Nijolė Kašelionienė, Kęstutis Nastopka. Varžybose su Villonu

2000 m. Nr. 10

François Villon. Rinktinė poezija / Œuvres. Originalai ir vertimas iš senosios prancūzų kalbos. Vertė Sigitas Geda. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 341 p.

Garsas apie Villoną ligi šiol lenkė jo poezijos vertimus į lietuvių kalbą. „Ženkit, mano graudžios, mano nykios eilės, / Ženkite motyvu: Mais où sont les neiges d’antan!“ – 1933 metais Jonas Kossu-Aleksandravičius į savo eilėraštį įrašė citatą iš Villono „Baladės apie buvusių laikų damas“. Eilėraštis išlieka gyvojoje poezijos atmintyje, o ar daug kas žino, kad šios baladės vertimą galima rasti kriptonimu K. A. pasirašy­tame straipsnyje „Pranciškus Vijonas“, kuris buvo išspausdintas 1931 m. „Šviesos kelių“ 10 numeryje? 1934 m. Antanas Venclova studijoje „Audringas François Villono. valkatos, galvažudžio ir poeto, gyvenimas“, spausdintoje per tris „Kultūros“ numerius, teigė, kad lietuvių kalba tėra vos keletas Villono poezijos ištraukų vertimų. 1958 m., perspaus­dindamas studiją, greta prozinių perpasakojimų jis jau pateikė trejetą Aleksio Churgino vertimų: „Baladę, parašytą Bloa varžyboms“, „Laišką draugams“, „Rondo“ („Priglausk, o dieve, vargšo vėlę!“). Vėliau garsiąją „Pakaruoklių baladę“, „Ketureilį“ ir ketvertą baladžių iš „Didžiojo tes­tamento“ išvertė Vaclovas Šiugždinis.

Bet ir toliau verstini Villoną stelbė poetinis jo mitas, įtaigiausiai išreikštas Sigito Gedos paskyrimų poemoje F. Villonui „Nakties žiedai“. Ir štai poetas, prikėlęs skandalingojo prancūzo vėlę, pačiame XX amžiaus gale ryžosi prakalbinti jį lietuviškai, pristatyti „ne su vyno taure, ne su durklu, kastetu, keliaujančio piligrimo lazda rankoje“, o rinktiniais eilėraščiais. Beje, pavadinus originalų ir vertimų tomą „rinktine poezi­ja“, be reikalo pasikuklinta. Išskyrus vienuolika baladžių, parašytų kokijarų žargonu, kurių neįmanoma vienareikšmiškai iššifruoti, išversta visa išlikusi Villono poezija.

Tarp Villono – valkatos, galvažudžio ir poeto – mito ir jo poetinių tekstų yra nemažas atstumas. Skandalingas gyvenimas, nors ir paliudytas ne viena biografine detale, pirmiausia yra poeto pasirinkta kaukė. Tyrinė­tojai atpažįsta, kad tariama išpažintis tėra žaidimas tradiciniais vidur­amžių poezijos štampais, citatos ar ironiškos jų parafrazės. Daugelis Villlono baladžių motyvų nėra originalūs, unikalus yra tik jų derinys, pirmtakus ir varžovus pranokstanti meistrystė. Po nelaimėlio, nevykėlio studento kauke slepiasi viduramžių eruditas, menų ir istorijos žinovas, eiliavimo virtuozas.

Versti Villoną – rimtas eiliavimo meno išbandymas. Visuose aštuoneiliuose, kuriais parašytas Mažasis ir Didysis testamentas bei dauguma baladžių, yra po keturgubą rimą (ababbcbc), dešimteilėse baladžių strofose – po du trilypius rimus (ababbccdcd). Visos trys baladžių stro­fos ir refrenas baigiasi ta pačia eilute, visose jose kartojasi tos pačios klauzulės. Šešiose baladėse slypi vienas ar keli akrostichai. Natūralu manyti, kad visko išversti beveik neįmanoma.

