologui? Ar kitaip būtų rašę, sakykim, Albinas Žukauskas, Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, jeigu nebūtų Donelaičio? Kaip čia patikrinus?
Mes vis pasigraudenam, kad neturim epo, suomiai turi, net estai ir latviai turi šiokius tokius, ką jau kalbėti apie graikus. Bet štai skaitau Dalios Dilytės straipsnį apie Donelaitį ir ką girdžiu? Pasirodo, „Metų“ autorius sukūrė būtent epą, net ypatingą Europos kontekste, didaktinio ir herojinio epų sintezę. Pamokymai ir patarimai, ateinantys iš didaktinio epo, herojiniam epui būdingi veikėjų dialogai, su senovės epais siejanti ciklinio laiko dominantė, aptinkame čia ir epiniam kūriniui būdingą elementą – katalogą. Tai ką, vargšai lietuviai, turim epą ar neturim? Na taip, ne bevardės tautos, ne mitiniai laikai, trūksta herojinių scenų, niekas nežvangina ginklais, nėra žygių nuo jūros iki jūros. Bet gal pamėginkim pasidžiaugti tuo, ką turim, ir pasirodys, kad turim ne taip jau mažai.
Iš tiesų, šiandien lietuvių kalba jau kitokia. Po daugelio metų vėl grįžau prie šio kūrinio ir, turiu pripažinti, ne viską supratau, nors vietomis gelbėjo ir kitų kalbų pradmenys. Viena žinau – kad skaičiau jį visai kitaip nei anąsyk, trindamas mokyklos suolą. Tai, ką šįsyk sugebėjau perskaityti – man patiko. Ne tiesmuki moralai, šie visad kelia alergiją, jie priklauso Donelaičio laikui; mūsų epochoje moralai randa išmanesnių formų. Netgi ne hegzametras, šis lietuvių poezijos brangakmenis. Artimas pasirodė gyvenimas, įaustas į gamtos ciklą. Per pastaruosius tris šimtus metų mes katastrofiškai tolome nuo gamtos, kėlėmės į miestus ir juokėmės iš kaimo ir kaimiškos literatūros, ir tik neseniai pradėjome justi, kad trūksta gryno oro, kad miestuose mes jau žiopčiojame kaip į krantą išmestos žuvys. Atsiprašau, jau pradedu kalbėti visų vardu, mea culpa, aš žiopčioju. Todėl man „Metai“ pasirodė labai ekologinis veikalas, beveik ekologiškas produktas. O giliausiai įtraukė kalba. Poetinės kalbos laisvė, gyvybingumas, natūralumas, kurio lietuvių poezija siekė visus šiuos tris šimtus metų ir ne visad išgaudavo. Ir, man regis, supratau, ką turėjo omeny D. Dilytė, užjausdama visus rašytojus, ateinančius po Donelaičio. „Snargliau! Eik pirma mokinkis kakalį šildyt / Ir savo pono suteptus sopagus nušluostyt.“ Kažkodėl man pasirodė, kad čia Donelaitis kreipiasi į mane, dvidešimt pirmojo amžiaus būrą. Einu, įmesiu porą pliauskų į kakalį, vėlyvas pavasaris zūbus rodo.
2. Vienas iš prekybos tinklų praėjusiais metais šventė savo įsikūrimo Lietuvoje dvidešimtmetį ir darė tai visus metus. Regis, tai nieko nestebina, nors jau seno animacinio filmo herojus krokodilas Gena kadaise graudenosi: „Gaila, kad gimtadienis yra tik vieną kartą per metus.“ Švęsti visus metus atrodo solidžiau, pagaliau tai neatsiejama reklamos dalis. Kultūroje taip pat populiarėja sumanymas paskelbti vieno ar kito nusipelniusio veikėjo metus. Tiesiog metai negali būti tik šiaip metai, jie turi būti KIENO NORS metai. Europos Parlamentas 2012 metus buvo paskelbęs Europos aktyvaus senėjimo ir kartų solidarumo metais. Gal tai ir ne šventė, greičiau skaudulys, į kurį Europa norėjo atkreipti dėmesį. Šiaip ar taip, problemos įvardijimas jau yra žingsnis link jos sprendimo. Lietuvoje, deja, žymesnių pokyčių nesimato, vis daugiau jaunimo emigruoja, o, kaip byloja išmintis vieno mažo vaiko, kurį išgirdau per radiją, lūpomis – „Maži vaikai miegodami auga, o dideli žmonės – sensta“. Bet likim optimistai – tuo juk ir laikosi Europa. Šypsokimės, mus fotografuoja, tuoj išlėks paukščiukas, gal net Donelaičio lakštingala, kuri „kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis“.
Ilgą laiką gana kreivai žiūrėjau į tokius gimtadienius, jubiliejus, kurie man rodės kaip senos, pelėsiais atsiduodančios skrandos traukimas iš močiutės spintos. Kultūros gyvybingumo požymis – kūrybiškas perimamumas, tad bet koks embleminis balsas iš praeities jau yra išgirstas vėlesnių kartų, moduliuotas ir perkurtas, ištirpęs. Plika akimi gal ir nematoma sudėtinė dalis. Maždaug kaip kalcis žmogaus organizme – be jo kūnas paprasčiausiai subyrėtų. O jeigu neišgirstas – tai nepadės ir jubiliejinės reanimacijos. Bet mano požiūrį pakeitė Czesławo Miłoszo ir Maironio metiniai atlaidai, kurie privertė kitaip pasižiūrėti į šiuos autorius, į visą mūsų literatūrinę situaciją. „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį / Iš kapų milžinų / Ir išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį / Iš senųjų laikų“, rašė Maironis. Prikėlėme. Ir kalbame, kaip žinia, ne apie juodąją magiją ar spiritistinius seansus. To paties linkiu ir Donelaičiui.
