Įžvalgos

Ieva Marija Sokolovaitė. Eilėraštis kaip ekosistema

2023 m. Nr. 10

Ko gero, neverta sakyti, kad antropocentrizmas – neišvengiama Homo sapiens laikysena, o ypač laikotarpiu, kuris, atsižvelgiant į žmonijos daromos įtakos planetai mastą, išskiriamas nuo prieš tai buvusių ir apibrėžiamas antropoceno vardu. Niekas negali žinoti, ar, pavyzdžiui, skruzdėlės nesuvokia šio laikotarpio kaip myrmikoceno, o pelėsiniai grybai savo sporų bei toksinų sklaidos diskursuose nediskutuoja apie penicilicentrizmą. Labai tikėtina, kad tam tikru sąmoningumo lygmeniu taip ir yra.

Tačiau žmonijos fenomenologinio subjektyvumo svarbą antropoceno laikais pabrėžia pati antropoceno sąvoka – jei žmogaus daromas poveikis gyvajam pasauliui toks didelis, kad sugeba keisti globalias Žemės chemines, fizines, biologines charakteristikas, vadinasi, tai, kaip žmogus suvokia savo aplinką, gali peržengti sąmonės pavidalo ribas ir įgauti realią, kūnišką išdavą. Dėmesys natūraliai krypsta į šiandienines ekologines problemas, pirmiausia į bioįvairovės mažėjimą, klimato kaitą, laukinės gamtos teritorijų naikinimą ir nualinimą, nesaikingą išteklių vartojimą bei tvarumo iššūkius.

Nėra abejonės, kad tokio masto problemų kertinė priežastis glūdi ne lokaliame negebėjime tvarkytis su savo aplinka ar trumparegiškais sprendimais siekiant per mažai į ekologiją bei tvarumą orientuotų tikslų, bet kur kas gilesnėje, senesnėje ir intymesnėje buvimo šiame pasaulyje sferoje, susijusioje su savęs bei savo santykio su kitomis gyvomis būtybėmis suvokimu. Galbūt – paprasčiausiai labai ribotu tų kitų gyvų būtybių suvokimu. Ar gali būti, jog, imdami tiksliau ir jautriau interpretuoti nežmogiškąjį pasaulį, turime vilties pakeisti išskirtinai antropocentrizuotą, kitiems organizmams destruktyvų ir uždaro rato principu mums patiems atgal smogiantį požiūrį? Kaip šie pokyčiai atsispindi literatūroje – fiziniame individualaus ir kolektyvinio mąstymo audinyje?

Pastarieji dešimtmečiai suteikė nemažai iššūkių klasikiniam žmogaus kaip vienintelės intelektualios, aukščiausią sąmoningumo formą pasiekusios būtybės kanonui. Ypač įdomūs dalykai vyksta botanikoje, kiek ji suvokiama ne kaip sausas rūšių katalogavimas ir kolekcijų palaikymas, o kaip gilinimasis į augalų fiziologijos, įvairių stimulų registravimo, optimizavimo ir poveikio numatymo ateityje, tarpusavio komunikacijos bei elgsenos ypatybes, kurių dauguma tik dabar tepradedamos atrasti ir pripažinti.

Literatūra, ypač poezija, savo ruožtu reaguoja į tai per besikeičiantį lyrinio subjekto santykį su žmogiškais ir nežmogiškais (viršžmogiškais?) pavidalais, augalinių motyvų virsmą iš pasyvių metaforų ir simbolių į aktyviai, savarankiškai veikiančią, savitą patyriminę sferą plėtojančią sąmonę, augalo kaip literatūros objekto virsmą subjektu, iš kurio perspektyvos ir pasakojama istorija.

Kaip dalis gana jaunos tyrimų šakos, vadinamos ekokritika (angl. ecocriticism), kuri apima platesnį kultūrinės veiklos spektrą ir yra apibrėžiama kaip žmogiškos ir nežmogiškos būties santykio bei jo pasireiškimo kultūroje nagrinėjimas, dažnai įkontekstintas stiprėjančio ekologinio nerimo fone¹, literatūroje iškyla tokie tematiniai žanrai kaip ekopoezija, ar botaninė poezija; rašantysis ima vystyti aktyvų dialogą su nežmogiškomis gyvybės formomis bei persiima jų pasaulėvaizdžiu, tad galima kalbėti apie tokius terminus kaip fitofenomenologija bei augalinė dialektika. Bet apie tai – nuo pradžių.

Mąstant apie augalus literatūroje ir jau minėtą augalų literatūrinio vaizdavimo pokytį, visų pirma kyla du klausimai. Pirmasis – kas nulėmė iki šio pokyčio vyravusį (ir tebevyraujantį) augalo kaip literatūrinio elemento pasyvumą ir gana antraplanę jo funkciją? Antrasis – kodėl apskritai verta kalbėti apie augalų aktualizavimą(si) ne tik literatūroje, bet ir kitose mokslo, meno, kultūros srityse?

Kaip kad berželis už lango, taip ir berželis eilėraštyje juk ir toliau galėtų būti tik berželiu, siūruojančiu sau fone ir suteikiančiu melodiją, nuotaiką, daugių daugiausia – tuo melancholišku siūravimu nusakančiu lyrinio subjekto jausenas. Tačiau kuo toliau žengia biologijos mokslas, tuo akivaizdžiau tampa, kad tasai berželis, ko gero, yra intelektuali, savita sąmoningumo ir juslingumo forma pasižyminti būtybė, gebanti ne tik justi aplinką ir į ją reaguoti, kaip buvo ilgus šimtmečius manoma, bet ir projektuoti aplinkos parametrų kaitą į ateitį, daryti sprendimus apie su tuo susijusią resursų ekonomiką, saugoti informaciją apie tam tikrus stimulus bei įvykius ir dalytis žiniomis su kaimynais², kuriuos, be abejo, visų pirma reikia identifikuoti kaip kaimynus (ir telaužo galvas filosofai, ar tik toks efektyvus savęs skyrimas nuo ne savęs neįkūnija hėgeliškojo aktyvaus neigimo (angl. negation) sampratos, kaip pirmojo žingsnio į sąmonės sąmonėjimą).

Be to, kai kuriais tyrimais siekiama patvirtinti hipotezes, jog augalai greičiausiai geba dar ir girdėti bei matyti³. Ar vis gausėjantys moksliniai įrodymai apie tokį augalų elgesį, liudijantį ne ką kita, kaip savito intelekto apraišką, griauna mūsų įsivaizdavimą apie supantį pasaulį? Tikrai taip. (Užtenka paprasto eksperimento: pabandykite užsimerkti, suskaičiuoti iki trijų, ir kai atsimerksite, apie kiekvieną jūsų regos lauke pasitaikiusį augalą galvokite kaip apie protingą, mąstančią ir jaučiančią būtybę. Ant palangės želiantis baziliko keras tyliai juokiasi iš jūsų negrabumo, kai nepataikote sviesdami dantų krapštuką šiukšlinėn? Vakarienei pjaustomos salotos klykia ir išpažįsta viena kitai nuodėmes? Palei terasą žaliuojanti gyvatvorė ne šiaip sau vis išsiaugina jūsų kulkšnių aukštyje klastingai styrančias šakas? Taigi.) Ar toks mąstysenos supurtymas ir poreikis pervertinti savo pačių vietą biosferoje sveikas mums? Irgi tikrai taip.

Augalų intelekto sąvoka taip sunkiai skinasi kelią ne tik plačiosios visuomenės, bet ir mokslininkų diskusijose todėl, kad šį fenomeną nagrinėjančius tyrimus, galima sakyti, užgniaužė pati mokslinio metodo tradicija bei vakarietiškoje kultūroje įsišaknijusi kūno–sielos, gamtos–kultūros, mokslo–meno dichotomija. Ieškant atpirkimo ožių, vienu iš jų būtų galima tituluoti Aristotelį. Jo išplėtota hierarchinė trejopų sielos funkcijų – augalinės, užsiimančios tik maitinimusi ir dauginimusi; gyvulinės, atsakingos už pojūčius bei impulsus; ir mąstančiosios, būdingos tik žmogui ir siejamos su aukščiausia protine veikla, įskaitant filosofiją bei moralinius pasirinkimus, – samprata, taip pat ir ja paremta scala naturae sistema, kurioje augalams tenka vos už akmenis aukštesnė pozicija, padėjo pagrindus augalų nuvertinimui ir distinkcijai tarp augalinio bei gyvūninio pasaulio. Ir nors aristoteliškajai sielos koncepcijai būdingas svogūno principas, kai žemesnės pakopos (augalinė) siela tarsi apauginama aukštesniais (gyvulinės bei mąstančiosios sielos) sluoksniais ir visuomet išlieka glūdėti jų šerdyje, taigi, gali pasireikšti ir kartais pasireiškia net labiausiai išsivysčiusiose būtybėse, net ir toks kontinuumas nepaneigia ilgainiui natūraliai išsivysčiusios tam tikra prasme neigiamos terminų „augalinis“, „vegetatyvinis“ konotacijos. Vėliau vegetatyvinės sielos koncepciją plėtojo Tomas Akvinietis bei kiti mąstytojai, tačiau ir jų filosofijose augalai hierarchijos laiptais nepalypėjo.

Kita vertus, tam, kad buvo sunku augalus priimti kaip sąmoningas ir savaime intencionalias gyvybės formas, turėjo įtakos nuo technologinės bei mokslinės pažangos, kaip ji buvo ir tebėra suprantama Vakarų kultūroje, neatsiejamas redukcionistinis požiūris į gamtą. Iki XVII a. žmogaus santykis su augalija buvo kultūriškai kur kas heterogeniškesnis bei sinkretiškesnis, išreikštas per jų vaistingųjų savybių, mitologinių sąsajų, keliamų pojūčių pažinimą⁴. Kaip pabrėžė Michelis Foucault, iki Carlo Linné’aus pradėtos gyvojo pasaulio taksonomijos augalų aprašymai dažnai įtraukdavo ne tik morfologijos apibūdinimus ar panaudojimo metodus, bet ir su konkrečiu augalu siejamas dorybes, reikšmę heraldikoje, legendas, kuriose jis figūruoja, patiekalus bei mikstūras, kurias galima iš jo pagaminti, bei ką apie augalą pasakoja keliautojai ir piligrimai⁵, taigi, kartu su praktiniu augalo pažinimu būdavo nešamas visas semantinis reikšmių tinklas.

Tuo tarpu legendinio švedų gamtininko C. Linné’aus (1707–1778) pradėta mokslinės klasifikacijos ir nomenklatūros sistema ėmėsi skaidyti biologinius objektus į būdingąsias dalis ar savybes, o biologijos žinios pasidarė įkandamos tik tyrėjui su kuo didesniu specializacijos laipsniu. Technologinis progresas ir toliau gilino šią tendenciją – nuo atskirų augalo dalių stebėjimo pro vis sudėtingesnius mikroskopus pereita prie genų ekspresijos konkrečiame organe ar audinyje analizės, taip augalų pažinimą vis labiau tolinant nuo visuomenės. Taigi mokslinės žinios atsiskyrė nuo kūrybinių, poetinių, meninių pažinimo formų ir pasuko atskiru, mažesniajai visuomenės daliai prieinamu keliu.

Jei pavieniai tyrėjai šiandien jau bando prabilti apie augalų sensoriką, komunikaciją, elgseną ir kitas pražiūrėtas intelekto formas, visuomenėje vis labiau pastebimas aklumo augalams (angl. plant-blindness) reiškinys. Tai – iš dalies prigimtinis, nesąmoningas, nuo žmogaus-gyvūno instinktų neatsiejamas nesidomėjimas augalais ir negebėjimas jų pastebėti aplinkoje, prieš daugiau nei du dešimtmečius išskirtas ir įvardytas amerikiečių botanikų bei pedagogų J. H. Wandersee ir E. E. Schussler⁶. Kadangi augalai nejuda (tiksliau pasakius, jų judesiai prasilenkia su žmogaus akies registruojamais laiko intervalais) ir dažniausiai nekelia grėsmės, gyvūno smegenys prisitaikė supančią augaliją matyti tik kaip kone vientisą, išskirtinių bruožų neturintį ir emocijų nekeliantį žalią foną. Šiame fone paskiri elementai susilieję į vienį ir, nededant sąmoningų pastangų, nei akies, nei proto nėra fiksuojami kaip įdomūs ar naudingi aplinkos objektai. Augalai paprasčiausiai nepastebimi. Neišmokstami jų pavadinimai, nesužinomos gydomosios ar kitos naudingos savybės, nesigilinama į jų gyvenimo būdą. Taip pat mokyklose bei universitetuose mažėja į botaniką orientuotų studijų programų, nes joms tiesiog nebelieka paklausos.

Kalbant Martino Heideggerio terminais, augalų ir kitų nežmogiškų gyvybės formų taksonomijos ir mokslinio redukcionizmo rezultatas – supratimo apie pažinimo objektus įrėminimas (angl. Enframing, vok. Ge-stell), kuriuo gyvas, nuolat kintantis, nuo individualių veiksnių priklausomas organizmas tarsi įšaldomas laike bei erdvėje ir nagrinėjamas tik kaip dvimatis tokio inkliuzo pjūvis, ignoruojant daugumą svarbių, tačiau į „visko teoriją“ netelpančių niuansų⁷. Be savaime suprantamų pavojų, kuriuos toks požiūris kelia pačiam mokslui, gyvojo pasaulio įrėminimas yra pozicionuojamas kaip antipodas poiēsis, arba laisvajam asociatyviniam, multisensoriniam klausytojo / žiūrovo / skaitytojo sąmonės judesiui, kuriuo joje realizuojamas meno kūrinys.

Tarpdisciplininių kultūros judėjimų, tokių kaip kultūrinė botanika, ekokritika, ekohumanitariniai mokslai bei ekoliteratūra, dar vadinama „žaliąja literatūra“, plėtojimosi pagrindas ir yra tikslas susiaurinti vakarietiškoje civilizacijoje įsigalėjusią prarają tarp mokslo ir meno, kartu siekiant ir didesnio tvarumo⁸. Tikriausiai nebus per drąsu teigti, jog iki šiol augalai literatūroje buvo kaip ir kokie marginalai ar neformalai, šmėkštelintys šen bei ten, tačiau iš esmės gyvenantys uždarą, mažai kam suprantamą gyvenimą. Labai retai augalams suteikiamos aktyvaus personažo savybės, kur kas dažniau jie funkcionuoja kaip lyrinio subjekto emocijų atspindys, poetinės atmosferos elementas ar metafora. Net jeigu vaizduojami kaip mąstantys ar veikiantys, paprastai toks naratyvas tėra alegorija grynai žmogiškiems pasirinkimams iliustruoti ir sudaro viso labo personifikaciją⁹.

Ekologinės literatūros inovatyvumas – siekis apversti šią situaciją aukštyn kojomis, keičiant hegemonišką, antropocentristinį požiūrį į augalus kaip į statiškus gamtovaizdžio elementus kur kas atviresne laikysena, pripažįstančia augalus kaip savitiksles, savita, kitokia, tačiau už mūsiškę ne prastesne sąmoningumo forma pasižyminčias esybes, su kuriomis įmanomas visavertis dialogas ar net polilogas. Kai kuriais aspektais ekoliteratūra, ypač ekopoezija, gali būti išlaikiusi romantizmo tradicijos bruožų, pavyzdžiui, poetizuotą nežmogiškojo pasakojimo objekto ar subjekto vaizdavimą, tačiau dažnai šiuolaikinės ekopoezijos tematika peržengia šį slenkstį ir aktualizuojasi glaudžiai susisiedama su nūdienėmis ekologinėmis problemomis¹⁰.

Dažnai ekopoezijos lyriniam subjektui, priešingai nei tradiciniam romantiniam kalbėtojui, susirūpinusiam savo paties išgyvenimais bei patirtimis, būdingas kuklumas gamtos akivaizdoje. Taip pat – smalsumas, poreikis peržengti žmogiškos egzistencijos ribas ir praplėsti pažinimo spektrą nežmogiškų būtybių patyrimais. Šioje vietoje dera paminėti vieną iš kertinių ekologinės literatūros savybių – mėginimą visų pirma suprasti nežmogišką egzistenciją tokią, kokia ji yra, leidžiant jai pačiai reikštis sąmonėje ir nesistengiant pritaikyti žmogiškų kategorijų jai apibūdinti. Ekopoezijos turiniui, arba materijai, leidžiama pačiai diktuoti išraiškos formas; žmogus pasitraukia iš centrinės lyrinės pozicijos. Iš didesnę ar mažesnę literatūrinę vertę turinčios augalo reprezentacijos žmogaus sąmonėje eilėraštis virsta dialektiniais mainais tarp pasakotojo išraiškos formų ir kūrinyje įsismelkusios autonomiškos augalinės būties¹¹.

Štai čia ir atsiveria erdvė vystytis interdisciplininėms augalinės dialektikos bei fitofenomenologijos (nuo gr. phyton – augalas) tyrimų šakoms. Augalinės dialektikos centrinis dualizmas – žmogiškos ir nežmogiškos egzistencijos panašumų ir skirtumų kaita¹². Nors vargiai įmanoma atsiplėšti nuo žmogui būdingų suvokimo modelių, todėl net ir nežmogiškų gyvybės formų pripažinimas kaip intelektualių, ko gero, yra ne visai tikslus ir personifikuotas, kūryboje bei augalinės būties interpretacijoje stengiamasi kuo daugiau inkorporuoti augalų kitoniškumą. Fitofenomenologija, savo ruožtu, remiasi klausimu: kaip pasaulis pasireiškia augalams¹³? Viena iš fitofenomenologiją kaip discipliną apkritai įgalinanti prielaida yra tokia, jog reprezentatyvi, aiškiai suformuluota mintis nebūtinai reikalinga tam, kad galėtų „įvykti“ pažinimas, kadangi tikrojo pažinimo tikslas ir yra ne objekto reprezentacija, o pats objektas. Sąmoningo augalų intelekto apraiškos kaip tik ir siejasi su šia prielaida, nes aplinkos dirgikliai, tokie kaip saulės šviesa, drėgmė, cheminės medžiagos, augalėdžių buvimas ar nebuvimas, augalo yra registruojami ir sukelia fiziologinius atsakus patys savaime, apeidami reprezentacijos sąmonėje stadiją. Žinoma, tokie protiniai žygiai neišvengiamai turi reikalų su įsivaizduojamybe, nes, stokodami tikslių žinių apie nežmogišką egzistenciją, tegalime ją įsivaizduoti.

Tačiau dar vienas svarbus ir įdomus „žaliosios“ kūrybos aspektas yra tai, jog įsivaizduodami augalų būtį ir pripažindami juos kaip autonomiškas, savitai pasaulį pažįstančias būtybes, tarsi savaime priimame galimybę, jog jie savo ruožtu įsivaizduoja mus, žmones. Ir tasai įsivaizdavimo įsivaizdavimas dažnai baigiasi nepaprastai įdomiais literatūriniais eksperimentais, nes kur daugiau, jei ne kūryboje, turi galimybę įsikūnyti laisviausios vaizduotės formos.

Vienu iš ekologinės literatūros pradininkų galima laikyti XIX a. amerikiečių filosofą bei gamtininką Henry’į Davidą Thoreau (1817–1862). Sujungdamas išskirtinai jusliškai vaizdingus estetinius augalijos aprašymus su botaninėmis gyvenamojo laikotarpio žiniomis, rašytojas sukūrė unikalų literatūrinį santykį su augalais¹⁴. Jo prozoje augalijos buvimas pasireiškia ir pasakotojo yra suvokiamas visose sensorinėse plotmėse – vizualiojoje, girdimojoje, olfaktorinėje, taktilinėje, net skonio; būtent šis multisensorinis patyrimas sudaro pažinimą „kūno akimi“, taip akcentuojant visuminį, holistišką gamtą suvokiančiojo subjekto įsitraukimą į pažinimo procesą. Stebint ir detaliai aprašant augalijos gyvenimą keičiantis metų laikams, pasakotojo jausenoms, stebėjimo kontekstams, analitinis žvilgsnis į augalijos elementus susipina su poetine jų (bendra)būvio išraiška. H. D. Thoreau raštai besivystančios šiandieninės ekoliteratūros kontekste svarbūs dėl to, jog vieni pirmųjų parodė ribos tarp mokslo ir poetikos trapumą bei metė iššūkį tradiciniam įsitikinimui, jog šios dvi disciplinos negali persidengti. Vėlesniems ekopoetams teliko ir toliau trypti šią ribą bei leistis šokti ant kanoninės gamtos–kultūros, mokslo–meno dichotomijos kapo.

Kadangi, kaip jau minėta, pati nežmogiška esybė tampa tiek eilėraščio formą diktuojančia jėga, tiek vidinės struktūros pagrindu, poezijoje atsiranda išties netikėtų meninių sprendimų. Griaunama tradicinė perskyra tarp naratyvo ir naratoriaus, kadangi specifinis, lygiai kaip augalo intelektas išsklaidytas jo buvimas ir pasireiškia kiekviename naratyvo elemente. Gamtiniai ritmai gali tapti eilėraščio metro pagrindu. Poetinės struktūros gali drastiškai kisti jose apsigyvenant vis kitiems ekologiniams objektams.

Amerikiečių poetės bei eseistės Jane Hirshfield, kurią galima vadinti viena iš svarbiausių modernios ekopoezijos atstovių, kūryboje pastebimi bei poetizuojami retai kada su estetinėmis patirtimis siejami gamtos objektai – kerpės, dumbliai, grybai, o dėmesys jų kasdien tyliai ir kukliai vykdomų fundamentalių procesų grožiui natūraliai pakeičia antropocentristinį jausenų aprašinėjimą gamtos stebėjimu, stebėjimusi ir per tai gimstančiu organišku žmogaus bei ne žmogaus bendrabūviu. Lyrinis subjektas ne tik fiksuoja besikeičiantį santykį su jį supančia gamtine aplinka, kylantį iš dėmesingesnio žvilgsnio į tą aplinką, bet ir leidžiasi šio naujo santykio perkeičiamas kaip poetinė figūra. Pavyzdžiui, eilėraščio „Lobaria, Usnea, laumagaurėms, rizokarpams, kedenėms, kežams“ („For the Lobaria, Usnea, Witchesʼ Hair, Map Lichen, Beard Lichen, Ground Lichen, Shield Lichen“)¹⁵ pirmosiose eilutėse pripažįstamas santykio su gamtiškuoju pradu dar nepraturtintos kasdienybės nykumas:

Ką gi anuomet žinojau?
Metro linijų, autobusų pavadinimus.
Kiek trunka pereiti dvidešimt kvartalų.

Centrą ir priemiesčius.
Ne šiaurę, ne pietus, ne jus.

Toliau pradedamas dialogas su nežmogiškomis gyvybės formomis, šiuo atveju įvairiomis kerpėmis, neapsieinama be keistumo ir sumišimo elementų: „Kai galiausiai išvydau jus, siūruojančias ore jūržoles, / buvot pilkai žalsvos, neperprantamos, senos.“ Kerpių prigimtis poetiškai vadinama „grybų bei dumblių santuoka“, o jų svarbiausia ekologinė funkcija – azoto fiksavimas – lyginama su kantriomis bevardžių senovės menininkų, pasmerktų nugrimzti praeitin niekieno nežinomiems, pastangomis. Panašiai kaip ir jie, kerpės atlieka neįkainojamą darbą, kuris nėra nei įvertinamas, nei pastebimas. Svarbu atkreipti dėmesį, jog šiame teiginyje nėra tragizmo: „Neįvertinti, nesuskaičiuoti keitėjai. / Ląstelė po ląstelės, žodis po žodžio kuriantys pasaulį, kuriame galėtų gyvent.“ Gyvasis pasaulis egzistuoja pats sau, nuo pat pradžių susikurdamas save iš nieko, tad jam nebūdinga žmogiška egzistencinė desperacija ar l’existence précède l’essence principo keliamas prasmės kvestionavimas. Įdomu tai, jog nuo pat trečios eilėraščio strofos, kurioje įvardijamas pakitęs santykis su kerpėmis, lyrinis subjektas tarsi pasitraukia iš centrinės eilėraščio pozicijos, o tradicinėje poezijoje įprastas patirčių bei jausenų atpasakojimas užleidžia vietą visų pirma nuostabai, o vėliau – nudramatintam, nuo žmogiškų aistrų išvaduotam gamtiško būvio stebėjimui.

Dar vienas amerikietis Marvinas Bellas dviejų dalių eilėraštyje „Negyvėlio knyga (grybai)“ („The Book of the Dead Man (Fungi)“)¹⁶ kalba apie po mirties pasikeičiantį santykį su kūną skaidančiais grybais bei kitais organizmais, tačiau pasakojimas ypatingas tuo, jog vietoje pastangų projektuoti mirusio žmogaus sąmonę ir pavaizduoti joje vykstančius procesus pasaulėvaizdis patikimas patiems grybams, į buvusį žmogų žvelgiant iš grybų perspektyvos ir stengiantis žvilgtelėti pasaulin, kuriame ne jie dygsta ir miršta žmogui po kojomis, o žmonės tarsi „didžiapėdžiai mamutai“. Grybams suteikiamas kiek ironiškas, tačiau ne sarkastiškas tikrųjų pomirtinio gyvenimo sargų, alternatyvių angelų ar dievybių vaidmuo, pripažįstant jų natūralų nemirtingumą: „Gyvena greit, miršta jauni, netruks sugrįžti“; „Kiekvienas grybas buvo gumbelis, kiekvienas – kupstas, kai kurie švyti tamsoj. / Vaistingas ar nuodingas, kiekvienas nuo amžinybės kelmo atskeltas.“ Stebėdamas, kaip grybai vystosi, auga, įgauna vis kitas formas, bei tapdamas jų gyvenimo ciklų liudininku, negyvėlis atsisako žmogiškų nuostatų apie mirtį, gėrį ir blogį. Sąmonei susiliejus su gamtiškąja būtimi, šios kategorijos tiesiog nebetenka prasmės, nes gamtoje nei mirtis, nei blogis ar gėris neegzistuoja:

Kai negyvėlis išvydo grybo formos debesį viršum Hirošimos, žinojo.
Įžvelgė, jog mirtis iš tolo graži.
Įžvelgė, jog gamtoje lygiomis eina maistingas ir nuodingas, geras ir blogas, pradžia ir pabaiga.
Žinojo, jog mažiausias grybukas, virpantis savo pirmąją dieną, buvo ženklas.

Nors eilėraščio žmogus – miręs, negalima nepastebėti paskutinėje eilutėje prasiveržiančio atsinaujinimo, amžinumo, naujos pradžios motyvo. Tad jungdama žmogišką bei nežmogišką būties patyrimą, ekoliteratūra integruoja ir giliausius kolektyvinės praeities klodus bei bendrakultūrinę tapatybę, kuri pasireiškia žiedinio laiko, amžinybės, reinkarnacijos leitmotyvais.

Tuo tarpu britų kilmės JAV poetės Denise Levertov eilėraštyje „Medis, bylojantis apie Orfėją“ („A Tree Telling of Orpheus“)¹⁷ žengiama dar toliau – pačiu kalbėtoju pasirenkamas jau nebe žmogus, bet augalas – medis. Priėmus tokią pasakojimo perspektyvą, atsisakoma antropocentriniam pažinimui būdingų metaforų, o žmogiškas personažas, kurio buvimą patiria medis, išreiškiamas išskirtinai augališkais motyvais, kojas apibūdinant kaip porą judančių stiebų, liemenį – kaip kamieną, rankas – kaip lanksčias belapes šakas, plaukus palyginant su gelsvai ruda lapija, veidą – su žiedu:

Atrodo, tai buvo žmogus: du
judantys stiebai, trumpas kamienas, dvi
lanksčios šakarankės, kiekviena užsibaigianti penketu belapių šakelių,
ir galva, karūnuojama rusvai geltonos lapijos,
ir veidas, primenantis ne paukščio snapuotą profilį – žiedą labiau.

D. Levertov poezija įdomi ne tik aukštyn kojomis apversta patyrimo geometrija, bet ir tuo, jog ją galima laikyti vienu iš retų mėginimų interpretuoti nežmogiškos esybės reakciją į žmogaus veiksmus. Žinoma, mitologinė eilėraščio tematika neleidžia pasprukti nuo iš anksto numatyto siužeto, tačiau verta atkreipti dėmesį į augalo pojūčių interpretaciją. Žmogui, t. y. Orfėjui, priartėjus prie medžio ir ėmus skambinti lyra, muzika paveikia medį iki pat šerdies, tačiau jo potyriai taip pat apibūdinami „augališka“ kalba:

Ir tai, ką pajutau, nebebuvo vien sausas dilgčiojimas:
jaučiaus, lyg pats dainuočiau jam dainuojant, jaučiaus, lyg mokėčiau,
ką vieversys moka; visa mano sula
sruvo aukštyn linkui saulės, jau pakilusios,
džiovinančios rasą nuo žolės,
bet mano šaknys jautė muziką, vilgančią jas
giliai po žeme.

Muzika ne tik suaktyvina visas medžio jusles, bet ir tampa metafiziniu tiltu tarp žmogaus ir ne žmogaus patirčių. Muzikos formą įgavusi žmogiška kalba tampa medžiui visiškai suprantama: „Jis porino man apie žmogaus sapnus, karus, aistras, širdgėlą, / ir aš, medis, supratau žodžius.“ Būtent per meninę veiklą tampa įmanomas žmogiškos ir nežmogiškos būtybių bendrabūvis – ir telieka šis motyvas grakščia visos ekoliteratūros, kaip pastangų pasitelkus poiēsis suartėti su gamtiškąja aplinka, metafora.

Kaip tik tokį aptartuose poezijos pavyzdžiuose aptinkamą sąmoningą nuokrypį nuo antropocentrizmo bei siekį peržengti žmogiškas erdvės bei laiko koncepcijas, prisiimant fitocentristinę perspektyvą, galima apibrėžti botanifikacijos terminu¹⁸. Kaip tarpdisciplininė sąvoka, botanifikacija poezijoje egzistuoja tarsi kokioje specifinėje pereinamojoje erdvėje, kuri jau nebėra visai antropocentrinė, bet dar ir nevisiškai fitocentrinė. Kuriančiajam vis dar nelengva išsilaisvinti nuo žmogiško pasaulėvaizdžio, tačiau siekis per įsivaizduojamybę įduoti augalams bei kitiems biosferos elementams į rankas (o gal teisingiau būtų sakyti: į šakas) įrankius patiems pasireikšti sąmonėje bei jų pripažinimas kaip savarankiškų, savitiksliu intencionalumu pasižyminčių esybių – pirmasis žingsnis į fundamentalų pokytį ekologinio mąstymo paradigmoje. Gamta nustoja būti neveikli, daugiausia tik kaip resursų šaltinis funkcionuojanti aplinka, o eilėraštis tampa ekosistema, kurioje vidiniais saitais susietos ir viena kitos gyvavimą palaiko žmogiška ir nežmogiška būtis. Tad belieka tik audrinti vaizduotę, kokie įdomūs literatūriniai eksperimentai dar sudygs derlingoje buvusio plyšio tarp dviejų disciplinų dirvoje.

1 Marland P. Ecocriticism // Literature Compass. – 2013. – 10/11. – P. 846–868.
2 Trewavas A. Plant intelligence // Naturwissenschaften. – 2005. – 92(9). – P. 401–413.
3 Appel H. M., Cocroft R. B. Plants respond to leaf vibrations caused by insect herbivore chewing // Oecologia. – 2014. – 175(4). – P. 1257–1266; Baluška F., Mancuso S. Vision in Plants via Plant-Specific Ocelli? // Trends in Plant Science. – 2016. – 21(9). – P. 727–730.
4 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants // Nature and Culture. – 2011. – 6(2). – P. 123–148.
5 Cituojamos M. Foucoult įžvalgos, žr. Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
6 Wandersee J. H., Schussler E. E. Preventing Plant Blindness // The American Biology Teacher. – 1999. – 61(2). – P. 82–85.
7 Heidegger M. The Question Concerning Technology and Other Essays. – New York: Harper & Row, 1977.
8 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
9 Mckertich P., Shilpa V. It happens quietly: Plant Poetry and the Botanification of the Imagination // Journal of Literature and Science. – 2016. – 9(2). – P. 36–49.
10 Ten pat.
11 Ryan J. C. Plants in Contemporary Poetry: Ecocriticism and the Botanical Imagination. – New York: Taylor & Francis, 2018.
12 Ten pat.
13 Marder M. Plant intentionality and the phenomenological framework of plant intelligence // Plant Signaling and Behavior. – 2012. – 7(11). – P. 1365–1372.
14 Ryan J. C. Cultural botany: Toward a model of transdisciplinary, embodied, and poetic research into plants. – P. 123–148.
15 Fisher-Wirth A., Street L.-G. The Ecopoetry Anthology. – San Antonio: Trinity University Press, 2013. Straipsnyje pateikiami šios antologijos autorių poezijos pavyzdžiai yra laisvas vertimas iš anglų k.
16 Ten pat.
17 Ten pat.
18 Mckertich P., Shilpa V. It happens quietly: Plant Poetry and the Botanification of the Imagination. – P. 36–49.

Laimantas Jonušys. Tapyba žodžiais

2025 m. Nr. 5–6 / Ieva Marija Sokolovaitė. Pozuotoja. – Vilnius: Baziliskas, 2024. – 261 p. Viršelio autorė – Ieva Marija Sokolovaitė.

Lina Buividavičiūtė. Pirmieji rašytojų romanai: dvi skirtingos perspektyvos, dvi panašios vienatvės

2025 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami romanai: Ieva Marija Sokolovaitė „Pozuotoja“, Mykolas Sauka „Kambarys“.

Ieva Marija Sokolovaitė. Stikliniai akmenys

2024 m. Nr. 11 / Eglėj – varnas. Uokse – voverė. Viksvų ir kiškiagrikių kupstyne – rupūžių stiklaakės. Po kojomis – – – nematomi šimtakojai, sliekai, kelmučių grybiena. Oras tirštas, bet lengvas, jo beveik norisi atsigerti.

Ieva Marija Sokolovaitė. Šimtas metų kosminės vienatvės

2022 m. Nr. 11 / Skeptikas, cinikas, fatalistas, katastrofistas. Tuščiomis viltimis nesidangstantis brutalios, neišvengiamos pabaigos pranašas. Vizionierius? Truputį. Fantastas? Tik tiek, kiek leidžia ekstrapoliuoti žmonijos jau sukurtos ir naudojamos…

Ieva Marija Sokolovaitė. Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos

2022 m. Nr. 5–6 / Man trisdešimt treji ir šiandien sužinau, kad mano motina pastojo nuo Šventosios Dvasios. Žinau, juoksitės, bet man nejuokinga, aš karščiuoju, o tiesiai priešais mane, kitapus kontoriniu šlamštu užversto stalo…

Ieva Marija Sokolovaitė. Magistralės

2021 m. Nr. 5–6 / Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva…

Arūnas Spraunius. Mūzos ir karas

2023 m. Nr. 8–9

Naujausių reikalų alegorija.

Sankt Peterburgo gyventojas pareikalavo policiją patikrinti muziejų „Erarta“ dėl paveikslo, kuriame, jo nuomone, gali būti Rusijos armijos diskreditavimo ir tėvynės išdavystės požymių. Piliečio įtarimą sukėlusiame kūrinyje vaizduojamas lokys, kurį už grandinės veda maskuojamaisiais šortais pasidabinęs žmogus apnuogintu liemeniu. Po paveikslu ištiestas irgi maskuojamasis tinklas, padėtas raudono skysčio pripildytas karinis šalmas. Budriam žiūrovui lokys atrodė Rusijos, pusnuogis personažas – Vladimiro Putino personifikacija, simbolinio kraujo pripildytas šalmas gali diskredituoti rusų kariškių veikimą Ukrainoje.

Galima be problemų tęsti.

„The Moscow Times“ 2023 m. sausio 31 d. informavo apie Rusijos kultūros ministerijos reikalavimą Maskvos Tretjakovo galerijai parodų turinį derinti prie dvasinių / moralinių reikalavimų ir iki vasario 6-osios atsakyti į skundą tokio Sergejaus Šadrino, kuris eksponuojamuose XX a. antros pusės autorių kūriniuose su gausybe laidotuvių, dalyvaujant ir marginalams, „užgėrimo“ ir pan. scenų įžvelgė pesimizmo, dvasinės tuštumos požymių.

Rusijos kultūros ministerija argumentuoja, jog absoliučiai logiška, kad „sudėtingais laikais“ Rusijos atsisakiusių veikėjų vardai dingsta iš kultūros renginių, teatrų afišų – toks yra visuomenės reikalavimas, kurio ignoruoti negalima.

Maskvos teatrai atšaukė visus režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklius. Sankt Peterburge atšaukė pianistės Polinos Osetinskajos koncertą. Jekaterinburgo teatras atšaukė pasirodymą su Allos Pugačiovos dainomis, Novosibirsko teatras „Krasnyj fakel“ (Raudonasis fakelas) atšaukė režisieriaus Timofejaus Kuliabino spektaklius, jo tėvą Aleksandrą Kuliabiną atleido iš teatro direktoriaus pareigų, kurias jis užėmė daugiau nei dvidešimt metų.

Tai tik dalis vajaus visos Rusijos mastu, todėl žodis „atšaukti“ raktinis be konkurencijos.

Sausio 25-ąją Rusų dekoratyvinio meno muziejus Maskvoje iš ekspozicijos pašalino praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį išpopuliarėjusios menininkų grupės „Mitki“ įkūrėjo Dmitrijaus Šagino paveikslą „Telniaškės“ diena“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kategoriška valia neteiktinas žodis „telniaškė“ mūzų ir karo / mūzų karo kontekste banaliai privalomas. Kūrinyje pavaizduoti „telniaškėmis“ pasidabinę žmonės su šūkiu „Mitki nieko nenori nugalėti!“, pasak autoriaus, lozungą 1984 m. sugalvojo kolega Vladimiras Šinkarevas. Iš muziejaus jam paskambinę darbuotojai atsiprašė nieko negalėję padaryti – direktorė Jelena Titova paveikslą pašalino kaip turintį politinę potekstę.

Vasario 2-ąją Maskvos knygų namų vadovybė uždraudė reprezentacinėse vietose išstatyti prieš karą pasisakančių, „užsienio agentais“ paskelbtų rašytojų knygas. Pramogų pasaulio liūtės Ksenijos Sobčak interneto paskyroje „Krovavaya barynia“ (Kruvina ponia) cituotas Knygų namų lankytojo liudijimas apie darbuotojo siūlymą jam su dvidešimties procentų nuolaida įsigyti Michailo Zygario knygą „Visa Kremliaus kariauna“, nes gavęs valdžios nurodymą kuo greičiau „tokias“ iškišti. Dar geriau – išvis pašalinti.

Maskvos Antono Čechovo teatras pašalino režisieriaus Kirilo Serebrenikovo pavardę iš aštuoniolika metų rodomo spektaklio „Les“ (Miškas) programėlės, statytojo pavardę skiltyje „režisierius“ pakeitęs žodžiu didžiosiomis raidėmis REŽISIERIUS. Pašalintasis ta proga pakomentavo, jog režisierių pirmą kartą įvardijo didžiąja R. Paliko tėvynę praėjusių metų kovo pabaigoje po viešų antikarinių pareiškimų.

Vienas paklausiausių rusų dramaturgų – iš Irkutsko kilęs Ivanas Vyrypajevas jau aštuonerius metus gyvena ir dirba Lenkijoje. Kai 2022-ųjų kovą paskelbė honorarus už tėvynėje pastatytus spektaklius pagal savo pjeses pervesiąs Ukrainos pabėgėliams, dauguma Rusijos teatrų tuos spektaklius pašalino iš repertuaro.

Kanadoje reziduojančiam kompozitoriui, buvusiam Kirovo filharmonijos dirigentui bei Kirovo himno autoriui Prochorui Protasovui tėvynėje iškelta baudžiamoji byla, paskelbta jo federalinė paieška. Jo tėvų namuose Kirove atlikta krata. Vargu ar bereikia nurodyti – dėl ko. Dėl to paties. Pasak dirigento, jis nežinąs, kas bus su tėvyne Rusija. Bijąs, nieko gero.

Dvidešimt dvejus metus Ermitažo šiuolaikinio meno skyriaus vedėju dirbęs Dmitrijus Ozerkovas 2022 m. spalio 3 d. paliko pareigas protestuodamas prieš muziejaus direktoriaus Michailo Piotrovskio poziciją. Šis interviu laikraštyje „Rossijskaja gazeta“ pareiškė, jog karas – nors kraujas ir žudynės, bet ir nacijos įsitvirtinimas. Dar – kad Vakarai kultūriškai atakuoja Rusiją, Rusija irgi galingai atakuoja „atgal“, ir niekam nevalia tam trukdyti.

Maskvoje pareigūnai smarkiai sumušė, išprievartavo (į išangę įkišo hantelį) poetą, aktyvistą Artiomą Kamardiną. Privertė prieš kamerą atsiprašyti už „Majakovskio skaitymuose“ pasakytą frazę „Šlovė Kijevo Rusiai, Novorossia – čiulpk“.

Visi čia vardyti precedentai ir daug daugiau nevardytų sklandžiai šliejasi prie fakto, jog praėjusių metų lapkritį Putinas pasirašė įsaką apie Rusijos valstybinės politikos pagrindus, pašauktus stiprinti tradicines vertybes, tokias kaip žmogaus teisės, patriotizmas, dvasinio prado viršenybė prieš materialinį etc.

Logiška, kad mūzų atsako į karą peripetijos nutekėjo į tarptautines kultūrines aikšteles.

Po Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios problemų neatsigina viena populiariausių planetos sopranų Austrijos pilietė Anna Netrebko, kuri 2014-aisiais vieno separatistinių regionų Ukrainos rytuose lyderio Olego Cariovo draugijoje pozavo su vadinamosios „Novorosijos“ vėliava. Prezidento rinkimuose buvo kandidato Putino patikėtine. Pasaulio publika turėjo galimybę stebėti operos žvaigždės manevrus po to, kai 2022 m. vasario 28-ąją sutartį su ja nutraukė Niujorko „Metropoliten“ opera, Milano „La Scala“ ją pakeitė kita dainininke, kompanija „Austrian Airways“ anuliavo reklamos sutartį, paliko agentas. Žvaigždė neišlaikė ir kovo 22-ąją paskelbė pareiškimą prieš karą.

„Metropoliten“ pasakė – to neužtenka, užtat Novosibirsko opera atšaukė jos koncertą, Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pavadino išdavike.

Tarptautinio Vysbadeno festivalio organizatoriai nutarė programoje palikti A. Netrebko pasirodymą, nors Ukrainos nacionalinės filharmonijos artistai, Nacionalinės operos choras atsisakė su ja koncertuoti vienoje scenoje. Organizatoriai gynėsi, jog yra aiškiai pasisakę prieš Putino agresiją, bet nėra pasirengę smerkti visos rusų nacijos kaip ir Rusijos kultūros. Naujoje programos versijoje ukrainiečius scenoje su A. Netrebko turėjo pakeisti rusų pankroko grupė „Pussy Riot“. Ši solidarizuodamasi su Ukrainos artistais irgi atsisakė.

Garsaus prekės ženklo reputaciniai keblumai. Bet ne finansiniai.

JAV teismas kovo 17 d. įpareigojo Niujorko „Metropoliten“ atseikėti sopranui du šimtus tūkstančių dolerių netesybų už trylika operos iniciatyva atšauktų pasirodymų, mat pagal sutartį apmokėjimas turėjo būti padarytas nepriklausomai nuo to, įvyks spektakliai ar ne. „Metropoliten“ atstovai mėgino argumentuoti, jog A. Netrebko atsisakė vykdyti jų reikalavimą viešai pasmerkti Putiną ir taip pažeidė susitarimo punktą, reglamentuojantį jo pusių viešą elgesį. Teisėjas į tai atrėmė, jog soprano įkarštis palaikyti Putiną nėra smerktinas ar neteisėtas.

Tiesa, teismas atsakė solistei priteisti papildomus keturis šimtus tūkstančių, kuriuos ji galėjo pelnyti kaip honorarą už būsimus pasirodymus. Ir skyrė trisdešimties tūkstančių dolerių baudą už jos netinkamus pasisakymus, pavyzdžiui, kritikų išvadinimą „piktais kaip akli agresoriai“.

„Metropoliten“ ir „La Scala“ vasario 27-ąją nutarė atšaukti rusų dainininko Ildaro Abdrazakovo pasirodymą po to, kai leidinys „Opern News“ paskelbė žinią apie jo ryšius su Rusijos valdžia. Praėjusių metų gegužę bosas pelnė apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių už dešimties minučių pasirodymą Maskvos Raudonojoje aikštėje, rugsėjo pradžioje taip pat už Kremliaus pinigus surengė nuosavą festivalį, kurio dalyviams asmeninį sveikinimą atsiuntė Putinas.

Atšauktas Vienoje planuotas rusų pianisto Deniso Macujevo koncertas, kaip ir pasirodymai Italijoje. D. Macujevas 2014-aisiais pasirašė Krymo aneksiją remiantį atvirą laišką, skelbė Putiną palaikančius pareiškimus taip pat dėl šio agresijos prieš Ukrainą.

Be abejo, ir taip toliau.

Irgi labai pars pro toto – kaip karas valdingai skverbiasi, koreguoja kultūrinę konjunktūrą.

Karas suteikė šansą rusų poetams, kurie neprasimušė per trisdešimtmetį iki tol. Vadinamuosius Z poetus galima laikyti Rusijos propagandos atmaina, o jei tikėtume tokio pobūdžio žodine produkcija, jos autoriai ir tanke degė, ir asmeniškai Ukrainos miestus „ėmė“.

Ne ypač išradinga forma nėra kliūtis Rusijos valdžiai, oficialiai žiniasklaidai, propagandininkams apgaubti dėmesiu Z poetus – prokremliškos televizijos RT (anksčiau „Russia Today“) vyriausioji redaktorė Margarita Simonian skelbia apie po praėjusių metų vasario 24-osios atsiradusią stulbinamai puikių apie karą rašančių poetų plejadą.

Išleisti keli Z rinkiniai, Z poetai lydimi televizijos kamerų rengia agitacinius turus, RT Z literatams skyrė dokumentiką „Kultūrinis frontas“ – „apie žmones, kurių kūryba įkvepia žygdarbiams“. Kas tokius žmones motyvuoja, „novayagazeta.eu“ familiarokai paaiškino poetas Vsevolodas Jemelinas: „<…> gi žinai, kaip Rusijoje gyvuoja eiliakaliai. Porą kartų per metus nuvyksi į festivalį, tave pagirs, degtinės įpils, likusį laiką sėdi, nuobodžiauji. Ir staiga iš drumsto, nuobodaus gyvenimo išsiverži į televizorių, Simonian su pačiu labinasi, svarbūs tarnautojai ploja… Kuo čia dėta moralė? Žmonės nepražiopsojo momento. Manau, tiki tuo, ką rašo, taip paprasčiau. Ir valdžiai tinka.“

Kad nėra naivūs, neslepia patys. Antologiją „Vielikij blokpost“ (Didysis patikros punktas) sudariusi Donecko poetė Anna Reviakina jos įžangoje pripažįsta, kad jei nebūtų 2022-ųjų vasario 24 dienos, knygos niekam nereikėtų.

Dar viena aktualijų „iškelta“ įžymybė Aleksandras Pelevinas (kategoriškai prašom nepainioti su Viktoru): „Literatūra buvo sostinės „tusovkės“, kritikų reikalas, vieni kitus gyrė ir aiškino, ką skaityti. Po „specialios karinės operacijos“, kai pusė tų piliečių „pasiplovė“, pusė užsičiaupė, paaiškėjo, jog visa tai niekai. Skaitytojui reikia ko kito.“

Tinka ne vien poetai.

Dainininkas Shamanas (Jaroslavas Dronovas) dešimtmetį nesėkmingai brovėsi į didžiąją sceną. Ir štai šansas, mėgaujasi sėkme. Naujausia daina „Mano Rusija“, skirta agresijos prieš Ukrainą metinėms, per geras porą savaičių pelnė pusketvirto milijono peržiūrų internete. Shamaną reklamuoja propagandininkas Dmitrijus Kiseliovas, jis sugiedojo Rusijos himną Raudonojoje aikštėje, Rusijos prezidento kultūrinių iniciatyvų fondas kovo 10-ąją pridėjo beveik trisdešimt milijonų rublių prie jau esamų keturiasdešimties milijonų tautinei operai „Valdovas Vladimiras“, pašauktai skatinti tradicines dvasines-moralines vertybes. Pagrindiniame vaidmenyje – Shamanas.

Rusijos kultūros ministrė Olga Liubimova valstybinėje televizijoje „Rossia 24“ vasario 28-ąją informavo apie Kultūros ir Gynybos ministerijų formuojamas agitacines brigadas, į kurias artistai jau prašosi patys. Pasak ministrės, darbas vyksta iš rimtųjų, darniai.

Kad „iš rimtųjų“, liudija aktoriaus bei Rusijos Dūmos nario Dmitrijaus Pevcovas palinkėjimas mobilizuotiesiems į frontą Ukrainoje: „Prieš mus kovoja blogio jėgos: tai tamsos, šėtoniškos jėgos!“

Kremliaus sankcionuoto mitingo dalyviai pernai lapkritį žygiavo Maskvos centrinėmis gatvėmis su rusų balistinės raketos „Sarmat“ maketu pagal „Queen“ dainą „We Will Rock You“, bet „adaptuotu“ tekstu, pašauktu sunaikinti Vašingtoną.

Irgi Vašingtono tema – dar vienas Dūmos narys dainininkas Denisas Maidanovas 2022-ųjų gruodžio 17-ąją paleido „Sarmat“ dedikuotą glamūrinį vaizdo klipą, dalyvaujant kariškių chorui – „Į tolį žvelgia „Sarmatijėlės“, į Jungtines Valstijėles“.

Be kino – irgi niekaip. Putinas įpareigojo Kultūros ministeriją 2023-iaisiais skatinti rodyti kino teatruose karui Ukrainoje pašvęstą dokumentiką. Ši savo ruožtu pateikė valstybinio kino finansavimo teminių prioritetų sąrašą iš septyniolikos punktų. Pavyzdžiui, šiuolaikinė kova prieš nacizmą bei fašizmą „specialios karinės operacijos“ kontekste. Tam reikalui skirti rekordiniai beveik trisdešimt milijardų rublių (beveik keturi šimtai milijonų dolerių).

Kinematografinių „kregždžių“ jau yra – Donecko režisieriaus Vladimiro Agranovičiaus susukta dokumentika „Donbass. Priznannyj“ (Donbasas. Pripažintas) apie dalies Donecko srities perėjimą Rusijos kontrolėn, ką autorius vadina „grįžimu namo“. Filmas rodytas Pergalės muziejuje Maskvoje per festivalį „Kino na službe Otečestvu“ (Kinas Tėvynės tarnystėje).

