Tėvynės varpai
Valentinas Sventickas. Pušis, kuri
2015 m. Nr. 7
Iš gurinių
Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.
Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. Algimantas Baltakis yra parašęs eilėraštį apie Varnų kalną. Anksčiau gyveno kaimyniniame name, o dabar kitoje to kalno pusėje.
Krito ta aukšta pušis kažkaip skersai. Jeigu kaimynas Justinas kritimą būtų matęs, – svirdama ne tiek tiesiai į jį, kiek į dešinę. Taip ją turbūt pakreipė laidai, kuriuos kliudė savo paskutinėje kelionėje, ir dėl to pakeliui paguldė betoninį elektros stulpą. Viršūnė smogė į keturaukščio namo pastogės atbrailą ir pro langą įkišo galvą į velionio Prano Raščiaus būstą. Poetas Pranas Raščius, kam žinomas, kam jau nelabai, mirė 1987 metų vasarą. Tą liepą namuose buvo vienas, rastas negyvas, kai pasigedo bendradarbiai. Beje, jis draugavo su miškininkais, yra 1983 m. sudaręs gamtinės poezijos antologiją, gražiai pavadintą „Po medžio ir paukščio sparnais“. Įtraukė į ją ir Marcinkevičiaus eilėraštį, prasidedantį taip:
Vėjų stumdomas medi, nejaugi
tu kaip žaibas nulūši many?
Jaunas maištingas dailininkas, vaizduojamas Marcinkevičiaus 1961 metais parašytoje apysakoje, sakė galįs nupiešti pušį, kuri juokiasi.
1991 metais „Pušis…“ buvo aptaškyta niekingų politikavimų tirščiais – neva parašyta KGB užsakymu. Tiek jau to dabar. Kaimyno veidas, kai leisdavosi taku nuo Varnų kalno, ilgai buvo pilkas ir graudulingas.
Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. Grigorijus Kanovičius iškeliavo į savo Izraelį, Algimantas Bučys ir Jonas Mačiukevičius išsikėlė, Justinas Marcinkevičius, Pranas Raščius ir Juozas Bulota kalbina kapinių pušis. Likome dviese su Mykolu Karčiausku.
Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?
„Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.
Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“.
2015 05 05
Viktorija Daujotytė. In memoriam. Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio (Donatas Sauka)
2015 m. Nr. 7
Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio
Donatas Sauka 1929.X.13–2015.V.16
Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško…“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.
Dar ne. Dar tas amžinybės lašas, ta likmena, tas likutis švyti iš to, kas buvo profesorius Donatas Sauka, iš to, ką jis paliko. „Sauka mane palaikytų“, – ištaria jaunas filologas, jau nebuvęs profesoriaus studentu, o tebejaučiantis jo dvasios budėjimą, bandantis gyventi pagal savo sąžinės, garbės, orumo principus ir skaudžiai atsitrenkiantis į susitarimų, apėjimų, galios lubas.
Taip, ne vienas lituanistas, baigęs Vilniaus universitetą, paliudytų: užteko Donato Saukos kad ir tylaus palaikymo, kad išsilaikytum, atsispirtum, nepalūžtum. Autoriteto galia. Reikia patirti jo veikimą, kad pajustum, kaip žmonėms ir iš žmonių prasmė mezga savo šilko tinklus, stipresnius už stipriausią sintetiką. Nesame sukūrę savos, lietuviškos, asmenybės suvokimo, atskleidimo, įprasminimo strategijos. Vytauto Kavolio studija „Žmogaus genezė“, skirta Vinco Kudirkos fenomeno analizei, parašyta 1958–1962 metais, lieka kone vieninteliu tokio pobūdžio darbu. Tos pačios kartos kaip ir V. Kavolis, Algimantas Baltakis, Janina Degutytė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, buvo ir Donatas Sauka, gimęs 1929 metų spalio 13 dieną. Aštuoniolikmetis, Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos aukso medalininkas, 1948 metais pradėjęs studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Gabiųjų pokario jaunuolių karta, kuri lituanistiką rinkosi kaip mūšio už Lietuvą, jos kalbą, kultūrą lauką. Ši karta turėjo gerų dėstytojų: tebedirbo Vincas Mykolaitis-Putinas, atkakliai į senąją lietuvių raštiją, į Kristijoną Donelaitį studentų akis kreipė Jurgis Lebedys. Nuo 1949 metų pradėjo dėstyti Meilė Lukšienė, nuo 1951-ųjų – ir Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ji tapo artimiausiu Donatui Saukai žmogum, jungė plataus spektro liberalumas, padėjęs dėmesio centre išlaikyti ir lietuvių tautos, jos kultūros rūpestį. M. Lukšienė perdavė savo jaunesniam kolegai ligi tol jos pačios skaitytą tautosakos kursą, kurį reikėjo ruošti nuo pačių pradmenų. Ir tarsi įpareigojo šiam darbui, nepertrauktam ir tada, kai jau universitete nebedirbo. „Lietuvių tautosaka“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas), nubrėžusi ir istoriosofinę prigimtinės kultūros ir lietuvių tautos galimybių jungties perspektyvą, išėjo 2007 metais. Tautosaka, studentų ekspedicijos, kelionės po kaimus, pokalbiai – tai buvo laikoma politiškai pavojinga, „kvepėjo nacionalizmu“, kaip tada buvo sakoma. Dėstytojo, labai studentus traukusio pedagogo darbą Donatas Sauka dirbo nuo 1956 metų iki 1993-iųjų. Dirbti su studentais gali tol, kol matai ne auditoriją, o kiekvieną studentą atskirai, – toks buvo profesoriaus principas, lėmęs lyg ir per ankstyvą pasitraukimą. Išsemia tas darbas, labai išsemia, – neslėpė profesorius, o jo vienas artimiausių bičiulių Vytautas Kubilius 2003 metų rudenį įrašė dienoraštyje: „Norisi kaip Donatui viską padėti ir skaitinėti be tikslo ir naudos“1. Bet nebuvo to ramaus skaitinėjimo „be tikslo ir naudos“. Iliuzija, kuri neramų Donato Saukos būdą, tą imperatyviausią iš visų imperatyvų noriu suprasti, dengė ir nuo artimiausių akių. Jis ruošėsi paskaitoms, kurios jau nebegalėjo įvykti, jis vis ėjo (jau ir nebeišeidamas) į fakultetą, kur jo turėjo laukti, o nebelaukė studentai, doktorantai. Pedagogas, bet ne metodikas, ne išdailos mokytojas, o ypatingo, išskirtinai saukiško santykio su jaunu žmogum kūrėjas. Santykio, kuris budina ir provokuodamas, leidžia užsiimti nenuspėjamą poziciją, žadina ir žeisdamas, o kartais ir žaisdamas nelengvai pagaunamos logikos žaidimą. Negali iš anksto pasirengti, nes nežinai, ko būsi paklaustas. Kartais ir visai ko nors kasdieniško. Kasdieniško, o ir likimiško. „Kaip sunkiai žmogus skiriasi nuo savo buvusios tikrovės“, – giedros, skaudžios sąmonės sakinys jau slaugos ligoninėje, ištartas stoiko, stoicistinės nuostatos žmogaus, – nesiskundžiančio, dar čia pat, o jau giliai, nepasiekiamai. Žemininkas pagal tradicinių, prigimtųjų žmogaus ir jo tautos vertybių išpažinimą: įspėjo Salomėjos Nėries lyrikos gelmę, kai atvėrė jos kūrybos ryšį su liaudies daina, „Lietuvių tautosakoje“ Just. Marcinkevičiui ir Marcelijui Martinaičiui suteikė tautosakos išsuptų, išaugintų poetų garbę, aukštai įvertino Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“ – kaip iškalbingą tautinės tapatybės dokumentą. Ir jau bežemis – pagal egzistencinių klausimų jautrumą, opumą, aštrumą, jei išeivijoje susiformavusias kartų padalas (ir ne tik poezijoje) suvoksime bendriau, plačiau. Turėti žemės teikiamą ramybę ir patirti bežemystės nuoskaudą, bandyti ją įveikti žemės išaugintais kultūros tekstais. Globoti protėvių dainomis, pasakomis, mitais apsėtus prasmės laukus, neužleisti, neapleisti. Suvokti Žemaitės, žemiškiausios iš visos lietuvių klasikos, fenomeną.
Ir per Donato Saukos, jauniausio iš katedros branduolio, likimą perėjo garsioji Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros byla, kai viena po kitos iš darbo universitete buvo pašalintos M. Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė. 1960-ųjų rugsėjį Donatas Sauka sutiko atleistas iš darbo kaip neperrinktas, bet paskui priimtas dirbti metams rektoriaus įsakymu. Kaip ir J. Lebedys, kilniai, net pasiryžęs žengti sunkiausią žingsnį, jei tas padėtų, buvo solidarus su savo bendradarbėmis, visą gyvenimą palaikė bičiuliškus ryšius. Ir kartu, kaip vaizdžiai savo atsiminimuose išsitars V. Zaborskaitė, Donatas Sauka buvo katedros „enfant terrible“, „kuris sau daug leisdavo, pasakydamas atvirą kritikos žodį bet kam, bet visi jam atleisdavo. Didelių gabumų, aštraus proto, puikaus estetinio jausmo ir apskritai kupinas gerumo, kurį jis slepia po pašaipos ir aštroko sąmojaus kauke“2. Taip, profesorius sau daugiau leisdavo santykiuose ne tik su kolegomis, bet ir su studentais, ne vieną jautresnį (ypač jautresnę) ir įskaudindamas atvira kritika, tiesmuku žodžiu; šiuo požiūriu nors ir pusinis (tik iš motinos, labai išmintingos, iškalbios ir geranorės), buvo visas žemaitis, stataus būdo, tiesiakalbis. Dažnai ir nepatogus, nepatogus kultūros žmogus. Išskirtinai jautė savo dvasios teritoriją, joje buvo laisvas ir pačiu nelaisviausiu laiku, tą teritoriją gynė visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kartais lyg ir vaikiškais. Nešiojo gražius rankų darbo megztinius – į paskaitas, seminarus eidavo be kostiumo, kaklaraiščio; rektorius Jonas Kubilius neva padaręs jam pastabą, universitete privalu laikytis akademinio etiketo. Nepaklausė, etiketo laikėsi savaip, saukiškai. Galėjo pasirodyti elegantiškai apsirengęs, su netikėtu dendizmo atspalviu. Saukiškojo etiketo viršūnė – lyg ir niekam nereikalingas, užtat prasmės kupinas beau geste. Netikėtumas turėjo tą gražų gestą lydėti – ne tik pasakyti, kad gražiai ką nors padarei, parašei, bet ir ką nors padovanoti – gražaus stiklo mažą vazelę, saldainių dėžutę, gėlę. Parašyti laišką. Tas beau geste bene bus buvęs svarbus ir Algirdui Juliui Greimui, ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir apie kitą mąstant – kad ir apie Joną Aistį: keturių Evangelijos vertimų į senąją provansalų kalbą palyginimas, septyneri į dulkes subyrėję metai, „iš kurių išliko vien tik niekam nereikalingas beau geste“3. Ir profesorius Sauka yra dirbęs ir nemažai iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingų darbų – nematomos, nežinomos, neapčiuopiamos prasmės labui, kad ji būtų, neišnyktų, neapleistų. Kas yra beau geste, jei ne trumpas prasmės sumirguliavimas mūsų, praeinančiųjų, akyse. Nudžiuginantis ir pranykstantis.
Kampuotas žmogus, žeidžiantis, o didžio vidinio gerumo, palankumo, prisirišimo. Pririšimo. Ir tas viena kitą gal ir neigiančias savybes persmelkiantis kūrybingumas, gal ir esminė Donato Saukos asmens savybė, vertikalė, suverianti, perverianti. Kiek tokių asmenybių savo kultūroje esame turėję, kur vieta tarp jų, tinkama Donatui Saukai? Viena iš galimų – tarp Balio Sruogos ir A. J. Greimo. Traukė nepriklausomieji protai, kiekvienas savo rizika ieškantys savo atskirų tiesų, viena su kita prasilenkiančių, viena kitos nepaneigiančių. „Tai Sruogos tiesa ir Nykos tiesa“, – staigus sakinys iš „Fausto amžiaus epilogo“4. Kokios tos tiesos, tarp kurių rinkosi ir pats Sauka? B. Sruoga, individualistas ir ekscentriško kandumo kritikas, rašė lietuvių tautosakos mokslo raidai svarbius „Dainų poetikos etiudus“ ir net nacių konclageryje tikėjo ir artimuosius tikino didele savosios tautos dvasia, jos kūrybingumu, dar turėsiančiu nustebinti pasaulį. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Donato Saukos nuomone, nedaug teturėjo sentimentų lietuviškumui, labiau orientavosi į Europos dvasinį klimatą (nors Nemeikščių nostalgija juk reikalautų atskiro dėmesio, atskiro santykio netgi su prigimtine kultūra paaiškinimo). Kur paties Saukos tiesa, kur ta kardinalinė linija, ką ji kerta, į ką atsiremia? Ar nėra tai Sruogos ir Nykos pozicijų persvarstymas ir ne koks banalus sujungimo bandymas, o persmelkimas, permąstymas. Juk tai ir didysis „Fausto amžiaus epilogo“ užmojis, ir jis vykdomas pasiremiant A. J. Greimu: savajai kultūrai būtina kelti europinio masto klausimus: „<…> savęs atspindėjimas kitame didina savivoką, verčiančią konfrontuoti su savimi“5. Programinė gairė, Donato Saukos atkakliai brėžta ir atkakliai paties vykdyta. Rečiausias atvejis – ir su savimi konfrontavęs, iš savęs reikalavęs daugiau nei iš kitų. Mokytis kalbų, versti, jei tik ir savo paties reikalui, sunkiausiai išverčiamus Europos poetus. Lyrikos specialiajame kurse cituoti Baudelaire’ą, Goethe’ę originalo kalba. Ir pačiam lyg užsimiršti, užsiklausyti jų skambėjimo. Atkakliai plėsti ne tik studentijos, bet ir bendresnį lietuvių humanistinio mąstymo ir matymo lauką. Rasti vietą Česlovui Milošui, atverti jo tyrimo perspektyvą. Bet ir Žemaitės neapleisti, to literatūros juodžemio, iš kurio vis dar kas dygsta ir auga. Į Jurgį Savickį įsižiūrėti („Jurgis Savickis – XX a. literatūros šifras“), juk ne veltui juo bus žavėjęsis ir reiklusis B. Sruoga; šis autorius jau ne tik konfrontacijai, bet ir giluminiam tiriančio asmens persirašinėjimui savo rašomame tekste. Beveik beprasmiai, – galėjo ištarti apie J. Savickio kūrinius; taip, kaip A. J. Greimas apie Tomą Venclovą. Beveik beprasmiai, nes neturi išankstinių tiesų, kurias siektų išreikšti (taip juk iki šiol kalbame apie literatūrą). Ir kaip tik toks yra XX a. literatūros judėjimas prasmės linkui. Nieko, kas būtų iš anksto duota. Tik bandymas surasti, iš anksto susitaikant ir su praradimais, ir su „išsprūstančia prasme“ (pagal Kęstutį Nastopką).
Modernioji XX a. humanistika turi poezijos prieskonį; taip, kaip ir Marijos Gimbutienės archeomitografija – žemuogių. Poetinio podirvio V. Kavolio darbuose nuojauta: „Kas pats neeiliuoja, tas, į poeziją pasinėręs ir jos inspiruotas, braižo „Sąmoningumo trajektorijas“6. Donatas Sauka buvo šio poetinio prieskonio rinkėjas, kaupėjas, ragautojas, gal net poetinio priesako vydytojas – ir ne tik todėl, kad daugiausia rašė apie liaudies dainas ir lyriką. Tai bendriau – tai iš giliųjų egzistencijos ir jos filosofijos pajautų, iš to paties Martino Heideggerio, tikinusio, kad žmogus, jei gyvena, gyvena poetiškai. Juk V. Kavolis savo „Nužemintųjų generaciją“ atvėrė tokia introdukcija: „Kertiniai klausimai apie dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės žmogų: – Kaip iš tikrųjų jis gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi?“7
Juk kažko panašaus Donatas Sauka norėjo išklausti ir iš nuo pat pirmųjų knygų itin vertinto Juozo Apučio, kai aplinkybės trumpam suvedė po vienu Nidos stogu (J. Aputis, „Maži atsakymai į didelius klausimus“). Kaip žmogus gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi net tada, kai istorija triuškina negailestingais savo ratais. „Mūsų amžiaus faustiškasis žmogus“, dažnai besisukantis absurdo karuselėje. 1995 metais, dar labai nenusistovėjusioje mūsų tikrovėje parašytas Donato Saukos straipsnis „Ideologija, kultūra ir absurdo karuselė“ („Metai“, 1995, Nr. 10) priklauso prie rinktinių visuomenės kritikos tekstų. Donatas Sauka buvo stiprus tikrovės analitikas, aukštos intelektualinės prabos, pasiekęs lygį, kai analize nesiekiama niekam tarnauti nei įsipareigoti. Niekam – išskyrus žmogų, neprarandantį vilties susitikti su prasme.