Pamenu, mokykloje, gal pirmoje klasėje nuo įkyruolių gindavomės fraze „pasakysiu tėvams“, o kokioje ketvirtoje klasėje, kai prie manęs kabinėjosi porą penktokų, bandžiau gintis dar vienu, kaip man tada atrodė, svariu argumentu – o aš pažįstu Zenoną iš aštuntos klasės (deja, tada dar nepažinojau Zenono iš Elėjos). Kažkaip panašiai ginamės ir dabar, giname savo lietuvišką savastį ir kultūrinę tapatybę, girdi, nesam mes tik bejėgiai pradinukai, mūsų chebrai priklauso ir Donelaitis, ir Antanas Baranauskas, ir Maironis. Iš tiesų, tokia užtarėjų paieška tėra bejėgiškumo, gal net nebrandumo išraiška. Tai mes turime juos saugoti nuo užmaršties ir neleisti išnykti. Juk ir tėvai užaugina tave, rūpinasi tavimi labai ilgai, kartais iki pačios senatvės, bet ateina brandos metas, kai santykis apsiverčia ir tu tampi už juos atsakingas. Jie tau perdavė viską, ką galėjo ir norėjo ar net neketino perduoti: genus, saugą, meilę, rūpestį, paveldimas ligas, kompleksus, baimes, dabar jau tavo eilė. Suvokti, kurti savo tapatybę, kuri neįsivaizduojama be atminties, be tėvų. Ir net tuomet, kai tėvų gimtadienius ar jubiliejus šventi jau Visų Šventų dieną, pajunti, kad jie tave tebegloboja. Gina. Donelaitis mums padeda šiandien tiek, kiek mes jam padedame.
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.
3. Tikėtis galime, kas gali uždrausti? Tik ar mes iš tiesų žinome, ko tikimės? Laiką pranokstančio meno suvokimas ir įvertinimas ateina vėliau, tad net jeigu šiandien jau ir turime tokį menininką(ę), tai mums tiesiog dar neduota suprasti to kūrinio vertės. Neturime tam įrankių. Juk tai laiką pranokstantis menas. Kai Donelaitis rašė savo poemą, vargu ar jis tikėjosi beigi planavo iššokti iš savo laiko. Netgi priešingai, jis skrebeno ant popieriaus didaktinį tekstą, kurį galėjo per pamokslus skaityti savo parapijiečiams, poema nepretendavo į elitinį meną, netgi visai priešingai. „Vaikai! Šiukštu jums naujus niekus prasimanyti, / Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom.“ Jokio modernizmo gyvenime, tad vargu ar reikia jo mene. Gyveno tarp būrų, apie juos ir jiems rašė. Prireikė bene trijų šimtų metų, kad suvoktume jo išskirtinumą ir svarbą. O gal tiesiog iš toliau viskas gražiau? Tiesą sakant, ir rinktis nelabai buvo iš ko. Rusų genijus Aleksandras Sergejevičius savo laikais sukinėjosi tarp lygiaverčių poetų; amžininkų jis net nebuvo laikomas geriausiu, juo labiau genijumi. Taigi palaukime dar du tris šimtus metų, ir paaiškės, kas iš mūsų amžiaus pranoko laiką, kitaip sakant, geriausiai papasakojo savo laiko istoriją. Istoriją apie mus. Palaukim. „Jūs, vaikai glūpi, dar svietą šį nepažįstat, / Bet nei žindyti paršiukai šokinėjat.“
Labai suabejočiau, kad kultūros etninis uždarumas galėtų būti kūrybiškai produktyvus, skatinantis talentų proveržius. Tiesą sakant, ir apie Donelaitį vargiai pasakytum, kad jo būta etniškai uždaro, studijavo jis Karaliaučiaus universitete, skaitė pasaulinę klasiką, tikriausiai ir senuosius mitus, kitaip sakant, jo kultūrinis laukas tikrai nebuvo uždaras. O kad rašė apie savo krašto būrus – tai čia tik medžiagos klausimas, su panašia medžiaga yra dirbęs ne vienas lietuvių ir pasaulio klasikas. Be to, Donelaičio poemoje etninio uždarumo ar lietuvininkų išskirtinumo deklaracijos yra bene silpniausia kūrinio pusė. Vokietės surinko visus grybus ir uogas, vokiečiai vis į karčemą bėga, prancūzpalaikis varles ėda, „Kaip koks lenkiškas ar žydiškas balamūtas / Taip nesvietiškai klastuot ir vogt užsimano / Ar kad vokietis koks, vokiškai pameluodams“, ir taip toliau, ir taip toliau. Suprantu, kad auklėjimui būtini neigiami pavyzdžiai, ir šiandien kokia mamytė gąsdina savo pyplį: būsi blogas, atiduosiu tave tam dėdei, ir niekam nė motais, kad tas dėdė gal būtų geresnis tėvas už tikrąjį, kuris pabėgo su meiluže, seniai prasigėrė ar sėdi kalėjime. Svetimas yra blogas par excellence. Taigi Donelaitis yra, šiandieniškai kalbant, politiškai nekorektiškas. Iš čia jau nebetoli iki lietuvių skaistos teorijų, kurios buvo plėtojamos dar dvidešimto amžiaus pabaigoje. Ir visai nesinori prisiminti arijų grynumo teorijų bei jų pasekmių. Etninis uždarumas trukdo kūrybiškumui, o informacinis pasaulis tą uždarumą ardo. Aišku, informacinės galimybės turi savų povandeninių rifų, jos ištrina fizines ribas, todėl vartotojui būtina jas pačiam nusibrėžti. Kitaip sakant, vartotojas, mūsų atveju – kūrėjas, yra laisvas rinktis ir tai daro savo atsakomybe. Brandžiai asmenybei atsakomybė niekada nebuvo kliūtis.
