Paulius Norvila. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 3

Mokinių portretai
I.

jis man sako, paskolinkit
dešimt eurų,

neturiu,
negaliu,
nėra laiko
išsirinkti teisingo atsakymo,

kol muistosi žodžiai burnoj
žuvys kibire,
šuo, vengiantis žirklių,
vaikas, cukraus akis įsidėjęs,
praeina gyvenimas,

o jis vis dar stovi,
laimingas be priežasties,
užkalbinęs, užkalbintas,
sako, ačiū,

ir tas ačiū vertas daugiau,
nei kada jam grąžinti

galėčiau.

 

V.

jis sako, man viskas pavyks,
neabejokit,
taip savimi pasitiki
jaunas,
naivus,
nežinantis,
kad nepavyks
nei dabar,
nei šimtą kartų po to,

bet tai ir yra
to jauno,
naivaus,
nežinančio
stiprybė,

kuri nugalės
dabar ir visados,
kol pasens,
kol tą patį išgirs
iš dukart
jaunesnio.

 

M.

ji sako,
jūs toks panašus į mano tėtį,
visos detalės sutampa,
tarsi naujo lego rinkinio,
kurį sukonstravus dargi lieka,
netgi lieka
kelios atsarginės,
niekur nepritaikomos.

jos mama sako,
aš apie jus viską žinau,
tiek daug esu girdėjusi,
šampanas putoja jos taurėje
nurausvindamas vakaro uždangą.

jos draugas sako,
jūs man kažkur matytas.

lyg mano šešėlis
eitų
priekyje manęs

ir tik aš
niekada jo
nebūčiau sutikęs.

 

B.

laisvalaikiu jis filmuoja traukinių pervažas,
kartais, sako, reikia laukti iki kelių valandų,
kol pravažiuos.

kai kurie įrašai
turi daugiau
nei milijoną peržiūrų.

reikia turėti žinių ir sėkmės, priduria,
nes krovininių traukinių tvarkaraščiai
neviešinami,
jų netgi nėra,
viskas priklauso nuo krovinio.

laukdamas prie pervažos
tik tai ir prisimenu
kad nėra tvarkaraščio,
nėra krovinio,
nėra išrinktųjų klubo,

ir jeigu nufilmuočiau,
neturėčiau kam viso to parodyti,
nes traukinių keliai

nesusikerta.

 

M.

ji sako, aš nieko nežinau,
nors viską žino,

ir tik to žinojimo
apie žinojimą
trūksta,

koks didelis akmuo,
kurį reikia nuristi,
sako, neturiu jėgų.

o aš ir negaliu atskleisti,
kad visa tai plunksnos,
tereikia papūsti.

juk nepatikėtų,
juk ir pats netikiu,
kad taip paprastai
pavyktų

ją tuo įtikinti.

 

K.

kai susijaudina,
pradeda mikčioti,

smėlis iš laikrodžio
byra tiesiai į gerklę,
kalba trūkčioja
it subraižyta
patefono plokštelė,

kuo mažiau smėlio lieka,
tuo aštresnės žodžių skeveldros.

po dvejų metų – tuščia,
atsisveikinant gerklėje veriasi
girgždančios, sunkios
metalo durys,
balsas cypia
prispausta uodega.

o jis stovi ir šypsosi,
nieko nesako,
ir aš jau ne jo,
tik savęs

negirdžiu.

 

A.

ji rodo man savo nagus,
klausia, ar gražūs,

gražūs, sakau, galvodamas,
kad visai ne jos stiliaus,

nes nedera prie langus dengiančių
vėliavų ir užuolaidų,

nes nedera prie laivų ir lėktuvų,
kuriuose ji dar spės pasiklysti,

nes nedera prie styginių ir mušamųjų,
kuriuose jos kvėpavimas skęsta.

kalbu sau apie save,
nes nederu,
nepažįstu jos
daugiau negu ši akimirka,
todėl pakartoju, gražūs,

o daugiau nei yra
veidrodžiui juk ir nebūtina
atspindėti.

 

J.

jis sako,
paleiskite mus
penkiomis minutėmis anksčiau,
kad spėtume į autobusą,

o kai paleidžiu,
jie niekur neskuba,
skirstosi lėtai,
ramiai besišnekučiuodami.

penkios minutės
skardinė prie žvejo kojų,
pilna sliekų, bet
dar pilnesnė vilties,
kad grįši ne tuščiomis.

penkios minutės
žiopčioju kibire
atspindėdamas saulę,
suskylančią į tūkstantį
žvynų.

regiu šviesą ir viltį
penkios minutės dangaus,
kurios man seniai
nepriklauso.

 

N.

jos pirštai – rašaluoti,
tarsi būtų išsprūdus
tamsiaspalvė žuvis,
palikusi debesį pažado,
kad viskas įmanoma,
netgi gyvenimas.

net jeigu jis migdo
ir traukia prie žemės,
prie vandens,
kur ta tamsiaspalvė juda
nepalikdama jokio pėdsako,

išskyrus tą
ant jos pirštų.

 

D.

jie man sako,
parašykite apie mus eilėraštį,

tai neįmanoma, sakau,
užtruks visą gyvenimą.

o dabar, kai rašau,
nežinau, kieno pasibaigė,

bet žinau, kad jų
tik prasidėjo.