2004 m. Nr. 11

Šią „Metų“ įžangą rašiau labai neaiškiu ir permainingu laiku, nes mintys buvo gerokai sujauktos. Apie literatūrą, atrodo, nieko nepasakysiu, juo labiau, kad ji ėmė gyventi savyje, sau. Man kartais ima atrodyti, kad lietuvių literatūra Lietuvoje tampa vis mažiau ži­noma, nes mūsų rašytoją dažniausiai pamatysi kur nors nukištą į mažai skaitomų autorių lentynėlę, užgožtą lengvo skaitalo.

Rašyti pradėjau Seimo rinkimų išvakarėse, jų veikiamas, keičiau teksto temas, o užbaigiau artėjant gyvųjų susitikimo su mirusiais šventei Vėlinėms. Čia įsiterpė antrieji Seimo rinkimai, dar vis lietuviško pavadinimo neturintis Halloweenas su savo patamsių monst­rais, kurie veržėsi į gatves, kavines, įstaigas, namus, visur keldami sumaištį, gąsdindami silpnesnių nervų praeivius, imituodami atėji­mą iš niekur, iš nebūties ar iš mirusiųjų pasaulio.

Panašiai Seimo rinkimų metu į politiką veržėsi šimtai taip pat lyg ir iš niekur atsiradusių ir iki tol negirdėtų ir nematytų personažų. Jie taip pat brovėsi į namus, į pašto dėžutes, stendus, ekranus, o pa­sibaigus rinkimams po kojomis ar atliekų dėžėse mėtėsi retušuotais, į kaukes panašiais veidais, gundė nuostabiais tekstais apie neįga­liųjų globą, vaikus, skelbė susirūpinimą mūsų visų gerove. Beje, toje į valdžią besiveržiančioje minioje beveik nieko nebuvo girdėti apie kultūrą, meną, literatūrą, ir kažin kiek ten tuose sąrašuose radosi tokių, kurie apie tai turėtų bent didesnį supratimą.

Tas politinis karnavalas gerokai įkyrėjo, daug ką suerzino, su­pykdė, suskaidė. Gerai žinome, kas būna, kai netikėtai susitelkusi minia ima valdžią, ir kas tada nutinka kultūrai, kūrybai. Neatsitik­tina tai, kad per šiuos rinkimus kultūros, meno žmonės, rašytojai, vadinamoji šviesuomenė beveik pasitraukė ar jau buvo nustumta į nuošalę, nes nevaldo milijonų, su meilužėmis nelaksto į prabangius kurortus, nesišypso cheminėmis šypsenomis iš pirmųjų laikraščių puslapių, nepatenka į kriminalines kronikas, o svarbiausia – neturi ką pažadėti, išskyrus paveikslus, muziką, knygas, kuriomis alks­tančiųjų nepasotinsi, ištroškusiųjų – nepagirdysi.

Dar blogiau – meno žmonės, rašytojai tampa prašytojais. Gal todėl vadinamąjį kultūrinį elitą labiausiai gąsdino rinkimų rezultatai ir galimos pasekmės. Kultūrinio visuomenės sluoksnio pa­sitraukimas iš politinio valstybės gyvenimo tapo gana akivaizdus, nieko gero nežadantis.

Rinkimų „technologai“ puikiai dirbo kurdami elektoratą į val­džią stumiamiems mažai žinomiems žmonėms, visiems kitiems nuo­lat į galvas kalant, kad esame ankstesnių valdžių nepaprastai nu­skurdinti, niekam nereikalingi, apvogti, už dyką išparduoti, kad ne­tolimoje beveik mitinėje praeityje buvę geriau, saugiau.

Viename dviprasmiškame TV filme „Geras vaizdelis“ tokia gana gražaus veido senutė, pjaustydama, rodos, pomidorus (kažin ar anksčiau tokių dalykų galėjo kasdien turėti?) dejavo, kad „tada“ net ir pieninės dešrelės buvusios kvapnesnės, tai ne dabar… Jau už­miršta, kiek dėl tų „dešrelių“ tekdavo stovėti eilėse (jose prabėgda­vo likęs senučių gyvenimas), kaip ideologinių švenčių išvakarėse buvo draskomasi dėl dalijamo vadinamojo „pajoko“ (jį kai kas va­dindavo pajuoka). „Geri“ buvo laikai, nes kiek būdavo džiaugsmo, kai kelis kartus per metus į namus kokia nors ypatinga proga buvo „gauta“ ir laukiančiai šeimai parnešta apvytusių pomidorų, pamėlynijęs vištos kūnelis, keli bananai ar rinkė „kvapnių“ dešrelių. Kokia tai tapdavo šeimos „šventė“! O dabar?

