Proza verstinė
Linor Goralik. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius
Linor Goralik (gimė 1975 m. Dniepropetrovske, Ukrainoje) – poetė, prozininkė, žurnalistė. Nuo 1989-ųjų gyveno Izraelyje. 1991–1994 m. Beer Ševoje, Ben Guriono universitete studijavo kompiuteriją. Nuo 2000-ųjų gyvena ir dirba Maskvoje. Išleido poezijos, prozos, komiksų knygų. Bendradarbiauja spaudoje, surengė keletą personalinių parodų. Apdovanota „Triumfo” premija už poeziją (2003) ir „Portalo” premija už trumposios prozos ir eilėraščių rinkinį „M1 sektoriaus gyventojų tautosaka” (2012). Linor Goralik Vilniuje 2013-ųjų liepą dėstė Vasaros literatūros seminaruose.
*
Keliauja siela, supasi
ir atsidūsta eidama:
„Ak, tuoj užmušiu ir nuknisiu,
ir užsigeisiu, – jau geidžiu! –
juk siela aš gyva.
Diena dienon, iš baimės kvapą vos atgaudama
einu einu, aš siela paklusni, aš dar gyva,
jau tirpsta man kojelės,
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengus dešinėn),
kad tik aš nepargriūčiau (netyčia žengusi kairėn) –
kad tik aš nepamesčiau nurodyto takelio
nuo namo lig metro,
nuo namo lig metro
pro šaltus tamsius kiemus.
Aš leisgyvė esu – ogi lentutė supas,
pamiršti negaliu, kad baigiasi lentos galiukas, –
ir aš – vis tiek! – aš greit parkrisiu.
Tuomet verčiau užmušiu ir nuknisiu,
išsiųsiu šulinius į Puatu,
ir Ukrainą alinsiu badu.
Manęs jau neišgąsdins pragaras.”
*
Po valandėlės siela padeda pieštuką ir užsimano gerti,
uždegti šviesą prašo kūną, kad jai netektų tamsoje blaškytis,
paprašo leist numigti, bet nemiega, į skendą žvelgia vandeny,
į savo atspindį artėjančios tamsos žiede.
Po valandų dviejų siela pabaigia suskaityti vardus,
ir ištaria: „Na na”,
atverti langą prašo kūną,
o kūnas šnabžda: „Na…”,
tačiau negirdi siela, – kelias, padeda pieštuką,
apsiauna batelius ir ima krepšį šovinukų,
prie stalo artinasi. Laukia vakarienė.
O kūnas tylutėliai stovi viršum jos, kol šioji plaunasi rankas
ir į kepurę renka lapelius, pamiršta ženklus,
simbolius, pieštuką, lempą, sūnus, žmonas.
Po valandų trijų siela pabaigia gerti kraują, užkanda kūnu,
apsivelka paltuką ir eina link slenkstelio,
kur jiedu, pagaliau, su kūnu skirias,
nerangiai sėsteli
prieš kelią.
Dar sėdi kūnas, o ji jau prie vartelių, pačiam gale takelio.
*
Tamsiai mėlynas tampa žydras.
Blyškus prasimuša ir lėtai lydosi iki baltumo.
Žalias, dar birželį tapęs geltonas,
dabar tampa rudas,
bloškia šviesiai violetinę
ant juodų,
metalinių.
Blyškus pelenis išspjauna raudoną.
Du dėmėtieji apžiūrinėja neaprėpiamai geltoną.
Mikliai vieną dviem, kad besvoris, pieninis
sumištų su skaisčiu raudoniu
ir visa taptų kiek ryškiau,
ypač – žalia ir žydra.
Kaip viskas buvo paprasta, kai raudonieji vaikėsi baltuosius,
žalieji – ruduosius.
Blyškus pelenis dar įsižiūri
į nesuvokiamai žydrą
raudonomis nuo skausmo ir nemigos –
staiga išnyra sidabrinis
akinamam pasiutusiam gausme
arba auksinis
spindinčiame sparnų šnarėjime.
Du dėmėtieji
kilsteli juodus aliejinius.
Viskas galėjo būti paprasčiau,
jeigu ne bespalvė, vangi, kasdienė
ilgainiui nepaverstų raudonų rudais,
mėlynų ir pilkų – žaliais,
visko drauge – dėmėtais,
skubančiais,
vieną dviem,
kol žydra palaipsniui tampa mėlyna,
kol balta blykšta ir traukiasi už neaprėpiamai geltonos krašto,
užliedama ją raudoniu,
išsiliejančiu iš mažyčio juodo
kiek žemiau sulipusių rusvų.
Du dėmėtieji geria drumzliną
iš patamsėjusios geležinės.
Mėlyna greitai juoduoja.
Jie eina lėtai,
vienas jų netikėtai išvemia rudą.
Bręsta Viešpaties vynuogynai,
per smėlynus teka Jo vynas.
Raudonas nepersiskiria.
Baltas lieka miręs.
Miręs – pernelyg sūriu.
Juodas – pilku.
*
Naktį
pačioje nuostabiai šilto mėnesio pradžioje
jis apėjo visus likusius
ir liepė ruoštis.
Kai kurie buvo įspėti iš anksto.
Daugelis – ne.
Iš pradžių jis bijojo,
kad juos išduos
baikštus sutrikęs šurmulys,
dulkėtų spintų trinksėjimas,
isteriškas peilių skimbčiojimas.
Paskui tai tapo nesvarbu.
Išgąstingai rypavo ilgos senos silkinės,
virkavo nieko nesuprantančios mažutės taurelės,
lygintuvai susispietė prie durų
į padėrusią, nuolankią bandą.
Blaškėsi lėkštės,
nesuprasdamos, kaip galima mesti
visą tą priplėkusią mantą, –
patamsėjusias staltieses,
purvinus virtuvinius rankšluosčius,
švenčiausias močiutės servetėles.
Nutukusi troškintuvė, vogčia dairinėdamasi,
mikliai rijo sidabrinius šaukštelius.
Druskinė purtė savo apmusijusią, nutermentą sesę,
isteriškai kartojančią:
„Ji pasivys mus ir išmuš!
Ji pasivys mus ir išmuš!..”
Jis negrabiai trenkė jai
medine riebaluota rankena.
Ji nutilo.
Kada jie pagaliau leidosi žemyn nuo kalvelės,
visa apylinkė juos girdėjo,
visas kaimas pro langus žvelgė į juos.
Kada jie pribėgo upę,
nuo Fedoros žingsnių jau virpėjo
jo blausūs nuo įsisenėjusio purvo
variniai šonai.
Paskutinės gretos prakeikė jį,
ritosi į griovius, atsiliko.
Vidurinės verkė, prakeikė jį, bet ėjo.
Priekinių nebuvo –
tik jis,
linkstančiomis senomis kojomis,
apimtas tylaus atsakomybės ir
abejonių siaubo.
Kada jie vis dėlto pribėgo upę –
išsekę, skilę, įdaužti, –
jis atsigręžė ir tarė jiems: „Štai pamatysite,
mes žengsime į vandenį – o išlipsime iš jo kitokie.”
Tačiau vandenys buvo perskirti.
*
Akmuo prilaiko popierių, žirklės kerpa iš jo parašą
ir antspaudą.
Liko visai nedaug.
Akmuo galvoja: „Na koks aš medbrolis?
Kodėl į mechmatą nestojau.
Nagi vėl imsiu vemti ir svaigti.
Metas šį reikalą baigti.”
Žirklės galvoja: „Viešpatie, kaip noris rūkyti!
Kitam daktariūkščiui paliksiu tvarkyti.
Tai bobos – gulas po kiekvienu spaudu,
kai teks atsakyti – bus baisiai graudu.”
Popierius galvoja, kad liko visai nedaug
ir stengiasi
nerėkti.
*
Kodėl Tėvynei kraujo neduodi?
Kodėl tu, vištele, nepagimdai jautuko?
Štai karvelė barsuką atsivedė,
paršeliokas kiaušinį padėjo,
o briedis katės susilaukė,
kumelė kiškiu pasivertė,
o džeiranas jį auklėja,
o kabarga prie staklių stovi,
o briedis garvežį vairuoja,
o sibiro kurmis rašinėja,
o sparnuotoji lapė smaukinėja,
viatkos šeškas pakampėse stumbrus laužia,
o muksunas ant dykūno pavarė,
o jūrų kiškį ūdra išpiso,
o kiaunė narvalui nurovė galą,
o ruonis damranui šikninis vilkas,
o vagiušis liuskai dėdelis,
o siniavskis vaskai senelis –
tiktai tu, kudakuojanti šliundra,
negali padvėsti iš reikalo,
pagimdyti Tėvynei glušo,
vardan Viešpaties apsigalvoti.
Max Frisch. Arlekinas
2014 m. Nr. 3
Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė
Sekmadienio vakaras, mugė nedideliame mieste, matyti storiausias pasaulyje žmogus – vaizdas koktus, bet kai tik šaukikas paskambina šaižiu varpu, žmonės plūsteli vidun. Taigi jis sėdi scenoje, mažoje ir nutriušusioje, apsitaisęs kaip kinų mandarinas, tas cukralige sergantis vyras iš riebalų ir raukšlių, taukais užgriuvusiomis akimis, bet jis iš tikrųjų juda, jis šypsosi, jis gyvas. Žiūrovai kuždasi. Jautriasielės ponios dangstosi rankomis veidus. Plona lazdele rodydamas į pilvą, kuris primena balioną, šaukikas pateikia trumpą biografiją:
– Ponios ir ponai, – sako jis, – štai vyras, kuris būtų laimingas, jei galėtų dirbti, bet dirbti jis nepajėgia…
Lauke dunda karuselės, skamba, trata, sukasi su spalvotomis lemputėmis ir margais sijonais, iš visų pusių sklinda klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai pagaliau jį pargriauna, pasigirsta sidabrinis varpelis, paskui arija iš „Rigoleto“, aidi šūksniai amerikietiškuose kalneliuose, šūviai šaudykloje… Gotlybas Knolis, mūsų istorijos herojus, sustoja ir užsidega cigaretę.
– Ponios ir ponai! – pasigirsta iš kitos pusės. – Kas bus tas drąsuolis? Siaubo geležinkelis! Tik stiprių nervų žmonėms! Trisdešimt grašių, mes iškart grąžinsime pinigus, jei jums plaukai neatsistos piestu! Siaubo geležinkelis, savaitės potyris!
Viena porelė ryžtasi.
– Drąsiau, drąsiau, užeikite! – šaukia šiapus. – Jūs matote stebuklų stebuklą, jūs matote gryną tiesą – Čau Hing, kinų mandariną, storiausią pasaulyje žmogų, kuris nedirba, – Čau Hing!
Gotlybas jį jau matė; jis pėdina tolyn, pinigų jam likę ne kažin kiek, bet vieno dalyko jis dar norėtų, kol dar neatėjo pirmadienis, kol dar nereikia sėdėti prie stalo. Moteris be apatinės kūno dalies? Gotlybas stabteli, bet, taip ir nesumetęs, kas čia turėtų traukti akį, nueina – pro karštas dešreles, pro tviskančias būdeles, žadančias daugiau, negu gyvenimas gali tesėti…
Gotlybas pasuka prie vienos iš tų be jokios paslapties atvirų būdelių, kur vienam pačiam galima svaidyti kamuolius. Mergina jam paduoda medžiaginių pjuvenų prikimštų kamuoliukų. Suėmęs į saują, Gotlybas paleidžia juos vieną po kito į lėles; į kelias pataiko, bet laimėjimo net sagei neužtenka. Vadinasi, vėl iš pradžių! Antrą, trečią, ketvirtą kartą; jis svaido taip smarkiai, kad net būdelė dreba; užsimodamas pamato, kad susirinkęs pulkas žiop- linėtojų, – tai reiškia, kad jam nieku gyvu nevalia pralaimėti. Po vienuoliktos serijos nenumušta lieka viena vienintelė lėlė; tvyro visuotinis džiaugsmas, Gotlybas išpiltas prakaito it didžiavyris, bet jis tyli, mergina dvejodama paduoda jam kamuoliukus ir primena kainą. Tačiau Gotlybas žūtbūt siekia galutinės pergalės – ne jai tai suprasti; paskutinė lėlė, trauk ją velniai, jam vis labiau primena jo direktorių. Lėlė su monokliu ir cilindru. Jau triskart į ją pataikė, bet ji ir vėl atsistoja. Po septynioliktos serijos, jai vis dar stovint, Gotlybas nusivelka švarką – apie pasidavimą negali būti nė kalbos, net jei tektų palikti savo laikrodį – tas vyrukas turi kristi!..
Tuo pat metu vos už trisdešimties žingsnių vyksta, beje, panašus, bet tikras susirėmimas – už vienos būdelės tokiu tviskančiu fasadu… Ten streikuoja imtynininkas, galiūnas dryžuotu sportiniu kostiumu, jis pakeltų abu – kaire ranka policininką, dešine – būdelės savininką. Jis to nedaro, jis sėdi ant dėžės ir streikuoja. Tai viskas.
– Sutartis yra sutartis.
Imtynininkas nusispjauna ant žemės.
– Jeigu jūs tuoj pat negrįšite į būdelę ir nepradėsite dirbti, – sako apyliesis, mažumą drebantis būdelės savininkas, – aš nedelsdamas liepsiu jus suimti. Nedelsdamas. Ko aš čia stoviu? Viduje pilna žmonių, kasoje pinigai.
Imtynininkas nė nekrusteli.
– Atsipūsti! – tęsia nelaimingas būdelės savininkas. – Jūs kalbate kaip mažas vaikas! Ir dar kada – sekmadienio vakarą, kai pati prekyba! Jeigu jūs man šitaip atsidėkojate… – o gal aš su jumis elgiausi nežmoniškai? Kiek kartų sakiau: Mejeri, nepersišaldykite. O kiek kartų, kai pasitempdavote, kiek kartų jums dovanojau tvarsliavos? Ar aš ne žmogus? Ar aš išnaudotojas? Sutartis yra sutartis, supraskite gi, dar tada, kai buvote plikas kaip tilvikas, neturėjote darbo, dar tada aš mačiau, kad jūsų jėgai nėra lygių. Kas gi jus išgarsino? Ir ko tik aš nedariau dėl jūsų jėgos, kuriai nėra lygių? Kas dar valgydino jus tokia vištienos sriuba? Pats pasakykite, bičiuli, ar kas nors yra elgęsis su jumis geriau negu aš? Jei ne aš… – aš leidžiu jums rungtis savo būdelėje. Kiekvieną mielą vakarėlį, ir štai kaip jūs man atsidėkojate: paprasčiausiai pasišalinate ir streikuojate, einate atsipūsti…
– Kas man belieka!
– Mejeri.
– Dieve šventas, – atsako imtynininkas, – nuo tokių kaip jūs aš negaliu apsiginti kitaip; jei ginčiausi kitaip, jūs būtumėte negyvas.
Gotlybas, kamuoliukų svaidytojas, galiausiai pasidavė. Tiesiog dėl pinigų; to, kas liko, užteks daugių daugiausia alaus bokalui. Mergina į jį pažvelgė nuoširdžios užuojautos kupinu žvilgsniu, žioplinėtojai išsiskirstė, balaganas tęsiasi, viskas siaudžia gaudžia, šaukikai skelbia savo didžiuosius pažadus, iš visų pusių girdėti klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai jį pargriauna, suskamba sidabrinis varpelis, be to, pasigirsta ta pati arija iš „Rigoleto“, moterys spiegia amerikietiškuose kalneliuose, šaudykloje aidi šūviai… Gotlybas atsisėda ir už paskutinius pinigus užsisako alaus. Ryt pirmadienis. Nieko nepadarysi. Beje, jis įsitaiso nuošaliau, toliau nuo pažįstamo, kurį pamato; šiuo metu jis neturi jokio noro kalbėtis su protingu žmogumi, tad verčiau atsisės prie tuščio stalo, o tokio nesant – prie nepažįstamo imtynininko.
– Jei leisite, – taria Gotlybas.
O štai ir Kniksas atskuba, padavėjas.
– Ko pageidautumėte?
– Alaus.
– Kodėl toks piktas, pone Knoli?
Gotlybas neatsako. Tyli net tada, kai padavėjas atneša alų. Užtat staiga prabyla Arlekinas, iš kažin kur, velniaižin iš kur, išdygęs prie jų stalelio, Arlekinas, visai toks, kaip knygoje, ir sako:
– Į sveikatą!
– Ačiū! – atsako Gotlybas.
– Jūs ištroškęs, – nusišypso Arlekinas. – Padirbėjote kaip reikiant.
Gotlybas laižo nuo viršutinės lūpos alaus putą, jam truputį nesmagu, Arlekinas tikriausiai irgi buvo tarp žiūrovų ir matė, kaip Gotlybas bandė priveikti lėlę.
– Aš suprantu, – sako Arlekinas. – Visą savaitę sėdi prie stalo, žiūri į kalendorių, kas rytą nuplėši po lapelį, kad tik greičiau ateitų sekmadienis, ir štai jis čia, tas sekmadienis.
Gotlybas nenori apie tai kalbėti.
– Jūs turbūt menininkas? – paklausia jis, kad nukreiptų kalbą. – Buvau visose būdelėse, bet jūsų niekur nemačiau.
– Aš burtininkas.
Gotlybas ištuština bokalą.
– Burtininkas? – perklausia su kažkokiu nerimu, atmieštu pašaipa ir nepasitikėjimu. – Ir kokius burtus jūs darote, norėčiau sužinoti?
– Kokių tik ponai pageidauja!
Gotlybas juokiasi:
– Ar ir alaus padarote, kad būtų?
– Alaus?
– Tai gal vyno?
– Raudono ar balto? – pasitikslina Arlekinas; žinoma, Gotlybas pajuokavo, bet Arlekinas visai rimtai klausia: – Raudono ar balto?
Gotlybas sutrinka:
– Jei galima, tiesą sakant, norėčiau raudono, pavyzdžiui, prancūziško…
– O jūs? – Arlekinas mandagiai kreipiasi į imtynininką, kuris viską girdėjo.
– Aš?
– Raudono ar balto?
– Klausykite, – taria imtynininkas, – ar jūs čia iš rimtųjų šnekate?
– O kodėl gi ne?
– Kodėl gi ne! – atkartoja Gotlybas; jis tikrai ištroškęs ir nebeturi pinigų. – Jeigu ponas tikrai burtininkas…
Jie nusprendžia užsisakyti raudono, „Dole“, ir Arlekinas kaipmat pasišaukia padavėją, tiksliau, jis spragteli pirštais, o Kniksas tik nusilenkia, juo mandagiau, juo negražiau su juo elgiamasi.
– Atneškite butelį „Dole“, – pasako Arlekinas. – Ir tris taures.
Ne, Kniksui nepasigirdo – butelį vyno šitoje skylėje ne kiekvienas užsako; jis ne veltui nusilenkė. Kniksas akimirksniu sumoja, ko vertas toks retas įvykis, ir servetėle šluosto stalą. Gotlybas su imtynininku žiūri, kaip jis stengiasi. Kaip jis moka dirbti, kaip, pabraukinėjęs servetėle, nusklendžia šalin.
– Klausykite, – labai rimtai sako Gotlybas, – mes taip nesitarėme.
– Ko?
– Tai jokie burtai, gerbiamasai, tai joks triukas. Tiesiog užsakyti! Tai bet kas gali, jei turi pinigų.
– Jei turi pinigų, – reikšmingai suraukęs antakius, atkartoja Arlekinas ir nutyla; jam antrą kartą spragtelėjus pirštais, pasirodo cigarų pardavėjas ir ant stalo sukrauna kalną dėžučių.
– Ko pageidautumėte?
– Tiesą sakant, – taria Gotlybas, – aš neturiu žalio supratimo.
Arlekinas jam pataria rinktis dailų brazilišką cigarą, pavyzdžiui, „Dannemann“. Gotlybas taip ir padaro. Šis cigaras kvepia visai kitaip negu fabrikinis. Ir imtynininkas nusprendžia išbandyti brazilišką „Dannemann“ cigarą. Jaunasis pardavėjas jiems parodo, kaip nugnybti galiuką, paskui pridega, o Arlekinas sumoka…
– Dėkoju, – pasako Gotlybas kelis kartus užsitraukęs, apžiūrinėdamas tamsų daikčiuką. – Nuostabus skonis. Taip, pinigai; gerai būtų mokėti jų įsigyti burtais.
– Nėra nieko lengvesnio.
– Aš turiu galvoje tikrus pinigus.
Deja, ateina Kniksas, padavėjas, ir pokalbis nutrūksta. Prie pašalinių apie pinigus nekalbama. Tylėdami jie stebi, kaip jis atkemša „Dole“, tylėdami rūko braziliškus cigarus, laukdami, kol padavėjas pripils taures ir pasišalins.
– Į sveikatą, – sako Arlekinas.
Jie išgeria.
– Nesuprantu žmonių, – sako Arlekinas. – Rytoj pirmadienis, ir jie visi vėl kiūtos prie savo stalų. Ir taip diena po dienos. Savaitė po savaitės. Metai po metų. Visą gyvenimą. Tik darbas ir nieko daugiau! Nežinau, kaip žmonės tai ištveria.
– Ir aš nežinau, – atsako Gotlybas.
– Tačiau jie taip gyvena.
– Taip, – atsako Gotlybas.
– Ir jūs?
– Taip, – atsako Gotlybas ir gurkšteli vyno, paskui susimąstęs įsmeigia žvilgsnį prieš save. – Kas mums belieka! Mes ne burtininkai.
Arlekinas nusišypso.
– Taip, – atsiliepia imtynininkas ir lėtai prataria: – Kas mums daugiau lieka?
Arlekinas pripila jiems taures.
– Jei negrįšiu į darbą, po penkiolikos minučių mane suims, – sako imtynininkas. – Sutartis yra sutartis, sako jie.
– Suims? Kodėl?
Imtynininkas papasakoja, kas jam nutiko.
– Suims! – sako Gotlybas. – Dar to betrūko, dar to betrūko.
Trumpai tariant, tai visiškai įprastas pokalbis, taip guodžiasi mažas žmogus, kuris ne burtininkas, tai yra jis pelno pinigus ne kitaip, o tik darbu, savo darbu. Arlekinas klausosi, įpila jiems vyno ir šypsosi… Prieina senė, elgetautoja, ir Arlekinas duoda jai ne metalinę monetą, bet popierinį banknotą; ji išgąstingai pabučiuoja jam ranką. Prieina gėlių pardavėja; ir jai jis duoda banknotą, bet gėlių neima; banknotą, visą mėnesinį atlyginimą – Gotlybas ir imtynininkas išsižioję nebyliai žiūri vienas į kitą, laikydami tarp pirštų cigarus… O aplink verda balaganas, siaudžia gaudžia, sukasi karuselės su spalvotomis lemputėmis, iš visų pusių aidi klegesys, kažkas talžo Herkulį ir kai jį pargriauna, suskamba sidabrinis varpelis, spiegia moterys amerikietiškuose kalneliuose, aidi šūviai šaudykloje ir neišeina iš galvos mintis: rytoj pirmadienis. „Dole“ pasakiškai skanus, kainuoja irgi pasakiškai, bet Arlekinas, rodos, pinigų turi tiek, kad galėtų žarstyti į visas puses…
– Ne, rimtai, – juokais klausia Gotlybas, bet tai tik atsargumas, maskuotė, kad kiti neišjuoktų to rimtumo, – jūs tikrai mokate burti? Na, iš tikrųjų – pinigus, tikrus pinigus.
– Nieko nėra lengviau.
Gotlybui nepatinka, kai kas giriasi.
– Nieko nėra lengviau! – pakartoja Arlekinas ir nukrečia pelenus nuo savo cigaro, šypsodamasis tarsi profesorius, paklaustas, kiek yra dukart du, ne apmaudžiai, bet veikiau sujaudintas mūsų Gotlybo neišmanymo: – Tik pasirašykite, mano mielas, ir jūs – kaipmat turtingiausias žmogus.
– Aš?
– Prašom.
Gotlybas dar nepasigėrė, dar pasako sau: nesąmonė! Netikiu! Tuo tarpu Arlekinas, pareikalautas įrodyti savo gebėjimus, įkiša ranką į krūtinės kišenę, įsikandęs cigarą ir prisimerkęs, nes dūmai eina į akis.
– Prašom, – sako vyrukas, grimuotasis, – pasirašykite šitame popieriaus lape – tik tiek – ir jūs turėsite pinigų daugiau, negu jums reikia.
Imtynininką irgi prajuokina toks pokštas.
– Jūs šaipotės! – sako Gotlybas, bet vis dėlto paima popieriaus lapą, baikštokai, nes tas Arlekinas kažkoks truputį velniškas, bet taip atrodo turbūt nuo grimo, šiaip ar taip, čia mugė, galvoja Gotlybas, kodėl nepapokštavus. Kas čia tokio? Popieriaus lapas, parašas.
– Kodėl dvejojate? – klausia Arlekinas.
Gotlybas ieško savo parkerio.
– Na, žiūrėkite, davėte žodį, – nusijuokia jis, – bet nemanykite, kad aš tuo tikiu.
– Pamatysite.
– Ką?
– Vos tik pasirašysite, – atsako Arlekinas, ne be šypsenos pabrėždamas žodžius, – ir bus baigta, jis tą pačią akimirką numirs.
– Numirs?
– Tą pačią akimirką.
– Kas?
– Turtingiausias pasaulyje žmogus, Čau Hing, kinų mandarinas.
– Numirs?
– O jūs tapsite jo įpėdiniu.
Gotlybas išblykšta… Jis nežino, ką ir galvoti. Arlekinas vėl pripila jiems pilnas taures, nors butelis, atrodytų, jau seniai išgertas.
– Pone, – sako Gotlybas, – pūskite miglą kam kitam, bet ne man.
Šioje vietoje pokalbis vis viena nutrūksta, nes penkiolika minučių, skirtų imtynininkui, praslinko ir atėjo suėmimo valanda, taigi prasideda skandalas, nes imtynininkas neturi jokio noro leistis išvedamas dviejų policininkų, juo labiau dabar, kai cigaro surūkyta tik pusė, o taurė „Dole“ neišgerta. Negali būti nė kalbos, nors policininkai išsitraukia lazdas! Veltui šaukia šaukikai, veltui skambina savo šaižiais varpeliais – niekas nekelia kojos į jų būdeles, visi plūsta pas mūsų imtynininką, kuris, įsikandęs cigarą, laiko iškėlęs vieną policininką – žmonių džiaugsmui ir įstatymų apmaudui. Jis nenori nieko blogo, tas mūsų imtynininkas, bet policininkui iš nosies bėga kraujas, žmonės švilpia ir linksmai šūkauja, kaip futbolo kamuolį spardo jo baltą šalmą, ir net Gotlybas nesitveria savo kailyje.
– Čia tai bent, čia tai bent! – kartoja jis.
Aiškus daiktas – jie grįš už penkių minučių, pilnas sunkvežimis, visas tuzinas ar dar daugiau, kad išvežtų vargšą imtynininką; visi piktinasi, visi palaiko imtynininką, šis vienintelis tyli ir gurkšnoja savo vyną – Arlekinas vėl pripylė jam taurę! Senė elgetautoja, padavėjas, gėlių pardavėja – visi apstoję stalelį, taip pat ir daktaras Knaksas, dar ne visai prasigėręs advokatas, ir Šopfas, senasis kepėjas, Gotlybo draugas per tėvą, ir niekas nežino, ką daryti. Tik Gotlybas galėtų pagelbėti. Jam tereiktų padėti savo parašą! Pinigai – valdžia.
– Pasirašyk! – sako jie. – Pasirašyk!
Reikia kažką daryti, galvoja Gotlybas; ir jam vynas mušė į galvą, ir nesvarbu, ar grimuotasis tauškia tiesą, ar pokštauja: pinigai – valdžia, tas tiesa. Čau Hing, turtingiausias pasaulyje žmogus, kuriam per visą gyvenimą niekada nereikėjo dirbti, – ir Gotlybas tampa jo įpėdiniu, jis, Gotlybas Knolis, o, kaip jis tada atsistotų ir pasakytų: nelieskite vargšo imtynininko, palikite jį ramybėje, arba turėsite reikalų su manimi, Gotlybu Knoliu! Ir vos tik jie išgirstų šį vardą, iškart persimainytų, truputį sumištų, nes įstatymas yra įstatymas, prieš įstatymą visi lygūs. O Gotlybas pasakytų: nesirūpinkite, policija mane pažįsta, aš geriausias mokesčių mokėtojas, jie tikrai nenorės dėl menkniekio pyktis su manimi. O kadangi policininkai vis dar nesitraukia, bet, įsikibę savo diržų, sutrikę tebestovi, Gotlybas pasakytų dar kai ką: prieš įstatymą visi lygūs, aiškus daiktas, bet jūs tikrai nesirūpinkite, užstatas ryt bus sumokėtas, o jeigu norite – kad ir dabar pat! – ir įkiša ranką į kišenę, pilną banknotų, ir taip… Tikrai puiku būti galingam, padėti draugams, o pačiam nesikelti, kai ateina pirmadienis, kai čirškia žadintuvas, bet drybsoti, pusryčiauti lovoje ir skaityti laikraštyje: Gotlybas Knolis steigia prieglaudą imtynininkams bei visiems kitiems, jos neturintiems. Būtų nuostabu, tiesiog neįsivaizduojama.
– Kad taip be žudymo!
Arlekinas nusišaipo:
– Ką reiškia žudyti?
– Tą ir reiškia, – atsako Gotlybas.
– Vieną dieną jis vis tiek numirs, tas mandarinas. O ir kam ceremonytis su tais turčiais! Pamatytumėt jį.
– Tada tikrai negalėčiau.
– Jums ir nereikia jo matyti, – pasitaiso Arlekinas. – Aš jus suprantu. Todėl tas mandarinas yra Kinijoje. Juo toliau, juo lengviau. Tai, beje, mūsų technikos malonė; kai esi akis į akį, sutinku, mums visiems šiek tiek kebloka. Kas jau valiotų su virtuviniu peiliu pulti savo uošvę? Vienas kitas. Arba savo rankomis prigirdyti septynis šimtus žmonių, tiek, kiek šitoje mugėje, moterų, vyrų, vaikų, kas jau išdrįstų tai padaryti? Pats suprantate: jei kiekvieną reikėtų nutverti, pavyzdžiui, mūsų mažąją gėlių pardavėją, ir laikyti jos galvą vonioje tol, kol nebekiltų burbulai, ir tai daryti septynis šimtus kartų. Kas tai pajėgtų? Visai kas kita torpeda. Viena vienintelė torpeda, žvilgt į kampamatį, žvilgt į laikrodį, spust mygtuką; tai gali kiekvienas, kad ir koks žydraakis būtų. Juokų darbas! Pasižiūrėkite į tuos jaunuolius, kurie mėto bombas – jokios gėdos veide. Ką reiškia žudyti? Žinoma, vietoje kas kita, – bet tam juk yra technika, bičiuli, arba, kaip aš sakau: reikia mąstyti iš esmės, o dauguma tai gali tik tada, kai nemato savo darbo. Konkrečioje vietoje tai visada atrodo kaip žudymas, galbūt, bet kam tada abstraktus mąstymas? Nebūtina jo matyti, štai kur šuo pakastas, todėl tai ne jūsų direktorius, bet mandarinas Kinijoje.
– Na, taip, – sako Gotlybas.
– Neįkalbinėsiu jūsų! – juokiasi grimuotasis. – Jis pats ne toks delikatus kaip jūs, antraip nebūtų toks turtingas. Šimtai tūkstančių juodadarbių lenkia jam nugarą, suka vandens malūnus, kad ryžių laukai neštų jam procentus, – diena po dienos, savaitė po savaitės, visą gyvenimą, pirmadienį po pirmadienio. Manote, kad jis eina į tuos laukus ir pats viską prižiūri? Jis sėdi savo jachtoje, Čau Hing, darbo gyvenime nedirbęs, sėdi, riaugėja ir punta iš kitų darbo.
Imtynininkas linksi:
– Taip, taip, tikrai.
Gotlybas sumišęs tyli. Ir kiti linksi galvomis, ne tik senė elgetautoja, padavėjas ir jaunoji gėlių pardavėja, bet ir advokatas; jei pasaulyje viešpatautų teisybė, daktaras Knaksas niekada nebūtų taip nusmukęs ir prasigėręs.
– Tikrai taip, – sako Knaksas taip svariai, kaip akademikas. – O kodėl taip yra?
– Kodėl? – klausia Gotlybas.
– Žydai…
Gotlybas nebesiklauso, apžiūrinėja tuščią popieriaus lapą; beje, tai visiškai įprastas popieriaus lapas. Tik pasirašau, galvoja jis, ir aš – galingiausias žmogus! Visi jį įkalbinėja. Tik Šopfas, kepėjas, paniekinamai išsiviepia; net jei tai tik pokštas, jam vis tiek nepakenčiamas tas išsidažęs tauškalas ir sukčius; jis suraukia nosį kaip žaisdamas „jasą“, kai, žiūrinėdamas kortas, nesitiki geros partijos. Gotlybas jo draugas, ir jam nepatinka, kad jį kvailina. O tas, žiūrėk, tuoj ims ir patikės!
– Apie ką taip galvojate? – juokiasi Arlekinas. – Ar nusprendėte, ar ne?
– Žinoma.
– Bet?
– Kai bandau įsivaizduoti…
– Įsivaizduoti, – apmaudžiai juokiasi Arlekinas, ir nuo jo juoko Gotlybas kitiems atrodo juokingas. – Jei kiekvieną kartą bandysite įsivaizduoti, ką reiškia jūsų parašas, visą gyvenimą liksite parankiniu. O gal aš neteisus? – klausia jis kitų. – Kai vienas pasirašo čekį – brūkšt, o kitas nudvesia, nes neturi ko pasirašyti, – kas čia tokio? Parašas yra parašas. Koks skirtumas? Arba kai pasirašote rinkimų biuletenį ir balsuojate už Čingischaną, nejau manote, kad tokiu būdu nieko nenužudote? Prašau…
Visi juokiasi.
– O gal aš neteisus?
Gotlybas laiko parkerį.
– Pasirašyti? – klausia jis nebesvarstydamas, ar čia pokštas, ar tikri dalykai, jis tik nenori apsijuokti, o ir kiti neparodo, ar tuo tiki, vis dėlto jam truputį nejauku, yra buvę ir tikrų burtininkų, patrakėlių – Gotlybas nusprendžia bent jau apsimesti, kad viską laiko juokais, ir vėl paklausia:
– Pasirašyti?
– Aišku, – atsako advokatas.
Tik Šopfas nepritaria.
– O jeigu aš tikrai gausiu pinigus? – vėl klausia išbalęs Gotlybas. – Ar nepaliksite manęs vieno, kai pakviesiu jus visus paėsti, taip paėsti, mielieji, kad net neįsivaizduojate, – ar nepaliksite manęs?
Jie sutrikę šypsosi.
– Kniksai, – sako kilniaširdis Gotlybas, – ką mes patieksime į stalą? Kaina nesvarbu.
– Blynus, – sako gėlių pardavėja.
– Kokie niekai.
– Vėdarus.
– Nesąmonė! – taria imtynininkas. – Jei kaina nesvarbu, tada verčiau tikrą kumpį.
– Arba kepenų kukulius!
– Aš jų nevalgau.
– Kepenų kukuliai, tinkamai paruošti.
Tik advokatas turi supratimą:
– Geriausia būtų žąsis, – sako jis ramiai, – žąsis su kaštainiais.
– Ir bruknėmis, – sako padavėjas.
– Bet pirma žuvis.
– Ir šampanas.
– Nedera, – sako advokatas, – aš jums siūlau štai ką.
– Kniksai, užrašykite.
– Pirma: sultinys su kaulų smegenimis. Antra: šutintas upėtakis, prie jo gero vyno, balto, „Johannisberg“ arba kokio nors panašaus. Trečia: žąsis, įdaryta žąsies kepenėlėmis ir kaštainiais, su lakštiniais, bruknėmis, salotomis pagal sezoną. Pabaigoje: vaisių salotos su vyšnių likeriu arba „Maraschino“. Kava, cigarai ir taip toliau – aš nepaminėjau antro vyno, kokio nors skanaus raudono, pavyzdžiui, „Pommard“…
Kniksas viską surašo.
– Taip, taip, – sako imtynininkas, – žinoti jūs žinote, ponas daktare, bet žiūrėkit, kad nieko netrūktų.
Visa tai dar ilgai aptarinėjama, šampano irgi turi būti. Kad ūžti, tai ūžti: tik kartą žmogus gauna turtingiausio pasaulyje mandarino palikimą! Visiems tįsta seilė, tik Gotlybui džiūva burna – prieš pasirašant, o kadangi jie visi laukia, kol jis pasirašys, jis negalės nepadėti to nelemto parašo, bet pirma norėtų sužinoti, ką tai reiškia – popieriaus lape matyti:
Pirmas parašas
Antras parašas
Trečias parašas.
– Ak štai kas, – sako Arlekinas, – aš dar nepaaiškinau. Atsiprašau. Viskas labai paprasta. Pirmas parašas: kinų mandarino mirtis, taigi miršta žmogus, kurio jūs niekada nematėte, kurio net nepažįstate.
– Toliau!
– Antras parašas: miršta žmogus, kurį pažįstate, jūsų draugas, stovintis jums skersai kelio.
– Draugas?
– Nebijokite, – šypsosi Arlekinas, – šitas parašas nebūtinas. Jūsų niekas negali priversti pasirašyti.
– O trečias?
– Trečias parašas: nuo jo mirs žmogus, kurį labiausiai mylite, – bet, kaip sakiau, šis parašas, suprantama, nebūtinas, jei nenorite jo padėti.
– Hm.
Tyla.
– Ne, – sako Gotlybas, – aš nepasirašysiu.
– Kaip sau norite.
– Tai sutartis su velniu.
– Kaip sau norite.
Tiesą sakant, liūdėti, kad smagioji puota neįvyks, nėra kada – jau girdėti nekenčiama policijos sirena, atvažiavo sunkvežimis, lauktasis, ir, jiems dar nespėjus suvokti, juos apsupo dvidešimt baltų šalmų, juoba neminint dvidešimties policininkų lazdų. Menki juokai. Vienas policininkas buvo susikruvinęs nosį; valstybė negali į tai žiūrėti pro pirštus, tai aišku kiekvienam, turi būti tvarka, ir imtynininkas tai suprastų, jei nebūtų gėręs tiršto „Dole“. Trys policininkai, mandagiai priėję prie mūsų imtynininko, jau nuskriejo į kėdes, dėl to barška taurės ir šalmai, kiti septyniolika, minios paniekinamai nušvilpti, laikosi taisyklių, tiksliai nustatančių leidžiamų priemonių seką: mandagumas, lazda, ašarinės dujos, revolveris. Dabar jie griebiasi lazdų, bet irgi nieko nepeša, į kitus du policininkus pataiko paleistos peleninės, ir jie laikinai iškrenta; imtynininkas nesiskiria su užgesusia cigaro nuorūka, didesnis už visus kitus, stovi tuščio rato viduryje gniauždamas abiejose rankoje po kėdės koją, o kadangi tebevilki dryžuotą imtynininko kostiumą, viskas atrodo kaip programos numeris, žiūrovai plūste plūsta, pagaliau pasirodymas už dyką, policininkai stovi nelyginant užtvara. Kas toliau? Lazdos bejėgės, žiūrovai jau ropščiasi ant stalų ir į medžius. Kas toliau? Neišleisdamas iš rankų kėdžių kojų, imtynininkas kaip žliumbiantis vaikas trinasi akis – ašarinės dujos…
– Po velnių! – šaukia žmonės.
Vienintelis, galintis padėti, yra Gotlybas. Padėti vienu vieninteliu parašu. Jį apima toks pat įtūžis kaip tada, kai būdelėje mėtė kamuolius.
– Šen, pasirašau!
Tuo metu jie jau supančiojo verkiantį imtynininką, dėl to jis nebegali net nusišluostyti akių: visi piktinasi, bet kas iš to. O štai ir svarbiausia akimirka: dėkodamas už parašą, Arlekinas sulanksto popieriaus lapą, mesteli jį į orą, pasigirsta pokštelėjimas, kaip iš raketos tvyksteli gelsvai žalsvas žaibas, ir viskas; imtynininkas pakraunamas į mašiną, Gotlybas stovi, mašina nuvažiuoja, tarsi nieko nebūtų įvykę, aidi bjauri jos sirena, žiūrovai niurzga ir skirstosi, balaganas tęsiasi, nelieka nė Arlekino, gelsvai žalsvas žaibas truputį pasmardino, ir tai yra viskas.
– Bengališkas perdalas.
Advokatas visada moka taikliai pasakyti. Gotlybas išbalęs kaip numirėlis. Padavėjas renka pelenines, elgetautoja nueina sau, gėlių pardavėja irgi, advokatas vypteli:
– O tas ir patikėjo!
Tik Šopfas, kepėjas, nepalieka Gotlybo likimo valiai, bet, paėmęs už alkūnės, sako:
– Džiaukis. Taip bus geriau. Džiaukis, tai buvo sukčius.
Jie drauge paėjėja kelis žingsnius.
– Tu norėjai padėti, – sako Šopfas, – bet taip negalima. Žinoma, kad tai skriauda! Bet su burtais geriau neprasidėti. O su žudymu tai jau išvis. Džiaukis, kad tai buvo sukčius.
Gotlybas lieka vienas.
Pinigų jis nebeturi, namo eiti nenori, tad stoviniuoja prie besisukančių karuselių, susikišęs rankas į kišenes, apsuptas klegesio ir ūžimo, kažkas talžo Herkulį, amerikietiškuose kalneliuose spiegia moterys, imtynininkas sėdi kalėjime, o gyvenimas tęsiasi… Toks yra pasaulis! Galvoja Gotlybas ne be įkvėpimo, sumišusio su „Dole“ ir balaganu: toks yra pasaulis, bemeilis iki širdies gelmių, – galvoja jis ir tą pat akimirką pajunta, kaip kažkieno ranka nuslysta jo ranka. Tai mergina, palikusi jį be pinigų, mergina, padavinėjusi kamuoliukus, be viso ko, labai miela būtybė, jauna, su patirtimi.
– Aš Jeny, – sako ji.
Jie paėjėja susikibę rankomis, Gotlybui smagu, kad jis nebe vienas šiame pasaulyje, bet neprataria nė žodžio; tik vėliau, kažką prisiminęs, sustoja ir pasako:
– Aš neturiu pinigų.
– Žinau.
– Ir apskritai, – sako Gotlybas, – ko jums iš manęs reikia?
Jeny šypsosi:
– Man labai pagailo jūsų.
– Kaip suprasti?
– Na, kai svaidėte kamuoliukus, – sako Jeny. – Jūs taip stengėtės. Iššvaistėte visus savo pinigus.
– Tai jau taip.
– O kodėl?
– Matote, – juokiasi Gotlybas, – pasielgiau labai kvailai, bet tas vyrukas su monokliu labai priminė mano direktorių.
Jie vėl paėjėja susikibę už rankų, Jeny baigė darbą, tikriausiai nori valgyti, šiaip ar taip, ji gręžiojasi į kiekvieną prekystalį, kur parduodamos dešrelės, o, kaip būtų puiku, jei Gotlybas galėtų ją pavaišinti: žąsis su lakštiniais, bruknės, salotos pagal sezoną. Jį vėl apima nenumaldomas įtūžis.
– Jei tik jūs pažinotumėte mano direktorių, – sako Gotlybas, – tada mane suprastumėte. Vakar labai draugiškai jam pasakiau, kad man reikia didesnio atlyginimo. Jis tik nusijuokė! Štai koks jis!
Paskui jie sustoja prie restorano; pro langą matyti omaras, padavėjas, majonezas, buteliai, kailiai.
– Eime, – sako Jeny, – namie dar turiu dešros.
Ji tikra meilutė, be jokios abejonės, ji įneria pirštus tarp jo pirštų, taip jai jo gaila, o jos jausmai tikrai nuoširdūs, reikia laikytis drauge, Jeny žino, kad jis nebeturi pinigų, bet vis tiek jai patinka, ne kiekvieną sekmadienį taip būna. Jeny gyvena prie Žuvų turgaus, nyki vieta, bet Gotlybas džiaugiasi, kad jis ne vienas. Prie namų durų, Jeny ieškant rakto, jis pasako:
– Aš Knolis, Gotlybas Knolis.
Jeny atrakina duris.
– Užeik, – sako ji.
Buvo sekmadienis.
Kalėjime, to nereikėtų nutylėti, jie su imtynininku elgėsi labai mandagiai. Net atpančiojo jį, nors šalia jo neprilygstamos povyzos jie kone nykštukai, tiesa, jam davus garbės žodį, kad jis savo ruožtu laikysis mandagumo taisyklių ir neišplėš metalinių grotelių. Jam tai būtų nelengva, bet įmanoma. Vis dėlto jam užtenka proto, kad laikytųsi savo garbės žodžio ir naktį praleistų ant gulto, nors ir per trumpo, tačiau visai tinkamo, kad išpagiriotų „Dole“. Jeigu jis išplėš groteles, pasakė jie, jam teks mokėti baudą, o jeigu nesumokės, vėl sės į kalėjimą, taigi bandyti iš čia bėgti nėra jokios prasmės, jis tai supranta. Ir apskritai žmonės daug mandagesni, kai nesigini…
Naktis su Jeny – pasakysime tik tiek: Gotlybas sapnuoja negyvą mandariną, o nubudęs pasijunta labai laimingas, kad tai buvo tik sapnas, jis dar niekada nebuvo toks laimingas su mergina… Suprantama, kad jis pavėluoja į darbą, ir dar nepradėjęs teisintis jau žino, kad jei dar kartą pavėluos, tuoj pat bus atleistas.
Jis tylutėliai nueina prie savo stalo.
– Na? – viepiasi kiti. – Kur palikimas iš Kinijos?
Dar ne kartą jam teks tai klausyti…
Tai tęsiasi lygiai septynias savaites – iki atmintino pirmadienio, kai mieloji Jeny tiesiog puola į neviltį, matydama, kad Gotlybas tuoj pavėluos į paskutinį autobusą. Jis pavėluos ir kaipmat bus atleistas. Dabar lygiai septynios valandos trisdešimt keturios minutės; Jeny sutepa jam sumuštinį, Gotlybas vis dar skalauja burną už širmos, o po vienuolikos minučių išvažiuoja autobusas. Jeny viską suruošia, įpila kavos ir šalto pieno, kad jis tuoj pat galėtų gerti.
– Gotlybai, – sako ji, – tu pavėluosi.
Atsakymas: gargaliavimas.
– Gotlybai, dabar septynios trisdešimt septynios. Tol gaiši, kol jie tave atleis. Pats sakei: jei dar bent kartą pavėluosi į darbą.
Jeny netenka žado, ji netiki savo nepraustomis akimis: Gotlybas pasirodo iš už širmos su tokiu chalatu, kokius paprastai matai tik vitrinoje, ir toks ramus, toks ramus…
– Gotlybai!
– Pabučiuok mane! – sako jis.
– Ką tai reiškia?
Jeny jį pabučiuoja, kad nereikėtų gaišti, o kur jis gavo tą sumautą brangų chalatą, paklaus kitą kartą.
– Gerk, – sako ji. – Pienas šaltas.
Gotlybas ramut ramutėlis.
– Jenylein, aš tau turiu kai ką pasakyti.
– Ką taip?
– Bet tu nebijok.
– Tave atleido?
– Jei tik tiek būtų.
– Gotlybai, kas yra?
Jis paima ją už rankų ir, keistai šypsodamasis, pasisodina ant kelių.
– Jenylein, – sako jis, – noriu tavęs kai ko paklausti, kai ko labai rimto.
– Po šešių minučių išvažiuoja tavo autobusas.
– Atsakyk man tiesiai.
– Aišku, žinoma.
– Jenylein, ar aš pasikeičiau?
– Ar tu man neištikimas?
– Jei tik tiek būtų.
– Tu mane gąsdini, – atsako Jeny, – kodėl tu turėjai pasikeisti?
Jis žiūri į ją.
– Mudviejų šeštadienį, mudviejų sekmadienį – pasakyk tiesiai, ar buvo gražu, ar ne?
– Kvailys!
– Aš turiu galvoje, ar aš buvau kitoks negu visada?
– Tu buvai padūkęs, taip.
– Bet ne kitoks? Kaip čia pasakius: ne valdingas ar panašiai, ne užsispyręs, nepakenčiamas?
Jeny tik pasijuokia iš jo, dar kartą pabučiuoja, švelniai, bet trumpai, nes iš tikrųjų pats laikas eiti; turi lėkti kaip beždžionė, sako ji. Tačiau jis nė nemano to daryti.
– Matai, – sako jis šypsodamasis, bet išbalęs nuo rimtumo, – tada aš patenkintas, tada aš ramus, tada galiu tau pasakyti… Žinok – aš iš tikrųjų gavau palikimą.
Jeny spygteli.
– Mandarino palikimą.
Jeny atrodo kaip tragedijos kaukė iš antikos teatro: akys išplėstos, burna pražiota ir bežadė; Gotlybas pasiima cigaretę.
– Taigi, – sako jis, – štai taip.
Autobusas nuvažiuoja be jo… Jau šeštadienį atėjo tas laiškelis, registruotas, toks čekis, kad kiekvienas, sužinojęs sumos dydį, netektų amo. Gotlybas nenorėjo nieko pasakoti, kad jie dar kartą praleistų gražų savaitgalį čia, toje lūšnoje prie Žuvų turgaus. Taip, tai buvo maža lūšnelė, bet laikas praėjo maloniai.
– Todėl!
– Ką?
– Todėl tu nusipirkai tą chalatą?
– Taip, – truputį sumišęs šypsosi jis, – aš tik norėjau įsitikinti, ar tas čekis, na, supranti, tikras. Ar tai iš tikrųjų pinigai. Nueinu į banką. Ko pageidautumėte? Parodau čekį. Prašom, ir staiga tiesiog akyse tas žmogėnas pasidaro saldus kaip medus, palydi mane per visą salę ir vis lankstosi, kol pasodina dideliame kambaryje, na, ten tik oda ir riešutmedis. Malonėkite! Mane išpila prakaitas. Tik pamanyk, jie man duoda tikrus pinigus. Negali būti! – galvoju. Ir nueinu į artimiausią parduotuvę. Prašom, ir šitie man duoda viską, ko aš prašau, nė nemirktelėję. O prie durų taip nusilenkia, tarsi aš pats būčiau kinų mandarinas…
Tyla.
– Aš taip džiaugiuosi, Jenylein, kad tu sakai, jog aš visai nepasikeitęs.
Kišdamas ranką į kišenę paklausia:
– Ar tu žinai, kur yra Kalkuta?
– Kalkuta?
– Ten dabar mūsų jachta, – sako Gotlybas ir perskaito raštelį: – Item kiniška jachta, šiuo metu esanti Kalkutos vandenyse, taip pat šimtas dvidešimt vergų irkluotojų; item visos žemės valdos su žmonėmis; item fabrikai.
– Fabrikai?
– Parašyta juodu ant balto.
– Ką mes su jais veiksime?
– Jenylein!
– Ar tu nusimanai apie fabrikus?
– Nesirūpink! – juokiasi Gotlybas. – Galvok iš esmės. Item visi fabrikai; aš juk nežinau, kaip daryti porcelianą ar elektros lemputes, ar šilką, bet tie fabrikai veiks kaip veikę, mūsų fabrikai! Nes darbininkai, kurie tai išmano, irgi turi gyventi, tad jeigu nenori mirti, turi dirbti fabrike, kad ir kam jis priklausytų. Turi! Aš jų nevarysiu su rimbu – pamatysi!
Jeny apkabina jį.
– Oi tu!
– Palauk, leisk man toliau skaityti.
– Klausyk, – svajingai sako ji, – nuostabiausias dalykas iš visų, man atrodo, yra jachta, bet kaip mes nuvažiuosime į Kalkutą?
– Jachta čia atplauks.
– Čia?
– Aš jau nusiunčiau telegramą.
– Kaip ji atplauks?
– Prašom, – atsako Gotlybas su tokia šaltakraujiška ramybe, kokią anksčiau matydavo tik savo direktoriaus veide, – taip pat šimtas dvidešimt vergų irkluotojų.
Kažkas pabeldžia į duris.
– Įeikite!
Pabeldžia antrą kartą.
– Įeikite!
Pabeldžia trečią kartą.
– Po velnių! Įeikite!
Ir tada, kaip jau galima numanyti iš trigubo beldimo, įeina Arlekinas, smagus, rūpestingas ir paslaugus, bet atrodo savimi pasitikintis, stačiai vyras su patirtimi, ir taria:
– Žmogeliai jau čia!
– Kas?
– Kniksas, vyriausiasis padavėjas, teiraujasi, ko ponai pageidautų iškilmingiems pietums.
– Juk mes jau viską aptarėme tada, mugėje, – nelabai mandagiai atsako Gotlybas, paskui paaiškina Jeny: – Aš tau dar nieko nepasakojau – pažadas yra pažadas – aš juos pakviečiau į svečius, visus savo draugus!
– Čia?
– Nesijaudink, mes vis tiek darysime remontą, – atsako Gotlybas ir pasisuka į Arlekiną: – Ar jie tikrai ateis?
– Be jokios abejonės.
– Puiku, – sako Gotlybas ir vėl kreipiasi į Jeny: – Kiauras septynias savaites jie mane traukė per dantį, supranti, šaipėsi iš manęs. Kaip tavo palikimas iš Kinijos? Ir panašiai. Bet apie tai nė žodžio! Prašau tavęs. Mes nekeršysime, supranti, mes būsime kilnūs… Aš noriu, kad jie liktų mano draugais. Priimsiu juos kaip kunigaikščius.
Nuo įžūlių Arlekino žvilgsnių kiek sutrikusi Jeny prisidengia krūtinę savo žydrais naktiniais.
– Kas dar? – klausia Gotlybas.
– Smitas, siuvėjas, iš Londono.
– Ko jam reikia?
– Nori pamatuoti, kad iki pietų kostiumas būtų pasiūtas.
– Tuoj.
– Taip pat orkestras klausia, ką jiems groti.
– Muziką, ką nors temperamentinga, ką jie moka… O kur suknelė poniai?
Arlekinas spragteli pirštais, ir pasirodo skrybėlaičių dėžės ir suknelės, – visa vitrina, bateliai, kojinės, kailiai; nebeįstengdama apglėbti, Jeny pravirksta.
– Gotlybai, Gotlybai!
Gotlybas klausia Arlekino:
– Kas dar?
– Darbininkai jau čia.
– Na tai pradėkime! – sako Gotlybas. – Pradėkime remontą!
Arlekinas spragteli pirštais… Neįtikėtina, bet pats matai: kambarėlio sienos nutolsta ir tuo pat metu gražėja, seni nutriušę tapetai virsta šviesia madinga medžiaga, lubos pakyla aukštyn ir tampa baltos kaip sniegas, iš viršaus nusileidžia nauji sietynai, dailūs, labai dailūs, langai išplatėja, svarbiausia, paaukštėja, o iš sienų jau išbanguoja užuolaidos, kaskados iš prabangios medžiagos, kuklios, bet tokios puikios, kokių nerasi jokiame kataloge, neužmiršta nė sena ketaus krosnis bei vamzdis iš krosnies, jis tiesiog išgaruoja, šildymas įrengtas lubose, spindulinis šildymas, suprantama, o linoleumas, kadaise gėlėtas, ilgainiui išblukęs, o palei slenkstį ir po stalu seniai prakiuręs, susivynioja į ritinį kaip degantis popierius, kuris subyra į pelenus, dulkių siurblys be garso juos susiurbia, o darbininkai jau čia, apsirengę kaip nykštukai, tas jiems patiems nepatinka, bet nėra kada bambėti, reikia džiaugtis, kad yra darbo, duok Dieve, sveikatos ponams, kurie turi pinigų, jie bemat pakloja parketą, languotą, drebulė su lazdynu, – deja, įvyksta klaida, Arlekinas tylėdamas tik papurto galvą ir patempia kairį lūpų kamputį, ir jie kaipmat išlupa parketą, jis skirtas muzikos kambariui, o ne šiam, štai jie atsineša gludintas plokštes – jos daro visai kitokį įspūdį – vėsumos, elegantiškumo, ant jų patiesia purpurinį kilimą, kuris pats išsivynioja, – deja, ir velnias gali apsirikti, vėl įvyko nedidelė klaidelė, kilimo vieta salėje, suprantama, Arlekinas tyli, tik pažvelgia į darbų vykdytoją, kuris tuoj pat prisiima kaltę, tauriosios plokštės išlupamos suspausto oro grąžtu, specialistas nagus nusigraužtų, bet išlaidos nesvarbu, suprantama, dabar reikės naujų plokščių, gaišti nebegalima, nauji baldai jau laukia, kol bus paklota grindų danga, tokia, kad iš malonumo norisi tik eiti ja, tik eiti ir eiti… Žinoma, kaip tik ji čia tinka, o jau kambarių erdvumas, Dievuliau, tas erdvumas – tik senasis kambarėlis, kur tebestovi lova, dar neliestas, kol rengiasi Jeny, mažas senas kambarėlis, kur stovi lova…
Arlekinas:
Vienas iščiustytoje patalpoje, pirštų spragtelėjimu pašalinęs paskutinius darbininkus, jis įdėmiai viską apžiūri kaip inspektorius, vienur kitur perstato kokį baldą, išdėlioja pelenines, patikrina, ar užuolaidos gerai užsitraukia, radęs tuščią, be gėlių vazą prispjauna ir, dar tebeaugant šviežių chrizantemų kupstui, nusisuka, dar kartą viską apžvelgdamas pasitrina smakrą, pamoja vienam sietynui, kad nusileistų žemiau, tada, metęs tik iš seno prisiminimo gašlų žvilgsnį į mažą seną kambarėlį su lova, kur rengiasi Jeny, prieina prie naujo marmurinio židinio, nutveria už dailios žalvarinės rankenos ir, truktelėjęs sklendę, pasišalina per dūmtraukį…
Tylu.
Pirmas iš svečių nuostabą patiria Šopfas, kepėjas. Jis šluostosi nuo kaktos prakaitą, mat labai skubėjo, nes jam buvo pranešta tik tiek, kad Gotlybą ištikusi bėda, kažkas atsitikę. Jis tuoj nusirišo baltą prijuostę, jis kaip tik buvo kepykloje; dabar jis čia – su šviesiomis kepėjo kelnėmis, basnirčias, miltų pilnais batais, marškiniais be kaklaryšio, atraitotomis rankovėmis, su lendančia iš po vestuvinio žiedo tešla – bet Gotlybo čia nė kvapo, o švilpti, jis tai iškart pajunta, čia nedera; bet tarnaitės irgi nematyti, nieko nėra, durys atsidaro automatiškai, amerikietiškas modelis. Nieko bendro su stebuklais. Technika, ir tiek. Kažkas panašaus į elektrinį fotoaparatą. Šopfas, kaip sakyta, šluostosi nuo kaktos prakaitą, po velnių, jokioje kepykloje jo dar taip nepylė prakaitas, o štai durys vėl atsidaro, įleisdamos antrą svečią – elgetautoją.
– Jūs?
– Ką visa tai reiškia?
– Aš irgi norėčiau žinoti.
Suprantama, tai kartojasi atėjus vis naujam svečiui. Trečias pasirodo Knaksas, advokatas, jis atėjo ne tiek iš draugiškumo, kiek iš smalsumo, beje, vienintelis, mokantis eiti kilimine danga nekeldamas aukštai kojų, ir nepasiduoda suglumimui.
– Aš užuodžiu kontrabandą, – sako Knaksas.
– Jūs taip manote?
– Mūsų neapgausi, – sako jis, atsargiai liesdamas pirštais įrenginį. – Iš savo rankų darbo dar nė vienas taip neprasigyveno.
Pasirodo gėlių pardavėja.
– Tai bent, – sako ji, – tai bent.
Ji švytėte švyti. Beje, svečiai kalbasi tik pašnibždomis, ir juo tyliau, juo jų daugiau. Jie šnabždasi kaip prieš išnešant iš namų velionį, gūžčioja pečiais, linksi iš toli vienas kitam. Dar ateina Capfas, Gotlybo klasės draugas, degalinės savininkas, ir senoji ponia Holė, Gotlybo kambario šeimininkė, – ji tikėjosi visko, nuo tada, kai jis nebegrįždavo namo nakvoti, kužda ji, visko, bet tik ne šito… Garsus klegesys pasigirsta tik paskutinįsyk atsivėrus durims – pasirodo imtynininkas dryžuotu sportiniu kostiumu; visi sušunka:
– Vaje, Mejeris!
Jis atvyko tiesiai iš kalėjimo, taip, policininkas gali paliudyti. Policininkas yra naujasis jo draugas, beje, tas pats, kuriam tąsyk iš nosies bėgo kraujas. Štramas jo pavardė, tikras bičiulis, kai su juo bendrauji ne darbo metu; suprantama, dabar jis ne tarnyboje. Ir, aiškus daiktas, imtynininkas turi papasakoti, kaip ten buvo. O kaip jį paleido?
– Užstatas, – atsako jis.
– Kas tai yra? – paklausia gėlių pardavėja.
– Laisvė, – atsako advokatas ir paglosto nenuovokiai mergelei švelnius plaukus. – Pinigai.
Jie visi garsiai džiūgauja, kad Mejeris laisvėje, trumpai užmiršę, kur esantys, džiūgauja taip garsiai, kad iš pradžių nė nepastebi Gotlybo, šios laisvės suteikėjo, stovinčio prie didelių suveriamųjų durų – fraką vilkinčio Gotlybo.
– Draugai, – sako jis, kaip visada, paprastai, – pagaliau jūs čia!
– Aaaa! – atsiliepia visi.
– Šopfai! – taria Gotlybas. – Mielasis.
Trykšdamas nuoširdumu, Gotlybas prieina prie jų, savo senų gerų draugų, varstančių jį žvilgsniais. Katy, gėlių pardavėja, netgi padaro tūpsnį. Gotlybas iš jos pasijuokia, bet ji nieko neatsako.
– Kas atsitiko? – klausia Gotlybas. – Ko taip spoksote? Ko stovite, kodėl nesėdate?.. Nesivaržykite, prašau!.. Vyručiai, sakau jums – puiku, kad jūs atėjote! Ir kada? Šventą pirmadienį, metę darbus. Capfai! – nusijuokia jis su palengvėjimu. – Ir tu?
Ir, kaip sakyta, priėjęs prie kiekvieno, paspaudžia dešinę, savo ruožtu, kad labiau parodytų draugiškumą, ją suimdamas abiem rankomis. Jau vien tai kelia įtarimą, galvoja Šopfas, kepėjas; labai įtartina, jei nepakanka vienos rankos. Capfą, klasės draugą, tai irgi trikdo; sveikindamiesi taip spaudžia ranką sukčiai ir kunigai.
– Sėskitės gi, – sako Gotlybas, – Jeny tuoj ateis… Turbūt neatsisakysite aperityvo? – paklausia, jiems klusniai sėdantis, o kad neįsiviešpatautų tyla, be perstojo mala: – Kaip gi jums sekasi?
– Ačiū.
– Taip, mielieji, kas galėjo pagalvoti! Tąsyk, prieš septynias savaites. O atrodo kaip ištisa amžinybė! Tas Arlekinas su bengališku perdalu – o vis dėlto ne sukčiaus būta…
Jie vogčiomis susižvalgo.
– Pažadėjo ir ištesėjo! – juokiasi Gotlybas. – Sultinys su kaulų smegenimis, šutintas upėtakis. Pamatysite! Žąsis, įdaryta kaštainiais, lakštiniai, bruknės, salotos pagal sezoną, vaisių salotos su vyšnių likeriu arba tortas ponioms, kava, cigarai. Ir vynas, tikiuosi, aš neapsirikau – „Johannisberg“ ir „Pommard“.
Imtynininkas žiūri į savo šlaunį.
– Gotlybai, – sako apdairusis kepėjas, – tu turbūt juokauji?
– Pažadėjo ir ištesėjo.
– Ką visa tai reiškia? – klausia jie.
Pasirodo Kniksas, paaukštintas vyriausiuoju padavėju, lydimas devynių jaunesniųjų padavėjų, kiekvienas su sidabriniu padėklu. (Jie gali įžengti kaip baleto šokėjai.) Muzikantai groja. Tada kiekvienam svečiui, neišskiriant nė senosios elgetautojos bei gėlių pardavėjos, pakėlus taurelę, Gotlybas, nuoširdžiai stengdamasis nebūti iškilmingas, pasako tai, kas jam iš tikrųjų guli ant širdies:
– Už mūsų draugystę – iki dugno!
Visi išgeria.
– Gerai, – sako imtynininkas.
Padavėjai skubiai įpila vėl… Štramas, policininkas, irgi neatsisako. Jis yra buvęs pas vieną kitą kontrabandininką. Knaksui, daktarui, rūpi pamatyti etiketę; gėlių pardavėja apžiūrinėja chrizantemų kupetą, senoji elgetautoja čiupinėja užuolaidas, Capfas, tas iš degalinės, atsismaukia ant pakaušio tepaluotą kepurę su snapeliu, kaip įpratęs savo ūkyje, o Šopfas, vis dar žvalgydamas su bejausme nuostaba sietyną, nejučiomis kasosi plaukuotą krūtinę – trumpai tariant, jie pasijunta laisviau, o ir Gotlybas, užmiršęs savo fraką, vos pastatęs taurelę užsikelia ant kelio kairę koją ir suima ją dešine ranka – Gotlybas, toks, kokį jį visi pažįsta, visai toks pat, kaip seniau, jeigu tiek nešnekėtų apie draugystę.
– Rimtai, – sako jis, – jūsų draugystė man brangesnė už visus turtus šiame pasaulyje. Aš jums visiems kartojau tą patį: mielas Šopfai, miela Katy, mielas Capfai, turiu svarbų reikalą, tu man labai reikalingas, labai prašau, ateik – ir visi atsišaukė. Patys matote! Jūs kvailinote mane, na ką gi, bet aš visada žinojau, kad jūs man padėsit, kai kas nors atsitiks – o dabar taip ir yra… Dėl to nenunerkit akių. Koks aš buvau, toks ir esu. Juk aišku. Aš nepasikeičiau. Jenylein gali paliudyti – labai nedaug pasikeičiau. Patikėkite manimi. Prisipažįstu, šiandien aš nėjau į darbą. Kiekvienas manimi dėtas šiandien būtų nėjęs į darbą – bet tarp mūsų, manau, tikrai niekas nepasikeitė, juk tai savaime suprantama, manau, apie tai neverta net kalbėti. Mes liekame draugais! – pasako jis ir pakelia taurelę. – Išgerkime už mūsų draugystę!
