Proza
Donaldas Kajokas. Cirkas
2019 m. Nr. 1
Romano fragmentas
Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę, išvydo cirko palapinės kupolą. Netoliese sukiojosi būrelis berniūkščių, o sidabrinis plakatas virš vagonėlio, atstojančio bilietų kasą, skelbė, kad miestelyje ištisą savaitę viešės vienintelis ir nepakartojamas cirkas, kurio direktorius iš Lietuvos, tačiau artistai – įvairių šalių geriausi profesionalai. Ši reklaminė klišė, tiesą sakant, nebūtų patraukusi Gabrieliaus dėmesio, jei ne juodbruvė mergaičiukė, pietinėje kupolo pusėje laksčiusi po nediduką pievos lopinėlį.
Maždaug pirmokėlė, iki pusės kaklo pakirptais lygiais karčiukais ji laigė pirmyn atgal vis ta pačia linija. Šiek tiek panaši į Boženą, tiktai gal liesesnė.
Gabrielius slapčia stebėjo mergaitę. Įdegusi saulėje, tikriausiai iš Pietų Europos, tvarkingai aprengta, tačiau tasai mechaniškas jos lakstymas truputį glumino. Prieš kelias dienas Raudonojoje rezidencijoje Gabrielius buvo matęs TV laidą apie cirko dramblį, kuris nenustygo vietoje, darė kažin kokius automatiškus judesius, o gyvūnų gynėjai tvirtino, kad jam pasimaišęs protas. Tai ir ši mergaičiukė – vis toje pačioje pievukėje, vis pirmyn atgal. Kita vertus, o ką jai veikti, dar ir svetimoje šalyje, jei ne bėginėti, strakalioti…
Ilgokai ją stebėjęs, vis dėlto ne ilgiau, nei leidžia mandagumas, Gabrielius nužingsniavo paežere galvodamas, kd norėtų mergaičiukę išvysti ir rytoj. Toje pat vietoje, taip pat beprasmiškai straksinčią.
Ir išvydo. Ir kitą dieną, ir dar kitą. Tuomet nusišypsojo: „O kodėl nepažiūrėjus, ką jie po tuo kupolu išdarinėja?“ – ir nė nesvarstęs nusipirko bilietą į vakarinį cirko vaidinimą.
Viskas ten vyko, kaip jis ir tikėjosi – jokių kvapą gniaužiančių triukų, oro gimnastų skrydžių, tiesiog provincialus vaidinimas su būtinom atrakcijom – vargana, nepaprastai liesa, matyt, sulaužytos prigimties rudąja meška, kurios buvo gaila kaip nukamuotos būtybės. Cirko direktorius, toks bebarzdis Karabasas Barabasas, mėgino sukelti publikos prielankumą negabiai vaidindamas tai nusenusį šoumeną, tai dirbtinai besivaipantį reklamos agentą, tai nepakeičiamą vaikų draugą…
Kitko Gabrielius ir nesitikėjo. Tai buvo tipiškas šiuolaikinis provincijos cirkas, kurio butaforinė prabanga slėpė elementarų skurdą, o triukų banalumą mėgino užgožti tranki muzika, sklindanti iš nekokybiškų garso kolonėlių. Viskas atrodė primityvu kaip dukart du – direktorius ir dešimt įvairių tautybių artistų, neskaitant trijų persirpusių vietinių šokėjų, matyt, buvusių meninės gimnastikos būrelio augintinių.
Žiūrovai plojo vangiai, bet organizatoriai tuo apdairiai pasirūpino: paleisdavo ovacijų įrašą, girdi, štai kaip, gerbiamieji, reikia mums ploti!
Vis dėlto Gabrielius nenusivylė, jį viskas tenkino, išskyrus, žinoma, nukamuotą mešką. Šią pavakarę po cirko kupolu gavo tai, ko ir buvo atėjęs: keletą antrarūšių akrobatų, neskoningų direktoriaus juokelių ir dirbtinio artistų entuziazmo – po kiekvieno triuko jų veidai nušvisdavo plačia šypsena, nors žiūrovai gana abejingai triauškė savo kukurūzų spragėsius.
Įpusėjus vaidinimui Gabrielius ėmė dairytis į šalis. Jam iš dešinės sėdėjo šviesiaplaukis paauglys su auskaru šnervėje, iš kairės – vyriškis su dviem mažom dukrelėm. Netrukus scenoje jo dėmesį patraukė šoninė mėlyno aksomo užuolaida. Ji subangavo, šiek tiek prasiskleidė ir tarpelyje pasirodė tamsūs kirpčiukai. Juodbruvė cirko mergaitė slapčia mosikavo rankomis, tarsi rodytų kažkam sutartus ženklus. Gabrielius pasekė jos žvilgsnį ir išsižiojo iš nuostabos: ji žiūrėjo į Eliezarą, sėdintį tarp žiūrovų.
Eliezaras! Šitiek metų nematytas, negirdėtas, jau ir pamirštas, kadaise per įstrižą lapkričio lietų išėjęs iš dvaro su liktarna ir inkilu šikšnosparniams! Eliezaras, pulte prapuolęs, štai jis, kumpanosis, sėdi trečioje eilėje ir prisimerkęs stebi mergaičiukės ženklus, bandydamas juos suprasti.
Gal ir suprato, nes tamsiems kirpčiukams pradingus už užuolaidos senasis žydas palingavo galva.
Gabrielius buvo priblokštas. Džiugus jaudulys užliejo širdį, privertė ją tiesiog šokčioti krūtinėje, jis neįstengė atitraukti akių nuo kumpanosio, jau ketino stotis ir prieiti prie senojo žydo, tačiau į areną išbėgo ta pati cirko mergaitė, matyt, vien tam, kad pakeltų nuo smėlio lazdelę, kurią netyčia pametė ką tik ja žongliravęs ekvilibristas. Taip ir buvo – ji pastvėrė lazdelę ir strimgalviais nėrė atgal į užkulisius, bet netyčia suklupo ir, regis, nikstelėjo dešinę čiurną, nes visa salė užjaučiamai aiktelėjo.
Mergaitė pašoko nuo žemės ir skausmo perkreiptu veidu iššlubčiojo iš arenos. Tą akimirką Eliezaras prasibrovė pro sėdinčius žiūrovus ir dingo už šoninės užuolaidos.
Gabrielius irgi nedelsė, stryktelėjo iš savo vietos ir nusekė paskui.
Užkulisiuose jis kiek sutriko. Raudondryžis cirko kupolas iš lauko neatrodė didelis, tačiau dabar Gabrielius atsidūrė gana erdvioje patalpoje. Dešiniau ant pakylos sukryžiavę kojas sėdėjo keturi vyrai, panašūs kaip vandens lašai. Lyg ir su kaukėmis, lyg ir baltai nudažytais rytietiškų bruožų veidais.
Japonai, pagalvojo Gabrielius.
Du buvo atsisukę veidu į jį, du sėdėjo profiliu. Tarp jų tvyrojo kažin koks genialiai paprastas, vos juntamas ryšys. Jis buvo toks svarbus, toks elementarus ir toks mįslingas, kad Gabrielius sustojo priešais juos tartum įkastas žemėn.
Tuomet vienas jų atsistojo ir Gabrielius nustebęs suvokė, jog tai vienas vyras, tik keturiskart pasidauginęs.
Jis priėjo ir apglėbė Gabrielių per pečius. Pastovėjo taip nejudėdamas, tarsi pozuodamas nuotraukai, tada familiariai paklausė:
– Gabrieliau, kokia tavo pavardė?
– Aušautas, – mechaniškai atsakė Gabrielius, bet jo balsas nuskambėjo taip garsiai, tarsi jiedu būtų stovėję ne palapinėje, o aidžioje marmurinėje salėje.
Gabrielius pasijuto neįprastai, tik negalėjo suprasti – nejaukiai ar išdidžiai. Buvo šiek tiek nesmagu, net įtartina, kad žmogus žino jo vardą, bet nežino pavardės; sykiu jį perliejo ir išdidumo banga, nes tasai keturis kartus gebantis save padauginti cirko genijus atpažino ir užkalbino būtent jį, Gabrielių…
– Atleiskite, o jus kaip vadinti?
– Mane? Dzė. Bet kodėl neklausi pavardės?
– Suprantama, suprantama… – ėmė linksėti Gabrielius.
– Pavardė – Špesartas, – žmogaus balse suskambo pasididžiavimo gaidelė. – Taigi esu Dzė fon Špesartas!
– O kur anie trys?
– Ai, ten, – vyras baltai dažytu japono veidu paniekinamai mostelėjo sau po kojom.
Gabrielius pažvelgė į tuščias grindis, delikačiai krenkštelėjo ir tarė:
– Tiesą sakant, aš ieškau…
– Žydo, – nutraukė vyriškis. – Žydo Ahasfero.
– Ne, pone, mes jį vadiname Eliezaru.
– Taip taip, Eliezaru… Kur daugiau jis bus, aišku, – su dar didesne panieka vyras mostelėjo kairėn, – mano smuklėj.
Ir nuėjo.
Pusbalsiu niūniuodamas panosėje:
Onegin, ja skryvatj ne stanu,
Bezumno ja liubliu Tatjanu…
Kairėj, tai kairėj.
Gabrielius žvitriai perėjo patalpą, kuri baigėsi lenktu koridoriumi.
Šis buvo nepaprastai aukštas, jo viduryje styrojo ilgi metaliniai strypai, tačiau jų viršūnėse kabėjo ne žibintai, o dušo galvutės, iš jų kapsėjo vanduo.
Spaudimas galėtų būti ir didesnis, kažkodėl dingtelėjo Gabrieliui, bet priešais sumirgėjo moterų būrelis. Jos ėjo klegėdamos ir dulkėtuose statybininkų neštuvuose nešė į ryškiai geltoną chalatą susisupusį vyriškį, o jis jauniausiajai iš jų seniokiškai bambėjo: „Tai vėl ne viena, vėl su svita…“
Dabar aš jau beveik namuose.
Ir kodėl jis taip pagalvojo?
„Kas taip pagalvojo?“ – mintyse paklausė Gabrielius, bet nespėjo pats sau atsakyti, nes vyriškis vikriai nušoko nuo neštuvų ir sukliko:
– Kur libreto autorius?!
Tik dabar Gabrielius atpažino cirko direktorių.
– Kur tas sumautas šarlatanas?!
Aušautas bemat išsitempė prieš jį kaip kareivukas, nes pasidarė aišku, kad dalyvauja operos „Eugenijus Oneginas“ pastatyme ir prieš spektaklio pradžią privalo į lietuvių kalbą išversti dar kelis Tatjanos arijos kupletus, kurių rimai tobulai atkartotų Puškino eilučių pabaigas. Gabrielius neabejojo suspėsiąs, mat jautėsi esąs įgudęs rimuotojas; visa tai jis greitakalbe išpyškino nuo neštuvų nušokusiam direktoriui, nesijaudinkite, girdi, suspėsiu, ne pirmas kartas, o šis tik pajaciškai nusikvatojo ir atkirto, kad kupletus Gabrielius galįs susikišti į išangę, niekam jų nereikia, operos premjera puikiai apsieis ir be grafomanijos.
Kaip apsieis? Be kupletų jūs išblukinsite visą muzikinį audinį! – mintyse sušuko Gabrielius, bet garsiai to nepasakė, tik apsisuko ir nupėdino toliau.
Pasikark, cirkininke, su savo bobom ir operom!
Toldamas išgirdo pirmuosius „Eugenijaus Onegino“ taktus – švelnius, skaudžiai ištęstus smuikų atodūsius, bet nė negrįžtelėjo. Jis jau nesijautė esąs libreto autorius. Troško tik vieno – kuo greičiau pasiekti smuklę, kurioje, anot Dzė, rasiąs Eliezarą.
Paklausti nebuvo ko, aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Koridorius netrukus baigėsi ir Gabrielius atsidūrė dar vienoje patalpoje. Tamsiausioje kertėje pajuto tūnant jėgą, kuri akylai jį stebėjo ir pagal labai gudrų algoritmą kontroliavo kiekvieną jo judesį.
Gabrielius panūdo kuo skubiau iš čia ištrūkti, tačiau jėga jį sukaustė, neleido žengti nė žingsnio. Kai akys apsiprato tamsoje, susivokė stovįs kambaryje baltintomis sienomis. Tiesą sakant, tai buvo net ne kambarys, o žemas ir platus didelio pastato rūsys.
Labai priminė jo tėvų namo rūsį.
Ūmai persmelkė nuojauta, kad visa jo gyvenimo esmė, gal net laimė – tai troškimas likti šiame rūsyje, nesipriešinti jį sergstinčios jėgos kerams.
Nuojauta žaibiška ir įsakmi.
Bet ir abejonė: ar teisinga?
Ją kaipmat permušė kita: ar nuojauta gali būti neteisinga, jei išaugo iš tokio puikaus algoritmo…
Ir tuomet tiesiai prieš save jis išvydo vos blėsuojančią liktarną. Ant inkilo su skyle dugne. Ne kieno kito, aišku, Eliezaro sukalto!
Seniai. Labai seniai.
Ir liktarna jo!
O už šių daiktų, grąžinusių Gabrielių į realybę, bolavo metalinių durų stačiakampis, ant kurio buvo iškalta –
ŠVENČIAUSIOJI DANGUN ĖMIMO
ŠPESARTO SMUKLĖ
Smuklė atrodė anaiptol ne smukliška. Vargu ar joje išvis kada nors buvo valgoma, juolab puotaujama. Šešiakampėmis akmens plytelėmis grįstos grindys, pasienius ramstė tuzinas gelsva oda aptrauktų kėdžių, o vietoje stalo žiojėjo plati duobė, virš kurios plieskė ryški elektros lemputė.
Cirko mergaičiukė sėdėjo prie duobės krašto rydama ašaras ir laibomis rankelėmis glostė sutinusią čiurną.
Gabrielius priėjo arčiau ir pažvelgė į apačią, duobė buvo kokių trijų metrų gylio. Suplūktu jos dugnu kažin kas ropinėjo. Lyg varanas, lyg krokodilas ar prie žemės prisiplojęs žvynuotas dinozauras, žodžiu, kažkokia milžiniška driežažuvė.
Siaubūnas žvitriai šaudė akutėmis ir karščiu tvoskiančiais nasrais taikėsi nutverti virš jo levituojantį žmogų. Šis sklandė lengvai, tarsi be jokių pastangų, nėmaž nesibaimindamas reptilijos nasrų. Vos tik padaras nerangiai pašokdavo ketindamas jį sučiupti, žmogus kaipmat išsisukdavo, smagiai erzindamas žvynuotą baidyklę, nes, regis, turėjo galią akimoju liuoktelėti į bet kurį erdvės tašką.
– Čia tu, Eliezarai? – nustebęs šūktelėjo Gabrielius.
– Taip, pone, – atsakė senis nepakeldamas galvos.
– Ką ten veiki?
–Gydau Yj koją.
– Yj?
– Mano koją, – paaiškino mergaičiukė.
Gabrielius priklaupė šalia.
– Kas taip gydo, – suniurnėjo, – nebijok, – ir priglaudė rankas prie sutinusios čiurnos.
– O kas ten per velnio išpera? – vėl šūktelėjo Gabrielius Eliezarui.
– Ką aš žinau, – atsiliepė iš duobės. – Dzebukas sakė, kad mokslo žmonės ją vadina pasąmone.
– Ir kas tave pamokė taip gydyti čiurną?
– Dzė.
– Tas japonas baltu veidu?
– Koks jis japonas, Yj tėvas.
–Mano tėvas, – rūgščia mina patvirtino mergaitė, bet po akimirkos jos akys nušvito: – Oho!.. Man beveik neskauda…
Gabrielius patraukė delnus nuo jos kojos. Patinimas iš tiesų buvo nuslopęs, o jo plaštakos sunkios ir aptirpusios.
Jis didžiavosi savimi. Norėjo išbučiuoti savo rankas – ačiū, mielosios, kad ir šįsyk neapvylėte, bet pasidrovėjo mergaitės. Tik šūktelėjo per petį Eliezarui:
– Gali lįsti iš tos skylės. Jai nebeskauda.
Eliezaras grakščiai išplaniravo iš duobės ir nutūpė šalia mergaitės.
Staiga triukšmingai atsilapojo metalinės durys ir kažkas brutaliai įstūmė vyriškį baltai dažytu veidu, o įkandin švystelėjo dar ir nediduką kiauksintį šunėką.
– Pats tu durnas! – nuskausto paauglio balsu spygtelėjo įstumtasis, valydamasis kelius, nors nebuvo suklupęs.
Paskui išsitiesė, nusispjovė ant grindų ir, apsidairęs kaip šeimininkas, įsmeigė žvilgsnį į Eliezarą.
– Tu vis dar čia? – lyg nustebo, lyg papriekaištavo, tačiau be pykčio, labiau iš pareigos.
– Kur man daugiau būti, Dzė?
Vyriškis kažką sumurmėjo panosėje nesuprantama kalba, tada dėbtelėjo Gabrieliaus pusėn.
– Ko čia vėpsai?
– O pats? – atšovė Gabrielius.
– Man sakai? – pasipiktinęs išsprogino akis Dzė. – Aš esu šios bažnytėlės pastorius! – ir įsisprendė rankomis į šonus.
– Juk čia smuklė.
– Pats tu smuklė.
Kurį laiką tvyrojo nesmagi tyla.
Yj sėdėjo ant duobės krašto ir krapštinėjo nosį.
Šunėkas tįsojo šalia.
– Cibiras Gudriadantis, – glostydama jo kailį paaiškino mergaitė Gabrieliui. – Toks jo vardas ir pavardė, – ir patikslino: – Grynaveislis mišrūnas.
Po deramos pauzės reikšmingai pridūrė:
–Dresuotas. Mėgsta sapnuoti kvapus.
Gabrielius įtariai prisimerkė – dievaži, primena Boženą, ypač tie žemyn timptelti lūpų kampučiai, ir nosį panašiai rakinėja…
Dzė į dukters žodžius nekreipė dėmesio. Stumtelėjo kelias kėdes, pakėlė nuo grindų nediduką kilimo ritinėlį, išvyniojo ir patiesė netoli durų. Vos ant jo įsitaisė, šalimais kaipmat išdygo trys jo kopijos.
Dabar priešais Gabrielių vėl sėdėjo keturi kojas sukryžiavę Dzė – du anfas, du profiliu.
Dievaži, vėl nejučia nusistebėjo Gabrielius, šis cirkininkas iš tiesų moka genialių triukų.
– Karabasas Barabasas duris atblokuos tik nutilus paskutiniam operos akordui, – suinkštė vienas iš trijų vyrų.
–Nemokyk dieduko kosėti! – atsainiai jį nutildė Dzė ir, akimoju surimtėjęs, atsigręžė į Gabrielių: – Susipažinkite – Dzė Du! – tarsi konferansjė mostelėjo į vieną vyriškį, – Dzė Trys! – mostelėjo į kitą, – Dzė Keturi! – mostelėjo į trečią. – Kitaip sakant, visu gražumu – aš! Metas, ponai, sušaukti neeilinį concilia amicorum, jei kam neaišku – draugų pasitarimą. Taigi, atsitiktiniai nelaimės bendrai, kad sutrumpintume Špesarto smuklės laiką laukdami nuožmaus priešo antpuolio, pasitarkime, kuris ir kokį pamokslą sakysime.
Visi trys Dzė pavidalai abejingai tylėjo. Matyt, jautėsi saugūs, nes kalbantysis, nors ir turėjo akivaizdžių diktatoriaus bruožų, šįkart nė į vieną jų nesikreipė.
Iš duobės pasigirdo agresyvus prieštvaninio padaro šnopavimas.
–Nepasiduokime panikai, – tęsė Dzė. – Vis dėlto Yj tegu ir toliau stebi, kas dedasi apačioje. Gerbiamas Eliezaras, kiek žinau, jau keletą tūkstantmečių neturi savo minčių, užtat turi gabalą ožkos sūrio ir stiklainį vytintų pomidorų… Tad pamokslo iš jo nereikalaukime, mums užteks pasimėgauti vaišėmis. Ką pasakytų mūsų svečias Gabrielius Aušautas, ir taip galime nuspėti, nes jis yra užsislaptinęs ateistas…
– Bet nepraktikuojantis! – kažkodėl išsprūdo Gabrieliui, ir ši kvailoka frazė išgąsdino tris padaugintus Dzė.
– Dėkokite likimui, kad nepraktikuojantis, – autoritetingai patikino tikrasis Dzė, – tačiau visų atspalvių ateistai, atleiskite, gerbiamasis, – jis linktelėjo Gabrieliaus pusėn, – elementarūs kaip dukart du, jie nieko įdomaus negali nei sau, nei mums pranešti. Tad siūlau pasiklausyti trijų tikrai iškilių mano bažnyčios pamokslininkų! Kitaip sakant, ekleziastų! O trečiaip, garbiojo Ahasfero kalba persakant, – koheletų!
Dzė užvertė akis ir spragtelėjo pirštais. Matyt, tai buvo sutartas ženklas, nes trys jo kopijos ėmė skystai ploti.
– Šie dori vyrai ketina pasisakyti aktualiomis temomis, išryškinti kai kuriuos būties slėpinių branduolius bei išnarplioti pinkliuosius problemų mazgus. Kitaip tariant, jeigu tiesos nėra, ją reikia prasimanyti. Pirmasis pamokslas vadinsis „Medinis dviratis“, antrasis – „Sanitarė ir tankistas“, trečiasis – „Karalių pasaka, arba Platono ola“… – Dzė minutėlei nutilo, buvo akivaizdu, kad įtemptai mąsto. – Ne, atvirkščiai – „Platono ola, arba Karalių pasaka“… O gal galima ir taip, ir anaip?
Jis klausiamai dėbtelėjo į Dzė Keturi ir šis ėmė arkliškai kinkuoti galva.
– Sutarta, – tikrasis Dzė atsikrenkštė ir, atgavęs pasitikėjimą savimi, tęsė: – Vis dėlto trumpą įvadinį žodelį leiskite tarti man. Visų pamokslų centrinė ašis, be abejo, nuodėmė. Tačiau ar yra kas nors, klausiu, nuodėmingas pats iš savęs? Ir atsakau: mūsų bažnyčios doktrina teigia – ne, ne ir ne! Nuodėmingas, taip sakant, deformuotas, neleistinai iškreiptas yra tiktai mūsų santykis su tuo „kuo nors“. Visi žinote, kaip aukštai aš vertinu filosofus, nors jie nieko daugiau nedaro, tiktai pačių susikurtas problemas bando įpiršti kaip universalias, atseit tinkančias visai žmonių padermei, bet aš, atleiskite, netikiu jų universalumu, nors ir gerbiu filosofus kaip rūpesčio žmones, nes, patikėkite manimi, rūpesčio žmogus – tai reta…
– Tėveli, apie filosofus tu be reikalo, – įsiterpė Yj. – Be to, šitai jau daugelį kartų girdėta. Verčiau leisk pasireikšti kitiems koheletams.
– Tu teisi, dukruže, užsisiuvu burną, tyliu.
Dzė artistiškai persibraukė per lūpas, tada pasisuko į Dzė Du ir kaukštelėjo krumpliu jam į kaktą.
Šis iš netikėtumo loštelėjo ir sutrikęs prabilo:
– Mieli parapijonys, mano pamokslas, kaip minėjo mylimas mūsų tėvas Dzė, bus apie medinį dviratį… Tai nutiko per pragarišką kaitrą… Kai visą mėnesį laikosi trisdešimt penki celsijaus, nuolat galvoji apie tai, kaip ištverti dieną ir nors trumpam sumerkti akis nakčia… Tą vasarą aš bandžiau sukurti svarbiausią savo, kaip cirko artisto, triuką – sprendžiau klastingąjį pasidauginimo klausimą, kuris afišose vadinamas ketvirčiavimo fenomenu…
–Tai aš bandžiau, – pusbalsiu patikslino tikrasis Dzė, – jis su šituo triuku neturi nieko bendra.
–Galop pradėjau nutuokti, jog tai siejasi su sekunde, – tęsė Dzė Du, – su sekunde, arba, tiksliau, su erdve be sekundės. O tai tas pat, kas su visa ir vientisa sekunde, kai praeitis, dabartis ir ateitis sušoka į viena, ir pasirodo, kad trys laiko dimensijos – akių dūmimas… Ak, ką aš čia… Juk tai vien kibūs kalbos dilgėlyno nagučiai…
– Jūs turbūt suprantate, – vėl burbtelėjo Dzė, – nagučiai – mano metafora…
– Taip, nagučiai – mano metafora, – lyg niekur nieko pakartojo Dzė Du. – Bet, mieli parapijonys, koks skirtumas, kieno ši, o ir visos pasaulio metaforos… Net jeigu aš ir išspręsčiau kalbos, oi, atleiskite, pasidauginimo klausimą, jei ir pataikyčiau į patį taikinio centrą, vis tiek tai tebūtų vėjų gaudymas ir tuštybių tuštybė! Pastanga be tikslo, nes rezultatas kaip visuomet bus graudžiai nykus: medinis, niekam tikęs dviratukas, kuriuo toli nenuminsi… Pagaliau galiu prisipažinti, kad visą gyvenimą buvau medinio dviračio drožėjas, asmeninio mažyčio dviratuko, galite mane vadint ir pastangos vergu. Ir vis dėlto tai vienintelis vardas, vertas žmogaus, kuriam tiesiog smagu drožti tokį neįmanomą važiuoti medinių ratų dviratuką, nes kas paneigs, kad į TENAI ir su tobuliausiais – metaliniais, plastmasiniais, firminiais – dviračiais dar niekam nepavyko numinti. Toks dviratis, deja, o gal dėkuidie, dar neišrastas, jo turbūt ir neįmanoma išdrožti, bent jau masinei gamybai. Tad verčiau būti pastangos vergu ir pasigaminti medinį, šiaudinį, vijoklinį ar net marmeladinį dviratį, išdrožti jį iš ryto vėsos, iš vakaro gaiso ar vidurnakčio nemigos, ak, iš ko tik norite, visa tai, mieli parapijonys, aš supratau per tą pragarišką kaitrą… Varge, dar tik vienuolikta ryto, o jau trisdešimt trys celsijaus… Kyla kaip ant mielių, kaip ant mielių…
Vyriškis baltai dažytu veidu tarsi pamiršo, kur esąs, kam ir ką kalbąs, tik lingavo visu kūnu ir aimanavo: „Kaip ant mielių, kaip ant mielių…“
Tikrasis Dzė perspėjamai atsikrenkštė, Dzė Du krūptelėjo ir, tarsi išniręs iš transo, nutilo. Kitą akimirką įtariai apsidairė, pasirausė marškinių kišenėlėje ir kažką atkišo Gabrieliui.
Tai buvo iš medžio išdrožtas dviračio skambutis.
– Priimkite, parapijonys, nuoširdžią mano auką, – gailiai suinkštė. – Drožiant medinį dviratį, žinokite, sunkiausia išdrožti skambutį. Tokį, kuris skambėtų.
O šis, Gabrielius pabandė nykščiu, skambėjo, ir dar kaip!
Tuomet, nelaukdamas raginimo, prabilo Dzė Trys. Šis kalbėtojas Gabrieliui pasirodė kur kas drąsesnis už Dzė Du.
– Mano mokymas nebus ilgas, – tvirtu balsu pradėjo jis, – tačiau, kaip jūs ir tikitės, vaizdingas ir nestokojąs prigimčiai mielų emocijų. Ir kalbėsiu aš ne apie vasaros karštį, o apie žiemą. Kadaise Paryžiuje mačiau filmą…
– Kokiam dar Paryžiuje! Aš niekad nebuvau Paryžiuje! – užprotestavo tikrasis Dzė.
– Sutinku. Jeigu ne Paryžiuje, tai, tarkim, Edinburge, juk buvai Edinburge?
Dzė nudelbė akis ir koketiškai pro nosį suvogravo: „Galėtum apsieiti ir be intymių smulkmenų…“
– Tu teisus, broli, – sutiko Dzė Trys, – Edinburgas buvo ne
klausimas, o retorinis atsakymas. Taigi kadaise Lisabonoje mačiau filmą (kodėl dabar jau Lisabonoje? – mintyse prunkštelėjo Gabrielius), kurio vienas epizodas įstrigo, vis neišgramdau iš smegeninės. Filme, jei atmintis nešlubuoja, kalbėjo rusiškai, tai gal jis rusų? Juolab kad rodė žiemą, tiesa, gana švelnią, tai gal ne rusų…
– Tas padaras nerimsta, darosi vis agresyvesnis, – įsiterpė Yj, kuri nenuleido akių nuo reptilijos, – ardo duobės sieną, nagais ir iltimis rausiasi į ją.
– Lapei nerūpi, kiek gaidys kainuoja, – išdidžiai išpyškino Dzė. – Opera dar neįpusėjo, turime marias laiko.
– Tasai vaizdas įsirėžė giliai, – tęsė pasakojimą Dzė Trys. – Antrasis pasaulinis. Griuvėsiai po žiauraus mūšio, žiema, gražutė, nė dvidešimties neturinti medicinos seselė, mielom strazdanom aptaškyta nosytė, lavonai… Ji vaikšto tarp jų – ar yra gyvų? – klausia, klausia ir šaukia, kiek paėjėjusi vėl klausia, viskas veltui, niekas neatsiliepia. Ir staiga vyro balsas, silpnas, duslus, lyg pro kruviną maršką; sėdi ant sniego keista žmogysta, perkreiptą nugarą į raudonų plytų sienos likutį atrėmusi, tankisto šalmas, juodut juodutėlis, apsvilęs, veidas irgi panašiai apanglėjęs, ypač kairioji pusė; padėsiu tau, dėde, tik tu pakentėk, kužda ji, aš tuojau, tuojau… Aš ne dėdė, sustena tankistas, man aštuoniolika, ji bando jį tvarstyti, dirba atsiklaupusi, nė nepastebi, kaip jos prasegta palaidinė šiek tiek prasiskečia, švysteli mergiškai baltas krūtų dvišakumas, tik mirksnį, tik mirksnio dalelę, parodyk, ūmai sudejuoja tankistas, parodyti, ką? – nesupranta seselė, papus, sunkiai seilę nuryja senis-pajuodėlis-aštuoniolikmetis, nesu dar nė sykio matęs… Merginos veidas ištįsta, nurausta, ji regi jo mirštančias ir sykiu maldaujančias, paskutinio noro sklidinas akis, akimirksniu viską pasveria, supranta, apsisprendžia… Nusimeta šimtasiūlę, karišką palaidinę, dar kažką, lieka klūpėti nuoga ligi pusės, tik virpčiojančiais pirštais pridengusi krūtų spenelius, taip nedrąsiai… vos vos… rodo… žiūrėk, kareivėli… O pati rydama gerklėje susitvenkusį ašarų gumulą žvelgia pro šalį, į tą raudoną sienos nuolaužą, stengdamasi išvengti tankisto žvilgsnio… Įsivaizduojat, lavonų pilni griuvėsiai, rytas po mirtino mūšio, po mėsmalės, žiema ir stiklėjančios akys, nėkart neregėjusios… Nuo apatinės lūpos nutįsusi seilė, ilga ir raudona… Tiršta, gliti… Štai ir viskas, jau nebėr čia gyvų, tiktai ji, ligi pusės nuoga, ir sniegas… Ir melodija, tykių dermių muzika, dieviškasis adagio, ir tolstanti kamera… Ne, – po pauzės pasitaisė Dzė Trys, – adagio aš turbūt sugalvojau… Bet ji, toji muzika, turėjo skambėti… Girdžiu, skamba… smuikai… dievaži, smuikai…
–Aha, ir aš girdžiu… Albinonis, jo dieviškas adagio… – svajingai sukuždėjo Dzė Du.
–Ne, broli, tai Malerio penktosios adagietto, – pataisė jį Dzė Keturi.
– O toliau? – išplėtė akis Yj.
– Toliau nepamenu. Kažkoks kvailas siužetas.
– Gaila, – pasakė Yj ir vėl įsmeigė akis į duobę.
–Tikrai gaila, – paantrino jos tėvas. – Suk nesukęs, moterys turbūt sudėtos iš subtilesnės medžiagos nei vyrai. O tai, ką girdite, ne koks ten adagio, bet seniai visiems įgrisęs „Eugenijus Oneginas“. Prasisunkia net pro Špesarto smuklės sienas.
Staiga iš duobės išvinguriavo laibas balselis:
Aš nupirksiu tau suknelę,
kad nuvilkčiau tau suknelę
ir nuvilkčiau nuogutėlę
pirkti man suknelės…
– Kas čia, po paraliais?! – spygtelėjo kažkuris iš trijų padaugintų vyriškių. – Negi tas šliužas dar ir dainuoja?
– Ne, – prisimerkęs atsakė Eliezaras. – Čia Dzebuko balsas.
– Kokio dar dzebuko?! – sunerimo tikrasis Dzė. – Juk tai nešvanku! Peržengtos visos ribos… O dar prie mergaitės!
– Teisinga pastaba, – lyg niekur nieko įsiterpė Dzė Trys. – Jeigu be meilės, koks skirtumas, su kokia – gražia ar negražia, gyvulėlio pasitenkinimą vis tiek patirsi. O jeigu iš meilės, skirtumas dar menkesnis, nes jeigu myli, tai ir graži…
– Nutilk, kretine! Aš klausiau apie dzebuką!
–Dzebukas, – pagaliau rado progą įsiterpti Eliezaras, – tėra paprasčiausia anatta. Jis beveik nematomas, tiesa, sykiais kai kas jį girdi, bet retas. Nesijaudinkit, daugiau neprabils. Be to, – liūdnokai palingavo galva kumpanosis, – Dzebukas dainavo visai ne apie tai, ką pagalvojote, nes yra niekatrosios giminės.
Gabrielius iš visų tų kalbų tik šypsojosi į ūsą, jautė netgi tam tikrą pranašumą prieš tuos keturis, nes Dzebuką buvo ne sykį matęs, o anie, atrodo, apie nesybes ničnieko nebuvo girdėję.
Po šios visus kiek sutrikdžiusios emocinės iškrovos Dzė vėl perėmė iniciatyvą į savo rankas ir paskelbė, kad atėjo metas pasistiprinti. Eliezaras iš po kėdžių ištraukė drobinį ryšelį, kuriame, pasirodo, tilpo nemažas gabalas ožkos sūrio, kelios vyriškos saujos vytintų pomidorų ir stiklainis alyvuogių.
Gabrielius irgi skanavo senojo žydo vaišių, atbulais dantim kąsdamas sūrio iš pradžių dar mėgino susigaudyti, kur atsidūrė, kokiu būdu nedidelė cirko palapinė virto erdviu tvirtasieniu painiai išplanuotu pastatu, bet greitai suprato, kad vis tiek nieko nesupras.
Tad numojo ranka ir toliau kramsnojo sūrį su alyvuogėmis, atsainiai klausydamasis nerišlaus pašnekesio.
– Opera tikriausiai dar nesibaigė…
– Kur tau! „Eugenijus Oneginas“ – dvi valandos, ne mažiau!
– Naje, kokios trys! Mes čia jau dvi lindime.
– Prakeikimas! Sūtrauka Čaikovskis!
– Reptilija tuoj pasikas po grindimis!
–Velnio opera, ir kam jos prireikė! Mūsų visai kitas amplua!
– O ir libretas prastas! Tatjanos arija pasibaisėtinai negabi.
Keista, bet tarp šių žmonių Gabrielius jautėsi saugus, situacijos paradoksalumas kažkodėl nė kiek negąsdino, nors, išgirdęs pastabą apie Tatjanos ariją, trumpam nusuko akis.
Galop šeimynišką šurmulį nutildė Dzė, primindamas, kad jie užkandžiauja ne bet kur, o šventoje vietoje, tad ir kalbos privalo būti atitinkamos. Trys jo kopijos pritariamai sumirksėjo, ir Dzė Du, matyt, norėdamas įsiteikti, ėmė malti liežuviu apie tikrąją žmogiškumo mįslę. Anot jo, esmiško žmogiškumo apibrėžties nežino nė vienas mirtingasis, tačiau kai prireikia pavyzdžio, kone visas pasaulis sutinka, kad Jėzus, dailidė iš Nazareto, jį atitinka geriausiai.
Dzė Du pamaldžiai suglaudė delnus ir nuleido akis. It stropus klierikas, greitakalbe išbubenęs gerai išmoktą dogmą.
– Tu teisus, broli, – netikėtai švelniai pažvelgė į jį tikrasis Dzė. – Matau, supranti, ką turėjo galvoje Pontijus Pilotas, ištardamas žydų miniai: „Ecce homo.“ Tačiau mes susirinkome ne teologinių plonybių nagrinėti, o išgirsti šį tą naujo.
– Tas padaras jau įsirausė į tolimąją duobės sieną, – kone iškilmingai pareiškė Yj, kuri įrėmusi smakrą į kelius vis dėbteldavo žemyn. – Tik uodegos galiukas kyšo…
– Netrukdyk, dukruže, – paprašė Dzė, – metas prabilti trečiajam pamokslininkui!
Iš savo vietos pakilo Dzė Keturi ir ėmė neskubriai vaikštinėti – trys žingsniai pirmyn, trys atgal.
Po minutės iš užančio išsitraukė nedidelę knygą, kurį laiką tylomis ją vartė.
–Platono „Valstybė“, – burbtelėjo ir vėl ilgam nutilo.
Jo balsas buvo…
Tiek to… Gabrielius nerado tinkamo žodžio apibūdinti stipriai pasikeitusiam Dzė Keturi balsui.
– Mielieji, – pagaliau teikėsi prabilti šis, – nuosekliai ir su meile išguldysiu jums šaunaus vyro Ero, Armenijo sūnaus, kilusio iš Pamfilijos, istoriją. Bet prieš tai trumpai prisiminkime, ką apie jį yra kalbėjęs mūsų brolis Platonas iš Atėnų. Pasak jo, Eras žuvo kovos lauke, po dešimties dienų jo kūną nugabeno į namus, jau rengėsi laidoti, tačiau paguldytas ant laužo jis atgijo ir papasakojo, ką buvo matęs. Manau, neverta priminti, ką Platonas Ero lūpomis dėstė apie mirusiųjų karalystę, dabar mums svarbesnis faktas, kad pats Eras nežinojo, kokiu būdu jo siela grįžo atgal į kūną, tiesiog jis atsimerkė ir suprato gulįs ant laužo.
Dzė Keturi nutilo ir po kankinamai ilgos pauzės sukuždėjo:
– O aš žinau.
Pasimėgavęs pauzės sukeltu efektu, tęsė:
– Tad paklausykite, kokį kelią teko įveikti šauniajam vyrui Erui, kai pasigirdus galingam griausmui mirusiųjų sielas ėmė nešti į visas puses, į ten, kur joms buvo lemta atgimti. Ero sielai nebuvo leista gerti iš Letos, todėl ji nenuskriejo su kitomis, bet pasiliko visiškoje tamsoje. Netrukus tolumoje išryškėjo menkas šviesos ruoželis, lyg kokia žvaigždutė, ir Ero siela nusklendė į ją. Priartėjusi išvydo du Karalius, tamsų ir šviesų, kurie suglaudę delnus laikė kažin kokį gūbriuką. Priskridus dar arčiau, pasirodė, jog tai ne gūbriukas, o milžiniškas kalnas, apaugęs medžiais ir žolynais, išraizgytas upelių, pilnas gyvasties. Žodžiu, Eras išvydo pasakiškai gražų žalsvos mėnesienos nušviestą pasaulį. O pačioje viršukalnėje susirietęs į kamuoliuką miegojo mažas padarėlis – švelnutis, nepaprastai mielų formų dangaus ir žemės sutvėrimas… Gulėjo padėjęs skruostą ant suglaustų delniukų, pūtė į akį to nuostabaus kalnagūbrio balne… Bet štai jis krusteli ir nusišypso, atrodo, net užsimerkęs jaučia tą nepaprastą grožį, atsiveriantį nuo viršukalnės, kur čirpia, kvepia, alpsta, plyti, dauginasi, šnara visa Aukščiausiojo kūrinija…
Dzė Keturi užsimerkė, sakytum, vaizduotėje ir pats mėgautųsi tuo pasakišku gamtos paveikslu.
– Tuomet Ero siela neišlaiko, priskrenda prie padarėlio, jau kone jį liečia, bet akimoju pajunta, kad kažkas pasikeitė: dvelkteli lengvas vėjelis, bet ne tas, nuo viršukalnės… Staiga padarėlis prasimerkia ir Eras supranta, kad pūkuotukas nubudo kaži kokioje uždaros erdvės apytemoje. Padarėlis susigūžia, iš padilbų stebi ant sienų šmėžuojančius šešėlius – juos meta vėjo siūbuojamos smilgos ir keli skysti krūmokšniai, augantys šalia olos… Ir Ero siela ima trauktis, pro apvalią angą ištrūksta iš slogios šešėliuotos prieblandos, išnyra į erd-vų pilnaties nušviestą pasaulį ir supranta, jog tasai simpatiškas pūkuotukas iš tiesų nubudo ankštoje oloje; nuskriejusi dar toliau, Ero siela išvysta, kad ola išrausta anaiptol ne kalno viršūnėje, o pačioje jo papėdėje… Mielas padarėlis nubudo ne tik oloje, bet ir toli nuo to grožio, kuris atsiveria nuo viršukalnės… Ir Erui nepaprastai jo pagailo, sielą suspaudė liūdesys, nebeguodė net tasai čirpiantis, kvepiantis, alpstantis, besidauginantis pasaulio grožis, Ero siela tolo ir tolo nuo jo, kol iš kalno galiausiai teliko mažas gūbriukas ant dviejų Karalių delnų…
– To žvynuoto siaubūno jau nebėr duobėje, net uodegos nesimato, – susirūpino Yj. – Visas sulindo į išsiraustą angą.
– Opera ilga, – nuramino ją Eliezaras, – bet anga ilgesnė.
– Nekreipk dėmesio į tą prasmirdusią žuvį, – atšovė Dzė, pasukęs veidą į Dzė Keturi. – Drąsiai baik ką pradėjęs!
– Paskui Ero siela išvydo, kad du Karaliai, laikantys gūbriuką, patys stovi ant mėnesienos nutvieksto kalno, kuris, sielai tolstant, pasirodė esąs irgi tik gūbriukas ant kitų Karalių delnų, ir taip pasikartojo dar kartą, ir dar… Veikiausiai šitai būtų kartojęsi be galo, tačiau staiga kažkas galingu balsu ištarė: „Žvaigždė, kuri rodo kelią, yra tavo žvaigždė!“, Ero siela ištrūko iš besidauginančių vaizdinių rato, sakytum, praplėšė juodą maršką ir grįžo į savo kūną, ką tik paguldytą ant laužo…
Dzė Keturi nutilo kuktelėjęs. Po minutės nedrąsiai išlemeno:
–Man labai jo gaila…
– Ko? – suraukė kaktą tikrasis Dzė. – Ero, kurį padauginau?
– Ne. To pūkuoto kvaišelio.
Ašara sužvilgo Dzė Keturi akyje.
Jis šniurkštelėjo nosimi ir drumstas lašelis nukrito po kojom.
Dzė Keturi jį pakėlė, tarsi stikliuką pavalė į alkūnę ir įsimetė burnon.
Lyg kokį saldainį.
Taip bent pasirodė Gabrieliui.
Trumpam visus suėmė graudulys, niekas nedrįso nė žioptelt.
Po grindimis nemaloniai krebždėjo, matyt, žvynuotoji driežažuvė gremžė suplūktą molžemį.
– Taigi, mielieji, – tikrojo Dzė veidas palaimingai švytėjo, – išgirdome tris archetipines patirtis. Apie ką, paklausite, jos buvo? Ne, atsakysiu, ne apie žmogaus bejėgystę, vadinamą mediniu dviračiu, ne apie gailestingąją samarietę mirties slėnyje, netgi ne apie nenuspėjamą pasaulio būvį, o apie Tąjį, kuris sugeba apvilkti laikinumą amžinybe, kuris nevaržo skeptiško proto laisvės, leidžia jam mėgautis bergždžiomis teorijomis ir žeminančiomis išvadomis. Manau, pagaliau supratote, ką reiškia didžiojo Pamokslininko minima Aukščiausiojo baimė? Kiek mūsų širdys pristinga meilės, tiek jos pripildomos Dievo baimės. Nesielvartaukite dėl to, nesigraužkite, tai prigimtinė žmogaus būsena, gal net privilegija. Nes didelė didelė baimė – jau ne bailumas, o aukštasis bijojimo menas! Žmogiška!
Jis nutilo.
Regis, ilgam.
– Tačiau ne pernelyg, Frydrichai! – staiga suspiegė Dzė, dėbtelėjęs į žilpinančią lemputę palubyje. – Tai dieviška. Bet irgi ne pernelyg, Karlai Gustavai! – įsmeigė žvilgsnį į duobę.
– Šventa teisybė, arba, kaip man aiškino Kama Sutra, – vėl, regis, ne laiku ir ne vietoje įsiterpė Dzė Trys, – jis troško jos, ji troško jo, drauge jie nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą, ir tai buvo nepakeliama…
Gabrielius vos neprunkštelėjo į saują, bet tą akimirką kitoje duobės pusėje ėmė dubti grindys, klaipytis akmeninės plytelės, ir į lemputės apšviestą plotą iš po žemių išlindo kruvinas žvynuotos pabaisos nosgalis. Visi kaip vienas pašoko ant kojų…
Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis (Pabaiga)
2018 m. Nr. 12
Romano fragmentas
Tuo metu kambaryje buvo beprasidedanti orgija. Prasegusi kelnes MayaM viena ranka mankštino Dino penį, kita masažavo savo krūtis.
– Kaip biškį kitos kartos žmogus, jis viešumoje sunkiai susijaudina… Pagal Platono padalintos linijos analogiją…
Jos žodžius užgožė Klaros, kurią gnaibė MataZ, spygavimas ir iš virtuvės atsklidusios Yurgos dejonės – liūdnomis šuns akimis žiūrėdamas pro savo kamerą, Edis dorojo ją tiesiog ant virtuvės stalo, vis suduodamas per sėdmenis delnu.
– Edi, neužmiršk paskui išdulkinti ir šventos lietuviškos duonos. Netingėk! Žinai, kad ji verkia tinginio valgoma, – šūktelėjo jam Thomas ir uždarė duris.
Staiga Šarlotė pajuto ant savęs jo rankas ir suvokė nežinanti, ką daryti. Įsikibo abiem delnais į jo megztinį, tada neryžtingai, nebūdama įsitikinusi, ar tai, ką daro, nėra kvailystė, jį atstūmė.
Jo akyse šmėstelėjo nuostaba.
– WTF? Juk tu išsiskyrei su Alexu?
– Būk geras, neminėk man Alexo. Apsivemsiu. Tu turėtum suprasti…
– Čia nėra daugiau ką veikti. Visi pisasi.
Jis neketino atsitraukti. Atsagstė jai marškinius ir ėmė bučiuoti krūtis. Šarlotė nesipriešino. Buvo neįprasta – ir drauge labai gera – žinoti, kad jis nenori iš jos nieko daugiau, kaip tik teisės kelias minutes pasinaudoti jos kūnu, ir tokiam pačiam laikui perleisti teises į savąjį. Jokių sumautų reikšmių ir apskritai jokių minčių, kurias reikėtų įveikti, kad būtum.
Atsitokėjo tada, kai Thomas prasegė savo kelnes ir švelniai paėmęs jos ranką uždėjo ant savo lyties.
Šarlotė sudrebėjo ir pastūmė jį nuo savęs – šįsyk su pasidygėjimu, kurio pati negalėjo valdyti, ir kuris kilo kažkur iš anapus Thomo ir jo glamonių.
– Kas nors ne taip? – nustebo.
– Nieko, – suvapėjo ji. – Pagalvojau apie pinigus… Tai yra ne apie pinigus, o… Bet tu nesuprasi.
Išlaikydamas veide nuostabos išraišką, kuri rodė, kad jis nesistengs jos perkalbėti, Thomas užsisegė kelnes.
– Aš juk sakiau, kad tu nesuprasi.
– Tu labai keista. Aš pirmąsyk gyvenime matau tokią keistą moterį. Prieš tavo keistumą kartais norisi klauptis ant kelių, – ištarė jis ir nuėjo. Šarlotė girdėjo, kaip jis užsirakina tualete.
Jis pasakė tai, ką apie ją manė, ir ką, matyt, manė absoliuti „Opalo“ narių dauguma.
Vėmalas stoviniavo priešais veidrodį ir vartė akis bei liežuvį – atrodė, kad jis mezga intymų ryšį su savo paties atvaizdu, o šis jam tuo pačiu atsako.
Jūratė viena blaškėsi po kambarį, švelniai liesdama daiktus, švytintis jos veidas pamažu niaukėsi – matyt, ji negavo iš jų tiek švelnumo, kiek tikėjosi. Prie Vėmalo ji nesiartino – net ir jai jis buvo mažiau nei daiktas. Tada užsidarė spintoje ir greitai iš ten pasigirdo dejonės, pasibaigusios malonumo riksmu, drauge su kuriuo iš spintos išvingiavo ir šlapimo srovelė.
– Nuostabu. Georgeʼas Batailleʼus būtų laimingas, – sušnabždėjo iš tualeto išlindęs Thomas.
Tuo metu Vaidutis paėmė nuo lentynos kavinuką ir stipriai, kaip į kokį klarneto vamzdį, papūtė į jo snapelį. Oro srovė pakėlė dangtelį, jis krito ant žemės ir žvangėdamas nusirito į kampą. Kavinukas sugaudė keistu, pusdusliu garsu, primenančiu vargonus.
Besisagstydamas kelnes atbėgo Edis, paskui jį iš kito kambario iškišo galvą Klara.
– Kas čia darosi?
– Trimitai. Apokalipsė! Pasaulis baigiasi! Melskitės, mano ponai, melskitės! – vaipėsi Vaidutis. Jis vėl priglaudė lūpas prie kavinuko snapelio ir papūtė. Kambarys prisipildė šiurpaus gausmo, kurio fone, kaip rodėsi Šarlotei, buvo girdėti tylus šiurenimas – lyg kas nors lengvas ir trapus būtų čiuožęs vidinėmis indo sienelėmis.