Donatas Sauka lietuvių kalba pakartojo ir kartu atnaujino heidegeriškąjį klausimą, persmelkusį Vakarų humanistiką: kam reikalingi poetai, kam reikalinga poezija komercializuotoje, į pragmatinius siekinius susitelkusioje visuomenėje. Ar ji nėra stygiaus, trūkumo ženklinimas, ištuštėjančios būties siekimas užsipildyti, kompensacija kažko, kas neišvengiamai tolsta nuo žmogaus. Negacija, negatyvumas, nihilizmas. Perspėjimas: įsigalinti „kūrimo iš nieko“ galia, apibūdinanti šiuolaikinio meno kryptį ir tendencijas, atsiranda iš episteminio lūžio, gal dar pačios pradžios, kai dar negalima aprėpti viso reiškinio. Poezija ir filosofija nebeklausia, kas yra žmogus, iš ko ir kaip jis gyvena, kaip ištveria, išsilaiko. Bet juk ir klausia – tik kitais būdais, kurių suvokimas – skaitančiojo atsakomybė. Tokia pat didelė kaip ir žmogaus, suvokiančio save ir savo tautą, tautą, kurios gal ir nė viena karta nenugyveno savo skirties laiko, kiekviena turėdavo pradėti iš naujo, nuo pamatų. Mūsų atsakomybė – sutelkti jėgas, apmąstyti tuos mąstymo, kūrybinių įžvalgų akmenis, kuriuos ir profesorius Sauka sizifiškai ritino prieš kalną, tvirtindamas lietuvių tautos ir jos kultūros pamatus, sienas.
Donato Saukos ir jo kartos, trisdešimtųjų gimimo, pokario šešiolikmečių, dalia išskirtinė. Ne visi akmenys, laikyti tvirtais, tiko, tinka į pamatus. Gal daugiausia kartos savivokos žymių liko Donato Saukos straipsnyje apie vienmetį A. Maldonį – „Minties švytėjimas“ (1976). Ypatingo tonalumo pabaiga, lyg kalbant ir apie save: „A. Maldonis „tyliajai“ lyrikai išsaugojo vidinį orumą, tvirtą būdą, vyriškai sukauptą švelnumą ir sąsają su ištakomis, su visa ankstyvesne poezijos raida.
Šita lyrika kasdieniškesnė, nei buvo kada nors anksčiau.
O lyrika kasdieniškesnė kartu jau ir likimiškesnė“8.
Lyrika – kasdieniška kaip gyvenimas.
Ir kaip mirtis.
Ir jau nieko likimiškesnio, Profesoriau, neprofesiškos lituanisto profesijos garbusis Mokytojau.
1 Kubilius V. Dienoraščiai, 1978–2004. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. – P. 475.
2 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – P. 149.
3 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Baltos lankos, 1991. – P. 107.
4 Sauka D. Fausto amžiaus epilogas. – Vilnius: Tyto alba, 1998. – P. 387.
5 Ten pat. – P. 11.
6 Ten pat. – P. 537.
7 Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 66.
8 Šiuolaikinės poezijos problemos. – Vilnius: Vaga, 1977. – P. 330.
Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)
2015 m. Nr. 5–6
In memoriam. Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29
Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.
Pabandysiu užrašyti vieną įvykį.
Stojus Didžiajai savaitei, Verbų sekmadienio pavakare, nutrūko Petro Dirgėlos gyvybės siūlas, užgeso jo akių šviesa. Tai nutiko Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospise, įrengtame restauruotame buvusio seserų vizitiečių vienuolyno pastate, – jį lengva rasti išėjus pro Aušros vartus ir pasukus Rasų link. Buvo 88-oji šių metų diena, artėjo aštunta vakaro, kai turėjo būti skelbiama Pasaulinė Žemės valanda, ir Vilnius, kaip ir kiti miestai, ketino išjungti kuo daugiau lempučių ir kitų elektros prietaisų – bent trumpam sumažinti Žemės taršą.
Gal paminėti daugiau įvykių? Juos tikriausiai aprašė žiniasklaida. Bent jau skaitytojams ir klausytojams įdomesnius. O kas dar kovo 29-ąją vyko Lietuvoje ir pasaulyje?
Enciklopedijose ir tai surašyta.
Lietuva tapo NATO nare (2004). Tą dieną Lietuvoje įkurta Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija (1908), išleistas Žemės reformos įstatymas (1922), įvyko visiškas Saulės užtemimas (2006). Mirė dramaturgas Mykolas Beržanskis (1736), istorikas, archeologas ir etnografas Mykolas Eustachijus Brenšteinas (1938), lakūnas Romualdas Marcinkus (1944), literatūrologas Juozas Tarvydas (1973), kalbininkas Kazys Morkūnas (2008). Antarktidos tyrėjas britas Robertas Skotas įrašė paskutines eilutes savo dienoraštyje, o likusių kilometrų iki ekspedicijos stoties jau neįveikė (1912).
Tą pačią dieną išėjo ir popiežius Steponas IX (1058), ir Švedijos karalius Gustavas III (1792). Ir taip toliau.
Gal užtenka? Juk tie įvykiai, išskyrus Lietuvos narystę NATO, menkai, arba tikrai ne visiems, žinomi, nes – individualūs ir neatrodo svarbūs.
O istorijos metraštyje visi jie būtini. Sąryšingi. Lyg stygos tarp jų įsitempia matomos ir nematomos jungtys. Panašiai susietos literatūros kūrinio dalys: tik visos kartu jos tampa pačios savimi. Tačiau istorija – ne tik literatūros dvynė. Ji – ir mūsų gyvenimas, tad gimininga su daug kuo, pavyzdžiui, su muzika, pati yra muzikos instrumentas, gal styginis, pavyzdžiui, cimbolai. Mes, anot Petro Dirgėlos, skambiname – improvizuojame – „istorijos cimbolais“. Tad mano, kaip ir kiekvieno šitokio muzikanto, rankose – porą medinių plaktukėlių, tik pamuštų ne oda ar veltiniu, o mintimi ar išmintimi, pajauta ar atjauta. Tais plaktukėliais užgaudamas kuo daugiau ir kuo įvairesnių (viengubų, dvigubų ir trigubų) stygų, metraštininkas ir skambina istorijos solo.
Bet iš tikrųjų nėra paprasta skambinti, netgi improvizuoti iš metraščio natų.
Taip ir kovo 29-osios atveju. Pradėti tarsi galiu, nes regiu Petro Dirgėlos gyvenimo suformuotas stygas tarp visų, net visai atsitiktiniais atrodančių, šitos dienos ženklų. Matau juos Petro Dirgėlos raštuose ir gyvenime. Bet vis tiek kažko trūksta, gal geresnės istoriografinės klausos, be kurios negaliu aptarti Verbų sekmadienio kaip Petro Dirgėlos išėjimo. Panašiai, kaip jis pats yra aptaręs liepos 17-ąją Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Štai toji išvada, prie kurios jis priėjo: „XXI amžiuje Lietuva kartu su ES, su Šiaurės Aljansu, su Amerika, su Izraeliu, su Palestina, su kiekviena šios žemės pėda bus avinėlis, kuris nuodėmes ne naikina, o gausina, ir tuo pat metu laukia stebuklo, proto nušvitimo“ (užrašyta jo esė „Improvizacija istorijos cimbolais“, paskelbtoje „Ad Vesperum“, Kaunas: Atvirosios visuomenės studijų asociacija, 2006, Nr. 1).
Tik labai nedrąsiai ir aš bandau užsirašyti sakinį apie 2015 m. Verbų sekmadienį: „Ir sulaukę, ir nesulaukę proto nušvitimo, išeina mūsų išmintingiausieji metraštininkai – valdovai, kariai, dvasininkai, istorikai, menininkai, gydytojai, IT specialistai ir kiti piliečiai, ir visi jie palieka tiek Lietuvos, tiek savojo nemirtingumo – mirties ir prisikėlimo – viziją, paprastai tragišką, gesinamą lemties jėgų vos už kelių žingsnių iki amžinybės.“
Ši įžanga skaitytojui gal neįdomi, bet man pačiam labai reikalinga – padeda rašyti tolesnius žodžius apie Petro Dirgėlos kūrybą ir gyvenimą. Leidžia pateisinti antraštei pasirinktą rašytojui tarsi pernelyg tolimą metraštininko sinonimą ar metaforą. Taip, Petras Dirgėla – rašytojas metraštininkas. Pusšimtį metų – beveik visą gyvenimą – rašė dienoraštį. Už(si)rašinėjo ne tik asmeninius, bet ir visuomeninius politinius įvykius. Su tokiems užrašams skirtais sąsiuvinėliais nesiskyrė dieną ir naktį, dirbdamas bet kurį darbą. Net per posėdžius, diskusijas rasdavo laiko kai ką pasižymėti. Kai liga prisėlino ir taikėsi kirsti lemtingą smūgį, jis tebesidairė, kur jo pieštukas ir lapelis popieriaus. Ne šiaip sau užsirašinėjo. Gebėjo analizuoti tai, ką matė, išgyveno ir užrašė. Faktų analizę laikė ne darbu, o gyvenimo būdu. Ji gulė į jo prozos pamatus.
Nesutikau kito bendraamžio / amžininko beletristo, kurį šitaip neabejodamas galėčiau pavadinti XX a. pab.–XXI a. pr. Lietuvos metraštininku. Bet galėčiau vadinti jį ir istoriku arba istorijos filosofu. Lietuvos istorija jis domėjosi ir išmanė ją ne prasčiau nei Edvardas Gudavičius, Antanas Tyla ar kiti žymiausi mūsų istorikai. Diskutuodamas su jais, jis visada išsaugodavo filosofišką (atviros) istorijos sampratą, argumentuotai gindavo savąjį Lietuvos praeities / dabarties pasakojimą. Jam ir sukaupė visą kalną istorinių šaltinių, dokumentų, jų išrašų. Jų ieškojo ne tik knygose, bet ir Lietuvos, Švedijos ir kitų šalių valstybiniuose ir privačiuose archyvuose.
Tačiau pirmiausia Petras Dirgėla buvo ir išliko beletristu. Puikiu novelės, apysakos, esė ir romano meistru. Jo prozininko talentas – įvairiašakis. Rašė no veles, apysakas, kino scenarijus, esė, bet daugiausia parašyta romanų. Debiutavo, kaip reta anais laikais, gana jaunas. XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje kartu su broliu Povilu išleido novelių rinkinį „Žaibai gęsta rudenį“ (1971). Neįtikėtina jauno autoriaus kūrybos sraunuma – su broliu per dešimt metų parašytos ir išleistos septynios knygos: keturi romanai, apysakų ir dar vienas novelių rinkinys. Brolių Dirgėlų proza išsiskyrė savita pasaulėjauta ir poetika – sudėtingomis metaforomis, daugiabalsiu pasakojimu. Sovietinės lietuvių prozos kontekste Dirgėlų rašymas buvo itin originalus. Tas pat sakytina apie tematiką. Kūrybos refleksija, gilūs, problemiški, egzistenciniai amžininkų gyvenimo klausimai vis dažniau krypo istorijos link. Lietuvių istorinės prozos „bylai“ broliai Dirgėlos žadėjo antrąjį kvėpavimą. 9-ajame dešimtmetyje bendraautorystė su broliu nutrūko, bet per jį parašyta ne ką mažiau – šešios knygos, iš kurių net trys – istoriniai romanai („Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“ ir „Anciliaus ežeras“), o išryškėjusi tematika – Lietuvos kaip neišsipildžiusios (jūrinės) valstybės likimas – padėjo pamatus jo žymiausiam ir ambicingiausiam kūriniui, parašytam tik 10-ajame dešimtmetyje – romanų ciklui „Karalystė. Žemės keleivių epas“ (1997–2004).
Petras Dirgėla parašė ir išleido daugiau nei dvidešimt knygų, jo kūrinių išversta į keliolika užsienio kalbų. Bene reikšmingiausi yra ankstyvesniųjų trijų istorinių romanų („Kūlgrindos“, „Joldijos jūros“ ir „Anciliaus ežero“) vertimai į latvių kalbą (2010, išvertė Talridas Rullis).
Kritikai ir tyrėjai vieningai teigia, kad Petras Dirgėla sukūrė savitą – istoriosofinį – lietuvių istorinį romaną. Panašaus neturi ir kaimynai – latviai ir lenkai. Ar toks įvardijimas yra pats tiksliausias, parodys ateitis, tačiau jau minėtas metraštininko (istoriografo), istorijos filosofo ir beletristo talentų derinys tikrai gali būti šitaip ir panašiai vadinamas. Dirgėliškame romane puikiai dera literatūrinis pasakojimas ir istorinis jos turinys, laisvi literatūriniai vaizdai ir racionali (šiuolaikinė – moderni / postmoderni) istorijos samprata, gili gyvenimo intuicija ir humanistinis tikėjimas istorijos prasme.
Yra skaitytojų, kurie Petro Dirgėlos noveles vertina labiau nei jo romanistiką.
Ir jų tiesa. Už novelę „Arklių romansai“ Petras Dirgėla yra pelnęs mūsišką „novelės nobelį“ – Antano Vaičiulaičio novelės konkurso premiją (2003). Viena iš paskutiniųjų jo knygų – „Jauno faraono vynuogynuose“ (2008) – išskirtinai puikių novelių rinkinys. Kaip tiesa ir tai, kad Petras Dirgėla, literatūrinį gyvenimą pradėjęs kartus su Romualdu Granausku, Jonu Strielkūnu ir Rimantu Šaveliu, pelnęs įvairių premijų, tarp jų ir pačias garbingiausias – Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2003), Vyriausybės kultūros ir meno premiją (2002) ir Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2003), daug nuveikęs mūsų plačiuose kultūros ir politikos baruose, daug ir nuoširdžiai prisidėjęs prie Rašytojų sąjungos veiklos reorganizavimo (buvo valdybos nariu, pirmininko pavaduotoju), aistringas polemistas spaudoje, dirbęs mėnraščio „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi (2007), vis dėlto buvo mažiau populiarus negu jo artimiausi bendražygiai, rečiau palepinamas didesniu skaitytojų dėmesiu.
Ypač to dėmesio pritrūko didžiajam autoriaus veikalui „Karalystė“.
Matyt, koją kišo temos (idėjos? problemos?) originalumas ir veikalo mastai, itin individuali (net nerašau, kad ji – originali) jo poetika. Mindaugo karalystės pėdsakas Europoje, Lietuvos valstybingumo istoriniai ir šiandieniai klausimai tapo „Karalystės“ vertybine ašimi. Romanų ciklas ypatingas dirgėliška istorijos laikų jungtimi: praeitis, dabartis ir ateitis paversti į vieną laiką. Tiek tradiciškai istorine vadintina pirmoji ciklo dalis („Benamių knygos“), tiek karštais Sąjūdžio ir pirmųjų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės įvykiais maitinamos, beveik dienoraštinės kitos trys dalys („Ceremonijų knygos“, „Vilties pilnųjų knygos“ ir „Alibi knygos“) skaitytojui suteikia įspūdingai sudėtingos tikrovės, jos įvairovės, praeities ir dabarties sampynos vaizdų. „Karalystėje“, išleistoje prieš dešimtmetį, atpažįstame dabartinės Lietuvos ir Europos valstybių politines ekonomines situacijas, nujaučiame būsimas. Veikalas, anot Jūratės Sprindytės, „didingos architektonikos statinys“. Lyginti šį veikalą su architektūra, man regis, labai tinka. Aišku, tokį milžinišką statinį (beveik du tūkstančius puslapių!), kai jis neturi įprastų apžavų, kurie prikaustytų skaitytojo dėmesį ir leistų jam greičiau patirti skaitymo džiaugsmą, labai sunku aprėpti. Tekstas per arti, arba per toli. Vis dėlto tikiu: dideli ir sudėtingi romanai, kaip ir grakščiosios, visiems patinkančios to paties meistro novelės (tarkim, iš knygos „Mažas vaikelis su senelio lazda“), anksčiau ar vėliau susitiks savo skaitytojus.