Jie pakelia taureles.
– Ar tu tikrai nėjai į darbą? – paklausia blaivusis Šopfas. – Juk turbūt neimsi tvirtinti.
– Išgerkime!
– Kad tas parašas.
– Išgerkime!
– Ir tas mandarinas.
– Išgerkime!
– Tas mandarinas, – paklausia gėlių pardavėja, – ar jis iš tikrųjų dėl to numirė?
– Eina jis po velnių, – atsako Gotlybas, – dabar apie tai nekalbėsime – išgerkime už mūsų draugystę, ir baigtas kriukis, į sveikatą!
– Į sveikatą!
Pagaliau iš seno mažo kambarėlio, kur stovi lova, pasirodo Jeny – atrodo nuostabiai, neapsakomai, bet truputį nusiminusi; ji neužsega nugaroje vienos kilputės, jai reikalinga Gotlybo pagalba.
– Ko čia dabar atsistojote, – sako Gotlybas. – Dieve šventas!
Neįmanoma apsakyti, kokia graži ta vakarinė suknia: Jeny tikra dama, nė iš tolo nepanaši į Jeny iš Žuvų turgaus, ir nė vienas vyras, perėjęs per šitą kambarėlį su lova, – visų pakopų prekybininkai, studentai, šeimos tėvai, darbdaviai, darbuotojai, – nė vienas neišdrįstų net pasiūlyti jai parankės.
– Tai bent! – sako gėlių pardavėja.
Visi stovi kaip stovėję: stati.
– Aš tuoj ateisiu, – sako Jeny. Ji tik pasidažys lūpas – pasigirsta riktelėjimas, tarsi ją kas būtų perliejęs verdančiu vandeniu, ir Jeny, dama, išsitiesia ant grindų. Gotlybas nuskuba pas ją, nujausdamas, ką pamačiusi nualpo vargšelė Jeny. Nė nežvilgtelėjęs vidun, jis skubiai užtraukia užuolaidą, kad niekas nematytų, kas yra kambarėlyje su lova; išblyškęs kaip vaškas, atsigręžia į savo svečius.
– Ko taip spoksote?
Padavėjai atneša valgius…
– Kodėl nesėdate?
Jie susėda, tik Capfas lieka stovėti.
– Jeny tuoj atsigaus.
Gotlybas elgiasi keistai – širsta, kad svečiai nori padėti Jeny. Kaip patrakęs šoka ant Capfo, nors šis dar tik eina prie užuolaidos, ir, pastūmęs jį taip, kad tas net susverdėja, atsistoja prie kambarėlio su lova; kumštyje gniaužia baltą servetėlę.
– Ką tai reiškia? – sako jis negirdėtu balsu. – Pakviečiau jus pasivaišinti, o ne tikrinti mano namų. Ar aš koks nusikaltėlis? Pasakykit, ką galvojate, daktare, rėžkite tiesiai.
– Aš? Ką taip?
– Kad aš – žudikas…
– Kas taip sakė?
– Niekas! Niekas! Bet kiekvienas taip galvoja. Iš akių matau.
– Iš mūsų akių?
– Veidmainiai! – pasako ir numeta servetėlę.
– Gotlybai, jūs mus įžeidinėjate.
– Veidmainiai, – pakartoja jis. – Šikniai – kodėl nevalgote? Visi jūs. Ir tu, Šopfai! Kodėl knebinėjate lėkštėse smegenis ir nė trupinio neimate į burną? Jums per karšta, ką? O gal per prastai, ką? O gal manote, kad už užuolaidos guli lavonas?
Mirtina tyla.
– Dieve aukščiausias, – sako jis su piktu priekaištu, – jeigu tiek ir tėra tos draugystės!
– Gotlybai!
– Ko taip spitrijatės į tą užuolaidą?
Šopfas paima šaukštą.
– Gotlybas teisus, – sako jis kitiems, kurie kaip suakmenėję, – nepameskime galvos.
Kepėjas, kaip visada, apdairus, rodo gerą pavyzdį ir, panardinęs šaukštą į sriubą, pradeda valgyti, bet jam dar nespėjus prinešti šaukšto prie burnos, Gotlybas jį nutveria už trumpikės:
– Ką tu nori pasakyti? Nepameskime galvos. Ką tu nori pasakyti? Ar tai reiškia, kad aš ruošiuosi nusukti jums galvas – ką?
Gotlybas sukrikęs, jie dar nesupranta, ką jis turi galvoje, jie žiūri į smegenis lėkštėse ir iš tikrųjų nežino, ką atsakyti, juolab kaip elgtis, kai staiga Capfas, per tą laiką prisėlinęs prie užuolaidos, tyliai rikteli:
– Prakeikimas.
Visi sužiūra į jį.
– Taip ir yra, – pasako jis kimiai.
– Kas taip?
– Aš jį mačiau.
– Ką? – paklausia visi.
– Lavoną.
Dabar šventinis pobūvis, atrodo, baigėsi, šiaip ar taip, visi atsistoja; veltui Gotlybas gailiai klausia:
– Tai paliekate mane?
Vis dėlto šiandien pirmadienis, darbo diena, kiekvienas atėjo, kaip ateinama atsiliepiant į pagalbos šauksmą, bet tiek daug laiko jie, aiškus daiktas, neturi, Gotlybas pats galėtų susiprotėti; kepėjo bandelės liko orkaitėje, o mokiniais pasitikėti negalima. Knaksas, advokatas, irgi susitaręs susitikti kavinėje. O kas atsakys už degalinę, kurioje nėra kas aptarnauja? Veltui Gotlybas kalbina kiekvieną atskirai, kad įtikintų, jog lavonas jiems netrukdo; kol su vienu kalbasi, visi kiti išsinešdina – salėje girdėti jo balsas:
– O tada mugėje, šunsnukiai jūs prakeikti, kas tada sakė – pasirašyk? Kam čia pliurpti – tegu mandarinas miršta – tada mugėje. Ar ne dėl jūsų aš taip padariau? Šunsnukiai jūs prakeikti, nelabieji…
Kai mūsų Gotlybas svirduliuodamas grįžta į ištuštėjusį kambarį, pirmą akimirką tariasi likęs vienas. Bet čia jo laukia Arlekinas! Jis puse šlaunies prisėdęs ant padengto stalo, koją užkėlęs ant gretimos kėdės, geriau įsižiūrėjus, labai keistą koją, ir kemša skrudintą duoną su smegenimis; užsiberdamas druskos, nusišypso:
– Su tais žmogeliais visada tas pat! Vos tik sužino, kad už užuolaidos guli lavonas, tuoj jiems apkarsta geriausi valgiai, o paskui skundžiasi, kad visą gyvenimą turi misti bulvėmis…
Ir – am, nuryja smegenis.
– Taip, taip, – priduria jis, – dabar jie pabėgs ir viską išplepės visose pakampėse.
– Manai?
– Aišku.
– Kaip jiems sukliudyti?
– Nėra nieko lengviau.
– Kaip?
Taip šypsosi žmonės, kurių rankose esi atsidūręs, Gotlybui tai pažįstama, nėra nieko kokčiau už jų ramų atsainumą, už mandagumą, tai, kaip Arlekinas spragteli savo žiebtuvėlį, vos tik Gotlybas paima cigaretę; pažiūrėti jis – uolus tarnas, bet iš tikrųjų – skaičiuojantis kankintojas.
– Nėra nieko lengviau.
– Bet kaip? – klausia Gotlybas. – Kaip?
Arlekinas tik nusijuokia.
– Galera!
Tačiau Gotlybas nenori girdėti apie jokią galerą, juk aišku, kad jis ne toks, jis, Gotlybas Knolis, linkintis tik gero, galiausiai tai jo draugai. Kodėl jis turėtų siųsti į galerą savo draugus?
– Draugus, – juokiasi Arlekinas.
– Jie mano draugai!
– Buvo.
Gotlybas atsiklaupia:
– Jenylein! Jenylein!
Ji vis dar neatsitokėjusi.
– Nesąmonė, – sako Gotlybas, – kodėl jie turėtų nebūti mano draugais?
– Nes jie tavęs bijo.
– Bijo! – sako Gotlybas. – Ką aš jiems padariau? Juk aš jiems linkiu vien tik gero, juos visus ir pasikviečiau prie savo stalo – kodėl jie staiga turėtų imti manęs bijoti?
– Nes tu turi valdžią.
– Man nereikia jokios valdžios.
– Bet tu ją turi, – juokiasi Arlekinas. – Jie pamatė. Todėl jie tavęs bijo, todėl jiems dingo apetitas. Nė šaukšto neprarijo. Net elgetautoja…
Bergždžiai glostęs vargšelę Jeny, Gotlybas atsistoja. Jis negali matyti stalo! Atsistoja prie lango, rankas susikišęs į kelnių kišenes, akis įsmeigęs į Žuvų turgų, tuštutėlį. Tik policininkai vaikšto pirmyn atgal – rūmai turi būti saugomi. Gotlybas palinguoja galvą – toks juokingas jam atrodo visas tas sambrūzdis.
– Valdžia, – taria jis. – Ką reiškia valdžia?
– Mirtinas parašas.
Tyla.
– Grąžink juos! – ryžtingai atsigręždamas sako Gotlybas. – Noriu, kad jie ateitų valgyti. Arba jie mano draugai ir ateis, arba aš juos tikrai pasiųsiu į galerą. Taip ir pasakyk jiems. Noriu, kad jie ateitų valgyti.
– Puiku.
– Tuoj pat!
Arlekinas, uolus kaip visada, jau užgesino savo cigaretę, jau atitraukė sklendę marmuriniame židinyje, kai Gotlybas nutveria jam už peties.
– Pamatysi, jie ateis.
– Būtinai.
– Nedelsdami.
– Nes jie tavęs bijo.
– Klausyk, aš jų paklausiu, aš imsiu ir tiesiai jų paklausiu, ar jie mano draugai, ar ne.
– Ir jie atsakys: taip.
– Daugiau man ir nereikia…
– Taip, – atsako Arlekinas, – bet tai bus melas. Ar tau aišku? Jie meluos viską, ką tik tu norėsi išgirsti, net prisieks, kad tik nenukeliautų į galerą.
– Meluos?
– Tai valdžia, – nusišypso Arlekinas ir gūžteli pečiais, kaip prekijas, neleidžiantis su juo derėtis. – Jie žino – tavo parašas mirtinas, jie tavęs bijo, jie tavęs nekenčia, bet jie tavęs klauso – tai yra valdžia.
Gotlybas trepteli koja.
– Bet aš jiems nieko nedarau! – priekaištingai išrėkia jis.
Arlekinas šypteli. Gotlybas tuoj pravirks.
– Pasakyk jiems, kad tikėtų manimi. Pasakyk jiems – aš iš tikrųjų noriu tik gero, noriu gyventi taikiai ir turėti draugų! Tegu jie manimi pasitiki.
– Lengva pasakyti.
– Garbės žodis! Garbės žodis!
– Lengva pasakyti. Jie žino – tu gali jo laikytis, o gali ir nesilaikyti. Jie žino, kad tu gali padėti dar du tokius parašus.
– Bet aš jų niekada nepadėsiu!
– Lengva pasakyti.
– Niekada! Niekada.
– O jeigu jie tave privers pasirašyti?
Gotlybas atsiremia į sieną.
– Arlekinai, ką man daryti?
– Pasiųsk juos į galerą!
– Savo draugus?
– Tu nebeturi draugų.
– Nė vieno?
– Tik mane.
Pasako ir pasišalina per dūmtraukį.
Kai Jeny atsigaivelėjusi lėtai atmerkia akis, prisimindama, kad šiandien pirmadienis, ir kai atpažįsta Gotlybą, kuris vis dar neišskubėjo į autobusą, bet klūpo šalia, jos sąmonė pirmiausia atlieka šį veiksmą – ji paklausia, kiek dabar laiko.
– Jenylein, – šnabžda Gotlybas, – nesijaudink, tik nieko negalvok.
– Tu toks geras.
– Tik nieko negalvok…
Paguldyti jos į lovą, o tai būtų protingiausia, jis, deja, negali – lovoje guli kinų mandarino lavonas. Gerai, kad bent užuolaida užtraukta. Jeny neblogai gulėti ir jo glėbyje; jos Gotlybas tikras švelnumo įsikūnijimas, antraip ji nebūtų su juo likusi septynias savaites, su juo, galinčiu patenkinti tik būtiniausias dienos reikmes – nuoma, maitinimas, senatvės draudimas, cigaretės, dantistas, tramvajus, kinas, bet ne daugiau. Jenylein jį myli iš grynos meilės, neabejotinai, ir tai puiku. Jis tikras švelnumo įsikūnijimas: ir dabar vis bučiuoja ir bučiuoja jai akis, kad ji nepamatytų, kur jie yra. O Jeny pasakoja, kokį baisų sapną sapnavusi: pirmadienis, Gotlybas su fraku, svečiai, lavonas lovoje, iš pažiūros visai kaip Čau Hing, storiausias žmogus pasaulyje – ir dar…
– Kokia laimė, kad tai buvo tik sapnas – sako Jeny.
Tačiau nors Gotlybas kaip išmanydamas ją myluoja, ji vis dėlto pastebi, kad jis tikrai vilki fraką, baltus standžius marškinius su perlinėmis sagomis ir kad ją, Jeny iš Žuvų turgaus, dengia vakarinė suknia, tikrų tikriausia brangenybė iš šilko, tokia suknia, kokią iki šiol ji regėjo tik kine. Tai ne sapnas. Jenylein mato veidrodyje: dama. Žinoma, kurį laiką jai tas vaizdas labai patinka, ji staiposi prieš didelį veidrodį, bet apimta augančio pasibaisėjimo suvokia, jog tai ji pati. Ji sustingsta.
– Dama.
– Jenylein, – ramina Gotlybas.
– Dama.
Paskui jos siaubas vėl įgyja antikinės kaukės pavidalą ir ji įsmeigia žvilgsnį į frakuotą Gotlybą:
– Ką tu iš manęs padarei?
Arlekinas ir vėl čia, praneša, kad žmogeliai, kaip jis sako, tuoj ateis pietų. Be to, jis atsineša pergamentą, kurį išvynioja atsistojęs ironiškai iškilminga poza, tikrą pergamentą, visą nusėtą antspaudais; universitetas, nors jam tikrai dar negresia pavojus, norėtų suteikti Gotlybui Knoliui garbės daktaro vardą.
– Kas jiems šovė į galvą? – klausia Gotlybas.
– Šiuo atveju tai visai nesvarbu.
– O kas?
– Kodėl universitetui tai šovė į galvą.
Gotlybas bejėgiškai laiko pergamentą.
– Ką man daryti? – klausia jis.
– Padovanok ką nors.
– Ką?
– Lavoną, – pasiūlo Arlekinas. – Etnografiniam muziejui, mūsų studentams jis tikrai pravers.
– Lavoną? – klausia Jeny. – Lavoną?
Gotlybas meta žvilgsnį į Arlekiną, ir šis supranta. Aiškus daiktas, ponia dar neapsipratusi su savo padėtimi, visada gyveno kukliai. Tačiau bėgant laikui atsiras ir cinizmas! Kitas dokumentas, kurį pateikia Arlekinas, yra garsiausių rašytojų panegirika apie stiliaus ir charakterio santykį; jų pagarbą išreiškia tai, jog viską, kad ir kas dabar įvyktų, jie įvardija kaip išsilaisvinimą. Gotlybas nebežino, ką ir manyti. Arlekinas tokių pagarbos pareiškimų, net melagingų, nelaiko nieko nevertais; tai čekiai, išrašyti sukčių, bet išrašyti šimtų tūkstančių kreditorių sąskaita, kurie vieną dieną už tai sumokės. Beje, kas atvirai meluoja, tam nėra pasigailėjimo, net jei jis slapčia pasako tiesą… Bet Gotlybas to nenori girdėti.
– Apie tai vėliau, – trumpai pasako jis.
O štai, žiūrėk, ir draugai, ištikimieji, ateina, jau geriau jie sėdės su Gotlybu prie vieno stalo, negu keliaus į galerą – pirmutinis nusilenkia Knaksas, daktaras, iš ankstesnio gero gyvenimo dar neužmiršęs, kaip elgtis geruose namuose; suvokdamas savo, kaip išsilavinusio asmens, atsakomybę, jis žengia pirmas, lydimas iš paskos sekančių įsibauginusiųjų. Net Šopfas, kepėjas, ir Capfas, klasės draugas, net jie, šnairuodami į Arlekiną, bando linktelėti.
– Sėskite! – sako Gotlybas kiek įmanoma draugiškiau. – Sėskite!
Sriuba, suprantama, atšalusi, tad valgomas antras patiekalas – šutintas upėtakis; jie užsikiša už apykaklių servetėles, o Arlekinas patarnauja kaip taurininkas – įpila „Johannisbergo“; viskas kaip žadėta. Gotlybas klausia:
– Kur dingo mūsų imtynininkas?
Tyla.
– Mielieji, – sako Gotlybas, – neseniai jūs mane palikote, bet štai vėl atėjote. Nė žodžio daugiau apie tai! Aš viską atleidžiu, jūs žinote, jūs pažįstate savo Gotlybą. Todėl – daugiau nė žodžio apie tai! Bet kurgi imtynininkas?
– Jis neateis.
– Neateis.
Gotlybas išblykšta.
– Neateis! – surinka jis staiga. – Dėl jo aš padėjau tą nelemtą parašą. Dėl jo! Neateis… Aš turiu raumenų, man niekas nenurodinės! Suprantu, suprantu. Vos tik ištraukiau iš kalėjimo. Neateis!
Ir pasako Arlekinui:
– Į galerą jį.
Aišku, visi pašoka.
– Į galerą, – pakartoja Gotlybas ramiai. – Galės ten rodyti savo raumenis.
Arlekinas linkteli pildydamas taures.
– Prašom, – sako Gotlybas, – sėskite.
Jie atsisėda ir Gotlybui mostelėjus, kad užgrotų muzika, atskuba, panašiai kaip balete, padavėjai su šutintu upėtakiu.
– Tikiuosi, jums bus skanu, mielieji. Norėčiau, kad būtumėt patenkinti ir linksmi. O gal jus kaip nors nuskriaudžiau, kad imate ir pabėgate man surengus vaišes? Daktare, atsakykite!
– Aš?
– Kuo aš jus įskaudinau?
– Niekuo.
– O tu, Capfai?
Visi atsako: niekuo.
– Taigi, – juokiasi Gotlybas, – pakelkite taures ir išgerkime.
Visi tuoj paima taures ir atsistoja, tik Gotlybas lieka sėdėti.
– Kas čia dabar? – juokiasi jis. – Kodėl vėl atsistojote? Po velnių! Aš taip negersiu. Stovite kaip dvarponio pakalikai! Po perkūnais, ar mudu kartu nėjome į mokyklą? Ką tai reiškia, Capfai? Ar mudu su savo katiliukais neklampojome į tą pačią pradinę, ar nesrėbėme tos pačios sriubos? Taip ar ne? Aš klausiu.
– Klampojome, taip.
– O tu, mielas Šopfai? Kaip jūs su manimi elgiatės? Šopfai, seni, ar prisimeni, kaip tu pas mus buvai Kalėdų senelis? O! Ir kaip man drebėjo kinkos, kai tu pasiėmei didžiąją knygą, nuodėmių knygą. Čia matau surašytų labai negerų dalykų, – pasakė jis. Žinau, atsakiau aš, žinau. Tai pasisakyk! – sumurmėjo jis per savo vatinę barzdą. Pirmokėliui nedera šlapintis į lovą, – būtų jis pasakęs, bet nespėjo. Man užkaito ausys ir aš pasakiau: žinau, mokykloje negalima graibyti mergaitėms po sijonais.
Gotlybas girdi tik savo paties juoką, daugiau nieko.
– Tikrai prašau, mielieji, sėskite. Išgerkime, kaip visada kad darydavome.
Jie atsisėda.
– Už mūsų draugystę!
– Taip, – taria Šopfas, – už seną draugystę.
– Į sveikatą.
Išgėrus Gotlybas kurį laiką plepa toliau, paskui pertraukia save patį.
– Kodėl nieko nevalgote?
Atsakymas:
– Lavonu dvokia.
Gotlybas pašoka:
– Kas taip pasakė?
– Aš pasakiau tik tai, ką kiekvienas užuodžia. Dvokia lavonu, – atsako Šopfas, – aš taip nepratęs.
– Netiesa!
– Tada nedvokia.
– Nejuokauk!
– Tu pats sakei – linksmi būkit.
– Tai nejuokinga, Šopfai, puikiai žinai, kad nejuokinga.
– Tai tiesa.
– Čia nėra jokio lavono!
– Tada nėra, – juokiasi Šopfas, kepėjas, ir pradeda valgyti. – Juo geriau, mano drauge, tada man gardu, aiškus daiktas. Šutintas upėtakis! Kur tirpintas sviestas?
– Dar įdėti? – klausia padavėjas.
– Man visada gardu, mielas Kniksai, viskas, kai netrenkia lavonu, – žvelgdamas į Gotlybą pasako Šopfas upėtakio pilna burna. – Kodėl tu nesisėdi?
– Šopfai!
– Žinai, siaubingai nejauku, kai pats šeimininkas be apetito. Šitoks upėtakis! Jis man primena mano vestuves. Ir tu ten buvai, Gotlybai – anuomet, taip, kas būtų galėjęs pagalvoti?
– Ką?
– O vynelis koks! Kodėl negeriate, mielieji? Kodėl nieko nevalgote? Tokio ėdalo daugiau negausite, pamatysite.
– Ką tu nori pasakyti?
– Gotlybas mano draugas. Pažvelkite į jį. Kaip jis nerimsta, kaip jis stovi ir žiūri, ar visiems visko užtenka. Ar jis bičiulis, ar ne bičiulis? Mudu pažįstami jau dvidešimt metų, tarp mūsų nėra buvę jokios apgaulės, štai kas yra draugystė. Jis niekada nesupyks, kai aš ką rėšiu tiesiai!
– Rėžk! – paliepia Gotlybas.
– Aišku, rėšiu.
– Rėžk!
– Pamatysite. Jis visai neužsigaus. Tik bičiulis taip gali. Nors pats Europos karalius būtų, aš jam išdrošiu visą tiesą į akis.
– Drožk!
– Gotlybai, tavo upėtakis atšalo.
Tiriamai susižvalgę, visi nusijuokia, plyšta juokais; Gotlybas, raudonas kaip vėžys, trenkia savo lėkštę į stalą, kad net subarška.
– Valkatos! – sušunka jis. – Šlykštūs valkatos! Jūs, taip, jūs!.. Žinosit man, kaip juoktis, pamatysit, jūs, banditai, jūs, išdavikai!
Žinoma, niekas neprieštarauja, po teisybei, Šopfas tik taip papliurpė, ir tiek. Veltui Jeny bando atkalbėti Gotlybą, kad nedėtų parašo. Tačiau jis jau pasirašė, servetėlėje. Niekada nereikia dėti parašo įtūžusiam; Gotlybas tai žino, bet tas parašas, galvoja jis, tik pagąsdinimas; tačiau parašas jau padėtas ir jam tereikia mestelėti servetėlę aukštyn, kad jis virstų tikrove. Tad Gotlybas stovi su servetėle rankoje, įsiutęs kaip sužeistas žvėris:
– Manote, kad jumis tikiu – juk žinau, kad meluojat, juk užuodžiu – meluojat, ir visi jūs užuodžiat! Štai! – pasako ir atitraukia užuolaidą. – Prašom.
– Oooo.
– Prašom.
Tikrai, ten guli kinų mandarino lavonas, kurį pakirto pirmas parašas, dručkis iš riebalų ir raukšlių, taukais beveik užgriuvusiomis akimis, koktu žiūrėti, net jei nedvoktų.
– Prašom, – sako Gotlybas su velniška servetėle rankoje, – kuris iš mano brangiųjų svečių drįs tvirtinti, kad mano namuose matė lavoną?
Visi tyli.
– Niekas? – juokiasi Gotlybas. – Niekas?
Pasirodo Arlekinas su knyga, įrišta jaučio oda, savotiška svečių knyga, ir atvertęs grakščiai bei oriai padeda ją ant stalo, ne valdingai, o mandagiai, uoliai, bet kaip patyręs vyras:
– Gerbiami draugai ir svečiai, prašom čia pasirašyti! Kad nematėte jokio lavono. Net už užuolaidos, – paaiškina Arlekinas ir atsainiai, dėl tvarkos, priduria tai, kas ir taip puikiai žinoma: – Kas prieštaraus, bus negyvas. Kas pasirašys, bus laisvas.
Visi tyli.
– Ponas daktare? – sako Gotlybas.
Knaksas, daktaras, lėtai išsitraukia parkerį; jis jau nebe svajotojas, jis susipažinęs su istorija, praktiniu gyvenimu, literatūra ir žino, kad baisybės pasitinkamos ne asmeniniu žygdarbiu, bet vien tik kliaujantis metafizika. Tai reiškia: jis pasirašo.
– Šopfai? – šiek tiek nedrąsiai klausia Gotlybas.
Šopfas, kepėjas, neturi parkerio, bet jam jo ir nereikia; jis paima knygą ir, dirstelėjęs į ją, suplėšo, tiesa, pavyksta ne iš karto, bet įnirtis padeda tai atlikti.
– Kas čia dabar, – sako Šopfas. – Tu turbūt išprotėjai. Turbūt juokauji. Juk savo akimis matėme lavoną.
– Tu nepasirašysi?
– Juk tai nesąmonė.
– Taip ar ne.
– Gotlybai, mudu juk draugai.
– Dar klausimas!
– Bet juk tai nereiškia, kad aš sakysiu – tu teisus, kai tu esi neteisus.
– Aš galiu tave nužudyti, Šopfai.
– Tu to nepadarysi.
– Iš kur tu žinai? – surinka Gotlybas.
– Žmogau! Kai esi galingas, nebeturi draugų. Gali juos ant pirštų suskaityti. Kas tavęs bijo, tai sena istorija, – Gotlybai, tu eini iš kelio.
Kurį laiką Gotlybas klausosi, laikydamas rankoje servetėlę, trokšdamas, kad tai būtų viso labo tik servetėlė. Šopfas taip kalba ne iš piktumo, ir Gotlybas tai jaučia, bet tas jam nebepadės – dabar, kai taip toli nueita, tas jam nebepadės – nedaryk, nereikėjo daryti! Nereikia nė Šopfo, kad jam tai pasakytų.
– Nutilk! – sako Gotlybas.
– Taip jau yra.
– Nutilk! – sako Gotlybas. – Arba krisi negyvas.
– Tada tu iš tikrųjų būsi žudikas.
– Nutilk, sakau!
Šopfas nutyla ir, apvedęs akimis kitus, gūžteli pečiais. Nors jie neatsako į jo žvilgsnį, o tik atkakliai tyrinėja grindų dangą, Gotlybas žino, kad jie pritaria Šopfui – jis ir pats jų vietoje pritartų – pritaria Šopfui jo nenaudai, tai suokalbis, o jeigu jis pakęs tokias Šopfo kalbas, tai visi taip šnekės, visi, visas miestas, visas pasaulis.
– Prašau tavęs, – sako Gotlybas su stebėtina ramybe, iš paskutiniųjų tvardydamasis, – pasirašyk, kad nieko nematei.
– Bet Gotlybai.
– Prašau tavęs, Šopfai.
– Nė nemanau.
– Ar girdi, prašau tavęs.
– Kvailys! – juokiasi Šopfas.
Ir jau – Gotlybas ne mažiau sutrikęs – servetėlė lekia į orą: pokštelėjimas, blyksnis, visa tai jau matyta, ir Šopfas, kepėjas, guli ant grindų… Tai buvo antras parašas.
Kiti, nereikėtų už tai ant jų pykti, nedelsdami paliudija, kad nieko nematė, jokio lavono, nors jų dabar jau du – o vieną iš jų, kepėją, jie pažinojo visą gyvenimą – ir išsliūkina vienas po kito, nežiūrėdami vienas į kitą, vis nusilenkdami, o tuo tarpu Gotlybas, klūpodamas prie savo negyvo draugo, nebyliai spokso jiems pavymui.
– Šunsnukiai! – galiausiai prataria. – Išsižadėjo mūsų ištikimojo Šopfo ir mano, kad aš jais tikiu – kas per šunsnukiai!
Arlekinas juokiasi.
– Į galerą juos! – sako Gotlybas. – Nenoriu daugiau jų matyti.
Ir žliumbdamas:
– Šopfai, mielasis, gerasis Šopfai, kam tu taip padarei, mano drauge, mano vienintelis drauge.
Gotlybas iš tikrųjų susigraudinęs, jis kūkčioja, glosto kepėjui kaktą, o šiam nekrutant vis labiau vaikėja, prašo atleisti ir suprasti, prašo atsistoti ir imti kvėpuoti… Arlekinas jau spragtelėjo pirštais, ir jau pasirodė padavėjų baletas, kad išneštų lavoną.
– Ne! – žliumbia Gotlybas.
– Lauksi, kol ir jis prasmirs?
Jie išneša jį.
– Madam pablyškusi, – šypsosi Arlekinas, – madam būtų geriau prisėsti.
Jeny įsmeigia akis į Gotlybą.
– Jenylein?
– Žudike, – taria ji.
– Nesakyk taip.
– Žudike.
– Jenylein, aš to nepakelsiu.
– Žudike.
– Tai ką man daryti?
Jos atsakymas: ji apsisuka eiti.
– Jeny! Man dar liko vienas parašas, – sako Gotlybas, ir to gana, kad ji sustotų. – Tu nepaliksi manęs.
Jeny tyli.
– Tu nebemyli manęs?
Ji tyli.
– Jenylein, neversk manęs padėti to parašo. Jis nusineš mano mylimiausią žmogų. Aš myliu tave, Jenylein, tu būsi su manimi – mudviejų jachtoje…
– Aš?
– Neliūdėkite! – šypsosi Arlekinas. – Galeroje, madam, galima šokti ir klausyti muzikos, leisti fejerverkus, o kai vergai irkluotojai ima per garsiai dejuoti, viršuje jų visai negirdėti. Visiškai. Antraip kam ta muzika? O dar – mėnulis, madam, mėnulis virš vandens, apskritai grožis.
– Jūs – velnias! – sako Jeny.
– Madam tik dabar tai pamatė?
(Tai dar ne istorijos pabaiga, tik išgaravo kino studijos, kuriai buvo skirtas šis eskizas, susidomėjimas, dėl to, kol jis iš manęs nenupirktas, norėčiau laikyti pabaigą paslaptyje… Pasakysiu tik tiek: pabaiga irgi bus tokia pat pasakiška, taigi pozityvi, veiksmas vyksta minėtoje kiniškoje jachtoje, kuri mūsų gražiajame ežere atrodo truputį keistokai, truputį kiniškai, čia jau sutinku su kino studijos nuomone. Tačiau kas belieka mūsų Gotlybui, kaip gyventi tokioje jachtoje, kuri visiems kitiems yra galera, mandarinų nuošaluma. Kaip žinoma, jam dar likęs trečias, paskutinis parašas. Toks jautruolis kaip jis to parašo nepanaudoja per visą trečią veiksmą, nes niekam nemalonu žudyti žmogų, kurį labiausiai myli. Ko vertas gyvenimas be Jeny? Tad jis leidžia dienas prabangioje galeroje, žaidžia šachmatais su Arlekinu, kuris jį nuvaro į matą – ėjimas po ėjimo, tiek su pėstininku, tiek su karaliene. Gotlybas apverčia šachmatų lentą – bumpt!, bet tikroji padėtis dėl to nepasikeičia, o ji maždaug tokia: vergai streikuoja, jų gyvenimo sąlygos tokios sunkios, kad mirtis jiems nebaisi, verčiau jau mirti badu, jachta stovi vietoje, gal tada ir Gotlybas numirs iš bado. Tai jų viltis. O kitas ėjimas, ėjimas karaliene, atrodo taip: Jeny slapčia susiuostė su Arlekinu, taigi ji Gotlybą apgaudinėja su juo, ir ne juokais, nes ji jauna, o kas gali mylėti žmogų, kurio bijo? Gotlybas, beje, tai gerai jaučia. Visko galima išreikalauti, bet tik ne meilės. Čia nepadės jokie burtai; ji jo nekenčia, o kaip jam visą gyvenimą mylėti žmogų, kuris jo nekenčia? Tiesą sakant, Jeny nebebijo jo parašo, ji nebėra tas žmogus, „kurį jis labiausiai myli“. Gotlybas bando perkalbėti streikuojančius vergus, pirmiausia Capfą, buvusį klasės draugą, kad jie pagaliau nuplukdytų jį į krantą; visi vergai susirenka denyje, kai staiga kažkas atitraukia kajutės užuolaidą – Jeny Arlekino glėbyje – Gotlybas, tai nesunku numanyti, padeda trečią parašą – pokštelėjimas, blyksnis, ir ant grindų guli žmogus, kurį vienintelį jis myli, taigi jis pats… Mano nuomone, tokia pabaiga būtų labai pozityvi. Žinoma, velnias lieka pasaulyje. Bet, žiūrėkit, – nė vienas iš tų irkluotojų jam neduoda savo parašo. Tai ir būtų pasakos elementas šioje istorijoje. Priešingai, jie išmeta Arlekiną per bortą, sutartinai sėda prie irklų ir iriasi į krantą giedodami choralą, kylant laisvės vėliavai. Svarsčiau, kaip mano filme turėtų atrodyti ta vėliava. Įsivaizduoju ją taip: stiebas, ir viskas, bet kokia vėliava yra velnio.)
Alice Munro. Mails Sitis, Montana
2014 m. Nr. 2
Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys
Kanadiečių rašytoja Alice Munro, pernai tapusi Nobelio premijos laureate, gimė 1931 m. Ontarijo provincijoje. Retas atvejis, kai rašytojas gauna tokį aukštą įvertinimą už apsakymus. Nuo 1968 m. A. Munro išleido keliolika apsakymų rinkinių. Daugumoje jų vaizduojama autorei pažįstama aplinka – paprastų kanadiečių gyvenimas provincijoje, kartais didmiestyje. Kaip ir čia pateiktame apsakyme, neretai peršokama per gana didelį laiko tarpą, netikėtai įprasminant skirtingus išgyvenimus. Apsakymas „Mails Sitis, Montana“ („Miles City, Montana“) pirmą kartą publikuotas žurnale „New Yorker“ 1985 m., o metais vėliau įtrauktas į rinkinį „Meilės prieaugis“ („The Progress of Love“).
Mano tėvas atėjo per lauką nešdamas nuskendusio berniuko kūną. Iš paieškų kartu grįžo dar keletas vyrų, bet skenduolį nešė jis. Vyrai buvo purvini, išvargę ir ėjo nuleidę galvas, tarsi susigėdę. Net šunys buvo nusmurgę, nuo jų lašėjo šaltas upės vanduo. Jiems išsiruošus prieš kelias valandas, šunys įsiaudrinę amsėjo, vyrai buvo įsitempę, ryžtingai nusiteikę, ir apskritai tvyrojo slopinamas, neišsakomas jaudulys. Buvo manoma, kad jie gali rasti ką nors siaubingo.
Berniuko vardas – Stivas Golis, aštuonerių metų. Dabar jo plaukai ir drabužiai buvo purvo spalvos, aplipę lapais, šakelėmis ir žole. Jis atrodė kaip šiukšlių krūva, užmiršta visą žiemą. Veidas buvo atgręžtas į mano tėvo krūtinę, bet aš įžiūrėjau šnervę, ausį, užsikimšusias žalsvu dumblu.
Nemanau taip. Nemanau, kad iš tikrųjų visa tai mačiau. Galbūt mačiau jį nešantį tėvą, kartu einančius kitus vyrus ir šunis, bet manęs nebūtų prileidę taip arti, kad įžiūrėčiau, tarkim, dumblą šnervėje. Tikriausiai girdėjau ką nors apie tai kalbant ir įsivaizdavau, kad pati mačiau. Regiu jo veidą nepakitusį, tik susipurvinusį – pažįstamą, aštrių bruožų, šelmišką Stivo Golio veidą, – o juk taip neturėjo būti: po tiek valandų vandenyje jis būtų išpurtęs, pasikeitęs, galbūt visas apėjęs purvu.
Turėdami parnešti tokią žinią, tokį paliudijimą laukiančiai šeimai, ypač motinai, ieškotojai būtų sunkiai dilbinę, bet čia buvo dar blogiau. Atrodė dar gėdingiau (pasiklausius kalbų), kad motinos nėra, nėra jokios moters – nei senelės, nei tetos ir net sesers, – kuri pasiimtų Stivą Golį ir dėl jo deramai pasielvartautų. Jo tėvas buvo samdinys, mėgėjas išgerti, bet ne girtuoklis, plevėsa be linksmumo, nepasakytum, kad draugiškas, bet lyg ir ne skandalistas. Jo tėvystė atrodė atsitiktinė, kaip atsitiktinumas atrodė ir tai, kad motinai išėjus vaikas liko su juo ir jiedu toliau kartu gyveno. Gyveno jiedu prasčiokiškoje troboje su šlaitiniu pilkų malksnų stogu, vos geresnėje už lūšną – tėvas sutaisė stogą ir ramsčiais paspyrė verandą, vos pakankamai ir vos ne per vėlai, – panašiai turėjosi ir jų gyvenimas, tai yra vos taip, kad neprisišauktų vaikų globos tarnybos. Jiedu nevalgydavo drauge, negamindavo vienas kitam, bet maisto pakako. Kartais tėvas duodavo Stivui pinigų, kad parduotuvėje nupirktų maisto, ir žmonės matydavo, kad jis perka praktiškus produktus, kaip antai mišinį blynams arba makaronų patiekalą.
Aš gana gerai pažinojau Stivą Golį. Man jis patikdavo tik tiek, kiek patikdavo – ne per dažniausiai. Buvo dvejais metais vyresnis už mane. Šeštadienį zulindavosi apie mūsų namus, su panieka žiūrėdamas į visus mano užsiėmimus, bet negalėdamas palikti manęs ramybėje. Jei tik atsisėsdavau į sūpuokles, jis tuoj užsimanydavo jas išbandyti, o jeigu neužleisdavau, priėjęs taip mane pastumdavo, kad nueidavau susirietusi. Erzindavo šunį. Pridarydavo man bėdos, – vėliau manydavau, kad tyčia, piktybiškai, – sukurstydamas mane daryti tokius dalykus, kurie pačiai nė į galvą nebūtų šovę: iškasti bulvių, kad pasižiūrėtum, ar didelės, kai dar tėra pupos dydžio, arba iš rietuvės priversti malkų krūvą, kad nuo jos galėtume šokinėti. Mokykloje mudu niekada nesišnekėdavome. Jis buvo vienišius, nors dėl to nesikankino. Bet šeštadienio rytą, pamačiusi pro kedrų gyvatvorę įsmunkančią jo liesą, miklią figūrą, žinodavau, kad turėsiu bėdos ir jis nuspręs kokios. Kartais viskas būdavo gerai. Vaidindavome kaubojus, kuriems reikia sutramdyti laukinius arklius. Žaisdavome ganykloje prie upės, netoli tos vietos, kur Stivas paskendo. Būdavome kartu ir arkliai, ir raiteliai, šūkaudavome, žvengdavome, spardydavomės ir mojuodavome medžio šakų botagais prie bevardžio upelio, įtekančio į Sogino upę pietų Ontarijuje.
Šermenys buvo mūsų name. Stivo tėvo trobelėje neužteko vietos žmonių antplūdžiui, kurio tokiomis aplinkybėmis laukiama. Man atminty išliko pilnas žmonių kambarys, bet ne karste gulintis Stivas, ne kunigas ir ne vainikai. Prisimenu, kaip laikiau rankoje vieną gėlę – baltą narcizą, matyt, nuskintą iš vazono, kurį kažkas įgrūdo vidun, nes dar buvo per anksti net ir forsitijų krūmams arba miškuose augančioms trilijoms ir pelkinėms purienoms. Stovėjau gretoje su kitais vaikais, ir visi laikėme po narcizą. Sugiedojome vaikišką giesmę, kurią kažkas paskambino mūsų pianinu: „Kai Jis nužengs, kai Jis nužengs paimti brangenybių.“ Mūvėjau rumbuotas, ties keliais ir kulkšnimis apsmukusias kojines, nuo kurių bjauriai niežėjo. Tų kojinių lietimasis prie odos mano atminty sumišęs su kitu pojūčiu. Jį sunku nusakyti. Jis susijęs su mano tėvais. Su suaugusiaisiais apskritai ir su tėvais konkrečiai. Su tėvu, atnešusiu Stivo kūną nuo upės, ir motina, ko gero, daugiausia pasirūpinusia tomis šermenimis. Tėvas vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, o motina – rudą aksominę suknelę kremine satino apykakle. Stovėdami greta vienas kito, jiedu žiojosi ir čiaupėsi pagal giesmės žodžius, o aš stovėjau atokiai nuo jų, vaikų gretoje, ir stebėjau. Jutau nartų, atgrasantį pasišlykštėjimą. Vaikus kartais užplūsta šlykštėjimasis suaugusiaisiais. Jų dydžiu, gremėzdiškumu, išpūsta galia. Burnos kvapu, šiurkštumu, plaukuotumu, kokčiomis išskyromis. Bet tai buvo ne viskas. Ir tai lydintis pyktis neturėjo aštrumo ar savigarbos paguodos. Negalėjau jo išlieti, kaip darydavau galiausiai pasilenkusi čiupdama akmenį ir mesdama į Stivą Golį. Pyktis buvo nesuprantamas ir neišreiškiamas, nors po kurio laiko aprimo, palikdamas tik sunkumą, paskui tik prieskonį, retai bepajuntamą – menką, gerai pažįstamą blogą nuojautą.
Po kokių dvidešimties metų, 1961-aisiais, mudu su mano vyru Endriumi įsigijome naujutėlaitį automobilį, mūsų pirmąjį, tai yra pirmąjį naują. Tai buvo „Morris Oxford“, pilkšvai baltas (prekybos agentas tą spalvą pavadino kažkaip įmantriau) – didelis mažas automobilis, puikiausiai talpinantis mus abu ir du mūsų vaikus. Sintijai buvo šešeri, o Megei – treji su puse.
Endrius nufotografavo mane, stovinčią prie automobilio. Buvau baltomis kelnėmis, juodu golfu ir su akiniais nuo saulės. Stovėjau atsišliejusi į automobilio duris, išrietusi klubus, kad atrodyčiau liekna.
– Nuostabu, – tarė Endrius. – Žavu. Atrodai kaip Džekė Kenedi.
Turbūt visame žemyne tamsiaplaukėms, apylieknėms moterims, stilingai apsirengusioms arba fotografuojamoms, buvo sakoma, kad jos atrodo kaip Džekė Kenedi.
Endrius daug fotografavo – mane, vaikus, mūsų sodą, mūsų iškylas ir įsigytus daiktus. Pasirūpindavo atspaudais, kruopščiai juos suskirstydavo ir siųsdavo į Ontariją savo motinai ir tetai bei dėdei. Atspausdindavo ir man, kad nusiųsčiau savo tėvui, taip pat gyvenančiam Ontarijuje, ir aš siųsdavau, bet ne taip reguliariai kaip jis. Pamatęs, kad namuose mėtosi nuotraukos, kurias jis manė mane jau išsiuntus, Endrius suglumdavo ir suirzdavo. Jam norėjosi, kad tie vaizdai būtų išplatinti.
Tą vasarą mes rodėme ne nuotraukas, o save. Naujuoju automobiliu važiavome iš Vankuverio, kur gyvenome, į Ontariją, mūsų vis dar vadinamą „namais“. Penkios dienos pirmyn, dešimt dienų ten, penkios dienos atgal. Endrius pirmą kartą gavo trijų savaičių atostogas. Jis dirbo „B. C. Hydro“[1] teisės skyriuje.
Šeštadienio rytą įkrovėme į mašiną lagaminus, du termosus – vieną su kava, kitą su limonadu, – vaisių, sumuštinių, paveiksliukų knygelių, spalvinimo knygelių, spalvotų pieštukų, piešimo bloknotų, vabzdžių repelentų, megztinių (jeigu kalnuose būtų šalta) ir abu savo vaikus. Endrius užrakino namą, o Sintija iškilmingai tarė:
– Sudie, name.
Megė atitarė:
– Sudie, name. – Paskui paklausė: – Kur mes dabar gyvensim?
– Sudie ne visam laikui, – paaiškino Sintija. – Mes sugrįšim. Mama! Megė manė, kad mes niekada nebegrįšim!
– Nemaniau, – tarė Megė ir įspyrė į mano sėdynės atlošą.
Mudu su Endriumi užsidėjome akinius nuo saulės ir išvažiavome – per Liūtų Vartų tiltą, per pagrindinę Vankuverio dalį. Palikome savo namą, savo rajoną, miestą ir – perėjimo punkte tarp Vašingtono ir Britų Kolumbijos – savo šalį. Važiavome per Jungtines Valstijas, nusistatę šiauriausią maršrutą, ir ketinome grįžti į Kanadą per Sarniją, Ontarijuje. Nežinau, ar šį kelią pasirinkome todėl, kad tuo metu Transkanados magistralė dar nebuvo visai užbaigta, ar tiesiog panūdome pasijusti važiuojantys užsienio, tik vos vos užsienio, šalimi – kad būtų kiek įdomiau ir nuotykingiau.
Abu buvome pakilios nuotaikos. Endrius kelis kartus pasidžiaugė automobiliu. Sakė, kad jį vairuodamas jaučiasi daug geriau, negu važiuodamas mūsų senąja mašina, 1951-ųjų „Austina“, kuri įkalnėse apgailėtinai sulėtėdavo ir turėjo įnoringos senos ponios įvaizdį. Taip Endrius sakė dabar.
– O kokį įvaizdį turi šita? – paklausė Sintija.
Ji mūsų atidžiai klausydavosi ir mėgdavo pabandyti naujus žodžius, kaip štai „įvaizdis“. Paprastai ištardavo gerai.
– Žvalų, – tariau aš. – Truputį sportišką. Visai be pasipūtimo.
– Praktiškas, bet kartu ir geros klasės, – tarė Endrius. – Kaip mano įvaizdis.
Sintija apgalvojo tai ir pasakė su atsargiu pasididžiavimu:
– Tai reiškia, tėti, tu manai, kad norėtum toks būti?
Na, o aš buvau laiminga, kad viską palieku. Man patikdavo išvažiuoti. Namie aš dažnai tarsi ieškodavau, kur pasislėpti – kartais nuo vaikų, bet dažniau nuo padarytinų darbų, nuo skambančio telefono ir nuo kaimynių draugingumo. Norėdavau pasislėpti, kad galėčiau įnikti į savo tikrąjį darbą, tai yra vilioti atokias savo pačios dalis. Gyvenau apsiausties sąlygomis, vis prarasdama kaip tik tai, ko norėdavau laikytis įsitvėrusi. Bet kelionėse sunkumų nebūdavo. Šneku sau su Endriumi, su vaikais ir žiūriu, kur jie nori, kad žiūrėčiau, – į kiaulę iškaboje, į ponį lauke, į „Volkswageną“ ant besisukančios platformos, – pilstau limonadą į plastikinius puodelius, ir visą laiką tos visos nuotrupos manyje plūsta draugėn. Reikalinga kompozicija susidarys. Tai man suteikdavo vilties ir pakeldavo ūpą. Dėl to, kad aš tapdavau stebėtoja. Nebe saugotoja, o stebėtoja.
Nuo Evereto pasukome į rytus ir ėmėme kilti į Kaskadinius kalnus. Parodžiau Sintijai mūsų kelią žemėlapyje. Pirmiausia parodžiau visų Jungtinių Valstijų žemėlapį, ten matėsi ir apatinė Kanados dalis. Paskui atverčiau atskirus visų valstijų, per kurias ketinome važiuoti, žemėlapius. Vašingtonas, Aidahas, Montana, Šiaurės Dakota, Minesota, Viskonsinas. Parodžiau taškinę liniją per Mičigano ežerą – mūsų kelto maršrutą. Paskui ketinome važiuoti per Mičiganą iki tilto, jungiančio Jungtines Valstijas ir Kanadą prie Sarnijos, Ontarijuje. Ir jau namie.
Megė irgi norėjo pasižiūrėti.
– Tu nesuprasi, – tarė Sintija. Bet pasiėmė kelių atlasą į užpakalinę sėdynę.
– Atsilošk, – ji paliepė Megei. – Sėdėk ramiai. Parodysiu.
Girdėjau, kaip ji nusako maršrutą Megei, labai tiksliai, visai kaip aš jai. Atsivertė visus valstijų žemėlapius, žinodama, kaip juos susirasti pagal abėcėlę.
– Žinai, kokia čia linija? – paklausė. – Čia kelias. Šita linija yra kelias, kuriuo mes dabar važiuojam. Judam kaip tik ita linija.
Megė nieko nesakė.
– Mama, parodyk man, kur mes esam šią minutę, – paprašė Sintija.
Paėmiau atlasą ir bakstelėjau pirštu į kelią per kalnus, ji atsiėmė jį ir parodė Megei.
– Matai, kur kelias toks vingiuotas? – paklausė. – Vingiuotas todėl, kad jame tiek daug posūkių. Vingiai yra posūkiai. – Ji pervertė kelis puslapius ir luktelėjo. – Na, – tarė ji, – parodyk man, kur mes esam. – Paskui šūktelėjo man: – Mama, ji supranta! Ji parodė kelią! Megė supranta žemėlapius!
Dabar man atrodo, kad mes sugalvojome savo vaikams charakterius. Tvirtai nustatėme joms vaidmenis. Sintija buvo gabi ir stropi, jautri, mandagi, pastabi. Kartais ją paerzindavome, kad pernelyg sąžininga, pernelyg stengiasi būti tokia, kokią mes ją norime matyti. Bet koks priekaištas ar nesėkmė, bet koks atkirtis ją giliai užgaudavo. Ji buvo šviesiaplaukė, šviesiaodė, greitai pasimatydavo, kaip ją veikia saulė, žvarbus vėjas, pasididžiavimas arba pažeminimas. Megė buvo tvirčiau sudėta, labiau užsisklendusi – ne maištinga, bet užsispyrusi, kartais paslaptinga. Mums atrodė, kad jos tylėjimo tarpsniai rodo charakterio tvirtybę, o spyriojimąsi laikėme nepalaužiamo savarankiškumo ženklu. Jos plaukai buvo rudi, ir mes juos patrumpindavome lygiais kirpčiukais. Akis turėjo rusvas, skaidrias, kerinčias.
Mus visiškai tenkino šie charakteriai, džiugino ne tik jų patvirtinimai, bet ir prieštaravimai. Mums nepatiko sunkiasvoris, neišradingas požiūris į tėvų vaidmenį. Šiurpau nuo minties, kad galiu pavirsti tam tikro tipo motina – tokia, kurios kūnas išpleręs, kuri kepurnėjasi vilna ir pienu atsiduodančioje migloje, susireikšminusi dėl buities naštos. Maniau, kad visas perdėtas tų motinų dėmesys, jų poreikis užsikrauti naštą sukelia vaikams vidurių skausmus, šlapimo nelaikymą, astmą. Teikiau pirmenybę kitokiam požiūriui – apsimestinei desperacijai, išpūstai ironijai, reiškiamai profesionalių motinų, kurios rašo žurnalams. Tuose žurnalų straipsniuose vaikai būdavo šauniai įnoringi, kietakakčiai, kaprizingi, nesutramdomi. Nesutramdomos ir tos motinos su savo sąmoju. Gyvenime mane labiausiai patraukdavo tokios moterys, kurios, būdavo, paskambina ir sako: „Ar kartais mano gemalo Hitlerio nėra pas tave namie?“ Jos kvaknodavo iškilusios virš pieniškos miglos.
Pamatėme negyvą elnią, pririštą prie pikapo priekio.
– Kažkas nušovė jį, – tarė Sintija. – Medžiotojai šaudo elnius.
– Medžioklės sezonas dar neprasidėjo, – pasakė Endrius. – Matyt, jie partrenkė jį ant kelio. Matėt elnių perėjos ženklą?
– Aš verkčiau, jeigu mes partrenktume, – griežtai tarė Sintija.
Vaikams buvau paruošusi sumuštinių su riešutų sviestu ir marmeladu, o mums su lašiša ir majonezu. Bet neuždėjau salotų lapų, ir Endrius buvo nusivylęs.
– Aš jų neturėjau, – paaiškinau.
– O negalėjai gauti?
– Būtų tekę pirkti visą salotų gūžę, o tereikėjo sumuštiniams, tai nusprendžiau, kad neverta.
Tai buvo melas. A tiesiog pamirau.
– Su salotom jie daug skanesni.
– Man neatrodė, kad čia toks didelis skirtumas. – Po tylos pauzės pridūriau: – Nesiusk.
– Aš nesiuntu. Man patinka salotos ant sumuštinių.
– Man tiesiog neatrodė, kad jos tokios svarbios.
– Kas būtų, jeigu aš nebūčiau pripylęs į baką benzino?
– Tai juk ne tas pats.
– Padainuokim, – pasiūlė Sintija ir uždainavo:
Išplaukė penkios antytės toli,
Vaikščiojo jos už kalvų pabaly.
Antis viena sakė
„Kva kva kva“.
Keturios grįžo tėkme lengva.
Endrius spustelėjo man ranką ir tarė:
– Nesiriekim.
– Tu teisus. Turėjau paimti salotų.
– Nieko baisaus.
Man norėjosi, kad mano jausmai Endriui susilietų į vieną praktišką ir patikimą jausmą. Net pabandžiau sudaryti du sąrašus: viename man patinkančios jo savybės, kitame nepatinkančios – tai, kas man miela ir kas atgrasu intymaus gyvenimo sūkuryje, – taip lyg ir tikėdamasi ką nors įrodyti, prieiti prie vienokios ar kitokios išvados. Bet atsisakiau šio užmojo, pamačiusi, kad taip galima įrodyti tik tai, ką aš ir šiaip žinojau, – kad manyje siautėja prieštaravimai. Kartais vien jo žingsnių garsas man atrodydavo tironiškas, jo lūpų sučiaupimas pasipūtėliškas ir aršus, jo stamantrus tiesus kūnas – barjeras, visći sąmoningai, net pareigingai, bjauriai mėgaujantis savo vyrišku autoritetu, įterptas tarp manęs ir viso mano gyvenime galimo džiaugsmo bei lengvumo. Paskui, beveik be perspėjimo, jis tapdavo mano geru draugu ir reikalingiausiu partneriu. Jausdavau jo lengvo kūno ir rimtų minčių meilumą, jo meilės trapumą, įsivaizduodavau, kad jis myli daug tyriau ir atviriau negu aš. Mane didžiai jaudindavo nelankstumas, griežtas padorumas, kuriuos kitais atvejais niekindavau. Galvodavau, koks jis vis dėlto nuolankus, prisiimdamas tokį standartinį sutuoktinio, tėvo, duonpelnio vaidmenį, o aš, palyginti su juo, esu slapta egotizmo pabaisa. Ne tokia jau ir slapta – bent jam.
Įsijautę į savo rietenas, išsakydavome tai, ką laikydavome bjauriausia tiesa.
– Aš žinau, kad iš esmės tu esi savanaudė ir nepatikima, – kartą pasakė Endrius. – Visada žinojau. Taip pat žinau, kad dėl to ir įsimylėjau tave.
– Taip, – pritariau apgailestaudama, bet rami dėl savęs.
– Aš žinau, kad be tavęs man būtų geriau.
– Taip. Sutinku.
– Ir tau būtų geriau be manęs.
– Taip.
O galiausiai – galiausiai – sugniuždyti ir apsivalę, suėmėme vienas kito rankas ir juokėmės, juokėmės iš dviejų tamsuolių – savęs. Iš jų pagiežos, jų nuoskaudų, jų teisinimosi. Mes nustūmėme juos. Pareiškėme, kad jie melagiai. Sakėme, vakarieniausim su vynu arba nuspręsim sukviesti vakarėlį.
Endriaus nemačiau jau daug metų, nežinau, ar jis tebėra liesas, ar pražilo, ar reikalauja salotų, ar sako tiesą, ar yra padūkęs ir nusivylęs.
Nakčiai apsistojome Venačyje, Vašingtono valstijoje, – ten keletą savaičių nelijo. Vakarieniavome restorane, pastatytame aplink medį – ne sodinuką kibire, o aukštą, tvirtą tuopą. Ankstyvo ryto šviesoje iškopėme iš drėkinamo slėnio ir kilome sausais, uolėtais, stačiais šlaitais, atrodė, kad jie veda į kitas kalvas, ir štai viršuje atsivėrė plati plynaukštė, kertama didžiųjų upių – Spokanų ir Kolumbijos. Javų laukai ir pievos – mylia po mylios. Čia buvo tiesūs keliai ir žemdirbių miesteliai su grūdų elevatoriais. Netgi buvo skydas, skelbiantis, kad Daglaso apygardos, per kurią važiuojame, kviečių derlius yra antras pagal dydį iš visų Jungtinių Valstijų apygardų. Miesteliai buvo prisisodinę medžių dėl paunksmės. Bent aš maniau, kad jie pasodinti, nes užmiestyje tokie dideli medžiai neaugo.
Visa tai buvo nuostabiai malonu matyti.
– Kodėl man čia taip patinka? – paklausiau Endriaus. – Gal todėl, kad nėra vaizdinga?
– Tai tau primena namus, – atsakė Endrius. – Sunkios nostalgijos priepuolis. – Bet jis tai pasakė draugiškai.
Sakydami „namai“ su mintimi apie Ontariją, galvoje turėdavome labai skirtingas vietas. Mano namai buvo kalakutų paukštynas, kur gyveno tėvas našlys, ir nors tai buvo tas pats namas, kuriame anksčiau gyveno motina, jį tapetavusi, dažiusi, valiusi, apstačiusi baldais, dabar jame matėsi apleistumo ir šėlionių ženklų. Čia buvo gyvenama taip, kaip mama nebūtų galėjusi nei numatyti, nei pakęsti. Buvo keliami baliai kalakutininkų brigadai, mėsinėtojams ir pešėjams, o kartais ten laikinai apsigyvendavo vienas ar du jauni vyrai, jie kviesdavosi draugus ir susimanydavo savo balių. Aš maniau, kad šitaip gyventi tėvui geriau negu sėdėti vienišam, ir nesmerkiau – juk ir neturėjau teisės smerkti. Endriui, visai suprantama, ten nepatikdavo lankytis, nes jis buvo ne toks žmogus, kuris sėdėtų virtuvėje prie stalo su kalakutininkais ir pasakotų anekdotus. Jiems jis kėlė baugesį ir panieką, ir man atrodė, kad jiems esant tėvas tikriausiai būdavo jų pusėje. Ir ne tik Endrius turėjo bėdos. Aš pati tuos anekdotus suvirškindavau, bet nelengvai.
Ilgėdavausi laikų, kai buvau maža, kai mes dar neturėjome kalakutų. Auginome karves ir parduodavome pieną sūrių fabrikui. Kalakutų ūkis anaiptol ne toks gražus kaip pienininkystės arba avių ūkis. Taip ir matai, kad kalakutai kaipmat virs šaldytomis skerdenomis ir valgoma mėsa. Jie neturi pretenzijos į savarankišką gyvenimą, į ganymosi idilę, kurią turi karvės arba kiaulės tame mirguliuojančiame sode. Kalakutų tvartai būna pailgi efektyvūs pastatai – skardinės pašiūrės. Jokių ten sijų, šieno ar šiltos kūtės. Net mėšlo kvapas atrodo skystas ir bjauresnis už įprastinį tvarto kvapą. Čia nė ženklo šieno ritinių, karčių tvoros ir žydinčios gudobelės. Kalakutai suleidžiami į vieną ilgą lauką ir tą jie nulesa švariai. Ten jie atrodo ne kaip didingi paukščiai, o kaip plevėsuojantys skalbiniai.
Kartą, netrukus po motinos mirties, jau susituokusi, – tada kaip tik kroviausi daiktus ruošdamasi kraustytis pas Endrių į Vankuverį – porą dienų pabuvau namie viena su tėvu. Visą naktį neregėtai smarkiai lijo. Ankstyvoje šviesoje pamatėme, kad kalakutų laukas patvinęs. Bent jau žemesnės jo vietos patvinusios – atrodė kaip ežeras su daugybe salelių. Kalakutai buvo susigrūdę tose salelėse. Jie labai kvaili. (Tėvas sakydavo: „Tu pažįsti vištas? Žinai, koks kvailas padaras višta? Tai va, višta yra Einšteinas palygint su kalakutu.“) Bet jie sugebėjo susispiesti aukštumėlėse ir neprigerti. O paskui gal būtų nustumdę vieni kitus, uždusinę, sušalę ir nugaišę. Negalėjome laukti, kol vanduo nuslūgs. Išplaukėme sena valtimi. Aš irklavau, o tėvas traukė sunkius šlapius kalakutus į valtį, ir mes nešėm juos į tvartą. Dar truputį lynojo. Darbas buvo sunkus, absurdiškas ir labai nesmagus. Mudu juokėmės, aš jaučiausi laiminga dirbdama kartu su tėvu. Pajutau artumą visam sunkiam, monotoniškam, pasibaisėtinam darbui, kuris galiausiai išsekina kūną, susilpnina protą (nors dvasia kartais išlieka stebuklingai lengva), ir jau iš anksto ėmiau ilgėtis šio gyvenimo ir šių namų. Pamaniau, kad jeigu Endrius būtų mane ten pamatęs – lietuje, paraudusiomis rankomis, purviną, besistengiančią išlaikyti už kojų kalakutą ir tuo pat metu irkluoti, – tebūtų norėjęs ištraukti mane iš ten, kad visa tai užmirščiau. Tas šiurkštus gyvenimas jį pykdė. Pykdė ir mano prisirišimas prie to. Ėmiau galvoti, kad man nereikėjo su juo tuoktis. Tačiau su kuo? Su kuriuo nors iš kalakutininkų?
O ir nenorėjau ten pasilikti. Nors buvo gaila išvažiuoti, bet būčiau dar labiau gailėjusis, jeigu kas nors mane būtų privertęs pasilikti.
Endriaus motina gyveno Toronte, bute su vaizdu į Mjuro parką. Kai Endrius ir jo sesuo būdavo namie, motina miegodavo svetainėje. Jos vyras, gydytojas, mirė, kai vaikai dar nė mokyklos nelankė. Ji įstojo į sekretorių kursus, pardavė namą už krizinę kainą, persikėlė į tą butą ir sugebėjo užauginti vaikus, padedama giminių – sesers Karolinos ir svainio Rodžerio. Endrius ir jo sesuo lankė privačias mokyklas, o vasarą važiuodavo į stovyklą.
– Tai, matyt, čia buvo per „Gryno oro fondą“[2], – kartą pasakiau, šaipydamasi iš jo teiginio, kad gyvenęs skurdžiai. Man atrodė, kad Endriaus miestietiškas gyvenimas buvo jaukus ir ištaigingas. Jo motina pareidavo namo skaudama galva, visą dieną dirbusi universalinės parduotuvės kontoros triukšme ir raižioje šviesoje, bet man nešovė į galvą, kad jos gyvenimas buvo sunkus arba pasigėrėtinas. Neatrodė, kad ir ji pati manė esanti verta pasigėrėjimo – veikiau tik nelaiminga. Nerimavo dėl savo darbo kontoroje, dėl drabužių, valgio gaminimo, vaikų. O labiausiai dėl to, ką pamanys Rodžeris ir Karolina.
Karolina su Rodžeriu gyveno rytinėje parko pusėje, dailiame mūriniame name. Rodžeris buvo aukštas vyras plika strazdanota galva, storu, tvirtu pilvu. Kažkokia gerklės operacija jam atėmė balsą – jis kalbėjo šiurkščiu šnabždesiu. Bet visi klausydavosi. Kartą per vakarienę tame mūriniame name – kur visi valgomojo baldai buvo milžiniški, tamsiai blizgantys, prašmatnūs – kažko jį paklausiau. Atrodo, kažko apie Vitakerį Čeimbersą[3], kurio istoriją tuo metu publikavo „Saturday Evening Post“. Klausimas buvo nuosaikaus tono, bet jis nuspėjo jo maištingą užmojį ir ėmė vadinti mane ponia Gromyko, turėdamas minty mano tariamas „simpatijas“. Gal jis tikrai troško turėti priešą ir negalėjo tokio rasti. Per tą vakarienę pamačiau, kad Endriaus ranka, motinai uždegdama cigaretę, virpa. Dėdė Rodžeris mokėjo už jo mokslus, buvo kelių bendrovių direktorių tarybos narys.
– Jis tiesiog kategoriškas senukas, – vėliau man pasakė Endrius. – Kokia prasmė su juo ginčytis?
Prieš mums išvažiuojant iš Vankuverio, Endriaus motina parašė: Atrodo, Rodžerį visai suintrigavo jūsų sumanymas pirkti mažą automobilį! auktukas rodė, kad ji nuogąstauja. Tuo metu, ypač Ontarijuje, sprendimas rinktis mažą europietišką, o ne didelį amerikietišką automobilį kartais būdavo traktuojamas kaip tam tikras pareiškimas – tokių tendencijų, kurias Rodžeris visada ir siekė iššniukštinėti.
– Ta mašina ne tokia jau maža, – irzliai tarė Endrius.
– Ne čia esmė, – atsakiau aš. – Esmė ta, kad tai visai ne jo reikalas!