Ne apie konjunktūrą.

Pačioje karo pradžioje Amerikos kino režisierius Cary’is Fukunaga nuvyko savanoriauti į Ukrainą kaip organizacijos „World Central Kitchen“ narys. Papasakojo labiausiai jį sukrėtusį prisiminimą apie balandžio 4-ąją, kai su kolegomis nuvyko į Bučą. Iš slėptuvių, kur daugiau nei mėnesį slėpėsi, ėmė eiti žmonės. C. Fukunagą pakirto išėjusiųjų žvilgsniai į juos, apsirengusius švariais, išskalbtais drabužiais. Scena priminė dokumentiką apie iš koncentracijos stovyklos išgelbėtus kalinius.

Šių metų pradžioje kino režisierius, scenaristas Romanas Liberovas pristatė dainų albumą „Posle Rossii“ (Po Rusijos) pagal šimtmečio senumo poetų emigrantų eiles, projektą pavadinęs bandymu artinti jų likimus prie dabartinių. „Posle Rossii“ vadinasi Paryžiuje 1928-aisiais išleistas Marinos Cvetajevos eilėraščių rinkinys.

Po žinios, ką rusų armija padarė bombarduodama Dniprą sausio 14 d., kai žuvo keturiasdešimt žmonių, tarp jų du vaikai, Martinas Scorsesė įrašė viešą kreipimąsi: „Mano mieli ukrainiečiai, pasaulio bendrapiliečiai, siunčiu šį kreipimąsi, norėdamas tiesiog pasakyti, kad jūs ne vieni. Mes žavimės jūsų didvyriškumu, tvirtumu ir nepaprastu, neįtikėtinu ryžtu neregėtos barbarybės akivaizdoje.“ Ukrainiečių dvasios tvirtybę prilygino šviesai, kuri turi vesti per Rusijos vykdomų nusikaltimų tamsą: „Meldžiuosi, kad ji būtų pakankamai ryški…“

Pseudonimu TVBOY besivadinantis gatvės menininkas Salvatorė Benintendė vasario 1-ąją instagrame paskelbė naujo grafičio Bučoje nuotrauką. Papasakojo darbo – sugriautoje zooparduotuvėje nupieštos mergaitės su aureole, laikančios STOP ženklą mėlyname ir geltoname fone, – istoriją: per rusų bombardavimus Olga iš Bučos neteko aštuonerių metų dukters. Kartą susapnavo, jog mirusi dukra sako jai: „Mama, norėčiau turėti sesutę.“ Olga nutarė įsivaikinti tėvų per rusų agresiją netekusią žuvusios dukters bendraamžę.

Kai Ukrainos miestus atakuoja rusų raketos, viena pagrindinių šalies kultūrinių aikštelių tapo metro. Kijivo stotyje „Maidan Nezavisimosti“ organizuota atranka į „Euroviziją“, koncertavo ir koncertuoja atlikėjai iki žvaigždžių imtinai (pavyzdžiui, „U2“).

Ukrainos kultūra leidosi į požemius, bet ne į pogrindį. Dainininkė Jerry Heil pelnė tarptautinę premiją „Music Moves Europe Awards“, grupė „Kalush Orchestra“ laimėjo „Euroviziją“, ukrainiečių atlikėjai koncertuose renka paramą kariškiams. Ir taip toliau.

…pavadinkime, dviprasmybės…

Niujorko Metropoliteno muziejus (didžiausias Amerikoje) savo interneto puslapyje marinistą Ivaną Aivazovskį iš ruso atvertė į armėną su patikslinimu, jog gimė dabar Ukrainai priklausančioje buvusios Rusijos imperijos teritorijoje (Feodosijos miestas).

Iš rusų į ukrainiečius atvertė dailininkus Ilją Repiną ir Archipą Kuindžį. Amsterdamo „Stedelijk Museum“ tą patį pritaikė Kazimirui Malevičiui. Teksto gamintojas prisipažįsta, jog nežino, žodžiui „atvertė“ tinka kabutės ar ne. Iki karo išvardyti menininkai dešimtmečiais patikimai buvo rusai.

Estijoje gyvenantis rusų kultūrologas Janas Levčenko ironizuoja įvairiose šalyse reziduojančių kolegų sarkazmą – esą būtent dėl „patikimumo“ šių menininkų „atiduoti“, na, niekaip negalima.

J. Levčenko dilginančiai apibendrina, jog išlaukti, kad I. Repinas, A. Kuindžis „grįš į rusus“, nebepavyks – kad Rusija ir „mūzų sektoriuje“ vėl save surinktų, teks pirma išsibarstyti, pralaimėti mūšio lauke.

Rusų roko grupės „Alisa“ lyderis Konstantinas Kinčevas išreiškė paramą tėvynėje dėl pasisakymų prieš karą ujamiems kolegoms Jurijui Ševčiukui, Borisui Grebenščikovui, Andrejui Makarevičiui (pastarieji du po agresijos emigravo į Izraelį) kaip padariusiems dėl tėvynės daugiau nei visas karo į viršų „išplautas“, pagal valdžios komandą „fas“ kiauksintis kultūrinis mailius. Nors prasidėjus karui išreiškė ir paramą Rusijos armijai.

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen Italijos ministrės pirmininkės Giorgios Meloni, prezidento Sergio Mattarellos draugijoje pernai gruodžio 7 d. apsilankė rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio operos „Borisas Godunovas“ premjeroje „La Scaloje“. Rinktinė verslininkų, politikų, kultūrininkų publika po spektaklio trylikos minučių ovacijomis karštai sveikino pagrindinio vaidmens atlikėją I. Abdrazakovą. Nors Ukrainos konsulas Milane Andrijus Kartyšas laišku kreipėsi į „La Scalos“ direktorių Dominique’ą Meyerį su prašymu susilaikyti nuo rusų kompozitorių kūrinių kaip Kremliaus propagandos tęsinio. „La Scalos“ planuose – Piotro Čaikovskio baletai „Spragtukas“ ir „Gulbių ežeras“. Po premjeros EK šefė maždaug trisdešimčiai prie teatro susirinkusių ukrainiečių protestuotojų kalbėjo apie ukrainiečių nacijos fantastišką narsą, bet esą rusų kultūros negalima tapatinti su Putinu.

Vienas „Pink Floyd“ kūrėjų Rogeris Watersas parašė laišką Rusijos prezidentui, kad jam nepatinka, jog šis pradėjo karą. Negerai Putinas padarė. Ir kad kai sudarys su Ukraina taiką, turės pažadėti daugiau nieko neatakuoti. Prieš tai muzikantas karinę agresiją pavadino Maskvos atsaku į NATO plėtrą. Išplatino du atvirus laiškus Volodymyro Zelenskio žmonai Olenai, ragindamas atvesti vyrą į protą, priversti „elgtis protingai“, derėtis su Rusija

Paveikslas būtų nebaigtas be palaimingai atsietos laikysenos.

Londono galerijoje „Newport Street Gallery“ pernai iki spalio 30-osios veikė Damieno Hirsto paroda „The Currency“ – „Valiuta“. Turtingiausias JK menininkas nuo 2016-ųjų pagamino dešimt tūkstančių paveikslų, kolekcininkams pasiūlė iki 2021 m. liepos dalyvauti loterijoje, jei norėtų įsigyti skaitmeninę paveikslo versiją už porą tūkstančių dolerių. Po to suteikė pusmetį apmąstymams, nori kolekcininkai pasilikti skaitmeną ar fizinę versiją. „Nereikalingas“ fizines kopijas pažadėjo sunaikinti, ką ir pradėjo daryti 2022 m. spalio 11-ąją. Supleškino pirmą tūkstantį, palydėjo komentaru: „Buvo geriau nei tikėjausi.“ Iš viso sudegins kūrybos už vienuolika milijonų dolerių.

Žurnalo „Time Out“ apžvalgininkas Eddie’is Frankelis sureagavo taip: „Regis, Hirstas jau persikėlė į kažkokį efemerišką pasaulį, kur gyvena vien oligarchai ir buvę dailininkai maištautojai, kurių darbus kolekcionuoja.“

…ne palaimingai ir ne atsietai.

DNR ekspertizė gruodį patvirtino, jog tarp keturių šimtų keturiasdešimt septynių asmenų palaikų masinėje kapavietėje miške prie ukrainiečių rugsėjį išvaduoto Iziumo – ir vaikų rašytojo, vertėjo Volodymyro Vakulenkos kūnas. Liudininkai (kuriuos rusų kariškiai vertė užkasti nužudytus ukrainiečius) sakė matę kulkų žymes kūne ir peršautus dokumentus Vakulenkos vardu. Paaiškėjo, kad „paėmė“ ir nužudė po įskundimo.

Jis vaikams rašė daug – trylika knygų. Dalyvavo Euromaidane, buvo „tituškų“ (Ukrainoje sugalvotas naujadaras politiniais tikslais išnaudojamiems jauniems samdiniams pavadinti) sužeistas Marijinsko parke Kijive. Gimtajame Kapytolivkos kaime jautėsi – kaip „nacionalistas“ – gana nejaukiai. Bet prie namų užveisė sodą, pats vienas tvarkė įvažiavimą į kaimą, kolegas lenkė rengti dažnesnius „kultūrinius desantus“ į Iziumą. Organizavo leidinį vaikams neregiams.

Ukrainos kultūros ministerija spalio 15 d. patvirtino informaciją apie Chersono Mykolos Kulišo muzikinio dramos teatro vyriausiojo dirigento Jurijaus Kerpatenko žūtį. Rusai muzikantą nušovė, kai jis atsisakė bendradarbiauti su okupantais. Prieš tai pilietiškai principingai atsisakė išvykti iš okupuoto miesto, kurio teatre dirbo nuo 2004 m.

Gruodžio 12-ąją Rusijoje paskelbta vieno menininkų grupės „Partija miortvych“ (Mirusiųjų partija) steigėjų Maksimo Evstropovo federalinė paieška. Paliko tėvynę iškart po rusų įsiveržimo į Ukrainą. Rusų menininko akcijų nuotraukos metų pradžioje eksponuotos parodoje „Apie kitų skausmą“ Prahos galerijoje „DOX“, iki karo Brno studijavusio, po jo pradžios savanoriu į Kijivą grįžusio ukrainiečių menininko Bohdano Sokurpo vizualinio dienoraščio kaimynystėje.

Kiekvienas savaip apmąsto po vasario 24-osios ištikusią traumą.

Vienas parodos kuratorių, avangardinio meno istorikas Tomášas Glancas: „Pirmais karo mėnesiais man atrodė, jog vaizduojamajam menui, literatūrai dabar dera ilsėtis [žr. Theodoras Adorno: „Rašyti eilėraščius po Osvencimo – barbarystė“, – A. S.]. Laikui bėgant įspūdis keitėsi. Neįsivaizduoju parodos, ignoruojančios siaubą, kuriame gyvename.“

Siaubo, kuriame gyvename, klausimu.

Žinia gruodžio 19 d.: „Maskvos kultūros departamento vadovas Aleksandras Kibovskis paragino žudyti ukrainiečius argumentuodamas propagandos teze, jog rusų armija neva kaunasi su nacistais, todėl ukrainiečiams negali būti jokio pasigailėjimo. Citavo, paties teigimu, „teisingiausias“ rusų poeto Konstantino Simonovo eilutes iš 1942-ųjų: „Tai užmušk bent vieną! / Tai užmušk jį greičiau! / Kiek kartų jį pamatysi, / Tiek kartų jį ir užmušk!“ Tai tas pats Kibovskis, kuris visaverčiam gyvenimui restauravo daugybę Maskvos muziejų bei atgaivino Rusijos sostinės bibliotekas.

Rusų poetas, eseistas Levas Rubinšteinas: „Kultūra trapi, savęs neapgina. Civilizuotose visuomenėse valstybė ją morališkai remia, gerbia. Bet jei ji siundo, skatina žmones militarizmui, visada rasis pogromų entuziastų. Juose be problemų gali dalyvauti ir žmonės, dar vakar atrodę išsilavinę, inteligentiški.“

Tarp šiųmetinių „Oskarų“ laureatų – ir kanadiečio režisieriaus Danielio Rohero dokumentinis filmas „Navalnas“ apie Kremliaus „Novichiok“ nuodais mėgintą galabyti Rusijos opozicionierių, kuris po gydymo Vokietijoje 2021-ųjų sausį ryžosi grįžti į tėvynę, nors tiksliai žinojo būsiąs suimtas, kas ir nutiko. Tebekalinamas ypač ekstremaliomis sąlygomis.

Tarp penkių potencialių „Oskaro“ nominantų buvo ir Ukrainos, Danijos, Švedijos, Suomijos bendros produkcijos dokumentika „A House Made of Splinters“ – „Namai iš skeveldrų“, apie tai, kaip išgyvena Lysyčansko vaikų namai karo draskomame Donbase. Dilginamai suasmenintame filme rodomas gyvenimas laikinai nuo tėvų atskirtų vaikų, kuriems vilties, kad vaikystė negrįžtamai neprarasta, suteikia savo darbui atsidavę socialiniai darbuotojai. Filmo režisierius danas Simonas Lerengas Wilmontas po „Oskaro“ kanadiečiui piktinosi, dėl rezultato kaltino rusų propagandą.

Ukrainiečių požiūrį televizijoje „Currenttime“ pateikė ekonomistas Sergejus Fursa: „Ukrainoje norėtų, kad Vakarai nematytų „gerųjų“ rusų. Geri rusai dabar nėra ukrainiečių sąjungininkai, jie veikiau gali mažinti sankcijų Rusijai spaudimą. Taigi filmas Navalno pavarde atrodo kaip geros Rusijos skatinimas ir nesupratimas, jog Ukrainos visuomenėje dominuoja požiūris į Rusiją kaip į blogio imperiją, kur nėra nieko gero, tik blogis.“

Rusų kino kritikas Antonas Dolinas ten pat: „Suprantu viską, ką sako Sergejus. Aš gi tipiškas „gerasis rusas“, sulaukiu daug įvairių reakcijų į tai, ką esu parašęs, sakęs. Šiandien daugelį ukrainiečių geras rusas veikiausiai dar labiau erzina nei blogas rusas. Blogą galima užmušti, už akių nuteisti. Ką daryti su geru – neaišku. Liūdna, bet suprantama.“

Regis, „liūdna, bet suprantama“ bent kelioms kartoms į priekį. Nebūtinai vien tik ukrainiečiams ir rusams.

Ką čia išdėstyti reikalai liudija?

Pirmiausia, kad mūzų laikysenos kare tema jau prikišamai globali. Kas irgi reiškia, kad „atsisėdėti“ mažiau / mažėja šansų bet kurioje planetos vietoje.

Ar karas mūzas laužo? Be abejo, bet tik jei / kai mūzoms, kaip ir bet kam, nesvetima mentalinė empatijos dedamoji.

Panorėjus net galima kalbėti apie egzistencinę mūzos laikysenos / likimo skirtį – Vakulenko ar Netrebko? Netrebko ar Vakulenko?

Priklauso nuo besirenkančiojo gyvenimo trajektorijos. Juk galima „trečia“ reikalų interpretacijos versija. Esama tokių mieguistai jaukių kultūros sklaidos vietelių, kur dominuoja senas, geras, tikrintas ir pertikrintas metodas viešai belsti į krūtinę, skambiu tembru akompanuojant – „esu tik už viską, kas gera, ir kategoriškai prieš viską, kas negera“.

Jau atidirbus, tinkamai apie savo nešamą gėrį apdorojus „tikslines grupes“, tuo pačiu įtikinamu tembru, tik jau be belsmo į krūtinę (neberentabilu): jokiu būdu nepamirškite apie premiją man.

Arba egocentriškai susiorganizuoti kokį jubiliejinį / kūrybinį savęs vakarėlį, kai tą pačią akimirką kur prie Mariupolio automobilyje sušaudė abu tėvus ir jų atžalą.

Ar ypač intymiai, svaiginančiai aiškintis / bylinėtis savo reikšmės etc. etc. klausimais, nepaisant nieko, tarsi drastiškos tikrovės išvis nebūtų.

Patogiai atokiose teritorijose ir galimas, ir geistinas algoritmas. Palaimingieji pakraščiai, puikiausia egocentrizmo vešėjimo aikštelė.

Mūzos tiesiog irgi banaliai pasimauna ant konsumerizmo, ir nelabai ką padarysi. Tikriausiai ir nelabai ką verta daryti. Mūzos juk irgi apdovanotos laisva valia rinktis.

2023 m. balandis

Arūnas Spraunius. Gesto nuosmukis

2024 m. Nr. 10 / Ukrainiečių rašytojas, poetas Serhijus Žadanas, kaip vienas didžiausių pasaulio kultūros kūrėjų, turi gauti Nobelio premiją, o ne imti į rankas ginklą, socialiniame tinkle „X“ balandžio 3-iąją parašė Jeilio universiteto istorijos profesorius…

Arūnas Spraunius. Pats sau psichoanalitikas, pakerėtas ekspertų išvados, jog mirti, pasirodo, bijome visi

2023 m. Nr. 4 / Šiuo atveju galima apsistoti prie teiginio, jog būties „nėra išvis“, arba, pasitelkiant seną gerą lietuvišką posakį, – nėra nė kvapo. Lietuviškame „Google“ posakis renka apie 3 330 000 nuorodų…

Arūnas Spraunius. Egidijus

2017 m. Nr. 4 / Aikštė miesto viduryje – vitrinos, lauko kavinės, po ją vaikštinėjantys žmonės etc. Aikštėje sukinėjasi reporteris, kabinėjasi prie praeivių. REPORTERIS. Panele, atleiskite… ponia, galima jus minutėlei? ZITA. Kas yra?

Arūnas Spraunius: „…tikra palaima nors kartais pabūti apostatu“

2015 m. Nr. 12 / Rašytojas Arūnas Spraunius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą…

„Metų“ anketa. Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius

2014 m. Nr. 4 / Į „Metų“ anketos klausimus atsako Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose…

„Metų“ anketa. Arūnas Spraunius, Eugenijus Ignatavičius

2010 m. Nr. 5–6 / Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime?

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas: posovietinės lietuvių poezijos linkmės

2009 m. Nr. 1 / Naujausioje lietuvių literatūroje su romano išpopuliarėjimu koreliuoja išryškėjęs polinkis eksploatuoti naratyvines kalbos formas poetinėje kūryboje.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Petro I testamentas šiandien

2023 m. Nr. 1

Istorijos priešistorė

Su Petro I, arba Petro Didžiojo, testamentu susipažinau atsitiktinai, dar pereito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, rašydama disertaciją iš lietuvių ir prancūzų literatūrinių ryšių srities, besidomėdama Victoro Hugo ryšiais su išeiviais iš Lietuvos, o plačiau – išeivių iš Lietuvos gyvenimu Prancūzijoje po Lenkijos ir Lietuvos 1830–1831 m. sukilimo prieš rusų caro valdžią. Tuomet dėmesį patraukė XIX a. pirmoje pusėje išgarsėjusio Paryžiaus bibliotekininko ir spaustuvininko, archyvaro ir istoriko, išeivio iš LDK Jokūbo Leonardo Boreikos Chodzkos visuomeninė ir leidybinė veikla. Būtent viename svarbiausių jo redaguotų veikalų „Istorinė, literatūrinė, monumentalioji ir iliustruotoji Lenkija“¹ aptikau vadinamąjį Petro I testamentą – keistą ir įdomų dokumentą, intriguojantį skandalingu turiniu ir stebinantį savotiška literatūrine forma. Testamente iškilmingu ir pranašišku tonu deklaruojama lemtinga Rusijos misija valdyti pasaulį, skelbiamas Europos ir visos planetos užkariavimo planas, tiesiai ir be užuolankų atskleidžiant neteisėtus ir nedorus svetimų žemių užvaldymo kelius. Dar gerai nė neįsigilinus į keturiolika jame pateikiamų tezių tampa aišku, kad tekstas turi realių sąsajų su istorijos aktualijomis, ir tai tikriausiai yra visa juo keliamos intrigos esmė. Tačiau testamento viešinimui gerokai trukdė tai, kad šiaip jau atidus ir skrupulingas leidėjas L. Chodzka nenurodė prancūzų kalba skelbiamo dokumento šaltinio, nepateikė tikslios jo nuorodos. Preambulėje teigiama, kad dokumentas esąs reikšmingas, vertinamas kaip vienas svarbiausių Europos politikos aktų, pabrėžiant ir tęstinumą laike – mat vėlesni įvykiai jam suteikė pranašystės pobūdį. Esą, XIX šimtmečio viduryje daugelis Petro I pranašysčių jau buvo išsipildžiusios: Suomija, Estija, Livonija, Kuršas, Lietuva, Lenkija, Rusinų žemės, Moldavija, Valakija, Krymas, Kazokų valdos, Turkija, Kaukazas, Persija jau buvo tapę Maskvos aukomis.

Nepaisant nenurodyto šaltinio, dokumentas atrodė solidžiai, tad jį išverčiau į lietuvių kalbą². Publikuotas 1990 m. „Sietyne“, Petro I testamentas susilaukė skaitytojų dėmesio, buvo siejamas su tuometine situacija, su veidmainiška rusų valdžios politika, grubiu karinės galios įsikišimu, nepriklausomybės nepripažinimu ir panašiais dalykais. Regis, šiandieną, vykstant šiurpiam Rusijos karui Ukrainoje, dokumentas vėl tampa savotiškai aktualus. Tai liudija jo paminėjimas 2022-ųjų „Santaros-Šviesos“ suvažiavimo metu (literatūrologo ir istoriko Dariaus Kuolio pasisakymuose).

Testamento tekstą galima nagrinėti įvairiai: nuodugniai tirti genezę, paplitimo priežastis ir geografiją, atskleisti aktyvią ir tam tikrais istorijos tarpsniais besikartojančią jo recepciją, tekste išskirti svarbiausius teiginius bei įvertinti jų tikroviškumo laipsnį. Tai sudaro tyrinėjimo problematiką. Tačiau šis rašinys nepretenduoja į išsamų tyrimą. Jame greičiau siekiama objektą sureikšminti šiandienos aktualijų akivaizdoje.

Testamentas ir jo tekstas analitiniu žvilgsniu

Visų pirma dera pristatyti arba priminti vadinamojo Petro I testamento tekstą. Pateikiu L. Chodzkos publikuotos versijos vertimą, šiek tiek jį pakoregavusi:

Šventos ir nedalomos Trejybės vardu, mes, Petras I, ir t. t., visiems mūsų palikuonims, sosto paveldėtojams ir rusų nacijos vyresnybei.

Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis savo šviesa ir visokeriopai teikiantis dievišką paramą, man leidžia žiūrėti į rusų tautą kaip pašauktą ateityje viešpatauti Europoje. Šią mintį grindžiu tuo, kad didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas, todėl neabejotinai jas turi užkariauti nauja, jauna tauta, kai tik šioji pasieks aukščiausią savo jėgos ir išsivystymo lygį. Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją į Vakarus ir į Rytus natūraliu judėjimu, palaimintu Apvaizdos, kuri barbarų invazija prikėlė romėnų tautą. Šios poliarinių genčių migracijos – tai kaip Nilo srovė, kuri tam tikrais laikotarpiais savo syvais tręšė nualintas Egipto žemes. Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys ją pavers didele jūra, kuri drėkins nualintą Europą, o jos bangos risis tolyn, nepaisydamos jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti, jei tik mano palikuonys mokės valdyti srovę. Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti:

1. Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklės, neduoti kareiviui atsikvėpti, išleisti į atsargą tik jeigu reikia pataisyti valstybės finansinę padėtį, performuoti armiją, parinkti tinkamą momentą atakai. Taip elgtis, kad taika tarnautų karui, o karas – taikai dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo.
2. Visais įmanomais būdais kviestis išsilavinusių Europos tautų karvedžius karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais, savo laimėjimų jokiu būdu neprarasdama.
3. Dalyvauti, mažiausiai progai pasitaikius, sprendžiant pačius įvairiausius Europos, o ypač Vokietijos, reikalus. Ši, kaip arčiau esanti, mus labiau domina.
4. Suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką; papirkti galinguosius auksu; daryti įtaką seimams, juos papirkinėti, kad pagaliau galėtume paveikti karaliaus rinkimus; jų metu iškelti savo šalininkų kandidatūras, juos globoti, įvesti maskvėnų pulkus ir juos laikyti, kol pasitaikys proga palikti visam laikui. Jei kaimyninės galybės priešinsis, jas tuoj pat nutildyti, suskaldant šalį, kol bus galima paimti tai, kas bus duota.
5. Paimti visa, kas tik bus įmanoma, iš Švedijos, išprovokuoti ją mus pulti, kad turėtume pretekstą ją pajungti. Tam izoliuoti ją nuo Danijos, o Daniją nuo Švedijos ir rūpestingai puoselėti tarp šių šalių pavydą.
6. Rusų kunigaikščiams nuolatos rinktis žmonas iš Vokietijos princesių, kad būtų išvystyti šeiminiai ryšiai, suartinti interesai ir pajungta Vokietija mūsų reikalui, stiprinant tenai mūsų įtaką.
7. Ypač siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, nes šiai galybei jūreivystėje mes reikalingiausi, o ji gali naudingiausiai pasitarnauti mūsiškės vystymui. Keisti mūsų medieną ir kitą produkciją į josios auksą ir sukurti tarp jos prekeivių, jūreivių ir mūsiškių nuolatinius ryšius, palankius navigacijai bei prekybai su šia šalimi.
8. Nepaliaujamai plėsti savo valdas į šiaurę išilgai Baltijos ir į pietus išilgai Juodosios jūros.
9. Prisiartinti, kiek įmanoma, prie Konstantinopolio ir Indijos. Tas, kuris ten karaliaus, bus pasaulio valdovas. Todėl reikia kurstyti nepabaigiamus karus paeiliui Turkijoje ir Persijoje; kurti laivų statyklas Juodojoje jūroje, pamažu užvaldyti šią jūrą, tokiu pat būdu kaip ir Baltijos jūrą, nes tai – dvigubas tikslas, būtinas plano įgyvendinimui; paspartinti Persijos nuosmukį; įsiskverbti iki Persijos įlankos; atkurti, jei įmanoma, per Siriją, prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją – pasaulio prekių sandėlį. Sykį ją pasiekus, galima bus apsieiti be Anglijos aukso.
10. Siekti sąjungos su Austrija ir rūpestingai ją išlaikyti; išoriškai remti jos būsimo viešpatavimo Vokietijoje siekius ir slapta kurstyti prieš ją kunigaikščių pavydą. Skleisti per vienus ir per kitus pagalbos iš Rusijos idėją ir tam tikra prasme šią šalį globoti, o tai paruoš būsimą viešpatavimą joje.
11. Sukurstyti Austrijos dvarą, išvyti turkus iš Europos ir neutralizuoti jos pavydą Konstantinopolio užkariavimo metu – ar sukeliant šios šalies karą su senosiomis Europos valstybėmis, ar atseikėjus dalį iš užkariavimų, kurią vėliau iš jos atimtume.
12. Prisitraukti ir suburti apie save visus išsibarsčiusius graikus ir stačiatikius, pasklidusius po Vengriją, Turkiją, Lenkijos pietus, tapti jų centru ir atrama, iš anksto imti dominuoti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją; jie bus mums tiek draugai, kiek kiekvienas jų turės priešų.
13. Švedija padalinta, Persija nukariauta, Lenkija pajungta, Turkija nugalėta, mūsų armijos sujungtos, Juodoji ir Baltijos jūros saugomos mūsų vasalų, reikia tuomet labai slaptai pasiūlyti, pirmiau Versalio rūmuose, paskui Vienos dvare, pasidalinti pasaulio karalystę. Jei viena iš dviejų šalių sutinka (o tai neišvengiama), aukštinant šiosios ambicijas ir savimeilę, panaudoti ją tam, kad būtų sužlugdyta antroji, paskui savo ruožtu sužlugdyti tą, kuri išliks, įtraukiant ją į nelygią kovą, nes Rusija jau valdys visus Rytus ir didžiąją Europos dalį.
14. Jeigu, nors tai neįmanoma, kiekviena šių šalių atsisakytų Rusijos pasiūlymų, reikėtų sugebėti sukelti tarp jų peštynes ir pasiekti, kad jos nualintų viena kitą. Tada, pasinaudoję lemiamu momentu, iš anksto paruošti Rusijos pulkai užpultų Vokietiją, tuo pat metu dvi didžiulės eskadrilės su azijiečių ordomis išplauktų, viena iš Azovo jūros, kita iš Archangelsko uosto, palaikomos karo laivynų iš Juodosios ir Baltijos jūrų. Sukdamos pro Viduržemio jūrą ir vandenyną, jos užplūstų Prancūziją iš vienos pusės, o Vokietiją – iš kitos; šiuos du kraštus užėmus, likusioji Europa būtų nesunkiai pavergta.

Taip gali ir turi būti užkariauta Europa!

Atidžiau įsiskaičius į testamento tekstą, pirmiausia išryškėja kompozicija, atskleidžianti jo strategiją: pradžioje preambulė – autoriaus prisistatymas bei testamento pagrindimas, o toliau pamokymai – keturiolikos tezių rekomendacijos. Pirmos trys tezės formuluojamos taip, kad adresatui sukurtų galimybes tikslingai veikti, o tolesnės devynios nurodo veiklos programą; paskutinės dvi apžvelgia rezultatus, numato atsargines priemones galutiniam tikslui pasiekti ir reziumuoja patirtis.

Preambulė kontrastuoja su likusiu testamento tekstu ir savo turiniu, ir forma, artima literatūrinei. Iškilmingas jos stilius, pasižymintis pakiliu tonu ir vaizdingomis retorinėmis figūromis, sugyvina kuriamą viziją. Įžanginis preambulės sakinys informuoja, kas kieno vardu kalba ir kam testamentas skiriamas. Subjekto lėmėjas yra ne šio pasaulio daiktas ar dalykas, bet pati Šventoji Trejybė, įgaliojusi veikti jos vardu Petrą I, vieną asmenį, paverstą kolektyviniu subjektu „mes“ ir besikreipiantį į daugybinį adresatą „visiems“. Daugiskaitos ir vienaskaitos kaita tęsiasi toliau, nuo daugybinio pereinant prie vienatinio atvejo, šį vis daugiau akcentuojant: „Didysis Dievas, iš kurio mūsų gyvybė ir valdžia, mus nuolatos apšviečiantis <…> man leidžia žiūrėti <…> Aš laikau būsimą Šiaurės invaziją <…> judėjimu, palaimintu Apvaizdos <…> Man atėjus, Rusija buvo upelis, aš ją palieku jau upę; mano palikuonys ją pavers didele jūra <…> Štai kodėl aš jiems palieku šiuos pamokymus, rekomenduodamas nuolat ir atidžiai skaityti.“ Tokia dėstymo taktika puikiai atskleidžia autokratinio valdymo esmę: valdžia iš Dievo trijuose asmenyse, tad Rusijos caras taip pat visavaldis „mes“, kurio galia turi skleistis per visą pasaulį. Jo uždavinys – ne šiaip sau invazija ar užkariavimai, bet dieviška misija. Kadangi „didžioji dalis Europos tautų arba paseno, arba jas jau apėmęs senatvės silpnumas“, jas „neabejotinai ir lengvai turi užkariauti nauja, jauna tauta“. Todėl invazija į Vakarus ir Rytus esąs Apvaizdos įkvėptas natūralus judėjimas, tuo labiau akcentuojant tęstinumą laike ir besikartojantį istorijos vyksmą. Nenuostabu, kad tokios sakralios ir kilnios misijos įkvėptiems pasekėjams, patikėjusiems savo tautos jaunystės galia, bus priimtina galios opozicija vadinamam senatvės silpnumui, kurį reikia naikinti, ir atrodys logiška stumti Rusijos kaip didelės jūros bangas tolyn, „nepaisant jokių užtvarų, kokias tik nusilpusios rankos gebės joms priešinti“. Čia stipresniojo teisė ir galios kultas nė nemano atsižvelgti į kokias nors moralės normas. Akivaizdu, kad jos neįeina į valdovo deklaruojamą rusiško patriotizmo sampratą. Dera pripažinti, kad preambulė įtaigi, gebanti parengti tokį antgamtiška galia įtikėjusį patriotą, kuriam tikslas pateisina priemones, todėl tikėtina, kad nurodyti tolesni veiklos keliai, kupini intrigų, šmeižto ar apgaulės, nėra adresatui keisti ar netinkami.

Preambulė kontrastuoja su tolesniu testamento tekstu jau vien dėl pakitusios minties raiškos. Iškilmingą, pakilų, kupiną retorinių puošmenų, metaforų ir simbolių stilių keičia racionalus ir buitiškas kalbėjimas, tiesmukai perteikiant vienokią ar kitokią mintį ar idėją. Čia svarbiausia – tezės turinys. Jau pirmos tezės pradžia („Laikyti rusų tautą nuolatinio karo būklės, neduoti kareiviui atsikvėpti“) kuria militaristinės ir despotiškos valstybės įvaizdį, o karo sureikšminimas („taip elgtis, kad taika tarnautų karui“) ir svetimų žemių užgrobimo akcentavimas („dėl Rusijos išplėtimo ir jos klestėjimo“) nurodo svarbiausią tokios valstybės užduotį – karinę ekspansiją. Tačiau uždavinių esama ir kitokių. Antra tezė informuoja apie Petrui I, kaip žinoma, būdingą rūpestį šalies išsivystymo lygio kėlimu („kviestis išsilavinusių Europos tautų karvedžius karo metu ir mokslininkus taikos metu tam, kad rusų tauta pasinaudotų kitų šalių pasiekimais“), o trečia – apie siekį dalyvauti kaip lygūs su lygiais sprendžiant Europos reikalus.

Ketvirtoji–dvyliktoji tezės atskleidžia visą manipuliacijos caro valdžios galiomis mechanizmą. Ypač detaliai nurodyta rusų veikla Lenkijoje. Taigi būtina: suskaldyti Lenkiją, nuolatos palaikant jos viduje pavydą ir nesantaiką, papirkinėti seimus, paveikti karaliaus rinkimus, įvesti maskvėnų pulkus ir juos palikti visam laikui. Toliau: pajungti Švediją, izoliuoti ją nuo Danijos ir puoselėti tarp šių šalių pavydą; išvystyti šeiminius ryšius su Vokietija, siekti sąjungos su Anglija prekybos srityje, plėsti valdas į šiaurę ir į pietus išilgai Baltijos ir Juodosios jūrų, kurstyti karus Turkijoje ir Persijoje, paspartinant Persijos nuosmukį; atkurti per Siriją prekybą su Artimųjų Rytų šalimis ir pasiekti Indiją, nes tada jau bus galima apsieiti be Anglijos aukso; įsiviešpatauti Austrijoje, išoriškai remiant jos viešpatavimo Vokietijoje siekius, o slapta kurstant prieš ją kunigaikščių pavydą ir skleidžiant tariamos pagalbos iš Rusijos idėją; suburti visus graikus ir stačiatikius, tapti jų centru ir imti vyrauti pasaulyje, įkuriant kunigų ar tikėjimo autokratiją.

Visų manipuliacijų pagrindas – apgaulė, melas, suktybė. Šis valdžios mechanizmas ne tik toleruoja amoralų elgesį, bet ir skatina jo griebtis dėl atseit kilnaus tikslo – Rusijos gerovės. Įdomu, kad ne tik Petro I tikslai ir Rusijos valdymo būdas amžininkams bei vėlesniems testamento skaitytojams nekėlė abejonių. Dar svarbiau, kad daugelis konkrečių kiekvieną šalį liečiančių planų bei numanomų veiksmų pasirodė pranašiški.

Testamento genezė ir jos versijos

Nenuostabu, kad tokio skandalingo turinio tekstą rusų istorikai ir diplomatai buvo linkę nutylėti ar paprasčiausiai atmesti. Jie neigė ir neigia šio testamento kaip autentiško fakto istoriją. Esą, kadangi ištakos neaiškios, jis galėtų dominti tik visuomenės nuomonių istorijos kūrėjus³. Tačiau visuomenės nuomonių istorija – tai dėmesio vertas kontekstas. Žvelgiant šiuo aspektu, testamentas jau pelno pripažinimą.

Ryškiausios testamento genezės versijos yra dvi. Pirmoji skelbia, kad XVIII a. viduryje prancūzų ambasados Rusijoje tarnautojas ir karaliaus Liudviko XV slaptasis agentas riteris d’Eonas⁴, kuriam buvo prieinami Rusijos imperiniai archyvai, apie 1756-uosius atgabeno į Prancūziją Petro I savo paveldėtojams palikto dominavimo Europoje plano kopiją. Pasak šios versijos tyrinėtojos Simone Blanc, būtent šia kopija sekdamas po kelerių metų vienas iš „didžiosios lenkų emigracijos narių“ L. Chodzka ėmėsi testamento temos savo veikale „Pologne illustré“. Mums įdomu, kad skelbiamo testamento įžangoje neįvardintas riteris pakrikštijamas Prancūzijos ambasadoriumi prie carienės Elžbietos dvaro⁵, nors ambasadoriaus titulas riteriui buvo suteiktas gerokai vėliau. Klaida neesminė, tik liudijanti, kad žinios apie riterį galėjo būti ne visai tikslios.

Antroji genezės versija vėlesnė, siekianti XVIII a. pabaigą. Ją nuodugniai tyrusi Elene Jourdan nurodo tris tekstus, kuriuos rado Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose; visi trys buvo parašyti apie 1790-uosius⁶. Seniausia dokumento versija – buvusio „Gazette de Pologne“ redaktoriaus prancūzo Tombeur (teksto originalas, esą, suredaguotas Varšuvoje 1794 m.). Jame teigiama, kad tai yra Petro I ranka rašytų slaptų memuarų su juose išdėstytais ateities planais santrauka. Nenurodęs aplinkybių, kaip dokumentas tapo prieinamas, Tombeur patikslina, kad jis išsaugotas „Rusijos imperatorių specialiuose archyvuose“⁷. Kitas (antras iš trijų) testamento tekstas aptinkamas lenko Paradowskio asmeninėje korespondencijoje, 1796 m. laiškuose tėvynainiui Mykolui Sokolnickiui, kuris vėliau tuos laiškus pristatė į ministeriją. Kitaip nei Tombeur, siuntėjas nurodo aplinkybes, leidusias dokumentą gauti: Paradowskis, tuometinis Jekaterinos II favorito Zubovo sekretorius, esą, pastebėjo ant favorito darbo stalo „dienoraštį <…> rašytą Jekaterinos I patikėtinio de Leforto ranka, kuriame šis kasdien žymėjosi visus Petro I nusiteikimus, visas jo svajones ir pamąstymus, kuriuos carienė kartais pati pakoreguodavo savo ranka“. Paradowskis pristato (ne iš eilės) Petro I planą, jau cituotą Tombeur. Jis akcentuoja Lenkijos padalijimą ir Jekaterinos I pastabas paraštėse dėl galutinės invazijos į Europą plano, kartu sutvirtindamas įspūdį, kad faktas įtikinamas. Trečias tekstas priklauso Paradowskio respondentui, būsimam generolui M. Sokolnickiui; šis 1797 m. rudenį prancūzų Direktorijai pristatė rašytinį pranešimą, lydimą apžvalgos „Aperçu sur la Russie“, kurioje buvo ir Petro I testamento santrauka. M. Sokolnickis remiasi informacija, kurią, esą, parūpino tėvynainiai, 1794 m. balandžio 18 d.Varšuvoje perėmę rusų archyvus (tą pačią archyvų perėmimo datą mini ir Tombeur). M. Sokolnickis tvirtina savo akimis matęs dokumentą ir pateikia Direktorijai jo santrauką.

Pasak E. Jourdan, trijų slapto Petro I plano šaltinių kilmė ta pati, kurią nurodydama ji cituoja bene svariausią S. Blanc publikacijos išvadą: „Tai lenkų legenda, Lenkijos valstybės vyrų sukurta <…> ir tuometinių revoliucinių interesų įkvėpta.“ Iš tiesų, XVIII a. pabaigoje, po kelių šios šalies padalijimų, ypač po paskutinio padalijimo 1795 m. tarp Rusijos, Austrijos ir Prūsijos, Abiejų Tautų Respublika buvo atsidūrusi Europos šalių dėmesio centre. Po Tado Kosciuškos sukilimo Prancūzija tapo viltingu traukos centru lenkų ir lietuvių kovotojams už laisvę. (S. Blanc primena, jog, Aleksandro Suvorovo armijai įsiveržus į Europos centrą, lenkai kovėsi šalia prancūzų ne tik Italijoje, bet ir prie Reino.) Tad antroji genezės versija yra geriau argumentuota.

Vis dėlto įdomu, kad L. Chodzka naudojasi būtent pirmąja versija. Gal dėl to, kad anuomet, 1836 m., rašytojas Frédéricas Gaillardet pagal vadinamuosius autentiškus dokumentus paskelbė riterio d’Eono atsiminimus⁸. Beje, vėlesniame 1866 m. leidime F. Gaillardet prisipažino, kad gerokai sutirštino savo herojaus gyvenimo spalvas. Bet išsaugojo žymųjį testamentą, dėl kurio tuo metu buvo daug polemizuojama. Reikia pažymėti, kad būtent F. Gaillardet testamento „versija“ rankraščio pavidalu aptinkama tarp Užsienio reikalų ministerijos dokumentų.

Dar anksčiau, prieš pat Napoleono žygį į Rusiją 1812 m., Paryžiuje buvo publikuotas anoniminis leidinys „De la politique et des progrès de la puissance russe depuis son origine jusqu’au commencement du XIX siècle“ („Apie rusų galios politiką ir laimėjimus nuo jos ištakų iki XIX amžiaus pradžiosׅ“). Tikrasis autorius buvo Charles’is Louis Lesur, Užsienio reikalų ministerijos Propagandos skyriaus tarnautojas. 177 puslapyje jis cituoja keturiolika „plano“ punktų, pridurdamas, jog tikima, kad toks planas egzistuoja specialiuose Rusijos imperijos archyvuose. Pasak S. Blanc, už beasmenės veiksmažodžio formos („tikima“) – F. Gaillardet romanistas su savo jau tuo metu išreklamuota riterio d’Eono figūra.

Dera pastebėti, jog, nepaisant 1912 m. generolo proprovaikaičio ir bendravardžio M. Sokolnickio įrodinėjimo, kad testamento autoriai yra lenkų emigrantai⁹, vėlesniuose XIX–XX a. šaltiniuose vėl minimas išgarsintas riteris d’Eonas. S. Blanc mini žinomą XX a. istoriką ir diplomatą, Rusijos istorijos ir politikos specialistą Constantiną de Grunwaldą (gimusį Peterburge 1881 m., po Spalio revoliucijos emigravusį į Vakarus, mirusį 1976 m.), kuris XX a. viduryje rašė, kad testamentas priklauso arba riterio d’Eono plunksnai arba kokio nors publicisto, mėgstančio sensacingas naujienas¹⁰.

Šiandien mums gali būti įdomus faktas, kad S. Blanc studijoje tarp testamento platintojų minimi ir ukrainiečiai. Esą, neatsitiktinai amerikietiškame pokario žurnale istorikas D. V. Lehovicius cituoja Ilko Borsako tyrinėjimą: „Velikij Mazepenėc Grigor Orlik“ (Lwow, 1932)¹¹. Studijos autorė kelia klausimą, ar nereikėtų ieškoti vieno iš testamento šaltinių XVIII a. antirusiškoje ukrainiečių aplinkoje. Esą, Grégoire’as – Greguaro Orliko tėvas ukrainietis – savo atsiminimus apie Rusiją (kuriuose regimai cituojamas testamentas) buvo įteikęs Prancūzijos karaliui.

Testamento sklaida ir aktualūs komentarai

Suvokiant, kad ne mūsų galioje šiandieną iki galo išaiškinti paslaptingąją testamento genezę, norisi akcentuoti jo populiarumą, komentarus ir sklaidą.

Pasak E. Jourdan, nuo pat Petro I Europos užkariavimo plano paskelbimo nė viena sunkesnė krizė, priešinant Rusiją Vakarams, neapsiėjo be išgarsėjusio testamento kaip privalomo argumento: svarstant rusų intervenciją į Vengriją 1848 m., lenkų krizes, Krymo karą, 1877–1878 m. rusų ir turkų karą; vėliau testamentas pasitarnavo vokiečių propagandai Persijoje Pirmojo pasaulinio karo metu, jis vėl buvo atrastas hitlerinėje Vokietijoje; dar vėliau minimas Jungtinėse Valstijose šaltojo karo, vadinamaisiais makartizmo (antikomunistinio judėjimo) metais. Testamentui įgijus pasaulinį garsą, pagaliau net Rusijoje nepatvirtintas faktas buvo savaip pripažintas. E. Jourdan mini Stalino laikais TSRS išspausdintą „Diplomatinį žodyną“ (1930), kuriame ši vadinamoji legenda įvertinta kaip galinti rusų politiką nuplauti nuo bet kokio imperializmo. Galima manyti, kad tuo metu Rusijos valdžiai derėjo atsiriboti nuo carinės autokratijos propagandiniais tikslais, nes galbūt legendos esmė pasirodė gebanti išduoti tikruosius stalinizmo planus.

Norint detaliai ištirti visą caro užkariavimų programos sklaidą nuo XIX a. iki mūsų dienų, reikalinga kruopšti kompetentingo istoriko studija. Šio straipsnio tikslas palyginti kuklus – mėginama pristatyti reikšmingesnius prieinamus šaltinius. Tarp testamento komentatorių pasirinktas XIX a. prancūzų teologo ir eseisto monsinjoro Jeano Josepho Gaumė 1876 m. rašinys „Petro Didžiojo testamentas, arba Ateities raktas“¹². Dėl savo įžvalgų, tapusių aktualių šiandienos tikrovei, šis rašinys atrodo vertas aptarti plačiau.

Jame patikinęs, kad 1757 m. dokumentą iš Rusijos į Prancūziją atgabeno ir Liudviko XV užsienio reikalų ministrui abatui de Bernis įteikė riteris d’Eonas de Beaumont’as, autorius pažymi, kad nors esama atkakliai neigiančių testamento autentiškumą, istorija neleidžia suabejoti tradiciškai nekintančia Rusijos politika. J. J. Gaumė bando nusakyti rusiško mentaliteto specifiką: „Rusas savo prigimtimi yra šiek tiek graikas, šiek tiek totorius. Gudrumas ir jėga, jeigu ne žiaurumas, – tai du keliai, kuriais jis eina į tikslą.“ Suminėjęs įvairias intrigas, kurias geba regzti Rusija Rytuose ir Vakaruose, autorius ypač išskiria Lenkiją. Jo nuomone, daug kalbama apie žiaurų turkų elgesį su bulgarų atskalūnais, bet tai beveik nesulyginama su kančiomis, kurias patiria katalikai lenkai, rusų persekiojami, žudomi, tremiami į Sibiro ledynus, tuo būdu naikinant visą tautą. Esą, tai metodai, kuriuos naudodama šventoji Rusija žygiuoja į tikslą. „O Europa žiūri ir leidžia daryti ką nori!“ – sušunka autorius. Jis mano, kad jokia tauta atskirai negali pasipriešinti Rusijai, net Prūsija. Vienintelis būdas pasipriešinti makiaveliškai Petro I programai – tarptautinė vienybė vieningo tikėjimo pagrindu. Bet tokio tikėjimo nebėra, riterių laikai pasibaigė. Monsinjoro išvada pesimistinė – TIKRASIS PAVOJUS EUROPAI YRA RUSIJA, ir kasdien šis pavojus auga. Pagaliau autorius drįsta ištarti: nebijokime rusų, bijokime savęs. MES PATYS SUKŪRĖME RUSIJĄ. Nenuostabu, kad moralios politikos pagrindu teologas laiko tikėjimą. Jo nuomone, Rusija nebūtų tapusi tokia, kokia yra dabar, jei Vakarų tautos būtų išlikusios katalikiškos. Dabar prieš Rusiją reikalingas kryžiaus žygis, kuris be tikėjimo neįmanomas. Kas belieka? Monsinjoras J. J. Gaumė atsako: katalikas gali iškėlęs į dangų rankas melsti Apvaizdos sušvelninti negandas, kurių esame nusipelnę.

XXI a. skaitytojo paskutinė XIX a. pabaigos teologo ir eseisto išvada nestebina. Stebina kitos su Rusija susijusios įžvalgos, šiandieną, regis, vėl aktualios.

Mūsų amžiuje testamento tyrinėtoja E. Jourdan Petro I programą taip pat vadina makiaveliška. Ji pažymi, jog, nepaisant dar Voltaire’o išgirtų Petro I ir Jekaterinos II pastangų civilizuoti Rusiją, šalyje buvo sukurtas tik civilizacijos simuliakras, liaudis išliko barbariška. Rytietiškas caro despotizmas pažemino kareivius, paversdamas juos vergais, bejausmiais, bet efektingais automatais, tad despotizmą galima vertinti kaip Rusijos karinės galios garantą.

Išvadų vietoj – klausimai

Ar šiandieną pakanka ribotomis Vakarų sankcijomis kovoti prieš carinės Rusijos politikos atgaivinimą? Ar užtenka dabar teikiamos pagalbos Ukrainai, kurioje žiauri Rusijos karinė agresija kasdien nusineša šimtus gyvybių? Tuo metu Europoje tūkstančiai žmonių išeina į gatves, reikalaudami šalis aprūpinti rusiška nafta ir dujomis, nes neramu dėl energijos kainų. Tampa akivaizdu, kad visus vienijančio kryžiaus žygio nėra ir nebus. Naujojo caro Putino politika ta pati – melas ir intrigos, pritariančias ar svyruojančias šalis mėginant patraukti savo pusėn, sukursčius nesantaiką tarp tautų ir bendruomenių. Rusijai naudinga Vakaruose vyraujanti liberalizmo ideologija, nustumianti į šalį globalias grėsmes ir teikianti prioritetą laikinai gerovei. Belieka kliautis demokratijos vertybėmis ir manyti, kad jos gali atstoti tikėjimo tiesas. Tik ar ateizmas pajėgus užtikrinti moralės viršenybę pragmatinės naudos atžvilgiu?

Klausimų daugiau negu atsakymų. Regime, kad XXI a. pažanga siekia užtikrinti individualią kiekvieno piliečio asmens laisvę, bet negarantuoja visuotinės materialios gerovės. Šis asmens laisvės troškimas neaplenkia Rusijos žmonių, ir tai teikia vilties. Kol kas propagandos dengiamas šiandieninis valdžios despotizmas Rusijoje laimi, tačiau tikima, kad perversmas ne už kalnų.

Norint padėti ne tik ukrainiečiams, bet ir Rusijos žmonėms, privalu suprasti istorinio paveldo svarbą. Ne veltui į Petro I testamentą vėl buvo atkreiptas dėmesys 2012 ir 2015 m., Vladimirui Putinui besirengiant invazijai į Ukrainą. Prancūzijoje pakartotinai publikuoti riterio d’Eono memuarai¹³ ir testamento įtraukimas į Rusijos istorijos studijas¹⁴ liudija, kad dokumentas nenustojo aktualumo ir šiandien gali mus pamokyti realiai spręsti šiuolaikinės autokratinės Rusijos valdžios ekspansijos problemas.