Paprastam, politinėje rinkoje nieko nesusigaudančiam, psi­chologiškai į netolimą praeitį nukeltam žmogui tikrai gali kilti mintis, jog reikia pastatyti naują valdžią (jam teigiama, jog jis tai gali padaryti rinkimų metu balsuodamas tik už tokį ir tokį kandi­datų sąrašą). O tam reikėtų pakeisti santvarką, nušluoti veikiančias valstybės institucijas, partijas, kad vėl būtų, sakykime, kvapnių dešrelių kaip „prie ruso“? Minėtame filme buvo parodyta daugybė paskerstų ir eilėmis sukabinėtų kiaulių, į skerdyklą įžengus ir pa­čiam filmo herojui, matyt, norinčiam užtikrinti, jog tokių dešrelių tikrai bus. Laimė, kad ten dar ne žmonių kūnai.

Kažkodėl mūsų žmogui patinka, kai jį laiko skurdžiumi, visų skriaudžiamu, stumdomu, niekinamu. Panašiai rašomos biografijos ar šalies istorijos, kuriose įteigiama, jog lietuvis visada buvo skriau­džiamas, gyveno nuolatinėje kenkėjų apsuptyje. Visų stumdomo, skriaudžiamo lietuvio sindromas daugelio sąmonėje yra įtvirtintas kaip klasikinis jo bruožas, todėl laisvėdamas kartais tampa ne­laimingas, nes gali tą savo nelaimingumą kaip nors išreikšti, bent rinkimų metu.

O kas neturi kokių nors nuoskaudų ir dabar! Ir kaip saldu, kai nuolat tai kartojama, kaip tai glostyte glosto tavo jausmus, o ypač kai matai lyderį, liečiantį našlaičių galvutes, dalijantį dovanas. To­kie gražbyliautoj ai gali nuvesti net į pragarą, kaip jau neblogai mus vedė į komunizmą.

Prisiminkim, kad sovietiniai okupantai kaip tik pradėjo kvailinti žmones kaldami į galvas, ir labai sėkmingai, kad nepriklausoma Lietuva ir jos gyventojai buvo nuskurdę, baisiai engiami, niekina­mi, persekiojami. Dabar rašoma, kad tuos gelbėtojų tankus tada pa­sitiko tik žydai ir įvairūs demoralizuoti „elementai“. O kiek ten bu­vo lietuvių, naivių inteligentų ir kaimo bernelių, kuriuos vaikystėje dar mačiau prisisegusius raudonus kaspinus. Bet netrukus mačiau, kaip berneliai miškuose paskui padėjo galvas, supūdė savo kaulus sibiruose ar turėjo palikti gimtąjį kraštą!

Taip telkė minias visi garsieji praėjusio amžiaus demagogai ir diktatoriai, o bolševikai buvo patys didžiausi meistrai. Ką nuolat girdime dabar? Kažką labai panašaus, tik sumaniau, vartojant de­mokratinę retoriką.

Neteigiu, kad, sakykime, pasikartos 1940 metų mūsų gėda. Gal tai neįmanoma ir be reikalo gąsdinamasi, nes šalies situacija – jau kitokia. Tačiau retorika labai panaši.

Labiausiai gąsdino šių rinkimų metu akivaizdžiai provokuojamas nepasitikėjimas savo valstybe, nepriklausomybe, išryškėjusiais pro­fesionaliais valstybininkais, aiškesnius politinius kontūrus įgy­jančiomis partijomis, savo kūrybinėmis galiomis, pagaliau – kultūra, net savo tauta, iš kurios, rodos, arba reikia bėgti susiėmus už galvos, arba pulti į kojas dar vienam netikėtai iškilusiam svieto lygintojui.