Antrąją naktį praleidome Mizuloje. Degalinėje Spokane mums pasakė, kad 2-ojoje magistralėje yra daug remontuojamo kelio ir mūsų laukia labai karšta, dulkina kelionė su ilgais laukimo tarpais, tad mes pasukome į valstijų kelią ir per Ker d’Aleną bei Kelogą atvažiavome į Montaną. Po Mizulos pasukome į pietus Bjuto link, bet padarėme lankstą, kad pamatytume Heleną – valstijos sostinę. Automobilyje žaidėme „Kas aš esu?“
Sintija buvo kažkas miręs, mergina, amerikietė. Galbūt ponia. Ji nebuvo pasakojimo veikėja. Jos nerodė per televiziją. Sintija neskaitė apie ją knygoje. Tai nebuvo kas nors, kas apsilankė vaikų darželyje, arba kokių nors Sintijos draugių giminaitė.
– Ar ji žmogus? – paklausė Endrius su staiga nušvitusia įžvalga.
– Ne! To jūs užmiršot paklausti!
– Gyvūnas, – pamąsčiau aš.
– Ar čia klausimas? Šešiolika klausimų!
– Ne, čia ne klausimas. Aš galvoju. Negyvas gyvūnas.
– Čia elnias, – tarė Megė, nedalyvaujanti žaidime.
– Taip neteisinga! – sušuko Sintija. – Ji gi nežaidžia!
– Koks elnias? – paklausė Endrius.
– Vakar, – priminiau a.
– Užvakar, – tarė Sintija. – Megė nežaidė. Niekas neatspėjo.
– Elnias ant sunkvežimio, – tarė Endrius.
– Ten buvo elnė, nes neturėjo ragų, ir ji buvo amerikietė, ir negyva, – paaiškino Sintija.
Endrius tarė:
– Man atrodo kažkaip depresyvu – būti negyva elne.
– Aš atspėjau, – tarė Megė.
– Aš, atrodo, žinau, ką reiškia „depresyvu“, – tarė Sintija. – Tai didelis liūdnumas.
Helena, senas sidabro kasybos miestas, mums atrodė graudžiai net ryto saulėje. Paskui Bozmanas ir Bilingsas, nė kiek negraudūs – energingi pailgai išsidriekę miestai, su myliomis akinančių blizgučių, plazdančių virš naudotų automobilių aikštelių. Mes buvome taip sukaitę ir pavargę, kad net nebenorėjome žaisti „Kas aš esu?“ Tie šurmulingi, proziški miestai man priminė panašias vietas Ontarijuje, ir aš pagalvojau, o kas gi iš tikrųjų ten mūsų laukia: didingi it antkapiai baldai Rodžerio ir Karolinos valgomajame, vakarienės, kurioms aš turėsiu išlyginti mergaičių sukneles ir perspėti jas dėl šakučių naudojimo, o paskui tas kitas stalas už šimto mylių, mano tėvo kalakutininkų anekdotai. Malonumus, apie kuriuos galvojau, – žvelgti į kaimo peizažą arba gurkšnoti kokakolą senamadiškoje krautuvėlėje su ventiliatoriais ir aukštomis, iškalinėtos skardos lubomis, – teks gaudyti protarpiais.
– Megė miega, – tarė Sintija. – Ji tokia sukaitusi. Man nuo jos karšta ant tos pačios sėdynės.
– Tikiuosi, ji nekarščiuoja, – tariau neatsigręždama.
Dėl ko mes tai darome, pagalvojau, ir atėjo atsakymas – kad pasirodytume. Kad Endriaus motinai ir mano tėvui suteiktume malonumą pamatyti anūkes. Tai buvo mūsų pareiga. Tačiau, be to, norėjome jiems kai ką parodyti. Kokie mes uolūs vaikai, Endrius ir aš, kaip nepalenkiamai siekiame pritarimo. Sakytum, kažkuriuo metu buvome gavę neužmirštamą, nesuvirškinamą žinią – kad esame nepatenkinamo lygio ir paprasčiausia gyvenimo sėkmė mums turbūt nepasiekiama. Žinoma, Rodžeris dalino tokias žinias – tai buvo jo stilius, – bet Endriaus motina, mano motina ir tėvas negalėjo turėti tokių minčių. Jie tenorėjo pasakyti: „Saugokis. Ženk pirmyn.“ Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, tėvas mane paerzino sakydamas, kad manausi esanti tokia protinga, jog niekada nesusirasiu vaikino. Po savaitės tikriausiai užmiršo. Aš niekada neužmiršau. Mudu su Endriumi nieko neužmiršdavome – jausdavome nuoskaudą.
– Gaila, kad nėra pliažo, – tarė Sintija.
– O gal yra, – tarė Endrius. – Tuoj už artimiausio posūkio.
– Čia nėra jokio posūkio, – atsakė ji įsižeidusiu balsu.
– Tą aš ir sakau.
– Gaila, kad nebėra limonado.
– Aš mostelėsiu burtų lazdele ir sukursiu, – pasakiau. – Gerai, Sintija? O gal norėtum vynuogių sulčių? Kad jau pradėjau, tai gal ir pliažą padaryti?
Ji tylėjo, ir netrukus aš ėmiau gailėtis.
– Gal kokiame mieste bus baseinas, – paguodžiau ir pasižiūrėjau į žemėlapį. – Mails Sityje. Bent jau gausim atsigerti ko nors šalto.
– Dar toli? – paklausė Endrius.
– Ne, nelabai, – atsakiau. – Apie trisdešimt mylių.
– Mails sityje, – progiesmiu prakalbo Sintija, – yra gražus žydras baseinas vaikams ir parkas su dailiais medžiais.
Endrius man tarė:
– Matyt, kažką pradėjai.
Bet baseinas buvo. Buvo ir parkas, nors ne visai kaip Sintijos fantazijos oazė. Prerijų medžiai plonais lapais – didžiosios ir paprastos tuopos, skurdi žolė ir aukšta vielų tvora aplink baseiną. Už tvoros – cementinių plokščių siena, dar nebaigta. Nesigirdėjo nei šūksnių, nei pliuškėjimo, virš įėjimo pamačiau iškabą su užrašu, kad kasdien nuo vidurdienio iki antros valandos baseinas uždarytas. Buvo dvidešimt penkios po dvylikos.
Vis dėlto sušukau:
– Ar kas nors čia yra?
Maniau, kad turėtų būti, nes prie įėjimo stovėjo sunkvežimiukas. Ant jo šono buvo žodžiai: Mūsų rankos jūsų vamzdžiams. (Nes mes esame Roto-Rooter[4]).
Išėjo mergina, vilkinti raudoną gelbėtojos palaidinukę virš maudymosi kostiumėlio.
– Atsiprašau, mes užsidarę.
– Mes tik važiuojam pro šalį, – tariau aš.
– Mes užsidarom kasdien nuo dvylikos iki dviejų. Čia užrašyta.
Ji valgė sumuštinį.
– Aš mačiau tą užrašą, – paaiškinau. – Bet mes taip ilgai nematėme jokio vandens, vaikai baisiai sukaitę, ir aš pamaniau, gal jie galėtų tik įlįst į vandenį – vos penkioms minutėms. Mes juos prižiūrėsim.
Jai už nugaros pasirodė vaikinas. Jis vilkėjo džinsais ir marškinėliais, ant kurių buvo užrašas Roto-Rooter.
Ketinau sakyti, kad važiuojame iš Britų Kolumbijos į Ontariją, bet prisiminiau, kad Kanados vietovardžiai amerikiečiams paprastai nieko nereiškia.
– Mes važiuojame per visą šalį, – tariau. – Neturime laiko laukti, kol baseinas bus atidarytas. Tiesiog tikėjomės, kad vaikai galės atsivėsinti.
Prie manęs pribėgo basa Sintija.
– Mama, mama, kur mano maudymukas?
Tada nutilo, nujausdama, kad vyksta rimtos suaugusiųjų derybos. Iš automobilio išlipo Megė – ką tik pabudusi, su pasikėlusiais marškinėliais ir apsmukusiais šortais, matomu rausvu pilviuku.
– Tik šitos dvi? – paklausė mergina.
– Tik dvi. Mes jas prižiūrėsim.
– Suaugusiųjų negaliu įleisti. Tik šitas dvi, manau, galėsiu jas prižiūrėti. Aš pietauju. – Sintijos paklausė: – Nori į baseiną?
– Taip, labai, – tvirtai tarė Sintija.
Megė žiūrėjo į žemę.
– Tik trumpam, nes baseinas iš tikrųjų uždarytas, – paaiškinau. – Mes jums labai dėkingos, – tariau merginai.
– Na, aš galiu pietauti tenai, jeigu tik šitos dvi.
Ji pažiūrėjo į automobilį, lyg manydama, kad užkrausiu jai dar kelis vaikus.
Kai suradau Sintijos maudymosi kostiumėlį, ji nusinešė jį į persirengimo kambarį. Matyti savęs nuogos neleis niekam, net Megei. Aš perrengiau Megę, stovinčią ant priekinės automobilio sėdynės. Ji turėjo rausvą medvilninį maudymuką su sukryžiuotomis, užsagstomomis petnešėlėmis. Apačią puošė rauktinukai.
– Ji sukaitusi, – tariau. – Bet nemanau, kad karščiuoja.
Man patikdavo padėti Megei apsirengti ir nusirengti, nes jos kūnas tebeturėjo tą solidų nesivaržymą, mielą abejingumą, šiek tiek pieniško kūdikio kūnelio kvapo. Sintijos kūnas buvo seniai aptašytas, susiformavęs ir persimainęs – į Sintiją. Mums visiems patikdavo Megę apkabinti, prispausti ir pabaksnoti nosimi. Kartais ji raukydavosi ir atstumdavo mus, ir ši tiesmuka nepriklausomybė, šis nartus drovumas ją darė tiesiog dar patrauklesnę, dar labiau gundė kamuoti ir kutenti reiškiant šeimos meilę.
Mudu su Endriumi sėdėjome automobilyje su atvirais langais. Girdėjau grojantį radiją ir pamaniau, kad tai tos merginos arba jos vaikino. Buvau ištroškusi ir išlipau iš mašinos paieškoti kur nors parke kiosko arba gaiviųjų gėrimų automato. Mūvėjau šortus, ir pakinkliai buvo šlapi nuo prakaito. Kitoje parko pusėje pamačiau geriamojo vandens fontanėlį ir ėjau link jo lankstu, laikydamasi medžių paunksmės. Jokia vietovė nėra tikra, kol neišlipi iš automobilio. Apsvaigusi nuo kaitros, saulei plieskiant ant apsilaupiusių namų, šaligatvio, susvilusios žolės, ėjau iš lėto. Atkreipiau dėmesį į sumaigytą medžio lapą, basutės kulnu sutryniau ledinuką, pašnairavau į šiukšlių dėžę, pritaisytą prie medžio. Šitaip žiūri į skurdžiausias išnirusio pasaulio smulkmenas, kai ilgą laiką esi važiavęs automobiliu, – jauti jų atskirumą, tikslią vietą ir gailų atsitiktinumą, kad esi čia ir jas matai.
O kurgi vaikai?
Apsigręžiau ir sparčiai pasileidau, kone bėgte, prie tos tvoros dalies, kur cementinės sienos dar nebuvo. Man matėsi dalis baseino. Mačiau Sintiją, stovinčią vandenyje iki juosmens, pleškenančią rankomis paviršiuje ir žiūrinčią į kažką man nematomame baseino gale. Iš jos pozos, diskretiškumo, veido išraiškos pamaniau, kad tikriausiai stebi kažkokią gelbėtojos ir jos vaikino scenelę. Megės nemačiau, bet pamaniau, kad ji tikriausiai žaidžia sekliame vandenyje – ir seklusis, ir gilusis baseino galai buvo už mano regos lauko.
– Sintija! – turėjau sušukti du kartus, kol ji susigaudė, iš kur ateina mano balsas. – Sintija! Kur Megė?
Prisimenant šį epizodą man visada atrodo, kad Sintija labai gracingai atsigręžia į mane, paskui apsidairo vandenyje – man primindama balerinos puantus – ir išskečia rankas scenos gestu.
– Pra-din-go!
Sintija buvo iš prigimties gracinga, be to, lankė šokių pamokas, tad šie judesiai galėjo būti tokie, kokius aprašiau. Apsidairiusi po baseiną ji tikrai pasakė „pradingo“, bet keistai dirbtinis kalbos būdas ir neskubumas veikiausiai yra mano kūryba. Dėl mano jaučiamos baimės nematant Megės – nors ir sakiau sau, kad ji tikriausiai seklesniame vandenyje, – Sintijos judesiai man, matyt, atrodė nepakeliamai lėti ir nederami, o tonas, kuriuo ji ištarė „pradingo“, dar nesuvokdama, ką tai gali reikšti (o gal ji jau maskavo kokį nors visada prikimbantį kaltės jausmą?), man pasigirdo kaip visai rafinuotai, baisingai šaltakraujiškas.
Pašaukiau Endrių, ir mano akyse pasirodė gelbėtoja. Ji ranka parodė į gilųjį baseino galą ir paklausė:
– Kas ten?
Ten, vos man matoma, po vandeniu pasirodė rausvų rauktinukų gniūžtė, puokštė. Kodėl gi gelbėtoja stovi ir rodo, kodėl ji klausia, kas ten, kodėl tuoj pat neneria į vandenį ir neplaukia ten? Ji neplaukė – ji nubėgo aplink baseino kraštą. Bet tuo metu Endrius jau buvo įveikęs tvorą. Tiek daug dalykų atrodė nelabai įtikimi – Sintijos, paskui gelbėtojos elgesys, – o dabar man susidarė įspūdis, kad Endrius vienu šuoliu peršoko per tą tvorą, kuri atrodė kokių septynių pėdų aukščio. Tikriausiai jis labai greitai perlipo ją, stverdamasis vielos.
Aš negalėjau nei peršokti, nei perlipti, tad pasileidau prie įėjimo, kur buvo kažkokie grotiniai vartai. Jie nebuvo aukšti, tad persiverčiau per juos. Nulėkiau cementuotais koridoriais, perbėgau per dezinfekavimo balą kojoms ir atsidūriau prie baseino krašto.
Drama buvo pasibaigusi.
Endrius prie Megės prišoko pirmas ir ištraukė ją iš vandens. Jam tereikėjo ištiesti rankas ir sugriebti ją, nes ji kažkaip plaukė panėrusi galvą po vandeniu – yrėsi į baseino pakraštį. Dabar jis Megę nešė, o gelbėtoja bidzeno iš paskos. Sintija buvo išlipusi iš vandens ir bėgo jų pasitikti. Vienintelis į situaciją neįsitraukęs žmogus buvo vaikinas, pasilikęs ant suoliuko prie sekliojo galo gurkšnodamas pieno kokteilį. Jis nusišypsojo man, ir man tai pasirodė beširdiška, nors pavojus jau ir buvo praėjęs. O gal jis šypsojosi geraširdiškai. Pastebėjau, kad radijo neišjungė, tik pritildė.
Megė nebuvo prarijusi nė gurkšnio vandens. Ji net neišsigando. Plaukai buvo prilipę prie galvos, o akys plačiai atmerktos, kupinos auksinės nuostabos.
– Aš norėjau paimt šukas, – tarė ji. – Nežinojau, kad ten gilu.
Prabilo Endrius:
– Ji plaukė! Ji plaukė pati. Pamačiau vandeny jos maudymuką, o tada pamačiau, kad plaukia.
– Ji vos nepaskendo, – tarė Sintija. – Ar ne taip? Megė vos nepaskendo.
– Nesuprantu, kaip taip galėjo atsitikti, – aiškino gelbėtoja. – Ką tik ji buvo čia, ir staiga jos nebėra.
O atsitiko taip, kad Megė išlipo iš vandens sekliajame gale ir palei baseino kraštą nubėgo prie giliojo galo. Pamatė ant dugno gulinčias kažkieno įmestas šukas. Atsitūpusi tiesė ranką prie jų, visiškai apsigavusi dėl vandens gylio. Persilenkė per kraštą ir įslydo į baseiną, taip lengvai pliūkštelėdama, kad niekas neišgirdo, nei gelbėtoja, besibučiuojanti su vaikinu, nei tuodu stebinti Sintija. Tikriausiai tai ir buvo ta akimirka, kai aš medžių paunksmėje pagalvojau: o kurgi vaikai? Tikriausiai kaip tik ta akimirka. Tą akimirką Megė nustebo slystanti į apgaulingai skaidrų žydrą vandenį.
– Viskas gerai, – pasakiau gelbėtojai, vos neverkiančiai. – Ji yra gana greita.
(Nors apie Megę paprastai visai ne taip sakydavome. Sakydavome, kad ji viską apgalvoja ir niekur neskuba.)
– Tu plaukei, Mege, – tarė Sintija sveikinimo tonu. (Apie bučiavimąsi ji mums papasakojo vėliau.)
– Aš nežinojau, kad ten gilu, – teisinosi Megė. – Aš nepaskendau.
Papietavome, išsineštinai nusipirkę mėsainių ir bulvyčių, prie pikniko stalo netoli nuo plento. Per susijaudinimą pamiršau paimti Megei gryną mėsainį ir turėjau nugramdyti pagardą bei garstyčias plastikiniais šaukšteliais, paskui nušluostyti mėsą servetėle – tik tada ji sutiko valgyti. Pasinaudodama ten esančiu šiukšlių konteineriu išvaliau automobilį. Paskui toliau važiavome į rytus, prasidarę priekinius langus. Sintija ir Megė užmigo ant užpakalinės sėdynės.
Mudu su Endriumi tyliai šnekėjomės apie tai, kas nutiko. O jeigu aš nebūčiau gavusi impulso kaip tik tą akimirką patikrinti vaikų? O jeigu mes, kaip iš pradžių ketinome, būtume nusigavę į miestą nusipirkti gėrimų? Kaip Endrius įveikė tvorą? Jis šoko ar lipo? (Pats neprisiminė.) Kaip jis taip greitai prišoko prie Megės? Tik pagalvokim, kad gelbėtoja vaikų nestebėjo. O juk Sintija buvo įsistebeilijusi į bučiavimąsi. Daugiau nieko nematė. Nematė, kaip Megė įkrito į vandenį.
Pradingo.
Bet ji plaukė. Sulaikė kvapą ir išsilaikė plaukdama.
Kokia sėkmingų jungčių grandinė.
Tik apie tai mes ir kalbėjome – apie sėkmę. Bet mano mintis prikaustė priešinga galimybė. Jau šią akimirką mes, ko gero, būtume pildę anketas. Megė atimta iš mūsų, Megės kūnelis ruošiamas transportuoti. Į Vankuverį – kur mes net nebuvome pastebėję tokios vietos kaip kapinės – ar į Ontariją? Jos šį rytą pakeverzoti piešinėliai būtų tebegulėję ant automobilio užpakalinės sėdynės. Kaip visa tai tuo pat metu galima ištverti, kaip žmonės ištveria? Putlūs mieli petukai, rankytės ir kojytės, dailūs rudi plaukai, gana patenkinta, slapukiška mina – viskas visai taip pat, kaip jai esant gyvai. Tiesiog paprasčiausia tragedija. Saulėtos dienos vidurdienį baseine nuskendo vaikas. Viskas greitai sutvarkyta. Baseinas, kaip įprasta, atidaromas antrą valandą. Gelbėtoja truputį sukrėsta, tad gauna laisvą popietę. Ji išvažiuoja su savo draugu „Roto-Rooter“ sunkvežimiuku. Kūnas saugiai uždarytas kokiame nors pervežimo karste. Raminamieji, telefono skambučiai, suderinimai. Tokia ūmai atsivėrusi spraga, aklas grimzdimas ir kitimas. Pabundi apdujusi nuo tablečių, akimirką galvoji, kad tai netiesa. Galvoji – tik kad nebūtume sustoję, kad nebūtume važiavę šituo keliu, kad mūsų būtų neįsileidę į baseiną. Turbūt niekas nebūtų sužinojęs apie tas šukas.
Tokios mintys kažkuria prasme yra šiukšlės, ar ne? Kažkokios gėdingos. Pridedi pirštą prie laido, kad gautum saugų smūgį, mažumą pajustum, kas tai yra, o paskui atitrauki. Maniau, kad Endrius dėl tokių dalykų skrupulingesnis už mane ir tuo metu tikrai stengėsi galvoti apie ką nors kitką.
Kai per Stivo Golio laidotuves stovėjau atskirai nuo savo tėvų ir juos stebėjau, ir man užėjo tas naujas nemalonus jausmas jų atžvilgiu, pamaniau, kad pirmą kartą imu apie juos kai ką suprasti. Tai buvo mirtinai rimtas dalykas. Ėmiau suprasti, kad jie bendrininkai. Jų dideli, nelankstūs, išpuošti kūnai nestovėjo tarp manęs ir staigios mirties arba bet kokios mirties. Jie davė sutikimą. Taip atrodė. Jie davė sutikimą vaikų mirčiai ir mano mirčiai ne ką nors sakydami arba galvodami, o tiesiog tuo, kad pagimdė vaikus – kad pagimdė mane. Jie pagimdė mane, ir dėl šios priežasties mano mirtis – kad ir kaip jie sielotųsi, kad ir kaip tvardytųsi – jiems anaiptol neatrodys neįmanoma arba nenatūrali. Tai faktas, ir jau tada žinojau, kad jų negalima kaltinti.
Bet aš kaltinau. Kaltinau juos įžūlumu, veidmainyste. Dėl Stivo Golio ir dėl visų vaikų, žinančių, kad pagal teisybę turėjo atsirasti laisvi, gyventi naują, pranašesnį gyvenimą, nebūti įkliuvę į pralaimėjusių suaugusiųjų, su jų seksu ir laidotuvėmis, žabangas.
Žmonės kalbėjo, kad Stivas Golis paskendo todėl, jog buvo kone našlaitis, galintis laisvai sau lakstyti. Jeigu jis būtų buvęs laiku perspėtas, gavęs darbų ir prižiūrimas, nebūtų nukritęs nuo nepatikimos medžio šakos į pavasario kūdrą, vandens pilną žvyrduobę netoli nuo upės, – nebūtų paskendęs. O jo tėvas tai vertino kaip nelaimingą atsitikimą – tokį, koks gali atsitikti šuniui. Jis neturėjo laidotuvėms gero kostiumo ir nenulenkė galvos per maldas. Bet jis buvo vienintelis suaugusysis, į kurio daržą aš nemečiau akmens. Vienintelis, kurio nemačiau duodant sutikimą. Jis niekam negalėjo užkirsti kelio, bet ir nebuvo joks bendrininkas, – nebuvo toks, kaip kiti, kurie kalbėjo „Tėve mūsų“ nenatūraliai svariais balsais, liejančiais religingumą ir nešlovę.
Glendaive, netoli nuo Šiaurės Dakotos ribos, galėjome pasirinkti – arba toliau važiuoti valstijų keliu, arba patraukti 16-uoju keliu į šiaurės rytus, Vilistono link, o paskui šalutiniais keliais grįžti į 2-ąją magistralę.
Sutarėme, kad valstijų keliu būtų greičiau ir kad mums svarbu neeikvoti per daug laiko, tai yra pinigų, kelyje. Vis dėlto nusprendėme kirsti į 2-ąją magistralę.
– Man šis sumanymas tiesiog labiau patinka, – tariau aš.
– Tai todėl, kad iš pradžių buvome taip suplanavę, – pasakė Endrius.
– Praleidom progą pamatyti Kalispelį ir Havrą. Ir Vulf Pointą[5]. Man patinka pavadinimas.
– Pamatysim juos grįždami atgal.
Endriaus frazė „grįždami atgal“ man suteikė netikėtą malonumą. Žinoma, aš tikėjau, kad mes grįšime atgal išsaugoję savo automobilį, savo gyvybes ir šeimą, įveikę visą tą atstumą, kaip nors susitvarkę su tais prieraišumais bei problemomis, pasitikrinę save šitaip rizikingai. Bet vis tiek buvo miela tai išgirsti.
– Man niekaip neišeina iš galvos, – tarė Endrius, – kaip tu gavai tą signalą. Čia jau bus kokia nors motinoms būdinga nepaprasta nuojauta.
Iš dalies man norėjosi tuo tikėti, mėgautis savo nepaprasta nuojauta. O iš dalies norėjosi jį perspėti – visus perspėti – niekada ja nepasikliauti.
– O aš niekaip nesuprantu, – tariau, – kaip tu įveikei tvorą.
– Aš ir pats nesuprantu.
Taip mes ir šnekėjomės, o tiedvi užpakalinėje sėdynėje mumis pasitikėjo, nes neturėjo pasirinkimo, o mes patys tikėjomės, kad ilgainiui mums bus atleista už viską, ką pirmiausia turėjo pamatyti ir pasmerkti tie vaikai: kas tik buvo lengvabūdiška, nemotyvuota, aplaidu, beširdiška – už visas mūsų natūralias ir ypatingas klaidas.
[1] Didelė elektros energetikos bendrovė, dominuojanti Britų Kolumbijos provincijoje (čia ir toliau – vertėjo pastabos).
[2] Fresh Air Fund – garsi JAV labdaros organizacija (veikianti ir Kanadoje), organizuojanti vasaros stovyklas neturtingų šeimų vaikams.
[3] Whittakeris Chambersas (1901–1961) – amerikiečių žurnalistas, literatas, jaunystėje įstojęs į komunistų partiją ir vienu metu šnipinėjęs Sovietų Sąjungai, bet 4-ojo dešimtmečio pabaigoje savanoriškai išsižadėjęs šios veiklos ir tapęs aktyviu antikomunistu.
[4] Roto-Rooter – didelė JAV santechnikos paslaugų bendrovė.
[5] Wolf Point – Vilkų Vieta.
Bernard Werber. Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija
2014 m. Nr. 1
Iš prancūzų k. vertė Lanis Breilis
Bernard’as Werberas (g. 1961 m.) – vienas populiariausių pasaulyje šiuolaikinių prancūzų rašytojų, išgarsėjęs praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje. Jo kūryba jungia įvairius žanrus – detektyvą, nuotykių romaną, mokslinę fantastiką ir filosofinę utopiją.
„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija” – tipiškas šio eklektiško autoriaus kūrybos pavyzdys. Nors pirmąkart ji buvo išleista 1993 m., tačiau nuorodų ir užuominų apie ją B. Werbero romanuose būta gerokai anksčiau. Itin plačiai ji minima jo romane „Skruzdėlės” (1991). Pats autorius teigia, jog šią enciklopediją įtraukė į romaną paskutinę akimirką, kad suteiktų jam solidesnio mokslinio arba istorinio pagrindimo. Enciklopedijos autoriumi laikomas B. Werbero pramanytas Edmondas Wellsas, kurio prototipas buvo rašytojo senelis, visas pastebėtas įdomybes užrašydavęs į savo sąsiuvinius. Šios tradicijos laikėsi ir pats B. Werberas, įdomesnius faktus pradėjęs kaupti nuo trylikos metų, o vėliau tęsęs šį darbą ir dirbdamas kaip mokslo žurnalistas.
„Reliatyvaus ir absoliutaus pažinimo enciklopedija” yra neįprastų faktų ir linksmų istorijų šiupinys (knygą sudaro 245 trumpi enciklopedinio pobūdžio straipsneliai), neturįs kokios nors aiškesnės teminės tvarkos ar vientisos struktūros. Vis dėlto ją perskaičius galima suvokti tam tikrą vyraujančią kryptį – tai nuolatinės žmonijos pastangos siekti pažangos ir pagerinti savo gyvenimą. B. Werberas pateikia nemažai detalių apie idealių bendruomenių gyvenimo projektus ir eksperimentus, kuriuos bandė įgyvendinti ne tik žmonės, bet ir vabzdžiai ar žinduoliai. Būtent biologiniai ir psichologiniai straipsniai, mano galva, yra pati įdomiausia ir solidžiausia šios enciklopedijos dalis. autorius nemėgina primesti skaitytojui savo požiūrio; greičiau jis nori paskatinti skaitytoją stabtelėti, nustebti, pamąstyti ar nusišypsoti skaitant knygoje pateiktas istorijas, šitaip leisdamas per jas byloti daugialypei iki galo nepažinaus pasaulio įvairovei.
Jūs
Perversdamas šį puslapį, jūs pastebite, kad smiliumi paliečiate tam tikrą popieriaus lapo tašką. Nuo šio sąlyčio tas taškas be galo mažai įšyla. Be galo mažai, tačiau realiai. Be galo mažų dydžių pasaulyje šita šiluma priverčia elektroną iššokti iš savo orbitos, palikti atomą ir susidurti su kita dalele.
Tiesą pasakius, vis dėlto ši dalelė yra reliatyviai milžiniška. Ir elektrono smūgis jai – tikras šokas. Lig tol ji buvo inertiška, tuščia ir šalta. Dėl jūsų šokinėjimo nuo puslapio prie puslapio ją ištinka krizė. Savo judesiu jūs sukėlėte permainas, apie kurių pasekmes niekada iki galo nesužinosite.
Sprogimas be galo mažų dydžių pasaulyje.
Išsilakstantys į šalis materijos gabalai.
Išsiskyrusi energija.
Galbūt per sprogimą užgimė mikropasauliai, kuriuose gyvena žmonės; galbūt jie išras metalurgiją, valgių gaminimo meną ir tarpžvaigždines keliones. Galbūt jie pasirodys esą protingesni nei mes. Jie niekada nebūtų atsiradę, jeigu jūs nebūtumėte į rankas paėmęs šios knygos ir jūsų pirštas nebūtų įšildęs kaip tik šitos lapo vietos.
Panašiai mąstant, ir pati mūsų visata, ko gero, yra atsidūrusi kokios nors gigantų civilizacijos milžiniškos knygos lapo kamputyje, bato puspadyje ar alaus skardinės putoje. Mūsų karta jau niekada nesužinos, tarp kokių be galo mažų ir didelių dydžių esame. Bet mes žinome, jog kadaise mūsų visata ar bent ją sudaranti dalelytė buvo tuščia, šalta, juoda ir nejudri. O paskui kažkas sukėlė krizę. Pervertė puslapį, užmynė ant akmens, nupūtė alaus putą nuo atidarytos skardinės. Vis dėlto buvo kažkoks „pažadinantis“ veiksnys. Mūsų atveju, kaip žinome, tai buvo didžiulis sprogimas – Didysis sprogimas.
Taigi įsivaizduokite bekraštę tylos erdvę, kurią staiga pabudino titaniškas žybsnis. Kodėl kažkas aukštybėse pervertė puslapį? Kodėl nupūtė alaus putą?
Vien todėl, kad viskas vystytųsi lig tos pačios akimirkos, kurią jūs, skaitytojau, skaitote štai šitą knygą kaip tik ten, kur dabar esate.
Ir galbūt kiekvienąsyk pervertęs šios knygos puslapį jūs duodate pradžią naujai visatai kurioje nors be galo mažų dydžių pasaulio vietoje.
Įvertinkite tokią neišmatuojamą savo galią.
Parkinsono dėsnis
Parkinsono dėsnis (neturįs nieko bendro su to paties pavadinimo liga) teigia, kad auganti įmonė vis dažniau ima samdyti pernelyg brangiai apmokamas vidutinybes. Kodėl? Tiesiog todėl, kad joje dirbantys žmonės nori išvengti konkurencijos. Geriausias būdas nesusidurti su pavojingais priešininkais – įdarbinti nekompetentingus darbuotojus. Geriausias būdas nuslopinti jų norą kelti vėją – jiems permokėti. Šitaip vadovaujančios kastos užsitikrina amžiną ramybę. Priešingai, remiantis tuo pačiu dėsniu, visi idėjų, originalių sumanymų ar noro patobulinti įmonės darbą kupini žmonės yra nuosekliai varomi lauk. Taigi nūdienos paradoksas įrodo, kad juo įmonė didesnė, kuo ilgiau ji veikia, tuo atkakliau ji atmeta energingus, mažai uždirbančius kadrus, pakeisdama juos inertišku, bet brangiu personalu. Ir visa tai – vien kolektyvo ramybės labui.
Sapnų tauta
XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje du amerikiečių etnologai Malaizijos miškų glūdumoje aptiko pirmykštę tautelę – senojus. Visas jų gyvenimas priklausė nuo sapnų. Gentį taip ir pavadino – „sapnų tauta“.
Kasryt per pusryčius, ratu susėdę prie ugnies, jie pasakodavosi, ką sapnavę naktį. Jei vienas iš senojų sapne buvo pakenkęs kuriam nors kitam, jis turėjo nukentėjusiajam ką nors padovanoti. Jei kuris nors sapne buvo užpuolęs gentainį, privalėjo atsiprašyti ir įteikti šiam dovaną, kad pelnytų atleidimą.
Senojų sapnų pasaulis buvo turiningesnis už kasdienybę. Jei vaikas sakydavo sapne sutikęs tigrą ir pabėgęs, jam liepdavo kitą naktį vėl susapnuoti plėšrūną, susikauti su juo ir nudobti. Senoliai paaiškindavo jam, kaip tai padaryti. Jei vaikui nepavykdavo sapne įveikti tigro, visa gentis jį smerkdavo.
Remiantis senojų vertybių sistema, jei sapnuoji lytinį aktą, tai būtina pasiekti orgazmą, o paskui tikrame pasaulyje atsidėkoti partneriui dovana. Jeigu sapnavai košmarą, derėjo nugalėti priešą, o paskui pareikalauti iš jo dovanos, kad susidraugautų su tavimi. Geriausia buvo susapnuoti, kad skrendi. Visa gentis sveikindavo saviškį, sklandžiusį sapne. Vaikui pirmasis skrydis sapne būdavo lyg krikštas. Jį apipildavo dovanomis, paskui aiškindavo, kaip nuskristi į tolimas šalis ir atgabenti iš ten visokių neregėtų lauktuvių.
Senojai sužavėjo etnologus. Jų bendruomenė nežinojo, kas yra smurtas ir psichinės ligos. Tai buvo visuomenė be stresų ir be siekio kariauti. Gentis dirbdavo tik tiek, kiek reikėjo pragyvenimui. Senojai išnyko iškirtus jų gyvenamus miškus. Vis dėlto mes galime pamėginti pasinaudoti jų žiniomis. Visų pirma, rytais reikėtų užrašyti naktinį sapną, jį užvardyti ir nurodyti datą. Paskui, pavyzdžiui, už pusryčių stalo papasakoti sapną artimiesiems. Tada žengti kitą žingsnį: pritaikyti pagrindines sapnininkystės taisykles. Prieš guldamiesi miego pasirinkime, ką norėtume daryti sapne: ar judinti kalnus, keisti dangaus spalvą, aplankyti egzotiškas šalis, ar sutikti trokštamus gyvūnus.
Sapnuose mes visagaliai. Pirmasis sapnininkystės išmėginimas yra skrydis – ištiesti rankas, sklęsti, smigti suktuku, vėl pakilti aukštyn: viskas yra įmanoma.
Sapnininkystės mokomasi pamažu. „Skraidymo“ valandos skatina savikliovą ir lavina vaizduotę. Vaikai įvaldo savo sapnus po penkių savaičių, o suaugusiems kartais prireikia ištisų mėnesių.
Paulis Kamereris
Kartą rašytojas Arthuras Koestleris sumanė veikalą, skirtą mokslinei apgavystei. Jis apklausė tyrinėtojus, ir tie užtikrino autorių, kad begėdiškiausia iš mokslinių apgavysčių yra, be jokios abejonės, ta, kurios griebėsi daktaras Paulis Kamereris.
Kamereris buvo austrų biologas, pagrindinius atradimus padaręs 1922– 1929 metais. Nestokodamas iškalbos, žavesio ir entuziazmo, jis gražbyliavo, kad „visos gyvos būtybės moka prisitaikyti prie aplinkos pokyčių ir perduoti įgytas savybes palikuonims“. Ši teorija buvo visiška Darwino mokymo priešybė, tad, siekdamas įrodyti savo teiginių pagrįstumą, daktaras Kamereris surengė vieną įspūdingą eksperimentą.
Paėmęs kalnų rupūžės, besidauginančios sausumoje, kurkulų, įleido juos į vandenį. Iš kiaušinėlių išsiritę buožgalviai prisitaikė prie naujų sąlygų ir įgijo ežerų rupūžėms būdingų savybių. Ant nykščio joms susiformavo juodas kopuliacinis gumbas, kuriuo vandeninių rupūžių patinėliai galėjo prisitvirtinti prie slidžios patelės odos, kad susiporuotų vandenyje. Prisitaikymas gyventi vandenyje persidavė palikuonims, kurie gimė jau su tamsios spalvos gumbu ant nykščio. Taigi buvo įrodyta, kad gyvi organizmai gali keisti savo genomą, kad prisitaikytų gyventi vandenyje.
Kamereriui neblogai sekėsi demonstruoti savo teoriją visame pasaulyje. Vis dėlto mokslininkai ir universitetų bendruomenė kartą panūdo objektyviai ištirti jo bandymą. Auditorijoje susirinko gausus būrys žmonių, tarp jų ir daug žurnalistų. Daktaras Kamereris vylėsi ir šįkart įrodyti nesąs šarlatanas.
Eksperimento išvakarėse laboratorijoje kilo gaisras ir visos rupūžės, išskyrus vieną, žuvo, todėl Kamereriui teko visuomenei pademonstruoti vienintelę gyvą likusią rupūžę su tamsia karpa. Mokslininkai, apžiūrėję varliagyvį po padidinamuoju stiklu, prapliupo juoktis. Puikiausiai matėsi, kad juodos dėmės ant nykščio gumburo buvo netikros ir gautos įšvirkštus tušo po oda. Apgavystė išaiškėjo. Visa salė kvatojo.
Akimirksniu Kamereris prarado ir pasitikėjimą, ir viltį, kad jo darbai bus pripažinti. Žiūrovams tyčiojantis, jis paliko auditoriją. Visų atstumtas, jis buvo pašalintas iš mokslininkų tarpo. Darvinistai šventė pergalę.
Netekęs vilties, jis pasitraukė į miškus ir paleido sau kulką į burną; tiesa, paliko priešmirtinį laišką, kuriame dar kartą patvirtino savo tyrinėjimų tikrumą ir teigė „norįs mirti gamtos prieglobstyje, o ne tarp žmonių“. Savižudybė užbaigė jo diskreditaciją.
Vis dėlto Arthuras Koestleris, rinkdamas medžiagą savo knygai, pavadintai „Rupūžės gniaužtuose“, susitiko su buvusiu Kamererio padėjėju, ir tas prisipažino tapęs nelaimės priežastimi. Būtent jis, mokslininkų darvinistų grupės sukurstytas, padegė laboratoriją ir paskutinę rupūžę mutantę pakeitė kita, paprasta, kuriai iš anksto buvo įšvirkštęs tušo į nykštį.
Ideosfera
Idėjos primena gyvas būtybes. Jos gimsta, auga, skleidžiasi, susiduria su kitomis idėjomis ir galų gale miršta.
O kas, jeigu idėjos tarytum gyvūnai evoliucionuoja? O kas, jeigu idėjų pasaulyje veikia natūralioji atranka, kur silpnosios žūsta, o stipriosios dauginasi, kaip ir dera pagal Darwino dėsnius? Jacques’as Monod 1970 metais išleistoje knygoje „Atsitiktinumas ir būtinybė“ iškėlė mintį, kad idėjos egzistuoja savarankiškai ir kaip organinės būtybės gali veistis ir daugintis.
1976 metais Richardas Dawkinsas veikale „Savanaudis genas“ iškėlė ideosferos sąvoką. Mintijos ideosfera atitinka gyvūnijos biosferą.
Dawkinsas rašo: „Kai mano protui įskiepijate produktyvią mintį, jūs tiesiog panaudojate mano smegenis tarsi maitinamąją terpę šiai minčiai paskleisti.“ Kaip pavyzdį jis pateikia Dievo sąvoką, idėją, kuri užgimė vieną gražią dieną ir nuo to laiko nepaliauja vystytis ir plėstis žodžiu, raštu, per muziką ir meną, o šventikai ją atkartoja ir aiškina pritaikydami konkrečiai vietai ir laikui.
Bet idėjos, kitaip negu gyvūnai, greit mutuoja. Pavyzdžiui, Karlui Marxui protą nušvietusi komunizmo idėja sparčiai paplito erdvėje ir užkariavo pusę planetos. Ji evoliucionavo, mutavo, o paskui sumenko, vis mažiau ir mažiau jaudindama žmones kaip kokia nykstanti gyvūnų rūšis.
Bet kartu ji privertė mutuoti „senojo kapitalizmo“ (capitalisme ā l’ancienne) idėją.
Ideosferoje vykstanti idėjų kova davė pradžią mūsų civilizacijai.
Nūnai idėjų mutaciją spartina kompiuteriai. Internetas suteikia galimybę mintims labai greitai pasklisti erdvėje ir laike bei dar greičiau susidurti su savo varžovėmis ar žudikėmis. Deja, žiniatinklis vienodai palankus tiek geroms, tiek blogoms mintims, nes idėjos sąvoka yra nemorali.
Biologijoje evoliucija taip pat nėra pavaldi moralei. Štai kodėl mes iš pradžių turime ilgai pamąstyti, o tik paskui išsakyti „patrauklias“ mintis, nes jos vėliau sustiprėja, pranokdamos jas sugalvojusius ar paskleidusius žmones.
Bet tai tik dar viena mintis…
Menkės mutacija
Neseniai mokslininkai atrado vieną menkių rūšį, nustebinusią juos gebėjimu itin sparčiai mutuoti. Paaiškėjo, kad ši šaltose platumose plaukiojanti rūšis yra labiau išsivysčiusi už savo giminaites, gyvenančias šiltuose vandenyse. Mokslininkai mano, kad menkės, nuolat patirdamos stresą žemos temperatūros vandenyje, įgijo nepaprastą sugebėjimą išgyventi skirtingomis sąlygomis.
Prieš tris milijonus metų žmonės įgijo tokių pat daugialypių sugebėjimų mutuoti, tik šie beveik nepasireiškia, nes paprasčiausiai nėra reikalingi. Bet dėl visa ko jie ir toliau glūdi mumyse. Šiuolaikinis žmogus turi didžiulių jo genuose snaudžiančių, lig šiol nepanaudotų išteklių, mat nėra būtinybės jais pasinaudoti.
Paradoksalusis prašymas
Kai mažajam Ericssonui buvo septyneri, jis kartą pamatė, kaip tėvas mėgina įvaryti veršelį į tvarto gardą. Tėvas iš visų jėgų tempė virvę, bet veršelis spyriojosi ir niekaip nenorėjo eiti. Mažasis Ericssonas ėmė juoktis ir šaipytis iš tėvo. Tėvas pasakė: „Tai pamėgink pats, jei toks gudrus.“ Mažasis Ericssonas nesutriko: užuot traukęs virvę, jis apėjo veršelį ir kad timpt už uodegos. Veršelis instinktyviai puolė į priekį ir atsidūrė garde.
Po keturiasdešimties metų šis vaikas (jau seniai tapęs suaugusiu) sugalvojo „Ericssono hipnozę“ – būdą, kai pacientas, į kurį kreipiamasi su mandagiu, bet paradoksaliu prašymu, priverčiamas elgtis geriau. Jo esmė tokia: tarkim, esate tėvas ir jūsų vaikas netvarko savo kambario net prašomas tai padaryti. Bet jei atsakydamas į tai jūs atnešite dar daugiau žaisliukų, drabužių, išmėtysite juos kur pakliuvo ir taip sukelsite dar didesnę netvarką, vaikas pasakys: „Tėte, taip negalima, reik sutvarkyt.“
Žmonijos istorijoje „paradoksaliojo prašymo“ metodas buvo nuolat sąmoningai ar nesąmoningai taikomas. Prireikė dviejų pasaulinių karų ir milijonų žuvusiųjų, kad susikurtų Tautų Sąjunga, o paskui Jungtinės Tautos. Teko kentėti tironų žvėriškumus, kad atsirastų Žmogaus teisių deklaracija. Prireikė Černobylio, kad žmonės įsisąmonintų nesaugių branduolinių jėgainių keliamą pavojų.
Bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas
1974 metais Toronto universiteto filosofas ir psichologas Anatolis Rapoportas iškėlė mintį, kad veiksmingiausi žmonių bendravimo būdai yra: 1) Bendradarbiavimas, 2) Abipusiškumas, 3) Dovanojimas. Žodžiu, jei individas, struktūra ar grupė susiduria su kitais individais, struktūromis ir grupėmis, jiems naudingiausia siekti sąjungos. Paskui, remiantis abipusiškumo principu, atsimokėti partneriui tuo pačiu. Jeigu jis jums padeda, padėkite jam ir jūs, jeigu užpuola jus, atsakykite tokiu pačiu būdu ir jėga. Ir galiausiai: reikia dovanoti ir vėl pasiūlyti bendradarbiauti.
1979 metais matematikas Robertas Axelrodas surengė konkursą, skirtą autonomiškoms kompiuterinėms programoms, gebančioms reaguoti kaip gyvos būtybės. Jis įvedė vienintelę taisyklę: kiekviena programa privalėjo turėti ryšio kanalą ir galimybę bendrauti su kaimynėmis.
Netrukus Robertas Axelrodas gavo keturiolika diskelių su programomis, kuriuos jam atsiuntė konkursu susidomėję kolegos iš kitų universitetų. Kiekviena programa siūlė skirtingus elgsenos modelius (paprasčiausios turėjo du elgsenos variantus, sudėtingiausios – šimtą). Programa, surinkusi daugiausia taškų, būtų skelbiama nugalėtoja.
Vienos programos stengėsi kaip galima greičiau išnaudoti kaimyną, pavogti jo taškus, o paskui pakeisti partnerį. Antros mėgino susitvarkyti pačios, akylai saugodamos savuosius taškus ir vengdamos kontaktų su kitomis programomis, pajėgiomis juos pavogti. Buvo programų su tokiomis elgsenos taisyklėmis: „Jei kitas elgiasi priešiškai, perspėti, kad jis pakeistų savo elgseną, paskui nubausti.“ Arba „bendradarbiauti, paskui staiga išduoti“.
Kiekviena programa du šimtus kartų susirungdavo su kiekviena iš kitų konkurenčių. Laimėjo Anatolio Rapoporto programa, aprūpinta elgsenos modeliu BAD (bendradarbiavimas, abipusiškumas, dovanojimas).
Maža to: BAD programa, atsidūrusi tarp kitų programų, iš pradžių pralaimėdavo agresyvioms kaimynėms, tačiau, gavusi daugiau laiko, ji galiausiai ne tik šventė pergalę, bet ir savo elgsena „užkrėtė“ kitas. Varžovės suprato, kad jos taktika yra našiausias taškų rinkimo būdas ir prisiderino prie jos. Ilgainiui metodas atsipirko. Jis grindžiamas ne geranoriškumu, o mūsų asmenine nauda, kurią atskleidė programinė įranga.
Žiurkių hierarchija
Su žiurkėmis buvo atliktas eksperimentas.
Siekdamas ištirti jų gebėjimą plaukioti, Didier Desoras, Nansi universiteto gyvūnų elgsenos ir biologijos laboratorijos mokslininkas, uždarė šešias žiurkes į narvelį, kurio vienintelis išėjimas vedė į baseiną. Kad pasiektų lovelį su maistu, žiurkėms reikėjo perplaukti baseiną. Labai greitai paaiškėjo, kad ne visos šešios žiurkės plaukia maisto. Vaidmenys pasiskirstė taip: du išnaudojamieji, du išnaudotojai, vienas nepriklausomas plaukikas ir viena žiurkė kaip atpirkimo ožys.
Du išnaudojamieji plaukdavo atnešti maisto. Sugrįžusius išnaudotojai skriausdavo ir murdydavo vandenyje tol, kol gaudavo ėdalo. Tik pamaitinusios abudu išnaudotojus, pavergtosios žiurkės galėdavo suėsti savo porcijas. Išnaudotojai niekada neplaukdavo per baseiną, jiems užtekdavo iškaršti kailį plaukikams, ir šie atiduodavo maistą.
Nepriklausoma žiurkė buvo gana stipri ir nepasidavė išnaudotojams. Galiausiai žiurkė atpirkimo ožys nemokėjo nei plaukti, nei pagąsdinti pavergtųjų žiurkių – ji tiesiog susirinkdavo per peštynes iškritusius trupinius. Tokia pat schema – du išnaudojamieji, du išnaudotojai, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys – pasikartojo ir eksperimentuojant su kitais dvidešimt žiurkių narvelių.
Norėdamas perprasti hierarchijos mechanizmą, Didier Desoras suleido į narvelį šešis išnaudotojus. Jie pešėsi kiaurą naktį. Paryčiui vaidmenys pasiskirstė įprasta tvarka: du išnaudotojai, du išnaudojamieji, nepriklausomas plaukikas ir atpirkimo ožys. Eksperimento rezultatas su šešiais išnaudojamaisiais, šešiais nepriklausomaisiais ir šešiais atpirkimo ožiais buvo toks pat.
Dar vieną rezultatą Nansi universiteto eksperimentuotojai gavo paeiliui atvėrę laboratorinių žiurkių kiaušus ir ištyrę jų smegenis. Stresas labiausiai buvo pažeidęs ne atpirkimo ožių, ne išnaudojamųjų, o išnaudotojų smegenis. Jie bijojo, kad vergai liausis jų klausę.
Tibetas
Kinai, aneksavę Tibetą, perkėlė ten kinų šeimas, kad įrodytų visam pasauliui, jog šioje šalyje gyvena kinai. Tačiau Tibete nelengva ištverti sumažėjusį oro slėgį. Prie jo nepripratusiems žmonėms svaigsta galva ir tinsta kūno audiniai. Dėl nežinomos fiziologinės paslapties kinės tame krašte negali gimdyti, o tibetietėms tai nesunkiai pavyksta ir aukščiausiai esančiuose kaimuose. Regis, pati Tibeto žemė atstumia organiškai prie jos neprisitaikiusius grobikus.
Kiaušinienė
Tvarka kuria netvarką, netvarka kuria tvarką. Teoriškai samprotaujant, jei sudaužai kiaušinį, kad iškeptum kiaušinienės, egzistuoja galimybė, kad kiaušinienė įgaus sudaužyto kiaušinio formą. Tokia galimybė labai menka, tačiau ji egzistuoja. Ir kuo smarkiau suplaksi kiaušinį, tuo didesnė tikimybė atkurti pradinę tvarką – kiaušinį.
Taigi tvarka tėra vienas iš galimų netvarkos junginių. Kuo daugiau plečiasi mūsų darnioji visata, tuo labiau joje didėja netvarka – netvarka, kuri augdama duoda pradžią naujoms tvarkoms. Galbūt viena iš jų bus tapati pirminei tvarkai. Kas žino, gal tiesiai priešais mus, erdvėje ir laike, mūsų visatos gale yra pradinis Didysis sprogimas.
Patalinių blakių seksualumas
Iš visų gyvūnijos seksualumo formų labiausiai pribloškia patalinės blakės (Cimex lectularius) seksualumas. Lakiausia žmogaus vaizduotė nepajėgi suvokti tokio iškrypimo.
Pirmoji ypatybė: priapizmas. Patalinė blakė kopuliuojasi be galo dažnai. Kai kurie individai – du šimtus kartų per dieną.
Antroji ypatybė: homoseksualumas ir zoofilija. Patalinės blakės vargiai atskiria gentainius nuo svetimųjų, o tarp gentainių dar prasčiau skiria patinus nuo patelių. 50 proc. sueičių yra homoseksualios, 20 proc. jų vyksta su kitų rūšių individais ir tik 30 proc. – su patelėmis.
Trečioji ypatybė: penis perforatorius. Patalinių blakių varpa baigiasi aštriu galiuku. Patinai, naudodamiesi juo lyg švirkštu, perduria apsauginį kitos blakės kiautą ir įšvirkščia sėklą kur pakliuvo: į galvą, į pilvą, į kojeles, į nugarą ar net į damos širdį! Patelė nuo tokios operacijos visai nenukenčia, tačiau kaip jai pastoti tokiomis sąlygomis? Iš čia išplaukia…
Ketvirtoji ypatybė: nėščia skaistuolė. Išoriškai jos vagina atrodo nepaliesta, tačiau patelė yra gavusi penio dūrį į nugarą. Kaipgi patino spermatozoidai išgyvena kraujyje? Ir tikrai: imuninė sistema daugumą jų sunaikins kaip svetimkūnius mikrobus. Kad nors šimtas vyriškų gametų turėtų daugiau galimybių pasiekti tikslą, patinai išskiria nepaprastai daug spermos. Palyginimui: jei patalinių blakių patinai būtų žmogaus ūgio, tai kiekvienos ejakuliacijos metu jie išskirtų trisdešimt litrų spermos. Iš tokios gausos šis tas ir lieka.
Pasislėpę arterijų kampučiuose, prigludę venose, spermatozoidai laukia savo valandos. Patelė peržiemoja kupina neprašytų įnamių. Pavasarį, instinkto vedami, visi galvos, kojelių ir pilvo spermatozoidai būriu apspinta kiaušides, perveria jas ir įsiskverbia vidun. Tolesnis ciklas vyksta be jokių kliūčių.
Penktoji ypatybė: patelės su daugybe lyties organų. Kadangi nesivaržantys patinai bado jas kur papuola, blakių patelių kūnai ištisai nusėti randais, atrodančiais kaip rudi taškai šviesiame fone ir panašiais į taikinius. Juos suskaičiavęs gali tiksliai sužinoti, kiek santykių turėjo patelė.
Gamta paskatino šią gudrybę, sugalvodama keistą adaptacijos mechanizmą. blakių mutacijos davė neįtikėtinų rezultatų. Blakių patelės ėmė gimti su tamsiais, bet šviesios aureolės gaubiamais taikiniais ant nugaros. Kiekvieną dėmę atitinka makštis, „pridėtinis lytinis organas“, tiesiogiai sujungtas su pagrindine vagina. Dabar ši ypatybė išlieka per visas patelės vystymosi stadijas: nors ji neranduota, užtat nuo gimimo turi keletą makščių, tikrų antrinių vaginų ant nugaros.
Šeštoji ypatybė: „išsidūrimas“. Kas nutinka, kai vienas patinas įduria kitam? Sperma išgyvena ir kaip įprasta nuskuba kiaušidžių ieškoti. Jų neradusi, ji nuteka šeimininko sėklatakiais ir susimaišo su jo spermatozoidais. Išdava: pradūręs damos kiautą, pasyvusis patinas įšvirkščia jai ne tik savo sėklą, bet ir su juo santykiavusio patino spermos.
Septintoji ypatybė: hermafroditizmas. Gamtai nepabosta visaip eksperimentuoti su šiais keistais vabzdžiais. Blakių patinai taip pat mutavo. Afrikoje gyvenančios rūšies (Afrocimex constrictus) patinai gimsta su mažytėmis antrinėmis vaginomis ant nugaros. Bet jų neįmanoma apvaisinti. Atrodo, kad jos skirtos tik puošybai arba homoseksualiems santykiams skatinti.
Aštuntoji ypatybė: toliašaudė varpa patranka. Ją turi kai kurios tropinių blakių, kaip antai Antochorides scolopelliens, rūšys. Jų sėklinis latakas primena didelį, standų, sraigtišką, suspaustos sėklos sklidiną vamzdį. Specialiems raumenims susitraukus, sėkla didžiule jėga iššvirkščiama iš kūno. Vadinasi, patinas, už kelių centimetrų nuo savęs pastebėjęs patelę, nutaiko penį į vaginas taikinius ant jos nugaros. Čiurkšlė perskrodžia orą, o šūvio jėga tokia didelė, kad sėkla lengvai pramuša blakės kiautą, nes ten, kur yra vaginos, jis plonesnis.
Minties galia
Žmogaus mintis yra visagalė.
XX amžiaus 6-ajame dešimtmetyje anglų krovininis laivas, gabenęs iš Portugalijos butelius su madera, atplaukė į Škotijos uostą – paskyrimo vietą. Vienas jūreivis užsuko į laivo šaldyklą patikrinti, ar visos dėžės su buteliais iškrautos. Kitas jūreivis, nieko apie tai nežinodamas, užrakino duris iš lauko pusės. Įkalintasis iš visų jėgų daužė laivo pertvaras, tačiau niekas jo neišgirdo, o laivas pasuko atgal į Portugaliją.
Viduje jūreivis aptiko ganėtinai maisto, tačiau žinojo, kad, esant tokiai žemai temperatūrai, ilgai neišgyvens. Bet rado savyje jėgų metaliniu strypu ant pertvarų sienų valanda po valandos, diena po dienos užrašinėti savo golgotą. Jis matematiškai tiksliai užfiksavo savo agoniją: kaip ledėja kūnas, kaip šąla nosis, rankų ir kojų pirštai, kaip svilinte svilina nepakenčiamai šaltas oras.
Laivui nuleidus inkarą Lisabonoje, kapitonas atidarė konteinerį ir pamatė negyvą jūreivį. Žmonės perskaitė sienose išraižytą istoriją. Bet labiausiai pribloškė ne tai. Kapitonas išmatavo oro temperatūrą konteinerio viduje. Termometras rodė 19 laipsnių šilumos. Kadangi laivas atgal plaukė be krovinio, šaldymo sistema buvo išjungta. Žmogus mirė tik todėl, kad „tikėjo“, jog jam yra šalta. Jis tapo vien savo vaizduotės auka.
Schrödingerio katė
Stebėtojas pakeičia stebinį. Kai kurie dalykai įvyksta tik todėl, kad yra stebimi. Jeigu niekas jų nestebėtų, jų ir nebūtų. Kaip tik tokia yra „Schrödingerio kate“ vadinamo eksperimento esmė.
Katė uždaroma į hermetišką ir nepermatomą dėžę. Specialus įtaisas atsitiktine tvarka paleidžia jos gyvybei pavojingą elektros krūvį. Tarkim, įtaisas įjungiamas sekundei, paskui išjungiamas. Ar katė dar gyva? Klasikinės fizikos šalininkui vienintelis būdas tai sužinoti – atidaryti dėžę ir pažvelgti vidun. Kvantinės mechanikos specialistas pasakytų, kad 50 procentų katė yra mirusi, o 50 procentų – gyva. Kol dėžė uždaryta, laikomasi nuomonės, kad dėžės viduje katė yra pusiau mirusi ir pusiau gyva.
Be kvantinės mechanikos diskusijos dalyvių, egzistuoja dar viena būtybė, ir neatidarius dėžės žinanti, ar yra gyva, ar mirusi: pati katė.
Dovana žaliajai musei
Žaliųjų musių patelė per sueitį suryja patiną. Emocijos sužadina jos apetitą, ir pirmasis partneris, atsidūręs šalia jos, jai rodosi kaip sultingas pietų patiekalas. Nors patinas ir geidžia pasimylėti, bet visai nenori tapti traškia gražuolės užkanda.
Taigi, kad išsipainiotų iš Corneille’io tragedijos vertos padėties ir kad Eroto nevainikuotų Tanatas, žaliosios musės patinas sugalvojo gudrybę. Su savimi jis atsineša lauktuvių – gabalėlį maisto. Kai ponia musė praalks, ji turės kuo pasistiprinti, o partneris galės saugiai su ja pasimylėti. Dar pažangesnio šių musių porūšio patinas savo draugei atneša į permatomą kokoną susuktą vabzdį ir šitaip laimi dar šiek tiek laiko. Trečiojo musių porūšio patinas suprato, kad laikas, skirtas dovanai išvynioti, yra svarbesnis už jos turinį, todėl šios grupės suvyniotas kokonas yra storas ir… tuščias. Kol patelė atskleidžia apgaulę, patinas spėja atlikti savo darbą.
Nelygu aplinkybės, kiekvienas keičia savo elgseną.
Pavyzdžiui, Empis genties musių patelė pirma pakrato kokoną, kad įsitikintų, jog jis nėra tuščias. Tačiau… ir čia netrūksta klastos. Įžvalgus patinas užpildo kokoną savo išmatomis, kurios sveria tiek pat, kiek tikros mėsos gabalėlis.
Solidarumas
Solidarumas gimsta iš kančios, o ne iš džiaugsmo. Jums artimesnis žmogus, drauge su jumis patyręs sunkų išmėginimą, o ne žmogus, kartu pasidžiaugęs laimės akimirka.
Nelaimė solidarizuoja ir vienija, laimė – suskaldo. Kodėl? Todėl, kad bendro triumfo metu kiekvienas jaučiasi pelnytai neįvertintas. Įsivaizduoja, kad būtent jis yra vienintelis bendros pergalės kalvis.
Kiek šeimų susipyko gavusios palikimą? Kiek rokenrolo grupių iširo, nors ir sulaukė šlovės? Kiek atėjusių į valdžią politinių sąjūdžių subyrėjo? Etimologiškai „simpatija“ yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „sympatheia“, reiškiančio „kentėti drauge“. Lygiai taip pat ir „užuojauta“ yra kilusi iš lotynų „compassio“, reiškiančio tą patį.
Tik įsivaizduodami mums artimų kankinių sopulius mes galime valandėlei užmiršti savo nepakeliamą individualumą. Tik prisiminimai apie drauge patirtą kančią sustiprina ir sutelkia grupę.
Dievas
Dievas pagal apibrėžimą yra visur esantis ir visagalis. Jeigu jis egzistuoja, vadinasi, jis yra visur ir gali viską. Bet jeigu jis gali viską, ar jis gali sukurti pasaulį, kur jo nėra ir kuriame jis negali nieko padaryti?
Rabino Nachmano iš Braclavo* pasaka
Kartą ministras tarė karaliui:
– Mūsų javai užkrėsti grybeliu, skalsėmis [vėliau iš jų bus pagaminta LSD]. Kas užvalgys tokios duonos, išprotės.
– Na, ką gi, reikia perspėti žmones, kad jie tos duonos nevalgytų, – pasakė karalius.
– Bet, – atsakė ministras, – daugiau nėra ko valgyti. Jeigu žmonės negaus šito užnuodyto maisto, mirs iš bado ar sukils.
– Na, ką gi, atiduokite jiems šitą užkrėstą derlių, o mes pasiimsime neužkrėstų grūdų iš mūsų atsargų.
– Bet, – atsakė ministras, – jei visi išprotės, o mes vieninteliai liksime sveiko proto, pamišėliai mus laikys pamišėliais.
Karalius pamąstė ir nusileido:
– Gerai, mums nėra iš ko rinktis. Mes irgi turėsime valgyti užnuodytą duoną, kaip ir visa tauta. Tačiau, – pridūrė jis, – mes pažymėsime vienas kito kaktą beprotybės ženklu, kad nepamirštume, jog esame pamišėliai.
Naktinė mįslė
Ją matai nakties pradžioje, dangaus vidury ir mėnulio pilnaty, bet ryte ji pradingsta. Paskui vėl pasirodo ugny, dukart – vandeny, o žemėje pranyksta.
Kas ji?
Atsakymas: raidė n.
Ateitis priklauso aktoriams
Aktoriai, kad juos gerbtų, moka pavaizduoti pyktį, kad garbintų – meilę, o kad jiems pavydėtų – džiaugsmą. Aktoriai įvaldė visas profesijas.
Ronaldo Reagano išrinkimas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu 1980 metais akivaizdžiai paliudijo aktorių valdymo pradžią. Nėra reikalo turėti idėjų ar mokėti valdyti, gana tik sutelkti apie save specialistų komandą kalboms rengti, o paskui šauniai atlikti savo vaidmenį priešais kamerų objektyvus.
Beje, daugelyje demokratinių šalių kandidato išrinkimą lemia ne jo politinė programa (visi puikiausiai supranta, kad nė vienas pažadas nebus įvykdytas, nes šalis laikosi globalaus politinio kurso, nuo kurio negali nukrypti), bet jo eisena, šypsena, aprangos stilius, nuoširdus bendravimas su spauda ir sąmojis.
Visose profesijose aktoriai neišvengiamai laimi. Geras tapytojas aktorius sugeba visus įtikinti, kad vienspalvė drobė yra tikras šedevras. Geram dainininkui aktoriui nereikia ir balso, jeigu jis moka sėkmingai nusifilmuoti klipe. Aktoriai valdo pasaulį. Problemiška tik tai, kad, iškėlus aktorius į priekį, forma ima viršų prieš turinį, o regimybė prieš būtį. Mes daugiau nesiklausome, ką žmonės kalba. Mums užtenka stebėti, kaip jie kalba, kokios jų akys jiems kalbant, ar jų kaklaraištis dera prie nosinaitės viršutinėje kišenėje. Tie, kurie turi idėjų, bet nemoka jų pristatyti, pamažu išstumiami iš debatų.
Atvirkštinis veiksmas
Bet kuri rutina pamažu sukelia sklerozę. Kartais būna įdomu pamėginti daryti ne tai, kas jums iš tiesų patinka, o atvirkščiai. Norisi miego – būdraukite. Norisi klausytis muzikos – likite tyloje. Norisi važiuoti automobiliu – eikite pėsčiomis.
Šis pratimėlis leis jums atrasti naujus pojūčius ir nežinomus kelius.
Pažeidėjas
Visuomenei reikalingi pažeidėjai. Ji kuria įstatymus, kad jie būtų pažeisti. Jei kiekvienas gerbia galiojančias taisykles ir laikosi nustatytų normų, jei ir mokyklinis ugdymas, darbas, pilietiškumas, vartojimas yra normalūs, tada pati visuomenė tampa „normalia“ ir sustabarėja. Pažeidėjai, vos atskleisti, yra pasmerkiami ir izoliuojami, bet juo labiau visuomenė vystosi, tuo labiau jai slapčiomis tenka kaupti nuodus, kurie jos organizmą priverstų gaminti antikūnius. Šitaip ji mokosi įveikti vis sudėtingesnius iššūkius, iškylančius jai kelyje. Nors pažeidėjai yra būtini, juos tenka paaukoti. Jie nuolat užpuolami, nušvilpiami tam, kad vėliau kiti „pusiau normalūs žmonės“, vadintini „pseudopažeidėjais“, galėtų pakartoti jų nusižengimus, tik prieš tai juos sušvelninę, apdoroję, susisteminę ir nukenksminę.
Bet neapsigaukime. Net jei kai kurie „pseudopažeidėjai“ ir pagarsėja, jų vienintelis talentas tėra tik tas, kad jie mokėjo atpažinti tikruosius pažeidėjus. Šie bus pamiršti ir mirs įsitikinę, kad buvo pirmtakais, tik deja, nesuprastais.