Atsisveikinant su autoriumi verta paminėti, kad „Karalystėje“ bene tiesiausiai ir įspūdingiausiai kalbama apie žmogaus nemirtingumą , tragišką ėjimą jo link.
Kas bent pradėjo skaityti „Karalystę“, negali neprisiminti vaizdo iš pirmo jos puslapio: vidury kelio guli aukštielninkas žmogus ir skaudžiai dejuoja. Jo krūtinė peršauta dviem kulkomis. Tuoj pat nelaimėlį peršaus dar trissyk – į smilkinį, kaktą ir kaklą. Kas perskaitė „Karalystę“, bent pirmą jos knygą, žino: nelaimėlis liks gyvas, priešų nenužudomas, vis prisikeliantis, nes jo Karalystė dar nebaigta kurti. Raktažodžiai: „Kelias yra ne tam, kad juo kur nors nueitum. Kelias yra tam, kad ėjęs sugrįžtum ten, iš kur išėjai“. Arba meilė (prarasta ir atrasta, nebūtinai tik Moters meilė) gali pakelti iš kelio dulkių. Raktas ir šis sakinys: „Viešpats atsiuntė vėtrą, prikeliančią, stiprinančią dvasią, vėtra atpūtė lietų – žaizdas gydantį eleksyrą, ir tas sušaudytas, subadytas, sudaužytas žmogus atsipeikės, atsisės, atsistos, nusipurtys nuo drabužių dulkes, pažvelgs tau į akis, paklaus: kas tu? Kieno sūnus esi? Kas tave augino?“
Šie klausimai svarbūs autoriui ne tik „Karalystėje“, įžvelgiami visose jo knygose, nuo „Žaibai gęsta rudenį“ iki „Jauno faraono vynuogynuose“. Visą gyvenimą Petrą Dirgėlą lydėjo viltis grįžti ten, iš kur išėjo. Ar tai Žvaginiai? Ar Endriejavas? Gal Žemaitija? Ar Vilnius? Gal Lietuva? O gal dvasinė (Dangaus?) karalystė, kurią kiekvienam, anot jo, Žemės keleiviui asmeniškai tenka susirasti, susikurti, apginti ją, prisikelti ir padėti kitam, to paties siekiančiam? Bet kuriuo atveju tikiu – jau sugrįžo.
Bet man metas grįžti prie kovo 29-osios. Dar kartą žvilgtelėti į Petrą Dirgėlą, pamatyti jį tebegulintį sunkios ligos patale, paskutinįkart nuplaktą verba, tebegirdintį paskutinę Gailestingojo Jėzaus seserų maldą už jį. Jau visai plonytis šio Žemės keleivio gyvybės siūlas įtemptas lyg styga, o prieš pat paskelbiant Žemės valandą turės nutrūkti.
Evangelijose sakoma, kad Verbų sekmadienį Jėzus įjojo į Jeruzalę. Visų sveikinamas. Paskui jam prasidėjo savaitė, kai reikėjo nugalėti mirtį ir pragarus. Įžengti į Dangų.
O mums, gedintiems išėjusio Petro Dirgėlos, vieno ryškiausių ir ambicingiausių dvasinio Lietuvos atgimimo metraštininkų, artėjo Velykos. Prisikėlimas. Virš improvizacijos kovo 29-osios cimbolais jau kilo tragiškai džiaugsmingas aleliuja. Jam skambant ir atsisveikinome su rašytoju. Nušviskime ir palinkėkime, kad prisikelianti Lietuva su kiekvienu savo žemės lopinėliu nebūtų avinėliu, kuris gausina nuodėmes. Juk apie tai visą gyvenimą ir terašė jos Metraštininkas, nors ne visada pats drįso tuo patikėti.
Zita Mažeikaitė. Sena knyga – atradimas šiuolaikiniam pasauly
2015 m. Nr. 5–6
Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje. Nilsas savo nuostabią, keletą mėnesių trukusią kelionę su žąsimis pradeda 1898 metais iš Pietų Skonės, kuri tuo metu dar nepriklausė Švedijai. Skonės ūkininkų namuose tada kabojo Danijos karaliaus portretas. Taigi vieningos Švedijos kontūrai, ypač jos pietuose ir šiaurėje, dar buvo neryškūs. Paskutiniuoju XIX a. dešimtmečiu prie Švedijos buvo prijungiamos šiauriau poliarinio rato esančios sritys – Laplandija, su ten gyvenančiais samiais ir finais.
Tad suprantama, kodėl Nilsas nuskrenda į labiausiai nutolusį Laplandijos pakraštį. Ir kai kurie žąsų vardai skamba samiškai. Žąsies vedlės vardas Akka, samiškai jis reiškia „sena, protinga moteris“. Taip vadinamas ir Laplandijos kalnynas. O Dalarnos krašte (Vidurio Švedija), prie Siljano ežero gyvenantys žmonės Nilsui atrodo kilnesni, stotingesni ir tvirtesni nei kiti švedai, tai tarsi kokie tautos sentėviai – aukšti, dailūs šviesiaplaukiai. Nilsas nė kiek nesisieloja, kad jis pats šiam tikrųjų švedų branduoliui kol kas nepriklauso, kaip ir kiti pietinių pakraščių, Blekingės ar Smolando, gyventojai. Būsimos vieningos Švedijos idėją S. Lagerlöf perteikia alegoriškai. Šiaurėje, beveik prie Norvegijos sienos, iš kalnų ežero išteka upelis, jis toks veržlus, toks atkaklus, jog vadinamas Didele Upe. Taigi pasakoma, kad ir iš to, kas maža, gali išeiti kažkas didinga.
1901 m. Švedijos mokytojų sąjunga paprašė, kad S. Lagerlöf parašytų mokykloms knygą. Tai turėjo būti tarsi koks geografijos vadovėlis, skaitiniai, parodantys Švedijos geografinę, kultūrinę didybę. S. Lagerlöf tuo metu buvo žinoma autorė, ir toks pasiūlymas jai atrodė kaip aukso gysla, gal net svarbesnė už Nobelio premiją. Beje, ji buvo pirmoji moteris, vėliau iš tikrųjų apdovanota Nobelio premija už „kilnų idealizmą, turtingą vaizduotę ir dvasingą pasakojimą, kuris būdingas jos kūrybai“. Visa tai randame ir dviejų dalių romane „Nuostabi Nilso Holgersono kelionė po Švediją“ (liet. „Stebuklingosios Nilso kelionės“). Knygos buvo išleistos 1906 ir 1907 metais.
S. Lagerlöf pavyko įkūnyti nacionalinės vienybės ir bendrumo dvasią. Kultūros ir gamtos, dangaus ir žemės, dvasinio ir materialaus pasaulio, dabarties ir praeities, žmogaus ir gyvūnų vienovė – visa tai tapo nacionaliniu mitu. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą panašią mitinę tautinę vienovę išgyveno ir senosios Europos valstybės – Prancūzija, Vokietija, Italija…
Nilso kelionėje rašytoja sumaniai kaitalioja perspektyvą, pasakoja tarsi matytų įvykius paukščio (erelio, anties, žąsies) ar nykštuku paversto Nilso, lapės akimis. Toks vaizdo priartinimas ar nutolinimas (zoom) kine buvo pradėtas taikyti tik po poros dešimtmečių. Žmonės jos romane kalba tik tuomet, kai autorė nori mums priminti praeitį, istoriją.
Skaitydami knygą ne tik įsivaizduojame Švediją, bet ir sužinome, ką tarpusavyje apie tai šneka skrendantys paukščiai. Bendraudamas su gyvūnais, Nilsas išmoksta mylėti visa, kas gyva, saugoti ir tausoti gamtą. Vokiečių kritikai čia įžvelgia pažangaus, ekologinio nacionalizmo reikšmę.
Knygoje paliečiamos ir kitos XX a. pradžios aktualijos: skurdas, priverstinis vaikų darbas, emigracija, gamtos niokojimas, tuberkuliozė, žmonių sveikata ir higiena. Vis dėlto S. Lagerlöf, kaip daugelis to meto optimistų, tiki pažanga, viliasi, kad besivystanti pramonė atneš teigiamų poslinkių.
Prieš rašydama šią knygą, S. Lagerlöf apkeliavo šiaurinę Švedijos dalį, kurios gamta ją ypač sužavėjo. Pradėjusi rašyti, atskirus skyrius skaitydavo vaikams, kad pajustų, ar knyga jiems bus suprantama, ar patiks. Savo biografijos pirmoje dalyje (1922) rašytoja pasakoja, kad jos prosenelio pastoriaus laikais naminis žąsinas vieną pavasarį prisijungė prie šiaurėn skrendančių laukinių žąsų, o rudenį grįžo į Morbaką jau su žąsimi ir septyniais žąsiukais. Deja, visi jie buvo suvalgyti. Panašus likimas laukė ir Nilso kelionės draugo, žąsino Morteno, bet Nilsas, nors ir būdamas mažas, tam pasipriešina ir tą pat akimirką vėl tampa žmogumi.
Rašytojos tėviškė, Morbakos dvaras, romane pavaizduota kaip idealūs namai, kuriuose jauku ir saugu gyventi. Knygoje pasirodo ir pati autorė, kuri išgelbsti Nilsą iš piktos pelėdos nagų. Paminėtas ir neįvardytas Švedijos karalius Oskaras II, pasakojantis Stokholmo istoriją. Knygoje daug nuotykių, ir visi jie susiję su gimtąja šalimi. Keliaudamas Nilsas susipažįsta su savo šalies žmonėmis, miestais, vietovėmis, gamta. Iš tos kelionės pikčiurna ir neklaužada Nilsas grįžta jau kaip mandagus, pasitikintis savimi, gebantis kitiems padėti jaunuolis, jaučiantis pagarbą ir atsakomybę žmonėms, gyvūnams, gamtai. S. Lagerlöf nepamokslauja. Jos laikais tai irgi buvo nauja, kaip ir pats knygos stilius, paprasti, neįmantrūs sakiniai, dialogai. Autorė naudojo ką tik įteisintą sumodernintą švedų rašybą.
Pasirodžiusi knyga susilaukė didelio pasisekimo, vien pirmaisiais metais buvo parduota per šimtą tūkstančių egzempliorių. Bet mokymo įstaigoms knyga nepatiko, esą, tekstas pernelyg žodingas, turintis pasakos bruožų. Bažnyčia priekaištavo, kodėl Nilsas joje nesilanko. „Bet kaip nykštukas gali vaikščioti į bažnyčią!“ Knyga kaip geografijos vadovėlis nebuvo naudojama – autorė buvo pamiršusi įtraukti ir aprašyti Halando sritį.
Šiaip ar taip, Nilso kelionė – tai įstabus Švedijos paveikslas, pamargintas legendomis, pasakomis ir kasdieniškomis istorijomis. Knyga išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų. Deja, daugelyje šalių ji buvo gerokai sutrumpinta, nuglaistyta. Net vokiečiai tik pernai išsivertė ir išleido ją visą. Jie pagaliau pripažino, kad Nilso kelionė po Švediją – moderni knyga, tikras atradimas globalizuotame XXI a. pasaulyje.
Gintarė Adomaitytė. Keli žodžiai apie (ne)eilinį suvažiavimą
2015 m. Nr. 5–6
Mes išsiliejame… Kas sugers?
Pamenu, kaip prieš ketvertą metų, eidama į Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą, netikėtai sutikau senų laikų bičiulę dailininkę. Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…
Laimei, mūsų, rašytojų, patirtis kita. Niekada nebuvo taip susikirsta, kad tektų laukti tęsinio.
Nereikėjo tęsinio ir šiemet. Laiko išsilieti užteko visiems.
O prasidėjo suvažiavimas Rimvydo Stankevičiaus skaitomu jo paties eilėraščiu „Gimtoji kalba“ ir palinkėjimu: „Prašau netikėti, kad literatūra – viena pramogų rūšių, ir pati pigiausia.“
„Žodžio meistrai“ – taip į rašytojus kreipėsi kultūros ministras. Ir prisipažino, kad jaučia mums savotišką artumą. Lietuvos lūžio laikais Šarūnui Biručiui teko padirbėti Vytauto Martinkaus vadovaujamoje Rašytojų sąjungoje: būsimas ministras padėjo kurti ekonominius pagrindus leidyklai. Ministras pagarbiai prisiminė Sąjūdžio laikus, kai Lietuvos rašytojai kūrė, pasak jo, gynybinę sieną; jis ragino ir dabar likti pilietiškiems, drąsiai reiškiantiems savo nuomonę: „Niekas kitas neturi tokių galimybių, kaip žmogus, valdantis žodį ir mintį.“ Š. Birutis neslėpė savo nepasitenkinimo Lietuvos kultūros tarybos veikla: „Taip elgtis nesolidu, negerbiami žmonės, kurie teikia paraiškas.“
Klausimų ministrui būta daug ir įvairių. Posėdžiui pirmininkavusiam Jonui Liniauskui jų srautą teko stabdyti. „Mano durys atviros“, – tai bene paskutinieji beveik valandą ant pakylos praleidusio ministro žodžiai.
Kai pasirodė Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, akimirką suvažiavimas nutilo: jo paprašyti, pagerbėme rašytojus, iškeliavusius Anapus per pastaruosius ketvertą metų; jų – net keturiasdešimt du.
Pirmininkas patvirtino, kad vis dėlto pasiryžo dirbti ir antrąją kadenciją, nors ketveri praėję pirmininkavimo metai jam pasirodė ilgesni nei tie šešeri, kai vertė Goethe’s „Faustą“.
Išgirdome šiek tiek statistikos: sąjungoje yra 378 nariai, maždaug trečdalis – moterys. 52 rašytojai jau atšventė savo aštuonias dešimtis. Trisdešimties metų dar nesulaukė… tik du sąjungos nariai, trisdešimt penkerių neviršija tik dešimt. Sąjungos narių amžiaus vidurkis – šešiasdešimt penkeri metai.
„Masinės informacijos triukšme rašytojo balsas vos girdimas, – kalbėjo A. A. Jonynas. – Tačiau ne garsiausiai rėkiantis išgirstamas.“
Pirmininkas neslėpė rūpesčio dėl Kultūros tarybos paramos negavusių knygų (apleisti net Nacionalinių premijų laureatai), dėl skurdinamos kultūros spaudos.
Buvo vardyta renginių gausa (pagyrimai Rašytojų klubui, nenuilstančioms Janinai Rutkauskienei ir Deimantei Kukulienei), festivaliai Lietuvoje ir užsienyje, literatūrinių premijų įvairovė.
Kalbėta apie būsimą klasterį – literatūra besirūpinančių institucijų jungtį, galinčią tapti Sirvydo slėniu. „Rašytojų sąjunga savo išgyvenimu turi pasirūpinti pati“, – teigė A. A. Jonynas ir aptarė nuomininkus: džiaugėsi, kad rašytojams gera poilsiauti Palangoje, „Diemedyje“; reiškė abejones dėl „Plunksnos“ Nidoje; pranešė, kad daugelio pasiilgtoje kavinėje, buvusiame „Suokalbyje“, dabar jau veikia kokteilių baras.
Pirmininkas prisipažino, kad neįvykdė tik dviejų buvusio pirmininko J. Liniausko linkėjimų: vis dar nepakanka lėšų pasirūpinti Rašytojų sąjungos pastato stogu ir… nebaigta rūpintis tinkamu poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimo įamžinimu Vilniaus senamiestyje.
