Kultūros akcentai
In memoriam. Birutė Mackonytė (1928–2017)
2017 m. Nr. 8–9
Birutės Orentaitės nuotrauka
Liepos 26-ąją Vilniuje mirė rašytoja ir žurnalistė, žinoma detektyvų kūrėja Birutė Mackonytė. Jai buvo 89-eri.
B. Mackonytė gimė 1928 m. gegužės 28 d. lenkų okupuotame Vilniuje lietuvių inteligentų šeimoje. Jos tėvas buvo garsus publicistas, Vilniaus lietuvių laikraščių redaktorius, rašytojas Rapolas Mackonis, kalėjęs ir Štuthofe, ir Sibire.
Vilniaus universitetą, kuriame studijavo anglų kalbą ir literatūrą, B. Mackonytė baigė 1951 m. Yra dirbusi Radijo informacijos komitete, spaudoje (1967–1976 m. buvo žurnalo „Tarybinė moteris“ redaktorė, 1977–1983 m. „Literatūros ir meno“ skyriaus vedėja) ir Lietuvos kino studijoje redaktore.
B. Mackonytė buvo vadinama lietuviškąja Agatha Christie, išleido detektyvinių apysakų ir romanų: „Žmonės akvariumuose“ (1977), „Tik vienas žingsnis“ (1982), „Reikalingo žmogaus mįslė“ (1985), „Juodas pakeleivis“ (1988), „Pernykštis sniegas“ (1991), „Išblyškę pardavėjai“ (1993), „Lošimas septyniais laikrodžiais“ (1998), „Uždengta korta“ (2005) ir kt. Jos kūrybą už meistriškai suregztą intrigą, mįslingas istorijas pamėgo skaitytojai, už apysaką „Lošimas septyniais laikrodžiais“ rašytoja yra gavusi Lietuvos vidaus reikalų ministerijos premiją ir leidyklos „Baltos lankos“ įkurtą „Gintarinės kilpos“ premiją.
Kaip tikra senoji vilnietė, B. Mackonytė aktyviai dalyvavo asociacijos „Vilniečių ainių klubas“ veikloje, rūpinosi, kad tarpukario Vilniaus lietuvių veikla ir darbai lietuvybės labui neliktų užmiršti, kad svarbios Vilniaus ir kultūros istorijai asmenybės būtų tyrinėjamos jaunų mokslininkų.
Vienas iš svarbesnių jos darbų – tėvo R. Mackonio literatūrinio palikimo publikavimas. Sudarė, parengė spaudai ir išleido jo prisiminimų knygą „Senoji vilniečių karta“ (1999) ir memuarus „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001). 1994 m. išleido R. Mackonio esė „Iš kavinės į kavinę“ ir apybraižas „Dvylika Vilniaus kunigų“. Mėnraštyje „Metai“ (2014, Nr. 11) paskelbti B. Mackonytės atsiminimai „Laiškai iš jūros. Ir ne tik“ apie poetą, prozininką Vitą Žvirdauską, apie gražią ir tragišką jųdviejų draugystę, literatūrologės dr. Almos Lapinskienės paakinta parašė atsiminimus ir apie tėvą.
Rašomojo stalo stalčiuose liko stori dienoraščių sąsiuviniai, liudijantys ne tik stiprios, ryškios, drąsios ir miesčioniškų taisyklių nepaisiusios moters likimą, bet ir visą permainingą epochą, jie bus itin vertinga medžiaga kultūros ir istorijos tyrinėtojams: „Rašiau juos beveik visą gyvenimą, bene nuo šešiolikos metų. Ankstyviausieji, pradėti dar karo metais ir tęsti keletą metų po karo, dingo iš mano namų, t. y. iš buvusio tėvų buto, kur ilgokai gyvenau su valdžios įkeltais įnamiais. Po to daug ilgų nykių metų nesiryždavau ko nors užrašinėti. Tačiau laikas bėgo, tapau žurnaliste ir vėl kilo nenumaldomas noras palikti šiokią tokią prašvilpiančių dienų žymę. <…> Sovietmečiu gyvenusių žmonių atmintyje laikas iš lėto negailestingai trina ano nesibaigiančio nykaus „realybės šou“ patyrimą. Vis platesni visuomenės sluoksniai jo išvis nebeįsivaizduoja. Savaime kyla klausimas, iš kokių ir kieno liudijimų šiandien smalsus dvidešimtmetis ar trisdešimtmetis skaitytojas susidarys nuomonę apie praeito amžiaus šeštojo ar aštuntojo dešimtmečio realijas ir bendrą atmosferą. Kur jis gali rasti tiesą apie tai, kaip anuomet jautėsi paprastas „vidutinis“ individas: susitaikęs (t. y. priverstas susitaikyti) su realybe ir prie jos prisitaikęs…“ („Metai“, 2014, Nr. 11).
Čia galime ir nepatikėti paskutiniuoju sakiniu – Birutė Mackonytė, kaip tikra detektyvų meistrė, gudrauja – ji nebuvo niekada paprastas „vidutinis“ individas…
Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante
2018 m. Nr. 8–9
Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?
Nevieniša Tu ir stovi vidurvasary prie Katedros: sugrįžau iš Anapus, iš Ten, dabar aš – tikrai nemirsiu, sakai. Akys iš po plačiakraštės skrybėlės švyti. Ir mes tikime. Tikrai nemirsi, Vidmante! – paskui Tave ir Tau kartojame jau dešimtmetį. Privalai parašyti dar daugybę knygų – kas gi už Tave parašys. Šiemet Kovo vienuoliktąją tie patys žodžiai kaip malda, kaip ir raganavimo šnibždesys: tikrai žinau… įveikiau… nugalėjau… parašysiu. O paskui – balkšvas veidas eisenoj lyg skrydy. Argi šitaip, Vidmante. Kai dar – tiktai pradžia.
Dieviškai kūrybos prigimčiai negresia mirtis. Dieviškai liepsnai, vidiniam karščiui, goduliui mylėti gyvenimą ir žmones, išgerti kartybės taurę prieš savąją Golgotą visai nebaisi toji klastingai sėlinanti paniekos vertoji. Juk yra prieglobstis ir prasmė – kūryba. Jai ir tik Jai Kūrėjo duotas, dovanotas Vidmantės talentas – daugiabriaunis, spalvingas, ugningu jausmu, deginančia aistra, meilės ir tiesos troškuliu perpildytas – ir nepasotinamas, nenuspėjamas. Ne atėjo Vidmantė kasmetiniu rutininiu debiutu, o viesulu siautulingai įsiveržė į lietuvių literatūrą. Nesidairanti į autoritetus ir tradicijas, nesilankstanti, tiesi. Ir diapazonas: nuo skausmingo lyrizmo iki būties tragizmo, nuo ugnies, kurią reikia pereiti, poezijoje iki dramatiško santykio su charakteriu, gaivališko jausmų srauto ir sarkazmo prozoje. Rašė daug, o tarsi vieną didelę knygą. Tik Vidmantės metaforiniam atnašavimui paklūstanti žodžio stichija apysakose, esė, romanuose, kurie yra tarp skaitomiausių knygų bibliotekose. Su jų laukiančiu skaitytoju ir perpildytomis salėmis. Palikime profesinei gėdai, kai kurių aplinkliteratūrinių kolegų sąžinei menkinimus, neįsigilinus klijuojamas etiketes, užgaulius ir neobjektyvius Vidmantės Jasukaitytės kūrinių vertinimus. O Jos knygos jau užima deramą vietą ir be primygtinių brukimų ar liaupsių.
Ne kartą žodžiu ir laiškais suvažiavimuose polemiškai budinusi rašytojus ir jų sąjungą Vidmantė. Nemėgstanti literatūroje vidutinybių pretenzingo diktato, falšo, įmantriai dirbtinių, medinių konstrukcijų. Kartojanti mums – nuostabu! Aš išsilaisvinau nuo tų frazių, netikrumo! Aš laisva! Taip, Vidmante, taip! Iš laisvės ta formos harmonija, iš laisvės gyvastinga intonacija. Tik Tavo, Tavo.
Tačiau juk ir gyvenimas… tėra Vidmantės kūryba. Iki Sąjūdžio – ilgi monologai, kurių reikėdavo kantriai klausytis. Ir visur Jos pilna. Ginanti visus nuo priešų – ir negalinti suprasti, iš kur jų tiek imasi. Ir ta nežabota energija išsilieja į veiklą „Sietyne“, kovą už tarnaujančius toli nuo Lietuvos svetimoje armijoje jaunuolius, į daugybę akcijų ir darbų. Nepriklausoma, drąsi laikysena, sugebėjimas būti su tauta, aukojimasis likiminėmis akimirkomis – tokia rašytoja Vidmantė Jasukaitytė Aukščiausiojoje Taryboje ir už jos barikadų. Nepabūgusi melo, ujimo ir šmeižto, prabylanti, kai to labiausiai reikia, apie klaidas ir praradimus. Todėl – taikinys. Todėl – puolama. Todėl – atsilaikanti ir nenusilenkianti. Todėl išsauganti mums idealus ir orientyrus – Jos dramą dėl gimtosios kalbos, istorijos, nacionalinės kultūros, žemės ir žmogaus situacijos. Nebijanti nuteiktos sukurstytos minios ar smūgių iš pasalų. Skirianti minią ar anonimo geluonį nuo orios mąstančios asmenybės, nuo tautos žmonių taurumo. Demaskuojanti masinės beskonybės, antikultūros, nemeno siausmą – ir provokuojanti atsaką.
Atleisk mums, kad nuvildavom ir kad per mažai sakėme Tau gerų žodžių už kūrinius ir gyvenimą. Vis atrodė – dar laiko į marias. Todėl – būk, Vidmante. Lietuvių literatūroje, dėkingos tautos atmintyje būk – graži, talentinga, išdidi. O kad upės giliosios be krantų, dangūs aukščiausi ir žemė sieroji nusineša Tave, atplėšia nuo brangių artimųjų ir numylėtos Tėvynės – ir kam – Paslaptis, Tavo paslaptis, Vidmante. Skaitydami mėginkime įminti Tavo paslaptį, ir ne vieną: ir jums pasiseks, knygos bus tobulesnis mano biografijos tęsinys, nes po manęs esu aš, – viliūkiškai šypsaisi mums, Vidmante. Mūsų Kolege ir Sese. Ačiū Tau!
Antakalnio kapinės, 2018 07 18
ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė
2018 m. Nr. 8–9
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Rašytoja Gintarė Adomaitytė
Ar pasmerksite, jei pasakysiu nekuklią tiesą: svarbiausia man atrodo mano šeima, giminė, gentis. Žmonės, kurie norėjo ir mokėjo pasakoti. Arba valia nevalia išsitardavo – vaikystės namuose vis pasigirsdavo istorijų apie anuos, buržuaziniais ar smetoniškais vadintus laikus. Kolegos, jau pateikę atsakymus į Jūsų klausimus, minėjo tiek daug kilnių pavardžių, kad neišmintinga būtų atkartoti.
Man regis, nepaminėtas liko Pranas Daunys (1900–1962). Kas jis? Karys savanoris, apakęs kovose už Lietuvą. Pianistas, kanklininkas, rašytojas, lietuviško Brailio rašto sumanytojas. Jis Lietuvoje, Kaune, kūrė neregių mokymą – įsteigė Aklųjų institutą, rūpinosi ir kurčiaisiais. Jo dėka ir mano tėvas, ir daugybė kitų apakusių ar silpnai matančių ėjo rimtus mokslus.
P. Daunio likimas skaudus. Po Antrojo pasaulinio karo jį gelbėjo ne fortepijonas, o kanklės. Ėjo per žmones duoneliaudamas. Apie jo likimą vaikystėje vis šį tą išgirsdavau. Tartum gavau pamoką: lazdos, terbos ir tiurmos neišsižadėk. Ir žodį išmokau kilnų: duoneliauti…
Dar dvi man svarbios pavardės: Jadvyga Čiurlionytė ir Elena Hansen – jos mano tėvą mokė pianizmo ir kitų muzikos mokslų, nė cento iš jo neprašydamos. Manau, kad ne tik mano tėvą…
Svarbi man yra anų laikų skautija. Tik dėl jos mama atėjo pas akluosius, skaitė jiems knygas. Taip jiedu – Živilė Medekšaitė ir Antanas Adomaitis susipažino, taip šiame pasaulyje radausi aš. Prisimenu mamos skautijai vadovavusią Liuciną Starevičiūtę, vėliau vertusią puikias knygas (Selmos Lagerlof „Portugalijos karalių“, Ericho Kastnerio „Dvynukes“), dirbusią „Šviesos“ leidykloje redaktore. Jos abi – ir mama, ir ponia Liucina – tvirtino, kad jei kartą tapai skaute, tai visam gyvenimui.
Vis dėlto… Jei pažadintumėte mane viduryje nakties (toks senų laikų posakis) ir paprašytumėte ištarti vieną vienintelį svarbų vardą, be abejo, šūktelčiau: Vaižgantas!
Mano senelis Ignas Medekša, žymus anų laikų Kauno kirpėjas, buvo laisvamanis. Bet… Eidavo klausyti Vaižganto pamokslų, aukodavo Vytauto bažnytėlėje skambų litą. Vesdavosi į visas to meto religines bendruomenes savo tris vaikus – Rimvydą, Gražiną, Živilę. Ar todėl tapau vaižgantininke? Gal… Vaižganto pasaulis man suvokiamas, svarbus, artimas. Bet juk rašytojų minėčiau ir dar, ir dar… Augau namuose, kuriuose visada buvo knygų smėlio spalvos viršeliais. Mama mylėjo Igną Šeinių, Jurgį Savickį – ir aš kartu su ja. Turėjome namuose ir Bernardą Brazdžionį, ir Joną Kuosą-Aleksandriškį. Žinoma, ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, ir Petro Rusecko „Knygnešio“ abu tomus. Laikėme tas knygas „moderno“ šviesioje sekcijoje – nei slėpėme jų, nei demonstravome. Nemanėme, kad jas skaitydami, o kartais ir su svečiais pasklaidydami, kuo nors rizikuojame, kovojame, išsiskiriame. Gimiau tais laikais, kai už A. Šapoką į Sibirą niekas nieko nevežė, į kalėjimus nesodino. Sutrinku ir susigėstu, kai mano bendraamžiai ima tokias ar panašias „sakmes“ kurti.
Minėdami atkurtos Lietuvos anaiptol ne šimtmetį, o devyniasdešimt devynerius, praėjusiais metais Ignalinoje, Miko Petrausko muzikos mokykloje, surengėme ne tik poezijos skaitymus bei muzikos klausymus. Ir parodą… Atnešiau beveik viską, ką turiu namuose išsaugojusi iš tarpukario laikų. Nustėrau: žmonės knygas sklaidė, vartė, aptarė – mano fondai tebėra reikalingi.
Bet svarbiausia, svarbiausia… Tą šimtą metų norėjau pati sau ramiai paminėti. Įnykau į tyrinėjimus: man rūpi lietuviai, Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai, prisiglaudę Voroneže… Vienaip apie juos pasakoju vaikams – čia svarbiausias matematikos mokytojas, o vėliau ir rašytojas Pranas Mašiotas. Kitaip – suaugusiesiems. Lengva ir gera šviesiems žmonėms minėti Voronežo gimnazijos mokytojų rašytojų Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, P. Mašioto, inžinieriaus Konstantino Šakenio (vėliau tapo švietimo ministru), kalbininkų Jono Jablonskio ar Juozo Balčikonio pavardes. Kebliau – prelato Konstantino Olšausko. Bet Voronežo mokiniai, kas jie? Paminiu tik vardus, prašau sukurti tų merginų ar vaikinų istorijas. Fantazuokime: kas nutiko Bronei, Juliui, Salemonui?..
Istorijų kurti beveik ir nereikia. Mano auditorija atspėja, kad Bronė – tai Buivydaitė, rašiusi eiles Tyrų Dukters pseudonimu, vėliau sukūrusi puikiausią knygą „Auksinis batelis“. Ką veikė B. Buivydaitė prieš šimtą metų? Mokytojavo Skuode (juk Voroneže veikė ir mokytojų kursai). Ar sėkmingai? Kad ne… Rašė per menkus pažymius. Mokiniai maištavo.
Voronežo gimnazistas Julius prieš šimtą metų jau ilsėjosi kape Peterburge. Janonis… Kartais noriu, kad tas atkurtos Lietuvos šimtmetis kuo greičiau baigtųsi. Praeis šventė, aktyvistai nurims, atšoks nuo Juliaus Janonio gimnazijos, nuo jo paminklo, nuo iškraipytų tiesų apie neva „proletarinį“ poetą.
Salemonas tapo šauniu buriuotoju – tai poetas Salys Šemerys, į Klaipėdą atviliotas P. Mašioto sūnaus Jono.
Tai, ką dabar pasakoju, tėra fragmentai, tik padrikos detalės iš ilgos, įdomios lietuvių karo pabėgėlių istorijos, kurią esu sukaupusi ir kaupsiu dar – įnykau, apsirgau, vilioja. Vienaip ar kitaip, ačiū istorikei Vidai Puikienei. Jos Voronežo laikų tyrinėjimai padeda man ieškoti kuo daugiau šaltinių, knygos glaudžiasi viena prie kitos, sutaria.
O kad jau parašiau vardą ir pavardę „Bronė Buivydaitė“, tai norom nenorom pasuksiu pasakojimą į Anykščius – į rašytojos muziejų, į jaukų žalią namelį, kurio gyvenimą stebiu kartais iš tolo, o kartais – iš labai arti. Jūsų dėka gavau progą padėkoti Anykščių Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko muziejui už pernykštę dovaną – rezidenciją. Savaitė Anykščiuose „ant viso gatavo“ (ir vėl senoviškas posakis) – kas gali būti geriau? Svečiuotis pas Joną Biliūną, Liudviką Didžiulienę, A. Vienuolį, B. Buivydaitę – tūnoti jų muziejuose tiek, kiek nori. Berti naivius klausimus patyrusiems muziejininkams – visada atsakys. Skverbtis arčiau jų gyvenimų – be pompastikos, ginkdie, be jos… O dar Vanagų – rašytojo Rimanto ir biologės Vijoletos (vardas rašomas būtent taip) – rūpestis. Buvau vedžiojama, globojama, apiberta istorijomis…
Gal keista, gal ne, bet ant to aukšto Šventosios kranto, įsikūrusi ant suoliuko, skaičiau ne anykštėnus. Bibliotekoje pasičiupau Raimundą Samulevičių – štai dar viena primiršta pavardė, dar vienas rašytojas, mums, „tarybiniams“ jaunuoliams, teikęs kitokio pasaulio pojūtį.
O jau dabar pati save stabdau. Visi vardai ir pavardės, čia minėti, svarbūs Lietuvai. O kiek dar jų, kiek!
Įdomi ta situacija. Prasminga. Diskutuotina. Kultūros renginiai byra ir griūna. Kai klausau Lietuvos radijo anonsų, tai man atrodo, kad gyvenu tokioooojeee kultūroooojeeee… Kita vertus, labai gerai žinau, kaip dirba, kaip stengiasi, kaip agituoja kultūros darbuotojos ir darbuotojai, kad miesto, miestelio ar kaimo žmonės į skambiai praneštą renginį ateitų. Dažniausiai kviečiama taip: „Ateikite mūsų palaikyti“. Atseit ne renginys svarbus, bet pastangos…
Klausiate apie iššūkius? Reikėtų pažadinti vyrus. Jei pažvelgsi į teatrų, koncertų, bibliotekų sales, tai be jokio statistinio tyrimo pamatysi: dominuoja mano, moteriškoji lytis. Nežinau kodėl. Mano tėvai noriai eidavo visur – abu… Ir mudu su Mariumi – visur. Jis net dažniau nei aš.
Ak taip, kas įkvepia kūrybai… Atsakymas trumpas ir be interpretacijų: jei yra kūrėjas, tai ir įkvėpimas rasis. Visada. Visur. Laisvėje ar nelaisvėje. Mieste ar kaime. Lietuvoje ar emigracijoje.
Tačiau jei Jums rūpi, kas kūrybai įkvepia mane… Nuo seno, kiek save prisimenu: kultūra ir natūra. Labiausiai – kuo įvairiausios knygos, akademinė muzika ir… čiobreliai miške. Šiandieną juos, po sausros atsigavusius, smagiai skabiau ir pagaliau supratau, ką galiu (ar turiu) grįžusi namo užsirašyti… Įkvepia mėgstamos (tiesą sakant, mylimos) vietos – Vilniuje, Kaune, Ignalinoje, Anykščiuose. Ir pasakojimai – atviri, nuoširdūs žmonių išsipasakojimai, jų asmeninės istorijos.
Visada mėgau lietuvių literatūrą. Niekada nelaikiau jos pavargėle, prastuole. Nemanau, kad privalome taikytis prie to, ano, kažko… Kalba kinta. Vertybės lieka. Štai Jums keisčiausias pavyzdys. Mano mama Živilė kadaise Kaune, Žaliakalnyje, žaidė „klases“; ir aš jas Vilniuje, Antakalnyje, žaidžiau. Kai Ignalinoje ankstų rytą išeinu į kiemą, ką aš matau? Beveik tas pačias „klases“, nelabai pakitusias, ant šaligatvio plytelių išpieštas šių laikų vaikų. Vakarop jie žaidžia po mano langu, smėlio dėžėje stato (kuria) savo namus. Nuoširdžiai riejasi, barasi, čia pat susitaiko…
Smėlis yra amžinas. „Klasės“ ir viskas, kas į jas remiasi, yra niekur nepražūvanti klasika. Man nerūpi, kokia bus ta literatūra po dešimties, penkiolikos ar šimto metų. Aš ir taip žinau, kad ji bus. Kad patirs pakylėjimų ir nuopuolių. Kad bus po lygiai ujama bei gerbiama.
Matyt, pagaliau Lietuvos rašytoja ar rašytojas gaus Nobelio premiją, matyt, tos rašytojos ar rašytojo mes nemėgsime, pulsime kritikuoti, matyt, ir pati premija bus šiek tiek ar galutinai sukompromituota…
Man labai rūpi dabarties rašytojų orumas – labiausiai mano pačios. Kaip išsaugoti savigarbą. Kaip netapti bjauria sene. Kaip suvokti, kad Europoje ar Pasaulyje, jų didybės ir įdomumo kontekste, neprivalau tapti menka pataikūne, prisitaikančia prie Jūsų minėtų „reikalavimų“ ar „spartumo“.
Būti savimi. Tiesiog būti. Tik taip suprantu laisvę. Ir Lietuvą.
Filologas tinklaraštininkas Virginijus Gasiliūnas
Prae scriptum. Trys anketos klausimai siūlo sudėliot galvoj besisukiojančias mintis ant praeities, dabarties ir ateities lentynėlių, kad būtų viskas tvarkinga. Deja, vargu ar pavyks. Gal ir juokinga, bet kalbant apie žmogų, apie kultūrą, man regis, prasmingiau prisimint inkų laiko sampratą: praeitis, dabartis ir ateitis stovi ne viena paskui kitą, o greta, tuo pat laiku visos trys yra: yra, kas buvo; yra, kas yra; ir yra, kas bus (šituo sunkiausia patikėt). Bet čia jau lendu į Vlado Braziūno valdas, jis būtojo nebaigtinio ir kitų laiko kategorijų žinovas.
Kad ir apie kai, ko šimtmetį šįmet minim: Vasario 16-osios Nutarimas – taip, reikšmingas dokumentas, bet ar Lietuvos Taryba būt rodžiusi tokį ryžtą, jei ne per 1917-ųjų rugsėjį vykusią Vilniaus konferenciją gauti įgaliojimai? Vilniaus konferencijoj dalyvavo ir Maironis; kiek jo „Jaunoji Lietuva“ prisidėjo prie apsisprendimo, kad reikia savo valstybės, kad kultūrinės autonomijos negana? Vasario 16-oji – ryški žvaigždė – Magna Charta Lituaniae, bet iš žvaigždyno, kurio ribas galėtumėm pažymėt 1904 m. (rašto lotyniškais rašmenim atgavimas) – 1922 m. (Konstitucija); ilgai žiūrint į vieną žvaigždę, ji tampa tik tašku tarp begalės kitų taškų; ek! tos rugpjūčio naktys – ir 1918-aisiais, ir 2018-aisiais tą patį siūlė / siūlo, ir 2118-aisiais tą patį malonumą siūlys; tik žiūrėtojai keičias. Laikas, kai prisimeni, kad yra toks posakis sub specia aeternitatis, kad galima į dalykus ir iš kitos pusės pažvelgt. Kas tas Šimtmetis amžinybės požiūriu? Gal keliems šimtams tūkstančių gyvų lietuvių jis ir svarbus.
Klausiat apie iškiliausius dalykus – grietinę, sviestą, varškę; bet ir pasukos, sako, geras dalykas. Eina toks žurnalas „Valstybė“, jo paantraštė – „Ekonomika ir politika“, ir nieks garsiai nesipiktina tokia valstybės samprata. Eina žurnalas „Žmonės“, kurio vieną kitą numerį pavartęs gali suprast, kurie verti žmogaus vardo. Man įdomiau tai, kas lieka anapus „valstybės“ ir „žmonių“; norėtųs, kad „ir kt.“ nebūtų nurašomi.
