Poezija
Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
* * *
mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias
uždengdamas mūs nuodėmes niūrias
taškuodamas baltai pilkšvas sermėgas
nelaukėm buvome pamiršę grandom
stiklus vėžes purvynės duoną susiraikę
lyg plunksnos pašios krenta pirmos snaigės
suliedamos šūkius ant transparantų
Smegenų rūkas
| Keturi mėnesiai žiemos lyg Platono urve, be galimybės rasti tunelį į šviesą. Šventieji geimeriai, jeigu nebūtumėt taip neteisingai numirę paauglystėje, šiandien jūsų kaulytų valdyti dronus – mėtyti bombas karo teritorijose. Laimei, kaip įprastai būna ir knygų rinkimuose, į šventuosius patekote per pažįstamus. Meldžiuosi į jus – padėkite išeiti iš vikipedijų, ateiti pas dukrą. Bet kam bereikia mano sieliūkštės? O nudėvėto kūno? Kas yra auka? Kas yra sandėris? Išmesti žodynus, nieko nefotografuoti, nesišaipyti iš jokių žmonių, net lendančių į akis. Nepostinti grafomaniškų akvarelių, paplonintu liežuviu nekalbinti katino, autobusuose nesiklausyti svetimų pokalbių it Žemaitei. Nebraidžioti po rudens lapus, suvokti tą kaip per didelę prabangą. Vaikščioti į treniruotes su studentais, pasibaisint skirtumu tarp jauno ir senstančio kūnų. Tebeslankioti į savo bažnyčią dėl pamokslo, kurį pasako vis skaidrėjančio proto kunigas, sėdįs ratukuose. „Nebegaišinsiu jūsų laiko“, – dar sako jis, nors kaip tik tos 15 minučių kompensuoja savaitės prarastą laiką. Tik jaunystėje gyvenimas rutiniškas, vėliau jis įsirieda ir ima nešti nusileidimo kalnelių greičiu: aplinkui kalbama korėjiečių kalba, landynės transformuojasi į muziejus, o kapinėse susiduri su darželinukų ekskursija. Trokštame būti herojais, paskui – jau tik šventaisiais. Lieka daugmaž dvi išeitys: netekti atminties arba virsti viskam prieštaraujančia pamišėle. |
Sporto salių vergai
Kiekvienas kankinimas kada nors pasibaigia,
užliedamas kūną saldybe –
išgyvenau.
O protėviams kliuvo daug smarkiau:
diržai, išplėšti iš nugarų,
kapojami pirštai.
Jeigu ritmiškai kartosiu jų kančią,
kad ir po menkutę dalelę –
manęs nepavergs.
* * *
| Benamis autobuse šlamščia kebabą, net byra salotos. Maigo sūrio drožles, užkąsdamas sužiedėjusia duona – gal rado šiukšliadėžėj. Įlipo su cigarete lūpose ir tik prašomas pilietiškos merginos išspjovė nesurūkytą pro duris. Prakirsta plike, matyt, mušėsi. Sušalęs, plona sermėga. Pasako vis kokį žodį – lyg sau, lyg ir mums. Kiek nedaug mudu skiria – tik autobuso kėdė, tik dešimtys metų, tik tie patys vos valdomi impulsai, plėšrūs gyvybės nagai, temstantis protas. Tarp manęs ir jo – tik kelios lentynos knygų, kurias kankindamasi skaičiau, ne ką tesuprasdama. Ar kada melsdamasi dėkoju, kad esu ne jis? Ne, bet su grauduliu atpažįstu jame savo nepramušamą taupumą, prastus skarmalėlius, pramitimą iš kirvio, atkaklų nenorą įsidiegti bolt programėlę. Jeigu gyvenčiau dar tiek, virsčiau juo. Susivėlusios medžių šluotos brūžina purviną dangų. Senjorės su nemokamomis eglučių šakomis, padalintomis miškininkų, rita baltus kaspinų kamuolius. |
Kūčių stirna
Antakalnio kapinėse vidurdienį išnyra epifanija – stirna baltu užpakaliu.
Romiais, grakščiais judesiais ji brenda per vėliavomis apjuostus lenkų antkapius.
Apeina koplyčią, šarmota žole nusileidžia link menininkų pakalnės.
Skanauja baltų rožių iš vazos.
Marta, Jolanta, Edita – vis dar kreipiuosi į jus, esančias netoliese.
Šaltis, saulė, kūdikėliai ėdžiose; gyvieji blaškosi plotkelių ir po krautuves.
Du turistai ieško kūnus medicinai paaukojusiųjų mauzoliejaus.
Mirusieji, savo rožėmis jūs teikiate gyvybės.
Senelio išlaidų knyga 1966 m.
| Keulės papiovim. duonos boronkų cukraus elektra keušinių mormolado siūlų termometras paklodėm medžiaga druskos arbatžolių vaistų palto pasiuvimas sloikai plaukų kirp. parkeli pirtis treningas Irutei sėklos šluotų pragerta muilo kibirą žuvies laikraščių prienikų duonos mėsos sviesto alaus batų pataisymas aliejaus sibulių radio įvedimas metaloponas dažai laidotuvės kunigui kruopų klijonkės dujos nuotraukos laikrodžio pataisymas batai Violetai suknelės mergiščioms kalatas batų tepalas už karvę rugių vinių sumalimas už raštą mokesčiai silkė knygos žiurgžtą lemputės koliošai paskolinta baltynei muilo snaigės kelionė į Vilkaviškį „Neris“ miltelei obuolių anglys daržo suarimas čisnakų kreditas už pieniną vokų ryžių margarino batareikės popierio braižybai šieno už mokslą kombikormo salietros koniako piūklelį kelnės pienino tvark. miltų sijono suplius. kaldra kaspinų spalvų plosčius Genei skariukė megstukas Vio. oblius kinas saldainių kruopų atvirukų vaikų dovanos eglė šiuožykla apelsinai |
Karuselė
Kalėdų aikštėj – prancūziška karuselė.
Liūtas, strutis, dramblys ir kengūra.
Ant žirgų – kvaišelių figūros
moja Kristoforo vėlei.
Gal dar ne paskutinė žiema,
gal sniegas dar daug kartų kris.
Suks vingį užšalus Neris
girtuosius ledu nešdama.
Dieve, leisk man sudegti taip,
kaip sunyko Simone Weil.
Memorialinis muziejus
| Po mano senutėlį darbo kambarį šmirinėja parodos lankytojai; guvūs, gyvi, su taurėmis rankose, čiupinėja prespapjė ir kitus stalo žaisliukus. Girgžda parketas. Dvivėrės durys atitveria nuo skambančių telefonų. Jauki stalinė lempa, karo metų vadovas po Vilnių, paveikslai ir visakalbės knygos, natos, plokštelės: Mozartas su Beethovenu, į kuriuos išmokau pabėgti. Vidiniai žiburiai, jie negęsta. Viskas kaip kadaise. Peilis puslapiams pjaustyti, gėlės vazonuose, rūpintojėlis, žmonos ir bičiulių nuotraukos. Nušiurę art deco foteliai, kuriuose niekas nesėdi. O pro langą – varomieji į Panerius, ant gatvės asfalto palikę man popieriaus gniužulėlius, kuriuose meldžia apraudoti gyvuosius. |
* * *
Eglei Frank
šiais metais pro mus pratekėjo dešimtmečiai
išgraužė raukšles įčiulpė opą skrandyje
diktatoriai pasidalijo Venesuelą Grenlandiją
ir puotą apleido už mus jaunesni svečiai
užtat davė pūgą sniegų vėjpūtinių kristalų
raganos smegenis tviskančias kaip žemčiūgai
iš kišenių jei ir styrojo bent jau nekrito plūgai
knygų skyriùs žymėjo žemės drebėjimų balai
aš einu kaip ir tu atsigręždama pasitikrinti
ar raganų protas sniege vis dar nustelbia išmintį
Valant pašto dėžutę
| Nuo Holokausto išgelbėtas Akiva Geršateris, emigravęs į Izraelį, rašo laiškus savo gelbėtojui Antanui Poškai esperanto kalba, kurios saugumiečiai nesupranta. Aišku, jie nervinasi, ieško mokovų, bet nieko tuose laiškuose neranda – tik apie buitį. Budapeštas, Leipcigas, Karaliaučius, apakę ir apkurtę kompozitoriai, kalbantys paveikslai galerijose. Mirę žmonės, jaunesnė aš, samanomis apžėlusios antkapių raidės. Dykūnės bruožai – negebėjimas dirbti, polinkis į klajones, piktybiškas nevairavimas. Nieko ypatingo, kaip ir kitos poetės-demonės. Nieko nereiks, nieko neišsinešiu. Patinka būti mutante, negerti vaistų, nujausti, kaip vėžio ląstelės įveikia sveikąsias. „Ar tai būtų Dievo garbei?“ – klausia Adomo Jakšto, norinčio pasigilinti į matematiką ir esperanto, profesorius Baranauskas. Pragaro tūris tuose laiškuose, jutimas, kaip motina silpsta greta, ir tu veikiai silpsi, bet nieko negali padaryti. Nebus kam žiūrėti stubų ir žemės, tverti naujos tvoros, kirpti gyvatvorę. Tuščia lenta – dabar mano laptopas pašventintas. |
Vainius Bakas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
* * *
Mergaitės vėjo stygomis kankliavo
nuo pirštų joms varvėjo paukščių gaidos
pavasarį ankstyvą saulė leidos
nakties šešėliai slėpėsi už klevo
pasaulis nepaliaudamas virpėjo
kiekvieną sferų stygą vos palietus
ir krisdavo žemyn spalvoti lietūs
neblaškomi nei nerimo nei vėjo
taip bėgo laikas kanklių balsas keitės
kol moterimis virtusios mergaitės
tarp medžių kaip gyvenimas nuogų
vis skambino o muzika jų liejos
labai iš lėto puošėsi alėjos
pavasarinių žiedlapių sniegu.
