Poezija
Rimas Užgiris. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Dulksna
You look at the sun. Then you return home.
You can’t work. You’re impregnated with all that light.
Jonas Mekas
Šviesa, ak, truputis šviesos
kaip vatos gumulėlyje ar
pro tvarsčio gniužulą
drėgna erdvė, dulksna,
kaip burnos ertmėje,
kaip akyje,
kurios atspindy slypi
tas kitas, kurio neturėjai ir neturėsi,
tavo atspindžio atspindys,
kur vis dar lyja,
blausios šviesos skeveldros
it sudužęs šeimos palikimas,
indas, nebylus šaltinis,
suvyniotas į medvilnės bintą,
sutvarstytas – sunkiasi šviesa,
nykus, pilkas dangų užliejęs švitesys,
stovėdamas po juo prasižioji
ir geri jį kaip imigrantas,
pasiklydęs dykumoje krašto,
kurio niekad nepasieksi.
Prieš ilgą kelionę paprašau senelio pagalbos
Jo ranka su-
gniaužusi veržliaraktį
įtempti
raumenys išriša
susimazgiusį aštuoniasdešimt
ketverių metų kelią.
Kartu mes keičiame numerius:
Kalifornija virsta tuščia dėme
man susiruošus
į šalį, iš kurios jis bėgo,
kai įsakymas išvykti
jį pasiekė.
Jis pakelia akis
žinodamas, kaip lekia laikas –
ir mūsų žvilgsniai susitinka.
Kitas pabėgėlis, Niujorke,
pasakoja, kaip sprogo
rojus
jo šukelės įstrigo
mūsų svajose…
Pakeitus numerius,
niekas nedingsta. Mes perduodam
tas šukeles kaip įrankius,
vargu ar pažinodami viens kitą,
bet žinodami skausmingai
mes bėgame, kad išsaugotume
tas rojaus svajų žarijas.
Trumpa Vilniaus istorija
Mūsų pragaro ratus. Ryja likučius.
Stengiuos prisiminti, turėti visa tai omeny,
Įsitaisęs kalvų miškingų gūžtoje,
Toli į šiaurę nuo Viduržemio saulės,
Glūdi miestas lyg svaja ispaniško,
O gal itališko baroko.
Sako, kunigaikštis kartą susapnavo
Ant kalvos kaukiantį geležinį vilką.
Pagonių žynys jam atskleidė:
Turi čia pastatyti pilį.
O kas toliau nutiko,
Sunku atsekti iš eilės:
Baltai maišėsi su lenkais ir žydais,
Su baltarusiais, rusais
Ir vienas Dievas žino kokiais
Dar atvykėliais: vokiečiais,
Švedais, nuskurusiais Napoleono
Armijos likučiais, visokio plauko
Sovietais, dar nepamirškim
Amatininkų iš Italijos, atvykusių
Pareikalavus Bonai Sforcai,
Perstatyti Krokuvos, o kartu ir Vilniaus.
Taigi, viduramžiai persikūnijo į baroką.
Dabar gali atskirti rusų imperijos fasadus
Iš suodžiais apneštų garstyčių spalvos plytų.
O sovietų imperijos pastatus iš betono
Blokų, pilkų it žiemos dangus:
Pusamžiai, be laiko susenę vyrai,
Kaip ir, galbūt, dauguma mąstymo sistemų,
Primestų mūsų pirmykščiams miškams,
Nors man patinka keletas katalikų statinių:
Daugiau nei du tūkstančiai balto granito
Figūrų Petro ir Povilo bažnyčioje arba
Kunigaikščio karūna ant Švento Kazimiero.
Sako, požemiuose gyvena baziliskas.
Šliaužioja po vamzdžius ir tunelius,
Bet mano prisiminimai veda į kitas šalis,
Kaip tie lietuviai, kurie atsikraustė čia po karo,
Įsikūrė, kur kadaise gyveno lenkai ir žydai,
Bet vis dar atkakliai tebegalvoja apie savo ūkius.
O aš, regis, gyvenu amžino nežinojimo dabarty,
Visada nustembu, pamatęs, kaip vingiuoja gatvelė,
Ar pastebėjęs skulptūrą, kurios, prisiekiu, ten nebuvo,
Ji tarsi sako: tu visada kitur, tu visad kitas.
Meilė svečioje šalyje
Monikai Furmanai, lietuvių tapytojai
Jie čia pasakoja apie kamuolinį žaibą,
Kuris įplaukia pro langą ir mirtinai
Tave nukrato, kol miegi.
Gimtinėje nebuvau apie tai nė girdėjęs.
Aš čia miegu vienas, netrukdomas,
Tyliai trokšdamas teigiamos įkrovos.
Tūkstančiai balsingų gegužio pumpurų
Tebuvo tik paveikslas ant sienos,
Kol aš tau pravėriau šiuos rėmus.
Pripildyta, įkraunanti, tu pralėkei
Manąja ilgesio erdve, išdeginai
Pasenusias euklidiškas mintis,
Kol supratau, kad žaibas, kaip ir meilė,
Nuklysti gali nuo audros ir smeigti
Visai be pagrindo, gyvenimą pašventint
Kaip žiedlapiai ant skruosto man nubyrantys
Iš žvilgančios, su įtrūkimais drobės,
Kurią teptukas tavo palytėjo elektra.
Gyvenimo diena
Katerynai Michalicynai
Kai ėmė kaukti sirenos, mes prisėdome
ant restorano laiptų, prie parko.
Nutilo paukščiai. Nuskubėjo moteris.
Atrodė, lyg jai rūpėtų tik sąskaitos.
Paspirtuku pralėkė vaikas. Mergina
prisėdo lauko kavinėje. Užsisakė. Tu
pasitikrinai programėlėje, ką į mus paleido.
Stebėjau, kaip vaikštinėja šeima. Vyrai
iš greta esančio verbavimo centro
išėjo parūkyti. Keletas atsirėmė
į sukrautus prie durų smėlio maišus.
Ar taip ir baigiasi pasaulis? Manau,
kažkas dabar darže perriša pomidorus,
kaip Milošas ir įsivaizdavo. Kiti
tik laukia, nes netiki. Ar, veikiau,
tiki: dar ne šiandieną, ne šią
akimirką, jų vardas dar neužrašytas
ant metalinės raketos galvutės. Pasaulį
valdantis algoritmas juos pražiūrėjo.
Mes jam nesvarbūs. Praslystame
pro besiveržiančias jo ringes – jos gniaužia
lėtai. Išvarva kraujas, šlapimas, pūliai.
Bet čia džiugi mergina ateina susitikti
su jos laukiančia kita. Abi apsikabina.
Tu sakai, kad raketos smogė į aerodromą
Starokostiantynive, kur stovi F16.
O gal ir nestovi, niekas nežino, tai
netoli nuo čia, bet ne greta. O kas yra greta?
Pakylame nuo masyvių akmeninių laiptų,
einame į vietinį muziejų. Nuotraukos iš pokario
Bosnijos – smurtu užkrėsta kalba.
Nesikalbame. Bet įsivaizduoju, kad ten
kada nors bus ir mūsų dalelė. Atminai,
kaip čia, ant šviežių kareivių kapų: nuotraukos,
žiebtuvėliai, laiškai, žodžiai. Pelenai, pelenai, pelenai.
Palauk – tu pradingsti viduje. O aš nesu pasiruošęs.
Ignis Fatuus
šviesos mūsų danguje
susikerta vėl išsitiesina
virš Gedimino pilies
it kovoje kardais
tai šviesų festivalis
ir viskas gana metaforiška:
dailiai pateikti vaizdai
oficialiai
patvirtinti
panem et circences
kaip Liuko ar Lukaso šviesos
kardai
raižantys nakties
obsidianą
ir aš pagalvoju apie tave:
kaip viskas ten Kyjive?
šalčiau? tamsiau?
jūsų danguje taip pat šviesos
tik aš nesuprantu kokią formą
įgyja tas nesankcionuotas
mirties festivalis
Amerikos
danguje taip pat pilna šviesų
bet mes nežinome kas jos
mes žiūrime ir žiūrime ir žiūrime
bet nepamatome net savęs
kiek žinau
dabar jūs vieninteliai likote
apšviesti
Aistis Žekevičius. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
I
retsykiais planeta springteli
būna užsikosti iki ašarų
bet paprastai kvėpuoja ritmingai
kaip tas artimasis ligoninės skyriuje
padarysiantis viską
kad tik atrodytų sveikesnis
kad visiems būtų ramiau
nors pats viską puikiai supranta
– gyventi pilnais plaučiais
tai šitaip svarbu –
atrodytų nieko čia tokio
pagulės ir veikiausiai praeis
juk gerų specialistų netrūksta
kam dar kišti trigrašį savo
jei reikės bus galima imtis
realių veiksmų veiksmužėlių
o kol kas pakaks deklaruoti
kad jautiesi šiek tiek neramiai
kai klausaisi kaip sirpsta emisijos
ant klastingojo CO2
medžio
kurs vylingai lapoja kol tu
prie rytinio kavos puodelio
stropiai tikrini skrydžių pasiūlymus
II
Po vieną paukštį, bičiuli.