„Pastatykime paminklą didiesiems Lietuvos kėlėjams broliams Vileišiams – šeimai, tautai, valstybei“ – buvo rašoma plakate; o nuotrauka iškart pripjauta – iš keturių brolių palikti trys. Kodėl tik Petrui, Antanui ir Jonui? Kodėl per prastas pasirodė nukadruotasis Anupras? Kad apie jį Jonas Aničas monografijos neparašė? Ar kad buvo tik inžinieriaus Petro pagalbininkas? O vyriausiasis Kazimieras, likęs tvarkyt tėvų ūkio? O Juozas, išėjęs į kunigus? O seserys? O žmonos? Antanienė buvo oho! veikėja. Ar šeimą, tautą ir valstybę simbolizuot teturi teisę inžinierius, gydytojas ir teisininkas, kurie būtinai privalo būt ir vadinamieji visuomenės veikėjai? Dabar, kai paminklas jau pastatytas, aišku, kad broliai žvelgia į Gedimino pilį; išvydęs pirmąkart maketą, pagalvojau: prie stalo sėdi broliai, bet žvelgia ne viens į kitą, o tolin – ar ne ateinančius brolius, seseris, žmonas pamatė? Tuščių vietų prie stalo juk yr.
Arba kalbant apie rašto žmones: žiūrėk, koks prie pačių pačių nepriskirtinas poetas daug kur vis minimas ir minimas, o mokyklinių vadovėlių autoriai, tarkim, Esmaitis, t. y. Stasys Matjošaitis, tik pedagogikos istorijoj; bet juk „Sakalėlis“ buvo svarbesnis dalykas ugdant Lietuvos pilietį negu prie pačių pačių skirtinos, pavyzdžiui, Antano Miškinio „Varnos prie plento“. Jei kalbam apie valstybės kūrimą, mokytojai svarbesni negu rašytojai. Bet jau emocijos tekstan ėmė lįst, gana. Gerai ir rašytojai, tik nereiktų iš jų per daug norėt.
Prašot iškiliausių, tai čia sąrašėlis į šimtmečio rėmus papuolančių knygų ir kūrinių, palygint lengva ranka pagal išleidimo / parašymo laiką sustatytas: Vaižganto „Pragiedruliai“ (1918–1920), Vinco Krėvės „Skirgaila“ (rus. 1922), Kazio Binkio „100 pavasarių“ (1923), Maironio „Raštų“ penkiatomis (1926–1930), Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), Antano Miškinio „Varnos prie plento“ (1935), poezijos antologija „Antrieji Vainikai“ (1936), dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografija“ (post mortem, 1936), Kazio Borutos „Eilės ir poemos“ (rinktinė, 1938), Jono Aisčio „Poezija“ (rinktinė, 1940), Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“ (rinktinė, 1943), Salomėjos Nėries „Prie didelio kelio“ (rašyta karo metais), Jurgio Savickio „Žemė dega“ (rašyta karo metais), Balio Sruogos „Dievų miškas“ (parašytas 1945), Jono Meko „Semeniškių idilės“ (1948), Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis (rašytas 1948–1949), Dalios Grinkevičiūtės atsiminimai (rašyti pabėgus iš Sibiro 1949–1950), poezijos antologija „Žemė“ (1951), Broniaus Krivicko „Už didžią tiesą“ (1952, dauginta rašomąja mašinėle), Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ (1956), Mariaus Katiliškio „Išėjusiems negrįžti“ (1958), Antano Škėmos „Balta drobulė“ (1958), Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), Vinco Mykolaičio-Putino „Būties valanda“ (1963), Henriko Radausko „Eilėraščiai“ (rinktinė, 1965), Algimanto Mackaus „Chapel B“ (post mortem, 1965), Algirdo Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje“ (1966), Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972), Sauliaus Šaltenio „Riešutų duona“ (1972), Jono Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), Tomo Venc-lovos „Kalbos ženklas“ (1972), Vlado Šimkaus „Bitės pabėgėlės“ (1973), Alfonso Nykos-Niliūno „Vyno stebuklas“ (1974), Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ (1975), Marcelijaus Martinaičio „Kukučio baladės“ (1977), Jono Strielkūno „Varpo kėlimas“ (1978), Jono Mikelinsko „Už horizonto – laisvė“ (1978), Henriko Nagio „Prisijaukinsiu sakalą“ (1978), Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“ (1979, su vėlesne pabaiga), Vytauto Bložės „Polifonijos“ (1981), Sauliaus Tomo Kondroto „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą“ (1985), Sigito Gedos „Mamutų tėvynė“ (1985), Juditos Vaičiūnaitės „Nemigos aitvaras“ (rinktinė, 1985), Juozo Apučio „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (rinktinė, 1986), Petro Dirgėlos „Joldijos jūra“ ir „Karalystės“ ciklas (1987–1988, 1997–2004), Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ (1989), Jurgio Kunčino „Tūla“ (1993), Sigito Parulskio „Mirusiųjų“ (1994), Antano Ramono „Ramybės kalva“ (post mortem, 1997), Liūnės Sutemos „Tebūnie“ (2006), Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiai“ (post mortem, 2006–2007), Antano A. Jonyno „Paskutinės dienos Itakėje“ (2007), Valdo Papievio „Eiti“ (2010), Grigorijaus Kanovičiaus „Miestelio romansas“ (2013). Etc.
Tą etc. pridėjau todėl, kad tokie sąrašai iš principo nebaigtiniai, ilgintini ar trumpintini; tik vieno su jais nederėtų daryt – kelt į balsavimo biuletenius, rengt konkursų. Nesusipratimas, ir tiek, jei siūloma rinktis tarp Vaižganto ir R. Gavelio, B. Sruogos ir A. Škėmos; tarp K. Binkio ir S. Parulskio etc. Visko reikia; ir tėvo motinos, ir žmonos, ir vaikų, ir anūkų.
Situaciją apibūdinčiau: gera. Yra žodžio laisvė. Iš bado nieks nemiršta. Ko dar žmogui reikia?
Iš šalies žvelgdamas matau vieną labai didelę gerybę – beveik išnyko kultūrinės kraujomaišos pavojus, būdingas uždaroms visuomenėms. Toks buvo sovietmečiu. Tarkim, poezija: eilėraščio modelio, kalbėjimo principo ieškoma ne tik Mairony, Martinaity ar Marčėne; pasiskaitoma ir vokiečių, ir anglų su amerikiečiais, ir kitų. Greičiausiai ir kitus menus stebintys tam pritartų. Atvirumas visada į sveikatą kultūrai. Problemos bei iššūkiai? Visad jų buvo ir bus. Negi norėtumėm gyvent be jų? Negyvenimas tatai būtų; ir vargu ar kas verto prisimint būtų sukurta. Tikiu, kad yra tokie dalykai kaip sveikas protas ir sąžinė; net didieji beprotybės priepuoliai – pasauliniai karai jų nesunaikino. Vadinas, iš esmės viskas bus gerai.
Pirmiausia dėl to kokybinio šuolio. Jei būtų kalbama apie kiekybinį, palinksėčiau galva, o jei minimas kokybinis – noris raukt kaktą. R. Granausko „Šventųjų gyvenimai“ (2013) kokybiškesni už Motiejaus Valančiaus „Živatus šventųjų“ (1858)? Kornelijaus Platelio „Prakalbos upei“ (1995) kokybiškesnės už Maironio „Pavasario balsus“ (1895)? Literatūra ne gerėja, tik keičias; ir niekur nešuoliuoja, tik nenuspėjamom trajektorijom slankioja.
Kokia ji bus po kelių dešimtmečių – nežinau, bet kad bus – neabejoju; bus gal dar įvairesnė (raiškos būdus turiu omeny), bet nei geresnė, nei blogesnė; visokios bus, kaip visada. Alfonsas Bukontas yra parašęs tokias eilutes: „Srovena per aikštę šaltinis / Iš niekur į niekada.“ Srovena, tas svarbiausia.
Rašytoja Sandra Bernotaitė
Iškart pastebiu nostalgiškąjį šio klausimo atspalvį, potekstėje slypintį norą būti būriu ir po vieną įvertintiems, pripažintiems, turėti visuomenėje autoritetą, jaustis įvykdžiusiems misiją. Kurdama nejaučiu jokios misijos. Rašydama esu egocentrikė, aiškinuosi santykius su pasauliu, noriu pažinti save. Bandau būti laisva. Kas toji laisvė, laisvėjimas? Ar esame laisvi šiandien, ir kaip kultūra, o konkrečiai – literatūra, galėtų tam pasitarnauti?
Jei turėsime omenyje šalies suverenitetą, laisvę nuo okupantų, tai nuopelnas priskirtinas ne meno žmonėms, nors nemažai iškiliausių politinių veikėjų buvo daugiau mažiau aktyvūs ir kultūros srityse. Romantizmas, nacionalizmas, poezija ir dainos, socialinės ir didaktinės paskirties proza – prieš šimtmetį visa tai suveikė, gimė respublika, o paskui teko augti ir mokytis. Čia norėčiau paminėti vieną iniciatyvą: tarpukario Lietuvos strategai nusprendė siųsti jaunimą studijoms ir stažuotėms į Vakarų Europą. Kultūros desantas grįžo su žiniomis, patirtimi ir kūrybos bagažu, ėmė sparčiai kisti Lietuvos kultūrinis peizažas. O paskui – vėl karas, ir norisi pasvajoti, „kas būtų buvę, jeigu“… Nors gyvename be variacijų ir eskizų, vis dėlto galėtų būti parašytas ne vienas alternatyviosios istorijos (uchronia) žanro romanas apie tai.
Okupacijos metais literatūra, kaip ir visa kultūra, gyvavo perskelta. Anuomet kultūriškai buvo svarbūs tie, kurie šiandien atrodo svarbūs labiau istoriškai. O kas padėjo jaustis laisviems? Kas patys buvo laisvi? Broliai Mekai, drįsę užverti lietuvių bendruomenės duris sau už nugaros, drįsę gyventi ir kurti savarankiškai, tapdami lietuvių kultūros ambasadoriais, pasauliečiais. „Atsisakykime ir naikinkime, galbūt taip kai kurie iš mūsų vėl atras ir išsaugos – iki tol, kol vėl prireiks – gyvenimo tiesą, spontaniškumą, džiaugsmą, laisvę, egzaltaciją, sielą, rojų ir pragarą, – rašė Jonas Mekas savo dienoraštyje 1958 m. – Būkim laisvi perversijai, tapkime Jamesais Deansais ir Presley’iais, ir Parkeriais, ir Osborne’ais, de Kooningais, Kerouacais, Bernardais Shaw, ir Milleriais, Genet, Villonais, Rimbaud – išmokti šventosios perversijos dinamiką, nebūti išmestais į dvidešimtojo amžiaus normalumo sąvartyną. Taigi spjaunu ant mane užauginusios kartos, ir tai yra švenčiausias mano kartos spjūvis.“
Dauguma kitų egzilyje kuriančių lietuvių buvo nelaisvi kas nuo ko: skurdo, buities, ligų, perdėto patriotizmo… Sunkinančios aplinkybės daugumai nepadėjo kurti. O kas sovietų pusėje? Nė vieno vardo negaliu ištarti nepridūrusi, kad kurta su dideliais sąžinės kompromisais ar, dar blogiau, nuoširdžiai tikint šviesia režimo ateitimi. Ar Juozas Baltušis buvo genijus? Justinas Marcinkevičius? Judita Vaičiūnaitė? Genijai negali kurti nelaisvėje, iš nelaisvės jie pabėga, net jeigu į savidestrukciją. Dabar galvoju apie Bronių Radzevičių, apie laisvės žiežirbas jo trumpojoje prozoje, nebaigtame romane… Kas būtų buvę, jeigu? Tada konformistų minioje iškyla liguistų vaizdinių apsėstas, bet drąsus ir laisvas Ričardas Gavelis.
Mūsų literatūros istorijoje būta precedentų, kai didžioji dauguma lietuvių perskaito tam tikrą kūrinį. Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėlyje“, Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“, Balio Sruogos „Dievų miškas“. Pati patyriau, kaip lūžio į nepriklausomybę taške mus visus ištiko „Vilniaus pokeris“. Net žmonės, kurie neatsiverčia grožinės literatūros, jį perskaitė. Tai simultaniškas išgyvenimas, tas purvas ir siaubas, žvelgiantis į mus iš puslapių. Toji visuomenės patirtis, tos diskusijos pašnibždomis, tas žinojimas, kad visi skaitė tą patį, matė ir žino tą patį, – dėl to ir kuriami romanai.
O visai neseniai – vis dar aptariamojo šimtmečio rėmuose – Lietuvą ir vėl ištiko bestseleris: Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“. K. Sabaliauskaitė taip pat laisva – nuo mazochistinės „tradicijos“ būti nepopuliaria. Manau, jos romanų nutylėjimas yra kritikų praleista proga apčiuopti šiandieninės kultūros pulsą. Kita vertus, galbūt tai simptomas teisingai diagnozei: gyvos kritikos nebėra.
Esame maži, susiskaldę, išsigandę, bet norėtume sukurti kitiems įspūdį, kad viskas yra priešingai: esame dideli, vieningi ir drąsūs. Didinga, daug kentėjusi tauta. Bet taip nėra. Kaip ir kitos tautos, esame dvejojantys, klystantys, bijantys dėl savo ateities. Mokame būti pikti ir kraugeriški. Kai ir kitose tautose, daugumą sudaro konformistai, vidutinybės ir egoistai, o menkystų daugiau negu stiprių asmenybių, kurios paskui save vestų augančią kultūringą bendruomenę.
Dar viena bėda: sutrūkinėjusi tradicija. Sakome, šimtas metų laisvės, bet turime mintyje, kad pusė šimtmečio – įtampa prieblandoje. Šiandien užaugusi kūrybiškoji karta yra betėvių karta. Senelių toji karta turi, o tėvų – ne. Tėvai mums melavo. Tęsti tradicijos tokios, kokia ji yra dabar, tiesiog neįmanoma ir netgi būtų nesveika. Su pasauliu bendraujame vis dar baugščiai ir nepasitikime savo jėgomis. Ar betėvių karta tai pakeis? Aišku tik viena – kažkas tikrai pasikeis, bet taip pasikeis, kad tėvai nepažins savo vaikų ir jų kūrybos vaisių.
Sunkiausia pasakoti apie save tiesą. Nes tiesa nėra tokia jau aiški, akivaizdi, ją reikia konstruoti, jos priežastingumą reikia atrasti reflektuojant istoriją ir dabartį, moksliškai nepasitikint, kvestionuojant, rašant iš abejonės, o ne iš tikėjimo tiesos vientisumu. Tiesos pasakojimas yra būsena, ir mūsų visuomenė šiandien tos būsenos dar nepažįsta. Vos tik kuri šalis (bent vienas žmogus) ima pasakoti apie save tiesą, ji tampa įdomi pasauliui. Tai nesunku patikrinti: mums įdomios kitų šalių istorijos, mes perprantame falšą ir atmetame jį, o tiesą atpažįstame ir remiamės ja – jei kitas gali būti atviras, galiu ir aš. Taip kuriasi pasauliniai tiesos archipelagai. Taip veikia globali kultūra.
Kultūra gelbėja bendruomenę, kuri suserga, jei neužsiima savirefleksija. Kultūros priedermė visuomenėje ir yra jos savirefleksija. Taip pat savikritika. Diskursų iškėlimas iš chaotiško lalėjimo, iš buitiškumo, iš vulgarumo ir tamsos. Kultūra šiandien turėtų užimti religijos vietą, tapti pasaulietine dvasinės higienos priemone. Kultūra turėtų būti dvasios aristokratė. Kol kas tokia ji nėra, bet šitai galima būtų įsirašyti į kultūrinę strategiją.
Lietuvos kūrėjų sluoksnis, tas jaunasis, augantis ant pelėsių ir kerpių, pripažįsta savo visuomeniškumo svarbą. Literatūra šiandien yra gėdingai apolitiška. Bet vis dėlto esu optimistė: matau gerus ženklus, girdžiu stiprėjančius balsus. Betėviams sunku, nes nėra į ką remtis, išskyrus save, nėra kuo kliautis, išskyrus intuiciją, nėra kuo pasitikėti, išskyrus savimi, savo tiesos ir melo pojūčiu. Tikiu, kad pakanka tik vieno ar keleto stiprių asmenybių ir visas kultūrinis sluoksnis suburbuliuos, atsiras pulsas. Tebegalios pirmasis apibūdinimas: esame maži, susiskaldę, išsigandę. Bet tai ne problema, tai išeities taškas. Stagnacija nesibaigs, jei tik bandysime kartoti tai, ką jau darėme, kaltindami istoriją ir korumpuotą aplinką (kuri ir esame mes, meluojantys sau).
Kultūros lauko idėjas reikia kurti ir tai gana sunkus protinis darbas, nes jos negimsta išbaigtos, o išbaigiamos tik tuomet, kai apsigyvena tikrovėje. Kaltinimai, esą idėjų daug, tik nėra finansavimo, yra dar vienas melas. Ne, finansavimas tokiai situacijai, kokia yra dabar, nepadidės ir neturėtų. Finansavimas nėra problema, tai yra išdava. Problema yra stag-nuojančio kultūros sluoksnio apolitiškumas ir negebėjimas sugeneruoti veikiančias struktūras.
Lengviausia būtų ateities lietuvių literatūrą įsivaizduoti tokią pat, kokia ji yra dabar. Bet tai liūdina. Ir tai prieštarautų gamtos dėsniui: visa, kas gyva, numiršta ir po savęs palieka naują gyvybę. Tiesą sakant, visa, kas iki šiol sukurta, po pusšimčio metų galės nesunkiai būti prieinama, jei tik mūsų neištiks virtuali apokalipsė. Panašu, kad kultūrinį paveldą vis lengviau išsaugoti, skaitmeninant leidinius, ištisas bibliotekas. Tai, kad visa ar beveik visa šiandien gali būti dokumentuota, užfiksuota ir išsaugota interneto atmintyje, galėtų atpalaiduoti mus nuo naujovių baimės.
Kai girdžiu, kad griaunama tai, kas taip kruopščiai buvo saugoma, arba kad šiandien rašoma nebe taip „teisingai“, kaip seniau, noriu priminti, kad tai, kas jau sukurta, yra nemirtinga. Ne tik rankraščiai nedega, bet ir tretieji pataisytieji leidimai. Kita vertus, didžioji atminties dovana yra ta, kad ji atsirenka, ką pasilikti, o ką pamiršti. Po kelių dešimčių metų daug kas, ką šiandien ekspertai bando iškelti, bus pamiršta. Užtat bus įvertinta tai, ko šiandien nematome, negalime net įsivaizduoti, ir tai – nuostabu.
Neseniai visai rimtai ėmiau galvoti apie tai, kad literatūros poreikis gali smarkiai sumažėti ar netgi išnykti. Nedejuoju dėl to, kad žmonės per mažai skaito, bet per daug rašo, kai galėtų ir susilaikyti. Lietuviams negresia tekstų perteklius, ypač meistriškų tekstų. Mes dar nematėme gerų romanų kritinės masės, net per šimtmetį tos masės nesukaupėme. Esame „vieno romano rašytojų“ šalis, reti mūsų kūrėjai dirbo nuosekliai, ilgai ir paliko aukšto lygio body of work. Nesame dar gerai ir ištyrinėję savo kūrėjų, neišsiaiškinome, kas tai buvo per asmenybės, kokie buvo kaip žmonės. Jei šis mano pasisakymas galėtų suveikti kaip burtas, tai norisi užkeikti, kad per ateinančius dešimtmečius pasirodytų kelios dešimtys biografijų. Tokių gerų, kad seilės tįstų skaitant. Juk dažnai, bent jau mane, sudomina ne tik kūryba, bet ir autoriaus gyvenimo istorija. Pavyzdžiui, ar norėtumėt paskaityti biografinį romaną apie tuščiagarbį dendį Antaną Škėmą? Aš norėčiau.
Dar labai norėčiau įsivaizduoti lietuvių literatūrą ekranizuotą. Dešimt gerų romanų – tai didelis šansas bent vienam geram kino scenarijui, todėl ypač remiu amatininkišką rašymą, vyresnius pradedančiuosius. Jeigu jų kalbos audinys ir nebus išskirtinis, galbūt jų atrastos situacijos, supinti siužetai, ryškūs veikėjai taps pagrindiniai kine.
Noriu matyti lietuvių literatūrą neizoliuotą, kuo atviresnę pasauliui, kuo globalesnę, gausiai verčiamą į užsienio kalbas. Literatūros lauką po savęs norėčiau palikti gyvą ir nenustojantį keistis. Visai įmanoma, kad įsigalės visai kita, šiuo metu vos tik juntama pasaulio paradigma, juk esame pačioje tūkstantmečio pradžioje, ko gera, tų pokyčių dar nematome, bet jie jau vyksta. Man negaila to, kas dėl pokyčių neišliks. Viską atmins istorija. O literatūra nėra istorija. Literatūra yra gyvas organizmas ir joje cirkuliuoja jaunas kraujas. Tas kraujas kur nors būtinai nuneš, tuo tikiu. Svarbiausia yra neužsidaryti ir nesustoti.
Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas
2018 m. Nr. 7
Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs, tik tiek, kiek galėjo akimis palytėti ir išeidamas palydėti. Išėjo paprastai, kaip išeina iš savo kiemo kaimo žmogus. Nepersirengęs. Bet negrįžo. Rastas miręs. Netoli namų. Vienintelių tikrų – Gėsalų kaime, maždaug dvidešimt kilometrų nuo Skuodo. 1985 metų autobiografijoje: „Čia baigiau aštuonmetę mokyklą ir dėl tėvo mirties, motinos ligos ir kitų septinto dešimtmečio vidurio sąlygų pradėjau dirbti kolūkyje – prie lauko darbų, vėliau – dirbtinio apsėklinimo techniku.“ Rūstus blaivumas – jį įgyja tik anksti subrendę vaikai. Išgyveno septyniasdešimt metų, ta proga dar spėjo ką ne ką apie save pasakyti. Paprastai ir išmintingai. Taip, kaip rašė ir eilėraščius – paprastus ir išmintingus. Iš pačių savo prigimties šaknų, nemokytas to darbo – rašyti, bet greit supratęs, kad jau rašo. Ir rašo „ne gamtai ar apie gamtą (o juk rašymo apie gamtą štampą tebekartojame), bet žmogui, apie jo vietą pasaulyje“. Eksternu baigė Skuodo vidurinę, neakivaizdiniu (nuotoliniu) būdu Žemės ūkio akademiją, agronomiją. Pririštas prie savo namų. Galiausiai ir prisirišęs. Dirbęs darbus, kurie buvo po ranka, su gyvuliais, su žeme. Aręs ir sėjęs, pjovęs ir grėbęs. Bet ir rašęs, tikėjęs, kad rašant galima daugiau pasakyti. Apie 1966–1967 metus Stasio Jonausko eilėraščių jau rodosi viešumoje; laikas, kai į pirmąją savo poezijos knygą artėjo ir Sigitas Geda. Stasys Jonauskas kiek jaunesnis. Pirmoji jo knyga (bendrame pk aplanke) tik 1973-iaisiais. Kaip galima taip paprastai pavadinti („Didelis laukas“), bet juk ir nepaprastai, daug vėliau, kai susitiko su Arvydo Šliogerio filotopija, su jo meilės lauku, galėjo pajusti savo laukų kaimynystę. Rinkiniai vienas po kito – kas treji, ketveri metai. „Spaliai“ (1986) – buvo knyga, kai jau tikrai pajaustas Stasio Jonausko savitumas, kai gamtos, žemės jausenos, vidinės patirties ratilais tarsi susiliejo su savita poetika, su įdomiu poetiniu sąmoningumu. Tarp Marcelijaus Martinaičio ir Jono Strielkūno įsiterpė atskiras, savitas poetas, konkretus, daiktiškas, atsargios ironijos, tylios refleksijos. Įvertintas – „Poezijos pavasario“, Jotvingių premijomis, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2015). Rinktinė „Žolės balsas“ (2004), gal kiek ir suvėlinta, gerai apšviečia Stasio Jonausko poezijos lauką. Eilėraščio struktūrinį įvairumą ir tradicinio, radauskiško, strielkūniško ketureilio patikimumą. Suveržta, bet ir išlaisvinta, – tokia juk ir yra senų laikų vaga (taip pavadintas eilėraštis):
Prasidėjo ji, kur baigės.
Lėkė žmonės tuo ratu
Paskui plūgą tarsi snaigės –
Su vardais ir be vardų –
Kaip mokėjo, kaip galėjo
Vytis laiką, tik paskui
Atsiguldavo žolėj,
O galvodavo danguj.
Poezija tvirtina žmogaus mirtingumą. Ir atveria dangų – iš žmogaus mirtingumo kylančiai poezijai.
