Proza verstinė
Agatha Christie. Mėlynosios vazos paslaptis
2020 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė
Šiais metais viso pasaulio detektyvinio žanro literatūros mylėtojai mini 130-ąsias įstabaus produktyvumo ir vaizduotės rašytojos Agathos Christie (pilnas vardas Agatha Mary Clarissa Christie) gimimo metines. 1890 m. rugsėjo 15 d. Torkyje (Devono grafystė, Anglija) gimusi detektyvų karalienė vis dar išlieka fenomenalia autore pasaulio literatūroje – rašiusi ir tikruoju vardu, ir Mary Westmacott slapyvardžiu, kūrusi romanus, apsakymus ir pjeses teatrui, A. Christie jau bene šimtmetį karaliauja skaitomiausių knygų sąrašuose, o žinomiausi jos sukurti veikėjai – detektyvai Erkiulis Puaro ir Mis Marpl tapo tam tikrais literatūros (ir kino) simboliais, vis dar nešančiais milžinišką pelną. Pasaulio Gineso rekordų knygoje A. Christie įrašyta kaip visų laikų geriausiai parduodamų grožinių kūrinių autorė (šių parduota per du milijardus egzempliorių), o spektaklis „Pelėkautai“ („Mousetrap“) pagal to paties pavadinimo rašytojos pjesę užregistruotas kaip ilgiausiai pasaulyje rodomas spektaklis, kuris nuo pastatymo 1952 m. nuolat vaidinamas „West End“ teatre (pirmoji pertrauka jo gyvavimo istorijoje – šių metų pradžioje paskelbtas karantinas). 1971 m. A. Christie apdovanota itin garbingu Britų imperijos ordinu. Mirė 1976 m. sausio 12 d.
Skaitytojams siūlome apsakymą iš 1948 m. išleisto apsakymų rinkinio „The Witness for the Prosecution and Other Stories“.
Džekas Hartingtonas apmaudžiai žiūrėjo į savo pirmojo smūgio rezultatą. Stovėdamas prie kamuoliuko, jis atsigręžė į starto aikštelę, matuodamas atstumą. Veidas išdavė, kad jis savimi visai nesididžiuoja. Atsidusdamas suspaudė riedmušą, dukart nirčiai ja sumosavo, smūgiais nupešdamas kiaulpienę ir kuokštą žolės, o tuomet ryžtingai palinko prie kamuoliuko.
Sunku, kai tau dvidešimt ketveri ir vienintelis tavo gyvenimo siekis – įvaldyti golfą, o esi priverstas laiką ir dėmesį eikvoti tam, kad užsidirbtum pragyvenimui. Penkias su puse dienas per savaitę Džekas leido mieste, įkalintas raudonmedžio kabinete nelyg karste. Šeštadienio popietė ir sekmadienis buvo religingai pašvęsti tikrajai gyvenimo veiklai, o dar jis iš ypatingo stropumo užsisakė kambarį ir apsigyveno mažame viešbutėlyje šalia Stourtono Viržyno golfo aikštelės ir dabar kasdien keldavosi šeštą ryte, kad valandą pasitreniruotų prieš sėsdamas į 8.46 valandos traukinį, vežantį į miestą.
Vienintelis tokio pasišventimo trūkumas buvo tas, kad šią ryto valandą Džekas buvo, rodos, fiziškai nepajėgus į ką nors pataikyti. Jis tesugebėjo netikusiai atlikti silpnutį startinį smūgį. Smūgiuojant vidutinius nuotolius, kamuoliukas nerūpestingai riedėdavo kur pats panorėjęs, ir bet kurioje vejoje mažiausiai keturis kartus tekdavo iš arti darsyk jį stumtelti, kad pataikytų į duobutę.
Džekas atsiduso, tvirtai suspaudė riedmušą ir pakartojo stebuklinguosius žodžius:
– Kairiąją ranką tiesiai ir nežiūrėk aukštyn.
Jis atsilošė – ir suakmenėjo, veriamam klyksmui perskrodus vasaros ryto tylą.
– Žudo, – klykė balsas. – Padėkite! Žudo!
Tai buvo moters balsas, virstantis gargaliuojančia aimana.
Džekas metė lazdą ir nubėgo klyksmo pusėn. Jis sklido iš kažkur visai netoli. Vietovė buvo beveik negyvenama, vos keli namai. Iš tiesų netoliese stovėjo tik vienas namas, nedidelis dailus vasarnamis, į kurį Džekas ne kartą atkreipė dėmesį, nes šis alsavo senojo pasaulio elegantiškumu. Prie šio vasarnamio jis dabar ir skuodė. Namą slėpė viržiais apaugęs šlaitas, bet Džekas, greitai jį apibėgęs, mažiau nei už minutės jau stovėjo priešais vasarnamį, laikydamas ranką ant nedidelių užrakintų vartelių.
Sode išvydo merginą ir vieną akimirką Džekui pasirodė, kad tai ji šaukėsi pagalbos. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad ne.
Rankose ji laikė puspilnę pintinaitę su piktžolėmis ir buvo akivaizdu, jog ką tik atsitiesė nuo plačios našlaičių klombos. Džekas pastebėjo, kad jos pačios akys lyg našlaitės: aksominės, švelnios ir tamsios, labiau violetinės nei mėlynos. Vilkėdama tiesaus kirpimo tamsiai raudoną lininę suknelę, ji visa buvo panaši į našlaitę.
Į Džeką mergina žvelgė lyg suirzusi ir kartu nustebusi.
– Prašyčiau atleisti, – išbėrė jaunuolis. – Bet ar ne jūs ką tik šaukėte?
– Aš? Tikrai ne.
Jos nuostaba atrodė tokia nuoširdi, kad Džekas sumišo. Merginos balsas buvo labai švelnus ir mielas, su vos juntamu užsienietišku akcentu.
– Bet jūs tikriausiai girdėjote, – sušuko jis. – Klyksmas sklido iš kažkur netoli.
Ji įdėmiai į jį žiūrėjo.
– Visiškai nieko negirdėjau.
Džekas savo ruožtu spoksojo į ją. Tiesiog neįtikėtina, kad ji negirdėjo to agoniško pagalbos šauksmo. Tačiau jos ramybė buvo tokia tikra, kad jis negalėjo net įtarti, jog ji jam meluotų.
– Šaukė kažkur visai netoliese, – atkakliai pakartojo.
Dabar ji žvelgė į jį įtariai.
– O ką šaukė? – paklausė.
– Žudo – padėkite! Žudo!
– Žudo – padėkite, žudo, – pakartojo mergina. – Kažkas su jumis negražiai pajuokavo, mesjė. Kas gi galėtų būti čia nužudytas?
Džekas apsidairė aplink, lyg tikėdamasis ant sodo takelio pamatyti lavoną. Vis dėlto jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad klyksmas nebuvo jo vaizduotės vaisius. Jis pažvelgė į namo langus. Viskas atrodė tobulai ramu ir taiku.
– Ar norite apieškoti mūsų namą? – sausai paklausė mergina.
Ji neslėpė akivaizdaus skeptiškumo, tad Džekas dar labiau sumišo. Jis nusisuko.
– Atsiprašau, – ištarė. – Tikriausiai klyksmas sklido iš miško.
Jis kilstelėjo kepurę ir pasišalino. Žvilgtelėjęs per petį pamatė, kad mergina ramiai sau grįžo ravėti.
Kurį laiką jis pasidairė miške, tačiau nepamatė ničnieko neįprasto. Vis dėlto buvo kaip niekad įsitikinęs, kad iš tiesų girdėjo klyksmą. Galiausiai liovėsi ieškojęs, nuskubėjo greitosiomis papusryčiauti ir įšoko į 8.46 valandos traukinį – kaip paprastai, likus kelioms sekundėms iki išvykimo. Traukinyje Džekas pajuto sąžinės priekaištus. Argi jis neturėjo iškart pranešti policijai, ką girdėjo? To nepadarė išimtinai tik dėl našlaičių merginos netikėjimo ką nors įvykus. Ji aiškiai pamanė jį flirtuojant – gali būti, kad policijai kiltų tokie patys įtarimai. O ar jis pats įsitikinęs, kad girdėjo pagalbos šauksmą?
Dabar jis nebesijautė toks tikras, kaip pirma, – taip stengėsi atmintyje atkurti įspūdį, kad net trumpam suabejojo. Gal tai tebuvo kokio paukščio klyktelėjimas, jam pasivaidenęs lyg moters balsas?
Tačiau šią mintį piktai atmetė. Tai buvo moters balsas ir Džekas jį girdėjo. Prisiminė pažvelgęs į laikrodį visai prieš pat pasigirstant šauksmui. Beveik neabejotinai jis nuskambėjo dvidešimt penkios minutės po septynių. Tai gali būti naudingas faktas policijai, jeigu – jeigu čia yra ką tirti.
Tą vakarą grįždamas namo jis nerimastingai vartė vakarinius laikraščius ieškodamas, ar juose kas nors rašoma apie įvykdytą nusikaltimą. Tačiau nieko panašaus nebuvo, ir jis nė nesuprato, ar jam palengvėjo, ar jis nusivylė.
Kitas rytas išaušo lietingas – toks lietingas, kad nuslopino net uoliausio golfo mylėtojo užsidegimą. Džekas atsikėlė paskutinę akimirką, skubiai prarijęs pusryčius nulėkė į traukinį ir važiuodamas vėl nekantriai vartė laikraščius. Vis dar jokių žinių apie siaubingas radybas. Vakariniai laikraščiai taip pat tylėjo.
– Keista, – pats sau tarė Džekas, – bet taip jau yra. Tikriausiai kokie siaučiantys berniūkščiai spygavo miške.
Dar kitą rytą žaisti jis išėjo anksti. Lenkdamas vasarnamį, akies krašteliu užmatė, kad mergina ir vėl sode, ravi. Matyt, taip jau įpratusi. Tąryt jis ypač gerai smūgiavo į duobutę ir tikėjosi, kad ji tai pastebėjo. Eidamas prie kitos duobutės žvilgtelėjo į laikrodį.
– Kaip tik dvidešimt penkios po septynių, – sumurmėjo. – Įdomu, ar…
Žodžiai sustingo lūpose. Kažkur jam už nugaros pasigirdo tas pats klyksmas, taip išgąsdinęs jį anąsyk. Moters balsas, persmelktas žūtbūtinės kančios.
– Žudo – padėkite, žudo!
Džekas šoko atgalios. Našlaičių mergina stovėjo prie vartelių. Ji atrodė apstulbusi, kai Džekas triumfuodamas pribėgo prie jos šaukdamas:
– Šįkart juk ir jūs girdėjote!
Jos išplėstose akyse šmėkštelėjo kažkoks jausmas, kurio jis nespėjo suprasti, tačiau pastebėjo, kad, jam pripuolus, ji žengė atatupsta ir netgi žvilgtelėjo per petį į namą, lyg svarstytų bėgti į jį pasislėpti.
Nenuleisdama nuo jo akių, ji papurtė galvą.
– Aš visiškai nieko negirdėjau, – ištarė nustebusi.
Džekas net susvyravo lyg gavęs į tarpuakį. Jos nuoširdumas buvo toks tikras, kad netikėti ja nebuvo kaip. Ir vis dėlto jam negalėjo pasigirsti – negalėjo – negalėjo – negalėjo…
Išgirdo ją švelniai klausiant – kone užjaučiamai.
– Jūs buvote kontūzytas, tiesa?
Akimirksniu jis perprato jos įsibaiminimą, žvilgsnį, mestą į namus. Ji pamanė, kad jį kamuoja haliucinacijos…
O tuomet, lyg ledinis vanduo, jį perliejo mintis – o gal ji teisi? Jam haliucinacijos? Apimtas siaubo jis apsisuko ir nubėgo nebeišspaudęs nė žodžio.
Mergina nulydėjo jį akimis, atsiduso, papurtė galvą ir vėl pasilenkė ravėti.
Džekas stengėsi susivokti. „Jei vėl išgirsiu tą prakeiktą balsą dvidešimt penkios po septynių, – pamanė, – bus aišku, kad man tikrai kažin kokios haliucinacijos. Bet aš jo neišgirsiu.“
Visą dieną jis buvo nervingas ir anksti nuėjo miegoti, pasiryžęs kitą rytą visa tai patikrinti. Kaip, matyt, tokiems atvejams įprasta, pusę nakties jis neįstengė sudėti bluosto ir galiausiai pramiegojo. Buvo dvidešimt po septynių, kai išlėkė iš viešbučio į golfo aikštelę. Suvokė, kad lemtingosios vietos pasiekti iki dvidešimt penkių po septynių jis nespės, tačiau, jei tas balsas yra paprasčiausia haliucinacija, jis, be abejonės, išgirs jį bet kur. Tad nesiliovė bėgęs, nenuleisdamas akių nuo laikrodžio rodyklės. Dvidešimt penkios. Iš tolumos atsklido šaukiančios moters balso aidas.
Žodžių išskirti negalėjo, bet buvo tikras, kad tai tas pats klyksmas, kurį girdėjo anksčiau, ir kad jis ataidi iš tos pačios vietos, iš vasarnamio apylinkių. Keista, bet tai jį nuramino. Juk tai gali būti ir apgaulė. Nors neatrodė panašu, bet pati mergina galėjo su juo taip juokauti. Jis ryžtingai išsitiesė ir iš golfo krepšio išsitraukė riedmušą. Nusprendė žaisti netoli vasarnamio.
Mergina, kaip įprastai, dirbo sode. Šį rytą atrodė draugiškesnė, ir kai jis kilstelėjo kepurę, gana droviai pasilabino… Ji dar mielesnė nei anksčiau, pamanė jis.
– Graži diena, tiesa? – žvaliai šūktelėjo Džekas, keikdamas save už neišvengiamą tokios pastabos banalumą.
– Taip, išties puiki.
– Matyt, į naudą sodui?
Mergina šyptelėjo, parodydama žavingas duobutes skruostuose.
– Deja, ne! Mano gėlėms reikalingas lietus. Matote – jos visos perdžiūvusios.
Džekas jos mostelėjimą suprato kaip kvietimą, priėjo prie žemos gyvatvorės, skiriančios sodą nuo tako, ir pažvelgė per ją į sodą.
– Jos atrodo neblogai, – neužtikrintai pagyrė, jausdamas, kad mergina su šiokiu tokiu gailesčiu jį nužiūrinėja.
– Saulė yra gerai, tiesa? – pasakė ji. – Juk gėles visuomet galima palaistyti. O saulė suteikia stiprybės ir gerina sveikatą. Matau, kad šiandien mesjė daug geriau.
Džekas siaubingai suirzo nuo jos drąsinančio tono.
„Po galais, – tarė pats sau. – Matyt, ji stengiasi pagydyti mane įtaiga.“
– Jaučiuosi kuo puikiausiai, – irzliai atsakė.
– Tuomet gerai, – greitai ir raminamai sutiko mergina.
Džekas neatsikratė erzinančio jausmo, kad ji juo nepatikėjo.
Jis sužaidė dar kelis kartus ir nuskubėjo pusryčių. Juos valgydamas ne pirmą kartą aiškiai pajuto tiriamą prie gretimo staliuko sėdinčio vyro žvilgsnį. Tai buvo vidutinio amžiaus žmogus valdingu, įsimenančiu veidu. Turėjo trumpą tamsią barzdelę ir labai skvarbias pilkas akis bei spinduliavo atsipalaidavimą ir pasitikėjimą savimi, iš ko galėjai priskirti jį aukštesniesiems profesinių klasių sluoksniams. Džekas žinojo, kad jo pavardė – Lavingtonas, ir buvo girdėjęs miglotus gandus, kad jis yra žinomas medicinos specialistas, bet kadangi Džekas nebuvo dažnas svečias Harlio[1] gatvėje, Lavingtono pavardė jam mažai tereiškė. Tačiau šį rytą jis aiškiai juto, kad tas ponas patyliukais jį stebi, ir tai truputį gąsdino. Nejaugi jo paslaptis taip aiškiai visiems matoma, lyg užrašyta ant kaktos? Ar šio žmogaus profesija leidžia įžvelgti, kad kažkas negerai su pilkąja jo smegenų mase?
Nuo šios minties Džeką nupurtė šiurpas. Nejau tai tiesa? Jis tikrai kraustosi iš proto? Visas šis įvykis buvo haliucinacija ar milžiniška apgaulė?
Ir staiga jam į galvą šovė labai paprastas būdas tai patikrinti. Iki šiol į savo rytinius užsiėmimus jis keliaudavo vienas. O jeigu kas nors eitų drauge su juo? Galėtų nutikti vienas iš trijų dalykų: balsas nepasigirstų; jiedu abu jį išgirstų; arba – jį girdėtų tik jis vienas.
Tą vakarą jis ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą. Lavingtonas buvo kaip tik tas žmogus, kurį norėjo pakviesti. Jiedu kone iškart įsitraukė į pokalbį – vyresnis vyras tarsi laukė šios pažinties. Buvo akivaizdu, kad dėl kažkokių priežasčių Džekas jį domina. O šis gana lengvai ir natūraliai pasiūlė sužaisti keletą golfo partijų prieš pusryčius. Buvo sutarta dėl susitikimo kitą rytą.
Jis išsiruošė šiek tiek prieš septynias. Buvo nuostabi diena – rami ir be debesų, tačiau ne per šilta. Daktaras žaidė gerai, Džekas – apgailėtinai. Visos jo mintys buvo sutelktos į artėjančią lemiamą akimirką. Jis nemačiom vis žvilgčiojo į laikrodį. Jiedu pasiekė septintąją duobutę – ji buvo įrengta netoli vasarnamio – maždaug dvidešimt po septintos.
Jiems praeinant, mergina, kaip ir visad, buvo sode. Ji nepakėlė į juos akių.
Žolėje gulėjo du kamuoliukai – Džeko arčiau duobutės, daktaro šiek tiek tolėliau.
– Turiu pataikyti, – pasakė Lavingtonas. – Manyčiau, kad pataikysiu.
Jis pasilenkė, spręsdamas, kokiu kampu turėtų smūgiuoti. Džekas stovėjo sustabarėjęs, įsmeigęs žvilgsnį į laikrodį. Buvo lygiai dvidešimt penkios minutės po septynių.
Kamuoliukas greitai nuriedėjo žole, stabtelėjo ties duobutės krašteliu, pasvyravo ir įkrito.
– Gerai pataikyta, – išspaudė Džekas kimiu ir kažkokiu svetimu balsu… Lengviau atsidusęs jis pasmaukė laikrodį aukščiau ant riešo. Nieko nenutiko. Prakeiksmas panaikintas.
– Jei neprieštarausite minutėlę luktelti, – pasakė jis, – norėčiau surūkyti pypkę.
Jie kiek pastoviniavo ties aštuntąja duobute. Nepaisant apėmusio palengvėjimo, Džeko pirštai kemšant pypkę šiek tiek drebėjo. Atrodė, nuo jo galvos nuslinko milžiniškas debesis.
– Viešpatie, kokia puiki diena, – tarstelėjo jis, su dideliu pasitenkinimu žvelgdamas į priešais jį plytinčią panoramą. – Nagi, Lavingtonai, jūsų eilė.
O tada pasigirdo. Tą pačią akimirką, kai daktaras smūgiavo. Moters balsas, nepakenčiamai aukštas.
– Žudo – padėkite! Žudo!
Džekas atsigrįžo į klyksmo pusę, pypkė iškrito jam iš rankų, tuomet, kad ir praradęs žadą, prisiminė pažvelgti į kompanioną.
Lavingtonas prisimerkęs žiūrėjo į kamuoliuko nuriedėtą kelią.
– Kiek per trumpas – manau, tik išsklaidė bunkerį[2].
Jis nieko negirdėjo.
Pasaulis ėmė suktis prieš akis, o kartu su juo – ir Džekas. Svirduliuodamas sunkiai žengė keletą žingsnių. Atgavęs sąmonę susivokė gulįs ant neaukštos pakilumėlės, virš jo buvo palinkęs Lavingtonas.
– Na, tik nesijaudinkit, ramiai.
– Kas man nutiko?
– Jūs nualpote, jaunuoli, – ar bent jau atrodė į tai panašu.
– O Dieve! – sušuko Džekas ir sudejavo.
– Kas nutiko? Kas jums pasidarė?
– Po minutėlės papasakosiu, bet pirma norėčiau jūsų kai ko paklausti.
Daktaras prisidegė pypkę ir prisėdo ant pylimo.
– Klauskite, ko tik norite, – nuoširdžiai paragino.
– Pastarąsias dienas jūs mane stebėjote. Kodėl?
Lavingtonas mirktelėjo.
– Keblokas klausimas. Žinote, katė gali žiūrėti į karalių.
– Neišsisukinėkite juokeliais. Klausiu rimtai. Kodėl taip elgėtės? Man gyvybiškai svarbu žinoti.
Lavingtono veidas surimtėjo.
– Ką gi, atsakysiu atvirai. Jumyse atpažinau požymius žmogaus, varginamo itin stiprios įtampos, ir man tapo smalsu, kas tai per įtampa.
– Tą jums galiu paprastai pasakyti, – karčiai tarė Džekas. – Aš kraustausi iš proto.
Jis padarė dramatišką pauzę, tačiau jo pareiškimas nesukėlė laukto susidomėjimo ir susirūpinimo, todėl jį darsyk pakartojo.
– Sakau jums – aš kraustausi iš proto.
– Labai įdomu, – sumurmėjo Lavingtonas. – Išties, labai įdomu.
Vaikinas pyktelėjo.
– Matyt, jums tiek terūpi. Gydytojai tikrai prakeikti beširdžiai.
– Nagi, nagi, jaunasis bičiuli, šnekate, kas ant seilės užėjo. Visų pirma, nors turiu laipsnį, medicinos aš nepraktikuoju. Griežtai kalbant, nesu gydytojas – na, ne žmogaus kūno gydytojas.
Džekas skvarbiai į jį pažvelgė.
– Proto?
– Taip, tam tikra prasme, tačiau iš tiesų vadinu save sielos gydytoju.
– Mat kaip!..
– Jūsų balse juntu panieką, ir vis dėlto turime vartoti kokį nors žodį, kad įvardintume tą aktyvų pradą, kuris gali atsiskirti ir egzistuoti nepriklausomai nuo savo mėsinių namų – kūno. Matote, reikia susitaikyti su sielos sąvoka, jaunuoli; nors tai tik dvasininkų sugalvotas religinis terminas. Tačiau mes ją vadinsime protu arba pasąmone, arba bet kokiu kitu jums priimtinu terminu. Jūs ką tik įsižeidėte dėl mano tono, bet galiu jus užtikrinti, kad man tikrai pasirodė labai įdomu, jog toks protingas ir visiškai normalus jaunas žmogus kaip jūs galėtų kentėti nuo minties, kad kraustosi iš proto.
– Aš tikrų tikriausiai išsikrausčiau iš proto. Visiškai kvanktelėjau.
– Jūs man atleiskite, kad taip sakau, bet aš jumis netikiu.
– Aš kenčiu nuo haliucinacijų.
– Po pietų?
– Ne, rytais.
– Neįmanoma, – tarė daktaras, vėl prisidegdamas užgesusią pypkę.
– Sakau jums, girdžiu dalykus, kurių niekas kitas negirdi.
– Vienas žmogus iš tūkstančio gali matyti Jupiterio mėnulius. Tai, kad kiti devyni šimtai devyniasdešimt devyni jų nemato, nėra priežastis abejoti tuo, kad Jupiterio mėnuliai egzistuoja, ir, be abejo, tai ne priežastis tūkstantąjį žmogų vadinti pamišėliu.
– Jupiterio mėnuliai – moksliškai įrodytas faktas.
– Visai įmanoma, kad šiandienos haliucinacijos rytoj taps moksliškai įrodytais faktais.
Netikėtai dalykiškas Lavingtono požiūris teigiamai paveikė Džeką. Jis pasijuto neįtikėtinai nurimęs ir net pradžiugęs. Daktaras minutę ar dvi įdėmiai į jį žvelgė, o tada linktelėjo.
– Taip jau geriau, – ištarė. – Jūsų, jaunuolių, bėda ta, kad jūs taip pasipūtėliškai įsitikinę, jog už jūsų asmeninės filosofijos ribų niekas neegzistuoja, kad visiškai išsimušate iš vėžių, jei kas nors tą jūsų įsitikinimą supurto. Pagrįskite savo teiginį, kad kraustotės iš proto, o tada nuspręsime, ar jus reikia užrakinti.
Kaip gebėdamas tiksliau Džekas papasakojo visą keistų nutikimų virtinę.
– Tačiau ko negaliu suprasti, – pasakė baigdamas, – kodėl šįryt jis pasigirdo pusę aštuonių – penkiomis minutėmis vėliau.
Lavingtonas kelias akimirkas pamąstė.
– Kiek dabar rodo jūsų laikrodis? – paklausė.
– Be ketvirčio aštuonias, – užmetęs akį atsakė Džekas.
– Tuomet aišku. Maniškis rodo be dvidešimt aštuonias. Jūsų laikrodis penkiomis minutėmis skuba. Tai labai įdomus ir svarbus dalykas – man. Tiesą sakant, jis neįkainojamas.
– Kuria prasme?
Džekui darėsi vis smalsiau.
– Na, akivaizdus paaiškinimas būtų toks, kad pirmąjį rytą jūs išties girdėjote tokį klyksmą – gal tai buvo koks pokštas, o gal ir ne. O kitus rytus jūs įsikalbėdavote išgirsti jį lygiai tuo pačiu metu.
– Esu tikras, kad neįsikalbėdavau.
– Be abejo, nesąmoningai, tačiau, žinote, pasąmonė su mumis papokštauja. Ir vis dėlto šis paaiškinimas neįtikina. Jei tai būtų įsikalbėjimas, klyksmą būtumėte girdėjęs dvidešimt penkios minutės po septynių pagal jūsų laikrodį ir negalėtumėte jo girdėti, kai laikas, jūsų nuomone, jau praėjęs.
– Tuomet kas tai?
– Tuomet – juk aišku, argi ne? Šis klyksmas skamba itin konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. Vieta – ano vasarnamio kaimynystė, o laikas – dvidešimt penkios minutės po septynių.
– Taip, bet kodėl būtent aš tai girdžiu? Netikiu vaiduokliais ir visais tais šmėklų dalykais – dvasių apsilankymais ir kitkuo. Kodėl tuomet girdžiu tą prakeiktą balsą?
– A! Į tai mes dabar atsakyti negalime. Įdomus dalykas, kad didžioji dalis geriausių mediumų išauga iš prisiekusių skeptikų. Apsireiškimus patiria visai ne okultizmo reiškiniais besidomintieji. Kai kurie žmonės mato ir girdi tai, ko kiti nemato ir negirdi, – mes nežinome, kodėl taip yra, ir devynis kartus iš dešimties jie nenori viso to matyti bei girdėti ir būna įsitikinę, kad kenčia haliucinacijas – visai kaip jūs. Tai kaip elektra. Kai kurios medžiagos yra geri laidininkai ir ilgą laiką mes nežinojome, kodėl, turėjome tiesiog priimti šį faktą. Šiais laikais jau žinome. Be jokių abejonių, vieną dieną paaiškės, ir kodėl jūs girdite šį balsą, o mudu su mergina – ne. Suprantate, viską valdo gamtos dėsniai – iš tiesų nėra tokio dalyko kaip antgamtiškumas. Atrasti dėsnius, lemiančius vadinamuosius psichinius reiškinius, bus nelengva – tačiau pravers net ir mažiausi atvejai.
– Bet ką gi man daryti? – paklausė Džekas.
Lavingtonas sukikeno.
– Kaip matau, jūs praktiškas žmogus. Na, mano jaunasis bičiuli, jūs sočiai papusryčiausite ir keliausite į miestą nebekvaršindamas sau galvos apie dalykus, kurių nesuprantate. O aš savo ruožtu pašniukštinėsiu ir pažiūrėsiu, ką galiu sužinoti apie aną vasarnamį. Drįstu tvirtinti, kad būtent ten slypi paslaptis.
Džekas pakilo.
– Gerai, sere. Aš – už, bet, sakyčiau…
– Taip?
Jaunuolis susidrovėjęs nuraudo.
– Esu įsitikinęs, kad mergina čia niekuo dėta, – sumurmėjo.
Lavingtoną tai, rodos, pralinksmino.
– Nesakėte, kad ji gražutė! Ką gi, nesijaudinkite, manau, kad paslaptingas reiškinys prasidėjo anksčiau, nei ji čia atsikėlė.
Namo tą vakarą Džekas grįžo apimtas nenugalimo smalsumo. Dabar jis jau aklai dėjo visas viltis į Lavingtoną. Daktaras visą šį reikalą priėmė taip natūraliai, buvo toks dalykiškas ir nesutrikdomas aplinkybių, kad Džekas net žavėjosi.
Atėjęs vakarienės, jis rado naująjį bičiulį jo belaukiantį, ir daktaras pasiūlė pavakarieniauti drauge.
– Ar turite kokių naujienų, sere? – jaudindamasis paklausė Džekas.
– Surinkau nemažai informacijos apie Viržyno vasarnamį. Iš pradžių jį nuomojosi senas sodininkas su žmona. Senukas pasimirė, o senutė išsikėlė pas dukterį. Savininkas kurį laiką namo niekam nenuomojo, puikiai jį modernizavo ir galiausiai pardavė džentelmenui iš miesto, kuris atvažiuodavo čia savaitgaliams. Maždaug prieš metus šis pardavė namą žmonėms pavarde Terneriai – ponui ir poniai Terneriams. Kiek man pavyko sužinoti, jie buvo gana mįslinga pora. Jis buvo anglas, o jo žmona, rodos, turėjo rusiško kraujo ir buvo labai graži egzotiškos išvaizdos moteris. Jie gyveno tyliai, su niekuo nebendravo ir retai kada išeidavo už vasarnamio sodo ribų. Anot vietinių gandų, jie kažko bijojo, – tačiau nemanau, kad mums reikėtų tuo kliautis. Ir tuomet netikėtai vieną dieną jie išvyko, išsikraustė ankstų rytą ir niekad nebegrįžo. Šių apylinkių nekilnojamojo turto agentas gavo pono Ternerio laišką, rašytą iš Londono, kuriame buvo nurodyta kaip įmanoma greičiau namą parduoti. Buvo išparduoti baldai, o pats vasarnamis parduotas ponui Molevereriui. Šis čia teišgyveno dvi savaites, tuomet įdėjo skelbimą dėl namo nuomos. Dabartiniai gyventojai – džiova sergantis prancūzas profesorius su dukra. Jie čia gyvena tik dešimt dienų.
Džekas tylomis suvirškino informaciją.
– Nemanau, kad tai mums ką nors paaiškina, – galiausiai pasakė.
– O ką jūs manote?
– Mielai ką nors daugiau sužinočiau apie Ternerius, – tyliai atsakė Lavingtonas. – Atminkit, jie išvyko labai ankstų rytą. Kiek sugebėjau išsiaiškinti, niekas iš tiesų nepastebėjo jų išvykstant. Vėliau poną Ternerį žmonės matė – tačiau nerandu nė vieno, kuris būtų sutikęs ponią Terner.
Vaikinas išblyško.
– Negali būti, jūs juk nemanote…
– Neįsiaudrinkite, jaunuoli. Mirties – o ypač smurtinės – atveju aukos energinis poveikis aplinkai itin didelis. Įsivaizduokime, kad aplinka sugeria tą patirto smurto energiją ir savo ruožtu perteikia ją tinkamam gavėjui – šiuo atveju jums.
– Bet kodėl man? – protestuodamas sumurmėjo Džekas. – Kodėl ne kam kitam, kuris galėtų nuveikti ką nors naudingo?
– Į šitą jėgą žiūrite kaip į kažką protingą ir tikslingą, nesuvokdamas jos aklumo ir mechaniškumo. Aš pats netikiu į žemę grįžtančiomis dvasiomis, besivaidenančiomis kokiu nors konkrečiu tikslu. Tačiau ką pats esu matęs nuolat nutinkant, vėl ir vėl, kad jau sunkiai galiu tikėti tai esant grynu atsitiktinumu, yra tam tikras ėjimas apčiuopomis teisingumo link – požeminis aklų jėgų judėjimas, visad neapibrėžtai krypstantis ta linkme…
Jis papurtė galvą, lyg nusikratydamas kažkokio jį apėmusio apsėdimo, ir šypsodamasis guviai pasisuko į Džeką.
– Šį vakarą, nepaisant nieko, palikime šią temą, – pasiūlė.
Džekas gana noriai sutiko, tačiau jam nesisekė visai išmesti šio reikalo iš
galvos.
Savaitgalį jis pats užsidegęs domėjosi vasarnamio istorija, tačiau jam nepavyko išsiklausinėti nieko daugiau už daktarą. Žinoma, prieš pusryčius žaisti golfą jis liovėsi.
Kita istorijos grandis paaiškėjo visiškai netikėtai. Vieną dieną grįžęs Džekas buvo informuotas, kad su juo norinti pasimatyti ir jo laukia jauna dama. Didelei jo nuostabai paaiškėjo, kad tai mergina iš sodo – našlaičių mergina, kaip jis ją pats sau vadino. Ji atrodė labai susijaudinusi ir sutrikusi.
– Ar atleisite man, mesjė, kad atėjau jūsų ieškoti? Tačiau noriu jums kai ką papasakoti – aš…
Ji dvejodama apsidairė.
– Užeikime čia, – skubiai pakvietė Džekas, rodydamas kelią į šiuo dienos metu visiškai tuščią viešbučio damų piešimo kambarį – nykią patalpą, gausiai dekoruotą raudonu pliušu. – O dabar sėskite, panele, panele…
– Maršo, mesjė. Felisė Maršo.
– Sėskitės, madmuazele Maršo, ir papasakokit.
Felisė klusniai atsisėdo. Šiandien ji vilkėjo tamsiai žaliai, ir jos išdidus veidelis atrodė dar gražesnis ir žavesnis nei anksčiau. Sėdantis šalia jos Džeko širdis ėmė plakti smarkiau.
– Tai štai, – pradėjo Felisė. – Gyvename čia dar labai trumpai, bet nuo pat pirmų dienų girdime kalbant, kad name – mūsų mielame namelyje – vaidenasi. Joks tarnas nenori pas mus dirbti. Tai nedidelė bėda – aš pati galiu atlikti visus ménage[3] ir gan neprastai gaminu.
„Angelas, – susižavėjęs pagalvojo jaunuolis. – Ji nuostabi.“
Tačiau išlaikė dalykišką veido išraišką.
– Tos kalbos apie vaiduoklius, manau, tik kvailystės – tiksliau, dar prieš keturias dienas taip maniau. Mesjė, keturias naktis iš eilės sapnavau tą patį sapną. Jame matau stovint moterį – gražią, aukštą ir labai patrauklią. Rankose ji laiko mėlyną porcelianinę vazą. Atrodo susikrimtusi – labai susikrimtusi – ir atkakliai tiesia man vazą, lyg maldautų manęs kažką su ta vaza padaryti. Bet – deja! – ji negali kalbėti, o aš – aš nesuprantu, ko prašo. Toks sapnas aplankė pirmąsias dvi naktis, tačiau trečią naktį nutiko dar kai kas. Ji su vaza išnyko ir staiga išgirdau ją šaukiant – jūs juk suprantate, kad žinau, jog tai buvo jos balsas, – ir, ak! Mesjė, jos tariami žodžiai yra tie patys, kuriuos man sakėte aną rytą. „Žudo – padėkite! Žudo!“ Pabudau ištikta siaubo. Raminau save – tai tik baisus sapnas, žodžiai, kuriuos girdėjau, tėra atsitiktinumas. Tačiau praėjusią naktį sapnas vėl pasikartojo. Mesjė, kas tai? Juk jūs tai girdėjote. Ką mums daryti?
Felisės veidas buvo kupinas išgąsčio. Ji gniaužė mažas rankeles ir maldaujamai žvelgė į Džeką. Šis stengėsi nuduoti nerūpestingumą, nors taip ir nesijautė.
– Viskas gerai, madmuazele Maršo. Nesijaudinkite. Jei neprieštarausite, paprašyčiau jūsų šį tą padaryti. Papasakokite savo istoriją dar kartą mano bičiuliui, kuris taip pat čia apsistojęs, daktarui Lavingtonui.
Felisė sutiko padaryti kaip prašoma, ir Džekas išėjo pakviesti Lavingtono. Jie grįžo po kelių minučių.
Džekui skubotai juodu supažindinant, Lavingtonas susidomėjęs nužvelgė merginą. Keletu drąsinančių žodžių jis netruko ją nuraminti ir atidžiai išklausė jos pasakojimą.
– Labai įdomu, – jai baigus pasakė. – Ar pasakojote tai savo tėvui?
Felisė papurtė galvą.
– Nenorėjau jo jaudinti. Jis vis dar labai serga, – jos akys prisipildė ašarų. – Aš saugau jį nuo bet kokio susijaudinimo ar nerimo.
– Suprantu, – švelniai ištarė Lavingtonas. – Ir aš džiaugiuosi, kad atėjote pas mus, madmuazele Maršo. Kaip žinote, Hartingtonas patyrė kažką panašaus kaip ir jūs. Manau, galiu sakyti, kad mes jau teisingame kelyje. Ar turite dar ką mums pridurti?
Felisė beveik pašoko.
– Žinoma! Kokia aš kvaila. Juk tai viso pasakojimo esmė. Mesjė, pažvelkite, ką radau vienos spintelės gilumoje užkritus už lentynos.
Ji ištiesė jiems nešvarų piešimo popieriaus lapą su akvarele – negrabiai nutapytu moters eskizu. Vis dėlto toje terlionėje galėjai kai ką įžiūrėti. Eskizas vaizdavo aukštą šiek tiek egzotiškų bruožų gražią moterį. Ji stovėjo prie stalo, o ant šio mėlynavo porcelianinė vaza.
– Radau jį tik šįryt, – paaiškino Felisė. – Mesjė daktare, tai moteris, kurią mačiau sapnuose, ir mėlynoji vaza – lygiai tokia pati.
– Nepaprasta, – pakomentavo Lavingtonas. – Mėlynoji vaza akivaizdžiai yra raktas į šią mįslę. Man ji panaši į kinišką vazą, tikriausiai senovinė. Atrodo išpiešta keistu reljefišku raštu.
– Ji tikrai kiniška, – pareiškė Džekas. – Lygiai tokią esu matęs dėdės kolekcijoje – žinote, jis didis kiniško porceliano kolekcininkas, ir atsimenu, kad visai neseniai mačiau lygiai tokią vazą.
– Kiniška vaza, – susimąstė Lavingtonas. Minutę ar dvi jis tyliai kažką svarstė, tuomet pakėlė galvą, jo akys keistai švietė.
– Hartingtonai, kiek ilgai jūsų dėdė turi tą vazą?
– Kiek ilgai? Iš tiesų nežinau.
– Pagalvokite. Ar jis ją pirko neseniai?
– Nežinau… – taip, dabar pagalvojęs manau, kad neseniai. Mane patį porcelianas ne itin domina, tačiau pamenu, kad jis man rodė savo „naujausius pirkinius“, o vaza buvo vienas jų.
– Prieš mažiau nei du mėnesius? Terneriai iš Viržyno vasarnamio išvyko prieš du mėnesius.
– Taip, manau, kad tada.
– Ar jūsų dėdė lankosi kaimo išpardavimuose?
– Jis nuolat po juos važinėja.
– Tuomet visai tikėtina, kad jis šį porceliano dirbinį įsigijo būtent Ternerių daiktų išpardavime. Įdomus sutapimas – o gal net tai, ką vadinu aklai apčiuopiamu teisingumu. Hartingtonai, turite negaišdamas iš dėdės sužinoti, kur jis pirko tą vazą.
Džekas nusiminė.
– Bijau, kad tai neįmanoma. Dėdė Džordžas išvykęs į žemyną. Net nežinau, kokiu adresu jam rašyti.
– Kaip ilgai jis bus išvykęs?
– Mažiausiai nuo trijų savaičių iki mėnesio.
Stojo tyla. Felisė nuo savo kėdės susijaudinusi žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą vyrą.
– Argi nieko negalime padaryti? – nedrąsiai paklausė.
– Taip, yra vienas būdas patikrinti, – tarė Lavingtonas, sunkiai tramdydamas jaudulį. – Galbūt jis neįprastas, bet tikiu, kad pavyks. Hartingtonai, turite paimti tą vazą. Atgabenkite ją čia ir, jei madmuazelė leis, mes praleisime naktį Viržyno vasarnamyje, o su savimi pasiimsime ir mėlynąją vazą.
Džekas pajuto, kaip pašiurpo oda.
– Kas, jūsų manymu, tada nutiks? – apimtas nerimo paklausė.
– Nė neįsivaizduoju – tačiau nuoširdžiai tikiu, kad paslaptis bus įminta, o vaiduoklis nuramintas. Visai galimas daiktas, kad vaza turi dvigubą dugną ir ten kažkas paslėpta. Jei paslaptis nepaaiškėja pati, teks būti išradingiems.
Felisė suplojo delnais.
– Nuostabi mintis, – sušuko ji.
Jos akys degė entuziazmu. Džekas nė iš tolo nesijautė toks entuziastingas – iš tiesų viduje jis labai bijojo, tačiau niekas nebūtų privertęs to pripažinti Felisės akivaizdoje. O daktaras elgėsi taip, lyg jo pasiūlymas būtų natūraliausias dalykas pasaulyje.
– Kada galėtumėte paimti vazą? – pasisukdama į Džeką paklausė Felisė.
– Rytoj, – nenoriai pažadėjo šis.
Būtų buvę gerai susivokti, kas čia vyksta, bet atmintyje vėl iškilo nevilties kupinas šauksmas ir Džekas nebegalėjo blaiviai mąstyti.
Į dėdės namus jis nuvyko kitą vakarą ir paėmė reikalingą vazą. Neliko abejonių – ji buvo lygiai tokia pati, kaip akvarelėje, tačiau įdėmiai ją apžiūrėjęs nerado jokių slaptavietės žymių.
Vienuoliktą vakaro jiedu su Lavingtonu atvyko į Viržyno vasarnamį. Felisė jau lūkuriavo ir tyliai atidarė duris jiems nė nespėjus pasibelsti.
– Įeikite, – sušnabždėjo. – Tėvas miega viršuje, nevalia jo pažadinti. Paruošiau jums kavos apačioje.
Ji nusivedė juos į mažą jaukią svetainę. Ant židinio grotelių stovėjo spiritinė lempa, palinkusi virš jos Felisė sutaisė jiems kvapnios kavos. Tuomet Džekas iš daugybės apsauginių vyturų išvyniojo kinišką vazą. Ją pamačiusi, Felisė aiktelėjo.
– Bet juk tai ji, juk tai ji, – nekantriai sušuko. – Tai ji – pažinčiau ją bet kur.
Tuo metu Lavingtonas paruošė vietą. Nuo mažo stalelio jis nurinko visus žavius niekučius ir perkėlė jį į kambario centrą. Aplinkui pristūmė tris kėdes. Tuomet, paėmęs iš Džeko mėlynąją vazą, pastatė ją stalo viduryje.
– Dabar, – ištarė, – esame pasiruošę. Išjunkite šviesą ir tamsoje susėskime aplink stalą.
Kiti du pakluso. Tamsoje vėl suskambo Lavingtono balsas.
– Apie nieką negalvokite – arba galvokite apie viską. Nieko protui neprimeskite. Visai įmanoma, kad vienas mūsų turi mediumo galių. Jei taip, tas žmogus panirs į transą. Atminkite – nėra ko baimintis. Išmeskite iš savo širdžių baimę ir plaukite, plaukite…
Jo balsas nutilo ir stojo tyla. Slinko minutės, tyla, rodėsi, pritvinko įtampos. Lengva Lavingtonui sakyti: „Išmeskite baimę.“ Džekas juto ne baimę, o paniką. Ir jis buvo kone įsitikinęs, kad Felisė išgyvena tą patį. Staiga išgirdo jos tylų įsibaiminusį balsą.
– Nutiks kažkas siaubingo. Jaučiu tai.
– Išmeskite baimę, – pakartojo Lavingtonas. – Nesipriešinkite poveikiui.
Atrodė, kad tamsa tampa dar tamsesnė, o tyla – aštresnė. Ir vis stiprėjo neapibūdinamas grėsmės pojūtis. Džekas pasijuto dūstąs – jį prislėgė visai čia pat tvyrantis blogis…
O tuomet susidūrimo akimirka praėjo. Jis plaukė – plaukė pasroviui – užsimerkė – ramybė – tamsa…
Džekas vos vos krustelėjo. Galva buvo sunki – lyg švininė. Kur jis?
Saulė… paukščiai… Jis gulėjo žvelgdamas į dangų. Tuomet viską prisiminė. Susėdimą. Mažą kambarėlį. Felisę ir daktarą. Kas nutiko? Jis atsisėdo, galva nemaloniai tvinkčiojo, ir apsidairė. Gulėjo nedideliame brūzgyne netoli vasarnamio. Visiškai vienas. Pažvelgė į laikrodį. Jo nuostabai, šis rodė pusę pirmos.
Džekas pašoko ant kojų ir kaip galėdamas greičiau nuskuodė vasarnamio link. Tikriausiai jie sunerimo, kad jis niekaip neišeina iš transo, ir išnešė jį čia, į gryną orą.
Pribėgęs vasarnamį, garsiai pabeldė į duris. Viduje nė nesukrebždėjo, atrodė, kad name nėra nė gyvos dvasios. Tikriausiai jie išėjo ieškoti pagalbos. O gal nutiko dar kas nors – Džeką užplūdo neaiški baimė. Kas nutiko praėjusią naktį?
Kaip galėdamas sparčiau jis patraukė į viešbutį. Jau ketino pasiklausinėti registratūroje, kai pajuto galingą smūgį į šonkaulius, kone išvertusį jį iš kojų.
Pasipiktinęs grįžtelėjo ir išvydo iš džiaugsmo pūkščiantį žilaplaukį džentelmeną.
– Nesitikėjai manęs sutikti, berneli. Nesitikėjai, ką? – pasakė senasis vyriškis.
– Bet, dėde Džordžai, aš maniau, kad jūs už daugybės mylių – kur nors Italijoje.
– Aha! Tačiau nesu. Vakar išsilaipinau Doveryje. Maniau, pakeliui į miestą stabtelsiu čia pasimatyti su tavimi. Ir ką gi sužinau! Visą naktį nebuvai grįžęs, ką? Nieko sau linksmybės…
– Dėde Džordžai, – ryžtingai jį nutraukė Džekas. – Turiu jums papasakoti neįtikinamiausią istoriją. Drįstu teigti, kad manimi nė nepatikėsite.
Jis viską išklojo.
– Ir Dievas žino, kas jiems nutiko, – tarė baigdamas.
Atrodė, dėdę tuoj ištiks apopleksija.
– Vaza, – galiausiai išspaudė. – MĖLYNOJI VAZA! Kas jai nutiko?
Džekas įsispoksojo į dėdę nieko nesuvokiančiu žvilgsniu, tačiau pratrūkusi žodžių lavina padėjo kai ką suprasti.
Žodžiai birte biro:
– Mingų – unikali – mano kolekcijos perlas – verta mažiausiai dešimties tūkstančių svarų – Hogenhaimerio, amerikiečių milijonieriaus, pasiūlymas – vienintelė tokia pasaulyje. Prisipažinkite, sere, ką jūs padarėte mano MĖLYNAJAI VAZAI?
Džekas puolė į registratūrą. Jis privalėjo rasti Lavingtoną. Jauna dama registratūroje jį šaltai nužvelgė.
– Daktaras Lavingtonas vakar vėlai vakare išvyko – automobiliu. Jis paliko jums žinutę.
Džekas atplėšė laiškelį. Jis buvo trumpas ir viską paaiškino.
Mano jaunasis bičiuli,
ar antgamtinių reiškinių dienos baigėsi? Jei ne visai – suprantama, juk buvote apgautas pagal paskutinį mokslo žodį. Šilčiausi linkėjimai nuo Felisės, menamo tėvo ir manęs. Išvažiavome prieš dvylika valandų, to mums turėtų tikrai pakakti.
Visuomet Jūsų,
Ambrozas Lavingtonas, sielų gydytojas
[1] Gatvė centriniame Londone, nuo XIX a. garsėjusi privačiais medicinos specialistų ir chirurgų kabinetais (vert. past.).
[2] Golfe bunkeris – kitas smėlio spąstų pavadinimas; smėlio spąstai apsunkina žaidimą (vert. past.).
[3] Namų ruošos darbai (pranc.).
Herbert Ernest Bates. Kimono
2020 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Gražvydas Kirvaitis
Herbertas Ernestas Batesas (1905–1974) – anglų rašytojas, romanų ir apsakymų autorius. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo lakūnas. Apsakymuose ryški Guy de Maupassant’o, Gustave’o Flaubert’o ir Antono Čechovo įtaka. Vienas jų paskelbtas lietuvių kalba knygoje „Anglų novelės“ (1982), o jo esė „Šiuolaikinis apsakymas“ dabar laikoma klasikiniu tekstu. Karo įspūdžiais pagrįstas žymiausias romanas „Prancūzijai papūtė palankus vėjas“. Po karo parašė romanų apie Tolimuosius Rytus, taip pat populiarią seriją apie Larkinų šeimos narius („Gegužės pumpurėliai“ ir kt.), autobiografinių knygų. Kūriniai realistinio psichologinio pobūdžio, kai kuriuose vyrauja nuotykių siužetai.
Kai 1911 metų antrąjį rugpjūčio šeštadienį atvykau į Londoną pokalbio su „Keršu ir Ko“, man tebuvo dvidešimt penkeri. Vasara buvo karšta kaip atogrąžose.
Tais laikais buvo traukinys, atvažiuodavęs iš šiaurės į Sent Pankraso stotį maždaug dešimtą valandą ryto. Atvykau juo iš Notingamo, palikau lagaminą bagažo saugykloje ir, sėdęs į autobusą, nuvažiavau tiesiai į Sitį. Londone tvyrojo siaubingas karštis, nuo žemės, pramaišiui su arklių mėšlu, kilo baltos dulkės. Vilkėjau savo geriausiu kostiumu – mėlyno seržo, o atrodė, kad jis iš gazo. Karštis tiesiog smelkė mane kiaurai.
„Keršas ir Ko“ pasirodė labai malonūs. Tai inžinierių elektrikų kompanija. Kreipiausi į juos dėl jų reklamuotos laisvos darbo vietos. Buvau įtrauktas į galutinį kandidatų sąrašą, o ponas Aleksandras Keršas, sūnus, buvo man labai malonus. Pašnekėjome nemažai apie Notingamą, aš pasiteiravau, ar jis pažįsta Braunsonus, žinomus kongregacionistus, bet jis atsakė nepažįstantis. Notingame beveik visi pažinojo Braunsonus, bet, matyt, buvau taip susijaudinęs, kad man neatėjo į galvą, jog Keršas – žydas. Po kiek laiko jis pasiūlė man viskio su soda, bet aš atsisakiau. Buvau gan griežtai išauklėtas, ir, šiaip ar taip, Braunsonams tai būtų nepatikę. Galiausiai ponas Keršas paklausė, ar būsiu Londone savaitgalį. Pasakiau „taip“, ir jis paprašė manęs ateiti pirmadienį iš pat ryto. Tada supratau, kad dėl darbo kaip ir sutarta, virpėdamas iš susijaudinimo paspaudžiau ranką ir atsisveikinau.
Iš „Keršo ir Ko“ išėjau prieš pat dvyliktą. Jų kontora buvo kažkur netoli Čipsaido. Užmiršau gatvės pavadinimą. Tik prisimenu dabar, kad buvo labai karšta. Visai neangliškas oras. Baisi kaitra, nuožmi ir akinanti. Nutariau tuoj pat grįžti į Sent Pankraso stotį, pasiimti lagaminą ir nunešti jį į viešbutį, kurį man rekomendavo Braunsonai. Buvo taip karšta, kad nenorėjau valgyti. Pakaks gauti kambarį, nusiprausti ir pailsėti. Pavalgysiu vėliau. Nueisiu į Vest Endą ir pasistiprinsiu.
Tėtis Braunsonas man taip smulkiai nupasakojo viešbučio vietą – ir žodžiu, ir ant popieriaus, kad, išėjęs iš Sent Pankraso su lagaminu, maniausi žinantis kelią į tą gatvę taip gerai, lyg ji būtų Notingame. Nužingsniavau į rytus, paskui į šiaurę, pasukau į kairę, tada į dešinę, ir galų gale atėjau į vietą, kur turėjo būti gatvė su viešbučiu. Bet jos ten nebuvo. Negalėjau tuo patikėti. Pavaikštinėjau šen ir ten, vis sugrįždamas į tą pačią vietą, kad nepasiklysčiau. Paklausiau vaikiną duonos parduotuvėje, kur Midhoupo gatvė, bet jis nežinojo. Paklausiau dar vieną ar du žmones, bet ir jie nežinojo. „Vaido“ viešbutis, pridurdavau, kad būtų aiškiau, bet ir tai nepadėjo. Tada vienas vyras pasakė, kad, jo manymu, man reikėtų kiek paeiti atgal link Sent Pankraso stoties ir ten vėl pasiteirauti. Taip ir padariau.
Turbūt jau buvo antra valanda, kai suvokiau, kad beviltiškai pasiklydau. Karštis visai nuvarė nuo kojų. Radau porą kitų viešbučių, bet jie atrodė gan žemos klasės, o aš buvau nuvargęs ir sutrikęs.
Pagaliau pastačiau lagaminą pavėsyje ir nusišluosčiau veidą. Jaučiausi bjauriai suprakaitavęs ir nelaimingas. Braunsonai turėjo galvoje konkretų viešbutį, ir žinojau, kad man sugrįžus klausinės, ar patiko, ir kaip viskas buvo. Hilda irgi norės apie jį sužinoti. Vėliau, jeigu gausiu darbą pas Keršus, ten apsistotume medaus mėnesiui.
Neilgai trukus vėl paėmiau lagaminą. Kitoje gatvės pusėje buvo nedidelė konditerijos krautuvėlė ir kartu kavinė su ledų reklama. Nuėjau jos link. Jaučiau, jog būtinai turiu ko nors užkąsti.
Krautuvėje stambi moteris juodais plaukais krapštinėjo ledų maišytuvą. Kažkas ten sugedo, supratau iš karto. Tokia jau mano laimė.
– Turbūt neverta prašyti ledų? – paklausiau.
– Na, nebent esate nusiteikęs palaukti.
– Kaip ilgai?
– Kai tik prisuksiu šitą veržlę ir šaldyklė vėl ims veikti. Mus ištiko avarija.
– Gerai. Ar galiu prisėsti?
Ji pasakė, kad galiu, tad atsisėdau ir pasirėmiau alkūne į vienintelį ten stovėjusį staliuką. Moteris toliau krapštėsi su šaldykle. Stambi moteris, apie penkiasdešimt metų, tamsaus gymio ir iš pažiūros gan valdinga. Oras krautuvėje buvo troškus ir gelsvai rožinis, nuspalvintas besiskverbiančios pro užuolaidas saulės.
– Gal kartais žinote, kur yra Midhoupo gatvė? – paklausiau.
– Midhoupo gatvė, – pakartojo ji ir susimąstė. – Midhoupo gatvė. Turėčiau žinoti.
– Arba „Vaido“ viešbutis.
– „Vaido“ viešbutis, – pasakė ji ir brūkštelėjo liežuviu per dantis. Gražius dantis, labai baltus. – „Vaido“ viešbutis. Ne. Neįsivaizduoju. Gal duktė žinos, – pridūrė, – pašauksiu.
Ji atsitiesė ketindama šūktelėti į krautuvės gilumą, bet, jai dar nespėjus prasižioti, mergina pati atėjo ir, išvydusi mane, regis, nustebo.
– O, tu jau čia, Blanše! Šis ponas ieško „Vaido“ viešbučio.
– Turbūt pasiklydau, – pasakiau.
– „Vaido“ viešbutis, – pakartojo mergina. Ji taip pat susimąstė, braukydama liežuviu per dantis, o jos dantys buvo labai balti, kaip motinos. – „Vaido“ viešbutis. Kažkur esu jį mačiusi, tikrai.
– Midhoupo gatvė.
– Midhoupo gatvė.
Ne, ji neįstengė prisiminti. Ji dėvėjo kažką panašaus į kimono, dukslų, išmargintą didelėm oranžinėm gėlėm. Prisimenu, kad jis man pasirodė gana seksualus. Toks buvo anais laikais. Bet ne dabar. Atrodė toks palaidas ir spalvingas, kad negalėjau atitraukti akių. Sutrikau, tačiau tas nesmagumas buvo ir malonus, kone jaudinantis. Prisimenu, pamaniau, kad ji tik pusiau apsirengusi. Kimono neturėjo nei apykaklės, nei rankovių. Tai buvo tik medžiagos gabalas, apsivijęs apie ją, ir, kai ji staiga pasilenkė žemyn, mėgindama prisukti prie šaldyklės paskutinę veržlę, kimono atsipalaidavo, ir aš išvydau jos kūną.
Tuo pat metu atsitiko dar kai kas. Jos plaukai užkrito ant peties. Tai buvo labai ilgų plaukų laikai, kai mergaitės didžiuodavosi galėdamos atsisėsti ant kasų galų, bet tokių ilgų, kaip jos, dar nebuvau matęs. Jos juodos it degutas kasos atrodė lyg storos virvės. Ir kai ji pasilenkė virš šaldyklės, vienos galiukas pasiekė ledą.
– Labai atsiprašau, – pasakė mergina. – Mano plaukai – tikra bėda.
– Dėl to nesijaudinkite. Regis, man šiandien nelaiminga diena.
– Labai gaila.
– Gal puodelį arbatos? – pasiūlė moteris. – Vietoj ledų? Užuot tuščiai laukus?
– Gerai sakai, motin. Padaryk jam arbatos. Ar norėtumėt arbatos?
– Tikrai taip.
Taigi moteris nuėjo pro kabančią už prekystalio užuolaidą atnešti arbatos. Mudu su mergina likome krautuvėje vieni, stovėjome ir žiūrėjome į šaldyklę. Jaučiausi keistai sutrikęs. Mergina nepasivargino susiveržti kimono. Leido jam laisvai kabėti taip, kad galėjau matyti dalį jos peties ir retkarčiais krūtis. Jos oda buvo baltutėlė, ir kartą, kai ji pasilenkė į priekį žemiau nei paprastai, būčiau galėjęs prisiekti, kad ji nieko nepasivilkusi po apačia.
– Žiūrit į mano kimono, – pasakė ji. – Patinka?
– Labai gražus, – ištariau. – Labai graži medžiaga.
– Puiki medžiaga. Pačiupinėkit. Na, imkit ir pačiupinėkit.
Pačiupinėjau tą medžiagą. Dėl kažkokios priežasties, gal dėl to, kad nebuvau valgęs, man užėjo silpnumas. Ir ji tai pajuto. Turėjo pajusti.
– Kokia puiki medžiaga. Pačiupinėkit. Pati pasiuvau.
Ji kalbėjo maloniai ir švelniai, tarsi siūlytųsi. Ji tiesiog elektrino. Klausiausi visiškai apdujęs. Vos ji paprašė pačiupinėti kimono medžiagą, tapau bejėgis, beviltiškai įsipainiojęs oranžinių ir žalių žiedų raizginyje.
– Jūs Londone ilgam? Ar tik šiandienai?
– Iki pirmadienio.
– Turbūt užsisakėte kambarį viešbutyje?
– Ne, neužsisakiau. Man tik rekomendavo ten apsistoti.
– Supratau.
Tik tiek: „Supratau.“ Bet tas žodis vedė iš proto. Skambėjo lyg pridengta aistringa užuomina, slaptas kvietimas.
– Viskas sekėsi gerai, – tęsiau, – iki pasiklydau.
– O!
– Atvykau pokalbio ir gavau darbą. Bent jau manau, kad gavau.
– Pasisekė. Tikiuosi, tai geras darbas.
– Taip, – atsakiau. – „Keršas ir Ko“. Sityje.
– „Keršas ir Ko“? – paklausė ji. – Tikrai „Keršas ir Ko“?
– Taip, – patvirtinau. – Ar girdėjote apie juos?
– Ar girdėjau? Žinoma, girdėjau. Apie juos visi girdėjo. Jums tikrai pasisekė.
Tai išties paglostė mano savimeilę. Ji žinojo „Keršą ir Ko“! Girdėjo, kad tai solidi kompanija. Pasijutau dar maloniau, kai prisiminiau Braunsonų nuomonę. „Keršas ir Ko“ Braunsonams nieko nereiškė. Jiems tai buvo tik vardas. Manau, jie visai norėjo, kad gaučiau tą darbą, bet nebūtų ir labai nuliūdę, jeigu nebūčiau gavęs. Neatrodė, kad jiems tai rūpėtų.
– „Keršas ir Ko“, – pakartojo mergina. – Jums pasisekė.
Tada atėjo moteris su arbata.
– Gal norėtumėt ko nors užvalgyti?
– Na, dar nepietavau.
– O! Nenuostabu, kad atrodote pavargęs. Atnešiu sumuštinį. Gerai?
– Ačiū.
Taigi moteris nuėjo sumuštinio, o mudu su mergina vėl likome krautuvėje vieni.
– Gaila, kad užsisakėte kambarį viešbutyje, – pasakė ji.
– Neužsisakiau, – atsiliepiau.
– O! Rodos, minėjot, kad užsisakėt. O! Apsirikau. Tai neužsisakėte?
– Ne. Kodėl klausiate?
– Nuomojam kambarį. Virš kavinės. Žinoma, tai ne miesto centras. Bet ir prašom nedaug.
Prisiminiau Braunsonus.
– Turbūt reikėtų eiti į viešbutį, – sudvejojau.
– Tik trys šilingai ir šeši pensai. Juk tai nedaug, a?
– Tikrai nedaug.
– Gal užlipam ir pažiūrim tą kambarį, – pasiūlė ji. – Imam ir užlipam.
– Na…
– Eikim, apžiūrėkim. Jis nesikandžioja.
Ji atidarė užpakalines krautuvės duris, ir po akimirkos jau lipau paskui ją laiptais. Ji nemūvėjo kojinių. Plikos kojos atrodė stangrios ir baltos. Kambarys buvo virš kavinės. Kaip už tris šilingus ir šešis pensus tai buvo labai geras kambarys. Išklijuotas naujais tapetais, išmargintais sidabriniais lapais, o baltai paklota lova atrodė vėsi.
Ir staiga man pasirodė kvaila vėl išeiti į kaitrą, bastytis po gatves ir ieškoti „Vaido“ viešbučio, kai galėjau tiesiog pasilikti čia.
– Na, kaip?
– Man patinka.
Ji atsisėdo ant lovos. Kimono pasikėlė virš blauzdų ir prasiskyrė ties keliais, išvydau jos šlaunis, tvirtas ir baltas, dingstančias kimono šešėlyje. Tuomet buvo madingi įmantrūs ilgi sijonai, tad aš niekad nebuvau regėjęs tokių moters kojų. Tarp mudviejų su Hilda nieko nebuvo, išskyrus bučinius. Mes tik šnekučiuodavomės apie šį bei tą, ir Hilda vis sakydavo, kad taupo save man.
Mergina apsikabino kelius. Galėjau lažintis, kad po kimono ji nevilki nieko.
– Nenoriu jūsų versti, – pasakė ji, – tačiau labai norėčiau, kad pasiliktumėt. Būtumėt pirmasis mūsų nuomininkas.
Staiga iš gatvės plūstelėjo didžiulė karščio banga, visai kaip tos dienos rytą, nuožmaus, trenkiančio arkliais, balto it dulkės karščio banga, ir aš sutikau:
– Gerai. Pasilieku.
– O, jūs angelas!
Ištarė taip šiltai ir atvirai, kad nežinojau, ką daryti, tik nusišypsojau. Jaučiausi keistai ir maloniai apsilpęs. Stovėdamas ten užuodžiau ne tik karštį, bet ir jos pačios kūno šilumą, salsvą ir aitrų prakaito ir kvepalų dvelksmą. Širdis plakė kaip pašėlusi.
Tada staiga ji atsistojo ir išlygino kimono raukšles ties keliais ir šlaunim.
– Matote, neseniai mirė mano tėvas, – pridūrė. – Mėginame užsidirbti pragyvenimui. Padėsite mums atsistoti ant kojų.
Viskas atrodė pernelyg gražu, kad tuo patikėtum.
Dabar žinau, kad taip ir buvo. Bet apie tai papasakosiu vėliau, kai ateis laikas.
Tą vakarą maždaug šeštą valandą vėl nulipau į krautuvę. Buvau išgėręs arbatos, išsikrovęs daiktus ir pailsėjęs. Oras ne per daugiausiai atvėso, tačiau aš pasijutau geriau. Džiaugiausi, kad pasilikau.
Mergina, Blanšė, sėdėjo už prekystalio vėdindamasi nulūžusiu saldainių dėžutės dangčiu. Dabar ji dėvėjo baltą gazo suknelę su juodu diržu. Truputį nusivyliau. Atrodo, ji tai pastebėjo, nes man pažvelgus papūtė lūpas. Man visai patiko, kad ji pučiasi. Tada jos lūpos atrodė pilnakraujės, putnios ir blizgios. Ji būdavo savotiškai patraukli, kai suirzdavo.
– Išeinat? – paklausė.
– Taip, – atsiliepiau. – Galvoju nueiti į Vest Endą ir atšvęsti darbą pas „Keršą ir Ko“.
– Atšvęsti? Vienas?
– Na, – gūžtelėjau. – Aš gi vienas. Nieko daugiau nėra.
– Gerai jums.
Akimirksniu supratau, ką ji turi galvoj.
– Na, – pasakiau pusiau juokais. – Gal ir jūs prisidėtumėte?
– Aš? – ji išplėtė akis. – Jūs rimtai? Aš?
– Taip, – atsakiau. – Aš rimtai.
Ji pašoko.
– Kiek turiu laiko? Aš tik pasikeisiu suknelę ir pasakysiu motinai.
– Neskubėkite, – nuraminau, ir ji užlėkė laiptais aukštyn.
Dar neminėjau, kiek jai metų. Su kimono atrodė apie dvidešimt, su balta suknele maždaug tiek pat, gal kiek jaunesnė. Kai vėl nusileido tą vakarą, išrodė arti dvidešimt šešerių ar septynerių. Išrodė didelė ir subrendusi. Baltą suknelę pakeitė pribloškiantis geltonas kostiumėlis su juodu švarkeliu, iškirptu ties klubais. Jis taip rėžė akį, kad pasijutau nejaukiai. Negana to, sijonas buvo toks ankštas, kad galėjai įžiūrėti kiekvieną jos kūno liniją, o liemenėje vos tilpo didelės krūtys. Pamiršau, kokia buvo skrybėlė. Regis, atrodė kvailokai. Bet vėliau ji ją nusiėmė.
– Na, tai kur einam? – paklausė ji.
– Ketinau eiti į Vest Endą, pavalgyti, ir gal kur nors pasiklausyti muzikos.