Ta virtuali, aiškių kontūrų neturinti minia pradėta telkti dar praėjusį rudenį vadinamosios paksiados metu. Per gana trumpą laiko tarpą gerokai išardyta tai, kas jau telkėsi kaip kultūrinė ir so­cialinė visuomenė, teikianti valstybei pastovumo. O juk šitaip į mi­nias sukviestus, demonizuotus žmones paprastai ima „vesti“ vienas nuolat iš ekranų, plakatų, spaudos puslapių besišypsantis, staiga iškilęs lyderis, kultūrinis herojus, už kurio tik daugybė neįžiūrimų arba vienas į kitą panašių veidų. Kaip tai primena kelių dešimt­mečių senumo plakatus, kuriuose matydavome vieną visad aukštes­nį priekyje stovintį ar minią vedantį vadą!

Daugeliui žmonių psichologiškai ypač paveikūs staiga, lyg ir iš niekur – iš dangaus nusileidę, iš jūros išplaukę, iš gūdžių ar tolimų šalių – pasirodę veikėjai.

Tokie „vaizdeliai“ nėra šiaip sau paprasti dalykai, jie yra giliai užšifruoti mūsų žmonių mitinėje sąmonėje, kuri, esant reikalui, su­maniai pažadinta, demonizuota, pavirsta masiniu reiškiniu. Prisi­minkime – rinkimų kampanijos metu kandidatas į prezidentus mi­nios akivaizdoje malūnsparniu nusileidžia iš dangaus (panašiai „ėmė“ valdžią Baltarusijoje Lukašenka), minėto TV filmo „Geras vaizdelis“ pagrindinis herojus įspūdingai vandens motociklu per bangas išnyra j krantą iš audringos Baltijos jūros, Tadas Blinda pasirodydavo iš Bivainių girios, o bolševikai su „saule“ pasireiškė iš Rytų, beje, – su tankais.

Sąmoningai neminiu vardų ir pavardžių, nes čia veikia gerai ži­nomas mitinio herojaus archetipas, tam tikra kaukė, kurią atpažįs­ta vadinamoji kolektyvinė pasąmonė ir priima ne kaip konkretų as­menį, o kaip tam tikrą sutelkiančią idėją. Skirtingi veidai, apsi­rengimas, šukuosenos, laikas, tačiau visais atvejais mitinis perso­nažas yra tas pats, tik veikiantis pagal kintančias aplinkybes bei naudodamas kitokias judėjimo priemones, nes gelbėtojas turi at­vykti iš kitur (dangumi skriejančiomis ugninėmis vežėčiomis, į krantą išmesta pintine su naujagimiu, tankais, malūnsparniais, vandens motociklais ir t. t.).

Amžinas, nuolat pasikartojantis mitinis siužetas. Net patys se­niausieji mitiniai veikėjai neišnyksta kaip kolektyviniai archetipai: Edipas, Orfėjas, Mitra ir pan. Mitas yra tai, ko nėra, bet kas visur ir visada kartojasi, įsikūnydamas žmogiškaisiais pavidalais.

Taigi geriausia, jei mitinis kultūrinis herojus yra nevietinis, nes savus Lietuvoje tuoj užpjauna. Jeigu jis ne iš kito krašto, tai bent iš naujos, dar mažai žinomos partijos ar net kriminalinio klano.

Paprastai tokio fizinio žmogaus nėra, kaip jau sakiau, o tik bend­ras mitinis vaizdinys. Tas kitas fizinis pavidalas išryškėja tada, kai kultūrinis herojus įgyja valdžią, imasi vykdyti savo pažadus, iš kurių paprastai nieko neišeina. Tada jis atpažįstamas kaip fizinis asmuo, jis keičiamas kitu arba, kaip pasakose, laimėjęs karalystę, užsidaro ir pats sau su karaliene laimingai gyvena, o blogiausiai – viešai nukirsdinamas aikštėje. Jau turime ne vieną tokį „nukirsdin­tą“ politiką. Ir tai nieko: po šito tuoj iškils kitas.

Toks mitinis valdymas šalyje, kaip galėjome įsitikinti per pas­taruosius metus, yra dar gana paveikus, nes mes vis dar esame pasakų žmonės, kuriems mitas, pasakojimas, tautosaka, paprotys, apeiga, šventė buvo svarbiausi santykių reguliavimo būdai, reiškė tai, ką dabar – įstatymai, sutartys, demokratinės institucijos. Štai kodėl taip lengva jomis sukelti nepasitikėjimą.