Formalūs viduramžių baladės apribojimai yra viena iš stilistinių dominančių. „Džiaugsmingai sveikiname senąją Baladę, / Vėl naują rimų žaismą jos pynėj atradę“ (Churgino vertimas), – taip ją apibūdino Boileau. Rimų pynė, nors ir nesilaikant baladės kanono, buvo „Nakties žiedų“ kompozicijos principas. Vertėjas S. Geda išsaugo Mažojo ir Didžio­jo testamento aštuoneilių kompoziciją, ištisinį abiejų rondo strofų ei­liavimą, paskutinės baladžių eilutės (ir su ja susijusių rimų) pakartojimą, bet metrinę jų schemą varijuoja gana laisvai. Tas pats rimų repertuaras per visas tris strofas išlaikytas „Baladės apie praėjusių laikų senjorus“, „Liaupsės teismui“ ir „Dvigubos baladės ta pačia tema“ pirmosios dalies vertimuose. „Baladėje senprancūzių kalba“ ir „Dvigubos baladės ta pačia tema“ antrosios dalies vertimuose ištisai rimuojama po dvi stro­fas. Kartkartėmis kaitaliojama ir aštuoneilių kompozicija, bet keturgu­ba pynė išsaugoma. Išskyrus „Baladę Roberui d’Estutviliui“ ir „Baladę storulei Margo“, išlaikomi visi akrostichai.

Siekdamas metrinio adekvatumo, vertėjas naudojasi visu moder­niosios poezijos rimų repertuaru, tarp jų ir tokiais, kurių klasikinis ei­liavimas rimais nelaikytų: romietė – Taidė, veidų – kaktos – išdidus – nežinau, greit – bet, apsižergs – gert – graži – dievaži, nelaimėj – amą, vyną – vadino – vieno, peiliu – keliuos, cimbolais – įžūlų, sėdžiu – ačiū, ugnimi – tebūnie, Magdalenos – vilnos… Apytikriai rimai, žinoma, trik­do eiliavimo drausmę, bet susilpnėję vienos pynės sąskambiai kom­pensuojami sąsajomis su kita pyne: vienas – kaldiniais – kilnūs – švel­niais – statiniais – kasdieną – seniai – vėjas. Vertėjas neimituoja viduramžių kanono, o tik primena jį šiuolaikinės poetinės kalbos ženk­lais. Nors nuo originalo metrinės schemos nutolstama, poetinės kalbos tankumo įspūdis išlieka.

Vertėjas sumaniai atkuria Villono stilistines kaukes. Poeto dvasia reiškiasi išraiškingomis idiomomis, įtraukiančiomis ir stačiokišką valkatos šneką, ir viduramžių realijas:

Jaunystės nėr, o aš liekuos,
stoka ir proto, ir žinių,
kaip uoga džiūti ant šakos, ‘
nei činšo, anei pinigų;
patsai mažiausias iš draugų
atsižada akim nudurtom,
o kas jiems pareiga? Tegu…
Juk neturiu aš jokio turto.

Man nebaisu, kad priekaištaus,
esą perdaug esu pragėręs;
neišdaviau, neįkišau,
piktnaudžiavau tik smagumėliais:
aš kainos nebuvau užkėlęs,
aš tai teigiu neužsimerkęs.
advokataus – gyvenimėlis.
Kas nesuklydo – tenesmerkia. (p. 53)

Gedos vertimas lenkia ankstesniuosius šnekamosios kalbos ekspresyvumu: „geri liežuviai tik Paryžiuj“ (plg. Šiugždinio: „Nerasi niekur – tik Paryžiuj“), „laimingas tas, kas neįkliuvo“ („Laimingas, kam mylėt neteko“), „regėdamas šlaunų liaunumą“ („Išvydęs groži moters kelių“), „prisiekdamas savais kankolais“ („Šventai prisiekęs prieš kelionę“), „per šikną tvojo kastuvu“ (plg. Churgino: „Likimas tvojo taip lazda, / jog dar ilgai jam kaulus gėlė“). Provokuodamas švelniasielius lietuvius, Gedos Villonas poetizuoja kūno apačią („Gražiosios Šalmininkės apgailestavimai“, „Baladė storulei Margo“, erotinės „Testamento“ dvipras­mybės).

Vertėjui paklūsta ir kiti stilistiniai registrai. „Baladėje, kurią Villonas parašė savo motinos prašomas kaip maldą į Dievo Motiną“ (p. 113–115). atkuriamas kalbinis naiviai tikinčios senutės portretas. „Baladė­je“ (p. 161–163) poetiškai transformuojami alchemijos terminai ir vidur­amžių buitis:

Sublimatė, kuri šiurpu net liesti,
ant bambos žalčio, to. kursai dar gyvas,
kraujy, kursai variniuos bliūduos vėsta
barzdaskučių, per pllnatį ankstyvą. –
jie – vienas žalias, kitas – juodu žiba…
Augly, vėžluotoj opoj, dubeny muiluotam,
kur prausiasi žindyvės skarmaluotos,
vandenyje, kur kekšės vos iš guolių
(bordelyje nebuvęs, nesupras to!),
tesukepa liežuviai pavyduolių!