O gal meniniam talentui pasireikšti kaip tik reikia emigracijos, savanoriškos ar priverstinės, susidūrimų su svetimomis kultūromis, su svetimais, gal būtent išmuštas iš vėžių gyvenimas išjudina kūrybines galias? Užtenka prisiminti tokius emigracijos palytėtus pasaulinio garso autorius, kaip Dante, Joyce’as, Beckettas, Márquezas, Cortázaras, Brodskis, Miłoszas, Gombrowiczius, kad suprastume klausimo dygliuotumą. Bet juk šiandien ant interneto sparnų galima keliauti po pasaulį nepajudant iš vietos, galima net emigruoti nepajudant iš vietos. Galimybių vis daugiau, tik laikas lieka amžinuoju deficitu. „Čėso reik, to čėso tik kantriai palūkėkim / Ir, ik dirvos vėl ką duos, palūkėt nepailskim.“
4. Kultūra yra greitai kintantis procesas, ir ji nėra savitikslė, jos uždavinys – tenkinti žmogaus poreikius. Buvo laikai, kai literatūros šiandienine rašytine prasme nebuvo, žmogui per akis užteko žodinės kūrybos, dainų, užkeikimų, mitų. Rašto, rašytinės literatūros atsiradimui buvo būtinos ypatingos žinios, todėl tai buvo tik mažos visuomenės dalies, šiandien sakytume – elito, užsiėmimas. Kas mokėjo skaityti ir rašyti Donelaičio laikais? Kunigai, didieji valdžios žmonės, gydytojai, vienas kitas bajoras. Kitiems, tiesą sakant, ir reikalo nebuvo mokytis tų mandrybių, užteko kunigo pamokslo ar šalčiaus Pričkaus pabarimų ar patarimų. Donelaitis rašė didaktinę poemą apie gamtą ir būrų gyvenimą, nors tuo metu Europos didmiesčiuose rašytojai sprendė klausimus būti ar nebūti, skaitė Faustą, Robinzoną Kruzą, Don Kichotą. Apskritai Donelaitis man rodos vos ne pagoniškas autorius, cikliškojo laiko apologetas. Bet taip jis suprato savo kaip rašytojo misiją, tokia literatūra tenkino žmogaus poreikius. Šiandien dėl daugelio priežasčių raštingumas tapo beveik visuotinis, rašymas, kaip ir skaitymas – visų pirma skaitymas, nebėra išrinktųjų užsiėmimas, o ir žmogaus poreikiai pasikeitę. Deja, tokios yra demokratijos ir visuotinio raštingumo pamokos – skaitau ne tai, ką man perša, ne būtinai autentišką kūrybą, o tai, kas man patinka. Kad ir laikraštį ar reklamos lankstinuką. Kita laisvosios rinkos pamoka – yra paklausa, bus ir pasiūla. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti grafomanijos tvanas, tėra paprasčiausias tūkstančius metų veikiantis turgus. Meniški rankdarbiai pramaišiui su kinų produkcija. Ypač mėgstu pasivaikščioti po sendaikčių turgų, kur gerai pasiknaisiojęs gali aptikti labai įdomių dalykėlių. Gal net autentiškų.
Taip ir gyvenu. Užeinu į kokį secondhandą, kartais į knygyną, dirsteliu į internetą, paskaitinėju literatūrinį savaitraštį ar žurnalą, sakykim, „Metus“, vis knaisiojuos, vis kažko ieškau. Vaižgantas sakytų deimančiukų. Dabar štai pasitaikė proga pasiknisti ne tik po Mušinsko, bet ir po Donelaičio „Metus“. Ir kaip aš jų anksčiau neatradau, nors visą gyvenimą gulėjo po nosimi. Vis per tą tvaną. Aha, štai: „Todėl nemiršėk kasdien į kaminą žvilgtert / Ir kytrai krapštyt, kad suodžių kas pasidarė.“ Na taip, kasdien kūrenu tą krosnį, o į kaminą žvilgtert pamiršau. Einu jau, einu. Ką aš daryčiau be Donelaičio?
Zabarija, 2013 m. balandžio 13–15 d.
Donatas Petrošius
1. Kaip atrodo Kristijono Donelaičio pradėta vaga – įtariu, kad kiekvienam, žvelgiančiam iš savo pusės, matyti savaip. Prisipažinsiu, sutrikau – kiek yra Donelaičio kaltės ar nuopelnų, kad šiuolaikinė mūsų literatūra yra tokia, kokia yra? Bandydamas iškrėsti savo bendrąjį išsilavinimą suabejojau, ar būta Donelaičio kūrybos refleksijos vientisumo: XVIII amžiaus pabaigoje „Metus“ girdėjo tik Tolminkiemio apylinkių būrai, pirmasis leidimas – jau po autoriaus mirties – XIX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje – Liudviko Rėzos pastangomis. Kiek egzempliorių pasiekė (ar apskritai tada pasiekė?) Lietuvą – ar nebuvo šimto metų tarpo, kontakto su Donelaičiu nebuvimo? Kiek ir kaip veikė aušrininkus, Maironį, neoromantikus, žemininkus? O mūsų modernizmą? Hegzametras, kaip ir bet kuri eilėdaros sistema, yra lengvai išmokstamas, patogus – ypač postmodernizmui, neišeikvotas mūsų literatūros tradicijoje – kodėl? Tiesioginių Donelaičio pasekėjų ar epigonų – ne tiek jau ir daug. Neseniai aptikau Prano Vaičaičio „Raštuose“ keletą hegzametro bandymų:
Svietą margą dievs Perkūns gudragalvis sutaisęs,
Rupūžes, varles sutvėręs, pats nusigando.
„Ką padariau aš? – gyvaleidis aukštas pragriovė, –
Kirmėlės, žalčiai nuoduoti žmones nudovyt,
Žvėris, gyvulius visur užmušti jug gali.“
(Pranas Vaičaitis, „Raštai“, 1996, p. 125)
Kiek čia yra tiesioginio sekimo, kiek atsitiktinių sutapimų? Leksika panaši? Bet kaipgi bus nepanaši, jei nuo Vaičaičio Sintautų iki Donelaičio Tolminkiemio tik penkiasdešimt kilometrų ir šimtas metų. Slidus dalykas burti – kaip žodžiai ir vaizdiniai per metus ir erdves susieina? Dažnai ir gyvi autoriai paklausti mistifikuoja, (ne)tyčia pameluoja apie kūrinių genezes, įtakas. Svarbiausi, giluminiai dalykai yra numanomi. Kaip kad tas klausime paminėtas lietuviškumas – tūno ir Donelaičio „Metuose“, ir Benedikto Januševičiaus „Kiškis kiškiškai kiškena“, ir Undinės Radzevičiūtės „Strekazoj“ – niekur nuo jo nepabėgsi, jis mus susaistęs visiems laikams.
O kalba, laimei, nuo Donelaičio (ir nuo Martyno Mažvydo) nedaug tenudreifavo – galima suprasti anų laikų raštiją be žodyno ir be filologinio išsilavinimo. Donelaitis mus irgi suprastų. Nors gal ir nepagirtų – už neviežlybumą ir kitas išsikerojusias ydas.
2. Mano istorinė atmintis ribota. Dainuojančios revoliucijos metu neteko girdėti, kad kas nors cituotų Donelaičio kūrinius ar apeliuotų į jo etinę-religinę sistemą, išguldytą „Metuose“. Pagal išsilavinimą esu lituanistas ir, nors mokykloje nedirbu, nuolat tenka bendrauti su mokytojais, įvairaus amžiaus mokiniais. Tikiuosi, kad klystu, bet šiuo metu man atrodo, kad Donelaitis mokyklinėse programose – kaip perlai kiaulėms. Galima priversti iškalti mintinai dvidešimt keturias eilutes hegzametro, bet absoliuti dauguma paauglių nėra pajėgūs galynėtis su tuo kūriniu kaip lygus su lygiu. Aš pats įveikiau ir prisijaukinau „Metus“ tik savo universitete. Nenuvertinu mokinių protinių galių – paprasčiausiai mokyklose, mokymo programose – visko per daug.
