Vytautas Kaziela. Eilėraščiai
2026 m. Nr. 3
Iš pomirtinio gyvenimo
1
giltinė neateis su pjautuvu
neateis su dalgiu
ji netgi ne moteris
ne senė su gobtuvu
ji yra jis
sterilioje laboratorijoje
melsvu chalatu
gerokai padėvėtu veidu
jis yra inžinierius
gerai išstudijavęs procesą
ir technologiją
jis nemosuoja dalgiu
nemosuoja kirviu
ar kitais barbariškais įrankiais
jis akylai stebi monitorių
ir gavęs nurodymą iš viršaus
išjungia kvėpavimą
2
nepasakosiu jums
apie mirtį
apie tuos vartus
kuriuos turėsime pereiti
visos tos mūsų baimės
sakau jums
yra nepagrįstos
ir ko tik žmogus neprisigalvoja
apie tai kas yra nežinoma
ar nesuprantama
visi tikintieji savo tikėjimu
silpnesni už Petrą
3
girdi? vis dar skamba varpai
lyg galėtų perduoti žinią
iš šio į aną pasaulį
kad vienas ar kitas mirė
jam reikės pereiti
sieną todėl prašom
į jį nešaudyti
neapmuitinti
jis neturės dokumentų
neturės paleidimo
iš šio pasaulio rašto
kelionei visai nesiruošė
išėjo kaip stovi
ir netgi neatsisveikino
4
tai nepanašu į vamzdį
tai yra daugybė galerijų
su neperšaunamo
stiklo sienom
matai daugybę
einančių ta pačia kryptimi
vieni skuba
kiti vis labiau atsilieka
matai kaip jie bando kalbėti
tačiau negirdi (ir negali girdėti)
yra vienas garsas
vis garsiau ir garsiau
kviečiantis
sena moteris
išėjusi pasitikti
taip panaši į motiną
sako: tėvas vėl kažkur
šlaistosi
5
žinai kas lieka
iš mūsų
kai sudegina palaikus
akys – dvi žarijos
nukritusios į tamsą
dvi žarijos
lėtai rusenančios
štai dabar supratai
iš kur tos žvaigždės
6
dabar reikėtų
kalbėti
apie nuodėmes
kai sužinai
kas tai yra
tave suima juokas
7
manau iš manęs
pasijuoksite
nes niekas neįrodo
Dievo buvimo
„netikiu tuo ko nepačiupinėju“
ką galiu tau pasakyti:
ar bandei pamatyti vėją
bet negali teigti kad jo nėra
tai ne tu jį čiupinėji
tai jis tave čiupinėja
kai eini per lietų
ypač prie jūros
gal tai jis bando įsitikinti
ar tu iš tikro esi
ar egzistuoji
8
mesk iš galvos
šią keistą mintį
nėra tenai jokios skaistyklos
tik krinta šiltos snaigės
tarp žiedų
užmigsi ten giliu miegu
iki gyvenimų kitų
kol balsas pasigirs:
jau laikas grįžti
9
ir niekas ten tavęs neteis
nekaltins nebandys
atvest į protą
nuims tik raištį nuo akių
kad pats suprastum
ir pajaustum
esi tik nuodėmėm kuprotas
kai jos prislėgs
pečius švinu
suprasi buvęs neteisus
to niekas neištars balsu
tiktai pasiųs reabilituotis
nuplaus tau žemiškas žaizdas
pateps aliejais
tarsi skalbykloj išvalys
dėmes iš tavo sielos
Krentantis angelas
tas angelas
vis krintantis žemyn
sparnus matei
o ar matei akis
jo akys buvo
pilnos tuštumos
tikėjaisi šviesos
atėjo iš tamsos
tikėjaisi apsaugos
ir apgins
naivume šventas
nieko nebeliks
* * *
kai gyvename baimėje
iš pradžių prarandame balsą
paskui ir mintis
tampam nebylūs kaip žuvys
mūsų kūnai apeina gleivėmis
apauga žvynais
į šitą ežerą neįteka upės
neišteka upeliukai
jį maitina tik giluminės versmės
pabandom dar kartą:
įkvėpti
panerti
išbūti
* * *
Į tirštą tamsą
pasineria mano kūnas
eidamas vis atsitrenkiu
į kietus daiktus
bet turiu eiti
kol vėl pamatysiu saulę
kol ji iš manęs išdegins
visą juodumą
kol tapsiu permatomas
tarsi laumžirgio sparnas
turiu eiti
toldamas nuo savęs
artėdamas prie to
ko negaliu suprasti
ko negaliu aprėpti
bet galiu priimti tikėjimu
* * *
aš duosiu tau raktą
kad ateitum
kai mirsiu
iš kur aš žinosiu?
iš linkstančių smilgų
* * *
pasaulyje pilna moterų
kurias galėtum įsimylėti
akys nedorėlės
ieško kažko ir ieško
ir nieko neranda
nėra to keisto virpulio
nuplaukiančios žemės
po kojomis
žiūri į ją kaip į meno kūrinį
o menui tinka
ir jaunos ir senos
netgi negražios
šaipaisi dabar iš savęs
menas ir yra didžioji
vienintelė tavo meilė
* * *
turėčiau grįžti į kalnus
nes lygumos manęs neprisiima
kada sugrįždavau
sugrįždavau į rudenį
arba besniegę žiemą
sugrįždavau į liūdesį
į lietų
mano drabužis suplyšo
sąnariai ėmė traškėti
ridenu savo akmenį
ir neturiu kur jo padėti
prie ko prisišlieti
* * *
sugrįžau
prisiminiau didelę aikštę
purvą ir prakaitą
lipnų
sergu
paguldykit mane
ne į lopšį
ne karstą
į valtį
įstrigusią tarp ajerų
– – – – – – – – – – – – – –
visą naktį
bangos siūbavo
ir po platumas blaškė
žiburiai tai artėjo tai tolo
kol išnyko ramiai iš akių