Atsiminimai ir dienoraščiai
Pralaužti platesnį dangaus skliautą: Henriko Nagio laiškai Alfonsui Nykai-Niliūnui
2020 m. Nr. 10
Šių metų spalio 12-ąją minimas poeto, literatūros kritiko bei vertėjo Henriko Nagio (1920–1996) šimtmetis. Atstovaudamas tarpukariu Lietuvoje brendusiai naujajai intelektualų kartai, kurios gyvenimą dramatiškai sujaukė istorijos verpetai, jis, kaip ir nemaža dalis jo kartos, pasitraukė į emigraciją, kur neretai skausmingai derino pragyvenimo prozą su kūrybine būtinybe. Viena iš tokių veiklų tapo 1952 m. Buenos Airėse pasirodęs žurnalas „Literatūros lankai“ (išleisti aštuoni numeriai). H. Nagys čia skelbė straipsnius meno, literatūros temomis, poezijos vertimus iš vokiečių, anglų, latvių kalbų bei literatūros ir meno kritiką. Tekste „Mūsų benamės literatūros ateities perspektyvos“ H. Nagys šitaip iškristalizuoja savo požiūrį: „Neveidmainiškas kritikos žodis, keliąs visus būtinus reikalavimus literatūriniams kūriniams, yra didžiausias užtikrinimas, kad mūsų literatūra čia išliks gyva ir nepaskandinta impotentiškom savęs apgaudinėjimo kurtizanijom. Ir aišku, tiktai kokybiškai svari literatūra tegali būti vienu efektingiausių ginklų prieš nutautėjimą ir užmarštį, ir įrodymu mūsų priešams, kaip rimtai mes suprantame savo tautinę misiją: tęsti literatūrinę tradiciją, t. y. už tuos rašytojus, kurie pavergėjų nutildyti laikinai arba amžiams“ (rankraštis, kaip ir kitas poeto archyvas, saugomasMaironio lietuvių literatūros muziejuje).
Jubiliejaus proga publikuojami H. Nagio laiškai, rašyti Vokietijoje ir Kanadoje 1945–1968 m. poetui Alfonsui Nykai-Niliūnui. Atrinktuose laiškuose nusakomi literatūriniai rūpesčiai, veriasi žemininkų-lankininkų tapsmo programa. Biografinio lygmens tekstuose – egzistenciniu nerimu persmelktas vidinis gyvenimas. Viena prie kitos rikiuojasi asmeninio gyvenimo detalės, iškyla besikeičiančios aplinkos ženklai. Esmine tema, vingiuojančia plona filigranos gija iš vieno laiško į kitą, tampa savo kartos leidinio – „Literatūros lankų“ – parengimas, išleidimas ir išsaugojimas.
Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Lustenau, 1945 09 27
Alfai, rašau tau lyjant nesibaigiančiam rudens lietui… Lyjant be jokios pertraukos jau kelintą dieną ir naktį. Gaila, kad visa tai kvailai išėjo ir Tiubingene nebesusitiksim. Įsimatrikuliavau Insbruko1 universitete baigti tų juokingų ir kvailų dalykų. Tik kambario tai nėra. Ir valgyti ten labai ubagiškai nedaug. Pridėk dar nejaukų šaltį, kuris palto neturint patrigubės… Ir turėsi tokį artėjančių mano studijų vaizdą.
Nemanai atvažiuoti Insbrukan? Mokslo atžvilgiu čia nebūtų sunku, be to, būtumei nors vienas žmogus… Šiaip čia nė vieno veido, į kurį būtų galima žiūrėti neprisimerkus ir nejaučiant visiško abejingumo.
Jeigu gaučiau leidimą atvažiuoti dar į Tiubingeną. Iš tikrųjų buvo gera tas dvi savaites pas jus. <…>2 Žinai, tu man atsiųsk savo eilėraščių. Visą pluoštą. Ir būtinai, jei gali, dar įduok tiems, kurie šituos mano laiškus neša. Aš tikiu Tave čia netrukus pamatyti. Juk nevažiuosi Prancūzijon?
Henrikas
P. S. Dar vienas toks kvailas reikalas: jei susitiksi kurį mano profesorių (Girnių, Maceiną ir Ivinskį), paprašyk, kad man parašytų tokį paliudijimą, jog buvau 6 sem. studentas Filosof. fak., nes šitiems nelabai vien tik studijų knygutės nuorašo pakanka.
Insbrukas, 1948 05 14
Mielas Alfonsai,
Gyvenu čia tokiam vienam viešbuty visai vienas. Krūvos knygų ir karštas vėjas ir aplinkui akmeniniai kalnai. Kaip šuva būdoj. Bet nieko negalima padaryti: reikia ir taip kartais gyventi. Gerai tik tai, kad gali su savo mintim būti visą dieną ir visą naktį. Rašau, skaitau, valkiojuos po laukus, nueinu ligi upės ir žiūrau į drumzliną ir greitą srovę. Ir taip bėga dienos. Grįšiu gegužės 30. Tikriausiai atsivešiu ir kelis eilėraščius, galėsiu pasiųsti H. Radauskui. Parašyk kokį atviruką.
Tavo draugas Henrikas
Insbrukas, 1949
Mielas Alfonsai,
Kaip Tau sekasi gyventi rudenį? Apie mudviejų „profesinį likimą“3 jau painformuotas ir aš. Vis dėlto prof. Jonynas4 savo padarė! Čia ruduo, tuščia, diena po dienos rašau, rašau, rašau. Grįšiu spalio pabaigoje. Parašyk prie progos kelis žodžius apie save. Aš, kaip matai, – nelabai ką galiu parašyt. „Aidams“ persiunčiau straipsnį ir eil. vertimus apie Traklį. Kas naujo rašytojų draugijoj? Pasveikink nuo manęs širdingiausiai Sandrą5!
Henrikas
Montrealis, 1951 12 18
Brangus Alfonsai,
Ant šio „sveikinimo“ popieriaus nutariau Tau parašyti ilgai žadėtą laišką. Su Tavo broliu Petru mudu dažnai Tave prisimenam. Susitarėm – jei tik tai bus įmanoma – šią vasarą tave kartą aplankyti. Štai Tėv. Leonardas6 rašė man neseniai, kad Tu buvęs Brooklyne. Kaip gerai būtų, jei aš ten netoliese gyvenčiau! Dabar – pinigai, viza, darbas ir visi kiti velniai mane galutinai atplėšė nuo draugų. Apie šį miestą nieko gero negaliu parašyti. Gerai, kad esame kartu su Birute7. Mums gera. Paskutiniu metu labai daug dirbau su nauju rinkiniu. Atspausdins jį Čikagoj Liet. Knygos Klubas kitąmet: apie kovo mėn. Gal dar vėliau.
Nudžiugau gavęs „Žemę“. Ji atrodo gerai. Labai daug kartų skaičiau Tavo naujus eilėraščius ir taip pat „Praradimo simfonijas“8. Man rodos, šiandien aš daug arčiau Tavo žodžių prieinu ir pradedu matyti visą eilę dalykų, kuriuos anksčiau tik labai intuityviai tesuvokiau.
Girniaus įžanga parašyta sodriai ir ekspresyviai. Tai mane nustebino ir nudžiugino. Kad jis gali giliai perskrosti – žinojau, bet kad ir taip sąmojingai gyvai ir drastiškai – man buvo staigmena.
Norėčiau dar pasikalbėti apie kitas knygas, bet teks tai atidėti kitam kartui, nes turiu į Tave tokį prašymą. Čia, Montrealy, norim bandyti išleisti keturiskart per metus literatūrinį laikraštį; (12 pusl.). Redakciniam kolektyve bus ir V. Jonynas9. Tu jį berods pažįsti iš Vilniaus universiteto laikų? Jame bus galima kalbėti aiškiai ir negailestingai apie visas mūsų literatūrinio gyvenimo votis. Parašyk kokį straipsnį (gal tebeturi mūsajam žurnalui rašytą?). Be to, būtų gerai, jei parašytum ilgesnes recenzijas apie Savickio „Raudonus batukus“ ir Jankaus „Pirmąjį rūpestį“. Norėtume pirmą numerį išleisti vasario mėn. pabaigoje. Parašyk taip pat, ką Tu iš viso manai dėl šio sumanymo. Tame laikrašty būtų straipsniai, recenzijos, kelios orig. novelės, keli eilėraščiai, be to, verstinės beletristikos ir poezijos ir aktualija. Visa medžiaga liestų tiktai literatūrą. Oficialus leidėjas: Kultūros Fondo skyrius Montrealyje. Norėtume sutelkt į jį visus gyvus žmones ir padaryti laikraštį tokia tribūna kiekvienam rimtam ir drąsiam pasisakymui.
Toks gana oficialus išėjo šitas popierius, bet Tu gerai žinai, kaip sunku parašyti šiltą žodį ant paišinio lapo. Be to, ką aš jaučiu, žinai…
Daug gero Tau ir Sandrai!
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 02 23
Mielas Alfonsai, nežinau, ar tau ką nors Kazys10 yra sakęs. Paskutiniam laiške, kurį jau parašiau, papasakojau daug liūdnų dalykų, kurie jau nuo „Žemės“ pasirodymo rūpino ir skaudino. Gavęs tavo gerą, draugišką laišką, kuriame man vėl atsiskleidė tavasis nelengvas ir skaudus gyvenimas, tavo rūpesčiai ir tavo kelio kampuoti akmenys, galvojau ilgai, kaip man tau visa ką parašyti. Kaip parašyti, kad tu jaustumei, jog visi tie dvejojimai nėra paprastas vienkartinis užsispyrimas, bet tavo draugo liūdnumas ir skausmas. Tavo draugo, kurį jau gyvenimas – nuo to laiko, kai persiskyrėm, yra taip pat nemaža apdaužęs, bet tikro draugo. Kaziui parašyti buvo kažkaip lengviau, – tau sunkiau surasti žodžių, todėl, kad norėčiau viską pasakyti aiškiai, paprastai ir nuoširdžiai.
Jau pirmą kartą skaitydamas „Žemės“ [įvadą] (jį Girnius parašė tikrai gerai; tiesa, ne visi literatūriniai teiginiai man atrodo tvirti, o jų – tarp kita ko, ne taip daug, bet filosofinis Girniaus žvilgsnis užmestas puikiai; ir su juo tomis mintimis taip pat iš esmės sutinku), pradėjau galvoti, ar manoji poezija yra tokia? Galvojau – ar nors tokia tendencija joje jaučiama? Ar Girnius nėra visiškai teisus, vėliau apie kiekvieną atskirai kalbėdamas, kad manoji poezija niekur esmingai nėra gimininga tavajai ir Vytauto11. Jis teisus. Nuotaika – sako jis tenai – sieja mane su jumis, net ne bendras klausimas, pagaliau net ne bendras suproblematinimas klausimo. Ir tai taip pat tiesa. Žinau, savęs klausdamas dar daugiau – niekad aš savo poezijos nesuproblematinsiu, nes neturiu tokiam žygiui davinių nei troškimų. Visuomet prakalbinsiu „Žemę“ ir „Daiktus“, ir „Apraiškas“ tiktai tokiu būdu, kaip tai dariau „Lapkričio naktyse“12 ir „Saulės laikrodžiuose“13 – prakalbinsiu ir paliksiu jiems kalbėti per mane. Gali būti, tai yra todėl, kad aš pats gyvendamas atsakymų neturiu, kad nežinau, kodėl ir kokiam keistam ryšy su manim pasaulis yra gyvas. Ir prakalbinęs tikrovę aš pats klausausi jos kalbėjimo ir renku jos balsui žodžius. T. y. gerai matau – skirtingas kūrybinis procesas nuo „Žemės“ įžangoje užakcentuotojo, t. y. ir skirtingas to paties poeto pašaukimas, supratimas. Man rodosi, kad stoviu netoli tokių kaip Trakl, Heym ir pagaliau mūsų Kossu14.
Aišku, ir taip žiūrint „Žemės“ bendras kelias yra įmanomas. To visai nenoriu paneigti. Įmanomas kaip jaunų žmonių pastanga pralaužti platesnį dangaus skliautą mūsų „susikatarinkinusiai“ poezijai. Įmanomas ir gilus „Žemės“ dalyvių ryšys, ta prasme, kad mes norime poezijos visiškai tikrai atremtos į rašančiojo žmogiškąją laikyseną. Kad trokštame pirmiausia žmogiškos tiesos kūrėjo pasisakyme. Kad esame visai sąmoningai suinteresuoti pačio žmogaus, šiandieninio žmogaus problema. Kad matome jo rankas, iškeltas beviltiškam ieškojime. Nes ir mes esame tie patys ieškantys – tie patys suaižytų namų gyventojai, statytojai, griovėjai. Nežinau, kaip tau visa tai nuskambės. Bet tikėk manim, šiandien man tie klausimai patys skaudžiausi. Jaučiu, kaip prieš trečiąją savo poezijos knygą (kurią norėčiau išleisti jau kitąmet) turiu visa tai sau atsakyti, visai aiškiai ir nedvejodamas. Kitu atveju, nemanau, kad ta knyga būtų man brangi ir būtina išleisti. <…> O dėl paties naujo laikraščio išleidimo pritariu. Padarysiu viską, ką pajėgsiu, kad jisai būtų toks, kokio jo mes laukiame. Man atrodo, kad jį reiktų išleisti netrukus ir bandyti bent kartą į mėnesį atspausdinti. Pinigai mūsų kišenėse reti svečiai. Parašyk konkrečiai, ko reikėtų pirmam numeriui – padarysiu. O Kazys technišką darbą atliks be priekaišto. Tik bendradarbių tarpe nenorėčiau matyti bent laikinai žmonių, kurių nuomonės mums nelabai žinomos. <…>
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 05 21
Mielas Alfonsai,
Jau taip nemažai laiko praėjo po New Yorko susitikimo, o vis niekaip neįstengiau tau parašyti žodžio. Tai dabar, prigriebęs tą amerikonišką priemonę, skubu pridėti. Liūdna buvo grįžus – ir šitas miestas atrodė kaip kalėjimas. Sunku taip susitikti kelioms valandoms, išsiskirti tuojau, nes žinai, kad sekantis pasimatymas bus kada nors už kelių mėnesių, o gal ir metų. Tik man smagu, kad tu žadi atvažiuoti į Montrealį atostogoms. Atvažiuok, būtinai. Čia mes galėsime pasivaikščioti ir išsikalbėti, o vaikščioti yra kur ir kalbėti apie ką taip pat daug. <…> Kaip mūsų laikraščio reikalai? Kazys parašė dėl Franz Kafkos, išversiu ligi šios savaitės pabaigos ir nusiųsiu. New Yorke nusipirkau Kafkos prozą. Ten yra labai gerų dalykų, manau išversti trumpus pasakojimus. Vienas jų – iš vaikystės – man patinka. Tuo tarpu bendras Kafkos prozos pasaulis – man svetimas. Jame dažnai susiduri su veidrodine koketerija ir tipingai žydišku dekadentizmu. Dažnai ir Kafkos sakiniai yra varginantys savo nesvietišku ištęsimu ir pedantiška pastanga viską pasakyti – šalia reikšmingų aprašinėja jisai ir visai neesmingus dalykus. Žinai, yra kažkokia giminystė tarp Rilkės ir Kafkos – abu jie liguistai trapūs ir subtilūs ligi skaudumo. <…>
Tavo Henrikas
Montreal, 1952 09 01
Tikrai pragariški karščiai buvo užgulę šitą kraštą. Jau ir galvot nebebuvo įmanoma, kaip žmogui derėtų. Tai užtai tavo žodžiai buvo dvigubai malonesni man: žinojau, kiek narsumo reikėjo, kad juos užrašytumei, o ir man dabar yra daug dalykų prieš akis išsirikiavę, apie kuriuos reikėtų kalbėti. Pirmiausia apie mūsų „L. Lankus“. Pirmas numeris atrodo gerai. Labai gerai. Jis yra tikrai kultūringo leidinio vardo vertas. Ir išorė, ir medžiaga. Kėkštas jį sulaužęs gerai ir skoningai. Taip kad ir ateityje jam galima ramiai patikėti laikraščio estetinę išvaizdą. Labai geras Staniškio15 (turbūt Tučio) romano fragmentas. Jis yra talentingai ir visai naujai parašytas. Mūsų prozoje tai neabejotinai šviežias ir seniai lauktas žodis. Jame jaučiamas vakarų prozos kvapas. Tiesa, pati pradžia man neatrodė labai stipri, bet toliau skaitant aš ėmiau jausti, kaip atskirosios detalės ima lietis vienu momentu ir skleisti ypatingą šviesą.
Škėmos dalykas geras. Tačiau mane daug kur nuteikė nejaukiai per daug jau aiškiai kyšanti dirbtinė maniera ir savotiškas savižudiškas noras pabravūruoti. Be tų dirbtinių vietų Škėmos dalykas būtų labai įdomus. Jo kompozicija yra labai įdomi (plokštelės sukimosi principo), o labiausia aš Škėmą gerbiu už tai, kad jis nepailsdamas nori išsimušti iš konvencionalumo srovės, kurioje maudosi beveik visa mūsų proza. Ar jis tikrai išsimuš, priklausys nuo to, kiek jis nemeluos sau pačiam ir neperduos savo ieškojimo pigiems triukams ir efektams.
Juliaus16 mums gerai pažįstamas dalykas nebedaro didelio įspūdžio: gal todėl, kad daug kartų girdėtas, o gal ir todėl, kad šioji redakcija pabaigoj aiškiai pertęsta. Pradžia – taip, kaip ji dabar atrodo – man patiko. Ten daug to mielo, šviežaus krypštukizmo.
Mariaus17 buities vaizdelis vidutinis. Keistai nepritinka jo pasakojimui. Toks sukapotas sakinys. Tai netikrasai Katiliškis. Nėra jėgos nei tirštumo. Tema taip pat nėra laimingai pasirinkta.
Toks vedamasis geresnis. Paprastas, trumpas, aiškus. Man patiko.
Girniaus straipsnis labai įžvalgiai ir jam įprastu aštrumu parašytas. Gerai, kad toks atmuštas pirman numerin. Labai gerai, kad ir antrajam numery jisai rašys. Lauksiu jo žodžių apie „Žemę“. (Tiesą sakant, Anouilho labai gerai nepažįstu, bet kiek skaičiau vokiečių kalba – tris dramas – man atrodo, Girnius yra gerai jį interpretavęs).
Recenzijos visos man patiko. Gerai atseikėta Alantui (o taip pat gerbiamai Sorbonos daktarei Židonytei už pasibaisėtinas nesąmones, skelbtas NL). Jankaus novelėms būčiau kiek nuolaidesnis. Tavo žodis žiaurus, bet teisingas. Kiek mažiau man patiko J. Meko recenzija apie Aistį. Kažkaip palaidai ir nesklandžiai parašyta. Nereikalinga (visiškai) pradžioje cituojama kažkokio labai jau „lėtiškai“18 priraizgyto, sentimentalaus laiško ištraukėlė.
Juliaus vedamasis geras. O ypač puikiai ir šiltai pasišaipant, sudorota brangiosios Mazalaitės19 medaus mėnesio svaičiojimai. Juliui reikia kiek galima daugiau angažuotis šian skyriun. Poezijos puslapis įdomus. Juk geriausias, mano manymu, – Kazio. Nes ir Šlaito, ir Meko eilėraščiai silpnesni negu paprastai jų spausdintieji, ypač Šlaito. Kėkštas panašus į save. Tiktai man su jo poezija kontaktas labai panašus kaip su Škėmos kūriniais. Po eilės gerų vaizdų ir tikrų žodžių ima ir prasimuša koks dirbtinas ir negyvas vaizdas, persukta frazė, – ir tada vėl labai sunku surasti turėtą šiltą kontaktą. O Kėkštas man labai artimas, kažin kur, taip kad norėtųsi jo poeziją priimti visai tiesiogiai ir nerūstaujant. Tuo tarpu Kazio20 eilėraščiai skamba tvirtai ir šviežiai ir įdėtas truputis mistiškos nuotaikos jam suteikia naujos spalvos. Ypač man patiko tasai eilėraštis, kurį jis skaitė New Yorke.
Švedų lyrikos vertimai neatrodo per geriausi. Skamba kaip mediniai dirbiniai. Sunku tikėti, kad taip jie skambėtų originale. Yra ir išsireiškimų labai kerėpliškų. Bet ką padarysi – vertimai visuomet kvepia amatu. Užtai tematiniai jų kai kurie – nauji ir drąsūs. <…> Taigi bendras „L. lankų“ įspūdis geras. Dar daugiau – labai gerai, kad tai pradžia didelio kelio. Mes jo neturime apleisti. Ir pagrindinis rūpestis turėtų būti – „L. L.“ leisti kiek galima dažniau. Nors vieną kartą per du mėnesius. Būtų bjauru, jeigu pinigas tokį sumanymą nužudytų. (Padarysiu viską, kad Kanadon siunčiami 250 egz. būtų išplatinti.) <…> Dabar dėl antrojo „L. L.“ numerio. Savų eilėraščių tikriausia neatsiųsiu. Jų nėra. Nieko dar nesu atbaigto parašęs. Buvo prislėgusi kaitra ir „S. L.“ skaudžiai liūdnas pasirodymas. Gal trečiam numeriui. Naujosios vokiečių poezijos išversiu. Išversiu visus nebūtinai chronologiniai jauniausius. Manau duoti po kelis Heym, Trakl, Zech, Franz Baerman Steiner (g. 1908) ir dar kelis pačios jauniausios kartos. <…> Parašysiu taip pat trumpą apžvalgą apie naujausią vokiečių literatūrą. Tai tiek. <…> Būk tvirtas ir laikyk tuos „L. L.“ gyvus, jie mūsų vienintelė viltis.
Henrikas
Montreal, 1953 05 21
Brangus Alfonsai,
Rašau tau kelis žodžius iš fabriko. <…> „Lankų“ antras numeris geresnis. Gražiau sutvarkytas, medžiaga geriau surinkta. Tiktai dėl Aragono, Eluard’o ir Lėto21 reikėjo pagalvoti. Pastarasis, mano nuomone, tėra raštingas eksperimentatorius, ir tai gerokai šarlataniška prasme. Gal „žvilgsniečiai“22 spaudė jį dėti?
Tavo eilėraščiai man labai patiko. Juose yra daug ramios, vidinės šviesos, tokios, kuri poezijai suteikia anų, regėtų ir mylimų pasaulių saulės atspindį.
Radausko taip pat geri, Blekaičio – fifty fifty. Nėra juose tikrojo veido apybraižų. Tik atsitiktiniai štrichai.
Vertimai įdomūs – ypač Rimbaud ir Baudelaire.
Kritikos skyriuje Baronas gauna ilgai pelnytą užmokestį. Dabar reikėtų ir Gliaudai23 su gerais procentais tokios pylos. <…> Iki, būk sveikas,
Tavo draugas, Henrikas
Montreal, 1953 06 13
Nors žadėjau tuoj vėl parašyti, matai, kaip išėjo, praėjo kelios savaitės, pralėkė. <…> Dėl antrojo numerio tavo daugelis minčių teisingos. Labiausia, kad reikalingas sekantiems numeriams aiškus planas. Tada Kėkštas gal neprikaišios tokių abejotinų dalykėlių. Tokį planą galėsim nustatyti bent dviem trims sekantiems numeriams. Ir Tavo mintys pakviesti Julių redakcinėn kolegijon man patinka. Gal iš tiesų mūsų Kripštas tada labiau įsijungs ir pradės, šalia berazūmių gydymo, daugiau rašyti, o rašyti jis juk gali.
Trečiam numeriui atsiųsiu (atsivešiu) eilėraščių savo ir Pūkelevičiūtės. Prašiau Škėmos parašyt essay apie Donelaitį ir mūsų kartos kūrybines pastangas. O taip pat B. Gudaitis išvers keletą stipriausių Karl Sandburg eilių – poemų. Prašiau jo išversti tokį puikų eilėraštį (Tu, tikriausiai, jį žinai) apie poeziją. Jei gausiu laiku tik ką išleistą Paul Celan eilėraščių knygą, tai išversiu jo dar keletą eilėraščių. Tik nei apie Rūkšos, nei apie Vinco Kazoko eiles rašyt recenzijos nenoriu. Gal kitą kokį autorių numatai? <…> Būk sveikas ir kovok už „Lankus“. Ir parašyk greitai apie numatomą datą ir vietą. Susitikti labai labai reikia.
H.
Montreal, 1959 06 16
Mielas Alfonsai,
Kad greitai neparašei – nesistebėjau, nes spaudoj radau žinutę apie Tavo persikėlimą Vašingtono kongreso bibliotekon24, iš pradžių pagalvojau, kad persikėlei su visa šeima, bet suprantu, kad lieki Baltimorėj. Žinau, kad pakeitei darbą, nes fabrikas – nežiūrint, kokį darbą tenai dirbtum, yra gana šlykšti vieta.
Ir aš, sugrįžęs iš Baltimorės, jaučiausi žymiai geriau. Dar ir šiandien jaučiu, kad susitikimas buvo daug ko vertas. Tiesa, kaip tu rašai, Kazio25 laikysena retkarčiais ir man pasirodė konservatyvi. Bet aš manau, kad jis toks buvo ir pasiliks. Kai dabar perskaičiau Lietuvių rašytojų draugijos nutarimą jo paskutinei knygai paskirti premiją, suprantu, kodėl jis niekados per daug entuziastingai nepritarė bet kokiai akcijai prieš draugijos šulus. Žinoma, nemanau, kad jis tai darė sąmoningai, t. y. ieškodamas konkrečios naudos. Bet visuomet geriau nesusikirsti ir išlaikyti gerus diplomatinius santykius.
Gerai, kad apsiėmei redaguoti devintą numerį. Man šiuo metu laisvalaikis pravers. Aišku, kad sutinku redaguoti sekantį numerį, o ir tavajam padėsiu, kiek prašysi. Parašysiu recenziją apie Gražulio „Sudužusį vaizdą“26 ir atsiųsiu pluoštą savo eilėraščių. Jeigu reikėtų dar kokios nors recenzijos arba straipsnio (kaip tu sakai, parakinio), parašyk man maždaug sritį arba nusikaltėlį. <…> Iš Juozo gavau jau kelis laiškus: atrodo, kad Antanas Mažiulis rimtai apsiima administruoti. Gerai, vis mums patiems bus mažiau rūpesčių. Tiesa, prieš keletą dienų gavau laišką iš Kėkšto. Jis liūdnai teiraujasi, kodėl nė vienas mūsų jam nerašo. Tad šį vakarą jam parašiau ilgą laišką, papasakodamas apie mūsų pasitarimą ir visus tolesnius planus dėl „L. L.“, dabar palauksiu jo atsakymo, nes jam visai konkrečiai paminėjau, jog liekame kolektyve 4. Pažiūrėsim, kaip jis reaguos.
Pasakyk Sandrai, kad jos paveikslas, įdėtas į naujus rėmus, kabo didžiausiame mūsų kambaryje garbingoj vietoj. Jis šviesus ir labai gerai nuskaidrina mano profesionališką melancholiją. Ir Birutė juo nemažiau džiaugiasi.
Tavo Henrikas
1963 ruduo
Mielas Alfonsai,
Užvilkinau savo laišką Tau. Užvilkinau, nes pravaikščiojau tas kelias savaites po „Santaros“ suvažiavimo kaip palaidotas žmogus. Man dar vis nepamirštamas tasai paskutinis atsisveikinimas Tabor Farmoj, sekmadienio popietę. Dar visa taip skaudžiai arti, taip baisiai neįtikinama. Buvo tai toks geras susitikimas, toks beveik neįmanomai šiltas dviejų naktų ir dviejų dienų metas, tarytum būtų grįžę anie geri Freiburgo laikai. Dabar galvoju, lyg būtume jautę, kad tai paskutinis kartas. Škėma buvo toks jaunas ir gyvas žmogus. Vienas iš mūsų.
O dabar reikia viską tęsti toliau. Tol, kol esame čia, nes kas žino, kaip mums numatyta. Ir žinai, man dabar draugystė pasidarė dar brangesnė nei anksčiau, ir aš jaučiuosi arčiau Juliaus ir Tavęs, ir man Judviejų reikia kaip niekad anksčiau. Gaila, kad nebuvai tąsyk Cape Cod ir kad neatvažiavai su savo mašina į Montrealį. Kitą vasarą susitiksime, kaip Tu manai? Mudu su Julium jau ir kokį planą sudarėm (jam labai karštai pritarė ir Škėma su Mackum). Aš dar tai vėliau Tau paaiškinsiu. Dabar gi noriu apie „Lankus“ parašyti.
Tu jau daug girdėjai iš Juozo. Žinai, tada mes taip galvojom – reikia leisti. Leisti metraštį27, nes periodinio žurnalo neįstengėm išleisti ir dėl medžiagos trūkumo, ir dėl finansų. Tegul leidžia Frontas28. Jie į turinį nesikiš, ir – galų gale – ką jie galėtų cenzūruoti tokio pobūdžio metraštyje?
Dabar konkrečiai dėl naujo numerio. Jis turėtų išeiti 1962 metais kovo ar balandžio mėnesį. Reiškia, medžiagai sutelkti laiko nedaug liko. Maždaug iki gruodžio vidurio. Aš norėčiau, kad Tu tvarkytumei visą praeitų metų poezijos apžvalgą. Ją reikėtų parašyti vienu ilgu straipsniu, sustojant prie kai kurių knygų ilgėliau, prie kitų gi – trumpai. Gali pakviesti talkai Julių (jis sutiko) ir mane. Galėsim apie kai kurias knygas Tau parašyti trumpas apžvalgas, kurias Tu vėliau inkorporuotum bendron apžvalgon. Būtų gera kokį vieną straipsnį parašyti ir atskirai apie 1961 metų poezijos įdomesnes knygas ar įdomesnius aspektus.
Be to, Juozas man rašo, kad Tu esi pasiruošęs straipsnį apie Putiną. Tą, kurį skaitei Bostone. Ar Tu galėtumei jį man duoti atspausti į „Lankus“? Ir – norėčiau [gauti] iš Tavęs kokius 4 naujus eilėraščius. Gerai?
Būk geras, parašyk man dar savo sugestijas ir savo idėjas apie naujus „Lankus“. Aš juos galėsiu panaudoti.
Daug linkėjimų Sandrai ir Tau ir mažiesiems iš Birutės ir manęs.
Iki
Tavo H.
Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
1 H. Nagys 1945 m. pradėjo studijas Insbruko universitete.
2 Siekiant pateikti kuo daugiau laiškų, teko praleisti vieną kitą mažiau reikšmingą sakinį.
3 Vytautas Kazimieras Jonynas 1946 m. Freiburge įsteigė Meno ir amatų mokyklą; A. Nyka-Niliūnas ir H. Nagys buvo pakviesti dėstyti čia prancūzų ir vokiečių kalbų.
4 Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) – grafikas, tapytojas, vitražistas.
5 Aleksandra Laucevičiūtė-Čipkienė (1922–2009) – šokėja, dailininkė; A. Nykos-Niliūno žmona.
6 Leonardas Andriekus (1914–2013) – poetas, redaktorius, pranciškonas, bažnytinės teisės daktaras.
7 Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė (1921–2017) – choreografė, šokėja, H. Nagio žmona.
8 A. Nykos-Niliūno debiutinė knyga, išleista 1946 m. Vokietijoje.
9 Vytautas Aleksandras Jonynas (1918–2014) – literatūros kritikas, bibliotekininkas.
10 K. Bradūnas Vokietijoje redagavo žurnalą „Aidai“
11 Minimas Vytautas Mačernis (1921–1944).
12 H. Nagio antroji poezijos knyga „Lapkričio naktys“, išleista 1947 m. Freiburge, Vokietijoje.
13 H. Nagio trečioji poezijos knyga „Saulės laikrodžiai“, išleista 1952 m. Čikagoje.
14 Jonas Aleksandravičius (1904–1973); nuo 1951 m. – Jonas Aistis.
15 Vytautas Janavičius (1924–1995), slapyvardė – Staniškis; draugų ir artimųjų vadinamas Tučiu.
16 Julius Kaupas (1920–1964) – rašytojas, literatūros kritikas, medicinos mokslų daktaras.
17 Marius Katiliškis (1914–1980) – rašytojas.
18 Turima mintyje Leono Lėto kūryba.
19 Nelė Mazalaitė (1907–1993) – rašytoja. Minimas jos romanas „Medaus mėnuo“.
20 Turima mintyje K. Bradūno kūryba.
21 Leonas Lėtas (1923–1998) – poetas, prozininkas.
22 Žurnalo „Žvilgsniai“, leisto Vokietijoje, kolektyvas: A. Landsbergis, L. Lėtas (tikr. – V. Adamkevičius), J. ir A. Mekai.
23 Jurgis Gliauda (1906–1996) – rašytojas.
24 A. Nyka-Niliūnas 1959 m. gavo darbą Vašingtono kongreso bibliotekoje.
25 Turimas mintyje K. Bradūnas.
26 Balys Gražulis (1914–1994) – poetas. Knyga „Sudužęs vaizdas“ išleista 1958 m. Čikagoje.
27 Vyko svarstymai dėl naujo literatūrinio leidinio.
28 Turima mintyje Lietuvių fronto bičiulių sambūris, leidęs žurnalą „Į Laisvę“.
Viktorija Prėskienytė-Diawara. Gyvenimo vingiai
2020 m. Nr. 8–9
Rašyti savo gyvenimo istoriją – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima toks jausmas, tartum praeitis savaime atgis. Bet iš tikrųjų viskas klostosi kitaip – ji atsinaujina, prisikelia, šmėkšteli kaip šešėlis, užkrenta kaip griūtis, sėlina iš slaptų atminties kertelių, maišosi tarpusavyje, kaitaliojasi. Mat nei mano, nei kitų žmonių atmintis nėra filmavimo kamera, tiksliai užfiksavusi praeities įvykius. Smegeninė tik savotiškai juos atgaivina iš tikrovės fragmentų, kurie lengvai pažeidžiami ir trapūs. Kaip ir mano gyvenimas. Manai pasirinkusi tiesų kelią, bet jis netikėtai iškrypsta, nuvingiuoja kita kryptimi, ir kai atsikvoši, kad nuklydai, – per vėlu grįžti – per toli nukeliavai ir ne į tą pusę. Ir taip…
Čia spausdinamuose atsiminimų fragmentuose – mano pirmieji gyvenimo metai pokario Vilniuje.
Atėjau į pasaulį šaltą, gūdžią 1942 metų gruodžio dvidešimt pirmosios naktį Vilniuje. Lietuva buvo okupuota Hitlerio armijos. Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo netoli Merkinės, ir mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo netoli Akmenės, tikiuosi, buvo laiminga pora, susituokusi iš meilės. Bet aš, žinoma, nieko iš tų laikų neprisimenu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, mano tėtis slapstėsi nuo vokiečių. Jis buvo komisaras pirmosios sovietų okupacijos metu, o tokius vokiečiai gaudė ir sodino į kalėjimą. Kada gestapas jį vis dėlto pagavo, jo mama, mano babytė, ištraukė jį iš gestapininkų nagų už statinaitę medaus. Seneliai Puvočiuose laikė bityną ir mama, pasakodama man apie pirmuosius mano žingsnius, prisimindavo, kiek baimės apturėjo, kai aš nupėdinau į bityną ir įkišau pirštuką į avilio landą. Matyt, jau nuo gimimo, kaip sakydavo mano kita babytė, mamos mama, buvau „cekauna Zosė“. Tėtis tada mane čiupo į glėbį ir jo mama visą naktį dėjo kompresus, girdė visokių žolelių arbatėle. Atsigavau. Iš tuometinių nuotraukų matosi, kad buvau rubuilė ir su labai iškrypusiomis kojomis. Kai nusikalsdavau ir mama negirdėdavo, teta mane vadindavo „velnio išpera“ ir šaukdavo, kad nepasikeičiau nuo pačios ankstyvos vaikystės: jau tada, vos tik pradėjusi vaikščioti, vis bandydavau pasprukti nuo suaugusiųjų ir susipažinti su pasauliu pati. Mama ir teigė, kad mano pirmieji ištarti žodžiai buvo „as pati“, o ne kaip įprasta „mama“ ar „tėtė“.
Karas ėjo į pabaigą, ir mano tėtis, pražūtingas idealistas, šventai tebetikėjo didingos utopijos magija – Sovietų Sąjungoje kuriama „šviesia“ žmonijos ateitimi, kur nėra nei turtuolių, nei vargšų, pasakiška lygybe, ir kur net melžėja, anot Lenino, gali valdyti valstybę. Kada žmogus kuo nors šventai tiki, jokie argumentai negali pakirsti to jo tikėjimo. Net akivaizdūs faktai. Masiški lietuvių vežimai į Sibirą pirmaisiais Lietuvos okupacijos metais, į kuriuos pakliuvo jo vyriausias brolis Bronius su žmona Ona ir mano pusbroliu Algiu, tėčio buvo traktuojami kaip nesusipratimas, priešų bandymas sukompromituoti vadą – Staliną. Jis buvo įsitikinęs, kad tai daroma už „vado“ nugaros, jam nežinant. Viktoras Prėskienis nebuvo vienintelis toks įtikėjęs „pranašų-revoliucionierių“ skelbiamomis „tiesomis“. Ant tos meškerės užkibo nemažai rašytojų, mokslininkų, menininkų įvairiausiose pasaulio šalyse. Ir net dabar, po sovietų imperijos žlugimo atsiranda tokių „tikinčiųjų“.
Laukė sūnaus, bet gimiau aš, mergaitė. Nusprendė mane pavadinti Viktorija, nes kas žino, ar dar turės vaikų. Bet kai po trylikos mėnesių gimė mano broliukas – jį taip pat pavadino Viktoru. Kai dabar pagalvoju – plaukai šiaušiasi – man buvo tik keturi mėnesiai, kai mama vėl pastojo. Bet nieko nuostabaus – tais laikais moterys buvo įsitikinusios, kad kai maitini kūdikį krūtimi, negali pastoti. Deja…
Tėtis buvo dešimčia metų vyresnis už mamą, amžinas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas, studijavęs tai lietuvių kalbą ir literatūrą, tai chemiją, tai ekonomiką ir nieko nebaigęs, nes dažniau tupėjo cypėje nei universiteto auditorijose. Kartu su Antanu Sniečkumi kalėjo IX forte. Jauniausias Prėskienių sūnus. Iš trijų. Pirmasis – Bronius – turėjo likti ūkyje, vidurinysis – Jonas – buvo išleistas į mokslus – tapo matematikos mokytoju gimnazijoje, o trečiąjį, mano tėtį, svajojo matyti su sutana, laikantį mišias bažnyčioje. Bet sovietai dar keturiolikmečiui berniokui išplovė smegenis stebuklingomis pasakomis apie tariamai laimingą gyvenimą pas juos, esamą lygybę ir visų piliečių materialinę „gerovę“. Kaip ir daugelis, patikėjusių komunizmo idėjomis, mano svajotojas tėvelis priėmė jų melu persmelktą pasaulį už tikrovę. Grįžus „nugalėtojų“ armijai ir antrą kartą užgrobus Lietuvą, Viktorą Prėskienį areštavo ir už tėvynės išdavimą nuteisė dešimčiai metų kalėti Vorkutoje. Ne be reikalo sakoma, kad revoliucija „suryja“ savo kūrėjus, tuos naivuolius, šventai tikinčius žemėje „sukurti“ rojų. Valdžią gi pasigrobia oportunistai ir jų „rojų“ paverčia pragaru.
Mama likosi viena, dvidešimt dvejų metų, su dviem mažyliais ant rankų – man buvo dveji, o broliukui – vieni. Be profesijos, baigusi tik Telšių mergaičių mokyklą. Tie keli buvę tėvo bendražygiai, kurie slapčia išdrįso palaikyti su ja santykius, patarė mamai skubiai išsiskirti su „tėvynės išdaviku“, nes kitaip ir jos laukė toks pats likimas, o mūsų – sovietiniai vaikų namai. Skyrybos buvo fiktyvios, nes mano mama, savo laimei nelaimei, visą gyvenimą mylėjo vienintelį vyrą, ir tai buvo mano tėvas. Iki jo sugrįžimo iš Vorkutos visa jos kasdienybė buvo siuntinių siuntimas jam į lagerį, ašaros skaitant jo laiškus bei atsakinėjant į juos. Ir dar vaikų fotografavimas, t. y. manęs ir broliuko, ir tų nuotraukų persiuntimas jam.
Mano mama, Aldona Žaltauskaitė-Prėskienienė, buvo labai graži jauna moteris. Mėgo puoštis, madingai rengtis. Jos galvą vainikavo kasų karūna, na, o suknelių ir batelių prieš areštuojant tėvą ji turėjo begalę, o paskui, kad galėtų mus išmaitinti, pamažu buvo priversta viską parduoti. Kaip ir papuošalus. Man ypač patiko viena plytų spalvos vilnonė suknelė su pakeltais peteliais ir rankovėmis, nuo pečių per visą ilgį nusagstytomis sagutėmis, aptrauktomis tokia pačia medžiaga. Mama sukosi rašytojų, dailininkų, juristų draugijoje tarp tų tikrųjų Lietuvos intelektualų, kurie, frontui traukiantis, ar nesuspėjo pabėgti į užsienį, ar dar tikėjo, kaip mano tėtis, sovietų „šviesia“ žmonijos ateitim – komunizmu. Buvo ir tokių, kurie nenorėjo emigruoti iš Lietuvos, tikėdamiesi, kad amerikonai išvaduos Lietuvą, nepaliks jos sovietų „glėbyje“, ir kurių dar nesuspėjo išnaikinti okupantai už jų „laisvamaniškas“ pažiūras. Ne vienas siūlė mamai už jo tekėti, vedę dėl jos žadėjo skirtis. Jų nebaidė ir du mažamečiai ant rankų. Tarp besipiršusių buvo ir sovietinių pareigūnų. Bet ji mandagiai visiems atsakydavo. Pamenu vieną. Mes jį vadindavome Kapitonu, nes jis kariavo Šešioliktoje divizijoje. Užėmė aukštas pareigas okupantų valdomoje Lietuvoje. Kai jis ateidavo, mums būdavo šventė, nes atnešdavo skanėstų, matyt, gautų uždarose spec. parduotuvėse, apie kurias paprasta liaudis nebuvo informuota. Kapitonas visaip slapčia rėmė mamą, aprūpindavo maisto talonais, amerikoniškais drabužiais vaikams, perspėdavo dėl vežimų.
Buvusių tėvo draugų patariama, mama įstojo į komjaunimą, užbaigė Marksizmo-leninizmo universitetą ir tuomet ją paskyrė Vilniaus vaikų namų direktore. Aš jau save prisimenu tuose vaikų namuose, kurie buvo netoli Tauro kalno. Išėjus pro bromą į gatvę iš abiejų namo pusių juodavo griuvėsiai – vienoje riogsojo tik didžiausios sudužusių plytų krūvos, o kitoje – namo griaučiai su tuščiomis akiduobėmis vietoj langų. Man patikdavo landžioti po tuos griuvėsius ir retkarčiais iškrapštyti tarp plytų nuotrupų „lobį“ – buvusių daiktų likučių. Mama griežtai draudė ten lįsti. Ir ne tik. Man buvo kategoriškai įsakyta dėl jokių priežasčių neiti pro bromą į gatvę ir pasitenkinti erdviu kiemu. Bet kartais man pasisekdavo išsprukti… Sučiuptą „nusikaltimo“ vietoje parvarydavo namo ir statydavo į kampą. Aš nesupratau, kodėl mama taip baiminosi – buvau jau didelė ir atsargi. Tačiau tuomet sklido kalbos, kad vienas penkerių metų vaikas taip numirė – ant jo užgriuvo plytų liekanos ir kol rado – jis užduso. Žiopliukas.
Net mes, vaikai, jautėme tą tvyrančią ore baimės atmosferą, kuri gaubė mūsų kasdienį gyvenimą. Tik ir girdėdavome šnabždesius: tą išvežė, tą pasodino, tą nukankino enkavėdistų požemiuose. Valdžia melavo žmonėms, kad viskas einasi kaip sviestu patepta, žinodama, kad meluoja, žmonės suprato, kad valdžia meluoja, ir iš baimės apsimesdavo tikintys jos melu. Ir viskas sukosi tame išgalvotame, netikrame socialistinio realizmo pasaulyje, kur tiesos ieškojimas tapo pavojingas gyvybei. Šiurpas pagaugais nueina prisiminus, kokiu kraupiu laikotarpiu augau, bet kito ir nebuvo. Teko prisitaikyti. Kiek save prisimenu, visi mano vienmečiai gyveno panašiai kaip aš, dalindavomės iš suaugusiųjų nugirstomis žiniomis apie įvykius mieste, kaimuose, Lietuvoje. Rusus tarpusavyje vadinome „kacapais“, įdėdami į tą pravardę daug paniekos ir pasibjaurėjimo. Ypač „žavėjomės“ pasakojimu, kaip sovietų karininkų žmonos, apsivilkusios vogtais išvežtų „buržujų“ naktiniais marškiniais, palaikiusios jas vakarinėmis suknelėmis, nuėjo taip pasipuošusios į Operos ir baleto teatrą… Ir dar. Atvažiuoja „kacapai“ pas žemaičius į kaimą surašyti gyventojų, o nei žemaitiškai, nei lietuviškai kalbėti nemoka. Klausia žmogaus, kokia jo pavardė: „Kak tvoja familija?“ O kaimietis sako: „Kun saka?“ Pamanę, kad tai pavardė, surašo visą kaimą Kunsakovais. Su pasigardžiavimu dalindavomės tokiomis istorijomis. Tai buvo daug įdomiau nei žaisti slėpynių, „klasę“ ar šokinėti per virvutę.
Mus, okupuotos Lietuvos, pokario vaikus, gyvenimas anksti padarė „suaugusiais“. Greitai perpratome, kad melas yra nevienareikšmis. Buvo „šventas“ melas, už kurį mamos ne tik nebausdavo, bet net skatindavo ir „premijuodavo“ kokiu skanėstu. O už tikrą melą buvo galima ir į kailį gauti, ir ant kelių kampe paklūpėti. Tarkime, sukūlus stiklinę ar lėkštę ir bandant kaltę kitam suversti. Išmokome būti atsargūs su nepažįstamais ir apsimesti visiškais nesusipratėliais „durniukais“. Ir jokiais būdais nepasakoti, kad laukiam, kol amerikonai ateis mūsų išvaduoti, kad mamos pašnibždomis perduoda naujienas viena kitai, nugirstas per „Amerikos balsą“. Augome be tėvų, jų ilgėjomės ir labai tikėjome, kad anksčiau ar vėliau amerikonai nugalabys tą pabaisų vadą „ūsočių“ Staliną, kurio portretai visur kabojo, ir išvaduos Lietuvą.