– Muzikos. Ar nebus nuobodu?
– Na, tada pažiūrėkim kokį vaidinimą.
– Klausykit, – pasakė ji, – neikim į Vest Endą. Geriau nueikim į Ist Endą. Ten linksmiau. Jums bus ne pro šalį pamatyti, kaip gyvena žydai. Jeigu ruošiatės dirbti žydų firmoje, reikia daugiau apie juos žinoti. Paragausim žydiško maisto. Žinau gerą vietelę.
Taigi sėdome į autobusą ir nuvažiavome. Pavalgėme Mail Endo gatvėje. Man nepatiko. Maistas kvepėjo nekaip. Smarkiai užpipirintas ir keisto skonio. Tačiau Blanšei jis patiko. Galiausiai ji pasakė, kad ją troškina. „Einam iš čia, išgersim kitur, – pasiūlė ji. – Žinau vietą, kur gausim puikaus vyno, nebrangiai.“ Tad iš vieno restorano nuėjome į kitą. Užsisakėme sūrio ir butelį vyno, rodos, asčio. Tai buvo italų užkandinė. Tvankuma tiesiog dusino, ir visur žmonės gausiai gėrė ir tingiai vėdinosi, gindamiesi nuo karščio. Po vyno pasijutau kažkaip keistai. Nebuvau pratęs gerti ir nelabai suvokiau, ką darau. Sūris buvo sūrokas ir mane troškino. Gėriau beveik nesąmoningai, lūpos atvipo ir ėmė apvalinti skiemenis. Nenuleidau akių nuo Blanšės ir vaizdavausi ją su kimono. Ji savo ruožtu spigino akis į mane, ir mudu taip žaidėme pokalbį degindami vienas kitą žvilgsniais, kol pagaliau ji paklausė:
– Kuo jūs vardu? Dar nepasakėt.
– Artūras, – prisistačiau. – Artūras Losonas.
– Artūras.
Ištarė taip, kad man veidas lyg ugnimi užsidegė. Neįstengiau ištarti nė žodžio: tik sėdėjau ir žiūrėjau į ją. Tą valandėlę vien tyla ir žvilgsniai kūrė tarp mūsų tokį intymumą, kokio niekada nepatyriau su Hilda.
Tada ji kai ką pastebėjo valgiaraščio apačioje ir tyliai šūktelėjo:
– O, cirkas! Nueinam! O, Artūrai, turi mane nusivesti.
Taigi nuėjome ir ten. Pamiršau teatro pavadinimą ir nieko daugiau neprisimenu, išskyrus meškas ir žemaūgius vyrus bei moteris raukšlėtais paukštiškais veidais, bet vienas dalykas įstrigo į atmintį. Spektakliui įpusėjus buvo rodomas triukas su trapecija. Akrobatė suposi ten ir atgal per visą sceną, ruošdamasi atlikti salto, o būgnas, kaitindamas žiūrovus, tratėjo vis garsiau. Staiga mergina sušuko: „Negaliu!“ ir paleido lyną. Ji nukrito į parterį, ir akimirksniu pusė žiūrovų pašoko iš siaubo.
– Oi! Artūrai, išvesk mane.
Tuoj pat išėjome. Tais laikais moterys alpdavo dažniau ir greičiau nei dabar, pamaniau, kad Blanšė irgi nualps. Kai išėjome į gatvę, ji sunkiai atsirėmė į mane ir įsikibo į ranką.
– Pagausiu kebą ir nuvešiu tave namo.
– Pirmiau atsigerkim.
Aš ir pats buvau šiek tiek sutrikęs. Išgėrėme alinėje po stiklą portveino. Jau buvo dešimta valanda. Neilgai trukus, po poilsio ir portveino, Blanšės akys vėl prašvito.
Tada sėdome į kebą ir nuvažiavome namo. „Leisk atsiremti į tave“, – pasakė ji. Aš apkabinau ir prisispaudžiau ją. „Šitaip, – pasakė. – Apkabink mane. Stipriai apkabink.“ Kebe buvo taip karšta, kad vos galėjau kvėpuoti, jutau, kad jos veidas irgi karštas ir drėgnas.
– Tu tokia karšta, – sumurmėjau.
Ji atsiliepė, kad kaltas jos kostiumėlis. „Aksominis žaketas per daug šiltas. Grįžusi jį pasikeisiu. Tada išgersim. Limonado su ledukais. Bus skanu.“
Kebe gerai įsižiūrėjau į jos plaukus. Jie buvo nuostabiai juodi. Meiliai jiems nusišypsojau. Jie skleidė visą puokštę šiltų ir geidulingų kvapų. Tačiau kaip tik jų juodumas teikė jiems ypatingo grožio ir žavesio.
– Kodėl tave vadina Blanše? – paklausiau. – Tu tokia juodbruva, o Blanšė reiškia „balta“.
– Iš kur žinai, kad aš nebalta apačioj? – pasakė ji.
Man užkando amą. Nė vienas mano pokalbis su moterim nebuvo nė iš tolo panašus į tą vieną sakinį. Sėdėjau bežadis, o širdis daužėsi. Nežinojau, ką daryti. „Laikyk mane stipriai“, – prašė ji. Laikiau ją ir bučiavau.
Iš kebo išlipau mašinaliai. Krautuvėje ji iškart užlipo laiptais į viršų. Aš vis galvojau apie tuos jos žodžius. Tas naujas saldus jausmas tiesiog varė mane iš proto. Krautuvė skendėjo tamsoje, ir galiausiai, nebesulaukdamas jos, ėmiau tyliai lipti laiptais, ketindamas ją pasitikti.
Kai pasiekiau laiptų viršų, ji ėjo per aikštelę. Vilkėdama kimono, basa.
– Kur tu? – tyliai šūktelėjo. – Nematau tavęs.
Po akimirkos priėjo ir palietė mane.
– Tik pažiūrėsiu, ar motina pataisė lovą, – sušnibždėjo ji.
Ji įėjo į mano miegamąjį. Aš nusekiau paskui. Ji pasilenkė virš lovos. Išlygino patalus, ir jos kimono, neprilaikomas, atsilapojo.
Ir kai vėl atsisuko, netgi tamsoje įžiūrėjau, kad po apačia ji nevilki ničnieko.
Pirmadienio rytą vėl nuvykau pas „Keršą ir Ko“, o po pietų grįžau į Notingamą. Tą darbą gavau.
Tik keista, kad kažkodėl manęs tai visai nejaudino. Vis galvojau apie Blanšę. Regis, dėl sužadėtuvių su Hilda Braunson ir viso kito turėjau jausti nerimą ir sąžinės graužatį. Nerimo pakako, netgi beprotiško, tačiau sąžinės graužimo – jokio. Buvau apimtas nutrūktgalviško, karštligiško, kone desperatiško entuziazmo. Blanšė buvo pirmoji moteris, kurią pažinau taip intymiai, ir tai sukrėtė mane. Visi mano puoselėti vaizdiniai apie meilę ir moteris sudužo į šipulius. Miegojau su Blanše šeštadienio naktį ir sekmadienį, ir patyriau kone katastrofišką ekstazę.
Nieko panašaus nebuvau išgyvenęs su Hilda, nė iš tolo. Noriu pasakyti, kad ne veltui pabrėžiu fizinę pusę ir išskiriu tos aistros pasekmes. Noriu, kad būtų aišku, jog išgyvenau revoliuciją, revoliuciją, sukeltą vien tik kimono ir po juo nuogo merginos kūno. Ir kadangi toji revoliucija pakeitė visą mano gyvenimą, man regis, turiu atskleisti jos milžinišką poveikį kartą ir visiems laikams.
Dabar suprantu, kad reikėjo nedelsiant nutraukti santykius su Hilda. Bet nenutraukiau. Ji taip džiaugėsi, kad gavau darbą pas Keršus, jog pasakyti jai tiesą būtų ne mažiau žiauru, nei atimti iš vaiko lėlę. To padaryti neįstengiau. Po mėnesio susituokėme. Bet manęs ten nebuvo. Mano širdis buvo kitur. Visą laiką galvojau apie Blanšę ir vaizduotėje mylėjausi su ja. Rugsėjį medaus mėnesį praleidome Bornemute. „Keršas ir Ko“ buvo labai malonūs ir leido neateiti į naująją tarnybą iki dvidešimt penktos dienos.
Pasakiau „tarnyba“. Šį žodį vartojo Braunsonai. Jiems iš pat pradžių nelabai patiko mano sprendimas važiuoti dirbti į Londoną ir pasiimti su savimi Hildą. Aš nebeturėjau tėvų, o Hilda buvo jų vienintelis vaikas. Mano akyse tai ženklino jos snobišką pranašumą. Jie statė ją ant pjedestalo. Mano tarnyba buvo niekis, palyginti su Hilda. Jie pradėjo diktuoti, ką mes turime daryti, kaip ir kur gyventi, galiausiai ponia Braunson pasiūlė visiems važiuoti į Londoną ir išrinkti butą, kuriame gyvensime. Aš paprieštaravau. Tada Hilda apsiverkė, ir per nemalonią sceną tėtis Braunsonas pasakė, kad, jo manymu, elgiuosi neprotingai ir kad ponia Braunson tik nori įsitikinti, jog sugebėsiu suteikti Hildai tokius namus, kokius ji visada turėjo. Dar jis pasakė kažką apie Dievą – kad Jis ves mus, kaip visada vedė juos. Turime pasikliauti Dievu. Bet su Dievu ar be Dievo, buvau tvirtai nusprendęs, kad jeigu gyvensime Londone, mums butą rinks ne Braunsonai. Išrinksiu jį pats. Nes netgi tada žinojau, jeigu tai išvis įmanoma, kur jis turėtų būti.
Galiausiai į Londoną nuvažiavau vienas. Įkalbėjau Hildą, Hilda įkalbėjo motiną, o jos motina turbūt įkalbėjo tėvą. Šiaip ar taip, išvažiavau. Sutarėme, jeigu pavyks, išsinuomoti butą už dvidešimt penkių šilingų savaitinį mokestį. Buvo, rodos, rugsėjo dvidešimta.
Tiesiai iš Sent Pankraso nuvažiavau pas Blanšę. Buvo nuostabi diena, giedra ir nevėjuota. Buvo gera vien tik būti gyvam. Priėjau krautuvę kaip tik tą akimirką, kai Blanšė ėjo pro duris. Vos nesusidūrėme kaktomuša.
– Artūrai!
Ištarė tokiu balsu, kad man iš džiaugsmo net širdį sumaudė. Ji dėvėjo aptemptą gelsvai rudą kostiumėlį ir nedidelę įmantrią rudą skrybėlaitę.
– Artūrai! Kad kiek, būčiau išėjusi. Vos neprasilenkėm. Bet vietoj manęs nueis motina. O, Artūrai.
Jos motina pasirodė iš užpakalinio kambario, Blanšė akimirksniu nusimetė skrybėlaitę ir švarkelį, o jos motina išėjo palikusi krautuvėje mus vienus.
Tuoj pat užlipome laiptais į viršų. Nereikėjo nieko svarstyti, nieko prašyti, dėl nieko sutarti. Mus užvaldė audringa abipusė aistra. Viskas buvo bendra – bendras troškimas, bendras veiksmas, bendras išsipildymas. Kai buvome viršuje, kažkas atėjo į krautuvę ir garsiai paskambino varpeliu, bet mums tai nerūpėjo. Mes egzistavome tik vienas kitam. Nebuvo jokio išorės pasaulio. Ji man atrodė nuostabiai vešli ir subrendusi, bet ir saldi. Ji buvo nelyginant kriaušė, minkšta ir sultinga, kupina aistros. Šalia jos Hilda atrodė kaip tuščias kiaušinio lukštas.
Pasilikau pas Hartmanus tą vakarą, ir kitą. Iki tarnybos pas Keršus pradžios buvo likusios dar trys dienos. Tada pasilikau dar vieną vakarą. Hildai pasiunčiau telegramą: „Užsilaikiau. Tikrai grįšiu rytoj.“
Negrįžau niekada. Prisirišau prie Blanšės Hartman visa širdimi ir siela. Ir niekad nepajėgiau ištrūkti. Buvau taip apsvaigęs, kad tik antrojo apsilankymo dieną pastebėjau pavardę „Hartmanas“.
– Ketinu pasilikti čia, – pasakiau Blanšei. – Nuomosiu kambarį ir gyvensiu su tavim. Ar nori manęs?
– Artūrai! Artūrai!
– Dieve mano, – pasakiau. – Tik netark mano vardo.
Negalėjau ištverti, kai ji kartodavo mano vardą. Tai žadino manyje visokias nuožmias aistras.
Po kiek laiko pratariau:
– Turiu tau kai ką pasakyti.
– Žinau, – atsiliepė ji. – Apie kitą merginą. Tai nesvarbu. Nenoriu girdėti. Galėčiau tau papasakoti apie kitus vyrus.
– Ne, bet klausyk, – pasakiau. – Aš vedęs.
Išklojau jai viską apie Hildą.
– Tai nesvarbu, – atsakė ji. – Koks skirtumas. Tu galėtum būti mormonas, ir vis tiek nebūtų svarbu.
Vėliau, kadangi tai buvo nesvarbu jai, pasidarė nesvarbu ir man. Aistra nežino sąžinės. Jei kada ateidavo mintis apie Hildą ir Braunsonus, tai buvo tik čiurkšlė iš sifono į liepsnojantį žaizdrą. Tikrai neturėjau jokios sąžinės. Perėjau iš vieno gyvenimo į kitą taip lengvai, kaip iš kambario į kambarį.
Didžiausias keblumas laukė su „Keršu ir Ko“. Kaip tik ten Hilda teirausis, kai nepasirodysiu.
Tiesa sakant, iš keblumo su Keršais išsisukau taip pat lengvai. Negrįžau ir pas juos.
Gyvenau su Blanše, iki prasidėjo karas6. Gavau kitą darbą. Inžinierių elektrikų tais laikais labai trūko. Tada, kai tik karas prasidėjo, stojau į kariuomenę.
Tam tikra prasme tai buvo kone palengvėjimas. Aistra gali nuvesti pernelyg toli, gali ja persisotinti. Jaučiausi išvargintas tokios didžios gyvenimo pilnatvės. Nebuvau pavargęs nuo Blanšės. Ji tebeatrodė man tokia pat žavi kaip tada, kai pirmąkart išvydau ją su žaliu ir oranžiniu kimono. Aš tiesiog pavargau nuo pačios nesibaigiančios aistros. Mano dvasia išsikvėpė, man reikėjo atvangos.
Ją suteikė karas. Grįžęs namo per pirmąsias atostogas supratau, kad tai geriausia, kas man galėjo nutikti. Mudu su Blanše kaipmat grįžome į tą patį nežemišką ankstesnio intymumo lygmenį. Į senąją kone katastrofišką ekstazę.
Sakau „kone“ katastrofišką. Dabar, galvodamas apie tai, matau, kad ji buvo išties katastrofiška. Juk negali tikėtis, kad moteris, paragavusi dievų maisto, staiga grįžtų į bado dietą tik todėl, kad vienas vyras iš milijono kažkur prašapo. Stengiuosi būti supratingas. Nekaltinu Blanšės. Kaltinu mūsų abiejų ekstazę. Ji negalėjo būti kitokia, tik katastrofiška.
Vis stebiuosi, kad nepastebėjau tos grėsmingai artėjančios katastrofos. Jeigu būčiau pastebėjęs, gal ji nebūtų įvykusi. Nežinau. Žinau tik, kad, 1917 metais netikėtai grįžęs namo, užtikau Blanšę su kitu vyru.
Prisimenu, kai tą dieną įėjau į krautuvę, ponia Hartman baisiai persigando. Šiaip ji buvo pasitikinti savimi, valdinga moteris, ir jai visai nebuvo būdinga gąsčiotis. Po minutės ar panašiai užlipęs į viršų savo miegamajame radau vyrą, besisagstantį liemenę. Blanšės ten nebuvo, bet aš viską supratau.
Įsiutau, bet įsiūtis ilgai netvėrė. Blanšė numalšino jį. Ji buvo tokia moteris, aistros jai reikėjo kaip duonos. Ji man tai greitai priminė. Bet priminė ir dar kai ką. Priminė, kad mudu nesusituokę.
– Bet yra moralinė priedermė! – niršau aš.
– Kas iš to, – atsakė ji. – Aš kitaip negaliu. Man tai tas pat, kaip bučiuotis. Nepyk, mielasis. Jei negali priimti manęs tokios, kokia esu, nesi įpareigotas priimti išvis.
Galų gale ji ištirpdė mano įniršį.
– Tarp mūsų viskas kitaip negu su kitais, – pasakė ji.
Aš patikėjau ja, o ji akivaizdžiai man tai įrodė. Tuo tikėjimu ir gyvenau iki karo pabaigos.
Bet kai galiausiai sugrįžau namo, reikalas buvo nuėjęs kur kas toliau. Vyrų buvo daugiau nei vienas. Jie ateidavo į krautuvę – konditerijos gaminių komivojažieriai, demobilizuoti jauni karininkai su automobiliais. Jie ateidavo, kai būdavau darbe.
Sužinojęs iš pradžių nieko nesakiau. Tik kai ką padariau. Išėjau, pasak Braunsonų, iš tarnybos.
– Kodėl taip padarei? – paklausė Blanšė.
– Nusibodo sėdėti kaip pririštam darbe, – pasakiau. – Dirbsiu čia. Plėsime krautuvę. Juk tai pelninga.
– Kas už tai mokės?
– Aš.
Dar prieš vestuves su Hilda turėjau pasidėjęs banke arti šimto penkiasdešimties svarų. Buvau pervedęs juos į Londono skyrių, ir beveik visi pinigai tebegulėjo ten. Išsiėmiau juos ir 1919 metų vasarą išleidau apie aštuoniasdešimt svarų Hartmanų krautuvės remontui. Blanšė džiūgavo. Ji užsiėmė dažymu, ir krautuvę-kavinę nudažė oranžine bei žalia spalvomis.
– Kaip tavo kimono, – pasakiau. – Prisimeni? Senąjį kimono?
– O, Artūrai. Dar turiu jį.
– Apsivilk, – paprašiau.
Ji užlipo į viršų ir apsivilko. Po valandėlės nuėjau pas ją. Rodės, sugrįžo seni laikai. Kimono vėl mus sujungė.
– Žinai ką? – pasakiau, – tą dieną, kai pirmą kartą atėjau, tu nieko nevilkėjai po apačia?
– Nieko, – pasakė ji. – Buvau ką tik iš vonios. Nespėjau nieko daugiau apsirengti.
– Dievaži, pabučiuok mane.
Ji pabučiavo, o aš ją tvirtai apkabinau. Jos kūnas dabar buvo stambesnis ir sunkesnis, bet ji vis dar buvo patraukli. Nieko daugiau ir neprašiau. Jaučiausi laimingas.
Tada atsitiko dar kai kas. Buvau pratęs matyti krautuvėje vyrus. Daugelis jų, išvydę mane, išgaravo, bet vieną dieną, kai grįžau iš banko, svetainėje sėdėjo vyras. Pagyvenęs žmogėnas žilstelėjusiais trumpai kirptais plaukais.
– Labas, – pasisveikinau. – Ko jūs lyg musę kandęs?
Per daug nesiterliojau su vyrais, slankiojančiais aplinkui.
– Nieko nekandęs, – atsiliepė jis. – Bet norėčiau ko nors užkąsti.
– O! Kas jūs?
– Mano pavardė Hartmanas, – prisistatė.
Pažvelgiau į jo plaukus. Tai buvo Blanšės tėvas. Ir po akimirkos supratau, kad jis paleistas iš kalėjimo.
Nežinau kodėl, bet man tai buvo didesnis smūgis nei Blanšės flirtai su kitais vyrais. Neištikimybę mudu dar užglaistydavome, bet nusikaltėlis namuose buvo kas kita.
– Jis ne nusikaltėlis, – pareiškė Blanšė. – Jis patiklus, ir jį įkalbėjo kiti. Būk geras jam, mielasis.
Gal buvau pernelyg nuolaidus. Gal neturėjau teisės ką nors daryti. Tai buvo ne mano namai, ne mano tėvas. Netgi Blanšė nebuvo mano žmona. Ar galėjau uždrausti jam pasilikti?
Tą vasarą mums sekėsi prekiauti atnaujintoje kavinėje. Per savaitę gaudavome devynis, o dažnai net dešimt ar vienuolika svarų pelno. Hartmanas atvyko gegužę, o liepą reikalai pablogėjo. Vidurvasarį jie turėjo tik gerėti, bet pajamos nukrito iki šešių ar net penkių svarų. Blanšė ir jos motina kalbėjo, kad negalinčios šito suprasti.
O aš galėjau. Bent jau po kiek laiko. Tai buvo Hartmano kaltė. Jis ne tik melžė pinigus iš manęs, bet ir vogdavo iš kasos. Visas sunkiai uždirbtas santaupas pragerdavo.
Norėjau jį išmesti. Bet Blanšė ir jos motina nenorėjo apie tai nė girdėti.
– Paskutinis niekšas! – šaukiau.
– Jis mano tėvas, – atsakė Blanšė.
Tai buvo pradžia. Nuo to momento tarp mūsų įsismelkė priešiškumas ir susvetimėjimas. Niekada nebebuvo taip, kaip anksčiau. Galėjau pakęsti, kad Blanšė kekšė – daugiau ar mažiau, tačiau tas senis ir mano paties kvailybė siutino, kol pagaliau mane beveik palaužė.
Gal nereikėjo rašyti žodžio „kekšė“, ir būčiau nerašęs, bet dabar, kai sėdžiu čia, man tiesiog plyšta širdis.
Sėdžiu savo buvusiam miegamajame. Iš jo padarėme svetainę. Jį reikėjo paremontuoti. Nekeitėme tapetų jame septynerius ar aštuonerius metus.
Man jau penkiasdešimt. Regis, ir Blanšei arti tiek. Ji kažkur išėjusi. Nekvaršinu sau galvos kur. Aistra vis dar svarbi jai kaip duona, bet ir nereiškia nieko daugiau, ir aš jau seniai nebeklausinėju, kur ji išeina. Ir kažkaip – tai pats bjauriausias dalykas – vis dar myliu ją, bet ramiai ir gan kvailokai. Jaučiu jai gailestį. Ne pyktį ir ne aistrą. Apgailestauju, kad neįstengiau spėti su ja. Jausmų srityje ji seniai mane pralenkė.
Ponia Hartman numirė. Man jos gaila. Buvo maloni moteriškė, ir nors kartais ja nepasitikėdavau, manau, kad ji mane mėgo. Hartmanas vis dar šlaistosi aplinkui. Rakinu kasos stalčiuką, bet jis kažkaip atkrapšto spyną, ir tiek. Jis pergudrauja mane, o aš nieko negaliu įrodyti. Jaučiuosi atsidūręs kalėjime, blogesniame nei tas, kuriame kalėjo Hartmanas. Tai tikra vergija, tiesiogiai paveldėta iš tos katastrofiškos aistros Blanšei. Ir tokia, iš kurios negaliu pabėgti. Ji sukaustė man visam laikui. Žinau, kad iš jos niekad nepabėgsiu.
Praeitą vakarą, pavyzdžiui, turėjau progą pabėgti. Juk esu laisvas žmogus, nesusituokęs su Blanše, galiu bet kada išeiti ir nebegrįžti.
Manęs pasiteiravo Hilda. Maždaug šeštą valandą buvau krautuvėje vienas. Skaitinėjau laikraštį. Dabar lankytojų nedaug, bet dėl viso pikto visada turiu vakarinį laikraštį. Mūsų rajonas gerokai nusmuko, o su juo, žinoma, ir kavinė. Nebeturime tiek klientų, kaip kadaise. Taigi skaičiau laikraštį, grojo radijas. Šeštą valandą šokių muzika baigėsi, ir po minutės ar kitos kažkas ištarė mano vardą.
„Prašom Artūrą Losoną, paskutinį kartą matytą Londone prieš dvidešimt penkerius metus, nedelsiant vykti į Notingamo ligoninę, kur sunkiai serga jo žmona Hilda Loson.“
Tik tiek. Išskyrus mane, niekas daugiau – turiu galvoje šiuos namus – to negirdėjo. O ir paskui niekas neužsiminė. Aplinkiniai žmonės galvoja, kad esu Hartmanas. Žinia praslydo, tarsi nė nebuvusi.
Bet mane ji pasiekė, ir dar kaip. Ją išgirdęs netekau žado, tarsi kas būtų trenkęs per galvą. Vos neapalpau tiesiai ten, kur stovėjau, laiptų apačioje.
Kai tiek atsigavau, kad įstengiau užlipti į svetainę, ne visai suvokiau, ką darau. Man pasidarė silpna ir atsisėdau. Viską dar kartą pergalvojau. Po valandėlės supratau, kad vykti pas Hildą nėra jokios galimybės. Jei tai būtų Blanšė – taip. Bet ne Hilda. Negalėjau prisiversti. Tik sėdėjau ir galvojau, ne apie tai, ką turėčiau daryti, bet apie tai, ką būčiau galėjęs padaryti.
Prisiminiau tą karštą 1911 metų dieną ir darbą pas Keršus, ir kaip džiaugiausi jį gavęs. Prisiminiau Hildą. Kažin, kaip ji dabar atrodo ir ką veikė tuos dvidešimt penkerius metus, ką iškentė. Galiausiai prisiminiau ir tą katastrofišką ekstazę su Blanše, ir kimono. Mėginau įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę, jeigu Hartmanų ledų šaldyklė nebūtų sugedusi ir jeigu Blanšė tą dieną būtų apsirengusi kaip visos merginos.
Taip mąstydamas ir spėliodamas sėdėjau ir verkiau kaip vaikas.
Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai
2020 m. Nr. 5–6
Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė
Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. Ne vieną kino scenarijų jis yra pavertęs įdomia ir nemažiau vertinga prozos knyga, psichologiniu romanu ar dramine apysaka. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, kaip autorius sako, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“. Pagal jį pastatytas vienas pirmųjų I. Bergmano spalvotų filmų (1972), ypač gerai žiūrovų įvertintas JAV.
Filmo apmatai
1
Mieli Bičiuliai!
Dabar mes kartu kursime filmą. Jis bus kitoks nei ankstesni mano darbai, todėl ir šis rankraštis atrodys kitaip. Mėginkime painesniu, sudėtingesniu būdu panaudoti medijų išteklius. Man teks kur kas daugiau papasakoti apie tai, ko ketinu siekti, vėliau galėsime aptarti, kaip kinematografiškai ir vaidybiškai perteikti tokį mūsų sumanymą.
Kai mąstau apie mūsų projektą, jis man dar neatrodo vientisas ir užbaigtas. Primena tamsų, tekantį vandenį: veidai, judesiai, balsai, gestai, šūksniai, šviesa ir šešėliai, įvairios nuotaikos, sapnai – nieko tvirto, aiškesnės tik kai kurios akimirkos, ir tai apytikriai. Tarytum sapnas, troškimas, gal dar baugšti viltis, kai nepasakoma tai, kas baisiausia… Galėčiau ilgai aprašinėti balsus ir spalvas, bet nuo to juk nepasidarysime protingesni. O gal imkim ir pradėkim.
Scenovaizdis: sodyba, o gal sena pilis ar dvaras. Visa tai pastatyta dar aštuonioliktame amžiuje, kaip kokio nors turtuolio meilužės prieglobstis. Pats dar gerai nežinau. Šiaip ar taip, sodyba nei per didelė, nei per maža. Yra ten ir senas, gerokai apleistas parkas rudens nuspalvintais lapais. Nuošali, rami, kai kam net nyki vieta.
Laikas: šimtmečių sandūra. Moterų drabužiai puošnūs, brangūs, šį bei tą slepiantys arba atskleidžiantys. (Nereiktų griežtai laikytis kokios nors datos, tačiau tai ne mūsų ką tik prasidėjęs šimtmetis. Galėtų būti devintas ar paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Svarbu, kad drabužiai atitiktų mums rūpimą dvasinę būseną.) Tą patį pasakytume apie interjerą, jį reikia konstruoti taip, kad galėtume sukurti norimą apšvietimą: apyaušris neturėtų atrodyti kaip pavakarė, švelnūs židinio atšvaitai, paslaptinga netiesioginė šviesa sningant, akių nerėžianti uždegta žibalinė lempa. Įkyriai spiginanti saulėta rudens diena. Vienišas žiburys nakties tamsoje, dar tie neramūs šešėliai, kai kas nors apsivilkęs plačiais naktiniais marškiniais skuba per kambarius.
Taip pat svarbu, kad nekristų į akis dekoracijos, meninė puošyba. Tebūnie ji deranti, gaubianti, tarpais dingstanti ir vėl atsirandanti, esanti, įtaigi, bet neįkyri.
Ir dar viena keistybė: visi interjerai bus raudoni, įvairių atspalvių. Tik neklauskite, kodėl taip turi būti, – aš ir pats nežinau. Kai savęs klausiu, suprantu, kad bet koks aiškinimas būtų juokingas. Kvailiausias, bet įtikinamiausias aiškinimas: viskas vyksta kažkur mumyse, aš nuo mažens įsivaizdavau, kad sielos vidus – drėgna, raudonų atspalvių plėvelė.
Baldai, daiktai, atributai, visokios smulkmenos turėtų būti labai tikslios, naudosim jas įnoringai, tačiau tikslingai. Viskas gražu, priderinta. Tarytum sapne – koks nors daiktas yra tik tam, kad mes to norime, arba mums jo reikia tik akimirkai.
Pagrindiniai dramos veikėjai keturi. Keturios moterys. Čia aš jas nupasakosiu (ne pagal rangą).
Agnes. Sakykim, ji dvaro savininkė, pasilikusi jame po tėvų mirties. Ji niekada neketino kitur išsikelti, yra čia nuo gimimo, jos gyvenimas bėga ramiai, nepastebimai, be aiškaus tikslo ir be sukrėtimų. Ji turi šiokių tokių meninių ambicijų – bando tapyti, skambina fortepijonu, visa tai net nuoširdu. Joks vyras nėra įžengęs į jos gyvenimą. Meilė jai dar nepažinta, neatskleista paslaptis. Sulaukusią trisdešimt septynerių, Agnes ėmė kamuoti gimdos vėžys, ji rengiasi išeiti iš šio gyvenimo taip pat ramiai ir nuolankiai, kaip leido savo dienas. Didžiąją paros dalį dabar ji praguli didelėj lovoj, gražiame, perkrautame baldų tėvų miegamajame. Retkarčiais atsikelia, pavaikšto, kol skausmas vėl priverčia atsigulti. Ji per daug nesiskundžia ir nemano, kad Dievas jai žiaurus. Kupina nuolankaus laukimo savo maldomis kreipiasi į Kristų. Ji labai sulysus, o pilvas išsipūtęs, lyg būtų paskutinį mėnesį nėščia.
Karin. Dvejais metais vyresnė Agnes sesuo. Ji ištekėjo už turtingo vyro ir persikėlė gyventi į kitą šalies dalį. Tačiau gana greitai suvokė, kad jos santuoka – klaida. Dvidešimčia metų vyresnis sutuoktinis jai fiziškai ir psichiškai atgrasus. Karin – penkių vaikų motina, bet motinystė ir vedybinis nuobodulys jos iš esmės nepakeitė. Fasadas išliko nepriekaištingas, ji dar atrodo išdidi ir uždara. Jos lojalumas santuokai nepasikeitė. Pasitelkdama savikontrolę, Karin slepia baisią neapykantą vyrui ir pyktį pačiam gyvenimui. Jos nusivylimas, baimė, desperacija šiaip jau atsiskleidžia tik sapnuose, kurie ją gerokai kamuoja. Įsisiautėjus įtūžiui, Karin vis dėlto sugeba išsaugoti atsidavimą, šiokį tokį nuoširdumą ir net artumo troškimą. Tik šis kapitalas guli neliečiamas, uždaras ir nenaudojamas.
Marija. Jauniausia Agnes sesuo, taip pat sėkmingai ištekėjusi už turtingo, dailaus, daug pasiekusio vyro, ir dar užimančio svarią padėtį visuomenėje. Ji augina penkerių metų dukrelę, ir pati gyvena kaip išlepintas vaikas, švelni, žaisminga, besišypsanti, kupina smalsumo ir trokštanti malonumų. Marija įsitikinusi, kad yra graži, o jos kūnas nusipelno malonumų. Ji nieko neišmano apie pasaulį, kuriame gyvena, jai pakanka savęs pačios, ji niekada nesikankina dėl savo ar kitų nustatytų moralinių apribojimų. Vienintelis įstatymas – ieškoti malonumų.
Ana. Šių namų tarnaitė. Jai apie trisdešimt metų. Būdama visai jaunutė, ji susilaukė dukters, o Agnes pasirūpino ja ir jos kūdikiu. Todėl Ana labai prisirišusi prie Agnes. Abi vienišas moteris jungia tyli, niekada garsiai neišsakoma draugystė. Anos mergaitė mirė, sulaukusi vos trejų, bet ryšys tarp Anos ir Agnes išliko koks buvęs. Ana labai tyli, drovi, neprieinama. Nepaisant to, jos visur pilna, ji viską mato, stebi ir girdi. Ana stamboka moteris. Ir kūnas, ir veidas, ir burna, ir žvilgsnis. Ji mažai kalba, o gal ir nemąsto.
Mūsų filmo (ar projekto) pradinė situacija tokia:
Agnes liga sparčiai progresuoja, anot gydytojo, ji ilgai nebegyvens. Abi seserys (vienintelės artimos Agnes giminaitės) yra atvykusios prie jos mirties patalo.
2
Laikrodžių dūžiai pilkoje ryto brėkšmoje. Visi jie tarytum kokios asmenybės, kiekvieno savitas balsas. Neryškioj banguojančioj šviesoj tie garsai atrodo kažkokie keisti, gal net įkyrūs. Štai jie pradeda mušti, vienas paskui kitą, kai kurių dūžiai susilieja. O čia, miegamajame, stovi tik nedidelis švytuoklinis laikrodis, papuoštas fleita grojančiu piemenėliu. Ugnis židinyje jau užgesus, tarsi dūsaudama blūsčioja žibalinė lempa, apvalios šeimos portretų akys abejingai žvelgia į auštančią dieną, kuri atsėlina pro rudeniškus parko medžius.
Agnes akys paraudusios nuo nemigos ir tramdomo fizinio skausmo. Ji kokią valandą ar dvi gulėjo kovodama su juo. Gal reiktų atsikelti, pajudėti, atsisėsti ant kėdės, gal net pavartyti kokią nors knygą. O kad toji laikrodžio rodyklė greičiau pajudėtų. Daug sunkiau, kai ji tarytum sustingus.
Agnes stoviniuoja prie lango, lauke rūkas, į stiklą krapnoja lietus, medžių siluetai neryškūs.
Jai dingteli, kad galėtų šį tą parašyti į savo dienoraštį. Bet kai pasilenkia prie naktinio staliuko, stalčiaus gilumoj ieškodama sąsiuvinio, jos kūną nuveria duriantis skausmas, paėmusi sąsiuvinį atsiverčia ir atsisėda prie apšiurusios šifonjerės. Kiek pagalvojusi rašo: „Ankstyvas pirmadienio rytas, man labai skauda. Abi mano seserys ir Ana pakaitom budi. Man tai malonu. Nebesijaučiu tokia vieniša tamsoj…“
Durys tarp miegamojo ir erdvios svetainės praviros. Ten budi Marija, tikriau sakant, nugrimzdus į krėslą ji saldžiai miega. Atrodo kaip vaikas, prasižiojusi, veidas be jokios įtampos.
Agnes užpučia dūsaujančią žibalinę lempą. Koridoriuje girdėti Anos žingsniai. Ana pereina tamsų valgomąjį, ant stalo padeda padėklą, jos vešlūs plaukai nakčiai supinti į kasą, ji apsivilkus ilgais naktiniais marškiniais, basa.
Agnes vėl atsigula ant šono, taip jai mažiau skauda. Ji girdi, kaip Ana kuždasi su Marija.
Į svetainę įeina Karin. Agnes mato jas pro pravirą durų stačiakampį – trys ryškios, baltai apsirengusios figūros rudens ryto šviesoje. Tarnaitė įkuria išblėsusį židinį. Marija pasirąžo krėsle ir nusižiovauja. Karin stovi tarpdury ir žiūri į Agnes, kuri nuduoda mieganti.
Marija atsistoja ir nusimeta vilnonį apklotą. Paskui prieina prie didelio svetainės veidrodžio, kuris šiek tiek atšlijęs kabo ant sienos (stiklas iš dviejų dalių, jau padūmavęs, marmurinė lentynėlė, puošnūs paauksuoti rėmai). Marija sustoja prie veidrodžio, atgręžia veidą, šypteli savo atvaizdui ir neryžtingai atsisuka į Karin, tarsi laukdama kokio nurodymo, bet Karin jau palinkusi prie savo rankdarbio, Marija jai nerūpi. Ši atsidūsta ir nusprendžia grįžti į savo kambarį.
(Aprašytoji scena mane persekiojo daugiau negu metus. Iš pradžių aš, žinoma, dar nežinojau, kokie tų keturių moterų vardai, kodėl jos vilki ilgus baltus drabužius, ko jos ten vaikščioja pilkoj ryto brėkšmoj po kambarį su raudonais tapetais. Daug kartų mėginau atmesti šį vaizdą, nenorėjau, kad jis taptų filmo (ar kito kūrinio) pradžia. Tačiau tas vaizdas buvo toks atkaklus, kad pamažu, beveik nenorom, suteikiau jam prasmę: trys moterys laukia, kol ketvirtoji numirs, todėl pakaitom visos trys budi.
Jeigu dar parašysiu, kad vėjas šiaušia senus medžius, matomus pro miegamojo langus, kad rūkas pamažu prasisklaido ir saulė trumpam sodriai nuspalvina kambario sienas, jeigu visa tai parašysiu, tikiuosi, kad mes vienaip ar kitaip įveiksime šį fenomeną. Čia mums taip pat svarbūs langų šešėliai, jie pasirodo ir dingsta, švelniai, vos pastebimai.)
Marija atsigulė pailsėti senajame savo vaikystės kambaryje, saulės šviesa pamažu praslenka lėlių namelio baldais ir figūromis. Beveik permatomoj porceliano vazoj tarsi liepsnoja kelios didelės rožės. Priešais lovą kabo jaunos Marijos motinos portretas, ji vilki baltą drabužį, skvarbus jos žvilgsnis stebi žiūrovą. Marija tarytum sūpuojasi tarp sapno ir būdravimo.
Karin palinkusi prie savo rankdarbio. Saulė ją apšviečia iš šono, spinduliai slysta pro jos akį, skverbiasi po voku, akina ir trukdo. Ji pasuka veidą į šviesą ir nuleidžia rankas. Saulė tarsi švytinti kulka pervėrė rūko debesis. Karin staiga pravirksta, negarsiai, nebeviltiškai, ašaros tiesiog ritasi jos skruostais.
Saulė netikėtai paliečia Anos plaukus, ji dabar sėdi palėpės kambarėlyje ant lovos krašto. Neskubėdama nusivelka baltus naktinius marškinius, išpina storą kasą ir ant pečių paleidžia plaukus. Paskui ima lėtai juos šukuoti. Veidas be jokios išraiškos, uždaras. Ant pailgo stalo – dubuo su obuoliais ir pablukusi nuotrauka, joje Ana su dukrele.
Štai vienas šviesesnis Anos prisiminimas:
Didelė muzikinė dėžė ir daug šokių melodijų. Vieną dieną jų sodybą užklupo liūtis. Agnes uždegė svetainėje daug žvakių. Ji šoka, žaidžia su Ana ir jos dukrele, o lietus net šniokščia atsimušdamas į langus.
Paskui jos įsirengia namą po dideliu valgomojo stalu. Ten tupėdamos susiglaudžia ir tarsi pavirsta vienu kūnu, virpančiu iš malonumo, siaučianti audra joms nė motais. Šitaip jos nejaučia jokios baimės.
(Jei mums pavyktų bent kartą parodyti tikrą audrą. Jei dar galėtume sukurti tą slegiančią keistoką prietemą. Pro langus matomus žaibus. O, Viešpatie!)
Agnes pagaliau užmigo, skausmai liovėsi, kūnas lyg apmiręs, saulės spinduliai valandėlę virpa ties plačia lova, kurioje ji guli, tokia mažutė, susirietus, atgniaužusi delnus. Liesą jos kūną kartkartėm nupurto drebulys, tarsi koks verksmas, bet ji rami, nedidelis švytuoklinis laikrodis su fleita grojančiu piemenėliu netrikdomai skaičiuoja valandas.
3
Sunku žodžiais ar vaizdais parodyti žmogaus kančią ir mirtį. Suvaidinta mirtis ar įsivaizduotas skausmas lengvai tampa nepadoriu mėgdžiojimu. Tačiau mes, iš arti parodydami mirties guolį, darysime tai ne iš smalsumo ar noro maloniai pašiurpinti save ir žiūrovus. Darysime tai remdamiesi į tvirtą, gerai apgalvotą mūsų projekto pagrindą.
Įsivaizduoju, kad Agnes dabar sėdi lovoje, atsirėmusi į kelis pagalvius. Įeina Ana, nešina šlakeliu pieniškos sriubos, atsisėda ant lovos krašto. Bet Agnes neturi apetito, ji atstumia dubenėlį, tarsi sriuba keltų šleikštulį. Marija ir Karin kitame kambaryje stovi prie lango ir tyliai kalbasi. Kitas langas atidarytas, galbūt tai sekmadienio priešpietė, kambaryje tvyro švelni šviesa. Agnes atrodo, kad ji kažką girdi: tolumoje tarytum loja šuva.
Iš seno ąžuolo be garso pakyla didelis paukštis. Ji girdi žingsnius. Kažkas ateina, ištaria, kol kas nejausdama baimės. Trys moterys klausiamai žvelgia į ją. Ji pakartoja: kažkas ateina.
Staiga atsidaro svetainės durys – įžengia gydytojas, nešinas juodu krepšiu. Pasisveikina su Karin ir Marija ir eina tiesiai pas Agnes, net neketindamas paskui save uždaryti durų, atsisėda ant lovos krašto ir tyliai kalbasi su ligone. Paskui greitomis ją apžiūri, paspaudo išsipūtusį pilvą, patikrina pulsą, apčiuopia pažastų limfmazgius. Agnes, nulenkusi prie krūtinės galvą, abiem delnais sugniaužia daktaro ranką.
Gydytojas – keturiasdešimties metų vyras, blyškių, taisyklingų bruožų. Bet šiek tiek pabrinkusiu veidu. Akis pridengusi blizganti pensnė. Plaukai jau pražilę. Apsivilkęs suglamžytu, prastai gulinčiu kostiumu. Jo rankos didelės ir švelnios, balsas malonus, gal kiek sarkastiškas.
Karin eina pas Agnes, o Marija palydi daktarą iki laukujų durų. Prie durų jie stabteli ir nesiryžta atsisveikinti. Marija šypsosi ir gundomai žvelgia į vyrą. Kai jis ketina atidaryti duris, ji čiumpa jo ranką ir pakelia prie lūpų. Paskui staiga apkabina jo kaklą ir pabučiuoja. Jiedu apsikabina ir atsiremia į sieną.
– Kada aš galėsiu pas tave ateiti? – klausia ji. Jis papurto galvą ir išsilaisvina.
4
Agnes dienoraštis:
Beveik kasdien galvoju apie mamą. Ji mylėjo Mariją, jos abi be galo panašios. Aš buvau per daug panaši į tėvą, todėl ji mane vos pakentė. Kai mama pusbalsiu nekantriai kalbėdavo su manimi, nesuprasdavau, ką nori pasakyti. Aš taip stengdavausi, bet ji niekada nebūdavo manim patenkinta. Pasidarydavo nekantri; ji ir Karin nemylėjo, beveik visada jai būdavo nepakanti. Vaikystėje aš buvau ligota, verta gailesčio, o Karin tiesiog nepasisekė: mamai atrodė, kad ji labai nerangi ir negabi. Tačiau su Marija motina dažnai rasdavo apie ką pasišnekučiuoti. Aš spėliodavau, apie ką jos ten kuždasi, kodėl joms drauge taip smagu. Jos visada turėdavo savo paslapčių, šaipydavosi iš manęs ir iš Karin.
Bet aš mylėjau mamą. Ji atrodė tokia švelni, graži ir gyvybinga. Ji buvo tokia – nežinau, kaip pasakyti, – buvo tiesiog esanti. Ji galėjo atrodyti ir šalta, ir visus atstumianti. Kai trokšdama jos švelnumo prieidavau, ji būdavo abejinga, išvargusi arba šiek tiek žaismingai nuo visų atsiribojusi. Kartais man pasidarydavo jos gaila, o dabar, jau būdama vyresnio amžiaus, aš daug geriau ją suprantu. Norėčiau vėl su ja pabūti, pasikalbėti, pasakyti, kad suprantu jos nepasitenkinimą, nekantrumą, paniką, nenorą pasiduoti.
Prisimenu, kaip vieną rudenį atbėgau į svetainę su kažkokiu svarbiu reikalu (kai esi dešimties, visada atsiranda tokių reikalų). Pamačiau, kad mama sėdi palinkusi, kažkaip keistai sustingusi. Aš priėjau. O ji taip liūdnai pažvelgė į mane, kad vos nepravirkau. Tik paglosčiau jos skruostą. Ji užsimerkė, neprieštaravo. Tąsyk buvome labai artimos.
5
Rudens naktis.
Agnes pusiausėda guli plačioj lovoj. Akys užmerktos, kakta išrasojus nuo prakaito. Lūpos suskeldėjusios, sukandžiotos. Kūną retkarčiais supurto nenumaldomas skausmas. Bet ji dar snūduriuoja.
Svetainėj (jos durys pravertos į miegamąjį) Karin palinkusi prie savo rankdarbio. Židinyje liepsnoja ugnis. Žibalinė lempa švelniai apšviečia jos rankas ir veidą.
Tylu. Laikrodžiai ramiai sau tiksi ir kalbasi žemais balsais.
Karin nuleidžia rankdarbį ir įsižiūri į didelį italų tapytojo paveikslą, vaizduojantį šventąją Teresę, nugrimzdusią į maldos ekstazę.
Dar pakalbėkim apie Karin.
Ji sėdi su savo vyru valgomajame prie stalo, kambarys apstatytas masyviais baldais, sienos išmuštos tamsiai raudonais odos tapetais su paauksuotais ornamentais. Vakaras, ant langų užtrauktos storos draperijos. Staltiesė ir sunkus stalo sidabras blizga gelsvoj žibalinių lempų šviesoj.
Sutuoktiniai juodai apsirengę. Gal tai Didysis penktadienis, gal jie dėvi gedulą po kokio artimojo mirties. O gal sugrįžo iš popietinio priėmimo Užsienio reikalų departamente.
Ana – ji taip pat apsitaisiusi juodai, tarnaitės drabužiais – tyliai lūkuriuoja nuleidusi galvą. Ji laukia ženklo, kada galės atnešti dubenį ar patiekalų lėkštę.
Karin vyras gerokai vyresnis, lieso veido ir ryškiom lūpom, žvilgsnis ramus, bet skvarbus, šypsena meili, nors gali pasidaryti sarkastiška. Jo galva šiek tiek virpa. Rankos stiprios, ilgais bukais pirštais, apaugusios gyvaplaukiais. Trumpa barzdelė ir žili plaukai dailiai sušukuoti.
Jiedu vakarieniauja tylėdami. Tačiau tas jų tylėjimas kupinas neapykantos. Abipusės. Akivaizdžios neapykantos, be pasigailėjimo ir be jokios atvangos. Per ištisus penkiolika metų nė vienas lengviau neatsikvėpė, nepasijuto laisvesnis. Galėtume sakyti, kad juos jungia totalus lojalumas neapykantai.
Jie vienas kitam neskolingi.
Ant jos piršto platūs sužadėtuvių ir vestuvių žiedai, ir dar pora brangių su deimantais. Kaklą puošia ilgi tikrų perlų karoliai, ausyse sunkūs senoviniai auskarai. Per tuos metus jis padovanojo jai daug papuošalų.
Taigi: jiedu valgo tylėdami, tačiau tai ne kokia nors kasdienė, atpalaiduojanti tyla. Ir dar: jo galva šiek tiek virpa. Štai jis kreipiasi į Aną, mandagiai paprašo, kad ji atneštų dar vieną gabalėlį žuvies. Ana nedelsdama stveria dubenį, šildomą ant šoninio stalo. Jis šyptelėjęs padėkoja ir klausia žmonos, ar ši nepageidautų to paties. Ne, ji nenori (papurto galvą). Vyras vėl nusišypso: nagi, žiūrėsim, katras iš mudviejų ilgiau ištvers. Kuris kris pirmas žiaurioje nesibaigiančioje dvikovoje.
Ko tu juokiesi? Aš nesijuokiu. Norėtum kavos svetainėj ar atsikėlę nuo stalo iškart einame miegoti? Ačiū, kavos nenoriu. Jos vyno taurė krusteli ir nuvirsta, blyškiais raštais išmargintas plonas stiklas sugūra į šukes, vynas išsilieja ant baltos staltiesės. Karin išsigandus pasižiūri į vyrą, bet šis apsimeta nematantis, kas atsitiko. Baigęs valgyti ramiai ir kruopščiai nusišluosto lūpas. Paskui numeta suglamžytą servetėlę ant stalo ir atsistoja. Jau vėlu, aš siūlau keliauti į lovą. Nelaukia nei jos pritarimo, nei atsisakymo. O kodėl jis turėtų klausti jos nuomonės. Jis išeina palikdamas abi moteris ir be garso užsidaro darbo kambaryje. Ana tuoj imasi nukraustyti stalą. Kai ji nusigrįžta, Karin paima taurės šukelę, palaiko suspaudusi nykščiu ir smilium, šukelė aštri, su smailais galiukais, atrodo kaip žvaigždė. Tai tik melo kamuolys, pasako tyliai, bet aiškiai ir be jokios aistros. Visa tai – tik melo kamuolys.
Šalia miegamojo – Karin buduaras. Ji sėdi prie veidrodžio, Ana ją nurenginėja. Nuvelka jos tamsų drabužį, nusega papuošalus, atsagsto korsetą, numauna apatines kelnes, kojines. Pagaliau iš šiugždančių apatinių išsilukštena moters kūnas. Jis tarsi kyla, ryškėja išsivadavęs nuo visokių raiščių ir slepiančių drabužių. Apsivilkusi naktiniais marškiniais, užsimetusi skarą, ant galvos užsidėjusi naktinę kepuraitę, Karin neryžtingai stovi vidury kambario. Į ją žvelgia Ana. Karin atsisuka į tarnaitę ir negarsiai liepia: nežiūrėk į mane. Girdi, ką sakau. Nespoksok. Ji pakelia žiedais apmaustytą ranką ir trenkia Anai per veidą. Ana kilsteli petį, bet akių nenuleidžia. Atleisk man, sako Karin, išgąsdinta tokio Anos žvilgsnio. Atleisk. Ana papurto galvą, ne, atsiprašinėti nebūtina. Tu gali jau eiti, sako Karin. Ana mandagiai tūptelėja ir, praskleidusi draperiją, išeina pro duris.
Aštriabriaunė stiklo šukelė guli ant staliuko su veidrodžiu. Karin paima ją, atsisėda ant taburetės, pakelia naktinius marškinius, plačiai prasižergia ir atsargiai įspraudžia šukelę sau į makštį. Po to valandėlę sėdi palinkus į priekį.
Paskui ji atsistoja, nusibraukia nuo kaktos plaukus ir šaltą prakaitą, patamsėjusios akys plačiai atmerktos. Visa tai – tik melo kamuolys, pakartoja tokiu pačiu beaistriu, abejingu balsu. Pagaliau atidaro miegamojo duris.
Vyras atsigrįžta į ją, jis vilki ilgu rytiniu chalatu, stovi su atversta knyga rankoj, akiniai pakelti ant kaktos. Ji praeina pro jį, pakelia antklodę, atsigula ir išskečia kojas. Tu gi kraujuoji, pasibjaurėjęs sako vyras. Karin nusišypso.
6
Karin nusišypso besimeldžiančios šventosios Teresės paveikslui sarkastiška, beveik nepadoria šypsena. Ji vėl pasilenkia prie savo rankdarbio.
Ana tyliai įeina į kambarį. Karin atsistoja, įdeda siuvinį į pintinę, stovinčią šalimais ant pinto krėslelio. Kažką pakuždėjusi Anai, ji prieina prie durų, žiūri į Agnes, kuri apsimeta miegančia. Man rodos, ji miega, sako Karin atsigręžusi į Aną.
Staiga jos abi tarsi pajunta mirties artėjimą. Nusigandusios žvelgia viena į kitą. Vis dar naktis, kurtinanti tyla, iškankintas ligonės veidas, neryškiai apšviestas naktinės lempos, prislopę laikrodžių balsai. Man pasidarė žvarbu, sušnabžda sau Karin. Ji išeina iš kambario.
Ana prisiartina prie žibalinės lempos, prisuka dagtį, kad jis vos žibėtų. Atsisėda taip, kad matytų Agnes, ir tvirčiau susisupa į tamsų šalį.
Agnes atsimerkia ir kažką sukužda, vėl pakartoja tą patį. Ana, prieik prie manęs! Ateik čia! Tu taip toli!
Ana tuoj pat atsistoja, uždaro paskui save duris, stabteli gale lovos. Ateik arčiau, pabūk su manim, vos girdimai sako Agnes. Ana paleidžia ant grindų šalį, nusimauna storas šiltas kojines ir įlipa pas Agnes į lovą. Prasisagsto naktinius marškinius, kad matytųsi jos didelės krūtys, atsargiai apkabina ligonę, kužda kažkokius guodžiančius žodžius, sūpuoja savo glėby, bučiuoja jai lūpas ir skruostus, laiko stipriai apkabinusi. Agnes tarsi nugrimzta į jos švelnumą, aprimsta, baisi įtampa, kausčiusi iškankintą jos kūną, atslūgsta ir galiausiai išnyksta. Tu gera, šnabžda ji. Tu tokia gera. Ana dideliu drėgnu delnu paglosto ligonės galvą, veidą. Apkabinusios viena kitą jos pamažu užmiega.
7
Septintą valandą, jau banguojant pilkai auštančio ryto prieblandai, Agnes netenka sąmonės. Ji dar giliai, šiurpiai alsuoja pravėrusi burną, tarsi ją kas dusintų, pulsas vos juntamas, veidas išmuštas raudonio, lūpos pamėlusios, patinusios.
Pusę dešimtos jos alsavimas virsta traukuliais, mėšlungis sutraukia ligonės rankas ir kojas. Akys primerktos, kalba nebeaiški. Dusulio priepuoliai dažnėja, ji vis labiau dumba į lovą, tarsi jos kūną slėgtų nematoma ranka.
Bet po valandėlės priepuolis praeina, iškamuotas kūnas atsipalaiduoja. Veidas vėl atgauna spalvą. Dabar Agnes alsavimas vos girdimas, ji prašo ko nors atsigerti, lūpos sausos, sukandžiotos, šlapi nuo prakaito plaukai susitaršę. Ana ir Karin pakeičia paklodę, drungnu vandeniu apmazgoja liesą jos kūną, sušukuoja plaukus ir apvelka švariais naktiniais marškiniais.
Gydytojas vėl paskubom ją apžiūri. Suleidžia morfijaus, ir ligonė nugrimzta į neramų snaudulį. Visi stovi svetainėje šalia miegamojo, kiekvienas su savo mintimis.
Penktą valandą po pietų prasiskverbia saulė, jos spinduliai sminga tarsi žibančios ietys. Apakina stovinčius marintojus. Agnes sudejuoja, vėl pradeda šiurpiai švokšti. Šį sykį traukuliai stipresni, bangomis ritasi per visą kūną. Agnes staiga surinka: padėkite man, jeigu galit. Padėkit! Aš nebenoriu. Nebenoriu. Ji rėkia veriančiai, mostaguodama rankom, kol naujas dusulio priepuolis užgniaužia riksmą, ir Agnes pražiojusi burną atsilošia.
Gydytojas suleidžia dar vieną morfijaus dozę, bet tai nebepadeda. Kažkokia nematoma jėga purto iškankintą mirštančiosios kūną. Vėmalai pliūpteli ant apkloto. Ji dar kelis kartus surinka, bet žodžių nebeįmanoma suprasti.
Staiga jos kūnas suglemba, tarytum susmunka, suvirpa, akys plačiai atsimerkia.
Marija pravirksta, tikriausiai šitaip atsileidžia jos įtampa ir baimė. Karin brūkšteli sau per veidą, tarsi norėdama nusibraukti voratinklį. Ana padeda daktarui paguldyti mirusiąją, užspaudžia akis, sudeda ant krūtinės rankas, paskui praveria langą.
Iš lėto, nepastebimai gęsta saulės šviesa, didelis kambarys jau skęsta melzganoj pavakarės prieblandoj, niekas nesusipranta uždegti žvakės.
Įsivyrauja paslaptinga ramybė.
8
Agnes dienoraštis:
Kartais norėčiau delnais užsidengti veidą ir niekada jų nebeatitraukti. Ką man daryti su savo vienatve? Tos ilgos dienos, tylūs vakarai, bemiegės naktys. Ką daryti su laiku, kuris taip slegia? Aš pasiduodu nevilčiai, tegul ji mane degina. Esu pastebėjus: jei stengiesi jos kaip nors išvengti, neįsileisti, būna dar blogiau. Verčiau atsiverti, priimti tą savo nykumą, kančią ir skausmą. Nereikia užsimerkti ar mėginti išvengti, kaip anksčiau.
Beje, rašydama apie vienatvę esu neteisi. Aš turiu Aną, savo draugę ir bičiulę. Jos vienatvė, ko gero, sunkesnė negu mano. Mane bent jau guodžia tapyba, muzika, knygos. Ana nieko neturi. Kartais mėginu ją prašnekinti, kad išsikalbėtų. Bet ji tik susidrovi ir užsisklendžia.
9
Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų.
Dega žvakės, langai aklinai uždengti paklodėmis, plačios lovos užuolaidos nuimtos, iš kambario išnešti paveikslai ir baldai.
Pagaliau durys į svetainę atrakinamos, palaikų tvarkytojos stovi persirengusios išeiginiais, proginiais juodo šilko drabužiais. Suvokdamos savo darbo svarbą jos oriai (bet sykiu nuolankiai) tupteli ir pakviečia seną pamokslininką, velionės seseris bei tarnaitę įeiti į deramai paruošta kambarį (kurį paruošė pasitelkusios savo patirtį ir stropumą).
(Gerai nežinau, kaip pavaizduoti, kad visas veiksmas primintų judėjimą, tarsi kokį ritualinį šokį, žinoma, neperdėtą. Galbūt pavaną[1] mirusiai princesei.)
Pastorius, senas ir šventas žmogus, atsigręžęs pasižiūri, ar visi, net tos senos valytojos, susirinko, lukteli, kol kažkuri liausis kosėti, trypčioti, kol visi nutils. Pamokslininko veidas ramus, rimtas, orus, jis vilki juodą pastoriaus drabužį.
Pagaliau visi nutilo. Pastorius suglaudžia delnus ir sako pamokslą, skirtą mirusiai Agnes.
– Visagalis Dievas, mūsų Tėvas, pasišaukė tave pačiame žydėjime. Jis tau skyrė ilgą, sunkią ir prasmingą kančios naštą. Tu kantriai ir nesiskųsdama paklusai Jo valiai, tikėdama, kad visos nuodėmės tau bus atleistos per Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus. Tebūnie dangiškasis Tėvas atlaidus tavo sielai, kai stosi prieš Jį. Tegul jo angelai išvaduoja tave nuo žemiškojo skausmo prisiminimų.
Pastorius nutyla, atrodo sukrėstas, stovi sutrikęs, užsimerkęs. Paskui nerangiai atsiklaupia (kiti dalyviai, nieko nesuprasdami, neryžtingai klaupiasi aplinkui, jiems tai nėra įprasta). Pastorius viena ranka prisidengia akis, kita laikosi kėdės, kad nepargriūtų.
– Jeigu tu sutelkei mūsų kančias į varganą savo kūną, jei pernešei per savo mirtį ir ten, aname pasaulyje, sutikai Viešpatį Dievą, o Jis atgręžė į tave savo veidą, ir gali kalbėti tokia kalba, kurią Dievas supranta, jei tu kalbi su pačiu Dievu… Jeigu taip yra… Pasimelsk už mus, Agnes, mielas vaikeli, išgirsk, ką dabar tau sakau. Melskis už mus, likusius čia, šitoj tamsioj, purvinoj žemėj po apniukusiu, niūriu dangumi. Padėk savo kančių naštą Dievui prie kojų ir maldauk Jo, kad mūsų pasigailėtų, prašyk, kad Jis galų gale mus išvaduotų iš visų baimių, visokios bjaurasties ir abejonių. Maldauk, kad Jis mūsų gyvenimui suteiktų prasmę. Agnes, tu taip ilgai, taip neapsakomai kentėjai, kad esi verta perduoti mūsų troškimą.
Sutrikęs, pavargęs pamokslininkas atsistoja ir liūdnai šypsodamas nedrąsiai apsidairo. Jis suvokia, kad turėtų kai ką paaiškinti:
– Ji buvo mano konfirmantė. Mes ne kartą ilgai, rimtai apie visa tai kalbėjomės. Jos tikėjimas buvo daug tvirtesnis negu mano.
Pastorius nutyla ir vėl tampa bažnyčios tarnu, žinančiu, kaip tokiais atvejais elgtis. Šypsena jau formali. Jis pasitaiso pastoriaus švarką, ties pilvu kiek susiraukšlėjusį, paskui apeina visus ratu, kiekvienam paspausdamas ranką. Karin jis pasako: Karin, rytoj užeik į raštinę, aptarsim visus laidotuvių formalumus.
Marija pasisiūlo palydėti seną pastorių iki laukujų durų. Kai jiedu lieka vieni, Marija paima jį už parankės: dėde Isakai, ar galėtume dar šiek tiek pasikalbėti? Pastorius abejingai linkteli. Marija atidaro duris į vieną apytuštį kambarį (prie lango ten stovi tik didelis medinis stalas ir sena kėdė laibomis kojomis). Ji prieina prie lango, rankomis įsiremia į stalą. Senasis Isakas sustoja už poros žingsnių nuo durų. Marija, tai ko tu dar pageidauji?
– Dėde Isakai, ar galėtum atleisti mano nuodėmes? Štai čia, tuoj pat!
Pastorius, kiek patylėjęs, atsako:
– Tau aš nieko negaliu atleisti. Bet tu gali atleisti pati sau.
– Dėde Isakai, tai nors palaimink mane, – paskubom prašo Marija. – Taip, nes man labai to reikėtų.
Jis uždeda ranką jai ant peties, Marija paklusniai atsiklaupia. Pakėlusi galvą patikliai žvelgia į pastorių ir laukia. Šis pasilenkęs greitomis peržegnoja jos kaktą. Marija užsimerkia (turbūt iš malonumo).
– Marija, tu nešioji švenčiausios Mergelės vardą, tad visada gyvenk jo šviesoj. Būk laisva nuo savo kaltės ir gailesčio. Tegul tavo tyrumas būna tavo laisvė.
Jis vėl peržegnoja jos kaktą ir tyliai paklausia: dabar tu patenkinta? Man atrodo, kad taip, atsako Marija.
10
Panagrinėkime epizodą iš ankstesnio Marijos gyvenimo. Aplinka ta pati. Tie patys besikeičiantys raudoni atspalviai, sunkūs baldai, puošnios draperijos, paveikslai, kilimai. (Visa, kas bus vaizduojama mūsų filme, gali vykti toje pačioje aplinkoje, dėl to nesijaudinkim.)
Vakarinis namų daktaro vizitas. Serga trejų metų Anos dukrelė. Ana sėdi ant kėdės, jau susitvardžiusi, nebeverkia, tik pečiai atrodo sunkūs, tartum suapvalėję. Apžiūrėjęs mergaitę, daktaras nueina į virtuvę, paruoštoj praustuvėj mazgojasi rankas, rūpestingai šluostosi dideles, blyškias plaštakas, paskui apsivelka švarką, kurį jam laiko Marija, tada atsisuka į Aną, pasako jai kažką malonaus ir guodžiančio. Ji tylėdama tupteli. Jis patapšnoja jai per skruostą, Ana nuleidžia galvą ir dar kartą tupteli.
– Daktaras tikriausiai bus išalkęs, – sako Marija. – Mes padengėm valgomajam, jeigu jūs malonėtumėt užkąsti.
Daktaras mandagiai padėkoja, sako, kad mielai šiek tiek užkąs. Padengtas vienas stalo galas. Jie susėda, Marija įpila vyno. Tylėdami susidaužia.
– Agnes ir Karin vis dar Italijoj, – pasakoja Marija. – Praėjusią savaitę gavau jų laišką, ne, palauk, rodos, antradienį. Agnes ten daug geriau jaučiasi, jau nebekosi, vėl pradėjo tapyti. Karin vyras žada jas aplankyti per Velykas. Dabar ten gražus oras, beveik vasara. Tik vakarai dar vėsūs.
Gydytojas pakelia galvą, įdėmiai žiūri į ją.
– O kur tavo vyras? – klausia.
– Joakimas mieste su reikalais. Jis grįš tik rytoj. Aš jam sakiau, kad kviesiu tave dėl Anos mergaitės. Jis tau siunčia labų dienų.
Daktaras nusišypso ir gurkšteli vyno. Marija iki dugno išgeria taurę, paskui įpila vyno sau ir dar svečiui.
– Aš tau paklojau svečių kambary, – tiesmukai sako Marija. – Oras bjaurus, kam tau važiuoti namo tokiu metu.
Daktaras pats sau nusišypso ir toliau mėgaujasi jam paruoštu gardžiu maistu.
– Tu pasikeitei, – pareiškia Marija. – Susiradai ką nors?
– Visada ką nors randi, – rimtai atsako daktaras. – Nemaniau, kad tai tave domintų.
– Manęs tai nė kiek nejaudina, – atsako Marija ir atsidūsta.
Svečių kambarys šiltas, jauku. Krosnyje žėruoja ugnis, prietemoj boluoja didelė lova su kalnu pagalvių ir patalais. Daktaras sėdi patogiame krėsle, užsidėjęs akinius skaito knygą. Į duris kažkas beldžiasi, jis net nespėja atsakyti, įžengia Marija. Ji persirengusi nakčiai, ilgi plaukai paleisti. Daktaras atsistoja, knyga nukrenta ant grindų, jis paima Mariją už rankų.
– Tau jau reikia akinių, – stebisi ji.
Jis tiriamai žiūri į ją.
– Ką tu ketini su manim daryti? – klausia jis.
– Kodėl tu toks valdiškas, – kužda Marija. – Argi pamiršai, kas tarp mūsų buvo, – ji švelniai pabučiuoja jam į skruostą, paskui į lūpų kampučius ir galiausiai – į lūpas.