Iš savitojo Žemaitijos pakraščio Stasys Jonauskas, kur kuršių ir žemaičių kraujo santakos, kur Latvija ranka paduoti, kur Skuodas, Mosėdis, Seda, Ylakiai. (Atsisveikinimo su Stasiu Jonausku žodžius rašiau tarsi lydėdama jį pro Vaclovo Into, Romualdo Granausko bičiulio ir bendrininko, akmenis, pro gaudesį, atsiliepiantį iš Viliaus Orvido akmens karalystės, iš Sedos, kur Vytauto Mačernio pėdsakai, iš Latvijos, kurios kalbą mokėjo. Mosėdis, Ylakiai, kur ir palaidotas; paskutinė kelionė senais žemaičių keliais, išvažinėtais ir išvaikščiotais. Sąsajos – mąstant apie Romualdą Granauską, pasigirsta ir Stasio Jonausko intonacijos. Ir atvirkščiai. Nuo pirmosios knygos – ar gali būti, kad iš karto taip tvirtai, jei kiek ir martinaitiškai: „Aš nemiegojau, o tik žiūrėjau, kaip laikas pelkių viršūnėmis eina“ („Molio Motiejus“). Kraštas, kurio dvasia vis pasirodydavo savitomis kalbos formomis ir intonacijomis; literatūrai tai intensyviausia Žemaitijos vieta, panašiai kaip aukštaičiams Anykščiai. Vienu metu ir vienos kartos – Danutė Paulauskaitė ir Stasys Jonauskas, kaip galėjęs Danutei padėjęs, pirmas ir pastebėjęs, kad švieselė jos lange nebespingsi ir dūmai iš kamino neberūksta. 2004-ieji; pačiam Stasiui prieš akis dar likę kelio. Buvo pažįstami apie keturiasdešimt metų. Danutės tėvų namas, kuriame ji gyveno, priešais Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją. Šis laikraštis irgi priklauso krašto savitumui, išaugęs kaip savitas kultūros augalas, jo redakcijoje dirbo ir Romualdas Granauskas, ir Danutė Paulauskaitė. Ir Stasys Jonauskas – daug metų, įvairius darbus, ėjo visokias pareigas. Buvo žemės ūkio skyriaus vedėjas, paskui, rodos, kultūros. Dirbo ramiai, nesiplėšydamas: nei pernelyg ką kritikuodamas, nei patriotizmą per jėgą reikšdamas. Jo eilėraštis yra įėjęs į tą žemaitiško nuoseklumo, atkaklumo vagą, kuri daug lemia ir kūryboje, ir kasdienybėje. Ar klastinga Parkinsono liga buvo tas sunkusis Stasio gyvenimo trikdis, ar ir dar kažkas, ko gal ir nesužinosime. Kas amžinai pasodina prie pietvakarių sienos (Danutės Paulauskaitės formulė), kas išveda iš namų ir atgal nebesugrąžina. Kaip ir kitą Stasį – Stacevičių, artimo tikrumo poetą, nepaliestą to, kas šiandien madinga, kas padeda lengviau gyventi, mažiau liūdėti.
Pastebimesni Stasio Jonausko gyvenimo įvykiai – dvejų metų studijos Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, kur sutiko ir laisvo mąstymo žmonių, muziejų meno, pamatė daugiau pasaulio. Žemaičiams nuo seno buvo svarbu ir laikytis savųjų, ir pažinti pasaulį. Ne lėkti per pasaulį, o jį pažinti. („O kiek žmonių dabar lekia, kur vėjas papučia, kiti belėkdami ir patys tą vėją sukelia“, – pasakyta Stasio prieš daugiau nei tris dešimtmečius.) Tie aukštieji literatūros kursai buvo skirti filologinio išsilavinimo neturintiems rašytojams, maždaug iki keturiasdešimt penkerių metų amžiaus. Priartėjo rusų poezija, jos sidabro amžius. Kitas įvykis – susitikimas su Justinu Mikučiu, savitu mąstytoju, meno filosofu. Tiesiog atvažiavo į Skuodą, kažkas Stasiui Jonauskui pranešė, sutiko stoty, pamatė vieną, kuris buvo kitoks, skyrėsi iš kitų, parsivežė į namus, apgyvendino. Apie dvejus metus Gėsaluose Justinas Mikutis turėjo stogą ir maistą, išvažiuodamas kur ir vėl sugrįždamas. Monologai, kurių klausėsi. Pokalbiai, kuriuose dalyvavo. Justinas Mikutis, reiklus ir priekabus, vertino Stasį Jonauską kaip poetą. Ir Jonui Mekui buvo įdomu Gėsaluose pabūti. Vertino Stasį Jonauską ir Onė Baliukonė. Manė, kad yra artimas Antanui Kalanavičiui. Ir tai tiesa. Vis ta pati karta, kuriuos į vieną būrį vis tankiau sustato mirtis, įterpdama tarp jų ir Marytę Kontrimaitę, ir Petrą Dirgėlą. Poe-tai rašo savo gyvenimais, unikaliomis patirtimis, bet galiausiai ryškėja, kad labiausiai jie rašo mirtimi – artėjimu į ją. Ir po mirties, ypač skaudžios, netikėtos, leidžiama matyti, kas parašyta. Kad jau pirmojoje Stasio Jonausko knygoje ištarta: „Gulėk / Pradalgėj ar tarp jų. Birželis. / Ir dobilai antrą kartą žydės“ („Lietus, kurio dar nėra“). Ta besivejančio laiko nuojauta – ypač knygoje „Lekia kaip metai“ (1981). Iš to paties rinkinio: „Mano metai jau ieško manęs / Po žolynus, upes, asloje.“ Ir pabaiga: „Jie tyli labiau už visus – / Mano metai, paviję mane“ („Skubantis žmogus“).
Laikas pasiveja, prisiveja, parašo paskutinę datą (Stasiui Jonauskui ji liks neaiški, spėjama). Laiko prisivytą poetą dar vejasi jo eilėraščiai. (Jis savo eilėraščių nedatavo, paliko laiko valiai.) Vejasi, o tos paskutinės datos, tų paskutinių skaičių neprisiveja. Dar išeis (gal jau ir išėjo, Gvido Latako, Vytauto Stulpino, Petro Gintalo ir kitų rūpesčiu leidžiamas) žemaičių almanachas, kur pluoštas ir Stasio Jonausko eilėraščių. Mažai terašė žemaitiškai, nebent kai ką iš žemaitiško išversdamas į bendrinę lietuvių kalbą, o žemaitybė, žemaitiškumas, žemaičių kalba labai jam rūpėjo, tik jau buvo tuos klodus pajutęs giliau, jau ėmė iš giliau. Panašiai kaip ir Romualdas Granauskas. Pirmasis iš almanachui parinktų eilėraščių – „Sekmadienis brenda per pievą“, tokia paprasta ta frazė ir tokia tikra, lyg bridimas per pievą ir būtų pats sekmadienis, o ta pieva birželio, prieš Jonines, paties sužydėjimo. Ir trumpas, ketur-eiliškas „Akimis palydėjai“, žodžiai žmogaus mirtingumui, pridengiamam gamtos amžinumo:
Žydėjo ir buvo spalvota,
Čiulbėjo, mekeno, kukavo.
Tai buvo gerai sugalvota,
Bet iš gyvenimo tavo.
Vilnijo ir buvo ten žalia,
Žaibavo ir pūtė ten vėjai.
Pralėkė viskas pro šalį –
Tiktai akimis palydėjai.
Atodūsio gylis kalbos viršūnėmis: „Tiktai akimis palydėjai.“
ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta
2018 m. Nr. 7
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Prozininkė Danutė Kalinauskaitė
Žinia, sunkiausia yra įvertinti tai, kas savaime suprantama, pavyzdžiui, orą, kuriuo kvėpuoji, na, jis tiesiog yra, tai kokia gali būti oro vertė. Tas pat ir su kalba: ja kalbi, skaitai, rašai knygas, ir tai yra savaime suprantama, nes kalba kaip oras. Bet mūsų šimtmečio istorijoje juk galėjo nutikti taip, kad to savaime suprantamumo galėjo ir nebūti, o oras, kuriuo kvėpuojame taip laisvai, kad jis net nesiskaito, mums galėjo būti dozuojamas tik mažytėmis porcijomis. Laisvėjimo kelyje tarp visų judėjimų, iniciatyvų, darbų ir kūrinių reikšmingiausia man atrodo pati lietuvių kalba, kuria kvėpuojame. Dar – visai ne iškilūs vardai, o paprasti žmonės (netiesa, kad sovietmečiu visi bendradarbiavo su sistema), sugebėję išlaikyti nenulenktus sprandus ir nenulaužtus stuburkaulius, vertybes, tikro meno poreikį. Tie žmonės, gyvendami virtuvės pogrindyje, tyliai nesitaikstė su primesta ideologija. Sugebėdavo pramisti kruopomis, nuo galvos iki kojų apsimegzti (nepainioti su „megztomis beretėmis“!), kad sutaupytų knygai, spektakliui, koncertui. Eidama po „Kino pavasario“ dokumentinio filmo apie Maria Callas, nugirdau dviejų labai garbaus amžiaus senjorių pokalbį: jos turi namie visus M. Callas įrašus, plokšteles, jų klauso, atmintinai moka visas arijas. Senos inteligentės drapanom iš „Humanos“. Tos kartos žilagalvių žmonių, kuriems kliuvo gyventi sunkiausiais sovietmečio laikais, ištverti pokario siaubą, bet nekolaboruoti, neįdavinėti, nevogti iš valstybės, nepasidavimas, pagaliau visą laiką gyvas kultūros ir meno interesas man kelia didžiausią pagarbą. Jie visada buvo kelyje į laisvėjimą.
Na, o iškilius vardus visi žinome, tik, bandydamas juos suminėti, rizikuoji ką nors praleisti: muzikoje – Bronius Kutavičius su „Paskutinėmis pagonių apeigomis“, Giedrė Kaukaitė, inspiravusi kompozitorius, Feliksą Bajorą, Osvaldas Balakauskas su Antrąja simfonija, pasaulinio lygio kūriniu, Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Vytautas Kernagis, Vilniaus džiazo trio (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas), Mataičių folkloro teatras ir Veronika Povilionienė, Donatas Katkus, Vytautas Landsbergis; dailėje – Vladas Vildžiūnas su jo iniciatyva įkurtu Jeruzalės skulptūrų sodu, namais kaip traukos centru, kur burdavosi menininkai, Petras Repšys, anot Alfonso Andriuškevičiaus, „baisus senovės fanas“, kuriam rūpėjo baltų gentys, Lietuvos krikštas, mitai, liaudies papročiai, studijų metu teko matyti, kaip gimsta jo freskos Filologijos fakultete, kiti dailininkai, kurie kelyje į laisvėjimą sovietmečiu buvo gerokai pranokę rašytojus; teatre – Juozas Miltinis, Jonas Jurašas su cenzūruotais, darkytais ir uždraustais spektakliais, legendine „Barbora Radvilaite“, perpildžiusia taurę, pastūmėjusia emigruoti, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius; kine – Jonas Vabalas su savo „Laiptais į dangų“, „Skrydžiu per Atlantą“, Vytautas Žalakevičius su „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmais“, Arūnas Žebriūnas su „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kt.; literatūroje – partizanai Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir kiti, iš kurių galbūt būtų išaugę lietuvių literatūros didieji, bet už mūsų visų laisvę jie padėjo galvas miške, disidentai Julius Sasnauskas ir kiti, laisvą vakarietišką literatūrą rašę Tomas Venclova, Saulius Tomas Kondrotas ir kiti, galėtum vardinti visus talentingiausius ir tai vis būtų tie „iškilūs vardai“. Antanas Kalanavičius įsteigė tokį poezijos pasaulį, kuriame išvis negaliojo jokie sovietiniai ribojimai ir draudimai…
Buvau penktoje klasėje, kai 1972-ųjų gegužės 15 dieną prie Kauno muzikinio teatro susidegino Romas Kalanta. Rusų kalbos mokytoja jį išvadino bepročiu ir griežtai uždraudė mums „trainiotis“ po Laisvės alėją… Šiandien mano ir dar jaunesnės kartos rašantiesiems sunku suvokti tų laikų rašytojų laisvės galimybes. Redaguojant Kazio Bradūno publicistikos rinktinę „Kertinė paraštė“, reto įdomumo knygą, atsivėrė visas tuometinio egzilio skerspjūvis, emigravusių rašytojų nuotaikos, požiūris į okupuotą Lietuvą ir kaip sunku buvo anapus suprasti, kas čia vyksta. Tiesiog neįmanoma, pagaliau, ar mums viskas iki galo įmanoma…
Gerai prisimenu tuoj po Nepriklausomybės šoką sukėlusį „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintą Romualdo Granausko prisipažinimą bendradarbiavus su saugumu. Dabar, kai jau perprantame, kokios pragaištingos yra tos taip ir neįvykusios liustracijos pasekmės, R. Granausko, kuris nieko neišdavė ir niekam nenusikalto, prisipažinimas gali atrodyti net juokingas. Bet jis ne juokingas, o dramatiškas, tragiškas. Tai labai sąžiningo žmogaus veiksmas, ypač šiandien, kai žinom, kaip maišais iš KGB rūmų į Maskvą buvo išgabentos tikrųjų kolaborantų bylos ir kaip jiems pasisekė likti neįvardytiems. R. Granauską laikyčiau vienu sąžiningiausių mūsų rašytojų, gyvenusių šiapus ir negalėjusių naudotis tokiomis laisvėmis, kokios buvo turimos anapus… Jam priklauso puiki, irgi skerspjūvinė, esė „Rakto ieškojimas“ apie Tarybų Lietuvos rašytoją, „užutėkio herojų“, kuris, atėjus Nepriklausomybei, skaudžiai praregėjo, kad, pasirodo, „didžiosios“ literatūros durys neatsirakina jo „Volgos“ rakteliu. Taip, daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. Ir nors, anot R. Granausko griežto „tegu niekas nesako: tokie buvo laikai“, vis dėlto tokie buvo laikai. Tuo metu buvo lemta klestėti egzilio literatūrai, ji buvo pilna jėgos, nenukraujavusi: Marius Katiliškis, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Algimantas Mackus, žemininkai su Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija… Išaušo diena, ir abi literatūros susijungė.
Kelias į laisvę, jis tęsiasi ir šiandien… Kai kitados su tėvais eidavau Kaune į Panemunės bažnyčią, jos prieigose stovėdavo tikrintojai iš mūsų mokyklos, registruojantys, kas ten lankosi. Kaip teko sužinoti, po keliolikos metų tie registravusieji jau rėžė liepsningas nepriklausomybininkų kalbas. Nenustebčiau, jei šiandien jie būtų tarp uoliųjų Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries griovėjų. Taip, visi supranta, kad reikia įvertinti šių rašytojų darbus (vienareikšmiškai išdavystę), įvertinti kritiškai, bet paneigti literatūrinę kūrybą, išmesti iš apyvartos, iš mokyklos programų, išbraukti kaip nė neegzistavusius… Kažkas feisbuke rašė: „Šiandien ginsite Cvirką kaip rašytoją, rytoj žiū Hitleris jums tebus tapytojas. Šiukšlių vieta šiukšlynuose.“ Na, jei tai kelias į laisvę, tada atsiprašau, nenoriu juo kulniuoti.
Kalbėdama apie literatūros, kultūros situaciją, sakyčiau – apstuma. Man net visko per daug – knygų, renginių, filmų, spektaklių, performansų (kitados, žalioje jaunystėje, šaipiausi iš Vaidoto Daunio, mokiusio „psichinės higienos“…). Tik kokybės – toli gražu nepervirš. Bet kitaip ir būti negali: tuštumoje neatsiranda niekas, visko turi susidaryti kritinė masė, kad iš jos, iš tų gausių pelų, rastųsi vienas kitas grūdas. Visuomenės situacija, valstybė… Deja, mes ne estai, kurie, kalbėdami apie savo valstybę, net apie problemas ir trūkumus, sugeba jos nedergti. Ne vienam lietuviui Lietuva yra nuobodi, neįdomi, smirdinti jau nuo lėktuvo trapo, vos jis nusileidžia atskridęs iš Italijos ar Ispanijos. Be to, čia debesys
žemai, o saulės mažai. Bet viską lemia požiūris. Kitam (ir man) ji – ne neįdomi ir nuobodi, o su septyniais šimtais bažnyčių, baroko šedevrais, atgimstančia dvarų kultūra, ežerais, kvepiančiomis, nesusintetintomis pievomis, kuriose dar gali vaistinių žolelių prisirinkti, pasaulinio lygio muzika (užtenka išgirsti ir pamatyti Lietuvos šimtmečiui skirtą koncertą „Gloria Lietuvai“ Operos ir baleto teatre), daile, teatru, taip, ir literatūra. Jei ne tie penkiasdešimt okupacijos metų, per kuriuos danai mus ne tik kiaulėmis aplenkė… Stumiame, ne, už plaukų tempiame save atgal į praeitį su posovietiniais kompleksais, savinieka ir saviplaka (kita vertus, iš kur toks pasipūtimas?), visą sovietmetį kultivuotu, ir, pasirodo, itin sėkmingai, baudžiauninko mentalitetu.
Problemos ir iššūkiai… Pirmiausia tragiška humanitarikos padėtis, o iš to galima kildinti ir visa kita. Valdžios tamsybiškumas. Kultūros plačiausia prasme stygius, kuris reiškiasi požiūriu į paveldą (Misionierių ansamblio darkymas, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymas ir kt.), kertamais medžiais kapinėse ir gatvėse, ko negalima paaiškinti niekuo kitu, kaip tik europinių pinigų įsisavinimo nauda, kad ir ką suoktų miestų merai. Iki neįmanomumo išpūsta biurokratija su absurdiškais, sveiku protu nesuvokiamais reikalavimais, kliūtimis, išrandamomis pačiame Briuselyje, kur veši neadekvačios pareigūnų algos ir reprezentacinės išlaidos vaišėms vos ne su lakštingalų liežuvėlių paštetu – šiandieniame pasaulyje tai amoralu. Pilni emigruojančiųjų lėktuvai ir dėl to. Korupcija, sumanumas naudotis įstatymų landomis, kad galėtum vogti „teisėtai“. Pilietinės visuomenės apatija. Rypavimai: „Turime tautą, bet neturime valstybėėės“, tačiau valstybė prasideda tada, kai atkeli nuo lovos užpakalį ir rinkimų dieną eini balsuoti, nors ir kaip tingisi ar lyja.
Visa, ką čia vardiju, priklauso nuo mūsų valios, pastangų, sąžinės ir smegenų, o kitkas – nepavydėtina geopolitinė padėtis – duota Dievo ant amžinųjų amen, kitaip jau nebus, bet su tuo taip pat reikia mokytis gyvent, diena dienon, kad, atėjus tai valandai, ir vėl nebūtume nė karto neiššovę.
Manau, bandyti įsivaizduoti literatūrą po kelių dešimt-mečių ir daugiau metų tai tas pat, kas XVIII amžiuje bandyti įsivaizduoti, koks pasaulis bus po tūkstančio metų. Maždaug tokia analogija. Nes išmaniosios technologijos vystosi žmogui neįsisąmoninamu greičiu. Dirbtinis intelektas. Suinternetinti daiktai, kai internetas persikelia į paprasčiausius buities daiktus. Štai užtenka pažvelgti į veidrodį, o jis jau transliuoja tau šios dienos naujienas. Atveri drabužių spintą, o ji jau žino, koks lauke oras, pagal tavo mėgstamas spalvas sugeneruoja ir pasiūlo patį optimaliausią apsirengimo variantą. Ir tai nebe fantazija. Viskas tavo patogumui. Nuostabus išmaniųjų technologijų tvarkomas pasaulis. Kai Robertas Dargis, Pramonininkų konfederacijos pirmininkas, ir jo kolegos nuolat kartoja, kad išmaniųjų technologijų srityje mes vis dar esame nepakankamai greiti, kad atsiliekame, man kaskart gerklėje pasistoja klausimo ašaka (o, šventas naivume): kas gi šitame greityje darosi su žmogumi. Juk jis, kaip ir prieš šimtų šimtus metų, myli, džiaugiasi, kenčia, išduoda ir yra išduodamas pats, jį graužia sąžinė arba nubunda tamsiausi instinktai ir jis rengiasi ką nors papjauti, sulaukęs vidurio amžiaus vis dažniau pagalvoja apie gyvenimo pabaigą ir pratinasi prie minties, kad teks mirti, galų gale miršta, suvokęs tai arba suvokti nespėjęs. Ar šitie procesai taip pat pagreitės? Patobulės? Ne. Tik rasis daugiau depresikų ir savižudžių. Jau randasi. Vis naujus plotus užimantys socialiniai tinklai, kurių tikslas – sujungti, suvesti, suburti, – daugins vienišius. Daugina. Mano dukra sako, kad žemei tikriausiai neiškils jokios į ją atsitrenksiančios Melancholijos, kaip Larso von Triero „Melancholijoje“, pavojus. Ji sunaikins pati save iš vidaus. Ne ne, nepiešiu čia apokalipsės, tik manau, kad to taip besikeičiančio pasaulio akivaizdoje literatūra patirs jai gyvybiškus išbandymus. Mes sakome, kad literatūros žodžiai ima pralaimėti vaizdams, kurie yra tūkstančius kartų greitesni ir efektyvesni, greitesni dar ir todėl, kad jų nereikia versti į kitas kalbas, jie sklinda per pasaulį be jokių kliūčių. Kad įsigali vizualumo kultūros epocha. Bet ta epocha jau įsigalėjusi. O žodžiai jau pralaimėję. Ką žinai, galbūt ateity literatūra apskritai bus visa įpaveikslinta, virs paveiksliukais ir ikonėlėmis? Esu tikra, kad daugės beraščių ir neskaitančių. Aišku, žmonės skaitys, kaip ir šiandien kasdien perskaito didžiulius informacijos kiekius, kuriuos galėtum sudėti į storas knygas. Bet tai ne Thomas Mannas. Meniškumo kriterijai menks, pritariu Andriui Jakučiūnui, menksta ir dabar. Apskritai trinsis ribos tarp kokybės ir nekokybės. Dar labiau stiprės įvaizdžio ir viešųjų ryšių galia. Manau, keisis pats rašytojo tipas, daugės verslių projektininkų ir darbščių amatininkų, o knygų rašymas dar labiau virs industrija. „Akimirkos tironija“ skverbsis į klasiką. Kas dar beturės laiko Marceliui Proustui, Th. Mannui, Robertui Musiliui? Jie bus adaptuoti ir sudėti į kelių valandų trukmės laikmenas, pavyzdžiui, Th. Manno „Daktaras Faustas“ išsiteks dviejose valandose. O „Ana Karenina“? O vargšas asociatyvusis, klampusis M. Proustas?
Klausdami savęs, kokia literatūra bus po trisdešimties ir daugiau metų, pirmiausia turėtume klausti, kas bus skaitytojas. Mažas vaikas, pasodintas ant puoduko, bubulio nepadaro tol, kol į rankas negauna išmaniojo telefono. O įduoti jam tą daiktą, tai įduoti gramą kokaino, sako psichologai. Anot jų, be išmaniųjų prietaisų realybė aplink vaiką darosi nepatraukli, neįdomi, kaip nespalvotame kine, todėl nežadinanti intereso. Joje stinga dinamikos, greičio, spalvų. Smegenys įpranta būti nuolat stimuliuojamos, o jei to nėra, kyla susierzinimas, pyktis, užvaldo apatija. Bet tai dar ne viskas: jam jau sunku prisikasti iki savo draugų, nors jie mokosi toje pačioje klasėje, šalia, ir tėvų, kurie sėdi čia pat, ant sofos, nosis sukišę į savuosius prietaisus. Kaip per kartų kartas keičiasi tėvų ir vaikų santykiai nuo pat mažumės, galima paklausti vaikų darželių vyresnio amžiaus auklėtojų, ką prieš keletą dienų ir padariau. Pokyčiai, nešantys į orą. Sovietmečiu guję iš gyvenimo nuobodulį (dirbti, dirbti, draugai proletarai, ir dar kartą dirbti!), apie nuobodulį jau imame kalbėti kaip apie vaistą. Amerikiečių psichologas primygtinai pataria: atimkite iš vaikų mobiliuosius, ir jie nenumirs, bet ims galvoti, ką gi čia nuveikus, pradės krutėti jų smegenys, rasis kūrybingos veiklos. Gal net – pridurčiau nuo savęs – jie ims ir neduokdie paskaitys kokią knygelę.
Nedrįsčiau leistis į detales, kokią evoliuciją patirs paskiri žanrai, pavyzdžiui, ar išnyks poetinė proza (taip, veikiausiai ji nunyks), kas nutiks poezijos metrui ir verlibrui. Bet, užuot džiaugusis, kad priklausau dar senajam pasauliui, pirmiausia galvočiau apie vaikus, kurie ir bus ateities literatūros skaitytojai.
Poetė, eseistė Elena Karnauskaitė
Man rodos, kad praėjusio šimtmečio atidalinti nuo ankstesnio neįmanoma – juk jam pamatus klojo aušrininkai ir varpininkai, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Maironis. Neabejotina, kad prozos atskaitos taškas – Žemaitė ir J. Biliūnas, poezijos – Maironis. Jie įkūnija išorę ir vidų, horizontalę ir vertikalę. Tik po jų galėjo rastis Jurgis Savickis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis su keturvėjininkais, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, vėliau Antanas Škėma su „Balta drobule“ etc. Kitaip tariant, literatūrinės raiškos ir minties įvairovė per pastarąjį šimtmetį ėjo ir į plotį, ir į gylį. Tikrai ne visada tolygiai.