Diktantas
Išmėginkite su savo draugais tokį diktantą: „Lietuviais esame mes gimę.“ Tarkite viską vienu žodžiu, kad gautųsi maždaug taip: „Lietuviais esame mezgime.“
Dar kitas juokingas iki nukritimo diktantas: „Nelieka tautos mantos, kaita visa sujaukia savo eiga.“ Tarkite taip, kad gautųsi: Ne! Lieka tau tos, man tos, kai ta visa su jaukia savo eiga.“
Turingas
Alanas Mathisonas Turingas, gimęs Londone 1912 metais, buvo keisto likimo žmogus. Vienišas vaikas mokėsi vidutiniškai, bet buvo pamišęs dėl matematikos, kuri jo gyvenime atliko kone metafizinį vaidmenį. Būdamas dvidešimties, jis sugalvojo universalios mašinos – kompiuterio – metmenis, vaizduodamasis ją kaip žmogų, kurio kiekvienas organas buvo skaičiavimo mašina.
Antrojo pasaulinio karo metais jis sukonstravo automatinį skaičiuotuvą, sąjungininkams padėjusį iššifruoti nacių naudotą „Enigmos“ kodą.
Šis įrenginys leido iš anksto apskaičiuoti numatomų bombardavimų kryptis ir taip išgelbėjo tūkstančių žmonių gyvybes.
Kai Johnas von Neumannas Jungtinėse Valstijose pristatė būsimo kompiuterio koncepciją, Turingas plėtojo „dirbtinio intelekto“ sąvoką. 1950 metais jis išspausdina straipsnį pavadinimu „Ar mašinos gali mąstyti?“ Jam labai norėjosi suteikti mašinai žmogaus protą. Turingas manė, kad, stebėdamas gyvą organizmą, sugebės sukurti tobulai mąstančią mašiną.
Turingas įvedė anuometinei informatikai naują sąvoką – „mąstymo lytiškumas“. Jis sugalvojo testus žaidimus, kurių tikslas atskirti, kuris protas yra vyriškas, o kuris – moteriškas. Jis teigė, kad moteriškam protui trūksta strateginio mąstymo. Jo mizoginija atšaldė draugus, o tai paaiškina faktą, kodėl jis dabar yra šiek tiek primirštas.
Taip pat Turingas puoselėjo iliuziją, kad ateityje žmonija dauginsis partenogenetiškai, t. y. be apvaisinimo. 1951 metais teismas jį nuteisia už homoseksualumą. Jam tenka pasirinkti: kalėjimas arba cheminė kastracija. Jis pasirenka antrąjį variantą, todėl gydomas moteriškais hormonais. Injekcijos jį paverčia impotentu, be to, jam pradeda augti krūtys.
1954 metų birželio 7 dieną Turingas nusižudė atsikandęs kalio cianide pamirkyto obuolio. Šią mintį jam pakišo animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Jis paliko raštelį su tokiu paaiškinimu: kadangi visuomenė privertusi jį virsti moterimi, tai jis nusprendęs mirti taip, kaip mirtų nekalčiausioji iš jų visų.
Žiurkių išangių siuvėja
XIX amžiaus pabaigoje Bretanėje visus sardinių konservų fabrikus užplūdo žiurkės. Niekas nežinojo, kaip atsikratyti šitos negandos. Katės buvo ne išeitis, nes jos verčiau būtų pasirinkusios nekrutančias sardines nei vikrius graužikus.
Kažkam šovė į galvą mintis užsiūti vienai gyvai žiurkei išangę arklio ašutu. Negalėdama normaliai tuštintis, toliau ryjanti žiurkė pasiusdavo iš skausmo ir įtūžio. Ji virsdavo maža plėšrūne, tikra savo gentainių pabaisa, kuri juos kandžiodavo, priversdama sprukti.
Darbininkė, apsiėmusi atlikti tokį purviną darbą, susilaukdavo direkcijos palankumo, jai pakeldavo algą, paskirdavo brigadininke. Bet kitos fabriko darbininkės „žiurkių išangių siuvėją“ laikė išdavike, nes ši atgrasi praktika tęsdavosi tol, kol būdavo nors viena darbininkė, sutikusi imtis tokio darbo.
Trikova
Ponai Balčius, Pilkis ir Juodka dalyvauja trikovoje, tai yra trijų priešininkų kovoje, šaudydami iš vienu šoviniu užtaisytų pistoletų.
Ponas Juodka yra puikus šaulys, beveik visada pataikantis į tikslą. Ponas Pilkis pataiko vieną kartą iš dviejų. Ponas Balčius, blogiausiai šaudantis iš visų trijų, pataiko kartą iš trijų.
Teisingumo dėlei priešininkai susitaria, kad ponas Balčius šaus pirmasis, antrasis – ponas Pilkis, o trečias, paskutinis, – ponas Juodka.
Ką daryti ponui Balčiui, kad galimybės likti gyvam išaugtų? Atsakymas: šauti į orą.
Kodėl? Jei ponas Balčius šaus į poną Pilkį ir jį nukaus, tuomet eilė šauti atiteks ponui Juodkai; šis yra puikus šaulys, todėl ponui Balčiui liks labai maža vilties likti gyvam. Jei ponas Balčius nepataikys, tuomet šaudys ponas Pilkis, o padėtis liks bemaž tokia pat, kaip pradžioje. Jei ponas Pilkis šaus į poną Juodką, jis arba jį nukaus, arba ne.
Paskui ateina eilė šauti Pilkiui, nes, susiklosčius tokiai situacijai, jis neišvengiamai bus gyvas. Jei ponas Pilkis bus pataikęs į Juodką, tuomet jis šaus į poną Balčių, o šiam išgyventi teks vienas šansas iš dviejų. Jei ponas Juodka liks gyvas, viskas grįš į pradinę padėtį.
Abiem pirmiau minėtais atvejais ponas Balčius gali pamėginti laimę… ir šitaip maksimaliai padidinti riziką žūti po antro šūvio!
Jeigu jis iššaus į orą, ponas Pilkis nusitaikys į poną Juodką, nes tas – pavojingesnis. Jei pataikys, pasikartos pradinė padėtis, tik vienu priešininku bus mažiau. Jei ponas Pilkis nepataikys, pradinė padėtis bus lygiai tokia pat, ir vis tiek vienu priešininku bus mažiau (mat ponas Juodka šaus į poną Pilkį kaip į pavojingesnį priešininką ir jį nukaus).
Taigi bet kokiomis aplinkybėmis šūvis į orą išgelbės poną Balčių per pirmą etapą, nes pradinė trikova virs dvikova, kurią valdyti lengviau.
Ateitis
Nežinia, koks bus ateities žmogus, tačiau jau dabar galima apmesti jo tikėtiną portretą. Jo apatinis žandikaulis bus smulkesnis, o dantų jis turės mažiau negu mes. Protiniai dantys jau nūdien linkę išnykti. Tai normalu: krūminiai dantys yra skirti mėsai kramtyti, o mes daugiausia valgome minkštą maistą, kurio nebereikia triauškinti. Ateities žmogus turės ne 32, o 28 dantis.
Jis bus aukštesnis. Tiesiog todėl, kad kūdikiai dabar maitinasi geriau, vadinasi, tvirčiau suręsti nei anksčiau. Vaistai apsaugo juos nuo ligų, stabdančių augimą. Pavyzdžiui, mes žinome, kad 1800 metais vidutinis prancūzų šauktinio ūgis buvo 163 cm, 1958 metais – 168 cm, o 1993 metais – 175 cm. Tai iškalbingas rodiklis.
Tikėtina, kad jis bus trumparegis. Mieste aštrus regėjimas nereikalingas.
Tikriausiai jis bus metisas. Paprasčiausiai todėl, kad išvystytas transporto priemonių tinklas sudarys sąlygas visų tautų žmonėms susitikti ir susimaišyti.
Jis gyvens ilgiau. Tai dėl higienos, medicinos pažangos ir geresnės mitybos.
Smegenų tūris turbūt didės, mat Homo sapiens kaukolės apimtis patrigubėjo per tris milijonus metų nuo pirmųjų žmonių laikų. Bet greičiausiai didės ne tiek tūris, kiek sudėtingės ir plėsis neuronų tinklas.
Vaikystė bus ilgesnė. Jau dabar žmogaus kaulai kietėja vis vėliau. Prieš trisdešimt tūkstančių metų visi žmogaus kaulai sukietėdavo sulaukus maždaug aštuoniolikos metų. Mūsų dienomis raktikaulių kaulėjimas, vainikuojantis organizmo brandos pabaigą, įvyksta sulaukus dvidešimt penkerių. Regis, ir fiziologiškai žmonės lieka vaikais vis ilgiau. Tai paaiškina, kodėl ir sąmonėje jie nori pratęsti vaikystę.
Priešingai, pirmosios moterų mėnesinės vis ankstės, o menopauzės pradžia bus vėlesnė. Taigi vaisingumo laikotarpis pailgės. Galbūt mes tapsime gašlesni, kad truputį paįvairintume šį ilgą periodą…
Vyro kūnas sumoteriškės. Medžiotojų bendruomenėse vyrų ir moterų veidų skirtumai yra ryškūs, o štai mūsų visuomenėje jau dabar moters ir vyro kaukolės yra labai supanašėjusios. Ateitis priklauso hermafroditams ir vaikiškos išvaizdos moterims. Beje, šie du estetiniai vaizdiniai pamažu tampa grožio etalonais, kuriuos vis daugiau reklamuoja mada, kinas ir popmuzika.
Palindromas
„Ne tėvo šunį nušovė ten“ ir „o, norit, sūnūs, tirono?“ yra palindromai. Juos galime skaityti į priekį ir atgal. Jei įrašytume vieną iš šių frazių į juostelę ir paleistume ją klausytis iš kito galo, ji skambėtų lygiai taip pat, kaip ir klausantis normalia seka.
Susidaužkim
Susidaužti taurėmis yra senovinis frankų paprotys. Susidauždamas turėdavai kliūstelėti gurkšnį iš savo taurės į sugėrovo taurę, šitaip įrodydamas, kad gėrimas nėra užnuodytas. Kuo stipriau trinktelėdavai, tuo didesnę galimybę turėjai vyną sumaišyti ir patvirtinti savo sąžiningumą.
Laboratorijos
Moksliniuose žurnaluose skelbiami tik nusisekę moksliniai eksperimentai. Tačiau taip pat reikėtų pranešti ir apie tuos, kurie nepavyko. Neturėdami informacijos, kiti mokslininkai be perstojo kartoja bandymus, nė neįtardami, kad yra pasmerkti nesėkmei.
Slapukas
Barzdočius ar ūsuočius visados ką nors slepia. Kartais tiesiog smakrą ar viršutinę lūpą.
Kelios legendos apie žmonijos kilmę
Graikai. Deukalionas ir Pira graikams buvo vienintelė po tvano išlikusi žmonių pora. Tad dievai jiems paskyrė sukurti naująją žmoniją. Deukalionas ir Pira ėmė mėtyti akmenis už nugaros ir šie virto statulomis. Statulos uždainavo, o Deukalionui ir Pirai teko išsirinkti labiausiai patikusią dainą apie žmoniją. Jie išsirinko istoriją apie graikų herojus: Tesėją, Heraklį ir kitus pusdievius. Šitaip atgimė žmonių giminė. Kai Deukalionas ir Pira mirė, atstumtosios dainuojančios statulos pradėjo reikalauti iš dievų teismo ir teisingumo. Šie nutarė paskelbti nuosprendį, svarstyklėmis pasvėrę Deukaliono ir Piros sprendimą. Ir pripažino, kad pora buvo teisi! Žmonių giminė, apdainavusi graikų herojus, tapo vienintelė visoje žemėje.
Turkai. Turkų manymu, žmonija gimė juodame kalne. Jo oloje atsirado žmogaus pavidalo duobė, kurią užpildė lietaus suneštas molis. Devynis mėnesius molį kepino saulė, o jiems praėjus iš olos pasirodė pirmasis žmogus: Ay Ata, Mėnulio tėvas.
Meksikiečiai (VII a.). Čia senovės kultai persipynė su katalikybe. Dievas nulipdė žmogų iš puodžių molio ir pastatė degti į krosnį. Tačiau perlaikė, ir žmogus išėjo iš krosnies perdegęs ir juodas. Dievas tarėsi suklydęs, sviedė tvarinį žemėn ir pataikė į Afriką. Dievas nepasidavė ir nulipdė antrą žmogų, kurį paliko degti krosnyje kur kas trumpiau. Tas gavosi baltas. Vėl nesėkmė. Dievas vėl sviedė žmogų žemėn ir pataikė į Europą. Trečiąjį kartą Dievas nusprendė atidžiai stebėti savo kūrinį. Jis palaukė, kol molio lipdinys įdegs kaip reikiant. Šįsyk jam pavyko. Tuomet jis labai lėtai ir atsargiai padėjo žmogų ant Amerikos žemės. Taip atsirado meksikiečiai.
Sijai. Pasak sijų legendos, žmogų sutvėrė triušis pasaulis, pakeliui suradęs kraujo krešulį. Triušis bemat puolė su juo žaisti, ridendamas letena, ir krešulys virto žarnomis. Triušis linksminosi toliau, ir iš žarnų pasirodė širdis, vėliau akys ir galiausiai – tikras berniukas, pirmasis berniukas pasaulyje. Triušis pavadino šį pirmąjį žmogų triušiu berniuku. Tai buvo sijų protėvis.
Arabai. Arabai turi Senojo Testamento Pradžios knygą primenančią versiją. Jų kosmogonijoje žmogui sukurti reikia keturių skirtingų spalvų – mėlynos, juodos, baltos ir raudonos – žemės. Dievas siuntė angelą Džibrailą jos atnešti, tačiau, šiam pasilenkus paimti žemės, ši prakalbo klausdama, ko jis norįs. „Žemės, idant Dievas galėtų sukurti žmogų“, – paaiškino jis. Žemė atsakė: „Negaliu tau to leisti, mat žmogus bus nevaldomas ir norės mane sunaikinti.“ Angelas Džibrailas perdavė jos atsakymą Dievui. Tada Dievas pasiuntė angelą Mikailą. Ir jį ištiko lygiai tokia pati nesėkmė. Žemė niekaip nenorėjo žmogaus gimimo. Tada Dievas atsiuntė Azrailą, ypatingą tuo, kad jis buvo mirties angelas. Žemės atsakymas jo neįtikino. Taigi žmonės atsirado per mirties angelą, todėl yra mirtingi.
Iš atnešto gniutulo Dievas sukūrė Adomą. Tačiau tas keturiasdešimt metų nieko nedarė ir tiesiog tysojo ant žemės. Vieną angelą suglumino toks nejudrus žmogus. Jis pravėrė Adomo burną, kad pamatytų, kas yra jo viduj, ir įsitikino, jog nieko nuostabaus, kad šis nekruta. Žmogaus viduje buvo tuščia. Angelas viską persakė Dievui, ir šis nusprendė žmogui įkvėpti dvasią. Adomas atgijo, o Dievas, panūdęs suteikti pranašumo prieš žemę, gamtą, augalus ir gyvūnus, leido jam duoti vardus viskam, kas jį supo. Žmogus vienintelis turi teisę duoti vardus net dvasioms (džinams) ir kalnams. Ir kassyk, žmogui ištarus jų vardą, šie tampa jam pavaldūs. (Pasakojimas pagal Tabarį, IX amžiaus Abasidų kalifato arabų metraštininką.)
Mongolai. Žmogų sukūrė Dievas, iškasęs žemėje žmogaus pavidalo duobę. Paskui Dievas sukėlė audrą, ir purvo srautas užpylė duobę. Liūčiai praėjus, drėgmė išgaravo, ir žmogus lyg forminis pyragas išlipo iš duobės.
Navahai. Iš pradžių žemėje gyveno pusiau žmonės, pusiau gyvuliai. Jie perėjo trejas dausas, iš kur juos išvijo, mat buvo kvaili. Galiausiai nusileido į žemę, kur ketvertas dievų – mėlynasis, baltasis, juodasis ir geltonasis – atėjo jų pažiūrėti. Dievai mėgino juos šio to išmokyti gestais, tačiau pusžmogiai ničnieko nesuprato. Tada dievai, išskyrus juodąjį, juos paliko. O juodasis dievas pusžmogiams pasakė, kokie jie purvini ir pasmirdę mulkiai. „Kiti dievai grįš po keturių dienų, – tarė jis. – Nusiprauskite, ir mes imsimės kurti žmones.“
Dievai atsinešė visokių daiktų, stirnenų ir porą kukurūzų burbuolių – geltoną ir baltą. Tuomet dievai pradėjo burti. Iš baltos burbuolės išėjo vyras, iš geltonos – moteris. Jie ėmė mylėtis aptvare ir pagimdė penkias poras dvynių. Pirmoji pora buvo hermafroditai, todėl bevaisiai, tačiau kitoms poroms gimė vaikai, ir šie vaikai susiporavo su atėjūnais. Šitaip atsirado dabartiniai žmonės.
Versta iš: Werber B. L’ENCYCLOPÉDIE DU SAVOIR RELATIF ET ABSOLU. Paris: Albin Michel, 2000
* Nachmanas iš Braclavo, arba Braclavietis, (1772–1810) – chasidizmo (mistinės judaizmo srovės) braclavietiškos krypties kūrėjas. Vienas Ukrainos chasidų lyderių. Jo mokymą užrašė mokinys Natanas Sternhartzas (1780–1845). Itin reikšminga jo knyga „Rabino Nachmano istorijos“ („Sippurey Ma’asiyyot“, 1815) – mistinių alegorinių pasakojimų rinkinys, iš kurio ir paimtas šis atpasakojimas. Išsamesnę pasakos versiją pateikia Elie Wiesel knygoje „Chasidų išminčių portretai ir legendos“ („Célébration hassidique. Portraits et légendes“, 1972, liet. vert. 2002).
Lotynų Amerikos novelės. Teresa de la Parra. Istorija apie panelę Dulkių Gumulėlį, Saulės šokėją. Adela Zamudio. Pirmasis traukinys
2013 m. Nr. 12
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Ana Teresa Parra Sanojo (1889–1936) – labiau žinoma slapyvardžiu Teresa de la Parra – Venesuelos rašytoja, pripažinta viena geriausių XX a. pirmosios pusės novelisčių. Gimusi Paryžiuje, didžiąją gyvenimo dalį praleido Europoje. Trečiajame XX a. dešimtmetyje parašė svarbiausius kūrinius: 1924 m. pasirodo romanas „Ifigenija“, po penkerių metų – „Mamos Blankos atsiminimai“. Tada rašytoja jau buvo persikrausčiusi į Paryžių ir gyveno aktyvų gyvenimą – daug keliavo, užsiėmė feministine veikla. Ana mirė 1936 m. Madride, po nesėkmingo gydymosi nuo tuberkuliozės. 1947 m. jos palaikai perlaidoti Venesueloje. Tai pirmoji užsienyje pripažinta Venesuelos rašytoja.
Istorija apie panelę Dulkių Gumulėlį, Saulės šokėją
Tai buvo vienas balandžio pabaigos rytas. Gero oro kvailionės ironiškai kontrastavo su mano varganu raštininkėlio darbu, kurį tądien turėjau padaryti. Pakėlęs galvą atkreipiau dėmesį į Džimį, savo fetrinę lėlę, kuris lingavo sėdėdamas priešais mane, nugara atsirėmęs į lempos stovą. Atrodė, kad jos gaubtas tarnavo jam vietoj saulės skėčio. Džimis žiūrėjo ne į mane, jo žvilgsnis, žvilgsnis, kokio dar nebuvau matęs – keistai dėmesingas, buvo įsmeigtas į saulės spindulį, kertantį kambarį.
– Ką darai, mielasis Džimi? – paklausiau. – Apie ką galvoji?
– Apie praeitį, – atsakė paprastai, nė nepažvelgęs į mane, ir vėl pasinėrė į apmąstymus.
Bet išsigando, kad bus įskaudinęs tokiu grubiu atsakymu, todėl tarė:
– Neturiu priežasčių nieko nuo tavęs slėpti. Bet, kita vertus, nieko negali dėl manęs padaryti, ak, – ir atsiduso taip, kad man kone plyšo širdis.
Praėjo kiek laiko. Jis pavartė akis – balto fetro apskritimus aplink juodus vyzdžius. Akys rodė jo emocijas, šiuokart kažką panašaus į susimąstymą ar melancholišką svają. Tada taip į mane prakalbo:
– Taip, mąstau apie praeitį. Visada mąstau apie praeitį. Bet šiandien ypač, šis drungnas prisiminimus žadinantis pavasaris atgaivina ir manuosius. Jei kalbėtume apie saulės spindulį, kuris sminga į tavo pėdas, pasižiūrėk atidžiau, kilimas mainosi, šis spindulys toks panašus į tą kitą, kuriame pirmą kartą suradau… Ak! Jaučiu, kad turėsi savo malone papildyti mano žodžių varganumą!
– Įsivaizduok tokią šviesią, tokią sidabrinę, tokią pasiutusiai dangišką būtybę, tokią, kokia dar niekad nešoko ant šio gyvenimo kančių. Ji atsirado, ir stebuklinga jos būtis bei mano svaja akimirksniu tapo vienove. Koks malonumas! Ji leidosi saulės spinduliu, pribloškianti, mindama tą šviesos kelią, kuris man ją vėliau primins. Nuo gilių mano atodūsių atsirasdavo panašių į ją būtybių, tačiau neturinčių tos ypatingos gracijos ir žaibuojančio patrauklumo. Ji akimirką straksėjo su visom, jungėsi į jų chorus, paskui lengvai paspruko pro plyšį, vienu šuoliu išvengė nerangaus, apkvaitusio ir sunkaus lyg žvėris vabzdžio pabaisos apkabinimo… O tuo metu saldus virpėjimas traukė ją link manęs. Dieve mano, kokia miela buvo!
– Tiesą sakant, ji neturėjo jokio veido. Pasakysiu tau, kad iš tikrųjų ji neturėjo jokios apibrėžtos formos. Bet svaigiu greičiu gėrė iš saulės visus veidus, apie kokius tik galėjau būti svajojęs – jie buvo kaip tik tokie, kokių ilgėdavausi, galvodamas apie meilę. Jos šypsena, užuot buvusi įkalinta lūpų, blykčiojo visuose judesiuose. Taip ji vieną akimirką atrodė šviesi kaip vario atspindys, o kitą – tokia išbalusi ir pilka kaip sutemų šviesa, jau tamsi ir paslaptinga, lyg naktis. Tuo pat metu buvo ir švelni kaip aksomas, ir pašėlusi kaip smėlis vėjyje, ir klastinga kaip putota lūžtančios bangos ketera. Ji buvo dar tūkstančių tūkstančiais dalykų, ir virsdavo jais daug greičiau, nei mano žodžiai galėjo sekti tą metamorfozę.
– Ilgai žiūrėjau į ją apimtas kažkokios šventos nuostabos… Staiga man ištrūko šūksnis… Dieviškoji šokėja buvo bepaliečianti grindis. Visa mano esybė priešinosi tokiam niekingam sąlyčiui ir pasielgiau neapgalvotai.
– Mano staigus judesys sukėlė didžiulį sąmyšį saulės spindulio pasaulyje, ir daugelis nykštukų pakilo (manau, kad iš baimės) aukštyn. Bet nepaleidau iš akių savo mylimosios. Sustingęs, sulaikydamas kvėpavimą, stebėjau ją ištiesęs delną. Ak, dieviškas džiugesy! Didžiausias ir paskutinis mano gyvenime. Ji nusileido tiesiai į delną. Atsisakau detaliau nusakyti tau savo dvasios būseną. Širdis plakė taip greitai, o drebančiame delne mano valdovė vis dar šoko. Tai buvo lėtas ir ritmingas amžino koketavimo valsas.
– Panele Dulkių Gumulėli… – kreipiausi.
– Ir iš kur tu žinai mano vardą?
– nuojauta pakuždėjo, – atsakiau jai, – …galiausiai… meilė.
– Meilė! – sušuko ji. – Ak! – Ir vėl ėmė šokti, tačiau šįkart įžūliai. Man atrodė, kad šaiposi.
– Nesijuok, – prikišau jai, – iš tiesų tave myliu. Tai labai rimta.
– Bet aš visai nesu rimta, – atsakė. – Aš esu panelė Dulkių Gumulėlis, Saulės šokėja. Pernelyg gerai žinau, kad mano kilmė nėra pati įspūdingiausia. Gimiau viename buto kampe ir niekada daugiau negrįžau pas motiną. Kai man sako, kad ji buvo paprasta bato papadė, turiu tikėti, bet man tai visai nerūpi, juk dabar esu Saulės šokėja. Negali manęs mylėti. Jei myli, norėsi neštis su savimi, o tada kas iš manęs liktų? Pamėgink, akimirkai patrauk savo delną nuo spindulio.
Paklusau. Koks buvo nusivylimas, kai delno tamsoje pamačiau tik apgailėtiną beformį dalykėlį, pilkšvos spalvos ir nejudrų. Norėjau verkti!
– Dabar matai! – pasakė ji. – Štai ir įrodyta. Aš gyvenu tik dėl savo meno. Greit vėl grąžink mane į saulės spindulio šviesą.
Paklusau. Dėkinga akimirką ji vėl šoko ant mano delno.
– Iš ko padarytas tavo delnas?
– Iš fetro, – atsakiau nuoširdžiai.
– Koks šiurkštus! – sušuko. – Mieliau renkuosi savo oro taką, – ir jau rengėsi skristi.
Nežinau, kas mane apėmė. Įtūžęs dėl įžeidimo, taip pat apimtas ir baimės prarasti tai, ką buvau užkariavęs, priėmiau nutrūktgalvišką sprendimą. Bus blausi, bet bus mano, pagalvojau. Sugavau ją ir uždariau piniginėje, kurią pasidėjau prie širdies.
Čia ji jau metai. Bet laimė mane apleido. Jau nebedrįstu pažiūrėti į tą fėją, kurią slepiu, žinau, kad ji svetima tai vizijai, kuri pažadino mano meilę. Ir neabejotinai man labiau patinka turėti ją tokią, nei prarasti visam laiku grąžinant laisvę.
– Vadinasi, vis dar turi ją piniginėje? – paklausiau kurstomas smalsumo.
– Taip. Nori pamatyti?
Nelaukdamas mano atsakymo ir daugiau negalėdamas suvaldyti savo troškimo, jis atidarė piniginę ir parodė tai, kas vadinosi „panelės Dulkių Gumulėlio mumija“. Suvaidinau, kad ją matau, bet tik iš mandagumo, nes iš tikrųjų nieko nemačiau. Tarp manęs ir Džimio įsivyravo skausmingos tylos akimirka.
– Jei nori patarimo, – galiausiai pasakiau jam, – aš tau patariu taip: duok savo draugei laisvę. Mėgaukis šokiu saulės spindulyje. Net jei jis truktų ne ilgiau nei dvi valandas, tai bus dvi ekstazės valandos. Tai verta daugiau, nei tęsti kankynę, kurioje gyveni.
– Iš tiesų taip manai? – paklausė jis, neramiai žvelgdamas į mane. – Dvi valandos. Ak, kokią įtampą jaučiu! Taip, baikime, tebūnie!
Taip sakydamas jis ištraukė iš piniginės panelę Dulkių Gumulėlį ir padėjo ją spindulio šviesoje. Tai buvo nuostabus prisikėlimas. Busdama iš savo paslaptingo letargo šokėjėlė stryktelėjo kaip pašėlusi, nesvari tarsi dvasia, visiškai tokia pati, kaip man entuziastingai nupasakojo Džimis. Tuojau pat suvokiau jo aistrą. Reikėjo pamatyti jį sustingusį, išsižiojusį, apkvaitusį nuo grožio. Kartus aukos malonumas jungėsi su gryniausiu stebėjimo džiaugsmu. Tiesą pasakius, jo veidas man atrodė daug gražesnis nei fėjos šokis, nes buvo nušviestas dvasios kilnumo, kuris buvo svetimas netikrai šokėjai.
Staiga abu sušukome. Milžiniškas kvailas vabzdys, vabzdys tokio pat dydžio kaip smeigtuko galvutė, čiupo ir ėmė ryti panelę Dulkių Gumulėlį.
Ką dabar beliko pasakyti?
Vargšas Džimis įsmeigęs akis stebėjo savo palaimos baigtį. Ilgai tylėjome, negalėdami ištarti nieko, kas galėtų išreikšti mano sąžinės graužatį ir jo neviltį. Džimis neturėjo nei man, nei likimui nė vieno priekaišto, bet labai gerai mačiau, kaip, prisidengdamas dingstimi pasitaisyti fetrinę akį, slapta nubraukė ašarą.
Adela Zamudio (1854–1928) – Bolivijos poetė ir novelistė. Jos kūryba reprezentuoja tuometinės Bolivijos literatūros poslinkį nuo romantizmo prie modernizmo. A. Zamudio buvo aktyvi visuomenės veikėja: vadovavo pirmajai šalyje nekatalikiškai mokyklai, 1911 m. įkūrė pirmąją dailės mokyklą, skirtą moterims, o kiek vėliau ir vaikams. Pirmuosius savo eilėraščius publikavo pasirašydama pseudonimu Soledad. Taip pat rašė esė, pjeses, alegorinius apsakymus, kurie atspindėjo to laiko aktualijas.
Pirmasis traukinys
– Klausykit, klausykit, štai atlekia didysis žirgas, – staiga pasakė grupės vyriausiasis, senas mulas, nuvargintas vingiuotų Andų kalnų kelių.
Mulai ir mulės, žirgai ir asilai, išsibarstę pievoje, liovėsi rupšnoję ir ramiai pasuko ausis garsaus tolimo žvengimo link, kuris pranešė, kad tuoj pasirodys pabaisa.
– Štai atlekia didysis žirgas, – pakartojo senis, – atlekia galvotrūkčiais, klausykitės jo smarkaus ugningo šnopavimo, skardaus jo kanopų keliamo garso, staiga vadelės įsitempia, jis keliskart sušvokščia, šaižiai sužvengia, čiaudi, spjaudosi, kramto vadeles ir sustoja… Ar matėte jį?
– Mačiau iš toli, mačiau jį dalis po dalies pasirodant, greitą tarsi žaibas miško laukymėje, – susijaudinęs pasakė vienas kumeliukas. – Jam virš galvos – dūmų debesis, kas tai?
– Tai jo kvėpavimas, galiūno kvėpavimas. Didysis žirgas gėrė daug vandens, daug, ir ugnis jo viduriuose pavertė vandenį garais, galingu kvėpavimu, kuris jį varo pirmyn, be kurio jis nepatemptų šimtų keleivių ir šimtų tonų naštos.
Gražus Andalūzijos žirgas, senoviškai pasipuošęs ilga uodega ir ilgais karčiais, apvalainas, žvilgančio plauko, ėmė kalbėti ir šaižiai žvengdamas peikė senąjį mulą bei kitus klausytojus.
– Žavėkitės, neišmanėliai, žavėkitės atvykėliu, – tarė. – Įsibrovėliu, kuris atlekia užimti mūsų vietos, o su ja ir tos padėties, kuri mums skirta – su žmonėmis kurti civilizaciją.
Šlovinkite šį keliautoją, kuris atlekia paversti jus nieku, neveiksniais. Šis lemtingas išradimas, judindamas ratus, nieku verčia mūsų pastangas fabrikuose ir ginklų gamyklose. Trumparegiai! Nejau nematote, kad jei jis veža klajūną ir keliautoją, jei neša naštą, jei savo nepalyginamu greičiu sutrumpina nuotolius, jei turėdamas tiek pranašumų pakeičia visus nešulinius gyvulius, visas transporto priemones, tai mums nebelieka ką veikti? Tapsime nereikalingi ir ištremti pabėgsime slėptis į miškus. Mūsų šlovė mūšiuose, mūsų sėkmė turnyruose, mūsų garbė dalyvauti didžiuosiuose žmogaus darbuose bus greit užmirštos ir, išsigimę, sulaukėję, nepaliksime daugiau pėdsakų nei zebrai ir laukiniai dykumų asilai.
Senasis mulas pakėlė akis, liūdnas po daugelio metų darbo, tam, kad akimirką atidžiai pasižiūrėtų į iškalbingąjį oratorių.
– Taip kalbi tu, – atsakė jam, – nes visos audros tave užklupo po šėryklos pastoge, nes visos žiemos užėjo, kai buvai šiltai apklotas patogia vilnos gūnia, nes siaubingais metais badas visad užtikdavo tave aprūpintą abrakine, pilna skaniausių ir maistingiausių grūdų, saugotų tik tau, nes visi tavo šeimininko, tokio pat tinginio, kaip ir tu, pasivaikščiojimai buvo vien mankšta, kurią jei ir pertraukdavo dėl kokios nors priežasties, tai tik todėl, kad nesprogtum nuo storumo… Niekada tavo gentainiai nelinko po sunkia našta, niekada neplušėjai tempdamas sunkius vagonus per vidurdienio karštį, deginančiu smėliu, per vežimų grūstį.
Nežinai kankinančio troškulio nei pykinimo nuo didžiausio nuovargio, nei dusulio agonijos, kai ilgai kylant į kalną nasrai pasrūdavo krauju. Niekada nemynei, nusiminęs ir neramus, bedugnės krašto, neleidai naktų po atviru dangumi, ten, viršūnėse, krečiamas sniego verpetų ir baisingų žaibų. Apačioje, kalnų keliukuose, nedrebėjai žiauriai plakamas, kai smūgiais tave traukia iš pelkės… Nesibaigiančią darbo dieną, kai buvai išsekęs ir prisiekęs daugiau nežengti nė žingsnio, tavo nuvargę raumenys nebuvo daužomi akmenimis, nei tavo akys nebuvo užmerktos, tad mes, paprasti mulai, priešingai – šloviname didįjį žirgą. Puikiai žinome, kad jo atsiradimas neatims iš mūsų garbingo darbo.
– Ir tu, kilmingas ir drąsus žmogaus palydove, – pridūrė žvelgdamas į grupę karo žirgų, kurie atrisnojo, – žinai, kad taip pat visada turėsi savo vietą garbės lauke.
Stiprūs karo žirgai nukirptomis uodegomis, sunkiomis pasagomis išdidžiai išsitempė ir ėmė žvengti, sveikindami atvykėlį:
– Garbė didžiajam žirgui. Kelią pavergtųjų ir kankinių Išlaisvintojui. Kelią traukiniui.
John Fante. Palūkėk pavasario, Bandini
2013 m. Nr. 11
Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas
Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas. Pagrindinės 1938 m. pasirodžiusio romano „Palūkėk pavasario, Bandini“ temos – skurdas, šeimos konfliktai, gyvenimas bręstančio paauglio akimis ir imigranto identiteto paieškos. Atviraširdžio, naivaus knygos herojaus Arturo Bandinio istoriją J. Fante atskleidžia su ypatinga šiluma, stebinančiu psichologiniu įžvalgumu ir taiklia, subtilia ironija. Kol kas lietuvių kalba yra pasirodęs vienintelis rašytojo romanas „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008).
Jis ėjo klampodamas per pusnis. Buvo perpykęs. Jo vardas – Svevas Bandinis, gyveno šitoj pat gatvėj, tik už trijų kvartalų. Sušalęs į ragą, batuose žiojėjo skylės. Tąryt skyles buvo užkamšęs kartono gabaliukais nuo makaronų dėžutės. Makaronai imti į skolą. Kišantis kartoną į batus mintis apie tai jam nedavė ramybės.
Jis nekentė sniego. Buvo mūrininkas, o sniegas kaipmat sustingdo ant plytų klojamą skiedinį. Jis traukė namo, tik kokia prasmė tenai grįžti? Vaikystėje gyvendamas Italijoje, Abrucuose, irgi nekentė sniego. Juk kai nešviečia saulė, nėra ir darbo. Bet dabar Svevas Bandinis gyveno Amerikoje, Roklino mieste, Kolorado valstijoje. Ką tik stūmė laiką „Imperatoriškojoj biliardinėj“. Italijoje taip pat yra kalnų, visai tokių, kaip ir šitie, už kelių mylių į vakarus nuo jo. Lyg milžiniškos baltos suknelės, kybančios tiesiai viršum žemės. Prieš porą dešimtmečių, kai buvo dvidešimties, jis ištisą savaitę badmiriavo tarp šių atšiaurių snieguotų suknelių klosčių. Kalnų namelyje mūrijo židinį. Siaučiant žiemai ten likti pavojinga. Tačiau anuomet pavojus pasiuntė velniop, – juk buvo vos dvidešimties, be to, Rokline turėjo merginą ir jam reikėjo pinigų. Galiausiai kvapą gniaužiantys speigai visą namelį kone palaidojo po pusnimis.
Tas nuostabus sniegas jam niekada neduodavo ramybės. Vyriškis nė pats nesuprato, kodėl neišvyko į Kaliforniją. Jis pasiliko Kolorade, tarp pusnių, ir dabar kur nors kraustytis buvo jau per vėlu. Nuostabus baltas sniegas – tarsi nuostabioji Svevo Bandinio žmona, tokia blyški ir tokia išradinga, laukianti jo baltuose pataluose viename iš namų šiek tiek tolėliau. Riešutų gatvėje Nr. 456, Rokline, Kolorade.
Svevo Bandinio akys nuo šalčio net ašarojo. Jos buvo rudos, švelnios, moteriškos. Ateidamas į šį pasaulį jas pavogė iš savo mamos, nes po gimdymo ji taip ir neatsigavo, vis sirgo, o jos žvilgsnis nuolat būdavo apsiblausęs, kol galop vieną dieną ji mirė. Tuomet atėjo eilė Svevui žvelgti į šią ašarų pakalnę švelniomis rudomis akimis.
Svevas Bandinis svėrė šimtą penkiasdešimt svarų ir turėjo sūnų vardu Arturas, kuris mėgo čiupinėti jo apvalius pečius ir justi po oda besirangančias „gyvates“. Svevas Bandinis buvo dailus, raumeningas vyriškis, kadaise vedęs moterį vardu Marija, kuriai pakakdavo tik pagalvoti apie jo raumeningas strėnas, ir jos kūnas bei siela tuojau pat sutirpdavo tarsi pavasarinis sniegas. Marijos oda buvo tokia baltutėlė, kad pamatęs šią moterį galėjai pamanyti, jog žvelgi į ją pro alyvų aliejaus plėvelę.
Dio cane. Dio cane. Tai reiškia – šuniškas Dievas. Svevas Bandinis siuntė šiuos keiksmus sniegui. Ir kurių galų šįvakar jam reikėjo prapilti dešimt dolerių lošiant pokerį „Imperatoriškojoj biliardinėj“? Juk jis visiškas skurdžius, augina tris vaikus, neišgali susimokėti net už makaronus, ką jau kalbėti apie namą, kuriame ir yra tie trys vaikai ir tie sumauti į skolą imami makaronai. Šuniškas Dievas.
Svevo Bandinio žmona niekada nesakydavo: „Duok pinigų maistui“ arba „Duok pinigų, nes reikia vaikams“, tačiau ji turėjo didžiules juodas akis, liguistai blizgančias iš meilės, ir šiose akyse visada būdavo kažin kas nenusakoma, kažin kaip jos vis tiek slapčia išnarstydavo jo burną, jo ausis, jo pilvą ir jo kišenes. Šios akys buvo tokios liūdnai pastabios, kad kaskart savaime sumodavo, jog ką tik „Imperatoriškosios biliardinės“ kasa gerokai pasipildė. Ak, tos iš proto varančios akys! Jos permatė jį ir visas jo viltis kiaurai, tačiau niekada nesugebėjo įžvelgti jo sielos.
Ir tai gana keista, nes Marija Bandini buvo iš tų moterų, kurios nė akimirkai nesuabejoja, kad visi gyvieji ir mirusieji turi sielas. Ji žinojo, kas yra siela. Žinojo, kad siela – tai nemirtingas dalykas. Nemirtingas dalykas, dėl kurio net nėra ko ginčytis. Siela nemirtinga, ir viskas. Kad ir kas tai būtų, svarbiausia – kad ji nemirtinga.
Marija turėjo baltą rožinį, tokį baltą, kad pametęs jį ant sniego per amžius nesurastum, ir ji melsdavosi už Svevo Bandinio ir savo vaikų sielas. O kadangi jai nuolat stigdavo laiko, ji tikėjosi, kad kur nors šiame pasaulyje kas nors, tarkim, vienuolė atokiame tyliame vienuolyne ar dar kas – bet kas – atranda laisvą minutėlę pasimelsti ir už Marijos Bandini sielą.
Svevas Bandinis turėjo lovą su baltais patalais, kuri jo laukė ir kurioje miega jo žmona, šiltą ir viliojančią, bet brido per pusnis ir svajojo, kaip vieną dieną išras šį tą reikšmingo. Galvoje jam jau sukosi šiokia tokia idėja – apie plūginį sniego valytuvą. Namuose iš cigarų dėžučių buvo padirbęs jo modeliuką. Štai toks sumanymas, o kodėl gi ne? Staiga Svevą nukrėtė drebulys, tarsi nugarą ką tik būtų palietęs šaltas metalas, – jis prisiminė, kaip daugybę kartų įsiropšdavo į šiltą lovą šalia Marijos, kaip žiemos vakarais nedidukas šaltas jos rožinio kryželis it padykęs mažytis žalčiukas glaustydavosi prie jo kūno, ir kaip jis tuojau pat pasislinkdavo į šaltesnį lovos kraštą ir imdavo mąstyti apie miegamąjį, apie namą, už kurį dar nėra atsiskaityta, ir apie nuolat aistros ištroškusią skaisčiaodę žmoną, – ak, tai buvo tiesiog nepakeliama, ir apimtas įsiūčio spyrė iš visų jėgų į šalikelėje pūpsančią didžiulę pusnį, tarsi sniegas pajėgtų sugerti visą žmoguje susikaupusią pagiežą. Dio cane. Dio cane.
Jis turėjo sūnų vardu Arturas, šiam buvo keturiolika ir jis mėgo važinėtis rogutėmis. Vos įsuko į namo, už kurį vis dar neišsimokėta, kiemą, Svevo kojos staiga švystelėjo aukštyn, o pats jis žlėgtelėjo ant nugaros – akies krašteliu dar spėjo pamatyti, kaip Arturo rogutės nuskrieja tiesiai į apsnigtą alyvų krūmą. Dio cane! Kiek kartų tam berniūkščiui, tam mažam išperai, reikės dar kartoti, kad nepaliktų savo rogučių tiesiai ant tako! Svevas Bandinis pajuto, kaip šaltis užplūsta rankas lyg šimtai paklaikusių skruzdėlių. Jis atsistojo, pakėlė akis į dangų ir, kone sprogdamas iš pykčio, pagrūmojo kumščiu Dievui. Po galais, tas Arturas. Tas mažas išpera! Ištraukė rogutes iš pakrūmės ir su šėtonišku užsidegimu nuplėšė pavažas. Ir tik kai rogutės jau buvo nebepanašios į rogutes, prisiminė, kad jos kainavo septynis penkiasdešimt. Stovėjo valydamasis drabužius ir kulkšnyse juto keistą karštį – tai dėl sniego, kurio prisėmė į batus. Septyni doleriai penkiasdešimt centų paleisti vėjais. Diavolo! Ką gi, teks leisti berniūkščiui nusipirkti kitas. Šiaip ar taip, jau seniai norėjo naujų.
Už namą vis dar neišsimokėta. Šis namas – tikrų tikriausias Bandinio priešas. Jis turi balsą, ir su Svevu nuolatos kalbasi, tarsi papūga, amžinai kartodamas vis tą patį. Vos sugirgžda prieangio grindlentės, namas kaipmat užgieda: aš tau nepriklausau, Svevai Bandini, ir niekada nepriklausysiu. Tas pat vis kartojasi ir kaskart prisilietus prie durų rankenos. Ištisus penkiolika metų šis namas tyčiojasi iš jo ir erzina savo idiotiška nepriklausomybe. Kartais Svevui net kildavo noras pakišti po juo dinamito ir susprogdinti velniop. O kadaise namas buvo apsukęs jam galvą, tarsi moteris, kurstanti jos siekti. Tačiau per keliolika metų Svevas gerokai nusivarė nuo kojų ir nusilpo, o namas dėl to tik dar labiau išpuiko. Tik Svevui Bandiniui tai jau neberūpėjo.
Bankininkas, kuriam šie namai priklausė, buvo vienas didžiausių jo priešų. Užtekdavo prisiminti jo veidą ir Svevo Bandinio širdis imdavo plakti taip smarkiai, kad, rodydavosi, tuojau plyš iš įtūžio. Bankininkas Helmeris. Žemės šiukšlė. Pernelyg dažnai Svevui tekdavo stovėti priešais jį ir teisintis, kad neturi pinigų net šeimai išmaitinti. Velnias griebtų tą Helmerį, kruopščiai sulaižyta žile, švelniomis rankutėmis ir verteivos veizolais, kurie, vos Svevas prisipažindavo, kad neturi užtektinai pinigų eilinei įmokai, pasidarydavo panašūs į austres. Svevas tai buvo kartojęs jau daugybę sykių, ir tos švelnios Helmerio rankutės jį kaskart vis gerokai suerzindavo. Su šitokiu žmogumi nederėtų net kalbėtis. Helmeris jį siutino. Jam norėdavosi nusukti Helmeriui sprandą, išplėšti iš jo krūtinės širdį ir stryktelėti ant jos iš visų jėgų abiem kojomis. Prisiminęs Helmerį jis išsyk imdavo bambėti: artėja terminas! artėja terminas! Tai buvo ne jo namai, ir kad šitai prisimintų, jam pakakdavo tiesiog prisiliesti prie rankenos.
Jo žmonos vardas buvo Marija, ir šalia jos juodų kaip anglis akių net tamsa atrodydavo baltesnė. Svevas nutipeno pirštų galais į pakampę ir atsisėdo ant kėdės prie lango su užtrauktomis žaliomis užuolaidomis. Jam sėdantis trakštelėjo keliai. Mariją šis garsas paveikė lyg varpelio skimbtelėjimas, o jis pamanė – argi ne kvaila žmonai šitaip smarkiai mylėti savo vyrą? Kambaryje buvo baisiausiai šalta. Alsuojant iš burnos virto garų kamuoliai. Atsivarstydamas batus jis krioktelėjo tarsi imtynininkas. Tie raišteliai amžinai neklauso. Diavolo! Turbūt greičiau jau jis nukrioš ir išsities mirties patale, negu išmoks normaliai, kaip visi žmonės, susitvarkyti su batų raišteliais.
– Svevai?
– Taip.
– Atsargiai, nenutrauk jų, Svevai. Uždek šviesą, aš atrišiu. Tik nesiusk, nes dar imsi ir nutrauksi.
Viešpatie aukščiausias! Švenčiausioji Mergele Marija! Ir kas tų moterų galvose darosi? Nesiusti? O dėl ko čia siusti? Dieve, kaip noris tėkšti kumščiu štai į šį langą! Jis dar tvirčiau suleido nagus į mazgą. Sumauti batų raišteliai! Ir kam jie apskritai reikalingi? Mhhm. Mhhm. Mhhm.
– Svevai.
– Taip.
– Leisk man. Uždek šviesą.
Kai šaltis surakinęs pirštus, susimazgiusias virveles ne ką lengviau įveikti nei spygliuotą vielą. Nebepajėgdamas susitvardyti timptelėjo jas veik iš visų jėgų. Raištelis pokšteldamas nutrūko, ir Svevas Bandinis kone nusivertė nuo kėdės. Jis atsiduso, tą patį padarė ir jo žmona.
– Ak, Svevai. Tu ir vėl juos nutraukei.
– Fe, – tarstelėjo jis. – O tai ką, turėjau griūti į lovą su batais?
Jis miegodavo nuogas, neapkentė apatinių drabužių, bet kartą per metus, vos pasirodžius pirmajam sniegui, visada rasdavo ant kėdės kambario kampe jam paruoštus naktinius. Kažkada Svevas kreivai šyptelėjęs jų atsisakė ir tais metais kone numirė nuo gripo ir plaučių uždegimo. Tą žiemą, klejodamas nuo karščio ir nevaliodamas daugiau taikytis su tabletėmis bei sirupais, jis šiaip taip prisivertė pakilti iš mirties patalo, nusvirduliavo į sandėliuką ir sučiaumojo kokį pustuzinį česnako galvučių, o tada parsivilko į lovą visa tai kartu su mirtimi išprakaituoti. Marija tikėjo, kad jį pagydė jos maldos, o jam nuo to laiko vienintelė malda tokiais atvejais būdavo šlamšti česnakus, tačiau, Marijos tvirtinimu, juk ir juos sukūrė Dievas, todėl ginčytis su ja Svevui Bandiniui atrodė tiesiog beprasmiška.
Jis juk buvo vyras, todėl apsivilkęs naktinius jausdavosi kvailai. O ji – Marija, ir kiekviena dėmelė ant jo naktinių, kiekviena jų saga ir kiekvienas siūlas, kiekvienas kvapelis ir kiekvienas prisilietimas nutvilkydavo jos krūtinę džiaugsmu, kylančiu, regis, iš pačių žemės gelmių. Jie buvo susituokę jau penkiolika metų, ir jis turėjo nuostabią iškalbą ir puikiai ja naudojosi – dažnai leisdavosi svarstyti apie šį bei tą, tačiau žodžius „aš tave myliu“ ištardavo be galo retai. Ji buvo jo žmona ir prabildavo retokai, tačiau dažnai vis tiek jam pakyrėdavo nuolatiniu „aš tave myliu“.
Svevas priėjo prie lovos, kyštelėjo rankas po apklotu ir užčiuopė vietoje nenustygstantį jos rožinį. Tada šlumštelėjo į patalus ir tvirtai apkabino žmoną, jos rankas ir kojas apsivydamas savomis rankomis ir kojomis. Tai buvo ne aistra, o tik šalto žiemos vakaro padarinys, Marija šiuo atveju tebuvo nedidukė moters pavidalo krosnelė, kurios liūdesys bei šiltumas kadaise jį kaip tik labiausiai ir patraukė. Penkiolika žiemų, naktis po nakties, ir šios moters šiluma bei pasirengimas dalytis savo kūnu su šaltomis kaip ledas jo pėdomis, rankomis ir delnais… Pagalvojęs apie šitokią meilę Svevas atsiduso.
O dar visai ką tik „Imperatoriškoji biliardinė“ susišlavė paskutiniuosius jo dešimt dolerių. Ir kodėl ši moteris neturi nė menkiausio polinkio priekaištauti dėl jo silpnybių? Jis prisiminė Teresą DeRenzo. Mažai trūko, kad būtų ją vedęs, bet Teresa DeRenzo buvo pernelyg pretenzinga, per daug pliurpdavo, o ir iš burnos jai dvokdavo tarsi nuo užsistovėjusio vandens, be to, ši stipri, raumeninga moteris jo glėbyje mėgdavo dėtis esanti gležnutė gėlelė – tik pamanykit! Ir dar: Teresa DeRenzo buvo už jį aukštesnė! Jeigu ji dabar būtų jo žmona, Svevas nė į galvą neimtų, kad prapylė tuos dešimt dolerių pliekdamas pokerį. Pakaktų prisiminti jai iš burnos sklindantį kvapą ar tą niekada nesiliaujantį tauškėjimą, ir jis tik padėkotų Dievui, kad turi progą iššvaistyti savo šitaip sunkiai uždirbtus pinigus. Bet gyvenant su Marija viskas yra kitaip.
– Arturas išdaužė virtuvės langą, – tarė ji.
– Išdaužė? Kaip?
– Pastūmė Federiką ir tas trenkėsi galva į stiklą.
– Kalės vaikas.
– Jis netyčia. Vaikai tik žaidė.
– O tu ką darei? Įtariu, nieko.
– Sutepiau Federiko galvą jodu. Šiek tiek susižeidė. Nieko rimto.
– Nieko rimto! Eina sau, „nieko rimto“! Ar bent įkrėtei Arturui?
– Jis nesitvėrė savame kailyje. Norėjo į vaidinimą.
– Ir tu, aišku, jį išleidai.
– Vaikai dievina vaidinimus.
– Suskretęs mažas išpera!
– Svevai, kodėl taip kalbi? Juk jis tavo sūnus.
– Tu jį išlepinai. Tu juos visus išlepinai.
– Svevai, jis toks pat, kaip tu. Juk tu augdamas irgi buvai padauža.
– Tai jau taip, po velnių! Tik langų brolių galvomis kažkodėl nedaužydavau.
– Bet brolių tu ir neturėjai, Svevai. Užtat nuo laiptų nustūmei tėvą ir sulaužei jam ranką.
– Ką aš kaltas, kad tas mano tėvas… Ai, tiek to.
Jis prisiglaudė tvirčiau ir įsikniaubė į jos kasas. Nuo jų trečiojo sūnaus, Augusto, gimimo žmonos dešinė ausis ėmė kvepėti chloroformu. Šį kvapą ji parsivežė su savimi namo iš ligoninės prieš dešimt metų – o gal vis dėlto tai vien jo vaizduotės vaisius? Jau daugybę metų jis su ja nuolat dėl to susiginčydavo, bet ji ir toliau atkakliai tvirtino, kad jokio chloroformo kvapo dešinėje jos ausyje būti negali. Į šiuos ginčus buvo įtraukti net vaikai, tačiau jie nieko neužuodė. Ir vis dėlto šis kvapas sklido, sklido visą laiką, kaip ir anuomet palatoje, kai jis pasilenkė jos pabučiuoti po galiausiai pasibaigusio, vos jos nenumarinusio gimdymo.
– O jei ir nustūmiau tėvą nuo laiptų, kas iš to? Ką tai turi bendra su Arturu?
– Ar tai dėl išlepimo? Esi išlepęs?
– Iš kur man žinot?
– Tu nesi išlepęs.
Velniai rautų, ką ji čia bando įrodyti? Žinoma, kad jis išlepęs! Teresa DeRenzo jam be paliovos vis kartodavo, kad jis irzlus savanaudis išpaikėlis. Kadaise šie žodžiai glostė savimeilę. Net ir ta mergiotė – koks ten jos vardas? – Karmela, Karmela Riči, Rokio Sakonės draugužė, laikė jį pačiu nelabuoju, o košės galvoj jai tikrai netrūko, – buvo išsimokslinusi, baigusi Kolorado universitetą. Tai štai, net ir ji vadino jį užkietėjusiu nenaudėliu, žiauriu ir pavojingu lengvabūdžiu, vaikščiojančia grėsme jaunoms moterims. Tačiau Marija… Marija manė, kad jis angelas, tyras kaip duona. Fe. Ir ką ji apie tai nutuokia? Juk universitete nesimokė, vidurinės, ir tos net nebaigė.
Net vidurinės, ir tos. Jos vardas – Marija Bandini, o prieš ištekėdama buvo Marija Toskana. Vidurinės taip ir nepabaigė. Savo šeimoje buvo jauniausia, turėjo sesę ir brolį. Tonis ir Teresa – abu su viduriniuoju išsilavinimu. O Marija? Ji buvo tikras šeimos prakeiksmas, nesukalbamiausia iš visų Toskanų – toji mergina viską norėjo daryti savaip ir mokslus nutarė mesti. Neišprusėlė Toskana. Vienintelė be vidurinės atestato, nors galėjo ją nesunkiai baigti, pasimokyti būtų reikėję dar vos pusmetį. Vis dėlto taip ir liko be atestato. Tonis ir Teresa jį turi, o Karmela Riči, Rokio draugužė, netgi baigė Kolorado universitetą. Taip, Dievas išties griežia dantį ant Svevo. Po galais, ir kodėl jam prireikė įsimylėti būtent šią moterį, moterį, kuri neturi net vidurinės atestato?
– Jau visai greit bus Kalėdos, Svevai, – tarė ji. – Pasimelsk. Paprašyk Dievo, kad jos būtų laimingos.
Jos vardas Marija, ir ji nuolat jam primindavo tai, ką jis ir taip žinojo. Negi be jos pasakymo jis nesusiprotėtų, kad Kalėdos jau greit? Štai tau ir gruodžio penktosios vakaras. Ar kai ketvirtadienį vyriškis gulasi miegoti šalia savo žmonos, jam tikrai būtina priminti, kad rytoj bus penktadienis? O ir dar tas berniūkštis Arturas – už ką Dievas jį baudžia, kad turi sūnų, kuris nuolat vis siaučia su tom nelemtom rogutėm? Et, Povera America! Kurgi ne: pasimelskim dabar visi, kad Kalėdos būtų laimingos. Fe.
– Ar tau šilta, Svevai?
Štai kokia ji, visad susirūpinusi, ar jam šilta. Penkių pėdų su trupučiu ūgio, ir tokia tyli, kad niekada negali būti tikras, ar ji miega, ar ne. Tarsi vaiduoklis, visąlaik tūnanti savo lovos lopinėlyje, kalbanti rožinį ir besimeldžianti, kad Kalėdos būtų laimingos. Nieko keista, kad jis nepajėgia išsimokėti už namą, už šį beprotnamį, užvaldytą žmonos – religinės fanatikės. Normali žmona vyrą ragintų, jį įkvėptų, skatintų sunkiausiai dirbti. O Marija? Et, Povera America!
Ji išsmuko iš lovos, tamsoje susirado ant kilimėlio paliktas šlepetes ir į jas įsispyrė. Svevas žinojo, kad dabar ji nueis į vonią, paskui – pažiūrėti, ar jų berniukams viskas gerai, o tada jau grįš visai nakčiai atgal į guolį. Moteris, kuri kas vakarą išsmunka iš lovos pasižiūrėti į tris savo sūnus. Kas per gyvenimas?! Io sono fregato!
Ar įmanoma žmogui bent šiek tiek pamiegoti šiuose namuose, kai juose nuolat kokia nors maišatis ir kai žmona kas vakarą vis šitaip išsmunka netarusi nė žodžio? Sumauta „Imperatoriškoji biliardinė“! Tegu skradžiai tas jų kortas! Atrodo, jau turi surinkęs „pilną namą“ – damas ir dviakes, – o galiausiai vis tiek prapili. Madonna! Ir dar jo prašo pasimelsti, kad Kalėdos būtų laimingos! Gyvenimas eina velniop, o jam – melstis! Jesu Christi, jei Dievas iš tiesų yra, tegu Jis pasako – kodėl viskas taip?!
Ji grįžo, taip pat tyliai, kaip buvo ir išėjusi.
– Federikas persišaldė, – pranešė.
Jis irgi jau seniai persišaldęs – persišaldęs sielą. Jo sūnui Federikui vos suslogavus, Marija tuojau pat puola trinti mentoliu jo krūtinės ir paskui dar pusę nakties apie tai kalba, o Svevas Bandinis savo negandas turi kęsti vienui vienas. Ir skauda jam ne kūną, kur kas blogiau – jam skauda sielą. Ar pasaulyje yra didesnis skausmas už tą, kurį sukelia kenčianti siela? Ar Marija jam padeda? Ar ji bent kartą jo paklausė, kokios naštos jį slegia? Ar ji bent kartą pasakė: Svevai, mylimasis, kaip šiais sunkiais laikais jautiesi? Ar tu laimingas, Svevai? Ar šią žiemą bus įmanoma susirasti darbo, Svevai? Dio Maledetto! Ir ji dar nori, kad Kalėdos būtų laimingos! Kaip jos gali būti laimingos, jeigu net tarp trijų savo sūnų ir žmonos jautiesi vienas kaip pirštas? Batuose žioji skylės, kortose nesiseka, darbo nėra, negana to, paslydęs ant tų prakeiktų rogučių vos nenusisuki sprando – ir po viso to dar tikėtis smagių Kalėdų! Jis juk ne milijonierius. Galbūt juo ir būtų tapęs, jei būtų vedęs tinkamo būdo moterį. Deja, anuomet buvo tiesiog per kvailas.
Jos vardas buvo Marija – Svevas jautė po juo įdubusios lovos minkštumą ir prisivertė nusišypsoti, nes žmona slinkosi vis arčiau, jis šiek tiek prasižiojo, pasitikdamas juos – tris smulkius Marijos pirštukus, kurie palietė jo lūpas ir kaipmat viduje sukėlė švelniausios šilumos antplūdį. Dar po akimirkos ji jau alsavo jam tiesiai į šnerves.
– Cara sposa, – tarė jis. – Brangioji žmona.
Sudrėkusiomis lūpomis ji pakštelėjo į abu jo akių vokus. Jis meiliai nusijuokė.
– Nudėsiu, – sušnibždėjo Svevas.
Ji nusikvatojo ir tuoj pat sustingusi sukluso, sukluso, norėdama įsitikinti, kad neprižadino gretimame kambaryje miegančių jųdviejų berniukų.
– Che sara, sara, – tarė ji. – Kas bus, tas bus.
Jos vardas Marija, ir ji buvo kantri, laukė jo, glamonėjo jam strėnas, kant- riai bučiavo tai šen, tai ten, kol pagaliau jį užvaldė geismas. Tuomet ji šlumštelėjo ant nugaros.
– Ak, Svevai. Kaip nuostabu!
Jis ėmėsi jos nuožmiai, bet kartu ir švelniai, didžiuodamasis savimi ir galvodamas, kad ne tokia jau ir paika ta Marija: tikrai nutuokia, kas yra gera. Kai į dangaus aukštybes vytas jųdviejų aistros kamuolys galų gale sprogo, Svevas su džiaugsmingu palengvėjimu atsiduso. Atsiduso kaip žmogus, kuris laimingas, kad nors trumpam galėjo pamiršti šitokią daugybę rūpesčių, o Marija tylutėliai susigūžė savo lovos lopinėlyje ir klausydamasi širdies plakimo suskato svarstyti, kiek pinigų jis tą vakarą pralošė. Nemenką sumą, tai akivaizdu. Galbūt net dešimt dolerių. Taip, Marija neturėjo vidurinės atestato, tačiau puikiausiai gebėjo išskaityti vyro neviltį iš jo aistros masto.
– Svevai, – sušnibždėjo ji.
Bet jis jau kietai miegojo.
Bandinis, žmogus, nekenčiantis sniego. Tą rytą jis pašoko iš lovos penktą valandą, pašoko lyg raketa, raukydamasis rytmečio šalčiui ir tūždamas: fe, Koloradas, tikra Dievo kūrinijos subinė, nuolat užšalęs, nepaliekantis jokių vilčių italų mūrininkui. Sumautas gyvenimas! Pėdų krašteliais nukėblino prie kėdės, pasičiupo kelnes ir ėmė jas mautis svarstydamas, kad kasdien praranda po dvylika dolerių, skaičiuojant pagal profsąjungos numatytus įkainius už aštuonias valandas stropaus darbo, ir visa tai – dėl to prakeikto sniego! Timptelėjo užuolaidų virvelę, šios tratėdamos tarsi kulkosvaidis susiskleidė ir kambarį akimoju užliejo nuoga rytmečio baltuma, tuo pačiu ryškiai nutvieksdama ir jį. Bandinis suniurzgėjo. Sporca chone: purvina marmūzė, štai kaip jis ją išvadino. Sporcaccione ubriaco: girta purvina marmūzė.
Marija miegojo būdraudama tarytum kačiukas, todėl suskleidžiamų užuolaidų garsas ją kaipmat prižadino, ji baugščiai praplėšė akis.
– Svevai, dar anksti.
– Niekas tavęs ir neprašo keltis. Miegok.
– Kiek valandų?
– Tiek, kad vyrui pats laikas keltis, o moteriai – miegoti. Čiaupkis ir miegok.
Ji niekada taip ir nepriprato prie jo polinkio šitaip anksti keltis. Pati paprastai keldavosi septintą, jeigu neimsime domėn dienų, kurias praleido ligoninėje, o kartą ištysojo lovoje iki devintos, bet nuo to tik įsiskaudo galvą. Bet štai jos sutuoktinis žiemomis visada lipdavo iš lovos penktą, o vasaromis – šeštą. Marija puikiai nutuokė, kokias kančias jam sukelia šis baltas žiemos kalėjimas, ir žinojo, kad kai po dviejų valandų nubus, Svevas, niršiai mojuodamas plokščiu savo kastuvu, žerdamas juo sniegą į aukštas krūvas ir šitaip užtikrintai irdamasis pirmyn, jau bus nukasęs visus takelius jų kieme ir aplink jį, gerą gabalą gatvės iki pat skersgatvio ir aikštelę po skalbinių virvėmis.
Taip ir buvo. Kai ji atsikėlusi įsispyrė į šlepetes, iš kurių prairusių galų, tarsi nuspurusios gėlytės, išlindo kojų pirštai, ir pažvelgė pro virtuvės langą, išsyk pamatė, kur jis: Svevas plušo skersgatvyje, anapus aukštos tvoros. Tikras milžinas, ūmai pavirtęs nykštuku ir pasislėpęs už šešių pėdų aukščio tvoros, virš kurios tai čia, tai ten vis išnyra tik jo kastuvas, paleidžiantis tumulus sniego atgal į dangų.
Tačiau jis neužkūrė ugnies virtuvės krosnyje. Na jau ne, virtuvės krosnies Svevas niekada nekurdavo. Ką – jis boba, kad tai darytų? Nors kai kada gal ir galima. Kartą buvo pasiėmęs šeimą į kalnus kepti žlėgtainių ir kurti laužo niekam kitam neleido – šią pareigą pasiliko sau. Bet virtuvės krosnis – tai jau visai kas kita! Ką – jis boba?
