Poezija
Julius Keleras. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 12
meilė
nėra nei to pirmo,
nei to einančio paskui
mes tąsyk vienas kitam
atrišom akis
* * *
mylimoji, balto gvazdiko sese,
pamerkta į peizažą, ką tik išskalbtus
vasaros rūbus, kur pirštų
pėdsakai lieka tarsi žiedadulkės,
kūdikio pirštais vos vos tepriliestos
sulauk jazminų
ten augo seniai išnaikintos alyvos,
ar norėjai rytojaus? juk ne
ten aplink vien tik vándens
ir apleistos sodybos, ar gailiesi? juk ne
ten šalti ežerai netgi vasarą,
molis laukia ir tūno dumble, argi ne
ten pavasary slyvos vos vos tenuraudę,
o sakei, kad nebūsim drauge
jazminų ar sulaukei?
* * *
strazdanotas dangus
aš lovoje laukiu pilno mėnulio
tau dabar jaunatis
* * *
– už lango kregždės, sukančios virš jūros –
– ne, ne tada, gerokai vėliau
– žiemai išvilktos jachtos į krantą –
– ne, ne tada, gerokai anksčiau
– kai žvelgei į marias kaip laukinė katė –
– ne, ne tada, gerokai vėliau
– pavargau, vis tiek neatspėsiu
Žolinės
uosto akvatorijoj vilkikai pritrūksta
rūko. Tavo degtukas jiems nepadės.
Krantinėje skėtis nestabdo lietaus,
tik prisideda prie chaoso, nors vaiko
vilkelis dar sukas, dar sukas nelyg
vėjų rožė, nors madona dar laukia
vis Žolinių, kur šienas, apvytusios gėlės
ir nekaltos turbūt piemenaitės glosto
be perstojo stirnas, kaukiant rūke vilkikams
utopija
karo nėra, parkuos ilsis kariuomenė,
žirgai skabo dobilus, mudu nyram
į tvanką (vasara dar), mergaitės
nusimeta uniformas ir juokiasi, juokiasi
karo nėra ir Dievas jau ne teisėjas,
o kareiviai palengva tampa sodininkais,
kaip daržely vaikai, nežinantys dar,
kas yra ta tėvynė
karo nėra, tik balandžių šešėliai
virpa, lyg suprastų, kad pasaulis šis
vis tiek kada nors užmirš tylą
ir mus, palaimingai žolėje išsitiesusius
karo nėra, gal ir lapai nekris, jo net
nematę, gal ir mano šulinio veidas,
tas iš vaikystės, liks skaidrus kaip anuomet
vabalėlį pamačiusios akys tavo, mieloji
karo nėra, Dievas visų išvengs,
palikęs mus be kariuomenės, parkų
ir, žinoma, vasaros, bet apkabinęs
nuo pat pirmojo sniego tebelaikysiu tave
pražystančios levandos. tik prašvitus
levandoms vėl grąžina spalvą
kažkas, kas priartėja ir per nauja
vėl pasirodo tapdamas balsu
arba balse, išliekančia burnoj
ar gomury (aš jų nebeskiriu)
tą rytą levandoms tarsi buvo
įsakyta pražysti ir prakalbt,
o ar baisu, neklausė niekas, vabalai
smuikavo, piemuo rymojo, vakarienės
stalas pasiūlė vyno aiškiai jam per daug
aš prabudau, ištiškusi mėlynė
aplink plytėjo, jūra skynė šešėlius
tarp palinkusių beržų, bet tu sakei,
aš pamenu – levandos, vien levandos,
jos siunčia dangui tą žydriausią bangą,
kurios ir man reikėjo kitados
Pašto dėžutė
Pasitinku prie laukujų durų
ir veduosi tave koridorium
linkui pašto dėžutės. Tu sakai
pažiūrėk į mane. Atsakau
kambariuos, kur nėra tavęs,
manęs irgi nėra. Esu įsigėręs
tavin, seniai įsigėręs, esu
tavo laiptai, kylantys į viršų,
siluetas klusnus, jį vediesi
už rankos, esu mėlynas laiškas
tavo pašto dėžutėje prie laukujų.
šafrano raudonio
atsibudau išpiltas prakaito
paskutines žiedadulkes
didele burna ką tik prarijo praėjęs lietus
pašokau tarsi būčiau išbėgęs
pro užpakalines duris iš degančio namo
ten, kur manęs tu jau laukei
kelios šafrano raudonio žiedadulkės
dar lėkė pavėjui, kad vyčiaus jas,
vyčiaus kartu su tavim
Tristesse
Tu meno kūrinys. Gal net daugiau.
Dangus tave palies lediniais pirštais,
per langą slysdamas šalta srove.
Ir vėl vaidensis, aišku, kad vaikystė,
nueinanti gatve.
liudijimas
aš neapsimetu – buvau tą rytą kurčias,
apakęs, nemačiau, kur žengti
nei sniegas krito, nei man trukdė slenkstis
buvau arti tavęs taip, kaip ta liepsna prie žvakės
nupirkai vynuogių vakarienei
aš paklūstu tik žaliai vynuogių kekei
ant stalo, ją ką tik prilietė
tavo, mieloji, rankos, dienai
mirkčiojant tarsi dulkėtai,
seniai palubėj pakabintai
lemputei, o jos valanda jau atėjo
* * *
botanikai atpažintų tavo suknelės piešiny
ramunes, mėnulio monogramą šaltinio dugne
sėmėm ir gėrėm tą vandenį
iš metalinio puoduko Lekėčiuos, kur saulės
zuikučiai nepaliovė rungtis, siekdami
tapt mūsų meilės liudininkais
* * *
buvau matęs tave anksčiau
išeinančią pro vartus, gelžkelio stoty
mojančią man nuo laiptų, matęs
įsikibusią į fotelio atlošą, verkiančią
prieš pat išvykstant autobusui,
matęs miegančią ant grindų be apkloto
esu matęs tave apsigaubusią šaliu,
išblykštančią, glostančią nematomą
katę, žiūrinčią į nematomą akvariumą,
bet vieno nesuprantu, kas iškelia
mano širdį ir atiduoda tau
jurginas Jurgitai
žiedlapiai, jie vis nešioja žodžius,
nepaliaudami niekad
visa tu graži, mylimoji,
ir jokios dėmės nesurasi
H. R. atminimui
ta cementinė urna, parkas,
prancūziškas, pagerintas, ir kas?
štai ten antai nutolsta Leonardas
mėgina šildyti jau stingstančias rankas
takelis suka dešinėn, dar Mona Liza miega,
abiem pridengusi liepsnojančias, ir kas?
ta urna išsižiojus, ji per sniegą nebėgtų –
tiesiog nuleistų niekada nešalusias rankas
balandis galvą kyšteli iš urnos – na ir kas?
cementas jau nešildo – pilkšvas, šaltas
mirtis tarytum sąvartyne senas baldas
ir niekas, netgi Mona, čia nesišypsos
paklausi – na ir kas? ar nepaklausi – nuo to
juk niekas, juk žinai, nepasikeis – ta cementinė
urna, parkas, žiema ir dar balandis
balandis, tupintis tai žiemai ant peties
Brailio raidės
Juodkrantėj, Vilų gatvėje, pasijutau
viena jų, kai išbalintas obelis žaibas
nušvietė temstant, kai bandžiau įskaityt
save, rudenėjančią tują prie kažkieno
atokaus sandėliuko liesdamas pirštais
prieplaukos vienuolis
blizgus nurimęs vanduo, beveik tylinti prieplauka
ir mažutėlis vaikas, besiblaškantis tarp lauko
kavinės staliukų – neūžauga katakombose
prieš du tūkstančius metų tamsoj apgraibom
tarp nublukusių freskų keturiom ieškantis Dievo
* * *
vargšas eiliuotojas
kūdikis be užkloto, be pagalvės
vien maskatuojančiom kojom
o taip – pimpaliukas!
bet ką jis?
Antanas A. Jonynas. Du anų laikų tekstai
2025 m. Nr. 12
Tekstai, pragulėję stalčiuose pusšimtį metų, nors, tiesą sakant, rašyti ne į stalčius, o tiesiog pačiam sau, nesitikint, kad juos kada galėtų ištikti viešuma, žinant, kad to meto poetiniam kontekstui jie niekaip nebus priimtini, ir net nelabai tikintis sulaukti kito meto; nebent buvo parodyti artimesniems draugams kaip ironiškas žaidimas nykokame fone. Vis dėlto dabarties kontekstuose juose įžiūriu naujų spalvų ir aliuzijų, todėl viliuosi, kad šiandienos skaitytojui jie gali pasirodyti bent kiek įdomūs ne tik kaip to laiko sudulkėję dokumentai.