O Prince, nepraleiskit šių kąsnelių,
o jeigu trūksta rėčių ar sietelių,
paimkit dugną kelnių pritrizniotų;
pirmiausia, aišku, kakuose paršelių
tesukepa liežuviai pavyduolių! (p. 161–163)

Taigi, Villono poezijos vertimų raktas jau yra, tik ar visada pavyks­ta juo atrakinti?

Keičiant kultūros kodą, vertimas kartais prasilenkia su originalu. „Testamente“ Villonas skundžiasi, kad meilės aptemdytam protui blogas alus atrodo kaip jaunas vynas, vertime – „alus – šampanas, nes puto­ta“ (p. 99), nors viduramžių poetą nuo pirmosios šampano taurės skiria geri du šimtmečiai. Villonas, pašiepdamas vienuolių prabangą Šim­tamečio karo nualintame krašte, lygina juos su batuotais, auliniuotais austrių žvejais, vertime jie virsta austrių valgytojais: „kaip austres gliau­do – su auliniais“ (p. 57). Tarp prancūzų virtuvės gardumynų Villonas mini visokiausiais būdais paruoštus kiaušinius – keptus, virtus be lukš­to, kepinamus su sužiedėjusią duona, vertimo skaitytojui patiekiama tik „kiaušinių, pasenusių, o ir šviežių“ (p. 59). Berta didžiapėdė – Karolio Didžiojo motina, kurios viena pėda buvusi didesnė už kitą. „Baladės apie buvusių laikų damas“ vertime vadinama „Berta storkulše“ (p. 67), o „Mažajame testamente“ minimi šarviniai marškiniai, kurių Villonui iš tikrųjų neteko nešioti. – „riterio marškoniu“ (p. 17).

Diskutuotinas atrodo sakralinių formulių stilistinis nužeminimas. Dengdamasis dievobaimingumo kauke, Villonas kreipiasi į palaimintąjį Dievo Sūnų, tiek kartų apsaugojusį nuo pasmerkimo ir išvadavusį iš nie­kingųjų galių, šlovina jį kartu su Dievo Motina ir Liudviku, geruoju Prancūzijos karaliumi. Vertime dangaus Karalienės ir žemiškojo valdo­vo pašlovinimas atrodo taip (vertėjo papildymai išskirti kursyvu):

Nuo mūsų prigimties žemos
apgint turėjo kaip nuo musių,
ir Dievas Tėvas, ir Jo Motė,
ir Liudvikas – galva Prancūzų! (p. 43)

Kitur šlovingoji Dievo Motina virsta „Motina, kuri ištvėrė“ (p. 109). Sūnus, kuris, kaip ir Šventoji Dvasia, yra toks pat amžinas kaip Tėvas, – Sūnumi, „kuris per Dvasios šventumus / daug amžinesnis negu kitas“ (p. 107), o Dievo Motina, dieviškumo buveinė, – „tuo būstu dievišku, kurs žiba“ (p. 109).

Kartais rizikingas poetinių posakių iššifravimas. „Testamente“ Vil­lonas skundžiasi, kad liūdinti širdis ir tuščias dviem trečdaliais pilvas nutolina jį nuo meilės vilionių, vertėjas metaforas taip sukonkretina: „bet liūdna man ir – išbadėjęs, / žarnų vos trečdalį prikišęs, / dėl to toli – nuo moteriškės“ (p. 55). Pašiepdamas sąvadautoją Šatlės sargybinį, saugojusi laisvo elgesio merginas, Villonas testamentu jam palieka savo senus demb­lius, kad gerai pasimylėjus vėliau nelinktų keliai. Vertime žaidimas dvipras­mybėmis blėsta: „ir savo čiužinius aukoju, / jie tau pravers per suėjimą, / kad nevirpėtų tavo kojos“ (p. 103). Metaforinį meilės ryšių apibūdinimą vertėjas tiesiog įvardija, palyginkime: jinai nori nutraukti šį gyvą sąryšį neklausydama mano graudingų skundų ir „nepaisant mano skundo, klyksmo – / nei meilės, anei sueities“ (p. 11), bordelyje, kur mes užsiimam savo verslu ir „bordelyje, kuriam gašlaujam mes“ (p. 177). Toks žodynas įdedamas net į Koheleto lūpas: „Gašlauk jaunystėje, sūnau“ (p. 55). Beje, Biblijos vertime, kuris cituojamas Genovaitės Dručkutės rašytuose paaiški­nimuose, sakoma: „Linksminkis, jaunikaiti, savo jaunystėje“.