Pirmininko ataskaitą papildė jo pavaduotoja Birutė Jonuškaitė. Sužinojome, kad Revizijos komisijos pirmininkas Stasys Abromavičius uoliai ragino kolegas nepamiršti sumokėti LRS nario mokesčio (o to nedarę jo pirmtakai); kad literatūrinių premijų jau esama apie dvidešimt (minėtos visiems žinomos ir naujos, teiksimos kas penkeri metai: Jono Avyžiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Eduardo Mieželaičio). Buvome netiesiogiai supažindinti su naujais nariais, gerai žinomais skaitantiesiems: tai Vytautas Landsbergis, Julius Sasnauskas, Dalia Staponkutė. B. Jonuškaitė apgailestavo, kad į Rašytojų sąjungos projektus per retai įtraukiami atokiau nuo Vilniaus gyvenantys, tačiau itin kūrybingi, patyrę žmonės. Šios rašytojos (taip pat ir įdomių, prasmingų projektų autorės) kalba buvo tokia įtaigi, kad ne vienam iš susirinkusiųjų kilo noras siūlyti jai tapti Rašytojų sąjungos pirmininke. B. Jonuškaitė kategoriškai atsisakė. Siūlyti buvo dar keli žmonės, atleiskite, bet ne visas kandidatūras spėjau užsirašyti. Pamenu tiek: Alvydas Šlepikas, išgirdęs savo pavardę (siūlė Vytautas Račickas), nusikvatojo taip griausmingai (saviironiškai), kad sudrebėjo mus glaudusios Lietuvos edukologijos universiteto auditorijos sienos.
Taigi, pretenduojančių liko du – Antanas A. Jonynas ir Liutauras Degėsys. Pirmininkas už save nebeagitavo: jo ataskaita – tai ir jo prisistatymas. L. Degėsys savo kalbą pradėjo nuo mineralinio vandens. Gardžiai gurkštelėjo iš tribūnoje buvusio buteliuko ir pajuokavo: „Vien dėl to vertėjo čia ateiti.“ O jau toliau pasisakymas rimtėjo. Pretendentas pareiškė: „Mes turime rodyti, kokie esame ypatingi.“ Pabrėžė: „Esame turtingiausia kūrybinė organizacija, o tie turtai atneša vien skolas.“ Pasak L. Degėsio, Rašytojų sąjungai būtinas vadybininkas, to vadybininko labui aukotų dalį savo, pirmininko, atlygio. Pats liktų idėjų kūrėju; idėjų realizavimu rūpintųsi įdarbintasis asmuo. Pretendentas kėlė rimtą klausimą: Rašytojų sąjungos bendradarbiavimas su Vilniaus savivaldybe, kol kas niekuo nepasireiškiantis.
Būta rašytojų pasisakymų apie kandidatus, jų programas ir ne tik – kalbėta ir apie nuoskaudas. Erika Drungytė: „Esminis klausimas yra ne kas bus pirmininkas, o kam apskritai reikalinga sąjunga.“ Ineza Janonė: „Pasakai „labas“, niekas tau neatsako.“ Gasparas Aleksa: „Mūsų sąjunga tokia, kokie mes patys esame.“ Jis bene pirmasis aiškiai paskelbė, už ką balsuos: už L. Degėsį. A. A. Jonynui itin griežtai oponavo Romas Sadauskas, minėdamas nudžiūvusių medžių dalią. Mindaugas Nastaravičius prisipažino: „Tai mano pirmasis suvažiavimas, gal neturėčiau pasisakyti, bet aš esu už Jonyną.“
Paminėjusi šiuos pasisakymus, privalau žengti prie bene kebliausios mano rašinio dalies: Revizijos komisijos pirmininko S. Abromavičiaus ataskaitos. Įtaigi, atidžiai išklausyta ir itin prieštaringa buvo ta kalba; ko gero, išvengčiau nemalonių, jei pats Stanislovas savo įžvalgas publikuotų, o mes, rašytojai, galėtume komentuoti – juodu ant balto. Nejau tikrai reikia nebeskirti literatūrinių premijų tiems, kurie pamiršo sumokėti nario mokestį? (Šių eilučių autorė mano: kai premiją gaus, tai to mokesčio iš jo ir prašykime…) Nejau kultūros savaitraštis, gavęs kiek didesnę paramą nei kolegų leidinys, yra korumpuotas? Ar gali taip būti, kad Rašytojų sąjungos leidykla tapo milijoniere?
Šiaip ar taip, privalau pranešti: S. Abromavičius ir vėl – Revizijos komisijos pirmininkas; pasikliaukime jo stropumu ir drąsa savaip traktuoti sudėtingą vyksmą.
O jau dabar reikia aprašyti tą slogų laiką, kai suvažiavimas laukia, kol balsų skaičiavimo komisija (regis, taip ji vadinama?) paskelbs ne tik Revizijos, bet ir Etikos komisiją; ak taip, ir pirmininką…
Kiek save, LRS narę ir suvažiavimų dalyvę, prisimenu, tiek ir prisipažįstu: skaičiuodavau, visada stropiai skaičiuodavau tuos balsus; stebėdavausi, kodėl nekantraujantys bando belstis į mūsų – taip įdomiai, taip kruopščiai dirbančių – duris, kodėl skubina ir ragina.
Šiemet balsų neskaičiavau; tuo lyg ir džiaugiausi, ilgainiui nuliūdau. Patyriau neapsakomą būseną: pareigingai sėdžiu salėje (dėl šio rašinio), girdžiu ir matau, kaip į sceną kopia neišsikalbėję, neišsipasakoję žmonės. Yra ir kiti, kitokie žmonės: jie tirpsta, nyksta; net nebando likti suvažiavime iki pabaigos. Nusikalsčiau Lietuvos literatūros istorijai, jei neminėčiau: aktyviausia suvažiavimo dalyve nuo pradžios iki pabaigos buvo signatarė Vidmantė Jasukaitytė.
O ta pabaiga rašantiems (skaitantiems) žmonėms jau žinoma: pirmininku tapo A. A. Jonynas. Galiojančių biuletenių gauta 222. Už L. Degėsį balsavo 61 rašytojas.
Tai ar jau viskas?
O ne…
Svarbu minėti, kad per kiekvieną ataskaitinį suvažiavimą (kas ketverius metus) vienas iš mūsų, LRS narių, yra premijuojamas. Viešbutis „Diemedis“ laureatui dovanoja poilsį Palangoje. Kas tą premiją gaus (kas ilsėsis), sprendžia suvažiavimo dalyviai.
Suvažiavimo (ir „Diemedžio“) laureatu tapo Vladas Kalvaitis. Tai – įrodymas, kad net atokiai nuo sostinės gyvenąs žmogus, net vėlokai pasireiškęs rašytojas yra gerbiamas, pastebėtas, net mylimas.
O jau dabar, baigdama šį rašinį, skelbsiu žinią apie Etikos komisiją, visą praėjusią kadenciją negavusią nė vieno prašymo. Kitos kadencijos komisijoje – tik pamanyk… – šalia akademiko Vytauto Martinkaus ir kunigo Juliaus Sasnausko – yra ir šio rašinio autorė.
Būkite geri ir malonūs, neįdarbinkite.
P. S. Neparašiau nė vieno žodžio apie svarbiausią darinį – apie tuos žmones, kurie išrinkti dirbti Rašytojų sąjungos valdyboje. Taisau klaidą. Štai jie: Arnas Ališauskas, Birutė Jonuškaitė, Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Vytautas Dekšnys, Liutauras Degėsys, Erika Drungytė, Antanas A. Jonynas, Jonas Liniauskas, Danielius Mušinskas, Mindaugas Nastaravičius, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Viktoras Rudžianskas, Aldona Ruseckaitė.
Valdyba esmingai nepasikeitė, bet tapo moteriškesnė; Kauno atstovių joje daugiau. Buvo siūlyti bent keli Utenos rašytojai – nepateko nė vienas.
Henrikas Algis Čigriejus. Atsisveikinant (Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27)
2015 m. Nr. 5–6
Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27
Vėl tenka kartoti nelemtą sakinį – „Nebėra dar vieno šviesaus mūsiškio“. 2015 m. balandžio 27-ąją po klastingos ligos paliko mus Tomas Sakalauskas, eseistas, menotyrininkas, biografas, rašytojas. Išėjusio nebesugrąžinsi, neatmosuosi kepurėm. Išėjusio, bet palikusio daugiau nei dvi dešimtis knygų. Gerų knygų – apie Beatričę Grincevičiūtę, Vytautą K. Jonyną, Vladą Eidukevičių, Liudą Truikį, Juozą Miltinį, Justiną Mikutį, Antaną Gudaitį… Esė apie kūrybą.
Buvo tokia stebėtina, dar šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio studijų laikais susibūrusi lituanistų trijulė – Albinas Jovaišas, Albertas Zalatorius ir Tomas Sakalauskas. Visi trys pasiryžę iš peties padirbėti mūsų kultūros baruose, gyventi pagal dėsnį – ką gali, tą ir privalai. Ligi grabo lentos.
Tai jie ir plušėjo, kaip sakoma, pasiraitę rankoves.
Tomo kūrybos palikimas ne tik didelis, bet ir įvairiapusis. Jis tikrai buvo kaip tas Renesanso žmogus, puikiai išmanęs literatūrą, dailę, teatrą, muziką. Pats beveik profesionaliai skambinęs fortepijonu, nežinojo, kas yra nuobodulys. Darbų jam buvo iš visų pusių.
Daugybei žmonių darbai yra naštos, prievolės. O Tomas buvo iš tų, kuriems tik duok. Ir dar pridėk. Dabar yra paplitęs toks žodis – darboholikas. Gal kalbininkai dėl jo kiek abejoja, bet Tomas gyvenime iš tiesų toks buvo.
Jau, žiūrėk, ir traukia į savo vadinamąją studiją netoli Belmonto. Sės prie stalo ir neatsitraukdamas valandų valandas rašys naują knygą, kuriai medžiagą kaip bitė jau susirankiojęs bibliotekose ar archyvuose, sužinojęs iš pokalbių. Rašys vyriškai tvirta, gražia, lengvai įskaitoma rašysena. Naujų technologijų laikais Tomas sąmoningai nesinaudojo kompiuteriu, pripažino tik rankraštį. Rankraštis – tiesioginis žmogaus ir jo minties susiliejimas su lapu. Taip tiesiai, kaip įprasta nuo senų senovės, į baltąsias lankas išleidžiamos juodosios avytės.
Tomas buvo pradėjęs rašyti apsakymus, bet labai greit apsisprendė – jo triūsas bus daug vaisingesnis kitame bare. Ir tai – rašyti apie kitus , parodyti kitus, juos prakalbinti . O, Tomas mokėjo ir klaust, ir klausytis. Tai didelė dovana.
Tomo tekstai – ne apsakymai, kurių herojai, nors ir kaip būtų „iš gyvenimo“, autoriaus pageidavimu gali toli nuklysti, Tomo – nors ir kaip beletrizuoti, pirmiausia yra dokumentiniai. O šitokie iš rašančio reikalauja daug. Daug užsispyrimo, kruopštumo ir kantrybės. Septynis kartus matuok ir tik tada kirpk.
Nemaža laiko atėmė darbas žurnalo „Švyturys“ redakcijoje, Tomo redaguojamos skiltys sovietmečiu labai prisidėjo prie mūsų moralinės rezistencijos. Kaip išmanydamas jis stengės padėti anuo metu valdžios labai ignoruotiems autoriams. Gražios paramos sulaukė politinis kalinys poetas Arėjas Vitkauskas. O ką jau kalbėt apie mąstytoją J. Mikutį, kuriam paskyrė net visą knygą.
Jis buvo smagus užsispyrėlis. Dar giliu sovietmečiu (šeštojo dešimtmečio pabaigoje) ryžosi nors kiek, bet savo akimis žvilgtelt į meno pradžią, pabandyti įspėt meno kilmės paslaptis. Taigi leidosi į ne tokią jau saugią kelionę Karelijon anapus Onegos ežero. Ten, gūdžiai ošiant miškui, ežero pakrantės akmenyse matyti petroglifai, pirmykščio žmogaus piešiniai – žmogeliukų, elnių, gulbių pavidalai. Kodėl jie, kam jie?
Tomas buvo darbo ir dar kartą darbo žmogus, ne darbo vergas, o jo bičiulis, taigi turėjęs teisę ir smagiai atsipūsti, pabendraut su draugais, kurių turėjo daugybę – ir muzikantų, ir dailininkų, ir rašytojų. Labai grožėjęsis J. S. Bacho kūryba, į dievo Bakcho dovanas ne tik žiūrėjo… Bet pasigėrusio Tomo per daugybę metų taip ir neteko matyti. Jis tik pasidarydavo dar žaismingesnis ir užtraukdavo – balsą turėjo gražų:
Saulutė nusileido,
Mėnulis užtekėjo,
Jauna graži mergelė
Pro langelį žiūrėjo.
Nevaikščiojo į restoranus, jam reikėjo nedidelės artimiausių bičiulių draugijos, kur gali kalbėt apie viską be slapukavimų, kur gali nepiktai ginčytis kartais net ir per visą naktį.
Kartą Tomas man sako: „Viską reik pamatyti, eikim pasižiūrėti motociklininkų lenktynių.“ Nuėjom. Kažkur ten už Žvėryno tokios kalvelės ir krūmai. Pašėliškas reginys – motociklininkai iš už kauburių šokinėja nelyginant šampano kamščiai. Ir pragariškas riaumojimas. Bet viskas pasibaigė kažkaip staiga. Staiga tyla, ir tik vienas paukščiukas krūmuos išdrįso pagaliau cirptelt. „Va, – sako Tomas, – kokia graži yra tyla.“
Tyla, Tomai, dabar jau tyla. Bet ir su paukščiuku.
Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.
Atodangos: nuo lietuviško „Inostrannaja literatura“ numerio iki M. de Cervanteso
2015 m. Nr. 5–6
„Lietuva: išsklaidyta ir surinkta“ – taip pavadintas lietuvių literatūrai skirtas žurnalo „Inostrannaja literatura“ kovo mėnesio numeris, kurį puošia 1990-ųjų S. Eidrigevičiaus paveikslas. Įžanginiu J. Sprindytės tekstu pradedama šiuolaikinės lietuvių literatūros apžvalga. Ją palydi M. Ivaškevičiaus drama „Mistras“. „Apsakymo antologijos“ skyrių sudaro J. Vaičiūnaitės, R. Gavelio, R. Granausko, S. T. Kondroto, A. Šlepiko, D. Kalinauskaitės prozos kūriniai. „Poezijos antologijoje“ – A. A. Jonyno, G. Norvilo, G. Patacko, T. Venclovos, J. Aisčio, H. Radausko, A. Nykos-Niliūno eilėraščiai. Dokumentinę prozą reprezentuoja A. Nykos-Niliūno ir V. Kubiliaus dienoraščių ištraukos, M. Ginko ir L. Baliukevičiaus knygų fragmentai. Žanrinę įvairovę praplečia G. Radvilavičiūtės, S. Parulskio, J. Sasnausko, D. Staponkutės, T. Venclovos straipsniai ir esė, J. Baltrušaičio laiškai italų rašytojui G. Papiniui, G. Jefremovo pokalbis su režisieriumi M. Karbauskiu. Pabaigoje – U. Radzevičiūtės, G. Beresnevičiaus, J. Erlicko pašmaikštavimai.
Šis žurnalo numeris buvo pristatytas Maskvoje – J. Baltrušaičio namuose, Valstybinėje užsienio literatūros bibliotekoje, J. Baltrušaičio vidurinėje mokykloje – ir Vilniuje, Rašytojų klubo salėje.
Aštuntoji Aspazijos literatūros premija. Šiemet Latvija mini poetės, dramaturgės Aspazijos 150 metų jubiliejų. Šia proga po penkerių metų pertraukos buvo įteikta Aspazijos literatūros premija rašytojai, vertėjai, diplomatei, Latvijos mokslų akademijos garbės narei Annai Veledai Žygurei. Apdovanojimas skirtas už knygas, pasakojančias apie Latvijos praeitį ir dabartį, dramatišką poetės E. Sterstės gyvenimą.