Kvapas
Lango rėmai dar kvepia dažais
dar ir vasaros ilgesiu kvepia
kambary kada gatvėse šlapia
vien tik dulkės sau įsauly žais
ir plasnos su sparneliais mažais
seks tau pasaką lengvą ir trapią
apie mažąjį princą ir lapę
kurią alkanas žvilgsnis sužeis
ji pranyks kaip šviesa kambary
kur toliau saulės taurę geri
o jinai sklidina vis tuštėja
ima tilti garsai sakiny
atsistoji ir vėl nueini
man palikusi spalį ir vėją.
* * *
Dar ne labas ir dar ne rytas
tik toks keistas vienatvės metas
kai po žolę rasa nukritus
tykiai braido kažką pametus
krištolinių kurpaičių ieško
išbarstytas šukes teranda
dar tamsu nors beveik išbrėško
greit aušra paauksuos verandą
dar po miego balsai prikimę
kažką tyliai ir švelniai kužda
dar ne rytas tik jo laukimas
juodas gandras palieka gūžtą
krinta klevo geltonas lapas
kuriame aukso gyslos matos
kavinukuos čiurlena Bachas
natomis iš „Kavos kantatos“
šiluma kol užlieja kūną
tyliai kalbasi žmonės kuklūs
kad stebuklų visai nebūna
arba viskas yra stebuklas
kokios sūrios šio ryto rasos
ir nuo priegalvio skruostas šlapias
mano sapnas nubėga basas
ir lyg vaikas už spintos slepias.
Metas
Metas grįžti namo pro šalčiu dar garuojančią erčią
kur kertinis akmuo ten kur duonos ir vyno dalmuo
vėjo šuorai šalti birų sniegą kaip puslapius verčia
debesis virš mėnulio kaip kirtis riestinis ant õ
štai jau miškas retėja praretintos gretos iš mūsų
šlaito pusės kur aidas kur garsas ir jo atskala
kol yra tvenkinys kol dar žuvys gelmėj neužduso
kol nespaudžia akių negrąžinama miego skola
jau beveik netoli – jau matyti iš tolo girliandom
puoštas langas kur žiūri į tamsą gelsvom akimis
ten kur gėrėme vyną ir duonos kriaukšle užsikandom
ir pasidžiaugėm tąsyk kad gyvas kad dar su mumis
sėdas tėvas prie mūsų prie ilgo neapskrito stalo
kad dar liejasi žodžiai kad nekalbam dar apskritai
apie orą bites ir šventuosius paveiksluos Šagalo
apie esmę būties šičia liudija patys daiktai
metas grįžti namo – akmenėliais žymėtas tas kelias
vien todėl kad tikėjom juo kojos ir pačios pareis
balto sniego liežuviai čia pinasi lyžčioja velias
metas grįžti namo ir šaligatviais ir patvoriais
kai žiemos nėriniuos šalčio gerosios akys nubėga
bet naktis dar tyli ir nuo pilno mėnulio šviesi
metas grįžti namo – taip kartojai šią naktį per miegą
metas grįžti namo – nors seniai jau parėjęs esi.
Asfalto vaikas
Patylėkim kartu nors užgeso langai mano drauge
varva tiesiai į žemę virš mūsų žvaigždynų koriai
supas gatvės žibintas ir mes šitoj gatvėj užaugę
nesigraužk ko nespėjai ir ką gal ne taip padarei
ir nemušk į krūtinę tiek sykių kartodamas kaltas
be jokių aplinkybių abu mes kalti be kaltės
vienas dėsnis tiesiog mus abu užaugino asfaltas
bet teks eiti krūmynais kur niekas takų nenuties
mėnesienoje kalas žolė pro šaligatvio plyšį
kur kadaise mes braižėm klases – nusiplovė kreida
žiemą dingęs kažkur tu pavasarį vėlei sugrįši
šitiek kartų prisiekęs pats sau kad daugiau niekada
nesakysi saldžios netiesos į akis nemeluosi
ir po pažado šio netikėtai visai nutilai
nes dabar tavo balsas įkeltas į džiūvantį uosį
apkabinusį gatvę šaknim o viršuj inkilai
lyg plokštelė sena vis kartos ir kartos tavo balsą
laisvės skonį pajustum žiūrėdamas nuolat į juos
per akimirką vieną čia viskas kas juoda – nubalsta
po akimirkos gal tai kas buvo taip balta – pajuos
ten kur baigias asfaltas ir kelias prasideda tavo
desperatiškai bėgi atrodo dėl jo gyvenai
tavo saujoj druska išminties tarsi sniegas baltavo
o dabar iš žiemos čia beliko žili pelenai
tu nurimsi galiausiai kaip rimsta pavasarį ošęs
Dievo vėjas kada tu prieš jį vis palinkęs eini
tau likimas yra užrašytas kadaise ant tošies
iki tol kol aušra išskaptuos jį rasa akmeny.
Paveikslas
Įrėmintas languose
paveikslas naujos dienos
mėnulis šviesia puse
nelyg obuolys delnuos
tarytum balta kreida
lyg stovinčiam prie lentos
sena užmaršties klaida
iš naujo pasikartos
per strofą tuoj nuriedės
graužtukas ne obuolys
jaustukas iš „o“ raidės
už lango lelijom lis
ir vėjas šiaurinis pūs
ne smarkiai tiesiog ramiai
o šerkšnas toksai trapus
kaip rytas kada gimei
ir driekės balta gija
pamojus aušros sparnu
tik brolis debesyje
suvokia kaip ten švelnu
kvėpuok krūtine pilnai
už saulės tėkmės ribų
nušvis debesų kalnai
su baltu dienos rūbu
greit viską aplink užsnigs
aš vienas lauke brendu
bet Tavosios pėdos liks
šalia prie manų pėdų.
* * *
Ruduo išblukęs skubinas iš čia
vaizdai klevų turėjo mus priblokšti
per dangų traukia pilnatis nėščia
jos rankose baltų lelijų puokštė
ak taip tiesa atrodo dirbtina
negyvos gėlės niekad nenuvysta
pavargęs veidas jo keista mina
iš tolo regis primena žmogystą
nors vaikšto ji kartu it atskirai
ištarti negali nes ji bevardė
sužvilgo žodžiai tartum auskarai
vidurnakčiai lapus aplink išspardė
ir šiąnakt plaukia debesys žemi
lėta ore sustojusi sekundė
ties laikrodžio rodyklės ašimi
pasvirusi ir mūsų axis mundi
o pilnatis atrodo tuoj gimdys
skaidriam upely vandenys nubėgo
šaltiems jausmams atėjo atlydys
baltam lopšy tartumei iš sniego
vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo
ir jeigu kas paklaus – kokios lyties
jam atsakyki – pirmo gruodžio ledo.
Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 4
Tarpdurys
Taip tykiai tykiai
mėlynatvė virpa
beribėje virš ežero tylos.
Prieš margą pavakario šviesą
laukinių durų tarpdury
turi mirksėti
kaip mirksėjęs.
Riešutai
Kas nekait
braidžioti prie kranto.
Būti vaistinės mokiniu,
pratrūkti provizoriaus balsu.
Laukia senutė valtis,
kad ją pargabentum į kiemą.
Ne galas vingrus, ne kelio galas,
o pats kelias – didžiuma paslapčių
visai neateina į galvą. Popietę,
gausiai riešutingą, tarsi moteriškę,
apsigobusią plaukais,
užklumpa pusdienio kaitra,
svirplių čirškesys.
Ne kelio pabaiga,
o pats kelias.
Išdykęs.
Bravūriškas.
Šlamus.
Eglynėlis
Spėk nespėjęs –
virš nuošalių trobesių
nieko skubino. Vakarą ramų,
be gausmo, akys apsipranta
su palengva dulkiančiu lietum,
kuriame trypčioja pareiviai.
Laiko galvoti taip pat reikia,
kaip sniego debesų virš eglių.
Skrudink paplotį, kas per vienas,
ir eik kaip stovi. Žiemužę
rasi nužiūrėjo bloga akimi,
kad ji kaip prasmegus.
Būt ežere daugiau nei kitur,
iš kur tas troškimas užgulti irklus,
lyg spruktum iš valsčiaus,
išvengęs nuovados?
Spėk nespėjęs – suspėsi.
Kalnas už ežero – su šaknim.
Mąstymas be pėdsakų
tarsi baugina.
Skrudink paplotį,
kol gali.
Priebėga
Kad neliktum namie,
juda vyno darykla.
Tai viena
pasiturinčių sagų,
lyg primeni sau,
muturiuoji save
negalįs žinoti,
ar skambutis tarškės
kaip gūsis, pakilęs iš vietos.
Realią mokyklą
apsnūdusiam sode
tarp liepų matai kasryt.
Visko teoriją, dar nesukurtą,
šnabžda žinios. Džiaugsmo
melancholija koja kojon
kiemas, pastogė, sienius.
Vakaras sėdas už stalo.
Žiūrėk tu man
klastinga vieta neužšąla.
Neužmiršk nė akimirkos
tų valandų, mėlynai
spinduliuojančio laiko
klastingoji upės vieta
neužšąla.
Mėnesio gale
Nutilęs
šį tą išmanai.
Semti vandenį
ir gesinti – gana.
Liepsnojantį plotą
daužyk šakomis
tokia jėga, kad ugnis
susigūžtų ir nurimtų,
pavirtusi
gydančia anglim.
Be godulio
klausykis genio,
vėjingo paupio gausmo
iš tėvo pusės. Kalno
neteks ilgai laukti
kartais dunkso šalia
lyg pramuštgalvis.
Prieglobstis
Dar abu. Abudu sode.
Lakoniškai tviska ant stalo žvakės:
viena trumpa, trapios dagties.
Be vėjo nuo upės. Tylėjo, tylėjo
ir tarsi sukruto gebenių siena
sutemos kaip tik. Aplinkui medžius,
aromatų guotą laikina buvo
nuo seno. Laikinumas įsikuria
greitai ir visur. Pusiau gulomis
skiemenuoji žodžius,
priblokštas jų prasmės.
Kol išgali – kelkis.
Kelkis į vasaros namus.
Ant pagoniškos slankų žemės.
Kaneliūros įrėžtos
į stalo kojas.
Kur sustoji
ten vėjas
nuo upės.
Nėr už ką
Ant pailgo
perdžiūto suolo
apie sunkulius nė žodžio.
Saulėj lyg šaltmėčių vonioj
tyška atšvaitai.
Šiandien klusni, nuolanki diena,
valia pasikliaut liepa:
ir diena, ir vasara
maukšlina mums po kepurę
medžio lapijos, ūksmės.
Toli, nesuvokiamai toli
naktinis tamsingas dangus.
Jei liksi nakvynei – turbūt nakvinėsi.
Ir ilgai naktinėsi, jei miegas tavęs nemarins.
– Reikia eit, – sakai.
– Reikia.
– Teks eit.
– Teks.
– Dėkui, kad prisėdom.
– Nėr už ką.
Senbuvis
Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.
Neskubini svečių iš Zalcburgo.
Pėsčiuoji stačiai besileidžiančia
plyno melsvumo gatve.
Savo noru sustoji. Ir stoviniuoji.
Vėliausiai vėlus sukrunti,
tampi guvesnis: „Kai spaudžia
laikas, daros rupu.“ Koja už kojos,
žingsnis po žingsnio buvai
išnešiotas kometos metais.
Gimei nelemtu laiku, rūškaną
dieną, valandai trupinį prairus.
Vienos tarybos nariai,
kurie įbedę akis rodė,
kad esi niekas, buvo lygiai tokie
pat, tik neįmanė ar nenorėjo to
suvokt ir dėjos esą svarbybės.
Ar pažadus kas supaisys?
jie krenta kaip kritę
laisvuoju sau kritimu.
Vakaro prietema
švyti skirtingose vietose
už vakarienės stalo.
Būk, sukiokis, kur gedauji
skirtingose vietose vienu
metu, tą patį mirksnį,
negali tavęs būt.
Tavo laikas pasiveja
tuos, kurie kelyje.
Laisvasis kritimas
pagal Galileo Galilėjų
be sniego, lelijos, be parapetų.
Kupčiai, rakandai, sukčiai,
rakibolai ir maininykai
protarpiais malonūs,
kol nesipriešini jiems.
Pats pažadus tesi, paisai,
mazgoji grakščiai
sugrubusias rankas,
anyžių aliejus tešlos patale
pasiutusiai kvapus.
Skardingas šis kraštas,
daubėti šio krašto laukai.
Turbūt kažkada,
per kreivę šiokių metų,
ir sužinojai
taisyklės stenamos kitiems.
Galėtum galbūt apsimest,
kad lygumų krašto upė
nepriguli smakui.
Pakeli ranką – ji leidžias,
plaštaka pridengia akis.
Štai ką
kruopštu apsakyt.
Tadas Žvirinskis. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Ruduo Žvėryne
Oranžiniai ąžuolo lapai
Ant juodo asfalto pažirę –
Žvėrių paslaptingų pėdutės:
Pirštuotos, visai nedidutės.
Ir kokią jos atnešė žinią?
Ir kokį jos atnešė kvapą?
Oranžinės dėmės nesako!
Šiurena ir vartosi tyliai,
Nė motais keistuolis pasviręs –
Negyvas, bet dar ir nemiręs,
Tik sparnas spalvoto dagilio
Rudens gogelmogelį plaka.
Oranžinės ašaros spalio
Sušluotos bus greitai į stirtą,
Kuri vėl išnyks po truputį…
O lapkričio vėles nupūtę
Lietingi vėjūkščiai lai tirta
Snargliuoti ir kojas sušalę.
Kormoranas Kernavėje
O vasaros debesys vartosi
Kernavėj – virš smaragdo piliakalnių!
Prakandi avietę apkartusią
Pušynėly prie upės, jos tekantys
Vakaruos, kur saulė pavargusi,
Nuvilnija putodami vandenys.
Ir akis akiduobėj vartosi
Kaip karste. Man patinka ši gamtinė
Natiurmorto, peizažo orgija –
Kur pažvelgsi, ten siela ir veržiasi.
Tik… naktis iš juodųjų organų
Kormoraną išgimdė, įvaldžiusį
Žuvėdrystinę Dievo medžioklę,
Baltadėmę pušynų blasfemiją.
Pasirodo šėtono monokly
Mano siela – kaip jūrkranklio premija.
Baltijos pakrantėje
Ten, kur jūros putoja sūrymas,
Ten, kur bangos žalios riaumoja,
Veši ten sidabrinės gubojos
Ir pušelės ten galvas suremia.
Smiltys smėlio pėdas sutepa
Kaip nekaltas kraujas paklodę.
