Įžanginis
Mindaugas Kvietkauskas. Gyvas kambarys
2014 m. Nr. 8–9
Prieš keletą metų apsigyvenome rytiniame Vilniaus pakraštyje, tokioje vietoje, kur prieš dvylika tūkstantmečių tekėjo ledyninės Vilnios vandenys, kur tikriausiai buvo jos dugnas. Dviem netolimiems piliakalniams, pilkapynui ir senosioms gyvenvietėms archeologai duoda maždaug pusantro tūkstančio metų. Taigi – visokių jėgų išskaptuota ir įgyventa vieta, kur negali jaustis it plynas naujakurys, o turi atrasti susigyvenimo būdus ir gerokai prieš tave išmintus takus. Vos už kelių žingsnių nuo namų – senos kapinaitės su vokiškais antkapių užrašais – Hier ruhet in Gott unser unvergesslicher Vater… unser geliebter Sohn… („Čia ilsisi Dievuje mūsų nepamirštamas Tėvas… mūsų mylimas Sūnus…“). Tai XIX amžiaus Vilniaus apylinkių pramonės kūrėjai, moderniosios civilizacijos nešėjai, atgulę upės slėnyje, kuris nugramzdino ne tik jų kūnus, bet ir jų vokiškų fabrikų mūrus. Žolės ir samanos jau baigia uždengti jų mylėtų moterų vardus: AnneMarie Reinbaum, MargarethaLuise Stahl…
Patį pirmą pavasarį supratome, kad gyvename prie dar vieno svarbaus tako, kurio irgi turime paisyti. Atšilus orui, po jazminu, ties akmenų krūsnimi, ypač po rožių krūmu, ėmė keistai judėti žemė. Pamažu pakyla velėna ar durpių kauburėlis, pakruta, praplyšta, ir iš tamsumos pasirodo dvi juodos akys su aukso apvadu. Dar vieną pavasarį pasveikina Bufo bufo, Erdkröte, crapaud, common toad, rospo, pilkoji rupūžė. Gal ir būčiau nekreipęs didelio dėmesio, jei nulijus pirmam šiltam lietui palei pamatus būtų praropojusi viena kita, bet kai per keliolika metrų nuo savo namų slenksčio aptikau kokias dvidešimt, kai jos pradėjo lįsti ne tik iš pakrūmių, bet, rodėsi, iš visur – iš malkų rietuvės, iš po bulvių dėžės, kai lipant į rūsį teko įprasti nuolat žiūrėti sau po kojų, tai supratau, kad čia nepavyks vien prasilenkti, kad gyvenamąja erdve teks dalytis ir su jomis. Arba, kaip rašė Sigitas Geda apie Nijolę Miliauskaitę, atsikėlusią į sodybą rupūžių pamiltoje Švendubrėje – aišku, kad dabar teks susidurti su jomis „akis į akį“.
S. Geda savo esė N. Miliauskaitei atminti „Apie jos gyvenimą, persefones, poeziją“ rupūžes vadina „žemės paukštytėmis“. Pati N. Miliauskaitė „Eilėraščiuose Persefonės palydai“ – patikimiausiomis sargėmis nuo mirties. Archeologė (kartu ir poetė) Marija Gimbutienė – „gyvais kambariais“ (kodėl – apie tai kiek vėliau). Jų takai į Vilnią gali būti bent dešimt tūkstančių metų senesni už tuos, kuriuos čia pramynė piliavietėse įsitvirtinusi lietuvių gentis. Turbūt jų pramotės buvo rituališkai gerbiamos kartu su žalčiais, kurių Vilnios pakrantėse anuomet irgi buvo labai gausu (apie tai yra rašęs Vladimiras Toporovas). Galbūt ta pagarba kilo ne tik iš religinių paskatų, bet ir iš noro susigyventi su anksčiau čia įsikūrusiais, senesniais vietiniais, žinančiais daugiau takų. Ištirpus ledynui, rupūžės galėjo būti tarp pirmųjų gyvų padarų, išlipusių iš upės į jos šlaitus tą poledyninę vasarą. Dabar priešistoriniai Vilnios šlaitai – kalvagūbriai, gerokai atitolę nuo sumenkusios jos vagos. Tačiau takai į upę įrašyti į labai seną rupūžių gentinę atmintį. Jos – iš tų padarų, kurie labiausiai prisirišę prie savo gyvenamosios vietos. Tūkstantmečių perėjų negali pakeisti tokios šiuolaikinės smulkmenos, kaip aklinai užtverti kiemai arba asfaltuota gatvė. Daug kartų stebėjausi, kokiu būdu, pabudusi po žiemos sudėtingoje slaptavietėje (tarkim, rūsio grindų plyšyje), rupūžė aiškiai žino, kuria kryptimi turi eiti, tartum išsyk atsibustų „veidu į upę“, ir ropoja savo keliu visiškai neklaidžiodama. Jeigu reikia, įveikia sunkias kliūtis – gali užsikabaroti aukštyn gana stačiais laiptais, prasisprausti pro uždarytas ir makrofleksu užsandarintas duris (iki šiol nesuprantu kaip), kūliu nuriedėti žemyn nuo paplauto skardžio. Žinau, kad jos takas toliau eis per kapinaites, pro suzmekusius vokiškus antkapius, pro Aną Mariją ir Margaretą Luizę, savojo likimo nebyles, per tankius alyvų brūzgynus, pasieks statų šlaitą ir galiausiai – pakrantės nendryną.
Visa nelaimė, kad pakeliui jai dar teks įveikti gatvę, atskyrusią Vilnią nuo jos senųjų šlaitų. Pavasarinis egzodas, migracija į upės nerštavietes būna tokia skubi ir visuotinė, kad pavakare ant asfalto kas keli metrai gali pamatyti ropojančią migrantę. Kai kur – jau ir poras: didelė patelė ant kupros neša į ją įsikibusį patiną pilnatvės link (archajiška neteisybė). Nereikia nė sakyti, kad asfaltą tuojau nusėja „koliažan sudėstyti kūnai“, anot Algimanto Mackaus, ir pavasarinė gatvė per keletą dienų pavirsta masine rupūžių Chapel B. Deja, ne geresnis vaizdas ir Pavilnių regioninio parko takeliuose, kur įrengti rupūžių takus turintys pakreipti ekologiniai užtvarėliai (jos tokius niekus lengvai įveikia), niekur ne geresnis. Dukra, vedama per mūsų gatvę, klausia: „Kodėl čia tiek rupūžyčių kaip pliaže guli?“ Dar nekaltas jos klausimas, bet už jo, laukdami savo eilės, jau kirba daugybė kitų. Ar žmogus negali egzistuoti be vienų ar kitų silpnųjų naikinimo, kad ir kaip stengtųsi? O gal jo civilizacija niekuo dėta, gal blogis šio pasaulio sanklodoje neišvengiamas? Gal jis visiškai dėsningas kaip pasityčiojimas, kai jau, rodos, tuoj tuoj pasieksi pilnatvę, rojų, nerštavietę upėje? Gal visas gyvenimas – pliažas ant asfalto? M. Gimbutienė teigia, kad pagal senovės lietuvių tikėjimą rupūžių kūnuose glūdi amžina, nuolat atgimstanti iš požemių gyvata, kad juose gali apsigyventi mirusiųjų sielos. Todėl jas ir pavadina „gyvais kambariais“. Bet kur dedasi toji gyvata, kai šimtai tokių kambarių sutraiškomi po mašinų ratais? Ar mitinė galia tada išgaruoja? O gal ji ima mums keršyti? Ar Anos Marijos vėlė dar ir dar kartą patiria, kaip traiškomas jos kambarys?
Netikėtai atradau dar vieną su rupūžėmis akis į akį susidūrusį autorių – Georgą Orwellą. Ieškodamas romano „1984ieji“ genezės šaltinių ir skaitydamas jo pokario eseistiką, aptikau 1946 m. balandį parašytą esė „Kelios mintys apie rupūžę“ („Some Thoughts on the Common Toad“). Tekstas rašytas dar Londone, bet jau besirengiant išvykti į nuošalią Juros salą prie Škotijos krantų, kur apsigyvenęs G. Orwellas ir sukūrė žymiąją antiutopiją. Tai labai poetiškas, bet kartu aštrus politinis esė. Tekstas apie rupūžę atspindi vis didėjantį rašytojo pasibjaurėjimą Londono politika, kompromisais su Sovietų Sąjunga ir JAV, propagandiniu melu. Iš kitų esė ir laiškų matyti, kad G. Orwellas buvo pavargęs kelti klausimus, apie kuriuos pokario Vakarai nenorėjo girdėti – atominės bombos nusikaltimas, Rytų Europos palikimas Stalino savivalei, komunistų įtaka prancūzų ir britų politikai, Rytprūsių vokiečių moterų ir „vilko vaikų“ likimas (jis ir į tai reagavo). Tokius netaisyklingus klausimus kėlęs kairysis publicistas JAV ir Britanijos spaudoje, žinoma, buvo apšauktas fašistu. Esė apie rupūžę prieš išvykstant gyventi į salą – tarsi liežuvio rodymas tiems, kas iš G. Orwello tikėjosi pagalbos galios žaidimuose. Ir kartu – vilties šaltinių ieškojimas matant, kad po karo tragedijos Vakarų civilizacija nepajėgia moraliai atgimti.
Gamtos atgimimą, rašo G. Orwellas, kiekvienas patiria savu būdu. Rupūžės būdas – pajutus keletu laipsnių aukštesnę šilumą, o gal kokį žemės virpulį, išlįsti iš gilios skylės, kur ji buvo pasilaidojusi, ir kuo skubiau nuropoti prie vandens šaltinio. Kaip S. Geda gimtuosiuose Pateruose, taip G. Orwellas prie savo trobelės Volingtono kaime, kur rašė ir sodininkavo, sakosi iškasęs ne vieną gyvą rupūžę, puikiausiai besijaučiančią po žemę. Anot jo, rupūžių akys – bene gražiausios tarp visų gyvų padarų. Jos auksinės, o dar tiksliau, chrizoberilio spalvos – akmens, kuris naudojamas signetams. Jų akių grožis geriausiai matosi tada, kai rupūžės pavasarį išlenda iš žemės – įgijusios dvasingą išraišką kaip griežtos anglikonės į pačią gavėnios pabaigą.
Tikrai nesakau, teigia G. Orwellas, kad norint pajusti gamtos atgimimo džiaugsmą visiems reikia susidomėti rupūžėmis. Daug kam jos atgrasios. Yra daugybė kitų šį stebuklą įkūnijančių gyvūnų, paukščių ir augalų. Esmė ta, kad pavasario stebuklai visiems laisvai prieinami ir nieko nekainuoja. Ir dar: jie visada kartojasi, kad ir kokios būtų kliūtys, civilizacijos kilimas ar žlugimas, niūriausi žmogui laikai. G. Orwellas prisipažįsta: nuo 1940ųjų Londone kiekvieną vasarį jį vis apimdavusios mintys, kad šiemet žiema jau bus amžina. „Tačiau Persefonė, kaip ir rupūžės, visada prisikelia iš mirusiųjų maždaug tuo pačiu metu. Netikėtai, baigiantis kovui, ištinka stebuklas, ir netgi yrančių griuvenų kvartalas, kuriame gyvenu, atgimsta.“ Pavasarinė gyvybė kaip moderniausios dujos prasiveržia visur, pro visus industrinio miesto pastatytus filtrus: virš fabriko sklando pelėsakalis, strazdas atlieka aukščiausio lygio koncertą prie didelės transporto arterijos. Politika, modernus pasaulis iš mūsų reikalauja būti nuolat nepatenkintiems, įtariems, dėl ko nors grumtis, veržtis į kokią nors utopiją. Bet jei, klausia G. Orwellas, šitaip grumdamiesi nužudome ir nufiltruojame visą gyvybės teikiamą džiaugsmą, tai iš kur galime būti tikri, kad jausimės laimingi savo sukurtoje, nuo sunkaus darbo išlaisvinančioje utopijoje? Daugybė svarbių personų, vienokių ar kitokių diktatorių ir biurokratų, norėtų nutraukti mano dyką mėgavimąsi gyvenimu – pavyzdžiui, stebint rupūžių nerštą arba vestuvines kiškių grumtynes laukuose. Tačiau kaip tik išsaugodami savo pirminę, vaikišką meilę medžiams, žuvims, drugiams ir, pavyzdžiui, rupūžėms, mes kuriame didesnę taikaus ir padoraus gyvenimo tikimybę. „Visada maniau, kad jei mūsų ekonominės ir politinės problemos kada nors būtų iš tiesų išspręstos, gyvenimas turėtų pasidaryti paprastesnis, užuot tapęs vis sudėtingesnis…“
Jau trisdešimt metų, kai praėjo G. Orwello pranašautas pasaulinės totalitarinės ir technologinės utopijos laikas – 1984-ieji. Nepaisant buvusių ir tebesamų bandymų, kuriuos rašytojas puikiai numatė, ta utopija taip ir nebuvo sukurta. Rupūžių, apie kurias jis galvojo prieš imdamasis savojo romano, rūšis neišnyko. Galiu jas stebėti, ropojančias per užmirštus XIX amžiaus fabrikantų kapus ir tęsiančias Persefonės galių kovą su naujais civilizacijos užtvarais, su nauja greičio bei komforto utopija. Kodėl jos iki šiol nepralaimėjo, nepaliko senųjų takų? Gal tai Persefonės paslaptis – išniekinama ir nužudoma, ji tik dar labiau atgyja. Toks yra daugelio mitinių figūrų nemirtingumas: nebūtis kaip būties šaknis. Kuo labiau norisi padaryti iš pasaulio tuščią ir nebylų, technologijų valdomą kambarį, tuo labiau pasirodo, kad jis gyvas. Tiesa, toji gyvybė gali pasislėpti ir apmirti labai ilgam. Gali atsigręžti Gorgonės žvilgsniu (jos nukirstą galvą, anot Homero, požemiuose saugo Persefonė). Labiausiai tuomet nukenčia pats žmogus.
Pasitraukęs iš civilizacijos centro į rūsčią, menkai apgyventą salą G. Orwellas sukūrė knygą, leidusią suvokti centre besitelkiančią beprotybę, iš kurios jau nebebūtų kelio atgal. Išėjo kone dvejiems metams ir grįžo su šedevru, dar kartą išbandęs seną išminčiausatsiskyrėlio, išeinančio ir grįžtančio mąstytojo taką, pirminio gyvenimo gamtoje būdus (pagrindinis jo maistas saloje buvo paties susigautos žuvys). Suartinęs žmogiškus ritmus su žemės ritmais, nors jie neišvengiamai kitokie, G. Orwellas aiškiai suvokė perspėjimą: civilizacija pasiklydo. Daugelis jo įžvalgų tebėra ar darosi iš naujo aktualios, jos nenustojo galioti sulig totalitarizmo griūtimi. Juk pasaulį ir vėl bandoma dalyti į supervalstybių teritorijas, viena iš jų – Rusijos kuriama Eurazijos Sąjunga – netgi turi tokį pat pavadinimą, kaip G. Orwello romane. Dar 1945 m. esė „Tu ir atominė bomba“ („You and the Atom Bomb“) rašytojas numatė, kad trečiąją supervalstybę kada nors pavyks sukurti Kinijai. Šių blokų paribiuose kai kur rusena, o kai kur aštriai žiebiasi konfliktai. Gyvenimas anaiptol neatrodo judantis paprastėjimo kryptimi, vadinasi, giliosios socialinės problemos taip ir nėra išspręstos. Nors kartais atrodo, kad sprendimai – pasiekiami ranka: gyventi be pertekliaus ir dominavimo noro, riboti vartotojišką aplinkos alinimą, technologijas pasitelkti ne savitikslei plėtrai, o darnai su pasauliu, laikytis socialinės atjautos, labiau atsiverti žemei ir menui. Tai būtų įmanoma, bet tam vis dar nesubręstama.
Baigiantis vasarai man vis iškyla klausimas: pavasarinis rupūžių egzodas būna masinis, gaivališkas, bet kodėl taip sunku pastebėti jų grįžimą senaisiais takais? Juk baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui jos ima keliauti atgal į tas pačias slaptavietes. Bet parsiranda po vieną ir niekur neskubėdamos. Keista: žuvusių ant gatvės dabar jų nerasi. Lyg būtų įgijusios išminties (gal ir sielos, kurias jos gabena?). Kartą viena tris dienas meditavo ant to paties rūsio laipto, kol teko pagarbiai nukelti. Tikrindamas G. Orwellą, pažiūrėjau į akis: taip, chrizoberilio mažiau, kažkas jį papildė. Atsirado švelniai violetinis apvadas, ametistas.
Tai, kad jų grįžimas toks nežymus ir beskausmis, teikia vilties. Galbūt ir mes paslapčia jau grįžtame senaisiais takais. Po vieną.
Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai
2014 m. Nr. 7
Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę, gyvenusią gretimame name. Heikei tuo metu buvo apie šešiasdešimt metų. Taip pat dailininkė – užsispyrusi, radikali konceptualistė, kurianti išimtinai bedaiktį ir nekomercinį meną. Kai apšilome, o Yanas viską išpasakojo apie vokiškas dešreles, kuriomis prekiauja laisvalaikiu nuo tapybos iš vagonėlio Reino krantinėje, Heikė taip pat turėjo ką pasakyti. Apdairiai atsinešusi krūvą senų katalogų ir pundą albumų, ėmė juos man rodyti, nostalgiškai prisimindama septintąjį dešimtmetį, kada drauge su garsiuoju meno šamanu Josephu Beuysu laužė estetikos tradicijas, skelbė manifestus, rengė parodas bei kūrė šokiruojančius performansus. Tuo metu Heikė gyveno tik menu ir vardan meno. Jai niekas kitas nerūpėjo – buvo jauna ir graži, ne paslaptis, geidžiama. Jos kūryba žavėjosi išrankiausia pasaulio publika, o guru ir bendražygis Beuysas neslėpė, kad ir pats iš jos mokosi, tad laiko ne menkesnio kalibro menininke už save. Betgi Josephas Beuysas, už didelius pinigus muziejams palikęs sąvartyną nekomercinio meno, kažkurią dieną mirė. Heikė liko viena. Niekam nereikalinga, šiandien nebeįdomi. Dabar glaudžiasi socialiniame būste. Pajamų neturi. Perspektyvos – nulinės.
Vėliau Paryžiuje sutikau kitą dailininką – ne konceptualistą, o fanatiškai atsidavusį klasikai ir kūryboje puoselėjantį tradicines meno vertybes. Jis buvo lietuvių kilmės, Lietuvoje žinomas. Nors artėjo aštuntos dešimties link, vis dar atrodė guvus ir patologiškai nepakantus klaidoms, kurių mazochistiškai ieškodamas vis rasdavo solidžiose enciklopedijose bei monumentaliuose žinynuose. Lietuvai, kurios naujausiais laikais dar nebuvo aplankęs, taip pat turėjo solidžių priekaištų. Neslėpdamas pykčio ir pagiežos vadino ją š šalimi, kurioje veisiasi vien negabūs, tingūs ir nieko nesugebantys padarai. Dailininkas Paryžiuje gyveno popierių karalystėje – ypač ankštame, gerokai aptriušusiame, tačiau nuosavame bute, tiesa, pirktame ne už savus pinigus. Šis menininkas, iš išvaizdos panašus į pamišusį asketą vienuolį, taip pat kvėpavo vien menu. Nesiraukė ir nepriekaištavo, kai ateidamas į svečius atsinešdavau vyno, pirkto už penkis frankus – pačio, koks tik gali būti, anuomet pigiausio. Kai kartą ilgiau užsibuvau, nes audringai it titanai susikirtome, kuris talentingesnis – Dali ar Picasso – nelauktai atėjo vakarienės metas. Ketinau kilti, tačiau dailininkas primygtinai pareikalavo, kad likčiau su juo vakarienei. O tada prie stalo įvyko tai, kas įvyko – vien jos didenybe menu ir dvasinėmis vertybėmis gyvenantis dailininkas perpjovė per pusę ir broliškai pasidalijo su manimi smiliaus dydžio dešrele, nes riebesnės jau seniai nebepajėgė įpirkti.
Šiame socialiniame dešrelių ir neišsipildžiusių lūkesčių fone rašytojai taip pat nėra išimtis. Epizodiškai anuomet pavažinėjus po kūrybos namus Europoje, teko pažinti ne mažiau dramatiško likimo personažų. Avantiūristiškai jaunystėje pasirinkę nomadų kelią, jie pakeliui it apsėsti kūrė poeziją, rašė knygas ir dešimtmečiais važinėjo iš šalies į šalį, kur, gavę susirastą stipendiją, užtrukdavo mėnesiui ar metams. Viskas rodėsi puiku. Ir ko daugiau norėti – laisvė, kūryba, įdomūs, vis kiti žmonės, prasmingi pašnekesiai užstalėje, šlovės nuojauta bei viltis užkariauti pasaulį. Tačiau kartą jau perkopusi į septintąją dešimtį žilagalvė portugalų rašytoja Filipa N. Ahernshoope (Vokietijoje) man žliumbdama ant peties prisipažino, kad šiandien vakare jaučiasi atsidūrusi ant bedugnės krašto. Jos knygos jau seniai nebeleidžiamos, ji nepajėgi savęs išmaitinti, o stipendijas, metams bėgant, gauti darosi vis sudėtingiau. Per keturis dešimtmečius apvažiavusi beveik visą pasaulį, patyrusi begalę meilės nuotykių, šiandien ji neturi nei šeimos, nei namų. Bet baisiausia – rytoj baigiasi jos rezidavimo kūrybos namuose laikas, o kita stipendija – kažkur Provanso kalnuose – tik po pusmečio. Kur jai rytoj dėtis? Kur prisiglausti? Į Portugaliją važiuoti nemato prasmės – per toli, tai ne jos kišenei, be to, niekas nelaukia, mat jau ketvirtį amžiaus ten nėra buvusi.
Praeito amžiaus devyniasdešimtaisiais metais, kada dar nebuvo visagalio interneto, o visažinį kompiuterį atstojo žalia pašto dėžutė laiptinėje, gavau laišką iš Lenkijos. Rašė man nepažįstamas žmogus. Prisistatęs performeriu ir BWA (Biuro Wystaw Artystycznych) direktoriumi, kvietė kažkur į Slupską (netoli Baltijos jūros) paskaityti paskaitos apie šiuolaikinį Lietuvos meną ir surengti parodos. Taip susipažinau su Vladislavu K.
Vladislavas K., aštuntojo dešimtmečio pradžioje baigęs Krokuvos dailės akademiją pas legendinį profesorių Jonaszą Sterną, buvo performanso meno pionierius ne tik Lenkijoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje. Drauge su kolega Arturu T. (šiuo metu Krokuvos dailės akdemijos profesoriumi bei Intermedijų fakulteto dekanu), anuomet įkūręs performerių grupę „Konger“, garsėjusią savo skandalingais socialiniais ir politiniais performansais, Vladislavas K. kažkurią dieną pasiryžo žygdarbiui – išvyko iš Krokuvos į provinciją skleisti ten pažangių idėjų ir tarnauti menui. Ta proga, be altruistinės veiklos, subūrė kašubų žemėje bendraminčius ir įkūrė tarptautinį performansų festivalį „Vaizduotės pilis“.
Grįžus iš Slupsko, pažintis su Vladislavu K. nenutrūko. Pasitaikius progai, bičiulį aplankydavau Lenkijoje, kur tuo metu jis ne tik energingai vadovavo galerijų tinklui, bet ir atkakliai kūrė politiškai ir socialiai angažuotus performansus su savo žmona, kūrybos partnere Eva R. Kažkurią dieną – apie 1997 metus – kada Vladislavas K. man prisipažino įstojęs į Unia Wolnosci partiją, parašiau jam skirtą tekstą:
Mano draugas Władysławas – įsikandęs gelžgalį; mano draugas Władysławas – sėdintis karučiuose; mano draugas Władysławas – laižantis metronomą; mano draugas Władysławas – šaudantis iš pistoleto; mano draugas Władysławas – kankinantis veidą vandens srove; mano draugas Władysławas – dūstantis; mano draugas Władysławas – tikrinantis organizmo ištvermę elektros srove; mano draugas Władysławas – surištas ir paguldytas ant stiklo šukių; mano draugas Władysławas – įkalintas kėdėje; mano draugas Władysławas – trankantis galvą į šaligatvio bortelį; mano draugas Władysławas – bandantis kakta pramušti betono sieną; mano draugas Władysławas – pasikoręs ant kabyklos; mano draugas Władysławas – geriantis acetoną; mano draugas Władysławas – šokantis valsą; mano draugas Władysławas – stovintis ties praraja; mano draugas Władysławas – skaitantis paskaitą pleistru užklijuota burna; mano draugas Władysławas – su juodu kostiumu ir prieš veidrodį…
– Aš įstojau į partiją, – prisipažįsta. – Vardan meno.
Lygiai prieš dešimt metų, pakeliui į Helsinkį, Vladislavas K. mane susirado Kaune. Tada, po dramatiško kojos lūžio, pusmetį gulėjau lovoje. Gerokai nustebau, kai naktį paskambino iš miesto policijos komisariato ir balsas pasiteiravo, ar pažįstu Vladislavą K., jis atseit kažkur pradangino mano duotą telefono numerį, tad saliamoniškai sumąstė vidurnaktį pagalbos kreiptis į pareigūnus. Nežinau, kiek pastangų dėjo policininkai, tačiau mane surado. Susitikome. Prakalbėjome iki ryto. Jis tada jau neberūkė, nebevartojo alkoholio – buvo ką tik patyręs infarktą. Apie vidudienį automobiliu jis su Eva R. patraukė savais keliais – kurti meno, šviesti žmonių – tverti Suomijoje, įskaitant Laplandiją, savo performansų.
Nuo to laiko nieko negirdėjau apie Vladislavą K., tačiau prieš metus jis atsišaukė. Per „Facebooką“ dar kartą tapome draugais ir sužinojau, kad su Eva R. jau aštuonetą metų gyvena Anglijoje.
Nežinau, ar tai išmintinga, tačiau visada, nuvykęs svetur, stengiuosi pasimatyti su žmonėmis, padariusiais man didesnę ar mažesnę įtaką. Ir nesvarbu, kiek praėjo laiko nuo paskutinio susitikimo – dvidešimt, penkiolika ar dešimt metų. Tad, keliaudamas į Londoną, pasiunčiau žinutę Vladislavui K. Jis nedelsdamas atsišaukė, itin džiugiai. Ilgokai susirašinėję, pedantiškai derinę laiką ir vietą, sutarėme susitikti šeštadienį, vidudienį po Vaterlo tiltu.
Po Vaterlo tiltu Vladislavas K. manęs lūkuriavo, kaip visada, elegantiškai apsirengęs – prašmatniu juodu kostiumu, išblizgintais batais, baltais marškiniais, kepure su snapeliu ir juodais akiniais nuo saulės. Eva R. taip pat atrodė ne mažiau efektinga, nors jos veide iškart pastebėjau sunkiai paslepiamus nuovargio pėdsakus. Išsibučiavome, padovanojau jiems savo lenkų kalba išleistą knygą, jie – įžūliai blizgančiais kaspinais aprištas dvi saldainių dėžes ir veršelio oda trauktame futliare paslėptą keturiolikos metų išlaikymo viskio butelį. Užsisakę arbatos, prisėdame kavinėje.
Po kelių nereikšmingų frazių Vladislavas K. pasiteirauja manęs, ar nieko nežinau apie jo dramatišką gyvenimo istoriją. Atsakau, kad ne. Tada jis ima vis labiau užsivesdamas pasakoti, kad Lenkijoje su juo buvo politiškai susidorota, todėl išpardavė turtą ir pabėgo į Angliją, kurioje slapstosi jau aštuonetą metų. Lenkijoje jam gresia penkiolika metų nelaisvės, be to, išduotas Europos arešto orderis. Kelis kartus jį drauge su Eva R. bandė deportuoti, tačiau Lenkijos prokuratūra, laimei, neteisingai užpildė deportacijos dokumentus. Senaties terminas pasibaigs, kai jam bus aštuoniasdešimt dveji, tad grįžti į tėvynę minčių nebepuoselėja. Gyvena kažkur vidurio Anglijoje, dirba fizinį darbą, tad prasimaitina. Įsiaudrinęs Vladislavas K. pasakoja, kad dabartinis jo gyvenimas – ištisas, nesibaigiantis performansas. Jis, kaip ir Eva R., kurį laiką sėdėjęs Anglijos kalėjime. Kiaurą parą yra akylai sekamas, į namus neretai įsiveržia policija, kažko vis ieško.
Į šį nuoskaudų srautą man nepavyksta įsiterpti. Negana to, sėdėdamas kavinėje Vladislavas K. vis baikščiai dairosi, nepamiršdamas pridurti, kad ir dabar yra sekamas. Be to, persirengę civiliais Anglijos policininkai juos atlydėjo iki Londono. Taip gyventi nepakeliama – ir visa tai vien dėl meno, kurį anuomet jis buvo pasiryžęs skleisti Slupske. Buvę kolegos ir draugai jo vengia, mat Lenkijos policija atkakliai bando šiuos įkalbėti, kad priverstų bėglį grįžti ir pasiduoti teisėsaugai. Vladislavas K. man tvirtina, kad niekada nepasiduos, nors ir kokios provokacijos prieš jį būtų rengiamos. Štai, – pasakoja jis man, – dažnai eidamas gatve mato specialiai jam po kojomis pamestą pinigų maišą, kad jį pakeltų ir pasisavintų, o vėliau būtų apkaltintas svetimo turto vagyste. Kitą kartą – jis tuo įsitikinęs – miestų šviesoforai piktavalių taip klastingai (iš anapus) reguliuojami, kad kai užsidega žalia, iškart įsižiebia raudona – tada Vladislavą K. galima pričiupti pažeidus eismo taisykles. Be to, jo automobilyje jau penkeri metai slapta įrengta pasiklausymo aparatūra.
Ištaikęs progą, išdrįstu Vladislavo K. pasiteirauti, kuo gi jis yra kaltinamas. Atsako miglotai – dėl dvidešimt penkių performansų, kuriuos labdaros tikslais surengė ne tik Europoje, bet ir Amerikoje bei Azijoje. Dabar jis yra juoduosiuose Anglijos teisėsaugos sąrašuose, prilygintas drauge su Eva R. galvažudžiams ir teroristams.
Lauko kavinėje greta stalelio nutupia du balandžiai, Vladislavas K. nepatingėjęs staigiai pašoka ir piktai juos nuveja. Vėl atsisėda ir rimtu veidu paaiškina, kad tuos paukščius puikiai pažįsta, jie sukiojasi aplink jo namus vidurio Anglijoje. Sako, kad šiuose parazituose įmontuota pati moderniausia pasiklausymo įranga, jos užfiksuotus įrašus vėliau policija dešifruoja, kad žinotų, ką jis kalba ir ką galvoja.
Po valandos kitos klausytis Vladislavo K. paranoja persmelktų aimanų tampa nebepakeliama. Bandau rasti neutralesnę temą, tad lyg tarp kitko teiraujuosi, ar jis atvyks pasižiūrėti performanso meno žvaigždės iš Niujorko Marinos Abramović (kilusios iš Serbijos) pasirodymo, kuris vyks po kelių dienų „Serpantine“ galerijoje Londone. Ne, suirzęs kategoriškai atsako Vladislavas K., nes ši menininkė – teigianti, kad jaučia vibracijas ir it nekaltybę saugo savyje paslėptą radarą – diskreditavo kilnią performanso idėją – semia rieškutėmis milžiniškus pinigus ir užsiima niekalais. Beje, populiarinti šį meną Vidurio ir Rytų Europoje jie pradėję panašiu metu, ne kartą buvo susitikę festivaliuose; Vladislavas K. jai padaręs nemenką įtaką.
Po keturių valandų pašnekesio ateina laikas atsisveikinti. Stovėdami lietuje po Vaterlo tiltu glėbesčiuojamės. Man taip ir neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad bėglių mielai lauksiu Vilniuje. Tačiau prieš išsiskiriant Vladislavas K., matyt, visą šį laiką iš paskutiniųjų valdęsis, man užduoda iš kojų verčiantį klausimą: „Pasakyk man, kodėl lietuviai taip lenkų nemėgsta?..“
P. S. Prabėgus kelioms dienoms po susitikimo su Vladislavu K., nuėjau į ne daugiau kaip pusantro šimto žmonių talpinančią „Serpantine“ galeriją, kur savo performansą tvėrė pirmo ryškumo žvaigždė iš Niujorko Marina Abramović. Pusvalandį atstovėjęs eilėje, pagaliau patekau vidun. Ten tvyrojo rimtis. Visi žiūrovai atrodė susikaupę ir pavydėtinai dvasingi, nesikalbėjo net pašnibždomis. Žvaigždė Marina Abramović, įsijautusi į šamanės vaidmenį, paimdavo už rankos pasirinktą galerijos lankytoją, pasivedusi pastatydavo prie sienos, pasodindavo į kėdę ar paguldydavo ant grindų. Šie klusniai vykdė komandas, kantriai laukė, kol po pusvalandžio ar valandos menininkė prieis prie jų ir leis pajudėti ar atsistoti.
Bestoviniuodamas pasienyje ir besigrožėdamas paguldytais ar pastatytais infantilais, sulaukiau žvaigždės iš Niujorko dėmesio. Paėmusi mane už rankos, ketino pasivesti į kitą galerijos salę, kad paklupdytų veidu į sieną. Nesusigundžiau pasiūlymu. Nesutikau klauptis. Kai griežtai pasakiau ne, galbūt kitą kartą, žvaigždė Marina Abramović ne juokais įsižeidė, o tada, kad maža nepasirodytų, neslėpdama pagiežos išvadino mane užsispyrusiu britu.
