Dalia Bozytė. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 2
Knygos skaitymas
Pazarai nuo erškėčių
laukuos neužmatomai
plyti.
Vaikas sėdi prie knygos,
nagai kruvinai
nukramtyti.
Čia net tiršta daiktų,
kurių niekur neteko
matyti.
Devyngalviai kentaurai,
valdovų šalmai
skiauterėti.
Groja žiogas kaip Bakchas –
skalinant šuns
negirdėti.
Kai pabels kas į langą,
reikia lempą užpūst
ir tylėti.
* * *
Naktis yra laikas eiti į bunkerius.
Gerai, jei dar vasara, gerai, jei lietus švelnus.
Dar geriau, jei visai nebūtų žiemos, kuri išviešina
vaikštančius.
Gerai, jei apavas sausas.
Gerai, kad neloja šunys.
Kad mėnulis blausus, kad nė vieno įtartino garso.
Gerai, jei ant stalo palikom degtinės ir duonos.
Diena taip pat yra laikas eiti į bunkerius.
Jei dar turi meilės tiems, kurie šienauja dainuodami.
Kurie guli šiltai, apkabinę miegančias moteris,
o jų dešinės nusvirusios prie vos linguojančio lopšio.
Kurių duona šviežiai prariekta, o viralas dar neatvėsęs.
Gerai, jeigu jie dar turi meilės tau,
nes tu esi pavojus, jie – baimė.
Jeigu Dievas tau maloningas ir siluetai pakrūmėse
pametė tavo pėdsakus.
Gerai, jei jau guli ant gulto aukštielninkas,
žiūrėdamas į lašus žemoj palubėj, truputį apsvaigęs, galvoji:
geriausia, kai jau gali užmigti be rūpesčio,
žinodamas, kad vis tiek pagaliau paguldys turgaus aikštėje,
aukštai užplėštais marškiniais, ir vienintelė tavo motina,
balta, kaip gyva numirėlė, tik judančiom lūpom,
išsižadės tavęs tris kartus.
* * *
Marinkutė buvo nakties sergėtoja.
Išgirdusi ženklą,
ji skubomis padengdavo stalą, nudelbtomis akimis
siausdavosi skara, išeidavo, uždarydavo šunį.
Kaip didelis paukštis tūpdavosi ant priesvirnio laktos,
alsuodama tuo pačiu pakrančių kvapu,
kurį atsinešė vėlyvi svečiai savo drabužiuose,
ir sukryžiuodavo rankas ant krūtinės, lyg rengtųsi šuoliui galva žemyn,
į juodžiausius, į nepramatomus vandenis.
Naktys tuomet anksti apsimesdavo miegančios.
Niekas nepaklausė, kodėl drebi.
Tik snaudulys kartais paliesdavo ausį aksominėmis lūpomis:
tu, kuri dabar sėdi, su švelnia rūko patina baltame veide
paklausyk, kaip patamsių gyventojai klyksmais primena žūstančių aimanas.
Paklausyk vėjo, vaizduojančio šokančius per tvoras.
Paklausyk vyriško šurmulio šilumoj, prie vos driokuojančios žibalinės.
Šįsyk daugiau nebus tau ką veikti
neganda su kruvinais pabučiavimais
nuslinko kitais kraštais, mažoji nakties sergėtoja…
Pertraukėlėmis tarp mantriškų poterių
Marinkutė mokėsi rusiškai – dėl visa ko.
Gerai išmoko tik tris būtiniausius žodžius –
„neznaju“ ir „nikogda nevidela“.
Tiek ir užteko,
kad galėtum sergėti naktį
* * *
Vytei
Negrįžta vanduo, bet aš netikiu.
Nes viskas kartojasi, viskas.
Štai nuotrauka – pusšimčio metų senumo.
Joje šviesiaplaukė mergaitė su kaspinu.
Štai čia, kiek vėliau, jau kita – tamsiaplaukė.
O dabar – pažiūrėkite – ten pat, po saulėgrąžom,
daržo gale, su sliekų pilna sauja,
vėl ta pati šviesiaplaukė iš nuotraukos.
Ji tik pametė kaspiną, bet sunku ko nors nepamesti
per pusšimtį metų, kai bėgi ir bėgi
su sliekų pilna sauja, vienoda projekcija,
kur melsvai kyla saulė,
kur tavo karveliai ir žuvys,
raudoni sparnai ir sidabras,
iš palėpių ištrūkę šikšnosparniai.
Viskas čia tavo, net žmonės –
į juos vis atsitrenki, šaltos jų rankos,
tarsi būtų čia pat prikelti iš numirusių.
Leiskis jų glostoma,
sliekai tebus tavo totemas.
Tavo šis drebantis kelias, varvekliai,
parduotuvės, kaip spiečiančios bitės,
žodžiai iš praeities, nepažįstami rašmenys,
atsiradę gelmių viduriuos, prasimušę į viršų.
Neverk, nes aš jau žinau – tai nepadeda.
Nieko neatsitiko.
Tik po žemėmis girgždanti vėtrungė
atsuka laiką.
* * *
Mergaičių dievas urgzdamas jas glosto,
jų pumpurus nuskabo ir apuosto,
pavytusius nukrato juos
nuo sosto,
paskui toj vietoj dygsta
radasta.
Mergaičių dievas vienišas nebūna,
visoms jis žada meilę ir karūną
vos tik įgaus jos sunkų
moters kūną
tuoj bus kita.
Mergaičių dievas nieko joms neduoda,
erškėčio rožė reiškia tik paguodą.
Kuri ištrūks iš dievo
glėbio juodo –
ta užkeikta.
* * *
Paskutiniai sniegai,
paskutiniai speigai atsitraukia,
atsitolina mėnuo,
išmėtęs sidabro smaigus.
Nupilkėję laukai
jie dar glūdi apsnūdę ir laukia
vyturių, nes tik jie pasakys,
kada bust.
Štai kalva be galvos,
ilgą uodegą kelio atmetus,
šaukias tekančios saulės,
kuri ją švytėti paruoš
per pavasario lietų
ir jo siautulingais verpetais
guls driežų ornamentai
ant styrančios jos keteros.
Mes prakiursim kartu
ir po skliauto lanku atsigausim,
nuošti šilto vėjo,
baltai pažymėti žaibų.
Ir krūtinė pakils,
kaip ledai kad pakyla nuo griausmo,
nes ar būti, ar žūti,
dabar jau, tikriausiai, svarbu.