1 La Pologne historique, littėraire, monumentale et illustrée, rédigée par une société des Littérateurs, sous la direction de Léonard Chodzko, ancien rédacteur en chef de la Pologne Historique, Littéraire, Monumentale et Pittoresque. – Paris: Imprimerie de Fain et Thunot, imprimeurs de l’Université Royale de France, au Bureau Central, rue Saint-Germain-Des-Prés, 9, 1839–1841. – P. 25–27.
2 Petro I testamentas / vertė Nijolė Kašelionienė // Sietynas. – VII. – 2 laida. – Vilnius: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos teatro susivienijimas, 1990. – P. 203–206.
3 Blanc S. Histoire d’une phobie: Le Testament de Pierre le Grand // Cahiers du monde russe et soviétique. – T. 9. – Nr. 3–4. – 1968. – Juillet–Décembre. – P. 265–293.
4 Charles’is d’Éonas de Beaumont’as (1728–1810) – prancūzų diplomatas, šnipas, karininkas, rašytojas, vienas iš prieštaringiausių XVIII a. asmenybių. Pagarsėjęs transvestitas, keturiasdešimt devynerius savo gyvenimo metus rengėsi kaip vyras, o trisdešimt dvejus – kaip moteris. Suvaidino svarbų vaidmenį vadinamoje paralelinėje Liudviko XV diplomatijoje, jo „juodajame kabinete“, kuris laikomas pirma slaptųjų tarnybų struktūra Prancūzijoje. 1756 m. šis slaptas agentas, pasivadinęs Lia de Beaumont, tapo carienės Elžbietos I skaitove ir įgijo caro bei visų rūmų pavaldinių pasitikėjimą. Manoma, kad per tai jam tapo prieinami ir kai kurie dvaro archyvai.
5 Žr.: La Pologne historique, littėraire, monumentale et illustrée, rédigée par une société des Littérateurs, sous la direction de Léonard Chodzko. – P. 203.
6 Archives du ministère des Affaires étrangères (AMAE), mémoires et documents (MD), Russie. – T. XXXI. – B. 37. – L. 327–330 v. Žr.: Jourdan E. Le testament apocryphe de Pierre le Grand. Universalité d’un texte (1794–1836) // Centre des recherches en histoire des Slaves. Bulletin Nr. 18. – 2004. – P. 13–48 (prieiga per internetą: https://ipr.pantheonsorbonne.fr).
7 Beje, tarsi mėgindamas sutvirtinti tokį atradimą, Tombeur pasiremia anglo Williamo Etono autoritetu. Jo nuoroda liudija, kad Petro I testamento prancūziškas variantas buvo išverstas į anglų kalbą dar 1798 m. (nurodytas vertėjas C. Lefebvre). Esą, būtent jo tekstą 1812 m. identiškai atkuria Charles’is Louis Lesur.
8 Mémoires du Chevalier d’Eon publiés pour la première fois sur les papiers fournis par sa famille et d’après les matériaux authentiques déposés aux archives du ministère des Affaires étrangères. – T. 1. – 1836.
9 Sokolnicki M. A propos du centenaire de 1812: Le Testament de Pierre le Grand // Revue des sciences politiques. – XXVII. – 1912. – P. 88–98.
10 Trois siècles de diplomatie russe. – Calmann-Lévy, Editeur, 1945. – P. 41.
11 The American Slavic and East European Review. – 1945. – P. 111–124.
12 Le testament de Pierre-le-Grand ou la clef de l’avenir par Mgr Gaume, 1876 (prieiga per internetą: Catholicapedia.net/Documents/cahier-saint-charlemagne/documents/C347_Mgr-Gaume_Testament-de Pierre-le-Grand_20p.pdf ).
13 Mémoires Du Chevalier D’Eon. – T. 1. – French Edition Paperback. – March 12, 2012.
14 Heller M. Le testament de Pierre le Grand, dans Histoire de la Russie et de son empire, 2015. – P. 684–689.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Charles’is Baudelaire’as šiandien: ar blogio gėlės dar skleidžia kvapus?

2021 m. Nr. 4 / Šių metų balandžio 9-tą sukanka du šimtai metų nuo tos dienos, kai Paryžiuje gimė Charles’is Baudelaire’as, XXI amžiuje savo tėvynainių įvardintas „didžiausiu devyniolikto amžiaus prancūzų poetu“.

Charles Baudelaire. Apie juoko esmę

2021 m. Nr. 4 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’io Baudelaire’o 200-osios gimimo metinės – proga atsigręžti ir į mažiau žinomą jo kūrybos dalį – rašinius apie meną.

Charles Baudelaire. Keli užsienio karikatūristai. Goya

2021 04 09 / Iš prancūzų k. vertė Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / Charles’is Baudelaire’as Traktatą „Apie juoko esmę“ palydi straipsniais apie kelis prancūzų ir užsienio karikatūristus. Tarp jų – ir pastabos apie ispanų dailininką Francesco Goyą.

Kristijono Donelaičio „Metų“ vertimo į prancūzų kalbą patirtys

2017 m. Nr. 3 / Vertėją Karoliną Masiulis-Paliulis kalbina Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė / – Visų pirma sveikiname su neseniai Prancūzijos vyriausybės paskirtu garbingu apdovanojimu. Manau, mūsų skaitytojams įdomu…

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Keršto anatomija

2017 m. Nr. 3 / Yasmina Khadra. Kerštas. Iš prancūzų k. vertė Asta Uosytė. – Vilnius: Žara, 2011. – 208 p.

Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienė. Pakeliui su „snobu“ Sartre’u

2016 m. Nr. 7 / Solveiga Daugirdaitė. Švystelėjo kaip meteoras. 1965-ieji su Simone de Beauvoir ir Jeanu Pauliu Sartre’u. – Vilnius: LLTI. – 2015 m.

Nijolė Kašelionienė, Kęstutis Nastopka. Varžybose su Villonu

2000 m. Nr. 10 / François Villon. Rinktinė poezija / Œuvres. Originalai ir vertimas iš senosios prancūzų kalbos. Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 341 p.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7

Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“

Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu žanras. Nėra tokio gatavo gyvenimo pavidalo, kurį užtektų tik aprašyti. Aprašytojas yra ir rašytojas, gyvenimo pavidalo formuotojas. Tai galioja ir biografijai, ir autobiografijai, pasakojimui apie save. Biografija labiau aprašymas, autobiografija – kuriantis ir perkuriantis rašymas.

Poeto biografija – labiau autobiografija, paprastai turinti ir meninės improvizacijos bruožų. Poetų autobiografijos yra svarbios į poeziją žvelgiant iš patirties taško, akcentuojant gimtąją vietą, ryšius, santykius, skaitytas knygas, klausytą muziką. Kūryba tada suvokiama ir kaip raiška, išraiška; tokiu principu remiasi ir biografinis metodas. Gana vaisingas šis metodas buvo romantizmo epochoje, kai poeto povyza, figūra taip pat buvo kuriama – ir paties asmens, ir aplinkos. Kitas kelias – poezijos, kaip pačios giliausios ir autentiškiausios autobiografijos, kaip autentiškumo suvokimas. Mano autobiografija yra mano poezija, – taip ar panašiai yra ištaręs ne vienas poetas. Autobiografiškumas tais atvejais suvokiamas ne kaip gyvenimo faktologija, o kaip dvasinis turinys, patirtis, išgyvenimai. Bet vėlgi – to, ką galime pavadinti eilėraščio tūriu (jei vengsime turinio, labiau reiškiančio pasakojimo galimybę), nėra atskirai nuo eilėraščio. Tik dingstis (tai, kas dingteli kaip prisiminimas, aliuzija, paralelė) eilėraščiui rastis, įsiforminti kalba. Eilėraštis yra specifinis kalbinis darinys, tad kokiu aspektu į eilėraštį bežvelgtume, į kalbą būtina atsižvelgti. Ir pačioje atsargiausioje autobiografijoje veikia ir kalbos, kuria eilėraštis rašomas-kuriamas, biografija, jos fonetinės, morfologinės, sintaksinės, semantinės galimybės. Taip pat vietovardžiai, vandenvardžiai, asmenų vardai, kurie gali pakreipti eilėraščio turinį, jį ryškiau biografizuoti. Krašto biografija gali tapti ir poeto biografijos žymeniu, eilėraščiais iš to, kas prasideda savame kieme, kaime, artimoje vietovėje. Tikra, atpažįstama, neatskiriama nuo poeto patirties, metonimiška. Tai atvejai, kai tikra, bet reta, kai tikriau nei būta. Daugiau aprašomųjų elementų, daugiau paviršiaus. Faktinis tikrumas visada labiau paviršiuje. Faktų buvimas paviršiuje, atpažįstamumas kontroliuoja galimybes pramanyti. Apskritai – pramanas veiksmingesnis prozoje, ypač romane. Daug romanų rašoma iš biografijos, bet naudojamasi pramanais, pramanytomis siužetinėmis linijomis, pakeistais biografijos faktais, kad nebūtų tiesiogiai atpažįstama.

Lyrika, eilėraštis tobuliausiai paslepia, į metaforas perlydo nelaimingą meilę, išduotą jausmą, pavydą. Išdidina džiaugsmą, išgilina skausmą, liūdesį. Ir kaip tik šiame perkeitimo procese pastebime tai, ką ir galima, gręžiantis į biografiškumo ar autobiografiškumo momentą, apibūdinti kaip tikriau nei būta. Lyrikoje tik šis biografiškumo momentas, tik tas tikriau nei būta, ir įprasmina biografijos dalyvavimą kūryboje. Ne pramanas, ne tai, kas pramanyta, o tai, kas permainyta, perkelta į kitą plotmę. Poetinio perkeitimo, permainymo procesuose labiau susitinkame ne su metonimija (pakeitimu), o su metafora (perkėlimu). Lyrika yra intensyvus menas, giliausios metaforos yra staigios, netikėtos, veikia kaip katapultos (pirmine reikšme – strėlių svaidyklės). Metafora prasmę tarsi išsviedžia, ir tai, kas joje atrodo paradoksalu, prieštaringa, yra ir jos judesio energija.

Ar žmogaus mintys, jausmai, išgyvenimai yra tokie pat tikri, kaip tai, kad poetas gimė ten ir ten, mokėsi tokiame ar tokiame universitete, tada ir tada išleido pirmąją knygą? Ar yra vidinė tikrovė, vidinė kalba? Patiriančiam yra, bet paliudijama tik kūryba, labiausiai eilėraščiu. Geras eilėraštis įgyja daikto tikrumą. O eilėraščio kaip daikto tikrumu perteikiamas ir jausmų, minčių, išgyvenimų tikrumas. Gal pati giliausia kūrybos funkcija ir yra žmogaus vidinio pasaulio (arba vidinės biografijos) paliudijimas, patvirtinimas.

Lietuvių poezijos istorijoje yra dvi įdomios „Vainikų“ antologijos, sudarytos Kazio Binkio. Prie eilėraščių pateikiami ir trumpi biografiniai pasisakymai. Poeto ir jo biografijos santykiui itin svarbi antroji knyga („Naujosios poezijos antologija“, 1936). Poezijos modernėjimą tuo metu jau veikė ir laisvesnės pačių poetų biografinės interpretacijos. Antologijos centras – neoromantikų karta, poetai, gimę XX a. pirmuoju dešimtmečiu. Trumpos autobiografijos suvokiamos kaip sukurtos. Parašyti autobiografiją iš esmės yra tas pats, kaip parašyti eilėraštį: reikia taip sutelkti kalbą, kad ji reaguotų į tai, kas buvo ir yra svarbu, pažadintų būsenas, sukeltų reakcijas. Kelios minėtos antologijos autobiografijų pastraipos: Antanui Miškiniui biografiškai svarbu pasisakyti apie jį paveikusį nepriklausomos Lietuvos susikūrimą: „Nepriklausoma Lietuva užtiko mane nedidelį. Didelio įspūdžio darė visai šeimai, taigi ir man. Kai brolis Motiejus nakčia išėjo iš namų savanoriu į kariuomenę, rodos, net motina, iš prigimties lyrikė, mažai verkė.“ Tokia svarbi motinai, iš prigimties lyrikei, buvo Lietuva. Lyrikės motinos lyrikas ir sūnus. Jono Aisčio, tuo metu dar Jono Kossu-Aleksandravičiaus, autobiografijoje pabrėžta gamtos įspūdžio svarba – jau vaikystėje: „Rytojaus diena buvo graži: atšilo langas, lauke pažeme ritosi saulė, o daržely sniegenos peliauodegės aižė. Aš niekad taip garsiai ir tragiškai neskaičiau, kaip tąsyk, ir niekad taip nenorėjau mokytis, kaip tąsyk.“ Iš ko tas tragiškas skaitymas? Iš ko apskritai tas poetui būdingas tragizmas? Pagal autobiografinę versiją – ir iš gamtos intensyvumo. Salomėjos Nėries autobiografijos pirmasis sakinys: „Nemėgstu apie save kalbėti.“ Visuomenei, o labiausiai kritikai, esančios „įdomesnės mano „nuodėmės“ negu manoji kūryba“. Nenoras apie save kalbėti taip pat autobiografinis liudijimas: kūryba iš to, kas kitaip nepaliudijama, nepasakoma. Iškalbiausias autobiografijoje – Bernardas Brazdžionis: „Gimstu per kiekvieną naują lyrišką pasisakymą, mirštu po kiekvieno naujo eilėraščio, kai siela esti lyg pro atvirą langą išlėkusi paukštė, kuri gal suglaus sparnus kažkur tuščiam, beprasmiam pasauly daugiau niekados nebegiedodama.“ Lyrika, „lyriškas pasisakymas“ yra ir poeto gimimas, ir mirtis. Faktinė biografija nėra įdomi, ką reikštų kalbėti apie tai, kad gimęs 1907 metais, šaltą Grabnyčių dieną, dar pridurti vieno Aukštaitijos kaimelio vardą. Svarbiausia, kas įvyksta eilėraštyje.

Tai daugiau ar mažiau klasikinės poeto biografijos ir jo kūrybos ryšio trajektorijos. Kas šiuo požiūriu yra pakitę dabartyje – postmoderniojoje ar postpostmoderniojoje kūryboje? Pirmieji modernizmo žingsniai pažymėti specifinės takoskyros, aiškiausiai ženklintos Stéphane’o Mallarmé, Gottfriedo Benno: eilėraščiais ne kas nors išreiškiama, vaizduojama, bet kokios tikrovės požiūriu eilėraščiai yra savarankiški, eilėraščiai padaromi iš žodžių. Kalba, žodžiai yra poezijos medžiaga. Dabartinės poezijos didžioji dalis iš tiesų yra padaryta, sukonstruota. Išgyvenimą, patirtį sunku atsekti, o ir neverta to daryti. Eilėraštis – kalbinis darinys, kalbinės konstrukcijos. Galima būtų sakyti, kad eilėraščiu įveiklinama kalbinius vaizdinius konstruojanti mentalinė biografija. Eilėraštis, eilėraščių knyga bėra tik faktinės poeto biografijos dalis. Eilėraščiai nebegimsta, svarbu ne kraujo giminystė, o tik konstrukcijos kodas, šifras. Pastebimai silpsta eilėraščio intensyvumas, tad ir ritminis-intonacinis takumas, kartu ir muzikalumas. Už muziką svarbesni vaizdiniai, labiau grafiniai nei tapybiniai, ritmą galima apibūdinti linijiniais dažniais. Eilėraštis neabejotinai ekstensyvesnis, tarsi plinta į šonus. Nebėra, kad būtų tikriau nei būta, nes tai, kas būta, nebematuojama tikrumu. Viskas keičiasi, atsiranda, nyksta, nyksta, atsiranda. Jausmo vienkartybė nebeatrodo svarbi, iš esmės nebepatiriama. Aš neabejotinai svarbiau už tu. Kiek sumenksta tu, tiek sumenksta ir tikrovė, nes tu, kitas labiausiai reprezentuoja intymiajai žmogaus tikrovei. Ir galbūt taip atsiranda galimybė realizuotis šių metų konferencijos pavadinimu tiksliai išreikštai biografinei alternatyvai: nei tikrai, nei tikriau nei būta, o pramanyta. Gal ir negalima sakyti, kad eilėraštyje įsiformina pramanyta poeto biografija, gal tiksliau teigti, kad svarbi darosi ta poeto biografijos dalis, kuri palanki prasimanymams, jais pasikliauna.

Viktorija Daujotytė. Būti šviesoje, nebijoti Gamtos tamsos

2025 m. Nr. 11 / Ilzė Butkutė. Iš vasarvidžio vados. – Vilnius, 2025. – 189 p. Knygos dailininkas – Jokūbas Jacovskis.

Viktorija Daujotytė. Vydūnas buvo Mokytojas

2025 m. Nr. 10 / „Kodėl ant dviejų šimtų litų banknoto buvo būtent Vydūnas?“ – paklausė „Moters“ žurnalas. Tikrai – kodėl būtent Vydūnas? Jau seniai nebeturime lito, nacionalinės valiutos ženklo, o klausimas liko.

Viktorija Daujotytė. „Ir dėl ko aš rašau šį dienoraštį?“

2025 m. Nr. 7 / Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščiai: 1979–1999. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 726 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Rūstėjančio laiko rūstėjanti kalba

2025 m. Nr. 3 / Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga…

Viktorija Daujotytė. Sena gali būti ir nauja

2025 m. Nr. 2 / Erika Drungytė. Bukolikos. – Vilnius: Slinktys, 2024. – 74 p. Knygos dailininkas – Rokas Bilinskas.

Viktorija Daujotytė. Metafora švyti ir gyvoje mintyje

2025 m. Nr. 1 / Laureatės žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Lietuvių vaizduotėje vis dar gyvas Karalių, Karalienių, Karalystės mitas. Ir Rašytojų sąjungos premijos, kiek atsimenu, pačioje Nepriklausomybės aušroje sumanyto…

Viktorija Daujotytė. Justino Marcinkevičiaus patvirtinimai ir papildymai

2024 m. Nr. 11 / Justinas Marcinkevičius. Rinktiniai raštai: 10 tomų / redakcinė kolegija: dr. Elena Baliutytė-Riliškienė, dr. Salomėja Bandoriūtė-Leikienė, Virginijus Gasiliūnas, dr. prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė, dr. Donata Mitaitė, habil. dr. Jūratė Sprindytė, Valentinas Sventickas, Gytis Vaškelis. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2024.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Valentinas Sventickas. Ir dar

2022 m. Nr. 1

2018 metais išleista mano knyga buvo pavadinta „Dar gurinių“. Jos pratarmėje paaiškinau, kad guriniais vadinu savaime atsirandančius trumpus užrašus. Sugalvojęs šios publikacijos antraštę, pamaniau, kad, be savaime suprantamos reikšmės, gali būti dar viena. Kad gali būti toks literatūros žanras – ir dar.

To paties?

Iš literatūros klasikos.

Jūreivis atplaukia į uostamiestį, kuriame yra buvęs prieš dešimtį metų. Nori pasėdėti, išgerti.

Eina gatvele, kurią atpažįsta, pamato barą, kuriame ne kartą buvęs. Jis ten pat, toks pat.

Užeina. Sėda prie staliuko, prie kurio dažniausiai sėdėdavo. Prieina barmenas, sako:

– O, sveiki. To paties?

Štai kas man patinka.

Štai ko nėra ir jau negali būti.

Ir taškas.

2021.X.29

Parašyti eilėraščių

Poetai jau įtikino save, jog visai nebūtina, kad eilėraštis išreikštų ką nors reikšminga ir pats reikšmingas būtų.

Užrašau išgyvenimo atkarpėlę įgudusia profesionalo ranka, išmanydamas šiam laikui tinkamą poetinę frazeologiją, ir gana. Pakankama. Toks eilėraštis skaitomas, patiriama kas nors gera, gali būti pagirtas.

Poetas ar poetė, kai viešai skaito savo eilėraštį, kurį rašant būta tikro išgyvenimo ar pakylėjimo, tai skaito jį kažkodėl siųsdamas intonacinę žinią, kad perteikti įkvėptą būseną nekorektiška kitų žmonių atžvilgiu. Dėl to atsainiai pamurma žodžius ir nusišluosto nosį.

Įtampų, aukštų ir didelių siekimų, praregėjimų, visumų pojūčio, mįslės ir darnos, daug apglėbiančios metaforos, tekančios ir skambančios kalbos, įsimintinos eilutės eilėraštis nyksta.

Poetams reikėtų vėl patikėti, kad poezija yra reikšminga.

Ir parašyti eilėraščių.

2019.IX.1

Rupūžėlė

Vis dėlto jau kyla nesmagių minčių.

Buvau ir tebesu įsitikinęs, kad poezijos knyga turi atrodyti gerai. Kad eilėraštis turėtų erdvės, kad būtų vykusiai parinktas antraščių ir tekstų šriftas, kad tinkamai įrištą knygą būtų malonu imti į rankas.

Bet kas dabar darosi, tai… Reikia puikaus popieriaus, spalvingų iliustracijų, įmantraus maketo, unikalaus įrišimo, reikia, kad knygos vartytojas aikčiotų ir nedvejodamas mokėtų dvidešimt eurų už šimto puslapių eilėraščių rinkinį.

Žinau, kad taip elgtis linkę kai kurie leidėjai, ypač tie, kurie poeziją leidžia labai retai. Na, mes parodysim!.. Taip pat žinau, kad TOKIOS knygos troškimų turi ir kai kurie poetai, net ir geri.

Ką sakyti?

Tai abejonė, ar poezija pati viena žmones patrauks. Tai pūtimasis, be abejo. Ir tai rinkos visuomenės rupūžėlė.

2019 gegužė

Nesurastas

Pirmoje Aido Marčėno knygoje „Šulinys“ (1988) skaitėme penkių eilėraščių ciklą „Triušių narvas“ (p. 69–73).

Knygoje „Ir: 123 eilėraščiai“ (2019) sugrįžta triušių narvo įvaizdis. Eilėraščiuose „Vienas, du, trys“ ir „Spira“ (p. 120 ir 121). Abu parašyti 2017 metais.

Kas čia atsitinka?

Visų pirma – vaizdo ir įvaizdžio grįžimas po trisdešimties metų. Ilgametės įvaizdžių kelionės Marčėno kūrybai būdingos, pavyzdžiui, angelai, dulkės, dėvėti, aidėti ir pan. Bet šios pastovesnės negu tas vaizdas, apie kurį dabar kalbame.

Debiutinio poezijos rinkinio ciklas pradedamas svarstymais apie sielos (ne)mirtingumą, toliau sakoma „aš vis dažniau kalbuosi / su mirusiais vis rečiau / su gyvaisiais“, ketvirtame eilėraštyje, jeigu reikėtų pabrėžti leitmotyvą, jis būtų „mirę kalba su mumis tik tiek / kiek jie yra gyvi“, kiek jie (mirusieji) veikia mus gyvus. Penktas eilėraštis, žiūrint ankstesniųjų kontekste, prasideda tartum netikėtai: „nes kelias iš namų / visada yra kelias namo.“ Prabylama daug konkrečiau, negu buvo kalbėta, atsiranda namų motyvas. Tačiau sąsaja yra. Išėjimo ir grįžimo jungties metafora. Eilėraštis (ir visas ciklas) baigiamas įspūdingu vaizdu, atėjusiu iš poeto vaikystės:

savo trečiąją vasarą
aš galiu pavadinti namais:
tie keisti dideli žmonės
kurie tada gyveno su manimi
kurių jau daugelio nebėra
aš žinau (ir tai nėra paradoksas)
kuo toliau aš tolinuosi link jų
tuo dažniau jie kankinamai
bando mane prisiminti

iš triušių narvo pro groteles matau štai
susėdę visi po jazminais
lauko virtuvėje
mirusieji ir gyvieji
girdžiu šaukia mane vardu
aš glaudžiu prie savęs šiltą triušio kūnelį sudie
amžinai

Visai jaunas poetas meistriškai augino kūrinį iki kulminacinio vaizdo, ir parašė jį puikiai. Vaikystės įvykis Maišymų kaime (yra vaikučio Aido nuotrauka triušidėje) supintas su minėtais viso ciklo motyvais. Vaikas, pasislėpęs ir nesurastas, „dideliems žmonėms“, gyviems ir mirusiems, poeto valia sako: „sudie amžinai.“

Ar tą patį sako subrendęs poetas po trisdešimties metų?

Ne.

Cituodamas eilėraščio „Spira“ pradžią tiesiog paliudiju, kad kalbama apie tą patį įvykį ir poetinį įvykį:

Niekas manęs taip ir nerado
užmigusio triušių narve
trečiaisiais gyvenimo metais.

Eilėraštis „Vienas, du, trys“ knygoje „Ir“ spausdinamas greta. Trumputis, cituoju visą:

Kur einam? Einam
slėpynių.

Pasislėpiau.
Niekas neras. Niekas
Neieško.

Radau nesantį. Esančio
rast negaliu.

Skaitykime įsidėmėdami, paklusdami lakoniškoms sunumeruotoms tezėms, kiekvienas žodis svarbus: radau nesantį, esančio rast negaliu.

Esam skatinami manyti, kad dabar poetui svarbesnis nesantis.

Eilėraščio „Spira“ pabaiga pritaria:

O aš tik sapnuoju, kad pasauly
jų nebėra, sapnuoju nutriušusį
šitą save. Kieta eilėraščio spira,
taip skaudžiai duri, kad nubusiu.

Geriau nenubusti. Žinai, kad yra „kieta eilėraščio spira“, ir žinok. Bet geriau tas sapnas, tas nesantis.

Pabrėžta metafiziškojo dėmens persvara, ir šis pabrėžtumas reiškiasi kaip problema.

Tokia galėtų būti interpretacija. Reikėtų pridėti, kad dabartinio Marčėno kalba saikinga ir koncentruota, kad garsų prasminės sąšaukos (triušių-nutriušusį) nėra demonstratyvios, bet girdimos.

Mes, rašantys apie literatūrą, esame linkę ieškoti kitimo krypčių, fiksuoti pasaulėvokos raidą. Nesakau, kad tai bereikšmis ar paikas užsiėmimas. Bet tikra poezija pasako visko daug, tad „krypties“ linijos nereikia per jėgą tiesinti. Metafiziškosios miglos nestigo ir debiutinei Marčėno knygai. Yra joje eilėraštis „Klaida“ (p. 16), taip pat kalbantis apie slėpynes (mokyklos kieme), pasakotojas ir čia nesurandamas (buvo įsilipęs į klevą). Viską prisimenantis pasakotojas praneša, kad tas klevas jau nukirstas prieš dešimtį metų. Ir štai įspūdinga eilėraščio kadencija:

o aš vis dar
slepiuosi jame

Marčėnui toks realybių susislankiojimas svarbus. Rinktinėje „Eilinė“ (2006) eilėraštis „Klaida“ spausdinamas pirmas.

Baigdamas pajuokausiu. Aidas Marčėnas sako skaitytojams: ieškokite manęs, aš dar nesurastas.

2020.IV.20

Yra

Poetės Ramutės Skučaitės 90-mečio vakaras Rašytojų klube. Tarp kitų kalbėtojų buvo ir poetas Rimvydas Stankevičius. Pakalbėjo, kaip paprastai, „be popieriuko“, prisimindamas bendravimo epizodus ir prisiliesdamas prie esmės.

Antryt galvojau, kad štai Rimvydas, geras ir ambicingas poetas, turi ką pasakyti apie nutolusio laiko mūsų poezijos klasikus, apie savosios ir kiek vyresnės kartos plunksnagraužius. Ir kad linkęs bendrauti su vyriausiąja rašytojų karta. Draugauja, susitikinėja, susiskambina su Ramute Skučaite, su Algimantu Baltakiu, net ir paskaito telefonu vieni kitiems naujų eilėraščių. Šiais laikais neįprasta, jeigu kalbėtume apie Rimvydo bendraamžius. „Ne lygis, ne mada.“

Mintyse kedendamas to vakaro įspūdžius (teko jį vesti), galvodamas apie Rimvydą, mintyse pradėjau atkūrinėti jo eilėraštį, iš kurio tik debesėlis buvo likęs sąmonėj. Atsiverčiau rinkinį „Kiaurai kūnus“ (2020) ir radau jį turiny tarp skaitant pažymėtų varnele. Eilėraštis pavadintas „Jėgų pusiausvyra“. Perskaičiau iš naujo, pagūžčiojau pečiais, – tartum nieko bendra su tuo, ką čia rašau.

Pasąmone reikia kliautis labiau nei sąmone. Jeigu apie kūrybos impulsyvų suvokimą.

Eilėraštis ilgokas, kaip Stankevičiui būdinga, pasakojamasis, kaip būdinga šių laikų poezijai, bet turi savo cveką, kuris ir paskatino jį prisiminti.

Apsisapnavęs berniukas ilgais naktiniais marškiniais, prižadintas žvaigždės, lipa laiptais į rūsį su žvake rankoje ir klausinėja: „Ei, ar kas nors ten yra?“ Ši situacija apipinta žodžiais apie pasaulio nepažinumą, apie fizikos pralaimėjimus metafizikai, apie Vergilijų, kurio šaukiamasi.

Ir štai pabaiga:

Stoviu ant laiptų į tamsą
Jau pusę savo gyvenimo,

Išaugtais marškiniais, su užgesusiu
Žvakigaliu rankose –
Ir neinu nei žemyn, nei aukštyn:
– Ei, ar kas nors ten yra?..
– Yra.

Čia ir matykime poetą Rimvydą Stankevičių. Poetą, kuris girdi ir persako mums paslaptingo neaprėpiamo pasaulio balsą: „Yra.“

Beje, Ramutės Skučaitės naujų eilėraščių knyga, pristatyta tame vakare, pavadinta „Buvau atėjus“. Taigi – buvau ir yra.

Formuluoju

Esu pasakojęs ir rašęs apie Jono Strielkūno darbo stalą „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Krūvos popierių be jokios tvarkos. Bet kai redakcijos valdžia pareikalauja kokio nors popieriuko iš tų stirtų, Jonas pasilenkia ir pageidaujamą lapelį bemat ištraukia.

Strielkūno žmona Janina sako, kad viskas būdavo taip pat ir namuose.

Piešdamas tą tikrą vaizdą, norėjau pasakyti kai ką daugiau. Rodos, ne visi suprato.

Tai dabar literatūros kritikas formuluoja, maloniai prašom: lygiai taip poetas Jonas Strielkūnas iš gyvenimo sumaišties stirtų savo eilėraščiui pasiimdavo tai, kas esminga.

2019 kovas

Atsargiau

Daug kas iš literatūros tyrinėtojų, kai atsiranda reikalas, savo samprotavimams remti telkiasi rašytojų dienoraščius ir laiškus. Jie suvokiami kaip ypač patikima autentika, vertingesnė už visa kita.

Sutinku, kad daugeliu atvejų tinka taip elgtis, net ir būtina, o pagaliau ir – kilnu.

Bet reikėtų ir atsargumo. Ar dienoraštis rašytas tik sau, ar su nuojauta, net ir žinojimu, kad kada nors bus publikuotas? Tas pats dėl laiškų.

Tačiau ne tik tai. Rašto žmogus, kai paima plunksną į rankas, ar jis viską užrašo taip, kaip buvo, ar yra plunksnos nešamas?

Tūlas daugiau patirčių turintis raštų ir likimų knebinėtojas tikriausiai yra apie tai pagalvojęs.

2019.XII.20

Egzaminas

Čia tai bent!

Dėstytojai, profesoriai visokie įpratę klausinėti, egzaminuoti studentus, skirti jiems užduotis. O čia – studentai egzaminuoja savo dėstytoją. Tokia ir yra publikacijos „…o buvo taip…“ paantraštė.

Vilniaus pedagoginio instituto (vėliau vadinto kitaip, o nūnai sunaikinto) dėstytojas profesorius Petras Bražėnas sutiko atsakyti į savo studentų klausimus. Pradėjo atsakinėti seminare, baigė (visgi buvo pusšimtis klausimų) prie rašomojo stalo.

Toks tad įdomus, netikėtos formos autobiografinio pasakojimo žanras. P. Bražėno knygoje „Rudeninės pabiros“ (išleido „Santara“ 2021 m.) jis driekiasi per šimtą šešis puslapius, tai daugiau nei trečdalis visos knygos. Ko buvo klausiamas, tą ir atsakė. Aprėptas gyvenimo kelias, darbai, pasaulėžiūra ir jos raida, kūrybos tėkmė, žinoma, ir požiūris į pedagogiką, į jaunus žmones. Pakankamas tekstas P. Bražėnui pažinti!

Pabrėžtinas žanro atspalvis būtų šis. Atsakinėtojas kreipiasi ne į abstraktų skaitytoją, o į filologiją studijuojantį jaunimą. Toks adresatas paveikia visą pasakojimą.

2021 rugpjūtis
Mardasavas

Nežinau, ar tai smulkmenos

Reikėtų pasiimti iš knygų lentynos Dalios Grinkevičiūtės tomelį „Lietuviai prie Laptevų jūros“, išleistą 2005 m. serijoje „Lietuvių literatūros lobynas“. Susirasti 173 puslapyje pastraipą, prasidedančią sakiniu „Teismas išeina pasitarti.“ Dalia teisiama už tai, kad atitempė lentų šaltam barakui bent kiek pasišildyti. Mano, kad bus nuteista ir baigs gyvenimą varoma į lagerį per speigą ir pūgą (taip dažnai atsitikdavo). Pastraipos pabaiga: „Galas kančioms visai arti.“

„Smulkmenos“ būtų dėl šio sakinio.

Rusų kalba D. Grinkevičiūtės 1976 m. liepą parašytoje atsiminimų versijoje savo būseną ji aprašo kiek kitaip. Laukdama nuosprendžio galvoja: „Liko visai nedaug, ir baigsis kančios. Viskas baigsis.“ Toliau. Buvo netikėtai išteisinta kaip nepilnametė už „nuoširdų prisipažinimą“. Ir tada: „Aš negaliu daugiau gyventi, o mane paliko gyventi <…>.“

Taigi 1976 m atsiminimuose būta daugiau desperacijos negu rašytuose XX a. devinto dešimtmečio pradžioje. Vėlesniu laiku sustiprėjo D. Grinkevičiūtės nusiteikimas išgyventi, išlikti, paliudyti.

Dar viena „smulkmena“ atrodo taip. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, be kitų rankraščių ir mašinraščių, yra lapteviečių lyderio Jono Markausko 2002 m. perduotas mašinraštis, kuriame išspausdintas tekstas, dabar žinomas pavadinimu „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Apybraiža publikuota 1988 m. žurnale „Pergalė“ ir vėliau knygose iš mašinraščio, kurį 1987 m. rašomąja mašinėle iš rankraščio išspausdino Kazio Sajos žmona poetė Zita Gražina Mažeikaitė. (Apybraižos pavadinimą, kaip žinoma, pasiūlė K. Saja.) Bet J. Markausko perduotas mašinraštis yra kitas. Jo pirmo puslapio viršuje vietoj antraštės parašytas žodis „Mūsų“, toliau daug taškų, virš jų pieštuku užrašyta MAŽOJI ŽEMĖ.

Štai kiek žinių reikia dėl „smulkmenos“, kurią verta pasakyti. Pastarajame mašinraštyje anksčiau minėtos pastraipos pabaigoje sakinio „Galas kančioms visai arti“ nėra. Ir tai mašinraštis, kol kas ypač mįslingas, – jame yra taisymų bei įrašų, man atrodo, D. Grinkevičiūtės ranka. Rankraštyje tas sakinys yra, publikacijose yra, o ką tik aptartame mašinraštyje jo nėra.

Netyčia (ar sąmoningai) praleistas spausdinant mašinėle? Tada kodėl nepastebėjo, nepataisė autorė? Kitką taisė, o šito ne.

Interpretacija peršasi, bet geriau jos nerašyti. Galvokime kartu.

2021.X.29

Dekonstrukcija

Dekonstrukcijos sąvoka, dabar dažnai pasitelkiama meno tyrinėtojų ir sovietologų, toli nutolusi nuo Jacques’o Derrida supratimo. Tiksliau – labai apribota. Imamas reiškinys arba subjektas ir, atseit, dekonstruojamas. Įsivyrauja pažodinė sąvokos reikšmė. Įvykis arba asmenybė „išardoma“ ir sudėliojama kitaip, savaip. Sukuriama figūra arba iškamša, tinkama dekonstruktoriaus apšaudymui. Visa, kas reikiamai iškamšai netinka, eliminuojama. Reiškinio ir asmenybės esmė trinama kaip trukdanti siekti savojo tikslo. Kadangi iškamša negyva, stovi ir tyli, tai kritikos strėlės gali būti labai taiklios, argumentai logiški. Projektas įvykdytas!

2020.III.7

Ochrana

Apie Justiną Marcinkevičių ir jo oponentus. Mano laikyseną.

Kokia buvo mano specialybė, kai tarnavau kariuomenėje?

Охрана особо важных объектов.
Ypatingos svarbos objektų apsauga.

2021.X.25

Ką užsirašė Daukantas 1825 metais

Nuostabu matyti, kaip seniau parašyti žodžiai laikui ir įvykiams tekant įgyja aktualių reikšmių.

Justino Marcinkevičiaus draminė apysaka „Daukantas“, parašyta 1983–1984 metais. Daukantą, atostogaujantį tėviškėje, aplanko būrelis kaimo žmonių. Jų kalboje Daukantas, kaip tautosakos rinkėjas, išgirsta ypatingų posakių ir pradeda juos užsirašinėti.

Štai pirmosios patarlės, kurias jis užsirašo:

Ką piktas įdės, to ir geras neišims.
Pilvą molio nepridrėbsi.

Šį pastebėjimą, ypač dėl molio, užsirašau perskaitęs Nerijos Putinaitės knygą „Skambantis molis: Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“ (2019).

Nuotrauka

Žurnalistė Irena Babkauskienė (nepažįstu jos) telefonu susitarė ir elektroninio susirašinėjimo būdu karantino sąlygomis padarė su manimi interviu. Šį pokalbį inspiravo mano knyga „Ką žino upė: Dar apie Justiną Marcinkevičių“.

Interviu išspausdintas laikraštyje „Vakaro žinios“ 2020 12 02. (Regis, buvo ir „Respublikos“ portale.)

Laikraščių žurnalistai paprastai klausinėja ne apie kūrybą, o apie politizuotus ir atgarsio sulaukusius epizodus. Taigi dar kartą buvau paklaustas apie Just. Marcinkevičiaus užsipuolimą TV laidoje „Krantas“ 1991 m. ir tolesnį jo juodinimą. Ir dar kartą pasakiau, kad tada joks įtakingas politikas nestojo jo ginti. Pridėjau, kad „tokiu būdu JIE prisidėjo prie piktųjų dvasių veikimo“.

Ir štai ką padarė laikraščio dizaineris. Pirmame laikraščio puslapyje. Surado ir per visą plotą paklojo Sąjūdžio metų kažin kokio mitingo nuotrauką. Prie mikrofono kalbantis Just. Marcinkevičius. Už jo nugaros pirmoje eilėje stovi JIE.

Ačiū, nežinomasis, už supratimą ačiū!

2020.XII.3

Du romanai greta

Dviejų romanų skirtingas skaitymas. Abu galima vadinti istoriniais.

Pirmiau skaičiau Vytauto Martinkaus romaną „Tavo bažnyčios rūsys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018), jo žanrinė paantraštė užrašyta taip: „Sakmė apie retus giminės akmenis su epitafijomis jos personažams“.

Po kokio pusmečio – Undinės Radzevičiūtės romaną „Kraujas mėlynas“ (ta pati leidykla, 2017). Jį be išlygų reikia vadinti istoriniu. Veiksmas vyksta Livonijoje.

Radzevičiūtė rašo gerai, valdo sakinį, pastraipą, kompoziciją, raizgo vykusius dialogus, profesionaliai plėtoja veiksmą ir tam tikrais meniniais ženklais rodo savo santykį su vaizduojamais įvykiais. Distanciją. Tačiau skaitydamas tolydžio pajutau, kad, jeigu irsiuos iki pabaigos, tai ne mėgavimosi, o literatūrinio solidarumo skatinamas. Atsiyriau. Vis pagalvodamas, kodėl turiu skaityti tokią storą knygą (trys šimtai penkiasdešimt šeši puslapiai) apie Livonijos didžiūnų ir riterių intrigas bei tuometinį reikalų tvarkymo būdą.

Skaitydamas irgi storą, net storesnį (penkių šimtų dešimties puslapių) Martinkaus romaną, nė karto nesuabejojau, ar jį turėčiau skaityti, nors taip pat daug rašoma apie senus laikus. Kodėl nesuabejojau? Atsakymas visai paprastas. Kad ir kokius laikus vaizduotų Martinkus, skaitydamas jauti ir supranti, kad romanas kalba apie amžinas egzistencines problemas, ir nėra labai svarbu, kokie laikai ir įvykiai vaizduojami. Gal ir netikusiai pasakiau. Visgi svarbūs ir tie laikai, ir įvykiai, ir personažai. Bet daug svarbiau, kad skaitydamas tu galvoji apie tai, kas buvo tada, ir kartu apie tai, kas vyksta dabar, kaip visa tai pinasi ir kaip mane dabar veikia. O veikia!

2019.II.10

Stabtelėjimas stotyse

Antrą kartą skaičiau Vido Morkūno prozos knygą „Pakeleivingų stotys“. Išleido „Odilė“ 2019 m.

Įsižiūrima į žmones. Nujaučiama, ką jie nujaučia, patiria, supranta ir nesupranta. Suvokiama, kad žmonių poelgiai ir žodžiai gali būti nuspėjami ir ne. Vienodai. Psichologizmas skvarbus.

Nėra nei gėrio, nei blogio. Teka gyvenimas su visa kuo. Daug jame tamsos, klampynių, užkaborių, netekčių ir netesėjimų. Žmonės vargsta, klaidžioja, nusideda, miršta. Mirties daug, paprastai ji pilka, kasdieniška, priklausanti tam pačiam gyvenimui.

Nei gražių peizažų, nei herojų su romantiškais polėkiais, kurie gerai nuteiktų skaitytojus.

Kalba. Sakinys. Vido Morkūno talentas čia. Net sunku patikėti, kad įmanoma rašyti taip trumpai, koncentruotai, tartum objektyvistiškai. Patiriame, kad pradžios žodžių gaida dažnai kažin kaip užsimena apie tai, kas nutiks. Būna, jog pabaigos sakiniai sako, kad tikrai atsitiko, bet nesakoma kas. Turime spręsti iš autoriaus įžvalgų, pasirinktų veikėjų ir situacijų, iš pasakojimo būdo ir sukurtos atmosferos.

Objektyvizmas skatintų sakyti, kad autorius vengia teigti ar neigti, šalinasi vertybinio kalbėjimo. Bet – vertybinė laikysena randasi suvokiant tai, ką, kodėl ir kaip jis pasakoja. Ji pasklidusi visame kame. Taip, gaubiama dvejonių, spėlionių, paslapčių.

Puiki proza, reikia pritarti Viktorijai Daujotytei, knygos galiniame viršelyje parašiusiai: „sunku patikėti, kad tokia dar gali būti“.

Branduolinė

Didysis genys nutūpė ant lazdyno. Nužiūrėjo šakelę su riešutais. Kopė žemyn. Pakeliui buvo keletas lapų, pirmiausiai nuskabė juos. Priėjęs riešutus, pakibo nugara žemyn ir su jais bemat susitvarkė.

Vanda Juknaitė, jaunystėje žodinga prozininkė, jeigu prisimintume romaną „Šermenys“ (1990), vėliau nuo savo kūrybos šakelių nuskabė visus literatūrinius lapus ir įsismelkė į branduolius. Kalbu apie trumpą puikią jos apysaką „Stiklo šalis“, išleistą 1995 m. Prilygo klasikui Jonui Biliūnui.

Pavasarį redagavau naują jos apysaką. Irgi su nuskabytais lapukais. Knyga netrukus turėtų pasirodyti.

2021.VIII.28
Mardasavas

Pasakotojas

Susikurti, pasirinkti pasakotoją – nuostabus, viską lemiantis Fiodoro Dostojevskio gebėjimas. Kalbu visų pirma apie jo romaną „Demonai“ („Бесы“), parašytą 1870–1871 m.

Romano pasakotoju Dostojevskis pasirinko poną Antoną Lavrentjevičių, kurio prototipu knygos komentaruose nurodomas savamokslis filosofas Konstantinas Golubevas. Autoriaus valia pasakotojas paverčiamas vaizduojamo provincijos miesto gyventoju, vieno svarbiųjų personažų Stepano Verchovenskio jaunesniu bičiuliu, dalyvaujančiu visuose įvykiuose, juos stebinčiu, išgyvenančiu ir analizuojančiu. Stebėjimas, žinių „rinkimas“ ir visa ko apmąstymas filosofuojančio mintytojo lygmeniu – taip galima nusakyti jo vaidmenį. Pavesdamas pasakojimą tokiam veikėjui, autorius paskatina suprasti, kad pats išmano daugiau ir „atsikrato atsakomybės“ už kai kuriuos vertinimus bei diskurso nerišlumus. Tačiau autorius neakcentuoja distancijos tarp savęs ir pasakotojo, pastarąjį skaitytojai suvokia kaip mielą, mąslų, susirūpinusį žmogų. Dėl to randasi galimybė perleisti pasakotojui autoriaus žinių ir minčių, o kartu ir abejonių, paties Dostojevskio idėjinio blaškymosi, pateikti priešingų pozicijų sankirtas.

Genialus sprendimas!

2019.II.2

Kukutis, Žemaitės

– Eikš, eikš, žemaiti kukuti, bent padainuosi…

Tai citata iš Žemaitės „Autobiografijos“ (Žemaitė, Rytą giedra, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 127).

Cituotus žodžius sako dvylikametis ponaitis, pasakojantis, ką šventas Petras į dangų priims. Lenko bajoro, žydo pirklio, net vokietės jo motinos nepriims, o vargo vaiką Lauruką ir jį patį, prisistačiusį kaip žemaitį, – priims.

Be abejo, atkreipiu dėmesį į žemaitį kukutį ir iš paskos ankstesniems spėliojimams kalbu apie Marcelijaus Martinaičio poezijos Kukutį („Kukučio baladės“), šio personažo genezę.

Kalbu visai ne apie tai, kad Martinaitis savo poetinio personažo vardą galėjo pasiimti iš Žemaitės. Žinantiems jos „Autobiografijos“ publikavimo užtrukusius reikalus ši prielaida vargiai įtikima.

Daug svarbiau kas kita. Kad žemaitį kukutį Žemaitė įdėjo į vaiko lūpas seniai, kokiais 1920 metais. Matyt, tas posakis žemaičiuose kažin kaip gyveno ir plito. Ir pasiekė žemaičio Martinaičio ausis. Sąmonę ar pasąmonę.

Ką gi, dabar pripažinkime, kad tas vaikas, šventas Petras ir Žemaitė pasakė gerai:

– Eikš, eikš, žemaiti kukuti, bent padainuosi…

2018.X.27

Detektyvai

Skandinaviškų detektyvų (norvegų, švedų) sėkmės laidas – daugiau gyvenimo. Kalbu ir apie knygas, ir apie filmus.

Daug pasakojama apie visų veikėjų gyvenimą – nusikaltėlių, įtariamųjų, liudininkų, tyrėjų. Tos biografinės žinios supinamos su svarbiausiuoju veiksmu. Tyrėjai paprastai nestandartiškos asmenybės, jie turi rimtų savo problemų, komplikuojančių tyrimą. Gyvenimiškosios faktūros gausa ir tankis tyrimo (kartu ir pasakojimo) eigą daro vingiuotą, daugiašakę, klaidinančią tyrėjus ir skaitytojus. Tarp veikėjų neretai įterpiamas personažas, „transliuojantis“ žinias iš kriminalistikos ir nusikaltėlių psichologijos teorijos ir praktikos. Pasakojimas dažnai lėtapėdiškas, vilkinantis intrigos skleidimąsi, artimas psichologinei prozai. Scenos, kurios gali būti pavaizduotos efektingai, aprašomos santūria realistiška kalba, tartum sakant, kad tikrovė yra pilkesnė, negu kad ji vaizduojama holivudiniuose filmuose. Dėl šių ypatumų romanai atrodo ypač įtikinami, užtęsta intrigos plėtotė intriguoja savaip.

Gali būti, kad fone tūno Fiodoro Dostojevskio prozos pamokos.

2020.III.19

Bėgūnai

Tokios žinios, kaip Nobelio premijos paskyrimas, skaitytojus pritrėškia, ir jie skaito nobelistą išpūtę akis, tikėdamiesi nežinia ko, o kai tikisi, tai ir randa.

Ramiau, reikėtų ramiau.

Lenkų rašytojos Olgos Tokarčuk (Tokarczuk) romaną „Bėgūnai“ skaičiau vėluodamas, taigi jau išgirdęs žinią, kad jai paskirta 2018-ųjų Nobelio literatūros premija. Tikrai talentinga rašytoja. Išgyvena gyvenimus, jos sąmonė pilna likimų, įvykių, žmonių, supratimų, žinojimų (mokslinių taip pat), ji puikiai reiškia būsenas, nuotaikas, pagaudama subtiliausius pojūčius, turi vaizduotę ir savitą pasakojimo būdą. Vertėjui Vytautui Jaručiui nebuvo lengva, bet susitvarkė, sakiniai skamba.

Prikibčiau prie žanro: romanas. Žinau, kad ne visada patys autoriai nurodo žanrą, būna, kad leidėjai – dėl pardavimo lūkesčių. Romanas yra vienas iš pardavimo burtažodžių. Negaliu žinoti, kaip buvo šiuo atveju. Bet kabinėjimasis ne dėl formalių priežasčių. „Bėgūnai“ sudėti į vienį iš daugybės skirtingų tekstų. Tai impresijos, pagalvojimai, būsenų atspaudai, novelės, siužetiniai pasakojimai, pertraukiami kitų kitokių tekstų ir pratęsiami bet kur vėliau, siužetai baigiami arba ne, pasirodo refleksijų, lyg ir turinčių su jais tolimo metaforiško ryšio. Knygos vertintojai pabrėžia, kad koliažą vienija kelionės, judėjimo, bėgūnų motyvas (pagal Rusijos sentikių atšakos tikėjimą, kad „vienintelis išsigelbėjimas nuo blogio yra kelionė, judėjimas“). Yra šis motyvas, gal ir leitmotyvas, tikrai dosnus, bet kad jis visus knygos tekstus aprėpia – tai tikrai ne. Dėl to „Bėgūnus“ tiktų vadinti ne romanu, o tiesiog knyga (ar nėra tokio žanro?). Yra joje visko, yra ir nuobodybių, daugiažodžio būsenų preparavimo, tariamų mįslingumų. Gal nobelistė įsižeistų, bet kritikas numano, kad į knygą įspraustas vienas kitas sumanytas, bet netesėtas romanas (skyriai apie Kunickį, apie Anušką). Tokią spėlionę palaikytų kintantis pasakotojas: vyrauja knygoje moteriškoji „aš“, bet kai kur atsiranda vadinamasis objektyvus pasakotojas, viską matantis iš šalies. Autorė sakytų, kad tai literatūrinis džiazas, kritikas sakytų, kad džiazavimas dengia rašymo atmestinumą.