Valdas Papievis. Šį mūsų nerimo pavasarį
2014 m. Nr. 5–6
Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureato kalba
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai žvelgiu pro atdarą langą į stogus su kokliniais kaminėliais, tarp kurių stirkso antenos, panašios į mažų kranų gerves, vos pastebimai sukinėjančias savo kaklus, tarsi būtų mano vienatvės radarai, man siunčiantys ženklus, kurių suprasti aš negaliu…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai į mus bloškias tiesa, akivaizdi, bet stinglios kasdienos taip lengvai apmarinama – kad nei žmonės, nei tautos visam laikui nieko įgyti negali, ir kad tai, ką turi, bet kada gali išsprūsti iš rankų…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai kartojasi tai, kas, atrodė, jau niekada nebepasikartos, ir kai klausi savęs, ką gali padegėliai prieš padegėją…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai vėl akivaizdžiai paaiškėja, kad kartojimasis nėra stabilumo garantas, ir kad pastovumą raizgo laikinumo gyslelės, bet kada galinčios trūkti ir kaita mus užgriūti…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai Paryžiaus knygų mugėje, Julio Cortázaro šimtmečiui skirtoje parodoje, sužinau, kad Ugnė Karvelis – ukrainietė, rengėjams parodau, žiūrėkit, įsivėlė klaida, ir jie pažada pataisyti, o aš pavėluotai susizgrimbu, kad šiuo metu Ugnei gal ir patiktų būti ukrainiete, kad ši klaida – galbūt jos valia…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai sėdėdamas ant žemutinės Senos krantinės ir žiūrėdamas į po kojomis srūvantį vandenį tebegirdžiu Umberto Eco „Le Figaro“ sakant, kad išgyventi ir susikurti savajai tapatybei artimo meilės mums nepakanka, mums reikia ir priešo – jis jaučiąs, kad Rusijoje ir Vakaruose sklando tas pats pasitenkinimas šaltojo karo grįžimo perspektyva, o ir kas prieštaraus, kad dėl šaltojo karo Europoje pusę amžiaus tęsės taika ir santykinė konfliktų kontrolė jos pakraščiuose…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai, Chuanui brazginant gitaros stygas, Mišelis ar Sebastianas man veikiau su užuojauta nei priekaištaudami sako, jog savaime suprantama, kad aš negaliu vertinti iš platesnės perspektyvos – juk mes tiek nuo jų nukentėję ir visa taip arti mūsų…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai prisimenu aną saulėtą liepos sekmadienį prieš keletą metų, alpų ir tingų, kada iš dyko buvimo su atostogauti dar neišvažiavusiais paryžiečiais ir su turistais, tarpusavy šnekančiais įvairiausiom kalbom, slinkau pro bukinistus, vis stabtelėdamas pavartyti knygų, žurnalų, albumų, graviūrų, afišų, žemėlapių, kaip visada, kai čia ateinu, vis pamanydamas, kad šiose Senos krantinėse istorija ir pažinimas sluoksniuojasi nelyg geologinės uolienos, ir pastebėjau žmogelį, įkandin savęs traukiantį ratukus, prikrautus turbūt dirbtine oda įrištų knygų, kurias jis siūlė vienas po kito galvas purtantiems vert wagon spalvos dėžių šeimininkams – mudu kits kitą pralenkdavom, vėl pasivydavom, kol galiausiai abu atsidūrėm ant Menų tilto, kurio vienoje pusėje – Prancūzijos akademijos kupolas, o kitoje – Luvras…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai tebematau, kaip tas žmogelis, gal dėl to, kad įkandin savęs tempėsi ratukus, gal dėl to, kad vilkėjo nudėvėtu juodu švarkeliu ir nudėvėtomis juodomis kelnėmis išduobtais keliais, įvairiaspalvėje, lengvabūdiškoje vasaros minioje man pasirodęs panašus į atklydėlį iš praėjusio laiko, ima svaidyti į Seną knygas, užsimoja ir sviedžia, užsimoja ir sviedžia – į odinius viršelius įrištos, jos turėjo iš karto ar netrukus nuskęsti, bet mano atmintyje, srovės nešamos, jos pamažu tolsta lyg sieliai, nuo mūsų plukdantys daugybę gyvenimų, sakau „sieliai“, bet taip pat galėčiau sakyti ir „baržos“, kurių ūkanotomis spalio ar lapkričio pavakarėmis, užsikvempęs ant tilto turėklų, aš laukiu: joms praplaukus dar ilgai nuo vandens akių negaliu atitraukti, lyg užkerėtas stebiu jo raibuliavimą – nieko neklausdamas nei savęs, nei pasaulio, tik jausdamas, kaip nykuma manyje skleidžiasi, lyg pats būčiau pavirtęs į rudenį, ateinančios žiemos stingulin miestą gramzdinantį…
Šį mūsų nerimo pavasarį, kai dažniau nei kada nors pajuntu, kad ir didžiausios pilnaties mirksnį tuštumos strykas veria…
Galvoju apie žodžius, jų galią ir bejėgystę: juos įsivaizduoju žodynuose, savo reikšmių lizduose ramiai snaudžiančius nelyg kūdikiai lopšiuose ir laukiančius, kol mes juos pabudinsime; mąstau apie žodžius, ramius ir bejėgius tarsi vaikai – juos pažadinti gali tik mūsų valia. Aš jų ieškau ir juos kviečiuosi: juos randu arba nerandu, kartais man pavyksta juos pažadinti ir prisikviesti, ir jie ateina, kartais nepavyksta, ir jie neateina. Kol žodžiai dar nesupranta, ko aš iš jų noriu, kol jie manimi abejoja ir lūkuriuoja, jaučiuosi sutrikęs ir pasiklydęs: sakytum, įvairovė pasaulio, kurio įvardyti neįstengi, plauktų pro tave tartum laivai be prasmės inkarų, tave ant plyno kasdienos kranto palikdami. Kai pavyksta žodžius, kurių ieškai, rasti, juos pažadinti ir prisišaukti, ir kai jie tavyje apsigyvena, vieni su kitais susigyvena ir pradeda patys kviestis kitus, kurių draugystės jiems reikia, jau ne aš juos, o jie mane pradeda vesti – pačiame manyje atverdami tai, kas mane stebina ir ką savyje esant aš nė įtarti neįtariau, ką jau kalbėti apie kitus ir pasaulį.
Galvoju apie žodžius, savaime lyg ir bejėgius, nuo mūsų valios priklausomus – jos pažadinti, jie atskleidžia mūsų dvasinius slėpinius ir kuria pasaulius, kuriuos mes svajojame ir kuriuose mes gyvename. Yra skirtingos asmeninės patirties atvertys, yra skirtingi istorijos supratimo langai – iš tų pačių daiktų bei reiškinių žodžiai gali sukurti įvairiausias, net prieštaringiausias tikroves, kuriomis mes įtikime arba neįtikime. Skirtingų valių pažadinti, iš tų pačių daiktų ir reiškinių net tie patys žodžiai gali sukonstruoti skirtingiausius pasaulius – kaip juose ir tarp jų nepaklysti mūsų laikais, kai viskas tapę reliatyvu, ir kai, atrodo, nebeliko jokių koordinačių ašių? Jos iš tikrųjų yra ir niekas jų neištrins, bet net jeigu kas nors jomis abejoja, aš tikiu, kad kiekviename mūsų slypi dvasinis kamertonas, kuris suskamba peržengus neleistiną ribą – kai pasijunti atsidūręs tau uždraustoje teritorijoje. Galbūt yra ir istorinio teisingumo švytuoklė, anksčiau ar vėliau viską atstatanti į savo vietas?
Įsipareigoti žodžiui.
Paglostyti žodį.
Taip sakė ankstesni šios premijos laureatai*.
Šį mūsų nerimo pavasarį prie to dar pridurčiau: apginti žodį.
Įsiklausius į dvasinį kamertoną ir tegul iš toli jaučiant istorinio teisingumo švytuoklės švytavimą.
2014 m. balandžio 4 d.
2014 metais Valdas Papievis už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ („Metai“, 2014, Nr. 3) tapo dešimtuoju Antano Vaičiulaičio premijos laureatu.
Dainius Dirgėla. Apie Dramaturgus, Kung Fu Pandą ir kitus balandžio scenarijus
2014 m. Nr. 4
iš ledo vanduo
pavasaris po žiemos
kaskart vis kitoks
Kadaise parašiau šį trieilį žiūrėdamas, kaip Vilnelės, o gal Ratnyčėlės vanduo sraunia srove tirpdo ledines vandens formas. Suspausti į tris eilutes akimirką su visomis mintimis paskutiniaisiais metais tapo taip įprasta. Tik ne visada paprasta. Tad kai „Metų“ redaktorius paprašė parašyti esė balandžio numeriui, supratau, kad bus ir neįprasta, ir nepaprasta. Bet jeigu įmanoma akimirką su visomis mintimis suspausti į tris eilutes, vadinasi, turėtų būti galima tą akimirką su visomis mintimis ir išskleisti. Taip bebandant gal ir kokią specialią teksto kūrimo programėlę pavyktų išrasti, panašią į zip ar rar, kuriomis sėkmingai suglaudiname arba išskleidžiame įvairiausias kompiuterines bylas.
Ar tikrai kiekvienas pavasaris po žiemos kaskart vis kitoks?
Pavyzdžiui, šis ir pernykštis balandis. Pernai balandį iki ausų buvo sniego. To, kurio vardu poetas Marcelijus Martinaitis kadaise pavadino savo pirmąją poezijos knygą. Šiemet nebėra nei sniego, nei Marcelijaus.
Bet liko jo Kukutis ir K. B. įtariamas. Iš ledo vanduo…
Jau antrasis balandis, kai nebėra poeto Valdo Gedgaudo. Išėjo pernykščio žiemiško kovo pabaigoje, prieš pat Velykas. Bet liko jo vakaras be žiburio, kario šešėlis ir vis stiprėjanti juoda – užtenka vien šių knygų pavadinimų, kad susimąstytum, kur baigiasi poezija ir prasideda tikroji mūsų gyvenimo Drama.
Iš ledo vanduo…
Balandis. Mėnuo, kurį kadaise gimė Vladimiras Leninas ir Adolfas Hitleris. Vieni didžiausių pasaulio Dramaturgų, kurie savo pjeses statė ne teatrų scenose, o tiesiog realiame gyvenime. Jų sumanytose scenose ir veiksmuose ne savo noru dalyvavo milijonai žmonių. Šį pavasarį jie vėl prisimenami naujo Dramaturgo kuriamos naujos Europos, o gal ir viso pasaulio Dramos kontekste. Iš ledo vanduo…
Dramą sugalvojo senovės graikai. Simboliška, kad šiuolaikinė, pati naujausia Drama vyksta beveik ten, kur ir gimė. Juk Krymas kadaise buvo antikinio pasaulio dalis. Pats Kryme buvau porą vasarų 1990–1991 m. Mes, Vilniaus universiteto klasikinės filologijos studentai, važiavome į archeologinę stovyklą Krymo Sevastopolyje, kuris kadaise antikos laikais buvo išeivių iš Graikijos įkurtas miestas-valstybė Chersonesas. Kartu su Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetų istorijos ir archeologijos studentais kasinėjome praeitį.
Mūsų archeologinė stovykla buvo Sevastopolio kariniame miestelyje, ant paties Juodosios jūros kranto. Tada, atsirėmęs į apgriuvusią senojo Chersoneso rūmų koloną ir antikinių griuvėsių fone stebėdamas jūroje dreifuojantį tuo metu didžiausią sovietų lėktuvnešį, galvojau – kokia puiki dekoracija Dramai ar Filmui.
Praėjo tik dvidešimt su trupučiu metų ir kitas Dramaturgas iš savo vaizduotės tai perkėlė į realybę.
O tada, prieš dvidešimt su trupučiu metų, mes kasinėjome tą antikinę praeitį. Galbūt norėjome prisikasti iki pačių Dramos šaknų? Nežinau. Teatsimenu, kad atradome virš pat galvų kybančius žvaigždynus, nes šiltomis Krymo vasaros naktimis miegodavome po atviru dangumi. Atradome vyną trilitriniuose stiklainiuose, uždarytuose skardiniais dangteliais, kuriuose peiliu prakaldavome dvi skyles. Su rusais iš Maskvos ir iš Piterio kalbėdavomės tikrai ne apie karą ar politiką – Krymas tuomet visus mus labiau įkvėpė Poezijos, o ne Dramos žanrui. Iš ledo vanduo…
Tiesa, Kryme kadaise būta ir lietuvių Dramaturgų: iš pradžių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikštis Algirdas, o paskui ir jo sūnėnas Vytautas Didysis darė savo tvarką Taurijos Chersonese. Iš Krymo ir totorius Vytautas Didysis į Trakus parsigabeno. Iš Krymo kibinai… Iš ledo vanduo…
Dar viena pavasario žinutė: V. P. – kandidatas į Nobelio Taikos premijos laureatus. Akivaizdu, kad Nobelio rašytojų premija sukurta rašytojams. O Nobelio Taikos premija sukurta Dramaturgams. Telieka įsivaizduoti V. P., lesinantį taikos balandžius ir leidžiantį juos iš rankų. Visai kaip Popiežius. Arba kaip Jaunavedys, ką tik vedęs panelę Ukrainą…
Taikos balandžius prisimenu todėl, kad balandis. Taikos balandžiai ir kepti karveliai. Iš tikrųjų tai vienas ir tas pats. Tik istoriškai-kultūriškai-literatūriškai skirtingomis kryptimis išplėtoti mitai apie tą patį paukštį. Šiame kontekste dar viena į tris eilutes suspausta akimirka:
lesa duoną iš
rankų snapais kirsdami
taikos balandžiai
Kasdien žiūrėdamas įvairių televizijų žinias ir skaitydamas informaciją internete apie įvykius Ukrainoje ir Kryme, vis prisimenu smagų animacinių filmų herojų Kung Fu Pandą ir galvoje dėliojasi scenarijus: …ir staiga ten, prie apgriuvusių antikinių senojo Chersoneso kolonų pasirodo Drakono karys Kung Fu Panda, ir baigiasi visa Dramaturgo V. P. kuriama Drama, ir Gėris nugali Blogį…
Ir galvoju: didieji Europos ir Užatlantės Dramaturgai laisvai gali nusirašyti ir išplėtoti šį scenarijų – aš nesupykčiau… Tikiuosi, Kinija irgi… Iš ledo vanduo…
……………………………..
pavasaris po žiemos
kaskart vis kitoks
2014 m. kovas
Jaroslavas Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą
2014 m. Nr. 3
Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė? Mes gyvename savo galvose sukurtoje Lietuvoje. Kieno – nepastebimai – sukurtoje?
Nenoriu gyventi pasmerktoje šalyje. Tai mane žemina. Juolab kad tas pasmerktumas – psichikos reiškinys. Tai žemina visus lietuvius. Noriu suprasti, kas lemia tą masišką bėgimą iš Lietuvos, kurio negalima paaiškinti jokiomis darbų paieškomis – žmonės, palikę savo vaikus, sutinka spaustis po šešis viename kambaryje Londono priemiesčiuose, ten kankinasi, kovodami su emigranto kompleksu, kad tik nereikėtų gyventi „prakeiktoje Lietuvoje“, savo žemėje. Ir net kankindamiesi rėkia: „Nė už ką negrįšiu į prakeiktą Lietuvą!“ Kažkoks proto aptemimas. Mažiausiai pusė išvažiavusiųjų tai pasirinko ne tik dėl pinigų: tiesiog duso nuo beviltiškumo atmosferos, kuri viešpatauja Lietuvos visuomenėje. Bet kiek tas beviltiškumas atitinka realybę, o kiek jis dirbtinai sukurtas mūsų smegenyse? Mūsų sieloje? Tai ne juokai. Lietuva ant demografinės katastrofos slenksčio – ar mes tai suprantam? Ar įvertinam psichologinio veiksnio svarbą?
Žinoma, jei šalis „prakeikta“, „raupsuotoji“, tai iš jos reikia bėgti. Reikia bėgte gelbėtis. Ir bėga. Raupsuotasis gali užkrėsti. Kodėl Lietuva „prakeikta“? Kodėl „raupsuotoji“? Niekada negalėjau to suprasti. Tai normali Europos valstybė, ne blogesnė už daugelį kitų – o kai kuriais požiūriais ir geresnė. Ir nuo mūsų pačių aktyvumo priklauso, ar ji bus dar geresnė (iš pradžių organizuokite savo laiptinės remontą ir tada pasirodys, kad gyvenate Suomijoje).
Pažvelkime į Lietuvą ukrainiečių akimis. Tie žmonės, kurie šiandien stovi Maidane, baltu pavydu pavydi Lietuvai. Būti ES ir NATO nare, keliauti savaitgaliais į Paryžių, jokių vizų! Apie tai ukrainiečiai gali tik pasvajoti. Lietuva jiems – rožinė svajonė, dėl kurios jie net galvas padeda barikadose.
Tai kas darosi lietuviams? Kas žmonėms įteigė tokį neigiamą požiūrį į savo Tėvynę kaip į „dugną“? Kas atlieka tą juodą darbą?