– Turbūt snapelis užsikimšęs… Susiaurėjime susidaro didesnis slėgis, ir tuomet atsiranda tas baisus garsas… Eolo dūdos…
– Askaridės… Kodėl aš prisiminiau šį žodį?
Jam dar sykį papūtus į kavinuką, visi, išskyrus Tomą, kuri kaip sarkofage gulėjo vonioje, subėgo į kambarį.
– Fuck. To neįmanoma klausyti. Atrodo, kad viduje kažkas… rėkia? Cum tacent, clamant… Beje, kodėl aš tai pasakiau?
– Prašykite atleidimo Viešpaties, jis yra didis!
– Jis yra didelis kavinukas. Visų kavinukų kavinukas.
MataZ žengtelėjo prie Vaidučio ir grėsmingai paliepė:
– Žiūrėk, atiduok man šitą šūdą.
Jis išėjo į balkoną, ir Yurgai nespėjus sumoti, kas čia iš tikrųjų vyksta, sviedė kavinuką lauk – tas ištiško į skalbiniams džiovinti skirtus virbus. MataZ grįžo į kambarį, pakėlė nuo žemės kavinuko dangtelį, per stebuklą nesudužusį, ir atkišo jį Vaidučiui-Vėmalui.
– Šitą daikčiuką, bičiuli, gali susikišti į šikną – drauge su savo knygos rankraščiu. O jeigu nenori, atiduok Artūrui. Jis pedikas, žinos, ką su juo veikti.
Tai pasakęs, jis kaip niekur nieko suleido dantis į zefyrą. Artūras nuraudo, tačiau taip švelniai, kad niekas to nepastebėjo, – drovumą, kaip ir savo seksualinę orientaciją, jis buvo išmokęs nepriekaištingai slėpti.
– Ar mes nebeturim daugiau kiaušinių? – norėdamas išsklaidyt nemalonią tylą paklausė Thomas.
Iš virtuvės susirūpinusiu veidu atskubėjo Yurga:
– Nebėga. Vanduo, – tepasakė.
– Ir spintelė neatsidaro, aš negalėjau paimti… – nesugalvojusi, ko jai galėjo prireikti spintelėje, užsikirto Klara ir nuraudo.
Lyg seniai būtų laukę progos, bet nedrįsę prabilti, jie vienas per kitą ėmė vardinti, kas dar namuose neveikia kaip turėtų.
MataZ nervingai pamėgino pavažiuoti į priekį su kėde. Jos ratukai nesisuko.
– Velnias, nieko nesuprantu. Tai…
Klaptelėjęs kaip sekcijos durelės, Yurgos balsas užsikirto.
Visų akys nukrypo į Diną, kuris ramiai krovė tabaką į suktuką, ir atrodė kaip žmogus, kuris žino, kas vyksta.
– Čia yra paralelė su vienu kultiniu Sanderewskio tekstu, kuriame jis aprašo iš esmės analogišką situaciją. Tai Aktajono mito interpretacija, galimai paveikta XIII a. trubadūro Peiro Vidalio baladės apie tai, kaip žmogus, sudraskęs ėriuką, pavirsta vilku, kurį vėliau sudrasko piemens šunys. Kūrinys prasideda sakiniu: „Aš, Aktajonas, Aristėjo sūnus, Kadmo anūkas, vieną puikią dieną nuo ankstaus ryto medžiojau elnią.“ Toliau – lotyniška Ovidijaus „Metamorfozių“, kuriose aprašytas ir Aktajono mitas, eilutė „Mons erat infectus variarum caede ferarum“. Beje, vienas iš dviejų kūrinio epigrafų (turbūt neatsitiktinai) taip pat yra iš „Metamorfozių“: „Quod enim scelus error habebat?“ Kitas – eilutė iš įžymios Schillerio baladės, pasakojančios apie jaunuolį, trokštantį nutraukti deivės Izidės skraistę, kad sužinotų „viską“…
Dinas lėtai užsikėlė koją ant kojos ir patogiai atsirėmė į sofos atlošą, rodydamas, kad pasakojimas bus ilgas.
– Galima pamanyti, – tęsė jis, – kad rašytojas tenori savais žodžiais atpasakoti mitą, bet taip nėra. Sakyčiau, Sanderewskio tekste Aktajonas – išvis ne medžiotojas, o veikiau prasmę besivaikantis filosofas, ar paskui įkvėpimą skuodžiantis kūrėjas, kadangi jo nesėkmės priežastys, skirtingai nei Ovidijaus „Metamorfozėse“, pirmiausia yra vidinės ar, jeigu norite, filosofinės: medžioklės įkarštyje Aktajonas pameta skirtį tarp sąvokų „sprukti“ ir „vytis“ – jis suvokia vienu metu ir bėgąs, ir vejąsis, ir kad tas procesas jau vyko prieš jam pradedant medžioti, ir nesiliaus po to, kai medžioklė baigsis. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad laukymėje nimfų apsuptą Artemidę jis pasiekia aplenkęs mito laiką – dar nepasmerktas, nes nepamatęs jos nuogybės, tačiau jau bėgantis nuo šunų, kurie jį atsivys ateityje. Taip jiedu netikėtai susikeičia vietomis: Aktajonas kaip latenta forma substancialis simboliškai įgyja dieviškų galių, tuo tarpu Artemidė, nespėjusi nusirengti ir sukurti precedento, kad Aktajonas, kaip reikalauja mito naratyvas, pamatytų ją nuogą, prasmiškai redukuojama iki paprastos moters. Autorius parodo, kaip sugriūva visa mito struktūra ir herojai „pakimba“, užsikerta tarytum laikrodžio mechanizmas – siužetas negali nei tęstis, nei logiškai baigtis. Beje, ši kolizija kūrinyje taip ir lieka neišspręsta (neišsprendžiama?) – abu herojai pasitraukia į tankmę ir lieka prie kiškio, kuris daugelyje kultūrų simbolizuoja Mėnulį, maitos. Tai vadinamasis Sanderewskio prakeiksmas…
Yurga klausėsi jo kone išsižiojusi, tada ėmė klausinėti:
– Mes keliame prielaidą, kad mūsų mesti kiaušiniai nuskrido tolyn laiku, tiesa? Ar tokiu atveju mes privalome apmąstyti, kas iš tikrųjų buvo taikinys? Ir ar tai, ką metėme, mums buvo kiaušiniai? Pagaliau kur iš tiesų įvyksta prasilenkimas? Ar vis dėlto joks prasilenkimas neįvyksta?! Bet kaip tuomet traktuoti faktą, kad vanduo dingo kaip tik tuo metu… Dinai, ką tu manai?!
Dinas tuo metu baigė kimšti tabaką į suktuką ir, įkišęs popierėlį, švelniai stumtelėjo gumą. Ji nė nekrustelėjo.
– Šarla, tu gerai pagalvok. Tai beprotybė. Ir tu pati tai žinai, – nuoširdžiai (nepajėgęs nuslopinti įkarščio balse) pasakė Thomas.
Taip, ji žinojo.
– Juk tu ne mažas vaikas, – priėjo prie jos Yurga. – Jei tu išeisi, tapsi vienu iš jų… Ir tada viskas pasikeis. Niekas niekada nebebus taip, kaip buvo. Juk tu pameni Sanderewskio… kaip tą…
Jos balsas irgi buvo sušvelnėjęs, ji atrodė kaip žmogus, kurį pamažu apima narkotikų poveikis. Žvelgė į ją, lyg jau būtų ieškojusi jos kūne pažeidžiamos vietos, kažkokio orientyro, stigmos, į kurią vėliau būtų galima smogti.
– Tu – vientisa tuštuma. Plyna kaip popieriaus lapas. Į tave žiūrint skauda akis. Bus sunku į tave pataikyti, – girtu balsu sušvebeldžiavo jai į ausį MataZ ir pajaciškai išrietė lūpas žemyn – atseit liūdna.
Ji žinojo duodanti jiems dar vieną šansą išsikapstyti iš ciklo, iš Sanderewskio prakeiksmo.
Kai ji užsirišo skarą, Jūratė puolė jai į glėbį ir arkliškai pabučiavo.
– Tu… tu… tu… – kartojo jinai, o iš tikrųjų atrodė, kad ji, imituodama žaislinį garvežiuką, sako sau „tū tū, tū tū, tū tū“…
Iš kažkur prieškambaryje atsirado šuniukas ir ėmė skardžiai loti.
– Iš kur čia šuo? Kas įleido šunį? – susijaudino Yurga.
– Matyt, įsprūdo pro laiko kinivarpą, – pasakė MataZ ir abejingai spyrė į šunį. – Eik nx, OK?
Šuo sucypė ir dingo, išgaravo lyg nebuvęs.
Thomas paėmė ją už rankos:
– Jeigu kada… Kur nors… Žinok, tu mane uždegi.
– Kada nors… Taip.
Ji išėjo į laiptinę ir nubėgo žemyn.
Pyptelėjo telefonas: „veluosiu uz 10 min“. Viskas galėjo prasidėti dešimčia minučių vėliau, – šmėstelėjo mintis.
Pirmas kiaušinis atskriejo it deganti saulė, jis rėžėsi į skruostą ir pamažu kietėjančiais baltymo gleivių siūlais išsidraikė po visą veidą kaip kibūs čiuptuvai. Iš kaistančių skruostų nervų siūlais į kūną išplito šiluma, prasimušusi šiurpios, keistokos laimės versme, – svarbu, yra veiksmas, jis vyksta, dabar. Šarlotės ranka nevalingai pakilo – kaip anksčiau berniūkštis, ji pabandė įsikibti oro.
Kitas kiaušinis, nors jo laukė, užklupo tarsi iš pasalų, – atlėkęs iš šono, ištiško į smilkinį. Į akį siūbtelėjo trynio geltonis – dvyliktos klasės geometrijos vadovėlio spalva, antrojo tėvo automobilio (to, kuris buvo prieš vėlesniąją tojotą) spalva, šviesos tunelio gale spalva, juostelių ant išsvajotųjų kedų spalva. Spalva banano, kurį – paskutinį – gavo, atstovėjusi eilę 1988-aisiais, jai tai buvo ir paskutinis sovietmečio bananas – už langų tuo metu jau šmėkščiojo trispalvės, o per radiją transliavo šventąsias mišias; spalva konservuotų ananasų, prie kurių nuvingiavo apskritai paskutinė, kiek Šarlotė prisiminė, eilė LSSR, palikusi daugiausia nusivylusiųjų: žmonės, kurių absoliuti dauguma niekada gyvenime nebuvo ragavę ar net matę ananaso, sužinojo, jog konservuoti ananasai – ne itin skanūs; spalva lango trūkių, kurie, kai į juos kaldavo saulės šviesa, užsiliepsnodavo auksu; spalva paskutinių sovietmečio kalgotkių, kurias suplėšė likus kelioms dienoms iki nepriklausomybės paskelbimo, ir taip jos neperžengė epochų sandūros – liko ten, kur propagandinių plakatų dulkėse dygo branduoliniai grybai – beje, taip pat skaisčiai, beprotiškai geltoni.
Spalva Karakumų dykumos ir javų Ukrainos stepėse spalva, liepsnodavusi vadovėlių puslapiuose; spalva megztinio, iš tikrųjų turėjusio būti mėlynu arba juodu, blogiausiu atveju – žaliu ar pilku, bet, nesant kitokių siūlų, priverstinai tapusio geltonu (dėl ko bobutė jai visad sakydavo: atrodai kai ruskelā – t. y. bjauriai); spalva negrabia ranka nupieštų saulių, po kuriomis ji niekada nevaizduodavo žmonių, gyvūnų ir namų, bijodama, kad nulūžę saulių spinduliai gali juos sužeisti ar sugriauti, – apačioje būdavo tik akmenys, kurių Šarlotė visai negailėjo, o žmonės ir namai jos paveiksluose sklandė danguje kaip debesys. Spalva karuselių, nuo kurių, pamažėl rūdijančių, geltonumas luposi dideliais gabalais kaip nuo medžių žievė, – Šarlotė bijojo sustoti; traukdama iš atminties tuos geltonumo pavidalus ir kartodama juos kaip mantrą, ji jautėsi apsaugojusi pačią savo gyvasties esmę nuo vis skaudžiau žeidžiančių kiaušinių smūgių, – spalva elektros, pasislėpusios vario laiduose; spalva laipiojimo gaublio, nuo kurio krisdama vaikystėje nusibrozdino užpakalį; spalva autobuso „Ikarus“; balkonų plytelių Lazdynuose spalva…
Į ją pasipylė tikra kiaušinių kruša – jie krito ir dužo į krūtinę, galvą, pečius. Šarlotė nieko nebejautė – tarytum jos jau niekas nebūtų siejęs su kūnu, kurį negailestingai kapojo taiklūs kiaušinių kirčiai. Ji neįstengė pakeisti žvilgsnio perspektyvos ir toliau matė save iš viršaus – taip, lyg stovėtų balkone ir kiaušiniai jos nekliudytų, o skausmas tebūtų orgazmo, kurį ji patiria, savyje nužudydama save, fantominis aidas, atsklindantis betgi ne iš lyties, o iš maudžiančio skrandžio – kaip pykinimas ar vėmulys.
Dar vienas kiaušinis sprogo nepasiekęs jos kūno: tirščiai išsiskleidė ore ir liepsnojančiais siūlais kaip napalmas ėmė leistis ant jos. Balkone kilo nevaldomas ekstazės ir tuo pačiu siaubo klyksmas – tarytum jaunieji literatai staiga visi drauge būtų išsigandę savo siaubo fantazijų. Perverta liepsnojančių siūlų, odos poromis ji jautė, kaip susipina balkone kūnai – rankos, kojos, užpakaliai, drėg-
mė ir virpesys, išsirietę liežuviai, šniokštimas ir gargaliavimas, kartkartėmis virstantis šaižiu spiegimu. Ar bus įveiktas Sanderewskio prakeiksmas?
Šarlotė susverdėjo ir tą akimirką priešais ją ore sutvisko kiaušinis – šviesa krito į jį įžambiai. Toli už jo – išgąstingas, bet pasididžiavimo ir aistros kupinas Vėmalo veidas; jis atrodė pakibęs ore atskirai nuo kitų įraudusių veidų ir nuo rankos, kuri tarsi atitrūkusi lėtai sklendė link jos trajektorija, kuria anksčiau pati buvo paleidusi kiaušinį. Sekundės dalį pamanė, kad erdvėje ir laike pasiklydusi ranka atsitiktinai, vietoj kiaušinio, sviedė į ją tą veidą, ir dabar tas veidas – arba vis dėlto kiaušinis, o gal net kiaušinis su veidu, – lekia į ją, ir jo jau neišvengs – kad ir kaip stengtųsi.
Plona riba, skyrusi ją nuo įsisiautėjusios kompanijos ir nuo visko, ką ji bandė atmesti kaip svetimą, išnyko. Įlėkęs į jos akių tamsą, kurią Šarlotė dar instinktyviai mėgino ginti delnais, kiaušinis atsimerkė ir pažvelgė liūdnomis trynio akimis – tiesiai į sielą. Tai buvo pati įtikinamiausia, pati skaudžiausia, ir drauge – labiausiai nevykusi kiaušinio koncepcija pasaulyje.
Šarlotė sudejavo ir jai akyse aptemo.
– Kas tau? Ei, ar girdi mane?!. Tu gyva? Ar tu gyva?
Ji atpažino Vaidučio-Vėmalo balsą anksčiau, nei suprato, kur yra atsidūrusi ir kas nutiko. Jis skambėjo mechaniškai ir be lūkesčio – kaip žmogaus, kuris žino, kad jam niekas neatsilieps. Šarlotė pajudino koją.
– Tai tu gyva? Gyva? Gyva!
Jis susijaudinęs trypčiojo prie jos, bet nieko nedarė.
– Vaiduti… – ji norėjo paklausti, kaip jis čia atsidūrė, ir kodėl jis neapmėtė savęs kiaušiniais, bet jėgų užteko tik atsisėsti ir atsiremti į sieną.
Kliokė lietus, tarp jos kojų plūdo ledinio vandens srovės. Tolumoje gurmančio griaustinio aidas ankštoje bromoje skambėjo kaip pratisas traškesys – lyg kas nors būtų glamžęs tarp pirštų sviestinį popierių.
– Čia ką tik trenkė žaibas – visai prie pat. Ačiū Dievui, kad ne į tave. Buvo nerealus garsas. BUM! Taip kalė! Atrodė, kad visas šitas vanduo susprogo.
Ar jis melavo? Norėjo ją paguosti? Įrodyti, kad nebuvo jokių kiaušinių, jokio vakarėlio – nieko? Ar tik stengėsi ją įtikinti, kad nedalyvavo jos egzekucijoje?
Ją apėmė ūmus pasidygėjimas Vėmalu ir savimi – kad leido sau atsidurti su juo tokioje nepatogioje padėtyje.
– Ačiū, man jau viskas gerai, Vaidotai, – šaltai pasakė. Atsistojo, suėmė delnais savo plaukus ir išgręžė.
Reikėjo sprukti nuo jo kuo greičiau, kad jis nesugalvotų kaip anąsyk prie jos prisiklijuoti.
– Palauk… – pajutęs, kad ji, nepaisydama lietaus (o tai ji galėjo sau leisti, nes buvo visiškai šlapia, ir daugiau sušlapti jai nebegrėsė), gali nueiti ir jį palikti, suvapėjo Vaidotas; jame kaip visada rungėsi kretinizmas su hiperaktyvumu, bet šįkart toji pradų kova nebuvo užtemdžiusi jo sąmonės – atrodė, kad jis iš paskutiniųjų stengiasi perlipti savo baikštumą ir pasakyti kažką svarbaus.
Impulsyviai iškėlė abi rankas ir tuojau pat jas nuleido.
– Aš galiu pamėginti… sustabdyti lietų… – tarė.
– Nieko čia tokio… – pridūrė, išvydęs Šarlotės veide nuostabą. – Paprastas folkloras, aš universitete apie tai rašiau diplominį darbą… Tokių užkalbėjimų turi daugelis pasaulio tautų. Bet šis senovės lietuvių užkalbėjimas, kurį per praktiką užrašiau Ukmergės rajone, ypatingas… Taip, ypatingas. Nes jis… veikia!
– Vaiduti!
– Aš sakau, nieko čia keisto. Jahvė Biblijoje (arba, jei turim galvoj „Epą apie Gilgamešą“ – dievų susirinkimas) irgi sustabdo tvaną vienu žodžiu. Aš manau, kad tai ne vienas žodis, bet struktūra, kuri turi tą patį principą, kaip mūsų aukštaitiškas burtas. O ten visai paprasti žodžiai. Vandenį bara dėl to, kad jis užmiršo, ką jam sakė gerasis dievulis. Vadinasi, remiamasi mintimi, kad vanduo yra įsiminęs savęs atšaukimo formulę, tereikia tą prisiminimą sužadinti. Veiksmo sąlyga tampa mnēsis – kaip graikų mituose arba, pavyzdžiui, meksikiečių muilo operose. Įdomu, kad apie vandens atmintį taip pat kalba homeopatai ir vandens jonizatorių industrija…
– Vaidai, tu išprotėjai!
– Žmonės pasakojo, kad prie „Suokalbio“ lietų pernai sustabdė Beresnevičius. Aš manau, jis rėmėsi tokia pačia formule, kaip ir aš, nes dar prieš metus mačiau jį tame kaime, kur mes anksčiau atlikome praktiką…
Nelaukdamas, kol ji pasakys „taip“ arba „ne“ (Vaidutis, matyt, jautė, kad jos atsakymas, kurį ji tartų instinktyviai, nemąstydama, kaip tai paveiks jį ir debesų stichiją, būtų „ne“), jis priėjo prie bromos krašto, užvertė į dangų akis ir ėmė kažką murmėti. Kartkartėmis iškeldavo į viršų rankas, ir tada jo delnus apšviesdavo už krūmų pasislėpusio žibinto šviesa.
Atrodė kaip klaidinančių haliucinacijų apimtas šamanas, stojęs prieš stichiją, kuriai suvaldyti neturėjo nei jėgos, nei teisės. Ir tuo pat metu – kaip beviltiškas lūzeris, apsėstas idée fixe perbraižyti savo likimo mikroschemas ir savo nevykėliškumą metafiziniame lygmenyje pakeisti virtus, susigrąžinti aistras – anapus žemiškos realybės ir žmogaus kūno. Jam tikrai trūko vieno šulo.
Ir tada lietus liovėsi – vienu sykiu, kaip burtų lazdele pamojus. Atsirado pojūtis, kad dangus atsitraukė, tapo švarus.
– Aš sakau, tai veikia, – sušnabždėjo Vaidotas. Jo akys degė. Jis dar netikėjo, kad partija su likimu, kurią jis vis beviltiškai pralaimėdavo, svarstydamas, kaip taisyklingai užrišti virvę ant balkio, netikėtai pakrypo jo naudai.
Šarlotė pajuto jam ūmų palankumą, turbūt kylantį iš instinktyvios pagarbos galiai. Norėjo jam parodyti, kad suvokia, ką jis ką tik padarė, galbūt netgi pasakyti ką nors gražaus, pavyzdžiui – „o, kaip šaunu!“ arba „čia tai bent!“ Bet, žiūrėdama į jį kvailomis jūros kiaulytės akimis, įstengė tik pritariamai sudrebėti.
Jiedu nuėjo į degalinę, ir Šarlotė, intuityviai pajutusi, kad Vėmalas alkanas, nupirko jam dešrainį. Šis nepasakė „ačiū“ – iš susijaudinimo buvo pamiršęs būti perdėtai kuklus. Virpėdamas stvėrė dešrainį, suleido dantis. Jo pirštai taip stipriai gniaužė bandelės apatinę dalį, jog atrodė, kad padažuota dešrelė iššaus iš jos ir pataikys jam į akį.
Dešrainiui pradingus gerklėj, jis dar kurį laiką spoksojo į padažais išterliotą popierėlį ir, rodos, svarstė, ar neverta praryti ir jo.
– Atleisk, buvau labai alkanas, – įveikęs instinktą sumurmėjo jis. – Kai esi labai alkanas, pradedi galvoti, kad ne tiek daug dalykų iš tikrųjų yra nevalgomi…
Jis atkišo savo kairės rankos mažąjį pirštelį.
– Vakar apie vidurdienį (o apetitas būna didžiausias būtent tarp dvylikos ir dviejų, tada vėl paūmėja jau tik po keturių ir vėlai vakare) rimtai atrodė, kad jei jį suvalgyčiau, aš visai pasisotinčiau, ir galėčiau išgyventi dar kelias dienas, – niūriai pasakė jis, ir turbūt pajutęs, kad išreiškė mintį negana aiškiai (bent jau ne taip aiškiai, kad Šarlotė išdrįstų patikėti tuo, ką girdi), pridūrė: – Turiu namuose tokias sodininko žirkles. Kas čia tokio? Čekšt – ir viskas!
Šalia niūraus skepsio, su kuriuo jis visa tai sakė, lyg būtų pats savimi gerokai nusivylęs, jo balse nuskambėjo ir pasididžiavimo gaida – Vėmalas tikriausiai manė, kad jo beprotybę (o ir jo suveltą, kliedesių prifarširuotą poeziją) jos akyse pateisina tai, kaip puikiai jis susitvarkęs su lietumi.
Šarlotei buvo sunku susikaupti – ją purtė drebulys, kurį nesėkmingai bandė suvaldyti, įsikibusi į stalo kampą. Kaip žmogus, neturintis nieko autentiška, tik įgimtą sugebėjimą mėgdžioti, Vėmalas drebėjo kartu su ja. Iš šalies jiedu galėjo atrodyti kaip jausmingai santykius besiaiškinanti pora.
Vaidučiui kumštelėjo į verslininką panašus pagyvenęs dėdė, užsimetęs švarką ant treningo.
– Ko čia sėdi kaip prisišikęs? Ar nematai, kad medmuzelei, – šį žodį jis sugebėjo ištarti nešvankiai, tarsi purvinomis lūpomis, – šalta?! Nupirk jai išgerti! Arba… hahaha… gerai pašildyk! Padaryk jai čum čum! Chrum chrum! Pom pom!
Vaidutis susimėtė, – užteko menko sutrikdymo, ir jo trapus normalumas susvyravo, akyse įsižiebė baili kvailio nekaltybė. Dėdulė nusižvengė (matyt, iš savo sąmojo) ir nuėjo.
– Aš nupirksiu išgerti. Dar turiu pinigų, – tarė Šarlotė. Ji buvo dėkinga tam chamui, kad jis trumpai ir aiškiai pasakė, ko iš tikrųjų dabar reikia. – Išgerti. Kaip aš anksčiau nepagalvojau.
Grįžusi su plėčkele, Šarlotė rado Vėmalą panirusį į miegą primenantį dirglų stuporą. Gali būti, kad gavęs maisto jo organizmas šiek tiek atsipalaidavo.
– Kažin, kiek mažajame piršte yra kalorijų? – paklausė ji labiau savęs, ir išsigandusi, kad bus pasakiusi tai garsiai, pakartojo klausimą teisingai:
– Kažin, kiek dabar valandų?
– Valandų? – Vėmalas markstėsi, jo kūnas atrodė sugeibęs, tik plaštakos įsitempusios, lyg giliai viduje jis rąžytųsi.
– Aš negaliu gerti. Aš vartoju… tokius vaistus. Su jais negalima alkoholio, – Šarlotei įspraudus jam į ranką kartoninį indelį su gėrimu, sumurmėjo jis, ir čia pat entuziastingai pridūrė: – Bet šiandien galima.
Šarlotė spoksojo į jo rankas.
– Negaliu užmiršti tavo pirštų. Tavo mažojo piršto. Kurį tu norėjai suvalgyti.
– Jei plaukai ir nagai būtų valgomi, žmogus galėtų ilgai išgyventi pats iš savęs. Tu įsivaizduoji? Uždaras ciklas. Savęs pavalgai, savęs atsigeri. Visiškai nemokamai.
Pasakė be jokio užsidegimo – kaip savaime suprantamą dalyką. Jį buvo pavergusi idėja išgyventi iš nieko.
– Kas dėl to lietaus… Kaip ir sakiau, čia nieko ypatingo… Taip galima sustabdyti ir paprasčiausią vandentiekio avariją. Tačiau yra dar vienas užkalbėjimas… Tiksliau, tai visai ne užkalbėjimas, o užkeikimas… – jis išliko kuklus, bet aistra, su kuria jis anksčiau suteikė sau teisę gerti, liko balse. – Jį užrašiau Žemaitijoje, Skuodo rajone, ir jis skamba pusiau latviškai, kas tik patvirtina lietuvių stereotipus. Ir veikia jis visai kitaip, nei anksčiau minėtas užkalbėjimas. Vanduo nesustoja bėgęs, taigi iš pažiūros nieko neįvyksta… Bet sugriūva jo vidinė sąranga, nelieka struktūros – vanduo pasidaro nebe vanduo. Paprasčiau kalbant, jis miršta.
Jis šnekėjo vis keisčiau, bet atrodė normalesnis nei bet kada anksčiau, ir labiau priminė šaltakraujį mokslininką, dėstantį savo teoriją, nei pablūdusį literatą, kuriam, kaip ji žinojo, trūko vieno šulo.
– Galima pagalvoti – ir kas gi čia tokio, ar ne? Juk vanduo toliau kaupiasi arba teka. Bet jame ir aplink jį nelieka prasmės, jokio naratyvo. Ten, kur yra negyvo vandens, žmones pakerta liūdesys ir beprasmybė. Išnyksta skirtys tarp reiškinių. Sutrinka daiktų funkcijos. Senovės lietuviai, esant reikalui, šitaip užkeikdavo šaltinius.
– Gal tau nupirkti dar vieną dešrainį? Nes paskui…
– …aš radau duomenų, kad partizanai kartais užkeikdavo šulinius. Jų aukų gali būti gerokai daugiau, nei skelbiama… Tai fundamentalus posūkis šios rūšies tyrimuose…
Jame įstabiai derėjo kenčiantis, vizijų apsėstas ligonis ir tyrėjo aistra.
– Bet yra dar vienas dalykas… Toks žmogus man pasakojo, kad šituo būdu galima užkeikti upelį ar netgi visą upę, ir atimti prasmę viskam, kas yra jos kelyje. Gerai, jei tai kokia maža upelė, kuri teka per kelis kaimus. O jei tai – Dunojus? Įsivaizduok – per sekundę netenka prasmės visa, kas yra tarp Donauešingeno ir Vilkovės Ukrainoje bei Sfintu Georgės Rumunijoje. Tai apokalipsės mygtukas – jį galima lyginti su Sanderewskio… Mane žavi archajinio žmogaus užmojai ir… tam tikra prasme galimybės. Tu sėdi kažkur… šiknoje… už šimtų kilų nuo bet kokios civilizacijos (ir galbūt nežinai netgi tokio dalyko kaip kilas), bet disponuoji fundamentaliu ginklu, kuris gali pražudyti Europą.
Be abejo, jis galvojo apie save – kaip atkeršija visiems už viską, ką yra iškentęs.
Netoli jų, kitame baro stalo gale įsitaisęs storulis atkando dešrainį. Neproporcingai maža, lyginant su kūno mase, ir plokščia kaip snapas nosis, mėlynos lūpos. Jo ranka, kėlusi dešrainį link burnos, vieną akimirką suakmenėjo, veidas prarado išraišką. Storulis griebėsi už širdies ir švokšdamas išbėgo į lauką, palikęs dešrainį ir nepradėtą gerti kokakolą.
– Eik, pasiimk. Ten daugiau nei pusė dešrainio.
– Bet… Gal… Ten ne mano… Aš jo nepirkau…
Jis vėl ėmė šlykščiai raivytis. Atrodė, kad vėl užsidėjo bepročio kaukę, kurią buvo trumpam nusiėmęs, kad sklandžiai papasakotų jai apie vandens užkeikimą. Langas, pro kurį ji trumpą valandėlę galėjo pasiekti jo sielą (ar kažką, ką jis turėjo vietoj sielos), užsivėrė.
– Kaip – ne tavo? Jis – niekieno. Tai – šiukšlė.
Vaidutis ėmė virpėti. Visa savo siela jis veržėsi prie išėdų, dorojo jas savo vaizduotėje. Jo apdujusiose akyse vaistų numarintais vyzdžiais gerai atsispindėjo televizorius.
– Aš negaliu. Aš neimsiu. Tegul kiti ima, o aš – ne. Ne mano.
Bailumą jis pavertė moraliniu principu. Buvo pasiryžęs kęsti badą ir mąstyti apie savo mažąjį pirštelį, bet nesiliesti prie išėdų.
– Ką čia šneki, Vaiduti? Gal išprotėjai? Tu svarstai, ar suvalgyti savo pirštą, ir tuo pat metu galvoji, kad išmestas dešrainis – ne tavo? Tai tavo dešrainis. Tas bybys, kuris jį čia paliko, neiškentėjo nė šimtosios dalies to, ką tu. Tu už jį jau sumokėjai. Brangiai. Reikia tik pasiimti.
Ji aistringai išgyveno pasibjaurėjimą juo ir tuo pat metu nuoširdžiai norėjo, kad Vaidutis pagaliau pasisotintų ir neberegėtų maisto haliucinacijų.
– Iš kur tu viską žinai? – irzliai suvapėjo jis.
– Paauglystėj mes su drauge valkatavom Palangoj. Valgėm išėdas, rinkom šiukšliadėžėse nuorūkas ir prašinėjom gatvėj pinigų… Baisu tik pirmą kartą.
Staiga jai dingtelėjo, kad Vėmalas tikriausiai niekada nebuvo Palangoje – nei Palangoje, nei apskritai kokiame nors kitame mieste.
– Žiūrėk, tai visai paprasta. Tu niekam neįdomus. Ir tas dešrainis niekam neįdomus. Jei nori, kad tavęs niekas nepastebėtų, varyk, kai darbuotojas nusisukęs į tą savo aparatą. Arba eidamas pro šalį staiga priklaupk ir pradėk atseit rištis batraiščius arba kažko ieškok ant žemės, o tada, kai visų akys jau bus pripratę prie to, kad tu ten kažkur esi, atsistok, atsainiai, lyg pats tą padėklą būtum ir padėjęs, paimk tą šūdą, ir ateik čia. Supratai?
– Arba, – ji pamažu įsijautė į mokytojos vaidmenį, – nueik prie baro servetėlių, ir tada grįžk ne čia, bet prie dešrainio, lyg ten būtum ir sėdėjęs, ramiai paimk ir neškis čia.
– Aš negaliu. Tai man per sudėtinga, – pasakė Vaidutis su palengvėjimu ir vos juntamu pasididžiavimu; matyt, jautėsi nugalėjęs pagundą. Savo ribotumą jis laikė unikalumu. Visi rašytojai įkvėpimo sėmėsi iš savo patirties, o Vėmalas – iš to, kad, išskyrus savęs ribojimą ir nuolatinį poreikių mažinimą (kas jam vis dėlto davė tam tikros patirties), nepatyrė visiškai nieko. – Jei tu moki paimti, tai tu ir atnešk.
Šarlotė įtūžo.
– Vaiduti… Tuoj pat atnešk dešrainį! Ar supranti, ką sakau? Privalai nueiti ir jį paimti, – ji nebežinojo, ką dar rūsčiai pasakyti, kad jo bukumas patirtų nepatogumų. – Jeigu ne… aš tau nebeduosiu gerti. Daugiau nė lašo.
Vaidutis sunerimo. Alkoholis, kurio įprastai jis irgi atsisakydavo, buvo kažkas kita nei maistas. Šiandien jis užvaldė jo sielą. Juo labiau kad išgirdo liepimą – jis nemokėjo atsispirti svetimai valiai. Tačiau netrukus įtampa jo veide atlėgo, jis sukryžiavo rankas ant krūtinės; kaip pagundas įveikęs žmogus su palengvėjimu atsiduso ir tyliai pasakė:
– Gal ir gerai. Juk man negalima gerti. Aš ir taip per daug išgėriau.
Jis jautėsi saugus, tarp jo ir visų įmanomų pagundų vėl stovėjo neperžengiama siena. Šarlotė pasiuto.
– Paimk ir suvalgyk dešrainį!
Susijaudinusi ji per stipriai spustelėjo ant stalelio stovėjusį kečupo indelį – šis ejakuliavo plona skysta srovele ant stalo ir kartoninės stiklinės, iš kurios jie gėrė degtinę.
– Eik, išmesk šitą šūdą, ir pakeliui paimsi tą dešrainį, po galais. Niekas nepamatys. Iš tikrųjų visiems dzin.
Vėmalas papurtė galvą – jis jau buvo apsisprendęs. Mėgavosi kančia, kurią patirs suprasdamas, kad pats atsisakė galimybių.
– Tada… Aš visiems papasakosiu apie tavo burtus. Kad tu moki sustabdyti lietų ir kad nori užkeikti upę… Čia jeigu nepaimsi dešrainio.
Tai buvo klaida. Ji nežinojo, ar pats Vaidutis mano, kad čia yra ką slėpti. Galbūt jis kaip tik norėjo, kad apie jo sugebėjimus sužinotų visas pasaulis?
– Ne, ne, aš pasakiau – ne, – bukai pakartojo jis. – Ne. Aš neimsiu.
– Vaidotai, – iš pykčio ir apmaudo, suvokus, kad negali jam padėti peržengti savęs, jai aptemo akys. – Jei jau neimi dešrainio, pakelk nuo žemės tą trupinį! Štai ten, dešinėje, tarp kojos ir kėdės…
Ją apėmė azartas. Tai buvo pinklės Vėmalui. Trupinėlis niekam nepriklausė – jis negalėjo jo išsiginti.
Vėmalo akys sublizgo, taigi bent vieną dalyką tuo trupiniu jai pavyko pasiekti. Jo apsisprendimas nesiliesti, nedaryti, neimti tapo nebe toks tvirtas. Jis vėl dvejojo.
– Jei pats nenori, paduok man tą trupinį. Aš noriu to trupinio. Kai tik paduosi, aš jį suvalgysiu, – lėtai išskiemenavo.
Vėmalas raivėsi. Instinktyviai kaip gyvulys jis jautė, kad, paklusęs Šarlotei ir pakėlęs nuo žemės trupinį, paneigs savo apsisprendimą nepajudinti nė piršto, bet jį, savo unikalumą kildinantį iš silpnumo, tikriausiai kvaitino pagunda pasiduoti, sau tarus, kad paėmė jį Šarlotės lieptas.
Jo pasipriešinimas buvo palaužtas. Jis pasilenkė ir griebė tą trupinį, ištiesė Šarlotei. Ši įsimetė jį į burną ir nurijo.
– Žiūrėk, ten yra dar vienas trupinys. Aš jo taip pat noriu. Paduok jį man!
Buvo tikra, kad sykį jos valiai pasidavęs Vėmalas nebeišsisukinės, todėl žodžius ištarė draugiškiau, netgi šiek tiek nerūpestingai, taip, kad jis galėtų pamanyti (ir kaip vėliau pasirodys – tikrai pamanė), jog ji, skirtingai nei jis, įsivaizdavo, šneka su juo kaip lygi su lygiu.
Jis nerangiai pasilenkė po stalu ir po sekundėlės atsitiesė su tuo nedideliu bandelės gabaliuku. Atkišo jį Šarlotei – galbūt kukliau, negu jam pačiam norėjosi.
Šniokštė kavos aparatas. Du jauni vairuotojai mėlynais kombinezonais trypčiojo prie kavos automato ir rodė į juos pirštais – matyt, apkalbinėjo. Ant jų krūtinių švietė užrašas: CEDE VEDE VITO.
– Ačiū, aš nevalgysiu. Nebenoriu, – tvirtai pasakė ji. – Būk geras, padėk tą šūdą atgal ant žemės.
Jis buvo pasiryžęs tuojau pat, nė minutės nedelsdamas išpildyti paliepimą, bet kažkokia jėga jį sustabdė. Negalėjo atplėšti akių nuo to bandelės gabalyčio. Godžiai rijo seilę.
– Aišku, jeigu tik nori, gali suvalgyti pats.
Kaip išbadėjęs šuo jis čiupo tą kąsnį ir ėmė energingai kramtyti. Godulys buvo pažadintas – atrodė, kad drauge su žandikauliu juda visa jo siela.
– O dabar jau atnešk tą dešrainį. Aš vėl noriu valgyti, – staiga liepė ji.
Vėmalas, kuris atrodė apsėstas, tiesiog sutriuškintas dviprasmių jausmų, vienu šuoliu atsidūrė kitame stalo gale, stvėrė padėklą su prakąstu dešrainiu ir kokakola, ir taip pat mikliai grįžo. Jis drebėjo – matyt, jautėsi peržengęs save ir atsidūręs pilnatvės, kurią simbolizavo prie durų stovinti šiukšliadėžė, papėdėje. Šiukšliadėžės dangtis buvo pasikėlęs, o žiotyse buvo matyti daugybė įvairaus dydžio ir formų išėdų.
Buvo šlykštu. Nepaisant nuoširdžios užuojautos, kurią jam jautė, Šarlotė nebegalėjo jo tverti.
– Viskas, turiu eiti, – ji atsistojo ir pasitaisė striukės apykaklę. Tai buvo ženklas, kad jis nebandytų jos perkalbėti, – savo sąmonėje ji buvo jau išėjusi. – Manęs laukia.
Nežinojo, kodėl meluoja. Iš tikrųjų buvo visiškai nesvarbu, ką jam pasakyti.
Vėmalas pašoko ir juokingai linkčiodamas į priekį tarytum besimeldžiantis judėjas ėmė kartoti:
– Ačiū, ačiū, ačiū.
Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna. Tada baugščiai atsitraukė nuo jos ir labai tyliai – taip tyliai, kad Šarlotei pasirodė, jog žodžiais sušnarėjo daiktai – suvapėjo:
– Tik niekam nieko nesakyk, gerai? Čia nieko nebuvo, ane?
– Sutarta.
Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja
2018 m. Nr. 11
Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai. Tai kaip aštuoni namo aukštai. Rimto žemės drebėjimo padarinys.
Nenoriu skaitytojo gąsdinti. Ji liko gyva. Tai Dominyka, dailininkė. Baigė Dailės akademiją Vilniuje, paskui studijavo multiplikaciją. Ištekėjo už ispano, turi sūnų ir dukterį, kuria animacinius filmukus keliems Madrido televizijos kanalams. Pamėgo nardymą ir povandeninį jūros pasaulį.
Atvažiavo į Andalūziją, Ispanijos pietus, nes ją pakvietė geodezininkų grupė. Jie turėjo galingą ultragarso aparatūrą. Varpė žemę Viduržemio jūros pakrantėse, ir toliau, porą kilometrų nuo kranto. Plačiame kaip mokyklinė lenta ekrane pynėsi įvairių spalvų linijos. Jos rodė, kokie ir kokio storio žemės klodai toje vietoje. Aparatūra buvo labai slapta, jai įrengė atskirą palapinę. Prie jos dieną naktį budėjo du automatais ginkluoti kareiviai. Jie nuobodžiavo. Praėjus Dominykai, nusekdavo ją žvilgsniu.
Geodezininkai vilkėjo kaip civiliai, bet tai buvo NATO karininkai iš kelių šalių.
Dominyka netruko suprasti, kad jie ieško vietos slaptai požeminei povandeninių laivų bazei. Nes čia pat buvo Gibraltaro sąsiauris, vartai tarp Viduržemio jūros ir Atlanto. Vartai, kuriuos gali tekti ginti arba uždaryti.
Be to, čia – artimiausias kelias iš Afrikos į Europą, ir atvirkščiai. Kilus karui tarp rasių ir tikėjimų, pavydas irgi rimta priežastis imtis ginklo, čia būtų pirmoji fronto linija. Jau dabar šiaurinis Afrikos krantas – atskirtis. Jos linija nubrėžta griežtai, bet ji peržengiama kelis kartus per dieną.
Dominyka neslėpė, kad supranta, ko ieškoma. Iš tikrųjų tai ir nebuvo ieškoma skylės povandeniniams laivams ir jų sandėliams, o tik grunto, kur tokia statyba būtų įmanoma. Tačiau kai aparatūra aptiko kažką keisto, sulėkė visi.
Ultragarsas parodė žemės gelmėse oro burbulą, susisiekiantį su jūra.
Tačiau karininkų entuziazmas greitai atslūgo. Burbulas buvo mažas, ne ką didesnis už apverstą kubilą. O aplink jį žemė išjudinta paskutiniojo drebėjimo. Jis įvyko visai neseniai, maždaug prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų.
„Gruntas čia dar nesikonsolidavo“, – pasakė geodezininkai.
Bet Dominyka savo atminties fotoaparatu padarė tos vietos nuotrauką.
Pietrytinis Ispanijos kampas, tas prie Gibraltaro ir Viduržemio jūros – ypatingas kraštas. Dirva neturtinga, akmenys ir stambus žvyras. Tarsi tik dabar iškilęs jūros dugnas. Auga tik krūmokšniai ir agavos.
Vėjas čia, kaip ir senovės Lietuvoje, turi keletą vardų. Nes visas gyvenimas šioje vietovėje priklauso nuo vėjo krypties. Vakaris, „Poniente“, pučia iš saulėlydžio pusės. Rytmečio vėjas, „Levante“, – iš ten, iš kur išsimiegojusi keliasi saulė. Rytinis Viduržemio jūros krantas – jis toli, iki šiol vadinamas „Levantu“.
Tai, kad Viduržemio jūra siaura, ilga ir joje pučia pastovūs vėjai, turėjo milžiniškos įtakos žmonijos istorijoje. Artimuosiuose Rytuose buvo ankšta. Bet vėjas Levantas rodė, kur ieškoti vietos gyvenimui.
Kiekviena vieta mūsų planetoje turi savo istoriją, tik reikia ją žinoti. Andalūzijai pasisekė, nes joje buvo statoma iš akmenų. Medžių augo mažai. Vienai kultūrai žlugus, kita, atėjusi, statė arba ant griuvėsių, arba vėl iš akmens. Judėjimas čia visada buvo didelis – iš Europos į Afriką ir atgal, iš Atlanto į Viduržemio jūrą, iš jos į Juodąją ir priešinga kryptimi. Bet nė viena civilizacija neskubėjo griauti to, ką rado. Todėl Andalūzija primena sluoksniuotą „Napoleono“ tortą.
Ateiviai retai kovėsi su senbuviais. Nebuvo ko. Visiems užteko vietos.
Apie pačius seniausius gyventojus, neandartaliečius, juolab apie jų pirmtakus, mažai ką žinom. Jie gyveno urvuose, misdavo tuo, ką rasdavo arba sumedžiodavo.
Po jų tikriausiai buvo finikiečiai. Iš kito Viduržemio jūros galo. Ten dabar Izraelis, Libanas ir Sirija.
Finikiečiai buvo drąsūs jūreiviai, bet nelabai išmanūs. Jų galeros turėjo tik vieną stiebą, ant jo iškeldavo audeklo arba iš ko nors nupintą keturkampę burę, ir mokėjo naudotis tik vėju, pučiančiu iš nugaros. Laivui įsibėgėjus kryptį galėjo truputį koreguoti vairu. Finikiečiai naudojosi tuo, kad Viduržemio jūra – tai ilgas koridorius tarp Afrikos ir Europos, kuriame vėjas pučia viena arba kita kryptimi. Kai aušta, Levantas neša į vakarus. Dienai pasibaigus pradeda pūsti vakaris – „Poniente“.
Pakeleivingam vėjui nuščiuvus tenka laivą užinkaruoti arba irtis. Irkluodavo vergai. Kad nebėgiotų po visą laivą, juos prirakindavo. Gamtinius reikalus turėdavo atlikti po savimi, čia pat sėdėti ir miegoti.
Vėjai kartais susipainiodavo. Tas pats galėdavo pūsti kelias paras iš eilės. Kartais – įžambiai. Žmonės neturėjo nei kompasų, nei žemėlapių. Laivo kryptį nustatydavo tik pagal saulę ir žvaigždes.
Babilono žyniai šimtus metų stebėjo dangaus kūnus. Finikiečiai pasikvietė juos pas save. Per juos Babilono išmintis pateko į antikinę Graikiją, vėliau – į Romą ir tuometinę Ispaniją. Iš jos pasklido po visą Europą. Pasiekė ir mus.
Po finikiečių buvo graikai, bet Romos sluoksnis Iberijos pusiasalio „torte“ yra storiausias. Iki jos krašto gentys kalbėjo skirtingomis kalbomis ir vaidijosi tarpusavyje. Romėnai juos išmokė lotynų kalbos ir net rašto pradmenų. Krikščionybė irgi atėjo su romėnais.
Pusiasalis garsėjo ir tuo, kad jame buvo gaminamas didžiausias antikinės Romos skanėstas, aukštuomenei ir turtuoliams būtinas prie kiekvieno valgio – „garum“. Tai džiovinta ir sutrinta žuvis, fermentuota žuvų žarnyno gabalėliais.
„Garum“ supildavo į molines amforas ir užsandarindavo vašku. Tai buvo tų laikų konservai.
Turtingieji romėnai valgydavo „garum“ vieną arba maišydavo su vynu, actu, krauju, pagardindavo paprika ir pipirais. Gydytojai jį išrašydavo kaip vaistą, ypač nuo erekcijos sutrikimų, ir kaip kosmetinę veido kaukę.
Islamas irgi užgimė Iberijos pusiasalyje. Atskiros arabų gentys susivienijo, greitai užėmė visą Šiaurės Afriką ir nedelsdamos persikėlė per Gibraltaro sąsiaurį. Naują kraštą užvaldė be vargo. Romos imperija jau buvo subyrėjusi. Vakarų Europa skendėjo juoduose viduramžiuose.
Iberijos pusiasalyje musulmonai pamatė, kad kraštas didelis, gyventojų nemažai, jie turi savo kalbą – darinį iš lotynų kalbos, ir savo tikėjimą. Todėl neskubėjo. Įvedė administraciją – valsčius, apskritis, karalystes – pavaldžią Kordobos kalifui. Sukūrė teismų sistemą. Išmokė kasti drėkinimo kanalus. Jau mūsų laikais ispanai vienam iš užkariautojų vadų pastatė gražų paminklą.
Retas atvejis – paminklas buvusiam okupantui.
Praėjus aštuoniems šimtams metų pusiasalyje liko tik dvi arabų neužkariautos šiaurės teritorijos: Aragonas, valdomas karalienės Elžbietos, pramintos „katalike“, ir Katalonija, kurios karalius Ferdinandas nutarė tas žemes suvienyti, o arabus išvyti. Kaip karalystės susijungia? Šiuo atveju paprastai. Nutarė apsivesti. Didžiuojamasi, kad tai esą buvusi reta karališka santuoka iš meilės.
Suvienyta Aragono ir Katalonijos armija arabus iš pusiasalio išvijo. Žemėlapyje atsirado nauja valstybė – Ispanijos karalystė.
Izabelė – toji pati, užstačiusi savo brangenybes ir taip finansavusi Kolumbo kelionę per tada dar mažai tyrinėtą Atlantą, turėjo būti nuovoki ir protinga valdovė.
Galbūt už poros šimtų metų moterys visoje Žemėje valdys svarbiausius postus.
Naujoji valstybė nebuvo geresnė už arabų kalifatą. Jau pirmais valdymo metais naujieji valdovai pareikalavo ištremti visus žydus ir musulmonus. Sibiro neturėjo, tai trėmė į Balkanus ir Vakarų Europą.
Iki šiol Balkanų žydai kalba ispaniškai.
Popiežiui leidus, įstatymus kontroliavo ir tvarką valstybėje palaikė Šventoji Inkvizicija. Ispanijoje jai vadovavo dominikonas Tomas de Torkemada, karalienės nuodėmklausys.
„Sluoksniuotas“ pusiasalio pyragas tapo archeologų ir visų istorikų svajone. Žinojo – kur kasi, ten rasi. Todėl netyrinėtų vietų beveik nelikę.
Istorikai negalėjo pasiekti tik giliausių klodų. Juos domina žemės drebėjimas, įvykęs prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų ir suvartęs žemės gelmes. Ten tikrai yra kas nors įdomaus.