1990 metais įsteigtos Aspazijos literatūros premijos laureatės yra vien moterys kūrėjos – S. Viesė, M. Zalytė, G. Repšė, M. Misinia, A. Rancanė, A. Lycė, L. Štauerė.
Džihadistai naikina knygas. „Islamo valstybės“ džihadistai Mosulo mieste (Irako šiaurėje) sudegino 1921 metais įkurtą biblioteką, simbolizuojančią šiuolaikinio Irako gimimą. Guardian.co.uk pranešė, kad čia ekstremistai sudegino per šimtą tūkstančių knygų ir rankraščių. Šioje bibliotekoje buvo saugomi rankraščiai, datuoti 5 tūkst. metų prieš mūsų erą. Pražuvo XX amžiaus pradžios laikraščiai, žemėlapiai, Osmanų imperijos laikų knygos ir kolekcijos. Jungtinės Tautos tai pavadino „vienu iš baisiausių bibliotekų kolekcijų sunaikinimo aktų žmonijos istorijoje“.
In memoriam: Nobelio literatūros premijos laureatai. Kovo 26 d. mirė švedų poetas, Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Tranströmeris (1931–2015). Šis metaforos ir misticizmo meistras išleido per dešimtį eilėraščių rinkinių. 1997 m. poetas viešėjo Lietuvoje kaip Poezijos pavasario svečias, dalyvavo lietuviškai išleistos jo eilėraščių knygos „Prisiminimai regi mane“ (vertė Z. Mažeikaitė ir M. Martinaitis) pristatyme. T. Tranströmerio poezija versta į daugiau kaip šešiasdešimt kalbų.
Balandžio 13 d. anapilin išėjo Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas (1927–2015). Šį vokiečių kūrėją išgarsino vadinamoji Dancigo trilogija: „Skardinis būgnelis“ (1959), „Katė ir pelė“ (1961) ir „Šuniški metai“ (1963). 2006 m. parašęs atsiminimų knygą „Lupant svogūnus“, G. Grassas atskleidė, jog jis, septyniolikmetis, tarnavo SS tankų divizijoje. Šis prisipažinimas pakirto rašytojo moralinį autoritetą ir sukėlė kritikos bangą.
2000 m. spalio 1–2 d. Vilniuje G. Grassas kartu su kitais Nobelio literatūros premijos laureatais Cz. Miùoszu ir W. Szymborska dalyvavo diskusijų cikle „Lietuvių, vokiečių ir lenkų pokalbiai apie atminties ateitį“.
„Pasaulis neteko vieno šviesiausių ir aštriausių protų“, – tai leidėjo Larry’io Finlay’aus atsisveikinimo žodžiai apie kultinį britų rašytoją Terry’į Pratchettą (1948–2015), kurį kovo 12-ąją nugalėjo Alzheimerio sindromas. Vaikystėje jis svajojo tapti astronomu, tačiau vėliau susidomėjo moksline fantastika ir ėmė kurti įvairias istorijas. Šis fantastas išgarsėjo serija „Plokščias pasaulis“ („Discworld“). Per savo kūrybinę karjerą parašė daugiau kaip 70 knygų. Kelis praėjusio amžiaus dešimtmečius T. Pratchettas buvo vienas populiariausių autorių Didžiojoje Britanijoje. Pasaulyje jo kūriniai išversti į beveik keturiasdešimt kalbų, parduota apie 85 mln. egzempliorių. Į lietuvių kalbą išverstos šios T. Pratchetto knygos: „Džonis ir bomba“, „Džonis ir mirusieji“, „Tik tu gali išgelbėti žmoniją“, „Mažieji dievai“, „Skrybėlė, pilna dangaus“, „Mažieji laisvūnai“, „Magijos spalva“, „Šviesa fantastiška“.
Atsisveikinimas su „Matioros“ autoriumi V. Rasputinu. 78-ojo gimtadienio išvakarėse mirė rusų rašytojas Valentinas Rasputinas (1937–2015). Šis vienas geriausių sovietmečio Rusijos prozos meistrų savo grožinės literatūros kūriniuose, publicistikoje įamžino aštrias Rusijos kaimo gyvenimo aktualijas, gynė nuo invazijų Sibiro upes ir Baikalą, o paskutiniuosius gyvenimo metus leido krikščioniškų vertybių apsuptyje. Savo kūrybos dvasingumu, filosofiniu požiūriu į gyvenimą ir mirtį jis buvo artimas genialiam XX a. rusų rašytojui Andrejui Platonovui. Praeito amžiaus pabaigoje V. Rasputinas trumpam buvo įtrauktas į politinę veiklą, tačiau greitai rašytojas suvokė, kad „politika – nešvarus reikalas, padoriam žmogui tenai nėra ką veikti, tai nereiškia, kad politikoje nebūna padorių žmonių, bet jie dažniausiai yra pasmerkti“. 2008 metais už kūrybos nuopelnus buvo apdovanotas „Didžiosios knygos“ premija.
Lietuvai kaip atminties ženklas lieka V. Rasputino apysakų „Gyvenk ir neužmiršk“, „Paskutinė valanda“, „Atsisveikinimas su Matiora“ vertimai.
Po 400 metų surastas M. de Cervantesas. Šių metų sausį buvo pranešta, kad Madrido Literatų rajone esančios Trinitorių bažnyčios kriptoje aptiktos karsto su inicialais „M. C.“ liekanos ir palaikai, kurie kovo mėnesį buvo ekshumuoti. Antropologas F. Etxebarria atskleidė, kad jo tyrėjų komanda atpažino „kai kurias liekanas, priklausančias Migueliui de Cervantesui“. Išlikę istoriniai šaltiniai rašo tik tai, kad M. de Cervantesas buvo palaidotas 1616 metų balandžio 22 d. Ispanijos sostinės centre esančiame vienuolyne, tiksli kapo vieta nenurodoma. Rašytojo kapavietės paiešką, praėjus beveik keturiems šimtams metų po Ispanijos literatūros grando mirties, palengvino infraraudonųjų spindulių kameros, trimačiai skeneriai ir geofiziniai radarai. Mokslininkų nuomonė dar nepatvirtinta genetikos metodais, bet faktai neleidžia abejoti šiuo atradimu.
Parengė Arvydas Valionis
Tomas Rekys. Amerikinis socializmas, arba Biznio pamoka
2015 m. Nr. 4
Ne per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva. Užfiksuota, kad Arizonos valstijoje, belaukdami eilės į ligoninę patikrinimui ir procedūroms, numirė keturiasdešimt karo veteranų. Prezidentas išdėjo į šuns dienas su tuo susijusius biurokratus, reikalas esą bus ištirtas, kaltininkai nubausti ir pan. (kaip man tai priminė seną, mielą sovietinį stilių!).
Atrodė keistoka, kodėl sveikatos ministro kompetencijoms priklausantį pranešimą daro pats valstybės prezidentas. Bet kartu ir logiška: su jo veikla pirmiausia siejama visose JAV vykdoma didelė medicinos reforma. Ir štai pirmieji jos vaisiai, gana nemalonūs, nors iš tikrųjų prezidentas šiuo atveju niekuo dėtas. Tai sena bėda, kaip ir pati Amerika, nes viskas čia susiję su bizniu. Tačiau kadangi reikalas buvo pateiktas kaip išimtinis kriminalinis įvykis, imta ieškoti, prisimenant sovietinę formuluotę, pavienių „kenksmingų elementų“. Galima daryti išvadą, kad JAV medicinos sistema tik lopoma, o ne keičiama. Nes jos pakeisti, tiesą sakant, nėra kuo.
Medicinos reforma ir jos esmė
Šios reformos būtinybę nulėmė biznio veiksnys. Už gydymąsi JAV reikia mokėti, ir mokėti tiek, kad galva neišneša. Atrodytų, už šitokią humanišką veiklą – žmonių gydymą – apskritai nederėtų imti pinigų. Ypač tokioje turtingoje šalyje, kokia yra Amerika. Bet tada kyla logiškas klausimas: o kaip kitaip ji bus turtinga? Pagaliau kapitalistinėje sistemoje pinigai iš esmės yra pati aukščiausia moralinė ir tiesiog egzistencinė vertybė. O už sveikatą žmogus juk gali atiduoti viską, visus savo pinigus. Todėl sveikata yra ne kas kita, kaip didžiausia paklau sa. Ir pasiūla netrunka atsirasti. Tik brangiausi dalykai brangiai ir kainuoja.
Istorija iš mano asmeninės patirties: pažįstamas senas dipukas gavo infarktą! Bet viskas tvarkoje. Jis apsidraudęs, už save ir žmoną moka tūkstantį dolerių per mėnesį, nes jie pensininkai (šiaip šeimos draudimas yra pigesnis). Jų draudimas ir nelaikomas pigiu – tai geras, rimtas draudimas. Vis dėlto daugumai gyventojų tie sveikatos draudimai brangūs ir ne veltui čia sakoma, kad Amerikoje dirbama dėl automobilinio ir medicininio draudimo. Tai tiesiog nuolatinės ir būtinos gyvenimo išlaidos. O kas nuo jų lieka, eina į santaupas, tik, deja, skirtas tam pačiam gydymuisi.
Tokia tiesa: JAV nėra tokio draudimo, kuris dengtų visą gydymą. Šiaip vidutinis darbinio amžiaus šeimos draudimas kainuoja apie penkis šimtus dolerių per mėnesį, tačiau tai tik dalinis mokestis, padengiantis ne visas gydymo išlaidas. Už gydymą vis viena tenka mokėti. Sveikatos draudimas žmogui padeda tik tiek, kad mokestis už gydymą jo visiškai nesutriuškintų. Viena vertus, tai lemia gydymo įkainiai. Rimtesnės operacijos kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių dolerių, ir joks eilinis darbo žmogus už jas nesusimokės. Tam ir yra sveikatos draudimas. Kita vertus, yra ir politinis niuansas. Kas bus, jei žmogus ims gyventi be jokių finansinių rūpesčių, jeigu sveikatos draudimas dengs absoliučiai visas išlaidas? Geriau, kad žmogus būtų nuolatos nors kiek pažabotas. Kaip darbininkas toks juk bus rentabilesnis: mažiau gyvenime blaškysis, mažiau turės visokių asmeninių reikalų, daugiau dirbs ir bijos savo darbą prarasti.
Sveikatos draudimų JAV yra įvairių, įvairiai jie ir kainuoja. Visada pigesnis vieno asmens draudimas, bet tie pavieniai asmenys daugiausia yra jauni tvirti žmonės, todėl jie, pasitikėdami savo sveikata, dažnai atsisako bet kokių draudimų. Kam jiems tos baisios išlaidos? Jaunoms šeimoms su mažais vaikais yra vadinamasis valstybinis sveikatos draudimas – pigus arba tik simbolinio mokesčio. Tačiau jis laikinas, anksčiau ar vėliau šeimai tenka pasiruošti rimtesnėms išlaidoms. Būna, kad draudimą apmoka darbovietė. Tada tūlas giriasi – štai kaip gerai esu įsitaisęs! Bet tai tik ekonomikos neišmanymas. Veltui čia niekas nedaroma, o visokios išlaidos, skirtos darbininko gerovei, iš jo algos maksimumo ir išskaičiuojamos. Tik tiek, kad darbuotojui tas reikalas pateikia mas kitokia formuluote – kaip kompanijos dovana. Taip tikimasi tvirčiau išlaikyti darbuotoją, jeigu jis pasirodys geras, o ne vertas spyrio laukan su visais savo draudimais…
Dažniausiai būna taip, kad iki penkių šimtų dolerių gydymo išlaidas sumoki pats (paprastai į šią sumą telpa pirminių apžiūrų, įvairių analizių kainos), ir tik jas viršijus tau jau prideda draudimas. Toks pusės tūkstančio dolerių ribos principas taikomas ir automobilių draudimui, nes daugeliu atvejų apsidaužiusių automobilių remontui tiek išlaidų ir tereikia…
Bet rimtesnio medicininio gydymo atvejais išlaidų dengimas skaičiuojamas jau kitaip. Juk nesitenkins draudimo kompanijos kažkokiais ten penkiais šimtais dolerių iš žmogaus. Nusistovėjęs mokėjimo santykis yra toks, kad dvidešimt procentų gydymo išlaidų moka pacientas. Štai minėto infarktą gavusio dipuko operacija kainavo šimtą keturis tūkstančius dolerių. Iš šios sumos aštuoniasdešimt procentų sumokėjo draudimo kompanija, o dipukui teko padengti likutį – dvidešimt tūkstančių dolerių! Ir nesvarbu, kad jis visą savo senatvę kas mėnesį mokėjo už draudimą po tūkstantį dolerių, o dar prieš tai visą gyvenimą – gal po penkis šimtus, tiksliai nežinau. Bet aiški išvada – Amerikoje santaupas senatvei verta kaupti žūtbūtinai…
Ir realybė yra tokia: juk ne visi taip sėkmingai susitaupo savo nelaimės valandai, ne visi įstengia ir už draudimą mokėti. Atitinkamai šalyje ėmė katastrofiškai daugėti ligonių, kurie nėra apsidraudę, o patekę į ligoninę už ten suteiktas gydymo paslaugas tuo labiau nesumoka, lieka amžinai skolingi. Taikomos teisinės priemonės nelabai veikia – jie yra tiesiog skurdžiai. Svarbiausia nuobauda tokiems – jie nebegali gauti kredito kokiam nors pirkiniui. Bet tokie žmonės brangių dalykų ir neperka (Amerikoje skurdžių yra kur kas daugiau, nei kad įsivaizduoja tūlas lietuvaitis, veizėdamas spindinčius holivudinius serialus).
Dar svarbu, kad ligoninės dažnai neturi teisės atsakyti pacientui, ypač pristatytam greitąja pagalba. Daktarai apskritai į finansinius reikalus nesikiša, jie tik gydo, o pinigai yra buhalterijos reikalas, kuris dėl susiklosčiusios biurokratinės specifikos sprendžiamas jau po medicininės pagalbos suteikimo. T. y. nelaimėliui pacientui paštu išsiunčiama sąskaita, kuris jos, savaime aišku, neapmoka. Nes neturi finansinių galimybių.
Logiška, kad JAV kilo protestas tų piliečių, kurie, mokėdami draudimą už save, padengia ir gydymą tų, kurie nieko nemoka. Valstybės galvas ši problema pasiekė iš draudimo kompanijų, besiskundžiančių dėl išlaidų. Pačios ligoninės nuo tokių atvejų – nuo nemokančiųjų – paprastai būna apsidraudusios… Taip valstybės prezidentui kilo saliamoniška idėja piliečių sveikatos draudimą įvesti prievarta, o kadangi valdantieji yra demokratai (čia pravardžiuojami komunistais), už skurdžius (švelniai įvardijama – už „mažas pajamas gaunančius“) sumoka valstybė. Tereikia valdžiai pateikti duomenis, kad mažai uždirbi. Todėl JAV radosi jau totalitarinėms valstybėms būdingų požymių. Kas neima jokio sveikatos draudimo – kas mėnesį moka baudą! Jos dydis priklauso nuo uždarbio ir pirmais baudos mokėjimo metais būna gana nuosaikus, mažesnis už privalomą draudimą, tačiau kitais metais jau kyla, o dar vėliau viršija bet kokio draudimo išlaidas. Tad mokėti baudas už dar turimą sveikatą naudinga tik pirmus, gal antrus metus. Ir visada tai nenaudinga, jei daugiau uždirbi.
Kitas reikalas, jei gauni menkas pajamas ir vos tesuduri galą su galu. Tada jau gerai, jau sveikas… Iki nepagerės finansinė situacija, kai imsi uždirbti daugiau. Pajamų dydį visada privaloma nurodyti, nuolat tikslinti. Ir kai tik tūlas vargeta atsities gavęs, pavyzdžiui, geresnį darbą, – jau jam rizika, kad, perskaičiavus kažkokius koeficientus, teks rimtai mokėti už draudimą. Neinformavus apie pasikeitimus, kitais metais tvarkant pajamų mokesčius, bus matyti, ką uždirbai, ir tada jau lauk sąskaitos už visus nesumokėtus mėnesius kartu jau su papildomais procentais už delsimą. Tad apibendrinus, dažnam vargetai akstinas ieškotis pelningesnio darbo visiškai dingsta. Jis tiesiog suinteresuotas nekeisti savo vargingos būklės.