Sovietų Sąjungoje buvo siaubingai lakuojama tikrovė – bet būtent dėl to lakavimo šiandien daugelis vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonių prisimena tuos laikus – paradoksas – su nostalgija. Propaganda nuo ryto iki vakaro skelbė, kad esame „geriausi pasaulyje“, „esame visos žmonijos priešakyje“ – žmonės gaudavo savo minimalų šimtą rublių ir prekių pasirinkimas buvo apgailėtinas, tačiau jausmas, kad „šalis žengia komunizmo link“, „gyvena šviesia ateitimi“, negalėjo nepaveikti vidinės žmonių būsenos. Juolab kad nuo ryto ligi vakaro skambėjo žvalūs maršai ir radijo taškas kėlė visą šalį – „Visiems į mankštą!“ Optimizmo, sporto, jaunystės, žvalumo kultas – nors jis buvo kuriamas dirbtinai ir nepaisant pilkos tikrovės, bet žmogaus širdis nevalingai atsiliepdavo į bendrą nuotaiką šalyje. Ir tik kai galutinai ištuštėjo parduotuvių lentynos, propaganda visai atitrūko nuo realybės, ir imperija žlugo.
Iškelsiu provokuojamą klausimą: ar turime visiškai už borto išmesti tą gebėjimo veikti žmogaus sąmonę patirtį? Ar ir šiandien nepaveikinėjamas žmogus – tik kitaip? Ar apskritai žmogus nėra būtybė, kuri formuojasi spaudžiama siaubingo propagandos, ideologijos, reklamos preso, traumuojančio jos silpną psichiką? Ar šiandieninės reklamos veikimas nėra geriausias įrodymas, kad žmogus yra būtent tokia būtybė? Viena mano pažįstama, dirbanti vaistinėje, paaiškino: „Vakare pamačiusi naujo vaisto reklamą per televizorių, iš pat ryto ruošiu to vaisto pakuotes – parodžius reklamą, jau kitą dieną ims plaukti žmonės, kurie jo teirausis.“ – „Nejau viskas taip primityvu?“ – nepatikėjau. „Būtent taip – žmonės iš ryto plūsta ir teiraujasi vaisto, kurį vakare reklamavo.“
Ar dabar jums aišku, kodėl taip bėgama iš Lietuvos? Kiek tų žmonių iš tiesų ieško didelių pinigų, o kiek – bėga, kad dingtų iš „siaubingos“, „paskutiniausios pasaulyje“, kaip jie galvoja, šalies: „dugnas“, „bananų respublika“, „liūnas“ – tai dar geriausi iš epitetų, kuriais jie paskui, sėdėdami londonuose, apdalija Lietuvą, savo Tėvynę. Kažkas jų galvose sukūrė būtent tokį šalies įvaizdį. Bet ar tai tikrovė? Ar kažkieno sukurta virtuali realybė?
Gyvename demokratijos, tegul ir netobulos, sąlygomis: ir aš anaiptol nekviečiu grįžti prie sovietinio tikrovės lakavimo. Bet gal reikia sukurti alternatyvų televizijos kanalą, kuris propaguotų (būtent propaguotų) visa, kas yra geriausia Lietuvoje. Kuo Lietuva išsiskiria gerąja prasme iš kitų šalių. Bet propaguoti subtiliai, talentingai, ne primityviai. Tai nebūtinai turėtų būti patriotizmo išpūtimas, aukštinant istoriją (nors ir šauni istorija čia turėtų užimti savo vietą). Toks primityvus šalies ir tautos aukštinimas – ne tai, ko reikia, to nepakanka. Tam tikra prasme isteriškas patriotizmas yra būtent kita nevisavertiškumo komplekso pusė. Televizijos kanalas, kuris sukurtų „valstybės, kuriai sekasi“, „šiuolaikinės“ („laimingos!“), „europietiškos“ šalies, ES ir NATO narės įvaizdį – gyvybiškai svarbus Lietuvai ir tautai.
Ir televizijos kanalas, ir žurnalas, ir laikraštis… Jie sugrąžintų žmonėms savigarbą, orumą – be šito nacija žus nuo kompleksų. Sovietų Sąjungoje visi televizijos kanalai ir visi laikraščiai užsiėmė propaganda. O aš kalbu tik apie alternatyvų segmentą informaciniame lauke (kiti segmentai liks, kokie ir yra). Kam? Tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą – yra nemažai žmonių Lietuvoje, kurie nori teigiamos informacijos, kurie nebepakelia neigiamų dalykų, besiliejančių iš kone visos Lietuvos žiniasklaidos. Jie nenori, kad juos atspindėtų nusikaltėliai ir mafijos bosai, parsidavėliai politikai ir skandalistai. Jie nori matyti save kaip besišypsančius studentus, talentingus mokslininkus ir poetus, orius ūkininkus ir darbininkus. Jie nori matyti save kaip europiečius, kaip suomiai ar prancūzai.
Kažkaip negaliu prisiminti nė vieno interviu su darbininku kuriame nors lietuviškame kanale. Įdomus pasakojimas apie „paprastą“ mokytoją irgi retenybė. Užtat nuo ryto iki vakaro – interviu su bereikšmėmis vakar iškeptomis „žvaigždėmis“ iš įvairiausių šou, apie kurias rytoj, kai jos dings iš ekrano, visi pamirš. Ir tuo balastu užkemša žmonių sielas ir širdis, svarbiausia – mūsų nieko nenutuokiančius vaikus, formuodami iškreiptą vertybių sistemą.
Pavyzdys Vakaruose? Atsiverskite bet kurį rimtą laikraštį – „Le Monde“, „Le Figaro“, „Le Liberation“. Nors čia pateikiama problemų analizė, kiekviename numeryje nujaučiamas pasididžiavimas savo šalimi. Prancūzai nesiliaudami kritikuoja Prancūziją, bet, patikėkite, kiekvieno prancūzo širdyje puoselėjamas jausmas, kad jam labai pasisekė gyventi tokioje šalyje.
Viduramžiško Vilniaus gatvelės, jo kavinių atmosfera, amžini bažnyčių kupolai, varpų gaudesys…
Graži muzika, prasmingos dainos, įdomūs žmonės, teigiami įvykiai, geriausi atsiliepimai apie Lietuvą ir lietuvius iš kitų šalių gyventojų lūpų (taip pat ir gyvenančių Lietuvoje užsieniečių).
Nuolatos rodyti (priminti) gražiausius lietuviškos gamtos vaizdus. Jos miškus ir ežerus. Bangas ir saulėlydį prie jūros. Ir „egiptietiškus“ Kuršių nerijos smėlynus. Kiekvieną dieną. Nes žmonės pamiršta, kur jie, kokioje šalyje gyvena.
Ir galbūt nė žodžio apie politiką (kas pasakė, kad Lietuva – tik politinė realybė?). Nė žodžio apie skandalus. Apie aistras. Harmonijos salelė, kur aistroms nėra vietos. Kiek politikų pergyveno Nidos kopos?
Meilė teigiamiems dalykams gyvena kiekvieno žmogaus, taip pat ir lietuvio, širdyje. Tai esminis žmogiškos sielos poreikis. Ir žinote kodėl? Nes tai yra dirva vilčiai, o be vilties žmogus negali gyventi. Žmonės bėga, nes iš jų atėmė viltį.
Esu tikras: daugelis žmonių Lietuvoje kenčia be to alternatyvaus segmento – alternatyvaus požiūrio į savo šalį ir savo tautą. Žvilgsnis į Lietuvą kaip į pasmerktąją ir yra pagrindinė lietuvių nacijos problema, kuri gali sukelti labai liūdnų padarinių. Todėl pasaulėjautos pakeitimas, alternatyvaus televizijos kanalo, žurnalo, laikraščio sukūrimas – yra pirmasis uždavinys nacijai ir jos išlikimui.
Taip, propaganda. Pozityvi propaganda. Nereikia bijoti to žodžio. Gyvename totalitarinės propagandos pasaulyje – tik nevadiname propagandos propaganda. Nuo ryto iki vakaro mus – o ypač mūsų vaikus – užgriūna prievartos, melo, blogio, lėkštų jausmų, aistrų propaganda. Taip, aistrų. Net jei dažnai tos aistros atsiranda dėl piktinimosi neteisybe, net jei tai neretai „teisinga kritika“ (o koks to piktinimosi – be veiksmo – rezultatas?) – mes pavargome nuo aistrų. Mes siaubingai pavargome nuo aistrų. Nuo barnių. Norime atsikvėpti, pailsėti. Pasisemti jėgų kovai.
Bet kur mums dėtis? Kokia alternatyvi informacinė erdvė? Kur mums pailsėti? Iš mūsų atėmė pasirinkimą: bet kuriame TV kanale, bet kuriame laikraštyje – paskalos, neigiami dalykai, lėkštas humoras, prievarta. Įsijungi televizorių – vienur kažką smaugia, kitur – šaudo į žmogų, dar kitur – užsiima seksu, perjungi kanalą – politikai kone daužo vienas kitam per galvą, rėkauja, arba vedėjai, pasitelkdami primityvų, kartais vulgarų humorą, mėgina mus juokinti, nors tai nejuokinga, o tarsi ir solidūs žmonės, sėdintys greta, turi vaidinti klounus ir jiems linksėti: tokios žaidimo taisyklės. Nori būti garsus – būk idiotu.
Kur mes gyvename? Kokioje visuomenėje? Kur galima pabėgti – į kokį alternatyvų pasaulį, į kokį alternatyvų požiūrį? Kur tas pasaulis, kur tas požiūris? Kas yra laisvė, kai nėra alternatyvaus pasaulio?
Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti
2014 m. Nr. 2
Vilniuje 2013 m. lapkričio 13–14 d. vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“ – siekiant integruoto požiūrio“. Konferencijoje svarstyti paveldo ir jo suvokimo, saugojimo klausimai, požiūrių suderinimo galimybės. Teko viena kita mintimi pasidalyti, žvelgiant iš bendresnio kultūros lauko. (Autorės past.)
Tauta yra bendruomenė, turinti kultūros paveldą, bendruomenė ir todėl, kad jos paveldas bendras. Paveldas nėra tiksliai apskaičiuojamas nei suskaičiuojamas, vienu metu jis mąžta ir didėja, nelygu požiūris, supratimas, skaičiavimo būdai. Bet niekada paveldas visai nesunyksta. Niekada nebūna taip, kad žmogus neturėtų ko saugoti. Jei daiktas išbūna daugiau nei penkiasdešimt metų, jis ima įgyti savybių, kurių kaip reikmuo neturėjo. Saugoti – esminis žmogaus rūpestis. Kas gimsta, kas yra sukurtas, pastatytas, padarytas, siekia išlikti; kūrybiniuose žmogaus veiksmuose slypi ir išlikimo instinktas. Saugantis žmogus yra saugesnis. Kur nebesaugu praeičiai, nebesaugu dabarčiai ir ateičiai. Paveldosauga priklauso bendrajai egzistencinei saugai. Bet turi ir savo atskirus principus. Apie jų specifiką gali kalbėti tik specialistai. Bet paveldas priklauso visiems, panašiai kaip savo atskiru būdu visiems priklauso žemė, vandenys ir dėl jų reikia bendrų susitarimų.
Veldėti, paveldėti – seni indoeuropietiškų šaknų žodžiai, sutampantys baltų, slavų, germanų kalbose. Europa turi savo kalbų paveldą, daugiau ar mažiau bendrą paveldą, pirmiausia kaip seną kalbinę tradiciją. Kalba išlieka gyva ją paveldint, gimtoji kalba paveldima pačiu lengviausiu – savaiminiu būdu; kalbame savo prigimtosiomis kalbomis negalvodami apie tai, iš kokių laiko gilumų ją paveldime. Natūraliai paveldima kalba įveda mus į platesnę paveldo problematiką: ji skyla į dvi susijusias šakas – natūralų, pirminį žmogaus rūpestį tuo, su kuo jis susitinka kaip su savo protėvių kūriniais, daiktais, ir sąmoningai puoselėjamą, institucionalizuotą paveldosaugą. Institucionalizuojamos paveldosaugos galimybės, mano supratimu, priklauso ne tik nuo lėšų, kvalifikacijų, bet ir nuo to, kiek žmonėse yra gyvas pirminis rūpestis tuo, kas paveldima, su kuo jis susitinka. Kaime prie Šventosios teko sutikti jau pagyvenusią kurčnebylę moterį, gyvenusią senuose giminės namuose: ta moteris rūpestingai, suvyniojusi į drobės atraižas, saugojo senus, protėvių naudotus daiktus – medinius šaukštus, samčius, verpstes, išsiimdavo juos iš skrynios, glostydavo, kalbindavo, atrodė, kad ji tebemoka daiktų kalbą.
Dar vienas atvejis – mažoje Vilniaus Antakalnio bibliotekoje praėjusių metų spalio mėnesį veikė paroda – inžinieriaus, vertėjo Lino Brogos sakralinės liaudies skulptūros fotografijos, darytos nuo 1951 metų, tebevykstant ginkluotam pasipriešinimui sovietinei okupacijai, vykstant trėmimams. Jaunas inžinierius geodezininkas fotografuoja, kas jau akyse nyksta, nes staigiai keičiamos žemės linijos, panaikinama privati nuosavybė, sakralinės skulptūros objektai netenka globos, o juk dar tebestovi Vinco Svirskio kryžiai, unikalūs stogastulpiai. „Sau dariau, man to reikėjo“, – taip pasakys po daugelio metų. O padarė ir kitiems – išsaugojo bent atvaizdus, užfiksavo dar gana natūralią mažosios skulptūros kūrinių aplinką.
Panašius žodžius („Ir man reikia, kad išliktų Gedimino kalnas“) būtų galėjusi pakartoti ir poetė Janina Degutytė, 1988 metais didžiąją dalį honoraro, gauto už „Raštų“ dvitomį, paaukojusi Gedimino pilies priežiūrai, Maironio tėviškės tvarkymui, Žaliajam fondui, besirūpinančiam kraštovaizdžiu. Taip atsiveria gilioji santykio su kultūros paveldu, paveldosaugos linija. Nėra abejonės, kad didžioji dalis paveldosaugininkų turi tą pirminį rūpestį, asmenišką suinteresuotumą – senų objektų, daiktų meilę. Sauga yra bendras žmogaus gyvenimo principas, moralinių laikysenos pamatų kertinis akmuo: gyvename saugodami, saugodami esame ir patys saugesni.
Europa savo bendrosiose kultūros programose turi saugos ir globos principus. Paveldosaugos, kaip atskirosios kultūros srities, galimybės yra priklausomos nuo bendrųjų saugos ir globos principų įsišaknijimo kultūroje, kasdieniame gyvenime. Maža Lietuva turi labai didelį istorinį palikimą, didelės valstybės, savo valdovais susigiminiavusios su didžiųjų Europos valstybių monarchais, paveldą, apimantį architektūrą, archyvus, ikonografiją. Tik dalis to paveldo Lietuvoje, tik dalis jos globoje, daug kas išvežta, negrąžinta. Paveldas, kurio visuminė sauga sunkiai pakeliama. Užtat Europos žvilgsnis į Lietuvos istorinį paveldą, pagalba jį saugant, tvarkant, būtina, svarbi. Lietuvos istorinis paveldas yra ir Europos paveldas. Lietuva saugos ir globos principų jutimu, veikimu yra sinchronizuota su Europa, kiek buvo įmanoma, tų principų laikytasi ir okupacijos sąlygomis, gana daug kas išsaugota, restauruota, jei ir žemesniu paveldosaugos lygiu. Nepalyginti labiau nyko bendraeuropinis sakralusis paveldas, kuriam šiandien reikia itin didelio dėmesio, didelio paveldosauginio profesionalumo, atsiskleidžiančio ne tik konkrečiais veiksmais, bet ir požiūriu.
Pačia bendriausia prasme galima sakyti, kad ir rizikingiausias nepriklausomos Lietuvos projektas, – Valdovų rūmai – neatskiriamas ir nuo paveldosaugos, nuo autento saugojimo, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų atstatymas vyko Europos akivaizdoje, sulaukiant ne vienos šalies, gal daugiausia Lenkijos ir Vokietijos konsultacinės paramos, nepaneigiant arba net pasidžiaugiant tuo, kas padaryta pačios Lietuvos specialistų rankomis. Saugodama paveldą, kiekviena Europos šalis turi veikti Europos akivaizdoje; iš to kyla bendri principai, jų suderinimas ir suderinamumas. Svarbiausia – tikėti, kad turime ką saugoti ir kad saugoti reikia.
Ir Lietuvos, ir Europos mastu vis labiau turėtų veikti principas, kurį galima būtų vadinti sąmonės persmelkimu. Paveldosauga turi veikti taip, kad persmelktų kiekvieno žmogaus sąmonę, kad nesuartume senų kapinynų, pilkapių, piliakalnių, nenukirstume senų medžių, neišmestume senų knygų, nesunaikintume paveikslų.