Esu jau rašęs, jog esame seniausi Europos žmonės, labiausiai išsaugoję jos mitinę atmintį. Mes ne kartą matėme ir matome, kaip pasaka siekia tapti gyvenimu. Tokia pasaka mums ir buvo sekama šį rudenį.

Seimo rinkimai parodė visuomenėje bręstančią krizę, gal net jos irimą, provokuojamą susipriešinimą. Atsirado dideli plyšiai – pro­teguojami kylantys į viršų ir stumiami žemyn tie, kurie nesugeba ar nemoka kabintis į tokį gyvenimą, kuris užtikrintų žmogaus pilietinį ir socialinį orumą. Politinis elitas baudžiamas už savo išpuikimą, nejautrumą ar net uždarumą, nes jis funkcionuoja siauroje valdžios ir savų interesų orbitoje. Ar negali kilti kam nors pagunda „pasi­imti“ atstumtuosius, nepritapusius, sutelkti iš jų elektoratą? Tai ro­do, kad dar neveikia pilietinė visuomenė kaip kolektyvinės at­sakomybės veiksnys.

Dėl to, kas dabar vyksta Lietuvoje, labiausiai sutrikęs atrodo tas visuomenės sluoksnis (nežinau, kaip pavadinti – inteligentija, in­telektualai, kultūrininkai?), kuris tikriausiai pajuto atsakomybės jausmą už pražiopsotą laiką, kada jo įtaka visuomenės raidai tapo minimali.

Ar tai ne absoliuti intelektualo laisvė? Kalbėk, ką nori, apie ką nori ir kada nori, tavęs negirdės, o ypač tie, kuriems reikėtų girdėti. Todėl įvairias santalkas ėmė formuoti ne tam pasiruošę ir atsakingi žmonės, o išsišokėliai ar net demagogai. Į kai kurių žmonių sąmonę įvarytas stiprus psichologinis pleištas: nuo to gyvenimo, kurį jis gyvena su didesnėmis ar mažesnėmis nesėkmėmis, kokiu nors būdu atskiriamas jo supratimas apie tą gyvenimą, kurio jis tarsi pradeda nepastebėti, pasiduodamas įvairioms įtaigoms. Jis gramzdinamas į kažkokias pra­garmes, laiko tuštumas, iš kurių jį žadama ištraukti. Nematantys ir nesuvokiantys savo paties gyvenimo, t. y. kas tu esi, ką tu gali, kokios tavo galimybės, tampa puikia manipuliavimo medžiaga.

Tačiau viskas dar nėra taip tragiška, kol kas reiškiasi tik galimy­bės. Didelis dalykas yra tai, kad Lietuvoje prasidėjo laisvas ir ne­priklausomas gyvenimas. Nors jis šioks ir toks, bet ryškėja jo savi­reguliacijos veiksniai, kartais mažai priklausantys nuo to, kas vyks­ta politinėse viršūnėse. Juk daugiau nei pusė rinkėjų neatėjo bal­suoti. O tai ženklas, kad daug kas jau gali apsieiti be valdžios, be tų gražiai kalbančių retušuotų veidų. Nematyti tokių jėgų, kurios iš pamatų išjudintų gyvenimą, kurį pradedame gyventi. Lengva keisti nuostatas, partijas, bet sunkiausia sugriauti gyvenimą.

Pabaigai apie savo įspūdžius naktį laukiant balsavimo rezultatų. Kažkodėl prisiminiau vaikystę, kaimą, tėvus, laukimą geresnių laikų, o jie tada labai temo diegiant „šviesios ateities“ vizijas. Prisi­miniau ryto prieblandoje motiną, girdančią ką tik atvestą, vos ant kojų pastovintį veršelį. Jį girdydavo sėmenų putra, o mes gardžiuodavomės veršelio maistu – krekenomis, iš kurių būdavo kepami skanėstai. Veršelis tos putros srėbti nemokėdavo, tad motina į kibirą panardindavo pirštą, veršelis jį aptikdavo ir imdavo žįsti, gerokai pagrūsdamas kibirą. Šį indą jis gerai pažinojo, užtekdavo paskambinti į tuščią kibirą, ir jis tuoj atlėkdavo užplėšęs uodegą. Taip dažnai apgaudinėdavome: paskambindavome, jis atlėkdavo ir imdavo žįsti pakištą sausą pirštą.