Nepuoselėčiau iliuzijų, kad kažką galėtume pakeisti – tie kūriniai, kuriems reikia gilesnio įsiskaitymo, įsijautimo į tą baisiai lėtą archajišką prapuolusį pasaulį, mokyklose pasmerkti fiasko – su retomis išimtimis. Mokiniai neturi kada galvoti – kaip čia neprapuolus globalėjančiame vartotojiškame pasaulyje pasikišus po pažastim „Metus“? Tokius keistus ir ekstremalius klausimus gali užduoti suaugusiam žmogui, kuris yra baigęs savo formaliuosius gyvenimo universitetus, bet jaučia, kad kažką svarbaus praleido. Jei būtų geriau įsukta suaugusiųjų švietimo sistema, galėtume verbuoti naujus rimtosios literatūros mylėtojus. Mūsų valstybei sunkiai sekėsi pajungti jubiliejinius Tūkstantmečio, Žalgirio, Maironio ir kt. minėjimus visuomenės bendrystei kurti. Sunku nuvyti skepsį besiartinant Donelaičio jubiliejui. Bet ir optimizmui yra pagrindo – negali būti, kad amžinai viskas eis vien paviršiais.
3. Kiekvienas menininkas, kuriam pavyksta įveikti savyje vidutinybę, yra pranokstantis savo laiką. Nemanau, kad mūsų literatūra yra tragiškai skurdi, dar man taip nebuvo, kad nebūtų ką skaityti. Jei ko kam nors ir trūksta – tai noro ieškoti. Gal kam koją kiša išankstiniai nusistatymai.
Donelaitis buvo vienišas. Sunku rasti, su kuo jį tame liūdname XVIII amžiuje lyginti. XX amžiuje – kitas vaizdas. Esu ir skaitęs, ir savo akimis matęs kelias dešimtis lietuvių rašytojų (daugiau – poetų), kurie niekuo ne prastesni už daugelį nobelininkų.
Mūsų kultūrinis uždarumas – mitas. Retas kuris nemoka bent poros užsienio kalbų ir nežino, kas darosi literatūriniuose užsieniuose. Esame karų ir intervencijų kryžkelėje – jei lietuviai patys neidavo į pasaulį, pasaulis pats ateidavo į Lietuvą. Dažniausiai – brutaliai, bet visapusiškai. Kurį laiką buvome lenkų literatūros epicentre. Po visų bendrų kataklizmų, savo laimei ir nelaimei, kur kas geriau už Vakarus suprantame Fiodorą Dostojevskį, Michailą Bulgakovą – kaip ir bet ką iš ten.
Be laiko distancijos neįmanoma pasakyti, kas ko dabar vertas. Unikalumas, platūs užmojai, intelektas – jokio tikrumo nesuteikia. Į tai, kas bus pagirtas, kam pasiseks išlikti, iškilti – geriausia žiūrėti kaip į žaidimą, kuriame viską nulemia atsitiktinumų dėsniai. Dėl tų pačių atsitiktinumų ir prapuolę Donelaičio raštai galiausiai mus pasiekė.
Donelaitis dabar gali būti ramus – jam negresia būti nustelbtam, jo pozicijos tik stiprės, kol bus lietuviškai kalbančių.
4. Dėl grafomanijos man širdies neskauda – neskaitau, todėl neatrodo, kad jos per daug. O kalbos genijų atsiranda nuolat, jei literatūra gyva. Geriausias gyvybės pavyzdys – Vladas Kalvaitis. Jei išgirsite, kad kas nors aimanuoja dėl mūsų raštijos būklės, nusiųskite skaityti „Sustiprinto režimo barako“. Arba Andriaus Jakučiūno „Lalagės“. Žmogiškų proporcijų genijų atsiranda visais laikais – svarbu, kad būtų, kas juos atidžiai skaito. Civilizacija nėra kalta, jei žmonės apsiverčia nereikalingais daiktais ar nesugeba rasti laiko svarbiems dalykams – tobulėti, neskubėti ir švęsti šventes
„Metų“ anketa. Viktorija Daujotytė, Giedra Radvilavičiūtė
2013 m. Nr. 3
Kristijonui Donelaičiui – 300
Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas, mūsų etninės tapatybės atskaitos taškas. Lietuvių literatūros debiutas buvo itin sėkmingas: UNESCO nutarimu 1977 m. K. Donelaičio poema įtraukta į Europos literatūros šedevrų biblioteką. Retas įvykis, kai ne tik patys kažkuo didžiuojamės, bet esame pamatomi iš šalies, įvertinami ir pasaulyje.
Rengdamiesi pasitikti šį išskirtinį mūsų kultūros įvykį, kviečiame rašytojus, kultūros žmones, skaitytojus atsakyti į „Metų“ anketos klausimus.
1. Keičiasi mūsų pasaulis, keičiasi ir literatūra. Kaip atrodo K. Donelaičio pradėta grožinės literatūros vaga šiandien, po trijų šimtų metų? Kiek ji tinka prie mūsų tikrovės ir kokie šiandien yra lietuviškumo kriterijai?
Žemė ta pati, medžiai tie patys, bet lietuvių kalba jau lyg ir kitokia?
2. K. Donelaičio reikšmę mums sustiprindavo ir politinės situacijos, dramatiškos Lietuvos istorijos aplinkybės. Ideologinės priespaudos metais K. Donelaičio balsas buvo ypač svarbus kaip lietuviškosios savasties ir kultūrinės tapatybės liudijimas. „Metų“ kalba mus saugojo nuo užmaršties ir neleido išnykti. Kiek mums padeda K. Donelaitis šiandien, kiek jis apsaugo kultūrą ir literatūrą nuo išnykimo globalinėje vartotojiškoje visuomenėje?
3. Ar šiandien galėtume tikėtis panašaus fenomeno – savo laiką pranokstančio menininko iškilimo? Jei ne, tai kokios priežastys trukdo kultūrai pasiekti kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus? Gal meniniam talentui pasireikšti palankesnis etninis kultūros uždarumas? Gal laisvoje visuomenėje nėra būtinybės daryti kažką ypatingo, o informaciniame pasaulyje nėra prielaidų rastis unikaliai asmenybei ir unikaliai kūrybai?