Nardytojų stovykla įsikūrė saloje. Išsinuomojo parapijos namą. Atvažiavo gal dvidešimt žmonių, daugiausia jaunimas. Buvo ir vyresnio amžiaus gydytoja, knygrišys, nors kiti stovykloje nežinojo, kas tai per profesija. Viršininkavo Ulisas, baltasis meksikietis. Jo gimtinėje madingi antikos vardai. Svarbu skirtis nuo indėnų.
Dominyka suprato, kad Ulisas gerai išmano savo darbą. Pasivedusi į šoną jam papasakojo apie oro pūslę giliai po žeme vandenyne. Paprašė niekam neišduoti. Nežinojo, kaip į tai pažiūrės geodezininkai, nors jie jau krovėsi daiktus. Jeigu sužinotų kiti stovyklautojai, kiltų sumaištis. Kiekvienas norėtų eiti į tokią žvalgybą.
Ulisas pasiėmė su savimi tik Hubertą, architektūros studentą iš Vokietijos. Jie gyveno viename kambaryje.
Susitarė su kaimelio žveju, nors jis nieko nežinojo apie oro pūslę po vandeniu. Bet žadėjo nuvežti, kur jie pasakys, ir laukti, kiek reikės. Nors ir visą dieną. Pasiimsiąs užtektinai maisto ir vandens. Rankpinigių jam nedavė. Dar užsimanys tuoj pat išleisti. Išplaukė auštant. Įspėjo tik Kasparą, Uliso pavaduotoją.
Viską rado nesunkiai. Dominyka gerai prisiminė kranto orientyrus.
Ant kaktos visi trys prisitaisė po stiprų elektros žibintuvą. Antrąjį – ant riešo. Dar kiekvienas turėjo gylio matuoklį, laikrodį, o prie peties manometrą, kuris rodė suspausto oro slėgį metaliniame balione, petnešomis pritvirtintame ant nugaros.
Iš valties į vandenį šoko atvirkščia kūlvirsčia. Reikėjo tik kaukę prilaikyti. Bet taip iš karto grimzti į dugną.
Dešimt metrų po vandeniu dar buvo šviesu.
Aplink šmirinėjo susidomėję įvairiaspalviai žuveliukai.
Penkiolikos metrų gylyje prasidėjo prieblanda, ir žuvys plaukiojo didesnės.
Dar po dvidešimt penkių metrų pasiekė dugną. Galėtų stovėti aštuonių aukštų namas, ir stogas nekyšotų iš vandens.
Vanduo spaudė, bet nieko tokio. Tik pilvas subliuško tiek, kad Dominyka galėjo užčiuopti savo stuburkaulį.
Pajuokavo:
– Plaukiojantys griaučiai.
Pakilus į penkių metrų gylį, vėl viskas atsistato. Profesionalai, gelmėje dirbantys ilgiau, dėvi specialius drabužius. Kylant į viršų, būtina kartą arba du sustoti dekompresijai.
Dugnas buvo nuklotas smulkiu smėliu, akmenimis ir koralais.
Surasti angą į burbulą nebuvo lengva. Rado kelias arkas, net, sakytum, vartus, bet įlindus kelis metrus paaiškėdavo, kad kelio toliau nėra. Tačiau Dominyka geodezininkų monitoriuose aiškiai matė, kad burbulas jungiasi su jūra vingiuotu ir ankštu kaip vamzdis tuneliu.
Galų gale rado.
Bet ne tunelį. Tai buvo ertmė, kiek pažiūrėsi, stalaktitų ir stalagmitų miškas, kuriuo kadaise praūžė viską griaunantis uraganas.
Matyt, čia anksčiau buvo sausuma. Bet žemės kunkuliavimas prieš tris tūkstančius aštuonis šimtus metų suskaldė ir išguldė uolienas kaip viesulas pušyną. Žibintų šviesoje stalaktitai atrodė kaip išbrinkę lavonai.
Ulisas plaukė pirmas. Rankoje laikė Dominykos brėžinuką, brūkšteltą specialiu rašikliu. Kai kelias įsiremdavo į uolą, jis stengėsi prisiminti, kokiu kampu buvo pasukta ir kiek paskui plaukta. Ulisas pradėjo tikėti brėžiniu. Jis mokėjo apytikriai skaičiuoti tamsoje įveiktus metrus.
Staiga vanduo pasibaigė. Buvo taip pat tamsu, tačiau paaiškėjo, kad tai oras. Visi galvojo tą patį. Juk tai labai senas, trijų tūkstančių aštuonių šimtų metų senumo oras. Jie pateko tarsi į oro puodą, apvožtą ir prispaustą prie dug-no. Jeigu jame būtų buvusi nors viena skylutė, vanduo tokioje gelmėje orą seniai būtų išstūmęs.
Tai oras, kuriuo kvėpavo mamutai. O iki jų – dinozaurai.
Ulisas kilstelėjo savo kaukės kraštą ir atsargiai pauostė. Nieko ypatingo. Stiprus pelėsių kvapas. Šiek tiek dvokė sugedusiais kiaušiniais.
Ruošdamiesi ekspedicijai visi trys paslapčia tikėjosi rasti ką nors įdomaus iš tos epochos.
Auksas tose apylinkėse buvo kasamas, bet jį tuoj pat išveždavo į Romą.
Žmonių ir gyvūnų palaikus jūros vanduo ištirpdo per vienus metus. Audinius – per porą. Visi tie „brontopletvozaurai“ tiesiog ištirpo arba pabėgo kur nors į kalnus. Daugiau išgėręs tokio vandens – apsinuodysi.
Jie pasitarė, iškėlę galvas virš vandens, kojomis maldami. Archeologinių liekanų turbūt yra, puodų ar jų šukių, gal net bronzos. Bet bus nusėdę ant dugno, o jis giliai, greičiausiai viskas smėliu užnešta. Reikės aparatūros.
– Pabuvojome antrame tūkstantmetyje iki mūsų eros, – pasakė Ulisas. – Laikas grįžti į savąjį. Pasitikriname manometrus. Mano – gerai.
– Ir mano, – atsiliepė Hubertas.
Dominyka tylėjo.
Ulisas į ją pašvietė. Ji spragsėjo per savo manometrą.
– Kas yra? – paklausė Ulisas.
– Mano rodo… dvi atmosferas.
– Negali būti! Niekur nebuvom sustoję, oro niekur neišleidom!
Priplaukė arčiau, pats padaužė nagu per jos manometrą. Strėliukė suvirpėjo, bet atkakliai rodė „2“.
Tai buvo beveik mirties nuosprendis. Po vandeniu oro Dominykai užteks dviem minutėms.
Stojo tyla.
Pirmas prabilo Hubertas:
– Imk mano akvalangą. Aš pasiliksiu čia. Palauksiu jūsų grįžtant.
– Kodėl? Tu čia niekuo dėtas. Tai aš apsižioplinau.
– Vis tiek. Mano nervai stipresni.
– Nepaistyk niekų! Ne apie nervus, o apie gyvybę kalbama!
– Vis tiek. Aš tave myliu.
Vėl stojo tyla. Nė vienas nesusigaudė, ką sakyti. Viskas taip netikėta ir aukštyn kojomis.
Moteriškas instinktas Dominykai padėjo atsitokėti pirmai:
– Bet gal tu nežinai, kvailuti, kad mano vyresnysis sūnus nedaug jaunesnis už tave?
– Žinau. Man nerūpi. Nieko iš tavęs nenoriu. Esu laimingas, kad padėtis, kurioje atsidūrėme, man leido pasakyti tai, ką pasakiau. Jei nori, liksiu čia su tavimi, kol Ulisas ras kokią nors išeitį.
Žodžiai ne laiku ir ne vietoje. Dominykai dingtelėjo: „Muilo opera“. Papurtė galvą, kad atsikratytų tos ironiškos minties.
Tačiau reikėjo ko nors imtis.
– Jeigu tai, ką pasakei, teisybė, paklausyk manęs, – tarė Dominyka. – Dviese iškvėpuosime visą deguonį. Tu man reikalingas ten, kur saulė šviečia. Ulisas puikiai orientuojasi, bet plaukdamas vienas gali paklysti. Galbūt valtyje yra atsarginis balionas. O gali tekti plaukti atgal į kaimą. Ar ten atsiras pakrautas akvalangas? Gal teks sėsti į sanitarinį lėktuvą ir skristi į Almeriją? Man reikia tavo energijos ir apsukrumo. Prašau! Kandiklį į dantis ir pirmyn!
Kada nors moterys valdys visą pasaulį.
– Vamos1*! – pasakė Ulisas ir pabučiavo Dominyką į kaktą.
Hubertas sugraibė patamsyje jos ranką, pabučiavo, ir panėrė. Dar kurį laiką jų žibintuvai apšvietė oro burbulų taką, o paskui viskas pasinėrė į tamsą. Taupydama Dominyka abu savo žibintuvėlius išjungė.
Tvyrojo visiška tyla. Tokios tylos, ji dabar suprato, niekada nebuvo patyrusi. Mieste net vidurnaktį kas nors pravažiuoja gatve, ar kas nors toli nusijuokia, lėktuvas praskrenda.
Ir neįsivaizdavo, kad egzistuoja tokia absoliuti tamsa. Nors kino juostas ryškink. Namuose naktį pravažiuojantys automobiliai mesdavo ant sienų blyksnius. Atsibudusi pro langą matydavo mėnulį, žvaigždes arba debesis.
Po kiek laiko išvydo šviesos blyksnius. Horizontalius, nelabai ryškius.
Iš kur?
Užsimerkė. Bet horizontalios linijos tebeblykčiojo. Viskas aišku. Akys tiesiog nuvargo.
Tamsa – vaidenosi – tai pabaigos pradžia.
Susigraudino. Bet susivaldė. Bijojo, kad po verksmo ateis isterija. Reikia kuo nors užsiimti.
Apiplaukė palei sienas visą burbulą. Nebuvo didelis – kaip platus dugnu aukštyn apvožtas kubilas. Per žemės drebėjimą ant jo turbūt užvirto siena ar uola, ir jis taip, dugnu aukštyn, nugrimzdo.
O gal čia geodas?
Randamas dykumose, kurios kadaise buvo jūros dugnas. Ji pati vieną rado, kitą iškapstė iš smėlio.
Pažiūrėjus – paprastas akmuo. Kaip peraugęs agurkas. Dažniausiai būna tamsiai pilki arba juodi, retsykiais tamsiai rudi. Priklauso nuo aplinkos. Paviršius rupus.
Perpjauti jį galima tik elektriniu pjūklu su deimantiniais dantukais. Jeigu ieškai geodų, teks perpjauti kelis tūkstančius akmenų. Nėra kito būdo jiems atpažinti.
Ginekologas pasakytų, kad išilginis geodo pjūvis idealiai atitinka gimdos pjūvį.
Viduryje – nedidelė tuščia ertmė. Jos šonuose styro šimtai krištolinių adatų. Būna mėlynos, oranžinės, žalsvos, bet dažniausiai – violetinės. Tokių galima pamatyti visose mineralogų kolekcijose. Niekas negali paaiškinti, kaip jos galėjo taip sudėtingai kristalizuotis.
Tarp evoliucijos mokslininkų pasitaiko teigiančių, kad geodai buvo gyvybės Žemėje pradžia. Prasivėręs gaudydavo pro šalį keliaujančias maistines medžiagas. Paskui sąmonės ūkuose galėjo atsirasti ir medžioklės kibirkštis. Užteko susiskliausti ir pajusti, kad tapai pilnesnis.
Per milijonus metų vieni turbūt pavirto geldutėmis, kiti suakmenėjo. Gyvybės atsiradimo mįslė vis dar neišspręsta.
Dominykos nugara nubėgo šiurpas. Galbūt ir šitas tuoj pradės skliaustis.
Čiupinėdama sienas apiplaukė visą burbulą. Niekur jokių spyglių nei iškyšulių.
Vadinasi, tai ne geodas, ir ne žmogaus rankų darbas. Žmonės stato stačiakampius. Taip lengviau. Ir paprasčiau ką nors prie tokio pristatyti, jeigu reikės. O čia apskritimas.
Taip kuria gamta, nes taip taupiau.
Jai rūpėjo rasti nors nedidelį iškyšulį sienoje ir pailsinti kojas. Bet užčiuopė tik vieną pūpsantį akmenį, gal per pusę plaštakos pločio. Įsikibo į jį. Leido kojoms laisvai plūduriuoti.
Pamėgino dainuoti.
„Sėdėjau aš daržely,
Sėdėjau tarp gėlių.“
Aido nebuvo – per maža erdvė. Bet nustėro išgirdusi tęsinį:
„Ir gėlelės suprato,
kad aš tave myliu.“
Gal ji užmigo ir sapnuoja? O gal jau negyva?
Įsižnybo, kaip tokiais atvejais daroma. Atitoko. Turbūt dainelės tęsinys skamba jos pasąmonėje.
Nusispjovė.
Reikėjo rasti veiklą, ar bent minčių, kurios galėtų ją užimti. Tačiau tokioje padėtyje nelabai ką sumąstysi.
Apie Ulisą ir Hubertą. Kaip jiems einasi? Kas jiems galėjo nutikti?
Nors plaukiojimas su akvalangu laikomas nepavojingu, iš tikrųjų taip nėra. Tiesa, dabar jis saugesnis negu seniau, kai plieninį cilindrą pripildydavo suspausto deguonies. O tai galėjo pakenkti plaučiams. Dabar, pumpuojant orą iš plieno cilindrų, meditavo Dominyka, oras filtruojamas per keraminius filtrus, į cilindrą negali patekti nei pravažiuojančio automobilio, nei kaimynystėje kepamos kiaušinienės dūmai. Ir yra „geras dėdė“ – reduktorius. Kiek įtrauksi oro, tiek jo gausi. Nei daugiau, nei mažiau. Plaukdamas kvėpuoji lengvai, tarsi vaikščiotum parke. Gali net vaikui uždėti akvalangą – tokiam, kuris jau gerai važinėja dviračiu.
Tačiau nusičiaudėti arba sukosėti taip pat pavojinga, kaip šokti iš trečio aukšto. Susivemti šimto metrų gylyje – lygu mirčiai. Slėgis toks, kad jeigu nedėvi specialaus kostiumo, gali per skrandį apčiuopti savo stuburkaulį. Plaučiai dirba, nors slėgis juos suspaudžia iki kriaušės dydžio. Sumažėja, bet dirba.
…O jeigu Ulisas kaimelyje neras lėktuvo? Pilotas gali būti išvažiavęs, arba išgėręs, mąstė Dominyka. Teks pagalbos prašyti Almerijoje. Bet ar ten atsižvelgs į nepažįstamo žmogaus telefono skambutį? Greičiausiai lieps kreiptis į gelbėjimo tarnybą. O ten ar atsiras įtakingas žmogus?
Dominyka prigalvojo dar apie dvidešimt galimų kliūčių.
Tada pamatė žybčiojančią švieselę. Bet ne toje pusėje, iš kurios laukė pagalbos.
Dar viena haliucinacija?
Švieselė didėjo. Judėjo tai aukštyn, tai žemyn.
Dominyka buvo praradusi orientaciją. Laukė ne iš tos pusės. Kad ją pamatytų, įjungė savo švyturiuką.
Dar po kelių sekundžių į paviršių išniro Uliso galva. Jis pakėlė kaukę ant kaktos, išsiėmė kandiklį ir paklausė:
– Gyva?
Dominyka norėjo atsakyti, kaip priimta jų aplinkoje: „O koks tavo reikalas?“ Bet apkabino vadą ir pabučiavo.
Greta išniro Hubertas. Dominyka ir jį apglėbė abiem rankomis, pabučiavo į skruostą.
Pasirodo, atsarginis balionas ir visas atsarginis akvalangas buvo valtyje, užkloti nuo saulės senomis kelnėmis.
Stovykloje jau visi viską žinojo. Sveikino išsigelbėjusią, bučiavo.
Ulisas pakvietė Dominyką į krantą:
– Einu prie valties.
Visi akvalangai dar buvo ten. Ulisą, matyt, graužė sąžinė. Atsitiko taip, kaip neturėjo atsitikti. Juk prieš išplaukiant jis patikrino visus balionus.
– Parodyk, su kuriuo leidaisi.
Dominyka parodė. Nustebo – jos balionas buvo sunkus.
Mums atrodo, kad oras yra lengvas. Bet suspaustas jis pasunkėja.
Ulisas paspaudė reduktoriaus vožtuvą. Oras išėjo šnypšdamas, ir jo buvo daug. Manometro strėliukė virptelėjo, bet vis tiek rodė „2“.
Oro cilindre buvo užtektinai. Tik manometras pasitaikė sugedęs.
Ulisas paprašė Dominykos niekam nieko nepasakoti.
Stovykla čiauškėjo kaip varnėnų būrys. Tik niekas nesugalvojo paklausti: „O koks velnias jus ten nešė?“
Būtų sulaukę atsakymo, kokį duoda alpinistai, paklausti, ko jie kopė į Everesto viršūnę: „Todėl, kad ji yra.“
Stovykloje neatsirado žmonių, galinčių užduoti tokį kvailą klausimą.
Jie jau prašė Uliso, kad rytoj juos irgi palydėtų ten. Energingiausiai reiškėsi nejauna apystorė gydytoja.
Dominyka truputį kaltai šypsojosi.
Be reikalo. Jie padarė tai, ką turėjo padaryti.
Neatmenamais priešistoriniais laikais, kai mūsų protėviai dar buvo gauruoti, kai kuriems jų vis parūpdavo išsiaiškinti, kas plyti už jų gimtosios džiunglių proskynos, kur teka vanduo iš ežeriuko. Kokia gyvybė kirba seno ąžuolo drevėje.
Ne visiems tai rūpėjo, ir dabar ne visiems rūpi. Bet turbūt taip ir turi būti.
1* Eime (isp.).
Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis
2018 m. Nr. 11
Romano fragmentas
Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį – pasakė: vai čičeku vai čiček. Ir nusižvengė.
– Žiūrėk, ar tau neatrodo, kad šitas reikalas, – jis bedė pirštu į ant sienos prieškambaryje kabančią medinę jaučio galvą, – subtiliai perteikia hėgeliškąją paradigmą? O gal reprezentuoja nyčišką Zeitgeist?
– Aš labiau čia įžvelgčiau Schopenhauerį. Bet, jei atvirai, man ta galva primena naujametinę loteriją pas dėdę.
Jie abudu nusijuokė.
– Kad ir ką jūs sakytumėt apie tą savo karvę, čia yra dar keblesnis atvejis, – pro šalį eidamas Edis mostelėjo į sėdmaišį. – Man rodos, tas dalykas net neturi savo eidoso Platono pasaulyje, vadinasi, jo kaip ir nėra. Ar galima atsisėsti ant to, ko nėra, – štai kur klausimas. Čia net pats Kantas nusilaužtų smegenį!
Jis užsirakino, kaip pats sakydavo, myžigaloje, ir ėmė niūniuoti „O Tannenbaum“.
MayaM sėdėjo ant sofos, susikėlusi ant kavos stalelio basas kojas ryškiai nulakuotais nagais ir telefonu dalijo nurodymus Na Ta Lie, kuri tuo metu blaškėsi po parduotuvę.
– Dieve, – miaukė ji, – argi tu mažas vaikas? Iškart už duonos skyriaus… taip taip… Tada į dešinę… Gerai. O dabar pažiūrėk kairėje…
Jos balsas skambėjo griežtai ir rimtai, bet iš veido buvo matyt, kad vos laikosi nesijuokusi.
– Įsivaizduojat, Nuogas Užpakalis nežinojo, KOKIŲ kiau-šinių. Dieve mano, jai nedaeina, kad parduotuvėse būna TIK vištų kiaušinių. Jau nekalbu apie tai, kad ji neturėjo žalio supratimo, kur jie padėti. Gailiuosi, kad nepaklausiau, kieno, jos nuomone, ten buvo kiaušiniai.
– Ji pripažįsta tik kosminius kiaušinius. Tiksliau, vieną kosminį kiaušinį.
– Right. Išvis reikėjo ją pasiųst kartu su Vaidučiu – ot, būtų parnešę kiaušių!
Kilo visuotinis juokas.
– Ji manęs jau prieš tai klausė, ar kiaušiniai iš tikrųjų yra… kiaušiniai! – pasakė Hermina. Jos blyškiame veide, kaip įprastai, nesimatė emocijų, bet vien iš to, kad ji pravėrė burną, buvo aišku, kad yra neįtikėtinai įsiaistrinusi.
– Vargšė Na Ta Lie!
Balkone MataZ egzaminavo nuo jo dėmesio apsvaigusią Jūratę.
– …ar žinai, kad jei Mėnulyje tuo pačiu metu paleistume kristi kūjį ir plunksnelę, paviršių jie pasiektų tuo pačiu metu, nepaisant to, kad vienas iš jų sveria kilogramą, o kita – gramą?
– …
– O štai Žemėje turime atsižvelgti į dar vieną jėgą – oro pasipriešinimą. Dėl to plunksnelė ir, pavyzdžiui, popieriaus lapas, nors jų svoris panašus, išvystys nevienodą greitį.
– …
– Apie ką tu galvotum, Jūrate, jei kristum iš savo balkono? Turint galvoj, kad kūnas jau per pirmą sekundę pasiekia daugiau nei dešimties metrų per sekundę greitį, turėtum maždaug ketvirtadalį sekundės laiko apmąstymams.
Jūratė pakėlė į jį akis, rodydama, kad į jo glėbį (ar po jo kojomis, jei jis ją atstumtų) ji kristų bent dešimties tūkstančių kilometrų per valandą greičiu.
– Žinai, aš tokiu atveju norėčiau prisiminti tą į snaigę panašų ženklą, kurį Kurtas Vonnegutas nupiešė savo „Čempionų pusryčiuose“. Tai… – jis pasilenkė prie Jūratės, tarsi norėtų, atsiliepdamas į jos lūkesčius, pasakyti ką nors švelnaus, ir sukuždėjo: – …šiknaskylė.
Tada nusijuokė ir grįžo į vidų. Jūratė stipriai išraudo ir taip pat movė iš balkono į kambarį, kažkur pasislėpė – tikriausiai užsidarė tualete.
Balkone tuo metu išdygo Šarlotei visai nepažįstama mergina – matyt, naujokė.
– Geras! Kokie gražūs! – susidomėjo ji ant virvės kyburiuojančiais skalbinių segtukais. – Jeigu būtų mažesni, galima būtų nešioti kaip auskariukus.
Ji užsisegė segtuką ant kairiosios ausies spenelio ir sužiuro į savo atspindį lango stikle. Patenkinta rezultatu, apsikabinėjo jais visą veidą ir plaukus, vieną segtuką įsisegė į šnerves.
– Koks geras tūsas, aneee? – ji iš paskutiniųjų stengėsi jaustis atsidūrusi vietoje ir laiku. Mirksnį Šarlotei net kilo klausimas, ar ji pilno proto.
– Gal ir tu nori įsisegti?
– Ačiū, aš ir taip jaučiuosi kaip skalbinys.
Mergina pasimuistė ir apsiramino. Greitai nusirinko segtukus (liko tik vienas plaukuose, kurio nepastebėjo) ir movė į kambarį, Šarlotei mestelėjusi:
– Nu davai. Nesušalk.
Jos žodžiai nuskambėjo pagiežingai ir kvailai, – lauke visai nebuvo šalta, greičiau atvirkščiai.
Šarlotei grįžus į kambarį, Edis jau buvo atkimšęs butelius, MayaM maišė vermutą su „burbuliukais“ – gėrimu, kurio nė didžiausi cinikai nebūtų drįsę vadinti šampanu, ir skiedė greipfrutų sultimis. Artūras mėtė į kokteilius ledukus.
Ant lentynėlės virš rašomojo stalo, kur rikiavosi senos kasetės, kompaktiniai diskai, knyga „Ką turi žinoti išsilavinęs žmogus“, amuletas iš neseniai atsidariusios egiptietiškos parduotuvėlės „Izidė“, ji pastebėjo suvenyrinę Brandenburgo vartų skulptūrėlę, išsiskiriančią įprastam suvenyrui neįprastu dydžiu: gal trisdešimties centimetrų pločio ir, – neskaitant viršuje šuoliuojančios kvadrigos, – maždaug dvidešimties centimetrų aukščio. Buvo nudažyta nenatūraliomis, akį rėžiančiomis spalvomis, visiškai neatitinkančiomis realių: kolonos tviskėjo auksu, o kvadriga buvo skaisčiai žalia – kaip pirmoji žolė. Nepaisant to, skulptūrėlės bjaurumas (tikriausiai orientuotas į arabo ar prakutusio rytų europiečio skonį) atrodė visai simpatiškas. Ją, kaip ir jos namų „angelą“, reikėjo priimti tokią, kokia ji yra, su visu ją lipdžiusių žmonių fantazijos seklumu, – šiuo požiūriu ji atrodė autentiškesnė už daugelį „gilių“ ir „dvasingų“ tekstų, kurie skambėdavo literatūros renginiuose.
Thomas įspraudė jai į delną stiklinę su kokteiliu. Jis šypsojosi.
– Na, pagaliau prasidės. Na Ta Lie, – jis išsiviepė, rodydamas, kad jam ji buvo, yra ir liks Nuogas Užpakalis, – jau viską parnešė. Bet nu aš negaliu, kokia ji. Fenomenali. Na Ta Lie – Fe No Me Na Li.
– Gerai.
– Na… Turbūt… neblogai, – pasakė jis ir ėmė juoktis. Thomas jautėsi laisvas ir norėjo tai parodyti, todėl jam kartais pavykdavo būti nuoširdžiam, ir tai atsispindėjo jo poezijoje, kuri Šarlotei atrodė stipresnė ir autentiškesnė nei daugelio kitų klubo „Opalas“ narių.
Thomas pabarbeno į skulptūrėlę.
– Sako, išsiskyrei su Alexu?
– Žinok, nemokėsiu tau paaiškinti. Aš ir pati kol kas nieko nesuprantu. Bet iš principo, jo.
– Ar galiu tau užduoti atvirą klausimą?
– Klausk.
– Ar tai kaip nors susiję su… Vaidučiu? – buvo matyti, kad jis jaučiasi nepatogiai.
– Su Vėmalu? Tu gal išprotėjai? Tai neįmanoma! – Šarlotė turbūt per garsiai sušuko, nes pajuto į save nukreiptą MayaM žvilgsnį.
– Kas? Kodėl neįmanoma? – nustebusi sumurmėjo ši.
– Tau, MayaM, viskas įmanoma. Tu egzistencinis… hmm… traktorius. Verti kalnus.
Thomas paplojo MayaM per nugarą ir švelniai stumtelėjo tolyn – kaip didelį kamuolį.
– Tu tik neimk į galvą, – kai nieko nesupratusi MayaM pasitraukė ir prisiklijavo prie Yurgos ir Edžio, tęsė jis. – Tiesiog po tos dienos, nu tu supranti, Vėmalas pasidarė kažkoks… hmmm… mįslingas. Yurga pagalvojo, gal tavo toks keistas seksualinis skonis. Arba kad tyrinėji savo seksualumą. Pagaliau kas čia blogo? – šūktelėjo jis dirbtinai patetiškai; tai rodė, kad rimtas pašnekesys – baigtas. – Argi yra pasaulyje dalykų, kurių kas nors negeistų ir nebūtų mėginęs iškrušti?
Tuo metu Yurga užsilipo ant kėdės ir, bandydama atkreipti į save dėmesį, kelis kartus suplojo.
– Tai pagaliau pradedam! Ar girdėjot?! Šventė prasideda!!! Šventė, kuri reiškia, kad aš esu sena… Bet juk Edis myli mane ir seną? Ar tiesa, Edi? – kaip žaislą naminiam gyvūnėliui Yurga atkišo jam savo ranką, o šis be didelio entuziazmo ją paėmė. – Kaip beprasmiška ir kvaila švęsti senatvę, ar ne? Todėl iškart turiu atsiprašyti jūsų, kad nebus torto, – ir ypač tavęs, Edi, aš žinau, kokie tau svarbūs saldumynai. (Tiesa, tavo vietoj pamąstyčiau apie konditerio karjerą – esu tikra, kad šioje srityje pasiektum neįtikėtinų aukštumų.)
Šarlotė neabejojo, kad, piršdama Edžiui konditerio karjerą, Yurga numatė ir tai, kad tokiu atveju ji turėtų vienu konkurentu mažiau.
– Aš nenoriu… Mes nenorime… švęsti mirties. Bet neįmanoma sukurti tokios koncepcijos, kuri juoda įrodytų esant balta, nepamynusi sąžiningumo. Net jeigu tortas būtų su šeivamedžio uogomis, simbolizuojančiomis jaunystę ir nekaltumą, arba su šermukšniais, kurių žievės nuoviras, kaip mãno Nauru gyventojai, gali per penkiolika dienų atkurti mergystės plėvę, tai niekaip nepaneigtų… ir nepaneigia… fakto, kad mes supūsim kape. Tiesa, pereidami iš vienos kūno puvimo fazės į kitą, mes vis dar būsime kūrybiniame procese, bet jis bus inertiškas, ir chtoniniai procesai…
Yurgos veidu perbėgo tamsus ribulys – kažkas panašaus į tai, ką Šarlotė kitados pavadino „tarakono šešėliu“. Ji atrodė jausminga, ir Šarlotei dingtelėjo, kad gal ji išties tiki tuo, ką šneka.
– Kaip matot, aš ruošiausi šiai akimirkai… Ir tikiuosi, kad man pavyko. Tiksliau, mums pavyko, nes čia Edis man labai padėjo… Žinot, retkarčiais mes vienas kitam atliekame tokius lyg ir psichoterapijos seansus – beje, tai nuostabi kūrybiškumo skatinimo priemonė – ir kartą Edis prasitarė, kad visa jo esatis – tokia, kokia yra dabar, – kyla iš kiaušinio, į kurį įžambiai krenta šviesa. Įsivaizduokit, jam penkeri ar šešeri metai, jis virtuvėje sėdi prie stalo, priešais jį – kiaušinis, į kurį, kaip minėjau, įžambiai krenta šviesa, ir jis staiga pajunta (juk būdamas tokio amžiaus dar neturi kalbos instrumentų apsakyti tam, kas vyksta), kad mato kiaušinį jau po to, kai jį sudaužė ir suvalgė, – kad kažkas nesugrąžinamai, bet pagal tos akimirkos logiką – logiškai, susikeitė vietomis: jo mama mirusi, jis net žino, kur yra ir kaip atrodo jos kapas, ir jis pats miręs, nes pro tuos atšešėlius, kurių atsirado kiaušiniui iškreipus erdvę ir laiką, regi ir savo kapą, ant jo – gvazdikai, kokius neša į mokyklą kiekvieną rugsėjo 1-ąją… Tai labai sudėtingas išgyvenimas, – Yurga klausiamai pažvelgė į Edį, norėdama įsitikinti, kad šis neprieštarauja, – tokio amžiaus vaikui! Ir tokių išgyvenimų jis per savo gyvenimą turėjo ne vieną… Tiesą sakant, net nežinau, ar turiu teisę pasakoti, tai labai asmeniška, – ar ne, Edi?
Ji ištraukė ranką iš Edžio letenų ir atsirėmė į jo petį, leisdama visiems įsitikinti, kad sprendimus jų poroje priima ji.
– Tikriausiai nė vienas nežinote, kad vaikystėje Edis lankė baletą Moksleivių rūmuose – jis labai gėdijasi šio gyvenimo etapo, bet drauge laiko reikšmingiausiu savo kaip menininko raidai. (Čia ir man daug neaiškių dalykų – turėsi, Edi, kada nors smulkiau iškloti!) Žodžiu, Edis pasakojo, kad kartais, ypač vykstant didesniems renginiams, visos gimnastikos ir šokių salės būdavo užimtos, ir jauniesiems baleto artistams, – ji pažiūrėjo į Edį, tarsi mintyse bandytų jam priderinti triko, – tekdavo repetuoti salėje, skirtoje pionierių rikiuotėms, kurioje stovėjo didžiulis (gal dešimties metrų aukščio, nemeluoju) balto gipso, – ji nepatingėjo išvardinti visų vardų ir titulų, – Rusijos Spalio socialistinės revoliucijos vadas, pas mus prieštaringai vertinamas Vladimiras Iljičius Leninas. Taigi tą kartą, – jau po to, kai nutiko istorija su kiaušiniu, – jie Lenino salėje mokėsi atlikti kažkokį sudėtingą sukinį, ir Edis pastebėjo, kad apvali ir balta kaip kiaušinis Iljičiaus galva nutvieksta saulės, ir šviesa krenta į ją įžambiai pro vitrininius langus, kuriuose atsispindi jis pats – su matroske, jo pimpotaukšlis stovi po sovietinėmis rudomis kalgotkėmis, o sunkus Lenino atspindys lange užvirtęs ant jo atspindžio iš nugaros taip, kad atrodo… Na, jūs patys viską suprantate… ir patys galite Edžio paklausti, – jeigu jis, žinoma, norės atsakyti, – kaip tai pakeitė (Edi, ar galiu vartoti tokį stiprų žodį?) jo gyvenimą…
Pasakojimą apie revoliucijos vadą ji akivaizdžiai prasimanė, kad konceptas įgytų ir politinę dimensiją.
– Žodžiu, mes su Edžiu nusprendėm – daugiau jokių gim-tadienio tortų ir žvakelių, kurios primena, kiek mums metų. (Jos tokios nuobodžios – brrr… Be to, mažoms ir naivioms mergaitėms, – čia ji pažvelgė į Tomą, – negalima liesti degtukų. Ar ne, brangioji?) Žinote, mūsų gyvenime tiek iššūkių. Gimtadienis neturi būti kančia. Aš tikiu, jog tai, ką sugalvojome,
padės kiekvienam iš mūsų tobulėti ir siekti užsi-brėžto tikslo. Pakeisti žiūros kampą – fotografijoje tai vadinama perspektyva. Kad ją atvertume, turime išlaisvinti instinktus ir intuiciją, išsinerti iš dabartinio kūno, pamatyti savo sukaktį ir pačius save iš laiko distancijos. Iš naujo nekaltai prasidėti. Paprasčiau kalbant, mums reikia simbolinio kiaušinio – kaip vaikystėje Edžiui.
– Nefrito kiaušinio? – apsimestinai naiviai paklausė MayaM.
Thomas prunkštelėjo.
– Taigi mes šiandien pabandysim simboliškai sugrįžti į vaikystę. Daugelis iš mūsų vaikystėje bandė arba tik svajojo mesti į praeivį kiaušinį. Tai viena iš raktinių patirčių, leidžianti į aukas perkelti savo buvusių santykių reprezentacijas. Mes naikinsime ribas, laužysime kultūrinius mitus apie amžių, seksualumą ir lytį. Beje, anot Focault, bet koks seksualumo diskursas yra įtakotas galios santykių tarp subjektų, kurių veikiamas seksualumas iš esmės virsta diskursu. (Taigi ir nefrito kiaušinis, kaip čia dabar pajuokavo MayaM, – ne visai ne prie ko.) Ar gali pasikeisti tai, kas atsirado savaime? Gal kuris nors šituo būdu net išsiaiškinsime santykius su religija. Pavyzdžiui, MataZ, – kaip visi žinome, jis buvo klapčiukas ir iki šiol sapnuoja, kaip nupjauna klebonui pimpį. O kitas, žiūrėk, – ji dėbtelėjo į Thomą, – galbūt išmoks valdyti agresiją, kylančią iš neapykantos despotei motinai. Tai gera proga pakeisti archajines ir atgyvenusias, – šiuos žodžius ji ištarė su dideliu pasitenkinimu, matyt, jausdamasi nutolusi nuo jų reikšmės per šviesmečius, – pažiūras, naujai sudėlioti prioritetus, na ir… tiesiog pamiklinti ranką!
Būrelis džiaugsmingai suošė. Šarlotei kumštelėjo Artūras.
– Kaip manai, ką apie tai pasakytų… – iš streso, o galbūt iš džiugesio jis pamiršo filosofų pavardes, – Salingeris?
Jo skruostus išmušė raudonis. Kuo čia dėtas Salingeris?
– Raise High the Roof Beam, Carpenters?
– Oh, youʼre right! Thanks.
– Kiekvienas turime maždaug po penkis kiaušinius, dar šiek tiek yra šaldytuve. Lokacija ideali: už vieno lango – gatvė, už kito – pėsčiųjų takas, o iš virtuvės galima taikytis į automobilių aikštelę, – Yurgos tonas išdavė, kad ji dar nebaigė kalbos. – Tik būkit geri, ne visi iš karto, Edis nori (nes aš jam liepiau) pafilmuoti procesą. Galbūt tai bus aktualu platesniam žmonių ratui, kuriems ne vis vien… – ji sekundėlę užsikirto, matyt, nustebusi, kad nelabai žino, kas tiems žmonėms turėtų būti „ne vis vien“, ir tuo pat metu jausdama pasididžiavimą savo talentu išsisukti iš kalbos pinklių, – …žmogaus teisės, homofobija, seksualinis išnaudojimas ir mūsų geopolitinės padėties nulemti sąlygotumai…
– Kiaušiniai, iš kurių išeitų keliasdešimt standartinių kiau-šinienių, bus panaudoti menui. Galvoju, ar tai padės suprasti, kas iš tikrųjų yra kiaušinienė. Kodėl projektas šį klausimą ignoruoja?
– Ai, pamiršau pasakyti, kad po viskam mūsų visų laukia kiaušinienė. Ar ji bus iš tiek kiaušinių, kiek man šiandien sukakoja, – Yurga prunkštelėjo iš seno bajerio, – metų? Pakentėkim ir pamatysim!
Jos žodžių daug kas nebegirdėjo – visi spietėsi prie pakuočių.
Na Ta Lie vartė rankose kiaušinį ir kažką murmuliavo po nosim – atrodė, kad ji vis iš naujo skaito ant lukšto atspaustą ženklą, turbūt reiškiantį partijos numerį ar kažkokį vištidės standartą. Atrodė tokia rimta ir susikaupusi, kad nebuvo abejonių – jai tai buvo poezija.
– Kai kartoja tas savo mantras, Nuogas Užpakalis pasidaro visai sexy, – sukuždėjo Thomas Edžiui į ausį.
– Bet prieš tai ji turėtų nusiprausti. Man ji yra dalit – neliečiamųjų kastos.
– Nekrušamųjų kastos.
– Haha, right.
Tuo metu pasigirdo skambutis į duris, ir MayaM, kuri, rodos, vienintelė žinojo, kas čia iš tikrųjų vyksta, teatrališkai, lyg tai būtų scenos užuolaidos, jas atidarė.
– Dinaaaaaas!
Jo pasirodymas sukėlė euforiją. Dinas mėgdavo su jais išgerti po vakarinių užsiėmimų (ir jie nuolat svarstydavo, kiek iš tikrųjų Dinas pakelia), bet į vakarėlius kieno nors namuose jis ateidavo itin retai – matyt, dėl MayaM, kuri (ne visai be pagrindo) buvo įsikalusi į galvą, kad jį gali nuvilioti Yurga. Todėl Dino pasirodymą, be abejo, reikėjo suprasti kaip MayaM gimtadienio dovaną ir reveransą Yurgai, už kurį vėliau neabejotinai norės grąžos.
– Gal galima pakartoti? – atsargiai paprašė Edis, kuris nebuvo spėjęs įjungti kameros, – ta prasme… Dinai, gal gali dar kartą įeiti, o jūs visi taip pat spiekite, arba dar garsiau…
Merginos, kuri prieš tai balkone apsisagstė skalbinių segtukais, žandikaulis buvo atvipęs – išvydusi Diną ji per sekundę sudrėko.
– Čia yra ne tik pirmapradžio natūralumo, apie kurį mums sufleruoja pati kiaušinio simbolika… Jis kalba apie brendimą ir patirtį plačiąja prasme… Žinoma, neišskiriant seksualinės patirties… Kiaušinyje vyksta permanentinė orgija, jis, galima sakyt, yra nesibaigiančiame pasitenkinime… Tai orgazmo mašina. Sperma, menstruacijos, vėmalai. Evoliucija, Darwinas. Visa ko pabaigoje, of course, grybai, – žiūrėdamas tiesiai į Edžio kameros akutę postringavo MataZ.
– Grybai?
– Mokslininkai skaičiuoja, kad pasaulinė grybienos masė yra daug kartų didesnė už visos žmonių civilizacijos masę. Grybai mums – tarytum vyresnysis brolis. Ar netgi Dievas. Yra sakančių, kad mūsų civilizacija iš tikrųjų yra grybų civilizacija, – mes, žmonės, tik vykdome grybų nurodymus. Ar galėtum įsivaizduoti, kad tavo projekto idėja gimė kur nors miške pumpotaukšlių kolonijoje, ir nematomais hifais buvo perduota tau į smegenis…
– Bet ar tai nėra haliucinuojanti sąmonė, kurios veikimo pagrindas – lizergino rūgštis? – į pokalbį įsiterpė Thomas, kuris, matyt, buvo šia teorija domėjęsis.
– Grybai yra meno forma. O pagal prancūzų filosofus Deleuzeʼą ir Guattari, grybų šaknų sistema – rizoma, yra visos žmogiškosios kultūros modelis…
MataZ nespėjo baigti sakinio. MayaM davus ženklą (matyt, jiedvi su Yurga buvo iš anksto suderinusios veiksmų planą), kompanija ėmė grūstis į balkoną. Visų akys (taip pat ir Edžio kameros stiklinė akis) nukrypo į Yurgą – ji kaip idėjos autorė turėjo parodyti pavyzdį.
Gatvėje po langais nebuvo nė gyvos dvasios – tik nuo jos galo, kur ji šakojosi į dvi mažesnes gatveles, link jų namo pamažu artinosi pagyvenusi moteris su šuneliu. Jai pasiekus tiesiai po balkonu esantį suolelį, Yurga užsimojo ir, pasiuntusi į Edžio kamerą oro bučinį, metė kiaušinį. Jis nukrito ir sudužo už kelių metrų nuo moters kojų. Gali būti, kad ji jo net nepamatė. Tačiau ištykštančio kiaušinio garsas gana aiškiai nuskambėjo vakaro prieblandoje. Moteris sekundės dalį sustingo ir, nė nepažvelgusi ton pusėn, iš kur atsklido garsas, leidosi bėgti, tempdama iš paskos susidomėjusį šunį. Jos dirglumas įgijo prasmę ir kryptį, – nereikėjo jokių grėsmės įrodymų, ji tikėjo, kad miesto gatvėse vakarais yra pavojinga, ir slėpiningasis „pfff“ tai tik patvirtino.
Kompanija džiaugsmingai sušurmuliavo.
– Nerealu. Visiškai nerealu! – ekstatiškai sušuko MataZ. – Tau, Yurga, teks plėsti tyrimą. Čia yra daugiau, daug daugiau nei orgazmo mygtukas.
– Tai nekonvencinių letalinių-orgazminių konsteliacijų pa-ralaksas, išreikštas tūrinės ašies spindulio pokyčio kampu… Žvelgiant iš sociopolitinės dimensijos… – meninę naujakalbę parodijavo Thomas. Yurga apsimetė jo negirdinti.
Jis užsimojo ir paleido kiaušinį į kitą pusę, kur sušmėžavo jaunos merginos siluetas. Kiaušinis pralėkė palei jos veidą ir įsisegė į medžio kamieną. Pasigirdo (ar tik pasirodė, kad pasigirdo) kažkas panašaus į dejonę ar meilės aimaną.
– Ar ji sudejavo? Kas čia yra? Juk mes per toli, kad galėtume girdėti, kaip ji dejuoja?
– Tai stipru, reikia tai užsirašyti. Dejonė. Kiaušinis ją demaskavo anapus jos pačios, egzistenciniame lygmenyje.
– Jeigu būtum psichoanalitikas – ką pasakytum?
Lyg tikėtųsi sulaukti ištarmės, susijaudinęs MataZ įsmeigė akis į baltą ovalą savo delne.
– Vaidotai, tavo eilė! Leiskit Vaidučiui! – entuziastingai sušuko Yurga, stumdama visus į vieną balkono kraštą, – norėjo padaryti daugiau vietos. Ji ženklais rodė, kad kompanija pasistengtų pernelyg atvirai nekalbėti apie tai, ką daro, – kaimynai galėjo iškviesti policiją.
Vėmalas juokingai lankstė rankas, lyg apšilimą darantis sportininkas.
– Hey-ya, hey-ya, hoop! Bum bam bom!
Buvo sunku suprasti, ką jis jaučia; jo emocijas kaip visada gožė monolitiškas, į kūną ir judesius įaugęs kretinizmas. Niekas niekada nepriartėjo prie jo sielos ir jos neištyrė, todėl buvo ne visai aišku, ką, norint jį sugrąžinti į daugmaž normalią būklę, reikėtų daryti: raminti, ar – atvirkščiai – jaudrinti.
Jis per stipriai suspaudė rankoje kiaušinį – trekštelėjo lukštas, ir pro pirštų tarpus ištryškusios gleivės nutįso žemyn siūlu, kurio galas prisiklijavo prie klyno.
Visi stovėjo sustingę iš pasigėrėjimo. Vaiskiame ore virpėjo tik Edžio kamera.
– Stambiu planu! Klyną! – sukuždėjo Yurga į kiaušinį, kurį laikė tvirtai suspaudusi abiem rankom, – kaip mikrofoną.
– Dinai! Tavo eilė! Tegul meta Dinas! Ar girdite? Tegul meta Dinas, jo eilė, – sučiulbo Klara.
Jis neprieštaravo ir nesimuistė. Paėmė kiaušinį, kurį, aplenkusi MayaM ir Klarą, jam į delną įspraudė Yurga, ir nepažiūrėjęs, kas dedasi apačioje (lyg jam, tiek daug patyrusiam, viskas būtų savaime aišku), metė, arba veikiau parideno jį į orą. Kiaušinis šonu brūkštelėjo per kelkraštyje stovintį automobilį ir įlėkė į krūmus.
– Kur jis taikėsi? – prisikišusi Šarlotei prie ausies garsiai paklausė mergina, kuri puošėsi skalbinių segtukais. Ausies spenelį aptaškė jos karštos seilės.
Už Šarlotę atsakė Yurga. Ji priėjo prie mergos ir neva atsitiktinai, bet reikšmingai, taip, kad anai nė mintis nekiltų smūgį buvus netyčinį, užvožė jai per nugarą.
– Genialus metimas! Bravo! Šaunuolis Dinas! – sušuko ji. Tarytum gavę ženklą, kiti irgi suklego ir ėmė sveikinti Diną.
Paskui pradėjo nesisekti – Yurgos kiaušinis, kurį nutaikė į vienišą užsisvajojusį vaikiną su permesta per petį senamadiška rankine (ji norėjo išryškinti ir eksplikuoti jo nevykėliškumą, parodyti jį kaip vaikystės traumų, – turbūt, patyčių, – išdavą), nuskriejo per toli ir šlumštelėjo į žolę. Įsidrąsinusi Toma metė kiaušinį „iš apačios“ – kaip mažos mergaitės meta krepšinio kamuolį. Jį pagavo vėjo šuoras ir bloškė į mėlynomis mozaikinėmis plytelėmis išklotą balkono priešakį. Toma išraudo ir dingo iš balkono.
Jos vietą balkono pakraštyje užėmė Hermina. Dažų išbalintame jos veide Šarlotė pirmąsyk pastebėjo šį tą daugiau nei bereikšmę rimties grimasą – tai buvo vaikiškas smalsumas. Ji sviedė (tiksliau – paleido) kiaušinį labai nevikriai, nepanaudojusi visų jėgų – matyt, Haris, kurio ranka buvo uždėta ant jos dilbio, nenuspėjo Herminos būsimo judesio, ir jam nepavyko prie jos prisiderinti taip, kad atrodytų, jog jie meta drauge – užuot stumtelėjęs, jis lemiamu momentu sulaikė jos ranką, ir visa metimo choreografija, kurią jiedu kūrė, kad dar tvirčiau įtikėtų turį vieną kūną ir sielą, nuėjo perniek.
Kiaušinis nuzvimbė žemyn ir išnyko, tarsi ištirpo ore, niekas negalėjo pasakyti, kur ir kaip jis dingo.
Hermina kurį laiką spoksojo į tuštumą, kurioje prapuolė kiaušinis, tada pakėlė galvą ir pažvelgė Hariui giliai į akis. Į jos veidą grįžo ramybė, tarsi kiaušinį būtų įžiūrėjusi Hario esaties dugne.
– The black hole, you know?
– Vienintelė galimybė jį rasti – tai išnaršyti pasąmonę. Mano psichoanalitikas… – Yurga užsikirto, turbūt pagalvojusi, kad nenorėtų pasakoti apie tai, kas yra jos pasąmonėje. – Išvis aš siūlau eiti į kitą pusę, gal ten bus kitokių personažų. Ten kiemas. Taigi mėtymas gali būti… intymesnis. Pavyzdžiui, mano pirmas vaikystės prisiminimas – kaip su draugėmis krūmuose kankiname berniuką, – yra būtent iš kiemo…
Visi netrukus sugužėjo į kitą balkoną priešingame buto gale. Jautėsi pakylėti ir pilni ryžto, bet buvo per daug apduję nuo įspūdžių, kad iškart vėl imtų mėtyti kiaušinius. MataZ gėlių vazonu ėmė mušti ritmą, Edis su kamera ir Jūratė šoko. Viduriniuoju pirštu, lyg rodydamas nepadorų ženklą, Thomas intensyviai krapštė dažų atplaišėlę nuo balkono atitvaro.
– Ko mes čia trypčiojame? – paklausė MayaM. – Štai, eina vaikas. Patogi pozicija… Ir visai netoli. Aš tuoj…
Baimindamasi, kad nepraeitų staiga užplūdęs entuziazmas, ji griebė kiaušinį ir sviedė. Vaikas juokingai susipurtė – kiaušinis dėjosi jam tiesiai į pakaušį. Ėmė blaškytis po šaligatvį ir rėkti iš pykčio. Neradęs, kur jį išlieti, čiupo akmenį, paleido į stotelės paviljoną.