Tą rytą buvo baisiai šalta, baisiausiai. Marija kaleno dantimis, atrodė, kad dar truputį, ir jos žandikaulis stačiai nulėks šalin. Tamsiai žalias linoleumas po kojomis – lyg čiuožykla, net krosnis, ir ta – kaip ledo luitas. Et, nelemta krosnis! Tikra despotė, nesutramdoma išdaigininkė. Marija nuolat turėdavo jai pataikauti ir gerintis, įtikinėti šią juodą storžievę, užkietėjusią maištininkę, kad tik ji įsidegtų, bet, bjaurybė, vis tiek likdavo kaprizinga: šiaip taip įkaitusi ir ėmusi skleisti malonią šilumą, staiga įniršdavo, pasidengdavo gelsvu raudoniu ir grasindavo paleisti pelenais visą namą. Tik Marija pajėgė susidoroti su šiuo aikštingu, suodinu geležies luitu – glamonėdavo baugščią liepsną atsargiai kišdama į ją vieną po kitos šakeles, po kurio laiko įdėdavo pliauską, tada dar vieną, ir dar, kol šios galiausiai įsidegdavo, geležis įkaisdavo, o orkaitė, šnopuodama ir dejuodama iš pasitenkinimo tarsi koks idiotas, imdavo net pūstis nuo vis smarkiau tvoskiančio karščio. Ji buvo Marija ir krosnis mylėjo tiktai ją. Pakakdavo Arturui arba Augustui įmesti į šią godžią burną bent gabalėlį anglies, ir krosnis tiesiog pasiusdavo nuo savo pačios įtūžio, sienų dažai imdavo svilti ir apeidavo pūslėmis, o ji pati grėsmingai pageltonydavo – taip ši pragaro nuoplėša šnypšdama šaukdavosi Marijos, kuri tuojau pat atlėkdavo, susirūpinusi ir pasirengusi, su skudurėliu rankoje, pataisinėdavo šį tą tai čia, tai ten, mikliai perstumdydavo krosniakaiščius, peržarstydavo visus jos degančius vidurius, ir ta pamažu vėl atgaudavo ankstesnę sau būdingą kvailo normalumo būseną. Marijos plaštakos ne didesnės nei pavytusios rožiukės, tačiau ši juoda bjaurybė – jos vergė, ir Marija iš tiesų ja patenkinta. Moters rūpesčiu krosnis visąlaik būdavo nušveista, nirtulingai blizgi ir suktai išsišiepusi lyg nenaudėlė, aiškiai besididžiuojanti savo nuostabiais dantimis – šį įspūdį sudarydavo nikelio plokštė su gamintojo prekiniu ženklu.
Kai liepsnos pagaliau sukilo ir krosnis, linkėdama labo ryto, sudejavo, Marija uždėjo kaisti kavinuką ir grįžo prie lango. Svevas stovėjo prie vištidės ir pasirėmęs į kastuvą gaudė kvapą. Vištos jau buvo išlindusios iš pašiūrės ir kudakuodamos spoksojo į jį – žmogų, gebantį nukritusius baltus debesų kamuolius pakelti nuo žemės ir permesti per tvorą. Pro langą ji puikiai matė, kad paukščiai stengiasi laikytis nuo jo atokiau. Ir Marija žinojo kodėl. Tai buvo jos vištos. Jos lesdavo jai kone iš delno, o štai Svevo – neapkentė, nes suprato, kad būtent jis kai kada šeštadienio vakarais ateina jų žudyti. Kol kas viskas gerai, perekšlės buvo dėkingos, kad jis nukasė sniegą ir dabar galima kapstinėti žemę, ir jos tai nepaprastai vertino, tačiau vis tiek negalėjo pasitikėti juo taip, kaip pasitikėjo moterimi, ateinančia pabarstyti joms grūdų mažais delniukais. O kartais atnešančia ir dubenį spagečių – sulaukusios spagečių jos net išbučiuodavo ją snapeliais. Tačiau vyriškis – visai kas kita, jo reikia saugotis.
Vaikai buvo vardu Arturas, Augustas ir Federikas. Jie jau irgi pabudo, visi rudomis akimis, skaisčiai nuskalautomis juodos miego upės. Visi miegojo vienoje lovoje, Arturui – keturiolika, Augustui – dešimt, Federikui – aštuoneri. Berniūkščiai italai, kvailiojantys, trise vienoj lovoj, žvygaujantys taip, kaip būna žvygaujama nebent tik iš kokių nors nešvankių juokelių. Padauža Arturas, oi, kiek jis visko žino. Jis jiems pasakoja apie tai, ir įšalusiame kambaryje žodžiai iš burnos jam virsta kartu su karštais baltais garais. Oi, kiek jis visko žino. Oi, kiek visko matė. Ir ko jis tik nežino! Jūs, vyručiai, nė neįtariat, ką mačiau. Žodžiu, sėdi ji sau ant prieangio laiptų. O aš nuo jos – va per tiek. Ir, spėkit, ką pamatau!
Federikas, aštuonerių:
– Ir ką pamatai, Arturai? Ką?
– Užčiaupk kakarinę, snargliau. Ne su tavim kalbu!
– Arturai, aš niekam nesakysiu.
– Užsičiaupk, sakau. Dar per mažas!
– Tada visiems pasakysiu.
Čia vyresnieji suvienija jėgas ir išstumia jį iš lovos. Tas bumbteli į grindis ir pravirksta. Jį tuojau pasigauna pasiutęs šaltis ir ima negailestingai smaigstyti dešimtimis tūkstančių adatėlių. Suspigęs pamėgina grįžti po antklode, bet anie gerokai stipresni, tad mažiui nelieka nieko kita, kaip tik apsukus lovą lanku skuosti į kitą kambarį pas mamą. Ši kaip tik maunasi medvilnines kojines. Mažius puola gailiai klykti:
– Jie mane išstūmė! Išstūmė! Arturas su Augustu!
– Skundikas! – šūkteli tie iš gretimo kambario.
Jis jai buvo labai gražus, tas Federikas. Marijai jo oda atrodė tiesiog nuostabi. Apkabinusi paglostė nugarą, gnybtelėjo į mažą dailų užpakaliuką ir trokšdama sušildyti smarkiai prispaudė prie savęs, o jis godžiai ją uosdamas leidosi svarstyti, kuo gi ji čia kvepia ir kaip tai šaunu ryte.
– Pamiegok mamos lovoj, – tarė ji.
Jis spėriai įsiropštė į patalus, ir ji tuoj pat apkamšė jį antklode, net virpantį iš malonumo ir džiūgaujantį, kad atsidūrė toj lovos pusėj, kur miegodavo mama, ir gali padėti galvą į jos plaukų įspaustą lizdą, nes tėčio pagalvė jam anaiptol nepatiko. Ta buvo kažkokia pagižusi ir kieta, o štai mamos – saldžiai kvepėjo ir šildė.
– Galėčiau papasakoti ir dar šį tą, – tarė Arturas. – Bet nepasakosiu.
Augustas buvo dešimties ir kol kas ne kažin ką žinojo. Žinoma, jo žinios siekė kur kas daugiau nei to suskio Federiko, tačiau nė pusės tiek, kiek vyresnėlio Arturo, kuris išmanė daugybę dalykų apie moteris ir šiaip visokius reikalus, o dabar tysojo greta.
– Nebent ką nors duotum, – nutęsė Arturas. – Tik ką tu man duosi?
– Porciją pieniškų ledų.
– Porciją pieniškų ledų! Oho, koks dosnus! Tik kam man tie ledai žiemą?
– Tada duosiu vasarą.
– Pasvajok. Ką duosi dabar?
– Ką tik turiu.
– Tvarka. O ką turi?
– Nieko.
– Puiku, tada nieko ir nepasakosiu.
– Tai turbūt nėra ko ir pasakot.
– Aha, kurgi ne!
– Tada papasakok už ačiū.
– Nesulauksi.
– Tu viską išsigalvoji. Esi melagis.
– Nedrįsk manęs taip vadinti!
– Jei nepapasakosi, būsi melagis. Melagis!
Jo vardas Arturas, ir jam keturiolika. Gryna tėvo kopija, tik sumažinta ir be ūsų. Viršutinė lūpa, šiek tiek nuknebusi žemyn, spinduliuoja švelnų nuožmumą. Veidas aplipęs strazdanomis tarsi skruzdėmis ant torto. Jis – vyriausias ir, kaip pačiam atrodo, pakankamai kietas, todėl šiukštu neleis pienburniui broliui, išvadinusiam jį melagiu, likti nenubaustam. Vos po penkių sekundžių Augustas jau raičiojosi. Arturas po antklode laikė užlaužęs jam koją.
– Va tau mano firminis pėdos surakinimas! – šūktelėjo jis.
– A! Paleisk!
– Tai kas čia melagis?!
– Niekas!
Jų motina buvo Marija, tačiau jie vadino ją Mama, ir ji jau stovėjo šalia, iki šiol prisibijanti motinystės pareigos, iki šiol jos vis gluminama. Štai Augustas, būti jo motina visai nesunku. Jo plaukai gelsvi, ir šimtus kartų per dieną, atrodytų, visai nei iš šio, nei iš to jai ateidavo į galvą mintis, kad antrasis jos sūnus yra gelsvų plaukų. Augustą ji galėjo bučiuoti kada panorėjusi, palinkti prie jo ir paragauti tos gelsvos ševeliūros, pakštelėti į veidą, į akis. Augustas, išties mielas berniukas. Žinoma, anksčiau rūpesčių dėl jo netrūko. Silpni inkstai, kaip sakė daktaras Hiusonas, bet dabar viskas gerai ir čiužinys rytais jau nebūna šlapias. Augustas pamažu virsta šauniu vyriškiu ir į lovą daugiau niekada nesišlapins. Šimtą naktų ji praleido klūpodama šalia jo, kol jis miegodavo, spausdama rankose rožinį ir melsdama: Viešpatie Aukščiausiasis, maldauju, neleisk daugiau mano sūnui šlapintis į lovą. Šimtą, o gal ir porą šimtų naktų. Daktaras tai vadino silpnais inkstais, ji – Dievo valia, o Svevas Bandinis – sumautu neatsakingumu ir kaskart šiaušdavosi išvaryti Augustą miegot į vištidę, nesvarbu, ar jis gelsvaplaukis, ar ne. Gydyti šią bėdą siūlyta įvairiausiais būdais. Daktaras išrašydavo tablečių. Svevas nuolat grasindavosi griebtis skustuvo galandinimo diržo, bet ji vienaip ar kitaip vis sugebėdavo jį atkalbėti. O štai jos motina, Dona Toskana, atkakliai ragino, kad Augustas gertų savo šlapimą. Tačiau jos vardas buvo Marija, kaip ir Išganytojo motinos, ir ji leidosi pas tą kitą Mariją ištisas mylias rožinio karoliukais. Ir ką, Augustas juk liovėsi tai daręs, tiesa? Kai ji pakišdavo po juo ranką ankstyvais rytmečiais, argi ten nebūdavo sausa ir šilta? O kodėl? Marija žinojo kodėl. Niekas kitas to paaiškinti negalėjo. Bandinis tik pasakė, kad jau pats laikas, velniai griebtų, daktaras aiškino, kad viskas dėl vaistų, kuriuos jam buvo paskyręs, o Dona Toskana dievagojosi, kad viskas jau seniausiai galėjo išsispręsti, jei tik jie būtų klausę jos patarimo. Net pats Augustas rytais būdavo nustebęs ir be galo patenkintas, kai atsibusdavo sausas ir švarus. Jis puikiai prisiminė tas naktis, kada pakirdęs iš miegų pamatydavo šalimais klūpančią motiną, prikišusią veidą prie pat jo, kvėpuojančią jam tiesiai į šnerves ir vos girdimai tarškant rožiniui šnibždančią: sveika, Marija, sveika, Marija, – šie žodžiai plūsdavo jam į nosį ir akis, kol sukeldavo klaikiausią liūdesį, o jis tik gulėdavo tarp šiųdviejų moterų, bejėgiškumo užspausta gerkle, ir svajodavo įsiteikti joms abiem. Nuo šiol jis daugiau niekada nesisios į lovą.
Būti Augusto motina visai nesunku. Ji galėdavo žaisti gelsvais jo plaukais kada panorėjusi, kadangi jis buvo kupinas jai pačiai būdingos nuostabos ir paslaptingumo. Ji tiek dėl jo padarė, toji Marija. Jos rūpesčiu jis užaugo. Ji privertė jį pasijusti tikru berniūkščiu, ir Arturas jau negalėjo jo erzinti ir skaudinti dėl silpnų inkstų. Kas vakarą mamai atslinkus ant šnabždančių pirštų galų prie jo lovos, Augustui tekdavo pajusti jau tik šiltus pirštus sau ant galvos, tačiau išsyk prisimindavo, kad ji ir ta kita Marija iš lepūnėlio jį pavertė tikru vyru. Nenuostabu, kad ji taip skaniai kvepia. O jo mama, savo ruožtu, niekada nepamiršdavo tų gelsvų plaukų stebuklo. Kodėl jie tokie, vienas Dievas težino, tačiau ji jais didžiavosi.
Pusryčiai trims berniūkščiams ir vyrui. Jo vardas buvo Arturas, bet savojo vardo nemėgo ir norėjo vadintis Džonu. Pavardė – Bandinis, o troško, kad būtų Džounsas. Jo tėvai buvo italai, bet jis norėjo būti amerikiečiu. Jo tėvas – mūrininkas, tačiau jis svajojo tapti Čikagos „Kabs“ metiku. Jie gyveno dešimt tūkstančių gyventojų turinčiame Rokline, Kolorado valstijoje, bet jis norėjo persikraustyti į už trisdešimties mylių esantį Denverį. Buvo strazdanoto veido, tačiau troško, kad tas būtų švarus. Lankė katalikišką mokyklą, bet norėjo eiti į valstybinę. Turėjo merginą vardu Roza, tik šioji jo nemėgo. Patarnaudavo mišioms, bet buvo priėdęs velnių ir nekentė visų mišių patarnautojų. Norėjo būti geru vaikiu, bet tokiu tapti bijojo, nes nuogąstavo, kad draugužiai ims pravardžiuoti „geruliu“. Jis buvo Arturas ir mylėjo savo tėvą, tačiau jį net šiurpas nukrėsdavo pagalvojus, kad ateis diena, kai užaugs ir galės iškaršti jam kailį. Savo tėvą jis dievino, bet mamą laikė kvaila baile.
Kodėl jo motina ne tokia kaip kitos? Tikrai, tuo jis įsitikina kone kasdien. Džeko Haulėjaus mama jį jaudino: moteris mokėjo taip paduoti sausainukų, kad jam net širdis sumurkdavo. Džimo Tolando mama turėjo puikias kojas. Karlo Molo mama nevilkėdavo nieko kito, vien tik languotas suknutes, ir kai Molų virtuvėje ji šveisdavo grindis, Arturas stypsodavo galiniame prieangyje ištiktas tikrų tikriausios ekstazės, nepajėgdamas atitraukti žvilgsnio, akimis godžiai rydamas kiekvieną jos šlaunų krustelėjimą. Jam buvo keturiolika, ir suvokimas, kad motina nesužadina jam geismo, vertė slapčia jos nekęsti. Akies krašteliu ją nuolat stebėdavo. Mylėjo mamą, bet ir nekentė.
Kodėl ji taip lengvai leidžiasi tėvo šokdinama? Kodėl jo bijo? Kodėl, kai jiedu būna lovoje, o Arturas guli nesumerkdamas akių, prakaituodamas iš pykčio, mama leidžia tėvui tai daryti? Kodėl, vėliau išlindusi iš vonios ir atėjusi į vaikų kambarį, ji šypsosi tamsoje? Šypsenos įžiūrėti jis negalėjo, bet žinodavo, kad ji ten, toji tamsą įsimylėjusi nakties palaima, išsirietusi mamos veide ir šildanti jį kažin kokiomis slaptomis ugnelėmis. Tokią akimirką jis imdavo nekęsti jų abiejų, tačiau neapykanta jai būdavo kur kas stipresnė. Vos pajėgdavo susilaikyti jos neapspjovęs, o kai ji pagaliau išeidavo, ši neapykanta dar ilgai laikydavo užgulusi jam veidą, net skruostų raumenys įskausdavo.
Pusryčiai jau buvo ant stalo. Girdėjo, kaip tėvas prašo kavos. Ir kodėl jo tėvui visą laiką būtina rėkauti? Negi jis negali kalbėti tyliau? Dėl nuolatinių jo klyksmų visi kaimynai kuo puikiausiai žinodavo, kas dedasi jų namuose. Priešais gyvena Morėjų šeimyna – iš jų namų niekada neatsklinda nė menkiausio garselio, niekada. Ramūs žmonės, tikri amerikiečiai. O tėvui negana to, kad jis šiaip italas, jis nori būti triukšmingas italas.
– Arturai, – šūktelėjo mama. – Pusryčiai!
Tarsi jis dar nežinotų, kad pusryčiai jau ant stalo! Tarsi visas Koloradas dar nežinotų, kad tokiu metu Bandiniai pusryčiauja!
Jis nemėgo nei muilo, nei vandens, ir niekaip negalėjo suprasti, kurių galų kiekvieną rytą reikia prausti veidą. Nekentė vonios kambario, nes jame net nebuvo vonios. Dantų šepetėlių irgi nekentė. Pakęst negalėjo ir mamos perkamos dantų pastos. Nekentė šeimyninių šukų, nes tos amžinai būdavo apkibusios skiedinio trupinėliais iš tėvo ševeliūros, ir bjaurėjosi savo plaukais, nes šie vos sušukuoti tuojau pat ir vėl pasišiaušdavo. Vis dėlto labiausiai nekentė savo veido, nusėto strazdanomis, primenančiomis ant kilimėlio netyčia pažirusius tūkstančius centų. Vienintelis dalykas, kuris vonioje patiko, – atšokusi grindlentė pačiam kampe. Po ja slėpdavo „Purpurinį nusikaltimą“ ir „Siaubo pasakas“.
– Arturai! Kiaušiniai tuoj atauš.
Kiaušiniai. O Viešpatie, kaip jis jų nekentė.
Ataušti jie gal ir ataušo, tačiau tikrai netapo šaltesni už tėvo akis, kurios nuožmiai susmigo į jį, vos tik jam pasirodžius. Staiga jis prisiminė, ir tas žvilgsnis tik patvirtino, kad mama jau viską išklojo. O varge! Galvoje netelpa – jį įskundė jo motina! Bandinis mostelėjo galva į tolimąjį virtuvės langą, kuriame būta aštuonių stiklų, bet nuo vakar vieno nebėra, tad kiaurymė uždengta pašluoste.
– Tai išstūmei brolį pro langą su visu stiklu?
Bet Federikui tai jau ne pagal jėgas. Viskas darkart iškyla jam prieš akis: Arturas perpykęs, Arturas pastumia jį lango link, pažyra šukės. Ūmai mažius pravirksta. Vakar neverkė, bet dabar prisiminė, kaip iš po plaukų pasruvo kraujas, kaip mama plovė žaizdą ir kaip ragino turėti drąsos. Siaubas. Tiktai kodėl jis neverkė vakar? To nė pats nebežino, todėl verkia dabar ir kumštukais trina iš akių trykštančias ašaras.
– Užčiaupk kakarinę! – paliepia tėvas.
– Tegul tavo galva kas nors išmuša stiklą, – sukūkčioja Federikas. – Tada pažiūrėsim, ar pats neverksi!
Arturas jo negali pakęsti. Kam jam išvis reikalingas mažas brolis? Ir kodėl tas snarglius būtinai turėjo sukiotis prie lango? Ir apskritai, kas per žmonės tie italpalaikiai? Štai, kad ir jų tėvas. Pažiūrėkit, kaip jis traiško kiaušinį šakute – nori parodyti, kad pyksta. Pažiūrėkit į jo tryniu aptėkštą smakrą! Ir ūsus. Na žinoma, juk jis tikras dagas, italpalaikis, todėl ūsai jam privalomi, tik ar būtina tuos kiaušinius į skrandį kištis per ausis? Negi taip sunku susirasti burną? Ak jau tie italai, o Dieve!
Federikas pagaliau nurimo. Vakarykštės dienos kankinystė jo nebedomino – pieno stiklinėj pamatė duonos trupinį, ir tas jam priminė vandenyne plaukiantį katerį. Drrrrrrr, suburzgė katerio motoras, drrrrrrr. O ką, jei vandenyne tyvuliuotų ne vanduo, bet tikras pienas – ar Šiaurės poliuje tada būtų galima gauti plombyro? Drrrrrrr, drrrrrrr. Ūmai jis prisiminė praėjusį vakarą. Iš akių ir vėl plūstelėjo ašaros, vaikas sukūkčiojo. Bet duonos trupinėlis ėmė skęsti. Drrrrrrr, drrrrrrr. Kateriuk, neskęsk! Neskęsk! Bandinis jį stebėjo.
– Dėl Dievo meilės! – neiškentė jis. – Gerk tu greičiau tą pieną ir baik išsidirbinėti!
Be reikalo tarti savo Viešpaties vardą – tas pat, kas tėkšti Marijai antausį. Tekėdama už Bandinio ji nė neįtarė, kad jis šitiek daug piktžodžiauja. Net iki šiol ji prie to niekaip nepriprato. Nors Bandinis piktžodžiaudavo nuolat. Pirmieji jo išmokti angliški žodžiai buvo „velniai griebtų“. Savo keiksmais jis baisiausiai didžiavosi. O įsiutęs tulžį išliedavo net dviem kalbomis.
– Na, – tarė jis, – tai kodėl pastūmei brolį ir išdaužei stiklą?
– Iš kur man žinot? – atsakė Arturas. – Tiesiog išdaužiau, ir viskas.
Bandinis net sumirksėjo iš pasibaisėjimo.
– O iš kur man žinot, kad tuoj neužvožiu tau per sumautą makaulę?
– Svevai, – įsiterpė Marija. – Svevai, prašau.
– Ko nori? – atkirto jis.
– Jis nenorėjo, Svevai, – nusišypsojo ji. – Tai atsitiko netyčia. Tokie jau tie berniukai.
Bandinis tėškė servetėlę ant stalo. Griežtelėjo dantimis, susiėmė abiejomis rankomis už plaukų ir ėmė suptis kėdėje – pirmyn atgal, pirmyn atgal.
– Tokie jau tie berniukai! – pakartojo jis. – Tas mažas išpera išstumia brolį pro langą su visu stiklu, ir tokie jau tie berniukai! O už langą kas mokės? Ir kas mokės daktarams, kai jis nustums brolį nuo skardžio? Ir kas mokės advokatui, kai vieną dieną jį nugrūs į cypę už brolio nužudymą? Šeimoj turėsim žmogžudį! O Deo uta me! Apsaugok, Dieve!
Marija palingavo galva ir nusišypsojo. Arturas, prikandęs lūpą, nutaisė kraugerišką miną: vadinasi, prieš jį nusiteikęs net jo tėvas, štai – jau ir žmogžudystėmis kaltina. Augustas tik liūdnai nudelbė akis, tačiau vis tiek buvo labai laimingas, kad, skirtingai nei jo brolis Arturas, žmogžudžiu netaps. Na ne, iš Augusto veikiau jau bus kunigas, ir galbūt kaip tik jis ateis suteikti Arturui paskutinių sakramentų, kai tą sodins į elektros kėdę. O Federikas ėmė vaizduotis, kaip tampa savo brolio įsiūčio auka, kaip tyso karste per savo laidotuves ir visi jo draugai iš Šv. Kotrynos mokyklos susispietę aplink klūpo ir verkia. Siaubas! Jis ir vėl apsipylė ašaromis, vėl gailiai sukūkčiojo, tuo pat metu slapčia svarstydamas – įpils jam dar pieno, ar jau nebe.
– O gal Kalėdoms aš galėčiau gauti motorinę valtį? – paklausė jis.
Bandinis priblokštas išpūtė akis.
– Aha, tik to mums šeimoje ir trūksta, – atsiduso jis. Tada sarkastiškai ėmė malti liežuviu: – Nori tikros motorinės valties, Federikai? Tokios, kuri burzgia: brrbrrrbrrrrr?
– Taip, būtent tokios! – prajuko Federikas. – Tokios, kuri burzgia: brrbrrrbrrrrbrrrrrr! – jis jau sėdėjo valtyje, vairavo ją virš virtuvės stalo, skrodė Mėlynojo ežero ratilus kalnuose. Tačiau rūstus Bandinio žvilgsnis privertė užgesinti variklį ir išmesti inkarą. Dabar jau Federikas tylėjo kaip žuvis. Bandinis ir toliau neatitraukė nuo jo akių, tas žvilgsnis vėrė kiaurai. Mažiui kilo noras ir vėl užbliauti, bet šį kartą nedrįso. Jis žvilgtelėjo į tuščią pieno stiklinę, pastebėjo ant dugno dar kelis lašelius ir kruopščiai susivarvino juos burnon, paslapčia vis šnairuodamas per stiklo briauną į tėvą. Štai jis, Svevas Bandinis, – niūrus ir rūškanas. Federikas pajuto, kaip oda nubėga šiurpas.
– Ką? – sukniurkė jis. – Ką aš padariau?
Šie žodžiai nutraukė tylą. Visi lengviau atsikvėpė, net Bandinis, kurio sukelta įtampa jau ir taip buvo užsitęsusi pernelyg ilgai. Jis ramiai, rinkdamas žodžius prašneko:
– Jokių motorinių valčių, supratai? Jokių motorinių valčių nebus.
Ir tai viskas? Baimė atlėgo. Visą šį laiką mažius buvo įsitikinęs, jog tėvas išsiaiškino, kad tai jis pavogė tuos kelis centus iš jo darbinių kelnių, išdaužė gatvės žibintą ant kampo, nupeckiojo klasės lentoje seserį Mariją Konstanciją, pataikė Stelai Kolombo į akį su sniego gniūžte ir prispjovė į švęsto vandens indą Šv. Kotrynos mokykloje.
– Tėti, – saldžiai užsuokė jis, – nereikia man motorinės valties. Jeigu nenori, tėti, kad ją turėčiau, tai man jos ir nereikia.
Bandinis su išdidžiu pasitenkinimu linktelėjo žmonai: štai kaip reikia auklėti vaikus, bylojo jo linktelėjimas. Jei nori, kad vaikas ką nors padarytų, tiesiog rūsčiai perverk jį akimis – štai kaip auklėjami berniūkščiai. Arturas baigė kruopščiai valgyt kiaušinio likučius ir šyptelėjo: Dieve, na ir mulkis gi jo tėtušis! Kas jau kas, bet Arturas tai tikrai pažįsta Federiką kaip nuluptą, žino, koks jis šlykštus mažas sukčius – jokia to šikniaus gudrybė, kad ir kokią saldžią miną nutaisytų, jo nė iš tolo neapkvailintų. Ir staiga pasigailėjo, kad pro tą prakeiktą langą su visais stiklais išgrūdo tiktai Federiko galvą, o ne jį visą – reikėjo išgrūsti ir galvą, ir kojas, ir visa kita.
– Kai aš dar buvau vaikas, – leidosi postringauti Bandinis. – Kai buvau dar vaikas ir gyvenau tėviškėj…
Federikas ir Arturas kaipmat pakilo nuo stalo. Šias pasakėles jie jau buvo girdėję daugybę kartų. Žinojo, kad jis ir vėl, dešimttūkstantąjį kartą, puls pasakoti apie tai, kaip vaikystėje Senajame žemyne per dieną uždirbdavo vos keturis centus ant kupros tampydamas akmenis. Ši istorija Svevą Bandinį tiesiog hipnotizavo. Tai buvo tarsi sapnas, įveikdavęs ir užtemdydavęs bankininką Helmerį, batuose žiojinčias skyles, namą, už kurį ligi šiol neišsimokėta, ir vaikus, kuriuos reikia maitinti. Sapnas pavadinimu „kai aš dar buvau vaikas“. Laiko bėgsmas, kėlimasis per vandenyną, burnų, kurias reikia išmaitinti, gausėjimas, metai iš metų vis naujos, viena kitos nespėjančios vyti bėdos – visu tuo irgi buvo galima pasigirti kaip sukauptais nemenkais turtais. Tiesa, batų už juos nenusipirksi, bet patirtis vis tiek neįkainojama. Kai aš dar buvau vaikas… Marija, eilinį kartą viso to klausydamasi, niekaip negalėjo suprasti, kodėl jis visada parenka tokius žodžius, visada stengiasi pabrėžti, kiek daug laiko prabėgo, ir šitaip pats save sendina.
Atėjo laiškas nuo Donos Toskanos, Marijos motinos. Donos Toskanos – moters dideliu raudonu liežuviu, kurio dydžio vis tiek nepakanka, kad pajėgtų sustabdyti įtūžio pritvinkusių seilių antplūdį, akimirksniu sukylantį jau vien nuo minties, kad dukra ištekėjo už Svevo Bandinio. Marija pavartė rankose voką. Iš po jo užlanko, perbraukto milžinišku Donos liežuviu, buvo ištryškęs nemenkas klijų ruoželis. Marijai Toskanai, Riešutų g. 456, Roklinas, Kolorado valstija. Dona nieku gyvu neketino pripažinti pavardės, kurią jos dukra įgijo po vedybų. Sunkiai įskaitomos, nirtulingos Donos keverzonės paprastai atrodydavo lyg išbraižytos kraujuojančio vanago snapu, galėdavai pamanyti, jog tai rašo ką tik ožkai gerklę perrėžusi valstietė. Marija nusprendė laiško nė neatplėšti – daugmaž ir taip žinojo, kas ten bus rašoma.
Iš galinio kiemo grįžo Bandinis. Įnešė didžiulį krepšį žėrinčių anglių ir subėrė jas į specialiai tam skirtą kibirą už krosnies. Jo rankos buvo aplipusios juodomis dulkėmis. Jis raukėsi: anglies tąsymas gerokai erzino, juk tai moters darbas. Piktai dėbtelėjo į Mariją. Ta galvos mostu parodė laišką, atremtą į apdaužytą druskinę ant geltonos klijuotės. Tiesiai prieš nosį, lyg mažos gyvačiukės, vinguriavo jo uošvės kerėpliškai iškeverzotos raidės. Bandinis taip pašėlusiai nekentė Donos Toskanos, kad toji neapykanta peraugdavo net į baimę. Kaskart susitikę, jie tuojau susiriedavo lyg laukiniai skirtingų lyčių žvėrys. Todėl dabar jam buvo grynas malonumas pasičiupti laišką purvinomis, net pajuodusiomis nuo suodžių letenomis ir kuo šiurkščiau jį atplėšti, visiškai spjaunant į tai, kas jame parašyta. Prieš imdamasis skaityti, kandžiai pažvelgė į žmoną, tuo darkart pabrėždamas, kaip nuoširdžiai nekenčia tos bobšės, kuri ją kadaise pagimdė. Marija niekuo negalėjo padėti: tai ne jos ginčas, jo nepaisė visą savo vedybinį gyvenimą, o tą laišką būtų tiesiog sunaikinusi, jei tik Bandinis nebūtų reikalavęs motinos laiškų nė neatplėšinėti. Skaitydamas juos patirdavo begėdišką pasitenkinimą, keldavusį Marijai tikrų tikriausią šiurpą: visa tai trenkė kažin kuo purvinu ir baisiu, ir priminė stebeilijimąsi į kirmėlėm knibždantį žemės lopinį, atsivėrusį po ką tik pakeltu akmeniu. Tai buvo liguistas kankinio pasitenkinimas, pasitenkinimas žmogaus, kuriam uošvės pagieža dėl sunkmečiu jį ištikusių vargų sukelia kone erotinį džiaugsmą. Bandinis mėgo šią uošvės piktdžiugą, ji suteikdavo rimtą priežastį prisigerti. Šiaip jau jis retai kada maukdavo iki sąmonės užtemimo, nes nuo alkoholio jam labai greit pasidarydavo bloga, tačiau Donos Toskanos laiškai priversdavo nekreipti dėmesio į nieką. Jie suteikdavo jam dingstį, leidžiančią užsimiršti, nes tik geriant neapykanta uošvei galėdavo peraugti į tikrą isteriją ir galvos nebevargindavo mintys apie namą, už kurį vis dar neišsimokėta, visas skolas ir slegiančią santuokos monotoniją. Tai buvo išsigelbėjimas – diena, porą dienų ar net ištisa savaitė hipnozės. Tiesa, Marija nepamiršo ir tokių laikotarpių, kai Svevas neprasiblaivydavo net po dvi savaites. Nuslėpti nuo jo Donos laiškų negalėjo. Šie ateidavo retai, bet reikšdavo tiktai viena – Dona ketina juos aplankyti. Ir jei ji atvykdavo, o Bandinis prieš tai nebūdavo matęs laiško, jis išsyk sumodavo, kad laišką žmona nuo jo nuslėpė. Paskutinįkart, kai ji šitaip pasielgė, Svevas nesusivaldė ir smarkiai prilupo Arturą už tai, kad tas persūdė makaronus – tai buvo visiškai nereikšmingas nusižengimas, kurio, savaime suprantama, įprastomis aplinkybėmis būtų nė nepastebėjęs. Tačiau laiškas buvo nuslėptas, ir kažkas turėjo už tai atsakyti.
Naujausias laiškas buvo parašytas vakar, gruodžio 8-ąją, Nekaltojo prasidėjimo šventės dieną. Su kiekviena skaitoma eilute Bandinio žandai vis labiau balo, kraujas traukėsi iš jo veido tarsi jūros vanduo nuo pakrantės smėlio per atoslūgį. Laiškas skambėjo taip:
Mano miela Marija,
šiandien šlovinga mūsų Palaimintosios Motinos šventė, ir aš einu į bažnyčią pasimelsti už tave, vargų iškankinta dukrele. Mano širdis veržiasi pas tave ir pas vargšus vaikučius, pasmerktus gyventi tragiškai, dėl ko visi kamuojatės. Prašysiu Švenčiausiosios Mergelės, kad tavęs pasigailėtų ir suteiktų laimės tavo mažutėliams, kurie šitokio likimo nenusipelnė. Į Rokliną atvykstu sekmadienį po pietų, išvažiuosiu aštuntos valandos autobusu.
Su meile ir užuojauta tau ir vaikams,
Dona Toskana
Nė nepažvelgęs į žmoną, Bandinis padėjo laišką ir ėmė graužti jau ir taip apkramtytą nykščio nagą. Kitais pirštais timpčiojo apatinę lūpą. Atrodė, kad įniršis plūsta į jį kažkur iš išorės. Marija juto, kaip tulžies pritvinkęs oras sukyla iš visų kambario pakampių, atitrūksta nuo sienų, nuo grindlenčių ir sūkuriais veržiasi pro ją. Vien tam, kad nukreiptų dėmesį kitur, ji pasitaisė palaidinukę. Tada gailiai pratarė:
– Na, Svevai…
Bandinis atsistojo, paglostė jai smakrą, šėtoniškai vyptelėjo, tuo parodydamas, jog šis švelnumas nėra nuoširdus, ir išėjo iš kambario.
– O, Mari! – uždainavo jis be jokios kibirkštėlės balse, pagiežingai stumdamas iš gerklės lyrišką meilės dainą. – O, Mari. O, Mari! Quanto sonna perdato per te! Fa me dor me! Fa me dor me! O, Mari! O, Mari! Kiek miego praradau dėl tavęs! Užmigt man leisk, brangioji Mari!
Sulaikyti jo buvo neįmanoma. Ji klausėsi, kaip plonyčiai puspadžiai nužlegsi grindimis it ant krosnies tykštantys vandens lašai. Girdėjo, kaip sušnara apsivelkamas ne kartą lopytas ir perlopytas paltas. Akimirkai stoja tyla. Tada – brūkštelėjimas degtuku. Viskas aišku: Svevas prisidegė cigarą. Jo įsiūtis paprasčiausiai nesuvaldomas. Įsikišti reikštų suteikti jam pagundą jai trenkti. Sutuoktinio žingsniams priartėjus prie laukujų durų, ji sulaikė kvėpavimą: laukujės durys buvo su stiklu. Bet ne – uždarė jas tyliai ir išžygiavo. Netrukus susitiks su savo bičiuliu, Rokiu Sakone, akmentašiu, vieninteliu žmogumi, kurio ji iš tiesų nekenčia. Rokis Sakonė – Svevo Bandinio vaikystės draugas, viengungis viskio mėgėjas, anuomet mėginęs atkalbėti Bandinį nuo vestuvių. Žmogus, kuris ištisus metus dėvi baltas flanelines kelnes ir nuolatos šlykščiai giriasi, kaip šeštadieniais gundo ištekėjusias amerikietes per senovinių šokių vakarėlius „Laisvųjų širdžių“ klube. Vis dėlto Svevu ji gali pasitikėti. Dabar jis mirkys savo smegenis viskio jūroje, bet po svetimais sijonais nelandžios. Ji tai žinojo. Tik ar tikrai? Marija atsiduso, šlumštelėjo ant kėdės prie stalo ir sukniaubusi veidą į delnus pravirko.
Nikolaj Baitov. Mirties liudijimas
2013 m. Nr. 10
Iš rusų k. vertė Benediktas Januševičius
Nikolajus Baitovas (g. 1951 m.), tikroji pavardė Gomankovas, o pseudonimas kilo iš termino „baitas“) – rusų poetas, prozininkas ir knygos menininkas. Baigė Maskvos spec. mokyklą Nr. 2 ir Elektronikos mašinų institutą. Antroje praeito amžiaus devintojo dešimtmečio pusėje buvo vienas savilaidos almanacho „Epsilon-salon“ redaktorių. Per pastaruosius dvidešimt metų surengė daugybę literatūros renginių ir performansų. Išleido per dešimt knygų: eilėraščių, apsakymų rinkinių, romaną.
N. Baitovo proza išsiskiria intelektualumu ir yra lyginama su Jorge’s Luiso Borgeso kūryba. Jo apsakymai tiesiogiai ir netiesiogiai pagrįsti XX a. filosofijos ir kultūrologijos problemomis. Autorių ypač domina tikrumo ir fiktyvumo dialektika, todėl jam itin įdomūs dokumentai, tiesa, ne istoriniai, o asmeniniai.
Mirties liudijimas
Pilietis(ė) Ščepotnikova Jelizaveta Jevgrafovna
mirė 1978 m. sausio 21 d.
tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntųjų m.
sulaukęs(usi) 86 metų, apie ką mirties aktų registracijos knygoje
1978 metų sausio mėnesio 21 dieną
padarytas įrašas Nr. 229
Mirties priežastis: bendra aterosklerozė
Mirties vieta: miestas, kaimas Kolomna
rajonas
sritis, kraštas Maskvos
respublika RTFSR
Registracijos vieta: Kolomnos civilinės metrikacijos įstaiga
Išdavimo data 1978 m. sausio 21 d.
Civilinės metrikacijos aktų įrašų
skyriaus vedėjas (kažkoks parašas)
Šį popierių aš staiga išvydau tarp savo tetos dokumentų, kuriuos man atvežė Raisa. Ji atvyko į Maskvą apsipirkti. Išpūčiau akis:
– Šito negali būti! Kas ją palaidojo?
– Iš kur aš žinau. Tikriausiai teta Valia ir palaidojo.
– Na kaipgi… ne… juk lankiausi aštuoniasdešimtaisiais per atostogas, aš juk klausiau… puikiausiai prisimenu! „Ar gyva Jelizaveta Jevgrafovna?“ – „Gyva.“
– Na, galbūt nesuprato, apie ką klausei. Juk jau buvo – kuoktelėjusi… Kada ji patyrė smūgį?
– Palauk, palauk! Bet juk aš ne kuoktelėjęs! Juk tada nuėjau į tą senelių prieglaudą ir mačiau Jelizavetą Jevgrafovną!
– Na, nežinau…
– Kurgi ją palaidojo? Kur kapo dokumentas? Kieno vardu išrašytas?
Nebuvo kapo dokumento.
– Kolia, ko tu manęs klausinėji? Aš gi čia apskritai… Reikėjo klausti tetos Valios, o dabar per vėlu.
Man ėmė atrodyti, kad visa tai numačiau. Tiksliau, bijojau numatyti.
Moteris, vaikščiojusi į religinės filosofinės draugijos susirinkimus, pažinojusi Berdiajevą ir Rozanovą… drauge su mano seneliu dvidešimtaisiais dalyvavo krikščioniškame studentų judėjime Maskvoje… Mečiovo bendruomenės narė… paskui aktyvi „nemenančioji“, tremtis, dvasinė ganytojo Afanasijaus Sacharovo dukra, paskui lageris – dešimt metų, dvidešimt metų…
Naktį aš verkiau, regėdamas sustojusį laiką vidury pliko, ištrypto kiemo su nevalyta tupykla ir surūdijusia vandens kolonėle, saulėkaitoje besikapstančias vištas, susipainiojusį laiką ir tetą Valią, sulaukėjusią ten nuo girto vyro ir idiotų vaikų.
Vos išaušus išvažiavau į Kolomną, nelaukdamas, kol Raisa susitvarkys reikalus. Ir tarp sėdinčiųjų ant suolo sodelyje šalia prieglaudos aš iškart pažinau tą senę, kuri anksčiau gyveno viename kambaryje su Jelizaveta Jevgrafovna. Aš prie jos:
– Laba diena.
– Laba diena…
– Ar jūs mane prisimenate? Aš lankiau Jelizavetą Jevgrafovną…
– Lizavetą Grafovną? Neprisimenu… O kas jai būsite?
– Niekas. Mano senelis ją pažinojo… Lankiausi prieš penkerius metus. Aš jus prisimenu. Jūs gyvenote su ja vienam kambary.
– Su Lizaveta… kaip ją?
– Jevgrafovna.
– Ar toji žema, kreivašonė?
– Na taip.
– O man tai kas, kad ji Grafovna. Liza – ir Liza… O kas jai būsite?
– Giminaitis, trečios eilės giminaitis… Sibire dirbau. Buvau atvažiavęs aštuoniasdešimtaisiais… O dabar mėnuo kaip grįžau… Ar seniai ji mirė?
– Kas?
– Jelizaveta Jevgrafovna.
– Iš kur man žinoti? Ją perkėlė į kitą koridorių, pas gulinčius. Ji jau negalėjo atsikelti…
– Seniai?
– A?
– Ar seniai perkėlė?
– Gi neprisimenu. Seniai jau… Prieš mėnesį…
– Kaip – prieš mėnesį! – įsiterpė sėdinti kitam suolo gale. – Jau treti metai kaip jos nėra. Pasimirė.
– Kas?
– Gi ta…
– Juk apie Lizą klausia. Apie tą kreivašonę.
– Na. O aš apie ką?
– Varna.
Sėdinčioji anam suolo gale įsižeidė ir patempė lūpą. Kita, vidurinioji, pasakė:
– O ją į Čerkizovą tikriausiai pervežė, važiuokit į Čerkizovą.
– Ką čia mali! – riktelėjo ir ant jos pirmoji. – Ką iš čia perveža?
– O Varią gi, su kojomis?
– Va-arią! Susigriebė! Jos žentas Peskuose…
Buvo maždaug pirma. Saulė kepino be gailesčio. Šalia kylantis naujas korpusas kvepėjo džiūstančiu tinku. Tačiau šešėlyje, po lapija, kur sėdėjo senolės, buvo pakenčiama. Pirmo aukšto koridoriuje, kur užėjau, išvis trenkė drėgme. Nesimatė jokio žmogaus. Iš seno begalvės, perstatytos šventyklos prieangio kilo aukštyn laiptai. Eidamas sutikau keletą senučių, kurios tylomis spoksojo į mane, bet aš daugiau neklausinėjau, o ieškojau personalo. Užmečiau akį į tris tuščius kambarius. Ketvirtame pamačiau Jelizavetą Jevgrafovną. Išsigandęs sustojau prie jos lovos – vos galėjau atpažinti. Jos veidas buvo visiškai pasikeitęs: akys nejudėdamos tamsavo giliose akiduobėse. Jose nebuvo jokios prasmės, vien nerimas įsirėžė ryškiomis raukšlėmis ant kaktos ir apie burną. Bet kartu su tuo nerimu veide buvo atsiradęs ir kažkoks iškilmingumas.
Ji gulėjo su naktiniais, veidu į langą, ir žiūrėjo – nežinia kur. Paklodė, išterliota pridžiūvusiomis išmatomis, buvo susibrukusi prie kojų. Pašaukiau ją, – ji nepažvelgė ir nepajudėjo.
Kita senė tame kambaryje sėdėjo ant savo lovos, nuleidusi siaubingai ištinusias tamsiai raudonas kojas.
– Šauk, šauk, – sumurmėjo ji, – per pietus šauksi, vakarienei prisišauksi ir tris kartus per mišias persižegnosi… Kokia iš tavęs nauda!
Paėmiau išdžiūvusią ranką, kaip nesavą gulėjusią ant čiužinio, kilstelėjau ir pašaukiau garsiau. Tuomet Jelizaveta Jevgrafovna mane pastebėjo. Akys tik vos kryptelėjo mano pusėn, tačiau burna išreiškė didžiausią pagyvėjimą, stengdamasi parodyti džiaugsmą, sveikinimą… daugybę staiga prabudusių ir susigrūdusių jausmų. Ji netgi krustelėjo, tarsi norėdama atsisėsti…
– Vanečka! Tai tu, mano mielasis. Kaip gerai, kad atėjai! Tu labai laiku. Aš ką tik grįžau… Buvau šienapjūtėj… Ko taip žiūri?.. Žinoma, dabar jau maža sveikatos… pjauti žolę… Pelynus pjauti – labai… patogus darbas. Galėtum dažniau… man padėti, jeigu… persikeltum į šienkolūkį, kuris… prasideda prie Volgos po mano langu. Aš ką tik persikėliau – ir kaip tik tu užėjai. Tai ačiū, kad laiku suspėjai. Tu toks mielas… Tik nežinau, ką daryti su lagaminu… Sunku mane į jį įdėti, nes… aš labai pasikeičiau. Ir tu nebūtum manęs pažinęs, jei būtum žvilgtelėjęs pro langą.
Keistai jausdamasis aš vėl išėjau ko nors ieškoti. Budinčiosios sesers kambaryje taip pat sėdėjo viena senutė, dėžutėje perrinkinėdama vaistus. Ši buvo bent aktyvesnė. Nusiuntė mane paieškoti valgykloje, ir budinčioji sesuo iš tikrųjų buvo ten: ji dalijo nurodymus dėl pietų. Ėmiau jai kažką šiaip ne taip aiškinti, rodydamas mirties liudijimą. Ji ne iš karto suprato, o pagaliau supratusi staiga labai sunerimo ir metė savo reikalus. Nuėjo su manimi, tvirtai ir rimtai kartodama: „Šito negali būti… Tokių dalykų negali būti… Jūs supainiojote…“ Aš niršau ir – nuo jaudulio ir keisto įsiaudrinimo – negalėjau pasakyti to, ką norėjau. „Aš nieko nepainioju!.. Tai nusikaltimas! Aš įrodysiu… aš išsiaiškinsiu, kas už tai atsakingas… Gerai, jeigu tai tik dėl barbariško abejingumo. Nors – negerai!.. bet – aš dar pažiūrėsiu, viską sužinosiu – jeigu čia kokios nors pensijų machinacijos – keliausite į teismą! Aš jums pažadu!“ – „Na ką jūs, kokios čia pensijos! – nuoširdžiai nustebo sesuo. – Trisdešimt keturiasdešimt rublių, – ką jau čia uždirbsi?“ – ir šitai iš tikrųjų jos neišgąsdino, t. y. ji bijojo kitko… Aš susigėdau. „Ar yra vedėja?“ – paklausiau. „Ne, dabar ji atostogauja…“ Mes atėjome į budinčiosios sesers kambarį, kur ta pati sveikoji senutė vis perrinkinėjo vaistinėlę. „Kas guli antrame aukšte iš šitos pusės? Juk ten Pachomova – ir ta… Kurzova?“ – „Na, Kurzova.“ – „Kurzova dar, atrodo, sąmoninga.“ – „Tai ne! Ji sąmoningesnė ir už mane!“ – „Tai jūs tikriausiai supainiojote su Pachomova?“ – kreipėsi į mane sesuo. „Iš kur man žinoti? Aš nieko nesupainiojau… Ar turite Pachomovos pasą? Raskite jį, jeigu jau šitaip…“ – „Tuojau, tuojau… Palaukite čia, atnešiu… viską išsiaiškinsime… Tik užtikrinu jus: be reikalo jaudinatės: to negali būti, paprasčiausiai negali.“ Ji paėmė raktus ir kažkur išėjo. Mane užpuolė jaunatviškai smalsi senutė: „Kas nutiko, mielasis, gal aš padėsiu?“ Nepajėgiau atsakyti. Ji neatlyžo: „Ar tu pas Pachomovą atvažiavai? Kas tu jai?“ – „Ne, aš atvažiavau pas Ščepotnikovą.“ – „Pas Ščepotnikovą? O čia kuri? Aš čia visas pažįstu, nėra tokios.“ Nieko neatsakiau. „Ar Pachomova – buvusi Ščepotnikova? – sumetė senė. – Ar jie supainiojo dokumentus? Vargas su tomis senėmis! Man gerai – Dievas neatėmė proto, tfu-tfu… O jie viską painioja: kam kokius vaistus – ima ir suvalgo ne savo vaistus, o paskui pamėgink išsiaiškinti… O ta inkščia: „Aš nevalgiau, man nedavė“, – o pati suvalgė ir pamiršo. Štai vaikšto ir inkščia, štai vaikšto…“ Aš tylėjau, ir senė ėmė kalbėtis su savimi…
Praėjo beveik pusvalandis, kol grįžo sesuo su pasu. Pažvelgiau į nuotrauką. „Na štai! Juk tai ne ji!“ – „Na kaip ne ji, kaip ne ji! Šito negali būti, sakau jums: šito negali būti, tai neįmanoma.“ – „Neįmanoma, bet yra. Eime, pati pamatysite.“ Užlipome į antrą aukštą. Prie Jelizavetos Jevgrafovnos lovos aš vėl pasižiūrėjau į pasą – ir įsitikinau: kitas veidas. „Na, matote? – paklausiau. – Juk visiškai nepanaši!“ – „Kaip tai nepanaši! Ką jūs sakote! Dabar jūs tyčia užsispyrėte!“ – sesuo akivaizdžiai nusiramino įsitikinusi savo teisumu – panašumas jai rodės neabejotinas. Su palengvėjimu, kone juokais, ji paklausė Jelizavetos Jevgrafovnos:
– Močiute, ar tu – Pachomova?
– Ne… Buvau Pachomova… Nes – mano vyras buvo vardu Pachomas. Jis buvo ar-to-jas*. Ir jis… išsinešė… mano žiedą… O dabar aš – Dangiškoji… Dangiškoji Polina Polinovna… Ne… Mano vardas Polina Polikarpovna.
– Močiute, betgi tavo vardas Agrafena Ivanovna, ar pamiršai?
– Taip… Agrafena… Ir labai gerai, kad atėjai. Dabar jie tavęs nesuras… Jie paklaus: „Kur Dangiškoji?“ O aš jiems atsakysiu: „Dangiškoji… Karlovna čia nebegyvena. Ją išvežė atgal.“ Liko tik tas žiedas… ir kryžius – didžiojo… kankinio… didžiojo… daugybė… Didžiulė daugybė Dangiškosios pelyno. Mano vardas – Pelynas**.
– O iš tavęs ne ką sužinosi… Matote? – pasakė sesuo.
Aš tylėjau.
– Pachomova ji. Pachomova, neabejokite. Galbūt ir panaši į jūsų giminaitę… Juk seniai nebuvot, kaip sakote, galėjote pamiršti… O tą palaidojo… Mūsų kapinėse… Kaip ten ji – minėjote – Ščepotkina?
Aš pagalvojau – ir staiga be gailesčio atmečiau jau bevertį vardą. Su seserimi išėjęs į koridorių, pasakiau, kad daugiau nesiginčysiu, ar kažką panašaus, kaži kaip atsiprašiau, tiktai daviau penkinę – jai, kad apvalytų purvą ir nupraustų Dangiškąją… Ji labai sumišo ir nepaėmė. Pažadėjau po savaitės atvažiuoti.
Versta iš: http://www.levin.rinet.ru/FRIENDS/BYTOV/
* Пахать – árti (rus.).
** Rus. полынь, skamba panašiai kaip vardas Polina.
Mónica Soave. Kaltas. Kuri nors viena
2013 m. Nr. 8–9
Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis
Mónica Soave (Monika Soavė, g. 1952 m.) – šiuolaikinė Argentinos rašytoja. Gimė Buenos Airėse, studijavo sociologiją. Vėliau gyveno pietinėje Argentinos srityje, Patagonijoje, kur Puerto Madryno miesto universitete dėstė Argentinos istoriją. Ten pradėjo domėtis literatūra, parašė pirmuosius apsakymus. Grįžusi į Buenos Aires, išleido apsakymų knygą „Amanda ir kiti“ (1993). Gyvendama Patagonijoje, tyrinėjo to krašto istoriją, rinko medžiagą apie pirmųjų kolonizatorių kūrimąsi. Surinktos medžiagos pagrindu parašė knygą „Perlamutrinė saga“ (2005). Vėliau, tęsdama istorinę temą, išleido biografinių apsakymų knygą „Pietūs 180“ (2010). Joje vaizduojami imigrantų iš įvairių šalių (tarp jų ir poros lietuvių) likimai. 2012 m. M. Soave lankėsi Lietuvoje.
Kaltas
Pabudau nuo baisaus skausmo pilvo šone; šį kartą tikrai skauda ne nuo tėvo smūgių, nes tuomet, kaip kitais kartais, skaudėtų nugarą ar galvą. Šis skausmas visai kitoks – tarsi kažkas ten, giliai, drasko vidurius špukėtu, suvis atšipusiu peiliu, be to, dar dingojas, kad pilve trinksi būgnas.
Tysau lovoje, nepajėgdamas nė pasijudinti, ir spoksau į lubas, klausydamasis tėvų barnio. Nesutarimai kilo vakar, kai bandžiau užmigti, paskui išgirdau šurmulį lovoje, kuri vėliau kaip visuomet pradėjo nykiai ir vienodai girgždėti.
Ši diena ne tokia kaip kitos. Paprastai nubundu, vos tik sukaukia fabriko, kuriame dirba mano tėvas, sirena; jis yra vienintelis dirbantysis šiuose namuose. Man tėvas dažnai sako: aš vienintelis parnešu pinigų į namus. Tad visi puolam daryti tai, ką jis paliepia, tačiau tėvas vis tiek įninka šaukti, ir amžinai dėl visko kaltas lieku aš. Kiti geba išvengti jo priekaištų, spėja pasprukti arba pasislėpti vištidėje, o aš nespėju. Tėvas žino, kad liksiu žvalgytis į lubas, į trobelės sienas. Sienos pilkos, nešvarios. Mama anksčiau plaudavo tas sienas, bet jau kuris laikas jaučiasi labai pavargusi. Ji sako esanti šių namų tarnaitė. Aš myliu mamą. Ji dažnai klausia manęs, apie ką aš galvoju, nors iš tikrųjų mano, kad nesugebu galvoti, kad esu ne toks kaip kiti. O tėvas, priešingai, yra įsitikinęs, kad gebu galvoti ar ką nors nuveikti, todėl primygtinai pareikalavo, kad lankyčiau mokyklą, ir dabar, kai einu tenai, pasirišęs moksleivišką prijuostę, glaustausi prie pastatų, kad niekas manęs nepastebėtų, kad aš pats savęs nematyčiau tame kitokiame pasaulyje; taip visados ir sliūkinu mokyklon, šliedamasis prie mūrinių sienų, prie lietvamzdžių.
Šiandien negirdėjau kaukiant sirenos – gal tuo metu giliai miegojau, žodžiu, nieko neprisimenu. Žiūriu į tėvą, sėdintį šalia ir postringaujantį, kad mano akys įkypos kaip kino, tačiau tos šnekos man nė motais, nes nežinau, nei kas tas „kinas“, nei ką reiškia „įkypos“. Ko gero, šiandien tėvas vis dar pyksta dėl to, kas nutiko vakar, gal dėl to, kad nesikeliu ir nesiruošiu mokyklon. Veikiausiai dėl šito, nes šiaip jis išsiskubina darban neatsisveikinęs ir net nežvilgtelėjęs į mane. Mama elgiasi kitaip – ji visuomet namuose, taiso valgį arba tvarko ką nors, valo. Ji aiškina man, kad valo tai, kas priteršta kitų. Man atrodo, kad niekuomet nematau jos visos, nes nuolat regiu tik neryškų mamos veidą, šmėkščiojantį tarp kitų veidų, ir vis girdžiu, kaip ji klausinėja, apie ką mąstau, kai tylėdamas į ką nors įsistebeiliju. Ūmai prisimenu, kad namiškiai ne taip seniai šventė mano gimtadienį, menu, kad stalo viduryje stovėjo tortas su žvakutėmis, skambėjo muzika, o suaugusieji šoko; tikrai buvo nemenkas pobūvis, jeigu jie šoko, na, žinoma, tada buvo mano gimtadienis, kadangi net tėvas Sebastijanas apsilankė; jis išgėrė vyno ir paglostė man galvą. Tėvas Sebastijanas labai geras, nors kartais paisto tokius dalykus apie dangų ir pragarą, kad mane net baimė ima. Tėvas man sako: tu dėl visko kaltas. Štai kas. Vadinasi, kai numirsiu, keliausiu į pragarą. Bet aš labiau norėčiau patekti dangun – tenai tikriausiai viskas žydra, nėra tokių pilkų ir nešvarių sienų kaip čia, nes ten aplinkui vien balti debesys.
Įžengia Chuanas ir Litas, jie traukia mokyklon. Noriu broliams ką nors pasakyti, bet įstengiu tik pasikasyti kojos nykštį, kurį man niežti netgi dabar, kai esu basas, be šlepečių, taigi, man skauda pilvą ir niežti nykštį. Taip yra todėl, kad mano šlepetės suplyšusios ir visuomet matau iš jų išlindusį nykštį lyg kokį strampą; labai nesmagu, kai šlepetės guma įsispraudžia į tarpupirštį, o nykštys išsipurvina. Šitai man nepatinka lygiai kaip tai, kad mama man trumpikes visada siuva iš bet kokios po ranka pakliuvusios medžiagos, atlikusios nuo brolių; sykiais toji medžiaga gėlėta, sykiais languota, be to, nuo storo audinio niežti kūną, ir aš neištvėręs vis turiu kasytis. Kodėl aplinkiniai nuolat žiūri į mane taip, tarsi būčiau dėl visko kaltas? Litas šnairuoja mano pusėn, bet Chuanas paliečia man kaktą ir klausia, ar aš neturiu karščio, ar galėsiu eiti mokyklon. Kam man ta mokykla? Nesuprantu nei skaičių, nei žodžių, nei visų kitų dalykų, apie kuriuos ten aiškina. Mokytoja kalba su manimi švelniai ir maloniai; ji palieka mane nuošaly, tad galiu veikti ką tik noriu, pavyzdžiui, lankstyti iš popieriaus lėktuvėlius, to mane išmokė Marsijalis; sulenki lapą per pusę, paskui užlenki abu šonus, tačiau lenkti reikia kruopščiai, labai lygiai. Kokia čia dar mokykla, kai varsto tokie diegliai, bet, kai jau žiojuos pasakyti, jog taip skauda, kad nė pasijudinti negaliu, kad neturiu jėgų net nusiprausti dubenyje, kuris stovi virtuvėje, Chuanas išeina. Chuano čia nebėra. Lito taip pat. Nenoriu, kad mane kaltintų juos užlaikius, kad per mane pavėlavo į mokyklą. Nes jie tikrai daug ko joje išmoksta, jiems mokykla tikrai į naudą. Nenoriu kaip visuomet likti kaltas.
Vakar barnis kilo dėl lašėjimo per kiaurą stogą; kai lyja, per lubas visuomet varva vanduo, o vakar pylė kaip iš kibiro. Mama taisė vakarienę, aš galvojau apie tai, ką šiuo metu galėtų veikti kiti kvartalo gyventojai; vienu tarpu mama nužvelgė mane, tarsi supykusi dėl teškančių lašų, o tėvas ūmai ėmė šaukti. Dieve mano, kaip baisiai jis rėkė; manau, kad tėvas irgi nepaklius į dangų, nes ten juk negalima šitaip šaukti. Aš kaip visuomet taip išsigandau, kad ėmiau drebėti, o viską aplinkui aptraukė lyg kokia migla; tuomet tėvas piktai priminė, jog šlapinuosi į lovą, bet aš tiesiog neįstengiu susilaikyti, tad kaip visados neturėjau kur dėtis nuo tų vėl ant mano galvos besiliejančių riksmų. Mama tokiu atveju paprastai nieko nesako, nes tėvas tada dar ir ją apkaltina. Iš tėvo pusės šitaip labai neteisinga, juoba kad aš nenoriu, jog ji nukentėtų dėl manęs.
Dabar kambaryje sukiojasi Sandra ir Lorena. Mokykloje Sandra visąlaik išklauso mane, padeda. Žiūriu, kaip ji į dvi dalis perskiria Lorenos plaukus ir padaro lygut lygutėlį, tarytum popierinio lėktuvėlio nubrėžtą sklastymą. Nuo lovos puikiai matau ir Loreną, kuri leidžiasi šukuojama, tik sykiais cypteli, kai Sandra pernelyg smarkiai papeša. Sandra neatsitiktinai išmano tokius dalykus, juk ji vyresnė už visus kitus klasės mokinius. Sandra dažnai sako: kai užaugsiu, būsiu kirpėja. Tikrai geras toks jos sumanymas, ir man patinka, kad, pabaigusi tvarkyti Loreną, ji imasi šukuoti mano plaukus, paskui truputį patepa juos briliantinu, nuo ko šie tampa labai švelnūs; man sklastymą nutaiso šone, kaip tikram vyrui.
Sandra dainuoja: sklastymas šonelyje kaip tikro vyrelio. Ji išties puikiai mane sušukuoja. Aš net šiek tiek užmirštu tą niekaip nepraeinantį skausmą, bet vos tik prasižioju, norėdamas paprašyti, kad Sandra pašauktų mamą, per Lorenos neatsargumą ant grindų lekia šukos, plaukų šepečiai, apvirsta vandens ąsotis, tačiau Sandra veikiai viską sutvarko. Labai gerai. Tėvas dėl šito negalės manęs apkaltinti, tuo labiau šiandien, kai neįstengiu nė pasijudinti, juk jeigu jis grįžtų ir pradėtų šaukti, prikeltų visus kaimynus.
Sukaupęs jėgas, bandau truputį pasikelti, o jos, prunkšdamos ir stumdydamos viena kitą, išsmunka į kiemą lesinti vištų. Rasi jei negalvosiu apie skausmą, jo ir nebeliks, tačiau vos tik krusteliu, kažkas, rodos, taip smeigia peilį man į vidurius, kad net susiriečiu; tąso vemti kaip tik dabar, kaip tik šiandien, kai ketinau užsiropšti ant stogo ir iš tolo pasižiūrėti į piktžolėmis apžėlusius laukus, į pralekiantį traukinį; prie jo langų iš kitos pusės visuomet prilimpa veidai, o aš sveikinuosi, mojuodamas rankomis ir kinknodamas galvą lyg skudurinė lėlė. Dar man. Dar man patinka stebėti senus, pajuodusius medinius laivus, kurie plukdo krovinius, žodžiu, kasdienius vaizdus. Čia prisimenu mamą. Mat mama vis storėja; aplinkiniai sako, jog aš turėsiąs brolį, ir topteli, kad nelengva pilve nešioti mano brolį, tad suprantu, kodėl ji visuomet jaučiasi pavargusi.
Pro langą vis kas nors matyti – ar kybantis aitvaras, ar paukščių būrys, skraidantis virš stogų. Gi aš visiškai bejėgis tysau lovoje.
Įeina mama, o aš, kone dusdamas, raitausi iš skausmo, tad ji veikiausiai puls mane barti, kadangi bijo tėvo, ir, aišku, supyks ant manęs, nes nejučia vėl apsišlapinau lovoje, o iš burnos veržiasi šleikščios putos. Priekaištaus vien dėl to, kad bijo tėvo, o šiaip ji labai gera – rengia mane, rūpinasi manimi.
Mama tarpais barasi tik dėl akių, dėl tėvo, nes dabar jai, vargšelei, net negera nuo to, kas man darosi. Aš visąlaik iškrečiu ką nors nedora, ką nors bjauraus, todėl manęs neabejotinai laukia pragaras, kuo plačiausiai atvėręs visas duris, bet aš nenoriu ten eiti, nes į jį, kai numirs, paklius ir be perstogės rėkaliojantis tėvas. Nenoriu daugiau daryti jokių blogų dalykų, nenoriu kelti jokių nesmagumų. Šiandien būsiu ramus, nes kunigas, tėvas Sebastijanas, vis aiškina, kad žydrame danguje, tarp baltų debesų, dera laikytis tyliai ir ramiai. Jei kada nors sumanysiu keliauti dangun, tai dabar turiu būti kantrus ir luktelėti, iki kas nors kitas įžengs kambarin ir duos man arbatos ar kokių lašų skausmui numalšinti, nes mamai neužtenka jėgų to padaryti. Turiu gulėti tylutėliai, kaip tikras vyras, ir kantriai laukti, iki kas nors kitas ateis man pagelbėti.
Kuri nors viena
Niekam nėra naujiena, kad ligoninėje nuolatos begalė darbo. Dažniausiai nei gydytojai, nei slaugės nėra aprūpinti visomis reikiamomis priemonėmis ir kasdien neišvengiamai susiduria su kokių vaistų trūkumu ar su prastai organizuota, senamadiška gydymo įstaigos veikla. Šitai supratome iš karto, kai tik įsikūrė naujoji tyrimų palata, į kurią perkėlė mus kaip išmanančias naujagimių gydymą ir turinčias didelės patirties. Vienos buvo tobulinusios įgūdžius užsienyje, kitos – gilinusios žinias atitinkamuose šalies mokymo centruose šioje dar menkai ištirtoje srityje, susijusioje su naujagimių priežiūra. Šiaip ar taip, įvertinusios visus laukiančius sunkumus, sutikome, nes žinojome, kad mūsų darbas nepaprastai svarbus ateinančioms kartoms. Į palatą kiekvieną rytą patenkame pro vazonuose kerojančius tropikų augalus, kurie užstoja duris, paskui apeiname didoką baseiną su turėklais šonuose. Be mūsų ir gydytojų, čia dirba dar keturios etatinės slaugės; tik šis personalas žino apie atliekamus eksperimentus, nes kol nebus gauti laukiami rezultatai, informacija apie šią genetikos mokslo šaką nėra viešinama, štai kodėl vešlūs augalai ir baseinas slepia mūsų darbo vietą.
Palatoje įrengta speciali patalpa, kur akrilato inkubatoriuose, apgaubtuose vieliniais tinkleliais, guli susirietę naujagimiai. Išgirdę, kad įeinam vidun, daugelis naujagimių sunerimsta, bet mes išliekam ramios – nes jie inkubatoriuose. Nors mažyliai dar neįstengia nė trumpam nulaikyti galvučių, bet vos pajunta mus, iškiša liežuvėlius, piktai žioja bedantes burnas, tarsi norėdami mums įkąsti, ir ima leisti umarius, gerklinius garsus. Iš kitų skyrių į mūsų palatą šie kūdikiai perkeliami vos tik gimę ir guldomi į inkubatorius, kur kvėpavimo režimas palaikomas automatiškai.