Mat grožis yra liga, – mokė mano tėvas, – tai tam tikrõs
paslaptingos infekcijos drebulys, tamsus irimo anonsas,
atsirandantis tobulumo gelmėse ir tobulumo
sveikinamas giliausiu laimės atodūsiu.
Bruno Schulz, „Klepsidros sanatorija“
Jonušas Radvila Juodasis
Herojinė poema
Pirma dalis
Heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
pastovus kaip gėrovų garbė
kaip dangus kaip siela kaip sifonas
oimiakono šalčiausiam taške
pūva kaulai o kaukolėj dantys
jie jau mirė ir tyška varškė
nuo kurios negaliu prisidengti
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
kazio nėr jis tikriausiai darbe
atsakau telefonams
telepatai sugrįžta namo
kruvini nes sugrįžta iš mėsinės
tarsi menkė nuplaukia mėnuo
volfas mesingas
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
apmąstysi istoriją? ne
nes istorijos sluoksnis per plonas
pastatyta ant stalo vaza
o už lango vaiduoklis nematomas
nepažįstu gal zigmas vaza
o gal steponas batoras
heroino herojaus herbe
trys herberos ir fonas
šitą žinią laikau nesvarbia
nes jinai man atrodo be formos
Antra dalis
Radzivil!
rėžia rėžtukai raides
radijas skraido
surikiuok savo gretas
kitapus telefono laido
išlukštenk savo laikrodį tu
lenkija lenkias
o kiek rankraščių nepradėtų
sukrautų ant palangės
Radzivil!
somnambulų namuos
žydi žiedas žydiškai žydras
kas tau taurėje nuodus paduos
bus sudraskytas
dreskia plunksna o ji amžina
kartais popierius būna per minkštas
kiek gėrovai išgers nežinia
tiktai aišku pakenkia inkstams
Radzivil!
tu lyg inkstas taukuos
telefonas suinkščia per sapną
ryt iš ryto žygeivis paduos
imperatoriaus laišką slaptą
o imperija mano svaja
tai ne mūsų eklektiškos skiltys
traukinys išvažiuoja deja
ir viltis niekad neišsipildys
Trečia dalis
Aš pilnas kaži kokios šilumos
mokytiniai ir mano dvasios broliai
jeigu kunigaikštienė sužinos
kad tu į miegamąjį įsibrovei
kad po baldakimu žaliu slėpeis
kad išgirdai ką ji kalbėjo
to niekados ji neatleis
pasakė nusisuko ir nuėjo
Ketvirta dalis
Žiema šiemet tokia gili
kad net nežinai ko belaukti
tik sėdi pily ir pili
ir sunkiai vėgrauja plaučiai
skaitau jėzuitų knygas
net jos neatrodo beprotiškos
Kęstutis ir Jozefas trina rankas
ir slavas – tik aš vienas jonušas
tik aš radzivilas pabaisa juoda
čia sėdžiu sustingęs iš baimės
pamišus mergiotė jaunimo sode
užkabinėja praeivius
žiema šiemet tokia gili
bent paskambintų draugas Jogaila
karalienė jam nemeili
c’est la vie! man jo gaila
Penkta dalis
Gal sakau išeiti man į gatvę
ir surikti bepročio balsu
šįryt buvo atvažiavę latviai
man su jais baisu
pasipūtę jie esą teutonai mes
tai eklektika ją mala dantračiai
o kaip sunkiai gula gula tonomis
smulkiai prirašyti mano rankraščiai
1749–1975
Mėnulis ir stogas
Nemigos kamuojamo piliečio sapaliojimai
I skyrius
kuriame pasakojama, ką aš pasakiau tam žmogui
Atidariau duris lyg iš turbinos
išėjo garas o po to žmogus
jisai daigino puplaiškio daigus
bet tai manęs deja nenuramino
aš nemačiau bet buvo kitos durys
danguj jokių nebuvo vieversių
ir negalėjo būti nes tamsu
nors durk akin aš pabandžiau ir dūriau
aš akinius nešioju plokšteles
batus nešioju o mane žemelė
prisiminiau apypietes tylias
apie kurias papasakos senelė
aš mėgstu vaikščiot basas grindimis
parketas man beje dažnai per kietas
jei vakaras ir vėl bus atidėtas
daugiau aš niekad nebežaisiu su jumis
dabar virtuvėj plaunuosi rankas
ir tyliai groja mašinėlė mėsai malti
galiu pakęsti šilumą ir šaltį
kaip gali juos pakęsti ne bet kas
aš pakantus dėl to ir to žmogaus
aš apie jį beje buvau užmiršęs
manęs nedomina daiktų paviršius
aš neužkalbinau ir neužkabinau
II skyrius
iš kurio paaiškėja, kiek visa tai kainuoja nervų
Diskusija prie stalo apvalaus
dalyviai du tai aš ir mano mūza
ji visą laiką bijo kad pabusiu
bet man atrodo aš jau pabudau
kad kryžiasnapiai paukščiai nekvaili
man aišku iš dalies tačiau paėmus
bendrai aš pirksiu tokius rėmus
kurių pakelti vienas negali
kadangi jei žvelgi iš šito taško
tai būti viena o nebūti du
aš niekur cigaretės nerandu
ir man dėl to kai kas neaišku
jei paštininkas neatneš laiškų
kurie beje tiktai trukdytų vis tik
jei neatneš laiškų aš imsiu vysti
nors čia jau jokio ryšio nerandu
ir taip galų gale ištąso nervus
o patefonas neužmiršk ir jo
žmogus aš pakantus esu kurio
į pokalbį ar šiaip jau įsiterpus
negalima sugluminti įpraskim
vadinti daiktus jų tikrais vardais
ir operuokim terminais tvirtais
nes man ir vėl sunku sugauti prasmę
III skyrius
kuriame imu kai ką suprasti
Evangelikų gėlės geltonos
tai tarp lūpų išaugo pušis
vėjau vėjau per stogą dėl ko mus
už plaukų nusitvėręs neši
mes negražūs kuproti maži
ir kažkas mums vis daužo per šonus
pūtė vėjas spygliuočių šakas
pasiklojau ant tylinčios žemės
lyg beprotis į kovą šaukiąs
prie manęs pasilenkė senis
klykė gervės ir liūdnos pelenės
atsiklaupusios grąžė rankas
nuo vaikystės esu tai supratęs
sakom tai o suprantam ne tai
telefonas paskambins sonatą
patefonai suksis lėtai
aš žmogus pakantus tačiau metai
plaukia plaukia lyg upėm ledai
IV skyrius
kuris yra galutinai eklektiškas
sodybų tuštėjimo metą
o taip pyragaičiai su kremu
į kavą cukrų mes metam
tarytum bombą į kremlių
sodybų tuštėjimo metą
o dygsta čeriomuškos miestuos
kas dieną pastato mums matą
klajokliai gyventojai sėslūs
sodybų tuštėjimo metą
komsorgas pasiunčia į karą
partorgas geria arbatą
iš laimės ir sielvarto geria
sodybų tuštėjimo metą
o dieve niūrus obeliskas
kuriam mes iškalsime datą
kurią padiktuos odaliskos
sodybų tuštėjimo metą
per juodą atolydžio provėžą
pasiųs pas anvarą sadatą
rankas grąžydamas jošua
sodybų tuštėjimo metą
o ne tai kažkoks lavonidas
numiršta ne viską supratęs
sokratovas ir tukididas
sodybų tuštėjimo metą
atrodo vis lėktume lėktume
į juodą – kampuotą – kvadratą
eklektišką
V skyrius
kuriame aš pagaliau užmiegu
1975
Eglė Elena Murauskaitė. Rudenio giesmės. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 12