Daugelis vietų Villono, kaip ir kitų viduramžių autorių, tekstuose be paaiškinimų nebesuprantamos. Antai „Mažajame testamente“ poetas skundžiasi, kad švelnūs mylimosios žvilgsniai ir malonios šypsenos, varstę savo apgaulingomis saldybėmis iki pat gelmių, lemiamą akimirką jį apga­vo tarsi baltakojis žirgas: jam tenka eiti sodinti kitų vynuogienojų ir atspausti kitą monetą. Iš paaiškinimų sužinome, kad viduramžiais tikėta, jog baltakojis žirgas atneša jo raiteliui nelaimę, o pasakymų „sodinti kitus vynuogienojus“ ir naudotis „įdubimu su atspaudu <…> monetų kalimui” erotinė reikšmė – ieškoti kitos mylimosios. Vertime aptartosios figūros minimos, bet „kumelaitė baltakojė”, nurungusi mylimosios žvilgsnius, spardosi ne taip galantiškai, o „vynuogienojų sodinimas“ tarsi siejamas su pavaldumu tai pačiai kumelaitei:

Ir jeigu rodės man palankios
grimasos, mielos ir malonios, –
taip išraiškingai žvelgė, lenkės,

net šiurpuliai man varstė šonus, –
ta kumelaitė baltakojė
užvaldė… Kur turėčiau dėtis?
Einu sodini vynuogienojų,
kitokių kaldinti monetų. (p. 11)

Žinojimas, kad posakis „padėti violą po suolu“ primena freskose vaizduojamą mirštanti menestrelį, neatgaivina eilutės „Viola mano, pasi­lik čia!“ (p. 99). Paaiškinimas, kad viduramžiais medžioklė, karas ir meilė buvo laikomi vieninteliais užsiėmimais, vertais kilmingų asmenų, padeda suprasti originalo teiginį, kad už kiekvieną malonumą, ar jį patir­tum su skalikais ir paukščiais, ar kare, ar meilėje, mokama tūkstančiu skausmų, bet dėl to vertimo prasmė netampa skaidresnė: „koks bučinys saldus bebūtų, – / iš meilės, paukščių ar šunų, / visi mes sakom eida­mi: / už džiaugsmą – tūkstantis skausmų“ (p. 91). Kukli Villono užuo­mina, kad pati moterų prigimtis verčia jas visus karštai (vivement) mylėti, vertime taip išplėtojama: „bet prigimtis moteriškoji / gyvoms bemylint lei­džia gulti“ (p. 91). Villonas abejingai kalba apie savo mirtį. Jis neužgau­na nei jaunų, nei senų, niekam nesvarbu, ar jis dar vaikšto, ar jau guli karste: dėl vieno vargšo kalnai nepasijudins iš pamatų. Vertime – „Jau­nimą myliu ir kitus, / gyvus ir mirusius duobėj – / kalnai nuo to nepa­judės, / dėl vieno vargšo, – tai sudie“ (p. 49). Kodėl gi toks nelaimėlis griebiasi Biblijos citatos?