<…>
Mumis rūpinosi teta Dona, jauniausia mamos sesutė, atvažiavusi iš Gaugarių kaimo mums padėti ir ypač prižiūrėti broliuko, kuris buvo tikras ligų maišelis. Vakarais Dona lankė mokyklą, o mes likdavome su mama. Dažnai po darbo mamą aplankydavo buvę tėčio draugai, kurie išdrįsdavo, jos draugės ir pažįstamos. Bet dauguma pažįstamų ir net vadinamųjų „draugų“ vengė jos, o pamatę gatvėje pereidavo į kitą pusę. Svečiams atėjus, mums buvo leidžiama su jais kiek pabendrauti, o paskui – į lovą. Mus užmigdžiusi, mama grįždavo prie svečių ir gurkšnodavo arbatą. Tada dar nebuvo įsigalėjęs sovietų įprotis maukti degtinę stiklinėmis. O ir alkoholinių gėrimų nebuvo taip paprasta nusipirkti. Visos mamos draugės buvo vienišos motinos ir pačios augino savo vaikus. Jų vyrai buvo arba vokiečių nužudyti karo metu, arba pabaisų enkavėdistų po karo išvežti į Sibirą, dingę be žinios, pabėgę frontui traukiantis į užsienį ir neaišku, gyvi ar mirę.
Mama nė neįtarė, kad aš tik apsimesdavau mieganti. Kai ji, manydama, kad mes jau miegame, grįždavo pas svečius, aš tyliai išslinkdavau iš lovytės ir basa nutipendavau prie miegamąjį nuo salono skiriančios pliušinės užuolaidos. Įsisupusi į ją, klausydavausi, apie ką jie kalbasi, ir tai man buvo neišsenkamas informacijos šaltinis rytojaus susitikimui su kiemo draugais. Aš sublizgėdavau tarp jų savo žiniomis, tačiau niekam nesigirdavau, iš kur tai sužinojau. Tai buvo mano paslaptis. Jei mama pakildavo pasižiūrėti, kaip mes miegame, ir mus apklostyti, sprukdavau į lovytę ir apsimesdavau sapnuojanti. Jei mama kiek ilgiau stabteldavo prie mūsų – užmigdavau. Bet tiek tos bėdos – vis vien jau ką nors būdavau nugirdusi.
Kartais pas mamą ateidavo du vyrai su fetrinėmis skrybėlėmis ir apsivilkę ilgais iš gabardino siūtais apsiaustais. Jie išsivesdavo mamą, ir mudu su broliuku, susiglaudę ant sofos, užmigdavome, belaukdami tetos, grįžtančios iš vakarinės mokyklos. Tie skrybėlėti pabaisos pralaikydavo mamą dieną kitą. Dona likdavo su mumis ir vakarais praleisdavo savo pamokas. Mama visada sugrįždavo. Aš girdėdavau, kaip ji pasakoja sesei, kad jie reikalauja jiems dirbti, spigina su lempa į akis, neleidžia miegoti, neduoda nei gerti, nei valgyti. Tie skrybėlėti pabaisos norėjo iš jos padaryti „stukačką“. Bet mama nepasidavė. Jie, aišku, nežinojo, kad aš, jei mama negrįžtų po savaitės, turėjau pasiimti iš spintos tarp mamos apatinių paslėptą butelį. Man mama, kaip jos „didžiausiai“ pagalbininkei, patikėjo paslaptį – tai ne bet koks butelis, o užburtas. Ant jo buvo užklijuota etiketė – žmogaus kaukolė ir ant jos sukryžiuoti du kaulai. Pirmiausia privalėjau iš šio užburto butelio duoti atsigerti broliukui, o paskui pati. Tuomet, sakė mama, mes pateksime į stebuklingą šalį, kur lauks ji ir tėtis ir nebebus skrybėlėtų pabaisų. Tik aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl mes negalime išgerti dabar. Bet paklausti nedrįsau. Tik daug vėliau supratau, kad tai buvo nuodai… Mama labai bijojo, kad ją gali suimti, todėl nutarė, jog geriau matys mus mirusius negu valkiojamus po svetimus.
<…>
Kazio Jakubėno, poeto, mamos gero draugo, laukdavome nekantriai. Kai jis ateidavo – būdavo smagu. Su broliuku klykdavome: „Saldainių, saldainių“, kurių jis retkarčiais atnešdavo. Bet sykį mama pasakė: „Kokie jūs kvailučiai, ne saldainių, o eilėraščių reikia prašyti.“ Ir nuo tada mes šaukdavome: „Eilėraščių, eilėraščių“, ir jis mums perskaitydavo savo naujų eilių. Bet vieną kartą atsitiko taip, kad jo sukurtas eilėraštis sugniuždė mano svajonę tapti „įžymybe“. Taip, tikrai. Tai buvo pirmas kartas, kai gyvenimas suskyla į šipulius ir tų šipuliukų nebeįmanoma surinkti į visumą, viską tenka pradėti iš naujo. O buvo taip.
Aš labai norėjau su vaikų namų mergaitėmis nueiti į pirtį. Man labai knietėjo pasižiūrėti, kaip ten mergaitės prausiasi. Mus mama kartą per savaitę maudydavo vonioje, o šiaip ryte ir vakare apiprausdavo dubenyje su šiltu vandeniu. O vaikų namų mergaites kartą per mėnesį vesdavo į pirtį. Aš daug kartų iš mamos kaulijau leisti nueiti drauge su jomis. Mergaitės, grįžusios po pirties, girdavosi, kaip ten smagu, kaip jos pilstosi vandeniu, plakasi su vantomis. Bet mama neleidžiančiu prieštarauti tonu nurėždavo: „Ne“, ir taškas. Tad vieną dieną, kai mama su Dona buvo išėjusios, aš įtikinau auklėtoją, besiruošiančią vesti grupę mergaičių išsiperti, kad mama leido eiti ir man. Taip patekau į pirtį ir ten man labai patiko – mergaitės nepagražino: buvo daug įdomiau pilstytis vandeniu, plaktis su vanta, sėdėti ant gultų ir žiopčioti nuo karščio, nei kiurksoti vonioje namuose. Grįžus namo, mama mane nubaudė – buvau uždaryta į „kalėjimą“ ir neturėjau teisės išeiti į kiemą žaisti. Ir staiga mane užliejo tokia neviltis – tėtis toli, Vorkutoje, apie mamą šmirinėja tie skrybėlėti pabaisos, sumautas gyvenimas, net į pirtį negalima nueiti. Nepaklusdama dar vienam draudimui per rašomąjį stalą užsilipau ant palangės ir kupina neapykantos pro stiklą stebėjau kieme linksmai „klasę“ žaidžiančias mergaites. Mąsčiau: jeigu tėtė būtų čia, jis neleistų mamai taip manęs skriausti. Pati nepajutau, kaip trenkiau kumščiu į langą, ir tas išlėkė. Išgirdusi dūžtančio stiklo garsą, atbėgo teta:
– Velnio išpera, tikra velnio išpera, ką pridirbai, – bandydama užsiropšti per rašomojo stalo viršų ant palangės, klykė teta.
Mano ranka kraujavo, krumpliuose matėsi stiklo šukių, bet aš suspaudusi lūpas net necyptelėjau. Besibardama Dona sugriebė mane ir su varvančiu per pirštus krauju nusitempė į vonią. Broliukas, pamatęs, kas dedasi, išmovė pas mamą. Aš bandžiau kažką pasakyti, pasiteisinti, bet Dona neleido ir prasižioti:
– Užsičiaupk, o tai taip vošiu, kad visi dantys išbyrės. Kiek dabar kainuos tą langą sudėti?.. Aldona ir taip vos galą su galu suveda… Nesigaili tu savo mamos, nemyli jos… Tikra velnio išpera…
Ji įspraudė mane sau tarp kelių, kad nepabėgčiau, ir ėmė rakinėti iš krumplių stiklų trupinius. Skaudėjo nežmoniškai, bet aš tylėjau. Baigusi užpylė ant žaizdų jodo ir sutvarstė ranką. Perrengė mane, nes visa suknelė buvo aptaškyta krauju.
– Tai vargo turi vargšė Aldona tokią velnio išperą pasigimdžiusi. Tokių mūsų giminėje nebuvo… Į ką tu atsigimusi…
– Į tėvą, – burbtelėjau sukandus dantis nuo nepakeliamo skausmo.
Broliuko vedama atskubėjo mama. Viktoriukas smalsiai apžiūrinėjo mano sutvarstytą ranką. Donutė kriauklėje po tekančiu šaltu vandeniu bandė išskalbti kraujo dėmes ant suknelės.
– Lyg ir atploviau, – parodė mamai.
– Kas nutiko? Aš nieko nesupratau, ką Viktoriukas man sakė.
– O tu nueik ir pasigrožėk, ką tavo panelė pridirbo. Miegamajame langą iškūlė… Reikia skubiai kviesti stikliorių. Nemiegosime gi su skyle lange.
Mama sunkiai atsidususi nuėjo su Viktoriuku pasižiūrėti, ką aš ten pridirbau.
Stovėjau galvą nuleidusi. Man labai norėjosi pribėgti prie mamos ir maldauti jos atleisti, bet kažkoks kipšiukas, lindintis viduje, man neleido to padaryti. Matyt, aš tikrai buvau „velnio išpera“.
Dona stvėrė mane už rankos, pasiėmė iš sandėliuko kibirą su skuduru ir besispyriojančią nuvilko į kambarį. Mama, atstūmusi į šalį rašomąjį stalą ir pastačiusi kiek atokiau broliuką, kad nesusižeistų, nuo grindų ir palangės rinko stiklo šukes. Ji man nieko nesakė, bet taip į mane pasižiūrėjo, kad širdis į užkulnius nusirito. Tvarkydamos mano padarytą žalą, nei teta, nei mama man daugiau neištarė nė žodžio. Baigusios valyti paliko nepristumtą prie lango rašomąjį stalą. Donutė pasakė, kad eina ieškoti stikliaus, ir su broliuku išėjo. Mamai reikėjo grįžti į darbą. Ji nežiūrėdama į mane įsakė būti namuose, kol baigs tvarkyti reikalus, ir tuomet grįžusi nuspręs, ką su manim daryti. Tik šiukštu vėl ko nors nepridirbti. Aš ir tylėjau, niūriai spoksodama į batų nosis. Kaip mane nubaus? Išpers tėvo diržu? Paklupdys į kampą ant žirnių? O gal uždarys į rūsį, kad žiurkės mane sugraužtų? Po vaikų namus sklandė istorija apie šešiametį berniuką, už nepaklusnumą tėvų uždarytą rūsyje ir sugraužtą žiurkių. Na ir tegu žiurkės sugriaužia. Tėtės nėra. Nėra gyvenimo.
Trinktelėjo uždaromos durys ir trakštelėjo spynoje raktas. Tai mane užrakino. Kaip kalėjime. Kad nepabėgčiau. Ką daryti? Apsižvalgiusi nusprendžiau – bala jų nematė, pakentėsiu. Juk vis dėlto buvau kalta. Iš salone priešais sofą stovinčios etažerės pasiėmiau storą knygą ir įsitaisiau skaityti. Tai buvo Lenino biografija gražiais raudonais viršeliais. Tuomet sovietinių darbuotojų knygų lentynose buvo privalu turėti prašmatniai išleistų Stalino, Lenino biografijų, visokių marksizmo-leninizmo veikalų. Žmonės jas laikė matomiausioje vietoje, kad skrybėlėti pabaisos, lyg netyčia apsilankę namuose, iš karto jas pastebėtų. Mama skųsdavosi Donutei, kiek jai iš algos atskaičiuoja už tuos pliurpalus, kurių niekas ir neskaito. Įsikniaubiau į knygą, kurioje nemačiau raidžių, nes akys plūdo ašaromis. Galėjau ramiai išsiverkti – namai liko tušti. Buvau tikrai labai nelaiminga. Po kurio laiko su stiklium grįžo Donutė. Tas, pamatavęs langą, pasakė kainą už stiklą ir darbą.
– Matai, per tave Aldonai vėl teks buhalterijoje avanso prašyti, – piktai burbtelėjo Dona, išgirdusi sumą. – Jau dėl Viktoriuko ligos vaistams teko prašyti… Velnio išpera, tu tikra velnio išpera…
Tą vakarą į svečius atėjo Kazys Jakubėnas, ir aš girdėjau, kaip mama jam papasakojo apie nutikimą su langu ir skundėsi, kad tikrai nežinanti, ką su manim daryti. Po kiek laiko ranka užgijo, o aš atsiprašiau mamos, prižadėjusi taip nebesielgti. Niekas daugiau apie tą išmuštą langą ir neprisiminė. Bet vieną vakarą į svečius vėl atėjo Kazys Jakubėnas. Jis susišnibždėjo su mama ir pasikvietė pasiklausyti naujo eilėraščio, kurį sukūręs mano garbei. Aš iškilmingai įsitaisiau ant sofos šalia mamos, o jis atsistojęs paskaitė:
Langelis
Kas čia lakstė po kiemelį,
Kas čia išdaužė langelį?
Kvailos šarkos gal suėjo
Ir stiklus daužyt pradėjo?
Gal pelėdos čia gyveno
Ir langelį išbarbeno?
O gal vilkas šlubakojis
Tą langelį išvanojo?
Gal meškutė rudnosėlė
Stiklą akmeniu praskėlė?
Ne! Ne šarkos ir ne meškos.
Ne! Ne lapė ir ne šeškas.
Ir ne vilkas šlubakojis
Tą langelį išvanojo.
Tai Viktutės tas darbelis,
Kad čia išmuštas langelis.
O dangau, kai jis baigė deklamuoti, aš pašokau nuo sofos, nubėgau į miegamąjį ir net pasikūkčiodama puoliau raudoti. Nieko nepadėjo nei poeto, nei mamos raminimai, patikinimai, prisiekinėjimai, kad šitas eilėraštis neišvys dienos šviesos, poetas atidavė prirašytus lapelius mamai, tačiau jokie žodžiai negalėjo manęs nuraminti. Man atrodė, kad visas pasaulis žino, kokia pabaisa aš esu. Kaip tie skrybėlėti. Ir dar baisesnė. Raudojau, kol užmigau.
Kazio Jakubėno daugiau nemačiau. Mamos ir neklausiau, kur jis dingo. Tik daug vėliau sužinojau, kad jį žiauriai nužudė skrybėlėti pabaisos. Nugirdė mirtinai žiemą, išrengė nuogą ir paliko sušalti. Mama apie tai man pasakojo su ašaromis akyse.
Ir taip mes augome, kaip siaubo filme, tik ir tegirdėdami apie išvežtus, nuteistus, nužudytus, nukankintus – šiandien jie čia, kalba, šypsosi, skaito eilėraščius, vaišina saldumynais, o rytoj jau jų nėra.
Vieną gražią dieną skrybėlėti pabaisos ir vėl atėjo pas mus. Gal ir ne tie patys, bet jie man visi buvo panašūs. Liepė mamai susirinkti daiktus. Kol mama surado vežiką, su teta sėdėjome gatvėje ant ryšulių. Mama tetą užvežė į geležinkelio stotį, kad grįžtų į kaimą pas senelius. O mes nuvažiavome kažkur į priemiestį. Tačiau ten neužsibuvome. Grįžome į stotį. Mama sukrovė mūsų daiktus į traukinį, įsodino mus ir prisakė šiukštu nepražiopsoti Akmenės stoties – ten senelis atvažiuos mūsų pasiimti. Traukinys stovės tik minutę, o toliau važiuos į Mažeikius. Kaip senelis mus susiras Mažeikiuose, jei pražiopsosime Akmenę? O kas yra minutė, neįsivaizdavau, nes dar nemokėjau suprasti laiko. Oi, kaip aš bijojau užsnūsti ir atsidurti Mažeikiuose. Vagonas minkštai sūpavosi riedėdamas bėgiais ir migdė. Akys pačios savaime merkėsi. Mano broliukas greitai užmigo, sugniaužęs kumštukus, ant kieto gulto, o aš save žnaibiau, šokinėjau, trepsėjau vagono kupė. Man tada ėjo septinti. Kai palydovė pranešė: „Akmenė“, aš lengviau atsidusau. Senelis jau stovėjo prie vagono, mus pačiupo į glėbį ir su visais ryšuliais nusitempė prie vežimo. Senelis skaniai kvepėjo tabaku. Buvo skaidri 1948 metų pavasario naktis. Viduryje sidabrinių spindinčių žvaigždžių aukštai kabėjo mėnulio pjautuvas. Mudu užmigome ant pamestų šiaudų vežime, arklys kaukšėjo cak cak plūktu keliuku, o senelis vis pliaukštelėdamas botagu ragino arklį: „No, bėri, no.“
Kazimieras Ralys. Iš atminimų užrašų: kas dėjosi Žalpiuose ir aplinkui 1915-ųjų birželį
2020 m. Nr. 5–6
Balčiai ir Aputis, Ralys ir Žalpiai
Šių metų pirmame „Metų“ numery buvo ištrauka iš Balčių dvarininko Władisławo Wielhorskio (1885–1967) dienoraščio – 1915 metų birželio pradžios užrašai. Vos tik pradėjus skaityt Tomo Błaszczako įvadėlį, dingt: o tai būtų džiaugęsis šita publikacija buvęs žurnalo vyriausiasis redaktorius a. a. Juozas Aputis! Juk Balčiuos gimęs. O ir Balčių dvaras, nors jau be Wielhorskių, 1924-aisiais išprašytų iš Lietuvos, ne šiaip vieta – dvaro pastate Antrojo pasaulinio karo metais ir po karo buvo pradžios mokykla, kurią J. Aputis baigė 1948-aisiais, čia buvo ir jo pirmoji darbovietė – baigęs Viduklės vidurinę, dirbo dvare įkurto klubo-skaityklos vedėju. Būt leidęsis į prisiminimus, pagalvojau; smagu būt klausytis. Deja. Tiesa, įvairiuose J. Apučio rašiniuos yr pabarstyta atsiminimų, kuriuos ir Balčių dvaras šmėkšteli. Popieryne pasikapstęs štai radau „Ar sunku grįžti į namus?“, skelbtą „Pergalėj“ dar Lietuvai neatkūrus nepriklausomybės, bet jau Sąjūdžiui įsisiūbavus – 1989 metų 10 numery:
1949 m. vasarą gimtajame Balčių kaime (Raseinių rajone) žmonės buvo suvaryti į vadinamąjį kolektyvinį ūkį. Nežinau, kas pirmieji parašė (pasirašė) pareiškimus. Mano tėvas, dar neseniai nusikratęs kumetystės, į Balčių dvarą, į „steigiamąjį“ (mūsų santvarka tiesiog akiplėšiškai moka savo žingsnius dangstyti padoriais žodžiais: susibūrė, susivienijo, žemę ėmė dirbti kartu, panaikino ežias – ištisa kloaka melo lyrikos ir demagogijos!), nėjo, pasiuntė nepilnametį sūnų, mano brolį. Pargrįžęs tas pasakojo, kaip galifė kelnėmis mūvintis žmogus vienai moteriškei grasino pistoletu, daug ką nakčiai uždarė atšaldyti protui, suprasti, kad naujas gyvenimas neduodamas be sunkumų ir skausmų.
<…> Dar anksčiau, prieš penketą metų, sugrįžus rusų kariuomenei ir spalio naktį mūsų sodyboje susiglemžus viską iki paskutinio siūlagalio (ir maisto atsargas, ir drabužius, ir patalynę, netgi vaikišką kamštinį pistoletuką), tėvas pasakė: „Viskas. Gyvenimo jau nebebus…“ Ir šit dabar, 1949-aisiais, ryškiai pradedamas naujasis negyvenimo žingsnis (p. 182).
Negyvenimo. Negyvenimas, kai nesi savo gyvenimo šeimininkas. Ir to negyvenimo Lietuvoj XX amžiuj ilgai būta. Mūsų galvose daugiau vaizdų negyvenimo po 1940-ųjų, bet negyvenimas buvo ir iki 1918-ųjų, iki Vasario 16-osios Lietuvos.
Pristatydamas W. Wielhorskio 1915–1917 metais rašytą dienoraštį T. Błaszczakas teigia, esą „tokių šaltinių lietuvių literatūroje nėra (gretimiausiu galima laikyti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Karo metų dienoraštį“)“. Yra, ir nemažai yra lietuviškai Pirmojo pasaulinio, arba Didžiojo, karo metais rašytų dienoraščių. Išleistus prisimenant: ir Petras Klimas rašė, ir Pranas Bieliauskas, ir Vincas Jonuška, ir Peliksas Bugailiškis; o kiek neišleistų – Jackaus Sondos, Jurgio Bukėno, Jurgio Gvildžio…
Rašė dienoraštį ir maždaug dešimties kilometrų atstumu nuo Balčių – Žalpiuose gyvenęs dvarininko bendraamžis Kazimieras Ralys (1885–1958). Jo gimtojoj sodyboj, kur yra ir muziejėlis, 2005-aisiais buvo pastatytas akmuo, o jame iškalta: „Šioje sodyboje Pieriškių laukų gale gimė, užaugo, mokė krašto kaimynus, kūrė nepriklausomą Lietuvą ir Žalpius Lietuvių konferencijos, Steigiamojo, 1-ojo ir 2-ojo Seimų atstovas, 1951.10.2 ištremtas į Sibirą knygnešys rašytojas Kazys Ralys-Vargovaikis“. Daugiau žinių apie K. Ralį-Vargovaikį nesunku rasti; įvadėly prieš jo dienoraščio (įvardinto kaip atminimų užrašai, mat rašė ne kasdien, kai laiko nugriebdavo, nors forma – dienoraščio) ištrauką dar reikia užrašyti kelis sakinius apie K. Ralio rankraščius.
K. Ralys iš tremties Krasnojarsko krašte grįžo 1957-aisiais, kitų metų pačioj pradžioj mirė Kaune. 1969-aisiais našlė Ona Ralienė didumą vyro archyvo perdavė dabartinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynui, buvo sudarytas atskiras K. Ralio rankraščių fondas. 2017-aisiais sūnus Dobilas Ralys atidavė ir tai, ką dar prie savęs turėjo: dokumentus, susijusius su tremtim, ir dviejų šimtų septyniasdešimt penkių puslapių dienoraštį – „Europos karas. 1914–[1916]“ (F82-97). Šiai publikacijai parinktas tas pats laikas, kuris atsispindi ir W. Wielhorskio dienorašty – 1915-ųjų birželis. Kad norintieji galėtų palygint, kaip du žmonės, gyvenantys tikrai labai netoli, išgyvena kaizerinės Vokietijos okupaciją.
Virginijus Gasiliūnas
31 [gegužės]. Šiandien nuo anksto jau daug arčiau bildėjo ir ne visai toj vietoj, truputį labiau į rytus – Siaudininkų pusėj [Saudininkai, nuo 1932 metų Maironiai]. Sako, vėl atsitraukę arčiau mūs… Laukgalio [Laugalio] apkasuos esą vėl vokiečiai sugrįžę. Baldegiuos ir Lyksnoj stovį abozai, taigi šitie tai ir lanką pas mūsų plėšti. Be to, atvažiuoja čionai ir nuo Pakražančio – iš Paprūdžių. Šie keletą kiaulių nušovė: Danuso, Astrauskio. Danusui užmokėję 25 mark. už kiaulę, vertą 30 rub. Paimdami parašė kvitą, o pinigus gavo Burbiškiuos nuo kasierio. Šiandien irgi važinėjo kiauliniai ir arkliniai. Buvo paėmę B. Verygos mainą arklį. Bet tas pasivijęs Budkiškiuos [Butkiškė], su kortele – atsiėmęs atgal. Mes tik buvome su Globiu savo arklius pavedę tolyn į karklynus…
Diena šaltoka, debesuota, vakarop apsiūkė ir nuo 6 ½ pradėjo lyti, užlijo gerai.
1 birželio. Šiandien po pusryčio paėmė iš Maskolijos mano kumelaitę 3 metų vertės 150 rub. Buvo pasimovę Globio, bet ištrūko, Kavaliauskio pusininko bobos išprašė, tai paėmė mano, buvo arčioj pririštos, kadangi jau ir kavoti nusibodo. Atėjęs Maskolijon radau raitus 4 vokiečius prie Globio kumelių. Paskui nujojo visi prie Danuso su Globiu karvių, o 2 prie mano kumelių, paėmė su retežiu ir nusivedė į Voskius [?]. Nuėjau paskui. Taip pat Globys su Danusu. Ten radome ir daugiau atsivijusių arklius iš Smukėnų: Baltrušaitį ir vieną moterį – paskutinę kumelę paėmę. Uždarę daržinėj gyvulius išvažiavo, išjojo visi į Kerkasius gyvulių gaudyti. Po pietų nuėjęs radau jau pilną daržinę bandos ir avių, parvedė dar ir arklius paskutinius surinkę. Tas underoficieris parašė kvitas ir liepė visiems savo gyvulius gabenti į Pužus pas „kamendanto“, tas išduosiąs kvitas, „ciedel“, be to, kurių buvo visos karvės parvaryta, tie gavo kvitikes išsivesti iš tvarto sau po vieną karvę. Taip išsivedė Pieriškiai [Pėriškiai]: Danusai 2 ir Globio dvi bobos 2. Visi prašė nors po 1 avį, bet gavo tik viena Samuilienė, kitiems žadėte žadėjo, bet varytis nedavė. Nuvedžiau į Pužus ir aš savo kumelaitę. Parašė man kvitą 30 markių! Kitas už porą arklių 400–500 rub. vertės gavo kvitą 65 markių. Be to, čionai nei paimant tų arklių niekas nežiūrėjo ir nekainavo – rašo kainą nematę prekės ir niekam nenudaugina. Už karves, kokios jos ten nebūtų, rašo po 20 markių, už avis po 1 markę arba ir visai avių neskaito. Pužuos radome, kurių antru kartu atėmę, kitos „paskutinę karvelę“, ir jokios kvitos nedavę, nei čia negavo. Pareidami keikėme visi vokietį, kad jis galą gautų… Buvo kalbos ir apie ištiestus dalgius ir šakes vokiečiui varyti. Aš pats baisiai buvau įerzintas vieno „rupūžnosio“ ir dievai žino kas būtų atsitikę, jei būčiau nors šakę ar dalgę turėjęs?..
Diena debesuota, pietų laiku užeidama lijo. Bildant mažai girdėjos. Didelis šiaurvakarys vėjas.
2. Diena debesuota, užeidama lynojo. Tai antra atmintina man vokiečių jungo diena. Šiandien atėmė nuo mūsų paršuką (15 rub. [vertės]), miežius (Mockaus), avižas, 3 pūrus rugių (B. Ralio), mūsų bulvių (1 pūrą), išnaršė viską iškratė, paėmė apie 35 kiauš[inius], medų (Mockienės), 6 maišus: 1 mūsų, 3 B. Ralio su rugiais ir 2 Mockaus – ir už visa tai vienas vagišas davė man ausin kumštį ir prigrasino savo „vokišku peiliu!“ perversiąs… Paskui parašė kažikokią kvitpalaikę, kur nieko, kas imta, neminima, o rašoma turbūt, kad man už viską pilnai „užmokėta“ (peiliu ir kumštim!!). O reikia žinoti, kad atvažiavę gėrė pieno ir sesuo atnešė kiaušinių, vadinasi, priėmėm ir vaišinom, ir taip tatai vokiškai padėkoję už visa tai išvažiavo.
Viskas buvo taip: apie 11 val. lynojant prajojo pro mus raitasis (kur mane mušė) ir matė Jonučių kiaules, kurias bobos saugodamos atsivarė Milkinto trakon. Popiet apie 1 ½ val. atjojo tas pats raitasis, matyt, tų kiaulių ir paskui nuo Mažučių per lauką atvažiavo 3 su vežimu kiaulėms vežti. Atvažiavę nusimetė viršinius švarkus (rudai juodi), susėdo, kits prašė sesers kiaušinių, vienas rait[asis] apžiūrėjo mūsų paršukus, įlindo daržinėn pakuron [?], kur bulvės, iš lengvo savaip marmėdami, rodos, dirbdami paprasčiausį savo darbą, atsidarė daržinę, išgėrė pieną, prašė manęs maišų – vieną radę pasiėmė neprašę, man atsakius daugiau neturint, rodė pinigus – užmokėsią… Šitaip jie mane prigausią! Neturint ėjo ieškoti… Sesuo sugriebus davė dar vieną, bet tai maža vokiečiui! Jam reikia atiduoti visus, o atiduok paskutinį, ir tai jam rodos, kad ne visi – eis krėsti… Bekrėsdami rado avižų padėta malti – jam prireikė ir avižų – ėmė krėsti, ieškoti avižų… beieškodams avižų, rado miežius, pravertė ir miežiai, beieškodams daugiau miežių, rado kiaušinius, medų, ir tie pravertė… Tiktai radęs miltus paliko, o pasiėmė maišą tuščią ir nusivežė. Skrynias taipgi žiūrėjo, bet pamatę drabužius nenaršė. Mane sumušė už tai, kad aš ne „nužemintai“ nešiau maišą ir jiems iš manęs tyčiojantis demonstratyviai tą maišą mečiau atnešęs prie vežimo, o kadangi maišo buvo prašęs – pabiro biškį miežių… Pasidėjęs kiaušinius ir medų, prišoko mane mušti… Davė kumštim ausin, bet, pats būdams nedidis vėžlys, ne per labai įstengė užduot, tada spyrė man kojom, tos iškrypusios, kreivos… Pagalios, negalėdams iš karto manęs perblokšt, griebėsi savo įrankio – peilio, kuriuos kiekvienas iš jų prie juostos nešiojas. Pirmiau mane mušant, kiti juokės ir gėrėjos, bet kada įsiutęs narsuolis puolė su peiliu ir triskart užsikėsėjo, dantis grieždams, paleisti man vidurius, vienas ėmė drausti – „alt! alt…“ Aš kažikaip sumišau, užtirpau, bet labai nepersigandau ir nesušukau… Nors baisu ir šlykštu buvo tokių begėdžių žvėrių rankose. Paskui kitas parodė man susemt miežius, užrišt, parašė kvitą, tuo ir baigėsi.
Vokiečių naguos
3–7 birželio 1915 m.
Žalpiai. Po vakarykščio atsitikimo aš jaučiuosi nekaip… Toks nejaukumas! „Išgąstis“… neramumas… nekantrumas – pyktis taip ir griaužia lyg kirminas… Tas neramumas prasidėjo su paėmimu kumelės. Įerzintas jau buvau vieno begėdžio vedant; rytą atsikėliau neišmiegojęs, susikrimtęs. Pamatėm Mažučių bobas atsivarius kiaules trakon – dingt, lyg peilis širdin – jau ne su geru! Mažučiuos vokiečiai… Diena šalta, debesuota, užeidama lynoja. Kumelę senę laikiau arčiau namų Kavaliauskio pievoj… kad kokios vokiečiai neatimtų paskutinės, nors tos negailėjaus… Rengiausi akėti bulves… Einu laukan. – Ve ve! Vokietys joja, – išgirdau moteris. Prajojo pro mus keliu, pamatė Mažučių kiaules ir nujojo į Mažučius… – Užpuls jau turbūt mūsų karves, – pamaniau ir lyg kas būtų „pribloškęs“ – pasijutau, kad kojos netvirtos, ausys cypia ir širdis, kaip į kalną lipant, muša… Lynoja, gaidys pastogėj gieda, o mane tas taip erzina, kad sugriebęs būčiau su pasigėrėjimu galvą nutraukęs, nors šiaip sergančiam Tėvui vištos nedrįsau pjaut… Arba sulos šuo – tai kaip dyguliai per širdį ir galvos svaigulys – ar tik ne vokiečiai? Šiaip aš labai suerzintas ir nervuotas, nepakenčiu nei gaidžio, nei šunies riksmo – kadangi tas gali išduot mūsų užkampį vokiečiams!
Dabar aš norėčiau visuotinos tylos. Nei gegužės, nei paukščiukų giesmių, nieko nereikia – tebūnie visuotina gedula – tyla. Popiet pasiėmiau užsirašinėt savo dienos atminimus, akys ėmė merktis ir vos vos snausdamas ėmiau plunksna kreveizuot, užsimerkė akys ir ėmiau kaži ką sapnuoti… Mat, nors bobų pasakos, ir mane vargas miegan traukė. O reikia žinot, kad šiaip ramiu laiku veik niekados dieną nemiegodavau.
Prabudino šunies lojimas – išgirdau moteris bėgiojant, tuoj sesuo įbėgus aptroškusi pasakė: „Vokietys atjojo!..“ Pašokęs užsimečiau ir išėjau pono sutikti… Bet mano ponas net nelabai į mane ir pažvelgti teikės – nujojo sau prie tvarto, arklį paleido klūnan, pats apžiūrėjo paršukus, daržinę, tvartą… Atvažiavo kiti trys vežime, dvi kiauli vežini – seni jau, po kokį 40–45 metus. Išlipo savaip šterdeliuodamies, iš lengvo – neskubais pasidėjo šautuvus, nusisiautė, atsisėdo. Rodos, rengtųsi prie žinomo darbo. Vienas pribėgęs prie sesers pasakė „kaušini“. Sesuo atnešė 10 kiaušinių – priėmė nepatenkinti, kad mažai – dėku nesakė, paskui vienas parodė gerti pieno – atnešė su visu puodu paskutinį pieną, išgėrė visi po kelias stiklines blerbdami ir moterims nei dėkui, nei išgriauš… Paskui vienas, pirmasis, ėmė manęs klausti maišų – man pasakius nežinant, neturint, sakėsi užmokėsiąs, kitas išėmęs rodė pinigus… Suprantama, aš bijojau ir šalinaus jų ir jų pinigų, laukiau, kad tik ištrūktų greičiau iš mūsų… Neturiu maišo (vieną rado ir pasiėmė), eina trobon ieškoti, suradę vieną davėm – maža, reikia daugiau; daugiau nėra – krečia, randa avižų Mockaus padėta malti, prireikia avižų, miežių ir t. t. Galų gale išnaršo viską, pasiima, ko nori, ir, kaip jau minėjau, mane patį sumuša – tatai vokiečių narsumas! Ir giriasi savo „proklemacijo“ „Lietuvos gyventojams“: – „Su ramiais gyventojais nekariauja“, „Kas klausys jų karo vyriausybės, nekels maišto, o ramiai dirbs savo darbą – bus nepaliečiamas ir saugojamas!“ Tatai nepaliečiamybė vadinas. Po tokios vokiečių neliečiamybės pasidarė savo namuos nejauku… Norisi kur nors prasišalinti į krūmus, pasislėpti, kur ramiai nuo jų „neliečiamybės“ pabūti, atsilsėti… Ir taip slenka valandos, dienos… Išaušta rytas, kelies, ir vos akis atmerkei, dingt – kaži kokia ši dienelė išaušo? Ar išliksme be vokiečių, ar ne… Rasi šiandien jau paskutinius grūdgalius bei duonos kąsnį išveš. Kaip ateina vakaras, tada lengviau atsikvėpi – žinai, kad vokiečių nebus… Viena laimė, kad naktimis jie žmonių plėšti neužpuolinėja, mat dienų užtenka… Gulies, ir vėl akyse stovi rytojus!
Taip praėjo 3 birž[elio]. Diena buvo giedra ir bildant veik negirdėjos.
4. Po pietų irgi atjojo vokietys karvių varyti. Kadangi viso turime šiokias tokias 3 karves, tai vieną mažikę reikia būtinai atiduoti, o kitą sutarėm aplaikyti savinant bobutei. Čia kareivis neklausė Tetos prašymo ir liepė man vesti į Mažučius abidvi, Mažučiuos gi „underis“ Tetulei atidavė „paskutinę“ karvę, nors kareiviai ir sakė: „4 žmon[ėms] 2 karvi.“ Taip bent tam kartui išsisukome porą karvių. Šiandien varė Mažučių ir Uvainiškių bandą, nuvariau ir aš savo karvikę į Pužus. Už mitulę karvikę vert[ės] 25 rub. man parašė kvitą 5 markių… Mažučių vienų atėmė bandą, palikę 1–2 karvi, kitų visų liko. Arklius taip pat, kurių užtiko, paėmė, paliko tik po vieną; kurie ištrūko – liko. Petronė norėjo apsimainyti karvikę į melžiamą – vos savo neprakišo! Buvo priėmę ir uždarę tvartan, bet paskui ėmus Petr[onei] raudoti atidavę – taip ir parsivedė savo neapmainiusi. Pavakariu užėjo lynoti. Grįžome visi ne tai nusiminę, ne tai suerzinti. Mat, kad taip vienam visus gyvulius – visą ūkio pamatą praradus, – baisu būtų, o kaip visi, tai niekis… Tavo, rodos, didelė skriauda, žiūrėk, kito dar didesnė, taip visi vienas kitu ir susiramina.
Duodamųjų jų kvitų verte nieks netiki ir ima jas tik tam, kad turėjus ką parodyti, kai paskutinę prisikabins atimti… Mat, sako, rasi paliks, kai pamatys, kad mūsų jau visos atimta.
5. Rytą toli šiaurryčiuos gan smarkiai bildėjo… Tolumo taip gali būt apie Šiaulius. Šiandien varė pro mus didelį būrį bandos iš Dvariškių Antkapinin. Būk daug arklių nuvedė… „Sūdna diena“ rodosi, kai žiūri į suvargusius žmones, priverstus varyti savo gyvulėlius nevidonui, kuris užuot ačiū – peiliu bei šautuvu dar už tai grasina, kad rasi dar ne visi, rasi jūs turit paslėpę! Gyvulėliai bliauja, avys ėriukai… karvės baubia, rodos, sakydami sudiev savo tėvynei, savo apsiverkusiems suvargusiems žmonėms, šlykštus vokiečių riksmas maišosi su tuo visuotiniu gyvulių-žmonių verksmu ir dar baisesniu tą visą daro. Beje, šią naktį vokiečiai ko tai jodė šaudydami ir rėkdami „alt“ apie mūsų trobą, po rugius ir Kavaliauskio traką. Matyt, ieškojo, ar negano kas naktį išginęs slepiamą bandą bei arklius, turbūt nieko panašaus negavo.
Šiandien vėl mačiau orlaivį – kokį 4 dienų man jų neteko matyti lakstant. Diena graži.
6. Tos pačios naujienos. Vėl nuvarė būrį bandos pro mus.
7. Šiandien vėl aplankė mus tie patys, kur buvo 2. Vėl iškrėtė išnaršė viską… pavogė bliūdą 75 k[ap. vertės] ir kelis cininius šaukštus, taip pat reikalavo ir patys susirinko kiaušinius, kiek rado, ir gūnią išnešė. Keletas vežimų buvę Mažučiuos. Dvare pjovę akselio. Tie, kur pro mus važiavo, Pieriškiuos nušovę Danuso gaidį ir ėriuką nusivežė. Vakare parėjo Mockus. Nemakščiuos taip pat, kaip ir lig šiol.
Šneką vokiečiai, būk Peremišlį atgal nuo rusų atėmę, dar 20 000 nelaisvėn suėmę. Iš Karpatų irgi rusus išvarę. Rusai dabar tiktai Lvove besilaiką… Savo keliu, bobos šneka, būk vokiečiai savo orlaiviais užpuolę Rymą ir sudaužę bombomis Švento Petro bažnyčią – popiežių užmušę. Tai šnekėjęs vienas kareivis lenkas ir sakęs, kad vokiečiams būsią už tai blogai… Tas lenkas užjaučia mūsų žmones, už tai vokiečiai jo [vieno] nesiunčia karvių bei arklių gaudyti – jį varo su kitais vokiečiais kartu… Surinktus galvijus varą rusų kareiviai belaisviai į Smalininkus ir toliau varą raiti ant surinktų arklių koks 50 belaisvių ir 10 vokiečių kareivių. Varą 3 kart savaitėj po kokį 300 galvijų neskaitant avių, kurių daugybė išsimina, nugaišta (o žmonėms nepalieka).
8. Irgi varė pro mus, bet jau nedaug karvių; arklių daugiau, važiavo važiuotų vežimas, buvo ir pas mūsų kiaušinių. Kavaliauskis pasakojo, Viduklėj esą apie 500 rusų belaisvių prie darbų, kelius taisą. Klebono tvartus išvalę, mėšlus išvežę savim į daržą, suvertę į krūvas, o tvartuose dedą grindis – taisos tiems belaisviams kazermes.
Viduklėj matę – žydukas vežąs du vokiečių kareiviu ir pamatęs moteris tyčiojasis „karveli muna karveli…“ Vokiečiai juokėsis pilvus susiėmę. Taip tyčiojamosi iš žmonių raudojimo gyvulius atimant. Šią naktį buvo šalna. Rugiai žydi, vasarojis uždžiūvęs, tą patį vokiečiai mina, spardo gyvuliai, bulvės, jau antras mėnuo pasodintos, dar vos ima landyt, o šios nakties šalna ir tas nušalo. Pievos nieko neželia, o kur lenkės iššalusios pavasario šalnų – baltuoja kai per Visus Šventus. Blogi metai! Iš visų pusių…
9. Diena graži, baigiau taisyti apie savo sodniuką tvorą… Pavakariu užėjo lyti, nors visą dieną lietui rengės, bet užlijo tik rasą ir juodos debesys išsiskirstė. Po to, kaip paprastai, atšalo. Anot žmonių, turbūt jau mums tokia Dievo rykštė. Šiemet ar vokiečiui Dievas padeda – tokia sausinybė, jog išdžiūvo visos pelkės, nors armotas vežk, ir nelyja. Kitais metais, būdavo, negali purvynų išbristi, o šiemet kaip tyčia – vokiečiams automobiliais galima visais šunkeliais, pelkėmis važinėtis. Vakarop šiandien ėmė stipriai bildėti Raseinių pusėj ir nelabai toli. Bildėjo iki prietemos.
10. Diena karšta. Pasiskolinęs nuo Globio ratus, kurių vokiečiai neėmė, vežiojau mėšlą – Pieriškiuos dar niekas, apart Globio, nevežė, bijo iškelti ratus ir arklius, kurie dar tebturi. Mažučiuos jau dauguma išvežė ir aparė. Šiandien jau pro mus bandos vokiečiai nevarė – matyt, iškraustė visą šį kraštą ligi Arozų vieškelio. Vakar saulei nusileidus irgi subildo keletas armotų Raseinių pusėj, bet jau toliau kai vakar… Nejaugi tie rusai visur taip ir pasiduoda vokiečiams?
11. Diena tokia pat. Baigiau mėšlus vežti, paskui ariau. Šiandien visuotina tyla, taip, kad, rodos, karo visai nei nėra. Kad ne tų vokiečių baimė ir toji nežinia „kas bus rytoj??!“, būtų nieko tokio blogo. Ypač kai žmogus imi dirbti – susiramini ir viską užmiršęs atsigauni, bet tik sukrebždo kas ar šuva sulojo – ir vėl ramybė sugriuvo. Šiandien buvo net keletas kaimynų daryti aprašus ūkių. Vėl sujudo žmonės pražuvusių daiktų aprašinėt. Vokiečių dabar mažai tesimato. Mat nusitraukė toliau. Beje, sakė vakar buvę anksti į Žalpius atvažiavę keli abozai ir raiti atjoję, jodę po laukus, „plenus ėmę“ ir nuvažiavę Viduklės pusėn. Pirm to – nepamenu, rodos, 9 – Žalpiuos skambino varpais už „savo neprietelius“. Mat Ivoškis su Balandžiu buvę laukuos įsikasę rugių bei drabužių ir iš nakties radę iškastus… verkę šaukę, paskui užpirko… varpus ir mišias prie šv. Antano.
12. Diena tokia pat karšta. Visuotina tyla. Teisybę pasakius, dabar tomis dienomis, pradedant šiuo mėnesiu, visuomet veik tyla. Vakarais Mažučiuos jau ėmė liurlinti birbynę ir smuiką čirpinti, matyt, jaunimui per daug jau nusibodo liūdėt!
13. Tokia pat. Rašiau visą dieną „aprašus“. Šiandien bildant, sako, girdėję Raseinių pusėj, bet aš negirdėjau. Gaisrų tai šiandien ypačiai matėsi trijose pusėse – Jurbarko pusėj, Raseinių ir Kelmės. Kačiušienė pasakojo apie savo atsitikimą su kaimynais dėl kumelės: 4 vokiečiai paėmę paliktą jos kumelę pas Tavoderį [?]. Makaro irgi paėmę paskutinę, o jai būk pamoję vestis savąją namo, ji vedusis, bet Makaras, suprasdams, kad tai jam vokiečiai paliko už jo įkaitą – atėmęs. Toji nuėjus į Pužus prie „kamendanto“ pasiskundė… tas davė vokietį ir dar kits koks žmogus drauge parėjęs, atėmęs nuo M[akaro] kumelę ir atidavęs jai. Į kitą dieną Makars su 5 vyrais atėjęs, atsiėmęs kumelę ir vienas jų, Sutkus, būk ją apstumdęs. Toji vėl prie kamendanto, viską pasakė… ir parvažiavo su 4 šautuvais ginkluotais vokiečiais nubausti užpuolikų-kaimynų. Girti vokiečiai labai sumušę, galvą pradaužę Sutkui, paskui Klimui ir visai nekaltą bemiegantį supliekę Andriulį – baudę už tai, kad jie drįso užpulti vieną bobą ir ją skriausti. Kiti ištrūkę, išsislapstę. Pati Kačiušienė nenorėjusi ir nemaniusi taip savo kaimynams keršyti ir jei net būtų prašiusi nemušti – būtų, sako, primušę, tokį esą baisūs mužikos-žvėrys – mat dar girti! Dabar pati Kačiušienė gailisi pradėjusi pas vokiečius užtarimo ieškoti.
14. Tokia pat karštoka. Oras pakvipęs dūmais, lyg kad pelkės dega. Šiandien matosi didelis gaisras Šidlavo [Šiluva] pusėj, matyt, Šidlavo pušynai dega – rūksta labai plačiai. Bildesio negirdėt. Žmonės jau pasakojo girdėję kur tai ir Tauragės pusėj bildant… Ir rusai būk vokiečiams kelią po Smalininkais užstoję, o kokią čia dieną kazokai net Kelmėj pasirodę, vokiečius išgandinę… Telšiuos daugybę vokiečių 200 kazokų iškapoję. Bešneka žmoneliai, kaip kas sumano. O vokiečiai jau 2 mėnesiu ramiai sau gyvena ir šluoja visus… Šiandien tauzijo, būk Navickis Nemakščiuos matęs tarp parvarytų belaisvių St. Danusą – dar davę gerti ir nuvarę į Prūsus. Taip pat šnekėjo, būk rusai kazokai suėmę vokiečių varomus mūsų galvijus ir savo belaisvius – nuvarę Suvalkijon. Vokiečiai būk esą už Šiaulių ir po Eirogalos [Ariogala] už Dubysos.
15. Rytą apniūkė ir ėmė lyti. Pieriškiuos buvome susirinkę apsirašinėt, įkainuot turtą, trobas. Pavakariu užvažiavo vežimas vokiečių, paėmę Kazlauskio paršą, Jagmino karvę papjovę, sugrįžę nakvojo pas Kavaliauskį. Bildėjo Raseinių pusėj.