O baigdavosi liūdnai. Vieną rytą pabarškindavo į tuščią kibirą, ir veršelis atlėkdavo, kad būtų papjaunamas.

Taigi moralas toks: kam krekenos, kam putra, o kam atkištas sausas pirštas.

2002 m. Nr. 3

Kovo 11-oji skatina atsigręžti atgal, paieškoti užuomazgų, pradžių, kas ir kodėl pasikeitė. Gyvenant kasdieninį gyvenimą, rūpinantis verslais, pinigais, o rašytojams – leidyba, nusitrina kažkada peržengtos ribos į kitą laiką. Lietuvių literatūroje nėra užsibaigęs permainingas kūrimo ir at­sikūrimo ciklas. Prieš dešimt metų vargu ar kas būtų patikėjęs pranaša­vimais, kad Nepriklausomybė, atgautas valstybingumas reiškia ne vien galimybę būti laisviems, rašyti ką nori ir kaip nori, bet dar laukia ir sunkus, gal net sunkiausias, išbandymas šaliai, jos ūkiui, kultūrai, rašyto­jams, jų knygoms, kad viskas bus pajudinta, perskaičiuota, permatuota, perdėliota pagal kitokią tvarką, išjudinti net kapai. Mūsų literatūrą iš es­mės pakeitė ne vien prasidėjęs kitoks ir kitų rašymas, bet ir savo orien­tyrus pakeitęs skaitymas, kuriam ėmė talkinti dar vienas negailestingas cenzorius – laikas, iš naujo „išcenzūravęs“ pusę amžiaus cenzūruotą lietu­vių kūrybą.

Istoriniai lūžiai į dienos šviesą išveda naujas kartas, socialinius sluoks­nius, atidengia tai, kas buvo negirdima ir nematoma, užgniaužta ir per­sekiota. Totalitariniai režimai, o toks buvo komunistinis, griūva staigiai, dramatiškai. Taigi turėjo ir Lietuvoje kažkas atsirasti, iškilti iš po buvu­sios cenzūros preso.

Naujo lietuvių literatūros ciklo pradžia sietina su pirmaisiais Atgimi­mo žingsniais. Galima sakyti, kaip daug kas dabar prisimena, kad pir­miausia buvo atgauta kultūros, literatūros, meno, istorijos, kalbos nepri­klausomybė, kuri politiškai netrukus buvo įtvirtinta Kovo 11-osios Aktu.

Skiriamasis to laiko bruožas buvo tekstai, rašomi, deklamuojami, atrandami, dainuojami, grąžinami iš užmaršties – nematytas literatūros gyvybės pasireiškimas, kurį su nostalgija kartais prisimename. Tas laiko­tarpis buvo neilgas, bet stiprus, ėmė veikti grįžtamieji literatūros ryšiai, sukoncentruota atmintis. Teisingai sakoma, vieną kartą literatūra tampa gyvenimu. Bet po tojai vėl reikia tapti literatūra.

Šiame laiko ruože atsidūrę anksčiau parašyti ir naujai rašomi kūriniai keitė literatūros vaizdą. Kartu sudėjus vyriausios ir vyresniosios kartos sovietizacijos poveikių išvengusią kūrybą, išeivių kūrinius, pagaliau ėmė ryškėti tai, kas antrojoje amžiaus pusėje buvo lietuvių literatūra. Dabar rašytojai siekė reikštis leisdami rinktines, skelbdami anksčiau „nepraėju­sius“ kūrinius (J. Apučio apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“, jo dar 1980 m. pradėtas romanas „Smėlynuose negalima sustoti“, J. Mikelinsko, R Granausko proza, neskelbta arba „išcenzūruota“ V. P. Bložės, J. Juškaičio poezija). Pagaliau buvo „išslaptintas“ T. Venclova, tarsi antrą kartą debiutavęs visa savo kūryba.

