Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 3
Ramuma
Sakai viena – galvoji ką kita,
sakai ką kita – mąstai tą patį.
Klasikinės ateljė ramuma
maloniai srovena tolyn.
Iš toli pasitinka
senbuvės guobos.
Saulė bangose – dėl dienos,
greit mėnulis – dėl nakties
ir bekraščio noktiurno.
Šalin šarlataną mėnulį!
Bitės liemenį,
minkštą ir ryškią
palaidinę, krintančią laisvai,
kaip prie kazokiškų batų,
stebi vieno forto sargyba,
o įgula slepia mįslę.
Pasidėtum po galva
Čarlzo Dikenso tomą
ir bemat užsnūstum.
Diena, išvaikiusi niekus,
lėtai sukas vakarop.
Pameni savo klavyrą
tolimo laiko griuvėsiuos?
Sakai viena – galvoji ką kita,
sakai ką kita – mąstai tą patį.
Lyg aptikęs ramybę
čionai paruoštam klavyrui.
Daina
Nuolatos atskirti,
kas kartą abu
ir drauge.
Susitikę trumpam
dainoje
nuošalaus krašto.
Tik ištiesei ranką
priešais save,
tik ištiesei ją
peleninis šis kelias,
vaiskių pelenų.
Žvirbliai stoty,
stoties laukiamajam,
suskridę pro praviras duris.
Nuo atlošo
purpčioja ant pakopų,
nuo suolo ant suolo.
Dar neįėjus
puola į langus
ir čirškia.
Peleninis šis kelias,
žiemos pelenų.
Koks ošimas
didelio
sniego.
Vėjuota
Taip, žinai, kur esi.
Taip, žinai, kas esąs.
Po trešnėmis kruta guvus vyriškis.
Kelių dūmų vietovė tapo gatve.
Medyje rikčioja čiabuvis povas,
laikrodis tiksi kaip laikas – į vieną pusę.
Atsisėdus ant laiptų priešais namą,
akmens šaltis šiaurinėj pusėj – kaip buvęs.
Ant žemaitukų pro šalį
prajoja mergaitės iš klubo,
kad dulka po kojom
keliuko smėlis.
Ant ežero kranto galybė
apnuoginto kūno. Šlapio, vėsaus,
ką tik išbridusio iš vandens.
Saulė, pavėsis, saulė
ožiuojasi gluosnių jaunikliai.
Ar nebuvo kadais pagairės
skraidyt sklandytuvais,
išganytais lakios vaizduotės,
kurių prigužėdavo pilnas kiemas?
Tu skriedavai virš kalvų,
virš jauno mėšlungio ir šalavijų
su kaimo koplyčios giedoriais.
Lengvais, vakarotais sparnais,
kol vieną pastozinę dieną
jie apsunko.
Santūriai šypsenai
Tau rūpestis ir be manęs.
Eisiu galantiškai kaip ėjęs
kur miesto pradžia, atvanga,
ten dygūs laukai. Kiek
trokštančių žinoti,
kas bus, bet nežino
ir kleketuoja kaip gandrai.
Tu negali viena groti altu,
gultis sode ant žolės
ir atsikvėpti. Teks ropštis
man pačiam: kai ką
sukrapštyt vakarienei,
plėšti vidinį ajero lapą
iš kero, gležną ir šviesų.
Būti mitriam:
saulei pakibus
lyg bičių spiečiui,
sprukti po liepa.
Krutint stiklinėj šaukštelį,
kad jis skimbčiotų,
groti altu apie kelią
šalia upės,
veik lygiagretų jai.
Žiemą mažai šalčių.
Vaikai tikriausiai nežvarbs,
bėgdami į mokyklą.
Dabar
Viskas, kas praeis,
nutinka ir žiemą.
Dygulio gatvės vėjas,
peršokęs savo kalną, draskos kieme.
Mamai nelengva pakęsti
vėtrą, viesulus apie namus.
Mane, vakarijų stalių, noktiurnų dailidę,
vėjas tolydžio traukia.
Kuo smarkesnis – pats tas.
Vėtros paežeriais kas kartą nuožmesnės
rūstauja aršios ir ilgos iš šiaurės vakarų:
priešokiais gūsiai į langus virpina rūtę,
graibsto kuri laisvesnė ir gaudėja ten,
už durų, išvien su tyla kambariuos.
Didžiausi pagirio vėjai, pralėkę miškingas kalvas,
nebūna nuolankūs. Priešingas ramumai krantas
kaipmat nykus. Tamsingas melodijai
namas, apsuptas liepų,
stovės kaip stovėjęs ir tylės.
Atvirlaiškis
Būčiau tavęs nepažinus.
Tiesa, nesispyriok esąs sėslus,
panašus į žemę, kuria klibinkščiuoji
lyg medinčius, paklusęs nematomai
miško aikštei, kur gyvenai
sužinojęs – taisyklės iš pirmo
žingsnio galvojamos kitiems.
Staigios kaip niekad liūtys
negalėjo kitokios būti.
Kol drebulės blykčios
šviesiąja lapų puse,
nieko keisto neturintis vėjas
sūkuriuos popietės dulksną.
Atremk kopėčias prie obels
po kiaura paskliautės laja.
Kaip tiksi kaltė nuo pakopų,
lyg laikrodis su pasvarais:
slepi ar numanai?
Lig savo dienų pabaigos
minėsi tą paprastą kaltę
ir lyginsi su mėnesiena.
Būsiu po valandos.
Anksčiau dilgės nedygo.
Dėl nežinomų dalykų
būdavo lengva.
Lengva po valandos,
kuri pasinerdavo šalia.
Be pabaigos
Kitu nebuvai
galuojantis žiemai,
merdėjant kovui
ir neturėjai būti.
Visas ežeras – negilus.
Vienas maukas akims
išvysti akis
ir gintis nuo vėjo,
pučiančio iš laukų.
Sėsk, vienmarškini, sėsk,
sėskis prie sodo gryčios,
pavėsinės šešėlin
už pilkojo stalo.
Nieks nesupras kito.
Negalavimai dūzgia kaip širšės
negali atsispirti paūksmei,
išbūt be noktiurno grėsmės.
Nelengva akims, kurios girdi,
regėti padėrusias akis.
Vakarėjantis kalnas
su ežero vėju
skeryčioja liepas
liaunos,
išlakios jų šakos.
Palydėjai žarą namo,
stoviniuoji po pergole.
Saulėlydis tarsi iš mūšio
kautynių lauke.
Atokiau nuo gyvenimo
tik kapas, seniausiai apleistas.
Supratęs,
kad tai keista, – pabusk.
Kas išmano ribas naktyje,
kad galėtų ištart – esu?