Paveldosaugos principai turi pereiti ir į ūkio sferą – ūkiu čia vadinu visą šalies ekonominius svertus laikantį mechanizmą, be jo nebūtų tvarkomi ir švietimo, kultūros reikalai. Ką reikštų valstybės ūkio ir paveldosaugos veiklos bendros kryptys, kaip jos galėtų atsiverti? Pirmiausia, kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, reikia persvarstyti seno, paveldėto, ir naujo, dabar statomo, dabar kuriamo, dabar gaminamo, dabar įsigyjamo, santykį. Performuoti, perkeisti dabartinio žmogaus sąmonę, linkusią pirmenybę suteikti naujam daiktui, pačiam naujumui. Pirmenybė naujumui yra vartotojiškos sąmonės turinio akcentas, vartojimas, be abejonės, skatina gamybą, kuri yra ekonomikos variklis. Bet ar iš tiesų neįmanoma labiau atsigręžti į to, kas sena, kas paveldėta, pritaikymą naujoms reikmėms, tuo pačiu veiksmu atnaujinant pačių žmogaus reikmių suvokimą? Kartais juk žengiami netikėti žingsniai – kaip, sakysime, apleistų, nebeveikiančių gamyklų patalpų atidavimas gyvenamųjų patalpų poreikiams, sukuriant terpę mažiau pasiturinčių, daugiausia jaunų šeimų kūrybinei vaizduotei. O kita pusė – kiek Lietuvoje turime brangiai kainavusių darželių, mokyklų renovacijų, o šiandien jau uždaryta, nebėra vaikų, nebėra moksleivių.
Žinoma, čia ne paveldosaugos reikalas, bet ūkio mechanizmo veikimo prasme visa susiję. Jei įmanoma restauruoti, renovuoti, atstatyti, būtina tam, kas paveldėta, teikti pirmenybę prieš naujas, dažnai grandiozines statybas. Jeigu laiku būtų buvusi svarstoma galimybė Vilniaus Pranciškonų ansamblį priskirti Vilniaus universitetui, gal būtų kitaip pasisukęs ir universiteto bibliotekos likimas, juk yra bent simbolinis ryšys – seniausi lietuviški tekstai – poteriai, dabar saugomi Vilniaus universiteto bibliotekoje, rasti įrašyti knygoje, priklausiusioje Vilniaus pranciškonams. Tikėtina, kad Pranciškonų vienuolyno ansamblis saugiausias būtų universiteto globoje, pritaikius jį mokslo, akademinėms, visuomenės reikmėms. Reikia nebijoti pritaikomojo paveldo aspekto, užpildyti jį šiuolaikiniu turiniu.
Vilniaus Sluškų rūmai – nuostabioje vietoje, Antakalnyje, atsigręžę į Nerį. Dabar ten glaudžiasi Lietuvos muzikos ir teatro akademija, ar nereiktų galvoti, kad rūmai ir galėtų būti pritaikyti akademiniam, edukaciniam naudojimui; gali būti, kad naujus, šiuolaikinius rūmus pastatyti pigiau ir būti juose patogiau, bet ką daryti su tokiu unikaliu istoriniu, architektūriniu paveldu. O kiek laiko turės praeiti, kad naujuose rūmuose įsikurtų tai, ką nuo seniausių Europos kultūros laikų vadiname genius loci. Vietos dvasia yra ir paveldo dvasia, saugodami paveldą, mes saugome ir ją, pačią efemeriškiausią iš visų žmogaus patirčių: nežinome, kas tai yra, o žinome, kad yra. Nėra, o ir yra, – tai sudaro slapčiausią ir giliausią žmogaus sąmonės teritoriją. Ką reiškia kokia dar išlikusi lietuvių dūminė pirkelė jau išblizgintos, renovuotos Europos kontekste? Ką liudija? Mūsų tamsą, skurdą, atsilikimą nuo pagrindinio civilizacinio greitkelio. Bet ne tik. Gal net ne tai. Bendresnį gyvenimo supratimą, išgyvenimą, neprarandant aukštesnių dvasios lygmenų. To, ką Marcelijus Martinaitis pasako žodžiais mes gyvenome; gyvenimas niekur nenustoja buvęs, ir svarbu suvokti, kaip, kokiu būdu jis yra buvęs. Suvokti ir saugant tai, kas dar išlikę. Dažnai ir nereikia didelių investicijų, užtenka laiku uždengti stogą, užtaisyti plyšius.
Paveldosaugos labui būtina laikytis visas gyvenimo ir jį tvarkančio ūkio sritis jungiančio principo: jei tik įmanoma paveldo objektą pritaikyti senoms ar naujai atsirandančioms žmogaus reikmėms, tą reikia ir daryti, neskubėti statyti naujų, nors puikiai suprantame, kad tai nėra lengva: statybos įmonės laukia užsakymų, investicijos – kuo greičiausių ir efektyviausių įsisavinimų. Bet joks ilgaamžiškesnis sprendimas nepadaromas lengvai, be įtampų, be didesnių sąnaudų, kurių tikslingumo ir prasmingumo negalime taip greitai pamatyti, bet tai neabejotinai yra. Paveldo saugojimas negali duoti trumpalaikės naudos.
Kai mąstome apie kultūros paveldą, apie paveldosaugą, pirmiausia sąmonėje iškyla materialieji objektai, bet juk lygiai svarbūs, tik dar trapesni yra nematerialieji dalykai. Reikia laikyti dideliu bendrosios Europos kultūros pasiekimu, kad buvo suvokta, jog turime nematerialųjį paveldą, kurio didžioji dalis yra išaugusi iš kalbos, kuri nuo pat žmogaus sąmonėjimo pradžios skleidėsi ir kūrybiniais pradais. Lietuvių liaudies dainos, dideliais tomais leidžiamos Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, gali būti suvoktos kaip ypatinga paveldosaugos sritis. Kuo nematerialiojo (arba dvasinio) paveldo sauga yra intensyvesnė, tuo labiau atsiskleidžia naujų jo formų. Tokia naujai atsiskleidžiančia forma laikyčiau prigimtinės kultūros pasirodymą Lietuvos humanistikos tyrėjų akivaizdoje. Būtina darosi naujo instrumentariumo paieška, kaip atskleisti tuos būdus, kuriais prigimtinė kultūra pasirodo kaip kalbėjimas ir kaip tylėjimas, kaip sėdėjimas ir stovėjimas, žiūrėjimas į saulę ar debesis. Rodos, esame įžengę į šią sritį, manyčiau, kad itin akivaizdžiai tą naują saugos būdą, kuriuo apgaubiama prigimtinė kultūra, rodo Arūno Baltrėno fotografija. Fiksuojama, dokumentuojama, ką dar galima aptikti, pastebėti seniausiuose prigimtinės kultūros kloduose, žmonių veiduose. Tiriama, kaip prigimtinė kultūra, būdama vietos kultūra, neužsidaro savyje, kaip pereina į kitus ratus, ką perima, suima iš kitų, bet nepraranda savasties.
Tyrimas yra vienas iš saugos būdų. Kai tiriamas paveldas, kai ir tyrimais stiprinamas kultūros formų, pavidalų išlikimas, tyrimas irgi virsta paveldosauga. Tirti saugant. Saugoti tiriant. Tai Europos paveldosaugos principai. Visa kita tėra detalės.
Senasis žemynas yra ir seno žmonijos paveldo žemė.
Tai įpareigoja dabartį: saugoti, kad stiprintume ir savo pačių saugumą.
Liudvikas Jakimavičius. Skaptorystė
2014 m. Nr. 1
Išmanus karvedys prieš eidamas į karą ar prieš stodamas į mūšį visados patikrina savo išteklius: kiek turi pulkų, karių, raitelių, pėstininkų, ginklų ir kitko, įvertina dvasią, kaip kariauna pasirengusi ir ar parakas parakinėse nesudrėkęs. Šiandien gal dar viliamės, kad „nelekia gulbių pulkelis“, o gal jau ir lekia, tik mes žiopli – nematome. Šiandien pasiutusiu greičiu į gana ramų mūsų tapatybės peizažą įsirioglina groteskiški svetimkūniai ir naujadarai, agresyviai reikalaudami sau vietos, tradicines gyvenimo sanklodas stumdydami į pašales. Rizikingas ir nieko gera nelemiantis yra eksperimentas iš šimtmečiais ręsto statinio pamatų išversti ir nuritinti šonan kertinius akmenis, ant kurių statinys išsilaikė didžiausių istorinių negandų metu. Tą mūsų buveinės tvarumą ir gyvybę lėmė kalba, tradicinė šeimos sankloda, tikėjimas Dievo ir pasitikėjimas savo artimu, be abejo, ir maitinanti žemė. Koks nors eurosimpatikas nepraleis progos įgelti ir pasišaipyti iš tokio „daukšiškai“ senamadiško vertybių sudėliojimo, sendaikčių, atsiduodančių pelėsiu iš sutrešusių baudžiavos laikų šėpų ir kantičkų, kvietusių pro vartus „ing viečnostį“. Šiandien nuo prievarta peršamos vertybinės eklektikos armotomis neapsiginsi, jei tradicija ir kultūra nebepajėgs apginti mūsų tapatybės. Taigi, gyveni ir ieškai ženklų, kurie guodžia, kuriuos ir kitam gali ne tik parodyti, bet ir patarti godoti bei puoselėti, galų gale – lengva ranka neišsižadėti.
Eilinį niūrų lapkričio vakarą, nusivaręs nuo kojų, kėblinau sau namo Vilniaus senamiesčiu. Žiū, Švento Jono gatvės galerijoje dega šviesos, už lango grupelė matytų, pažįstamų veidų šurmuliuoja. Jau kai kurie, regis, ir gerokai apšilę, įraudę. Skelbimo lange nėra, bet aišku – kažkokios parodos atidarymas. Iš smalsumo praveriu duris kyštelti nosį. Tikrai atidarymas – respublikinės medžio drožėjų kūrinių parodos-konkurso „Šventieji ir piligrimai“. Turiu silpnybę: mėgstu medį, staliavimą, o ypač medžio drožybą ir drožinius, nors pats nedrožinėju. Kryždirbystė ir dievdirbystė man mielesnis ir daugiau reiškiantis menas už avangardą. Žiūrinėju dabartinių liaudies menininkų išdrožtas šventųjų skulptūrėles: šventas Rokas su šunim, šventas Petras su dangaus karalystės raktais, šventoji Agota su kepalėliu duonos, šventas Florijonas su kibirėliu mėlyno vandens. Dieve, kaip paprasta, naivu ir gražu. Jokio maivymosi ir išsidirbinėjimo. Įsivaizduoju, kaip turėjo nustebti Paryžiaus menininkai modernistai ir meno gerbėjų bendruomenė, XX a. pradžioje pamačiusi naivius religinio turinio drožinius, atvežtus iš nežinomos Europos šalies Lietuvos. Nėra tad ko stebėtis ir Viktoro Petravičiaus sėkme 1937 metais Paryžiaus pasaulinėje parodoje, kai už iliustracijas lietuvių liaudies pasakai „Gulbė karaliaus pati“ buvo apdovanotas Didžiuoju prizu. V. Petravičiaus grafika ant medžio lentos – ta pati dievdrožyba, kaip ir skaptoriaus Vinco Svirskio kryžiai. Nestebina ir tai, kad pasaulyje kaip mūsų dvasinės kultūros tapatybės ženklas yra pripažinta medžio drožybos tradicija, o kryždirbystė įrašyta į UNESCO žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Medžio skulptūrėlėje juk kertasi ir neatsiejamai susieina kultūra ir religija, tradicija ir atsargus jos interpretavimas, perkūrimas, permanymas, o ir daugybė kitų trajektorijų. Štai kur versmė ir atsakymas į visus šiandienos verkšlenimus ir bambėjimus apie kultūros nususimą, neįgalumą, beprasmybę ir pabaigą. Tikriausiai anuomet tarpukario Lietuvoje tą pačią amžiną tradicijos ir atsinaujinimo dilemą sprendė Justinas Vienožinskis, įkūręs Kauno meno mokyklą, pačią tikriausią ir gyvybingiausią Lietuvos menų kalvę. Taip pat ir jaunoji arsininkų karta, savo manifestais kritikavusi „nudėvėtas meno formas“, skelbusi kūrybos laisvę ir tautiškumą, kūrybiškai interpretavusi lietuvių liaudies meną, radusi sąsajų su Vakarų modernizmu.
– Sakykit, prašom, – girdžiu moteriškės balsą, nutraukusį beįsibėgėjantį mano minčių ir iš atminties išnyrančių citatų punktyrą. Atsigręžiu. Pagyvenusi moteriškė klausia ne manęs, o jaunos galerijos budėtojos. – Sakykit, prašom, o kodėl nėra nieko parašyta po eksponatais apie autorius? Tos pavardės, kurios parašytos po darbais, man nieko nesako, nei iš kur jie, nei kas tokie…
Akimirksniu suvokiu, kad tai esminis klausimas mums visiems, save laikantiems šiek tiek kultūros žmonėmis ir šiokiais tokiais kūrėjais. Į šį klausimą puikiai atsako menotyrininkė Alė Počiulpaitė, interviu Bernardinai.lt žurnale „Kelionė“ kalbėdama apie kryždirbystės tradiciją: „Paprastą be dekoro ar minimaliai dekoruotą kryžių gebėjo padaryti beveik kiekvienas kaimo vyras. Tam tereikėjo staliaus įrankių ir medžio apdirbimo įgūdžių. Jei žmogus norėjo įmantresnio kryžiaus ar koplytstulpio, be abejo, kviesdavosi žinomą kryždirbį. Kryžiaus statymo iniciatorius su kryždirbiu aptardavo formą, skulptūrėlių skaičių ir turinį, puošybą, be abejo, ir atlygį.
Pastatytas kryžius tapdavo užsakovo, fundatoriaus nuosavybe, jis galėjo daryti su kryžiumi ką nori: remontuoti, keisti puošybą, perdažyti ir kt. Meistras, kaip autorius, išskyrus itin retus atvejus, niekaip neįsiamžindavo. Greičiausiai todėl, kad kryždirbys buvo laikomas tokiu pat amatininku kaip, sakykim, kalvis, račius ir pan. Ši kryžiaus savininko prioriteto tradicija tebėra išlikusi iki šiol. Kaimo žmonių paklausus, kas statė kryžių, paprastai sulauki atsakymo: dėjome pinigus, statėme mes, suprask, kaimo bendruomenė. Paklausus – „O kas jį padarė, padirbo?“, retai išgirsi meistro, ypač kviestinio iš toliau, pavardę.“
Dievo ar šventojo drožėjas, kaip matome, yra tobulai išsprendęs modernaus meno kūrėjo puikybės problemą. Jo tarytum nėra, kaip nėra ir visos dainuojamosios ar pasakojamosios tautosakos autoriaus pavardės, gyvenimo datų ar biografijų, o galingas kultūros masyvas yra.
Dievdirbystė yra raiški ir kalbanti metonimija, kuri galėtų būti mūsų visos kultūrinės rezistencijos vėtrunge. Dievdirbių mes turėjome ir tebeturime bene visose meno srityse ir žanruose. Ar ne patys tikriausi dievdirbiai muzikoje yra Bronius Kutavičius ir Algirdas Martinaitis, džiazuojantis Petras Vyšniauskas ir Vytautas Labutis, Veronika Povilionienė, etnografiniai ansambliai, chorai, meno kolektyvai ir kokios nors Marcinkonių kaimo moterėlės, kurios pamelžusios karves vakarais dzūkiškai uždainuoja.
Bene įdomiausios ir lengviausiai perskaitomos bei atpažįstamos slinktys ir pervartos vyksta šiandieninėje mūsų literatūroje. Tradiciškai nuo pat Kristijono Donelaičio mes turėjome labai aiškią ir gilią dievdirbystės vagą ir galingą srovę, maitinamą gyvosios kalbos šaltinių. Ačiū Dievui, išsileidome daugiatomį „Didįjį lietuvių kalbos žodyną“ ir turime teisę Biblijos žodžiu reziumuoti – „atlikta“. Tą daugiatomį kiekvienas pretenduojantis į rašytojo vardą turėtų skaityti kaip Šventraštį ir kalbos materiją minkyti kaip puodžius molį. Pamenu labai tikslią ir šmaikščią Grigorijaus Kanovičiaus epigramą Vytautui Bložei:
Visai neaišku,
kas ką išdrožė,
ar Bložė Dievą,
ar Dievas Bložę.