Ir tai iš tikrųjų darosi rimta socialinė problema. Vargingų JAV rajonų gyventojai gerai išmano įstatymais teikiamas lengvatas ir jų išgavimo niuansus. Paprastai figūruoja dvi lengvatų sąlygos: daug vaikų šeimoje ir nedirbantis vyras… Tokia medicininio draudimo politika tik patvirtina liaudies išmintį, kad lazda turi du galus. Arba: kur trumpa, ten trūksta. Jei anksčiau neieškodavo gerų darbų tiesiog dėl tingėjimo (Amerikoje ir tokių pakanka), tai dabar dar prisidėjo ir baimės veiksnys. Taigi panašu, kad medicinos reformos bus veiksmingos tik iki kitų rinkimų, kai reikalų tvarkyti (ir taisyti) imsis respublikonai. Toks tad šiuo metu amerikinio progreso kelias, primenantis dar Lenino skelbtą principą: du žingsniai pirmyn, vienas atgal…
Socialistiniais principais
Grįžtant prie Arizonos ligoninės įvykio kyla ir daugiau klausimų. O kaip kitų valstijų ligoninėse? Ir ar vien tik vargani veteranai miršta? Ir apskritai, ką reiškia mirti belaukiant eilės pas gydytojus, kas per ligoninės, kur tokie dalykai vyksta? Kaip tik Čikagoje yra tokia viena, kurią vien prisiminus pirmiausia iškyla nemalonios ilgo laukimo asociacijos. Tai garsioji Cook County ligoninė. Ten, beje, dirba geri daktarai, kartkartėmis atliekantys privalomąją praktiką kaip patriotinę pareigą. Nes tai nemokama ligoninė ir vienintelė tokia visame daugiamilijoninės Čikagos regione. Visai kaip Sovietų Sąjungoje, kaip socializme. Tiesa, nemokama Cook County ligoninė buvo kiek anksčiau, šiuo metu jau ir iš jos pacientams siunčiamos sąskaitos. Gal tik sankcijos čia nuosaikesnės. Veikiama daugiau moraliniu principu, kaip sakoma – varo žmogui ant sąžinės…
Į šią ligoninę paprastai kreipiasi vargetos bei atvykę imigrantai, kurie dar neturi nei lėšų, nei draudimo, taip pat ir visokie, patekę į lengvatų kategoriją – kad ir tie patys karo veteranai. Beje, šie gali kreiptis ir į kitokią ligoninę (mokamą), bet visi, aptarnaujami nemokamai, susiduria su specifine taisykle: lauk eilėje! Toje Cook County ligoninėje priėmimo tenka pralaukti paprastai gerą pusę paros, o jei koks vargšas nuolaidomis maitinamas veteranas kreipiasi į mokamą ligoninę, jis ten, aišku, bus pats paskutinis. Nesirungs gi jis su tais, kurie už viską sumoka.
Cook County ligoninėje tos ilgos išlauktos valandos dar ne viskas. Ir čia jau mano asmeninė patirtis. Tai buvo prieš gerus dešimtį metų. Žmona pasijuto blogai, kreipėmės į tą ligoninę. Priėmimo sulaukėme, ten preliminariai nustatė, kad gal inkstai, gal akmenys, cistos ar panašiai, ir kad būtinas rentgenas. Matėme netgi tos procedūros kabinetą: ten irgi eilė, bet nedidelė, žmonės įeina pagal iškvietimą. Taigi mums buvo pasakyta, kad gausime laišką iš ligoninės, kur bus nurodyta data, kada atvykti daryti rentgeno nuotraukų. Laiškas atėjo greitai, nurodytas žmonos registracinis numeris ir data – net už dviejų mėnesių! Siaubas, pasipiktinome abu. Nieko sau, kaip tai gali būti!.. Tik kiek vėliau, atidžiau įnikęs į tekstą pamačiau, kad suklydome, ne visai tiksliai perskaičiau datą. Ne po dviejų mėnesių, o po metų ir dviejų mėnesių!..
Tada viską susitvarkėme nuvykę į Lietuvą. O šiaip – kitų pažįstamų žmonių patirtys panašios. Vienas valytojas lenkas, susitrupinęs rankos kaulą ir nebegalintis tos rankos valdyti, kreipėsi į tą Cook County ligoninę. Jam paskyrė rentgeną – laukti keturis mėnesius… Gydėsi pats, susiradęs kažkokių išmanančių draugų. Panašią traumą ir aš kartą gavau, bet į ligoninę nesikreipiau, nors vienos (kairės) rankos nebevaldžiau. Padėjo tas pats valytojas lenkas. Jis jau buvo netgi pramokęs masažo, žinojo specialių pratimų. Mane jis gydė pripuolamai ir – visai sėkmingai! Dar man padeda iš Lietuvos atsigabenta tokia knygelė – buvau radęs ją antikvariate. Tai net iš Pirmojo pasaulinio karo laikų – instrukcija karo lauko felčeriui… Ten daug gerų patarimų, ypač gydantis ekstremaliomis sąlygomis. Dar Čikagoje turime rusų vaistinę, kur galima gauti vaistų, šiaip amerikinėse vaistinėse be receptų neišduodamų. Bet juridiškai – tvarka, amerikiečiai rusiškų vaistų juk nepripažįsta tikrais… Svarbu, kad nėra rimtos konkurencijos. Kiekgi tokių piliečių, besikreipiančių pagalbos į sovietinę praeitį?
Dar šiek tiek patirtų pavyzdžių. Vienai pažįstamai imigrantei atsitiko kažkas iš moteriškų ligų sferos. Teko netgi kažką operuoti, atėjo ir sąskaita – septyniolika tūkstančių dolerių. Jokių draudimų ta šeima neturi, nei tokių pinigų, tačiau mokėti sutiko. Kitaip jie būtų paduoti vadinamajam collection – ir tada pamiršk bet kokį kreditinį pirkimą ar net buto nuomos galimybes! Be kredito normalaus gyvenimo čia tiesiog nėra. Visa laimė, kad Amerika lanksti, pagaliau šiek tiek humaniška – ta jų skola buvo apiforminta tuo pačiu kredito principu ir dabar jie už suteiktą gydymą mokės keletą metų (su atitinkamais procentais, aišku). Na, tarsi naują automobilį būtų įsigiję kreditu… Nieko baisaus, ištverti galima.
Dar kitą imigrantą ir pats buvau nuvežęs į ligoninę – artimiausią, nes jam buvo atsitikęs toks bauginantis priepuolis. Ligoninėje priėmė be jokių kalbų, ten išbuvome geras tris valandas, atliko visus reikalingus tyrimus (taip pat ir rentgeno). Laimei, nieko ypatingai pavojingo nerado, o vėliau atėjo sąskaita – aštuoni tūkstančiai dolerių. Draudimo tas žmogus neturėjo, santaupų taip pat… Pradėjo aiškintis, tikslintis, už ką čia taip brangiai – paaiškėjo, kad tai kompiuterio klaida, mokėti reikia mažiau – vos apie tūkstantį. Po patirto šoko galėjo lengviau atsikvėpti, tada būtų sutikęs sumokėti kad ir visus du…
Na, o man pačiam tenka spręsti: mokėti baudą, kad neturiu sveikatos draudimo, ar mokėti už draudimą? Kadangi su žmona jau esame arti pensijos, tai ir draudimas, kurį svarstome kaip mums priimtiniausią, būtų brangesnis – mokėti tektų kas mėnesį aštuonis šimtus dolerių. Vėliau dar daugiau. Tad atrodo, kad pradžioje pasitenkinsim baudų mokėjimu. Bent jau šiuos metus kaip nors, vėliau žiūrėsime. Arba reikės griebtis papildomų darbų, arba apskritai viską mesti ir socialistiškai tenkintis valstybės malone…
Iš tikrųjų amerikinis socializmas grindžiamas daugiau tik gerais norais vargetų labui. Kapitalistinės ekonomikos principų niekaip neatsisakoma, ir tai tiesiog neįmanoma, todėl tenkinamasi tik pretenzijomis įtvirtinti nors kokius lygiavos principus. Kas iš to išeis? Aišku tik viena, kad nieko nėra naujo po saule…
Biznio pamoka
Televiziją žiūriu retai. Bet pasitaiko paspoksoti, o įsigilinus tenka jau ir nebeišlįsti iš televizoriaus, nes laidos ar kino filmai dažnai ištęsiami dėl reklamos. Taip visai neseniai praleidau visą vakarą žiūrėdamas laidą apie vieno tokio solidaus amžiaus milijardieriaus veiklą. Amerikoje jis gerai žinomas, gal ir visame pasaulyje, tik ne man. Na, bet susipažinau ir aš tą vakarą.
Taigi, sugalvojo tas milijardierius įsteigti vestuvinės aprangos parduotuvę Beverly Hilse – viename turtingiausių miestelių visose JAV. Steigimo procesas kartu ir televizijos šou amerikinei publikai. Tepasižiūri, tepamato, kaip biznis daromas. Pirmiausia buvo surinkta komanda iš keliolikos žmonių – būsimi prekių reklamuotojai, modeliai, pardavėjai. Visi jauni, gražūs, dailūs. Vyrų keletas, o moterų daugiau. Tačiau svarbiausia, kad iš moterų dalies viena buvo per daug. Ir štai pagrindinis intriguojantis tos laidos akcentas – kuri išlėks?
Atrinktieji, be abejo, laimingi dėl atsivėrusios perspektyvos gauti tokį itin pelningą darbą, bet kol galutinis verdiktas nepaskelbtas, visi įsitempę kaip stygos ir sunkiai slepia nerimą po privaloma šypsena vienas kitam ir visam pasauliui, aišku. Pradžioje susipažįsta, ieško savo vietos kolektyve. Fotostudijoje kiekvienas parodo, ką sugeba, kuo galėtų būti naudingas. Vienas gerai fotografuoja, kitas pozuoja, trečias tą pozuotoją įvairiai padabina ir t. t. Visi vienas kitą giria, palaiko, vienas kitam malonūs, paslaugūs. Juk taip privalės elgtis ir su klientais. O kol kas visus akylai stebi boso atstovai, ir niekas nėra tikras dėl savo ateities, ypač moterys – nes viena atliekama, nereikalinga…
Pagaliau – teismas. Vyrus aptarė boso specialistai: visi tinkami, bala jų nematė. Ir visi išprašyti į kitą kabinetą. Procesą toliau jie stebės kartu su JAV žiūrovais – didžiulio televizoriaus ekrane. Scenoje – kabinete – liko tas milijardierius ir kandidatės moterys. Jis pats sėdo į krėslą, tarsi sostą, priešais jį prabangus ir puošnus didžiulis stalas, už kurio sėdi visos tos moterys, laukdamos galutinio sprendimo. Visos jaudinasi, skirtingai nuo ramybe ir pasitikėjimu dvelkiančio boso. Jo gudriai primerktos ir kiek pašaipios akys žvelgė skvarbiai, ir rodėsi, kad jis tavyje mato ne tave, o dolerį, esantį už tavo pakaušio, kurį nei pats tu matai, nei tau jis priklauso. Atspėti, ką bosas galvoja – neįmanoma, užtai matėsi, kad jam aišku, ką galvoja bet kuris jo pašnekovų…
Kalbėjosi jis su kiekviena moterimi atskirai, ramiu, kiek salstelėjusiu tonu, bet žodžiai liejosi greiti ir kategoriški. Atitinkamai ir jam tiko tik trumpi, konkretūs atsakymai, ilgesnius svarstymus tuoj pat nukirsdavo. Visa pokalbio esmė: viena jūsų bus atleista, labiausiai netikusi… Angliškai tai skamba kur kas rūsčiau nei lietuviškas atleidimas. Būti atleistam iš darbo, pareigų ar projekto pažodžiui skamba – būti sudegusiam… Fired! – tai siaubo žodis bet kuriam amerikiečiui. Ir toliau tame pokalbyje klausimas kiekvienai apie koleges: kaip manai, kuri iš jūsų yra pati blogiausia, verta fired?..
Pirmoji to užklausta moteris sutriko, bandė atsisakinėti – negalinti nieko blogo pasakyti apie savo naujas koleges. Tada būsi sudegusi tu! – sekė griežtas verdiktas. Toji, persigandusi, ėmė iš pradžių nedrąsiai, bet įsibėgėjusi vis smarkiau varyti, dėti ant kažkurios kitos… Tokia ir anokia, niekam tikusi… To paties reikalauta ir iš visų kitų. Varginama procedūra baigėsi tam tikru pokalbio apibendrinimu – reikėjo kolektyviai išrinkti dvi kandidates išmetimui iš projekto. O vėliau bosas vieną tų atmestųjų grąžinsiąs – taip suteiks jai malonę, išsakys ir savo kuklią nuomonę apie kandidates (kartu subtiliai save parodydamas kaip taurų, išmintingą, gailestingą). Taigi susumavus visas pareikštas nuomones buvo atrinktos dvi nelaimingosios ir išprašytos į atskirą kabinetą.
Įtampa atslūgo, likusios dalyvės galėjo lengviau atsikvėpti, jos net pralinksmėjo. Bet pokalbis tęsėsi, tik jau laisvesnis, atviresnis. Daugiausia dėmesio, tarsi pamalonindamas, bosas skyrė vienai tokiai aiškiai lyderei. Ji rodėsi labiausiai išmananti to verslo reikalą, puikiai orientuojasi, reikli, bet kartu ir korektiška, mandagi. Ir staiga – lyg perkūnas iš giedro dangaus – boso verdiktas būtent jai: atleista esi tu!.. Ir viskas, jokių komentarų, jokių daugiau kalbų. Visos moterys apstulbo, nuščiuvo. Pasirodo, visi prieš tai buvę debatai yra beprasmiški, viską lemia boso sprendimas, kuris pateikiamas be jokių argumentų ir paaiškinimų. Pasmerktoji tarsi stabo ištikta sunkiai atsikėlė, spėjo dar kažką sumurmėti – neva dabar jos laukia kita karjera – bet bosui tai jau vis viena, jis irgi palengva kilo iš savojo sosto, tos išmestosios nei matydamas, nei girdėdamas. Tavęs nėra – tu mirusi, sudegei! Toliau transliacija tęsėsi iš automobilio, į kurį įsėdo ta „sudegusioji“. Davė galutinį trumpą interviu. Ji nesitikėjusi, pritrenkta, jos gyvenime tai pirmas sudegimas. Bet nė žodžio, kad jaustųsi neteisingai atleista, kad kažkas yra ne taip ir pan. Tai tarsi likimo smūgis, skirtas paties Dievo…
Kaip tik su tokia nuostata viskas čia apiforminama ir su tokia dvasia viskas priimama. Po trumpo išgąsčio likusi kompanija galutinai atsigavo. Visuotinas triumfas, džiaugsmas. Toliau visi sėkmingai darbuosis kartu, viskas OK! Ir veiksmas nusikėlė jau į parduotuvę (tai nebuvo tiesioginė transliacija), kur nauja komanda darbavosi kam kaip priklauso. Ir jau pirmieji avansiniai čekiai iš produkcijos (daugiausia vestuvinių suknelių) gamintojų ir tiekėjų. Kol kas ne už realizaciją, bet ėmimąsi reklamuoti – tai bet kokio verslo JAV prielaida. Tie čekiai, lyginant su projekto perspektyvomis, gal ir kuklūs, bet šiaip rodėsi solidūs – nuo keliolikos iki kelių dešimčių tūkstančių dolerių, ir jie buvo įvertinti ovacijomis. Vėliau projekto komandą su pirmomis pergalėmis pasveikino į naują parduotuvę įžengęs pats bosas – irgi triumfuojantis, iškilnus sava nežinia kam skirta šypsena, tik, aišku, be nereikalingų emocijų. Jis juk kaip Dievas…
Gerai turėti parduotuvę Beverly Hilse. Man ir pačiam teko ten lankytis – kojinių pora vienoje parduotuvėje kainavo tūkstantį dolerių… Garbinga ten vaikščioti, dairytis ir tuo labiau ką nors pirkti. Bet aš prasčiokas – jei ir pirkčiau tokias kojines, tai laikyčiau jas pakabinęs kur ant sienos – iš pagarbos kojinėms ir jas dėvintiems milijonieriams.