Tiesiog imk vieną paukštį po kito.
John Perry
iš esmės nieko kaip ir nenutiko
gal tik viena kita rūšis
išnyko nuo gajos paviršiaus
dėl dokumentacijos stokos
galima tik spėlioti
kaip klostėsi kova dėl išlikimo
liudininkų vos keli
ir tie atsitiktiniai
keičiantys savo parodymus
kaip kailį keičiantis sezonams
kažkodėl įsivaizduoju ją
transliuojamą geriausiu laiku
ant karštųjų kėdžių
interaktyviai kėpsant
dviejų nelaimėlių rūšių atstovams
žemę palieka…
palieka žemę…
atrodo nieko nenutinka
tačiau gamtos pasaulio apskaitoje
nelieka dar vienos margos eilutės
III
jei tikėsime geologais
dar nėra nieko
nieko kas aiškiau paliudytų
mūs įspūdingos padermės
bukaprotystę ir kūrybiškumą
kaip nesuvokiama vienatinė
vištų kaulų viešpatystė
holoceno epochos sluoksniuose
kas žino galbūt tai paminklas
nežinomam broileriui
gal tik ironiškas neapdairumas
perrašant žemės istoriją
iš dievo žiūros taško
tiek tų vadinamųjų šaltų faktų
to racionalaus proto balso
tik kad naudos iš jo ne daugiau
nei suskirdusiai žemei
iš kompresų su ledu
sakai visatos judesiai
veikiau primena kvėpavimą
nei vilnijančią sprogimo bangą
tik kodėl šiame lėtame šokyje
taip trūksta oro
IV
Austėjai
atmosferai nepaliaujant kaisti
mąstyti tampa sudėtinga
sprendimų vis dažniau ieškome
gvildendami kūnų sąveikos slėpinius
šiandien mums beprotiškai reikia vilties
todėl gariname prakaito druskas
be žodžių ryškindami kristalų negatyvus
ant vienas kito odos
niekaip nepailsdami stebėtis
iš kur tiek meilės
šitiek švelnumo
kai įnirtęs pasaulis
purtosi ir putoja
V
kol kas tiesiog stumiamės
– kitaip nepavadinsi
lėtai bet užtikrintai
stumdami dienas
lyg žinotume kursą
kuriuo judame
tarsi turėdami viziją
nors iš tikro blaškomės
kaip elektronai spektrometre
dabar čia mūsų laboratorija
čia viskas mūsų ir mums
todėl be gailesčio išnaudojame
kiekvieną laisvą centimetrą
visas neišrūšiuotas akimirkas
vietoje rattus norvegicus domestica
ratus čia suka verslo rykliai
nes šitaip labiau apsimoka
su jais sukamės ir mes
sukamės ir šypsomės
ei tai visai smagu
dar pašėlkim truputį
atpalaiduoti nuo istorijos nešmenų
mėginame neišsiduoti
kad mus pasiglemžė užmarštis
kad viskas tik akių dūmimas
o visa kita vien greitis
abstraktus
apvalantis
abejingas
VI
šiandien neįprastai tyku
tik pasiutiškai plieskia saulė
netrukus ji nuspalvins scyles
ir kvies drumsti mirusiųjų ramybę
mainais į nepriekaištingas nuotraukas
nors dabar tik droviai bučiuoja
popieriškus gyvųjų veidus
svaigiame balandžio žiaurume
liūdesio freonai pusėja dusyk greičiau
neklauski kaip susigyventi
su artėjančios pabaigos nuojauta
kol kas nė neįsivaizduoju
kaip tarti sudie seniausiai tolstančioms
kaip užverti negailestingas ertmes
vidinio ozono sluoksnyje
chaoso savyje dar būtina turėti
kad žvaigždę šokančią įžiebtum
kartojo vienas filosofas
mylėjęs kalnus ir griaustinį
kol vieną dieną išprotėjo
kambaryje neįtikėtinai ramu
tik palubėje žėri šokanti žvaigždė
jos aštrūs judesiai nepriekaištingi
VII
nė vienas nedrįstame balsiai spėlioti
apie planetą po penkiasdešimties metų
todėl tik įdėmiai klausomės
kaip tylos regimybėje dūzgia minčių aviliai
atsidavę šliaužiančios pragaišties stuporui
skaičiuojame praleistas progas pasimokyt
iš savo giminės liapsusų
įvertinti dar nepraradus
užuot godžiai siurbus akimirkos nektarą
iki pat paskutinio lašo
visi atrodo tik ir laukia
kol galės lengviau atsikvėpti
na štai ir viskas
pagaliau pasibaigė
lyg žiūrovai po šiurpaus kino seanso
pamiršę patys esą
kraują stingdančios dokumentikos herojai
VIII
kas laukia kas atkakliai tęsia kas pradėta
užuot išsižadėję sizifiškos ambicijos
laimėti karą su laukiniškumu
be atvangos tuština žemės kišenes
darbais ne žodžiais įrodinėdami
ne plokščia ji tuščiavidurė
tam tikra prasme jiems puikiai sekasi –
vienam gamtiniam rezervatui
šiandien tenka 10 prekybos ir pramogų centrų
kuriuose dosniai mokame už galimybę
kultūringai pasislėpti nuo klimato išdaigų
gerai kondicionuojamose patalpose
kartkartėmis dar ataidi klausimas
kaip išlaikyti pusiausvyrą
paprastai jį palydi chrestomatinis ūžesys
Vytautas Rubavičius. Klæjonės su laumės kilpa ant kaklo
2025 m. Nr. 10
1
Giedokite broliai giedokite
dangaus augmeningąją tylą paskliautėj giedokite
kad žiedai atsišauktų vaiskiosios šviesos
kad laumės juostos keliu palengvėtų kvėpuoti
traukiau anais sūkuringais laikais nuo jūros apsvaigęs
smėlio gerklinio švytėjimo kirų klyksmų suvarpytas
vasaros įkaršty traukiau medvėgalio plynaukštėn
vėrės jaunystės karštinės nušviestas planas –
pakilti viršūnėn užtraukt lietuvos ribas
žvaigždės rytmetinės kryptim
dar laukė kelias ilgų skruzdėlyno metų viliojo
juozapinės keteros šniokščiantys skradžiai šaltiniai
tikėjausi
nusileisti į raigardo slėnį omens akmenėlių parankiot
užmaršties tamsiuosiuos akivaruos
kur miega visatos žaltys
sutartinių giesmėm išrašytas
ten ryto rasos pilnos laumių pėdelės
prašalaičiui varguoliui atsigaivinti
dubysos prisiminiau kelią daugel sielų juo plaukė
šventajan seredžiun
o iš ten jau kairėn
kur saulutė sau spygsi amžinybės stiprumo
be jokios įžanginės prasmės
ir atsiveria jotvingių slaptosios sakmės
ateities krešulių rašmenims
2
Klystkeliais eita jaunystėj klejota ir slysta
senamiesčio gatvėm žemyn kur akligatvių masina akys
kol seredžiaus žvaigždė tolimoji patvirtino lemtį
negyvenamų skardžių bedugnės tamsos pakylėtas
žvelgiau jau į gango platybes kur toluma
žaibų apkaustais žaižaravo gundymų atšvaitais
supratau teks riedėti kaip kibiui
padangių bekele
plaka vaivorykštės skaudžiai – jos tik iš tolo vilioja
o šaltinių gelmėj – raganauja
žalčialunkio ragauja stiprybės
kilau vis aukštyn kol smėlio audra pasivijo
ir prisijungė
supratau neišvengiamai teks atsakyti
už saldžiąją klaidatikystę
tada nušvito ir atsivėrė
visi galimi keliai visos lemtingosios pynės
skambėjo paširdžiuos:
ten eisi – pražuvęs ten suksi – pradingsi
apsigrįši – nupulsi o sutikęs neteksi
tada pirmąkart išvydau figūrą praslydo lyg prosapniu
ant nugaros užsimetusi žvaigždžuvių puokštę
muselinės ritmu arbūzo žievelėmis šliuožė
ir barstė priebalsių sėmenis
kad liktų nors koks atminimas sustojo
išžvalgė visas puses net po kojom pakrapštė
išsitraukė senas laikrodžio rodykles ir
išsibūrė sau ateitį margą
apsižodžiavom metaforų šafranu
dilgiom nebūties adatėlėm
ir išnyko – aptemo man akyse spėjau pagauti
kojos pirštais atsisveikinant mestą man šurikeną –
spindėjo ilgai atminty kaip apšviesto veidas
be jokios net užuominos į prasmę ar beprasmybę
galvoje sukosi sukosi pynėsi nežinomos kryptys
laukiau nuorodos iki paskutiniųjų penkių minučių
kad rytas nespėtų praeiti pro šalį
ir užmigau susisupęs į savo šešėlį
