Alis Balbierius. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
Prarasti neprarandami
Miestai
kuriuose gyvenai
ar ilgiau
buvai apsistojęs –
miestai
neprarandami –
netgi iš jų iškeliavus
ar juos praradus
amžini miestai
tiek kiek tavy amžinybės
duota ir dar neatimta
ir atmintis vagabundė
ir atmintis vagabundė
tuos miestuos visuos
valkatauja
Kitame laike
Kitame laike
Būčiau kažkas kitas –
Aukso ieškotojas
Juoduose priešmirtiniuose
Klondaiko sniegynuose
Po mėlyno speigo
Mėnulio peiliu
Alchemikas viduramžiuos
Ieškantis amžinybės vandens
O gal vergas galeroje
Prirakintas prie irklo
Rimbais tatuiruota nugara
Praradęs bet kokią viltį
Kaip ir laisvės miražą
Vis labiau panašėjantį
Į nuo visko išvaduojančią
Motiną giltinę
* * *
Pūsteli vėjas:
Įkvėpk
Antikos dulkių
Kaip kadaise
Mirusiųjų dūmų
Šventajame Varanasyje
Ant Gangos kranto
Liudijančių Vienį
Nea Epidavrus, Peloponesas, 2024
Vyšnios nužudymas
Tiesą sakant ji mirinėjo jau daugel metų
žydėdavo dar gausiai debesiu prie lango
tačiau uogų mažėjo daugėjo džiūstančių šakelių
kol vienąkart beveik visos nudžiūvo
pjoviau jos jau šiek tiek išpuvusią šerdį
staugiant benzopjūklo demonui
su gailesčiu širdyje ir akyse
nes šitas medis daug daug metų
buvo mano lango ir sielos draugas
uogos buvo mažiau svarbios
negu pavasarinis žydėjimas
ar šerkšno kristalai viduržiemy
pranašaujantys šviesos sugrįžimą
pjoviau jos laiko pažeistą širdį
lyg pirmykštis gamtos žmogus
atsiprašydamas už tai kad ją
su visam nužudau – atsiprašydamas
kaip medžioklėj nužudyto žvėries
atsiprašydavo kažkoks tolimas protėvis
tolimo laiko bedugnėje – ten jis
iš tiesų buvo nes dabar aš esu –
stoviu prie nužudytos vyšnios kamieno
o akys viduržiemy pripiltos
žydėjimo liūdesio…
Džodhpuro reminiscencija
Dar šitame pasauly
tu ilgėsies lotoso pavidalo kolonų
ir mėlyniausio miesto po skliautų melsvybe
dar šitame pasauly atsiminsi
baltas šventąsias karves šypseną
radžputų deivės einančios gatve
ir ornamentų okeaną
kurs kalba nesustodamas praėjusių
senų laikų sena kalba
dar šitame pasauly bus viltis
dar kartą grįžt bet patirtis tau sako –
retai sugrįžtama tenai kur buvo miela
nes tų mielų plačiam pasauly vietų
be galo daug kurių dar tu nesi regėjęs
ir dar daugiau – jau neregėsi niekad…
Po lietaus
Geltona Svalia
Pasvaly –
lyg vėlei skambėtų
daina Yellow river
dulkėtoj
kito miestelio kultūrkėj
išnykusiuos
šokiuos jaunystės
Galbūt
daraisi svetimas, nepritampantis:
pasaulis greitėja ir palieka tave
šalikelėj it greitasis traukinys,
į kurį nespėji, vis labiau nespėji, nors, kas žino,
ar verta suspėti – gal geriau sėdėt šalikelėj, kur dar
gieda paukštis, prašliaužia sraigė, vėjūkštis skaičiuoja
nesuskaičiuojamus lapus lapijoje, iš kažkur
galbūt tave stebi nematoma raudona lapė;
nes galbūt viskas yra atvirkščiai – labiau esi
pasaulyje, jo šalikelėje negu tie, kurie suspėjo
į tą patologiškai greitą, greitėjantį traukinį
Paskutinis
Būsiu tamsos vaikas, čia
viskas pernelyg apšviesta
slėpsiuos paskutinėj girių
tamsumoj, būsiu pelkių rūko
naktinis atodūsis – fleita man
gros mažas mėnulio berniukas
prieš tūkstantį metų numiręs
būsiu paskutinis tamsos vaikas
paskutinėje girių tamsoj
samanų karalystėj karalius
tikintis dievą Mėnulį
Sapnų gaudyklėse
pabudęs
kartais gali rasti
baltą lengvą
į kitas dimensijas
praskridusio
sapno sakalo
plunksną
Akimirka
Mirtis yra
Trumpa
Šlovės akimirka
RoRa mėnulis
Viršum kopų
Vėliau tik pelenas
Tik smėlis vėjy
Ir žodžiai žodžiai žodžiai
Taip pat pavaldūs
Pelenui ir vėjui
Mano
Veidrodžio sidabre
Skęstantis burlaivis
Šiek tiek panašus į
Skrajojantį Olandą
Nesapnuoto sapno
Sidabras taurus…
Alchemikas
Kam ta amžinoji
Jaunystė? Ji jau praėjo.
Auksas taipogi
Taps nereikalingas,
Beprasmis metalas,
Dėl kurio tiek sudaužyta
Kolbų, sudeginta metų
Ir pralieta kraujo…
Mano celėje
Apleistose kolbose
Fermentuojasi, rūgsta
Nežinomi junginiai,
Pro prakiurusį stogą
Šaudo kregždės, sulipdę
Palubėje lizdą, pro skylę
Kartais lyja, kartais
Šviečia saulė ar spindi
Mėnulis, užliejantis kolbas
Sidabro amalgama…
Laiko drakonas meta
Juodą šešėlį ant sienos,
Tai jis tarytumei kaulus
Graužė virš kolbų
Palinkusius mano metus,
Išgėrė žydrumą akių…
Dar šaudo pro skylę
Kregždės, tačiau rudenėja,
Ir amžinoji žiema
Juodasniegė artėja.