Kas man, kaip laisvam prozos skaitytojui (nesu nei sau, nei kam kitam įsipareigojęs apie prozą rašyti), padarė retai patiriamą įspūdį?

Olgos Tokarčuk gebėjimas rašyti apie nemalonius dalykus taip, kad tą nemalonumą patirtum ir skaitymo vis tiek nesipurtytum. Ir minėtos Anuškos, ir Kunickio, ir kojos netekusio superanatomo istorijos yra slegiančios, skaitydamas visą laiką jauti, kad čia nieko gero nebus, ir tęsinio skaitymą susierzinęs atidedi lig rytojaus, bet paskui vis tiek skaitai. Negana to, didžioji dalis knygos personažų ir vaizdų vienaip ar kitaip susieti su žmogaus anatomija – kūnų pjaustymu, preparavimu, organų, gemalų, galūnių laboratoriniu saugojimu, tokio išsaugojimo reikalams reikalingų skysčių išradimais, muziejiniais saugojimais, skrodimų demonstravimais ir pan. Knygos pabaigoje pateikiamas tokių anatominių saugyklų sąrašas. Kaip sakiau, visa parašyta taip, kad visgi gali skaityti.

Ir tada kyla klausimas.

Ar tos kolbose mirkstančios širdys, galūnės, dvigalvės anomalijos turi kokį nors ryšį (kalbame ne apie gyvenimą, o apie gyvenimą knygoje), taigi ar tos aplinkybių sustingdytos žmogienos dalys turi ryšį su bėgūnų tema?

Gal.

Petras I, susižavėjęs minėtais eksponatais, įsigyja jų kolekciją ir plukdo į Rusiją. Dėl užklupusio štilio laive pritrūksta ir šio, ir to. Ir rusai jūreiviai išgeria preparatų gemalų ir galūnių skysčius, nes juose esama brendžio. Kas atliko, tenka išmesti į jūrą.

Ir laivas plaukia. Rodos, yra toks puikaus filmo pavadinimas. Rodos, Felinio. Taigi laimi – kelionė. Bėgūnai.

2020.II.10

Ezopas ir lageriai

Prozos miniatiūroje „Turinskas“ Justinas Sajauskas, gabus Lietuvos pokario įvykių vaizduotojas, rašo apie lagerininkų laiškus ir laiškus lagerininkams. Laiškus sovietai cenzūruodavo, „netinkami“ nepasiekdavo adresatų.

Tai žmonės išmoko rašyti „vergvaldžiams nesuprantama kalba“. Cituoju iš „Turinsko“ tokio rašymo pavyzdžius:

„Jonukas iškeliavo pas Abramavičių“, – skaito sustiręs medkirtys ir supranta: Jonuko nebėra. „Onutė netikėtai aplankė mamytę“ – Onutė nušauta. „Tėvai linksmi išvažiavo į svečius“ – verkiantys tėvai ištremti“¹.

Esame prikalbėję ir prirašę apie Ezopo kalbą mūsų literatūroje. Iš tiesų, ji savo misiją cenzūros sąlygomis atliko. Bet, kaip rodo pacituotieji pavyzdžiai, poetai turėjo gabių pirmtakų. Iš reikalo.

2021.III.13

Musė

Justinas Sajauskas savo miniatiūrose pasakoja daugiausiai apie Lietuvos partizanus, stribus, jų susišaudymus, taip pat apie tremtinius, lagerininkus, šiaip žmones, turėjusius išgyventi pokario pasipriešinimo sąlygomis. Viskas tikra, nei supaprastinta, nei nudailinta, nes rašė pakalbinęs žmones. Galėtume sakyti, dabar jau visko apie tą laiką prisiskaitę, kad daug nuspėjamų įvykių ir situacijų. Kas čia vis dėlto kitaip? Gebėjimas pasakoti lakoniškai. Jokių „demaskavimo“ purslų ir patetikų. Subtilios, netikėtos prozininko užsklandos, dažniausiai vieno sakinio. Ne visada, bet taip.

Ir vis dėlto jo prozoje pasitaiko situacijų, kurias pagauti reikia ypatingų gebėjimų, pajautimo, kaip jos įsiprasmins skaitytojų sąmonėje.

Tiesiog pacituosiu vieną miniatiūrą (iš tos pačios knygos šešiasdešimto puslapio), ir nereikės nieko aiškinti.

Protok

Šiame lageryje gražiškietis Jankauskas pažiūrėjo spektaklį, labai originalų. Prisimena: kameroje ant stalo kaliniai padėjo duonos trupinėlį ir, sulaikę kvapą, stebėjo, kaip tą skanėstą doroja musė. Po minutės kitos trupinio kaip nebūta.

Prie Stalino tėvelio badavo ne vien žmonės?

2021.III.14

COVID-19

Turbūt yra skaičiusių Albero Kamiu romaną „Maras“. Apie keistus įvykius, kurie, kaip rašoma pradžioje, „dėjosi Orane 194… metais“. Marui įsibėgėjant numirėliai buvo dar laidojami grabuose, vėliau juos versdavo į duobes atvežę mašinomis, dar vėliau tramvajais, užberdavo kalkėmis ir ant jų versdavo kitus, kapinės plėtėsi, paskui prireikė deginti, nes trūko vietos.

Turbūt yra skaičiusių Balio Sruogos memuarus „Dievų miškas“ apie gyvenimą nacių konclageryje. Gal yra ir įsiminusių, kaip numirėliai kraunami į perpildytus vežimus ir kaip nesolidariai jie elgiasi brukami į krematoriumą – dėl kaitros kelia aukštyn rankas ir kojas, „lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdami įsileisti“.

Turbūt yra skaičiusių ir Dalios Grinkevičiūtės atsiminimus apie lietuvius prie Laptevų jūros – štai trys šimtai numirėlių turi būti sukišti į duobę: „1942 metų produkcija… Greitai ir tvarkingai suštabeliuota.“

Turbūt kas nors girdėjo per radiją ir televiziją, kad šiemet Graikijoje COVID-19 aukų laidojimams jau pasitelkti ekskavatoriai.

Per dieną mūsų Lietuvėlėje tas virusas užklumpa daugiau kaip tris tūkstančius žmonių. Kelios dešimtys per dieną miršta.

Koks galėtų būti būdas paaiškinti informuotiems ir protaujantiems žmonėms, kas vyksta? PPP (pirmoji pasaulinė pandemija, jeigu neaišku). Rodyti ir rodyti tuos griovius, lavonus ir ekskavatorius? Nekorektiška.

Pilnos gatvės, pilni akropoliai, automobiliai lekia kaip lėkę į visas puses.

Viešbučiai skundžiasi skriaudžiami, restoranai skundžiasi, turizmas skundžiasi, sporto, koncertų ir teatrų salės irgi verkia. Ekonomika niekaip nesutiks nukentėti, ją kažkas kažkaip turi „remti ir skatinti“.

Lyg ta bėda būtų ištikusi ne mus visus.

Betgi ištiko visus ir visi turėsime ją pakelti. Nieko neprarasdami? Štai klausimas koksai. Tik mirštančius žmones?

Ką mes žinome, kiek mūsų liks gyvų?

Bet… Citata iš „Maro“:

„Eilės, bėgiojimas, visokie formalumai, jei nori gauti pavalgyti, atimdavo tiek laiko, jog nebūdavo kada galvoti, kaip žmonės aplink miršta ir kaip tu pats vieną gražią dieną mirsi.“

Istorija yra niekam tikusi mokytoja. Nieko neišmoko.

2020.XII.16

Negraži fantazija

Turėtume neužmiršti, kad planeta Žemė ilgai gyveno be žmonių. Įsivaizduokime Gamtos gyvenimą be mūsų. Gamta, galėtume manyti, buvo savimi patenkinta, nors apie tai negalvojo, nebuvo galvotojų.

Taip iš toli einu prie minčių apie PPP – pirmąją pasaulinę pandemiją.

Tokia Gamta, apie kokią rašiau, laikui bėgant pamatė, kad atsirado padarų, kurie jai kenkia. Žmonės, kas gi daugiau.

Ir nė negalvodama suprato, kad, gindama save, turi mažinti kenkėjų populiaciją.

Paskleidė virusą. Ką moka, tai moka.

2021.I.11

Iš virusinio gyvenimo

Arvydas Juozaitis neša Algimantui Baltakiui naują savo knygą „Kauno saulė“. Prieš tai paskambinęs. Daro, kaip susitarę. Baltakis praveria buto duris ir paima knygą. Juozaitis: „Algimantai, tai nors taurelę įpiltumėt.“ Baltakis: „Še visą butelį.“ Ir paduoda per tarpdurį.

2021 vasaris

Apie kailiukus

Dalia Grybauskaitė, tuo metu, kai studijavo politinę ekonomiją Leningrado A. Ždanovo universitete, kad galėtų pragyventi, įsidarbino laborante fabrike „Rot-front-pervaja mechovaja“.

„Ji rūšiuodavo ir skaičiuodavo išdirbtus brangiakailių žvėrių, tokių kaip audinės ir lapės, gabalus, taigi turėjo išmanyti odų ir kailių apdirbimo technologijas. Darbas sunkus, reikėjo įdėmaus žvilgsnio, norint reikiamai grupei priskirti kailius ir tai įrašyti ataskaitose.“

Citata iš žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knygos „Pirmoji vyriausybė – vizijos ir galimybės“ (2020 m., p. 118). R. Sakalauskaitė, skirtingai nei kiti politinės publicistikos rašytojai, paprastai rašo subtiliai, vengia buldozerinės stilistikos. Ir šįsyk ji pasakė tik tiek, kiek citavau. Bet mes, skaitantieji, suprantame, kad ji parašė metaforą, apibūdinančią ketvirtosios prezidentės darbo „technologiją“. Su šia žinia, su prisiminimais apie Prezidentės D. Grybauskaitės veiklos būdą, perskaitykime du cituotus sakinius iš naujo.

2021.I.16

1 Sajauskas J. Prisiminimų nuotrupos: pokario miniatiūros. – Marijampolė: Idėja plius, 2021. – P. 53.

Valentinas Sventickas. Protinga knyga

2025 m. Nr. 12 / Donata Mitaitė. Žmogaus balsu: apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025. – 371 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Valentinas Sventickas. Iš Justino Marcinkevičiaus jaunų dienų

2024 m. Nr. 2 / Skaitau jauno Justino Marcinkevičiaus laiškus (nuo 1949 09 11, daugiausiai iki 1953 m.), mokyklos metų dienoraštį (nuo 1947 06 16 iki gruodžio 7 d.), gimnazisto ir studento eiliavimus (nuo 1946 10 11 iki 1951 03 27).

Jūratė Sprindytė. Fundamentas ir fragmentas

2023 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Valentino Sventicko „Guriniai“, Jurgos Tumasonytės „Naujagimiai“ ir Danutės Kalinauskaitės „Baltieji prieš juoduosius“.

Elena Baliutytė. Knyga apie Dalią Grinkevičiūtę

2023 m. Nr. 8–9 / Valentinas Sventickas. Dalios Grinkevičiūtės dalia. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 160 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Valentinas Sventickas. Skleidęs išmintį

2023 m. Nr. 2 / In memoriam Grigorijus Kanovičius (1929 06 18–2023 01 20) / Didelis, reikšmingas, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir plačiame pasaulyje, nes verstas į daugybę kalbų.

Valentinas Sventickas. Nuo vasario

2023 m. Nr. 2 / Jeigu būčiau pasauliui žinomas žmogus ir jeigu būtų įjungti reikšmingos žiniasklaidos mikrofonai, tai pasakyčiau:

Valentinas Sventickas. In fine

2021 m. Nr. 11 / Leonardas Gutauskas 1938 11 06–2021 09 25 / Rašau šiuos atsisveikinimo žodžius Mardasavo kaime, jis Varėnos rajone. Kaime, kuriame Leonardas Gutauskas su žmona Loreta daug metų vasaromis gyveno.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Valentinas Sventickas. Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje

2021 m. Nr. 2 / Iš tremties literatūros rašytojos Dalios Grinkevičiūtės kūrybos šiame straipsnyje daugiausiai remiamasi „Atsiminimais“ vadinamu tekstu. Jis parašytas apie 1950 m., kai autorė, kartu su motina pabėgusi iš tremties, slapstėsi Kaune.

Valentinas Sventickas. Vietoj straipsnio

2019 m. Nr. 10 / Juozo Baltušio knygą „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ literatūros kritikas skaitė nepaleisdamas iš rankų pieštuko ir vis ką nors užsirašydavo. Taip atsirado šis užrašų vėrinys.

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Olga Tokarczuk. Apie daimonioną ir kitas rašymo paskatas

2021 m. Nr. 5–6

Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė

Šį tekstą rašytoja Olga Tokarczuk parašė 2014 metais, ruošdamasi creative writing dirbtuvėms su studentais Santa Magdalenos mieste.
Versta iš knygos „Jautrusis pasakotojas“.

<…> aš parodžiau ženklais, kad moku rašyti! Kapitonas ramino visus:
„Tegul rašo, jei ims draskyti,
mes jį išvysime, nebelaikysime pas save, o jei gerai
parašys, aš įsūnysiu jį. Nesu matęs supratingesnės
beždžionės kaip šioji.“

„Tūkstantis ir viena naktis“, 13-oji naktis¹

Brangūs jaunesni kolegos ir kolegės, paskaitą pradedu nuo citatos iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ knygos tam, kad iš karto jus perspėčiau: rašymas yra didelės rizikos profesija.

Daugelis jūsų jau žengėte pirmą, o gal kelis žingsnius literatūros keliu ir tikriausiai kur kas įdomesnis nei mano paskaita būtų pokalbis apie tai, kas jus čia atvedė ir kaip jūs patys žiūrite į pastarojo meto patirtį. Smalsu būtų išgirsti, ar creative writing kaip nors padėjo jums sugauti burėmis palankų vėją, ar kaip tik priešingai – karčiai nusivylėte. O visų pirma labai norėčiau išgirsti atsakymą į tą nuolatos panašiais atvejais užduodamą klausimą: ar rašyti galima išmokti taip pat, kaip mokomės jogos pratimų ar groti kokiu nors instrumentu? Nes pati niekada nesu tuo tikra.

Šiuos žodžius tariu čia, kur yra ir kitų rašytojų; jie kilę iš skirtingų šalių ir rašo labai skirtingas knygas. Vakar iki gilios nakties kalbėjomės apie savo pirmuosius žingsnius. Nustebino mane tai, kad, nepaisant rasės, kultūros, amžiaus, kiekvienas mūsų gyveno su tokia pačia nuojauta apie rašymą… nuo pat pradžių. Kai iš laiko perspektyvos žvelgiame į savo ar svetimą gyvenimą ir įsižiūrime ganėtinai atidžiai, galime pastebėti, kad kai kurie simptomai pasireiškia praeityje kaip leitmotyvai ir veikia prieštaraudami chaosui ar likimui. Daugelio biografijose įvairiai viskas klostėsi, buvo jose su literatūra nesusijęs išsilavinimas ir darbas, taip pat santuoka, motinystė arba tėvystė, kelionės ir daug įvairių rūpesčių – o vis dėlto rašymas vėliau ar anksčiau sugrįždavo. Tarsi viskas jau buvo nulemta seniausiai ir dabar tik ta keista jėga, tas avino užsispyrimas, tas kankinantis apsėdimas – nesvarbu, kaip pavadinsime – ieškojo tinkamo būdo, palankaus laiko ir atitinkamos vietos, kad pagaliau išsipildytų.

Žinau, kad tokia teorija daugeliui nelabai priimtina. Mūsų kultūra mus moko žiūrėti į savo gyvenimą kaip į likiminę grandinę, savotišką sunkiai numanomų įvykių tankmę, per kurią, apsiginklavę tam tikromis savo tikslų vizijomis, braunamės su mažesniu ar didesniu ryžtingumu. Ne taip jau sunku sulaikyti mus šiame kelyje, o kartais net ir ant visiškai kitų bėgių nustumti ir viską apversti aukštyn kojom. Tam užtenka smulkių nesusipratimų, sudužusių vilčių, nusivylimų.

Šiuolaikinis pasaulis primena tai, apie ką prieš keturis šimtmečius rašė Descartes’as, vaizduodamas platų šaltos, mechaninės, žmogui nedraugiškos materijos lauką. Judame tame lauke pasikaustę vienokiais ar kitokiais sugebėjimais, talentais ir savo darbštumu, bandydami išminti čia savo takelius, rasti savo vietą ir daryti tai, ko iš tikrųjų norime. Tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta. Šiandien pernelyg daug žmonių yra tapę kitų vergais, nors sąvoka „vergas“ dabar reiškia visai ką kita, nei reiškė anuomet. Mūsų ambicijų netenkinantis ir interesų neatitinkantis darbas, kaip tai, kas primesta ir kelia pasibjaurėjimą, darbas, kurį traktuojame kaip baudžiavą, prikemšančią greičiau darbdavių, o ne mūsų pinigines, kurį priverstas esi atlikti tam, kad išgyventum, – tai ir yra šiuolaikinė vergovė. Gana paplitęs tikėjimas (o gal iliuzija?), kad menininko statusas, tarp jų ir rašytojo, leidžia peržengti socialinės klasės ribas ir komplikuotas samdomo darbo priklausomybes – iš čia kyla noras tokį statusą pasiekti.

Paprastesnė ir todėl trokštamesnė to kelio atmaina yra tapimas garsenybe. Šiais laikais tai gana nesudėtinga – nors sunku žmogui nenustebti, kai sužino, kas šiuolaikinio interneto tuštybės mugėje sugeba surinkti gigantiškus patiktukų skaičius… Daugelis kasdienybės pilkumos išvargintų savęs klausia: kodėl ne aš? Na ir atsiranda nauji tinklaraščiai, feisbuko paskyros, instagramų profiliai. Ambicingesni pradeda rašyti, svajodami sukurti veikalą, kuris atneš jiems šlovę, o kartu su ja ir pinigų, ir nepriklausomumą. Paprastai tada paaiškėja, kad rašymui, šalia talento bei sumanumo, dar reikia ir profesijos išmanymo, kitaip anie du niekais nueis.

Ir čia tinkama vieta dar vienam klausimui: ar rašyti galima išmokti taip pat, kaip mokomės praktikuoti jogą, svetimos kalbos ar groti kokiu nors instrumentu?

Pradėsiu nuo to, kad neegzistuoja jokie tyrimai, įrodantys, jog talentas rašyti yra kažkas, ką paveldime genetiškai, arba tai auklėjimo tam tikromis sąlygomis rezultatas. Jeigu taip būtų, tai rašytojų vaikai – priklausomai nuo genų ir aplinkos, kurioje augo, – turėtų didžiausius šansus padaryti rašytojišką karjerą, o creative writing kursai būtų įvesti darželiuose ir taip būtų užauginami ištisi plunksnos žmonių būriai. Bet taip nėra. Be jokios abejonės, laki vaizduotė ir kalbiniai sugebėjimai rašytojo profesijoje labai praverčia ar netgi yra būtini; palankus veiksnys yra ir tam tikra literatūrinė gimtųjų namų kultūra. Vis dėlto iš tikrųjų ne tai sukuria rašytoją. O tada – kas?

Šiandien, adekvačiai žvelgiant į tikrovę, žodžius „rašytojas“ ir „rašytoja“ reikia atkerėti, panaikinti jų visas pakilias reikšmes, nuleisti ant žemės, traktuoti taip pat, kaip ir kitų profesijų pavadinimus, ypač amatų, galbūt net ir tokiu mastu, kaip tą daro amerikiečiai, rašytoju vadinantys kiekvieną, kuris tik parengia bet kokią publikaciją – pavyzdžiui, išleidžia patiekalų iš bulvių receptų knygą, parašo dukrytei pasakaitę, savo lėšomis publikuoja eilėraščių, prisiminimų ar kelionės užrašų rinkinuką. Rašytoja, kurios knygos puikuojasi matomiausioje vitrinos vietoje, kuri retkarčiais pasirodo televizijos ekrane ir knygų mugėse, recenzijas apie kurios kūrybą rašo skaitomiausi dienraščiai ir gliancinė spauda, tai kažkas, kam pasisekė, lygiai taip pat, kaip pasisekė dainininkui, jogos mokyklos įkūrėjui, naujo makiažo autorei ir taip toliau. Rašytojas, rašytoja – tai kažkas – žiūrėkite: jau „kažkas“ – tarsi tam tikra rašymu užsiimanti agentūra. Dažnai laisvu nuo … laiku.

Čia derėtų paklausti: ką veikia šiuolaikinis rašytojas ar rašytoja? Kas užpildo jų gyvenimus?

Šiuolaikinis rašytojas keičiasi su žmonėmis milžinišku informacijos kiekiu – ir ne tik tariamai klasikiniu būdu, t. y. vykdamas į autorinius susitikimus, duodamas interviu, dalyvaudamas diskusijose ir polemikose, dėstydamas, ką mano viena ar kita tema, viešindamas viršelius ar naujų kūrinių fragmentus; atsirado naujos aktyvumo formos, susijusios su informacijos sklaida internete: autorius rodo nuotraukas ir skelbia trumpus įrašus socialiniuose tinkluose, atsakinėja į komentarus ir pats komentuoja kitų įrašus, ginčijasi su kokiais nors anonimiškais troliais. Toks yra šiuolaikinis pasaulis ir taip atrodo prisitaikymo prie jo formos – vis dar galioja senos Darwino taisyklės. Kadangi leidome paversti šį pasaulį nepaliaujančiai veikiančia rinka, kur perkama ir parduodama, triukšmingu turgumi, tai ką gi – tapome preke. Ir kalbame ne apie tradicinį suvokimą, kad prekė yra tai, ką sukuriame. Ne. Šiandien prekė yra pats rašytojo „aš“, tokia pat, kaip ir visos kitos. Pats rašytojo asmuo tampa ženklu. Masłowska, Twardochas, Pilchas, Bator, Stasiukas – tai tarsi logo. Tokarczuk taip pat. Prekėmis tampa ir klasikai: Schulzas, Witkacis ar Lemas ant marškinėlių jau nieko nešokiruoja – pati nešioju tokias drapanas; tačiau labai gerai atsimenu, koks šokas ištiko mane Prahoje praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai pamačiau ant puodelių Kafkos veidą. Žinia – pripratimas yra antras prigimimas; bet anuomet jis formavosi daug lėčiau. Šiandien, pasauliui neįtikėtinai greitėjant, pripratimai žaibiškai įsitvirtina.

Apskritai žmogus tapo preke kaip asmenybė – ši kažkada buvusi greičiau abstrakti sąvoka šiandien įgavo išmatuojamą vertę. Prekių žinovai pajėgūs įvertinti asmens vertę medijose. Jau neužtenka, kad rašytojas gerai rašytų, jis dar privalo būti Fainas, Kietas, Ypatingas, Kontroversinis, Kultinis – turi būti kažkoks.

Čia grįžtu prie minėto vakarykščio rašytojų susitikimo. Mums besišnekučiuojant iki išnaktų, spontaniškai pasidalijome į du frontus, vyresniųjų ir jaunesniųjų. Teisingai numanote, kad atsidūriau tame pirmajame – kartu su kolega bandėme ginti pasaulio, kuris, regis, nesugrįžtamai tolsta nuo mūsų, taisykles ir apskritai formą. Anuomet, kai pradėjome kurti – aiškinome mudu – visas rašymo procesas, knygų leidyba ir jos sklaida rinkoje truko neįsivaizduojamai ilgai. Kad ir dėl popieriuje ranka taisomos korektūros, antros, trečios, ar ilgo darbo su redaktoriumi. Beje, dar vis buvo redaktorius – galingas, valdingas asmuo, kažkas, kas, būdamas pilku literatūros kardinolu, stovėjo už sakinių, už sąvokų, lyg apsėstas krėtė jas, ieškodamas mums, autoriams, dažnai nepastebimų tikrų jų reikšmių, aliuzijų ir kontekstų. Buvo ir vidiniai savo darbą išmanantys recenzentai, ir, plius prie to, nepriklausomi, nerašantys jokiam laikraščiui, kurie su jiems būdingu objektyvumu pervažiuodavo per tekstą kaip volai ir išspausdavo iš jo esmę, o kartais nurodydavo tos esmės trūkumą. Knygai pasirodžius, ilgai būdavo laukiama recenzijų iš išorės, tų – iš pasaulio, ir mėnesius, o gal ir metus užtrukdavo, kol knyga surasdavo savo vietą, užsitikrindavo tam tikrą poziciją ir pasiekdavo visuotinę sąmonę. Nebūdavo jokių kalbų apie autorinius pristatymus, nebent juokaujant. Nebūdavo prašoma trumpų reklaminių anotacijų. Nebuvo priimta siuntinėti savo knygų, nebent tik sulaukus kieno nors prašymo, dar įdedant gražų laišką. Buvo savaime suprantama, kad egzistuoja reguloms ir ritualams paklūstantis savoir-vivre’u pasaulis ir jo vardan buvo atsisakoma didelės dalies savo kūrinio kontrolės, patikint viską minėtam reguliavimui ir laukiant pripažinimo, kuris turėjo ateiti – arba ne – iš išorės.

Šiandien karaliauja visai kitokia filosofija – savo reikalus imame į savo rankas, deja, ne visada įpratusias prie darbo ir pakankamai įgudusias, bet užtai lengvai susigniaužiančias į kumščius. Šis šūkis, kaip ir kiti, pamokantys, kad reikia pačiam tampyti savo gyvenimo virveles, pasikloti taip, kad gerai išmiegotum, būti savo likimo kalviu ir panašūs, tapo vos ne kategoriniu imperatyvu – nors daugelį įstūmė į neviltį. Nes jeigu tau nepavyko, tai pati esi kalta. Buvai per mažai ryžtinga, nepakankamai talentinga, pernelyg tingi…

Jauni rašytojai ir rašytojos visa tai labai gerai suvokia. Mums kalbantis jie tvirtino: užuot laukus, kol kas nors ką nors už tave padarys, reikia pačiam imtis veiklos ir padaryti viską, kas tik įmanoma, visur ir visiems kuo anksčiau paskelbti savo „projektą“, pačiam sugalvoti sklaidos būdą – taigi, apskritai tariant: kontroliuoti viską, kas tik įmanoma. Paradoksas, bet šiuo atveju nedaug trūksta iki to, kad, užuot buvęs savo likimo valdytoju, taptum jo auka.

Literatūros istorijoje išryškėja tokia taisyklė, kad kiekvieno laikotarpio rašytojai ilgisi kokio nors aukso amžiaus, idealių laikų, kai literatūra buvo šis tas daugiau negu jų laikais, net jeigu ir sunku nusakyti, kas. Kochanowskis ilgėjosi Horacijaus ir Vergilijaus epochos, romantikai – didvyriškų viduramžių, o dar giliau pažvelgus, legendinių tautinių bendruomenių užuomazgų (kurias patys savo veikaluose išgalvodavo). Mano kartai vis dar gyvas rašytojo modernisto mitas – išrinktojo menininko, kurio net gėrimas iki sąmonės netekimo atrodė ypatingas; vienas iš šio mito elementų yra tikėjimas, kad po rašytojo mirties atsiras koks nors Maxas Brodas ir, perkratęs jo stalčius, ras juose užmirštą veikalą, paversiantį rašytoją nemirtingu.

Jaunimas jau nepritaria tokiai iliuzijai. Jie nelinkę atidėti pripažinimo į kada nors, tuo labiau galvoti apie pomirtinę šlovę. Jie kvėpuoja vyresniems į nugarą trokšdami pergalių, stipendijų, autorinių sutarčių, jie išaugę laikais, kuriuose karaliauja milžiniškas, velniškai galingas ČIA ir DABAR, kai viskas atrodo įmanoma ir trokšti verta, o perspektyvos – neribotos. Šioji no limits karta dažnai mato save kaip visagalę. Poezija? Labai prašom. Tiap liap, ir rinkinukas jau yra. Filmo scenarijus? Voilà, kokios problemos. Romanas? Tegul bus ir romanas. Mielai ves ir televizijos laidas, ir šoks populiariame šou. Kiekvieną rytą gali komentuoti politinius įvykius, vakarais groti ir dainuoti roko grupėje, o kartą per metus įkopti į vieną iš aukščiausių viršukalnių. No limits.

Šie jauni žmonės retkarčiais man atsiunčia savo tekstų drauge su sklaidos planais, kuriuose pažymi reklamos detales, tarp kurių ir įžymybių bei visuomenės veikėjų įdarbinimas. Numato akcijas feisbuke, interviu populiariausiuose žurnaluose ir gliancinėje spaudoje. Jie neatmeta dalyvavimo mados sesijose ir nuotraukų, kuriose bus išsirengę iki…

Jeigu susidaro įspūdis, kad kalbu su ironija ir sarkazmu, klystate. Mane apima liūdesys.

Labai jus užjaučiu, jaunieji rašytojai. Patekote į pasaulį, kuriame skaitys gal dar dvi, trys kartos, o iš tikrųjų tik vienaženklis jos procentas – paskui literatūrai, kokią pažįstame, ateis galas; tai produktų ir prekių pasaulis, nieko daugiau jame nėra, pasaulis, kuriame knyga tapo tokia pat preke kaip blokeliai ar kojinaitės. Gamintojas išgalvoja ką nors naujo, patrauklaus ir stengiasi parduoti vartotojams. Tam tikslui jis samdo reklamos specialistus ir vykdytojus, jiems moka už kiekvieną realizavimo etapą, o produktą apkrauna atitinkama marža. Pagaliau tas pagamintas produktas, su patrauklia anotacija, viršeliais ir informacija apie nuolaidas, patenka į rinkoje esamus pardavimo tinklus. Dabar prasideda pats intensyviausias momentas – vyksta pardavimas, kurį stengiamasi kuo labiau suaktyvinti. Kaip tik tada labai mielai išnaudojamas autorius – kuris šiuo atveju užima, sakykime, tarsi tokio sumanymo iniciatoriaus, dizainerio poziciją – prašant jį, kad suprantamai paaiškintų, ką rašydamas turėjo omenyje, ir apie ką apskritai jo knyga. Samdyti kritikai pervirškina jo žodžius arba tiesiogiai panaudoja tai, ką jiems parengė leidėjas, ir kurpia apie knygą paprastus, aiškius, bet kiek įmanoma labiau intriguojančius tekstus. Kartais kai ką priduria nuo savęs, bet beveik visada jų sumanumą apriboja konkretus spaudos ženklų skaičius – teksto apimtis. Tai todėl šiandien recenzijos yra tokios trumpos, tokios banalios ir taip stebėtinai panašios. Kai visi pasisotina nauja preke, pinigai suskaičiuojami ir pasidalijami tarp visų suinteresuotųjų, produktas-knyga išimamas iš knygynų lentynų, o neparduoti likučiai dažnai keliauja į perdirbimą, kad būtų padaryta vietos kitiems panašiems produktams.

Visame tame slypi tam tikra prievartos atmaina. Arba kitaip: tai tas pats, kaip įsodinti ką nors į amerikietiškų kalnelių traukinuką – vieniems tai bus puiki pramoga, o kiti ims vemti.

Anksčiau paminėjau žodį „pinigai“, tai pakalbėkime dabar apie juos.

Apstulbęs autorius, tas pirminis gamintojas, kurį „ištiko sėkmė“, atideda tai, ką uždirbo, – jam turi užtekti kūrybinės sausros metams – ir ruošiasi naujam darbui. Mokesčių sistema jį priima lygiai taip pat, kaip, tarkim, lentpjūvę, tiesą sakant, individualų bet ko gamintoją, o šiuo atveju kapitalizmo piršto grūmojimo priverstą save įdarbinti ir įsteigti įmonę „Literatūros gaminiai. Iš asmeninės ir patikėtos medžiagos“, „Apsakymų gaminiai“, „Romanų manufaktūra“.

Mane labai nuliūdino, kai buvo nuožmiai užsipulta jauna lenkų autorė, kuri pasiskundė gavusi grašius už savo išleistą knygą. Pasaulyje, kuriame visi skundžiasi, kad per mažai uždirba, tie pamazgų kibirai, išlieti kaip tik ant jos, turėtų priversti rimtai susimąstyti. Jeigu dėl to paties feisbuke būtų pasiskundęs tarnautojas, mokytoja, jaunas gydytojas ar čia jau minėtos lentpjūvės savininkas, tai visi būtų supratingai palingavę galvas. Sunkūs laikai. Turi teisę. Bet rašytojas ir dar moteris? Kaip ji drįsta skųstis! Turi jaustis dėkinga, kad apskritai jos knygą išleido ir ji buvo pasiūlyta premijai. Ko tikėjosi? Kad ją užjausime? Jeigu jai kas nors nepatinka, tegul eina dirbti į „Biedronkos“ kasą.

Tokia nuomonė iliustruoja, kad rašytojo socialinė ir rinkos situacija visai nėra akivaizdi, ir netgi, nepaisant laisvos rinkos šalininkų raginimų, pasirodo, ji išskirtinė. Visi aplinkui tau primins, kad tu neegzistuoji tiesiog kaip asmuo, kuris sukuria kažkokią vertybę; ne – tu esi pririštas ant skaitytojų, recenzentų, visuomeninės nuomonės pavadėlio.

Tikėjimas, kad gėrybių pirkimo–pardavimo santykiai gali suformuoti šiuolaikinę visuomenę ir išlaikyti jos balansą, nepaisant to, kad desperatiškai jo laikosi tiek žmonių, man atrodo naivus ir prasčiokiškas. Šis naujas tikėjimas išaugo Lenkijoje mano akyse per pastaruosius dvidešimt metų. Prasidėjo visai nekaltai. Mums buvo liepta pardavinėti, prekiauti, žiūrėti į save kaip į tam tikrą prekę. Buvo kalbama, kad reikia turėti ką parduoti, ką pasiūlyti. Tas, kuris neturi, lieka uodegoje. Reikėjo – kartoju – imti asmeninius reikalus į savas rankas ir vykti užkariauti pasaulio. Nebuvo parengti jokie saugumo ir paramos mechanizmai. Netgi nebuvo nustatyta, kaip turėtų atrodyti bankrotas. Tiems, kurie suklupo pakeliui į sėkmę, lieka pakelių grioviai. Apie laisvų profesijų žmones iš viso buvo pamiršta. Dėl šių priežasčių dauguma rašytojų (ir apskritai visų sričių kūrėjų), kad turėtų privalomą socialinį draudimą, įsidarbina puse etato pas svainius, pusbrolius ar pažįstamus. Tie, kuriems pasisekė, iš visų jėgų laikosi įsitvėrę etatų redakcijose ir universitetuose. Nėra profesinių sąjungų, kaip ir bet kokių stipendijų sistemų ir kūrybinio darbo vietų.

Jeigu egzistuoja kažkas tokio kaip laisvos rinkos ekonomika, tai, be abejonės, egzistuoja kažkas tokio kaip romano ekonomika. Paimkime kaip pavyzdį vidutinio storumo istorinį romaną. Tegul jis bus keturių šimtų puslapių. Jeigu apžvelgsime viską, ko reikia jam sukurti: medžiagos rinkimas (ėjimas į bibliotekas, kelionės dokumentams rinkti, skaitymas ir pan.), rašymas, taisymas, redagavimai, korektūros, manau, kad nieks neprieštaraus, jeigu pasakysiu, jog per dieną pavyksta spaudai parengti pusę lapo. Taigi kad atsirastų mūsų paminėta knyga, reikia aštuonių šimtų dienų. Sakykim, kad rašytoja ar rašytojas dirba aštuonias valandas per dieną, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį (turi du vaikus), o tai, kas be ko, atitinka daugelio profesijų normas. Vadinasi, tie aštuoni šimtai darbo dienų sudaro daugiau kaip trejus etatinio darbo metus, ir net jei už vieną darbo valandą būtų mokama tik vidutiniškai, susidarytų nemenka pinigų suma. Dar pridėkime darbdavio mokamą sveikatos draudimą, pensijų kaupimą, premijas ir taip toliau.

Tai iš kur tas pasipiktinimas, išgirdus rašytojus besiskundžiant, kad maži jų honorarai? Jeigu šiandien viskas turi savo kainą, tai kodėl dar vis manome, kad romanai mums nukrenta iš dangaus; arba yra tarsi šventosios budistinės knygos, kurios pasirašė savaime, o paskui garbingiausių vienuolių buvo surastos medžių drevėse?

Visuotinos komercializacijos procesas turi dar vieną aspektą. Ar vis dar galima išlaikyti kultūros, kaip milžiniškos žmonių bendravimo sferos, viziją, nesibaigiančio proceso – tarpusavio pasakojimo apie pasaulį net ir ekscentriškiausiais būdais, viziją? Ar iškėlę virš visko paklausą ir pasiūlą sugebėsime išgirsti ir pamatyti kažką iki šiol negirdėto ir nematyto, kažką kito, kas dar nėra gerai žinoma? Ar esame pasirengę permainoms, ar priešingai – tik suksimės ratu tarp to, kas mums atrodo patrauklu, miela, dainuodami vis tuos pačius, mums labai patinkančius priedainius?

Kodėl negalėtume nesuinteresuotai remti tų, kurie nusprendė prabilti savo paties balsu, jeigu tiek išleidžiame naujų tankų ir stadionų statyboms? Kodėl tankų ir stadionų klausimo nepalikti laisvajai rinkai?

Deja, bet nemoku žiūrėti į literatūrą kaip į paprastą prekę. Literatūra sukuria tarp žmonių ryšį, leidžia jiems susikalbėti – paradoksalu, bet netgi ir be žodžių, nes supratimas atsiranda ir tada, kai stovėdami vienas prieš kitą rankose laikome tą, o ne kitą knygą. Kas nors gali pasakyti, kad šiandien lygiai taip pat veikia prekės ženklas – nieko nereikia sakyti, tik prieiti vienam prie kito ir tarsi netyčia atidengti drabužio etiketę arba, pavyzdžiui, tą keistą naujoviško tipo laikrodėlį, kurio viena pagrindinių dalių yra ne valandas rodantis ciferblatas, o brendas. Bet tai ne tas pats.

Jau senų senovėje išmintingos tautos suprato, kad patys tvariausi ir ilgaamžiškiausi yra ne smulkūs ar didesni interesai, mados, vieno sezono žvaigždės ar net dinastijos, bet meno kūriniai. Ir kas šiandien būtų Florencija, jeigu ne Michelangelo’as ir jo garsusis netobulas marmuro luitas, kurį pasislėpęs už uždangos pavertė šedevru? Kas per kelerius darbo metus – kol kūrė skulptūrą – jį maitino ir išlaikė? Jeigu nebūtų jo parėmęs tuometinis aukštas pareigūnas Pieras Soderinis ir nebūtų galiojusi paprasta sutartis, leidžianti menininkui ganėtinai ramiai dirbti, Dovydas niekada nebūtų atsiradęs. O tai tik vienas iš panašių gestų. Be jų Florencija tikriausiai būtų išlikusi kaip intensyvios prekybos auksu vieta, bet nebūtų pritraukusi minių turistų, kurie šiandien yra neišsenkantis jos pajamų šaltinis. Analogiška situacija susiklostė ir daugelyje kitų Italijos miestų. Prieš kelis šimtus metų gyvenusių mecenatų ir miestų valdytojų įžvalgumas dabar leidžia gerai gyventi viešbučių savininkams, restauratoriams, gidams ar suvenyrų iš Italijos (made in China) pardavėjams. Žinoma, akivaizdu, kad turėjo būti ir daug paramos nesulaukusių menininkų – jų marmuro luitas suskilo, o jie patys prasigėrė ir pražudė savo talentą arba pardavė už grašius.

Paprasčiausiai tariant: neužtikrinus (negarantavus) menininkams materialinės bazės, literatūra ir menas neegzistuos.

Jeigu jau taip labai vertiname laisvą rinką, tai kodėl bibliotekų skaitytojai negali mokėti simboliško zloto nuo perskaitytos knygos? Beje, tą už juos galėtų padaryti valstybė, kaip tas daroma Švedijoje. (Juk vieno knygos egzemplioriaus skolinimas neribotam skaitytojų skaičiui yra, tiesą sakant, nelegalus jos platinimas.) Iš tokiu keliu sukauptų lėšų galima būtų įkurti stipendijų fondą tiems rašytojams, kurių rinka nepamilo. Duokime rašytojoms ir rašytojams pinigų vaiko priežiūrai, kad jie pirmą dienos pusę galėtų skirti darbui. Garantuokime jam galimybę išvykti į kelionę ir atlikti naujam romanui reikalingą tyrimą. Nesivadovaukime tuo, ar jie žinomi, ar gavo kokių nors premijų (nevertinkime pagal tai, ar verta į juos investuoti). Padrąsinkime tuos nedrąsiuosius, tuos savimi nepasitikinčius provincialus, nežinančius, kas yra „Planas B“ prie Išganytojo aikštės², ir neturinčius galimybių prasiskverbti į viską lemiančias visuomenės grupes.

Neleiskime, kad mus įtikintų, jog vienintelis šio pasaulio variklis yra troškimas gauti pelno ir praturtėti. Jeigu taip būtų, Italijos miestų valdžia ir turtingi jų piliečiai būtų greičiau investavę į dar vieną šaknis iš Indijos gabenantį laivą arba į kaimynams užkariauti skirtus ginklus.

Dabar sugrįžkime prie pagrindinės temos ir pamėginkime pasvarstyti, kas lemia, kad kažkas pradeda rašyti knygas.

Labai daug ko išmokau iš jaunų, savo jėgas literatūroje išbandančių žmonių, kalbėdamasi su jais apie mūsų rašymo motyvus. Daug buvo neaiškių pasisakymų – gal jų autoriams trūko pasitikėjimo savimi arba drąsos kalbėti apie savo jausmus.

Taigi: kodėl nori rašyti? Kas čia yra patrauklaus? Juk tai tokia abejotina karjera, daugeliu atvejų pasibaigianti nusivylimų virtine…

Dažniausiai girdėjosi tas nelemtas: kad išreikščiau save. Man šis atsakymas galėjo reikšti viską ir nieko – buvo toks bendras, kad laikau jį kaip kažką tokio „hm“ arba „aaa“.

Kai kurie, šiek tiek įsidrąsinę, atsakinėjo su stebinančiu pragmatizmu, kad nori pasiekimų, nori užsidirbti pinigų, pelnyti šlovę.

Mane sujaudino viena studentė, liūdnai prisipažinusi: nes nieko daugiau nemoku daryti, – tą jos desperatišką coming out priėmiau už tikrą pinigą.

Kai kurie turėjo labai aiškiai apibrėžtą savo rašymo viziją:

Ketinu parašyti bestselerių ciklą apie vampyrus.

Noriu rašyti detektyvus, po vieną per metus.

Ketinu būti kaip Jerzis Pilchas. („Kodėl kaip Jerzis Pilchas?“ – paklausiau susidomėjusi. „Nes jis man imponuoja. Nieko daugiau neskaitau, tik jį.“)

Noriu įrodyti savo mamai, kad nesu nevykėlis.

Nė vienas šių motyvų nėra blogas ir kiekvieną jų reikia priimti gana rimtai.

Orwellas, šis neįtikėtinai visapusiškas rašytojas, savo Why I Writte labai taikliai apibrėžė keturis pagrindinius rašyti mus skatinančius motyvus.

Pirmasis motyvas yra kažkas, ką Orwellas vadina e s t e t i n i u e n t u z i a z m u. Jeigu gerai jį suprantu, tai kalbama apie tam tikrą vidinį sukrėtimą, kurį sukelia pasaulio tvarka, apsireikšdama tuo, ką vadiname grožiu ar harmonija. Estetinis išgyvenimas būna toks stiprus ir galingas, kad reikalauja kažko, kas, atrodytų, yra neįmanoma – pritaikyti jam žodžius ir kalba jį išreikšti. Visiškai naujus horizontus atverianti kelionė. Psichiką iš esmės perkeičiantis jausmas. Na ir meilės kupina profesija – atskira tema, kurią reikėtų gvildenti kalbant apie rašymo motyvaciją. Ta intymi tragedija, reikalaujanti kad ir ne tiesioginės išpažinties, suaktyvinanti mumyse neišsenkančius melancholijos ir sielvarto klodus – vis dėlto kiekvienas iš šių dviejų intensyvių jausmų kažkodėl padeda rašyti. Sielvartavimas, atstumtojo būsena ar neišsipildymo jausmas priverčia atsigręžti į save pačius, liepia pažvelgti į save iš vidaus… Tokio tipo įvykiai retai aprašomi psichologijoje, o juk labai dažnai jie tampa gyvenimo perkėlimo ant kitų bėgių pradžia. Meilės žaizdas gydanti melancholija – labai gera maitinamoji terpė rašymui – mano nuomone, ji pažadina kažką tokio kaip antrinis narcisizmas, įjungia gilią autorefleksiją ir sustiprina jautrumą. Rašydami stengiamės susigrąžinti pusiausvyrą, libido sukasi apie savo uodegą ir staiga patys apsigobiame iki šiol nepatirtu švelnumu. Pasakodami sau istorijas, ieškodami iki šiol nevartotų metaforų supamės ir grimztame į sapną.

Rašymui yra palanki ir vienatvė, tolima kelionė, dramatiškas įvykis – reikia žodžių tam, kad nurimtumėm, kad sugrąžintumėm pasauliui prarastą ar susvyravusią tvarką ir prasmę.

Šis motyvas aiškiai parodo, kad rašytoju būni net tada, kai iš tikrųjų juo nesi. Kad mūsų gyvenime būna tokių epizodų, kurie reikalauja meninės išraiškos, ir tai visiškai natūralu. Galiu lažintis, kad kiekvienas mūsų turėjo tokių kūrybinio nerimo valandėlių, kai žodžiai iš po plunksnos ar šratinuko tiesiog liejosi savaime, savaime iškilo personažai ir atgijo daiktai. Pasaulis žmogui yra pernelyg didelis ir literatūra tikriausiai atsirado tam, kad žingsnis po žingsnio „arbatiniais šaukšteliais“ atmatuotume jo didybę žodžiais.

Gal reikėtų pasvarstyti, ar dėl anksčiau aprašyto impulso nevertėtų pakeisti viso gyvenimo ir inžinieriui tapti rašytoju, o mokytojai – rašytoja.

Remiantis Orwellu, antras rašymo motyvas yra i s t o r i n i s i m p u l s a s, reikalaujantis dalykus pavaizduoti „tokius, kokie jie yra“, kad ir kaip naiviai atrodytų šis postulatas. Tai situacija, į kurią patekęs asmuo yra liudininkas visuotinių įvykių, kurie viršija jo suvokimo galimybes ir neleidžia suteikti jiems kitokios prasmės. Tada atsiranda būtinybė „paliudyti“ ir tvarkingai sudėlioti kalba tai, kas kitu atveju išsisklaidytų, pradingtų. Manau, kad šis impulsas – tai dažnas memuarų rašymo pagrindas, taip pat aktualių ar buvusių, tačiau santykinai nesenų įvykių įamžinimo kitokiais būdais pagrindas. Vyresnio amžiaus moteris užrašinėja savo šeimos istoriją anūkams ir mokytojas pensininkas savo laiką pašvenčia monografijai apie miestelį kurti; karo, koncentracijos stovyklos, karo padėties, sulaikymų, kalėjimo, tarnavimo armijoje prisiminimai; bet kokių visuotinio smurto formų liudijimai, atspindintys absurdo arba neteisybės pojūtį; romanas-neromanas, liudijantis visiems, „kaip buvo“.

Trečias impulsas – tai p o l i t i n i s m o t y v a s, kitaip tariant, kaip rašo Orwellas, troškimas stumtelėti pasaulį norima linkme arba parodyti kitiems tam tikrą visuotinę idėją, kurios reikėtų siekti arba priešingai – vengti. Orwellas priduria – ir aš su juo visiškai sutinku – kad jokia knyga negali išvengti tam tikrų politinių įtakų. Tvirtinimas, kad menas privalo neturėti nieko bendra su politika, iš tikrųjų jau yra politinis įsitikinimas. Nėra nepolitinių knygų. Nebent neskaitomos. Kai jos pakliūna į skaitytojų tinklą, kai prabyla, nori to ar nenori, sąmoningai ar nesąmoningai, jos atskleidžia tam tikrą pasaulio viziją, tam tikras normas ir nuostatas pateikia kaip akivaizdžias. Ir tai yra politiškumas. Saldžiausia meilės istorija ir labiausiai nutolusi science fiction iš tikrųjų yra kieno nors pusėje. Jeigu rašytojas nenori ar nesugeba to pripažinti, tuo blogiau rašytojui.

Pagaliau ketvirta, – sako Orwellas, – rašymo esmė – tai g r y n a s e g o i z m a s. Rašymą skatina didžiulis troškimas atrodyti inteligentiškam ir sumaniam, būti kažkuo, apie ką kalbama, kas prisimenamas po mirties, galų gale, kad galėtum atsigriebti ir visiems vaikystės laikų skriaudėjams žerti į veidą: „Pasižiūrėkite, kas aš dabar esu.“ Būtų nesąžininga nutylėti tuos visus „žemus“ motyvus, ypač kad jie būdingi ne tik rašytojams, bet ir kitiems menininkams, taip pat mokslininkams, politikams, kariškiams, visuomenės veikėjams, teisininkams ir daugybei kitų ambicingų žmonių.

Orwellas pastebi, kad eiliniai trisdešimtmečiai atsisako būti individualistais ir gyvena dėl kitų, dažniausiai atsiduodami kasdieniam alinančiam darbui. Tačiau talentinga ir ryžtinga mažuma padarys viską, kad gyventų savaip, – ir kaip tik jai priklauso rašytojai. Orwello nuomone, rašytojai iš visų talentingų individualistų yra stipriausiai orientuoti į save, netgi stipriau nei žurnalistai, nors jiems ir ne taip labai rūpi pinigai.

Kiekvienas iš šių keturių Orwello nurodytų motyvų visiškai kitaip atrodė jo laikais ir visiškai kitaip atrodo šiandien.

Iškelsiu įžūlią hipotezę, kad neregėtai išaugo grynas egoizmas ir ta dauguma su savo anonimiškumu susitaikiusių nerašančiųjų, kai jiems suėjo trisdešimt metų, gerokai sumažėjo. Jeigu pasižvalgysime po internetą, tai komentuojančių kitų rašymą, tarp jų ir poetų, romanistų, bei tinklaraščiuose ar tviteryje rašančių žmonių skaičius yra milžiniškas. Jų kalbiniai sugebėjimai visai nėra prasti, jie išlaiko žodžio kultūrą. Atrodo, kad jie skaito tai, ką parašo į juos panašūs, greičiau nesitikėdami kokio nors skaitytojo iš išorės – taip susiformuoja uždari sekėjų burbulai. Šiame rašymo įkarštyje nėra jau kam rimtai ir nepriklausomai recenzuoti to, ką sukūrė kiti, o rinkoje pastaruoju metu triumfuoja leidiniai, kurių ambicija – parašyti kuo trumpesnę knygos recenziją.