ryto rasai burną atvėręs
3
Debesys ritos kaip žvėrys o žvėrys kaip žmonės
smelkėsi vienas per kitą kilo lingavo
penktadienio laukė nerimo krušos būriais
pavieniui ir apsalę
dar įstengdami vienas kitą parduoti
kolei krito tylos siautulinga kruša ir nuplovė
visus pakilimo takus
anei kryžkelių nebeliko anei pašvaisčių
tad ėjau nudrengęs batus kruvinas mesdamas pėdas
tarpupirščius skruzdėlės gydė
o nugaros votus – muselės
ir šaukė iš džiaugsmo
atgaudamas kvapą liuoksėjau
ausų spenelius padaužydamas smilgų šluotelėm
kol visą kilpą apsukus keliai išsisklaidė
ir pasigirdo dūdelė švelni mikalojaus
galva karūnuota pakilo –
tad bluostą padėjau jau atliktas ir nurašytas
ant prapulties akmenėlio
sustingau kaip brolis trečiasis
gyvybės versmės pasiilgęs
4
Kai popietei traukiant pro šalį
pažaliavusią rūko maršką minutei atokvėpio
širdį sudilgo
ausimis išniro karpydamas edwardas c
saulės blyksnių atspindžiais
apsigaubęs suko vaivorykštės kilpeles
sėjo vargiai įžiūrimus prasmių žvynelius
be jokios praeities virpulių anei nutylėjimų
kurį laiką žygiavom tarsi nejučia
skanaudami priebalsių ašakėles
akių dugnelius padaužydami balsių kuokelėm
mesdami bluostą po bluosto
ir žvilgsnį po žvilgsnio
pakelių ramunes glostinėdami
jos lengvai išsiaistrina – –
kol pavijo mus liuoksėdamos skradžiai
nemuno uolos nuplikę –
jis sustingo
svaigios amžinybės pervertas mirksnio
vilkeliu susivijo ir šokęs ant aido metės saulėleidžio link
garsiai sukliko trūkusi metų rievė
skroblo pakėlęs lazdą pamojau
suvarnėjusiems debesims
ir sachalino vyšnios žiedeliu nusibraukiau ašarą
baigias diena ir trupa tarp pirštų taip skaudžiai
kad net skiemuo išlindo gerklėj ir įjungė
sudilusią amo plokštelę –
beprasmybės klausaus iškilmingos
tyrųjų žvaigždžių
užprasmybės šventų burbulų
5
Naktis pasisuko kryžiaus pietų išsigandę
parklupo grįžulo ratai – pabiro tikri sidabriniai
tyro beigi sidono anais nuodėmingais laikais
net didžiuosius tikratikius gundę sugundę
pasėmiau ir aš rieškučias su kaupu
delnai pūslelėm nuėjo dilgėlių šypsenėlėm
kėlės krūtinėn kol amas pragydo – giesmę
išplėšiau iš pačių vidurių ir iškėliau aukštybėn
sukaus vilkeliu ir aukojaus lyg būtų erškėčių
nusileidęs vainikas paguost mirtinai
ir sustingau
uosdamas degėsius iš rytų
slinko migla pranašaujanti kraujo putą
ėmė dygsnoti šiaurys
kad net strazdanos pasišiaušė
nutariau sapno užuovėjos paieškot
panemunės skardžių urvuos
kad galėčiau amą atgauti
ir stuburo lanką suveržti
paskutiniam lemtingam šūviui
6
Ilgokai stebėjau pro pakelių pelkių vaivorykštes
kur nušviečia atodūsių nuplaktas kūlgrindas
pro laimingų berželių jaunų mirgulynus – mačiau vis kietėjo
tamsi figūra galvojau gal mano šešėlis
išdidintas laiko akies ar lemties akivaro lęšio –
jis slinko prošal ir perštėjo negarsiai
ligotas kaip nesibaigianti groti raudona plyta
kurią jaunystėj primiršo uždegti – pritrūko degtuko
paskutinei tamsos cigaretei pridegti
angelo vienu sparnu prisidengdamas
nuo kandžių ateities liežuvėlių – kas sparnu jį paguodė
kas angelo pakylėjo šviesia plunksnele
gyvo sidabro lašais nutaškuota – prisiminiau
juk jau perėjom metą kai liesi angelai
meta savo sparnus pamiškėj beigi užuteky
jų plunksnų prikrinta ir prie kalėdų eglučių
kur padangių vaiskiųjų sparnuotos gyvatės
susiburia kartais
liežuvėlių sužvarbusių pagaląsti
ir išnarų žmogiškų raštą atnaujinti –
jam teko pakelti laimės valandą –
skradžiai veriančią dovaną
ir apturėti nesvietišką džiaugsmą
tad dabar
jis jau gali sparnu prisidengt ir nuo mano šešėlio –
taip slinkome
kartkartėm ir pramaišiui bandydami suartėti
bet nebuvo mums lemta prisitraukt nė per žvilgsnį
nei per metaforos plynę
kur tik išdžiūvę prasmės gurvuolėliai
vejami iš omens išūkusio vėjo – kaip buvo pradžioj
taip ir saulei vakaro ataudus mėtant – – –
vis garsiau auksakurmių giedamos mantros
kad raji praraja nesugundytų ir neįtrauktų
Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
Didysis žiedas
Astronomai atrado žiedo formos kosminę
megastruktūrą, kurios proporcijos neatitinka šiuo
metu egzistuojančių visatos teorijų.
(„The Guardian“, 2024 01 11)
Protas padeda suprasti, kad tai,
ko protas nesuvokia, yra realiau už tai,
ką jis suvokia.
(Simone Weil, „Sunkis ir malonė“)
Ant kurio Dievo piršto
šie 1,3 milijardai
šviesmečių žiba?
Kiekvienas naujas atradimas
panardina vis giliau į nežinią.
Galaktikų brangenybių dėžutė
vos vos praverta.
Svaigina beribis smalsumas.
Stebiu snaigių menuetą
Šv. Ignoto gatvės
žibinto šviesoj
iki joms akimirksniu
susigeriant į palto apykaklę.
Nespėju perskaityti šių
atvirlaiškių iš dangaus,
bet mano akys suskumba
perduoti žinią protui:
– Gražu.
Mano protas perduoda
žinią širdžiai:
– Gražu.
Mano siela atsako:
– Žinau. Viską pamenu.
Tik žodžiai
Jis išmoksta
maldas ir eilėraščius
atmintinai.
Štai toks pomėgis
nuo pat
paauglystės.
Juk ateis tokia diena,
kai mums beliks
tik žodžiai, – sako.
Bet mums
dar turi likti
skaidrus protas,
gomurio skliautas
ir guvus liežuvis
jiems ištarti.
Iki tos dienos
dar turime
patys išlikti.
Atrasti būdą,
kuris padėtų
viską ištverti.
Patirti, kaip prieblandon
įsiveržusią šviesą
paversti eilėraščiu.
Vertė
Žemėta bulvė,
išriedėjusi iš perpildyto
pirkinių krepšio
tarp žėrinčių vitrinų,
pačiame sostinės centre.
Jokia elgetėlė nepasilenkia
jos pakelti.
Badmečiu, net ir suvytusi,
šioji būtų verta auksinio žiedelio
ar vaikiškų aulinukų.
Po kurio laiko, kai visos brangenybės
būtų išmainytos į duonos kąsnį,
liktų spindėti tik širdis.
Vienintelis tau priklausantis
brangakmenis,
kurio niekad neiškeistum
į sužiedėjusią kriaukšlelę.
Ribos
Riba I
Visad maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti skausmą.
Iki dabar maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti.
Išgąstis perlieja
kaskart vis daugiau
laiko prireikia norint
prisiminti veidą to,
kuriam skirta išmokyti
mane mylėtis
kadaise mums
priklausiusiems
kaulams besiilsint
aklinai uždarytos
dėžės tamsoje.
Riba II
Vis noriu
įsitverti žvaigždžių.
Vis įsigeidžiu
paliesti jas rankomis,
taip dažnai rašiusiomis
man suteiktą vardą.
Nuolat pamirštu,
kad dabar net šis
man nebepriklauso.
Riba III
Ar skauda pumpurui sprogti?
Lapeliams su visam
atsiskirti vienam nuo kito,
kad žiedas visu savo grožiu
pervertų prašalaičių akis?
Orfėja
Tai tik kino teatro tamsa
prieš prasidedant filmui.
Tai tik tyla
nutrūkus vienai arfos stygai
prieš pat įtempiant naują.
Kad mūsų būtų pasigailėta
ir atsivertų girgždantys vartai
į rojaus prieangį,
tereikia įvairiausiuose pasaulio miestuose
su šypsena peržengti skausmo slenkstį
ir priėjus prie mikrofono
ištarti permaldavimo žodžius.