Eglišakiai
trys dienos prieš Vėlines
sapnuoju močiutę
žemė jau užrakinta
apie vandenį nieko nesakė
dvi dienos prieš Vėlines
balso šuliny žalios kerpės
žvakės drugelis ir bičių kvapas
šikšnosparniai jaunatį kanda
dieną prieš Vėlines
išplaukia valtys
kapinaitės tarp turgaus ir parkingo
čia miršta tik austrės, koralai ir žvaigždės
per Vėlines
deginu nugarą ant šalto akmens
neriu tarp saulės rašmenų
chrizantemų krūmas moja gedulo nosinėm
nuo kaimynų tvoros
priskinu mylimai puokštę
Metinės
mes dvi pusryčiaujančios hienos
aš atnešu tulpių
tu – baltą balandę dantyse
šikšnosparnis virpa virš vazos
ir ritmiškai iškvepia orą fleitos vamzdelin
brendu per lapkričio purvą
austrių – vėriniui
bet keičiantys lytį moliuskai
reikalauja kraujo
nenusiteikę dalintis
nei mirti romantiško gesto vardan
Kandis
tavo žodžiai nuskustų undinei žvynus
o akivaras rusvas įtrauktų skęstančią stirną
tavo žylančio kailio malonei neperlyt
tik tarp šonkaulių vietos kiek palikta
plaktis kandžiai į prieblandą
„Heaven is not a gated community“1
stovėjau prie gėjų duobės
jeigu jau viskas, gal galim kartu su visais
bet tunelio galas atsišakoja
kam link šlagbaumo prie vartų į dangų
be apeiginio pultelio
kam į valtelę Charono
be skambančio vario
kam iki antro mesijo čia pat ir todėl atskirai
prie aukštesniosios pušies, patogesnio akmens
VIP amžinybės eilėj
kad kaulams trintis nereiktų su tais
kurių neateis
1 Dangus – ne privačių kotedžų kvartalas (angl.)
Karaitė2
žydo tarnaitė išsėlina ežero rūku
kitapus
eglių karolius rasotus matuojas
burmistrui galvą spaudžia pušaitė
apkerpėję skaros
puošnių karaimių pečius apglėbia
supeštos plunksnos sušlaps chrizantemų
rabino sūnūs išplėšia obuolį
tiesiai šalnoms iš dantų
pirštais gilyn per drėkstančius pūdymus amžių
akmenys, kardas, fesas ir kurpė
pasagos žirgo
trikampis gimtojo stogo ir antkapinio akmens
2 Trakų karaimų bendruomenė.
Kai baigiasi akys
pilnas sodas akių obuolių
krituoliai
suskaičiau visus žemės paslaptims
kiek žiemų, kol užaugo puslapiai
iš obelų ir pušų
kiek lapų užrašų
sudegė sudegė
akys
patvino paslaptimis
kiek pavasarių, kol lašais išvarvėjo
subrendo gal – sako
skruostai
supuvo supuvo
kiek obuolių mirksėjo prieš šviesą
verdant dienas į stiklainį – senatvei
kiek įmirkusių ryto rasoj negatyvų
išdžiūvo išdžiūvo
šakos
ir perniek apakus…
ar parinktum
nuo mano žemės prisiminimų
Žaidimas obuoliais
močiutė skarų nenešiojo
laukė eilėj prie bananų
atsikando
žali
užtat obelų prisodino tiek
kad nuo kiekvieno rudens
man sutraukia dantis
mama stovėjo eilėje prie buto
Paneriuose
ne taip toli žudynių vietos
kai tėtis iškrito iš obelies močiutės sode
sesė užsirašė į eilę vaikų darželiui
dar negimusiems
buvau pamiršusi
kad mano eilė
kairės alternatyvos sostinėje
nuo ryto eiliuojasi
norintys iš archyvo
skanauti šaltojo karo likučių
ekranuose obuolius sveria močiutės
trys sušukuoti vaikučiai
tėvų priparkuoti prieš nuogą moteries biustą
eilės lygios prie durų į fikcijos pasaulius
vienas iš antikvarinio įrišto popieriaus
pertekliniai vaisiai, suėda akių obuolius
kitas iš žvilgančio naujo – leidimams čia likti
močiutė juoda
prisidengus skara
lesina albinosę antelę
banano likučiais
Latakai
senelė tebegyvena ten, kur prunkščia lietus
pasodina po braškę už kiekvieną
o gal po broliuką į tą juodą žemę, kokie ten lapai – karpyti ar ne?..
pabundu nuo lietaus, verkiančio man į palangę
šaltas birželis, apniukęs balandis
trenkia lietus per dobilo skruostą
suvarpo liepą
aikštingai į skardą lašų kumštukais
nes užsikimšo latakai
latakams pasiekti reikia labai labai aukštų kopėčių
žalias gedulas srūva sienom, visiems po akių
akis nusukam
mano siena gerai impregnuota
o latake užtikrintai nieks nesiperi
joks balandis nei gegužė
tik lapkritis lyja ledo migdolais
Ernst 3D
tėvelis buvo minotauras
mamytė tiesiog bronzinė karvė
turint tai omeny
visai nebloga undinėlė išėjo
iškėlę puikuojas minioms
alkūne diskretiškai pritrėškę
labirinte paklydusį pirmagimį
Romos jaučių legione
žygiuoti nebūtų pajėgęs
iš Koliziejaus rungtynių išspirtas
nuskries kamuolys už kelių šimtų metų
tarp antkapių priemiesčio
Svarbu pavalgę
kiekviena gegutė mus paliko skirtingai
viena numirė
kita dirbo
viena per karą, kita per karjerą
viena per klaidą, nelaukė
kita laukė kažko kito
už kurio laiko kiekviena užkukuoja vienatvę
kukū kukū
kaip tu galėjai
kukū ką tu sau leidi
kukū ko nieko neleidi sau
kukū kaip tu čia leidi
su savim elgtis
kukū kaip aš su tavim
ir viską atleistum (kukū!)
ir joms, ir pakaitiniams paukščiams
kad tik raibas plunksneles pagirtų
po sparnu priimtų
atgal
Pirtis
tėvo suknelė
plevena gėlėta ant virvės
išeina
tyras ir naujas
šoka ant šąlančių lapų
Rūšiavimas
atskirti
gera ir bloga
kaip plastiką nuo komposto
kaip slieką nuo invazinio šliužo
kaip gerąsias bakterijas
cholesterolį
grietinėlę
ir saulę nuo mėnulio palaidūno
ir kultūras, kurioms mėnulis yra ji
buvo rojaus pabaigos priežastis
nes daryti buvo gera
bet šventa buvo tik būti
Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
* * *
Tai va tas ruduo – mudviejų paskutinis
aš sėdėjau ant tavo sugriuvusios gimnazijos
laiptelių
saulė kaip šnipas
siuntinėjo mums blyksnius
iš tamsiųjų brūzgynų
nedrįsau sakyti – paskutinis mūsų sekmadienis
kaip banalu
bet vis tiek tai buvo sekmadienis
ir vis tiek paskutinis
mums atseikėtas
dosnaus šykštuolio ranka
tu braidei aplinkui mane
piktžolėse brūzgynuose
niršus
apleista kaip – sakei
kaip apleista
sakei kad čia visada rasdavai
brangenybių
nors maišu nešk –
tų prisiminimų
aštrių kaip žalio butelio šukės
bado širdį padus
žinojau
žemė tuščia yra – be meilės
ji niekas – be meilės
nebevark neieškok
mudviejų istorija gęsta
prieik dar sykį pasilenk arčiau
(aš toliau sėdžiu ant laiptelių)
paglostysiu tavo veidą
paskutinės saulės mirgėjime
krintančių lapų dangaus
tyloje
ir neverksiu daugiau niekada
jokių saulėlydžių jokių rudenių
jau atverkta
* * *
Nuėjau nusipirkau sveiko maisto
du šimtus gramų ciberžolės geltonos
kvapniųjų pipirų
ir granato vaisių
dabar galvoju
aš prailginsiu
tą beprotį
svyruojantį lynu
savo gyvenimą
bent jau iki vakaro
bet man nepasisekė
gyvenimas sparčiai trumpėjo
o man vis neramiau
neramiau
todėl vėl ėjau vėl pirkau
bet dabar jau granatų vyno
ir vakaras taip
svaiginančiai sulėtėjo
kaip lėtėja ruduo
saulės dūmuose
* * *
minkšta tamsa suvysto mano pėdas
užriša akis
bet aš seniai išmokau kaip katė
tave kiaurai peržvelgti
nebebaisi tu man naktie
nors gera būtų sapno šviesoje
vėl gaudyti pražuvusius gyvenimo žaislus –
bet tu neleidi – siela nekantri –
ji klajoja gatvėmis
ir ypačiai pamėgo tiltus
nes žiežula aušra
čia prisistato daug anksčiau
negu žemyn į krantą
ir apšviečia mane –