Prasidėjus naujam laikotarpiui, rašytojų kūryba gal ir nepasikeitė, ko. beje, buvo net ir laukiama. Štai būdingi to meto klausimai: „Kur atgimusių poetų naujos kūrybos srautai?“, „Kodėl nepasirodot su tokia kūryba, kokia sovietmečiu buvo neįmanoma?“

Nauja buvo kas kita: literatūra ėmė tapti literatūra. Ryškiai keitėsi jos skaitymas, interpretavimas jau kitokio laiko kontekste, ją siejant su antrosios amžiaus pusės literatūros raida, atidengiant jos ryšių ir veik­mės kanalus, bendrąsias ir asmenybines nuostatas. Savo kūrybinius nu­sistatymus pastebimai keitė tik vienas kitas, kai kurie ėmė reikštis ir iki šiol reiškiasi ypač intensyviai (S. Geda, V. P. Bložė, H. A. Čigriejus, L. Gu­tauskas). Vyresnieji gal net rašė geriausius savo kūrinius, tačiau šios kūrybos programinių nuostatų vis dėlto reikėtų ieškoti ankstesniuose tekstuose bei jų autorių biografijose. Daugeliui jų, įveikusiems įvairiausias kliūtis, nieko nereikėjo keisti, atmesti, išsižadėti: kūryba buvo per­nešta per labai nepalankų laiko ruožą. Buvo gyventa, bet tarsi rašyta vi­sai kitam, laisvesniam laikui, kitokiam supratimui ir interpretavimui.

Pastarąjį dešimtmetį išryškėjo kūrybos autobiografiškumas, per­smelkęs kūrinius, įvairius rašinius, publicistiką, prisiminimus. Bio­grafinio pobūdžio knygas išleido S. Geda („Man gražiausias klebonas – varnėnas“), R. Granauskas („Žodžio agonija“), J. Juškaitis („Lyra ant gluosnio“), T. Venclova („Vilties formos“) ir kt. Daug biografinių ir auto­biografinių duomenų pateikta R. Pakalniškio dialogų knygoje „Poezijos kryžkelės“, kurioje bandoma atsekti painiai susikryžiavusius išeivijos ir sovietmečiu kūrusių rašytojų kūrybos ir gyvenimo kelius. Biografinės atodangos gana ryškios ir poezijoje (S. Gedos, V. P. Bložės publikacijos), prozoje (L. Gutausko romanas „Vilko dantų karoliai“). Šiuose kūriniuose siekiama pateikti autentiškas savo gyvenimo ir kūrybos interpretacijas, atidengti, kas nuslėpta, viešai nerodoma.

Šis autobiografinis matmuo, įvestas į amžiaus pabaigos literatūrą bei raštiją, tikriausiai yra išskirtinis to laiko reiškinys, atstatantis kelių dešimtmečių kūrybos ir gyvenimo vientisumą, autentiškų kūrinu gimimo istorijas. Be šių biografinio pobūdžio leidinių būtų sunku suvokti ankstesnių bei naujų kūrinių genetinį ryšį, motyvų, temų, išraiškos būdų vienovę. Apskritai šį laiką galima pavadinti biografijų ir autobiografijų dešimtmečiu, sudėjus kartu visa, ką parašė tremtiniai, buvę partizanai, kultūros ir meno žmonės.

Atviraujama, atvirai disponuojama savo gyvenimo faktais, pažintimis, įvairiais kompleksais, kas neseniai buvo neįmanoma arba pavojinga. Tai rodo, kad jau yra įveikta savo gyvenimo baimė, ypatingas vyresniesiems įvarytas savisaugos kompleksas, kurio nėra patyrę jaunesni.

Gyvenimiškosios ir kūrybinės biografijos turi savo diskursyvinių para­metrų, jos rašytos ties lūžio bangos ketera arba tuoj po jos, tebejaučiant jos veikmę. Tai pakeitė beveik viską: rašytojo sampratą, jo sąveiką su laiku, kūrybos tikslus bei paskirtį. Toje autobiografinėje kūryboje ryški­nama reikšmių ir prasmių slinktis, matyti, kokie dideli buvo atsiradę plyšiai tarp autobiografijos ir kadaise gyvento meto, tarp galimybių ir pastangų, tarp tiesos ir melo, tarp galimybių reikštis ir paklusti, tarp cen­zūros varžtų ir laisvo kūrybos reiškimosi, tarp pasiryžimo ir nevilties. Tiktai paskutinįjį amžiaus dešimtmetį visa tai pagaliau galėjo tapti teks­tais.