Mes turim sugrįžti namo.
Jau laikas.
Svarbiausia užduotis
nesigręžioti žingsniuojant
per šią pragaro tamsą.
Žaidimas per amžius
išliko toks pat
atpažindama tavo žingsnius
privalau neatsisukti.
Žinodama, kad eini iš paskos
iki pat Aušros Vartų.
Vos sušvitus pirmam spinduliui
demonai bus įveikti
ir mes, markstydamiesi
kaip kurmiukai,
atgavę save pačius,
ašarosime iš laimės.
Dievo Motina lietuje
Su džinsais ir
permirkusiais sportbačiais.
Autobusų stotelėje.
Vienplaukė, be skėčio.
Taip netikėtai prapliupo lyti
jai grįžtant iš susitikimo
su angelu.
Mintyse vis dar
bando įtikinti save,
kad jai neprisisapnavo,
kad yra visiškai
sveiko proto:
Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi.
Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi…
Virpančiais pirštais
perskaičiuoja monetas.
Kišenėje randa lygiai tiek,
kiek reikia kelionės bilietui.
Dominika Olicka. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
Lenkiškai ir lietuviškai rašanti poetė Dominika Olicka gimė 1996 m. Vilniuje, įgijo Pietų Azijos studijų (indologija) išsilavinimą Vilniaus universitete. Domisi dėkingumo ir lėto gyvenimo praktikomis, ypač ją žavi debesys ir naktinis dangus. 2018 m. debiutavo eilėraščių knyga „Podróż długa jak życie“ („Kelionė ilga kaip gyvenimas“). Kūryba publikuota poezijos almanachuose Lietuvoje ir užsienyje. Be poezijos kūrimo, užsiima vertimais į lenkų kalbą. 2020 m. išvertė Balio Sruogos „Milžino paunksmės“ fragmentą „Visuotiniam skaitymui“ (organizatoriai: Lietuvos rašytojų sąjunga ir Lietuvos lenkų literatų asociacija). Poetė tapo šių metų „Poezijos pavasario“ „Jaunųjų poezijos skaitymų“ laureate.
čempionai
gimėme, kad įkvėptume
atsistotume ir bėgtume
ištartume skiemenį, žodį, sakinį
virstume į juodos kavos ir juodo humoro plakinį
turėtume studijų kryptį, darbą, sutuoktinį
švęstume gimtadienį ne pirmą ir ne paskutinį
sutaupytume dviračiui, butui, paminklui
ir megztume
įkristume
į savo
pačių
tinklą
gimėme, kad įkvėptume
ir gyventume
kvapą gniaužiantį gyvenimą
galbūt laikas nebėga
o bėgame mes
vėluojančia vaga lenkdami
saulėje blizgantį akmenį
trumpai amžinybei išnirusį
į k v ė p t i
blunkantis peizažas
paukščiai raižo languose
paskutinių plakimų žvaigždes
danguje ganosi debesys
vakarop juos pamelš
bet sutemus
jie vis vien išpils cukrų
šąlančios kometos migruos į pietus
palikdamos savo antrininkes kregždes
ieškos vietos po saule
kur smailiagalviai žaibai
susiuva žemę su dangumi
dėvėki savo šešėlį, dėvėk
dienų siūlėms iširus
nebeužlopysi
metamorfozė
salsvas spalis nuvarvėjo
ant gyslotų klevo rankų
išsilydė saulės užplikytoje arbatoje
ir įsigėrė man į odą
atkursiu pavargusias ląsteles
užsiauginsiu naujas galūnes
kaip ant akmens besišildantis driežas
su uodega praradęs skubėjimą
žiemą miegosiu
žemei judant visatos akiduobėje– regi šviesmečių sapnus
kad pavasarį galėčiau pabusti
šerkšno traiškanomis užsiklojusiu pumpuru
mėnulio gėlės
mėnesiena švytinčiam O. V.
švytime lengvi lyg
slyvomis pražystantys sapnai
ką tik išskalbti ir padžiauti
ant vieversio skrydžio
virpančios
voratinklio burės
tingaus kovo atlydžiu
nusirisiu nuo snieguolių
ir slysiu šilkine skara
šešėlio pritvinusiu dangumi
kol vėjui pasimetus
užkliūsiu už mėnulio
kokie gražūs šiąnakt debesys
nusišypsosi
eksponatas
nešiojau tavo juoką kišenėje
kaip gražiausius titnagus
jie daužosi ir skyla
kelia žiežirbas
pakankamas smalsumui
per mažas miško gaisrui
virsta ietimis
bet ne mamutams medžioti
nudils nenutils
aidės būgnais iš po stiklo
pulsuos po visą muziejų
įėjimas nemokamas
tik išėjimas brangus
iš toli
tingus lietus barbena
pirštais į augantį stogą
aidintis traukinys atrašo
į tingias bėgių linijas
jis veža man laimę
kruopščiai supakuotą
skęstančią pakavimo granulėse
kad nesudužtų
pasirašytą ant kelių miegančio
katino ūsu
išmirkytu ant jo nugaros
įsikūrusioje naktyje
augantis lietus barbena
pirštais į tingią atmintį
aidinti siunta
palieka žinutes
ant trapių pakavimo granulių
priminimas
vaikas bado nakties skliautą
rašikliu be rašalo
kviečia mane pažaisti
pakeliu akis į dangų
ir skaitau brailio raštu
išraižytą žinutę
žeriuosi į akis išspaustas raides
kaip akmenis į kišenes
prieš pusantro dešimtmečio
užsirašysiu ant lapelio
rašikliu su rašalu
nakties dangaus mėlynumo
aksominė kantrybė
išspausiu save iš Žemės orbitos
ir nusviesiu į šaltą tamsą
kaip vandeniu šokuojantį akmenį
būsiu nesvari visa savo esybe
visomis nuoskaudomis
atmintimi ir užmarštimi
žydėsiu tarp pirštų žaidžiančia
jau užgesusių žvaigždžių šviesa
kol kosminės dulkės kutena man pėdas
nuplauksiu į pradinį visatos tašką
į savo laiko pradžią
ir kantriai lauksiu
savęs
Almis Grybauskas. Būti. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
* * *
Prasideda kaip klaidėtojo šauksmas:
– Nebesiorientuoju savo knygose, leistruos, popieriuose.
Knygos dingsta, raštai pasimeta, paveikslai slepiasi.
Tai Babelio biblioteka, arba senatvės negalios?
Prisiminimai: senelis kad ims, būdavo, pasakot…
Neišklausytos ir neišklaustos tėvų istorijos…
Dar tai, ko niekur neaptiksi, bet gyvuoja kas
giliai (mintyse gal) tartum poreikis, kurio
niekada nepatenkinsi, tačiau to ir užtenka.
Tarsi klausimas – gal aukščiau išminties,
tikėjimo, aukščiau meilės neliaujas
mosuoti toliau švytuoklė? Amžinasis toksai variklis?
(Kaip Bodlero „Kelionėj“?)
Nėr galo.
* * *
Prasideda, kai kraustomės
iš įprasto į nežinią…
Nutraukti ryšiai kyburiuoja ore
lyg pirštai neregio…
Didi malonė būti sukrėstam
ir be pusiausvyros,
suglumintam, pamestam…
Ir tesako – kraustos iš proto…
Jau išboginta dabartis. Durys ir tos nuo vyrių…
Atsivėrusi išvirkščia buvojimo šičia pusė.
Tik šviesa pro duris, pro langus…
Ar Jis man, sukrėstam,
iš tiesų rengia užduotį?
* * *
Ich liebe meines Wesens Dunkelstunde
Rainer Maria Rilke
„Myliu savos esybės tamsų laiką“,
kas šitaip tarė, paslaptį išsakė,
juk mus tamsa ir gydo, ir apsaugo
nuo pašalinių žvilgsnių ir pagalbos.
Mylėt savos esybės tamsią pusę
taip išdidus suklumpa ir, apleidęs
oringos tuštumos sukurtą vaizdinį,
priglunda prie juodos bedugnės veidrodžio,
prie tos gelmės, kur gaubia ir baugina,
ir daugina, ką užsimerkę atmetam,
bet kas savin įtraukia kaip akivaran
ir neišleidžia vaizdinių pasaulin,
kad vėl žingsniuotume lentelėm podiumo,
tokius, kokių jie nori, demonstruodami
ir įsiliedami į atspindžių mirgėjimą.
Myliu savos esybės tamsų laiką
manęs nelieskit ir manęs nelaukit,
ir su pasiūlymais nelįskit savo
tegu tamsa išgydo ir apsaugo.
Wir wissen nichts von diesem Hingehn
R. M. R.
„Nežinom nieko apie išėjimą,
kurs mūs neliečia.“ Žaidžiame toliau.