tarsi netyčia iš juodojo vandens
iššokusią žuvelę
* * *
Naktyje reikia rašyti
tuos eilėraščius
kurie man neleidžia miegoti
o dieną iš kur gausi žodžių
kai juos visus išvagia išnešioja debesai
statybų kranų gervės
jos rausia duobes laidoja žodžius
išnešioja vėjas – vėją myliu
kaip myliu ir rudenio vyną
išvagia žodžius staiga prisikėlę vabzdžiai
bitės ir net vienintelė mano pažįstama musė
kurios aš buvau jau pasiilgus
bet ji ir vėl prašapo – ten kur
jos rūmai šventovės miestai
iš kur aš galiu žinoti
nepriviliosi tos musės
ji tokia intelektuali
jai savi reikalai savos bėdos
jai nereikia naktimis rašyti baisių eilėraščių
(nes eilėraščiai yra nakties ir tamsos
daugtaškiai)
kai lieki pasaulyje visiškai vienas
ir širdį mėnulis rentgenu peršviečia
kiaurai
ir tik troleibusai tebevažinėja
tiesiai per galvą
trinksi
nesidrovėdami
bet tada gali išvysti ją
tą savo blyškiąją sielą
nakties veidrodžio atspindžiuose
arba stebėti kūną stebėti kraujagyslių upelius
spėlioti kuris upelis pirmas pastatys
užtvanką kraujui
ir tada
ir tada tu
ir tada tu
pagaliau užsikiši –
nutils tavo eilėraščiai
išlipsi iš nakties
iš lovos
tykiai
juk ką dovanojo šviesa
to tamsa jau niekada neatims
tamsos tiek daug bet ji vis tiek silpnesnė
už šviesą
todėl būk rami
ramiai gyvenk tykiai vaikščiok
mirk tyliai tyliai
kaip toji intelektuali musė
užkritus už grindjuostės
* * *
Jau veidas tapo išdidus
lyg ilgai būčiau ėjus
lauku prieš vėją
atmerkiu akis rytais
ir nieko nežinau
nei savo vardo metų
nei kam ir kur esu
o žvilgsnis atšiaurus
ir į save
ir nežinai kur eit
prašyt pasigailėjimo
* * *
Sveika mieloji
ir vėl sapne tave regėjau
ir vėl verkiau pabudusi
jau nebeklausinėju
kaip tu ten laikaisi
bet visgi klausiu ar ten yra ruduo
ne sako ji
aš šerkšno rūmuos
gyvenu
nei rudenio nei vasaros
tik grynas
baltas spindesys
žiema žiema
tau čia patiks
juk visada džiaugeisi
savižudžio sniego
šviesa
* * *
Šviesiųjų sapnų angelai negrąžina
tik ilgesio naštą
grąžina atgal kur būta
ir laimės smulkių pinigėlių
ir kvaitulio šokių
ir kryčio saldumo
dabar vėl ruduo
ne iš mano žodžių atėjęs
iš žemės drėgnos gelmės
iš dangaus skaidrėjančio stiklo
surandu vėl save
smogiančios jūros krante
dykynėje
stoviu viena
tarp debesų ir vandens atspindžių
regėdama visą šviesą pasaulio
ir demiurgo niršų
artėjimą
stoviu giedodama
tamsėjančių lapų giesmes
Viešpatie sakau užtverk žvėriui kelią
pasigailėk mūsų
nedorėlių
Alis Balbierius. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
Prarasti neprarandami
Miestai
kuriuose gyvenai
ar ilgiau
buvai apsistojęs –
miestai
neprarandami –
netgi iš jų iškeliavus
ar juos praradus
amžini miestai
tiek kiek tavy amžinybės
duota ir dar neatimta
ir atmintis vagabundė
ir atmintis vagabundė
tuos miestuos visuos
valkatauja
Kitame laike
Kitame laike
Būčiau kažkas kitas –
Aukso ieškotojas
Juoduose priešmirtiniuose
Klondaiko sniegynuose
Po mėlyno speigo
Mėnulio peiliu
Alchemikas viduramžiuos
Ieškantis amžinybės vandens
O gal vergas galeroje
Prirakintas prie irklo
Rimbais tatuiruota nugara
Praradęs bet kokią viltį
Kaip ir laisvės miražą
Vis labiau panašėjantį
Į nuo visko išvaduojančią
Motiną giltinę
* * *
Pūsteli vėjas:
Įkvėpk
Antikos dulkių
Kaip kadaise
Mirusiųjų dūmų
Šventajame Varanasyje
Ant Gangos kranto
Liudijančių Vienį
Nea Epidavrus, Peloponesas, 2024
Vyšnios nužudymas
Tiesą sakant ji mirinėjo jau daugel metų
žydėdavo dar gausiai debesiu prie lango
tačiau uogų mažėjo daugėjo džiūstančių šakelių
kol vienąkart beveik visos nudžiūvo
pjoviau jos jau šiek tiek išpuvusią šerdį
staugiant benzopjūklo demonui
su gailesčiu širdyje ir akyse
nes šitas medis daug daug metų
buvo mano lango ir sielos draugas
uogos buvo mažiau svarbios
negu pavasarinis žydėjimas
ar šerkšno kristalai viduržiemy
pranašaujantys šviesos sugrįžimą
pjoviau jos laiko pažeistą širdį
lyg pirmykštis gamtos žmogus
atsiprašydamas už tai kad ją
su visam nužudau – atsiprašydamas
kaip medžioklėj nužudyto žvėries
atsiprašydavo kažkoks tolimas protėvis
tolimo laiko bedugnėje – ten jis
iš tiesų buvo nes dabar aš esu –
stoviu prie nužudytos vyšnios kamieno
o akys viduržiemy pripiltos
žydėjimo liūdesio…
Džodhpuro reminiscencija
Dar šitame pasauly
tu ilgėsies lotoso pavidalo kolonų
ir mėlyniausio miesto po skliautų melsvybe
dar šitame pasauly atsiminsi
baltas šventąsias karves šypseną
radžputų deivės einančios gatve
ir ornamentų okeaną
kurs kalba nesustodamas praėjusių
senų laikų sena kalba
dar šitame pasauly bus viltis
dar kartą grįžt bet patirtis tau sako –
retai sugrįžtama tenai kur buvo miela
nes tų mielų plačiam pasauly vietų
be galo daug kurių dar tu nesi regėjęs
ir dar daugiau – jau neregėsi niekad…
Po lietaus
Geltona Svalia
Pasvaly –
lyg vėlei skambėtų
daina Yellow river
dulkėtoj
kito miestelio kultūrkėj
išnykusiuos
šokiuos jaunystės
Galbūt
daraisi svetimas, nepritampantis:
pasaulis greitėja ir palieka tave
šalikelėj it greitasis traukinys,
į kurį nespėji, vis labiau nespėji, nors, kas žino,
ar verta suspėti – gal geriau sėdėt šalikelėj, kur dar
gieda paukštis, prašliaužia sraigė, vėjūkštis skaičiuoja
nesuskaičiuojamus lapus lapijoje, iš kažkur
galbūt tave stebi nematoma raudona lapė;
nes galbūt viskas yra atvirkščiai – labiau esi
pasaulyje, jo šalikelėje negu tie, kurie suspėjo
į tą patologiškai greitą, greitėjantį traukinį
Paskutinis
Būsiu tamsos vaikas, čia
viskas pernelyg apšviesta
slėpsiuos paskutinėj girių
tamsumoj, būsiu pelkių rūko
naktinis atodūsis – fleita man
gros mažas mėnulio berniukas
prieš tūkstantį metų numiręs
būsiu paskutinis tamsos vaikas
paskutinėje girių tamsoj
samanų karalystėj karalius
tikintis dievą Mėnulį
Sapnų gaudyklėse
pabudęs
kartais gali rasti
baltą lengvą
į kitas dimensijas
praskridusio
sapno sakalo
plunksną
Akimirka
Mirtis yra
Trumpa
Šlovės akimirka
RoRa mėnulis
Viršum kopų
Vėliau tik pelenas
Tik smėlis vėjy
Ir žodžiai žodžiai žodžiai
Taip pat pavaldūs
Pelenui ir vėjui
Mano
Veidrodžio sidabre
Skęstantis burlaivis
Šiek tiek panašus į
Skrajojantį Olandą
Nesapnuoto sapno
Sidabras taurus…
Alchemikas
Kam ta amžinoji
Jaunystė? Ji jau praėjo.
Auksas taipogi
Taps nereikalingas,
Beprasmis metalas,
Dėl kurio tiek sudaužyta
Kolbų, sudeginta metų
Ir pralieta kraujo…
Mano celėje
Apleistose kolbose
Fermentuojasi, rūgsta
Nežinomi junginiai,
Pro prakiurusį stogą
Šaudo kregždės, sulipdę
Palubėje lizdą, pro skylę
Kartais lyja, kartais
Šviečia saulė ar spindi
Mėnulis, užliejantis kolbas
Sidabro amalgama…
Laiko drakonas meta
Juodą šešėlį ant sienos,
Tai jis tarytumei kaulus
Graužė virš kolbų
Palinkusius mano metus,
Išgėrė žydrumą akių…
Dar šaudo pro skylę
Kregždės, tačiau rudenėja,
Ir amžinoji žiema
Juodasniegė artėja.
