Jonas Liniauskas. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 2
Šventinis
Dangus buvo šventiškai mėlynas,
Vaikeliai iš kiemo vėl vėlinos,
Seneliai dangun nesiskubino,
Matydami žydinčius lubinus.
Gyvenimas veržėsi upėmis,
Kur lėkėme, ten ir suklupome,
O kai atsikėlėm, pamatėme
Ne upėje stovim, o gatvėje.
Ir plaukia ne upės, o mėnesiai,
Iš kur begalybė jų ėmėsi?
Nespėji priprasti, jau traukiasi,
Tik švilpia sekundės pro traukinį.
Kai kiemas išauga vaikeliuose,
Seneliai į paraštes keliasi.
Dangus amžinai lieka mėlynas,
Tik debesys pakeičia vėliavas.
Baltas lietus
Ryto dulksna virto į popietės lietų.
Keistas lietus – laukia, bet, vos prisilietus,
Vėl tik atšoka, lyg pasišalinti lieptų.
Bėga tolyn, bet vėl palaukia ties lieptu
Tartum jaunystė nuoga ir nepatyrus,
Kai net aistra virs drama, vos ją pagyrus.
Baltas lietus, nes žaižaruoja tik vėtros,
Nuogas, baikštus, niekur nerandantis
vietos.
Gal tavyje viskas tik siaučia ir mėtos,
Kai supranti, – laikas mus baigia mylėti.
Žinai
Atrodo, retkarčiais norėčiau
Gal pasikalbėti,
O gal tik pasėdėti
Tyloje kartu.
Gal kiek vėliau,
Nes nerandu minčių,
Kurias aš tau
Norėčiau iškalbėti.
Galvoju – reiktų tą,
Bet gal kitam, kitur,
Kitu laiku, o šiandien
Nežinau, ar tau svarbu.
Nes kam rūpėjau, numirė seniai,
O dar kitų – savų
Nesugebėjau rasti.
Todėl atrodo,
Kad reikėtų su tavim,
Vėliau kiek, susitikus
Patylėti, tada kalbėtis visą naktį
Kaip visada, vėl apie mūsų sūnus,
Tėve.
Sūnus
Nakties drugeliai blaškos aplink lempas
Tai tiek to garso ir tėra nakty,
Šnarėjimas nakties blakstienų lengvas,
Kai pamažu į miegą akys lenkias,
Ir niekas nieko nebepamatys.
Rytais nebeišauš, artėja gruodis,
Ir metai ims jau laukti, kol sulauks,
Mieste lyg pirmas sniegas pasirodys,
Kiti kartos, kad pirmas buvo žodis,
Visiems, kasmet sulaukiantiems sūnaus.
Fotografija
Lyg dar ryškesnis spalis tapo,
Kai kėkštas nutūpė į vyšnią
Ir kraipos tartum fotografas,
Kažką išryškins,
Kažką sulies į vieną dėmę,
Lyg niekada čia to nebuvo,
Ar Dievas būtų pats išėmęs
Per daug sunkumo.
Visai tyloj nebegalėti
Nė žodžio į rankas paimti
Priimti taip, kaip spalis kietį,
Į savo rimtį.
Su lietumi
Vėlinių vėjas pavėlino
Vytis vėl Vėlinių lietų.
Lietūs apsupo jau Vėlines
Žingsnis po žingsnio, iš lėto
Lipo, kur smėlio kalvelėje
Lyg prisidengus nuo vėjo
Blaškės liepsnelė, – gal vėlės ją
Uždegė ir vėl nuėjo.
Taip su lietum ir stovėjome
Mažą švieselę apsupę,
Keistas ten laiko tekėjimas,
Vis nuo šviesos – mūsų pusėn…
Kiniška rožė
Kiniška rožė užkėtusi
Pusę salono, vaiko delno dydžio
Žiedais, raudonais, tyliais,
Nuo lubų iki grindų
Ir nuo grindų iki lubų,
Ir baba tarp pagalvėlių
Visaip apkamšyta lyg soste.
Ir mūsų, anūkų, procesija,
Kiekvieną pristato, kieno
Šitas vaikas išblyškęs
Jos ranką bučiuoja,
Kaip įprasta, visiems susirinkus
Senoms giminės apeigoms
Atsisveikint su mirštančiais…
Rudens formos
Rudens šešėliai avelėmis
Bėga per tylintį lauką.
Į vieną laiką mes veliamės,
Kur praeitis mūsų laukia,
Kartu su tuo, kuo nebuvome,
Todėl nežinomos prasmės,
Nes žūstama, kur nežuvome,
Ir niekada nesuprasim,
Kai Dievas pabaigia kūrinį
Ir visos formos jam baigtos.
Mes kito laiko neturime,
Jis vientisas jau kaip daiktas.
Tik praeitis vis dar veliasi
Su kuo netapsim, nors būsim.
Tenai, kur smėlio kalvelėse
Vėl ganosi vėjo gūsiai.
Jei tau dar nesibaigė laikas
Garantinio aptarnavimo dirbtuvėlėje
Kur amžinas senučiukas
Įsistatęs akį – binoklį
O gal mikroskopą lyg akį
O gal ir tris viename
Teleskopą binoklį ir lupą
Taiso garantines sielas
Ir jo chalatas švarutis
Jo prijuostė – nepriekaištinga
Atsarginės dalelės net žvilga
Spinduliuoja vos matomos dalelytės
Dieve čia jokio pūkelio
Nė pasiklydusios dulkės
Lyg būtų šveicariški laikrodžiai
O ne sudiržusios sielos
Dieve nejaugi bus galima
Ir vėl lyg vaikystėj mylėti
Šitą pasaulį aplinkui
Tereikia pakeisti detalę
Kuri nuo purvo apsunko
Nuo melo visai surūdijo
Užstrigo visai užsikirto
Niekuo nepasitiki niekad
Bijau kad teks man palaukti
Tikriausiai mėnesį kitą
Sustojo pasaulyje rinkos
Visiems jau trūksta detalių
Per daug užsitęsė karas
Į plotį į gylį į laiką
Visus remontuoti jau reikia
O dieviškos atsargos baigiasi
Dabar tik ištverti šį rudenį
Su savo girgždančia siela
O žiemai atgimsiu iš naujo
Vėl būsiu švarus ir nekaltas
Dar kartą visai sutaisytas
Ir žodžiai plauks gražūs ir mintys
Bus sklandžios linkėdamos gero
Suluošintam mūsų pasauliui