Plojimų laukiam. Bet kur Ji praeis,
ten prasivers plyšys – tikra šviesa
į tikrą žemę krenta… Mūs gestus
išmoktus nutraukt Ji gali kaip staigi tiesa
ir mus akimirkai priversti būt,
o ne patikti stengtis scenoj.
Mein Gott ist dunkel
R . M. R.
„Tamsus jis, mano Dievas“, – sakė Rilkė,
ir iš tamsos gal veda tik į tamsą,
į dar didesnę nežinią ar klaiką,
atsisakyti moko išmoktų
ir primestų grožybių ir gėrybių,
tai yra gėrio priverstinio, išorės
nublizgintų paviršių
ir poliruotų šypsenų pašvaistės.
Nežinom nieko, o silpnais balsais
vis bandom išsakyt kažką,
kai laukia griausmas,
žaibai ir tvanas, kaip tiekkart anksčiau,
kai laikas kviečia naują žemę kurt…
Was wirst Du tun, Gott, wenn ich sterbe?
R. M. R.
„Ką, Viešpatie, veiksi man mirus?“
kuo jaudinsies ir kuo kvatosi,
ir kuo nedelsdamas užpildysi
vaizduotėj iškirstąjį plotą?
Gal aš Tave tuomet regėsiu
beribis, lengvas, neapčiuopiamas,
pavidalus visus atmetęs,
kuriais rengei mane ir saugojai…
Gal baigčiau pagaliau aš stengtis
bent mintimis pabūti laisvas
ir dvejones visas atmesčiau,
kad, Viešpatie, many nemirtum,
kad liktum ligi greito jau,
lig paskutinio… Sodai tarpstantys
ten pasitinka juos, išeinančius…
Paskui – tyla, šviesa ir – na, kas dar ten?
* * *
Gimimo dienos giesmė
Silpni mūsų varikliai,
ryklė mus gurkia besotė
ir įsiurbia galybė Leviatano
su savo kanceliarijomis,
su potvarkiais nesutvarkomais,
nesibaigiančiu to pačio atrajojimu…
– Ar tai tik pasiteisinimai
ir mūsų vaizduotės monstrai?
Juk žinom savo silpnybes
ir jų sužlugdantį poveikį…
Kaip tie, kuriems kūnas – siela,
ropojam po savo išmatas,
ir vis daugiau knygų,
nors viskas jau parašyta…
Kurti nuo Tavo tylėjimo,
apakę savo žinojimu,
dirbdindami naują protą
mūsiškis niekur juk neveda.
Ir kur dabar pasidėsim
nuo savo pačių išmanymo,
nes nėr net Tavo Rūstybės
o ji bent kryptį parodytų.
Gimimo dienos giesmė
Vėl – kaip vaikystėj: – Užgims karalius!
Ir minkles raštų, ir pinkles prekijų jisai įmins:
– Eik ir neklyski!
Platus pasaulis tave pašaukęs šventės šios laukia.
Vėl – kaip nuvargus: – Užgims išminčius!
Ir visą painiavą, šleivą ir kreivą, jisai ištiesins.
Vos tik palietęs. Jeigu tikėsi, ir tau bus vietos
plačiam pasauly, ir vandens saujoj
jūros žibės tau.
Laikas išeiti. Bet: – Gims vaikelis!
Pasakos baigias. Ar baigias kelias
Jei – tapęs galimu
Jis gimsta tau?
* * *
Nuskambėjo jos, giesmės padėkos, o ir išėjimo…
Ką su tuštuma rankų, akių ir prieširdžių?
Ir kur valandoj pilkoj, kokion prieglaudon?
…Likome vieni, saugios neva mūs priedangos.
Prekybos centrai pilni, ir ekranai masina.
Gyvenam savo valstybių, tautų sukurtą istoriją,
bet ar išmokom: „Kol nestato Viešpats namų,
veltui pluša statytojai“?
Kad jei nėra Tiesos, meluoja visi įstatymai.
Ir kad tik dulkės prieš Jį
visi šios žemės didžiūnai?
Nikodemas
…kaip atėjęs nakčia pasikalbėt Nikodemas:
tamsa ir viduj, – įsigraužus į jį abejonė…
– Dvelkia dvasia kur tik nori
ir kaip vėjas nevaldoma sklendžia.
Kaip kiekvienas, naujai žemei gimęs iš Dvasios…
Kaip suglaust visa tai spaustuve
ne vynuogių, o gyvenimo, kai
šitiekos aplinkybių perdėm temdo savistabą?
To nežinom, o Nikodemą
vėl pamatome tarp teisėjų ir fariziejų,
kai teisiniais argumentais bando
atitolinti Rašto ir Gerosios Naujienos lemtį.
Paskui prie kryžiaus
ir kapo rūsy su šimtu
svarų miros ir alavijo
randam Prisirengimo dieną…
Tiek apie jį ir težinom…
– O dvelkia.
* * *
„Pažindama save, siela
pažįsta ir amžinybę“*
– Kokiame tad laike
kabo atpažinimo veidrodis?
…Srūva be ribulių, neįžvelgiamas,
nesuprasi – stiklas ar Stiksas,
ir ar iš viso srūva…
O ji nardo lig gilumos
ar tik sulig savo galiom?
…Dingsta skaičiai, matmenys ir erdvė,
viskas, ką gali nusakyti žodžiais…– Kokie pojūčiai pasitiks? Koks būsmas?– Ar esmi dar? – Ar aš?
* Janas Pãtočka, XX a. čekų filosofas fenomenologas.
* * *
Ar aš tai, kas yra?
Ir kas aš, kai nėra?
Vien kvantai tik? O kaip juos aprašyt?
Ir kur dabar Homeras Openheimeris?
Ir kur dabar poezijos seismografas?
Ir kur dabar… Ir kur dabar
mirtis?
Herojai – pusdieviai.
O mes ar pusherojai?
Prilygt Achilui niekas juk negali,
ir Odisėjo lanko neįtemps,
išyra atomai…
Rapsodai tyli…
Ir garmame su savo ištartim
į užmarštį… Į armenis
bedugnio Tartaro.
* * *
Ta skaistuma. Balta spalva
ir net akinantis švytėjimas.
Galia stabdyti. Blokuot.
Atplėšt. Pakylėt nuo žemės.
Babelio bokšto įveika
bylojimas kalbomis,
kad kiekvienas tave suprastų
ir net aklasis tamsoj
išvystų, išgirstų Žodį.
Buvusį pradžioje. Dabar. Ir visados.
– Ir ką prie to bepridursi?..
Ir ta galybė lengva,
švelni jos beribė prievarta…
– Ar ne per daug visa tai
mūsų varganai žemės padermei?
– Ir kur pasislėpsiu aš
nuo tos šviesos ir garsų,
ne vien tik iš dangaus,
bet ir iš gelmių sklindančių?
* * *
Šokantys kalnai ir jūros, kurios prasiskiria,
įspūdinga, aš sutinku, tačiau šiek tiek ir vargina.
Apgaubia alsas, rimtis, garstyčios grūdo veizėjimas
ir – pasiduodu, gana. Juk aš jau seniai įtikintas.
Pataupykit kitiems tuos įrašus, dekoracijas.
Ir išeinu keliu, kuris, žinau, niekur neveda,
girdžiu, kaip Bodleras ragina: brolau, mums reikia
svaigintis.
* * *
– Ar savo pačioj šerdy netrokšta siela apsvaigti,
o gal svaigulys – jos nuolatinė būsena?
Sakome „svaigulys“, tas žodis mūsų kalbos
gal tik vieną bruožą ir tik apčiuopom nusako.
Jaučiame svaigdami, kad pasaulio rėmai platėja,
kol esatis išsilieja (viską) aprėpdama…
– Tuščios mūsų linksmybės ir ekstatiški šokiai
ties niekybės riba arba ir ją peržengiant…
– Sunkios yra mūs dienos, o dar sunkesnės naktys,
nes neturim krypties ir niekas mūs neveda…
– Užvis sunkiausia mintis, kad neturime sielos,
ir ekstatiškas svaigulys išgaruos rytoj rytą…
* * *
– Tiesėm, paskui taškais
begalybėje toldami virsta geometriniai dariniai,
taip kalbėjo Kuzietis.
Tarpžvaigždinė tuštuma
baugino gelmėm Paskalį.
Na, o siela, „pažindama
save, pažįsta ir amžinybę“.
Gal ten nardo – erdvi, laisva,
pliuškenas, – taip gimsta laikas?
Paklausiu patykiai
aš jos: – Kada ateisi?
ir patikiu, kad ten, kažkur toli
visi jie laukia, tie, kuriuos mylėjau,
suklusę laukia, ką ji atsakys.
Ir jam kertu, kad ten dantų nerodytų,
ir tam, kitam, iš sapno gilumų
išnirusiam, užčiaupiu ryklę posakiu stipriu,
iš pirmojo sėkmingai pasiskolintu.