Čia pravartu atkreipti dėmesį, kad jaunesniems ir jauniausiems tų įplyšimų kūryboje jau lyg ir nėra: laikas yra mano, mūsų, dabartinis, su­tampantis su asmeniniu gyvenimu, su savais kompleksais, pojūčiais, be­veik viską matuojant savimi, atvira psichika, be kokių nors bendruome­ninių įsipareigojimų.

Vyresniųjų biografinis matmuo veikia kaip kontroliuojantis, gyve­nimą, parašytus ir rašomus dalykus matuojantis ir permatuojantis feno­menas. Atrodo, ne vienam tos kilties rašytojui kyla arba iškilęs tolimesnės kūrybos klausimas: ką daryti toliau, netikėtai atsiradus spaudimui tarsi iš kito laiko? Viskas, kas dar taip neseniai buvo svarbu, teikė reikšmės tiek kūrybai, tiek gyvenimui, staiga tarsi ėmė tapti praeitimi. Čia tiktų pacituoti tokius S. Gedos žodžius iš pokalbio su R. Pakalniškiu: „Galbūt esame tokiame tarpsnyje, kai jau išeivijos vyresnieji ir daugelis mūsų – tik poezijos istorija? Po vyresniųjų, prie kurių aš šliejausi, po jaunesniųjų eina dar jaunesni. Tie, kuriems po 40 ar 30 metų, galop 25-eri, žiūri visai kitaip. Ir į išeiviją, ir į mus. Kartais man regisi, kad čia pat ir lietuvių poe­zijos mirtis“ („Poezijos kryžkelės“, p. 203).

Žinoma, amžiaus pabaiga daugeliui rašytojų buvo kūrybiškai palanki ir nuosekli, tačiau vis dėlto labai sunku surasti bendrus vardiklius da­lykams, parašytiems anksčiau, bet atsidūrusiems jau kito laiko kontekste, ir tam, kas kuriama naujų kartų, gerokai nuo viso to tolstančių. Dar lyg ir neatsirado jungiamųjų grandžių.

Neretai literatūros kūriniai būna svarbūs vien savo pasirodymu, jie tarsi iš išorės pritraukia reikšmes, tiesiogiai nesusijusias su vidine tekstų sąranga, grynomis meninėmis įžvalgomis. Tokią kūrybą padiktuoja dar ir aplinkybės, vienoks ar kitoks užsiangažavimas, ypač sustiprinantis auto­riaus vaizdinį, kuris kartais būna svarbesnis nei jo kūriniai. Nusistovint natūraliai literatūros raidai (tai ir prasideda atgavus Nepriklausomybę), kūryba ima netekti daugelio savo ankstesnių „įslaptintų“ autorinių reikšmių, bet įgyja naujų, kurių patys autoriai galėjo nesitikėti. Taip veikė arba veikia literatūros bei meno išoriniai semantiniai laukai. At­gavus Nepriklausomybę, liko mažiau išorinių veiksnių kūrybai vertinti ir interpretuoti, nes ji prarado sistemą, kuri įvairiais būdais provokavo kūrėją, vertė jį sumaniai ją ignoruoti arba su ja taikstytis. Buvusios siste­mos atmetimo reakcija sukėlė įtampą, stiprias psichologines perkrovas, pradėta atmesti ir tai, kas dar taip neseniai turėjo reikšmės. Vyresniems rašytojams kartais ima atrodyti, kad pradeda nieko nereikšti anksčiau taip sunkiai iš cenzūros pinklių išpainioti žodžiai, sakiniai, užuominos, kūrinių veikėjai. Autobiografiškumą vyresniosios kartos rašytojų kūrybo­je būtų galima aiškinti ir kaip pastangas atkurti, priminti ar net iš naujo suaktualinti pradedančias išnykti prasmes. Tai galima pavadinti siekiu dokumentuoti literatūros ir jos reikšmių radimosi istoriją, o gal tiksliau – kas joje lieka ar turi likti.