Prisipažįstame, kad šiuo metu prastokai jaučiamės. Jau kelios dienos niekaip nevaliojame susigaudyti, kas taip veikia įprastą mūsų gyvenimo ritmą. Jaučiame, kad mums visoms baisiausiai nesinori eiti darban, regis, mus tarsi kažkas laiko lovose, todėl tik vargais negalais ištrūkstame iš sapnų, išsiveržiame iš po šiltų antklodžių, kadangi visos godimės dar nors valandėlei atitolinti tą sunkią užduotį, kuri kasdien mūsų laukia. Mokslas ir tinginystė nesuderinami, todėl sukaupusios jėgas galiausiai atsikeliam, atkankam darban, apsivelkam nepriekaištingai baltus chalatus ir, kad ir nelabai noriai, imamės darbo. Manome, kad esame A etape (neigimas), kadangi, nepaisydamos gana uždaros aplinkos, kur vyksta tyrimas, vis dar ilgimės saulės, mums patinka žemės kvapas po lietaus, nekenčiame ligos, kurią nepaliaudamos tiriame, nemėgstame nešvaros ir dulkių.
Septintą valandą ryto atsibeldusios ligoninėn, prasmunkame pro įėjimą gožiančius tropinius augalus ir baseiną. Viena netrukus pradeda maitinti naujagimius tiršta daržovių tyrele, be to, periodiškai duodame jiems po kelis lašelius vandens, kurio pipete įsiurbiame iš hermetiškai uždaromų indų, laikomų minusinėje trijų laipsnių temperatūroje. Kuri nors viena protarpiais lėtai atidaro langą, kad išeitų užsistovėjęs nakties oras, kita apžiūri naujai atvežtus inkubatoriuose gulinčius kūdikius; ypač gerai reikia patikrinti, ar tarp jų nėra nuodingų naujagimių; jeigu taip nutinka, slaugei paliepiame šitą požymį būtinai įrašyti ligos istorijon. Kiekvienas jų turi savo kortelę, kur pažymimi svarbiausi dalykai – gydymo eiga ir būdai ar neseniai pastebėti simptomai.
Kol duomenis rašome į korteles, mus apima keista baimė, jaučiame smarkų skausmą galvoje ir kairiojoje krūtinės pusėje. Šį rytą vos prabudusios pajutome, kad visų kūnus varstė tokie sopuliai, kad nesuvokėm, ar dar gyvos, ar jau suvis galuojamės. Ši savijauta labai neįprasta, ir manome, kad ją galima pavadinti B etapu (priešinimasis), – tokia varginanti ir drauge prieštaringa ši būsena. Kai palatoje įrašinėjame naujokų duomenis, regis, stingstame ant mozaikinių grindų, dingojasi, kad tos grindys tarpais šaldo, tarpais tiesiog degte degina. Susivokiame, kad garsiai šaukiame, mūsų šauksmas perplėšia palatos tylą, ir prie tylos įpratę, susirietę naujagimiai, tarsi vengdami mūsų, rangosi taip, kad pradeda tarškėti inkubatoriuose įtaisyti barškučiai. Panikos apimtos pasijuntame tarsi suparalyžiuotos, kadangi ne iš karto susigaudome, iš kur sklinda šis gailus, širdį draskantis klyksmas. Naujagimiai laukia. Jie numano, – kadangi žino įprastą mūsų dienotvarkę, – kad pradedame kasdienius savo darbus: maitinimą, palatos vėdinimą, įrašymus, jie žino, kad neturime galimybės jų pakalbinti, galime tik suteikti jiems truputį švelnumo, ką paprastai ir darome. Kūdikiams šito taip reikia, nes visi jie atskirti nuo savo mamų. Tačiau ničnieko negalime jiems pasakyti, tad B etapas (priešinimasis) pasireiškia visu smarkumu, o mes trokštame vien miego, tik miego, bet kaip įmanydamos stengiamės įveikti mus apėmusį alpulį.
Jaučiamės tiesiog nusikamavusios, nors anksčiau toks įvargis niekada neslėgė, bet žinome, kad negalime palikti mums patikėtos užduoties, kad šių mažylių gyvenimas priklauso nuo mūsų, ir vis dėlto dažnai klausiame savęs, ko jie tikisi iš mūsų. Kodėl neduoda mums ramybės. Trokštame, kad jie leistų mums užsimerkti, ramiai užmigti ir užsimiršti. Norime, kad kūdikiai per daug nejudėtų, kad neužkliudytų barškučių, kad nesukeltų mums papildomų rūpesčių. Galiausiai apima kažkoks sunkiai nusakomas abejingumas, ir mes grįžtame prie įprastinės plūkiavos, prie vargšų naujagimių poreikių tenkinimo, prie tiriamojo darbo.
Viena moteris susikaupia, atsargiai iškelia kurį nors naujagimį iš inkubatoriaus, kaire ranka šiek tiek atlaisvina švelnų šilkinį raištį, kuriuo aprišta kūdikio galva, ir prikiša prie burnos stiklinę plokštelę, kad tasai išskirtų nuodų; kai jų išgauna, vaikutį vėl paguldo inkubatoriun. Taip apeina kiekvieną naujagimį. Kita iš mūsų atlieka mikroskopinę nuodų analizę, o gautus duomenis įrašo į atitinkamo naujagimio kortelę. Devintą valandą vakaro mūsų darbas artėja prie pabaigos; kad šviesa nedirgintų mažųjų pacientų, palatoje paliekame spingsoti vos tris lempeles. Pamatuojame temperatūrą ir patikriname, ar hermetiškai uždaryti akrilato inkubatoriai, uždengti vielos tinkleliais. Pasižiūrime, kiek liko specialaus vandens šaldytuvuose ir mažylių maitinimui skirtos tyrelės. Vandenį ir tyrelę metalinėse dėžėse atgabena patikimi žmonės – savanoriai pagalbininkai; kiek žinome, bent jau daržovių tyrelės paruošimas kainuoja labai brangiai.
Kasdien jaučiamės vis prasčiau, suvokiam, kad ateis laikas, kai teks dirbti tarp išprotėjimo ir gailestingumo, kadangi slaugės, kurios mums talkindavo, daugiau nebedirba; nežinome, ar taip nusprendė jų profsąjunga, gal pretekstas buvo kenksmingos darbo sąlygos ar etatų mažinimas, gal menkas atlyginimas, žodžiu, taip ir nesužinojome tiesos, tačiau dabar, likus be pagalbos, teks įdėti dar daugiau pastangų visoms užduotims atlikti.
Šiandien kaip įprastai atidarome langą, o prieš maitinimą dar turime juos išmaudyti. Vieną po kito naujagimius iškeliame iš inkubatorių ir panardiname į drungną vandenį; nors nuodai ir veikia, jų oda neapsakomai švelni, tad tenka šluostyti atsargiai; žvyneliai, kuriais padengta oda, labai byra, ir nėra ko tikėtis jokio stebuklo, tačiau mums be galo skaudu matyti kūdikių kančias; norime, kad jų nekamuotų tolyn labyn sekinantys skausmai, todėl kartais nekenčiame gydytojų, duodančių mums visokiausių nurodymų ir atkakliai reikalaujančių tęsti įvairius bandymus. Jau atsidūrėme C etape (svarstymas), todėl dažnai klausiame savęs, ar ne geriau būtų, jei vietoj nuolatinių maudymų bei nuodų ėmimo, nuo ko jie tampa baisiai mieguisti, leistume jiems pagaliau nugrimzti į paskutinę šilto skausmo stadiją. Mums dingojasi, kad tie inkubatoriuose susirietę kūneliai menkomis rankutėmis bando suturėti laiką, tačiau įstengia vien nuryti rūgščias, tąsias seiles. Ko gero, vėl reikės duoti jiems kelis lašelius vandens, gal net tris kartus per dieną, kadangi šitai turbūt nesukeltų jokio pavojaus, o iki šiol duodavome tik kartą.
Naktys toliau, regis, vis ilgėja, laukiant tos valandos, kada vėl juos pamatysime, ypač po šios dienos C etapo (svarstymas), kai pastebėjome, kad jų vyzdžiai išsiplėtė ir tarytum pastiro, todėl dabar atrodo, kad jų akys visai nejuda; puikiai žinome – savo namuose esam saugios, bedantės burnos ir tąsios seilės lieka tenai, palatoje, tačiau mums nuolatos baimingai mintijas, kad girdime smarkų jų kvėpavimą, nors jie toli – mus skiria vyrų palata, kiemas, tad niekaip nesuvokiame, kaip galime girdėti tą vis stiprėjantį alsavimą, tarsi besibaudžiantį užgožti nerimą, nuvyti košmarus. Galiausiai šiaip taip užmiegame nusikamavusios ir nieko nesapnuojame.
Nerimas vėl apninka mus ligoninėje anksti rytą, kai išgirstame kimų kūdikių švokštimą. Gydytojai jau nebeteikia mums pasiūlymų, kaip toliau elgtis. Esame vienos, vienos su naujagimiais palatoje, kur tvyro šlapimo ir prie inkubatorių sienelių prilipusių išmatų tvaikas. Tik naktį kiek atitrūkstame ir atsiribojame nuo visos šios aplinkos.
Viena, rizikuodama apsinuodyti, paima kažkurį naujagimį ir priglaudžia prie savo krūties, tačiau veltui bando sulaikyti jame gyvybę – pajunta tik paskutinius virpulius, kurie sukrečia kūdikio kūnelį, ir viskas baigiasi. Tokių jau yra keli; nors jie dar guli, susirietę į kamuoliuką, bet mirtis jau ardo jų kūnelius, naikina juos iš vidaus. Jau veik negalime tverti dabar atėjusio etapo, nebeturime jokio noro toliau tęsti tyrimų, maudyti jų, rašyti ligos istorijon visa, kas dedasi. Likome vienos, niekas mumis nesidomi, kadangi tie, kurie anksčiau priimdavo sprendimus ir duodavo nurodymus, dabar sprunka nuo šių gendančių kūnų. Atrodo, kad kažkas drauge naikina ir mūsų kraują. Kodėl privalome galvoti apie tai, kas vyksta? Kodėl D etape (vilties netekimas) graužiame save iš nusivylimo, kad viskas žlugo? Mus buvo perspėję, žinojome, kad rizikuojame, bet naujagimiai buvo verti rūpesčių, biologiniai tyrimai buvo verti to vargo, gi dabar jie galavosi ir vienas po kito skyrėsi su gyvenimu; mums tokiais momentais imdavo trūkti oro, paskui išpildavo šaltas, lipnus prakaitas, jo lašeliai riedėdavo oda, kūnu pereidavo ledinis šiurpulys, širdį tarsi kažkas sugniauždavo, o akys prisipildydavo ašarų.
Dabar jau nebėra nė vieno gyvo naujagimio, tačiau mes vis dar nežinome, ar mirtis, ar mirtini nuodai tebėra juose, ar jau pasklido į aplinką, ar pasiekė mus, nes mūsų akys tampa viskam abejingos, joms, rodos, malonu stebėti paslaptingai gęstančią gyvybę. Iš perkreiptų mūsų burnų taipogi tįsta tąsios seilės, mums dingojasi, kad mes nuolat snaudžiame ir su viskuo ramiai ir nuolankiai susitaikėme. Šis lengvas pusmiegis glemžia apsunkusius vokus ir, kad ir kaip įmanydamos stengiamės neužsimerkti, vokai jau neklauso, jaučiame vien peršų nuovargį ir pasijuntame atsidūrusios E etape (susitaikymas). Mūsų smegenyse ima rastis naujos erdvės, klajojame po jas ir jau nebesuvokiame, kam iš tikrųjų priklauso vienas ar kitas dalykas; kai kurios dėmės – mūsų praeities fragmentai – limpa viena prie kitos ir kaupiasi daiktan; jaučiamės tarsi kažko apsuptos, tarsi būtume savo minčių ir mirusių naujagimių belaisvės.
Palatos durys dabar praviros, nors tiek laiko buvo kruopščiai rakinamos. Paaiškėjo, kad viskas veltui; blyški šviesa apsunkusias mūsų kojas kviečia užmarštin. Kvėpuojame vis lėčiau, rankų pirštai tampa nevaldomi. Jau neturime jėgų priešintis nuovargiui; juntame vien, kaip mus visas, visus naujagimius pradeda glėbti kažkoks stingulys; besikilnojančios krūtinės po begalės pastangų rimsta ir veik nejuda.
Medicinos komisija pažymi, kad šiandien, nulis valandų trisdešimt minučių, šimtas septyniasdešimtoje palatoje Mariją Padilją ištikusios mirties priežastis yra širdies priepuolis, kurį sukėlė auglys smegenyse. Nuo šio auglio atsirado atitinkami patologiniai pakitimai, kurie ir nulėmė mirtį. Pridedama psichiatro išvada, kadangi ligoninės vadovybė mano, jog derėtų atlikti išsamų šio atvejo tyrimą.
Versta iš: Mónica Soave. Por Amanda y los demás. Buenos Aires: Torres Agüero Editor, 1993
Pauls Bankovskis. Uždaras kiemas
2013 m. Nr. 7
Vertė Jurgis Banevičius
Paulas Bankovskis (g. 1973 m.) debiutavo 1993 m. „kaip postmodernistas su realistiniais polinkiais“. 2002 m. išleistos knygos – apsakymų rinktinė „Gerasis visada nugali“ ir romanas „ČeKa, kamuolys ir rokenrolas“ – susilaukė itin didelio populiarumo. Parašė aštuonis romanus, keletą smulkiosios prozos knygų ir kūrinį vaikams „Mažgalviukai žaidžia namuose“ (2008).
Aš atsimenu metą, kada mūsų kiemelis buvo jaukus ir tylus. Iš visų keturių dangaus pusių jį apriboja namų sienos. Atsimenu žemės sluoksnį. Kaupiantis visokioms pro langus išmestoms šiukšlėms, laikui bėgant jis smarkiai augo ir užsiklojo ryškiai žaliu samanų kilimu. Po šiuo kilimu slėpėsi ilgai, karčiai ir sunkiai rausti, su drėgnais ir uodų apgyventais namų rūsiais sujungti sudėtingi praėjimai, gyvenamieji kambariai ir kitos patalpos, kurias savo namais vadino jau daugelis kartų. Atsimenu, sykį girdėjau žmones kalbantis, kad viršutiniu žemės sluoksniu kiemas pradėjęs apaugti nuo karo metų. Nežinau, apie kurį karą buvo kalbama. Tą kartą jie samprotavo, kad žemes, arba „kultūrinį sluoksnį“, reikėtų nukasti, viską, kaip sakė – „išvalyti“, ir tada kiemelis galėtų tapti „visai jaukus“. Kad ir ką jie apie tai galvojo, jaučiau, kad – nieko gero ir, žinoma, buvau teisus. Laimei, šį sumanymą įgyvendinti jie ėmėsi daug vėliau. Galbūt todėl, kad į kiemą nebuvo galima įvažiuoti mašina – įvažiavimas iš gatvės buvo užmūrytas, kad bandelių kepykla turėtų dar vieną patalpą. Nei bandelių kepyklos, nei mokyklos šiame pastate jau seniai nebėra, dabar ten įkurta kažkas, ką vadina biuru. Tai malonu, nes biure niekas negyvena, todėl naktimis langai tamsūs ir kiemelis taip pat jaukiai tamsus. Neapšviesti dabar liko ir gyvenamojo namo langai, ir nors samanų kilimas dingęs, kiemelyje vėl galima netrukdomai šeimininkauti. O kažkada, prieš daugelį metų, viskas buvo kitaip.
Apie pasirodymą kiemelyje šviesiu paros metu nebuvo galima net svajoti. Retsykiais koks kvailas naujokas, norėdamas pademonstruoti drąsą prieš mergaites, išbėgdavo į kiemo vidurį, bet po akimirkos iš kurio nors mokyklos lango nuskambėdavo šauksmas: „Štai žiurkė!“, pasipildavo sniego gniūžtės, ledokšniai, kreidos gabalai, obuolių nuograužos arba kempinės, ir drąsuolis būdavo priverstas ieškoti išsigelbėjimo kuriame nors urvelyje. Bandelių kepykla, žinoma, buvo nepaprastai viliojanti. Jau iš pat ankstaus ryto per lange įrengtą ventiliatorių kiemelį užplūsdavo cinamono, tirpinto cukraus, obuolinių pyragų ir pyragėlių su lašinukais kvapas. Dar sunkiau pakeliamas jis būdavo kiekvieną kartą, kai prasiverdavo kepyklos durys ir į kiemą išeidavo nuo karščio išraudusios konditerės. Jos stovėjo čia pat ant laiptelių, rūkė, o pro praviras duris kartu su šilto oro gūsiais į mus sklido visi šie aromatai. Bet mes žinojome, kad tai yra nepasiekiamas, net uždraustas pasaulis ir kaip tik tai mūsų gyvenimą greta jo darė ypač kankinamą. Kartą, o tai buvo gerokai seniau, kai kepykla buvo ką tik įrengta, keli iš mūsų pasidavė kvapų vilionėms. Tai baigėsi nepaprastai tragiškai, ir dėl šio lengvabūdiškumo žuvo beveik visi mūsų kiemelio gyventojai. Kepyklos darbuotojos, mus pastebėjusios, iškvietė miesto sanitarinės epidemiologinės tarnybos atstovus – dabar tokius reikalus tvarko vadinamosios „deratizacijos“ įstaigos – o jie ir kepyklos patalpose, ir mūsų kieme išdėliojo viliojamai kvepiančias vaišes. Tai buvo kažkas anksčiau nepatirto. Vis dėlto, nors tada dar buvau visiškai jaunas, tikriausiai nebuvau labai jau kvailas – toks žmonių elgesys, turint galvoje tai, kaip jie su mumis elgėsi iki šiol, man atrodė keistas ir įtartinas. Žmonės mums niekada nieko nebuvo davę ar dovanoję, absoliučiai viską turėjome uždirbti savo jėgomis, išplėšti, taip sakant, dantimis ir nagais, pavogti arba surasti tarp žmonėms netinkamų daiktų. Ir mano įtarimai pasirodė teisingi, nuojauta, arba, kaip pasakytų žmonės, gyvybinis instinktas, neapgavo. Absoliučiai visi, kurie leidosi sugundomi žmonių padėtomis dovanomis, netrukus kraupiai mirė. Mirė net tie, kurie prieš akimirką prisiekė niekada gyvenime neliesti žmonių padėtų vaišių, nes tai, aišku, žemintų jų orumą. Mirė motinos su žindomais vaikais ir bejėgiai žilaplaukiai, mirė tokie jaunikliai kaip aš, mirė visiškai paprasti, pilkutėliai kiemo gyventojai ir mirė protingiausi, įžymiausi ir labiausiai patyrę. Tai buvo baisu – per kelias dienas išnaikinta daugiau nei trys ketvirtadaliai mūsų kiemo gyventojų!
Turėjo praeiti daug metų, kad po šios tragedijos mes šiek tiek atsigautume ir apsitvarkytume, bet dar Šiandien negalėčiau pasakyti, kad viskas grįžo į senas vėžes. Žinau, ką kalbu – esu pakankamai senas, bet turiu gerą atmintį. Tada išgyventi baisumai lyg nematomas voratinklis driekiasi per visą mūsų gyvenimą, ir mano nuojauta, kad žmonėmis nereikia ir negalima pasitikėti, greit išaugo į nepalenkiamą įsitikinimą: gyvename dviejuose nesutaikomuose pasauliuose, tarp mūsų negali būti nieko bendro, tik karas, kuriame nebus nei gailesčio, nei atleidimo. Tolesni įvykiai šį mano įsitikinimą patvirtino. Po Didžiosios tragedijos daugiau nebandėme artintis prie kepyklos, tačiau tai visiškai nereiškė, kad žmonės būtų susitaikę su mūsų buvimu. Namo gyventojai vis organizuodavo įvairias akcijas ir užpuolimus, bet Didžiosios tragedijos patirtis mus, likusius gyvus, buvo užgrūdinusi ir padariusi protingesnius – jei kuris ir žūdavo, tai dažniausiai būdavo visiškai lengvabūdiškas ir nutrūktgalviškas kvailys. Žmonės ir toliau dėdavo savo pragaištingas vaišes, būstuose ir laiptinėse statydavo įvairius spąstus, į kuriuos mus viliojo skaniai kvepiančiais lašiniais arba sūriu, kai kuriuose butuose pasirodė katinai – dažniausiai ištižę ir prie kambario patogumų pripratinti gyvūnai, kurie, susidūrę su mumis akis į akį, paprastai tiktai šnypšdavo ir, išrietę kupras, traukdavosi atgal. Bet net tokia proga jiems būdavo reta, nes patys žmonės rūpinosi, kad tie katinai jokiu būdu neišspruktų į laiptinę, neiškristų pro trečio aukšto langą ar neišeitų į kiemą. Kartkartėmis koks nors žmogus, pravėręs beveik iki pusės žemėn įklimpusias kiemo duris, su kuo nors kitu sprendė, kad kiemą galbūt galų gale reikėtų išvalyti, bet mes jau žinojome, kad tai tik tuščios kalbos. Jiems net į galvą neatėjo ką nors čia valyti, netgi priešingai – kiekvienas namo gyventojas šį tą vis išsviesdavo pro langą, ir visa tai, žinoma, patekdavo į mūsų kiemą. Cigarečių nuorūkos, tušti buteliai, gėlių vazonai su sudžiūvusiais kambariniais augalais, lietuje permirkę popieriai, sulaužyti žaislai, ištrūkusios sagos, veržlės ir varžtai ir net sulaužytas raudonas kasetinis magnetofonas (be kasetės). Kas darė didesnę nešvarą – mes ar jie?
Kai kada jie nemesdavo daiktų pro langus, bet išnešdavo pro siaurąsias ir žemąsias kiemo duris – taip viename kiemo kampe atsirado vieta, kurią mes vadinome Krūva. Krūvos pagrindą sudarė dvi senos sofos, ant jų – pradėjusios pūti lentos, medinės dėžės, nuo drėgmės išsiklaipiusios lentynos ir spintelės, taip pat surūdijęs vandens šildytuvas. Paskutiniu metu Krūva buvo pasidariusi viena iš, taip sakant, jaukesnių gyvenamųjų vietų – ten gyveno patys gerbiamiausi ir įžymiausi mūsų kiemo gyventojai. Po teisybei, ir man būtų priklausęs butas Krūvoje, bet aš niekada gyvenime nesiekiau išorinio efekto ir pernelyg didelės prabangos, be to, man ne visai patiko mintis apsigyventi šitame žmonių sukurtame būste.
Vienintelis gėris, kuris iš Krūvos atiteko man, buvo skaitymas – taip taip, kaip tik Krūvoje aš pradėjau perprasti šį nelengvą ir žmonėms tikriausiai labai svarbų gebėjimą. Kartu su visokiais nereikalingais daiktais ten buvo išmesta ir visokių popierių – ir tokių, kuriuos žmonės vadina knygomis, ir laikraščių bei žurnalų. Man labai rūpėjo sužinoti, kam jie skirti, bet praėjo keleri metai, kol įgudau pažinti visas raides ir sudėti žodžius. Pradėjau nuo pačių žinomiausių dalykų, nuo visko, ką valgo žmonės ir kas atrodo valgoma mums. Nusprendęs, kad ant duonos pakuotės vargu ar bus parašyta, kad tai yra sūris arba dešra, o ant sūrio įpakavimo neturėtų būti užrašyta, kad tai žuvis, pamažėliai varginamai judėjau į priekį, kol vieną dieną galėjau perskaityti jau gan daug: „Ejynam iamytatsį sėlarom ri sęnam šriv sugnad satėdžgiavž: isiaknal esouj uaigli ri uainžad ouk, abragap ri abatsoun aičnagua ri ajuan adasiv ąleis odlipirp iakylad ud.“
Gyvendami dviejuose atskirtuose pasauliuose, mes, matyt, nepastebėjome kai kurių reikšmingų žmonėms pokyčių. Tai supratome tik gerokai vėliau. Pirmiausia buvo uždaryta liūdnai pagarsėjusi bandelių kepykla. Vieną rytą susigriebėme, kad ventiliatorius nutilęs ir į kiemą jau neplūsta saldus kvapas. Po kelių dienų atsidarė kepyklos durys, du žmonės išnešė į kiemą ir sumetė Krūvon begalę daiktų – kepykla kvepiančių sulaužytų stalų, keletą kėdžių, vamzdžių alkūnių ir dienos šviesos lempas. Kepyklos langai iš vidaus apdulkėjo ir pasidarė nebešvarūs, o dar po kiek laiko juos užkalė faneros plokštėmis. Nežinau kaip kiti, bet aš šiuos pasikeitimus priėmiau su palengvėjimu – nebereikėjo jaudintis, kad viliojamas kvapas pražudys kokį savimi pasitikintį nutrūktgalvį. Kepykla greit apaugo visokiais pasakojimais ir legendomis. Buvo bjauru klausytis, kad kas antras kiemo gyventojas bent kartą pateko prie rūsyje laikomų miltų atsargų, šiukšlių dėžėje rado dešimtis pyragų, vaišinęsis bandelių kalnais arba prisikimšęs pilną pilvą smėlinės tešlos. Žinojau, kad tai tikros nesąmonės, pasakos. Kad kepyklos uždarymas buvo tik pirmas įvykis numanomoje įvykių virtinėje, ėmė aiškėti tuomet, kai iš namo gatvės pusėje išsikėlė ir mokykla. Kiek buvo galima suprasti iš mokinių ir mokytojų kalbų, nugirstų pro langus, jie persikėlė į „naujas, daug geresnes patalpas“. Nežinau, ką tai galėjo reikšti, nes, mano nuomone, ir tos buvo visai geros. Mūsų Krūva dar paaugo, tačiau didžiąją dalį daiktų iš mokyklos išvežė arba sumetė į gatvės pusėje ant šaligatvio pastatytą statybinį konteinerį. Ir mokyklos langai greit papilkėjo. Niekas jų daugiau nebeatidarė, dieną niekas pro juos nežiūrėjo ir nebandė į mus kuo nors pataikyti. Tai buvo net malonu, ir nors gretimame name vis dar gyveno žmonės, dieną jų dažniausiai nebūdavo namie, ir kieme galėjome šeimininkauti beveik netrukdomi. Netrukus susiformavo nauji įpročiai – pavyzdžiui, prireikus nueiti iš vieno kiemo kampo į kitą, jau beveik nebuvo naudojami požeminiai praėjimai, o samanų uždengtoje žemėje išminta daug takelių ir kelių. Saulėtomis dienomis imta maloniai leisti laiką šildantis, arba – pagal žmonių madą – deginantis. Tikėtina, kad šie mūsų gyvenimo pokyčiai neleido numatyti artėjančių žmonių pasaulio permainų. Kai mes galų gale atkreipėme į tai dėmesį, atrodė, kad vyksta kažkas visa apimančio ir neišvengiamo – lyg neužtektų uždaryti kepyklos ir perkelti mokyklos, gyvenamasis namas taip pat po truputį apmirė. Tai pastebėjome vieną rudens vakarą, staiga suvokę, kad jau kelis mėnesius nesame regėję šviesos ir įprasto žmonių judėjimo vakarais mažiausiai pusėje namo langų. Iš pradžių atrodė, kad čia trumpalaikė žmonių klasta, tačiau greit supratome, jog tai visai kas kita – galbūt kokia mirtina liga arba gal žmonės taip pat galų gale užkibo ant kokios kitos, dar didesnės ir stipresnės būtybės, padėtų iš pažiūros gardžių vaišių? Apšviestų langų vakarais vis mažėjo ir mažėjo, kol galų gale – jau žiemos vidury – vieną vakarą tamsus liko ir pats paskutinis dar prieš dieną gyvenamas butas.
Praėjo kelios dienos, kol keletas mūsiškių išdrįso nueiti pažiūrėti, kas vis dėlto atsitiko žmonėms. Įveikdami baimę, apimti blogos nuojautos, iš rūsio kanalizacijos statvamzdžiu ropštėmės į viršų. Tiesą sakant, maniau, kad tai įprasta žmonių klasta. Prisidėjau prie kitų tiktai iš pareigos ir, turiu pripažinti, žingeidumo, bet buvau nutaręs laikytis didžiausio atsargumo. Man atrodė, kad žmonės vis dėlto savo būstuose įrengė naujų spąstų arba išgalvojo kokį kitą būdą, kaip mumis atsikratyti.
Bet jau pirmajame žmonių būste mūsų laukė netikėtumas, o netrukus ir nusivylimas. Buvo aišku, kad žmonių ten nėra, be to, jie išsikraustė jau prieš kurį laiką. Nebuvo palikta visiškai nieko valgomo, jei maistu nelaikysime riebalais prisisunkusių virtuvės grindų lentų ir miltų klijais prie sienų priklijuotų tapetų. Reikia pridurti, kad, skirtingai nei daugelis kitų, aš dar niekada nebuvau kojos įkėlęs į žmogaus būstą, todėl šitas nuotykis, šiaip ar taip, atrodė gniaužiantis kvapą. Žmonių olos buvo didelės ir plačios, bet iš tikrųjų suprasti, kaip jie gyveno, kuo užsiėmė, kaip dauginosi ir kuo maitinosi, čia buvo neįmanoma. Didžiausią įspūdį paliko žmogaus kvapas ir dar ilgai po sugrįžimo į urvą atrodė, kad mano kailis juo kiaurai persisunkęs ir niekada nepavyks jo išvalyti. Kiti žmonių būstai iki pat pastato viršutinių aukštų taip pat buvo apleisti ir tušti. Galbūt žmonės žino arba jaučia kažką tokio, kas nuo mūsų, žiurkių, paslėpta? – samprotavau aš. Galbūt tai buvo koks piktą pranašaujantis instinktas, kuris jiems akimirksniu liepė palikti būstus ir kaip apdujusiems leistis nežinoma kryptimi? Bet tai buvo tik samprotavimas, nes nieko aiškaus taip ir nesupratau. Grįžome į savo urvus ir tuomet mūsų kieme prasidėjo naujas gyvenimas. Žinoma, kartkartėmis kas nors iš mūsų mėgdavo suvaikščioti į žmonių būstus, bet ten nebebuvo ko ieškoti. Mūsų gyvenamoji vieta buvo čia – apačioje, kieme, ir dabar, kai žmonių neliko, galų gale galėjome išnaudoti visus savo kiemo patogumus ir privalumus.
Motinos su mažutėliais vaikais šildėsi popietinėje saulutėje, galų gale netrukdomai ir be baimės galima išvalyti senus urvus, rausiamos ir įrengiamos naujos, sudėtingesnės požeminės patalpos, dar niekada nebuvau matęs tiek daug linksmų ir ateities vilčių kupinų veidų. Kiekviename žingsnyje galėjai sutikti įsimylėjusių porelę, vaikai gimė tuzinais, visur linksmai cypsėjo ir knibždėjo. Kai kas šitame svaigulyje net pradėjo manyti, kad galų gale mes sulaukėme atlyginimo už Didžiosios tragedijos išgyvenimus. Kažkas ėmė atsiminti jau prieš daug metų mirusių žilagalvių išsakytas pranašystes ir sapnuose matytus vaizdus. Aš neprisimenu nei tų žilagalvių, nei kokių nors jų pasakojimų, bet tebūnie taip. Mūsų kiemas klestėjo metus ar kiek ilgiau. Gyventojų priviso tiek, kad ieškodami maisto mes požemiu leisdavomės ne tik į kaimyninius kvartalus, bet dar toliau – per daugelį gatvių, iki pat turgaus. Žinoma, jau buvome suskubę išsiaiškinti, kad už mūsų kiemo vis dar gyvena ir žmonės, ir katinai, ir kitos žiurkės, kurios iš pavydo ir priešiško nusistatymo taip ir tykojo įsiveržti į saugų mūsų pasaulį arba bent pakenkti, atimant iš mūsų sunkiai parūpintą maistą. Bet net į šias pavojingas ir pilnas kliūčių maisto paieškas mes dabar leidomės su džiaugsmu – žinojom, kad turime savo vietą, kur sugrįžti, vietą, kurioje mūsų laukia žmonos ir vaikai.
O tada atėjo pavasaris, ir kartu su juo apėmė be galo nemaloni nuovoka, kad mūsų laimė buvo statyta, taip sakant, iš smėlio. Dabar turiu pasakyti, kad mane jau anksčiau ne kartą buvo apnikusios abejonės ir baimės. Atrodė, kad mūsų laimės, gerovės ir džiaugsmo pagrindas tikriausiai yra kažkas visiškai klaidingo, nelemto, t. y. mūsų nežinojimas ir nenoras suprasti, ką iš tikrųjų sumanė žmonės.
Kelis kartus, kai apie savo abejones bandžiau cyptelėti, jaunieji mane nutildė. Jie net nenorėjo, kad būtų minima Didžioji tragedija. „Na, kaip jūs visą laiką galite knaisiotis praeityje? – apmaudavo jie. – Mes gyvename čia ir dabar, turime galvoti apie ateitį. Tai jau buvo.“
Tada sugrįžo žmonės. Viskas prasidėjo neapsakomu triukšmu, bet iškart kažkas atbėgo iš žmonių būsto ir papasakojo, ką matęs pats savo akimis, – į pastatą įėję keletas žmonių ir pradėję jį niokoti. Greit tai savo akimis galėjo pamatyti kiekvienas – žmonės plėšė savo būstų langus ir net žemėn įklimpusias duris. Mūsų kieme prasidėjo seniai neregėta suirutė. Kelios kartos jau buvo visiškai įpratusios prie gyvenimo ant žemės, ir praėjo kuris laikas, kol suvokė, kad ir nuosavame kieme derėtų slėptis ir slapstytis.
Bet durų ir langų žmonėms neužteko. Netrukus jie ėmė laužyti namų lubas ir grindis. Ištisas dienas kieme tvyrojo pilkos ir kandžios dulkės, sklido baisus triukšmas, apie vaikų vedimą į saulutę arba gaivius pasivaikščiojimus gryname ore buvo galima užmiršti. Vieną akimirką man šovė į galvą pernelyg drąsi mintis – o jei dėl kokių nors priežasčių staiga pasikeitė žmonių meniu? Priežastis galėjo būti mums iki šiol nežinomas kataklizmas, kuris paskatino tokį staigų žmonių išsikėlimą iš savo būstų. Ir koks būtų stebuklas, jei dėl šio kataklizmo – aš jį įsivaizdavau panašų į mūsų Didžiąją tragediją, tiktai dar baisesnį – žmonės būtų praradę tik jiems charakteringą potraukį mėsai, duonai, daržovėms ir pradėję maitintis mediena, betonu, plytomis ir žeme?
Žinoma, nebuvau teisus, tai tik tokie pamąstymai, į kuriuos tikriausiai dėl savo amžiaus vis dažniau mėgdavau nugrimzti.
Ir tada, kai liko tik plikos pastatų sienos, žmonės griebėsi viską atnaujinti. Ko nors absurdiškesnio niekas iš mūsų dar nebuvo patyręs – pirmiau sulaužo, tada patys priversti sutvarkyti. Sambrūzdis gyvenamajame name buvo toks didelis ir nepaprastas, kad mes net pražiopsojome, kaip kažkas panašaus prasidėjo ir buvusios mokyklos pastate. Jo žmonės taip smarkiai neniokojo, bet vis dėlto neapsiėjo nelaužę langų ir durų, nedaužę tinko ir net nesugriovę keleto sienų. Taip ir atrodė, kad žmones apėmęs kažkoks laukinis įniršis. Gerai būtų, jei tai liestų tik juos pačius, tačiau greitai šio pasiutimo pasekmes pajutome ir mes – ir tai nebuvo tik dulkės ore, nepakeliamas triukšmas ar žemės drebėjimas. Pirmiausia žmonės visiškai uždarė visus gyvenamojo namo, po to ir mokyklos rūsių įėjimus. Vieną gražią dieną mūsų praėjimai atsirėmė į pilkas ir niekaip neįveikiamas mūro sienas. Be to, kadangi mūsų kiemas yra uždaras, siena jį juosė iš visų pusių, neleisdama ištrūkti lauk ir leistis į klajones po kaimynų namus ar toliau į miestą. Mūsų kiemas tapo kalėjimu. Atėjo liūdni laikai. Nakties tamsos priedangoje drąsesni puolė ieškoti išėjimo, kol galų gale rado seniai užgriuvusį lietaus vandens nuotėkį, pro kurį buvo galima patekti į gatvę.
Vyravo dvi priešingos nuomonės, kaip reikėtų elgtis. Dalis kiemelio gyventojų tvirtino, kad reikia kuo greičiau gelbėtis ir apleisti šią vietą. Kiti manė, kad žmonių sukelti nepatogumai negali būti amžini ir anksčiau ar vėliau gyvensime kaip gyvenę. Nors aš labiau linkau pritarti pirmiesiems, mintis apie bėgimą iš namų man atrodė be galo bjauri. Nesu joks jaunuolis; kas žino, kiek liko gyventi, ir neturėjau nė mažiausio noro gauti galą kokioje nors svetimoje ir nepažįstamoje vietoje. Todėl jau geriau lieku čia, mūsų kiemelyje, ir nieko, kad jis neatpažįstamai pasikeitė. Po truputį gyventojų jame vis mažėjo ir mažėjo. Apie tas šeimynas, kurios išvyko, mes – pasilikusieji – daugiau nieko negirdėjom, nes nė vienas nebandė grįžti. Į mūsų uždarą kiemelį įsibrovė ir vienatvė bei sąmyšis. Vasaros pabaigoje, atrodo, liko tiktai kokios kelios šeimos ir keli tokie pat vienišiai kaip aš. Man atrodė, kad buvau vyriausias iš visų likusiųjų.
Abiem namams jau buvo sudėti nauji langai ir durys, ir aš vyliausi, kad liguistiems žmonių veiksmams netrukus ateis galas. Gaila, mano viltims nebuvo lemta išsipildyti, ir aš net nenujaučiau, kad blogiausia dar tiktai prieš akis.
Vieną dieną į mūsų kiemelį atvyko būrelis žmonių ir pirmiausia išgabeno didžiąją Krūvą. Krūvos būstuose jau seniai niekas negyveno, todėl iš pradžių to nepalaikiau dideliu praradimu. Bet pasirodė, kad tai tiktai pradžia. Žmonės sugrįžo ir pradėjo kasti – jie nukasė kažkada vešliu samanų kilimu užklotą, bet jau kurį laiką statybinėmis atliekomis ir dulkėmis užbertą kiemelio viršutinį sluoksnį su visais mūsų urvais, slėptuvėmis ir miegamaisiais. Nukastą smėlį ir atliekas bėrė į karučius ir lentiniais tilteliais stūmė į namus, o paskui lauk į gatvę, kur išpildavo į didelius konteinerius.
Supratau, kad tai galas. Vietų, kur pasislėpti, kiemelyje darėsi vis mažiau ir mažiau, pasibaisėjęs žiūrėjau, kaip žmonės atkasa butus, kuriuose dėl kažkokių lengvabūdiškų priežasčių slėpėsi kiemelyje likusios motinos su mažais vaikais, ir jie visi paniškai cypdami metėsi kas kur. Iš migių buvo iškratyti seniai ir ligoniai. Nuo žmonių nebuvo jokio išsigelbėjimo. Niekuo negalėjau padėti gentainiams. Niekas negalėtų. Vienintelis, kuriam galbūt dar pajėgiau kuo nors pagelbėti, buvau aš pats. Taip, jau nebuvau joks jaunuolis, bet savo valia pasiduoti arba žūti žmonių puolamam man nė į galvą neatėjo. „Viens, du, trys!“ – suskaičiavau sau, giliai įkvėpiau ir puoliau bėgti. Iš savo urvo išlėkiau su tokia energija, kad kieme besibastantys žmonės iš netikėtumo akimirkai net sustingo. Neleidau jiems atsipeikėti, šokau į vidų pro atdaras duris ir – laiptais į viršų. Dabar žmonių būstuose dvokė dar bjauriau negu anąkart, kai juos buvo ką tik palikę. Bet į tokias smulkmenas nekreipiau dėmesio, bėgau, kiek kojos neša. „Ei, žiurkė!“ – kažkas klykė man už nugaros. „Čiupkit ją!“ – čia pat greta šaukė kažkas kitas. „Muškit!“ – „Gelbėkit, žiurkė!“ – kažkur virš manęs įsispiegė žmogaus patelė, kažkas krito, griuvo, dardėjo, o man už nugaros ištiško lipnus ir aštriai dvokiantis skystis. O aš tik bėgau. Nežinau, kuo viskas būtų pasibaigę, jei bėgimo pabaigoje nebūčiau atsidūręs ten, kur patekau visai netyčia. Aš įbėgau į mažą patalpą, iš kurios nebebuvo išėjimo. Bent jau pirmą akimirką taip atrodė, tačiau tada grindyse pastebėjau skylę ir, ilgai negalvodamas, puoliau į ją.
Dabar, po ilgesnio laiko, atrodo, kad ten apačioje, tamsoje ir drėgmėje, aš išbuvau visiškai nedaug, bet suprantu, kad tai klaidingas pojūtis. Nesinori prisiminti tų visų ilgų, nežinomybės ir kankinamos baimės kupinų valandų, dienų ir naktų, kurios prabėgo, kenčiant vis didesnį alkį ir troškulį ir vis dažniau galvojant, kad labiausiai tikėtina, jog iš ten jau niekada neištrūksiu. Galima būtų sakyti, kad išsigelbėti mane privertė per jėgą. Kažkurią naktį – nors tuo metu dar nenujaučiau, naktis tai ar diena, – į mano siaurąją požemio prieglaudą pradėjo veržtis vanduo. Tai tikrai buvo lietaus vanduo, aš pajutau jo kvapą, persmelktą gatvės ir stogų kvapų, ir aš gėriau – gėriau taip, kaip gali gerti tik ištroškę, ir vieną akimirką net nesuvokiau, kad bet kada galiu nuskęsti. Plaukti prieš srovę nebuvo lengva, kapsčiausi ir prunkščiau, šliejausi prie sienų ir kepurnėjausi, bet šaltas vanduo gaivino ir varė į priekį – aukštyn, kad ir kas ten manęs lauktų.
Be galo nustebęs išlindau siauru vandens nuotėkiu atgal į mūsų kiemelį. Iš karto jo visai nepažinau. Ten, kur kadaise buvo žalias samanų kilimas, dabar lietuje spindėjo akmeninis grindinys. Gyvenamojo pastato sienos buvo lygios ir neseniai nudažytos beveik baltai, o buvusi mokykla atrodė švari ir išpuošta. Bet tai dar ne viskas – daugelyje langų vėl spindėjo šviesa. Taigi žmonės sugrįžo į savo būstus, prieš tai iš pastogių išvarę mus. Po truputį ėmiau suvokti, kad tokį slaptą planą žmonės jau turėjo iš pat pradžių – pirmiausia sudaryti įspūdį, kad jie šią vietą palieka be priežiūros ir mūsų žiniai, o paskui greitai ir be gailesčio mus iš čia išguiti.
Tupėjau kiemelio viduryje, ant šalto grindinio šalo kojos ir uodega, lietus kiaurai permerkė kailį, bet man buvo nesvarbu – žiūrėjau į apšviestus antro aukšto langus ir jaučiau savyje bręstant ryžtą pradėti karą, atkeršyti, kad ir kiek man tai kainuotų.
Būste buvo apsigyvenusi dar visai jaunų žmonių šeima – šviesiaplaukė patelė plonomis ilgomis kojomis ir už ją nedaug žemesnio ūgio patinėlis. Jų migis kol kas dar nebuvo įrengtas – abu chaotiškai zujo ten ir atgal, pernešdami kažkokius daiktus. Traukė juos lauk iš rudų dėžių, apžiūrinėjo, vartė rankose, padavinėjo vienas kitam ir, nors aš to iš kiemelio negalėjau išgirsti, – atrodo, retkarčiais šūkčiodavo. Nors savo name, už langų stiklų ir balkono durų žmonėms tikriausiai atrodė, kad jie saugūs, šie – stebint juos iš lauko, atrodė visiškai neapsaugoti ir įveikiami. Žinoma, jei pavyktų prisėlinti prie jų kuo arčiau ir pasinaudoti jų silpnumu. Tą akimirką ryžausi tai padaryti. Nieko baisaus, kad kiemelyje likau vienas. Nieko, kad čia nebeturėjau kur dėtis. Nusprendžiau grįžti kiekvieną vakarą, stebėti ir kantriai laukti.
Žinoma, nebuvo lengva – maisto reikėjo ieškoti vietose, kurias savo nuosavybe jau laikė kiti. Retai sutikdavau ką nors iš mūsiškių, tačiau nei aš pasakojau apie savo planus, nei jiems norėjosi tokiam kerplėšai kaip aš ką nors pasakoti apie save. Sveiki, laba diena, kaip sekasi? – toks būdavo mūsų pokalbis.
Greitai įsidėmėjau, apie kelintą žmonės parsiranda į savo būstus. Tuo metu jau visada tupėdavau kiemelio viduryje – nepriklausomai nuo to, lijo, švietė saulė ar snigo. Miegoti eidavau tiktai tada, kai įsitikindavau, kad žmonės jau taip pat užmigę. Vis dėlto buvau pastebėjęs, kad užgesusi šviesa jų languose dar nereiškė, kad jie miega. Kartą, kai šviesa jau užgeso ir, akimirką palaukęs, jau rengiausi leistis į požemį, išgirdau atsidarant balkono duris. Jie abu išėjo į balkoną. Moteriškė vilkėjo kažką baltą ir ilgą, vyriškis buvo beveik nuogas, tiktai kažkuo prisidengęs juosmenį. Jie atsirėmė į balkono turėklus, o tamsoje žibėjo maži raudoni angliukai. Apie ką jie ten kalbėjo, girdėti negalėjau. Tačiau supratau, kad atėjęs metas veikti. Veržliai perbėgau kiemą – iš pradžių viena kryptimi, paskui priešinga, galų gale pradėjau sukti ratus. Ar jie iš tikrųjų manęs nepastebės? Pastebėjo.
„Žiūrėk, žiurkė!“ – pasakė žmogaus patelė. Su džiaugsmu išgirdau jos balse skambantį susijaudinimą ir pasibjaurėjimą.„Kur?“ – kitas žmogus manęs iš karto nepastebėjo.
„Ten, žiūrėk!“ – ji ištiesė ranką. „Fui, kokia didelė! Bjauru!“
„Tau baisu?“
„Paprasčiausiai bjauru. Ir tu dar sakai, kad čia viskas švaru ir sutvarkyta.“
„Galbūt įlindo iš gatvės?“
„Vis tiek. Juk jos nešioja visokias ligas. Įsivaizduok, kas mums bus…“
Neišgirdau, ką ji pasakė.
„Tu ką nors darysi, pažadi?“
„Ryt reikės pakalbėti su šeimininku“, – pasakė jis. Abu grįžo į butą. Aš dar akimirką palaukiau. Buvau uždusęs, širdis daužėsi ir nuo bėgimo, ir nuo džiaugsmingo susijaudinimo – galų gale tai prasidėjo. Taip pat atrodė, kad mano planas pasiseks.
Buvau girdėjęs, kad žmonių veiksmai lengvai nuspėjami ir valdomi – reikėjo tuo įsitikinti pačiam.
Aš stengiausi nepraleisti nė vieno vakaro ir greit pajutau, kad apie šių dviejų žmonių gyvenimą žinau gerokai daugiau nei apie savo ar į save panašių žygius. Galima sakyti, kad pradėjau gyventi jų gyvenimą, pats savąjį palikęs be priežiūros. Jei kartais man pasitaikydavo kokį vakarą praleisti – tokie atvejai buvo nepaprastai reti ir dažniausiai turėjo kokią rimtą priežastį, pavyzdžiui, dėl ligos, – manęs ilgai neapleido įtarimai, kad galėjau praleisti ką nors ypač reikšminga ir kaip tik tą vakarą būčiau sužinojęs apie žmones kai ką ypatinga, ko niekada daugiau sužinoti nepavyks. Kartą smarkiai išsigandau, kai jų būsto langai buvo tamsūs beveik dvi savaites – mano galvoje sukosi visokie šiurpūs vaizdai. Įsivaizdavau, kad galbūt abu pateko po mašina arba apsinuodijo sugedusiu maistu, bet po to jie vėl sugrįžo, ir supratau, kad, labiausiai tikėtina, jie buvo leidęsi į kažkokias klajones. Jau mačiau juos ir apsirengusius, ir beveik nuogus, buvau matęs juos ką tik atsibudusius rytą, mačiau, kaip jie ruošia ir valgo savo valgius, kaip glamonėjasi ir kaip kartais gana garsiai, mosuodami rankomis, rėkia vienas ant kito – ir tai man suteikdavo didžiausią džiaugsmą. Nors šitas rėkavimas kartais prasidėdavo nei iš šio, nei iš to, greitai pastebėjau, kad kivirčą išprovokuoti galiu ir aš. Likdavo tik sulaukti, kol jie pažiūrės pro langą arba išeis į balkoną, perbėgt per kiemą, ir baigta!
„Aš juk sakiau, kad bjauriuosi žiurkėmis!“ – patelės balsas darėsi vis šaižesnis.
„Na taip, bet ką daryti“, – tyliai burkavo patinėlis.
„Bet juk tu sakei, kad kalbėsi su šeimininku.“
„Jau kalbėjau.“
„Tai kodėl jis nieko nedaro?“
„Žadėjo daryti.“
„Pažiūrėk – laksto visai čia pat.“
„Pakalbėsiu.“
„Tu visada taip sakai – pakalbėsiu, pakalbėsiu, bet prasmės jokios“, – patelė piktai pasisuko ir įėjo atgal į namus.
„Ką nors sugalvosiu“, – dar pasakė patinėlis, nors moteriškės arti jau nebuvo.
„Tu visada taip sakai – sugalvosiu, sugalvosiu! – skambėjo iš būsto. – Tai būtum ėmęs ir ką nors sugalvojęs! Lyg ten kažką baisiai reikėtų sugalvoti! Nežinia kodėl kiti susitvarko su žiurkėmis, tiktai tu negali!“
Na, aš jau aiškiai žinojau, kad mano planas po truputį įsikūnija. Kartą patelė į balkoną išėjo viena. Atsirėmusi į turėklus ji rūkė, žiūrėjo žemyn ir mūsų žvilgsniai susidūrė. Kokią akimirką ji nieko nesakė ir nejudėjo. Tačiau greitai išsitiesė ir įėjo į kambarį.
„Įsivaizduoji, ji tupi kiemo viduryje ir spokso į mane! Jei tu nieko nedarysi…“ – negirdėjau, ką ji pasakė, nes balkono durys triukšmingai užsitrenkė. Po dviejų dienų jie prie langų ir stiklinių durų pakabino užuolaidas, ir nors jos buvo nevisiškai permatomos, per audinį stebėti juos jau nebuvo taip paprasta. Tai, žinoma, sukėlė nusivylimą, bet tada atėjo vasara ir būtent ji padovanojo man vieną dar nebuvusią galimybę. Keistą sujudimą kiemelyje pastebėjau jau popietę, kai, būdamas nekantrus, iškišau nosį šiaip sau pasižiūrėti. Kieme, be jų abiejų, buvo dar keli žmonės – viename kampe stovėjo metalinis indas su kojelėmis, jame kūrenosi ugnis. Ten pat buvo išneštas stalas ir kelios kėdės. Ant stalo patelės dėjo įvairius viliojamai kvepiančius valgomus ir geriamus daiktus. Jutau, kad ten yra ir visokių sūrių, ir mėsos, ir, žinoma, duonos. Ant būsto balkono buvo padėta dėžė, iš kurios skambėjo tai, ką žmonės mėgsta vadinti muzika, – per savo gyvenimą girdėjau gan daug šitokio triukšmo, todėl galiu drąsiai tvirtinti, kad tai dar nebuvo pats beprotiškiausias atvejis.
Pamažu kieme jų rinkosi vis daugiau ir daugiau, valgių kvapas viliojo vis smarkiau, triukšmas augo. Supratau, kad metas veikti. Giliai įkvėpiau oro, atsispyriau, pašokau ir puoliau bėgti. O, kaip aš bėgau! Taip niekada nebėgau. Pirmiausia šoviau tiesiai ant stalo, aukštyn per koją ir išilgai per viską, kas ten buvo sudėta, – ten buvo indai su bulvių salotomis, maži sumuštiniai, rauginti agurkai, šviežios daržovės, marinuota lašiša, įdaryti kiaušiniai, nedideli kotletukai ir sūdyti grybai. Ir tai dar ne viskas – kitame stalo gale buvo padėklas su pyragaičiais ir tortas. Taikiausi tiesiai į jį – ant kiemo jau nusileido ūksminga prieblanda, ir joje balta grietinėlė spindėjo kaip ryškus ir viliojantis švyturys.
Mane pastebėjo, kai tik patekau ant stalo.
„Gelbėkit, žiurkė!“ – suspigo viena patelė, kuri tuo metu stovėjo prie stalo ir bandė šakute išskirti du sulipusius lašišos gabalėlius. Aš įlindau tarp pakeltų lašišos gabalėlių ir tų, kurie dar buvo likę lėkštėje, tiesiog pranėriau. Tada įšokau į salotas ir puoliau pirmyn.
„Kur?!“ – atsiliepė kita patelė.
„Ten, žiūrėk!“
„Darykite ką nors!“
„Padėkit!“
„Fui!“
„Jų čia daug!“ – suriko kažkas. Tai, žinoma, nebuvo teisybė, bet kaip tik tokį įspūdį buvau norėjęs sukurti. Perbėgęs per stalą ir dingęs pastalėje, išnirau iš po staltiesės krašto kitoje pusėje ir puoliau į kepimui paruoštos mėsos dubenį šalia rūkstančios ugnies dėžės. Įlėkęs į jį, nusiverčiau kūliais iki kiemo kampo, o tada puoliau atgal – skersai į priešingą kampą, pro visą būrį žmonių, kurie, pastebėję mane ar galbūt tik įsivaizdavę, kad mato, šokinėjo į dešinę ir kairę, grūdosi vienas ant kito, rėkė ir žvėriškai spiegė. Kažkas mane bandė sulaikyti, partrenkti ar suspausti – pavojingai arti dundėjo sunkūs batai, vienas jų net įsigudrino užminti ant paties uodegos galiuko, į grindinį dužo stiklai, kažkas krito ir riedėjo. Su triukšmu atsilapojo viršutinių aukštų butų langai, pro juos kaišiojo galvas smalsuoliai.
„Ar baigsite siautėti?“ – užriko kažkas iš viršaus. „Matyt, reikės iškviesti policiją.“
Nelaukiau nei policijos, nei kol kuris nors iš kiemo svečių mane sumindys – sprukau atgal į vandens nuotėkį ir iš ten klausiausi, kaip pamažu siautulys rimsta ir stoja tyla. Tiktai tada drįsau išlįsti į paviršių. Stalas, ugnies dėžė ir kėdės buvo nunešti, sudaužytų indų šukės sušluotos, ir tiktai kai kur tarp grindinio akmenų žibėjo smulkios stiklo šukės. Radau kelis žalius žirnelius ir porą kumpio gabalėlių. Antro aukšto balkono durys buvo praviros, patinėlis stovėjo nugara į mane, patelė buvo kambaryje.
„Tu gerai žinai, kad dariau viską…“ – ištarė jis. Ką jam atsakė patelė, negirdėjau.
„Jeigu manai, kad aš kaltas – gerai, prašau atleisti“, – pasakė jis.
Aš vėl negirdėjau atsakymo.
„Na, bet ką, tavo manymu, turėjau padaryti?“ – visiškai tyliu balsu paklausė jis.
„Bet tai buvo mano gimimo diena!“ – užriko patelė ir, atrodo, pravirko. Patinėlis neatsakė, jis pasisuko, ir man pasirodė, kad visiškai trumpam mūsų žvilgsniai susitiko. Galbūt tamsoje spindėjo mano akys. Aš pasitraukiau giliau į kiemo kampą, o patinėlis piktai sudavė per balkono turėklus.
Tą vakarą užmigau jausdamas tikrą pasitenkinimą, bet kitą dieną manęs laukė nemaloni staigmena. Antrame aukšte atsirado šuo. Dar visiškai jaunas ir kvailas, tačiau tikrai nemažas – net baisu pagalvoti, koks jis išaugs. Jis buvo išėjęs į balkoną ir, pastebėjęs mane, kvailai vizgino uodegą. Porą kartų perbėgau kiemą, ir šuo žvaliai amtelėjo.
„Kas tau yra? Ko loji?“ – paklausė patelė ir išėjo į balkoną. Aš tyčia dar kartą perbėgau per kiemą.
„Ciuc! Ciuc! Žiurkė! Saugok!“ – pasakė patelė šuniui, šis dar kartą amtelėjo, o ji visaip jį glostė ir kasė. „Geras šuo, geras šuo!“
Bjauru žiūrėti.
Jie ėmė vesti šunį į kiemą. Jis ten šlapinosi, kartais tuštindavosi ir, tikriausiai užuosdamas mano pėdsakus, išuostinėdavo visus kampus, bet aš, žinoma, tuomet nesirodžiau. Iš savo slėptuvės išlįsdavau tik tada, kai jie būdavo sugrįžę į savo būstą. Atsitūpdavau kiemo viduryje ir laukdavau. Savo ruožtu jie, atrodo, jau laukdavo mano pasirodymo. Arba priešingai – tikėjosi, kad aš kurią dieną dingsiu. Jie kiekvieną vakarą prieidavo prie lango arba išeidavo į balkoną ir pažvelgdavo žemyn.
Vasaros pabaigoje jų šuo, – beje, šunį žmonės dėl man nežinomos priežasties vadino Lokiu, – jau buvo gerokai paaugęs, ir kartais jie mėgdavo išleisti jį į kiemą vieną patį. Tai suteikė man galimybę, kurią nutariau išnaudoti ir pabandyti rasti bendrą kalbą su šuniu. Žinoma, labai bijojau, šiaip ar taip, Lokys iš pusdidžio šunėko jau išaugo į nemažą šunį, tačiau per savo ilgą gyvenimą turėjau reikalų su visokiais pavojais, todėl nusprendžiau, kad kaip nors ir šį kartą išnešiu sveiką kailį. Pastebėjęs, kad Lokį vieną patį į kiemą jie išleidžia savaitgaliais, sekmadienio rytą jo jau laukiau. Durys prasivėrė, ir jis sparčiai, nagais braižydamas grindinio akmenis, išbėgo laukan. Tupėjau kiemo pakraštyje ir nejudėdamas laukiau. Dalykiškai pačiurenęs, Lokys prikišo snukį prie žemės, suprunkštė, pakėlė galvą ir pamatė mane. Kokią akimirką žiūrėjome vienas į kitą, o tada jis ėmė vizginti uodegą. Aš nieko nedariau. Lokys lėtai, vis smarkiau vizgindamas uodegą, priėjo prie manęs. Nejudėjau. Žinojau, kad šitokią akimirką svarbiausia išlaikyti orumą, ėmęs blaškytis viską kaipmat sugadinčiau. Lokys išleido labai keistą garsą, lyg duslų cyptelėjimą, ir priėjo labai arti. Šlapias snukis buvo taip prikištas, kad visiškai uždengė vaizdą į kiemą. Jo nasrai tokie dideli, kad galėtų nuryti mane dviem kąsniais – bet prieš tai, žinoma, jis mane pervertų savo baisiomis baltomis iltimis. Liežuvis priminė gyvą mėsos gabalą, kuris tai išsprūsdavo iš pravertų nasrų, tai vėl pasislėpdavo. O dar tas bjaurus dvokas – šuo karštligiškai kvėpavo, ir sulig kiekvienu jo iškvėpimu per mane ritosi atbaidantis dvokas. Bet aš viską iškenčiau ir net įsigudrinau labai lengvai krustelti uodegą. Šuo nustojo kvėpuoti, susičiaupė, nosis išplėstomis šnervėmis dar priartėjo. Mūsų nosys beveik susilietė. Jis mane apuostė. Aš sulaikęs kvėpavimą apsimečiau, kad apuostau jį.
„Loky, fu! Paimk! Ciuc! Paimk!“ – pasigirdo iš viršaus. Šuo dėbtelėjo. Balkone buvo jo šeimininkė.
„Saugok! Paimk! Kas ten yra?! Paimk!“
Bet Lokys neklausė. Jis pažvelgė į mane, pakreipė galvą, pavizgino kvailą uodegą, tada vėl dėbtelėjo į šeimininkę ir jos garbei taip pat truputį paplakė uodega. Aš iš karto pamačiau, kad šitas – šeimininkei skirtas – uodegos vizginimas buvo kupinas sumišimo. Lokys vėl atsigręžė į mane, pasitraukė keletą žingsnių, pašoko vietoje ir žvalinančiai amtelėjo: „Au!“ Aš nejudėjau. „Au!“ – pakartojo jis, ir dabar, stengdamasis pamėgdžioti jo judesius, pašokau ir aš. Tai šuniui akivaizdžiai patiko, nes jis jau pašoko aukščiau ir sulojo du kartus: „Au-au!“
„Loky, paimk! Paimk!“ – žmogaus patelė vis dar bandė šunį užsiundyti, bet Lokys jos jau nebeklausė. Kad šuo gali būti taip neapsakomai kvailas – net jei kas man tai būtų pasakojęs, – tikrai nebūčiau patikėjęs. Kad užmirštų savo šeimininkę, jam reikėjo tiek nedaug – užteko pasirodyti vienai senai žiurkei ir šuo buvo pasiruošęs praleisti visą likusią dieną su savo išgalvotais žaidimais.
„Tai daryk ką nors! Vesk jį į viršų! – girdėjau šeimininkės balsą. – Jį gali sukandžioti! Gal ta žiurkė pasiutusi!“
Labai jau negražus įžeidimas. Vien tik dėl to, kad kas nors tau nepatinka, nereikia jam priskirti nesamų ligų. Todėl, prieš jiems paimant šunį, aš staigiai šoviau į priekį, pašokau ir įsikabinau jų Lokiui į nosį. Nestipriai, tik truputį, bet kas nežino, kad būtent nosis skauda smarkiausiai. Lokys sukaukė, metėsi į šoną, aš nuskridau, atsitrenkiau į grindinį ir nuriedėjau. O šuns šeimininkė tik rėkė ir aimanavo: „Aš tau sakiau! Matei! Ta žiurkė jam įkando! Ji tikriausiai pasiutusi! Skambink veterinarui, mes turime jį vežti pas veterinarą!“
Patinėlis šių riksmų tikriausiai negirdėjo – jis jau skuodė laiptais žemyn ir išbėgo į kiemą. Lokys, lyg nieko nebūtų įvykę, lakstė šen bei ten ir, garsiai šnopuodamas savo tikriausiai visada perštinčiu šnipu, uostinėjo savo ir mano pėdsakus, o aš tuo tarpu jau buvau grįžęs į vandens nuotėkį.
Galima sakyti, kad nuo tos dienos mudu su Lokiu susidraugavome. Įsikabinimo į nosį jis nepalaikė piktu. Žinoma, jei tik galima draugais laikyti būtybes su tokia skirtinga kilme, patirtimi, gyvenimo sąlygomis ir protu. Susitikę kieme, mes visada „pažaisdavome“ – aišku, Lokys visiškai rimtai tai laikė nekaltais žaidimais, o man buvo svarbu, kad šituos žaidimus ir draugystę pastebėtų Lokio šeimininkai.
Nežinau, kas jų būste darėsi žiemą, nes šaltuoju metu visi langai ir balkono durys buvo uždaryti, bet pavasaris atnešė malonių permainų. Vieną pirmųjų šiltų pavasario vakarų tupėjau kiemo viduryje, ir iš žmonių būsto nuskambėjo riksmas.
„Aš to daugiau nepakęsiu…“ Pagrindinis rėksnys buvo patelė. Patinėlio atsakymas skambėjo kaip neaiškus murmėjimas.
„Tu tikriausiai nori, kad aš čia uždusčiau!“
„Palik mane ramybėje!“
„Neliesk manęs!“
„Tu man bjauri!“
„Negaliu pakęsti!“
„Aš tavęs nekenčiu!“
Kažkas buvo nuversta ar sudaužyta, trinktelėjo durys ir stojo tyla. Kad ir kas ten įvyko, jutau, kad tai reikšminga.
Vakare išvedęs į kiemą Lokį, jo šeimininkas stovėjo prie pat durų ir rūkė. Jis atrodė sukumpęs ir liūdnas. Iš savo slėptuvės tą vakarą neišlindau. Kitą dieną Lokys kiemelyje nepasirodė. Ir dar kitą, ir dar. Supratau, kad galbūt daugiau jo niekada nepamatysiu. Atrodė liūdna – kad ir kokia nelygiavertė ir absurdiška buvo mūsų draugystė, vis dėlto tai bent šiokia tokia kompanija, nes likusį laiką aš tik stebėjau antrame aukšte gyvenančius žmones ir, galima sakyti, lėmiau jų likimą.
Praėjo kelios savaitės, žmonių būsto langai vakarais liko tamsūs, balkono durys – uždarytos. Porą kartų iš smalsumo pasirodžiau kieme ir šviesiu paros metu, bet ir tada languose nepastebėjau jokio judėjimo. Be to, saulės šviesoje įžvelgiau, kad langų rėmai nuo miesto dulkių jau gerokai apsinešė. Tai buvo visiškai keistas pojūtis. Negaliu neigti, mano tikslas buvo atkeršyti žmonėms už suniokotą mūsų kiemą, už sužlugdytus gyvenimus. Tačiau žaliomis samanomis apaugęs kiemas ir gyvenimas jame jau atrodė kažkas tolima, nepasiekiama, ko galbūt net niekada nebuvo. Visas mano gyvenimas – šie vakarai kieme ir žmonių stebėjimas. Jokio kito gyvenimo jau neturėjau. Žmonių patinėlis pasirodė dar kartą. Tai įvyko vėlų vakarą, kai maniau, kad žmonės savo būstą paliko amžiams, ir šviesos antro aukšto languose daugiau niekada nepamatysiu. Jau ketinau grįžti į savo požemį, kai viename lange šviesa vis dėlto užsidegė. Nors pačių žmonių nemačiau. Po kurio laiko šviesa vėl užgeso, balkono durys atsidarė ir jis išėjo į balkoną. Vienoje rankoje laikė taurę, kitoje butelį. Butelį jis pastatė sau prie kojų, atsirėmė į turėklus ir ėmė žiūrėti žemyn į kiemą. Išgėręs iš taurės užsirūkė ir pastebėjo mane.