Daktaras šypsosi, bet tai nėra gera šypsena. Laikydamas ją už rankų, pakreipia į veidrodį, kabantį ant sienos. Paskui nuo stalo paima lempą, pastato ant lentynos, pasuka dagtį, kad būtų didesnė liepsna ir geriau apšviestų jų veidus. Marija nesipriešina. Patikliai leidžiasi tarsi į kokį viliojantį žaidimą su visom jaudinančiom akimirkom. Ji ramiai žiūri į savo atvaizdą veidrodyje.
– Mari, įsižiūrėk į save! (Jis vadina ją sutrumpintai – Mari.) Tu esi gražuolė. Gal net gražesnė negu anksčiau. Bet tu pasikeitei. Norėčiau, kad pati pamatytum, kaip pasikeitei. Dabar tavo žvilgsnis jau vertinantis, dažniau nukrypsta į šalį. Anksčiau žvelgdavai tiesiai, atvirai, nesislapstydama. Lūpose ryškėja nepasitenkinimas, gal godulys. Anksčiau jos buvo tokios švelnios! Tavo veido spalva jau blyškesnė, tu pradėjai dažytis. Dailioj, plačioj kaktoj atsirado keletas raukšlelių, gal prie lempos jų nepastebėsi, bet jos matyti ryškioj dienos šviesoj. Žinai, iš kur tos raukšlelės? Tai abejingumo ženklai. Matai tą liniją – nuo ausies iki smakro? Ji čia ne šiaip sau. Ji rodo sotumą ir tingulį. O štai čia, ties tarpuakiu – žiūrėk: tai nuo dažno pašaipaus juoko, Mari! Kažin kodėl esi pilna piktdžiugos? Matai, Mari? Dar po akimis vos įžiūrimos pasidygėjimo, nekantrumo žymės.
Marija daktaro paskaitos išklauso vis labiau šypsodamasi.
– Tu man priekaištauji, – švelniai atsiliepia ji. – Negi iš tikrųjų visa tai matai mano veide? Ne, atsakyk, daktare. Aš tai jaučiu, kai mane bučiuoji, – Mari papurto galvą. – Tu tik šaipaisi iš manęs, – nusijuokia ir staiga surimtėja. – Aš numanau, iš kur visa tai imi, – sako ji.
– Tai iš kur galėčiau imti?
– Tu sprendi pagal save. Tu visa tai randi savyje.
Gydytojas lyg ir pritardamas linkteli, atgręžia ją į save.
– Tai tu manai, kad mes tokie panašūs, abudu vienodi, – žaismingai sako ji.
– Kuo mes panašūs? – klausia jis.
– Aš tau neišvardysiu, man tai visai nesvarbu, – atšauna Marija.
O jis išvardija: egoizmas. Šaltumas, abejingumas.
– Tos tavo kalbos beveik visada nuobodžios, – Marija nepatenkinta sukužda. – Tu mėgsti kalbėti tokius dalykus. Apie save, apie kitus.
– O tu labiau mėgsti žiūrėti į veidrodį – gal tik toks skirtumas? – Jis ją pabučiuoja ir švelniai apkabina: – Ar tokiems, kaip mudu, nėra jokių lengvinančių aplinkybių? – staiga klausia.
– Nereikia, kad tu manęs gailėtum, – atsako Marija ir keliskart jį pabučiuoja.
Prieš pietus sugrįžta Joakimas, Marijos vyras, mieste sutvarkęs visus reikalus. Tai lieknas, judrus žmogus, dailaus veido, tamsių skvarbių akių. Jis eina į savo darbo kambarį ir atsiverčia laikraštį. Siurbteli kavos, kurią jam atnešė Ana.
Marija įeina į kambarį, įsitaiso ant plačios sofos, ji kažką čiauška, žaidžia su savo dukrele ir jos lėle.
– Vakar čia buvo daktaras. Perdavė tau linkėjimų, jis norėtų su tavim susitikt, pažaisti šachmatais. Aš pasiūliau, kad jis liktų nakvoti – vakar vakare buvo toks bjaurus oras. Jis išvažiavo anksti rytą, kai mes dar miegojom. Kaip tau sekėsi mieste, buvai labai užsiėmęs?
Vyras nuleidžia laikraštį, tylėdamas linkteli, gurkšteli kavos, nusišypso dukrelei, kuri parodo jam savo lėlę.
– Mes gavom Egermanų iš Hiogsetros kvietimą, – toliau kalba Marija. – Jie norėtų, kad pas juos praleistume Velykas. Manau, būtų visai smagu, vis šiokia tokia permaina. Kaip tau atrodo? Velykom čia žadėjo atvažiuoti teta Ela, bet gal mes galėtume ją perspėti. Mums menkas malonumas nuo ryto iki vakaro bendrauti su teta Ela.
– Žiūrėsim, – atsako Joakimas, jis rūpestingai sulanksto laikraštį ir išgeria likusią kavą. Atsargiai padeda puodelį, pasilenkęs pabučiuoja dukrelę į kaktą ir atvirkščiu delnu paglosto žmonai skruostą. Paskui išeina į gretimą kambarį (į savo miegamąjį, sutuoktiniai miega atskirai).
Ūmai Mariją apima keistas nerimas. Ji vaikščioja pirmyn atgal, net įkanda sau į ranką. Sustoja, klausosi. Ryžtingai puola į vyro kambarį. Joakimas sėdi gremėzdiškam krėsle su ranktūriais, atkaltė atsukta į duris. Išgirdęs žingsnius jis dar atgręžia galvą, veidas išblyškęs, burna pravira. Jo liemenė atsegta, o krūtinėje tarp šonkaulių įsmeigtas peilis popieriui pjaustyti.
– Pagelbėk man, – ištaria švelniu, vaikišku balsu. Kraujo dėmė vis labiau plinta baltais marškiniais.
Marija žengia atatupsta, atsitrenkia į knygų spintą. Ji purto galvą. Ne, sako.
Bet paskui ji ištraukia peilį ir numeta ant grindų. Pradeda verkti balsu, pasikūkčiodama.
Nuo tos akimirkos Mariją persekios du priešingi, bet vis dėlto panašūs vaizdiniai: viename ji regi, kaip puola prie vyro, ištraukia iš krūtinės peilį, sustabdo kraują, daug kartų bučiuoja jo veidą, prisiekinėja, dievagojasi ir prašo vyro atleidimo.
Kitas vaizdinys toks pat ryškus ir dažnas: apimta svaigaus pasitenkinimo, ji dar giliau suvaro peilį į vyro krūtinę.
11
Mane labiausiai baugina nejudanti, ryški saulės šviesa. Šiurpiausi mano sapnai yra persmelkti tos nepakenčiamos saulės šviesos.
– Norėčiau, kad mudvi būtume draugės, – sako Marija savo seseriai Karin. – Norėčiau, kad nebijotume viena prie kitos prisiliesti, kad įsikalbėtume. Juk mes, šiaip ar taip, esame seserys. Turime tiek daug bendrų prisiminimų – galėtume pasikalbėti apie mūsų vaikystę! Mieloji Karin, keista, kad mes net nepaliečiam viena kitos, kalbamės, bet taip, lyg būtume svetimos. Kodėl tu nenori būti mano draugė? Esame buvę laimingos ir nelaimingos, galėtume dieną naktį apie tai šnekėti, pasijuoktume, paverktume, apsikabintume. Kai vaikštau po mūsų vaikystės namus, man čia viskas atrodo svetima ir sykiu pažįstama, tarsi būčiau įtraukta į sapną, kartais apninka jausmas, kad mus užklups kažkas lemtinga ir visam laikui pakeis gyvenimą. Aš nieko neišmanau, nieko nesuprantu. Vis dar esu tokia vaikiška ar lengvabūdiška. Tu labiau apsiskaičiusi, turbūt dažniau susimąstai ir patirtį turi didesnę. Karin, mieloji, per tas dienas, kai esame čia, mudvi galėtume pasistengti geriau pažinti viena kitą ir labiau suartėti. Mane taip slegia tas atstumas tarp mūsų, tas mūsų tylėjimas. Gal ir dabar pasakiau ką nors tokio užgaulaus? Karin, sakyk, gal tave įžeidžiau? Kad ir nenorom, kaip kartais būna, prisiekiu, aš tikrai nieko bloga negalvojau.
Saulės šviesa liepsnoja senuose šeimos portretuose. Ana tyliai pereina kambarį ir praveria miegamojo duris. Agnes boluoja baltoj, keistai švytinčioj lovoj. Tokia tyla, rodos, galėtum ją paliesti.
Karin papurto galvą.
– Tu apsirinki, – sunkiai prataria ji. – Tu apsirinki. Aš tiesiog bijau.
– Ko tu bijai? – klausia Marija. – Manęs? Nesuprantu, ką turi galvoj. Bijai manim pasikliauti, nepasitiki manim? Ar galiu dabar tave paliesti?
– Ne, nesiliesk prie manęs, – sako Karin. – Nesiliesk. Aš nekenčiu bet kokių prisilietimų. Nelįsk prie manęs.
Staiga mirusioji Agnes vos girdimai pašaukia seseris, lūpos šnabžda, bet jos nieko negirdi. Tik Ana sustoja tarpdury ir klausosi.
– Čia tikriausiai koks paukštis už lango, – tyliai prataria ji.
Marija, nepaisydama sesers prieštaravimo, atsistoja, lėtai prieina prie Karin. Suklupusi prie jos kelių, pakelia ranką, paglosto jai kaktą, skruostą, paskui kita ranka paliečia lūpas, o tada abiem delnais pridengia jos akis. Karin sėdi rami ir nesipriešina.
Marija glusteli ir švelniai bučiuoja Karin. Į vieną skruostą, į kitą, paskui pabučiuoja akis, o galiausiai – ir lūpas (visa tai natūraliai, švelniai, be jokios aistros).
– Ne, – sukužda Karin. – Ne, aš nenoriu, kad taip darytum. Nenoriu.
– Tu patylėk, – kužda Marija. Ji ramiai ir švelniai glosto seserį.
Karin pravirksta. To verksmo gražiu nepavadinsi, ji rauda garsiai, bjauriai, pasisriūbaudama, pagaliau jos verksmas virsta riksmu.
– Aš negaliu, – rėkia Karin. – Nebegaliu. Nieko negaliu pakeisti. Mano kaltė. Ta nuolatinė baimė. Kaip koks pragaras. Ta mano kaltė mane dusina.
Galiausiai susitvardo, Karin sėdi rankas sudėjusi ant kelių, veidas atgręžtas į langą. (Į tą negailestingą, akinančią šviesą!) Ir čia ji netikėtai pasisuka į Mariją, mandagiai šypteli. Jos balsas atgavęs ramybę, skambus.
– Atleisk, kad praradau savitvardą. Pati nesuprantu, kaip čia atsitiko. Per daug susijaudinau, kai pasimirė Agnes. Mes vis dar tikėjomės. (Staiga ji prakalba pasikeitusiu balsu.) Niekas nieko man jau nepadės. (Vėl įprastu balsu.) Po laidotuvių prašysiu mūsų advokato, kad sutvarkytų visus juridinius reikalus. Šį dvarą mums vertėtų parduoti. Mes pasidalysim palikimą, tą visą čia likusį turtą – servizus, paveikslus, stalo sidabrą, knygas. Mudvi susitarsim. Tik nežinau, kas bus su Ana, kaip manai? Man atrodo, jai duosime šiek tiek pinigų, ir tegul sau keliauja. Pridėsim dar ką nors iš Agnes daiktų, Ana juk buvo tokia ištikima mūsų seseriai, kiek teko matyt, jos buvo labai prisirišusios viena prie kitos. O mums ji būtų kaip koks prielipas, susijusi visai netinkamais ryšiais. Aš manau (vėl kitu balsu), taip, tai tiesa, aš jau ne kartą norėjau nusižudyti. Turiu migdomųjų. Žinoma, tai būtų bjauru, apgailėtina, bet aš kiaurai supuvus, nieko čia nebepakeisiu (vėl įprastu balsu), bet tai niekai. Norėjau pasakyti, kad tai menka bėda. Bent man taip atrodo. Gali manim patikėti – Henrikas geras advokatas (nekeisdama balso), jis – mano meilužis, jau penkeri metai, tik žodis „meilužis“ netikęs pasakymas. Tarsi tarp mūsų būtų kokia nors meilė, tai tik bjaurus niežulys, kelios beveik nesąmoningos akimirkos, gal dar šioks toks kerštas tam Fredrikui (jos balsas nebekinta), Henrikas puikus juristas, bet aš, rodos, ką tik sakiau.
Ir čia ji staiga išsižioja ir pradeda gyvuliškai rėkti. Kai nutyla, veidas vėl atgauna buvusią išraišką. Marija išklauso Karin monologą be jokios reakcijos, gal tik abejingai šypsodama.
– Mano vyras sako, – toliau kalba Karin, – kad esu labai nevikri, ir jis teisus. Esu negrabi. Mano rankos per didelės, supranti. Jos manęs nebeklauso. Dabar tu sėdi, droviai šypsaisi. Turbūt įsivaizdavai kitokį mūsų pokalbį, pagaliau suprask, kad aš tavęs nekenčiu, suprask, kad man juokingas tavo liguistas malonumų troškimas, ir toji seilėta tavo šypsena. Ir kaip iki šiol tave pakenčiau, vis tylėjau, kentėjau. Aš juk žinojau, kokia esi su tom savo glamonėm, tie tavo kvaili pliurpalai… Ar galėjai įsivaizduoti, kad visą laiką gyvenu su tokia baisia neapykanta. Be jokios paguodos, be jokių vaistų, be išeities. O aš matau! Niekas negali nuo manęs pasislėpti, suprask. Negaliu pakęsti tų pataikaujančių Anos akių, todėl ir trenkiau jai per veidą. Kodėl man buvo atgrasus tas Agnes švelnumas, veiklumas, tas kvailas mergavimas? Ir dar tos juokingos meno ambicijos. Dabar išgirdai, kaip skamba mano žodžiai.
Karin nusijuokus atsistoja.
– Tu vis dar šypsaisi ta savo šalta šypsenėle. Apie ką mąstai? Gali man pasakyti? Norėčiau išgirsti tavo nuomonę. Taip ir maniau. Nusprendei patylėti. Teisingai darai, Marija! (Staiga pakeitusi toną.) Tikriausiai norėtum palinkėti man gero. Norėtum geriau pažinti savo seserį. Vargšele tu mano, kaip tave išgąsdinau. Aš tik šiaip sau plepu, supranti. Visa tai – nesąmonės. Pažvelk man į akis, Marija. Ne, iš tikrųjų pažvelk.
Seserys, pagautos švelnumo, staiga apsikabina. Dabar net jų veido bruožai sušvelnėja, jos kalbasi ramiai ir įtikinamai.
– Marija, mieloji, aš girdėjau save, sakančią tuos baisingus, nesuprantamus žodžius. Lyg ir esu aš, o sykiu jau ne aš.
– O aš nenoriu būti tokia šalta ir abejinga, – tuoj pat atsako Marija. – Tai lyg kokia liga, supranti. Aš noriu būti maloni, miela, švelni.
– Tai gal galėtume viską pradėti iš pradžių, – maldaudama prašo Karin. – Užmirškime, išbraukime, ką čia pasakėm ar padarėm.
– Esu tikra, jeigu padėsime viena kitai, galbūt galėsime viską pakeisti. Juk mes puikiai pažįstame viena kitą. Bet iki šiol tai naudojome tik tam, kad viena kitą sužeistume.
Jos susiima už rankų. Žvelgia viena kitai į akis, šypsosi be klastos ir be nuogąstavimo.
12
Įsivaizduoju, kad šalia virtuvės yra dar viena patalpa, kaip ir sandėlis: ten sudėtos pintinės su neskalbtais drabužiais, dar su obuoliais, lentynos užgriozdintos įvairiausiais namų apyvokos daiktais. Vidury to sandėlio stovi brūžkos.
Ana čia viena, ji iš visų jėgų suka žalią geležinį ratą. Dviem volais pamažu išlyginami drėgni, kvepiantys rankšluosčiai. Ratas sustoja, Ana užsikvempia ant rankenos, šiek tiek pailsi.
Netikėtai išgirsta keistą garsą, iš kažkur tyliai atklydusį. Ji pakelia galvą, įsiklauso. Ne, jau nebesigirdi.
Bet kai ji dėlioja išlygintus rankšluosčius į patalynės spintą, vėl pasigirsta beviltiškas vaikiškas verksmas. Ana įsiklauso. Taip, garsas sklinda iš didžiojo kambario, kažkam reikia paguodos. Ana per valgomąjį nueina į svetainę.
Čia, kaip ir kituose kambariuose, tvyro bešešėlė šviesa, tarsi prieš saulės patekėjimą (nors iš tikrųjų tai tik apsiniaukusi popietė). Ant kėdės sėdi Marija, sustingusi lyg kokia vaškinė figūra. Prie lango stovi Karin, žvelgia į tą nykią šviesą. Ana mėgina joms kažką sakyti, bet Anos balso nesigirdi. Ji krutina lūpas, tarsi tardama žodžius, girdi net savo alsavimą, sijono šiugždesį, žingsnius per kilimą, pastovų laikrodžių tiksėjimą, bet negali balsu prabilti.
Ana pirštų galiukais atsargiai paliečia Marijos akis. Marija pasuka galvą ir pažvelgia į ją liūdnu, maldaujančiu žvilgsniu, ji giliai alsuoja, taip pat judina lūpas, bet neįmanoma suprasti, ką nori pasakyti.
Ana prieina prie Karin, kuri žvelgia pro langą, mato, jog ir ši jai norėtų kažką pasakyti. Bet ir Karin šitai nepavyksta.
Vėl pasigirsta vaiko verksmas, jau visai arti, garsesnis.
Ana stengiasi žengti greitai (bet ji tarsi supančiota, kiekvienas judesys nepakeliamas), vargais negalais nueina iki miegamojo, kuriame ilsisi Agnes. Ir ten tokia pati prieblanda. Prie lovos mieguistai šviečia dvi žvakės.
Langai uždengti paklodėm. Vystančių rožių kvapas. Švytuoklinis laikrodis su piemenėliu. Čia verksmo nebesigirdi.
(Aš ir pats nežinau, kaip tai paaiškinti. Svarbu, kad šitoj situacijoj viskas atrodytų natūraliai, tikroviškai, bet sykiu paslaptingai ir jaudinančiai.)
Ana pamato, kad mirusioji yra apsiverkus, ašaros nuriedėjusios per skruostus iki pat balto, nėriniais apkraštuoto pagalvio. Akys užmerktos, tik vokai tebevirpa. Ana vėl norėtų prabilti, bet neįstengia. Tad atsisėda ant lovos krašto ir laukia, neatrodo nusigandusi ar bent kiek susijaudinusi. Ji sudeda delnus ant liesų mirusios Agnes rankų, bet jų nė nemėgina pajudinti. Agnes lūpos sukruta, ji pradeda sunkiai kalbėti kažkokiu atitolusiu, pasikeitusiu, labai pavargusiu balsu.
– Tu manęs nebijai? – klausia ji. Ana papurto galvą. Ne, ji nebijo.
– Aš esu mirusi, supranti, – prataria Agnes.
Ana žiūri į Agnes vis dar nepaleisdama jos rankų.
– Aš negaliu užmigti. Neįstengiu palikti jūsų. – Ji dar sudejuoja, pro užmerktas akis pasirodo ašaros. – Negi jau niekas man negali padėti, – suaimanuoja. – Aš tokia pavargus.
– Čia tik sapnas, – sukužda Ana.
– Ne, tai nėra sapnas, – sako Agnes pavargusiu balsu. – Jums gal ir sapnas. Bet ne man.
13
Čia tebūnie trumpa pauzė:
Aš jau pavargau nuo to, kad vaizduotė visada turi atsiskaityti protui! Įkvėpimui dažnai tenka nusižeminus priimti tikrovės priekaištus. Gal Agnes nugrimzdus į letargą? Arba ji – kokia šmėkla. Tai gal kurkime filmą apie vaiduoklius? Ne, aš neketinau kurti filmo apie vaiduoklius.
Taigi čia turi atsirasti kokia nors prasmė. Bet kokia prasmė? Ką čia Bergmanas nori pasakyti? Juk šitaip galima bet ką supainioti? Kas gi tas „bet kas“?
Šios damos keletą mėnesių palaikė man draugiją, atsiskleidė skirtingose situacijose, įvairiose scenose, kurias čia stengiausi kuo geriau perteikti. Mirtis – tai giliausia vienatvė, o tai man ypač svarbu. Agnes mirtis tarsi pakibus pusiaukelėj į nebūtį. Argi tai man pačiam neatrodo keista? Taip, tai velnioniškai keista! Dar niekas tokios situacijos nėra matęs nei kine, nei tikrovėj.
Vaizduotė turėtų susigėsti. Nors ją tai žemina, bet viskas išeina į naudą. Kiekvieną dieną mąstau, kad ši istorija mane vargina, yra ne tik nemaloni, bet gal ir beprasmiška. Kasdien sau pažadu: atsisakysiu projekto, nuolat man keliančio nepasitenkinimą ir tokias abejones. Bet viskas baigiasi tuo, kad pradedu iš naujo, kartais net suplėšau tai, ką jau esu sukūręs, ir vėl rašau iš naujo.
Man neduoda ramybės kažkoks nenusakomas, įkyrus troškimas. Ką noriu pasakyti tais vaizdiniais? Taigi ir vėl: kas yra ta vadinamoji prasmė? Aš nežinau, negaliu kaip nors tiksliau jos apibūdinti. Gal reiktų iš esmės ką nors pataisyti? Tik viena žinau – esu užsispyręs parodyti būseną, sukurti tokią situaciją, kur vaizduotė, pasitelkdama norimą formą, prieštaringų impulsų sumaištyje atskleistų, iškristalizuotų mano gyvenimo suvokimą: didžiulį, tiesiog nenumaldomą bendrystės troškimą, negrabų mėginimą įveikti atstumą ir izoliaciją.
Viso to nepriimkite kaip kokios taisyklės, arba, jei norit, vadovaukitės ja, pasinaudokite, griebkitės bet ko, ką tik galėtumėte pritaikyti, neatmeskite net smulkmenų, jeigu jos būtinos.
Nieko negaliu padaryti, kad viskas taip susiklostė, man pačiam atrodo keista, kai kuriais atvejais (kai analizuoju proto akimis) net darosi nebejauku. Aš stengiuos nenutolti nuo esmės, stengiuos, šiaip ar taip, kalbėti savo balsu, rodausi vilkėdamas geriausią savo kostiumą. Kasdien savo užrašų knygelėj, gulinčioj ant mano rašomojo stalo, pažymiu taškeliais nueitą atstumą. Kol kas dar nepriėjau galutinės stoties, mane yra apėmę prieštaringi jausmai: pyktis, užsispyrimas ir savigaila.
Kad ir kaip ten būtų, žmogus, įsivėlęs į meno pinkles, dažnai prastokai pasijunta, čia nieko stebėtina. Dar tas mano nekantrumas, net pasibjaurėjimas. O dar pasitaikė niūri, lietinga, rudeniška diena. Gal apėmė depresija, tarsi būčiau priartėjęs prie kažkokios nematomos ribos ir kamuočiaus, mėgindamas ją įveikti. Dar išgirdau, kaip kažkuris bendradarbis nusižiovavo (žiūrovai tegul sau į sveikatą žiovauja).
Todėl kartoju, kad protu visa tai nesuvokiama. Tai vaizduotės ir jausmų sfera. Tad būkime jautrūs, supratingi, nuovokūs, kai sceniškai įkūnysime tokį sumanymą. Kaip nors materializuokim visas tas būsenas, įtampas ir judesius. Kai tai rašau, o jūs tai skaitysite, turime būti kiek įmanoma nuoširdūs, imlūs ir atviri.
Kiekvienas naujas filmas yra avantiūra. (Ne vien ekonomine prasme!) Jeigu neklystu, Šileris yra pasakęs, kad reikia laiku susikompromituoti. Norėčiau išbraukti vieną žodį ir pasakyti: reikia nuolat kompromituotis. Gal jau pakaks tos mano pauzės.
Štai ano sapno tęsinys ir pabaiga.
Bešešėlė prieblanda. Ryškūs keturių moterų veidai – aiškiai matomos akys, lūpos, veido oda, rankų judesiai. Miegamasis nutolęs, tarsi nuplaukęs, prie lovos – liguistos degančių žvakių liepsnelės. Miegamojo kampai tarsi išblukę, langai uždangstyti baltom paklodėm.
Ana stovi miegamojo ir svetainės tarpdury.
– Agnes norėtų, kad Karin prieitų prie jos.
Karin nuleidus akis, be jokio ypatingo jausmo nedelsdama įeina į miegamąjį. Sustoja lovos kojūgaly. Agnes pakuždomis prašo, kad ji paimtų jos rankas, bent kiek sušildytų, gal net pabučiuotų. Agnes sako, kad ji atsidūrė tuštumoj, todėl ir prašo sesers pagalbos. Agnes norėtų, kad Karin pabūtų su ja, kol baigsis tai, kas jai baisiausia.
– Aš taip negaliu, – sako Karin. – Joks žmogus nepadarys, ko prašai. Juk aš dar gyva, mirtis juk tavo, o ne mano. Gal ir pasistengčiau, jei tave mylėčiau. Bet aš tavęs niekada nemylėjau. Man šlykštu tai, ko prašai. Verčiau tave paliksiu. O po kelių dienų iš čia išvažiuosiu.
Agnes klausosi užmerkusi akis.
Karin išeina iš miegamojo. Muša laikrodis. Medžių šakom nubėga vėjo gūsis, ir vėl ramu. Ana vėl stovi tarpdury.
– Agnes norėtų, kad dabar ateitų Marija.
Marija pasibaisėjusi krūpteli, bet susitvardo, žvilgteli į Karin, ši susierzinus, veidas išblyškęs.
Marija žengia prie lovos, bet sustoja. Agnes drąsina ją, prašo, kad ji nebijotų, paliestų ją, pakalbėtų, palaikytų rankas, sušildytų.
Marija dvejodama prieina. Baimingai, neryžtingai paliečia sesers rankas.
– Pabūsiu su tavim, kiek tik norėsi. Juk tu – mano sesuo, nenorėčiau palikti tavęs vienos. Man tavęs labai gaila. Atsimeni, kaip mudvi mažos žaisdavom temstant. Mus apimdavo baimė, bet mudvi susiglausdavom, apsikabindavom. Gal panašiai kaip dabar. Argi ne taip?
– Aš negirdžiu, ką sakai, – sukužda Agnes. – Kalbėk garsiau, pasilenk prie manęs.
Marija pasilenkia. Ji užsimerkia, veide – siaubas ir pasibjaurėjimas. Agnes nakvišos judesiais pakelia ranką ir ištraukia šukas Marijai iš plaukų. Plaukai nuvilnija per seserų veidus. Agnes staiga griebia Mariją už sprando, smarkiai prisitraukia jos veidą ir bučiuoja į lūpas.
Marija surikus išsilaisvina, abiem rankom nusišluosto burną, svyruodama traukiasi atatupsta ir dar nusispjauna. Paskui bėga į gretimą kambarį, mėgina atidaryti duris į valgomąjį, bet jos užrakintos, tada puola prie durų į prieškambarį, bet ir tos užrakintos.
Muša laikrodžiai, vėjo gūsis vėl nušiurena parko medžiais.
Girdėti Agnes dejonė, tyli, tolstanti ir pratisa.
Ana stovi tarpdury.
– Agnes norėtų, kad likčiau su ja. Jūs tik nebijokit. Aš ja pasirūpinsiu.
– Aš turiu dukrą, privalau apie ją galvoti, – sako Marija. – Agnes galėtų tai suprasti. Turiu vyrą, kuriam esu reikalinga.
– Tai tiesiog pasibaisėtina, – atitaria Karin. – Šlykštu ir beprasmiška. Juk ji pradeda pūti. Dėmės jau atsirado ant rankų.
– O aš eisiu pas ją. Pasiliksiu su ja.
Ana uždaro duris. Marija ir Karin lieka to sapno sukaustytos. Vėl girdima Agnes aimana. Už langų galutinai gęsta blyški dienos šviesa. Parko medžiai juodi, sustingę.
Moterų veidai vis dar boluoja tirštėjančioj prietemoj. Spalvos jau išnykusios. Raudonos sienos patamsėjusios.
Tolsta ir Agnes aimana (kaip vaiko verksmas per miegą, pavirtęs silpna dejone).
Pagaliau tyla. Verksmo nebesigirdi.
Ramu.
Atsidaro durys, suboluoja Ana. (Akys, burna, stambus kūnas, didelės rankos.)
– Pagaliau ji užmigo, – ištaria Ana, ji pereina kambarį ir atidaro duris į svetainę. Marija lyg išgąsdintas paukštis pradeda neramiai vaikščioti po kambarį. Kaire ranka suėmusi dešinę, mėgina ją pajudinti.
– Nesuprantu, kas atsitiko mano rankai! – sušunka ji. – Mano dešinei rankai! Nebegaliu jos pajudinti. Ji kaip akmeninė.
– Nerėkalok, – subara Karin. – Prižadinsi Agnes, ir viskas prasidės iš naujo. Aš nesirengiu išprotėti. Mums nieko nenutiks. Viskas bus gerai. Juk čia – tik sapnas. Marija, tu girdi, ką sakau? Čia – tik mūsų sapnas!
14
Agnes dienoraštis:
Aš vis dar tapau, lipdau skulptūras, rašau ir groju. Anksčiau manydavau, kad kūryba man padeda palaikyti ryšį su aplinkiniu pasauliu, padeda atsikratyti vienatvės. Dabar žinau, kad taip nėra. Visa ta mano kūryba – desperatiškas protestas prieš mirtį. Nepaisant to, aš vis dar jos neišsižadu. Niekas, išskyrus Aną, nėra jos matęs. Nežinau, ar ji ko nors verta. Ko gero, niekam tikus. Gyvenimo aš beveik nepažįstu. Man nerūpėjo, kaip kiti gyvena. Galbūt kitų žmonių tikrovė yra realesnė negu mano, aš turiu galvoj savo ligą.
(Čia man vertėtų šį tą pasakyti apie Agnes ateljė. Tai pailgas, erdvus kambarys į šiaurės pusę, langai be užuolaidų. Vidury kambario – molbertas su nebaigtu paveikslu. Agnes tapyba itin spalvinga ir gana romantiška. Pagrindiniai motyvai – gėlės.
Kampe, prie galinės sienos – senas fortepijonas, apdėliotas natų sąsiuviniais. Ant sienos kabo didelis, sodriai anglimi pieštas Anos portretas. Dešinėje, arčiau durų, ant medinio stalo vos telpa įvairūs Agnes kūrybinio triūso rezultatai, kai kurie darbai visai neprasti: molio skulptūrėlės, mozaikos, ryškių spalvų keramika, guli tapybos reikmenys, įvairiausi aštrūs įrankiai, krūva piešinių ir akvarelių. Prie lango stovi aptriušęs Agnes vaikystės rašomasis stalas, apkrautas knygomis, aplankais ir popieriais. Čia didelė jaunos Agnes mamos fotografija. Dar įmantrios formos muzikinė dėžė su senoviniais šlageriais ir šokių muzika. Viename kampe glaudžiasi kampuota spinta stiklinėm durelėm, ko tik čia nerastum: knygų, vyno butelių, taurių, kiniškų molinių figūrėlių, marionečių, yra senoviškas fotoaparatas ir dar daug kas.
Arčiau durų kabo paveikslas, panašus į plakatą, jame – eilėraščio posmas, įrėmintas nedidele akvarele, o tekstas štai koks: „Kurgi tas draugas, kurio visur aš ieškau. Išaušta rytas, o tas troškimas pasilieka. Diena prabėga, bet rast Jo negaliu. Širdis man dega sopuliu giliu“[2].)
15
Po laidotuvių seserys su savo vyrais grįžo iš kapinių. Dabar visi svetainėje šildosi gurkšnodami arbatą ir šerį, laukia, kol atvažiuos vežimai ir pavėžės į geležinkelio stotį.
Ana jau supakavo daiktus, dabar nešioja kelioninius krepšius. Taigi ji užsiėmusi, kelis kartus pereina kambarį.
Švelniai ir vienodai snyguriuoja.
Dalyvių pokalbis lėtas, ramus. Tarp svainių pastebimas šaltas, kiek pašaipus mandagumas. Seserys tylėdamos lūkuriuoja.
– Laidotuvės, šiaip ar taip, pavyko, – sako Fredrikas. – Nė vienas neverkė, nedemonstravo isterijos. Muzika buvo puiki, pamokslininkas kalbėjo trumpai.
– A propos! Gal mums derėtų ką nors padaryti dėl Anos, – netikėtai pasiūlo Joakimas.
Fredrikas nustebęs išplečia tamsias akis:
– O ką turėtume padaryti? Atleisk, nesuprantu, ką turi omeny?
– Ji net dvylika metų tarnavo, prižiūrėjo Agnes. Gal mums derėtų atsidėkoti jai grynais arba pasiūlyti kokią tarnybą.
– Apie tai negali būti nė kalbos, – nesutinka Fredrikas. – Ji dar jauna, pajėgi, iki šiol čia gana lengvai gyveno. Mums nėra reikalo prisiimti atsakomybę už jos tolesnį gyvenimą.
– Aš jai pažadėjau, kad galės pasiimti ką nors prisiminimui, – sako Karin.
– Pati pasirinks?
– Taip, o kodėl ne. Man rodos, ji turi teisę.
– Nemėgstu aš tokio spontaniškumo, – ištaria Fredrikas, – bet kas pasakyta, tebūnie. Būtų geriausia, jei mes tuoj pat su ja pasikalbėtume.
Marija pašaukia Aną, ši įeina į svetainę rami ir abejinga. Joakimas paaiškina, ką jie ką tik nutarė.
Kiek pagalvojus, Ana sako, kad jai nieko nereikia. Toks atsakymas ir tonas Fredriką suerzina. Jis gūžteli pečiais: „Sie versucht eine schöne Rolle zu spielen. Aber dafür kriegt sie gar nichts!“[3]
– Ana, tai tu žadi išvažiuoti mėnesio pabaigoj? – teiraujasi Karin.
Ana linkteli.
– Taigi mums nebėra ko rūpintis, – sako Joakimas ir žvaliai atsistoja. – Važiuokim, kol dar neužsnigo kelių iki geležinkelio stoties.
Visi pakyla. Karin ir Marija paduoda Anai ranką, dėkoja už čia praleistus metus. Marija dar įspaudžia tarnaitei į delną banknotą, ši paima ir tuptelėjusi pasako ačiū. Karin lūkuriuoja tarpdury, nori pasakyti Marijai porą žodžių. Abi vėl grįžta į svetainę, nors skubėdamos ir nekantraudamos.
– Tu pameni tą vakarą, kai mudvi suartėjom, – nedrąsiai primena Karin. – Ar prisimeni, ką mudvi tada kalbėjom?
– Žinoma, prisimenu, – šypsodama atsako Marija.
– Gal mes galėtume kaip nors rimčiau pratęsti tą mūsų bendravimą?
– Karin, mieloji, o kas mums trukdo?
– Aš nežinau. Dabar viskas kitaip negu tą vakarą.
– Man atrodo, kad mudvi jau labiau suartėjom, – nusišypso Marija.
– O ką tu dabar galvoji? – netikėtai jos klausia Karin.
– Ką dabar kalbam, apie tai ir galvoju, – užklupta atsako Marija.
– Ne, tu galvoji visai ne apie tai, – kategoriškai pareiškia Karin.
– Aš galvoju, kad Joakimas dabar manęs laukia, o šito jis negali pakęsti, – sako Marija. – Ir ko čia tau staiga prireikė mano minčių ataskaitos? Nesuprantu, ko iš manęs nori?
– Nieko, – pavargusiu balsu sako Karin.
– Jeigu nieko, tai nieko, tada aš atsisveikinu, tikiuos, neįsižeisi, – atšauna Marija.
– Tu mane net paglostei, – staiga sako Karin, rimtai žiūrėdama į seserį. – Argi neatsimeni?
– Aš negaliu prisiminti visų savo kvailysčių ir juo labiau už jas atsakyti. Viso labo, mieloji Karin. Rūpinkis savim, perduok linkėjimų vaikams. Tikriausiai pasimatysim per Tris Karalius, kaip visada.
Ji dar būtų pabučiavusi Karin į skruostą, bet ši atsitraukia. Marija atsiprašydama nusišypso ir papurto galvą. Gaila, jeigu taip, ištaria ji ir skubiai išeina iš kambario.
Visi išvažiavo.
Ana liko viena.
Ji vaikšto iš kambario į kambarį, nesiryždama uždegti lempos ar imtis kokio rimtesnio darbo. Ji vis labiau jaudinasi. Kartkartėm net prispaudžia ranką prie burnos, tarsi norėdama sustabdyti besiveržiantį riksmą.
– Nieko, nieko, – ramina save. – Čia nieko baisaus. Žinau, visa tai dar nieko.
Ji sustoja prie lango, žvelgia į parką. Jau smarkiau sninga, net pradeda pustyti. Vis labiau temsta, bet ji nedega lempos. Kambariuose vystančių gėlių kvapas sumišęs su cigarų dūmais ir svetimųjų kvapu.
Salėj likę ožiai, užtiesti juodu audeklu, ir ilgos nesudegusios žvakės. Ana suklūsta.
Ji girdi silpną vaiko verksmą.
Tolimą, vos girdimą.
15
Agnes dienoraštis:
Vasaros diena. Vėsoka, tarsi rudenėjant, bet vis tiek dar šilta ir malonu. Mano seserys, Karin ir Marija, atvažiavo manęs aplankyti. Smagu pabūti kartu, kaip anksčiau – dar vaikystėj. Ir aš geriau pasijutau, mes buvom pasivaikščioti. Man tai didelis įvykis, nes aš juk seniai nebuvau išėjus į lauką. Mes pamažu nuėjome prie senųjų sūpuoklių po ąžuolu. Susėdom visos keturios ( Ana buvo kartu) ir pradėjom ramiai, iš lėto sūpuotis.
Aš užsimerkiau – tegul vėjas ir saulė glosto veidą. Skausmai pradingo. O su manim buvo artimiausi pasaulyje žmonės, girdėjau, kaip jos šnekučiuojasi, jaučiau kūnų artumą ir rankų šilumą. Nebenorėjau atsimerkti, trokšdama sustabdyti akimirką, net pamaniau: juk galbūt tai ir yra tikroji laimė. Nieko daugiau nenorėčiau. Štai valandėlę išgyvenu pilnatvę. Jaučiuosi labai dėkinga savo gyvenimui, kuris man tiek daug suteikė.
Forio, 1971 m. birželio 3 d., antradienis
Versta iš: Ingmar Bergman. VISKNINGAR OCH ROP. Stockholm: Bokfõrlaget Pan/Norstedts, 1973.
[1] Pavane – lėtas ir orus XVII a. ispanų kilmės šokis (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
[2] Cituojama Johano Olofo Wallino (1779–1839) psalmė. Tai garsus švedų pastorius ir poetas, psalmių kūrėjas. 1819 m. Psalmyne, kuris dar vadinamas Wallino Psalmynu, pritaikė ir sukūrė du šimtus septyniasdešimt devynias psalmes.
[3] Ji mėgina gražiai pasirodyti. Bet už tai ji nieko negaus (vok.).
John Fante. Banker Hilio svajonės
2020 m. Nr. 4
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su dar viena JAV literatūros garsenybe – J. D. Salingeriu. „Metų“ skaitytojams pateikiama ištrauka iš paskutinio, ketvirtojo, vadinamojo Arturo Bandinio (literatūrinio autoriaus alter ego) ciklo romanų. Jį autorius sukūrė pačiame gyvenimo saulėlydyje, apakęs po diabeto komplikacijų, diktuodamas tekstą žmonai. 1982 m. pasirodžiusiame romane Arturas, jau Holivude mėginantis įsitvirtinti jaunas scenaristas, susiduria su daugybe absurdiškų situacijų. Jis džiaugiasi pagaliau čia atsidūręs, bet vis dar laukia progos save realizuoti… Be šio romano, minėtą ciklą sudaro knygos: „Sulauk pavasario, Bandini“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2014), „Kelias į Los Andželą“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2020) ir „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008).
Pirmas skyrius
Pirmasis mano susidūrimas su šlove nebuvo labai įsimintinas. Dirbau oficianto padėjėju „Markso užkandinėje“. Ėjo 1934-ieji. Viečiukė buvo įsikūrusi Trečiosios ir Hilio sankirtoje, Los Andžele. Buvau dvidešimt vienų ir mano gyvenamą pasaulį iš vakarų ribojo Banker Hilis, iš rytų – Los Andželo gatvė, iš pietų – Peršingo aikštė, iš šiaurės – Administracinių pastatų rajonas. Padavėjas buvau neprilygstamas, degiau didžiu šiai profesijai taip reikalingu entuziazmu, pasižymėjau atitinkamom manierom, ir nors mokėjo man baisiausiai mažai (vos dolerį už dieną, plius gaudavau pavalgyti), tačiau, manevruodamas nuo stalo prie stalo su vos viena ranka laikomu padėklu, klientų dėmesio ir šypsenų visuomet sulaukdavau sočiai. Savo patronams galėjau pasiūlyti ne tik padavėjo įgūdžius, bet ir šį tą daugiau – buvau dar ir rašytojas. Šis faktas tapo žinomas ir plačiajai visuomenei, kai prie baro kiurksojęs kauštelėjęs „Los Angeles Times“ fotografas čekštelėjo kelis kadrus – tuo metu aptarnavau vieną klienčių, kuri kaip tik kupina susižavėjimo į mane spitrijosi. Rytojaus dieną „Los Angeles Times“ laikraštyje pasirodė ne tik šios nuotraukos, jas lydėjo ir apybraiža. Ji pasakojo apie Arturo Bandinio, – ambicingo, sunkiai dirbančio vaikio iš Kolorado, – pastangas ir sėkmę skinantis kelią per literatūros žurnalų pasaulio brūzgynus ir debiutuojant su pirmuoju apsakymu, kurį išspausdino leidinys „The American Phoenix“, redaguojamas, žinoma, ne kieno kito, o bene iškiliausio Amerikos literatūros šulo – Heinricho Miulerio. Ak, senas geras Miuleris! Kaip jis man patiko! Iš tiesų pirmosios mano literatūrinės pastangos buvo laiškai jam – prašydavau patarimų, siųsdavau apsakymų, kuriuos galėčiau parašyti, idėjas ir, galiausiai, jau parašytus apsakymus, daug apsakymų, – po vieną kas savaitę, – kol Heinrichas Miuleris, literatūros pasaulio niurzga šykštuolis, tigras, snaudžiantis savajame guolyje, vis dėlto, regis, pasidavė ir malonėjo man atsakyti – iš pradžių parašė vos poros eilučių laiškelį, paskui – antrą, jau keturių eilučių, o galų gale – netgi dviejų puslapių, dvidešimt keturių eilučių laišką, po kurio, – stebuklų stebukle, – netrukus sulaukiau ir šimto penkiasdešimties dolerių čekio – honoraro už pirmąjį savo spausdinti priimtą kūrinį.
Tądien, kai gavau čekį, jau buvau spėjęs pavirsti tikriausiu driskium. Vilkėjau nebenusakomos išvaizdos, dar Kolorado laikus menančius nutampytus skarmalus, todėl pirmiausia į galvą šovė atnaujinti garderobą. Drabužiai turėjo būti kuklūs, bet pabrėžti mano gerą skonį, tad nusileidęs nuo Banker Hilio nukakau prie Antrosios ir Brodvėjaus sankryžos ir – į „Goodwill“ parduotuvę. Geresnės kokybės prekių salėje susiradau puikų melsvą kostiumą su baltais plonais dryželiais. Kelnės man buvo kiek per ilgos, rankovės – taip pat, ir visa ši prašmatnybė kainavo dešimt dolerių. Sumokėjau dar dolerį, kad kostiumą patrumpintų kur reikia, ir kol šitai buvo daroma, pasisukiojau po marškinių skyrių. Marškiniai atsiėjo po penkiasdešimt centų už vienetą, visi – puikios kokybės, įvairių modelių. Tada įsigijau batų porą – puikius grynos odos storapadžius „oksfordus“, kurie nešios mane Los Andželo gatvėmis dar mėnesių mėnesius. Nusipirkau ir dar šio to: keletą trumpikių ir marškinėlių, tuziną porų kojinių, kelis kaklaraiščius ir galiausiai – kerinčią, ištaigingą fetrinę skrybėlę. Ją stilingai pakreipęs ant šono išėjau iš persirengimo kabinos ir susimokėjau. Dvidešimt žalių. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai pats pirkausi drabužius. Tyrinėdamas savo atspindį aukštame veidrodyje niekaip nepajėgiau atsikratyti minčių apie tai, kad per visą tą laiką, kol gyvenau Kolorade, mano šeima niekada, netgi vidurinės mokyklos išleistuvėms, neišgalėjo nupirkti man kostiumo. Ką gi, pagaliau atsidūriau savo vėžėse, ir niekas manęs nebesustabdys. Heinrichas Miuleris, riaumojantis literatūros pasaulio tigras, nulydės mane į pačias aukštybes. Išėjęs iš parduotuvės patraukiau Trečiosios link. Jaučiausi tapęs visiškai nauju žmogumi. Mano viršininkas, Eibas Marksas, jau laukė priešais užkandinę.
– Gerasis Dieve, Bandini! – šūktelėjo jis. – Matau, buvai apsipirkt „Goodwill“! Ar vis dėlto kitur?
– Kam man ta „Goodwill“, šiknon ją, – purkštelėjau. – Viskas tiesiai iš „Bullock’s“, neišmanėli.
Po poros dienų Eibas Marksas padavė man paliktą vizitinę kortelę. Štai kas joje buvo parašyta:
Dr. Gustavas diu Monas
Literatūros agentas
Knygų, pjesių, scenarijų ir apsakymų
parengimas bei redagavimas
Profesionali redakcinė priežiūra
Trečioji g. 513, Los Andželas
Dirbame ne lengvabūdiškai!
Įsikišau kortelę į naujojo kostiumo kišenę. Pakilau liftu į penktą aukštą. Diu Mono biuras buvo įsikūręs koridoriaus gale. Įžengiau į vidų.
Priimamajame viskas judėjo krutėjo lyg per žemės drebėjimą. Sulaikiau kvėpavimą ir apsidairiau. Kur tik pažvelgsi – gyvas velnias kačių. Katės ant kėdžių, katės ant užuolaidėlių, katės ant rašomosios mašinėlės. Katės ant knygų spintų ir knygų spintose. Dvokas – stačiai neištveriamas. Kelios katės nušoko ant žemės ir ėmė sukiotis aplinkui, glaustytis prie kojų, žaismingai ritinėtis man per batus. Grindis ir baldus buvo nuklojęs nemenkas jų plaukų sluoksnis, jis vilnijo ir verpetavo lyg vanduo. Perėjau patalpą ir atsidūręs prie atviro lango dirstelėjau žemyn į avarinius laiptus. Jais kilo ir leidosi tuntai kačių. Didžiulis pilkas padaras kaip tik kopė aukštyn įsikandęs lašišos galvą. Prasispraudęs pro mane liuoktelėjo į vidų.
Dabar nusišėrę kačių plaukai pleveno ore jau ištisais spiečiais. Atsilapojo tolimesnio kabineto durys ir priešais išdygo Gustavas diu Monas, nedidukas pagyvenęs vyriškis su vyšnias primenančiomis akimis. Rėkdamas ir mosuodamas rankom jis pasileido vaikyti kates:
– Lauk! Lauk! Varykit iš čia visos! Laikas namo!
Katės tik tingiai pasirąžė, vienos nutapeno iki patogesnės vietelės, kitos sutūpė jam prie kojų, kai kurios valiūkiškai kepštelėjo nagučiais jam per kelnes.
Jos buvo jo šeimininkės. Diu Monas atsiduso, nuleido rankas ir tarė:
– Kuo galėčiau padėti?
– Aš iš užkandinės apačioje. Jūs palikote man savo vizitinę.
– Užeikit.
Įžengiau į jo kabinetą, jis uždarė paskui save duris. Tai buvo nedidukė patalpėlė, įsitaisiusios ant knygų spintos čia gulinėjo dar trys katės. Elitinės katininių šeimos atstovės, dičkės persų ilgaplaukės, karališkai oriai lyžčiojančios sau letenas. Įsispoksojau į jas. Diu Monas, regis, pajuto mano nuostabą.
– Mano mylimiausios, – šyptelėjo. Atitraukęs rašomojo stalo stalčių išžvejojo iš jo butelį škotiškojo.
– Gal drauge papietautume?
– Ačiū, negaliu, daktare diu Monai. Dėl ko norėjote su manim pasimatyti?
Diu Monas atsuko butelio kamštį, trūktelėjo tiesiai iš kakliuko ir giliai iškvėpė.
– Skaičiau tavo apsakymą. Esi geras rašytojas. Neturėtum lakstyt su lėkštėm po tą užkandinę. Tau derėtų dirbt subtilesnėj aplinkoj.
Diu Monas dar kartą gurkštelėjo.
– Gal norėtum dirbt man?
Darkart nužvelgiau jo kates.
– Gal. O ką konkrečiai siūlot?
– Man reikia redaktoriaus.
Įtraukiau į šnerves aitraus kvapo, sklindančio nuo visų šių kačių.
– Nežinau, ar tikrai tai įveiksiu.
– Turi galvoj kates? Aš jomis pasirūpinsiu.
Minutėlę pamąsčiau.
– Hm… O ką turėčiau redaguoti?
Jis ir vėl užsivertė butelį.
– Romanus, apsakymus, – viską, ką gausim.
Dvejojau.
– Ar galėčiau pasižiūrėt, kas ten per tekstai?
Jis plekštelėjo delnu per šūsnį rankraščių.
– Pirmyn, nesivaržyk.
Paėmiau pačiam viršuj gulėjusį rankraštį. Apsakymas, parašytas kažkokios Dženiferės Lavleis, vadinosi „Aistra auštant“. Gailiai atsidusau.
Diu Monas maktelėjo dar.
– Jis siaubingas, – tarė. – Ir visi jie siaubingi. Nebeturiu jėgų daugiau skaityt. Absoliučiai apgailėtinos rašliavos. Bet jei turi smarvės, gali iš jų užsidirbti. Kuo tekstas beviltiškesnis, tuo smarkiau jį perrašai.
Tuo metu visas mano naujojo kostiumo priekis jau buvo spėjęs apkibti kačių kailiu. Panižo nosis, supratau, kad tuoj nusičiaudėsiu. Vargais negalais susiturėjau.
– Kiek mokėsit?
– Penkis dolerius per savaitę.
– Velnias, už dieną išeitų vos doleris.
– Tai jau taip.
Pačiupau butelį ir trūktelėjau iš jo gerą gurkšnį. Viskis nudilgė gerklę.
Skonis kaip kačių myžalo.
– Dešimt dolerių per savaitę, kitaip nieko nebus.
Diu Monas ištiesė dešinę.
– Sutarta, – tarė. – Pradėsi pirmadienį.
Pirmadienio rytą prisistačiau į darbą lygiai devintą. Kačių nebebuvo. Langas uždarytas. Priimamasis tiesiog blizgėjo. Prie lango stovėjo man skirtas rašomasis stalas. Viskas iššluostyta ir švaru. Perbraukiau pirštu palangę – neprilipo nė vienas katės šerelis. Pauosčiau orą. Šlapimo tvaikas aiškiai tebetvyrojo, nors ir buvo kiek apmaldytas aitraus kvapo oro gaivikliu. Užuodžiau ir dar šį tą – repelentą nuo kačių. Įsitaisiau prie stalo ir prisitraukiau rašomąją mašinėlę. Prieštvaninė „Underwood“. Įkišau po velenu popieriaus lapą ir pamėginau spausdinti. Garsas kaip perrūdijusios vejapjovės. Ūmai pasijutau labai nepatenkintas. Kažin kas šiame darbe buvo ne taip. Kurių velnių turėčiau dirbti prie svetimų tekstų? Kodėl nesėdžiu savo kambary ir nerašau savo apsakymų? Ką tokioj situacijoj darytų Heinrichas Miuleris? Akivaizdu, kad esu kvailas per visą pilvą.
Atsidarė durys, pasirodė diu Monas. Pamatęs jį su katiliuku, su blauzdinėmis, surdutu ir pilka liemene po juo, maža to, dar ir įsitvėrusį vaikščiojimo lazdelę, gerokai nustebau. Niekada nesilankiau Paryžiuj, tačiau prašmatni šio nediduko žmogėno išvaizda privertė mane pagalvoti būtent apie šį miestą. Gal jis kuoktelėjo? Staiga nutvilkė baimė, kad kaip tik šitai ir bus nutikę.
– Labas rytas, – pasisveikino. – Ir kaip tau tavo darbo viečiukė?
– Kur dingo katės?
– Tai dėl fumiganto, – paaiškino jis. – Jis jas atbaido. Nesijaudink. Pažįstu kates. Jos nebegrįš.
Savo skrybėlę ir lazdelę diu Monas pakabino ant poros kablių, pritvirtintų prie durų. Tada prisitraukė kėdę ir atsisėdo prie stalo greta manęs. Paėmė iš rankraščių šūsnies patį viršutinį – Dženiferės Lavleis „Aistrą auštant“ – ir pradėjo mane mokyti redagavimo meno. Taisė jis drastiškai, nes, tiesą sakant, toks jau šis darbas yra – drastiškas. Pasičiupęs juodą pieštuką diu Monas žymėjo, trumpino ar suvis išbraukdavo atskirus sakinius, pastraipas ir net ištisus puslapius. Rankraštis nuo tokių sužalojimų nemenkai kraujavo. Netrukus perpratau esmę ir antroj dienos pusėj jau pats, savarankiškai šienavau tekstą.
Gerokai po pietų išgirdau, kaip kažkas bilsteli į langą priešais. Tai buvo katinas, senas keistuolis perdrėkstu gailiu snukučiu. Jis stebeilijo į mane pro stiklą, tai pasitrindamas į jį nosim, tai viltingai palaižydamas. Trumpam nusukau žvilgsnį, bet kai vėl dėbtelėjau, ant palangės greta jo tupėjo dar dvi katės, vėpsančios našlaitiškom, išmaldos prašančiom akim. Nebeatsilaikiau. Nuėjau į liftą ir nusileidęs žemyn iš užkandinės šiukšliadėžės išžvejojau kelis griežinėlius rūkytos jautienos. Susukau juos į servetėlę ir parnešiau katėms. Vos pravėriau langą, jos kaipmat šoko į vidų ir puolė godžiai ryti man tiesiai iš rankos.
Pasigirdo diu Mono juokas. Viršininkas stovėjo savo kabineto tarpdury, glėbyje laikydamas vieną trijų savo persų ilgaplaukių.
– Žinojau, kad ir tau patiks katės, – tarė. – Supratau iš akių.
Antras skyrius
Dženiferės Lavleis apsakymui sutvarkyti užtrukau tris dienas. Jos pateikto rankraščio apimtis buvo trisdešimt puslapių. Man viską peržiūrėjus liko maždaug pusė tiek. Iš tiesų apsakymas nebuvo toks jau blogas, labiausiai jį gadino nevykusios sakinių konstrukcijos ir formuluotės. Pasakojama buvo apie šešis mokyklos mokytojus, keliaujančius dengtu vežimu per lygumas, pakeliui susišaudančius su indėnais ir banditais ir galiausiai atvykstančius į Stoktoną. Savo darbu likau patenkintas, rankraštį nunešiau parodyti diu Monui. Jis pakilnojo lapus ir susiraukė.
– Ką, negalėjai prikurpti dar kokių dešimt puslapių? – paklausė.
– Apimtis pakankama, – nenusileidau. – Nieko daugiau nepridėčiau. Manau, Dženiferei Lavleis patiks.
Jis pakėlė telefono ragelį.
– Pasakysiu jai, kad tekstas jau paruoštas.
Kai rytojaus popietę atvyko Dženiferė, aš šėriau kates. Stulbinamai daili moteris. Vilkėjo baltą lininį kostiumėlį, mūvėjo juodas pėdkelnes, avėjo juodais vakariniais bateliais, nuo dilbio karojo juodas rankinukas. Tviskantys purūs juodi plaukai, rafinuotas veidas, spindinčios juodos akys. Paganyti akis tikrai buvo į ką, ją išvydęs nebesumojau, kur labiau norėčiau žiūrėti, tad žvilgsniu išmatavau jos kūno linijas, išraiškingą liemenį ir klubus – kankinamai gundančius, provokuojančius, neįtikėtinus. Nuo tada, kai atvykau į Los Andželą, mačiau tūkstančius dailių moterų, tačiau Dženiferės Lavleis grožis man visiškai atėmė žadą.
– Sveiki, – tariau pašokdamas ant kojų.
– Laba diena, – nusišypsojo ji. – Aš Dženiferė Lavleis. Ar daktaras diu Monas yra?
– Tuoj pažiūrėsiu. Prašom sėstis.
Ji įslydo į kėdę lyg miela satino pagalvėlė, stebėjau, kaip juda jos keliai, šlaunys, klubai. Sunėrusi tobulas rankeles pasidėjo jas ant kelių, o aš pasijutau nepaprastai maloniai. Pabeldžiau į diu Mono duris, jis šūktelėjo, kad įeičiau.
Įžengiau pas jį ir kruopščiai uždaręs paskui save duris sušnibždėjau:
– Ji jau čia!
– Šššš! – sušnypštė diu Monas, spausdamas prie lūpų pirštą. – Tegul trupučiuką palaukia. Ji turtinga.
– Ir atrodo turtinga.
Diu Monas iš švarko kišenės išsitraukė auksinį laikrodį ir ilgam, – bent man taip atrodė, – į jį įsistebeilijo. Tada ūmai liepė:
– Dabar! Pakviesk ją!
Pravėriau duris – ji tebesėdėjo kantriai ir oriai, tartum karalienė.
– Prašau užeiti, – tariau.
– Ačiū, – padėkojo atsistodama. Jai žingsniuojant į diu Mono kabinetą, pastebėjau, kad jos kostiumėlio nugara kibte apkibusi kačių plaukeliais.
– Luktelkit! – sušukau. Ji stabtelėjo ir sumišusi atsigręžė į mane. Tai buvo mano proga. Parpuolęs ant kelių įnikau valyti kačių kailį nuo jos šlovingo užpakaliuko, jusdamas įsitempusius raumenis, nuostabius paskuigalio apvalumus. Ji atšoko į šalį.
– Ką jūs darot? – paklausė. – Kas, po galais, čia dedasi?
– Tai dėl kačių, – tariau, ištiesdamas jai parodyti kačių plaukeliais aplipusius delnus.
Persisukusi ji pamėgino įžiūrėti šerius ant savo užpakalio, o aš leidausi juos toliau valyti – dabar jau tik viena ranka. Kiek galėdamas stengiausi padėti, bet ji mane atstūmė.
– Prašyčiau! – pareiškė. – Palikite mane ramybėj.
Čia prie jos išdygo diu Monas – galantiškas, susikaupęs.
– Užeikite, brangioji, – raminamai pakvietė ir, nulydėjęs ją į savo kabinetą, užsidarė. Tebeklūpojau ant grindų, sumišęs ir susigėdęs, o aplinkui prašydamos maisto šmirinėjo katės.
Kurį laiką diu Mono kabinete tvyrojo tyla. Pro rakto skylutę dirstelėjau į Dženiferę, įsitaisiusią ant kėdės kitapus diu Mono stalo. Suredaguotą savo apsakymo versiją ji skaitė susiraukusi, vos tvardydama pyktį.
– Mano rankraštis! – aiktelėjo. – Kas iš jo liko?
Ji pasirausė savo rankinėje.
– Prašyčiau pavaišinti mane cigarete.
Diu Monas ištiesė jai cigarečių.
– Ką jūs padarėt mano apsakymui, daktare diu Monai? Juk jūs mano nuostabų apsakymą visiškai sumaitojot! Kaip galėjote šitaip pasielgti?
Diu Monas raminamai iškėlė aukštyn delnus.
– Aš jam nieko nepadariau, brangioji, – pamelavo. – Nė nenumaniau, kad jis jo ėmėsi.
Dženiferė Lavleis nustėro.
– Jis? Kas toks?
Diu Monas nepratarė nė žodžio. Tik kaltai kryptelėjo galva, parodydamas į priimamojo duris. Dženiferei Lavleis pašokus ant kojų, aš nėriau lauk – į koridorių, tada laiptais žemyn, pro užkandinę galinių jos durų link, ir – į gatvę. Čia pastebėjau įpakavimui skirtą dėžę, atsisėdau ant jos ir drebančiom rankom prisidegiau cigaretę. Aplinkui zujo katės, ta pati sena gera šutvė, kuri užklysdavo ir pas mane į biurą. Jos klausiamai mane nužvelgė, aiškiai susidomėjusios, ką veikiu jų teritorijoje.
Žvilgtelėjau aukštyn į savo biuro langą. Sugrįžti ten negalėjau. Nė už ką. Jaučiausi išduotas. Diu Monas mane apgavo. Dėl to, kad šitaip negailestingai suredagavau Dženiferės rankraštį, dabar mane apėmė gėda. Jei kas nors panašiai būtų nudrožęs mano paties kūrinį, jam tikrai užvožčiau. Įdomu, ką Heinrichas Miuleris pasakytų apie mano principingumą. Principingumą! Nusikvatojau. Principingumas – kurgi ne, paistalai. Juk aš niekas, visiškas nulis. Velniop viską. Nusprendžiau eiti nusipirkti naujas kelnes. Vis dar turėjau daugiau nei šimtą dolerių. Švaistūniškai paišlaidavęs galėsiu bent jau pasipuikuoti ir nors trumpam užmiršti rūpesčius. Šiaip ar taip, kas man iš tų pinigų?
„Goodwill“ parduotuvėje išsirinkau ir pasimatavau trejas kelnes. Tik kažkodėl nuotaika nuo to nepasitaisė. Nužvelgiau savo atspindį aukštame veidrodyje: štai aš – pastumdėlis, nulis. Palyginti su literatūros liūtu Heinrichu Miuleriu – tik niekingas skruzdėliūkštis. Nupėdinęs Trečiąja ir Hilio gatvėmis prie Angelo skrydžio funikulieriaus, įsiropščiau į vagoną ir atsisėdau. Be manęs čia tebuvo dar viena keleivė – mergina, skaitanti knygą ant suolo kitame vagono gale. Vilkėjo paprastą suknutę, pėdkelnių nemūvėjo. Gana patraukli, bet ne mano skonio. Funikulieriui pajudėjus mergina persėdo į kitą vietą. Jokios šiknos, pamaniau. Tai yra – šiknos esama, bet Dženiferės Lavleis užpakaliukui neprilygsta nė iš tolo. Nei didybės, nei kvapą gniaužiančių linijų. Paprasta, elementari šikna, ir tiek. Ne mano diena, ką padarysi.
Pakilęs į patį viršų išlipau ir įsistebeilijau žemyn į Trečiąją gatvę, į savo viešbučio pusę. Tada nutariau išgerti puodelį kavos ir surūkyti cigaretę visai čia pat įsikūrusiame nedidukame japonų restoranėlyje. Kava prasklaidė niūrią nuotaiką, patraukiau į savo viešbutį. Šeimininkė sėdėjo prie stalo priimamajame. Pirmiausia akis man užkliuvo už „The American Phoenix“ egzemplioriaus. Gulėjo lygiai ten pat, kur jį buvau palikęs prieš tris savaites. Susierzinęs ryžtingai priėjau prie stalo ir pakėliau leidinį.
– Taip ir neperskaitėt, tiesa?
Ji nedraugiškai šyptelėjo.
– Ne, neperskaičiau.
– Kodėl? – paklausiau.
– Nuobodu. Man užteko ir pirmos pastraipos.
Pasikišau žurnalą po pažasčia.
– Išsikraustau, – tariau. – Jau visai netrukus.
– Kaip sau nori.
Nudūlinau koridoriumi. Rakindamas savo duris išgirdau trekštelint spyną priešais. Durys atsidarė ir pasirodė toji pati mergina, kurią buvau sutikęs funikulieriuj. Ji tebeturėjo su savim knygą. Tai buvo Zolia „Nana“. Mergina man šyptelėjo, suprask – sveikinasi.
– Labas! – tariau. – Nežinojau, kad čia gyveni.
– Ką tik įsikrausčiau.
– Dirbi kur nors netoliese?
– Galima ir taip pasakyti, – gundomai mane nužvelgė. – Gal norėtum su manim susitikt?
– Kada?
– O kad ir dabar.
Visiškai jos nenorėjau. Manęs neviliojo joks jos bruožas, tačiau jaučiausi privaląs atrodyti vyriškai. Šitokios situacijos sprendžiamos tiktai vienu būdu.
– Kodėl gi ne? – gūžtelėjau.
Jos akyse sužibo mažytės, dirbtinos gašlumo ugnelės, ji atlapojo savo kambario duris.
– Ko lauki? – pasakė.
Sudvejojau. Viešpatie, padėk, pamaniau. Tada perėjau koridorių ir žengiau į jos kambarį. Ji įėjo man iš paskos, uždarė duris.
– Kuo tu vardu, meduoliuk?
– Arturas, – tariau. – Arturas Bandinis.
Mergina ištiesė rankas ir nuvilko nuo manęs paltą.
– Kiek? – paklausiau.
– Penkinė.
Ji pasivedėjo mane giliau į kambarį ir atsistojusi priešais atsagstė marškinius. Pakabinusi juos ant kėdės atlošo patraukė vonios link.
– Palauk minutėlę.
Įėjusi į vonią uždarė paskui save duris. Nusimečiau likusius drabužius ir atsisėdau ant lovos krašto. Kai ji grįžo, buvau nuogutėlis. Pamėginau nuslėpti nusivylimą. Nors buvo išsimaudžiusi, švari, tačiau vis tiek atsidavė kažkokia nešvara. Užpakalis karojo atsikišęs tarsi koks našlaitis. Mudu niekada neturėsim nieko bendra. Tai, kad čia atsidūriau, – tikra beprotybė. Ji captelėjo mane už įnagio, nusivedė į vonią. Išmuilinusi ir nuplovusi šonus, pirštais ryžtingai pamasažavo man tarpkojį, tačiau mano kūnas į tai niekaip nesureagavo. Pajėgiau mąstyti tik apie Dženiferę Lavleis ir jos klubų grakštumą. Mergina nušluostė mane rankšluosčiu ir grįžę į kambarį atsigulėm į lovą. Ji išsitiesė visiškai nuoga, aš įsitaisiau greta jos.
– Pirmyn, – paragino.
Perbraukiau pirštu per jos gaktiplaukius.
– Nieko tokio, jei aš skaitysiu? – paklausė. – Paduok man tą knygą.
Padaviau jai knygą, ji atsivertė reikiamoj vietoj ir pradėjo skaityti. Gulėjau ir svarsčiau. Gerasis Dieve, o kas, jei štai dabar pro šias duris įžengtų mano motina? Arba tėvas? Arba Heinrichas Miuleris? Kuo viskas baigtųsi? Mergina linktelėjo į dubenį su obuoliais prie lovos krašto.