Esame neregėto proceso liudininkai – matome, kaip didėja rašytojiškos „aš“ masės. Anksčiau, žinoma, visada atrodė, kad tas „aš“ yra būtinas šio pasaulio atspirties taškas ir kūrybinės pusiausvyros pagrindas, tačiau šiandien jis nesveikai pampsta, viską aplinkui susubjektyvina ir pamažu pakeičia visa, kas yra universalu. Viena iš postmodernizmo intencijų buvo subjektyvaus „aš“ šviežumo įvertinimas taip pat žvelgiant ir iš mokslo pozicijos, tačiau metams bėgant šis „aš“, tarsi piktybinis vijoklis, ėmė smaugti kitas perspektyvas. Taip pat ir išsikerojęs rašytojiškas ego visiškai keičia literatūrą, gali būti, kad visiems laikams. Kas galėtų paneigti, kad greitai joje teliks tik dvi pagrindinės srovės, jau šiandien mugėse ir festivaliuose užimančios vis daugiau vietos: „papasakosiu-jums-kur-buvau“ ir „papasakosiu-jums-apie-savo-šeimą“, tuo tarpu non-fiction visiškai praris fikciją todėl, kad žmonės palengva praranda gebėjimą suprasti pasakojimo „tarsi taip buvo“ būdą ir nuolatos klausinėja autorių, ar tai, ką jie aprašė, yra tiesa. (Prie fikcijos tikriausiai pasiliks detektyvai – „papasakosiu-jums-kas-nužudė-bet-tai-šiek-tiek-užtruks“).

Mumyse slypi neįvertinta, nors kiekvienoje mūsų veikloje liepsnojanti jėga, kurią taikliausiai aprašė Alfredas Adleris, – jėga, liepianti mums būti tokiems, kad patiktume, liepianti kilti aukštyn, būti žinomiems, svarbiems, patraukliems. Ir turbūt geriau būtų, jeigu kaip tik pagal ją susidėliotume savo pasaulio kryptis, suprasdami, kad pasaulis – suplūkta amžinai įtemptų raumenų ir mūsų talentų pristatymo teritorija, negu kad pasiliktume prie pernelyg tiesmukai suprastos rinkos metaforos, kur viskas yra parduodama, viskas turi savo kainą, o pasaulis vis labiau panašėja į parduotuvę, kurioje viskas – po penkis zlotus.

Miłoszas išmintingai rašė: „Neįmanoma apsisaugoti nuo mus valdančių išsikerojusių mūsų ego, ambicijų ir puikybės, įtikinėjant save, kad jų nėra, bet galima užkimšti jiems gerkles, kaip šeriant šunis, kad paliktų mus ramybėje“³.

Dabar noriu sugrįžti prie šios paskaitos pavadinime minimo daimoniono. Pasakojimas apie jį bus šiek tiek kitokio pobūdžio negu kad iki šiol vyravęs racionalus ir pragmatiškas tonas – leisiu sau pasitelkti magiškąjį realizmą, kuris, beje, dažnai ir pernelyg atsainiai man primetamas ir taip yra tapęs savotiška mano rašymo etikete.

Ar kada nors esate svarstę, kad literatūros kūrimo šaltinis gali būti kažkas, kas norėtų būti aprašytas? Kad tarsi šalia mūsų egzistuoja temos, nuojautos, vaizdai, reikalaujantys,kad mes juos įvardintume ir savaip išreikštume? Kad imdamiesi tokių temų būname apsupti specifine jų globa – tarsi piešti sugalvoję vaikai. Tokiu atveju pasiūlome kreidelių, atnešame paveikslėlių, parodome, kaip reikia piešti arkliuką ar namelį, kartais, ypač iš pradžių, atnešame jiems spalvinimo knygelių, kad spalvindami jie įprastų prie daiktų kontūrų. Skatiname ir žadame apdovanoti.

O kaip tokia globa atrodo literatūroje?

Kaip tai nutinka, kad nežinia iš kur išlenda tos keistos būties formos, iš pradžių bekūnės, bet turinčios daugiau viso būtino psichologinio bagažo nei kai kurie gyvieji ir kūną turintys. Kaip tai nutinka, kad jos materializuojasi mūsų akyse, ir, įsikibdamos į sakinius ir žodžius, įgauna konkrečių savybių, kol net pradeda kalbėti, turi savo pažiūras, jausmus, mintis, slepia savyje visus laikus ir kosmosus? Ar kur nors egzistuoja tų būtybių, kurių egzistencinė prigimtis yra nepanaši į žmonių, rezervuaras? Ir kur jis yra? Kaip tai nutinka, kokie procesai atveda prie to, kad jų abejotinas tikrumas laikui bėgant taip sustiprėja, jog suauga su jų kūrėjo ir skaitytojų realybe?

Sakoma, jog Sienkiewiczius gaudavo skaitytojų laiškų su prašymais, kad nieko blogo nenutiktų jo sukurtiems riteriams. Argi nebuvo užperkamos mišios už Liongino Podbipientos⁴ sielą?

Kai praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje nusipirkau namą Klodzko slėnyje, viskas staiga aplinkui ėmė šnabždėti. Akmeniniai, amžinai drėgni laiptai į rūsį, upeliukas, prie kurio vis dar stūksojo vandens malūno likučiai, ant ežių sukrauti akmenys, bažnyčios Naujojoje Rudoje navos… Tai buvo keista būsena, tarsi – pavartosiu šį žodį – apsėdimas. Kiekviena tuo metu pažinta vieta man atrodė turinti kelias plotmes, pilna mažiau ar daugiau akivaizdžių reikšmių. Iš tų minėtų šnabždesių bei visos nenusakomos informacijos sankaupos, iš nuojautų ir prielaidų pamažu pradėjo kilti įvairių romanų siužetai, jie reikalavo būti užrašyti ir pasidalinti su kitais.

Tai, ką kalbu apie daiktus, buvo būdinga ir žmonėms, ypač tiems, kurie – kaip man atrodė – toje vietoje užaugo ir viskuo jai priklausė. Pavyzdžiui, ponas Ch., kurio gimimo data keitėsi priklausomai nuo jo linksmumo. Lig šiol nežinau, kiek jam metų. Iš daugiavaikės Podhalės Zienbo kalniečių šeimos. Paauglys paimtas darbams į Vokietiją, ten neteko klausos. Po karo namo negrįžo, apsigyveno netoli Naujosios Rudos. Gyveno, galima sakyti, pavyzdingai, ilgus metus dirbo miesto valymo įmonėje. Buvo nelaimingai vedęs moterį, kuri greitai jį paliko. Daugybę metų gyveno vienišas atokiai stovinčiame namelyje, gyvenimui prisidurdavo rišdamas šluotas ir pjaudamas žolę. Jis tapo vienu iš svarbių „Dienos namų, nakties namų“ veikėjų prototipų, nors tikriausiai to net nenutuokia, nes nemoka skaityti. Toliau: ponia J., kurios vyras perėjo visą kelią nuo Okos iki Berlyno tam, kad žūtų nuo atsitiktinės kulkos likus keliolikai kilometrų iki namų. Ir ponas P., vokietis, tiesą pasakius, iš čia, iš kaimo, penkiolikmetis paimtas į vermachtą. Ištarnavęs vos kelias dienas pateko į nelaisvę ir dešimt metų praleido Sibire (kalbėdamas apie tai verkia). Arba seserys B. B. – tame pačiame Sibire, žeminėje gimusios. Praradusios namus prie Lvovo, apsigyveno su motina vokiečių paliktoje karčiamoje, iš pradžių ją ir toliau išlaikė, o paskui stebėjo, kaip ji griūna. Dabar laiko bites.

Tokius veikėjus kaip ponas Ch. bandžiau prisijaukinti, išgalvodama jiems knygoje biografijas. Stengiausi tai daryti taip, kad nepažeisčiau jų privatumo ir orumo. Man atrodė, kad, pasakodama rašytine kalba, suteikiu jiems tarsi aukštesnį egzistavimo lygmenį, bendrą tapatybę, kad jie tada nepasiduoda laikinumui, kad juos apsaugau.

Kartais suteikdavau literatūrinį gyvenimą realybėje neegzistuojantiems veikėjams, bet iš tikrųjų galėjusiems egzistuoti. Netgi jaučiau, kad jie privalo egzistuoti tam, kad užpildytų savotišką tikrame gyvenime jaučiamą trūkumą.

Šioje išgalvojimų srityje kartais vyko keisti dalykai, liudijantys, kaip labai užaštrėję buvo mano pojūčiai, o pasaulis toks neakivaizdus. Vienoje savo knygų sukūriau veikėją Martą, slėnio saugotoją, pamiškėje gyvenančią vyresnio amžiaus vienišą moterį. Daugelis skaitytojų ją įsiminė – tikriausiai ji kažkuo buvo panaši į archetipinę išmintingąją Senąją Moterį. Keista, bet daugelis skaitytojų įsiminė išskirtinę Martos aprangos detalę – išsitampiusias jos megztinio sagų skyles. Pasitaikydavo, kad koks nors ypač užsispyręs skaitytojas turistas atsibelsdavo į kaimą ir klausinėdavo, kur yra „Martos namas“, nors iš tikrųjų jis čia niekada neegzistavo.

Kai po daugybės metų susipažinau su dabar Vokietijoje gyvenančiais mano namo statytojų anūkais, pasijutome tarsi viena šeima. Jie, skaitydami Eslingene mano knygą, atpažino iš vaikystės jiems žinomas vietas ir nutarė aplankyti savo praeitį. Vieną dieną jie atsirado prie mano namo ir tada nutiko tas labai labai keistas dalykas – net nežinau, kaip apie jį papasakoti, nes man nedrąsu dėl jo akiplėšiškos metafizikos. Bet pabandysiu.

Mano svečiai turėjo senų nuotraukų, tarp jų ir tokių, kuriose matėsi viename iš dabar man priklausančio namo kambarių nufotografuota visa jų šeima. Pačiame to tvarkingai susodintų giminaičių būrelio, kurį sudarė vyrai (kai kurie jų buvo su vermachto uniformomis), moterys ir vaikai, centre sėdėjo vyresnio amžiaus moteris su glotniai sušukuotais plaukais, vilkinti megztinį su… išsitampiusiomis sagų skylėmis. Kai įsižiūrėjau į ją, kūnu perbėgo drebulys. „Kas ji tokia?“ – paklausiau. „A, tai mano senelė Marta“, – linksmai ir su pasididžiavimu atsakė Siegfriedas.

Kiek žinau, ir kitiems nutinka tokios istorijos, tačiau nejaučiu pagundos jas aiškinti. Galiu tik prisiminti daugelio autoritetą Tomą Akvinietį, kuris, sekdamas Aristoteliu, bet kokią fikciją vertino teigiamai – kaip t i e s o s f o r m ą.

Yra ir tokių baigtinių personažų, kurie veik nesikeisdami tūno psichikoje metų metais, laukdami atitinkamo momento, kada galės apsireikšti, iššokti iš dėžutės su visu savo kūnu ir dvasia, su savo literatūriniu gyvenimu. Mano atveju vienas tokių baigtinių personažų buvo vienuolis Paschalis iš „Dienos namų, nakties namų“ – jaunas, dėl savo lytinės ir seksualinės tapatybės abejojantis vyras (?), ieškantis atramos legendoje apie šventąją vardu Kummernis, kuriai savo ruožtu pats Jėzus padėjo išsivaduoti iš kultūrinės lyties, suteikdamas savo veidą. (Čia digresija: kaip tik tuo metu, kai parašiau šį sakinį, man paskambino vyras, norėdamas pasakyti, kad „Eurovizijos“ konkursą laimėjo kažkokia Conchita Wurst, moteris su barzda, o iš tikrųjų drag queen. Tai puikus įrodymas to, apie ką rašau ir kas taip aiškiai matoma, kai įdėmiai studijuojame kūrybinius procesus – kad egzistuoja laike ir erdvėje bendro priežastinio ryšio neturintys įvykiai, kurių atsiradimą vienu metu Jungas naujai pavadino – sinchroniškumu, ką jums dabar džiugiai šypsodamasi primenu.) Po tam tikro laiko, kai jau buvo parašyta minėta knyga, kurioje atsirado kaip tik toks baigtinis Paschalis tam, kad atliktų savo vaidmenį, o aš neturėjau laiko svarstyti, iš kur jis išniro, tvarkiau savo popierius ir viename pageltusiame, dar licėjaus laikus menančiame sąsiuvinyje suradau kažkokio savo apsakymo pradžią, nes tuomet daug apsakymų pradėdavau, bet jie paprastai nutrūkdavo po dviejų puslapių. Ten radau purvinoku abitu vilkintį basakojį Paschalį, abejojantį, kas jis esąs ir ką iš tikrųjų reiškia būti moterimi arba vyru. Tikriausiai buvau visiškai užmiršusi tą savo pačios anuomet išgalvotą personažą, o jis kantriai laukė (kur?), kol tapsiu rašytoja, nusipirksiu namą Klodzko slėnyje ir Vambiežycuose sutiksiu moterį su barzda, Kummernis / Wilgefortis, kuri prišauks iš praeities tą vienuolį, apgyvendinsiu jį Broumovo vienuolyne, kad iš jo galėtų žvalgytis po Slėnį taip, tarsi žiūrėtų pro mano namų langus.

Leidžiu taip interpretuoti šią temą, nors žinau, kad peržengiamos racionalios argumentacijos ribos, bet juk ne tam tampame rašytojais, kad negalėtume leisti sau nutolti nuo visuotinai priimtų įrodinėjimo normų, kad švaistytume gyvenimą rankiodami išnašas ir cituodami svetimas pažiūras. Veikiau privalome, atsiverdami savo pašaukimui, savo daimonionui, kažkaip pasiduoti tam, kas kalba aplink mus ir mumyse.

Esminis šios temos priedas bus citata, ir tai citata iš Platono „Valstybės“: „Kai visos sielos pasirinkusios gyvenimus, tada jos iš eilės, kaip buvo ištraukusios burtus, ėjusios pas Lachesę. Ši kiekvienai sielai davusi demoną⁵, kurį ta buvo pasirinkusi; jis turėjęs būti jos sargu per visą gyvenimą ir vykdyti visa, ką siela pasirinkusi. Šis sargas pirmiausia vesdavęs sielą pas Klotą ir pastatydavęs ją po jos ranka ir po jos sukamu verpstu – taip jis patvirtindavęs sielos pasirinktąjį likimą. Palietus verpstą, jis vesdavęs sielą prie Antropės siūlų, kad padarytų nepakeičiama tai, ką priverpusi Klota. Toliau neatsigręždama siela eidavusi prie Anankės sosto ir pereidavusi per jį kiaurai“⁶.

Pažvelgę į buvusį savo gyvenimą, galime atrasti tokią perspektyvą, kuri atvers tam tikrą neišvengiamybės ženklą, kad tarsi viena galimybė, vienas potencialumas buvo stipresnis už kitus. Rašytoja norėjau būti jau nuo dvylikos metų ir turiu to tvirtus įrodymus – pirmajame rašyti pradėtame romane visai nebanaliu pavadinimu „Burtininkės“ vaikiškomis raidėmis pareiškiau: „Rašysiu knygas!“ Ir, tiesą sakant, nuo to laiko kiekvienas mano gyvenimo žingsnis ir kiekvienas pasirinkimas mažiau ar daugiau aiškiai vedė mane to tikslo link. Atsisakiau minties studijuoti polonistiką universitete tikriausiai teisingo įsitikinimo vedama, kad tai atgrasins mane nuo literatūros ir atims skaitytojišką nekaltumą; psichoterapeutės darbas, kurio esmė – klausytis svetimų istorijų, o iš tikrųjų konstatavimas, kad mūsų pasaulio suvokimas susideda iš pasakojimų ir jų interpretacijų; mano įsteigta leidykla, norint leisti Jungą (bet man tai nepavyko); išvykimas į atokų kaimą ir naujai atrasta patirtis: kokią milžinišką įtaką mūsų vaizduotei daro vienatvė ir gamta; instinktyvus laikymasis toliau nuo centro, kurio gundantis, nerimo kupinas aktyvumas ir amžinas dirgiklių alkis inspiruoja, bet kartu ir naikina rašytojo individualumą; pagaliau naujos kelionės, užsiėmimai ir darbai, kelyje sutikti gyvūnai ir žmonės – šiandien matau, kad visa tai man buvo reikalinga ir netgi būtina tam, kad galėčiau rašyti.

Ir kokia čia metodologija – gali šūktelti kas nors iš jūsų – žiūrėti į visumą nuo galo. Šitaip kiekvienas gali rasti joje tvarką.

Nematau tame jokio nukrypimo – ši teleologinė perspektyva yra naudojama kaip ir kitos. Labai panašų žiūros būdą renkamės svarstydami žmogaus evoliuciją. Žvelgdami į ankstesnes jos stadijas, esame pajėgūs milijonuose atsitiktinių pokyčių, virtusių pritapimu prie aplinkos, pastebėti tam tikrą dėsningumą, kuris leido žmogui tapti tokiam, koks yra.

Jamesas Hillmanas, psichologas ir filosofas, išsiskiriantis netipiškomis pažiūromis, tvirtina, kad egzistuoja kažkas tokio kaip savęs paties vaizdas, su kuriuo ateiname į šį pasaulį. Tai lyg gilė, iš kurios paskui išauga medis. Tai lyg ir dar ne medis, bet tame mažame materijos trupinyje jau telpa visa ąžuolo ar kedro potencija. Gal jūs jau tai žinote, jau girdite savo didelio medžio lapų šnarėjimą?

Brangūs plunksnos kolegos ir kolegės, jauni šios keistos profesijos šalininkai, rašymas yra pragaras, nuolatinė kankynė, virimas dervoje. Kankina, gadina stuburą, skatina neurozes, verčia konkuruoti, būti nominuotam, liepia dalyvauti, komentuoti, perskaičius nemalonią recenziją linkėti blogo bjauriam recenzentui, iš susinervinimo graužti nagus. Tačiau rašymas yra ir dangus – duoda galios pojūtį, leidžia visą gyvenimą užsiiminėti savo pomėgiu, leidžia susipažinti su išmintingais, įdomiais požiūriais ir žmonėmis, priverčia mąstyti ir netipiškai pažvelgti į daugelį dalykų, skatina nuolatos kelti sau klausimą, kas esame, ugdo empatiją ir padeda daug geriau suprasti kitus. Na, ir nereikalauja anksti keltis į darbą ir juodai prakaituoti kitų naudai.

Manau, kad literatūrai draugiją visada palaiko koks nors nesuinteresuotumas. Žinoma, mes, autoriai, norime patikti ir padaryti įspūdį. Akivaizdu, kad tikimės pagyrų ir dėmesio. Tai žmogiška. Tačiau kartu norime ir parašyti ką nors, kas bus vertinga savaime visuotine prasme. Jeigu pažvelgtume atidžiai, tai aiškiai pamatytume, kad kiekviena gera knyga šiek tiek pakeičia pasaulį – su ja atsiranda lig šiol neegzistavę personažai, klausimai, įžvalgos. Prieš Proustą ir Prusą juk viskas atrodė šiek tiek kitaip nei po jų.

Linkiu jums, kad galėtumėte kurti pasaulyje, kuriame jūsų darbas bus sutinkamas su pagarba ir susidomėjimu. Kuriame prisikels iš numirusiųjų kritikai, sugebantys parašyti apie jūsų romaną ilgą išsamią recenziją. Kuriame didelį tiražą turinčiuose laikraščiuose atsiras kassavaitiniai stori literatūriniai priedai, kupini ilgų aptarimų, gilių analizių ir aistringų diskusijų, sekantys mados klyksmus ir spausdinantys literatūros būkle susirūpinusių provincijos mokytojų laiškus. Linkiu jums, kad neprivalėtumėte dalyvauti idiotiškose televizijos laidose, kuriose iš to, ką pasakote, iškerpa viską, išskyrus vieną juokingą sakinį, ir kad nesileistumėte būti verčiami šokiruoti savo intymumu vardan to, kad jūsų pavardė ilgiau išsilaikytų bestselerių sąraše. Linkiu jums taip pat, kad džiaugtumėtės savo plunksnos kolegų ir kolegių pasiekimais ir kad retai jus užkluptų Schadenfreude – didelis geros literatūros kiekis pakelia standartus ir visus gena pirmyn. Tačiau visų pirma linkiu jums ne rašyti, o skaityti, nes tikiu, kad viso šio literatūra vadinamo fenomeno esmė – skaitymas.

Gražiai visa tai nusakė Virginia Woolf „Šiuolaikiniame romane“:

Nerašome geriau; tegalima tvirtinti, kad nuolatos judame pirmyn, tai į vieną, tai į kitą pusę, bet – jeigu pažvelgsime į šio judėjimo kreivę iš tam tikro aukščio – esame linkę judėti ratu. Beje, nevaidinkime, kad galime manyti turintys teisę bent akimirkai užimti tokį žiūros tašką. Stovėdami ant plokščios žemės, spūstyje, dulkių pusiau apakinti, su pavydu žvelgiame į praeitį, į savo kovas laimėdavusius laimingus karius, kurių pasiekimai dabar skleidžia didelių darbų aurą, ir kartais mums net sunku susilaikyti tyliai neatsidusus, kad jų kova tikriausiai nebuvo tokia sunki, kaip mūsų.

1 Tūkstantis ir viena naktis. – T. I. – Vilnius: Alma littera, 1994. – P. 114.
2 Plan B yra 2007 m. įkurtas labai populiarus, alternatyvią muziką propaguojantis (rengia mokamus koncertus ir kitą kultūrinę programą) klubas – amerikietiško tipo pabas, siejamas su hipsteriais ir LGBT judėjimu.
3 Miłosz Cz. Notatnik // Prywatne obowiązki. – Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2011.
4 Henriko Sienkiewicziaus romano „Ugnimi ir kalaviju“ herojus.
5 Kalbama apie daimonioną.
6 Platonas. Valstybė / Vertė Jonas Dumčius. – Vilnius: Mintis, 1981. – P. 369.

Olga Tokarczuk. Empūsijas

2023 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis / Mitologinės ir kitokios paralelės prasideda jau nuo pavadinimo. Autorė čia į vieną žodį sujungė dvi antikines sąvokas – mitologinę pabaisą empūsę ir draugišką pasisėdėjimą ne be alkoholio ‒ simposiją.

Olga Tokarczuk: „Kažkas mus išbando. Gamta, Dievas, kažkas beasmenis, atsitiktinumas, sako: „Tikrinu!“

2020 10 17 / Kalbėjau apie tai, ką daugelis mūsų jautė, – kažkur giliai žinojome, kad priėjome liepto galą ir turi kažkas atsitikti. Tačiau manau, daugumai žmonių iš viso nekilo mintis, kad pandemija gali sustabdyti ir paralyžiuoti pasaulį.

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

Joanna Tabor. Olga Tokarczuk: Kelias į populiarumą

2001 m. Nr. 5–6 / Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas…

Valdemaras Klumbys. Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje

2020 m. Nr. 11

Ar visuomenei reikia suprasti praeitį, gal užtenka tiesiog įvertinus kokį nors laikotarpį padėti jį į lentyną su atitinkamu užrašu ir nusikelti nuo jos tik kai prireikia pagal receptą dabarties ligoms gydyti („vartoti kaip priešnuodį informacinio karo atveju“). Gal vietoj epochos apmąstymo užtenka ją įvardijančių žodžių – užkeikimų? Tuomet nieko blogo, kad dabartiniame nacionaliniame viešajame diskurse „nebeįmanoma kvestionuoti praeities, o istorikai tapo aptarnaujančiu dabartinės ideologijos personalu. Aišku, ne visi, bet tie, kurie neaptarnauja, į viešumą nepatenka“¹. Skirtumas tarp mokslinių tyrimų apie sovietmetį (ir ne tik) ir to, kas vyrauja viešojoje erdvėje, – didžiulis. Atrodo, kad mokslininkai tiria sau, o visuomenei užtenka priešus demaskuojančio ir savuosius paremiančio žodžio. Ar iš tiesų tai taip veiksminga stiprinant valstybę ir visuomenę, kaip, atrodo, manoma? Kodėl sėkmingas tarpukarinis visuomenės patriotinis ugdymas ne tik neužkirto kelio okupacijai, bet ir nesukėlė bent kiek didesnio visuomenės pasipriešinimo okupuojant ir iš karto po to?

Istorija iš tiesų svarbi, bet ne taip, kaip galvoja propagandos mėgėjai. Nėra visuomenės be praeities, praeitis yra dabarties dalis, todėl nesuprasdami praeities mes negalime suprasti dabarties. Kultūroje tai virsta bejėgiškais bandymais „įamžinti“ naudojant holivudinio socrealizmo metodus. Kodėl dygstantys paminklai istoriniams veikėjams vienodi, be stiliaus ir minties? Jei sovietinio sąstingio metais Vilniuje pastatytas paminklas Zigmui Angariečiui (1972 m., skulptorius Alfonsas Ambraziūnas) kėlė didesnę intelektualinę įtampą, buvo daug gyvybingesnis ir įtikinamesnis už daugumą dabartinių, jei vis niekaip nepavyksta pasiekti filmo „Niekas nenorėjo mirti“ lygio, tai kyla klausimas: sąstingis buvo tuomet ar dabar? Tokį, sakyčiau, bejėgišką santykį su praeitimi lemia utilitarinis propagandinis požiūris į istoriją.

Okupacija, represijos, pilkuma, nuobodulys, stagnacija… – ties kuriuo žodžiu supratote, kad tai – apie sovietmetį? Turbūt užteko pirmo. Žodis sovietmetis tiesiog automatiškai pritraukia neigiamus žodžius ir atstumia neutralius (nors tokioje kaimynystėje net ir neutralūs žodžiai įgyja neigiamą krūvį). Piktavalis režimas (dar ir painiojamas su skausmingu rėžimu) taip ir lenda išstumdamas neutralią santvarką. Taip sovietmetis iki šiol žodžiais užburiamas ir užkeikiamas. Įsitvirtinusi visa sąlyginio reflekso grandinė, taip mėgstama viso pasaulio propagandistų. Protas, mąstymas tarsi atsijungia – žmonės nejaučia ir nesuvokia sąlyginio reflekso poveikio, nes jis veikia kaip automatinis impulsas, sukeliantis vienokias ar kitokias asociacijas, jausmus, o tuo pačiu – ir vertinimus. Tačiau refleksas todėl ir sąlyginis, kad jo sukurta sąsaja visai nebūtinai egzistuoja realybėje. Per emocinį santykį su laikotarpiu formuojasi vaizdinys, kur apmąstymui, tyrimui, o tai reiškia – ir supratimui, nėra vietos. Taip veikia okupacinis mąstymas, kai tiesiog neįmanoma sovietmečio vertinti ne per prievartos, okupacijos ir „blogio imperijos“ prizmę – jo įkalintas žvilgsnis visur mato tik ardančią okupacijos įtaką.

Jis ne tik formuoja laikotarpio vaizdinį viešojoje erdvėje, bet ir nukreipia, o neretai ir iškreipia mokslinių tyrimų pobūdį bei išvadas, nes suvaržo fantaziją ir empatiją, būtinus norint suprasti praeitį, neleidžia interpretacinės įvairovės. Taip dingsta žmonių elgsenų bei nuostatų įvairovė, prieštaringumai, susikirtimai, neatitikimai, labai įvairūs visuomenės ir valstybės santykiai. Visa tai sukuria iškreiptą buvusios tikrovės vaizdinį: sovietmetis buvo daug įvairesnis, jo, kaip ir bet kurio kito laikotarpio, negalima suvesti vien į neigiamus dalykus, ypač kai kalbame apie postalininį laikotarpį.

Jau gana ryškiai matyti, kad mokslininkai nebeišsitenka okupacinio žvilgsnio vystykluose, tačiau išsipainioti iš jų, atsisakyti sąlyginio reflekso nėra paprasta, iš esmės tai reikalauja sąmoningų pastangų siekiant nugalėti žvilgsnį į sovietmetį kaip į ypatingą, išskirtinį laikotarpį, kur viskas buvo kitaip nei „normaliose“ šalyse. Išsipainiojimas, žinoma, nereiškia sovietinės specifikos neigimo. Kiekviena visuomenė ir valstybė turi savitų bruožų.

Nesiruošiu rodyti pirštu į kitus – straipsnis skirtas ne polemikai su kitaip žiūrinčiais į sovietmetį, o diskusijai apie vieną svarbiausių sovietmečio suvokimo ir tyrimo problemų. Man pačiam užtenka bent kiek susilpninti pastangas atsispirti sąlyginiam refleksui, ir baisiojo sovietmečio vaizdinys iš karto nugali. Štai interviu pradėjęs kalbą apie sovietmečio atminties problemas vis tiek pabaigiau mintimis apie tuomet gyvenusiųjų kaltes². Lygiai taip pat jaučiu, kaip skaitydamas šaltinius dažnai pasižymiu būtent neigiamas detales apie sovietmetį: klaniškumo apraiškas, propagandos ir ideologinės prievartos pavyzdžius, nekalbant jau apie ideologijos ir režimo kritiką, nepaklusimo ir pasipriešinimo istorijas. Tiesiog traukia tokios detalės, jos atrodo svarbios, įdomios, suteikiančios spalvų, o svarbiausia, jos lyg ir atskleidžia laikotarpio esmę. Bet ar iš tiesų, ar neatskleidžia jos tik vienos pusės, svarbios, bet ne vienintelės?

Galima žvilgtelėti į kultūrą. Sovietmečio kūryboje labai dažnai ieškoma visų pirma politikos (ideologizacijos, opozicijos ar pasipriešinimo santvarkai). Bet dėl to pro akis prasprūsta galimos kitokios, visai neideologinės jos interpretacijos. Pasipriešinimas cenzūrai ir režimo kritika buvo tik dalis, ir gal visai ne svarbiausia, daugelio autorių kūrybinių siekių. Užtenka atsiversti kad ir Aldonos Liobytės susirašinėjimą su Jonu Jurašu, kur matyti, kaip politika ir egzistencinės, moralinės problemos persipynusios jų apmąstymuose. Viskas gerokai sudėtingiau (ir, sakyčiau, giliau) nei tik gana banalus noras „demaskuoti“ režimą, kurio dabar taip ieškoma. A. Liobytė taip ir rašo apie mėgėjišką Vydūno „Pasaulio gaisro“ pastatymą, kuris „veikė ne savo menine įtaiga, o atskirais, seniai nebegirdėtais posakiais, kaip antai „negydysime vaikų nelaisvėje“ ir t. t.“³ Politinė potekstė laiško autorei yra paviršiuje ir dėl to nelabai įdomi menine prasme, kuri jai svarbiausia.

Jei sovietiniame kūrinyje matome valstybės, biurokratijos ar visuomenės kritiką, ar tai reiškia, kad tokia kritika būtinai reiškia antisovietinį nusistatymą – gal kritikuojama bet kokia valstybė kaip prievartos aparatas? Atitinkamai gal ir konformizmas kritikuojamas kaip toks, nebūtinai sovietinis? Valstybės ir biurokratijos, žmonių virtimo sraigteliais kritika turi gilias šaknis Europos kultūroje, o nacizmo, įvairių spalvų diktatūrų patirtys šias tendencijas tik sustiprino. Rayʼaus Bradburyʼio „451° Farenheito“, Gabrielio Garcíos Márquezo „Patriarcho ruduo“ ir net Georgeʼo Orwello „1984-ieji“ – ne apie SSRS, nors atrodo tobulai jai tinkančios. Tai yra bendro intelektualų (ir ne tik) nusivylimo modernizacija (ir žmogumi) išraiška, tai pasibaisėjimas, kad žmonės pergyveno karą, beprecedentį kitų ir kitokių naikinimą, bet nieko nepasimokę toliau kuria poeziją. Visai nereikėjo būti nusiteikus antisovietiškai, kad matytum tokias grėsmes ir savo visuomenėje. Jau atsiranda tyrinėtojų, kalbančių apie Šaltojo karo kultūrinę ekosistemą, apėmusią abiejų politinių sistemų kultūras ir formavusią labai panašius socialinius ir kultūrinius fenomenus⁴. Toks požiūris skatina įvairius „antisovietinius“ pasisakymus interpretuoti visai kitaip, nusiimant okupacinius akinius ir nustojant kartu su sovietiniais cenzoriais primityvinti kūrybą supaprastinant ją iki politikos.

Kūryba suprimityvinama ir elgiantis priešingai – ieškant, kaip koks nors autorius ar kūrinys pasitarnavo režimui ir ideologijai, net jei tiesmukos propagandos jame nebuvo. SSRS tokiu atveju virsta visaapimančia, visagalinčia ir visanumatančia, kokia ji tikrai nebuvo. Iš esmės bet kuriame ilgesniame viešai skelbtame tekste galima rasti naudingų režimui elementų: jei nėra tiesioginės propagandos, tuomet kažkur slypi gudri „giluminė“ ideologizacija, nepastebėta skaitytojų (bet juos neabejotinai paveikusi), o jei ir to nesimato, tuomet galima įžvelgti, kad kūriniu buvo skatinamas prisitaikėliškumas, kad juo išreikštas dozuotas tautiškumas tiesiog suteikė galimybę nuleisti nacionalizmo „garą“ ir legitimuoti režimą tautos akyse, kad jis leido parodyti išeiviams kūrybos laisvės egzistavimą… Aš ir pats esu taip rašęs, tokie teiginiai nėra visai neteisingi. Bet tai, kad kūriniai buvo (lyg ir) kažkuo naudingi režimui, dar nereiškia, kad žmonės juos kūrė norėdami išreikšti būtent tai ir kad skaitytojus jie veikė (tik) prosovietiškai. O svarbiausia, kad jei tik tai matome sovietmečio kultūroje, jos tiesiog nelieka – tik valstybės užsakymų vykdytoja, pro- / anti- sovietinės ideologijos tarnaitė. Tarsi visi kūrėjai tik ir galvojo, kaip įtikti valstybei ar jai priešintis. Bet kūryba yra kur kas daugiau nei tai. Įsikabinus tik į tą vieną plokštumą, plokščias lieka ir laikotarpio vaizdas, ir to meto žmonės – tik plokščios vienmatės be režimo negalinčios gyvuoti funkcijos, kurios egzistuoti tegali popieriuje, bet ne realybėje.

Net ir ryškiau propagandiniai kūriniai nebūtinai tokie jau vienareikšmiški. Okupacijos faktas verčia žiūrėti į bet kokią tarpukario kritiką sovietmečiu kaip į propagandą. Bet kodėl nepažiūrėjus į filmą „Marš marš, tra-ta-ta“ (režisierius Raimondas Vabalas, 1964) kaip į nuoširdų autorių pasisakymą apie Antano Smetonos diktatūrą? Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje toli gražu ne tik kairieji neigiamai vertino A. Smetonos valdymą, užtenka pavartyti kad ir Zenono Ivinskio ar vėlesnius partizanų intelektualų dienoraščius, kur kartais gerų žodžių apie jo valdymą sunku rasti. Ir šis filmas tiesiog apibendrina tokią kritiką, jis visai galėjo būti sukurtas ir laisvoje nesovietinėje, bet diktatūros atsikračiusioje Lietuvoje. Kodėl Vakaruose galėjo statyti filmus, kritikuojančius praeitį, o pas mus tai jau iš karto propaganda? Juk visos žmonių mintys nesisuko tik apie santvarką ir propagandą, juk jie taip pat norėjo išreikšti visų pirma savo nuomonę, autentiškai apmąstyti jiems svarbias temas, o valstybės spaudimas nebuvo visagalis. Kodėl dar ir mes, jau dabar, vis taip pat neleidžiame sovietmečio kūrėjams būti autonomiškiems, kaip tai darė santvarka tuomet? Tik dėl to, kad tarpukario kritika buvo naudinga sovietinei propagandai? Vadinasi, mes kartu su santvarka norime paversti visus kūrėjus ir apskritai tuomet gyvenusius kariais už arba prieš, atimame jiems teisę tiesiog veikti, kurti ir reikšti savo nuomonę. Taip, sovietmečiu neleista reikšti santvarkai netinkančių požiūrių. Bet ar kaltas kūrėjas, jei nuoširdžiai manė taip, kaip kūrė ir kaip cenzoriams tiko, – ar mes galime tiesiog redukuoti jį iki bevalio marionetinio propagandisto? Jei matome tik propagandą, ar neišmetame didelio ir svarbaus tuometinės kultūros sluoksnio, nurašę jį tik į ideologijos aptarnavimą?

Susikoncentravus į ideologizaciją ir pasipriešinimą jai, ar tik neišsprūsta laikotarpio esmė? Be galo skrupulingai ieškant ideologijos apraiškų, baksnojant į didelius propagandinių knygų tiražus tarsi praslysta pro akis, kad žmonės Lenino ar Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus raštų neskaitė, užtat medžiojo ne tik „sovietiškai tautinį“ Justiną Marcinkevičių, bet ir Alexandre’o Dumas romanus, „Nuotykinių užsienio rašytojų kūrinių“, „Drąsiųjų kelių“, „Zenito“, „Horizontų“ serijų knygas (ypač parašytas nesovietinių autorių) ar veržėsi į vakarietiškus filmus (kiek tipografinių ašarų sovietmečiu pralieta beviltiškai stebint, kaip „aukšto meninio lygio ir aktualaus patriotinio turinio“ kiną nukonkuruoja „menkaverčiai pramoginiai, į žemiausius instinktus apeliuojantys“ kapitalistiniai kūriniai). Daugmaž nuo septintojo dešimtmečio vidurio Lietuvoje funkcionavo iš esmės apolitinė ir itin stipriai paveikta vakarietiškosios masinė kultūra, kurią valstybė ne itin sėkmingai bandė kreipti link ideologizacijos. Ir visas šis didžiulis praeities sluoksnis dabar tarsi išsitrina, lieka pilkuma, nuobodulys, begalinė priespauda (ir Stasio Povilaičio dainos, labai jau dažnai kopijavusios vakarietiškas). Tai nemaloniai primena „kraugeriško fašistinio Smetonos režimo“ paveikslą, tapytą sovietmečiu, tik ar tai turi ką bendro su buvusia realybe?

Ir toks (iš esmės sovietinis) žvilgsnis trukdo suprasti ir tirti ne tik kultūrą, bet ir kasdienybę, socialinę ar ekonominę istoriją – faktiškai viską, kas nėra politika. Represijos, pasipriešinimas ir nomenklatūros santykiai su Maskva – ne didžiausia ir kažin ar pati svarbiausia postalininės sovietinės praeities dalis. O tam, kad būtų galima suprasti visa kita, pirmiausia reikia lyginti su kitomis šalimis ir santvarkomis.

Būtent konteksto, analitinio lyginimo su kitomis šalimis itin trūksta gilesniam sovietmečio supratimui. Ne tokio lyginimo kaip dabar, kai kiekvienas „kaip blogai buvo sovietmečiu“ reiškia ne visada išsakytą „kaip gerai buvo Vakaruose“. Šitoks dabar dominuojantis žvilgsnis reiškia lyginimą su VAKARAIS – dar sovietmečiu susiformavusiu idealizuotu pasakų šalies vaizdiniu, o ne su realiomis Vakarų valstybėmis (kiek bendro, o kiek skirtumų tarp Portugalijos ir Švedijos?). Kai nėra konkrečios lyginamosios analizės, nemaža dalis sovietmečio bruožų neigiamais tampa tik todėl, kad jie neatitinka dabarties normų ar migloto įsivaizdavimo, kokia padėtis analogiškoje srityje buvo idealiuosiuose Vakaruose. O lyginimas su dabartimi yra klaidingas – taip galima žerti priekaištus tarpukario Lietuvai dėl menkai išvystyto vaikų darželių tinklo. XX a. visame pasaulyje nuolat vyko tokie didžiuliai ir spartūs, radikaliai keitę žmonių gyvenimo būdą ir vertybes pokyčiai, kad dešimtmečiai prilygsta ankstesniems šimtmečiams.

O pradėjus gilintis paaiškėja, kad realios Vakarų šalys visai neatitinka idealizuoto vaizdinio. Pavyzdžiui, Airijoje 2015 m. 9,5 proc. gyventojų neturėjo saugių ir privačių išviečių, kai Lietuvoje tokių buvo 7,7 proc.⁵ Moters padėties SSRS tyrimuose nuolat pabrėžiama, kad sovietinės moterys dirbo dviem pamainomis, nes po darbo nudirbdavo visus buities darbus, tai laikoma sovietine ypatybe. Bet 1989 m. tyrimas JAV nustatė panašią kaip SSRS laisvalaikio nelygybę su panašiomis pasekmėmis: „Dirbančios motinos buvo labiau pavargusios ir dažniau sirgdavo nei jų vyrai“⁶. Atrodo, kad ši problema egzistavo visame moderniame pasaulyje, nors, žinoma, reiškėsi ji kiekvienoje šalyje savaip.

Nuolat akcentuojamas sovietmečio nuobodulys ir pilkuma netiesiogiai supriešinami su Vakarų įdomumu ir spalvingumu. Tokie jie ir atrodė sovietinio žmogaus akimis. Bet XX a. Vakarų šalyse sukurtuose kino ar literatūros kūriniuose, ne tik egzistencialistiniuose, pilna labai panašaus nuobodulio, beprasmybės jausmo, aplinkos ir gyvenimo pilkumos. Vėl tenka grįžti prie minties, kad nusivylimas moderniu pasauliu ir progresu buvo bendras ir soclagerio, ir kapitalistinėms visuomenėms. O žinių apie Vakarų realijas trūkumas sovietinėje visuomenėje sustiprino jauseną, kad tik SSRS gyvenimas yra niūrus ir pilkas („mes gimę Kafką paversti tikrove“), o Vakaruose viskas priešingai. Taigi, iš esmės mes iki šiol kartojame iš vėlyvojo sovietmečio atėjusias nuotaikas. Tačiau tai, kad jos atspindi tuometinį požiūrį, dar nereiškia, kad jos yra teisingos. Tai liudija žmonių santykį su valstybe, nusivylimą ir susvetimėjimą, bet nieko daugiau. O dar reikia turėti omenyje, kad tai atspindi tik inteligentijos požiūrį ir santykį su santvarka, „tylinčios daugumos“ nuomonės mes faktiškai nežinome. Tarp antisovietinių proklamacijų buvo ir kalbančių tik apie blogą gyventojų materialinę padėtį, kompartijos privilegijas ir vykstančią rusifikaciją, bet nekalbančių apie okupaciją ir nereikalaujančių nepriklausomybės.

Okupacinis žvilgsnis lemia ir tai, kad didelę dalį dabarties blogybių vis dar (praėjus trisdešimčiai metų!) siejame su sovietmečiu, nors kai kurių bėdų priežastys galėjo būti ir tarpukaryje. Jei, pavyzdžiui, konservatyvioje Ispanijoje vyrai iki šiol „vengia buities darbų ir vaikų auginimo“⁷, tai kodėl konservatyvesnėje nei dabar (nes katalikybės įtaka be persekiojimų būtų gerokai didesnė) hipotetinėje laisvę išlaikiusioje Lietuvoje būtų kitaip? Katalikiškoje Airijoje abortų draudimas galiojo iki 2019 m., skyrybos draustos iki 1995 m., o ne vienoje Vakarų Europos šalyje mažesni atlyginimai moterims buvo įteisinti įstatymais iki aštuntojo dešimtmečio. Todėl automatiškai iškylantis aiškinimas, kad patriarchaliniai lyčių santykiai Lietuvoje išliko tik dėl sovietmečio, nėra toks jau akivaizdus. Pavydus žvilgčiojimas į protestantišką Skandinaviją iš katalikiškos ir tarpukariu gana skurdžios Lietuvos ne itin pagrįstas.

Dabar vyraujantis įspūdis, kad okupacija vos ne akies mirksniu pakeitė ne tik politinę, bet ir socialinę, ekonominę ar kultūrinę visuomenės raidą, negali būti teisingas iš principo – visuomenės taip greitai nesikeičia. Atvirkščiai, labai vaisingi būtų tarpukario tendencijų tęstinumo tyrimai. Tai liečia ne tik patriarchalizmą šeimose, bet ir daugelį kitų sferų. Atrodytų, Lietuvos industrializacija tai jau tikrai dėl jos pamišusios sovietinės politikos rezultatas. Tačiau iki brežnevinės pramoninės megalomanijos Lietuvoje pramonė iš esmės buvo plėtojama pagal dar tarpukariu numatytas plėtros gaires (pavyzdžiui, 1947 m. pradėta statyti cemento gamykla Akmenėje toje vietoje buvo suplanuota dar tarpukariu).

Okupacijos svetimumo akcentavimas taip pat reiškia, kad jei kažkas yra primesta, reikia ieškoti, o kas gi neprimesta, tikra. Susidaro įspūdis, kad iš sovietinio lietuviškumo atėmus tuos svetimus sovietinius bruožus tarsi deimantas suspindės „tikrasis lietuviškumas“, nesugadintas okupacinės įtakos, sovietinės kultūros ir ideologijos apnašų. Tačiau didžioji dalis dabar visiems taip kliūnančio „sovietinio tautiškumo“ bruožų juk susiformavo tarpukariu. Tai ypač tinka kalbant apie tautiškumo formą: sukičintą, sukomercintą tautinę estetiką formavo „Marginių“ bendrovės produkcija, kurios veiklą sovietmečiu tęsė „Dailės“ kombinatas⁸, iš tarpukario atėjo ir dainų švenčių idėja, kažin ar galima sovietiškumu apkaltinti generalinius tarėjus, rėmusius „Lietuvos“ ansamblio (to paties, sovietinio) veiklą nacių okupacijos metais. Penktajame–šeštajame dešimtmetyje tokia tautiškumo raiška, atmetus sovietinę ideologiją, atitiko visuomenės supratimą, o štai jaunesnės kartos tautiškumą suprato kitaip, tai ir lėmė etnokultūrininkų sąjūdžio gimimą septintajame–aštuntajame dešimtmetyje – tarpukariu susiformavusios tautiškumo formos tiesiog paseno ir nebeatitiko pakitusios, nuo kaimo vis labiau tolstančios visuomenės poreikių. Tai yra būtent etnokultūrininkai (ir jų opozicinis santykis su valstybe) buvo grynai sovietmečio produktas, kai „Lietuvos“ ansamblio tautiškumas – paveldėtas iš tarpukario.

Kalbant apie idėjinį sovietizuoto tautiškumo turinį, galime žvilgtelėti kad ir į Tomo Venclovos neseniai išskirtus Juozo Baltušio tautiškumo bruožus⁹: uždarumas, aplinkinio pasaulio (ypač lenkų ir vokiečių) kaip grėsmės matymas, provincialumas, priešiškumas žydams, laisvės, tiesos ir demokratijos nuvertinimas pajungiant juos lietuvybei kaip viršiausiai ir nekritikuotinai vertybei, net paniekinamas požiūris į rusus, derantis su pagarba rusų kultūrai. Juk visa tai būdinga ir tarpukario tautiškumui. Kaip ir tautiškumo formos atveju, J. Baltušio dienoraštyje matome sustingusį idėjinį tarpukarinio tautiškumo variantą, pagardintą daugiau sovietine leksika nei turiniu. Sovietizacija tokia paviršutiniška, kad net kyla klausimas, ar yra dėl ko vadinti tokį tautiškumą sovietizuotu.

Tokie lyginimai ir sąsajos kertasi su okupacinės sąmonės siūlomu sovietmečio unikalumo ir išskirtinumo vaizdiniu. Bet jo sąsajos su tarpukario Lietuva ir pokyčiais visame pasaulyje padeda geriau suprasti, kas tuomet vyko Lietuvoje. Tai, beje, atimtų iš sovietmečio apologetų argumentus, kad SSRS sumažino užkrečiamų ligų paplitimą, kėlė visuomenės išsilavinimą, plėtė sveikatos apsaugą ir t. t. – juk tai lėmė ne kažkokia specifinė sovietinė politika. Tiesiog visame moderniame pasaulyje, ir kapitalistiniame, ir soclageryje, tobulėjo medicina, kito gyvenimo būdas. Tokie pokyčiai kaip urbanizacija ar industrializacija buvo panašūs ir kapitalistinėse, ir socialistinėse šalyse, sukėlė panašias pasekmes pradedant gimstamumo mažėjimu, baigiant susvetimėjimu ar nuoboduliu. Ar daug šių pokyčių suvokimui duoda tai, kad jie vyko okupuotoje šalyje, kad jie buvo „primesti“?

Ir galų gale mes priartėjame prie svarbiausio klausimo: kiek, kaip ir ar galime laikyti sovietmetį savu? Ar etiška kelti tokį klausimą apie išorine prievarta primestą okupacinę santvarką, kuri kalta dėl daugelio Lietuvos gyventojų žūties ir patirtų kančių Stalino laikais? Galima manyti, kad labai svarbu, ar tam tikra tvarka su savo vertybėmis yra primesta svetimos jėgos, ar pačios visuomenės pasirinkta, kad būtina matyti išorinį politinės valios primetimą. Bet ką okupacijos svetimumas keičia daugelio temų tyrimuose ir supratime? Ar svarbus okupacijos faktas aiškinantis švietimo, sveikatos sistemų funkcionavimą, kolūkių ir miestų gyventojų kasdienybę, visuomenės socialinę stratifikaciją ir daugybę kitų klausimų? Buvo Maskvos įsakymai, bet ir dabar yra ES direktyvos, kurias reikia vykdyti. Tai, kad į ES įstojome savanoriškai, o SSRS okupavo, nekeičia fakto, kad abiem atvejais tai yra iš išorės ateinantys dalykai, kuriuos savais padaro tai, kad jie veikia Lietuvos žmonių gyvenimą.

Tai ir sudaro savumo esmę – tai, kas veikė ir paveikė Lietuvos gyventojus, jų kultūrą, kasdienybę, vertybes ir pan., – tai, kas daro mus tokius, kokie esame. Sãva – nebūtinai gera ir teisinga, nebūtinai tai, kas priimtina ir patinka. Ir dabar Lietuvoje daug žmonių nepatenkinti gyvenimu, savo padėtimi ir valstybe, tačiau tai nedaro Lietuvos jiems svetima (tikiuosi…). Man visai nepatinka tai, kad dėl savo valdžios išsigandęs A. Smetona sušaudė penkis Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvius, ar kad lietuviai dalyvavo Holokauste, nemalonus inteligentų konformizmas sovietmečiu, bet tai yra mūsų praeities dalis ir todėl ji sava.