O vakaris vėtrungei rodo,
Kur tirštės vėl vakaro sutemos.
Čia toks oras – lengvas, pasūdytas,
Grojant tykiai jūros vargonams
Slepias saulės veidas raudonas…
Laikas eit. Nes likt nepasiūlyta.
Spalio dvidešimt aštuntoji
Platiną skliauto vis dažniau
Sukausto debesijos švinas,
Ir lapai apie kojas trinas,
Kaip trinas katės. Nemaniau,
Kad Tado vardo dienoje
Bus Zodiako Skorpionas,
Gal liausis lietūs nemalonūs
Ir saulė švystels danguje?
Pilkų akių šviesa rudens
Būrelį zylių tolin lydi.
Vilties yra. Nors ir paklydus
Šiame mieste ji dar gyvens.
Rudeniopi
Notaras vasaros rugpjūtis
Rugiagėlės spaudu mosuoja:
Rugsėjis greit įkels čia koją –
Neklaus jis: „Būti ar nebūti?“,
O pasiliks. Jis šitaip nori.
Todėl greičiau ant testamento
Pasirašyki, kad memento
Ruduo parūpins kaip ir mori.
Nors šiltas vėjas kuodą kelia,
Giliai širdy kirbės šaltukas.
Galbūt buvimas čia užtruko
Ir reik kitiems atlaisvint kelią?
Mintis – gera. Geriau nerasi.
Štai – parašas, vieta ir laikas.
Gyvybės plonas siūlas laikos.
Dar laikos – pavadėlis dvasiai.
Žemuogių vėrinys
Štai, kas svarbu, vasarai įpusėjus:
Romus pušyno ošimas, malonus
Vėjelis nuo upės, gelstantys
Žolynai, besišildantys saulės
Atokaitoje driežai, kamuoliniai debesys,
Gilus dangus, praskrendančio garnio
Skubrus šešėlis, tūbės ir katilėliai,
Čiobreliai ir šlamučiai, tėvai ir vaikai,
Tinklinio kamuolio dydžio kukurdvelkis
Ir, žinoma, žemuogės.
Žemuogės – it maži rubinai, švytintys
Šilo paklotėje, it Atpirkėjo
Kraujo, pralieto už mus visus, lašai.
Žemuogės, trokštančios prarasti
Savo kvapią nekaltybę, pervertos
Liaunu smilgos stiebu.
Žemuogės, kvepiančios prarastuoju rojumi.
Ak, kvailas Adomai, juk viskas būtų
Kitaip pasisukę, jei
Pirmas pasiūlytum Ievai
Žemuogių vėrinį.
Gyvybės ratas
Kai aš bėgioju, kai aš bėgioju, kai aš bėgioju ratu
Po miškelį takais, nuklotais eglių spygliais,
Galvoje it senas vinilas sukasi vienintelė mintis:
Žmogus buvo sukurtas, kad vaikščiotų,
Tik ar aš – žmogus? Ar esu, kai nebėgioju,
Ar manęs nesiveja pikti robotai, nuolat kartojantys:
Ja tvoj sluga, ja – tvoj rabotnik!
Nubėgus kilometrą apima beveik olimpinė ramybė,
Plaučiai dirba kaip dumplės, širdis – kaip siurblys,
Nutyla vidinis balsas, nes miškeliui nusispjaut.
Erkės pamaldžiai iškelia kojeles dangopi,
Kuriame skrieja milžiniškas dirižablis:
Šimtas dvidešimt kilogramų profanum ir
Dvidešimt vienas gramas sacrum, bet joms nereikia
Nei sacrum, nei profanum. Jos geidžia kraujo –
Mano adurezusplius skystalo, nes be jo
Jų gyvybės ratas susitraukia į tašką,
O aš bėgu ratą po rato, vis lėčiau ir lėčiau,
Kol sustoju ir ištariu erkei: „Duokš penkis!“
Rytų Europos panteonas
Mylėkite šunis, juk esate kalės vaikai…
Thaddeus Thierisch
Aure: mirksintis lėktuvo kryžius
Be garso lėtai kopia į dangų –
Palaiminti kurtieji, nepraradę regos.
Daugiabutis zikuratas apspistas
Varnų. Jos neboja nei lėktuvų,
Nei čiurlių. Jų žodis yra: „Karrr-as“,
Jų deivė yra Iš-tarrr.
Aure: galimai nemirtinga siela,
Įkalinta įtikinamai mirtingame kūne –
Palaiminti poetai, praradę gėdą.
Daugiabalsė sutartinė kartojas,
Niekam – nė motais. Tokia yra
X karta. Jos žodis yra: „Ommm-man-pok-hum“,
Jų dievas yra Ba-cha-cha-kchas.
Aure: net tyla moka spengti,
Palaimintas jai greit sumokėjęs,
Kažkas bipolinis, sveriantis širdis
Ir plunksnas. Pragare nėra kačių –
Jų neįleidžia Cerberis. Jo žodis
Yra paskutinis ir jis yra: „Au-men“,
Jo dievas jo… prisibijo.
Iš naujojo sapnininko
Jei sapnuoji, kad skrendi
Tave velnias nešioja:
Angelas, netekęs sparnų,
Nešioja besparnį.
Gal tuo metu vienas tikis
Sugrįžti tenai, kur buvo
Kadaise namai, o kitas
Tik vaikosi pažado,
Garantijų be.
Jei sapnuoji, kad plauki,
Žiūrėk, kokiam vandeny:
Tik skaidrus žada sėkmę,
O drumstas – ligas ir nelaimes,
Nors seniai tapo aišku:
Viskas – tik požiūrio klausimas.
Jei sapnuoji, kad tave
Aplankė mirtis, taip ir yra.
Kaskart ateina jinai pažiūrėt,
Kaip blėsta gyvybė tavy,
Ir todėl, kad nemoka sapnuoti,
Kad skrenda,
Kad plaukia,
Gyvena…
Paulius Norvila. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Mokinių portretai
I.
jis man sako, paskolinkit
dešimt eurų,
neturiu,
negaliu,
nėra laiko
išsirinkti teisingo atsakymo,
kol muistosi žodžiai burnoj
žuvys kibire,
šuo, vengiantis žirklių,
vaikas, cukraus akis įsidėjęs,
praeina gyvenimas,
o jis vis dar stovi,
laimingas be priežasties,
užkalbinęs, užkalbintas,
sako, ačiū,
ir tas ačiū vertas daugiau,
nei kada jam grąžinti
galėčiau.
V.
jis sako, man viskas pavyks,
neabejokit,
taip savimi pasitiki
jaunas,
naivus,
nežinantis,
kad nepavyks
nei dabar,
nei šimtą kartų po to,
bet tai ir yra
to jauno,
naivaus,
nežinančio
stiprybė,
kuri nugalės
dabar ir visados,
kol pasens,
kol tą patį išgirs
iš dukart
jaunesnio.
M.
ji sako,
jūs toks panašus į mano tėtį,
visos detalės sutampa,
tarsi naujo lego rinkinio,
kurį sukonstravus dargi lieka,
netgi lieka
kelios atsarginės,
niekur nepritaikomos.
jos mama sako,
aš apie jus viską žinau,
tiek daug esu girdėjusi,
šampanas putoja jos taurėje
nurausvindamas vakaro uždangą.
jos draugas sako,
jūs man kažkur matytas.
lyg mano šešėlis
eitų
priekyje manęs
ir tik aš
niekada jo
nebūčiau sutikęs.
B.
laisvalaikiu jis filmuoja traukinių pervažas,
kartais, sako, reikia laukti iki kelių valandų,
kol pravažiuos.
kai kurie įrašai
turi daugiau
nei milijoną peržiūrų.
reikia turėti žinių ir sėkmės, priduria,
nes krovininių traukinių tvarkaraščiai
neviešinami,
jų netgi nėra,
viskas priklauso nuo krovinio.
laukdamas prie pervažos
tik tai ir prisimenu
kad nėra tvarkaraščio,
nėra krovinio,
nėra išrinktųjų klubo,
ir jeigu nufilmuočiau,
neturėčiau kam viso to parodyti,
nes traukinių keliai
nesusikerta.