Perkūrimas graužia meninę „Pakaruoklių baladės“ sąrangą, kadaise davusią impulsą įspūdingoms „Nakties žiedų“ parafrazėms. Originale tarp dangaus ir žemės karantys pakaruokliai kreipiasi į gyvenančius (vertime – „gyvensiančius“) po jų, kad šie užtartų juos prieš Dievą ir išgelbėtų nuo pragaro grėsmės: „Maldaukite Dievą, kad jis atleistų visas mūsų kaltes“. Vertime tie, iš kurių prašoma pagalbos, patys priskiriami pragaro valdoms: „išteisinti maldaukite, velniai“. Tarkime, kad toks vaid­menų sukeitimas atitinka nuodėmingo žmogaus sampratą: „juk ne visi žmonės yra tvirto būdo“ (vertime – „juk nedaugel / žmonių garsėja savo brandumu“). Bet baladės refrene pakaruokliai atsižada bendrauti su pragaru, tikina nesą jam nieko skolingi (vertime – „mes neskolingi, elgėmės dorai“). Prašymas pagailėti ne tik vargšų pakartųjų, o „ir mūsų blusų“ gal ir tiktų ironiškajam viduramžių poetui, bet kaip įterpti blusas į atgailos maldą? Originale meldžiama: „atleiskite mums, nes mes esame numirėliai“, vertime – „atleiskit mums, mes likom be namų“. Originale tiki­masi, kad neišsenkanti Marijos Sūnaus malonė apsaugos pakartuosius nuo pragaro žaibo, vertime tai pavirsta kalbos ornamentais: „vardan Sūnaus Mergelės, mūs Marijos / tesivynioja Jo malonių gijos, / tenežaibuos, nesitrankys tenai“. Trečioje baladės strofoje mirties pagalbininkais tampa gamtos gaivalai: negyvėlių kūnus plauna lietus, džiovina ir juodina saulė, sūpuoja vėjas; šarkos ir varnai išlesa akis; paukščių snapai sukapoja kūnus tarsi siuvamuosius antpirščius. Vertime – „susitraukė kaukolė juoda“, „neduoda šarka net sudėti bluostą“, pakaruokliai ištrūks­ta iš kartuvių („tai čia, tai ten mes vėjo nešami, / į prarajas giliąsias meta­mi“) ir virsta antpirščiais, „paukštelių siuvamais“.

Gretimos sintagmos kartais prieštarauja viena kitai: „liesa, yra šiek tiek variokų, / tačiau jau baigės jie kaip sykis“ (p. 35), originale – tėra tik kelios smulkios monetos, kurios greit baigsis, „ir taip darysiu net numiręs, / geradarystė – nemarši“ (p. 45), originale – „ir taip darysiu, kol numirsiu: geradarystės nevalia pamiršti“. „Gražiosios Šalmininkės baladės“ strofos baigiasi eilute – „ne daugiau negu nuvertėjusi moneta“. Su be­verčiu pinigu lyginamos senės, „išėjusios iš apyvartos“, niekam nebereikalingas senas kunigas, nebekurstanti meilės bjauri senatvė ir pati Šalmininkė, nesulaukianti, kad kas ją paimtų. Nuvertėjusią monetą pakeitus sena moneta, palyginimų logika silpnėja: „kas sena – viskas eina sau / kaip moneta, kuri sena“, „nelygu kunigas, kuris / kaip moneta, kuri sena“, „kokia senatvė – dievaži, / kaip moneta, kuri sena“, „manęs nenori pirkt nė vienas, – / kaip moneta, kuri sena“.

Villonas, pasikliaudamas viduramžių komentatoriais, Atėnų karvedį Alkibiadą įtraukia į „Baladę apie buvusių laikų damas“ greta tariamos „jos pusseserės“ kurtizanės Taidės. Vertėjas grąžina Alkibiadui vyriškąją lytį ir vadina šią porą „pusbroliais tikrais“ (p. 65). Bet ką veikti pus­broliams damų būryje?

Kai trūkinėja reikšmių sąsajos, klaidingai perskaitytas originalo žodis netrukdo sueiliuoti: „Jiem, o Meilei, brangiai Rožei / anei širdies, anei tikybos“ (p. 117), originale – nepalieku nei širdies, nei kepenų; foye – kepenys, o ne foy – tikėjimas.

Daugialypiais rimais suveržta Villono strofa visa aprėpiama vienu žvilgsniu. Vertime – žodis išsineria iš konteksto, žodyninės reikšmės užsisklendžia. „Testamente“ kalbama apie visus kitus, kuriuos ėda nuodėmė (tout autre que peché mord), apie alkį, kuris varo vilką iš girios, vertime – „kaip ir kitiems, kur ėst netingi“ (p. 47), „ir lekiam, kaukda­mi vilkais“ (p. 51). „Villono širdies ginče su kūnu“ šaipomasi iš tokio pažinimo, kuris baigiasi gebėjimu baltame piene atpažinti juodą musę, lietuviškai į baltas ir juodas skirstomos „musės pienely“ (p. 269).