16. Giedra. Šiandien tie vokiečiai paėmė dar Kačiušio kumečio paršą ir norėjo zakristijono paimt, bet šiaip taip atprašė. Išvažiavę popiet. Šnekėję lietuviškai, kitas lenkiškai – buvę iš viso 4. Sakėsi iš Juozapavo esą, taip pat šnekėję, būk vakar rusai buvę Šilalėj… Taip pat pasakojo, kad rusų orlaivis mėtęs bombas Raseiniuos ir sudeginę daug abazo. Rašiau aprašymus keliems iš Uvainiškių. Bildėjo smarkiai Raseinių pusėj.
17. Giedra. Dabar taip visur pasriuvę dūmai, kad net galvą skausta nuo jų smarvės – išrodo, tarsi degtų pelkės. Gaisrų nematyt. Oras sunkus nuo tų dūmų. Sausinybė didelė. Rašiau žalpiečiams aprašus. Šiannakt pas Astramskį nakvojo vokiečiai 3 – nieko neėmę. Nuopiet ėmė ūktis, apsiūkė su vėju. Koks tik keletas lašų lietaus tenukrito, nors šalimais matomai lijo. Bildėjo šiandien retai, Raseinių link.
18. Šiandien pirmąkart po 2 mėnesių pusiau pirmos val. dieną išgirdau prie lango bildant pietvakariuos Jurbarko–Tauragės pusėj! Bildėjo tankiai kokį 15 min. tolumo už kokių 6–8 mylių nuo mūsų… Šiandien apie 10 val. lėkė iš rytų į vakarus orlaivis labai aukštai, beveik per mus, spėjome, kad rusų, nes vokiečių paprastai laksto nelabai aukštai.
Ar iššnekės bobos, kad rusai po Smalininkais vokiečius siaučia! Kad bent greičiau tuos velnius nuo mūsų sprando nutrenktų!
Šiandien iš ryto karštis, naktį biskį liję, nuopiet ėmė ūktis, vėjas pietrytys. Šiltas. Užkilo debesis su griaustiniu (ar nebus griaustinis bildėjęs ir vakaruose?), bet lyte veik nelijo pas mūsų.
19. Karšta diena, debesys vaikščioja, retkarčiais subilda rytuos. Orlaiviai laksto tarp rytų–vakarų. Sako, būk vokiečiai jau padirbę geležinkelį iki Skaudvilei ir trūkiai vaikščioja. Taip pat dirbą ir netoli mūsų – Užvarny jau kertą miškus ir kasą. Tie darbininkai perką sviestą, kiaušinius, pieną ir brangiai moką. Dabar žydai labai ieško sviesto, kiaušinių ir moka nepaprastai – už sviesto svarą 60–70 kap., kiaušinių dešimt – 30 kap. Vakare gan smarkiai bildėjo Raseinių pusėj arčiau jau.
20. Diena karšta. Vėl tasai vagis (kur buvo 2, 7) ir šiandien atvedė kitus bulvių išvežt. Išvežė 3 pūrus, maišų ieškojo, nerado. Dabar buvo 1 lenkas, tas kur kas geresnis žmogus, jaunas. Manęs klausė, kuo aš užsiimu ir ar aš socialdemokratas. Parodžiau to vagies rašytą kvitą aficieriui, kuris buvo raitas, – pamojo ranka, sakė nieko nesąs vertas. Šiandien pavakariu atėjus pas mane Balandžiui su Ivoškiu rašytis aprašo, atbėgo iš Vištinės moteris sakyti, kad jau vokiečiai jų karves iš ganyklos pasiėmę veda. Nubėgo – Ivoškiams atidavė, o Balandžių nusivedė „paskutinę karvę“. Vištinės bobų taip pat atėmė paskutinius paršiukus. Tie, kur iš mūsų atėmė bulves, išnešė paskutines bulves Kavaliauskio įnamių, Petronės ir kitų beturčių. Mažučiuos išpjovę Giedraičio ir Naco paršus. Apskritai šiandien jie baisiai siuto. Bildėjo retkarčiais, kaip ir paprastai, Raseinių pusėj ir toliau į rytus – Siaudininkų pusėj. Šnekėjo, būk abozas vėl atsitraukęs į Baldegius. O tie plėšikai, vieni, sakė, iš Juozapavo, kiti – iš Baldegių.
21. Diena tokia pat. Buvau su J. Veryga Viduklėj – dar pirmąkart vokiečiams užėjus. Čionai viskas veik kaip ir buvę, jei neskaityt ištaisytų kelių, rąstais bei lentoms išklotų ir smilčiu užpiltų. Kelius taiso rusų belaisviai, prie kurių stovi šautuvais apsiginklavę vokiečiai. Tie belaisviai kasa, patys savim veža žemes, kerta Jančauskio atorūgoj [?] mišką ir savim veža bei neša. Šiandien sekmadienis, o jie dirba, kasa – tikra vergija! Vokiečių vergija… Viduklės Vart[otojų] Dr[augijos] kriautuvė ir žydų kriautuvės atdaros ir prekiauja paprastai, nors ir ne visa ko vienoj kriautuvėj galima gauti, bet visose galima veik visa ko rast. Kainos tokios: cukrus 22 kap. svaras, muilas rusiškas 33 kap. sv[aras], druska 7 kap. svaras, degtukai 3 kap. dėžutė. Popierius po 1–2 kap. lapas – žodžiu, dar čia gyvenimas pakenčiamas. Žmonės visi skundžiasi plėšimais. Pasirodo, rekvizicija ne visur galvijus išėmus, užtai abozai – plėšikai renka nuolatos karves, kiaules. Vakar ir čionai vokiečiai siautę – pjovę kiaules, karves ėmę. Šnekėjo, būk rusai esą Mankūnuos, 12 varstų už Raseinių, o vokiečiai Girkalnyj. Šnekama taip pat, kad rusai esą išvyti iš Galicijos ir Lvovo. Jančevskis išbėgęs ir [Blinstrubiškių] dvaras esą išplėštas, taip, kaip ir Pluščevskio [Žalpių dvaras]. Viduklės dvare esąs pats Przeciszewskis ir dvaras visai mažai nukentėjęs. Jaunasis Przeciszewskis pėsčias išbėgęs rusų pusėn jau savaitę vokiečiams buvus. Šiandien šalimis lijo, o pas mus 10 lašų nukrito.
22. Tokia pat. Paryčiu keliskart subildo Siaudininkų pusėj. Šnekėjo, būk rusai netoli už Kelmės. Šiandien pietų laiku atvažiavo į Žalpius 4 vokiečiai (vienas lietuvis) varyt vyrų ir moterų prie geležinkelio dirbimo, varo priverstinai, ką sugriebdami. Moką po 2 marki už 12 valandų darbą – dirba nuo 6 ryto iki 6 vak[aro], pietūs 1 ½ valand[os]. Žalpių vyrai išsislapstė, išsivarę Danusikę Rozal[iją] ir Kaval[iauskio] pusininko mergikę, dvaro visus veik kumečius, išvažiavo apie 3 val. p. p.
23. Diena tokia pat. Vakar dirbusieji prie gelžinkelio išėjo ir šiandien. Už vakarykštį darbą visi gavę po markę, lygiai vyrai ir moterys. Dirba šiapus Balandžių. Eisiąs pro Voskius [?] Liolių pusėn. Darbas esąs sunkesnis „kaip mėšlus kabinti“. Daugiausia dirba moterys. Šiandien po pietų matėsi gaisras rytuos netoli. Rūko ilgai. Bildant negirdėjau, vokiečių taipgi neatvažiavo.
24. Šventas Jonas. Diena graži. Saulė iš ryto gražiai patekėjo, šilta, be vėjo, durpių ar gaisro degėsių dūmais pasriuvus. Jais ir kvepi visur. Gegutė dar kukuoja Danuso trakoj, vyturiukai gieda. Būtų kaip ir pernykštis Šventas Jonas. – Patrankų negirdėt. Bet štai matyt: eina keliu nuo Pieriškių 3 moterys – tatai į darbą prie gelžkelio. Dar rytą man iš lovos kylant mačiau: pro mus nuėjo trys vyrukai iš Mažučių. O čia girdėt, kas tai ūžia – tai orlaivis. Ne tas Šventas Jonas! Širdis ko tai nerimsta – vokiečiai!! Ar atvažiuos šiandien „vagis“ mėlynais marškiniais (ne vokiečių siūtais), kumpa nosimi, apsiskutęs, atsikišusiu palūpiu, ilgomis rankomis, išžirgusiom kojom, nedidis, bet pasiutęs, oi kaip pasiutęs! Visi žalpiečiai jį žino… Kaip ir jis visų paliepius, skrynias ir visus užkampius jų yra ištyręs…
Štai kas man šiandien, kaip ir kas rytą, pirmiausiai prisimena… Paskui… kumelė, karvė, kiaulė, kurie iškeliavo į Prūsus, ir t. t. Paskui lenda skaudusis klausimas: „Ar ilgai taip bus?“ Kada tam bus galas!? Ar liksma taip mes vokiečių naguos… ar „išliuosuos“ kada „mūsų“ rusas… Ir taip iš lengvo pasriūvi žmogus paprastose, kasdienėse, kasvalandinėse mintyse – ir gamtos malonumo per jas nematai…
Vasarojis šių metų toks, rodos, kaip ir pernai per Šventą Joną – mažiukas, nuo sprindžio jau plaukia. Rugiai rasi kiek blogesni, dobilai daug blogesni, o pievų visai nėra! Žolė džiūsta, o su dalgiu nėra ką sugriebt. Niekas dar ir nešienauja, vieni augina, o kiti nesumano – pjaut ar ne, – kaip čia geriau padarius, kad mat vokiečiai sušienavus nusiveš…
Aš šiandien nukapojau daržo pakrašty dobilus kur buvo – visai nieko nėra (kai sudžius, nebus galima su griebliu besugriebt). Buvo visokių metų, bet kad tiek žolės tebūtų – nei aš, nei senesni už mane neatmena… Blogi metai, tiktai žmonėms kautis… Ne veltuo jie ir kaujasi taip baisiai… Šiandien žalpiečiai ėjo į Liolius prie „kamendanto“ kvitų vienai karvei laikyti – negavo nieko… nesulaukę. Per Liolius ėję daugybė kariūmenės Kelmės linkui. Keli nusilpę išvirtę griovin ir mirę… Bildant visai nebuvo girdėt. Matėsi rytuos gaisro dūmai nedidi.
25. Šiandien visi gabeno arklius į Nemakščius prie veterinaro. Nuopiet ėmė ūktis ir iškilo smarkus griaustinis. Pavakariu žaibavo, trankė ir gerokai užlijo – ant kelių klanai buvo. Bildėt nebildėjo. Šiandien žalpiečiai irgi buvo Lioliuos ir kvitų taipgi negavo. Per Liolius ėję kariūmenė Kelmės pusėn. Važiavę abozai.
26. Debesuota. Visai tylu – niekur nebilda. Ligpiet vagojau bulves, popiet vedžiau kumelę į Nemakščius. Nujojau apie 2 val., dar veterinaro nesą – arklių daugybė: apie 600–700. Kur geresnius arklius ten pat žydai pirkinėja. Moka pusę arba ir biskį daugiau vertės. Tuoj, nerodę nei veterinarui, gabena sau… Pradėjo tepti (čiepyti) akis apie 3 val. Nuo 8 val. ėmė nerašytus (kiti vakarykščiai buvo užsirašę ir tuo nešini grįžo namo). Sprūstis kaip Šidlave – kažkada gaudė po krūmus, negalėjo vokiečiai sugaut, o dabar patys žmonės veda ir brukte bruka. Parjojau 11 val. naktį. Nebildėjo niekur.
27. Šiandien aš tiktai sužinojau, kad, vakar man į Nemakščius išjojus, atvažiavę du vežimu vokiečių ir išsivežę Mockaus rugius – 3 maišus ir mūsų antrąjį paršuką. Daugiau nieko neieškoję ir neėmę. Už rugius parašę kvitą, už paršuką nieko nerašę ir nedavę. Tie patys paėmė Jok. Ralio kiaulę ir Milkinto abu paršukus. Dar pietavę pas jų: 20 kiaušinių, sviesto 2 svaru, duonos pusbakanį suėdę.
Šiandien vedžiau kumelę ir pavėlavau. Nujojau pirmoj – veterinaras besą išvažiavęs. Pradėję apie 8 ½ ir ligi 12 visus užrašytuosius atleidę – naujų šiandien neužrašinėjo. Dar liko daug neužrašytų ir keli užrašyti – įčiepyti neapžiūrėti. Sakę, kad bus pranešta, kur neužsirašiusiems vesti. Diena nešilta, debesuota. Bildant negirdėjau. Per Nemakščius nuo sekmadienio – kariūmenės neina nei šen, nei ten. Iš šitų rašymų arklių nei vieno, rodos, nepaėmė. Nesveikų irgi labai mažai terado. Rašydami užrašo vardą pavardę ir arklio plauką – vietos gyvenimo nerašo. Nemakščiuos irgi kvitų karvėms laikyti negavo, nesulaukė… Baisiai nusibodo vokiečių jungas!
28. Šiandien nuo ryto iki pietų lijo lietus – tai dar pirmąkart šį pavasarį tiek užlijo. Oras atvėso. Vėjas šiaurrytys. Bildant negirdis. Orlaiviai laksto iš rytų į vakarus. Žmonės spėlioja, kas čia darosi, kad taip nutilo. Sako, rasi taikosi?.. Kiti sako, traukę Liepojaus pusėn.
29. Nešilta. Užeidama lijo visą dieną. Vakar vakare jodė vokiečiai ieškodami paslėptų karvių. Šiandien sakė suradę šlaituos Leškiobalio [?]. Aš pardaviau savo karvę žydui, vertą 70 rublių, už 20 rublių. Visi pardavoja paskutinius geresnius arklius žydams ir žmonėms, kurie slapta gabena į Prūsus – už pusę–trečdalį kainos, kadangi geresnių nėra vilties išlaikyti – atima, kad ir paskutinius (Uvainiškių Makaro atėmė). Šiandien, sakė, Nemakščiuos kareiviai prievarta gaudę žmones apie bažnyčią ir žydų šulę prie geležinkelio dirbti – mat darbininkai dėl Šv. Petro šventės neišėjo.
Bildant niekur negirdėt.
30. Taip pat užeidama lynojo visą dieną. Bildant niekur negirdėjos. Vokiečių irgi matyti neteko. Rašiau aprašus ūkininkams. Nors šiandien paskutinė birželio ir dobilai jau baigia žydėt – vienžoliai-dvižoliai nudžiūvę, pievos džiūsta, bet dalgio dar apie mus niekas nedrįsta paimt… Laukia visi, „kas bus?“ Šįryt parėjęs pėsčias iš Skaudvilės pabėgęs Makariukas iš Uvainiškių. Jis buvęs išvažiavęs su vokiečiais 23, apvažiavęs: Raseinius, Šidlavą, Tytuvienus [Tytuvėnai], atgal per Raseinius – Tauragėn ir Tilžėn vežęs suplėštus iš dvarų daiktus. Prūsuosna – audinius, linus, patalynę. Tilžėj tuos palikę, prisidėję šovinių ir važiavę Kelmėn, bet neiškentęs – Skaudvilėj pabėgęs.
Štai ką jis pasakojo: „Už Dubysos gyvulių nematytis. Žmonių mažai. Kaimai daugiausia išdeginti. Laukai nearti ir nesėti. Tiktai rugiai, dobilai ir pievos. Visais pakeliais „kryžiukų daugybė“. Šidlavoj bažnyčia tebestovinti kaip buvus, miestuko gerai neapmatęs – regis, visas tebėra. Bet gyventojų veik nėra… Žydų nei vieno nematęs. Daržai nesėti, visur tuštumas. Nuvažiavus už Šidlavo, ėmę pušynuos smarkiai mušties šautuvais ir kulkosvaidžiais, jie sugrįžę atgal į Raseinius. Raseiniuos viskas tebesą kaip buvę. Tik, kaip pirma rusų kariūmenė stovėjo, – dabar vokiečių stovi. Viduklė, Nemakščiai, Skaudvilė taip pat tebestovi. Tauragės tai vieni kaminai bestūksto, mūriniai namai apgriauti, be stogų. Bažnyčia apdaužyta tebestovi. Tilžė tebesanti kaip buvus. Prūsuose viskas eina po senovei. Laukai užsėti, javai puikūs. Dobilai nupjauti… Palei Tilžę matęs laukus aptvertus, privarytus mūsiškių arklių bei bandos. Tilžėj vienas ūkininkas norėjęs jį nusamdyti prie darbo. Rusų, kaip pas mus buvo kalbama, nei balso Prūsuose negirdėt – ten jau ir užmiršo juos.“ O čia pas mūsų ėjo kalbos, būk rusai siaučia vokiečius – rusai Smalininkuos, Vyšvily [Viešvilė] – visa tatai būta tuščių plepalų. – Jau turbūt negrįš daugiau pas mūsų rusas! – kalba atsidūsėję žmonės.
Ginčas dėl daktarienės iš Vilkų gatvės: Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas
2020 m. Nr. 5–6
Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas
Neilgai ėjusiame (1936–1937), bet viename solidžiausių to meto Lenkijos literatūrinių žurnalų „Studio“, leistame Bogusławo Kuczyńskio ir Zofijos Nałkowskos, pasirodė viešas Witoldo Gombrowicziaus ir Bruno Schulzo susirašinėjimas.
Mėgėjas eksperimentuoti su žmonėmis, įstumti juos į nepatogią padėtį W. Gombrowiczius pabandė provokuoti ramųjį B. Schulzą ir gavo atsakymą, kokio nesitikėjo, tad jam teko rašyti antrą laišką, kuris, kaip vėliau prisipažino, jo taip pat netenkino. Publikacija sukėlė daug diskusijų ir nesusipratimų, dėl ko W. Gombrowicziui teko ne kartą aiškintis, jis neslėpė nusivylimo.
Kita vertus, B. Schulzas šio susirašinėjimo, bent jau viename laiške Romanai Halpern, nesureikšmino: „Apie susirašinėjimą su Gombru nerašiau, nes, tiesą sakant, reikalas buvo mažareikšmis – neaišku, kokia proga tiek apkalbėtas.“ Netgi į aršiausiai juos puolusio kritiko Jano Emilio Skiwskio straipsnį „Laimės grandinė“ B. Schulzas atsakė kuklia penkių sakinių žinute, o W. Gombrowiczius nekukliu straipsniu „Netaktų grandinė“. Kad ir kaip būtų, apie ginčą dėl daktarienės iš Vilkų gatvės literatūros tyrinėtojai kalba iki šiol.
Skaitytojams pateikiame visus tris laiškus bei straipsnį „Netaktų grandinė“.
Witold Gombrowicz
Atviras laiškas Brunonui Schulzui
Mano gerasis Bruno,
Bogusławas nori, kad rašinėtume jam į „Studio“ – bet argi ne geriau rašyti į „Studio“ vienas kitam? – o geriausia turbūt susirašinėti? – taip, tarpusavyje susirašinėti maloniausia, kur kas saldžiau šauti taikantis į konkretų asmenį, nei šaudyti į orą aplinkraščiais, skirtais visiems, taigi niekam. Ilgai mąsčiau, kokia gi mintimi šauti į Tave, gerasis Bruno, bet nė viena neatėjo į galvą, ir tik vakar išniro vieno daktaro žmonos, atsitiktinai sutiktos aštuonioliktuke, mintis. „Bruno Schulzas, – pasakė ji, – arba nesveikas iškrypėlis, arba pozuotojas; bet tikriausiai pozuotojas. Jis tik anokiu apsimeta.“ Pasakė, – ir išlipo, nes kaip tik tada tramvajus sustojo ties Vilkų gatve.
Taigi šaunu į Tave tos moters mintimi. Viešai, oficialiai ir formaliai pranešu Tamstai, jog gydytojo žmona laiko Tave pamišėliu arba pozuotoju. Ir raginu Tave užimti poziciją žmonos atžvilgiu. Štai kažkur Vilkų gatvėje gyvena specialisto antroji pusė, kurios nuomonę apie save jau žinai. Ten, Vilkų gatvėje, gyvena, ten puoselėja tą savo nelabą požiūrį, ten jį išdėsto pažįstamiems, kurie tiki kiekvienu jos žodžiu. Ten, Vilkų gatvėje, Vilkų gatvėje, Bruno, šimtas antrame name auga ir plėtojasi ta bloga opinija, nepalanki labai kategorišką nuomonę turinčios plačiųjų sociokultūrinių sferų atstovės mintis! Ką dabar Tau daryti su jos mintimi? Ar sekdamas nuostabiosios literatų daugumos pavyzdžiu užimsi pretenzingą poziciją, tai yra kupiną pretenzijų ir skundų visuomenei dėl supratimo stokos ir pernelyg žemo lygio? Ne, Bruno, nė kartelio nesu įtaręs, kad iš Tavęs galima sulaukti begėdiškos ir banalios, tokios tuščios skrebentojo, kurio įžeisti švenčiausi interesai, reakcijos. Ir nemanau, kad naivuoliškai paraustum ir suriktum, kaip tai Prancūzijoje nutiko vienai populiariausių mūsų rašytojų, kai buvo pasakyta, jog jos literatūra yra gana populiari… O gal, duodamas valią mazochistiniam polinkiui, susitaikysi ir pulsi sočiai gydytojo sutuoktinei į kojeles. Bent šitaip galėtum pasinaudoti boba ir pasismaginti su ja nepaisydamas jos valios.
Ei, Bruno, Tu man oficialiai ir formaliai asocijuojiesi su tos moters nuomone, papildau Tave jos nuomone, užkraunu ją ant Tavęs ir prikabinu prie Tavęs, į Brunono Schulzo sąmonę įsmeigiu žmonos nuomonę, sutuokiu jį su žmona teisėtais nuomonės saitais. Ko imsis tas Tavo Bruno Schulzas esant tokiai situacijai – tas Schulzas, kuriuo rašai knygas ir kuris turi Tave reprezentuoti, kaip prisuksi ir nuteiksi savo Schulzą žmonos atžvilgiu? O Dieve, nesinori man dėstyti minčių, dabar karšta, velnias atnešė tą laišką, jeigu Bogusławas būtų įsisirgęs, nereikėtų mums to daryti. Vis dėlto įsidėmėk: žiauriausia šiame reikale tai, kad visi objektyvūs argumentai nelabai veikia. Iš tiesų, kaip tinkamai moteriai paaiškinti, kad kažkas nėra pamišėlis ar pozuotojas? Čia svarbiausia ne turinys, o forma. Priešais tribunolą, sudarytą iš atsitiktinių „Studio“ skaitytojų, šaukiu Tave į formalią kovą su moterimi, kaip ir jie, atsitiktine. Tribunolas nesvarstys Tavo argumentų, neturime tam nei laiko, nei bendrų, visuotinai priimtų kriterijų. Esam pernelyg užsiėmę savais reikalais, kad nuodugniai nagrinėtume svetimus reikalus. Paprasčiausiai tik užmesime akį ir patvirtinsime, kad Schulzas, partrenktas lygiam kelyje per absurdišką susidūrimą su moterimi, sugebėjo išlaikyti gerą, nepriklausomą formą, arba kad vis dėlto susikompromitavo patenkindamas mūsų piktdžiugą. Ir atmink, kad Tavo pozicija turi būti ne tik subjektyviai teisinga, bet, kas blogiausia, turi atrodyti teisinga žmonių, stebinčių iš šalies, atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, pareikši, kad daktarienės mintis Tavęs visiškai nesujaudino, mes nepatikėsime, nes kokia proga turėtum būti ne toks jautrus kaip mes. Tribunolas, kuris Tave vertins, sprendžia pagal save.
Visiškai sąmoningai Tau, o ne kam kitam, užduodu šį klausimą. Tavo filosofinis, meninis, poetinis stilius iš anksto nelemia konfliktų su gydytojų vaikų motinomis. Tavo forma brandinama aukštybėse. Nagi! Nukopk žemėn! Pasileisk šokti su vidutinybe! Parodyk, kaip tinkamai duoti atkirtį! Kokiu stiliumi sudorosi ją, ar iškilsi virš jos, ar laikysies distancijos, parodyk mums tą miną, nagi pamatykim, kaip Bruno atsikrato daktarienės iš aštuonioliktuko nuomonės. Ko verta Tavo forma, jeigu ją būtų galima panaudoti tik dviejų tūkstančių metrų aukštyje virš gyvenimo lygio? Reikia įsijausti į žaidimą su žmonėmis bet kokiame lygyje ir pasitaikius bet kokiai galimybei. Mūsų pozicija kvailybės atžvilgiu galbūt net svarbesnė nei pozicija reikšmingais, protingais, esminiais klausimais. Prakeiktas Bogusławas! Iki pasimatymo, Bruno.
Su nuoširdžia pagarba
Witoldas Gombrowiczius
Bruno Schulz
Witoldui Gombrowicziui
Norėtum mane įvilioti, brangus Witoldai, į areną, iš visų pusių apsuptą minios smalsumo, norėtum matyti mane, įniršusį bulių, sekantį besiplaikstančią ponios daktarienės skraistę, jos plaikstus burnočio spalvos peniuaras Tau turėtų atstoti kapą, už kurios manęs laukia Tavo špagos smaigalys.
Reikėjo, brangusis, pasitelkti labiau niršinančią spalvą, nuodingesnius šūvius, stipresnius nuodus nei ponios daktarienės iš Vilkų gatvės seilės. Reikėjo man pakišti kokią nors išmintingesnę ponią daktarienę, labiau gundančią, kurią būtų verta pasmeigti ragais. Šiek tiek pervertini mano jautrumą, insinuoji mane su šia skudurais kimšta lėle. Aš, senas sotus bulius, kad ir kaip norėčiau, negaliu padaryti nieko daugiau, kaip tik panarinti galvą ir pažvelgti grėsminga, kruvina akimi tarp iečių, kurių man prismaigstei. Deja, stinga man kilnios ugnies ir to aklo, padūkusio užsidegimo, kuris vestų mane, kaip Tu trokšti, į sėkmingą ataką. O Tu jau iš anksto man nubrėžei liniją, uždarei ir užtvėrei šalutinius kelius, kad atvestum mane į patį arenos vidurį. Privertei mane iš anksto šlykštėtis prasminga pramoga, paskyrei publiką, nustatei vietos akustiką, iki smulkmenų apibrėžei, ko iš manęs tikimasi. O kas, jei būčiau bulius, nesilaikantis konvencijų, bulius be garbės ir ambicijų krūtinėje, jei paniekinčiau publikos smalsumą, atsukčiau užpakalį poniai iš Vilkų gatvės, prie kurios mane stumi, ir pulčiau Tave karingai iškėlęs uodegą? Ne tam, kad Tave išversčiau iš kojų, garbingasis Toreadore, o tam, kad Tave užsimesčiau ant kupros – jeigu tai ne megalomanija – ir išneščiau Tave už arenos, už jos taisyklių ir kodeksų ribų.
Kadangi, kad būtų kuo aiškiau, netikiu šventu arenų ir forumų kodeksu, niekinu jį ir laikau menkaverčiu, nors Tu, kuris juo žaviesi, išmarginai jo paraštes nuostabiausiais komentarais ir glosomis – iš tiesų keistos mišios, iškylančios virš savo kulto objekto perviršinės ironijos purslais!
O juk sutiksi, brangus Witoldai, jeigu būtume atšaukę šią smalsulį žadinančią tauromachiją ir palikę sudraskytą lėlę ant smėlio, už nugarų girdėdami gaudžiančią nusivylusią publiką, eitume petys į petį – bulius ir toreadoras, išėjimo link, į laisvę, lengvu pasivaikščiojimo žingsniu – pasinėrę į intymų pokalbį dar prieš palikdami paskutinius teatro ratus.
Betgi koks paradoksas! Tu, forensių[1] ir jų gaudžios akustikos gynėjau! Kas gi yra forumų ir arenų akustika, kokios tiesos ir argumentai joje nuskamba ir kas apeliuoja į mūsų širdis ir įsitikinimus, kad nesugebame atsispirti? Kokia mūsų esybės dalis išbėga to pasitikti kupina pripažinimo ir pritarimo, nepaisant mūsų geresnių žinių? Mėgsti ir vertini populiarius juokus, juokus, kurie prie širdies miniai, juokus, smogiančius priešininkui, nepaisant jo teisumo ir argumentų, pasmerkiančius jį pajuokai, išmušančius jo ginklą iš rankų nesukryžiavus esmės špagų? Tave masina efekto spontaniškumas, akimirksninis nelogiškas visų daktarų žmonų iš Vilkų gatvės solidarumas, visų – storžieviškų, vitališkų, eilinių – katutės? Be to, stebėdamasis matai iš Tavęs paties nevalingai kylantį pritarimą ir solidarumą su kažkuo, kas iš esmės yra Tau svetima ir priešiška? Taigi tai, kas Tau atrodo kažkokia nusikalstama, viršasmeniška jėga, yra tik Tavo įgimtas silpnumas. Tai minia mumyse pritaria, brangus Witoldai, mumyse atgailaujanti ir įsišaknijusi minia skleidžia savo tamsą, užgožia mūsų geriau žinantį protą ir konvulsiškai kelia mūsų rankas aklam vienbalsiam pritarimui. Tai bandos impulsai, užtemdantys mūsų skaidrų protą, žadinantys archajiškus ir barbariškus mąstymo metodus, atavistinės, nugalėtos logikos arsenalą. Tie juokai apeliuoja į minią Tavyje, jie įsitikinę, kad po šio signalo taps Tavyje tamsūs ir neartikuliuoti – kaip meška, dresuojama čigoniškos dūdelės garsų.
Ponia daktarienė iš Vilkų gatvės! Norėjai sumaišyti man kortas, sujaukti mano jausmus, antagoniste išstatydamas vieningos, solidarios, galingos korporacijos atstovę, nubrėždamas mūsų kovos liniją prie pat lyčių karo fronto? Ar savo gudrybėmis mėginai įvilioti mane į klampius, Tau itin gerai pažįstamus paribių plotus, kur mūsų jausmų kompasas ima beprotiškai suktis, kur nužymėti moraliniai poliai keičia savo ženklus veikiant keistai ambivalencijai, o neapykanta ir meilė praranda savo vienareikšmiškumą sukeldamos didžiulį, visuotinį glumulį? Ne, ne, Witoldai, išsilaisvinau iš šito, jau galiu pasipriešinti šiam glumuliui, atskirti ir atriboti viską, kas prie ko netinka. Be abejo, suprantu ir visa savo siela pripažįstu, kad ponios daktarienės šlaunys gražios, bet šį faktą izoliuoju jam deramoje srityje. Sugebu užkirsti kelią, kad daktarienės kojyčių garbinimas nedifunduotų į visiškai netinkamą plotmę. Bet visas šis lojalus garbinimas man netrukdo intelektinėje plotmėje iš visos širdies niekinti jos pasipūtėlišką bukumą, jos šabloninį mąstymą, visą tą svetimą man ir priešišką mentalitetą. Taip, nuoširdžiai prisipažįstu, nekenčiu ponios daktarienės iš Vilkų gatvės, tiktai paviršutiniškai protaujančios žmogystos, grynosios, distiliuotos formos gydytojo žmonos, gydytojo žmonos mokyklinio pavyzdžio, netgi tiesiog žmonos… nors kitoje, labai ypatingoje plotmėje man sunku atsispirti jos kojų kerams.
Be abejonės, ši akimirksnio ambivalencija, šis mano asmenybės janiškumas, priklausantis nuo to, ar žvelgsiu į ponią daktarienę kaip į kojų savininkę, ar taip pat ir intelekto savininkę, intriguoja ir verčia susimąstyti, gundo dėlioti filosofinius apibendrinimus, metafizines perspektyvas. Man atrodo, kad mes čia bandome nusikaltimo vietoje užtikti vieną pagrindinių žmogaus sielos antinomijų, tarsi būtume užtikę vieną tvinksintį metafizinį gyvenimo mazgą.
Nemėgstu visko labai simplifikuoti, bet kol psichologija tiksliai išdėstys šį reikalą, siūlyčiau tenkintis laikinu paaiškinimu, kad mūsų lytiškumas, kartu su supančia ideologine aura, priklauso kitai išsivystymo epochai nei mūsų protas. Iš viso manau, kad mūsų psichika nevienalytė, kad priklauso nuo atskirų sričių išsivystymo lygio ir jos antinomijas bei prieštaravimus galima paaiškinti daugybės sistemų koegzistavimu ir susikryžiavimu. Tai yra dezorientuojančios mūsų mąstymo įvairovės šaltinis.
Tyčia įžengiau į lytiškumo teritoriją, kadangi jį išskirti, jo reikalus paliesti tik ypatingais atvejais seniai pripratome spaudžiami gyvenimiškos praktikos. Šiuo klausimu mūsų psichikos daugiasluoksniškumas itin akivaizdus. Mažiau akivaizdus jis bendrų moralinių, biologinių ir socialinių vertinimų poliuje, ir čia įžengiu į Tau būdingiausią sritį. Žinau Tavo ypatingą dirglumą šiuo klausimu, Tavo tiesiog patologinį (ir dėl to kuriantį) nerimą. Tai nesveika vieta, kur tavo perdėtas jautrumas pasiekia apogėjų, tai Tavo Achilo kulnas, kuris niežti ir kelia Tau nerimą, tarytum iš to kulno taisytųsi išdygti naujas organas, kokia nors nauja ranka, kibesnė už anas. Pamėginkime atskirti ir atriboti šią itin skausmingą ir jautrią vietą, pamėginkime ją chirurgiškai lokalizuoti, nors ji difunduoja ir šakojasi į visas puses. Man atrodo, kad Tau kelia nerimą ir išmuša iš vėžių faktas, jog egzistuoja tam tikras nerašytas vertybių kodeksas, tam tikra anoniminė mafija, kažkoks išsisukinėjantis nuo kontrolės consensus omnium. Be oficialių vertybių, kurias pripažįstame ir išpažįstame, slypi kažkoks neoficialus, bet galingas sąmokslas, neapčiuopiama pogrindinė sistema – ciniška ir amorali, iracionali ir pašaipi. Ši sistema (kadangi turi visiškai nuoseklios sistemos bruožų) sankcionuoja veidmainės moters neištikimybę, nustato paradoksalias hierarchijas, suteikia triuškinančią jėgą lėkštiems juokams, atiduoda mus solidaraus juoko valdžiai, nepaisant mūsų valios ir žinių. Ši neapčiuopiama, niekad neaptikta, kažkaip tarpmolekuliškai prasiskverbianti į mūsų vertinimus, išsisukinėjanti nuo atsakomybės ir išslystanti mėginant ją sučiupti ar užfiksuoti, neiškilminga ir nerimta, žudanti galingu juokingumo ginklu sistema iš tiesų yra nerimą keliantis keistas reiškinys. Nežinau, ar kas nors pajėgus atsispirti jo žavesiui.
Dideliu Tavo nuopelnu laikau tai, kad pirmą kartą į šiuos reikalus nukreipei mūsų mintis ir jausmus. Jei neklystu, Tau pirmam pavyko suuosti slibiną tūkstančiuose jo slaptaviečių ir prisiartinti prie jo ištiestos rankos atstumu. Jau dabar noriu prisegti Tau, būsimam baisūno žudikui, palmės šakelę. Nes laikau šią anoniminę sistemą blogiu, kurį privalu nugalėti. Todėl man kelia nerimą pernelyg ilgai trunkančios Tavo užkulisinės intrigos, ištęsti Tavo pasikuždėjimai ir derybos su juo, visa Tavo dviveidė, paini politika. Dėl Dievo meilės, atsipeikėk! Nebūk aklas! Pagaliau praregėk, kur priešas, o kur draugas! Tu, išrinktasis slibino žudike, iš prigimties turi galingus galabijimo įnagius, Tu, jautrios uoslės, susekančios priešą giliausioje slaptavietėje, savininke, – pagriebk jį iltimis, mestelėk į orą, du kartus sukaukšėk dantimis ir paskersk jį, užmušk, perkąsk jam gerklę!
Ne, Witoldai, tikiu Tavimi. Užburi jį vien tik mago judesiais, apsmilkai meilikavimu, užhipnotizuoji ir sustingdai nemirtingo stabo poza, kurią jam insinuoji. Žinoma, palaikau Tave. Pasodinkime ją į sostą, ponią daktarienę iš Vilkų gatvės, hosana, hosana, lankstykimės iki žemės. Tegul išsidrebia, išverčia baltą pilvą pūsdamasi iš puikybės – ponia daktarienė iš Vilkų gatvės, nemarus stabas, visų mūsų troškimų viršūnė, hosana, hosana…
Tuolaik, kai taip sėdi apsvaigusi, išėjusi iš savo krantų, mėlynomis akimis, kurios mus pražiūri ir nemato, – išanalizuokime jos gymį, ištyrinėkime jos minas, nuleiskime zondą į šio gilaus veido dugną.
Sakai, tai gyvenimo veidas? Sakai, ne tik mes, protingesni ir geresni, turime teisę juoktis iš ponios daktarienės, bet pripažįsti ir ją turinčią teisę tyčiotis, niekinti ir pajuokti. Esi menkybės prieš didybę pusėje. Kaišiodamas mums prieš akis masyvų daktarienės kūną, stengiesi sukompromituoti mūsų pastangas ir solidarizuojiesi su jos buku kvaknojimu. Tvirtini, kad jos asmenyje kovoji už vitališkumą, biologiją, prieš abstrakciją, prieš mūsų nutolimą nuo gyvenimo. Jeigu biologija, Witoldai, tai tikriausiai jos inercijos jėga, jei vitališkumas, tai tikriausiai jos pasyvi sunki masė.
Tačiau biologijos avangardas – tai mintis, eksperimentas, kūrybinės paieškos. Mes esame karinga biologija, grobikiška biologija, mes esame iš tiesų vitališki.
Nesijuok. Žinau, ką galvoji, kokia prasta tavo nuomonė apie mūsų gyvenimą. Ir dėl to man skaudu. Lygini jį su daktarienės iš Vilkų gatvės gyvenimu, ir šis atrodo Tau tikras, tvirčiau įaugęs į žemę, tuo tarpu mes, išsikeroję iki padebesių, esame atiduoti chimerai ir, spaudžiami šimtų atmosferų nuobodulio, distiliuojame mūsų beveik niekam nereikalingus vaisius. Nuobodulys, Witoldai, išganingasis nuobodulys! Tai mūsų aukštoji askezė, tai mūsų reiklumas, kuris neleidžia mums dalyvauti skalsiose gyvenimo puotose, tai yra mūsų nepaperkamas skonis, ištikimas naujiems ir nežinomiems patiekalams.
Pabaigoje leisk pasakyti Tau porą žodžių, kur Tave norėčiau išvysti, kur matau Tau tinkamą vietą ir Tau tinkamą postą. Iš Tavęs išeitų didis humanistas. Kas gi kita yra Tavo jautrumas antinomijai, jei ne universalizmo, ne visai žmoniškų plotų humanizavimo, privačių ideologijų konfiskavimo ir jų aneksavimo didžiosios vienybės naudai ilgesys. Nežinau, kokiu būdu tai pasieksi, bet manau, kad tai Tavo ieškojimų pozityvioji pusė ir sankcijos, iki šiol buvusios tų pusžmoniškų girių žvėries varymas ir išginimas šūviui.
Su linkėjimais – Tavo
Bruno Schulzas
Witold Gombrowicz
Brunonui Schulzui
Bruno, senas vaikėze, galų gale kaip mes visi! Prisipažinsiu, neplanavau antrą sykį pasisakyti šiame „Studio“ numeryje. Vis dėlto kai Bogusławas man davė perskaityti Tavo laišką, iš karto supratau, kad negaliu publikos net mėnesio laikotarpiui palikti be replikos. Akivaizdu – pakeitei vaidmenį; vengei pikantiškai vertinti daktarienę, užtat mane savo pozicija pastatei į nepaprastai delikačią padėtį, per žingsnį nuo ryškiausio grotesko. Tavo vaizduotė iškrėtė Tau pokštą. Mintimis mus perkėlei į kažin kokį išgalvotą spindesį. Rašydamas kai kurias savo strofas, matyt, pamiršai mano tetas, kurios apstulbs išgirdusios, kad jų Wicius – didžio humanisto projektas ir kad jam iš pėdos kalasi naujas organas. Neduosiu nė trigrašio, kad prakilniosios moteriškės nepamanys, jog paprasčiausiai čia darome savireklamą. Atsiprašau Tavęs, šventasis Bruno, už tų moterų, nepagydomai skeptiškai nusiteikusių savo sūnėnų atžvilgiu, mintis. Esi pernelyg drąsus ir išdidus, per aukštai užgiedojai, sudarei man žmogaus, neturinčio tetos, įspūdį – Tavo nuomone, turėtume jas pamiršti ir egzistuoti taip, tarsi pasaulyje nebūtų esybių, kurių atmintyje išliko mūsų trumpučiai apatiniai?
Štai šitaip iškilioji didybė kursto, pagal atoveiksmio dėsnį, akiplėšišką ir tūžmingą menkybę. Kaltini mane prisidedant prie jos destrukcinės veiklos? Žinoma, žinoma, tiesa, svajoju, kad į jūsų pompastiką būtų įtrauktos tokios sąvokos kaip „teta“, „blauzda“, „koja“, „trumpučiai apatiniai“ ir kitos panašios kompromituojančios, diskvalifikuojančios, nesubrendėliškos, kandžios, perkeltinės, blogiausios, slidžios ir žalios sąvokos, kurias Tu vadini ne visai žmoniškomis, bet kurios man atrodo archižmoniškos. Ir norėčiau pačiam Goethe’ei surengti akistatą su jo teta, blauzda – norėčiau blauzdos pagalba sunaikinti jūsų rašytojišką veidą! Iš kur mano, paklausi, tokios paikos ambicijos? Kodėl, užuot jautęsis Rašytoju, jaučiuosi veikiau esąs pienburnis ir tetos sūnėnas, kodėl labiau jaučiu koją negu sielą ir vis dar savo kūryboje kreipiu dėmesį į trumpus apatinius? Nežinau, kaip ten jūs – bet asmeniškai aš esu labai nutolęs nuo ramybės, su kuria laikote pamaldas priešais Meno altorių, garbindami Grožį, Gėrį, Tiesą ir kitus idealus.
Nes pagaliau, Šventoji Motina, juk tokio dvasininko situacija nėra dviprasmė ir kelianti abejonių? Jau nekalbant apie tai, kad jo nuogumas – pasityčiojimas iš jo pontifikalinio apdaro ir kad mišias galima laikyti tik dėvint drabužius, o plikam tai daryti visiškai neleistina. Tačiau net atskiros jo kūno dalys gėdingai ir demoralizuojančiai pykstasi tarpusavyje, ir, kaip sakiau, blauzda (apsiribojant šiuo pavyzdžiu) pliaukšteli jam per subtilų veidą, kai veidas vėl žiūri iš aukšto ir niekinamai į primityvią blauzdą. Dar blogiau, atskiros jo sielos – nevienalytės (kaip taikliai pasakei) atsižvelgiant į vystymąsi – dalys taip pat heterogeniškai pykstasi ir draskosi. Be to, argi asmeninis rašytojo gyvenimas nekompromituoja viešo gyvenimo? Ar dėl nebaigtų menkniekių, smulkmenų nebraška jo didybė? Ar žemutiniai visuomenės sluoksniai nesišaipo iš aukštųjų sluoksnių, viską, kas ten vyksta, laikydami pagyrūniškumu, puikavimusi, blefu ir saviapgaule? O ar jūsų praeitis nemeta nemalonaus šešėlio ant jūsų dabarties? Ir kokiu būdu pasiekėte brandą, kuria šiandien taip karštai puikuojatės? Nesuprantu šito: pažvelgus į jus, gali pasirodyti, kad niekada nebuvote pienburniai – kad ir šiandien tokie nesate – kad neturite blauzdų, mamų, tetų – kad jums egzistuoja tik Žmogaus Dalia, Meilė, Mirtis, Žmonijos Likimas ir panašios horizontalios problemos. Ir kas čia per naivus maskaradas?
Pernelyg karštai, Bruno, pernelyg nekantriai veržiesi aukštyn, per daug Tu skubi patekti į tas aukščiausias sferas, kad net greitai lėkdamas pakeliui pametei blauzdas. Todėl Tau kelia pasišlykštėjimą, kai jautrus draugas užvažiuoja Tau per blauzdas. Kadangi literatūrinis stilius, aktualus viešo gyvenimo stilius tiesiog neturi būdo, kaip susidoroti su blogąja blauzdinių problemų sritimi, galima gelbėtis tik paniekos paliatyvu arba taktiška ignorancija. Per lengvai ir pigiai praeina kilimo procesas. Iš karto šokame į aukščiausią lygį, mene išsiliejame tik savo esybės galiuku, o neįveiktas, deramas, tikrasis egzistencijos lygis vis dar prašosi išklausomas. Tai galima paaiškinti tuo, kad vienas rašytojas kitą glosto, vienas kitą kelia į aukščiausias aukštybes, iki brandžiausios brandos, nuostabiausios, aukščiausios natos, iki širdies ir sielos – kol galų gale netaktu tampa vien tik primintos rašytojo blauzdos. Perkandau Tavo žaidimą! Nesugebėdamas užimti pozicijos trivialaus, koktaus fakto apie daktarienę, kuria Tave pakursčiau, kad žnaibytų tau blauzdas, atžvilgiu, griebeisi padlaižiavimo, mane išaukštinai tikėdamasis, kad aš, išaukštintas, nustosiu Tave žeminti. Manei, kad pasipūtęs nuo Tavo padlaižiškos nuomonės apsirengsiu pontifikalinį apdarą ir imsiu diskutuoti su Tavimi „aukštosios askezės“ ir „nepaperkamo skonio“ temomis. Ne, ne, griebk, griebk, daktariene, griebk, paimk jį, čiupk, kandžiok, į blauzdas, į blauzdas! Kol neišdėstysi savo nuostatų šiais opiais klausimais, nė kalbos negali būti apie jokias aukštąsias askezes.
Mano mylimas Bruno, žinau, kad dabar kai tik kas nors užsimena apie blauzdą, tai iš karto sakoma, kad tai froidizmas, ir baigta. Akivaizdu, mano minima blauzda visiškai nereiškia Freudo ir padarys nedovanotiną klaidą tas, kuris ją taip sučiuops. O ar pastebėjai savo laiške vieną akcentėlį „nerimtai“? Tai geriausiai įrodo, kad pats sielos gilumoje jauti, jog visa Tavo dialektika yra aukščiau už Tave. Tai, Bruno, – jeigu jau sakome viską, – nešvarios sąžinės balsas. Tiesą sakant, ir mano laiškas neišvengė šios rykštės. Kaip sunku apibrėžti savo lygį! Kiekviename lygyje jaučiamės kaip žuvis, ištraukta iš vandens. Sprendžiant iš to, tikra mūsų stichija turėtų būti tam tikras lygių mišinys. Bet nesuprantu, kodėl mes turėtume penėti Bogusławą papildoma diskusija apie mišinį. Bučiuoju Tave į kaktą, Tavo
Witoldas Gombrowiczius
Witold Gombrowicz
Netaktų grandinė
Skaitytojai žino, kas dėjosi mažoje, bet tikroje dramoje, įvykusioje tarp jų, taip pat Brunono Schulzo ir manęs praeitame „Studio“ numeryje. Kadangi aš sukėliau dramelę, man dera ir paskelbti jos moralą.
