Įžanginis
Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas
2023 m. Nr. 7
Vasaros laikas ypatingas tuo, kad jis leidžia žmogui susilieti su gamtos pasauliu, pajusti jo formų stabilumą, patirti savotišką laiko pasikartojimą ar tiesiog jo sąstingį. Laikas vasarą iš tikrųjų darosi sustingęs, ypač jeigu vasara karšta. Vasaros karštyje viskas susilydo, ištirpsta, nurimsta. Ir tada mes galime sugrįžti prie gyvenimo šaknų, patirdami savasties paslaptį. Aš esu, sakau, žiūrėdamas į neaprėpiamą dangų su jame sustingusiu debesėliu, aš tiesiog esu, ir tiek. Daugiau nieko nežinau, nes čia, kaitrios begalybės akivaizdoje, žinojimas baigiasi. Čia tirpsta laikrodžiai, miega pagaliukais paramstytos figūros ir dega žirafos. Jų degimas ispano dailininko drobės dykumoje taip pat yra tylus, sustingęs.
Mano vaikystės vasaros atmintyje išlikusios lygiai tokios pačios – jokių darganų kažkodėl neprisimenu, o ir jokių darbų atmintyje nebėra. Baltai spengiančioje karščio tyloje tarsi nebelieka skirtumo tarp buvusio laiko ir dabarties. Alsi žolių kaitra, baltas įkaitęs smėlio takelis per pievą, vedantis iš namų ir grįžtantis namo, dienovidyje prisnūdę daržai – visa tai buvo, yra ir bus. Ten viskas tebėra. Šioje vietoje, šiame vasaros laike susilieja vaikystė ir dabartis. Išsilydo visos tapatybės ir atgyja kūno atmintis. O kūnas juk visados tas pats, jis prisimena save tokį, koks yra savaime, jo kaita pasaulyje yra tik fenomenologinė regimybė. Mano amžių čia mato kiti, bet aš pats savo esmėje jokių laiko permainų nepatiriu. Būti vis kitokiam – logiškai nepaaiškinamas paradoksas, kaip ir visa, kas šiame pasaulyje juda, keičiasi.
Vasaros laiko magiją galiu patirti ir savotiškai atgimti, atsinaujinti tik savo pasaulyje – paprastame lietuviškame kaime, kokį kaip dvasios viziją ar būseną antai yra nutapęs Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vaikystėje tą dailininką vadinome čiurleniu, nes taip skamba gyviau. Lietuviškiau. Tiesiog Čiurlenis… Taigi nusenę karaliai, ilgesingai žvelgiantys į šiltos šviesos lopinėlį kaip į savo gyvenimo paslaptį ar į gyvybės pradžią – čia jis labai teisingai pavaizdavo žmogaus būtį. Vasaros karščius bei šviesą supa kosminis šaltis ir tamsa.
Vaikystėje mūsų namuose buvo tokia knyga – „Vidudienio demonas“. Neprisimenu, kas joje rašoma, ir tik po daugelio metų išsiaiškinau, kad tai prancūzų autoriaus, Paulio Bourget romanas, į lietuvių kalbą išverstas 1937 metais. Viena iš mamos knygų. Mane užburdavo, hipnotizuodavo tas pavadinimas. Jis lįsdavo į akis karštomis dienomis, kai visą kaimišką pasaulėlį apglėbdavo alinanti kaitra ir visi žmogiškojo pasaulio garsai išnykdavo baltoje šviesoje. Visą gyvybę sugerdavo saulė. Namų tyloje zvimbdavo tik musės, šitos Belzebubo tarnaitės. Vidudienio demonas! Jis nematomas ir nejudrus tvyro ore. Nebuvo jis nei blogas, nei geras, tik didingas. Kažkas virš visų kategorijų. Sukeliantis, kaip dabar sakyčiau, tremendum religiosum būseną. Numinozinė vaikystės patirtis, išlikusi visam laikui… Kiek žinau, su šiuo pavadinimu dabar siejama ypatinga žmogaus dvasinė būsena, vadinama akedija. Tai reiškia nuovargį, apatiją, melancholiją, nejudrumą, pasidavimą…
Taigi demonas gali būti ne tamsa ir šaltis, bet kaitra ir akinanti šviesa. Akla šviesa.
Bet toje šviesoje palengva ima ryškėti tai, kas čia, mūsų gyvenime, yra tikra, kas nesudega ir nenyksta su laiko permainomis. Tarsi alcheminiame karščio žaizdre veriasi daiktų esmė. Tuo ypatingu vasaros metu, kitokioje šviesoje, imu aiškiai matyti ne tik daiktus, bet ir žodžius, pririštus prie tų daiktų. Į tikrovę parveda vis tas pats baltas smėlio takelis, joje žydi tos pačios gėlės, jame stūkso amžinieji medžiai, kaitroje plyti platūs padūmavę laukai, virš jų kybo balti amžinieji debesys ir dar aukščiau – begalinis dangus. Į saulę geriau nežiūrėti, nes joje gali galutinai išnykti. Bežiūrėdamas į saulę gali pamatyti Dievą, ir tada jau tavęs čia nebeliks. Dievą neišvengiamai sutiksi ir savo baltame takelyje, bet tai jau atsitiks tarsi netyčia, be tavo valios.
Pasakius paprasčiau, kalbant be visų tų numinozinių metaforų, kiekvieną vasarą grįždamas į kaimą atsigaunu ir tarsi atgaunu save. Nes sugrįžtu į savo pasaulį ir atsiremiu į savo kalbą. Vasarą galiu su malonumu skaityti savo knygas, kurios mane taip gražiai išaugino ir kurios man turi amžinybės matmenį. Tai, be abejo, lietuvių literatūros kanonas, mano gimtieji namai. Juose mano kalba tebėra gyva, joje lengvai atrandu save ir savo daiktus. Dar ir žmonių ten esama. Joje nematomai, bet realiai tebegyvena mano tėvai, seneliai, protėviai, visos tos tolimos gentys, apie kurias rašė Vytautas Mačernis, Sigitas Geda. Čia viskas natūraliai sukasi ratu, dvasia atgimsta kartu su žolėmis, su žemės darbais, su gimtosios kalbos knygomis.
Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas ir dangstantis dvasinį skurdą. Ką ji man duoda, toji bėgančios eilutės literatūra? Nieko. Komplikuotus asmenų santykius, fragmentuotos dvasios pakrikimą, izoliuotos sąmonės šizofreniją?
O žmogus, kaip jau minėta, visada yra toks pat, kad ir kiek besikeistų jo buvimo formos, jo kultūriniai technologiniai apvalkalai. Tai tiesiog unikali gyvybės forma, ir jį valdo gamta, prigimtis, instinktai. Tai valia gyventi, valia daugintis ir valia mėgautis – daugiau nieko esmingo jame nėra, nebent klausimas apie buvimo prasmę. Bet tai jau dvasinės būsenos lygmuo. O pasaulyje esame gamtos judėjimas ir visa mūsų gyvybė atremta į žemę. Juk gyvi esame tik maisto produktais, ir nuo agrarinės kultūros niekur nepabėgsi, kad ir kiek apsimetinėtume informacinės modernybės subjektais. Todėl kalbėjimas apie tai, kad mums reikia atsisakyti savo autorių, keisti literatūrinį kanoną, išsižadėti savo tradicinės kultūros, yra ne kas kita kaip tik naujųjų laikų skatinamas malonumų ieškojimas, nes malonumo kodas yra permainų geismas. Šis geismas kyla iš nuobodulio, iš persisotinimo. Ir jis yra neužgesinamas, nepasotinamas. Tai kaip viską ryjanti ugnis.
Ramybė ir palaima aptinkama, kaip tame Horacijaus eilėraštyje, tik grįžus „prie židinio namų seno, ir poilsį suradus pataluos lauktą“ (citata iš atminties). Tačiau tokiai ramybei patirti reikia išminties.
Vaikystėje nemėgau lietuvių literatūros, mokykloje ją tiesiog ignoravau. Kam man tie kvaili kaimiečiai su savo karvėmis ir burokų laukais, kam man jų reikia. Aš noriu eiti į pasaulį, kuris toks įdomus, kuriame tiek galimybių. Ir skaitydavau tik užsienio literatūrą, mokyklos bibliotekoje principingai aplenkdamas lietuviškų knygų lentynas. Toks tad buvo mano ribotumas, o iš sąmonės ribotumo kyla ir arogancija, puikybė. Na, tuomet buvau nesubrendėlis, bet dabar matau, kad nesubrendėlių yra daug ir visokio amžiaus bei plauko.
Mane iš tuščios arogancijos išgelbėjo universitetas, lietuvių literatūros dėstytojai, kurie atvėrė akis į mūsų kultūrinį dvasinį paveldą, išmokė skaityti lietuviškas knygas. Tai buvo tarsi antras, dvasinis gimimas, kaip tai suprantama Vedų tradicijoje. Vieną kartą gimsti kaip kūnas, antrą kartą – kaip dvasinis subjektas. Su nuostaba klausiausi jų paskaitų ir kažkaip darėsi vis šviesiau ir šviesiau. Vis geriau buvo būti savo namuose, savo kultūroje, literatūroje.
Literatūra buvo, yra ir bus tų pačių tiesų, vertybių, tos pačios žmogaus prigimties nuolatinis rodymas, kartojimas. Literatūra yra kelias, vedantis prie žmogaus, ir jis neturi pabaigos. Nes žmonija nemirtinga. Ir literatūroje išlieka tik tie kūriniai, kuriuose veriasi nekintamos žmogaus esmės. Tad literatūra yra tarsi ritualas, sakralumo formų kartojimas. Beje, vienodai reikšminga gali būti ir klasika, ir į ją atsiremianti, ją pratęsianti modernioji kūryba.
Klasikų neigimas, kanono griovimas – tai civilizacijos erozija. Kas mes būtume be savo kanono, be savo literatūros, be savo kalbos? Ir literatūrinė kalba yra gyva tiek, kiek ji suaugusi su daiktų pasauliu, kiek joje esama gyvos gamtos.