– Reikia jį damušti, – iškošė pro dantis MataZ. Jis sugraibė kiaušinį ir visiškai lengvai įsegė jį vaikiščiui į petį. Dar vienas kiaušinis, kuris išlėkė iš Artūro ar Klaros rankos, – Šarlotė nebespėjo sekti, kas vyksta, – tėškėsi jam į pilvą.
Vaikas ėmė keistai suktis ant šaligatvio.
– Pašauti vienaragiai prieš mirtį sukasi, taip rašė Hemingway’us. „Žalios Afrikos kalvos“.
– Ne vienaragiai. Raganosiai.
– Same.
– Nuostabu, jis išeina iš prenatalinės fazės.
– Kas smeigs dar vieną?! Greitai! Nes atro…
Thomui nespėjus pabaigti, švystelėjo Jūratės ranka, ir kiaušinis ištiško vaikiščiui į kaktą. Jis susvyravo, desperatiškai mėginusios įsitverti į orą jo rankos nugeibo, ir jis susmuko ant žemės.
– Jūrate, tu – Dievas, – dejavo MataZ.
– Chill. Atvėsk. Gersim vėliau. Kas paleis kontrolinį šūvį? Šarlote – gal tu?
Ji suvirpėjo iš netikėtumo – buvo įpratusi šioje draugijoje likti nepastebima. Bet Yurgos dėmesys jai buvo malonus (net jei šiek tiek ją niekino, o ir ji į Šarlotę kreipėsi turbūt ne be ironijos – kaip anksčiau į Tomą). Tad paėmė į ranką kiaušinį ir sviedė. Jis perskrodė orą ir preciziškai tiksliai kalė aukai į galvą.
– Neįtikėėėėtina! – subliuvo Edis su Thomu. – Valioooooo!
– Šarlote, gal tu šaudymo meno mokeisi pas Robiną Hudą?
Visi plojo jai per petį ir sveikino.
– Tūkstantmečio šūvis.
MataZo veidas buvo perkreiptas ekstazės, jo medžiotojo žvilgsnis blaškėsi po kiemą.
– Kur jie visi dingo?! Kai tik pradėjo sektis. Nieko nesuprantu. Visiškai nieko nesuprantu. Immer wieder!
Socialistinės Rytų Vokietijos pionierių šūkį jo lūpose, nuskambėjusį kvailai ir ne vietoje, buvo galima paaiškinti nebent tuo, kad Brandenburgo vartų skulptūrėlė, kurią MataZ, žinoma, irgi matė, jam sužadino vaikystės prisiminimus.
Edžio akys (kaip ir jo kameros lemputė) degė.
– Širdyje jis tikras medžiotojas, nors atrodo ramus, – glostydama jo prakaituotą juosmenį pasakė Yurga.
– Štai tikras kūrybos gylis. Užsiėmimuose man sunkiai sekasi jums išaiškinti, kas prie ko, ir jūs to nepadarot… neparašot. O savaime, iš pačios savo esmės, kur esate vieni su savo geismais ir fobijomis – dar ir kaip padarot. Tai jau ne bandymai, tai – menas, – postringavo kibiame MayaM glėbyje surakintas Dinas. Jis skubiai gėrė taurę po taurės, matyt, nujausdamas, kad MayaM netrukus nuspręs, jog jam jau gana alkoholio, ir likusį vakarą teks praleisti siurbčiojant sultis arba kavą.
– Jis taip įdomiai tyso, – sušnabždėjo Toma. – Iš toli panašus į… kramtoškę.
– Galime laikyti jį metafora. Iš esmės banalybė, bet ji veikia. Tai – jau ne vaikiščias, bet visų turinių ir siužetų kvintesencija. Savitikslė kaip Dievas. Visata. Juodoji skylė. Alefas. Tai galima ignoruoti, bet – kaip ir Nibiru planetos – neįmanoma paneigti… Suprantate?
– Padarysiu Bloody Marry. Kol ilsimės, – buvo galima nujaust, kad Yurga ramina įkaitusias galvas.
Vos jai išėjus, Na Ta Lie, kuri visą laiką murmėdama spoksojo į savo kiaušinį, atgniaužė delnus, šis išlėkė į orą ir, prieštaraudamas gamtos dėsniams, turėjusiems tučtuojau nutempti jį žemyn, pakibo tarp antrojo ir trečiojo aukštų. Atrodė, kad jis tamsoje tykiai svirpia mantrų ritmu.
– Eina švilpt, – silpnu balsu pasakė Edis. Jis buvo žvėriškai susijaudinęs, kamera jo rankose drebėjo.
Visi žiūrėjo į kiaušinį apstulbę. Iš tikrųjų nė vienas iš jų nesuvokė, kaip tai galima būtų paaiškinti.
Thomas neišlaikė įtampos. Jis išplėšė Artūrui iš rankų kiaušinį ir paleido jį į, anot jo, sukruštą instaliaciją, – atrodė, kad abu kiaušiniai sprogo, išskleisdami ore trynių ir baltymų protuberantus, kurie lėtai leidosi ant medžių šakų.
Na Ta Lie garsiai sudejavo – tarsi smūgis į kiaušinį jai būtų sukėlęs fizinį skausmą.
– O tu į ką taikeisi? Ką, tau negaila kiaušinių? – rėkė jis. – Koks čia sumautas dvasingumas? Gal motina Teresė būsi? Ko tyli, Nuogas Užpakali?
– Tikrai, kam tos seilės? Kam tas perteklinis jautrumas? Ar ne laikas pripažinti, kad įsitverti už oro – neįmanoma. Pagaliau tai… vulgaru.
– Tai – šlykšti ezoterika.
– Ji smirda, – ėmė šaukti mergina, puošusis segtukais. Atėjusiai „iš gatvės“, jai buvo per sunku suvokti, kas iš tikrųjų čia vyksta.
– Tu pati smirdi, – šaltai atkirto Yurga.
Merga išraudo ir neteko žado, juokingai prasivėrusios jos lūpos priminė lumzdelio išpjovą, į kurią grojant pučiamas oras.
– Eik tu šikti, dūra! Visi eikit šikti, nenormalūs kažkokie! Daunai! – išrėkė ji ir pabėgo iš balkono. Girdėjosi, kaip ji trankosi prieškambaryje, paskui dunksteli durys ir stoja tyla.
Visų akys nukrypo žemyn. Staiga aplankė suvokimas, kad kraujo troškimas tuoj bus su kaupu pasotintas.
– Nepyk, Na Ta Lie, – Thomas biškį pasikarščiavo. Aš tau duosiu vieną savo kiaušinį, galėsi jį vėl užsikalbėti, – draugiškai pasakė MayaM.
Apačioje pokštelėjo laiptinės durys. Jie nuščiuvo. Visų akys švytėjo – netgi Herminos veide, įprastai sklidiname prėsko kaip išsivadėjusi arbata abejingumo, ruseno kažkoks gyvėsis. Dirbtinai išsišiepęs Thomas davė ženklą, kad jis pasiruošęs. Jūratė parodė „liuksą“ – jos drovumą, visą jos nevykėlės prigimtį buvo apėmusi ekstazės liepsna – pravertos lūpos, besikilnojanti krūtinė, išsidraikę plaukai. Atrodė, kad neišlaikiusi įtampos ji prišlapins kelnes.
Mergina sustojo prieangyje po stogeliu – matyt, instinktyviai jautė (nors turbūt dar nesuprato), kas jos laukia. Nervingai trypčiojo, siūbavo savo rankinę.
Thomas persisvėrė per balkono atitvarą ir sviedė kiaušinį taikydamas taip, kad, padaręs klaidinantį kablį, šis aplenktų klastingai išsikišusį stogelį ir geležines konstrukcijas, ant kurių anksčiau būdavo pritvirtinti suolai, ir kirstų Nastei – tik dabar pagaliau kažkas garsiai ištarė jos vardą – į nugarą.
Ji sužvigo ir išlėkė į kiemą, matyt, negirdėdama, kaip jie balkone inkščia iš pasitenkinimo. Bandė vaizduoti, kad nieko neatsitiko.
MataZ suvarė kiaušinį jai į tarpumentį. Dar vienas kiaušinis, – rodos, jį paleido Dinas arba MayaM, – pokštelėjo ir ištiško į pilvą.
Nastė ėmė spiegti ir prapliupo keiksmais.
– Daunai! Debilai! Eikit nachui! Pasakysiu Edvardui. Bus jum pizda!
Ji pamiršo, kad turi bėgti ir slėptis, arba jai aptemdė protą staiga užvaldęs keršto troškimas. Išsitraukė telefoną ir tikrai ketino skambinti. Tiksliu kiaušinio smūgiu Jūratė išmušė jį iš rankų. Mergina ėmė neartikuliuotai rėkti. Į ją pasipylė kiaušinių kruša.
Automatiškai brūkštelėjo ranka per ant akių užkritusius plaukus ir išsitepė veidą kiaušinių glitėsiais.
– Tu mirsi, daune! – žviegė ji. – Atvažiuos Edvardas, įmes tave į šūdus!
Ji žengė žingsnį link telefono ir suklupo, užkliuvusi už kanalizacijos grotelių. Plonas rankinuko dirželis buvo apsivyniojęs jai aplink kaklą – ji žiopčiojo, ir atrodė, kad dūsta.
– Neįtikėtina weltschmerz įkvėpa. Manau, būtent tai galvoje turėjo Jeanas Paulis, – kuždėjo susižavėjusi Yurga. – Beje, simboliška ir tai, kad ji primena žuvį. Ichtiologiniu rakursu…
Ji buvo įsiaistrinusi, jausminga, galbūt todėl įmantrybės jos lūpose skambėjo kvailiau nei įprastai.
– Aš labiau siečiau su Batailleʼo filosofija, – glostydamas jos šlaunis, šnabždėjo Edis. – Marcelės akis, verkianti šlapimo ašarom „Akies istorijoje“. Arba Borgeso „Gyvūnų knygoje“ yra scena…
Jis nuščiuvo, apimtas pagarbaus siaubo.
Niekas nepastebėjo, kada ir kaip Jūratė užšoko ant balkono atbrailos. Viena jos koja rėmėsi į pavojingai pakrypusį gėlių lovelį su žemėmis. Delne žvilgėjo kiaušinis.
– Jūrate! – sukliko Artūras.
Tą akimirką iš jos rankų išlėkęs kiaušinis susmigo į prasivėrusią Nastės burną. Ši sutrūkčiojo ir be žado susmuko ant asfalto, tačiau dar kurį laiką buvo girdėti, kaip jos gerklėje (arba kažkur kitur, o gal ir apskritai bet kur) skausmingai cypia kiaušinio esmė.
– Wow, Jūrate… – Thomas žvelgė į ją apimtas ekstazės.
– Buvo nuostabus smūgis! Tiesiog nepakartojama! Visiškai cool.
– Bravo, mademoiselle! – ir čia pat, tarsi juokais: – Voulez-vous coucher avec moi?
Apsvaiginta šlovės ir naujų kūno potyrių, nuslopinusių jos drovumą, Jūratė stvėrė į glėbį Yurgą ir ją suspaudė.
– Kaip viskas nuostabu… Aš tokia laiminga…
– Tu drėgna, mažute, – gana šaltai (bent jau lyginant su tuo, kaip aistringai buvo apkabinta) pasakė ši, ir atstūmusi Jūratę minutėlę žvelgė į ją kaip į kvailą, tačiau nepavojingą vabzdį, kurio traiškyti nėra prasmės. – Bet šiaip aš džiaugiuosi už tave, really.
Atmosfera buvo pakiliai šventiška. Niekas nebesirūpino daryti kokteilių, Yurga atkimšo pigųjį šampaną, kurio jų snobizmas, kol dar buvo blaivūs ir neįsiaistrinę, neleido gerti gryno, o dabar maukė jį tiesiai iš kakliuko. Toma apsivėmė – jos vėmalų prisitaškė į kaimynų balkonus. Tik tada visi pamatė, kad ji visiškai girta, – neišdrįsusi viešai parodyti savo jausmų, gausiai užpylė juos Bloody Marry.
– Nesuprantu, kam reikia šitaip kentėti. Jos galvelėje tiek šūdo, vargšė Toma, – nusijuokė MataZ.
Jis nunešė ir paguldė ją į vonią.
– Jeigu ir vėl vems, neaptaškys grindų. Understand?
Bus daugiau
Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras
2018 m. Nr. 10
Romano fragmentas
Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas… O tu pats? Popierinis lūzeris. Paperbook writer.
Jei laiku tą supranti, tai bent jau apynormalę novelę parašytą turi, bet kartais… tasai skurdukas savaime nuvysta išdžiūsta išdžiūva, subyra į miltelius. Nėra, ir neatsimeni.
Taip ir su tuo gyvenimu: teisingiau, kai kuriomis jo atkarpomis, laiko tarpais. Tarsi jų nė nebūta. Jų vietoje: vaiskus vakuumas. Tai gerai, net per gerai. Blogiau, kai tarsi juodu guašu tirštai ištepta. Blogiausia, kai neįskaitoma kažkokių ženklų raizgalynė, suveltas senos meškerės valas į gniužulą. Tiktai tas valas juodas. Tiksliau: tamsiai purvinai pilkas.
Kam čia paironizuosi… nebent sau.
Net ne ironija… maudžiančio danties mažutėlės skylutės padirginimas. Protą užklojantis šlapia nešvaria vata.
Net akys po to lieka tarsi nešvarios.
Viskas, žinoma, lieka, kaip ir buvo, tik su kažkokiu periferiniu irzuliu.
Sunku yra paskui atšvisti, atbalti, nebent tikras draugas priekabiai ir geranoriškai savo nuomone per tavo rašinį pereitų… Bet, patys suprantate, taip labai retai atsitinka.
Nes dažnai ir labai geras draugas to… negali…
Tokie papostringavimai užima smegenis, kai nieko neatsitinka savaitėmis. Nei buityje, nei mintyje, nei „jausmuose“. Visur ta pati tingi košė kaip ant stalo. „Šilkinė“. Jokio pasipriešinimo, jokio stimulo. Susraigėjimas.
Čia ne naujos visuomenės kritika. Tai tik seniems.
Tai kas gi įsimintinesnio atsitiko per tuos metus, kai „kartu“ gyvenom?
4 h nakties, gal ryto.
Juoda kava juodam puoduky moliniam.
4 h dienos, gal vakaro.
Guliu lovoje, gal net ką bloknotėly užsirašinėju – kaip… tik žvilgsnis, manyčiau, ne toks išklaikęs kaip H. Daumier „Poeto savo palėpėje“. Tas poetas labai tikras – panašus į Don Kijotą: pasišiaušusia barzda ir liesas, ir lova jo sujaukta, ir jis vienas, nors ir nupieštas…
Kadaise viršutinėj švarko kišenytėj nešiojausi keturkampį veidroduką ir vis pasižiūrėdavau, ar nepavirtau į kokią pabaisą. Ne. Paskui sužinojau, kam narkašos nešiojasi veidrodukus: pabarstyti „milteliams“, šniaupalui, – pasibjaurėjau ir to veidroduko atsisakiau.
Dabar žiūriu pro langą į kiemą, kuriame nieko nėra, ir visai nežiūriu į veid-rodį nei veidroduką. Kad aš ir be švarko. Apspurusiu megztiniu. Beformėmis kelnėmis išdubusiu užpakaliu. Su šlepetėmis.
Keli mėnesiai nebuvau išėjęs net į kiemą, o kada buvau gatvėn išklibėjęs pažiūrėt į Visų Šventų bažnyčios bokštą, vos beatmenu.
Visi Šventi – anapus gatvės…
Ne, apsivilkti šį tą turiu. Iš baracholkės, skuduryno, labdaruchos. Šiaip iš kažkokio kvailo užsispyrimo būnu žiemą vasarą su tuo pačiu megzsčiu ir kelnėmis…
Don Kijotas raudoname fone.
Kadaise Nepriklausomybės pradžioj norėjau taip pavadinti savo eilėraščių rinkinį, ar dar anksčiau – kokios perestroikės, o gal Sąjūdžio laikais. Bet pasirodė man tat esant tuo metu bereikalinga ironija. Paskui buvo laikotarpis pats tas, ir pavadinimas gana tiksliai išreiškė padėtį mūsų Lietuvoje, bet negalėjau, nes ne tas buvo svarbu visiems ir man. Turiu galvoje poeziją. Parašiau kita išraiška. Paskui…
Abejingas viskam pasidariau, tarsi būčiau koks litvakas ar litvinas. Aš Velnias Žinokas.
Jau sakiau jums aš, alcheimerinis, kad lyg ir gyvena manyje dvi atskiros gyvastys: lėtas tingus apatiškas ramus slunkius lietuvis, paniškai bijantis permainų, ir godus pastabus plėšrus, save pirma visų stumiantis ir keliantis žydas.
Tos dvi gyvastys ne visada taikiai sugyvena.
It sąstingio dumblynėje visą laiką konfliktuoja iššiepusios dantis.
– Hrrr… hrrr…
Šyptelėjau: jinai, Rozė, vėl tampa mano dopelgengeriu… Nereikia sau meluoti: jinai čia nelabai kuo dėta, nors tarsi jos šešėlis į mane atsitrenkia, vakarais tvieskiant saulei paįžulniai… Didžiuma tai aš pats viskuo dėtas: ir ta lėta apsilpusia quasišizofrenija. Ar pseudoparanoja.
Įeina Olga, jos geriausia draugė, labai nori man atrodyti jauna. Tai matosi iš pasitinkavimo, iš kosmetikos, kurios daug.
– Kaip gyveni? – klausia ta jaunyva draugė. – Gal šventai?
Seniai ji čia bebuvo – gal dienos penkios ar keturios.
– Tai, – sakau, – paklausei. Aš jau prisišvenčiau. Seniai seniai.
Olga pasistaipo, apeina apie mane lyg aplink Onegos ežerą ir grįžta pas Paliktą Rozę įlįsti į muiluotą ekraną: Soap opera culebron.
Aš lieku, ramus ir savarankiškas:
Lyg nuo asilo nulipęs,
tolimas nuo tobulybės.
Bet kas gi buvo svarbesnio? Bent emociškai. Be: aš, tu ir kiti čia nesantys arabai. Kokia Olga bimbam retkarčiais ar dar retkarčiau per kiemą prašmaklinantis Vasika da Gama…
E lygu C kvadratu. Einšteinas kažką niurnėjo apie emocijas. Skamba panašiai. Dar kažkas sakė, kad minties greitis daug didesnis nei šviesos.
Tarsi aš vėl tame kaimo (atsiprašau, provincijos) durnonamy, ir nesu toks autokritiškas, kaip vienas smagus tarpukary gimęs žydas apie save pasakė:
– Ja triždy durak Sovetskogo Sojuza.
T. y. triskart buvęs, o pakliuvo ten stengdamasis gauti leidimą, šibosetą, į tėvynę Izraelį. Kai perskaitau, nes reta išgirsti, kur nors žodį „optimistas“, tuoj ir prisimenu jį, pusamžį Vilniaus žydą.
Taip, kaimo gūdžiame beprotnamy dvakinėdavo tokia šlepsinčia eisena beprotėlės, aukštai, beveik iki krūtų užsitempusios nuskalbtas pižamų kelnes, pirmyn atgal, man kildavo vienintelė asociacija: nėščias tango.
Pamenu, buvo rinkimai. Ir beprotnamy ant juoko ar psichoterapijos tikslu organizavo balsavimo apeigas. Ir už ką gi balsavo beprotėlės, kurių buvo trys ketvirtadaliai gal? Už „apylinkės učastkovą“, policininką, buvusį milicininką, beje, rusą. Jis apsilankydavo „gydymo įstaigoje“ ir garsiai užtikrindavo, kad niekas jų neskriaus ir neprievartaus.
Jų besmegenėms galvelėms jėgos struktūrų atstovas rodės tikras ir nuoširdus užtarytojas – tarsi kūmas ar vyresnis brolis, žodžiu, batia.
Tai buvo tikras įrodymas, kad durnyne kiūkso vis dėlto „nastojašči durniai“.
Aš pasisakiau, kad turiu teisę nebalsuoti, jei nenoriu, ir tat buvo palaikyta sveikimo simptomu.
Tasai policininkas turėjo patirties dar iš sovietmečio, kai balotiravosi selsoveto deputatu, tad užsukdavo į jo ginamajame plote esančią įstaigą, paflirtuodavo su moteraitėmis, prižadėdavo neleisiąs niekam net gėlyte joms per šikną suduoti.
Jis tad surinko daugiausia balsų. Po jo – didžiausias durnyno klounas, žadėjęs pyragus ir nenuilstančią kovą su priešais.
Ką čia gyvas žmogus bepaaiškinsi… Kuo čia nustebinsi.
Ko gi reikia žmogui? Man.
Abstrakčiam žmogui.
Totaliniam žmogui. Vyrui moteriai? Kaip Alis Kuperis.
Oro, nes, andų andai išropojęs iš to šilto vandenyno, jis be to negali.
Bet vandens – skysčio – jam irgi reikia – toks jau atavizmas, tačiau svarbiau bene yra valgyti ėsti, tada jau atsigerti ko nors tyro, kad geriau veiktų virškinimo aparatas.
Mūsų platumose – ir apsirengti, čia ne Indija, kur visi vaikščioja be kelnių kaip Mahatma Gandis. Nuogas numirsi. Neėdęs numirsi. Negėręs numirsi, pijėnyčia. Kvėpavimas toks svarbus, kad priklauso Rytų išminties sričiai. Ar pusryčių. Bet vandeny numirsi, ugny numirsi etc., pvz., sieros rūgštyje ar smoge.
Seksas libido. Be to galima gyventi. Atseit. Toks ten ir gyvenimas. Pasipirsčiojimas kanopuoto žolėdžio. Kad ir mėsėdžio aštriadančio. Šiuo kartu tas pat.
Labai pamąstyta. Iš pašaknų užgriebta. Ir kas čia naujo. Abėcėlė. Net įrodymo nereikalaujantys pradmenys. Nereikalaujančios įrodymo lemos aksiomos. Gyvas–negyvas. Negyvas – turbūt neegzistuojantis, arba mažai svarbus kaip koks kupstas. Dar šiek tiek esąs kitų (keleto) atminty. Antkapio raidėse. Bet jei ne daugelio atmintyje, tai kas tos raidės, kas tos datos, tie skaičiai arabiški… Kodėl užėjo noras apie tai galvoti neskubant, smulkiai… Lyg tokie pamąstymai ką nors paaiškintų, duotų naujos informacijos, bet kad nieko. Nihil novum sub lunae. Vanitas vanitatum, netgi ne poetiška. Šioje situacijoje nė Meno nėra. Jo taurinamojo poveikio… Jaunystėje buvo daug naujų dalykų. Dabar nedaug. Gal net nėra.
Hiperrealistinis abstrakcionizmas… Raudoni apvalūs kubai, išrasti M. K. Čiurlionio meno mokykloje praėjusio šimtmečio gal kokiais šešiasdešimt aštuntais metais.
Jeje. Mąstymas mūsų primityvus, todėl ne visada teisingas. Cieli raudoni olandiški ridikėliai a la Piet Mondrian, kubais supjaustyti pomidorai, smetona etc.
Apie ką čia aš? Nuklydo protas nesavais keliais. Nuklidų ieškodamas. Atsiprašant. Ne.
Fu, viskas šlykštu kaip muiloperėje. Culebrone. Netgi ne gyvuliškas seksas. Plačiausi, niekingai ir daugelio išnešioti kaliošai. Emocijos pėdoms ir padams. Ir nuospaudoms su nuoskaudomis. Nieko nėr pasibjaurėtiniau, kaip itin primityvūs jausmai… Vartoja erzacą ir jaučia egzaltaciją.
Egzaltacija irgi „jausmas“. Tikrieji lietuviai stebisi:
– Kaip gali būti per saldu? – jei taip pasako koks lenkas. Lenkams būna per saldu.
Rusams kaip ir lietuviams:
– Sladkoje vkusnoje, krasnoje – krasivoje.
Ekspresyvios tautos Rytų Europoje. Rozovejet Vostok, Jesenino audėjėlė virš ežero. Raudono arklio maudymas. Kandinskio sibirotartarrien abstrakcionizmas. Ką tas Čiurlionis su savo Švendubrės šilų koloritu…
Vėl pripratau prie jos kaip išsivalkatavęs ir sugrįžęs katinas. Katinai! Katinai! Vėl prisipratinai? Prie vietos? Ar prie moteriškės. Nejaugi, nejaugi? Baik tu kniaukęs, Kaspariuk. Gaspard de la nuit.
Les avoines d’ aout. Rugpjūčio avižos. Tos, kuriomis atiduosi visas skolas šioje žemėje tuo laiku. Jau „tuo“.
Sakė Queneau:
Jaunyste, jaunyste,
nuskinta nuo
pirmadienių…
Prisimenu tą paprastutį Antano Alfredo sąmojį, kaire puse lūpų šypteliu:
– Nebeskiriu pirmadienio nuo penktadienio. Na ir kas, juk ne aš juos sugalvojau.
Čia kaip: aktorės skundas Faustui Latėnui prie taurelės kiršo.
Du lapukai iškrenta iš knygos… Vienas – savotiškai išverstas Baudelaire’as:
XXII
Kai vieną naktį aš gulėjau prie siaubingos žydės,
Prigludęs išilgai tarsi lavonas prie lavono,
Ėmiau svajot prie to parduoto kūno
Apie gražuolę liūdnąją, kurios nebegeidžiu.
Aš įsivaizdavau jos įgimtą didybę,
Jos žvilgsnį, grakštumu, jėga ginkluotą,
Kvapnius jos plaukus, kuriuose kietumas slypi,
Vien jų prisiminimas viltį duoda.
Jei aš galėčiau su aistra bučiuoti kūną liekną,
Šviežias tavąsias kojas lig juodų kasų,
Gilių glamonių lobį man išpindama,
Jei tu galėtum kurį vakarą spontaniška rauda,
O, tu, žmonių žiauriųjų karaliene,
Užtemdyt juodą spindesį šaltų akių šviesų.
Kiekviena eilutė prasideda didžiąja raide. Aišku, vertimas, ir prisiminiau, kad Baudelaire’o. Mano paties eilėraščiai surašyti paprasta prozos tvarka, kaip ši parafrazė:
Bodleriškasis
Nes esi ne mano.
Vytautas Mačernis
Gražioji žyde, viešnamio princese,
buku balsu dudenanti VOODOO,
ir juodas katinas, pusiau išdvėsęs,
ir mira, timiamas, ir saldu…
Ant apmušalo subtilus pelėsis
po tobulu ketureiliu meilužio,
čia peri blakės nuo ano gegužio,
o tas pelėsis iki kojų plėsis.
Gražioji žydė kerpasi trumpai,
jos geros krūtys šviečia atlapai:
– Užtenka! Naują filmą rodyk!
Gražioji žydė daros negraži:
– Lietuviškai mekenantis ožy,
ant: cheminė blondinė. Eik ir nusinuodyk.
Tokius prisiminimus reikia užgniaužti. Kitoniškai kuoktelėjusius.
Pirštų galais išrauti vos išdygusius. Smulkius. Tada purvini teliks pirštų galai.
Nuoviro marmalo putos paviršinės. Pasemk šaukštu ir tėkšk pro atvirą langą…
Jei staiga prisimeni, o ir sau garsiai gali skaityti prisimintus eilėraščius: tai koks tada čia psichinis reiškinys?
– Smegenų sklaida, – trumpai apibrėžia Romas Daugirdas.
Tai skamba labai įtikinamai ir pasibaisėtinai. Belieka pagarbiai patylėti. Laukti.
Nuo įkyrumo niekur nepasidėsi. Kaip ir nuo irzlumo. Styro viksvos, pajunti – tampi svetimas pats sau.
Juk ne apie karines avantiūras, kadaise nutikusias, galvoju, ir giriuosi sau. Ne apie tai. Apie tai, kad senatvėje nesinori atsiminti bjaurasties, tau atsitikusios gyvenime. Nuskęsta tat atmintyje tiesiog. Todėl, kad tau norisi, kad būtų nebuvę.
Užmiršt ir tą kvazipasaulį, „kur jis buvo nemirtingas, o ji niekada nepaseno“ (R. Shackley).
Mergos, kurios skaito damų romanus, argi jos ką supranta apie literatūrą. Juk tai vien patarimai, kaip maivytis. Kaip muilo operos. Galėtų tos mergos būti net neraštingos. Nedidelis nuostolis.
Madam Boiselier, taip? Klonavimo motina Lakšmė-Durga.
– Maži vaikai gražūs, – tai Rozė taip. Aš su ja visiškai sutinku, nes taip yra. Taip.
Vyrams Tikriems, sako, kad ne. Įsižiūrėk, durake.
Kas jaunystėje buvo poetas, tas gal ir nėra tikras vyras.
Nu.
Tų ašarų tas suturėjimas.
Az jesm, tu jesi, on, ona jest’, my jesim, vy jesite, oni sutj.
Tai ne šiuolaikinė nuasmeninta rusų kalba, kur visi jestj – ironizuoju kaip V. Hugo. Kartais ilgesingai norisi, kad viskas o viskas būtų aišku kaip dvylikamečiui berniukui. Tai tokia būsena jausena. Pilnatviška, netgi palaiminga, bet neamžina.
Dvylikamečio Jėzaus Kristaus Dievo Mintis. Tokia gili, kad gal ligi galo nesuprantama, nors to nė nereikia.
Senovės graikams begalybė ir nesąmonė buvo sinonimai.
Smegenys… veidu nubėga nervų skruzdėlė. Gyvenimas mano buvo nuotykingas ir baisynebingas, bet organizmas išmoko blokuoti smegenis ir atmintį.
Buvo gyvenimo mėnesių, per kuriuos atsitikdavo daugiau įvykių ir pokyčių nei per katruos penkerius metus. Gyvenimo įdomus laikotarpis, todėl jis atmintyje išsitempia tarsi penkeri metai.
Sako, kažkas panašaus yra giliai Azijos kalnuose, kurie vidury dykumų, yra ten vietų, kur laikas ima padūkusiai suktis tarsi elektros skaitiklis, įjungus krosnelę su dviem rinkėm.
Bet atsimenu ir lėtus lėtus metus, kai dirbau kokioj kaimo mokyklėlėj ar Mažosios sostinės laikrašty. Ypač metus atokiam bažnytkaimy, kai lemties buvo leista pamažu per žiemą perskaityti Thomą Manną, kelis kartus Donelaitį, Dickenso „Pasakojimą apie du miestus“, Gałczynskio ir Tuvimo eilėraščių, Baudelaire’o „Spliną“. Nejuokauju.
Prisimenu priešpaskutinę žiemą Stalino laikų, visi tame mūsų dzūkų kaime tarsi grįžo į senus baudžiavos laikus: dvasinė terpė tarsi Andajaus amžiuje – matės tik protarpiai languos tarp žiemos gėlių šerkšnotų ir kažkodėl norėjosi vėlais vakarais balanas žibinti, įkišus į sienos plyšius, baisias pasakas poryti ir klausyti, prietarus prisiminti, senų tikėjimų nuotrupas, būtybes visokias nežemiškas raistiškas, net ir ne lietuviškas – kikimoras: kas jos, kaip atrodė, o galas žino, kad nieks gerai ir neįžiūrėjo… O kas nors lyg ir žinojo, prisimindavo mažas iš prosenės girdėjęs… Valgyti (ir kad skanu!) sušalusius girinius obuoliukus, rudenį apdairiai surinktus sušalvėjusius šermukšnius ir putinus. Prisimenant, kad barščius ir iš garšvų galima virti, iš dzengelių litvarų, ir kur tos garšvos auga (tik į senatvę sužinojau, kad archangelika šventagaršvė yra vienintelis augalas, kurį valgo Grenlandijos eskimai). Dar lazdyno riešutai buvo neišpasakyta gardybė. Atsargas tokias taisė: kopūstų statinės dugne guli dideli raini burokai, perpus perpjauti, esą pavasarį būsią skanūs ir taip, ir išvirti su sauja dilgėlių. Ten jie ir rūgo su sveikom nedidelėm kopūstų galvelėm gale kubilo kopūstų rauge, o tos galvelės buvo rausvos. Rytais blynus tarkių morkinių kepdavo, ypač vaikams skanius, ir miežinius blynus kepdavo, kamaroj girnelėmis šviežiai pasimaldavo. Tie dar net ir skanūs, kol karšti: ir morkiniai vaikiški, ir miežiniai irgi, čigūnėly pašutinti su smetona, tss.
Seni žmonės sakė:
– Grįžom tarsi šimtą metų (ar net du?) atgal, panašiai yra, kaip tada buvo, ką pasakojo mums mūsų seniai, – ir tada buvo taip baisu dėl gyvybės, gyvent gūdu, prievarta baudžiavinė – va kas ta kolchozinė, atgal gyventi žmonės pradėjo visur.
Jų klausdavo:
– Ar tiesa, kad senovėj senus žmones anūkai žiemą rogutėmis išveždavo nepažįstaman miškan, „ant lapių“?
Tada seniai ir senės nutildavo, sukąsdavo dar esamus dantis ir tylėdavo, retai kada katras iš jų prakošdavo pro lūpas:
– Tiesa.
Visą vakarą tylėdavo susiraukę ir į anūkus žiūrėdavo, o žiūrėjimas tai nebuvo piktas, bet aš nežinau koks, nemoku pasakyti.
Dabar pats jau senas, kai prisimenu tą pasakymą „ant lapių“, tai irgi nežinau nemoku, o kai žiūriu, tai savęs nematau, neinu prie veidrodžio.
Sako, kad eskimai turėjo tokį paprotį. Dzie, eskimai.
Štai šią žiemą, kai dienos veik ir nėr… užmerkiu akis… „Žalios, beprotiškai žalios spalvos dugne įtūžęs Rionis Kaukazo saulės spinduliuos.“
Ir vėl vidunaktį ant sienos
gėlės šešėlis kaip mana dalia –
trumpi sapnai tavy, o siela…
…numirti, būdamas gėle…
Kai pagalvoju apie ją, apie visą mūsų bendrą gyvenimą, tai: buvo valandų, dienų, mėnesių, gal net sezoniukų, kai viskas rodės tarp mūsų švaru, ir aplink švaru, šviesu ir gal net teisinga tarsi vasarvidžio priešpietė Nidos kopose – vien tik meile laime sotūs ir dar vieversio giesme, virš tų kopų, ko tikrovėje gal net nėra, nėra giesmės nei žiemą, nei vasarą virš tų kopų, mergelės Neringos milžinės krūtų.
Tačiau dualizmas: kitos valandos, kiti sezonai – purvini, ne tas žodis, tiesiog šūdini. Jei visas jusles suvestum į vieną – kvapą, tai gautųsi neapsakoma agresyviai išsimušanti smarvė, būtent: mudviejų abiejų ir daugelio visokių padarų, apsupusių mus ir sadistiškai laimingų, kad gali kenkti patyliukais arba viešai, versti atgailauti – tas jiems tarsi medus su degutu.
Taip skanu, patinka: smarvė, dvokas, krokodilų pliurza – sąstingis.
Ne persiškas šviesos – tamsos dualizmas, Ormuzdas ir Arimanas, Ahūra Mazda ir Aingro Mainjus: du persišku katinu: juodas, baltas – kaip Gałczynskio katinai, su kuriais jis nužingsniavo į dangų.
Ne, man su ja buvo panašiau, kaip sakė viena mano uošvė, nujausdama savo dukters ir mano susiniovimą:
– Va, ateina du lūšiu,
ale vienas su kušiu.
Žmona, jos duktė, ne, ji ne Rozė, kita mano žmona, A. A., nuo šio dvieilio atsitokėdavo kartais, aš dažnai irgi, tad sąlyginai tapdavo ramu. Bet, kaip sakė Šolom Aleichemo bobutė:
– Ilgai ramu pabuvo…
Gut.
Argi tai gyvenimas, jei visą dieną sėdi apsirengęs (visą parą?) ir beprasmiškai žiūri pro langą. Arba skaitai, atseit sovietinės sociologijos (cheche) tomą iš jos bibliotekos. Jinai žiūri įtariai ir nepatenkinta (milžiniškai) į tokią mano ironiją (ironijos išraišką). Jos vietoje aš irgi taip žiūrėčiau.
Kartą iš tos jos vienos knygos (ją perskaitė turbūt tiktai pats autorius, ją rinkę (bet kažin, tiejie gal tą atlikę automatiškai mechaniškai) ir redagavę asmenys… tie sausi kaip džiova paistalai…, taigi, iš tos knygos, sklerotininke tu vienas, iškrito ranka parašytas lapelis. Rosinantės arija iš operos (neįskaitoma).
Tat yra tiesa, kad aš ją kartais pavadindavau Rosinante. Jai tai netgi patiko. Nepyko.
Juoko aukojimas. Hebrajiškai Izaokas reiškia „juokas“. Savotiška apeiga, ar ne, gerbiamieji?
Čia tai dar ne didžiulė problema, tik retkarčiais. Pvz., rimtieji lietuviai – tai tikrai kažkas tokio šiurpaus.
Literatūrinė realybė man beveik adekvati buitinei, toks aš praktiškas. Kartais netgi svarbesnė. Ne tas žodis: teisingesnė, protingiau paaiškinta.
Galiu ir aš pasakyti kaip tasai romėnas:
– Odi profanum vulgum.
Nes to netgi ir reikia.
Pitagoras sakė, kad tikėjimas teigiamai veikia mūsų dvasią ir kūną.
Buvo toks Titonas, nemirtingasis Eos (Aušros) meilužis, nukriošęs senėkas Trojos karalaitis. Ea pamiršo išprašyti jam amžinos jaunystės. Nemirtingumo tai ne, neužmiršo.
Vieną poezijos rinkinį norėjau pavadinti „Don Kijotas raudoname fone“. Aliuzija į tautos herbą. „Liko rankraščiuose.“ „Rankraščiai nedega.“ Dingsta… Komunizmas – pensininkų visuomenė, kur nuo kūdikio iki galudienio – visi emeritai… Kur visi norai patenkinami, kiekvienam pagal poreikius. Tie poreikiai turi vis mažėt ir mažėt. Tie poreikiai privalo būti apriboti – kitaip visiems neužteks, ką čia visiems – daugumai, – skeptikas mintija patylomis… Mano kartą, buvom tada pionieriai, užvertė paistalais, vos pradėjusius protauti tyneidžerius vertė tikėti kaip religija, rimtai ir be jokio kritiškumo – reikia tikėti Žmogumi! Vertė mintinai iškalti „Komunizmo statytojo kodeksą“… Keista, neatsimenu nė žodžio… „Aurea prima sata est…“ atsimenu… „Sponte su asine lege“, o „Komunizmo kodekso“ ne, sprangus labai…
– Kodėl tas statytojas toks svarbus? – šnabždėjo skeptiški vaikų protai – gal dėl to, kad komunizmas bus statomas amžinai.
Ir taip neįdomu viskas pasidarydavo. Taip taip, dviem rankom komunizmo nenukalsi. Čia reikia keturiom, paprastai pasakius, dviese… keturiese… daugiese… Kaip skaičiuoja Amazonijos indėnai: vienas, du, daug…
Pusė galvos uždūksta, pradeda eiti ratais, ką ten ratais, spiralėmis, cikloidais, ciklonais ir anticiklonais… Silpsta silpsta silpsta… sąstingis. Vėjo varpeliai ant mūsų kryžių, mūsų pakelėse, mūsų kapinėse, stebuklingi.
Taip, Roze, prieš mirtį patekau pas tave į Geinomą. Skaistyklą. Purgatorijų. Protestantai, rodos, skaistykla netiki, jie kategoriški. Siūlė man baptistai suaugusiam krikštytis, sakė:
– Pas mus viskas paprasčiau, kondensuočiau, logiškiau.
Lieku kataliku. Katalikybė poetiškesnė.
Rimai: mažens, nužengs, nusilpus, ilgesingas ir blyksi lyg silkės, kai Advente ištraukia iš statinės. Amžinas skatikas irgi blyksteli it klystžvakė.
Skandalai ir intrigos. Esame skandalistų ir intrigantų tauta. Jei jų (skandalų ir intrigų) nėra, tada niūru, neprokur, tad apie senus barzdotus juos ir jąsias be perstogės kalbama, šnekama, plepama, liežuvaujama etc. Negalvojau, kad lietuviai tokie… Turbūt dauguma. Smulkmeniški žemų polinkių vergai. Taigi taigi, kaipgis, blogio ir pas mus yra, ir dar kiek… bet tuo didžiuotis ir net džiaugtis… tai jau iškrypimas. Apie kokią turgaus lygio šlykštynę švarkš nežinia kiek, neatsiklausys kaip toji „melomanė“ eltėeserinės popsinės dainos, „tik jos vienos… klausyčiau ir klausyčiau“… Krachoboriški „liaudžiai“. Liaudžiai – tai tokie padarai. „Kam tos knygos, pilna biblioteka tų knygų, niekas jų neskaito.“ Niekas – tai jis ar ji. Jie – liaudžiai. Jie tokie.
Susišyzinau, kaip sakydavo mano jaunystėje… Paimu iš lentynos sociologinį tomą, atverčiu, iškrinta keturkampavai sulankstyti du mašinraščiai ir dar vienas atskirai. Pasižiūriu:
MAŽOJI ŽOLIŲ GIESMĖ
Rytmetį jaučiu ant kūno šleikščią vyno rasą,
šalčiu šerkšnotą, obuolio girinio skonį,
kiek iškvailėjau, gerdamas „Už drąsą“,
tiek apgailėjau, grauždamas dantim medinį skobnį.
Nėr didesnės ir karštesnės žolės už drebulę,
nebent tėvynė iš didžiosios raidės,
kurios pavėsyje numiršta mažos voveraitės,
laižydamos medaus pripiltą Ilgių stebulę.
Ar Trims Karaliams, devyniems paraliams,
ar niekam nereikšmingoms paralelėms,
mažiems paukšteliams, viešpaties purpleliams,
nulems tris grūdus Laimės pirštai,
kad šviesoje atmintinai, tamsoj užmirštai…
Ką sakė paskutinis Plieno saulės pateptasis,
ką ūkė Dylančio Mėnulio mergos:
– Kaip išnara pasaulis tavo margas,
besielis, ir besaulis, ir bedvasis.
Kai susitraukia vienišon rauplėn
viršum galvos ovalinis ir pilkas liukas
ir taškosi metalas pykčio gabaliukais,
tu nei blogai, bet nei gerai nekeiki plieno.
Žiūrėk į mėnesį pro taurę rausvo vyno –
savajai skaldei, ką tu ten priskaldei –
teužsidirbai lentai, desėtkai gramų švino.
Pro plačią šalį nužlega kohortos:
tai tau dėmėtas ropliškas eskortas –
ne ponas Dievas įdavė tau kortas,
tris abejingas įžūlias damas:
ispaniškai paklausęs: – Nada mas?
Senų alyvų sidabrinis guotas,
paunksnėj Kretos bulius seilėjas raguotas,
į Šiaurę prašosi pavargęs protas,
„Eurazijos ir tunturio tauta“:
– Žyny belabis, aš juk nekalta,
kad nežuvau, nesudegiau nuo tavo geismo,
gyvenimo, gajumo, gemalo…
Ir vėl tas blyksnis balto amalo,
šaltasis žvilgsnis Paskutinio Teismo:
matau čežiai šerkšnojančią salietrą
ant mėlyno akmens, rudosios geležies:
pelėdiškai pelėsišką laukinę plėtrą,
kurion, uždrausdamas save, veržis,
nuvežęs Saliamonui paskutinįjį Libano kedrą
ir pirmutinį Altayro tetraedrą
su dviem lašais gyvatiškos tulžies.
Mergos kasa, o tau vaidenas kalavijas,
šalta buza ir palšas švokščiantis galvijas,
akmuo akmuo akmuo, šalta žuvis,
pluoštelis dumblių, verkiantis vėžys,
šarvuotas vargšas, ponas karžygys.
Valhala! Berserkiškas eilėraštis, kiek gediškas, bet mano. Kada tatai? Buvau… poetas. Čia iš to ciklo… Gumilioviškas, savižudiškas.
Tomis fatališkomis akimirkomis, kai neatlaikai, neapgini savęs, kai sprendžiama tavo ateitis… Ir lieka tau verdiktas, lyg ir nieko baisaus: likai gyvas, būsi poetas… Senas poetas, gal daugiau rašytojas… Ir vargšas biednas neturtingas. Šie jaunam nelabai reikšmingi žodžiai ir brandoje nereikšmingi. Tie trys sinonimai savu laiku viską ir nulemia: tu nieko negali.
Kaip „Solidarumo“ laikų baladėje:
– Kiedy patząc obojętnie na scianię
Moglbym powiedziec: – jest jak jest1.
Aha, dar vienas iš to ciklo:
ARIJAI JUDĖJOJE
Tarsi diemedis ramunę, Ruta, globianti Boozą… Prieš artėjantį samumą2 stabat Mater Dolorosa… Jis jum atneša, Mirjam, visaspėjantį kartumą – kviečiantį juodam naujam tarsi žvilgsnis į Saturną. Žengia Lacijaus kariai, keturi centurionai, kur jų žvilgsniams atkariai raudonuoja balakonai. Kaip tarnaitės Asmodėjaus, žiū, kvatojasi blondinės, bliauna asilas, uždėjęs dvi kanopas ant grandinės. Dvokia dūmai, liepsnos spengia, ietim pervertas ožiukas rėkia ties tava palange, ant palangės tupi žiurkė. Įsispraudusi į kampą, niekaip negali suprasti, kuo pasaulis šitas tampa, o Mirjam, o mano sese… aš tik barbaras iš Šiaurės, Dievo užmačia atklydęs čion į šitą kraštą žiaurų, vedamas žalių žalstvyklių…………………….
Stoviu aš prie tavo durų, nemanyk, kad nuolankus, ar suprasi mostą niūrų, prisiminus dvynukus? Ir tą tiesų kalaviją svidintais ašmenimis, idumėjišką leliją kurs nukirto ties jumis…………………………..
Prisiminiau pojaunio arogantiško fanfarono repliką kadaise lit. spaudoje: „Aš asmeniškai nelaikau…………….. dideliu poetu.“ Mane, pamenu, tat slegiančiai paveikė… Skaitei tu mano, galima pagalvoti, kaipgi, jau skaitei, kad nespausdinti. Nekelk, Ramai, uodegos, eik mosuodamas ta savo laikina uodega.
Iš kur jaunimas, rodomas televizijoje, taigi, kvazirealus virtualus, turi tiek hit-lerjugendiškai komsomolistiško entuziazmo? Sacharininės saldybės?
Štatniškai-hitlerjugendiškai komsomolistiško. Entuziazmu žėrinčiomis akimis. Gatvėmis dar tokie, ačiū Viešpačiui, nevaikšto.
Kai mokiaus vidurinėje, tai tas „aktyvus mokinys“ mums buvo it keiksmažodis. Visi bevelijo būti pasyvistais. Ir painkšti. Lietuvis nepainkštęs negali.
Kurgi dingo tasai mielas žavus jaunimo kvazi(erzac)cinizmas? Kur virtualūs peizažai ir kreivos erdvės?
Lietuviškose muilo operose silpnai išreikšta personažų isterika ir psichopatija (isterija ir psichopatika), todėl jos ne tokios fascinuojančios kaip žėvo meksikonų.
Turbūt ir mūsų vėliava rodo, jog visiškai neturime skonio? Iš kur tokios papūgiškos spalvos? Estų gražesnė.
Viskas išsenka: ir laikas, ir norai.
Langas buvo kiek praviras.
– Pzoo pzoo! – dvėsavo pro tarpą vėjokšlis. Per kiemus, per kiemus atbėgo, pro kampą, pro bromą? „Pzoo pzoo“ jokia kalba nieko nereiškia. Jokia pasaulio kalba.
Citat. Gražiai sėdėti, saldžiai bezdėti.
Gražiai.
Pirštai ant klavišų kaip stirnos per gruodžio lauką, kaip kirai virš šylančios kovo dirvos.
Gražiai.
„I jest mi tak dobrze, jakbym byl pozlaconym orzechem“3 (K. I. Gałczynski).
CODA
Šit smėlduobė. Čia kadaise degindavausi saulėje. Pavasarį, vėlyvą vasarą. Ar taip iš tikro buvo? Piečiausiame Vilniuje, Vilniaus kuškoje.
Aš čia, pietiniame Vilniuje, įsirausęs į baltą sausą smėlį, giliai negiliai.
Iš visų juslių veikė tik šilumos pajutimas. Nei vaizdo, nei kokių spalvotų raštų, užmerkus akis, nei garso nei kvapo, net nei kokių vibracijų.
Juntu tik, kad šilta. Kyla noras judėt: kuistis pirmyn kaip kokiam sliekui. Labai greitai, dešimt tūkstančių metrų per penkiolika minučių. Taip man rodos. Štai aš jau pagudėj. Jau Gudijoj Baltarusijoj.
Jau Sibire turbūt. Kasuosi ir pasuku į dešinę kaip konservatyvus sliekas.
Jau turbūt Himalajai, nostalgiškoji lietuvių protėvynė.
Va dabar… užklumpa depresija. Apatija, netgi abulija. Judėjimo poreikis išnyksta, ne, čia ne sapnas, išnyksta bet kokios prasmės, nors iš tikro greičiausiai esu įsirausęs kalvoj šalia Žirnių gatvės, išdegintoje saulės šventagaršvių kalvoje. Smėlis sausas, šiltas ir savas.
Tada susisukau į kamuoliuką ir numiriau.
1 Žiūrėdamas abejingai į sieną galėčiau pasakyti: yra kaip yra (lenk.).
2 Autoriaus pastaba: sausas, karštas vakarų, pietvakarių vėjas, pučiantis Šiaurės Afrikos ir Arabijos pusiasalio dykumose; smėlio audra (arab.).
3 „Ir man taip gerai, tarsi būčiau paauksuotas riešutas“ (lenk.).
Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis
2018 m. Nr. 10
Apysakos fragmentas
1
Sulaukti
pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.
Paskui laukti parduotuvės atidarymo, laukti šventės –
balionų, batutų, laimingų bilietų, balsų ir krentančių centų.
Sulaukti nuolaidų lauko skėčiams, hamakams, sulankstomoms kėdėms, stalams, pintoms taburetėms, pagalvėms.