Savo išprovokuoto eksperimento esmę išdėstysiu paprasta kalba. Dažniausiai literatas dirba pasitelkęs vieną išraiškos formą. Ir neretai nutinka taip, kad rašytojas, visiškai pasitikintis savimi vienoje srityje, pavyzdžiui, grynai meninėje, dažnai apsigauna ir nemaloniai susikompromituoja, kai tenka prabilti subtiliais asmeniniais klausimais. Mums atrodo, kad tai kitas asmuo. Netikėtai išvystame negebėjimą, apie kurį niekada nė nepagalvotume, jeigu gyvenimas žmogaus nebūtų išmušęs iš vėžių. Taigi realią naudą iš įvaldyto žodžio gauna tik tas, kuris moka juo naudotis vienodai užtikrinai bet kokiomis aplinkybėmis ir kuris įstengia į išorę perkelti kiekvieną savo sielos dalelę. Priešingu atveju literatas bus pajėgus kurti gana geras poemas, bet savo fragmentiškame mene liks beginklis prieš visą gyvenimišką tikrovę. Jau ilgą laiką mane intrigavo, ar mano draugas Bruno Schulzas, meistriškai besidarbuojantis plunksna grynojo meno aukštybėse, sugebės susidoroti kitame segmente. Nusprendžiau su Brunonu pažaisti gyvenimą – parašiau jam atvirą laišką, sąmoningai netaktišką, kuriame pranešiau, kad jis vadinamas pamišėliu ir pozuotoju, ir mečiau iššūkį, kad viešai išsikapstytų iš situacijos.
Schulzui nutiko tai, kas galėjo tokiu atveju nutikti net geriausiems, bet nebrandiems, nevisiškiems rašytojams. Susidūręs su netaktu, pasimetė; ir pasimetė todėl, kad mano laiškas, nors ir atrodė nekaltai, turėjo vieną pavojingą bruožą – buvo labai asmeniškas. Laiškas nekvietė pradėti objektyvią, filosofinę diskusiją, kurioje žmogus gali pasislėpti už problemos, o reikalavo sprendimo, jei galima taip pasakyti, per savo paties asmenį. Kilnus ir doras, bet nepraktiškas poetas įpuolė. Pirmiausia kaip bailys spruko nuo mano daktarienės, maskuodamas atsitraukimą pompastika. Paskui antroje savo teksto dalyje rėžė juokingai patetišką atsišaukimą, pastačiusį mane į nepaprastai keblią padėtį.
Perskaitęs tą laišką, nudžiugau. „Dabar, – nutariau, – parodysiu, kaip sveikam išnešti kailį iš visiškai autentiškos ir nesufabrikuotos bėdos.“ Tik padėtis buvo sudėtingesnė, nei maniau. Tada ir aš įpuoliau. Mano atsakymas, turėjęs būti lengvas, humoristinis ir švelninantis, Schulzo laiško kontekste išėjo sunkokas ir netinkamas. Humoras nepavyko. Dėl to – tam tikro neišbaigtumo, kurį pripažįstu su „nuginkluojančiu naivumu“, įspūdis. Ar iš to išplaukia, kad Schulzas ir aš esame snobai?
Taip teigia p. J. E. Skiwskis žurnale „Tygodnik Ilustrowany“. Sako, kad mūsų korespondencija yra klasikinis literatūrinio snobizmo preparatas, kad, „išsikeldami į aukštybes, iš kurių kalbama jau vien apie paskutinius dalykus“, savo intelektinius nuotykius pavertėme kulto ir išsidirbinėjimo objektu, kad tokia „asmeninė eschatologija“ yra per ankstyva, o kas seka po to – netaktiška.
Ar vis dėlto ponas Skiwskis mano, kad literatas neturi teisės į netaktą – kiek netaktas yra sąmoningas ir turi padėti naujam turiniui atsirasti popieriuje? Ar literatūrinė kūryba nėra, be kita ko, vertimas to, kas netaktiška, į taktiška, to, kas storžieviška, į nestoržieviška? Be to, ar literato vieta nėra ties netakto riba? Bet pono Skiwskio manymu, rašantysis turi užsidaryti savyje ir tol tobulintis ir persitvarkinėti, kol pagaliau pasirodytų su gatavu pertvarkų rezultatu, – jis nepripažįsta rašytoją turint teisę formuotis gyvai rašant, realiai ir betarpiškai bendraujant su žmonėmis, nori, kad pirmiau pasidarytų pats literatas. Tik visiškai susiformavusi ir visuotinai pripažinta literatūrinė asmenybė, anot jo, turi teisę išpažinti savo asmenines patirtis. Jam literatūra yra gatavų dirbinių salonas. Ši koncepcija – be galo teisinga, bet turbūt tokia pat teisinga kaip ta, pagal kurią gyva ir gyvenimiška literatūra yra taip pat negatavų dirbinių sritis ir kuri pripažįsta, jog šalia atsiskyrėliško darbo gali egzistuoti ir suvokiančio savo broką autoriaus ir kritiško skaitytojo gyvas bendradarbiavimas, jog skaitytojas gali mokytis tinkamos formos iš rašytojo klaidų, jog autoriui leista rizikuoti parašyti prastą kūrinį, nuklysti į neištirtą teritoriją, tam, kad tas naujas jo ir skaitytojo tarpusavio santykis, nauja tvarka pažadintų abiem pusėms vaisingas emocijas. Nes jeigu turiu tobulintis savo kambaryje, kad paskui parašyčiau tobulus kūrinius, tai šių kūrinių man asmeniškai visiškai nebereikia – jau ir be jų ištobulėjau. Neketinu veltis į teorinius ginčus su ponu Skiwskiu, tik konstatuoju, jog jis įžvelgė mano eksperimento esmę ten, kur jos nieku gyvu nebuvo, o būtent skaitytojui skirtą pramogą palaikė literatūriniu ir abstrakčiu disputu.
Neneigiu, kad buvo išdėstytos tai pat ir kai kurios bendro pobūdžio mintys. Tačiau p. Skiwskis nepuola tų minčių, tiesiog nepripažįsta mūsų teisės viešai mąstyti tam tikromis temomis. Nustato temų hierarchiją ir asmenų hierarchiją. Jis mano, kad yra dalykų, apie kuriuos gali kalbėti vien Gide’as ir Mauriacas, tik pamiršta, jog tuomet ponui Skiwskiui pirmiausia nebūtų leista kalbėti apie Gide’ą ir Mauriacą. Tačiau nėra keista išgirsti tokį požiūrį iš lūpų žmogaus, kuris nieko kito nedaro, tik trumpuose ir iš būtinybės padrikuose straipsniuose gvildena problemas, iki kurių – kalbant jo terminologija – nepriaugo, ir vertina žmones, iki kurių jam kaip iki dangaus. Kas gi čia užsikelia į aukštybes? Kas užsiima patogiausią padėtį? Pripažindamas kad ir akimirkai tą formalistinę, nelanksčią hierarchiją, p. Skiwskis pats užima horizontalią padėtį, kadangi gyvenimas negali pakęsti prisiskaitėliškumo.
O toliau jis kaltina, jog sugebu „iki problemos aukštybių išplėtoti ir iškelti asmeninius trūkumus, su kuriais grumiasi kiekvienas rašytojas“. Jeigu įdėm nevalia rašyti apie bendro pobūdžio dalykus beigi nedera daryti problemos iš savo trūkumų, maža kas belieka daryti. Tarsi jis manytų, kad asmeniniai trūkumai, o būtent tie, su kuriais kiekvienas grumiasi, nėra problemos? (Kiekvienas – nes rašymo sunkumai, teisingai suprantami, yra ir paprasčiausio kalbėjimo sunkumai.) Mano nuomonė suvis priešinga. Mano manymu, aš pats esu išskirtinė tema, kurią man patikėjo gamta, ir vien asmeninius trūkumus turiu teisę gvildenti, o didelės problemos man tik tiek leistinos liesti, kiek yra mano asmenine bėda. Ir nepaprastai rekomenduoju rašytojams, ypač jauniems ir dar ne taip „išbaigtiems“, nutraukti nonsensišką drovų tylėjimą apie save – nes jų kūriniai, nebūdami šedevrais, gali būti realūs mene, o jie patys tarp savo trūkumų iš tiesų yra tikri, gyvi, įdomūs ir pamokantys net ydomis ir neišvengtais paslydimais. Deja, iki šiol rašymas apie save buvo laikomas puikybės liudijimu, ir iš šios delikačios materijos gimė labai lėkštas ir formalistinis įprotis. „Ak, yra svarbesnių dalykų už mane, nesu pasaulio bamba, nenoriu niekam įgrįsti savo kuklia esybe“ ir t. t., ir t. t. Bet argi „asmeninė eschatologija“ nėra būtent socialinio instinkto išraiška, ar nėra individo visuomenei reiškiama pagarba? Ir ar tai ne tiesiausias ir patikimiausias individo socializacijos kelias?
Bet pas mus niekas nėra paprastas rašantis individas, kiekvienas turi iš karto būti „literatas“, „menininkas“, „kūrėjas“, kandidatas į Gide’ą ir aspirantas į „didybę“. „Rašytojo karjeros“ juokingumo pritvinkęs debesis pakimba virš visų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių išleidusių bent vieną knygą. Ypač Schulzas, kuris tik sulaukęs keturiasdešimties pradėjo rašyti, geidžia karjeros! Kapitalinis p. Skiwskio argumentas tas, kad jei sektume didžiaisiais rašytojais ir dėtumės jais, tai būtų sąmoninga arba pusiau sąmoninga mistifikacija. P. Skiwskis pamiršo, o gal nežino, kad itin sąmoningos mistifikacijos elementą mes abu turime bendrą ir kuris taip pat aiškiausiai matomas ir Schulzo kūriniuose, o viskas, ką iki šiol esu parašęs, buvo tik mistifikacija ir parodija. Kada mistifikacija gali būti morali, kokios vidinės korektūros reikalauja, kad neišsigimtų į pigybę, kokie jos pliusai ir minusai – apie tai galėtume šnekėti ilgai ir daug. Man tam tikras formos dirbtinumas, ne tik rašant, bet ir kalbant, atsiranda iš jausmo, kad nė viena forma neprilygsta mano tikrovei; iš to seka, kad, niekada nebūdamas visiškai tikras, labiau noriu pabrėžti disharmoniją, nei dangstyti ją išpuoselėtu ir dar melagingesniu drovumu. Be to, mistifikacija yra kažkas panašaus į psichinį protezą, įgalinantį laisviau judėti, kas nebūtinai yra blogai. Bet gal p. Skiwskis uždraus man taip filosofuoti, kadangi nesu Gide’as. Tuomet pasakysiu, kad jei ir nieko negalima, vis dėlto galima literatūriniame ir inteligentijai skirtame mėnraštyje panaudoti sudėtingesnį ir subtilesnį triuką, nerizikuojant sulaukti pernelyg primityvių nuomonių. Insinuoti mums kvailiausią snobiškumą, žavėjimąsi savimi ir svaiginimąsi į skolą didybe yra – atleiskite, p. Skiwski, – vaikiška. Nereikia būti Mauriacu, kad netilptum į tokius schematinius ir simplistinius rėmus. Gimnazijos mokinys juose jaustųsi nejaukiai. Tai galiu paaiškinti vien didelių pastangų nereikalaujančia insinuacija – akivaizdžiai daug lengviau insinuoti savo artimui ką nors blogo nei gero. Ir man atrodo, kad tai vienas mūsų kritikos – pernelyg greitos rodyti „klasę“ kito sąskaita – chroniškos blykšlės simptomų.
Formalistika yra mirtinas formos priešas. Jeigu kiekvienas drąsesnis bandymas bus slopinamas formalistiniu persekiojimu, joks žmogus neįgaus formos ir kiekvienas mūsų žodis bus nei į tvorą, nei į mietą, kaip šuniui šienas. Šį straipsnį rašau savo vardu. Schulzas galbūt yra kitos nuomonės. Nežinau, ką mano Schulzas, bet esu įsitikinęs, kad ir jo nuomonė nesutaps su p. Skiwskio išvadomis. Nesgi negalima visiems siūlyti tos pačios arbitralinės „dvasinės higienos“ – vieniems pastilės „Kiparisas“ kenkia, o kitiems kaip tik išeina į sveikatą.
Tėtė grįžta: Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Vytauto Landsbergio 1957–1959 m. laiškai
2020 m. Nr. 7
Tvarkydamas tėvo archyvą, ypač laiškus, kuriuos Australijoje rūpestingai išsaugojo mano sesuo Alena Karazijienė, randu svarbios dokumentikos. Kai kur atsispindi architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio grįžimo 1959 m. iš Australijos į Lietuvą peripetijos. Keli tų laiškų dabar čia skelbiami. Juose – ne tik dviejų asmenų biografiniai dalykai, bet ir laikotarpio mąstysenos paliudijimas.
Kaip reikia gyventi, su kokiomis viltimis apie Lietuvos ateitį, kai Vakarai susitaikė su sovietų imperializmu, o ginkluotoji nacionalinė rezistencija jau sunaikinta? Reikia priešintis kitaip; tremčių genocidui lyg atsitraukus į praeitį, reikia telkti proto jėgas ir tikėjimą pačioje Lietuvoje. Stalinas miręs, stalinizmas pasmerktas. Auga nauji žmonės, gal švis kitokie laikai. Tėvynės išsiilgęs jos buvęs gynėjas ir statytojas nori vėl prisidėti.
Sūnaus rūpestis – kad tėvas nebūtų gudriai panaudotas, nevirstų sovietinės ir kolaboruojančios propagandos įrankiu. O sykiu tai ir naujojo kultūrinio pasipriešinimo pasaulėžiūra. Kaip dabar žinome, tą mintį puoselėjo paskutinis gniuždomos Lietuvos vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Besidomintiems inteligentijos pasirinkimais ir evoliucija iki Sąjūdžio čia skelbiama medžiaga gali būti vertinga.
Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
[per Varšuvą]
Warszawa, 1957.VI.18
Gerbiamas pone Inžinieriau!
Atsitiktinai sužinojau Tamistos adresą ir nusprendžiau parašyti senos pažinties vardan. Tikiuosi, kad su malonumu prisimenate, kaip ir aš, kartu prabėgusią jaunystę, daugelį gražių valandų, praleistų naudingam darbe, prie šachmatų, ar muzikos besiklausant. Tai ir įgaliojo mane parašyti Jums šį tą, kas, girdėjau, bus ne tik malonu, bet ir svarbu.
Girdėjau, jog daug galvojate apie grįžimą namo. Nežinau, kiek tai pagrįsta. Bet jei taip, jei ruošiatės greitu laiku grįžti, galiu iš savo pusės tiktai džiaugtis. Man ir Jūsų draugams tai būtų nepaprastas džiaugsmas, manau, kad ir Jums taip pat. Kaip Jums čia galiausiai patiktų, nežinau, bet irgi manau, kad visumoje patiktų. Jei ko ir tektų atsisakyti – ar ne visada gyvenime dalies atsisakoma, tam, kad būtų susikaupta į likusiąją. Taigi, visų pirma, kiek tai gali garantuoti mūsų vietinė valdžia, kokių represijų ar teisminės atsakomybės Jums netektų bijoti. Galėtume dar susirašyti, paskui kreiptumėtės į ambasadą, ji užklaustų čionai, ir, gavęs raštišką teigiamą atsakymą, galėtumėte nieko nebebijoti. Čia Jūs gerai ir visapusiškai žinomas, ir sakoma, kad praeitis nebesiskaito. (Anketą, aišku, turėtumėt užpildyti tiksliai ir teisingai.) Žinoma, tos garantijos yra šimtu procentų patikimos tik esant pakankamai stabiliai padėčiai, absoliučiai gi, kad ir kokios velniavos atveju, turbūt niekas niekam nieko negali garantuoti. Jums nuspręsti, mielas Inžinieriau, ar gyventi smagiau ir ramiau, bet vis liūdėti ir ilgėtis tėviškės, ar gyventi tiesiog maloniau, džiaugsmingiau, kad ir užminuotam krašte. Tiesa, girdėjau, kad kai kas iš Jūsų giminių dar lyg nenori grįžti, biją pasikeitimų ir t. t. Aišku, jie rūpinasi dėl vaikų, ir jei galvoja, kad esanti ir tokia misija – galimų sukrėtimų perspektyvoje išsaugoti tautai rezervą žmonių – tai gal ir neklysta. Kitaip sakant, gali dar kiek palaukti nusistovėjimo; galų gale Tamista galėtum apsižiūrėjęs ir nuspręsti, ką jiems patarus (neverčiamas, spaudimu galėtum atsikratyti). Iš kitų klausimų – darbo gautumėt, be jokios abejonės, ir savo specialybėje. Gal pavyktų atgauti Jums ir savo vilą, o anūkei – močiutės namą Krizo gatvėje[1]. Vienu žodžiu, tai jau mažesnės problemos. Kas gal svarbiau – kaip reikalai ten pas jus, ar noriai išleistų? – to jau aš negaliu žinoti.
Dabar tik ką grįžo vienas St. Gucievicz pažįstamas architektas[2]. Sakė labiausiai bijojęs, kad nebūtų priverstas sugrįžęs viešai atgailauti, su nusižeminimu kalbėti, ko negalvojąs. Bet mūsų viršininkams užtikrinus, to iš jo nereikalaujama. (Žinoma, propagandai jo vardas pasitarnaus, ir emigracijoje tai nepraeis nepastebėta, bet tai ne toks jau ilgas nemalonumas.) O šiaip tai jis pats, savu noru, rašo straipsnį apie mūsų architektūros pasiekimus ir trūkumus – naudinga ir visuomenei, ir jam pačiam. Darbo jam siūlė – dėstyti aukštojoje mokykloje, berods, gerai neatsimenu; bet jis – taip ir nesupratau – lyg ir nori dar kiek pailsėti, pasidžiaugti tėviške, o gal tiesiog neskuba, nors šiaip tai didelis nenuorama. Patsai Gucievicz originalas, kaip seniau, – pats nežino, ko nori, prikalba visokių dalykų, kaip, pvz., savo broliui. Laimei, tas toks geras, kad nė nesupyko. Žinote iš seno, kaip jie mylisi[3].
Beje, Tamista rašei abejojąs dėl grįžimo, kad nebūtum kam nors našta. Mielas mano inžinieriau! Ar galite abejoti, kad čia kas nors nesidžiaugtų Jūsų grįžimu ir viskuo su Jumis nepasidalintų. Ar norėtumėte ilsėtis, ar kartais sveikata neleistų dirbti, ar norėtumėte atsidėti literatūrai, žinokit tikrai, kad kas mano, tai ir Jūsų. O uždirbu aš neblogai, ir pragyvenimas kiek lengvėja – nedidelių poreikių žmonėms užtektų su kaupu. Gi jei norėtumėte, turėtumėte ir darbo pagal savo norą – nors ir iki kaklo. Arba nedidelę tarnybą – kad laiko liktų. Arba privačių užsakymų. Galų gale, atgavęs galėtumėt realizuoti vilą[4]. Dėl to nereikia Jums rūpintis nė minutės. Dar barti Jus reikia.
Siunčiu Jums du laiškus panašius įvairiais keliais. Gavęs parašykit atsakymą. Lauksiu. Linkėjimai artimiesiems.
Jūsų Witold Pupo[ws]ky
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
[per Lenkiją]
Warszawa
1958-01-23
Gerbiamas pone Inžinieriau,
Labai malonu buvo gauti Jūsų malonų laišką. Dėkoju ir sveikinu Jūsų ketinimą aplankyti savuosius. Visi jie išsiilgę Jus pamatyti. Nekantriai lauksime pavasario ir Jūsų kartu su parlekiančiais paukščiais – klajūnais. Teisingai galvojate, kad kur kur, o savo krašte geriausia, kokius vargu jis begyventų. Ilgo laiško rašyti neturiu kada, tik noriu duoti Jums keletą praktiškų patarimų. Juk daugiau mano laiškų jau galite ir nebegauti. Dėl važiavimo ir apsirūpinimo. Materialiai daugiausia apsimoka vežtis (arba iš anksto užsakius parsisiųsdinti) viln. medžiagų, mot. baltinių bei puošmenų – nailono, taftos, penbarchato, taip pat batų. Yra žmonių, kurie ir nedirbdami gyvena iš pardavinėjamų siuntinių. Na, o darbo Jūs visada turėsite, taigi rūpintis daug nėra ko. Galite vežtis sau tokių dalykų kiek norite, tik kad nesusidarytų kartais kiek kompromituojąs įspūdis. Taigi – vidutiniškai. Architektūros knygų galite vežtis kalnus, o kitokių irgi bandykit – jei bus negalima, tai išims. Ir rankraščius vežkitės būtinai, tik atsargumo dėlei, jei kas žūtų kelionėje, galite palikti nufotografavęs negatyvus. Tai paprastas dalykas, greit ir nebrangu. Beje, girdėjau ir apie Jūsų ketinimą aplankyti ir Lietuvą, dar prieš grįžtant Lenkijon[5]. Puikus sumanymas, kurio gal ir nereiktų atidėlioti, jei tik sveikata ar darbo sutartys leis. (Būtų gerai, kad parašytumėt aiškiau, ar greit galvojate važiuoti, ar kada vėliau, ar apsiėmėt siūlytą privatų darbą ir ar tai netrukdys Jūsų išvažiavimui.) Mat, jei jau turite leidimą iš Lietuvos valdžios, tai, atidėjus Jums savo vykimą dėl subjektyvių priežasčių, vėliau jau galėtų trukdyti net grynai viršininkiškos ambicijos. Jei nusitęstų dėl dokumentų (važiuoti Jums reiktų pavasarį ar vasaros pradžioj, o jei nusitęs, tai jau tik kitą pavasarį – ir dėl sveikatos, ir dėl darbo), dėl sveikatos ar juridinių kabliukų, tai kitas dalykas. Bet ir tai, užsimezgus Jūsų susirašinėjimui su ambasada, iš Jūsų pusės turėtų būti nuosekli linija. Net jei nuspręstumėt tėviškėn kol kas neužsukti, tai reiktų labai įtikinančių priežasčių, idant neužsikirtus kelio ateity (pvz., jei norėtumėt atidėti kokiems metams, tai geriau būtų neatsisakyti, bet vis važiuoti, važiuoti, ruoštis, kiek patęsti ir galiausiai susiruošus atvažiuoti po metų – jei taip galvojate dabar, tai neskaitykit, kad aš tai patariau). Lietuvoj plačiai kalbama apie Jūsų atvažiavimą, o valdžia primityvi ir ambicinga. Aš, žinoma, tikiuosi, kad jokių tokių komplikacijų neturėsite, bet tas Jūsų paskutinis laiškas Jadzei[6] ne visai aiškus. Jums gal pasirodė, kad čia pas mus kas nors nepritaria Jūsų užsukimui Lietuvon? Tai be reikalo. Yra gal tik nepasitikinčių tenykšte valdžia, manančių, kad prie progos ji kokios kiaulystės nepadarytų. Na, ir galima bijoti, kad Jūs, vykdamas su dideliu entuziazmu, nenusiviltumėt dabartine Lietuva, savo buvusio veido nebetekusia. Aš tikiu, kad to nebus, kad Jūsų sprendimas atneš Jums džiaugsmą, didesnį už visa kita. O jeigu žmonės rūpinasi Jumis, nori paruošti, tai juk dėl Jūsų, ir pykti visai nereikia. Pletkai tai visai ne pletkai. O pasiruošti Jums kiek reiktų, nes, pvz., ten Jūs galite sutikti iškilmingą sutikimą ar pan. padėtį, kai iš Jūsų bus laukiama medžiagos propagandai, tokios rūšies naudos. (Jūs esat, t. y. būsit Jiems kurį laiką koziriu. Tačiau yra kita pusė, ne tik konservatyvus ir antinacionalinis gyvenimo stabdymas, bet ir pažangesnės tendencijos, kad ir derinančios, pvz., socializmo pliusus su tautiškumo palaikymu. Yra daug žmonių, dirbančių eilinį pozityvų darbą; yra ir paslėpto nutautinimo plati veikla, yra ir individualus priešinimasis tam. Aš tikiu, kad ateitis priklauso pažangesnėms, humaniškesnėms jėgoms. Taip, beje, moko ir marksizmas, šis neklaidingas mokslų mokslas apie viską pasaulyje. Todėl Jūsų žingsnis turės ir kitą pusę – tiesioginę, konkrečią išliekamąją naudą savo kraštui ir, manau, mes abu tikime, kad tai svarbiau. Tuo turite būti tvirtai įsitikinęs.) Pasiruošti, kad nepasijustumėte nei nelauktai nemaloniai (pvz., oficialiai sutinkamas ir giriamas – to, tiesa, gali ir nebūti), nei nebūtumėt apgautas tariamu palankumu. Kad mokėtumėt, reikalui esant, tinkamai pasisakyti, abstrakčiai ir iš garbingų pozicijų, kad vėliau nesigailėtumėt tai pasakęs. Rašau Jums tokius perspėjimus, nes žinau iš seniau, kad lyg jau neužilgo turėjote važiuoti, ir kad suspėtumėt kelionėj apgalvoti, kaip laikysitės. Ir tada, po užsukimo gimtinėn, jau nekantriai lauksime diena iš dienos gimtojoj Varšuvoj[7]. Labai Jūsų laukia mūsiškiai inžinieriai[8]. Jiems bus itin vertingi Jūsų žinios, patyrimas, vardas, parama jų pastangose statyti geriau, skoningiau. Šauniajai lenkų liaudžiai, savam kraštui Jūs atnešit daug naudos, daugiau, negu ten sėdėdamas dėl kokio nerealaus principo. O kad užjūrių tautiečių vadai gali imti plūstis ar peikti, tai tam Jūs turite būti pasiruošęs. Būsite, kaip ir aš, įsitikinęs Jūsų žingsnio teisumu (aš to būtinai noriu), ir todėl kokie nors riksmai, kurie visada gali pasitaikyti, Jūsų nesužeis. Toks jau laikas, kad į kai kuriuos klausimus tegali atsakyti asmeninis įsitikinimas, intuicija, na, ir atsakys istorija. Ją varo žmonių įsitikinimai, kova, poelgiai, – vaisingesni, kai atspėjama perspektyva. Gyvenimas gali būti sunkus, sudėtingas su kankinančiom problemom ir kartais nemaloniais momentais, bet tai yra gyvenimas, veikla, dalyvavimas visoj košėj. Reikia kuo daugiau žmonių – dalyvaujančių ir galvojančių. Ir ateitis turi būti graži, teisinga, suimanti savin visa gera, ką galima rasti bet kuriuose praeities ir dabarties momentuose. Jūs galite įsivaizduoti, kaip trokštu su Jumis susitikti, pasikalbėti, džiaugtis savo ir Jūsų džiaugsmu, dalintis mintimis, planais, patyrimu. Galite būti ramus – visi artimieji Jumis labai džiaugsis. Laukiame ir laukiame, bet jei reiks, jei norit dar palaukti – parašykit aiškiau – tai palauksim ir dar. Esam pripratę, nors ir prailgo, ir kažin ar beverta atidėlioti. Rašykit.
Jūsų Janekas
P. S. Aišku, kad laiškas tik Jums, apie jį kalbėti ir laiškuose minėti nereikia. Parašykit, ar Venta mėgsta kriaušes[9]. Norėčiau jai atsiųsti.
Jan.
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – Vytautui Landsbergiui
Australija – Kaunas, 1959-03-15
Mano Vytuli, gavau pundą laikraščių ir žurnalų. Labai ačiū. Nudžiugau radęs daug rašinių apie Vincą Kudirką. Rašant apie tokius žmones, kaip Kudirka, būtų gerai visiškai atsikratyti bet kokios partinės tendencijos. Būta labai stipraus liaudies žadintojo. Kudirka, pilna to žodžio prasme, yra revoliucionierius, išmintingas, ne bet koks pramuštgalvis, karštakošis, kuris pasirenka kartais netikėtą kelią ir lekia juo prie tikslo, pakeliui… sutriuškindamas sau sprandą.
[Tvarkingai išbraukta, kad liktų gerai skaitoma: Ar kas galėjo abejoti Tarybų šalies žmonių revoliucingumu, kada Tarybų viršūnės sudarė su vokiečių naciais draugiškumo sutartį ir „draugiškai“ pasidalino svetimomis žemėmis. Ar kas gali teigti, kad Molotovas „suburžuazėjo“ ir pardavė socializmo reikalą Ribentropui? Nesąmonė.] Reikia visuomet žiūrėti į veiksmo galutinį rezultatą, o nedaryti išvadų iš to veiksmo paskirų epizodėlių. [Išbraukta: „Kudirka antisemitas, juodašimtis…“ O tas pats Kudirka apie žydus taip rašo: „ir jie toki pat žmonės, ir jie oru nebus gyvi, tik turi užsidirbti ant duonos kąsnio.“]
Jau vien tiktai „Ne tas yra didis“ nusako Kudirkos asmenybę. Ką ir bekalbėti. Ogi ir mano noras grįžti Lietuvon ir dirbti naudingą Lietuvai darbą stiprinamas Kudirkos dvasios banga:
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji…
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nei sėsi, nei pjausi…
Kudirka buvo dvasios milžinas. Jį reikia skaityti objektyviai ir, architektoniškai išsireiškus, anų laikų skalėj (mastelyje), be iš anksto sugestijuoto vienokio ar kitokio nusistatymo. Kudirka yra aiškus ir suprantamas. Grynas, kaip krištolas. Didysis humanistas – ir tai viskas, ir tai labai daug. Semkimės iš jo darbų visa tai, kas sudaro jo tikėjimo pagrindą. Vieningai ir išsižadant asmeninių reikalų kovoti su negerovėmis.
O viso to didelio lietuvių tautos kultūros brandinimo šaltinį tikrai rasime Vilniaus Universiteto darbuose. Vilniaus Universitetas (1579–1831) neginčijamai buvo milžiniškas kultūrinės pažangos veiksnys Lietuvoje. Albinas Rimka savo straipsnyje „V. K. savo raštuose“ sako, jog savo rašiniuose jis buvo šalininkas tos srovės žmonių, kurie prisilaiko nuomonės, jog istoriją tveria ir privalo tverti ne didvyriai ir ne specialistai, bet visa tauta arba, pasak jo, vulgus – tai yra „žemėti artojai, suodini kalviai ir fabrikų darbininkai“. Ir tai tiesa!
Tai dar kartą ačiū už Kudirką.
<…>
Tu vieną dalyką nepamiršk, kad atvažiuoja tau artimiausias žmogus – tėvas, artimas ir kitiems, tačiau, bent kurį laiką, visai kitoks ir skirtingas nuo kitų. O gal man tik taip atrodo, o atrodo todėl, kad man dar iki šiol yra labai daug neaiškumų, prieštaravimų; vis dėl to mes daug kuo skirsimės, bent pirmą laiką, kol manyj nusistatys tam tikra lygsvara. Aš buvau jau apie tai ne kartą rašęs.
Operos premjera[10]! Pasveikink Balį drūčiai! Gero vėjo!!! Tuoj parašyk, kaip viskas sekėsi. Aš jaudinuos, tarytum pats tos operos būčiau dalyviu. <…>
Tavo tėvas
Vytautas Landsbergis – Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui
1959-05-03 Į laivą
Kaunas
Mielas tėte!
Gavau tavo laiškelį iš Adelaidės, o dabar jau turėjai būti Colombo. Rašyk, kaip sekasi plaukti, kaip jautiesi.
Manau, kad į Leningradą tikrai galėsiu atvažiuoti, tik būtinai duok žinią, kada tikiesi būti. Žinoma, gal sužinosiu ir čia, bet būtų gerai, kad iš Pragos ar iš Londono, jei jau žinosi, duotum telegramą į Vilnių[11].
Ruošiamės sutikti. Tikiuosi kiek atremontuoti Kaune kambarius, nes nuo karo neremontuoti ir atrodo liūdnai. Namų valdyba išmūrijo tvorą[12]. Žodžiu, būsim gražūs neįprastai.
Turbūt kokiai dienai sustosi Vilniuje – aš taip manau – o paskui gal kas iš giminių pavėžės į Kauną. Įsivaizduoju, koks tai bus didelis crescendo!
30 gegužės – Jūratei ketveri metai, bet, matyt, porą dienų nespėsi. Galų gale, tikslumas ir nesvarbu. Svarbu, kad senelis kišenėj turėtų didelį šokoladą.
Aš krutu po senovei. Nieko naujo. Šįvakar važiuoju į Vilnių. Pastovaus darbo liko mėnesis, paskui – kaip jau rašiau – tik neakivaizdininkai. Ką darysim vasarą – neįsivaizduoju. Pradžioj – į Palangą. O paskui turbūt bus labai daug reikalų, reikės susitvarkyti su darbu – kažin kur tau pasiūlys, Vilniuj ar Kaune – ir pagal tai – buto etc. buitiniai reikalai. Aš manau, kad tau visais atžvilgiais būtų geriau gyventi ir dirbti Vilniuje – atmosfera labai skirtinga nuo kauniškės. Žinoma, tai ir pareina nuo tarnybos ir buto klausimų, bet tu galėsi pareikšti savo pageidavimą. Iš karto tai, žinoma, apsistosi Kaune. Čia tau ir galvojam sutvarkyti buv. valgomąjį. Paskui reiktų padaryti žygius namui atgauti[13] – nors atgavus, tai daugybė klapatų iš kitos pusės – o tada dairytis į Vilnių. Na, žiūrėsim, pakalbėsim.
Plauk sveikas ir linksmas, nepersijaudink.
Vytulis
[1] Kristijono Donelaičio gatvėje Kaune, tai sovietų atimtas šeimos namas.
[2] Stuoka, Gucevičius arba Stuoka-Gucevičius – garsus praeities architektas, kurio vardais, kol dar susirašinėta savitais kodais, dangstėsi pats V. Landsbergis-Žemkalnis. Toliau apie jį ir kalbama.
[3] Šiandien tik spėti tegalima, kad čia būta nesutarimo su jaunystės bičiuliu ir svainiu Tadu Petkevičium, kuris ilgai nepritarė V. Landsbergio-Žemkalnio grįžimui į sovietiją iš laisvojo pasaulio.
[4] Vasarnamis Kačerginėje įvairiais atvejais buvo akcentuojamas kaip buvusi atskira architekto nuosavybė (po dvidešimt trejų metų pastangų, 1960–1983, taip jį ir grąžino), kai namas Kaune – Onos Landsbergienės.
[5] Svarstyta ir priešinga eiga: persikelti iš pradžių į Lenkiją, o tada, iš arčiau apsižiūrėjus, grįžti į Lietuvą – deja, SSRS.
[6] Matyt, seseriai Jadvygai Gurevičienei.
[7] Dėl atsargumo – seklių klaidinimas.
[8] T. y. architektai.
[9] Mažajai brolvaikei Ventai Žemkalnytei nusiųsta atvirukas su kriaušėmis.
[10] Kaip tik buvo statoma Balio Dvariono opera „Dalia“. Kompozitorius troško, svajojo, kad jo draugas atvyktų premjerai. Galvojęs apie jį, kai kūrė Dalios ariją „Kaip aš norėčiau Vilnių pamatyti…“
[11] Dar nebuvo aiškus grįžtančiojo maršrutas Europoje.
[12] Silikatinių plytų tvora, skirianti nuo gretimos gatvelės, daugybę metų buvo išgriuvusi, miesto valdžia jos netaisė. Dabar sutvarkė.
[13] Valdžios buvo pažadėta, liko neištesėta. Namą architektas atgavo tik nepriklausomoje Lietuvoje, tada dovanojo sūnui Gabrieliui.
Kazys Saja. Raitas ant ožio
2020 m. Nr. 3
Vaikystės prisiminimai
Ožys
Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“. O paskui jau – stalas ir dėdės Adomo lova kitame kampe. Norvaišas daug rūkė, o mano Ciocelė Petronėlė, bronchito kamuojama, miegojo gerojoj troboj, kur buvo vėsesnis ir grynesnis oras.
Čia atsirado ir mano gultas, kai prieš karą likęs našlaitis tapau Norvaišų augintiniu. Babūnei, Adomo mamai, aš buvau kaip rakštis. Už kokias nuodėmes jos marti, Petrelė, negalėjo išperėti savo vaiko! Tokias mintis arba žodžius ji palydėdavo nusispjaudama į pelenų puodą, kurį laikydavo prie savęs, kai skusdavo bulves ar pašydavo vilnas palei krosnį.
Bet grįžkime prie ožio. Jo valdoms priklausė ir stora iškapota trinka, ant kurios Adomas iš žalio medžio išpjovos ištašydavo būsimąją klumpę. Kairį ir dešinį „medinašį“ reikdavo kyliais įtverti į ožį, prie kurio palinkęs Adomas, varvindamas prakaitą, per dieną išskaptuodavo net penkias poras klumpių!
Mokslas man sekėsi, bet aš nebuvau ponaitis. Parėjęs iš mokyklos, papietavęs, turėjau atlikti Vaičiulio užduotus namų darbus, o brėkštant man reikėdavo apsižygiuoti.
Anksčiau lietuviai žygiuodavo į karą, dar spėjau pamatyti, kaip žygiuoja šauliai arba apmokomi kareiviai, o čia žemaičiai apsižygiuodavo, vakarais pašerdami ir pagirdydami gyvulius, pakreikdami šiaudais, kad jie galėtų sausiau atsigulti.
Kartais smagu daryti ką nors gera. Mūsų Žalmargei reikdavo šieną sumaišyti su vasariniais šiaudais. Juos sukimšdavo tvarte ant aukšto, kad žiemą gyvuliams būtų šilčiau. Tekdavo palypėti kopėčiomis ir šiaudų glėbį nukelti karvei. Kumelei, mūsų Raudei, – daržinėj kibekliu papešdavau geresnio šieno, o girdydamas šaltu šulinio vandeniu išmokau pašvilpauti, padrąsinti Raudę. Kol ji gerdavo, pakasydavau jai karčius. Kartais prunkšdama ji tarsi sakydavo: tu dar pabūk, dar neskubėk, dar pabendraukim…
Gal todėl ji taip klusniai man pasiduodavo kinkoma, kur nors važiuodamas aš jai net žąslų į nasrus neįsprausdavau.
Žalmargę man vasarą teko vesti į Drukčių kaimą pas jautį. Pririšęs karvę prie vartų susiradau šeimininką, šiek tiek susigėdęs žemaičiuodamas jam pasakiau:
– Atvedeu karvi pri jautė.
– Vo tėvs negalėjė? – paklausė Šimkus, matyt, nežinodamas, kas aš toks.
Aš paaiškinau, kad esu klumpdirbio Norvaišo augintinis, bet Šimkiukai mokykloj paleido juoką, kad tada jų tėvui atsakiau:
– Galėjė ir tėvs, bet vis ne tep kap jautis…
Žalmargė žiemą turėjo atsivesti veršelį, bet kol kas dar nebuvo užtrūkus. Ciocelė vis primelždavo vakaro bulvienei arba konkolynei. O vėliau ji pasakys: „Už tėvynę srėbsma joudą konkolynę…“ Ciocelė sirgo žiemą atsinaujinančiu bronchitu, todėl daržinėj pešti šieną ar į jovalą maišyti dulkančius pelus pavesdavo man.
Tačiau sunkiausiai darbavosi dėdė Adomas. Kai gręždavo klumpes, į skiedras varvėdavo ne tiek epušės sula, kiek meistro prakaitas nuo kaktos. Ne juokas – penkios poros per dieną! Ypač dabar, vėlyvą rudenį, kai per purvynus nei basi, nei batuoti žmonės nebevaikšto. Visiems reikia klumpių.
Vakarop palubėj užsidegdavom žibalinę lempą, ir kiekvienas susirasdavom kokio nors darbo. Adomas prie ožio, Ciocelė verpdavo, megzdavo, Babūnė prie krosnies skusdavo bulves rytinei žemaitiškai košei, sukdavo rožinį minėdama mirusiuosius ir pakeiksnodama gyvuosius. Žibalo tais metais labai trūko, kai tik galėjom, stengėmės palubėj kabančios lempos neįžiebti. Prie krosnies užtekdavo ir taukinės buroklempės.
Perpjovęs didesnį raudonąjį buroką skutekliu išurbini duobelę, įpili kokį šaukštą avitaukių, įsmeigi vata apvyturiuotą degtuką – ir turi lempą. Gali jau atskirti, kur čia puodas, o kur tik besišildantis katinas…
Man skaitymui ir rašymui prie stalo buroklempės jau nebūtų užtekę. Tą vakarą turėjau pasiskaityti katekizmą, nes kitą dieną žadėjo iš Lieplaukės į mokyklą atvažiuoti klebonas. Klausinės apie septynias didžiąsias nuodėmes. Pirma – puikybė, antra – godumas, o trečia – jau neatsimenu. Rūstybė ar paleistuvavimas.
Nei klebono, nei poteriaudamas Dievo kol kas nepaklausiau, už kokias nuodėmes mano tėvelis ir mama taip anksti turėjo mirti. Tą lapkričio vakarą, kai Ciocelė ant stalo dėliojo šaukštus ir molinius dubenėlius konkolynei, Adomas, dar peiliu kaišdamas per dieną išskaptuotas klumpes, pasakė, kad tos mažesnės dvi poros – Benedikto Rainio augintinėms. Kas nors turėtų ateiti ir pasiimti.
– Žydelkaitės? Kacaitės? – nustebo Ciocelė. – Nebijos – per visą kaimą iki mūsų?
– Roza su Ida? – paklausiau. – Mokykloj visi žino, kad pas Benediktą slapstosi žydaitės.
– Mažiau šnekėkit, – patarė Adomas.
– Su žydais tau patariau nesusidėti, – Babūnė pritarė Adomui.
– Rainys man pasiūlė labai drūtą epušę už tas klumpes. Kai tik pasnigs, ir nukirsim. Su rogėm bus lengviau parvežti.
Pavalgėm, lauke lynojo. Manėm, kad taip vėlai jau niekas neateis. Bet į langą kažkas pasibeldė. Turbūt pamačiusi, kad namuose esame vieni, atėjo vyresnioji Kacaitė. Roza. Iki šiol žinojau tik jų vardus, bet nei Idos, nei Rozos dar nebuvau matęs. O jau graži, o jau mandagi… Ant kojų kažkokie seni, skirtingų porų kaliošai, o pati nei nusigandus, nei nusiminus. Kai Adomas prasitarė: „Galėjo ateiti ir pats Benediktas“, Roza nusijuokė, kad ir Rainiui šiandien perskilo klumpė, prašė dvylikos colių, jeigu meistras tokių didelių turi.
– Turiu, bet tris poras tau vienai parnešti…
– Velnias neraus – kaip sako Benediktas, – Roza parodė maišą, kurį buvo atsinešusi visoms klumpėms sukišti.
Aš ją tiesiog įsimylėjau! Žinojau, kad ji gerokai už mane vyresnė, bet juk tokia pat našlaitė, kaip aš. Mokykloje girdėjau kalbant, kad abidvi seserys labai panašios. Bet jeigu Idai reikia net per colį mažesnių klumpių, tai ji daug jaunesnė. Kaip tik man…
Kai Roza išėjo, susikišusi į maišą tris poras baltų tarsi paršeliai klumpių, Ciocelė atsiduso:
– Viešpatie, Viešpatie! Ką jos bloga padarė? Tėvai turėjo krautuvę. Už ką juos reikėjo šaudyti?
– Už tai, kad buvo žydai… Suėmę, nukryžiavę Kristų.
Tą pliurpalą Adomas išpūtė kartu su dūmais, sėdėdamas ant ožio ir rūkydamas naminio tabako suktinę. Dėdė pats yra prisipažinęs: „Kas ką pasako, aš tik užsirūkęs galiu atskirti, kur tiesa, kur melas.“
Čia net aš atsivertęs katekizmą pasakiau:
– Ir Panelė Švenčiausia buvo žydė. Gal tokia pat faina kaip ta Kacaitė.
Babūnė, prie krosnies ant suolelio skusdama bulves, vis pikčiau spjaudėsi. Po tokių mano žodžių čiupo bulvę ir paleido į mane, bet pataikė į palubėj kabojusią lempą. Sudužo stiklas, ir visi atsidūrėm patamsy.
Buvau skaitęs Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ apie baudžiavos laikus Lietuvoj. Tokios visą kambarį apšviečiančios lempos net dabar jokioj krautuvėj nebūtum radęs. Ir balanų iš bet kokio stuobrio nepriskaldysi. Reikia sausos, nešakotos, bet sakingos pušies.
Babūnė savo kaltę, žinoma, priskyrė pačiam Dievui, kuris mus nubaudė už mano palaidą liežuvį. Visi mūsų vakariniai apgraibom atliekami darbai tik didino tarpusavio nesantaiką. Baigėsi mano skaitymai, rašymai, Ciocelės verpimas, dėdės Adomo ryžtas – kasdien išskaptuoti po penkias poras klumpių. Valgant vakarienės putroj vis rasdavai svirplių. Mūsų troboj jų buvo devynios galybės. Patiko svirpliams nesibaigiančios sultingos skiedros prie ožio, krosnies plyšiai šiltoj molinėj sienoj…
Galiausiai Adomas nuėjo pas Vaičių, kuris iš medžio tekindavo visokius ratelius, grūstuvus, piestas kanapėms smulkinti ir klebetus virvėms. Parsinešė iš jo pušinę nuopjovą, tinkančią skaloms. Dabar man vakarais tekdavo apžergti ožio pasturgalį ir žibinti Adomui, skaptuojančiam į ožį įveržtas klumpes.
– Na, šviesk, šviesk!.. Apanglėjusią skalą nubrauk su kita. Arčiau prikišk, arčiau!
Arba:
– Ko čia rangais!.. Sėdėk kaip pašiktas ir žibink.
Švitinau kaip įmanydamas. Uždegdavau abi skalas iš karto. Kai šitaip besistengdamas apsvilinau Adomui antakius, jis nusprendė geriau išgaląsti savo grąžtus, visų dydžių skaptus ir „striūną“. Taip vadindavom jau išskaptuotų klumpių drožtuvą su rankena ir kabliu kitame gale. Jis būdavo įkabintas į ožį, o man tekdavo ant jo sėdėti ir nesirangyti.