Kanoniškųjų autorių pripažinimas yra kultūrinio tęstinumo bei stabilumo pagrindas. Graikai remiasi Homeru, tai jų didžiausia šlovė, mes turime savo Homerą – Kristijoną Donelaitį. Žinoma, tiems, kurie supranta, kurie moka skaityti. Kad mokinys pajustų Donelaitį, to nėra ko tikėtis, bet jis turi mokytis jį suprasti, nes jis yra mokinys, o ne pramogų parko lankytojas. Literatūra mokykloje yra mokslas, tai tokia disciplina, kuri ugdo suvokimo gebėjimus ir formuoja vertybes. Klaidinga traktuoti literatūros pamokas kaip malonumų paieškas. Tik rimtų pamokų subrandinta sąmonė gali atrasti literatūros grožį bei patirti skaitymo džiaugsmą.
Bet pats tikriausias skaitymo džiaugsmas pasireiškia tuomet, kai knygoje, žodyje, kalboje atrandi save, kai pasakojimo takelis parveda tave namo.
Gal tikrai vasaros laikas su visomis jo kaitromis padeda išlydyti kasdienybės šlaką ir amžinybe dvelkiančioje šviesoje įžvelgti kažką tokio, kas yra tikra ir šventa, kas yra paslėpta už mūsų kalbos, už žodžių? Kai pajauti žodžio gyvybę, jis gali staiga atverti būties paslaptį, ir tada švystelės tiesos akimirka, tarsi tasai mūsų mąstytojų kontempliuotas švystelėjimas sietuvoje.
Kadaise, Lietuvos modernizacijos laikais, čia buvo sodybų tuštėjimo metas – dėl istorinių aplinkybių ir dėl ekonominės nevilties – o dabar vyksta atvirkščias procesas – sugrįžimo į sodybas metas. Žmonės grįžta į tėvų ir protėvių sodybas, juose prabunda žemės balsas, ir viskas čia darosi tikra, aišku, ramu. O vasaros kaitros išdegina visus mūsų virusus, išlaisvina nuo visos tos informacijos, kuri, anot Oskaro Milašiaus, yra tik šlykštus nusikalstamas triukšmas, vienio dauginimas iki begalybės. Gyvenimas yra šventos vienovės pajauta, o ne informacija ar skaitmeninių technologijų algoritmai.
Ramunė Brundzaitė. Gyvybė ir mirtis gegužę
2023 m. Nr. 5–6
Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius. Gyvybės pulsavimas toks ryškus, kad mirtis, laikinumas taip pat išryškėja. Šešėliai tamsiausi stiprioje šviesoje.
Tėtis įeina į kambarį, kur dirbu, pykstu, kad nesibeldžia, sako, man blogai su širdimi, tu paduok močiutei pietus. Mane persmelkia, klausiu, o kas būtent yra, sakau, gal kviečiame greitąją, tėtis sako, dar ne, aš išgėriau vaistų. Tėtis sėdi fotelyje perkreiptu veidu, aš įjungiu pertraukos režimą darbiniame kompiuteryje, šildau močiutei (kovo 5-ą jai suėjo šimtas metų) pietus, jai nieko nesakau apie tėtį. Tėtis laukia, kol suveiks vaistai, gąsdinantis, neaiškus skilvelių virpėjimas pereina į jam pažįstamą ritmo sutrikimą. Tai gal jau kviečiam greitąją? Dar ne. Praslenka dvi valandos, aš lyg ir dirbu, kažką maigau kompiuteryje, vis patikrinu, kaip laikosi tėtis. Baigiasi mano darbo laikas, po pusantros valandos turėčiau eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau. Gerai, iškviesk greitąją, bet aš dar išsiskalbsiu kojines, nes neturiu su kuo važiuoti į ligoninę, sako tėtis. Man juokinga, juokas trumpam nuveja visa apimančią grėsmę, artimojo mirties baimę. Džiovinu tėčio kojines atsinešusi elektrinį radiatorių. Jau kviesk, sako tėtis. Tu turėsi juos priimti. Skambinu greitajai, prieš tai dar pagūglinu numerį, nes painiojuosi, seniai nekviečiau greitosios, koks dabar tas numeris, operatorius klausinėja visokių dalykų, aš bandau prisiminti tėčio amžių, bet prisimenu tik gimimo metus. „Laukite greitosios“, – galiausiai sako operatorius ir padeda ragelį. Skaičiau, kad greitoji turėtų atvažiuoti vidutiniškai per penkiolika minučių, žiūriu į laikrodį. Iš greitosios išlipa du jauni vyrai, rodau jiems, kur eiti. Mano tėtis (penkiasdešimt šeštų gimimo) atrodo toks senas prieš juos. Jie matuoja tėčio spaudimą, daro kardiogramą. „Jums vaistų jau nelašina? Turėtų padaryti elektrošoką ir tą pačią dieną paleisti.“ Tėtis sako, kad nevažiuočiau kartu, „aš visada važiuoju vienas“. Greitosios darbuotojai irgi sako, kad neverta, „jūsų neleis ten, reikės sėdėti keturias valandas ant suoliuko“. Tad lydžiu tėtį į greitąją, durys užsidaro, automobilis išvažiuoja. Aš turiu eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau.
Tėčiui taikė elektrošoką, atstatė širdies ritmą, vakare jis jau grįžo namo. Kitą dieną jaučiausi tokia laiminga, kad viskas gerai baigėsi, kad tėtis namie, kad jo širdis plaka įprastu ritmu. Nebenervino darbas, miego trūkumas ar kiti dalykai, dėl kurių įprastai esu linkusi daug skųstis.
Žinau, ta grėsmė kabo kasdien, mūsų gyvybės kabo kaip uogos ant gegužę žydėti imančių medžių. Tėčio, kuriam aštuonis kartus širdies ritmą atstatinėjo su elektrošoku, šimtametės močiutės, nes žmogaus gyvenimo laikas ribotas, ir visų kitų, kuriems pavojus ne toks akivaizdus. Rašau šį tekstą kaip mirties atkalbėjimą. Vėl iš naujo žiūriu amerikiečių serialą „Šešios pėdos po žeme“. Serialas pasakoja apie šeimą, turinčią laidojimo namus. Kiekvienos serijos pradžioje kas nors miršta (senos moters gyvybė užgęsta miegant, jaunas meksikietis nušaunamas nusikalstamos gaujos, kūdikis miršta dėl staigios kūdikių mirties sindromo). Serialo veikėjai padeda artimiesiems organizuoti laidotuves, kuo šviesiau atsisveikinti su mirusiuoju, tačiau ir patys susiduria su netektimis, ligomis, santykių dramomis. Tas serialas guodė mane, trylikametę, kai tėtį ištiko pirmas infarktas, o mes buvome neseniai palaidoję senelį. Dabar jame irgi fiksuoju guodžiančias frazes, žmonių elgesio pavyzdžius, kaip taikomasi su gedulu, mirtimi, jos pavojumi. Atminty dėliojuosi katalogą, kuriuo tikiuosi pasinaudoti, kai prireiks. „Kodėl žmonės miršta? – Kad gyvenimas būtų prasmingesnis“, – kažką tokio užsirašiau trylikametės dienoraštyje. Tos frazės savaime lyg ir neguodžia, gali dėlioti jas kaip nori iš lego kaladėlių, kartais pataikai, kartais ne. Gal labiau guodžia buvimas kartu, skausmo ar baimės, kuriuos išgyveni, liudijimas. Mintis, kad neliksi vienas, net jei ir prarasi artimą. Galvojimas ne tik apie netektį, bet ir apie kartu išgyventą pilnatvę, džiaugsmą, net jei jis ir baigėsi. Dar nesibaigė, todėl einu pabūti su tėčiu, nors rinkimuose balsuojame už skirtingus kandidatus. Todėl einu pakalbinti močiutės, paklausti, ar nieko nereikia, net jei ir ne visada turiu jėgų klausytis, nes kai tau šimtas metų – kalbi daugiausiai apie save ir esi linkęs kartotis.
Tą dieną, kai turėjo įvykti literatūrinės premijos, kurią laimėjau, teikimo ceremonija, el. paštu gavau tyrimų rezultatus. Rezultatai rodė aukštą vėžio riziką ir aš labai išsigandau. Puoliau gūglinti, svarsčiau, su kuo čia pasikalbėjus. Netrukus ėjau į tą teikimą ir šypsojausi, dėkojau (visa tai atrodė taip nesvarbu). Vėliau dariausi kitus tyrimus, sužinojau, kad grėsmė nėra tokia didelė ir visa apimanti, kad daugelis mūsų gyvename lydimi mažesnio ar didesnio pavojaus.
Kai rašau šitą tekstą, pavasaris pamažu išjuda, lyg automobilis, įklimpęs purve. Vakar buvo Velykos, švietė saulė, ir mes leidome laiką lauke. Dešimtmetis sūnėnas slapstė kieme kiaušinius, kol sesė gamino pietus, aš vedžiojau už rankos dvimetį sūnėną, ne savo vaiką, bet truputį ir mano. Tie vaikai guodžia močiutę, linksmina tėtį ir kažkaip padeda įsigyventi į natūralią, nors ir žiaurią tvarką, kad vieni išeina, bet ateina kiti.
Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė
2023 m. Nr. 4
Kai Antanas paprašė parašyti vedamąjį balandžio „Metams“, jau buvau susiruošusi keliauti į renginį Romoje, skirtą Pasaulinei poezijos dienai. Todėl atsisakiau, nes nemaniau, jog spėsiu. Bet viskam pasibaigus, atslūgus įtampai ir keliaudama namo pradedu rašyti. Kad ir kaip keista, tačiau be šios kelionės nebūtų šito teksto.
Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai. Prieš trejus metus per pavasario lygiadienį skaldžiau pas tėvus malkas. Tada atsirado eilėraštis „Pavasario lygiadienis. Skaldant malkas“. Tuo metu ant Zaraso dar tebestovėjo ledas. Na, toks gal jau ir ne pats tvirčiausias, bet laputę dar laikė. Praeitų metų lygiadienį sirgom visa šeima kovidu, aš – gana sunkiai. Viso kūno skausmai paguldė mane į sėdmaišį, pro langą bedieviškai vaipėsi kovo saulė, o aš negalėjau išeiti į lauką dėl tuo metu galiojusių ribojimų sergant. Todėl verčiau kelis straipsnius drybsodama sėdmaišyje, plačiai atsidariusi langą į saulę (paskui manęs visi klausinėjo, kur taip įdegiau). Tuometinė fizinė būklė visiškai atitiko psichologinę savijautą dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Psichologinis ir fizinis pernykščio kovo kovidas. Šiemet pavasario lygiadienį ir Poezijos dieną pasitinku Romoje, skaitydama eilėraščius: ir tą apie malkas, ir apie karą.