M.
ji sako, aš nieko nežinau,
nors viską žino,
ir tik to žinojimo
apie žinojimą
trūksta,
koks didelis akmuo,
kurį reikia nuristi,
sako, neturiu jėgų.
o aš ir negaliu atskleisti,
kad visa tai plunksnos,
tereikia papūsti.
juk nepatikėtų,
juk ir pats netikiu,
kad taip paprastai
pavyktų
ją tuo įtikinti.
K.
kai susijaudina,
pradeda mikčioti,
smėlis iš laikrodžio
byra tiesiai į gerklę,
kalba trūkčioja
it subraižyta
patefono plokštelė,
kuo mažiau smėlio lieka,
tuo aštresnės žodžių skeveldros.
po dvejų metų – tuščia,
atsisveikinant gerklėje veriasi
girgždančios, sunkios
metalo durys,
balsas cypia
prispausta uodega.
o jis stovi ir šypsosi,
nieko nesako,
ir aš jau ne jo,
tik savęs
negirdžiu.
A.
ji rodo man savo nagus,
klausia, ar gražūs,
gražūs, sakau, galvodamas,
kad visai ne jos stiliaus,
nes nedera prie langus dengiančių
vėliavų ir užuolaidų,
nes nedera prie laivų ir lėktuvų,
kuriuose ji dar spės pasiklysti,
nes nedera prie styginių ir mušamųjų,
kuriuose jos kvėpavimas skęsta.
kalbu sau apie save,
nes nederu,
nepažįstu jos
daugiau negu ši akimirka,
todėl pakartoju, gražūs,
o daugiau nei yra
veidrodžiui juk ir nebūtina
atspindėti.
J.
jis sako,
paleiskite mus
penkiomis minutėmis anksčiau,
kad spėtume į autobusą,
o kai paleidžiu,
jie niekur neskuba,
skirstosi lėtai,
ramiai besišnekučiuodami.
penkios minutės
skardinė prie žvejo kojų,
pilna sliekų, bet
dar pilnesnė vilties,
kad grįši ne tuščiomis.
penkios minutės
žiopčioju kibire
atspindėdamas saulę,
suskylančią į tūkstantį
žvynų.
regiu šviesą ir viltį
penkios minutės dangaus,
kurios man seniai
nepriklauso.
N.
jos pirštai – rašaluoti,
tarsi būtų išsprūdus
tamsiaspalvė žuvis,
palikusi debesį pažado,
kad viskas įmanoma,
netgi gyvenimas.
net jeigu jis migdo
ir traukia prie žemės,
prie vandens,
kur ta tamsiaspalvė juda
nepalikdama jokio pėdsako,
išskyrus tą
ant jos pirštų.
D.
jie man sako,
parašykite apie mus eilėraštį,
tai neįmanoma, sakau,
užtruks visą gyvenimą.
o dabar, kai rašau,
nežinau, kieno pasibaigė,
bet žinau, kad jų
tik prasidėjo.
Vytautas Kaziela. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Iš pomirtinio gyvenimo
1
giltinė neateis su pjautuvu
neateis su dalgiu
ji netgi ne moteris
ne senė su gobtuvu
ji yra jis
sterilioje laboratorijoje
melsvu chalatu
gerokai padėvėtu veidu
jis yra inžinierius
gerai išstudijavęs procesą
ir technologiją
jis nemosuoja dalgiu
nemosuoja kirviu
ar kitais barbariškais įrankiais
jis akylai stebi monitorių
ir gavęs nurodymą iš viršaus
išjungia kvėpavimą
2
nepasakosiu jums
apie mirtį
apie tuos vartus
kuriuos turėsime pereiti
visos tos mūsų baimės
sakau jums
yra nepagrįstos
ir ko tik žmogus neprisigalvoja
apie tai kas yra nežinoma
ar nesuprantama
visi tikintieji savo tikėjimu
silpnesni už Petrą
3
girdi? vis dar skamba varpai
lyg galėtų perduoti žinią
iš šio į aną pasaulį
kad vienas ar kitas mirė
jam reikės pereiti
sieną todėl prašom
į jį nešaudyti
neapmuitinti
jis neturės dokumentų
neturės paleidimo
iš šio pasaulio rašto
kelionei visai nesiruošė
išėjo kaip stovi
ir netgi neatsisveikino
4
tai nepanašu į vamzdį
tai yra daugybė galerijų
su neperšaunamo
stiklo sienom
matai daugybę
einančių ta pačia kryptimi
vieni skuba
kiti vis labiau atsilieka
matai kaip jie bando kalbėti
tačiau negirdi (ir negali girdėti)
yra vienas garsas
vis garsiau ir garsiau
kviečiantis
sena moteris
išėjusi pasitikti
taip panaši į motiną
sako: tėvas vėl kažkur
šlaistosi
5
žinai kas lieka
iš mūsų
kai sudegina palaikus
akys – dvi žarijos
nukritusios į tamsą
dvi žarijos
lėtai rusenančios
štai dabar supratai
iš kur tos žvaigždės
6
dabar reikėtų
kalbėti
apie nuodėmes
kai sužinai
kas tai yra
tave suima juokas
7
manau iš manęs
pasijuoksite
nes niekas neįrodo
Dievo buvimo
„netikiu tuo ko nepačiupinėju“
ką galiu tau pasakyti:
ar bandei pamatyti vėją
bet negali teigti kad jo nėra
tai ne tu jį čiupinėji
tai jis tave čiupinėja
kai eini per lietų
ypač prie jūros
gal tai jis bando įsitikinti
ar tu iš tikro esi
ar egzistuoji
8
mesk iš galvos
šią keistą mintį
nėra tenai jokios skaistyklos
tik krinta šiltos snaigės
tarp žiedų
užmigsi ten giliu miegu
iki gyvenimų kitų
kol balsas pasigirs:
jau laikas grįžti
9
ir niekas ten tavęs neteis
nekaltins nebandys
atvest į protą
nuims tik raištį nuo akių
kad pats suprastum
ir pajaustum
esi tik nuodėmėm kuprotas
kai jos prislėgs
pečius švinu
suprasi buvęs neteisus
to niekas neištars balsu
tiktai pasiųs reabilituotis
nuplaus tau žemiškas žaizdas
pateps aliejais
tarsi skalbykloj išvalys
dėmes iš tavo sielos
Krentantis angelas
tas angelas
vis krintantis žemyn
sparnus matei
o ar matei akis
jo akys buvo
pilnos tuštumos
tikėjaisi šviesos
atėjo iš tamsos
tikėjaisi apsaugos
ir apgins
naivume šventas
nieko nebeliks
* * *
kai gyvename baimėje
iš pradžių prarandame balsą
paskui ir mintis
tampam nebylūs kaip žuvys
mūsų kūnai apeina gleivėmis
apauga žvynais
į šitą ežerą neįteka upės
neišteka upeliukai
jį maitina tik giluminės versmės
pabandom dar kartą:
įkvėpti
panerti
išbūti
* * *
Į tirštą tamsą
pasineria mano kūnas
eidamas vis atsitrenkiu
į kietus daiktus
bet turiu eiti
kol vėl pamatysiu saulę
kol ji iš manęs išdegins
visą juodumą
kol tapsiu permatomas
tarsi laumžirgio sparnas
turiu eiti
toldamas nuo savęs
artėdamas prie to
ko negaliu suprasti
ko negaliu aprėpti
bet galiu priimti tikėjimu
* * *
aš duosiu tau raktą
kad ateitum
kai mirsiu
iš kur aš žinosiu?