Mano globėjas buvo susitaręs su Vaičium, kad tas leis pasinaudoti tekėlu, kuriuo ypač didžiavosi, neva juo galįs išgaląsti net „britvą“, senovišką skustuvą.
Ranka sukamas tas jo galąstuvas buvo vos ne rėčio didumo ir apačioj turėjo lovelį su vandeniu. Man reikėdavo kone pusdienį jį sukti, kol dėdė Adomas išmaningai galąsdavo savo įrankius.
Marmūzė
Vaičius, jo žmona ir duktė taip vadino savo žalą karvę. Kai rusų kareiviai, sprukdami nuo vokiečių, nujojo besiganantį Vaičiaus arklį, žmogus pasikinkė karvę. Be didelio vargo ir be botago suarė daržą, nuakėjo bulves, o Marmūzė vis dar buvo melžiama. Atėję galąsti tų medžio graužimo instrumentų, paklausėm, kodėl Vaičius savo karvę, iš pradžių vadinęs Mūze, pavertė Marmūze.
– O todėl, kad jos pilve kažkas vis marma. Ne visada, bet kartais ir žmona, ir duktė, visi mes jaučiam, tarsi ji šį tą norėtų pasakyti.
– Įdomu!.. Ir ką gyvulys mums gali pasakyti? – stebėjosi Adomas.
– Nebent per Kūčias… – pridūriau, šerdamas gyvulius nieko panašaus negirdėjęs.
– Ne, – aiškino Vaičius. – Po tokio marmėjimo atidžiau pažiūrėk, ką ji pakakojo. Kartais kepaišis labiau į rudumą, o dabar vis raudonesnis… Turbūt supratot, ką tai parodo.
– Politika… – stebėjosi Adomas. – Aš jos paklausčiau, kada baigsis karas. Ir kas jį laimės.
– Kaip tik to ir klausiau. Kai baigsit galąsti, eisim pažiūrėti.
Vaičiaus žmona buvo pribuvėja. Bobutė, kaip čia sakydavom. Tą dieną su dukra Elena buvo išėjusios į kitą kaimą. Daktarai žydai mieste sušaudyti arba išsislapstę, o vaikelio besilaukiančios mamos rimtesnės pagalbos iš niekur nesulauks. Buvom girdėję, kad Vaičius ne tik su žmona ar dukterim, bet ir su kunigais kartais nebesutaria. Nešvenčia nei savo Juozapinių, nei Jurginių ar Joninių. Jo šventieji – tik avelės, ožkos, karvės, arkliai… Dievui ir žmogui tarnaujantys gyvulėliai. Patys neskriaudžiantys jokio gyvo vabalo.
– O veizėk, višta, ir ta, ne tik slieką, žiogą, bet ir dievo karvytę sudoroja.
Vaičius buvo suvėręs rožinį iš avelės spirų ir norėjo, kad klebonas per Velykas pašventintų. Mums tas įdomus kaimynas taip pat paruošė dovaną. Kažkokiais būdais supjaustė degtinės butelį – gal tiks lempai.
Taip, iš bėdos tiko, tačiau dėdė Adomas visiems skundėsi, kad toji lempa ne tiek šviečia, kiek jį gundo išgerti.
Kai mudu su Adomu išgalandę savo įrankius ruošėmės išeiti, dėdė atsilygindamas pažadėjo Vaičiui išdrožti geras klumpes. O aš prisiminiau Marmūzę. Gal ji ką nors išpranašavo… Užsukom į tvartą, pakreiktą ne šiaudais, o rudosiomis durpėmis. Ieškom, kur čia tas kepaišis, ir ką jis mums parodys.
Vaičius galiausiai rado ant sutrupintų durpių nemažą karvės tortą.
– Šūds, ir dar apšikts… Tokie tatai popieriai, – pasakė savo išvadą, ir mes, padėkoję bei palinkėję jam laimingų keturiasdešimt ketvirtųjų metų, atsisveikinom.
Druska
Vokiečiams vis labiau nesisekė. Mums, nė su kuo nekariaujantiems, ėmė trūkti ne tik kasdienės duonos, bet ir druskos. O juk žmonės, paskerdę kiaulę, laikydavo mėsą sūryme. Jeigu kas juodai dienai lašinių paltį ar kumpį parūkydavo, jie turėdavo būti gerai pasūdyti. Net žmogaus kraujas, šlapimas, ašaros daugiau ar mažiau yra sūrūs.
Neturėdami kitos išeities, iš mėsos kubilų pilstėm į katilus drumstą, pernykštį druskos tirpalą, virinom, garinom. Druskelės, aišku, neatgaudavom, bet likdavo sūri pliurė, kurios net ant Velykų kiaušinio neužtepsi.
Baigiantis vasarai išgirdom, kad besitraukiantys vokiečiai Plungėje prie geležinkelio stoties iš sandėlio dalija druską už suneštą maistą: lašinius, sviestą, kiaušinius… Tačiau buvo neaišku – teisybė, ar kas nors pamelavo. Kad patys vokiečiai ką nors dalintų!.. Iki Plungės keturiolika kilometrų. Nusprendėm, kad Raudės nekinkysim – nerizikuosim. Gali grįžti, kaip sakė Adomas, be kiaušių, be druskos ir be vežimo.
Aš pasisiūliau keliauti pėsčias, basas, su savo kreželiu, kurį šiaip jau pasiimdavau grybaudamas.
Ciocelė iš visų lizdų prirankiojo keliolika kiaušinių, penkis paskolino kaimynė, aš dar pridėjau du kliunkius dedeklėms vištoms privilioti. Ciocelė į mano krepšį įklojo marškonį užvalktį, ant jo gražiai sudėjo dvidešimt nuvalytų kiaušinių, ir dar užklojo krienų lapais.
Plungę pažinojau mažiau negu Telšius, bet stotį suradau nesunkiai. Prie plačiai atlapotų sandėlio durų vingiavo ilga žmonių eilė. Visi su krepšiais. Barzdotas senis priešais mane tikriausiai kur nors Babrunge iškratė venterius, nes turėjo kelias dar gyvas žuvis. O kitas, jaunesnis, buvo prisigaudęs vėžių.
Prie sandėlio durų stovėjo du rudmarškiniai pareigūnai su svastikom ant rankovių, jie apžiūrėdavo suneštus produktus, perduodavo juos viduje esantiems tvarkytojams ir riktelėdavo, kam ir kiek įpilti druskos.
– Eine Schaufel! Zwo Schaufel!..
Iš savo eilės trumpam pasitraukęs pastebėjau, kad kiaušinių žmonės sunešė daugiausia. Jeigu tie rudmarškiniai suras mano kliunkius, gali pavaišinti bizūnais, kuriuos turėjo užsikišę už diržo. Bet sandėlyje išvydau krūvą druskos – pripilta kaip žvyro pakelėj. Prie tos krūvos net išprakaitavęs darbavosi vyras su plačiu kastuvu, tokiu, tarsi sniegui valyti.
Grįžau į savo vietą eilėje, kuri dar labiau pailgėjo. Atsirado kažkoks girtas ar „taip dirbtas“ kvaišelis. Jis spraudėsi į eilę be jokio krepšio, laikydamas rankose žaislą iš turgaus. Tik turguje tarp dviejų pagalėlių vartėsi juodas velniūkštis, o čia – bene pats Hitleris su juodais ūsiukais…
– Hitler kaput! Hitler kaput! – kartojo kvaišelis, galbūt norėdamas, kad jam duotų ką nors pavalgyti.
– Tu verčiau eik, sakyk tiems vokiečiams. Tegul pripila kepurę druskos, o už druską žmonės duos tau lašinių ir duonos.
Kvaišelis galiausiai patikėjo ir nuėjo. Netrukus pamačiau, kaip vienas hitlerininkas, lyg ir draugiškai prilaikydamas už peties, tą juokdarį nusivedė į parką. Išgirdome šūvį ir supratome, kas atsitiko. Žmonės pritilo. Tie, kurie nevisprotį žmogelį siuntė į mirties nagus, turbūt nesuvokė, ką daro.
Kai pagaliau prisiartinau prie sandėlio durų, rudmarškinis druskos dalintojas priėmė mano atneštas gėrybes, paskui nužvelgė mane, dvylikametį, atkišusį druskai languotą maišą, ir pasišaipydamas šūktelėjo:
– Zwo Schaufel!
Kaip sakoma, davė ir drėbtelėjo. Tikrai daugiau kaip dvidešimt kilogramų. Bet kaip aš juos parnešiu šitiek kilometrų!
Tuščią krežį netrukus užsidėjau ant galvos. Kas nori, tegul šaiposi, o man reikia abiejų rankų, kad savo naštą galėčiau perkėlinėti nuo vieno peties ant kito. Kur galėjau, ten sėdausi bent kiek pailsėti. Išėjęs iš miesto ėmiau skaičiuoti telegrafstulpius, per kiekvieną tarpą sukalbėdamas po vieną „Sveika, Marija“, o vietoj „Garbė Dievui Tėvui“ garsiai pasakydavau: „Jeigu Dievas padės, kiaulės nesuės…“
Ir padėjo! Pravažiuojantys automobiliai į mane nekreipė dėmesio, vežimų savininkai ir taip turėjo ką vežti, bet mane prisivijo „bėda“. Žemaičiai taip vadindavo dviratį vežimą. Ant jo pasostės sėdintis vyras sustabdė arklį ir tarė, atidžiai nužvelgęs:
– Jei net galvą įkišai į krepšį, tai gal sėsi į mano karietą?
Kur aš tau nesėsiu… Įkėliau druską į jo „bėdą“, nusiėmiau nuo galvos krepšį – o kur man sėstis? „Bėdos“ keleivis nepasislinko nė per sprindį. Įsispraudžiau kaip skaptuojama klumpė į ožį. Vežėjas, žinoma, paklausė, kur keliauju, kas mano maiše. O aš pats ko nors teirautis nedrįsau. Gal jis koks mokytojas ar bažnyčios tarnas, nes į ūkininką ar samdytą berną tikrai nepanašus. Nepiktas – ir arklį, ir mane draugiškai šnekina. Net botago neturi.
O čia nuo Telšių pusės atidulka porinis vežimas. Ant dviejų sėdynių susėdę klega keleiviai, prisikrovę ryšulių ir lagaminų. Sustojom.
– Ponas Pranai! – iš vežimo sušuko jauna moteriškė. – Ne į tą pusę važiuojat.
– O jūs – į kokius atlaidus?
– Mes gavom žinią, – rimčiau paaiškino kitas Prano pažįstamas, – rusai prie Šiaulių pralaužė frontą. Po kelių dienų jau gali būti čia.
– Tai jau bėgat?
– Iki vakaro gal spėsime į Kretingą. O ten apsidairysim, gal žvejai paims į kokį laivą…
– Kaipgi jūs, Pranai? Pasiliksit?
– O kur aš su ta savo bėda?.. Šį bei tą išslapstysiu, senienos gal net bolševikams nerūpės.
– Tai belieka jums palinkėti sėkmės, o sau – laimingos kelionės.
– Jei Dievas padės, kiaulės nesuės, – išdrįsau įsiterpti kaip didelis, bet niekas manęs neišgirdo. Gal net nepastebėjo, kad kažkoks nupiepėlis sėdi šalia pono Prano.
Kai bėgliai nuvažiavo, susirūpinęs Pranas ilgokai tylėjo ir galiausiai atsidusęs man pratarė:
– Išlaipinsiu tave jūsų kieme prie šulinio. Tik pažadėk, kad pagirdysi Širmį.
– Žinoma. Pagirdysiu. Mums jau nebetoli.
– Tu dar nežinai, kad aš neturiu kojų, mano mielas.
– Kaip tai?..
– O taip… Kol buvau toks, kaip tu, dar vaikščiojau ir bėgiojau, o dabar… Pašauksi namiškius, gal padės ir man išlipus nusilengvinti.
Tai štai kokią bėdą jis tiems bėgliams kelyje paminėjo. Ponas Pranas ne toks jau ir ponas. Jis daug kam girdėtas ir žinomas Genys. Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjas, išleidęs poezijos knygą „Rūpintojėliai“. Ne taip seniai buvau ją perskaitęs.
Kur jis toks nubėgs? Bolševikams užėjus buvo uždarytas į Macikų lagerį netoli Šilutės. Vėliau žmonės kalbėjo, kad, neįstengdamas nulipti nuo medinių gultų ir stoti eilėn prie dalijamos buizos, Pranas Genys ten galiausiai numirė badu.
Tą dieną pagirdžiau jo širmą arklelį, dėdė Adomas suteikė kitokią pagalbą ir padėjo atgal įsiropšti į „bėdą“.
Paskui visi džiaugėmės kilnodami druską. Turėjom daugiau, negu reikia. Man šovė mintis nunešti šiek tiek Rozai ir Idai. Gal, jau prisigrybavusios, neturi kuo pasisūdyti.
Broliai
Praėjusią žiemą mudu su dėde, pakinkę Raudę į šlajas, nuvažiavom pas Rainius nusipjauti ir parsivežti mums pažadėtos drebulės. Aš Idai padovanojau tulpėm pagražintas klumpaites, o ji man įteikė pirštines, kurias tikriausiai buvo nusimezgusi sau. Tada Kacaitės mums prikepė bulvinių blynų, Rainys įpylė šermukšninės. Adomas, išgėręs į visų sveikatą, paklausė:
– Tai kuri čia taip skaniai tuos blynus? Roza ar Vida?
– Ne Vida, o Ida, – patikslinau.
– Mudvi abi, – atsakė Roza. – Skutom, tarkavom ir kepėm.
– Man ir viena, ir kita… Abi Rozidos, – pajuokavo Rainys.
Jis kažko laukdamas dairėsi pro langą. O kai sulaukė, pamatėm, jog tai Vaičiaus duktė Elena. Benediktas Rainys ją vadino Jelena ir ketino vesti.
Maniau, kad būsimoji Rainienė gali būti Roza, o čia pasirodė, kad Elena žydaites buvo išmokiusi ir skalbtis, ir gyvulius šerti, ir tuos blynus kepti.
Dėdė Adomas pritarė, kad Rozidoms ir Rainiui vertėtų nunešti druskos. Iš vienos didelės klumpės jis padarė uždaromą druskinę, pakabinamą virtuvėj ant sienos. Kai ta dovana nešinas prisiartinau prie Rainių sodybos, išvydau, kad ji tiesiog skęsta baltose drobulėse. Balti skalbiniai iškabinti ant virvių, ant karčių, ant tvorų… Gal tai ženklas rusų lėktuvams, kurie vis lekia ir lekia bombarduoti? Kad matytų – čia baltos vėliavos. Vokiečių jau „ne ducha, ne slucha…“
Kareivių tikrai nebeliko, tik į Rainių namus suvažiavo visi trys broliai. Jonas su žmona ir sūnum iš Kauno, plungiškis kapucinas Juozapas, na, ir niekur nedingusios Benedikto globojamos Kacaitės. Kauniškė ponia Halina joms gražiai patrumpino plaukus, o dabar ant taburetės buvo pasisodinusi svainį, kapuciną Juozą, kuris neleido jai per daug nutrumpinti vienuoliškos barzdos. Juozapas vylėsi, kad jam padės gerai pažįstamas Alsėdžių klebonas Taškūnas, už žydų slėpimą pats vos nesušaudytas. Pagelbės kaip tikėjimo broliui, bendraminčiui…
Jonas, laiku pasitraukęs sukarintos komandos ugniagesys ir vairuotojas, žinojo, kad jo tėvų sodyboj gyvena dvi žydaitės. Prireikus Roza su Ida paliudys, kad „pašikstams“ jis niekada netarnavo.
Aš jiems tikėjausi papasakoti, kaip vos nepatrūkau, iš Plungės nešdamas pusmaišį druskos, ir kaip mane į namus parvežė Pranas Genys. Norėjau paklausti, ar Kacaitės, gyvendamos Telšiuose, ką nors girdėjo apie tą žmogų, o galbūt net lankėsi „Alkos“ muziejuje… Bet supratau, kad joms tie dalykai jau nebebus įdomūs. Kai jau rengiausi su Rainiais atsisveikinti, Benediktas paklausė:
– Tai kuo mes tau atsilyginsim už tą Adomo klumpę ir druską?
Mačiau, kaip Zenonas, Jono sūnus, dėlioja iš Kauno parsivežtas dėžes su knygom. Jutau, kad galėtume susidraugauti, nors ir esu už jį jaunesnis. Paprašiau, kad paskolintų porą knygų. Zenonas atkišo man Paukštelio „Našlės vaiką“.
– Gal jau skaitei? Man sakė, kad esi našlaitis.
– Neskaičiau… – paėmęs atsakiau. – Paukštelis… Čia turbūt slapyvardis.
– Ne, Paukštelis – tikra pavardė. O šitos tikriausiai irgi neskaitei.
- M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ nebuvau nei skaitęs, nei apie ją girdėjęs. Negi ji apie šitą karą?
– Kai perskaitysi, susitiksim ir pasikalbėsim.
Permainos
Joks Remarkas tikriausiai nežinojo, kad verdančioj fronto makalynėj staiga gali stoti tokia spengianti tyla. Vokiečių aplinkui jau nė gyvos dvasios, o rusai į mūsų kaimus dar „neatjobsėjo“. Vieškelis iš Telšių į Plungę tuščias. Po šiurpaus sprogimo Lieplaukės geležinkelio stotyje vežimais į Vakarus sprunkantys žmonės pasuko atgal.
Kai mes, slėpęsi nuo tankų ir patrankų, lyg musę kandę išropojom iš rūsių, išgirdome žinią: paskutinis vokiečių traukinys su dviem garvežiais, traukiančiais bėgius ardantį plūgą, nusirito nuo pylimo į durpyną. Iš trijų vagonų su kareiviais ir minomis tiltams sprogdinti beliko vieni tekiniai. Subyrėjo mūrinė geležinkelio stotis ir gražiausia Lieplaukės miestelio gatvė.
Daugiau išmanantys žmonės pasakojo, kad iš Telšių pusės prasiveržęs rusų tankas taikliai apšaudė tą paskutinį vokiečių traukinį. Tik niekas negalėjo pasakyti, ko jis čia laukė. Kai lieplaukiškiai po kelių dienų sukinkę arklius atkėlė stoties griuvėsius, užverstam sandėly rado keliasdešimt ant dėžių susėdusių kareivių. Greičiausiai jie kažko laukė, užkandžiavo. Visi jau buvo negyvi. Apsukrūs lieplaukiškiai pirmiausia surinko jų ginklus, laikrodžius, nuvalkstė milines ir numaustė batus. Paskui karo komendantas suvarė žmones, kad viską sutvarkytų. Miške iškasė duobę, palaidojo lavonus, o traktoriais išlygino griuvėsius.
Tiems rusų komendantams buvo pranešta, kad mūsų apylinkėse šlaistosi sprunkantys fašistai arba vokiečių diversantai, kurstantys vietinius gyventojus priešintis. Buvo paskirtos kelios enkavėdistų (su raudonais antpečiais) brigados, kurios turėjo šukuoti „išvaduotus“ Žemaitijos kaimus.
Tą dieną mes jau ruošėmės kasti savo bulves, bet pamatėm per lauką kažkur žygiuojančius ir besidairančius kareivius. Nusprendėm niekur iš namų nejudėti. Net mūsų Raudei dėdė ant nugaros užmetė ratų drobulę, o ant priekinės kanopos, nukabinęs nuo tvoros, užrišo sūrmaišį. Kareiviams pasakys, kad arklelis serga.
Rainiai nuo pat ryto išsivaikščiojo kas sau. Kapucinas Juozas nuėjo pas Vaičių. Tikriausiai panoro sužinoti, kokį ateities vaizdą po nakties bus patėškusi Marmūzė. Ida su Zenonu žadėjo takais, o ne vieškeliu pasiekti Lieplaukę. Gal miestelio pašte bus galima kam nors paskambinti ir sužinoti, kas darosi Telšiuose.
Benediktas ruošėsi išmėžti tvartus, kol gyvuliai dar ganosi pakrūmėse. Jono žmona Halina vėl pradėjo skųstis širdimi. Jonas, išviręs jai arbatos, ramino – čia tikriausiai prieš lietų, o Halina paprieštaravo:
– Arba prieš nelaimę.
– Aš tau dar įlašinsiu valerijonų.
Roza, pagauta puikios nuotaikos, pati viena išmazgojo grindis. Gal jau paskutinį kartą čia, Rainių namuose. Basnirčia įsispyrusi į klumpes ir pasikaišiusi kaimišką sijoną netrukus išėjo į kiemą išpilti paplavų ir padžiauti skuduro. Ir čia išvydo kareivį su atkištu šautuvu.
– Kto ty takaja? – jis paklausė Rozos.
Toji pasisakė pavardę, vardą… Kareivis atsidėkojo komplimentu: „Krasivaja blet…“ Jis numetė šautuvą ir užplėšė jai sijoną dar aukščiau. Mėgino parsigriauti klykiančią Rozą čia pat, po obelimi. Iš tvarto su mėšlinom šakėm išpuolė Benediktas. Rusiškai keiktis žemaičiai mokėjo dar iš caro laikų:
– Neruš! Von kėbėnėmat!
Kareivis, rodos, nė kiek nenusigandęs, paleido Rozą, čiupo savo šautuvą – trach, paleido šūvį Benediktui į krūtinę, ir nuėjo sau. Benediktas susmuko. Kulka jam pervėrė krūtinę ir įsmigo į už jo nugaros stovėjusią Rozą.
Į kiemą išbėgo Jonas ir jo žmona, ji vis kartojo: „Aš nujaučiau, nujaučiau…“ Atėjo Vaičiaus duktė Elena. Pati netekusi būsimojo vyro, ji sugebėjo išimti iš Rozos peties „išvaduotojo“ kulką. Pasiliko prisiminimui…
Iš Lieplaukės grįžę Ida ir Zenis sakė nieko nesužinoję. Pačtoriaus Narmonto telefonas vis dar išjungtas. Tik grįžtant girdėję šūvį, skirtą Benediktui.
Turbūt tas pats prievartautojas susirado kitą moterį, senutę, kasančią bulves. Vėliau žmonės, šaukdami jai į ausį, klausinėjo:
– Tai ką jutai? Visą amžių vyro neturėjus…
– Nu, ką… Kaip ir šikti norėjosi, kaip ir Lietuvos gaila…
Mūsų Babūnė pareiškė paskutinį kartą padėsianti mums nukasti bulves. Nesinori vienai sėdėti namuose. Bet suklupus vagoje vis žvilgčiojo į krūmus, ar neatrėplina koks kluika kareivis, senų bobų geidaujantis.
Prieš Kalėdas mes vis dar neturėjome lempos stiklo. Babūnei pasimirus išsivertėme su buroklempe. Ciocelė prie Adomo mamos karsto uždegė dvi skrynioj saugotas vaško žvakes.
Melo marmalynė
Prieš Benedikto laidotuves iš Telšių į Drukčių kaimą atlėkė amerikoniškas džipas su trimis viršininkais. Tarp jų – lietuviškai kalbantis Maleris ar Makleris, grįžęs su rusais ir čia daug kam vadovaujantis.
Rozai ir Idai jis sakėsi pažinojęs jų sušaudytus tėvus. Dabar svarbiausia neskleisti gandų, kad žydaičių globėją nušovė sovietų kareivis. Per laidotuves partijos ir tarybinės vyriausybės vardu Benediktui buvo padėkota, o žmonėms paaiškinta, jog Rainį nušovė vokiečių desantininkas, kuris anksčiau ar vėliau sulauks savo atpildo.
Tasai Makleris liepė Kacaitėms apsirengti ir vykti kartu į Telšius, kur jas apklaus ir deramai pasirūpins. Kažkuris iš Rainių dar žiojosi klausti, bet pareigūnas griežtai nutildė:
– Viskas! Vsio. Pasakiau, ką jums reikia žinoti. Daugiau jokių gandų neskleiskit. Jeigu reiks, mes jus surasim, išsiaiškinsim.
Mūsų laukė ilgas ir šlapias ruduo. Tartum šungrybių staiga pridygo įvairiausių „načalnykų“ – partorgų, komsorgų, proforgų… Partizanų, vadinamų banditais, ir liaudies gynėjų, kitaip sakant, stribų.
Dėdė Adomas vis dar skaptavo klumpes, o Vaičius surado būdą, kaip gydyti niežus, kuriais jaunesnius žmones užkrėtė rusų kareiviai. Pakelės griovyje jis rado kelis patrankų sviedinius. Atsukęs sprogdiklius, iškrapštė iš sviedinių kietą ir gelsvą kaip sūris trotilą. Kažkas Vaičiui buvo sakęs, kad tas „sūris“ gaminamas iš taigos medžių sakų ir sieros. Žmonės jam atnešdavo nesūdyto sviesto arba kiaulės taukų, ir jis, įmaišęs trotilo, paruošdavo tepalo niežams.
Elena, netekusi sužadėtinio (bažnyčioje jau net užsakus buvo paskelbę), pagaliau įsidarbino Telšiuose, „Masčio“ trikotažo fabrike. Jo audžiami ir siuvami drabužiai buvo labai paklausūs, o fabriko moterys juos vogdavo, kad aprengtų savus ir svetimus. Jonas Rainys, įsidarbinęs Plungės gaisrinėj, vien iš algos nebeišlaikė savo sergančios žmonos. Įsisuko pardavinėti Elenos nukniauktą „Masčio“ trikotažą. Buvo sekamas, įkliuvo. Patekęs į bėdą, ėmė klausinėti, kurgi tos Kacaitės, kurias jo brolis išgelbėjo.
Gink Dieve, nereikėjo jam prasitarti, kaip žuvo brolis Benediktas. Ne už trikotažą, o už tas kalbas iš ligoninės grįžusi žmona rado savo vyrą pakartą. Visi buvo prigrasinti sakyti, jog pats sau nutraukė gyvybę. Net barzdotasis kapucinas Juozapas, maktelėjęs drumstos naminės sąžinei nuraminti, jį girdintiems postringaudavo:
– Mirė Jonelis – mat baraban!.. Žmonės meluoja – save vaduoja. Teisybės ant duonos neužtepsi.
Aš pats taip ir nespėjau Zenonui kelių knygų sugrąžinti. Jam teko mokytojų kursus iškeisti į vairuotojų pamokas. Važiuoji, vairuoji, ir beveik nemeluoji…
Alsėdžių klebonas Taškūnas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų, niekuo nebegalėjo padėti Rainiui kapucinui. Kaip ir vaistininkas Adomėnas – mano sergančiai Ciocelei. Pro stiklines duris kartais matydavau, kaip jis su savo globojama žydaite virina kažkokias žoleles.
Turtingesnius ūkininkus, buožėm vadinamus, be jokio teismo vežė „pas baltąsias meškas“, o mažažemiai, tokie kaip mes, turėdavom atpilti valstybei vis didesnes prievoles: grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnos. Net žvyro keliams taisyti.
Negana to, į frontą keliaujantys kareiviai, arba į mūsų kraštą grįžę pailsėti, kur tik įmanydami vogdavo gyvulius. Mudu su dėde Adomu pasikeisdami naktimis gulėdavom patvartėje pastatytuose ratuose. Pasiimdavom kirvį, o ant iškeltos ienos pakabindavom kad ir surūdijusį, bet vis dar skambantį noragą. Kaimynams prisišaukti ir vagims pagąsdinti.
Man sekėsi. Kol sargavau, į tvartą niekas nesibrovė. O vieną naktį ratuose įmigęs dėdė nė nepajuto, kaip įsibrovėliai durtuvais užbadė ir išsivežė dvi ėringas mūsų aveles.
Ak, mūsų dar laukė kolchozai (kolektyviniai ūkiai), tokie kaip „Komunizmo aušra“, „Stalino keliu“ ar „Pergalė“… Girdėjom, kad ten fermose laikomos vadelėmis parištos karvės, o pritrūkę pašaro arkliai grįžta per snieguotus laukus pas buvusius savo šeimininkus ir sustoję prie vartų – nepatikėsite – verkia… Abu. Vienoj vartų pusėj arklys, kitoj – šeimininkas.
Trys Adomo kryželiai
Kolektyvinis ūkis „Pirmyn“ valdžios popieriuose jau egzistavo, bet keli jam prirašyti mažažemiai ir valstiečiai vidutiniokai, atlikę visas prievoles, su miškiniais ryšių lyg ir nepalaikantys, vis dar spyrėsi, nežengė pirmyn. Jų tarpe buvo dėdė Adomas, Juozapas Vaičius, Jurgis Stembras ir dar du, o gal trys.
Dėl tų užsispyrėlių ir atvažiavo iš Plungės vyriausias kagėbistas Makleris, stribais ir medaliais aplipęs. Suvarė žmones į mokyklos klasę, barkšt ant stalo naganą, kad visi jo bijotų ir kad žengtų pirmyn, o ne atgal…
Po ilgų plepalų su visokiais melais ir grasinimais Makleris išvardijo penkias pavardes tų, su kuriais turės atskirai pasišnekėti. Saugumiečiai mat šiandien nugirdo kažkurį balsu prasitarusį – driežu geguže versis, bet į kolchozą nesirašys. Taip galėjo pasakyti ir Adomas, ir Vaičius, ir dar kuris nors.
– Tai dar ne viskas, ką apie jus žinom, – gąsdino Makleris. – Kodėl prieš karą iš buožių ir dvarponių žemės neprisidūrėt? Smetonos, Hitlerio bijojot? O dabar ko bijot? Aš tuoj paklausiu, ką apie tokius kaip jūs galvoja mūsų Centro komitetas. Ir ką man daryti su tokiais…
Stribai atkišo Makleriui žalią karišką lauko telefoną. Makleris priglaudė prie ausies ragelį, kita ranka pasuko rankenėlę ir rusiškai prašneko:
– Alo! Maskva? Čia kalba valstybės saugumo pirmininkas iš sovietų Lietuvos. Aš čia turiu rimtą problemą. Sujunkite mane su Kremlium. Jeigu galima, su pačiu Josifu Visarionovičium…
Toliau:
– Čia draugas Stalinas? Aš priverstas kreiptis į jus kaip atsakingas šio rajono darbuotojas, vykdantis partijos nutarimus. Kaip čia man įtikinti kai kuriuos piliečius, kad socializmas geriau negu fašizmas, ir kad praėję laikai jau nebegrįš? Čia viso labo penki, o šeštas neatėjo… Sušaudyti? Draugas mūsų vade… O gal duokime jiems kelias minutes, kad apsigalvotų… Penkias? Spasibo, tovarišč Stalin.
Matyt, gerai vaidino Makleris, nes žmonės juo patikėjo. Susižvalgė, atsiduso, skėstelėjo rankom ir paklausė, kur jiems pasirašyti. Vienas dar sumurmėjo, kad jam reikėtų prieš tai nusilengvinti. Bet stribai užtvėrė duris.
– Rašykis! Varyk į kelnes, jei kitaip negali.
Vienas persižegnojo, kitas nusispjovė, ir pasirašė. Adomas buvo neraštingas. Nurijo seilę ir nurodytoj vietoj drebančia ranka nubrėžė tris kreivus kryželius.
Stribai užėjo ir pas Juozapą Rainį, aiškino jam, kad kolchozas panašus į vienuolyną, bet Juozapas buvo girtas, o gal tik mokėjo tokiu apsimesti. Jis dar anksčiau mums visiems kartojo:
– Ne, iš ubago lazdos jūs neatimsit.
– Tai kad tu, Juozai, su lazda nevaikštai, – primindavo kas nors.
– Man barzda kaip lazda. Bet ne jums tai suprasti.
– Ne mums, – pritardavo kaimynai.
– O tau, Adomai, teks atsižadėti arklio. Kaip tu į turgų klumpes benuveši? – kartą pas mus užėjęs paklausė Vaičius.
– Verčiau išgerkim, – užuot atsakęs, paragino Adomas.
– Sako, kad Rusijoj sukolektyvintos net žmonos, – gąsdino Vaičius mano Ciocelę. – Gal ir tau įpilti?
– O ką pranašauja tavo karvė? – klausė Petronėlė, vis dar tikinti įvairiausiom pranašystėm.
– Mano karvė, nežinau kieno suagituota, rytą vakarą kepa didelę Stalino saulę. Tik vis raudonesnę.
Dėdė Adomas vis dažniau pareidavo išgėręs. Mes jo neklausinėjom, o jis mums ir nepasakodavo, pas ką buvo užėjęs ir kokias kalbas varinėjo. Vieną rytą jis be mano pagalbos išvilko darbinius ratus iš daržinės, pakinkė Raudę, pabučiavo Ciocelę į skruostą ir kažkur išvažiavo. Aš jos neklausiau, kur dėdė išsiruošė. Mačiau, kad apsiverkusi ieško spintelėj vaistų.
Vakare dėdė grįžo jau su kitu arkliu, panašiu į tą, kuriuo važinėjo Pranas Genys. Tą patį vakarą Adomas, gerokai išgėręs, bet taip ir nepralinksmėjęs, pranešė Raudę perleidęs čigonams, o už ją gavęs šią seną, nekaustytą, panašaus plauko kumelę ir šiek tiek pinigų. Dalį jau pragėręs, o už likusius červoncus galbūt pirksiąs jauną avelę, vietoje tų dviejų pavogtų. Norvaišai raminosi tuo, kad nebematys į kolchozo fermas atiduotos Raudės. O man atrodė, kad ir ten, pas čigonus, jos laukia ne pyragai… Botagas, dulkėta pakelių žolė ir žiema vasara be pastogės.
Ir be manęs, Raudike, be manęs…
Vaičius džiaugėsi, kad jam liko karvė, kuria galės susiarti daržą, galės dar ir paršelį nusipenėti. Bet kažkas paskundė, kad jo Marmūzė kepa ypatingus tortus, kurie nieko gero nežada kolchozui „Pirmyn“ ir teršia tarybinę tikrovę. Todėl Vaičiaus karvė buvo konfiskuota mėsai, o į jos vietą kolūkio ferma skyrė geros veislės telyčią su vienu ragu ir kol kas be tešmens.
Vaičius juokavo iš tokios „žaliavos“ išauginsiąs stebuklą, kuris šlapinsis geriausia namine ir užkandai ponams „načalnykams“ pateiks raudonų ikrų.
Pupžydis
Dar jums nepapasakojau apie Stembrus. Ne tik mūsų parapijoj, bet ir visame Alsėdžių valsčiuje nebūtum radęs kitos tokios šimtametės sodybos su šiaudiniais stogais, su piliarožėm, užskleidusiom langus, su glotniu prieangio akmeniu ir kreivom obelim, pilnom inkilų. Mūsų laikus čia priminė nebent šulinio svirtis su pakabintais rusiško tanko vikšrais. Stembrų troboj – ilgas, nuo šveitimo vietomis išdilęs stalas, suolai visai šeimynai ir dar kokiam užklydusiam svečiui. Kampe prie sienos su šventųjų paveikslais tvarkingai guli kelios knygos. Jos iš Alsėdžių bibliotekos. Keičiamos kas porą mėnesių. Todėl ir man pakanka laiko, kad suspėčiau kurią pasiskolinęs perskaityti.
Stembrai turi du sūnus ir dvi dukteris, kurioms jau metas ištekėti. Tik tų jaunų vyrų labai trūksta. Vienus išvežė, kiti pabėgo, treti stribauja ar partizanauja.
Aš draugauju su Anciu, vyresniuoju sūnum. Dar paūgėję ir mes turbūt išeisime į mišką. Ancis jau turi rusišką naganą, bet jo volelyje tik trys ar keturi šoviniai. Ir tie jau turbūt atidrėkę. Kartą Ancis pamėgino pykštelti, bet patronas neiššovė. Vėl nusitaikė į kareivišką kepurę, kurią pakabinom ant medžio šakos, bet naganas ir tąkart neiššovė. Trečiąjį kartą Anciaus ranka, nusilpusi nuo nagano svorio, nejučia nusviro, ir pykšt – pataikė į lesinėjančią vištą.
Atbėgo Stembrienė ir klausia, kas čia dedasi. Ancis sako, jog tai aš vištą nupyliau. Žino, kad mama svetimam bus atlaidesnė.
– Ateikit abudu. Tėvui pasiaiškinsit.
Su Anciaus tėvu jau ne kartą buvau susitikęs ir kalbėjęsis apie knygas, apie gyvenimą ir apie tai, kas mūsų laukia. Girdėjau, kaip kartą Stembras saviškiams pasakė:
– Jėzui Kristui pasisekė, kad po visų kentėjimų Tėvas jį pasiėmė į dangų. Jeigu būtų šioj žemėj ilgiau pasilikęs – vieni ar kiti jį vėl būtų prikalę prie kryžiaus.
– O kaip čia yra, kad tave, Jurgi, vis palieka ramybėje, – stebėjosi kaimynai.
– Aš nė vieno nemokau, kaip gyventi. Žmonės šaiposi, kad mūsų senos trobos, maži langai, pro duris eidamas turi nulenkti galvą, kad kepurė nenukristų… O aš vartau kokią nors knygą, ieškau, ką jiems atsakyti…
– Knygų žiurkė – ne vienas tave taip vadina, – priminė Olė, vyresnioji Stembraitė.
– Ne žiurkė, o vargo pelė, – pataisė tėvas. – Žinot, ant kieno kapo šitaip užrašyta?
Mudu su Anciu žinojom. Šiaip ar taip, buvome baigę penkis skyrius.
– Taip, Simonas Daukantas. Sunkūs jo buvo laikai, kaip ir dabar. Ką girdim ir matom, dėkimės į galvą, o ne ant galvos. Arba, prasčiau sakant, ne ant šiknos, kaip tos panelės, norinčios būti labiau gražios negu išmintingos.
– Bet kaip toms vargo pelėms apsiginti nuo įvairiausių katinų? – prašneko ir pati Stembrienė. – Tegu juos šunys! Nors tiek reikėtų pasakyti.
– Sakykim, kai nieks negirdi, – pritarė Stembras. – Verčiau apsidairykim, kur tie šunų ar katinų šeimininkai ir kokiais būdais juos išdresiruoja.
Mudu su Ancium susitarėm, kad sekmadienį po pamaldų užeisim pas Stembrų giminaitį Gailių, gyvenantį už buvusios Lieplaukės stoties. Tas didysis sprogimas tiesiog nupūtė Gailiaus namų skiedrinį stogą. Liko spaliais užpiltos slepiamos knygos – įrišti „Šaltinio“, „Trimito“, „Kario“ komplektai.
Mus labiausiai domino paskutiniųjų Lietuvos laisvės metų „Karys“. Bet Gailius susirūpinęs paklausė:
– O ką pasakysit, jei kas nors atims ir klaus, iš kur gavot?
– Pameluosim, kad radom išmestą pro traukinio langą.
– Traukinio? Tai jūs eisite bėgiais?
Taip. Mes buvom iš anksto susitarę – eisime bėgiais, kur nei mašinų, nei vežimų su stribais. Ancis, seserų prašomas, dar turėjo parsinešti būgną, kurio prie armonikos reikėjo šokiams. Taigi mes ėjome bėgiais. Praleidome traukinį su kareiviais, pabūklais ir tankais. Būgnas tikriausiai jiems priminė Rusijoj laukiančias linksmybes.
„Karį“ nešiausi lyg šventą paveikslą priglaudęs prie krūtinės, o kitoje rankoje tarsi granatą laikiau būgno lazdelę. Pats būgnas buvo toks didelis, kad man būtų užstojęs kelią. Ancis augesnis, todėl nešė būgną. Pakeliui jam papasakojau, kas mane slegia – kažkoks nerimas, gailumas – pats nesuprantu kas.
Keista, kad Ancis nežinojo, kas yra pupžydis. Tai vasaros metas, kai daržuose žydi pupos, derlius laukuose dar nesubrendęs, o pernykščiai ištekliai beveik išsibaigę.
– Praėjusią savaitę pas mus užėjo trys elgetaujantys vaikai su terbomis. Vyriausia – gal trylikos metų, du broliukai mažesni. Pasisakė esą iš Baltarusijos. O ten namai sudeginti, žmonės badauja. Tėvų tie vaikai nebeturi, todėl ir prašo maisto.
Mano Ciocelė tada liūdnai palingavo galvą: ir pas mus ne pyragai… Pats pupžydis. Priemenėj iš paskutinio maišo išėmė keletą bulvių ir atkišo mergaitei. Maniau, kad rusaitė papurtys galvą, bet ji praskleidė savo terbą ir pasakė:
– I na tom spasibo (Ačiū ir už tai).
Aš jiems patariau apsilankyti sodybose toliau nuo vieškelių. Juk pas mus vos ne kasdien kas nors užeina, prašo, reikalauja. Vakar užklydo tokie vokietukai, likę be tėvų ir be namų. Iš Prūsijos, net nuo Karaliaučiaus. Parodžiau rusiukams kryptį į atokesnius kaimus. Jie ir išėjo pro atkeltus mūsų laidaro vartus. Prabėgo daugiau kaip savaitė, o man neramu, kad tik nebūtų jie kur miške paklydę. Net šiandien žmonių klausinėjau. Niekas jų nei matė, nei girdėjo.
– Reiktų visur nešiotis būgną, – pajuokavo Ancis ir porą kartų dunkstelėjo kumščiu į savąjį.
– Liaukis, – pasakiau, – dar kas nors atims.
Šitoj vietoj, tiesiant geležinkelį, buvo perkastas gana ilgas ir aukštas gūbrys. Kad pūgos per žiemą neužpustytų bėgių, skardžių kraštai apsodinti eglaitėmis. Anciui subūgnijus, iš jų staiga išlindo du vyrai su automatais. Vienas aukštas, nebejaunas, kitas mažesnis – atrodė lyg tėvas ir sūnus.
– Nesijaudink, – tyliai pratarė Ancis. – Čia Bedaukis – partizanų vadas.
– O tas antrasis, toks jaunas?
– Ne jaunas, o jauna… Sustokim, palaukim.
Supratau, kad Stembrai Bedaukį pažįsta, nes Ancis jį mato ne pirmą kartą.
– Ką tu čia neši? – paklausė vyriškai apsirengusi partizanė. – „Karys“… Oho! Šių metų ir aš dar neskaičiau.
– Gerai. Tegul bent jis už mus paskaito, – Bedaukis šyptelėjęs grąžino man „Kario“ komplektą ir Anciaus paklausė, kokia proga tas nešasi būgną.
Ancis paaiškino, kad jo seserys vakare ruošia šokius su dainom.
– Iš valdžios kas nors bus?
– Ne. Nebent kas nekviestas ateitų.
– O kaip ten Lieplaukėj žmonės? Dėl to, kas dėjosi Brizgiuose…
– Kai kurie pasipiktinę, – atsakė Ancis. – Sako – miškiniai galėjo Pajėdienę tiesiog nušauti, o jie išsivedė, pririšo prie medžio… Žmonės ją rado su laidu ant kaklo.
– Baisu, – ištarė Bedaukio palydovė.
– Todėl nuo jų ir pasitraukiau, – pasakė Bedaukis. – Pranešiu štabui… Juk galima ir kitaip žmogų nubausti… Skaitykite „Karį“. Manęs jūs nematėt…
Aš likau susižavėjęs Bedaukiu. Visai jis ne miškinis, o pagyvenęs, labai žmoniškas girininkas…
Kai pagaliau parsiradau namo, neprasitariau namiškiams nei apie Stembrą, nei apie Gailių, nei juolab apie Bedaukį. Dėdė ir Ciocelė laukė manęs su liūdnom naujienom. Iš pradžių leido ramiai pavalgyti, ir tik paskui pasakė, kad tris elgetaujančius rusiukus, kurie pas mus lankėsi, rado nušautus ir užkastus.
Kol kas neaišku – Ruibio ar Bartkaus miške. Saugumiečiai liepė Ruibiui ir Bartkui iškasti lavonus, tada abu suėmė ir nusivežė į Alsėdžius.
Vėliau paaiškėjo, kad elgetaujantiems vaikams Adelė Ruibytė pasiūlė sulipti į trešnes pasivaišinti uogomis. O kai tie vargdieniai sutūpė senuose sodo medžiuose, Adelė pranešė miškiniams, kurie netoliese slapstėsi… Prisidėjo ir toks girtuoklis Jonas Šarkauskis, prisiplakęs prie Bartkienės sesers. Nujausdamas, kad žmonės juo nepasitiki, „susiprato“ visus išduoti, o pats išsiteisinti.
Aš ir dabar girdžiu rusaitės padėką: „Ačiū ir už tai“, kaltinu save, kad jai laimingesnio kelio tąsyk nenurodžiau. Tarsi kažkas kitas už mane nusprendė.
Rudenį įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. O toliau – jei Dievas padės, kiaulės nesuės… Nešiu savo druską.
Po daugelio metų
Mano vaikystėj žmonės liūdnai atsidusę sakydavo: „Proteli, proteli, nors paviešėti pareik.“ Taip apsižioplinę priekaištaudavo kitiems ar patys sau. Daug metų krimtausi, gailėdamasis tų elgetaujančių rusiukų, kuriuos linkėdamas gero pastūmėjau į pražūtį. Neteisinu ir mūsų partizanų. Galbūt jie kerštavo priešui už tremiamus mūsų vaikus ir senelius. Bet kerštas prasta išeitis. Žiaurumo ir kvailumo neturėtume iš priešo mokytis.
Juk galėjau tada rusiukės paklausti:
– Kaip jūs čia visi trys atkeliavot? Net iš Baltarusijos…
Tada dar gerai nemokėjau rusų kalbos. Bet ir kam nors kitam galėjo kilti klausimų:
– Apėjot pusę Lietuvos, o jūsų terbos beveik tuščios. Kur apsistojot? Kur laikote surinktas atsargas? Kur jūs tas bulves išsivirsit ar išsikepsit?
Sutikti partizanai galėjo jų ir griežčiau paklausti:
– O kas jus čia atsiuntė? Kokia mašina išlaipino? Turbūt girdėjote apie Pavliką Morozovą, kuris bolševikams išdavė net savo tėvus?
Ir aš gudrus po daugelio metų. Atsimenu, kad tie berniukai buvo apkirpti ir visai neprastai apsirengę. Tada mus pasiekdavo gandai, kad elgetom ar invalidais apsimetę duoneliautojai yra čekistų užverbuoti šnipai. Adelė Ruibytė, įsileidusi į kiemą rusiukus ir pasiūliusi jiems pasiskinti trešnių, turbūt nė nepagalvojo, kad iš medžių vaikai gali pamatyti ateinančią ginkluotų partizanų vorą. O partizanai visai galėjo užduoti jiems tuos gudrius klausimus.
Pastaruoju metu atsiranda žmonių, kurie daužo Lietuvos partizanų vadams skirtas atminimo lentas, renka tikras ar tariamas žinias apie miškinių anaiptol ne herojiškus poelgius. Bet niekas neužsimena apie tų elgetavusių rusiukų žūtį Plungės rajone. Kai kas galbūt norėtų nutylėti metodus, kuriais okupantai naudojosi slopindami lietuvių pasipriešinimą.