4. Ką mąstote apie tokį paradoksą: mažaraštėje tautoje atsiranda kalbos genijus, o mūsų visuotinio raštingumo visuomenėje klesti grafomanijos tvanas, pro kurį vis sunkiau prasimuša autentiškos kūrybos šaltiniai. Ar tai toks kultūros raidos dėsningumas, ar tiesiog civilizacijos nuovargio ir persisotinimo ženklai?
Viktorija Daujotytė
1. Tempora mutantur nos et mutamur in illis – tinka pakartoti seną lotynišką sentenciją, pradedant kalbą apie Kristijoną Donelaitį, turėjusį daug ryšių su Antika, kaip tai yra atskleidusi Dalia Dilytė reikšmingoje monografijoje „Kristijonas Donelaitis ir Antika“ (2005).
Keičiasi pasaulis, keičiasi kalba ir literatūra, keičiamės ir mes patys. Teisėta klausti, ar tebesame tie patys, kuriems rašė Kristijonas? Ar tie patys, į kuriuos kreipėsi savo pamokslais, mokino ir barė? Bet juk dar suprantame, apie ką kalba K. Donelaitis, suprantame, kad ir ydos tos pačios mus tebeėda:
Taipo girtuodami tėvai
Ir vaikus glūpus su savim į karčemą velka,
Kad ir juos tuojaus iš mažo surbt pamokintų;
O paskui, vaikams bematant, pešasi tėvai,
Kad plaukų visur išplėštų sukasi pluoštai.
K. Donelaitis dar labai tinka mūsų tikrovei, ypač kaip pamokslininkas. Gal labiau tik klausytis, juolab klausyti nebėra kam. Esame laisvi, išsilaisvinę ir nuo noro girdėti išmintingesnį už save.
O K. Donelaičio vaga pirmiausia svarbi tuo, kad ji tiesiog yra, kad ji matoma ir pasaulyje kaip mūsų vienintelis vardas, vienintelis lietuviškas Europos literatūros šedevras.
Be jo būtume gerokai varganesni.
Taip, lietuvių kalba jau kitokia. Nebeturime gyvos K. Donelaičio sintaksės. Labiausiai pasikeitė sintaksė, supaprastėjo, žodžiai sakiniuose vis labiau subėga į vieną liniją, nebesišakoja, nebelapoja. Bet suprasti K. Donelaičio hegzametrus dar galime.
2. Sunku būtų teigti, kad K. Donelaitis taip tiesiogiai mums padėjo. Kultūra, ypač didieji jos vardai, veikia komplikuočiau. Buvo K. Donelaitis, tai galėjo būti ir Johanesas Bobrovskis, ir Kazys Bradūnas, ir Justinas Marcinkevičius. Ir Marcelijus Martinaitis galėjo pasakyti: „Dirbk kaip dirbo Donelaitis, / kaip tie būrai žemę arė, / kol druska išeis iš kūno, / kojos šaltį kol pajus…“ („Motina žemė“). K. Donelaitis įgalino lietuvių literatūrą, taip, įgalino, suteikė jai galią būti – iki šios dienos gyvųjų, rašančiųjų. Tą itin juto ir Maironis.
Kad suteiktum galią kitiems, reikia pačiam ją turėti.
Kristijonas Donelaitis turėjo galią.
Kad išliktume, turime ją jausti, turime sulaukti jaunų kūrėjų, kurie ramiai ištartų sakralinę lietuvių kultūros formulę: motina žemė. Tai donelaitiškoji formulė, kartu ir gyvoji „Metų“ forma.
3. Nežinome, ko galime tikėtis. Ir K. Donelaičio gal niekas nesitikėjo. Lyg ir negalėjo tikėtis.
Ten, kur ramiai miegama ir sočiai valgoma, didelių menininkų neiškyla. Reikia didelių įtampų, grėsmių. K. Donelaitį kėlė kolonizacijos grėsmė: neliks lietuvninkų, išnyks gentis, apleis savo motiną žemę. Ir dabar grėsmių yra, jų visada yra, bet jos užglaistomos, užglostomos dotacijomis, kompensacijomis, projektais. Sąmonė netenka budrumo. Ir gamta yra nutolusi, nebekelia tokios stiprios nuostabos ir grįžtanti saulelė. Dvasia nebėra sujudinama, įsukama gamtos ritmo, hegzametriško. K. Donelaičio hegzametras ne tik iš antikos, bet ir iš gamtos, iš vėjo ūžavimo, sniego putojimo, medžių šlamėjimo. Dar – mums trūksta švenčių, tikrų švenčių, kurias iškelia šventumo jutimas ir tikro darbo sukeltas nuovargis.
Man K. Donelaitis padeda, kai jį skaitau. Kaip prisakyta Just. Marcinkevičiaus, atsiverčiu pabaigą ir pasitikrinu, ar tikrai paskutinis „Metų“ žodis yra vargsim, tada bandau užpildyti jį žemės turiniu; juk vargti savo žemėj nesunku, žemės darbai teikia paguodą:
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų
Rūpink tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų triūsinėdami vargsim.
Duok, Kristijono tėtuti, mums šito vargo ant savo laukų triūsinėti, ir mes išliksim, išbūsim. Ir dar bus parašyta lietuvių kalba, kas bus verta garbės ir išlikimo.
4. K. Donelaitis, mano supratimu, atsirado ne mažaraštėje tautoje, o stiprios, gyvybingos lietuvių kalbos terpėje, jaučiant ilgaamžę Europos kultūros tradiciją. Vien sekant autorius, kurie buvo svarbūs K. Donelaičiui, galima sakyti, kad jis buvo tikras europietis, antikos kultūros ir krikščioniškosios tradicijos paveldėtojas. Tą gerai suprato ir Liudvikas Rėza; jam turime būti dėkingi už K. Donelaičio išleidimą, ankstyvąsias jo interpretacijas, kuriomis pabrėžiamas „Metų“ originalumas. „O mūsų lietuvis yra pats sau originalas, neturėjęs prieš akis jokio graikiško ar romėniško pavyzdžio.“ Turima galvoj, kad K. Donelaitis niekuo tiesiogiai nesekė. Graikiškoji hegzametrinė eilėdara esąs vienintelis svetimas varžtas. Bet ir joje poetas jaučiasi laisvas ir nevaržomas.