„Ketureilis“, kuris 1533 m. leidime buvo pavadintas „Ketureiliu, kurį Villonas parašė pasmerktas mirti“, kibirkščiuoja ironija. Savo likimą poetas sieja su François vardu, kuris tariamas taip pat kaip ir žodis „prancūzas“ (tais laikais taip buvo vadinami Prancūzijos centro gyven­tojai). Villonas nesidžiaugia priklausąs jį myriop pasmerkusio Paryžiaus teismo jurisdikcijai ir ironiškai lokalizuoja Paryžių prie Pontuazo (nedide­lio miestelio). Atitinkamai apverčiama ir erdvės vertikalė: kaklas (viršus), atsidūręs sieksninės virvės apačioje, patirs apačios (sėdynės) svorį.

Verčiant į kitą kalbą, dalies poetinių asociacijų tenka atsisakyti. Iljos Erenburgo vertime į rusų kalbą neliko nei Paryžiaus, nei Pontua­zo, bet futuristas Majakovskis cituodavo šį ketureilį kaip kūrybinį manifestą: „Ja Fransua – čemu ne radi – / Uvy ždiot smert’ zlodeja, / I skol’ko vesit etot zad, / Uznajet skoro šeja“. Šiugždinio vertime ironiškas pabaigos kirtis disonuoja su blankia pradžia, teigiančia nuolankumą: „Aš, Fransua, kaip žinot jūs, / Gimiau Paryžiuj, kaip ir dera. / Tuoj kaklas kilpoje pajus, / Kiek mano užpakalis sveria“. Gedos išverstame „Ketureily­je“, turinčiame paantraštę „Kaip Villonas bijojo būti pakartas“, ironijos pėdsaką atpažįstame paskutiniajame žodyje ir išradingame rime, susiejančiame viduriniąsias eilutes, bet kopijos tai neatgaivina:

Tai Fransua, iš vargo buvęs,
Paryžiuje prie Pontuazo;
kai virvės galas užsimazgo,
aiškėja svoris jo šiktuvo. (p. 281)

Vienas Villono meistrystės ženklų – poetinė prasmės ir garso vienovė. „Baladėje apie buvusių laikų damas“ egzotiški garsių moterų vardai inkrustuoti į eufonišką garsyną. Dominuojančių dusliųjų priebalsių fone vinguriuoja nosinių sklandžiųjų melodija, vedanti į paskutiniąją stro­fos eilutę – klausimą be atsakymo: „Mais où sont les neiges d’antan?“. Įspūdingas garsinis akompanimentas lydi deivę Echo, kuri, pasak mito, Heros nubausta už plepumą, kartoja tik išgirstų žodžių galūnes: „Echo parlant quant bruyt on maine / Dessus riviere ou sus estan, / Qui beaulté ot trop plus qu’humaine. / Mais où sont les neiges d’antan?“ Pir­masis baladės vertėjas į lietuvių kalbą aido vaizdinį ryškino asonansais („O Echo, aidu sugrąžinus / Atgal tą laiką balso bėgį…“), Šiugždinis – asonansais ir aliteracijomis („Kur Echo, ta, kuri kartojo / aidžius gar­sus, kuriai ničniekas…“). Nors Gedos vertime šios eilutės išraiškingai aliteruotos, bet priebalsių sangrūda užgožia aido eufoniją: „Echo, kurią girdėt gali, / kuomet triukšmai virš upės driekias…“ (p. 67). Kad vardų sąrašas gali virsti poezija, puikiai parodė Maironis pirmąja „Čičinsko“ stro­fa. Villono baladės vertime senų laikų damų išvardijimas tokio įspūdžio nedaro.

Rimtas iššūkis vertėjui – nuolatinės Villono idiomos. Kaip rasti lietuviškus atitikmenis į poeziją įpintoms patarlėms, nepažeidžiant jų metaforinio motyvavimo? Kai vertėjas bando problemą apeiti, tekstas darosi klampokas. Prancūzų posakis prendre des vessies pour des lantemes (palaikyti šlapimo pūsles žibintais) reiškia „labai apsirikti“, bet kas be originalo atpažins šią reikšmę „Testamento“ eilutėse: „bet ką gudruolė apgalės – / pradės tau šviest pūslė šlapimo“ (p. 97)? Per­frazuodamas populiarų viduramžiais posakį esguisez comme une pelote (išaštrinti, nusmailinti lyg rutulį), Villonas teigia, kad karti gyvenimo patir­tis ir toliau slysta nuo jo proto kaip Averojaus komentarai nuo Aristotelio veikalų. Išnykus ironijai, lieka sunkiai suvokiamas ketureilis: „kančia užaštrino man protą / labiau nei kamuolį smeigtukų: / smagiau jie (?) naršė Aristotą, / nei Averojaus rašinukai“ (p. 45).