Net ir akivaizdžiai primesti dalykai visai nebūtinai išlieka svetimi visą laiką. Tai, kad kolektyvizacija buvo prievartinė, žmonės jos vengė ir priešinosi, automatiškai nereiškia, kad ir po dvidešimt jų egzistavimo metų kolūkiai vis dar suvokti kaip svetimi. Primestas dalykas gali tapti savu vien todėl, kad nėra kito pasirinkimo. Sovietinė santvarka, nors ir primesta iš išorės, bet gyvenusiesiems po partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo buvo vienintelė galima ir todėl neišvengiamai sava realybė.

Tai liudija ir kompartijos gretų gausėjimas šeštajame dešimtmetyje, ir pogrindinių moksleivių organizacijų nykimas (1957 m. saugumas dar išaiškino trisdešimt vieną organizaciją, o 1961 m. – jau tik penkias¹⁰).

Ar mes galime didžiuotis savo (?) šalies pasiekimais sovietmečiu? Jei LSSR / LTSR buvo svetima, jos pasiekimais negalima didžiuotis ir partizanams jie tiesiog nerūpėjo (nors kai kurie ir planavo dalį sovietinių reformų palikti, taip kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo). Bet kodėl dabar didžiuojamės sovietinio (okupantų) sporto pasiekimais – kai medaliai, tai jau mūsų, nors koks Arvydas Sabonis olimpinį auksą gavo gindamas SSRS – okupantų – garbę. Nekalbu jau apie kultūrą, kur vos ne kiekvienas, bandantis atidalinti savus nuo svetimų, daro tai myliu–nemyliu (maniškiai–ne maniškiai) principu.

Sudėtinga nustatyti, ką žmonės laikė savu sovietmečiu. Štai A. Liobytė laiške Prancūzijoje gyvenusiai Onai Šimaitei 1966 m. piktinosi, kad dalį emigrantų „kažin kodėl džiugina mūsų nesėkmės ir nelaimės ir siutina laimėjimai, kurie niekad lengvai neateina“¹¹. „Mūsų“ čia akivaizdžiai apima visus LTSR pasiekimus. Vadinasi, ji didžiuojasi „svetimais“ sovietiniais pasiekimais. Ar dėl to jinai, ne itin mėgusi sovietinę santvarką, tampa svetima? Eugenijus Matuzevičius laiškuose emigravusiam Kaziui Bradūnui įvardija rusišką Maskvoje leistą žurnalą „mūsų“¹². Logiška stebėtis tokia retorika – jei mes okupuoti, tai okupantų leidiniai, dar ir Rusijoje leisti, negali būti „mūsų“. Bet E. Matuzevičius turbūt mąstė ne okupacijos kategorijomis. Drįsčiau teigti, kad okupacijos suvokimas nebuvo nei svarbus, nei aktualus absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų sovietmečiu. Su partizaninio pasipriešinimo nuslopinimu sovietinė tvarka ir kultūra akivaizdžiai darėsi sava tuomet gyvenusiems žmonėms (bent jau absoliučiai jų daugumai) ne tik kasdienybėje, bet ir sąmonėje. Kaip savą ją ir reikėtų tirti, o ne bandyti paversti bet kurios srities tyrimą politine istorija, kuriai rūpi tik okupacija ir jos pasekmės.

Okupacinis požiūris skatina interpretuoti vykusius procesus taip, kad tik okupacija ir tematoma. Aštuntame dešimtmetyje pasirodė pogrindinė spauda, didėjo visuomenės susvetimėjimas su valstybe – atrodytų, kad stiprėjo kova su okupacija. Tačiau Lietuva niekuo neišskirtinė – lygiai toks pat susvetimėjimo su valstybe procesas vyko ir neokupuotoje Rusijoje. Gili krizė tuomet buvo apėmusi ir kapitalistinį pasaulį. Negana to, Lietuva vėlavo: Rusijoje opozicinė „Einamųjų įvykių kronika“ pradėta leisti 1968 m. („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – 1972 m.), o pirmoji opozicinė demonstracija įvyko 1965 m. Maskvoje (Lietuvoje – tik po dvidešimt dvejų metų, 1987 m.). Taigi, ne okupacijos suvokimas palaikė susvetimėjimą ir nuobodulį, o (savos) santvarkos sustabarėjimas. Tai santykio su sava, o ne svetima valstybe pasekmė. Ir galbūt tik sovietinei sistemai tapus pakankamai sava galėjo atsirasti toks pasipriešinimas. Tik jei Rusijoje imtasi ginti žmonių teises, tai Lietuvoje atrastas gerokai artimesnis ir stipresnis stimulas – tautiškumas, pabrėžęs rusifikacijos grėsmę. Tautiškumo varžymas ir okupacijos akcentavimas buvo priemonė ir būdas išreikšti susvetimėjimą su SSRS. Ir nacionalizmas atrodo daug svarbesnis norint suprasti sovietmetį nei okupaciją.

Okupaciniame mąstyme „tikrajai Lietuvai“ atstovauja tie, kurie priešinosi. Tačiau net ir juos atskirti postalininiu laikotarpiu nėra taip paprasta. Bet koks nepasitenkinimas tikrove ar tuo labiau bandymas būti kitokiems, nekalbant jau apie priešinimąsi, neretai matomi kaip okupacijos išdava: jei mus okupavo, tai negalėjo nekelti neigiamų jausmų ir iš jų natūraliai turėjo augti sistemos atmetimas, disidentai ir pogrindininkai, hipiai ir etnokultūrininkai, antisovietiniai anekdotai, nusivylimas, alkoholizmas, savižudybių augimas ir taip toliau – sąrašas begalinis. O kokia okupacija ar sovietinis režimas pagimdė hipius, raudonųjų brigadų teroristus, savižudybių augimą, narkomaniją, nusivylimą kapitalizmu ir vartotojiška visuomene Vakaruose?

Bandymas atidalinti „sovietinius“ ir „nesovietinius“ bruožus yra pasmerktas žlugti, nes jie yra tiesiog neatsiejamai persipynę. Negana to, neįmanoma ir nuspėti, ar būtų tie „sovietiniai“ bruožai atsiradę, jei nebūtų buvę okupacijos – juk daugelis jų susiformavo dėl modernizacijos, kuri Lietuvos negalėjo aplenkti. Kartu siekiai atskirti kuria ir dar pavojingesnį bandymą dalinti dabarties lietuvius į geresnius, kažkokiu sunkiai įsivaizduojamu būdu išvengusius sovietiškumo ar jo atsikračiusius, ir visus kitus – užkrėstus ir todėl prastesnius. Kartais netgi pasigirsta vos ne genetinio pranašumo gaidelių, kai patys niekuo nenusipelnę partizanų, politkalinių ir tremtinių vaikai bei anūkai tik dėl savo kilmės laikomi geresniąja tautos dalimi pabrėžiant ypatingą represijas patyrusių šeimų stiprybę ir atsparumą.

Niekada nebuvau šalininkas minties, kad istorija yra mokytoja, auklėjanti gerais ir blogais pavyzdžiais iš praeities, teikianti „teisingai“ interpretuotos praeities medžiagą dabarties propagandai. Tiesa, neseni įvykiai demokratiniame pasaulyje rodo neraminantį tokių nuostatų stiprėjimą, tai galima vadinti mane atsilikėliu. Istorija moko tik to, kad nieko neišmoko. O bandymai suprasti visai nebūtinai turi pateikti malonių politkorektiškų išvadų, patvirtinančių tai, ką mes ir taip žinome. Nesinorėtų, kad Lietuvoje tęstųsi sovietinė tradicija, kai dėl politinių priežasčių praeitis buvo radikaliai atmetama ir viskas pradedama tarsi iš naujo. Lietuvoje ir be to stipri tradicija gyventi be tradicijos¹³ silpnina kultūrą ir neleidžia bręsti visuomenei, nekalbant jau apie atminties skurdą.

Taigi, norint suvokti sovietmetį, tiriant to meto Lietuvos visuomenę, jos socialinę, kultūrinę ar ekonominę sferas, reikėtų nugalėti okupacijos sąlyginį refleksą, vadinasi – lyg ir užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota. Tai nereiškia pripažinimo, kad Lietuva teisėtai tapo ir buvo SSRS dalimi, ar pasipriešinimo ir politinės praeities pusės užmaršties. Tai reiškia, kad suvokti sovietmetį reikėtų kaip ir bet kurį kitą laikotarpį, – ne akcentuojant jo svetimumą ar savumą, o tiesiog analizuojant visuomenę ir pačias įvairiausias įtakas jai. O turint omenyje jau įsidiegtą sąlyginį refleksą, reikėtų dar ir sąmoningų pastangų jam įveikti. Todėl ir siūlau užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota tiriant ir analizuojant sovietmetį. Tik taip įmanomas kokybinis sovietmečio (ir dabarties?) supratimo šuolis.

O baigiant turbūt neprošal bus paminėti, kad šiame straipsnyje reiškiama tik mano asmeninė nuomonė, kuri nederinta su institucijomis, kuriose dirbu.

1 Lingevičiūtė S., Vitkauskaitė I. Istorijos perspektyvos. Scanoramos filmai // 7 meno dienos. – 2019-11-22. – Nr. 38.
2 Klumbys V. Ar sovietmetis mums jau baigėsi? / 30 laisvės metų // https://8diena.lt/2020/06/01/30-laisves-metu-valdemaras-klumbys-ar-sovietmetis-mums-jau-baigesi/.
3 Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – P. 281.
4 Pvz., Dumančić M. The Cold War’s cultural ecosystem: Angry young men in British and Soviet cinema, 1953–1968 // Cold War History. – 2014. – T. 14. – Nr. 3. – P. 403–422.
5 It’s No Joke: The State of the World’s Toilets 2015, UNICEF–PSO duomenys: https://washmatters.wateraid.org/sites/g/files/ jkxoof256/files/Its_No_Joke_2015_the_state_of_the_worlds_toilets.pdf.
6 Hochschild A. R., Machung A. The second shift. – New York: Penguin Books, 2003. – P. 4.
7 The Continuum Complete International Encyclopedia of Sexuality. – New York: Continuum, 2004. – P. 961.
8 Šatavičiūtė L. Marginių kooperatinės bendrovės produkcija 1931–1941 metais: Tautinio autentiškumo problema // Acta Academiae Artium Vilnensis. – 2005. – T. 38. – P. 63–82.
9 Venclova T. Juozas Baltušis kaip lietuvių nacionalizmo veidrodis // Naujasis Židinys-Aidai. – 2020. – Nr. 6. – P. 17–27.
10 Bagušauskas J. R. Lietuvos jaunimo pasipriešinimas sovietiniam režimui ir jo slopinimas. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 1999. – P. 317.
11 Aldona Liobytė (1915–1985): Korespondencijos fragmentai. – P. 388.
12 Mitaitė D. Laiškai per Atlantą: Kazys Bradūnas ir Eugenijus Matuzevičius // Metai. – 2018. – Nr. 7.
13 Klumbys V. Apie tradiciją lietuvių kultūroje, arba Tradicija gyventi be tradicijos // Kultūros barai. – 2005. – Nr. 12. – P. 2–8.

Valdemaras Klumbys. Vincas Mykolaitis-Putinas kaip normalus inteligentas

2023 m. Nr. 1 / Pirmas į galvą šovęs straipsnio, perskaičius pernai išleistus Vinco Mykolaičio-Putino 1938–1945 m. dienoraščius1, pavadinimas buvo Idealus konformistas. Bronys Raila taip apibūdino jo lankstų vingiavimą…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Neringa Butnoriūtė. „Metų knygos rinkimai“: ko apie save nepasakys kritika

2019 m. Nr. 11

Rugsėjo pabaigoje paskelbti „Metų knygų rinkimų“ penketukai net ir daugeliui lietuvių literatūrai abejingų žmonių atskleidė, kad šis konkursas yra šis tas daugiau nei paprasta skaitymo skatinimo akcija, finišuojanti Vilniaus knygų mugėje. Tai – procesas, veikiamas daugybės interesų, stereotipų, ambicijų, interpretacijų ir (suinteresuotų) personažų.

Per keturiolika akcijos įdirbio metų keitėsi, plėtėsi ir laukas, ir turinys. Šiandien po skaitymo skatinimo vėliava telpa ne tik kilniai skambanti misija užkrėsti skaitymo virusu, siūlyti rekomenduojamas knygas, lavinti skonį ir populiarinti naujausią lietuvių literatūrą, bet ir atstovavimas rinkos dalyviams, kuris žodžių junginiui „dėmesio vertos knygos“ suteikia papildomų konotacijų.

Šiųmetinius penketukus lydėjęs skandalas parodė, kaip skirtingai knygos „gerumą“ ir jos vertę suvokia literatūros bendruomenė, ir kaip – plačiajai publikai neva atstovaujantys influenceriai. Šių pastangomis garsiau nei įprastai apmaudauta, kad į suaugusiųjų prozos sąrašą neįtraukta Kristinos Sabaliauskaitės romano „Petro imperatorė“ pirma dalis, ir mėginta įvairiais kanalais įtikinti, kad kalbėti apie šį sprendimą – visų svarbiausia.

Penketukų paskelbimą lydėjo supriešinanti retorika, kuri sąmoningai skatino literatūros kūrėjus skirstyti į „lyderius“, „tautos balsą“ ir „tuos kitus“, t. y. kažkokį mailių. Ir argumentacijos (tiksliau, pasiteisinimų) norėta tik dėl „Petro imperatorės“, bet ne išgirsti, kodėl atrinkta devyniolika knygų, ir apskritai, koks yra lietuvių literatūros – suaugusiųjų, poezijos, paauglių ir vaikų – žemėlapis. Galimybę konstruktyviai diskutuoti apie knygų kokybę užgožė triukšmas, neišradingos patyčios iš ekspertų, kurios atskleidė, kad skaitymo skatinimo akcija „Metų knygos rinkimai“ suvokiama kaip galios įrankis, tinkamas perkonstruoti literatūros suvokimo ribas, eliminuoti kriterijus ir didinti pardavimus. Tokiu atveju labiausiai pralaimi skaitytojas, kurį bandoma įtikinti, kad visa tai – vis dar apie skaitymą.

Vis dėlto verta kritiškai pasižiūrėti ir į savo lauką. Ar nėra taip, kad už šį skandalą (ir galimus būsimus panašius) dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir kritikai, literatūrologai? Juk jie mielai džiaugiasi bendrais literatūros laimėjimais, bet ilgus metus to paties darbo – literatūrai ir viešiesiems ryšiams – „misijas“ laikė savaime suprantamu prasilenkiančiu dalyku, o kai kuriuos publikos numylėtinius apskritai apleido ir paliko savarankiškai veikti rinkoje padedant jų piarui. Toks klausimas kyla toli gražu ne kritikos krizės akivaizdoje, bet tada, kai tikrai netrūksta knygas leidžiančių, apie jas įvairiai publikai rašančių ir lydinčių vertimų publikacijas, kai gausu literatūros renginių ir festivalių.

Tolerancija vidutiniškoms knygoms (ir vidutiniškumui apskritai) mūsų angažuotai kultūrai buvo būdinga visą laiką, tačiau šiandieną vertinimo vengimą, teigiamų pusių ieškojimą, siekiant sudominti skaitytoją, stengiamasi parodyti kaip kritikos misijos esminę dalį. Tai – didelė problema.

Studijų metais pradėjusi reguliariai rašyti knygų apžvalgas, pyktelėjau, kad kultūrinė spauda (tada didžiųjų portalų „Kultūros“ rubrikos ne itin domėjosi literatūra) nepastebi nemažos dalies knygų. Anuomet tai siejau su bendruomenės susireikšminimu ir savotišku apsnūdimu, todėl pradėjau remtis „maištinga“ nuostata, kad verta stebėti visus lietuvių autorius, būti supratingai visokiausioms knygas išleidusių rašytojų intencijoms. Nusprendžiau apžvalgoje būtent joms skirti adekvatų dėmesį, aprašyti jų sumanymus. Tikėjausi, kad tuomet atsivers daugiabalsė literatūrinių atradimų ir galimybių erdvė.

Iš tiesų per pustrečių metų atsivėrė varginanti, inertiška vidutinybių dykra. Ją pažinti ir dabar atrodo naudinga patirtis, net jei kritiko dėmesio ir viešo teksto verta pasirodo mažoji tekstų dalis (nebūtinai laureatų). Pasirodė, kad vis dažniau tenka aptarinėti vidutinišką ar prastą, tačiau idėjiškai daugelį kabinantį, aktualių temų (norintį įtikinti, kad „reikalingą ir teisingą“) tekstą, o jį kritikuoti yra sunkiau ir neparankiau negu pakankamai gerą, tačiau šiais elementais nepasižymintį. Argi tai svarbu, kai juntama įsivaizduojama būtinybė kritikui pirmiausia dirbti ne vertintojo darbą, bet rasti palankių žodžių, lengvai viešaryšiškai kilnojamų iš vieno konteksto į kitą? Kai kūrėjų ratuose egzistuoja įprotis garbinti vienam kitą, o iš kritikos labiausiai laukiama gerosios žinios – autoritetingų įrodymų ar patvirtinimų, kad jie yra neklystantys?

Todėl tokiu metu, kai kiekvienas reiškinys pristatomas kaip tautos / kartos balsas ir aktualija, unikalumas, pripažinto autoriaus genialumą tik patvirtinantis tęsinys, vien tolerancijos ir supratingumo besilaikančiam kritikui lengva tapti ne autoritetu, bet ruporu, kuris kalbėtų tai, ką autoriai ir leidėjai nori girdėti, pristatydami bet kokį leidinį kaip literatūros Ženklą. Tai nėra vien spėlionės: jau kelerius metus stebiu, kaip recenzijas mėginantys rašyti studentai literatūrą natūraliai pozicionuoja kaip prekę, kuri būtinai kam nors patiks, net jei patiems tekstas atrodo prastokas.

Esu tikra, kad literatūros kritika prasideda ne tada, kai visus teksto sumanymus ir lygmenis transliuoji, bet kai juos vertini ir esi laisva savarankiškai bei profesionaliai juos kvestionuoti viešumoje. Nors visi esame industrijos dalyviai, čia prireikia ne charizmos, nuomonės, džiaugsmo ir cinizmo šuorų, nuolat pasirodančių socialiniuose tinkluose, o gerokai daugiau – tokių viešųjų ryšių laikais nemadingų dalykų: nuovokos ir skonio, susidomėjimo sritimi ir konteksto, lėto skaitymo ir… kriterijų. Pozityvių atsiliepimų be kriterijų, įvairių dėmesį į knygą atkreipiančių nuomonių sugyvenimą įtvirtinusioje industrijoje tai netgi atrodo įžūliai ir, kaip rodo skandalas, dėl to yra diskredituotina.

Sugrįždama prie „Metų knygos rinkimų“, pridėčiau nuostabą tik dėl to, kad skandalingomis situacijomis lengvai apsinuogina jau kurį laiką brendęs menkinamas požiūris į eksperto ir apskritai profesionalaus kritiko darbą. Kritikos, suvoktos kaip instancijos, kuri teikia bendradarbiavimą, supratingumą, atvirumą, rekomendacijas (ir asmenines), ir vartotojų laukai staiga nesutapo. Juk ir neprivalėjo sutapti! Logiškas ir teisėtas, bet rinkai nepalankus teiginys, kad dideli knygų pardavimai negarantuoja vietos penketuke, pažeidė liaupsėmis išcenzūruoto eterio diskursą: medijose išsivertė į skambų „atkirtį“ autorei. Ši persūdyta retorika iššaukė patyčių vėzdą, kuris, kaip parodė Rimvydo Valatkos, Andriaus Tapino ir Algio Ramanausko pasisakymai, iš principo sąmoningai pažemino skaitymą ir bet kokias pastangas suvokti knygą, o taip pat ydingai stereotipizavo nepaklusnią literatūrologų bendruomenę ir apskritai filologijos įvaizdį. Tačiau taip ir nesuteikė realybės pojūčio.

Todėl visą šią situaciją matau tik kaip vertingą ir supurtantį paskatinimą aktyviau tą realybės pojūtį suteikti: drąsiau brėžti ribas tarp žanrų, stilių, net jei jos reikš ir tokią nemėgstamą skirtį tarp popso ir elitizmo, aiškiau vertinti ir kalbėtis apie literatūrą, net jei norėsis remtis ne vien geraisiais pavyzdžiais. Jau seniai netikiu, kad skaitymas dėl skaitymo ugdo, kad lengvo turinio knyga prikvies imtis sudėtingesnių tekstų (tai būtų, bet ne taip jau visuotina). Iliuzija atrodo ir tai, kad masė hibridinių tekstų apie knygas prisideda prie geresnio literatūros suvokimo – vargu ar daugelis pradėjo labiau skirti reklaminę anotaciją nuo apžvalgos, nėra atsikratę požiūrio, kad recenzijos – nepaskaitomos.

Nieko čia tragiško. Juk ne priešpriešomis laukas gyvas, o atidumu literatūros pokyčiams ir aktyviomis paieškomis, kokiomis formomis ir būdais kalbėti apie reikiamus kriterijus, kaip patraukliai jais remtis apibūdinant teksto vertę. Juolab kad egzistuoja smagios platformos, nemenksta skaitytojų ratelių ir vertinimams atvirų recenzijų rubrikų, kuriose pasirodančių tekstų verta laukti, tačiau nebūtina su viskuo sutikti. Tad dažniau ekspertuokime, kalbėkime, siūlydami pamatyti daugiau. Daugelio dalykų pati literatūra nematys ir apie save nepasakys.

Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Neringa Butnoriūtė. Undinės žvejoja saugiai

2026 m. Nr. 2 / Alina Borzenkaitė. Undinės žvejoja. – Vilnius: Slinktys, 2025. – 76 p. Iliustracijos – Agnės Čirbulėnaitės.

Tarp eilučių ir tarp vaidmenų: kokia šiuolaikinio literato vieta visuomenėje?

2025 m. Nr. 11 / Šių metų liepą vykusiame akademiniame vasaros seminare „Literatūros salos“ būta ne tik įdomių pranešimų, bet ir pokalbių aktualiomis, rūpimomis temomis – apie kintančią literatų savivoką, technologijų ir globalumo įtaką…

Neringa Butnoriūtė. Kokybinis kūlverstis išgyvenimo krepšiui

2025 m. Nr. 10 / Marius Burokas. Seismografas. – Vilnius: Lapas, 2025. – 104 p. Knygos dailininkė – Aurelija Slapšytė.

Neringa Butnoriūtė. Pakankamai „grajauskiška“ poezija

2025 m. Nr. 8–9 / Dovydas Grajauskas. Debreceno gatvės bliuzas. – Vilnius: Baziliskas, 2025. – 72 p.

Neringa Butnoriūtė. Bilietas į kosmosą

2025 m. Nr. 7 / Keista, kai žmonės prisipažįsta nemokantys plaukti arba minti dviračio. Ar panašiai būna, kai sako, kad neskaito knygų? Tarsi turėtų būti natūralu, kasdieniška, o iš tikrųjų nebūtinai tapę įpročiais: skaitymą ir dviratį…

Neringa Butnoriūtė. Skirtingo mėlynumo tapatybės

2024 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos trys debiutinės poezijos knygos: Rūtos Vyžintaitės „Liuksemburgo jūra“, Uršulės Toleikytės „Šuo vaiduoklis“ ir Austėjos Jakas „Mėlynieji malonumai“.

Neringa Butnoriūtė. Netolygūs poezijos dydžiai

2024 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos poezijos knygos: Aido Marčėno „Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio“ ir Tomo Venclovos „Už Onos ir Bernardinų“.

Neringa Butnoriūtė. Tarp sričių ir sferų

2024 m. Nr. 1 / Apžvalgoje aptariami šie poezijos debiutai: Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Renatos Karvelis „mOterOs“ ir Justinos Žvirblytės „Mikrosfera“.

Neringa Butnoriūtė. Kai klasiko kaukė pritinka

2023 m. Nr. 11 / Antanas A. Jonynas. 153 sonetai: eilėraščių rinktinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 184 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Neringa Butnoriūtė. Daugiau nei kunstkamera

2023 m. Nr. 10 / Danutė Kalinauskaitė. Baltieji prieš juoduosius. – Vilnius: Tyto alba, 2023. – 202 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Neringa Butnoriūtė. Užburtas ratas: trys poečių pasakojimai apie krizę

2023 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos: Gretos Ambrazaitės „Adela“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“ ir Ievos Rudžianskaitės „Tryliktasis mėnuo“.

Nida Gaidauskienė. Postliudas Uosto fugai

2018 m. Nr. 10

…Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės…

M. K. Čiurlionis

Eilutės nuotrupa iš 1909 m. lapkričio 20 d. laiško, kurį Mikalojus Konstantinas Čiurlionis rašė savo jaunai žmonai Sofijai iš Druskininkų į Plungę, ką tik aplankęs Vilniuje Feliciją Bortkevičienę – kad ši perduotų leidėjui Feliksui Zavadskiui jo sukurtą bendros knygos „Lietuvoje“ viršelį kartu su visais tekstais. Traukinyje, išsikrapštęs iš kišenės trintuką, dar trynė pieštuko pėdsaką nuo burbulėlių ažūre išpiešto ornamento. Horizontaliu ir vertikaliu atspindžio principu sukurta tautinio stiliaus ornamento simetrija kėlė dvejopą asociaciją. Pirmiausia, priminė savotišką klepsidrą, kurioje iš vieno širdies indo į kitą byra toji ažūriška substancija. Kita vertus, tai buvo dvi tautodailinės lelijos-tulpės, perkurtos iš žalčių pavidalais besirangančių pjaustinių, rėminančių vieną Plungės kapinių stogastulpio mūkelę. Lietuviška amžinybė ir begalybė.

Šimtai ratų, dundėdami per gelžkelio sankabas negailestingai beldė sudėtingą maršo ritmą, su kiekviena valanda negrąžinamai didindami atstumą tarp jo ir Sofijos. Viena diena Vilniuje, kelios – Druskininkuose, tada – paskutinis žygis į Peterburgą. Vilniuje nedrįso eiti tiesiai į spaustuvę – seko pasitikėjimas savimi. Paskutinįkart užsuko pas Antaną Žmuidzinavičių į Pylimo gatvę pasitarti Lietuvių dailės draugijos organizaciniais reikalais. Abu išėjo prie Neries, galbūt Kalvotu (Гористый) skersgatviu, Akmenų gatve iki sankryžos su Uosto gatve, toliau Jaroslavo gatve prieplaukų kilpos link. Vaikščiojo pakrantėmis. M. K. Čiurlionis karštligiškai dalijosi prabangių dailės rūmų, didžiulio teatro, filharmonijos vizijomis, A. Žmuidzinavičius kalbėjo apie labai ankstyvą artimiausios, ketvirtosios, lietuvių dailės parodos datą – 1910 m. sausį–vasarį. Pirmasis siūlė vėlinti pasirinktą laiką ‒ nieko nespėsiąs nutapyti ‒ ir užsigavo, pajutęs, kad draugijos pirmininkui tai nepadarė jokio įspūdžio. A. Žmuidzinavičius užsiminė savo pavaduotojui apie spręstinus šios dienos klausimus: reikėjo paskelbti, kas laimėjo „Ūkininko“ antraštės konkursą, o projektai kažkur išsimėtę. Suirzęs M. K. Čiurlionis pasiūlė artimiausiame posėdyje išsirinkti kitą vicepirmininką. „Nuobodybė, nuobodybė ir nuobodybė. Vos ištrūkau“, ‒ netrukus rašė savajai Sofijai. Į Uosto gatvės pradžią neužsuko – nebebuvo pas ką. Su maža sesute Jadvyga iš Pohuliankos, kurioje gyveno kita sesuo Marija, pėsčiomis bėgo tiesiai į stotį. Kitą dieną su namiškiais Druskininkuose repetavo Wolfgango Amadeaus Mozarto „Requiem“.

Iš Peterburgo rašė laiškus Sofijai jau nebe adresu Портовая 4 кв. 8, kaip buvo įpratęs užrašyti ant voko prieš metus. Vis dėlto sąmonė jau buvo sunėrusi jaukios pastogės vaizdinį su uosto reikšme.

„Aš noriu turėt savo namus, kurie būtų lyg grožės ir ramybės sala – ne tik mums, bet kiekvienam, kam per sunku plaukt, – iš tolo pamatę mūsų salos žibintuvą – galėtų įplaukti į uostą ir pailsėti“; „<…> taip gyvenimą pragyvent, visa patikėt, be žodžių susijungus – ir žinot, kad ten yra uostas, ramumas, tyla, globa ir supratimas, pagarba nematuojama vyro moteriai, kuri sako: noriu, kad tu būtum tas, su kuriuo sutversiu ateinančio gyvenimo grožę“; „<…> tu gali padaryti taip, kad plauktų didelė laimės upė – laimės jūra“, ‒ po penkerių metų vedžiojo ranka Sofija Čiurlionienė psichologiniame etiude su atpažįstamais autobiografiniais pėdsakais. Tuos žodžius ištaria pagrindinė veikėja savo mylimajam.

Mikalojaus Konstantino priešpaskutinis laiškas iš Lietuvos tvinkčioja uostą paliekančiojo nerimu. Visa, kas teikia kranto atramas, kas yra pàtikima permainų kelionėje, siejama su augančiu ir niekad neblėstančiu mylinčiu santykiu: „Zuliuk Vienintele mano, tokia mylima iš Uosto gatvės ir ta dabartinė stebuklinga, ir dar labiau Mylima, ir ta mylimiausia, Siela mano, ir Saulė, ir viskas pasaulyje, netolimoje ir tolimoje

ateityje.“ Jis žino, kad erdvėlaikis plėsis (o kad būtų kitaip ‒ kad „erdvė, ta rūsti, tamsi ponia, mažėtų kas valandą, kol pagaliau ištirptų visai <…> kaip sniego plotelis saulėkaitoje, kaip vaiduoklis nuo kakaryko!“). Tačiau meninė vaizduotė Uosto gatvę transformuos ir išvynios kaip „gražiausią Maharani kilimą, austą iš auksinių voratinklių ir baltesnių už sniegą chrizantemų“, – kad ant jo būtų galima perkelti Sofiją ir lėkti „за тридевять земель“: „Labą dieną!“ – šaukiame iš viršaus. „Labą dieną!“ – ūžia bangos, o mes kylame aukštyn aukštyn. Matome visą jūrą, ir krantus aplink jūrą, ir takelius, kuriais žmonės vaikšto ir žiūri į jūrą ir labai ilgisi. Ir kitas jūras matome, ir okeaną…“ Svarbu turėti sielą dvynę, su kuria galėtum dalintis nemirtingumu, kaip sako Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fugoje“, žvelgdamas į šios gatvės 10 namo fasadą ir pirmąkart šį statinių grandinėje įsispraudusį pastatą ištraukdamas į kolektyvinės atminties šviesą: tame name gyveno Czesławo Miłoszo didžioji gyvenimo meilė Jadvyga, kurią jis paliko dėl uosto, užutėkio baimės ir dėl kurios išdavystės išgyveno nesibaigiančią raudą.

Nuo 1908-ųjų rugpjūčio pabaigos iki spalio 21 dienos Uosto gatvės 4 namo apačioje vis dusliai suskamba pašto dėžutės metalinis dugnas, kiekvienąkart tarytum pasverdamas laiško iš Peterburgo sunkumą: neretai vokas išsipūtęs nuo jame sulankstytų daugybės lapų. Nuo spalio 10-osios, kai po trumpų imperijos sostinės žvalgytuvių sužadėtinis išvyksta su rimtais ketinimais šiame mieste užmegzti profesinius ryšius, laiptinėje su ranktūrį laikančiais ornamentais, kurie primena smuiko raktą, dažnai nuo viršutinės aikštelės pasigirsta greitų besileidžiančių žingsnelių aidas. Tai Sofija vis bėga nešina savo parašytu laišku į paštą arba tikrina pašto dėžutę. Taip, laiškuose gyvenama vasaros prisiminimais, dalijamasi abiejų kūrybos perlais jūros tematika, juose tebeošia Baltija ir sykiu su putotų bangų prisiminimu ryškėja operos „Jūratė“ sumanymai. Po uvertiūros, dvelkiančios tamsia jūros gelme, kompozitorius numato Vandens mergelių tribalsę fugą. Taip, M. Kvietkauskas tiksliai įvardijo fugos svarbą – kompozitorius sąmoningai pasirenka Fugoje b-moll, kaip ir „Jūros sonatos“ Finale, įslaptinti savo parašą. Pusė Čiurlionių bendros kūrybos dainų – itin polifoniškos faktūros, dvi iš jų turi aiškių fugetės bruožų. Vilniuje parašytas fortepijoninių peizažų ciklas „Marės“ taps M. K. Čiurlionio vizitine kortele susitikime su Peterburgo Šiuolaikinės muzikos vakarų organizatoriais. O vėlyvieji preliudai ir fuga ne tik paveiksluose įgaus subtiliai užšifruotą grafinę išraišką ‒ jie skverbsis į kompozitoriaus paskutiniuosius orkestrinius kūrinius.

Susirašinėjime taip pat suskamba preliudo bei fugos tema. Viename iš laiškų M. K. Čiurlionis rašo: „Zosei pasakyk, kad ją baisiai myliu ir bučiuoju visose tonacijose.“ Tai užuomina į Johanno Sebastiano Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ struktūrą. Baroko kompozitoriaus du rinkiniai, kuriuos sudarė po dvidešimt keturis preliudus ir fugas, buvo sukurti vis kylančia chromatine tonacija. M. K. Čiurlionio kontrapunkto mokytojas Leipcige Salomonas Jadassohnas transkribavo fortepijonui ne vieną J. S. Bacho liturginį opusą. Leipcige J. S. Bachas praleido paskutiniuosius dvidešimt septynerius savo gyvenimo metus, tad šio miesto konservatorijoje dėmesys jo kūrybai buvo didelis, juolab kad jo palikimą per visą XIX a. savo repertuaruose gaivino vokiečių kompozitoriai romantikai. Tuo laikotarpiu paskelbus ir viešai atlikus daugybę nežinomų J. S. Bacho kompozicijų, pagaliau jis atsiskleidė ne tik kaip puikus grojimo technikos ugdytojas ar virtuoziškas atlikėjas, bet ir kaip neįtikėtinos kūrybinės energijos asmenybė, puikiai perteikusi emocijų gelmę. Vytautas Landsbergis yra pastebėjęs, kad kurdamas savo fugas M. K. Čiurlionis naudojo J. S. Bacho „branduolio ir plėtojimo“ principą, iš šio kompozitoriaus mokėsi temos ir kontrapunkto. Kompozitoriui 1908-ųjų vasarą viešint Plungėje, „Gerai temperuoto klavyro“ fugos užliedavo vakaro prieblandon nyrančią klebonijos svetainę. Po metų su trupučiu M. K. Čiurlionis rašė broliui Povilui: „Zosė pradėjo skambinti. Pradėjome tiesiog nuo Bacho.“ Ne viena Sofijos literatūrinės kūrybos personažė skambina šio kompozitoriaus opusus.

Uosto gatvės 4 namo laiptinėje pasigirsdavę Sofijos žingsniai galėjo persipinti su J. S. Bacho preliudų garsais: mat ji nuomojosi kambarį pas moterį, kurios duktė Liucija taip pat mokėsi skambinti fortepijonu. Laiške sužadėtinei ne kartą sušmėžuoja M. K. Čiurlionio patarimai Liucijai: „Pradžiai rekomenduoju Bacho mažus preliudus, nes be jo, man rodos, neįmanoma būti rimtu muziku.“ Fortepijono muzika sruvo ne pro vienas Uosto gatvės 4 namo viršutinio aukšto duris: gretimame bute kalbų ir muzikos pradmenų ugdymo pamokas teikė Klementina Buterlevičiūtė (Buterlewicz). Sofija susipažino su šia keleriais metais vyresne bajoraite dar prieš beveik dešimtmetį Sidariškyje, kur ruošėsi stojamiesiems į Šv. Kotrynos mokyklą Peterburge. Klementina buvo rekomenduota šios mokyklos direktorės kaip buvusi gabi auklėtinė, galinti paruošti egzaminams. „Čia pamačiau pasaulį, kur gyvenama intelekto reikalais, kur savaime kultūra sutampa su aukšta morale“, ‒ atsiliepė po daugelio metų S. Čiurlionienė apie Sidariškio dvarelio atmosferą. Kita šios giminės laikoma privati mokyklėlė veikė Pakėvyje, iš kurio buvo kilęs Liudvikas Adomas Jucevičius. Tai jo „Žemaitijos atsiminimuose“ („Wspomnienia Żmudzi“, 1842) paskelbtas padavimas apie „Jūratę, Baltijos karalienę“ tapo 1908-ųjų rudens pabaigoje Sofijos rašomo libreto pagrindu. Po kelerių metų S. Kymantaitės guvernantė sykiu su ja studijavo Jogailaičių universitete Krokuvoje, o štai dabar, Vilniuje, jų butų durys buvo greta.

Įsidarbindama „Vilties“ redakcijoje, 1907 m. rudenį būstą Vilniuje Sofija susirado lenkiškai kalbančioje šeimoje, pas kunigaikštytę Konstanciją Malecką. Tuo metu šeštą dešimtį einanti moteris, kilusi iš Giedraičių (Giedroyć) giminės (jos tėvas ‒ Boguslavas Giedraitis), papasakojo nuomininkei skaudžią savo šeimos istoriją. Giminės šešiolikmetę Konstanciją prikalbino vykti į Sibirą tekėti už 1863 metų sukilimo dalyvio Juozapo Antano (Józef Antoni) Maleckio, kuris po 1869 m. caro manifesto paleistas iš katorgos darbų kasykloje apsigyveno prie Lenos upės. Maleckių protėviai buvo Didžiojo Seimo dalyviai. Juozapo Antano broliai Kasparas Feliksas ir Dominykas Felicijonas, turėdami karinį išsilavinimą, taip pat dalyvavo 1863 metų sukilime. Dominykas ėjo Zigmanto Sierakausko bataliono vado pareigas, už tai buvo pakartas Ukmergėje. Susituokę Juozapas Antanas ir Konstancija Jakutijoje susilaukė keturių vaikų, dar penkių – jau grįžę į Lietuvą (vykstanti iš patriotizmo guosti didvyrio mergaitė net nežinojo, kaip atsiranda kūdikiai, – tikėjo „gandrais“). Vilniuje, artimųjų padedami, Maleckiai įkūrė kolonijinių prekių parduotuvę. Mirus šeimos tėvui, prekybos reikalai kiek pašlijo, bet našlė tikėjosi kaip nors su vaikais išsiversti ‒ antrasis sūnus Dominykas jau buvo įgijęs laivų inžinieriaus specialybę ir dirbo Juodosios jūros regione. „Tėvų pasididžiavimas ir visų bičiulių pasigėrėjimas buvo vyriausias sūnus Romualdas. Studijavo teisę Peterburge.“ Su šiuo jaunuoliu ir jo seserimis S. Kymantaitė susipažino dar Sidariškio dvarelyje, kurį Buterlevičiai, būdami susiję giminystės ryšiais su šeimininkais, nuomojosi iš Romualdo Kaliksto Maleckio. Pakėvis taip pat priklausė Maleckiams. Ten bei Sidariškyje pusseseres ir aplankydavo Romualdas su seserimis. „Romualdas Maleckis – gražus šaunus jaunikaitis, blondinas, mėlynakis, nepaprastų gabumų <…>, nors tetos patyliukais šnibždėjosi: „Romek – socjalista…“ Jaunuolis išties dalyvavo Lietuviškosios socialdemokratų partijos pirmajame suvažiavime, taigi, matyt, pažinojo ir Sofijos bei Konstantino vilnietišką draugiją papildžiusius Alfonsą Moravskį ir Andrių Domaševičių. Tikėtina, kad R. Maleckis kurį laiką pritarė LSDP programos visumai, tačiau jį kurstė radikalesnės idėjos.

1903 m., kai šeima buvo išvykusi pas Dominyką, jis kartu su bendrininkais prikalbino turtingą savo pusbrolį Marciną Tomaševskį (Tomaszewski) išsiimti iš banko trisdešimt tūkstančių rublių, kad su jais bėgtų į užsienį, ir jį nužudė: medicinos mokslų ragavęs Romualdas sugebėjo įšvirkšti aukai kalio cianido. Maišas su kūno dalimis rastas traukinyje Vilnius‒Maskva. Nors pinigus pasisavino į užsienį pabėgęs bendrininkas, už nusikaltimą R. Maleckis 1905-aisiais nuteisiamas penkiolikai metų katorgos. Šį kriminalinį sumanymą jo organizatoriai veikiausiai aiškino tikslu, pateisinančiu priemones, – taip, kaip savo nusikaltimą grindė Fiodoro Dostojevskio Raskolnikovas; tokias nuostatas iš dalies patvirtina tolesnė R. Maleckio veikla: 1917 m. pabėgęs iš tremties, jis tapo Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos nariu, rėmė 1917-ųjų Spalio perversmą, tapo Bolševikų partijos nariu, iki 1921 m. kovojo už tarybų valdžią Užbaikalėje, vėliau jis – SSRS komunistinis veikėjas, komunistinio Saratovo universiteto pirmasis rektorius.

R. Maleckio nuopuolį ‒ nuo medicinos, teisės studijų iki kraupių M. Tomaševskio nužudymo aplinkybių ‒ komentavo Vilniaus periodinė spauda. K. Maleckos parduotuvės pirkėjai, ne sykį matę jaunuolį dirbant prie prekystalio, smerkė šeimą ir čia nebeapsipirkdavo, sakydami, kad jiems nereikia „žmogžudžio krauju sutepto“ daikto, tad ji buvo likviduota. Ar kopdama į savo nuomojamą kambarėlį kukliame bute Sofija kada pagalvojo, kaip šioje laiptinėje, kurioje sklinda chromatinių gamų nuotrupos, vos daugiau nei prieš ketverius metus skambėjo nusikaltėlio žingsnių aidas? Pažinojusi Romualdą ir matydama likusios šeimos dalią, ji atjautė šių namų moteris, kurioms teko slaugyti savo mažuosius, ‒ jauniausių vaikų vystymasis buvo aiškiai sutrikęs. „Aukštas kultūros lygis, nepaprastai tvirti charakteriai, giedra rami nuotaika prie nepaprastai skurdžių išteklių – ir pareiga… pareiga… pareiga“, ‒ atsiliepė apie jas po daugelio metų.

Uosto gatvės 4 namas priklausė evangelikų reformatų Sinodui.Stovėjo teritorijoje, kurią XX a. pradžioje aptarnavo antrasis policijos padalinys. Pirmasis sklypas Vilniaus reformatams buvo dovanotas Mikalojaus Radvilos Rudojo 1576 m. priešais Šv. Mykolo bažnyčią. Jėzuitų ordinas, po trejų metų karaliaus Stepono Batoro leidimu įkūręs pirmą universitetą Lietuvoje, pradėjo konfliktuoti su kaimynystėje esančiais kalvinistais. S. Batoras gynė toleranciją, tačiau Vladislovo II Vazos laikais, 1639 m., strėlės, paleistos iš Šv. Mykolo bažnyčios, sukėlė didžiules riaušes, iš esmės – pogromą. Kelis kartus apiplėštame reformatų archyve nebeliko dokumento, įrodančio teritorinę nuosavybę. Bendruomenė buvo iškelta už miesto vartų, anapus pylimo, tad savo svarbiausius pastatus ji ėmė projektuoti jai priklausančiame sode arčiau Trakų vartų. Istorikas Vaclavas Gizbertas-Studnickis tarpukariu rašė, esą 1831‒1833 m. inventoriniuose aprašuose nurodoma, kad evangelikų reformatų teritorija esanti palei Uosto gatvę, prailginto kvadrato formos: šonu ir viena kraštine ji liečiasi su Dominikonų sodu, kitu šonu – su vokiečių liuteronų bendruomenei priklausančia teritorija, o iš priekio ribojasi su gatve, už kurios – evangelikų reformatų sodas. Tose vietose stovėjo bendruomenės arklidės, tilpo nedideli darželiai ir sodeliai. Pirmasis reformatų bažnyčios pastatas už miesto ribų buvo medinis, statytas ant mūrinio pamato, atrodo, su vitražiniais langais. XVIII a. pastato viduje tarp langų ant paauksuotų grandinių kabėjo klepsidros, iš kurių viršutinio indo smėlis išbyrėdavo lygiai per valandą, tada gudrus mechanizmas klepsidrą apversdavo. 1835-aisiais Pylimo gatvėje pašventinta klasicizmo stiliumi architekto Karolio Podčašynskio (Podczaszyński) suprojektuota Evangelikų reformatų bažnyčia ‒ tai Vilniaus istorijoje šeštoje vietoje iškilęs devintasis statinys, skirtas reformatų pamaldoms. Priešais jį, kitoje gatvės pusėje, buvo pastatyti Sinodo rūmai, kuriuose veikė Konsistorija, biblioteka, archyvas. Biblioteką praturtino iš Slucko perkelti rinkiniai; kolekcija nuolat pildyta aukojant, įsigyjant knygų, vertingų dokumentų. Dalis jų šiandien yra saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekų archyvuose¹.

Gal neatsitiktinai K. Malecka rinkosi nuomai butą Uosto g. 4 name? Gal jos vyro protėviai buvo susiję giminystės ryšiais su spaustuvininku iš Krokuvos Janu Maleckiu, kuriam Prūsijos kunigaikštis 1537 m. padovanojo Luko (dab. Elkas) dvarą. Atsivertęs į liuteronybę, šiame dvare J. Maleckis įkūrė trečiąją Prūsijoje spaustuvę, išvertė į lenkų kalbą ir išleido Martino Lutherio „Mažąjį katekizmą“, tapo kunigu. Teisybė, Didžiosios Lietuvos didikai Reformaciją skleidė laikydamiesi Jano Kalvino mokymo tradicijos. Liuteronų daugumą sudarė Lietuvon atkilę vokiečiai: įstatymai kontrreformatams neleido su užsieniečiais elgtis taip griežtai. Pagarba, kurią XVIII a. įvairios religinės bendruomenės rodė Vilniaus baroko meistrui Johannui Christophui Glaubitzui, liudija pranašesnę liuterono padėtį. Ar ne dėl mažiausio finansinio pajėgumo už miesto sienų iškeltieji reformatai beveik vieninteliai iš konfesinių grupių nenusamdė J. Ch. Glaubitzo jokiam statiniui? (Beje, Vilnių užėmus vokiečių kariuomenei, 1942 m. meno kolekcininkas ir tyrinėtojas Wilfriedas Göpelis iš Vokietijos parašys Miesto muziejuje dirbančiam monografijos apie M. K. Čiurlionį autoriui Mikalojui Vorobjovui laišką, kuriame prašys atsiųsti „Vilniaus evangelikų bendruomenės užrašus bei kitus svarbiausius dokumentus, kuriuose minimas šis menininkas“, tiksliau, dokumentų faksimiles.)

Tačiau metas grįžti į reformatų Sinodui priklausiusį namą. Jame apsistojusi „Vilties“ bendradarbė“ daug stipriau jautė Vilniaus daugiabalsiškumą: gyvenimas tekėjo kitų konfesinių, kalbinių grupių kaimynystėje.

K. Maleckos nuomojamo buto palėpės lentynose Sofija kaupia lietuviškų knygų bibliotekėlę. Blausioje lapkričio dienos šviesoje, kurią dar labiau temdo čerpės storumo stiklas stoge, ji, ruošdamasi „Žiburėlio“ vakarui, skirtam „Varpo“ redaktoriaus atminimui pagerbti, studijuoja Vinco Kudirkos vertimus. Iškilmingame vakare, į kurį susirenka neregėtas skaičius klausytojų – net septyniasdešimt (sic!) ‒ savo romantiniu užsidegimu, gražia išvaizda, sklandžia kalbėsena Sofija daro didelį įspūdį M. K. Čiurlioniui, nusprendusiam nuo 1907 m. rudens pabaigos mokytis pas ją lietuvių kalbos. Pamokos Uosto gatvėje tampa jųdviejų dažnų susitikimų, gilesnės pažinties pretekstu. Jie sykiu varto Liudviko Rėzos, Antano Juškos lietuvių liaudies dainų rinkinius. Sofija diktuoja iš Petro Kriaušaičio gramatikos arba elementoriaus „Žiupsnelis“: „Katinas tarė: „Aš esu Amerikos karalaitis.“ Konstantinas rašo ir juokiasi: „Nadzwyczajnie! Amerikos karalaitis.“ Iš tiesų M. K. Čiurlioniui reikia lietuvių kalbos pamokų: būdamas chorvedžiu, jis privalo repeticijose reikalauti iš savo atlikėjų gražios tarties ‒ dalis choristų dar tik mokosi kalbėti lietuviškai.

Sofija teikia ir daugiau privačių pamokų. Kelis kartus per savaitę ji išskuba Žandarų skersgatviu (dab. Jogailos gat-ve) į Šv. Jurgio prospektą, kur prabangiame bute jos laukia grafienė Stefanija O’Rourke. Sykį ši pasiturinti ryškių veido bruožų ponia užėjo į „Vilties“ redakciją, kur S. Kymantaitei buvo patikėta tvarkyti feljetonų bei knygų apžvalgos skyrelius, ir paprašė rekomenduoti lietuvių kalbos mokytoją. Antanas Smetona ar Juozas Tumas, daug negalvodami, pasiūlė jauną bendradarbę, ką tik parvykusią iš studijų Krokuvoje. Pirmas Sofijos įspūdis ‒ „puikus butas, liokajus įvedė į salioną, pati ponia – <…> graži didelė moteris – buvo labai mandagi“. Būsimajai mokytojai tepaaiškino: „Dvaras Lietuvoje, na ir šiaip įdomu paskaityti tie lietuviški laikraščiai.“ Išties ji buvo gimusi Vaivadiškių dvare.

Bėgiodama į Jurgio prospekto 17 namą Sofija dar nežinojo, kad po metų su trupučiu pastate priešais, pažymėtame numeriu 22, praleis daugiau kaip savaitę nuo ryto iki vakaro, padėdama savo vyrui tapyti scenos uždangą ką tik įsikūrusiai Vilniaus lietuvių kultūros draugijai „Rūta“, kuri prieš penkerius metus sudegusios Le Grand Thèâtre salės kaimynystėje, žiemos sodo vietoje ėmė nuomotis patalpas. Janis Rozentālis, 1910 m. kurdamas Latvių draugijai Rygoje scenos uždangą, meno kaip šventovės idėją išreiškė tarp melsvų berželių klaidžiojančiomis figūromis baltais sparnais, artėjančiomis į tamsių gamtos dvasių ir chimerų pasaulį, o M. K. Čiurlionio uždangoje vargani pakrantės piemenėliai kopė link aukuro po ąžuolu, kurio ugnį saugojo senas vaidila. Draugija, įsteigta Sofijai neabejingo Mykolo Sleževičiaus ir jau minėto klasikinės muzikos gerbėjo A. Domaševičiaus iniciatyva, tą patį birželį kvietė M. K. Čiurlionį paskambinti keletą savo preliudų, Ludvigo van Beethoveno sonatos fragmentą. Antanui Vileišiui reikėjo žengti kelis žingsnius, kad išgirstų koncertą: jis nuomojosi butą tame pačiame Smaženevičiui priklausančiame puošniame pastate su pusapvaliais balkonais dailiomis baliustradomis, kuriuos viršutinio aukšto fasado juostoje saugojo grifonai. Jų išskleisti sparnai geriau matėsi pro Stefanijos būsto langus. Du namus jungęs penkių fasadų pastatas, suprojektuotas vyriausiojo architekto Konstantino Korojedovo, Šv. Jurgio prospektą puošė nuo 1900-ųjų.