iš linkstančių smilgų
* * *
pasaulyje pilna moterų
kurias galėtum įsimylėti
akys nedorėlės
ieško kažko ir ieško
ir nieko neranda
nėra to keisto virpulio
nuplaukiančios žemės
po kojomis
žiūri į ją kaip į meno kūrinį
o menui tinka
ir jaunos ir senos
netgi negražios
šaipaisi dabar iš savęs
menas ir yra didžioji
vienintelė tavo meilė
* * *
turėčiau grįžti į kalnus
nes lygumos manęs neprisiima
kada sugrįždavau
sugrįždavau į rudenį
arba besniegę žiemą
sugrįždavau į liūdesį
į lietų
mano drabužis suplyšo
sąnariai ėmė traškėti
ridenu savo akmenį
ir neturiu kur jo padėti
prie ko prisišlieti
* * *
sugrįžau
prisiminiau didelę aikštę
purvą ir prakaitą
lipnų
sergu
paguldykit mane
ne į lopšį
ne karstą
į valtį
įstrigusią tarp ajerų
– – – – – – – – – – – – – –
visą naktį
bangos siūbavo
ir po platumas blaškė
žiburiai tai artėjo tai tolo
kol išnyko ramiai iš akių
Gytis Norvilas. Išplėšti puslapiai iš „Entropijos sezono“
2026 m. Nr. 2
Eilėraščiai proza
|
priartėja ir atsitolina. nefrologinis
žvilgsnis palenda po horizonto oda, po Antakalnio kalvų gaurais. juose šokinėja laiko blusos. ten miestiečiai už pavadėlių vedžioja šunis ir vienatvę. pasaulis iš penktojo aukšto, penktadienis – – –
2023 01 27–29, Vilnius, Antakalnio ligoninė
V. T. net smiltlendres vėjas lenkia tavo kūno pusėn. kūnas blizga, smėlis jį dygsniuoja, prisiūna prie kopos įkaitusios zomšos. labiau nuogas nei pridengtas tavo kūnas. į jį taikos kormoranų šešėliai, bergždi vasarotojų aitvarai ir dronai, medžiojantys nuobodulį. genamos smiltys dilgčioja, varpo blauzdas, nuovargio melancholiją. paspirtas futbolo kamuolys – irgi tavo pusėn, prieš vėją. prisiglaudžia prie šono, tarp krūties ir klubo.
2025 06 30, Kunigiškės
uždaras viešbutis su baseinais prie Viduržemio jūros. už greitkelio elektrinis muedzinas šaukia iš minareto. be atsako šaukia šis muedzinas. lydosi kūnai, pašarvoti ant gultų. varva perteklius, taukai, praskiesti prakaitu ir airanu. rusai varva, vokiečiai varva, varva lietuviai ir baltarusiai. varva tautų draugystė dūzgiant dronų bitėms virš Ukrainos saulėgrąžų. bandau susilieti su peizažu ir išnykti.
2025 11 04, Alanija
bastytis reikia be tikslo. tikslas gimdo įniršį ir konkurenciją, anksčiau ar vėliau pareikalauja aukų arba susimokėti, investuoti, priverčia griebtis smurto. 2024, Vilnius
apleistų namų kaimenė klaidžioja po miškus, pamiškes, laukus, šabakštynus, ganosi atminties pievose. leidžiasi jau paglostomi, įsileidžia į vidų – prieš virstant trūnėsių brangakmeniais jau norėtų globos ir švelnumo. apleistis, nesipriešinimo programa, taika ir ramybė. ji ir ima diktuoti sąlygas. 2024, Vilnius
guliu ant milžiniškos krūmų, šakų krūvos. ataidi Troškūnų bažnyčios varpas, iš vienuolyno kiemo – kankinamos elektrinės gitaros. 2024, Vilnius
splinas Jis žino, kad vienatvė – mūsų amatas, kad mirtis –
vienišėju pusmečiais. nuo vieno obelų balinimo iki kito. vis baltesni mano kaulai ir oda. stumiuosi pasienio link, prisispaudžiu įsauly prie sienos, kamieno. upeliūkštis yra pats sau riba – ją mirksniu peršoka stirna. patikros postuose einu kiaurai kaip rūkas – mane ignoruoja. obuolių kontrabandą gabenu į pamiškę. 2025 11
prisikepiau mėšlagrybių, glostė gomurį, buvau laimingas. užaugo sodo gale prie vynuogės. stovi baltos skulptūros, rudens atminklai, šviečia lavoniškai dabarčiai. mėšlagrybiai jauni, o aš nuėjęs pusę kelio, einu aukštos įtampos linijos link. 2024 10 06, Vilnius
nuotraukos manyje tas berniukas, pabėgęs iš vaikų darželio „Pakalnutė“, su pėdkelnėm išduobtais kẽliais, su visu gyvenimu rankose. grįžęs namo, apsižliumbęs. manyje tas berniukas, genamas neteisybės.
manyje tas berniukas, namuose likęs vienas, trumpai kirptas, kuris manyje. virš šimtabučio ratus suko nežinomi paukščiai. tada buvo aišku berniukui, kuris manyje: „esu absoliučiai vienas šiame pasaulyje, o visi šeimynykščiai jau žuvę autokatastrofoje.“ tuo tikras trumpai kirptas berniukas. iki trakštelėjo spyna.
manyje tas berniukas, kuris centrinėje aikštėje žiūri į atidengiamą Leniną 1984-aisiais. tas berniukas, kuris manyje, su kantuotom kelnėm – motinos siūtos iš medžiagos, likusios nuo klienčių švarkų ir sijonų. šilkinės trumpikės – iš naktinių užuolaidų, kurios slėpė gyvenimus, sudiržusias sielas – nuo žvilgsnių, šviesos, ateities ir epochos.
manyje tas berniukas po gluosniu žydrais marškiniais su žabo. rankoj sugniaužtas pakalnutės lapas ir trys saulučių žiedai. aklas, baugus tas berniukas, kuris yra manyje. kodėl fotografai liepdavo nusiimti akinius? atmintis turi būti gražesnė – – – žino tas berniukas, kuris manyje, bėga pakalnėn nuo apleistų Jonavos žydkapių. o iš priešakio tvieskia raudona akis. 2023 03 06 [1] Iš anglų k. vertė Marius Burokas. |
Jonas Liniauskas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 2
Šventinis
Dangus buvo šventiškai mėlynas,
Vaikeliai iš kiemo vėl vėlinos,
Seneliai dangun nesiskubino,
Matydami žydinčius lubinus.
Gyvenimas veržėsi upėmis,
Kur lėkėme, ten ir suklupome,
O kai atsikėlėm, pamatėme
Ne upėje stovim, o gatvėje.
Ir plaukia ne upės, o mėnesiai,
Iš kur begalybė jų ėmėsi?
Nespėji priprasti, jau traukiasi,
Tik švilpia sekundės pro traukinį.
Kai kiemas išauga vaikeliuose,
Seneliai į paraštes keliasi.
Dangus amžinai lieka mėlynas,
Tik debesys pakeičia vėliavas.
Baltas lietus
Ryto dulksna virto į popietės lietų.
Keistas lietus – laukia, bet, vos prisilietus,
Vėl tik atšoka, lyg pasišalinti lieptų.
Bėga tolyn, bet vėl palaukia ties lieptu
Tartum jaunystė nuoga ir nepatyrus,
Kai net aistra virs drama, vos ją pagyrus.
Baltas lietus, nes žaižaruoja tik vėtros,
Nuogas, baikštus, niekur nerandantis
vietos.
Gal tavyje viskas tik siaučia ir mėtos,
Kai supranti, – laikas mus baigia mylėti.
Žinai
Atrodo, retkarčiais norėčiau
Gal pasikalbėti,
O gal tik pasėdėti
Tyloje kartu.
Gal kiek vėliau,
Nes nerandu minčių,
Kurias aš tau
Norėčiau iškalbėti.
Galvoju – reiktų tą,
Bet gal kitam, kitur,
Kitu laiku, o šiandien
Nežinau, ar tau svarbu.
Nes kam rūpėjau, numirė seniai,
O dar kitų – savų
Nesugebėjau rasti.
Todėl atrodo,
Kad reikėtų su tavim,
Vėliau kiek, susitikus
Patylėti, tada kalbėtis visą naktį
Kaip visada, vėl apie mūsų sūnus,
Tėve.
Sūnus
Nakties drugeliai blaškos aplink lempas
Tai tiek to garso ir tėra nakty,
Šnarėjimas nakties blakstienų lengvas,
Kai pamažu į miegą akys lenkias,
Ir niekas nieko nebepamatys.
Rytais nebeišauš, artėja gruodis,
Ir metai ims jau laukti, kol sulauks,
Mieste lyg pirmas sniegas pasirodys,
Kiti kartos, kad pirmas buvo žodis,
Visiems, kasmet sulaukiantiems sūnaus.
Fotografija
Lyg dar ryškesnis spalis tapo,
Kai kėkštas nutūpė į vyšnią
Ir kraipos tartum fotografas,
Kažką išryškins,
Kažką sulies į vieną dėmę,
Lyg niekada čia to nebuvo,
Ar Dievas būtų pats išėmęs
Per daug sunkumo.