Ir dar nesyk…
Nesyk dar klausiu to, ano,
dvejot ir abejoti linkęs, jokio
tikrumo niekad nepasiekdamas
ir praviras lyg daržinė tuščia.
Ir tiktai tuo stiprus,
kad nesiliaudamas silpnybėj savo
aš vis dar klausiu,
spėju, nežinau…
Glauben heisst: das Unzerstörbare in sich befreien, oder richtiger: sich befreien, oder richtiger: unzerstörbar sein, oder richtiger: sein.
Franz Kafka
Tikėti reiškia: nesunaikinama savyje išlaisvinti, arba tiksliau:
išsilaisvinti, arba tiksliau: nesunaikinamam būt, arba
tiksliau: būti.
Gintaras Bleizgys. Schmetterling. Eilėraščių ciklas
2025 m. Nr. 7
1
nes atmintyje nėra gravitacijos
o kūnas ten juda
laisvomis trajektorijomis
2
nes mes medžiojame
(sako)
fazanus javų laukuose
su šunimis
o ten vienuolynas už kalvos
galėtum
pas mus gyventi
3
kadaise mama
atvažiuodavo pas juos į svečius
dar buvau jaunas
nevedęs
4
baltas
trijų aukštų namas
visą vasarą prie langų
žydinčios rožės
5
kai mama mirė
skambinau pasakyti
kai atsiliepė
pradėjau verkti ir niekaip
negalėjau prabilt vokiškai
bet jie iš karto viską suprato
6
koks tavo vardas drugeli
sklendžiantis laukuos su fazanais
koks tavo vardas drugeli
sklendžiantis virš bedugnės
7
nuo to skambučio užsikirto kalba
kuria vienas kitam
pasakydavom tai
kas svarbiausia
8
bet dabar atsuku varžtelius
ir išleidžiu
save į pasaulį
9
dabar galiu kalbėti
galiu žvelgti medžioklės
šunų akimis
dabar žydi ir kvepia citrinmedžiai
10
dabar mes kasame žvyrą
ir smėlėti sėdam prie stalo
šiandien šventė tari
šypsodama
11
ir aš matau – atminties dirižabliai
ant padengto stalo
laiko sūpuojamos valtys
12
kalba
kuria jau septyniolika metų
neištariau niekam nė žodžio
13
šitaip slepiu savo švelnumą
slepiu
kad esu pažeidžiamas
14
todėl išmokau kalbėt
nuo viršukalnių
krintančio sniego ritmu
išgąsdinti laumžirgiai
mano sąmonėje
15
todėl vakare mes vėl susirenkam
geriam vyną ir juokiamės
vasaros slėniai
migdolai ir kalnų medus
dabar yra mūsų akys
16
ne (sakai šypsodama)
mūsų akys yra strazdanotas
prisiminimų vėjas
17
ir sąmonę užgula
rožių spygliai – smėlio švelnumas
žiedlapiai
18
prisimink mūsų dainas
pamėgdžiok
plakančią širdį
19
čia įrašau reprizą
atsisuku
pažįstamą vaizdą
tas medis prie skardžio
ant jo sūpynės
nejučiom užsimerkiu
20
todėl man nereikia tiltų
daugiau niekada
turėklai manęs nepančios
21
todėl tu staiga sustoji
už tūkstančio kilometrų
sugavusi vėjo gūsį
22
tripirštis alpių genys
čelesta juodieji
eglyno klavišai
23
o jie vėl susirinko su žaliais
vyno buteliais
žolės yra žalios
pelėdos
vynuogienojai
24
vėl mano ašaros yra giedro
dangaus spalvos
jeigu tik parodyčiau tau
savo ašaras
25
tu bėgi apsisiautusi mėlyna
baltais žirniukais prijuoste
vidudienio giedra siūruojantys
alpių laukai
26
staiga mes nutylam
ir kopiam lig kamuolinių
debesų jeigu
dabar sviesčiau žemyn kamuoliuką
jeigu vėjo malūnai už posūkio
27
kai niekas negirdi
deklamuoju visus tuos eilėraščius
tarsi laiko nebūtų
tarsi tavo kalba
vėl būtų mano gimtoji
28
drugeli drugeli
pakirpsiu tavo sparnus
perplėšiu gerklę
29
nes sukasi laiko dantračiai
ir upės
teka į priekį
30
nes mes pasikinkome
vėjo nešamą žiedlapį
ir mūsų kelias
minkštas kaip vilna
31
nes vynas buvo laukinių
greipfrutų skonio
drėgnos žolės gaivina
išvargusią sielą
32
nes atmintis yra linguojantys
javų laukai
spalvoto žvyro karjerai
33
nes leidžiuos į slėnį akmenuotu taku
esu laiminga
išdžiūvusi upė
34
nes atverčiu paslaptis
kaip vėjo sutaršytus plaukus
nes aštrūs
šešėliai supa mane kelyje
skaudžios įkalnės
35
nes senstu lėtai
atsisveikinti neskubu
36
nes nežinau
kur dabar jūs gyvenat
kur aš dabar esu gyvas
37
nes mudu juokiamės
pritardama
tu linksi galva
38
nes mėlynos upės dabar mūsų sąmonėse
banguojantys indai
39
nes mano širdis yra
medžioklių užspeistas fazanas
ir net visiškoj pabaigoj
gyslomis ji varinėja gyvastį
40
nes viską laikau giliai viduje
nes poezija mano vienintelis
išėjimas į šitą pasaulį
41
nes gyvenimo linija
groja ir laša nuo delno
42
koks tavo vardas drugeli
likęs kalnuos
kodėl paimu tave už rankos?
43
nemoku medžioti
todėl štai bandau įsikibt
į efemerišką vaizdą
44
regiu namą
su kvepiančių rožių krūmais
liepsnų šaltiniai
iš tavo sparno
* Schmetterling – drugelis (vok.).
Tautvyda Marcinkevičiūtė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 7
Sizifas
Kiekvienas ritame savo likimo akmenį
Į statų kalną, nors ir ne tokie gudrūs kaip Sizifas,
Korinto karalius.
Nėra mums žodžio „pavargau“,
Pailsėjus poilsio namuose, nes ir „viskas įskaičiuota“
Užsienyje yra įskaičiuojama į ridenimą, kai poilsį tenka
Uždirbti ritinant kasdienybės akmenį.
Ar šis ridenimas yra visos žmonijos prakeikimas,
Nors klinikine mirtimi kartais pavyksta sugrįžti iš Hado
Tunelių, pirmą kartą apgavus dievus.
Bet po to vėl sukaustymas, vėl buvimas
„Sukaustytais latrais“, anot Jono Marcinkevičiaus (jei taip
Pavadinsime anoniminius alkoholikus, kuriuos pažinojau
Jaunystėje), vėl kasdienis akmens ridenimas magistralės kamščiuose
Vėluojant į darbą.
Stengiuosi ritinti savo popierių akmenį, nors kritikų
Nuomone, aš ir vėl kalno papėdėje. O kaip tiems, kurie jau
Viršūnėje? Manote, jiems lengviau? Nes akmenį meta atgal
Jų pačių nepasitenkinimas nuveiktu, nes tai jų pačių sumanymas
Juos verčia kopti vėl.
Ar tai ne Dzeuso prakeikimas, o jų pačių problema?
Nieko panašaus. Dzeuso prakeikimas judina jų galvas, rankas
Ir kojas sinchroniškai kaip Lėlininkas lėlių teatre.
Kaip Lėlininkas? Ar taip aš juokiuosi iš paties Dzeuso?
Bet Sizifui tai neuždrausta. Jis ir galvoja kaip tinkamas.
Net apie jį prakeikusį Dzeusą.