„Rūtos“ pirmininko pavaduotojo pareigas ėjo A. Domaševičius, beje, gyvenęs priešais pačios Sofijos laikinus namus, ‒ adresu Uosto gatvė 5. Čia jis turėjo ir savo ginekologijos kabinetą, kuriame net operavo. Be kita ko, dažnai lankėsi ir Savičiaus ligoninėje Bokšto gatvės 2 name, vos keli šimtai metrų už M. K. Čiurlionio laikino būsto. Tai jis uoliai slaugė gripu apsirgusį „Vilniaus kanklių“ chorvedį, tai jis vietoj draugijos žadėto keturiasdešimties rublių honoraro menininkui į delną išbarškino keturiolika rublių ir dvidešimt septynias kapeikas, paaiškindamas, kad tiek tegalėję surinkti, „o daugiau tai jau niekas duoti nenori“. „Evviva l’arte“, ‒ liūdnai teparašė Konstantinas Sofijai, vos trims mėnesiams po atlikto darbo praėjus, pamatęs savo uždangą suglamžytą, be sveikos vietelės, visą pajuodusią.

Saikingai eklektiško stiliaus namas su dominuojančiais neoklasicistiniais elementais, kuriame gyveno ponia Stefanija Vilniuje, priklausė vienam iš Montvilų; šios moters mergautinė pavardė ‒ Montvilaitė. Jos dėdė buvo žymusis Juozapas Montvilas (Józef Montwiłł), beje, dalyvavęs ir pirmosios lietuvių dailės parodos atidaryme Petro Vileišio rūmų šoniniame pastate. Vadinasi, girdėjęs Joną Basanavičių iškilmingai minint M. K. Čiurlionio vardą. Stefanija buvo šio dosnaus lenkų kultūros mecenato, įperkamų modernių būstų užsakovo, brolio duktė. Ištekėjo už grafo Juozapo Konstantino (Józef Konstanty) O’Rourke’s, kuris, kaip ir J. Montvilas, buvo Vilniaus žemės banko valdybos narys ir vadovavo vienam iš banko filialų. Tuo metu ponia Stefanija laukėsi ketvirtojo vaikelio. Gimęs sūnus buvo pakrikštytas jos tėvo ‒ Vincento (Wincenty) ‒ vardu.

Retkarčiais, sėdusi į vienkinkę karietą prie vartų ties kampiniu balkonu, kuriančiu istorizmo fasadams būdingą pastato asimetriją, ji ištardavo vežikui savo tetos vardą, ir į grindinį trinksinčių ratų ritmas po pusvalandžio imdavo retėti, sukant į Savičiaus g. 11 namo kiemą. Kažkas atsargiai leisdavosi laiptais su tekintomis balesinomis ir kolonomis šviestuvams, kol tarpduryje pasirodydavo kitos besilaukiančios moters siluetas. Stefanija širdingai puldavo jai į glėbį, akimirką šis nėščiųjų apsikabinimas primindavo Marijos susitikimo su Elžbieta sceną. Tada, paėmusi už rankos viešnią, šeimininkė vesdavosi ją koridoriumi, dekoruotu ąžuolinėmis buazerijomis, kol abi pranykdavo durų nišoje auksuotais filingais. Taip, tai buvo namo savininkė Karolina Daunoravičiūtė-Okuličienė (Karolina Downarowicz-Okulicz), po jos butu, pirmame aukšte, savo kuklų kambarėlį nuomojosi M. K. Čiurlionis. Karolina ir Stefanijos anksti mirusi motina Marija Daunoravičiūtė-Montvilienė (Maria Downarowicz-Montwiłł) buvo seserys.

Prieš pat menininko mirtį Karolina neteko savo mažamečio, M. K. Čiurlioniui čia gyvenant gimusio sūnaus Bonifacijaus. Trejų metų Bonečekas mirė dvidešimt penkiomis dienomis anksčiau nei Mikalojus Konstantinas. Apie tai sužinojau tik suradusi mažylio kapą Vilniaus Bernardinų kapinėse. 1936 m. vasarį į šią kapavietę atgulė ir motina. Su garbaus amžiaus buvusia M. K. Čiurlionio draugijos sekretore Remigija Bukaveckiene stovėjome nuščiuvusios prieš antkapį, nuo kurio delno kraštu šluosčiau užmaršties dulkes. Ponią Remigiją čia pasikviečiau todėl, kad pirmiausia iš jos, rengdama spaudai pasakojimą apie tai, kaip buvo identifikuotas menininko kambarys, sužinojau Savičiaus gatvės 9 ir 11 namo savininkės pavardę, nors „Vainike Čiurlioniui“ apie ją trumpai buvo užsiminęs dar profesorius V. Landsbergis. Tada jau leidausi į tolesnes paieškas archyvuose. Ir jos atvedė iki grafienės Stefanijos giminystės ryšių bei Karolinos biografinių detalių.

1911 m. kovo 31 d. senuoju kalendoriniu stiliumi iš Varšuvos į Vilniaus geležinkelio stotį atgabenti M. K. Čiurlionio palaikai Lietuvių dailės draugijos žmonių, bičiulių, artimųjų nulydėti į Rasų kalnelį. Prieš tai, košiami šalto vėjo, žmonės rinkosi į koplyčią, praeidami pro kairėje pusėje šviežiai supiltą J. Montvilo kapą. Braukdamas miglą nuo akių per Requiem mišias vargonus virkdė Mikalojaus Konstantino tėvas. Po trijų dienų „Viltyje“ A. Žmuidzinavičius paskelbė: „Iš <…> p. Kristinos Okuličienės kartu su 3 rub. gautas toks raštelis: „Vieton vainiko ant kapo belaiko užgesusios dvasios ir tautos neapgailėtino dailininko a. a. M. K. Čiurlionies, – iš vienos atjaučiančiųjų jo vaizdų dvasią. / 3 rub. paskirti taip-pat L. M. ir D. Dr. Namams.“ Redakcijoje suklysta įrašant vardą: tarp Vilniaus gyventojų su inicialu K. tėra registruota vienintelė Karolina Okulič. Tiesa, įmanoma, kad auką galėjo atnešti ir Felicijos Bortkevičienės sesuo Juzefa Okuličienė, kuri po politinio įkalinimo buvo neseniai grįžusi į Latavėnų dvarą: 1906-aisiais ji buvo suimta už priklausymą LSDP ir draudžiamos literatūros bei dokumentų saugojimą, 1910 m. vasario 19 d. nuteista dar devynis mėnesius kalėti Petropavlovsko tvirtovės kalėjime Peterburge. Tačiau jei K. Okuličienės dukterėčia Stefanija mokėsi lietuvių kalbos – kodėl gi M. K. Čiurlionio nuomoto būsto savininkė negalėjo būti viena iš lietuvių dailės parodų lankytojų, „atjaučiančių jo vaizdų dvasią“? Visiškai tikėtina, kad, kaip ir dukterėčia Stefanija, ji užėjo į „Vilties“ redakciją su savo auka.

Stovėjau Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje lygiai prie tos pačios šarvojimo salės, kurioje prieš dvejus metus ir beveik keturis mėnesius atsisveikinome su fotomenininke, kultūros metraštininke Ona Pajedaite. Su šia nepaprasta moterimi susipažinau, kai M. Kvietkauskas pakvietė sykiu su profesore Viktorija Daujotyte bei kolegomis iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto apsilankyti Sofijos gyventoje palėpėje, į kurią kylant jo laukė neįmanoma nujausti staig-mena. Tąkart kuprinėn buvau įsidėjusi rašytojos atsiminimų puslapių, kuriuose ji pasakoja apie šio buto gyventojų dramą, bet faksimilės neištraukiau, nepadovanojau: taip giedrai besišypsančio žmogaus nereikia drumsti praeities šešėliais. Užtenka, kad už jos buto sienos vyko M. K. Čiurlionio lietuvių kalbos pamokos ir kad po Antrojo pasaulinio karo atvykusi studijuoti į Vilnių ji susipažino su tuometine šio buto, tada dar tebeadresuojamo Uosto 4, šeimininke – poliglote grafaite Marija Keldušyte, kuri, be kita ko, tarpukariu darbavosi „Pieno lašo“ draugijos valdyboje.

O. Pajedaitė rodė preciziškai sutvarkytus savo fotografijų archyvus. Paklausėme, ar būtų galima pamatyti profesorės Viktorijos nuotraukas, ‒ akimirksniu ant stalo atsirado prašyti albumai. Iš jų žvelgė gražiõs moters, jaunesnės už dabartinę mane, išskirtinai skvarbios akys. Tarp daugelio V. Daujotytės monografijų – ir „Sofija“, tada ką tik užbaigta. Regis, beįsibėgėjantis buvo ir M. Kvietkausko rinkinys „Uosto fuga“, į kurį skaitytojas įvesdinamas per to paties pavadinimo esė, ‒ abi knygos stebina saiku ir subtilumu, užtikrina intelektualinę puotą. Dieną prieš tai, kai dokumentinio filmo „Čiurlionis Vilniuje“ peržiūroje profesoriaus V. Landsbergio paklausiau apie Sofijos pastogės Vilniuje likimą, profesorė Viktorija konferencijoje kalbėjo apie Mikalojaus Konstantino ir Sofijos žingsnių derinimą einant iš Savičiaus gatvės 11 namo iki Sofijos namų. Tai buvo unikalus ėjimas dviese po ką tik įvykusio jųdviejų prisipažinimo. „Atsisveikinimas tylus prie mano vartų Uosto gatvėje“, ‒ sukluso profesorė prie sakinio iš Sofijos atsiminimų, dar nežinodama, kad namas anapus tų vartų ‒ išlikęs. Į filmo pristatyme iškeltą klausimą tarp susirinkusiųjų tegalėjo atsakyti Dalia Palukaitienė, atsimenanti, kurio namo palėpę iš gatvės močiutė Sofija jai rodė. Šį faktą žinojo ir O. Pajedaitė.

Kiekvienam iš mūsų buto šeimininkė fotometraštininkė padovanojo išleistus savo dienoraščius su antrašte „Viską lengvai!“ Juose perskaičiau istoriją apie jos, dar gimnazistės, išgyventą didžiąją meilę savo mokytojui. Abipusę, bet neišsipildžiusią dėl nesuderinamų sprendimų prasidėjusio karo akivaizdoje: mergina negalėjo beatodairiškai pakelti inkaro ir išplaukti iš namų, kuriuose seno tėvai. 2016 m. sausio viduryje jos amžiams sunerti balti pirštai atrodė lengvai paleidę visa, už ko laikomės. Veide ‒ visa atlikusio žmogaus ramybė. Dabar, 2018 m. gegužės 7 dieną, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje su vyru Egidijumi kaupėmės susitikimui su kurso draugu, kuris vienišas stovėjo prieš ką tik išvystą įkapėse savo mamą, rodžiusią mums ypatingą palankumą. Anapus gatvės, P. Vileišio rūmų kieme, minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, lituanistinių institutų darbuotojai gyvai skaitė Maironio poemą „Jaunoji Lietuva“. Iš vėjo atnešamų aido gūsių atpažinau M. Kvietkausko balsą. Ir staiga Apaštalų Petro ir Povilo varpinės elektroninis karilionas, išmušęs tris, ėmė skambinti „Šventas Dieve“ („Święty Boże“). Supilkaciją, kuri buvo giedama maro šmėklai nuginti, lydint mirusiuosius į kapus (dabartinės mūrinės bažnyčios statybos išvakarėse LDK atliko po karo su Maskva likusių gyventojų surašymą ‒ Vilniaus vaivadijoje išgyveno vos daugiau nei pusė; per trylika okupacijos metų pačioje sostinėje ne kartą kilo „pavietrė“). Giesmę, kuri leitmotyvine gija persmelkė visą M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Dies irae“, dedikuotos Sofijai, klavyrą. Poemoje plėtojama ir garsioji jo Fuga b-moll, siejama su opera „Jūratė“, čia atpažįstama Fugos c-moll, kurtos Leipcige, imitacija. Eugenijus Moravskis (Eugeniusz Morawski) šią kompoziciją lygino su viena iš J. S. Bacho fugų. Nuostabą kelia šių temų daugiabalsis persipynimas su lietuvių liaudies dainų motyvais poemoje. Jie išties vejasi vienas kitą, vejasi tarpusavy. Kaip dabar toji „Święty Boże“ – su Maironio „Jaunąja Lietuva“, skaitoma Mindaugo, „Metuose“ dedikavusio savo „Uosto fugą“ Onai Pajedaitei, man žengiant į priešpaskutinę jos žemiškos kelionės stotelę.

Jei mūsų sąmonė aprėptų daugybę laike nutolusių balsų kaip ilgos trukmės polifoninį kūrinį, iškiltų neišnarpliojamo ir vis augančio kosminio vijoklių raizginio vaizdinys.

Jei būtų mano valia, Antrojo pasaulinio karo metais nugriauto Uosto gatvės 2 namo erdvėje, kur dabar yra Petro Cvirkos skveras, atrasčiau vietą talentingo skulptoriaus sukurtiems varteliams su senovine pašto dėžute. Kad varstydamiesi jie švilpiniuotų kaip Kęstučio Navako užmirštos fleitos, ir tame užsivėrimo judesyje, skląsčio trinktelėjime į metalinį stulpelį būtų justi tylus mylinčiųjų atsisveikinimo atodūsis. Kad tai būtų varteliai į aną nugrimzdusį pasaulį su „vienintelėmis, tokiomis mylimomis iš Uosto gatvės“, su išnykusiu Cz. Miłoszo kambarėliu Tauro gatvės bendrabutyje, su Bouffalo kalne, vadinamame Pamėnkalniu, prasmegusiu iš aukų 1911 m. spalį nupirktu Tautos namų sklypu (vykdant M. K. Čiurlionio viziją ‒ jie turėjo stovėti ant kalno), su Jano Bułhako Vilniaus panoraminių vaizdų regykla nuo šios vietos. Kad tai būtų varteliai į aną laiką su iš šlaito į kalną kopiančiais evangelikų sodais ‒ nuo reformatų iki liuteronų kapinių, ir dar toliau – iki pat Naujamiesčio aukštumoje, anapus Pohuliankos, tarp anuometinių Arkangelo ir Tambovo gatvių 1913 m. pradėtos statyti, taip ir neiškilusios aukščiausios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios, savo neišsipildymu keturiasdešimt penkerius metus spaudusios jos rūsiuose palaidoto Antano Vivulskio širdį. Šis gabus architektas, kurio greitai adaptuotos neokatalikiško modernizmo formos baugino konservatyviąją miesto dvasininkų daugumą, dalyvavo ir lietuvių dailės parodoje. Vienintelis, sugebėjęs prisikalbinti Paryžiaus „Lithuanijos“ draugijos narį, buvo M. K. Čiurlionis, kurio paveikslai savo paskutinę priebėgą šiame mieste rado čia pat, name prie Pylimo ir Uosto gatvių sankryžos.

Šiame skvere matau vartelius, kurie veriasi į kitą Vilniaus erdvėlaikį. Pro juos eidami, geriau girdėtume daugybę laike nutolusių balsų.

1 Už šio esė fragmento redakcines pastabas esu dėkinga Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenės narei Dalijai Gud-liauskienei ir Sinodo dvasininkui, Vilniaus parapijos klebonui Raimondui Stankevičiui.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Jaunikiai. Juokų vaizdelis

2017 m. Nr. 7 / Tesime pažadą „Metų“ skaitytojams pristatyti keletą dar nepublikuotų, iki šiol pradingusiais laikytų ankstyviausios lietuvių dramaturgijos kūrinių, kurių rankraščiai išliko Sankt Peterburgo archyvuose dėl tam tikrų istorinių peripetijų.

Jonas Bruveris. MKČ laiškas

2013 m. Nr. 10 / „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Nida Gaidauskienė. Kiek trunka diena tarp žiemos ir ledynmečio?

2009 m. Nr. 8–9 / Elena Karnauskaitė. Pasaulio krašte: eilėraščiai. – Klaipėda: Druka, 2008. – 87 p.

Raminta Gamziukaitė. Išskirtinio individo prigimtinės kaltės samprata Friedricho Hebbelio dramose

2017 m. Nr. 11

Vėl, jau ne pirmą kartą, siūlau skaitytojui susipažinti su šiandien beveik nežinomu, net Vokietijoje gerokai primirštu rašytoju Friedrichu Hebbeliu (1813–1863). Nepasakosiu biografijos, neteiksiu išsamios kūrybos apžvalgos, F. Hebbelį pasirinkau, nes jo dramose radau atsakymą į klausimą, kodėl didžioji dalis visuomenės netoleruoja, o iš tikrųjų net persekioja aukščiau vidutinio lygio iškilusią asmenybę. Atrodytų, kažin kokiu neįsivaizduojamu būdu vidutinybės susisiekia, susitaria, susivienija šventam tikslui – sužlugdyti išskirtinę individualybę, neleisti jai savęs realizuoti net ir tada, kai, rodos, interesai nesusikerta, o išskirtinėmis savybėmis apdovanotas individas yra tolerantiškas, nesiekia niekam kenkti ir savo pranašumu nesididžiuoja. Ar kas nors mano, kad čia ne mūsų dienų problema? Man atrodo, kad tai aktualija, kurią verta aptarinėti, ir pradžiai renkuosi XIX a. kūrėjo pasiūlytą versiją – kaltę be kaltės, arba nekaltą kaltumą, už kurį tenka skaudžiai sumokėti. F. Hebbeliui tai prigimtinės kaltės, atsinešamos kartu su gyvenimu, klausimas arba likimas, kurį reikia priimti, nes priimti neišvengiamybę ir yra žmogui duota laisvė. Paaiškėja, kad niekas nekaltas, jog iškili asmenybė persekiojama, ignoruojama, nustumiama į atskirtį, – kalta ji pati, nes dažniausiai atskirtis ir yra labiausiai atitinkanti jos prigimtį būsena, o tai jau tolygu prigimtinei kaltei.

Liūdėdamas dėl antikinio grožio kaip vienetinio reiškinio išnykimo, Friedrichas Schilleris primena mums antikinių Adonio ir Achilo likimus, herojų, apdovanotų ypatingu grožiu bei neeiliniais privalumais, kurie nėra jų nuopelnas. Herojai žūsta dėl savo, pasaulio tvarkos požiūriu, neleistino išskirtinumo. Pasak F. Schillerio, vienintelė paguoda – mirties kaip neišvengiamo blogio visuotinumas. Tai pirmoji – nekonfliktinė – tragizmo forma, kai tragedija plėtojasi natūraliai, o įtampa atsiranda savaime, mąstant apie giliausius būties slėpinius. F. Hebbeliui priimtina tokia tragizmo koncepcija, jis plėtoja vokiečių klasiko mintį, ypač užaštrindamas atskirybės ir bendrybės santykį. Dramaturgo poetiniuose vaizdiniuose slypi – nors niekur aiškiai neformuluojamas – išskirtinėmis savybėmis apdovanoto individo konfliktas su nežinoma, tik nujaučiama tamsia jėga, kuri neišvengiamai baus jį, kaltą be kaltės, už kalte virtusį išskirtinumą. Baudžiančią instanciją galima vadinti pasaulio tvarka, valia arba likimu, tai esmės nekeičia.

Antroji tragizmo forma pagal F. Hebbelį randasi, kai išrinktasis, siekdamas savų tikslų, atlieka klaidingus veiksmus ir patenka į pinkles arba netikėtai sau suvokia, kad jo siekiai neteisingi ir gali užtraukti kaltę. Tai paprastosios kaltės tragizmas.

Pati aukščiausia ir sunkiausia trečioji tragizmo forma siejama su moraliniu konfliktu. Individas turi teisę į asmeninę dabartį ir ateitį, bet tuo pačiu metu jis saistomas įsipareigojimais visumai, kurios dalis jis yra. Pareiga ir polinkiai, kaip žinia, dažnai nesutampa, nes esama pačių įvairiausių jų neatitikimo formų, ir tai puiki medžiaga dramai bei tragedijai. F. Hebbelio įsitikinimu, drama visais laikais turi gilintis į šią žmogaus prigimties ir jo likimo mįslę. Kūrėjas mano, kad drama turi atspindėti savo epochos visuotinio pasaulėvaizdžio raidos fazę, bendruosius žmonijos reikalus, o ne dienos aktualijas. Pateikiama tragizmo sampratos kvintesencija: „Visada ir visur tragedija mums parodo tą problemišką santykį, kuris atsiranda, kai nuo pirminės priklausomybės išsivadavę individai susiduria su visuma, kurios dalimi, nors ir išlaisvėja, jie vis tiek pasilieka. Atsiskyrimas arba ribas peržengiantis išskirtinumas ne atsitiktinai užsitraukia kaltę, bet nešioja ją savyje ir nulemia ją“ (T, II, 3158)^*.

Filosofinė kaltės koncepcija pagal F. Hebbelį

F. Hebbelio, subjektyvistinio idealizmo pasekėjo, filosofinės pažiūros remiasi jo asmenine patirtimi bei išgyvenimais, todėl sunku būtų įžvelgti jose nuoseklią sistemą. Jos nebuvimą lemia dar ir tai, kad F. Hebbelis visų pirma yra rašytojas, o ne filosofas. Autorius kaip subjektyvistas įsitikinęs, kad pažinimas gali būti tik reliatyvus, bet pripažįsta, kad abejonės pažinimo galimybėmis neatvedė jo iki visiško skepticizmo. Asmeninės patirtys dažniausiai būna prieštaringos, todėl ir jomis besiremiančioje teorijoje nereikėtų ieškoti nuosekliai motyvuoto idėjų statinio. Vis dėlto esama vieningesnės filosofinės koncepcijos, kai kalba eina apie F. Hebbelį ypač dominančius klausimus. Toks yra individo tragiškos kaltės fenomenas.

F. Hebbelio filosofinių pažiūrų išeities taškas yra idėja, kad „visa lemiantis dorovinis centras“ nuolatiniame tęstiniame individualizacijos procese iš savęs kuria pasaulį: „Tik individualizacija suteikia universumui pasitenkinimo savimi galimybę, todėl ji vyksta nuolat“ (T, III, 4049). Bet nuolat vykstantis, būtinybe tapęs individo atsiskyrimas nuo visumos (Vereinzelung) lemia priešišką minėtos idėjos ir individo santykį. Taip atsiranda amžinas, niekaip neįveikiamas dualizmas, persmelkiantis visus pasaulio fenomenus ir pasireiškiantis kaip pasaulio visumos ir individo antagonizmas. Tai ne vien F. Hebbelio ir ne vien XIX a. problema – tiek XVIII, tiek XX amžių kūrėjai dažniausiai nesėkmingai mėgino integruoti individą į visumą, rasti priimtiniausią jų sugyvenimo modelį.

Rašytojas tiki, kad kiekvienas individas, neišvengiamai būdamas materialaus empirinio pasaulio dalimi, turi savyje dar ir dieviškąją dvasią, t. y. tą metafizinį substratą, kuris sieja jį ne tik su universumu, bet ir su kitais individais. Tačiau subjektyvus pažinimo procesas verčia individą suvokti objektyvų pasaulį kaip svetimą ir priešišką jam bei deklaruoti save kaip pasaulio centrą, pamirštant metafizinį ryšį su universumu. Taip atsiranda formulė: „Visais atvejais gyvenimas yra individualaus prado kova su universumu“ (T, II, 21, 29). Individas ne tik iš anksto pasmerktas pralaimėti šią kovą, tuo atpirkdamas savavališką „Aš“ ribų išplėtimą, bet ir pačiu individualizacijos aktu užsitraukia pirminę prigimtinę kaltę universumo atžvilgiu. Tai nepriklausanti nuo žmogaus valios kaltė, kaip nepriklauso nuo jo ir gamtos suteikti privalumai.

F. Hebbelio kaltės sąvoka skiriasi nuo įprastinės visų pirma tuo, kad rašytojas kaltę sieja ne su realia, o su transcendentine metafizine sfera. Paprastoji kaltė randasi empirinėje plotmėje ir suvokiama kaip neteisėtas individo poelgis bendrapiliečių atžvilgiu. Šiais atvejais kalbama apie santykius tarp žmonių, kai nusikalstama papročiams, moralei ar įstatymams. Tokios kaltės apraiškų taip pat galima aptikti šio autoriaus dramose, bet tragišką atomazgą visada lemia kitokio pobūdžio kaltė, ir būtent ji labiausiai domina F. Hebbelį mąstytoją ir F. Hebbelį rašytoją.

Papročiai, moralė, įstatymai reguliuoja santykius visuomenėje, bet, bėgant laikui, gali keistis, tad yra sąlygiški, istoriškai nulemti. F. Hebbelis pagrįstai laiko minėtas normas susitarimo reikalu ir pabrėžia, kad į jas gali prasiskverbti daug amoralumo ir neteisybės. Laike ribotos normos lemia kaltės, atsiradusios jas pažeidžiant, reliatyvumą. Amžina ir nekintanti F. Hebbeliui yra dieviškosios idėjos įkvėpta norma, ir tik ji reprezentuoja pasaulio tvarką. Anapus erdvės, laiko, priežastingumo esanti dieviškoji idėja absoliuti, nekintanti ir identiška dorovingumui. Bet ne kas kitas, o F. Hebbelis tvirtina, kad gyvenimas – tai individualaus prado kova su universumu. Kodėl kova, o ne taikus įsikomponavimas į visumą? Tobula dorovingumo idėja tėra abstrakcija, o įsijungimas į visumą pareikalauja savęs apribojimo, pagal, sakykim, dieviškąją normą. Iš tikrųjų, integravimasis į bet kokią tam tikromis normomis susaistytą visumą neišvengiamai susijęs su didesnės ar mažesnės individualumo dalies praradimu. Juo stipresnė asmenybė, tuo didesnis jos pasipriešinimas iš dalies nuasmeninančiam procesui.

F. Hebbelio herojai yra ryškios ir stiprios individualybės, gera valia negebančios atsisakyti net dalies savęs, o tai ir lemia individų kovą su universumu, kurioje, autoriaus įsitikinimu, jie pasmerkti pralaimėjimui. Kuo tvirčiau personažai saugo savo individualumą, tuo labiau jiems gresia psichinis ir fizinis sunaikinimas. Tuo jiems leista išpirkti pirminę, kilminę kaltę (uranfängliche Schuld) universumo atžvilgiu, kurią jiems užtraukia ne kokie nors neteisingi poelgiai, o pats individualizacijos aktas, duotas kartu su gyvenimu. Tokios transcendentinėje metafizinėje sferoje kerojančios kaltės individas išvengti negali, kitaip tariant, jis yra nekaltas arba kaltas be kaltės. Galimi nusikaltimai – papročiams, moralei, įstatymams – kaip kaltės atmainos F. Hebbelio nedomina, nors jie taip pat susiję su leistinų ribų peržengimu. Tačiau tai išoriniame empiriniame gyvenime nubrėžtos ribos, o dramaturgas kalba apie neleistiną savo individualybės išplėtimą, vedantį prie vidinių ribų peržengimo. Išorinės ribos, keičiantis laikams, gali pakisti ir dažnai pakinta, todėl tos istoriškai sąlygojamos ribos nėra apriorinio, belaikio pobūdžio, o vidiniai postulatai amžini.

Laike ribotos moralinės normos, besiremiančios susitarimu, pažeidimas gali turėti nusikaltimo pobūdį, už tai tenka atsakyti žemiškajame teisme, kaltės dydį vertina žemiškieji teisėjai. O už nusikaltimus dieviškajai idėjai be kaltės kaltieji vertinami pagal tai, kaip smarkiai jie pažeidė pasaulio tvarką, kaip toli peržengė jos ribas, neleistinai išplėsdami savo asmenybės teises. Universalus pasaulio įstatymas nubrėžia skirtį tarp universumo ir atskiros individualybės, ir kuo labiau ji atsiskiria nuo visumos, tuo didesnė jos kaltė. Tokia interpretacija atima iš kaltės bet kokį reliatyvumą ir padaro ją absoliučiai galiojančią.

Kas galėtų kaltę, suvokiamą kaip likimą, kiek sušvelninti? Galbūt aplinkybė, kad F. Hebbelis atima iš individo bet kokią apsisprendimo laisvę. Atkreipdamas dėmesį į tokią galimybę, Wolfgangas Liepe samprotauja: akcento perkėlimas nuo kaltės į likimą pasireiškia tada, kai žmogui neduota galimybė laisvu apsisprendimu pasirinkti teisingą ar neteisingą kelią, nes jau vien jo kūniška egzistencija pasmerkia jį kaltumui. Ši dilema yra apibūdinta kaip „egzistencinė kaltė be kaltės“ („schuldlose Existenzschuld“), nes teoriškai kalbama apie kaltę, kuri nebėra kaltė, nes šis vienio nusikaltimas visumai, vos tik suformuluotas, praranda kaltės statusą, kadangi nusikaltimas suprantamas kaip gyvenimo plačiąja prasme sąlyga ir prielaida¹.

F. Hebbelio siūlomos kaltės sampratos šaknys yra pradinis idėjos ir reiškinio neatitikimas (Inkongruenz). Tikslindamas abstrakčią tezę, jis teigia, kad gyvenimas atskirybėje, nesugebančioje laikytis nuosaikumo reikalavimo, ne dėl atsitiktinumo leidžia rastis kaltei, o neišvengiamai ją nulemia. Šitaip kaltė iš individualios etinės sferos perkeliama į viršindividualią metafizinę. Atskirybė ir nenuosaikumas F. Hebbeliui yra identiškos sąvokos, o įžūlus dalies nepaklusimas visumai suponuoja tragiškos kaltės neišvengiamybę. Atidus skaitytojas gali paklausti, ar individuacija, kuri rašytojui atrodo neatskiriama nuo kaltės, lemia ir nenuosaikumą (Masslosigkeit), t. y. nesugebėjimą santūriai išlikti leistinose ribose. Taip nėra, F. Hebbelis pripažįsta, kad ir individuacijos procese išlieka potenciali galimybė suvaldyti nenuosaikumą ir ribų neperžengti, o tuo pačiu išvengti kaltės (W, III, 565). Bet, sprendžiant pagal jo kūrinius, autoriui tai daugiau hipotetinė galimybė, retai virstanti tikrove, ir linkstama prie minties, kad nenuosaikumas ir kaltė – nuo žmogaus gyvenimo neatskiriami fenomenai.

Todėl, gilindamasis į atskirų herojų likimus, F. Hebbelis visų pirma išryškina jų egzistencinę kaltę ir jos tragiškus padarinius: „Kaltė lydi visus žmogaus poelgius, nesvarbu, ar jie nukreipti į gėrį, ar į blogį, galimybė peržengti ribas išlieka.“ Arno Scheunertas² teigia, kad egzistencinė kaltė nepasiekia žmogaus sąmonės, bet tai nieko nekeičia, nes individas vis tiek turės už ją atsakyti, todėl, kad jo „giliausias vidus“ („innerstes Wesen“) identiškas „pradiniam pasaulio pagrindui“ („Urgrund der Welt“). Aplinkybė, kad individas galėjo nežinoti, ką daro, arba buvo klasta įviliotas į pinkles, nemažina nei jo nusikaltimo visumai, nei jo metafizinio ryšio su pasaulio visuma – aukštesnė jėga negailestingai baudžia individą, pažeidusį pasaulio tvarką, ir tik žūties akimirką žmogus gali suvokti savo baisią slaptą kaltę ir tai, kad kaltė siekia toliau nei pažinimas.

Gilinantis į F. Hebbelio minčių seką, ryškėja, kad tai, ką jis vadina Vereinzelung (išskirtinumu), ir yra didžiausias blogis, kurio atsikratyti būtų aukščiausia žmogaus pareiga. Bet kaip tai padaryti, jei žmogus pasmerktas individualiai egzistencijai? „Nors individas egzistuoja tik tokiu atskiru pavidalu, jam nėra šventesnės pareigos pamėginti atsiplėšti nuo savęs, nes tik tokiu keliu eidamas jis galės suvokti ir pajusti save“ (Selbstbewusstsein und Selbstgefühl) (W, III, 545). Bet jau matėme, kad praregėjimą, kaltės suvokimą rašytojas nukelia į paribio zoną, kitaip tariant, paneigia individo raidos laike ir erdvėje galimybę. Negana to, ir pažinimas tampa neįmanomas, nes nušvitimas ateina prieš mirtį, ir laisvė tik tariama, nes žmogus laisvas tik priimti neišvengiamybę.

Neleisdamas iškiliam žmogui nei būti laisvam, nei priimti sprendimus laisva valia, nei suvokti savo kaltumo, F. Hebbelis kaltę sutapatina su likimu ir absoliučia būtinybe. Einant dar toliau, teks pripažinti, kad ši „egzistencinė kaltė be kaltės“ yra gyvenimo prielaida. Bet ir tai dar ne „finišas“, dramaturgas sako, kad Dievas be skausmo, t. y. be žmonijos, nebėra Dievas, ir išveda iš tos prielaidos, kad Vereinzelung yra būtinas ir neišvengiamas dieviško silpnumo bei netobulumo rezultatas. Dievo egzistenciją F. Hebbelis padaro priklausomą nuo Jo paties kūrinių. Pakaks teorijos, bet, prieš pereidama prie kūrinių, dar pateiksiu hipotetinį F. Hebbelio pasaulėžiūros kilmės psichologinį aiškinimą: esama tvirtinimų, kad jis jautėsi nusikaltęs savo bendrapiliečiams ir, negalėdamas jos įveikti etinėje plotmėje, perkėlė į metafizinę sferą. Komentuoti šį teiginį įmanu tik kruopščiai išnagrinėjus autoriaus biografiją, susipažinus su jo laiškais bei dienoraščiais, o tai nėra šio straipsnio tikslas. Tad pažiūrėkime, kaip įvairios personažų konsteliacijos tragedijose susijusios su jų išskirtinumu ir tragiška kalte.

Kaltės fenomenas F. Hebbelio dramose

Devynioliktasis, postklasikinis šimtmetis praturtina vokiečių dramą, nes skatina ją atsigręžti į psichologiją. Veiksmas, kai jį pakeičia „kentėjimas“ (nes kentėjimas taip pat yra veiksmas), beveik visai išnyksta, o psichologinis charakterių ir personažų poelgių aiškinimas gali priartinti net prie fiziologijos. Naujoviškam tipui priklauso trys ankstyvojo F. Hebbelio dramos apie trijų nepaprastų moterų likimus: „Judita“ („Judith“), „Genovaitė“(„Genoveva“), „Marija Magdalietė“ („Maria Magdalene“). Jau pagrindinių veikėjų vardai kalba apie jų išskirtinumą – didvyrė, šventoji, puolusioji, – bet dramas vienija dar ir tai, kad visos trys herojės lieka nesuprastos savo aplinkoje. „Kaltės nekaltumas“ taip pat yra dramas apjungiantis bruožas. Nepriklausomai nuo to, ar veiksmas vyksta biblinėje senovėje, ar viduramžiais, ar naujaisiais laikais, atskirtis yra visų trijų moterų dalia ir kartu jų tragiška kaltė be kaltės. Tragediją lemia ne koks nors klaidingas poelgis, o asmenybės susaistymas, jos priklausymas tam tikrai grupei, tautai, religijai, luomui. Svarbu pabrėžti ir tai, kad naikinanti likimo galia parodo šioms, aukščiau vidutinybės iškilusioms, moterims jų vienpusiškumą.

Jau pirmojoje F. Hebbelio tragedijoje „Judita“ ryškėja gal kiek hipertrofuotos herojų didybės ir viso likusio, paprastesnio, pasaulio prieštaravimas. Judita ir Olofernas lyg vienišos viršūnės iškyla virš „normalaus“ vidutiniško aplinkos lygio, todėl yra tragiškai vieniši. Siaubą keliantis užkariautojas jaučia giliausią neapykantą visam pasauliui, nežino gailesčio, jėgą ir prievartą laiko geriausiomis saviraiškos priemonėmis. Mirtina baimė sukausto Oloferno kariuomenės apsupto žydų miesto gyventojus. Viena jų, Judita, religinių paskatų vedama, įteigia sau, kad turi nužudyti Oloferną ir išgelbėti tautą. Bet religinis motyvas neilgai yra veiksmo varomoji jėga, nes pradeda plėtotis psichologinė charakterių tragedija, o joje religinį visiškai išstumia erotinis motyvas, – herojės pasąmonė signalizuoja apie vis didėjantį norą pamatyti nepaprastą herojų.

Įvykęs susitikimas prislopina Juditos patriotinį pakilimą, tik Olofernas neįvertina jos kaip lygiavertės partnerės, siekia pajungti herojišką moterį savo valiai, traktuoja ją kaip grobį. Siūlyčiau neieškoti šioje situacijoje feminizmo apraiškų, nors teiginiai gali būti panašūs – feminizmas F. Hebbeliui rūpi mažiausiai, jis vaizduoja neužbaigtą, nutrūkusią iniciaciją (dramaturgas nėra nusakęs aiškios skirties tarp individualizacijos ir individuacijos, atrodo, kad šios sąvokos autoriui sinonimiškos). Judita pačios sau priskirtą misiją įvykdo, nužudo Oloferną, bet padaro tai kaip moteris, kurios išdidumas nukentėjo, o ne kaip savo tautos ar religijos gynėja. Tai reiškia, kad ji, F. Hebbelio požiūriu, neleistinai atsiskiria nuo grupės, kuriai priklausė. Grįžusi į miestą, Judita patiria aštrų ir skaudų vidinį konfliktą – dėl bailių, silpnavalių tėvynainių ji ryžosi nužudyti vienintelį pagal prigimties didybę jos vertą, bet to nesupratusį vyrą. Juditos tragedija dviguba – jos asmenybė liko neįvertinta, o aplinka pasirodė neverta didžiulės aukos.

Tai, kas ligi šiol pasakyta, gali būti pavadinta tradicine interpretacija, bet F. Hebbelio dramų tyrinėtojo tai netenkina, nes šio dramaturgo kūriniuose yra gilesnis klodas, ir jis turi būti iškeltas į paviršių. Kalbu apie prigimtinę, kilminę kaltę, nulemtą išskirtinumo. Atrodytų, kaltės tragedijoje „Judita“ pakanka. Žiaurus karo vadas įvykdė tiek nusikaltimų, kad turėtų būti nubaustas, bet iš tikrųjų atpildo sulaukia ne už juos. Judita išduoda tėvynę ir tikėjimą bei įvykdo žmogžudystę. To taip pat turėtų pakakti, kad ji būtų pasmerkta ir nubausta. Bet ir jos tragišką kaltę autorius mato kitur ir nurodo galimybę jos poelgį pateisinti: „Juditos poelgis tik todėl yra žmogiškas, kad ji keršija už save, kad į žudynes ji atsako nužudymu. Jei savasties ji nebūtų praradusi, kai pasidavė Oloferno traukai, jos poelgis atrodytų tiesiog atgrasus“ (T, II, 504). Šis autoriaus pasažas nėra iki galo aiškus – ar Juditos kaltė be kaltės yra jos išskirtinumas, ar kaltė ją prislėgė tada, kai ji prarado savastį, t. y. kaip tik tą išskirtinumą? Įmanu klausti toliau: ar tikrai religinių bei patriotinių motyvų pakeitimas erotiniais reiškia savasties praradimą? Bet ar galima reikalauti galutinai susiformavusios koncepcijos iš ankstyvojo periodo kūrinio?

Užuot ieškoję pasaulėžiūros ir dramos teorijos spragų ankstyvame kūrinyje, verčiau pažvelkime, kaip tragiškos kaltės samprata pakito brandžioje kūryboje. Antrajame periode ryškėja tendencija, kurią kritikai vadina „tragišku susitaikymu“ („tragische Versöhnung“), ir jis pasiekiamas paaukojant individą visumai. Tokio individo statusą apibrėžia sąvoka „kaltas nekaltumas“ („schuldige Unschuld“). Jų likimus nulemia „viršindividuali nuostata“ („überindividuelle Sinngebung“). Šiuo požiūriu ypač iškalbingos dvi tragedijos: „Erodas ir Mariamnė“ („Herodes und Mariamne“) ir „Agnesė Bernauer“ („Agnes Bernauer“).

„Erodas ir Mariamnė“ – meilė, nesusikalbėjimas, egocentrizmas

Įvykiai, kuriuos vaizduoja F. Hebbelis, datuojami laikotarpiu prieš Kristaus gimimą. Istorinis dramos pagrindas – Judėjos karaliaus Erodo vedybos su makabėjų princese Mariamne. Erodui įsitvirtinti valdžioje padėjo Roma, jo aplinkoje yra romėnų, todėl atsiranda prielaidos apkaltinti Mariamnę santuokine neištikimybe su Marku Antonijum. Tai ir padaro Erodo sesuo Salomėja, jos poelgis lemia tolesnius įvykius ir užmezga konfliktą. Prieš išvykdamas į sąjungininkų romėnų stovyklą, Erodas įsako svainiui Juozapui nužudyti Mariamnę tuo atveju, jei jis negrįšiąs. Sužinojusi apie tai, giliai įžeista Mariamnė šaltai sutinka grįžusį vyrą, tuo tik pakurstydama jo pavydą. Situacija kartojasi, Mariamnė dar kaltinama mėginimu nunuodyti Erodą, kol pagaliau įvyksta atomazga: 29-ais metais p. m. e. Mariamnė nubaudžiama mirties bausme, sunaikinama visa jos giminė, net ir jos bei Erodo sūnūs.

Pseudoistoriniuose rėmuose F. Hebbelis plėtoja tragediją su ekstremalia psichologine problematika. Pasak Joachimo Müllerio, „aistringa abiejų sutuoktinių meilė yra tragiška prielaida. Ji lemia ir neišvengiamybės laukimą“³. Kartojasi Oloferno ir Juditos situacija, nes Erodas ir Mariamnė tokie pat išskirtiniai charakteriai, ne tik atsiskyrę nuo aplinkos, bet taip pat nesugebantys atsiverti vienas kitam, nes yra per daug užsidarę, susitelkę savyje. Tad kaip gali klostytis tokių individų meile grįsta sąjunga? Juk F. Hebbeliui kaip tik meilė ir svarbi kaip vaizdavimo objektas, o ne tai, kokia herojų reputacija susiklostė tūkstantmetėje žmonijos atmintyje. Pažymėtina, kad prasta Erodo šlovė rašytojo akyse nėra tikroji jo kaltė, ir ne už savo blogus darbus jis turi būti nubaustas. F. Hebbelio iškilūs, bet su neužbaigta individuacija personažai nepajėgia išsiveržti iš savojo „Aš“ kiauto, net tada, kai myli. Jie tarsi praeina vienas pro kitą su savo meile, atsakomojo ryšio poveikis nors yra, bet neišsakomas. Mariamnei meilė ir pasaulis yra identiški, o Erodas identifikuoja pasaulį kaip galios, kovų, žudynių ir pavydo areną. J. Mülleris reziumuoja: „Bedugnė lieka neperžengta. Erodo prasikaltimas užbaigia žmonijos kovą, kurią, paties Hebbelio žodžiais, kovoja du pagrindiniai dramos herojai, jų pražūtimi“⁴.

Panašiai kaip Henrikas Ibsenas, dramoje „Junas Gabrielis Borkmanas“ herojės lūpomis teigęs, kad didžiausias nusikaltimas – nužudyti gyvą, mylinčią sielą, F. Hebbelis parodo, kad valdžios troškimo pagautas, pergalių apsvaigintas Erodas padaro didžiausią nuodėmę. Jis pažemina kitą žmogų, šiuo atveju mylimą Mariamnę, laikydamas ją nuosavybe ir priemone. Ne tik kaip despotas, bet ir kaip mylintis bei mylimas vyras, pažemindamas mylimą moterį, per ją, anot autoriaus, herojus pažemina visą žmoniją. Visas tragedijos patosas nukreiptas į žmogaus orumo, jo vertės gynimą. Individo kaltė susijusi su jo neribotais užmojais, „išėjimu už ribų“. Vis dėlto pabaigoje atsiveria simbolinė perspektyva. Pagoniškas pasaulis su jo nežabotomis aistromis bei žiaurumu jau pasmerktas, Kristaus gimimas skelbia naujos eros pradžią. Įkomponuojant tragišką vyksmą į istorinę situaciją ir teigiant, kad bekraščio individualizmo epochą pakeis aukštesnė žmonijos raidos pakopa – krikščionybė, – pasiekiama tai, ką F. Hebbelis vadina tragische Versöhnung (tragiškas susitaikymas).

Bet ir vėl, kas papasakota, sudaro tik paviršinį dramos sluoksnį – tai įvykių, peripetijų, išorinių konfliktų lygmuo. O kas slypi giliau? Ko skaitytojas gali nepastebėti iš pirmo žvilgsnio? Tai psichologinis pagrindinių herojų „karas“, reikalingas tam, kad F. Hebbelis galėtų atsakyti į klausimą, ar patvari abipuse meile grįsta santuoka, jei ją sudarė vienodai stiprios, bet skirtingos saviraiškos būdais pasižyminčios asmenybės. Žmonių tarpusavio santykių srities dramaturgas nenorėtų atskirti nuo erdvės, laiko, priežastingumo dėsnių, jis nesiekia abstrahuotis į grynai metafizinę plotmę. Savo tezę, kad ilgai trunkanti išskirtinių individų santuokinė (bet tai nėra būtina sąlyga) meilė sunkiai gali virsti tikrove, autorius daro visiškai priklausomą nuo etinės ir psichologinės dimensijos.

F. Hebbelį, kaip jau sakyta, domina ne realūs, empirinėje erdvėje padaryti nusikaltimai, jo herojai atpildo sulaukia už moralinę kaltę. Erodo nusikaltimų toli ieškoti nereikia, jie akivaizdūs, bet ar nėra taip, kad rašytojo akyse kaip tik ribų peržengimas leidžia herojų priskirti ypatingųjų kastai? Juk šitai kategorijai priklauso visi ribas peržengiantys personažai, nepriklausomai nuo jų iš tikrųjų padarytų nusikaltimų ar jiems suteikiamo aukos statuso. Realioje erdvėje pasireiškiantys fenomenai F. Hebbelio dramose yra adekvatus jų vidinės esmės atspindys. Autorius žino ir tai, kad subjektyvios reakcijos, atspindinčios vidinę būseną, gali būti labai įvairios ir net klaidinančios, ypač jeigu herojų santykius veikia jų neišsakyti lūkesčiai.

Mariamnė po brolio nužudymo nors ir susitaiko su Erodo poelgiu kaip su būtinybe, bet tampa santūresnė vyro atžvilgiu. Ar reikia tuo stebėtis? Greičiau jau stebina, kad ji vis dar tebemyli brolio žudiką, myli nepaisydama daugelio kitų jo nusikaltimų (paralelė su Juditos meile Olofernui), ir laisva valia galėtų priimti sprendimą atsisveikinti su gyvenimu sutuoktiniui mirus. Bet slaptas despoto įsakymas nužudyti Mariamnę, jam žuvus, atima iš herojės laisvo apsisprendimo galimybę. Neišsipildžiusi, nutrūkusi asmenybės individuacija lemia Erodo ribotumą; jo nepasitikėjimas žmonos meile vis didėja, konkretaus objekto neturintis pavydas vis labiau išsikeroja. F. Hebbelis nori parodyti, kad idealios meilės atveju kiekvienas „Aš“ pajėgus apriboti save tiek, kiek to reikalauja atsidavimas Kitam. To kaip tik ir nesugeba dramos herojai, visų pirma Erodas, paniekinęs subjektyvią sutuoktinės laisvę. Bukas egoizmas, verčiantis karalių prievarta gauti tai, kas jam suteikiama laisva valia, ir yra jo didžioji kaltė.

Herojaus egocentrizmas „užveda“ veiksmą, bet tolesnį vyksmą provokuoja Mariamnės laikysena, jos pradinė spontaniška reakcija virsta sąmoninga akcija. Ji visose situacijose besąlygiškai nori jaustis mylima, nesupranta, kad kartais tokiam norui prieštarauja jos elgesys. F. Hebbeliui būdinga kaltės samprata leidžia spėti, kad toks nesugebėjimas savęs apriboti yra gelminė jos kaltės priežastis. Nė kiek nesistengdama išsklaidyti Erodo nepasitikėjimo, ji iš dalies kalta, kad vyras įsako ją nužudyti. Nesu visai tikra, kad herojės atsisakymą prievarta įsipareigoti mirčiai reikėtų laikyti meilės išdavyste, kaip mano Brigitte Kayser⁵. Savo versiją siūlo Kurtas May’us: „Taip nutinka ne dėl to, kad Mariamnė atmeta sandorį dėl mirties, o todėl, kad ji suabsoliutina iš esmės teisingai suprastą jos žmogiško orumo pažeminimą bei individualią laisvę, iškeldama šias vertybes aukščiau meilės, kuri iš tikrųjų yra didžiausia vertybė“⁶. Herojė užsidaro savo teisumo suvokime, visiškai įsipareigodama tik sau pačiai ir nepasilikdama jokios atleidimo galimybės. Savo subjektyvios asmenybės vertę Mariamnė gina, nepripažindama jokių kompromisų, tuo užkerta kelią ir taip sunkiai įmanomam sutuoktinių tarpusavio supratimui. Tokios pozicijos laikymasis lemia ne moralinį išaukštinimą, o meilės virtimą neapykanta ir keršto troškimu.

Abiejų herojų vienpusiškumas ir nesaikingi, proto bei moralės ribas peržengiantys jų veiksmai atveda prie fizinės ir psichinės katastrofos. Nors atpildas yra dėsningas dviejų išskirtinių asmenybių moraliniu požiūriu neteisingos elgsenos rezultatas, kritikoje (Gisela Bischke⁷) galima rasti teiginių apie „pasaulinės valios bausmę“ („Strafe des Weltwillens“). Herojų kaltė tragedijoje atrodo ambivalentiška, nes neapsiriboja moraline žmogiško buvimo kartu sfera. Išduodamas meilę ir mylimąją, Erodas nusikalsta ne tik Mariamnei, bet ir per tuos fenomenus besireiškiančiai metafizinei idėjai, prieš kurią kalta lieka ir Mariamnė su jos kerštu ir ypač keršto realizavimo būdu.