Ir štai dabar, jau keliaudama į namus, suprantu, kad būdami Lietuvoje kai kurie iš mūsų (o gal ir daugelis) – bent jau aš tai tikrai – tam tikra prasme išgyvename karą. Taip, ne fiziškai, bet vis dėlto. Mūsų protai kariauja. Viena vertus, beveik gėda taip sakyti, turint minty, ką iš tiesų patiria Ukrainos gyventojai, kuriems oro pavojus tampa tokia įprasta kasdienybe, kad išvykus į kitą šalį panika ištinka dėl to, jog negirdėti sirenų. Taip pat suprantu, kad dar labiau kare gyvena mano vyras Marius, rūpindamasis rinkti ir gabenti karinę paramą Ukrainos kariams ir civiliams. Man lieka buitis elementarioji, tačiau juk kvėpuojame tuo pačiu karo pritvinkusiu oru. Kaip jautiesi, taip ir yra, nieko čia nepadarysi. Bet supratau tą tik dabar, porai dienų išvykusi į kitą šalį, pakeitusi aplinką. Tas porą dienų mažiau išgyvenau karą nei visus pastaruosius metus. Matyt, kelionės intensyvumas, šioks toks nervas ir kelionės stresas užėmė tą vietą, užgriuvo kitos informacijos gausa. Ir net ne tai, kad bent minutėlei būčiau pamiršusi apie tuos įvykius, anaiptol. Juk dar pirmąjį vakarą atvykusi į viešbutį įsijungiau dokumentinį filmą apie gamtą italų kalba ir pasirinkau ukrainietiškus subtitrus. Esu beveik tikra, jog prieš metus tame kalbų pasirinkimo meniu buvo rusų kalba, dabar ją pakeitė ukrainiečių. Taip išreiškiama italų pozicija, palaikymas Ukrainai. O ir pats renginys prasidėjo ukrainiečių poetės Ijos Kivos skaitoma karo poezija. Po mano skaitymo viena ukrainietė priėjusi dėkojo už palaikymą per poeziją. Nuo šios tikrovės niekur nepabėgta.
Ir vis dėlto čia negyvenau tam kare, kurį išgyvenu būdama namuose, Lietuvoje. Net sunku pasakyti kodėl. Tarsi namų sienos ir kasdien tave supantys daiktai jau būtų tiek sugėrę per metus to vidinio nerimo, kad dabar jau spinduliuoja jį tau atgal. O staigi, intensyvi kelionė, renginys – visa tai man yra išėjimas iš komforto zonos – kažką pakeitė. Žinoma, keista dabar pripažinti, kad mano komforto zona taip pat ne kažin koks rojus – visa prisigėrusi karo.
Ne, tai jau ne pirminis šokas, ne paranoja, tai ramus, neatsitraukiantis nerimas dėl karą tiesiogiai patiriančių žmonių, gyvūnų, gamtos, ypač dėl vadinamųjų karo nusikaltimų (dėl jų labiausiai skauda). Dėl to, kad suvokiu visko, kame gyvename, trapumą: nepriklausomybės, demokratijos, požiūrio (kiek daug gali kryptingas melas!). Dėl to, kad viskas prieš metus man apsivertė: jei iki tol maniau, kad sovietmetis tėra istorija, tai dabar jis man vėl tapo visai netolimos šalies dabartimi. Matyt, visada buvo, tik apie tai negalvojau. Nes, kaip kažkuriame straipsnyje prieš metus perskaičiau – vakarietiškų drabužių išorė užgožė likusią tą pačią esmę, kurią lengviau atpažinti su vatine. To naiviai visai neseniai nesuvokiau. Tokie du žmogui būdingi kraštutinumai: naivumas arba paranoja. Perėjau per abu ir dabar jau esu, tikiuosi, maždaug per vidurį. Tiesiog jaučiu dėkingumą už kiekvieną ramiai nugyventą dieną, už rutiną, kuri suteikia tam tikrą ritmą, už kiekvienais metais ateinantį pavasario lygiadienį (kur jį bepasitiktum), už tai, kad miegu savo lovoje švarioj patalynėj, o ne slėptuvėj nuo bombų, kad mano vaikai tiesiog eina į mokyklą, choro koncertus ir atsiskaitymus, tiesiog už oro erdvę be „šachedų“…
O demokratija juk ne tokia jau populiari valstybės valdymo forma, jei perbėgsime per pasaulio žemėlapį. Ji irgi trapus dalykas ir nėra nei savaime suprantama, nei savaiminė duotybė. Ji gali turėti trūkumų, kaip ir visos valstybės valdymo formos. Ir vis dėlto, kaip neseniai perskaičiau viename straipsnyje, – geriausia iš blogiausių.
Prieš išvykdama iš Romos aplankiau vieną netoli stoties esančią bažnyčią – Chiesa di Santa Maria della Vittoria. Esu girdėjusi, kad jeigu pirmą kartą įeini į kokią nors šventyklą, gali sugalvoti norą. Norą sugalvojau. Paprastą, kaip ir bet kas šiuo metu sugalvotų. Tikiu, kad išsipildys. O bažnyčia pavadinta Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos vardu, – dar spėju pagalvoti išėjusi į pergalingą pavasario lygiadienio saulę.
Kornelijus Platelis. Pavasaris. Kuo čia dėta poezija?
2023 m. Nr. 4
Saulelė atkopia, svietas bunda, žiemos pramonė bankrutuoja. Negi dėl to vėl imsime aikčioti, kai sėjos metą mūsų žemdirbių akys baisininkės žvelgia į būsimus darbus bei rinkos siūlomą atlygį už juos, kai Ukrainos ūkininkai žvelgia į savo užminuotus ir nesprogusių bombų primėtytus laukus, kai nederlingų pasaulio sričių gyventojai ne tik žvelgia, bet ir žengia į ten, kur dar yra maisto? Nes maistas – tai pirminis poreikis. Jo niekaip neužkalbėsi jokiomis eilėmis. Nebent tokiomis, kurios apmaldo gamtą, skatina maistą augti, veistis ir daugintis. Bet niekas šitaip turinčių veikti neberašo. Magiją pakeitė maldos ir mitingai.
Mums maisto pakanka ne tik valgyti, bet ir išmesti. Mūsų industrinis ūkis kad ir savo dirvos sąskaita jo prigamina ne tik sau, bet ir eksportui. Bet kad maisto pakaktų visiems, reikia valstybės, kuri pasirūpintų tais, kuriems nepakanka. Reikia sistemos, kuri derintų ir apsaugotų visas kitas mūsų veiklas bei interesus, palaikytų viešąją tvarką. Tam, kad veiktų tokia sistema, nereikia vieningo tikėjimo, pakaktų maždaug panašiai suvokiamos tikrovės. Kad ji tokia atsirastų, rūpinasi mamos, dainuojančios vaikams lopšines ir sekančios pasakas, švietimo sistema, ūkio vadovai ir darbuotojai, verslas, žiniasklaida, visi jos aiškintojai bei veikėjai, taigi – ir politikai. Kaip mums sekasi tokio suvokimo siekti, patys matome. Ką čia gali nuveikti poezija – kitas klausimas.
Štai praūžė savivaldybių rinkimai. Tai, kad pašauktųjų „tarnauti žmonėms“ turime daugiau negu išrinktųjų, nuteikia viltingai. Jų asmeninės paskatos ne tokios jau svarbios. Industrinėje visuomenėje veiklos pasidalijamos. Kokių jų tiktai nėra. Viena svarbesnė už kitą, net sunku susigaudyti. Į natūrinius mainus kadaise įsiterpė kultūros produktas – pinigai. Jie dabar tas veiklas motyvuoja, stumia gamybos būdų progresą, koreguoja demografiją, nustato daugybę taisyklių. Poetai juose nesimaudo. Tai irgi nuteikia viltingai: jie gali kalbėti laisviau.
Poetai gali kalbėti laisviau turbūt nuo labai seniai. Gal nuo tada, kai atsirado kalba ir kultūra, siūlanti ir kitas motyvacijas šalia maisto gavybos ir valgymo. O tų motyvacijų begalė, kartais jos drumsčia net patį maitinimąsi. Kultūra – tai ir mentalitetai arba ideologijos. Jos irgi be galo senos: nieko naujo po saule. Marija Gimbutienė, interpretuodama archeologinius radinius, išskiria dvi Europos neolito civilizacijas – senąją, be žirgų ir ginklų kapavietėse, ir naująją, greičiausiai šiauriniu srautu atplūdusią per Ukrainos stepes su indoeuropiečių kalbomis, su ginklais, žirgais, žmonomis ir tarnais vadų kapuose. Naujoji civilizacija Europoje per ilgus amžius asimiliavosi su senąja, pirmenybę pradėjo teikti gyvybei ir asmens pasirinkimo laisvei, konkurencijos aistrą nukreipė į ekonomiką bei kultūrą ir suklestėjo. O tos pavėlavusios į aną srautą adeptai taip ir liko apskurę kažkur terra incognita garbinti savo dievus, vadus, nešti savo ego visiems, kuriuos pajėgė nukariauti, žudyti ir žūti. Jie tai tebedaro ir šiandien, nors nuo anų neolito peripetijų jau praėjo keletas tūkstantmečių. Negana to, asimiliuotoji civilizacija atslūgstančia banga dar užliejo Ukrainos stepes ir nebenori iš ten niekur slūgti. Poetai irgi bando šiuo klausimu pasisakyti.
Išlikusias dideles ego civilizacijos valstybes nervina tai, kad yra kažkokia tarptautinė teisė, besikišanti net ir į karo reikalus, kažkokios sutartys, kurių jos nė neketino laikytis pasirašydamos, ir dabar kiekvienas viščiukas gali ant jų cypsėti. Tačiau yra pasaulinė ekonomika, į kurią tos valstybės buvo priverstos integruotis pasirašinėdamos sutartis, nes pačios nelabai ką gero gebėjo pasigaminti, o pasivogti ar nusipirkti norėjosi – gyventi juk reikia. O mums belieka dėkoti Apvaizdai, kad daug pajėgių valstybių liko asimiliuotos senosios civilizacijos pusėje, ir dalyvauti istorijos vyksme visomis kukliomis savo išgalėmis.