Permainas patyrė tai, kas vadintina autoryste, siejama su tam tikromis vertybinėmis nuostatomis, ne vien literatūriniais, bet ir biografiniais kodais, kurie skirtingais laikotarpiais būna ypač paveikūs, kai įsigali išoriniai slopinantys veiksniai – cenzūra ir totalitarinė represinė sistema. Prisimenant netolimą praeitį, autoriaus reikšmę, pasigendama rašytoj. vaidmens (rečiau – kūrybos), kuris pastebimai atsiskiria nuo literatūros jos reikšmių. Svarbus ir reikšmingas dalykas buvo pastanga ir sugebėjimas būti arba išlikti savo kūrybos autoriais, vis prisimenant, su kokiomis išgalėmis buvo smelkiamasi į tekstus, spausta rašyti „taip, kaip reikia“ Kūrybą pradėjus analizuoti ir interpretuoti kaip tekstus, pirmiausi: nyksta autorinės jos charakteristikos, o su jomis – ir autorius.

Užbaigsiu gal ir nesmagiai, nes gana aštriai yra iškilęs kūrėjo menininko statuso klausimas, sietinas ne vien su jo miglotomis sociali­nėmis garantijomis, kultūros komercializacija. Tai mano minėtas auto­riaus sunykimas arba jo išvarymas iš viešumos. Neretai jį gali pamatyti, apie jį išgirsti, kai jis sukelia skandalą, kur nors nusišneka ar apšneka, sa­vo rašiniuose blevyzgoja.

Dabar dažnai išgirsti klausiant, kodėl rašytojai jau neparašo taip, kaip kadaise, apie atskirus kūrinius būdavo daug rašoma ir kalbama. Bet juk apie kūrybą dabar beveik nieko neparašoma, išskyrus litera­tūrinę spaudą. Leidiniuose, kuriuose, kaip Vakaruose yra įprasta, tu­rėtų būti skirtos specialios skiltys. Bet ne, ten randame tik anotacijų bei recenzijų apie skandalingus ar pikantiškus romaniukus, kartais tik pašmaikštaujant apie rimtesnio dėmesio vertą autoriaus kūrinį. Kar­tais atrodo, kad esi atsidūręs kažkokioje virtualioje viršūnėje, nuo ku­rios dairydamasis gali pamanyti, kad jau nėra lietuvių literatūros, o ten, apačioje, dar juda kažkokios neaiškios figūros. Dabar kiekvienam piemeniui iš spaudos puslapių geriausiai pažįstamos visokių daktarų ar tulpinių fizionomijos.

Nežinau, kokios bus ateityje viso to pasekmės. Tarsi prarandame savąją literatūrą; ji yra atpalaiduota nuo visų ir visokių suvaržymų, bet nutrūksta tai, ką aš vadinu literatūrine komunikacija. Literatūrai vis labiau lieka tik mokyklos klasė, universiteto auditorija, bibliotekos, o viešumoje ji išvaroma ar išspiriama į pašalius. Literatūra ir menas netenka savo visuomeninės institucijos statuso, sakykime, prieš me­nininkų akis visiems laikams užtrenkiant Menininkų rūmų duris. Toks faktas daug pasako, kaip suprantama meno ir jo kūrėjo reikšmė mūsų nepriklausomoje valstybėje.

Pastebimai smunka ne vien socialinė, bet ir kūrybinė menininko sa­vigarba, imama rašyti bet ką ir bet kaip, taikantis prie žemiausio ar net liumpenizuoto skonio, nes ir pats kūrėjas tampa savotišku intelektua­liniu liumpenu, ypač kai reikia turėti reikalų su valdžia.

Neretai susidaro toks įspūdis, kad rašai ir pasirašai tik sau: pats skaitai, pats gėriesi, kad esi teisingas, gabus drąsus. Tai laisvė sau pa­čiam, asmeninė: gali rašyti arba ne, niekas nieko nedraudžia, nekrato, nekonfiskuoja, necenzūruoja… O leidykloje tavęs laukia ne su naujais šedevrais, bet su pinigų kapšiuku. Pagaliau pradedi suprasti, kad da­lykas vargu ar greitai pataisomas ir ar jis bus kada nors pataisytas. Bet rašai, vėl rašai – „į stalčių“, būdamas absoliučiai laisvas. Prieš dešimt metų tuose stalčiuose buvo ieškoma mūsų šedevrų ir, atrodo, nedaug kas ten buvo rasta. Gal šį kartą pasiseks.