Dėl mūsų visuotinio raštingumo. Gal ir paradoksas, bet kai visi raštingi, sunku būti iš tikrųjų raštingam: rašyti laisvai ir nevaržomai. Daugėja jaunų žmonių, ypač studijuojančių pasaulyje ir nebeatsitraukiančių nuo kompiuterio, kurie ne tik nebemoka rašyti ranka, bet jau nebeperskaito ir rankos rašto. Kur neliks rankos rašto, neliks ir literatūros, nors visi bus visuotinai raštingi.
Pabaigai – ką apie K. Donelaitį savo paskutinėje knygoje „Kaustytos žąsys“ mąstė Albinas Bernotas, zanavykas, iš artimos žemės, kur ir pavardžių donelaitiškų dar užsilikę. Pirma apie kalbos pokyčius, tolinančius ir nuo „Metų“ supratimo: „Iš močiutės lūpų paimto sakinio turbūt ir dabar gramatiškai išnarstyti nesugebėčiau, toksai sudėtingas anas buvo, daug lankstesnės žodžių jungtys, mano žodžiai tik draugiškai susitveria rankomis, o močiutės burnoje jiems apsikabinti buvo per maža – jie susikabinę šokdavo įmantriausius šokius, tų šokių žingsnelius, deja, ne man dabar pakartoti!“
Ir apie K. Donelaitį – be išlygų: „Liks vienas K. D., jo „Metai“ liks, o visa kita į konteinerį, bet ne į tą, kur užrašyta „Stiklas“ ar „Plastikas“, mokykimės, ponai, Briuseliui paliepus ir jam paklusdami rūšiuoti, ant mūsų ieškomo konteinerio šono stambiom raidėm išpaišyta: LITERATŪRA. Čia ir meskit, ką atsinešėt.“
Pasakyta tamsią valandą, o ir iš kur tos šviesos semtis, bet K. Donelaitis paliktas šviesoj. Liks, jo „Metai“ liks.
Lietuvių literatūros ateitis, kai kalbame apie K. Donelaitį, pasislenka į praeitį. Bet iš praeities prasideda ir ateitis, negalinti aplenkti dabarties.
Giedra Radvilavičiūtė
1. Kristijonas Donelaitis čia gal būtų daugiau proginis pretekstas pakalbėti apie šiuolaikinę literatūrą todėl, kad XVIII a. literatūros sąsajas su moderniu pasauliu ir tekstais apčiuopti sunku. Nebent bandytume „Metus“ ideologizuoti, aptarti poemos reikšmę lietuvybei, tautinei savimonei, kalbai, kuri išliko nepaisant nieko, taip pat ir dėl K. Donelaičio. Poemą kiti klasikai (Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius) priartino prie mūsų dienų didžiuodamiesi jos autoriumi kaip dar vienu kovos prieš priešus simboliu. K. Donelaitis šiandien tapo nelabai skaitytoją uždegančia metafora – kardu, varpu, arklu. Bet sovietmečiu ta metafora veikė.
Beje, Just. Marcinkevičiaus poema „Donelaitis“ buvo vieno mano kursinių darbų tema. Nežinau, kodėl pasirinkau tą kūrinį. Turbūt irgi iš patriotizmo. O gal kad patiko kursinio vadovas Marcelijus Martinaitis, dėstytojo iš lininių siūlų vašeliu nerti marškiniai, o ir jis pats turėjo kažką tikra, „būriška“. Vėliau, kai „Metus“ dėsčiau vidurinėje mokiniams, jutau nuobodulį, buvo neįdomu. Mokiniai juto tą patį. Daugelis senosios lietuvių literatūros kūrinių jauno žmogaus sąmonėje pjaunasi su tuo pat metu laisvalaikiu skaitomais tekstais. Mano jaunystės laikais klasika nesugyveno su Ernestu Hemingway’umi ir kitais vyrais, dabar – su Haruki Murakami ir vampyrais. Dėstydama K. Donelaitį šiandien akcentuočiau kitus dalykus. Ne hegzametro grožį, kurio unikalumas SMS’ais bendraujantiems mokiniams dažnai lieka nesuvokiamas, ne spalvingus nenaudėlių charakterius, kurie vaikams ne tokie jau ir spalvingi, ne gamtos ciklo šventiškumą, kurio nebėra aktualybėje, bet istorinę ir kultūrinę K. Donelaičio reikšmę, prasmę. Iš meniškumo erdvės mokiniams jį trūktelčiau į kultūrologinę ir istorinę. Gal net psichologinę. Jis buvo vienas ir atsirėmęs į save. Na, kaip visi didieji rašytojai.
Gal reikėtų mokiniams dėstant poemą liepti paragauti žemės iš bliūdelio. (Toji Eimunto Nekrošiaus detalė spektaklyje itin tiksli.) Gal vaikus suguldyčiau pavasarį ant žemės ir leisčiau jiems tiesiog paklausyti „Pavasario linksmybių“. Lietuviškai, paskui vokiškai, dar kitomis kalbomis. Sakote, žemė ta pati. Žemės kvapas ir dangaus spalva keičiantis kalbai keičiasi.
Kelti lietuviškumo kriterijų dabartinei literatūrai neprasminga. Kaip ir lyties, socialinių, politinių, ideologinių apibrėžčių – kiek ji pokomunistinė, pokolonijinė, vyriška, moteriška, kaimo rašytojų, gaisrininkų, medikų ar pedagogų. Dažniausiai tos apibrėžtys susijusios su tema, o tema literatūros kūrinyje nėra svarbus dalykas. Visos įmanomos temos grožinės literatūros pasaulyje jau buvo. Be to, jų ne tiek daug, kelios. Kuris romanas lietuviškesnis: Kanadoje angliškai rašančio Antano Šileikos „Pogrindis“ ar Andriaus Jakučiūno „Lalagė“? Rašytojų lietuviškumui pasireikšti yra visos sąlygos. Bet jo mąžta, nes jo mąžta tapatybėje. Lietuviškumas nyksta dėl mūsų funkcionavimo standartizuotame pasaulyje, kuriame taupant laiką bendraujama dalykiškai, o taip bendraujant bet kokie skirtumai trukdo. Ir todėl, kad dėl provincialių (pirmiausia – posovietinių) kompleksų gėdijamės savo šaknų, tapdami apie tėvynės atsilikimą (bet kokioje srityje – nuo nacionalinės virtuvės iki politikos) pamokslaujančiomis dizainerių megztomis beretėmis megapolių gyvenimo paraštėse.