Ši epigrama, rašytoją gretinanti su dievdrožiu, labai tinka apšnekamai temai. Tokie dar čia pat kūrę žodžio skaptoriai buvo poetai Albinas Žukauskas, Antanas Kalanavičius, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Marcelijus Martinaitis, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Stasys Stacevičius ir dar tebesantys gyvi Vytautas Bložė, Henrikas Algis Čigriejus, Vladas Braziūnas, Gintaras Bleizgys ir kai kurie kiti (prozininkų išvardyčiau dar daugiau), kuriems kalba buvo ir yra ne vien komunikacijos ar kūrybos priemonė ir susišnekėjimo laidas. Žodis jų kūrinyje – panašiai kaip spalva tapytojui koloristui: „Nesugebi suvaldyti spalvų – nesi joks tapytojas.“ Šalia šių beveik neišverčiamų į užsienio kalbas „kalbadrožių“ į mūsų literatūros peizažą pastaruoju metu įsiveržė gana plati lengvai išverčiamos literatūros srovė, mokanti literatūrą „pagaminti“ kaip pritaikytą greitam vartojimui prekę. Euroromane ir euroeilėraštyje (taip tą kūrybą vadinu) siužetas kur kas svarbesnis už kalbą, tad dažniausiai vartojamas skurdus, bendrinis ir patogus išversti jos masyvas. Tas greitas skaitalas šiandien turi paklausą, ir nereikia dėl to pykti ar nagų graužtis. Vartotojų visuomenės Dievas yra pats vartojimas.
Vasarą viešėjau viename Šiaurės Lietuvos miestelyje, sodyboje pas savo krikšto sūnų. Į kiemą įvažiuoja gana prabangus automobilis, išlipa stilingai apsirengęs su ilgu šaliku ir berete vyriškis ir moteriškė (matyt, žmona ar sugyventinė). Nužiūrinėjam vieni kitus, pasisveikinam. Tasai mums prisistato: „Menininkas, skulptorius“, „dievdirbys“. Rodo savo darbų nuotraukas. Klausia, ar nenorėtume pasigražinti savo sodybos. Žiūrinėjam. Labai įdomu, sakom, tikriausiai brangiai kainuos. Tasai nusišypso ir mums kvailiems paaiškina: „Menas turi savo vertę.“ Sakom – tai gerai, pasvarstysim, palikit savo vizitinę. Tasai supranta, kad esame mulkiai, jo meno nepirksim, tai ir atsisveikinam gražiuoju.
Šį rašinėlį įpusėjęs supratau, kad dar sykį turiu nueiti į Jono gatvės galeriją pasižiūrėti tų drožinių. Ir bežiūrint į rūpintojėlio skulptūrą kilo tokia šventvagiškai bravūriška mintis. Rūpintojėlis sėdi ne tiek dešine ranka parėmęs savo pavargusią nuo rūpesčių galvą, o laiko ją priglaudęs prie ausies. Kokia nors mobiliojo ryšio bendrovė – „Bitė“ ar „Omnitel“ – galėtų šį rūpintojėlį „išsukti“ kaip reklaminį savo simbolį, jei į Rūpintojėlio dešinę įspraustų mobilųjį telefoną. „Kristau, išgirsk mus, Kristau, išklausyk mus“, – juk tokį dauguma skiriame jam vaidmenį. Kristus geriau žino mūsų buvimo vietą nei operatorius 112 ir geriau išgirsta mūsų paskutinės pagalbos šauksmą. Mūsų laikų modernusis Kristus juk privalėtų turėti mobilųjį telefoną ir nuolatos būti ryšio zonoje – pats tobuliausias bevielio ryšio operatorius. Na tai kas, kad kičas, bet užtat tobulai veikiantis sąmonę.
Vytautas Račickas. Svečiuose pas mešką
2013 m. Nr. 12
– Va, šitoje vietoje meška du žmones sudraskė, – prisiminęs bene septynerių metų senumo įvykį, Antanas rodo nedidelę laukymę prie pat mokyklos pastato. – Vyrą ir jo žmoną. Jiedu ėjo į mišką uogauti. Baisu, ar ne?
Kas išdrįs ginčytis? Žinoma, kad baisu.
– Lietuvoj to nebūna, ar ne?
– Būna. Ir dar baisiau. Vyras žmoną nuskandina, brolis brolį nuduria, motina sūnų pasmaugia, sūnus motiną užmuša…
– Na, bet meškų Lietuvoj juk nėra?
– Oi, Lietuvoj kur kas baisesni žvėrys…
Na, bet pradėkime viską nuo pradžių. Pradėkime nuo pavadinimo.
Iš tikrųjų aš svečiavausi visai ne pas mešką, o pas savo jaunystės laikų draugą, tuomet daug, netgi labai daug žadėjusį literatą, o dabar – briedžių, meškų, sabalų, voverių ir kitų taigos keturkojų medžiotoją bei žvejį Antaną Vaišnorą, kuris jau keturiasdešimt metų gyvena Evenkijoje, ant srauniosios Tunguskos kranto, ir tiek pat metų ilgisi Lietuvos, o kartu su ja ir Dovilės – savo pirmos ir tikrosios meilės, apie kurią, esu tikras, per dieną pagalvoja gal net kelis kartus. Ačiū Dievui, žmona Olga tų pagalvojimų nei girdi, nei mato. Gal tik nujaučia. O jeigu ir kitaip būtų, argi tie Antano pagalvojimai galėtų užtraukti jos rūstybę? Taip jau yra – Antanas, šiuo atveju dar ir į taigą ilgam iškeliavęs, šiandien gali daug ką prisiminti: senąją Palangos gimnaziją, mokytojo Jono Brindzos literatūros pamokas, romantišką jaunųjų Lietuvos literatų kelionę panemuniais nuo Kačerginės iki Rambyno 1968-ųjų vasarą, respublikinį literatų konkursą Trakuose 1969-aisiais ir už apsakymą „Paralelės“ tuomet laimėtą pirmąją vietą bei rašytojų Jono Mikelinsko, Vytauto Bubnio, Algimanto Zurbos bei kitų draugiškus patapšnojimus per petį – talentas, Vaišnorai, esi, tik neužmik ant laurų! O kas vėliau? Vėliau – nesėkmingi stojamieji egzaminai į aktorius Vilniaus konservatorijoje (Antanas nekaip padainavo), paskui – kur kas sėkmingesni į lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Na, ir pagaliau paskaitos, studentiškas gyvenimas „Tauro“ bendrabutyje! Tiesa, neilgai trukęs.
Nežinau, ar dabartiniai emigrantai (arba tremtiniai savanoriai) lygintini su Antanu, kuris save iš Lietuvos ištrėmė (o gal vis dėlto buvo ištremtas?) tais laikais, kai Sibire statė garsųjį BAM-ą, o visa plačioji šalis tarsi meška snaudė kietu žiemos miegu. Su šlovingojo komjaunimo kelialapiu 1973 metų vasarą išvykęs ieškoti naftos ir romantikos, Antanas iš Lietuvos išvyko visiems laikams, tačiau tremtiniu savęs, regis, nevadina. Naftos jis nesurado. Romantikos – žinoma, apsčiai. Bet svarbiausia – surado žmoną, susilaukė dviejų dukrų, o pastaraisiais metais – net šešių anūkų. Beje, iki Sąjungos sugriuvimo kas antri metai skraidė į gimtąją Palangą, kur vienas, o neretai ir su šeima leido vasaras, kurios ten, Evenkijoj, trumpos ir ne tokios malonios. Pastaraisiais metais viskas pasikeitė. Ir, žinoma, ne į gerąją pusę. Apmirė vietinis miškų ūkis, net sabalai išnyko. O kartu su sabalais – ir šiokios tokios pajamos. Lietuva nutolo.
Pasiekti Kislokaną, anuomet turtingą tarybinį ūkį, kuriame kunkuliavo gyvenimas, o dabar – merdintį kaimelį su šimtu dvidešimčia gyventojų, kurių didžiuma beviltiškai prasigėrę pensininkai, ne taip paprasta. Mat jis pasiutusiai toli, o skrydis brangesnis nei į Ameriką. Tačiau esu įsikalęs į galvą, kad dar kartą atidėti seniai planuotą kelionę būtų tikras nusikaltimas. Kompaniją man mielai palaiko kaimynas Valdas ir senas bičiulis Viktoras (jiedu – aistringi žvejai). Išskrendam šiltą šių metų birželį, kol Evenkijos taigoje neatkutusi grėsmingoji „maškara“, o Tunguskoje nenusekęs vanduo.
– Antanai, kokios ten žuvys kimba? – klausiu, kai jis man paskambina. (Su Evenkija kažkodėl tik vienpusis ryšys. Aš Antanui paskambinti negaliu.)
– Daugiausia lydekos.
– Kokia turėtų būti blizgė? – vėl klausiu, nes žvejo patirties beveik neturiu.
– Kai kimba, tai ir ant šaukšto kimba.
Šičia tinkama vieta pridurti, jog lietuviškai Antanas kalba labai švariai, nors Kislokane jis – vienintelis lietuvis ir gimtąja kalba pasišnekėti nėra su kuo. Tačiau jo burna jokiais rusiškais keiksmažodžiais neužteršta. O jeigu Antanas ir nusikeikia, tai nebent žemaitiškai.
Tiek mano, tiek mano bendrakeleivių bagažai daugmaž vienodo turinio: guminiai batai, šiltesni drabužiai, lietuviški lašiniai ir kiti rūkyti skanėstai, buteliukas samanės, kelios tūbelės tepalo „Tajožnyj“, kuris neva uodus atbaido. Na, ir tinkliukas. Tai – bene būtiniausi į taigą vykstančio turisto daiktai. Visa kita – įprasti asmeninio naudojimo niekniekiai. Sėdame į lėktuvą ir netrukus atsiduriame Šeremetjevo oro uoste.
Regis, dešimtoje klasėje besimokydamas, Antanas susipyko su rusų kalbos mokytoja. Mokinys neišmoko eilėraščio, motyvuodamas, kad pagal programą jo mokytis nereikia, na, o mokytoja savo ruožtu mokinį išvadino nacionalistu. Įsižeidęs Antanas nutarė pateisinti savo naująjį amplua ir ant aukščiausio Palangos kamino iškėlė lietuvišką trispalvę. Prieš tai pats ją pasiuvęs. Tai jis padarė 1968 metų vasario 16-osios naktį. Po metų Antano žygdarbį pakartojo kitas. Ir įkliuvo. O įkliuvęs viską išpasakojo. Buvo priverstas išpasakoti.
Gyvenome „Tauro“ bendrabuty, 435 kambary. Keturiese. Antanas Vaišnoras, Gediminas Radvilas, Aleksandras Žalys ir aš. Aleksandras netrukus išvažiavo mokytis į Šiaulius. Likom trise. Bet neilgam. Į laisvą vietą netrukus atsikraustė teisininkas Vytautas Bitinaitis. Ketvirtakursis teisininkas į filologų fuksų draugiją. Kokio velnio? Na, bet naujasis gyventojas mums patinka – draugiškas, daug žino. O kas jis – mums nė į galvą. Nieko neįtardamas Antanas jam ir savąją istoriją papasakojo. Ir net paklausė, kas gresia už trispalvės iškėlimą.
– Kas gresia? – perklausė šiaip mažai kalbantis Vytautas. – Kelionė pas meškas.
Žinoma, jis pajuokavo. Betgi juokas – dalykas rimtas.
Gavęs kur kas išsamesnį atsakymą, Antanas pagalvojo – ačiū Dievui, neįkliuvau. Tik nežinojo, kad jo studentiškos dienos universitete, o galbūt ir laisvėje – suskaičiuotos. Mat netrukus vieną vakarą į mūsų kambario duris pasibeldė nepažįstamasis.
– Labas vakaras. Antanas yra?
O Antanas kaip tik savo lovoje išsidriekęs. Ir netgi uždraustąją A. Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“ skaito.
– Einam į koridorių. Reikia pasikalbėti.
Grįžo Antanas negreit. Vėliau sužinojom, kad kagėbistas jam buvo pateikęs ultimatumą – jeigu dirbsi saugumui, tavo trispalvės byla bus užversta, jeigu ne… Kadangi Antanas bendradarbiauti nesutiko, žinomo prorektoriaus Broniaus Sudavičiaus nurodymu buvo apsvarstytas ir pasmerktas. Tai padaryti buvome priversti mes, bendrakursiai. Tiems svarstymams ir smerkimams uoliai vadovavo universiteto partinės organizacijos sekretorius Arnoldas Piročkinas ir fakulteto dekanas Jurgis Lebedys. (Vėliau, jau atgavus Nepriklausomybę, buvęs mūsų kurso kuratorius profesorius Donatas Sauka apie tuos įvykius ir Antano Vaišnoro teismą rašė „Literatūroje ir mene“.) Žinoma, viskas baigėsi tuo, kad Antaną pašalino iš komjaunimo, tuo pačiu ir iš universiteto. Bet jis dar kurį laiką gyveno „Taure“. Paskui buvo pašauktas į kariuomenę. Ten vėl įstojo į komjaunimą, tapo komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Kitaip sakant, reabilitavosi. Vėl tapo patikimas. Tarybinis.
Šeremetjevo oro uoste laukiame kelias valandas. Bastomės po didžiules pustuštes erdves, dairomės į barus. Tačiau alaus kainos kosminės. Ir ne tik alaus. Viskas ten pasiutusiai brangu. Nebrangus tik mūsų laikas. Mat skrydį vėl atideda. Atsiranda pavojus, kad į Krasnojarską nuskrisim vėluodami kelias valandas. O tokiu atveju nesuskubsim į lėktuvą Krasnojarsk-Tura. (Nuo Krasnojarsko iki Evenkijos sostinės Turos – dar tūkstantis kilometrų į šiaurę, ten mus pasitiks Antanas.) Pagaliau pakylame. Žinoma, smarkiai vėluodami, tačiau stiuardesė tikina, kad lėktuvas pasivys laiką ir Krasnojarske problemų neturėsime. Regis, taip ir atsitinka. Sibiro sostinėje užtrunkame tik prie pasų kontrolės. Viktoras praeina beveik užsimerkęs, o mudviejų su Valdu žavinga pasų kontrolierė nesiteikia praleisti – mat pasų nuotraukose atrodome vienaip, o gyvos mūsų fizionomijos visai kitokios. Reikia skubiai susisiekti su duomenų baze. Ir štai bene pirmą kartą gyvenime man praverčia rašytojo pažymėjimas. Parodau jį kontrolierei. Toji kaipmat nusišypso. Tai reiškia, kad rašytojo pažymėjime aš kur kas labiau į save panašus, nors toji nuotrauka daryta prieš trisdešimt metų, o paso – vos prieš metus. Pagaliau mus paleidžia. Visų pirma skuodžiame prie baro – Krasnojarske alus turėtų būti pigesnis.
Universitete mudu su Antanu lankėme Kiemo teatro studiją. Vaišnoras buvo ryški to teatro žvaigždė. Šalia vėliau rašytojais tapusių Antano Gailiaus, Vandos Juknaitės, šiuo metu žinomo kino dokumentininko Sauliaus Beržinio ir kitų. Deja, Antanas spėjo tik vienintelį vaidmenį suvaidinti – Vandenį teatro vadovo Vlado Limanto režisuotame Vydūno „Pasaulio gaisre“. Tiesą sakant, jam ir vaidinti nereikėdavo. Įšokdavo į sceną, pasiskeryčiodavo, pašūkaudavo, ir visa tai darydavo įspūdį. Jis buvo artistas nuo Dievo. Beje, toji teatro studija mus nuolat gelbėdavo nuo vienos ne itin malonios prievolės. Operatyvininkas Vytas Naujokas (šią pavardę žinojo visi filologai) organizuodavo įvairius budėjimus – šokių metu aktų salėje, bendrabučiuose, įvairių viešų renginių metu. Pareigos bjaurios, visi jų stengėsi išvengti. Na, o teatro studijos nariai nuo šios misijos, ačiū Dievui, buvo atleisti. Beje, su teatru ir vėliau draugavome. Kai po dvejų metų Antanas grįžo iš tarnybos armijoje, įsidarbinome Jaunimo teatre. Tik ne aktoriais, o scenos darbininkais. Po kurio laiko mūsų komandoje atsirado dar vienas. Toks Gvidas. Ne itin saulėta Rūko pavarde. Studentas ekonomistas. Niekaip negalėjome suprasti, kuriems velniams jį priėmė – juk scenos darbininkų brigada buvo sukomplektuota, darbuotojų netrūko. Tik po keliolikos metų paaiškėjo, kad tas Gvidas buvo saugumo siųstas. Taigi Antaną Vaišnorą KGB vis dar budriai sekė.
Pagaliau mūsų lėktuvas nutupia Turos oro uoste. Gornyj – toks jo pavadinimas. O saulė kepina kaip Taškente. Čiumpam savo bagažą ir pirmyn. Kurgi tas Antanas? Kur orkestras? Kur gėlės, šampanas ir visa kita? Antaną išvystu ant laiptų, prie centrinio įėjimo. Stovi ir rūko. Baltos kelnės, balti marškiniai, balti plaukų garbiniai abipus plikos galvos, o virš galvos – tarsi šventojo aureolė baltas cigaretės dūmelis rangosi. Sveikinamės, aikčiojam, glėbesčiuojamės…
Į Turą, kurioje gyvena dukros Irena ir Elena – vos keliolika kilometrų. Sėdame į Antano bičiulio džipą ir kratomės įvairios kokybės keliu.
