Elena Karnauskaitė. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 10
Išmokau nesusitikti
dienos tėkmė lėtai įtraukia
dar ne visai pabudusį kūną
ne visai pabudusias mintis
į dar vieną trečiadienio turą
arbata pusryčiai kava rakinu
duris beveik nieko nematau
pakeliui į darbą nesutinku
nei piliarožių nei jurginų
palei daugiabučių palanges
improvizuotuose darželiuose
rąžosi ryžos katės tiksliau
viena ji nežiūri į mane aš
nežiūriu į ją taip ir su tavim
prasilenkiam šiame gyvenime
per pietų pertrauką žinau tu
sėdi per vieną staliuką ten kairėje
neatsigręšiu nekalbinsiu apsimesiu
kad nematau išmokau nesusitikti
bejėgiai prieš tėkmę bejėgiai
prieš lemtį pažiūrėk kaip lengvai
sūkuriuodami krenta nugeltę
beržų lapeliai pirmieji rudens
pranašai
Koncertas Karlskronos aikštėj
po privalomos darbinės paskaitos
apie savimotyvaciją skubėjau į koncertą
Karlskronos aikštėj automobilio termometras
rodė +31 °C protingiau būtų važiuoti tiesiai
prie jūros bet įsitaisau tarp kitų ant vejos
priešais mažutę vasaros sceną du vaikinukai
meistriškai žaidė violončelių garsais išgaudami
kartais airiško džigo kartais Stevie’io Wonderio
melodijas nedidelis būrelis klausytojų it
tirpstanti ledo lytis birželio pavėsyje
kartais atskildavo kas nors kartais kas nors
prisišliedavo kaip ir tas treninguotas vyrukas
su dviračiu ir alaus skardine prigula
užsirūko tarp muzikantų ir publikos
praplaukia didelė solidi dama lėtai
tarsi gerai pakrauta barža koncertas
tęsėsi neilgai kaip prasidėjo
taip ir baigės be jokios motyvacijos
Laisvės kaina
rytais eidama į tarnybą pastebiu
keistus kintančio gyvenimo ženklus
du kirai kovoja dėl maisto likučių
jūrpaukščiai virtę daugiabučių stogų
gyventojais šiukšliadėžių okupantai
išsilaisvinę nuo permainingos jūros
pamažu plečiantys savo gyvenamus
plotus jauniklių klyksmas ankstyvos
vasaros rytais toks pat įprastas kaip
netikėtai įsijungusi automobilio
signalizacija tokia yra paukščio
laisvės kaina mano laisvės kaina
yra mėlyni kompiuterio ekrano
vakarai per šventes bet kvėpuoju
pilna krūtine tavo laisvės kaina
yra apygirčio baro istorijose apie
režisūros studijas Maskvoje ir
nenaudėlę žmoną kuri paliko
besiskleidžiantį talentą niekšė
slapta pardavė butą ir kažkur
išsikraustė su visais trim vaikais
dar tebesriūbauji po dvidešimties
metų o rytui auštant išrėki
„aš esu laisvas žmogus“ tik
niekas nesiklauso nei kirai
nei moterys skubančios į darbą
vedančios vaikus į darželį
vedžiojančios šunis stoviniuojančios
prie kirpyklų ir kavinukių durų
trys girtuoklėliai sėdi ant palangės
vidinėje „Iki“ kiemo pusėje niekur
nereikia skubėti vaikai jau užaugo
motinos nebeatmena jų vardų
absoliučiai laisvi dar nėra dešimtos
Nakties serenados
nesigailėti nieko kas pasiliks
už nugaros pasibaigus vasarai
pasibaigus rugpjūčio žvaigždynams
akių tinklainėse įsirašo paukščių
takai nakties koordinatės kur
karališkos rožės pražysta rūmų
vidiniam kieme čia užuovėja
gęstant dienai orkestro garsai
pakylėja virš jūros virš tilto
ir nusineša sielą vaiduoklį
patyliukais atslinkęs ruduo
Pacifistinis
privačiuose pokalbiuose išnarstom
viens kitą po kaulelį juokaudami
kad „apkalbos – gyvenimo druska“
susitikę gražiai šypsomės mandagiai
linksim į taktą banalioms frazėms
„puikiai atrodai“ „gražiai įdegei“
patys pritariam ir atliepiam tokioms
frazėms bet kai nusisuku tada
pajuntu žvilgsnį it raudoną taikinio
tašką kažkodėl ne į pakaušį
kažkodėl tarp menčių bet einu
apsimesdama kad man nerūpi
kad nieko nevyksta kad diena
prasidėjo ir baigsis kaip visos
Pauzės
I
plūduriavau sustingusio laiko upėj
tarsi motinos įsčiose bet nesijaučiau
saugi grėsmingai artinosi diena
II
nuskaidrėjęs dangus pokalbio
nuotrupos iš kiemo šulinio
į daugiabučio bokšto smailę
III
kriauklės iš kelionių kaktusai
ant miegamojo palangės užšoka
katinas stebi balandžius jo vyzdžiai
susiaurėja iki siūlelių
kartais ir tu į mane taip žiūri
kartais taip aš galvoju apie tave
Restart’as
pirmadienio rytais akvariumo pavidalo
ofise užsislėpusi kampe tarp difenbachijų
rašau eilėraštį apie praėjusį laiką dar bent
pusvalandžiui mėginu nebūti savaiminio
mechanizmo sraigteliu lengvai pakeičiamu
kai nusidėvi turėjau čia būti nes atveriant
Swedbank’o „langą“ vėrėsi gūdi tuštuma
vis pažvelgdavau į dangaus paukščius
kurie „nei sėja, nei pjauna“ akimirką
rodės kad giesmės netenka prasmės