Iš paminėtų man imponuoja K. Binkis, savo kad ir trumpalaikiu literatūriniu maištu parodęs, kad jau galima laužyti kanoną, kad poezija ir literatūra apskritai gali būti ir „nepaklusni“. V. Mykolaitis-Putinas su „Altorių šešėly“ taip pat griauna tam tikrus tabu – labiau ne formos, o minties. Bet kad galėtum ką griauti, jau turi būti pastatyta!
Kita vertus, žvelgiant į pastarojo šimtmečio literatūrą, akivaizdu, kad pozicija „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ čia beveik neįmanoma. Rašytojai arba nubloškiami, arba savo noru atsiduria vienoje ar kitoje barikadų pusėje, o kartais lieka tiesiog paraštėse. Toks lyg ir sūpuoklių principas – sovietmečiu literatūros vadovėliuose puikuojasi vienų rašytojų portretai, dabar, Nepriklausomybės laikotarpiu, juos pakeitė kiti. Dalis, kaip minėjau, atsidūrė tam tikrose paraštėse – lyg ir yra, lyg ir nėra. Manyčiau, taip yra atsitikę su Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimu“, „Viliumi Karaliumi“. Nežinau, kaip dabar skaityčiau Antano Vienuolio apsakymus, bet, mano supratimu, šis kūrėjas nepelnytai ignoruojamas. Jei grįžtume prie kalbėjimo apie tradiciją plačiąja prasme, tai neišvengiamai tektų minėti Vaižgantą, Vincą Krėvę, apie Petrą Cvirką pasakoma tik puse lūpų, o štai apie Juozą Baltušį… Turiu vilties, kad sūpuoklės galų gale nusistovės ir nebesvirs nei į vieną, nei į kitą pusę.
Manau, kad tautinės literatūros medelį, ypač 8–9 dešimtmetyje, laistė ir iš kitų šalių atpūsti lietaus debesys. Jei ne Gabrielis Garsía Márquezas ir magiškasis realizmas, kažin ar mūsų literatūroje būtų atsiradusi Jurga Ivanauskaitė su „Pakalnučių metais“, „Ragana ir lietum“, „Pragaro sodais“, „Tibeto mandala“ ir kitom knygom, kreipiančiom žvilgsnį jei ne į Vakarus, tai į Rytus. Bet būta ir pamato – V. Krėvė, Vydūnas.
O dar tuo metu mano karta skaitė Michailą Bulgakovą, klausėsi Boriso Grebenščikovo, žiūrėjo Federico’ą Fellinį, Andrejų Tarkovskį ir „Assą“, stovėjo eilėse prie bilietų į teatrą, mes, lietuvių-prancūzų grupės studentės, žiūrėjome nouvelle vague filmus ir skaitėme Albert’ą Camus, Antoine’ą de Saint-Exupéry ir deklamavom Jacques’ą Prevert’ą, išgyvenom Leonido Brežnevo mirtį bei Sovietų Sąjungos žlugimą ir patyrėme tuos laikus, kuriuos dar galima atpažinti Sergejaus Bodrovo jaunesniojo filme „Brolis“. Arba kiek vėlesnio laiko atgarsį Rimanto Kmitos „Pietinia kronikose“. Sušvelnintą variantą. Nesušvelnintas ankstesnio laiko variantas – Jurgio Kunčino „Tūloje“ ir Romualdo Granausko „Duburyje“.
Mano supratimu, lietuvių literatūra šiandieną yra ganėtinai įvairi ir, norėčiau šalia parašyti, įdomi, bet natūraliai kyla klausimas, kas ir kiek ja domisi. Pagal visokiausius ne taip seniai Lietuvoje atliktus skaitymo ir skaitomumo tyrimus penkiasdešimt du procentai suaugusiųjų ir trisdešimt penki procentai vaikų visiškai neskaito knygų. Kitaip tariant, literatūra tampa vis labiau nišine, tarsi susitraukia. Jei nesame įdomūs patys sau, ar galime būti įdomūs kitiems?
Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygynų lentynose nemažai jaunų autorių prozos kūrinių, kuriuos būtų galima pavadinti pop arba komerciniais romanais, čia gal taip ir turi būti, bet pasigendu tikro, gilaus romano. Čia yra erdvė, kuri galėtų ir turėtų užsipildyti.
Tradiciškai turime stiprią poeziją, gerų eseistų, bet vėlgi neapleidžia įspūdis, kad nėra visumos pojūčio. Ne tik suvokiant literatūrą, bet apskritai literatūroje. Ilgiuosi Marcelijaus Martinaičio, jau neatsimenu, kas per jo laidotuves sakė, kad tai „paskutinis poetas ant Lietuvos“. Ilgiuosi savojo Czesławo Miłoszo Lietuvai. Ne pavardės pras-me, bet visuotinumo ir gylio prasme.
Viltingai nuteikia galimybė keliauti, būti ir pažinti ne tik savąjį kraštą, turėti įvairių patirčių, bet, manau, esama didžiulio pavojaus ištirpti, nebesusivokti nei kas esi, nei kur esi. Nemanau, kad be savojo identiteto suvokimo apskritai įmanoma bent kiek prasmingiau būti tiek gyvenime, tiek literatūroje, tiek kultūroje apskritai.
Ir, aišku, amžinasis kalbos klausimas. Tirpstame kaip lietuviškai kalbanti bendruomenė, daugėja gyvenančių emigracijoje, kurie nebemato prasmės mokyti savo vaikus lietuviškai, bet turiu vilties, kad kokiu nors būdu lietuvių kalbos bruknelė išliks amžinai žaliuojanti.
Sunku numatyti, kokia lietuvių literatūra bus po gero dešimtmečio, o ką jau kalbėti apie tolesnės ateities perspektyvą… Manau, kad dar kūrybiškiau bus panaudojamas internetas, ši tendencija gana ryški ir dabar. Aišku, kad su įvairių raštų, rašinių ir rašinėlių gausa galėtų atsirasti ir kokybinė diferenciacija, tik nežinau kaip.
Galbūt čia tiktų pasakyti ir apie tam tikras nišas, kur jaučiu savotiškas spragas, ir jos galėtų užsipildyti. Mano supratimu, kol kas neturime gero romano apie dabarties emigracijos patirtis, kokį turi kad ir mūsų kaimynai latviai (Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“). Yra Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, bet to nepakanka.
Visai tikėtina, kad atsiras daugiau autorių, kurių šaknys iš esmės lietuviškos, bet kalbine prasme jie tvirčiau jaučiasi anglakalbėje kultūroje, tad skaitysime vertimus iš anglų į lietuvių ir suvoksime juos kaip mūsų tautinės literatūros dalį. Laima Vincė, Rimas Užgiris – vienos iš pirmųjų kregždžių, bet tikrai ne paskutinės.
Na, ir, ko gero, čia būtų vieta ir laikas stabtelėti, nes šiaip ar taip kasandromis niekas netiki. Kad ir kaip ten būtų, neabejoju, kad kalbos ir literatūros upė tekės, ir jei vienas vagas užpustys smėlis ar užvirs medžiai, tėkmė išsigrauš naujas. Nei geresnes, nei blogesnes, tiesiog kitas.
Prozininkas, redaktorius Tomas Vaiseta
Etninė atmintis iš tiesų parodė ištvermę, bet ji taip pat parodė ir didelę užmarštį: įvairių kitataučių grupių, kūrusių Lietuvą, atmintis grįžta tik dabar. Mes buvome gerokai įvairesni, nei mūsų „etninė atmintis“ mums ilgą laiką primindavo, ir tikra laimė turėti galimybę pagaliau tą mūsų tautinę, socialinę ir kultūrinę įvairovę pradėti matyti, net jei tik apgraibomis, lyg vis dar apimtiems vištakumo. Štai kad ir pirmieji į galvą ateinantys naujausi pavyzdžiai – Giedrės Jankevičiūtės sudaryta knyga apie Mikalojų Vorobjovą arba Algės Andriulytės monografija „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“.
Kita vertus, paradoksalu, o gal net ir rizikinga sakyti, bet tam tikra prasme XX amžius iš tiesų buvo – net įvertinus neįtikėtino masto mūsų gyventojų praradimus ir patirtas kančias – „lietuvių šimtmetis“, nes moderni nacionalinė savimonė pademonstravo didelį gyvybingumą ir sugebėjo sukurti vertingą kultūrą. Todėl šiek tiek gaila, kad ta nacionalinė savimonė XXI a. kartais pradeda įgauti fobiškas ir liguistas formas – sutikčiau su nuomone, kad tai turėtume suprasti kaip nacionalinės savimonės sovietinimo pasekmes, nors nesu pesimistas ir manau, kad jau galime kalbėti apie mūsų visuomenės labai lėtą, bet ir labai aiškų traukimąsi iš „posovietinės būklės“.
O „lietuvių šimtmetis“ turi ir savąjį simbolį – Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Pamenu, kaip šimtmečio Vasario 16-osios proga dalyvavau vienoje radijo laidoje, kurioje svarstyta, kokie buvo didžiausi praėjusio amžiaus mokslo pasiekimai. Tuomet viena iš laidos vedėjų sakė, kad paklausti gatvėje žmonės greičiausiai imtų kalbėti „ką nors apie lazerius“. Tačiau čia turėtume pridurti: jeigu nueitume pas tuos gatvėje pakalbintus žmones į namus, tai didžiausia tikimybė, kad jų knygų lentynoje (vis dar!) rastume vieną knygą – šapokiškąją „Lietuvos istoriją“. Jeigu ją vertintume kaip kultūrinį, o ne mokslinį reiškinį, turėtume pripažinti jos milžinišką įtaką „etninės atminties“ ištvermei. O su minėtąja jos užmarštimi kovoja jau kitų istorikų darbai.
Man pačiam šimtmečio atradimu (už kurį dėkoju Agnei Narušytei) tapo moterų avangardinė tarpukario fotografija. Kai žiūriu į (dažnai žaismingus) Veronikos Šleivytės, Domicėlės Tarabildaitės-Tarabildienės ar Olgos Dubeneckienės eksperimentus, negaliu atsistebėti, kaip toli jos pranoko savo meto rimtuosius fotografus vyrus, o eksperimentine dvasia – netgi Lietuvos fotografijos mokyklą (ar jos mitą) sukūrusius garsius menininkus, kurie didžiuojasi plačiakampiais objektyvais ir kitomis to meto „naujovėmis“. Tad jei jau klausiate apie laisvėjimo kelią, tai tarpukario fotografės avangardistės sugebėjo sukurti tokią laisvę, kad mes ir šiandien jos nemokame tinkamai įvertinti.
Vidinės, o ne išorinės laisvės stoka, spėčiau, ilgą laiką mums neleido įvertinti ir dviejų labai reikšmingų XX a. Lietuvos literatūros vardų – Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Dabar jau labai aiškiai matyti, kaip šie du vardai įsitvirtina literatūroje kaip XX amžiaus pabaigos, o, tiesą sakant, ir viso atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečio svarbiausi vardai. Jų įtaka yra milžiniška – nors galbūt ne tiek plačiajai skaitytojų auditorijai, kurią daugiausia veikia laisvalaikio užgaidų ir atsitiktinumo (reklamos) veiksniai, ir galbūt net ne tiek profesionalams (literatūrologams, kritikams, rašytojams), kiek tai skaitytojų daliai, kuriai literatūra yra vaizduotės nuotykis ir siaubas, gyvenimo projekcija ir projekcija į gyvenimą, įkvėpimas, nuodėmė ir intelektinė laisvė. Kai skaitau tai, kas buvo tapę sovietine klasika (taip pat „sovietine moderniąja klasika“), kai pradedu vertinti sovietinės literatūros lygį, net kai galvoju ne apie jos ideologizavimą, bet tik apie grynai estetinius kriterijus – stilių, kalbą, metaforiką, (ne)originalumą, – tik tada suvokiu, kokį iš tikrųjų šuolį į visai kitą literatūros lygmenį atliko R. Gavelis ir J. Kunčinas.
Kai nueinu į jaunų tapytojų parodas (daugiausia „Titanike“, bet ir kitur), visada pagalvoju tą patį – kiek daug yra talentingų jaunų dailininkų. O tada pagaunu save, kad tokią išvadą darau, nes lyginu su literatūros lauku. Nežinau, ką pasakytų dailėtyrininkai, ir abejoju, ar apskritai įmanoma kaip nors objektyviau tai išmatuoti, bet įspūdis sako, kad talentas įvairiose meno srityse Lietuvoje yra pasiskirstęs labai netolygiai – ne visur vienodai veikia „pašaukimo“ kultūrinė (savi)vertė, meno srities socialinis prestižas, ugdymo(si) ir realizavimo(si) galimybės, kūrybiškai panašių profesijų finansinis patrauklumas (gali būti, kad iš literatūros daug jaunų talentų labai anksti pasiglemžia reklamos ir viešųjų ryšių agentūros; kartais tie žmonės vėliau bando grįžti prie savo neišpildytų literatūrinių polinkių, bet labai retai tai įvyksta ne per vėlai). Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet spėčiau, kad literatūroje šiuo metu netalentingi žmonės turi daugiau galimybių būti pastebėti ir netgi savaip įvertinti nei daugumoje kitų sričių. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad literatūros perspektyvos būtų kuo nors blogesnės nei kitų sričių.
Apskritai kūrybai vilties reikia tiek pat, kiek ir nevilties – bet tos gyvenimo galimybės yra akivaizdžios: niekas nebegali žmogaus sustabdyti publikuoti (paviešinti) savo kūrinio, o jeigu tai bus talentingas kūrinys, jis bus pastebėtas ir ištrauktas iš giliausios feisbuko skylės; vargu ar įmanoma sukurti tobulas, t. y. visus tenkinančias, finansines galimybes, o Lietuvoje dar toli net iki gerų, bet negalima nematyti ir aiškaus situacijos pagerėjimo – fondai, tarybos, stipendijos, honorarai, premijos – ir nereikia savęs apibrėžti uždarame Lietuvos rate; apskritai galima būtų klausti, ar buvo anksčiau epocha, kuri taip (per)vertintų vaizduotę ir kūrybingumą? Čia esama daug pavojų ir naivumo, tiesiog kvailystės, bet vaizduotę turintiems, kūrybingiems žmonėms ši laiko dvasia turėtų patikti, net jeigu ja pasinaudosi keikdamas kapitalizmą, technokratiją, globalizaciją ir savo buržujus tėvus.
Klausimas apie iššūkius dabar lyg ir neišvengiamai turėtų vesti prie svarstymų apie dirbtinį intelektą, bet ką aš galiu apie jį pasakyti? Gal tik miglotai nujaučiu, kad jis keis patį žmogaus suvokimą, ir tada belieka tarti, kad turime visomis išgalėmis saugoti ir puoselėti humanitariką ir meną, nes niekas kitas mums po šimto metų nepasakys, kas mes – (ar vis dar) žmonės – esame. Daug akivaizdesnė grėsmė Lietuvai – jos demografinės tendencijos. Net jei pasitvirtins vienas iš optimistinių variantų ir pas mus panorės gyventi žmonės iš kitų šalių, vadinasi, nustosime tirpti, kai kuriose gyvenimo srityse, o kultūroje – ypač, tai netaps mažesniu iššūkiu. Turėsime keistis, turėsime prisitaikyti – ir susigrąžinama šimtmečio įvairovės patirtis mums labai pravers.
Nuoširdžiai neturiu atsakymo, todėl galiu pabaigti labai konkrečiu palinkėjimu Lietuvos literatūrai, kad po dešimties ar dvidešimties metų pagaliau turėtume „The Man Booker International“ premijos laureatą(-ę). Mūsų literatūra nėra nė kuo blogesnė, tik negalvokime apie paslaptingąsias kitų šalių auditorijas, kurias esą privalome užkariauti, – rašykime sau, dėl savęs, apie save, ir – nors, žinoma, tai skamba absurdiškai, – būsime visiems įdomūs.
Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)
2018 m. Nr. 5–6
Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“. Šios poemos plėtotė, kai atėjo iki pokario ir vėlesnių laikų vaizdavimo, sukėlė daug triukšmo. Posmai su sistemos kritikos ir ironizavimų tirščiais, su aštriabriaunėmis metaforomis, pasak Vytauto Kubiliaus, išspausdinti „Pergalės“ žurnale, pavertė žurnalą deficitine preke Kalvarijų turguje (tada dar Dzeržinskio, beje). O „apskretėliai instruktoriai“ (tai būdingas poemos įvaizdis) pradėjo pliekti skundus vienintelės partijos vadams.
Trumpa kalba verstų sudėti į sunkiai įsivaizduojamą visumą Mykolo Karčiausko eilėraščius, poemas, prozą, knygas vaikams, publicistiką, vertimus, jo dirbtus darbus, susirūpinimus dėl savo gimtųjų vietų, dėl Šiaurės Lietuvos ryškiųjų žmonių, tarkime, Vileišių. Reikia pridėti jo tarmės persikėlimus į poeziją. Viską sudėjus, kas paminėta ir ko pasakyti nėra nei laiko, nei tinkamo formulavimo galimybių, visgi įmanoma būtų bendrinti: tai buvo tautos istorinio kelio išraiškingas vaizdavimas ir apmąstymas skirtingiausių spalvų poetiniu žodynu – nuo vylingų pokštų, rupių daiktiškų realijų iki droviai pridengto lyrizmo, visaip kaip suprantamų groteskų ir nežinia ar patetikos. Mykolo Karčiausko tekstų supratimas ir jų interpretavimo galimybės nėra paprastas reikalas. Šias mįsles turėtume sieti su poeto gyventu laiku, publikavimo sąlygomis, siekimu pačiam išsiaiškinti prieštaringas mintis ir žinias, bet ir su prigimtimi. Ir su patirtimis, žinoma. Apsiribočiau šia jo eilėraščio citata Jūsų apmąstymams:
Buvome išaukštinti
Negražių žmonių.
Paskandinti šaukštuose
Priekaištų kilnių.
(„Vyšnių kalnas“, 1978, p. 14)
Nesu tiktai Mykolo Karčiausko knygų skaitytojas, nors skaičiau ir tas, kurios jau žiupsnis metų dėl nuspėjamų aplinkybių net neminimos, pavyzdžiui, „Krikštai“ (2005), „Kada parsiklausim namo“ (2007), „Žemaičiuos“ (2008), „Artuoliai“ (2012). Turiu ir Krinčino savilaidos knygelę iškalbiu pavadinimu „Baimės matematika“ (2007). Taigi esu ne tik skaitytojas. Teko dirbti su Mykolu Rašytojų sąjungoje, tvarkyti reikalus, kai jis buvo Spaudos, radijo ir televizijos fondo direktorius, teko būti kartu jo sukaktuviniuose vakaruose, pagaliau daug metų gyventi artimoje kaimynystėje, bičiuliautis su juo ir jo šeima, pūsti Krinčino apylinkių alaus putas ir pokštauti per Valentino dieną. Nuostabus buvo Mykolo gebėjimas bendrauti ir draugauti, rasti bendrą kalbą su visų kartų rašytojais ir nuošalaus kaimelio žmonėmis, su ukrainų poetu Dmytro Čeredničenka ir Vengrijos mokslo žvaigžde Endrė Bojtaru, su kaimynų žmonomis ir vaikais. Su kuo dar jis kuo gražiausiai draugavo, tai su medžiais, upeliais, stirnomis ir paukščiais. Paskutinis mudviejų pokalbis šiomis dienomis buvo apie ančių porelę, nutūpusią po mūsų gyvento namo langais. Iš kur jos atsirado, ką norėjo pasakyti?
Mokėjo Mykolas matyti, vertinti, suprasti, mokėjo kalbėtis ir patylėti. Pauzė, elipsė irgi poeto menas. Yra patylėjęs apie sunkius savo išgyvenimus, apie sveikatą irgi.
Baigsiu citata iš 2013 metais išėjusios Mykolo Karčiausko poezijos knygos „Septynios kelionės“ (p. 194):
Šuoliuoja žemyn vis gilyn
ir menkyn vos įžiūrimas takas
tenai kur mes būsime
kalnus jau nugalėję pramokę
kalbos
niekada negirdėtos
Antakalnio kapinės, 2018 04 24
ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė
2018 m. Nr. 5–6
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Rašytojas, literatūrologas Vytautas Martinkus
Į pirmąjį klausimą – kokie tie žymiausi istorinio lietuviams šimtmečio literatai ir netgi kiek jų – tikrai negaliu trumpai (o gal ir išvis) atsakyti. Be abejonės, galima pasiginčyti dėl iškiliausiųjų, o gal ir kiekvieno rašančiojo, vietos ir vaidmens mūsų literatūroje. Žinynuose visur toji vieta – pagal abėcėlę, ir jo vaidmuo skirtingas, istorikų paaiškintas. Lemtingą žodį vertinimuose dažnai tebetaria istorija, nors ji buvo dažnokai (per minimą šimtmetį bent keturis kartus) perrašoma, ir ją ne visada, kaip viliasi Tomas Kačerauskas, „galime pastatyti prie sienos ir sušaudyti“. Juo labiau – istorikus. O šių akimis, iškilių rašytojų esama bent dviejų rūšių. Vienų jų portretus kurį laiką tiko (tinka) spausdinti ant sąsiuvinių, ant banknotų, pašto ženklų, dargi kaldinti jų profilius ir vardus ant monetų ir jubiliejinių valstybės medalių. Kitus leistina išskirti bent vietinėje literatūros rinkoje – kiek stambesnėmis raidėmis įrašyti ir plačiau pristatyti enciklopedijose ir vadovėliuose. Kai kurie (vis mažesnis skaičius) sulaukdavo ir tebesulaukia tyrėjų, doktorantų ir monografijų autorių dėmesio.
Kasdien sunkėja rašytojų (veikalų) rūšiavimas, kartais, ypač per socialines pervartas, jis atrodo ir neprotingas, ir beprasmis. Istorija ne visada ir ne visiems literatūros kritikams vienodai teisinga patarėja. Štai, ištarus Salomėjos Nėries vardą, dažnai stoja tyla, o joje – skaudus politinis klausimas: kodėl ji sutiko „vežti“ Stalino saulę? Nors geriausių jos eilėraščių šilumos jokia politinė saulė nei padidina, nei sumažina. Už blogą žodį apie Justiną Marcinkevičių, anot Kęstučio Girniaus, gali būti net labai išbartas. Sakyčiau, mielas Kęstuti, nutinka ir atvirkščiai. Barami ir Justino talento gerbėjai. Į Nerijos Putinaitės scholastikos tinklus įkliuvę, jie dūsta. O juk yra tinklų iš stipresnių siūlų, ir ne vienos Nerijos nupintų.
Tad kas iš tikrųjų būdinga? Jau sakiau: šimtmečio politikos pervartose retokai kas gėrėjosi literatūros grynuoliais. Jų ir buvo nedaug. Ateity, matyt, juos vertinti bus dar sunkiau, bet ne dėl politikos ar istorijos vylių ir anatemų. Literatūros kaip išskirtinės estetinės meninės pajautos objektų tik mažėja. O rašytojų skaičius didėja (neskaičiavau, tik spėju) geometrine progresija, ir jų kūrinių vertinimų būdų (teorijų, metodų, žiūros taškų) nusižiūrima iš viso pasaulio. Dažniausiai – eurocentristinio. O jie – margi ir jų daug – nors traukiniu vežk. Su pedagogais (ypač lituanistais, juos, beje, nusprendėme gyvus palaidoti) vėl atskira kalba: nagi katrą lietuvių autorių mokiniams į galvas „įkalti“, o katrą tegu studentas ar literatūrologas pats kaip reikšmingą sau pripažįsta? Nėra vienareikšmių atsakymų. Deja, visą šimtmetį literatus matome ir kaip politikus, vienos ar kitos partijos ir ideologijos vėliavnešius, ir tai ne itin gerai, kai pagalvoji apie ateitį. Gali nutikti, kad niekas nesikeis. Naujų pasaulių autoriai nekurs. O tai reiškia, kad moksleiviai ir toliau rašys apie Žemaitės talentą vaizduojant XX a. pr. moters gyvenimą, studentai džiaugsis, kad Sigitas Parulskis pagaliau pajudino holokausto temą, literatūrologai apsimes, kad nemato postmodernizmo viruso, graužiančio tikros (?) literatūros imunitetą.