Daiva Molytė-Lukauskienė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
* * *
Paslaptingoji ir nežinomoji nepažįstamoji
Esu tavyje tavo viduriuose toje ertmėje
Tarsi būčiau laiko praryta gyvastis
Pasaulis skrieja erdvėlaiviais ir žvaigždėmis
Aplink mane violončelių muzikai skambant
Valso ritmu sukamės mojuodamos rankom
Be prašmatnių suknelių susisaisčiusios
Spalvinėmis dermėmis modernėjančiame pusiasalyje
Dievas ištiesia ranką ir prabyla tavo balsu
* * *
Sukame ratus tarytum kuosos virš miesto stogų
Virš mėlynuojančio laiko ir drožinėtų ornamentų
Kylam ir leidžiamės kylam ir leidžiamės
Virš Juodkrantės kalnų ir slėnių
Čiulbant paukščiams ir dūzgiant lašalams…
Medinės vilos balkone skaičiuoju lenteles
Ir dienas ir tą likusį buvimą
Ošiant vėjams virpant medžių lapams
Pirmoji žaluma saulėkaitoj ryškėjantys
Teptuko potėpiai erotiški virpesiai
Atskleidžia dar vieną istoriją
Nutapytoje drobėje meiliai šypsosi
Panelė Loebel
Kalne sužydės pakalnutės
Tu man sakydavai kad galima gerti
Pakalnučių gydomąjį nuovirą
Tarsi arbatą
Tik viena pakalnutė su žiedais
Tik viena
Ar pameni
Tik šypsaisi iš dangaus aukštybių
Ir tyli ir nieko nesakai
Vienas gurkšnis
Kitas gurkšnis trečias gurkšnis
Sustojo tavo širdis ir sustojo laikas
Tik spalvinės dermės drobėse
Tik nutapyti paveikslai
Kalba freskose pasteliniai įrašai kai
Žvelgi nuo sienos ir šypsaisi mįslingai
Vienintelis išlikęs tavo portretas
Loebel
* * *
Loebel lupdavo virtą vištos kiaušinį
Po smūgio švelniai liesdavo kevalą
Ir iš lėto
Skambant Vivaldžio muzikai
Ir čiulbant paukščiams
Tekant saulei
Dėdavo į burną
Ritualas suteikiantis
Jėgų ir energijos sklidinai
Pripildydavo
Jos valgomojo kambarį
Už aksominių užuolaidų
Niekas negalėjo regėti jos
Tikrojo veido
Girdėti kaip daužosi širdis
Ir…
* * *
vištiena brokolis špinatai sūris
taip skanu taip skanu
kartoja moteris iš televizijos ekrano
kalba lietuviškai nors esame seniai iškeliavę
esame kitoje šalyje kitoje vietoje
kitoje aikštėje ir gyvenime
čia visi dainuoja svetima kalba
svetimi garsai ir akmeninis takas
kurį matau kas dieną
pro skaidrų lango stiklą
kruopščiai išvalytą ir išblizgintą
matau apakinta vakaro saulės šviesos
mėgaujuosi sklindančia šiluma
šioje pusiausvyroje ir koordinacijoje
švarus kūnas ir mintys ir protas
neišmokau mylėti savęs
saugoti ir puoselėti
kas kartą susigūždavau
baudžiama ir mušama
sulaikydavau kvėpavimą
spausdavau save
sustingdavau
kartojo graži moteris
iš televizijos ekrano
elegantiškai dėliodama į lėkštes
ką tik pagamintą maistą
vištiena brokolis špinatai sūris
taip skanu taip skanu
masažo kabinete
šis kambarys man priminė
vieną pasakojimą iš vaikiškos knygos
kampe stovėjo sena kėdė o
už jos
gėlėtų tapetų erdviškume
skleidėsi žiedai
skleidėsi įnoringais garsais ir kvapais
rožinė spalva su regimo kičo akcentais
žymėjo kelionę link savojo kūno kai
kiekvienas raumuo susitraukdavo ir išsitiesdavo
tapdamas tramplinu masažuotojos pirštams
delnams ir alkūnėms
jos susmigdavo į nugarą į klubus
ir čiuoždavo aliejumi ištepta oda
iki skausmo
skausmingai bylodamos
kad gyveni kad tai ne gyvenimo imitacija
primenanti šį žaidimų kambarį
kad veiksmas tęsiasi ir
persikelia į sceną kartu su mūsų
ir jūsų kūnais šviesomis ir garsais
judesiais ir aimanomis
pykčiais ir barniais
sutuoktuvėmis ir skyrybomis ne tik
televizijos ekranuose ir saldžiose
gyvenimo būdo laidose
* * *
sutuoktinių pora
vyras ir moteris moteris ir vyras
garsiai barasi kaip ir mes ateidami čia
spektaklis tęsiasi spektaklis įpusėja
laikas eiti iš šio teatro namo
bet šis gyvenimas
nesibaigia po mirties…
scenoje dvi morgo merginos
masažuoja lavoną masažuoja jo kūną
nusėtą rožinėmis gėlėmis
nuo tų pačių tapetų
su kičo atodūsiais
su raudomis ir giesmėmis
ir skamba ausyse
dieve šventas kaip keičiasi pasaulis
dieve šventas
kaip keičiamės mes
* * *
Ir Dievas ištiesė ranką
Ten čirpavo
Tik vienas paukštis
Ankstyvą pavasarį
Saulės spinduliui krentant
Ant medinių grindų
Pro didelį langą
Ošiant marioms ir laikui
Šviesėjantis buvimas
Laikmečio klegesy
Ave vita Ave vita
Suskambo it muzika
* * *
sėdėdama ant kėdės su ratukais
masažuotoja vikriai važinėdavo aplink
žemai nuleistą stalą
mano įsitempusį kūną
įtrindavo nugarą
natūraliai dvokiančiu aliejumi
tarytum kepamos žuvies kvapas
sklisdavo
iš jos tarpukojo
kai išsižergusi ir
apglėbusi kojomis mano galvą
trindavo riebaluotomis rankomis
sužadindama
kraujotaką ir atvėsusius jausmus
stingstančiame kūne
iš visų jėgų
stengdavosi išjudinti mintis
kalbėdavo apie viską ir nieką
apie gilią vienišystę mieste
kuriame ji studijavo
gyvenimo meno
mokslus
Rolandui R.
Štai ir viskas. Skaitau tavo knygą. Istorija baigės.
Teka laikas ir ašaros džiūsta tarp pirštų.
Tu tą kartą sudie pasakei savo meilei,
Ir tave ji lyg dūžtantį žaislą užmiršo.
Ir nustūmė į prarają juodą,
Nepriklausomo teismo akordais…
Tik neverk, neraudok, vienas kitą išduoda,
Ir parduoda svajonių imperijas ordos.
Jūs žiūrėjot į jūroje skęstantį laiką,
Mėnesienos šviesoj skauduliais aptaškyti.
Trenkė maršą tamsoj pabrolys idiotas,
Liejos raidės, norėjos rašyti, paišyti
Vieną žodį, o gal testamentą…
Rimas Užgiris. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Dulksna
You look at the sun. Then you return home.
You can’t work. You’re impregnated with all that light.
Jonas Mekas
Šviesa, ak, truputis šviesos
kaip vatos gumulėlyje ar
pro tvarsčio gniužulą
drėgna erdvė, dulksna,
kaip burnos ertmėje,
kaip akyje,
kurios atspindy slypi
tas kitas, kurio neturėjai ir neturėsi,
tavo atspindžio atspindys,
kur vis dar lyja,
blausios šviesos skeveldros
it sudužęs šeimos palikimas,
indas, nebylus šaltinis,
suvyniotas į medvilnės bintą,
sutvarstytas – sunkiasi šviesa,
nykus, pilkas dangų užliejęs švitesys,
stovėdamas po juo prasižioji
ir geri jį kaip imigrantas,
pasiklydęs dykumoje krašto,
kurio niekad nepasieksi.
Prieš ilgą kelionę paprašau senelio pagalbos
Jo ranka su-
gniaužusi veržliaraktį
įtempti
raumenys išriša
susimazgiusį aštuoniasdešimt
ketverių metų kelią.
Kartu mes keičiame numerius:
Kalifornija virsta tuščia dėme
man susiruošus
į šalį, iš kurios jis bėgo,
kai įsakymas išvykti
jį pasiekė.
Jis pakelia akis
žinodamas, kaip lekia laikas –
ir mūsų žvilgsniai susitinka.
Kitas pabėgėlis, Niujorke,
pasakoja, kaip sprogo
rojus
jo šukelės įstrigo
mūsų svajose…
Pakeitus numerius,
niekas nedingsta. Mes perduodam
tas šukeles kaip įrankius,
vargu ar pažinodami viens kitą,
bet žinodami skausmingai
mes bėgame, kad išsaugotume
tas rojaus svajų žarijas.