2020
N. B. Šiuose prisiminimuose kai kurios pavardės pakeistos.
Dėl „šventos ramybės“…
Gražina Marija Martinaitienė. Iš atsiminimų
2020 m. Nr. 4
„Aina stribas, klumpės krypsta…“
Jau kiek metų, kai Marcelijus iškeliavo į Rojaus sodus, o aš iš visokių stalčių, dėžių, lentynų ir tarpuknygių vis traukiu ir traukiu seniausiai užmirštus lapelius, bloknotėlius su jo ir savo užrašais. Užtai šie mano rašymai ir perrašymai tokie sumaišyti, man pačiai sunku suprasti, kas po ko rašyta, kokia proga ir kada. Marcelijaus tekstus mėginu sukišti į kompiuterį – kad išliktų, nepražūtų, gal kada nors būtų paskelbta? Bet nebenustatysi, nebepaklausi. Kapstausi po vis labiau besidrumsčiančias savo smegenis ir silpstančią atmintį… Kažkas iš jos vis išneria, nušvinta, atkuria seniai matytą vaizdą, garsus, žodžius, žmones, laiką, o paskui kažkur prašampa ir nebeatgyja…
Negalėjau nė numanyti, kad senosios Marcelijaus sofos „stalčiuje“ išliko užsislėpęs ir seniai pamirštas sąsiuvinėlis. Teisingiau tik jo nykios pelės spalvos viršelis su visai neberyškiu užrašu „Surgučiai“ ir keli pageltę lapeliai. Jie nepastebimai glūdėjo tarp studentiškų užrašų ir iš kažkieno pasiskolinto, bet nesugrąžinto, nežinau ar anuomet mūsų įstengto perskaityti Vladimiro Lenino veikalo „Marksizmas ir empiriokriticizmas“ konspekto. Ko gero, tyčia juos ten įterpėm, manydami, jog čia bus pati saugiausia slėptuvė pieštuku rašytiems tekstams.
Tai – anų metų dainos, ne stulpeliais, o, turbūt kad suklaidintų, viena eilute užrašytos rytojaus dieną po to, kai du jų dainuotojai – mano draugai ir klasiokai – iškeliavo atgal į miestą, o trečiasis – dėdė Juozas – turbūt taip ar panašiai vis protino: gal neužrašinėkit, dą kas ras, tai paskui jum bus…
Dabar man rodos, jog kažkaip savaime tą popietę įprastai prieita prie dainos, kai, sulaukus svečių, ant stalo buvo padėta vyšnių sunka gražiai padažyta ropinukė ir užkandžio. Tiedu svečiai buvo ne tik pažįstami, bet vienas iš jų – Algis – net ir giminė, tad patikimas. Prasidėjo šnekos, prisiminimai – apie mokytojus, gimnaziją, mokslo metų nuotykius ir papročius. Žinoma, ir apie tuometį kaimo gyvenimą, gimines, kolchozo realijas.
Kad po vieno kito stiklelio ir uždainuota, nieko stebėtino: klasiokai buvo balsingi, išmankštinti gerų gimnazijos chorvedžių. Svarbiausia – dar buvo nesunaikintas savaiminis noras bet kokia proga ir net be jos praverti koseres dainai. Būtinai savai, lietuviškai. Kaip čia atsitiko, kad dabar, jau nepriklausomoje Marijos žemėje, droviuosi net anūkams pasisakyti, jog būdama visai maža drauge su tėveliais per Kalėdas, Velykas, vardadienius gražiai sudėjusi delnelius giedodavau šventąsias giesmes, šiaip daineles ir kad taip darė turbūt visi vaikai anuometėje Lietuvoje Arba štai ir dabar, septintajame dešimtmetyje, mudu su dėde ar ir trise su Mamute pagavus ūpui užtraukiam, prisimenu, „Pilnos pievos gėlių raudonųjų“, „Ant kalno karklai siūbavo“ ir būtinai – „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai…“
Marcelijus iš pradžių stebėdavosi nei iš šio, nei iš to kilusiais mūsų dainavimais, bet paskui vis dažniau ir pats mėgindavo „storai“ užmauroti pritardamas. Menu jo sakymą: tie „Du broliukai“ esąs pats ryškiausias suvalkiečių ambicijų bei „kultūrinių aspiracijų“ atspindys… „Mes nemesim rašyti, / neisim grėblio taisyti. / Tegu kyla debesėlis, / tegu lyja šienelį…“ [mano pabraukta – G. M. M.]. Tokios pat „suvalkietiškos“, tai yra su turtu ir medžiagine gerove asocijuojamos, jo nuomone, esančios ir dainuškos bei vakarėliuose (robaksuose) labai populiarūs kupletai. Gaila, tuo metu mūsų galvose jau buvo likę tik jų nuotrupos. Pavyzdžiui: „Nuvažiuosiu į Alytų, / nusipirksiu šimtą plytų, / išsimūrysiu namus / ir gyvensiu sau ramus.“ Vėlgi, pasak Marcelijaus, ir Raseiniuose jis kadaise girdėjęs, net pats apdainavęs tikrų tikriausią nebe vien suvalkietiškų, bet turbūt visų pradėjusių turtėti, prasigyventi anuomečių lietuvių svajonių vokalinį paveikslėlį bene iš Pupų Dėdės repertuaro: „Tu Lietuva, tu mano, / tu graži tėvyne, / naujas namas, stora boba, / pilna piniginė…“
Jei tokiame Surgučių pasidainavime dalyvaudavo mano Mamutė, „repertuarą“ būtinai papildydavo „smetoniški“ miestiški kupletai, su iškalbingomis to meto realijomis. Prisimenu nuotrupas:
Tam tam tara ram, čia patinka man:
kiekviena čia galva dailiai nuskusta.
Tam tam tara ram, čia patinka man:
Kiekviena čia kasa dailiai supinta…
Na, ar tai ne ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje atėjusių į madą šukuosenų iliustracija? Įdomiausia, jog po tiekos metų dabar, kai čia rašinėju, nelauktai vėl išpopuliarėjo plikai skustos vyrų galvos, atsirado ir panelių su dailiai ir kaip reta išradingai supintomis kasomis…
O štai dar viena, tikriausiai irgi Pupų Dėdės sudėtų kupletų ištraukėlė:
Kad prapuolė man šuniukas
prieš savaitę laiko jau,
aš į laikraščius skelbimą
padaviau tuojau.
Dešrų krautuvėn kilbasos
pirkti nuėjau,
toj kilbasoj savo šuns
apykaklę radau…
Marcelijus ne tik gerai įsidėmėjo šiuos posmelius, bet ir nevengdavo jų savaip priminti. „Ieškau Rudžio, arba Bigio, arba Naidos kalnieriaus“, – minėdavo vieno ar kito surgutiškio šunelio vardą, stengdamasis kuo plonesniais, beveik permatomais griežinėliais supjaustyti iš parduotuvės „dzeržinskyje“ parsineštą kelių centimetrų ilgio dešros gabalėlį. Dešra kažkodėl vadinosi „Krokuvos“, buvo pilna sausgyslių, bet skanesnė už vadinamąją „daktarišką“, kurios faršas, pasakota, gamintas iš kiaulių odelių, gyslotos mėsos ir mirkyto tualetinio popieriaus…
Kai romansinės „smetoniškos“ dainos ir kupletai išsibaigė, buvo prisimintos kitos ir kitokios. Ar ne Algis užvedė pačią pirmąją, kuri, pasak Marcelijaus, su nedidukais pakeitimais buvusi žinoma ir jo krašte, o prasidėjus Atgimimui netgi kažkur išspausdinta. Apiblukusiame sąsiuvinio puslapyje ji mudviejų užrašyta „suvalkietiškai“ ir, žinoma, su visais negražiais žodžiais, kuriuos čia vis dėlto pakeisiu daugtaškiais, o ištisines eilutes sukaposiu numanomais posmeliais:
Aina stribas, klumpės krypsta,
An banditų keikia pyksta,
Pančiu ružę pasirišęs,
Broku š… užsikišęs.
Penkakampė an kaktos,
Penki lopai an š…os.
Reikia paaiškinti: ružė tai rusų kalbos žodžio ružjo – „šautuvas“ perdirbinys. Brokas – „burokas“, suvalkietiškas, raidę u po r pametęs to šakniavaisio vardas, jau nebežinau, ar ir dabar ten tebevartojamas. Na, o kad nuo žodelyčių „ant“ nubyrėjo raidelės t, o iš „penkiakampės“ vidurio i – gal dėl suvalkietiško taupumo?
Gaila, kad sąsiuvinio lapeliuose užrašyti vos keli fragmentai dainų, kurias prisiminė ir šauniai traukė mūsų pritariami tiedu vyrai. Matyt, tai nuotrupos kupletų, nuo seno mėgtų ne tik kaimo vakarėliuose. Sako, juos užtraukdavę netgi gerai įkaušę stribai ir rinkimų prižiūrėti iš miestų atvaryti milicininkai. Tačiau ką žinai, gal tai būdavo jų provokacijos? Kas dabar benustatys, kiek dėl tokių kupletų nudardėjo pas baltas meškas jiems pritarę kiti dainuotojai ar klausytojai?
Persirašau tuos nelabai švankius fragmentus:
Atvažiavo iš Maskvos (variantai: Atsimėžė arba Atsigrūdo iš Maskvos)
kiaura uniforma,
išmatavo mūs‘ pilvus
ir nustatė normą:
valgyt po gramą,
š… po kilogramą
ir įvykdyt
penkmetinį planą…
Dėdė tvirtino, jog šią dainušką Surgučių jaunimas plėšdavęs dar vokietmečiu, o pirmosios jos eilutės buvusios „atvažiavo iš Berlyno ruda uniforma“. Tikriausiai, bet kaip tada su tuo „penkmetiniu planu?“ Tad baigiamosios „antifašistinio“ kupleto eilutės turėjo būti kitokios. Gal kraštotyrininkai yra jas užrašę?
O štai kiti kolchozinės būties ir buities vaizdeliai to meto dainose:
Ant tvoros aukštos užšokęs
Užgiedojo ir gaidys,
Ir visi nutilę laukė,
Ką dabar jis pasakys.
„Mieli broliai, netesėsiu,
Mieli broliai, negaliu:
Dešimt tūkstančių vištukų
Šįmet padaryt turiu…“
* * *
Žiurkienos katlietus [t. y. kotletus] šveisim,
Utėlių kultūrą veisim,
Ir išgersim už Staliną,
Kuris myli mus ir gina…
* * *
Enkavediste, ko taip dažnai
Tu mano tėviškę lankai?
Mano pačios verptų linų
Veži tu rusam dovanų.
Motutės baltas drobeles,
Sesutės margas juosteles,
Mano austų užtiesalų
Veži katiušom an patalų.
Brolelį mano raštavai [t. y. areštavai],
Sibiro kraštan išvarei.
Ar daugel grašių kruvinų
Gavai už kančią lietuvių?
Iš gimto namo išvarei,
Už mūro sienų uždarei.
Manei, pabūgsim mes tremties,
Sibiro šalčio ir mirties?
Ir dar štai – visa nuo pradžios iki galo daina ta pačia kolchozinės būties / buities tema. Tų emtėes’ų (MTS – mašinų traktorių stočių) Lietuvoje ypač daug buvo pristeigta 1953-iaisiais, man rodos, didžiausio ūkininkų varymo į kolchozus, jų turto bei gyvulių atėmimo metais. Gal tada buvo sueiliuota ir toliau mano cituosima daina? Laikraščiai pleškėjo žiniomis apie milžinišką tuometę „didžiosios sesės Rusijos“ paramą, tiekiant Lietuvai žemės ūkio techniką.
Tačiau viena sau pagalvoju, kad didžiosios mano senelio – Tėvelio draugės ir darbininkės – stambios, geraširdės, darbščios ardėnų veislės kumelės Sartė ir Bėroji iš Daukšių sodybos pradingo kur kas anksčiau, vos užėjus rusams. Tėvelis sakėsi jiedvi abi ar pavieniui dar vis sutikdavęs Sasnavoje. Bet kaskart kūdesnes ir liūdnesnes, vis lėčiau ir sunkiau dėstančias dideles savo kanopas… Kada ir kaip jos baigė savo dienas? Jau nebėra ko paklausti. Ir ar verta? Kažkodėl manau, jog ta daina, visa nuo pradžios iki galo išsaugota atminty ir perkelta į tuos nušiurusius sąsiuvinio lapukus, yra šiek tiek ir apie jas… Prisimenu, buvo dainuota valso tempu ir tada populiarios dainos „Ar aš tau, sese, nesakiau“ melodija:
Per lauką bėgo jis risčia,
Kai valdė buožiška ranka,
Suspardė tvarto sieneles
Juodbėrėlis mylimas.
Bet kai pateko į emtėes,
Nespardo tvarto sieneles,
Pradėjo vilkti kojeles
Juodbėrėlis mylimas…
Bet neužilgo į emtėes
Traktorių gausim iš tėeseres,
Nebereikės mums šert žirgai,
Traktorius dirbs mums amžinai.
Jis į pakalnę pats važiuos,
O prieš kalnelį sustreikuos,
Lietuvos laukuos žaliuos
Traktorėlis negiliuos…
„Negiliuos“ – tai yra neveiks, netiks, neprigis. Iš kokios kalbos į Suvalkiją kažkada atklydo ir joje įsitaisė šis veiksmažodis?
Ar kur nors yra užrašyti pokariu per radiją nuolat skambėjusių rusiškų dainų nevieši perdirbiniai, paversti tokia pat kaip ir tie cituotieji kupletai patyčia iš sovietinės buities ir būties? Juos greičiausiai kūrė nebe kaimo kupletistai, o gerokai pasimokę ir netgi rusų kalbą mokėję eiliuotojai. Negi Kostas Kubilinskas? Nepanašu.
Tą popietę Daukšiuose buvo padainuotas ne vienas toks perdirbinys. Bet užsirašėme tik vieną, kitus, mums negirdėtus, padainavo svečiai ir rytojaus dieną Marcelijus jų gerai nebeprisiminė. O šio rusiškasis originalas nuolat buvo transliuojamas per Lietuvos radiją ir įsiėdęs iki gyvo kaulo. Dainuota apie berną (rusiškai – parenj), kuris vaikšto po Rusijos kaimą, vis pamirksėdamas merginai, bet nieko jai taip ir nepasakydamas. Kiekvienas posmelis baigėsi keliskart kartojamu klausimu: „Ir kas jį žino, ko jis mirkčioja? Ko nieko nesako? Ko…“ Na, nesvarbu, kaip ten toliau. Bet štai lietuviškas, šiek tiek makabriškas tekstas:
Maukia Stalinas bokalą [variantas: Laka Stalinas…],
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kiek jie išgėrė vyno?
Kiek jie išgėrė vyno?
Nors Kalininas pražilęs,
Bet pasiutęs kaip gaidys.
Jam patinka balerinos
Su nesutepta širdim.
Ir kas jį žino,
Kodėl balerinos?
Kodėl balerinos?
Maigo stribas komjaunuolę:
Ko tu spardais nuolatos?
Eikime į kagebinę,
Pasi…sim lig aušros.
Ir kas jį žino,
Kur vesis ją iš kino?
Kur vesis ją iš kino?
O kolchozninkė čekistui
Glosto kruvinus nagus:
Kur padėjai mano vyrą,
Buvo toks ramus žmogus.
Ir kas jį žino,
Už ką nukankino?
Už ką nukankino?
Maukia Stalinas bokalą,
Kremliaus rūmuose puota.
Sėdi Roza Kaganovič
Su diktatorium greta.
Ir kas juos žino,
Kurs pirmas gaus švino?
Kurs pirmas gaus švino?
Vėl pasikartosiu: ar suskaičiuota, ar bent apytikriai žinoma, kiek gimnazistų, šiaip jaunų Lietuvos bernelių anuomet buvo „paimta“ vien už tokio teksto padainavimą, užsirašymą, persirašymą, davimą kitam? Net ir dabar dvejoju: ar tikrai saugu jį terpti į šiuos mano paliudijimus apie aną laiką, apie jauną poetą aname laike, tame savo vardą praradusiame mieste ir kaime, kuris kelerius dešimtmečius buvo beveik jau dingęs nuo žemės paviršiaus.
Taip giliai tebėra įsiskverbęs įtarumo, baimės ir savicenzūros geluonis, kad net šiurpas supurto pagalvojus: kaip tada buvo drįsta dainuoti? Ir dar užsirašinėti, laikyti užrašus? Juk štai, pavyzdžiui, toksai, jo paties tvirtinimu, „visai neturintis kur gyventi“ mano anuometis bendradarbis iš radijo, kuriam patikliai buvome davę mūsų „rūsiu“ praminto būsto raktą, galėjo išknisti ir šiuos nutriušusius užrašus Po jo „nakvynės“, o, kaip paaiškėjo vėliau, iš tikrųjų tik slaptos mudviejų apgyventos Pranciškonų vienuolyno celės apžiūros, Bernardo Brazdžionio tomelį, kitus ne visai gerus spaudinius radome ištrauktus ir padėtus visai kitoje vietoje, nei buvome paslėpę… O vėliau sužinojom šį „benamį“ išvykus „tobulintis“ į Aukštuosius KGB kursus, žinomus ir KGB mokyklos Nr. 302 pavadinimu. Ji veikė Minske ir rengė aukštai kvalifikuotus saugumiečių kadrus…
Nomina sunt odiosa (vardai neminėtini).
Šunkojai
Marcelijus smaginasi, iš dėdės ir mano Mamutės – tikrų savo gimtųjų ir gerokai tolesnių vietų toponimikos žinovų – išsiklausdamas vis kitus, jam dar negirdėtus Suvalkijos kaimų ar bažnytkaimių pavadinimus. Kai ką užsirašinėja, linksmesniuosius įsimena, ir paskui, kai būnam tik mudu vieni, komentuoja ir „šidijasi“. Kaip ir iš tų tarmiškai tęsiamų balsių. Mėgina pats tarti – „vaikęęęęlis“, „panęęęęlė“, bet jam neišeina, o aš, beveik įsižeidusi, tyčia nemokau, kad suvalkietiškai reikia tarti ne kaip ę nosinę, o kaip ė – „vaikėėėlis“, „mergėėėlė“… Atsilyginu jam šaipymusi iš dūnininkiškų dvigarsių „kūlvirsčių“: iš uo į ū ir iš ie į y. „Duonikė“ – „dūnikė“ – gražu, bet jau „mieželiai“, kuriuose dvigarsis ie pavirsta y ilgąja – suvalkietės, kad ir negrynos, ausiai – fe! Negražu taip sakyti! Ypač moteriai.
Taip pat man atrodo baisiai „negražus“ ir toksai kalnujiškių daiktavardis, vienas iš „užpakalio“ sinonimų, kurio garsiai ištarti, juolab parašyti negaliu nė dabar, kai jau ausys užtuko nuo ne tiktai Lietuvos gatvėse, bet net teatruose ir viename kitame TV kanale skardenančių rusiškų „matų“. Bet kita vertus… Prisimenu, kaip nustėro uošviai, kai man, pamiršusiai Marcelijaus persergėjimą, netyčia iš burnos išsprūdo „rupūžė“ – kalnujiškiams baisių baisiausias keiksmažodis! Beje, Mamuliukas (taip mūsų duktė praminė ir visi vadinom Marcelijaus mamą) buvo „įsisavinusi“, savaip adaptavusi svarbiausiąjį tautinį rusų žodį. Sūnus užuolankomis mėgino paaiškinti, ką jis reiškia. Šiaip ne taip išaiškino, bet veltui.
O pats Marcelijus keiktis, mano manymu, taip ir neišmoko net tarnaudamas armijoje, kuri lietuviams tapo bene svarbiausia ir didžiausia rusiškų keiksmažodžių mokykla. Stipriausias, „žiauriausias“ epitetas, kurį Marcelijus adresuodavo jį kuo nors papiktinusiam vyrui, buvo „švancas“. Tai toks skundikas, vagis, apgavikas, šmeižėjas, dar kas tik gali būti negero – viskas viename asmenyje ir žodyje. Kai kada ir kai kam, ypač kokiam politiniam plepiui ir fantazuotojui tiko „durnius“, o truputį lengvabūdžiui, viską besigriebiančiam daryti, bet ne viską pabaigiančiam – „šmikis“, „šmikelis“. Moterį, nelabai nė prisimenu, kaip retkarčiais pavadindavo, lyg – „višta“ ar… tiek to, nesakysiu garsiai to kito, beje, lietuviško žodelio.
Tiesa, kas dėl keiksmų, tai Marcius kartą prisipažino, jog agurkus mūsų kaimyno dainininko Jono Girijoto darže grobiantį ir dar su malonumu juos trypiantį kareivį iš netolimo rusų karinio dalinio jam pavykę išvaryti tik visa gerkle paleidus raudonarmietiškų žodelių seriją. Bet aš kažkodėl tuo nelabai tikiu. Ar tik nebus pasigyręs? Bet štai – apytikriai taip prasitaria vienas iš Marcelijui artimesnių menininkų: „Nežinai tu nieko, Gražina… Matyt, nebūdavai tikrų vyrų kompanijoj!“ Lyg ir nebūdavau, išskyrus vienintelį kartelį, kai būrelis grynakraujų intelektualų susėdo aplink stalą mudviejų Vanaginėje ir dėl nebeprisimenu kokių politinių savo sielvartų paleido liežuvius… Bet man vis vien smagiau manyti, jog Marcelijus ne keikūnas ir ne blevyzgotojas, o jeigu jam koksai žodelis ir pasitaikydavo, tai netyčia ir tik ne prie moterų.
„Kaip čia pas jus yr? Vienos tik „pusės“ – Puskepaliai, Pusdešriai, Puskelniai, Puskepuriai. O kur Pussijoniai, Pusmarškiniai, Puspalčiai ir Puskailiniai?“ – kažkaip taip ar panašiai erzina mane Marcelijus. Kamantinėja ir dėdę su tetulyte – kodėl taip? Juk turėjo iš kažko rastis tokie vardai. Na, iš kur kilo pavadinimai su Būdom ir Mergom, maždaug aišku. Būdų Suvalkijoje išties apstu: ne tik dėdė, bet net ir mudu, šiaip ar taip lituanistai, žinom ir galim išvardyti visą virtinę. Yra tiesiog Būda ir Būdvietis ar Būdviečiai, ir bent kelios „būdos“ bei „rūdos“ su papildymais. Tai pirmiausia žinomesnės Kazlų Rūda, Višakio Rūda, Čysta Būda, Selemos Būda, po jų Gustabūdis, Graižbūdė (gal Graižbūdis?), Cykabūdė. Šiurkštokai skambančių „mergų“ suskaičiuojame trejetą: Mergašilis (Mergašilė? Mergašiliai?), Mergbūdis (ar Mergabūdė?), Mergutrakis. Dar svarstome, ar šiai kompanijai dėl smagumo negalėtų būti priskirtina ir, pavyzdžiui, Babiagūra? Turbūt yra kur nors užrašyta iš kokių seno laiko tragedijų radosi tokie vietovių ar gyvenviečių pavadinimai?
Yra tikrai „negražių“ (nebūk suvalkiečiai, kurie ne visada žodžius vynioja į vatą). Tik paklausykit: Tursučiai, Ožkasviliai su Galiakiaušiais tai dar visai nieko, bet štai Šikučiai, Utėlinė (Utalina, Utalinka?), o jau Tarpsubiniai – neduok tu sviete! Vėliau paaiškės, kad pirmasis iš šių tikriausiai ne be priežasties bjauriai pavadintų kaimų vietinio klebono pastangomis buvęs perkrikštytas Gražučiais, o Tarpsubiniai išnyks be pėdsako, savaime, kaip išnyko ir daugybė kitų kaimų pavadinimų kartu su jų gyventojais ir gyvenimais… Bet vėlgi – nebūtų Suvalkija be Bagotosios, Keturvalakių, Valakbūdės (?) ar dar kokių perteklių ir gerovę liudijančių pavadinimų. Apytikriai prie tokios išvados prieiname, gal bastydamiesi pašešupiais ar gal jau susiraitę šieno šalinėje po vakarienės ir po mėginimų išklausti kuo daugiau tų keistesniųjų, neįprastų žemaičio klausai žodžių bei pavadinimų.
Beveik kasvakar, atsargiai šlamėdamas, šienu atslenka ir po mūsų patalais taikosi įlįsti ir katinas. Nebepamenu, kuris iš daugybės jų, gyvenusių šiuose namuose. Greičiausiai tai Rainys, jeigu tais pirmaisiais mudviejų viešnagės Surgučiuose laikais mudu nakvojame dar nenugriautame kluone. Net ir žiemą. Vieni storieji suvalkietiški žąsų plunksnų patalai po šonais, antrieji – užsikloti. Kol vakarieniaujam, tetulytė atneša ir įkiša tarp patalų ant metalinių viryklės rinkių (suvalkietiškai – blekių) įkaitintą ir į rankšluostėlį suvyniotą statybinę plytą. Būna net per šilta.
Kaip toli nutolo praeitin ta gili klojimo tamsa, sauso šieno ir pelų kvapas, kažkokie negarsūs gal vabaliukų krebždesiai, katino murkimas…
Užrašau šį mudviejų „tarminį“ erzinimąsi, kuris po dešimtmečių virs truputį kitokiu, bet Marcelijų labai patraukusiu lyg ir žaidimu. Per paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis stengėsi prisiminti, atgaivinti ir užrašinėti jo tėvų ir kaimynų sakytus svetimžodžius – barbarizmus. Klausinėdavo, ar ir Surgučiuose taip būdavo sakoma? Prašydavo įvardyti lenkiškai. Vokiškai mokėjo pats, tad galėjo numanyti to ar kito žodžio kilmę. Tie jo prisiminti barbarizmai išliko surašyti stulpeliais tuščiose jo rankraščių ertmėse ar šiaip popieriukuose, kiti jau buvo paties surinkti kompiuteriu. Iš viso apie tūkstantį aštuonis šimtus. Buvo užsiminęs, jog mėgins apie šį savo krašto paveldą rašyti ir net sugalvojęs kaip. Nebespėjo.
Dar vienas anuometis mudviejų „regioninis“, ar veikiau „ideologinis“, „kivirčas“ užsimezgė net ne Surgučiuose, o tame sovietmečiu itin nykiame ir nelaimingame Kapsuke, aplankius jo tuolaikines įžymybes. Ypač vadinamąjį kraštotyros muziejų, kurio svarbiausi eksponatai sovietmečiu tebuvo didokoje salėje parioglinti pieno separatorius, tešlos maišytuvas ir ant sienų eilėmis išrikiuotos „kovotojų už tarybų valdžią“ bei „socialistinio darbo pirmūnų“ nuotraukos. „Tai suvalkiečiai Kapsukas, Angarietis ir Sniečkus atnešė Lietuvai sovietų valdžią“ taip ar panašiai sako Marcelijus, pasipiktinęs tuo vargšu ir savaime niekuo dėtu maišytuvu, kurį paminės ir kažkurioje savo apybraižoje.
Mėginu atsilyginti tuo pačiu, iš atminties vargais negalais iškrapštydama Rocių, Gedvilą, Garelį, Raslaną, dar kokį sovietų valdžios statytoją Žemaitijoje. Beje, tik dabar visažinis internetas man išmetė žinią, jog baisusis Rainių žudikas Petras Raslanas savo kruvinas pėdas įspaudė ir Suvalkijos žemėje: 1945–1946 metų sankirtoje jis buvo KGB Marijampolės apskrities skyriaus viršininkas…
Kas Marcelijui tikrai patiks, tai suvalkiečių gebėjimas savaip nubausti anuometę gal tingią ar galbūt dėl kokių jai vienai žinomų priežasčių abejingą savo įstaigai ir pareigoms to kraštotyros muziejaus direktorę, iš Trečiokaitės pervadinus ją Trečiakojyte… Nebuvo kaip išsiaiškinti, ar tai jos, ar ją pakeitusios ir idėjiniu požiūriu kur kas aktyvesnės direktorės pastangomis muziejaus fonde, prakiurus stogui, tikra to žodžio prasme buvo supūdyta nemažai unikaliųjų suvalkietiškų prijuosčių ir margučių?.. O ar išsaugotas sovietmečiu svarbiausias šio muziejau eksponatas – tešlos maišytuvas?
Beje, vieną suvalkietišką vietovardį Marcelijus bus „patobulinęs“. Žinoma, ne viešai, ne visuotinai, tik mudviem vartoti, bet užtat ilgam. Kaip žinia, vienas didžiausių jo pomėgių – grybai ir šiaip bastymasis po mišką, žvalgymasis po medžius, paukščius, klausymasis garsų. Taip buvo ir atsidūrus nušiurusiame, nubūtame sovietmečio Kapsuke. Užteko akies krašteliu pamatyti tolumoje, horizonte dunksantį tamsiai žalią ruoželį ir sužinoti, jog tai, šiaip ar taip, – miškas, pasak vietinių – giria! Tai vienintelė vos už kokių keturių kilometro nuo miesto esanti kapsukiečių grybavietė ir avietynai. Kita, bet didelė, graži Kazlų Rūdos giria stūkso daug toliau, nors žmonės, tada dar beveik visai neratuoti, nukakdavo ir ten mėlyniauti ar voveraičių.
Šis artimasis Marijampolei miškas mišrus, šlapokas, jame daugiausia auga juodalksniai, iš spygliuočių tik eglės. Naudingas jis nebent dilgėlėmis persipynusiais avietynais, iš grybų – ūmėdėmis ir daugiausia kelmučiais, kuriuos Marcelijus čia pirmąkart ir pamato, o sūdytus, kitaip pagamintus, paragauja. Jo krašte daugiausia auga kelmučių pusseserės guotys, kurias aš irgi pirmą kartą pamatau tik Paserbenčio alksnynuose.
Raudonviršis, rudmėsė, jaučakis, lepšė, kelmutis – marijampoliečio grybai, jeigu pasiseks jų aptikti. O jau baravykas! Tokį radęs, grybautojas jį deda virš visų kitų ir neša didžiuodamasis per miestą lyg medalį… Bet Marcelijus turi pamatyti kad ir tokį grybais nederlingą ir nelabai smagų pasivaikščiojimams mišką.
Nebeatmenu, kodėl tąsyk neita kartu su juo. Veikiausiai neturėta tinkamos šlapiam vaikščiojimui avalynės, gailėta anuomet vienintelio turimo geresnio drabužėlio, kurį būtų subraižę brūzgynai. Neatsimenu, ar prisipažinau vis dar tebebijanti, tebevengianti to miško. Kodėl – gal papasakosiu vėliau.
Tad Marcelijus išeina vienas, susižinojęs, kad savąjį mišką vietiniai vadina Šunskagire, Šunskų giria, kurią pasiekti galima vieškeliu, vedančiu į nedidelį miesteliuką, veikiau bažnytkaimį – Šunskus. Šitas žodis, matyt, buvo toks svetimas žemaičio ausiai, kad „pabėgo“ iš jos, Marcelijui nė nespėjus prieiti vietą, kur pasuka reikiamas kelias… Susistabdė praeivį, kad paklaustų, kaip pasiekti… Šunkojus!.. Paskui sakėsi, kad jiedviem ilgokai teko aiškintis, kol dorasis suvalkietis šiaip taip suprato, ko reikia tam nepažįstamam ilgšiui. Lyg ir neįkaušęs, bet nesugeba atsiminti tokio paprasto, aiškaus, puikiai visiems suprantamo pavadinimo – Šunskai!..
Marcelijus puikiausiai susirado tą Šunskagirę, išvaikščiojo pietinį jos šoną. Šiek tiek susibraižė į šakas, sušlapo kojas, bet pririnko krepšį kažkokių grybelių, nudžiugindamas Mamutę ir namo kaimynus. Nenuostabu – jis gebėdavo grybų rasti ir ant asfalto. Yra keliskart paklydęs Vilniaus senamiestyje, bet niekada – visiškai nepažįstamame, pirmąkart lankomame miške, tad ir Šunskų girioje. O tą Suvalkijos mišką ir gyvenvietę savo namų aplinkoje paskui visą laiką taip ir vadindavome – Šunkojai. Nes smagu! Nes Marcelijus šį naują vardą sudėstė iš sandų, kurie tikriausiai jam pasirodė esą „gyvi“, įtikinami ir įsivaizduojami, dėl to ir įsiminti: „šuo, šuns“ ir „koja“!
Prisiminiau – Marcelijui patiko ir buvo jo pasisavintas vienas gal suvalkietiškas, o gal tik mūsų tetulytės susikurtas, ar iš jos gimtųjų Veiverių atsineštas ir dažnai sakytas daiktavardis – „váikė“ (daugiskaita „váikės“). Taip ji, įkandin jos ir Marcelijus, iki pat dienų galo vadindavo tokius savotiškus sutvėrimus – nebe vaikus, bet dar ir ne vyrus. Kaip jiedu tarpusavy išsiaiškino, váikė ne visai tas pat, kas vaikėzas. Tai esą ne tam tikro jaunuolio amžiaus, o nei šiokio, nei tokio, pasakytum, piemeniško jo elgesio ir ypač nebrandaus protelio nuoroda… „Tai čia gyvenvietės váikės neturi ką veikt…“ – sako mūsų tetulytė apie pašešupy besidarkančius ir žvygaujančius pusbernius.
Medžioklės ypatumai Suvalkijoje, arba Figūrinė kompozicija Šešupės fone
Kasmet būtinai važiuojame pas dėdę ir tetulytę Daukšius ančių medžioklės pradžiai. Tai irgi tam tikros apeigos, per kurias ir mudu gauname pykštelėti po keletą šūvių. Nėra nei kalbos, kad būtume šovę į kokį virš mūsų prašvilpiantį paukštį, nors lyg ir taikydavom ar vaizduodavom į jį besitaikantys.
Ko gero, didesnis šaunumas būdavo spausti prie peties šautuvo buožę, po ko, iššovus į taikinį, bent jau man po kaklu likdavo mėlynė. O štai dėdė!… Meistras! Kai jo kilmingoji Naida pakeldavo į padangę pulkelį ančių, dėdė jų link tik kažkaip kryptelėdavo savo medžioklinį, pykštelėdavo, ir pats didžiausias, riebiausias gaigalas švilpdamas smigdavo žemyn ir šlumštelėdavo į ajerus. „Negi šausi į bile ką“ daugmaž taip sakydavo aiškiai savo šūviu patenkintas tikras medžiotojas. „Reik pasirinkt.“
Tačiau vienos, labiausiai mums įsiminusios ančių medžioklės išvakarėse atėję iš traukinio į Surgučius, dėdę radome tįsantį lovoje su storai šalikais apvyniota koja. Juokiasi, bet piktas kaip širšė. Pasirodo, tas gulėjimas ir skaudama koja tėra maskuotė. Taip staiga susirgo ar išsilakstė kas kur visi vietiniai medžiotojai, iš kažko sužinoję: ryt Adomavyčius atsiveš medžioti „ponus“, todėl kaimiečius varys jiems vergaut. „Kiba aš durnas, kad aičia braidžiot po dumblus…“ – aiškina dėdė. Ir taip pat suvalkietiškai, nebepaisydamas nė mudviejų, nusikeikia: „K…vos prakeikti, sugadino medžioklę…“
„Ponais“ surgutiškiai apibendrintai vadina visus ir visokius miesto valdininkus, kurie savo „viliukais“ ir „pabiedomis“ atlekia auklėti ir mokyti žemdirbių, lyg jie būtų durni. Tiesa, tas socialistinio darbo didvyris Adomavičius, kurio pavardę suvalkiečiai taria su ilgąja Y žodžio viduryje, yra išimtis. Daugybę metų jis pirmininkauja pagarsėjusiam sovietų generolo ir Lietuvos sostinės nuo jos pačios „vaduotojo“ Černiachovskio vardu pavadintam kolchozui visai šalia Marijampolės. Sakoma, kad žmonėms ten gerai, nesiskundžia. Adomavičius, atseit, geba tvarkytis, išmano žemės darbus ir svarbiausia – puikiai moka vynioti aplink pirštą net Maskvos, ne tiktai Vilniaus „ponus“. Ne prasčiau už kitą visoje Lietuvoje anuomet garsėjusį „Šešupės“ kolchozo pirmininką Juozą Miežlaiškį, tas Adomavičius išsireikalauja viską, ko tik jam reikia. Aišku, jog ši ančių medžioklė ir yra viena jo mokėjimo elgtis su „ponais“ akcijų…
Rytą, dar prietemoj, mudu pažadina: puf, puf, puf – lyg kas lazda daužytų patalus. Kas gi čia? Marcelijus verčiasi iš lovos ir eina teirautis. „Jau šaudo rupūžės, neištrivoja, negali palaukt, kol visai išauš“, – dėdė dar piktesnis. Nepaisydamas atkalbinėjimų, Marcius tekinas skuodžia prie Šešupės. Gal po pusvalandžio grįžta uždusęs, sakosi buvęs pavytas, bet kodėl ir kieno, nepasakoja. Ragina ir mane bėgti pasižiūrėti ko nemačius.
O pašešupy „vaizdzialis“, kaip po daugelio metų pasakytų nelemtąjį Uspaskį vaidindavęs artistas Remigijus Vilkaitis, tikrai vertas dėmesio. Ant aukštojo upės kranto keteros, maždaug kas keliolika metrų vienas nuo kito stūkso po vyruką. Vieni šiaip sau sėdi, kiti spokso į priešais save išsiskleistas „Tiesas“, bet aiškiai matyti, kad per jų viršų žvilgčioja žemyn, kur Šešupe per patį švendrų ir viksvų raizginį sliuogia valtis. Tyliai, stengdamiesi nepliuškėti, ją stumia keli upės dugnu brendantys vyrai, beveik iki pat pažastų panirę į dumbliną vandenį ir nelengvai braudamiesi per sąžalynus.
Valtyje – trijulė. Būtų tikra Jerome’o K. Jerome’o romano iliustracija, tik be šuns. Vienas iš vyrų, pasibrukęs po pažastimi šautuvą, stambus, pilno raudono veido ir yra tas Černiachovskio kolchozo Adomavyčius. Anais „buržuaziniais“ laikais jis buvo biednas piemenėlis Vincukas, paūgėjęs – pusbernėlis Surgučiuose, kur ir pramoko žemdirbystės. Antrasis valtyje, irgi su šautuvu, – daug mažesnis, storokas ir iš nuotraukų laikraščiuose net per daug gerai pažįstamas. Taigi čia ne kas kitas, o visos Lietuvos kompartijos galva ir „šeimininkas“ Antanas Sniečkus!
Ant kranto tupintys vyrukai visi kaip vienas meta savo laikraščius, pašoka ir gena šalin mudu, staiga išdygusius iš už pavieškelės karklų ir nuoširdžiai susižavėjusius netikėtu reginiu. Mums tikrai juokingai, net karikatūriškai atrodo ir tie sargybiniai su laikraščiais, ir stori diedai valtyje, ir suplukę jų stūmikai…. Visas šis vaizdelis įtartinai primena anuomet garsų rusų tapybos klasiko Iljos Repino paveikslą, kuriame pavaizduoti baržą Volgos upe sunkiai tempiantys burliokai.
Nelabai įsidėmėjau, ką rėkė mudviem tie apsauginiai. Lyg ir: „Piliečiai, paeikit toliau, čia negalima“ ar „draudžiama“? Tik akyse tebešmėžuoja prieš mus išskleistos į šalis ir mojuojamos jų rankos, lyg varytų žąsiukus. Marcelijus, nutaisęs naivų veidą, tiems apsauginiams rodo jo apdairiai pasiimtas meškeres, mėgina klausti: tai kodėl negalima? O kas čia atsitiko? Ar kas paskendo?… Apsauginiai nė iš tolo nesileidžia į kalbas, gena mus anapus pavieškelės krūmynų, iš kur visa „figūrinė kompozicija Šešupės pelkyno fone“ būtų jau nebematoma…
Nieko nepaveiksi, tenka nešdintis. Dėdė juokiasi iš mudviejų ir jau nebeširsta, sužinojęs, kad nei „ponų“ valtyje, nei ant kranto nebuvo matyti jokio šuns. „Ponai“ savo medžioklinių kažkodėl neatsivežė, negali būti, kad jų nebūtų turėję, o dauguma nuo baudžiavos „ponams“ išsisukusių vietinių medžiotojų ne tik patys kažkur išsibėgiojo, bet išslapstė ir geresniuosius savo šunis. Be jų kokia čia medžioklė? Juk antis, jeigu tik sužeista, neria į švendryną, pasislepia ir be šuns nei surasi, nei išneši.
Mūsiškė Naida irgi tupi uždaryta kamaraitėje. Ji išauklėta ir klusni kalė, todėl paliepta tylėti nė necyptelės. Dėdė tikina: jeigu tie ponai šuns neturi, tai kai popiet išvažiuos baliavot pas Adomavyčių, jūs nubėgsit su Naida ir ji išrankios iš švendrų visas jų pašautas antis…
Taip ir buvo, net su kaupu. Popiet Naida surado šešetą jau nusigalavusių paukščių, išvilko į krantą kaip pagalius. Vos parnešėm. O pavakare užėjo keli vietiniai medžiotojai, išsimaudę ir nusigramdę dumblus, kuriais aplipo Šešupe stumdydami ponų valtį. Padarė visi po stiklelį, išsidalino Naidos ištrauktas antis. Dar pripasakojo vietinių medžioklės istorijų. Daugiausia – apie šunybes, kurių čionykščiai ne tik medžiotojai, bet ir šiaip kaimiečiai visada stengdavosi iškrėsti ir kapsukiniams, ir Vilniaus ponams. Būdavę, kad iš nuošaliau pastatytų jų mašinyčių vietiniai vaikėzai išvogdavo medžioklės arba žvejybos laimikius, jų vieton įmesdami kokią gaišeną, karvės (ir ne tik jos) „blynų“. Kažkur Šunskagirėje ar prie Višakio Rūdos anais metais medžiotojai gyrėsi ant kelmo patupdę šiaudų prikimštą iškandijusį zuikio kailį ir paskui turėję gardaus juoko, kai atvažiavėliai išsijuosę pleškino į jį iš savo užsieninių šautuvų – net skutai po laukus lakstė!
Vyrų nuomone, mudu be reikalo pabėgom, nes Sniečkus tikrai būtų liepęs pristumti valtį prie kranto, išlipęs ir atėjęs pasišnekėti, ranką padavęs. Sako, jis mėgstąs taip elgtis, už tai žmonės jį gerbia ir net įsivaizduoja, kad jis tikrai daug gero padarytų Lietuvai, jei tik Maskva leistų…
Kurgi ne! Irgi, mat, darytojas… Tai, žinoma, dabartinis mano pagalvojimas. O tada mums tasai Šešupės pelkyno paveikslėlis tebuvo anekdotas draugams Vilniuje palinksminti, nežinau, gal turėjęs ir tam tikrą skriaudos, neteisybės, pasibjaurėjimo poskonį?
Tačiau po kelių dešimtmečių Suvalkijos, kai kurie ir bastymosi po Dzūkiją prisiminimai ėmė žadinti ir kitokias minteles. Vieną vakarą Vanaginės sodybėlėje nebežinau kokia proga prisiminus jau senokai numirusį sovietų Lietuvos „šeimininką“, Marcelijus tarstelėjo maždaug: o visai gerai, kad mus apsauginiai tada nuvijo nuo Šešupės, Sniečkus neišlipo iš valties ir neatėjo spaudyti mums rankų. Buvom mandagūs, tėvelių ir anuometinių mokytojų išmokyti pagarbos vyresniajam, tai tikrai būtume ir veidmainingai šypsojęsi, ir ranką spaudę, ir galvas lenkę, o paskui net vienas prieš kitą jautęsi nei šiaip, nei taip…
Prie šio sovietinės medžioklės ypatumų vaizdelio, mano manymu, visai pritiktų kelios pastraipos apie mūsiškę kalytę Naidą. Žinoma, ačiū jai už antis, kurių vieną ar dvi tetulytė kaipmat pamarinavo ir skaniai ištroškino. Jų sumedžiotoja buvo atlyginta antienos gabalu, glamonėmis ir pagyrimais, kuriuos ji puikiausiai suprato. Tačiau kaip, iš kur ji, tokia ypatinga, radosi nuošaliame Suvalkijos kaime, kur gyveno tik nedideli, rėksmingi ir priekabūs lenciūginių veislės kiemsargiai?
Prieš atsidurdama „mūsų nemūsų“ sodyboje, ši grynaveislė buvo vieno diiidelio sovietinio pono nuosavybė. Marcelijus spėliojo: gal šis kalytės savininkas būdavo kviečiamas ir į „šeimininko“, tai yra Sniečkaus, medžiokles? Jei taip, į jas turėjo būti atsivežama ir Naida, tad ji turėjo pažinoti ir šį visų sovietinės Lietuvos ponų poną!.. Įdomu, kaip būtų elgusis, jį išvydusi Šešupėje, jei būtume vedęsi kartu?
Apie buvusįjį Naidos šeimininką tokios kaip mudu socialinės padėties piliečiai buvome girdėję tik tiek, kad gražiausiose Lietuvos vietovėse už valdiškus pinigus buvo pačiam sau prisistatęs vasarnamių. Žinantieji teigdavo, jog net aštuonis. Vieną, panašų į didelį tamsų kubą, iš labai toli matėme niūksantį ant Kuršmarių kranto. O iš Dusios ežero pakrantėje stovėjusios dviaukštės mūrinės šio pono vilos daržo mes, būrelis „jaunųjų menininkų“ iš vadinamosios kūrybinio jaunimo stovyklos, esame visus lig vieno išskynę ir džiugiai suriję agurkus su pomidorais. Dabar dėl tokio piemeniško elgesio šiek tiek nesmagu. Bet nelabai.
Vasarnamių mėgėjas pasižymėjo ir kitu, kur kas bjauresniu pomėgiu: gerai įkaušęs pliekti ir spardyti savo šunis. Jų turėjęs ne vieną, visus veislinius ir brangius. Dėl kažko įsiutęs, vargšelei niekuo dėtai Naidai gerokai aplamdė šonus ir išspyrė priekinius dantis… Paskui gal savaitę ją išlaikęs uždarytą kažkokiame smirdinčiame, blusų apniktame pusrūsyje ar sandėly, vis dėlto susiprato paskambinti kur reikia: girdi, atvažiuokit pasiimt tą kalę, man ji atsibodo…
Niekaip neprisimenu ir nebesurandu, kaip vadinosi sovietų laikais įsteigta gyvūnus veisusi, globojusi ar kaip kitaip jais rūpinusis įstaiga. Joje tarnavo buvęs Marcelijaus kurso draugas Vytautas Saulis, kuris kažkada buvo paprašytas parūpinti kokį „nurašytą“ medžioklinį šunelį dėdei. Šis ką tik buvo netekęs ir ant Sasnos kranto palaidojęs seną savo medžioklės draugą, taip pat „anglą“ Rudį ir sielvartavo. Taip į „dzeržinskį“, tai yra anuometėje Dzeržinskio gatvėje buvusį mūsų butą, ir buvo atgabenta Naida, tada labai nelaiminga, nuliūdusi, skaudančiais šonais ir kraujuojančiu snukeliu…
Niežtėte niežti liežuvį papasakoti apie neįtikėtiną, smagiai pasibaigusią Naidos kelionę iš Vilniaus į Surgučius. Juk, kaip žinia, anais visokio žmonių ir gyvūnų „gerbūvio“ laikais negalėjo būti nė kalbos apie šuns gabenimą traukiniu ar autobusu! Nes tada ir tai, kas galima, buvo negalima… Apie tai gal vėliau, gal nė nebūtina? Tačiau labai o labai norisi, nes kažin ar galėtų šitaip nutikti dabar, vėl Nepriklausomoj Lietuvoj, kai galima viskas, net ir tai, kas negalima.