Bet kol kas mūsų akys lyg pririštos avys ganosi nuganytose lankose, viskas čia žinoma, anot Rimvydo Valatkos, prisikėlimo nėra ir nebus, kalti valstiečiai, žinoma, ir peizažas – tas pats: literatūra – mokytoja, guodėja, teisėja, auklėtoja, gelbėtoja, kas tik į galvą skaitytojui ateina, bet ne ji pati. Negebame ir to, ką matome, įvertinti nacionalinės kultūros ir jos išskirtinės dalies – meno kontekstuose. Negebame, nes literatūrą mums užstoja kiti (gal svarbesni, bet ar tikrai svarbesni, kai kalbame apie literatūrą?) Lietuvos, jau kaip ES narės, tapatybės sandai – keliama svetimų kalbų reikšmė, vis daugiau susitraukia į užsienį (!) tremiama lituanistika, valstybės vienybę ardo tikras ir tariamas pavojus gyventi tarp Rusijos ir Vakarų, daugumą spaudžia ekonominis vargas, nors sakoma, kad jau keturis šimtus metų negyvenome taip sočiai ir visaip gerai nei šiandien, arba tautos ir valstybės išlikimo pavojus, kai piliečių savivertė trypiama visų be išimties pareigūnų batais (kodėl po to jos turėtų netrypti politikas, šeimos narys, kaimynas, kolega, pažįstamas?), ir ta sumenkusi pilietinė savivertė išgina svetur trečdalį gyventojų, o tada tautos ir jos valdžios gilesnę filosofinę (ar bent sveiko proto) mąstyseną išplauna kategoriška priešprieša – arba mažėjanti tauta, arba didėjanti Europa, kuri jau antrą šimtmetį sprendžia ir neišsprendžia savos kultūrinės ir politinės krizės. Tarsi abi jos niekaip negalėtų (palaimingai) sutilpti vienoje valstybėje, tarytum Briuselio kopūsto sultys – tik vaistai, o Lietuvoje užauginto ir užsiraugto buroko – tik nuodai.
Bet klausimas juk apie mūsų šimtmečio literatūrą. Kaip niekad jauną ir turtingą. Menu, tiek seniausią, tiek naujausią lietuvių literatūros istoriją prieš dvidešimt aštuonerius metus ketinome parašyti per keletą mėnesių. O užtruko autoriai, vargo dešimtmečius. Nežinau, ar bent šiandien jau esame patenkinti tuo, kas jų padaryta. Turbūt ne. Tačiau iškilesnieji tarpukario literatūros rašytojų vardai pagaliau man (ir daugumai) nekelia didesnių abejonių. Nėra jų daug, bet juk svarbesni už vardus ir kūrinius su jais sietini literatūriniai sąjūdžiai, kaip ir mus ištikusios kultūrinės permainos.
Gal tikrai reikšminga, kad jau iki 1940-ųjų Lietuvoje radosi modernios poezijos ir (kiek mažiau) prozos veikalų. Ne apie visus parašyta gilių analitinių studijų, bet turime juk ir savo galvas. Galime rinktis vardus ir kūrinius patys. Pavyzdžiui, asmeniškai labai vertinu Igną Šeinių, ir manau, kad ne tik visų išgirtos jo apysakos, bet ir kritikų retokai minimas romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pademonstravo: lietuvių prozos pasakojimo tematikoje ir poetikoje įvyko persilaužimas, esame subrendę moderniai XX a. prozai.
Nesunku gaudytis iškiliausių išeivijos autorių sąraše. Jis neilgas, bet motyvuotas. Lengvai į simbolinį lietuvių literatūros lobyną atsirinkome „atšilimo“ išgelbėtus XX a. 7–9 deš. talentingus kūrėjus. Tačiau dar per anksti lyg archeologams raustis viso sovietmečio literatūros „griuvėsiuose“, tik laikas padės nustatyti, kas vertingesnio po jais, o ką verta laidoti: sovietžmogius, kolaborantus, prisitaikėlius, ateistus, propagandininkus, ketmanus ir pan. Tikra tiesa, puikiai žinau, nes ir aš tarp jų ir visais jais buvau. Reikia palaukti, gal laikas ką atsirinks. Bet gal taip pat per mažai dar nutolome nuo valstybės atkūrimo 1990-aisiais, kad atsigręžę įvardytume visus reikšmingiausius autorius ir jų veikalus, kurie atstovauja laisvės amžiui – mūsų dienų literatūrai. Neskubant, prisimenant LDK laikus ir ypač reformacijos indėlį į lietuvių literatūrą. Rašykim, jeigu kuris negali nerašyti, tik dažniau pasiklausdami: o gal galim? Tegu išbando plunksnas kuo jaunesni ir talentingesni. Mūsų laikų vizualinės kultūros akivaizdoje rašyti – gal vienintelis būdas patiems kurti ryšius su artimais žmonėmis ir tėvyne, savo valstybe, įveikti galias, kurias primeta mums tie, kuriems, atvirai kalbant, mes esame svetimi, arba iš tikrųjų nerūpime. Nors vilties puikiai (bent patenkinamai) rašyti lieka vis mažiau, nes mokykla ir kultūra sparčiai atpratina nuo to, kas tradiciškai buvo vadinama „skaityti“. Paradoksalu, tačiau baigiantieji gimnazijas prasčiau skaito „Kliudžiau“ nei pradinukai. O kai neišmoksti gerai skaityti, nemoki ir mąstyti. Deja, tai ir yra, ką Leonidas Donskis įvardijo kaip modernųjį takumą: liekame be skaitymo (mąstymo?) vertybės, o tai lemia ir rašymą be vertės, ir gal apskritai (prisiminiau Andrių Jakučiūną) mus paverčia (tik ar visus, Andriau?) į „vertybių nykštukus“. Vertybės nėra nei mažos, nei didelės, tiesiog jos mūsų pačių susikuriamos. Kol esame maži, ir mūsų vertybės lyg nykštukai.
Atsiprašau, pirmąjį klausimą užkrėčiau mintimis iš antrojo. Ir tasai, mano akimis, pirmiausia skirtas piliečiui, o ne rašytojui. Gal jau atsakiau ir į antrąjį. Pridursiu: ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę, situacijai apibūdinti buvo svarbus tas pats, nors, be abejonės, šiandien kiek pakyrėjęs, egzistencinę gelmę po kitaip įvardyta kasdienybe paslėpęs, tik dėl to nedingęs, žodis „laisvė“. Deja, primirštame, kam jis literatą įpareigoja, kokius moralinius ir kūrybos imperatyvus priskiria. Juo savo siekius ir veiklą beveik tris dešimtmečius koduoja ekonomistai (ypač – liberalai), finansininkai, politikai ir kultūrininkai. Puikiai tinka jis ir mums, rašytojams, neturime kuo jį pakeisti. Rašyti knygas tik iš savo patirties, rašyti tik laisvai, be cenzūros, tik laisviems skaitytojams. Su šituo šūkiu 1987 birželio 7 d. ir savo bendriją LRS laisvinome. (Neseniai perskaičiau to tikrai istorinio susirinkimo protokolą; yra jame ką prisiminti, vėl apgalvoti klausimą, kodėl rašome, ar „verta“ rašyti.) Su šituo nuo seniausių mūsų literatūros užuomazgų iki jos klasikos ir naujausių ieškojimų situacijas apibendrinančiu, ją vertinančiu laisvės žodžiu siečiau ir visas ateities viltis, gal jau ne tiek asmenines, o daugiau jaunesnių kolegų, visų, kurie nori ir gali, ketina, pradeda rašyti, tik ne bet ką, o kurti savo pasaulį iš literatūros ir per literatūrą. Suprantu, kad ir kitai, iš visokių skiautinių – rašymų-perrašymų – dėliojamai literatūrai, kurios kalnas vis aukštėja, reikalinga laisvė. Rašyti bet ką ir bet kaip. Tegu. Tik atrodo, kad laisvė kam ar nuo ko, kaip ir dėl ko nesunkiai apibūdinama. Bet šiandien laisve įvardijamoje situacijoje labai daug loginės, dar daugiau – politinės painiavos ir egzistencinės ar net metafizinės miglos. Asmeninės laisvės mažiau nei 1990-aisiais, kai kiekvienas viduje buvome savo laisvos valios šeimininkas. Pasidalijusi suverenumą su ES, Lietuva vis daugiau praranda savarankiškų sprendimų finansų, ekonomikos politikos srityse. O tautinės kultūros klausimus pati be derybų ir jokios grąžos išmaino į globalias – pilkas nuo vienodumo – dvasinio originalumo klastotes.
Mums nebeskaudu, kad gyvename visuomenėje po tiesos (post-thruth society), o gal dar neturinčioje savo vardo. Postmodernizmas – laikinas žodis. Visi kiek sutrikę, persipykę, pasiklydę, nusivylę valstybe ir emigravę (arba beveik) į Vakarus, kur – „globali Lietuva“. Sakiau, jeigu negebėsime suderinti (matyti kaip vienos) ir tautinės, ir pasauliui atviros Lietuvos valstybės, jos neliks. Tik laiko klausimas – kada, kaip save vadins ta, bet jau kita, valstybė ir jos piliečiai. Būtų svarbu suprasti, kad kelias į valstybės nebūtį yra kasdienių rūpesčių atsisakymas, perkėlimas jų ant svetimų (politikų ir piliečių) galvų, svetimų bankų, užsienio gamyklų, kitų valstybių. Tokio ištrynimo sėkmę garantuoja (pirmiausia) etinių vertybių mirtis. Kai aukščiausias valstybės pareigūnas, tarkim, šviesios atminties prezidentas Algirdas Brazauskas, viešai man ir kitiems menininkams prižadėjo nesunaikinti Menininkų rūmų institucijos, kurioje įsirengė prezidentūrą, o vėliau „pamiršo“, net Konstituciniam Teismui įpareigojus, tesėti žodį – grąžinti menininkams lygiavertį pastatą, nepajudino nė piršto, kad duotas Prezidento žodis (ir LR įstatymo raidė) taptų „kūnu“, supranti, kad ir žemesnieji valdininkai (ministras, meras, departamento vadovas, patarėjas etc.) gali sakyti ką nori ir daryti kas patinka. Supranti, kodėl ir teismai, prokurorai, visa mūsų teisinė sistema turi svarbesnių rūpesčių, nei gyventi pagal duotą žodį, sąžinę etc. Tad kai prieš penkerius metus Lietuvos banko vadovas pareiškė, kad „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“, kad tokios jam nereikalingos, gal jis tik viešai įvardijo, ką visi ir anksčiau žinojome, matėme, – Dievas, anot Friedricho Nietsche’s, mirė, Europoje atsirado šis tas aukštesnio. Už valdininkų nugarų – ES direktyvos, instrukcijos, įstatymai, o sąžinė stingsta LR Konstitucijos šešėlyje. Kas iš to, kad balsavome už tai, jog kiekvienas esame Lietuvos dvasia ir kūnas, netgi jos (savos valstybės) likimo lėmėjas? Kai piliečio sąžinei nepavaldžių politikų ir kitų valstybės tarnautojų, net pačių piliečių skaičius auga geometrine progresija, nežinau išeities. Šventė yra šventė, ją malonu švęsti, bet negerai, kai visuomenėje be tiesos ir kitų jai artimų dekalogo vertybių cinikams gyventi lengva, o kitiems (tik nežinau, kiek jų) – šimteriopai sunkiau.
Gal aš tą skaudžią problemą išsigalvojau? Labai atsiprašau už savo vaizduotės reginį, o kartu ir džiaugčiausi, jeigu esu suklydęs. Vis dėlto, atsakydamas į trečiąjį klausimą, irgi nesu optimistas. Kas gali būti tikras, kad lietuvių kalba rašomai literatūrai ateities Lietuvoje bus erdvu ir gera? Arba: kad lietuvių kalba bus rašoma tik gera ir labai gera grožinė literatūra? Deja, niekas. Lituanistika, kaip sakyta, tyliai, bet stipriai stumiama į užribį, o ji nėra vien lietuvių kalba ir literatūra. Jos šaknys labai giliai į mūsų kultūrą suleistos, jos maitina daugiau mūsų tautinių (ir globalių) poreikių. Ir literatūra labai greitai pajunta, kad jos pažeistos – kertamos, kad jomis mažiau teatiteka syvų, būtinų lietuviškai dvasiai. Kai kurie autoriai pradėjo rašyti tarmėmis. Džiugu, Dieve padėk jiems atgauti antrąjį kvėpavimą. Bet ir jiems į pakaušį alsuoja skaitytojas emigrantas, kuriam rytoj bus lengviau skaityti anglų ar ispanų kalbomis. Lengvas skaitymas – literatūros kaip žaidimo sąlyga. Nieko vytis ar pralenkti nereikia. Modernu yra tai, ką sugebame padaryti rašydami dabar. Lietuvoje – lietuviškai. (Aišku, niekas nedraudžia rašyti taip, kaip nori, moka, gali.) Postmodernizmas pridengia Vakarų kultūros krizės gėdą, bet nepadeda suprasti, kur ieškoti literatūros atgimimo.
Po dvidešimties trisdešimties metų Lietuvoje, manau, bus kur kas daugiau rašančių grožines knygas svetimomis kalbomis. Gal pati geriausia, pasaulyje žinomiausia Lietuvos autoriaus knyga bus parašyta ir išleista anglų ar kinų kalbomis. Anūkas – suanglėjęs, mane kaučina: „Seneli, tegu tavo knygą išverčia į anglų kalbą, tegu įdeda į internetą, tada aš ją atsisiųsiu ir perskaitysiu.“ Man patinka jo idėja. Labai konstruktyvi. Paskelbta veidaknygėje daug like’ų gautų. Lietuviškai gal rašykime tik CV nacionalinėms tarnyboms, prietaisų vartojimo instrukcijas, dar – kriminalinę kroniką internetų svetainėms, skaitalą keleiviams lėktuvuose ir traukiniuose. Meniškumo (kurį esant kai kurie kolegos iš viso neigia) reikalavimai literatūrai (ne tik jai vienai) per visą šimtmetį augo, bet gal jau gana? Tai, kad jie keitėsi ir keičiasi, kad postmodernizmo estetikos akivaizdoje jie gal atrodo tuštuma, reliatyviu žaidimu, miražu. Mokyklų programose (po trisdešimties laisvės metų) literatūros kūrinio meninę vertę iškeičiame (mainome) į jo analizę, interpretacijas, klišių apie tą kūrinį plagijavimą, kartojimą. Neišmokome mokinių skaityti grožinių kūrinių taip, kad jie teiktų skaitytojui grožio (dar vienas „pasenęs“ žodis, kurį vis rečiau kas vartoja).
Ką reikštų „meniškumo“ kriterijaus, estetinės kūrinio pajautos, kūrinio grožio atsisakymas? Tik vieną kelią: anksčiau ar vėliau patys palaidotumėme lietuvių literatūrą. Aišku, ne tą, kuri jau parašyta. Ji, ačiū Dievui, yra ir liks. Turėtų to nepamiršti ir tobulas lietuvių literatūros mokytojas, kurio aukštas prestižas įrašytas į valstybės jubiliejinių (?) idėjų trejetą. Net jeigu tas mokytojas mokys lietuvių literatūros grožio slėpinių kalbėdamasis su mokiniais angliškai.
Literatūros kritikė, poetė Virginija Cibarauskė
Sunku man į šį klausimą atsakyti, nes literatūrą ir meną apskritai suvokiu kaip autonomišką, nors su sociokultūriniais virsmais ir koreliuojančią sritį. Manau, kalbėti apie politiką, valstybingumą, tautiškumą ir pan. nėra tas pats, kas galvoti apie literatūros laisvę. Šioji neretai tuo labiau menksta, kuo autorius daugiau ideologiškai (plačiąja prasme) angažuotas. Nors gal nebūtinai? Tarkime, sovietų okupacijos periodu literatūra buvo ta erdvė, kurioje galėjo gyvuoti nuosekliai trinama lietuvių tautos ir kultūros atmintis, kad ir netiesiogiai, tačiau būtent literatūros tekstuose buvo keliamos ir svarstomos temos, apie kurias viešojoje erdvėje nekalbėta. Skaitant to periodo rašytojų interviu, memuarus akivaizdu, kad literatai suvokė šį savo – tiesos sakytojų, tautos vedlių, vertybių saugotojų – vaidmenį, gal kartais net kiek šį vaid-menį ir patys save pervertino, tačiau teigti, kad tuo metu parašytų literatūros kūrinių meninė vertė menkesnė, jokiu būdu negalima.
Šiuo metu toks literatūros egzaltavimas – beveik jau praeitis, literatūra tėra vienas diskursas tarp kitų. Be to, literatūros, o plačiąja prasme ir visos kultūros bei jos kūrėjų sureikšminimas atskleidė ir savo tamsiųjų pusių – kalbu apie pastaruoju metu kilusius psichologinio smurto ir seksualinio priekabiavimo skandalus, kai aukščiausių įvertinimų sulaukę menininkai jautėsi savotiškai pakilę virš kasdienių normų, nebuvo ir, atrodo, iki šiol nėra linkę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Neretai tokiose diskusijose kyla klausimas apie meno ir menininko laisvę, kasdienių normų laužymą vardan genialių kūrinių. Vis tik tokia vienų „laisvė“ kitų są-skaita yra mažų mažiausia dviprasmiška ir verčia grįžti prie minėto literatūros ir meno lauko autonomijos klausimo, jį koreguoti, tikslinti.
Lengviau mąstyti apie kultūrinius judėjimus – man neabejotinai reikšmingiausias Sąjūdis, tapęs lūžio tašku, atvėręs Lietuvą pasauliui. Taip, Sąjūdyje aktyviai veikė ir rašytojai. Tačiau ar iš tribūnos kalbantis rašytojas kalba kaip rašytojas ar jau kaip politikas, visuomenininkas? Ar derėtų tapatinti šiuos du vaidmenis? Atsimenu, su mama dalyvavome viename iš Sąjūdžio renginių, buvo likę gal metai iki Nepriklausomybės paskelbimo. Per garsiakalbius grojo „Bunda jau Baltija“, „Grįžtu į Lietuvą“ ir panašiai, visi vieningai traukė šias dainas, kai kurie net graudinosi. Tačiau ar ašaras spaudė tų dainų žodžiai, jų atlikimo meniškumas, ar priežastis buvo kita? Tai, kad menas yra puikus būdas valdyti mases, norima linkme kreipti jų emocijas, net vertybines nuostatas – tiek praktiškai, tiek teoriškai patvirtinta ne kartą ir ne du. Gaila, kad tokių diskusijų mūsų viešojoje erdvėje vis dar trūksta, o kalbėti apie meno kūrinio ir paties menininko ideologinį angažuotumą galima tik tuo atveju, jei kūrinys akivaizdžiai menkos meninės vertės. Tuo tarpu apie kanoninius kūrėjus, į mokyklos ir universitetų programas įtrauktus kūrinius, kurių skaitymas ir interpretavimas neabejotinai formuoja tų jaunų žmonių pasaulėvaizdžius, kritiškai pasisakyti vengiama, atrodo, bijomasi, kad bus „dekonstruotos vertybės“.
Asmeniškai man nėra priimtinas požiūris, kad ką nors rašantis ar tapantis privalo auklėti visuomenę, teigti vertybes, kažką laisvinti ir pan. Nebent jei kalbėtume apie estetines vertybes, tokias kaip skonis, saikas – jas tikri meno kūriniai neabejotinai ugdo. Dar yra kūriniai ir autoriai, kurie man asmeniškai ne tik simbolizuoja, bet ir praktiškai teikia laisvės pojūtį – atveria naujas mąstymo, pasaulio matymo teritorijas, priverčia abejoti tuo, kas anksčiau atrodė stabilu, nepajudinama. Tačiau dauguma jų nėra kaip nors visuotinai pakreipę nei mūsų literatūros, nei lietuvių tautos sąmoningumo. Tad apskritai mano santykis su literatūra tikriausiai yra asmeninis, asmeniškas.
Šiandieninė kultūros ir literatūros situacija savotiška. Viena vertus, ne tik menininkai, bet ir kultūros darbuotojai plačiąja prasme vis dar suvokiami kaip vykdantys tam tikrą misiją, kitaip tariant, valdžios institucijos deklaruoja rūpinimąsi lietuvių kultūra, literatūra, jos sklaida. Kita vertus, begėdiškai absurdiškos humanitarinių (ir ne tik) mokslų dėstytojų algos, kasmet mažėjantis kultūros leidinių finansavimas praktiškai rodo, kad nori nenori visiems teks anksčiau ar vėliau taikytis prie rinkos sąlygų, t. y. „gaminti“ tai, kas perkama. O rinkai reikia to, kas greitai ir lengvai suvartojama. Tuo tarpu naujus požiūrius atveriantys, esamas vertybines sistemas klibinantys kūriniai iš principo nėra nei „lengvi“, nei paprastai „panaudojami“. Vadinasi, daugės to, kas perkama. Pasižiūrėkime į lietuvių autorių kūrinius leidžiančių komercinių leidyklų repertuarą: didžiąją dalį sudaro gana žemos meninės vertės verstiniai romanai, tuo tarpu poezijos, lietuvių autorių smulkiosios prozos knygos leidžiamos nenoriai, tarsi iš gailesčio.
Kultūriniams leidiniams nykstant tiek kiekybiškai (tarkim, „Šiaurės Atėnai“ pasirodo jau tik du, o ne keturis kartus per mėnesį, taip pat „Literatūra ir menas“), tiek kokybiškai, nes rašyti apie kiną, literatūrą, mokslo populiarinimo ar kritikos tekstus finansiškai visiškai neapsimoka, pamažu nyks ir literatūros, kultūros kritika, intelektualioji publicistika. Tai nuteikia net labai neviltingai, nebent tokiems tekstams terpę suteiks populiarioji žiniasklaida. Kita vertus, net ir populiarūs naujienų portalai už straipsnius apie kultūros įvykius, knygų recenzijas moka tik šiek tiek daugiau nei valstybės skurdžiai remiami kultūriniai leidiniai. O apie asmeninį literatūros, apskritai kultūros mecenavimą, tiesą sakant, Lietuvoje girdėti neteko. Taigi didžiausia problema šiuo metu, man rodos, yra nuoseklios kultūros politikos nebuvimas, negebėjimas suvokti, kad menas ir kultūra mažoje šalyje negali „išsilaikyti iš savęs“.
Viltingai nuteikia, kad žmonės ir toliau kuria, rašo, kritikuoja. Ir toliau leidžiamos meniškai vertingos knygos, ir toliau publikuojami straipsniai. Nors vis tik kirba nuojauta, kad ir atspariausi atsilaiko tik iki tam tikros ribos. Džiugina santykinai naujas reiškinys – nekomercinė literatūra. Jai priskirčiau elektronines nemokamas lietuvių autorių knygas (Tomo Petrulio ir Neringos Abrutytės poezijos rinkiniai, išleisti „Naujo vardo“; Jono Žakaičio trumposios prozos knyga „90s“, išleista „Vagos“), taip pat savilaida. Žinoma, sprendimas leisti elektroninę knygą iš dalies nulemtas minėto finansavimo stygiaus. Tačiau ši nuo bet kokių rinkos ekonomikos dėsnių atsieta erdvė teikia ypatingos kūrybinės laisvės galimybę, tik reikia mokėti ja pasinaudoti.
Manau, skirtis tarp to, ką vadiname lietuvių literatūra, ir vadinamosios pasaulio literatūros vis labiau nyks. Gyvename, patinka mums tai ar ne, pasaulyje be ribų ir sienų, todėl esame vis atviresni įtakoms, tendencijoms, madoms, net kitoms kalboms. Be to, keičiasi ir skaitymo įpročiai – anglų kalba daugumai jaunų žmonių tampa antrąja kalba, kuria skaitomos ne tik naujienos įvairiuose portaluose, bet ir literatūros kūriniai. O tai negali nedaryti įtakos tam, kaip rašome, kaip suvokiame pasaulį. Džiugina, kad atsiranda vis daugiau kokybiškos vadinamosios populiariosios literatūros – jei tokiems tekstams lemta vyrauti, tegul jie būna kiek įmanoma kokybiškesni. Manau, žanrinės literatūros (nuotykių, fantastinių, meilės, istorinių romanų) ateityje vis daugės, tai siečiau būtent su užsienietiškos žanrinės literatūros skaitymu.
Tuo tarpu vadinamosios kanoninės, klasikinės lietuvių literatūros, kurią bent jau man tiek mokykloje, tiek ir bakalauro studijų metu pristatydavo kaip savotišką mūsų literatūros šerdį, literatūriškumo etaloną, aktualumas greičiausiai menks. Tai natūralu, nemanau, kad reikia šiuos pokyčius specialiai stabdyti – savo literatūros istoriją būtina žinoti, idealiuoju atveju ir išmanyti, ir mėgti, tačiau ne visus lietuvių kanoninius kūrinius pavyksta aktualizuoti. Prie sociokultūrinio konteksto mažiau „priaugusi“ ir nuo rinkos dėsnių menkai priklausoma poezija greičiausiai išliks pakitusi mažiau. Nors gal ir nebūtinai: tarkime, jau dabar akivaizdu, kad poezijos struktūras keičia anksčiau ironiškai vertintas slemas – vis svarbesnis tampa poetinio teksto žaismingumas, šokiruojanti frazė ir panašiai.
Vaiva Markevičiūtė. Tamsios poezijos pasaulis
2018 m. Nr. 4
Regimanto Tamošaičio nuotrauka
In memoriam Jolita Skablauskaitė (1950–2018)
Snieguotą ankstyvo pavasario popietę po sunkios ir ilgos ligos mus paliko Jolita Skablauskaitė. Jai buvo šešiasdešimt septyneri. Prie J. Skab-lauskaitės pavardės nesinori lengva ranka klijuoti įprastų rašytojos ar dailininkės etikečių, nes jos literatūrinis palikimas nėra vien žodžiai – žodžiais ji tapė.