Bet kuo čia dėta poezija? Tuo, kad pavasaris – jos. Bent jau taip turėtų atrodyti šiųmetinio „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojui. Štai nešame eilėraščių puokštes pavasariui. Vieni mano, kad rankose laiko kilnius jausmus, kiti – kad skaitytojams taip reikalingas mintis. Bet kuriuo atveju, nešame ir kur kas svarbesnes bei sudėtingesnes, slypinčias ne tik žodžių reikšmėse, prasmes, kuriančias, plečiančias ar kvestionuojančias bendrą sudėtinį mūsų tikrovės vaizdinį. Kokį poveikį mūsų nykstamo dydžio atnašos daro megastruktūroms, te kiekvienas vaizduojasi savaip. Reikalai, dėl kurių Platonas norėjo išvyti mus iš valstybės, lieka aktualūs. Tačiau drįsčiau teigti, kad mums jie svarbūs ne dėl pačios nešamos prasmės, o dėl jos pateikimo būdo.
Taip, tikrovės vaizdas svarbus, jaudinantis, jį kiek pataisyti norisi. Tačiau netrukus pastebime, jog tiesmukos intervencijos į jį menkokai atrodo šalia kitų, į „poeziją“ nepretenduojančių, bet jos priemonėm nevengiančių pasinaudoti diskursų. Tada vėl nukreipiame dėmesį į savo pavasariui nešamą puokštę ir žiūrime, kaip ji sukomponuota. Ar tai ikebana, netyčia išduodanti šimtamečių jos komponavimo tradicijų išmanymą ir išreiškianti nuosavą, su tikrove daugeliu gijų susietą prasmę, ar šiaip saujelė gėlyčių, surankiotų kaip pasitaikė? O tada – ką? Imame mokytis šito meno ar numojame ranka ir, toliau poeziją laikydami tam tikra socialine veikla, jos pretekstu socializuojamės?
Galima taip ir taip. Bet pavasaris ar tikrovės vaizdinys, kad ir kur jis tūnotų, droviai nurausta tik gavęs ikebanos puokštę. Prasmės įsiaudžia į vaizdinį tik jam giminingais siūlais, kuriuos nuo neatmenamų laikų verpia kalba. O tada gal jau ne mums spręsti, kaip tas audinys paveikiamas. Gal tai bus tik kuklus dygsnelis kamputyje, gal didesnis lopinėlis, nustelbiantis kokias nors banalybes ar plepalus. Net jei daugeliui ir neįžiūrimas.
Kad jau užsiminiau apie almanacho sudarytoją, tai galvodamas apie būsimuosius šios užduoties vykdytojus praleisiu progą patylėti ir pridursiu: gėlių puokšteles kam nors juk nešame ne bet kaip, o gražiai sudėliotas ir perrištas juostele arba įvyniotas į popierėlį. Ar ne panašiai derėtų nešti eilių puokšteles pavasariui, t. y. bet kuriam jas paskelbti galinčiam organui? Tai nėra įtvirtinta jokiais teisės aktais, bet, manau, nusistovėjusi tradicija tokia: eilės sudėtos į vieną puokštę (bylą, failą), viršuje užrašytas autoriaus (-ės) vardas ir pavardė. Mokslas neypatingas. „Atsišaukime“ visiems priminiau savo eiles pasirašyti. Kiek autorių, manote, tai padarė? Apie dešimt procentų. Galvojau – kas tai? Nesąmoningas įsitikinimas, kad jis vienas čia pats svarbiausias? Nebijojimas, kad bevardė byla gali kaip nors pasimesti? Manymas, jog tai sudarytojo darbas iš el. laiško ar kito šaltinio perkelti pavardę prie eilėraščių? Negalvojimas apie siuntos adresatą? Ar paprasčiausia kruopštumo (ir mandagumo) stoka? Sudarytojui tai daug sunkumų nesukėlė, bet vis dėlto.
Kur kas mažiau autorių atsiuntė savo puokštes po vieną gėlelę atskirai, t. y. kelis eilėraščius atskirose bylose. Juos sukelti į vieną failą taip pat nebuvo sunku, nors užtruko kiek ilgiau. Klausimai panašūs.
„Atsišaukime“ buvau nurodęs ir planuojamas publikacijų apimtis. Jokių priekaištų tiems, kurie atsiuntė truputį didesnes – ne taip lengva įsivaizduoti, kiek tilps į tuos du numatomus puslapius. Tačiau kai kurie autoriai atsiuntė didelius eilių pluoštus siūlydami man atsirinkti. Sudarytojo pareigybės aprašymo, patvirtinto bent jau LRS pirmininkės įsakymu, taip pat nėra, todėl galima diskutuoti – įeina tai į jo pareigas ar ne. Aš manau, kad bet kuri puokštė siunčiama ne sudarytojui, o skaitytojui. Todėl pats autorius turėtų geriau žinoti, ką šiam nori pateikti. Bet į ginčus nesileidau, perskaičiau viską negailėdamas laiko. Nes pavasaris tuo ir dėtas.
Birutė Jonuškaitė. Jausmų istorijos
2023 m. Nr. 3
Anapus kur nepakliuvome
Apsvilęs bato kulniukas
Keli skaičiai iš numerio
Mažutė žmogaus saga
Didžiuliame stovyklos kieme
Riedėdama kliudo sausą žolę
Sustoja išlieka
Taip pasilieka muziejaus stende
Justas Jasėnas
Praėjo metai. Mėlynos ir geltonos spalvos vėliavomis nusagstyti. Gražus dangaus ir saulės derinys, bet vos pažvelgus kerta realybė – gyvename karo pašonėje. Pašonėje – tik fiziškai. Psichiškai daugelis mūsų nuolatos kare: keliasi ir gulasi su naujausiomis žiniomis iš Ukrainos, nė minutei nepaleisdami telefono iš rankų – skaito, stebi, aikčioja, plūstasi, verkia ir jau turbūt… niekuo nesistebi. Karas tapo mūsų dienotvarkės fonu. Kaip be Oleksijaus Arestovičiaus, Marko Feigino ar kitų fronto ir politikos reikalus išmanančių pradėti darbus? Kaip užmigti neišklausius penkių, dešimties, penkiolikos skirtingų informacijos šaltinių?
Mūsų sąmonės suvarpytos kulkų, šarvuočių išmaltos, pilnos griuvėsių ir nevilties. Kiekvienas dirbam savo kasdienius darbus, kiekvienas savaip bandom ištverti: kas rašo eilėraščius, kas dienoraščius, kas verčia ukrainiečių kūrybą į lietuvių kalbą ar užsiima savanoryste. Tačiau kartais ta slogi nuotaika, ta alinanti bejėgystė pavirsta depresija, nežabojamu pykčiu ir smurtu, kurį išliejame ant arčiausiai esančių. Tamsai pasidavę (nors paprastai sakoma „dėl pažiūrų skirtumo“) pykstasi draugai, brolis neranda kalbos su broliu, skiriasi šeimos. O jau ką kalbėt apie partijas ir politikus. Susipriešinimas, skandalai, kaltinimai, plūdimasis feisbuke ir Seime. Ir begalinis dvasinis nuovargis.
Kadangi rašau šį tekstą Pelenų dienos vakarą, galvoju, kaip mums visiems pravartu būtų išeiti į dykumą. Bent iki šv. Velykų.
Nobelio premijos laureatė, baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič yra sakiusi – ji skaitytojų širdis užkariauja todėl, kad rašo jausmų istorijas ir tomis istorijomis įrodo, jog kiekvieno žmogaus likimas yra priklausomas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų. Man regis, mūsų geografinėje juostoje – visų pirma nuo politinių. Tą byloja visa Lietuvos istorija.
Tačiau šia proga prisiminiau ne savo tautiečių, o daugeliui kolegų pažįstamos lietuvių literatūros vertėjos į kartvelų kalbą Nanos Devidzės ir jos tėvo likimus. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Elisėjus Devidzė buvo paimtas į Sovietinę armiją, išsiųstas į frontą, prie Rygos sunkiai sužeistas ir paliktas likimo valiai. Kam gi reikalingas kažkoks merdintis kartvelas? Juk požiūris į karius Rusijos armijoje nesikeičia per visus karus: bobos naujų prigimdys. Galėjo Elisėjus numirti ir jo gyvenimo istorija būtų pasibaigusi. Tačiau jį surado vokiečiai ir, užuot pribaigę, paėmė į nelaisvę, išgydė, o paskui atidavė tarnauti į okupuotos Lietuvos kaimą, Prastavonis, Radviliškio rajone, netoli Šeduvos, ūkininkui Ignui Barkauskui. Tarnaudamas pas jį, o vėliau pas kitą ūkininką, Andrių Jurpalį, Elisėjus gerokai sulietuvėjo, o kadangi turėjo absoliučią klausą, išmoko kalbėti aukštaičių tarme, išmoko lietuviškų dainų ir pasakų. Su savo šeimininkais taip susidraugavo, kad jautėsi tarsi būtų jų šeimos narys.
Ramus gyvenimas Lietuvos kaime greitai baigėsi – vokiečiai Elisėjų išvežė ir uždarė Karaliaučiuje pastatytame konclageryje. Neilgai smarkus kartvelas ten sėdėjo – pabėgo pas lenkų partizanus. Dar ilgokai pasibastęs karo keliais, namo grįžo 1947-aisiais, sukūrė šeimą, kurioje ir gimė Nana. Jai ir sūnui Levanui tėvas nuolatos sekdavo „pasaką“ apie toli toli, šiaurės vakaruose esančią mažytę šalį, kuri vadinasi Lietuva. Joje eglės ir pušys auga iki dangaus, o sniego prisninga iki juosmens ir būna labai ilgos ir baltos žiemos, vaikai čiužinėja ant ledo, leidžiasi nuo kalniukų su rogutėmis… Toje šalyje gyvena labai mieli ir draugiški žmonės.