Apskritai, nuolaidų visiems sodo baldams.
Tada laukti svečių užmiesčio namelyje, šveisti jį sodos tirpalu, milteliais, rūgštimi. Pakeisti visas lemputes, pervilkti patalynę.
Sulaukti dešrelių, cypiančių virš laužo. Sulaukti ugnies ir benzino, drėg-nos žemės ir kylančio rūko. Pūslių ant pirštų, dar kečupo, gal garstyčių. Dar nuorūkų perpjautų skardinių gerklėse, dar plastikinių šakučių.
Sulaukti paryčių, kai visi nusibaigs, išsikvies taksi arba vairuos šiek tiek prasiblaivę.
Sulaukti savęs, nurenkančio indus, prasidedančio galvos skausmo. Savęs, besivalančio dantis ir išspjaunančio dantenų kraują. Išspjaunančio miesto fontanus, barus ir baristas, balkonus ir vasaras – dramblius, surijusius sniegą ir purvą, visus parkus ir skverus.
Išspjauti dienas, tuos nuvargusius senus banginius žemais balsais, žemais dažniais pranešti apie save.
Kaip aš laukiu lijundrų, kaip aš laukiu audrų, nešiojančių plastiką, šakutes, sodo baldus, pagalves ir šiukšles.
Taip aš laukiu savęs, savo atvaizdo stiklinėse, bokaluose, akinių stikluose, parduotuvės vitrinoje.
O dabar esu alkis, esu eilė prie vandens. Esu laukas ir lauko kavinė. Bet net ir čia reikia sulaukti druskos, sulaukti pipirų.
O tada laukti sąskaitos, kad kitoje jos pusėje parašyčiau ką nors siaubingai desperatiško. Bet ką, kas primintų visus false aliarmus, visus skambučius tyčia ne tais numeriais. Rašyčiau bet ką apie artėjimus ir nutolimus, apie pradžią ir pabaigą, apie tai, kaip bijau priartėti.
Rašyti apie save, apie druską ir kraują, elektrą.
Rašyti: „Jei padariau tiek, kad matyčiau tave, nurenkančią mano lėkštes, nurenkančią mane, kiek padaryčiau, kad matyčiau tave kasdien.“
Rašyti, bet iš tiesų nieko nedaryti.
Iš tiesų tik laukti savęs, išgyvenančio nuolaidas, išgyvenančio sodus, išgyvenančio vasaras.
Išgyventi banginius, prarytus dramblius.
Balkonus, pėsčiuosius, visureigius, visumas, visus vandens bokštus, eiles prie vandens.
Išgyventi patį save ir sulaukti nakties.
Tada pūslėmis, panagių druska, prakaitu nuospaudose liesti drėgnas sodo sienas.
Tik jau nebebūti alkiu, nebebūti išpardavimu, nebūti indais ir miestu.
Bet būti pirštais, būti oro pagalvėmis
būti šviesos jungikliu savo paties aklume.
2
Jurga buvo saldainiai, kurie susprogsta ant liežuvio ir nudažo jį mėlynai. Vynuoginės sraigės vijokliuose ir akli slidūs šliužai, pranešantys apie vasaros kaitras, – ji buvo ir viena, ir kita.
Svarbiausia, jos buvimas šalia reiškė, kad viskas būtent taip, kaip ir turėtų būti. Su ja man pavykdavo nurimti net tada, kai išties norėdavau nuspirti kiekvieną valkataujančią senę prie parduotuvės ir, nuo šaligatvio susirinkus jos varganus pažirusius centus, kauptus maistui, išleisti pakeliui cigarečių.
Jurga. Ji pripildydavo mano kišenes jei ne centų, tai bent raštelių iš vieno ar dviejų žodžių, gumyčių plaukams ir kvepiančių kramtomosios gumos „Love is“ popierėlių.
Vienintelė, kuriai išdrįsau parodyti savo namus, ir pirmoji, kuri nesijuokė iš senų langų, suskilusio tinko ir nusilupusių dažų. Kol buvo ji, mūsų namas, atrodo, pasidengė švariu dažų sluoksniu, o durys nustojo girgždėti.
Mes buvome ir tas ilgas niūrus koridorius, kuriame į sieną atremti stovėjo dviračiai, tuščios šachmatų lentos, ir visi naktimis atgyjantys vaiduokliai. Ir viskas tada rodėsi amžina, viskas priminė nenutrinamą mėlyną spalvą ant liežuvio galiuko. Viskas priminė jaukią tamsą tarp sienų, kurios per dieną įšildavo. Ir vasaros užsitęsdavo lygiai tiek pat ilgai, kiek paskui nenustodavo lyti.
Ir vis tiek mes naiviai apsimetinėjom, kad nepastebime, kaip žiebtuvėlyje baigiasi dujos, o koridoriuje atplyšta tapeto gabalas, primenantis dingusią Pompėją su vos įžiūrimais, kasdien blunkančiais buvusių pirčių kontūrais, namais ir vilomis, kuriose kadaise gyveno turtuoliai.
3
Reiškinys, kai pastato oras tampa žalingas žmogaus sveikatai, vadinamas sergančio pastato sindromu.
Ilgiausiai gyvenau kambaryje, į kurį įeiti buvo galima iš visų keturių jo pusių. Kambaryje, kuriame susikirsdavo visų nuomonės ir žingsniai. Tokiame kambaryje, kuriame negalėjau vartyti žurnalų suaugusiesiems, nors tiksliai žinojau, kurioje lentynoje jie laikomi. Dabar, kai viską atsimenu, man atrodo, kad tai buvo iš esmės pernelyg pavojingas kambarys augančiam žmogui.
Buvau panašus ne į tėtį, ne į mamą, ne į senelius ir net ne į dėdes, kurie per dienas galėjo spręsti kryžiažodžius ar ieškoti žodžių, bet kokia tvarka išmėtytų puslapio stačiakampyje. Panašiausias buvau į pereinamą kambarį. Tokį kambarį, kuriam sunku apsispręsti, kada pradėti rytą, o kada užtraukti užuolaidas nakčiai. Buvau vienintelis kambarys, kuriame kirtosi durys, o langai žiūrėjo vienas į kitą. Tie langai man kėlė gailestį. Kartu gėdijausi jų tarsi artimo giminaičio, kuris nepagydomai susirgo, o visą jo kūną žaloja nepaslepiamos žaizdos ir randai. Langai buvo seni, mediniais, apsilaupiusiais rėmais. Net nušveitus atrodydavo nepagydomi. Kaip ir visas mūsų namas.
Tik daug vėliau sužinojau apie sergančio pastato sindromą. Supratau, kaip stipriai jis mane veikė. Naktimis, gulėdamas keturių langų ir jų šviesų sankirtoje, pradėjau justi tos ligos simptomus. Sunkumą kojose, dilgčiojimą pilve, erzinantį niežėjimą nugaroje, tinstančius pirštų galiukus ir nuolatinį mieguistumą, kurio neišguidavo nei ilgas miegas, nei žadintuvas. Jaučiau, kaip namas į mane skverbiasi.
Taip skverbėsi pelėsis į sienas, ir gėlės tapetuose imdavo blukti. Taip skverbėsi mėnesiena į užuolaidų klostes, o stalčiai skverbėsi į medines komodas ir stalus. Namas skverbėsi į mane visomis savo orlaidėmis, radiatoriais, blunkančių kilimų raštais tarsi sriubos šaukštais į burną. Taip už sienos tėtis mėgindavo įsiskverbti į mamos lūpas. Į mane kasnakt skverbėsi mintis, kad jau sergu. Patvirtinti minčiai, kad užsikrėčiau sergančio pastato sindromu, atrasdavau vis daugiau įrodymų. Kaskart, apžiojus šakutę su maistu, vaidendavosi, kad nuryju ir šimtmečiais pelijusių dulkių kąsnį.
Iš tiesų būtent tada ir pradėjau tikėti, kad visiškas pasveikimas, ko gero, yra mirtis.
Kėdžių gobelenai virtuvėje atrodė nutriušę, purvo žymės juose neišvalomos, o veidrodžiai vonioje ir prieškambaryje apsinešę dėmėmis, kurios atsirasdavo stiklo paviršiuje tarsi odos liga ilgai kvėpavus chemikalais. Namas buvo senas. Jis sunkiai kvėpavo. Jo odos poros užsikimšo, fasadinių sienų tinkas skilinėjo. Tos raukšlės jungėsi primindamos šimtametį veidą, kuriame galėjai išskaityti istoriją ir legendas, bet vis tiek neatpažinti pasakotojo lyties.
4
Aš vengiau savo namų, vengiau savo paties tėvų – kosčiojančios mamos, neskoningai pasidažiusios ryškiais akių šešėliais, ir dūsaujančio praplikusio tėčio, rytais vos užvedančio savo „Opel Kadett“ variklį.
Gėdinausi geltonos striukės, atitekusios tada, kai pusbrolis ją išaugo. Gėdinausi nukleiptų batų, nuo kurių luposi dirbtinė oda, ir sportbačių su skyle kulne.
Labiausiai gėdinausi nemokamo maitinimo mokyklos valgykloje. Talono, kuris garantavo man dienos sriubą, kotletą su bulvių koše ir stiklinę kompoto. Kurį laiką tiesiog nevalgiau, kai visa mokykla išėjo iš proto dėl bulvyčių fri su kečupu metalinėse lėkštėse.
Galiausiai talonus pradėjau pardavinėti vyresniųjų klasių vaikinams. Gavęs kelias blizgančias monetas, eilėje prie bulvyčių su kečupu ir skardinės kokakolos jausdavausi tarsi plaukikas prieš pergalingą šuolį iš penkiolikos metrų aukščio. Ir jau paduodamas pinigus įsivaizduodavau, kaip pokšteli skardinė, o gomurį sukutena burbuliukai.
Turėti savo pinigų. Laikyti juos saujoje. Laikyti juos taip, kad delnas net įkaista ir pasidaro slidus. Ištiesti monetas moterims už prekystalių. Užtikrintai linktelėti, o tada su pilna lėkšte bulvyčių grįžti prie stalo, kur iš tokių pat lėkščių valgo visi klasiokai.
Tada atrodė, kad net mergaitės į mane žiūri atlaidžiau, pamiršusios, kokie nutrinti mano sportbačiai ir kad turiu tik du padorius džemperius, o ir tuos ne originalus.
Laikydamas lėkštę vienoje, gėrimo skardinę kitoje rankoje, jaučiausi kaip plaukimo čempionas, kuris dvigubu salto smigo nuo tramplino ir dabar stovi ant pakylos kantriai laukdamas apdovanojimo už drąsą.
Tokiomis akimirkomis trumpam pamiršdavau ir nebesvarstydavau, ar mokykloje kas nors supranta, kad galiu užkrėsti juos sergančio pastato sindromu.
5
Mama šalia, bet vis tiek baisoka, o gal kaip tik dėl to, kad ji šalia. Atrodo, ji žino daugiau. Dabar kaip niekada suvokiu, kad ji iš tiesų žino kur kas daugiau už mane.
Vonios kambaryje, tarp skaidrių ir rasotų buteliukų, šampūnų ir dušo želė etikečių, blunkančių nuo drėgmės, tarp netvarkingai iš puodelio styrančių dantų šepetėlių ir skutimosi peiliukų, mama įžiūri tik jai vienai suprantamą tvarką, keistus ryšius ir distancijas tarp daiktų, formų, kvapų ir spalvų.
Ryškiausiai prisimenu rožinę.
Atsimenu, mama išpakuoja naują žvilgantį muilą. Slidus popierius ir raidės, įspaustos kvepiančiame paviršiuje.
Rožinis „Palmolive“: kramtomoji guma, pirmųjų tulpių prie laiptinių skaistumas, nutrintas telefono laidas, guminis dinozauras ir apsilaupęs mamos nagų lakas. Prisimenu, mama tiesia muilą, aš uodžiu jo aitrų ir naują kvapą, kol jis dar nespėjo susilieti su garais.
Mano pirmasis prisiminimas apie glotnumą, kurio po daugybės metų ieškosiu mergaičių skruostuose, plaukuose, jų nagų odelėse ir kaklo su vos matomais pūkeliais linkyje.
Atsimenu tą muilą. Norėjosi jį saugoti, kad niekada nesibaigtų, bet ir trinti tarp delnų, išsimuilinti rankas iki alkūnių ir nusiplauti. Taip nuplautos rankos vėliau man primins Jurgos rankas, amžiną jos pirštų glotnumą, akimirkas, kai jos tampa stebuklingos, nes tik stebuklingos rankos gali liesti taip, kaip nemoku pats. Jurga, kaip ir mama, apie viską žinos kur kas daugiau už mane.
6
Vanduo lygus, vanduo lengvas, vanduo horizontalus, ir aš atsigulu. Vanduo siūbuoja, ir aš siūbuoju kartu su juo, visai kaip tada autobuse per klasės ekskursiją.
Ankstus rytas, dar neįšilęs variklis, dūmų kvapas ir mieguistas krizenimas iš visko, kas nejuokinga. Kažkas praplėšia mėlyną „Estrellos“ pakelį, kažkas atsidaro kokakolos skardinę, mokytoja įspėja, kad autobusas stos tik už šimto kilometrų, tačiau niekas negirdi, niekas jau nebegirdi, smagūs burbuliukai keliauja stemplėmis ir sproginėja skrandžiuose. Jurga apsimeta, kad miega, o aš apsimetu, kad į ją nežiūriu. Jos apgamas po akimi primena nenuriedantį kolos lašą, kurį norėčiau nuvalyti.
Praeina dvidešimt minučių po išgertos skardinės. Insulino kiekis kraujyje smarkiai didėja, kepenys verčia cukrų į riebalus.
Vienas pastebi, kad namie paliko piniginę, kitas juokiasi, treti erzinasi, mokytoja pakartoja, kad dėl piniginės negrįšim. Kelias švinta, diena prasideda, mieguistumas praeina. Jurga išsitraukia naują maudymosi kostiumėlį, jis mėlynas, vientisas, susiriša už kaklo.
Po keturiasdešimties minučių organizmas iki galo įsisavina išgertos skardinės kofeiną, išsiplečia akių vyzdžiai. Kepenys išskiria daugiau cukraus, pakyla kraujo spaudimas.
Galiausiai kažkas atsidaro termosinį indą su karštais trikampiais sumuštiniais. Autobuse pasklinda ekskursijos kvapas. Indelis keliauja iš rankų į rankas, sumuštinio neimu, nors ir norėčiau. Neimu, nes per ilgai nemoku už maistą valgykloje. Neimu, nes nemėgstu dešros. Meluoju. Neimu, nes esu alergiškas sūriui. Meluoju, ir Jurga tai žino, bet nieko nesako. Atrodo, kad ji žino daugiau nei aš pats. Juk tai Jurga pirmoji palydėjo mane iki namų ir nesijuokė iš langų, iš pelėsio ant tapetų, kuris savo forma primena Afrikos žemyną.
Dabar Jurga paima paskutinį trikampį, atsikanda, ištiesia man ir sako:
– Užsimerk ir išsižiok.
O iš tiesų ji norėtų pasakyti:
Žinau, kad nori
Žinau, kad mėgsti dešrą
Žinau, kad nesi alergiškas sūriui
Žinau, kad tu tiesiog išsikalinėji.
Bet ji sako tik: „Užsimerk ir išsižiok.“
Aš užsimerkiu, kandu sumuštinį, kramtau, o tada atsimerkiu ir matau, kaip ji žiūri į mane ir šypsosi. Būtent taip ji žiūri į afrikas mano tapetuose. Taip šypsosi matydama, kad mano kambarys pereinamas. Būtent taip sumirksi, žinodama, kad striukė, kurią vilkiu, yra išaugta pusbrolio. Ji žiūri į mane taip, lyg žinotų daugiau.
Ir aš žinau: kol yra Jurga, viskas maždaug taip, kaip turi būti.
7
Viskam yra savas laikas, sakydavau. Sakydavau, laikas yra mūsų pusėje. Laikas gydo, kartodavau, kantriai sekdamas rodykles ciferblatuose, tą judantį tiksėjimą ant visų įmanomų riešų. Laiką, kabantį ant svetimų sienų, sekundes po stiklais, arba skaitmeninius skaičius švieslentėse bankų ir ligoninių laukiamuosiuose. Laukti buvo lengviau, nei pasiduoti nuojautai, kad gali būti jau per vėlu.
Todėl visur pasirodydavau laiku, išeidavau laiku, ir nežadėdavau sugrįžti, jei žinodavau, kad tam neturėsiu laiko.
Bet niekada neturėjau laiko sau, nesiliaudavau skaičiuoti minučių, likusių iki pirmojo žadintuvo skambučio. Neturėjau nuovokos, leidžiančios nuovargį išmatuoti poilsio akimirkomis, ne viršvalandžiais, kuriuos praleisdavau budėdamas ir sekdamas kitų gyvenimus.
Yra laikas miegui, yra laikas prisikėlimui, yra laikas, kuris sustoja, o gydytojas laukiamajame ištraukia ranką iš chalato kišenės ir primena: ateis laikas, ir visiškas pasveikimas taps mirtimi.
8
Pirtis primena stiklinį šiltnamį. Grūdintas stiklas rasoja mažyčiais lašeliais, Jurgos krūtinė ritmingai kilnojasi. Ji atrodo beveik moteris. Mėnesio moteris, žurnalo viršelio moteris, kuri per šešis puslapius pasakoja, kaip viską praradusi atsitiesė. Kaip ėmėsi kvėpavimo pratimų, ilgų pasivaikščiojimų susimąsčius. Kaip galiausiai išmoko būti su savimi, gultis į kas savaitę keičiamus patalus, juose mylėtis su savimi, o tik tada su kitais, nes tik būdamas vienas gali atrasti savo taškus, susijungiančius į vientisą pasaulio žemėlapį.
Jurgos akių vokai juda, įkvėpdama ji gaudo kiekvieną drėgmės lašą, garai kondensuojasi ant jos kūno ir virsta vandens gyvatėmis, jos grasina išnykti, jei išdrįsčiau prisiliesti.
Ji panaši į moterį, kuri bet kurią akimirką gali atsistoti ir išeiti, palikdama savo gyvates raitytis ant pirties gulto. Dėl tokių moterų vyrai auginasi raumenis, kad turėtų stiprias rankas, galvoju. Tokios moterys priverčia vyrus jas vytis. Į karštį ir drėgmę, į visus ledo kambarius, į tūkstančius skirtingų vienatvės dienų, su ilgais tarsi pratęstos futbolo rungtynės rytais ir vis nesibaigiančiomis lygiosiomis. Dėl tokios, kaip Jurga, vyrai gesins karštį ir laižys drėgmę, eis į ledo kambarius ir juos ištirpdys, kad rytai taptų nesibaigiančia naktimi, prieš kurią nebereikėtų užsimerkti. Jie padarys viską, kad tokios moters akys kuo dažniau būtų atmerktos, nes jose matys savo atspindžius, savo pačių vienatves, jų išgulėtos sofos pasidengs naujais gobelenais, paklodės kvepės skalbinių minkštikliais, o pustuštės spintos prisipildys spalvų ir tekstūrų. Jos akyse regės visas tuščias ir išblukusias futbolo aikšteles, kurios pamažu prisipildys žmonių, gurkšnojančių limonadą su aptirpusiais ledo kubeliais.
Taškai pasaulio žemėlapiuose susijungs į visumą, į žurnalo viršelio pikselius, išnyks žodis „moteris“, bet atsiras daugiau erdvės futbolo aikštelėms, o rungtynės ir vėl baigsis lygiosiomis.
9
Grįžtame į autobusą. Variklis kosėja, mes pajudame iš lėto, tarsi kiltume didžiuliu sunkiu lėktuvu, o ne važiuotume penkiasdešimt dviejų vietų autobusu. Iki sostinės liko šimtas dvidešimt šeši kilometrai. Dar galima snausti ir klausytis, kaip pamažu tirpsta garsai: traškučių pakelių čežėjimas, iš striukės kišenės krentančių raktų barkštelėjimas ir byrančių centų, atsiverčiančių skaičiais, skimbčiojimas.
Tačiau viskas nutolsta dar nepradėjus snausti, autobusą pripildo nerimas ir jaudulys. Iki šiol svarstau, kiek jausmo tilpo visame mano kūne, kaip stipriai jis veikė, nes Jurga, ramiai užsnūdusi šalia manęs, dienos šviesoje atrodė dar keisčiau nei tomis naktimis, kai šešėliai jos veide pripiešdavo nebūtų apgamų.
Aš nusisuku, bandau galvoti ką nors gražaus, apie Vilnių ir jo baseinus, apie mūsų priesaiką tame mieste, prarijusiame mažesnius miestelius su jų gyventojais. Prarijusiam ištisus kaimus, išspjovusiam jų karves, paukščius ir šunis, lojančius ant svetimų.
Galvoti ką nors gražaus – reiškia susijaudinti dar labiau, nes pirmą kartą pamatysi miestą, kuriame visi namai glotnūs, stikliniai, su liftais ir didžiulėmis terasomis, kuriose rūko kostiumuoti vyrai, o mes vienas kitam pasižadėsime niekada nesiskirti ir kitą kartą atvažiuoti ne į baseiną, bet gyventi tuose pastatuose, kurie net sirgdami taptų mums laikinumo simboliais. Simboliais, reiškiančiais, kad viskas praeina.
Viskas, tik ne mes.
10
Pradėjau vemti beveik kasdien. Skirtinguose vonios kambariuose rasdavau buteliukų, šampūno ir kondicionieriaus, neišlukštentų muilų, nukištų į netikėčiausias vietas.
Aplink viskas sukdavosi, aptemdavo, objektai priartėdavo ir nutoldavo. Kosmetikos etiketės įsirėždavo giliai į galvą, kurdamos iliuziją apie purius plaukus, švytinčius dantis ir nagus, kurie užaugs greičiau, jei kas antrą dieną tepsi juos serumu. Viskas sukdavosi, o aš bandydavau koncentruotis į pakuočių aprašymus. Į arganų aliejų ir atkuriamąsias plaukų kaukes.
Kaskart išvemdamas visus dangaus kūnus su keisčiausių pavadinimų žvaigždynais aš grimzdau gilyn ir gilyn į laiką, keliavau nesibaigiančiomis sekundėmis ir minutėmis, kurios grąžindavo mane į dailės pamokas ketvirtadieniais.
Tais ketvirtadieniais, po ilgosios pietų pertraukos, aš piešdavau namus. Naujais langais, kurių užuolaidas rytais praskleidžia besišypsanti mama. Piešdavau sodus, paparčius, papūgas, durklus, piratus su gertuvėse teliuškuojančiu romu.
Piešdavau kaminus, iš kurių nerūksta dūmai, ir kopėčias į dangų, kurios nesibaigia. Laiptus, kurie nesiremia į trupančias sienas.
Ir kartais
Kai nustodavau piešti
Mano pirštai likdavo ištepti spalvomis –
Jie likdavo ištepti mintimis ir nuojauta apie pakeistus langus, apie naują gobeleną virtuvės kėdėms. Mano piešiniai liaudavosi kalbėti apie save, jie nustodavo pasakoti. Tada prieidavo mokytoja, žvilgtelėjusi pasakydavo, kad visas lapas turi būti užpildytas. Visas A3 dydžio lapas turi būti nuspalvintas, net ten, kur tyčia palikau boluoti dėmes ir ruožus popieriuje.
Aš paimdavau teptuką, merkdavau jį į baltą spalvą, tada griežtais ir staigiais judesiais visą lapą padengdavau balta spalva, o į ją susigerdavo šviestuvai, plačios laiptinių aikštelės, unitazai ir tualetų gaivikliai, vazos ant palangių, kilimai, akmeniniai turėklai ir vyrai prie durų į butus. Visa nusispalvindavo ryškiai balta – plastikinių langų rėmų spalva, už kurių gyvena laimingos šeimos, už kurių mylinčios mergaitės išjungia šviesą ir prieš miegą šukuojasi ilgus plaukus šimtąkart perbraukdamos.
Nes ten, kur taip balta, – nelieka žvaigždynų, po dvikovos krintančių arklių, nelieka sergančių pastatų ir monetų, pažyrančių herbais į viršų.
Arba skaičiais
Arba tuštumomis
Neregiais karaliais
Visais triukšmingais Šachais ir Matais, ir Šeichais, kuriems kaip tyčia pabodo gyventi, kaip tyčia pabodo kilimuose atrasti Rytus ir Vakarus, o Pietuose ir Vakaruose prarasti
Viską, kas nukainota
Viską, kam išpardavimas
Kam dvidešimt penkių procentų nuolaida iki
Rugsėjo
Valdas Papievis. Ėko
2018 m. Nr. 10
Romano fragmentas
Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus, užsimiršęs žvelgi į kranų gerves, sustingusias virš pastolių įkalintos „Samaritenės“, ar, išsitiesęs ant Senos krantinės Cité smaigaly, akimis šukuoji tave apgaubusio žilvičio šakas, kol galiausiai paskęsti jų tankmėje. Nieko nebereikia daryti – viskas jau padaryta, sukurta, viskas jau išsakyta, jei ką darysi, sakysi, tik sutrukdysi. Sau pačiam, kitiems, tam, kas aplink.
Keistas tų metų rugpjūtis buvo Paryžiuje – iš jo nebuvau išvažiavęs, o atrodė, lyg į jį būčiau sugrįžęs po daugelio metų. Ir kaip visada, kai sugrįžti į ilgai nelankytas vietas, jis atrodė tuščias, apleistas. Taip pat – liūdnas, kažko netekęs. Norėjau sakyti, kad vietos sensta kaip mes. Bet ne – vietos ne visada sensta, kartais jas žmonės pagal savo supratimą atjaunina, tačiau po daug dienų grįžus į jas visuomet nutvilko anų laikų ilgesys. Bent mane. Tik iliuzija, kad į buvusią vietą grįžai.
Per radiją pranešinėjo, per televiziją rodė penkių, šešių šimtų kilometrų grūstis šalies keliuose: rugpjūtis – atostogų metas. Jau pirmą savaitę žmonių buvo mažiau, antrą miestas dar labiau ištuštėjo. Taip – visada: paštas dirba trumpiau, ką ten paštas, uždaro kepyklėles, kavines, daug ką uždaro. Bet ir turistų, pavaduojančių vietinius, buvo mažiau: tais metais turistai lenkė Paryžių. Visi žinom dėl ko.
Išeiti į miestą – visada nuotykis, išeini į miestą ir neatspėsi, kas atsitiks. Bet kai žinai, kad tikimybė, jog kas nors atsitiks, visai sumažėjusi…
Tą rugpjūtį į miestą išeidavau jau nieko nelaukdamas. Klydinėjau po jį, lyg su juo visiems laikams atsisveikinčiau. Vakarais ieškotis vietos ant žemutinių Senos krantinių nebereikėjo, po ankstesnių vasaros švenčių spūsčių tai čia, tai ten sėdintys žmonės man atrodė už kilometrų. Lyg būčiau išklydęs į laukinius pliažus, kur sutinki vos vieną kitą praeivį, su kuriuo tik akimis pasisveikini, jei išvis pasisveikini, jaučiausi smelkiamas jūros vienatvės – žmonių neatsiginančios, laivus plukdančios, bet žmonėms ir laivams abejingos, savyje užsisklendusios jūros. Balsų nebegirdėjau, nebegirdėjau nė miesto garsų, girdėjau tik, kaip šurmuliuoja platanai, jų šakas vėjo gūsiams šokdinant, raibuliuojanti Sena kartojo to šokio ritmą. Kartais vanduo subanguodavo – kai praplaukdavo Bateaux Mouches, bet jie vis retėjo, ant jų turistų kasdien buvo mažiau: nuo tų laivų denių atsklindantys džiugūs riksmai tik karpė miestą apsiautusį nykumos šydą – taip žuvėdros karpo dangų virš jūros, skelbiančios gamtos galią ir amžinybę.
Ir išties, kuo mieste mažėjo žmonių, tuo labiau rodės, kad miestas grįžta į gamtą, gal tikriau – gamta grįžta į jį. Klausydamasis platanų ošimo, žiūrėdamas į Senos vandens raibuliavimą, lengvai pasiduodavau vaizduotės žaismėms: akyse jau kerojo vijokliai, raizgydamiesi, kabindamiesi į pastatų sienas, jie po truputį jas ardė, pro šaligatvių plyteles skverbėsi žolės, jas pamažu goždamos, rūdijo kalinėtos geležies balkonų tvorelės, apleistų parkų su vienišais tvenkiniais vartai, į kitus miestus vedantys geležinkelių bėgiai. Užsimerkęs regėjau, kaip lietų drengiamos ir vėjų plakamos klaiposi čerpės, išjuda iš savo buveinių, krinta žemyn, kaip svyra ir lūžta antenos, kaip trupa erkeriai, kapiteliai, frontonai, kaip linksta ir griūva kolonos. Išsitiesęs ant grindinio akmenų girdėjau vėjus, ūkiančius butuose išdaužytais langais, liftų šachtose, metro tuneliuose ir peronuose, krūpčiojau nuo skeldinčios ir lūžtančios medienos garsų – lubų sijų, iš vyrių griūvančių durų. Ir užuodžiau. Užuodžiau kvapus. Ne, ne kvapus – vieną kvapą. Tai buvo pūvančių lapų ir užsistovėjusio vandens, savižudžius traukiančio akivaro, galbūt – ankančio Marijos Mediči fontano kvapas. Liuksemburgo sodas jau buvo pradėjęs laukėti.
Mačiau, kaip žmonių apleidžiamas miestas merdi ir miršta – lyg pro jį būtų praskriejusios klajoklių gentys.
Tuo netikėjau, abejojau savo rega, klausa ir uosle, sakiau sau, kad tai – tik mano vaizduotės kerai, kad to būti negali, bet, prisiminęs istorijos pamokas apie žlugusias civilizacijas, suabejodavau: argi kuri jų nebuvo tikra esanti sutverta amžinybei? Lygu dauguma mūsų, sau vieninteliai ir nepakartojami, nenorėtume būti išimtimi? O jeigu žlugimas tikrai neišvengiamas, bent pasirinkti jo vietą ir laiką.
Atrodė, kad gyvenimas tarytum jūra, per atoslūgį tolstanti nuo savo buvusio kranto, palaipsniui traukias nuo mūsų, palikdamas tik pabirus nykstančios civilizacijos ženklus.
…Regėjau, kaip kasdien colis po colio, lopinėlis po lopinėlio gamta iš žmogaus atsiima miestą, ir po jį klydinėdamas kartais pamanydavau, kad ir jam turėtų skaudėti, kaip skauda ligų nukamuotam merdinčiam žmogui, bet matant, kokiu bejausmiu veidu jis pasiduoda, atrodė, kad niekas jam dėl nieko neskauda, kad nieko jis nesigaili, kad dabar jis nori tik viena – kad visa greičiau pasibaigtų. Tačiau: o ką gi mes žinom? Ar žinom, ką išgyvena žmogus, kai gydytojai sako, kad sąmonė jau užgesusi ir nieko jis nebejaučia? Ar galim įsiskverbti į griūvančio miesto, akmens, iš kurio jis pastatytas, jutimus ir jausmus?
Miestas griuvo pamažu, bet neišvengiamai: riba, kai jį galėjai išgelbėti, jau buvo peržengta. Į jį negrįžtant tiems, kurie išvažiavo, iš jo traukėsi ir kiti, žmonių vis mažėjo. Tų metų rugpjūtis išsitęsė, o gal merdintis miestas laiką sulėtino, savo griūtyje įklampino? Kartojau sau, kad taip būti negali, kad cementas per kelias dienas nesuskeldi, kad požeminiai vandenys taip greitai pamatų neišplauna, kad sodams laukiniais parkais pavirsti reikia ne savaičių ir mėnesių, bet, žvelgdamas į pelkėjančias žemutines krantines, yrančius tiltų polius, susimąstydavau: o gal šis rugpjūtis nelyg aiškiaregys savin sugaubė ateinančių metų, dešimtmečių, šimtmečių rugpjūčius, ir dabar su pagreičiu pildosi tai, kas turėjo išsipildyti po daugelio amžių? Juk sako, kad laiko bėgsmas – tik pojūtis, kartais jis bėga greičiau, kartais – lėčiau. Gal jis mane buvo pralenkęs? Aš nežinau.
Ir klydinėjant po šį merdintį, nykstantį miestą, kuo toliau, tuo labiau smelkė mintis, kad niekada nieko ir nežinojau. Iš mokyklos laikų prisiminiau matematikos lygtis, kai kurias chemijos formules, svarbiausius fizikos dėsnius, bendraudamas su žmonėmis, skaitydamas knygas, lankydamas parodas, klausydamas muzikos tariausi, kad įgyju tai, ką vadiname dvasine patirtimi, mūsų kasdienę praturtinančia, bet tomis dienomis, kai viskas aplinkui trupėjo ir nyko, neregio akimis dairiausi aplink: o kodėl tokios lygtys, kodėl tokios formulės ir tokie dėsniai – visa, kas gimsta, pasmerkiantys mirčiai? Ir visa, kas sukuriama, – užmarščiai ir išnykimui? Iš ko visa tai atsirado, kas visa tai sugalvojo? O nakvodamas vis kituose apleistuose butuose išdaužytais langais kartais iš miego pakirsdavau ir pamanydavau: šitie butai išdaužytais langais su niekam nebereikalingais daiktais – tai mūsų gyvenimai, kartais ir mums patiems nusibostantys, galiausiai nuskęstantys visiškon užmarštin.
Prisimenu paryčius, kai, pakirdęs vienuose tokių laikinųjų nakvynės namų ir būdamas tikras, kad nebeužmigsiu, ėmiau dūlinėti po butą – tas butas buvo didžiulis, ką ten butas, gal reikėtų sakyti, jog tą naktį netyčia atklydau į aristokratiškus rūmus su nesibaigiančiais, vienas kitą pratęsiančiais kambariais. Mane lydėjo Ėko, nė pats nežinau, kodėl taip jį pakrikštijau, – vos pamačiau, iš karto – Ėko. Tas šuo tupėjo prie durų, vos jas aš išlaužiau, jis prie manęs puolė, aš atšokau nuo jo. Bet Ėko buvo mielas – atrodė, jis manęs laukė.
Manęs?
Tikriausiai laukė bet ko: jam reikėjo žmogaus.
Vaikščiojau su Ėko po didelius rūmus, lipau iš vieno aukšto į kitą, vis baugindamasis, kad neužkliūčiau už kur nors miegančio šeimininko ar šeimininkų. Tačiau tuose namuose nebuvo nė gyvos dvasios, juose buvo likę tik vakar ar užvakar, gal vos prieš savaitę pradingusio gyvenimo pėdsakai: šiam butui, kaip ir visam miestui, archeologų dar nereikėjo – užmaršties smėlis jį buvo vos pradėjęs pustyti. Pasidingojo, kad klaidžioju po ką tik nuskendusį laivą: ar išsigelbėjo įgula? Bet tai nebebuvo svarbu – kai griūva miestai, žmonių gyvybės nieko nereiškia. Ėko strykčiojo aplink kojas, aš jį sykiais paglostydavau – po daugybės vienatvės dienų štai turiu draugą.
Nelyg vagišius, su kiekviena vagyste įgaunantis vis daugiau patirties ir pasitikėjimo, tolydžio drąsiau vėriau duris: sustingęs ant slenksčio, iš tolo apžvelgdavau kambarį, paskui sukdavau ratą, akimis tyrinėdamas ant sienų kabančius paveikslus ir nuotraukas, porcelianines lėkštes, žvėrių galvų iškamšas, laikrodžius, paskui, lyg būčiau tą kambarį prisijaukinęs, liesdavau jame esančius baldus: sekreterus, stalus, spintas ir spinteles, nežinau, kokio stiliaus, fotelių ir minkštasuolių ranktūrius, atlošus, galiausiai drįsdavau ištraukti komodų stalčius, pravėręs papuošalų dėžutes, kišenėn įsibrukti kokį žiedą, apyrankę ar grandinėlę. Prisimenu, kaip sustingęs prieš didelį veidrodį sveikinausi su savimi: nesijaučiau nei vagišiumi, nei šeimininku, ant jo dulkėto stiklo rašydamas savo inicialus pamaniau, kad ir visos moralinės normos jau likusios praeityje, kaip šiame bute atrodė atgyvenę ne tik senoviniai anų šimtmečių baldai, rakandai, bet ir mūsų technologijų amžiuje išrasti prietaisai: mobilieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai – ant jų ekranų irgi rašiau savo inicialus – norėjau palikti ženklą, kad čia buvau, o gal pasakyti, kad į šiuos apleistus namus atėjau pirmas ir dabar jau man jie priklauso?
Veikiausiai nei viena, nei kita – aš viską galėjau turėti, bet nieko, nė paties savęs, man nebereikėjo. Tą rytmetį miegamajame staigiu judesiu atitraukęs naktines veliūro užuolaidas ir kambarį užliejus dar vienos dienos šviesai pamaniau, jog šie inicialai – tai epitafijos, kurias pats sau rašau.
Ko gero, iš baugulio, kad nepalikčiau, Ėko sekė man įkandin, kai sustodavau, prie mano kojų pritūpdavo. Galop išsekus liguistam smalsumui iš nuotraukų, laiškų, daiktų, namų apyvokos reikmenų atkurti šiame bute apleistus gyvenimus, susmukau ant parketo ir jį apsikabinau. Jaučiau, kaip jis dreba, glostydamas bandžiau nuraminti. Gal balsu, gal mintyse jam sakiau: Ėko, aš tavęs nepaliksiu, Ėko, net jei norėčiau, palikti tavęs negalėčiau, argi manai, kad kas nors gali palikti save?
Ėko, – mušė į smilkinius ir tame bute, tuščiame, liūdname, ir kai ėjau gat-vėmis, taip pat tuščiomis, liūdnomis. Visa šiame mieste dabar skambėjo yrančio gyvenimo aidu – kaip švelnaus graudulio sklidinu aidu mums atskamba mūsų jaunystė. Tai, kas kitados buvo tvaru, byrėjo, trupėjo ir skydo į praėjusių laikų melancholijos šydą: ir namo, iš kurio ką tik išėjome, baliustrados rachito išsukinėtais sąnariais, ir glaukomos apakinti gatvių žibintai, ir diabeto išsekintos kavinių terasos. Vėžys, kurio sąmoningai ar nesąmoningai bijomės, buvo išsikerojęs – jo metastazių čiuptuvai jau glemžė miestą, kartu su juo – ir mane, mus visus, jame dar likusius žmones. Nieko atšaukti nebegalėjai – nebent galėjai prašyti, kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų. Bet nepaisant naikos, nelyg lietvamzdžiuose ūkiantys vėjai smelkiančios kaulų čiulpus, aš dar norėjau pabūti. Ir meldžiau, kad saulėlydis, kurį šįvakar, užsikvempęs ant Pont Neuf tilto turėklų, regiu, man nebūtų paskutinysis.
O, tie saulėlydžiai – prisimenu juos kaip akimirksnius, rimuojančius mūsų gyvenimus: tik tada, kai netenki, įvertini tai, ką turėjai. Galėčiau papasakoti apie kiekvieną: ir apie tą, kai dangų glostant plunksniniams debesims dienos šviesa tirpo lyg blunkančiame impresionistų paveiksle, ir apie tą, kai vakarop kilęs vėjas sužerplėjo horizontą ir raudonos debesų eiženos geso kaip áuštantis žaizdras, ir apie tą, kai už Pont Royal telkiantis audrą nešantiems debesims saulei pavyko iš jų išsinerti ir pro jų properšas įstrižai krintantys šviesos stulpai man pasirodė panašūs į triūbas vargonų, gaudžiančių dangaus sferų muziką. Visos jos buvo skirtingos, tos saulės laidos, ir visos liejos į vieną saulėlydį – prasidedantį nuo pat aušros, ilgą ir ilgesingą.
Ar būčiau galėjęs tuos saulėlydžius ištverti be savo šuns, be Ėko? Tikriausiai ne. Gęstanti vakaro šviesa mane jo vardu smelkė, Ėko ištikimybė ir jo įsipareigojimas man, o mano įsipareigojimas jam mudu vienas kitą palaikė. Sykiais nutvilkydavo įspūdis, kad, prisijaukinęs šunį, dar labiau prisijaukinau miestą: jo gatves, skersgatvius, aikštes, krantines, tiltus; atrodė, kad griūvantis miestas man artimesnis už buvusį, kai vaizdavausi, jog gyvenimas jame ir be manęs niekada nesibaigs, – ką reiškia kartų kaitõs dygsniai prieš akmens amžinybę?
Prieš akmens amžinybę?
Ne, nebūčiau ištvėręs saulėlydžių be savo šuns, be Ėko – per gražūs, per bylūs jie buvo. Vieną sykį, nebegalėdamas ilgiau žiūrėti į vakaruose temstantį dangų, nusigręžiau, atsisėdau ant betoninio Pont Neuf suoliuko, ant kelių užsikėliau Ėko, pasilenkiau, skruostu prigludau prie jo kailio. Jaučiau, kaip jis alsuoja. Tarsi nerimo dumplės pulsuotų. Ir pamaniau, kad miestai pradeda griūti ne tada, kai ima eižėti akmenys: akmenys pradeda eižėti, kai mūsų sielos pritrūksta jėgų išlaikyti miestų akmenyse įkūnytą dvasią.
Šiaip tokie pasakymai man nepatinka – detalė visada iškalbingesnė už apibendrinimus. Staigiai atsitiesęs, Ėko nukėliau ant žemės: jis į mane pažiūrėjo tokiomis priekaištingomis akimis, kad iškart nusukau žvilgsnį.
Šunys supranta daugiau, negu manome?
Ir tą vakarą, tarsi negalėdamas patikėti visuminiu vaizdu, ėmiau rinkti jį kuriančias detales. Slinkdamas gatvėmis, kurių pavadinimai jau mažai ką tereiškė, – skeldint betonui, viskam pamažu griūnant, jos vienos į kitas vis labiau panašėjo, – vardijau sau: nukritusi iškaba, kurią man parūpsta užminti, išgirstu, kaip ji trekšteli; skelbimų stulpas, ant kurio jau niekas nebekeičia skelbimų; šiukšlių konteineriai – virš jų skraido pasišiaušę balandžiai, aplink juos laksto žiurkės. Vardijau sau, lyg deklamuočiau laukėjančio miesto hegzametrą, šį hegzametrą rašė statiniai ir daiktai, juos sutvėrę žmonės jau buvo bejėgiai.
Ir mūsų, žmonių, kaip sakiau, vis mažėjo. Dienojant miestas imdavo gyti, regėjos, atgis, kaip anuõmet atgydavo po ilgų ir tingių sekmadienio rytmečių, kai niekas neskubėdavo keltis, juolab išeiti į lauką, bet net jei tikrai truputį atgydavo, niekada nebeatgydavo tiek, kiek anksčiau: tarsi naika mus būtų sijojusi per laiko sijoklę, gatvėse praeivių retėjo, jie man rodėsi kuo toliau, tuo svetimesni, prasilenkdamas su kai kuriais jų susižvalgydavau, su kai kuriais – ne, bet niekada nesustodavau, į jų veidus neįsižiūrėdavau, juolab neužkalbindavau, nė jie – manęs. Gal dėl to, kad nusmelkdavo keistas neišpildyto pažado jausmas; nudelbę akis, prakiūtindavome vieni pro kitus, lyg mums būtų gėda dėl to, dėl ko nebuvom kalti. Nebent truputėlį – kiek iš prigimties esam kalti dėl visko, kas vyksta. Patyrę nusikaltėliai moka nuo kaltės išsisukti. Bet kaltę sau prisiimti didelių gudrybių nereikia.
Mes buvome kalti dėl to, kad čia, šiame mieste, likome?
Nežinau kodėl, bet jaučiausi kaltesnis už tuos, kurie jį paliko.
O vėlyvais vakarais galėdavo pasivaidenti, kad klydinėji po vienuolyną, kurio sąmonę prarandančiuose kiemuose, alėjose, soduose sutinki vos vieną kitą brolį ar sesę, ne tiek iš neatšaukiamos pareigos, kiek iš valią paralyžiuojančių įpročių čia užsibuvusius. Jų siluetai prieblandoj sudūluodavo ir mums vienas prie kito artėjant tolydžio ryškėdavo, kartais iš už gatvės kampo ar kokio pastato vartų ar durų išnirdavo, kai kurie kaip aš turėjo šunis. Prisiminęs nuvalkiotą posakį, jog šuo – geriausias žmogaus draugas, dar didesnį dėkingumą pajusdavau savo Ėko – nelaimėje jis manęs nepaliks. Riba tarp baimės ir nerimo paslanki kaip kopose pustomas smėlis, tačiau pasigirdus kokiam riksmui, surūdijusių vyrių girgžtelėjimui, trinktelėjus sklendei, pro kojas netikėtai šmurkštelėjus žiurkei, tvirtu balsu sakiau sau, kad jausmas, kurį tais akimirksniais patiriu, – ne baimė, o nerimas – ko galėčiau bijoti, jeigu man viskas vis tiek? Sakydamas, kad man viskas vis tiek, meluodavau sau – niekada nesupratau, kaip savižudis įstengia nugalėti gyvybės instinktą. Galiausiai: meluoti sau – nelyg raminamieji, ir kasdienėmis aplinkybėmis mums, šio pasaulio nelaimėliams, padedantys išgyventi.
Man patinka žodis nelaimėlis: nelaimėlių laimė – džiaugtis vien tuo, kad esi.
Dienomis, vakarais, naktimis, ankstyvais paryčiais: bet kuriuo paros metu atklydęs į dykvietes – o jų šiame mieste vis daugėjo, – išsitiesdavau tiesiai ant žemės, apsikabindavau Ėko, ir mane apnikdavo mintys, kurių kitados bauginausi, nuo kurių, mėtydamas pėdas, pamenu, bėgdavau, o tomis valandomis leisdavausi jų srovės nešamas. Visko prisigalvodavau. Kai kurias mintis užsirašydavau. Mėginau aprašyti ir vaizdinius, kurie mano akyse ir atmintyje iš bastymosi su Ėko likdavo, jų sukeltus potyrius, įspūdžius. Nežinau, iš kur man kilo ūpas rašyti – nė skaityti nelabai mėgau, o rašyti man atrodė tuščias laiko leidimas, jaunystėje dažnai pamanydavau, kad negali būti didesnės kvailystės, nei rašyti dienoraštį. Kam ir kodėl? Bet galop supratau, kad naujų dykviečių ieškau, į jas sugrįžtu vien tam, kad rašyčiau. Įsivaizduodavau: kaip rankos mostu palydi nuo kranto tolstantį laivą, taip rašydamas aš palydžiu tolstantį miestą: tolk, tolk, kol pradingsi už horizonto. Taip, dykviečių man reikėjo, kad dar aitriau pajusčiau gėlą, kylančią, kai su kuo nors – žmonėmis, vietomis ar daiktais – atsisveikini; tik vėliau supratau, kad rašydamas mėginau sugauti griūvančio laiko akimirkas. Sakiau sau, kad raidės – tai plytos, iš kurių buvo pastatyti šio miesto namai; sakiniai – tarp tų namų nutiestos gatvės, bulvarai; sintaksinės konstrukcijos – gatvių raizginiai, sankryžos; pastraipos – kvartalai. Nė nežinau, kas mane užkrėtė tikėjimu raidės ir rašto galia. Bet, viskam trupant ir byrant, kas liko, kuo dar galėčiau pasitikėti?
Mane drąsino ir Ėko. Kai rašydavau, kaip niekada kantrus ir romus jis tupėdavo prie manęs, akis įsmeigęs į sąsiuvinį, kuriame aš stengiausi atkurti, ką mudu matome, patiriame ir išgyvename. Nežinau, ar suprato, ką aš rašau, – jei nesuprato, tikriausiai liūdėjo, kad nemoka skaityti, tik jautė, kad dabar manęs nereikia trikdyti, jeigu suprato – gal su manimi gedėjo prarandamo laiko ir miesto? Nors, tiesą pasakius, nė nežinau, ar gedėjau, – mane smelkė jausmas, kad vyksta tai, kas man dar negimus jau buvo nulemta, kad mes – kaip daug kas prieš mus – taip ir neįstengėme įminti civilizacijų išlikimo mįslės, kurios įminti turbūt išvis neįmanoma. Įsivaizduodavau didelį, visu gražumu išsiskleidusį žiedą – jis neišvengiamai turi nuvysti. Regėdavau tą rezignacijos žiedą Ėko akyse – iš kur mes žinome, kad šunys nemoka skaityti?
Galbūt tik mums, žmonėms, reikia raidžių, žodžių ir sakinių, kad tai, kas vyksta, suprastume, galbūt šunys, visi gyvūnai ir augalai be raidžių, be žodžių ir be sakinių geriau už mus visa, kas vyksta, supranta?
Ar tikrai reikia įvardinti?
Ir jie, augalai ir gyvūnai, kerojo ir veisėsi. Tarsi norėdami paliudyti mūsų rankos bejėgiškumą. Lyg sakydami, kad angliški ar prancūziški sodų planai jiems nieko nereiškia, – jie vis tiek iš jų ištrūks, išsiverš. Tarytum džiaugdamiesi pergale: jūs tarėtės, kad mus jau suvaldėte, savo valiai pajungėte, bet visa savo esybe mes jautėme, kad tai – tik vienos, ilgos kaip šimtmečiai dienos pergalė, mes iš pat pradžių žinojome, jog vis tiek jus įveiksime.
Iš tiesų, augalai ir gyvūnai nieko nenorėjo paliudyti nė pasakyti, juolab įrodyti: jie paprasčiausiai grįžo į savo gyvenimus, kuriuos mes iš jų buvom atėmę. Iš šalies žvelgiant abejingi kaip namai, baldai, daiktai, jie mums linkėjo sėkmės: atsiduokite gyvybės instinktui. Kai žvelgdavau į saulės šviesoje žaižaruojančius platanų, skroblų ar liepų lapus, kai kalbėdavausi su orchidėjomis, kai mano akyse suplasnodavo paukščio sparnai, klausdavau savęs – kas gali būti gražiau? Pilkuose griuvėsiuose nelyg narkomano delne raudonai sužydusios gėlės, mėlyni debesys, dangumi plaukiantys, tos baltos žuvėdros, virš Senos skraidančios, savo sparnais man siunčiančios laiškus… Ir dar tie jų kryksmai…
Sakiniai be pabaigos mane varo iš proto, sakinių be pabaigos aš rašiau vis daugiau.