J. Skablauskaitė gimė 1950 m. rugsėjo 20 d. Joniškyje – krašte, kuriame augo ir brendo, iš kurio sėmėsi energijos ir gyvybės kurti, į kurį kiekvieną pavasarį skubėdavo rašyti. Krašte, kuriame atgulė amžinojo poilsio.
Vilniaus dailės institute J. Skablauskaitė baigė menotyrą, bandė dirbti kultūros įstaigose, tačiau galiausiai nusprendė atsidėti vien kūrybai. Menininkė ne kartą yra sakiusi, kad kurti gali tik senelių sodyboje Kuisiuose. Mažame, skurdžiame, vėjų perpučiamame bute Vilniuje ji tekstus tik taisydavo. Brangino vienatvę. Atsigaudavo gamtoje. Viename interviu pasakoja: „O kai gyvenu sodyboje, įkvepia gamta, kažkokia dievybė ten alsuoja – iš horizonto, iš laukų.“ Šį alsavimą pabandė pagauti režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, sukūrusi dokumentinį filmą „Vienatvės gaudesys“. Jame – žvilgsnis pro mažytį plyšelį į beribės fantazijos persmelktą, skurdžios buities neįveikiamą fantasmagorišką menininkės pasaulį. Sakau – pro mažytį plyšelį, nes aprėpti viso rašytojos pasaulio turbūt neįmanoma.
J. Skablauskaitė – viena iš nedaugelio mūsų šalies rašytojų, visą energiją, dėmesį ir laiką skyrusi kūrybai, atsisakiusi karjeros ir šeimos. Todėl ir jos kūrybinis palikimas nemažas: vienas poezijos ir keturi (ketvirtasis šiuo metu rengiamas išleisti) apsakymų rinkiniai, septyni solidžios apimties romanai, pluoštai piešinių.
Nors kūrybinis bagažas didelis, rašytoja iki šiol nėra tinkamai pripažinta ir įvertinta. Pirmosiomis knygomis sudominusi kritikus ir skaitytojus (1987 m. apdovanota Antano Jonyno, 1998 m. – Žemaitės premijomis), vėliau buvo nustumta į literatūros paribį. Kodėl? Jos romanų pasaulis yra sodrus, tamsus, tirštas, klampus, daugiasluoksnis, fragmentiškas, dinamiškas, veikiantis pagal sapno logiką, peržengiantis visus tabu ir mąstymo ribas. Jis nepatogus ir nejaukus, drastiškas ir sunkus – sunkiai skaitomas ir dar sunkiau suvokiamas. Tai tamsios poezijos pasaulis, kuriame galima pajusti karšto kraujo pulsą. Iš inercijos rašytojos kūriniai priskiriami magiškojo realizmo srovei, tačiau sulig kiekviena nauja knygas jos tekstas vis labiau siurrealėjo ir ėmė nebetilpti į jokius literatūros klasifikacijos rėmus. Išleidusi paskutinį romaną rašytoja užsiminė savo kūrybą priskirianti siurrealizmo žanrui, tačiau, pasak jos, mūsų literatūroje jis nepripažįstamas. Deja, tokia pat nepripažinta, nesuprasta, dar neatrasta yra ir pati kūrėja.
2010 m. rašytojai sukako šešiasdešimt metų. Ši sukaktis tyliai ir ramiai buvo paminėta kuklioje Joniškio bibliotekos salėje, į kurią susirinko J. Skablauskaitės kaimynai, vietiniai literatai, kultūros darbuotojai ir aš – bene vienintelė atvykėlė iš toliau. Prieš pasirašydama ant šūsnies mano atsivežtų romanų, rašytoja pakėlė akis ir tarstelėjo trumpą sakinį, kuriame buvo ir liūdesio, ir vilties.
„Tikiuosi, bent tu supranti, kas čia rašoma“, – pasakė ji tąkart.
Suprantu. Ir kiekvieną romaną skaitydama antrą, trečią, penktą kartą suprantu vis daugiau.
Filmo „Vienatvės gaudesys“ pabaigoje rašytoja prasitaria svajojanti, kad jos knygos būtų atrandamos vis iš naujo. Kad jas skaitytų kartos, kurios dar nėra gimusios.
Viliuosi, kad Jolitos Skablauskaitės svajonė išsipildys.
Vaiva Markevičiūtė
ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė
2018 m. Nr. 4
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Poetas, vertėjas Vladas Braziūnas
Didžiosioms iškilmių bangoms nuūžus, kartoti žinomų dalykų, skelbtų iš tų iškilmių tribūnų ar televizijų, nebenorėčiau. Kai anuos metus, XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią, bandau rėpti platesniu žvilgsniu, vis pagrįstesnė atrodo mintis, jog tada Nepriklausomybės stebuklui rengtasi, tauta rengta – pavydėtinai kryptingai, valingai, našiai. Tegul tų žmonių, daugiausia ūkininkų vaikų, pasiekusių mokslus, būta ir nedaug. Bet kaip gražiai jie rado būdų ir „pelenguoti“ menkiausius galimos ateities ženklus, ir drauge – žadinti savo beraščius brolius ir seseris tai ateičiai, tegyvai vien tikėjimu, kylančiu iš savo pačių teisybės jausmo. Ateitis vien vaidulas, bet jam žmonės skiria savo gyvenimus. Dėl jos veržiasi mokslan, mokosi, dirba, dažnai nuo Lietuvos priverstinai toli, kiečiausi pragmatikai specialybes renkasi pelningas, talentingiausi kartais uždirba pasiutiškus pinigus, grįžta su jais Tėvynėn – ir visiškai viską kloja tautos švietimui, kultūrai, menams, literatūrai. Negana to, dar ir patys – didžiai rimti, solidūs žmonės – knygeles sodžiui rašo ir kaip apyniai augintina, ir kaip „Jons ir Aniutia“ ugdytina… Visi jie, inžinieriai, gydytojai, kunigai, yra humanitarai. Iš pašaukimo ar iš suprasto reikalo, bet humanitarai, kultūros juodadarbiai. Man tas žodis visada buvo labai gražus. Dar pagražėjo, kai netikėtai perskaičiau save taip bevadinant ir Algirdą Julių Greimą. Ant tokių, nenormalių, pasaulis ir laikosi.
Petrą ir kitu du broliu Vileišiu, aišku, priminė ir Regimanto Midvikio paminklas jiems prie abiejų Vilniaus upių. Atidengta paminklas Vilniaus (dar Kauno ir Pasvalio) merų „lygmeniu“, gal taip ir gerai, kalbos buvo supratingos ir žmoniškos. Pastatyta paminklas irgi žmonių – giminių ir kitų aukotojų – lėšomis. Širdin krito Gedimino Tursos, Vileišių fondo pirmininko, minėtas vaizdelis, kaip Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos moksleiviai įteikę pinigų maišelį – po eurą, po du, gal iš skirtų priešpiečiams. Nei čia, nei kitur nesu girdėjęs galingųjų pramonininkų, prekybininkų ar kitų verslininkų iniciatyvų lygiuotis į savo provaizdį Vileišį. Netinkamas jis, šitoks provaizdis, atsilikęs ir pavojingas, verslią sąmonę luošinantis: pinigas skirta ne tautos kultūrą kelti, ne jos mecenatais būti. Ne, pinigas turi daryti – pinigą! Čia ir dabar. Taip kalbėjo Stašaitis. Žmogus normalus. Ir užtat garsus laukinio liberalizmo pranašas „ant Lietuvos“. Kadaise, jau šios, naujai atkurtosios Lietuvos Respublikos pradžioje. Taip va ir šiom dienom užmiršo jautriąją sąmonės vietą politinės gražbylystės lapeliu prisidengti jauniausias Lietuvos ministras, per radiją urbi et orbi lepteldamas neva gražų, sektiną ir siektiną pavyzdį, kad štai vietoj išsilaikyt neįstengusio provincijos knygyno dabar klesti kultūringas restorano verslas. Pelno, akimirkos naudos požiūriu – iškalbu. Visa kita – ne jo ministerijos pupos.
Procesai?.. Pačios teauga tik piktžolės. Jaunas kartas, kaip miežius ar apynius, turėsim auginti. Duokdie, ne pagal savo, o pagal vis bent kiek gražėlesnį paveikslą. Ketvirtį amžiaus, keturis dešimtmečius ar kiek prireiks. Apie švietimo sistemą kalbėti nejauku: ji užskurdusi. Veik beraštė. Šito fakto nebeginčija, regis, niekas. Užskurdusi ji todėl, kad suklypęs jos pamatų pamatas – humanistinė bei humanitarinė jos dvasia. Ir pagraužta jos šerdis – lituanistika. Tais „Stašaičio laikais“, kai smarkokai buvau įniręs publicistikos (vėliau Gintaras Beresnevičius ją vadino eseistika) nuodėmėn, dar buvau jaunesnis, o daugelis parlamentarų vyresni ir, iš šių dienų žvelgiant, gerokai vis dėlto išprusę, – bet jau anais laikais esu viešai siūlęs steigti gimnaziją parlamentarams. Tada skambėjo gal pernelyg sarkastiškai ar net bravūriškai. Dabar jaunas nebesu, neseniai su nuostaba turėjau konstatuoti, kad feisbuke išsirikiavę gimtadienio sveikintojai vis rūpestingiau man primena sveikatą, vis stropiau linki šioje saulutėj dar pasišildyt, gal net dar ką pakaltinama suspėt nuveikti… Juokas beima vis rečiau. Regiu, jog Sąjūdžio kilmės parlamentarai, kad ir kokio būtų buvę išsilavinimo, Seiman buvo pakliuvę daugmaž iš tų pačių paskatų kaip ir praėjusio amžiaus pradžios šviesuoliai, taigi iš humanistinių ir humanitarinių. Užtat jiems netrūko demokratijai būtinos išminties nuvokti, bent nujausti, jog galingiausias žmogaus ir žmonių bendrijos gyvenimo variklis nėra technologijos ar pasiūlos ir paklausos skaičiuoklės. Humanistinių, humanitarinių nuostatų žmonės atkūrė mūsų valstybę prieš šimtą metų, sukūrė Lietuvos Respubliką, tokie pat žmonės ją, Lietuvos Respubliką, išplėšė iš naujos okupacijos ir vėl atkūrė. Įvykdė ir antrą kūrybos stebuklą. Nes buvo jam pasirengę. Nes okupacijos dešimtmečiais daugelio jų ir kitų eita į žmones, senų klausytasi su atida, jauniems rodyta pavyzdys, kaip su tais senesniais, su jų gyvenimais, jų idealais ir dainomis, pagarbiai apsieitina. Be kita ko, turiu galvoj ir visą mūsų etninės kultūros judėjimą, žioravusį visąlaik, o nuo septintojo dešimtmečio pabaigos įsidegusį nebeužgesinamai. Turiu galvoje ir ilgą bei galingą šio judėjimo šaką – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą, mano sąmonėjimui svarbiausią, dešimtimis pasišventėlių kasmet išsibarstydavusią po Lietuvą, čia jau per savo mokinius, bendradarbius ar pažįstamus, vėliau ir vaikus – virsdavusią šimtais ir tūkstančiais. Drauge su etnografiniais ansambliais, žygeiviais ir panašiais. Galiausiai autentiškos dainos dvasia įsiliepsnojo prie laisvės laužų ir žygių. Garsieji roko maršai nuo šios ilgų dešimtmečių liepsnos irgi prisidegė. Kartą plykstelt ar garsiai treptelt nėra tas pat, kaip kasdien nešioti spaudžiančias, trinančias geležines kurpes, bet dainos kaitrą saugot kaip tau patikėtą išmintį…
Šiandien mūsų gyvenimą pasišovusiems lemti žmonėms, parlamentarams, ministrams, paministriams bei pasubiniams (LKŽ IX 543), tikro klasikinės gimnazijos išsilavinimo reiktų verkiant. Valstybė išbalansuota. Jos varomieji ratai – švietimo ir kultūros, lituanistinių ir apskritai humanitarinių mokslų bei menų – jau veik ligi ašių įmurdyti. Jokia mechanistiškai suprasta ekonomika viena pati tokio vežimo nei ištrauks, nei išstums. Joks kapitalas. Nebent tas, gimnazistų maišely. Nes jis – žmogaus dvasios galimybių kapitalas. Svarbiausias. Nešvaistytinas. Tausotinas. Didintinas. Juo matuotina kiekvienos valdžios veiklos efektyvumas, jo dinamika. Deja, mūsų šalyje apie šį kapitalą nė mur mur. Kad nepaaiškėtų, jog tarp kas ketveri metai besikeičiančių mūsų valdytojų neatsirado toliaregių maratonininkų, žinančių ir kur patys bėga, ir kur kitus veda. Jog daugumo iš esmės bėgta tik trumposios ketverių metų distancijos, tetinkamos tik savo pačių socialinėms garantijoms užsitikrint.
Literatūros, kultūros, visuomenės situacija?.. Siūlyčiau pasidomėti Nacionaline literatūros programa. Sluoksnis po sluoksnio pamatytumėm iškalbų veiklos imitavimo zondą: šioji programa, Prezidentės inicijuota, užpraėjusią ministro kadenciją parengta, praėjusios kadencijos ministro (aišku, perrengta ir) pasirašyta, net atrodė, jog pasirašyta rimtai: ne vien kaip gerų norų deklaracija, o drauge su reikiamų įgyvendint darbų planu – su etapų, datų ir pinigėlių grafomis. Darbo grupėje programai rengti (dar pirmoje) dirbęs kolega Antanas G., prisimenu, kasandriškai mane apramino: „Taip, Vladai, eilėraštį čia parašėm gerą, bet ar manai, kad jį kas perskaitys?“ Neskaitė. Nei euras šiai programai skirta, nei pirštas ją „įveiklint“ pajudinta, nei pajudint manyta. Ir dabar jau apie tą programą – Nacionalinę – tik gražiai arba nieko, geriau nieko, nes visų tų popierinių darbų grafikas pasibaigė sulig ana kadencija, taigi ir programa… taip pat pasibaigė, nebegalioja?
Šioji politinė kadencija tegul bus paskutinė, kai prieš rinkimus man dar šmėkščiojo neaiškių iliuzinių žarijėlių. Užgeso nespėjusios nė įsižiebti.
Visa laimė, kad nei literatūros, nei kultūros, nei žmonių visuomeniškumo – ignoravimu neuždrausi, neužgniauši, nesumenkinsi. Jie tvarūs kaip išmintis ar daina.
Nebebūčiau optimistas, jei su parengiamąja klausimo da-
limi nesutikčiau. Sutinku. Nors… veikiau iš inercijos. Nes kibių švietimo piktžolių sėklikių pribirę ir čia. Ačiūdie, jos dar palyginti menkai tesudygusios, nesulapojusios, literatūros miežių nei apynių dar negožia… O į patį klausimą atsakyt, žinoma, nelengva: turėtum žmogus arba įsivaizduoti esąs literatūros klimatologas, bent jau prognostikas, arba atsiduoti norams bei svajonėms. Pasitikiu literatūros vidinėmis, savitvarkos galiomis. Tad norėčiau tikėti, jog literatūra neišbarstys nei kalbos, nei formos, nei prasmės. Bėgdama, virsdama kūlio, vydamasi – posūkyje neišlėks iš trasos. Pati ramiai susitelks, sustos, apsižiūrės, kad viskas čia pat, tariamosios pažangos vijos gražiai susisukusios serpantinu, raštais blizguliuoja visokiausiais. Tada sustos ir dar vienas kitas pasaulio kompleksuotųjų olimpiados lenktynininkas – žiūrėk, jau ir jaukus atkutusių būrelis. Jau tikra.
Poetė, vertėja Jurgita Jasponytė
Atsakydama į šią anketą, kad nepasiklysčiau, bandysiu laikykis dviejų chronologijos linijų: literatūros proceso ir asmeninio gyvenimo. Tiesą sakant, puoliau atsakinėti, o jau gerokai įpusėjusi darkart pažvelgiau, ko esu klausiama, ir supratau, kad atsakymai nebus labai tikslūs. Todėl iš karto atsiprašau, jeigu nuklydau.
Imant galvoti apie nepriklausomos Lietuvos (po 1918 m.) universitetines studijas, išties įspūdinga atrodo, kad Kaune įkurtame Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete viskas buvo dėstoma lietuvių kalba, o dėstė Vaižgantas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Mačiulis-Maironis. Kalbos dalykus – Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.
Prie K. Būgos (1879–1924) ir norėčiau stabtelėti. Pagal istorinį laiką jis dar papuola į nepriklausomos Lietuvos pradžią. Be to, kilęs iš to paties krašto (Zarasų rajono, bet labiau trauktų sakyti – istorinės Sėlių žemės) kaip ir aš. Mane su K. Būga sieja ir tai, kad norėčiau jį įvardyti savo mokytoju (jeigu ne pernelyg daug garbės prisiimu), nepaisant per kelias dešimtis metų prasilenkusių mūsų gyvenimų. Miręs vos keturiasdešimt penkerių, mokslininkas mokinių nepaliko. Ir todėl „mokinė“ aš esu savotiška, tiesiogiai nė netęsianti mokytojo darbų. Ir vis dėlto jaučiu jo įtaką, net rašydama eilėraščius. Tiesą sakant, K. Būgos raštų taip ir nebuvau įveikusi studijuodama lietuvių kalbą universitete. Perskaičiau prieš kokius penketą šešetą metų, jau augindama vaikus. Pagaliau prisiruošiau. Jo kalbos jausmas man kaip stebuklas, skaitydama jaučiausi ne tik kaip filologijos mokslų nebaigusi, bet kaip lietuvių kalbą besimokydama iš naujo, ar net apėmė jausmas, kad niekada jos nemokėjau, atsivėrė neįtikėtinos žodžių etimologijos gelmės. Apie sėlių kalbos palikimą (rekonstruojamą iš toponimų ir hidronimų) niekur nebuvau radusi tiek medžiagos. Tarkim, sužinojusi, kad sėlių kalba vienintelė, be kuršių, išlaikiusi nepakitusį garsą „skl-“, nes kitose baltų kalbose liko „sl-“, galėjau pati sau hipotetiškai spėti, jog mano senelis iš motinos pusės, pavarde Sklizmantas, yra tikras sėlis – gal reiktų sakyti prigimtinis ar vietinis, ne iš kitur atsikėlęs. Juolab kad „Lietuvių pavardžių žodynas“ teigia, jog pavardė „Sklizmantas“, užfiksuota tik apie Zarasus, yra dvikamienė (kaip, pavyzdžiui, Manginas), tačiau pirmojo sando „Skliz-“ kilmė neaiški… dar reikia prisiminti, kad tai galimai buvęs sėliškas vardas, nes tikrai didelė dalis senųjų dvikamienių asmenvardžių yra virtę pavardėmis.
K. Būgos raštai man asmeniškai yra viena iš kertinių aptariamojo šimtmečio knygų. Jo darbai rodo, kad, išmintingai naudojantis kalba, ji gali tapti puikiu istoriniu šaltiniu, ji perneša informaciją, ir ne tik per šimtmečius. Pats K. Būga yra sakęs: „Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti.“ Anot Skirmanto Valento, K. Būga gali būti laikomas lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku (jei dvikamienius sudurtinius žodžius, tokius kaip „Vytautas“, „Gediminas“ ir pan., laikysime nedideliais eilėraščiais, skirtais pašlovinti kariui ar valdovui). K. Būgos darbai reikšmingi ir mitologijos studijoms (aiškintos tokių žodžių kaip „aukuras“, „romuva“, „krivis“ ir pan. etimologijos).
Jeigu man reikėtų pasirinkti apskritai reikšmingiausias knygas, arba kurias pasiimčiau su savimi į negyvenamąją salą, tai viena iš jų būtų skauto vadovėlis, kad laukinėm sąlygom neprapulčiau, o kita laisvalaikiui – „Didysis lietuvių kalbos žodynas“. Jo rengimo nuopelnai taip pat tenka K. Būgai.
Įdomu, o gal tiesiog dėsninga tai, kad literatūroje, kaip ir visame gyvenimo rate, galima pastebėti cikliškumą. Kaip trečiajame dešimtmetyje simbolistų (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, B. Sruogos) eilėraščiai ir kiti kūriniai plazdeno nuotaikų kaita, užuominomis ir nutylėjimais, o V. Mykolaičio-Putino poezija buvo pilna idealų, dramatiškų aplinkos ir asmenybės konfliktų, simbolinių prasmių, taip atėję keturvėjininkai šias nuostatas neigė, kaip ir kūrėjo kaip pranašo traktuotę. Savo kūriniais jie siekė parodyti, kad kūrinys yra tiesiog amato produktas, jį galima imti ir sukonstruoti laikantis tam tikrų dėsnių. Šiandieninėje lietuvių poezijoje, net jeigu kūrėjų neskirstysime į tam tikrus judėjimus ar kartas, yra ta pati sankirta: vieniems literatūrologams ir kūrėjams kūrinys yra tiesioginis įvaldyto darbo produktas, kurio galima išmokti vis populiarėjančiuose kūrybinio rašymo kursuose (tereikia perprasti dėsnius ir juos pritaikyti), kitiems tai Dievo dovana, nuo paties žmogaus menkai tepriklausanti.
Vėlesnėse mokyklinėse klasėse man svarbus buvo poetas Henrikas Radauskas, kurio modernizmas taip pat atstovavo požiūriui, kad tekstas yra rašomas remiantis eilėdaros taisyklėmis ir fonetinių sąskambių dėsniais, o ne kuriamas įkvėpimo akimirką. Aš pati manau, kad abu atsakymai teisingi, žiūrint, kuris smegenų pusrutulis valdo tą kuriančią ranką.
Kalbėdama apie trečiąjį dešimtmetį dominavusią smulkiąją prozą, minėčiau V. Krėvę ir jo knygą „Šiaudinė pastogė“ bei apysaką „Raganius“ su jų pagrindiniu herojumi – liaudies išminčiumi, intuityviai jaučiančiu gamtos ir žemdirbiškojo gyvenimo cikliškumą bei paties gyvenimo dėsnius. Jis kad ir jungia senąją lietuvių pasaulėžiūrą su liaudiškąja krikščionybės forma, bet tebegyvena mitiniame laike, kur žmogus save dar suvokia kaip gamtos dalį, moka skaityti jos siunčiamus ženklus. Žvelgiant į literatūros kontekstus, man į galvą ateina ne Europos literatūra, bet ne itin plačiai žinoma Tolimųjų Rytų tautų proza. Pavyzdžiui, nivcho Vladimiro Sangi apysaka (lietuviškai išleistoje jo knygoje „Sabalų takais“), kur senolis savo gyvenimą sieja su senojo lapino gyvybe, kaip kad V. Krėvės skerdžius savąją „pririša“ prie Grainio liepos.
Neoromantizmo laikotarpiu pasirodo debiutinis Salomėjos Nėries rinkinys „Anksti rytą“. Pradinėse mokyklos klasėse buvau kiaurai suskaičiusi ne tik jį, bet netgi tą cenzūros pakeistąjį vėlyvąjį rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris buvo pavadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“ ir atkeliavo iki manęs iš senelių sodybos su tėvo sesers iš mokyklinio sąsiuvinio padarytu viršeliu.
Iš neoromantikų prozos man svarbi buvo Kazio Borutos kūryba. Tikriausiai todėl, kad savo romanuose („Mediniai stebuklai“,„Baltaragio malūnas“) jis rašė stilizuodamas lietuvių folklorą – mitus, padavimus, sakmes, pasakas. Akivaizdu, kad dėmesys jiems dar ilgai neišblėso, jei 1973 m. Lietuvos kino studijoje sukuriamas muzikinis filmas „Velnio nuotaka“ pagal K. Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ – pirmasis lietuviškas miuziklas – kurį ir šiandien noriai žiūri mano vaikai.
Naują ribą literatūroje ir apskritai Lietuvos gyvenime brėžia 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo – sovietinės okupacijos pradžia, su sovietine propaganda visur, taip pat ir literatūroje. Sunku pasakyti, kokia būtų buvusi mūsų literatūra, jei viso to laiko nebūtų buvę. Galbūt ir prasmės nedaug kelti tokį klausimą. Tačiau būtent nepriklausomybės metais brendusi karta (Antanas Škėma, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronius Krivickas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kt.) lietuvių literatūrai buvo labai reikšminga. Po karo jie pavadinami žemininkais. O gimtosios žemės, kilmės, prieraišumo prie savo krašto, tarmės svarbą liudija ne tik jų tekstai, bet ir pats gyvenimas. Štai K. Bradūno anūkė Vaiva Aglinskas (antroji karta, gimusi ne Lietuvoje), kurios gimtinė Havajuose, o studijų vieta – JAV, kalba lietuviškai visai be akcento (net su šiek tiek juntamu suvalkiečių tarmės atspalviu), groja kanklėmis, gieda sutartines ir senelio eilėraščius. Esu tikra, kad sąmoningai ar pasąmoningai visa tai ateina iš jos senelio – „tėtuko“ kartos ir jos puoselėtų vertybių. Todėl K. Bradūno eilėraščio žodžiai apie vaikų vaikus skamba kone pranašiškai:
Aš grįžau į senolių tikėjimą,
Ir mano galva
Guli ant motinos kelių…
<…>
Mano gentį grūdina smūgiai –
Skamba skydas, apkaltas variu –
Aš jos buitį kaip upę geriu.