Visą vaikystę Nana manė, kad Lietuva – tėčio išgalvota stebuklinga, labai graži gerų žmonių šalis. Kai nuėjusi į mokyklą iš mokytojos išgirdo, kad gyvena Sovietų Sąjungoje, kurią sudaro penkiolika respublikų ir viena iš jų – Lietuva, labai nusiminė, nes pagalvojo, kad jų su tėčiu paslaptis atskleista, išviešinta… Vėliau pradėjo domėtis viskuo, kas susiję su Lietuva, – skaitė knygas, žurnalus, o kai studijuojant atsirado galimybė atvykti į Vilniaus universitetą mokytis lietuvių kalbos – ja ir pasinaudojo, ištesėjo tėčiui duotą žodį – išmoko lietuviškai, tapo puikia vertėja ir visą savo gyvenimą užsiima lietuvių literatūros ir kultūros sklaida Sakartvele.
Už Naną, už šią gražią Elisėjaus Devidzės šeimos istoriją šiandien turėtume būti dėkingi nepažįstamam vokiečių kareiviui, kuris nepaleido sužeistam priešui kulkos į galvą. O galėjo. Kas jį sulaikė?
Neseniai, skaitydama 2000-aisiais „Metų“ 7 numeryje publikuotą Vytauto Kubiliaus straipsnį „Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija“, galvojau, koks jis aktualus šiandien, kai mes Europoje vėl rašome karo dienoraščius. Štai trumpa ištrauka, kurioje cituojamas žurnalistas, rašytojas Claude’as Mauriacas:
Virš Prancūzijos parlamento plevėsuoja vokiečių vėliava su juodais svastikos dryžiais. Gatvėmis žygiuoja SS būriai, plėšdami trankias pergalės dainas. „Tai įsibrovėliai, ir aš negaliu susitvardyti – nekęsti jų iš visos širdies“, – rašo C. Mauriacas. Šią savaitę sušaudyta 30 prancūzų. Kaip bendrauti su okupacinės kariuomenės karininku, apgyvendintu tavo namuose? „Aš tikiu Blogiu. Aš žinau, kad jis egzistuoja. <…> Bet jaučiu savo bejėgiškumą – šauti į žmogų ir jį užmušti. Aš negaliu, nepaisant visko, ką Jie padarė Prancūzijai, nepaisant būtinybės juos naikinti, aš negaliu žiūrėti į vokiečių kareivius tik kaip į siaubingos tautos atstovus, tai individai, žmonės su savo asmeninėmis istorijomis…“
Ar taip karo pradžioje galvojo vokiečių kareivis, žiūrėdamas į gulintį sužeistą Elisėjų? Ar taip būtų galvojęs ir karo pabaigoje?
Ar taip kada nors galvojo ir šiandien galvoja nors vienas rusų kareivis?
Ką ateityje galvos tie tūkstančiai pagrobtų ukrainiečių vaikų, išauklėtų „didžiojo“ žmogžudžio diktuojamais metodais?
Čia sau leisiu pacituoti po internetą klaidžiojantį įrašą:
Mūsų gerumas atsiskleidžia, kai rūpinamės kitais. Būkim civilizuoti.
Prieš daugelį metų antropologės Margaretos Mead studentai paklausė, koks būtų pirmas civilizacijos požymis. Studentai tikėjosi, kad Mead papasakos apie žvejybos kabliukus, molines puodynes ar akmens apdirbimą.
Bet ne. Mead atsakė, kad pirmasis civilizacijos ženklas senovės kultūroje buvo lūžęs ir sugijęs šlaunikaulis. Mead paaiškino, kad gyvūnų pasaulyje susilaužęs koją neišgyvensi. Negali pabėgti nuo pavojų, nusigauti prie upės atsigerti ar susimedžioti maisto. Tu tampi grobiu kitiems žvėrims. Nė vienas gyvūnas su lūžusia koja neišgyvena tiek ilgai, kad kaulas sugytų.
Sugijęs šlaunikaulis yra įrodymas, kad kažkas skyrė laiko pabūti su traumą patyrusiu žmogumi, sutvarstė jo žaizdą, nunešė jį į saugią vietą ir prižiūrėjo, kol jis pasveiko. Padėti kitam išgyventi sunkumus – štai kur prasideda civilizacija, tvirtino Mead.
Kai pernai mūsų kolegos Marius Burokas, Laurynas Katkus ir Donatas Petrošius sugalvojo važiuoti į Kijivą susitikti su Ukrainos rašytojais ir kartu nuvežti reikalingų daiktų, Lietuvos rašytojų sąjunga lapkričio 9 dieną paskelbė paramos Ukrainos kariams ir jos reikalingiems rašytojams rinkimo akciją. Buvo gauti konkretūs užsakymai: reikia planšečių, racijų, kilimėlių, neperšlampamų drabužių, naktinio matymo prietaisų, šiltų miegmaišių. Reikia pinigų šiems daiktams nupirkti. Ar žmonės puls dar kartą aukoti, juk daugelis rašytojų jau yra aukoję įvairiems fondams, rėmę ir kitais būdais, užleidę savo būstus pabėgėliams. Tačiau žinios iš Ukrainos kasdien kraupesnės: artėja žiema, raketomis daužoma šalies infrastruktūra, miestai skendi tamsoje, žmonės nuolat lieka be šildymo ir vandens. Jiems būtina pagalba.
Mūsų nuostabai, prie šios akcijos prisidėjo ne tik rašytojai, kitų sričių menininkai, bet ir toli nuo kultūros lauko esantys civilizuoti žmonės, įstaigos, organizacijos, ir jau gruodžio pradžioje buvo surinkta beveik septyniolika tūkstančių eurų. Šaunioji mūsų trijulė nupirko ukrainiečiams automobilį ir juo išgabeno supirktus daiktus, o mes toliau tęsėme akciją. Šių metų vasario pradžioje į antrą kelionę padovanotu autobusiuku išvyko Donatas Petrošius, Rimantas Kmita ir Marius Burokas. Už suaukotus daugiau kaip dvidešimt penkis tūkstančius eurų Ukrainos kariams ir žmonėms buvo pristatytas beveik pusantros tonos sveriantis krovinys: krosnelės, generatoriai, taktinės kuprinės, turniketai, rankų ir kojų šildyklės, šilti drabužiai, kūdikių ir vaikų maistas, sauskelnės ir kt.
Paramą tęsiame. Žinome, kad ji nenukeliaus kokiais nors korumpuotais klystkeliais, nes mūsų kolegos ją perduoda iš rankų į rankas tiems, kuriais galima pasitikėti. Širdingai dėkojame Lvive gyvenančiai vaikų rašytojai, poetei, iliustruotojai Katerynai Michalicynai ir jos vyrui Oleksandrui, kurie koordinavo visą labdaros paskirstymą.
Nuoširdi, be rėksmingų reklamų ir demonstratyvių nuotraukų tarnystė visada svarbi ir reikalinga, bet karo metu – ypač. Gal ji ir yra tas pagrindinis mūsų jausmų rodiklis – kiek turime atjautos, kiek mums iš tikrųjų skauda dėl kitų nelaimės ir kančių.
Šiandien per radiją girdėjau mūsų politikus, kalbančius apie jų organizuojamas keliones į Ukrainą su Vakarų valstybių valdžios atstovais. Kam juos ten skraidina? Kad parodytų karo baisumų neregėjusiems žmonėms, ką iš tikrųjų rusai daro šioje šalyje. Mes esame užaugę su senelių ir tėvų liudijimais apie carinę Rusiją, apie du pasaulinius karus ir kruviną sovietmetį, mums istorija tik kartojasi. Žmonės, karta iš kartos gyvenę šiltnamio sąlygomis, egzistuoja tarsi kitoje dimensijoje ir tik tada suvokia ukrainiečių tautos genocido mastus, kai patys pamato masines kapavietes ir nusiaubtus, sugriautus Ukrainos miestus.
Jie įtikėjo, nes pamatė. „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ O, kad jų būtų kasdien daugiau ir daugiau! Pasirengusių be skambių lozungų, be laukiamų politinių dividendų vienaip ar kitaip tarnauti savo artimui, padėti jam išlikti.
Ir pabaigai. Šiuo sudėtingu laiku, žinant, koks sunkiai šiuolaikiniam žmogui pakeliamas (ir vis dėlto oriai pakeliamas) gyvenimas vyksta tamsiuose ir šaltuose ukrainiečių namuose, slėptuvėse, ligoninėse, jau nekalbant apie frontą, net nepadoru būtų užsiminti apie mus alinančias socialines, materialines ir kitas problemas. Greitai vyks rinkiminis rašytojų suvažiavimas, teks papasakoti, kaip gyvenome tuos pastaruosius ketverius – pandemijos ir karo – metus. Svarbiausia – atsilaikėme, dar vis laikomės. Ta proga noriu padėkoti visiems, kurie suprato ir supranta, kiek pastangų reikia, kad visi Rašytojų sąjungos rūmų sparnai, ne tik reprezentatyvioji laiptinė, būtų gražūs ir gyvasties kupini, kad jie iš tikrųjų taptų mūsų bendruomenės namais. Ačiū visiems užsukusiems kavos puodeliui, su reikalais, be reikalų, su kritikos ar geru žodžiu, palaikantiems siunčiamomis knygomis, atvirlaiškiais (vieną jų jau pacitavau straipsnio pradžioje), kad ir tokiu:
O! naujadienės šviežiakvapis: antras gurkšnis ethiopia hunkute organic atveria – Vivulskio / Švitrigailos sankryžoje lūkuriuojantys šviesoforo žalios rūko, prasilenkia žalia striukė ir raudonutėlė kepurė: blaivomasi nuo sapnavaizdžių, atstumai trumpėja, tikėta tiesa praranda savo jėgą ir argumentus, properšėja ir giedruoja, po kablelio, po posūkio – guvūs ištiktukai, neangažuotos šypsenos, plaštakų plast plast:
Ričardas Megztininis
Nesibaigiančios jausmų istorijos plast plast… ir muziejaus stende pasilieka tik apsvilęs bato kulniukas, mažytė saga arba sugijęs šlaunikaulis.
Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai
2023 m. Nr. 2
Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri. Įdomu, kodėl vieną savo apsakymą, davusį pavadinimą visam rinkiniui, Bitė Vilimaitė pavadino „Papartynų saulė“. Nei papartynų, nei saulės tame kūrinėlyje nėra. Tik suglumęs, vidurinę bebaigiąs ir savyje lyg prieblandoje pasiklydęs paauglys, aklai ieškantis savo tapatybės ir savojo kelio, apčiuopom, lyg neprotinga žuvelė baksnojantis, tiriantis beužsimezgančias meiles, draugystes, simpatijas… Tie trapūs santykiai audžiami apgraibom ydingoje, pilkoje jau užgesusių suaugusiųjų aplinkoje kaip voratinklio gijos prieblandoje, kurių, kol neapšvies saulė, nė nepamatysi, nepatirsi jų grožio… Ir iš kur gūdžiuose papartynuose rastis saulei? Tikrai, perskaitęs tą apsakymą pasijunti lyg paklaidžiojęs po prieblandos apsemtą papartyną, ir norisi iš jo greičiau išbristi, išsivaduoti, įkvėpti kitokio oro ir šviesos.