Aischilo prisikėlimas
Miestas pasikeitęs – sprendi lygtį
Čia Niujorkas ar Paryžius, teisia
Juos tiktai galėdami išvykti
Į kurortus, kur užauga vaisiai
Skina juos vergai tenai sukilę
Tarp romėnų, kur iš savo krašto
Jie pažįsta patį net Aischilą
Kurs ir nebylius išmokė rašto
Kilk, Aischile, tu iš savo urnos
Kam gręžiojiesi tu iš kulisų
Apvaisins tuoj žodžiai burną
Nors tau tas yra svarbiausia
Kad nereiktų vargt sulysus
Kai užsuks kas nors tau ausį
Aštuoni su puse
Kodėl begalybės ženklas 8, kodėl 8,5 minutės filmo,
nes pralekia daug greičiau, nei sumanyta
dar neegzistuojančioj juostoj, žiūrint jau iš XXI amžiaus
perspektyvos, ne tik koks gilus, bet ir koks seksistiškas,
kaip ir režisieriaus prototipo žmonos sesers
pasakyta – tiesiog Saliamono haremas, priimant
jaunas ir gražias, ant pastolių užkeliant, t. y.
amžino poilsio išlydint senesnes, suteikiant užtarnautą
paskutinį šansą – paskutinį šokį komiškai pametančioms
tiek dantų, tiek karolių perlus,
valdant jėga – „eini pas moteris, nepamiršk bizūno“,
jau kumščiais smūgiuojant
į šonkaulius, į nepridengtą galvą, koks ilgas kelias bandant,
tik bandant, vis išbandant tikrumą, sąžinę, tikėjimą, įdiegtą
dar vaikystėje, kai buvo švarus, o ne ilgoje pasiligojusių
eilės procesijoje prie mineralinio,
visų užspeistas, su visų pretenzijom į veiklą,
nors ieškantis viso labo autentiškumo ir grožio, ir, žinoma,
pilnatvės, kurios nesuteiks nei kardinolo žiedo bučiavimas
dvimatėj bažnyčios erdvėj, nei tariama ištikimybė,
nes viskas tik tariama, tariama, vyksta tik dabar
kiekvienam sveikstančiajam
tariant savojo gyvenimo karnavalą
Lukiškės
– Tik nesinaudokit tualetais, pakeliui išvydę, –
Įspėja gidas po Lukiškių kalėjimą, – nerenovuoti,
Apipils šūdais, aš už jus nei jų, nei jūsų nevalysiu.
Žinoma, mačiau vieną šalia cerkvės, kitą prie žydų
Bei katalikų sanctus, buvo ir aikštelėje laiptų,
Vedančių į kameras gyvagalviams, vos laikausi
Netūpusi ant klozeto tiesiog jose. Aišku, tik
Įsivaizduoju, kad regiu kalėjusių rūsčią tikrovę,
O ne pasaldintą, kaip rodo mums kalėdinėmis
Lemputėmis žėrintis restoranas su kičiniais Jagelmeister
Oranžiniais elniais bei raudonais šalikais apvyniotais
Balvonais.
Bet gamtiniai reikalai tebespiria palikti vyneliu
Bei picomis užsiėmusią grupę.
Štai ir lauke išganingoji WC, kurioje galima
Atsidusti su palengvėjimu. Girdžiu, kaip kažkam
Išėjus trinkteli durys, o man išeinant jos ir nebeatsidaro.
Bandau ir taip, ir taip, bet sunkios, geležinės, masyvios.
Dingo ir elektra, „užgeso žiburiai, nutildė mūsų puotą“,
Galvoje Putino, ne to, bet Vinco Mykolaičio balsas.
Įkalinta! Pro mažą grotuotą langelį matau toli
Vaikštinėjančius žmones, taip toli kaip rytojus.
Kiek čia dar teks atsėdėti? Pusvalandį, dieną, brr – naktį,
Ligi gyvos galvos? Juk niekas apie mane čia nežino.
Negi ir man teks žudytis kaip tiems, kuriuos nebeištvėrusius
Beveik kas mėnesį išnešdavo iš vienučių.
Bet telefono, kaip jiems, neatėmė! Lyg gelbėjimosi raketos
Skrieja mano skambučiai grupės vadovei. Vienas, du, trys,
Keturi. Nekelia. Dieve, ji nekelia! Panikoje daužau grūdintą
Langelio stiklą, gal kas pamatys bent judesius?
Tik po keturių valandų autobusiukui grįžtant į Kauną
Vadovė man atskambina. Atsiliepiu jai sėdėdama už poros
Ekskursantų sėdynių.
Reikėjo tik Muhammado Ali jėgos stumiant kalėjimo duris.
Išplaukt arba paskęst
Prieš jus štai vaikas regimybę griauna
Ji žaislas pavadintas vilkeliu
Ar susižeis vaikutis į jo briauną
Vadint saugiu pasaulio negaliu
Ir detonatorius žaisle jo tyko
Išlįs iš jo kareivių du šimtai
Ministras pirmininkas baravykas
Atsistatydins bet ne apie tai
Kalba šita suaugėli garbusis
Nes tu tas vaikas juo tu atsibusi
Kai pasikeitęs bus pasaulis ne sapne
Tu nesuvaldomas esi taipogi
Tau vienas juokas apsižergti blogį
Išplaukus ar paskendus Nemune
2025
Pamišėliai
Kas yra pamišėliai? Tai tie
kurie nesiklauso mišių per jas darydami pa
Vaikystėje jie lankėsi Limpopo
todėl nepasitiki popais kurie
negali nuskraidinti į Olimpą arba bent prie upės Po
Jie netiki pažadais kurie žudo
nes jų erdvė yra
užspausta žguto
kad nebūtų pralietas kraujas
kai į juos žiūri baltas taikos balandis Jų erdvė
yra grotų penklinė iš kurios
obojumi groja kaubojus vienišose smegenų
muzikos prerijose
bet jie ne vieniši visur rasdami sau nišą nes dažniausiai tai
vieši asmenys
Abejonė yra baimės dalis
Abejonė yra baimės dalis
Baimė atiduoda jai savo rageną
Nesiteiraudama lis ar nelis
Savo paslaptį atskleist jinai ragina
Menininkai tai kardžuvių rūšis
Net ne rūšis o sakyčiau anarchija
Demonstrantai skolas jų aprašys
Nepaisydami to kad garsiai knarkia jie
Kelionė dar kol kas nepabaigta
Bet abejonė sako man: būk ta
Kuri net vandenyno nesibaimina
Rezervas verčia patikėt abejone
Kuri čiurkšlėm bebaimėm lies mane
Nors iš toli vaidensis kad tai aimana
Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 7
Bevardis skersgatvis
Vilniaus žemėlapy jo nėra.
Gal prieš porą šimtmečių
ištrintas iš atminties – užstatytas.
Bet aptiktas restauratorių.
Vedė į Šv. Trejybės bažnyčią,
sovietmečiu išgrobstytą,
į Bazilijonų vienuolyną, virtusį
būsimų pedagogų prieglobsčiu.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Po koncerto leidžiuosi Filharmonijos laiptais,
žvelgiu į pilką bevardžio skersgatvio grindinį.
Netikėtai šlamesys – pasirodo moteris:
šiurkštus drobinis drabužis,
rankoj – skalbinių pintinė…
Pasaulietė vienuolė? Gal kokia mokytoja?
Gal toj pintinėj – uždraustos knygos,
gal neša sukilėliams maisto?
Pakaklėj lyg ir medalikėlis? Medalionas?
Mane tarsi koks karštis užplūsta:
„Mudu neišsivaduosim vienas nuo kito…“
Moteris šypteli ir dingsta –
tarsi ištirpsta sienoje.
Prie Maino
Žvilga platus vanduo,
kaip gulbės sūpuojasi garlaiviai,
žaliuoja žolė, žydi saulutės.
Dvi žąsys, rusvai akiniuotos,
geria iš buvusios tramvajaus vėžės,
skabo žolę, šna, šna šna, –
šnekasi lyg senos vokietės.
Atsirita Kalėdų miestelio kvapai,
prislopęs šurmulys, dūmai.
Pėsčiųjų tiltas į kitą pusę.
Senamiestis kaip ant delno
su savo bažnyčių smailėm.
Nerandu tos bažnyčios,
kur kadaise klausėmės vargonų
limpančiom iš nuovargio akim
po ilgo skrydžio.
2025
* * *
„Sielvarto kupina tavo siela“, –
kažkas šnabžda į ausį.
Nerimas kaip artėjant perkūnijai.
Drebulių lapai nuščiuvę.
Nerodyk pirštu, kojos nesupk!
Veriasi Dangaus pragarmė.
Abiem rankom suimk
ir praskėsk tą properšą.
Lįsk, kaip lendi per šakumą
dvikamienės liepos.
Žiūrėk į rytus, kur saulė teka,
ir siela pagis.
Dzūkių pokalbis pakeliui iš bažnyčios
Ištekėjo ir piktumą iš kasų paleido.
Visur jos pilna kaip piktos vilnos.
Iš piktumo vandens šaukšte paskandintų.
Kiaurą dieną namie rūgsta.
Pyktį valion, pati nevalioj.
Iš piktų išėjo, gerų nepavijo.
Vargą pamirši, o piktą žodį – vargiai.
Su pykčiu ilgai negyvensi.
Gero žmogaus tykus balsas,
o pikto toli girdisi.
Pabėgimo pupa
Veriantis skerdžiamo paršo žviegimas.
Užsidarius troboj spaudžiu delnais ausis.
Mylimas mano paršelis –
balandom, saldiniais, žliūgėm penėtas,
geltonais liepų lapais apklostytas…
Pabėgimo pupa tuoj pramuš platų suolą,
juodas lubas, drebulinių skiedrų stogą
ir tą sniego debesį…
Atnešk šilto vandenio nekiurksojus!
Mamos piktas balsas iš priemenės.
Lūžta mano pabėgimo pupa.
Į balzganą dangų įremtos baltos paršo kojos.