Po milžinkapių augančiais kūgiais
Gula kartos,
Kad vaikų vaikai
Gimtų grūdo gajumo.
(„Apeiginė“)
Nuo rinkinio „Apeigos“ (1948) K. Bradūno poezijoje gausėja baltiškosios mitologijos ir tautosakos ženklų. Štai tekstas „Sidabra“ visiškai atitinka sutartinių ritmiką ir taisykles:
Siūdi liūdi liudilėle
Tatato tatato
Tai rugiai gražiai žydėjo
Sidabro
Nešam sese seserėle
Tatato tatato
Mes motulei pusrytėlius
Sidabro
<…>
Muzikuojantis baltistas Vytautas Rinkevičius jam yra sukūręs melodiją ir ši bradūniškoji sutartinė buvo sugiedota ir įrašyta grupės „Spanxti“. Tai rodo, kaip folklorinės gyvavimo formos, radusios kelią per žemininkų kūrybą, ateina iki šiuolaikinės muzikos kūrimo.
Vyresnėse mokyklos klasėse vadinamieji bežemiai poetai ir jų kartos prozininkai man buvo labai svarbūs. Prisipažinsiu, kad truputį susinervinu, jeigu šiandien kas ima svarstyti rūpindamasis moksleivių psichologija, ar reikalingas A. Škėma, ar vaikų netraumuoja… Jeigu iš manęs vienuoliktoje klasėje būtumėte atėmę A. Škėmą, aš tai suvokčiau kaip baisiausią praradimą. Juolab kad iš tiesų buvau visus savo mokyklinius metus „baisiai įklimpusi“ į lietuvių literatūrą, tikriausiai daug labiau nei į pasaulinę (jos laikas atėjo jau baigus mokyklą). Gana ryškiai atsimenu A. Škėmos „Baltą drobulę“ iš to laiko, kai man buvo šešiolika ir lankydama Būsimojo pedagogo studijas VPU rašiau ištraukos interpretaciją vėliau man dėsčiusiai docentei Vandai Juknaitei. Pati V. Juknaitė man ir kaip rašytoja, ir kaip dėstytoja taip pat buvo labai svarbi. Pirmame kurse sugebėjau per pirmąją paskaitą išsakyti abejones, kad gal man vertėtų iš lituanistikos pereiti į istoriją, tačiau V. Juknaitė pasakė, kad ji asmeniškai pasižada padaryti iš manęs gerą lituanistę. Tuos žodžius prisimenu ir visada prisimindavau kaip komplimentą, kuris tikriausiai pasąmoningai mane dažnai padrąsindavo.
Kalbėdama apie A. Škėmą, nebūsiu originali, labiausiai prisimenu sąmonės srautą… matyt, šešiolikmetei tai išties darė įspūdį, taip pat ir beprotybės kaip išminties traktuotė, kaip apsauginiai šarvai („Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ – Laozi). Šis kūrinys taip buvo įsirėžęs atmintin, ypač interpretuotoji ištrauka: „Dabar Garšva žvilgteli į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šiais metais. Užsilikusiuose Niujorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos…“ Taip giliai man buvo ta „Drobulė“ įsėdus, kad buvau tikra, jog puikiai viską atsimenu, ir vargu ar per visus studijų metus ją atsiverčiau iš naujo. O prieš kokį pusmetį supratau, kad pasiilgau, kad noriu dabartinėm akim (lygiai po dvidešimties metų!) vėl perskaityt. O juk yra krūvos knygų, kurias, net jeigu noriu štai taip pakartot, atsiverčiu ir suprantu, kad kažkodėl neskaitysiu, kad jų laikas praėjo… Bet „Drobulę“ prarijau su didžiuliu džiaugsmu, ir iš naujo žavėdamasi, ir visai kitus akcentus užčiuopdama. Buvau ir pamiršusi, kokia nauja gyvenimo forma A. Škėmos kūriniuose ima gyventi folkloras. Bičiule bitele kadijo… su visais kaukų, žemėpačių, lauksargų chorais… Lioj, ridij, augo. Kaip švilpia „Drobulėje“ ore aitvarai, „išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti į aukštus suolelius“. Dar didesnis mano džiaugsmas perskaičius po tiek metų „Drobulę“ buvo dėl to, kad kaip tik pasirodė straipsniai žiniasklaidoje, jog 2017 metų Leipcigo knygų mugėje šio romano vertimas į vokiečių kalbą sulaukė didelio susidomėjimo ir leidėjai net nusprendė padidinti pradinį tiražą. Džiugu, kad tokios lietuvių literatūros knygos pastebimos pasaulyje.
Prisimindama Algimanto Mackaus A. Škėmai dedikuotą eilėraščių ciklą „Chapel B“, nuo A. Škėmos pereinu prie man labai svarbaus poeto. A. Mackaus rinktinė „Ir mirtis nebus nugalėta“ paskutinėse mokyklos klasėse nuolat gulėjo ant mano rašomojo stalo. „Chapel B“ vėl pasirodo žilvino, živilvinėėlio įvaizdis. A. Škėmos apysaką „Žiilvinėėli“ rinkausi dvyliktoje klasėje kaip vieną iš kūrinių baigiamojo egzamino rašiniui. Dabar turbūt būtų baisoka pamatyti, ką ten parašiau, bet tuo metu šie kūriniai man buvo svarbūs.
Karo metais brendo ir mokėsi būsimoji pokario partizanų karta. Jų kovos prasmė perduota ir KGB archyvuose išlikusiuose partizanų dienoraščiuose, tokiuose kaip Liongino Baliukevičiaus-Dzūko – pokario partizanų vado. Šie knygomis išleisti dokumentai atkreipia šiuolaikinių kūrėjų dėmesį ir tampa kibirkštimi įskeliančia, pavyzdžiui, grupės „Skylė“ albumo „Broliai“ atsiradimas. Žinoma, gyvybė čia pulsuoja ir todėl, kad pats albumas ir jo kūriniai yra dedikuojami tik-riems žmonėms: Zofijai Žilienei-Klajūnei (mergautinė pavardė Striogaitė, 1928–2003) – Lietuvos rezistentei, nuo 1945 m. Vyčio apygardos Žaibo būriui priklausiusiai partizanei, Antanui Žiliui (slapyvardis Žaibas) – Lietuvos karininkui, rezistentui, partizanų vadui.
Pačių partizanų sukurtos dainos taip pat sudarė naująjį lietuvių tautosakos klodą. Egzistavo ir toks reiškinys kaip partizanų dainų sąsiuviniai. Pati iš tėvelio pasakojimų žinau, kad mano bobutės brolis išėjęs į partizanus, turėjo dainų sąsiuvinį. Mano tėtis dar vaikystėje gavęs progų į jį dirstelėti, tuomet nė nesuvokdamas, kodėl jo dėdė traukia į miškus, tepamena vieną dainą – „Aukštos pušys rems dar dangų“.
Tokią pat prasmę turi ir tremtinių atsiminimų knygos. Be į mokyklų programas įtrauktos Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apie tremtį knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, galėčiau paminėti 2016 metais išleistą Rasos Katiliūtės knygą „Gimnazistė“, kuri parodo ir tarpukario lietuvių šeimos gyvenimą, ir KGB kalėjimo šiurpumą, tremties buitį, kai vaikai verda sriubą iš odinio diržo. Istorija papasakota remiantis tikrais įvykiais ir KGB dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve. Tų dokumentų faksimilės keliauja per knygą tarsi iliustracijos, pramaišiui su lietuvių liaudies mįslėmis ir kitais smulkiosios vaikų tautosakos kūriniais. Tarsi į vaiko žaidimus visai nelogiškai įsiveržia KGB realijos, neteisybė. Knyga „Gimnazistė“ pirmiausia skirta paaugliams ir jaunimui. Ji buvo suprantama ir aštuonmetei mano dukrai Ugnei. Ji gana greitai ir susidomėjusi ją perskaitė. Ir tai puikus būdas vaiką supažindinti su tremties reiškiniu. Ir tikriausiai įsirėžė atmintin, nes neseniai kalbėdama apie tai, kad būtų įdomu pagyvent praeityje, ūmai persigalvojo ir pridūrė, jog tais laikais tremtis juk buvo…
Jei pirmaisiais pokario metais literatūroje vyravo tautosakiniai motyvai (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, partizanų lyrika), tai vėlesnės poetų kartos žvilgsnis siekė archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, nevengiant įvairių juoko ir grotesko formų (Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis). O mitiniai motyvai prozoje priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Juozo Apučio, Romualdo Granausko prozoje žemdirbio buitis ir pasaulėjauta įgauna apeigų formą (R. Granausko „Duonos valgytojai“, Mariaus Katiliškio „Užuovėja“), žemės darbai tampa branginamais ritualais, kuriuos mėgina išrauti atėjusi kolektyvizacija. M. Katiliškis, R. Granauskas, poezijoje –
Stasys Jonauskas, M. Martinaitis man primena, kad jie dar iš tos kartos, kuri ragavo namie duonkepy keptos duonos skonį, dar aiškiai žino rugiapjūtės, alaus darymo ir visų kitų ūkio darbų procesus, seką. Tai jų tikrovė, kurioje yra užaugę. Net jeigu jų rankos jau ne tik žagrę ir dalgį, bet ir plunksną laikyti išmoko. Man tos kartos literatūra yra labai svarbi, kaip tąsa, kaip įrodymas visa tai neseniai buvus realybe. Jau toli gražu ne kiekvienas mano kartos žmogus tuos darbus bežino ir besupranta. Ir net jeigu aš pati šias žinias branginu ir vertinu (džiaugiuosi, kol mano tėvelis pajėgia sėti, pjauti ir kulti rugius, šienauti tik dalgiu, žoliapjovės niekad nėra turėjęs), jau vis vien save suvokiu kaip jau kitą karoliukų grandį tam vėriny, jau su sava patirtim. Greta šių rašytojų man norėtųsi minėti ir Gintautą Dabrišių, gal dėl jo eilėraščiuose pulsuojančio animistinio suvokimo.
Man asmeniškai svarbūs buvo archajiškos kultūros primityvizmas, gilieji lietuvių tautosakos klodai, kurie vėrėsi S. Gedos, M. Martinaičio, V. P. Bložės kūryboje. S. Geda turėjo tobulą dainos melodijos ir ritmo jausmą, todėl jo tekstuose figūruoja ne tik folkloro įvaizdžiai, bet ir pats ritmas, dainingumas:
Šią vasarą,
Per vasarėlę
Mano širdelė
Skaisčiai spindėjo.
Gale laukelių,
Gale sidabrinių,
Padėjau širdį
Po jievarėliu.
Gulėk, širdele,
Skaisčiai spindėdama,
O aš čia stovėsiu,
Dangun žvelgdama.
<…>
(„Motulės daina“)
Kalbant apie lietuvių išeivius, man svarbūs lietuvių mitologijai ir kalbai dėmesį skyrę Marija Gimbutienė (Didžiosios Motinos kultūros ir matristinės linijos tyrinėjimai) ir Algirdas Julius Greimas. M. Gimbutienė pateikia savitą požiūrį, kad į istoriją galima žvelgti ne tik per karingų civilizacijų prizmę, bet ir per žemdirbiškosios kultūros Didžiosios Deivės Motinos civilizaciją.
Akivaizdu, kad jau neaprėpsiu vaikų literatūros vyksmo. Bet visada džiugino vaikų poezijoje poetai S. Geda ir M. Martinaitis, taip pat Juozas Erlickas bei S. Jonauskas.
Iš prozininkų minėčiau Saulių Šaltenį, kurio „Amžinai žaliuojantį klevą“ kadaise galėdavau cituoti atmintinai. Taip pat ne tik grožinę prozą rašiusį Gintarą Beresnevičių ir man svarbiausią jo knygą „Dausos“. Ir jau kitų sričių knygas rašančius etnologę Daivą Vaitkevičienę („Ugnies metaforos“), archeologą Vykintą Vaitkevičių („Alkai. Baltų šventviečių studija“, „Senosios Lietuvos šventvietės“).
Baigdama stabtelsiu prie lietuvių liaudies autorystės – dainuojamojo ir pasakojamojo folkloro formų, kurios nuo seniausių laikų keliavo ir per minimojo šimtmečio literatūrą – įvaizdžiais, ritmika, pasaulėjauta ir t. t. G. Beresnevičius yra labai taikliai nusakęs, kas vyksta dainuojant:
Dainavimas nėra laiko praleidimas ar gražios sielos apsireiškimas baisioje dainoje apie nieką, apie gulbės plunksną, anties pėdsaką vandenyje, kai nėra pačios anties ir vandens nėra, apie lelijas žiemą. Lietuvis dainuoja vis dėlto atsistojęs ir jam ta vieta, kur stovi, pasaulio vidurys ir jame jisai tuštėja. <…> Ir kai tavęs nėra, ateina Dievas, kilnodamas kojas ir rankomis debesis sklaidydamas, ir nusileidžia į tavo kaukolę, ir pasižiūri pro tavo vyzdžius, ir pasako antelės antelės. Ir nueina, ir sugrįžta namo, tačiau tavo vyzdžiai šlapi nuo Dievo. Ir kaukolės viduje jis pasistatęs krasę, ir žinai, kad dainuojant atsistojus jis ten gali ateiti dideles pėdas pailsinti, didelėm rankom iš vidaus paglostyti smegenį, bet tai dar vienas lauktuvis, kai tu ištuštėji ir pasidarai vietą tuščią. Būna, kai kaimas dainuoja ir į jį nueina Dievas, būna, kai minia dainuoja ir į ją nueina Dievas, būna, kai šimtas tūkstančių dainuoja atsistoję viduryje ir į šituos dainuojančius Dievas nulipa ir būna toje tuštumoje, nes tai jo namai ta tuštuma.
Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Man svarbus folkloras dėl to, kad tai seniausi (dar sakytinės kultūros) tekstai, kurie tam tikra forma – autentiškesne ar degradavusia – pasiekė mus, pasiekė ir tą minėtąjį šimtmetį kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse. Todėl man asmeniškai to šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Vaikystėje virtuviniame stalčiuke radau dailų raktelį ir paklausiau bobutės, nuo ko jis. Bobutė man pasakė: „Kai mirsiu, pasijimk tų rakčiukų, eik kamaron, atrakink komodinį kuparų, ten viskas bus tau…“ Iš tiesų teturiu kelias bobutės austas lovatieses, kuriomis tebetiesiu savo dukrų lovas, bet tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti. Apie laisvę gali galvoti tada, kai žinai, kas esi.
Šiandienos literatūrą ir kultūrą apskritai suprantu kaip procesą, viso to, kas buvo, tąsą. Tai rodo ir man asmeniškai svarbių folklorinių motyvų naujos gyvavimo formos. Ir man keista, jeigu kam nors tie dalykai atrodo kaip praeities atgyvenos, nes man jie atrodo net labai modernūs. Aišku, lengviausia viską vertinti iš laiko perspektyvos. Todėl nėra lengva matyti, kas mes patys esame šiuo metu. Juolab kad ir kūrinių vertę neretai laikas išbando ir tada iš tiesų aiški išliekamoji vertė, – yra ar ne. Galiu tik pasakyti, kad mane džiugina, kai apie lietuvių literatūrą kitos srities žmogus – ne rašytojas, o, tarkim, skulptorius – pasako: nuo tada, kai atradau lietuvius, man jų ir pakanka. O ar tai galėtų būti ir bent šiek tiek objektyvus vertinimas, reikia paklausti laiko. Nuo to, kokia kultūros situacija yra šiandien, žinoma, priklauso, kokia ji bus rytoj.
ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė
2018 m. Nr. 3
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Prozininkė, vertėja Dalia Staponkutė
Man, kaip literatūros ir mokslo žmogui, svarbaus šimtmečio akivaizdoje žvelgiant į lietuviškos minties laisvėjimą, padėjusį pamatus nepriklausomybei, norisi išskirti kai kuriuos mūsų laisvėjimo ypatumus. Jie prašosi platesnių ribų nei lietuvių kultūros erdvė, juk tikrasis laisvėjimas ateina per akiračio platėjimą, tautinės savimonės atspalvių ryškėjimą ir atvirumą pasauliui. Laisvė rašytojui pirmiausia yra gimtojo žodžio laisvė ir laisvė kurti gimtąja kalba. Kraštui laisvėjant – tai sudėtingas, ne vienus metus trunkantis socialinis-kultūrinis virsmas, dažnai veikiamas ne tik vidinių, bet ir išorinių jėgų. Jos iškelia švieson ir nuopuolius, ir pasiekimus, o kadangi viena kitą pakeitusios epochos pirmiausia palieka įspaudus kultūroje, tai „klydusiųjų“ ir „teisiųjų“ vardai tarpusavyje susiję kaip vieno tautos medžio šakos.
Senesniajai kartai tikrosios laisvės pradžia buvo 1918-ieji, jaunesniajai – 1991-ieji, nors istoriniu požiūriu abi epochos arti, jos – to paties šimtmečio, o labiausiai jas sieja bendras bruožas – objektyvios sąlygos ir globalių pokyčių įtaka lietuvių nepriklausomybės išsipildymui. Tie patys procesai veikė ir Lietuvos kultūrą, kuri, vykstant taikioms lietuviškoms revoliucijoms, suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praeito amžiaus pradžioje nepriklausomybę padėjo atkurti pasaulinio karo metu susiklosčiusios aplinkybės ir vieningi Lietuvos intelektualai, o amžiaus pabaigoje – Vakarų kultūros „modernistinis renesansas“, kuris pirmiausia keitė lietuvių kultūrą ir paslankiausią visuomenės dalį – jaunimą. Tik dabar pradeda ryškėti laisvėjimo iš sovietmečio priešistorė: pavyzdžiui, tokie vardai kaip Vitas Luckus arba hipių ir pankų judėjimai, nors Lietuvoje tai nebuvo akcentuojama ir, regis, nėra muziejinės erdvės, skirtos radikaliam aštuntojo ir devintojo dešimtmečio menui, padėjusiam pagrindus revoliuciniam virsmui kultūroje.
Išskirčiau keturis mūsų kultūros laisvėjimo ypatumus, nors jais galima ir abejoti, tačiau, anot Algirdo Juliaus Greimo, su kurio darbais pirmiausia siečiau mūsų minties išlaisvėjimą globaliu mastu: „Tiki tas, kuris abejoja, o ne tas, kuris žino.“ Pirma, laisvėjimas kaip žavėjimasis Vakarais… Didžiausią įtaką laisvėjimo kelyje darė ne atskiri Lietuvos veikėjai, jų idėjos ir netgi ne lietuvių literatūra, o Vakarų kultūrų, atvirų ir Rytams, gyvenimo romantizavimas. Sąjūdžio metu tokie dvidešimtmečiai kaip aš skaitė Kobo Abę, Hermanną Hessę, Michailą Bulgakovą, Gabrielį García Márquezą, Marcelį Proustą, domėjosi psichoanalize, Rytų filosofija, net okultinėmis tendencijomis. Tai vyko ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose, tai vyko ir Rusijoje, tai vyko globaliai, tik kiekvienoje kultūros erdvėje skirtingu mastu ir gyliu. Štai Talino šiuolaikinio meno centre KUMU yra įdomus skyrius, skirtas vadinamajai „laisvų plotų“ tradicijai, kurią sovietmečiu savo kukliuose namuose puoselėjo menininkai Tonis Vintas, Mare Vint, Andresas Toltsas ir kiti: ten rinkdavosi estai, rusai, lietuviai – įvairios menininkų grupės ir „undergroundas“ – kaip stiprus minties laisvėjimo branduolys tuomet politiškai suvaržytoje erdvėje. Lietuvoje irgi vyko panašūs sambūriai, diskusijos, susiėjimai, ir būtent jų idėjų fone Sąjūdis atrodė ryškiausiai – kaip piltuvas, į kurį sutekėjo visos šios energijos iš artesnių ir tolimesnių kultūrų, sukurdamos unikalų judėjimą. Tai buvo autentiškas lietuvių politinės kultūros ir lietuviškos retorikos atgimimas. Jam pritilus, kaip kad nutinka po visų revoliucijų, energijos pasuko į meną, pirmiausia į literatūrą. Atgijo asmeninio pasakojimo žanrai, autobiografijos, prisiminimai, dienoraščiai, eseistika. Literatūrai ir kalbai – kaip pačiai jautriausiai kultūros daliai – būdinga perimti tradiciją iš praėjusios epochos. Kultūra nemėgsta vakuumo ir tuštumos. Kultūra turtėja tik versdama buvusios epochos vertybes į naują kalbą, o ne jas trindama. Šitaip ji išsaugoja ir praturtina kalbą, ir, žinoma, emociškai artimiausia ir suprantamiausia būna tik ką nuėjusio laiko dvasia.
Iš paskutiniųjų praeito amžiaus dešimtmečių literatūrinės tradicijos, stipriai paveiktos Vakarų literatūros vertimo, išaugo daugybė šiuolaikinių autorių, kuriuos galima sieti su minties ir žanro kismu lietuvių literatūroje. Nereikia pamiršti, kad Lietuva yra iš tų Europos kraštų, kur gyventojų išsilavinimo lygis buvo ir tebėra vienas aukščiausių ir nėra neraštingumo (kai kurios Vakarų šalys neišsivaduoja iš šios problemos iki šiol, nors ir su klestinčiais universitetais). Šitai taip pat turėjo įtakos įdomios, savitos, intelektualios, įvairių ir mišrių žanrų literatūros gyvavimui. Tiesa, lietuvių literatūros kritikai, žvalgydamiesi į tarptautinės knygų rinkos reikalavimus arba pasaulinės literatūros tendencijas, savo smailiagale vis bado lietuvių literatūros kūną, klausinėdami, kur detektyvas, kur tarptautinės reikšmės romanas… Viskas ateis, jei toliau rašysime lietuviškai, tapdami trimate erdve ir kurdami į gylį, ne į plotį. Kalba, kuri dėl politinių priežasčių arba vietinių ambicijų ir netoliaregiškų konfliktų ilgą laiką nebuvo naudojama įvairiapusės filosofinės ir mokslinės minties užrašymui, negali staiga pagimdyti įvairesnio žanro literatūros. Jai dar stinga patirties kurti daugiamates vizijas, tačiau tai nereiškia, kad nuo šito kenčia rašymo kokybė ar literatūrinis intelektas. Jis tiesiog tampa labiau „įvietintas“, įcentrinis, susitelkęs į save, intravertiškas. Antrasis mūsų laisvėjimo ypatumas – laisvėjimas kaip filosofija – yra dar neišnaudota galimybė, neišsemtas klausimų ir problemų šaltinis.
Kol šalyje nėra gilesnės filosofinės diskusijos – o Lietuvoje tai riboja komerciniai (veikiau ūkiški „neapsimoka“) išskaičiavimai, okupavę net švietimo ir mokslo sritis, – sunkoka tikėtis ir įvairesnės meno ir mokslo sričių paletės. Mes kaip savita kultūra susikūrėme savitą laisvo gyvenimo viziją. Nuraminę žavėjimąsi Vakarų kultūra, pradėjome žavėtis jų galia, ir mūsų nepriklausomybė palaipsniui įsiliejo į bendros Europos rinkos, kaip mūsų laisvo pasirinkimo, erdvę. Šiandien tai suvokiame kaip savo laisvės garantiją, ir ji turi savo kainą. Lietuvos likimo atskaitos taškas – jau ne sovietmetis, kuriam pasibaigus užaugo nauja karta, o Europos šiandiena. Ji parodo, kas esame čia ir dabar, ką susikūrėme ir kur link savarankiškai einame. Didelė Lietuvos kultūros dalis šiandien grindžiama Europos projektais ir globalios rinkos reikalavimais. Atsivėrė daugybė naujų ir patrauklių nišų, tačiau šalia populiarėja ir tai, kas nepatrauklu, užtat pelninga: ne gilus, bet skandalingas arba „madingas“ menas, menas kaip populiarus skandalas, menas kaip triukšmas, kaip rožinės „muilo operos“. Visados verta eiti priešinga tokiai dominuojančiai tendencijai kryptimi, ir jei šiandien „neišpopuliarėsi“, tai rytoj dovanosi pamoką kitiems, kad nebuvai kūrėjas be charakterio.