– Gal nori obuolio? – paklausė.
– Ne, ačiū.
– Paduok man vieną.
Padaviau jai obuolį. Taigi, dabar ji jau ne tik skaitė, bet dar ir valgė.
– Nagi, meduoliuk, – darkart paragino meiliu balseliu. – Pirmyn, pasimėgauk.
Iškėliau kojas iš lovos ir atsistojau.
– Kas yra? – paklausė ji, šįkart jau priešiškai.
– Nesijaudink. Vis tiek sumokėsiu.
– Gal norėtum, kad pačiulpčiau?
– Ne, – tariau.
Pokštelėjo užverčiama knyga.
– Žinai, kokia tavo bėda, bernužėli? Tu žydras. Štai kas tau negerai. Esi pedikas. Pažįstu tokius.
Ji pačiupo mano švarką, kelnes, apatinius, batus ir kojines, tada metėsi prie durų ir nušveitė viską į koridorių. Išėjau ir ėmiau rinkti savo daiktus.
– Lieku tau skolingas penkis žalius, – pasakiau.
– Ne, nelieki. Nieko tu man neskolingas.
Graibiausi po švarko kišenę ieškodamas rakto nuo savo kambario. Iš kito koridoriaus galo, sunėrusi rankas ant krūtinės, į mane žvelgė ponia Braunel, šeimininkė. Paskubom atsirakinau duris ir nėriau į vidų. Palengvėjo – pasijutau išvaduotas, apsaugotas. Priėjau prie lango pasižiūrėti į visą šio man prieš akis plytinčio miesto didybę. Galėjai pamanyti, kad regi visą pasaulį. Toli pietvakariuose saulė nutvieskė vandenyną dangiškos šviesos pluoštais. Tai ženklas. Dievo apvaizda. Žinia apie Kūdikėlį Jėzų ėdžiose, Betliejaus žvaigždės šviesa. Parpuoliau ant kelių.
– Ak, palaimintasis Kūdikėli Jėzau, – pratrūkau melstis. – Dėkoju, kad šiandien mane apsaugojai. Dėkoju už Dievo gerumo bangą, išginusią mane iš to nuodėmių persmelkto kambario. Prisiekiu – daugiau niekada nebenusidėsiu. Visą likusį gyvenimą prisiminsiu, kaip šlovingai mane užtarei. Ačiū Tau, Dievo sūneli. Nuo šiol visados Tave širdingai seksiu.
Persižegnojau ir atsistojau. Pasijutau nuostabiai. Neįtikėtina – mane vėl užplūdo ankstyvos vaikystės jausmai. Nusprendžiau kuo greičiau susisiekti su Dženifere Lavleis. Apsirengiau ir patraukiau į vestibiulį. Įmetęs į taksofoną monetą surinkau diu Mono numerį.
– Kas tau nutiko? – paklausė jis.
– Aš savo viešbuty. Koks Dženiferės Lavleis telefono numeris?
Jis padiktavo, aš užsirašiau.
Grįžau į kambarį ir atsisėdau prie rašomosios mašinėlės. Tarškinau klavišais kokias penkiolika minučių – prirašiau du sielvarto kupinus puslapius. Pasiėmęs juos išėjau iš viešbučio prie taksofono kitapus gatvės. Surinkau Dženiferės numerį. Klausydamasis telefono signalo, išsilanksčiau užrašus.
– Klausau.
Tai ji.
– Dženifere, tai Arturas Bandinis.
Stojo tyla. Mane išmušė prakaitas. Balsas virpėjo:
– Dženifere, prašau man atleisti. Nė nežinau, kodėl taip sumaitojau jūsų nuostabų rankraštį. Kaltas mano nepatyrimas. Bet aš geras rašytojas, Dženifere. Galiu tai įrodyt. Galėčiau atvežt jums vieną savo kūrinių. Pamatytumėt, koks aš puikus rašytojas. Nenorėjau sugadinti jūsų rankraščio. Aš ne kritikas, Dženifere. Paprasčiausiai vadovavausi diu Mono nurodymais, ir tiek. Siaubingai suklydau. Gal sutiktumėte su manimi pasimatyti ir leistumėt pasiaiškinti? Norėčiau jums daugiau papasakoti, koks esu talentingas. Būkit gera, Dženifere. Suteikite man progą papasakoti…
Ketinau ir dar šį tą pasakyti, tačiau ji mane nutraukė:
– Ar sekmadienis tiktų?
– Tiktų bet kuri diena, bet kuriuo metu. Tik pasakykit.
Ji padiktavo savo adresą Santa Monikoje, aš jį užsirašiau.
– Ačiū, Dženifere. Jūs tikrai nepasigailėsit.
Išgirdau padedant ragelį.
Trečias skyrius
Saulė, panaši į didžiulę auksinę akį, ėmė plieksti man tiesiai į veidą ir aš pabudau. Sekmadienio rytas – diena žadėjo būti giedra ir puiki. Šokau iš lovos, plačiai pravėriau langą ir riktelėjau pasauliui: sveiki visi! Sėkmės jums! Graži diena, gaivi diena. Prisiminiau, kaip tėvas Kolorade giedrais pavasario rytais prie virtuvės kriauklės skusdamasis laimingas dainuodavo. O Sole Mio. Stovėdamas priešais veidrodį vonioj irgi užtraukiau šią dainą. O Dieve, kaip puikiai jaučiaus! Argi tai įmanoma? Pusryčiams nusilupau ir suvalgiau du apelsinus.
Apsivilkęs savo puikųjį dryžuotą „Goodwill“ kostiumą, užsidėjęs dabitišką fetro skriblių ir pasikišęs po pažasčia „The American Phoenix“ numerį, patraukiau užkariauti moters. Žengiau vaiskiu sekmadienio rytmečiu alsuojančia Alyvų gatve. Miestas atrodė ištuštėjęs, gatvė – tylutėlė. Sustojau ir įsiklausiau. Kažką išgirdau. Tai buvo laimės garsai – švelnus, ritmiškas mano širdies plakimas. Laikrodis, štai kas aš – nedidukas laimės mechanizmas. Kirtau Penktąją, nėriau tiesiai prie Biltmoro viešbučio. Pro sukamąsias duris tai į lauką, tai į vidų be perstojo siuvo puikiai apsirengę žmonės. Tokie kaip ir aš: dailiai išsipustę, priklausantys aukštesniajai klasei. Prie pagrindinio įėjimo stovėjo uniformuotas durininkas. Sveikindamasis man linktelėjo, atrodė vos ne dešimties pėdų ūgio. Aš irgi jam linktelėjau.
– Pone, gal žinote, kiek valandų? – paklausiau.
– Taip, pone, – tai taręs dirstelėjo į laikrodį sau ant riešo. – Dabar lygiai vienuolikta valanda, pone.
– Ačiū, pone.
Žengęs prie kelkraščio nužvelgiau ilgą taksi automobilių eilę, kiekviename laukė vairuotojas. Staiga galvoje blykstelėjo mintis. Pas Dženiferę važiuosiu taksi. Visą gyvenimą kirbėjo noras bent kartą įsėsti į taksi, tačiau dėl tam tikrų priežasčių, – tiesą sakant, finansinių, – niekada nesiryžau to padaryti. Bet dabar padarysiu. Atvyksiu stilingai. Atšvilpsiu prie jos namų, palūkėsiu, kol vairuotojas atidarys man dureles, ir išlipsiu į lauką tarytum princas. Šalia išdygo durininkas.
– Pageidautumėte taksi, pone?
– Taip, pone.
Jis atidarė arčiausiai stovėjusio taksi automobilio dureles ir aš įsėdau į vidų. Vairuotojas atsigręžęs sužiuro į mane.
– Kur keliausim, pone?
– Aštuonioliktoji gatvė, 1724, Santa Monika.
– Oho, geras kelio gabalas, kainuos, – tarė.
– Nesvarbu, – atsiliepiau. – Visiškai nesvarbu.
Taksi nuvažiavo nuo šaligatvio krašto, pasuko dešinėn į Septintąją, tada vėl dešinėn – į Vilties gatvę Vilširo bulvaro link. Stebėdamas šią gatvę ir joje įsikūrusias parduotuves gerklėje pajutau gumulą. Koks tai nuostabus miestas! Tik pažvelkit į visus šiuos vaikštinėjančius dailius žmones ištaigingais drabužiais, traukiančius iš bažnyčių ir apžiūrinėjančius šiame puikiame bulvare išsidėsčiusių parduotuvių vitrinas. Nė kiek neabejoju – tai mano diena, mano miestas.
Taksistas buvo teisus. Kelionė iš tiesų netrumpa – atsiėjo septynis dolerius ir dvidešimt centų. Jis spustelėjo taksometrą ir įsmeigė akis į skaičių, kurį šis parodė. Išlipau iš automobilio ir įteikiau vairuotojui dešimties dolerių kupiūrą. Šis pro langą iškišo man grąžą – lygiai tiek, kiek reikia, pats perskaičiavau. Tada man dingtelėjo, kad, ko gero, tokiais atvejais įprasta palikti arbatpinigių. Padaviau jam dešimtcentį. Jis tik patempė lūpą.
– Vajė, ač.
Apsigręžiau ir pažvelgiau į Dženiferės namą. Tikras pasakų būstas – fantastiškas geltonai baltas Viktorijos epochos dviaukštis su dviem kupolais. Kupolai dekoruoti medinėmis plokštelėmis su išraižytomis ritėmis ir rafinuotais spiralių bei judančių figūrų ornamentais. Visai kaip vestuvinis tortas – išbaigtas iki menkiausios smulkmenos, betrūksta tik nuotakos su jaunikiu. Pūpsojo sau išdidus, supamas didžiulių kėnių, ir atrodė, kad labiausiai jam tiktų stovėti net ne čia, o kokioje nors Ozo šalyje. Dženiferės namai! Pažvelgiau į didžiules patogias kėdes verandoje ir, šmėstelėjus minčiai, kad jos įstabusis užpakaliukas jau yra pagerbęs jas visas, šyptelėjau. Kol lipau verandos laiptais, ji atėjo atidaryti durų.
– Sveiki! – nusišypsojo. – Džiaugiuosi, kad atvykot. Užeikit.
Ji stumtelėjo tinklinę užtvarą ir aš įžengiau į vidų. Svetainė buvo pribloškianti. Fortepijonas, prabangūs krėslai, gigantiški ilgalapiai inkstpaparčiai, šviestuvai su vitražinio stiklo gaubtais ir didžiulis aliejinės tapybos darbas virš židinio, vaizduojantis mergaitę ilgomis garbanomis. Ji leido man pasigėrėti šia drobe – paaiškino, kad tai jos portretas.
– Prašau, sėskitės, – tarė. – Mama ir tėtis šiuo metu mišiose. Netrukus turėtų grįžti.
– Jūs šįryt turbūt irgi dalyvavot mišiose? – pasiteiravau.
– Ak, žinoma. Ar jūs katalikas?
– Kas gi daugiau, – šyptelėjau. – Bažnyčia – neatsiejama mūsų šeimos gyvenimo dalis per ištisas kartas.
– Vadinas, ir jūs šį rytą ėjote švęsti mišių?
– O kaipgi. Juk praleisti mišias būtų mirtina nuodėmė. Be abejo, tai žinot.
Ji nusišypsojo.
– Žinoma.
Atsisėdau.
– Tiesą sakant, šį rytą net leidau sau įsivelti į šiokį tokį teologinį ginčą su savo nuodėmklausiu.
Prieš atsisėsdama ji perbraukė ranka savo geltoną suknelę ties sėdmenimis. Jos užpakaliukas nusileido į krėslą lyg dailus kiaušinis į lizdą.
– O kuriai parapijai priklausot? – paklausė.
Žinojau, kad kur nors Los Andžele tikrai turėtų būti Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, tad atsakiau:
– Švč. Marijos Gvadalupės Mergelės.
– Ak, kokia tai daili bažnyčia, tiesa?! – šūktelėjo Dženiferė. – Ji man be galo patinka.
– Dažnai ten nueinu pasimelsti.
– Užsiminėt apie ginčą su savo nuodėmklausiu. Ką turėjote omenyje?
– Papasakosiu, bet prašyčiau niekam apie tai neprasitarti. Supraskit – išpažinties paslaptis…
Ji atsiduso, priglaudė delną prie krūties.
– Gal neverta? – paklausė.
– Privalau, – pareiškiau. Pagrąžęs ant kelių sunertas rankas, tęsiau.
– Ar pamenat, kaip išniekinau jūsų rankraštį? Juk tikrai nepamiršot, kaip aš jį be jokių skrupulų sumaitojau, tuo parodydamas jums visišką nepagarbą? Juk tąkart baisiausiai pasipiktinote ir įsižeidėte.
Ji oriai linktelėjo.
– Kai atsidūriau prie klausyklos ir kreipiausi į kunigą, vienas mano jam pateiktų klausimų buvo toks: ar sugadindamas jūsų kūrinį padariau mirtiną nuodėmę? Ar iš tiesų šiurkščiai nusižengiau Dievo Įstatymui? Ar Dievas man už tai atleis? Kunigas nužvelgė mane pro klausyklos groteles, kurį laiką pamąstė, o tada tarė: „Bet kokių meninių laimėjimų išniekinimas yra viena didžiųjų nuodėmių prieš Dievo Įstatymą.“
Regis, šie žodžiai jai padarė nepaprastai didelį įspūdį, ji atsistojo.
– Gal norėtumėte kolos, pone Bandini?
– Taip, ačiū.
Ji spėriai nužingsniavo į virtuvę, linguodama šlovingąja subinyte kone ritualiniu ritmu. Nusekiau jai iš paskos, iš šaldytuvo ji ištraukė porą kolos buteliukų, vieną padavė man. Mes juos atsikimšom, atsigėrėm. Ant stalo gulėjo iškylavimo krepšys su dangčiu. Pakėliau dangtį ir dirstelėjau į vidų.
– Tai mums, – paaiškino.
– Kur nors važiuosim?
– Į paplūdimį.
– Prie vandenyno?
– Suprantama.
– Maudysimės?
– O ko dar ten važiuoti?
– Nepasiėmiau maudymosi glaudžių.
– Galit pasiskolinti mano brolio.
Ištuštinom buteliukus.
– Važiuojam, – paragino ji.
Paėmiau iškylavimo krepšį ir nusekiau ją užpakaliniais laiptais žemyn į garažą, kur stovėjo dviejų durelių ševis. Padėjau krepšį ant galinės sėdynės ir įsitaisiau greta jos. Ji užvedė variklį ir išvažiavo į gatvę, tada įsuko į judrų greitkelį. Per mylią į šiaurę nuo Santa Monikos molo palei Ramiojo vandenyno pakrantės magistralę plytėjo šimtai paplūdimio namukų – oro sąlygų nelepinamų, labai senų. Pasukom į kelkraštį ir išlipom. Iš lentų sukaltu takeliu nupėdinom pro aukštą tvorą prie vieno iš tuzino ant smėlio pastatytų vienaukščių. Priėjusi prie pirmojo iš jų, ji spragtelėjo raktą spynoje ir mes įžengėm į vidų. Tai buvo jos šeimos vasarnamis. Nepretenzingas – viryklė, šaldytuvas, stalas ir kėdės. Be virtuvės, buvo dar du miegamieji. Ji trumpam pradingo viename, o tada pasirodė apsivilkusi juodą maudymuką, švystelėjo man glaudes. Paliko mane persirengti, o pati išplasnojo į lauką ir leidosi link vandens.
Nusimečiau drabužius ir dirstelėjęs į savo baltą kaip lelija kūną susiraukiau. Pats atrodžiau sau it rožinis paršelis, ir jau vaizdavausi, kaip persikreips jos veidas, kai toks pasirodysiu. Bet kai išdygau priešais ją, tįsančią ant įšilusio smėlio ir pro tamsius akinius raginiais rėmeliais skaitančią „The American Phoenix“, ji nė kiek nenustebo. Vandenynas atrodė stulbinamai. Net pamiršau apie savo blyškų, neįdegusį kūną ir susižavėjęs apsidairiau. Paplūdimys buvo beveik tuštutėlis. Pro šalį prašlepsėjo grupelė vaikų – trumpam stabtelėjo, nužvelgė mane, o tada pasiprunkščiodami patraukė tolyn. Atsargiai leidau krantu atsiritančioms bangelėms užlieti kojų pirštus, tada su pasitenkinimu taškydamasis nužirgliojau gilyn. Galiausiai įbridau tiek, kad jau galėjau plaukti – taip ir padariau – niurktelėjęs į vėsią, nutvilkančią vilnį pajutau jėgų antplūdį. Kolorado laikai dabar atrodė baisiausiai tolima praeitis. Pamaniau, kad šiuo metu mano motina kaip tik grįžta iš bažnyčios ir ims ruošti pietus. Turbūt galvoja apie mane – kaip ir aš apie ją.
Vis žvilgtelėdavau į Dženiferę. Ji visa esybe buvo įsigilinusi į žurnalą ir į mane nekreipė jokio dėmesio. Grįžau prie jos, atsistojau priešais ir šūktelėjau:
– Žė!
Atsispyręs rankomis į smėlį persiverčiau per galvą ore – o tada darkart, ir darkart. Ji nežymiai šyptelėjo ir vėl įsmeigė akis į žurnalą. Panūdau pademonstruoti ir daugiau triukų, juk kadaise priklausiau Kolorado universiteto gimnastų komandai.
– Žė, dar ką parodysiu!
Padariau panašų numerį – tik šįkart keliskart persiverčiau šonu. Ji pažiūrėjo, vėl vos šyptelėjo – aiškiai mąstė apie ką kita.
– O dabar – va!
Atsistojau ant rankų ir nukrypavau į vandenį – žengiau aukštyn kojom tol, kol mano rankos ir pečiai visiškai paniro. Tada parkritau. Pažvelgiau į paplūdimio pusę. Dženiferė jau buvo pakilus. Mačiau, kaip ji nubrenda per smėlį ir įeina į namuką. Nuskubėjau iš paskos.
Radau ją traukiančią daiktus iš iškylavimo krepšio – salotas, svogūnus, pomidorus – nuplovusi juos kriauklėje, ėmė pjaustyti į medinį dubenį. Ant glotniai prie kūno prigludusio juodo maudymuko buvo pasirišusi prijuostę. Net žioptelėjau nuo šio vaizdo. Jos kūno linijos gundė, masino, vedė iš proto. Drebančiomis rankomis prisidegiau cigaretę – štai ir atėjo toji akimirka, pamaniau. Dabar arba niekada. Nebūk lepšis. Pirmyn. Daugiau tokia proga nebepasitaikys. Drąsiau. Neturi ko prarasti. Gali tik išlošti. Atsistojau ir puoliau prie jos, parkritęs ant kelių apglėbiau ją per liemenį.
– Aš tave myliu, – tariau. – Noriu tavęs.
Ji suktelėjo į šoną nuostabiuosius klubus, mėgindama išsivaduoti iš mano rankų. Tvirčiau suleidau nagus – tarsi koks tigras. Dženiferė pakėlė salotinę ir vožtelėjo ja man per galvą. Apsipylęs majonezu, alyvų aliejumi ir daržovėmis, sudribau ant grindų, vis dar kabindamasis į ją ir bandydamas parsiversti greta.
– Kvaily! – sušuko ji. – Paleisk! Pamišęs pusgalvi!
Įsivėlėm į kažin kokias protu nesuvokiamas imtynes: grūmėmės vienas su kitu, slysčiojom ant grindų, kovojom visiškai beprasmę kovą. Krimstelėjau jai į užpakalį, ji riktelėjo. Tada keturpėsčia vargais negalais išsivadavo iš mano gniaužtų ir nuropojo į miegamąjį, užtrenkė paskui save duris.
Šnopuodamas likau sėdėti salotų padažo baloje. Ką aš pridirbau? Ant išterliotų grindų, nusėtas aliejaus ir majonezo dėmėm, gulėjo „The American Phoenix“ numeris. O kas dabar, paklausiau savęs. Eik, liepiau. Nešdinkis. Dink iš čia. Keturiom nuslinkau prie kėdės, atsisėdau, ant krūtinės ir kojų ryškėjo nagų žymės. Pasaulio pabaiga. Mano pabaiga. Mano meilės pabaiga. Miegamojo durys atsilapojo ir įžengė ji. Šluostėsi rankšluosčiu, trynė nuo kūno salotų padažą. Nepratarė nė žodžio.
– Atsiprašau, – pasakiau.
– Kalės vaikas! – pareiškė ji.
Čiupusi nuo stalo raktelius, patraukė durų link.
– Beje, dar šis tas, – išpyškino. – Minėjai Švč. Marijos Gvadalupės Mergelės bažnyčią. Tai štai – tokios bažnyčios apskritai nėra!
Ji išėjo. Nusekiau iš paskos – pro vartelius ir prie greitkelio. Dženiferė įsėdo į automobilį ir nurūko.
Norėjosi verkti, tačiau kvailybė paėmė viršų. Grįžau į namuką, nusimoviau glaudes ir palindau po šaltu dušu. Tada nusišluosčiau, apsirengiau, uždariau vasarnamio duris ir nukėblinau prie magistralės. Kitoje kelio pusėje nuo uolų stačiu keliuku iškylautojai leisdavosi išsimaudyti. Kirtau greitkelį ir patraukiau tuo keliuku aukštyn. Juo pasiekiau Vandenyno gatvę ir tramvajų stotelę. Sulaukęs tramvajaus grįžau į savo viešbutį.
Sukdamas raktą spynoj kitapus koridoriaus išgirdau radijo garsus. Skambėjo daina „Kai jie leidžiasi šokti beginą“. Įžengiau į savo kambarį, nusirengiau, įsisupau į chalatą. Buvo jau beveik sutemę – tamsu, vieniša, geidulinga. Išėjau iš kambario, kirtau koridorių ir pabeldžiau į jos duris. Radijo imtuvas nutilo, ji šūktelėjo:
– Užeikit.
Pravėriau duris.
Ji tįsojo ant lovos su rožiniu apatinuku, vis dar skaitė „Naną“. Pamačiusi mane susiraukė.
– O ko tau čia prireikė?
– Pasidulkinkim, – tariau.
Versta iš: John Fante. DREAMS FROM BUNKER HILL. New York: Ecco, 2002.
David Park. Spąstai
2020 m. Nr. 3
Iš anglų k. vertė Vidas Morkūnas
Davidas Parkas (g. 1953) – žymus Šiaurės Airijos rašytojas. Pradėjo rašyti mokytojaudamas „iš nevilties ir baimės. Rašymas man buvo kaip gelbėjimosi liemenė. Gyvybės ir mirties klausimas“. Kol kas yra išleidęs vienuolika romanų ir du apsakymų rinkinius. Dauguma D. Parko knygų pelnė svarbias literatūrines premijas, autorius triskart nominuotas Airių metų knygos apdovanojimui (pateko į trumpąjį sąrašą). Rašytojas yra prisipažinęs, kad moralinės dilemos jam daug svarbesnės nei siužetas, ir ši nuostata akivaizdi apgaulingai paprastoje, sodrioje, rupią, dažnai šiurkščią tikrovę vaizduojančioje jo prozoje.
Čia pateikiamas apsakymas iš debiutinio D. Parko rinkinio „Apelsinai iš Ispanijos“ („Oranges from Spain“, 1990).
Tėvas sėdėjo ištiesęs kojas į židinį, prikišęs taip arti traškančio žaizdro, kad aplink kojinėtas pėdas be paliovos rangėsi garai. Jis tebevilkėjo darbinius, ir velvetinių kelnių palankai buvo apkraštuoti veikiai sudžiūsiančiu ir visur namuose pribyrėsiančiu purvu. Drybsojo jis fotelyje prie kamino sienos, kur būtų išdrįsęs atsisėsti nebent kas svetimas, neišmanantis apie privačią nuosavybę. Žiūrėdamas į snūduriuojantį ir protarpiais knapsintį tėvą, sūnus pastebėjo, kokia nešvari, kokia nuzulinta kone iki blizgesio atrama galvai, įmatė baltas žymes ant medinių ranktūrių, kur tėvas jau dvi dešimtys metų pasidėdavo puoduką. Valgydavo jie prie balta staltiese dengto stalo, o šit arbatą tėvas visada gerdavo fotelyje. Ar kas palaiko kompaniją, ar ne, būdavo nesvarbu, įpročio jis atkakliai laikydavosi; jeigu kokie nors ypatingi svečiai gaudavo rožėmis dekoruotus puodelius iš geriausio servizo, tėvas vis tiek likdavo ištikimas savajam puodui sulig kibirėliu.
– Iš tų dailiųjų piskių nieko gero. Pora gurkšnių, ir jau žiopsai į dugną, – subambėdavo jis, niekinamai numojęs ranka.
Dabar tėvas snaudė, galvą nusvarinęs į šoną, ugnis ryškino įtampą vėjo nugairintame jo veide, nuovargio išpieštus ratilus aplink akis, ir atrodė, kad kūnas, net ir trūksmingai snūduriuodamas, iš visų jėgų veja šalin kietesnį miegą.
Sūnus girdėjo, kaip motina virtuvėje deda į spintelę suplautus indus, kaip skimbčioja stalčiun metami įrankiai. Baigusi tvarkytis ji taip pat ateis pasėdėti prie židinio. Anglys pakuroje degdamos susmuko, ir tėvas sualsavo sunkiau. Vis dėlto po akimirkos jis turėjo pabusti, pasakyti ką nors tokio: „Kad tave kuisiai, visą dieną būsiu prapūtęs“, ir, lyg pasijutęs kaltas, kam veltui švaistė laiką, pasiieškoti kokio nors darbo. Darbas šiam žmogui buvo svarbiausia gyvenimo dalis; dykas jis tiesiog sukiuždavo. Panėšėdavo į berniuką, pasiklydusį nejaukiame užsienio mieste, kur nėra nieko atpažįstamo, nei kokios nors aiškios tvarkos. Be savo ūkio tėvas nugrimzdavo į neviltį. Buvo linkęs į aroganciją, todėl tvirtai tikėjo, kad geriau už jį niekas jokio darbo nenudirbtų. Ypač sūnus. Be to, ūmaus būdo, supykti galėdavo dėl menko nieko, vaikystėje sūnui tuos siuto protrūkius tekdavo atkentėti neretai – dažniausiai kliūdavo už nusikalstamą „atsikalbinėjimą“. Tėvas suniurzgė per miegus ir vos vos prasižiojo.
Sūnus atsistojo ir atitraukė užuolaidą, bet išvydo tik savo atspindį, mat lauke buvo tamsu. Vėl užuolaidą trūktelėjęs, jis pasirūpino, kad abiejų pusių kraštai užeitų vienas ant kito – plyšelis, tegul ir menkiausias, būtų sutrikdęs motiną. Šiai, kantriai, tykiai, niekuo nesiskundžiančiai moteriškei, veikiausiai atrodė, kad, palikus kokių nors spragų, išorinis pasaulis nepraleistų progos vogčia dirstelėti į jų šeimos gyvenimą. Tos minties nupurtytas, jis perbraukė delnu užuolaidų kraštus, įsitikino, kad abiejų klostės tvarkingai susiglaudusios. Tada vėl atsisėdo ir įsižiūrėjo į liepsną. Po plonėjančia nuodėgulių pluta vėrėsi raudonai žėrintys urvai. Į juos spiečiais krito suodžiai. Suskalambino laikrodis. Su siuvimo reikmenų dėžele po pažastimi įėjo motina. Be žodžių padavusi jam adatą ir siūlą įverti, atsisėdo ir ėmė adyti perplėštą mėlyno kombinezono kelį.
– Ar daug šiandien patvėrėte? – paklausė nepakeldama akių.
– Jo, gerą galą. Tvėrėme daugiausiai galinius laukus. Atsiprašau dėl kombinezono. Nors su spygliuota viela nedirbu, ką nors vis tiek susiplėšau.
Motina šyptelėjo ir delnu išlygino audinį.
– Bent rankų nesusižalojai. Dirbti su spygliuota viela oi kaip pavojinga, tai jau tikrai.
Jis pažvelgė į ją kiek nustebęs.
– Nejaugi esi dirbusi?
– O kaipgi, dirbau, tavęs tada dar nebuvo. Kaip manai, kas padėjo tavo tėvui nutiesti tvorą palei vieškelį?
Jis pamėgino įsivaizduoti tokią gležną moterį besigalynėjant su tvoros statramsčiais ir spygliuota viela, bet nesusikaupė ir vaizdo aiškiai neišvydo. Motina pakėlė akis ir pastebėjo pašaipiai ironišką išraišką sūnaus veide.
– Tais laikais samdyti pagalbininkų iš šalies negalėjome. Visus darbus teko dirbti patiems. Imti derlių padėdavo tavo dėdė Tomis, va ir visa pagalba.
Tėvas vėl suniurzgė. Abu dirstelėjo į jį ir nusišypsojo vienas kitam, lyg draugai, be miegančiojo žinios susivieniję nedideliam sąmokslui. Motina vėl įniko adyti, tankūs dygsniai neskubriai driekėsi tvarkinga vorele. Gerai dirbti savo darbą buvo garbės reikalas – čia jo tėvų nuomonės sutapo kuo puikiausiai. Aplaidumą, tinginystę jie niekino, laikė Dievą piktinančiomis nuodėmėmis.
– Apygeriai nudirbtas darbas yra nudirbtas apyblogiai, – kartodavo jam, dar vaikui, motina, reikliai vertindama aplamai ar išvis nevykusiai jo atliktą užduotį. Ilgą laiką sūnus to jos posakio nebegirdėjo. Sėdėjo dabar palinkusi virš adinio, o jis į ją žiūrėjo. Matė pirmuosius senatvės požymius, ir buvo nejauku. Pirmą kartą pastebėjo juos grįžęs iš universiteto, antrame kurse. Kaip ir daugumai savo motinas mylinčių sūnų, jam atrodė, kad ji amžinai taip ir gyvuos, nesikeisdama, laiko nei ligų neliečiama. Tik ilgiau nebuvęs namie ir pažvelgęs į motiną šviežiu žvilgsniu, jis suvokė laikęs galvoje nuo vaikystės nepasikeitusį jos vaizdinį. Vaizdinį išoriškai ir vidujai stiprios moters, kuri dvidešimt metų kiekvieną mielą rytą keldavosi pirma, kurdavo ugnį, taisydavo pusryčius; moters, kuri niekada nesirgdavo, niekada nieko netroško, neturėjo jokių reikmių, vien rūpinosi savo šeimos gerove. Malonu sūnui buvo prisiminti, kaip motina slaugydavo jį sunegalavusį, kaip gydydavo aštraus tėvo liežuvio paliktas žaizdas. Dabar jis matė nebejauną moterį balsvais lyg šarmota gyvatvorė plaukais, drebančiais, prireikus verti siūlą, pirštais. Stiprybė joje dar ruseno, bet į akis taip nebekrito.
Nuodegos židinyje vėl susmuko. Ugnį veikiai teks pakurstyti, pamanė jis. Tikėjosi, kad anglių dėžėje pakaks ir kišti nosies į žvarbą nereikės. Tėvas busdamas atgalia ranka pasitrynė lūpas. Kai atsilošė, kėdė sugirgždėjo. Motina trumpai perstojo adžiusi. Staiga virtuvėje garsiai sulojo ir tuojau pat spigiai, nervingai suunkštė šuo. Tėvas pašokęs griebė batus, kojas į juos sugrūdo net nepražiodęs aulų, ir energingai patrepsėjo, lyg trėkštų kokį nuodingą vabzdį.
– Atslinko! Semiueli, mikliai čiupk ginklą! Nutilk, drauguži, nutilk!
Šuo loti nebelojo, tik inkštė silpnu, drebančiu balsu. Tėvas puolė į virtuvę, o sūnus negrabiai pabandė atidaryti ginklų spintelę. Ši buvo užrakinta. Motina, atidėjusi adinį, paėmė vaisinėje laikomą raktą. Atrakinęs spintelę, jis stvėrė tėvo medžioklinį ir nėrė pro duris.
– Šovinius, Semiueli, šovinius paimk! – sušuko pavymui motina.
Jis grįžo dėžutės, per tą skubą ši mažne iškrito. Tėvas, išjungęs virtuvėje šviesą, pro langą spigino į kiemą. Nutykęs, pasirengęs pulti šuo budriai lūkuriavo. Jis užtaisė šautuvą ir padavė tėvui. Tas tik dirstelėjo tikrindamas ir liepė šuniui pasilikti. Siaurai pravėrę duris, jiedu išslydo laukan. Vakaro vėsa tučtuojau kibo žnaibyti skruostus, žvarbus vėjas perkošė drabužius. Kiemas buvo nutviekstas pieniškos mėnesienos, skaisčią pilnatį supo virpčiojančios žvaigždės it ledo kristalai. Jie lėtai sėlino daržinės link, žvalgydami kiekvieną šešėlį, bene kas krustelės, įtempę ausis, bene kur sušnarės, bet aplink tvyrojo nedrumsčiama tyla ir ramybė. Tėvas užtaisytą šautuvą nešėsi atkišęs į priekį, bet nukreipęs į žemę. Alsavo sunkiai, tykino lyg pastiręs, judesiai atrodė kerėpliški, nenatūralūs. Debesiui pridengus mėnulį, abu stabtelėjo ir sužiuro į tamsą, susitelkusią ties daržinės pamatu ir aplink pašiūres bei kitus ūkinius statinius tolėliau. Susižvalgę sutartinai papurtė galvą, girdi, nieko nematyti, tada tėvas linktelėjo į vištidę. Staiga prie tolimiausios stoginės kažkas sujudėjo, ir šautuvo buožė akimoju įsirėmė tėvui į petį.
– Tėt, ten tik kuri nors katė, – pratarė sūnus.
Per vėlai. Vamzdis pliūptelėjo raudoniu ir garsiai nudrioksėjęs šūvis sudraskė tylą, į kurią buvo susisiautęs vakaras. Katė sveikutėlė nukūrė į dar juodesnę tamsą.
– Ma ją skradžiai! – bene riebiausią savo keiksmą spjaute išspjovė tėvas. – Gyva kliauda tos katės – amžiais po kojom pinasi. Nėra jokio reikalo jas laikyti. Jei būčiau vieną nupylęs, naudos būtų daugiau negu žalos.
Jie patraukė per kiemą sparčiu žingsniu, nebesigūždami, mat žinojo: jei lapė ir buvo atslinkusi, dabar jau ir pėdos ataušusios. Apžiūrėję vištidę, įsilaužimo užmačios neaptiko nė ženklo.
– Eime vidun, nėr ko čia stirti į ragą. Naktį negrįš, bet dėl viso pikto valandžiukei kitai išleisime šunį.
– Tu įsitikinęs, kad lapė buvo atsibeldusi?
Tėvas pažvelgė į sūnų taip, lyg šis būtų leptelėjęs paskutinę kvailystę.
– Aišku, buvo, kaip nebus. Ir šuva užjuto, ir aš – pakako išeiti į kiemą. Buvo ji čia, buvo taip pat tikrai, kaip kad šnekuosi dabar su tavim, ne su kuo kitu.
Į namą jiedu grįžo tylėdami, protarpiais pasidalindami lengvu drebuliuku. Ugnis židinyje buvo pakurstyta, priežidinis pašluotas. Tėvas vėl atsisėdo į fotelį, šį kartą ant krašto, ir atkišo delnus arčiau žaizdro.
– Gerai, pripažįstu, toji lapė – tikra gudruolė. Bet galų gale aš ją pričiupsiu. Anksčiau ar vėliau ji suklys, va tada ir pasvilinsiu uodegą.
– Sinoptikai žada sniegą, – prašneko motina. – Jeigu prisnigs, ėdesio susirasti jai bus dar sunkiau. Bado prispausta lapė rizikuos, norom nenorom trauks čionai.
Tėvas pritardamas linktelėjo ir pasviręs nusispjovė į ugnį. Seilės šnypštelėjo ir išgaravo. Svetainę apsiautė tyla. Suadžiusi kombinezoną, motina ėmėsi storų vilnonių kojinių, kurias jos vyras mūvėdavo žiemą vasarą. Dabar šis skaitinėjo sėklų katalogus, kartkartėmis stabteldamas pasiskųsti per metus išaugusiomis kainomis. Sūnus, sėdėdamas prie stalo, niko į paskaitų užrašus. Iki baigiamųjų egzaminų buvo likę vos šeši mėnesiai, ir jis jau šiek tiek nervinosi. Neišsidavė pastebėjęs, kaip tėvas merkia motinai akį – visada taip darydavo, matydamas sūnų mokantis, tarsi užsiėmusį nelabai rimta veikla. Sykį jis užtiko tėvą vartant vieną jo vadovėlių, tas, susivokęs užkluptas, paraudo ir, numetęs knygą, suburbėjo: „Vaje vaje, kiek visokių žodžių, vaje vaje, kiek daug! O proto bent kam nors jie įkrėtė?“ Nors tėvas ir dėjosi esąs sūnaus mokslams abejingas, šis vis dėlto įtarė, kad gimdytojas slapčia juo didžiuojasi. Kartą turguje jis nugirdo, kaip tėvas jo studijuojamus dalykus vardija Viljamui Makbarniui, tardamas kiekvieno pavadinimą lėtai ir aiškiai, lyg kokius svetimos kalbos žodžius.
Tyla svetainėje dar labiau sutirštėjo. Pakėlęs akis nuo užrašų, jis užsigalvojo apie lapę. Ėmė spėlioti, kur ji kaip tik šiuo metu galėtų būti – gal sėlina po gyvatvorės priedanga ar iš saugios miško tamsos stebi geltonas jų namo akis. Tą žvėrį jis buvo matęs tik sykį. Nutiko tatai vasarą. Sėdėdamas ant šieno preso galo, jis nužvelgė pievą ir apstulbo išvydęs lapę, kuri, protarpiais stabteldama apsiuostyti, turseno nušienauta pieva. Netgi turint galvoje nuotolį, buvo mažesnė, nei jis pirmiau įsivaizdavo, bet visa jos laikysena dvelkė kažin kokia vos juntama arogancija. Vis dėlto jokių sentimentų jis nepuoselėjo ir įmanydamas būtų lapę tučtuojau nudėjęs. Kenkėjus derėjo naikinti. Bet kas, matęs tą rugpjūčio rytą vištidę, būtų galvojęs taip pat. Įsmukusi į gardą, lapė papjovė tuziną vištų, išskerdė vargšus paukščius barbariškai žiauriai, ne alkio akstinama. Išvydęs reginį, jis vos susitvardė nevėmęs. Tėvas tada užsidegė įkarščiu apginti savo nuosavybę, pragyvenimo šaltinį, ta aistra ilgainiui peraugo į įnirtingą asmeninį karą, kuriame priešininką reikėjo žūtbūt pergudrauti, o tasai karas galiausiai virto kova dėl žemės. Vildamasis aptikti lapę, tėvas kartais keldavosi su aušra ir klajodavo kalvų šlaitais. Jei pavykdavo rasti pėdsaką, tykodamas išstovėdavo šešėliuose valandą ar dar ilgiau, jokie nepatogumai nebūtų palaužę jo ištvermės ir ryžto.
Ištyrinėjęs sėklų katalogus, tėvas vos vos pasikėlė nuo fotelio ir, kišdamas leidinius po pagalvėle, ant kurios sėdėjo, iš ten pat paėmė vietinį laikraštį. Kas vakarą skaitydavo po vieną skirsnį, tad numerio jam užtekdavo visą savaitę. Šį kartą jis skaitė municipaliteto naujienas, domėjosi paraiškomis statybų leidimams gauti, retkarčiais jas pakomentuodavo, į nieką konkrečiai nesikreipdamas.
– Džimas Makemonas vėl padavęs, vienaukščiui Balimoro kelyje.
– Niekas jam neleis ten statytis, – atsiliepė motina.
– Nežinau, nežinau. Aną savaitę jis man sakėsi turįs užtarėją municipalitete, Hju Daunį, o tą kažkas iš žemėtvarkos patikinęs, kad šansai neblogi.
– Painių painė, neatmazgysi, – mįslingai ištarė motina.
– Jo, šiais laikais viską lemia pažintys, – konstatavo tėvas. Paėmęs į židinio šoną atremtą žarsteklį, įbruko tarp apatinių grotelių strypų ir pamaišė. – Aš ir pats baudžiausi duoti paraišką, – pasakė tyliai ir vėl nerūpestingai atsisėdo, vis dėlto akylai stebėdamas namiškių reakciją.
Pakėlęs akis nuo užrašų, sūnus išvydo nuostabą paliovusios adyti motinos veide.
– Statybai? – pasitikslino ji.
– Jo, vienaukščio su veranda arba rimtesnio namo.
– O kurgi statytum?
– Na, vis pamintiju, prie Milerio tako būtų pritikli vietelė namui. Ir aplinka akiai maloni, ir vanduo, ir elektra čia pat. Kelias ten ramus, bet vis tiek ne užkampis koks.
Namiškiai tylėjo.
– Sakau, tik pamintiju. Nieko dar nenusprendžiau. Bet nežinosi, kada sklypas statybai pravers.
Motina vėl mąsliai susikaupusi ėmėsi adinio, tėvas atsivertė kitą laikraščio puslapį. Židinyje plaikstėsi tamsiai raudonos liepsnos, tylą trikdė vien laikrodžio tiksėjimas.
Radijo sinoptikai nesuklydo. Rytą žemę klojo plonas sniego šydas, po stoglatakiais kabėjo varvekliai. Pasnigus motina pusryčiams įprastai virdavo košę, taip buvo ir šį kartą. Jie valgė ją inkrustuotą cukrumi, užsigerdami šiltu pienu. Židinyje traškėdamos, šnypšdamos ir dūmydamos degė pliauskos. Sūnus pasiūlė tėvui padirbėti iš ryto – likusią dienos dalį ketino skirti semestro pradžios rašiniui. Kol kirto paskutinį skrebutį, tėvas varstėsi batus, kaitino prie ugnies ir trynė delnus, lyg tikėdamasis prikaupti šilumos visai dienai.
– Ką gi, tuomet kibkime į darbą. Jei jau darbininkas iš tavęs tik pusdieniui, verčiau išsunksiu lig paskutinio prakaito lašo.
– Studijos – irgi nelengvas darbas, – lyg teisindamasis atsakė sūnus.
– Palūkėk, ką ten apie mokslinčius sakydavo senis Denas Makaubris? – Tėvas apsimetė atmintyje ieškąs atsakymo į savo paties klausimą, jo lūpų kampučius užrietė šypsena. – Bepigu mojuoti plunksnakočiu, juk už kastuvą jis lengvesnis. Jo, taip ir sakydavo. Ir aš taip sakau. – Jis apsivilko striukę, užsidėjo ant galvos plokščią kepurę ir patraukė snapelį žemyn, ant akių užkrito šešėlis. – Jo, štai taip Makaubris sakydavo. O aš jam pritariu iš širdies, – pridūrė ir, išėjęs pro laukujes virtuvės duris, nužliugsėjo per kiemą, iš paskos nusidriekė gilių pėdų vora.
Gera sūnaus nuotaika veikiai išgaravo. Kad ir kaip jis stengėsi užsispyrusiam traktoriui įpūsti gyvybės, įjuodęs variklis tik pūkštė ir kleksėjo. Buvo akivaizdu, kad daugelį metų ištikimai tarnavęs mechanizmas kažin kiek žiemų nebeištvers. Vis dėlto galiausiai motoras užsikirsdamas suūžė, ir jiedu, sukrovę šieno ryšulius priekabon, išvažiavo į laukus. Sniegu apklotame tykiame, ramiame vienalyčiame pasaulyje atrodė kaip triukšmingi, nerangūs įsibrovėliai. Traktoriui prapupsėjus tarp gyvatvorių, nuo užkliudytų šakelių dar ilgai lyg tylantis aidas krito snaigės. Baltame kauburiuotame lauke pinklias figūras braižė du triušiai. Galiausiai, žiupsniais žarstydami iš po kojų sniegą, nuliuoksėjo už kalvos. Dangus bylojo dar snigsiant ir snigsiant.
Traktorius nuburzgė į žemiau plytinčius laukus. Šalčio nužnaibytais skruostais vyrai guviai išmėtė pašarą ant įšalusios žemės. Matydamas tėvą sunkiai alsuojant, sūnus, apsisiautęs iš burnos virstančio garo tumulais, kelis paskutiniuosius ritinius išnešiojo vienas. Nuo plikos uosio šakos juos stebėjo dvi pilkanugarės varnos. Tėvas pamatė paukščius akies krašteliu, bet tyčia nusigręžė, o paskui atsainiai nužingsniavo prie priekabos, kur gulėjo šautuvas. Užsiglaudęs už traktoriaus, jis, sugrubusiais pirštais vos nulaikydamas šovinius, užtaisė ginklą ir žengė į atvirą erdvę. Vis dėlto šautuvo net nespėjo pakelti, mat varnos sukarpė sparnais ir nulėkė sau, pašaipiais riksmais drumsdamos tylos paviršių panašiai kaip pliumpsintys akmenys drumsčia vandenį.
– Akylos lyg vanagai, – pasijutęs apkvailintas sumurmėjo tėvas. – Nėr blogesnių tarp Dievo kūrinių. Tai miežius nusiaubs, tai akis ką tik atsivestiems ėriukams iškapos.
– Bjaurūs padarai, iš tikro, – pritarė sūnus ir čia pat pridūrė: – Bet pernelyg gudrūs, kad atviroje vietovėje leistųsi nušaunami iš tokio nuotolio.
Tėvas kažką neaiškiai numykė ir ištaisė šautuvą. Sužiūrėję kaimenę, jiedu dar stabtelėjo prie sulūžusių vartų, tam kartui užtaisė spragą viela. Glebna, pasimiglojusi saulė rodytis rodėsi, bet ryto sušildyti neįstengė. Vyrai beveik nesikalbėjo, traktoriaus variklio blerbimas buvo nebloga dingstis patylėti. Grįžtant į namus, virš galvos sunkiai pravasnojo gulbė. Sūnus parodė paukštį tėvui, bet tas tik abejingai linktelėjo galva.
Siaurame į kiemą vedančiame keliuke jis staiga sustabdė traktorių ir nušoko ant žemės. Pasilenkęs kiek paėjėjo kraštu, protarpiais liesdamas sniegą, sakytum ieškodamas pamestos monetos.
– Prabėgusi čia. Matai?
– Tikrai? Gal vis dėlto šuns?
– Lapės pėdas dar atpažįstu, – irzliai atkirto tėvas. – Veikiai ji vėl užsigeis vištienos. Paminėsi mano žodį!
Traktorių jie pastatė stoginėje, variklį uždengė senu maišu. Namuose motina pripylė abiem po gilų dubenėlį ką tik išvirtos daržovių sriubos. Bulvės iš miežių ir morkų tirštynės kyšojo lyg ledkalniai. Kelnes motina buvo susikišusi į vilnones kojines, avėjo kailiu pamuštus aulinukus su užtrauktuku ant kelties. Tėvas neužsičiaupdamas šnekėjo apie lapę.
Po pietų jis susiruošė paskaldyti malkų, sūnus pasisiūlė į pagalbą kokiai valandžiukei. Kieme jie pasistatė dvi trinkas ir kibo į darbą. Sūnus norom nenorom grožėjosi tiksliais, tobulai vienodais medieną ketvirčiuojančio tėvo judesiais ir žinojo nė iš tolo šiam neprilygstąs. Vis dėlto ir jis darbavosi iš peties, tad dar nesukapotų rąstgalių kaugė pamažėle nyko. Baigę skaldyti, jie atsinešė dar vasarą nukirsto medžio kamieną ir ėmė dvirankiu pjaustyti gabalais. Kaskart, kai tėvas pastumdavo pjūklą į sūnų, šis pajusdavo gimdytojo jėgą ir stengdavosi atsakyti tokia pat. Snyguriavo, vyrai įrankį stūmė ir traukė tolygiu ritmu, dantys rėžė medieną tiesiai, giliai. Ant sniego žiro smulkios pjuvenos. Ašmenys šiūravo pirmyn atgal nešokčiodami, netrūkčiodami. Galiausiai sūnus užjuto tėvo jėgą palengvėle, veik nepastebimai silpstant. Pažvelgęs jam į veidą, išvydo įtampą ir skausmą. Snaigės balino tėvo plaukus. Jis atrodė ūmai susenęs. Bet skerspjovės rankeną gniaužė kone nuožmiai, nusiteikęs darbą trūks plyš nudirbti. Kai vėl padavė pjūklą į sūnų, šis įrankį sulaikė, nebestūmė. Tėvas trūktelėjo ir pakėlė ašarojančias akis. Abu tylėjo. Tėvas vėl patraukė už rankenos, bet sūnus laikė pjūklą stipriai.
– Tėt, jau nemažai šiandien priskaldėme, gana. Eikime į vidų, – tarė jis įsakmiai, nors jautėsi anaiptol ne taip tvirtai.
Tėvas neatsakė, tik atsitiesė ir lyg kokią dėmę nubraukė nuo striukės priešakio sniegą. Atrodė pasimetęs, tarsi nežinotų, kurion pusėn reikia eiti. Palikęs pjūklą smygsoti medienoje, sūnus įsikabino gimdytojui į parankę, ir jiedu petys petin lėtai nužingsniavo į namą. Kas bus nutikę, motina jau lyg žinojo, nereikėjo nė sakyti. Sūnus padėjo jai pasodinti tėvą į fotelį, ji atsiklaupusi rūpestingai vyrą išavė.
– Nėr ko nerimauti, – patikino tas. – Silpnumas mažumą suėmė, ir tiek. Po minutės kitos šoksiu ant kojų.
– Šiandien sėdėsi čia kaip didelis, – nesileisdama į ginčus, kirste nukirto žmona.
Žarstekliu pamaišiusi ugnį, ji įleido po pliauskomis oro, tada nuo išlygintų skalbinių krūvos kambario kampe paėmė rankšluostį ir nubraukė vyrui nuo galvos sniegą.
– Kese, viskas man gerai, nėr ko nerimauti, – pasakė jis, susidrovėjęs žiūrėdamas į sūnų. – Tik prarysiu vieną tų saldainiukų, ką daktaras davė, ir po kelių minučių straksėsiu kaip zuikis.
Motina nuskubėjo į virtuvę ir tuojau pat grįžo su piliule ir stiklu vandens. Staigiai atkraginęs galvą, tėvas nugurkė vaistą ir užsigėrė, stiklą ji jam palaikė.
Sūnus vėl išėjo į kiemą, nuvalė pjūklą, sukrovė malkas į rietuvę, kelias įsimetė į kibirą. Grįžęs į vidų, rado tėvą užsnūdusį, motina, lygindama skalbinius, dirsčiojo į jį su rūpesčiu.
– Ar seniai jau šitaip? – paklausė sūnus, sumojęs, kad kažkas nuo jo slepiama.
– Pirmą kartą pasiskundė skausmais maždaug prieš metus, tada ir sužinojau. Vienas Dievas težino, kiek laiko pirmiau kentė tylomis. O kiek dar buvo barnių, kol nuvariau pas daktarą! Širdis. Bet jeigu turės proto ir dirbdamas nesiplėšys, nieko blogo gal ir nenutiks.
– Kodėl man nesakėte?
Motina paklojo ant lyginimo lentos marškinius.
– Nutarėme, kad neverta. Juk tik nerimautum, o padėti negalėtum niekuo. Gana tau moksluose kvaršaties.
– Bet juk būčiau galėjęs parvažiuoti dažnesnį savaitgalį, daugiau padėti ūkyje.
– Pagalbos tėvui reikia ne savaitgaliais, o penkias dienas tarp jų.
Ji mažne niršiai apvertė marškinius.
– O Ivanas? Argi jis nė kiek nepadeda?
Motina paspjaudė lygintuvo padą.
– Tėvas jį atleido. Semiueli, iš tokio padėjėjo nebuvo jokios naudos. Prie darbo Ivanas nelinkęs. Jeigu per naktį davėsi su mergomis, tai jau žinok: kitą dieną iki pietų nė nesirodys. Gryni vargai per tokį talkininką.
– Jums reikia tinkamo nuolatinio padėjėjo. Tėtis nebegali plūktis vienas.
– Lengva pasakyti. Visi, kas galėtų pagelbėti, ir šiaip turi ką veikti, be to, dirbti su tavo tėvu, turint galvoje jo būdą, nelengva. Nereikia nė sakyti, pats žinai. Jo žodis turi būti paskutinis – visada taip buvo, visada taip bus.
Abu sutartinai žvilgtelėjo į miegantįjį. Nuolanki jo ramybė su žmonos ištarme nėmaž nederėjo. Ji toliau lygino nematomas raukšles, ir sūnus žinojo tuojau išgirsiąs kažin ką svarbaus. Dar kiek padvejojusi, motina padėjo laidynę stačią ir ranka perbraukė lyginimo lentą.
– Tavo tėvas vis tikėjosi, na, tiesą pasakius, abu tikėjomės, kad išsimokslinęs grįši namo ūkininkauti. Ir po kelerių metų gal perimsi fermą. Jis – žmogus išdidus ir prašyti niekada neprašytų, bet žinau, kad visada to norėjo. Manau, todėl ir parūpo jam tasai sklypas naujam namui. Bet jeigu būdamas tokios sveikatos ir toliau taip plėšysis, tikrai nuvarys save į kapus.
Slėpdama akyse susitvenkusias ašaras, motina pagriebė iš pintinės rankšluostį ir suskato jį lyginti.
– Semiueli, niekada nieko tavęs neprašiau, o dabar šit prašau. Prašau pagalvoti – ar negalėtum grįžti bent metams, kol rastume kokią nors išeitį?
– Mam, juk žinai, ūkio darbai man ne prie širdies. Niekada neketinau ūkininkauti visą gyvenimą. Kiek galėdavau, visada padėdavau, bet… juk mes net ir nesutartume.
– Tėvas ne iš tų, kurie parodo jausmus, ir tau ne visada būna malonus, bet žinau, kad širdies gilumoje tavim didžiuojasi. Kai įstojai į universitetą, gyrėsi kiekvienam sutiktam.
– Kad tėtis nusišalintų ir perleistų valdžią ūkyje man? Neįmanoma. Juk žinai, jis…
Motina mostu sūnų nutildė. Tėvas fotelyje pasimuistė ir atgalia ranka patrynė lūpas, lyg kratydamasis blogo skonio.
– Prašau tik pagalvoti. Daugiau nieko, – sušnibždėjo ji ir, sulanksčiusi rankšluostį, tvarkingai padėjo ant išlygintų skalbinių kaugės.
– Kad tave kuisiai, būsiu prisnūdęs, – lyg niekur nieko prašneko tėvas ir ištiesė kojas. – Prie ugnies taip ir migdo. Ar lauke tebesninga?
– Tebe. Ir prie durų tu net nesiartinsi, – patikino jį žmona, iš įkarščio net sudrebėjusi.
– Moterie, ar nesiliausi birzgėjusi? Esu sveikas kaip jautis.
Vis dėlto visą popietę tėvas pradykinėjo namuose, nerasdamas ko nusitverti pasiklausydavo radijo, protarpiais pažvelgdavo pro langą. Išgėręs arbatos, jis vėl prašneko apie lapę.
– Toji nenaudėlė šiąnakt dar atsibastys. Nujaučiu. Kai jau užuodė vištas, nenurims, kol nepasitieks poros vakarienei. O mes ištaisysime jai staigmenėlę.
– Bet kas kitas, gimęs su krisleliu sveiko proto, tokią naktį šiltai sėdėtų sau prie židinio, o tu lakstysi aplink vištidę? – papriekaištavo žmona.
– Gana jau bambėti. Niekur aš neketinu lakstyti. Spąstus paspęsiu. – Veikiausiai pastebėjęs išraišką abiejų šeimynykščių veiduose, tėvas ėmė teisintis: – Nėr ko nerimauti. Būsiu atsargus. Šuns nepaleisiu, o kad niekas nevirkautų, kates lig ryto uždarysiu daržinėje.
Jis neteisėtai laikė spąstus, tolimą praeitį menančią atgyveną, kuriai smarkiai stigo sėkmės. Tarp surūdijusių mirtinai pavojingų dantų amžiais pakliūdavo ne tie gyviai, kurių išsižiojęs įtaisas laukdavo. Ypač dažnai tuose grobiui neišrankiuose nasruose sparno ar net galvos netekdavo masalu susiviliojusios šarkos. Ir vis dėlto tėvas tikėjo labai prireikus galįs spąstais pasikliauti, vylėsi galų gale persversiąs nepalankų rezultatą savo naudai. Visos kitos pastangos ėjo niekais, tad, nepaisydamas ilgo nesėkmių sąrašo, jis atkakliai dėjo viltis į spąstus.
Tą patį vakarą įtaisas, riogsojęs daržinėje ant viršutinės lentynos, šalia plastikinės parakvato talpos, buvo nukeltas, dulkės nuo jo nušluostytos. Tėvas pagarbiai padėjo spąstus ant grindų ir, tikrindamas, ar veikia, plonu pagaliu atsargiai aplietė plokštelę. Grobuoniški dantys šiurpiai kaukštelėjo ir medgalį kuo gražiausiai perkando, užspengė tyla. Jis išnešė spąstus į sniego nubalintą tamsą ir, įsitikinęs, kad šuo ir katės saugiai uždaryti, paspendė prie vištidės, masalui įdėdamas vištienos, likusios verdant pietų sriubą. Tada grandine pririšo įtaisą prie senų karučių ir maskuodamas apspardė sniegu. Gimdytojo pastangas stebintį sūnų ūmai nukrėtė šiurpas, matydamas, kad darbas baigtas, jis lengviau atsikvėpė. Kas nutiko dieną, tėvas tarytum nė neprisiminė, o kai prašneko, balse suskambo įprasta nepikta pašaipa.
– Tikiuosi, nesumanysi miegodamas pasivaikščioti?
– Ko gero, nesumanysiu.
– Jo, lunatikams šiąnakt čia geriau nemoklinėti. Nenorėčiau, kad strakaliotum po auditorijas ant vienos kojos.
Abu, gurgždindami ledėjantį sniegą, sparčiu žingsniu pardrožė namo. Vakaras slinko priprastu ritmu. Sūnus, pasiteisinęs nuovargiu, gana anksti pasišalino į savo kambarį. Teisybė, po dienos darbų su tėvu jautėsi pavargęs, bet norėjo ir atsiriboti nuo svetainėje tvyrančios slogios, mieguistos nuotaikos, ir pasimokyti ramybėje, pagalvoti.
Mokytis jis iš tiesų mėgino, bet susikaupti pajėgdavo vos kelias minutes, mintys kur buvusios, kur nebuvusios grįždavo prie pokalbio su motina. Pirmą kartą gyvenime matė ją verkiančią, ir dabar jam buvo skaudu jos ašaras prisiminti. Šios lėtai it snaigės leidosi sūnui į širdį ir gulė ten giliomis pusnimis. Dengė jo pasirinktą kelią, blukino jo ateities riboženklius, ir visos jo nuostatos čia pat težo, jis glumo ir dvejojo, nebeišmanydamas, kur link krypti. Galų gale užmigęs, įkliuvo į neramių, fragmentiškų sapnų tinklą ir pasiklydo painiame aukštų, spygliuotų gyvatvorių, draskančių jam rankas, labirinte. Blaškėsi stebimas pro šakas lapės, nuolat jausdamas žibančių geltonų žvėries akių žvilgsnį. Sapnuodamas žinojo, kad kažkur tyko šiurpūs spąstai mėnesienoje tviskančiais tobulais dantimis. Kol jis miegojo, lauke nesiliovė snigę. Nepaliaujamai krintantis sniegas be garso klojo takus takelius, storu sluoksniu gulė ant stogo jam virš galvos.
Rytą tėvas vos nustygo, taip nekantravo patikrinti spąstus. Košę kirto garsiai šlerpšdamas, pūsdamas vėsino kiekvieną šaukštą. Atgalia ranka nubraukė smakru riedantį pieno lašelį. Radijas skelbė žinią apie uždarytus kelius ir nuo pasaulio atkirstas gyvenvietes. Atsisėdęs į savo fotelį, tėvas pasišildė kojas ir apsiavė dar iš vakaro nuvalytus batus. Kruopščiai juos susivarstė, stipriai suverždamas kiekvieną skylučių porą, paskui, kiek tempėsi, patraukė aukštyn šiltas kojines. Veikiausiai labai norėdamas, kad sūnus eitų drauge, pamindžikavo prie geriančio arbatą, tad Semiuelis padėjo puoduką ir apsivilko paltą. Virtuvės durų būta užpustytų, jas atidarius ant demblio prikrito sniego. Vietoj laukto pažįstamo pasaulio jiedu išvydo svetimą, akinantį, slopinantį kitus pojūčius. Tėvui iš paskos aplink stogines žingsniuodamas vištidės link, sūnus staiga pabūgo tikėtino būsimojo reginio.
Spąstai buvo užsitrenkę – jis įžiūrėjo dar iš tolo. Ir lengviau atsikvėpė. Lapės spąstuose nebuvo. Dar kiek paėjėję jie pastebėjo sniege tamsias kraujo dėmes. Pripuolęs prie įtaiso tėvas parklupo ir rankomis, lyg smėlį kasiojantis vaikas, nužėrė sniegą. Paskui pratrūko niršiai plūstis, spjaudydamasis žodžiais, lyg šie būtų koks kartumynas burnoje, galiausiai atsitiesė paklaikusiomis akimis ir parodė sūnui atkapstytą lapės letenėlę.
– Dievuliau dievulėliau, paspruko nusigraužusi koją. Ėmė ir nusigružlojo sau leteną! Buvau apie tokius atvejus girdėjęs, bet niekada netikėjau, o dabar še – savo akimis pamačiau, – tyliai bėrė tėvas, jam drebėjo rankos. – Eik atnešk šautuvą ir atsivesk šunį. Pėdsakai nuves mus iki migio. Dabar jau tą laputę pričiupsime.
Nusigręžęs tėvas vėl atsiklaupė prie spąstų.
– Jokio šautuvo nenešiu. Mano pagalbos nesitikėk, – atkirto sūnus aukštu, skambiu šaltame ore balsu. – Žudyti neketinu.
Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo. Sūnus pažvelgė sunkiai per sniegą brendančiam gimdytojui įkandin. Virš galvos suko ratus juodi varnų šešėliai, ties horizontu tirtėjo beržų siluetai. Jis vėl pasižiūrėjo į spąstus. Tada apsigręžė ir, pėduodamas sniegą, nuklampojo tėvui iš paskos.
Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą
2020 m. Nr. 2
Iš vokiečių k. apsakymą vertė Jonavos gimnazistai Emilija Šeštokaitė, Neda Stankevičiūtė, Rokas Stumbrys, Mantvydas Korsakas, Gustas Paplauskas, Rokas Šeštokas, Evelina Vaičiulytė, Lukas Kaskauskas. Tekstą redagavo Laurynas Katkus
2018-ųjų rudenį Ramūnas Čičelis man pasiūlė Jonavos viešojoje bibliotekoje surengti vertimų dirbtuves gimnazistams. Keletą susitikimų kalbėjomės apie vertimą kaip amatą ir kaip meną, o paskui ėmėmės svarbiausios užduoties – šiuolaikinės šveicarų rašytojos Bettinos Spoerri apysakos paaugliams. Gana greitai išryškėjo dvi dalyvių grupės: vieni, ilgiau viešėję ar gyvenę Vokietijoje, puikiai išmanė vokiečių kalbą, net ir slengo subtilybes. Kitų sugebėjimai atsiskleidė tvarkant lietuviškus sakinius. Bedirbant į galvą vis ateidavo klausimas – kaži, ar iš šio būrio rasis bent vienas profesionalus vertėjas?
Kultūros tarybos parama leido padaryti retą mūsų platumose žingsnį – į dirbtuves pasikviesti pačią rašytoją. Po dar kelių vertimo bei konsultacijų su autore sesijų dirbtuvės baigėsi emocionaliais skaitymais Thomo Manno namelyje Nidoje.
Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.
eLKa
Už posūkio – laikytis dešinės! Kiti vairuotojai lipa jam ant kulnų. Paskutiniai trys ratai. Dar daug kas gali nutikti. Dorianas kietai suspaudžia lūpas. Jis žino, kas būna, kai pernelyg daug tikiesi – gali nusvilti sparnus. Visą dėmesį Dorianas sutelkia į metrus, skriejančius palei jo lenktyninio automobilio kapotą. Dabar klysti nebegalima. Dar truputį spusteli. Variklio ūžimas virsta aštriu, skaudžiu kaukimu. Dorianui atrodo, kad jis jaučia priešpriešinį vėją, jaučia pro priekinį mašinos stiklą į veidą spiginančią saulę, mirgančias šviesas ir šešėlius. Šiandien lenktynės vyksta didžiulio miesto centre, kurio gatvės – dviejų, trijų juostų bulvarai; palei juos stovi aukšti dangoraižiai, metantys ilgus šešėlius. Už plačių šaligatvių rikiuojasi medžių eilės. Gatvėse neįprastai tuščia, bet tai į naudą, nes Doriano ir jo priešininkų sportinės mašinos metasi čia į kairę, čia į dešinę, keičia eismo juostą, važiuoja šalikele. Anksčiau Dorianas stengdavosi vairuoti korektiškai ir elegantiškai, bet dėl to dažniausiai atsilikdavo ir nebeišsiverždavo į priekį. Jam tenka su savim pakovoti, kad lėktų taip nutrūktgalviškai, kaip dauguma kitų žaidėjų, tačiau, jei nenori visada pralaimėti, privalo taip elgtis. Be to, kai pirmą kartą rizikingu manevru aplenkė stiprų priešininką ir laimėjo lenktynes, nustebęs suprato, kad faina kartais būti ne vien Dorianu.
Dabar didysis posūkis į kairę. Dorianas jau buvo bepersirikiuojąs į juostą kairėje, kai staiga Filas pradeda spęsti jį į kampą, savo mašinos priekiu stumdamasis vis arčiau Doriano automobilio. „Na, palauk!“ – galvoja Dorianas ir pasitraukia dar labiau į posūkio vidų, visai prie pat kelkraščio. Šis manevras kainuoja nemažai nervų, tačiau Dorianas prie jo daug dirbo: valandų valandas jis vienas lekiodavo gatvėmis, kol visu kūnu juste pajusdavo kiekvieną posūkį, net sapnuodavo juos naktimis. Filas pagaliau pradeda atsilikti. Dorianas lengviau atsidūsta. Fuu, ir šį kartą viskas baigėsi gerai! Jis vis dar pirmoje pozicijoje. Kirtus liniją, nušvinta didelis tablo: 1 Senna – 2 Lauda – 3 Schumacher – 4 Prost – 5 Vettel. Dorianas išsišiepia. Kažkam labai knietėjo jį išprovokuoti: Alainas Prostas prieš Ayrtoną Senną. Bet Senna, drąsus brazilų lenktynininkas, dar vadinamas „Magu“, retai kada leisdavo Prostui jį aplenkti; taip nutiko ir šiandien. „Nomen est omen“, – šnibžda Dorianas. Šis posakis suteikia jam jėgų tarytum burtažodis.