„Tai mes čia“, – pasakė jis. Praėjo nemažai laiko, kol suvokiau, kad jis galbūt kalba su manimi.
„Na, ko žiūri?“ – paklausė jis. „Liūdi savo draugelio? Lokys čia jau negyvena. Veltui jo lauki. Ir jo šeimininkė čia negyvena. Lauki jos ar nelauki. Taip, mes jau likome vieni patys. Ir tu, ir aš. Taip jau yra.“
Vyriškis ištuštino ir vėl pripildė taurę.
„Nori ko nors valgyti?“ – paklausė jis, padėjo ant žemės taurę ir įėjo į būstą. Po akimirkos sugrįžo, pastatė balkone kėdę ir kažką man numetė. Ant grindinio priešais mane pliaukštelėjo nemaža riekė rūkytos dešros. „Imk, nebijok!“
Atidžiai apuosčiau dešrą. Pernelyg jau įtartinos tokios netikėtos žmonių dovanos.
„Ėsk, ėsk, neapnuodyta. Nesu jau koks nors žvėris“, – pasakė jis ir trumpai susijuokė.
Atsargiai patraukiau dešrą į savo pusę ir paragavau. Visai normali dešra.
„Na, matai? Juk sakiau“, – žmogus užsirūkė dar vieną cigaretę.
„Dabar mums abiem bus šventė. Taip sakant, atsisveikinimo balius. Matysi, kokie bus tavo nauji kaimynai. Ir apskritai ar šiais laikais bus. Ar bus koks, kuris tave čia šitaip vaišins dešra. Pažiūrėk, pusė namo ir taip tuščia, šeimininkas niekam negali išnuomoti. Niekas neturi pinigų, visiems krizė. Krizė visais frontais. Tu tiktai nemanyk, kad viskas per tave. Tik neišpuik. Arba nepradėk kankintis dėl kaltės jausmo ar sąžinės graužimo. Tu esi tiktai žiurkė, todėl aš net nežinau, ar supranti, ką aš tau dabar pasakoju. Nors koks skirtumas – supranti mane ar ne.“
„Suprantu, suprantu!“ – norėjosi sušukti, bet žinojau, kad mano riksmo žmogus nei išgirs, nei supras. Todėl tiktai pavizginau uodegą ir apsukau nedidelį ratą per kiemą.
„Na, matai, mano tiesa, – pasakė žmogus. – Tu visiškai nesiklausai.“
„Klausausi, klausausi!“ – norėjau atsakyti. Atsistojau ant užpakalinių kojų ir pasistiebiau į jo pusę.
„Aš apie tave nieko nežinau, neturiu nė supratimo, ar tu senas, ar sena, aš net nežinau, ar tu patinėlis, ar patelė, nežinau, ar turi vaikų, nieko nežinau. Taip, kaip tu nieko nežinai apie mane – neturi supratimo, koks mano vardas, nežinai, kuo aš užsiimu, nesupranti, kodėl dabar sėdžiu čia ir kalbuosi su tavimi. Juk tai juokinga – kalbėtis su kiemo žiurke!“
Bet vyriškis nesijuokė.
„Ar žinai, kodėl nupirkau Lokį? Lokį nupirkau ir padovanojau jai, nes per kvailumo man atrodė, kad tai galbūt ką nors pakeis. Matai, mudu neturėjome vaikų. Ne todėl, kad nenorėjome, ne, buvo kaip tose pasakose – kartą gyveno senelis su senele… ir jie neturėjo vaikų. Nors ką aš čia dabar tau kalbu – ką tu gali žinoti apie pasakas! Tai buvo bendra nelaimė, kuri po truputį sugraužė mus, kiekvieną atskirai. Kol pradėjome kaltinti vienas kitą, o galų gale ir kitus – kaimynus, kurie triukšmauja laiptinėje, gydytojus, taip, taip – net tave čia, kieme. Kartą ji man taip ir pasakė: „Ar žinai, kas yra ta žiurkė? Ta žiurkė yra viso blogio šaknis – mes turime ja atsikratyti, ir vėl viskas bus gerai.“ Tai, aišku, buvo kvailystės, bet kurį laiką buvau pilnas ryžto šį jos norą išpildyti. Kol suvokiau, koks kvailas ir erzinantis yra šis sumanymas, taip jai ir pasakiau. Tačiau tuo metu viskas jau buvo susipynę. Mes miegojome atskirose lovose, valgėme kiekvienas savo pusryčius ir vakarienę, į butą grįždavome ir iš jo dingdavome paslapčia, kad niekas to nepastebėtų. Nežinau, kaip tai būtų pasibaigę kitu metu, nors nesunku nujausti, bet viską smarkiai pagreitino vadinamoji ekonominė krizė. Pirkdami šį butą, mes, žinoma, ėmėme kreditą. Dvidešimt penkeriems metams. Gaudavau gerą algą, galėjome tai sau leisti. Tačiau tada per vieną akimirką nebeliko nei darbo, nei algos. Žinau – ką nors būtume galėję drauge sugalvoti, bet mūsų gyvenimas jau buvo susiraizgęs, patys jį sukomplikavome, tad susitarti dėl ko nors jau nebuvo įmanoma. Ji su Lokiu išvažiavo pas tėvus, aš likau čia – iki tol, kol reikės išsikelti, nes butą teks atiduoti bankui. Štai taip, senuk. Ar senute. Kad ir kokia tu ten žiurkė.“
Vyriškis ištuštino taurę, nukratė į kiemą paskutinius lašus ir įėjo į butą.
Nuo to laiko jo nemačiau. Ir jo būstas, ir visi kiti namo butai yra neapgyvendinti ir tušti. Pustuštis yra ir buvusios mokyklos pastatas, tiktai dieną kai kuriuose languose pastebimas nedidelis judėjimas. Vis dėlto vakarais mėgstu sugrįžti į mažąjį išgrįstą kiemą. Kartais dangus būna apsiniaukęs, kartais lyja arba sninga, o kartais aukštai, juodoje tamsoje matyti žvaigždės. Žvaigždžių tiek daug ir jos atrodo taip toli, kad mane apima nuostaba ir savotiškas susijaudinimas, toks drebulys nuo snukučio iki uodegos galiuko. Tokiomis akimirkomis mėgstu pagalvoti, kaip dažnai gali būti klaidingas iš tolo įgytas suvokimas apie nežinomus dalykus. Tu taip tupi, žiūri į apšviestus langus arba žvaigždes tolumoje, ir atrodo, kad matai ir supranti kažką viena, nors iš tikrųjų yra visiškai kitaip. Nes aš esu – tiktai kiemo viduryje tupinti žiurkė, ir kodėl turėčiau ką nors suprasti ir spręsti apie visus šiuos tolimus ir nepasiekiamus dalykus? Tačiau tai nereiškia, kad taip pat kažkas – kad ir šie žmonės – negalėtų spręsti apie mane. Nežinau, kažkokios juokingos mintys ėmė lįsti į galvą. Galbūt taip yra todėl, kad esu jau gerokai senstelėjęs.
Jon Fosse. Alesė
2013 m. Nr. 5–6
Iš norvegų k. vertė Alma Ločerytė Dale
Romanas
Matau kambaryje ant kanapos gulinčią Signę, jos žvilgsnis slysčioja įprastais daiktais: senasis stalas, krosnelė, malkų dėžė, senosios sienos, didysis langas į fjordą, ji žiūri, bet jų nemato, nes viskas lyg ir taip pat, kaip buvo, niekas nepasikeitę, bet ne, vis dėlto pasikeitę, galvoja ji, jam dingus ir prapuolus, viskas nebe taip, kaip buvo, ji tik yra čia ir jos nėra visai, slenka diena po dienos, naktis po nakties, ji tik stebi iš lėto, nei kas ją jaudina, nei kas domina, nelabai susigaudo, kuri šiandien diena, galvoja ji, taip, veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, metai – 2002-ieji, tiek dar žino, bet datas ar dar ką panašaus ji pametė, ir kam tai? ar tai svarbu? galvoja ji, ir tegu sau, tegu, juk ji gali būti rami, visa savyje, kaip prieš jam dingstant, bet kai tik persmelkia mintis apie jo dingimą tą antradienį, lapkričio pabaigoje 1979-aisiais, tučtuojau gilsteli širdį, ji vėl nugrimzta gilyn ir viršum jos užsilieja tuštuma, galvoja ji ir, žvelgdama į priemenės duris, mato jas atsiveriant ir tarpduryje išvysta save, mato, kaip užveria duris ir nueina į kambario vidurį, kaip stabteli, nukreipia akis į lango pusę ir ten pastebi jį, jis stovi ir žiūri į tamsą, stovėdama kambaryje ji mato, kaip jis spitrija į tamsą, mato ilgus juodus jo plaukus ir savo pačios nertą juodąjį megztuką, kurį jis beveik visada velkasi per šalčius, taip ir stovi, galvoja ji, stovi kone susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa, galvoja ji, susiliejęs taip, jog įėjusi ne iškart jį pastebėjo ir nors iš anksto nieko apie tai negalvojo, nieko mintyse sau nesakė, bet jai buvo aišku, kad jis ten stovės, galvoja ji, o juodasis megztukas bus susiliejęs su tvyrančia už lango tamsa ir regėsis, tarsi jis – tai tamsa, o tamsa – tai jis, bet kai įėjo ir pamatė jį šitaip stovintį, galvoja, jai vis dėlto pasirodė, jog išvydo kažką neįprasta, ir tai keista, nes šitaip prie lango jis stoviniuoja dažnai, tik jinai to nemato, galvoja ji, o jei ir mato – nekreipia į tai dėmesio, nes tas stoviniavimas yra toks įprastas, kaip ir visa kita, kas tiesiog yra šalia jos, ir tiek, bet kai šįkart įėjo į kambarį ir pamatė jį ten stovintį, pamatė jo juodus plaukus, paskui juodąjį megztuką – štai ir šįkart, galvoja ji, stovi ir žvelgia į tamsą, na, kodėl? galvoja ji, kodėl gi jis taip stovi? bent jau būtų į ką žiūrėti, būtų galima suprasti, bet juk žiūrėti nėra į ką, už lango vien tamsa, švininė, veik neperregima tamsybė, taip, pasitaiko, kad čia užklysta kokia pravažiuojanti mašina žibintais apšviesdama kelio atkarpėlę, bet daug jų nepasirodo, bet juk pati norėjo, juk norėjo gyventi tokioje vietoje, kur negyvena niekas kitas, kur juodu dviese, Signė ir Aslis, vienui vieni, norėjo gyventi visų apleistame užkampyje, ten, kur pavasaris visada pavasaris, ruduo – ruduo, ten, kur žiema visada žiema, vasara – vasara, štai tokioje vietoje ir norėjo gyventi, galvoja ji, bet dabar, kai aplink viena tamsybė, kamgi stovėti ir žiūrėti į ją? kodėl? kodėl jis nuolat stovinėja šitaip, nors žiūrėti nėra į ką? galvoja ji, o, kad jau imtų pavasarėti, galvoja ji, kad jau ateitų pavasaris, o su juo – šviesa ir šiltesnės dienos, kad pieva sužydėtų gėlytėmis, medžiai imtų skleisti lapus, nes šitokios tamsos, šitokios nesibaigiančios tamsybės ištverti nebeįmanoma, galvoja ji, bet tikriausiai jau reikia ką nors jam pasakyti, galvoja ji, ir besidairant po kambarį jai pasirodo, kad kažkas lyg ir ne taip, kaip buvo, galvoja ji, ne, viskas taip, kaip visados, niekas nepasikeitė, tai kodėl ji pamanė, kad pasikeitė? galvoja ji, kodėl kas nors turėtų pasikeisti? iš kur tokia mintis? mintis apie kažkokias permainas? galvoja jinai, juk jis stovi priešais langą beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, bet pastaruoju metu kas jam darosi? gal kas nutiko? gal jis pasikeitė? kodėl tapo toks nekalbus? bet toks, na, toks tylus jis buvo visuomet, galvoja ji, nieko kita ir nepasakysi – visada buvo nekalbus, kaip tik tai nekelia jokios nuostabos, toks jis yra, toks jo būdas, yra kaip yra, galvoja ji, o, kad dabar jis bent atsisuktų ir ką nors pasakytų, galvoja ji, nesvarbu ką, tačiau jis stovi kaip stovėjęs, lyg nebūtų matęs jos įeinant
Tai vis stoviniuoji, sako Signė
jis atsisuka, ir ji mato, kad jo akyse taip pat tvyro tamsa
Tai jau taip, stoviniuoju, sako Aslis
Nelabai yra į ką žiūrėti, sako Signė
Ne, visai nėra į ką, sako Aslis
ir nusišypso jai
Taigi, vien tamsa, sako Signė
Vien tamsa, sako Aslis
Tai į ką gi žiūri, sako Signė
Nežinau, į ką, sako Aslis
Bet juk stovi prie lango, sako Signė
Taip, išties, sako Aslis
Bet į nieką nežiūri, sako Signė
Ne, sako Aslis
Tai kodėl gi ten stovi, sako Signė
Pamaniau, sako ji
Man pasirodė, gal apie ką nors galvoji, sako ji
Apie nieką negalvoju, sako Aslis
O į ką žiūri, sako Signė
Į nieką nežiūriu, sako Aslis
Žiūri, bet nežinai, į ką, sako Signė
Ne, sako Aslis
Stovi, ir tiek, sako Signė
Taigi, stoviu, ir tiek, sako Aslis
Taigi, kad stovi, sako Signė
Ar tau tai nepatinka, sako Aslis
Ne, aš ne apie tai, sako Signė
Bet kodėl klausi, sako Aslis
Šiaip paklausiau, sako Signė
Taip, sako Aslis
Aš nieko neturėjau galvoje, tik šiaip paklausiau, sako Signė
Taip, sako Aslis
Stoviu, ir tiek, sako jis
Žmonės kalbasi, nors gal ir ne visuomet turi ką pasakyti, sako jis
Gal beveik niekada, sako jis
Kalba dėl kalbėjimo, taip jau įprasta, sako Signė
Taigi, sako Aslis
Juk reikia ką nors pasakyti, sako Signė
Taip jau įprasta, sako Aslis
Taip jau yra, sako jis
ji mato, kad jis lyg ir ne visai žino, ką daryti, kiek palaukęs, kilsteli ir nuleidžia vieną ranką, paskui pakelia kitą ir laiko ją pusiau sulenkęs priešais save, tada dar kartą kilsteli pirmąją
Apie ką tu galvoji, sako Signė
Konkrečiai apie nieką, sako Aslis
Apie nieką, sako Signė
Tai aš turbūt, sako Aslis
Taip, aš, sako jis
ir stovi žiūrėdamas į ją
Aš, sako jis
Aš, aš, taip, taip, aš turbūt, sako jis
Tu, sako Signė
Taip, sako Aslis
Tu turbūt, sako Signė
Aš, sako Aslis
Aš turbūt eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako jis
Ir šiandien, sako Signė
Manau, kad taip, sako Aslis
ir vėl nusisuka į langą, ji mato, kaip jis stovi beveik neišsiskirdamas iš lauke tvyrančios tamsos, mato, kaip priešais langą juoduoja jo plaukai, kaip juodasis megztukas susilieja su tamsuma
Ir šiandien, sako Signė
jis neatsako, ir šiandien plauks į Fjordą, galvoja ji, bet juk vėjuota, netrukus, ko gero, pradės lyti, bet argi jis to paiso: kad ir koks būtų oras, būtinai išplaukia su ta savo mažąja valtele, su ta irkline, medine valtimi, galvoja ji, ir koks malonumas irstytis po Fjordą su tokia nedidele valtimi? tikriausiai šalta ir šiurpu, o Fjordas visada fjordas – neramus, banguotas, gal ir smagu pasiirstyti vasarą, kai Fjordas tviskančiai mėlynas, kai mėlynai švyti jo vandenys, tada galbūt Fjordas ir gali vilioti, kai jo lygus paviršius tyvuliuoja saulės spinduliuose, ir aplinkui viskas mėlyna mėlyna, bet dabar, vėlyvą rudenį, kai jis pilkas, juodas, tiesiog bespalvis, kai šalta, kai netolygiai lūžta didžiulės bangos, o ką jau kalbėti apie žiemą, kai valties suoliukai apledėję, užpustyti sniegu, kai atrišant valtį reikia nuspardyti ledą nuo prišalusių virvių, žiemą, kai Fjordas išbaubėjęs, apsnigtas – kodėl tada? kuo tada jis taip vilioja? ne, ji to nesuvokia, galvoja ji, tai tiesiog nesuvokiama, galvoja ji, na, tarkim, išplauktų kartą kitą pažvejoti, išmesti tinklą ar dar ką, bet ne, jis irstosi kiekvieną dieną, būna ir dukart per dieną, kai tamsu, kai lyja, kai banguota ir šitaip visais metų laikais, o gal jis nenori būti kartu su ja? gal dėl to nuolat išplaukia? galvoja ji, o gal dėl kokios nors kitos priežasties? o ar jis nepasikeitė pastaruoju metu: retai būna linksmas, beveik niekada, pasidarė baugštus, vengia žmonių, jei kas užeina, traukiasi į pašalę, o kai reikia su kuo nors pasikalbėti, trypčioja nežinodamas, kur dėti rankas, nesumodamas, ką sakyti, visi aiškiai mato, kad jis jaučiasi lyg nesavas, galvoja ji, kas su juo darosi? galvoja ji, antra vertus, juk visados būdavo toks: užsisklendęs, tarsi manytų keliąs visiems daug rūpesčių, trikdąs vien savo buvimu, stovįs skersai kelio visiems, kas kažko nori, o jis viso to nesupranta, ir kuo toliau, tuo blogiau: anksčiau juk nevengdavo pabūti drauge su kitais, o dabar – vengia, dabar, kai be jos gretimai atsiranda kitų, jis tuoj pat pasišalina ir kiūto sau vienas
Plauksi į Fjordą, štai apie ką galvoji, sako Signė
Nieko negalvoju, sako Aslis
Negalvoji, sako Signė
Ne, sako Aslis
Nieko negalvoju, sako jis
Tik stoviu, ir tiek, sako jis
Tik stovi, ir tiek, sako Signė
Taip, sako Aslis
Kuri šiandien diena, sako Signė
Antradienis, sako Aslis
Antradienis, lapkričio pabaiga, 1979-ieji, sako jis
Metai lekia greitai, sako Signė
Neįtikimai greitai, sako Aslis
Šiandien antradienis, lapkričio pabaiga, sako Signė
Taip, sako Aslis
ir traukiasi nuo lango priemenės durų link
Išeini, sako Signė
Taip, sako Aslis
Kur, sako Signė
Pasivaikščioti, sako Aslis
Drausk nedraudęs, darysi savo, ir gana, sako Signė
Taigi, sako Aslis
ji mato, kaip jis nueina prie krosnelės, išsirenka pagalį ir pasilenkęs įkiša jį į ugnį, paskui atsitiesia ir žiūri į liepsnas, kurį laiką šitaip stovi stebėdamas jas, tada pasuka prie priemenės durų, ji mato, kaip ties rankena jo ranka tarsi sustingsta, lyg jis kažko abejotų ar delstų, ar čia jai reikėtų ką nors pasakyti? o gal jam? bet neprabyla nė vienas, ir jis nuspaudžia rankeną
Bene ruošiesi, sako Signė
Ne jau, ne, sako Aslis
ir patraukia į save duris, kai žengia per slenkstį, atrodo, lyg ir nori atsigręžti ir kažką jai pasakyti, bet tik užveria paskui save duris ir išeina, galvoja ji, sakyti nėra ko – jis tik atvėrė duris ir išėjo, galvoja ji, bet juk jie nesipyksta, sugyvena gražiai, artimesnių draugų kaip juodu negalima įsivaizduoti, niekada nežeidžia vienas kito žodžiais, tačiau kaip pamaloninti ją, jis veikiausiai nenutuokia, galvoja ji, jis dažnai nepasitiki savimi, nesumoja nė ką besakyti, nė ką bedaryti, bet kad dygėtųsi jos, to niekada nėra pajutusi, galvoja ji, tad kodėl gi jis visados veržiasi į Fjordą? su ta mažąja valtele, ta irkline medine valtimi, galvoja ji ir gulėdama ant kanapos mato save: stovi kambario viduryje, paskui eina prie lango, stabteli ir pažvelgia į lauką: šiek tiek prasiblaivė, stovėdama priešais langą galvoja ji, prašviesėjo, kiek tai įmanoma šiuo metų laiku, šviesos tiek, kad žiūrint akylai jau pradeda ryškėti juodai pilkas Dangus, o kitoje Fjordo pusėje – paūkanavęs pilkas Kalno siluetas, taip, tai jau galima įžiūrėti, galvoja ji, bet ten žemai, ant Didžiojo kelio, kas tenai darosi? kas ten stovi? kas jie? ir ką veikia? ar ten ir ji pati? išsigandusi? apimta nevilties? tarsi suskilusi, beišnykstanti? nejau ji taip atrodo? galvoja ji, kas gi tai? galvoja, ne, juk ji stovi čia, priešais langą, stovi ir žiūri, tai kodėl pasirodė, kad ji ten, žemai, ant Didžiojo kelio, tarsi suskilusi, kodėl taip atrodo ir iš kur tokios mintys? galvoja ji, ne, tai neįmanoma, juk ji stovi čia, priešais langą ir žiūri pro jį, bet nevalia šitaip stypsoti, o tai atsitinka dažnai, ji šitaip prastovi beveik visą laiką: tai dairydamasi į Didįjį kelią, tai į Mažąjį keliuką, taip jis pavadintas, galvoja ji, pavadintas Mažuoju keliuku, matyt, dėl to, kad švelniau skambėtų ar kad apskritai turėtų pavadinimą, taip ir liko – Mažasis keliukas, tai keliukas, kuris nuo Senojo namo veda į vieškelį, vadinamąjį Didįjį kelią, veda nuo jų namų, to seno puikaus namo, kur juodu gyvena, seniausios jo dalys skaičiuoja kelis šimtmečius, ilgainiui prie jo išdygo priestatų, atsirado ir kitų pakeitimų, ten ji pati nugyveno gal jau daugiau kaip dvidešimt metų, ne, nejau taip ilgai? ar tikrai taip ilgai? galvoja ji, vadinasi, bus kokie dvidešimt penkeri metai, kai juodu susitiko pirmą kartą, kai išvydo jį besiartinantį prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, kai ten ir tada, taip iš tikrųjų ir įvyko, kad ten ir tada viskas akimirksniu išsisprendė: nuo tada visados juodu, taip iš tikrųjų ir įvyko, nužvelgdama palei Fjordą siaura juosta vingiuojantį Didįjį kelią galvoja ji, tiktai jo niekur nesimato, galvoja ji žiūrėdama į Taką, kuris, perkirtęs Didįjį kelią, nubėga prie Užutekio su dūluojančia Valčių pašiūre ir toliau iki Prieplaukos, paskui ji apžvelgia plytintį Fjordą, kaip ir nekintantį, bet visada permainingą, tada pasižiūri į anapus Fjordo stūksantį juodširmį Kalną, kuris leidžiasi stačiai žemyn iš juduliuojančios drumzlinos padangės iki pirmųjų atšlaitės medžių – ir tie dabar juodi – o, kaip bus gera, kai jie sulapos, kai sutviskės jų žaluma, dar kartą pažvelgdama į Kalno pusę galvoja ji ir jai rodosi, kad nusileidęs žemyn Kalnas tarsi iškvėpia, ne, reikia liautis paikiojus, galvoja ji, – kalnai kvėpuoja – negirdėtas dalykas, kad kalnai galėtų kvėpuoti, galvoja ji, bet jai vis vien regis, kad pasiekęs pirmuosius atšlaitės medžius, gūbrius ir sodybvietes, pavienius trobesius, kur ne kur krūvon susimetusius namus, Kalnas tarsi iškvėpia orą, o žemai Fjordo pakrante raitosi siaura juosta – tai vingiuoja Didysis kelias, vietomis siekdamas patį Atoslūgos pakraštį, vietomis nutoldamas nuo Fjordo atšlaite aukštyn, o paskui ir vėl nusileisdamas iki jo, kol galop ištrūkęs iš kilpų, kiek pasviręs į pašlaičio pusę tarsi aptingęs jis užsisuka už Kalno ir dingsta, va taip, o dabar aplinkui kone juoda, taip būna vėlyvą rudenį, taip būna visą ilgą žiemą, galvoja ji, bet pavasarį, vasarą – viskas kitaip: aplinkui mėlyna ir skaisčiai žalia, viena priešais kitą išsiliejusios žydrutėlės Dangaus ir Fjordo plynės, sakytum, rungiasi, kurios švytėjimas ryškesnis, taip buvo ir taip bus per amžius, galvoja ji, bet kiek ilgai galima stoviniuoti priešais langą, galvoja ji, kodėl kur buvus nebuvus vis stoviniuoja čia? dabar nebegalima galvoti taip, kaip galvodavo anksčiau: esą koks skirtumas, ar stoviniuoji, ar darai ką nors kita, galvoja ji, bet lieka stovėti įbedusi akis maždaug į Fjordo vidurį ir tarsi prasmenga jame, gulėdama ant kanapos ji mato save stovinčią priešais langą, juk ir jis, galvoja jinai, juk ir jis dažnai stoviniuodavo šitaip, kaip ji dabar mato save stoviniuojančią, juk ir jis šitaip stovėdavo priešais langą, kaip dabar stovi ji pati, jis stovėdavo, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, suvisam išnykęs, juk ir jis šitaip stovėdavo ir vis žiūrėdavo ir žiūrėdavo, o už lango juodavo tamsa, ir jo beveik nebuvo galima atskirti nuo tos tamsos, o gal tamsos nuo jo, štai taip jinai mena jį, taip, būdavo, stovi, kol pagaliau tarsteli, kad ketinąs eit pasiirstyti, galvoja ji, bet pati niekada, beveik niekada neplaukdavo drauge, vanduo jos netraukė, galvoja ji, o gal reikėjo plaukti su juo dažniau? jei tą vakarą būtų buvusi kartu, gal taip ir nebūtų atsitikę? gal dabar jis būtų čia? bet šitaip galvoti nevalia, tai nieko nepakeis, galvoja ji, juk jai niekada nepatiko irstytis valtimi, o jam patiko, išsiirdavo į Fjordą kaip įmanydamas dažniau, nuolat, kasdien, dažnai dukart per dieną, galvoja ji, bet kad jis šitaip dingtų, prapultų, niekada nebegrįžtų, tiesiog išnyktų, o ji pasiliktų vienut vienutėlė, mat vaikų juodu taip ir nesusilaukė, gyveno dviese, tik ji ir jis, galvoja jinai, jis buvo čia ir staiga jo neliko; jis žengė artyn prie jos, prisiartino netikėtai su tais savo ilgais juodais plaukais, ji niekada nebuvo jo mačiusi anksčiau, o jis štai ėmė ir prisiartino prie jos, paskui, taip, taip, tikrai ne iš karto, kiek padelsusi, jinai atėjo į jo namus ir užsiliko, galvoja ji, pasiliko ten kartu su juo, ir šitaip tęsėsi daug metų, tačiau kaip jis kartą netikėtai prisiartino prie jos, taip netikėtai vienu kartu ir pradingo, ir dabar jau daug metų, kaip nėra jo mačiusi, ir niekas nėra matęs, jo tiesiog neliko, jis buvo čia ir staiga jo neliko, jis suvisam išnyko, bet ką jis tą dieną išeidamas pasakė? ką išeidamas pasakė? ar ką nors sakė? gal kad eina pasiirstyti po Fjordą? kaip buvo pratęs sakyti, gal sakė norintis paplaukioti su savo valtimi po Fjordą? gal ir sakė ką nors panašaus, kad einąs pažvejoti, ar dar ką, tikriausiai pasakė kažką, ką buvo pratęs sakyti, pasakė tai, ką dažnai sakydavo: įprastus žodžius ir sakinius, kurie nuolatos buvo kartojami, nuolatos sakomi, tikriausiai taip ir buvo, galvoja ji ir, pažvelgusi lango pusėn, mato save stovinčią ir žiūrinčią į lauką, paskui mato, kaip nuo lango nueina per kambarį, kaip paima pagalį ir pasilenkusi įkiša jį į krosnelę, kaip paskui atsitiesia ir žiūri į priemenės duris: šios atsiveria, ir tarpduryje pasirodo jis, įeina į kambarį ir užveria jas paskui save
Eisiu pasiirstyti po Fjordą, sako Aslis
Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė
Truputį prašviesėjo, sako Aslis
Taip, šviesiau šiuo metu ir negali būti, sako Signė
Šiaip ar taip, prašviesėjo tiek, kad jau galiu ir pasiirstyti, sako Aslis
Na, tu juk nelabai ir paisai, šviesu ar ne, sako Signė
Nelabai, sako Aslis
Eisiu kiek pasiirstyti, sako jis
Eisi, taigi, kad eisi, sako Signė
Ir kaip tau niekada nepabosta irstytis su ta valtimi, sako ji
Ko gero, pabosta, sako Aslis
Pabosta, sako Signė
Taip, sako Aslis
Tai kodėl gi išplauki su ta savo valtimi, juk nuolat išplauki, sako Signė
Išplaukiu, ir tiek, sako Aslis
Išplauki, ir tiek, sako Signė
Taip, sako Aslis
Didelio noro neturi, sako Signė
Ne, sako Aslis
Tai ar negalėtum likti namie, sako Signė
Šiaip jau, galėčiau, sako Aslis
Šiaip jau, šiaip jau, sako Signė
Matyt, man tiesiog patinka pasibūti valtyje ant vandens, sako Aslis
juodu nudelbia akis ir stovi šitaip
Tau nesibūna namie su manim, todėl, sako Signė
Ne, taip nėra, sako Aslis
Bet ta tavo valtis tokia maža, sako Signė
Man ji patinka, sako Aslis
Plaukioju su ja seniai, jau daug metų, valtis gera, suprask, tai puiki medinė valtis, sako jis
Gerai jau, gerai, suprantu, sako Signė
Bet aš manau, kad tai veikiau tik luotpalaikis, ir dar pavojingas, sako ji
Esu mačiusi gražesnių, sako ji
Man ta valtis patinka, sako Aslis
Bet ar negalėtum įsigyti didesnės, saugesnės, sako Signė
Nenoriu jokios kitos valties, sako Aslis
Kuo gi ypatinga ta tavo valtis, sako Signė
Pažinojau meisterį, kuris padirbdino ją specialiai man, sako Aslis
Tas žmogus visą gyvenimą statė valtis, pastatė ir man, sako jis
Kol meistravo ją, eidavau pasižiūrėti, sako jis
Taip, sako Signė
Juk tu tai prisimeni, sako Aslis
Taigi, sako Signė
Taip, valtį padirbdino Johanas iš Užutekio, sako Aslis
Taip, tas pats, toks jo vardas, sako Signė
Johanas iš Užutekio, visi jį taip vadino, sako Aslis
Jau daug metų kaip miręs, sako jis
Laikas skrieja greitai, sako Aslis
Visą gyvenimą Johanas iš Užutekio statė valtis, man sumeistravo vieną iš paskutiniųjų, sako jis
Bet ar tavoji ne mažesnė už tas, kokias jis paprastai statydavo, sako Signė
Taip, sako Aslis
Truputį mažesnė, sako jis
Norėjau, kad būtų mažesnė, sako jis
Kodėl, sako Signė
Tokia man gražesnė, sako Aslis
Bet ne tokia patikima, kaip kitos, sako Signė
Ne, ne tokia, sako Aslis
ji mato, kaip jis pasuka priemenės durų link
Išeini, sako Signė
jis stabteli ir žiūri į ją
Taip, sako Aslis
Betgi, sako Signė
Beje, sako Aslis
Tik pasivaikščiosiu, vėjas per stiprus, kad būtų galima irstytis po Fjordą, sako jis
Tai gerai, sako Signė
Tik pasivaikščiosiu, sako Aslis
Gerai, eik, pasivaikščiok, sako Signė
Baisus vėjas ir tokia tamsybė net dabar, šviesiausiu paros metu, sako ji
Taip, sako Aslis
ji žiūri, kaip jis išeina pro duris ir užveria jas, gulėdama ant kanapos ji mato save nueinančią į virtuvę ir pagalvoja, kad daug laiko praguli, arba praguli ant kanapos ar prastovi priešais langą, kaip ir tuomet, kai jis dar buvo čia, ir kodėl jinai nuolat mato jį įeinant į kambarį? ir kodėl save nuolat mato einančią nuo lango ir sustojančią kambario viduryje? kodėl nuolat mato save taip stovinčią ir kažką jam sakančią? kodėl girdi jį kažką jai sakant? ir save kažką jam sakant? kodėl taip yra? kodėl jis vis dar čia? juk jo nebėra, jis pradingo prieš daugelį metų, pradingo ir išnyko, bet jai vis dar atrodo, kad jis čia, ji juk mato, kaip atsiveria priemenės durys ir pasirodo jis, mato, kaip įeina į kambarį, girdi jį sakant tai, ką dažnai sakydavo, šitaip yra ir bus, nors išnykęs visiems laikams, jis tebėra čia: sako tai, ką visados sakydavo, vaikšto taip, kaip visados vaikščiodavo, vilki tai, ką visados vilkėdavo, galvoja jinai, o ji pati? ogi gulinėja ant kanapos arba stoviniuoja žiūrėdama pro langą, kaip visada stovėdavo ir žiūrėdavo, galvoja ji, taip, kaip anuomet, taip ir dabar ji stoviniuoja prie lango arba gulinėja ant kanapos, galvoja ji matydama save grįžtančią iš virtuvės, nueinančią prie lango ir ten sustojančią, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kad viso šito nebegali nei permanyti, nei ištverti, galvoja ji, kodėl taip yra? kodėl jai regis, kad jis gyvas, kad dabar eina žemyn Mažuoju keliuku, kaip visados anksčiau, kol dar nebuvo dingęs ir prapuolęs, kodėl praėjus tiek daug metų nuo to laiko, kai matė jį nueinantį Mažuoju keliuku, jai vis dar regis, kad štai dabar jis eina Mažuoju keliuku žemyn, galvoja ji, matydama save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią į tamsą, o ten, stovėdama priešais langą galvoja ji, ten regi jį nueinant Mažuoju keliuku, ant galvos užmaukšlinta senoji geltonos ir baltos spalvos kepurė, kad ir kaip būtų, jis vis tiek išplauks į Fjordą, galvoja ji ir, atsisukdama kanapos pusėn, mato save išsitiesusią, ne, taip negali būti! ji juk stovi prie lango, o štai mato save išsitiesusią ant kanapos, tokią pasenusią ir sunykusią, gerokai pražilusiais, bet vis dar ilgais plaukais, ir tik pamanyk: ji stovi čia, priešais langą, o pasisukusi kanapos pusėn mato save gulinčią seną ir žilą, galvoja ji ir pažvelgia krosnelės link, o ten išvysta save sėdinčią ant kėdės, dar tik to betrūko! galvoja, ji ne tik mato save gulinčią ant kanapos, susenusią ir žilą, bet taip pat regi save ant kėdės prie krosnelės neriančią juodąjį megztuką, kuriuo jis beveik visada vilki, apsivilkęs juo ir šiuo metu, galvoja ji ir žvelgia į savo ilgus, vešlius, kiek garbanotus juodus plaukus, sėdi ji ant kėdės ir žiūri į ugnį, o jos pirštai nesustodami neria juodąjį megztuką, kuriuo jis vilki kone visada, paskui ji vėl pažvelgia kanapos pusėn ir mato save gulinčią: plaukai nubalę, bet vis dar ilgi, nutįso ir pražilo šitaip begulinėjant, ir ji pasižiūri pro langą ir mato jį nueinant Mažuoju keliuku, jam ant galvos toji dvispalvė kepurė, kurią neseniai pradėjo nešioti, ir ji galvoja, kad toji kepurė baisiai negraži, o jis galvoja, kad dabar jam atsigręžti nesinori, jei atsigręžtų – tai tik pamatytų ją lange ryškiai apšviestą kambario šviesos, stovinčią ir žiūrinčią, todėl ir neatsisuks, nepažvelgs į jos pusę, o tik eis pasivaikščioti Didžiuoju keliu, šiandien ne laikas irstytis po Fjordą, vėjas per stiprus ir nepakankamai šviesu, nors dabar pats šviesiausias paros metas, netrukus vėl viską užklos tamsa, galvoja jis, šiandien geriau jau liks ant kranto, galvoja jis, antraip būtų reikėję pasakyti jai, galvoja jis, o pasivaikščioti irgi visai neblogai, pasukdamas į Didįjį kelią galvoja jis, kokia baisi vėlyvo rudens tamsybė, jau baigiasi lapkritis, šiandien kažkuris antradienis, lapkričio pabaiga, metai – 1979-ieji, ir nors tik popietė, bet taip tamsu, lyg būtų vakaras, taip jau esti šiuo metų laiku, vėlų rudenį, galvoja jis, veikiai bus tamsu visą parą, apie jokią šviesą negalės būti nė kalbos, galvoja jis, eiti gera, ėjimas jam patinka, galvoja jis, išsiruoši, aišku, sunkiai, bet kai jau pradedi eiti, pasidaro gera, jam patinka, ėjimas jam patinka, kai įsieini, kai jau kaip reikiant įsieini, randi savą ėjimo ritmą – tada gera, galvoja jis, tada rodosi, jog širdį užgulusios gyvenimo sunkybės lengvėja ir, įsiliedamos į judesį, sakytum, išlaisvina nuo to sunkaus, slegiančio, tiršto juodumo, kurio paprastai kupinas gyvenimas, galvoja jis, žingsniuodamas jis pasijunta lyg gerai išlaikyta mediena, ai, kaip kvaila! kaip kvaila! galvoja jis, bet vis vien jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys! na ir kas per mintys, kokios kvailos, ir pagalvok tu man šitaip: jaučiasi, tarsi būtų tos gražiosios lentos, iš kurių statomos puikios ilgaamžės valtys, galvoja jis, kaip galima taip pamanyti? juk taip galvoti paika: jis – valties lenta? na ir ką jis čia paisto? galvoja jis ir, pakėlęs žvilgsnį į Dangų, mato, kad šis beveik juodas, o dar tik popietė, bet aplink viskas jau patamsėję, galvoja jis, ir šaltoka, bet juk tas storas juodasis megztukas šiltas, paspartindamas žingsnį galvoja jis ir jam rodosi, kad ima temti dar greičiau: kuo sparčiau eina, tuo greičiau temsta, gal per kūną jau ėmė smelktis šaltis? ne, galvoja, jam nešalta, juk apsirengęs gerai, juoduoju megztuku, kurį jinai nunėrė pirmąją jų bendro gyvenimo žiemą, jis beveik visada vilki juo per šalčius, megztukas išties šiltas, tik kamgi visados jį vilktis? kaip ir nėra jokios priežasties, tiesiog velkasi, ir tiek, galvoja jis ir pažvelgia į Fjordą, šis gana ramus, ir vėjas, regis, jau nebe toks siautingas, galvoja jis, tai gal vis dėlto ir būtų galima pasiirstyti? kodėl jis visada nori išplaukti į Fjordą, visais metų laikais? nors iš tikrųjų – norėt nenori, tiesiog ima ir išplaukia, galvoja jis, išplaukia į Fjordą, ir tiek, nepaiso, ar oras šioks, ar anoks, bet kodėl? pažūklauti? na taip, jis vis dar pažūklauja, bet kad jam tai labai patiktų – tai ne, vadinasi, ne dėl to, galvoja jis, ne, šiandien geriau jau tik pasivaikščios, juk jis beveik niekada neina pasivaikščioti, net nebeprisimena, kada paskutinįkart vaikščiojo Didžiuoju keliu, galvoja jis, tai kodėl gi jam šiandien to prireikė? na ne, kam apskritai taip galvoti? kodėl viskam ieškoti priežasties? galvoja jis, dabar tik truputį pasivaikščios Didžiuoju keliu, apsisuks ir grįš namo į Senąjį namą, kuriame nugyveno visą savo gyvenimą, iš pradžių su Tėvu ir Motina, broliais ir seserimis, paskui su ta, kurią vedė, tai puikus senas namas, galvoja jis, kiek tam namui metų, ne, to niekas nežino, o kad senas – tai tikrai, tebestovi jis ten pat, kur prastovėjo tikriausiai jau kelis šimtmečius, kodėl gi tamsa užklumpa taip staigiai? jau beveik visai sutemo, galvoja jis, žvelgdamas į Fjordą, kur įsisiūbavusios bangos vėl talžo pakrantę, jis dar įžiūri jas, veikiau girdi, galvoja jis, dabar reikia sukti namo, bet nesinori, kažin kodėl? ar dėl jos, dėl to, kad ten yra jinai ir laukia jo, kad stovi prie apšviesto lango ir laukia, ar dėl to nesinori? ne, visai ne dėl to, bet darosi šaltoka, jau beveik visai tamsu, tamsa užgriuvo staigiai, jau beveik visiškai tamsu, tikriausiai reikės eiti namo, galvoja jis ir stabteli, pasižiūri į Atoslūgos pakraštį, į bangas, apžvelgia Fjordo pakrantę ir mato, kad Fjordas ir Kalnas jau besusilieją su tamsa, reikia grįžti namo, galvoja jis, sukdamas namų kryptimi, pasivaikščiojimas buvo neilgas, galvoja jis, bet, šiaip ar taip, truputį pasivaikštinėjo, dabar ji tikrai laukia, visuomet laukia, stovi priešais langą, visada stovi priešais langą, žiūri ir laukia, galvoja jis ir ima žingsniuoti sparčiau, nuėjęs atkarpėlę, už posūkio išvysta Senąjį namą ir šviesą lange, o jau kad ji stovi priešais langą – tuo jis įsitikinęs: stovi kambario šviesoje įrėminta tamsos ir žiūri į jį, nors įžvelgti negali, bet regi jį, visada šitaip, išnirdamas iš posūkio ir žiūrėdamas į Senąjį namą galvoja jis, ten stovi ji, stovi prie apšviesto lango ir žvelgia į tamsą, ir jis žino, kad jinai regi jį, žino, kad visados regi, galvoja jis, bet į langą žiūrėti nesinori, nesinori žiūrėti į jos pusę, galvoja jis pasisukdamas Atoslūgos linkui, o ten, jos pakraštyje priešais Valčių pašiūrę, dega laužas! kaip keista, kaip tai suprasti, galvoja jis, nors nekeista, juk taip ir turi būti, galvoja jis, aišku, laužas ir turi degti Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, galvoja jis, tikrai nieko keista, bet štai laužas atsiranda arčiau jo, visai netoliese, tik kiek žemiau, dabar laužas ne ten, toli Atoslūgoje, priešais Valčių pašiūrę, ne, šiuo metu jis dega netoliese, tik kiek žemiau jo, skubėdamas eiti galvoja jis ir žvilgteli žemyn – kaipgi taip? tiesiog nesuvokiama, galvoja jis dabar jau žvilgtelėdamas aukštyn ir mato, kad laužas vėl dega ten Užutekyje, Atoslūgoje priešais Valčių pašiūrę, ir tuomet ugnis ima blėsti, pamažu virsta silpna, vėjyje plazdenančia liepsnele, vos įžiūrima aklinoje tamsoje, tamsa sunki, kaip jis pats, galvoja jis, tirštai juoda, dabar aplink vien tamsa, vien juoda tamsybė, o liepsnelė tai suplazdena, tai išnyksta, ir tada iš naujo užsiskliaudžia tamsa, bet štai plyksteli ugnies liežuvėlis, paskui pašoka dar keli, ir netrukus įsiplieskia nemenka ugnis ir tenai, Užutekyje priešais Valčių pašiūrę vėl įsidega laužas, galvoja jis, sustoja ir žiūri į jį. Ugnis didelė. Žemai, Atoslūgos pakraštyje, dega laužas. Dabar laužas vėl priartėja prie jo. Įžvelgti, kurioje vietoje dega, jis negali tikriausiai dėl to, kad taip tamsu ir šalta, galvoja jis, bet mato, tikrai mato, kaip tamsoje plyksčioja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai. Nuo to vaizdo darosi šilta ir gera, nes dabar žvarbu, galvoja jis, taip žvarbu, kad reikia judėti toliau, ramiai nebepastovėsi, per šalta, galvoja jis ir leidžiasi eiti, jam šalta, jis skuba kiek įkabindamas, vargu ar beprisimena tokį šaltą rudenį, galvoja jis, gal vaikystėje ir pasitaikydavo, nes tada – bent jau taip išliko atmintyje – žvarbu būdavo beveik visados, Fjordą sukaustydavo ledas, kalvas ir kelius nuklodavo storas sniego sluoksnis – vien ledas, sniegas ir speigas, bet štai pastaraisiais metais rudenys dažniausiai buvo švelnūs, o šįmet vėl suėmė šaltis, galvoja jis, o kepurės jis neturėjo, tų senųjų megztinių iš vaikystės, tų raudonųjų su spurgu ant pakaušio, žinoma, jau niekur neberado, kažin kur jos pradingsta? kažin kur nusimėto tokios kepurės? galvoja jis, jos tiesiog pradingsta, bėga metai ir tie kažkur dingsta, kažkur pradingsta ir metai, ir tos raudonosios kepurės, galvoja jis, bet pagaliau vieną jam vis dėlto pavyko surasti, galvoja jis, didelę, dukslią, geltonos ir baltos spalvos – tikriausiai Senelės, kurios vyras buvo Olavas, jo senelis, Senelis Olavas mirė, kada jis pats dar buvo visai mažas, todėl ir prisiminimų apie Senelį Olavą neišliko, tačiau jis tikrai prisimena, galvoja jis, jog Senelė užsidėdavo tokią kepurę, tai įstrigo atmintin, kaip esti, kad įstringa viena ar kita smulkmena, taip, jis tikrai prisimena, kad Senelė dėvėjo tokią kepurę, prisimena ir jos mėlynąjį paltą ir kad ji vaikščiojo su lazda, galvoja jis, nes Didysis kelias, kuriuo ateina Senelė, slidus, todėl viena ranka ji remiasi į lazdą, kad geriau išsilaikytų ant kojų ir kad, pasak jos, nepargriūtų ir ko nors nesusilaužytų, galvoja jis, o kitoje rankoje ji neša krepšį su pirkiniais, šis raudonas, ant jos galvos pūpso ta vilnonė, geltonos ir baltos spalvos kepurė, kurią dabar, šiomis žvarbiomis dienomis, maukšlinasi jis pats. O ar tik juodu neina priešpriešiais? galvoja jis matydamas, kaip juodu su Senele artėja vienas prie kito
Senele! Ei, Senele! sušunka Aslis
Tu buvai apsipirkti, Senele! šaukia jis
Senelė šypsosi iš po tos dvispalvės kepurės, tos, kurią pats dabar dėvi, ir sako, kad luktelėtų, kol ji pareisianti namo, tada galėsiąs apžiūrėti pirkinius
Eime namo, galėsi apžiūrėti, sako Senelė
Nupirkau šio bei to, sako ji
Eikš namo, galėsi apžiūrėti, sako ji
jis mato, kad Senelės nešulys sunkus
Ar padėti tau panešti, sako Aslis
Man geriau, kai nešu pati, sako Senelė
Lengviau eiti, kai nešu pati, tvirčiau laikausi ant kojų, sako ji
Bet gali įsitverti į rankeną ir padėsi panešti, būtų visai neblogai, sako ji
Visada gera sulaukti truputį pagalbos, sako ji
jis įsikimba į rankeną, o Senelė dviem pirštais pridengia jo šaltą rankutę, ir abu neša krepšį, lėtai, žingsnis po žingsnio juodu tylėdami pėdina Mažuoju keliuku aukštyn
Koks tu geras berniukas, Asli, sako Senelė
ir jie su Senele kruta toliau, ant savo pirštelių jis junta šaltus sugrubusius Senelės pirštus, norėtų atitraukti rankytę, bet nedrįsta, galvoja jis ir, kiek nužingsniavęs Didžiuoju keliu, prieina lygią aikštelę priešais kaimynų sodybą, ar jam tik pasigirdo, ar tikrai kieme kažkas šnekasi? gal tiedu berniukai? o gal ne? ne, tikriausiai tik pasigirdo, galvoja jis, reikia eiti namo, galvoja jis, žvelgdamas į pakrantėje degantį laužą: šis didelis, bet ir dabar sunku įžiūrėti, ar jis dega Užutekyje priešais Valčių pašiūrę ar kitoje vietoje, kur nors arčiau, galvoja jis, o laužas didelis, tamsoje, tokioje šaltybėje gražiai liepsnoja geltoni ir raudoni ugnies liežuviai, jų šviesoje jis mato, kaip į Atoslūgos akmenis be atvangos dūžta Fjordo bangos, bet gal ir nemato jų, galvoja jis, o mato tik vandens masę, kuri tai apsemia akmenis, tai nuslūgsta nuo jų, vanduo siūbuoja pirmyn ir atgal, tai užliedamas akmenis, tai atsitraukdamas nuo jų, galvoja jis ir sustoja, pasižiūri į ugnies liepsnų apšviestus šlapius akmenis, paskui į laužą, o ten, pačiame jo viduryje, ar tik ne kažin kokia būtybė? gal žmogus? galvoja jis, pačiame laužo viduryje įžiūrėdamas barzdotą veidą, netrukus pilki ir juodi barzdos kuokštai užsiliepsnoja, įsidega ilgi, pilkos ir juodos spalvos plaukai, jis mato tiesiai į ugnį įbestas akis, ir rodosi, kad liepsnos lyg ištempia iš jų kažką aukštyn ir paleidžia dūmais šaltame ore, jis mato akis, o veidų nebemato, tai ne veidai, tai it kažkokios grimasos, ir kūnų nebemato, paskui tos akys tarytum įgyja balsą ir jis išgirsta kažką panašaus į ūkimą: iš pradžių vienbalsį iš vienos akies, paskui daugiabalsį iš aibės akių, tada tas galingas ūkimas tarsi susilieja su kylančiomis liepsnomis ir išnyksta tamsoje, aukštyn pakilę akių balsai pasiskleidžia neregimomis ūkanomis, jis žingsniuoja toliau, dabar jau taip šalta, kad būtinai reikia eiti vidun, galvoja jis, per šalta būti lauke, nors ir senas jų namas, bet kambaryje visada šilta, galvoja jis, krosnelė gera, nuolat kūrenama, malkų parūpina pats: vasarą prisikerta malkarąsčių, rudenį pripjausto pagalių, priskaldo tinkamo dydžio malkų ir sukrauna į rietuves, kad gerai išdžiūtų, galvoja jis, taip, malkų turi iki valiai, užtat namuose ir šilta, prieš išeidamas jis gerai įkūreno krosnelę, galvoja jis, o paskui ji tikriausiai užmetė daugiau malkų, kad ugnis neužgestų, žinoma, užmetė, ir dabar namuose Senojo namo kambaryje šilta ir gera, galvoja jis pradėdamas kopti Mažuoju keliuku namo į Senąjį namą, dabar jau nebegalima stoviniuoti ir gręžiotis į Atoslūgą, reikia eit namo ir nereikia vėl galvoti apie irstymąsi po Fjordą, per šalta, per tamsu, dabar galvoti apie tai nevalia, reikia eiti namo, galvoja jis ir stabteli, atsigręžia ir pasižiūri žemyn į Atoslūgą: laužas tebedega, bet silpniau, dabar Atoslūgoje blėsuoja tik nedidelė ugnis, vadinasi, laužas jau gęsta, galvoja jis, o gal tai kitas laužas? ar galėtų būti kitas laužas? taip, tikriausiai kitas, galvoja jis, nes tas, kurį ką tik matė, buvo daug didesnis, tas laužas buvo didžiulis, galingas, o dabar jis temato nedidelį laužiuką, galvoja jis, žvelgdamas į Senąjį namą, į langą, o ten stovi ji, vargšiukė, su tais savo juodais plaukais, stovi ir žiūri, jojo mažiulė, stovi žiūrėdama pro langą tarsi pati būtų jo dalis, galvoja jisai, visada visada, kai ji išplaukia jam prieš akis, regi ją stovinčią prie lango, gal iš pradžių ir nestovėdavo, bet vėliau, vėlesniais metais – visados, galvoja jis, tokia ji ir įsirėžė atmintin: mažutė, juodaplaukė, didžiaakė, įrėminta tamsos, galvoja jis, vėl žvelgdamas Atoslūgos pusėn: ten, priešais Valčių pašiūrę, tolygiai mirkčioja lauželis, ir tarytum šviesiausią dieną, nors aplink tamsu, jis aiškiai regi prie laužo artėjančią moterį: persvertą per vieną ranką ji nešasi vaiką, o kitoje – papentį, kurį įmeta į ugnį, moteris pastovi žiūrėdama į liepsnas, paskui nueina ir pakelia iešmą su pasmeigta avies galva – iš snukio kyšo smaigalys – tą avies galvą jinai nusineša prie laužo ir įkiša į ugnį, vaikas tebesūpuoja ant rankos, moteris tą galvą ištraukia, paskui vėl įkiša į ugnį ir vėl ištraukia ir taip pakaitomis, kol vilna ima gruzdėti ir ore pasklinda svilėsių dvokas, tada moteris panardina avies galvą į Fjordo vandenį, paskui dar kartą įkiša ją į ugnį ir palaiko, vėl pasklinda dvokas, moteris iešmą ištraukia iš liepsnų ir vėl įkiša iš naujo, vėl ištraukia ir taip pakaitomis. Tai Alesė, galvoja, jis tai regi ir žino. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis, jinai jo proprosenelė, jis tai žino. Jam davė jos vardą, veikiau jos vaikaičio Aslio, Asliui tebuvo septyneri, kai mirė, nuskendo Užutekyje, tai buvo Senelio Olavo brolis Aslis, kurio vardu jis pavadintas. O čia – Alesė, vos perkopusi dvidešimt, galvoja jis. O tas kokių dvejų metų vaikiukas – Kristoferis, jo prosenelis, kuris vėliau taps Senelio Olavo ir to Aslio, kurio vardu jis pavadintas, tėvu, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, galvoja jis ir išgirsta, kaip ant Alesės rankos pravirksta Kristoferis, ji padeda iešmą su avies galva į šalį ir pasodina vaikiuką Atoslūgos pakraštyje, o šis atsistoja, susvyruoja ant netvirtų kojyčių, tačiau išsilaiko, paskui atsargiai žengia žingsnelį ir stabteli, vėl žengia, o tada krenta ant šono ir surinka, Alesė sako, ak tu, ir kam tau reikėjo stotis, ar negalėjai pasėdėti ramiai ir, padėjusi iešmą, paima Kristoferį ant rankų, priglaudžia prie krūtinės
Mano gerutėli, mano mažutėli, sako Alesė
Neverk daugiau, vaikeli, va, šitaip, sako ji
Kristoferis liaujasi verkęs, truputį sukukčioja ir pralinksmėja, Alesė pasodina jį ant to paties akmens ir paėmusi iešmą su avies galva ima ją svilinti, tai įkišdama ją į laužą, tai vėl ištraukdama, ir taip pakaičiui. O Kristoferis vėl atsistoja. Vėl atsargiai žengteli į priekį. Ir dar truputį. O Alesė tai įkiša avies galvą į ugnį, tai vėl ištraukia. Tai Alesė. Jos vardas Alesė, galvoja jis žiūrėdamas į vešlius, juodus jos plaukus, trumpas kojas, siaurus klubus. Tai Alesė. Mano prosenelio Kristoferio motina, Kristoferio, kuris susilaukė dviejų sūnų: Senelio Olavo ir Aslio, kurio vardu pavadintas jis pats, Aslis nuskendo būdamas vos septynerių, per savo septintąjį gimtadienį, kai gavo dovanų gražų laivelį ir tą pačią dieną, žaisdamas su tuo laiveliu, nuskendo Užutekyje, galvoja jis, stebėdamas, kaip Kristoferis kepersuoja į priekį, iš lėto, koja už kojos, tai stabteli valandėlę, tai vėl žengia žingsnelį, kad ir svyruodamas jis vis dėlto kapstosi į priekį, kol atsiranda prie suverstų į krūvą avių galvų, tada smiliumi patyrinėja vienos avies snukį, lėtai įkiša pirštelį į šnervę, bet skubiai jį ištraukia ir stovi spoksodamas į galvą, į vieną jos akį, paskui paliečia ją smiliumi, bet rankytę susyk atitraukia, stovi priešais tą galvą ir žiūri į akį, tada dar kartą prisiliečia prie jos smiliumi, spusteli žemyn voką ir pirštuku nuleidžia jį ant akies. Stovi stebeilydamas į tą akį. Alesė atsisuka ir, nešdama iešmą su linguojančia apsvilusia avies galva, eina prie Kristoferio ir sako, nejau jis tikrai norintis spoksoti į tuos kraujuotus snukius, esą geriau jau to išvengti, Alesė prieina prie geldos ir, įrėmusi iešmą į jos kraštą, nusmaukia avies galvą, paskui eina prie krūvos ir iešmu pasmeigia per gerklę naują, kaip tik tą, kuriai Kristoferis nuleido žemyn akies voką, Alesė pakelia iešmą su galva, grįžta prie laužo ir įkiša į ugnį – ore pasklinda gaižus dvokas, tokio kvapo, mažuli, skaniu nepavadinsi, sako Alesė, įmerkdama galvą su smilkstančia vilna į vandenį, – o jau šnypštimas – Kristoferis krūpteli ir išsigandęs pasižiūri į priešais sumestą krūvą, bet matydamas, kad galvos, kaip ir anksčiau, nekruta, įkiša smilių į prasižiojusį snukį, paliečia liežuvį, paskui dantis
Palik tą galvą ramybėje, sako Alesė
Nėra ko ten krapštinėtis, sako ji
Būk geras vaikas, sako ji
Kristoferis atitraukia rankutę ir skersakiuodamas į Alesę Fjordo mėlynėje pamato besisūpuojantį gražų laivą, tamsrudį, beveik juodą, žingsnelis po žingsnelio Kristoferis nukuldena Prieplaukos krašto link, nenuleisdamas akių nuo vandenų mėlynėje tamsuojančio gražuolio laivo jis vos ne tekinom pasiekia Prieplaukos kraštą, dar žingsnelis ir jis ore, o paskui jau ir vandenyje
Apsaugok Viešpatie, Kristoferi! surinka Alesė
ji meta iš rankų iešmą su avies galva ir kaipmat atsiranda ant Prieplaukos, parpuolusi ant krašto, įkiša ranką į vandenį ir kiek pagrabaliojusi sučiumpa Kristoferį už kojytės, trūkteli ją į save, paskui, sugriebusi už rankos, ištraukia ir jį patį
Na, tu ir padūkęs, sako Alesė
Tik nusisuk nuo tavęs akimirką ir tu jau puoli tiesiai į vandenį, sako ji
Na, ir išdykėlis, sako ji
Argi šitaip galima, sako ji
ūmai Kristoferis pradeda rėkti visa gerkle, Alesė paima jį ant rankų ir, glausdama prie savęs, nuskuba Valčių pašiūrės link
Vanduo toks šaltas, bėgsim namo, tau reikia sušilti, sako Alesė
Oi, žiūrėk, mažutėli, tu tik man neapsirk, sako ji
Oi, tu tik nesusirk, tu mamos vaikeli, mano geruti Kristoferi, sako ji
Mano gerutėli, mano Kristoferi, sako ji
Alesė trina jam nugarytę, Kristoferis pradeda drebėti, jo kūnelį krato šiurpulys
Tu tik nesušalk, mano vaikeli, tik neįsisirk, sako Alesė
Oi, tik neįsisirk, sako ji
Oi, tu tik neįsisirk, mano gerutėli, sako ji
stovėdamas ant Mažojo keliuko, jis mato, kaip spausdama prie krūtinės Kristoferį artinasi Alesė, akys didžiulės, veidą gaubia vešlūs, juodi plaukai, ji spaudžia, kiek jos trumpos kojos įstengia, ir tas paklaikęs Kristoferio rėkimas, o čia dar ta tamsa, tas vėjas, lietus, jam reikia skubėti namo, galvoja jis, juk negalima lūkuriuoti ant Mažojo keliuko ir neiti vidun, tarsi vengtų savo paties namų, savo Senojo namo, kur nugyventas visas gyvenimas, galvoja jis žvelgdamas į praeinančią Alesę, jos nugarą, į savo proprosenelės Alesės nugarą, tai – ji, Alesė, jis mato ją skubiai pasukančią už namo kampo, mato ant nugaros besiplaikstančius juodus jos plaukus, mato siaurus klubus, plonas trumpas kojas. Tai Alesė. Perkopusi per dvidešimt jo proprosenelė, galvoja jis, ir kokių dvejų metukų jo prosenelis Kristoferis, kurį jinai glaudžia prie krūtinės. Kaip ir tiedu jis taip pat pasuka už namo kampo ir mato, kaip Alesė su Kristoferiu ant rankų pradingsta už Senojo namo durų ir jos užsiveria, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip atsidaro priemenės durys ir kaip glausdama prie krūtinės berniuką vidun įeina mažutė moteris, didžiaakė, ilgais juodais plaukais, ji greitai pereina kambarį ir ant kanapos krašto, visai šalia jos pačios, pasodina berniuką, mato, kaip moteris nutraukia jam kelnytes, megztuką, nurengia jį nuogai ir, paguldžiusi greta jos, ima trinti jam nugarytę
Ai, ai mano gerutėli, tu tik greičiau sušilk, sako moteris
Sušilk, Kristoferi, mano vaikeli, sako ji
Ai, tu tik nešalk daugiau, sako ji
Mamos Alesės rankos sušildys savo mažutėlį, sako moteris
Alesė trina ir trina Kristoferio nugarytę, paskui ji mato, kaip Alesė pakyla nuo kanapos, o šalimais savęs ji mato gulintį Kristoferį, jis kukčioja, šlapias kūnelis tarpais suvirpa, ji mato, kaip Alesė nueina į kamarą ir iš ten atsineša vilnonį apklotą, priėjusi prie kanapos įsupa į jį Kristoferį, paskui atsisėda ant kanapos krašto ir vėl ima trinti jam nugarytę
Vai, sušilk, Kristoferi, mažuti, ai, tu tik sušilk, mano geruti, sako Alesė
Ai, tu mano vaikeli, mano gerutėli, sako ji
Ir įkrisk tu man į jūrą, oi, oi, toks mažutis ir įkritai į jūrą, laimei, mama Alesė buvo arti, sako ji
ji žiūri, kaip Alesė vis trina jam nugarytę, ir pažvelgusi į lango pusę mato save, stovinčią priešais langą ir žiūrinčią, juk visada ten stovi ir kodėl jai ten reikia stovėti? gal yra kokia priežastis? galvoja ji ir girdi, kad Kristoferis jau kvėpuoja tolygiai, ji mato, kaip Alesė pakyla ir išeina į virtuvę, tada ji pasižiūri į Kristoferį, apglėbia vaikiuką ir ima trinti jam nugarytę, švelniai perbraukia ranka per plaukučius, vėl mato save stovinčią priešais langą ir žvelgiančią pro jį, jinai ten prastovėjo ilgai, prastovėjo lyg sustingusi, galvoja ji, ir stovėdama priešais langą galvoja, kad jis jau turėtų greitai pareiti, kodėl vis nepareina? juk šalta, pučia, lyja, kodėl jis nepareina? galvoja ji, o ten, Fjordo viduryje, ar ten kažkas yra? ne, ten nieko nėra, turbūt jai tik vaidenasi? galvoja ji, bet gal jau laikas eit pasidairyti jo, galvoja ji, nes kiek galima šitaip stovėti priešais langą, na, o ar tik jis neišplaukė tokiu oru? gal ir išplaukė? nejau, ne, negalėjo išplaukti, galvoja ji, o kas ten, žemai Atoslūgoje, ar tik ne laužas? ne, negali būti, tokį tamsų vakarą, lapkričio pabaigoje, lyjant ir pučiant, ir vis dėlto – ar ten tik ne laužas? galvoja ji, taip, ten tikrai laužas, dabar jau nori nenori reikia eit paieškoti jo, galvoja ji, pasisuka ir nueina per kambarį, jau būtų laikas eit paieškoti jo, galvoja ji; stovėdamas Kieme ir žiūrėdamas į žibinto apšviestą, didžiulį, sunkų prieslenksčio akmenį, jis galvoja, kad jau išties reikia eiti vidun, tokiu oru nėra ko stoviniuoti lauke, galvoja jis, lyja ir pučia, šalta, lauke būti per šalta, bet kas jam darosi? galvoja jis, kodėl neina vidun? kas yra, kodėl taip delsia? kas jam? galvoja jisai ir atveria laukujes duris, rankena išklibusi, trūksta dviejų varžtų, o kiti trys vos laikosi, reikia sutvarkyti, galvoja jis, bet taip tęsiasi jau seniai, daugelį metų, galvoja jis, juk dažnai pagalvoja, kad reikėtų sutvarkyti, galvoja jis, kur buvęs kur nebuvęs vis pagalvoja apie tai, bet taip ir nesutvarko, ir nesutvarkys tol, kol nukritusi rankena negulės ant prieslenksčio akmens, nebent tada, galvoja jis įeidamas į priemenę, ten, kaip visada, jį apstoja senosios sienos ir sako jam kažką, visąlaik šitaip, ar jis tai pajunta ir susimąsto, ar ne, sienos yra čia ir nebyliais savo balsais tarsi sako kažką, iškalbingas tas sienų tylėjimas – pasako tai, ko niekada nepasakys jokie žodžiai, šitą jis žino, galvoja jis, tai slypi sienų tylėjime, nuolat sakomuose jų žodžiuose, dairydamasis galvoja jis, bet kas jam šiandien darosi? kodėl gi jis toks? galvoja jis, priglaudžia prie sienos delną ir jaučia, kad ši kažką byloja, galvoja jis, kažką, ko kalbėdamas nepasakysi, byloja tai, kas tiesiog yra, yra, ir tiek, galvoja jis, ir jam regis, tarytum prisilietė prie žmogaus, galvoja jis, ir išgirdo tai, ką žmogus sako, kai prie jo prisiliečiama, galvoja jis, perbraukdamas pirštais, veikiau paglostydamas tą rudą sieną, bet, išgirdęs žingsnius, greitai atitraukia ranką ir mato, kaip atsiveria kambario durys ir ant slenksčio pasirodo ji