Broliai, būsimi daktarai, pasiraitę rankoves
beria negirdėtus žodžius: aorta, koronarai,
hepar, vesica fellea, pulmones, intestinum…
Juka su džiovintais obuoliukais nupliko lūpas.
Nuovargis, lyg būčiau akmenis tampius.
„Bulves mėtysi kas pėda,
pupas – kas pusė pėdos“,
įsakmus balsas sapne.
2025
Pamokymai skutant bulves
Vaikeli, kantriai kentėsi –
kančia palengvės, kalba mano močiutė,
ant krėsliuko palangėj gremždama bulves.
Krakmolu aptiškęs veidas, prijuostė, stiklas.
Su saiku barstyk druską ir juoką.
Kas tau duota, nieks neatims.
Nelaikyk atlapotų durų:
įslinks laiko vagis, pavogs tavo laiką.
Šviesą nešiokis krūtinėj.
Svetimo nesigviešk, savo žiūrėk.
Vaikščiok tiesi, sakyk tiesiai.
Suktas eina aplinkui.
Prastas valgis sveikatą taiso.
Akių nė su žiburiu nepataisysi.
Sutemus neslampinėk – pikta dvasia pristos.
Ilgai gulėsi – apkerpėsi kaip tas ežios akmuo.
Nei pono, nei ubago nesibaidyk:
prieš Dievą visi lygūs. Apkalbų nevedžiok,
ir tavęs liežuviu nenuplaks.
Va, ir priskutau puodą vakarienei.
Durų varstytoja
Smulkiai sninga
tarsi kas miltus danguj sijotų
per tankų sietą.
Esu durų varstytoja:
kluono, gonkučių, priemenės, virtuvės.
Tėvas apglėbęs neša girnapusę,
atsargiai tupdo ant krėsliuko palangėj,
kalinėja blizgančiu kaltu,
pirštu perbraukia rupų paviršių.
Iš pasuolės griebiu suringuotą diržą –
lekiu į kluoną per visas duris.
Šilumą išvarstysi! – baras močiutė.
Sukibę traukiam sulopytą diržą:
pačiaudėjęs užsiveda dyzelis.
Ūžia girnos. Kvepiantis miltų maišas
kaip šilta krosnis sugrubusiems pirštams.
Močiutė minko ragaišį.
Kada iškeps?
Kai saulė nusileis už tos vėjinės
prūso Ojero melnyčios.
2025
Krepas
Japonė šaltoj kalnų trobelėj
audžia krepą iš sukrių kanapinių siūlų.
(Šilumoj mazgiotųsi.)
Ant sniego ilgos rietimų juostos,
melsvos, švelniai violetinės, baltos –
brangiems kimono.
Sodely regiu savo močiutę,
iš vakaro tiesiančią drobes,
šiurkščias, kietai sumuštas –
paklodines.
Per visą virtuvę
tėvas sukučiu veja kanapinę virvę.
Ties langu tebestirkso vãgis –
keturkampė vinis.
* * *
Nevalia triukšmauti,
garsiai dainuoti,
šūkalot, sėdėt išsižergus.
Neįsileisti blogų minčių,
netarti piktų žodžių,
netarškinti puodų,
viryklės lankainių,
kai avys ėriuojasi.
* * *
Kaip cypia traukiama vinis.
Kaip rėkia raunama piktžolė.
Kaip kerta dilgėlė per pirštus.
Kaip bilda širdis
lyg tolumoj perkūnija.
Nebepakilsiu
Angelas nutūpęs ant žemės.
Balti dažai apsilaupę.
Ilgi lyg čiurlio sparnai
apaugę žalzgana samana.
Galvą nuleidęs,
rankas sukryžiavęs
žiūri į žemę.
Nebepakilsiu.
Ilgas apsiaustas apspuręs.
Nutrupėjusios angelo kojos
tarp supuvusių lapų.
Uršulė Toleikytė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 5–6
Uršulė Toleikytė gimė 1992 m. lapkričio 2 d. Švėkšnoje. Įgijo klinikinės psichologijos išsilavinimą Vilniaus universitete, studijas tęsia sociologijos doktorantūroje, domisi teatru. 2024 m. išleido debiutinę eilėraščių knygą „Šuo vaiduoklis“. Knygos pagrindu sukurtas ir garso takelis (muzikos autorius – Lukas Černiauskas).
Drugelio efektas
iš įkaitusio dangaus krenta plazdantys
drugelio pelenai kraujuojantis
Indonezijos krateris mano širdis
prasižioja
drugelio draiskanos sunkios lyg akmenys
taikos į plaukus
purtau kad neperštėtų pakaušio
drugelio užuominos mumifikuojamos
skauda kaskart kai drugelis vėl užsidega plasnoti
naktimis girdžiu kaip daužos į plastiką
mus skiria tik plaštakos judesys tektoninių plokščių poslinkis
drugelį įleidžiant į vidų išauga cunamio rizika
Tigrei
tavo kūnas stiprus
medžiotojai traukias į šoną kai tu atsistoji
tavo kailis vėjo šukuojamos savanų žolės
tavo širdis plaka lyg tik ką peršokus rezervatą
nors tu guli suglaudus letenas
tavo žingsniai lėti lyg valdytumei laiką
tavo veidas rami diena po ciklono
linko lajos beždžionėlės krito paukščių tobula mechanika
užstrigo
tris kartus praradai paauglę dukterį
atsukinėju Discovery lyg sustabdyčiau
tavo žingsniai lėti
kaily šlapiuoja žaizda
Poliarinė naktis
kodėl tokia ilga ši naktis
purtoma šaltkrėčio klausia eskimų mergaitė
mėnulis apglėbia upę
ties Arktim galvą kilsteli baltasis lokys
visa žemė turėtų miegoti
bet nakties akys apuoko
galėtų jau švisti
pirmieji ryto garsai
karksinti varna kulniukai į asfaltą primintų
mes gyvi
medžiai dar laikos
riksmas už lango
nejaugi
ko stovi įšalęs
bėk paskui riksmą
tuoj jis nutils
bet naktis tokia aštri
perveria stuburo ašį palikdama
budrią sąmonę visa stebėti
lyg pripylus paralyžiaus miltelių į gėrimą
ji karščiuoja
prieš akis žaižaruoja pašvaistė
mėnulis eskimų mergaitei sugirdo sirupą
žemė sukruta
Lotoso pėdos
gėlių dubenėliuos įspraustos
bręstančios pėdos
pojūčiai sustėrę ledo kubeliai
negalima rėkti
nė vieno žingsnio į šalį
žydėkit
virš arbatos garų
virš dzen dvasios
virš ryžių kruopelių
gėrisi lotosais
nepajudėsi – veš rateliais
viena mergaitė kampuotų judesių
planetoms išsidėsčius simetriškai
pieninėm iltim išgriaužė gėlių dubenėlius
o įraudusiai saulei pakilus virš zenito
apsuko pėdas kaspinu
ir vėl galėsiu atrišti
virš arbatos garų
virš dzen dvasios
virš ryžių kruopelių
gėrisi lotosais
kol vienas lotosas saulei užsnūdus
sudrumstė vandenis
Oro
mes vėluojam į oranžeriją
ryškios spalvos vijokliai lyg smaugliai
plūstantys tropikų garai
aš svyruoju
sparnai apsunkę raštais
tiek sveria gražūs kadrai
mes niekad nešlubuojam
net jei ir nagais laikydami įdreskia
pasibaigus galiojimui eksponuoja muziejuose
nenutuokdami apie skrydžio ir kritimo trajektorijas
ir vėl bus pavasaris
plyš šilko lizdai
vietoj nektaro – vaisiais paišyti kalendoriai
vietoj lapijos drėgmės – elektra įkrauti garai – kvėpuojam
gal ir naiviai gal ir kaip dronai
mes skriesime kirsti oranžerijos stiklą trokšdami
ORO
Ginklas
snieguolės yra ginklas
ne žaislinis o tikras
pasilenkus uodžiu paraką
snieguolės mano pirštuos
laikau nutaikius į tave
nemarus pavasario prisiminime
vėjas gairina niršta
snieguolės siūbuoja nevalingai
atleidžiu
…………………………………………….
visgi ginklas žaislinis
vėl viską prisimenu
Laisva
mačiau tave švytinčią
Gvadalupės veidu
minkštomis gėlių dvelksmo krūtimis
glausdavau savo vaikišką galvą
tu šyptelėjai
ir pro atvertą burną lyg pro arką
ėmė byrėti sunkios baltos suknios atplaišos
dabar tu laisva
pati gražiausia
samanų akimis apklostai
spąstų pakąstą lapę
dabar ji kaip niekad gyva
jaučiu kaip krūtinėje laksto
ji nebijo būti peršauta
jos širdis lieta geležies
o šiltumo lyg Argentina
neverk dėl manęs
dabar iš tavo gerklės srautas liūties
iš žemės dygsta dantyta kalba