Filas – Nikio Laudos fanas. Dėl randų, atsiradusių jam apdegus, Laudos negalėtum pavadinti gražiausiu lenktynininku, tačiau Filas Laudą tikriausiai pasirinko dėl to, kad pats atrodo visiškai kitaip – kažkas tarp jauno Hugho Jackmano ir George’o Clooney’io, be bajerio. Mokykloje Filas – merginų numylėtinis, kitaip ir būti negali. Na, o Markas Schumacherio avarijos nelaiko bloga lemiančiu ženklu – jis yra ir bus tvirtas Šumio fanas. Dar vienam vaikinui šis geriausių lenktynininkų susirinkimas taip patiko, jog jis pasivadino Sebastianu Vetteliu. O Dorianas žaidžia Ayrtono Sennos vardu. Iš visų „Formulės 1“ lenktynininkų Senna padarė Dorianui didžiausią įspūdį. Jam neegzistavo kompromisai, greitas, pavojingas važiavimas visada buvo svarbesnis už taktiką ir išskaičiavimą. Jis gyveno vien tik šia akimirka. Dabar, dabar, dabar. Dorianas irgi troško taip gyventi: be prisiminimų, tiesiu taikymu į ateitį.
Būtent taip jis ir jaučiasi; magiška akimirka! Dorianas susikaupęs ir budrus. Jis valdo automobilį, atrodo, kad laikas sulėtėja, nors lekia beveik trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu. Lenktynių trasa tįsta į tolį, Doriano mintys persiduoda vairui, jis jaučiasi didelis ir stiprus, beveik neįveikiamas; jis laimingas. Prasideda priešpaskutinis ratas, sekundės tiksi.
– Dorianai!
Trasos tiesiojoje jį pasiveja Lauda ir Schumacheris. Jie pakaitomis priartėja prie Doriano, laukia progos, mažiausio tarpo jį aplenkti.
– Dorianai!
Artėja siauras posūkis į dešinę, kebliausia ruožo vieta. Užvažiavęs ant šaligatvio Schumacheris susilygiuoja su Senna, pasisveikina pakeldamas ranką prie šalmo ir – jo nebėra. Įsirėžė į medį. Lieka Nikis Lauda, juo niekaip neįmanoma atsikratyti.
– Tu ir vėl žaidi.
Dorianas krūpteli; šalia atsidūręs brolis Kimas netikėtai ištraukia ausinę iš vienos ausies.
– Ei, tėtis jau du kartus tave kvietė. Negirdėjai?
Dorianas atitrūko trumpam, bet pakako ir pusės sekundės. Schumacheris ir Prostas jį aplenkė! Ir Vettelis grėsmingai priartėjo.
– Atstok! – suniurna Dorianas ir stumteli brolį, bandantį pagriebti valdymo pultelį. Kimas žvilgteli į ekraną ir nuleidžia ranką. Jis supranta, kad Sennos šansai nedideli, nes iki lenktynių pabaigos liko tik pusantro rato. Jis žino, kaip svarbu broliui pirmam kirsti finišo liniją.
– Dorianai! Kimai! – iš svetainės šūkteli tėvas. Bet keturios plačiai atmerktos akys stebi veiksmą ekrane. Prasideda paskutinis ratas. Dorianas pasistūmėja dar per vieną poziciją, bet vis tiek atsilieka nuo Prosto, kuris nenumaldomai lekia į finišo tiesiąją. Dorianas didina greitį, rizikuoja, ieško tarpo prasiveržti į priekį. Paskutiniame posūkyje gali pavykti. Prostas per vėlai sureaguoja, neįsipaišo į kelio vingį. Tai proga Sennai, jis ruošiasi lenkti iš dešinės. Bet ir Prostas kaip galėdamas greičiau stumiasi į vidinę posūkio pusę. Iš šono jis artėja prie Sennos, kol vietos pasitraukti nebelieka.
– Atsargiai! – šnypščia Kimas.
– Dorianai! Kimai! – jau gerokai suirzęs šaukia tėvas. – Ar ateisit pagaliau? – Dorianas girdi artėjant jo žingsnius.
Tai buvo baimė, kad žaidimas galutinai nutrūks, o galbūt kaltės jausmas? Senna nepasiekė tikslo. Bandydamas pasivyti Prostą šaligatviu, jis įsirėžė į betoninę daugiaaukščio koloną. Mašina paskendo liepsnų jūroje, kurią tokiu atveju paleidžia kompiuterinė programa. Senna dar kartą žuvo savo mašinoje.
Nusivylęs Dorianas numeta valdymo pultelį ant lovos ir stukteli Kimui į šoną:
– Tu kaltas! – bet Kimas tik juokiasi ir kumšteli jam atgal. Tarpduryje stovi tėvas. Jis atrodo pavargęs.
– Dorianai, tučtuojau išjunk! – liepia. – Vakarienė ant stalo.
Dorianas jaučia, kad tėvas seniai gailisi trylikto gimtadienio proga padovanojęs jam naują žaidimų konsolę. Jis nuolat bando apriboti Doriano ir jo brolio žaidimų laiką – iki tam tikro valandų skaičiaus per savaitę, iki tam tikro paros meto ar savaitės dienos. Bet žaidimo trauka tokia stipri, kad nei Dorianas, nei Kimas nepajėgia laikytis apribojimų. Juk tėvas neturi žalio supratimo apie tas magiškas akimirkas:
– Tik pusę valandos. – Tik dvi minutes! – Tik iki žaidimo pabaigos! – maldauja jie.
– Mes negalim sustoti per vidurį! – piktai užsipuola.
– Tu žioplys! – neseniai tėvui metė Dorianas, kai tas liepė tučtuojau padėti pultelį.
– Kaip tu su manim kalbi? – griežtai paklausė tėvas. Nors buvo susinervinęs ir supykęs už nutrauktą žaidimą, Dorianas suprato, kad tėvą įžeidė. Dėl to gailėjosi.
– Tie kompiuteriniai žaidimai… – pagalvojo sunerimęs. – Aš tiesiog noriu žaisti ir kad niekas man netrukdytų. Lenktyniauti man puikiai sekasi.
Tėvas pašildė raviolius iš skardinės, padarė salotų, o desertui – ledų. Patiekalams tikrai nieko neprikiši. Bet Dorianas pasiilgsta rafinuotų prieskonių, kario ir šviežių žolelių. Jais visada kvepėdavo motinos maistas – kol pajėgė jį ruošti, nes vėliau nebegalėjo pakęsti virtuvės kvapų. Jos skrandis nebesuvirškindavo jokio kieto maisto. Dorianas ir vėl mato jos blyškų siaurą veidą. Mamos akys tolydžio didėjo, o riešai – plonėjo ir atrodė vis gležnesni. Tėvas vis dažniau pasilikdavo namuose. Kiekvieną dieną mamai padėti ateidavo moteris. Kartą Dorianas žvilgtelėjo į jos kambarį, motina gulėjo ramiai, ir jam pasirodė, kad ji negyva. Jis sustingo prie durų ir sušuko:
– Tėti, tėti, ateik! – tik tiek pajėgė išspausti, ir vėl: – Tėti! Tėti! – tėtis uždėjo ranką Dorianui ant peties, prasispraudė pro jį, atsisėdo ant lovos ir palietė žmonos skruostą.
– Viskas gerai, – nuramino, – ji miega.
– Niekas negerai, – pagalvojo Dorianas. Nuo nevalingo seilių rijimo jam skaudėjo kaklą. Žinojo, kad greitai nutiks neišvengiamas dalykas. Kol tėvas tai aiškino, jiedu su Kimu tylomis spoksojo į stalą. Tėvo balsas atrodė keistai prislėgtas: gydytojai pasakė, kad negali įveikti vėžio. Tiksliai nežino, kiek jai liko gyventi. Galbūt… – tėvas sudvejojo, atsikrenkštė, – galbūt mėnuo ar du…
Vienas, du mėnesiai. Kimo apatinė lūpa suvirpėjo:
– Tada… Tada per mano gimtadienį ji gal dar bus gyva?
Jis klausiamai pažvelgė į tėvą, o šis niūriai atsakė:
– Taip, galimas daiktas.
Tėvas žiūrėjo pro langą. Kokia tada bus motinos būklė, jis nutylėjo.
– Jeigu ji apskritai galės dalyvauti gimtadienyje, – pagalvojo Dorianas.
Dvi dienos prieš šešioliktąjį Kimo gimtadienį motinos savijauta netikėtai pagerėjo. Atrodė, lyg būtų sukaupusi visas jėgas. Po to vakaro, kai tėvas pranešė, jog ji greitai mirs, buvo praėję keturios su puse savaitės. Mama paglostė Kimo galvą, nusišypsojo ir tyliai sukuždėjo:
– Mano dičkis, – tada paglostė ir Doriano galvą; jis pajuto, kokios lengvos ir silpnos jos rankos, lyg drugeliai. Per mano šešioliktąjį gimtadienį jos nebebus, pagalvojo Dorianas ir nuliūdo. Išbėgo iš kambario.
Šeimynykščiai jo visur ieškojo, o jis pasislėpė balkone. Norėjo pabūti vienas. Buvo šilta pavasario naktis. Gretimo namo kaimynai jau buvo užsitraukę užuolaidas. Dorianas girdėjo duslų tramvajaus, šliaužiančio pagrindine gatve aukštyn, šniokštavimą. Namų žiburiai švytėjo nuo šlaito kaip žvaigždėto dangaus atspindys. Per pamoką mokytoja pasakojo apie šviesos greitį. Dorianui sunku įsivaizduoti, kad šviesą pamatai ne iš karto, bet, kaip visi daiktai, ji turi įveikti atstumą. Kaip taip gali būti?
– Juk šviesą išvysti tuoj pat, vos tik ji blyksteli, – galvojo Dorianas. Prieš keletą metų vasaros atostogas jie praleido kalnuose. Rugpjūčio pirmąją žmonės ant kalvų uždegė daugybę laužų, ir visi įsiliepsnojo iš karto. Nereikėjo nė kiek laukti, kol ugnis ir kiti žmonių siunčiami šviesos signalai taps pastebimi.
– Tai Morzės abėcėlė, – pasakė tėtis ir paaiškino Dorianui su Kimu, kaip perduoti SOS signalą – trumpas – trumpas – trumpas, ilgas – ilgas – ilgas, trumpas – trumpas – trumpas. Jei kada nors prireiks pagalbos džiunglėse, – mirktelėjo jis.
– Tu esi ir liksi skautas, – paerzino motina. Tėvas ją apkabino, ir jiedu pabandė paaiškinti Dorianui, kad šviesos greitis erdvėje yra labai svarbus fenomenas, nes atstumai kosmose yra daugybę kartų didesni negu žemėje. Dorianas įsivaizdavo šviesą, sklindančią tamsiais visatos plotais. Šviesos šaltiniai, žvaigždės turi būti milžiniškos ir nepaprastai ryškios, nes jų šviesa neišblėsta tokiame ilgame kelyje.
– Ir dar šviesa turi žinoti, – mąstė Dorianas, – kur keliauti; iš kur ji tą žino?
Tą vakarą balkone Dorianui pasirodė, kad žvaigždėtas dangus – tai prakiuręs namo stogas: viduje tamsu, o ten, lauke, šviečia saulė. Jis įsivaizdavo save lipantį lynu prie vienos iš stogo skylių. Dvelkia švelnus vėjelis, jis kopia aukštyn ir aukštyn, štai balkonas, namas, namai, miestas apačioje traukiasi, kol pagaliau jo galva išlenda pro kiaurymę stoge…
– Dorianai, ką veiki lauke? – paklausė tėvas. – Sušalsi!
Jis pakėlė sūnų ir įnešė į vidų. Dorianas užuodė skutimosi losjono ir prakaito kvapą, tėčio barzdos šeriai dūrė jam į veidą, ir vieną akimirką jis pasijuto toks saugus, kaip kadaise.
Bėgo dienos, savaitės, ir mama darėsi vis svetimesnė. Plonos kojos, kurias vargais negalais iškeldavo iš lovos, norėdama nueiti į tualetą, balto skysčio maišelis ant metalinio rėmo mažais ratukais, stumiamas prieš save, tylūs velkamų kojų žingsniai. Balsas, bardavęs jį ir Kimą arba pasakodavęs istorijas, pasidarė drebantis ir silpnas. Motiną netikėtai supurtydavo stiprūs kosulio priepuoliai, jos perkreiptas veidas Dorianą gąsdino. Jam buvo gėda, kad kartais nenorėdavo pas ją eiti, nes bijodavo, kad kaip tik tuo metu neatsitiktų kas nors blogo. Motina neturėjo pajusti jo baimės. Kažkas buvo kambaryje, kažkas jam nepažįstama – tarsi kampe sėdėtų nematomas žvėris, baisus, tamsus žvėris. Tačiau kai sukaupęs visą drąsą atsisukdavo į kampą, ten nieko nebūdavo.
Viename iš žaidimų esi ginkluotas kareivis, šukuojantis klaidų ir paslaptingą urvą. Kas akimirką vienas po kito tave puola priešai. Jei nori išgyventi ir tęsti kovą, turi būti už juos greitesnis. Vienas šūvis, ir priešas negyvas. Vienas šūvis – žūsti pats. Viskas. Game over. Mamos mirtis buvo visiškai kitokia. Ji silpo iš lėto. Jai nuslinko plaukai, paskui vėl ataugo. Gydytojai sakė, kad mama pasveiko. O tada viskas vėl prasidėjo iš pradžių. Dorianas patyrė, kad viltis yra skausmingas dalykas, nes ji nuolatos apvilia. Jis būtų atidavęs viską, kad sumedžiotų ir nužudytų tą nematomą žvėrį. Dėl mamos. Dėl Kimo ir tėčio. Tada jie vėl būtų normali šeima: motina, tėvas, du vaikai – kaip ir daugelis kitų šeimų. Kodėl būtent jo motina turėjo susirgti?
Dabar jie sėdi prie stalo ir valgo. Kimas su tėvu sėdi priešais Dorianą, o motinos vieta šalia jo tuščia. Kartais ateina aplankyti draugas arba kaimynė, arba motinos draugė, kuri paruošia maistą ir atsisėda į jos vietą. Dorianas valgo greitai, nes namiškių pokalbiai pasidarė visai kitokie, negu esant mamai. Jis pasiilgo net ir suirzusio jos balso, jos griežtumo. Kai ji dar negulėjo ligos patale, leisdavo jam ir Kimui žaisti ne ilgiau kaip valandą ar dvi per dieną; griežta taisyklė, kurios jie privalėjo laikytis.
Dorianas baigia vakarieniauti ir prieš įdėdamas lėkštę į indaplovę ją praskalauja. Jį taip išauklėjo motina; Dorianas atsikalbinėjo, bet motina reikalavo, kol jis galiausiai pasidavė. Dorianas jau ruošiasi eiti į kambarį, kai jį sustabdo tėvas:
– Daugiau jokių žaidimų, supratai? – kai jis bando būti griežtas, visad atrodo truputį bejėgis. Tai buvo mamos vaidmuo. Tačiau Dorianas supranta, kad šiandien ginčytis neverta. Todėl tik paklausia:
– O savaitgalį?
Tėtis atsidūsta:
– Aš norėjau su jumis ką nors nuveikti, tačiau gali būti, kad savaitgalį vėl teks dirbti, nes kitaip laiku nespėsim pabaigti projekto… pamatysim. – Jis dar priduria: – Paskaityk šįvakar kokią nors knygą.
Tačiau Kimas jau spaudinėja distancinio mygtukus, kol apsistoja ties serialu apie gudrius detektyvus. Dorianas sėdasi ant sofos šalia brolio.
– Tik neilgai, – murma tėvas. Po valandos jis liepia Kimui ir Dorianui eiti į savo kambarį, o pats patylina televizorių ir pradeda junginėti kanalus.
Kartą tėvas taip sėdėdamas užsnūdo. Dorianas labai išsigando, kai ryte rado jį sėdintį pusiau stačiomis, atlošta galva ir praverta burna. Bet tada išgirdo tylų knarkimą. Nuo to laiko jį persekioja baimė, kad ir tėtis gali staiga mirti. Tai įsivaizduojant jį apima jausmas, tarsi kristų nuo lyno, bet, užuot kritęs į žemę, jis tolsta į kosmoso platybes, į beribę tamsą. Visai kaip tądien, kai mirusi mama gulėjo lovoje. Dorianas bando apie tai negalvoti. Bet kartais jam atrodo, jog nematomas žvėris sugrįžo ir tyko vis už kito kampo. Vakarais Dorianas guli lovoje sukaustytas siaubo ir stengiasi neužmigti, nes bijo, kad žvėris guli po lova ir jo laukia.
Sekmadienį per pietus tėtis iškepa Dorianui ir Kimui apkepą, atsisveikina ir išeina į darbą.
– Kitaip negaliu. Grįšiu tikriausiai vėlai, – atsiprašinėja jis.
– Jokių problemų! – atsako Kimas, jis pats ketina susitikti su draugais.
Stefanas, kaimynų sūnus, popiet ateina aplankyti Doriano. Jo tėvai pasiūlė vaikinams dažniau kartu pažaisti, mat Dorianas esąs kaip Stefanas, dažnai būna vienas, nuo tada, kai… Nors Stefano motina kalbėjo gana tyliai, Dorianas girdėjo ją iš savo kambario, nes namuose tvyrojo mirtina tyla. Po poros valandų žaidimo „World of Warcraft“ Dorianui baigiasi kantrybė ir jis pasiūlo kitą žaidimą. Stefanas yra tikras lėtapėdis; jam būtinai reikia ištyrinėti kiekvieną kampelį:
– Pažiūrėk į tuos medžius, – sako jis, – ir į tas spalvas, eina sau!..
Dorianas pasiilgo naujų nuotykių; jis kviečia palenktyniauti. Po virtinės ratų, kuriuos beveik ištisai laimi Dorianas, Stefanas susiruošia eiti namo.
– Ate, – sako jis suirzusiu balsu ir nuleidęs galvą eina namų link. Dorianas nujaučia, kad Stefanas greitai nesugrįš. Paskambina tėvas ir praneša, kad bus namuose tik apie devintą ir paprašo duoti jam Kimą. Dorianas nueina į balkoną ir randa brolį su cigarete rankoje.
– Aha, būtinai, gerai, apkepas, jo, būtinai…
Dorianas slankioja po butą. Kimas ką tik išėjo.
– Klinkt! – pasigirsta iš Doriano kompiuterio. Kvietimas lenktyniauti. Šį kartą vėl dalyvauja Schumacheris, taip pat Vettelis, ir dar vienas, pasivadinęs Fernandu Alonsu. Prieš lenktynių pradžią visi prisistato publikai. Kelios ilgakojės blondinės susižavėjusios stoviniuoja aplink mašinas.
– Nagi, laikas važiuoti! – šaukia Ayrtonas Senna. Jie atsiranda prie starto linijos ir varžybos prasideda.
Po daugybės ratų Dorianą prispiria į tualetą. Jis laimėjo nemažai lenktynių ir tik kartą atsitrenkė į medį, užtat jo mašiną ne sykį sumėtė. Užsispyrėlis Alonsas reikalauja revanšo. Dorianas pasižiūri į tualete kabantį laikrodį: greitai dešimt. Po ketvirčio valandos ateina tėvas, kyšteli galvą pro duris ir sako:
– Šitas ratas paskutinis.
– Šūdas, – nusimena Dorianas.– Kaip tik dabar, kai pagaliau galiu įrodyti Alonsui. – Prisijungsiu vėliau, – parašo jis.
– Na, kaip sekėsi šiandien? – klausia tėvas. Jis eina į vonią valytis dantų. Jųdviejų žvilgsniai susiduria veidrodyje. Dorianas gūžteli pečiais ir papūtęs lūpas taria:
– Neblogai. Stefanas po visko išėjo namo.
– A, iš tikrųjų – sako tėvas. – Aš dar nepadėkojau jo tėvams.
Tėtis nusižiovauja ir paglosto Dorianui galvą. Dorianas staigiai susiraukia, nes turbūt jau yra per didelis, kad būtų glostomas. Tėtis to nepastebėjo ir tikriausiai taip yra geriausia.
– O tu išsivalysi dantis? – ragina jį tėvas.
Tėvo kambaryje jau tamsu, o Dorianas guli lovoje aukštielninkas ir klausosi, kas pas jį dedasi. Atrodo, tėtis iš tikrųjų kietai miega. Dorianas atsargiai pasižiūri po lova – nieko. Jis atsikelia, uždaro kambario duris, prislenka prie kompiuterio, paima ausines ir prisijungia prie žaidimo. Ten likęs vienintelis Alonsas; jis laukia Doriano. Vienas prieš vieną. Ratas po rato. Alonsas įrodo, kad jis stiprus varžovas, bet Senna irgi puikios formos. Dorianas užsigeidžia paerzinti atsiliekantį varžovą važiuodamas zigzagais, taip kartą padarė Senna savo priešininkui Prostui, tačiau atsisako sumanymo, nes jam tai kažkaip netinka.
– Tiesą sakant, Senna pasielgė gana vaikiškai – svarsto jis. – Panašiai kaip tie tipai mokykloje, kurie kaifuoja numušę kam nors nuo galvos kepurę.
Dorianui patinka, kad Senna – ne angelas. Senna buvo nedidelis ir smulkus, visai kaip Dorianas, bet jam įlipus į lenktyninį automobilį visi apie tai pamiršdavo. Kaip Senna jausdavosi lenktynėse? Ratas po rato lėkdamas trasa? Tai turėjo svaiginti, pastūmėti iškrėsti tai, ko šiaip nebūtum išdrįsęs. Dabar, naktinėse lenktynėse su Alonsu, įsidrąsinęs ir lengvai apsvaigęs, Dorianas ima suprasti, kaip Senna galėjo tapti Magu. Tarp trečios ir ketvirtos valandos Dorianui pradeda merktis akys. Jis atsijungia nuo žaidimo ir krenta į lovą. Prieš užmigdamas išvysta motinos veidą: kaip ji gulėjo tą rytą. Rodos, tuoj tuoj pajudins vokus ir atsimerks, lyg gyva.
– Mama, – tada, niekam negirdint, sušnibždėjo Dorianas. Tačiau ji neatsiliepė.
Sapne Dorianas gauna kvietimą į lenktynes šviesos greičiu. Kaip Ayrtonas Senna jis įlipa į savo automobilį, tačiau visi kiti lenktynininkai netikėtai pajuda, o Dorianas nepastebi jokio starto signalo. Jis net nežino, kur veda trasa, tiesiog sėdi automobilyje stebėdamasis, kodėl tas kybo tamsioje erdvėje ir nenukrenta. Taip sapnas ir baigiasi.
Tą sekmadienio rytą Dorianas ilgai miega. Jau du kartus tėvas buvo priėjęs prie jo lovos, bet šįkart pasilenkia ir uždeda ranką ant kaktos:
– Sergi?
– Ne. Tik skauda galvą, – Dorianas susiraukia.
– Tu labai išbalęs, – susirūpinęs sako tėvas.
– Nieko nuostabaus, kai pražaidi pusę nakties, – įsiterpia Kimas.
– Ar tai tiesa? – klausia tėtis.
– Mmh, – nenoromis numykia Dorianas ir užsikloja galvą antklode. Jam gėda. Jis tūžta ant savęs. Ir ant Kimo. Kodėl jis visada turi viską išduoti? Tėvas atsisėda ant Doriano lovos ir susimąstęs žvelgia į jį, kol Dorianui pasidaro nejauku ir giliai atsidusęs jis nusisuka į sieną.
– Dorianai, – sako tėvas švelniai kilstelėdamas antklodę, – žinau, kad skiriu jums per mažai laiko, – greit ištaria, pasisukdamas į Kimą, kuris vis dar stypso toje pačioje vietoje, – po visko… – jis nepatikslina, ką turi omenyje, sakydamas „visko“. – Bet vakar biure mes netikėtai pasistūmėjome į priekį, todėl į darbą eisiu tik rytoj. Taigi: ar norėtumėt šiandien ką nors kartu nuveikti?
Ir žvelgdamas į apšviestą gaublį ant Doriano stalo, priduria: – Aš jau kai ką sumąsčiau.
Dorianas, Kimas ir tėvas pakelia akis į išgaubtas planetariumo lubas: žvaigždė lėtai didėja ir virsta žalsvai raudonu kamuoliu. Paskui šis darinys vėl susitraukia, pasidaro mažas ir bespalvis. Balsas iš garsiakalbio paaiškina:
– Reiškinys, kurį ką tik matėte, vadinamas supernova.
Virš skliauto dar keletą sekundžių žybčioja sprogimų virtinė.
– Kaip fejerverkai, – garsiai sušnabžda Kimas, ir Dorianas junta, kad ir jam tai padarė įspūdį.
– Kodėl per audrą, trenkus žaibui, – tęsia balsas, – griaustinis mus pasiekia žymiai vėliau? Greitis, kuriuo keliauja garsas, yra lėtesnis už šviesos greitį.
Didžiajame ekrane šniokščia audra, žaibuoja ir griaudžia:
– Nėra nieko greitesnio už šviesą. Šviesa skrieja trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, tačiau atstumai visatoje milžiniški. Šių supernovų blykstelėjimai įvyko labai labai seniai: prieš milijardą metų.
Dorianas susiranda tėvo ranką. Ji šilta. Žvaigždynų programai baigiantis tėvas tvirtai laiko Doriano delną.
Kimas mirksi nuo ryškios šviesos:
– Eina sau! Nežinojau, kad žvaigždės sprogsta!
Dorianas greitai paleidžia tėvo ranką, kol Kimas nepasakė ko nors kvailo.
Pakeliui į namus, traukinyje, Kimas užsigeidžia daugiau sužinoti apie žvaigždžių sprogimus, o Dorianas stebi, kaip pro šalį pralekia namai, medžiai ir kalvos. Sutemose spindi vakarinė žvaigždė. Tėvo akys paseka Doriano žvilgsnį:
– Tai Venera, – sako jis.
Vos sugrįžus namo Kimas atsisveikina. Jis susitaręs susitikti su draugais. Tėvas išgauna iš jo pažadą devintą būti namie. Kimas pasiima riekelę duonos, atsipjauna gabaliuką sūrio, ir tarsi išgaruoja. Pro atvirą langą Dorianas žiūri, kaip sparčiai jis tolsta. Kimas netikėtai atsisuka ir, tarsi pajutęs brolio žvilgsnį, pakelia akis aukštyn. Dorianas jam pamojuoja, per sutemas mato, kaip Kimas nusijuokia ir kilsteli ranką atsisveikindamas.
Tėvas dengia stalą balkone. Jau birželio vidurys, pakankamai šilta valgyti lauke. Abu supjausto daržoves, tėvas jas paskrudina su mėsos gabalėliais. Dorianas prižiūri verdančius ryžius ir salotų padažui dubenyje sumaišo alyvuogių aliejų, actą, druską, pipirus bei džiovintas žoleles. Jiems pradėjus vakarieniauti, danguje jau spindi daugybė žvaigždžių. Dorianas suranda Didžiuosius Grįžulo Ratus ir Kasiopėją.
– Man patinka dangus, – pertraukia tylą tėvas, – bet tuo pat metu ir liūdina.
– Kodėl? – klausia Dorianas.
– Tik šiandien supratau, kad tai, ką matome danguje, jau yra praeitis.
Tėvas pažvelgia į Dorianą ir patylėjęs pasitikslina:
– Supranti, ką noriu pasakyti?
Dorianas iš lėto linkteli, nors nėra tikras, kad supranta. Nujaučia, kad tai susiję su šviesos greičiu. Net šviesa nėra tokia jau greita.
– Mes matome tai, kas tikrovėje nebeegzistuoja, – sako tėvas, nepatikliai purtydamas galvą.
Paskui jis nutyla, girdėti tik įtartinai apsunkęs jo alsavimas. Kai tėvas truputį pasuka galvą, mirgančioje svetainės lango šviesoje Dorianas pastebi ant jo skruosto kažką žibant – drėgną liniją nuo dešiniosios akies iki burnos kampelio.
– Galbūt ji kažkur ten, aukštai, – kužda tėvas, – bet ar gali žinoti…
– Jeigu taip būtų, aš tuojau pat su tėčiu ir Kimu sėsčiau į kosminį automobilį ir leisčiausi jos ieškoti, – galvoja Dorianas.
Jis atsistoja, apeina aplink stalą ir krūtine prisiglaudžia prie tėvo rankos. Jiedu žvelgia į dangų. Tada Dorianas pradeda pasakoti apie nematomą gyvūną, tykantį buto kampuose ir tūnantį mirštančios mamos kambaryje, apie Ayrtono Senos magiją ir apie Prostą, apie Laudą, Vettelį, Schumacherį ir naktį su Alonso, ir netgi apie sapno lenktynes šviesos greičiu, kuriose jis nespėjo startuoti. Tėvas klausosi Doriano, nepertraukia. Kartais nusijuokia, o kartais per apžėlusį skruostą vėl nubėga ašara. Kai Dorianą apima jausmas, kad jis tuoj sprogs, nors ir nebeturi daugiau ką papasakoti, tėvas apkabina jį ir sušnibžda į ausį:
– Ji visada liks mūsų atminty.
Paskutinėmis savaitėmis Dorianas dažnai matė mamos veidą iškreiptą skausmo, pilką kaip pelenai odą; po mirties stingstančius bruožus. Dabar ji vėl gyva, jis regi ją einančią per butą, girdi jos skambų balsą, užuodžia ilgų plaukų kvapą, kai pasilenkia prie jo ruošiančio namų darbus arba piešiančio. Tai skaudu, nes iš tikrųjų ji yra mirusi. Bet šią akimirką ji visai čia pat.
– Turi būti ir kas nors greitesnis už šviesą, – mąsto Dorianas, kai tėvas jį apkloja ir išjungia lempą prie lovos. Šypsodamasis Dorianas panyra į gilų, besapnį miegą.
Jaan Kross. Lyno akrobatas
2020 m. Nr. 1
Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė
JAANAS KROSSAS (1920–2007) – estų klasikas, prestižinės Herderio premijos laureatas, daugkartinis Nobelio literatūros premijos nominantas. Šalia Antono Hanseno Tammsaare’s jis laikomas bene svarbiausiu XX a. estų rašytoju. J. Krossas gerai žinomas lietuvių skaitytojui iš romanų „Dangaus akmuo“ (1979); „Imperatoriaus beprotis“ (1985); „Sustingęs skrydis: Ullo Paerando romanas“ (2003). Labai džiugu, kad, tęsdami senas tradicijas („Keturi monologai dėlei švento Jurgio“, Pergalė, 1981, Nr. 12; „Dėdė“, Metai, 1991, Nr. 12), žurnalas „Metai“ pirmieji Lietuvoje pasitiks J. Krosso šimtmečio jubiliejų, spausdindami ištrauką iš tetralogijos „Tarp trijų marų“, kurioje sodriai vaizduojamas estų kilmės metraštininko, Livonijos provincijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo (Balthasar Russow, ≈ 1536–1600) gyvenimas. „Lyno akrobatas“ – pirmoji ir antroji tetralogijos knyga, kurią netrukus išleis leidykla „Baltos lankos“. Baltazaras, arba Palas, estiškų šaknų vaikinas, yra tarsi grynuolis: padūkęs, nutrūktgalviškai drąsus, išmintingas, skvarbaus proto ir gabus mokslams, ypač kalboms. Įvaldęs vokiečių ir lotynų, jis suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir atsidūręs tinkamu laiku tinkamoj vietoj – pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams. Virš Livonijos kaupiantis karinėms nuotaikoms, plūstančioms iš Rusijos, Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos, atsargiai laviruodamas, Baltazaras ima kopti slidžiais visuomeninės padėties laipteliais. Tačiau niekada neužmiršta savo tikrųjų šaknų. Pažymėtina, kad J. Krosso istorinė epika, vaizduodama žymius senų laikų estų kilmės veikėjus, žadino estų patriotizmą ir tautinę savimonę sovietinės okupacijos metais.
Romano „Tarp trijų marų“ fragmentai
Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos, ir už lošėjų nugarų, o veikiai ir tiesiog už pačių lošimo stalų, sėdi – apsaugok Viešpatie! – karūnuotos galvos!
Žinoma, tas didžiosios politikos kortavimo kambarys tai ne andainykščio Vyskupo namų vežiko, ar greičiau ūkvedžio, butas, kuriame dabar gyveno Mėjus su Anika. Ir juo labiau ne Vyskupo namų ūkvedžio buvęs podėlis. Jis buvo už Mėjaus ir Anikos virtuvės, ir nors jo išbaltintos sienos regėjosi aukštesnės, negu reikia, ilgio tesiekė vos keturių uolekčių ir tiek pat pločio. Mažos kamarėlės skliautinės lubos atrodė nesuprantamai persikreipusios, nes iš tiesų buvęs sandėliukas – tai plona plytų pertvara nuo virtuvės atskirta kamara. Ir kai penkiasdešimt septintųjų rudenį, mokykloje vėl prasidėjus pamokoms, Palas persikraustė pas Mėjų su Anika, sesė nesiryžo pasiūlyti jam apsigyventi toje kamarėlėje už virtuvės, manė, kad jis turi įsitaisyti jų didžiajame kambaryje. Tačiau Palas primygtinai norėjo įsikurti toje kamaroje, neskaitlingos Mėjaus šeimos pažemintoje ligi sandėliuko. Ir pasiekė savo.
Krosnies jo kamaraitėje nebuvo. Šaltuoju metu žemas lentines ant negrabių vyrių duris į virtuvę laikydavo atviras, o iš kūginės krosnies ugniakuro kamaron patekdavo kaip tik tiek šilumos, kad vaikinui netekdavo ypač dažnai eiti virtuvėn šildytis rankų virš ugnies. Ir gulte sena vežikiška Simono skranda gelbėdavo net nuo didžiausio šalčio. Dešimt Mėjaus ir pono Zumo paskolintų knygų puikiai tilpo gulto galvūgalyje, lentynoje iš nuobliuoto lentgalio. Ir ant siauro stalelio, kurį jiedu su Mėjumi kalvio vinimis sukalė iš lentgalių, jo exercitia styli[1], nepaisant stalo nelygumų, išeidavo patys sklandžiausi. Kartais, būdavo, ponas Zumas šypsodamas kratė galvą, manydamas, kad jie pernelyg sodrūs. Bet vis tiek rašydavo maxime. Pas Aniką ir Mėjų Palas persikraustė, aišku, visų pirma todėl, kad nuo jų buto ligi mokyklos tebuvo trys šimtai žingsnių, o iš tėvo namų Kalamojoje – mažne pusė mylios. Be to, jis ir taip jau antri metai pietaudavo pas Aniką. Ir šiaip gyvenimas tėvo namuose pastaruoju metu buvo labai nykus. Tiesa, knygas galėjo tampyt ir tenai, bet, išėjus Anikai, namai tapo tiesiog tušti. Nuolat skaičiuojanti šilingus nesukalbamoji septyniasdešimtmetė Trūta, kurią tėvas nusamdė šeimininkauti, nepridavė namams jaukumo. Pats tėvas žiemą retai būdavo namie. Ir Kalamajos jaunimas, išskyrus Merteną, čionai retai besilankė.
Kartais, tiesa, užklysdavo vienas kitas bendramokslis. Taip: sykį šešių septynių vyrukų draugija, ponų vaizbūnų atžalos primarijai su pora jaunesnių, taip pat Rytų Šūdas, arba Balzeris Fegezakas, atėjo pas Palą ir, išsitraukę iš kailinių kišenės, pastatė ant stalo vynelio. Pasijutęs gana nesmagiai Palas dvejojo. Kaip elgtis su tais pašlemėkais?.. Ar maloniai sušukti užgriuvėliams: „Ooo! Na na, prašom sėstis!“, o senajai Trūtai – šeimininko tonu: „Ei! Pas mane atėjo svečių! Nešk į stalą ko geresnio!“? Pagunda, tiesą sakant, gan didelė… Ar pasakyti berniokams: „Mieli bičiuliai, jūs atklampojot čia per pusnis ir visa kita tik todėl, kad ši vieta nuošali ir kalbos apie išgertuves iškart nepasieks pono Zumo. Ačiū už pasitikėjimą, bet…“? Čia staiga sugrįžo senasis Simonas ir, vidury kambario plačiai išžergęs kojas su riestanosiais ruonenos auliniais, lengvai praskaidrino nesmagią valandėlę: „Studiozai? Taip – sveiki atvykę, tiktai ne gerti!“ Palas puikiai atsiminė, kaip žvelgdamas į tėvą minutėlę kovojo su savimi, kad netartų jam: „Palauk palauk, juk matai, tas jaunikaitis yra Balzeris Fegezakas!..“ Bet vis dėlto nutylėjo, nors jo vyriška savigarba buvo kiek įžeista, o ponai studiozai šniurkščiodami išėjo. Tačiau jis nutylėjo, tarp mūsų kalbant, iš baimės, kurios ir pats aiškiai nesuvokė: iš baimės, kad sužinojęs, jog tas storulis yra Balzeris Fegezakas, senis mandagiai atsistos, suglaudęs kojas su ruonenos auliniais, ir šypsodamas siauromis lūpomis tars: „Ak, taip… Na, tuomet, žinoma…“ Ir jam, Palui, tuo atveju juk būtų gaila senio. Ir savęs.
Ir apskritai: vos juntamas pagailos jausmas ėmė jį persekioti po žemomis Kalamajos pusrąsčių lubomis. Toksai šiaip jau būtų turėjęs jį dar labiau pririšti prie tos žemos trobos, o iš tikrųjų tik pastūmėjo į patrauklesnį miesto pasaulį. Ir pasidavęs tai traukai Palas jautėsi savaip nusidedąs. Ir vis dėlto pasidavė. Su seniu gana greit dėl visko susitarė.
– Ak, pas Aniką?.. Arčiau mokyklos? Žinoma.
Tėvas įdėmiai pažiūrėjo į Palą, o paskui nudelbė žvilgsnį į šalį.
– Na taip. Juk vis tiek – anksčiau ar vėliau. Gerai. Aš pakalbėsiu su Mėjum, kiek jis norės už nakvynę ir pilnutinį maitinimą.
Atsakydamas į tuos uošvio žodžius Mėjus pacitavo tinkamą vietą iš Evangelijos pagal Matą: „Įėjęs Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius…“
Tuomet suvirpo senio lūpų kertelė, ir jis pasakė Mėjui:
– Ta ta ta taa. Ten juk kalbama apie šventyklą. – Ir atsigręžęs į Palą: – Vadinasi, tu dabar visai veltui apsigyvensi Dievo šventykloje.
Na, ką gi, – senis daugiau nesistengė įsiūlyti Mėjui pinigų, nes tas galėjo ir persigalvoti. Taip ir sutarė. Kai buto klausimas buvo aiškus, veikiai išsisprendė ir kampo pačiame bute rūpestis. Kadangi sandėliukas už pastoriaus virtuvės turėjo vieną, Palo manymu, nuostabų privalumą: iš viso buto langų tik toje kamarėlėje tebuvo langas, išeinantis į Senąjį turgų. Viršum arkos puošniame namo fasade su apaštalų atvaizdais iš popiežiaus mokymo laikų. Ir nors langas tebuvo vos kvadratinio uolekčio ir tokioje storoje sienoje, kad Palas, norėdamas pro jį žvalgytis, turėjo išsitiest kniūbsčias skersai mūro palangės, visas miestas iš čia buvo matyti kaip ant delno. Ne iš aukštai ir toli, tiesa, tik pars pro toto[2], bet iš labai arti ir be galo aiškiai. Pasuk nosį dešinėn: ten daugiausia tų, kurie pro rotušę traukia į Naująjį turgų, – ir prekijai, atkeliavę miestan pro Viru vartus, ir pirkėjai, kurie eina pro čia iš rytinių miesto dalių, – visi kerta Senąjį turgų po tavo langu: iš kaimų už Lasnamegio ir Ilemistės atvykę valstiečiai su čiužančiomis naginėmis ir girgždančiais vežimais, pilnais muštokių, kubilėlių ir maišų, kriuksinčių paršelių, mekenančių ėriukų ir mykiančių veršelių, ir iš kaimyninių gatvių – amatininkų pameistriai ir meistrai su savo žmonomis; iš Viru, Vienuolių ir Bandotakio gatvių – tarnaitės pilkais sijonais, o vėliau, kai atvertos krautuvės, – pirklienės, žieduotais piršteliais aukštai keldamos savo šilkinius padurkus, plonais uždarais bateliais tipena tarp šiaudų ir šiukšlių, ir karvių mėšlo, ir arklių grūšių. Didžiuma jų, tiesa, tik praplaukia pro šalį ir pranyksta už prekių sandėlio kampo, tačiau daug kas nebeina toliau, bet lieka sukiotis čia pat, aikštėje po tavo langu, ir visus savo reikalus sutvarko čionykščiuose kromeliuose. Tačiau pasuk nosį kairėn ir, ko gero, pamatysi dar įdomesnių dalykų. Ten priešais prekių sandėlį iš uosto atrieda sunkiaračiai krovininiai vežimai su nežinomo turinio statinėmis, kubilais, dėžėmis ir prekių ryšuliais, kurie tarpais skleidžia keisčiausius kvapus, o kartais būna šlapi nuo bangų, persiritusių per juos uosto valtyse. O tarp vežimų siuva prakaituoti, sulinkę kukšteron karutininkai su savo be galo plačiais prekiniais karučiais, ir prekių sandėlio nešikai, kas ant neštuvų, kas ant kupros, maišus ir dėžes tempia vidun pro skliautuotas duris. Statinės dundėdamos darda mediniais ristuvais, nešikai ir vežikai šūkaloja, juokiasi, žodžiuojasi, o arkliai grumšnoja šieną. Kartkartėmis sandėlio raštvedžių lydimi rotušės tarėjai ir pirkliai, vilkintys trumpas skraistes iš plono rudo milo, su juodomis aksominėmis kepurėmis, prieina prie prekių ir krovinių, juos vertina, jų lūpos juda, kai jie linkčioja arba purto galvą, arba mostaguoja, ir iš jų lūpų krutėjimo per turgaus balsus galima spėti pavadinimus ir kiekius, ir kainas:
– Dancigas…
– Brėmenas…
– Amsterdamas…
– Kokliai…
– Malvazija…
– Tūkstantį du šimtus vienetų…
– Statinė penkiolika markių…
Kartais nutinka, kad iš už prekių sandėlio kampo per Senąjį turgų Bandotakio vartų pusėn pražingsniuoja procesija, kuriai pasirodžius turgininkai baigia savo sandorius ir derybas, ir turgaus triukšmas staiga nuslopsta: ten teismo pareigūnai, nuduodami apsimestinį abejingumą, lydi kokį vargšą nusidėjėlį į jo paskutinę kelionę, o paskui jį, kiek mindžikuodamas, eina budelis Brunas – raudona palaidinė atlapota ant nuogos plaukuotos krūtinės. Jis tyliai švilpauja ir svaido turgininkams įžūlius žvilgsnius: tokią dieną jisai nenuleis akių, nes tokią dieną jis vis dėlto reikalingas miestui. Tylos akimirką – tik arkliai nesiliauja grumšnoję – galima išgirsti senių keiksmus: „Ak, koksai nenaudėlis!..“ arba merginas aikčiojant: „Oi, koks gražuolis!..“ – ir taip, ir anaip. Ir tuomet elgetos minioje ima mikliau tiesti ranką ir graudžiau kratyti kepurę, ir šilingai krenta į jų delnus ir kepures, nes matydami slegiantį atpildą už nuodėmes išsigandę miestelėnų kapšai ima greičiau žiotis.
Pavakary šurmulys nuslūgsta. Kaimiečių vežimai išvažiuoja. Užveriamos kromelių langinės. Tarpuvartėse kasydami šonus elgetos skaičiuoja dienos uždarbį ir išsiskirsto, kas smuklėn, kas špitolėn, ir pilki spalio lietaus šuorai visiškai ištuština aikštę. Tik alkani šunpalaikiai uostinėja turgaus atmatas ir urzgia prie didesnio kąsnio. Bet kai danguje vėl atsiranda mėlyni lopai ir lietus apstoja, iš Didžiosios gildijos namų atsklinda šautuvų ir karo būgnų tratėjimas, trimitų aidai. Net čia, Senajame turguje, supoška kiemų varteliai ir smalsūs tarnai bei tarnaitės skuba gatvėn ir taukšėdami bėga ton pusėn. O triukšmas auga. Nes, be Talino trimitininkų, pasamdyti dargi iš Hapsalu, ir miesto kariuomenės pulko būgnams talkinti pakviesti Tompėjos būgnininkai. Paskui girdėti, kaip atkaukši arklių kanopos, tarsi Vienuolių gatve zovada šuoliuotų visas kavaleristų būrys, mat nuo vienuolyno į Senąjį turgų atjoja garbiojo riterio, ponaičio Diterio Kruzės, ir garbiosios riterių kilmės panelės Elspetės Anrep vestuvių palyda. Nors iš pradžių vien jaunikio palyda. Pats jaunikis, gal vos dvidešimties, šviesiaplaukis, įkaušusių akių vaikis, joja ant bingaus balto ristūno šalia savo oraus tėtušio ir išdidžios motušės, geborene Katarinos fon Tyzenhauzen; už jų puošnioje eisenoje – koks šimtas bajorų, pasidabinusių aukso grandinėmis ir plunksnų kutais. Visi ant aukštų ir tvirtų eržilų ir eiklių ristūnų, taip pat apkarstytų aukso grandinėmis ir plunksnų kutais, ir visaip kaip, kiekvienas žirgas šokčioja ir šoka po raiteliu, kiekvienas gyvulys vertas daugiau nei devyni pūrai rugių ir neskirtas niekam daugiau, tik šitaip pasijodinėti. Jaunikis, žinoma, linksmo veido, kaip dera jaunikiui. Bet ir jaunikio ponas tėtušis gana linksmas, o tai juk verčia susimąstyti. Taip, ponas Kruzė vyresnysis, – jam juk vos keturiasdešimt, – kvatoja, net jo balti dantys blyksi liepsnojančiame nuo vyno veide, ir išdidžiai žvelgia aplink godžiomis pilkomis akimis, iš jo veido visai nematyti to, ką apie jį kalba: girdi, būtent jam jau po kelių savaičių vyskupo Hermano pasiuntinių priešakyje teks vykdyti baisiai atsakingą užduotį. Turi nugabenti Maskvon tuos šešiasdešimt tūkstančių sidabro markių, už kurias Livonija su Dievo malone šįkart vėl išsipirks taiką iš Ivano Rūsčiojo. Tiesa, tie šešiasdešimt tūkstančių dar nesurinkti. Tačiau Landtagas priėmė nutarimą tai padaryti, antraip nieku gyvu neįmanoma išvengt Livonijos žūties. Ir turbūt ne taip jau sunku bus surinkti tuos pinigus. Nes jeigu vien tik nuotakos vestuvininkai, kurie kitapus Senojo turgaus taip iškilniai šuoliuoja paskui panelę Anrep bei jos tėvus ir triukšmingai dingsta Didžiosios gildijos pusėje, taip, jeigu vien tie vestuvininkai čia aikštėje sumestų krūvon savo aukso grandines ir vėrinius, žiedus, puošmenas, perlus, savo brangius šarvus, šalmus, plunksnas, pentinus ir kamanas ir prie viso to pridėtų savo žirgų kainą, pusė tų šešiasdešimties tūkstančių tikrai išeitų.
Palui tuo metu šitaip mąstant, girgžtelėjo virtuvės durys ir į jo kamaraitę įėjo Mėjus. Nuo tada, kai namuose apsigyveno svainis, taip nutikdavo gana dažnai, taip, kur kas dažniau, nei būtų galima tikėtis iš pono Olevistės pastoriaus. Tas mužikų berniokas iš jo mokinio pavirto gentainiu, o pastaruoju metu iš gentainio darėsi bičiuliu. Palui svainio draugystė pirmiausia reiškė iš kitur atkilusio ir dabar dėl savo padėties priklausančio kitam luomui žmogaus kitonišką patirtį. Kurgloje įskiepytų šeimos papročių, lotynų mokyklos ir miesto aplinkos paveiktas Palas laikėsi įsitikinimo (kuris, tiesa, kartkartėmis susilpnėdavo dėl jo vidinės prieštaros), kad visa, ką sukūrė ir sugalvojo čionykštė liaudis, gali būti net graudinamai artima, tačiau, palyginti su tuo, kas vokiška, vis dėlto gana skurdu. Mokslo siekiančio valstiečio padėtį ir tvyrančius virš jo visuomeninės neteisybės debesis, pro kuriuos taip retai dirsteli saulė, leidžianti jaustis šeimininku, bet iš kurių itin dažnai plyksčioja užgauliojimų žaibai ir nuolat purškia pažeminimo lietus, – visa tat, žinoma, Palas pajuto savo kailiu. Tačiau kad tie debesys iš tiesų visai nebuvo Viešpaties lemta būtinybė, o tik žmonių sukurta neteisybė, – apie tai iš Mėjaus dabar girdėjo, ko gero, dar aiškiau, negu kadaise buvo girdėjęs iš senojo Simono. Ir Mėjaus kalbos jį dar labiau įtikino. Nors Kalamajos lūšnose taip dažnai prie degtinės stiklo ir alaus kaušo būdavo koneveikiamas vokiečių šykštumas bei pasipūtimas, nutikdavo ir taip, kad pakėlęs nosį nuo kaušo vienas kitas drįsdavo paklausti: „Kokių velnių tų vokiečių čia, Marjamoje, apskritai reikia?“ Arba iškeldavo nosį visai aukštai, viršum kaušo, ir imdavo girti, esą vietos mužiko pečiai daug tvirtesni, dainos skambesnės negu medinių Pomeranijos ir Vestfalijos vokiečių… Penkiolikmetis priemiesčio vaikėzas, gana „mužikiškos“ prigimties, kad galėtų ne tik pavydėti, bet ir uoliai šaipytis iš sėkmės pasiekusių, tampančių amatininkais ir visiškai suvokietėjusių jau šiaip suvokietintų čionykščių, iš girdėtų prie putokšlio pasididžiavimo istorijų susikūrė tautinės savimonės mitą. Triviumo mokykloje skaitęs ne tik Liuterį, Melanchtoną ir Livijų, bet ir Sebastiano Miunsterio Cosmographia universa[3], pripažino, kad jo berniokiškas paguodos mitas buvo pasigailėtina savigyra, ir išsižadėjo jos su tam tikru skausmu ir kiek iš aukšto. Nes kas gi prieš dešimt kartų buvo mūsų piliakalniai, palyginti su vokiečių mūriniais miestais?! Kas tas Harju bobulių monotoniškas rentavimas, palyginus su Ovidijaus hegzametrais?! Kas tas kankliavimas Kalamajos seklyčiose, palyginus su vargonų gaudesiu Olevistės bažnyčioje?! Bet še tau kad geras – girgždindamas virtuvės duris jo kamarėlėn įeina tos pačios Olevistės pastorius vokietis, ir kai vaikinas vokiškai kreipiasi į svainį:
– Du kommst zu spät die Krusesche Hochzeit zu schaun[4], – tas atsako:
– Kalbėkime jūsiškai, gerai?
– Gerai, – sutinka Baltazaras, – tau vis rūpi pratintis!
– Pratintis – taip, – taria Mėjus, – betgi ši kalba gražesnė.
Ir, atsakydamas į nepatiklų Baltazaro žvilgsnį, jis pakelia pirštą į pilkos šviesos pluoštą, krentantį pro kamarėlės langą, ir sako:
– Tu tik paklausyk: Kyll onn se yx imeline ilos keel[5] – tai skamba visiškai kaip Pindaras.
Beje, Palas žino: Mėjaus manymu, valstiečiai taip pat darbštesni už vokiečius. Ir Mėjus mano, kad, elgiantis su jais dorai, jie apskritai būtų doresni bent jau už vietos vokiečius. Ir jeigu jie taip gerai maitintųsi ir lengviau gyventų, būtų ir sveikesni už juos – sugedusių dantų jie ir dabar turi mažiau nei vokiečiai. O jų vešlūs ir neklusnūs kviečių spalvos plaukai (tie, kurių Palas kiek gėdijasi: mat kai būna tarp vokiečių, jie iškart krenta į akis), tie plaukai, Mėjaus manymu, tiesiog nuostabūs… Žinoma, nes tokie ir ponios Anikos Frolink. Ir visos geros savybės, visi čionykščių žmonių privalumai būdingi ir jo žmonai. Todėl jis juos itin palaiko. Ir, nepaisydamas savo jaunatviško polinkio kritikuoti, Palas godžiai geria Mėjaus pripažinimo žodžius. Beje, negalima teigti, kad prieš šešetą metų Mėjaus iškrėstas pokštas būtų lėmęs pastoriui kokių nors didesnių viešų nemalonumų. Tiek naujo vyriausiojo Olevistės pastoriaus pono fon Gelderno, beje, gana oraus pono, tiek Nigulistės Valterio santykiai su Mėjumi beveik nepriekaištingi. Tik kartkartėmis buvo justi – rimto požiūrio į jį paskutiniojo žingsnelio jie vis dėlto nežengė. Nekalbant apie tai, kad per tam tikrus šeimyninius susibuvimus prie vyno, kuriuose dalyvaudavo ir ponios pastorienės, tarpais nuskambėdavo tonas, kurį tik dėl Mėjaus atlaidumo būdavo galima įvardinti šaltoku. Tačiau Anika į tą toną reaguodavo savaip. Kai sykį jie buvo pakviesti pas Nigulistės Valterį ir ten susitiko su ponia fon Geldern ir jos keturiomis dukterimis, o ponia fon Geldern suraukė nosį dėl Anikos, savaime aišku, neidealios vokiečių kalbos, Anikos žalios akys nenuspėjamai žybtelėjo ir ji užkalbino ponios panosėje vieną iš jos dukterų taip, tarsi ponia fon Geldern būtų buvusi ne jos motina, o močiutė (ir kad nors būtų pasirinkusi penkiametę Magdaleną! Ne, ji tam pasirinko septyniolikmetę Gertrūdą…).
– Ach… wollen die Gnädigen mich entschuldigen…[6] Menkai mokėdama kalbą, aš neteisingai supratau… Juolab kad… Na taip.
Nuo tada ponia fon Geldern Anikos atžvilgiu tapo akmeninė it armotos bokštas. Bokštas su nebylia armota. Taigi. Anika be galo mikliai įveikdavo tokius dalykus, ir atrodė, kad damų užuominos apie jos mužikišką kilmę jos nė trupučio nežeidė. Ji paprasčiausiai jų nepastebėdavo ir po vienintelio trečiais tuoktuvių metais gimusio kūdikėlio mirties liko tokia pat žydinti ir šypsninga. Kartais, kai Palui pavykdavo žvilgtelėti į ją ne kaip į vyresnę sesę, o kaip į svetimą jauną ponią, jis suvokdavo, kad Anika tapo ypač gražia ir oria moterimi. Mėjus atrodė akivaizdžiai atsidavęs savo žmonai. Tačiau toli gražu nebuvo toksai patiklus: ilgainiui vis labiau rūpinosi sklaidyti įtampą, kurią sukeldavo išdidi Anikos laikysena. Ir užsimezganti su Palu draugystė jam pirmiausia reiškė saugų atokvėpį nuolatinėje ir vos pastebimoje kovoje už žmonos orumą. Kaip sakyta, ta kova nesukeldavo Mėjui didelių sukrėtimų visuomenėje, bet prisidėjo prie pamažėle žilstančių jo plaukų. Jų buvo radęsi graudžiai daug ant liesų Mėjaus smilkinių, kai jis iškėlęs pirštą stovėjo priešais savo svainį ir mažumėlę pamokslaujamu tonu pakartojo:
– Tu tiktai paklausyk: Kyll onn se yx imeline ilos keel…
Paskui nuleido pirštą ir paklausė:
– Ak, ponas Elertas irgi jojo sūnaus vestuvinėj palydoj? Ėėė… Jie švenčia vestuves ir lėbauja, ir švaisto savo turtą, ir delsia taip, kad sykį surinkus tuos pinigus, kuriuos ketina vežti Maskvon, Ivano apetitas padvigubės… Taip, Baltazarai, aš manau, kad bet kuriuo atveju karas bus.
– Kodėl taip manai?
– Ponas Krumhuzenas parašė man iš Narvos. Jis iš tų pačių vietų kaip ir aš, iš Treptovo. Jis darė ką įmanydamas, kad nekiltų tas karas. Bet dabar jis lankęsis Maskvoje pas didįjį kunigaikštį ir supratęs, kad nėra išeities. Taip, Baltazarai, tas karas – ordino valstybės žūtis, nes…
Mėjus nutilo, ir abudu įsiklausė. Per miesto vakaro rimtį užtikrinta zovada artėjo žirgo kanopų kaukšėjimas, iš Rotušės aikštės pasuko į Senąjį turgų, dar kiek ir sustojo priešais jų namą. Ir tada prie paradinių namo durų pasigirdo belstukas: bar bar bar bar! Ponas Veselouvė kaip tik prieš savaitę teikėsi persikelti į kitą savo namą Rataskaevu gatvėje, ir Vyskupo namuose, be Frolinkų ir Palo, dabar nebuvo nė gyvos dvasios.
– Eik pažiūrėk, kas tenai, – pasakė Mėjus.
Palas ištiesė kaklą pro langą, tačiau tepamatė gerai mitusio kirsno žirgo pasturgalį ir tuščią balną. Beldžiantysis stovėjo ant pakopos priešais duris storo mūro šešėlyje. Bet iš juodų ir auksinių balnaklotės siuvinėjimų Palas suprato, kad tai svarbus ponas, kuriam nederėjo šūkčioti pro langą viršuje. Sugriebęs iš Mėjaus reikiamus raktus nuskubėjo žemyn. Atidarė mažas galines duris, vedančias koridoriun tarp dviejų tarnų kambarių, įėjo į prabangią menę, dydžio sulig maža bažnyčia, kurioje tebestovėjo Veselouvės prašmatnios olandiškos spintos, o rožėmis ištapytos rąstinės lubos kone atsispindėjo baltose Padisės klinčių grindyse. Bar bar bar bar! – reikliai pakartojo belstukas, ir Palas mikliai atvėrė duris. Už jų stovėjo miesto medikas, Magister utriusque medicinae[7] Matijas Fryzneris. Aišku, juk tai jis – vidutinio ūgio, laibas ir juodbruvas, kiek žilstelėjusių smilkinių ir šaltų pilkų akių ponas su trumpa juoda skraiste. Bet kažkodėl Palas jį vos atpažino. Niekad nebuvo atkreipęs dėmesio, kad ponas medikas vis dėlto buvo tokio pažiūrėti nemenko ūgio ir taip maloniai šypsojo.
– Tačiau… pone daktare, šiuose namuose niekas neserga, – tarė Palas.
– Saugok Dieve, jaunasis bičiuli! Bet štai šio namo naujasis šeimininkas.
Šeštadienį, sausio 22-osios popietę, sambrėška pamaži gaubė garuojantį speige miestą. Dėl šalčio turgaus erzelis po Vyskupo namo langais nuslūgo anksti, ir apie penkias, kai aikštę supančiuose namuose už stiklinių, pūslinių ir aliejuoto popieriaus langų supleveno pirmosios žvakės, per aikštę nuskubėdavo tik vienas kitas nuo šalčio susitraukęs kupron miestietis, kuris trynėsi skruostus arba pūsčiodamas saujon šildėsi nosį.
Palas su trumpa skrandute, laikydamas rankoje ausinę šunenos kepurę, stovėjo daktaro Fryznerio kabinete ir laukė. Daktaras, jau irgi apsirengęs, nuėjo į kitą kambarį kažko paimti, paskui abudu turėjo skubėti pas Fegezakus: poną tarėją ir visą jo šeimą, įskaitant Rytų Šūdą, patiesė karštinė. Palas girdėjo, kaip nebylys Pabas, gurgždindamas auliniais sniegą, per kiemą nužingsniavo prie vartų, kaip vartai po skliautais atsivėrė ir džerškėdami vėl užsivėrė. Ir staiga išgirdo artėjant raitelį. Ir kažkodėl be galo gyvai prisiminė, kaip rudenį į šiuos namus atvyko daktaras: tokia pat popiečio tyluma ir vis garsesnis kanopų kaukšėjimas nuo Rotušės aikštės, ir keistai slogus mirksnis prieš pasigirstant beldimui. Nors dabar per tylumoj nugrimzdusį miestą raitelis artėjo visai kitaip nei tąsyk, ne nuo rotušės, o nuo Bandotakio vartų, ir kanopos nėmaž nekaukšėjo šlapiais akmenimis, o dusliai tapsėjo į ledą supluktu sniegu, ir – kas svarbiausia – jau ne savim pasitikinčiu nuosaikiu ritmu, bet lėkė baisia zovada. Ir kaip kartais nuojauta neklysta, raitelis tikrai sustojo prie Vyskupo namų. Priėjęs prie lango Palas sambrėškoje pamatė širmą žirgą su tamsiomis prakaito dėmėmis ir balne pilką žmogystą, kuri greičiausiai stengėsi kažką išaiškint stovinčiam vartuose Pabui. Paskui vyras pasuko žirgą pro vartus ir Palas išgirdo, kaip prunkšnojantis žirgas cak cak cak po skliautais įjojo kieman. Tada pasigirdo akmistrinės šūksniai, žingsniai ant laiptų ir daktaro balsas. Po valandėlės daktaras neįtikėtinai skubriai įžengė į kabinetą. Vienoje rankoje laikė degančią žvakę, kitoje – atplėštą laišką. Ir Palui pasirodė, kad jo tamsūs skruostai lengvai įraudę. Jis tarė:
– Šįryt prasidėjo.
– Kas?
– Mano žmona vėl buvo Tartu ir atsiuntė iš ten žinią. Šiandien auštant maskvėnas su ne mažesne kaip keturiasdešimties tūkstančių kariauna kirto Livonijos sieną nuo Pečioros vienuolyno pusės. Taip. Įsibrovė dviejų mylių spinduliu baisingai niokodamas ir degindamas, ir per Tartu vyskupiją juda į miestą. Jo karvedys, matyt, buvęs Astrachanės chanas Dervišas Ali. Žinote, tasai, iš kurio Ivanas atėmė valstybę ir kuris pats perėjo pas Ivaną. Vyskupijoje nebuvo jokio karinio pasipriešinimo. Ryte Tartu kilo baisi panika, visur knibždėjo pabėgėlių. Katarina mėgino šiandien apie pietus per Peltsamą ir Paidę nusigauti iki Talino.
– Kaipgi taip greitai… – buvo pradedąs Palas, bet daktaras sušuko:
– Greitai?! Aš laukiu jau du mėnesius!
– Ne… Aš pamaniau: kaip ta žinia taip greitai pasiekė Tartu ir mus, jeigu tik šiandien auštant?..
– Už gerą atlygį žygūnas nušuoliuoja po šešias mylias per valandą.
– O komtūras nei rotušė čia turbūt dar nieko nežino…
– Rotušė – greičiausiai ne. O komtūras… – daktaras pasigręžė veidu į Palą ir su piktdžiugišku pasitenkinimu pasakė: – Jūs juk žinot, kaip tvarkomi ordino reikalai: žygūnai girti, avižos parduotos, kamanos sutrešo. Bet tai jų rūpestis. Mūsų rūpestis, kad… – daktaras nutilo, pabarbeno pirštais į stalą ir įdėmiai nužvelgė Palą. …Apskritas, rimčiau nesuvyriškėjęs vaikinuko veidas, truputį dirginantis savo paslaugumo ir nenuspėjamo užsispyrimo mišiniu, pilkos, piktinamai išsprogusios, be abejonės, gyvos akys, kiek juokinga šviesi išblankusių plaukų kupeta, tokiam jaunam vyrui gana stotingas pečiuitas liemuo ant ilgų, tvirtų, mužikiškai išskėstų kojų…
– Hm…
Daktaro antakiai pakilo, o plonos šnervės virptelėjo, išduodamos nevalingas pastangas užuosti priešais jį stovinčio vyruko vertę. Bet nuo Baltazaro dvelkiantis pušų kvapas (to paties Kimelpeningo muilo, kurį naudojo ponia Frolink) ir arklidės smarsas (skrandutė buvo persiūta iš senos tėvo Simono vežėjiškos skrandos), susimaišę su paties daktaro kaklaskarės muskuso dvelksmu, vargu bau pasiekė veikiau nevalingai virptelėjusias jo šnerves. Be to, daktaras jau buvo apsisprendęs.
– Baltazarai, ar jums užteks dvidešimties markių pirmiesiems mėnesiams Marburge?
– …Kaip?
Daktaras pakartojo klausimą ir pridūrė:
– Ir tai nebūtų kieno nors duota skola, o jūsų nuosavi pinigai.
– Žinoma, užteks. (Juokdarys, man jų tenai pakaktų pusei metų.)
– Tada užsidirbkite dvidešimt markių!
– O kaip?
– Padarysite mūsų bendram reikalui neatidėliotiną paslaugą. Ir, savaime aišku, – savo galva atsakysite už tai, kad, be paties Viešpaties Dievo, apie tai nesužinotų nė gyva dvasia.
– Ką būtent?
– Nusimeskime kailinius. Fegezakams teks luktelėti. Sėskitės.
Jie išsinėrė iš kailinių ir daktaras parodė Palui sėstis į vieną meistro Andrėjo raižytą kėdę. Pats liko stovėti prie savo pulto ir ėmė dėstyti, pirštu mušdamas taktą į stalą.
– Jūs paimsite laišką, kurį aš netrukus parašysiu. Paimsite du arklius ir roges. Pabas vadelės. Jis žino kelią. Jūs išvyksite šiandien, tuojau pat, šią akimirką, per jūrą tiesiog į Turku ir asmeniškai įteiksite hercogui mano laišką.
Tiesą sakant, pasiūlymas taip netikėtai ir žaibiškai užklupo Palą, kad jis toli gražu nespėjo jo viso permąstyti. Tik gerai pajuto viliojančias to reikalo puses: didelį nuotykį, parodytą pasitikėjimą ir rimtą požiūrį į save, taip pat jį viliojo pakili ir kiek trikdanti mintis apie susitikimą su hercogu. Ir, žinoma, pinigai Marburgui. Ir tai iš tikrųjų visų svarbiausia.
– Gerai, – atsakė jis tokiu balsu, tarsi kalbėtųsi apie kokį nors savaime suprantamą dalyką, – jeigu jūs pasirūpinsite, kad nekiltų nemalonumų dėl pono Zumo. Ir rasite paaiškinimą Frolinkams. Juk tam reikės ne mažiau kaip trijų keturių dienų.
– Pasirūpinsiu. Ir prisiekti Biblija jūsų taip pat nepareikalausiu. Taigi. Protingas žmogus ir be to supranta, kad Dievas yra visur.