Tupinėjam aplinkui ką tik atgabentą ir droviai mums žiūrintį į akis rudą gauruotą padarą. Kaip tave nugabenti į tuos Surgučius, šunie? Neturime mudu nei automobilio, nei pinigų, kad jį pasisamdytume. Mūsų draugai, kaimynai, artimesni pažįstami irgi tokie – pėsti. Nė neįsivaizduojame, kur ir ar visame Vilniuje sovietmečiu gali būti pardavinėjami tokie netikėtai pasidarę būtini mažmožiai kaip šunų antsnukiai, apykaklės ir pasaitai, o juk be jų niekas į troleibusą neįleis…
Pasimetęs Marcius skambina tai vienam, tai kitam išmanesniam draugui. Kaip paprastai, gelbsti Aputis. „Žiopliai judu. Dumkit į geležinkelio stotį, eikit prie traukinio ir laukit, kol ateis mašinistas. Turėkit kišenėj kokią penkiasdešimkę rublių…“ Taip ir padarom, tempdamiesi Naidą, pamautą senu Marcelijaus kelnių diržu.
Trumpos derybos – ir visi trys jau tūnome garvežy ar mašinų skyriuje, nė nežinau, kaip vadinasi aparatūros prigrūsta priekinė traukinio patalpa. Ir kai šis „ilgas, žalias ir žviegiantis“ išneria iš miesto, simpatiškas ir linksmas jo „važnyčiotojas“ pasivadina sėsti šalia savęs ir mus. Net ir kalę, nes ji cypia, skalija ir niekaip nesutinka likti viena tarp aparatų. Ir lekiam susispaudę keturiese: veržliai į priekį švilpiančio agregato vairininkas, aš, Marcius, na, ir Naida per vidurį, pakėlusi aukštyn smailą savo nosį.
Kaune, suprantama, vėl nuslenkame atgal prie aparatų ir tūnome, kol mūsų vežėjas kažką veikia stoties rūmuose. Paskui ir vėl pirmyn.
Nepamirštama, niekada nei prieš tai, nei po to nepatirta, nebūta kelionė: didžiulis, šiek tiek išgaubtas priekinis langas, sidabru spindintys ir didžiuliu greičiu po mumis lendantys bėgiai. Medžiai abipus lekia pro šalį, rodosi, tuoj tuoj įgrius į kabinos vidų…
Ir dar vienas dyvų dyvas. Dešinėje, tolokai suboluoja beržų eilutė, jievaro karūna. „Mūsų sodyba!“ – „Tai ko tylit? Būčiau išleidęs…“ Traukinys lėtėja, lėtėja ir – stop!.. Prie pat gelžkelio pervažos su betoniniais Karalių vieškelio trikojais. Atsiveria garvežio durys, iššoka Marcelijus, linksmasis mūsų vežėjas nuleidžia jam į glėbį šunį, išsikabaroju aš… Pro pat mūsų nosis sujuda traukinys, tuoj pat įsibėgėdamas dumti savais keliais. Žengtelime atgal ir… skriejame aukštielninki į mūsų nepastebėtą pagelžkelės griovį. Naida skalija, mudu kvatojame raitydamiesi žolių pritukusiame griovyje ir nesurasdami, kur kieno ranka, kur koja ar uodega… Kažin ar kas nors, žiūrėjęs pro vagono langą, dar spėjo pasidžiaugti tokiu vaizdeliu?
Pagaliau atsirankioję, kas kieno, išsiropštę iš griovio ir atitokę, nes vis dėlto šiek tiek prisitrenkėme, žingsniuodami Karalių vieškeliu džiūgaujame, kad ir vėl mums nutiko šis tas „kukutiško“. Nes tik vienintelis Kukutis tada ir ten, kur viskas negalima ir uždrausta, tegalėjo, labai prireikus, parūpinti visą traukinį šuniui į kaimą vežti. Ir net jį susistabdyti kur tik panorėjus!
„Ale žiūrim, kas atsitiko, ko čia tas traukinys vidury laukų sustojo?“ – stebisi tetulytė, nuo mudviejų nugarų gramdydama žoles ir šlapią molį…[1]
O Naida greitai atsigavo ir įvertino visą laisvo gyvenimo kaime saldumą, naujų savo šeimininkų meilę, net ir paprastą miltų su bulvėmis putrą. Ji niekaip nesiliovė dėkoti ir meilintis. Marcelijų „nusavino“ iškart, gal net greičiau ir labiau nei tikrą savo šeimininką ir „gaujos vadą“ – dėdę. Pamatydavo ar gal užuosdavo mudu iš toli, vos tik pasirodžiusius iš už Janušauskų sodo ir žingsniuojančius vieškeliu. Kiek įkabindama lėkdavo pasitikti, o kur nors atsisėdusiam Marcelijui tuoj ant kelių dėdavo savo rudą šilkinę galvą ir prašydavosi glostoma…
[1] Iš 1972–1974 metų dienoraščio. Sutrumpinta, redaguota.
Ludwik Czarkowski. Vilnius 1867–1875 metais
2020 m. Nr. 3
Iš lenkų k. vertė Stanislovas Žvirgždas
Mūsų dienas pasiekė Ludwiko Czarkowskio (1855–1928) – žymaus visuomenės veikėjo, bibliografo, kraštotyrininko, mediko, vieno Vilniaus mokslo bičiulių draugijos steigėjo, bibliotekininko atsiminimai apie Vilnių po 1863–1864 m. sukilimo. 1867–1875 m. laikotarpiu autorius gyveno pensione Vilniuje, vėliau mokėsi berniukų gimnazijoje. Čia patirti įspūdžiai, miesto ir apylinkių aprašymai, miestiečių gyvenimas ir daugybė kitų to meto kasdienybės faktų tampa jo pasakojimo ašimi.
Atskira knyga lenkų kalba šie atsiminimai pasirodė jau po autoriaus mirties 1929 metais. Besiruošiant Vilniaus 700 metų sukakties minėjimui, šie Ludwiko Czarkowskio atsiminimai, be jokios abejonės, praturtins XIX a. pabaigos Vilniaus paveikslą.
Skaitytojams pateikiame ištrauką iš knygos, kurią šiais metais išleis leidykla „Aštuntoji diena“.
Miestas
Suradęs atspirties tašką, toliau pateiksiu aprašymą, kaip anais laikais – 1867–1875 m. – atrodė Vilnius iš šalies. Perspėju, kad nerašau vadovo po tuometinį Vilnių ar miesto istorijos – pateikiu tik tai, kas mane pirmojo apsilankymo metu patraukė. Tegul skaitytojas nereikalauja ir nesitiki dokumentais ir kitkuo paremto glausto pasakojimo. Rašau viską, kas įstrigo atmintyje.
Vienintelio Varšuvos–Peterburgo geležinkelio, su atšaka nuo Lentvario iki Virbalio ir Eitkūnų, stotis iš miesto pusės liko tokia pat, kaip ir tada, ir viduje ji ne ką tepasikeitė: ta pati bagažo salė, pirmos, antros ir trečios klasės bufeto salės. Tik padaugėjo bilietų pardavimo kasų. Užtat ji visiškai kitaip atrodo iš perono pusės. Peronas padidėjo beveik penkis kartus. Vietoj buvusių dešimties traukinių dabar atvyksta ir išvyksta, regis, šešios dešimtys. Patekti į peroną anksčiau nesunkiai buvo galima ir po skambučio – antžeminiu praėjimu. Stoties vidus buvo apšviečiamas dujinėmis, o išorė – žibalinėmis arba aliejinėmis lempomis. Atvykėlis, išėjęs į privažiavimą, šaukdavo: „Vežike!“, ir tuoj pat pasirodydavo žydas su puskariete arba lenkas su karietaite. Karietaitė buvo ekipažas, nors veikiau ekipažiukas ant lingių, pakinkytas vienu arkliu pagal maskvietišką madą su ienomis ir lanku. Pats Automedonas[1] – tikras „vežikas“ – vasarą būdavo apsivilkęs ilgą tamsiai mėlyną sermėgą, užsimaukšlinęs juodą, kietą skrybėlę su nedideliais atvartais, žiemą – milžinišką vatinę ar kailinę kepurę. Šaltuoju metų laiku avėdavo laikinius veltinius – minkštus, veltus, į įprastus odinius batus įmaunamus veltinius. Sėdynė keleiviui ir pasostė vežikui buvo nedidelės, atrama odinė ar vaškytinė, apie kokią nors būdelę ar apklotą nebuvo nė kalbos. Vienas nestoras žmogus galėjo dar pakenčiamai važiuoti, o du turėjo įsitverti į vienas kito juosmenį, nes iš tų „drožkų“ nesunkiai galėjo iškristi. Jeigu tarsime, kad Vilniaus grindinys šiandien yra toks pat, kaip ir prieš šešiasdešimt metų, važiavimas puskariete buvo ne iš maloniųjų. Kas vežėsi rūpestingai nešiko išneštus ryšulius, turėjo juos gabenti kita puskariete. Tais laikais rusų nešikų dar nebuvo. Daugiausia dirbo lenkai ir – it gaidžio ašaros – keletas žydų. Priešais stotį, kitoje didelės aikštės pusėje, dar nebuvo nė žymės dabartinių daugiaaukščių namų, ten plytėjo dykvietė ir sodai bei daržai. Vienoje vietoje kilo nedidelė gal dviejų metrų aukščio žmogaus ranka supilta plokščia kalvelė, ant kurios viršaus galėjo tilpti apie keturiasdešimt žmonių, žemė čia buvo sutrypta, o šlaituose žėlė žolė. Kitoje, į miestą atsuktoje, kalvelės pusėje plytėjo didoka pailga aikštelė, pasibaigianti vaismedžių sodu ir daržu. Juos skyrė neaukšta statinių tvora. Toje ramioje aikštelėje ilsėjosi įvairiausios, beveik išimtinai vyriškos giminės miesto padugnės. Šiltą vasaros dieną čia galėjai išvysti keletą jų: vieni miegojo tvoros šešėlyje, kiti lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Žaidžiama buvo taip: vienas lošėjas mesdavo į viršų didelę penkių kapeikų monetą. Buvo lažinamasi, kuria puse moneta nukris: ereliu ar skaičiumi. Žaidimas buvo azartinis. Monetą metantį nuolat supo kelių ar kelių dešimčių žmonių ratas. Dažnai kildavo ginčai, barniai, o kartais ir muštynės. Guverneris mus retsykiais vesdavo pasivaikščioti į tą vietą. Aikštė labai tiko žaisti kamuoliu, pvz., mėtymui į taikinį, jeigu nesibūriuodavo nuolatiniai žaidėjai. Kartą 1868 m. rugpjūtį ten nuėjo visas mūsų dvyliktukas. Vieta buvo užimta. „Draugija“ lošė „ar erelis, ar skaičius?“ Vienas lošėjas, aukštaūgis drimba, apsivilkęs kažkokią parudavusią žalsvą japančą[2], prisigretino prie mūsų ir padeklamavo:
Dar Lenkija nepražuvo,
Kol mes gyvi esam.
Dar degtinė neprarūgo,
Kol mes jąją lakam.
Tada paklausė: „Ar ne tiesa, ponaičiai?“ ir, nesulaukęs išsigandusių vaikų atsakymo, grįžo pas savuosius. Staiga ten pasigirdo kažkokia erzelynė, viskas pradėjo kunkuliuoti. Po akimirkos kai kurie valkatos peršoko tvorą ir dingo soduose. Liko tik du: deklamatorius ir už jį daug žemesnis, storas, juodbruvas plėšikas. Jie šnopuodami tylomis pliekė vienas kitą kumščiais. Staiga deklamatorius pagriebė plytgalį ir iš visų jėgų tvojo priešininkui į kaktą. Po šito nugalėtojas taip pat dingo. Aikštėje liko gulėti tik nualpęs, o gal užmuštas vyras ir mūsų dvyliktukas. Veiksmas truko gal ketvirtį valandos ir vyko visiškoje tyloje. Tie žmonės niekada netriukšmaudavo, regis, bijojo būti atpažinti nekviestųjų, pvz., policijos. Mūsų būrelis, atitokęs nuo išgąsčio, skubiu žingsniu Aleksandro[3], Aušros Vartų, Milijonų (šiandienine Etmonų) gatvėmis pasileido į namus.
Ir man jau pats laikas skaitytoją vesti į miestą. Patraukiame tiesiai nutiesta, medeliais apsodinta, net iki pat sankryžos su Aušros Vartų gatve prie Geležinio tilto dar neužstatyta Aleksandro gatve. Pasukame į kairę link Aušros vartų. Pro vartus įžengiame į miesto centrą, į jo širdį, nes tuometinis Vilnius buvo žymiai mažesnis. Gyvenami rajonai Žvėrynas ir Saltoniškės tada dar neegzistavo, o Žvėrynas dar buvo žvėrinčiumi, t. y. pušynu, kuriame ganėsi pusiau prijaukintos stirnos ir danieliai. 1878 m. vasarą ten pas eigulį gerti rauginto pieno mūsų studentų būrelis nuvyko plačiu, patogiu lieptu, įrengtu toje vietoje, kur šiandien stovi pompastiškas Žvėryno tiltas, nesuprasi kodėl iki 1915 m. Nikolajaus tiltu vadinamas. Patraukėme į Žvėryną, nes mūsų būrelis nenorėjo atkreipti žmonių, o ypač seklių dėmesio, todėl pasirinkome ramią, nuošalią vietą. Mūsų nedomino nei pušyno oras, nei vaizdai. Tuo metu, kai mes mėgavomės pienu, prie eigulio namo iš miško atėjo danielius ir vos už keleto žingsnių nuo mūsų sustojęs ėmė ramiai į mus žvalgytis. Regis, bus ne pro šalį, jeigu išvardinsiu keletą man atmintin įstrigusių to būrelio studentų pavardžių. Panelė Antosia Danilovičuvna – vėliau tapusi advokate, Adolfa Zmačinska – labai nusipelniusi liaudies švietimui, Dirmontuvna, Zacharčevska, Jasevičuvna, o vaikinai – Jurevičius, Rimkevičius, Vilkas, na ir aš. Buvome susirinkę ir į konspiracinį susirinkimą tolėliau nuo miesto centro, galiniame Totorių ir Mickevičiaus[4] gatvių sankirtoje statomo Davainio mūrinio namo kambaryje, kur šiandien įsikūrusi cukrainė „Raudonasis Štralis“. 1878 m. ten dar stovėjo pastoliai.
Didžioji Pogulianka[5] toje vietoje, kur šiandien aukštyn kyla milžiniškas, mūrinis, amžiaus pradžioje Ignoto Parčevskio pastatytas namas, atrodė kaip graži alėja ar vieškelis. Vietoj medinio šaligatvio į kalną reikėjo pėdinti sutryptu, gan plačiu, aukštais medžiais apsodintu taku. Alėja vedė iki užkardos. Kartkartėmis tarp medžių švystelėdavo vienas kitas vienaaukštis namelis. Ties nuokalne kairėje pusėje (nuo miesto), toje vietoje, kur šiandien stovi Finansų rūmai, viename namelyje, atvėrusi savo namų židinį, buvo Radvilų „Gebama“[6] arba „Sage Femme“[7], arba „Povivalnaja babka“[8]. Nuo alėjos į sodo gilumą tarp atvašynų, kur gimdyvės jautėsi it rojuje, tik, suprantama, be Adomo, vedė šoninis takelis. Įėjus pro ne pirmos jaunystės medinius vartelius, pro kuriuos, kaip skelbė trikalbė iškaba, būdavo patenkama į tą šventovę, apimdavo pavydas. Nuo pat šv. Jackaus koplytstulpio, iškart už užkardos, kairėje pusėje driekėsi sodai ir dykvietės. Mažosios Poguliankos gatvė[9] ėjo pro evangelikų kapines ir toliau pro neseniai pastatytus grandiozinius Junkerių mokyklos rūmus. Už mokyklos į Vingį vedė smėlėtas laukų kelias, kurio mielą vaizdą vienoje vietoje užstojo stačiatikių koplytėlė, kažkokio Repnino amžinojo poilsio vieta, kitaip „repninuvka“ vadinama. Toliau iki pat Vingio driekėsi sakais kvepiantis, žmogaus dar nepaliestas miškas.
Patogia nuokalne buvo galima nusileisti į nedidelį slėnį prie Neries (mūsų dienomis ten įsikūręs Botanikos sodas). Jau iš tolo boluoja tėvų jėzuitų vasaros rezidencijos tvora. Rūmų buvo likę tik griuvėsiai: laiptų fragmentas ir koplytėlė be stogo. Ant mūro sienų dar matėsi freskų liekanos. Nuo keverzonių pieštuku ar kreida net akyse mirgėjo.
Įsidėmėjau vieną lotynišką užrašą:
Inter pedes est figūra
Ex qua fluit aqua pura.
Est barbata, sine mentes
Ex qua gignunt omnes gentes[10].
Turėjome reikalų ir toje šiandieninio miesto dalyje, kuri vadinama Naujamiesčiu. Ten dar nebuvo jokių pastatų, tik dykvietė.
Netoli geležinkelio už Geležinio tilto kairėje pusėje, šiandieninėje Bielinos[11] gatvėje, stovėjo mūrinis rusų carinės kariuomenės intendantūros pulkininko Felicijono Rimkevičiaus namas. 1863 m. penkiasdešimtmetis pulkininkas lenkas, apsivilkęs maskolišką mundurą, perėjo į savo tautiečių pusę ir labai jiems padėjo. Tik po kautynių ties Verkiais nugalėję maskoliai surado jį rūmuose. Paklausus, ką jis čia veikia, jis atsakė, kad atvažiavo avižų. Atsakymas neįtikino būriui vadovavusio karininko. Ponas Rimkevičius buvo suimtas ir vežamas su daliniu. Keliantis per Nerį keltu į miestą, prieplaukoje buvusi moteris naiviai tarstelėjo, kad ponas pulkininkas kasdien keldavosi į Verkius ir atgal. Pulkininkas buvo areštuotas ir nugabentas pas patį Ganeckį. Tas be ceremonijų kreipėsi į poną Rimkevičių, sakydamas jam „tu“. Kai suimtasis pasipiktinęs atrėžė: „Neužsimirškite, generole, aš dar nesu degraduotas“, generolas linktelėjo kazokams. Jie sugriebė pulkininką, išmušė keletą dantų ir sulaužė du šonkaulius. Taip pažemintą uždarė į kalėjimą buvusiame dominikonų vienuolyne, o po metų išsiuntė sunkiesiems darbams Sibire. Namas buvo konfiskuotas ir už tris tūkstančius rublių parduotas iš varžytinių poniai Falkovskai. Mūrinis dviejų aukštų namas su erdviu kiemu ir sodu jai atiteko už grašius. O ponia Rimkevičiova su trejetu mažų vaikų liko be lėšų pragyvenimui. Uždarbiavo pamokomis, mokino groti fortepijonu. Menkas tai buvo uždarbis. Vyresnį sūnų Domininką jai pavyko įtaisyti į internatą (neturtingiems Romos katalikų tikėjimo vidurinių mokyklų mokiniams). Jaunesnį Leonardą buvo priversta atiduoti į Polocko valdžios išlaikomą karinį korpusą. Ponia Falkovska, regis, visuomenės spaudžiama, viešai prisiekė pagelbėti mokėdama du šimtus rublių per metus. Tačiau įstengė sumokėti tik dvi ar tris įmokas[12].
Tas mūrinis namas buvo paskutinis, nes už jo baigėsi grindinys, toliau net iki pat sentikių kapinių, nuo kurių prasidėjo Lydos vieškelis, driekėsi kur ne kur mediniais nameliais išmarginti sodai. 1867–1875 m. miesto riba pietuose baigėsi geležinkelio bėgiais, vakaruose ėjo Pylimo gatve, Žandarų (šiandien Jogailos) skersgatviu ir Vilniaus gatve nuo Žaliojo tilto. Šiaurėje – Nerimi, rytuose – Vilnia, o šiaurinėje Rasų skersgatvio dalyje iki pat geležinkelio. Už tos ribos prasidėjo priemiesčiai.
Pažvelkime dabar į tuos miesto posūnius, nes keliose vietose (Žvėrynas, Vingis, Lydos vieškelis) jau buvome įžengę į priemiesčius. Toliau apie juos nerašysiu, o apsiribosiu vadinamu „miesto centru“. Patraukime prie miestą su Rasų kapinėmis ir priemiesčiu sujungiančio Akmeninio tilto. Po tiltu į rytus Peterburgo kryptimi eina geležinkelis. Į tą vietą taip pat ateidavome pasivaikščioti iš ponų Cebrovskių namų. Eidavome pro dabartinį panelių vizičių vienuolyną ir bažnyčią, tada atiduotus cerkvei, pasiekdavome „Rojaus“ sodą ir didelį Čaplinskių parką (šiandien Montvilos tarnautojų kolonija), kur pasiturintieji galėjo pasivaišinti šviežiu ar raugintu pienu. Nesivaišindavome, nes skubėjome kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą. Ėjome į nedidelį, kairėje geležinkelio bėgių ir pylimo pusėje esantį slėnį. Į ten buvo galima nukakti žingsniuojant į kairę nuo tilto palei Čapskių parko tvorą, kol, pasiekę smėlėtą nuokalnę, nubėgdavome ant šalia bėgių išminto takelio. Taip pat buvo galima šalia tilto įrengtais laipteliais nubėgti ant pylimo ir juo eiti, nors veikiau šokinėti nuo pabėgio ant pabėgio, kai artėdavo traukinys, peršokdavome ant šalia bėgių vingiuojančio takelio. Dar buvo galima pereiti į kitą geležinkelio tilto pusę ir patraukti pro Rasų kapines net iki Tromščinskio sintetinio vandens fabriko. Ten buvo galima nusileisti, nubėgti, o maloniausia – nusiristi smėliu į apačią, kaip ir kairėje pusėje. Geležinkelio pylimo šlaitai buvo apaugę žole, tad mėgėjai ja nušliuoždavo. Jau toje vietoje galėjai patirti malonumą, nekalbant apie slėnį. Jis driekėsi kairėje geležinkelio pylimo pusėje, kuris į dvi dalis kirto anksčiau čia buvusį didelį slėnį. Į tą slėnį nusileisdavome takeliu. Nuošalus, iš dviejų pusių ąžuolyno apkraštuotas, lygus, daugelyje vietų ištryptas slėnis buvo mokinių išsvajota vieta. Čia galėjai nesivaržydamas nusimesti viršutinius drabužius, užsiimti mėgstamomis pramogomis, žaisti „kiškį“, „kiaulytę“, retsykiais muštuką, mėtyti į taikinį kamuolį, bėgti lenktynių. Moksliukai galėjo praturtinti savo fantaziją skaitydami Main Ridą (kuris, deja, tada dar nebuvo išverstas į lenkų kalbą) arba mėgautis dėl laisvo turinio besimokančiam jaunimui griežtai uždraustu Ponson de Terailiu. Pasitaikydavo ir tokių, kurie ir lenkišką knygelę išsitraukdavo iš užančio ir įnikdavo skaityti.
Kartais lekiančio traukinio dundėjimas perskrosdavo tylą ir suteikdavo naują pramogą. Jeigu tai būdavo keleivinis traukinys, nusilenkimams ir šūksniams nebūdavo galo, paskui, stovėdami ar ausį prie žemės priglaudę, klausydavomės dar ilgai girdimo traukinio bildėjimo, o vėliau jau tik tolstančio atbalsio.
[1] Automedonas – Homero „Iliadoje“ Achilo vadeliotojas.
[2] Japanča – vyriškas apsiaustas.
[3] Dabar Geležinkelio gatvė.
[4] Dabar Gedimino prospektas.
[5] Dabar J. Basanavičiaus gatvė.
[6] Med. gimdymo slaugytoja (angl.).
[7] Akušerė (pranc.).
[8] Pribuvėja (rus.).
[9] Dabar K. Kalinausko gatvė.
[10]Tarpu kojų yr’ figūra,
Iš ten vanduo kartais gūra.
Ji be reikalo plaukuota,
Žmonija iš jos yr’ duota.
[11] Dabar Liepkalnio gatvė.
[12] Apie tai man papasakojo į Varšuvą, kur 1877 m. su juo susipažinau, sugrįžęs ponas Felicijonas Rimkevičius (aut. past.).
Aušra Giedraitytė ir Marius Povilas Elijas Martynenko. Kūnai žodžiais
2020 m. Nr. 2
Iš pat pradžių, kai rašėme vienas kitam, tikrai negalvojome, kad šie laiškai bus publikuojami. Praėjus kuriam laikui suvokėme, kad mus apnuogina skausmas, kančia, mes galime apsinuoginti scenoje, prieš kamerą, mūsų nuogį parodo kelionės kartu, buitis. Bet niekas to nepadaro labiau nei meilė. Ir ji apnuogina drastiškai – atidengdama visus trūkumus, juodulius, ydas. Tačiau šiame absoliučiame nuogume išvydome tai, kas tikriausia mumyse. Ir vertingiausia yra dalintis būtent tuo.
2018-10-07
Elijau,
mirtis gali įvykti bet kada. Tai akivaizdu. Net banalu. Hedonistinės mintys apie išnykimą? Ne. Sako, hedonizmas žudo šį pasaulį. Žinai, ką dar pagalvojau? Aš dabar eisiu miegoti ir galiu netyčia neprabusti, tai kodėl neturėčiau tau tuoj pat šią minutę parašyti? Dabar dabar.
Kartą tave pamačiau ir suklupau prie sienos. Tu stovėjai lauke, atsisukai tiesiai į mane. Aš tuo metu ėjau koridoriumi, ir tavo žvilgsnis, kuriuo negalėjai manęs pamatyti, nes nesi toliaregis, kirto man per kelius. Vaizdo kamera, esanti koridoriuje, tai užfiksavo.
Daugelis paliekam rytojų rytojui, nes jis privalo ateiti. Vakar ėjau mišku. Garsiai kvėpavau. Supratau, kad aš šaukiu, šaukiuosi mirties. Mes abu išgyvename panašias skyrybų pagirias. Išgyvenu skyrybų nekaltybės praradimą. Man tai neatrodo nekalta. Tai panašu į tave šaltyje paleistą ledinio vandens srovę. Iš pradžių skauda, vėliau rėki, kad esi galingas, nes gali tai pakelti. Prisipažinsiu, pabundu naktį ir suprantu, kad mano rankos tarp šlaunų, nes sapne maniau, kad tai ne aš save liečiu.
Tu toks sušiktai teisingas buvai, kad kitas iš baimės gali apsišikti. Bet moki ir gudriai kartais susukt, net žarnos susipina. Savo vaizduotėje aš buvau įsimylėjusi ir tavo nepažįstamą tėtį iš nespalvoto portreto. Jis man pasirodė ne iš šio pasaulio. Ir tu taip pat priklausai ne šiajam.
Pameni mūsų pirmąją naktį ant kailinių? Suklupau prieš tave, dievybe. Maniau, vesi mane šliaužiot prie rojaus vartų, o mes, drauguži, susimovėm ir nudardėjom į išsiskyrimo katilą. Gaila, ar ne? Nes šis gyvenimas – jis nuostabus, ir jį verta patirti kartu. Dabar gera liesti raides. Liečiu jomis tave. Dabar gera gulėti lovoje ir rašyti, kas suartina su tavimi.
Kai buvo jaunas, vienas iš mano artimųjų suremontavo namus prostitutei. Jis ją buvo įsimylėjęs. Tai gražiausia šio laiško dalis, ar ne? Tikėjimas. Rytoj mes visi galime būti mirę… ir aš tikrai bėgčiau į tavo glėbį, kad paskutinį kartą lyžt lyžt brukt šmurkt uh huh. Ten, paskutinėje eilėje už kėdžių ant žemės murkt.
Kartais sapnuose mane bučiuoji. Būna šilta karšta gera malonu gyva. Laimė. Prisimenu tai. Norėčiau, kad žinotum, jog tavo dovanotos knygos ir tavo atnešta patalynė šildo mane. Nors jaučiausi stipri ir laiminga, kažkas lyg užvaldė iš šalies valios centrą, aš to net nepastebėjau. Kol supratau, kad dėviu dešimties metų mergaitės kelnes. Mane kabina ketvirtokas, jo pavardė lenkiška ir jis man patinka taip, kad net paneščiau jo knygas namo ir prisipažinčiau jo tėčiui. Tačiau dešimtmetės kelnės yra negerai.
Bembi, norėčiau maitinti tave Izraelyje užaugintais mangais. Plūduriuotume ant vandens ir bučiniai slystų vandens paviršiumi. Miniu tave maldoje, vis dar turiu tavo rožančių prie lovos. Kai pabundu naktį, menu, kaip priglaudi mane šalia ir būna šilta šilta. Ir ši mintis užmigdo.
Gyvenimo ir mirties akivaizdoje mūsų skyrybos tėra nesusipratimas. Norėjau prasitarti, kad dieną, kai ant pievelės skaitei man Borgesą, mano ausys patyrė dangišką malonumą. Maniau, jog mane laižo dangus. Šis pasaulis yra gražus ir tau tinka jame skraidyti. Žemės pluta primena nuodėgulį, todėl neįsikibk į tai, kas žemiška. Tikiuosi, kad rašysi eilėraščius ir atrasi naują žemyną. Pamenu, kai parodei „Metų“ žurnalą virtuvėje Švenčionių gatvėje. Jame buvo tavo eilėraščiai. Tau tinka būti tuo, kuo esi. Kolibris.
Sako, kad angelų užpakaliai negražūs. Man tavasis patiko. Praradau savąjį. Nepyk, meškiuk, paukštuk, skruzdžiuk. Mirti nežadu. Dabar gal tau šlykštu nuo mano žodžių, o gal gera, bet man ramiau ir, vadinasi, pasielgiau teisingai Dievo valioje. Teatleidžia jis man žodinius nesklandumus, keiksmažodžius bei nesuvaldomą aistrą kolibriui. Ramybė. Jei būtume brolis ir sesė, tau niekada nebūtų trūkę darželio.
2018-10-07
Aušra,
grįžau iš žirgyno. Šiandien kėliausi septintą. Repetavom. Be galo graži diena, tikrai, tokią dieną džiugu būti gyvam. Labai pavargau, bet kai atėjo Tavo laiškas, puoliau jo skaityti.
Aš kartais vis pagalvodavau, kaip galima būtų suaugti. Blemba, mano abu tėvai yra klinikiniai infantilai (tai ne reali diagnozė, taip yra jų pačių žodžiais tariant).
Nežinau, ar to mokomasi.
Puoliau skaityti Tavo laišką, nes taip alkstu Tavo žodžių, prisilietimų, žvilgsnių, Tavo kvėpavimo, Tavo kūno…
Kai naktį krūptelėdamas prabusdavau ir būdavo toks didis stebuklas jausti Tave egzistuojančią taip stipriai, kad beveik įtikindavai, jog egzistuoju ir aš.
Neištryniau Tavęs iš instagramo. Nustojau sekti. Man tiesiog per daug skauda. Pamatyti vaizdus. Prisiminti Tave. Kiekvienoje nuotraukoje ar prisiminime tartum vis išauga Tavo tobulumas.
Tavo kvepalai, Tavo kvapas, dieve mano, žinai, tai į mane įsismelkė giliau nei rūkalai. Tavo kvapas drabužiuose, daiktuose, vietose. Rūkiau maždaug dvylika metų. Visas tas dvokas dabar nustelbtas Tavim. Net sėdžiu prie kompiuterio ir atrašinėju Tau vilkėdamas tamsiai mėlyną megztinį, kuriuo mane aprengei.
Mes mokėmės vienas iš kito apie save pačius. Aš negaliu teigti, kad supratau ar perpratau Tave. Man tik tapo aiškesni mano šešėliai, apie kuriuos Tu man pasakei.
Aš labai noriu Tave liesti. Kaip tada, su aliejumi. Liesti lūpomis Tavo kaklo linkį. Girdėti, kaip Tu juokiesi. Pusryčiauti.
Ir aš pats nekenčiu savęs už tai, kad jau tapau tam tikru žmogumi. Jau įgijau tapatybę, kažką tokio, kas manyje nesikeis. Nekintantį pavidalą.
Nekenčiu pusės savęs kiekvieną kartą, kai noriu Tau parašyti ir neleidžiu sau.
Kai noriu tiesiog bėgti ir ieškoti Tavęs ir valios pastangom nulaikau save vienoje vietoje. Nekenčiu tos valios ir to proto.
Bet, kita vertus, ir patys jausmai… kaip pasitikėti tuo, kas kinta kas kelias minutes, akmirkas?..
Prisimenu, dažnai priekaištaudavai, kad man nesvarbu, man nerūpi, man px.
Ir iš tikrųjų tai tiesa. Net jei myliu, man pati meilė nėra svarbi. Man nelabai rūpi.
Ir jei taip yra, ar kada bent pagalvojai, į ką tai galėtų pavirsti? „Elijau, tau visiškai px ant mūsų šeimos“; „Elijau, tau visiškai px ant mūsų vaikų.“
Ir kai pagalvoju apie tai, manau, kad geriausia yra palikti viską valios gniaužtuose. Vėliau bus lengviau. Vėliau valios nereikės.
Viskas praeis – taip, liepei man tą žodį susikišt į… Man regis, aš jo visas pilnas, to žodžio. Visas, visad.
Tu man patinki. Tu man labai labai patinki. Ypač tą suprantu dabar, po šio paskutinio Tavo laiško.
Bet aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Aš nenoriu nieko per daug skaudinti ar sužeisti.
Aš bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi.
Dėl to nenoriu būti atsakingas už rūpinimąsi bet kokiu kitu žmogumi, nes bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti pats savimi (taip, aš kartojuosi, bet aš tikrai labai bijau).
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą, nes iš tikrųjų nebežinau.
Aš išties nežinau, ar žinočiau, kaip gyventi nežaidžiant.
Nenoriu suaugti, nes nemoku.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
Labai nenoriu Tavęs skaudinti ar sužeisti.
Tave myliu, bet tai visiškai nesvarbu, man tai nerūpi, net pagalvojau, taip, aš Tave myliu, bet tai jau ne Tavo reikalas.
Atleisk, jei sužinosi kaip. Aš pats sau negaliu.
Aš tiesiog žaidžiu savo žaidimą.
2018-10-08
Elijau, ėriuk, suleidžiu pirštus į tavo plaukus ir tympt į viršų.
Taip, visa yra meilė, visur yra meilė, todėl nesvarbu – ilgėtis, gedėti, tai arti, kaip kita monetos pusė. Nes visa yra meilė, visur yra meilė, tamsa yra meilė, vakaras, pasitinkantis naktį, yra meilė, ruduo meilė, mano širdies formos apgamas ant kaklo taip pat meilė, kai jo nebeliks, tai irgi yra meilė. Paslaptis yra meilė, atvirumas – meilė, ir tie vaikai nuotraukoje, kurie niekam nepriklauso, yra meilė, ir mano suknelė – meilė, visi laikai yra meilė, praeitis tiek pat myli, kiek ateinantys. Ir laivo inkaras yra jo meilė, ir jo prakiuręs dugnas taip pat yra meilė. Tad nesvarbu, nes meilė vis tiek niekur nedings, išnirs, bus.
Aš prisimenu savo mintis apie meilę, kai patį žodį buvau ką tik išmokusi rašyt. Dabar aš rašau greitai ir su klaidomis. Tuomet aš žinojau, kad to žodžio manyje yra labai daug. Tai mane gąsdino, bet turbūt būtent meilė prie manęs traukė žmones. Jie mėgo vieną dalyką – papasakoti ką nors, ką slėpė nuo kitų. Man patiko šis žaidimas. Kai jį kiekvieną naktį žaidžiau dirbdama klubuose. Žmonės galvojo, kad aš nesuprantu, ką jie išsikalba svetima kalba. Paradoksas. Juk kalbėdamas nori, kad tave suprastų. Kartais smagu išsikalbėti tam, kuris absoliučiai tavęs nesupranta, arba galvotum, kad nesupranta. Nes tuomet lieki prie savo paties išvadų.
Meilė, meilė. Šis žodis manyje sumišęs su kitais pavidalais ir prasiveržia nuo žemės šiukšles šluojančia jėga. Nuo vėjo, kuris sugriauna, pastatomi tvirtesni pagrindai.
Pelėdžiuk, už ką atleisti? Kad davei man viską, ką sugebėjai suteikti? Tu juk tai darei puikiai. Tegul nesusipratimai lieka vien nesusipratimais. Gražių akimirkų tai neištrina. Jei tau reikia atleidimo, tai atleidau tau tūkstantį kartų. Prabudusi iš miego naktį suimdavau tavo galvą ir pritraukdavau artyn savęs: meile mano, Eliju, meile, myliu, mano Eliju. Norėjau, kad ši malda pasiektų tave ir tau neskaudėtų.
Tu gražiai jauti šį pasaulį. Tu gražiai jautei mane. Man rodėsi, tavyje yra tiek daug, ko dar pats nematei esant. Ir aš persistengiau, kad pamatytum.
Svarbiausia yra ne išaugti iš vaiko, svarbiausia – augti link Dievo.
Mes mokėmės. Tikiu, kad dėl daug dalykų nereiks likti po pamokų. Tiek tu, tiek aš buvome teisūs dėl daugelio dalykų apie vienas kitą. Aš buvau nuožmi, bet dabar tai yra nesvarbu. Tu buvai nuostabus, o Dieve, mokėjai tobulai patenkinti mano norą, geismą ir patį laiką. Ir man nebuvo gana – aš norėjau dar.
Daug laiko praleisdavome kartu. Ar praleisdavome patį laiką?
Tau nebūtina suaugti, esi nuostabus savo esme, esi kitoks, atvirkščias. Pameni, kai buvome bažnyčioje, kunigas sakė: nebūtina suvaikėti, kad būtume kaip vaikai. Nebūtina būti vaiku, kad būtume kaip vaikai. Ir tai yra tiesa. Tiesa, kad jei vaikystėje gyvenai suaugusiojo gyvenimą, dabar teks atsigriebti. Tai gali užtrukti, bet svarbiausia, kad nevogtum kramtoškės iš parduotuvės.
Mėgstamiausias visoje miško karalystėje Bembi, aš mums atleidau daugiau kartų, nei matosi žvaigždžių danguje. O jų nesimato, tačiau tai ne mano kaltė. Šito dalyko mes nepadarėme. Mes nė karto nestebėjome krentančių žvaigždžių.
Kiekvieną valandą, kai galvojau apie tave, aš supratau ir atleidau tau… ir garbinau mintį, per kurią įžengei pas mane. Esu persmelkta tavimi. Kvėpuodama girdžiu tavo prisilietimą ir tavo kvapas prasilenkia su manimi šiame laike. Esu persmelkta tavimi. Ne vien oda.
Prieš porą dienų ėjau paupiu ir man rodė milžinišką besileidžiančią saulę. Sakė ššš, pažiūrėk, kokia nuostabi saulė. Aš žvilgtelėjau ir pagalvojau, kad saulė man primena pradurtą padangą. Sakiau sau: ššš, šikna, susiraukusi Viešpaties šikna leidžiasi žemėn. Aš mokausi rasti džiaugsmą, nes jo visuomet turėjau per akis. Ar esi mane matęs mažą? Aš atsiųsiu tau keletą nuotraukų.
Bembiuk, turėjai raktą. Kiek trilijonų raktų yra šioje žemėje? Kone kiekvienas atrakina ir užrakina ką nors kas rytą ir vakarą. Tu moki įkišti, pasukti, nulaužti, užtrenkti. Jeigu manai, kad kalbu apie kokį nors organą, tai apie širdį.
Šis pasaulis yra kupinas grožio. Ir būtent ant to nėra px. O šiaip tai tiesa – absoliučiai nesvarbu, svarbu tik laimė, džiaugsmas ir galėti tai sukurti kitiems. Ir galimybė išgyventi kiekvieną šūdniekį iki pačio nieko, išsivolioti dugne ir pakilti švariam. Tai taip sušiktai gražu, galinga. Gyventi yra vienintelis ne px.
Viešpatie, mano sapnuose ir lyja, ir sninga vienu metu. Aš nesuprantu. Atleisk man. Viešpatie, net nelaimėse aš jaučiuosi tokia laiminga, kad galiu bet kada pridaryti į kelnes. Man gėda. Atleisk man. Viešpatie, aš esu alkanas vilkas ir mane sunku pasotinti. Šiandien aš dar nesiprausiau. Atleisk man. Tu moki mane pasotinti. Atleisk. Meile, aš tave apkandžiojau. Išsilaižyk ir atleisk man. Lyžtelk ir mano žaizdas. Meile, aš nežinojau, kad taip būna, kad būna skaudu, taip baisu, taip pragaištinga, taip išeikvota, išsiurbta. Atleisk man. Aš atleidžiu.
Viešpatie, aš norėjau uždaryti jį į priešpiečių dėžutę ir suvalgyti kitos dienos rytą, tau dar neatsikėlus iš rytuose patekėjusios saulės, atleisk man. Atleisk, kad mano kelnaitėse siaučia vienatvė. Atleisk, kad geidžiu. Atleisk, kad girdžiu, kaip prie manęs alsuoja. Aš girdžiu jo malonę, kai mane supa žmonės, ir girdžiu jį per miegus, kai aplink mane budi garuojantis sapnas. Viešpatie, atleisk man.
Meile, sienos kvėpuoja tavimi, jomis žliaugia tavo prakaitas ir mano delnai nespėja jo sugerti. Atleisk, kad pastačiau kėdę ten, kur tu miegodavai. Norėjau, kad prasmegtum skradžiai žemę. Atleisk. Aš viską pradėsiu iš pradžių. Mano džiaugsmas bus vien mano džiaugsmas ir aš pasigersiu iš meilės vien nežemiškumui, apsvaigsiu ir šoksiu vien jam.
Atleisk už viską, ką tau padariau ir ko nepadariau. Aš norėdavau rėkti lovoje, bet už sienų visuomet būdavo žmonės. Ir jei būčiau rėkus miške, kas nors taip pat būtų išgirdęs. Todėl norėčiau mylėtis kosmose, kur nėra garso, bet taip pat nėra ir lovų. Atleisk man, Viešpatie, už priekaištą, bet ten iš viso negravituoja ir niekas neatsistoja ilgiau, nei to reikėtų.
Žvėreli, tavo plaukas šiurkštus, tavo oda tobula. Tavo prakaitas kvepia medžių sakais ir limpa prie mano odos. Tavo prisilietimas kutena šią žemę. Aš žinau, kad jai gera. Jeigu klaidžiodamas rudenio pagrobtam miške rasi žydintį medį, žinok, kad aš slepiuosi, nežinodama, kaip reikia slėptis. Ir jei pasilenksi veidu į žemę ir rasi vyšnių kauliukų, žinok, kad tai aš persirengiau ir rodau tau kelią į naktį. Kai eisi tuo keliu, įsiklausyk. Neturėtų būti vėjuota, kad medžių ošimo nepalaikytum pačia jūra. Jei susipainiosi – įkvėpk. Išėjęs iš miško, įkvėpk dar kartą. Išsinerk iš žvėries kailio. Būsiu tau prieš akis, apsinuoginęs horizontas, jūra, susiplakusi su dangumi. Ai ai, manimi kalba meilė, bet ji yra visur, visada. Jos nepuola demonai. Ji yra kišenėje miegantis Dievas.
2018-10-08
Aušra,
perskaičiau Tavo žodžius, žiūrėjau į vaizdus, kuriuos siuntei. Tu graži. Esi, buvai, būsi. Turiu minty ne vien tai, kad atrodai gražiai. Esi graži. Dabar vis mažėja tų, kurie suvokia skirtumą tarp atrodyti ir būti. Daugėja atrodymo, mažėja buvimo.
Šiandien mamos gimtadienis. Jai 60. Ryte galvojau, ar jaučiuosi už ką nors dėkingas šiandien. Supratau, kad dėkingas jaučiuosi už tai, kad tvarkingai ir gerai išsituštinau.
Keista, nes paskutiniu metu neturiu jokių su virškinimu susijusių problemų.
Bet gera pasijusti dėkingam už gerai veikiantį žarnyną be jokios priežasties.
Šįryt prabudus mane apniko labai stiprus geismas. Tau. Gal tai rytinis testosteronas.
Suspaudžiau rankomis savo žastus patikėdamas, kad tai Tavo žastai ir tuo pat metu – kad tai Tave suspaudžiu. Taip stipriai, net suskaudo. Labai tikras jausmas. Glosčiau ir masažavau save ryte lovoje – nesimasturbavau, nors buvo kilusi mintis.
Aš vis dar važinėju dviračiu. Gatvėmis. Pamatau labai daug veidų. Daug veidų pamato mane. Visi praeiviai gatvėje pažiūri į greitai judantį objektą. Taip veikia primatiškos smegenys.
Aš turiu atmintyje daug išraiškų, daug žvilgsnių, daug išraiškų.
Dar nemačiau gražesnio žmogaus už Tave.
Sapnuoju Tave.
Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai rašei šį paskutinį laišką, ar aš buvau kitoks, kai jį skaičiau.
Jį skaitant du sykius ašaros tekėjo mano skruostais, sykį nusijuokiau, nes pajutau didingą gėrį ir tris kartus įsimylėjau Tave.
Šiandien jaučiuosi dėkingas už Tavo laišką.
Kartais man atrodo, kad net pačia menkiausia savo būties dalele aš pabandžiau paliesti tą milžinišką nebūties kūną.
Kartais man atrodo, kad man pavyko.
Kartais būtent tai atrodo paradoksaliausia –
kai tiki visų dievų buvimu taip stipriai, kad jau beveik žinai, o ne tiki –
bet vis dar abejoji savo paties egzistavimu.
Tai, ką dabar parašei… Ar taip viską jautei, kai buvom kartu?
Jei ne, man regis, kad labai gerai, kad mes baigėmės.
Aš nežinau, ar Tu buvai kitokia, kai tas laiškas rašė Tave,
ar aš buvau kitoks, kai jis mane skaitė…
Tavo pirštų galiukuose yra Dievo,
Tavo tarpupirščiuose laksto ir demonai,
Nugara žingsniuoja Ganešas,
Akyse valiūkiškai nusišypso ir šoka Šiva.