O štai ir Tura! Tarsi ir miestas, nes Evenkijos sostinė, tačiau dažniausiai kaimu (posiolok) vadinama. Joje – vos pustrečio tūkstančio gyventojų. Gyvenimas šičia tikrai ypatingas. Visų pirma, žinoma, dėl amžinojo įšalo. Kiemuose ar šiaip žemesnėse vietose telkšo balos, nes žemė jų tiesiog nesugeria. Vandentiekio, kanalizacijos ir su ja susijusių visų patogumų – nėra. Iš kiekvieno buto per sieną kyšo išvestos guminės žarnos, per kurias tiesiog laukan nubėga panaudotas vanduo. Su visais savo kvapais. Tualetai (išvietės) – lauke. Geriamasis vanduo – tikras deficitas. Todėl brangus. Pigi tik elektra, bet jos neatsigersi. Geriamąjį vandenį evenkai gamina iš žiemą į savo rūsius parsigabento Tunguskos ledo. Dažnoje laiptinėje gali pamatyti skelbimą, kad parduodamas ledas. Vienas gabalas (kusok) – 30 rublių (2,4 lito). Unikalūs Evenkijos gyvenviečių šaligatviai. Jie mediniai. Tiesiog paklotos maumedinės lentos, ir tiek. Na, ir šiukšlės. Jų visur labai daug. Kur kas daugiau nei pas mus. Daug tuščių namų, kuriuos kažkada paliko į Krasnojarską ar kur kitur išsikėlę gyventojai. Tačiau yra ir naujų, ką tik pastatytų, ir netgi su europiniais plastiko langais. Namai beveik visi mediniai. Na, medienos Evenkijoje tikrai netrūksta. Ir ji tikriausiai nebrangi. Kiemuose prie langų – ne rūtų ir ne bijūnų darželiai, o lentomis aptvertos lysvės, arba medinės dėžės, kuriose auginamos tradicinės daržovės. Taip pat ir bulvės, kurios šiose platumose labai brangios. Apskritai parduotuvėje brangu viskas. Pradedant vandeniu ir baigiant vodka. Tačiau degtinę evenkai mėgsta ir geria entuziastingai. Kadangi greit tampa priklausomi, tad anksti ir miršta. Kitaip sakant, pamažu nyksta. Kaip sabalai taigoje. Bet apskritai žmonės neaimanuoja. Netgi besišypsančių teko regėti.
Antanas Vaišnoras ne iškart atsisakė literato ambicijų. Gal pusmetį dirbo Švenčionių rajoniniame laikraštyje. Rašė pačiomis įvairiausiomis temomis. Ir apie trąšų kaupimą, ir apie pavasario sėją, ir apie tautų draugystę. Tačiau greitai laikraščio vadovybė gavo signalą, kad redakcijoje dirba nelabai patikimas reporteris. Antano buvo paprašyta parašyti pareiškimą.
Gyvenimas Šiaurėje tarytum atvėrė naujas perspektyvas. Ne vieno privataus pokalbio metu Antanas vis paatviraudavo ketinąs rašyti romaną apie evenkų gyvenimą, taigos rūstybę ir grožį. Tačiau, matyt, pernelyg ilgai kaupė įspūdžius, savajam, anot jo, „amžiaus romanui“, o gal perdegė, nes vieną kartą iškėlė rankas:
– Ne, jokio romano iš manęs nelaukit.
– Kodėl?
– Todėl, kad mane Požėra aplenkė. O geresnės knygos nei jo „Žuvys nepažįsta savo vaikų“ tikrai neparašysiu.
Tuo ir buvo viskas pasakyta. Antanas Vaišnoras padėjo plunksną ir paėmė į rankas medžiotojo šautuvą.
Iš Turos į Kislokaną plaukėme upe nedideliu kateriu. Tris šimtus kilometrų. Maždaug dešimt valandų. Mus plukdė toks Dima. Medikas. Buvęs chirurgas. Dabar – sanitarinės epideminės stoties direktorius. O iš tikrųjų – pasiutęs vyrukas. Tiesa, maršrutą ir visokius vandens pavojus jis gerai žinojo. Ir katerį puikiai vairavo. Ir karabiną šalia savęs pasidėjęs turėjo – jeigu krante pamatytų briedį ar mešką, kaipmat patiestų. (Beje, visus nušauti įmanomus žvėris jis vadino vienu žodžiu – miaso). Bet Dima turėjo ir žmogiškų silpnybių. Mes net sumirksėti nespėjome, kai, nė pusės kelio nenuplaukus, Dimai kiekviename žingsnyje pradėjo vaidentis meškos (o gal balti arkliai?). Jis vis paleisdavo katerio vairą, čiupdavo karabiną ir pradėdavo taikytis į bet kokį krante sušmėžavusį daiktą. Kai supratome, kas atsitiko, paslėpėme (žinoma, labai pavėluotai) šalia jo buvusį mūsų krepšį su lašiniais bei gerokai sumenkusiais samanės likučiais. Ačiū Dievui, netrukus priplaukėme ant aukšto kranto suręstą medžiotojų trobelę. Išsivirėm arbatos, nusifotografavome, nors buvo antra valanda nakties ir, išsitepę tepalais nuo uodų bei užsimaukšlinę apsauginius tinklelius, sukritome ant ne itin minkštų gultų. Buvome nuplaukę daugiau nei pusę kelio.
Kislokane mus pasitiko Antano giminės, draugai ir tie, kurie dar nebuvo regėję europiečių. Buvęs mentas Kolia Ly (jis – korėjietis) atvažiavo BMP (bojevaja mašyna pechoty) primenančiu surūdijusiu visureigiu – be vieno rato, bet vis tiek savo vikšrais negailestingai draskančiu žemę bei klaikiai riaumojančiu. Sukrovėm į tą geležinę pabaisą savo daiktus, įsiropštėme patys ir pagaliau užbaigėme paskutinį ir trumpiausią savo kelionės etapą iki Antano namų kiemo.
Evenkų kaimuose šaldytuvai nereikalingi. Virtuvėje po grindimis kiekviena šeima turi įsirengusi rūsį, kuriame dėl amžinojo įšalo šalta ištisus metus. Tai patogus, ekologiškas ir labai ekonomiškas šaldytuvas. Pastovi temperatūra, daug vietos, saugu. Antanas ištraukia iš jo briedžio kumpį. Dideliu peiliu pjausto mėsą ir deda į keptuvę. O netrukus mes valgom nacionalinį evenkų patiekalą čiukiną. Tai – ant aliejaus su svogūnais kepta briediena.
– Skanu, – pripažįsta Valdas, toks pat gurmanas, kaip ir aš.
– Tai štai dėl ko mes šešis tūkstančius kilometrų skridom, – ištaria pajuokauti mokantis Viktoras.
Vaikštome po Kislokaną, kuriame kartu su mumis dabar jau gyvena šimtas dvidešimt trys žmonės. Vėl matome ištuštėjusius arba sudegusius namus, kelius, kuriuos keliais tik santykinai vadinti galima, gaujas palaidų šunų, vėl žingsniuojame tokiais pat lentiniais šaligatviais. Ir kiekviename žingsnyje už kojų kliūva įvairūs gelžgaliai.
– Jūs tik pažiūrėkit, kiek metalo laužo! Ir juodo, ir spalvoto, – stebisi Viktoras. – Nejaugi čia nėra metalo laužo supirktuvės?
Dar į akis krenta didžiulės rietuvės malkų. Kiekviena šeima peržiem jų sudegina penkiasdešimt ir daugiau kubų.
Kitą dieną Kolia Ly ir Kolia Liubimkinas savo motorinėmis valtimis nuplukdo mus ten, kur kimba lydekos.
Tų lydekų sugavome ne kažin kiek. Mat pakilo vėjas, paskui pradėjo lyti ir lijo net dvi dienas. Buvome priversti tūnoti trobelėje, šildytis prie laužo ir laukti geresnio oro. Užtat Kolia Ly išmokė gaminti nuostabų žuvies patiekalą. Lydekos filė reikia supjaustyti nedideliais gabaliukais, sudėti į dubenį, saikingai pasūdyti, įpilti šiek tiek aliejaus, įpjaustyti svogūnų. Viską paruošus, indą kelis kartus krestelėti, ir prašom – skanumėlis, nors lydeka žalia. Kai tokia užkanda, nuodėmė nesugriešyti… Vos susėdę prie savojo stalo, išgirstame motorinę valtį. Tikriausiai inspektoriai. Bet į krantą netrukus išlipa tokie pat žvejai kaip mes. Tik vietiniai. Keturi jauni evenkai.
– Slėpkit! – įspėja Antanas.
– Ką?
– Samanę, užkandą… Viską!
Netrukus su mumis sveikinasi į trolius panašūs žmogiukai. Susirietę, sušalę, drebantys, murzini. Alkoholio sužalotais veidais. Vienas – kažkada nušalusiais pirštais, sulaužyta nosimi. Klausia, gal turim išgerti.
– Neturim, – atsako Antanas. – Vakar turėjom, o šiandien jau nebeturim.
Kiek pasišildę prie laužo, atvykėliai dūlina atgal. Man jų nuoširdžiai gaila.
– Beširdis tu, Antanai. Reikėjo įpilti po taurelę… – ištariu.
– O, kad taurelės jiems užtenktų… Pažįstu tokius. Vieną įpylęs, turėsi ir kitą pilti. O paskui visą naktį ramybės neturėsi. Čia tau ne Europa.
Ketvirtadienio rytą, jau pasiruošę kelionei į namus, laukiame sraigtasparnio, kuris mus nuskraidins į Turą.
Antanas sėdi ant savo namų laiptų. Rūko. Kažką galvoja. Paskui sunkiai atsidūsta:
– Gal kartais buvai sutikęs Dovilę?
– Kad labai jau retai į tą tavo Palangą nuvažiuoju…
Antanas ir vėl atsidūsta:
– Į Lietuvą noriu.
– Žinau.
Beje, žinau ir tai, kad Antanui bilietas į Vilnių šiais krizių metais labai nepigus. Kai pradedam apie tai kalbėti, savo žvilgsnį jis nukreipia taigos pusėn:
– Reikia sugauti mažiausiai penkiasdešimt sabalų.
– Daug.
Galvoju, kaip galėčiau savanoriui tremtiniui padėti į tėvynę Lietuvą nukakti, gimtąją Palangą ir sunkiai sergančią motiną aplankyti. Galbūt paskutinį kartą. Į galvą šauna vienintelė mintis.
– Siūlau tau, Antanai, verslo planą. Tu keturiasdešimt metų braidai po taigą, esi daugybę nuotykių patyręs. Parašyk ir atsiųsk man bent dešimt siužetų iš tau gerai pažįstamo medžiotojo gyvenimo. Aš pagal juos sukursiu vaikams knygą. Jau ir pavadinimą turiu sugalvojęs. O ją pardavęs, pažadu, tau bilietą nupirksiu.
– Oi, tų siužetų devynios galybės! – šypteli Antanas.
Suprantu, kad mano pasiūlymas jam priimtinas.
– O kaip tą knygą pavadinsi?
– Svečiuose pas mešką.
Mindaugas Nastaravičius. Žodis tėvui
2013 m. Nr. 11
„Metų“ redaktoriui paskambinus ir pasiūlius parašyti įžanginį žurnalo tekstą, stovėjau eilėje ir laukiau dviejų kavos. Svarsčiau, kokias pirkti: juodas ar su pienu? Dar galvojau, ką gi norėčiau parašyti, bet kaip visada suvokiau, kad apie kažką esminga niekada neparašysiu, nes negaliu, nesugebu.
Suprantate, redaktoriau, dabar aš sėdžiu slaugos ligoninėje. Su kompiuteriu ant kelių. Sėdžiu ir turiu kažką parašyti, nes pažadėjau. Žiūriu į miegantį tėvą. Žiūriu į jo vardą ir pavardę ligonio kortelėje. Keista čia matyti savo paties pavardę. Tėvui nubudus, padėsiu jam atsikelti iš lovos, nes jis pats nebegali, nebesugeba.
Gurkšnis:
Su tėvu nuo paauglystės beveik nebendraujame.
Kodėl taip atsitiko, nežinau. Bet dabar – šiandien, vakar, šiemet – jis ir yra viskas, apie ką galvoju. Ir nors labai norėčiau išvis negalvoti ir nekalbėti, sėdžiu, žiūriu ir galvoju. Labai sentimentaliai, vaikiškai, visaip. O ko daugiau tikėtis iš žmogaus, geriančio kavą su pienu?
Gurkšnis:
Klasės dienyne buvau per vidurį. Devintas. Ne pati ramiausia vieta, nes pirmas ir paskutinis bendraklasiai visada atsikalbinėdavo nuo ėjimo prie lentos ar atsakinėjimo iš vietos, ragindavo mokytojus į dienyną „žiūrėti šiuolaikiškesniu žvilgsniu“ ir rinktis ne pirmą, ne paskutinį, o „ką nors iš vidurio“.
Kelis kartus esu perrašęs abėcėlę, įtikinėjęs lietuvių kalbos mokytoją, kad raidžių seką reikia pritaikyti prie šiuolaikinio moksleivio, kad moderni abėcėlė galėtų prasidėti dviguba V, tačiau visa tai tik dėl to, jog tas „kas nors iš vidurio“ būdavau aš. Tiesa, mirus klasės draugui Petrui, man atiteko aštuntas sąrašo numeris, pakilau, nes pirmoji jo pavardės raidė – A.
Likau viduryje, bet ilgainiui nurimau, ramybėje palikau ir abėcėlę, nes tuomet, prieš penkiolika metų, tas dažnai girdimas „nedraskyk akių“ mums vis dėlto šį tą reiškė. Mes nebuvome jokie šiuolaikiniai moksleiviai – beveik visi mokėjome melžti karvę ir taisyklingas spenių laikymas tapdavo ne mažiau reikšminga pastanga už abėcėlės draskymą.
Gurkšnis:
Mano tėvo vardas – Petras. Kaip ir mirusio bendraklasio. Tėvas iki šiol primena, kad jei mama nebūtų prieštaravusi, Petras būčiau ir aš. Petras Didysis ir Petras Mažasis. Tarkvinijus Senasis ir Tarkvinijus Išdidusis. Romėnai? Nieko čia nauja nepasakysiu, redaktoriau. Jų mitologijoje pasakojama apie vilkę, ant upės kranto suradusią dvynius Romulą ir Remą. Vilkė juos maitino savo pienu, broliai užaugę ir nusprendę prie Tibro upės įkurti miestą, tačiau susipykę dėl jo pavadinimo, Romulas nužudęs Remą ir tapęs Romos karaliumi.
Turėdamas ne Romos, bet vis tiek karaliaus vardą, leidžiu sau nepaisyti mitologijos ir šį mitą skaityti diletantiškai, įsivaizduoti, kad romėnų istorija būtų buvusi visai kitokia, jei abu broliai būtų turėję tuos pačius vardus, nebūtų susipykę dėl miesto pavadinimo, o pasidaliję dvivaldyste, kaip pasidalydavo vilkės speniais.
Lygiai prieš metus, veždamas tėvą aplankyti jo tėvų ir brolio kapų, paviršutiniškai galvojau ne tik apie romėnus, apie brolžudytę, apie sudėtingą brolių meilę, kuri turbūt ne mažiau komplikuota nei tėvo ir sūnaus. „Vežu tėvą į kapus“, – ištariu mintyse ir prisimenu Vytautą P. Bložę, jo eilėraštį iš knygos „Prieš išskrendant man ir tau“.
Tame eilėraštyje sūnus nubėga į kapines, prikelia tėvą ir parsineša namo, nes vienam niekaip nepavyksta pagauti pelės. Mano tėvas, į kurį dabar žiūriu, turbūt sveria panašiai kaip aš, todėl, svarstau, gal pajėgčiau ir aš jį parsinešti, nors namuose, kuriuose gyvenu, pelių nesu matęs. Nors mano tėvo kol kas niekur nešti nereikia. Jis yra gyvas. Jis miega.
Gurkšnis:
Pernai spalį, kai skridome su tėvu į kapines, tylėjome ir žiūrėjome pro langus – jis nežinojo, ko paklausti, aš nežinojau, ką atsakyti. Tėvas vis sumurmėdavo, kad per greitai lekiu, tačiau ne dėl to, jog baimintųsi dėl mūsų gyvybių – sakė nespėjantis pamatyti, kaip atrodo jaunystės vietos.
Dvyliktoje klasėje, prieš pat egzaminus, atėjau į jo kambarį ir pasakiau, kad man turbūt reikėtų naujo kostiumo. Išleistuvėms. Bent švarko. Su mama apie tokius dalykus niekada nesinorėjo kalbėti, nes ji, vos prabilus apie šventes, galiausiai primindavo, kurioje spintoje guli iš anksto paruošti drabužiai, su kuriais ji turi būti palaidota.
Sakydavau, „bet, mama, tu per jauna kalbėti apie tokius dalykus“, o dar kartą tai pakartojęs, ir dar kelis kartus, išgirsdavau prašymą nedraskyti akių. To paties paprašė ir po dešimties metų, man prisiminus, kad, laidojant jos brolį, kažkas paleido virvę, į duobę leidžiamas karstas apsivertė, ir mes, vaikai, buvome nuvaryti nuo kapo. Klausiu, „mama, kaip ten viskas buvo?“ Ir dar kartą, ir dar kelis kartus, bet išgirstu prašymą „palikti šituos dalykus ramybėje“.