Šiandien rašytojui kliuviniai yra ne lietuviškumo priešai, bet jis pats. Rašytojas miršta tada, kai juo įsidarbina. Daugelis rašytojų, paklaustų, ar galima talentingai parašyti kūrinį pagal užsakymą (projektą, spaudžiant terminams, mugei, sezonui ir pan.), atsako teigiamai. Ir paprastai kaip pavyzdį išvardija keletą genijų. Aš manau, kad negalima. Na, bet kartais būna šaunių sutapimų – vidinių įvykių ir išorinių aplinkybių. Jurgis Kunčinas nebūtų per neįtikėtinai trumpą laiką parašęs „Tūlos“, jei nebūtų mylėjęs vienos moters ir jei tos moters nebūtų ištikęs klaikus likimas, ne toks kaip romane… O genijai visada darė didelius darbus, ir skurde, ir pritekliuje. Pinigai jų kūrybinio įsiūčio nei skatino, nei slopino.
Literatūrą vertinu ne kaip lietuvišką ar svetimą, bet kaip gerą arba blogą. Saulius Tomas Kondrotas ją vertino tiksliau – yra literatūra arba neliteratūra. Dėl šių antonimų kautis linksma. Nors liberaliau nusiteikusiems vertintojams literatūros kriterijai darosi neaiškūs. Reikia sudaryti kokią komisiją… Na, kaip toji, kuri atsakingai moksliškai ir argumentuotai nustatinėjo, ar viešojoje erdvėje ministrą vadinti skystakiaušiu fūfeliu yra neteiktina leksika ar plebėjams nesuvokiamas britiškas humoras.
2. Globalioje vartotojiškoje visuomenėje atsiduriu antrąkart. Pirmasis kartas buvo 1994-aisiais JAV. Atsimenu, kaip po paros dukra ten apsirgo ir mano 10 min. kelionė į supermarketą pirkti aspirino prilygo šiandieninei mano kelionei į Italiją. (Dėl įvairių psichologinių ir lingvistinių priežasčių.) Generalinė repeticija buvo paveikesnė nei premjeros.
K. Donelaitis padeda tiek, kiek apskritai žinojimas, kad yra žmonių, kurie nepasiduoda bendrajai srovei ir mąsto apie esminius amžinus dalykus. Kurie kalba „būrų“ (kaip mėgsta tautos dalį dabar vadinti kai kurie inteligentai – „runkelių“) kalba, kai kiti stengiasi kalbėti – galios kalba. Mes juk nekaišiojame į savo kalbą latvių ar lenkų kalbų žodžių, nors tos kalbos yra arčiau nei anglų. Kai galia buvo Lenkija arba Rusija, tai entuziastingai kalbėjome, kiek sugebėjome ir kiek liepė, tų valstybių kalbomis.
Vartotojiškoje pragmatiškoje visuomenėje mano atradimai nenauji… Tik galioje esantis žmogus gali turėti galios. Tik vienatvėje žmogus yra laisvas. Tik manipuliuodamas žmogus šį bei tą gali nuveikti kovodamas dėl tiesos… Nes mus valdančių biurokratų įsitikinimai yra kaip apatinės kelnės – su elastanu. Tamposi pagal poreikius, nes neaišku, iš kur vėjas pūstels. Pragmatiško laviravimo meno privalo išmokti sąžiningi žmonės – deja, tai tapo ne smerktina yda, bet būtinas įrankis. Žmonės, tiesą sakantys tiesiai, mūsų, kaip ir bet kurioje kitoje pragmatiškoje visuomenėje be idealų, turi panašų efektą kaip Rusijos jurodivyje – jie yra jokiai sistemai nepavojingi kvailiai. Kiekvienas jautresnis intelektualus žmogus, manau, jaučia, kaip per dvidešimtmetį pasikeitė tiesos kelias – metaforiškai apibendrinant, tai yra kelias nuo šėpos teatro iki „dauno su skarele“ (pastarasis apibūdinimas, kaip suprantate, ne mano). Pacituosiu Robertą Muzilį, tiksliai aprašiusį mūsų dienas XX a. pradžioje: „<…> kas neturi gebėjimo kompromisui, kas yra vienišas, rimtas ir beatodairiškas, tas kelia nerimą kitiems, nors ir nepavojingu, tačiau keliančiu pasišlykštėjimą būdu, kaip kirminas ar lerva.“
K. Donelaičio metais reikėtų poetą suaktualinti panašiomis priemonėmis, kaip buvo tautai primintas Maironis. Kai jo eilėmis iš TV ekrano prabildavo net troleibuso vairuotoja ar turgaus pardavėja. Būdavo netikėta ir smagu. Na, pavyzdžiui, galėtume išgirsti tokį dainiaus žodį: „Durys su langais ir slenksčiais buvo nupuolę; Ogi troba visa visur iškrypusi rodės.“ Tik pas mus, „Senukuose“, gausite visko, ko reikia jaukiems jūsų namams!“ ☺
3. Kulminacinius kūrybinio veiksmo taškus reikėtų apsibrėžti konkrečiau, nelabai suprantu, kas tai būtų. Menininkų, pralenkusių savo laiką ar su tuo laiku nesutapusių, visada buvo mažai. Tai liūdnas apsigimimas. Kartais pasitaikydavo, kad menininkas „pataikydavo“ į laiką vienu kūriniu ir tada jam atsiverdavo dangaus vartai, t. y. Šveicarijos bankas, kaip nelabai garsiam Vladimirui Nabokovui po skandalingosios „Lolitos“. Nors Rusijoje jis dar ilgai laikytas tuščiu manieristu, pamynusiu rusų literatūros tradiciją („rusiškumą“). Populiariausi rašytojai įtinka banaliausiems savo laiko ir amžininkų poreikiams. Kūrybos fenomeno, kaip ir tornado, sukurti negalima. Jis ateina genams pašaukus, mamai panorėjus. Kalbėti tiesiog apie autentiškus, originalius rašytojus paprasčiau. Autentiškumo literatūroje mažėja ir mažės. Retą rašytoją dabar atpažinsime iš stiliaus, t. y. svarbiausio literatūros meno dėmens, kuris susideda iš daugybės ypatybių, kurių neišmokstama kūrybinio rašymo kursuose. Vėl į atmintį grįžta skaitomas pranašiškas „Žmogus be savybių“: „Ateities rašytojas ir filosofas turės pereiti žurnalistikos lieptą! Ar jums nekrito į akį, kad mūsų žurnalistai darosi vis geresni ir geresni, o mūsų rašytojai vis prastesni? <…> didžiųjų individualybių epocha baigiasi!“ Koks optimistas man, be abejo, paprieštarautų – R. Muzilis individualybių galą pranašavo prieš beveik šimtmetį, o kiek po to jų dar buvo… Taip. Bet viskas yra laipsnis… Viskas yra proporcija, kaip sakė Štirlicas – meilė, ekonomika, politika…