Pavargau. Aš neturiu tiek žodžių, kiek norėčiau jų turėti šį vakarą. Negaliu pripildyti šitos žiojinčios tylos.
Nuoširdžiai bandau austi palaiminimą, žinai, net susimąstau, ar jis būtų veiksmingesnis, jei jame būtų daugiau žodžių?
Ar užtektų tiesiog:
būk palaiminta.
Kai gauni laišką, rašytą rašalu, gali užpilti popierių verdančiu vandeniu, palaukti, kol atvės, ir jį išgerti. Tai nepadeda suprasti žodžių. Žmogus turi galią ir teisę būti idiotu. Žmogus turi galią ir teisę numirti. Ne visomis galiomis pasinaudojame.
Kai ateina ramybės akimirkos, kai darbai neveja, kai niekas nelaukia ir niekur neskubu, žinai, apninka mintys.
Aš galvoju, ar galėčiau padaryti Tau ką nors gero?
Aš atleidžiu atleidžiu atleidžiu
man atrodo, kad nėra už ką,
atleidžiu atleidžiu atleidžiu
visos Tavo kaltės yra mūsų kaltės
visos mano kaltės yra mūsų kaltės
Visos mūsų kaltės yra klaidos.
Mes dar augame. Mes dar mokomės.
Viešpatie, prie Tavęs aš priartėjau
tiek, kiek tik galėjau išdrįsti.
Atsiprašau, aš nenoriu šito laiško rašyti kaip eilėraščio, tiesiog aš negaliu užbaigti suknistos eilutės,
Šūdas, aš vėl verkiu.
Paskutinį kartą verkiau, kai tada grįžom iš Barto studijos.
Šūdas, sustojau, nes taip įsikūkčiojau, kad reikėjo prispaust prie veido pagalvę, kad nieko neprižadinčiau.
Aš dar galvojau nueit miegot neparašęs šitų žodžių. Keista, dar dabar galiu keliais klavišais juos visus ištrinti.
Visa tai, kas vyksta, visa tai, kuo esu ar manau, kad esu… Žinai, toks jausmas, kad aš pasiklydau, pasimečiau. Kažkoks miškas. Bet kai apie tai mąstau, galvoju, kad gal net neįmanomas būvis, kai jautiesi nepasiklydęs ir nepasimetęs.
Visi mes tame pačiame miške.
Man taip atrodo.
Tik aš net nesuprantu, kodėl čia esu.
Kartais atrodo, kad visi kiti bent jau žino, kodėl jie čia pasiklydo ir ko jie čia ieško.
Aš net grybaut nemoku, aš turbūt greičiausiai prisiryčiau nuodingų šunvyšnių.
Kai stebi viską kaip paveikslą, sunkiausia yra pateisinti savo buvimą tame piešinyje.
Aš tikiu, kad norėjai ir nori man gero. Tikrai. Na, nebent pareikštum priešingai.
Man rodosi, kad Tu nepadarei nieko blogo.
Aš nuotraukose, kurias dabar siuntei, pamačiau tai, ką kadaise suvokiau.
2018-07-30 savo dienoraštyje parašiau:
Ji man labai graži. Tikrai. Vaikščiodamas gatvėmis stebiu visas merginas ir kol kas nemačiau tokios, kuri man būtų gražesnė už ją. Kai su Džiugu ėjom Gedimino prospektu, leidžiantis saulei, mačiau kokių penkerių metų amžiaus mergaitę, su puošnia suknele, bėgančią tamsiai pilku grindiniu. Žiūrėdamas į ją, tame vaizdinyje pamačiau Aušrą. Buvo labai gražu ir stipru. Man regis, kad kažką suvokiau apie Aušrą. Ne tiek kažką kognityvinio, sąmoningai perteikiamo, bet tartum suvoktum, kodėl šokio figūra yra būtent tokia, kokia yra. Tartum išgirsčiau jos kvapą. Tarsi pieščiau jos portretą ir pamažu jis prisipildytų spalvomis, kiekvienas štrichas priartintų mane prie to didingo slėpinio. Ta mergaitė sustojo, suspaudė kumštukus ir pradėjo suktis aplink savo ašį. Tikrovė pakėlė savo veidrodį prieš mane. Jame švietė saulė. Tuomet ji sviedė tą veidrodį į mano sąmonę ir jis sudužo. Mano galvoje tūkstantis saulių ir nuo šviesos aptemęs protas. Aušta. Aušra.
Prisimeni, aš sakydavau, kad mintyse aš kalbuosi su Tavimi? Man regis, šitas laiškas yra tai. Tai yra vienas tų pokalbių. Aš niekada niekam tokių nerašydavau, tai vykdavo mano galvoje.
Dabar man nesustoja tekėt ašaros, aš nežinojau, kad gali ištekėt tiek daug vandens.
Aš nežinojau, kad galėčiau būti toks pažeidžiamas
ir kad tai gali būti taip tikra, taip gera, taip skauda, taip gera, taip tikra.
Mes turėjom klounados paskaitas. Dėstytojas – Žilvinas – dirba ir kaip gydytojas klounas – iš „Raudonų nosių“. Jis mokėsi Prancūzijoj, Italijoj, Belgijoj. Jis sakė, kad klounas yra pažeidžiamas. Kai jis ant scenos, jis vienas pažeidžiamiausių padarų šitam pasaulyje. Dėl to žmones taip pakeri klounai.
Statistiniais tyrimais, juoko terapija yra veiksmingesnė už daugelį medikamentų.
Aš pagalvojau, kad dirbti „Raudonose nosyse“ būtų be galo geras ir mane traukiantis darbas.
Dabar apie tai galvoju, nors vis dar teka tie upeliai.
Išrišimas?
Galbūt šiek tiek tiesos yra tiesiog tame, kad esam.
Gal tai, kad vis dėlto išmokai vaikščioti ir eini, šiame pasaulyje yra visa atgaila, kurios būtų reikėję.
Šitas pasaulis ir gyvenimas labai dideli. Didingi. Čia lengva pasiklysti. Čia daug laimės.
Man regis, kad būtent dėl jos ir verkiu.
Labanakt, meile, laiminu Tave.
2018-12-23
Aušra,
dabar tu guli kitame kambaryje, už manęs, ir miegi. Mes jau penkios dienos gyvenam kartu – aš įsikėliau čia antradienį, gruodžio 18 d. Kažkodėl noriu įsiminti šią datą. Aš dar prisimenu, kada mes pirmąsyk pasimylėjome – tai buvo 2017 m. gruodžio penkioliktoji diena. Mes tokie kalėdiniai, ar ne? Prisimenu, tu buvai labai įsitempusi, krūpčiojai, virpėjai. Nežinau, ar patyrei malonumą.
Man gera žinoti, kad esi už sienos, miegi. Tikiuosi, kad sapnuoji malonius sapnus. Štai būtent šią akimirką kalbu už Tave maldą „Shalom-lakh, Miriam, meleat hakhesed…“ Prisimeni? Ją kalbėjau, kai palydėjau tave iš Švenčionių gatvės, kur gyvenom su Džiugu. Tai buvo prieš pirmąjį mūsų bučinį. Dabar ją kalbu už Tave ir už mūsų vaiką. Avietės dydžio stebuklą Tavo įsčiose.
Myliu Tave. Aš jaučiuosi dėkingas net už šią nemigą, nes ji man leidžia rašyti tau laišką. Galėčiau tokiais mažais meilės įrodymais užsiimti, kol amžinybė pasirodys kaip trumpas laikotarpis.
Dabar mano kompiuterio laikrodis rodo 02:33 ir aš rašau tau laišką. Mane kamuoja nemiga, man regis, kad filmavimai sugriauna mano miego ciklus ir praeina tik pora dienų, kai aš atsistatau. Bet tai nesvarbu.
Gal ateis laikas, kai neturėsim pinigų. Tada mano meilė sumokės nuomą, nupirks grikių. Noriu Tave aprūpinti visokiausiais dalykais, kad būtum laiminga ir Tu, ir mūsų vaikas. Noriu, kad tai būtų tobula. Suvokiu, kad mums visiems iki tos tobulybės labai toli eiti, bet niekada neturim liautis.
Taip, be abejo, bus laikas, kai kalbėsiu nuvalkiotom klišėm, banalybėm (žr. sakinį prieš šį). Skaldysiu debiliškus bajerius. Būsiu nedėmesingas, atsainus, pavargęs… atsiprašau už tai iš anksto, bet žinau, kad tikrai turi savyje jėgų mane pakęsti, šypt. O dėl to laiko, kai neturėsim pinigų, – ką nors sugalvosim. Dirbau daugybę darbų ir manęs joks darbas išties negąsdina.
Matai, skaičiau savo dienoraščius. Atleisk, jei kuriuos nors dalykus šiame laiške būsi iš manęs girdėjusi anksčiau. Aš irgi esu ribotas žmogus.
Mudu esame čia. Ir aš esu dėkingas už tai, kad tu čia. Man gera tave liesti. Man malonu tave liesti. Ar tau malonu būti liečiamai? Man norisi tave glostyti. Visa savo esatimi siunčiu tau gėrį, kiek tik jo yra manyje. Man gera, kad tu esi čia. Nenoriu, kad tau skaudėtų. Bet jei tau skauda, noriu žinoti, ką galėčiau padaryti, idant tau būtų geriau. Myliu tave.
Man sunku priimti meilę. Tikrai. Aš bijau. Kai nubraukiame visus įvaizdžius, visus pajuokavimus ir pozas, galiausiai lieku aš, toks, koks esu. Ir aš bijau. Aš tartum negaliu iki galo patikėti, kad kažkas išties gali taip mane pamilti, kaip suvokiu meilės pilnatvę. Tartum giliai jausčiau, kad tokios esu nenusipelnęs, nevertas. Tartum sau pačiam jausčiau neapykantą.
Bet būdamas su tavimi aš patikiu, kad galiu būti mylimas. Ir tas pyktis sau atlėgsta. Aš tarsi mokausi meilės sau iš Tavęs. Tu nuostabus pavyzdys.
Prisimenu, kaip ėjome link akademijos vieną penktadienį, praeitų metų gruodžio 29 d., ketvirtą valandą. Man turėjo būti repeticija su Laura. Ir tu pasakei, kad nieko nenori įrodyti. Man regis, kad aš per vėlai tave išgirdau. Nes išgirdau tik šiandien, dabar ta frazė skamba mano galvoje. Tą kartą sakei, kad kenti, nors paviršiuje to nesimatė. Man regis, kad buvai labai pažeidžiama, o aš net neišgirdau tavęs. Išgirdau tik dabar.
Būčiau norėjęs paklausti – ar nori norėti ką nors įrodyti? Ar nori turėti ką nors įrodyti? Ar nori stoti į akistatą su pasauliu ir jam ką nors teigti?
Štai vienu momentu aš suvokiu: „Aš esu Marius Povilas Elijas Martynenko ir dabar rašau Aušrai laišką.“ Aš pavargęs, mane kamuoja nemiga, bet tai nesvarbu. Malonu daryti tai, ką darau. Nes tuo tikiu. Tikiu, kad visame tame yra kažkas didesnio nei vien aš. Be abejo, aš galiu klysti, bet tikiu prasme.
Nuo pat mažens man skauda. Supranti? Aš vat žiūriu į savo nuotrauką: pusantrų metų berniukas. Toks išsigandęs. Pažįstu šitą žvilgsnį, aš niekaip negaliu jo iš savęs iškraustyti. Tas mažas berniukas žiūri ir bijo. Ir galvoja: „Kas čia? Kodėl jūs visi vieni kitus taip skaudinat???“
Ir ta baimė lieka mano viduje. Iki dabar. Ir nuo vaikystės aš pradedu galvoti, kad „ok, čia tik žaidimas. Jei viskas bus kaip žaidimas, tai niekas neturės galios išties mane sužeisti. O aš negalėsiu iš tikrųjų ko nors taip įskaudinti, kaip buvo įskaudinti tie, kuriuos mačiau augdamas“.
Bet aš nebenoriu žaisti. Turiu omenyje, nebenoriu žaisti to „blogojo“ žaidimo – kai niekada iš tikrųjų negyvenu, tik žaidžiu, kad gyvenu. Vaidinu, kad gyvenu.
Tavyje esantis tikrumas kaip skalpeliu perpjovė mano gynybinius kiautus ir pozas. Ir pajutau, kad gali būti kažkas daugiau, tikrai. Paragavęs to, supratau, kad manęs nebetenkina tie paviršutiniški žaidimai. Aš vėl išgirstu, kad Tu nieko nenori įrodyti. Tiesiog būti, visavertiškai, stipriai. Man regis, kad aš pats bandau įrodyti per daug. Kad esu vertas meilės, kad nusipelniau būti mylimas. Gal iš čia ir kilo postūmis eiti į sceną. Nežinau. Bet dabar, su Tavimi, aš mokausi tiesiog būti ir tai yra nuostabu.
Lapkričio 19 d. laiške rašei: „Aš jaučiu, kad kažkas artėja. Negaliu įvardinti, kas tai yra. Atrodo, kad tai svarbiau už bet kokį kasdienybės įvykį.“ Kaip manai, ar jau buvai pajautus to mažo stebuklo virpesius?
Kai dar gyvenau vienuolyne, brolis Mišelis sakė, kad per visą žmonijos istoriją nebuvo tokio žmogaus, kuris, eidamas keliu, nesvarstytų: „O čia tikrai tas kelias?“ Aš dabar galvoju apie daugelį pasirinkimų, planų… ir man kyla ne tiek abejonė, kiek baimė – o jeigu būsiu blogas tėtis? O jeigu nesugebėsiu išlaikyti savo šeimos? Kas, jei nuvilsiu savo vaiką??? Jei nuvilsiu Aušrą…
Bet galiausiai reikia nutildyti savo viduje visą tą nerimą dėl ateities. Dabar aš čia. Su Tavim. Ir tai yra gera.
Būki laiminga ir palaiminta. Myliu Tave.
2018-12-26
Labas, Aušra, mano akių šviesa. Būk pasveikinta, Aušra, mano džiaugsmo pilnatve. Mane vėl kankina nemiga. Bet esu dėkingas už galimybę tą nakties laiką paaukoti Tau. Galvojau, kaip galėčiau Tave įvardinti taip, kad tai nusakytų visą tą stebuklą, kuriuo esi. Bergždžiai… esi daugiau nei žodžiai. Prisiminiau nuostabų tekstą Senajame Testamente – Giesmių Giesmę. Norėčiau ją su Tavimi skaityti. Norėčiau net ją įrašyti su Tavimi garso įrašų studijoje (reikės ten balsą priduoti). Štai intarpas:
[Ji:] Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukterys, kaip Kedaro palapinės, kaip Saliamono palapinių dangos! Nežiūrėkite iš aukšto į mane, kad aš tamsiaveidė; tai saulė mane įdegino. Mano motinos sūnūs supyko ant manęs ir padarė mane vynuogynų prižiūrėtoja. Savo pačios vynuogyno neprižiūrėjau. Pasakyk man, mano tikroji meile, kur ganai savo kaimenę, kur guldai ją vidudienį poilsio, kad nebereikėtų man daugiau klaidžioti kaip bastūnei palei tavo draugų kaimenes.
[Choras:] Jeigu tu nežinai vietos, – o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.
[Jis:] Tu, mano meile, panaši į kumelaitę tarp faraono kovos vežimų. Žavūs tavo skruostai puošti pintomis grandinėlėmis, o tavo kaklas – karoliais. Iš aukso nukalsim tau grandinėles, išpuošime jas sidabru.
[Ji:] Kol karalius ilsisi savo kambary, mano nardas pripildo orą kvepėjimo. Mano mylimasis man – miros ryšulėlis, prigludęs tarp mano krūtų. Mano mylimasis man – henos žiedų puokštė En Gedžio vynuogių soduose.
[Jis:] Kokia tu graži, mano mylimoji, kokia tu graži, tavo akys kaip balandžių!
[Ji:] Koks tu gražus, mano mylimasis, iš tikrųjų gražus! Mūsų guolis pavėsinėje; sijos mūsų namų – iš kedrų, o gegnės – iš kiparisų.
Man graži šių mylimųjų istorija. Ir kaip ji užsibaigia. Ir paskutiniai žodžiai šioje ištraukoje byloja, kad jie namus randa gamtoje, nes niekur nėra tokios pastogės, kurioje tilptų jų meilė. Gal jie net neturi tokių pastogių. Bet tas šventas naivumas ir paprastumas dabar vis dažniau aplanko ir mane patį. Priimu tai kaip dovaną.
Dabar aš suprantu, mylimiausioji būtybe, dabar aš suprantu. Nėra tinkamo laiko. Yra tiesiog laikas ir tai, ką mes nuspręsime su juo daryti. Ir aš dėkingas už tai, kad dalį savo laiko paskyrei man. Tavo žodžiai manyje įkrito giliai. Esmingai. Prasmingai. Aš Tavim tikiu. Gal tai, kad ir Tu tiki manimi, nereikalauja jokio paaiškinimo, priežasties, pasekmių… Dabar yra laiko ir yra tai, ką nuspręsime su juo daryti. Aš nusprendžiau – savo laiką atnešu ant mūsų meilės aukuro.
Noriu, kad būtum mano žmona, mano vaikų motina, mano draugė, mylimoji, kompanionė, užtarėja, patikėtinė, bendražygė… Ar reikalauju per daug? Gal. Bet pažadu Tau atsimokėti tuo pačiu. Būsiu Tau viskuo, kuo galiu būti (kartais net ir tuo, kuo negaliu, šypt).
Rytojus nuolat lieka rytojumi, mes išties niekada nenueinam toliau nei „rytoj“ horizonto linija. Iš esmės netgi nenueinam toliau negu yra „Čia“ ir „Dabar“. Aš galvojau, kaip galėčiau Tau pasipiršti. Maniausi pasipiršiąs poetiškai, romantiškai, didingai. Vos ne atjočiau baltu žirgu į Tavo diplomų teikimo ceremoniją ir pasipirščiau… Bet suvokiu – yra čia ir yra dabar. Ir tas akimirksnio spontaniškumas mane persmelkė, kai pasipiršau Tau beeidamas bažnyčion.
Man šios šventės, kaip ir daugelis kitų, užvis labiausiai liudija tokią tiesą: „Mes gyvename.“ Aišku, tame telpa ir „gyvenome“, greičiausiai ir „gyvensime“. Bet dabar ir čia yra tik tai: mes gyvename. Aš gyvenu. Tu gyveni. Ir tai yra tiesa, kuria galima tikėti. Nes mes esam. Ir tas „esam“ kinta su kiekviena sekunde.
Galbūt mano švenčių (ir viso gyvenimo) prasmė telpa į tą žodį – „esu“. Esam. Gal atrodytų kvaila, bet kartais tikrai pamirštu, kad esu. Ne vien vegetuoju, atlikinėju funkcijas, dirbu… Esu. Tiesiog esu. Ir Tu, paukštuk, mylimoji, Tu irgi esi. Kreipiuosi į laiką: ir tu, laike, esi, nors mes turbūt niekada nesuprasim, kas tu iš tikrųjų.
Šita esatis, kuri mus apjungia ir vienija tame pačiame erdvėlaikyje – šita esatis, man regis, ir yra švenčių prasmė. Ir viso gyvenimo.
Gali būti, kad mums bus sunku. Galbūt mums trūks pinigų, laiko, jėgų, galimybių… Žinai, šiandien per Mišias sutikau Adomą Kačiušį (Danguolės sūnų, mano brolio klasioką). Jam prisipažinau, kad man labai baisu, kad nebūčiau toks, kaip mano tėvas. Jis pasakė, kad net jei padarytumėm tas pačias klaidas kaip ir mūsų tėvai – mes vis tiek turime galimybę pripažinti savo klaidas ir už jas atsiprašyti.
Gali būti, kad bus sunku. Bet dabar mūsų ryšyje aš ieškau ne laikino malonumo. Kai ieškodavau vien tik jo, viskas būdavo banalu ir lengva. Dabar noriu ne ieškoti, o kurti – kartu su Tavim. Ir tam reikės daug mūsų abiejų jėgų. Bet jos pasitarnaus, mano akimis, nuostabiausiam tikslui. Šeimai.
Aušra, nuostabioji, gražioji Aušra… Aš tikrai labai bijojau būti tėčiu. Labai nenorėjau. Kai pasakei man apie mūsų vaiką, aš suvokiau vieną dalyką. Esmė jau nebe tai, ar noriu būti tėvu, ar ne. Dabar aš nebeužduodu sau jokio klausimo. Turiu tvirtą teiginį – noriu būti pats geriausias tėvas pasaulyje. Ir geriausias vyras, šypt.
Nenoriu nieko nuo Tavęs slėpti. Jei galėčiau, perkurčiau net praeitį, kad galėčiau save Tau įteikti kaip švarų kūrinį. Dabar esu susitepęs, nusikaltęs, nuodėmingas… Bet kartu ir labai mylintis. Tu man esi svarbiausia. Tu man reikalinga. Nėra kito žmogaus, kuris būtų matęs tiek mano sielos. Ir nėra kito tokio, kurio sielą esu patyręs taip, kaip Tavąją.
Dabar mane jau ima miegas. Mane nuramino mintys apie Tave, tai, kad esi taip arti. Keliauju miegoti. Meldžiuosi už Tave, apglėbiu savo maldomis ir apkamšau gerais linkėjimais.
Nesušalki.
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete
2020 m. Nr. 1
Pabaiga. Pradžia 2019 m., Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
Santykiai su dėstytojais
Akademinės grupės tuo metu (1959–1964) būdavo nedidelės – apie dešimt studentų, su savo dėstytojomis susitikdavom bene keturis ar penkis kartus per savaitę. Mūsų santykiai buvo gana šilti, netgi motiniški, nes dėstytojos neblogai mus pažino ir kartkartėmis leisdavo sau taktiškai užsiminti, kad tas kavalierius gal nėra pats geriausias pasirinkimas; šitas suknelės fasonas dabar labai madingas, na, o plaukų gal dar ir nevertėtų dažyti – ką darysit senatvėj? Buvom mokomos ir svarbesnių dalykų – užjausti ir padėti viena kitai. Kai rinkdavom pašalpą sergančiai kurso draugei, dėstytojos irgi prisidėdavo. Mes, savo ruožtu, irgi turėjom tam tikrą solidarumo su dėstytojais jausmą. Filosofijos seminarus mums vedė Jonas Rimantas Skiauteris, buvęs anglistas. Turėjo silpnybę išmesti taurelę ir, mūsų džiaugsmui, seminarus dažnokai praleisdavo. Vieną kartą sužinojom, kad į jo paskaitą ateis vizitatorius, ir iškart sumetėm kodėl. Spontaniškai nusprendėm kalbėti angliškai, o tikrintojui, kaip ir tikėjomės, anglų kalba buvo neįveikiamas barjeras.
Ko dar, be anglų kalbos ir gyvenimiškų tiesų, mes galėjom išmokti iš savo dėstytojų? Manyčiau, sąžiningumo, pareigos jausmo, kolegialumo, nepakantumo apkalboms ir intrigoms, pagarbos studentams. Vis prisimenu Aleksandrą Dantaitę, kuri sakydavo, jog geras pedagogas turi turėti aktorinių gabumų; visų pirma, jis turi sugebėti valdyti auditoriją, sutelkti studentų dėmesį, o pravėręs auditorijos duris, už jų palikti visus rūpesčius ir blogas nuotaikas. Tokie ir buvo dauguma mūsų dėstytojų. Ir, be abejo, iš jų perėmėme meilės ir pasididžiavimo jausmą, kad dirbame mūsų senajame universitete. Kai man kartą pasiūlė dirbti kitoje katedroje ir kitose patalpose, net nesvarsčiusi atmečiau pasiūlymą – ten nebūtų buvę mūsų senojo universiteto auros.
Dar viena sritis, kurioje jautėme dėstytojų įtaką, – dėmesys tam tikram drabužių stiliui. Mūsų katedros dėstytojos rūpinosi savo apdarais, derindavo net smulkiausias detales – kaip sakydavo R. Aprijaskytė, „it is the gloves that make a lady“[1]. Mums, kurių dauguma buvo iš neturtingų šeimų, jos atrodė elegancijos viršūnė. Klostyti languoti sijonai, vilnoniai megztinukai, šviesūs paltai, dailios beretės, – visas tas angliškas škotiškas stilius buvo tam tikras mūsų katedros dress code ir lig šiol man atrodo labai gražus (tais laikais buvo manoma, jog drabužis turi atspindėti dėstytojo statusą; vienu metu sklido gandas, kad rektorius J. Kubilius piktinosi dėstytojomis, per paskaitas dėvinčiomis ne sijonus, o kelnes. Prieš kelnes nebuvau labai kategoriškai nusistačiusi – mūsų fakulteto auditorijose būdavo siaubingai šalta, ir vis dėlto pasijutau nemaloniai nustebinta, kai neseniai viena kolegė atėjo ginti disertacijos džinsuota; kaip būtų pasakiusios mūsų dėstytojos, „no sense of the fitness of things“[2]).
Tais laikais drabužiai atliko ir tam tikrą atpažinimo funkciją – ilgas nutįsęs sijonas, rankų darbo megztukas – lituanistė; aukštakulniai, įmantri šukuosena, ryškus makiažas – rusistė. Iškart buvo galima atskirti prancūzistes – kostiumėliai à la Chanel, žabo, mezginiai, kliošai, skrybėlaitės. Vienu metu buvo labai madingi puikūs rankų darbo mezginiai iš naminės vilnos, ir fakulteto koridoriuose matydavai ant palangės pritūpusias mezgančias studentes – „necessity is the mother of invention“[3]. Gerai, kad dabar nebėra to necessity, bet truputį gaila, kad studenčių drabužių stilius susiniveliavo.
Labai dažnai mes su kolegėmis, kalbėdamos lietuviškai, imam ir įterpiam kokią nors frazę angliškai. Šį gal ir nelabai pagirtiną įprotį paveldėjom iš savo dėstytojų, kurios mus skatino „mąstyti angliškai“: jei prabudus galvoje sukasi angliškos, o ne lietuviškos frazės, tai jau gerai! Todėl šis tekstas su angliškais ir kitų kalbų intarpais atspindi tą savotišką mąstymo – ir kalbėjimo – būdą, būdingą mano kartos anglistams.
Mūsų dėstytojos buvo karštos savo specialybės patriotės – su mumis ir po paskaitų kalbėdavo tik angliškai. Pamenu, studentai manė, kad, pavyzdžiui, dėstytoja R. Aprijaskytė net nemoka lietuviškai. Kai pradėjau gauti jos laiškus iš Izraelio, buvau maloniai nustebinta – jie parašyti puikia literatūrine lietuvių kalba, gi dėstytoja N. Kameneckaitė ir laiškuose liko ištikima anglų kalbai.
Pramogos
Čiurlionio bendrabutis buvo strategiškai puikioje vietoje – į tuometinį Operos ir baleto teatrą galėjai nubėgti per dešimt minučių. Tada stovimų vietų bilietai į teatrus ir Filharmoniją buvo įkandami net studentams – kainavo vos keliasdešimt kapeikų. Bet buvo ir pramogų, kurios nieko nekainavo – tai šokiai Filologijos ar Chemijos fakultete arba aktų salėje (dabar – Didžioji aula) Čiurlionio gatvėje. Mūsų fakultete buvo šokama dabartinėje Krėvės arba 93 auditorijoje. Į „filologyno“ šokius ateidavo istorikai, užsukdavo teisininkų ir ekonomistų. Šokdavom ir tango, ir polką su ragučiais, ir valsą, o vėliau ir tvistą, – nelygu, kokių plokštelių turėdavo ir kokias grodavo rengėjai. Gyvos muzikos paprastai nebūdavo.
Nemažai mano kartos anglistų dainavo akademiniame chore, kuriam daug metų vadovavo Pranas Sližys, labai kultūringas ir profesionalus dirigentas, kuris bandė ugdyti mūsų muzikinį raštingumą – mokė dainuoti iš natų. Pakliūti į universiteto dainų ir šokių ansamblį buvo daugelio studentų svajonė – jis koncertuodavo ne tik Maskvoj, bet netgi pačioj Lenkijoj! O mūsiškis choras – tik Ukrainoje…
Tais laikais dar buvo laikomasi senųjų studentiškų tradicijų – fuksų krikštynos, mediumas, išleistuvės buvo svarbūs ir malonūs įvykiai. Ilgą laiką mediumas buvo švenčiamas su fizikos studentais: fiziko ir anglistės šeima tada buvo gana dažnas ir, regis, ne pats blogiausias derinys.
Dar viena pramoga buvo rudeninės talkos kolūkiuose ir vadinamosios vasaros darbo ir poilsio stovyklos. Rudenį, kai skindavom obuolius ar kasdavom bulves, iš studijų kalendoriaus iškrisdavo beveik mėnuo, tačiau tai buvo puiki proga arčiau susipažinti ir, kaip tada sakydavo, „sucementuoti kolektyvą“. Universiteto suole užsimezgusi draugystė dažnai išlikdavo visam gyvenimui – kai kurie seniai studijas baigę mūsų alumnai ir dabar susitinka bent kartą per metus.
Baigusi pirmąjį kursą, dalyvavau etnografinėje ekspedicijoje kartu su Konservatorijos studentais – užrašinėjome liaudies dainas. Dzūkijoje pirmą kartą išgirdau raudą – moteris apraudojo savo brolelį, žuvusį miškuose. Įspūdis buvo sukrečiantis. Kažin, ar ši tradicija dar gyva?
Studijos ir jų lygis
Be kokių keturių ar penkių egzaminų per sesiją, kaip ir dabar, rašydavom kursinius darbus, bet kaip juos rašyti, nebuvo mokoma. Mat buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad į universitetą įstoja ne patys kvailiausi, taigi jau turintys teksto kūrimo ir analizės gebėjimų. Vis dėlto, kai rašiau kursinį darbą apie vienos Williamo Shakespeareʼo pjesės charakterių kūrimą, buvau visai sutrikusi, nežinojau nei kas tie charakteriai, nei kaip jie gali būti kuriami. Deja, studentai tada dažniausiai nedrįsdavo klausti dėstytojų patarimo, o patys dėstytojai irgi nesisiūlydavo.
Rašyti diplominį darbą nebuvo privaloma – vietoj jo galėjai laikyti valstybinį anglų kalbos ir literatūros egzaminą. Buvau vienintelė kurse, rašiusi diplominį darbą apie vienkamienius sinonimus, tokius kaip beautiful – beauteous, womanlike – womanly – womanish. Labai daug padėjo vadovė doc. N. Kameneckaitė. Kai neseniai peržiūrėjau savo darbą, pamačiau, kaip puikiai ji nusimanė apie mokslinio darbo turinį ir struktūrą ir man tai išaiškino; darbe yra visos būtinos mokslinio teksto dalys, išskyrus vieną esminę – literatūros apžvalgą (turbūt todėl, kad tos literatūros tada ir nebuvo). Gindama darbą, patyriau nesmagų momentą – oponentė E. Pareigytė sakė patikrinusi vieną pavyzdį ir nurodytame puslapyje jo neradusi. O rasti ir negalėjo, nes tą puslapį buvau pati sugalvojusi – pavyzdys buvo toks geras, kad surizikavau pateikti su išgalvotu šaltiniu ir, aišku, pagal Merfio dėsnį, įkliuvau. Prisimindama šį epizodą, visą gyvenimą aiškinau studentams, kaip svarbu, radus tinkamų pavyzdžių, iškart juos dokumentuoti.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pradėjom bendrauti su užsieniečiais, išgirdom daug komplimentų apie mūsų anglistų kompetenciją, ypač geras fonetikos ir gramatikos žinias. O juk mes mokėmės – ir dar ilgai mokėme savo studentus – anglų kalbos, panašiai kaip lotynų, tarsi mirusios, negyvos. Mokėmės jos nagrinėdami literatūros kūrinius, kurių pasirinkimas buvo labai ribotas, o kitokie funkciniai stiliai, išskyrus gal tik anglų komunistų leistą laikraštį „The Morning Star“, buvo neprieinami. Galėjom naudotis tik Maskvoje ar Leningrade išleistais vadovėliais – Lietuvos anglistams dar negreitai buvo suteikta teisė rašyti ir spausdinti savo vadovėlius (jei neklystu, pirmąjį anglų literatūros vadovėlį mokykloms parašė Angelė Šurnaitė ir Gražvydas Kirvaitis). Nebuvo televizijos, radijo (bent jau bendrabutyje ar katedroje), teturėjome keletą fonetikos įrašų ir porą dėstytojų, kurie buvo studijavę Anglijoje. Tiesa, retkarčiais pasišnekėdavom su ponia Margaret Airey, bet ji nebuvo filologė ir naudos iš to daug neturėjom (buvo kalbama, kad jos vyras, Anglijos komunistas, ten tapo persona non grata ir turėjo persikraustyti į savo svajonių šalį). Naudojomės Miulerio anglų–rusų kalbų žodynu, nes Hornbyʼio aiškinamasis anglų kalbos žodynas buvo perspausdintas rotaprintu man būnant jau bene ketvirtajame kurse. Jį galėjo įsigyti visi anglistai – ir tai buvo tikras stebuklas! (L. Pažūsis neseniai prisiminė, kad tada Vilniuje tebuvo dvi ar trys vietos, kur buvo galima pasinaudoti rotaprintu, tad, jo manymu, žodynas galėjo būti perspausdintas Ministrų Taryboje, kurioje dirbo dėstytojos G. Špokevičienės vyras.) Nepaisant viso tuometinio mūsų elgetiškumo, talk and chalk [4] metodikos, mes turėjom sąžiningus ir pasiaukojamai dirbančius dėstytojus. Jų pastangos kone prilygo Sizifo darbui.
Mano bendrakursės
Mano kurse buvo apie dvidešimt studenčių, nors paskutiniaisiais metais iš kažkur atsirado du vyrai. Turėjom tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą, nes buvom toks vidutiniokių kursas, o prieš mus baigė L. Pažūsio kursas, kuriame mokėsi daug medalininkų. Dabar sunkoka įsivaizduoti, bet tais laikais ir į anglistiką, ir į lituanistiką stodavo daug abiturientų, baigusių vidurinę su aukso ar sidabro medaliu.
Mūsų kurso santykiai nebuvo labai draugiški. Man labai patiko mokytis – būdavo, kopiu aukštyn Kalinausko gatve į bendrabutį ir kartoju visokius ką tik išgirstus posakius: „to go west“, „to kick the bucket“, „to join the silent majority“ ir pan. – juk tai taip įdomu! Mane laikė „zubryla“. Anuomet buvo įprasta pasigirti: „Žinai, nieko nesimokiau, o gavau ketvertą“ (penkiabalėje skalėje).
Kurse buvo kelios vilnietės, kitos – iš įvairių Lietuvos kampelių ir nelabai pasiturinčių šeimų, tad reikėjo gyventi itin taupiai. „Per dieną negaliu išleisti daugiau kaip vieno rublio“, – tvirtino mano grupiokė iš tuometinio Kapsuko. O aš stebėjausi: suvalkietė, o tiek daug išleidžia! Rodos, nuo antro kurso pradėjom uždarbiauti privačiomis pamokomis. Nuo to laiko jaučiu pagarbą žydų šeimoms: studijuodama turėjau daugiau kaip dešimt privačių mokinių, ir iš jų tik viena buvo lietuvaitė (beje, žydaitės visose anglistų grupėse ilgą laiką sudarydavo apie trečdalį studenčių).
Po studijų buvom skiriamos dirbti po visą Lietuvą išsibarsčiusiose mokyklose. Išvengti paskyrimo į nepageidaujamą vietą buvo galima tik ištekėjus už tinkamo vyro (tiesa, mūsų laidai dar pasisekė – paskyrimai buvo į didesnių miestų mokyklas, gi geriausios buvusios mano studentės prieš pat Sąjūdį, kai vidurinėse anglų kalbos mokytojų netrūko, savo karjeras pradėjo vaikų darželyje ar pionierių vadovėmis). Baigiau universitetą cum laude, arba, kaip tada sakydavo, „su raudonu diplomu“, ir kai man buvo pasiūlyta dirbti katedroje, jaučiausi labai laiminga.
Retkarčiais susitinku su savo kurso draugėmis. Dauguma jų visą gyvenimą dirbo mokyklose ar institutuose. Zinaida Stanevičienė apsigynė metodikos disertaciją ir, kaip ir Vida Mickevičienė, daug metų dirbo mūsų universitete. Virginija Jakutienė – žurnalistė ir vertėja, Genovaitė Balsevičienė irgi daug metų dirbo žurnaliste, vėliau buvo ilgametė Lietuvos avialinijų atstovė Anglijoje ir Airijoje. Kelios iš mūsų kurso gyvena Anglijoje ir Amerikoje. Dabar dauguma, manau, jau „užtarnautam poilsyje“. Turbūt galima sakyti, kad, pasirinkusios kadaise atrodžiusią visai neperspektyvią specialybę, nesuklydom – be darbo nė viena nelikom.
Aš – Anglų filologijos katedros dėstytoja
1964 m. rugsėjo pirmosios rytą, dar nepripratusi prie minties, kad buvę dėstytojai dabar jau bus mano kolegos, stoviniavau prie katedros durų, niekaip nepasiryždama jų praverti. Dėstytoja E. Pareigytė suprato mano būseną, paėmė už rankos ir, įvedusi į katedrą, pristatė kaip būsimą kolegę. Tąsyk peržengusi katedros slenkstį, užsibuvau joje beveik pusę šimto metų. Iš pradžių mūsų katedra glaudėsi senosiose patalpose (dabar – Doktorantų kabinetas), o vėliau kartu su Vokiečių filologijos katedra persikraustėm į dabartines patalpas už Mūzų menės. Pirmame kambarėlyje prie lango stovėjo du rašomieji stalai: prie vieno, kairėje, sėdėjo mieloji Levutė Germanavičiūtė, ilgametė mūsų katedros sekretorė, prie kito, dešinėje, – vokiečių katedros sekretorė Verutė Feigelmanienė, pasižymėjusi fenomenalia atmintimi (mūsų katedroje tokią pat Dievo dovaną turėjo Adelė Vilčinskienė, kaip poterius išberdavusi bet kurios laidos studentų pavardes ir vardus, – kaip aš jai pavydėjau!). Kitame kambarėlyje prie savo stalų buvo įsitaisę abiejų katedrų vedėjai. Vietos buvo nedaug. Apie kokį nors kavos gėrimą ir kalbos nebuvo, į katedrą dažniausiai užsukdavom tik su reikalu, į posėdį ar su vedėju aptarti krūvio.
1964–1966 m. dėsčiau fonetiką ir leksiką pirmojo kurso anglistams. R. Aprijaskytė buvo pasiūliusi fonetikos korekcinio kurso idėją. Jo tikslas –identifikuoti pirmakursių tarties trūkumus ir taisyti juos įvairiausiais pratimais. Anglistų grupių tada jau buvo gal penkios ar šešios, fonetiką dėstėm keliese, o R. Aprijaskytė mums vadovavo. Prieš kiekvieną paskaitą gaudavom maždaug pusės valandos instrukciją, į ką atkreipti ypatingą dėmesį ir ką reikėtų daryti. Dažnai jos patarimai užsitęsdavo, ir kai pavėlavusi kartą bandžiau tyliai prasmukti į savo auditoriją per pereinamąją, kurioje dirbo doc. R. Mironas, nepasisekė – studentams girdint jis man užkūrė tikrą pirtį. Kai kitą kartą nesiryžau nutraukti R. Aprijaskytės, neišvengiamas susidūrimas su docentu atrodė toks siaubingas, kad nusprendžiau į savo paskaitą verčiau visai neiti. Neabejojau, kad turėdami tokį kaimyną mano studentai sėdės tyliai kaip pelės po šluota. Neapsirikau.
Baigę korekcinį kursą, studentus mokėme naudodamiesi Maskvoje išleistu vadovėliu (rodos, Galperino). Čia jau dėstytoja mums, matyt, nevadovavo, nes ji tikrai būtų patarusi nekankinti pirmakursių štai tokiu eilėraščiu:
You have no enemies you say
Alas my friend the boast is poor
He who has mingled in the fray of duty
Must have made foes.
If you have none
Small is the work that you have done ir t. t.
(Charles Mackay, XIX a. škotų poetas)
Viliuosi, jog šį idiotizmą studentai man atleido.
Prisiminusi pirmuosius darbo metus, galvoju, kad pradedantiesiems dėstytojams tikrai reikia metodinės pagalbos, nors dabar jiems turbūt jau lengviau – dabartinis vadovėlis paprastai susideda iš trijų knygų – mokytojo, studento ir užduočių. Mes turėjom tik vieną vadovėlį, gi daugumą užduočių reikėdavo sugalvoti patiems. Ir metodikos žinių trūko, nes buvom išklausę tik metodikos istorijos kursą. Kaip elgtis paskaitoje, niekas nemokė, tad dažniausiai kopijuodavom savo dėstytojus ir pasikliaudavom intuicija. Tiesa, tais laikais, ypač artėjant peratestavimui, bent keletas kolegų turėdavo apsilankyti peratestuojamojo paskaitose ir per posėdį pateikti savo įvertinimą. Manau, kad tai buvo neblogas reikalavimas – ir dėstytojas pasitempdavo, ir vizitatorius galėdavo geriau susipažinti su savo kolegomis.
Kaip jau rašiau, buvome pasiekę neblogų rezultatų, mokydami anglų kalbos beveik kaip mirusios. Paprastai naudojome vadinamąją aktyvizacijos metodiką: iš žodyno išrinkti žodžiai būdavo įterpiami į sugalvotą situaciją. Pavyzdžiui, žodžio „fair“ aktyvizuojami junginiai būtų tokie: „all is fair in love and war“, „fair weather friends“, „a faint heart never wins a fair lady“ ir pan., tad reikėdavo sugalvoti istoriją, kuri būtų įdomi ir kurioje būtų galima pavartoti kiek įmanoma daugiau tokių posakių. Lengva nebūdavo.
Studijos Leningrade
Visą gyvenimą smagiausia man būdavo ne tada, kai mokiau kitus, o tada, kai pati mokydavausi. Į doktorantūrą pakliūti tada šansų neturėjau, Anglija, be abejonės, buvo nereali svajonė, bet keliuose Sovietų Sąjungos anglistikos ir prancūzistikos centruose – Maskvos, Leningrado, Rygos, o gal ir Minsko universitetuose – buvo įkurti (atrodo, apie 1962 m.) dvejų metų Aukštieji pedagoginiai kursai. Mūsų katedroje jie buvo gana populiarūs, kelios kolegės – Lilija Talmantienė, Birutė Kiškytė, Olimpija Armalytė, Emma Geniušienė, Adelė Vilčinskienė – yra juos baigusios.
Taigi padirbėjau universitete dvejus metus, ištekėjau ir 1966 m. įstojau į Leningrado universiteto dvimečius Aukštuosius pedagoginius kursus. Juose turėjau gerą progą Sovietų Sąjungos kontekste įvertinti Vilniaus universitete įgytas žinias (kursuose mokėsi studentai iš visos Sąjungos). Mes, lietuviai (ne tik anglistai, bet ir prancūzistai), išsiskyrėme geromis praktinių disciplinų – leksikos, fonetikos, gramatikos – žiniomis, tačiau iš teorinių disciplinų jomis negalėjome labai pasigirti.
Dauguma Leningrado universiteto dėstytojų buvo neordinarinės asmenybės ir pripažinti savo srities autoritetai. Iš jų parašytų vadovėlių buvo mokomasi visoje Sąjungoje (prof. Ninos Djakonovos analitinio skaitymo vadovėlius ilgai naudojome su savo studentais). Pirmą kartą gyvenime klausiausi įdomiausių literatūros paskaitų ir būtent tada supratau, kad literatūros dėstymas – tai ne biografijos ar turinio atpasakojimas. Pasirodo, net teorinė gramatika ar kalbos istorija, kurią dėstė prof. Irina Ivanova, gali būti visai įdomus dalykas. Labai mėgau dėst. Valentinos Kaušanskajos praktinės gramatikos paskaitas (vėliau jos vadovėliu daug metų naudojomės savo darbe). Gerokai pagyvenusi dėstytoja, kurią vadinom „babuška“ (sklido gandų, kad buvo baigusi Kilmingųjų mergaičių institutą), dėstė naujausių sintaksės krypčių kursą (beje, stažuodama Upsalos universitete turėjau progą dalyvauti vienos daktaro disertacijos gynime. Jos tema – „Disjunctive Questions in Modern English“ – mane labai nustebino, nes mūsų „babuška“ šią temą buvo išgvildenusi jau prieš trisdešimt metų). Mūsų mylimas Slavikas (būsimasis prof. Voroninas), pristatydamas gausybę anglų kalbos judėjimo veiksmažodžių sinonimų, sugebėdavo taip sudominti, kad mes net negirdėdavom, kada jis ima mikčioti. Klausėmės labai įdomaus kurso apie Anglijos dailę (kiek žinau, pas mus dėst. L. Talmantienė irgi supažindindavo studentus su anglų dailininkais ir specifiniais dailės terminais).
Leningrado universitetas tada garsėjo savo demokratiškumu – juk ten buvo priimti studijuoti buvę politiniai kaliniai – prancūzistas Dangerutis Čebelis ir anglistas Algis Geniušas. Buvo malonu, kad mus atleisdavo nuo vertimo iš anglų į rusų kalbą, suprasdami, kad ji mums ne gimtoji. Ir iš tiesų rusiškai mokėjom nepakankamai gerai, padarydavom juokingų klaidų – mano draugė prancūzistė Nijolė Teiberienė, painiodama panašaus skambesio žodžius merzliačka („šaltmirė, sušalėlė“) ir merzavka („niekšė, bjaurybė“), visą laiką skųsdavosi: „Ja takaja merzavka, ja vsio merznu i merznu“[5], o kitas prancūzistas, sutapatinęs formas raspolagajus („įsitaisau, atsigulu“) ir razlagajus („pūvu, trūniju“), mandagiai atsiprašydavo savo svečių, kai šie užklupdavo jį išsitiesusį ant lovos: „Izvinite, čto ja tut razlagajus“[6].
Studijos Leningrade buvo puiki proga ne vien pagilinti savo specialybės žinias, bet ir pasinerti į tenykštę kultūrinę aplinką: lankydavom paskaitas Ermitaže, eidavom į Glinkos salę (ten pirmą kartą išgirdau Mtislavą Rostropovičių), stengėmės pamatyti garsiausius spektaklius. Negaliu pamiršti, kokį gilų įspūdį paliko vyrų choro giedojimas cerkvėje Šv. Velykų naktį.
Parengė Regina Venckutė ir Jurga Katkuvienė
[1] Būtent pirštinaitės moterį paverčia dama.
[2] Nejaučiama, kur kas tinka.
[3] Nepriteklius – išradingumo motina.
[4] Liežuvis ir kreida.
[5] Aš tokia bjaurybė, vis šąlu ir šąlu.
[6] Atsiprašau, kad čia pūnu.