Gurkšnis:
Suprantu, kad tokie sutapimai gali atrodyti įtartini, tačiau mano mamos brolio vardas – Petras. Kaip ir klasės draugo, kaip ir tėvo, kuris tada žiūrėjo pro langą ir turbūt neprisiminė, ką man atsakė, kai atėjau į jo kambarį ir priminiau apie išleistuves.
Jeigu dabar paklausčiau, jis turbūt pasakytų – „palikime šituos dalykus ramybėje“, – tačiau tada pasakė trumpai – „dar neaišku, ar išlaikysi egzaminus“. Bet tėvas turėjo jausti, kad juos išlaikysiu – paskutiniais mokyklos metais buvau atjunkytas nuo visų spenių ir kitų kaimo darbų. Galėjau tik mokytis.
Gurkšnis:
Kai neturime apie ką kalbėti, imame kalbėti apie tai, ko neturime. Pavyzdžiui, aš neturiu tėvo vardo. Šiek tiek sumažinu greitį ir jis tai supranta kaip mano norą prailginti šią kelionę, ima pasakoti daugybė kartų girdėtą istoriją.
„Tau gimus, man buvo beveik penkiasdešimt metų, – primena tėvas, – kelias savaites klykei taip, kad girdėdavo kaimynai. atėjusi tavęs apžiūrėti seselė pasakė, kad labai dideli tavo kiaušai. Kaip jaučio. Ką aš… Aš jau buvau beveik senis. Galvojau, štai, sūnus, užaugs sveikas, dirbs žemę. Bus kaip aš. Bet tavo motina pasakė, kad užtenka ir vieno Petriuko“, – pasakoja tėvas, o aš klausausi, nepertraukiu, nors visa tai jau esu girdėjęs.
Dar šiek tiek sumažinu greitį, nes nemoku, nesugebu pasijuokti iš visokių sentimentalių smulkmenų. Dar nesu išlaikęs ironijos egzamino. Ir jeigu tada klykiau nesavu balsu, dabar, atrodo, šituos žodžius ištariu ir užrašau savu. Galbūt tai ir yra mano balsas, kurį girdėdamas tėvas girdi ir savąjį. Nors aš ir nesu Petras.
Gurkšnis:Kai kitas mamos brolis – Antanas – įšoko į duobę ir viską sutvarkė, mes, vaikai ir paaugliai, buvome pakviesti atgal. Turėjome atsiklaupti ir atsisveikinti su dėde Petru. „Klaupkis“, – keliskart paragino mama, tačiau nesiklaupiau, nes tada man buvo keturiolika ar penkiolika metų, gimtadienio dovanų buvau sulaukęs pirmojo savo kostiumo, su kuriuo ir atvykau į laidotuves.
Nesiklaupiau dėl dviejų priežasčių – nenorėjau daryti taip, kaip visi, ir nenorėjau išsitepti kelnių. Nesiklaupiau ir pernai, stovėdamas prie tėvo brolio kapo, žiūrėdamas į klūpantį savo tėvą, kurį pirmą kartą mačiau atsiklaupusį.
Gurkšnis:
Klasės dienyne buvau per vidurį. Devintas. Prisimenu, kad ilgas mano vardas ir dar ilgesnė pavardė netilpdavo į tam skirtą eilutę, todėl paskutinės raidės buvo beveik neįžiūrimos. Auklėtoja stambiai įrašydavo karaliaus vardą, bet nukąsdavo pavardę.
Mano tėvas tikrai įsižeistų pamatęs, kad dienyne esu Mindaugas Nastaravič. „Mes – lietuviai!“ Taip, mano pavardė galėtų būti bent šiek tiek trumpesnė. Tarkim, Mindaugas Mažasis. Bent jau Mindaugas Išdidusis. Tilptų visur. Klasės dienyne, ligonio kortelėje.
Gurkšnis:
Kai pirmą kartą savo pavardę pamatai antkapyje, neklausinėji tėvo, kodėl tik dabar. Kodėl nieko nežinau apie jo brolį Romualdą, šeimos romėną, kodėl pas brolį tėvas visada važiuodavo vienas, kodėl klūpo dabar ir nieko nepasakoja, tik žiūri į antkapį ir tyli.
Ir aš žiūriu į antkapį, žiūriu, ar jame tilptų ilgo vardo ir ilgos pavardės raidės, kurių nesinori draskyti klausimais apie šeimos mitologiją. Tėvas atsistoja ir nusivalo kelnes.
Gurkšnis:
Su tėvu nuo paauglystės beveik nebendraujame.
Kodėl taip atsitiko, nežinau. Nesugebu, negaliu apie tai parašyti. Bet pernai sakydamas, kad tėvų ir brolio kapus reikia aplankyti „kol dar galiu“, tėvas buvo teisus. Mes išvažiavome, aplankėme ir grįžome. Vienas kitam pasakėme po kažkiek sakinių.
Ar yra taip, kad dabar sėdžiu slaugos ligoninėje ir gailiuosi tuomet kažko nepasakęs tėvui? Ar man atrodo, kad mes taip ir liksime vienas kitam nepasakę kažko esminga?
Žinote, redaktoriau, mano tėvas labai nustebo, kad ant kavos puodelio uždėtas plastikinis dangtelis su skylute. Jis netikėjo, kad galima taip tiesiog imti gerti ir neapsipilti.
Bet jis geria ir neapsipila. Tuomet paklausia, kokia čia kava. „Su pienu?! Na, su pienu, tai su pienu.“ Pasakau, kiek ji kainuoja. Kur tokios kavos galima nusipirkti. Tada mudu tylime. Tėvas žiūri pro langą ir užmiega vėl.
Leonardas Gutauskas. Trys Vilniaus vaizdeliai
2013 m. Nr. 10
Skrybėlaitė su gaidžio plunksna
Ta senė, gyvenusi mažoje, perkrypusioje lūšnoje Olandų gatvės žydkapių pašonėje, buvo žemo ūgio, liesa kaip pušies skiedra ir dar persisukusi, susimetusi į kuprą; pailgu, ties skruostais parausvintu veidu, panašiu į žemės riešuto kevalą – tiek raukšlių, raukšlelių, griovelių ir dėmelių jį vagojo; siauromis, tarsi odoje įrėžtas brūkšnys, lūpomis; juodoje burnos angoje styrojo du dantys, vienas apačioje, kitas viršuje; nukarusia ilga nosimi, kone siekiančia viršutinės lūpos kraštą, o pats galiukas užriestas aukštyn, lyg apverstas gaidžio snapas; įmantriai susiraičiusiais gyvaplaukiais ir neaiškios kilmės karpomis apėjęs smakras. Kadangi senė nepraleisdavo progos pašiepti jaunesnių kaimynių, tai dažnai jos šypsnys įgaudavo raukčių pavidalą, primenantį avino kapšą tabokai. Ir nieko nuostabaus, nes ji dažnai čiulpdavo molinę pypkutę, o dūmų kamuolius mokėjo leisti ir per burną, ir per nosį, ir netgi per ausų kriaukles, kaip tikras jūrų vilkas, tikriau, vilkė, piratų burlaivio kapitonė. Be šių įspūdingų portreto bruožų, senė turėjo gerai temperuotą balsą: sykiais, ką nors keikdama ir prakeikdama, ji spiegdavo tarytum greitosios sirena, o štai savo vištas kalbindavo žemu, dusloku ir gergždžiančiu, kaip seniai netepti lūšnos durų vyriai, bambėjimu. Ir vis dėlto įspūdingiausias jos portreto bruožas buvo apranga: nuo tarpukario laikų muilo nematęs, net sukietėjęs nuo nešvarumų ilgas klostytas sijonas, dideli vyriški kaliošai, tie patys žiemą ir vasarą, virve perrišti, kad eidama per klampų kiemą ten, kur netgi karaliai priversti lankytis, senė jų nepamestų. Ir pagaliau – šokiruojantis galvos apdangalo akcentas: koketiškai pakreipta su žalia gaidžio plunksna už šilkinio apvado skrybėlaitė, aiškiai mačiusi ir geresnių laikų, tad neišvengiamai turėjusi senei priminti Želigovskio karininkų linksmas, pikantiškas šėliones, triukšmingus balius ir skambius tostus už lenkiškos kultūros nemirtingumą! Segdamasi šią puošmeną priešais apmusijusį, įskilusį veidrodį, senė giliai užsisvajodavo, jos mažos smigios akytės susidrumsdavo, lūpos imdavo čepsėti tarytum čiulpiant ilgą, grietininiu kremu aplietą saldainį, ir dvi sausos, lyg sudžiūvusio pelyno sėklos, ašaros nuriedėdavo raukšlėtų skruostų įduba, ir senė ilgesingu balsu ištardavo: „Gdzie naša milosc rozkvitla goronca…“ Kad portretas atitiktų senųjų olandų meistrų mėgtą buitinį žanrą, būtina nupiešti ir tą keistą neaiškios plauko spalvos, bemaž plikai nusišėrusį, liesesnį net už pačią šeimininkę žalių akių padarą, kurį senė švelniai vadino „moja Kisia“. Jis kone visą laiką tupėdavo ant jos peties ir, į skarą galąsdamas nagus, mieliausia Dievui kalba murkdavo poterius paciežus. Bendrą portreto koloritą būtų galima apibūdinti taip: juosvai rudai pilkas su pelėsio grybo atspalviais ir ryškiai žalios gaidžio plunksnos akcentu viršutinėje paveikslo dalyje; fonas – vešli bevardžių apvytusių, netvarkingai į puodynes, puodus ir stiklainius susodintų gėlių augmenija, sakytume, apleisto dvaro parko sąvašynas. Tad nenustebtume sužinoję, kad Gražyna Paukštel įsivaizdavo gyvenanti rojuje, kone šalia popiežiaus sosto. Portretas – užbaigtas. Belieka drobės apačioje įrašyti kūrėjo inicialus L. G., sukūrimo datą ir vietą: anno Domini 1952 Wilno…
Strepetys (jelec)
Vilniuje šen bei ten dar rūko griuvėsiai; apdegusių namų sienas dabino plakatų ir garbingų atvaizdų ekspozicijos; nuo gatvės žibintų stulpų sklido ryžtinga pergalės maršų muzika; geranoriškos, ilgos kaip žiurkių uodegos gyventojų eilės prie miltų nutįsdavo jau iš vakaro; geležinkelio stotį saugojo išlaki bronzinė statula, kurios papėdėje sutemus imdavo šmirinėti ilgasijonės moterys su dideliais auksiniais auskarais ausyse, tykančios kokio proftechninės mokyklos mokinio ar žioplesnio kolūkiečio, kad už keletą rublių išburtų meilę ir šviesų rytojų; krosnys buvo kūrenamos akmens anglies dulkėmis ar durpėmis, o maistas ruošiamas ant paskutinės mados išradimo kerogazo. Ir vis dėlto Vilnia sruvo taip pat, kaip filomatų ir filaretų laikais, kai autochtoniškos pavardės buvo keičiamos, tad Mažulis tapdavo Mažul, o Korkutis – Korkut. Neris (Mickevičiaus Vilija) iš rytinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalvų plukdė skaidrius vandenis į buvusios laikinosios sostinės Nemuną. Tačiau, kaip įprasta visos civilizuotos Europos miestuose, staiga pasikeitus jų valdytojams ir netgi herbams, gatvės vaikigaliai gyveno laisvas, nuo nieko nepriklausomas dienas, tad jiems visiškai nerūpėjo istorijos vingiai, posūkiai ir netikėtumai. Įsižiūrėję ką gi matome? Ogi du trylikamečius neišskiriamus draugus Vitą ir Andžejų, su meškerėmis ir šūdmusių dėžikėmis ankstų rytą keliaujančius prie Neries ir Vilnios santakos, tos geriausios žvejybos vietelės. Saulė jau pakilusi virš senojo Bekešo, pučia švelnus pietų vėjelis, kelios suvargusios ir apšepusios vilniškės varnos snaudžia žvirgždėtame kyšulyje, sklando viena kita upinė žuvėdra ir klyksmu pasveikina atėjusius vyrus. Tai šen, tai ten lygų kaip veidrodis vandens paviršių sudrumsčia ūmai iššokusios žuvies sukeltos bangelės, tačiau ir jos po akimirkos išnyksta. Žvejyba žada būti smagi ir su gausiu laimikiu. Bet žuvys, matyt, kaip dažnai gyvenime atsitinka, yra visiškai priešingos nuomonės – nekimba, ir baigta! O laikas nepastebimai slenka, saulė jau slepiasi už elektrinės kamino. Ir staiga Vito plūdė panyra! Meškerykočio kirtis! Ir strepetys – ant kranto! Andžejus išsprogina veizolus, nusikeikia, trenkia į akmenį savo meškerę, prilėkęs stveria laimikį ir sušunka: „To dobry jelec! Srebrna ryba!“ Ir, nespėjus Vitui net mirktelt, nusitraukęs kelnes, vienu taikliu, nedvejojančiu, stumiamu judesiu susikiša strepetį į angą tarp sėdmenų! Atlikęs šį įspūdingą akrobatinį triuką, ima šokti kažkokį karingą šokį ir didžiu balsu traukti: „Do dupy jelca! Do dupy jelca!“ Ir susigėdusi saulė juosvais kamino dūmais prisidengia akis. Vyniodamas ant meškerykočio valą, Vitas galvoja: „O juk būčiau ir pats atidavęs, tereikėjo jam paprašyti…“
Halė
Dabar Vilniaus Halėje jų nepamatysi (greičiausiai juodvi jau mirusios), bet prieš keturiasdešimt metų tos dvi senės kas sekmadienį susikūprinusios sėdėdavo nuošaliausio prekystalio gale. Viena aukšta, stambi lyg dvaro ekonomė, didžianosė, plačiaburnė, rudomis rūstokomis akimis, dar negalutinai pražilusi, gyvaplaukiais apžėlusiu valdingu smakru; kita mažytė it žiogas ar boružėlė, smulkučiu raudonskruosčiu veideliu, švelnaus ir baimingo žvilgsnio senutė. Iš visko buvo matyti, kas čia vadas ir dirigentas! Labai anksti atkrypavusios, jos užimdavo savo postą ir iš maišų maišelių pradėdavo ant prekystalio lentų dėti ir dėlioti vaistažolių ryšulėlius, bedantėmis burnomis čiulpdamos plutas ar džiūvėsius. Draugės ligi grabo lentos! Nors stambianosės žodis, lygstant su pirkėja dėl kainos, buvo lemiamas ir neskundžiamas, kaip Konstitucinio Teismo pirmininko. Iš turgaus jos išeidavo paskutinės, mat ilgai kuisdavosi prie tų ryšulėlių. Stambioji buvo greitesnė, tad, susikrovusi visą turtą, imdavo vaikščioti aplink plušančią draugę, kažką po nosimi murmėdama ir užsimetusi už nugaros rankas – tikras generolas su sijonu! Mažajai dažnai pritrūkdavo virvelių, tai gailiu balseliu paklausdavo: „Može maš šnurek?“ Generolas nestabteldamas bosu atsakydavo: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Apsuka ratą ir vėl: „Niemam šnurka, niemam šnurka.“ Tad boružėlei tekdavo verstis tuo, ką turi. Pagaliau prie jų prieidavo turgaus sargas ir įsakydavo: „A nu, babenki, ubiraites!“ Nes jam, matai, metas rakinti vartus. Didžioji plačiu ilgapirščiu delnu mosteldavo tarsi nubaidydama įkyrią musę ir piktokai pasiųsdavo senį „do djabla!“ Kiek pastovėjęs, jis nusispjaudavo ir nukėblindavo į savo būdą. Po pusvalandžio aukštoji vedlė išsivesdavo boružėlę iš turgaus. Pirmą sykį jas matydamas praeivis galėjo pagalvoti, kad jos Aušros vartų elgetos, tačiau būtų didžiai suklydęs – žolininkės atstovavo privačiam smulkiajam verslui! Šios dvi senos lenkės (o gal tik atsisakiusios Dievui nemalonios ir nesuprantamos kalbos ir ją užmiršusios), sostinės priemiesčio senbuvės, Halei suteikdavo savito kolorito, nes galbūt ir pačios įsivaizduodavo, kad vis dar tęsiasi prieškaris, spigūs rėksnių balsai kviečia „na Kowno!“; gatvių grindinys bilda nuo daugybės vežikų karietų ratų ir skęsta garuojančiuose arkliašūdžiuose; iš pakrypusių balkonėlių sklinda Peterburgskio tango ir jo garsai pinasi su ponių išpučiamais mentaliniais, laisvamaniškais cigarečių dūmais; palaikį vežimėlį su sendaikčiais ir skudurais stumia pakumpęs, suvargęs žilabarzdis senis; rėžtukas cypdamas rėžia stiklus Pohuliankos langams; mažos krautuvėlės dvelkia silkėm, degutu, aliejumi ir pakulinėmis virvėmis. Ir ant viso šio skurdaus pasaulėlio krinta baltas Trijų kryžių šešėlis…