Išvada būtų tokia: F. Hebbelis linkęs vaizduoti žmones, pralaiminčius ir dažnai žūstančius dėl to, kad siekdami išlikti savimi pažeidžia kitų teises. Tai yra visų pirma tarpusavio santykių problematika, todėl jo dramose toks svarbus kaltės fenomenas. Personažams būdinga tai, kad jie, pasak autoriaus, „visi yra teisūs“, o tai reiškia, kad jie atkakliai laikosi savo nuostatų, jų teisumas subjektyvus, kylantis iš ekstremalaus vienpusiškumo. Vien tik savo subjektyvios tiesos laikymasis, neatsižvelgiant į kito individo tiesą (kuri lygiai taip pat subjektyvi), galiausiai virsta objektyvia kalte. Tai etinė kaltė ir F. Hebbeliui ji svarbesnė už kaltę dėl empiriniame pasaulyje padarytų nusikaltimų.

Dramų konfliktai iškeliami į viršindividualią erdvę ir susiejami su metafiziniu pasaulio lygmeniu. Atskiras individas traktuojamas kaip reprezentantas, todėl gilus jo įžeidimas ar pažeminimas tolygus metafizinės idėjos pažeidimui. Tai metafizinė kaltė, atitinkanti F. Hebbelio teorinį apibrėžimą „schuldlose Existenzschuld“ („egzistencinė kaltė be kaltės“). Dramos analizė rodo, kad jis savo sukurtų charakterių begalinį nenuosaikumą (tai gali būti ir jų išskirtinumo prielaida) suvokia ne vien kaip egocentrišką, savavališką „Aš“ išplėtimą, bet ir kaip leistinų jiems nubrėžtų ribų peržengimą. F. Hebbeliui svarbi ne kaltė kaip blogo poelgio pasekmė, o ta prigimtinė nuostata, slypinti žmoguje ir pagaliau prasiveržianti į išorę. Ne veiksmas, o subjektyvus būties bei savo teisių suvokimas lemia kaltę. Pati būtis neturėtų būti traktuojama kaip kaltė, o tik kaip kaltės pirminė priežastis, jos potenciali galimybė ir prielaida.

Gana paradoksalu, kad tragiško konflikto premisa yra aistringa poros meilė, kurios neįveikia išoriniai veiksniai, bet kuri vis dėlto nepadeda sutuoktiniams susikalbėti. Kiekvienas savo kapsulėje puoselėja įtarimus ar keršto planus, kurie, pagaliau išsiveržę į išorę, tampa absurdiškais įsakymais ar poelgiais. Erodo veiksmus dar diktuoja jo neišmatuojamas egocentrizmas, o Mariamnės – jos gal kiek hipertrofuotas, o gal ir visai pamatuotas savos vertės pajautimas. Kaip teigia J. Mülleris, „psichinė dilema atsispindi prieštaringoje jos sentencijoje: „Das kann man tun, erleiden kann man’s nicht“ („tai galima padaryti, bet negalima leisti, kad tave priverstų tai daryti“)⁸. Čia kalbama apie Erodo reikalavimą, kad po jo mirties sutuoktinė sektų pakui jį į nebūtį. Mylinti Mariamnė galėtų taip pasielgti laisva valia, bet jokiu būdu ne dėl prievarta išgautos priesaikos – prisiekti ji atsisako.

B. Kayser mėgina pažvelgti į herojų kaltę iš transcendentinės perspektyvos ir nurodo jų kaltės ambivalentiškumą: „Žvelgiant iš idealios transcendentinės perspektyvos, Erodo ir Mariamnės kaltė neapsiriboja etine-moraline žmonių bendrabūvio sfera. Nusikalsdamas meilei ir Mariamnei, jis nusikalsta ir per jas pasireiškiančiam metafizinės idėjos fenomenui. Mariamnės kerštas, atsižvelgiant į jo realizavimo būdą, negali įvykti neužtraukdamas pačiai Mariamnei kaltės prieš idėją“⁹.

„Agnesė Bernauer“ – kaltė be kaltės, laisvė priimti neišvengiamybę

Šios dramos veiksmas vyksta spalvingame viduramžių Augsburge. Dar puikuojasi šarvais riteriai, dar minią linksmina vagantai, bet jaučiamas ateinančio Renesanso dvelksmas. Prie Izaro upės kylantis puošnus Miunchenas, daugiabokštis Regensburgas, Kiolno katedros vitražai – visa tai iškyla prieš skaitytojo žvilgsnį kaip šviesi panorama, nežadanti grėsmingos atomazgos. Bet jos nepavyks išvengti, nes šioje aplinkoje švyti nepaprastu grožiu (taigi, išskirtinė asmenybė) Augsburgo kirpėjo duktė Agnesė. Jos nedžiugina šviesus pavasario rytas, ji vengia grožio jai pavydinčių merginų, jaučiasi tarp jų kitokia, kankina blogos nuojautos.

Toliau viskas vyksta kaip pasakoje, bet laimingos pabaigos ši pasaka neturės. Miestą aplanko jaunas, veržlus Bavarijos hercogas Albrechtas, vos išvydęs gražiąją merginą, užsidega meile jai ir nieko daugiau pasaulyje netrokšta, kaip tik būti su ja. Ryžtingas aristokratas veda miestelėnę, nepaisydamas luominių skirtumų. Agnesė atsako į jo meilę, bet su baime peržengia bažnyčios slenkstį, liūdnos nuojautos jos nepalieka.

Nedrąsi ir nuolankumo pilna ji žengia į jauno sutuoktinio pilį, jau iš pat pradžių nujausdama, kad ateitis jai didelės laimės nežada. Albrechtas stengiasi išblaškyti žmonos liūdesį, bet po konflikto su tėvu, Bavarijos hercogu Ernstu, kuris priekaištauja dėl netinkamų vedybų, persikelia su Agnese į saugesnę pilį. Tačiau tamsa moters sieloje vis tirštėja, ji nuolat galvoja apie mirtį ir net rūpinasi palaidojimo koplyčios statyba. Nuojautos pasitvirtina, Mirties Angelas iš tikrųjų apsireiškia Agnesei. Hercogas Ernstas taip ir nesusitaiko su vienintelio ir talentingo sūnaus pasirinkimu, todėl reikalauja marčios laisva valia jo atsižadėti.

Pradinis motyvas – nelygi Albrechto santuoka pakenks šaliai, sukels pavaldinių nepasitenkinimą. Tai tradicinė interpretacija. Bet kai Agnesė atsisako paklusti reikalavimui, hercogas tėvas ryžtasi kraštutiniam žingsniui, ir F. Hebbelis keičia motyvavimą: ji turi mirti, nes savo nepaprastu grožiu pažeidė pasaulio tvarką. Agnesė nuskandinama Dunojuje. Hercogas Ernstas sutramdo maištaujantį ir savo šalį siaubiantį sūnų pasitelkdamas magišką sentenciją apie geležinę būtinybę tarnauti visumai.

Vertinant psichologiškai, hercogo Ernsto paveikslas sudėtingas. Jis žavisi Agnesės asmenybe bei jos dorybėmis ir žmogiškai supranta sūnaus pasirinkimą, bet yra priverstas mąstyti valstybiškai, įžvelgti Bavarijos susiskaldymo perspektyvą ir grėsmę dinastijai. Situacija mažai įtikinama – nejaugi graži, dora, mylinti ir nesikišanti į politiką moteris keltų tokį didelį pavojų valstybei? Tačiau psichologiniai aiškinimai nedaug padeda, nes veikalas remiasi autentiškais įvykiais.

Claudio Magrisas knygoje „Dunojus“ liudija, kad Augsburgo kapinėse „vienoje iš trijų koplyčių palaidota Agnesė Bernauer, gražuolė Augsburgo kirpėjo duktė, kurią 1435 m. Bavarijos kunigaikštis Ernstas įsakė paskandinti Dunojuje“. Įvykdęs nusikaltimą (ar atlikęs pareigą?) hercogas pats pastatė aukai paminklą. Valdovas teigė, kad esama dalykų, kuriuos reikia įvykdyti kaip sapne ir prie jų priskiria šią žiaurią auką. Atsakomybę hercogas perkelia nuo savęs kažkokiai beasmenei jėgai, sakydamas, kad Didysis Ratas ją pasiglemžė, ir dabar ji esanti pašonėje to, kuris jį suka. C. Magrisas rašo: „Hebbelis buvo įsitikinęs, kad tokia prievarta yra teisėta prievarta. Visumos advokatas visada yra tikras tuo, ką iš tiesų reikia įrodyti, tai yra, kad jis atstovauja istorijai, bendriems interesams“¹⁰. Reikėtų papildyti: F. Hebbeliui nėra svarbiausia pasmerkti ar išteisinti hercogą Ernstą, jo „teisėta prievarta“ reikalinga kaip „teisingumo“ įvykdymo įrankis – išskirtinis grožis turi būti sunaikintas, nes pažeidžia pasaulio tvarką (Strafe des Weltwillens).

Kas šioje paaukojimo dramoje kaltas ir dėl ko? Pažiūrėkime, ko siekė autorius: „Jau senokai buvau sumanęs parodyti grožį iš tragiškos, pražūtį iš savęs paties lemiančios pusės. Tai ir padariau dramoje „Agnesė Bernauer“. Ten tiesiog pavaizdavau individo ir visuomenės santykį ir, pasitelkęs du charakterius, parodžiau, jog individas, kad ir koks nuostabus ir didis, taurus ir gražus būtų, bet kokiomis aplinkybėmis turi nusilenkti visumai, nes joje ir jos formalioje išraiškoje, kokia yra valstybė, gyvena visa žmonija, o individas yra tik vienos visumos dalies pasireiškimas.“

Jeigu taip, tai hercogo Ernsto poelgį turėsime vadinti ne nužudymu, bet aukojimu, kuris personažui kaltės neužtraukia. Hercogas atstovauja valstybei, kuriai individas, kad ir koks tobulas dvasiškai ir fiziškai būtų, turi besąlygiškai nusilenkti kaip visumai. Šios dramos personažai nėra apdovanoti tokiomis savybėmis, kurios neišvengiamai suponuotų kaltę įprastine to žodžio prasme. Nėra pražūtingo aistrų proveržio, nepažeidžiamos leistinos ribos, beliktų kaltinti likimą, bet „Agnesė Bernauer“ nėra likimo tragedija. Kaltė slypi pačioje būtyje, nes prigimtinis grožis lemia atskirtį, o individo atskirtis, F. Hebbelio požiūriu, ir yra jo kaltė. Nesvarbu, kad grožis nėra individo nuopelnas, nesvarbu, kad ši savybė nepriklauso nuo žmogaus valios, kad tai tik pasyvus reiškinys – vien savo buvimu grožio fenomenas sukelia konfliktą bei gali tapti kaltės be kaltės prielaida.

Pasakojimą apie Agnesę Bernauer F. Hebbelio interpretacijoje C. Magrisas baigia tokiu pamąstymu: „Nėra jokios pastarosios [pasaulio dvasios – R. G.] teisės atstovų gildijos, o tų, kurie save taip tituluoja, klegesys yra nepakenčiamai begalinis. Troškimas žygiuoti išvien su laiko tėkme, įsilieti į amžių paradą yra regresyvus nenumaldomas ilgesys išsilaisvinti nuo bet kokio pasirinkimo ir nuo bet kokio konflikto, tai yra nuo laisvės, ir rasti nekaltumą įsitikinime, kad neįmanoma būti kaltam, nes neįmanoma rinktis ir elgtis savarankiškai. Poezija Hebbelio dramoje yra šios iliuzijos, šio atsižadėjimo sirena; nekalti tragedijoje yra ne tik Agnesė, bet labiausiai – jos žudikas“¹¹.

Iš tikrųjų nėra tokios pasaulinei dvasiai, valiai ar idėjai atstovaujančių teisėjų gildijos, nėra žemiškų teisėjų, turinčių įgaliojimus bausti už metafizinę kaltę. Išvada dėsningai išplaukia iš logiškai išdėstytų minčių, tik yra vienas „bet“: F. Hebbelis visiškai nesistengia rasti ar įrodyti nekaltumo – priešingai – autorius siekia pagrįsti kaltę net ir tada, kai personažas visiškai nėra nusikaltęs vertinant žemiškos teisės požiūriu, jo kriterijai kitokie, ir tik pagal juos Agnesės ir hercogo Ernsto kaltė vienoda, nes nuo jų poelgių nepriklauso, ji – prigimtinė, atsinešta kartu su gyvenimu. Pasirinkimo buvimas ar nebuvimas nieko nelemia. Galėjo Agnesė netekėti už aristokrato, jei būtų žinojusi savo vietą visuomenėje taip, kaip Friedricho Schillerio dramoje „Klasta ir meilė“ ją žinojo Luizė bei jos tėvas muzikantas Mileris; galėjo jaunasis hercogas nelaužyti luominės sanklodos ir atsisakyti vedybų; pagaliau hercogas Ernstas galėjo pasigailėti Agnesės. Visa tai galėjo nutikti, šiokį tokį pasirinkimą turėjo visi personažai, bet visavaldis autorius nukreipė juos būtent tuo keliu, kuris buvo reikalingas jo idėjai apie išskirtinio fenomeno, šiuo atveju grožio, – tragišką kaltę.

„Nibelungai“ – Zygfrydo išrinktumas ir nesavalaiškumas

1860 m. užbaigęs trilogiją „Nibelungai“, F. Hebbelis prilygino tai sapno išsipildymui. Remdamasis „Nibelungų giesme“, jis perpasakojo viduramžių epą dramos forma, naujai sudėliodamas akcentus. Tris dramas – „Raginis Zygfrydas“ („Der gehornte Siegfried“), „Zygfrydo mirtis“ („Siegfrieds Tod“), „Krimhildos kerštas“ („Kriemhilds Rache“) – dar labiau priartino prie virsmo epochos germanų pagonybės istorijoje, kai dvi religijos egzistuoja greta, prasiskverbdamos viena į kitą taip, kad išnyksta dar labai netvirta riba tarp pagonybės ir krikščionybės. „Čia parodoma būsena, kai tokios etinės vertybės kaip ištikimybė, garbė, pareiga ir atsakingumas yra tapusios daugiaprasmėmis. Tokia padėtis susiklostė, kai laikų virsme skirtingi gyvenimo principai persipynė, atsiradę greta vienas kito – iš čia dualizmas, prieštara ir paradoksalumas“, rašo Martinas E. Smithas¹². Bet ne vien dėl laikotarpio savitumo F. Hebbelis pasirinko mito apie nibelungus medžiagą. Archajiškos sakmės išugdė nepaprastus, išskirtinius, su niekuo nepalyginamus individus, kurie leidžia autoriui plėtoti ne tik viduramžiais, bet visais laikais aktualią tragiškos kaltės problemą.

Vokiečių herojinis epas „Nibelungų giesmė“ turi gilias šaknis, siekiančias V-ąjį m. e. amžių. XII–XIII amžių sandūroje nežinomas autorius (galimai Konradas von Passau) sujungė V–IX amžių herojines giesmes į vientisą kūrinį, pritaikydamas jį riterių epochos klausytojui. Labai panašus siužetas aptinkamas ir senovės skandinavų epinėse giesmėse, sudarančiose garsų ankstyvųjų viduramžių rašto paminklą „Eddą“. Sakmė apie nibelungus buvo ilgam pamiršta, kol XIX amžiuje atgijo net dviem pavidalais: F. Hebbelis sukuria trilogiją „Nibelungai“ („Die Nibelungen“), o Richardas Wagneris tetralogiją „Nibelungo žiedas“ („Der Ring des Nibelungen“). Kompozitorius daugiau rėmėsi senųjų skandinavų epiniu paveldu, o dramaturgas – daug vėlesne „Nibelungų giesme“. Tiek vienas, tiek kitas kūrėjas žinomą siužetą pasirinko tam, kad galėtų atspindėti pakitusį požiūrį į mitinius herojus, taip pat priartinti juos prie XIX a. aktualijų (pastarasis teiginys gal labiau tinka R. Wagneriui, muzikinėse dramose prabilusiam apie pražūtingą aukso galią).

F. Hebbelio trilogijos dvasinį turinį bei veiksmo pagrindą sudaro dviejų pasaulėžiūrų – pagonybės ir krikščionybės – susidūrimas. Bet tai ne vienintelis konfliktas, nes nesutarimų esama ir tarp pagonių, ir tarp krikščionių. Vaizduojamasis laikotarpis – vis dar pereinamasis, kai krikščionybė oficialiai įtvirtinta, bet pagonybė per giliai įsišaknijusi, kad būtų vienu mostu ištrinta iš žmonių sąmonės. Todėl neturi stebinti, kad iš mito atėjusi valkirija Brunhilda lankosi viduramžių Vormso miesto katedroje ir kad plėtojantis veiksmui dažnas krikščionis pasielgia kaip pagonis ir atvirkščiai. Pagonis Hagenas tampa krikščioniu, o krikščionė Krimhilda sudaro santuoką su pagoniu hunų vadu Atila. Tai labai painūs santykiai, nes vieni herojai (Hagenas, Brunhilda, Zygfrydas, Gunteris) turi legendinę, tolimą praeitį siekiančią biografiją, o kiti (Krimhilda, Atila) yra čia ir dabar.

Naujasis tikėjimas, konfrontuojantis su senuoju, sudaro prielaidas personažų raidai, ir tuo jie esmingai skiriasi nuo mitinių, keliaujančių iš giesmės į giesmę, bet išsaugančių tradicinį, klausytojams jau pažįstamą įvaizdį. Kaltės „ekspertui“ F. Hebbeliui nibelungų medžiaga – tikros aukso kasyklos, nes beveik paskui kiekvieną herojų velkasi praeities nusikaltimų šleifas, o vaizduojamoje dabartyje tų nusikaltimų tik daugėja. Kita vertus, jau žinome, kad F. Hebbelį mažai domina paprastoji kaltė, todėl jo pagrindinis dėmesys nukreiptas į Zygfrydą, kurį lydi ir pražudo išskirtinumo bei išrinktumo kaltė.

Krimhilda mitinės praeities neturi, ji – paskutinio „Giesmės“ autoriaus į seną siužetą įvestas personažas, nors atitikmenį, tiesa, ne visai adekvatų, galima įžvelgti skandinavų Gudrunoje. Jos kaltės istorija prasideda, kai nežinia kodėl (formalus pretekstas – siekis apsaugoti Zygfrydą artėjančiame kare) išduoda Hagenui savo mylimo Zygfrydo paslaptį – tiksliai nurodo jo, nesužeidžiamo, pažeidžiamą vietą ir net išsiuvinėja ant apsiausto tą vietą žymintį kryželį. Herojus, išdavikiškai pritariant herojės broliams, nužudomas medžioklėje, tai lemia Krimhildos apsisprendimą keršyti broliams ir Hagenui. Tada ji, tipiška riterinio romano dama, tuo pačiu ir krikščionišku virtusio pasaulio atstovė, pereina į pagonių pusę. Šiurpą keliantis Krimhildos kerštas krikščioniškos moralės požiūriu, be abejo, yra didžiulė nuodėmė, bet visai gali būti, kad F. Hebbelis didesnę kaltę įžvelgia jos beveik pasąmonės padiktuotoje išdavystėje. Kaip kiek anksčiau Juditą, taip dabar Krimhildą F. Hebbelis „išteisina“ – kad ir koks baisus būtų jos sukeltas kraujo praliejimas, – teigdamas, kad visa tai atitinka archajiškų laikų poeto dvasią. Toks motyvavimas galėtų pateisinti archajiškų herojinių giesmių didvyrę Brunhildą, o Krimhildą matome kaip kurtuazinių elgesio normų besilaikančią, bažnyčią lankančią karalienę, kuriai tikrai nederėtų taip drastiškai paminti krikščioniškos moralės. Gal F. Hebbelis toks atlaidus todėl, kad Krimhilda, nors stipri ir nenumaldoma kerštaudama, vis dėlto nėra išskirtinė asmenybė, o tik tipiška riterių epochos rūmų dama, kurią ištiko netipiškas likimas? Iš dainos žodžio neišmesi, tad, perkurdamas „Nibelungų giesmę“, F. Hebbelis turi vaizduoti ir Krimhildos gilią meilę, ir jos baisų kerštą, bet tai ne jo herojė, nes nepasižymi išskirtinumu. Autoriaus žvilgsnis krypsta į kitą moters figūrą, atėjusią iš mitų.

Gunteris nėra asmenybė, silpnumas, bailumas, orumo stoka – jam būdingos savybės. Visiškai neherojiškas personažas apgaule gauna Brunhildos ranką (bet ne širdį), vėliau, jos įkalbėtas, dalyvauja sąmoksle prieš Zygfrydą, jam anksčiau daug padėjusį. Tai tiesiog negarbingas žmogus, ir jo kaltės vargu ar domina F. Hebbelį, nes prigimtinė išskirtinio individo kaltė jo neslegia.

Pusiau dieviškos kilmės valkirija Brunhilda praeityje nebuvo jokios kaltės prislėgta. Nors dievas Votanas juk užmigdė ir apsupo ugnies žiedu nepaklusnią dukterį už tai, kad prieš jo valią dvikovoje padėjo Zygmundui, Zygfrydo tėvui. Bet čia jau pasinaudota kitu šaltiniu, tuo, kuriuo naudojosi ir R. Wagneris. Kad ir kaip būtų, herojinio epo, o ne riterinio romano kanonus atitinkanti Brunhilda, ištekėjusi už Gunterio, burgundų karalių rūmuose nepritapo. Silpno Gunterio, apgaule ją vedusio, ji nemylėjo, ir tai turbūt net F. Hebbelio požiūriu nėra kaltė. „Nibelungų giesmėje“, kaip ir trilogijoje, nėra visiškai aišku, kodėl Brunhilda trokšta Zygfrydo mirties. Apie jos meilę spindinčiam didvyriui ir apie jo išdavystę mitinėje praeityje galime sužinoti tik iš skandinaviškų šaltinių. Tiesa, ir F. Hebbelio trilogijoje Brunhilda sužino buvusi apgauta ir turi pagrindo keršyti už įžeistą moteriškumą, pažemintą orumą. Tai nemažai, bet vis dėlto per maža ir nebūtų taip nepakeliamai skaudu, jei praeityje Zygfrydo ir Brunhildos nebūtų sujungusi unio mystica. Kodėl vis kreipiamės į praeitį? Juk vieno žmogaus gyvenime tiek įvykių neįmanoma sutalpinti ir, atrodo, kas mums ta valkirija ir jos meilė Zygfrydui? Bet tokia jau ta nibelungų istorija, kad nežinant praeities (kuri nėra tikra to žodžio prasme F. Hebbelio kūrinio veikėjų praeitis), nesuprasime jų poelgių ir negalėsime įvertinti jų kaltės.

Brunhildos situacija itin sudėtinga ir daug painesnė negu R. Wagnerio muzikinėje dramoje „Valkirija“ („Die Walküre“) – tai antroji tetralogijos dalis, – kur herojė yra pusdievė. Valkirijos – tai dievo Votano ir žemės moterų dukterys, kurių misija – surinkti mūšiuose žuvusius karius ir nuvesti juos į išrinktųjų pomirtinę buveinę Valhalą (Walhalla). Brunhilda nepavaldi laikui, neturi amžiaus, yra tokia pat, kai padeda Zygmundui kovoti su Huntingu, ir kai ją, prasiveržęs pro ugnies žiedą, pažadina jau garsiu didvyriu tapęs Zygmundo sūnus. Tada ir sujungia šiuos nepaprastus herojus mistinė sąjunga.

Trilogijoje pasakojama apie Isenlando (galėtų būti Islandija) karalienę Brunhildą, kurią, mirus ankstesnei karalienei, o vėliau ir karaliui, Kalnų dvasia atnešė kaip rastą nežinomą kūdikį. Įdomu, kad, būdama „der Geschöpf der Götter“ („kilusi iš dievų“), ji pakrikštijama. Krikštas tarsi turėjo nutraukti Brunhildos ryšį su pagoniškais dievais, bet taip neįvyko, nes auklė Friga pataria mergaitei ieškoti motinos tarp valkirijų ir nornų, likimo deivių. Negana to, Friga randa runų rankraštį, bylojantį, kad Brunhilda bus nuotaka spindinčio didvyrio, turinčio kardą Balmungą ir nibelungų lobį. Atrodo, kad išpranašautas laikas jau atėjo, bet atviras lieka klausimas, ar pasikeitusiame pasaulyje pranašystė išsipildys. Brunhilda patiria viziją, kurioje mato save nemirtingą, nes jos dvasia persikelia iš kartos į kartą, bet ir vėl iškyla abejonė, ar tai įmanoma pasikeitusiame pasaulyje.

Zygfrydas turėjo įsipareigojimų Brunhildai pagoniškame germanų (ir skandinavų) pasaulyje, bet jų išsižadėjo, perkeltas į kurtuazinę terpę. Ar tai jo kaltė? Pažiūrėkime, kaip tai vertina M. E. Smithas: „Viena visiškai aišku: kai Zygfrydas išduoda įgimtą pašaukimą, atsiradusį pagoniško germanų pasaulio tvarkos rėmuose, nesulaikomai pradeda ryškėti pasekmės. Brunhildos įtarimai bei vidinis sąmyšis stiprėja, kai ji sužino, kad Zygfrydas – ne tik nibelungų lobio, bet ir kardo Balmungo savininkas“¹³. Išdavęs savo pašaukimą, Zygfrydas, tas šviesus riteris be jokios jo spindesį temdančios dėmės, F. Hebbelio ir jo herojės Brunhildos požiūriu sunkiai nusikalto. Susijaukė visa ankstyvųjų viduramžių dievų ir žmonių tvarka, herojiška moteris, skirta Zygfrydui, priversta tapti visai neherojiško Gunterio žmona, negana to, padėdamas Gunteriui, ją klastingai apgavo pats Zygfrydas.

Tolesnis tragiškas veiksmas plėtojasi dėl Zygfrydo pirmapradės išdavystės, nors atrodo, kad išduodamas būtent jis. Iš tikrųjų, tolesni tragiški įvykiai, tarp jų ir Zygfrydo nužudymas, išprovokuoti herojaus kaltės, dėl kurios jis iš esmės nėra kaltas, nes rutuliojasi visai kita istorija, be dievų, milžinų, piktų nykštukų ir pan. Atėjimas į naują istoriją su kardu Balmungu bei nibelungų lobiu – visiškas archaizmas, ir jau vien dėl to stipriausias pasaulyje didvyris turi būti pašalintas. Herojus išskirtinis visais požiūriais, o tai lemia jo tragišką kaltę.

Kaip visada, visas peripetijas gali paaiškinti Hagenas, mitinis Zygfrydo ir Brunhildos ryšys jam ne paslaptis. Pasirodo, buvo pasitelkti burtai, siekiant išsaugoti Brunhildos giminę, – paskutinė galiūnė moteris turėjo atitekti paskutiniam galiūnui vyrui, tačiau pasikeitusių laikų didvyris Zygfrydas siekia Krimhildos rankos, taip pažeisdamas pasaulio tvarką ir senųjų germanų etosą. Dar kartą apie tai rašo M. E. Smithas: „Nors žmogui duota asmeninė laisvė, jo veikla vis tik kreipiama žmogui nesuvokiamos būtinybės. Zygfrydas pasmerktas žūti todėl, kad nebuvo ištikimas savo pašaukimui ir veikė vien tik savo nuožiūra“¹⁴. Kitais žodžiais, tai yra tas atsiskyrimas nuo visumos, kurį F. Hebbelis vadina Vereinzelung ir kuris neišvengiamai užtraukia kaltę. Brunhilda savo pašaukimo neišduoda, ji norėtų likti ištikima seniesiems priesakams, bet pasikeitusios aplinkybės jai neleidžia to padaryti. Belieka paklusti neišvengiamybei.

Otfridas Ehrismannas teigia, kad pabrėžtinai demonstruojami vyriškumas ir jėga parodo moteriško prado baimę, tuo galima paaiškinti keistą aplinkybę, kad, atvykęs į Vormsą, Zygfrydas be galo ilgai leidžia laiką žaisdamas vyriškus žaidimus ir nesusitinka su Krimhilda, dėl kurios čia atvyko. O. Ehrismannas samprotauja taip: moteris yra artima gamtiniam pradui, herojus taip pat gamtos kūdikis, todėl vengimas susitikti su būsimąja nuotaka reiškia herojaus bėgimą ir nuo savęs paties. Toliau siūloma savita meilės samprata: herojaus bėgimo priežastis yra meilė, tas „lyčių atrakcionas“, skatinantis istorinį procesą, bet „Nibelunguose“ pasibaigiantis tragiškai ir tampantis mirties prielaida: „Meilė yra tragiška, nes ji nepaklūsta natūraliai pagoniškai lemčiai, pagal kurią Zygfrydas turi būti su Brunhilda. To nepavyksta įgyvendinti, nes Brunhilda netraukia Zygfrydo“¹⁵.

Tai gana netikėtas posūkis, nes mituose vienareikšmiškai pasakojama apie Zygfrydo ir Brunhildos meilę, tiesa, nedetalizuojant, kokio pobūdžio ji buvo. Gal iš tikrųjų tai tik unio mystica, dievų sprendimo padiktuota labai netvari sąjunga, dar atgimusi R. Wagnerio vizijoje, bet jau nebegaliojanti nei F. Hebbeliui, nei „Nibelungų giesmės“ autoriui. Tai kaip dabar XXI a. nepaspėlioti: gal šio viduramžių herojaus apskritai netraukė moterys? Juk pirštis Krimhildai jis atvyko jos dar nematęs, o tik girdėjęs apie nepaprastą burgundų karalaitės grožį? Nyderlandų princui derėjo susirasti žmoną, bet gal jai tebuvo skirtas dvaro puošmenos ir vyro pasididžiavimo objekto vaidmuo?

Atrodo, Zygfrydui ir Brunhildai bendra tai, kad abu bodisi seksualumu, – prašydamas Krimhildos rankos, Zygfrydas teigia dar nepažinęs moters, o Brunhilda išsisukinėja nuo sutuoktinės pareigų. Skirtingai negu Zygfrydas santuokoje, ji vengia bet kokio kontakto su savo vyru, nes jis iš kultūros srities, ir greta jo ji negali įsivaizduoti savęs, skriejančios ant žirgo ir svaidančios ietį. Sutramdyti valkirijos naujojo pasaulio atstovams nepavyko. Vesdamas Krimhildą, Zygfrydas laisva valia įžengia į kultūros erdvę, bet taip pat neranda joje vietos. Apie Brunhildai būdingą seksualumo atmetimą kalba ir O. Ehrismannas: „Jos asmenyje, kaip ir visame kūrinyje, ryškus atmetimas seksualumo, kuris labai netikėtai nepriskiriamas gamtai, o laikomas kultūrinės erdvės, civilizacijos fenomenu, nes padeda individams įveikti vienišumą“¹⁶. Kaip matome, Brunhildos nuostatą kritikas apibendrina, pritaikydamas visam kūriniui, ir mano, kad jam būdinga „Mystifikation der Virginität“ („skaistumo mistifikacija“). Iš tikrųjų antrojoje santuokoje seksualumo vengia Krimhilda, o rūstusis hunų vadas demonstruoja stebėtiną supratimą bei toleranciją.

Hagenas, niūrus ir rūstus, iškyla kaip uola kurtuaziniame burgundų karalystės fone. „Nibelungų giesmėje“ jis žinojo visas praeities istorijas, tarp jų ir mitinę Zygfrydo biografiją, bei galėjo pranašauti ateitį. Trilogijoje pabrėžiamas jo, kaip vasalo, statusas. Herojiniam epui tinkamesnis Hagenas įspraustas į kurtuazinės etikos rėmus, jo gyvenimo prasmė – tarnavimas burgundų karaliams. Nei Zygfrydo nužudymas, nei kraujo praliejimas, vykdant Krimhildos kerštą, negula ant Hageno sąžinės, nes tai nėra jo asmeninis interesas – jis tik tarnauja. F. Hebbelio kaltės koncepcijai įvaizdinti šis personažas taip pat netinka. Bet figūra imponuoja prigimties vientisumu – savo priverstinėje krikščionybėje jis lieka pagonis, neatskiriamas nuo gamtos, todėl F. Hebbelis parodo, kad Hagenas tiesiog sutvertas jam atitekusiai misijai – nužudyti Zygfrydą, ir pasako tai kito herojaus, Dytricho (Dietrich von Bern), žodžiais: „Ein Mord ist zwar ein Mord / doch deucht mir, spricht aus Hagens dunkler Tat / ein Hass, den die Natur vertreten muss“ („Žmogžudystė ir lieka žmogžudystė, bet man atrodo, kad tamsus Hageno darbas padiktuotas neapykantos, kuriai atliepia gamta“). Toliau mėginsime aiškintis, kuo gamtai nusikalto Zygfrydas (Siegfried, dar anksčiau – Sivrit, o skandinavų Sigurdas – jo atitikmuo).

Tai herojus, pagal visus parametrus atitinkantis nepaprastos, išskirtinės asmenybės viziją. Labai sunku ir kažin ar reikia atriboti šio herojaus kurtuazinį gyvenimo laikotarpį nuo jo archajinės praeities. Tiksliau sakant, nei „Nibelungų giesmėje“, nei F. Hebbelio trilogijoje praeičiai priklausantys jaunystės žygiai tiesiogiai neatsispindi, Zygfrydas „gyvena“ krikščioniškais viduramžiais, laikosi riterių moralės kodekso, yra Nyderlandų princas, atvykęs pasipiršti Burgundijos karalaitei Krimhildai, karaliaus Gunterio seseriai. Atlikęs daug žygių, šauniai pakovojęs turnyruose, padėjęs Gunteriui nugalėti priešus, veda Krimhildą, bet laime džiaugiasi neilgai.

Bręsta rūmų sąmokslas, kurio tikslas – pašalinti Zygfrydą. Kodėl turi būti nužudytas šis šviesus didvyris, pasižymintis daugeliu išskirtinių savybių ir tarsi niekam nenusikaltęs? Už ką jis pasmerkiamas, kam trukdo jo buvimas, kodėl jis nebuvo priimtas į kurtuazinę aplinką, iš kurios ir atvyko? Į visus tuos klausimus negali būti atsakyta, remiantis vien trilogijos tekstu, nes atsakymai užkoduoti mitinėje praeityje. Skaitytojas turi žinoti netgi ne tai, kas slypi tarp eilučių, o tai, ko kūrinyje iš viso nėra. Tikriausiai skamba keistai, bet reikia nepamiršti, kad jau „Giesmės“ anoniminis autorius ankstyvųjų pagoniškų viduramžių medžiagą pritaikė vėlyviesiems krikščioniškiems. Tik tais laikais dar buvo nepamirštos senosios giesmės ir legendinių herojų biografijas klausytojai žinojo, tad paliktas spragas patys galėjo užpildyti.

Kitaip buvo XIX a., kai sakmės apie nibelungus glūdėjo užmarštyje, ir tik R. Wagnerio tetralogija, aktyvavusi archajiškus skandinavų šaltinius, galėjo, pavyzdžiui, paaiškinti ryšį tarp Zygfrydo ir Brunhildos. Kita vertus, R. Wagneris, į pirmą planą iškėlęs dievų žuvimo ir naujo pasaulio užgimimo motyvą, savaip nutolo nuo „Nibelungų“ siužeto. Dar kitaip yra šiandien, kai F. Hebbelio, manau, neskaito niekas, o „Nibelungų giesmę“ geriausiu atveju atsiverčia germanistai ir būrelis šiaip smalsių, literatūra besidominčių skaitytojų. Suprantu, kad visu aštrumu iškyla klausimas – kokia prasmė braukti dulkes nuo to vienišiaus pesimisto F. Hebbelio tomelių, jeigu šiandienos diskurse jo nėra. Iš tikrųjų, nei kas jį vers į lietuvių kalbą, nei statys teatre. Bet dulkės jau vis tiek nubrauktos, tai gal dar kiek pasigilinkime į savitą intriguojančią F. Hebbelio kaltės sampratą.

Zygfrydo likimas nulemtas dievų nuosprendžio – tik jis galės surasti Brunhildą, išvaduoti ją nuo Votano užkeikimo ir tapti jos sutuoktiniu. Jau prolaikyje nuspręsta, kad Brunhilda atiteks tam, kuris nugalės drakoną, jam atiteks nematomu paverčianti kepuraitė ir jis išsikovos nibelungų lobį. Vos tik išvydęs galiūnę Brunhildą jos pilyje Isenlande, Zygfrydas pajunta, kad jos negalės pamilti. Bet dievų priesake ir nebuvo kalbama apie meilę ar potraukį, o tik apie tai, kad du išskirtiniai individai turės sudaryti sąjungą. Atsisakydamas vykdyti dievų valią, Zygfrydas išduoda ne tik Brunhildą, bet nusikalsta ir savo prigimčiai. Kaip prigimtinis herojus ir valdovas, jis pradeda laisva valia tarnauti Gunteriui, visų akivaizdoje nusižemindamas iki vasalo, nors taip iš tikrųjų ir nėra. Tai tik apsimetimas, siekiant Krimhildos, bet tokie pokyčiai visiškai suardo senąją pasaulio tvarką ir dėsningai veda prie to pasaulio žlugimo.

Įdomu palyginti F. Hebbelio ir R. Wagnerio koncepcijas. Paskutinė R. Wagnerio tetralogijos dalis pavadinta „Dievų žuvimas“ („Götterdämerung“), joje tai ir parodoma, bet nebūtinai pasenusią sanklodą turės pakeisti užgimęs naujas pasaulis. Zygfrydo paskirtis – išsaugojant dieviškumo dalelę, eiti į pasaulį ir būti jame tarpine grandimi tarp seno ir naujo. Savo misiją išvaduoti Brunhildą jis atlieka, herojai žino, kad yra skirti vienas kitam, bet taip pat supranta, kad jų keliai neišvengiamai turi skirtis. Valkirija Brunhilda turi paleisti Zygfrydą, kad šis galėtų suvaidinti jam skirtą vaidmenį žmonijos istorijos virsme. Tai dvi, visiškai skirtingos nibelungų medžiagos interpretacijos, tragiška kaltė slegia tik F. Hebbelio herojų, R. Wagneris kuria naujo žmogaus mitą.

Zygfrydas ir Hagenas – tai priešybės, šviesa ir tamsa, bet gėrio ir blogio opozicija jiems netaikytina; tai du žmonės, kuriuos, prisimenant Johanną Wolfgangą von Goethe’ę, gamta sukūrė du, nes nesugebėjo padaryti iš jų vieno žmogaus. Juos turėtų vienyti abiejų ryšys su gamta, bet kai kas juos skiria, pavadinkim tai sąmone ir pasąmone. Zygfrydas ne tik supranta paukščių kalbą, jam šviesus ir aiškus atrodo visas pasaulis, kol viskas vyksta neįjungiant sąmonės. Sąmoningai jis nesuvokia nieko, ir tai jo riba, jei norite, ribotumas. Jis gausiai apdovanotas gamtos ir protėvio dievo Votano: stebuklingas kardas Balmungas, nematomu paverčianti kepuraitė, maudymasis įveikto drakono kraujyje (dėl ko pramintas raginiu Zygfrydu), kova su milžinais, nibelungų lobis. Nenugalimas, beveik nesužeidžiamas (išskyrus vietą tarp menčių, kur besimaudant užkrito medžio lapelis), jis visas su visomis savo dorybėmis bei gėrybėmis priklauso praeičiai, herojiškam Votano ir Brunhildos pasauliui. Viską jis įgyja tarsi žaisdamas, bet niekas netampa jo dvasine nuosavybe, jis švaisto savo dovanas ir gėrybes į visas puses, nė kiek nesirūpindamas, ar kas nors jas priims. Žinojimas taip pat priklauso dvasinei sričiai, bet Zygfrydui jis neduotas, herojus tiesiog yra, ir tokį jį turi priimti (arba atstumti) visi kiti ir kitokie.

Perkeliant mitų medžiagą į riterių aplinką, turėtų vykti personažų metamorfozė, bet ji nevyksta nei „Nibelungų giesmėje“, nei F. Hebbelio trilogijoje, tik visi herojai, išskyrus Zygfrydą, lengviau integruojami į naujas dekoracijas. F. Hebbelio įsitikinimu, nuo gamtos neatskiriamas herojus niekada negalės taip visapusiškai įsijungti į visuomenę, kaip jo viduramžiškas prototipas. Į kultūros sferą įvedamas veikėjas publikai žinomas kaip mitų didvyris ir gamtos kūdikis. „Nibelungų giesmės“ autorius optimistiškiau vertino galimybę „įskiepyti“ herojų į kultūrinę terpę, o F. Hebbelis įsitikinęs, kad Zygfrydo archajinis susvetimėjimas (archaische Entfremdung) tokiai integracijai neišvengiamai trukdys.

Abiem autoriams labiausiai sekasi pakeisti dekoracijas, pasitelkti riterių kovas, turnyrus, brangakmeniais spindinčius drabužius, besaikes dovanas vienų kitiems, gausias puotas ir pan. Bet visame tame šurmulyje svarbiausi atributai lieka Brunhildos diržas ir žiedas, kurie atiteko ją, dar galiūnę moterį, nugalėjusiam Zygfrydui, nors burgundų karalystėje visas mitines savybes Brunhilda praranda. Iš tiesų, kurtuaziniame pasaulyje ji taip pat nereikalinga, kaip ir Zygfrydas, tad, įvykdžiusi savo misiją, ji jokio vaidmens nebevaidina.

Sąmoningumo aiškiai stokojantis Zygfrydas padovanoja diržą ir žiedą Krimhildai, o ši, nesuvaldžiusi moteriškos tuštybės, puikuojasi „trofėjais“ Brunhildos akivaizdoje, ir tai gilina nesantaiką, veda prie neišvengiamos katastrofos. Spindulingasis riteris, kadangi nieko nežino, tai taip ir nesužino, kad tik Brunhilda galėtų būti jo verta partnerė. Tai kainuoja jam gyvybę, nors niekur apie tai aiškiai nepasakyta. Gyvenimas greta Krimhildos, jos aplinkoje (o tik jai ir Gunteriui kurtuazinė aplinka yra gimtoji, natūrali), reikštų jam visišką asmenybės apribojimą, nors ir to jis nežino. Bet kažkokiu būdu tai tampa žinojimu Hagenui, Brunhildai ir net Gunteriui. Pasaulio virsmas pareikalauja aukos, ja tampa Zygfrydas. Jis, dviejų pirmųjų dalių herojus, ir miręs dar stimuliuojančiai „veikia“ trečiojoje dalyje, kurioje veikėjų dvilypumą ar vientisumą lemia pagonybės–krikščionybės prieštara. Klastingai nužudytas – ar paaukotas, kaip Agnesė Bernauer? – herojus buvo stulbinamai vientisas ir priklausė pasauliui, nežinojusiam skirtumo tarp pagonybės ir krikščionybės.

Religinę problematiką paliksime nuošalyje, nes kalbame apie tragiškos kaltės sampratą. Kur jos ištakos Zygfrydo atveju? Tikriausiai ten, kur germaniška genčių istorija virsta šeimų, o tiksliau – karališkų šeimų, istorija. Tame virsme daline dieviška kilme pažymėtas gamtos vaikas verčiamas reprezentuoti kultūrą, nes pasikeitusiame pasaulyje jis – riteris, aristokratas, karaliaus sūnus, pretendentas į karalaitės ranką. Akivaizdu, kad visa tai nesuderinama su herojine praeitimi, bet ji lydi didvyrį į naujus laikus ir naujus kūrinius, suponuodama tragiškos kaltės neišvengiamybę.

Tikriausiai įžvalgesnis pasirodė R. Wagneris, visose keturiose muzikinėse dramose neišėjęs už archaikos ribų. Kita vertus, kaip pastebi O. Ehrismannas, kompozitorius kėlė sau kitokius uždavinius nei dramaturgas, plačiai užsimojęs sukurti pasaulio istorijos variantą, o ne papasakoti dvaro istoriją. R. Wagnerio pasirinktoje vaizdavimo objektų aplinkoje herojiška asmenybė yra natūrali tos aplinkos dalis, todėl gali būti vientisa ir nespręsti identiteto problemų. F. Hebbelio trilogijos kurtuaziniame pasaulyje herojaus egzistencija įmanoma tik atskirtyje nuo visuomenės ir reiškiasi kaip subjektyvizmas, egoizmas, egocentrizmas. R. Wagnerio Zygfrydas natūralus bei naivus, ir niekas nekvestionuoja tokio jo pavidalo. F. Hebbelio Zygfrydas paliestas kultūros, bet jos neįsisavinęs, priverstas likti autsaideriu. Zygfrydo išskirtinumas vis tik jaučiamas ir R. Wagnerio tetralogijoje, „Der hehrste Held der Welt“ („nuostabiausias didvyris pasaulyje“), kaip jį pavadina Brunhilda, tėra individualizuotas laukinis (ein individualisierter Wilder). O. Ehrismannas vadina jį „pavėlavusiu herojumi“. Taigi, norėdamas suprasti Zygfrydą, suvokėjas turi žinoti ir jo mitinę praeitį, ir „Nibelungų giesmę,“ ir jo vaidmenį bei vietą paraleliniame F. Hebbeliui R. Wagnerio pasaulyje. Žinoma, tai tik teorinis pamąstymas, nes toks maksimalistinis reikalavimas skaitytojui gali pasirodyti (ir yra) juokingas. Kam šiandien gali rūpėti tasai Zygfrydas, kad ir kokiame kūrinyje jis klajotų?

Bet mes kalbėjome apie tragišką išskirtinio individo kaltę, kaip ją suvokia F. Hebbelis, ir Zygfrydo pavyzdys padėjo aiškintis autoriaus sampratą. Gyvendamas pasaulyje, žmogus gali daug kur ir daug kam nusikalsti, bet dramaturgą realios kaltės mažai tedomina. Jo dėmesio centre visada yra egzistencinė kaltė, atsinešama kartu su gyvenimu. Toji prigimtinė (ar kilminė) kaltė be kaltės prislegia ir dažniausiai pražudo išskirtines asmenybes, nes pats jų išskirtinumas F. Hebbeliui tolygus ribų peržengimui bei pasaulio tvarkos pažeidimui. Galime su tuo sutikti ar nesutikti, bet kad kuo nors išsiskiriančiam individui sunku save įtvirtinti visuomenėje nesukeliant priešiškumo, yra dažnai pasitaikantis reiškinys. Buitiškai mes tai dažniausiai aiškiname pavydu, o štai F. Hebbelis randa daug gilesnį, originalesnį ir prasmingesnį paaiškinimą. Tai ar tikrai klasika yra jau beviltiškai praradusi aktualumą? Gal verta kartais net visai pamirštus veikalus ištraukti iš užmaršties? Kiekvienas tegu pats sau atsako į tuos klausimus, visi atsakymai bus teisingi, nes gyvenimas pasikeitė ir toliau keisis.

1 Liepe W. Beitrage yur Literatur-und Geistesgeschichte. Yum Problem der Schuld bei Hebbel. Inö Kieler Studien zur deutschen Literaturgeschichte. Hrsg. Von Erik Trunz. – Band 2. – Neumunster, 1963. – P. 366.
2 Scheunert A. Der Pantragismus als System der Weltanschauung und Asthetik Friedrich Hebbels. – Hamburg und Leipzig: Leopold Vos, 1903. – P. 20.
3 Müller J. Stilkritische Beobachtungen an Hebbels Geschlechter-Dialogen // F. Hebbel. Neue Studien zu Werk und Wirkung. – Westholsteinische Verlagsanstalt Boyens Co. – P. 138.
4 Ten pat.
5 Kayser B. Der Schuldbegriff bei Friedrich Hebbel // Hebbel Jahrbuch. – 1975. – P. 65.
6 May K. Hebbels „Herodes und Mariamne“ // Hebbel Jahrbuch. – 1949. – P. 53–54.
7 Bischke G. Die Problematik des Rachemotives im Drama Friedrich Hebbels // Hebbel Jahrbuch. – 1965. – P. 71.
8 Müller J. Stilkritische Beobachtungen an Hebbels Geschlechter-Dialogen. – P. 142.
9 Kayser B. Der Schuldbegriff bei Friedrich Hebbel. – P. 53.
10 Magris C. Dunojus. – Vilnius: Vaga, 2013. – P. 53.
11 Ten pat. – P. 97.
12 Smith M. E. Das Gegensatzliche als Darstellungsprinzip in Hebbels „Nibelungen“ Trilogie // Hebbel Jahrbuch. – 1978. – P. 124–125.
13 Ten pat. – P. 102.
14 Ten pat. – P. 117.
15 Ehrismann O. Siegfried. Studie uber Heldentum, Liebe und Tod. Mittelalterliche Nibelungen, Hebbel, Wagner // Hebbel Jahrbuch. – 1981. – P. 24.
16 Ten pat. – P. 25.

Raminta Gamziukaitė. Pozityvi stagnacija ir negatyvus aktyvumas Franzo Grillparzerio dramose

2016 m. Nr. 4 / Kiekvieną vakarą, puslapis po puslapio, su įžymiu germanistu Claudio Magrisu keliauju pagal upės tėkmę Padunojės žemėmis. Kasvakar įveikdama po nedidelį atstumą Dunojaus pakrante, pagalvoju, kad ši knyga

Raminta Gamziukaitė. Variacijos Vilhelmo Meisterio tema

2015 m. Nr. 12 / Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą…

Raminta Gamziukaitė. Saulė ir mėnulis, jūra ir krantas. Tipologiniai kontrastai Hermanno Hesse’s romane „Narcizas ir Goldmundas“

2014 m. Nr. 5–6 / Lietuvių skaitytojui Hermanno Hesse’s kūrinys „Narziss und Goldmund“ žinomas kaip „Narcizas ir Auksaburnis“ (vertė Teodoras Četrauskas), o šio rašinio paantraštėje Goldmundo vardas teikiamas originalo forma.

Raminta Gamziukaitė. Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

2013 m. Nr. 8–9 / Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio…

Raminta Gamziukaitė. Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

2013 m. Nr. 4 / Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis…

Raminta Gamziukaitė. Trys viename – Goethe autobiografiniame pasakojime

2012 m. Nr. 3 / Su kokiais lūkesčiais mes imame į rankas autobiografines knygas ir ar visada jie išsipildo? Ar galime tikėtis autentiško pasakojimo kūrinyje, kurį su tam tikromis išlygomis ar be jų laikysime autobiografija?

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Tapytojas Noltenas ir trys ne jo moterys

2011 m. Nr. 8–9 / Eduardo Mörike’s romanui „Tapytojas Noltenas“ („Maler Nolten“), sukurtam 1830, o 1832 m. J. V. Goethe’s mirties metais išspausdintam, vokiečių kritika yra skyrusi išskirtinai didelį dėmesį. Literatūrologų susidomėjimas šiuo…

Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė. Visatos modeliai pagal Adalbertą Stifterį

2010 m. Nr. 7 / Austrų literatūra jau nuo viduramžių artimai susijusi su vokiečių literatūra, ir tokia kaimynystė nebūtinai jai naudinga. Garsiausias vokiečių herojinis epas yra „Nibelungų giesmė“, bet visi šaltiniai teigia, kad paskutinį „Giesmės“…