Ir juos rašant, sakant ir nepasakant, ką pasakyti norėčiau, galiausiai man kilo mintis, kad raštas visagalis būtų nebent tada, jei žodžius galėtum užrašyti be raĩdžių, sakinius – be žodžių, kablelių, taškų, pastraipas – be sakinių. Jeigu raštas būtų lengvas kaip mintys – šmėstelinčios ir nusklendžiančios, čia pat, o jau – be galo toli. Lyg jų nė būti nebuvo. Bet mintys atskrieja, nuskrieja, nelyg pienės pūką jas vėjai nešiotų, o raštas turi išsaugoti. Tam jis sumanytas. Ši priedermė – jo prigimtis, šią prigimtį žodžiais, sakiniais ir pastraipomis raštas turi išskleisti. Gal todėl jis – toks sunkus? Kaip statomų, paskui griūvančių miestų plytos, namai, gatvės, kvartalai.
Bet gal ne pats raštas sunkus, o man rašyti buvo sunku – kaip galėjo būti kitaip, juk pirmą sykį rašiau.
Et, Ėko, galiausiai su apmaudu tardavau jam, einam namo. Man patikdavo, kaip jis stryktelėdavo, kai aš jam tai pasakydavau, – gal tikėjosi, kad tik-rai grįšime? Bet kur galėjome grįžti? Mano galvoje atgal verčiantis taip ir neužrašytų minčių puslapiams, mudu traukdavome į namus, kurių neturėjome. Vienąkart parsivedžiau jį karvelidėn, kurią andai nuomojausi, tame tarnaičių kambariuke dar buvo likę mano knygų, drabužių, daiktų. Pravėręs duris, per slenkstį žengiau, lyg įslinkčiau į vieną svetimų butų, kurių duris, nusibodus ar pavargus klajoti, išlauždavau. Stypsodamas ten, kur tiek metų pragyvenau, dairiausi aplink, lyg dairyčiausi po prabėgusį laiką. Atpažinau save, sau visiškai svetimą; Ėko, – riktelėjau, ir jis iš karto suprato, pro duris spruko. Spynoje sukdamas raktą susivokiau: viskas, niekada čia nebegrįšiu, – man geriau klaidžioti po pasaulį, savęs nepažįstant. Nei ano, koks buvau, nei dabartinio. Ir nežinant, kokį mane pažinote jūs, kuriuos kitados pažinau.
Yra toks žodis – pažinti, ką apie jį sako žodynai?
Tegul sako, ką nori.
O gal tik vaizdavausi, kad Ėko norėtų namų, į kuriuos – tuos pačius – kas vakarą mudu sugrįžtume, gal Ėko anksčiau negu aš suvokė, kad tokių namų mes niekada jau neturėsime? Kad mūsų namai dabar – visas miestas; miestas, kurio vardas kitados buvo Paryžius, – dabar pats nuo savęs tolstantis, kaip nuo mūsų kasdien tolsta mūsų gyvenimai.
Ir iš tiesų, kai pamanydavau, kad jau laikas grįžti namo, kartais įsivaizduodavau tuoj išplauksiantį laivą, į kurį bilieto nei sau, nei Ėko neturiu. Mano akyse iškildavo didelis uostas, po kurį klydinėjame: mums reikėtų skubėti, mums reikėtų vienaip ar kitaip suktis, gal kasoje patiesęs kokią apyrankę ar grandinėlę, nusigvelbtą kurio nors butų komodoje, net bilietus mudviem galėčiau nupirkti, gal ir be bilieto pro kontrolę prasmuktume – Ėko apsukrus, bet mes nieko nedarome – mes tik dūlinėjame, spoksome į girtus jūreivius, mintyse nusijuokiame iš prostitučių – ir kam tiek dažų, kam tokie biustai, mes vaikome nuo savęs lyg muses įžūlius vaikigalius nubrozdintais keliais, išsprogusiomis akimis ir įdubusiais skruostais, prašinėjančius pinigų, mes užmetame akį į triukšmingas tavernas ir restoranus, iš kurių kartais atsklinda salstelėjusi marichuana, pasigirsta fado, tango, rumbos, salsos melodijos, pasukę už kampo ir sau netikėtai atsidūrę krovinių uoste, žiūrime į kranų gerves, besisukiojančias, iš sandėlių į laivus ar iš laivų sandėliuos keliančias didžiulius konteinerius, žemėje – tokius sunkius, o danguje – lyg ir besvorius, – mes nieko nedarome, mes tik klaidžiojame tarp uosto stereotipų, knygų mano galvoje sukurtų: mums geriau akimis palydėti tolstantį laivą, nei juo išplaukti.
Kartais mūsų vienos nakvynės namus surasdavo ir Ėko. Jo instinktu aš pasikliaudavau labiau negu savo. Kai bastytis pasidarydavo jau per akis, kai kojos mūsų nebenorėdavo nešti, kai pamanydavai, kad atėjo laikas griūti bet kur, jis atsitūpdavo prie kokių vartų ar durų ir kviesk jo nekvietęs, toliau – nė iš vietos. Pastatęs ausis laukdavo, kol prie jo grįšiu. Paglostęs tardavau jam: gerai jau gerai. Ir jis niekada nesuklysdavo. Džiugiai amtelėdavo, kai išlauždavau jo pasirinkto buto duris. Pasitaikydavo, kad jos būdavo neužrakintos, – kaip to, kuriame jį sutikau.
Ne, Ėko niekada neapsirikdavo – visuose jo surastuose butuose aš jaučiausi taip, lyg juose kitados būčiau gyvenęs. O ir tuose, į kuriuos pats jį nuvesdavau. Nežinodavau, ką pamatysiu įėjęs; kai įeidavau – visa tai jau būdavau matęs. Gal todėl, kad ne tik butai, namai, bet ir visų mūsų gyvenimai – beveik tokie patys. Siužetai – pasikartojančios matricos. Skiriasi tik registrai, tonacijos. Gerai, aplinkybės. Jeigu kiekvienam mūsų tai nebūtų unikali patirtis, pirmą ir paskutinį sykį ištinkanti, pasaulis pačiam sau tikriausiai būtų jau seniai nusibodęs. Ir nuvytęs, kaip dabar vysta mūsų civilizacijos žiedas. Visuose butuose, visuose namuose mačiau to paties džiaugsmo ir to paties liūdesio atšvaitus: jeigu į juos su Ėko atklysdavome leidžiantis saulei, jie raudonai, geltonai dažė kambarių sienas, jeigu atsibelsdavome jau sutemus, džiaugsmas ir liūdesys mus apgaubdavo viena kitą persmelkiančios tamsos skraistėmis. Šviesos niekada neuždegdavau. Nežinau, ko bijojau. Gyvenimų, vieni kitus atkartojančių, kaip pats save atkartoja į uolas besidaužantis aidas?
Kam norėtųsi būti ataidu?
O prieš užmigdamas sykiais susimąstydavau: kodėl vieni žmonės, žinodami, kad visiems laikams išvažiuoja, duris dešimčia spynų užrakina, o kiti jas atlapotas palieka? Žmonės, kurie nori kapų ir paminklų, duris dešimčia spynų užrakina? O tie, kurie bijo kapų ir paminklų, kurie nori, kad jų pelenus išbarstytų virš pievos, virš jūros, bet kur, apie duris nė negalvoja?
O taip, būna, kad mane paikos mintys apninka. Ypač pavargus, prieš miegą.
Žinoma, jūs netikite tuo, ką rašau, – kaip galėtumėte patikėti, jei aš pats tuo netikėčiau? Jei neišgyvenčiau. Jei nematyčiau to, ką regiu: gėlių, be mūsų valios tarp piktžolių išsiskleidžiančių, upės, jau išplovusios žemutines krantines ir savo ankstesnėn vagon pamažu grįžtančios, griuvėsių, man gražesnių už utopinių miestų planus. Tai, kas vakar rodėsi neįmanoma, šiandien mus jau pralenkę – visos nelaimės, visi karai juk taip ir prasideda? Mums netikint ir nesitikint. Tiesą sakant, nė nežinau, kodėl šiai griūčiai buvau toks abejingas, – lyg tai, ką matau, girdžiu, liečiu ar užuodžiu, slystų pro šalį. Tomis dienomis man skaudžiausia buvo susigyventi su mintimi, kad niekam, nebent patys sau mes šiame pasaulyje tereikalingi. Gerai, nebent artimiausiems žmonėms. Jeigu jų turime. Bet artimųjų aš nebeturėjau. Turėjau tik savo Ėko. Jis vienintelis galėtų paliudyti. Kartais mudviejų su Ėko akims susitikus, pasidingodavo: jeigu iki galo suprasčiau, kas jose parašyta, krisčiau į pažinimo bedugnę. Ir savo paties.
Nepatiklūs ir abejojantys, jūs manęs klausiate, o kaipgi mudu gyvenome? Kasdienė buitis – rutinos ratas, mus įsukantis ir nepaleidžiantis. Kai šis ratas sustoja, visa pasidaro daug paprasčiau. Mūsų įpročių linksniuojami rytai, dienos, vakarai, naktys paprasčiausiai susiliejo į viena: mudu galėjome miegoti ir dienomis, o naktimis bastytis kur akys veda, mudu galėjome nevalgyti ištisą dieną – kai išalksime, vis tiek ką nors susirasime. Iš įpročių, mus įkalinančių, išsilaisvinę, mes pasidavėme atsitiktinumui – už mane ištvermingesnis Ėko man padėjo iškęsti šią rezignaciją. Ir nesakyčiau, kad bent iš pradžių buvo taip jau blogai – maisto atsargų rasdavom butuose, į kuriuos įsilauždavau, parduotuvėse išdaužytais langais ir jau nerakinamomis durimis galėjai pasiimti ką nori. Užsukęs į mažas krautuvėles: duonines, mėsines, sūrines, – atsiskaitydavau žiedais, auskarais, grandinėlėmis. Iš tiesų nei pinigai, nei papuošalai jokios vertės nebeturėjo, atsiskaityti buvo praėjusių laikų ritualas. Mėsininko Patriko sykį paklausiau, iš kur jis gaunąs prekių. Jis man atsakė, jog perka iš ūkininkų, pas kuriuos du kartus per savaitę važiuoja. Jo pasakojimai apie priemiesčius, kaimus, naikos dar nepaženklintus, bet žinančius, kad tuoj pradės griūti, man skambėjo kaip muzika, kurios koncertų salėse jau neišgirsiu. Paryžius manęs nepaleidžia, – į klausimą, kodėl ten nepasilieka, atsakė Patrikas.
Ir miestas, tarsi būtų buvęs laikrodžio mechanizmas, kurio švytuoklės grandinę namus paliekantis šeimininkas, prieš laukujas duris paskutinį sykį užverdamas, trūktelėjo, ir jis tebeeina, nors jo ėjimo niekam jau nebereikia, mus su Ėko, kaip Patriką, kaip daug kitų žmonių, savo glėbyje laikė, maitino ir guodė. Tikėsite, netikėsite – šis gyvenimas po gyvenimo, gyvenimas vien iš inercijos buvo toks pat palaimingas, koks palaimingas būna rudens dangus, kuomet po ūkanotų dienų ūmai plyksteli saulė ir apgaulingai grįžtančią vasarą žada. Kai šviesa, pro geltonuojančius, jau krisiančius, bet dar nenukritusius lapus prasiskverbusi, giliausius šešėlius ant šaligatvių ir takų meta, kai po kojomis nelyg pernokusių jausmų minos sproginėja kaštonai ir jų poškėjimai mūsų kurčnebyliuos smilkiniuos tuščiais ataidais skamba.
Tai buvo klajoklių gyvenimas – mieste mes gyvenom kaip stepėse.
Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas
2018 m. Nr. 8–9
Mylima, arba Ne, mylima
Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos:
– Norite, kad sudegintume kartu?
– Taip.
– Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra…
– O be dėklo?
– Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima. Mes kartais įdedam kokį mažą daiktelį į karstą, bet ne…
– Tai gal atskirai: pirmiausia karstą, o paskui – ją.
– Jūs ką, siūlote ją kremuoti kaip žmogų?
– Siūlau tiesiog kartu sudeginti. Galiu užmokėti dvigubai.
Supratusi, kad interesantė lengvai nepasiduos, administratorė paprašė palaukti ir išėjo pasitarti. Matyt, su tais, kurie degina.
Ilga tyla ragelyje Ją erzino, bet kartu ir teikė vilties, kad pasakys: taip, galima. Tačiau po poros minučių išgirdo:
– Alio! Ačiū, kad palaukėte. Atsiprašome, bet tokių paslaugų mes neteikiame. Tačiau yra kita išeitis: galite ją palaidoti kartu su urna.
Ne, tai ne išeitis, – mąstė Ji. Bet negi aiškinsi svetimiems, kas ir kaip. Net ir vaikams sunkiai sekėsi pasakoti. Ypač dukrai, kuri tėvo beveik neprisiminė ir tylėjo nuleidusi galvą, it būtų kuo nors prasikaltusi, kai motina kartojo:
– Ak, mieloji, jeigu būtum mačiusi jį grojantį!
Iš Vivaldžio roką? Kodėl ne. Iš Mocarto, Bacho? Žinoma!
Prietrankos. Ne, virtuozai. Ypač tas su violončele. Ugninis.
Jis groja užsimerkęs. Trumpas pertraukėles tarp akordų ir kūrinių praleidžia raudoną galvą nunarinęs virš stygų, nuolatos mušdamas ritmą koja, nė akimirkai negalėdamas (nenorėdamas?) grįžti į tikrovę. Kiti persimeta tarpusavyje žodeliu, pasižvalgo, mirkteli kokiai merginai, tik Jis vienas visada transo pagautas, visada apkabinęs tokiu pat skaisčiu raudoniu, kaip Jo plaukai, blizgančią Violą da Gamba. Užsimerkęs braukia stryku per stygas ir šypsosi, arba užverčia galvą aukštyn, prasižioja tarsi nuo staiga ištikusio, palaimą teikiančio skausmo. Jo lūpos kruta lyg dainuotų, lyg melstųsi, kartais pro jas ir dantys suboluoja.
Jis, žinoma, nieko nenutuokia apie savo grimasas. Jam visiškai nerūpi, kokį Jį mato žiūrovai.
Kartais atsistoja ir, apžergęs instrumentą, trypia apie jį puslankiu, pasilenkia virš stygų vos ne nosimi jas liesdamas, krato galvą kaip pamišėlis, Jo raudonos garbanos tai susilieja su Viola, tai atsiplėšia nuo jos lyg koks liepsnos liežuvis ir šokinėja aukštyn žemyn – atrodo, Jis šoka ritualinį meilės šokį, kuris veda iš proto ne tik Violą.
Tada Ji mato tarp tų degančių plaukų kupetos ir marškinių apykaklės šviečiantį raudonplaukiams būdingos švelniai rožinės sprando odos ruoželį. Jis braukia stryku per stygas, o Ji tuo pačiu ritmu savo nematoma ranka vedžioja per tą šviesią juostelę – švelniai švelniai – tik vienu piršteliu. Jaučia – sutrukdyti Jam – grojančiam – būtų šventvagiška, bet Jis turi jausti, kad Ji šalia. Bent to Ji geidžia visa širdimi.
Būna, pasideda violončelę ant kelių kaip gitarą ir pradeda pirštais virpinti stygas. Tai ypatingos Jo solo partijos. Viola alpsta Jo gnaiboma, barbenama. Žiūrovai ploja, trypia iš pasitenkinimo, o Jai kvapą užima vidinis karštis – tarytum ne prie stiprintuvo violončelė būtų prijungta, o prie Jos širdies – nepajėgia suvokti, ar tirpsta iš malonumo, lyg pati gulėtų Jam ant kelių, ar per kraštus, lyg koks verdantis vanduo, liejasi žvėriškas pavydas: Viola ir Jis – kur kas daugiau nei pizzicato – čia vyksta tik jųdviejų jaučiamas, tik Jos tarsi pro rakto skylutę regimas aistringas meilės išpažinimas. Ir Ją užlieja gėdingas raudonis.
Jis atsimerkia tik po visų bisų, kai publika pradeda skirstytis. Bet žiūri nieko nematydamas, tarytum koncertas būtų ką tik pasibaigęs negyvenamoje saloje. Ir kaip dabar reikės joje gyventi?
Ji užmiega tą žvilgsnį regėdama ir nubunda su juo – lyg su kokiais lęšiukais, kurių neįmanoma išsiimti.
Bėk nuo jo – nudegins ir paliks, rudžiai – ne gyvenimui, vaike, tuo labiau – muzikantas, – pataria tėvai.
Ar pagalvoji, kokie bus ryžikai vaikai? Juk jis – vienos strazdanos, tikriausiai ir ant… – kikena draugės.
Šios vaikinų grupės visiems reikėjo. Jie buvo „ant bangos“. Ypač Jos ugninis daug kam kėlė nuostabą.
Ji nepraleido nė vieno jų koncerto. Važinėjo kaip koks Jo šešėlis iš miesto į miestą, iš miestelio į miestelį. Ir buvo labai laiminga: kai Viola nutildavo, Jo glėbys keletą nakties valandų priklausydavo tik Jai.
Taip, kol abu baigė Muzikos akademiją.
Tada Jam atsirado dar daugiau galimybių – kvietė orkestrai, kvietė kitos instrumentinės grupės.
Jis pamažu tapo ryškia ugnine ne vien jos žvaigžde.
Ji, supratusi, kad greitai negalės Jo visur lydėti, pasiūlė: susituokim.
Ak, kaip Jis grojo!
Grojo namuose! Tik Jai!
Nuojautą – kad gali būti ir kitaip, vis dažniau uždusindavo kaip jos tėvas nepageidaujamus kačiukus: vos atsiradusius – į maišelį ir po žemėm. Net cyptelt nesuspėdavo. Bet moters nuojauta – ne kačiukai. Ji ir iš po žemių išlenda.
Ji liovėsi koncertus lankyti – reikėjo čiūčiuoti pirmagimį.
Kartais su sūneliu klausydavosi tėvelio Violos. Bet retokai.
Dar rečiau su antru, su dukryte – tik per pirmą jos gimtadienį.
Juk Jam nuolatos repeticijos ir koncertai. Nepyk, mažute.
Jo žvilgsnis – kaip buvo, taip ir liko liūdnas. Tik vis drumzlinesnis.
Gal nuo kelionių, nuo vaišių. Gal nuo pramiegotų dienų negyvenamoje saloje.
Nes Jis gyveno tik grodamas. Jo išvykos ilgėjo – parsirasdavo po poros savaičių, po mėnesio.
Jos akys bluko metai po metų.
Nuo darbų, nuo vaikų ligų, nuo skersvėjų piniginėje.
Nuo ašarų.
Naktys trumpėjo – Ji lakstė per du darbus.
Sugrįžusi į namus Viola da Gamba tylėjo it mumija pastatyta šalia lovos: kruopščiai įvyniota į baltą maršką, sandariai uždaryta juodame dėkle, su jo kišenėje besiilsinčiu stryku.
Namuose neliko nė vienos melodijos.
Retkarčiais kažkur nugirsta nata skaudžiai perverdavo Jos ausį.
O gal atmintį.
Tą rytą Ji kasė lysves. Prie namo, kuriame glaudėsi su vaikais dviejų kambarių butelyje, turėjo lopinėlį žemės.
Iki pusryčių, kol vaikai susikels, dar spės pasėti ridikėlių, salotų…
O tos žemės kietumas! Ne tik nugarą, bet ir delnus plikina skausmas.
– Vargeli mano, dar saulė nepakilus, o tu jau darže?! – Jis išlipo iš automobilio: raudona ševeliūra tarsi antra saulė nušvietė kiemą, koncertinis švarkas ant rankos, marškiniai prasegti, atsirišęs kaklaraištis plaikstos ant krūtinės, blyksteli lakuoti batai… – Palauk, mažute, aš tuojau, tuojau tau padėsiu, tik tu palauk…
Apėjo automobilį, atsidaręs priekines dureles, atsargiai, tarsi neįgalią keleivę, švelniai iškėlė savo Violą, nusinešė į namą.
Ji nusibraukė atgalia ranka prakaitą. O gal ašarą.
Ir su dar didesniu įniršiu puolė molingą dirvą. Kasė, pureno, bėrė sėklas.
Jis išsinešė iš namo taburetę. Pasistatė ant takelio prie jos daržo.
Atsisėdo, įsmeigė į žemę Violos kojelę, suderino, valandėlei priglaudė veidą prie jos kaklo, lyg atsiprašydamas, lyg guosdamasis, paskui ėmė griežti.
Ji pirmiau pamatė, nei išgirdo: virpt, virpt, virpt – sujudėjo dirvoje grumsteliai ir ėmė strikinėti tarytum lietaus lašeliai, atšokę nuo lygaus vandens paviršiaus, – vis aukščiau ir aukščiau, lyg kas juos iš apačios nematomais plaktukėliais būtų šokdinęs pagal žemės gelmėse skambantį galingą ritmą.
Atsisuko.
Iš visų pašalių kilo ir lėkė Jo link seniai išbarstytos natos. Nusipurčiusios metų dulkes jos susiplakė į vieną tirštą spiečių ir suko ratą virš Jo galvos.
O Jis grojo. Užsimerkęs, ugninę galvą pakėlęs aukštyn. Ryto saulėje maudėsi jo strazdanos ir virpčiojo šviesiai auksinės blakstienos.
Jo strykas griežė ne per stygas, – kanifolija sutepti ašutai braukė Jai per paširdžius, kibo prie odos, palikdami degančius dryžius, smigo vis giliau ir giliau, kol skausmo pliūpsnis pasiekė smegenis, staigiai nuplėšdamas metų metais ant įtrūkių jose dedamus tvarsčius.
Lėtai, lyg brisdama ne per žolę, o per sunkius vandenis, priėjo prie vyro, sustojo ir laukė, kol baigs groti. Kai jis atsimerkė, tarė:
– Išvažiuokit. Tuojau pat. Jeigu ne – sudeginsiu Violą.
Grįžo į daržą, įsitvėrė kastuvo.
Kai vėl išsekusi atsitiesė, automobilio kieme nebebuvo.
Tik spengianti tyla ir… ant namo laiptų visi trys vaikai: basi, su naktiniais marškiniais, nuo vyriausio iki jauniausios, degančia, kaip tėvo, galva.
Tokia kurčnebylių tyla būna, kai gyvenimas prasideda, o gal… kai baigiasi?
Klausė ji savęs tądien.
Klausia ir šiandien, žiūrėdama į krosnies angoje liepsnojantį ne paprastą, o talpų, gražų, ąžuolinį karstą. Ne vienas – du ugniniai kamuoliai glebėsčiuojasi, susisuka į spiralę ir ratais, ratais, kol išsikvepia, išblykšta iki raudonplaukiams būdingo blakstienų aukso.
Kai jie visai išnyksta, Ji sušnabžda dukrai į ausį:
– Atlikta. Daugiau Jis man naktimis negros.
– Ir man, – netikėtai išsiduoda ši.
Tik akimirkai Ją sukausto nuostaba, paskui abi susikimba rankomis: sąmokslininkės, raganos. Visam gyvenimui.
Nemylimas, arba Ne, mylimas
Kur gyvensim, Lineli?
Kaip kur? Čia.
Su tėvais?
Tėvai aname gale, o mes – šiame.
Bet čia net spintelės duonai pasidėti nėra, nei jokio stalo…
Stalą gausiu iš darbo – nurašė senus rašomuosius.
O kur maistą gaminsiu?
Kaip kur? Čia.
Tai kad nėra jokios viryklės.
Pas tėvus pasišildysim. Kiek čia mums reikia…
Ant seno, visokiausiais lipdukais apklijuoto rašomojo stalo – trys puodai, keptuvė, keturios lėkštės, vazelė, žvakidė, knygų rietuvė, o jo stalčiuose – šaukštai, peiliai ir šakutės, servetėlės, žirklės ir samtis, lipni juosta ir valerijonų lašai, šratinukai ir pieštukai, pleistrai ir citramonas – kone visas ūkis.
Atskirai stovi tumbačka, ant jos – vienam puodui skirta elektrinė spiralė – bendradarbė jai padovanojo.
Pirmiausia ji išverda bulves, susuka jas į šluostę, paskui į patalą. Tada sriubą – valgyk, kol neatvėso. Kol jis valgo – čirškina kotletus, išvynioja iš patalų bulves – puikiausi šilti pietūs. Tik laiko ta viryklė daug praryja. Ir…
Ir vėl aptaškei sieną, juk sakiau, atitrauk toliau, pasižiūrėk, kokios dėmės ant tapetų!
Seni, baisūs, naujus užklijuosim.
Kurgi ne. Motina pyksta, kad neini pas ją, ant krosnies neverdi.
Ir neisiu. Nemoku ant krosnies.
Galėtum išmokti.
O kur mes prausimės, Lineli?
Kaip kur? Čia.
Tai kad vandens nėra.
Atsinešim iš kiemo. Juk turim šulinį.
O kame prausimės?
Kaip kame? Didesnį dubenį iš motinos paimsiu.
Jie prausiasi atskirai: jis šaltu vandeniu – kieme, po obelim, ji – prisišildo patį didžiausią – septynių litrų – puodą. Nukelia nuo tumbačkos viryklę, užsikelia pilką aliuminio dubenį. Stengiasi kaip įmanydama, bet kur čia nepritaškysi.
Jeigu šitaip kiekvieną dieną turkšies, tai po mėnesio grindų nebeliks.
Tai kad čia ne grindys, o drožlių plokštė.
Ateina žiema. Linelis sėdi tėvų gale šalia prikūrentos krosnies ir žiūri televizorių.
Ji likusi viena kambarėlyje, lovoje, su striuke, apsikamšiusi patalu, skaito storą knygą. Dar vis mokosi.
Šalia lovos ant spintelės – ta pati įjungta spiralė, bet šilumą ne jaučia, o užuodžia – sausas degančių dulkių ir riebalų kvapas kutena nosį.
Čiaudo.
Galėtum eiti ir tu pas tėvus, tiek elektros nepleškintum.
Jūs ten sėdite tamsoje, kaip aš skaitysiu?
Per dieną neprisiskaitai?
Kad anksti temsta.
Naktį, kai kambaryje aštuoni laipsniai šilumos, kai, gulėdama po pūkiniu patalu ant dviejų sustumtų kušečių ir norėdama prisiglausti prie Linelio, į griovelį įdumba, ji dažnai svajoja apie mažytį savo butuką anapus geležinkelio: su virykle ir vonia. Su virtuviniu stalu ir dviem taburetėmis, su šiltais radiatoriais, knygų lentyna ir bent truputėlį platesne lova. O gal ir su lovele vaikeliui…
Išsinuomokim, Lineli, kiek galima šitaip? Kasdien į stotelę per geležinkelį, arba tuo tuneliu, ir rytai, ir vakarai tamsūs – man baisu…
Visi taip eina ir nieko.
Ne vienas jau ir žuvo ant bėgių, o kiek užpultų…
Meras sakė – greitai ir Zuikių gatvės gyventojai turės pėsčiųjų tiltą.
Visi merai žada, taip žadėjo dar tavo seneliui, jį traukinys sutraiškė, ir tavo tėvo kaimyną, o tilto lig šiol nėra… Išsinuomokim.
Tai iš ko taupysi?
Vaikelis gimsta anksčiau, nei ji tikėjosi.
Sveika, rubuilė dukrytė.
Kur vystyklus skalbsim, Lineli?
Kaip kur? Prie šulinio.
Pabandė. Šaltu vandeniu prastai išsiplauna.
Geriau jau virinsiu.
Užkaičia didžiausią puodą, paskui su juo – į lauką. Šaltu tik perplauna. Padžiauna tarp obelų. Vystyklai balti, vėju kvepia. Vaikelis laimingas.
Jos rankos – raudonos, oda suskeldėjusi. Atėjus žiemai susikrausto su visu fabriku į kambarį.
Potvynis!
Tik tu pasižiūrėk, potvynį namuose padarė – vystyklus viduje skalbia!
Klausyk, ar negalėtum palaukti, kol motina kur nors išeis? Arba aš pats išnešiu ir perplausiu.
Motina retai išeina, dukrytė nuolatos siusioja.
Linelio paprastai nebūna, kai vystyklai išsivirina.
Ji labai labai stengiasi ir pagaliau per darbovietę gauna vieno kambario butą anapus geležinkelio.
Nusiperka:
skalbimo mašiną,
po pusės metų – virtuvės komplektą,
dar po pusės – sofą-lovą,
po poros metų – septyniolikos metų senumo automobilį.
Neleisk dukrai valgyti ledų mašinoje! Ant apmušalų – vienos dėmės!
Kur lipi? Batus, batus nusivalyk, tik ką kilimėlius išploviau!
Netrankykit durelių!
Po penkerių metų abu neria į Sąjūdžio minią. Ji paryčiais lekia pas miegančią dukrą.
Linelis lieka. Budi. Saugo Parlamentą.
Daug ašarų. Daug nemigo naktų. Nerimo.
Pagaliau ateina išsvajotoji Nepriklausomybė.
Iš to džiaugsmo gimsta dar vienas ir dar vienas vaikelis.
Linelis dirba Ispanijoje. Paskui – Anglijoje.
Retai sugrįžta. Bet vis kitu automobiliu.
Kaip tu juos auklėji? Pasižiūrėk, kokios sienos? Ir visi elektros mygtukai apteplioti!
Nuvalysiu, šiandien dar nespėjau.
Kas išlaužė stalčiaus rankenėlę?
Jie trise – stalčiai tik du – nepasidalina, Lineli…
Niekas šituose namuose nelaiko!
Kur nukišot mano repliukes? Čia, ant spintelės, anąkart buvau padėjęs!
Kada, Lineli? Ar prieš tris mėnesius, kai vaiko kėdutę taisei?
Kokie jūsų batai?! Ar motina neišmokė nusivalyti?! Pro langą išmesiu!
Netrankykit televizoriaus pultelio, kiek kartų sakiau!
Vakare visa trijulė apgula stalą.
Vyresnėlė nesugeba sutramdyti brolių. Stumdo knygas, pykstasi. Skundžiasi.
Lineli, gal jai pagelbėtum?
Tai ko tu čia nesupranti?
Matematikos?
Skaityk uždavinio sąlygą.
Na? Kas čia tau neaišku?
Kas neaišku, klausiu?
Aš nešaukiu, aš tik klausiu.
Kaip nesupranta?
Ko čia nesuprasti?
Ji paprasčiausiai nesistengia.
Reikia klausytis mokytojų, ką sako, nereikės namuose vargti.
Kaip neaiškina per pamokas?
Tik jau nekalbėk tokių nesąmonių!
Tikriausiai pliurpei su draugėmis, o dabar nieko nemoki!
Niekur neisi. Sėdėk ir skaityk.
Čia viskas aiškiai parašyta.
Reikia mąstyti, o ne žliumbti.
Na taip, ir vėl tėvas kaltas!
Ką gi aš blogo jai pasakiau?
Aš už ją visų uždavinių neišspręsiu, aišku?
Tai eik ir pati aiškink, jeigu tokia protinga.
Ji pasamdo dukrai matematikos korepetitorių. Pažymiai kyla kaip ant mielių. Vėliau dukra padeda uždavinius spręsti broliams.
Dar po penkerių metų jie parduoda butą ir pradeda statyti sode, toli nuo geležinkelio (!), kitame miesto pakraštyje dviejų aukštų namą. Linelis toliau remontuoja vokiečiams butus. Arba skina apelsinus ispanams. Ką jie išmeta į gatves – jis partempia per visą Europą namo.
Ji perka medžiagas namui, prižiūri statybininkus. Gyvena su vaikais išnuomotame bute.
Po trejų metų statybos baigtos.
Lineliui užsienio gana. Imasi individualios veiklos.
Išvažiuodama į darbą išsiveda visą trijulę (vaikus pakeliui palydi iki mokyklų), Linelį palieka medituojantį: jam patinka rytais ilgai vaikštinėti su vilkšune po sodą, gerti kavą, stebėti kaimynus ir gamtą.
Ji nelabai nutuokia, kur, ką jis dirba ir kiek uždirba.
Jau įprato prie atsakymo: neturiu, supratai, dabar neturiu pinigų!
Ji stengiasi turėti visada tiek, kiek būtina.
Laksto per du darbus.
Nes vaikai auga. Ačiū Dievui – sveiki ir gabūs.
Reikia gerų mokyklų. Jie nori į muzikos, į sporto, į šokių būrelius.
Miestas didelis. Darbovietės viena nuo kitos – toli.
Lineli, man reikia išmokti vairuoti – nesuspėju visur.
Ir vėl tu pradedi.
Anksčiau namo grįšiu ir tau nereikės vaikų vežioti…
Na jau gerai, gerai, nezyzk, pamėginkim.
Tai kaip tu pradedi?
Ką aš tau sakiau? Švelniai reikia pedalą atleisti!
Ką tu darai?! Stok, stok!
Nesuk, palauk! Ar nematai, kad jis nori tave aplenkti?
Ir neužgulk vairo, čia tau ne lova!
Ne, tu nepataisoma.
Sudroši man mašiną per vieną dieną!
Tai ką čia reiškia? Ko sustojai?
Kaip ką daryti?
Vairas tavo rankose, tu ir mąstyk!
Kur, kur suki?!
Ne ta pavara!
Bliat, užkalsi man variklį!
Aš tau sakiau – pasiskaityk apie automobilio sandarą. Suvok, kas yra pavarų dėžė, kaip viskas veikia.
Kas tau neįsijungia?
Kas tau čia negerai?
Man negerai?!
Ką tu čia šneki?
Kiek aš tau turiu aiškinti?
Ko tu manęs nesiklausai?
Kur tu eini?
Ji eina pas instruktorių. Susimoka. Važinėja po miestą. Išlaiko egzaminus.
Lineliui – priepuolis. Akmenys tulžyje. Komplikacijos.
Ji dėkoja Viešpačiui, kad jau gali vairuoti, o tai niekaip nesuspėtų: vaikus – į mokyklas, pati – į darbus, per pietų pertrauką – pas Linelį su švelniais buljonais… Vakare krenta į lovą kaip lapas.
Linelio aplankyti nueina mamytė: ar žinai, kad taviškė tavo automobiliu laksto kaip pasiutus? Nesakė? Ir vaikai neprasitarė? Matai, kaip ji juos auklėja! Į Zuikių gatvę beveik neužsuka – poniai pernelyg toli! Negana, kad naują mašiną sudaužys, tai dar ir vaikus užmuš!
Linelis sugrįžęs po gerų dviejų mėnesių: būčiau anksčiau pagijęs, jei ne nuolatos vieni nervai – kai sužinojau, kad vairuoji… Sutrumpinai tu man gyvenimą…
O kas čia? Kokie pajuodę laiptai!
Kodėl leidi vaikams su batais į antrą aukštą lipti?
Kas šitą kampą numušė? Aš klausiu: kuris iš jūsų?
Ar vietos nėra?
Mūšis su kardais?
Iš kur tie kardai? Teta padovanojo? Dar viena idiotė.
Aš jums parodysiu mūšius!
O duris kas išklibino? Sakiau, nepalikinėkit atidarytų – paskui vėjas daužo.
Atramos nėra? Tai nusipirk ir įsidėk.
Iš kur naujas dviratis? Tu nupirkai? Ir kam reikėjo? Tuojau suvarys – juk niekas jam nelaiko, ar negalėjo su brolio duotis?
Gėles vėl perlaistei – žiūrėk, bala po vazonu! Šitiek kartų prašiau – nepilk tiek vandens. Parketas visur iškilnotas! Namas naujas, o jau baigi supūdyti! Nuimk nuo palangių – ar negana, kad lauke devynios galybės žydi ir man trukdo žolę pjauti?!
Praeina dar dešimt metų.
Vaikai išsilaksto po pasaulį.
Lineli, gal ir mes kur nors išvažiuokim? Per visą gyvenimą tik Lenkijos turgų mačiau… Kad ir į kokią Turkiją savaitei…
Dar ko! Aš tų turkų Vokietijoje esu prisižiūrėjęs tiek, kad… Manai, užsienyje tavęs rojus laukia?
Nieko ten kitaip nėra nei čia. Tai kam pinigus mėtyt?
Linelis į darbą neina. Gauna pensiją. Sėdi internete, skaito skelbimus. Ieško naujo automobilio.
Nusipirksiu ir kad man niekas prie jo nagų nekištų. Šitą sudralinai – tai ir turėkis.
Pažiūrėk, koks priekinis stiklas? Aišku, žiedų nenusimovus valei – matai, ar matai, kaip subraižei? Kam tu juos kasdien nešioji?
O kur tavo žiedas, Lineli?
Po vestuvių atidaviau motinai, kad padėtų. Negi trinsiu kasdien? Turi būti jos skrynioje.
Skrynioje nėra.
Motina mirus. Tėvas miręs. Jų namas parduotas.
Nauji savininkai ne tik tapetus nuplėšė, bet ir sienas išgriovė. Dabar buvusios kiuženos vietoje – moderni pilaitė, aukšta tvora ir piktas šuo už jos.
Linelis sielojasi, kad ne laiku pardavė.
Neišlaukė pėsčiųjų tilto.
Neišlaukė kainų pakilimo.
Ir dar tas žiedas… gal kur liko po grindim motinos paslėptas. Ir kaip jis nesusiprato paklausti?
Sielojasi ir geria. Iš kiekvieno pasižmonėjimo – vežasi nusilesusį.
Kaip tu čia vairuoji? Nelėk kaip akis išdegus! Pasenai, o važiuoti žmoniškai taip ir neišmokai! Guli ant vairo. Kas į kiemą – antra pavara? Proto reikia turėti! Tuoj ant bordiūro užšoksi! Man visas trinkeles išmali!
Tai kad šįryt pats, Lineli, išmalei išvažiuodamas…
Pats, pats, nes tu vakar blogai pastatei mašiną, kaip aš galėjau atbulom išsukti?
Į ligoninę ją išveža greitoji.
Kodėl taip ilgai delsėte? – klausinėja gydytojai.
Tai kad ji niekuo nesiskundė, – vapa sutrikęs Linelis.
Negi nieko jums, ponia, neskaudėjo?
Na taip, širdį nuolatos gėlė ir nuovargis visą gyvenimą kamavo, dar tos kraujosrūvos ant rankų, kojų, bet negi kreipsies dėl to…
Leukemija labai klastinga, ponia… bandysim kraują perpilti, bet…
Ji guli išdžiūvusi kaip nendrelė.
Atitursena lazdele pasiramsčiuodamas Linelis.
Kaip ji drįso mane palikti? Aš toks baisus ligonis, kas dabar mane slaugys?
Ąžuolo lentos… turbūt nemažai suplojot?
Kam tiek daug pudros ant skruostų? Lėlę iš senos moters padarė…
O kam pirštinės? Vaikai, kas čia per fanaberijos?
Kas ten blizga?
– Vestuvinis žiedas, Lineli, – sako velionė, nusimauna pirštinaitę, paskui žiedą: – Štai, paimk, kam jis man, dar apsitrins po žemėm.
Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė
2018 m. Nr. 8–9
Romano fragmentai
II
Kolios Ježovo vaikystė
Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.
Nėštumas, beje, Antosei praėjo ne taip sklandžiai, kaip Ivanas norėjo. Moterį visą laiką pykino. Ji ištisomis savaitėmis sėdėjo paniurusi namuose. Priaugo svorio. Pasidarė irzli, dėl menkiausios priežasties užsiplieksdavo. Nesivaldė, mosavo kumščiais, svaidėsi keptuvėmis ir puodais. Galbūt todėl, grįžęs tarnauti į policiją, Ivanas vis ilgiau užsibūdavo tarnyboje. Pareidavo jau sutemus, neretai su kvapeliu, taip bandydamas pasiruošti namuose jo laukiančiai audrai.
Tačiau būdavo Ježovų šeimoje ir šviesesnių dienų. Kai Ivanas iš tarnybos grįždavo blaivas, sutuoktiniai, susėdę prie krosnies, žiūrėdavo į spragsinčias malkas ir nuoširdžiai dalydavosi ateities lūkesčiais. Ivanas svajodavo, kad gims berniukas. Galbūt kada nors taip pat tarnaus, jei ne caro policijoje, tai kariuomenėje – kaip jo tėvas. Padarys stulbinančią karjerą, bus paporučikis, poručikas, vėliau – premjermajoras ar net koks infanterijos generolas. Antosė gi laukė gimstant mergaitės. Tikėjosi užkrauti jai visus namų darbus, kurie ištekėjus užgriuvo ją pačią.
Tačiau Antosės viltims nebuvo lemta išsipildyti. Gimė berniukas. Penkių kilogramų svorio. Gimdymas buvo nelengvas. Moteris kankinosi ne parą ir ne dvi. Po savaitės skausmų ir nesibaigiančių sąrėmių kūdikį pagaliau pavyko išstumti į dienos šviesą. Sušertas per užpakalį jis visą mėnesį neužsičiaupdamas klykė, gąsdindamas jautresnius Ježovų kaimynus.
Antosė, pagimdžiusi ne mergaitę, užsisklendė savyje. Tapo viskam abejinga. Jai buvo nė motais, kad kūdikis guli lopšyje iki ausų apsidirbęs. Pamaitinti krūtimi taip pat pamiršdavo. Tik kai jo riksmas tapdavo nepakeliamas, paimdavo į rankas. Skubom pamaitinusi, jaudavosi atlikusi motinos pareigą. Vėl paguldydavo į lopšį ir atsisėdusi prie lango beprasmiu žvilgsniu spoksodavo į Veiverių gatvelę, kurioje niekas nevyko. Atrodytų, kad Ivanui tai turėjo kelti nerimą, tačiau taip nebuvo. Kasdien vis tirščiau užsipylęs akis, jis abejingai žiūrėjo į liūdinčią žmoną. Kūdikis jam taip pat nekėlė didelių sentimentų.
Atėjus laikui vaiką pakrikštyti, Antosė trumpam nubudo iš depresijos. Išdaužė visas lėkštes, o tada užsispyrė jį vežti į Kauną, kur 1895 metų rugsėjo 17 dieną buvo konsekruotas Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo soboras. Tačiau kad ir kokios titaniškos buvo Ivano pastangos, į Kauno guberniją policijos valdžia jo neišleido. Teko vaiką pakrikštyti arčiau esančioje Marijampolėje – Suvalkų gubernijai priklausančioje įgulos cerkvėje, stovinčioje ant Šešupės kranto, rytinėje Varšuvos kelio dalyje.
Po krikštynų brička sugrįžus į Veiverius, Antosė vėl ėmė verkti. Netrukus įsiuto. Be priežasties niokojo patalynę. Baldus. Nukabinusi nuo sienos šv. Nikolajaus stebukladario ikoną, norėjo ją įmesti į krosnį. Ivanas neapsikentęs pakilo nuo stalo, prie kurio gėrė, ir paleido į darbą kumščius. Kelis kartus keliu niūktelėjo žmonai į pilvą, sugriebė už plaukų. Parklupdęs ant kelių, pradėjo kamantinėti, kas vėl negerai. Išgirdo inkštimą, kad Antosė mažąjį Kolią norėjo pakrikštyti Šv. Nikolajaus įgulos cerkvėje, bet ji – per tuos Ivano gėrimus – Marijampolėje vis dar nepastatyta. Išklausęs absurdišką priekaištą, Ivanas spjovė Antosei į veidą ir, trenkęs durimis, kelias savaites namuose nesirodė.
Slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Kolia augo. Šeima gausėjo. Kad vaikai būtų ramesni, motina įsigudrino jiems varvinti į gerkles degtinę. Kolia, vos kelias minutes paklykęs, saldžiai užmigdavo ir neretai išmiegodavo parą ar net dvi. Antosė tuo metu vis dėbsodavo pro langą. Namai buvo apleisti, nešvarūs. Retai kas užsukdavo. Kaimynai Ježovų nemėgo. Antosė – aikštinga, nenuspėjamų nuotaikų – dažnai gulėdavo lovoje apsimetusi, kad serga mažakraujyste, reikalaudavo iš Ivano užuojautos. Šis taip pat jautėsi nekaip. Buvo vienišas. Į caro policininką vietiniai lietuviai žvelgė nepatikliai. Jam priėjus, visi nutildavo, o užkalbinti burbtelėdavo, kad darbai nelaukia, ir išsiskirstydavo. Likęs vienas, Ivanas patraukdavo gerti. Vis mieliau draugavo su buteliu. Galbūt todėl, pagal to meto carinės Rusijos papročius, policijos viršininkų buvo pastebėtas ir kilo karjeros laiptais.
Vieną dieną, kai Ivanas buvo tarnyboje, o Antosė išsitiesė pogulio, šešiametis Kolia sumanė išdaigą. Susiradęs žibalo, ėmė juo girdyti lopšyje gulinčius brolius ir seses. Vyresnieji Jevdokija ir Ivanuška raukėsi, spjaudėsi, klykė. Tačiau mažiausieji mielai gėrė, nes, mamai užsimiršus, dar nuo vakar buvo ištroškę. Kai po kelių parų iš tarnybos grįžo Ivanas, mažyliai jau buvo atšalę. Iš penkių vaikų šeimoje liko tik trys.
Ši nelaimė, kad ir kokia skaudi, nei Antosės, nei Ivano nesukrėtė. O Kolia, atrodo, net nesuprato, ką padarė. Susiradęs ant krosnies dūlėjusį tėvo būgną, vaikščiojo gatvėmis pasikabinęs jį ant pilvo ir vaizdavo caro kareivį. Netverdami mažojo Kolios keliamo triukšmo, miestelio gyventojai skubėjo užsidaryti namų langus, tačiau net užsikimšus ausis buvo girdėti, kaip šis vaikas visus varo iš proto. Beje, kai Kolia žygiavo pro Veiverių mokytojų seminarijos rūmus, vienas karštakošis studentas neapsikentęs padarė jam pastabą. Ir iškart pasigailėjo, nes Kolia su visu būgnu puolė į balą, ėmė raitytis ir isteriškai klykti. Nežinia iš kur atsiradęs girtas Ivanas Ježovas, pamanęs, kad skriaudžia jo vaiką, ištalžė jaunuoliui ausis ir ėmė grasinti išvaikysiąs seminariją, visus iki vieno sukišiąs į kalėjimus, o jį patį pasiųsiąs ilgiems metams į katorgą.
Išsigandęs policininko grasinimų būsimasis mokytojas puolė atsiprašinėti, ant kelių meldė pasigailėti. Tuščiai. Ivanas atrodė rūstus ir neperkalbamas. Nors vos bepastovėjo ant kojų, nusprendė studento namuose padaryti kratą. Ten, anot jo, jis įtaria rasiąs uždraustos literatūros, o tada seminaristas neišvengs kartuvių, taip jau ne vienam yra nutikę. Tik įsikišus vienam iš seminarijos vadovų pavyko Ivaną nuraminti. Gavęs kelis butelius naminės degtinės ir įsitikinęs, kad už studentą laiduoja vadovybė, atsisakė kratos bei užsidegimo pasiųsti jaunuolį į kartuves.
Mažasis Kolia, girdėjęs šį emocingą pokalbį, viską įsidėjo galvon. Supratęs, kad taip ir reikia tvarkyti reikalus, pakilo sausas iš balos ir dar nuožmiau puolė daužyti tėvo būgno. Kitaip nei anksčiau, dabar visi jam atlaidžiai šypsojosi, o Šv. Liudviko bažnyčios klebonas net pavaišino gabalėliu cukraus, kurį vaikas nekramtęs nurijo.
Valdžia netruko pastebėti Ivano Ježovo uolumo. Praėjus keleriems metams, jis sulaukė paaukštinimo tarnyboje ir buvo perkeltas į Marijampolę, kur policijai vadovavo žandarų viršininkas Kislinskis.
Persikėlus į Marijampolę, Ježovų šeimoje niekas per daug nepasikeitė. Ivanas ir toliau gėrė, o išsiblaivęs gaudydavo priešiškus caro valdžiai elementus.
Nors Ježovų šeimoje buvo kalbama lietuviškai ir lenkiškai, nacionalinis lietuvių sąjūdis joje nerado atgarsio. Nelegalių laikraščių nei Antosė, nei Ivanas neskaitė. Visokiais ūkininkų patarėjais, atgimimo varpais ar aušromis taip pat nesidomėjo. Namuose, matyt, atsitiktinai patekę, gulėjo tik graždanka išspausdintas „Ūkiškas kalendorius“ ir kačių šlapimu trenkianti Puškino „Pasaka apie žuvininką ir žuvelę“. Kelis kartus Ivanas baudėsi šį šlamštą išmesti, tačiau pritrūkęs jėgų užmigdavo girtas pastalėje, o ryte jau nebeprisimindavo, ką norėjo padaryti. Vaikų ateitis, beje, tėvams nerūpėjo. Išsilavinimas, tapatybė taip pat. Laikas gubernijos užkampyje, nors policijoje tarnaujantis Ivanas vis dažniau namo grįždavo kruvinais krumpliais, slinko lėtai ir gana tykiai.
Koliai paaugus – greičiau iš inercijos, nei sąmoningai apsisprendę – Ježovai atidavė berniuką į stačiatikių pradžios mokyklą. Tuo metu tai buvo viena iš trijų Marijampolėje veikusių pradinio ugdymo įstaigų. Mokslas truko trejus metus. Vėliau, praėjus nemažai laiko, NKVD generalinis liaudies komisaras draugas Nikolajus Ježovas Maskvoje rašydamas autobiografiją girsis, kad mokykla jį vargino, todėl visomis jėgomis stengėsi nuo jos išsisukti. Bet tai buvo melas. Kaip ir tai, kad Nikolajus Ježovas neva baigė vos vieną pradinės mokyklos klasę ir turėjo „nebaigtą pradinį“ išsilavinimą.