Trumpa Vilniaus istorija
Mūsų pragaro ratus. Ryja likučius.
Stengiuos prisiminti, turėti visa tai omeny,
Įsitaisęs kalvų miškingų gūžtoje,
Toli į šiaurę nuo Viduržemio saulės,
Glūdi miestas lyg svaja ispaniško,
O gal itališko baroko.
Sako, kunigaikštis kartą susapnavo
Ant kalvos kaukiantį geležinį vilką.
Pagonių žynys jam atskleidė:
Turi čia pastatyti pilį.
O kas toliau nutiko,
Sunku atsekti iš eilės:
Baltai maišėsi su lenkais ir žydais,
Su baltarusiais, rusais
Ir vienas Dievas žino kokiais
Dar atvykėliais: vokiečiais,
Švedais, nuskurusiais Napoleono
Armijos likučiais, visokio plauko
Sovietais, dar nepamirškim
Amatininkų iš Italijos, atvykusių
Pareikalavus Bonai Sforcai,
Perstatyti Krokuvos, o kartu ir Vilniaus.
Taigi, viduramžiai persikūnijo į baroką.
Dabar gali atskirti rusų imperijos fasadus
Iš suodžiais apneštų garstyčių spalvos plytų.
O sovietų imperijos pastatus iš betono
Blokų, pilkų it žiemos dangus:
Pusamžiai, be laiko susenę vyrai,
Kaip ir, galbūt, dauguma mąstymo sistemų,
Primestų mūsų pirmykščiams miškams,
Nors man patinka keletas katalikų statinių:
Daugiau nei du tūkstančiai balto granito
Figūrų Petro ir Povilo bažnyčioje arba
Kunigaikščio karūna ant Švento Kazimiero.
Sako, požemiuose gyvena baziliskas.
Šliaužioja po vamzdžius ir tunelius,
Bet mano prisiminimai veda į kitas šalis,
Kaip tie lietuviai, kurie atsikraustė čia po karo,
Įsikūrė, kur kadaise gyveno lenkai ir žydai,
Bet vis dar atkakliai tebegalvoja apie savo ūkius.
O aš, regis, gyvenu amžino nežinojimo dabarty,
Visada nustembu, pamatęs, kaip vingiuoja gatvelė,
Ar pastebėjęs skulptūrą, kurios, prisiekiu, ten nebuvo,
Ji tarsi sako: tu visada kitur, tu visad kitas.
Meilė svečioje šalyje
Monikai Furmanai, lietuvių tapytojai
Jie čia pasakoja apie kamuolinį žaibą,
Kuris įplaukia pro langą ir mirtinai
Tave nukrato, kol miegi.
Gimtinėje nebuvau apie tai nė girdėjęs.
Aš čia miegu vienas, netrukdomas,
Tyliai trokšdamas teigiamos įkrovos.
Tūkstančiai balsingų gegužio pumpurų
Tebuvo tik paveikslas ant sienos,
Kol aš tau pravėriau šiuos rėmus.
Pripildyta, įkraunanti, tu pralėkei
Manąja ilgesio erdve, išdeginai
Pasenusias euklidiškas mintis,
Kol supratau, kad žaibas, kaip ir meilė,
Nuklysti gali nuo audros ir smeigti
Visai be pagrindo, gyvenimą pašventint
Kaip žiedlapiai ant skruosto man nubyrantys
Iš žvilgančios, su įtrūkimais drobės,
Kurią teptukas tavo palytėjo elektra.
Gyvenimo diena
Katerynai Michalicynai
Kai ėmė kaukti sirenos, mes prisėdome
ant restorano laiptų, prie parko.
Nutilo paukščiai. Nuskubėjo moteris.
Atrodė, lyg jai rūpėtų tik sąskaitos.
Paspirtuku pralėkė vaikas. Mergina
prisėdo lauko kavinėje. Užsisakė. Tu
pasitikrinai programėlėje, ką į mus paleido.
Stebėjau, kaip vaikštinėja šeima. Vyrai
iš greta esančio verbavimo centro
išėjo parūkyti. Keletas atsirėmė
į sukrautus prie durų smėlio maišus.
Ar taip ir baigiasi pasaulis? Manau,
kažkas dabar darže perriša pomidorus,
kaip Milošas ir įsivaizdavo. Kiti
tik laukia, nes netiki. Ar, veikiau,
tiki: dar ne šiandieną, ne šią
akimirką, jų vardas dar neužrašytas
ant metalinės raketos galvutės. Pasaulį
valdantis algoritmas juos pražiūrėjo.
Mes jam nesvarbūs. Praslystame
pro besiveržiančias jo ringes – jos gniaužia
lėtai. Išvarva kraujas, šlapimas, pūliai.
Bet čia džiugi mergina ateina susitikti
su jos laukiančia kita. Abi apsikabina.
Tu sakai, kad raketos smogė į aerodromą
Starokostiantynive, kur stovi F16.
O gal ir nestovi, niekas nežino, tai
netoli nuo čia, bet ne greta. O kas yra greta?
Pakylame nuo masyvių akmeninių laiptų,
einame į vietinį muziejų. Nuotraukos iš pokario
Bosnijos – smurtu užkrėsta kalba.
Nesikalbame. Bet įsivaizduoju, kad ten
kada nors bus ir mūsų dalelė. Atminai,
kaip čia, ant šviežių kareivių kapų: nuotraukos,
žiebtuvėliai, laiškai, žodžiai. Pelenai, pelenai, pelenai.
Palauk – tu pradingsti viduje. O aš nesu pasiruošęs.
Ignis Fatuus
šviesos mūsų danguje
susikerta vėl išsitiesina
virš Gedimino pilies
it kovoje kardais
tai šviesų festivalis
ir viskas gana metaforiška:
dailiai pateikti vaizdai
oficialiai
patvirtinti
panem et circences
kaip Liuko ar Lukaso šviesos
kardai
raižantys nakties
obsidianą
ir aš pagalvoju apie tave:
kaip viskas ten Kyjive?
šalčiau? tamsiau?
jūsų danguje taip pat šviesos
tik aš nesuprantu kokią formą
įgyja tas nesankcionuotas
mirties festivalis
Amerikos
danguje taip pat pilna šviesų
bet mes nežinome kas jos
mes žiūrime ir žiūrime ir žiūrime
bet nepamatome net savęs
kiek žinau
dabar jūs vieninteliai likote
apšviesti
Aistis Žekevičius. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 10
I
retsykiais planeta springteli
būna užsikosti iki ašarų
bet paprastai kvėpuoja ritmingai
kaip tas artimasis ligoninės skyriuje
padarysiantis viską
kad tik atrodytų sveikesnis
kad visiems būtų ramiau
nors pats viską puikiai supranta
– gyventi pilnais plaučiais
tai šitaip svarbu –
atrodytų nieko čia tokio
pagulės ir veikiausiai praeis
juk gerų specialistų netrūksta
kam dar kišti trigrašį savo
jei reikės bus galima imtis
realių veiksmų veiksmužėlių
o kol kas pakaks deklaruoti
kad jautiesi šiek tiek neramiai
kai klausaisi kaip sirpsta emisijos
ant klastingojo CO2
medžio
kurs vylingai lapoja kol tu
prie rytinio kavos puodelio
stropiai tikrini skrydžių pasiūlymus
II
Po vieną paukštį, bičiuli.
Tiesiog imk vieną paukštį po kito.