Gerai, kad parėjai namo, sako Signė
Ėmiau nerimauti, sako ji
Juk žinai, kokia aš, sako ji
jis sako, kad tik pasivaikščiojęs Didžiuoju keliu ir nudelbia žvilgsnį, paskui pažvelgia į ją, laikančią atvertas duris, o ji sako, na, gal jau tikrai neplaukiojęs po Fjordą, aišku, ne, sako jis, kai toks oras, tikrai ne, juk vėjuota, lyja ir labai tamsu, sako jis
Bet juk, sako Signė
ir nerimas jos balse sumyšta su ramybe, sklindančia nuo nebylaus sienų kalbėjimo
Taip, sako Aslis
Bet juk užsiminei, kad ketini plaukti, sako Signė
Užsimint užsiminiau, bet paskui persigalvojau ir tik pasivaikštinėjau Didžiuoju keliu, sako Aslis
ir gerai, sako ji, nes jis esą visuomet baudžiasi plaukti į Fjordą, ir kai pučia, ir kai tamsu, ir kai šalta, orų jis nepaisąs, sako ji, bet nereikia leisti vidun šalčio, ji prikūrenusi krosnį, teeinąs vidun, sako ji
Taip nutinka, sako Aslis
Ką turi galvoje, sako Signė
Nutinka, kad pasakau, jog eisiu tik pavaikštinėti, kad plaukioti po Fjordą per tamsu ir per stipriai pučia, bet vis tiek esu išplaukęs, sako Aslis
Yra taip nutikę, sako Signė
Bet ne šiandien, sako Aslis
Gerai, kad tu jau namie, sako Signė
o jis vis stoviniuoja modamas ir nesumodamas, ką jam daryti, galvoja jis
Man neramu dėl tavęs, sako Signė
Kas tau, sako ji
Eikš vidun, nestovėk čia, sako ji
Gerai, sako Aslis
ir švelniai pažvelgia į ją
Ateinu, sako Aslis
ir lieka stovėti
Čia šalta, verčiau einam į kambarį, krosnelė gražiai kūrenasi, sako Signė
ir prisiartinusi lengvai paima jį už rankos, bet iškart paleidžia ir nueina į kambarį, kur gulėdama ant kanapos regi save įeinančią, o jai iš paskos jį, ir tuoj už jo – Alesę, toji taip pat įeina į kambarį, tada ji mato save prieinančią prie krosnelės ir besilenkiančią pagalio, mato, kaip jis žiūri į ją, pasilenkusią ir skersai liepsnojančių malkų uždedančią tą pagalį, sykiu jis mato, kad tai daro ne jinai, o Alesė, jo proprosenelė, tai ji skersai liepsnojančių malkų įdeda pagalį į krosnį, sužvilga juodi jos plaukai, o kampe ant kanapos jis mato vilnoniame užklote įsuptą Kristoferį, paskui mato, kaip Alesė prieina prie kanapos, atsisėda ant krašto ir ranka paliečia Kristoferio kaktą
Nejau tu karščiuoji, Kristoferi, sako Alesė
Esi truputį sukaitęs, sako ji
Miegok miegok, geruti mano, sako Alesė
jis mato, kaip Kristoferis krusteli galvytę, tada jis nukreipia žvilgsnį į ją, stovinčią priešais krosnelę ir žiūrinčią į ugnį
Tai žiūri, kaip dega, sako jis
Žiūriu, sako Signė
jis mato, kaip ji stovi įsistebeilijusi į liepsnas, mato, kaip supuolusios jos apglėbia įmestą pagalį, užsiplieskęs šis kaipmat susipina su liepsnomis, jis pasižiūri į langą ir mato, kaip jame atsispindi liepsnos, kaip jos laižo tvyrančią už lango tamsą ir stiklu srūvantį lietų, paskui pasigirsta vėjas
Baisingas vėjas, sako Signė
Atrodo, kad įsisiautėja vis labiau, sako Aslis
ir, pasižiūrėjęs kanapos pusėn, jis mato, kaip ten prigula Alesė ir apglėbusi liūliuoja Kristoferį
Tos rudens audros darosi smarkesnės ir smarkesnės, sako Aslis
Pastaraisiais metais jos sustiprėjo, sako jis
Bet metai po metų tai, matyt, keičiasi, sako Aslis
Ir vis dėlto anksčiau taip nebuvo, sako jis
ir nueina prie lango, pasižvalgo ir sako, kad dabar vėjas pučia taip smarkiai, jog jis pradedantis nerimauti dėl valties, kažin ar pakankamai tvirtai pririšęs, sako jis, tikriausiai reikėtų nueit patikrinti, sako jis, o ji sako, kad gal tai nebūtina, šitoks oras, argi tai būtina, juk jis visada rišantis tvirtai, sako ji, o jis sako, kad veikiausiai taip ir yra, ūmai subraška sienos
Nieko sau šuoras, sako Signė
Įsisiautėjo nežmoniškai, sako Aslis
Reikėtų nueit patikrinti valties, sako jis
Na, ar tikrai tai būtina, sako Signė
Nepakenks, sako Aslis
Tai bent jau būk atsargus, sako Signė
jis prieina prie lango, pasižvalgo, bet mato tik tamsą ir stiklu srūvantį lietų ir sako: tai aš einu
Gerai, tik ilgai neužtruk, sako Signė
Tik patikrinsiu valtį, sako Aslis
Juk žinai, kad esu gerai apsirengęs, sako jis
Numezgei man puikų megztuką, sako jis
ir nusišypso, ji žiūri, kaip jis išeina ir uždaro priemenės duris, gulėdama ant kanapos, ji mato save stovinčią kambario viduryje, ir kodėl ji turi nuolat matyti save kaip tik ten? galvoja ji ir žiūri, kaip ant kanapos krašto atsisėda Alesė ir, pabrukusi aukštyn palaidinę, priglaudžia Kristoferį prie krūties, kiek pažiopčiojęs šis susiranda spenelį ir ima žįsti, ji žiūri, kaip Alesė glosto juodus jo plaukučius, ji mato save einančią prie lango, ten sustojančią ir žvelgiančią į lauką, gulėdama ant kanapos ji galvoja, kodėl jis ėmė ir pradingo? kur jis dėjosi? kodėl jis prapuolė, tiesiog išnyko, galvoja ji, juk buvo čia visados ir staiga jo neliko, jo valtį, galvoja ji, rado plūduriuojančią toli Fjorde, tuščią, rado ją tamsų rudens vakarą, lapkričio pabaigoje, prieš daugelį metų, jau bus kokie dvidešimt treji, galvoja jinai, tai atsitiko 1979 -aisiais, antradienį, jis nebegrįžo, tąkart ji pamanė, kad užsibuvo Fjorde, galvoja ji, kad tikrai greit pareis, bet laikas tempėsi, valanda po valandos, ne, ji nepajėgia galvoti apie tai, iki šiol drasko širdį, galvoja ji, ne, apie tai galvoti nebenori, galvoja ji, jis tiesiog prapuolė ir negrįžo, ji buvo išėjusi jo ieškoti, laukė stovėdama Prieplaukoje, toje tamsybėje, pliaupiant lietui ir siaučiant vėjui, tik stovėjo, laukė: na, turėtų jau atplaukti? kodėl neatplaukia? bet jau niekada, ne, neįmanoma galvoti apie tai, jis jau niekada nebeatplaukė, tik valtis, kitą dieną ji daužėsi į Užutekio pakrantės akmenis, tuščia, ne, nereikia apie tai galvoti, galvoja ji, jis nebegrįžo, dingo ir prapuolė, žinoma, jo ieškojo, ne, galvoti apie paieškas ji neįstengia, jo ieškojo, ne vieną dieną, nardė, ieškojo, ir dar ta valtis, tuščia, bangų išmesta į Atoslūgą, paskui tiedu kaimynų berniukai valtį sudegino, na, ir gerai, galvoja ji, šiaip ar taip – juk negalėjo tos lūženos likti Atoslūgoje, argi jai pačiai būtų pakilusios rankos ką nors su ja daryti? tikrai ne, nebūtų įstengusi, valtis išgulėjo ten gal kokius metus, paskui atėjo tiedu berniukai ir paklausė, ar galėtų iš jos susikurti Joninių laužą, ji leido, galvoja ji, berniukai valtį sudegino, ir valties nebeliko, nereikia apie tai galvoti, nereikia, tų minčių neįmanoma ištverti, galvoja ji, nereikia galvoti apie tai, tai tiesiog nepakeliama, ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, jinai taip ir neįstengė suprasti jo iki galo, nesuprato nuo pat pradžių, nuo pirmojo jų susitikimo, galvoja ji, gal todėl ir buvo taip prisirišusi prie jo, nuo tos dienos, kai juodu pirmąsyk pamatė vienas kitą, kai jis prisiartino prie jos su tais savo ilgais juodais plaukais, nuo to karto iki pat jo dingimo buvo juodu abu, galvoja ji, ir kodėl taip atsitinka? kodėl taip prisirišama vienas prie kito? bent jau jinai prisirišo prie jo, o jis, taip, ir jis buvo prisirišęs prie jos, bet gal ne taip stipriai kaip ji, šiaip ar taip, juodu tikrai buvo prisirišę vienas prie kito, tikrai, tikrai, jis prie jos, jinai prie jo, gal vis dėlto ji labiau nei jis, gal ir taip, bet argi tai ką keičia? ir kam šitaip svarstyti? galvoja ji, juk jis visą laiką gyveno su ja, nepaliko jos, gyveno su ja tol, kol staiga pradingo, galvoja ji, buvo su ja nuo to laiko, kai ji pirmąkart pamatė jį besiartinantį ir žvelgiantį į ją, o ji taip ir apmirė, juodu žiūrėjo vienas į kitą ir šypsojosi, jiems atrodė, tarsi visados būtų pažinoję vienas kitą, tik štai paskutinį kartą matėsi jau labai seniai, todėl vėl susitikus apėmė neišmatuojamas džiaugsmas, kuris užvaldė ir nešė juos artyn kits kito, atrodė, lyg visą gyvenimą būtų kažko trūkę ir ilgėtąsi, o dabar tai atsirado, pagaliau, dabar tai atsirado – toks buvo tas jausmas susitikus pirmą kartą, susitikus visiškai atsitiktinai, tikrai atsitiktinai, bet nebuvo nei keblu, nei baugu, ne, atrodė, tarsi viskas savaime suprantama, tarsi nieko čia nebepadarysi, viskas nulemta, taip atrodė, kad ir ką ji būtų sakiusi ar dariusi, vis vien niekas nebūtų pasikeitę, vis vien būtų klostęsi taip, kaip nulemta, galvoja ji, atsitiko taip, kaip atsitiko, ir nieko nebūtų galėjusi pakeisti, bet laiko prireikė, juk nei jis, nei ji nebuvo kokie nors karštuoliai, tad kodėl būtų reikėję verstis per galvą: ar imtumeis ko ar nedarytum nieko, vis tiek bus taip, kaip nulemta, galvoja ji, galop atėjo iš jo laiškas, rašė, kad buvę sunku rasti jos adresą, rašė apie kasdienį gyvenimą ir nelabai apie ką daugiau, parašė trumpai, nedaug žodžių, jie buvo paprasti, nereikšmingi žodžiai, tikrai ne kokie skambūs ir tušti, bet jų užteko, daugiau juk nieko ir nereikėjo, ji parašė atsakymą, na, žinoma, kaipgi kitaip, nors prisiminti savo laiškus ne visai smagu, galvoja ji, jeigu jis nesigriebė pompastiškų žodžių, tai jų griebėsi jinai, rašė skambiais žodžiais, tik nereikia dabar apie tai galvoti, nes ko jau ko, o tokių žodžių jis nemėgo, jais, anot jo, dangstosi melas ir apgaulė, jie neleidžia gyventi ir alsuoti viskam, kas gyva ir tikra, bet nubloškia į didybės klystkelius, taip manė jis, toks jis buvo, jam patiko viskas, kas nesistengia vaikytis didybės, galvoja ji, nei kasdieniame gyvenime, nei kur kitur, taip ir su ta jo medine valtimi: maža, irklinė, pastatė ją tas, kaip jį, a, taip, Johanas iš Užutekio, galvoja ji, taip jį vadino, tą senolį, nei pačiu meisteriu, nei jo statyta valtimi visiškai pasitikėti nebuvo galima, ir gali būti, ne, šitaip galvoti nereikia, galvoja ji ir žiūrėdama nuo kanapos regi save stovinčią priešais langą ir žiūrinčią pro jį, paskui jinai mato, kaip Alesė atitraukia Kristoferį nuo krūties, o šis, truputį paknirkęs, užmiega jos glėbyje, mato, kaip nutraukusi žemyn palaidinę Alesė pakyla ir su Kristoferiu ant rankų nueina į kamarą ir užveria paskui save duris, ji pažvelgia į save stovinčią ir žiūrinčią pro langą, dabar nebegalima ilgiau stoviniuoti, stovėdama priešais langą galvoja ji, nebegalima vien tik stoviniuoti priešais langą dėl to, kad jis negrįžta, reikia ko nors imtis, ar prisėsti, ar įmesti į krosnelę malkų, šiaip ar taip, čia stovėti nebegalima, galvoja ji, nes jis jau greitai pareis namo, galvoja ji, žinoma, kad pareis, juk tokiu bjauriu oru ilgai lauke neištversi, Fjorde irgi neišbūsi iki išnaktų, kad nors būtų galima pasitikėti ta jo valtimi, juk laivų meisteris, tas senolis, niekada ir negalėjo būti visiškai sveikas, to ir negalima laukti, jei žmogus visą gyvenimą tvarto palėpėje kalinėja ir kalinėja vinis, dieną naktį tik kaukši ir kaukši plaktuku, kol pagaliau sukala tokią mažą medinę valtį, irklinę, penkiolikos, gal šešiolikos pėdų ilgio, siaurą, smailianosę, plonais šonais ir tokiu pat dugnu, plonučiai kriauklai teskiria valtininką nuo vandens ir bangų, nuo apačioje slypinčių didžiųjų Fjordo gelmynų, nuo jo neišmatuojamos gelmės, nuo Fjordo paviršiaus su žiburiais, tamsa, oru koks tūkstantis metrų gilyn gilyn gilyn iki kažko, kas lyg ir primena dugną. Tik tos plonytės lentos – po tris kiekviename šone – skiria valtininką nuo vandens paviršiaus ir apačioje juoduojančių gelmių, o čia dar bangos, – kaip tąsyk, kai jie plaukė drauge ir banga bloškėsi per valties kraštą vidun, ne, oi ne, nereikia galvoti apie tai, galvoja ji, žiūrėdama, kaip stiklu srūva lietus, už lango vien tamsa, nieko nematyti, o dar tas vėjas, pučia ir pučia, ir subjurk tu man šitaip, juk anksti rytą buvo taip ramu, apimta snūdulio, viskas nurudavę, o dabar, lyg neganda kokia, tas vėjas, tas lietus, galvoja ji, kad tik jis greičiau pareitų, tas laukimas, tas nesibaigiantis laukimas, bet jai, ko gera, tai patinka, patinka laukti, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir regi save einančią per kambarį priemenės durų link, mato, kaip sustoja ir lieka stovėti žiūrėdama tuštumos sklidinomis akimis priešais save, visuomet ji mato save, galvoja ji, ar negalėtų galų gale liautis, tik tą ir daro, kad mato viską, kaip buvo anksčiau, juk tai tikrai nepadeda, galvoja jinai ir vėl mato, kaip jis žengia artyn prie jos, artinasi kiek gunktelėjusiu liemeniu, mato tuos juodus jo plaukus, jis atsirado staiga, tik ėmė ir atsirado, tuomet jai pasirodė, kad čia jo būta visada ir nuo tos akimirkos šitaip ir likosi, nieko kita jau nebuvo galima padaryti ir niekur nebuvo galima nuo to pabėgti, nors ji, žinoma, bandė: galvojo ir šiaip, ir taip, ėmėsi ir to, ir kito, tačiau kad ir ko ji ėmėsi ar nesiėmė, jis ir ji vis labiau tapo juodu abu, tarsi valia nebūtų turėjusi čia jokios galios, taip ir su juo: jis ir norėjo, ir ne, kaip įmanydamas stengėsi to išvengti, tačiau buvo taip, kaip buvo, kaip kad buvo visada, galvoja ji, bet juk negalima vien gulinėti, galvoja ji, reikia keltis, kažką veikti, negalima vien tysoti ant kanapos, galvoja ji ir regi save: stovi kambario viduryje, žvelgia tuštumos sklidinomis akimis priešais save, paskui eina priemenės durų link, deda ranką ant rankenos ir stovi įsitvėrusi jos, stovėdama ji galvoja, kodėl jis nepareina? visą laiką – tik laukti ir laukti, jis taip ilgai užtruko, ar negalėtų jau grįžti, paleisdama durų rankeną galvoja ji, ir gulėdama ant kanapos mato save prieinančią prie lango ir sustojančią, o ten stovėdama galvoja, kad netrukus jis turėtų pareiti; stovėdamas Prieplaukoje jis galvoja, na ir velniai rautų, kaip įsisiautėjo jūra, kaip smarkiai patvino vanduo, na, ir subjuro oras, galvoja jis, potvynis didžiausias, toks didžiulis, kad dūždama banga užlieja Prieplauką ir kliūsteli ant jo guminių aulų, bangose supasi valtis, aukštyn žemyn, čia išmetama taip aukštai, kad, rodos, tuoj ims ir apvirs, čia nugramzdinama taip žemai, kad, rodos, įplūdusi banga ims ir užtvindys, giliai grimzta valtis, kol vėl iškyla į paviršių, aukštyn žemyn ir vėl iš naujo, bet jei bangos įsišėls dar smarkiau, nieko gera nesitikėk, galvoja jis ir jau suks atgal, belieka eit namo, galvoja, šiaip ar taip, ką gi čia gali padaryti, galvoja jis, nors, gal vis dėlto tas oras ir nėra jau toks prastas? taip, pučia, na ir kas? juk valtis gera, atlaikys ir tokį orą, galvoja jis, tai gal ir šiandien būtų galima išplaukti į Fjordą, nes valtis gera, tikrai gera, galvoja, tikrai atlaikys ir tokias bangas, galvoja jis, tai kodėl gi ne? kodėl nepasiirsčius? galvoja jis ir, bangoms skalaujant jo guminius aulus, prieina prie Prieplaukos krašto, atlaisvina lyną ir ima traukti valtį artyn, ilgai neplaukios, bet jam reikia nors trumpai pasibūti su bangomis, su vėju, su lietumi, pabūti tamsoje, galvoja jis, o dabar reikia pasisaugoti, kad valtis nesitrenktų į Prieplauką, galvoja jis, ir, atsargiai prisitraukęs, nutveria ją už nosies, įkelia vieną koją į pirmagalį, paskui – kitą, ir jis jau valtyje, bangos sūpuoja jį kartu su valtimi aukštyn žemyn, jis pačiumpa irklą ir, įrėmęs jį į Prieplaukos kraštą, atsistumia, laivagalyje atriša lyną, aukštyn žemyn sūpuoja valtis tamsoje, jis sėdasi ant irklasuolio, nuleidžia į vandenį irklus ir ima iš visų jėgų kastis prieš bangas, einasi gerai, aukštyn žemyn su bangomis, jis irkluoja iš visų jėgų, valtis skinasi kelią į priekį, sunkiai, pamažu, aukštyn žemyn su bangomis, aukštyn žemyn, bet į priekį, tolyn į Fjordą plaukia valtis, tolyn ir tolyn, per vėją, per lietų, ir nors jis skendi tirštoje tamsybėje, keista, bet jam neatrodo, kad būtų tamsu, galvoja jis, mat sublykčioja juodas vanduo, ir nėra jau taip šalta, apsivilkęs jis savo storu juoduoju megztuku, o beirkluodamas dar ir įšyla, galvoja jis ir atsigręžia: priešais, tolumoje, maždaug Fjordo viduryje, kas ten? ar tik nedega ten kažkas kaip laužas? iš tiesų, bet kaipgi taip! bet kaip tai įmanoma! galvoja jis ir liaujasi irklavęs, tačiau bangos akimoju ima nešti valtį į krantą, ir jis vėl ima mojuoti irklais, vėl atsigręžia, taip, taip, galvoja jis, ten išties laužas, bent jau kažkas dega kaip laužas, ir nemenkas, tikrai, tikrai, Fjordo viduryje liepsnoja laužas, smagiai kabindamas irklais galvoja jis ir permeta žvilgsniu Atoslūgos juostą, o pakraštyje – ar ten tik ne Senelė? ar tik ne Senelė stovi žvelgdama į Fjordą? na, išties, kas čia dabar, ne, tai nesuvokiama, galvoja jis, užguldamas irklus, belieka plaukti ten, kur tarytum dega laužas, galvoja jis, jinai tikriausiai stovi dabar prie lango ir laukia jo, galvoja jis, o, kaip jis myli ją, stovėdama prie lango ir žiūrėdama į tamsą ji galvoja, kad jau laikas eit jo paieškoti, taip, ji tokia – jai visuomet reikia stovėti prie lango, galvoja ji ir spitrindama į tamsą išvysta laužą: Fjordo viduryje kyla purpurinės liepsnos, dabar tamsoje Fjordo viduryje liepsnoja purpurinė laužo ugnis, galvoja ji stebėdama, kaip stiklu srūva lietus, jis taip ilgai užtruko, galvoja ji, tikriausiai reikia eit pasidairyti jo? galvoja ji, dabar jau gal tikrai reikia eiti, eit ir pasižvalgyti? galvoja ji, kodėl nepareina? juk jis ant vandens dažnai neužsibūna? o taip, ir gana dažnai, taip dažnai yra atsitikę, tai kam dėl to jaudintis? nieko neįprasta, viskas taip, kaip visados, nieko neįprasta ir šiandien, galvoja ji, na, bet vis tiek kažkaip keista, o ką jai reikės daryti, jeigu jis nepareis? galėtų nueit jo paieškoti, galvoja ji, nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, bet oras toks bjaurus, lyja ir pučia, jau vėlyvas ruduo, besibaigiančio lapkričio diena, šalta, šiandien lapkričio pabaiga, antradienis, juk jis greitai pareis, čia tik ji jaudinasi, galvoja ji, taip, taip, tai jau jai pažįstama, na, bet reikia pagaliau susikaupti, galvoja ji, juk viskas taip, kaip turi būti, jis jau greitai pareis, galvoja ji, čia tik jinai taip jaudinasi, ir viskas, taigi, čia tik jinai, galvoja ji, nebegalima šitaip stovinėti, reikia išeiti, nueit iki Fjordo pasižvalgyti jo, gulėdama ant kanapos galvoja ji ir mato save einančią priemenės durų link ir atveriančią jas, ir bežiūrėdama į save, išeinančią pro atviras duris, pamato įtapsenantį vidun berniuką, ji mato, kaip užsiveria durys ir kaip berniukas nueina prie lango, sustoja ir žiūri pro jį, jam kokie šešeri septyneri, galvoja ji, taip, taip, dar visai pyplys, paskui ji mato, kaip vėl atsidaro priemenės durys ir pro jas įeina vyras, aukštas, liesas, negrabių judesių, ilgais juodais plaukais ir skystoka barzdele, jis stabteli ir, laikydamas vieną ranką už nugaros, nutaiso rimtą miną, jam įkandin įeina neaukšta tamsbruvė moteris, plonutė, ilgų juodų plaukų – panaši į mane – galvoja ji, moteris užveria duris, tas barzdotas vyras mirkteli jai, ir juodu sužiūra į berniuką, išplėtęs akis šis atsisuka, o tie jam šypsosi
Asli, sako moteris
Manau, kad tavo tėvas Kristoferis turi tau kažką, juk šiandien, lapkričio septynioliktą, tau sueina septyneri metai, sako ji
Išties, šiandien 1897 metų lapkričio 17 diena, kaip sako tavo motina Brita, sako Kristoferis
Aslis žvelgia į juos įdėmiai ir droviai
Taip ir yra, kaip sako Brita, sako Kristoferis
ir jis laisva ranka apglėbia Britos pečius, o kitą ranką staigiai ištraukia iš už nugaros, ant delno – laivelis, nedidelis irklinis laivelis, pusmetrio ilgio, su suoliukais, irklais, kaušais bei kitkuo, ir laiko ištiesęs ranką su laiveliu
Sveikinu su septintuoju gimtadieniu, Asli, sako Kristoferis
Tokiam dideliam ir šauniam berniukui kaip Aslis reikia turėti savo laivą, sako jis
Taip, Aslis tikras šaunuolis, sako Brita
Aslis prieina prie Kristoferio, kuris įteikia laivelį, Aslis paima jį ir stovi nenuleisdamas nuo jo akių, tada Kristoferis paduoda Asliui ranką, o šis jam savąją, Kristoferis ritmingai pakrato rankutę aukštyn žemyn, o Aslis žiūri neatsižiūri į laivelį
Manau, kad laivas kaip reikia, sako Kristoferis
Matai, yra suolai, gardelės, irklai, kaušai, yra visko, ko reikia laive, sako jis
Koks šviesus, puikus medis, šiek tiek atsiduoda sakais, naujas laivas ir turi taip kvepėti, sako Brita
Tėvas Kristoferis padirbdino tau gražų laivelį, sako ji
Todėl, kad reta rasti tokį šaunų vaikiną kaip Aslis, štai kodėl, sako Kristoferis
Tai tu jį padirbdinai, sako Aslis
ir Kristoferis sako, esą taip, laivelį padirbinęs jis, mat kažkada seniai, kai dar buvo jaunas, mokęsis laivadirbystės ir, nors nėra pastatęs daug laivų, tačiau šios meistrystės išmokęs, kalba Kristoferis ir, priėjęs prie Aslio, vis dar spoksančio į laivelį, apkabina per pečius
Noriu tuojau pat jį išbandyti, sako Aslis
Bangos, rodos, nėra per didelės, gali ir išbandyti, sako Kristoferis
Bet būk atsargus, sako Brita
Būtinai būk atsargus, sako ji
Aslis atsargus, juk žinai, kad jis atsargus, sako Kristoferis
Aslis pastovi įbedęs akis į laivelį, o paskui išeina pro priemenės duris, Kristoferis mirkteli Britai, ši nusišypso jam ir, gulėdama ant kanapos ji mato, kaip Brita nueina į virtuvę, jai įkandin Kristoferis, užverdamas paskui save duris, priemenės tarpduryje ji mato save vilkinčią lietpalčiu, mato, kaip įeina pro atviras duris, stabteli tarpduryje ir apžvelgia kambarį, kaip išeidama užveria duris, ir stovėdama priemenėje ji galvoja, kad ne, taip ilgai jis niekada anksčiau nėra užsibuvęs, jau greitai naktis, o jis dar negrįžta, reikia eit jo paieškoti, reikia nueiti iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, reikia eit jo paieškoti, nes taip pučia, taip lyja, tokia tamsybė, ir kodėl jis taip ilgai neparsiranda, galvoja ji išeidama pro laukujes duris, o lauke – juoda tamsa, vėjas ir lietus, šalta, o pučia taip, jog duris reikia pristumti, kad užsidarytų, taip pučia, ji jas pristumia, uždaro ir sustoja ant prieslenksčio akmens lauko žibinto šviesoje, išgirsta bangas, lietaus šniokštimą, ir vėl bangas, taip šalta, kad ilgiau stoviniuoti negalima, galvoja ji, juk išėjo dėl to, kad nueitų iki Atoslūgos pasidairyti jo, o gal ir pašaukti, bet kaip čia dabar stovėti ir šaukti tokioje aklinoje tamsoje? juk nei šis, nei tas? ne, šaukti nešauks, tai nepadės, tikrai ne, galvoja ji ir, išėjusi į Kiemą, pasuka už namo kampo, stabteli ir įsmeigia žvilgsnį į Mažąjį keliuką: ar tik ne jis ten pareina? taip, tikriausiai jis? galvoja, kaip gerai, jis jau eina Mažuoju keliuku aukštyn, įžiūri jį net tirščiausioje tamsoje, žinoma, kad įžiūri, kaip gerai, galvoja ji, tačiau Mažuoju keliuku ateina vis dėlto ne jisai, juk ten eina moteris ir, regis, vaiku nešina, o tas toks didelis, na, kas gi čia dabar? galvoja ji, kas darosi? ir visa tai ji mato ryškiai, nelyginant vidudienį, ne, to neįmanoma suprasti, galvoja ji, žiūrėdama į ateinančią moterį, kuri glausdama prie krūtinės nešasi berniuką, eina kiek įkabindama, o berniukas ar gyvas? artėjanti moteris nešasi berniuką ant rankų, o tas lyg negyvas, drabužiai šlapi, šlapi ir plaukai, o moters akyse, didžiulėse akyse geltonu dryžiu žaižaruoja neviltis, kas čia dabar? kas gi tai? galvoja ji, moteris – jos plaukai juodi, vešlūs ir ilgi – sustoja ir, spausdama prie savęs vaiką, lieka stovėti ant Mažojo keliuko, stovi nunarinusi galvą, glėbyje – berniukas, ji žiūri į tą moterį, ta stovi sustingusi, ir paskui išgirsta kažką šaukiant: kas yra? žvelgdama Fjordo link ji mato, kaip nuo Valčių pašiūrės Taku nerangiai bėga aukštas, liesas vyras ilgais juodais plaukais, skystoka juoda barzdele, bėga rankoje laikydamas virbą su pamautomis žuvimis, ilgų plaukų pluoštas dengia veidą
Kas yra, Brita? šaukia vyras
Kas atsitiko, kas Asliui? šaukia jis
vyras bėga Taku aukštyn, ir ji mato, kaip juodi Britos plaukai, tie vešlūs juodi jos plaukai gaubia ant rankų gulintį Aslį, kaip ji ima linguoti su juo pirmyn ir atgal, vyras pribėga, išskėčia rankas, apglėbia Britą su Asliu ir laiko juos glėbyje, nukarusios beveik iki pat žemės tabaluoja ant virbo pamautos žuvys, ilgi, juodi vyro plaukai apskleidžia Britos plaukus ir Aslį, jie stovi nejudėdami, laikas eina, galvoja ji, o tie vis stovi, tik stovi ir viskas, Kristoferis paleidžia Britą ir truputį atsitraukia
Kas atsitiko? sako jis
Aslis įkrito į vandenį, sako Brita
Ar jis gyvas, sako vyras
Taip, Kristoferi, sako Brita
Juk šiandien Aslio gimtadienis, septintasis gimtadienis, sako Kristoferis
Aslis miręs, Brita, sako jis
Ne, jis nemiręs, Kristoferi, taip nesakyk, nekalbėk taip, sako Brita
Aslis miręs, sako Kristoferis
Jam suėjo septyneri, ir jis mirė, sako Kristoferis
Ne, jis gyvas, sako Brita
Ar nematai, kad miręs, sako Kristoferis
Brita stovi su Asliu glėbyje: jo rankos nukarę, galva nusvirusi, akys pastirusios
Nespėjai užaugti, gyvenai tik septynerius metus, o turėjai gyventi ilgai ilgai, tik jau ne taip trumpai, sako Kristoferis
Brita stovi palinkusi į priekį, jos ilgi, vešlūs, juodi plaukai gaubia Aslį
Jis gyvas, sako Brita
Brita pakelia akis ir pro plaukus žiūri į Kristoferį
Ne, miręs, sako Kristoferis
ir, paėjęs kiek toliau, stabteli, žvelgia į Britą
Brita, sako Kristoferis
ši neatsiliepia, stovi kaip stovėjusi, ant akių užkritę ilgi juodi plaukai
Aslis miręs, sako Kristoferis
Aslis gyvas, sako Brita
Nesakyk taip, Kristoferi, nesakyk, kad miręs, sako ji
Aslio nebėra, sako Kristoferis
Jis iškeliavo, sako jisai
Kristoferis nueina Mažuoju keliuku aukštyn, pasuka už namo kampo ir lėtai slenka per Kiemą, žingsnis po žingsnio, į šalis linguoja virbas su žuvimis, atrodo, kad sulig kiekvienu žingsniu Kristoferis gali sukniubti ir susilieti su žeme, ant kurios jis eina, galvoja ji žiūrėdama, kaip jis sustoja ir lieka stovėti panarinęs galvą, nudelbęs žvilgsnį, rankoje laikydamas virbą su žuvimis, stovi akis įdūręs į žemę, ji pasuka Mažuoju keliuku žemyn, stabteli prie Britos, švelniai perbraukia ranka per vešlius juodus jos plaukus, ima juos glostyti, glosto ir glosto, tada ji išgirsta žingsnius ir mato, kaip su tabaluojančiomis žuvimis Mažuoju keliuku ateina Kristoferis, jis taip pat sustoja ir ima glostyti Britos plaukus
Eikš, eime, Brita, sako Kristoferis
Nebestovėk čia, sako jis
Reikia eiti vidun, sako Kristoferis
Reikia parnešti Aslį namo, sako jis
Brita pakelia akis ir žiūri į jį pro savo ilgų plaukų sruogas
Šiandien lapkričio 17-ta, sako Brita
1897 metų lapkričio 17-ta, sako Kristoferis
1897 metų lapkričio 17-ta, sako Brita
Kristoferis apglėbia jos pečius, ir juodu su Brita, nešančia ant rankų Aslį, lėtai kyla Mažuoju keliuku aukštyn
1897 metų lapkričio 17-tą Aslis mirė, sako Brita
O gimė 1890-ųjų lapkričio 17-tą, sako ji
Kristoferis stabteli, sustoja ir Brita, juodu stovi, nuleidę akis į rudą žemę, tuomet atsiveria Senojo namo durys, pro jas išeina sena moteris ir atsistoja ant prieslenksčio akmens, Kristoferis pakelia į ją žvilgsnį
Nebėra Aslio, Senoji Alese, jis iškeliavo, sako Kristoferis
Nestovėkit šitaip, sako Senoji Alesė
Viešpats keliai nežinomi, sako ji
Asliui dabar gera, jis dausose pas Dievą, nesisielokit, sako ji
Nesisielokit, sako ji
Dievas yra geras, sako ji
senoji Alesė kilsteli ranką su trumpais, iškraipytais pirštais ir smiliumi perbraukia išilgai akies
Dievas yra geras, sako ji
Senoji Alesė nusvarina galvą, jos pečiai krūpčioja, ji taip ir lieka stovėti, tik stovi ir viskas, kaip kad stovi Kristoferis su Brita, tiesiog stovi ir daugiau nieko, ant Britos rankų guli Aslis. Eina tamsyn ir tamsyn, o jie tebestovi. Tik stovi ir viskas, nejuda iš vietos, galvoja ji, stovi lyg būtų ten stovėję nuo neatmenamų laikų, galvoja ji. Stovi ten ir ji pati. Stovi žiūrėdama į Aslį, Britą, į Kristoferį, Senąją Alesę. Tada ji nusisuka ir ten tolumoje, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ten, kur baigiasi Sodybvietės žemės ir kur kita Kalvagūbrio atšlaitė pradeda nuožulniai leistis žemyn į upę, tekančią priekalne iš gilumoje srūvančio Krioklio, ten aukštai, ant pačios Kalvagūbrio keteros, ji išvysta berniuką, jis stovi ramiai, tiesiog stovi, stovi žvelgdamas žemyn į Senąjį namą, o ar tik jis nelaiko kažkokios rykštės? taip, permesta per petį guli ilga kartis, gal su ta kartimi jis meškeriojo upėje? galvoja ji, žiūrėdama į berniuką, ar tai gali būti jis, kai dar buvo vaikas? ar nepanašus? bet kaip galima per tokį nuotolį tvirtinti, kad tai jis? galvoja ji, taip, galima, todėl, kad jis vienu metu ir toli, ir visai čia pat, todėl, kad aplink šviesu kaip dieną ir sykiu tamsu kaip naktį, galvoja ji, ir šito niekaip nepermanysi, tačiau kad ir tai toli, ant pačios Kalvagūbrio viršūnės, ji aiškiai mato stovintį berniuką ir gali įžiūrėti jo veidą, lyg jis būtų čia pat, o dabar jau ir visai ryškiai mato, kad tai jis, mato, kaip jis pasileidžia bėgti jos kryptimi, ir staiga jo veidas tampa kitoks, visiškai kitoks, nors plaukai tokie pat juodi, juodi kaip jo, o ar tas berniukas nepanašus į Aslį, kuris guli Britos glėbyje? galvoja ji, taip, be abejo, panašus, galvoja ji žiūrėdama į bėgantį prie jos berniuką, bet ar tai ne jis, kai dar buvo vaikas, taip, dabar vėl jis, o ne tas Aslis, kuris guli ant Britos rankų, dabar ji tai įžiūri aiškiai, tačiau, jam nespėjus priartėti, tik štai jo vietoje atsiranda kitas, kažkoks bendraamžis, bet visai kitas berniukas, o jis neabejotinai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, dabar berniukas jau arti Kiemo, ir ji atsigręžia ir žiūri į Senąjį namą, kur ji gyvena, Kieme mato tebestovinčią Britą su Asliu ant rankų, stovi ir Kristoferis su pamautomis ant virbo žuvimis, ant prieslenksčio akmens – Senoji Alesė, o dabar jau tikrai, dabar ji tikrai mato, kad atbėgantis berniukas – tai tas Aslis, kurį Brita laiko ant rankų, ji mato, kaip jis nusviedžia kartį šalin ir tarsi susilieja su berniuku Britos glėbyje. Stovėdama ant prieslenksčio akmens Senoji Alesė atsitiesia, lėtai pasisuka ir nueina į Senąjį namą. Į jos namus, galvoja ji, Senoji Alesė įėjo į jos namus. O Kieme priešais Senąjį namą su Asliu ant rankų stovi Brita. Prieina Kristoferis, perima iš jos Aslį ir prispaudžia prie savęs, kone siekdamos žemę ant virbo tabaluoja žuvys, o Kristoferis, laikydamas glėbyje Aslį, ima linguoti pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal sūpuoja ant virbo pamautos žuvys
Negali būti, kad jis miręs, sako Brita
Kristoferis neatsako
Negali būti, kad gerasis berniukas paliko mus, sako ji
Mano sūnelis, mano brangusis sūnelis, sako ji
Mano brangiausias vaikelis, sako ji
Bet kur Olavas, sako ji
Kristoferi, ar žinai, kur Olavas, sako ji
ir tarsi nešdamas Aslį krikštyti Kristoferis įeina į namus, į Senąjį namą, o Brita lieka stovėti, ji ranka nubraukia nuo kaktos plaukus, atidengdama tuščią lyg dangaus plynė savo veidą, ir nueina į namus, į Senąjį namą, tapusį jos, Signės, namais, kur drauge su juo yra nugyvenusi daugelį metų, į jos namus, į namą, kuris yra tapęs josios namais, įeina Brita, galvoja ji, pas ją, į jos namus įeina keistai apsitaisiusi Brita, su tais savo ilgais, vešliais juodais plaukais Brita eina į jos namą, kur gyvena jis ir ji, į Senąjį namą, į jųdviejų namus eina Brita, galvoja ji, o jeigu į jos namus gali įeiti kas nors kitas, jei kas nors kitas gyvena jos Senajame name, tai tikriausiai jai pačiai ten eiti nevalia? gal tai vis dėlto ne jos namai? tad ar gali ji ten įeiti? galvoja ji, ne, tikriausiai negali? betgi ten gyvena ji ir jis, ir niekas kitas, galvoja ji, juk ten juodu nugyveno daugelį metų, tik jiedu abu, galvoja ji ir pajunta, kaip merkia lietus, juk stovi po atviru dangumi – lyja lietus, pučia vėjas, tamsu ir šalta, ilgiau stovėti nebegalima, galvoja ji, bet jis dar neparsirado. Kur jis? Kur pasidėjo? Juk išsiyrė valtimi į Fjordą, bet iki šiol dar negrįžo, jai baisu dėl jo, gal kas nors atsitiko? galvoja ji, kodėl jis negrįžta? bet juk tokios mintys apninka ją dažnai, galvoja ji, kone kasdien, nes išplaukia jis kiekvieną dieną, taip taip, kiekvieną, o ji nuolatos baiminasi, galvoja jinai, jai vis regis, kad jau būtų laikas grįžti namo, galvoja ji. O ar šiandien kas nors kitaip? Kiek supranta – ne, galvoja ji. Atrodo, kad viskas kaip visuomet. Viskas kaip visuomet. Eilinis vėlyvo lapkričio antradienis, 1979-ieji. Ji tokia, kokia yra. Jis taip pat. Bet gal vis dėlto nueiti iki Atoslūgos, iki Valčių pašiūrės, gal vis dėlto nueit ir pasidairyti? galvoja ji. Taip ir padarys, galvoja ji. Visai neblogai pabūti lauke, nors pučia ir lyja, galvoja ji. Atgaivina. Juk negalima visą laiką tūnoti namie Senajame name. Ji per daug užsidariusi. Kartais ištisomis dienomis ir kojos iš namų neiškelia. Negerai. Juk reikia išeiti, bent jau retsykiais. O kad ji šitaip nerimauja – juk tą tik ir daro visą laiką? žinoma, kad taip, tačiau kad ir kaip būtų, ji gali nueiti iki Fjordo, galvoja ji, gali, galvoja ji, tai kodėl tebestovi kaip įkalta? jei nori nueiti, tai ir reikia eiti, ko čia dar stoviniuoti, galvoja ji, šiandien antradienis, 1979-ųjų lapkričio pabaiga, o ji nė iš vietos, galvoja ji galų gale pradėdama slinkti Mažuoju keliuku žemyn, o ar ne jis ką tik kopė keliuku aukštyn? ne, negali būti, tai tik jos prasimanymas, galvoja ji, bet dabar reikia nueiti iki Atoslūgos ir pasidairyti, lyja, pučia ir taip tamsu, pasidarė taip tamsu, net nematai, kur žengi, ir koks baisus oras, koks šaltis, kodėl jis išplaukia per tokį orą? galvoja ji, nagi, kodėl? ne, šito ji nesuvokia, kodėl gi jis nenori būti kartu su ja? galvoja ji, o visuomet išsiiria su ta savo valtimi, mažute, irkline valtele, bet dabar jis jau turi parplaukti, galvoja ji sunerimusi, nes taip ilgai Fjorde jis neužsibūna, ypač tokiu oru, kai aplink taip tamsu, kai taip žvarbu, ji neprisimena, kad kada nors anksčiau būtų taip ilgai užtrukęs, kodėl gi jis neparplaukia? kas yra? ar tik kas nors neatsitiko? galvoja ji, o gal jau niekada negrįš? ne, negalima taip galvoti, galvoja ji, dabar belieka nueiti iki Atoslūgos, pastovėti Prieplaukoje ir pasižvalgyti, kai ji ten stovi, pasitaiko, kad jis atsiiria greičiau, galvoja ji, taip yra dažnai dariusi: nueina iki Valčių pašiūrės, iki Prieplaukos, pasižvalgo, toks jos įprastinis pasivaikščiojimas vakarais: pastovėti ir palaukti jo grįžtant į krantą, galvoja ji ir perėjusi Didįjį kelią ima leistis Takeliu žemyn ir tuomet išgirsta moterišką balsą, šaukiantį Asli, Asli, ir ji nueina už Valčių pašiūrės, stabteli ir Atoslūgoje išvysta tuos ilgus vešlius Britos plaukus ir dar kartą išgirsta ją šaukiant Asli, Asli! ir tada jos žvilgsnis užkliudo nedidelį, gal kokį pusmetrinį laivelį, gražų irklinį laivelį, besisupantį juodame vandenyje, ir tuomet ji pastebi į paviršių išnirusią Aslio galvą, mato, kaip jis kapstosi bangose, paskui mato, kaip Prieplauka atlekia Brita, o tuo laiku Aslio galva pradingsta vandenyje, pradingsta rankos ir jis visas pradingsta vandenyje, siūbuodamas jo laivelis plaukia tolyn ir tolyn, Brita šoka nuo Prieplaukos ir nuplaukia Fjordu, laivelį nusineša vilnis, Brita plaukia iš visų jėgų, smarkiais rankų mostais kasasi prieš bangas, tos bloškia ją atgal, pasigirsta Britos šauksmas Asli, Asli! slėnyje tarp dviejų bangų vėl išnyra Aslio galva
Asli! šaukia Brita
ji girdi, kaip Britos riksmu prisipildo viskas, kas yra aplinkui, Fjordas, Kalnas, bet Aslis neatsiliepia, ant jo užgriūna galinga banga, laivelis apvirsta ir mėtomas į šalis vis stukteli į Britą, Aslio galvos nebematyti, Brita tvirtai sugriebia Aslį už plaukų ir nepaleidžia, ant jų virsta bangos, laisva ranka Brita kerta ir kerta per vandenį, kol didžiulė banga panešėja juos priekrantės link, Brita stojasi kiek aukščiau panuovolyje, virš jos lūžta banga, tempdama Aslį už plaukų Brita kapstosi kriaušiumi aukštyn, virš vandens kyšo tik Aslio galva, pagaliau Brita išlipa ant atlajos, kur sekliau, ilgi juodi jos plaukai užkritę ant veido, netrukus virš vandens iškyla ir Aslio krūtinė, Brita prisitraukia Aslį, pakiša vieną ranką po keliais, kitą – po nugara ir pakelia jį, lietui plakant į veidą, Brita brenda į Atoslūgos pakraštį, jos glėbyje Aslis, rankos jo nusvirusios, Brita išlipa į krantą ir nešdama Aslį pasileidžia Valčių pašiūrės pusėn, žiūrėdama, kaip jiedu dingsta už kampo, ji pastebi ant vandens gražiai plaukiantį Aslio laivelį ir jį patį, stovintį su kartimi rankoje, nuo karties iki laivelio nutįsusi nestora virvė, eidamas pakraščiu Aslis kartimi atsargiai traukia laivelį į priekį, tas sūpuodamas lengvutėliai slysta vandens paviršiumi, paskui Aslis liaujasi jį tempęs, laivelis ima lėtinti greitį ir netrukus tik linguoja sau ant vandens, tada Aslis kilsteli kartį, laivelis lėtai apsisuka ir pričiuožia prie Atoslūgos pakraščio, Aslis žengteli atbulas porą žingsnių ir lyg į kokį užutekį pastumia laivelį į įlinkį tarp dviejų didelių akmenų, padėjęs kartį į šalį, jis pradeda vieną po kitos krauti ant laivelio dugno midijų geldeles, paskui stumteli pakrautą laivelį ir šis išsuka iš įlinkio tarp dviejų akmenų, pasiėmęs kartį Aslis nueina pakrante, o laivelis iš lėto, tolygiai slysta Fjordo paviršiumi, ramus blizgantis vanduo beveik siekia borto kraštą, Aslis atsargiai tempia laivelį į priekį, o kai atsigręžia, pamato iš už Valčių pašiūrės išlindusį Kristoferį
Kokį šiandien krovinį gabeni, Asli, sako Kristoferis
Prekes į Bergeną, sako Aslis
Kokias prekes, sako Kristoferis
Visokias, sako Aslis
Nenori atskleisti, sako Kristoferis
Mm, ne, sako Aslis
Taip ir reikia, kalba Kristoferis, esą tam tikras verslo paslaptis reikia saugoti, ir klausia, ar ilgai Aslis ketinąs išbūti Bergene
Keletą dienų, sako Aslis
Žinoma, jeigu jau išsiruošei į miestą, tai kodėl ne, sako Kristoferis
Vien kelionė trunka visą dieną, sako Aslis
Taigi, sako Kristoferis
ir nuėjęs ant Prieplaukos prisitraukia valtį
Plauksi, sako Aslis
Truputį pažūklausiu, be maisto neišgyvensi, sako Kristoferis
Ar galiu kartu su tavim, sako Aslis
Aišku, gali, sako Kristoferis
Bet, ne, sako Aslis
Neturiu laiko, sako jis
Taip, žinoma, suprantu, sako Kristoferis
Juk laivas pakrautas, išplauki į Bergeną, sako Kristoferis
Plauksiu su tavim kurią nors kitą dieną, sako Aslis
O dabar vyksti į Bergeną, sako Kristoferis
Taip, sako Aslis
Kristoferio valtis jau prie Prieplaukos šulų, jis liuokteli vidun, atriša lyną, sėdasi ant irklasuolio ir keliais yriais pasikasa toliau nuo kranto, paskui pasiremia ant irklų
Pasišnekėsime, kai grįši iš Bergeno, sako Kristoferis
Taip, sako Aslis
Tai gal atveši lauktuvių, sako Kristoferis
Tikriausiai atvešiu, sako Aslis
Kristoferis suima irklus ir nusiiria tolyn į Fjordą, o Aslis patraukia Atoslūgos pakraščiu, jo laivelis gražiai slysta vandens paviršiumi, irdamasis sparčiais mostais Kristoferis dingsta už Kyšulio ir ūmai vanduo suribuliuoja, atsirita nedidelės vilnys ir pradeda vartyti Aslio laivelį nuo vieno šono ant kito, Aslis kilsteli kartį ir laivelio pirmagalys pakimba virš vandens, o galas atsiduria po vandeniu ir krovinys su geldelėmis išvirsta lauk, Aslis stipriai timpteli kartį, virvė nusmunka nuo laikiklio ir nebevaldomas laivelis lieka plūkauti sau ant vandens, Aslis stengiasi pasiekti jį su kartimi ir jam tai beveik pavyksta: kartis užkabina bortą ir Aslis bando atsargiai prisitraukti jį arčiau pakraščio, bet kai jis darsyk trukteli kartį, ta nusprūsta, laivelis pakrypsta ir nusklendžia tolyn, Aslis numeta kartį į šalį, susiranda akmenuką ir sviedžia, šis nukrenta šiapus laivelio, ir sukilusios vilnys pametėja jį dar toliau nuo pakrantės, Aslis sviedžia dar vieną akmenuką, tas nukrenta anapus laivelio, ir dabar laivelis atlinguoja arčiau kranto, Aslis pakelia kartį, užkabina ja už borto ir prisitraukia laivelį į pakraštį. Suima jį rankomis ir pakelia. Stovi žiūrėdamas į jį, paskui nuleidžia ant vandens įlinkyje tarp dviejų akmenų, tada Aslis prirenka šakelių, nulupa nuo papenčio atplaišų ir visa tai tvarkingai sukrauna ant dugno, paskui stumteli ir laivelis gražiai nučiuožia nuo pakraščio, Aslis susiranda akmenuką ir sviedžia jį iš paskos, suvilnijęs vanduo plaka laivelį į priekį, nuliūliuoja jį tolyn, Aslis prisirenka daugiau akmenukų ir svaido vieną po kito pavymui, laivelis plaukia tolyn į atvirą Fjordą, atstumas nuo Užutekio pakrantės darosi vis didesnis, pamažu laivelis skinasi kelią į atvirą Fjordą, tada Aslis susiranda didelį, gana sunkų akmenį ir, pakėlęs jį, įstengia nusinešti iki vandens pakraščio, ten pabando viena ranka iškelti aukštyn, bet nepajėgia, tada, suėmęs akmenį abiem rankomis, kiek galėdamas atsivėdėja į šoną ir meta jį vandenin, šis pūkšteli netoliese, sukeldamas nemenkas bangas, pasklidusios jos atrieda Aslio pusėn, o kitos, nuskubėjusios iki pat laivelio, pavaro jį į priekį ir šis greitėdamas nuplaukia tolyn, Aslis stebi, kaip pasišokėdamas ant bangų laivelis tolsta į Fjordą, oras staiga persimaino – apniunka, vėjas sustiprėja, pradeda lyti, pakyla bangos, sūpuodamas laivelis tolsta ir tolsta į Fjordą, tada Aslis nusispiria klumpes, atsisega ir nusitraukia kelnes, įbrenda iki kelių į vandenį ir sustoja, atsiritusi banga šliokšteli jam beveik iki šakumo, priešais akis – laivelis, Aslis nenuleidžia nuo jo akių, stovėdama pakrantėje ji mato, kaip Aslis nubrenda tolyn ir dingsta po vandeniu, ji galvoja, kad jis turėtų greitai atplaukti ir nužingsniuoja Prieplauka, viskas jau skendi neperregimoje tamsoje, nieko nebegalima įžiūrėti, jis turi greitai atplaukti, galvoja ji, o jau tas vėjas, ta tamsybė, tos bangos, tas didžiulis potvynis, o jau kaip šalta, kaip įsišėlo jūra, bangos dūžta į Prieplauką ir, regis, tuoj tuoj pasieks ir ją, koks pasibaisėtinas oras, galvoja ji, dabar jau jis būtinai turi parplaukti, galvoja ji, o kas ten tolumoje? ar tik ne kažkokia šviesa? ten, Fjordo viduryje, liepsnoja kažkas kaip laužas? o ta šviesa – ar ji ne purpurinė? ne, taip negali būti, o vis dėlto, galvoja ji, bet kurgi jis? kur jo valtis? nieko nematyti, kurgi jis? kodėl neatplaukia? nenori būti kartu su ja? gal todėl? tokiu oru, tokioje tamsybėje jis tariasi norįs pasiirstyti, ne, tai nesuvokiama, galvoja ji įsispitrindama į Fjordą, bet įžvelgti nieko neįstengia, na, jis turi tuoj grįžti, galvoja ji, jau nebeįmanoma irstytis po Fjordą šitokiu oru, šitokioje tamsybėje, ir su tokia maža valtimi, maža irkline valtele, galvoja ji. Jau kad tamsu. Jau kad šalta. Ar jai taip ir stovėti čia? Kodėl jis neatplaukia? O ar ji prisimena, kad kada nors anksčiau jis būtų irstęsis šitokiu oru, tokį vėlų vakarą? galvoja ji, kiek prisimena – ne, nors gal? ne, vis dėlto ne, taip niekada nėra atsitikę, galvoja ji, bet juk ilgiau stypsoti čia nebegalima, galvoja ji, jai šalta, gal pašaukti jį? ne, nei šis, nei tas, kaipgi dabar imsi ir šauksi? kas iš to: stovėti ir šaukti tamsoje, galvoja ji, bet ką jai daryti? kas nors turi išplaukt jo paieškoti, žinoma, kad taip! kažkas juk turi jį surasti! tačiau kas? kas nors turėtų išplaukti į Fjordą su dideliu laivu ir stipriomis šviesomis, galvoja ji, tačiau kas? ar ji ką nors pažįsta? ne, atrodo, kad nepažįsta nieko, kas galėtų tai padaryti, galvoja ji, todėl jai belieka stovėti čia, pasilikti čia, stovėti ir laukti, galvoja ji, o kas belieka? šaukti? ieškoti, kas turi didelį laivą? didelį su stipriomis šviesomis? ar laukti? stovėti čia ir laukti? ar eit namo ir laukti? tiesiog grįžt namo ir laukti? čia styroti jinai nebegali, juk jis tikrai greit parplauks, jis paprasčiausiai kiek užsibuvo, galvoja ji ir nueina prie Prieplaukos krašto, stabteli: ten, Atoslūgoje, ten juk dega laužas, ar tai tik ne Joninių laužas? o ar nestovi prie jo du berniukai? taip, išties, gal tiedu iš kaimynų sodybos? galvoja ji, iš tikrųjų, tie patys, betgi laužas? dabar, tokiu metų laiku? šitokiu oru? ne, negali būti, galvoja ji, juk šitokiu oru neįkursi jokio laužo, ne, šitokį vakarą niekas nekūrena laužų, bet ugnis pakrantėje liepsnoja, ir spoksodami į ją stovi du dešimties dvylikos metų berniukai, o ar nedega ten kažkas kaip valtis, irklinė valtis? o ji ar nepanaši į tą, kurią jis turi? keista, galvoja ji ir mato, kad liepsnoja valtis, uždegta ji keliose vietose, ugnies liežuviai tarsi nužymi valties kontūrus, žiopsodami į liepsnas stovi tiedu berniukai, kaipgi taip? galvoja ji, ne, ji negali to suvokti, to negali būti, galvoja ji, bet stypsoti Prieplaukoje nebegalima, šalta, ji sužvarbo, tas lietus, tas vėjas, na, o jis, negi jis tuoj neatplauks? kur jis pasidėjo? galvoja ji dar pagūrinėdama Prieplaukos pakraščiu, o čia dar tas keistas laužas, galvoja, Atoslūgoje dega valtis, ir du berniukai stovi užsispoksoję į liepsnas, na, išties, kas čia dabar? galvoja ji, šiuo metų laiku, kaipgi taip? kodėl? galvoja ji ir, pasukusi už Valčių pašiūrės, ima kopti Taku atgal, lietus ir vėjas įsisiautėja dar smarkiau, o tamsybė tokia, kad nematai, kur statai koją, dabar jau reikia eiti vidun, galvoja ji, reikia eiti namo, į Senąjį namą, ir pasirūpinti, kad ten būtų šilta, kad krosnelėje negestų ugnis, jis grįš nuo Fjordo permirkęs ir sušalęs, tad namuose turi būti šilta, turi būti šilta Senajame name, puikiajame Senojo namo kambaryje, kur juodu abu gyvena, kur jau nugyveno tiek daug metų, galvoja ji, jau reikia eiti namo ir pakrauti į krosnelę malkų, galvoja ji eidama Mažuoju keliuku aukštyn, paskui stabteli ir atsigręžia, bene pasigirdo kažkas už nugaros? žingsniai? juk tikrai kažką išgirdo, galvoja ji ir pasižiūri žemyn į Atoslūgos juostą, laužas tebedega, bet dabar jis nebe toks didelis kaip anksčiau, atrodo, lyg liepsnoja keli papenčiai, o tie dega silpnai, bet kad tokiu metu pakrantėje degtų laužas, ir dar tokį tamsų vakarą, taip lyjant lietui ir pučiant vėjui, galvoja ji ir mato, kad laužas ima blėsti, viską užkloja tamsa, bet štai pliūpteli liepsnelė, paskui vėl pasidaro tamsu, tada šokteli dar viena, bet silpnesnė, ir vėl aplink tamsu, liepsnelė plyksteli dar kartą, bet tokia silpna, jog vos galima įžiūrėti, tada akimirksnis ir viską užlieja tamsa. Vien tik tamsybė. Vien tik lietus. Ir vien tik vėjas. Bet jau laikas eiti vidun, galvoja ji, užsuka už Senojo namo kampo ir pamato priešais save Kiemu einančią seną moterį mėlynu paltu, jai ant galvos – ta baltos ir geltonos spalvos kepurė, kurią dabar pradėjo nešioti jis, senolė kiūtina pasiramsčiuodama lazda, rankoje ji nešasi raudoną pirkinių krepšį, jos pašonėje, įsikibęs į krepšio rankeną, tapsena nedidelis berniukas, dabar ji susivokia – juk tai jis, kai dar buvo vaikas! ten eina jis, galvoja jinai ir mato ant jo rankytės du iškraipytus senolės pirštus, juodu su berniuku užlipa ant prieslenksčio akmens, ir, atrėmusi lazdą į kampą, senoji atveria laukujes duris
Dabar mudu, Aslis ir Senelė, eisim vidun, sako ji
Aha, sako Aslis
Tu šaunus berniukas, Asli, labai pagelbėjai Senelei, sako ji
Po Senelio Olavo mirties man daugiausia padedi tu, sako ji
ji mato, kaip Senelė, o šiai įkandin ir berniukas įeina pro duris į vidų, ir ji galvoja, ne, lauke pasilikti ji nebegali, nebegali stypsoti šaltyje vien dėl to, kad į jos namus, į Senąjį namą, įėjo kažkas kitas, bet juk tai jos namas, jame gyvena ji ir jis, galvoja ji, tačiau ką tik ten įėjo ne kas kitas, o jis ir ta sena moteris, ji juk jo Senelė, vadinasi, į tą namą gali eiti ir ji pati? galvoja ji, reikia eiti vidun, ir tiek, nes be pertrūkio žliaugia lietus, šėlsta vėjas, ilgiau lauke stoviniuoti negalima, toks vėjas ir lietus, tokia šaltybė, ji pati taip pat turi eiti vidun, galvoja ji, bet ar tikrai gali, jei namuose, Senajame name, gyvena kažkas kitas? galvoja ji, betgi iš tikrųjų ten gyvena ji, gyvena jie abu, ji ir jis, Signė ir Aslis, tad belieka eiti vidun, žengdama per slenkstį galvoja ji ir mato, kaip priemenėje Senelė nusitraukia savo dvispalvę kepurę ir padeda ją ant lentynos, nusivelka paltą ir pakabina jį ant kabliuko
Uždaryk duris, Asli, sako Senelė
ir Signė žiūri, kaip Aslis nueina ir uždaro laukujes duris
Labai šalta, Asli, negalima leisti šilumos laukan, sako Senelė
O jau kaip slidu, tokiam senam žmogui kaip tavo Senelė dabar lauke vaikščioti pavojinga, pavojinga net ir nosį iškišti už durų, sako ji
Bet tau, Asli, jokio pavojaus, tu jaunas, sako ji
Ne, man ne, sako Aslis
Tau jaunam – tikrai ne, sako Senelė
ir ji mato, kaip Senelė pasiima raudonąjį krepšį ir nueina į virtuvę, mato, kaip jis nuseka paskui ir užveria duris, dabar ir jai pačiai reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnį daugiau malkų, galvoja ji, ugnis neturi užgesti, jam parėjus, namuose turi būti šilta, tad reikia eiti į kambarį ir pakišti į krosnelę daugiau malkų, galvoja ji, jam parėjus nuo Fjordo, namuose turi būti šilta ir jauku, juk taip pučia ir lyja, taip tamsu, taip šalta, todėl jam parėjus Senojo namo kambaryje turi būti jauku ir šilta, galvoja ji nusivilkdama lietpaltį ir kabindama jį ant kabliuko, kur ką tik savo paltą pakabino Senelė, savo lietpaltį ji kabina ant Senelės palto ir, atvėrusi kambario duris, įeina vidun, gulėdama ant kanapos ji mato save: įeina ir pasisuka užverti durų, paskui nueina prie malkų dėžės ir paima kelis pagalius, tada pasilenkia ir įdeda juos į krosnelę, stovi ir žvelgia į liepsnas, stovėdama ji galvoja: kaip gerai, kad ugnis nebuvo užgesusi, dar kūrenosi, ir kambarys neatvėsęs, kad tik jis dabar pareitų, galvoja ji ir mato, kaip atsiveria virtuvės durys ir kambaryje pasklinda skrudinamų lašinukų kvapas, iš virtuvės įeina jis, o įkandin jo – Senelė
Sėskis prie stalo, tuoj galėsi valgyti, sako Senelė
Tu gera, Senele, sako Aslis
O tu, Asli, labai geras berniukas, sako Senelė
Mudu geri draugai, ar ne, sako Aslis
ji mato, kaip jis nueina ir atsisėda galustalėje, kaip sėdėdamas maskatuoja kojomis, Senelė išeina į virtuvę, o jis sėdi ir maskatuoja kojomis, netrukus Senelė grįžta nešdama lėkštę keptų bulvių su svogūnais ir keptą kiaušinį su skrudintais lašinukais, kitoje rankoje ji laiko didelę stiklinę pieno
Dabar galėsi skaniai ir sočiai pavalgyti, sako ji
Senelė padeda lėkštę su stikline priešais Aslį ir šis ima valgyti, o pati atsisėda kitame stalo gale, gulėdama ant kanapos ji mato save, žvelgiančią į liepsnas, paskui einančią prie lango, sustojančią ir žiūrinčią pro jį, kai ten stovėdama atsigręžia, mato, kaip atsidaro kamaros durys ir jose pasirodo Brita, jos plaukai glotniai nušukuoti atgal, Brita prilaiko duris ir pro jas, nešdamas medinį karstelį, į kambarį įeina Kristoferis
Taip turi būti, sako Kristoferis
Turime atsisveikinti ir išleisti į amžinybę, sako Brita
Taip turi būti, sako Kristoferis
ji mato, kaip Brita užveria kamaros ir paskui atveria priemenės duris, stabteli prilaikydama jas, o priemenėje stovi Senoji Alesė, jos grublėtu veidu rieda ašaros, ji mato, kaip nešinas mediniu karsteliu pro duris išeina Kristoferis, jam pavymui uždariusi duris išeina ir Brita, gulėdama ant kanapos ji mato save prieinančią prie kanapos ir išsitiesiančią ant jos, mato, kaip pasikiša rankas po megztuku ir jomis suima krūtis, guli laikydama jas, paskui viena ranka atsismaukia sijoną, pertraukia ja per šlaunį ir įbruka ranką tarp kojų, ir taip guli, pasižiūri į stalo pusę ir mato, kaip jis pakyla nuo kėdės
Ačiū, Senele, pavalgiau, sako Aslis
Prašom, sako Senelė
Senelė pakyla, paima jo lėkštę, o jis – tuščią stiklinę
Buvo labai skanu, sako Aslis
Ačiū, ačiū, sako Senelė
ir išeina į virtuvę, jis iš paskos, uždarydamas duris, jųdviejų nebėra ir nebebus per amžius, gulėdama ant kanapos galvoja ji, šiandien, galvoja, taip, šiandien veikiausiai ketvirtadienis, kovo mėnuo, 2002-ieji, ir, pažvelgusi į kamaros duris, mato, kaip šios atsiveria ir tarpduryje pasirodo jis
Ar jau greitai gulsies, sako jis
Sušildžiau tau lovą, sako jis
ir, brukdamas už ausų savo ilgus juodus plaukus, žiūri į ją
Ir tu turi eit gultis, sako jis
Signė pažvelgia jo pusėn, paskui nusuka akis ir įsmeigia jas į tuštumą, suneria rankas ant pilvo, ir aš girdžiu ją tariant, padėk man, gerasai Jėzau, padėk man
Versta iš: Jon Fosse. Det er Ales Det Norske Samlaget, Oslo, 2004