Mokykloje Kolia sunkiai pritapo. Jau pirmąją mokslo metų dieną naujieji klasiokai išspardė jam užpakalį, mat buvo silpnas, mažas ir storas. Tėčio greta nebuvo, ir nemokėdamas apsiginti berniukas mokykloje tapo patyčių objektu. Ypač jį skriaudė Serioža – neseniai Marijampolėje pastatytos Šv. Nikolajaus cerkvės popo sūnus – vos radęs progą, apspjaudavo mažąjį Kolią, kumščiuodavo, o per pertraukas ant nugaros prikabindavo raštelį su užrašu „Įspirk man“. Toks pat mušeika buvo ir Vitia – dailyraščio mokytojo vaikas. Šis sadistinių polinkių turintis berniukas priremdavo Kolią prie sienos ir liepdavo giedoti gaidžio balsu. O šiam nesutikus, sugriebdavo už sėklidžių ir stipriai suspaudęs reikalaudavo prisipažinti, kad Kolia yra durnas.
Ne ką geresni buvo ir mokytojai. Rašybą dėstęs Andrejus Tkačiovas, turėjęs sąskaitų su caro valdžia, visa širdimi nekentė Kolios. Už menkiausią klaidelę ar už nepakankamai dailiai ant grifelinės lentelės parašytą raidę daužydavo delnu per pakaušį. Lyg to būtų negana, už pakarpos pačiupęs vilkdavo prie lentos ir pastatęs prieš visą klasę liepdavo nusismaukti kelnes, kad įkrėstų jam rykščių.
Aritmetikos mokytojas Olegas Platonovas taip pat Kolios nemėgo. Kartą, kai mokinys neišmoko daugybos lentelės ir ėmė painiotis, kiek bus du kart du, smogė iš visos jėgos kumščiu jam į kaktą, o kai iš prakirsto antakio plūstelėjo kraujas, vos nenurovė ausies, kad Kolia neapsimetinėtų ir prieš draugus atseit nevaidintų aukos.
Tik tikybą dėstęs protoirėjus Nikita Sergejevičius Chruščiovas iš Marijampolės įgulos cerkvės buvo pakantesnis. Tačiau ir vėl, kai reikėdavo kalti Dievo žodį, tapdavo rūstus. Nikolajus Ježovas niekada nepamirš, kaip, atsistojęs prieš klasę atsakinėti, nesugebėjo išvardinti visų didžiųjų nuodėmių. Protoirėjus Nikita, praradęs savitvardą, ėmė gąsdinti kryžiumi, šaukėsi Dievo rūstybės ir, palikęs po pamokų, ketino atskleisti berniukui pačios baisiausios nuodėmės paslaptį. Laimei, šiam pasikėlus sutaną, į klasę įėjo mokyklos direktorius Kurganovas. Lydimas į Marijampolę atvykusio pradinių mokyklų inspektoriaus Iljos Uljanovo, jis ėmė gėdinti Chruščiovą ir, pataręs užklasinei veiklai susirasti sau kitą vietelę, išvadavo keturpėsčiom pastatytą berniuką.
Kolia kantriai kentė patyčias ir smurtą, bet neretai, išėjęs iš namų, mokyklos taip ir nepasiekdavo. Patvoriais pasieniais, kad niekas nepamatytų ir neužkabintų, patraukdavo prie Šešupės. Ten, atsisėdęs ant kranto, žiūrėdavo į tekantį upės vandenį, užsimiršdavo ir imdavo svajoti.
Kartą taip sėdint prie Kolios priėjo nepažįstamas vyras. Jis buvo vidutinio ūgio, liesokas, tamsiai ruda barzdele, tiesia ir plona nosimi, aukštyn sušukuotais ilgais plaukais. Jo veide švietė labai malonios, ne vyriškos, o labiau moteriškos akys. Balsas, kitaip nei protoirėjaus Chruščiovo ar Olego Platonovo, buvo ne žemas ir griausmingas, o kimokas, plonas. Nors atrodė keliolika metų vyresnis už Kolią, metų našta jo neslėgė. Iš tolo žiūrint judėjo lengvai, energingai, staigiais, kampuotais judesiais, kurie bylojo apie nepaprastą šio vyro valią ir dvasios stiprumą. Prisėdęs šalia, vyras draugiškai užkalbino Kolią. Atrodė ramus, malonus ir geras žmogus. Tai buvo Zigmas Aleksa-Angarietis – aktyvus socialdemokratas, būsimas LKP (b) šulas bei Kominterno Internacionalinės kontrolės komisijos sekretorius. Prisistatęs dėde Zigmu, ėmė santūriai klausinėti, kodėl Kolia sėdi prie upės ir kas jį slegia.
Mažasis Kolia, atitrauktas nuo savo minčių, iškart pajuto dėdei Zigmui simpatiją. Nieko neslėpdamas ėmė pasakoti apie pradinę mokyklą ir nekenčiamus mokytojus Nikitą Chruščiovą, Olegą Platonovą, Andrejų Tkačiovą. Guodėsi, kaip jau trejetą metų jį kasdien skriaudžia popo sūnus Serioža ir dailyraščio mokytojo vaikas Vitia. Be to, Borisas Gračiovas – įgulos kapinių sargo sūnus – nuolat įžeidinėja, o Saša Ščerbickis neduoda kelio praeiti. Išpasakojęs mokyklos vargus, Kolia nepamiršo ir savo šeimos, kurioje niekada nesibaigia barniai. Tėvas Ivanas, tarnaujantis policijoje pas žandarą Kislinskį, neišsiblaivydamas geria, o motina Antosė Ježova taip pat įniko kilnoti taurelę. Todėl jam ir sunku, jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas. Tik pabėgęs iš pamokų ir atsisėdęs ant Šešupės kranto užsimiršta.
Dėdę Zigmą sujaudino mažojo Kolios Ježovo pasakojimas. Atidžiai jį išklausęs, pasišovė skriaudžiamą vaiką paguosti. Ėmė pasakoti savo gyvenimą:
„Gimiau, – ramiu balsu pradėjo dėdė Zigmas, – 1882 metų birželio 13 dieną, Suvalkų gubernijos Vilkaviškio apskrityje. Gimiau – šlykštu prisipažinti – itin turtingo valstiečio šeimoje. Mano amžinai nepasotinamas, godus turtams tėvas turėjo penkiasdešimt dešimtinių žemės. Ūkis buvo stiprus, beveik dvaras. Mirus motinai, tėvas antrą kartą vedė, gavo milžinišką kraitį ir, pardavęs senąjį ūkį, nusipirko dvarą. Tapo dvarininku. Vaikščiojo pasipūtęs it gaidys. Turėjo tris šimtus dešimtinių ir daug tūkstančių rublių skolos. Aš su tokiu tėvu nutraukiau ryšius. Maniau, greit parduos dvarą ir nusigyvens. To ir šiandien jam linkiu. Ar tėvas dar gyvas, nežinau. Ir žinoti nenoriu. Man tai nerūpi. Mano motina taip pat kilusi iš buožių šeimos. Vieną naktį ji pasimirė, kai buvau devynerių ar dešimties, tad manęs niekas neauklėjo. Pirmuosius gyvenimo metus praleidau pas senelę, naujojoje tėvo šeimoje jaučiausi svetimas. Tėvas manęs nemylėjo, ir aš jo nemylėjau. Dabar – už jo žiaurų ir neteisingą elgesį su samdiniais – nekenčiu. Linkiu jam mirties. Jis, kad ir kaip būtų norėjęs, neturėjo ir niekada neturės poveikio nei mano auklėjimui, nei politiniams įsitikinimams. Tad, nemylimas tėvo, nejaučiau meilės ir jo aplinkai. Tapęs svetimas šeimoje, pamažu pasidariau svetimas ir aplinkai, iš kurios buvau kilęs. Štai taip, mielas vaike.“
Kolia, išklausęs atviro dėdės Zigmo prisipažinimo, iškart pasijuto ne toks vienišas. Ant Šešupės kranto atradęs giminingą sielą, buvo pasiruošęs ne tik toliau klausytis sutikto žmogaus pasakojimo, bet ir lyginti jo gyvenimą su savuoju.
Dėdė Zigmas, matydamas pastatytas Kolios ausis, tęsė:
„Nepatikėsi, bet iki devynerių metų mokiausi namuose, o vėliau – Marijampolėje, mūsų miestelio gimnazijoje. Mokiausi prastai – nesisekė kalbos, niekas nelindo į galvą, nemėgau kalti karalių vardų. Geriausiai sekėsi tai, ko nereikėjo mokytis. Pavyzdžiui, per gimnastikos pamokas aš buvau pirmasis mokinys. Kartais diskutuodavau su mokytojais. Kelis kartus apsistumdžiau. Jie buvo durni, todėl juos reikėjo pamokyti. Per tą tupėjimą gimnazijoje nieko nežinojo apie tikrą gyvenimą. Baigęs šešias klases, įstojau į institutą. Bet, studijuodamas trečiame kurse, buvau suimtas ir – ačiū likimui! – mokslo Veterinarijos institute Varšuvoj nebaigiau. Gyvulių daktaro karjerą vainikavau kalėjimu ir nauju – Suvalkų kalėjimo – mokslu.“
Šio malonių akių vyro autoritetas Kolios akyse pakilo į neregėtas aukštumas. Dar niekada mažasis Kolia Ježovas nebuvo sutikęs Marijampolėje tokio įdomaus žmogaus. Viskas, apie ką šis suvalkietis kalbėjo, Koliai buvo ypač artima. Šiuos du ūgiu, amžiumi bei svoriu vienas į kitą nepanašius žmones siejo ne tik gimininga šeimos patirtis, bet ir požiūris į nekenčiamą mokyklą, apie kurią Kolia norėjo dar daugiau iš dėdės Zigmo išgirsti.
„Būdamas dešimties metų, – paprašytas toliau pasakojo dėdė Zigmas Angarietis, – parengiamojoje gimnazijos klasėje paskelbiau pirmąjį savo gyvenime streiką – nesutikau atsakinėti į aritmetikos mokytojo klausimus, nors tą dieną aritmetiką mokėjau šimteriopai geriau už kitus mokinius. Tas kvaiša mokytojas reikalavo ne išmanyti dalyką, o iškalti taisykles. Atsisakiau tą daryti. Stovėjau klasėje, tylėjau ir, kišenėje laikydamas ranką, rodžiau jam didelę špygą.“
Kolios pažintis su dėdė Zigmu buvo lemtinga. Vaikas vis labiau ėmė pasitikėti savimi. Be to, pradėjo kristi jo svoris. Netrukus Kolia jau nebebuvo toks storas, neatpažįstamai sulyso. Tačiau, deja, daugiau nebeaugo. Liko toks, koks ir buvo pirmąją susitikimo su Zigmu Aleksa-Angariečiu dieną – vos pusantro metro ūgio.
Dėdė Zigmas Marijampolėje visada pasirodydavo netikėtai. Kartais dingdavo ištisiems mėnesiams. Tačiau sugrįždavo vis į tą pačią vietą – prie Šešupės. Kai išvysdavo energingai kinkuojančią dėdės Zigmo figūrą, Kolią užliedavo džiaugsmo banga. Jis nekantriai pašokdavo ir stačia galva pasileisdavo pasitikti savo vyresniojo draugo. Drebėdamas sustodavo priešais jį ir laukdavo, kol dėdė Zigmas jį ir vėl švelniai apkabins. Tada abu, susikibę už rankų, prisėsdavo ant Šešupės kranto, o dėdė Zigmas pasakodavo, kas naujo per tą laiką įvyko pasaulyje. Koliai Ježovui viskas buvo įdomu: nerūpestingas buržujų gyvenimas Vilniuje, caro rūmų intrigos, popo Gapono kėslai, revoliucinis judėjimas Varšuvoje, Kaune ir Peterburge. Iš dėdės Zigmo jis pirmą kartą išgirdo ne tik apie jo bendramokslius Marijampolės gimnazijoje – apie mąslų Joną Basanavičių, ligotą Vincą Kudirką bei būsimą komunistą Vincą Mickevičių-Kapsuką, bet ir apie Leniną. Tačiau tuo metu Kolia per anksti nuplikusiu Leninu – Vladimiru Iljičiumi Uljanovu – būsimuoju pasaulio proletariato vadu – menkai tesidomėjo. Berniukui buvo smagu, kad dėdė Zigmas ne tik puoselėja jam bičiuliškus jausmus, bet ir pasitiki. Kartais, pamiršęs perspėti, kaip tai pavojinga, dėdė Zigmas pametėdavo Koliai kokią uždraustą brošiūrėlę ar nesudėtingą knygelę. Slapta jas perskaitęs, Kolia sužinojo neįtikėtinų dalykų: apie visai greta tvyrančią neteisybę, darbo žmonių priespaudą ir nepakenčiamą gyvenimą Rusijoje, valdomą kruvinojo caro Nikolajaus II. Kolia, žinoma, net nenumanė, kad dėdė Zigmas, dar praeitame amžiuje pasirinkęs pavojingą, tačiau kupiną romantikos revoliucionieriaus kelią, jau ne pirmus metus slapstosi nuo caro žandarų. Galbūt todėl, neįtardamas apie tykančius pavojus, Kolia mielai platino dėdės Zigmo parūpintą uždraustą spaudą.
Kartą iš Kauno į Marijampolę nelegaliai spaustuvei gabendamas litografinį akmenį, dėdė Zigmas Aleksa-Angarietis vos nepateko į žandaro Ivano Ježovo rankas. Pašto vežimu atsivežęs „Darbininkų balsui“ būtinus spausdinti reikmenis, atsinešė juos tiesiai į aludę. Įkalęs kelis bokalus ir pakišęs akmenį po suolu, dėdė Zigmas nuėjo susitikti su Kolia. O vakarop grįžęs ant suolo rado sėdintį žandarą – Kolios tėvą Ivaną. Laimei, šis buvo jau stipriai įkaušęs. Netrukus užmigo. Užknarkus žandarui, Zigmas išsitraukė akmenį ir patyliukais parnešė į konspiracinį butą.
Besimokant trečioje klasėje, Kolios mokykloje jau niekas neskriaudė. Užkabintas ar apspjautas, pats duodavo grąžos. Dabar Kolią gerbė ne tik milžinas Vitia, chuliganas Borisas Gračiovas, bet ir ankstesnis skriaudėjas Serioža – Šv. Nikolajaus cerkvės popo sūnus. Už akių, nenorėdami Kolios įžeisti, klasiokai jį vadino „knygiumi“, nors su knyga rankose niekas nebuvo matęs.
1905 metų sausio 22 dieną, Sankt Peterburge vykstant taikiai darbininkų demonstracijai, Kolia trumpam užbėgo į namus. Nieko bloga neįtardamas, patraukė pas mamą, nes tėvas jau kelias paras gėrė darbe. Broliuko Ivano ir sesutės Jevdušos namuose nebuvo, jie pasiliko mokykloje mokytis dailyraščio.
Pravėręs tėvų miegamojo duris Kolia išvydo pasibaisėtiną vaizdą. Mama Antosė, pražergusi kojas, gulėjo lovoje su žandarų viršininku Kislinskiu. Šis, rūkydamas papirosą, bandė iš miegų prikelti savo nulinkusią varpą. Iš pradžių Kolia nepatikėjo savo akimis, o kai sustangrėjusi Kislinskio varpa pakilo ir jis užgulė mamą, Kolia paklaikęs išbėgo iš namų. Krečiamas ne tik žiemos šalčio jis klaidžiojo be tikslo po Marijampolę. Kaip niekada jam reikėjo paguodos, padrąsinančio dėdės Zigmo žodžio. Deja, Angarietis vėl buvo kažkur prapuolęs.
Po Kruvinojo sekmadienio, kai caras Nikolajus II Sankt Peterburge įsakė apšaudyti taikią darbininkų demonstraciją, Kolia pasikeitė iš esmės. Dabar jis nekentė ne tik caro žandarų, jų veidmainio viršininko Kislinskio, bet ir viso pasaulio moterų. Nulindęs pasišildyti į Šv. Nikolajaus cerkvę, berniukas uždegė žvakelę ir prisiekė prie ikonostaso su moterimis reikalų neturėti. O jei gyvenime teks, tai tik neišvengiamai būtinybei prispyrus.
Iki tol, augdamas giliame užkampyje, Kolia vyrų linksmakočių nebuvo matęs. Tik kartą, kai, gamtinio reikalo prispirti, su dėde Zigmu šlapinosi į Šešupę, trumpam dirstelėjo. Tačiau susigėdęs nusuko žvilgsnį. Vėliau, ne paslaptis, Nikolajus Ježovas prisižiūrėjo pačių įvairiausių. Tapęs NKVD vadovu, įsitaisė net slaptą užrašų knygelę. Ten registravo linksmakočių dydžius, formas, spalvas bei atspalvius. Be to, nepamiršdavo atskiroje grafoje pažymėti savininko namų adreso, gimimo metų, mėnesio, dienos bei tautybės. Tai buvo lyg XX amžiaus pirmosios pusės šauniausių Rusijos vyrukų enciklopedija, kurią drauge su pornografinių nuotraukų rinkinėliu komisaras Nikolajus Ivanovičius Ježovas laikė savo kitelio išorinėje kišenėje – greta VKP (b) partinio bilieto.
Rusijos imperijoje ilgai brendo ir pagaliau susiklostė 1905 metų revoliucinė padėtis, liaudies masės – anot Vladimiro Iljičiaus Lenino – nebenorėjo po senovei gyventi, o valdžia nebesugebėjo po senovei valdyti. Lietuvoje, nors ir ne taip gausiai, tai vienur, tai kitur kildavo neramumai. Degė dvarai, streikavo fabrikų darbininkai, didžiuosiuose miestuose prasidėjo demonstracijos. 1905 metų gruodžio pradžioje Vilniuje susirinkęs Didysis Vilniaus Seimas reikalavo kraštui autonomijos, pilietinių teisių ir laisvių. Caro valdžia, nespėdama gesinti politinių gaisrų, Kauno, Vilniaus, o vėliau ir Suvalkų gubernijoje įvedė sustiprintos apsaugos padėtį.
Neaplenkė pamažu įsisiūbavę įvykiai ir Marijampolės. Slaptoje Suvalkų gubernijos politinėje apžvalgoje žandarų viršininkas Kislinskis rašė:
„Lietuvos socialdemokratų partijos centras – kaip ir kitų padugnių – Suvalkų gubernijoje yra Marijampolės mieste, kur susitelkusi visa lietuvių inteligentija; čia veikia politiškai nepatikima berniukų gimnazija, o apskrityje yra ne ką geresnė Veiverių mokytojų seminarija. Kažkoks nestabilios psichikos niekšas, įkūręs slaptą spaustuvę, jau kuris laikas Marijampolėje leidžia ekstremistinio pobūdžio „Darbininkų žodį“, kuriame kurstoma nuversti teisėtą valdžią. Tai Suvalkų gubernijos žandarmeriją labai neramina. Nepajėgdami suvaldyti padėties ir surasti slaptos spaustuvės, reikalaujame skirti mums daugiau lėšų. Kai jas pasidalinę įsisavinsime, tikimės, kad padėtis po kurio laiko turėtų pagerėti.“
Policijos žandarui Ivanui Ježovui, 1904 metais caro Nikolajaus II įsaku panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, darbo, deja, nesumažėjo. Nors žiemą šąlant pasalose nebereikėjo tykoti knygnešių, vilkstinėmis traukusių iš Rytprūsių į Lietuvą, vis daugiau gubernijoje veisėsi kitaminčių – įvairių mosčių carizmo priešų. Šiuos susekti darėsi vis sunkiau, dažnai – neįmanoma. Todėl, patekęs į beviltišką padėtį, Ivanas ėmė dar daugiau gerti. Neretai, kamuojamas siaubingų pagirių, jis lengvabūdiškai nutardavo tą dieną ar net savaitę neiti į tarnybą. Pasistatęs naminės degtinės, vienas sau gerdavo ir į žandarų viršininko Kislinskio prašymus padaryti nors nedidelę pertrauką atsikirtinėjo keiksmais bei girtuoklio rauda, kad jo niekas nemyli. Amžinai taip tęstis negalėjo. Ilgus metus nuolaidžiavęs pavaldiniui, Kislinskis buvo priverstas Ježovą iš tarnybos atleisti. Tai sužinojęs, Ivanas kelias savaites dar uoliau gėrė. Pritrūkus naminei pinigų, įsidarbino pas pažįstamą skerdiką, kuris mėsa aprūpindavo čia apsistojusią caro kariuomenę.
Skerdyklos šeimininkas Kazimieras Vareikis buvo susipratęs lietuvis, turėjo gausią šeimą. Jis asmeniškai pažinojo tautos atgimimo šauklius Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką. Skaitė jų leidžiamą „Aušrą“ ir „Varpą“, prenumeravo „Ūkininko patarėją“. Buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės sąjūdžio aktyvistas. Be to, šis Marijampolės šviesuolis turėjo gražų balsą, tad laisvalaikiu giedojo Šv. arkangelo Mykolo bazilikos chore. Be įvairiais talentais apdovanoto Kazimiero neapsieidavo Marijampolės krašte nė vienerios vestuvės, krikštynos ar kitos šventės, kuriose jis iki išsekimo grieždavo armonika. Tokia buvo viešoji šio įvairiapusio žmogaus veikla. Kitką žinojo tik pašvęstieji, mat skerdykloje jau ne vienus metus vykdavo slapti susirinkimai, kuriuose būdavo diskutuojama dėl Lietuvos ateities. Nieko neįtardamas, Ivanas Ježovas pateko į lietuvybės židinio epicentrą.
Į skerdyklą slapta susirinkę vyrai Lietuvos ateitį įsivaizdavo skirtingai. Carui Nikolajui II numalšinus revoliuciją, tačiau pralaimėjus 1904–1905 metais vykusį Rusijos–Japonijos karą, daugeliui atgijo viltis. Nors Lietuvos nepriklausomybės siekiai dar buvo labai nedrąsūs, tačiau kai kurie skerdykloje, matyt, apsvaigę nuo kraujo kvapo, šalies laisvę ketino išsikovoti ginklu. Rusijos revoliucionierių pavyzdžiu jie siūlė nelaukti iš caro malonių. Minėjo ekonomistą Marksą, antropologą Engelsą ir kažkokias proletariatą kaustančias grandines, kurias nebaisu prarasti, bei kitokius niekus, leidžiančius įtarti juos simpatizuojant radikaliesiems socialdemokratams, iš jų kai kurie buvo pasišovę veikti išvien su rusais. Tokiai vienybei prieštaravo kitas sparnas, kuris Kazimiero Vareikio įmonėje (dažniausiai) glausdavosi ne prie skeltanagių, bet prie kanopinių galvijų skerdienos. Šie, taip pat Lietuvos socialdemokratai, siūlė veikti išvien ne tik su rusais. Žodžiu, pasisakė už gerokai platesnį, vakarietišką internacionalą. Tačiau socdemų, vienų ir kitų, skerdykloje buvo mažuma.
Pas Kazimierą Vareikį susirenkančią daugumą sudarė dešiniosios pakraipos politikieriai. Tai buvo litvomanai kunigai, būsimieji krikščionys demokratai ir potencialūs tautininkai. Kazimieras Vareikis ramindavo įsirėkusius, o šie nesivaržydami svajodavo po kelerių metų atkursiantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę – nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Tada, nutraukus nusikalstamus meilės ryšius su Lenkija, Lietuva bus paskelbta Visuotino Gėrio Karalyste, o ją išmintingai valdys Mindaugas II, kurį nesunkiai galima susirasti Vokietijoje. Kiti, vadindami tai paistalais, fantazavo apie Lietuvos Respubliką, tvarkomą demokratiniais, o vėliau autoritariniais pagrindais. Treti siūlė uniją su latviais. Ketvirti kliedėjo apie lietuvišką raidyną. O penktiesiems rodėsi, kad jau rytoj reikia krautis daiktus ir Nemunu traukti link Madagaskaro, kur galima bus įkurti Lietuvą II, valdomą popiežiaus Pijaus X iš Vatikano. Bedėstydami nesutaikomas nuomones, visi mirtinai susipykdavo. Tada susiraukę išsiskirstydavo iki kito slapto susirinkimo pas Vareikį.
Ivanui Ježovui jau po pirmosios dienos skerdykloje atsibodo. Grįžęs namo, nutarė verčiau gerti. Tačiau, kitaip nei tarnaujant Marijampolės policijoje pas Kislinskį, tai nebebuvo taip paprasta. Jokie pričiupti knygnešiai nebesiūlė žandarui naminės, o užėjus į karčiamą smuklininkas nebepylė už dyką. Atvirkščiai, pasičiupęs žarsteklį, vydavo Ivaną lauk, šaukdamas daugiau čia nebesirodyti.
Kitas gal būtų nuleidęs rankas ir puolęs į neviltį, tačiau Ivanas, iš prigimties sumanus, nutarė vietoj savęs į skerdyklą pasiųsti vyriausiąjį sūnų. Sugrįžęs iš pradinės mokyklos ir sužinojęs šią „džiugią“ naujieną, Kolia užsiožiavo. Karščiuodamasis bandė įrodyti girtam tėvui, kad visada bijojo ir bijos kraujo, o jį pamatęs alpsta. Be to, yra ligotas ir silpnas, prireikus nuo žemės nepakels nei kirvio, nei kūjo.
Ivanas Ježovas, išklausęs nepaklusnaus sūnaus kalbą, kaip reikiant įsiuto. Trenkė kumščiu jam į nosį ir paleido kraujus, parvertė ant žemės ir spardydamas ėmė per visą Marijampolę lietuviškai–lenkiškai–rusiškai rėkti, kad veltėdžio namuose nepakęs, o jei Kolia taip nori, lai eina į visas keturias puses ir į namus daugiau nebegrįžta. Tam atseit ir motina pritaria, kuriai jau atsibodo apie visus šokinėti. Kolia, pažvelgęs į pritariamai linksinčią motiną, susitaikė su tėvo sprendimu. Prigąsdintas nukulniavo ne prie Šešupės, o tiesiai į Vareikio skerdyklą.
Kai Kazimieras, išklausęs Kolią, sužinojo, kad šis pavaduos tėvą, nenorėjo net į kalbas leistis. Tokio klipatos skerdykloje jam nereikėjo. Tačiau šis neatstojo. Stovėjo ant slenksčio it įbestas ir net nemanė grįžti namo. Po kurio laiko, įvertinęs Kolios užsispyrimą, Vareikis vis dėlto leido vaikui pasilikti bandomajam laikotarpiui. Apčiupinėjęs apgailėtinai menkus berniuko raumenis, sutarė, kad šis dirbs už du, gaudamas mokinio algą. Kolia sutiko su Vareikio pasiūlymu ir pasiliko skerdykloje.
Darbas čia buvo ne iš lengvųjų. Dabar po pamokų ar net nenuėjęs į jas, Kolia traukdavo pas Vareikį, kur dirbo dar keli tvirti vyrai. Šie iš pradžių nepatikliai žiūrėjo į buvusio žandaro sūnų, tačiau supratę, kad vaikis nėra piktybinis, priėmė į darnų kolektyvą. Gavęs prijuostę, kirvuką, pjūklą ir peilį, Marijampolės skerdykloje Nikolajus Ježovas pradėjo kelis dešimtmečius nenutrūksiantį savo darbą.
Skerdykloje, aprūpinančioje caro kariuomenės dalinius, darbas virė ištisą parą. Čia visada būdavo sausakimša žmonių ir vežimų, nuo ryto iki vakaro sklido skerdžiamų gyvulių baubimas. Carizmo laikais vaikų teisių apsaugos tarnybos veikė, švelniai tariant, silpnokai, todėl Koliai neretai tekdavo dirbti viršvalandžius ar net iki paryčių užsibūti skerdykloje. Tačiau berniukas nesiskundė. Uoliai stengėsi atlikti jam patikėtas užduotis ir mokinio pareigų nesikratė. Galbūt todėl vyrai jį pamėgo, o Vareikis kartais net palepindavo, ragindamas nesivaržyti ir nuo grindų susirinkti paleistas gyvulių žarnas, iš kurių – jei tik būdavo gero ūpo – motina padarydavo kraujinių dešrų. Be to, matydamas, kad mokinys silpnos sveikatos, brūkštelėjęs peiliu kiaulei ar avelei per gerklę, Kazimieras pakišdavo puodelį ir, sklidinai pribėgus šilto kraujo, liepdavo jį Koliai iki dugno išgerti.
Iš pradžių, žinoma, išvydus garuojantį kraują, Kolią supurtydavo, imdavo tąsyti traukuliai, jis apsivemdavo. Tačiau po kurio laiko berniukas priprato. Po kelių savaičių mielai pats užsiversdavo kraujo stiklinaitę. Nenusivalęs lūpų, siekdavo antros, trečios, per dieną kartais išgerdavo net po kelis litrus gyvulių kraujo. Nors Kolia buvo nedidelio ūgio ir milžino jėga nepasižymėjo, jį gelbėjo atkaklumas. Ką nors pradėjęs, nebesustodavo. Todėl skerdikui Kazimierui tekdavo Kolią stabdyti, kai šis per daug įsijausdavo lauždamas ožiui ragus ar dirdamas odą kumelei.
Įžvelgęs Kolios talentą ir matydamas berniuko susidomėjimą darbu skerdykloje, Kazimieras Vareikis – nors tai prieštaravo nerašytoms skerdikų taisyklėms – ėmė vaiką ne tik mokyti, bet ir dalintis amato paslaptimis. Kolia pramoko vienu kūjo smūgiu apsvaiginti atvežtus gyvulius. Tada peiliu perrėžti gerklę. Pataikyti durklu kiaulei tiesiai į širdį. Nykščiu išstumti aviai akis, replėmis ištraukti liežuvį, pjautuvu nurėžti jaučiui ausis. Be to, apsvilinti kuilį ir jį išdarinėti. Čia taip pat reikėjo meistrystės.
Po kelių nesėkmingų bandymų, kai paleido gyvuliams žarnas, Kolia jau užmerktomis akimis galėjo surasti kuilio pautus, išimti kepenis, širdį, inkstus ir plaučius, nepamiršdamas pasisemti iš vidurių sveikatą stiprinančio gėrimo.
Nors skerdykla dirbo be pertraukų, Kazimieras Vereikis leisdavo ir atsipūsti. Tada, sustoję ratu aplink ant kablių sukabintą skerdieną, vyrai užtraukdavo dainą. Dainuodavo keliais balsais. Dažniausiai – seno Vareikio bičiulio Vinco „Tautišką giesmę“.
Kolia Ježovas, skerdykloje tapęs savas, taip pat su visais giedodavo. Plėšdavo, pridėjęs ranką prie krūtinės, iš visos širdies. Turėjo ne mažiau už Vareikį skambų balsą, todėl jį tekdavo tildyti, kad giesmės – apsaugok, Viešpatie! – neišgirstų praeidamas žandaras Kislinskis, nekentęs ne tik varpininkų, bet ir visko, kas Suvalkų krašte buvo lietuviška.
Kartą, kai mažasis Kolia Ježovas jau buvo įgudęs ne prasčiau už patį Vareikį darbuotis skerdiko peiliu, durklu ir pjūklu, į skerdyklą ūkininkas iš Šunskų atvežė teliuką. Vargšas ganykloje buvo susilaužęs kojelę. Nebepajėgė eiti. Buvo mirtinai išsekęs, galbūt net marintas badu. Koliai gyvulėlio pagailo. Jo didelės, liūdnos akys sujaudino jautrų berniuką ir jis, slapta nusitempęs už uodegos leisgyvį padarėlį į gardą, ėmė jį gydyti.
Iš skerdiko Kazimiero Vareikio ir iš gerojo dėdės Zigmo anuomet gavęs vertingų veterinarijos žinių bei patarimų, Kolia Ježovas žinojo, jog ne tik žmonių, bet ir gyvulių gydymas neretai būna skausmingas. Pasiėmęs skerdiko pjūklelį, Kolia ėmėsi kantriai džyrinti vos besilaikančią teliuko koją. Išsekęs gyvulėlis tylėjo ir net nepajuto palengvėjimo, kai Kolia jį išvadavo nuo trukdžiusio pasveikti balasto. Tada garde pasirodė nuo galvos iki kojų kraujais apsitaškęs Kazimieras.
Jis nepagyrė mokinio už gailestingumą. Priešingai, apkaltinęs nederamu elgesiu, liepė nešdintis iš skerdyklos ir daugiau čia nebesirodyti. Ir nors Kolia teisinosi, kad teliukui norėjęs tik gero, Vareikis buvo neperkalbamas. Neišmokėjęs algos užtrenkė prieš nosį skerdyklos duris.
Kolia, bijodamas grįžti į namus, ėjo kur akys veda. Nepaguodžiamai visą kelią žliumbdamas, net nepajuto, kaip atsidūrė prie Šešupės. Sėdėjo sau vienas ant upės kranto ir toliau verkė. Jam buvo be galo skaudu, kad Vareikis jo gerų ketinimų nesuprato. Net nenorėjo išklausyti. Tik kaltino. Visa gerkle rėkė, kad jis esąs iškrypėlis, tikras pabaisa, nors ir pats ne kartą nudyrė odą dar gyvam ožiui. Staiga įsižliumbusio Kolios horizonte sužibo viltis – link jo, kaip visada energingai, artėjo dėdė Zigmas.
Bičiulis nė žodžio netaręs prisėdo šalia. Apkabino berniuką per pečius, leido išsiverkti bei išsipasakoti, kurį laiką tylėjo. Žiūrėjo į upę. Tada keistai prabilo:
„Koks šiandien lietuvių uždavinys? – įdėmiai pažvelgė Koliai į akis. – Dėtis prie rusų. Kad vieningose gretose eilėse lietuviai kovotų dėl bendro likimo. Tau, Kolia, – tęsė dėdė Zigmas, – su vareikiais šiandien ne pakeliui. Jei nori būti tikras skerdikas, privalai aktyviai dalyvauti kovoj. Kas vengia žūtbūtinės klasių kovos, tas ne skerdikas. Jei koks nors čia atėjęs prie mūsų Šešupės skerdikas – kilęs ne iš skerdikų šeimos – šauks mus į kovą – kada reikia mus šaukti – jei jis pasiryš mirtinai kovai, mes jį priimsim į savo gretas ir pasakysim: tu, Kolia – mūsiškis.“
Nors dėdės Zigmo žodžiai mažai guodė, tačiau Kolia atidžiai klausėsi:
„Pasirodžius skerdikui, vėl miestas sujudo. Fabrikai apmirė, – paslaptingai dėstė dėdė Zigmas. – Nauja kova ir laimėjimai – žmonių džiaugsmas. Jie išėjo su kraujo spalvos vėliavomis į miesto gatves švęsti laimingų kovos pabaigtuvių. Vėl upė sudrebėjo, bet sudrebėjo džiaugsmingai.“
Dėdei Zigmui nutilus, Kolia neturėjo ko bepridurti. Abu žiūrėjo į upę, kuri anaiptol „nedrebėjo džiaugsmingai“ – tekėjo sau ramiai link Nemuno, ir tiek. Kolia, nežinia kodėl prisiminęs skerdykloje giedotą Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, žiojosi kažko paklausti, tačiau nespėjo. Išvydęs ant Kolios kaklo geležinį kryželį, dėdė Zigmas sudrebėjo. Nieko nesakęs, nuplėšė ir sviedė į upę.
„Kunigai vilioja į savo tinklus dorus Lietuvos žmones, – it pagonių Perkūnas sugriaudėjo dėdė Zigmas. – Jie leidžia „Šaltinius“ ir „Vienybes“. Jie steigia draugijas. Stato koplyčias. Puošia bažnyčias. Jie eina išvien su žandarais ir caro policija. Kad tik kuo daugiau žmonių nuo socializmo atitrauktų.“
Kolia, netekęs krikšto tėvo Piotro Iljičiaus Čaikovskio per krikštynas cerkvėje užkabinto kryželio, norėjo pravirkti. Tačiau, nespėjus ištrykšti pirmai ašarai, Kolios širdyje staiga tapo neapsakomai lengva. Jos niekas nebeslėgė, nedraskė ir nekankino. Kolia pirmą kartą gyvenime pasijuto išties laisvas. Dabar, nusimetus religinius pančius, jo niekas nevaržė. Nesekė jo minčių. Nereikalavo elgtis vienaip ar kitaip. Išvaduotas iš kryžiaus priespaudos, jis norėjo pulti dėdei Zigmui ant kaklo. Atsidėkoti už suteiktą palaimą, išbučiuoti jo lūpas, rankas, kojas.
Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas
2018 m. Nr. 8–9
1
Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai. Smalsiais žvilgsniais sekė Elenos paleistuvės judesius, jos varganą šliaužimą į statoką įkalnę link Pirmųjų vartų. Sekė negalėdami patikėti, kad čia ta pusprotė padraika, ta mergos vaikas, kaip vandenį siurbusi kas po ranka pakliūdavo, su visais už dyką gulėdavusi, kol aną žiemą nesusiradusi tokio paties kaip ji kvaišo klajūno Dzisiaus, su juo po miestelį kaip teisi žmona vaikščiojusi, nors bažnyčios slenksčio, kiek žmonės prisimena, nei ji, nei jos motka nebuvo peržengusios, kaip ir tas jos bastūnas nušalusiais pirštais, tas nežinia iš kur atsibastęs čigonas, toks juodas ir suodinas, garbanotais plaukais, nepasakysi, kiek jam metų, bet dar stiprus, didžiausią malkų krūvą per pusdienį sukapodavęs, o aną įsimintiną žiemos naktį, kai tvoros nuo šalčio pyškėjo, sušalęs griovyje pakeliui į išrinktosios lūšną, – negalėdami patikėti tokiu Elenos atsimainymu.
Susigūžus, juoda skarele bemaž paslėpusi akis, nuleidus galvą Elena ėjo klupsčiais žvirgždėtu keliu anapus Kedrono, prie įdubusios krūtinės spausdama mažą aliumininį kryželį su mūka, o didelės ašaros – vyrams pasirodė, kad ne mažesnės už arielkos lašus, – riedėjo įkritusiais skruostais. Nematė ji nei žmonių, nei pakelėje susėdusių ubagų ir jų kepurių dulkėse, nepritarė giesmei, gal net nemokėjo jos žodžių, tikriausiai kad ne, nes ir jos motka nemokėjo.
Ropojo kaip koks pilkas vabalėlis, besparnis.
Visą Kryžiaus kelią apėjusi, šventoriuje vėl suklupo, vėl ėjo ant klupsčių, tą mažąjį kryželį prie įdubusios krūtinės prispaudus, didžioji pakūtnikė, taip staiga atsivertus, neatpažįstamai pasikeitus, kadaise raudoni pro priskretusius purvus švietę veidai buvo blyškūs, įkritę, basos kojos kruvinos, pamėlusios.
Apėjo bažnyčią kelis kartus, pakilo ir, neužsukusi į Dievo namus, nuslinko patvoriu prie vartų, o tada savos lūšnos pusėn.
Po šventų Mišių moterys aptarinėjo ne klebono pamokslą, o paleistuvės Elenos atsivertimą, panašų į taip pat buvusios ištvirkėlės ir taip pat atsivertusios, labai pamilusios Marijos Magdalenos paveikslą, taip gražiai Šventam Rašte aprašytą. Ne dažnai panašūs stebuklai nutinka nuodėmingoje žemėje, o jau jų apylinkėse – tai nuo amžių negirdėtas dalykas. Gal tik vaiko proto moteriai ir gali taip atsitikti, nes greičiausiai ta jos menka galvelė buvo ją į paleistuvystės liūną įtraukus, nei ji suprato, ką tie bernai ir šeimų tėvai su ja pakrūmėse išdarinėjo, nei ji galėjo jiems pasipriešint. Matyt, Dievas aną vakarą jai buvo tą Dzisių pasiuntęs, tą ubagą benamį nušalusiais pirštais, kad galutinai į pragarą nenugarmėtų. Ir kas gi kaltas, kad pamiškėj užmigo ir sušalo? Niekas, tik pats, bet jo mirtis Elenos širdį kaip dalgis laukų leliją papjovė.
2
Kiek žmonės prisimena, Elenos motka niekada jokio darbo nedirbo, eidavo per žmones elgetaudama, paprašyta net daržo neparavėdavo, tokia aukšta, tiesi, jei ne skarmalai, tai iš toliau būtum galėjęs ir kokia ponia palaikyti. Ir dukterį prigyveno elgetaudama. Kolchozams susikūrus, valdžia norėjo mergaitę į vaikų namus paimti, bet argi tokia išdidi ubagė atiduos?
Elena, vienintelis vaikas, paūgėjus, kai atėjo laikas į mokyklą, griuvo ant aslos ir ėmė spiegti, kad motka jos iš namų pas svetimus nevarytų. Nepadėjo jokie mokytojos aiškinimai, kad į mokyklą visi jos amžiaus vaikai eina ir jiems ten patinka, ir valgyt gauna, ir šiaip visokie žaidimai, dainelės ir linksmybės jų tenai laukia. Bet Elena rėkė kaip skerdžiama. Iškvietė felčerį, tas per vargus mergaitę apžiūrėjo, pakalbino, pasakė, kad ji mokyklai netinka, per silpna jos galvelė, gal tik į kokį specialų internatą būtų galima įtaisyti. Motka didžiai užsigavo, užrietė nosį ir pasakė, kad ji savo vaiko į durnyną niekada neatiduosianti, pragyveno pati, išmaitins ir mergaitę. Taip Elena ir liko motkos lūšnoje tarp baisių skarmalų, apskretusių puodų, neprausiama, neprižiūrima, taip ir augo kaip koks gyvulėlis, nežinia ar ką valgyt gaudama, ar tik bulvių lupenomis gyva. Augo, keistu balsu nesuprantamas dainas dainavo, greičiau staugė, nes, pasak kaimynių, žmogus taip negali bliauti, tik kokia avis ar miško žvėrelis. Augo ir gražėjo. Tiesiog akyse iš amžinai purvinos mergaičiukės į apkūnią mergą išstypo.
Elenai teko piemenės dalia. Liesas kolchozo karves prižiūrėjo toks našlys Alpa, skerdžium vadinamas, dar nesenas vyras, tik didžiai apsileidęs, labai pamėgęs stikliuką, gyvenantis senoje pirtyje ant Kedrono upelės kranto. Į tą savo urvą jis ir ėmė vedžiotis Eleną. Pargina į apgriuvusį tvartą liesas kaip baidyklės karves ir patyliukais nusitempia mergą į pirtį. Taip silpnaprotė ir buvo pradėta tvirkinti – stiklinė naminės, ir daryk su išsikėtojusia apvaliastrėne ką nori. Kaži ar Elena suvokė, kas su ja daroma, matyt, tiesiog paklusdavo vyro įsakymui, nes namuose vyro kvapo niekada nebuvo pajutusi.
3
Priešpaskutinę naktį iki Naujųjų metų, kai pasibaigė žvakė ir pro lūšnos langelį įspindo tokia jau švari, tokia jau skaisti pilnatis, o kampe du bernai ir našlys batsiuvys Ignasiukas murkdė be sąmonės išsidraikiusią dukrą, senė pagaliau apsisprendė. Apsivilko ką radus šiltesnio, galvą apsimuturiavo juoda nudriskusia skara, užsitraukė kažkokio vyro paliktus kailinėlius – buvo aukšta, plačių pečių moteriškė, tad kailiniai buvo kaip tik – susirado šluotą, virvagaliu tvirčiau surišo žabus, į aslą pabrūžavo lenktus, niekada žirklių ar peiliuko nemačiusius nagus, palikdama dešimtį gilių rėžių, nusispjovė plikų užpakalių pusėn, kažkaip neteisingai, kreivai persižegnojo, atplėšė speigo prikaltas duris, atsistojo basa ant slidaus slenksčio akmens, apsidairė, užmetė akį į mėnulio šviesoj tvaskančius bažnytėlės kryžius ir, pašnabždomis ištarusi: atleisk, klebonėli, geras žmogeli, man jau metas, apžergė šluotkotį ir suūkus pelėdos balsu ūūūūžtelėjo į orą; tik susisuko sniego sūkurys, tik suvirpėjo klebonijos tvoros strikoliai, tik pokštelėjo kunigo lango stiklelis, įskilo kažkaip kryžmai, tarsi kas būtų šovęs ar aštrų titnagą sviedęs, šventoriaus ąžuole, matyt, šurmulio pažadintas kranktelėjo senas varnas, ir nesuprasi, ar senąją prakeikė, ar priešingai, palinkėjo geros kelionės, juk kapų paukštis tikrai negalėjo nežinoti, kur pasuks ragana. Ūmai pilnatį prarijo juodas debesis, stojo akla tamsa, pakilo vėjas, gal net viesulas, ir, čiupęs senę su jos šluota, nusinešė virš miestelio, virš užšalusios upės, virš juodų properšų, virš suanglėjusio eglyno tolyn, tolyn, tolyn, į rytuose vos ne vos prasisunkusios ankstyvos žaros pusę, kad ten, žaros žaizdre, ant karštų pragaro žarijų susviltų jos kauleliai, pavirstų į peleną ir išnyktų amžiams, nes mūsiškiai pelenus labai greitai užmiršta, lyg žmogaus nė būti niekada nebuvo, ne taip, kaip kad tolimoje Rytų šalyje siauraakiai japonai gražiai pelenus į molines urnas supila, uždengia, garbingiausioje namų vietoje pastato, kvapniuosius smilkalus rūkina, suklupę savas maldas saviems dievams šnabžda, nemirtingumo ženklus delnais ore brėžia, mirusiojo sielai gražiausios kelionės ir rojaus sodų linkėdami. Mūsų žmonėms kaulai svarbesni už pelenus, mat laikui atėjus, kitą šeimos narį į tą pačią duobę mandagiai guldant, galima senus kaulelius surinkti, smėlį ar molį švariai skurliuku nubraukti ir į mažą dėžikę sukrauti, kad naujai nusileidusiam, tiksliau, nuleistam žemės gyventojui užtektų vietos. Dėl tos vietos – visi kapų barniai, nesutarimai, kaip dėl kokio lauko gabalo ar pievos kampo, o dar geriau – dėl kokio vieno agrastų krūmo, kuris, nežinia ką mąstydamas, šaknis anoj tvoros pusėj suleido, o vaisius šiapus pakabino, kad kaimynai šviesias akeles išsidraskytų, kauptukais galvas susiskaldytų. O pelenai juk beverčiai, koks skirtumas, ar žmogaus, ar iš kokios laužavietės pasemti – vienodai besvoriai, pilki kaip dulkės.
Antrame klebonijos gale gyvenantis senas bernas zakristijonas Kaušyla Levonas vėliau ne kartą klausinėjo klebono, ar šis aną speiguotą naktį, kai pyškėjo tvoros, ūmai pakilo viesulas, debesys prarijo mėnulio pilnatį, ar jis tą naktį nieko ypatingesnio nepastebėjęs, juk naktis tikrai buvus panaši į raganų šabašą ar į velnių ir raganų vestuves, kad jas Dievo bausmė ištiktų, juk negalėjo šiaip sau nuo šalčio kryžmai lango stiklas įtrūkti, bet klebonas tik nuleisdavo akis, užsidengdavo veidą delnais ir sunkiai atsidusdavo. Taip ir liko neaišku, ar kunigas, girdėjęs už sienos baisius garsus ir spygavimą, nuojautos vedamas nepraskleidė užuolaidėlės kaip tik tuo metu, kai velnias metė titnago pirštą į stiklą, kad žmogus užsimerktų ir nematytų, kaip apžergus šluotkotį Elenos motina pakyla į orą su viesulo sūkuriu, gal net pastebėjo netikrą jos žegnonę ir tyliai tyliai paprašė Dievo neapleisti senės ir ant pragaro slenksčio. Kita vertus, būdamas dvasios vadovas, visų žmogaus sielos paslapčių saugotojas ir globėjas, argi turėjo teisę prasitarti, netgi bažnyčios tarnui zakristijonui, kuriam, ką bekalbėtum, kaip už sąžiningą tarnystę begirtum, vis dėlto nėra suteikta galia atleisti žmonėms nuodėmių, tuo kartu ir pasmerkti…
4
Taip liko Elena viena kaip stagaras užpustytame lauke, kur po storais sniego patalais pavasario laukia gausybė žolelių, kvapniųjų augalėlių, kad atėjus metui paklotų šilkų skaras. Laukė pavasario ir Elena. Ir jai jau iki gyvo kaulo prisiėdė tas lūšnos skurdas, tie dvokiantys skarmalai, kuriuos sveiko proto moteris išvelėtų ir sukabintų džiūti pas gerai prikūrentą plytą. Tik ne Elena, nuo mažumės prie purvo ir skretulių įpratinta, tik baisų vargą temačiusi, duonos kriaukšlių ir bulbių su lupenom kvapą giliai į plaučius įsiurbusi, – atneštų koks geradaris mėsos, užkaistų vandenį, išvirtų ir padėtų pilną dubenį ant stalo lentų, tai Elena, ko gera, net nežinotų, kaip toks maistas valgomas – pirštais nagais, ar peiliu didesnį gabalą pasmeigus.
Viena, kaip tas mėnulio žvakigalis, įstrigęs į bažnytėlės kryžių. Saujoj – viena vienintelė kapeika, lyg tyčia užsilikusi po didžiųjų išgertuvių, kai naktys skrido it juodvarniai, ošė jų odiniai sparnai, klegėjo burbuliavo kaip smalos katilas vyrų gerklės. Ir nežinia, kiek dar būtų Elena žiemų ištvėrus su tais amžinai nusilakusiais ožiais ir veršiais, tais dvikojais, bet dažniau keturpėsčia ropojančiais, kaip šūdvabalių debesis aptūpusiais tą saldžiarūgštį telyčios pyragą, gal būtų žemyn nuo aukšto vaikystės kalno riedėjus it apvalus upės dugno akmenėlis, dar žemiau, žemiau už pačią žemę, žemiau už giliausius molynų klodus, ten, kur prasideda dvikojų raguotųjų valdos, kur trenkia siera ir nuo karščio plyšinėja aukso gyslos, ir trupa titnagas, pavirsdamas į miltus pragaro duonai kepti. Nežinia, kuo būtų Elenos paleistuvės gyvenimas pasibaigęs, jeigu ne tas vėlyvo rudens vakaras. Parginusi septynias karves, pulkelį avių ir kelias ožkas į žmonių kiemus, parsinešė žabų ir po ilgo laiko nuo motkos dingimo pirmą kartą pakūrė plytą. Surinko tuščius butelius, išlašino, išgręžė užsilikusius lašus, išgėrė, pasipurtė – kažkoks blogumas smigo į paširdžius, tarytum niekada anksčiau tokios bjaurasties nebūtų ragavusi. Atsikando svogūno, pakramtė duonos kriaukšlį. Išsivirus bulvių viralo, sėdėjo prie lentų stalo ir srėbė beskonį bedruskį maistą. Žiūrėjo į vieną tašką sienoje, į vinį, kuri toje vietoje styrojo nuo neatmenamų laikų – tai ant jos motka pasikabindavo skrandą, kai po ilgų klajonių parsirasdavo į namus. Ji styrojo tuščia it didelė suodina adata be motinos murmėjimo siūlo, vieniša kaip ir pati Elena.