Šiandienos lietuvių literatūra ir menas dar nepakankamai byloja apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, ypač Lietuvos kaime, iš kurio masiškai traukiasi žmonės. Beveik nėra socialinės kritikos tekstų ir romanų. Paminėčiau man artimus Danutės Kalinauskaitės, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės esė, kuriose jaučiama socialinė drama ir susirūpinimas. Manau, išplėtus jų esė gvildenamas temas iki romano apimties, sulauktume stipraus socialinės kritikos kūrinio. Tiesa, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ priskirčiau socialiniam romanui, nors jis ir pavadintas popromanu. Šalies istorijoje, kuri užrašyta tik iš dalies arba nuolatos perrašoma, irgi norisi gilesnio literatūrinio žvilgsnio į jos dramą, kuri beveik dar neatskleista. Šiuo klausimu įdomūs įkvėpimo šaltiniai yra ir čia gyvenančių lietuvių mokslininkų, ir išeivijos atradimai, kurie turėtų suartėti ir suteikti mūsų kultūrai kūrybingos pusiausvyros, tačiau jie vieni apie kitus iki šiol mažai težino. Pavyzdžiui, filosofo Zenono Norkaus sodrūs tekstai apie daug ką byloja ir kiekvienam humanitarui, ir politikui, bet apie juos irgi menkai žinoma. Kitaip tariant, mūsų literatūra dar nepakankamai atspindi lietuvio, gyvenančio Lietuvoje, taip pat išvykstančio iš jos, tikrovę, todėl darosi įtaru dėl pačios tikrovės. Kokia ji? Sava? Importuota?
Literatūra ir menas, žinoma, ne vėliava, kurią iškėlus pãskui drieksis atsakymų į sunkius klausimus virtinė. Literatūra tik atskleidžia problemą ir išreiškia abejones. Jos misija – ne atspindėti, o nujausti, tačiau šios nuojautos išraiška daug kur lieka neaiški, tarsi gyventume ne „ant žemės“, o orinėje tranzito erdvėje. Mūsų santykis su tikrove ir savo artimiausia aplinka – santykis su vyru, santykis su moterimi kaip visuomenės ląstelėmis – lieka neišpasakotas, todėl sudėtingas. Tai neretai veda link nesusikalbėjimo tarp kelių kalbos lygmenų, įskaitant kūno kalbą, ir netgi jų neigimo, tarsi jos būtų viena kitai negiminiškos. Kai atsiranda pernelyg didelė kalbinė (ne tik turtinė) atskirtis tarp visuomenės ląstelių ir sluoksnių, iškyla pavojus žodžio laisvei, išnyra mitologinės sąmonės apraiškos, atsiranda savicenzūra, lengvai vedanti diktatūros link (juk visas pasaulis kritiškai stebi, kaip dėl šių procesų kenčia ir keičiasi globaliai lyderiaujanti JAV visuomenė). Tikrasis laisvėjimas ateina per visapusį kalbos intelekto išnaudojimą, o be šito gali nutikti taip, kad kursime tik į plotį, bet ne į gylį: visko daug, bet esmės maža. Mūsų laisvėjimo pagrindas – mūsų kalbos intelekto galimybės. Ten ir turėtume ieškoti visų savo praradimų, atradimų ir įkvėpimo. Lietuvių kalba – tai pasakojanti kalba, ir nenoriu sakyti, kad savo lietuvišką pasakojimą nutylime, bet tai dar vyksta. Lietuvių kalba, lygiai kaip graikų ar vokiečių, itin paslanki filosofijos rašymui ir terminų kūrybai. Tai – valdinga, gramatiškai beribė kalba, viena iš tų, kurios ateityje kodų pavidalu valdys pasaulį, mums nė nenutuokiant. Nebūna mirusių kalbų, tačiau būna mirę jos vartotojai. Mirę ne fiziškai, o socialiai. Nuo senų laikų graikai juokauja, kad „vynas suartina žmogaus ir Dievo logiką“, ir tai turbūt reiškia, jog kalba – tai Dievas, kurio neįmanoma pajusti kitaip, kaip tik per laisvą, atpalaiduotą, atvirą mintį. Visa, ką norime apie save sužinoti, yra mūsų kasdienėje kalboje, jos tone, pustoniuose, prasmėse, turinyje.
Didaktinė sovietinė epocha suteikė lietuviams pamokų, iš kurių galima mokytis, tačiau ar verta teigti, kaip kad dažnai teigiame, jog buvome tokie miklūs ir pagreitintai „įšokome“ į Vakarų modernizmą? Mintis ir saviraiška – ne paprastas laukas, ir sėjos jame neįmanoma pagreitinti, kaip ir neįmanoma įsisavinti dvejų metų kurso per dvi dienas. Tai – iliuzija arba paklaida. Arba kvailystė. Nei mūsų vystymasis buvo „sustabdytas“, nei reiktų tam tikrą istorinį etapą traktuoti kaip nuo-puolį. Atvirkščiai. Istorija dovanojo mums skaudžią patirtį tam, kad praturtėtume, kad mūsų kultūroje susikirstų sudėtingos vizijos, ir nesvarbu, kaip tai vadinama politinių interesų grupėse, nes politika yra tik laikina registratorė (kartais labai neatidi) ir ji vadovaujasi kitais principais. Beje, Plutarchas rašė, kad į politiką turėtų eiti žmonės tik iš pašaukimo ir jokiu būdu ne mizantropai.
Kiekviename Europos krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems, kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiveisia parazitai. Jei, būdami stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame, išmokysime atvykėlius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai, mišrios poros ir šeimos. Šiuos žmones vadinu „diogeniškais“ – kilusiais iš dviejų tautų, jiems kasdien tenka derėtis ir su kitu, ir su savimi kaip „kitu“.
Dar vienas mūsų laisvėjimo ypatumas – laisvėjimas kaip „projektas“. Niekur tiek daug nekalbama apie projektus kaip Lietuvoje, ir kartais tai kelia klausimus: visa kultūra kaip vienas didelis rašomas projektas? Ar tai netapo įpročiu, panacėja, idée fixe? Be projekto „nebeįmanoma“ nei rašyti, nei keliauti, nei pažinti kito? Projektas suteikia galimybių, bet jeigu jo neliktų, ar atsiskleistų naujos laisvėjimo spalvos ir formos?
Išvykimas iš savo šalies – dar vienas mūsų laisvėjimo bruožas. Jis būdingas ne tik lietuviams. Jis aktualus visai Europai, pirmiausia jaunimui. Vis girdžiu mane palietusius savo studento graiko žodžius: „Dar negimę, jau esame emigrantai.“ Kai kurios tautos emigraciją priima kaip prigimtį, juk išvykstame tik dėl vienos priežasties – siekdami išsilaisvinti: nuo nedarbo, nuo šeimos, nuo politikos, nuo vienatvės, nuo persekiojimo, nuo nelaimingos meilės, nuo to, kas erzina, svarbiausia – nuo savęs pačių… Tačiau mes, lietuviai, galime guosti save tuo, kad esame turtingi globalia mintimi ir ja gerokai lenkiame savo kaimynus. Mūsų mintis kupina kelionės po pasaulį, plačių kaip Emmanuelio Levino, Alphonso Lingio, Algirdo Juliaus Greimo ar Antano Maceinos vizijų…
Lietuva, palyginti su senaisiais Atėnais, dar jauna ir graži valstybė, o gražioje šalyje su gražiais žmonėmis viskas turi būti gražu. Ir mintijant apie ateitį tai jaudina.
Poetas, eseistas Donatas Petrošius
Enciklopedinis klausimas. Sąžiningiausia būtų perversti „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ ir nurašyti visų, kurie daugiau ar mažiau krutėjo Lietuvos labui, pavardes, išvardyti jų darbus. Visi svarbūs. Kurie svarbiausi – apie tuos ilgesni straipsniai, kurie mažiau svarbūs – apie tuos mažiau prirašyta. Kiekvienas savaip svarbus, nė vieno negalima išbraukti. Nebent ką įrašyti – turbūt esama smulkių netikslumų ar apmaudžių nepaminėjimų, bet iš esmės enciklopedijomis pasitikiu.
Jei būčiau egzaminuojamas be galimybės pasitelkti pagalbą iš šalies, turbūt pradėčiau vardijimus nuo tų asmenybių, kurių dėka turime bendrinę – literatūrinę – kalbą. Tas pasiekimas man aktualiausias ir brangiausias. Į šitą herojų sąrašą patektų bent penkios kapos rašytojų ir ypač kalbininkų – nuo Maironio iki Zigmo Zinkevičiaus.
Šį tą pakalbėčiau apie Vaižgantą. Man imponuoja jo politinės pažiūros, siekis telkti, taikyti ir gelbėti. Raginčiau atidėti dėdes su dėdienėmis ir studijuoti Vaižganto publicistiką.
Atkreipčiau dėmesį, kad kuriantis valstybei daug rašytojų dirbo diplomatinėje tarnyboje: Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Ignas Šeinius, Vincas Krėvė. Ir Žemaitė buvo pati tik-riausia diplomatė. Ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tikra politikė. Ir dar daug kitų, tačiau, deja, išmintis ir politinė nuojauta nėra kolektyvinis turtas, ką įrodė kairieji rašytojai, leidęsi apmulkinami Stalino agentų.
Reikia minėti visus partizanus ir disidentus – nuo Broniaus Krivicko iki Juliaus Sasnausko. Tremtinius – Dalią Grinkevičiūtę, Vladą Kalvaitį ir ypač tuos, kurių neišliko nei vardų, nei darbų.
Vidinius ir išorinius emigrantus – žemininkus, Antaną Škėmą, Algimantą Mackų, Albiną Žukauską, Vytautą P. Bložę, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą (Justiną Marcinkevičių galiu praleisti, nes jį dešimteriopai paminės jo draugai ir nedraugai) – visi jie man svarbūs mano asmeniniame laisvėjimo kelyje. Ir ypač visi kiti, kurie jau po – už – prieš – tarp ir šalia šitų išvardintųjų.
Kaip ir Vytautas Kavolis, Algirdas Julius Greimas, Arvydas Šliogeris, Algis Mickūnas, Leonidas Donskis, Tomas Venclova, Viktorija Daujotytė – mano skaitomiausių knygų autoriai. Taip pat dėstytojai – Vanda Juknaitė, Kęstutis Nastopka, Vytautas Martinkus, Vincentas Drotvinas, Skirmantas Valiulis.
Ir Gintaras Beresnevičius.
P. S. Vos nepamiršau. Tokia proga būtų kiauliška nepadėkoti Vytautui Landsbergiui – už kolūkių sugriovimą ir visą kitą geopolitinę veiklą. Ir už tekstus „Literatūroje ir mene“. Ir už tai, kad profesorius – prezidentas yra lakmusas. Pavyzdžiui, kai kas nors garsiai ištaria „Landsbergis“, lietuviai skubiai susiskirsto į gentis, rūšis, porūšius – pagal savo emocinį intelektą, mentalitetą ir gyvenimo teksto suvokimą.
Literatūroje ir kultūroje – ramybė. Eina į pabaigą viena epocha ir jos pasekmės, pradeda po truputį megztis kita – laisvos šalies ir sveikos visuomenės kultūrinė gyvensena. Po kokių dešimties–dvidešimties metų turėtų atsirasti šis tas įdomaus. O gal ir greičiau. Nesiruošiu nieko skubinti nei raginti, man patinka gyventi neįdomiais laikais. Tokiais neįdomiais, kad išnyko lietuviškas kinas (tiesa, yra Šarūnas Bartas ir kitų bandymai, bet išimtys tik pagrindžia taisykles).
Šiuo metu vieni asketiškai ilsisi, kiti – tarsi nujausdami kažką negero – skubiai kemša į skilvius pusfabrikačius, iš inercijos auginasi moralinius ir fiziologinius lašinius, treti – susitelkę į materialinių gėrybių iš Vakarų importą. Natūrali ir nesmerktina veikla tautai, menančiai tai, kad penkiasdešimt metų kraštą plėšė sovietiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai.
Pastaruosius trisdešimt metų vyksta pušinėjimas patamsyje. Gyvenam užsimerkę. Įsitikinę, kad būtinas permainas įvykdys kiti. Arba tos permainos susipras ir į mūsų tikrovę įsidiegs pačios.
Visuomenė eina savo keliu, aš savo. Retkarčiais tie keliai susikerta. Susinervinu dėl visuomenės nevisuomeniškumo, bet paskui susiimu ir mėginu apsimesti, kad niekas nerūpi.
Mane kūrybai įkvepia mano vaikystė, literatūra, filosofija, atsitiktinumai ir paslaptys.
Jei karų ir naujų okupacijų nebus – išsigydysim kompleksus ir traumas, tapsim viena iš tų nuobodžių pirmojo pasaulio valstybių, kuriuo nors pavidalu – fiziniu arba skait-meniniu – išliksim.
Neįsivaizduoju, kokia realybė bus ateityje. Tai, ką aš gebu įsivaizduoti, – juokingi satyriški epizodai. Manau, kad jei civilizacijai bus leista vystytis be kataklizmų, ateities kartų laukia linksma nerūpestinga ateitis. Gyvenimėlis be stokos, ligų ir kančių, galbūt net kultūra bus reikalinga daugiau nei dviem ar trim procentams (kaip kad yra dabar), o visiems trisdešimčiai–penkiasdešimčiai.
Net jei civilizacijos raida užstrigs dabarties lygyje, neabejoju, kad ateity po hipių ir hipsterių ateis kokių nors hipisterių era, kurioje vintažines knygas su parudavusio popieriaus lapais nešiotis po pažasčia ir vartyti kavinėse bus madinga, net jei nebeliks adekvačiai suvokiančių, kas ten parašyta.
Esu optimistas. Manau, kad dabar gyvename tamsiųjų amžių pabaigoje, o ateinantys laikai bus šviesūs ir laimingi. Ir palankūs literatūroms. Net lietuvių.
Net jei žmonės iš laimės galutinai išprotės, neabejoju, kad savadarbio intelekto evoliucijoje rasis mašingyvių, kurie nuoširdžiai domėsis indoeuropiečių prokalbės liekanomis gyvosiose kalbose, prasto oro įtaka rytinio Baltijos jūros kranto prozininkų psichikai ir herojų paveikslų netolydumui bei estetiniam neryžtingumui. Ir, savaime suprantama, bręstant dirbtinio intelekto savimonei bei smalsumui, augs susidomėjimas semiotika, lietuvių mitologijos studijomis, o tai reiškia – visomis – gyvomis ir nelabai – A. J. Greimo žaidimo figūromis, tai yra mumis.
Literatūros kritikė Elžbieta Banytė
Manau, kiekviena valstybė – ar švenčianti šimtmetį, ar, kaip kokia Britanija, jau paminėjusi tūkstantmetį, – gali pasakyti, kad jos istorija patyrė sunkių išbandymų. Tiesa, mane vis dar nepaprastai maloniai stebina, kad Lietuva per šimt-metį iš Rusijos imperijos provincijos tapo palyginti kultūringa ir ne tokia jau vargstančia, kaip kartais mėgstama kalbėti, valstybe. Nesakau, kad neturime problemų, – dar ir kiek, dar ir kokiais mastais. Bet vis dėlto galime dirbti savo krašto labui be baimės būti kur nors išvežti, nušauti ar uždaryti – tai normalu, bet šimtmečio įvykių kontekste rodosi kone prašmat-nu. Kalbant apie ekonominę ir politinę situaciją, gyvename geriau negu kada nors. Kalbant apie kultūrinę – jaučiu šiokią tokią pelkę, nes viena viešųjų intelektualų, tokių kaip Tomas Venclova, karta, kuri buvo labai aktyvi ir stipri, nuo scenos nueina, o jos vietą užimti bando ideologiniai rėksniai ir visokie „nuomonės lyderiai“: dalis pastarųjų – protingi, kiti – visiški chamai. Tačiau anksčiau ar vėliau pereinamasis periodas baigsis, matau daug kylančių išmintingų žmonių.
Nors kultūra, be abejo, išgyvena savų lūžių ir kinta, vis dėlto jaučiu tęstinumą. Turime ir Algirdo Juliaus Greimo, ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Tomo Venclovos, ir Sigito Gedos, ir svarbių politikų, tokių kaip Vytautas Landsbergis, Leo-nidas Donskis bei kiti, gerbėjų ir pasekėjų. Žmonės domisi partizanais, liaudies kultūra, kritiškai permąsto sovietmetį – išties intelektualinis laukas labai margas, gal tik kartais dėl nežmoniško biurokratizmo sunku rasti laiko ne tik pločiui, bet ir gyliui. Todėl ir žodį „raida“, kalbėdama apie literatūrą ir kultūrą, irgi vartoju labai atsargiai. „Raida“ suponuoja kitimą į gerąją pusę: nesu linkusi sutikti, kad šis iš gamtos mokslų perimtas supratimas šimtu procentų tinka kalbant apie kultūros ir ypač literatūros reiškinius. Kai kas perimama, kai kas sugalvojama, kai kas užmirštama. Natūralu, kad visada vyksta šioks toks kartų konfliktas. Nemanau, kad verta tai dramatizuoti, netgi priešingai – tai rodo, kad ir toliau laisvėjame.
Mane viltingai nuteikia tie keliasdešimt išmintingų žmonių, kuriuos pažįstu, ir kai kurie buvę mokiniai. Tikiuosi, kad jų nesugadins bendras visuomenės negatyvumas. Tos asmenybės nebūtinai daug kalbančios ar šmėžuojančios ekranuose (tiksliau, tikrai ne tos), bet – darbščios, kūrybingos, kuriančios mūsų kultūros lauką, kuris, nepaisant kai kurių jėgų pastangų, gyvuoja ir gyvuos. Taip pat randasi naujų išraiškos formų, kurios kartais išpopuliarėja kaip poetinis slemas – ilgai žiūrėjau į šiuos pasirodymus su lengva šypsena, bet dabar matau, kad „slemeriai“, tokie festivaliai kaip „Paviljono knygų savaitgalis“ ar „Literatūrinės slinktys“ sutraukia labai daug jaunų, dar mokykloje besimokančių žmonių. Ir, laimei, – kiekviena karta turi pasirašyti savo poeziją.
O apskritai mąstant, visi laikai yra „naujieji laikai“, nes jais gyvena „nauji žmonės“, o tam tikros grėsmės (tikros ar tariamos) pojūtis pokyčių fone yra suprantama individo ir visos bendruomenės būsena. Vis dėlto mane gąsdina pykčio ir nepakantumo kiekis viešojoje erdvėje: darosi baisu kalbėti apie aktualius ir ypač skaudžius klausimus, nes viena pusė ims kaltinti empatijos stoka, kita – kvailumu, o jei tiesiog pasidalysi patirtimi, pradės aiškinti, kad asmeninius modelius primeti visiems. Vieniems bendri pagrindai atrodo grėsmingi, nes neva pažeidžia jų teisę į individualų pasirinkimą, o kitus siutina liberalios pirmųjų nuostatos.
Kitaip tariant, grėsmę matau būtent grėsmingumo mite – pavyzdžiui, kad žmonės kvailėja (todėl jiems reikia nebūtinai mandagiai paaiškinti, kaip gyventi, pakeliui užklijuojant kokią nors etiketę), kad tauta ir kalba miršta arba išsigimsta (todėl jas reikia gelbėti, pastatant gelbėtoją ant pranašo pjedestalo, – parodykit nors vieną tikrą pranašą, kuris angažuotai rėkia iš tribūnos), kad esti kažkokių „vidaus priešų“, kurie ardo mūsų buvimą (todėl juos reikia išstumti į sociumo pakraščius ir užčiaupti)?.. Nesiimu spręsti ir nenoriu teisuoliškai steigti visuotinės santarvės normų, bet kartais rodosi, kad vis minimo pilietinio (būtent pilietinio, kuris įtraukia visus suinteresuotus, o ne etninio, kuris išstumia „ne taip“ kalbančius ar rašančius ir ne tos odos spalvos) sąmoningumo galėtų būti ir daugiau. Buitinis primityvus nacionalizmas ir įvairūs draudimai, kurių idiotiškai daugėja, grėsmės mitą palaiko ir augina, o iš jo kylanti slogi nuotaika tikrai neskatina nei sugrįžti emigrantų, nei čia pasilikti gerų specialistų.
Aišku, visa tai vyksta smarkiai politizuotos informacijos fone. Labai tikiuosi, kad klystu, bet dabar atrodo, kad santykinai daugėja radikalizmo (ypač politinio, neretai pigiai nacionalistinio), gilėja duobė tarp skirtingą nuomonę turinčių. Norisi trauktis į savo kiautą ir tiesiog ramiai sėdėti tarp knygų, niekur nesivelti, nes visi rėkaujame tiek, kad prasmingiau atrodo tiesiog patylėti. Sąvoka „diskusija“ niveliuojama iki beprasmio ginčo, kur vienas kito net nebandome išklausyti. Gal tai kuria medijos (atrodo, kad kai kuriose situacijose gyvename labiau jose negu realybėje, – juokinga, kad „Facebook“ tapo politikų įrankiu), bet jos tikriausiai tėra iškreiptas mūsų veidrodis. Dabartinė būklė – iššūkis mums visiems, ne tik kūrėjams.
Kalbant apie juos, kultūra, priklausoma nuo valstybės finansavimo, susinama, dusinama. Žinoma, čia kaltas ne tik finansavimo modelis: tenka pripažinti, kad kai kurios paramą gavusios knygos, ypač verstinės, leidyklai padaro „biznį“, bet išleidžiamos ganėtinai vidutiniškai. Manau, toks pragmatiškas dalykas kaip finansai ir politikų požiūris į kultūros poreikius tikrai prisideda prie bendros nuovargio atmosferos. Ji nėra nei ekstravagantiška, nei prisitaikėliška, tiesiog daugelis rieda pramintu keliu, nes eksperimentai ne taip lengvai finansuojami. Nežinau, kiek tai grėsminga, bet faktas, kad reikėtų šį tą keisti. O jeigu galime keisti, vadinasi, valstybė veikia ir nesam aukos, būtinai reikalingos išorės gelbėtojų ir pačios negebančios susitvarkyti su savo bėdomis. Žinoma, dabar kalbu kiek schematiškai ir supaprastintai (kiekviena problema sudaryta iš daugybės mažesnių), bet gerai gyvename tol, kol dirbame dėl pokyčių, o ne vien sėdime ir burbame.
Nesu nei Delfų pitija, nei Kumų sibilė, bet visi mėgsta įsivaizduoti ateitį, tad štai kuklūs bandymai. Jeigu neįvyks koks nors kataklizmas, manau, ir toliau plėsis temų ratas, – jau turime romaną apie homoseksualų meilę, ko gero, rasis grožinės literatūros kitomis nepatogiomis, kontroversiškomis, net skaudžiomis temomis. Tikiuosi, kad aktyviau bus permąstoma istorija: ir tarpukario, ir sovietmečio, nes dabar mūsų išties turtinga istorija neišnaudota fikcijai. Kaip sakė Aristotelis, poezija rodo ne tai, kas įvyko, bet tai, kas galėtų būti, todėl labai reikėtų, kad mūsų literatūroje šie du matmenys susijungtų. Tai padėtų visuomenei pasveikti: nujaučiu (nors neturiu tvirtų įrodymų), kad Sigmundas Freudas buvo teisus ir kad neįsisąmoninta trauma tikrai linkusi kartotis. O kiek (ar) esame įsisąmoninę savo istorines traumas, nežinia ir kelia abejonių.
Be abejo, ranka rankon su istorinės medžiagos meniškai vertingu peržaidimu eina žanrinė literatūra: trileriai, detektyvai, nuotykių romanai, fantastika. Drįstu įsivaizduoti, kad kuo toliau, tuo mažiau literatūroje liks saldumo, melancholijos, graudumo, kaimo tematikos. Lietuva niekada nebuvo vien kaimas ir valstietija, juolab dabar. Detektyvai, ko gero, galėjo prasidėti nuo tarpukario Kauno – juk kaime žmogžudį išaiškintų po minutės, mat bendruomenės ryšiai labai artimi. Tačiau Kauno populiarioji literatūra, kurios tikrai būta, laiko išbandymo neatlaikė, o po Nepriklausomybės detektyvas vyko tikrovėje – yra studijų, teigiančių, kad kriminaliniai žanrai populiariausi ten, kur visuomenė jaučiasi saugi ir nusikalstamumo lygis itin žemas. Tada nusikaltimas ima atrodyti egzotika, o mums grėsmės pojūtis neleidžia įsivaizduoti, kad Agnė nunuodys Kazį. Geriau tegu būna kokia Liza ir Svenas. Dar vienas faktorius, kuris, mano galva, lems žanrinės literatūros gausėjimą – poetinės prozos tradicijos nykimas. Aišku, ji niekur nedings, bet nemanau, kad po poros dešimčių metų tokių tekstų bus itin daug.
Poeziją įsivaizduoju įvairesnę, į save įtraukiančią iš užsienio literatūrų (tikrai ne tik anglakalbės, rusų, vokiečių, lenkų ir prancūzų) įtakas ir intonacijas. Aišku, keisis formos: manau, drąsiau bus naudojamasi hiperteksto galimybėmis. Gali stoti toks „skaitmeninis avangardas“, nors abejoju, kad koks nors avangardas kada nors ilgai truko. Jeigu taip, tikėtina, kad baigsis visuotinė verlibro mada ir rasis daugiau klasikinės metrikos, toks savotiškas neoklasicizmas kaip pasipriešinimas visokiems eksperimentams. Įsivaizduoju mažas ant prašmatnaus popieriaus gurmanams ir kolekcininkams spausdinamas knygutes.
O šiaip garantuoju, kad nieko panašaus neįvyks ir visa literatūra keisis į visai priešingą pusę: visos ateitys, anot rašytojo Italo Calvino, turi vieną bendrą bruožą: niekad nebūna tokios, kaip jas įsivaizduojame.