Visai tyloj nebegalėti
Nė žodžio į rankas paimti
Priimti taip, kaip spalis kietį,
Į savo rimtį.
Su lietumi
Vėlinių vėjas pavėlino
Vytis vėl Vėlinių lietų.
Lietūs apsupo jau Vėlines
Žingsnis po žingsnio, iš lėto
Lipo, kur smėlio kalvelėje
Lyg prisidengus nuo vėjo
Blaškės liepsnelė, – gal vėlės ją
Uždegė ir vėl nuėjo.
Taip su lietum ir stovėjome
Mažą švieselę apsupę,
Keistas ten laiko tekėjimas,
Vis nuo šviesos – mūsų pusėn…
Kiniška rožė
Kiniška rožė užkėtusi
Pusę salono, vaiko delno dydžio
Žiedais, raudonais, tyliais,
Nuo lubų iki grindų
Ir nuo grindų iki lubų,
Ir baba tarp pagalvėlių
Visaip apkamšyta lyg soste.
Ir mūsų, anūkų, procesija,
Kiekvieną pristato, kieno
Šitas vaikas išblyškęs
Jos ranką bučiuoja,
Kaip įprasta, visiems susirinkus
Senoms giminės apeigoms
Atsisveikint su mirštančiais…
Rudens formos
Rudens šešėliai avelėmis
Bėga per tylintį lauką.
Į vieną laiką mes veliamės,
Kur praeitis mūsų laukia,
Kartu su tuo, kuo nebuvome,
Todėl nežinomos prasmės,
Nes žūstama, kur nežuvome,
Ir niekada nesuprasim,
Kai Dievas pabaigia kūrinį
Ir visos formos jam baigtos.
Mes kito laiko neturime,
Jis vientisas jau kaip daiktas.
Tik praeitis vis dar veliasi
Su kuo netapsim, nors būsim.
Tenai, kur smėlio kalvelėse
Vėl ganosi vėjo gūsiai.
Jei tau dar nesibaigė laikas
Garantinio aptarnavimo dirbtuvėlėje
Kur amžinas senučiukas
Įsistatęs akį – binoklį
O gal mikroskopą lyg akį
O gal ir tris viename
Teleskopą binoklį ir lupą
Taiso garantines sielas
Ir jo chalatas švarutis
Jo prijuostė – nepriekaištinga
Atsarginės dalelės net žvilga
Spinduliuoja vos matomos dalelytės
Dieve čia jokio pūkelio
Nė pasiklydusios dulkės
Lyg būtų šveicariški laikrodžiai
O ne sudiržusios sielos
Dieve nejaugi bus galima
Ir vėl lyg vaikystėj mylėti
Šitą pasaulį aplinkui
Tereikia pakeisti detalę
Kuri nuo purvo apsunko
Nuo melo visai surūdijo
Užstrigo visai užsikirto
Niekuo nepasitiki niekad
Bijau kad teks man palaukti
Tikriausiai mėnesį kitą
Sustojo pasaulyje rinkos
Visiems jau trūksta detalių
Per daug užsitęsė karas
Į plotį į gylį į laiką
Visus remontuoti jau reikia
O dieviškos atsargos baigiasi
Dabar tik ištverti šį rudenį
Su savo girgždančia siela
O žiemai atgimsiu iš naujo
Vėl būsiu švarus ir nekaltas
Dar kartą visai sutaisytas
Ir žodžiai plauks gražūs ir mintys
Bus sklandžios linkėdamos gero
Suluošintam mūsų pasauliui
Dalia Bozytė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 2
Knygos skaitymas
Pazarai nuo erškėčių
laukuos neužmatomai
plyti.
Vaikas sėdi prie knygos,
nagai kruvinai
nukramtyti.
Čia net tiršta daiktų,
kurių niekur neteko
matyti.
Devyngalviai kentaurai,
valdovų šalmai
skiauterėti.
Groja žiogas kaip Bakchas –
skalinant šuns
negirdėti.
Kai pabels kas į langą,
reikia lempą užpūst
ir tylėti.
* * *
Naktis yra laikas eiti į bunkerius.
Gerai, jei dar vasara, gerai, jei lietus švelnus.
Dar geriau, jei visai nebūtų žiemos, kuri išviešina
vaikštančius.
Gerai, jei apavas sausas.
Gerai, kad neloja šunys.
Kad mėnulis blausus, kad nė vieno įtartino garso.
Gerai, jei ant stalo palikom degtinės ir duonos.
Diena taip pat yra laikas eiti į bunkerius.
Jei dar turi meilės tiems, kurie šienauja dainuodami.
Kurie guli šiltai, apkabinę miegančias moteris,
o jų dešinės nusvirusios prie vos linguojančio lopšio.
Kurių duona šviežiai prariekta, o viralas dar neatvėsęs.
Gerai, jeigu jie dar turi meilės tau,
nes tu esi pavojus, jie – baimė.
Jeigu Dievas tau maloningas ir siluetai pakrūmėse
pametė tavo pėdsakus.
Gerai, jei jau guli ant gulto aukštielninkas,
žiūrėdamas į lašus žemoj palubėj, truputį apsvaigęs, galvoji:
geriausia, kai jau gali užmigti be rūpesčio,
žinodamas, kad vis tiek pagaliau paguldys turgaus aikštėje,
aukštai užplėštais marškiniais, ir vienintelė tavo motina,
balta, kaip gyva numirėlė, tik judančiom lūpom,
išsižadės tavęs tris kartus.
* * *
Marinkutė buvo nakties sergėtoja.
Išgirdusi ženklą,
ji skubomis padengdavo stalą, nudelbtomis akimis
siausdavosi skara, išeidavo, uždarydavo šunį.
Kaip didelis paukštis tūpdavosi ant priesvirnio laktos,
alsuodama tuo pačiu pakrančių kvapu,
kurį atsinešė vėlyvi svečiai savo drabužiuose,
ir sukryžiuodavo rankas ant krūtinės, lyg rengtųsi šuoliui galva žemyn,
į juodžiausius, į nepramatomus vandenis.
Naktys tuomet anksti apsimesdavo miegančios.
Niekas nepaklausė, kodėl drebi.
Tik snaudulys kartais paliesdavo ausį aksominėmis lūpomis:
tu, kuri dabar sėdi, su švelnia rūko patina baltame veide
paklausyk, kaip patamsių gyventojai klyksmais primena žūstančių aimanas.
Paklausyk vėjo, vaizduojančio šokančius per tvoras.
Paklausyk vyriško šurmulio šilumoj, prie vos driokuojančios žibalinės.
Šįsyk daugiau nebus tau ką veikti
neganda su kruvinais pabučiavimais
nuslinko kitais kraštais, mažoji nakties sergėtoja…
Pertraukėlėmis tarp mantriškų poterių
Marinkutė mokėsi rusiškai – dėl visa ko.
Gerai išmoko tik tris būtiniausius žodžius –
„neznaju“ ir „nikogda nevidela“.
Tiek ir užteko,
kad galėtum sergėti naktį
* * *
Vytei
Negrįžta vanduo, bet aš netikiu.
Nes viskas kartojasi, viskas.
Štai nuotrauka – pusšimčio metų senumo.
Joje šviesiaplaukė mergaitė su kaspinu.
Štai čia, kiek vėliau, jau kita – tamsiaplaukė.
O dabar – pažiūrėkite – ten pat, po saulėgrąžom,
daržo gale, su sliekų pilna sauja,
vėl ta pati šviesiaplaukė iš nuotraukos.
Ji tik pametė kaspiną, bet sunku ko nors nepamesti
per pusšimtį metų, kai bėgi ir bėgi
su sliekų pilna sauja, vienoda projekcija,
kur melsvai kyla saulė,
kur tavo karveliai ir žuvys,
raudoni sparnai ir sidabras,
iš palėpių ištrūkę šikšnosparniai.
Viskas čia tavo, net žmonės –
į juos vis atsitrenki, šaltos jų rankos,
tarsi būtų čia pat prikelti iš numirusių.
Leiskis jų glostoma,
sliekai tebus tavo totemas.