Toliau – apmąstymai. Kaip dirbti tam kolektyvui, toms moterims, ką tik juodinusioms ir skundusioms viena kitą bosui? Bet ši problema JAV išsprendžiama lengvai – buvusių boso dirbtinai sukelto konflikto požymių visiškai nesijautė. Tos pačios malonios šypsenos viena kitai ir visiems, džiūgavimas dėl pirmųjų čekių. Štai kur vertybė, dėl kurios verta paminti bet kokį žmogiškumą! Likti amžinai dėkingam bosui ir kartu jo bijotis: nes jis yra visagalis, visa ko tvėrėjas, nes jo sprendimai – iracionalūs ir galutiniai, neapskundžiami. Nesunku suprasti, kad tokie ir buvo boso tikslai. Nes jeigu atrenkama komanda, kur visi iš esmės apylygiai, tai kam dar rinkti vienu ar dviem daugiau?
Šitas žmonių atrankos principas man nebuvo naujiena, panašią darbdavių taktiką teko matyti ir pirmąkart susipažįstant su kapitalistine darbo sistema Danijoje bei patirti atitinkamą darbuotojų reakciją pirmoje savo darbovietėje Amerikoje. Tai buvo didžiulė baldų pervežimo kompanija – darbininkai krovėjai, vairuotojai ir jų bosai… Ir tikrai turėdavau dėl ko stebėtis, kai matydavau darbininkų reakciją artėjant aukščiausiems bosams. Kad ir ką būtų darę prieš tai – visi staiga sustingsta, tarsi beždžionės, užhipnotizuotos smauglio iš Mauglio istorijos. Artėja dievai!.. Man būdavo gaila į juos žiūrėti, o pats dar jutau turįs šiokį tokį užnugarį – paliktą Lietuvą, kur blogiausiu atveju galėjau grįžti. Bent anuo metu Lietuvoje dar buvo likę šiek tiek socializmo dvasios, žmonės vergais dar nesijautė. Ta paniška amerikiečių baimė gali būti ir praeities liekana – depresijos metais, kai prarasti darbą galėjai bet kurią sekundę už nieką, darbuotojai alpdavo iš baimės artėjant bosui, pasitaikydavo netgi psichikos sutrikimų (tai sužinojau vėliau iš JAV vidurinių mokyklų vadovėlių – tad tai nėra jokia paslaptis ar naujiena).
To milijardieriaus taktika man priminė ir dar kai ką. Jis juk Stalinas! Šis vadovavosi kaip tik tuo pačiu principu. Kas tik protingesnis, gabesnis kam nors – to ir nebelikę, išnyko… Yra žinoma, kad Stalino aplinkos pareigūnai, iš kviesti į jo kabinetą, atsisveikindavo su savo žmonomis tarsi išvykdami visam laikui… Koks baisus tas Stalinas! Bet ne vien tai lėmė. To meto sistema reikalavo patriotinio budrumo, kuris pasireiškė skundais. Ir ką gi tu skųsi valdžiai esant liaudies priešu, jei ne tą, kurį daugmaž pažįsti. Tai tavo aplinkos kolegos, draugai, artimieji… Ir neapskųstųjų nebuvo. Štai dėl ko einantieji pas Staliną bijojo dėl savo gyvybės. Kiek jie skundžia kitus, tiek patys yra apskųsti – šitą jie puikiai žinojo. Tai ir buvo jų bejėgiškumo jausmo prieš Staliną priežastis. Esi kaltas a priori – vien todėl, kad šalia egzistuoja kiti… Ir tebuvo viena galima apsauga – pačiam kuo aktyviau reikštis tokiais skundais. Anot istorikų, tai buvo nustatyta po Stalino mirties, pasirausus jo stalčiuose. Buvo rasta skundų ir prieš patį Beriją. Stalinas visus mokėjo laikyti savame kumštyje. Grįžtant prie analogiškos amerikietiškos situacijos galima tvirtinti – tokia sistema efektyviai kelia darbo produktyvumą (tave juk stebi budri kolegos akis).
Bet galima svarstyti ir toliau. Iš kur Stalinas išmoko tokios taktikos? Pats išgalvojo? Bet iš tikrųjų čia nebuvo ko išradinėti. Tai nuo seno žinoma nusikaltėlių gaujų vadų taktika. Apie Staliną kalbama, kad jaunystėje vienu metu jis buvęs plėšiku, bent jau su tokiais buvo susijęs. Laikyti gaują nuolatinėje vienas kito baimėje ir yra pagrindinis mafijos vadų valdymo principas. O Stalinas buvo didis vadas…
Dėl to paties nusikaltėliška galima laikyti kapitalistinę sistemą. Šios sistemos vadai – konkurencinės kovos nugalėtojai – yra visus valdantys milijonieriai. Atitinkamai jie jau ne mūsų skriaudėjai, o geradariai. Mes jais žavimės, juos gerbiame ir jiems pavydime – jie juk, pagaliau, stengiasi dėl mūsų. Parduotuves štai visokias atidaro. Kaipgi kapitalizmas klestės be savo vadų?
Kapitalizmas rūpinasi, kad ir mes tokie taptume – būtume turtingi, viską įperkantys ir net iškiltume iki milijonierių gretų. Bet pirmiausia turime išsiugdyti tokį patį viską nugalinčiųjų mentalitetą. Kad taptume tinkami konkurencinei kovai. Turime suprasti ir išmokti svarbiausią dalyką – be jokių sąžinės skrupulų paminti žmogų dėl sotaus kąsnio, riebaus čekio! Kitaip nieko nebus. Pasaulis priklauso nugalėtojams ir kaip tik šitokia pamoka buvo pateikta toje televizijos laidoje.
Regimantas Tamošaitis. Vėdarų šventė Pilies gatvėje. Tikėjimo išbandymas
2015 m. Nr. 4
Vėdarų šventė Pilies gatvėje
Tą dieną prisimenu su keistu jauduliu ir grauduliu – lyg būčiau kažką praradęs ar apgavęs, o gal net išniekinęs.
Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.
Valgių šventėje buvo įvairių, bet mano dėmesį patraukė didelis vėdaras vienoje iškaboje. Gražiai atrodė, paskrudintas keptuvėje, net seilė ištįso.
– Kas tas yra? – klausė manęs bičiulis iš svetimos šalies. – Nesu tokio matęs. Atrodo skanus, looks tasty…
Jis mokėjo lietuviškai, bet silpnai. Aš irgi mokėjau jo kalbą, bet nelabai. Abu buvome silpni. Dar ir praalkę.
Klausėme nacionalinės kulinarijos meistro, ten esančio, kas yra tas gražiai atrodantis, toks blizgantis ir apskrudęs patiekalas, iš ko jis pagamintas? Labai panašus į dešrą, bet ne dešra.
Aš apsimečiau, kad nežinau, nes kam čia atvirauti svetimšaliams, tegul jie gėrisi mūsų gyvenimu truputį iš toliau, kaip turistai.
Nacionalinės kulinarijos meistras paaiškino lietuviškai, iš ko ir kaip daromi lietuviški vėdarai, bet mano draugas nieko nesuprato. Jis nesuvokė ryšio tarp bulvių ir kiaulių. Aš tai žinojau tą ryšį, bet nemokėjau paaiškinti jo kalba. Vaikystėje ir man pačiam tekdavo plauti kiaulės žarnas, tarkuoti bulves, čirškinti spirgus ir visa kita. Vaikystėje buvo namai, buvo šeima ir jokie svetimi ten nesitrainiodavo. Valgydavome vėdarus ir be tų skambių komercinių švenčių, kuriose kiekvienas šūdniekis paverčiamas stebuklinga nacionaline brangenybe. Dabar ir paprasčiausi dalykai brangiai kainuoja, net kumpis, tas anuomet kasdieniškas mūsų maistas, tapo aukso vertės. Supjaustytas popieriaus plonumo lapeliais, tokiais galima tik pasigrožėti, bet ne pasisotinti. O anais laikais lipdavai ant aukšto atsipjauti kumpio ar rūkytos dešros tik tada, kai nieko namie gatavo ant stalo nerasdavai. Atsipjaudavai to kumpio negailėdamas, netaupydamas ir nieko negalvodamas apie jokias chemijas. Niekas nežinojo, kas yra nitratai, konservantai, dažikliai ir visa kita. Tik stebuklingas kadagių kvapas, tik alksnio dūmų aromatas vaidenasi man iš praeities, ir to skonio sintetinio maisto pasaulyje beveik niekas nebežino ir neprisimena. Tai ne pyragaičio skonio banalybė, bet kaimiškos sveikatos – pasaulio be alergijos ir alergenų – jėga.
Na, bet ko čia dejuoti, juk viskas praeina.
Nacionalinės kulinarijos meistras aiškino iš naujo, jau kiek kitaip, tačiau abu vėl likome nesupratę.
Pagaliau meistras supykęs suriko kita kalba, kad mano bičiulis suprastų:
– Shit out, potato in! Štai kas yra vėdarai… Šūdą – lauk, bulves – vidun! Velniop jus…
Taigi receptas labai paprastas, visi ingredientai tradiciški, net ekologiški – juk viskas iš mūsų kaimo. Bulvės, žarnos ir spirgai. Vienoje vietoje susitinka augalas, gyvūnas ir alkanas žmogus.
Mano bičiulis užsienietis ėjo iš tos nacionalinės valgių šventės skersas, nežiūrėdamas į mane, ir aš supratau, kad mes liksime amžinai svetimi, įsišakniję visiškai skirtinguose pasauliuose. Perfect strangers…
Vis dėlto apėmė liūdesys, kad kažkas buvo išduota, tarsi paviešinta mano esmė ir paniekinta mano vaikystė. Graudu…
Kai kas nuo žmogaus vis dėlto turi būti paslėpta. Visų pirmiausia tai, ką žmogus valgo, su kuo jis tapatinasi. Kaip į mus kas nors įeina ir kaip išeina. Geriau tegul niekas to nemato ir nežino.
Aš apsimesiu, kad nežinau to bičiulio mėgstamo maisto – sintetinių mėsainių cheminės sudėties, o jis mano nacionalinio pasididžiavimo ir taip niekada nežinos, nesupras. Juk sintetika organikos nevirškina.
Tikėjimo išbandymas
Pas mane į namus atėjo draudimo agentas, toks zombis, kaip ir visi kiti tokie. Juos atpažinsi iš tolo: yra perdėtai rimti, oficialūs, absoliučiai nužmogėję ir ieško gyvų žmonių, šilto kraujo. Apie tokius yra sudėtas iškalbingas eilėraštis:
Šaltą naktį neramus,
Kaip šuva sustiręs,
Vienišus tiriu namus –
Ar nebus kas miręs…
Na, tas eilėraštis – tautosaka, bet agentas buvo realus ir užklupo mane visai netikėtai. Po galais, reikės įsitaisyti duryse akutę, šiais laikais niekuo negali pasitikėti. Esu lengvabūdiškas, jei kas tik pabeldžia į duris, tuojau pat atidarau. Atrodo, lyg už jų manęs kokia laimė lauktų. Aš juk tikiu gėrio buvimu ir manau, kad jis yra begalinis.
Tas agentas įkalbinėjo mane apdrausti visokias vertybes: namus, brangesnius daiktus, taip pat apsidrausti pačiam. Toks mat jo vampyriškas metodas – išgąsdinti žmogų, jį nuliūdinti, o paskui iš bejėgio ir sutrikusio čiulpti kraują – iki pat mirties. Ir tai jis vadina draudimu…
Na, vertybės būna skirtingos – materialios ir dvasinės. Materialios, visi žinome, mažiau svarbios, laikinos. Tai kam jas drausti? Ir tų namų neturiu… O štai pačiam apsidrausti gal ir protinga mintis.
Tam agentui tada pasakiau:
– Norėčiau apsidrausti nuo moralinių nelaimių. Nuo kokio nors savo paties netikėto poelgio. Kuris mane pažemintų žmonių, visuomenės ir tautos akyse. Matote, laikas bėga, darausi neatidus, neatsparus, silpnas. Visko šiame pasaulyje gali atsitikti. Kaip sakoma: velnias galvon, žilė uodegon.
Agentas zombis mane pataisė. Atseit pirmiau būna žilė, paskui ateina velnias. Ir pabeldžia į duris. Tuo metu jis atrodė tarsi gebantis mąstyti.
– Na, matote, – pasakiau jam. – Taip viskas ir prasideda. Nuo velnio galvon. Paskui visa kita. Jau nieko nesusigaudau. Kaip man nuo to apsidrausti?
Jis ilgai žiūrėjo į mane. Žinoma, jo akys nieko nematė, jis tik bandė įvertinti mano galimybes, nustatyti kraujo kiekį. Paskui, dėliodamas savo popierius, paklausė:
– Ar esate tikintis?
– Šiek tiek. Bet stengiuosi.
– Tada pasimelskime.
Ir mes karštai pasimeldėme, suklupę ten pat, kur stovėjome, koridoriuje.
Buvo šiek tiek keista: draudimo zombis, o išpažįsta mūsų tikėjimą. Na, bet juk zombių visur pasitaiko, net ir bažnyčioje. Juk jie tik imituoja gyvuosius, mėgdžioja jų elgsenas.
Kai po karštos maldos atsistojome, jis pasakė:
– Na, štai. Dabar tavo siela apdrausta. Daugiau nesirūpink. Dabar gali apsidrausti nuo gaisrų, potvynių ir infekcinių susirgimų. Ar esi girdėjęs apie erkinį encefalitą? Ir dar: ar santechnika šitame name gera, nepasenusi? Vamzdžiai netrūkinėja?
– Gal vis dėlto geriau jūs apdrauskite mano uodegą! – pasakiau supykęs. – Juk man žilė galvon! Tai pats tikriausias mano rūpestis. Visa kita nesvarbu. Visa kita – tegu skradžiai žemę…
Išsiskyrėme susipykę, bet šiaip esu jam dėkingas. Jis mane privertė susimąstyti: kas aš toks esu, dėl ko turiu rūpintis ir kokia yra mano esmė bei gyvenimo prasmė.
Jis išbandė mano tikėjimą. Jeigu sugundytas to nelabojo būčiau apdraudęs savo kūną, imčiau fatališkai laukti blogio išsipildymo, ir visas mano tikėjimas gėriu bei visos mano maldos nueitų niekais. Mane visą neišvengiamai pasiglemžtų nelabasis. Tegul jis eina uodegon, kur jam ir vieta.
Ihar Babkov. Trys manifestai
2015 m. Nr. 4
Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė
Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas, gimė 1964 m. Gomelyje. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras. Dalyvavo literatūriniuose judėjimuose „Babilonas“ ir „Čionykščiai“, prisidėjo atkuriant savaitraštį „Naša niva“, pasiūlė naujos nesovietinės literatūros kūrimo programą. 1995 m. įsteigė leidyklą „Euroforum“, kuri ėmė leisti žurnalą „Fragmentai“ (filosofija, kultūrologija, literatūra). Jis yra vienas iš Baltarusių kolegijos steigėjų, vienas iš Baltarusijos laisvės deklaracijos kūrėjų ir signatarų. Trijų poezijos rinkinių – „Solus Rex“ (1992), „Kovos dėl skaidrumo didvyris“ (1998), „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“ (2009) – autorius. Parašė romanus „Adamas Klakockis ir jo šešėliai“ (2001), „Akimirka: trys istorijos“ (2013) ir mokslinę monografiją „Jono Sniadeckio filosofija“ (2002). Jo poezija ir proza versta į lenkų, ukrainiečių, vokiečių, čekų, vengrų, serbų, anglų kalbas. Pirmasis ir antrasis „Manifestai“ buvo išspausdinti knygoje „Baltarusijos karalystė“, o trečiasis – Lenkijoje leidžiamame literatūriniame žurnale „Topos“ (2010).
I. Už Europos horizonto
Žodis
Baltarusių kultūra kiaurai logocentrinė. Baltarusybės erdvę visų pirma suformavo žodžiai, o ne vaizdai ir ritmai. Bet tai buvo ypatingi žodžiai. Tylūs, įsisupę į gedulą, atsisakę valdyti pasaulį. Jiems taip norėjosi skambėti „lengvai, nerūpestingai“.
Bet.