O šiandien kaip tyčia sniegas spindi saulėje vaivorykštinėmis dulkelėmis. Papartynai visi apsnigti! Nieko šventiškesnio ir labiau spindinčio norėdamas nesugalvosi. To sniego apakinta staiga atsimenu vidurvasario nakties žiburėlius – jonvabalius…
Jonvabalius pirmą kartą išvydau vaikystėje, Joninių naktį dūkdama su vaikais prie vandens malūno, miškuose. Du krūmai žibėjo nuberti smulkiais žydrais žiburėliais. Apstulbinta to grožio akimirką patikėjau, kad tai žydi paparčio žiedeliai… Regis, net surikau vaikams: žiūrėkit, aš suradau paparčio žiedą! Tačiau buvau paprotinta – juk tai jonvabaliai, tokie švytintys vabalėliai, ar nežinojai? Buvau girdėjusi tik vabalėlio vardą, gal dar mačiusi vaikiškų knygų iliustracijose, kurios, žinoma, neatspindi tikrovės. Tąsyk mane apstulbino, kad gamtoje egzistuoja toksai reiškinys. Įsivaizdavau jonvabalėlį kaip neapsakomai gražų, deimantinį vabaliuką. Ir kai po daugybės metų vėlų birželio vakarą vėl teko aptikti pakelėje (papartyne!) jonvabalius ir paimti vieną į ranką, koks buvo nusivylimas! Pasirodo, tasai deimantinis mano vaizduotės vabalėlis tėra paprasta neišvaizdi lervutė. Dieną tokią radęs nė neįtartum, kad naktį virsta paslaptingu žiburėliu. Naktį paties vabaliuko nesimato – tik jo perdien sugerta saulės šviesa; visas jo nepatrauklumas apimtas ir paslėptas toje paslaptingoje šviesoje. Štai jums ir gana tiesmuka metafora: juk ir žmogus paprastai šviečia ne savo šviesa, bet, jeigu šviečia, toji šviesa darosi jame pati svarbiausia, uždengia jo paties netobulumą. Šis, žinoma, niekur neišnyksta, bet liaujasi būti svarbus, dominuojantis. Ir kai žmogus nugyvena gyvenimą daugmaž švytėdamas, o kiti jį labiausiai atsimena ne kaip lervutę su visomis jos ypatybėmis, bet kaip šviesą, apie tokį sakoma – o tas tai buvo šventas žmuogus (kirtis ant uo!). Toks – papartynų saulė…
Mūsų neišgalvotas, tikrų tikriausias pasaulis skendi netikrumo ir nežinomybės prieblandoje. Apie karą čia nerašysiu – ir taip juo visi kvėpuojame. Priešingai, labai norisi rašyti apie saulę, tik ne apie tą dangaus kūną – saulę maitintoją ir saulę žudikę, nelygu, kokiu atstumu nuo jos esi. Bet apie šviesą, kuri sklinda iš žmogaus ir labai daug gali net tada, kai pačiam žmogui atrodo, kad jis nedaro nieko svarbaus, kad nebeturi jėgų, kad netgi nebeturi vilties. Ši šviesa yra didžiausias žmogaus gyvenimo slėpinys. Ir labiausiai trokštama dovana, kurios apsčiai turėdami priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o jai sumažėjus ar visai išnykus labai skaudžiai patiriame jos trūkumą. Nes ši šviesa yra tikroji žmogaus gyvybė. Be jos tebūtume gyvūnai, biologinės mašinos. Tačiau iš kokio šaltinio ji spindi, ši saulė? Ir kaip ją prisišaukti, kai tamsu, baisu ir ateitis, atrodo, nebežada nieko gero? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi – ne ilgai ilgai, bet – nors šiandien, nors dar vieną dieną? Krikščionių mistikai savo patirtimi liudija, kad užėjusią tamsą dera priimti kaip bet kurią kitą duotybę. Lygiai taip pat noriai ir dėkingai, kaip bet kokį malonų ar neutralų mums nutinkantį dalyką. Šiukštu jos neatstumti, neišsisukinėti, nepykti ir nemurmėti. Šitaip priimta ir išbūta tamsa anksčiau ar vėliau ims šviestis per dugną. Panašiai, kaip prieš aušrą juodas dangus pamažu nupilkėja, nublunka, tarytum apsivalo nuo bet kokios spalvos – kad netrukus vėl užsidegtų naujų spalvų misterija. Tai būtų gražūs, pastiprinantys, o gal priešingai – rimtai suerzinantys žodžiai, tarytum neturintys nieko bendra su mūsų niūria kasdienybe ir mūsų, tokių nešventų žmogelių, galimybėmis, jei nežinotume, kad mistikai patys pirmiau už mus nuėjo savo kelią per pačią klaikiausią tamsą, ir jų tekstai yra tiesiai iš ten. Ne apie, ne kaip turėtų būti, bet: kaip yra įvykę. Ne moralizavimas, ne pamokymai – o stulbinantys liudijimai iš karštos vidinio karo zonos. Atsiminkime tik, kad šventasis Kryžiaus Jonas savo „Gyvąją meilės liepsną“ pradėjo rašyti įkalintas tamsioje, ankštoje, dvokiančioje išvietėje, šventasis Pranciškus Asyžietis garsiąją „Saulės giesmę“ sukūrė prieš mirtį šiaudinėje trobelėje, nebeįstengdamas atsiginti gausybės trobelę apspitusių pelių, beveik apakęs, kamuojamas stigmų ir siaubingų pilvo skausmų, o žydų poetas Avromas Suckeveris rašė slėpdamasis nuo nacių kamine, kuriame vos galėjo pajudėti… Šių ir daugybės kitų žmonių patirtys šviečia kaip tie jonvabalėliai mūsų pačių tamsoje.
O dabar grįžkime prie B. Vilimaitės. Jos noveles pasiimu, kai užeina poreikis skaityti, bet po ranka neturiu nieko nauja. Bitė niekada nenuvilia ir niekada neatsibosta. Per daug gyva, per daug tiršta, per daug apie gyvenimą. Absoliučiai magiška ir autentiška autorė; nėra kito į ją panašaus. Kodėl perskaičius bet kurią B. Vilimaitės novelę apima jausmas, kad įvyko kažkas svarbaus? Išoriškai tarytum nieko ir neatsitinka, bet pasakojimas pilnas egzistencinės įtampos. Turi ieškoti įvykio tarp eilučių, pajusti intuityviai, per santūrias, tačiau reikšmingas detales. Jos visos svarbios, nėra nė vienos papuolusios į tekstą atsitiktinai. Ir vis tiek nebūtinai suprasi, nebūtinai pajėgsi paaiškinti, kas gi įvyko. Pagaliau to ir nereikia; tekstas atlieka savo darbą, veikia, kažką viduje išjudindamas, kalbėdamas tiesiai į širdį – kaip gyvos šviesos žvilgis…
B. Vilimaitės apsakymų ciklas apie Žemaitę kadaise man visai jaunai priartino pačią Žemaitę, padėjo suprasti jos asmenį ir kūrybą, kurią mokykloje niekinančiai atstumdavau kaip ‚,atgyvenusią“. Tame cikle yra ir viena jaudinanti neapsakomo grožio novelė apie Mariją Pečkauskaitę ir Povilą Višinskį – impresionistinis vaizdelis, kaip ji išlydi Povilą į mokslus Peterburge; oras tiesiog traška nuo neišsakytų jausmų, o supanti gamta kalba už juodu – tai, ko patys nedrįsta ar tiesiog nesugeba išsakyti… Toje novelėje, neprarasdama savo pačios stilistikos, B. Vilimaitė meistriškai ir labai subtiliai interpretuoja pačios Šatrijos Raganos rašymo manierą… Man tai vienas gražiausių tekstų apie Šatrijos Raganą – B. Vilimaitė sugebėjo pagauti jos asmens prieštaringumą ir dramatiškumą, kas paprastai išsprūsta apie M. Pečkauskaitę rašantiems biografams.
Ir Žemaitė B. Vilimaitės apsakymuose primena pačią Bitę; sunku to įspūdžio atsikratyti. Todėl, sekdama vilimaitišku glaustumu ir jau visai baigdama šį trumpą trumpintėlį vedamąjį, kuris, kaip turbūt jau supratote, yra skiriamas šviesiam mūsų genialiosios novelistės atminimui, labai noriu užbaigti jos pačios žodžiais:
Būsiu sapnavusi, pagalvojo Žemaitė. Pabudo ji, prakaito išpilta, ir gulėjo klausydamasi, kaip tuksi širdis. Širdžiai buvo neramu. Kada, pagalvojo, kada tai bus? Jau laikas, jau nugyvenau savo… Gili žiema, ant langų ledinės gėlės, paukščiai sušalę akmeniu krinta į žemę ir pražūva pusny, kauleliai pavasarį išsibarsto… Tokia gili žiema. Kaip gerai, kad aš turiu namus! Reikia turėti namus, – užgyventi arba susirasti, arba priimti dovanų, namelį, mažą kaip avilį, švarų – kaip avilį… Išeisiu, nebeliks manęs, – tikrai, iš pradžių marškiniai mano bus šlapi, paskui išdžius, – vaikai verks ir liausis, užmirš… Savo atgyvenau, laikas jau, ir vis tiek noriu dar vieno pavasario! 1
Šį vasarį Bitei Vilimaitei būtų sukakę aštuoniasdešimt.
1 Vilimaitė B. Papartynų saulė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 54.
Gintaras Grajauskas. Svarbiausia gyvenimo premija
2023 m. Nr. 1
2022 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba
Tą dieną, kai man paskyrė Rašytojų sąjungos premiją, prisiminsiu ilgam. Tikriausiai iki mirties.