John Perry
iš esmės nieko kaip ir nenutiko
gal tik viena kita rūšis
išnyko nuo gajos paviršiaus
dėl dokumentacijos stokos
galima tik spėlioti
kaip klostėsi kova dėl išlikimo
liudininkų vos keli
ir tie atsitiktiniai
keičiantys savo parodymus
kaip kailį keičiantis sezonams
kažkodėl įsivaizduoju ją
transliuojamą geriausiu laiku
ant karštųjų kėdžių
interaktyviai kėpsant
dviejų nelaimėlių rūšių atstovams
žemę palieka…
palieka žemę…
atrodo nieko nenutinka
tačiau gamtos pasaulio apskaitoje
nelieka dar vienos margos eilutės
III
jei tikėsime geologais
dar nėra nieko
nieko kas aiškiau paliudytų
mūs įspūdingos padermės
bukaprotystę ir kūrybiškumą
kaip nesuvokiama vienatinė
vištų kaulų viešpatystė
holoceno epochos sluoksniuose
kas žino galbūt tai paminklas
nežinomam broileriui
gal tik ironiškas neapdairumas
perrašant žemės istoriją
iš dievo žiūros taško
tiek tų vadinamųjų šaltų faktų
to racionalaus proto balso
tik kad naudos iš jo ne daugiau
nei suskirdusiai žemei
iš kompresų su ledu
sakai visatos judesiai
veikiau primena kvėpavimą
nei vilnijančią sprogimo bangą
tik kodėl šiame lėtame šokyje
taip trūksta oro
IV
Austėjai
atmosferai nepaliaujant kaisti
mąstyti tampa sudėtinga
sprendimų vis dažniau ieškome
gvildendami kūnų sąveikos slėpinius
šiandien mums beprotiškai reikia vilties
todėl gariname prakaito druskas
be žodžių ryškindami kristalų negatyvus
ant vienas kito odos
niekaip nepailsdami stebėtis
iš kur tiek meilės
šitiek švelnumo
kai įnirtęs pasaulis
purtosi ir putoja
V
kol kas tiesiog stumiamės
– kitaip nepavadinsi
lėtai bet užtikrintai
stumdami dienas
lyg žinotume kursą
kuriuo judame
tarsi turėdami viziją
nors iš tikro blaškomės
kaip elektronai spektrometre
dabar čia mūsų laboratorija
čia viskas mūsų ir mums
todėl be gailesčio išnaudojame
kiekvieną laisvą centimetrą
visas neišrūšiuotas akimirkas
vietoje rattus norvegicus domestica
ratus čia suka verslo rykliai
nes šitaip labiau apsimoka
su jais sukamės ir mes
sukamės ir šypsomės
ei tai visai smagu
dar pašėlkim truputį
atpalaiduoti nuo istorijos nešmenų
mėginame neišsiduoti
kad mus pasiglemžė užmarštis
kad viskas tik akių dūmimas
o visa kita vien greitis
abstraktus
apvalantis
abejingas
VI
šiandien neįprastai tyku
tik pasiutiškai plieskia saulė
netrukus ji nuspalvins scyles
ir kvies drumsti mirusiųjų ramybę
mainais į nepriekaištingas nuotraukas
nors dabar tik droviai bučiuoja
popieriškus gyvųjų veidus
svaigiame balandžio žiaurume
liūdesio freonai pusėja dusyk greičiau
neklauski kaip susigyventi
su artėjančios pabaigos nuojauta
kol kas nė neįsivaizduoju
kaip tarti sudie seniausiai tolstančioms
kaip užverti negailestingas ertmes
vidinio ozono sluoksnyje
chaoso savyje dar būtina turėti
kad žvaigždę šokančią įžiebtum
kartojo vienas filosofas
mylėjęs kalnus ir griaustinį
kol vieną dieną išprotėjo
kambaryje neįtikėtinai ramu
tik palubėje žėri šokanti žvaigždė
jos aštrūs judesiai nepriekaištingi
VII
nė vienas nedrįstame balsiai spėlioti
apie planetą po penkiasdešimties metų
todėl tik įdėmiai klausomės
kaip tylos regimybėje dūzgia minčių aviliai
atsidavę šliaužiančios pragaišties stuporui
skaičiuojame praleistas progas pasimokyt
iš savo giminės liapsusų
įvertinti dar nepraradus
užuot godžiai siurbus akimirkos nektarą
iki pat paskutinio lašo
visi atrodo tik ir laukia
kol galės lengviau atsikvėpti
na štai ir viskas
pagaliau pasibaigė
lyg žiūrovai po šiurpaus kino seanso
pamiršę patys esą
kraują stingdančios dokumentikos herojai
VIII
kas laukia kas atkakliai tęsia kas pradėta
užuot išsižadėję sizifiškos ambicijos
laimėti karą su laukiniškumu
be atvangos tuština žemės kišenes
darbais ne žodžiais įrodinėdami
ne plokščia ji tuščiavidurė
tam tikra prasme jiems puikiai sekasi –
vienam gamtiniam rezervatui
šiandien tenka 10 prekybos ir pramogų centrų
kuriuose dosniai mokame už galimybę
kultūringai pasislėpti nuo klimato išdaigų
gerai kondicionuojamose patalpose
kartkartėmis dar ataidi klausimas
kaip išlaikyti pusiausvyrą
paprastai jį palydi chrestomatinis ūžesys
Vytautas Rubavičius. Klæjonės su laumės kilpa ant kaklo
2025 m. Nr. 10
1
Giedokite broliai giedokite
dangaus augmeningąją tylą paskliautėj giedokite
kad žiedai atsišauktų vaiskiosios šviesos
kad laumės juostos keliu palengvėtų kvėpuoti
traukiau anais sūkuringais laikais nuo jūros apsvaigęs
smėlio gerklinio švytėjimo kirų klyksmų suvarpytas
vasaros įkaršty traukiau medvėgalio plynaukštėn
vėrės jaunystės karštinės nušviestas planas –
pakilti viršūnėn užtraukt lietuvos ribas
žvaigždės rytmetinės kryptim
dar laukė kelias ilgų skruzdėlyno metų viliojo
juozapinės keteros šniokščiantys skradžiai šaltiniai
tikėjausi
nusileisti į raigardo slėnį omens akmenėlių parankiot
užmaršties tamsiuosiuos akivaruos
kur miega visatos žaltys
sutartinių giesmėm išrašytas
ten ryto rasos pilnos laumių pėdelės
prašalaičiui varguoliui atsigaivinti
dubysos prisiminiau kelią daugel sielų juo plaukė
šventajan seredžiun
o iš ten jau kairėn
kur saulutė sau spygsi amžinybės stiprumo
be jokios įžanginės prasmės
ir atsiveria jotvingių slaptosios sakmės
ateities krešulių rašmenims
2
Klystkeliais eita jaunystėj klejota ir slysta
senamiesčio gatvėm žemyn kur akligatvių masina akys
kol seredžiaus žvaigždė tolimoji patvirtino lemtį
negyvenamų skardžių bedugnės tamsos pakylėtas
žvelgiau jau į gango platybes kur toluma
žaibų apkaustais žaižaravo gundymų atšvaitais
supratau teks riedėti kaip kibiui
padangių bekele
plaka vaivorykštės skaudžiai – jos tik iš tolo vilioja
o šaltinių gelmėj – raganauja
žalčialunkio ragauja stiprybės
kilau vis aukštyn kol smėlio audra pasivijo
ir prisijungė
supratau neišvengiamai teks atsakyti
už saldžiąją klaidatikystę
tada nušvito ir atsivėrė
visi galimi keliai visos lemtingosios pynės
skambėjo paširdžiuos:
ten eisi – pražuvęs ten suksi – pradingsi
apsigrįši – nupulsi o sutikęs neteksi
tada pirmąkart išvydau figūrą praslydo lyg prosapniu
ant nugaros užsimetusi žvaigždžuvių puokštę
muselinės ritmu arbūzo žievelėmis šliuožė
ir barstė priebalsių sėmenis
kad liktų nors koks atminimas sustojo
išžvalgė visas puses net po kojom pakrapštė
išsitraukė senas laikrodžio rodykles ir
išsibūrė sau ateitį margą
apsižodžiavom metaforų šafranu
dilgiom nebūties adatėlėm
ir išnyko – aptemo man akyse spėjau pagauti
kojos pirštais atsisveikinant mestą man šurikeną –
spindėjo ilgai atminty kaip apšviesto veidas
be jokios net užuominos į prasmę ar beprasmybę
galvoje sukosi sukosi pynėsi nežinomos kryptys
laukiau nuorodos iki paskutiniųjų penkių minučių
kad rytas nespėtų praeiti pro šalį
ir užmigau susisupęs į savo šešėlį
ryto rasai burną atvėręs
3
Debesys ritos kaip žvėrys o žvėrys kaip žmonės
smelkėsi vienas per kitą kilo lingavo
penktadienio laukė nerimo krušos būriais
pavieniui ir apsalę
dar įstengdami vienas kitą parduoti
kolei krito tylos siautulinga kruša ir nuplovė
visus pakilimo takus
anei kryžkelių nebeliko anei pašvaisčių
tad ėjau nudrengęs batus kruvinas mesdamas pėdas
tarpupirščius skruzdėlės gydė
o nugaros votus – muselės