Literatūra
Baltarusių literatūra visada buvo autonomiška. Jos santykis su tikrove (su Baltarusijos tikrove) pastaruosius du šimtmečius primena sudėtingą Kerolio (Lewiso Carrollio, „Alisos Stebuklų šalyje“ autoriaus) katino ir jo šypsenos simbiozę: kada trokštama realybė (katinas – Baltarusija) dingsta ir lieka tik šypsena-literatūra. Tikrovė dingsta taip dažnai ir taip reguliariai, kad literatūra išmoko apsieiti be jos: diskurso inercija (kaip pasakytų poststruktūralistai) tokius dalykus leidžia, nors ir negiria. Per tam tikrą laiką dingsta patosas (patosas pats pavargsta nuo savo patoso); temos, simboliai, tekstai, veikėjai ir personažai patenka į ribotą formų katalogą ir po tam tikro laiko nebeturi ko pasakyti vienas kitam (o į skaitytoją jiems nusispjaut). Visa tai veda į tylų dekadansą, personažai pradeda daug gerti, įsivaizduodami esą visai kiti personažai, literatūriniu požiūriu daug laimingesni.
Sovietinės ir iškart-po-sovietinės eros metu, kai baltarusių rašytojų buvo mažai, bet jų egzistavimas svarbus, literatūrą penėjo „elitinio klubo“ emocijos ir aistros: troškimas prasiveržti ir būti žinomam, vidinės revoliucijos ir kontrrevoliucijos… Būtų įdomu patyrinėti, kokią įtaką „literatūrinė pasąmonė“ darė literatūrinei sąmonei ir, kas dar svarbiau, kūrinio tematikai ir struktūrai. Bet tai kito pasvarstymo tema. Mūsų kontekste svarbu tai, kad BSL (baltarusių sovietinė literatūra) yra literatūra-šypsena: tikrovės joje nebuvo. Arba dar tiksliau – ji turėjo jau gatavą tikrovės interpretaciją.
Po 1989 metų tikrovė privertė save pamatyti. Godo atėjo. Kartu su juo atėjo įvairūs žmonės. Garbiosios, vietinės reikšmės šalies šmėklos, taip pat naujoji karta – žmonės, kurie save vadino ir laikė rašytojais, nors rašė ne taip ir ne apie tą.
Prasidėjo komunizmo laidotuvės.
Jį pakeitęs pereinamasis laikotarpis pagimdė tranzitologiją (kaip pseudomokslą) ir paskui palaidojo visus likusius. Tarp jų ir literatūrą, kaip socialinį institutą.
Liko skriptoriai ir jų tekstai (pagaliau).
Postkolonializmas
Ta fatališka kultūrinė erdvė, kurioje esame atsidūrę, primena paviršių, kuriame valdžia periodiškai palieka savo liudijimus. Valdžia dvejinasi ir trejinasi, o tada įvairios valdžios toje kultūros erdvėje susiduria ir, bandydamos pasisavinti paviršių, griauna, perrašo, palieka savo veiklos žymių. Šį sudėtingą kultūros kraštovaizdį, kuris atsiranda įvairių valdžių veiklos sandūroje ir įgauna fragmentų, griuvėsių formą, pavadinkime postkolonijiniu. Kultūrinės erdvės fragmentacijos rezultatas – tai dominančių trūkumas arba visiškas esminių kriterijų nebuvimas istorijos sferoje, kriterijų, pagal kuriuos tokios dominantės gali būti surastos arba sugalvotos.
Šis reliatyvumas veda prie ypatingo mąstymo tipo ir kultūrinės tradicijos suvokimo. Kai tekstas-kultūra yra parašyta įvairių epochų, įvairių tradicijų kalbomis ir įvairia plastika, tenka pasirinkti metakalbą, svarbiausias dominantes, iš kurių pozicijos visa kita įgytų savo reikšmę, arba, verčiau pasirinkus nebylų buvimą čia ir dabar, apskritai atsisakyti skaityti.
Atsisakydami būti skaitytojais, mes rizikuojame tapti grynais kultūrinės tradicijos ženklais ir galiausiai sutapti su erdve, tapti gryna funkcija.
Postkolonialiniu pavadinsime meną, kuris melancholiškai klaidžioja tarp šukių, fragmentų ir griuvėsių, ieškodamas juose to, ko jau jie patys seniai neatsimena – bevaldystės.
Klasifikacija
Šis tekstas būtų nepilnas, jeigu nesiremtų kokia nors kvaila klasifikacija. Pavyzdžiui, tokia: visus išlikusius skriptorius pagal jų santykį su tikrove galima padalyti į modernistus ir etno-antropo-pato-grafistus.
Modernistai iš tradicinės baltarusių literatūros autonomijos padarė radikalias išvadas. Ji tapo jų principu. Modernistams pirma ir paskutinė literatūros problema – tai kalba (diskursas). Kalbinės fantazijos ir diskursiniai proveržiai, stilistiniai eksperimentai ir fantastinių personažų, išgalvotų faktų, perrašytų istorijų galerijos – tai jų kuklus rezultatas. Visus modernistus persekioja nekukli mintis, kad realybė galiausiai pradės mėgdžioti tekstą.
Etno-antropo-pato-grafistai pradėjo užsiiminėti tikrove. Jie ją mėgsta, studijuoja, nekenčia, tyrinėja, aprašo ir visa tai spausdina. Tikrovė tą patį daro su jais. Šios pažinties rezultatas: galiausiai prieinama prie išvados, kad visi yra ligoniai. Viena iš charakteringiausių šios pakraipos knygų taip ir vadinasi – „Ligos istorija“.
„Ketvirtasis reichas“: simuliakrai (imitatoriai)
Niekas nelaukė, kad viskas įvyks taip greitai: Pasaulis išnyks. Van Gogho batai, kaip ir griuvėsiai bei melancholija, liko fiktyvia tikrove sutikrovintos fikcijos erdvėje. Mūsų daugiau nebėra.
„Ketvirtasis reichas“ – tai pasaulis kaip simuliakras. Net ir Hegelis krūptelėtų nuo šio pasaulio totalumo. Pasaulis sėkmingai virsta savo paties iliuzija. Baltarusija šiame įsivaizduojamame žemėlapyje – vis dar skausmą jaučianti tikrovė. Postkolonijinis menas, žengdamas į priekį, negali šio skausmo pamiršti. Atmesdamas centro iliuziją šis menas ieško iliuzijos centro. Jis – paskutinis modernizmo partizanas la condition postmodern laikais.
Centras visur. Kur mūsų nėra.
II. Partizanai ir vadybininkai
Baltarusių meno erdvė susitraukė. Visos ankstesnės opozicijos, leidusios jai egzistuoti, formavo, kūrė paviršių ir gelmę, dėliojo ženklus kontekstuose… Šių opozicijų jau nebėra. Dingo avangardistai ir klasikai, peizažistai ir marinistai, kaimo epų ir urbanistinių dramų kūrėjai… Liko partizanai ir vadybininkai.
Pirmoji žlugo andergraundo ir oficialaus meno erdvių priešprieša. Oficiozui, arba paviršiaus menui, su jo leidžiamu vaizdų ir stilių katalogu, reikėjo andergraundo kaip įsivaizduojamos arba realios gelmės, kaip savo kitoniškumo.
Andergraundas, iškilęs į paviršių ir įsikomponavęs į vartotojišką-informacinę erdvę, nustojo formuoti meno erdvę. Andergraundo etika – stiprus antikolonialinis siekis priešpastatyti bet kokiai normai individualaus kūrėjo mitą, susidūrė su situacija, kai kūrėjo mitas tapo tokia pačia „padaryta“, „simuliuota“ tikrove, kaip ir visa kita.
Klasikinio ir avangardinio pojūčių opozicijos jau nebėra. Avangardas negalėjo egzistuoti ne vien todėl, kad, kaip manė Baumanas, avangardo idėja išsisėmė, atėjus postmodernizmui, bet ir todėl, kad mūsų ateitį (avangardą) kontroliuoja anaiptol ne menas.
Maža to: menas į ateitį daugiau nebeįleidžiamas.
Ankstesnė universalios meno kalbos ir „vietos“ turinio priešprieša postuniversalaus neturiningumo epochoje nieko nereiškia.
Kalba mus apgauna.
Erdvė iki pat viršaus užpildyta vartotojiškais dalykais.
Mums teliko praėjęs laikas.
Mūsų dabartis – kitų praeitis. O mūsų ateitis – kitų dabartis.
Siekiamybė pasivyti laiką sukūrė „vadybininkų“ kartą. Noras pasilikti savo erdvėje sukūrė „partizanų“ tipą.
Vadybininkas įsilieja į pačias įvairiausias vartojimo sistemas. Jis pats sau sukuria paklausą. Jis viską parduoda: savo biografiją, kurią „pagamina“ taip pat profesionaliai, kaip ir „Head & Shoulder“ savo šampūnų formules, realizuotus ir nerealizuotus kūrinius, autorinius sumanymus ir koncepcijas, gyvenimo stilių.
Vadybininkas yra matomas ir akivaizdus. Kaip sansara.
Partizanas išoriškai nematomas. Apie jį niekas niekada ir nieko tiksliai nežino. Jis tobulai naudojasi mimikrija (postkolonijine Gomi Bhabha sukurta strategija). Ir tai jam leidžia ne tik prisitaikyti prie tradicinio kaimo kraštovaizdžio, ne tik egzistuoti tankiose betoninėse baltarusių modernumo giriose, bet ir išgyventi šiuolaikinėje vartotojiško postmodernizmo erdvėje.
Jo strateginė užduotis: kelti nerimą, rodyti išvirkščiąją tikrovės pusę.
Ne kiekviena visuomenė gali sau leisti turėti meno erdvę. Nes, kaip prisimename, menas mums reikalingas tam, kad nenumirtume nuo tiesos. Šiandien visuomenė, kuri neieško, nekuria, negamina ir neparduoda tiesos, nerizikuoja nuo jos numirti. Nes ta visuomenė jau yra mirusi. Jos nebėra.
„Tai, ko nėra, mane jaudina savo subtiliu nebuvimu“ (Adamas Klakockis).
III. Pasaulio komikso pakraštyje
Pirmasis manifestas – „Už Europos horizonto“ – atsirado dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tai buvo revoliucinis manifestas.
Laikai, kai baltarusių literatūra laužė senas formas, kad papasakotų apie naujas patirtis. „Tuteišių“, pačios radikaliausios XX amžiaus literatūrinės grupės, laikai. Jos radikalumas slypėjo ne grupės darbų ir kalbų kiekybėje. Radikali buvo pati poetinė emocija.
Išėjimas iš primestų provincijos užkampio ribų, iš mažumos traumuotos sąmonės literatūros.
Paprasta – peržengti ribą. Į laisvę.
Kas ten, toje laisvėje, ne taip ir svarbu.
Koks pagaliau skirtumas, kartojome mes su Micheliu Foucault, kas kalba?
Antrasis manifestas atsirado šimtmečių sandūroje ir buvo kupinas nerimo. Jis vadinosi „Partizanai ir vadybininkai“.
Jis skelbė revanšo nuojautą.
Pas mus atėjo kapitalizmas ir kiekvienam pasakė, kiek kuris kainuoja. Visi to meto literatūriniai įvykiai išdidžiai įgavo reklamos formas – buvo slapta siekiama jeigu ir neparduoti ko nors, tai bent visiems papasakoti, kokioje literatūrinio „hipermarketo“ lentynoje tas kas nors guli. Reklamuoti visų pirma puolė žurnalistai ir vadybininkai, ir tada vis pasigirsdavo jų balsai: Nobelį jam, Nobelį! – kaip dar vienos „piaro“ kampanijos pradžios ženklas.
Kadangi tuo metu daugeliui literatūra atrodė esanti bevertis dalykas, bandymas literatūros kūriniui suteikti kainą – kad ir vartotojišką – galėjo atrodyti visai simpatiškai.
Problemos prasideda tada, kai toji įkainojimo sistema tampa agresyvi ir bando išstumti iš literatūros lauko jos esmę. Kai jinai stengiasi paneigti literatūros autonomiškumą, kūrėją paversti gamintoju, paprastu literatūros konvejerio operatoriumi.
Bando sukurti naujas literatūros normas ir, jeigu ne užsakyti, tai bent užsiminti autoriui, su kokiu kūriniu ir į kokią lentyną jis turi galimybę patekti.
Už rašytoją imama statyti kaip už tarakoną per lenktynes.
Ir sėkmės kriterijus – pirmam atbėgti iki savos pasaulio „hipermarketo“ lentynos.
Yra šis tas kenksmingesnio – ir gerokai komiškesnio, kai reklama užsiima patys rašytojai, kai jie stoja ne tik prie staklių, bet ir už baro. Kai poetas priverstas kelti savo kainą ir nustatyti, kiek vertas jis pats ir jo kūryba.
Ir štai mes prieiname iki trečiojo manifesto.
Trečiasis manifestas galėjo tapti magiškuoju.
Viskas būtų pernelyg tylu ir beviltiška, jei nepakviestum jos – magijos – į pagalbą.
Praėjo dešimtasis dešimtmetis ir jo naujų formų entuziazmas.
Praėjo pirmieji naujojo tūkstantmečio metai, – tylos, normalizacijos laikai.
Mes tapome pasaulio dalimi, galutinai sutapome su pasauliu.
Viskas stojo į savo vietas. Laikas pažvelgti į tai, kas išliko.
Ir čia svarbiausia.
Mes pamatėme, kad esame pasaulio komikso pakraštyje.
Komiksas – tai ne paveikslėlių, po kuriais galima perskaityti šmaikščius užrašus, knygelė. Tai epochos, kuri atėjo pas mus rimtai ir ilgam, kultūros būsena. Kad apibūdintume šią būseną, kad ją pavadintume, kad pataikytume į pačią nakties širdį, paimame konceptualią metaforą – komiksą.
Komiksas – tai sąmonės paviršius, kuriame nupiešti malonūs personažai.
Ne taip svarbu, kiek jiems metų ir ką jie veikia.
Svarbu kas kita: yra tik viena mintis. Viena emocija. Vienas vaizdas.
Vienas – paprastas – veiksmas.
Komiksas – neegzistuojantis trečiasis – metafizinis – kultūros išmatavimas. Metafizika ne šiaip amputuota, bet netgi pašalinta ta vieta, kurioje ji būtų galėjusi gimti.
Komiksas – tai fatališkas paties kultūrinio kraštovaizdžio nuskurdimas. Ji (kultūra) dabar negali ištverti netgi sudėtingesnių dalykų.
Komiksas – kai kultūra nustoja kvėpuoti, gyventi, gimti – tarp gelmės ir paviršiaus.
Komiksas – tai naujo literatūros formato atsiradimas. Kad ir ką tu dabar rašai – romaną ar pjesę, eilėraštį ar kino scenarijų, – tavo kūrinio perskaitymo kodas bus komiksas.
Visi kiti kultūros kodai dingsta.
Komiksas – tai naujos leidybinės serijos knygynuose, kuriose knygos skiriasi tik viršeliais. Ir kartais knygos, kurių netgi šriftai vienodi.
Galiausiai: komiksas – tai Guy Debord „Spektaklio visuomenė“, paskutinė degradacijos stadija. Pagrindinė forma, kuria vėlyvojo kapitalizmo epochos kultūra gyvena ir funkcionuoja.
Įsiveržti į kultūrą galima tik tada, jeigu esi matomas. Tapti matomu galima tiktai tapus kokio nors komikso personažu.
Mašinos kultūra: viskas turi būti įkomponuota į komiksą, tapti jo dalimi. Visi papildomi išmatavimai turi būti pašalinti, visi šiurkštumai nušlifuoti.
Parašai po paveikslėliais aiškūs, be nežinomų žodžių.
Siužetas patikrintas.
Personažų katalogą paimkite mūsų vietiniame biure.
Komiksas atsiranda ne tada, kai jie, užuot nuėję į teatrą, springdami spragėsiais žiūrinėja paveikslėlius.
O tada, kai jau nebėra jokio skirtumo tarp knygos su paveikslėliais ir apsilankymo teatre.
Mes esame gyvi, kol priešinamės šitam procesui.
Mes dar gyvi. Mes. Priešinamės.