Po penkių minučių Pabas nuvedė už pavadžio dvejetą geriausių daktaro arklių pas meistrą Litkę Kalvių gatvėje, su sidabriniu fartingu kišenėj papildomai sumokėti už trukdymą tokią vėlyvą valandą, ir paprašė nuo priekinių kojų nuimti senas pasagas ir prikalti naujas, su aštriais smaigais, skirtas ledui. Kiek prieš septynias, kai užveriami Didieji pakrantės vartai, Palas su Pabu išvažiavo pro juos, bildėdami ant pakeliamojo tilto, vienas arklys ėjo priekyje, o kitas, atsarginis – paskui roges, kuriose dėl viso pikto gulėjo ilgos lentos, kabliai ir kastuvai. Jiedu abu ant skrandučių vilkėjo gautas iš daktaro didžiules kelionines skrandas, o Palas po skranda ir žiponu buvo įsikišęs antspauduotą daktaro laišką su užrašytu adresu:
Jo Prakilnybei Kilmingiausiajam Kunigaikščiui ir Valdovui Ponui Johanui,
Švedijos Karalystės Princui Įpėdiniui ir Suomijos Hercogui, mano Maloningiausiajam
Viešpačiui.
O kitoje Palo kišenėje gulėjo daktaro Fryznerio antspaudinio žiedo atspaudas. Pas patį hercogą vaikinas, aišku, iškart nepateks. Tačiau pas hercogo patikėtinį, poną Henriką Horną, Palas trūks plyš turėjo prasmukti ir parodyti jam žiedą. Tuomet, pasak daktaro, hercogas jį nedelsdamas priims.
Svilino ledinis speigas. Kai arkliai kaukšėjo nusileidžiančiu link uosto keliu, jų šviežios pasagos išvažinėtoje besniegėje šalikelėje iš plikų akmenų skambiai skėlė mėlynas kibirkštis. Mėnuo dar nebuvo patekėjęs ir tvyrojo tirštas santėmis. Prieš uostą Pabas pasuko arklį kairėn, į Kalamajos kelią, ir gerokai iki Kalamajos vėl pasuko dešinėn. Jeigu pro juos nebūtų praslydęs vienas kitas apsnigtas riedulys ir rogės nebūtų lengvai pakrypusios ties nematoma pakrantės ledo ketera, jie net nebūtų pastebėję, kaip išvažiavo ant jūros ledo. Miestą jiems už nugaros apklėtė tamsa. Tik nuo uosto pusės iš stebėjimo bokšto palei krantinę ir Kalamajos krantą it vilko akys spingsojo pavienės švieselės. Viršum ledo kybojo skysta, tamsoje žaliuojanti šalčio miglelė, o dangus viršum jos atrodė visiškai giedras, kaip kad per speigą. Geriau įsižiūrėjęs net galėjai išvysti didesnes žvaigždes. Palas jau norėjo paklausti Pabo, ar tik ne pagal žvaigždes tas važiuoja – jau buvo pasigręžęs klausti, – bet čia prisiminė, kad Pabas, deja, negalės su juo šnekėtis. Tačiau toje nykioje dykroje vis dėlto buvo smagu justi šalia Pabo petį. O akis įtempęs, čia pat, tamsiai pilkame sniego švytėjime, galėjo pamatyti Pabo ausinę kepurę. Netgi arklio ausys atrodė juodų juodžiausios veik bežvaigždėje šiaurinio dangaus tamsoje. Ir rami arklių risčia, juntama patikimai ir sklandžiai tempiamose rogėse, teikė savitos vilties ir padrąsinimo užėjus apleistumo jausmui, kuris toje ledo dykumoje tarpais užplūsdavo Palą. Jis galvojo: „Viešpatie Dieve, padaryk, kad mūsų kelionė būtų sėkminga, kad ji tikrai duotų miestui pagalbos ir apsaugotų tokį sunkų metą, kuris, atrodo, braunasi pro mūsų duris.“ Jis netgi pajudėjo, norėdamas nusiimti dideles šunenos pirštines ir sudėti rankas po šiurkščia gūnia, bet pamanė, kad to daryt neverta – čia, tamsoje, tiesiai po tomis ūkanotomis, bet vis dėlto šviečiančiomis žvaigždėmis. Nežinia, ar po pašnekesio su Viešpačiu, ar todėl, kad pietryčiuose jiems už nugaros pasimatė mėnuo, kylantis šalčio dumsoje, dangus dabar tapo gerokai šviesesnis ir gana toli jo pakraštyje iš miestą gaubiančios rūškanos jau išsiskyrė į mėnesienos pluoštą įbesta Olevistės adata. Ir priekyje tamsa jau nebebuvo aklina: įsispitrėjęs galėjai įžvelgti besitiesiančias priešais arklį rogių vėžes ir kur ne kur ant sniego išmėtytas šiukšles. Tiesa, iš pradžių jie važiavo iš Nairisaro į Taliną vedančiu rogių keliu, kuriuo vos prieš savaitę iš salos į miestą buvo atgabenta du šimtai važtų kuro.
Nuo šalčio susitraukusi pilnatis, apsupta melsvos aureolės, patekėjo danguje. Mėnesienoje pieniškai sušvito šalčio migla viršum ledo, o pats ledas pasidengė pusnių metamais šešėlių dryžiais. Čia Pabas staiga sulaikė arklį ir pastukseno kumštine sau į kaktą. Tikriausiai tai reiškė, kad jis kažką užmiršo. Nusimovęs kumštines sugraibė kelionmaišy mažą indelį, bakstelėjo Palui alkūne ir delnu persibraukė veidą. Aišku: nuo šalčio pasitepti veidą ruonio taukais. Palas išsitepliojo skruostus stingiais nuo šalčio ir dvokiančiais varveliu ruonio taukais ir kiek susirūpinęs pamanė, kur jis rytoj galės juos nusiplauti, prieš eidamas pas hercogą. Tuo pat metu stebėjo, kaip Pabas tepliojasi riebalais: didelis, prakaulus, žalias nuo mėnesienos Pabo veidas ėmė sidabriškai žvilgėti; delnu trindamas skruostus, judino didžiulį keturkampį smakrą kairėn ir dešinėn, o jo mažytės giliai susmegusios akys tvirtino: dabar jis mums į veidą neįkąs, tegu kiek įmanydamas tauškina dantimis. Tada Pabas įkišo vadžias Palui saujon ir rankų mostais, mėgdžiojančiais tilto išlinkį, kažką parodė šiaurės pusėn, ten, kur akiratyje tamsėjo Nairisaro miško juosta, o pats išsitiesė rogėse ant šono ir vėl sumojavo akiračio pusėn. Palas privertė jį viską parodyti dar kartą ir tada suprato: ligi Nairisaro buvo likęs dviejų trijų valandų kelias, tą jo dalį tegu vadelėja Palas, o Pabas pamiegos. Toliau, ligi Suomijos kranto, yra septynios ar aštuonios valandos, tuomet važiuos Pabas, o Palas galės susiraityti sau po gūnia. Ir Pabas bemat užsitraukė gūnią ant galvos, iš po kurios atsklido knarkimas dar Palui nespėjus timptelėti arklio. Nepaisant įtrintų riebalų, šaltis ilgainiui vis dėlto ėmė kąsčioti skruostus, Palas kartkartėmis sudurdavo prieš nosį plačią skrandos apykaklę ir pūsčiodavo į ją šiltą kvapą. Arkliai buvo kiaurai nusmaigstyti baltomis adatėlėmis ir grublėtas sniegas bei vienur kitur vėjo nupustytas plikledis vis gailiau gurgždėjo ir cypavo jiems po kanopom. Bet iš kairės jau gerokai priartėjo Nairisaro miško juosta. Į jos krantą, slėpiningą kaip ir visų salų, Palas dar nė karto nebuvo įžengęs. Tik iš arklidės pastogės, jo vaikystės žaidimų vietos, visada buvo matyti Nairisaro miškas. Ir gandai apie jį sklido visokie. Miškas pakrantės kyšulyje jau netikėtai arti iškilo šalia ledinės jūros lygumos. Ir kažkur ten, tame miške, buvo jis: iš tėvo Simono seno pasakojimo įsidėmėtas Danijos karaliaus sodas. Sodo ten tikrai nebeliko, visai jokio. Bet namo vietą prieš daugelį metų kažkas parodė tėvui, kai tas dar buvo miesto arklidžių vežikas ir vežiojo iš salos į miestą medieną statyboms. Kaip mena gandas, prieš gerus du šimtus metų Danijos karalius – velniai žino katras – Knutas ar Margusas, ištrėmė tenai savo tikrą seserį. Ir princesė keletą metų gyveno tame miške. Kurie ne kurie, Nairisarą vadinę Naisaru[8], tvirtino, kad sala jau nuo tada vadinosi Naisaru. Tačiau pakrikštyti salą Naisaru dėl tos princesės nebuvo rimtos dingsties. Pirmiausia, ji ten gyveno ne taip ilgai, – matyt, jos brolis karalius nemanė salą esant patikima įkalinimo vieta, nes princesė paskui tartum buvo išsiųsta į Kerknos vienuolyną, kurį vokiečiai vadino Falkenau, ir jame pasimirė bei buvo palaidota. O antra – kai Palas prieš dešimtį metų paklausė tėvo, už ką gi karalius savo seserį įkalino saloje, tėvas burbtelėjo, girdi, „kas tuos karalių prasimanymus supras“, ir užvedė kitą kalbą. Tik kur kas vėliau, kai aukštesnės mokyklos tercijoje jie jau buvo perpratę visus pasaulio dalykus, Palas išgirdo, kad toji Nairisaro princesė buvusi smaila prie moterų, tad, siekdami griežčiau nubausti ją už tą šlykštybę, ir pasodino į vyrų vienuolyną Kerknoje. Ir iš tiesų, kas tuos karalius supaisys… Nes jų norai ir veiksmai kartais būna tokie be galo painūs, jog, regis, nelabasis pamaišo jiems protą dar labiau nei paprastiems mirtingiesiems. Paimkim kad ir tą Maskvos Ivaną, kuris dabar šėlioja prie Tartu ir kurį visame pasaulyje juk vadina sodomitu, ką gali patvirtinti bet kuris Talino pirklys ar amatų meistras. Žinoma, būna ir sveiko proto karalių, kunigaikščių bei hercogų. Ir pas vieną tokį visiškai netikėtai tarp Nairisaro rytinėje pakrantėje boluojančių ledo gūbrių dabar keliauja Risos Simono sūnus Palas.
Nieku gyvu, žinoma, negalėjai nuspėti, kad rytoj hercogas jį kažkodėl užpuls. Atvirkščiai: reikėjo tikėtis, kad aukštas asmuo bus jam gana dėkingas už tokią greitą žinią apie tikriausiai dominančio jį karo pradžią. Visai įmanoma – netgi suprantama, – kad prie daktaro žadėtų dvidešimties markių jis irgi šiek tiek pridės nuo savęs. Tuo atveju pirmasis Palo semestras Marburge praeitų mažne be rūpesčių ir jam nereikėtų itin ženkliai palengvinti tėvo kapšo arba Kimelpeningo prašyti paramos. Bet vis dėlto Palui kiek nejauku vaizduotis, kad ryt ryte iš šių smagiai slystančių rogių jis nežinomomis aplinkybėmis pateks į nežinomus rūmus, prieš nežinomų ponų akis. Tačiau dabar to nebeišvengsi.
Ties pietrytiniu salos kyšuliu iš rogių kelio jis išsuko dešiniau ir už dviejų šimtų žingsnių nuo kranto vienišomis rogių vėžėmis nušliuožė gerą galą į šiaurę. Mėnuo nušvito vėl ir tamsus ledo laukas ėjo vis platyn. Ir tuo pat metu oras taip išgiedrėjo, kad buvo daugmaž matyti ir Vymsio ragas, ir Salmėsaras, ir plytintis tarp jų Vulfo sąsiauris, arba Olevisalmas, kaip žmonės jį vadino po šiai dienai. Tik ten, kur rogių vėžės staigiai pasuko kairėn į Nairisarą, Palas sustabdė arklį. Pabas akimoju išlindo iš po gūnios, savo mažutėlėmis akutėmis apsižvalgė aplink, suprantama, iškart sumojo, kur jie yra, ir patenkintas ištempė lūpas. Leido arkliams truputį palaižyti sniego ir pagrumšnoti avižų, ištraukė iš šieno gertuvę su degtine, trūktelėjo pats ir davė Palui to vaisto nuo šalčio, ir po pusvalandžio jie jau lėkė toliau į šiaurę, dabar vadžias vėl laikė Pabas. „Kažin, kaip man rytoj seksis pas hercogą… – mąstė Palas, stengdamasis užmigt po gūnia. – Na, vienaip ar kitaip, turi pasisekti… Nežinia, ar atviroje įlankoje, kurion mes dabar įvažiuojam, yra įtrūkių ir pralaužų… Vargu bau – tokiame šaltyje, be vėjo… Pabas tikriausiai žinos, ką tuomet daryti. Ir man pačiam vertėtų žinoti, kaip įveikti pralaužas… Aš juk gurkštelėjau… tos pačios… Tikrai žinosiu… Tprū pru tprū pru tprū pru… Dabar, kai Pabas sumainė arklius, jų žingsniai dar stipriau gurgžda…“ Kairėje už jų Nairisaras jau nugrimzdo tamsoje, mėnuo patekėjo ir dangų nusėjo atšiauriai ryškūs žvaigždžių šilingai. Traukiančio arklio juoduojanti ausų pora slinko link akiračio tarsi aštriaviršūnė lotyniška M: Marr purr Marr purr Marr burrg Mar burrg…
Apie keturias ryto jie jau pasiekė pirmuosius pietinius salyno šcherus. Tačiau Palas nubudo tik tuomet, kai rogės čiūžt ūžt išilgai nerijos gūbrio nėrė į žemyną. Iš pirmo žvilgsnio nusistebėjo, kad čia visur kūpsojo aukštielninkos sniegu užneštos žvejų valtys, kai kurios net laivo dydžio. Bet paskui suprato, kad tik palei krantą, prie pat ledo, gulėjo žvejų valtys, o aukščiau kelias vingiavo tarp snieguotų uolų virtinės. Kažkur šaižiai sulojo šunys ir žvaigždžių šviesoje Palas išvydo ant nerijos gūbrio dvi mažytėlaites medines bažnytėles ir trisdešimt ar keturiasdešimt žemų rąstinių trobų, dešimt iš jų buvo dar be gegnių arba su gegnėmis, bet be stogo. Pabas įsuko į vieną aukšta tvora apjuostą kiemą beržų ir eglių pamiškėje, kur šunys skalijo ypač skardžiai. Jis ilgai baladojo į žemos rąstinės trobos duris. Pagaliau ant slenksčio išniro kampuoto veido, su šviesiais, visai it pakulos plaukais vyriškis, užsimetęs ant marškinių seną kareivišką milinę. Pabą jis, be abejo, pažinojo, tai buvo matyti jau iš to, kad neaušino burnos sveikindamasis ir be žodžių ankstyvus svečius pakvietė vidun. Karštai prikūrentoje troboje žvakės šviesoj jiedu skubriai išsitraukė užkandą iš savo pavalgos krepšio, tuo tarpu suomis nuvedė arklidėn jų mirtinai nusivariusius arklius su apledijusiais snukiais ir pakeitė kitais. Palas ėmė rankomis klausinėti Pabo, koks kelio galas jiems liko iki Turku ir kiek ryčiau yra Helsinkis. Nes turėjo pasiekti krantą kažkur tarp tų dviejų miestų. Nelabai ką suprato iš Pabo mostagavimo, bet grįžo suomis, ir vaikinas Kalamajos kiemuose išmokta suomių kalba pamėgino jį paklausti to paties.
– Ligi Turku kokių trisdešimt mylių. Ligi Helsinkio? Talino ponuliai pokštauja. Juk jūs ir esat Helsinkyje.
Bevėjame ore rūkas tebesiaustė namus ligi pusės stogo, gaubdamas juos balta avies vilna, viršum kurios bangavo iškilmingas, jaudinantis bažnyčių varpų skambėjimas. Paskui debesų vilna danguje ėmė retėti ir saulė kartkartėmis uždegdavo bokštų vėtrunges. Viršuje, šalia Baltojo bokšto, kur gynybinio pylimo būta aukščiausio, tarpais buvo matyti, kad juoduojanti po rūko tumulais upė šiaurėj išsiliejo lankose kone ligi Oderburgo. Ir aplink raudonus miesto bokštus pavasariškai čerškėjo kuosos. Ir miesto bokštai buvo išmušti prakaito kaip Baltazaras. Galbūt mintis apie Dievo bausmę vis dėlto tebuvo liūdno gyvūno sielvartas dėl ligi dugno išgertos taurės?.. O ne! Kai Baltazaras, apsukęs ratą, ėjo atgal, Mažojoj Domo gatvėj jam už nugaros kažkas šūktelėjo:
– Ei! Paklausykite! Jaunuoli!
Baltazaras atsigręžė ir nustebęs atpažino dabitišką seną poną. Tai buvo Narvos rotušės tarėjas Joachimas Krumhuzenas. Tas pats, kuris andai Narvos mieste išgelbėjo tėvą Simoną iš didelės bėdos. Tas, kurį Taline įtarinėjo dėl išdavikiško suokalbio su Maskvos didžiuoju kunigaikščiu, bet kuris vienas pirmųjų iš Narvos pabėgo į Taliną ir iš Talino – į Vokietiją. Tas, kurio mantą tėvas dar galiausiai vežė iš Talino į Rygą. Paaiškėjo, kad ponas Krumhuzenas dabar gyveno čia, Pomeranijoje, savo gimtajame mieste Treptove, ir tenai hercogo bei vaizbūnų Loicų įpareigotas neseniai pradėjo statyti druskos viryklą. Ir kad dabar jis eina sekmadienio vizito – kur?! Pas savo jauną draugą rektorių Volfą…
Baltazaras išsigandęs atšoko nuo pono Krumhuzeno, nes aiškiai matė ir girdėjo, kaip po ketvirčio valandos ponas Krumhuzenas už rektoriaus pietų stalo papasakos: „Beje, aš ką tik šnekėjau gatvėje su tavo studentu. Su tuo Risavu iš Talino. Cha cha cha – nuo jo trenkė ne tik svogūnų sriuba, ne, bet ir alumi bei vynu! Tikras ožys!“ Ir tada rektorius Volfas atsakys visai ramiu balsu, nė kiek neišduodančiu, kad jis iš tikrųjų įpykęs: „Ak šit kaip. Dėkoju, kad tu man pasakei.“ Ir vos Krumhuzenas išeis, rektorius pasiųs tvarkdarį pakviesti Baltazaro. Žinoma, iš Baltazaro jis neišgirs nė pusės žodžio. Baltazaras tylės it arklidės siena. O tada rektorius ims spausti Castrovą ir Gliuką ir lieps juos visus uždaryti trijuose atskiruose kambariuose, kur kiekvienas turės išdėstyti raštu, kas nutiko praėjusią naktį. O jeigu ir tada nieko neišaiškės (visi parašys, kad naktį miegojo savo lovose ir sapnavo, kaip Išganytojas gelbėjo paklydusią avelę), jis lieps pakviesti mažylį Bagmilį. Anot Bagmilio: „To pakvaišusio Badės niekad negali nuspėti“, pats jis neis skųsti vaikinų rektoriui. Bet kai jį pakvies pas rektorių ir Lupus, pažvelgęs į jį savo prakeiktomis pelėdos akimis, paklaus, ką Bagmilis žino apie tą dalyką, būtent, ką apie tat žino, o ne ar apskritai ką nors žino, tam būtinai per burną paleis vidurius ir jis priplepės naktiniams bastūnams po tris dienas karcerio ir po dešimt kirčių rimbu. Baltazaras skubiai atsisveikino su ponu Krumhuzenu, o trečią valandą jo jau atėjo. Budintis palydėjo Baltazarą į rektoriaus butą name prie gatvės, kur Baltazaras dar niekad nesilankė. Žinoma: juk dėl apsilakėlių studentų rektorius neis šventą dieną į savo darbo kabinetą.
„Meluoti neverta, sakyti tiesos juo labiau, – mąstė Baltazaras, žengdamas namo vidun, – ergo užčiaupti žabtus ir žiūrėt, kas bus.“ Kaip jis ten stovės prieš rektorių su užčiauptais žabtais, nė pats gerai neįsivaizdavo. Tačiau jis tvirtai, neginčytinai nusprendė, kad taip ir pasielgs.
Rektoriaus svetainė su tamsiais paneliais, šviesiomis baltomis sienomis ir ištapytomis rąstų lubomis atrodė prašmatnesnė, nei jis tikėjosi.
– Aha. Minutėlę. Ponas rektorius tuoj pakvies, – išsiviepęs pasakė žiurkiaveidis tarnas Hansas, kai Baltazaras įėjo vidun.
– Na, ir kokių gi mes pokštų prikrėtėme?..
Baltazaras tylėjo, tik sušnopavo, o Hansas įsižeidęs apsisuko ir nuskubėjo pranešti apie jį rektoriui. Dažniausiai iškviesti pas rektorių atpirkimo ožiai stengdavosi sutarti su jo namų tarnu, ne taip, kaip tas stuobrys.
– Taip. Tegu užeina, – atsiliepė rektorius iš savo kabineto. – Sveikas. Sėskis.
Fariziejus. Tokių juokų jis paprastai nekrėsdavo, prašydamas padėti ant kėdės užpakalį, kurį čia pat ketindavo iškaršti.
– Tu kilęs iš Talino?
Laikyt sučiaupus žabtus, savaime aišku. Bet linktelėti vis dėlto galima.
– Hm. Ir slaviškai nė žodžio nemoki?
Dieve! Ar jis jau žino, kad ten buvo būtent toji Lada?.. Laikyt sučiaupus žabtus! O dėl slavų kalbos papurtyti galvą.
– Hm.
Dabar jis ieško ypač dygių žodžių. Aiškus dalykas. Tokių, kuriais atpirkimo ožiui galės sykiu išlieti visą savo panieką. Pala, kaip jis pasakė tam Vedeliui, kuris praėjusį mėnesį įkliuvo lankydamasis pas mergužėles… Ak, teliukas panūdo išsilakstyti? Būtum galėjęs pasiimti kartu savo exercitiumus ir juos kiek pagludinti.
– Baltazarai, – aš buvau neteisingas tau.
Tegu išsisukinėja. Aš pats nusižeminsiu prieš Viešpatį. O ką jisai čia postringauja, man lyg vanduo nuo žąsies.
– Nemaniau, kad dėl to man būsi toks atžagarus. Bet aš to nusipelniau. Deja.
Tegu postringauja. Tačiau… apie ką jis iš tiesų šneka? Buvo „neteisingas“?
– Taip. Aš maniau, kad visos tautos, gyvenančios į rytus nuo vokiečių, yra slavai: Pomeranijoje vendai ir kašubai, o Livonijoje ir taviškiai estai. Ir kai tu pasakei, kad nemoki nė žodžio slaviškai, aš nusprendžiau, kad tu toks pat šūdo galas, kokių aplinkui pilna, – turiu mintyje mūsiškius Pomeranijos vendų vaikinus, kurie taip uoliai maunasi vokiškas kelnes, kad po dviejų šimtų metų iš jų net ausų nebus matyti, – užuot išsiskalbę savo vendiškus skarmalus ir likę patys savimi. Taigi. O šiandien atėjo mano senas bičiulis Krumhuzenas ir sako: aš ką tik gatvėje kalbėjau su tavo studentu, tuo Risavu iš Talino miesto… Ir tuomet mes įsišnekam apie Livoniją, ir staiga sužinau, kad tenykščiai nevokiečiai yra visai kitos padermės…
Rektorius Volfas liepė jam išsamiai papasakoti apie Talino miestą ir kaip Mėjui klojasi tame mieste, ir pagaliau pasakė:
– Taigi jam ten viskas gerai susiklostė. Tokiems doriems vaikinams toli gražu ne visada taip sekasi. Deja. Ir žmoną gavo… – jis atsilošė kėdėje ir darkart nužvelgė Baltazarą nuo galvos ligi kojų, – ir žmoną gavo – sprendžiant pagal tave, – ko gero, tikrai mitrią.
Baltazaras išėjo iš rektoriaus namų pusę penkių vakaro, saujoje – sena ir nučiurusi, bet nusilenkusio tarno Hanso paduota šunenos kepurė, burnoje – sukrios namų ponios imbierinių saldainių aitrus skonis, ant peties – rektoriaus patapšnojimas atsisveikinant, o galvoje – tikra sumaištis dėl visiškai nesuprantamos dangiškojo teisingumo mechanikos.
Iki vakarienės buvo likęs pusvalandis ir Baltazaras per tą laiką apėjo vendų senamiestį. Aštrus rytų vėjas išvaikė rūką viršum miesto. Vėtrungės girgždeno ir šąlančios ankstyvą pavasarį žvaigždės spindėjo ribuliuojančiose nuo vėjo balose. Baltazaras beveik sužvarbo – nuo vėjo, nuo nemiegotos nakties ir sutrikimo. Tačiau šalia baimės, kad bausmė, kur kas rimtesnė ir griežtesnė nei dešimt rimbo kirčių, laukia jo paties Viešpaties dešinėje rankoje, – šalia baimės savo apvalią galvą su ūsų šereliais jau kėlė ir viltis, kad gimusiajam po laiminga žvaigžde pats Viešpats kaire ranka pakiš po kojom lieptą, kartį, stebuklingą lyną – viršum gimtosios nuodėmės prarajos… Ir kai Baltazaras reflektoriume pastiprino kūną ir sielą dviem sklidinais dubenimis karštos pupų sriubos, jau buvo kone tikras, kad Viešpats palaikys jį priešais patį Viešpatį.
Vienaip ar kitaip, po ano kovo vakaro rektorius Volfas žiūrėjo į Baltazarą ne kaip į tikėtinai padorų vaikiną, kilusį iš negarbingos šeimos, bet kaip į savo jauną bičiulį.
Vėliau net nutikdavo, kad, ponui Krumhuzenui vėl atvykus į Štetiną su ponais Loicais tvarkyti druskos viryklos reikalų ir tuo pačiu padarius rektoriui vizitą, rektorius iškviesdavo pas save ir Baltazarą. Iš pono Krumhuzeno Baltazaras sužinojo, kad antroje sausio pusėje maskvėnas žiauriai nusiaubė Pietų Livoniją ir Kuršą, ir rygiečiai, bijodami miesto apgulties, netgi sudegino savo priemiesčius. Šįkart, tiesa, be reikalo. Dar išgirdo, kad ponas koadjutorius (jį paminėjus Baltazaras mirksnį pasijuto bemaž taip, kaip pasijunta žmogus, kai netikėtai užeina kalba apie jo seniai persirgtą, bet nemalonią ligą) – kad ponas koadjutorius per gavėnią Krokuvoje su Lenkijos karaliumi vedė derybas dėl pagalbos Livonijai. Ar iš tų derybų buvo kokios naudos, kol kas niekas nežinojo. Tačiau susitikimai su ponu Krumhuzenu tikrai davė naudos Baltazarui. Pirmiausia todėl, kad vaizbūnas pasiūlė Baltazarui galimybę daugmaž patikimu būdu nusiųsti laišką namiškiams: Loicų prekybos namai tebeturėjo su Talinu šiokių tokių ryšių. Ir ponas Krumhuzenas patikino: jeigu jie nutrūks, tai liks dar ryšiai su Ryga, o Ryga nuo Talino juk ne už kalnų.
Rudenį Baltazaras parašė tėvui ir Mėjui pirmą išsamų laišką apie savo gyvenimą Štetine. Savo atvykimo čionai vidinių priežasčių daugiau nebeminėjo: tai liko praeityje. Neabejotinai. Bet savo gyvenimą konvikte nupiešė sodriais dailininko potėpiais ir pats mėgavosi tapomų žodžių džiugesiu. Tėvui skirtame laiške, be kita ko, paprašė ir pinigų. Tiesioginės būtinybės kol kas dar nebuvo, bet, Baltazaro manymu, jis turėjo visišką teisę į juos. Nes mokslams Vokietijoje iki šiol negavo iš tėvo nė šilingo. O kai dėl būtinybės: ji jau šmėžavo akiratyje. Nes Livonijai vėl grėsė karo veiksmai ir visi ryšiai žadėjo tapti nepatikimi. Be to, vasarą Baltazaras ne kartą to nelabojo Badės leidosi sugundomas išsukt iš doros kelio. „Žaliajame angele“ bei kitose užeigose šalia turtingo pirklio atžalos nenorėjo atrodyti apgailėtinas ir, gindamas Talino vežikų sūnų garbę, prašvilpė dvidešimt markių… O kai paskutinį kartą rugsėjį Loicų banke keitė savo Rygos ir Talino markes į Pomeranijos pinigus (pastaruoju metu atsiskaitant už kasdienius pirkinius kildavo sunkumų dėl Livonijos pinigų), jam atidavė maždaug penkiolika procentų mažiau, nei tikėjosi iš ankstesnės patirties. „Sidabro kiekis mano monetose tebėra tas pat. O gal manote, kad aš ką nors perlydžiau?!“ – ėmė ginčytis.
– O ne. Bet šiemet Livonijoje nukaldintose markėse sidabro kiekis yra kur kas menkesnis, – paaiškino tarnautojas dirgliu tyliu balsu, – ir bankas negali nuodugniai patikrinti, ar kuri nors jūsų markė nėra šiųmetė.
Kad per tą laiką ordino magistru tapęs ponas Ketleris ten kala pigius pinigus, išties galėjo būti teisybė. Bet nekėlė jokių abejonių, kad ponai Loicai čia pelnėsi Baltazaro sąskaita.
Tūkstantis penki šimtai penkiasdešimt devintieji metai šlapdribos ir žvarbaus vėjo lydimos žiemos kailyje patraukė savo keliu ir su spirginančiu šalčiu atėjo tūkstantis penki šimtai šešiasdešimtieji metai. Tačiau žiema netrukus vėl išnyko sniegdriboje ir lietuje, ir Oderio lankų dumsoje. Antroje balandžio pusėje ne vieną dieną aidėjo visų bažnyčių varpai, tartum Viešpats būtų pasikvietęs ką nors kunigaikščių giminės, ir visas pedagogiumas kelias dienas kelissyk per dieną eidavo į gedulingas mišias gedėti ir apraudoti velionio. Pagyrų didžiajam velioniui nestigo: balandžio 14-ąją Vitenbergo mieste pasimirė daugelio tiek koneveiktas Melanchtonas. Kurį laiką Baltazarui kažkodėl atrodė, kad dėl tos mirties jis nepataisomai pavėlavo ką nors svarbaus pamatyti ir patirti… Bet čia atėjo tikras pavasaris.
Birželio viduryje konvikto patalpose prasidėjo remontas ir dėl jo – išskirtinės keturių mėnesių atostogos. Štetino miestelėnų sūneliai išsiskirstė po namus, dvarininkų atžalos išvažiavo į šeimos dvarus, vendų amatininkų vaikai dingo siaurose senamiesčio gatvelėse tarp upės ir Šieno turgaus arba Lastadijoje, arba netolimuose kaimuose prie Oderio. Pedagogiume liko pora dešimčių studentų, kurių namai buvo toli, o gal, kas žino, jų suvis nebuvo. Didžiuma jų irgi ieškojo vasarai kokio užsiėmimo: kai kurie įsitaisė į Marijos ar Jokūbo bažnyčios chorą, keletui pažįstami profesoriai rado namų mokytojo vietą… Kiti kaip keliaujantys studentai patraukė į artimiausius universiteto miestus ieškoti vasarai pragyvenimo šaltinių. Dažniausiai tai buvo ne kas kita, tik bastymasis po pastoratus ir mokytojų namus, neretai elgetavimas tiesiogine žodžio prasme, tiesa, kilnus ir pripažintas elgetavimas mūzų vardu, bet vis dėlto ne pats priimtiniausias Viešpačiui dalykas. Badei, žinoma, to nereikėjo. Jam, kaip krizendamas pasakė, apskritai nereikėjo jokio darbo. Nes jo dėdė iš Liubeko aprūpindavo jį pinigais daugiau nei užtektinai. Ankstyvą pavasarį jis lyg ir ketino važiuoti į Liubeką pas dėdę, bet vėliau nutarė suteikti pirmenybę kuriam nors iš savo septynių ar aštuonių dėdžių, prekiaujančių Baltijos jūros uostuose, – taip, jis jų turėjo dar Barte ir Rostoke, Vismare ir Karaliaučiuje, ir vieną – tikra teisybė – netgi Taline. Šįkart galiausiai išsiruošė pas dėdę į Vismarą.
– Tiesą sakant, aš labiau norėčiau nuvykti į Taliną, – aiškino Baltazarui, – kadangi ten dar nesu buvęs ir, pasak tavęs, tai šauniausias pasaulyje miestas, o mano dėdė Vismare yra nuobodžiausias pasaulyje senis. Bet toje tavo Livonijoje dabar karas, ir karo metu visad turi palaikyti kieno nors pusę. O man tai velniškai prieš plauką.
Baltazaras liko Štetine. Sykį „Žaliajame angele“ susipažino su Oderio valtininku vardu Martinas Padas. Tas pastebėjo jo tvirtas rankas ir sulopytas kelnes, ir tarp kitko užsiminė, kad kai profesoriai vasarą išsiskirstys, Baltazaras galėtų ateit pas jį irkluoti – už dvi Pomeranijos markes per savaitę. Taigi: nuo birželio vidurio iki spalio pradžios Baltazaras irklavo plačią keturvietę valtį ir gabeno prekių dėžes bei statines iš vendų prekybinių miestų, Liubeko ir Danijos laivų prie Oderio prieplaukų, ir į laivus nuo Štetino tiltelių. Jo oda nuo vasaros saulės, plieskiančios viršum upės, iš pradžių virto raudona it varis ir peršėjo, paskui luposi, bet vėliau įdegė ligi violetiškai rudos lyg kipšo. Iš pradžių vakarais jam be galo maudė pečius ir riešus, delnus išvertė baisiausios pūslės nuo irklų rankenų, bet po dviejų savaičių jis liovėsi į tai kreipęs dėmesį. Stebėjo laivų nosis ir laivagalius, inkarus ir statulas laivapriekiuose, prekes ir žmones. Įsidėmėdavo sakinius danų ir vendų kalbomis, ir netrukus jau juokindavo savo valties vyrukus. Jisai ir trejetas vendų vaikinų, kurie užsidirbdavo vergaudami prie irklų, jo valties komanda, pietaudavo dažniausiai kur nors Bleichholmo pakrantės alksnyne. Baltazaras žiaumodavo valgį, kurį ponas Butė už suderėtą kainą liepdavo savo tarnaitei Lizelei įdėti Baltazaro krepšin. Po pietų, per kuriuos sukrimsdavo kąsnius, Lizelės suruoštus savo nuožiūra, Baltazaras pasielgdavo nepadoriai, ir vendų vaikinai nepalaikydavo jam draugės, tik neryžtingai pasekdavo porą žingsnių: jisai krūmuose nusimesdavo drabužius, ligi kaklo įbrisdavo į vėsų vandenį ir gerą galą palei nendres nuplaukdavo priešais srovę, paskui grįždavo pasroviui, nerangiai lyg didelis šuo, iškėlęs didelę šlapią gauruotą galvą, nuostabiai atsigavęs, tarsi pati šventoji Veronika savo stebuklinga skara būtų nubraukusi jo nuovargį.
Rektoriui leidus jis gyveno ir nakvojo savo tuščiame cubiculume. O laisvalaikiu dažnai klaidžiodavo po miestą. Iš aukštai, nuo miesto pylimo prie Malūnų vartų žiūrinėdavo neregėtus medžius hercogo pramogų sode ir paslaptingus takelius po jais, arba eidavo į Oldenburgą, šnekučiuodavosi su miesto ir kaimo gyventojais, sukdavo ratus apie pilį, stebeilydavo į senovės hercogus ir hercogienes iš balto marmuro, kurie žvelgė žemyn iš nišų pilies mūruose, arba į rudabarzdį hercogą Barnimą ir papurgalvę hercogienę Aną, kai jie ten jodinėdavo, arba, tai buvo dar įdomiau, aukso žodžiais ir sidabro moneta išprašydavo hercogo žvėrių prižiūrėtojo leisti pasižvalgyt po žvėryną. Tenai stebėdavo milžinišką briedį su ragais lyg kastuvai, raudonsprandį taurą, iš nerimo pusiau paklaikusius vilkus ir geltonakes lūšis narvuose su geležiniais virbais. Tačiau vartų į urvą, kuriame Pamario Grifo kilmės hercogai tariamai laikė savo giminės gyvūną su erelio galva ir tigro letenomis, stebuklingą padarą, kuris esą vienu kartu atskraidino į savo lizdą dvidešimt liūtų, tartum tie būtų buvę vienui vienas avinas, – vartų į tokio stebuklingo padaro urvą Baltazaras suvis nerado. Kai jis užsiminė apie tai žvėryno prižiūrėtojui, vyras leido suprasti, kad už tris Pomeranijos markes galėtų juos parodyti. Bet Baltazaras pastebėjo, kaip po pašiauštais senio ūsais šmėstelėjo pašaipi šypsenėlė, ir nepanoro būti apmulkintas…
Kartkartėmis prieš ilgus vasaros saulėlydžius, nors jie čia buvo kur kas trumpesni nei namuose, Baltazaras, būdavo, užlipa į pedagogiumo pastogę. Suplūkta asla viršum skliautų alsuoja šiluma, aitriai kvepia degutu įmirkytos gegnės ir pro čerpių plyšius įspindę saulės ruožai nepastebimai kyla aukštyn dulkinais voratinkliais ir grublėtais kaminais. Apačioje rimstančios dienos balsais šiugžda miestas. Kalėjimo bokšto šešėlis ilgainiui pasiekia hercogo kieme prikaustytą lokį, apie jo kakle pančių nutrintą žaizdą musių spiečius zyzia paskutinį zyzimą. Užsilikusieji prekių vežimai trinksėdami rieda į druskos sandėlius prie Ilgosios prieplaukos. Čia sugirgžda kopėčių skersiniai. Tai Lizelė atneša Baltazarui šviežią varškės paplotį. Savo minkštomis, amžinai drėgnomis nuo dubenų mazgojimo rankomis ji apsiveja Baltazarui apie kaklą. Josios juodi plaukai nuvilnija viršum rusvos Baltazaro kupetos, iš jos iškirptės vaikinui į šnerves dvelkteli šilto varškės papločio kvapas. Pro vienas kito plaukus abu išsigandę žiūri, kaip du tūkstančiai raudonų, saulės įkaitintų čerpių viršum jų poromis žaidžia vienuolį ir vienuolę.
Kartą vakare, kai dangus tebegaisavo ir prie cubiculumo lango buvo ganėtinai šviesu, kad išsiverstų be žvakės, Baltazaras iš savo dėžės išėmė tokį kaip exercitiumų sąsiuvinį kietais viršeliais, išlygino delnu švarų puslapį, susikišo kumščius už kelnių juosmens ir švilpaudamas ėmė žingsniuoti akmeninės celės grindimis (penkis tuščius gultus buvo sustatęs vieną ant kito, kad turėtų vietos vaikštinėti). Paskui priėjo prie lango, pamirkė rašalinėje žąsies plunksną ir parašė, pavyzdžiui, taip:
Pomeranija yra suskirstyta į devynias dalis. Kaip antai: Vendija, Kašubija, Štetinas, pagrindinė Pomeranija, Usedomas, Volgastas, Riugenas ir Bartas. Senovėje jos sienas ribojo vandens telkiniai, kaip antai: Veikslos, Vartės, Pėnės upės ir jūra. Ir ta šalis gana turtinga javų, gyvulių ir žuvies. Tai lygumų žemė ir ypatingų kalnų joje nėra. Svarbiausieji miestai visi įsikūrę šalia jūros, kurią vokiečiai vadina Rytų jūra, o livoniečiai, pagal tai, kuriapus Livonijos ji telkšo, – Vakarų jūra. Ir toji išmeta čia į krantą lygiai tokius pat auksaspalvius gelsvus akmenėlius, kaip kad Prūsijoje ir Kurše, ir truputį net pačioje Saremos uodegoje. Tačiau apie patį svarbiausią šios šalies hercogų miestą bus kalbama kitame skyriuje.
[1] Stiliaus pratimai (lot.).
[2] Dalis vietoj visumos (lot.).
[3] Kosmografija (lot.).
[4] Tu pavėlavai ir nebepamatysi Kruzės vestuvių (vok.).
[5] Tikrai, tai tokia nuostabiai graži kalba (est.).
[6] Prašom atleisti, maloningoji ponia (vok.).
[7] Abiejų medicinų magistras (lot.).
[8] Naissaar – moterų sala (est.).
Anja Mugerli. Du apsakymai
2019 m. Nr. 12
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
ANJA MUGERLI (g. 1984 m. Šempeter pri Gorici, Slovėnija) – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2011 m. apsakymas „Žalias fotelis“ išrinktas geriausiu mėnraščio „Sodobnost“ ir Slovėnijos rašytojų sąjungos konkurso apsakymu. 2015 m. pasirodė pirmoji apsakymų knyga tuo pačiu pavadinimu, ji išrinkta geriausiu metų debiutu; tarptautiniame dramų konkurse „Castello di Duino“ autorė apdovanota už pjeses. 2017 m. išėjo romanas „Spovin“. Rengiama antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ apie slovėnų papročius ir apeigas.
Apsakymuose A. Mugerli atskleidžia paprastų žmonių kasdienybę, kurią sukrečia koks nors įvykis ir apsinuogina egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimas. Apskritai tai būdinga šiuolaikinei slovėnų novelistikai. Autorė pasirenka žinomas ir dažnai slovėnų literatūroje analizuojamas temas: alkoholizmas, iširusi ir susvetimėjusi šeima, šiuolaikinio gyvenimo stresas, senėjimas, vienatvės baimė, užkabina ir kraštutines problemas (pedofiliją, incestą). A. Mugerli jautriai užčiuopia šiuolaikinio žmogaus, kuriam nepavyksta pralaužti ydingo nykios buities rato, psichologiją, vis dėlto jos veikėjai nėra aklai pasidavę likimui, kūriniai nedvelkia juodu pesimizmu. Jų pabaigos dažnai lieka atviros, leidžia skaitytojui susikurti savą interpretaciją.
Išversti šios įdomios autorės apsakymų paskatino slovėnų literatūrologės dr. Anjos Mrak paskaita apie šiuolaikinę slovėnų moterų prozą, 2019 m. vasarį skaityta Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dėkoju Anjai už visokeriopą pagalbą rengiant publikaciją.
Pirštinės
„Na, dar šiandien, paskui dar dvi dienos ir tada – laisva.“ Su šia mintimi keliuosi iš lovos, ji kirba galvoje kaire koja grabaliojant po lova šliurių, vonioje tepantis kremą nuo raukšlių ir virtuvėje siurbčiojant pirmą šios dienos kavą. Šiaip ne toks jau prastas tas mano darbas, nesupraskite klaidingai. Galiu sėdėti prie kasos, kartais koks nors pirkėjas su manimi šnekteli. Tarkime, apie orą. Jei šviečia saulė, vienas kitam, pavyzdžiui, sakome: „Jo, šiandien gražu, jo, gaila laiką gaišti viduj.“ O jeigu lyja, tai sakome: „Šiandien bjaurus oras, jo, tik viduj ir sėdėt.“ Paskui ateina kokia nors pažįstama, paklausiu jos apie vaikus, tada ji manęs paklausia apie vaikus. Maždaug taip: „Jo, tiems vaikams kad tik teliką spoksot ir nieko neveikt.“ Ir apskritai, yra Meta, retkarčiais sėdime šalimais, tarkime, ji – ketvirtoj, aš – penktoj kasoj. Kiti bendradarbiai irgi geri. Su Borisu tai visad prisikikenam, Klaudija irgi nieko, išimtis – Jasna, „jo, Jasna tai tikra kiaulė“, pasakytų mano dukra. Aš į ją griežtai žvilgtelėčiau, o ji man atkirstų: „Na ir kas, juk tai tiesa!“ Žinau, kad ji teisi. Jasna iš tikrųjų kiaulė. Visada pasitvarko taip, kad jai išeitų ilgiausia pietų pertrauka ir nereikėtų dėlioti tų sunkenybių, sulčių ir pakuočių. Amžiais pamatai stovinčią prie kokių nors paštetų, ji su kuo nors plepa ir lyg tarp kitko numeta ant lentynos kelis konservus. Taip, Jasna tokia. Šios mintys neduoda ramybės, kai dirbu kasoje. Kėdės, ant kurių sėdime, jau senos ir nuzulintos. Šimtą kartų sakėm šefei, kad reikia pakeisti, o ji tik linkteli ir nieko nepadaro. Per televizorių vis išgirsti apie kokias nors permainas, apie darbininkų teises, matai streikuojančius žmones su plakatais ir galvoji sau: „Žiū, kažkas vyksta, gal kas nors ir pasikeis.“ Bet pas mus visą laiką tas pats. Taip, šefė irgi kiaulė, kaip ir Jasna. Meta man pritaria: „Jo, žinoma, abi kiaulės, didesnių nerasi, tik šefė yra šefė ir gali sau leisti būt kiaule. O toji Jasna? Kas jai davė tokią teisę?“ Kalbamės garsiai, tuo pačiu skenuoju duoną, kiaušinius, pieną, Jasnos vis tiek arti nėra, greičiausiai kur nors prie tų savo paštetų. Ir šefės nėr. Išvažiavo į SPA kurortą. Pavasariškos šefės atostogos. Bet šiaip darbe tvarka, nesupraskite manęs klaidingai. Pietums turim dvidešimt, kartais tik penkiolika minučių, jei daug žmonių. Įsimeti ką nors į skrandį, išgeri kavos, antrą kartą per dieną, ir – į sandėlį. Šiandien žmonių nedaug, oras gražus, turbūt visi išėjo pasivaikščiot arba siurbčioja kavutę saulėkaitoj. Su Meta einame prie kavos aparato. Ateina ir Mateja, ji dirba kioske. Atneša laikraštį. Geriam kavą, traukiam dūmą ir plepam. Šiandien galim neskubėti, šefės nėr, žmonių irgi mažai. „Jei dar Jasna dirbtų.“ Nusijuokiame. Mateja varto laikraštį. Parodo nuotrauką, joje elegantiškai apsirengęs vyras vešliais plaukais. Tokių vyrų mes nedažnai pamatome. Net nejauku pasidaro žiūrint į nuotrauką. Po ja užrašytas vyro vardas: „Moimiras Mrakas“[1] ir prierašas: „Rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Jo, taip ir parašyta. Meta laikraščiu nebesidomi, Mateja grįžta į kioską. Palieka laikraštį man, stoviu laikydama jį rankoje, cigaretė jau užgeso, kavą išgėriau. Perskaitau dar kartą, vardo nebematau, tik „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Galvoj kažkas blyksteli. Meta jau skubina, užgesina cigaretę, numeta vienkartinį puodelį į šiukšliadėžę, „eime, reikia grįžt, žėk, jau eilė susidarė“. Tyliu, ji palieka mane, su laikraščiu rankoje. Perskaitau dar kartą: „Rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Tada susuku laikraštį, tris kartus perlenkiu ir susigrūdu į uniformos kišenę. Netelpa, styro išlindęs, bet nenoriu jo ištraukti, knieti vėliau dar kartą perskaityti. Jau išmokau atmintinai: „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“, be paliovos kartoju sau lyg kokią maldelę kraudama pakuotes į vežimėlį, ridendama jį į salę ir dėliodama prekes pagal datą: naujesnes giliau, senesnes – priekyje, „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Šaldytuvuose šalta, visad šalta, net kai lauke trisdešimt laipsnių karščio, ten suledėja rankos. Nuolat sau kartoju: „Pasiimk pirštines“, ir vis pamirštu. Kitame gale matau Metą, ji prie jogurtų. Su jais tai visai sušiktas reikalas, nes jie maži, ir kai išbūni šaldytuve visą valandą, pirštai sustingsta, tada jogurtai ima krist iš rankų. Ir pasidaro tikras jovalas. Tada reikia kviesti Jovaną, ji – mūsų valytoja. Jovana visada keikiasi, kai ištykšta jogurtai ir jai tenka valyti grindis. Sako, tarkime, taip: „Ech, sukiškit juos savo motinėlei, tie sušikti jogurtai“, kreipiasi visai ne į tave, sako kažkam į šoną, palinkusi virš šluotos. Keikiasi ir stumdama savo vežimėlį iš salės. Paprastai, kai su Meta stovime priešpriešiais, aš – prie pieno, ji – prie jogurtų, visada garsiai šnekamės, šūkaliodamos per ledų lentynas, žinoma, kai nebūna šefės. Šiandien šefės nėr, bet Metos nekalbinu. Dėlioju pieno pakelius, o galvoje tvinkčioja vienintelė mintis – „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“, ir niekaip nesuprantu, kaip žmogus gali būti keturi dalykai iš karto: rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir dar kultūros veikėjas! Kas tai per žmogus? Ir kas esu aš? Kas būtų parašyta po mano nuotrauka – „Sonia, pardavėja“? „Sonia Babič, pardavėja.“ Ištuštinu vežimėlį, sandėlyje vėl prisikraunu pieno pakelių. Dar paimu ledų, nes pieno nebelikę. Eidama iš sandėlio pastebiu Jasną, ji vėl prie savo paštetų, ir pliurpia. Su ja kažkoks vyras. Jei ją pamatytų mano dukra, pasakytų: „Žėk, šita kekšė.“ Aš į ją griežtai pažvelgčiau, o ji atsikirstų: „Tik pažiūrėk į ją, sakysi, ne taip?“ Šiandien jos sijonas tikrai trumpas. Bet rimtai, kam jai miniakas darbe? Prie ledų dar šalčiau. Vėl supykstu, kad nepasiėmiau pirštinių, „ryt būtinai įsimesk į krepšį, Sonia“, tariu sau, „ne, šiandien, iškart, kai pareisi namo“. Meta vis dar dėlioja jogurtus, ji irgi manęs nekalbina, gal ir ji apie ką nors mąsto. Aš vis dar galvoju apie vyrą iš laikraščio. Staiga Metai iš rankų iškrenta jogurtas ir pasidaro jovalas. Nueina pakviesti Jovanos, paskui mudvi patyliukais kikenam, o ta kad keikiasi. Ne, visai neblogai čia pas mus. Pagaliau keturios. Nusivelku uniformą ir sugrūdu į krepšį, prie laikraščio. Saulė vis dar šviečia, einant namo taip maloniai sušildo rankas. Prie daugiabučio sutinku Janezą, jis iš antro, o aš gyvenu ketvirtam aukšte. „Na, kaimyne, kas naujesnio“, – klausia prabėgdamas pro šalį, aš atsakau: „Na, nieko ypatingo, pietausiu, paskui plausiu indus.“ – „Na ką jūs, kaimyne, – sako, – pažiūrėkit, koks oras, reikia eiti į lauką, į saulę.“ Atsakau: „O kas tada dukrai išvirs pietus?“ Pamoja man ranka ir dingsta. Lipu į viršų, lėtai, laikausi už turėklų, šiandien buvo tikrai ilga diena. Kad tik ji pasibaigtų, tada lieka dar dvi, o paskui – sekmadienis, laisva. Namie dar nieko nėra, tik krūva skudurų, kuriuos reikia sukabinti, ir nuo vakar likę nesuplauti indai. Juos pamačius, nuotaika iškart krenta. Atsisėdu ant sofos, pro langą šviečia saulė, jau krypdama vakarop. Iš krepšio išsitraukiu laikraštį ir atsiverčiu tryliktą puslapį. Įsižiūriu į nuotrauką ir dar sykį perskaitau: „Moimiras Mrakas, rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Dingteli: taip, o aš galėčiau būti „Sonia Babič, motina, namų šeimininkė ir pardavėja“. Ne taip jau ir blogai.
Kitą dieną pagalvoju: „Na, dar šiandien ir rytoj, o paskui – laisva.“ Po pietų dėliodama ledus prisimenu, kad vėl nepasiėmiau pirštinių.
Upė
Miestelyje, kuriame gyvenau jaunystėje, žmonės vienas apie kitą žinojo viską. Žinojo, tarkime, kas su kuo sanguliauja. Kad mechaniko sūnus į jokią kelionę neišvyko, kaip kad nuolat primygtinai kartojo jo motina, o jam skirta laisvės atėmimo bausmė už apiplėšimą. Kad mėsininko padėjėją išvežė į beprotnamį, nes vieną naktį jis visą šeimą užrakino name, o paskui mėgino sukelti gaisrą. Kad mano mama būdama trisdešimt penkerių apsilankė pas gydytoją, kuris atliko jai dirbtinio apvaisinimo procedūrą, apvaisino nežinomo vyro sėkla, ir šitaip gimiau aš. Visi žinojo ir tai, kas nutiko Vesnai. Ji dirbo mūsų miestelio naktibaryje ir, priešingai nei mano mama, kuri pasidarė dirbtinį apvaisinimą, susilaukė kūdikio labai jauna. Tais laikais dar būdavo sakoma aptakiai – „tai jai padaryta jėga“, tarytum šitaip kaltė būtų nuimta nuo konkretaus nusikaltusio vyro pečių ir išdalyta, sumažinta. Sykį krautuvėje girdėjau, kaip pardavėja pasakė, kad blogi dalykai šiaip sau neatsitinką, žmogus turi būti ką nors tokio padaręs ir todėl nusipelnyti bėdos, ir kad jis pats apie tai žinąs geriausiai. Supratau, kad kalba apie Vesną, nes jau anksčiau girdėjau minint jos vardą, todėl, išeidama iš krautuvės, tėškiau tuščią krepšelį ant kitų krūvos, bet moterys buvo taip įsitraukusios į pokalbį, jog nieko nepastebėjo.
Su Vesnos sūnumi buvome tų pačių metų ir nuo pirmos klasės mokėmės toje pačioje klasėje. Ir mokiniai, ir mokytojai prigalvodavo jam visokiausių pravardžių, dažniausiai galėjai išgirsti, kad jis kitoks. Jis buvo vienišius, retai kada prabildavo, ir dažniausiai galėjai pamatyti, kaip eina arba grįžta iš bažnyčios. Žingsniuodamas jis pasigaudavo tam tikrą ritmą, tarsi jo viduje visą laiką būtų skambėjusi muzika. Jis buvo ne pagal amžių aukštas, aukščiausias klasėje, jo akys buvo pačios žydriausios, kokias tik esu mačiusi. Per pamokas mėgau slapta jį stebėti, o jis ilgai išvis nenutuokė, kad egzistuoju. Kai kuris nors mokinys ant lentos skaičiuodavo trupmenas, jis spoksodavo pro langą ir grauždavo pieštuko galą, nė neįtardamas, kad yra stebimas. Kai mokytoja nelauktai iškviesdavo jį prie lentos, nustebęs ištraukdavo iš burnos apkramtytą pieštuką su likusiais dantų ranteliais, tokiomis akimirkomis trokšdavau tą pieštuką įsikišti sau į burną.
Besibaigiant paskutiniams vidurinės mokyklos metams, mūsų auklėtoją pakeitė kita mokytoja. Tą dieną, kai naujoji atsisėdo prie stalo ir perskaitė eilėraštį pavadinimu „Sūnus“, visa aplink dvelkė vasara ir atostogomis. Neprisimenu, kas eilėraštį parašė, bet pamenu, kad jame tėvas kreipiasi į sūnų. Savo sūnuje tėvas gyvens toliau ir šitaip taps didesnis už mirtį, išaiškino eilėraštį mokytoja. Tada paėmė knygą glėbin ir pažvelgė į mus. Pasakė, kad visi esame labai skirtingi, kiekvienas savaip ypatingas, bet visus mus vienija tas pats dalykas. „Jūs gimėte iš meilės“, – ištarė ji, ypač pabrėždama paskutinį žodį. Klasėje tvyrojo tyla, atsisukau į jį. Jo pieštukas gulėjo ant suolo, o jis sėdėjo išsitiesęs, įsitempęs, tarsi mėgintų pagauti nuskambėjusių žodžių aidą. Mokytoja visai neseniai atsikėlė į mūsų miestelį, todėl negalėjo žinoti, kad ne visi esame gimę iš meilės. Tas, kuris nekrutėdamas sėdėjo kitame klasės gale, tikrai buvo gimęs ne iš meilės, tą akimirką ėmiau tikėti, kad ir aš esu gimusi ne iš meilės. Nė kiek neabejojau, kad tai mudu sieja – abu gimėme iš kažin kokios jėgos, su meile neturinčios visiškai nieko bendra. Tarsi būtų išgirdęs mano mintis, jis atsisuko į mane ir kelias ilgas akimirkas mudviejų žvilgsniai susiliejo. Galbūt kaltas eilėraštis, kad jis galiausiai mane pastebėjo. Žinojo, kad aš neturiu tėvo, kaip ir jis. Tačiau nežinojo, kad mama man daug kartų sakė geriau palikti jį ramybėje. Kai paklausdavau kodėl, ji tik pažvelgdavo į kažin kokį atokų tašką ir ištardavo, kad tiesiog taip jaučia. Pasibaigus pamokai pajutau prisilietimą prie rankos, jis stovėjo už manęs.
Iš mokyklos kelias vedė pro bažnyčią, paskui leidosi upės link. Vos nusukęs nuo centrinės gatvės į taką, galėjai išgirsti upės šniokštimą, po kiekvienos didesnės audros upė ištvindavo, jos srovė pasigaudavo šakalius, šakas, o kartais net medžius. Sykį mačiau, kaip kažkokio medžio kamienas įstrigo tarp uolų ir pasiutusiai šokinėjo tėkmės paviršiumi, kol pagaliau upė išrovė jį iš uolų glėbio ir nusinešė tolyn. Jis vedėsi mane palei upę iki pat olos, kur kitados vaikystėje matėme, kaip būrys žmonių šoka aplink ugnį. Kažkas iš mūsų pasakė, kad jie kviečiasi velnią, jau temo, ir persigandę mes išsilakstėm namo. Maniau, kad oloje vis dar bus matyti to vakaro pėdsakų, bet be kelių šiukšlių ir ant žemės patiesto kartono, ant kurio, matyt, kas nors retkarčiais pernakvodavo, joje nieko nebuvo. Kai prie olos jis mane pabučiavo, pasijutau it tas įstrigęs medis, kurį vanduo išplėšė iš uolų ir nusinešė tolyn. Jo liežuvis buvo pieštuko skonio. Mudu supančios uolos užslopino skardų cikadų svirpimą ir visą erdvę užpildė vien upės šniokštimas. Iš vietos, kur sėdėjome, palei upę, kur tėkmė buvo ramesnė, o vaga seklesnė, galėjau matyti žvejus, kiekvienas su meškere rankoje stovėjo įbridęs iki juosmens. Aplinkui niekas nejuda, tik upė.
– Kur stosi kitais metais? – nutraukė tylą, jo balsas atsimušė į olos sienas ir grįžo.
– Į gimnaziją. O tu? – paklausiau, nors žinojau, kad jis įstojo į ekonomikos mokyklą, žinojau, kad jam visada gerai sekėsi matematika.
– Į ekonomiką. Niekaip nesulaukiu, kada pagaliau išvažiuosiu iš šitos skylės.
Aišku, šitaip sakė dėl visų tų apie jį sklidusių šnekų ir dar todėl, kad mūsų klasėje visada buvo kažkoks atsimetėlis, bet net nežinau kodėl ištariau: „Aš ilgėsiuos mokyklos. Ilgėsiuos šitos upės.“ Iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad ilgėsiuos jo, nes visa kita man nerūpėjo, bet šitai nutylėjau ir jis patraukė ranką man nuo pečių.
– Kai buvau pirmoj klasėj, mama įrašė mane į krepšinio būrelį, nes buvau labai aukštas, – tarė jis. – Per pirmą treniruotę džiūgavau, ir kai laikiau kamuolį rankose, maniau, kad visada jį laikysiu. Įmečiau savo pirmą kamuolį, ir pamenu, kaip prapliupau juoktis ir kaip keistai mano juokas skardėjo po salę. Išvis, skambėjo ne kaip juokas, o greičiau kaip verksmas. Pasidairiau į kitus berniukus ir pamačiau, kad nė vienas nesijuokia. O kai treniruotė baigėsi ir ėjome iš mokyklos, jie man labai aiškiai pasakė, kodėl nesijuokė. Kiekvienas rankoje laikė štai tokį akmenį, – jis ištiesė ranką ir paėmė nuo žemės stalo teniso kamuoliuko dydžio akmenį. – Daugiau niekada nėjau žaisti krepšinio.
Pakėlė ranką ir sviedė akmenį į upę. Tada išpešė iš kišenės cigarečių pakelį ir vieną prisidegė. Niekada nebuvau mačiusi jo rūkančio ir susijaudinusi uodžiau naują jo kvapą.
– Į bažnyčią einu tik tam, kad galėčiau žiūrėti į žmones, – išpūtęs dūmą kalbėjo toliau. – Atsisėdu paskutiniam suole ir apžiūriu kiekvieną pro šalį praeinantį vyrą. Labai aukštų nedaug, mūsų miestelyje gal bus kokie devyni. Žiūriu į juos ir galvoju, kad turi būti vienas iš jų. Mano tėvas.
Man atrodė, kad regiu, kaip jis sėdi paskutiniame bažnyčios suole, galbūt sudėjęs delnus, lyg melstųsi, o iš tiesų akylai stebi pro šalį praeinančius žmones.
– Aš niekada nesužinosiu, kas mano tėvas, – tariau. – Yra kažkoks kodeksas, draudžiantis kam nors kada nors sužinoti, kieno sėkla apvaisino mano mamos kiaušides. Todėl mudvi su mama nevaikštome į bažnyčią. Nes Bažnyčia šito nepalaiko.
Jis atsigręžė į mane ir palinko prie mano veido. Pabučiavo, pajutau dūmų skonį, mudu bučiavomės, kol saulė nusileido.
Ola paupyje tapo mudviejų slėptuve. Prie upės atėjęs žmogus mus pastebėtų tik priėjęs prie pat olos ertmės, ateinančiojo žingsnius išgirstume gerokai anksčiau, nes į olą vedantis takas žvyrėtas; bent jau šitaip manėme. Prie olos upė buvo itin srauni, jei norėjai įbristi, turėjai stipriai įsikibti į uolas, kad šokčiodama slenksčiais srovė nenuneštų. Kai pirmą kartą leidomės prie vandens ir jis, nusigręžęs į upę, vienu mostu nusimetė marškinėlius, ėmiau spitrėti į jo nugarą, nusėtą nudegimų žymėmis. Ištiesiau ranką ir pirštu paliečiau vieną rudą tašką.
– Pats pasidariau, – tarė neatsisukdamas. Kalbėjo tyliai, jo balsą šalin nešė upė. – Bet daugiau nedarysiu, – pridūrė, ir basas nužingsniavo per uolas.
Buvo akivaizdu, kad pats negalėtų užgesinti cigaretės visose tose vietose, bet nieko nepasakiau. Ėjau paskui jį per uolas į ledinį vandenį, o akyse vis stojo Vesnos figūra. Smulkutė Vesna prie baro, skudurėliu šluostanti taurę. Malonioji Vesna, slapta į buteliuką įpylusi šlakelį romo, kai prieš kepdama pyragą mama apsižiūrėjo jo neturinti, o parduotuvės jau buvo uždarytos.
Virš upės stovėjo išlinkęs akmeninis tiltas, per kurį buvo nutiestas geležinkelis. Dar vaikystėje girdėjome istorijų apie žmones, perlipdavusius tvorą ir nuo tilto šokdavusius į ledinį vandenį. Nuo upės prie tilto vedė siauras takas, pasislėpęs tarp krūmynų. Mes kopėme vis aukščiau, o upė apačioje vis tolo. Uždusę sustojome prie tilto pradžios, iš čia buvo matyti tolumoje boluojančios žvyrėtos upės salelės. Kitoje pusėje, iš kur atitekėjo, upė buvo gilesnė. Ten plytėjo duburiai, nuo tilto jie atrodė kaip tamsžalės dėmės šviesiame žaliai žydrame vandenyje. Vasarą paprastai ten eidavome maudytis.
Atsisėdome ant žemės, prieš akis vėrėsi geležinkelio bėgių vaizdas. Aukšti krūmai virš mūsų galvų gožė dangų ir teikė malonią paunksmę. Jis prisidegė cigaretę ir pasiūlė man, bet nepaėmiau. Lengvas vėjelis nešė dūmus šalin, link tilto.
– Ne kartą esu pagalvojęs, kad ir jis šoko žemyn, – pratarė po pauzės.
– Manai, todėl, kad nebegalėjo gyventi su tuo, ką padarė? – paklausiau.
Jo cigaretė sudegė veik iki galo, bet jos neužgesino, traukė dar stipriau. Filtras tarp jo pirštų visai susiplojo. Tada pasakė: „Kartais man kyla klausimas, kodėl ji išvis mane paliko?“ Ūmai pašoko ant kojų ir nuspriegė nuorūką į gelmę, nusidriekusią po mumis. „Ar išdrįstum pereiti tiltu į kitą pusę?“ Nelaukdamas, ką atsakysiu, žengė ant bėgių. Žiūrėjau, kaip jis tolsta, ir dėl ypatingos jo eisenos ritmo man atrodė, kad šoka ant bėgių. Pakilau ir pažvelgiau į žaliai žydrą upę. Įsivaizdavau jos pliką žvyrėtą dugną, glotnias žuvis, slystančias iš rankų, ir ledinį glėbį, kai kūnas bloškiasi į vandenį. Tada nuskubėjau paskui jį ir stengiausi nedirsčioti žemyn. Jis buvo nužingsniavęs iki tilto vidurio, kai staiga sustojo ir nuskynė raudoną aguoną, išaugusią tarp bėgių. Atsigręžė ir ištiesė ją man. Traukinys pasirodė tą akimirką, kai tirtančiom kojom priėjau ir paėmiau iš jo gėlę. Traukinys sparčiai artėjo nuo priešingo kranto. Man dar nesuvokus, kas vyksta, jis stvėrė mane už rankos ir nusitempė paskui save bėgiais, tiesiai į traukinį. Šaižus traukinio švilpimas perskrodė mane lyg strėlė ir aguona nukrito ant žemės. Drauge puolėm šalin nuo bėgių, ir prieš trenkdamasi į žemę pajutau pro šalį pralekiančio traukinio jėgą. Tįsojau ant žolės, krūtinėje tvaksėjo širdis, jo karštas kūnas gulėjo šalia, po mumis virpėjo žemė ir niekas nebebuvo atskira, ūmai visa susiliejo į viena. Įsižiūrėjau į jo plačiai atmerktas akis ir pravirą burną, kuria gaudė kvapą, ir prapliupau garsiai kvatoti. Akimirką jis žvelgė į mane nustebęs, paskui irgi pasileido juoktis. Susirado kišenėje cigaretę, ir kai šįkart prisidegė, po pirmo dūmo pagriebiau cigaretę jam iš rankos. Įtraukiau ir išpūčiau.
– Trauk į plaučius, – patarė jis, – žėk.