Skaitytojai, kaip ir rašytojai, yra ženklų vartotojai, o šiuos ženklus kuria atitinkamos technologijos, kurioms svarbu standartai ir bendrybės, o ne unikalumas ir originalumas. Todėl toks skaitytojas nori ne pažinimo, bet atpažinimo ar – bėgdamas nuo gerovės ir jos neišvengiamo palydovo nuobodulio – egzotikos. Pažinimas yra darbas, atpažinimas – pramoga. Todėl rašytojai ir rašys bendrybėmis. Nes taip rašyti galima daug ir greitai, o rašant konkretybėmis procesas vyksta lėtai ir jo pabaigą sunku numatyti. Ar mes galime prognozuoti, kaip baigsis santykis su mylimu žmogumi, kuriam atiduodame (dažnai – aukojame) savo laiką, mintis, kūną, kasdienybės ritmą, akimirkomis – net sielą?.. Menines nebendrybes reikia kažkaip užgyventi, surinkti, pastebėti ir dar prasmingai suklijuoti gyvose vaizduotės pievose. Na, jas galima surinkti archyvuose, bet knyga, rašyta kaip disertacija, neturi racionaliai nepaaiškinamos, bet stuburu jaučiamos energetikos, nors kaip tik prie prėskos literatūros daugelis skaitytojų jau yra pripratę kaip prie vienintelės ir tikros. Tačiau tebėra rašytojų, kurie, kad ir būdami modernūs, intelektualūs, nedaro nieko, kad įtiktų „greitajam laikui“ ir tingiam skaitytojui – Tomas Venclova, Alfonsas Andriuškevičius, Andrius Jakučiūnas ir kt.
Priešingai, nei teigia kūrybinių rašymo mokyklų dėstytojai, rašyti gali ne bet kas. Kaip ir gerą maistą gaminti gali ne bet kas, nors žiūrint kulinarines laidas susidaro įspūdis, kad tai daryti gali kas tik netingi. Tiksliau, kas netingi ir yra fotogeniškas. Tačiau man mėlynanosio Keitho Floydo senus valgio gaminimo įrašus yra įdomiau žiūrėti (vyno jis pila to proceso metu į patiekalą mažiau nei į save) nei ką tik nuo vizažistės krėslo pakilusių mergaičių ir berniukų pasirodymus.
Be abejo, suprantu, kad pagal daugelį požymių esu iš nueinančios kartos. Man geroji literatūra (t. y. tokia, kurią skaitydamas keletą kartų randi naujo įdomumo ir įdomaus naujumo) baigėsi XX a., gal 7–8 dešimtmečiuose. Į negyvenamą salą pasiimčiau „Užburtą kalną“, „Idiotą“, „Žmogų be savybių“, „Cinamono krautuves“, „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“, Julio Cortázaro apsakymus, Marcelį Proustą, Vladimirą Nabokovą ir dar įgyčiau antrą filologinį išsilavinimą. Vienas kritikas sykį man papriekaištavo, kad mano kriterijai literatūrai yra aukšti. Man rodos, jie turi būti ne aukšti, bet aukščiausi. Tokie, kokius visi dabar taikome kavai kavinėje ar sportinei aprangai. Literatūroje daugės siužetiškumo ir konstruktyvumo. Nes refleksija, jausminis pasaulio suvokimas „nebegalioja“. Jie gaišina. Ir yra praktiškai nenaudingi. Nostalgiškas žmogus tapo atgyvena, teisingas – naiviu, romantiškas – „priplaukusiu“, nuoširdus – primityviu, gedintis – depresingu, o šešiasdešimtmetė moteris – senole. Modernų žmogų seniai nervina emocinis dirginimas: tai, kas prieš dvidešimtmetį literatūroje buvo emocionalu, dabar vadinama „vidurių vertimu“. Viskas, žinoma, sąlygiška, bet literatūros poslinkis link konstruktyvumo, funkcionalumo, žaidimo ir efektingos idėjos yra akivaizdus. Sakau tai be jokio liūdesio, konstatuodama, kitaip jausčiausi naivi. Naivumas man yra viena iš baisiausių rašytojo ydų. Liūdnesnė kalba apie poeziją. Jos nepopuliarumas liudija tą patį: kuo aukštesniu lygmeniu organizuota kūrinio kalba, tuo mažiau skaitytojams jis reikalingas. Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ visur bus paklausesnis nei Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“. Manau, kad turėtų skirtis ir tiems kūriniams skirtos premijos – patriotų ir meniškumo. Nors nesu jokių komitetų, sprendžiančių literatūros kūrinių vertę, narė.
Literatūros, kuri kuria pasaulį ne klišėmis, bet autentiškai ir nuo nulio, ko gero, ilgainiui daugiau ateis ne iš didžiųjų gerovės valstybių, o iš tų, kuriose žmonės dar jaučia egzistencinę įtampą. Tai, beje, itin ryšku kine.
4. Sutikčiau su tuo, kad pas mus klesti grafomanija, tai ima pripažinti net leidėjai, ką tik grafomaniją skatinę dėl labai pragmatiškų priežasčių, bet nemanau, kad autentiškai kūrybai sunku prasimušti. Autentiška kūryba taip pat gali būti atgyvena ir grafomaniška. Jei niekam nežinomas rašytojas parašys gerą knygą, tai ją norės išleisti net kelios leidyklos. Juk knyga yra prekė. Prieš keletą metų buvo sukurtas lietuviškos prozos poreikis. Poreikis irgi yra prekė. Pasipylė gūsis trečiarūšių įvairaus žanro kūrinių. Na ir ką? Kai kurie autoriai tapo rašytojais artimųjų ratuose, kai kurie leidėjai gal pakeitė vieną kitą mašiną, išsipūtė nieko esminio apie kokybę nesakanti grožinės literatūros leidybos statistika. Kristijonui Donelaičiui nuo to nei šilta, nei šalta.