Po valandėlės žvilgsnis nukrypo nuo vinies galvutės ir įsmigo į duris. Niekada anksčiau to nedarydavo, nes amžinai užpiltos akys gal net nebūtų durų atradusios toje vyrų maišalynėje ir arielkos garuose. Mintys sukosi apie prieš kelias dienas sušaudytą Pažydžių bravarą, atėjo keli milicininkai ir supyškino bačkas, sulankstė vario vamzdelius, išpylė jau gerai įrūgusią brogę. Gaila gero daikto, nedaug bravarų belikę. Galvojo apie tai, ar ji galėtų va taip paprastai, kaip toji Raišuko Pakišalė, imti ir įskųsti batsiuvį. Ne, negalėčiau, sumurmėjo, Pakišalei širdį pavydas suėdė, pagraužė jos nervus kaip medžio vabalas, kad žmogus laisvu nuo darbo metu saldžiausią arielkėlę verda – iš jo vyrai ir bernai mielai perka, o iš Pakišalės – tik aklai nusilakę pienburniai, jiems jau tas pat, kad arielka su vištašūdžiais, gal dar su kokiu nuodu ar su degintu cukrumi. Pati niekada nemelavus, Elena negalėjo suvokti, kaip gali moters širdis būti tokia negailestinga, juk dabar batsiuviui tikrai bus negerai, gali žmogų net išvežti, o jeigu ir neišveš, paleis patampę, tai kito tokio bravaro jau niekada neįsiruoš, ir Pažydžiai liks be jaukaus kampelio po nusvirusia blinde, supus lieptelis, kiauras bačkas vaikigaliai būtinai nuridens į upę, sumes ir sušaudytus viedrus, gal įsikurs kokią slėpynę, kad turėtų kur nuo tėvų akių pasislėpti, kai susisukę pirmą suktinę užtrauks dūmą, užsikosės, užsprings, apsivems, kaži kodėl vyrų giminė taip skuba nežinia kur, ar tik ne prie svetimos mergos papo? Gal jiems vis motinos pieno negana, kad net ūsuoti bernai į spenį įsikandę siurbia, stengiasi bent lašą saldaus pieno išsunkti.
Žiūri į durų lentas, o paširdžiuose taip jau neramu, atrodo, ims ir pasibels nepažįstamas žmogus, toks, kokio dar nebuvo sutikus, be butelio kišenėj, kažkoks kitoks, gal neregėtas gelbėtojas, kuris daug metų ieškojo jos namų ir tik šį rudens vakarą atrado.
5
Nuo senų senovės žinoma, kad kiekvienas miestelis, kiekvienas didesnis kaimas turi savą kvailį, be jo kažko trūksta, be durnų tokio žmogaus kalbelių kiti vyrai niekada nesužinotų, kokie jie protingi, niekas negalėtų įkaušęs girtis, kad a š esu labai protingas, pirmininkas man sako, tu, Jonai, esi geros galvos, galėtum kursus palankyti, apie valdžios darbą sužinotum, tada į partiją įstotum – ir atviri tau bus visi keliai su tokia gera galva, bet man valdžia nerūpi, aš ant savo Marės valdžia, ant vaikų ir ant uošvės, ir man to gana, bet pirmininkas, valdžios žmogus, šiaip sau nekalbėtų, ko jau ko, bet proto man tikrai netrūksta, tik kad karakteris prie valdžios netraukia.
Bet miestelis, apie kurio būtį čia pasakojama, savo kvailio neturėjo, nes silpnaprotė Elena vis dėlto nebuvo tikra durnelė, žmonės ją durna tik užpykę pavadindavo, o dažniausiai sakydavo: ta pusprotė padraika, arba: vaiko proto paleistuvė. Tikras, rimtas, užsitarnavęs klajojančio kvaišo reputaciją galėjo būti tik vyras. Žodis „kvaišas“ slėpė savy ne tik panieką, bet ir kaži kokią nepaaiškinamą pagarbą, lyg tas žmogus būtų truputėlį ne šios žemės gyventojas – benamis, nedirbantis žemės, nieko neturintis, žmonių atiduotais rūbais vilkintis – argi jis neprimindavo Evangelijos žodžių: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, – ką valgysite, – nė savo kūnu, – ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnas. Jos nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, betgi Dievas jas maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius. <…> Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai.“
Šventi žodžiai, iš dalies tinkantys ir keliaujančiam kvailiui – jis juk taip pat nei sėja, nei pjauna, neverpia ir neaudžia, o vis dėlto ir aprengtas, ir pavalgydintas, kartais ir vyneliu pavaišintas, gal tik tie jo apdarai neprilygsta Saliamono puošmenoms, bet juk Saliamonas – karalius, be to, labai išmintingas, o kvaišelis – ne tik joks bajoras, net ne plikbajorėlis, jis išvis benamis, bežemis, ir visgi sotus, dažniausiai moterų apžiūrėtas, retsykiais ir nupraustas kubile, o seni skarmalai lauže sudeginti, švarūs, padėvėti iš visos širdies atiduoti, nes, matai, klajojantis kvailelis truputėlį ne šios žemės paukštis.
Reikia pasakyti, kad tarp tų keliaujančių kvaišelių pasitaikydavo ir visai dar nieko sau vyrelių – nupraustum, aprengtum kokiu naujesniu drabužiu, sušukuotum, geresniais batais apautum, tai tokio vyro dar reikėtų paieškoti. Nes argi tokie nusidirba? Ar jie aria, akėja, kitus darbus dirba, kuriems niekada galo nematyti? Dykinėja laisvi kaip tie Švento Rašto paukščiai, eina sau aplink žemę, nakvoja kur užsimano, miega kiek širdis trokšta, niekada niekur neskuba ir vis viena visur suspėja, nepavėluoja, jei, tarkim, Jonelio atšlaime ruošiamasi paršą skersti, tai gali net į vieškelį nežiūrėti – ir taip aišku, kad pasirodys klajūnas, o kaip jis sužino, kada skerstuvės, – čia jau ne žmogaus proto reikalas, matyt, angelas jį už rankos atveda, nes su kuo gi jis eidamas kalbėtųsi, jei ne su nematomu dangaus pasiuntiniu?
Vieną tokį klajūną prieš kelias žiemas ir Elena buvo mačius. Negirtas, poaukštis, dar tiesus, juodi garbuoti plaukai ir nebasas, net su papiroso galu ant apatinės lūpos, sakytum, koks užklydęs ponaitis, tik kad labai jau suodinas, apskretęs, bet tokį tikrai galėtum į namus parsivesti, iš pirmo žvilgsnio matosi, kad į bobas nesidairo, žiūri sau po kojų, kažką murma ir nei išmaldos prašo, nei stikliuko kaulija, sustoja prie vyrų, tyli, o tie tarsi angelo nurodymu jau traukia iš kišenių kas papirosą, kas kelias kapeikas, imk, sako, Dzisiau – prisiminė ir to žmogaus vardą – imk, sako, užtrauk dūmą, imk, nusipirk vynelio ar alaus, o jeigu alui dar trūksta, tai tas klajūnas laiko kapeikas ant ištiesto delno ir laukia, vyrai pamindžikuoja, ir še tau, Dzisiau, dabar tikrai užteks, ir primeta kapeikų. Bet svarbiausia, kad į bobas net nežvilgteli, lyg jų visai nebūtų. Čia tai bent vyras, ne tie paskui sijoną lakstantys bernai ir pienburniai, kad tik greičiau į krūmus tave nusitemptų, toks žmogus šitaip tikrai nedarytų, jo galvoje ne mergų subinės kirba, matyt, apie kokius svarbesnius reikalus galvoja, gal apie tolimą kelią, gal jis labai pavargęs, tik neišsiduoda, gal jis kelias dienas bulbės burnoj neturėjo ar šilto viralo, tokį tai ir į namus parsivesčiau, mintyse save įtikinėjo, bet prie šventoriaus šurmulys pasibaigė, ir žmogelis išnyko kaip dūmas, o kad tokį angelas prie mano durų atvestų – tikrai priimčiau, man tie kuiliai jau per visus šonus skradžiai išėjo, gera būtų su žmogumi prie stalo pasėdėti, ramiai patylėti, gal jis ką ir papasakotų, juk tiek svieto apėjęs, bet lauk nelaukus – angelui tava troba nerūpi, jis žmogų prie turtingesnių veda, aš gi nieko neturiu.
Nubraukus ašarą, Elena dar smalsiau į durų lentas žvelgia, nerimas jos paširdžiuose kužda, kad šis rudens vakaras bus ne toks kaip kiti, kažkas atsitiks, tik reikia laukti, akių nuo durų neatitraukti, klausyti, ar neartėja žingsniai, gerai būtų bent stalą nušluostyt, ant lovos švaresnį skudurą užtiesti, gal ir suodinus puodus kur į kampą užkišti, bet nėra kada, žmogus gali kiekvieną akimirką į duris pabelsti, o gal tokie keleiviai nė nesibeldžia?
6
Srėbė bulbienę, žvelgė į duris dešine akimi, galvojo apie tai, ką tik susapnuot galėtų, vis dėlto jos protelis susikaupė ir išdrįso peržengt tą baisų griovį, tiek metų, tiek vasarų, rudenų, žiemų ir pavasarių atskyrusį ją nuo visų miestelio žmonių, nuo jų šeimų, jų ramaus gyvenimo, palikęs ją vieną kapanotis girtų bernų kamšalynėje, murkdytis tame purve, kuris, atrodydavo, jau apsėmė visą lūšną ir siekia lubas, o ji pati ir tie bernai ant gilaus dugno kaip kokios balų kirmėlės tik raitosi, rangosi, akis arielkos tamsa užsitemdę, bernai tik graužiasi, taikydami vienas kitam gerklę perkąsti ar žlibę išdurti, kad tik kuo ilgiau tarp jos šlaunų gautų pagulėti, padūsauti, apsidirbti, nes menki iš jų vyreliai, vyriškas galias butelio kaklely uždusinę, kiaušius arielkos ugnimi perdeginę, prisvilinę…
Laukė ir sulaukė.
Nebeldęs, lyg į savus namus sugrįžęs, pro žemą staktą žengė galvą palenkęs tas Dzisius, tas angelo vedžiojamas juodaplaukis, pliktelėjusiu viršugalviu vyras. Elenai net šaukštas iš pirštų iškrito, delnu užspaudė burną, kad nesuspiegtų.
O žmogus nei labas nei sudie, tik: duok vandens.
Stovi ir laukia, iki Elena griūdama ieško bent kiek švaresnio, nesukulto puodelio, suradus perbraukia sijono kraštu, dar papučia, kad nė dulkelytės neliktų, pasemia iš klebono šulinio parsinešto vandens ir priėjus paduoda, sakydama:
– Ar ne tu anais metais su vyrais pas šventorių kalbėjais, ar tu ne Dzisius?
– O kas tau darbo, Dzisius aš ar pats velnias, paieškok lašinių, Dzisius nori valgyt, visą dieną nevalgęs, – storu balsu įsako svečias.
Elena nušluosto tuo pačiu sijono kraštu vos besilaikančią taburetę ir paprašo sėstis. Dzisius labai nenoromis, kelis kartus apžvelgęs tvankią, tamsią kambarėlio skarmalynę, atsisėda, išsitraukia papirosą ir degtukus.
Elenai net apatinė lūpa atvimpa, nors ji ir taip gana žemai nusileidus, tokia jau jos lūpų mada, nes mato ir netiki tuo, ką sveika dešinė akelė rodo, o ji juk dar nė karto per visą gyvenimą nebuvo sumelavus. Mato ir netiki, nes negali patikėti, kad žmogaus pirštai gali būti tokie trumpi, buki, sakytum, kadaise nukapoti, šiaip ne taip suaugę ir dar nagų spyglius išleidę.
Žiūri, kaip tie buki strampai suima puodelį su nuskelta ąsa, kad jis neišslystų, prilaiko kitos rankos strampais, užsiverčia ir vienu mauku išgeria vandenį, pasipurto lyg nuo degtinės. Elena supranta, kad vanduo drungnas, priplėkęs – jau kelios dienos kaip nekeistas, ji pati mažai geria, o bulbienei gana ir kelių puodelių.
Žiūri, kaip tie neįtikėtino storio ir bukumo pirštai, mandagiai suėmę papirosą, prineša degtuko ugnelę prie lūpų, papučia, kad žarija skaisčiau suspindėtų, apsuka ir įstato tarp visai dar sveikų dantų. Tikrai, kaip koks miesto ponaitis pirtelėj – atsilošęs, nieko nematantis, kažką labai svarbaus galvojantis.
Tai koks gi iš jo kvaišas, jeigu taip gražiai galvoja, žmonės mala liežuviais iš dyko buvimo, nei jis plepa kas nereikia, nei apie šikną prabyla, mandagiai tyli, gal net kokių mokslų bus ragavęs. Ūmai žmogus pasisuka į Eleną ir taria:
– Dzisius atėjo pas Elenukę pailsėt, atsigert vandenėlio ir pavalgyt, kodėl neneši lašinių?
Elena išgirdo savąjį vardą tokį, kokio nuo ankstyviausios vaikystės nei iš motkos, nei iš kaimynų, nei iš skerdžiaus ir bernų nebuvo girdėjus, vis – tik Elena, jeigu vyrai geram ūpe, o dažniausiai – tu, kale, paleistuve, ištvirkėle, padraika, apskretėle, plačiašikne karve. O čia ūmai – E l e n u k ė.
Atsipeikėjus klausia:
– O iš kur tu, Dzisiau, mano vardą žinai? Elenuke mane tik klebonas, kai buvau dar visai vaikas, vadino, kas tau pasakė, gal kur nugirdai, kad paikos padraikos vardas Elena?
Vyras sako: Dzisiui klausti nereikia, Dzisius viską žino, tai ar atneši lašinių su duona, ir svogūno nepamiršk.
Elenai vėl apatinė lūpa atvimpa, vėl jai nuostabu, kad svetimas, tik kartą pas šventorių iš tolo regėtas žmogus sakosi viską žinąs, gal koks melagis, apsimetėlis, gal saldžiu balsu nori mane iš namų išprašyti, kad iš zakristijono lašinių kampelį ir šviežesnės duonos atneščiau, o pats tuo sykiu pagrobs ką geresnio ir prapuls kaip dūmas. Bet Dzisius ramina: eik, nebijok, Dzisius ne vagis, žinau, kad pas tave lašinių nebūna, kad viena be motkos gyveni, kad bernai tave dusina, žinau, eik, atnešk, sakyk, Dzisius užėjo, valgyt nori, duos, nepagailės, geras žmogus, eik, ko stovi.
Išskrido, kojom žemės nesiekdama, ne paleistuvė, o Elenukė, puolė zakristijonui į rankas, paprašė kokio maisto, sakydama, kad pas ją svečias, Dzisius, ramaus būdo, jūs, dėde, nebijokit, baliaus nekelsim, Dzisius ne koks girtas bernas, rimtas žmogus, labai daug išmano, viską žino, ir mano vardą Elenukė, paskolinkit, dėde, ir šviežesnės duonelės, svogūnų dar pati turiu.
Zakristijonas, lašinius pjaudamas, kalba: Dzisius tikrai geras žmogus, ne vagis, ne tinginys, kad tik kas jam duotų malkų paskaldyt, visą dieną gali kirviu mojuoti, labai tvirtos sveikatos, suprantu, Elena, kad su tokiu žmogumi ermiderio nekelsi.
Lašinių bryzą su raumeniu zakristijonas padeda į lėkštę, iš lentynos atsineša duonos kepalą, atriekia kelias riekeles, iš stiklainio ištraukia du raugintus agurkėlius. Paruošęs maistą, sako: na, Elenuke, imk, neškis, Dzisius tikriausiai bus labai alkanas, pasakyk, jei niekur neskuba, tai gali man malkų pakapoti, turiu čia porą šakalių, labai sunkūs, nepakeliu, o Dzisiui toks darbas vieni juokai, o tu, Elenuk, galėtum kokį sekmadienį ir į bažnyčią užsukti, Dievo namuose nei velnių, nei girtų bernų nėra, nesvarbu, kad poterių nemoki, Viešpats ir galvoj mintis girdi, nuo jo nieko nenuslėpsi ir niekur nepasislėpsi, suprantu, kad tau baugu, bet nebijok, moterys ne tokios jau piktos, priims į savo tarpą, neišvarys, pabambės ir nustos, na, o dabar bėk, Dzisius laukia nesulaukia, kada jam Elenukė vakarienę atneš.
Įbėgus į namelius, atrado Dzisių sėdintį ant tos pačios taburetės, tik kepurę nusivožusį, vis dar rūkantį, labai taupiai dūmą traukiantį. Pastatė lėkštę su vaišėm ir pati negalėjo patikėti, kad toks turtas ūmai ant jos stalo išdygo ir dar ne iš bet kur atneštas, o iš paties zakristijono. Dilgtelėjo Elenai į paširdžius kažkoks šiltas dyglys, kažkoks saldumas palaižė po krūtine, gerumas užliejo visą, nepajuto, kaip ašaros veidais nuriedėjo.
Dzisius išsitraukė mažą lenktinį peiliuką, mandagiai supjaustė lašinius, užsidėjo bryzelį ant duonos riekės, paėmė agurką ir, kažkaip kreivai, neaiškiai persižegnojęs, atsikando vaišių ir ėmė, ramiai kramtydamas, kalbėti:
– Dzisius, Elenuke, pas tave nakvos šią naktį ir kitas naktis, gana Dzisiui per žmones eiti, Dzisius ne ubagas ir ne vagis, Dzisius darbinykas, turės Dzisius namus, o Elenukė – savo žmogų kaip pas visus žmones, Dzisius už malkas gaus rublį, o Elenukė išskalbs skaras ir Dzisiaus marškinius, ir triusikus, labai jau seni, kiaurai suplyšę…
Elena nuo šių žodžių užrausta, sakytum, niekada anksčiau panašių nebūtų girdėjus, o juk nuo pačios savęs nepaslėpsi, kad be panašių žodžių bernų burnos niekaip neapsieina, stiklinę – į gerklę ir prasideda visokios kurvos paleistuvės padraikos ir apskretėlės, tarsi ji viena visame pasaulyje būtų apskretus ar prastesnes skaras dėvėtų. Ir vis dėlto užrausta, nes ne toks šis žmogus kaip visi, lig šiolei jos pažinti, nepuola akis išdegęs, neverčia ant stalo. Sėdi ramiai, mandagiai valgo, nežinotum, kad žmonės jį kvaišu vadina, tai tiesiog reikėtų labai didžiai džiaugtis, tik viena neaišku, ar, sužinojęs jos turėtų vyrų daugybę, nespjaus į akis ir neišeis trenkęs durimis, juk negaliu pasisakyti, kad motka buvo žmonių ragana apšaukta, o aš pati raganiukė, velnio išpera, viliojanti nekaltus pienburnius, gal dar kokią bjaurią ligą nešiojanti, nors pati žinau, kad nesergu, prie manęs niekas nelimpa, gerai būtų šį vakarą nusiprausus, senokai buvau upėn įbridus, kaži ar Dzisius lįstų kubilan? Dzisiau, paklausia, ar nenorėtum švariai šiltu vandeniu nusiprausti, juk toli keliavai, o vieškeliai dulkėti, tai kaip?
– Dzisius, Elenuke, labai myli praustis, tik vis nėra kada, pakol prieini miestelį, tai ir dienos nebėr, naktį upėn Dzisius nelįs, ne toks Dzisius durnas, tegu sau žmonės mala liežuviais, bet Dzisius patamsy upės gelmėn nebris, ir Dzisius ne vagis, Dzisius smarkus darbinykas, gal zakristijonas duos kokio darbo, statyk puodą ant plytos, o kubilą ar turi, aną mėnesį Mariulė su motka mane kubile prausė, senas skaras atšlaime sukūreno, naujus marškinius užvilko ir švariai nušveitė, švaresniu vandeniu perliejo, o dabar Dzisiaus triusikai šūdini, gerai būtų kubile pasėdėti, statyk puodą, o aš ugnį plytoj prižiūrėsiu, kad kokia kibirkštis neiššoktų, kaip anais metais kaime Dzidorulio pirkioj iššoko ugnis ir stvėrė skaras, Dzisius iš šulinio vandenį nešiojo, be Dzisiaus Dzidorulis su sava sene būtų ugny prapuolę.
Kramto ramiai kaip koks ponas draugas pirtelėj, neskuba, ir taip protingai kalba, taip negirdėtai, tikrai bus mokslo ragavęs, ne kitaip. Puola į tamsią kamarą, rausiasi tarp senų gelažgalių, kiaurų viedrų ir aptinka kubilą, nešdama į kambarėlį svarsto, ar nebus tik lankai perdžiūvę, kad tik vandens neleistų, kaži ar toks diktas vyras tilps, gal kojas sulenkęs, o vanduo puode jau burbuliuoja, vieno neužteks, reikės kokius tris užvirint, šalto pridėjus bus kaip tik. Svarsto, puola čia, puola ten, ieško užsilikusio muilo, gerai bus ir šarmas, kad tik rasčiau, suranda laiminga, o Dzisius tupi pas plytos dureles ir kaip tikras namų šeimininkas kiša žabus, kursto ugnelę, kad vanduo greičiau užvirtų, kursto, vis galvą pasikasydamas, kad tik utėlių neturėtų, sumeta Elena, kažkur turėtų būti motkos geležinės šukos, jei nebus su savimi išsinešus, ištrinksiu galvą ir iššukuosiu, žmogaus plaukai gal nuo vaikystės dienų šukų nematę, svarsto ruošdamasi didžiosioms maudynėms. Tuo tarpu Dzisius kuo ramiausiai sako:
– Dzisiui nerūpi, kiek Elenukė bernų turėjus, dabar ji bus Dzisiaus vieno, Dzisius nuo šiol Elenukės niekam neduos, tegu pabando koks pienburnis, tai žinos, kaip trenkia Dzisiaus nušalę pirštai saujon suimti, išlėks kaip butelio kamštis.
Elena net prisėda – toks sunkus akmuo jai nuo širdies nusirito, tokia našta, kad sunku apsakyti, o dar vakar jokios naštos nejautė, tik tų bernų sunkumą ant pilvo. Jai taip gera, kad atsirado žmogus, kuriam ji ne apskretėlė paleistuvė, o Elenukė, viena kaip pirštas visame pasaulyje, motka dingo, kažkur gal miestuose trankosi, gimtus namelius užmiršus, matyt, iš tikrųjų Dzisių angelas už rankos vedžioja ir pas ją atvedė, nes angelas žino, kaip jai vienai sunku, žino ir Dzisiui visa pasako, dėl to ir Dzisius sakosi viską žinąs, nuo šiol nieko neslėpsiu, jei kada netyčia miestely kokį stikliuką išgersiu, tai sugrįžus išsyk Dzisiui prisipažinsiu: Dzisiau, sutikau kolchozo sandėlininką, pakvietė vynelio stikliukui, neatsisakiau, nes labai burna perdžiūvo nuo dulkių, praūžia traktorius, tai dulkių debesis net akis graužia, bet tik vieną mažą stikliuką, ir už parduotuvės kampo į alyvas nėjau, nors sandėlininkas ir labai gražiai prašė, sakė, negi tau, Elena, gaila, atsakiau, kad nieko man negaila tiek metų negailėjus, bet dabar jau negaliu, dabar mano pirkioj žmogus gyvena, mano žmogus, ir aš nuo šiol tik jam negailiu, nes ir jis tik mano vienos, jam svetimų mergų ar bobų nereikia. Ne, taip dabar ir bus, sakau akis išpūtusiam sandėlininkui, o tas kad ims keiktis, tai už ką aš tau vynelio pripyliau, manai, už dyką? Sakau, nežinau, už kokius gerus mano darbus vyneliu draugas pavaišinai, ačiū, sakau, bet dabar man jau laikas pas savo žmogų, artėja vakaras, o jis mėgsta, kai vakarienė ant stalo, sudie ponas draugas, kitą kartą gali man vyno nesiūlyti – negersiu, gana.
O Dzisius, žabus į plytą kišdamas, kalba:
– Nebijok, Elenuke, Dzisius utėlių neturi, galvą niežti, kad šiauduose miegojau, vabalėlių prilindo, utėlėms Dzisiaus kraujas nepatinka, žiūrėk, koks plikas Dzisiaus viršugalvis, utėlei nėr kur pasislėpt, galvą pasikasyt tokia Dzisiaus mada, jei pats nepasikasysi, tai kas pakasys?
Dievuliau mieliausias, galvoja Elenukė, kad tik jis manęs nepaliktų, kad tik jam pas mane būtų gerai, aš jį ne tik zakristijono lašiniais ir raugintais agurkais maitinsiu, aš jam vasarą žemuogių priskinsiu, iš kokio žvejo žuvelių paprašysiu, iškepsiu, gal iš permos vedėjo kokį mėsos gabaliuką gausiu, aš jį kontletais šersiu, kad būtų diktas, gražus, aš su juo po paranke, jeigu leis paimamas, miestelio gatve į parduotuvę eisiu, kai gausiu už karves algą, jeigu leis man toliau ganyti, gal nenorės, kad pakrūmėm kiauras dienas lakiočiau, neleis, tai mesiu piemenavimą, pasiprašysiu į permą mėšlus krauti, man nesunku, tegu Dzisius mato, kaip lengvai kubilą nešu, kad tik lankai neleistų.
O Dzisius kursto ugnelę ir toliau kalba:
– Dzisius, Elenuke, aną žiemos naktį savo akim regėjo, kaip tavo motka, šluotą apžergus, su viesulu žaros pusėn nuskrido, aš daugel matau ir žinau, bet niekam nepasakoju, tik tau, Elenuke, kad žinotum, jog motka niekur griovy nesušalo, vilkai jos nesudraskė, dabar jos jau niekas nesuras, kad ir su milicija ieškotų.
Ruošia maudynes ir klauso, ką protingas žmogus kalba, nors dėl motinos dar neaišku, galėjo ir visa žinančiam Dzisiui pasirodyti, stiprus viesulas akis suklaidina, o jei dar išgėręs keliauja, tai greičiausiai pas velnius vidury raisto pakliūva, kaip anais metais eigulys Vitus, bet jeigu ir nuskrido, tai padėk jai, Dieve, niekada ant žemės nenusileisti, kad nereikėtų vėl ubagauti, per žmones eiti, o kad ant šluotos išskrido, tai ant ko gi ji būtų galėjus išlėkti? Paukščio sparnų neturėjo, nė vienas žmogus paukščio sparnais pasigirt negali, tik angelai paukšteliai, nors net paukščiai ne visi gali pakilti, višta ir per tvorą perskridus ant viso miestelio giriasi, kad aukštai lakiojo, o vanagas iš vištos tik pasijuoks, nes jam ir debesys ne kliūtis, pati ne kartą mačiau galvą į dangų užvertus žemuogėse gulėdama, kaip vanagas, ratus sukdamas, vis aukščiau ir aukščiau kyla, kyla, dar kiek laiko akis jo išplėstus sparnus mato, bet po valandėlės jau tik pilkas taškeliukas mėlynėje saulės spindulio kliudytas sublyksi ir išnyksta. Gal ir mama panašiai išnyko, o Dzisius tegu sau galvoja, kad ji ant šluotos su viesulu nežinia kur pasitraukė, vis geriau, nei kokiam griovy sušalus mirti, o juk ne vienas mirė griovyje ar baloje pasiliko. Ir visgi kaži ar miestelyje atsirastų kitas, daugiau už Dzisių regėjęs ir viską suprantantis, net tai, kas dar tik bus…
7
Sėdi Dzisius kaip plikbajoris kubile, prunkščia, nes nelabai jam tas vanduo patinka, visur šlapia, nerasi sausos vietelės, o dar Elenukė su ragaže taip stipriai trina, kad tik iki kraujų odos nepratrintų. Tu, sako, Elenuke, taip stipriai netrink, kad kraujai neprasimuštų, kraują sunku sustabdyt, jei jau pasileis bėgt, švelniau tuo šepečiu kuprą glostyk, Dzisius ne koks paskerstas paršas, kad reikėtų ugnimi svilinti. O pačiam taip gera, šilta, o už langelio vėjai kaukia, keliais dulkes žarsto, žmonės pirkiose užsirakinę – neprisibelsi, neprisiprašysi nakvynei, kad tik Elenukė manęs neišvarytų, nušveis, nupraus, gal kokius švaresnius marškinius duos, gal duos ir triusikus, be jų kapšelis kelnėse nesilaiko, gal suras kokius dar naujus berno pamestus, būtų gerai, kad neišvarytų, nors kelias naktis leistų prie plytos pamiegot, o po kelių naktų kaip jau bus, taip tebūna.
Sėdi Dzisius kaip plikbajoris, prunkščia, į kubilo kraštus aštrius strampų dyglius susmeigęs, kad netyčia neprigertų paslydęs, nes subinė po kubilo dug-ną slidinėja, gerai dar, kad kubilas siauras, platesniame tikrai Dzisius prigertų ir neliktų pasaulyje visa žinančio protingo žmogaus, per klaidą kvaišu klajūnu apšaukto. Argi pusprotis visas kapeikas iki paskutinės kapeikėlės suskaičiuotų, argi žinotų, kiek ant prekystalio padėti už alų, o kiek už batoną, durnas pažertų pinigus kaip kruopas, ir lesk, pardavėja, rink it višta žvirgždelius.
O Elena taip jau labai susikaupus plačią Dzisiaus kuprą tiesina, gal nė nesiklauso, ką jis čia pasakoja, trina, kiek įstengdama, vis žemiau ragaže patraukdama, vis krūtinės gaurus, pilvą ir ne mažiau gauruotą papilvę užgriebdama, sakytum, tikrindama, ar šiltas vanduo vyrui į naudą išeina, ar į nuostolį, junta, kad tikrai į naudą, tokiuose reikaluose patyrus, mato, kad į jos namelius ne šiaip sau vyrelis užklydo, o tikras eržilas, dar gerai, kad ne aršus, o ramus, pats sakėsi, jog imasi kasyti tik moteriai paprašius, o jai jau neramu, ak, kaip neramu, tad klausia: Dzisiau, kaip manai, jeigu ir aš kubilan įkopčiau, ar tilpčiau? Dzisius gudriai gudriai nusišypso, nagu pasikrapšto pakaušį, lyg abejotų, ar priimt Elenukę, ar atstumt, bet nėra kaip nepriimt, kad tokia gera ir lašiniai skanūs, ir pati prisirpus kaip uoga, tad sako: lipk, Elenuke, abu tilpsim, sėskis man ant kelių, mažiau vietos užimsi, bet žinok, kad su ragaže aš tau nugaros netrinsiu.
Vos tik Dzisius pajuto, kad vanduo be garo, stvėrė Eleną didžiulėmis letenomis per pusiaują, pakėlė ir pastatė ant aslos, tardamas: gana.
Ir pats pakilo, peržengė kubilo kraštą, atsistojo ant aslos ir įsakė: Elenuke, nušluostyk Dzisiui kuprą, tik švariai, sausai, kad marškiniai prie odos nepriliptų, ar turi kokią skarą? Turiu, pašoka Elena, aš tuoj, va, pati švariausia skara, aš tuoj, tik tu pasilenk, aš tavo kupros nesiekiu. Dzisius klusniai pasilenkia, įsitveria į kubilo kraštą, o Elena šluosto, ir stačiai, ir įstrižai, ir išilgai, ir visur, randa kiekvieną vandens lašelį.
8
Taip ir apsigyveno kvaišelis Dzisius pas vaiko protelio mergą Eleną, kurią jis jau pirmą vakarą pavadino Elenuke, vardu bemaž užmirštu, kaip ir ankstyvoji vaikystė motinos elgetos pašonėje. Būdavo, stebi žmonės, kaip Dzisius pirmas, Elenukė kiek atsilikus, drožia abu koja kojon į parduotuvę – algos piemenė jau nepragerdavo, o ir kvaišelis kur rublį nugriebęs vis į lūšną nešdavo. Keliauja kaip tikrų tikriausia šeima, net juokas.
Du durni, o iš pirmo vaizdo šeima kaip ir visos kitos.
Kartą ilgaliežuvė Šimienė parduotuvėje pasivedėjo Elenukę į šalį ir pašnabždom paklausė:
– Elenuk, kamgi tau tas kvailys ant našlaitės galvos? Vienas vargas, ar bent užsidirbat pragyvenimui? Vytum šalin nežinia iš kokių kraštų atsibasčiusį valkatą, ko gera, ar tik nebus čigonas, nusispjauk ir varyk lauk.
– Nežinai, Šimien, kas yra m e i l ė, – atsakė Elenukė, ta dar vakar buvus padraika paleistuvė apskretėlė ištvirkėlė, visų apylinkės vyrų skersai išilgai pereita, tfu, sušnypštė Šimienė, išgirdusi tokį neįtikėtiną šventvagišką atsakymą – argi kvailiams meilė, argi jie supranta?
Bet tokia jau buvo dviejų gyvenimo nuskriaustų, jau nebejaunų žmonių meilė, gal ir per vėlai ant slenksčio pasirodžiusi, įsileista, priimta, paguosta ir apglėbta – šiltai, kaip gal nė vienoje tikroje šeimoje. Dabar jau ir kiti Eleną ėmė Elenuke vadinti, nes visi kuo aiškiausiai tą dieną išgirdo, kaip parduotuvėj Dzisius paklausė: Elenuke, kokį tau kasnyką pirkt? Raudoną ar žalią?
Nustėro moterys, nuleido akis vyrai, dar, atrodo, taip neseniai mergos drevę kopinėję, tačiau nuo to karto prie vardo „Elenukė“ jau vis rečiau būdavo prilipdomi „padraika“ ar „ištvirkėlė“, nes, pasak batsiuvio, bandžiusio įrodyti, kad toji Babelio pasileidėlė neverta tokio rimto, išvaizdaus vyro kaip Dzisius, tegu spjaunąs į tą apskretėlę ir einąs laisvas kaip anksčiau per platų pasaulį, niekam nė ačiū, nė sudie nesakydamas, pasak to šlubio, kuriam keletą kartų kaip aklam gaidžiui grūdas atitekusi Elena, Dzisius tik sužaibavęs akimis, tomis rudomis slyvomis, iškėlęs kumštį it kaladę ir ištaręs: Dzisiui durni žmonės negali patarti, o tu, raišas žmogeli, dar man po kojom pasipainiosi, tai tavo galvelės kaip nebūta – suplosiu kaip kukurbezdalį.
Tad Elena Dzisiaus pagalba atsimainė į Elenukę, turinčią savą, tik jai vienai priklausantį žmogų, su kuriuo, jeigu jis nusiprausęs, švariau apsivilkęs, retas miestelio vyras galėtų lygintis. Ir nėra ko stebėtis, murmėdavo moterys, argi tas dur… nedrįsdavo ištarti „durnas“, tad, ištarusios „dur“, pakeisdavo balsą ir tęsdavo: argi tas klajūnas kada žemę dirbęs? O gal pievas šienavęs ar mėšlus į laukus vežęs, juos kratęs? O gal medžius girioje vertęs? Ne, visas jo darbas malkelių kupstą per dieną į degtukus suskaldyti ir dar tris rublius išplėšti. Dykinėja, ryja it smakas ir pučiasi, o Elenukė, žiūrėkit, kaip džiūsna, kaip palaužtas medelis ar laukų lelija, vėjo prie žemės prilenkta, bet ko čia stebėtis, toks bulius dar ne tokią mergą į džiūsnas nuvarytų, Mariulė nemeluos, juk pati jo smarvę kubile mazgojo, dvokiančias skaras laužan sumetė, kad sudegtų, pati mačius, koks bimbalas tankiam krūmyne dūzgia, tfu…
Kaip ten bebuvo buvę su tuo Dzisiaus miku, bet, matyt, Elenukei jo tikrai užteko, nes visi bernai, pienburniai ir našliai, ir nuo savų bobų lenciūgų nutrūkę girtuoklėliai buvo vienu mostu atstumti, kaip koks uodų ar mašalų debesis – tik susivartė, suūžė ir dingo it vėtrai papūtus. Gal katras drąsesnis, nebijantis Dzisiaus kumščio ir būtų taikęsis prilįsti prie Elenukės šono, bet kad dabar tas šonas nebuvo panašus į aną saldųjį paleistuvės putlumą – ir sausesnė, ir švariau apsirengus, o svarbiausia – beveik negėrus, na, gal tik lašelį saldaus vynelio dėl širdies ramumo. Tad buvo priversti vyreliai tylomis apkalbas skleisti, visokiais žodžiais Elenukės ir Dzisiaus gyvenimą juodinti: ar aš nesakiau, kad jo kaip kumelio, dėl to padraika ir džiūsta, nieko iš mūsų daugiau neprisileidžia, o aš galvoju, kad tas durnas ją kokia nežinoma liga bus užkrėtęs, velniai žino, iš kokio paraisčio į žmonių gyvenamą vietą atsibastęs, reikėtų, vyrai, tokį šiaučių kriaučių strikoliais pamokyti, gal imamės? Bet lengva liežuviu malti, sunku svajones tesėti – visi tarsi panosėje kalvės priekalą tą klajūno kumštį regėjo, tad pakaušėlius kaip pempinai, ant lauko kupsto tupėdami, krapštė, kuodus šiaušė, pentinus galando, bet prie Dzisiaus pristoti nemėgino net gerai įkaušę.
Ir vis dėlto stebėjosi žmonės, kad mergos vaikas, ubagės dukra, kurios motką, ko gero, velnias pragaran nusinešė, per tokį trumpą laiką iš paleistuvės liūno išbrido, kaip mokėjo, kaip jos silpna galvelė nurodė, taip išsikapstė ir savomis rankomis kažką panašaus į šeimą sukūrė. Miestelyje tai buvo pirmas kartas, nes ir tokios kaip Elena anksčiau niekada nebuvo buvę. Ir padėk jai, Dieve, sakydavo žmonės, jeigu jau tokia karšta meilė tarp jųdviejų užsimezgė, tai nieko čia nepakeisi, juk kiekvienas gyvas padaras turi teisę į savą laimę, nesvarbu, kad toji laimė kaip iš dangaus nukrito po daugelio metų našlaitystės ir begėdysčių. Be nuodėmės žmogaus nebūna, tad tegu jiems angelai šilkus po kojų kloja – mums negaila, o kad šeima ne bažnyčioj sutvirtinta, tai čia jau jos motka kalta, pati beveik niekada Dievo namų slenksčio neperžengus, o jeigu kada per klaidą ir užeidavo kaulėtų pirštų švęstame vandenyje pamirkyti, tai vis tiek nesuklupdavo, maldos nesukalbėdavo, prie giedančių moteriškių neprisidėdavo, be to, dar neaišku, ar mūsų klebonas tokius sutuoktų…
Visaip svarstė miestelio žmonija, vieni Elenukės pusę palaikė, kiti vis teisybės ieškojo, atseit, kaip gali tokia Babelės ištvirkėlė į dorą šeimos gyvenimą kėsintis, toks dviejų puspročių sugyvenimas – sarmata visoms padorioms šeimoms, vyt lauk reikėtų tuos du nelaimėlius, tegu, durnių namuose uždaryti, nors ir kasmet iš naujo tuokiasi.
Žodžiu tariant, visko prisiklausė Elenukė ir ėmė giliai į sužeistą širdį, negalėdama patikėti, kad jos gimto miestelio žmonės gali būti tokie negailestingi ir taip ilgai prisiminti tai, ką ji pati išmetė iš savęs it kokį nuodingą šungrybį ar gyvatės galvą, – kad išsivaduotų, kad pagaliau motkai atleistų už be laiko pragertą jaunystėlę ir už tai, kad paliko vieną našlaitę vilkų rujai suplėšyti.
Ramus ir gražus buvo Dzisiaus ir Elenukės buvimas – niekas nė karto negirdėjo jų barantis, kas taip dažnai pasitaiko net pačiose doriausiose šeimose. Nedaug jiems reikėjo, dar mažesniu pasitenkino, svarbu, kad turėjo vienas kitą.
Nežinia, kaip Dzisius, bet Elenukė tikrai tikėjo, kad jųdviejų meilė – brangiausia dangaus dovana, tad vis kartodavo anuomet Šimienei pasakytus žodžius: „Nežinai, kas yra m e i l ė.“
Tačiau kaip ir visose nelaimingose istorijose, likimas ar dar kažkas nematomas nežinomas, bet nuolatos sekantis žmonių gyvenimus, iškrėtė kiaulystę, kažkas bevardis ir beveidis dūrė tiesiai į širdį, ir Elenukė palūžo.
Išėjo Dzisius vieną speiguotą dieną pas eigulį malkų kapoti, ir negrįžo. Atrado jį po dviejų dienų pakelės griovyje mirtinai sušalusį. Eigulys dievagojosi, kad tikrai arielkos nepadauginęs, tik stikliuką ant kelio įpylęs, nes vakaras buvęs speiguotas, o nueit reikėjo daugiau nei devynis kilometrus. Gal Dzisius, kaip buvo įpratęs savo klajonių metais, prigulė pailsėti, nekreipdamas dėmesio, kad medžiai poška, sniegas kietas ir taip jau skardžiai girgždantis, gal prigulė šalia kokio kelmo po egle, kur visuomet šilčiau, bet nubudęs ir pajutęs, kad kadaise nušalusios kojos kaip negyvos, ir supratęs, į kokią bėdą pateko, dar mėgino į vieškelį nuropoti, bet, matyt, per status ir per slidus buvo pakelės griovys, tad, nusikamavęs, galutinai pavargęs, numojo į visą savo gyvenimą ir užmigo amžinu miegu su Elenukės atvaizdu akių dugne – kas žino, gal visa taip ir buvo, o gal eigulys, užmiršęs, kad Dzisius jau kuris laikas bemaž n e i m a, padaugino, žmogus labai apgirto, o jis tokį klipatą išleido pro vartelius, būtų eigulio galvelė bent krislu už Dzisiaus protą šviesesnė, tai tikrai nebūtų išleidęs, bet ką jau padarysi, kad valdiškam darbe nežinia už kokius nuopelnus taip dažnai visiški begalviai įsitaisę, šiltas vieteles užsėdę, girios medelius parceliuojantys ir spjaunantys į visokias teisybes. Jau vien tai, kad eigulys, miško ponas ir šeimininkas, nepasirūpino malka iš rudens, o kvietėsi varganą, galima sakyti, bepirštį žmogų, kad tas nuo ankstyvo ryto iki tamsos mojuotų sunkiausiu kirviu, šakotas kulbes virš galvos kilodamas, iš paskutiniųjų kirsdamas, kad tuos kelis rublelius savai Elenukei parneštų, nes gal buvo pažadėjęs kokią naują skepetą nupirkti, jau vien tai rodo, koks buvo žmogus tas miškų karaliukas, amžinai šlapiu klynu ir akis užsipylęs, nevertas eigulio vietos, bet per sūnaus partijas vis dėlto ją išsaugojęs netgi po nelaimės su Dzisium. Tokia tad buvo teisybė, nors žmonės ir iš jos sugebėjo prikurti įvairiausių pasakojimų, kai kas netgi tvirtino važiavęs rogėmis ir girdėjęs Dzisiaus balsą vidury miško, didžiai įsakmiai balsu durnas aiškino velnių bandai, kaip reikėtų pasaulį užgrobti ir visus ponus draugus į maišą sugrūsti. Bet tokia pasaka nedaugelis patikėjo, ypačiai klebonas, tad gal norėdamas nesąmones išsklaidyti, o gal širdingai patikėjęs stebuklu, kad iš puolusios nusidėjėlės moteris tapo tokio pat vargingo nuskriausto žmogaus bičiule, kuri tą bičiulystę pavadino m e i l e, patikėjęs tokiu Dievo gailestingumu, palaidojo Dzisių katalikų kapinėse, šventoriaus gale, šalia akmeninės tvoros, o ne anapus, kur laidojami savižudžiai ar šiaip nežinomos kilmės ir tikėjimo žmonės. Miestelis susigraudino ir nereiškė jokių priekaištų savo dvasios tėvui, neatsirado nė vienos moteriškės, kuri būtų bent užsiminus apie tai, kad Dzisių apylinkė laikė klajojančiu kvaišeliu, nors ir gebančiu skaičiuoti smulkiausias kapeikas.
Tad šventoriaus kampe išdygo kapas su mediniu kryžiumi, panašus į kitus kapus, ypačiai į skurdesnius, o gal dar laukiančius akmeninio paminklo ar tvorelės.
Tik Elenukė, galima sakyti, pražuvo – tokia baisi jai buvo ši nelaimė, tokia baisi neteisybė, o sykiu per kleboną ir didis Dievo gailestingumas.
9
Atsimainius, pavirtus į miestelio šventąją ir gavus Marijos Magdalenos pravardę, Elenukė visą tą baisiai šaltą žiemą slinkdavo pro šventoriaus vartus ligi Dzisiaus kapo – net taką buvo pramynus. Kiti kapai apsnigti, užpustyti, o Dzisiaus – kaip šįryt supiltas, nes Marija Magdalena suklupus savomis rankomis sniegą nuo kauburio nustumdavo. Vienintelio Dzisiaus kapas švytėjo papilkėjusiomis laukų gėlėmis, mat lūšnoje po lubų sienojais dar nuo motinos laikų džiūvo nesuskaičiuojami pundeliai vaistingųjų augalėlių – šitaip motka prisidurdavo kelis rublius prie to, ką suelgetaudavo. O sudžiūvusios pievų, pakelių, pamiškių žolelės dažnai dar gražesnės už šviežiai nuskintąsias, spalva ne tokia ryški, tarsi miglota, bet žiedelių viduriukai it žvaigždelės švyti ant sniego, tad visi, kas taip išpuoštą kapą matė, tvirtino, kad tokio stebuklo šiose apylinkėse nuo seniausių laikų nėra nutikę.
Prislenka prie kapo, suklumpa, delnais nužeria sniegą ir iš už skrandelės ištraukia kelis šviečiančius ryšulėlius, neatriša, neatskiria žiedų, neišbarsto, o suguldo tuos pundelius skersai ir išilgai, sudarydama kryžiaus ženklą, o tuomet prisiglaudžia prie ledinės žemės ir rauda, vis suspigdama, kad šaltas ir pilkas dangus geriau jos raudojimą išgirstų.
Sugrįžusi į lūšną, prapuolusi iš kaimynų akių, Elenukė Marija Magdalena imdavosi ruošos darbų, tad po kurio laiko pirkelės vidus tiesiog švytėjo. Zakristijonas, o ir kiti kaimynai atnešdavo maisto, nes visiems buvo aišku, kad vaiko proto žmogui sunku išgyventi. Žodžiai „paleistuvė“, „padraika“, „Babelės ištvirkėlė“ jau niekada nesugrįžo į miestelio moterų lūpas, tik vis negalėjo žmonės atsistebėti, kad taip atsimainė visų smerkiama ir aplojama moteris. Todėl, tardami „Marija Magdalena“, visuomet pridėdavo ir jos vaikystės vardą – Elenukė…
Zakristijonas, girdėdamas naująjį kaimynės vardą, tą šventą pravardę, padovanojo Elenukei Marijos Magdalenos paveikslėlį, sakydamas: čia, Elenuke, tavo šventoji, jai melskis, nesvarbu, kad teisingų maldų neišmokai, melskis savais žodžiais – Dievas visa girdi, svarbu, kad malda eitų iš širdies.
10
Praėjo žiema, pavasaris, – vėl Sekminės, vėl pulkai žmonių eina Kryžiaus kelią, nesvarbu, kad stacijų koplyčios išgriautos, žmonės ir raudonų, dar caro laikų, plytų kauburiuose regi Kristaus Kančią ir gieda gieda, tarsi oštų nematoma jūra. Su moterimis eina keliais ir Marija Magdalena. Galva palenkta, juoda skepeta nuleista ant akių, liesi blyškūs pirštai glaudžia prie įdubusios krūtinės aliumininį kryželį, o ašaros kaip tikri perlai rieda įkritusiais skruostais.
Ir tardami šventus giesmės žodžius „Marija Magdalena, kad Jėzaus ieškojo, / Pilnus kelius ašarų kaip perlų priklojo“, matydami atgailaujančią savo šventąją, nuo vaikystės metų pažįstamą, iš paleistuvės atsimainiusią į Švento Rašto moterį, net vyrai negali neraudoti, giesmė virpa ore tarsi pašautas paukštis, kyla ir krinta, kyla, suplazda sparnais, ir vėl krinta ant pilkos nuodėmingos žemės. O jau tas žolynų kvepėjimas, tas svaigumas, tas saldus erškėčių vainiko spyglių prisilietimas…
Štai ir įkalnė anapus Kedrono, netoli Pirmieji vartai, Elenukės Marijos Magdalenos klupsčiai jau seniai kruvini, ir visa aplinkui pamažu tirpsta, sūkuriuojasi, mirga, mirguliuoja, tad ar gali pavargus, tiek iškentus širdis atlaikyti tą nežemišką skaudų saldumą?
Suklykia, sušurmuliuoja moterys, pripuola prie Elenukės, mėgina laikyti, bet kur tu sulaikysi, jeigu jos kritimas šonu į dulkes jau nesustabdomas ir toks tylus, ir tie saulės spinduliai, ištryškę pro tamsiai mėlynus debesis, tokie skaudžiai ryškūs, o sykiu ir glostantys, priimantys į savąjį glėbį…
2004, Mardasavas