Paėmė cigaretę ir stipriai įtraukė pirmiau į burną, paskui į plaučius. Mėgdžiodama jį stipriai užsiplėšiau. Dūmai įsigraužė į gerklę, akys paplūdo ašarom, ėmiau baisiai kosėti. Jo žydros akys linksmai stebėjo mane ir, užuot paėmęs iš manęs cigaretę, jis prisidegė naują. Priglaudžiau delną jam prie skruosto ir atsukau į save. Lūpas prispaudžiau prie jo lūpų ir ėmiau liežuviu skverbtis į jo burną, mudviejų seilės buvo to paties dūmų skonio.
Niekam nesakiau, kad drauge vaikštome prie upės, ir jeigu ne vieną kartą prie olos visiškai atsitiktinai išdygę mūsų klasiokai, greičiausiai niekas niekada apie tai nebūtų sužinojęs. Slinko dar viena karšta vasaros diena, ją leidome maloniai vėsioje oloje, kartu su upe, tekančia pro šalį ir nusinešančia visus kitus garsus. Gal todėl neišgirdome žingsnių, o gal buvome pernelyg įnikę vienas į kitą. Prieš tai jis visu svoriu atsigulė ant manęs, vilkėjau maudymosi kostiumėlį ir po nugara jutau visus akmenukus, o iš viršaus kiekvieną jo kūno dalelę. Jis ilgai mane bučiavo, jo ranka slinko nuo mano šlaunies iki pat viršutinės maudymuko dalies, akimirką sustojo, paskui nykštys labai lėtai palindo po trikotažu. Iki čia leisdavau save glamonėti ir paprastai atsimerkdavau, suvirpėdavau, tada jo ranka vėl nuslysdavo žemyn. O dabar likau užsimerkusi, leidau jam bučiuoti mane, netikėtai po maudymuku atsidūrė visa jo ranka ir nekrutėdama liko ant kairios mano krūties. Tą mirksnį nugriaudėjo kvatojimas ir manyje kažkas sustingo. Jis kaipmat pašoko ant kojų, o aš taip ir gulėjau ant žemės. Prie olos stovėjo mūsų klasiokai, susigėdusi truktelėjau maudymuką žemyn ir rankomis užsidengiau krūtinę.
– Kodėl sustojote? – mestelėjo vienas. – Ar nesidulkinsit? Žinau, tau patinka, kai kas nors stebi, kaip darai tas nesąmones. Esi toks pat, kaip tavo senis!
Stengiausi į juos nežiūrėti. Nenuleidau akių nuo jo, nuo jo nugaros su pablukusių įdagų žemėlapiu ir laukiau, kol atsisuks ir įrems į mane savo mėlynas akis. Bet jis į mane nepažiūrėjo. Stovėjo lyg suakmenėjęs, sugniaužęs kumščius, paskui staiga pasilenkė, stvėrė nuo žemės akmenį ir sviedė. Pataikė vienam iš klasiokų į akį, garsiai surikęs tas perlinko.
– Prakeiktas debilas! Kekšės sūnus! Žagintojas!
Akmenys pasipylė tankiau nei keiksmai. Rankomis užsidengiau galvą ir pajutau pirmus skausmingus smūgius. Girdėjau kažkurį iš jų šaukiant, kad taikytųsi ne į mane, o į jį. Smūgiai nurimo, nors vis dar girdėjau duslius garsus: akmenys vis atsitrenkdavo į kūną, bet ne į manąjį. Atsimerkti išdrįsau tik tada, kai nutilo jų sparčių žingsnių grikšėjimas žvyru. Jis gulėjo ant žemės, rankomis susiėmęs už galvos ir susirietęs į kamuolį. Dingo visas jo ūgis, atrodė visiškai mažas. Nekrutėjo, atrodė, tarsi būtų nustojęs alsuoti. Prislinkau prie jo. Jo kūnas buvo nusėtas įbrėžimais, ir rankų, kuriomis dengėsi galvą, krumpliai kraujavo. Paėmiau jį už peties, bet jis nusipurtė mano ranką, lyg jį būtų nukrėtusi elektra. Jis nežiūrėjo į mane, nusisuko, atsikėlė. Iš pradžių atrodė, kad jam sunku išlaikyti pusiausvyrą, galiausiai nustojo svyruoti ir išbėgo iš olos. Išlėkiau paskui jį ir pašaukiau, iš pradžių vieną kartą, paskui dar, bet jis neatsisuko. Be jo ola atrodė keistai tuščia, ant žemės pamačiau jo marškinėlius ir cigarečių pakelį. Atsisėdau ir su jo žiebtuvėliu prisidegiau cigaretę.
Tiesą sakant, netikiu, kad esama atsitiktinumų. Netikiu, kad strėlės atsitiktinai tą patį mirksnį kiekviena šauna iš savo taško ir atsitiktinai susitinka toje pačioje vietoje. Vyras, kadaise išprievartavęs Vesną, nebuvo atsitiktinumas. Taip pat ne atsitiktinumas, kad mano mama maždaug tuo pačiu metu nutarė turėti vaiką. Ne atsitiktinumas, kad į mūsų miestelį atvyko nauja mokytoja ir prieš pat mokslo metų pabaigą mums perskaitė eilėraštį, pavadintą „Sūnus“, ir pasakė, kad visi esame gimę iš meilės. Ne atsitiktinumas ir tai, kad klasiokai mudu užklupo mūsų oloje.
Praėjo beveik savaitė, kol vėl jį pamačiau. Ieškojau jo bažnyčioje, bet šaltame, niūriame mūro viduje suolai buvo tušti. Stoviniavau prie baro, kuriame dirbo Vesna, ir perniek kaupiau drąsą įžengti vidun. Namo pas jį nėjau. Kasdien prasimanydavau naują melą, kad tik turėčiau dingstį nueiti prie upės, kur iki vakaro laukdavau jo oloje. Jo žiebtuvėliu uždegiau kelis šakaliukus, liepsna oranžine šviesa nutvieskė olą ir ant sienų metė šešėlius. Įsivaizdavau, kaip jis išdygsta olos angoje ir prisėda šalia, ir netrukus už mūsų ant sienos atsiradę du šešėliai pavirsta vienu. Tačiau jis atėjo vidury baltos dienos, kai saulė kaitina stipriausiai ir gatvės ištuštėja. Vos mane išvydęs apsisuko ir žengė iš olos. Leidausi jam įkandin palei upę manydama, kad pasuks miestelio link, bet jis ėmė kilti siauruoju takeliu prie tilto. Tvankuma slėgė, traukė prie žemės ir vos ne vos jį prisivijau. Užkopęs į viršų, jis nesustojo, o toliau ėjo per tiltą, nedvejodama žingsniavau iš paskos. Šį kartą žiūrėjau ne gelmėn, mano akys buvo įsmeigtos jam į nugarą, kuri tai tolo nuo manęs, tai vėl priartėdavo. Maždaug ten, kur buvo nuskynęs aguonos žiedą, jis sustojo ir atsisėdo ant žemės taip, kad kojos tabalavo nuleistos pro turėklus į upę. Atsisėdau greta jo ir pirmą sykį pažvelgiau į gelmę.
– Eik šalin, – jo balsas suskambo ploniau nei visada, ir pasirodė svetimas.
– Man gaila, kad taip nutiko, – ištariau ir pamėginau paliesti jo ranką.
– Neliesk manęs, – nustūmė mano delną. – Pasakiau, dink iš čia!
Įsižiūrėjau į žaliai žydrą upę apačioje po mumis ir pagalvojau apie visus tuos žmones, kurie nušoko į ją nuo tilto ir pradingo. Atsistojau ir atsirėmiau į turėklus.
– Kalbėk su manimi, – paprašiau, – jei ne, šoksiu žemyn, – pagrasinau.
– Neišdrįsi, – atšovė jis, atsistojo ir nuėjo.
Tą akimirką nežinojau, kad pažįsta mane kur kas geriau, nei aš – jį. Jei būčiau tai žinojusi, nebūčiau sekusi jam iš paskos.
– Gali pabėgti nuo manęs, bet negali paneigti, kad esame vienas kitam lemti, – sušukau jam pavymui ir pasivijusi sugriebiau už marškinėlių.
Jis ištrūko ir atsisuko į mane:
– Kodėl manai, kad esame vienas kitam lemti?
– Nes abu esame kitokie nei visi, – pasakiau ir pajutau, kaip akių kampučiuose telkiasi ašaros. – Nes esame vienodi.
– Nesame vienodi! – lediniu balsu nukirto.
Paskui priėjo visai arti, net pajutau nuo jo kūno sklindantį karštį. Jo akys buvo kaip tik virš mano galvos, bet dabar jos atrodė ne mėlynos, o tokios, koks būna dangus prieš pat audrą. Sugriebė mane už pakaušio ir šiurkščiai pabučiavo į lūpas. Pamėginau pagauti jo ritmą, norėjau panirti į jį taip, kaip įsivaizdavau viena sėdėdama oloje, bet dabar viskas vyko kitaip, nei vaizdavausi. Jo judesiai darėsi vis šiurkštesni ir aštresni, rodėsi, kad jis apsėstas, nevalingai pagalvojau apie žmones, šokusius oloje. Man skaudėjo, stūmiau jį nuo savęs, bet jis kaskart čiupdavo mane taip stipriai, kad man ant rankų likdavo raudonos dėmės. Netikėtai puolė ant manęs su tokia jėga, kad abu atsidūrėme ant žemės, kelias akimirkas netekau žado. Nuoga oda jutau žolę ir žemę, prie kurios mane spaudė. Mėginau pasimuistyti, bet nebeįstengiau. Prieš akis išvydau medį, suspaustą upėje tarp uolų, ir man dingtelėjo, o ką, jeigu jis panūdo likti ten, ką, jeigu nenorėjo plaukti toliau. Paskui tarp kojų pajutau rėžiantį skausmą ir visi kiti pojūčiai nuslopo. Žinojau, kad skruostais srūva ašaros ir tvenkiasi ausų kriauklelėse, bet jų nejutau. Žinojau, kad kažin kur man virš galvos plyti žydras dangus, yra medžių šakos ir žali lapai, virpuliuojantys lengvam vėjelyje, bet nieko nemačiau. Žinojau, kad jam iš krūtinės veržiasi šnopavimas, bet negirdėjau to. Praėjo viso pasaulio laikas, kol skausmas pagaliau ėmė malšti. Kai visa nurimo ir tarp mano nutirpusių kojų liko tik maudžianti šiluma, jis pakilo nuo manęs. Žiūrėjo kažkur į šoną, link tilto, staiga toptelėjo, kad nueis ant tilto ir puls gelmėn. Arba tik troškau šito. Tačiau netaręs nė žodžio jis apsisuko ir pranyko krūmynuose, lyg jo niekada nebūtų buvę.
Sukaupiau jėgas ir atsistojau. Pasitaisiau suknelę ir nusibraukiau nuo veido plaukus. Man atrodė, kad viskas aplinkui šiek tiek virpa, kol pagaliau suvokiau, jog virpu aš. Žemė po mano kojomis buvo nusidažiusi raudonai, ir joje aš aiškiai išvydau savo ateitį. Žinojau, kad grįšiu namo ir mamai nieko nesakysiu. Rudenį išvažiuosiu į kitą miestą, į kitą mokyklą ir niekada daugiau jo nepamatysiu. Žinojau, kad niekada čia nesugrįšiu ir nė vienas miestelio žmogus nesužinos, kas nutiko.
Versta iš: http://www.ludliteratura.si/branje/proza/reka-2/; Anja Mugerli. ZELENI FOTELJ. Maribor: Litera, 2015.
[1] Vardas sutampa su realaus slovėnų ekonomisto, besireiškiančio ir politikoje, ypač pasižymėjusio Slovėnijai stojant į Europos Sąjungą, vardu.
Michail Bulgakov. Jaunojo gydytojo užrašai
2019 m. Nr. 11
Iš rusų k. vertė Jonas Vabuolas
Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, MICHAILAS BULGAKOVAS (1891–1940) apie pusantrų metų, nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario, dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje – iš pradžių zemstvos ligoninėje Nikolskyje, Syčiovkos apskrityje, vėliau Viazmos miesto ligoninėje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie pavirto septynių apsakymų ciklu „Jaunojo gydytojo užrašai“ ir 1925–1926 m. buvo pavieniui paskelbti Maskvoje leistame žurnale „Medicinskij rabotnik“ („Medicinos darbuotojas“), o vienas iš jų (aps. „Plieninė gerklė“) Leningrade ėjusiame žurnale „Krasnaja panorama“ („Raudonoji panorama“). „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskira knyga išleisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais. Šių metų pabaigoje M. Bulgakovo ankstyvosios prozos rinkinys pasirodys ir lietuvių kalba. Čia pateikiame tris apsakymus.
Rankšluostis su gaidžiu
Jeigu žmogus nėra važiavęs arkliais atkampiomis kaimo keliūtėmis, tai pasakoti jam apie tai nėra ko: vis tiek nesupras. O tam, kuris važiavęs, nenoriu nė primint. Pasakysiu trumpai: keturiasdešimt varstų, skiriančių apskrities miestą Gračiovką nuo Murjino ligoninės, važiavome mudu su vežiku lygiai parą. Kurioziškai lygiai: 1917 metų rugsėjo 16 dienos antrą valandą buvome prie paskutinės miltinės, esančios ties šio nuostabaus Gračiovkos miesto riba, o tų pačių nepamirštamų septynioliktųjų rugsėjo 17-ąją, antrą valandą penkios minutės, aš stovėjau ant geibstančios, priplaktos ir sugležusios nuo rugsėjo lietučio žolės Murjino ligoninės kieme. Stovėjau štai tokios būklės: kojos sustingo, dargi taip smarkiai, kad čia pat kieme neramiai mintyse varčiau vadovėlių puslapius, bukai mėgindamas prisimint – ar ji egzistuoja iš tiesų, ar man tiktai daktariškame sapne Grabilovkos kaime pasivaideno liga, nuo kurios žmogui sustingsta raumenys? Kaip ji, prakeiktoji, vadinama lotyniškai? Kiekvieną raumenį maudė toks nepakeliamas skausmas, kad priminė dantų gėlą. Apie kojų pirštus net nėra ką kalbėt – jie jau nebekrutėjo auliniuose, gulėjo ten ramiai sau, panašiai kaip medinės bigelės. Prisipažįstu, kad silpnadvasiškumo akimirką aš pašnibždom prakeikiau mediciną ir savąjį pareiškimą, prieš penkerius metus paduotą universiteto rektoriui. Iš viršaus tuo tarpu purškė kaip pro sietą. Mano paltas išbrinko tarsi kempinė. Dešinės rankos pirštais bergždžiai mėginau nusitverti lagamino rankenos, kol pagaliau nusispjoviau ant šlapios žolės. Mano pirštai neįstengė nieko sugriebti, ir vėl man, prikimštam visokių žinių iš įdomių medicininių knygelių, prisiminė liga – paralyžius. „Paralysis“, – beviltiškai ir velniai žino kodėl pagalvojau.
– P… po jūsų kelius, – išlemenau pamėlusiomis, tarsi medinėmis lūpomis, – reikia p… priprast važinėt.
Ir kažkodėl piktai įsmeigiau akis į vežiką, nors jis ir nebuvo kaltas dėl tokio kelio.
– Ėch… drauge daktare, – atsiliepė vežikas, irgi vos krutindamas lūpas po šviesiais ūsiukais, – penkiolika metų važinėju ir vis negaliu priprast.
Aš suvirpėjau, liūdnai nužvelgiau baltą apsilaupiusį dviaukštį korpusą, nebaltintas ręstines felčerio namelio sienas, savo būsimą rezidenciją – labai švarų dviaukštį namą su karsto formos paslaptingais langais, ir pratisai atsidusau. Ir tuosyk galvoje vietoje lotyniškų žodžių šmėstelėjo maloni frazė, kurią apkvaitusiose nuo supimo ir šalčio smegenyse išdainavo apkūnus tenoras mėlynomis šlaunimis: „…Būki pasveikinta… šventa pastoge…“
Lik sveikas, sudie ilgam, raudonspalvi auksuotas Didysis teatre, Maskva, vitrinos… ak, sudie. „Kitą kartą skranda apsivilksiu… – tūžau iš nevilties ir pastirusiomis rankomis lupau už diržų lagaminą, – aš… nors kitą kartą jau bus spalis… vilkis nors ir dviem skrandomis. O anksčiau nei po mėnesio aš nevažiuosiu, nevažiuosiu į Gračiovką… Patys pagalvokit… juk prireikė nakvynės! Dvidešimt varstų sukorėm kapų tamsoje… naktis… Grabilovkoj teko nakvot… mokytojas įsileido… O šiandien išvažiavom septintą ryto… Ir štai važiuoji… dievulėliau… lėčiau už pėsčiąjį. Vienas ratas įsmunka duobėn, kitas į orą pakyla, lagaminas ant kojų –brinkt… paskui ant vieno šono, tuomet ant kito, paskui nosimi į priekį, ir vėl atgalios. O iš viršaus purškia ir purškia, ir stingsta kaulai. Argi būčiau galėjęs patikėti, kad nupilkusio rūškano rugsėjo vidury žmogus gali žvarbti laukuose kaip speiguotą žiemą?! Žiū, pasirodo, gali. Ir kol merdėji lėta mirtimi, matai vis tą patį, tą patį. Iš dešinės kauburiuotas apkramčiotas laukas, iš kairės skurdus miškelis, o šalia jo – pilkos suknežusios trobos, kokios penkios ar šešios. Ir atrodo, kad jose nėra nė gyvos dvasios. Tyla, tyla aplinkui…“
Lagaminas pagaliau pasidavė. Vežikas užgulė jį kniūbsčias ir išstūmė tiesiai man. Norėjau jį nulaikyti už diržo, bet ranka atsisakė darbuotis, ir išpampęs, pakyrėjęs iki gyvo kaulo mano palydovas su knygomis ir visokiu šlamštu žnektelėjo tiesiog ant žolės, atsidauždamas man į kojas.
– Ak, tu Viešpa… – buvo bešiurpstąs vežikas, bet aš nereiškiau jokių pretenzijų – vis tiek mano kojas galėjai nors šalin mest.
– Ei, ar yra čia kas? Ei! – užriko vežikas ir suplekšeno rankomis kaip gaidys sparnais. – Ei, daktarą atvežiau!
Tuomet už tamsių felčerio namelio stiklų subolavo veidai, prisiplojo, trinktelėjo durys, ir štai išvydau, kaip per žolę atklibikščiavo pas mane žmogus sudriskusiu palteliu ir su čebatėliais. Jis, pribėgęs artyn per du žingsnius, skubėdamas pagarbiai nusiėmė nuo galvos kartuzą, kažkodėl droviai nusišypsojo ir kimiu balseliu mane pasveikino:
– Labas, drauge daktare.
– Kas jūs toks? – paklausiau.
– Jegoryčius aš, – prisistatė žmogus, – sargas čionykštis. O mes jūsų laukiam, laukiam…
Ir tuojau čiupo lagaminą, užsimetė ant peties ir nusinešė. Aš nušlubčiojau paskui jį, nesėkmingai mėgindamas įkišti ranką kišenėn, kad išsiimčiau portmonė.
Žmogui iš esmės nelabai daug ko reikia. O visų pirmučiausia jam reikalinga ugnis. Išsiruošdamas į Murjino užkampį, prisimenu, dar Maskvoje daviau sau žodį laikytis solidžiai. Jauna išvaizda nuodijo mano buvimą čia nuo pirmų žingsnių. Kiekvienam teko prisistatinėti:
– Daktaras toks ir toks.
Ir kiekvienas būtinai pakėlęs antakius pasiteiraudavo:
– Nejaugi? O aš maniau, kad jūs dar studentas.
– Ne, jau baigiau, – paniuręs atsakydavau ir pagalvodavau: „Akinius man reiktų įsitaisyti, štai kaip.“
Bet akinių man kol kas nereikėjo, mano akys buvo sveikos, ir jų šviesumo dar nebuvo aptemdžiusi gyvenimo patirtis. Nuo atlaidžių ir maloningų šypsenėlių negalėdamas prisidengti akiniais, stengiausi išsiugdyti tam tikrą laikyseną, kuri įkvėptų man pagarbą. Kalbėti bandžiau neskubriai ir svariai, staigius judesius pagal galimybes tramdžiau, nelaksčiau, kaip laksto dvidešimt trejų metų žmonės, baigę universitetą, o vaikščiojau. Visa tai sekėsi labai prastai, kaip dabar, bėgant metams, imu suprast.
Šiuo atveju savo nerašytąjį elgesio kodeksą pažeidžiau. Sėdėjau susitraukęs, sėdėjau vienomis kojinėmis, ir ne kur nors kabinete, o virtuvėje, ir kaip koks ugnies garbintojas įkvėptai ir aistringai linkau į krosnyje liepsnojančias beržines pliauskas. Man iš kairės stovėjo dugnu į viršų apverstas puskubilis, o ant jo – mano batai, šalia jų – nupeštas gaidys plika oda ir kruvinu kaklu, greta gaidžio – jo margaspalvių plunksnų šūsnis. Dalykas tas, jog dar sąstingio būsenoje spėjau atlikti nemažai veiksmų, kurių pareikalavo patsai gyvenimas. Smailianosę Aksinją, Jegoryčiaus žmoną, priėmiau į savo virėjos pareigas. To išdava – nuo jos rankų žuvęs gaidys. Jį turėjau suvalgyti. Aš su visais susipažinau. Felčerį vadino Demjanu Lukičiumi, akušeres – Pelagėja Ivanovna ir Ana Nikolajevna. Spėjau apeiti ligoninę ir įsitikinti, kad instrumentarijus joje kuo turtingiausias. Podraug lygiai su tokiu pačiu įsitikinimu buvau priverstas pripažinti (patsai sau, be abejo), kad daugelio skaistumu švytinčių instrumentų paskirtis man išvis nėra žinoma. Aš jų ne tik nebuvau laikęs rankose, bet netgi, atvirai prisipažįstu, nebuvau matęs.
– Hm, – labai daugiareikšmiškai numykiau, – o instrumentarijus jūsų nuostabus. Hm…
– O kaipgis, – meilikaujamai pritarė Demjanas Lukičius, – visa tai jūsų pirmtako Leopoldo Leopoldovičiaus pastangomis. Juk jis operuodavo nuo ryto iki vakaro.
Tą akimirką aš apsipyliau šaltu prakaitu ir liūdnai pasižiūrėjau į veidrodiškai spindinčias spinteles. Paskui mudu apėjome tuščias palatas, ir aš įsitikinau, kad jose galima laisvai paguldyti keturiasdešimt žmonių.
– Pas Leopoldą Leopoldovičių kartais ir penkiasdešimt gulėdavo, – nuramino mane Demjanas Lukičius, o Ana Nikolajevna iš po savo pražilusių plaukų karūnos nežinia kodėl pasakė:
– Jūs, daktare, toks jaunyvas… toks jaunyvas… Net keista. Jūs į studentą panašus.
„Ot velnias, – pamaniau, – kaip susimokę, garbės žodis.“ Ir praniurnėjau pro dantis, sausai:
– Hm… ne, aš… tai yra aš… taip, jaunyvas…
Tuomet nusileidom į vaistinę, ir išsyk pamačiau, kad joje trūko tiktai paukščių pieno. Dviejuose tamsokuose kambariuose kvepėjo žolelėmis, o ant lentynų buvo visko, ko tiktai nori. Netgi patentuotų užsienietiškų priemonių, ir ar reikia pridurti, kad aš apie jas niekada nebuvau nieko girdėjęs.
– Leopoldas Leopoldovičius išsirašė, – didžiuodamasi pristatė Pelagėja Ivanovna.
„Tiesiog genialus žmogus buvo tasai Leopoldas“, – pamaniau ir persismelkiau pagarba paslaptingajam tykų Murjiną palikusiam Leopoldui.
Žmogui, be ugnies, dar reikia apsibūti. Gaidys buvo seniai suvalgytas, man skirtas čiužinys Jegoryčiaus prikimštas, uždengtas paklode, degė lempa kabinete, mano rezidencijoje. Sėdėjau ir kaip pakerėtas žiūrėjau į trečiąjį legendinio Leopoldo pasiekimą: spintą, kimšte prikimštą knygų. Vien tiktai chirurgijos vadovų rusų ir vokiečių kalbomis probėgšmais suskaičiavau apie trisdešimtį tomų. O terapija! Įstabūs odos ligų atlasai! Artinosi vakaras, ir aš stengiausi apsibūti. „Nesu dėl nieko kaltas, – atkakliai ir kankinamai galvojau, – turiu diplomą, esu gavęs penkiolika penketų. Juk dar tame dideliame mieste perspėjau, kad noriu eit antruoju daktaru. Ne. Jie šypsojosi ir sakė „apsiprasit“. Štai tau ir apsiprask. O jeigu išvaržą atveš? Paaiškinkit, kaip su ja apsiprasiu? O svarbiausia, kaip jausis ligonis su išvarža po mano rankomis? Apsipras jis aname pasaulyje (čia man apšalo nugarkaulis)… O pūliuojantis apendicitas? Cha! O kaimo vaikų difterinis krupas? Kai reikia imtis tracheotomijos? Nors ir be tracheotomijos man bus riesta… O… o… gimdymas! Pamiršau gimdymą! Netaisyklinga padėtis. Ką gi tada darysiu? A? Koks lengvabūdiškas aš žmogus! Reikėjo atsisakyti šios apylinkės. Reikėjo. Būtų susiradę sau kokį nors Leopoldą.“
Skendėdamas liūdesyje ir sutemose, perėjau per kabinetą. Kai susilygiavau su lempa, beribėje laukų tamsoje šmėstelėjo mano išblyškęs veidas šalia šviesos atspindžio lange. „Aš panašus į Dmitrijų Apsišaukėlį“, – staiga kvailai pamaniau ir vėl prisėdau už stalo.
Porą vienumos valandų graužiau save ir taip nukamavau, kad nervai jau nebeatlaikė paties susikurtų baimių. Tada ėmiau rimti ir netgi šį bei tą planuoti. Tataigi… Priėmimas, jie sako, šiuo metu labai menkas. Kaimuose mina linus, bekelė… „Štai tau ir atveš išvaržą, – bambtelėjo rūstus balsas galvoje, – kadangi per bekelę sloguojantis (nesunki liga) žmogus nevažiuos, o išvaržą atitemps, gali būt ramus, brangus kolega daktare.“ Nekvailai kalbėjo balsas, tiesa? Aš krūptelėjau. „Nutilk, – pasakiau balsui, – nebūtinai išvarža. Kas per neurastenija. Įsikinkei į vežimą, tai ir tempk.“
„Pasivadinai grybu, tai ir lįsk pintinėn“, – pašaipiai atsiliepė balsas.
Tataigi… Su žinynu niekad nesiskirsiu… Jeigu reikės ką išrašyt, bus galima, kol mazgosiesi rankas, apgalvoti. Žinynas atverstas gulės tiesiog ant ligonių registracijos knygos. Išrašinėsiu naudingus, bet nesudėtingus receptus. Na, pavyzdžiui, natrii salicylici 0,5 po vieną miltelį tris kartus per dieną… „Sodos galima išrašyti!“ – aiškiai šaipydamasis atsiliepė mano vidinis pašnekovas. Kuo čia dėta soda? Aš ir ipekakuanos išrašysiu infuzijai… Šimto aštuoniasdešimties. Arba dviejų šimtų. Atleiskit. Ir tuo pat metu, nors niekas iš manęs nereikalavo vienumoje prie lempos jokios ipekakuanos, baugščiai varčiau receptūros žinyną, pasitikrinau ipekakuaną, o kartu mašinaliai perskaičiau apie tai, kad egzistuoja pasaulyje kažkoks „insipinas“. Jis ne kas kitas kaip „chinindiglikolio rūgšties eterio sulfatas“… Pasirodo, chinino skonio neturi! Nuo ko jis? Ir kaip jis išrašomas? Ar jis – milteliai? Velniai jį rautų! „Insipinas insipinu, o vis dėlto kaip su išvarža bus?“ – atkakliai gąsdino balsas. „Į vonią pasodinsiu, – įnirtingai gyniausi aš, – į vonią. Ir pamėginsiu atgalios sukišt.“
„Įstrigusi, mano angele! Kokios čia – po paraliais – gali būti vonios! Įstrigusi, – demonišku balsu giedojo balsas. – Pjauti reikia…“
Čia aš pasidaviau ir kone pravirkau. Ir tamsai už lango pasiunčiau maldavimą: viską, ką tiktai nori, tiktai ne įstrigusią išvaržą. O nuovargis tyliai niūniavo: „Gulkis jau miegot, eskulape nelaimingas. Išsimiegosi, o ryte bus matyt. Nusiramink, jaunas neurastenike. Pažiūrėk – tamsa už langų tyki, miega stingstantys laukai, nėra jokios išvaržos. O ryte bus matyt. Apsiprasi… Miegok… Mesk šalin atlasą… Vis tiek dabar jau nieko nebesuvaikysi… Išvaržinis žiedas…“
Kaip jis įlėkė, nespėjau suvokti. Pamenu subarškant strypą ant durų, kažką cyptelint Aksinją. Dar už langų pragirgždant vežėčias. Jis vienplaukis, atsagstytais puskailiniais, susivėlusia barzdele, paklaikusiomis akimis. Persižegnojo ir parklupo ant kelių, ir bumbtelėjo kakta į grindis. Prieš mane.
„Aš pražuvęs“, – liūdnai pamaniau.
– Ką jūs, ką jūs, ką jūs, – murmėdamas trūktelėjau jį už pilkos rankovės.
– Pone daktare… pone… vienintelė, vienintelė… vienintelė, – staiga suklykė jaunatviškai skambiai, kad net suvirpėjo lempos gaubtas. – Ach, tu Viešpatie… Ach… – jis iš sielvarto užlaužė rankas ir vėl sudunksėjo kakta į grindis, tarytumei būtų norėjęs jas pramušti. – Už ką? Už ką bausmė?.. Kuo užrūstinom?
– Kas yra? Kas atsitiko?! – sušukau jausdamas, kaip šąla veidas.
Jis pašoko ant kojų, metėsi artyn ir sušnabždeno:
– Pone daktare… ką tiktai norite… pinigų duosiu… Pinigų imkite, kiek panorėsite. Kiek panorėsite. Produktus pristatinėsim… Kad tiktai nenumirtų. Kad tiktai nenumirtų. Luoše liks – ir tegu. Ir tegu! – ūmai sušuko jis į lubas. – Užteks pramaitinti. Užteks.
Blyškus Aksinjos veidas kybojo juodame durų kvadrate. Liūdesys apsivijo mano širdį.
– Kas?.. Kas? Sakykite! – skausmingai išrėkiau.
Jis nutilo ir kuždomis, tarsi paslapčiom, ištarė, ir jo akyse atsivėrė bedugnė:
– Į linaminę pateko…
– Į linaminę… į linaminę… – perklausiau aš. – Kas gi tai?
– Linus, linus mynė… pone daktare… – sušnibždėjo Aksinja, – linaminė tai… linams minti…
„Štai pradžia. Štai. Ir kodėl gi čia atvažiavau?“ – su siaubu pamaniau.
– Kas?
– Dukrelė mano, – sušvokštė, o paskui suklykė: – Padėkit! – ir vėl parklupo, ir apskritainiu pakirpti vyro plaukai užkrito jam ant akių…
Žibalinė lempa su pakrypusiu skardiniu gaubtu degė kaitriai, dviem atšakom. Ją išvydau ant baltos, švara kvepiančios operacinio stalo klijuotės, ir išvarža išblėso man iš atminties. Šviesūs, kiek rusvoki plaukai karojo nuo stalo susitaršiusiu, pridžiūvusiu kaltūnu. Kasa buvo milžiniška, jos galas lietė grindis. Kartūno sijonas suplėšytas, o ant jo kraujas skirtingų spalvų – viena dėmė ruda, kita – riebi, skaisčiai raudona. Lempos šviesa man pasirodė geltona ir gyva, o jos veidas popierinis, baltas, nosis užaštrėjusi. Baltame it stingstantis gipsas veide geso išties retai pasitaikantis grožis. Nedažnai pamatysi tokį veidą.
Operacinėje gal dešimt sekundžių truko visiška tyla, tik anapus uždarų durų girdėjosi, kaip kažkas prislopintai šūkčiojo ir bumbsėjo, vis bumbsėjo galva. „Išprotėjo, – galvojau, – o slaugės greičiausiai dabar duoda atsigert… Kodėl tokia gražuolė? Nors ir jo veido bruožai taisyklingi. Matyt, ir motina buvo graži… Jis našlys…“
– Jis našlys? – mašinaliai sušnabždėjau.
– Našlys, – tyliai atsakė Pelagėja Ivanovna.
Tą akimirką Demjanas Lukičius staigiu, sakytumei tūžmingu judesiu nuo krašto iki krašto perplėšė sijoną ir išsyk ją apnuogino. Aš pažvelgiau, ir tai, ką išvydau, viršijo mano lūkesčius. Kairiosios kojos, tiesą sakant, nebuvo. Pradedant sutrupintu keliu, gulėjo kruvinos draiskanos, raudoni sutraiškyti raumenys ir aštriai į visas puses styrojo balti suknežinti kaulai. Dešinioji ties blauzda lūžusi taip, kad abu kaulų galai prasimušė pro odą ir išlindo laukan. Todėl jos pėda, tarsi atsiskyrusi, gulėjo be gyvybės ženklų pasisukusi ant šono.
– Taip, – tyliai tarstelėjo felčeris ir daugiau nieko nepridūrė.
Tada atsipeikėjau iš sąstingio ir ėmiau ieškoti merginos pulso. Šaltoje rankoje jo neužčiuopiau. Tiktai po keleto sekundžių aptikau vos juntamą retą bangą. Kuri praėjo… paskui stojo pauzė, jos metu spėjau dirstelėti į mėlstančius nosies sparnelius ir išbalusias lūpas… Jau norėjau pasakyt: galas… Laimei, susilaikiau… Vėl nuvilnijo pulso bangelė. „Štai kaip gęsta suplėšytas žmogus, – pamaniau, – čia jau nieko nepadarysi…“
Bet staiga griežtai ištariau, pats neatpažindamas savo balso:
– Kamparo.
Ana Nikolajevna išsyk pasilenkė prie mano ausies ir šnipštelėjo:
– Kam reikia, daktare. Nekankinkit. Kam dar badyti. Tuoj iškeliaus… Neišgelbėsit.
Piktai ir niauriai pasisukęs į ją pakartojau:
– Prašyčiau kamparo…
Pasakiau taip, kad Ana Nikolajevna nukaitusiu, įžeistu veidu tuojau puolė prie stalelio ir perlaužė ampulę.
Felčeris irgi, matyt, nepritarė kamparui. Bet vis dėlto jis mikliai ir paskubomis ėmėsi švirkšto, ir geltonas aliejus atsidūrė po peties oda.
„Mirk. Numirk greičiau, – pamaniau, – numirk, nes ką aš darysiu su tavimi?“
– Tuoj mirs, – tarytum atspėjęs mano mintį, sušnabždėjo felčeris. Jis paskersakiavo į paklodę, bet veikiausiai persigalvojo: pagailėjo iškruvint. Vis tiek netrukus merginą teko pridengti. Ji gulėjo kaip negyvėlė, bet nemirė. Mano galvoje ūmai pasidarė šviesu kaip po stiklinėmis mūsų tolimo prozektoriumo lubomis.
– Dar kamparo, – kimiai paprašiau.
Felčeris ir vėl nuolankiai įšvirkštė aliejaus. „Nejaugi nenumirs?.. – desperatiškai pamaniau. – Nejaugi teks…“ Galvoje vis šviesėjo, ir staiga be jokių vadovėlių, be patarimų, be pagalbos iš šalies suvokiau, – įsitikinimas buvo it plienas, – jog dabar man teks pirmą kartą gyvenime atlikt amputaciją merdinčiam žmogui. Ir šis žmogus numirs po peiliu. Ach, po peiliu numirs. Juk ji nebeturi kraujo! Per dešimt varstų visas ištekėjo pro suknežintas kojas, ir net nežinia, ar ji jaučia ką nors dabar, ar girdi. Ji tyli. Ach, ir kodėl ji nemiršta? Ką man pasakys pamišęs jos tėvas?
– Ruoškite amputacijai, – pasakiau felčeriui nesavu balsu.
Akušerė pažvelgė į mane su baime, bet felčerio akyse šmėstelėjo užuojautos kibirkštis, ir jis ėmė puldinėti prie instrumentų. Po jo rankomis sukaukė primusas…
Praėjo ketvirtis valandos. Su prietaringu siaubu stebeilijau į užgesusią akį, pakėlęs šaltą jos voką. Nieko nesuprantu. Kaip gali gyventi pusiau lavonas? Prakaito lašai nesulaikomai ritosi man per kaktą iš po baltos kepuraitės, ir Pelagėja Ivanovna šluostė mano sūrų prakaitą. Su kraujo likučiais merginos gyslomis dabar tekėjo ir kofeinas. Reikėjo jį įšvirkšti, ar ne? Ana Nikolajevna, vos ne vos liesdama, glostinėjo ant šlaunų gumburus, paburkusius nuo fiziologinio tirpalo. O mergina tebegyveno. Paėmiau peilį, besistengdamas kažką mėgdžioti (kartą gyvenime buvau regėjęs amputaciją universitete)… Dabar jau meldžiau likimą, kad per artimiausią pusvalandį ji nepasimirtų… „Tegu miršta palatoje, kai baigsiu operaciją…“ Vietoje manęs paties veikė tiktai sveika nuovoka, pakutrinta padėties nepaprastumo. Mitriu judesiu, kaip prityręs mėsininkas, kuo aštriausiu peiliu rėžtelėjau šlaunį, ir oda prasižiojo, neišskirdama nė lašelio kraujo. „Gyslos pradės kraujuoti, ką tuomet darysiu?“ – galvojau, kaip vilkas šnairuodamas į krūvą torsioninių pincetų. Nupjoviau didžiulį moters kūno gabalą ir vieną gyslą – buvo balkšvo vamzdelio pavidalo, bet iš jos neišsisunkė nė lašas kraujo. Užspaudžiau ją torsioniniu pincetu ir judėjau toliau. Prikaišiojau šių pincetų visur, kur numaniau esant gyslas… „Arteria… arteria… kaip, po galais, ją?..“
Operacinė tapo panaši į kliniką. Torsioniniai pincetai kybojo kekėmis. Juos marle kilstelėjo aukštyn podraug su mėsa, o aš ėmiau žaviu smulkiadančiu pjūklu džyruoti apskritą kaulą. „Kodėl nenumiršta?.. stebėtina… och, gajumas žmogaus!“ Ir kaulas atsiskyrė. Demjano Lukičiaus rankose liko tai, kas ką tik buvo merginos koja. Mėsos draiskanos, kaulai! Visa tai padėjom į šalį, ir ant stalo dabar gulėjo mergaitė, tarytum trečdaliu sutrumpėjusi, su atitraukta į šoną bige. „Dar, dar truputį… Nemirk, – įkvėptai galvojau, – pakentėk iki palatos, leisk man sėkmingai išsisukti iš šitos siaubingos padėties.“
Paskiau rišome ligatūromis, tuomet, trakšėdamas kelio sąnariu, ėmiau retomis siūlėmis siūti odą… bet sustojau, staiga kvoštelėjus minčiai, susizgribau… palikau dreną… įstačiau marlinį tamponą… Prakaitas temdė man akis, atrodė, lyg būčiau pirtyje…
Atsitiesiau. Sunkiai pažvelgiau į bigę, į vaškinį veidą. Paklausiau:
– Gyva?
– Gyva… – kaip tylus aidas išsyk atsiliepė ir felčeris, ir Ana Nikolajevna.
– Dar minutėlę pagyvens, – vien lūpomis, be jokio garso man į ausį pasakė felčeris. Paskui užsikirsdamas delikačiai patarė: – Antros kojos gal nė nelieskime, daktare. Tiktai marle apvyniokim… nes gali nepratempt iki palatos… A? Vis geriau, jei mirs ne operacinėje.
– Duokit gipsą, – kimiai atsiliepiau, stumiamas nežinomos jėgos…
Visos grindys buvo nutaškytos baltomis dėmėmis, visi mes – apsipylę prakaitu. Pusiau lavonas tysojo nejudėdamas. Dešinė koja buvo sutvarstyta gipsu, o ant blauzdos lūžio vietoje žiojėjo mano palikta anga.
– Gyva… – nustebęs sugergždė felčeris užkimusiu balsu.
Tuomet ėmėm ją kelti, ir po paklode buvo matyti milžiniška tuštuma – operacinėje mes palikome trečdalį jos kūno. Paskui siūbavo šešėliai koridoriuje, šmaižiojo slaugės, ir aš mačiau, kaip pro duris įsėlino susidraikiusi vyro figūra ir išsprengė sausą klyksmą. Bet jį išvedė. Viskas aptilo.
Operacinėje mazgojausi iškruvintas iki alkūnių rankas.
– Jūs, daktare, tikriausiai daug amputacijų esate daręs? – staiga paklausė Ana Nikolajevna. – Labai, labai gerai… Ne blogiau už Leopoldą…
Jos lūpose žodis „Leopoldas“ įprastai skambėjo kaip „Duajenas“.
Iš padilbų pažvelgiau į veidus. Visų – ir Demjano Lukičiaus, ir Pelagėjos Ivanovnos – akyse išvydau pagarbą ir nuostabą.
– Khm… aš… Aš, matote, tiktai du kartus esu daręs…
Kodėl pamelavau? Dabar man tai nesuprantama.
Ligoninėje stojo tyla. Absoliuti.
– Kai tiktai mirs, būtinai man praneškite, – pusbalsiu paliepiau felčeriui, ir jis kažkodėl vietoje „gerai“ pagarbiai atsakė:
– Klausausi…
Po keleto minučių buvau prie žaliosios lempos daktaro buto kabinete.
Namai tylėjo.
Išblyškęs veidas atsispindėjo juodame stikle.
„Ne, aš nepanašus į Dmitrijų Apsišaukėlį, be to, aš, matote, kaži kaip senstelėjau… Raukšlė virš tarpuakio… Tuoj pasibels… Pasakys: „Pasimirė“… Taip, nueisiu ir pasižiūrėsiu paskutinį kartą… Tuoj pasigirs beldimas…“
Į duris pasibeldė. Šitai nutiko po dviejų su puse mėnesio. Lange švietė viena pirmųjų žiemos dienų. Įžengė jis; kaip reikiant jį apžiūrėjau tiktai šiuosyk. Taip, išties, veido bruožai taisyklingi. Maždaug keturiasdešimt penkerių metų. Akys kibirkščiuoja. Paskui čežėjimas… Ant dviejų ramentų įšokavo nuostabaus grožio vienakojė mergina kuo plačiausiu sijonu raudonai apkraštuotu padurku.
Ji pažvelgė į mane, ir jos skruostus užliejo raudonis.
– Maskvoje… Maskvoje… – suskubau rašyti adresą. – Ten pritaikys protezą, dirbtinę koją…
– Ranką pabučiuok, – staiga paliepė tėvas.
Aš taip sutrikau, kad vietoje lūpų pabučiavau jai į nosį.
Tada ji, pakibusi ant ramentų, išvyniojo ryšulį, ir pasirodė ilgas sniego baltumo rankšluostis su išsiuvinėtu paprastu raudonu gaidžiu. Tai štai ką ji slėpdavo po pagalve per apžiūras. Štai kodėl, kaip prisimenu, ant stalelio vis gulėdavo siūlai.
– Neimsiu, – griežtai pasakiau ir netgi papurčiau galvą. Bet jos veidas, jos akys taip persimainė, kad paėmiau…
Daugelį metų rankšluostis kabojo mano miegamajame Murjine, paskui visur keliavo su manimi. Kol galų gale aptriušo, nusitrynė, sudrisko ir visai pranyko, kaip išsitrina ir pranyksta prisiminimai.
Krikštas pasukimu
Dienos N ligoninėje lėkte lėkė, ir aš pamažu pripratau prie naujo gyvenimo. Kaimuose kaip ir anksčiau mynė linus, keliai išliko nepravažiuojami, ir priėmimuose pas mane apsilankydavo ne daugiau kaip po penkis žmones. Vakarai buvo visiškai laisvi, aš juos skirdavau bibliotekos naršymui, chirurgijos vadovėlių skaitymui, ir ilgai vienumoje gurkšnodavau arbatą prie tyliai dainuojančio samovaro. Dieną ir naktį ištisai lijo lietus, lašai nenutildami barbeno į stogą, ir kliaukė po langais vanduo, tekėdamas lataku į kubilą. Lauke buvo pliurzė, rūkas, tamsi migla, kurioje blausiomis išskydusiomis dėmėmis švietė felčerio namelio langai ir žibalinis žibintas prie vartų.
Vieną tokį vakarą sėdėjau savo kabinete prie topografinės anatomijos atlaso. Aplinkui tvyrojo mirtina tyla, ir tiktai retsykiais ją trikdė pelių krebždėjimas valgomajame už bufeto. Skaičiau, kol ėmė lipti apsunkę vokai. Galų gale nusižiovavau, atidėjau į šalį atlasą ir nusprendžiau gultis miegoti. Rąžydamasis ir iš anksto mėgaudamasis ramiu miegu šnarant ir barbenant lietui, nuėjau į miegamąjį, nusirengiau ir atsiguliau.
Nespėjau priglaust galvos prie pagalvės, kai priešais mane mieguistame ūke išniro Anos Prochorovos, septyniolikmetės iš Toporovo kaimo, veidas. Anai Prochorovai reikėjo rauti dantį. Be garso praplaukė felčeris Demjanas Lukičius su blizgančiais švirkštais rankose. Prisiminiau, kaip mėgdamas aukštajį stilių jis sako „minėtasis“ vietoj „anas“, nusišypsojau ir užsnūdau. Bet ne vėliau kaip po pusvalandžio ūmai prabudau, tarsi mane kas būtų trūktelėjęs, atsisėdau ir, baimingai stebeilydamas į tamsą, įsiklausiau. Kažkas atkakliai ir garsiai būgnijo į laukujes duris, ir tie smūgiai man išsyk pasirodė nelaimę lemiantys. Į butą beldėsi.
Bildesys nutilo, subarškėjo skląstis, pasigirdo virėjos balsas, kažkieno neaiškūs atsakomieji žodžiai, paskui kažkas girgždindamas užlipo laiptais, tyliai perėjo kabinetą ir pasibeldė į miegamąjį.
– Kas ten?
– Čia aš, – man atsakė pagarbus šnabždesys, – aš, Aksinja, slaugė.
– Koks reikalas?
– Ana Nikolajevna pasiuntė jūsų pakviesti, liepia kuo greičiau eit ligoninėn.
– O kas nutiko? – paklausiau aš ir pajutau, kaip raiškiai smilktelėjo po širdimi.
– Moterį ten atvežė iš Dulcevo. Gimdymas jai nesėkmingas.
„Na štai. Prasidėjo“, – šmėstelėjo man galvoje, ir aš niekaip neįtaikiau kojų į batus. O, velnias! Degtukai neįsižiebia. Ką gi, anksčiau ar vėliau šitai turėjo nutikt. Juk ne visą gyvenimą lydės vien tik laringitai ir skrandžio katarai.
– Gerai. Keliauk ir pasakyk, kad aš tuoj ateisiu! – šūktelėjau ir pakilau iš lovos.
Už durų nušlepseno Aksinjos žingsniai, vėl sutarškėjo skląstis. Miegai išsilakstė akimirksniu. Virpančiais pirštais paskubomis užžiebiau lempą ir ėmiau rengtis. Pusė dvyliktos… Kas ten tokio nutiko moteriškei su nesėkmingu gimdymu? Hm… netaisyklinga padėtis… siauras dubuo… Ar kas nors dar blogiau. Gali būti, teks reples panaudot. Siųst ją tiesiai į miestą? Kur jau ten! Nieko sau daktaras, ką ir kalbėti, visi pasakys! O ir neturiu teisės šitaip daryt. Na jau ne, reikia imtis pačiam. O ko imtis? Velniai žino. Negerai bus, jeigu pamesiu galvą: prieš akušeres sarmata. Bet pirmiau reikia pažiūrėti, neverta prieš laiką jaudintis…
Aš apsirengiau, užsimečiau paltą ir, mintyse guosdamasis, kad viskas baigsis laimingai, lietuje pliaukšinčiomis lentomis nuskutau ligoninėn. Apyblandoje prie įėjimo dūlavo vežėčios, arklys dunkstelėjo kanopa per papuvusias lentas.
– Ar tai jūs atvežėte gimdyvę? – kažkodėl paklausiau silueto, krutančio prie arklio.
– Mes… kaipgis, mes, tėvužėli, – graudžiai atsakė moteriškas balsas.
Ligoninėje, nors buvo nakties metas, jautėsi pagyvėjimas ir šurmulys. Priimamajame mirgėdama degė didelė žibalinė lempa. Į gimdymo skyrių vedančiame koridoriuke pro mane pranėrė Aksinja, nešina dubeniu. Iš už durų ūmai atsklido ir nutilo slopi dejonė. Atidariau duris ir įėjau į gimdyklą. Išbaltintą nediduką kambarį ryškiai apšvietė viršutinė lempa. Šalia operacinio stalo ant lovos, iki pat smakro užklota antklode, gulėjo jauna moteris. Jos veidą buvo iškreipusi liguista grimasa, o drėgnos plaukų sruogos prilipusios prie kaktos. Ana Nikolajevna, su termometru rankose, ruošė tirpalą Esmarko inde, o antroji akušerė, Pelagėja Ivanovna, siekė iš spintelės švarių paklodžių. Felčeris, prigludęs prie sienos, stovėjo Napoleono poza. Išvydę mane, visi sukruto. Gimdyvė prasimerkė, užlaužė rankas ir vėl gailiai ir sunkiai sudejavo.
– Nagi, kas yra? – paklausiau ir pats likau nustebintas savo tono, koks jis buvo užtikrintas ir ramus.
– Skersinė padėtis, – skubiai atsakė Ana Nikolajevna, toliau pildama vandenį į tirpalą.
– Taaip, – nutęsiau prisimerkdamas, – ką gi, pažiūrėsim…
– Rankas daktarui plaut! Aksinja! – išsyk riktelėjo Ana Nikolajevna. Jos veidas buvo iškilmingas ir rimtas.
Kol tekėjo vanduo, nuplaudamas putas nuo šepečiu nušveistų paraudusių rankų, aš klausinėjau Anos Nikolajevnos nereikšmingų dalykų, kaip antai, ar seniai atvežė gimdyvę, iš kur ji… Pelagėja Ivanovna atklojo antklodę, ir aš, prisėdęs ant lovos krašto, atsargiai liesdamas, ėmiau čiupinėt išsipūtusį pilvą. Moteris aimanavo, tąsėsi, kabinosi pirštais, maigė paklodę.
– Ramiau… ramiau… pakentėk, – kalbėjau aš, atsargiai glausdamas rankas prie įsitempusios karštos ir sausos odos.
Tiesą sakant, kai prityrusi Ana Nikolajevna man pasufleravo, koks čia reikalas, ši apžiūra nebebuvo reikalinga. Kad ir kiek būčiau tyrinėjęs, daugiau už Aną Nikolajevną vis tiek nebūčiau sužinojęs. Jos diagnozė, aišku, teisinga. Skersinė padėtis. Diagnozė akivaizdi. Na, o kas toliau?..
Raukydamasis toliau iš visų pusių čiupinėjau pilvą ir akies kampeliu dirsčiojau į akušerių veidus. Abi atrodė susikaupusios ir rimtos, jų akyse įskaičiau pritarimą. Ir išties, mano judesiai buvo užtikrinti ir teisingi, o nerimą pasistengiau paslėpti kuo giliau ir niekaip jo neparodyti.
– Taip, – atsidusęs pratariau ir pakilau nuo lovos, nes apžiūrinėti iš išorės daugiau nebebuvo ką, – patyrinėsim viduje.
Pritarimas vėl šmėstelėjo Anos Nikolajevnos akyse.
– Aksinja!
Vėl pasipylė vanduo. „Ėch, Dederleiną dabar paskaičius“, – ilgesingai galvojau aš muilindamas rankas. Aiman, tai neįmanoma. O ir kaip man padėtų Dederleinas? Nusiploviau tirštas putas, pirštus susitepiau jodu. Pelagėjos Ivanovnos rankose sušiugždėjo švari paklodė ir, pasilenkęs prie gimdyvės, atsargiai, baugščiai pradėjau vidinį tyrimą. Atmintyje nejučia iškilo akušerijos klinikos operacinės vaizdas. Ryškiai plieskiančios elektrinės lempos matiniuose apskritainiuose, spindinčios plytelių grindys, visur žvilgantys čiaupai ir žėrintys prietaisai. Asistentas sniego baltumo chalatu, plušantis virš gimdyvės, o aplinkui jį trejetas pagalbininkų ordinatorių, gydytojai praktikantai, pulkas studentų kuratorių. Gera, šviesu ir saugu. Bet čionai aš – vienui vienas, po mano rankomis kamuojasi moteris; esu už ją atsakingas. Bet kaip jai pagelbėti, neišmanau, nes per savo gyvenimą iš arti regėjau tiktai du gimdymus klinikoje, o ir tieji buvo kuo normaliausi. Dabar atlieku tyrimą, bet nuo jo ne ką lengviau nei man, nei gimdyvei; aš suvis ničnieko neišmanau ir negaliu ten pas ją apčiupinėti viduj. O jau būtų laikas kam nors ryžtis. Skersinė padėtis… Jeigu skersinė padėtis, vadinasi, reikia… reikia daryti…
– Reikalingas pasukimas už kojytės, – neiškentė ir tarytumei pati sau tarstelėjo Ana Nikolajevna.
Dėl tokio užbėgimo už akių senas prityręs gydytojas ją būtų nudelbęs žvairomis… Bet aš nesu užgaulus žmogus…
– Taip, – reikšmingai pakartojau, – pasukimas už kojytės.
Ir man priešais akis sušmėžavo puslapiai iš Dederleino. Tiesioginis pasukimas… kombinuotas pasukimas… netiesioginis pasukimas… Puslapiai, puslapiai… o juose – paveikslėliai. Dubuo, susiklaipę, susispaudę naujagimiai didžiulėmis galvomis… atkarusi rankelė, ant jos – kilpa. Juk visai neseniai skaičiau. Dar braukiausi, atidžiai dėmėdamasis kiekvieną žodį, mintyse įsivaizdavau visų dalių ir veiksmų santykį. Ir skaitant rodėsi, kad visas tekstas atsispaudžia smegenyse amžiams. O dabar teišplaukia vienintelė frazė: …Skersinė padėtis yra absoliučiai nepalanki padėtis. Tas tiesa, tas tiesa. Absoliučiai nepalanki ir moteriai, ir gydytojui, vos prieš šešetą mėnesių baigusiam universitetą.
– Ką gi… teks daryti, – pratariau pakildamas.
Anos Nikolajevnos veidas pagyvėjo.
– Demjanai Lukičiau, – kreipėsi ji į felčerį, – paruoškite chloroformą.
Gerai, kad pasakė, nes juk dar nebuvau tikras, ar operacija daroma su narkoze! Taip, žinoma, su narkoze – kaipgi kitaip! Bet vis dėlto Dederleiną reikėtų pažiūrėt… Ir aš, nusimazgojęs rankas, pasakiau:
– Na, ką gi, gerai… ruoškite narkozei, guldykite ją, o aš netrukus grįšiu, tik pasiimsiu iš namų papirosus.
– Gerai, daktare, suspėsim, – atsakė Ana Nikolajevna.
Nusišluosčiau rankas, slaugė užmetė man ant pečių paltą, ir, nekišdamas rankų į rankoves, nubėgau namo. Užsižiebiau kabinete lempą ir, užmiršęs nusiimti kepurę, pripuoliau prie knygų spintos. Štai jis – Dederleinas. „Operatyvioji akušerija“. Paskubomis verčiau blizgius lapus.
…pasukimo operacija visuomet yra pavojinga motinai…
Man per nugarą išilgai stuburo prašliaužė šaltukas.
Didžiausią pavojų kelia galimas savaiminis gimdos plyšimas.
Sa-vai-mi-nis…
…Jeigu akušeriui, įterpiančiam ranką į gimdą, dėl nepakankamos erdvės arba susitraukusių gimdos sienelių kyla sunkumų prasiskverbti iki kojytės, tuomet jis turi atsisakyti tolesnių bandymų atlikti pasukimą…
Gerai. Jeigu per stebuklą ir sugebėsiu nustatyti šiuos „sunkumus“ ir atsisakysiu „tolesnių bandymų“, klausimas, ką toliau darysiu su šita chloroformuota moterimi iš Dulcevo kaimo?
Toliau:
…Visiškai neleistina bandyti pasiekti kojyčių išilgai vaisiaus nugarėlės…
Turėsime omeny.
…Viršutinės kojytės sugriebimą reikėtų laikyti klaida, nes tokiu atveju gali lengvai įvykti ašinis vaisiaus persisukimas ir savo ruožtu sąlygoti sunkų vaisiaus įstrigimą su pačiomis liūdniausiomis pasekmėmis…
„Liūdniausiomis pasekmėmis.“ Nelabai apibrėžti, bet kokie įtaigūs žodžiai! O kas, jei dulceviškės moters vyras liks našliu? Nusibraukiau prakaitą nuo kaktos, susiėmiau ir, praleidęs visas šias baisias vietas, pasistengiau įsiminti tiktai pačią esmę: būtent ką privalau daryti, kaip ir kur įterpti ranką. Tačiau, lėkdamas per juodas eilutes, be paliovos užšokdavau ant baisių dalykų. Už jų kliuvo akys.
…kadangi yra didelis plyšimo pavojus…
…vidinis ir kombinuotas pasukimai priskirtini prie pavojingiausių motinai akušerinių operacijų…
Užteks! Skaitymas davė vaisių: galvoje galutinai viskas susijaukė, ir aš kaipmat įsitikinau, kad nieko neišmanau, o visų pirma to, kokį būtent pasukimą darysiu: kombinuotą, nekombinuotą, tiesioginį, netiesioginį… Palikau Dederleiną ramybėje, prisėdau ant kėdės ir pasistengiau sugaudyti pasklidusias mintis… Paskui žvilgtelėjau į laikrodį. Po galais! Pasirodo, aš jau dvylika minučių kaip namuose. O ten laukia…
…kiekviena uždelsta valanda…
Valandos susideda iš minučių, o minutės tokiais atvejais lekia pašėlusiai. Šveičiau Dederleiną šalin ir nuskuodžiau atgal į ligoninę.
Ten viskas jau buvo paruošta. Felčeris stovėjo prie staliuko, tvarkydamas ant jo kaukę ir indelį su chloroformu. Gimdyvė gulėjo ant operacinio stalo. Nepaliaujama dejonė aidėjo po ligoninę.
– Kentėk, kentėk, – švelniai ulbėjo Pelagėja Ivanovna, palinkusi prie moters, – daktaras tuojau tau pagelbės…
– O-oi! Spėkų… nėra… Nėra mano spėkelių!.. Neiškentėsiu!..
– Na jau… na jau… – burbleno akušerė, – iškentėsi! Tuojau pauostyt tau duosim… Nieko nė nepajausi.
Iš čiaupų šniokšdamas pasipylė vanduo, ir mudu su Ana Nikolajevna pradėjome mazgotis apnuogintas iki alkūnių rankas. Ana Nikolajevna pro netylančias aimanas ir riksmus man pasakojo, kaip mano pirmtakas – prityręs chirurgas – darydavo pasukimus. Įtemptai jos klausiausi, stengiausi nepraleisti nė žodžio. Ir šios dešimt minučių man davė daugiau nei visa tai, ką perskaičiau apie akušeriją besiruošdamas valstybiniams egzaminams, per kuriuos kaip tik iš akušerijos gavau „labai“ įvertinimą. Iš trūkinėjančių žodžių, neužbaigtų frazių, tarp kitko mestelėtų užuominų sužinojau tuos būtiniausius dalykus, kurių nerasi jokiose knygose. Ir sterilia marle šluostantis idealiai nusimazgotas rankas mane užvaldė pasiryžimas, galvoje jau turėjau visiškai aiškų ir tvirtą planą.
Kombinuotas ar koks nors nekombinuotas – dabar man apie tai nė galvoti neverta. Visi tie mokslingi žodžiai šią akimirką nieko nereiškia. Svarbu viena: turiu įterpti ranką vidun, kita tuo tarpu iš išorės skatinti pasukimą ir, remdamasis ne knygomis, o pasitikėjimo jausmu, be kurio daktaras nieko vertas, atsargiai, neprimygtinai nusmukdyti žemyn vieną kojytę ir už jos ištraukti kūdikį. Privalau išlikti ramus ir atsargus, ir tuo pat metu be galo ryžtingas, drąsus.
– Pradedam, – įsakiau felčeriui ir ėmiau trintis pirštus jodu.
Pelagėja Ivanovna beregint sudėjo gimdyvės rankas, o felčeris uždengė kauke jos nusikamavusį veidą. Iš tamsiai geltono flakonėlio ėmė lėtai lašėti chloroformas. Kambarį užpildė salsvas troškus kvapas. Felčerio ir akušerių veidai tapo griežtesni, sakytumei pagauti įkvėpimo…
– Ak! Ai!! – ūmai suriko moteris. Kelias sekundes ji konvulsyviai blaškėsi, stengdamasi išvengti kaukės.
– Laikykit!
Pelagėja Ivanovna sugriebė jos rankas, sukryžiavo ir prispaudė prie krūtinės. Dar kelis sykius klyktelėjo moteris, sukdama nuo kaukės veidą. Bet vangiau… vangiau… Slopiai sumurmėjo:
– Ak… paleisk! Ai!..
Paskui vis silpniau, silpniau. Baltame kambaryje įsiviešpatavo tyla.
Skaidrūs lašai vis kapsėjo ir kapsėjo ant baltos marlės.
– Pelagėja Ivanovna, pulsas?
– Geras.
Pelagėja Ivanovna kilstelėjo moters ranką ir ją paleido; toji negyvai, kaip šmaikštis, šleptelėjo ant paklodės. Felčeris, paslinkęs kaukę, apžiūrėjo vyzdį.
– Miega.
…………………………..
…………………………..
Kraujo klanas. Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Kraujo dėmės ant paklodžių. Raudoni krešuliai ir marlės gniužulai. O Pelagėja Ivanovna jau kresčioja ir plekšnoja kūdikį. Aksinja barškina kibirais, pildama į dubenis vandenį. Naujagimį nardina tai į šaltą, tai į šiltą vandenį. Jis tyli, ir galvelė jo negyvai, tarytumei pakibusi ant siūlelio, maskatuoja nuo vieno ant kito šono. Bet štai staiga nelyg čirptelėjimas, nelyg kvėptelėjimas, ir įkandin silpnutis, kimus pirmasis kliegesys.
– Gyvas… gyvas… – šnabždena Pelagėja Ivanovna ir guldo naujagimį ant pagalvės. Ir motina gyva. Nieko baisaus, laimei, nenutiko. Aš pats čiuopiu pulsą. Taip, jis aiškus ir tolygus, felčeris tykiai purto moterį už peties ir sako:
– Na, tetule, tetule, budinkis.
Bloškia šalin sukruvintas paklodes, paskubomis gobia motiną švaria, ir felčeris su Aksinja išneša ją palaton. Suvystytas kūdikis išrieda ant pagalvės. Susiraukšlėjęs rudas veidelis žvelgia iš balto apvado, ir nesiliauja plonytis verksmingas cypčiojimas. Iš čiaupų praustuvuose teka vanduo. Ana Nikolajevna godžiai peša papirosą, markstosi nuo dūmo, kosčioja.
– O jūs, daktare, gerai atlikote pasukimą, taip užtikrintai.
Aš uoliai šiūruoju šepetėliu rankas, skersakiuodamas dėbčioju į ją: ar tiktai nesišaipo? Bet jos veide nuoširdi pasididžiavimo išraiška. Mano širdis kupina džiaugsmo. Žvelgiu į kruviną ir baltą netvarką aplinkui, į raudoną vandenį dubenyje, ir jaučiuosi kaip nugalėtojas. Vis dėlto kažkur gilumoje kirba abejonė.
– Dar pažiūrėsim, kaip bus toliau, – sakau aš.
Ana Nikolajevna perveria mane nustebusiu žvilgsniu.
– Kas gi galėtų būti? Viskas sėkmingai.
Atsakydamas kažką neaiškiai niurnu. Po teisybei, norėčiau pasakyti štai ką: ar viskas ten motinos liko sveika, ar nepakenkiau jai per operaciją… Štai dėl ko neaiškiai maudžia širdy. Tačiau mano akušerinės žinios tokios miglotos, tokios padrikai knyginės. Plyšimas? O kaipgi jis turėtų pasireikšti? Ir kada apie jį bus galima sužinoti – iš karto dabar ar galbūt vėliau?.. Ne, jau geriau šia tema nesišnekėt.
– Na, maža kas, – sakau aš, – neatmestina užkrėtimo galimybė, – kartoju pirmą pasitaikiusią frazę iš kažkokio vadovėlio.
– Aa, štai kas! – ramiai traukia dūmą Ana Nikolajevna. – Na, duokdie, nebus. O ir kaip galėtų? Viskas sterilu, švaru.
Jau buvo po pirmos, kai grįžau pas save. Kabinete ant stalo, lempos apšviestame plote, ramiai sau gulėjo Dederleinas, atverstas ties puslapiu „Pasukimo pavojai“. Dar kokią valandą gurkšnodamas atvėsusią arbatą sėdėjau prie jo vartydamas puslapius. Ir tuomet nutiko įdomus dalykas: prieš tai buvusios miglotos vietos pasidarė visiškai suprantamos, nelyginant nušvito, ir tą naktį, apšviestas vienintelės lempos, šitame giliame užkampyje aš suvokiau, ką reiškia tikrasis žinojimas. „Didelės patirties galima įgyti kaime, – mąsčiau užmigdamas, – tiktai reikia skaityti, skaityti kuo daugiau… skaityti…“
Pūga
Tai sukauks žvėrim prie lango,
Tai kaip vaikas sudejuos.
Visa ši istorija prasidėjo nuo to, kad, visažinės Aksinjos žodžiais tariant, kontoros tarnautojas Palčikovas, gyvenantis Šalometjeve, įsimylėjo agronomo dukterį. Meilė buvo liepsninga, galavo vargšelio širdį. Jis nukako į apskrities miestą Gračiovką ir užsisakė kostiumą. Nusidavė šis kostiumas akį veriantis, ir labai galimas daiktas, kad pilki ruoželiai ant kontorininko kelnių nulėmė vargšo žmogelio likimą. Agronomo dukrelė sutiko už jo tekėti.
Tuosyk aš – N gubernijos apylinkės gydytojas, taip išgarsėjau po kojos amputacijos merginai, patekusiai į linaminę mašiną, kad vos negavau galo nuo savo šlovės naštos. Provėžuotu rogių keliu pas mane į priėmimus atkeliaudavo po šimtą valstiečių per dieną. Aš lioviausi pietavęs. Aritmetika – negailestingas mokslas. Darykim prielaidą, kad kiekvienam iš šimto pacientų sugaišdavau tiktai penkias minutes… penkias! Penki šimtai minučių – aštuonios valandos dvidešimt minučių. Be atvangos, atkreipkit dėmesį. Ir, negana to, dar turėjau trisdešimties žmonių stacionarinį skyrių. Ir, negana to, dar operuodavau.