Tavo šis drebantis kelias, varvekliai,
parduotuvės, kaip spiečiančios bitės,
žodžiai iš praeities, nepažįstami rašmenys,
atsiradę gelmių viduriuos, prasimušę į viršų.
Neverk, nes aš jau žinau – tai nepadeda.
Nieko neatsitiko.
Tik po žemėmis girgždanti vėtrungė
atsuka laiką.
* * *
Mergaičių dievas urgzdamas jas glosto,
jų pumpurus nuskabo ir apuosto,
pavytusius nukrato juos
nuo sosto,
paskui toj vietoj dygsta
radasta.
Mergaičių dievas vienišas nebūna,
visoms jis žada meilę ir karūną
vos tik įgaus jos sunkų
moters kūną
tuoj bus kita.
Mergaičių dievas nieko joms neduoda,
erškėčio rožė reiškia tik paguodą.
Kuri ištrūks iš dievo
glėbio juodo –
ta užkeikta.
* * *
Paskutiniai sniegai,
paskutiniai speigai atsitraukia,
atsitolina mėnuo,
išmėtęs sidabro smaigus.
Nupilkėję laukai
jie dar glūdi apsnūdę ir laukia
vyturių, nes tik jie pasakys,
kada bust.
Štai kalva be galvos,
ilgą uodegą kelio atmetus,
šaukias tekančios saulės,
kuri ją švytėti paruoš
per pavasario lietų
ir jo siautulingais verpetais
guls driežų ornamentai
ant styrančios jos keteros.
Mes prakiursim kartu
ir po skliauto lanku atsigausim,
nuošti šilto vėjo,
baltai pažymėti žaibų.
Ir krūtinė pakils,
kaip ledai kad pakyla nuo griausmo,
nes ar būti, ar žūti,
dabar jau, tikriausiai, svarbu.
Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 1
Jaunimo ant vandens yra daug
Mirusieji ateina. Kas naktį daugiau ir daugiau.
Šeimynykščiai. Dėdės. Tetukės. Draugužiai, draugužės,
protėviai žinomi ir nepažįstami. Žmonės kaip žmonės
mirusieji ateina. Visi jaunesni už mane,
visi gyvesni. Soduose, kur neįmanomi vaisiai sunoko.
Ties griūvančiais lūkesčių rūmais. Pakrantėse sąmonės
dar neregėtose. Pilna manęs jų sapnuos.
Štai ir jūs, pažinoti mirę poetai, ir jūs
gęstančios saulės gaisuos
po gyvenimų upės užtvindytą viduramžių miestą
su jaunimu iš Mačernio priešmirtinio eilėraščio
valtimis irstotės,
štai ir jūs mergaitėms savo ką nors padeklamuoti
norėtumėt,
tik aš, jūsų atmintis trumpalaikė, atleiskite, užmiršau.
2025 02
Sugavara-no Mitidzane po savo mylima slyva
nuo dešimties – štai jau trisdešimt metų –
gražiausius pasauly eilėraščius – kaip geras skonis
rūmuose reikalauja – kiniškai užrašau
tad ir siunčia mane, nusipelniusį, imperatorius
į misiją Kinijon, pasiuntiniu skiria…
nenoriu tos jūsų Kinijos, savo tikresnę turiu!
o ir kiniškai nesuprantu, susišnekėt nesugebėčiau
2025 02
Prieš akimirką
tuščia, žvarbu; nuo piliakalnio Kernavėje
žvelgiu į tviskančią Nerį,
tik staiga tarsi kažkas virpteltų, lyg klaustų, ar upė
prieš tūkstantį metų
akimirką akyse sumirgėjo taip pat, ar
tokį patį matau
iš niekur į niekur vinguriuojantį žaltį?
kam dar aidėti, kam klausti iš tuštumos, kai šį rytą
kaip ir prieš tūkstantį metų
šiuo mano gyvenimu tik mirkt
mirkt ir
jau atsakyta
2025 02
Ir vėl paskutinį kartą šioj kelionėj sutinku
pražydusią vyšnią
haiku sudėsi
ar nesudėsi vyšniai
pražydusiai dzin
2025 04
Žarai, blėstančiai vakaruose
žarai, blėstančiai vakaruose, liko nedaug atminties,
bet žvaigždynas lotyniškai vėl į viešpaties sodą įspindo,
vėl lakštutė pernakt jam persiškai suoks
gal nuopelnas ir ne didis, gal nė ne tavo,
bet ką, žmogau, gimimu, mirtimi apibrėžtas, žinoti gali?
kas veikta – šiaip taip nuveikta,
kas daryta – nei šiaip, nei taip padaryta
daugiau nedarykime,
daugiau nieko neveikime! ak, žmogau, esi ir liksi,
kiek veiki pasaulyje šitame, tiek, kiek darai – ir nieko
daugiau
nieko, nieko daugiau nei žygiais, nei žodžiais negadinkime
ligi aušros
lakštingalai suokiant
2025 08
Eilėraštukas Broniui Savukynui
vakar prisiminiau: kiurksome „Suokalby“ ir Tu,
smilkstančią cigaretę iškėlęs, dėstai, kad vietoj piliulės
prieš miegą verčiau mano eilėraštį perskaitai
o šiandien nutempė mane į „Art Vilnius“ – reikia
atrodyt, bendraut, maivytis su pažįstamais ir primirštaisiais
šmaikštauti – tai ir esu
ir bendrauju visaip, tik staiga išgirstu: „kaip Bronys Savukynas
pasakė…“, ir jau po gero pusvalandžio, jau su kitais:
„o Savukynas…“
nieko čia nuostabaus, nedidukė sinchronizacija –
atminties miglose trumpam prikeltas buvai
net numanau, ko siekta, kas man pasakyti norėta
iš būties nebūtinos būtinon nebūtin: reikia, oi reikia Broniui
naujo eilėraštuko! tai še jį,
ilsėkis
2025 10
Taip pat
vis abejojau pastanga kūrėjo,
vis mirusiųjų klioviausi balsais,
toks pat kaip ir visi būt nenorėjau
ir mirt taip pat nenoriu su visais
bet jei tik prasidėjus mirkt ir baigias,
jei mano abejonėse esi
apsvaigusiam pasauly neapsvaigęs
numirsiu vienas,
vienas kaip visi
2025 10
Kai saulę danguje kabino
kai saulę danguje kabino,
ką jis turėjo omeny?
tave, šventasis augustinai?
tave, barnabai kankiny?
ar vis dėlto netyčia tyčia
nužudžiusį jį arba ne
šokdinantį žmoniją nyčę
ir besišypsantį mane?
kai visos išmintys užminga
kvailių pasauly stebuklingam
mamos ir tėčio per kūčias
prieš šešiasdešimt plius įdiegtas
dirbtinis mano intelektas
kartoja nuodėmes skaisčias
2025 09 24
Deklamuojantis lapijai
deklamuojantis lapijai
dieną mėnesį metus
lyja, lyja neišlyja
nesušylantis lietus
lyg klavišais grubūs pirštai –
vis kitais ir vis ne tais,
mirtinos gyvybės tiršta
metais dvidešimt šitais
bet vis tiek lietuj truputį
prisišliedamas pašlijęs
čia, dabar, šį mirksnį – ei
gal galėčiau dar pabūti
virpuliuojančios žmonijos
burbuliuojančioj srovėj?
2025 06
Ten rimuojasi trys medžiai
ten rimuojasi trys medžiai,
čia rimuojas du langai,
ak, likime nusigręžęs,
nuplasnojantys sargai
kur protelis neužtemęs
ribuliuoja atmintis,
šiepdama šviesas virš žemės
tvenkias biblinė naktis
lyg artistė travesti
po langais mirtis parimus
dėbso akutes išpūtus –
tai tik pokštas, rimo grimas,
tik gyvenimas, tik putos
dalykėliai paprasti
Burnoj sausra, liežuvis velias
burnoj sausra, liežuvis velias,
tuščioj galvoj kalčių apstu,
per miestą ritasi bangelės,
kai laikas stojasi piestu
ir pagirios visai ne sausos,
į bukinistus – knygnešys,
ir atbulai, kaip jam priklauso,
šį miestą raižantis repšys
krepšys pacifikais nusėtas
ir vejasi urla taiki,
ir jei pavys – buvai poetas,
kuriuo vieninteliu tiki
2025 10