Sirgom visi kažkokiu velnišku gripu. Dukra kosėjo žiauriai, ir bekosėdama staiga pradėjo dusti. Visiška panika. Ką daryti? Prisiminiau, kad man kažkada anksčiau buvo išrašę salbutamolio, kai su plaučiais bėdą turėjau. Bet man tokių aštrių priepuolių nebuvo, tai aš jo ir nepanaudojau, atliko. A, dar: pačioje COVID pandemijos pradžioje, dar jam net Europos nepasiekus, dėl visa ko nusipirkau deguonies aparatą. Nes esu šiek tiek paranojiškas. Taip ir prastovėjo kampe visą tą laiką, net neišpakuotas.
Kaip keistai vieną dieną ėmė ir susidėliojo visa dėlionė. Nereikalingi daiktai per akimirką tapo gyvybiškai reikalingi.
Susirandu salbutamolį, įpurškiu dukrai. Iškart matau – jai akivaizdžiai geriau. Puiku, kitas etapas! Deguonies aparatą iš dėžės ištraukiu, o ten, o tu cholera, viskas vien kiniškai. Radęs internete anglišką instrukciją, pajungiu. Burzgia, bet deguonies nepučia. Visaip bandau – nepučia! Galų gale suprantu, kad panikuodamas vieno dangtelio neužspaudžiau. Nors iš pažiūros toks visas atseit ramus ir šaltas, uf. Uždedu kaukę, dukra kvėpuoja. Rodo nykštį – viskas gerai!
Ir va šitoje istorijos vietoje iškart – skambutis, nežinomas numeris. Sako – labas vakaras, gal dar nežinote, jums paskirta Rašytojų sąjungos premija, sveikiname! Sakau – aha, tai gerai. Ačiū, atsiimsiu. Mes čia kiek sergam, bet dabar jau pasveiksim. Turbūt. Viso.
Tikriausiai pagalvojo, kad aš pasikėlęs iki dangaus monstras.
Gal nieko baisaus nebūtų nutikę ir be to salbutamolio su deguonimi, bet aš nenoriu net galvoti, būtų ar nebūtų. Noriu tikėti, kad prisidėjau prie stebuklo, kurio receptas – truputis atsitiktinumo ir truputis ilgamečio situacijų modeliavimo.
Ir būtent šita premija, o tiksliau, jos gavimo aplinkybės, man leido aiškiai susivokti – kas iš tiesų yra svarbu.
Svarbu ne tai, ką tu ten tokio ypač gero parašei. Ir ar po mirties tave kas prisimins, ir ar rengs nuobodžius minėjimus tavo jubiliejinių metų proga, ar visi iš karto pamirš. Tai nesvarbu. Svarbu ne literatūra. Svarbu ne rašytojai – jų geros knygos protingiems skaitytojams pasaulį keičia daug mažiau nei prasta televizija neprotingiems žiūrėtojams.
Kas iš tikrųjų svarbu? Kad mūsų vaikai būtų gyvi ir sveiki. Kuo ilgiau.
Svarbu ir tai, kad mes gyvenome, ir begyvenant nutiko keletas akimirkų, kai buvome iš tiesų reikalingi ir mums pavyko nuveikti šį tą tikrai svarbaus. Ir kol tebesame gyvi, tol turime šansą, kad ir dar kartą nutiks kas nors tokio ir mes galėsime dar bent kokį sykį pabūti reikalingi.
Kas dar iš tikrųjų svarbu? Iš tikrųjų svarbu dabar yra Ukraina. Ne tik mums – visam pasauliui. Ukrainoje kasdien žūsta žmonės. Civiliai. Kariai, ginantys savo šalį. Dauguma jauni. Daugelis jų taip pat turi vaikų. Jie taip pat gelbėja ir mus, ir mūsų vaikus. Net ir tuos, kurie to nesupranta ir šnypščia, kodėl čia visi taip remia tą Ukrainą, o ne juos.
Mes visi, kurie tebegyvename, visi iki vieno esame apdovanoti. Toli gražu ne kiekvienam taip pasiseka.
Dalį premijos pervesiu Ukrainai.
Ačiū.
Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis
2022 m. Nr. 12
Vandos Zaborskaitės šimtmečiui
Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą. Laimingo žmogaus gimimas su Didžiojo stebuklo žyme – Kalėdų kūdikis. Ir vardo diena stebuklingu laiku – Vanda, Vandinės aukščiausiame saulės taške – Joninių išvakarėse. Švęsdavo su šypsena – ne tik rožėmis, bet ir braškėmis iš širdies džiaugdamasi, dosniai vaišindama. Nepamatė tėvo, bet prisirišo prie patėvio, įdukrinta gavo jo pavardę. Laimingo žmogaus žymuo iš jaunystės – mylėti, prisirišti, palenkti į save, pelnyti meilę, galiausiai ir autoritetą. Užpildyti gyvenimo spragas – kad ir vėlesniu laiku, bet sukurti šeimą. Įdukrinti Virgiliją – dukterį biografę, knygų sudarytoją – lyg pakartojant savo lemtį turėti įtėvį. Žinojo, kad tai galima, kad įmanoma ne savo mylėti kaip savo.
V. Zaborskaitė buvo kitiems gera linkinčios, visuomeniškos, bendruomeniškos ir pilietiškos prigimties. Mokytoja, dėstytoja, galiausiai ir aukšta pareigūnė – ir tai jos nebaugino, nes savo valstybei reikia tarnauti. Atlikti pareigą, jei esi jai pašaukta. Ir bent dalis jos visuomeninės energijos kilo iš laimę teikiančios tarnystės. Gal ir iš krikščioniškosios dvasios – buvo ir liko tikinti, nors kai kurios tikėjimo formos ir keitėsi (svarbus, skaitytinas ir studijuotinas jos „Autobiografijos bandymo“ skirsnis „Religinių pažiūrų evoliucija“1). Bet pastovus liko aukštasis sąmonės lygmuo, savastis, tapatybė, moralumas. Žemesniame, kasdieniškame lygmenyje galėjo ir klysti, net pasiduoti kito įtaigai, bet ten, kur ji galėjo būti kaip ji pati, buvo ir liko nepažeidžiama.
Biografijos momentas, papasakotas įdukrai Virgilijai, – apie tai, kaip įgyjamas autoritetas, kaip jis veikia ir sunkiausiomis sąlygomis. 1954 metais Mokslų akademijoje buvo surengtas viešas lietuvių literatūros istorijos prospekto, turėjusio tapti keliatomės literatūros istorijos pagrindu, aptarimas. Vilties probrėkšmis – jau po Stalino mirties. Lietuvių literatūros katedra apie Instituto parengtą projektą pavedė kalbėti V. Zaborskaitei; kaip pasitikėta dar tokia jauna dėstytoja. Tartasi, kad kalbėsianti antrą dieną, kai jau bus išryškėjusi svarstymo kryptis. Ir staiga ji pakviečiama kalbėti kone iškart. Atsisakinėti ir aiškintis, kad buvę planuota kitaip, jai neleidusi ambicija. Po kelių bendrų frazių iškart perėjusi prie esmės, pasakiusi, kad neteisingas esąs pats prospekto metodologinis pagrindas – tai jau atmestas vulgarusis sociologizavimas. Net paminėjusi Marksą ir Leniną, kad galėtų ištarti, jog vertinimo ašimi turinti būti kūrinių prasmė ir estetinis reikšmingumas. Auditorijoje buvę pakankamai žmonių, gerai supratusių, kodėl kalbėtoja taip daro, kam tie metodologijos viražai. Ir pati taip apibendrino savo kalbėjimą: „Įspūdį padaryti ir įtikinti galėjo tik kuriamos argumentavimo sistemos vidinė logika, galbūt ir argumentų šviežumas, išraiškos sugestyvumas. <…> Kai baigiau, nuaidėjo plojimai – neprecedentinis dalykas tokios rūšies renginyje. Kalba, kaip vėliau paaiškėjo, susilaukė plataus atgarsio visuomenėje. Įgavau aukštą statusą ir pasitikėjimą leidykloje“2.
Aukštas statusas, dėstytojos ir puikios oratorės, dar neapgynus disertacijos. Bet ir disertacija nesustabdė šalinimo iš universiteto „proceso“ – 1961 metų rugsėjo pradžioje atleista „kaip nepraėjusi konkurso“. Liko be darbo. Bet sukaupė valią išsilaikyti.
Donato Saukos, vieno iš jos artimųjų, pasakojimas, kaip jau pašalinta iš universiteto, su motina ir broliu, abiem silpnasveikačiais, nuomojosi butelį mediniame name su „visais nepatogumais“. Vanduo įkalnėje, atsinešamas. Žiemą slidu, su nesveika koja pavojinga. O atsinešdavo, kopdavo į tą įkalnę lyg kokia Sizifė, kai nuslysdavo, lipdavo iš naujo. Bet juk ištarta Albert’o Camus: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.“ (Suradau ir tikslią D. Saukos citatą: „Atmintyje taip pat išliko ir vaizdas, kurį akis užfiksavo anų metų kažkurią gruodžio dieną: Vanda Zaborskaitė tempia vandens kibirą šerkšno nuslidinta Stačiąja gatve“3.)
Nedaug jau begalinčių paliudyti, kaip V. Zaborskaitė gynė habilituoto daktaro disertaciją, kaip iš Vilniaus universiteto Mažosios aulos (tada dar Kolonų salės) kalbėjo apie Maironį – gynė ir gynėsi, tvirtino tuos pamatus, ant kurių turėjo atsistoti ne tik trisdešimtųjų, bet ir keturiasdešimtųjų metų gimimo lietuviai. Maironio reikėjo ir jiems. V. Zaborskaitės disertacijos gynimas (1969-ųjų žiemą) buvo tyli jos dvasios pergalės manifestacija, po daug metų ir pati prisiminė: „<…> o daktarinėj buvo Kolonų salė pilna žmonių, ir stovinčių, ir su gėlėm“4. Ji gynė Maironį (tai skambėjo ir kita prasme, ne tik disertacine), ji kalbėjo apie didžiausią tautinį lietuvių poetą, kalbėjo už savuosius, už dvidešimtųjų kartą – už Vytautą Mačernį, Bronių Krivicką, Mamertą Indriliūną. Už dar pusiau tremtinį Kazimierą Vasiliauską. Už tylinčią Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę. Už esančius toli. Žemininkė buvo V. Zaborskaitė – ne tik kartos, bet ir idėjinių aspiracijų prasme. Ir jau bežemė – kaip jos jaunesni bičiuliai D. Sauka, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, buvę studentai, bendradarbiai ir bendraminčiai.