ir šaukė iš džiaugsmo
atgaudamas kvapą liuoksėjau
ausų spenelius padaužydamas smilgų šluotelėm
kol visą kilpą apsukus keliai išsisklaidė
ir pasigirdo dūdelė švelni mikalojaus
galva karūnuota pakilo –
tad bluostą padėjau jau atliktas ir nurašytas
ant prapulties akmenėlio
sustingau kaip brolis trečiasis
gyvybės versmės pasiilgęs
4
Kai popietei traukiant pro šalį
pažaliavusią rūko maršką minutei atokvėpio
širdį sudilgo
ausimis išniro karpydamas edwardas c
saulės blyksnių atspindžiais
apsigaubęs suko vaivorykštės kilpeles
sėjo vargiai įžiūrimus prasmių žvynelius
be jokios praeities virpulių anei nutylėjimų
kurį laiką žygiavom tarsi nejučia
skanaudami priebalsių ašakėles
akių dugnelius padaužydami balsių kuokelėm
mesdami bluostą po bluosto
ir žvilgsnį po žvilgsnio
pakelių ramunes glostinėdami
jos lengvai išsiaistrina – –
kol pavijo mus liuoksėdamos skradžiai
nemuno uolos nuplikę –
jis sustingo
svaigios amžinybės pervertas mirksnio
vilkeliu susivijo ir šokęs ant aido metės saulėleidžio link
garsiai sukliko trūkusi metų rievė
skroblo pakėlęs lazdą pamojau
suvarnėjusiems debesims
ir sachalino vyšnios žiedeliu nusibraukiau ašarą
baigias diena ir trupa tarp pirštų taip skaudžiai
kad net skiemuo išlindo gerklėj ir įjungė
sudilusią amo plokštelę –
beprasmybės klausaus iškilmingos
tyrųjų žvaigždžių
užprasmybės šventų burbulų
5
Naktis pasisuko kryžiaus pietų išsigandę
parklupo grįžulo ratai – pabiro tikri sidabriniai
tyro beigi sidono anais nuodėmingais laikais
net didžiuosius tikratikius gundę sugundę
pasėmiau ir aš rieškučias su kaupu
delnai pūslelėm nuėjo dilgėlių šypsenėlėm
kėlės krūtinėn kol amas pragydo – giesmę
išplėšiau iš pačių vidurių ir iškėliau aukštybėn
sukaus vilkeliu ir aukojaus lyg būtų erškėčių
nusileidęs vainikas paguost mirtinai
ir sustingau
uosdamas degėsius iš rytų
slinko migla pranašaujanti kraujo putą
ėmė dygsnoti šiaurys
kad net strazdanos pasišiaušė
nutariau sapno užuovėjos paieškot
panemunės skardžių urvuos
kad galėčiau amą atgauti
ir stuburo lanką suveržti
paskutiniam lemtingam šūviui
6
Ilgokai stebėjau pro pakelių pelkių vaivorykštes
kur nušviečia atodūsių nuplaktas kūlgrindas
pro laimingų berželių jaunų mirgulynus – mačiau vis kietėjo
tamsi figūra galvojau gal mano šešėlis
išdidintas laiko akies ar lemties akivaro lęšio –
jis slinko prošal ir perštėjo negarsiai
ligotas kaip nesibaigianti groti raudona plyta
kurią jaunystėj primiršo uždegti – pritrūko degtuko
paskutinei tamsos cigaretei pridegti
angelo vienu sparnu prisidengdamas
nuo kandžių ateities liežuvėlių – kas sparnu jį paguodė
kas angelo pakylėjo šviesia plunksnele
gyvo sidabro lašais nutaškuota – prisiminiau
juk jau perėjom metą kai liesi angelai
meta savo sparnus pamiškėj beigi užuteky
jų plunksnų prikrinta ir prie kalėdų eglučių
kur padangių vaiskiųjų sparnuotos gyvatės
susiburia kartais
liežuvėlių sužvarbusių pagaląsti
ir išnarų žmogiškų raštą atnaujinti –
jam teko pakelti laimės valandą –
skradžiai veriančią dovaną
ir apturėti nesvietišką džiaugsmą
tad dabar
jis jau gali sparnu prisidengt ir nuo mano šešėlio –
taip slinkome
kartkartėm ir pramaišiui bandydami suartėti
bet nebuvo mums lemta prisitraukt nė per žvilgsnį
nei per metaforos plynę
kur tik išdžiūvę prasmės gurvuolėliai
vejami iš omens išūkusio vėjo – kaip buvo pradžioj
taip ir saulei vakaro ataudus mėtant – – –
vis garsiau auksakurmių giedamos mantros
kad raji praraja nesugundytų ir neįtrauktų
Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 8–9
Didysis žiedas
Astronomai atrado žiedo formos kosminę
megastruktūrą, kurios proporcijos neatitinka šiuo
metu egzistuojančių visatos teorijų.
(„The Guardian“, 2024 01 11)
Protas padeda suprasti, kad tai,
ko protas nesuvokia, yra realiau už tai,
ką jis suvokia.
(Simone Weil, „Sunkis ir malonė“)
Ant kurio Dievo piršto
šie 1,3 milijardai
šviesmečių žiba?
Kiekvienas naujas atradimas
panardina vis giliau į nežinią.
Galaktikų brangenybių dėžutė
vos vos praverta.
Svaigina beribis smalsumas.
Stebiu snaigių menuetą
Šv. Ignoto gatvės
žibinto šviesoj
iki joms akimirksniu
susigeriant į palto apykaklę.
Nespėju perskaityti šių
atvirlaiškių iš dangaus,
bet mano akys suskumba
perduoti žinią protui:
– Gražu.
Mano protas perduoda
žinią širdžiai:
– Gražu.
Mano siela atsako:
– Žinau. Viską pamenu.
Tik žodžiai
Jis išmoksta
maldas ir eilėraščius
atmintinai.
Štai toks pomėgis
nuo pat
paauglystės.
Juk ateis tokia diena,
kai mums beliks
tik žodžiai, – sako.
Bet mums
dar turi likti
skaidrus protas,
gomurio skliautas
ir guvus liežuvis
jiems ištarti.
Iki tos dienos
dar turime
patys išlikti.
Atrasti būdą,
kuris padėtų
viską ištverti.
Patirti, kaip prieblandon
įsiveržusią šviesą
paversti eilėraščiu.
Vertė
Žemėta bulvė,
išriedėjusi iš perpildyto
pirkinių krepšio
tarp žėrinčių vitrinų,
pačiame sostinės centre.
Jokia elgetėlė nepasilenkia
jos pakelti.
Badmečiu, net ir suvytusi,
šioji būtų verta auksinio žiedelio
ar vaikiškų aulinukų.
Po kurio laiko, kai visos brangenybės
būtų išmainytos į duonos kąsnį,
liktų spindėti tik širdis.
Vienintelis tau priklausantis
brangakmenis,
kurio niekad neiškeistum
į sužiedėjusią kriaukšlelę.
Ribos
Riba I
Visad maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti skausmą.
Iki dabar maniau,
kad yra riba,
iki kurios žmogus
pajėgus ištverti.
Išgąstis perlieja
kaskart vis daugiau
laiko prireikia norint
prisiminti veidą to,
kuriam skirta išmokyti
mane mylėtis
kadaise mums
priklausiusiems
kaulams besiilsint
aklinai uždarytos
dėžės tamsoje.
Riba II
Vis noriu
įsitverti žvaigždžių.
Vis įsigeidžiu
paliesti jas rankomis,
taip dažnai rašiusiomis
man suteiktą vardą.
Nuolat pamirštu,
kad dabar net šis
man nebepriklauso.
Riba III
Ar skauda pumpurui sprogti?
Lapeliams su visam
atsiskirti vienam nuo kito,
kad žiedas visu savo grožiu
pervertų prašalaičių akis?
Orfėja
Tai tik kino teatro tamsa
prieš prasidedant filmui.
Tai tik tyla
nutrūkus vienai arfos stygai
prieš pat įtempiant naują.
Kad mūsų būtų pasigailėta
ir atsivertų girgždantys vartai
į rojaus prieangį,
tereikia įvairiausiuose pasaulio miestuose
su šypsena peržengti skausmo slenkstį
ir priėjus prie mikrofono
ištarti permaldavimo žodžius.
Mes turim sugrįžti namo.
Jau laikas.
Svarbiausia užduotis
nesigręžioti žingsniuojant
per šią pragaro tamsą.
Žaidimas per amžius
išliko toks pat
atpažindama tavo žingsnius
privalau neatsisukti.
Žinodama, kad eini iš paskos
iki pat Aušros Vartų.
Vos sušvitus pirmam spinduliui
demonai bus įveikti
ir mes, markstydamiesi
kaip kurmiukai,
atgavę save pačius,
ašarosime iš laimės.
Dievo Motina lietuje
Su džinsais ir
permirkusiais sportbačiais.
Autobusų stotelėje.
Vienplaukė, be skėčio.
Taip netikėtai prapliupo lyti
jai grįžtant iš susitikimo
su angelu.
Mintyse vis dar
bando įtikinti save,
kad jai neprisisapnavo,
kad yra visiškai
sveiko proto:
Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi.
Duok man ženklą,
kad nesu išprotėjusi…
Virpančiais pirštais
perskaičiuoja monetas.
Kišenėje randa lygiai tiek,
kiek reikia kelionės bilietui.