Žodžiu, kai sugrįždavau iš ligoninės devintą valandą vakaro, nenorėdavau nei valgyti, nei gerti, nei miegoti. Nieko nenorėdavau, išskyrus, kad niekas neatvažiuotų kviesti į gimdymus. Nes per dvi savaites mane išsiveždavo naktį rogių keliu bent penketą kartų. Akyse radosi drėgnas spindesys, o virš tarpuakio it kokia kirmėlė išryškėjo vertikali raukšlė. Naktimis sapnuodavau nesėkmingas operacijas tirštoje migloje, apnuogintus kaulus, o savo rankas – žmonių kraujyje, ir, nepaisant karštos olandiškos krosnies, nubusdavau išpiltas šalto prakaito.
Per vizitacijas žengdavau veržliai, man įkandin mindavo felčeris ir dvi slaugės. Sustojęs prie lovos, ant kurios geibdamas nuo karščio gailiai alsuodavo ligonis, traukdavau iš savo smegenų viską, kas tiktai jose buvo. Grabinėjau sausą degančią odą, tyrinėjau vyzdžius, bilsnojau per kaulus, klausiausi, kaip slėpiningai kūno gilumoje plaka širdis, ir puoselėjau tą vienintelę mintį – kaip jį išgelbėti? Ir šitą – išgelbėti. Ir šitą! Visus! Vyko kova. Kasryt ji prasidėdavo blankioje sniego šviesoje, o baigdavosi žioruojančios žibalinės lempos auksiniame mirgėjime.
– Kuo visa tai baigsis, įdomu sužinot, – mąsčiau sau naktimis. – Juk šitaip važinės rogėmis ir sausį, ir vasarį, ir kovą.
Parašiau į Gračiovką delikačiai primindamas, kad N apylinkei priklauso dar vienas gydytojas. Laiškas iškeliavo šlajomis per lygų sniego okeaną už keturiasdešimties varstų. Po trijų dienų atėjo atsakymas: žinoma, žinoma… būtinai… tiktai ne dabar… kol kas niekas nevažiuoja… Užbaigė laišką malonūs atsiliepimai apie mano darbą ir tolesnės sėkmės palinkėjimas. Jo įkvėptas leidausi toliau tamponuoti, švirkšti serumą nuo difterijos, pjaustyti pasibaisėtino dydžio pūlinius, dėti gipsinius tvarsčius… Antradienį atvažiavo ne šimtas, o šimtas vienuolika žmonių. Priėmimą baigiau devintą valandą vakaro. Užmigau bandydamas atspėti, kiek jų bus rytoj – trečiadienį. Prisisapnavo, kad atvažiavo devyni šimtai.
Rytas įspindo pro miegamojo langą neįprastai baltas. Pramerkiau akis nesuprasdamas, kas mane pažadino. Netrukus suvokiau – beldimas.
– Daktare, – atpažinau akušerės Pelagėjos Ivanovnos balsą, – jūs prabudote?
– Aha, – atsakiau klaikiu mieguistu balsu.
– Atėjau jums pasakyti, kad neskubėtumėt ligoninėn. Iš viso du žmonės teatvažiavo.
– Ką jūs? Juokaujate?
– Garbės žodis. Pūga, daktare, pūga, – pakartojo ji linksmai pro rakto skylutę. – O tiedviem dantys karioziniai. Demjanas Lukičius išraus.
– Tai bent… – nežinia kodėl net pašokau iš lovos.
Nuostabi nusidavė dienelė. Atlikęs vizitaciją, kiaurą dieną vaikštinėjau po savo apartamentus (gydytojo butas buvo šešių kambarių ir kažkodėl per du aukštus – trys kambariai viršuje, o virtuvė ir dar trejetas – apačioje), švilpavau operų melodijas, rūkiau, barbenau į langus… O už jų dėjosi kažin kas man dar niekada neregėta. Dangaus nesimatė, žemės taip pat. Baltuma sukaliojosi ir vartaliojosi, jovėsi ir krivuliavo skersai išilgai, tarytum pats velnias būtų siautęs išdykaudamas su dantų milteliais.
Aksinjai, gydytojo bute einančiai virėjos ir namų tvarkytojos pareigas, vidurdienį paliepiau trijuose kibiruose ir katile užvirinti vandens. Aš mėnesį nesimaudžiau. Iš podėlio mudu su Aksinja išvilkome neišmatuojamo didumo geldą. Ją pastatėme virtuvėje ant grindų. (Apie vonias N-ske, be abejo, nė kalbos negalėjo būti. Vonios buvo tiktai pačioje ligoninėje, bet ir tos sugedusios.) Apie antrą valandą besivartaliojantis sniego tinklas už lango žymiai praretėjo, o aš sėdėjau geldoje nuogas ir išmuilinta galva.
– Va čia tai aš suprantu… – palaimingai murmėjau, šliūkščiodamas sau ant nugaros deginantį vandenį, – čia aš suprantu. O paskui mes, žinote ką, papietausime, o po pietų nusnūsime. O jeigu išsimiegosiu, tai rytoj gali atvažiuot kad ir pusantro šimto žmonių. Kokios naujienos, Aksinja?
Aksinja sėdėjo už durų laukdama, kol baigsis maudynės.
– Kontorininkas veda žmoną iš Šalometjevo dvaro, – atsakė Aksinja.
– Oho! Jinai sutiko?
– Tikrų tikriausiai! Įsimylė-ėj… – progiesmiu kalbėjo Aksinja tarškindama indais.
– Ar nuotaka graži?
– Tikra gražuolė! Blondinukė, laibutė.
– Tik pamanyk!..
Ir tuo metu subildėjo durys. Paniuręs apsipyliau vandeniu, įsiklausiau…
– Daktaras maudosi… – išgiedojo Aksinja.
– Bam… bam… – bambsėjo bosas.
– Laiškelis jums, daktare, – cyptelėjo Aksinja pro plyšį.
– Paduok pro duris.
Šluostydamasis ir pykdamas ant likimo, išlipau iš geldos ir paėmiau iš Aksinjos rankų padrėkusį vokelį.
– Pašvilpkit, nieko nebus. Nevažiuosiu tiesiai iš geldos. Aš irgi žmogus, – nelabai užtikrintai sumurmėjau ir įlipęs atgal į vandenį išsiėmiau iš voko laiškelį.
„Gerbiamas kolega (didelis šauktukas). Meldž… (perbraukta) primygtinai prašau atvažiuoti skubiai. Moteris po smūgio kraujuoja iš ertmių (perbraukta) iš nosies ir burnos. Be sąmonės. Pats negaliu susitvarkyti. Primygtinai prašau. Arkliai puikūs. Pulsas silpnas. Kamparo turiu. Gydytojas (parašas neįskaitomas).“
„Amžinai man gyvenime nesiseka“, – liūdnai pamaniau, žiūrėdamas į krosnyje žioruojančias malkas.
– Ar vyras laiškelį atvežė?
– Vyras.
– Tegul čia užeina.
Jis įžengė ir man pasirodė kaip senovės romietis, nes ant ausinės kepuršės buvo užsidėjęs žvilgantį šalmą. Jį gobė vilkenos kailiniai, ir į mane plūstelėjo šalčio srautas.
– Kodėl jūs su šalmu? – paklausiau, paklode pridengdamas savo nebaigtą prausti kūną.
– Aš gaisrininkas iš Šalometjevo. Ten turime gaisrininkų komandą… – atsakė romietis.
– Čia koksai daktaras rašo?
– Į svečius pas mūsų agronomą atvažiavo. Jaunas gydytojas. Nelaimė pas mus, didelė nelaimė…
– Kokia moteris?
– Kontorininko sužadėtinė.
Aksinja už durų aiktelėjo.
– Kas atsitiko?
(Buvo girdėti, kaip Aksinja lipte prilipo prie durų.)
– Vakar sužieduotuvės buvo, o po sužieduotuvių kontorininkas užsigeidė pavežioti ją rogelėmis. Ristūnėlį pasikinkė, pasisodino ją, ir – pro vartus. O ristūnėlis iš vietos kad rovė, nuotaka kad krestelėjo, ir kakta – tiesiai į skersinį. Taip ir išlėkė iš rogių. Nelaimė, kad sunku ir apsakyti. Kontorininko vieno nepalieka, kad sau galo nepasidarytų. Visai neteko proto…
– Maudausi aš, – gailiai pratariau, – o kodėl jos čionai neatvežėt? – ir perliejau vandeniu galvą, pamuilės subėgo į geldą.
– Nebuvo galimybių, gerbiamasai pilieti daktare, – jausmingai pasakė gaisrininkas ir it maldai sudėjo rankas, – jokios galimybės. Numirs mergina.
– Kaipgi mes važiuosim? Pūga!
– Nutyko. Ką jūs. Visai nutyko. Arkliai žvitrūs, pratėgiui. Per valandą nulėksim…
Sudejavau ir išlipau iš geldos. Du kibirus išpyliau ant savęs įsiutęs. Paskui, pritūpęs priešais krosnies angą, įkišau į ją galvą, kad bent kiek pradžiūtų. „Plaučių uždegimą, žinoma, pasigausiu. Dargi krupinį po tokios išvykos. Bet svarbiausia, ką su ja darysiu? Šis daktaras – jau iš laiškelio matyti – patyręs dar mažiau už mane. Pats nieko neišmanau, vien tai, ko išmokau per pusmetį praktikos, o jisai – nė tiek nesigaudo. Tiktai aišku, kad iš universiteto. O mane laiko prityrusiu…“
Taip besvarstydamas nė nepajutau, kaip apsirengiau. O tai nebuvo taip jau paprasta: kelnės ir palaidinė, veltiniai, ant palaidinės odinė striukė, paskui paltas, ant paties viršaus avikailio skranda, kepurė, krepšys, o jame – kofeinas, kamparas, morfijus, adrenalinas, torsioniniai pincetai, sterilizacinės medžiagos, švirkštas, zondas, brauningas, papirosai, degtukai, laikrodis, stetoskopas.
Nors temo, diena jau tirpo, kai išvažiavome į galukaimį, neatrodė labai klaiku. Pustė lyg ir mažiau. Įstrižai, visą laiką į dešinį skruostą. Gaisrininkas tarsi kalnas užstojo nuo manęs pirmojo arklio sturplį. Arkliai trūktelėjo išties žvitriai, įsitempė, ir rogės pasileido mėčiotis per skrodes. Ėmiau virtuliuoti, išsyk sušilau, pagalvojau apie krupinį uždegimą, apie tai, kad merginai turbūt įlūžo kaukolė, skeveldra įsmigo į smegenis…
– Gaisriniai arkliai? – paklausiau pro avikailio apykaklę.
– Aha… nu… – numykė vežėjas neatsisukdamas.
– O ką jai darė daktaras?..
– O jis… nu, nu… jis, matai, ant venerinių ligų išsimokinęs, aha… nu…
Nu… nu… progumoje sustūgo pūga, paskui švilptelėjo iš šono, šiūptelėjo… Mane pradėjo supti, supo, supo… kolei atsidūriau Sandunovo pirtyse Maskvoje. Tiesiai su skranda, nusirengimo patalpoje, aš apsipyliau prakaitu. Paskui užsižiebė deglas, prileido šalčio, aš atsimerkiau, išvydau švytintį šalmą, pamaniau, kad gaisras… kniostelėjau ir susigaudžiau, jog mane atvežė. Esu prie balto pastato su kolonomis, veikiausiai Nikolajaus I laikų. Aplinkui gili tamsa, o pasitinka mane gaisrininkai, ir jiems virš galvų plaikstosi liepsnos. Tuoj pat išsitraukiau iš kailinių plyšio laikrodį, pamačiau, kad jau penkios. Važiavome mes, vadinasi, ne valandą, o dvi su puse.
– Arklius man atgalios tuojau pat paruoškit, – tariau.
– Klausau, – atsakė vežėjas.
Apsimiegojęs ir šlapias kaip kompresas, su odine striuke, įžengiau į prieangį. Iš šono plieskė lempa, šviesos juosta nudryko ant dažytų grindų. Staiga įpuolė šviesiaplaukis jaunuolis užguitomis akimis ir naujai išlygintu kelnių kantu. Baltas kaklaraištis su juodais taškeliais jam nuslinko į šoną, antkrūtinis susigūbrino, bet švarkas buvo kaip nuo adatos, naujas, sakytumei metalinėmis klostėmis. Žmogus mostelėjo rankomis, įsikibo man į skrandą, papurtė, prigludo ir ėmė tyliai ūkčioti:
– Mielasis mano… daktare… greičiau… miršta ji. Aš – žudikas. – Jis nusuko žvilgsnį kažkur į šoną, piktai ir niūriai nudelbė akis ir kažkam pasakė: – Žudikas aš, štai kas esu.
Paskui pratrūko raudoti, suleido pirštus į savo retučius plaukus, trūktelėjo, ir aš pamačiau, kad jis iš tikrųjų rauna sruogas, apsukęs jas apie pirštus.
– Liaukitės, – pasakiau ir sugriebęs sugniaužiau jo ranką.
Kažkas jį ėmė tempti šalin. Sulėkė kažkokios moterys. Man nuvilko skrandą, nusivedė per šventinius kilimų takelius ir atlydėjo prie baltos lovos. Jaunutis daktaras pakilo nuo kėdės manęs pasitikti. Jo akys buvo nusikamavusios ir sumišusios. Akimirką jose šmėstelėjo nuostaba, kad aš toks pat jaunas, kaip ir jis. Apskritai mes panėšėjom į du vieno veido portretus, o ir tokio paties amžiaus. Bet netrukus jis taip apsidžiaugė manimi, kad net užspringo.
– Koks aš laimingas… kolega… štai… matote, pulsas krinta. Šiaip jau esu venerologas. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavote…
Ant stalo gulėjo marlės skiautė, ant jos buvo padėtas švirkštas ir kelios ampulės su geltonu aliejumi. Pro praviras duris atsklido kontorininko verksmai, duris uždarė, man už nugaros iškilo baltai apsirengusios moters figūra.
Miegamajame tvyrojo prietema, lempa iš šono buvo pridengta audeklu. Žalzganame šešėlyje ant pagalvės gulėjo popieriaus baltumo veidas. Šviesūs plaukai sruogomis nukarę ir išsidraikę. Nosis pasmailėjusi, šnervės prikištos rausvos nuo kraujo vatos.
– Pulsas… – sušnabždėjo man daktaras.
Suėmiau apmirusią ranką, jau įprastu judesiu uždėjau ant jos pirštus ir krūptelėjau. Po pirštais vos juntamai, bet tankiai virpėjo, paskui virpėjimas ėmė trūkinėti, blėsti. Man sumaudė paširdžius, kaip visuomet, iš taip arti regint mirtį. Aš jos neapkenčiu. Suspėjau perlaužti ampulę ir pritraukti į savo švirkštą riebaus aliejaus. Tačiau dūriau juo mašinaliai, sustūmiau po mergaitiškos rankos oda tiktai šiaip sau, perniek. Apatinis merginos žandikaulis sutrūkčiojo, sakytumei springstant, tada nukaro, kūnas po antklode įsitempė, tarsi apmirė, netrukus atsipalaidavo. Ir po mano pirštais nutrūko paskutinis virptelėjimas.
– Mirė, – pasakiau gydytojui į ausį.
Balta figūra žilais plaukais parvirto ant lygios antklodės, prisiglaudė ir sutirtėjo.
– Tyliau, tyliau, – pratariau į ausį tai moteriai baltais apdarais, o gydytojas kančios kupinu žvilgsniu paskersakiavo į duris.
– Jis mane užkankino, – labai tyliai man sukuždėjo.
Mudu su juo padarėme šitaip: rypuojančią motiną palikome miegamajame, niekam nieko neprasitarėme, nusivedėme kontorininką į tolimąjį kambarį. Ten jam pasakiau:
– Jeigu nesiduosite suleisti jums vaistų, mes nieko negalėsim padaryti. Jūs mus kankinate, dirbti trukdote!
Tuomet jis pasidavė; tyliai virkaudamas nusirengė švarką, mes atraitojome šventinių jaunikio marškinių rankovę ir sušvirkštėm morfijaus. Gydytojas nuėjo prie mirusiosios, neva jai pagelbėti, o aš užsilaikiau prie kontorininko. Morfijus suveikė geriau, nei tikėjausi. Per ketvirtį valandos kontorininkas vis tyliau, padrikiau skundėsi ir verkšleno, pradėjo snūduriuoti, netrukus užsidengė delnais užverktą veidą ir užmigo. Bruzdesio, raudų, krebždesių ir prislopintų klyksmų jis negirdėjo…
– Paklausykite, kolega, važiuoti pavojinga. Jūs galite pasiklysti, – šnibždėjo man daktaras prieškambaryje. – Pasilikite, pernakvokite.
– Ne, negaliu. Kad ir kas būtų, vis tiek važiuosiu. Mane žadėjo tuojau pristatyti atgal.
– Pristatyt tai jie pristatys, bet žiūrėkit…
– Turiu tokių trejetą su šiltine, kad negaliu palikt. Turiu ir naktį juos matyti.
– Na, žiūrėkit…
Jis atskiedė vandeniu šlakelį spirito, davė man išgert, ir čia pat prieškambaryje suvalgiau kąsnelį kumpio. Pilve apšilo, liūdesys kiek apmalšo. Paskutinį kartą nuėjau į miegamąjį, pasižiūrėjau į mirusiąją, užsukau pas kontorininką, daktarui palikau morfijaus ampulę ir apsimuturiavęs žengiau į prieangį. Ten švilpė vėjas, arkliai stovėjo nunarinę galvas, juos plakė sniegas. Deglas plaikstėsi.
– Kelią taigi žinote? – paklausiau muturiuodamasis burną.
– Kelią tai mes žinome, – liūdnai atsakė vežėjas (dabar jis buvo be šalmo), – bet geriau būtų jums likti pernakvot…
Netgi iš jo kepurės ausinių buvo matyti, kad žmogus mirtinai nenori važiuoti.
– Reiktų pasilikti, – pridūrė ir antrasis vežėjas, laikantis siautulingą deglą, – laukuose nekas.
– Dvylika varstų… – niūriai burbtelėjau, – nuvažiuosim. Laukia sunkūs ligoniai… – ir įlipau į roges.
Prisipažįstu, kad nepridūriau, jog vien mintis likti flygelyje, kur ką tik įvyko nelaimė, kur jaučiuosi bejėgis ir visus nuvylęs, man atrodė nepakeliama. Praradęs viltį, vežėjas žnektelėjo ant pasostės, sulingavo, atstatydamas pusiausvyrą, ir mes išlėkėm pro vartus. Deglas pranyko, tarsi prasmego, o galbūt užgeso. Tačiau po akimirkos mano dėmesį patraukė kitkas. Šiaip ne taip atsigręžęs išvydau, kad ne tiktai deglo nebėra, bet ir Šalometjevas prapuolė su visais savo pastatais, kaip sapne. Šitai mane nemaloniai nuteikė.
– Vis dėlto tai gerai… – įtikinėjau save. Minutėlę iškišau nosį į lauką ir vėl paslėpiau – taip buvo negera. Visas pasaulis susivijo į kamuolį, ir jį blaškė į visas puses. Pralėkė mintis – o gal sugrįžti? Bet nuginiau ją šalin, susmukau giliau į šieną ant rogių dugno, sakytum į valtį, susigūžiau, užsimerkiau. Išsyk priešais akis išplaukė žalias skarmalas ant lempos ir baltas veidas. Galvoje netikėtai nušvito: „Tai kaukolės pagrindo lūžis… Taip, taip, taip… Aha, jo… ne kitaip.“
Įsižiebė mintis, jog diagnozė teisinga. Įsižiebė. Na ir kas iš to? Dabar jau nieko, o ir anksčiau… Ką gali padaryti! Koksai siaubingas likimas! Kaip paika ir baisu gyventi pasaulyje! Kas dabar dėsis agronomo namuose? Net pagalvoti apie tai koktu, nyku! Paskui pagailo paties savęs: mano gyvenimas toksai sunkus. Dabar žmonės miega, krosnys iškūrentos, o man ir vėl nepavyko net nusiprausti. Neša mane pūga kaip šapelį. Na štai, sugrįšiu namo, o mane, žiūrėk, ir vėl gali kur nors išsivežti. Ir taip skraidysiu per pūgą. Aš vienas, o ligonių – tūkstančiai…
Taip save apgailėjęs, nugrimzdau į tamsą, bet kiek laiko joje prabuvau, nežinau. Šįkart jokiose pirtyse nesilankiau, tik sušalau. Darėsi vis šalčiau ir šalčiau. Kai atsimerkiau, išvydau juodą nugarą, ir tik netrukus supratau, kad mes ne važiuojam, o stovim.
– Atvažiavom? – paklausiau, sprogindamas apsiblaususias akis.
Juoda vežėjo figūra vangiai sukrutėjo, ūmai nusiropštė žemyn, man pasidingojo, kad jį mėto į visas puses… ir pratrūko be jokios prideramos pagarbos:
– Atvažiavom… Žmonių vis dėlto reikėjo paklausyt… Nes kaipgi šitaip! Ir save prapuldysim, ir arklius…
– Nejaugi kelią pametėm? – man apšalo nugara.
– Koksai čia dar kelias, – atsiliepė vežėjas irzliai, – dabar mums visas margas pasaulis – vienas kelias. Prapuolėm dėl gryno nieko… Keturias valandas važiuojam, o kur… Tai va kas čia darosi…
Keturias valandas. Ėmiau kniaustis, užčiuopiau laikrodį, išsitraukiau degtukus. Kam? Tai buvo perniek: nė vienas degtukas neužsižiebė. Brūkštelėsi, žybtelės, ir liepsnelė akimirksniu išsilieš.
– Sakau, kad keturias valandas, – gedulingai niūkė gaisrininkas, – tai ką dabar daryt?
– Kur mes?
Klausimas buvo toks kvailas, kad vežėjas nematė reikalo į jį atsakyti. Jis sukinėjosi į visas puses, bet man tarpais rodėsi kaip tik atvirkščiai – kad stovi nejudėdamas, o aš pats sukaliojuosi su visomis rogėmis. Išsiropščiau ir akimoju patyriau, jog sniego man iki kelių prie pat pavažos. Galinis arklys iki pilvo susmegęs pusny. Jo karčiai karojo kaip vienplaukės moters.
– Patys sustojo?
– Patys. Nusivarė gyvuliai…
Ūmai prisiminiau kai kuriuos skaitytus apsakymus ir kažkodėl pajutau pagiežą Levui Tolstojui. „Jam gerai, turėjo Jasnaja Polianą, – galvojau, – reikia manyti, kad jo nevežiodavo pas mirštančius…“ Pagailo gaisrininko ir paties savęs. Ūmai vėl patyriau laukinės baimės protrūkį. Bet užgniaužiau jį krūtinėje.
– Tai – bevališkumas… – iškošiau pro dantis.
Ir manyje sukilo audringa energija.
– Tai va šitaip, dėde, – prašnekau jusdamas, kad man stingsta dantys, – nusiminimui dabar pasiduoti nevalia, nes mes tikrai pražūsim po velnių. Jie šiek tiek pastovėjo, atsikvėpė, reikia judėt toliau. Jūs eikit, paimkit priešakinį arklį už kamanų, o aš vadeliosiu. Reikia kapanotis, nes mus užpustys.
Kepurės ausinės atrodė neviltingai, bet vis dėlto vežėjas nusliuogė priekin. Klupinėdamas ir smukinėdamas jis nusigavo iki priešakinio arklio. Mūsų išvyka be galo prailgo. Vežėjo figūra išskydo tiesiog akyse, o į jas be perstojo dulkė sausa pūga.
– Nuo-o, – suniūkė vežėjas.
– Nuo! Nuo! – užrikau plakdamas vadelėmis.
Arkliai pamažu pajudėjo, leidosi bristi. Roges supo kaip ant bangų. Vežėjas tai kilo, tai leidosi, kepurnėjosi priekyje. Apytikriai ketvirtį valandos taip ir stūmėmės, kol galų gale pajutau, kad rogės sugirgždėjo tarsi lygiau. Džiaugsmas perliejo mane išvydus, kaip sušmėžavo užpakalinės arklio kanopos.
– Plokščiau, kelias! – sušukau.
– Nu… nu… – atsiliepė vežėjas, priklampojo prie manęs ir tiesiog akyse išaugo. – Manding, tikrai kelias, – džiugiai, net suulbėdamas, pratarė. – Kad tiktai vėl neišsimušus… Galgi…
Mudu apsimainėme vietomis. Arkliai ėmė žengti žvitriau. Pūga aiškiai gūžėsi, slopo, bent taip atrodė. Tačiau, išskyrus miglą, aplinkui nieko nesimatė. Aš jau praradau viltį rasti ligoninę. Troškau bent kur nors atvažiuoti. Kelias juk veda pas žmones. Arkliai staiga trūktelėjo ir pasileido guviau risnoti. Apsidžiaugiau, kol kas nė neįtardamas tokio pagyvėjimo priežasties.
– Gyvenvietę galbūt pajuto? – paklausiau.
Vežėjas man neatsakė. Kilstelėjau rogėse, ėmiau stebeilytis. Kažkur migloje pasigirdo keistas garsas, gūdus ir pikta lemiantis, bet greitai išblėso. Pasijutau labai nejaukiai, atminty iškilo kontorininkas, kaip jis laibai unkštė, nuleidęs galvą ant rankų. Dešinėje netikėtai pastebėjau tamsų tašką, jis išaugo į juodą katę, paskui dar paaugo ir prisiartino. Gaisrininkas beregint atsigrįžo į mane, spėjau pastebėti, kaip kalena jo žandikaulis, ir paklausė:
– Matėte, pilieti daktare?..
Vienas arklys metėsi dešinėn, kitas – kairėn, gaisrininkas sekundę užvirto man ant kelių, aiktelėjo, atsitiesė, bandė ramstytis, tempti vadeles. Arkliai suprunkštė ir suskato mus nešti. Gumulais kėlė sniegą, svaidė jį, šuoliavo netolygiai, drebėjo.
Ir man per kūną kelis kartus perėjo drebulys. Atitokęs įkišau ranką užantin, išsitraukiau brauningą ir prakeikiau save už tai, kad palikau namie antrą apkabą. Ne, jeigu jau nelikau nakvoti, tai kodėl nepasiėmiau su savimi deglo?! Mintyse išvydau trumpą žinutę laikraštyje apie save ir nelaimingąjį gaisrininką. Katė peraugo į šunį ir risnojo jau netoli rogių. Atsigręžęs visai arti išvydau ir antrąjį keturkojį padarą. Prisiekiu, kad jis turėjo aštrias ausis ir judėjo paskui važį lengvai, tarsi per parketą. Iš jo veržlumo persidavė kažin kas žiauraus ir akiplėšiško. „Ruja ar tiktai dvejetas?“ – šmėstelėjo galvoje, žodis „ruja“ it verdančiu vandeniu nutvilkė mane po skranda, ir kojų pirštai liovėsi stingę.
– Laikykis stipriau ir arklius priturėk, aš tuojau šausiu, – šūktelėjau ne savo, man pačiam nepažįstamu balsu. Vežėjas atsakydamas tiktai aiktelėjo ir įtraukė į pečius galvą. Man sužaibavo akyse ir kurtinamai driokstelėjo. Tada antrą ir trečią kartą. Nepamenu, kiek minučių blaškiausi ant rogių dugno. Girdėjau klaikiai žvigų arklių prunkštimą, rankoje gniaužiau brauningą, susitrenkiau galvą, mėginau išsikapstyti iš šieno ir apimtas mirtinos baimės laukiau, kol man į krūtinę tuoj tuoj įsikibs didžiulis tvirtas kūnas… Mintyse jau regėjau savo paleistas žarnas…
Ir tuo metu vežėjas sustūgo:
– Oho… ho… anava jis… Anava… Viešpatėliau, tiktai išnešk, išnešk…
Pagaliau susidorojau su sunkiais avikailiais, ištraukiau rankas, atsitiesiau. Juodų žvėrių aplinkui nebesimatė. Pustė resvai ir pakenčiamai, ir skystoje sniego skraistėje sublyksėjo žavingiausia akis, kurią būčiau atpažinęs iš tūkstančių, kurią atpažįstu ir dabar… – mano ligoninės žiburys. Už jo dunksojo tamsus pastatas. „Puikesnis už gražiausią rūmą…“ – pagalvojau ir tuoj pat, pagautas ekstazės, paleidau iš brauningo dar dvi kulkas atgalios, ten, kur pradingo vilkai.
Gaisrininkas stovėjo per vidurį laiptų, kylančių iš puikaus daktariško buto apatinės dalies, aš – laiptų viršuje, į kailinius susisupusi Aksinja – apačioje.
– Apipilkit mane auksu, – prakalbo vežėjas, – jei aš kitą kartą… – jis nebaigė sakyti, vienu mauku susivertė atskiestą spiritą, garsiai krioktelėjo, pasisuko į Aksinją ir pridūrė, išskėtęs rankas, kiek išnešė jo sudėjimas: – Su visu pašlovinimu…
– Mirė? Neapveikėt? – paklausė manęs Aksinja.
– Mirė, – abejingai atsakiau.
Po ketvirčio valandos viskas aptilo. Apačioje užgeso šviesa. Viršuje likau vienas. Kažkodėl konvulsiškai nusiviepiau, žengiau prie knygų lentynos, išsitraukiau chirurgijos tomą, norėjau pažiūrėti ką nors apie kaukolės pagrindo lūžius, mečiau knygą šalin. Kai nusirengiau ir palindau po antklode, kokią pusę minutės mane purtė drebulys, paskui atleido, ir kūnu pasklido šiluma.
– Apipilkit mane auksu, – užsnūsdamas sumurmėjau, – bet daugiau aš neva…
– Važiuosi… dar ir kaip važiuosi… – pašaipiai sušvilpė pūga. Ji griausmingai pradardėjo stogu, suulbėjo kamine, išsiveržė lauk, paskrebeno už lango, išnyko.
– Važiuosite… va-žiuo-si-te… – mušė laikrodis. Bet vis slopiau, slopiau.
Ir viskas. Tyla. Miegas.
Pastabos ir komentarai
Rankšluostis su gaidžiu. …apskrities miestą Gračiovką nuo Murjino ligoninės… – tikrieji vietovardžiai, susiję su M. Bulgakovo biografija, kaip jau minėta, – apskrities miestas Syčiovka ir Nikolskis. Kaimo ir ligoninės pavadinimus rašytojas keletą kartų keitė (Murjevas, Murjevskas, Muravjevskas…). Be abejo, rengdamas „Užrašus“ kaip atskirą leidinį, pats autorius visus vietovardžius būtų suvienodinęs.
Felčerį vadino Demjanu Lukičiumi, akušeres – Pelagėja Ivanovna ir Ana Nikolajevna – visuose ciklo apsakymuose, išskyrus „Plieninę gerklę“, felčerio ir akušerių vardai nesikeičia, ir tai dar kartą patvirtina, kad rašytojas visą apsakymų ciklą vertino kaip vientisą apysaką. Beje, žinomi ir tikrieji felčerio bei akušerių, talkinusių M. Bulgakovo praktikoje, vardai – tai Jemeljanas Fomičius Troškovas, Agnija Nikolajevna Lobačevskaja ir Stepanida Andrejevna Lebedeva.
…visa tai jūsų pirmtako Leopoldo Leopoldovičiaus pastangomis – M. Bulgakovas išlaiko nepakeistą gydytojo Leopoldo Leopoldovičiaus Smrčeko (? – 1921) vardą; šis gydytojas nebuvo tiesioginis M. Bulgakovo pirmtakas (jo pirmtaku buvo gydytojas J. G. Gencenbergas), bet Nikolskio ligoninėje pradirbo daugiau kaip dešimtį metų (iki 1914 m. kovo, kol buvo mobilizuotas į frontą) ir nusipelnė didelės vietinių gyventojų pagarbos. M. Bulgakovas, taip pat jausdamas simpatiją kitados čia dirbusiam „daktarui Lipontijui“, savo ruožtu nusprendė įamžinti jo nuopelnus apsakymuose ir tokiu būdu pagerbti bei išsaugoti šio nuostabaus gydytojo atminimą ateities kartoms.
Ir daugelį metų jis kabojo mano miegamajame… – yra išlikęs rašytojo pirmosios žmonos T. N. Lapos liudijimas: „Dabar niekaip negaliu pamiršti to atvejo, kai jauna mergina, Michailo pastangomis per stebuklą išlikusi gyva, padovanojo lininį rankšluostį su savo rankomis išsiuvinėtu dideliu raudonu gaidžiu. Šį rankšluostį su savimi turėjome gana ilgai, jį vežėmės ir į Kijevą, ir į Maskvą. O paskui jis kažkur pasimetė…“
Krikštas pasukimu. „Ėch, Dederleiną dabar paskaičius“ – čia kalbama apie anuomet populiaraus vokiečių akušerio ir ginekologo Alberto Sigmundo Gustavo Döderleino (1860–1941) knygas, 1907–1913 m. išverstas ir išleistas rusų k.
Pūga. Tai sukauks žvėrim prie lango, / Tai kaip vaikas sudejuos – citata iš Aleksandro Puškino eilėraščio „Žiemos vakaras“, vertė Kazys Binkis.
Thomas Ligotti. Chemikas
2019 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Ignas Beitsas
THOMAS LIGOTTIS (g. 1953) – amerikiečių rašytojas, kurį „The Washington Post“ titulavo „geriausiai saugoma šiuolaikinės siaubo literatūros paslaptimi“, o dauguma kritikų priskiria jį prie filosofinio siaubo rašytojų. Nors autoriaus kūryba neapsiriboja vienu žanru, didžiąją jos dalį galima priskirti keistajai literatūrai (angl. weird fiction).
Perfrazuojant literatūros, kino ir žiniasklaidos tyrinėtoją Jeffrey’į Andrew Weinstocką, keistąją literatūrą galima apibrėžti kaip žanrą, perinterpretuojantį klasikinius siaubo ir fantastikos elementus, siekiantį parodyti žmogaus menkumą visatos platybėse, kuriose viešpatauja jam nesuvokiamos ir nepavaldžios blogio jėgos. Vienas iš žinomiausių keistosios literatūros rašytojų buvo Howardas Phillipsas Lovecraftas, kurio įtakos neneigia ir Th. Ligottis, – tačiau savitas jo stilius ir pasaulis, tarpstantis tarp siaubo ir siurrealybės, išsivaduoja iš bet kokio autoriteto šešėlio.
Interneto platybėse jau keletą metų klajoja anoniminis apsakymo „Drink To Me Only With Labirinthine Eyes“ („Išgerk už mane vien savo labirintinėmis akimis“) vertimas į lietuvių kalbą. Tai – antroji apsakymų trilogijos „The Nyctalops Trilogy“ dalis. Pirmoji, „The Chymist“ („Farmaceutas“), pateikiama čia.
Labas, panele. O, šį vakarą išties ieškau kompanijos. Mano vardas Saimonas, o tavo… Rozmari. Keista, kaip tik buvau užsisvajojęs apie rozenkreicerius. Tiek to.
Prisėsk, tik žiūrėk, kad suknelės nepagautų kėdės rakštys. Panašu, kad čia viskas išėję skutais arba pašinais. Tačiau atmosfera atperka visą šios senos skylės rafinuoto dekoro stoką, tau taip neatrodo? Taip, teisingai sakai, greičiausiai ji atitinka savo paskirtį. Bet staliukus čia aptarnauja vangiai. Bijau, kad gėrimais kiekvienas turi pasirūpinti pats. Dėkoju, malonu, kad tau patinka, kaip aš kalbu. Na, tai gal galėčiau tau ką nors atnešti nuo baro? Puiku, vadinasi, alaus. Ir būk gera – išsiimk tą kramtomosios gumos gumulą iš burnos, kol grįšiu. Ačiū, netrukus pareisiu su mūsų gėrimais.
Štai, Roze, prašau, tavo bokalas alaus. Tik neraugėk, ir viskas bus gerai. Malonu, kad atsikratei tos gumos, tikiuosi, jos nenurijai. Jokiam skrandžiui nelinkėčiau sužinoti, kas atsitinka, kai vienu metu jame atsiduria kramtomoji guma ir alus. Žinau, kad skrandis tavo, tačiau man rūpi viskas, kas patenka į bet kurio žmogiškojo mechanizmo talpyklą. Teisingai – talpyklą. Nori, kad pasakyčiau paraidžiui? Ne, nesityčioju iš tavęs. Tiesiog, jeigu kalbame apie subtilų Homo sapiens organizmą, jo talpykloje vyksta tam tikros sąveikos, ko nepasakytum apie bažnytinę taurę ar laboratorinį serumo mėginėlį. Visiškai teisingai, tas ne per švariausias bokalas tavo nepriekaištingoje rankoje taip pat yra talpykla, dabar supratai.
Mano taurėje? Taip, tikrai labai raudonas skystis. Mėgstu raudonus gėrimus. Šitą sugalvojau pats. Pavadinau jį „Pasruvusiu romo džinu“. Baltas romas, džinas, šviesus imbierinis alus ir, idealiausiu atveju, spanguolių sultys, tačiau barmenas jas pakeitė kažkokiu maraskino skiedalu, nepasižyminčiu sodria raudona spalva, o kandumu nė iš tolo neprilygstančiu tavo šypsenai. Imk, paragauk. Jei nepatinka, taip ir sakyk. Taip, „išskirtinis“ yra pats tiksliausias jo apibūdinimas, tikras intrigos šaltinis. Net ir kruopščiausiai laikantis miksologinės formulės, rezultatas kaskart truputį kitoks, tą skirtumą įmanoma apčiuopti net pačiuose banaliausiuose kokteiliuose, jau nekalbant apie kitus alkoholinio sąvado opusus. Tereikia lavinti jautrumą, jei nori pastebėti skirtumą. Paklausk bet kurio vyno gurmano. Jautrumas gali būti lavinamas bet kuriai gyvenimo patirčiai. Nors įsivaizduojame, kad diena iš dienos darome vis tą patį, nukrypimai nuo normos ir yra norma. Į tą pačią upę du kartus neįbrisi, kaip sakė filosofas. Kiekviena nauja akimirka nukrypsta nuo prieš tai buvusios ir pasuka sava vaga, ir dažnai tai padaro savotiškai.
Drįsčiau teigti, kad ypač vertinu tokius nukrypimus. Tai, kad pabrėžiau šį žodį, sukėlė tau šypseną. Manai, kad šį tą apie mane nutuoki, gal tai ir tiesa. Protinga mergina! Tačiau iškrypimas, kaip kad tu, be abejo, pagalvojai, tėra viena demonstratyvesnė nukrypimo forma. O nuokrypiai organizuoja gyvenimo šokio melodiją, net subatominiame lygmenyje.
Oho, kaip greitai išmaukei savo gėrimą. Gal nori dar vieno, o gal galėčiau pasiūlyti kokį nors savo išradimą? Taip, esu sukūręs ir daugiau kokteilių. Sugalvojau dar vieną raudoną mišinį, nors iš tiesų jis tėra standartinio kokteilio variacija. „Saldžiarūgštė kruvinoji Merė“ iš aukščiausios klasės degtinės, toniko, cukraus, citrinos griežinėlio ir kečupo. Skamba kaip tikras patiekalas. Labai sotus. Atleisk, jei sugadinsiu tavo kalambūrą, bet mano potraukis raudoniems skysčiams neturi nieko bendra su vampyrais, čiulpiančiais nektarą iš kaklo. Be to, puikiai sugebu darbuotis dienos šviesoje.
Kur? Na, manau, kad galiu tau pasakyti, sub rosa, jog esu netoliese įsikūrusios farmacinės įmonės darbuotojas. Dirbu ten chemiku. Taip, rimtai. Na, malonu, kad iškart supratai, jog aš ne koks eilinis vaikinas, norintis atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos. Įžvalgi mergina! Nors, tiesą sakant, atvykau čia po viršvalandžių. Sėdėdamas prie baro pastebėjau, kaip tu akimis ir batų nosytėmis nusitaikei į mano atsineštą lagaminą, kurį taip diskretiškai pasistačiau po stalu. Atspėjai, be kita ko, nešiojuosi jame ir „darbo dalykus“. Taikli tavo pastaba, brangioji, – neprotinga palikti mašinoje svarbius daiktus šiame raudonųjų žibintų kvartale.
Na, ne visai sutinku, kad ši miesto dalis yra tiesiog dugnas. Žinoma, galima ir taip pasakyti. Tačiau tavo žargonas nenusako įvairialypės šio padugnyno geografijos. Padugnyno, Ro. Be gausybės kitų dalykų, jame telpa ir tavo dugnas. Kalbu iš patirties, nors gal ir sunku tuo patikėti. Visas šis miestas neabejotinai yra padugnės lavonas, o už šio baro durų atsiveriantis rajonas turi garbės būti pačia minėto velionio trūnijančia širdimi. Ir aš esu pasišventęs jo anatomijos tyrinėtojas – tarytumei patologas, aptinkantis kitų pražiūrėtus nekrozės atvejus.
Pavyzdžiui, ar tau kada teko lankytis vietoje, vadinamoje „Prohibicija“? Na, tuomet esi susipažinusi su iškrypusia nostalgija – praeities supuvimu. Taip, senuose burleskos namuose užlipęs laiptais į antrą aukštą atsiduri aukštame, aidinčiame koridoriuje su art deco interjero liekanomis – arkiniais veidrodžiais ir chromuotais sietynais. Tenai milžiniški prakaulių tarpukario merginų bei išstypusių getsbių siluetai, išpaišyti ant išgaubtų pokylių salės sienų, siaučia virš šokių aikštelės, savo gedulinga elegancija pranokdami nevėkšlišką gyvųjų stypčiojimą. Sena svajonė, padengta šviežiu blizgesiu. Matai, neįtikėtina, kaip kartais nukaršusi beprotybė pritaikoma ir stilizuojama, liguistai bandant ją išsaugoti. Atėjo padėvėtų fantazijų ir pasibaigusio galiojimo pramogų metas. Tačiau mieste galima prisižiūrėti ir kitokių dalykų, mano galva, kur kas įdomesnių. Ne paskutinę vietą tarp jų užima įvairių vitrinų šventyklos su įtartinais pavadinimais. Viena jų, Trečiosios ir Dikersono kampe, vadinasi „Tikrosios skiriančiosios šviesos bažnyčia“, kurios, žinoma, šiukštu nevalia painioti su netikrąja šviesa, apakinančia daugybę ieškančių akių. Kaip bebūtų keista, man dar nėra tekę matyti jokios šviesos, sklindančios pro to pilko, liliputiško pastato langus, nors važiuodamas pro šalį visada jos dairausi.
Sakau tau, daugiau niekas negarbina šito miesto taip, kaip aš. Man ypač patinka jo šmaikščios dviprasmybės, kai greta vienas kito atsidūrę dalykai virsta netikėta keistenybe. Vieną groteskišką šio reiškinio pavyzdį aptiksi pažvelgusi į parduotuvėlę, kurios vitrinoje puikuojasi fantastiškas protezinės įrangos asortimentas, ir atkreipusi dėmesį į tai, kad ji stovi prie pat „Marvo gėrybių iš antrų rankų“. O kur dar įstaigos – esi jas pastebėjusi, nė neabejoju – kurios, vienaip ar antraip, atrodo neregėtai dviprasmiškos. Viena iš jų – tai rausva ir juoda šachmatų dėžė Benderio bulvare, besivadinanti „Bilio benderiu“, jo ryškiaspalvė iškaba žada „Naktines pramogas“. Jei pakankamai ilgai žiūrėsi į tą užrašą, žodis „naktinės“ ims reikšti kur kas daugiau nei vien tik laiko tarpą tarp sutemų ir aušros. Netrukus šis paprastas žodis virs tikra provokacija, pačių egzotiškiausių naktinių pasilinksminimų kodu. O jei jau prabilome apie pasilinksminimus, negaliu nepaminėti bendrovės, kurios savininkas, be abejo, tikras muzikinių komedijų epikūrininkas, pavadino savo įmonę „UAB Vaikinai ir lėlės“. Koks vulgarybės genijus, turint omenyje, kad jo verslas pašvęstas vien tik manekenų gamybai ir remontui. O gal tai tik viso labo manekenų bordelio fasadas? Nenorėjau tavęs įžeisti, Rozali.
Galiu tęsti ir tęsti – dar nepaminėjau „Pono Petruko perukų“ bei to prieštvaninio ir apskretusio viešbučio, kuris giriasi turintis „kiekviename kambaryje po vonią“ – tačiau tau tikriausiai jau darosi nuobodu. Taip, suprantu, ką turi galvoje sakydama, kad po kurio laiko į tokius dalykus nebekreipi dėmesio. Protas atbunka ir nurimsta, aš tai žinau. Kartais ir man taip atsitinka. Tačiau panašu, kad vos nusiraminęs vėl gaunu stiprų sukrėtimą.
Įsivaizduokim, sėdžiu mašinoje, laukdamas, kol užsidegs žalia. Prie mano automobilio prišoka benamis, girtuoklis ar nevisprotis, ir puola daužyti į langus – abiem kumščiais, va šitaip – reikalaudamas cigaretės. Paliečia suskirdusias lūpas išskėtęs du pirštus, gestu bandydamas perteikti savo prašymą, nes kalba jau seniai jį apleido. Cigaretės? Esu chemikas, mielas pone, o ne tabako pardavėjas.
Šviesoforo signalas pasikeičia ir aš nuvažiuoju, stebėdamas klumpančio valkatos siluetą, tolstantį galinio vaizdo veidrodėlyje. Tačiau kažkokiu būdu pasiimu jį su savimi: kartu važiuoja pamėkliškas jo pavidalas apsiblaususiomis akimis ir kliedi apie visokius nuostabius ir beprasmiškus niekus, dėstydamas savo painią biografiją. Ir netrukus mano budrumas sugrįžta.
Jaudinanti istorija, ar ne? Taip, atrodo, jau vėlu, o mes nė kiek nepasistūmėjome į priekį. Pas tave? Manau, kad tiks. Ne, nebuvau numatęs jokios vietos, kur galėtume atlikti tą reikalą. Tavo butas tiks. O kur jis yra? Nejuokauji? Tai senasis Templ Tauersas, tik naujai pervadintas. Puiku, pakeliui pravažiuosime kvartalą, skendintį alaus daryklos šešėlyje. Kuriame aukšte gyveni? Na, tikras būstas pastogėje, urbanistinė tvirtovė. Kuo erdviau, tuo geriau, kaip mėgstu sakyti.
Tai gal tada važiuojam? Pasistačiau mašiną priešais barą.
Tikiuosi, nesugalvojo lyti. Nea, naktis nuostabi. Bet žiūrėk, prie mano mašinos stovi faras. Tiesiog išlik rami. Aš tai tikrai nieko nepasakysiu, jei tik tu neišsižiosi.
Juk nesi persirengusi pareigūnė, Rozenkrancai? Neišduotum šio nieko neįtariančio Hamleto. Būtų pakakę ir paprasčiausio „ne“. Jei dar pabandysi su manimi taip pakalbėti, tuoj pat įduosiu tave teisėsaugai, ir tada pažiūrėsime, kokio pobūdžio suėmimų istoriją sukaupei per savo šaunią karjerą. Tyla – puiku. Tiesiog leisk kalbėti man. Važiuojam.
Sveiki, pareigūne. Joa, čia mano mašina. Juk gerai pasistačiau, ar ne? Jergau, koks palengvėjimas. Jau spėjau pagalvoti, kad… savo teises ir draudimą? Žinoma. Prašau. Kaip sakėt? Joa, sutinku, esu tolokai nuo namų. Tačiau netoliese dirbu. Esu biržos makleris, štai mano vizitinė. O žinot, dirbu jau taip seniai, kad vien pažiūrėjęs į žmogų galiu pasakyti, ar jis yra ką nors investavęs į biržą, ar ne. Lažinuosi, kad jūs investavote. Na, matot, žinojau, kad nesuklysiu. Ir nesvarbu, jog esate smulki žuvelė. Ei, o ar pastaruoju metu buvote susitikęs su investicijų konsultantu? Na, o reikėtų. Vyksta daugybė dalykų. Žmonės kalba apie infliaciją, recesiją, depresiją. Nesukit sau galvos. Jei žinote, kur kišti pinigus, turiu galvoje, jei iš tikrųjų žinote, tai visai nesvarbu, net jei ateitų penktadienis, trylikta ir gatvės paplūstų korporacinių lavonų krauju.
Jums tereikia protingo patarimo. Jo reikia visiems. Pavyzdžiui – ir sakau tai, norėdamas įrodyti, kad kalbu teisybę – šiame mieste yra tokia bendrovė, tiesą sakant, įsikūrusi mažiau nei už pusės kilometro, kuri vadinasi „Lokmejerio laboratorija“. Jie kuria naują produktą, jau ruošiasi paleisti į rinką. Aišku, visų techninių smulkmenų neišmanau, tačiau galiu garantuoti, kad jis sukels tikrą perversmą šitoje – kaip ji vadinasi – psichofarmacijos srityje. Tokią revoliuciją, kokią sukėlė antidepresantai. Tačiau tai bus stipriau už antidepresantus.
Suprantate, apie ką aš kalbu? Šitokius dalykus jums pravartu žinoti.
Teisingai, pareigūne, „Lokmejerio laboratorija“. Ir apskritai, tai gera įmonė. Pats turiu jos akcijų. Kaip tai norite atsilyginti? Po šimts, nereikia man dėkoti. Kaip sakėte? Atsilyginti patarimu? Na, kad jau užsiminėte, tokiam žmogui kaip aš tikriausiai reikėtų lankytis padoresniuose rajonuose. Pažadu jums, kad daugiau manęs čia nebepamatysite. Dėkoju, pareigūne. Nepamiršiu. O jūs nepamirškite „Loklabo“. Ką gi. Labos ir jums.
Palauk, kol jo mašina pasuks už kampo, Roze, ir tik tada sėskis pas mane. Sudarykime iliuziją, kad įstatymo sergėtojo perspėjimas padėjo man atsikvošėti tiek dėl šio netikusio rajono, tiek dėl tokios netikėlės kaip tu. Jis žiūrėjo į tave kaip senas draugas. Galėjome abu užsitraukti bėdą. Esi protinga mergina, kad šį vakarą prisėdai prie mano staliuko. Manau, kad jam paliko įspūdį mano lagaminas ar ne? Gerai, jau galime sėsti į automobilį.
Taip, ištraukiau mus iš keblios padėties su tuo faru. Tačiau tikiuosi, kad, užsiminusi apie mano sugebėjimą skiesti kaip iš rašto policininkui, turėjai omenyje mokslo bakalauro laipsnį, kurį įgijau būdamas dvylikos. Paskutinį kartą perspėju dėl neaiškaus frazeologijos vartojimo. Dabar atidarykime langą, kad važiuodami išvėdintume iš mašinos tavo žodžius. O dėl pareigūno apgaudinėjimo, tai aš jo neapgaudinėjau. Ne, iš tiesų nesu rinkos makleris. Nemelavau, kai sakiau, kad dirbu su chemija. Ir tam kurmiaakiui patruliui sakiau teisybę, siūlydamas įmerkti savo pinigus į „Lokmejerio laboratoriją“, nes mes išties netrukus paleisime naują psichotropinį preparatą, apie kurį išgirdę mūsų investuotojai turėtų nudžiugti kaip amfetamino vartotojai kiaurą parą veikiančioje narkotikų parduotuvėje. Bet kaip aš apskritai supratau, kad jis yra investavęs pinigų? Juk keista, ar ne? Manau, man tiesiog pasisekė. Šiąnakt man sekasi – ir tau taip pat.
O mentūra tau ne itin patinka, ar ne, Rrroza? Taip, aišku, galiu tave kaltinti. Kurgi be jos mes, nusikaltėliai, būtume? Ką turėtume? Tik įstatymų nepažabotą rojų… o rojus yra nuobodu. Engimas be prasižengimo tėra triukšmas, kurio niekas negirdi, – tai pats baisiausias garsas visatoje. Ne, aš suprantu, kad tu niekaip nesusijusi su engimu. Nenorėjau pasakyti, kad esi. Taip, kai viską užbaigsime pas tave, galėsiu parvežti tave atgal į barą. Savaime suprantama.
Gerai, o dabar tiesiog pasimėgaukime kelione. Kaip tai suprasti – „ir kuo čia mėgautis“? Negi nematai, kad artėjame prie alaus varyklos? Žiūrėk, štai jų auksinio alaus spalvos ženklas reklamuoja alchemiškas pastangas paversti bazinius ingredientus skystu auksu. Alchemiškas, Rozeta. Ir kalbu ne apie tą spekuliantų įmonę „Alchemą“. Įsižiūrėk į šiuos sukiužusius namus, nusmurgusias krautuvėles – visi jie yra miesto šventvietės, net, galima sakyti, šventovės. Tau taip neatrodo? Matei juos milijonus kartų? Lūšnynas tėra lūšnynas tėra lūšnynas, ar ne? Visada vienodas. Visada?
Niekada.
O kaip būna, kai ima lyti, ir rudos senų pastatų plytos aprasoja ir patamsėja? Rūškanas dangus tampa aprūkusiu tavo sielos veidrodžiu. Kai plyksteli žaibas, negailestingai išryškindamas pasmerktų namų kontūrus, iš netikėtumo sumirksi. Ar jie tau atsako mirktelėjimu? O gal tai įvyksta siaučiant pūgai, kai langai paniūra po vešliais miestietiškai suodino sniego antakiais. Ar tada pirmą kartą susimąstei apie visus tuos šaltus ir tamsius visatos užkaborius, visus gliaumėtus kūrinijos rūsius ir niaurias palėpes? Apie nykias vietoves, apie kurias geriau negalvoti, bet tą akimirką negalėjai išmesti jų iš galvos. Kitu metu būtum galėjusi. Nėra dviejų vienodų akimirkų. Nėra dviejų panašių gyvenimų. Esame vienas kitam it ateiviai. Ir kai keliauji šiomis gatvėmis su kokiu nors svetimu žmogumi, neišvengiamai susiduri su tuo, kaip jis mato pasaulį – štai tau reikia pakęsti mano šimtaprocentinį regėjimą, o man – tavo viskuo persisotinusį trumparegiškumą. Ar šie nusiaubti namai yra tie patys, kuriuos matei pereitą naktį ar net prieš sekundę? O gal jie tokie pat kaip besimainantys debesys, sūkuriuojantys virš kaminų ir medžių, ir galiausiai praplaukiantys?
Alcheminiai virsmai yra begaliniai ir nuolatiniai, jie juda be atvangos kaip vergai Didžiojoje Laboratorijoje. Pasakyk man, kad nesuvoki jų darbo, ypač šioje miesto dalyje. Vietose, kur prabėgusių dienų prabanga ir sveikas protas dėvi naują žiurkyno ir puvinio kaukę, o laikas transformavo senovinį stilių į savo paties parodiją, joks žmogus negalėjo tokios numatyti, kur tarp praeities formos ir ateities beformiškumo amžiams veriasi vis didesnės ir didesnės schizmos, ir galiausiai, kur it stebuklingame veidrodyje galima dirstelėti į galutinę įvairovės evoliuciją.
Tai, savaime suprantama, ir yra tikroji alchemija, kaip tikriausiai jau supratai, o ne toji, kūrusi teorijas apie viso ko siekį tapti brangmetalio tobulybe. Švinas tampa auksu, žemoji materija – aukštuoju dvasingumu. Ne, viskas yra ne taip. Tiesą sakant, netgi priešingai. Prašau, nekišk į burną tos gumos. Mesk pro langą, tuoj pat!
Kaip jau minėjau, visa tėra variacija be temos. O, galbūt yra koks nors nesikeičiantis idealas, koks nors tvirtas absoliutas. Manyčiau, mokslo vardan turėtume priimti tokią neįmanomybę. Tačiau, norint pasiekti tą idealą, reikėtų beviltiškai kopti į hipotetiškai viršesnius pasaulius. O pakeliui mūsų idėjos pavirsta sąmyšiu ir kliedesiais. Tai, kas iš pradžių pasirodo kaip vienatinė tiesa, netrukus ima daugintis it piktybinės ląstelės sapno kūne, kurio tikrieji kontūrai išlieka nežinomi. Galbūt todėl turėtume būti dėkingi chemijos užgaidoms, aplinkybių kaprizams ir asmeninio skonio paslaptims už tai, kad suteikia mums visiškai vietinio pobūdžio tikrovę ir geismus.
Ne, ne visada mąsčiau, tavo žodžiais tariant, taip nesveikai. Tačiau galiu tiksliai pasakyti, kada pradėjau įžvelgti tikrąją dalykų esmę. Buvau žalias koledžo pirmakursis, net žalesnis už daugelį, žinant, kaip sparčiai vysčiausi. Vieną dieną mano chemijoje šis tas pasikeitė, bent jau taip esu linkęs galvoti. Kurį laiką tai buvo siaubinga. Tačiau galiausiai supratau, kad mano netikroji chemija pasikeitė į tikrąją. Taip, tuomet ir nusprendžiau daryti karjerą šioje srityje, pagal pašaukimą. Tačiau tai atskira istorija, o mes jau atvykome prie tavo daugiabučio.
Prašyčiau netrenkti mašinos durelėmis, kaip kad ruošeisi. Nereikia patraukti kitų dėmesio. Tu teisi, vis tiek aplinkui nieko nėra. Vietiniai gatvės parazitai susislėpė savo urvuose. Oi, vos nepamiršau lagamino. Nenoriu jo palikti be priežiūros tokiame rajone, supranti? Šypsaisi, ar ne, Merirouz? Ir vėl manaisi šį tą nutuokianti. Na, galvok sau ką nori. Visi įsivaizduoja, kad turi patikimos informacijos. Pavyzdžiui, kad ir tas policininkas. Išgirdęs žinią tiesiog nušvito, ir visai nesvarbu, kad tai tebuvo informacija apie kažkokias biržos akcijas. Visi nori žinoti, kas ir kaip, scientia arcana, štai tikrieji kvaišalai.
Galbūt savo lagamine ir turiu jų. Tačiau, galimas daiktas, lagaminas tėra bergždžia imitacija, odinė talpykla, kurios viduje – tuštuma. Bet tu jau žinai, kad dirbu kvaišalų įmonėje. Juk apie tai galvojai, ar ne? Ką gi, pakilkime į tavo butą ir sužinosime.
Koks jaukus vestibiulis. Tačiau bijau, kad atmosfera neįprastai veikia vazonuose stovinčius paparčius. Aišku, žinau, kad jie dirbtiniai. Tačiau tai tereiškia, kad Gamta, Didžioji Chemikė, pagamino juos truputį skirtingus. Štai, panašu, kad liftas veikia, nors kiek per garsiai. Po jūsų, ponia R. Dvidešimt antras aukštas, jei gerai pamenu, nors kitaip ir nebūna. E, manyčiau, šitame lifte nerūkoma, jei tu nieko prieš. Dėkoju. Štai ir užkilome. Lažinuosi, kad tavo butas štai ten. Matai, aš visada būnu teisus. Ar ne keista? Taip, einu einu.
Na, tavo buto durys labai gražios. Ne, klysti. Toks dalykas kaip „tokios pat, kaip visos kitos“ neegzistuoja. Taviškės gerokai skiriasi, ar nematai? Ir šiąnakt jos atrodo visiškai kitaip nei bet kuriuo kitu metu. Ir tai sakau ne vien iš egoizmo, kad pagerbiau tavo slenkstį savo unikaliu apsilankymu. Nejau nesupranti, ką noriu pasakyti? Na, labai gaila, jei manai, kad visą vakarą tau skaitau paskaitą. Kadaise dirbau pedagogu, matyt, tai akivaizdu. Tiesiog prieš imdamasis reikalo noriu su tavimi kuo nors pasidalinti, mano pumpurėli. Gerai? Taigi, užeikime ir pasižiūrėkime, koks vaizdas iš čia atsiveria.
Prašau, nedek palubėje šviesos, kad nereikėtų žiūrėti į šio nevalyvo kambario dvynį, atsispindintį lange. Mums užteks ir kurios nors blausesnės lempos. Štai, puiku. Iš tokio aukščio puikiai matosi miestas. Manyčiau, aukštis idealus, net per daug. Pats gyvenu vos dviejų aukštų name, tad čia patekęs svaigiai suvokiu, ko netenku. Iš tokios aukštumos galėčiau kasnakt stebėti miestą ir nesiliaujančias jo mutacijas. Kasnakt vis kitoks miestas. Taip, Roze, turiu pripažinti, kad tu teisi – įskaitant visą tavo sarkazmą – miestas taip pat yra talpykla. Ir ji nuolankiai suteikia pavidalą labai keistam turiniui. Ten Didieji Chemikai triūsia prie neaprėpiamų formulių. Pažvelk į tas šviesas, žyminčias gatves ir skersgatvius. Pažvelk į jų linijas ir sankirtas. Atrodo kaip kažkieno skeletas… kaip sapno griaučiai, slaptas karkasas, bet kurią akimirką pasirengęs pakeisti struktūrą, kad prisitaikytų prie naujos formos. Didieji Chemikai nuolatos sapnuoja naujas esybes, rizikuodami pabusti sapno metu. Jei taip kada nors atsitiktų, gali nė neabejoti, kad tektų už tai velniškai daug sumokėti.
Mano vaizduotė? Ne, visiškai nemanau, kad ji laki. Priešingai, ji nepakankamai galinga. Varganiems mano fantazijos sugebėjimams visada buvo reikalingi… pratęsimai. Dėl to ir esu čia su tavimi. Ir vėl šypsaisi, o gal greičiau vaipaisi. Keistas žodis „vypsnis“. Lyg kokios nežemiškos būtybės pavardė. Saimonas Vypsnis. Kaip tau skamba?
Taip, galbūt per daug švaistome laiką. Tačiau, žinoma, turėsime dar truputį padelsti, kol pasirausiu savo lagamine ir ištrauksiu tai, ko lauki. Tikiesi, kad ten bus geri kvaišalai, ar ne? Na, turėsi galimybę tuo įsitikinti, kad jau taip nekantrauji tapti mano chemikalų talpykla. Ne, prašau, lik sėdėti, kur sėdi. Tau nėra reikalo žiūrinėti visų mano eliksyrų. Vienintelis mano turimas dalykas, kuris galėtų tave sudominti, saugiai guli storo stiklo buteliuke su tvirtai užsuktu juodu kamšteliu… štai jis!
Taip, išties atrodo kaip buteliukas birios šviesos. Tu labai akyla. Kaip? Tikiuosi, kad jau supratai. Štai, duok delną ir apžiūrėk. Nedidelis kauburėlis, atsiradęs tavo drėgno delno centre, o tiksliau – vienas svaigmatis. Ar neprimena deimantų dulkių? Taip, spindi, tiesa. Nekaltinu tavęs, jei galvoji, kad jį vartoti pavojinga. Tačiau įsižiūrėk į mano stebuklingą pudrą iš arčiau, ir pamatysi, kad nieko nereikia daryti.
Matai, jis pats įsismelkė į tave. Visiškai išnyko, teliko keli grūdeliai. Tačiau dėl jų nesijaudink. Nurimk, deginimas tuoj praeis. Beprasmiška juos trinti nuo odos. Narkotikai jau pateko į tavo organizmą. Isterija ir grasinimai čia nieko nepadės. Prašau likti savo krėsle.
Ar jauti kokį nors efektą? Turiu omenyje, be to, kad nebepajėgi pajudinti rankų ir kojų. Ir tai tik šio naktinio pasilinksminimo pradžia. Opališka į tave įsismelkusi substancija atvėrė kelią labai įdomiam mudviejų santykiui, raudonoji rože. Narkotikas padarė tave fantastiškai jautrią tam tikro pobūdžio formuojančiai energijai, o būtent tai, kurią generuoju aš, arba, tiksliau, kuri yra generuojama per mane. Romantiškai tariant, aš svajoju tave. Suprantamiau paaiškinti negaliu. Tai nėra svajonė apie tave, kaip kokioje senoje meilės dainoje. Aš tave svajoju. Tavo rankos ir kojos nebepaklūsta smegenų komandoms, nes mano svajonė statiška it statula. Tikiuosi, suvoki, kaip tai nepaprasta.
Po šimts! Tikriausiai tai buvo bandymas klykti. Esi rimtai išsigandusi, ar ne? Saugumo dėlei pasvajosiu, kad neturi pro kur klykti. Štai, to turėtų pakakti. Tačiau šitaip išties atrodai keistai. Bet tai tik pradžia. Šie menki triukai tėra vaikų žaidimai, ir, esu tikras, nedaro tau jokio įspūdžio. Netrukus aš tau įrodysiu, kad sugebu palikti įspūdį, jei tik susikaupiu.
Nejau kažką įžvelgiu tavo akyse? Taip, tikrai. Klausimą. Šią akimirką tu norėtum paklausti, jei tik galėtum, kas laukia senosios Rozės? Ir tu nusipelnei atsakymo.
Šiuo metu mano svajonės bando tobulai susiderinti su mano svajonių mergina. Netrukus tapsi mano vaizduotės kaleidoskopo kūnu ir krauju. Paskutinėse šios procedūros stadijose gali nutikti bet kas. Tavo pavidalas nebesuvoks įvairovės ribų, darbą perims Didieji Chemikai. Netrukus atiduosiu savo svajones neapsakomam esybės maištui, ir numanau, kad abiejų mūsų laukia šiokios tokios staigmenos. Tai vienas iš nekintančių dalykų.
Ir vis dėlto išlieka viena problema. Šis procesas nėra visiškai tobulas, ir tikrai ne prekinis, kaip kad sakome tablečių versle. O argi nebūtų nuobodu, jei jis būtų tobulas? Noriu pasakyti, kad, patyrusi tiek įvairialypių metamorfozių, pradinė objekto sandara palūžta. Ir pasekmė labai aiški – niekada nebebūsi toks, koks buvai prieš tai. Labai apgailestauju. Turėsi likti tokiu keistenybės įsikūnijimu, kokiu pavirsi svajonei baigiantis. O vaizdas turėtų rimtai sukrėsti asmenį, kuriam teks nelaimė tave aptikti. Tačiau nesijaudink, man iškeliavus, tu gyvensi nebeilgai. Iki to laiko jau būsi patyrusi dieviškas kismo galias, kurių aš pats neturiu vilties pažinti, kad ir kaip intymiai besistengčiau.
O dabar, manyčiau, pagaliau galime imtis to, kas buvo nulemta nuo pat pradžių. Tu pasirengusi? Aš esu visiškai pasiruošęs ir pamažu atsiduodu jėgoms, kurios juda sava valia, drauge pasiimdamos ir mus. Jauti, kaip mudu pagauna persimainymo audra? Jauti šio chemiko jaudulį? Galią mano svajojimo, svajojimo, svajojimo…
O dabar, beprotybės Rože, – PRAŽYSK!