Villono „Patarlių baladę“ sudaro kanoniškai surimuotos 32 auten­tiškos ar pagal jų modelį paties poeto susikurtos patarlės. Visos patar­lės turi tą pačią sintaksinę sandarą tant… que (tol … kol) ir varijuoja tą pačią mintį – kas nors daroma tol, kol ateina pabaiga: Tant crie-l’on Noël qu‘il vient (tol šaukiamos Kalėdos, kol jos ateina). Monotonijos išvengiama žaidžiant dviprasmybėmis, tiesioginės ir perkeltinės reikšmės sąsajomis, apsimestiniu rimtumu ir pašaipa. Patarlė-raktas, kuria baigiasi visos keturios strofos ir refrenas, pažyra viena kitą provokuo­jančiomis variacijomis: tol ožka draskosi, kol ją visą skauda; tol puodas vandenį neša, kol sudūžta; tol tolinies, kol tavęs nebeprisimena: tol apgaudinėji, kol tampi niekam nebeįdomus; tol myli šunį, kol jį šeria; tol grumiasi dėl vietos, kol ją užima; tol gyvena pamišėlis, kol pasveiks­ta: tol eina, kol grįžta atgalios; tol jį muša, kol jis įgyja proto ir t. t. Kaip jas išversti? Pasikartojanti eilutė „tol laukia, kol Kalėdos pasirodo“ iš­trina pastangų intensyvumą, griauna veiksmo ir rezultato priešpriešą. Vietoj cituotųjų sakinių randame vertėjo sukurtus pasakymus: „Ožka tol kuičias. kol nepatogu. / tol semia vandenį, kol dūžta puodas“, „tol jis toli, kol tu jo neužuodi, / tol šelmis jis, kol laikomas nieku“. „Tol myli, kolei lepinti smagu“, „tol siekia saulės, kolei jau sunokę“, „tol kvailas, kol suvokt sunku, / į priekį – atbulainas pasiduoda, / tol muša, kol jau džiaugiasi protu“ (p. 221–223).

Pirmojoje „Mažojo testamento“ strofoje Villonas pasiryžimą nebesiimti jokių veiksmų prieš tai jų neapmąsčius sutvirtina dvigubu priežodžiu le frain aux dens, franc au collier (sukandęs žąslus, be pavalkų). Prancūzams „sukąsti žąslus“ reiškia „pasileisti bėgti, nesitramdyti“, „būti be pavalkų“ – „veikti drąsiai ir atvirai“. Lietuviai tokių priežodžių neturi. Jei kalbama apie lekiantį žirgą, posakis „sukandęs žąslus“ teigia veržlumą tik kontrastuodamas su lėkimu. Tad dvieilis „apsvarstęs reikalus rimtai, / žaboklius dantimis sukandęs“ įgyja prievartos ir prakaito prieskonį. Kas varžė vertėją, poetiniu talentu neabejotinai pra­nokstantį savo pirmtakus?

Manytume, kad varžybų su Villonu taisyklės nebuvo palankios. Viduramžių prancūzų kalbą net ir retas romanistas įkerta. Tad daugu­ma netesėjimų lyg ir užprogramuoti. Tolimų epochų poetams prakalbinti reikia ne vien improvizacinių kūrėjo galių, bet ir kruopščių studijų. Kad ir kaip vertintume A. Churgino vertimus, filologinio pasirengimo jam užteko. Kas kita, kad didieji Europos poetai jo vertimuose bylojo sklandžia poetinės vidutinybės kalba. Gedos vertimuose – priešingai – plazda gaivališka Villono poezijos dvasia, kuri kartais išsprūsta iš kontrolės.

Recenzentų post scriptum. Su savo nuomone supažindinome ir vertėją. Jo manymu, senoji prancūzų kalba (ir kruopštūs G. Dručkutės filologiniai vertimai) bei vertimai į vokiečių ir rusų kalbas leidžia daugelį posakių interpretuoti savaip. Labai praverstų diskusija apie naujausius poezijos vertimus.