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, kuri taip ir liko svarbiausia V. Zaborskaitės darbo vieta, buvo didelio dvasinio bendrumo, įtakoto Vinco Mykolaičio-Putino, stiprinto Meilės Lukšienės, Jurgio Lebedžio, ištikimo bičiulio. Naujo, lietuviams dar kultūriškai nepatirto bendrumo – vidiniu sutelktumu bandančio atsakyti į politinę kontrolę. Idėjinis konspiratyvumas ir kartu jungiantis tarpasmeniškumas. Pasiryžimas – ne tik išbūti, išgyventi, bet ir dirbti, neprarasti lituanistinių atramų, megzti ir išlaikyti ryšius su jaunimu. Kiek studentų liko ir tarp pačių artimiausių. Kiek laiškų, susirašinėjimo. Tik laimingos dvasios žmonės yra tokie dosnūs.
Ir intymiojo rašto būdais V. Zaborskaitė sukūrė neįtikėtinai turtingą savo ir savo gyvento laiko paveikslą. Autobiografijoje, ir rašytoje, ir pasakotoje, pateikta tokių skaidrių savo patirties, savo apmąstymų epizodų, kad gyvų ir šiandien. Ir šiandien, gyvendami Rusijos karo Ukrainoje baugioje artumoje, keleriopai jos veikiami, ieškome santykio su rusų kultūra, ypač su literatūra. V. Zaborskaitė, išaugusi inteligentų šeimoje, ugdyta į Vakarų kultūrą orientuotos gimnazijos, turėjo ir gerą pirminį tos kultūros pažinimą. Bet jai, kaip ir kitiems jos kartos žmonėms, taip pat ir daliai žemininkų, buvo svarbi ir rusų literatūra, ir gal išskirtiniau – Fiodoras Dostojevskis. Įtaką dariusios ir Antano Maceinos paskaitos, Didžiojo inkvizitoriaus interpretacijos. Antikvariate nusipirkusi seną F. Dostojevskio „Raštų“ leidimą, skaitydama šį rusų klasiką mokiusis ir rusų kalbos. Norėjusi perskaityti „Biesus“, galiausiai ir priveikusi, jau laisvai galėjusi skaityti tą knygą, kurioje, kaip manoma, F. Dostojevskis išpranašavęs visą sovietinį košmarą. Balys Sruoga, laikant rusų literatūros egzaminą, pasiūlęs pasirinkti autorių. Pasirinkusi F. Dostojevskį, B. Sruoga likęs patenkintas, taip, ji išmananti rusų literatūrą.
Jau nepriklausomybės pradžioje universitetas sukvietęs lyg į kokį atsiprašymo vakarą – visas keturias: ir M. Lukšienę, I. Kostkevičiūtę, A. Rabačiauskaitę. Nenorėjusios kalbėti apie „bylą“, kalbėjusios apie savo pažiūras. „Aš tada kalbėdama pasakiau, kokią didelę reikšmę turėjo tuomet Dostojevskis, apie Dostojevskį kalbėjau <…>“, – ir itin gilus kito žmogaus pažiūrų, kito žvilgsnio branginimas, jo liudijimas, kad neliktų vienpusiška. M. Lukšienė, netgi truputį su iššūkiu, pasakiusi, kad jai (ir gal jos kartai) F. Dostojevskis nieko nereiškęs, „buvo kita literatūra ir kiti impulsai“5. Iš tiesų, ir jai pačiai buvusi žinoma nuomonė, kad F. Dostojevskis – liguistos rusų psichikos reiškėjas, kad jo kūryboje daug nihilizmo ir augančiai lietuvių visuomenei bei jaunuomenei nėra tas autorius, kuriuo vertėtų domėtis. Bet jai pačiai ir rusų kultūra, ir F. Dostojevskis buvę svarbu. Gal iš šio taško žiūrint, V. Zaborskaitė tarsi teigia, kad kiekvienas sąmoningas žmogus gali ir turi pats laisvai apsispręsti, kas ir kodėl jam svarbu.
Muzika – V. Zaborskaitės gyvenime neįtikėtinai daug muzikos. Ir Piotro Čaikovskio – kelios garsios šio rusų kompozitoriaus simfonijos mokėtos atmintinai… Penkios šešios pamokos mokykloje, popiet darbas skaitykloj, studijos, o pusę aštuonių koncertas Filharmonijoje. Didžiulė savidrausmė. Bet ir už ją giliau – meno interesas.
Dramatiško laiko karta, kuriai priklausė ir V. Zaborskaitė, jaunuoliai, iš gimnazijos suolų patekę į baugius Antrojo pasaulinio karo verpetus, netekę savosios valstybės, universitetų, dažnai ir namų. Nevengę rizikų, patyrę sunkių išbandymų. Dalis laimingųjų, išgyvenusių, persiėmusių Lietuvos nepriklausomybės idėjomis, jas kėlę, skatinę, gaivinę ir žodžiais, ir darbais.
V. Zaborskaitė – literatūros mokslininkė, profesorė, akademikė – buvo iš jų ir tarp jų. Mokytoja – ir Irena Veisaitė vadino ją mokytoja. Niekas taip neišbando jauno žmogaus kaip jauna mokytojystė. V. Zaborskaitė turėjo mokytojos geną, tad galėjo būti ir gera dėstytoja savo nedaug jaunesniems Vilniaus universiteto studentams. Galėjo, bet neilgai. Nebuvo ir negalėjo būti paklusni ideologinių dogmų vykdytoja. Gal panašiai kaip Vytautas Kubilius, sakęs, kad jis, ir vengdamas socialistiniam realizmui nusikalsti, vis vien jam nusižengiantis. Laisvos dvasios žmonės vien savo buvimu trikdo dogmatikus.
Gal ta laisva dvasia ir yra svarbiausia laimės versmė. Dvasia veda, užtenka tik eiti jos vedamai. Leidžia patirti didelę meilę, kaip viso gyvenimo pasiją, ištikimybę, bet neuždraudžia ir erotizuotų bičiulysčių. Stiprina valią nebijoti gyvenimo, branginti kad ir retus jo šypsnius, ypač senatvėje. Išgyventi ilgą gyvenimą. Išvengti slaugos ligoninės. Palaikyti intymiojo rašto ritmą, rašyti laiškus, užrašus, galiausiai ir kompiuteriu.
Nors vaizduotėje, leidžiančioje ir Sizifą įsivaizduoti laimingą, regėti storas savo gyvenimo knygas: publicistikos, atsiminimų, autobiografijos, laiškų. Kai yra ką leisti, išleidžiama.
Šviesus laimingo žmogaus šimtmetis.
2022 11 11–17
P. S. Vandos Zaborskaitės įrašas dienoraštyje 1984 11 11:
Tokia graži diena! Padvelkė šaltis, šįryt termometras rodė 0. Tokia temperatūra laikėsi iki vidurdienio, o dabar – po pietų – nušvito saulė. Pro langą tokia švelni pilkšva šviesa, žolė dar visiškai žalia – Kai kurie pilki medžiai atrodo, tarsi būtų dar neišsprogę –
Rytoj Institute Sal. Nėries minėjimas, už kurį esu atsakinga –
Saulės nusišypsojimas buvo trumpas – Ir dabar termometras rodo 0.
P. P. S. Beveik salomėjiška – brūkšnelinė – dienoraščio skyryba…
1 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 342–353.
2 Ten pat. – P. 156.
3 Sauka D. Apie laiką ir save. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 113.
4 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – P. 287.
5 Ten pat. – P. 262–264.
Donatas Petrošius. Mums nebereikės
2022 m. Nr. 11
Yra toks japonų kilmės amerikietis fizikas Michio Kaku. Visuotinį žinomumą pelnęs ne dėl savų tyrinėjimų – stygų ir kvantinio lauko teorijų – kiek dėl bendrosios futurologijos, TV laidų, populiarinančių visų kitų pažangiausių pasaulio mokslininkų, neturinčių laiko ar noro lįsti į viešumą, tyrimus ir išradimus.
2013-aisiais lietuvių kalba pasirodė M. Kaku „Ateities fizika“, kur mėginama aprėpti ir susisteminti tris šimtus žymiausių mūsų pasaulio mokslininkų vizijų, kurios, kaip patys mokslininkai tiki, turi nemenkų šansų išsipildyti. Skaitydamas skyrių po skyriaus patyriau ir entuziazmo, ir skepticizmo perkrovų.
Kam man tie kvantiniai kompiuteriai, galvoju. Na, jei bus tokie, kas čia tokio. Tegu skaičiuoja sau atomų briaunas ir neuronų impulsus – svarbiausia, kad nesikištų į mano privatų mišką. Arba dirbtinis intelektas – reikėtų prisibijoti mąstančių mašinų, bet jei jos ims per daug gudrauti, mes jas atjungsim. Jei vieni nebevaliosim įveikti robotų, mums padės katės. Ko neįveiks katės, pribaigs žiurkės ir tarakonai. Ko nesugriauš vabzdžiai, ten įsimes grybai – ir baigtas kriukis. Nenuvertinkite neišsenkančių blogio išteklių, slypinčių gyvuose padaruose. Gyvybė yra blogis, kažkas ištarė Larso von Triero filme, atrodo, „Melancholijoje“. O jei taip niekas tame filme nesakė, vadinasi, pats šitą baisią tiesą susapnavau snūduriuodamas seanso metu. Sintetinis blogis niekada neprilygs natūraliam, išsikristalizavusiam per milijonus metų evoliucijos. Tradicijos nuo dinozaurų laikų – maskuotis, apgauti priešus, tykoti, rasti silpnų vietų, suryti ir daugintis. Ir staugti į mėnulio pilnatį.
Kuo dar grasina žymiausieji mokslininkai – užkariausim ir ištirsim Visatą, siųsim robotus, kurie negyvenamose planetose statys robotų daryklas, iš kurių robotų kopijų kopijos lėks į visas puses tęsti misijos. Kol visa Visata bus sukonspektuota, įrišta į kietus aplankus ir saugoma „Žinijos“ draugijos nedegamoje spintoje. Nuobodu. Būčiau tas fantastikas pamiršęs, ir tą knygą, ir patį M. Kaku, jei ne skyriuje apie ateities mediciną pateikta kito JAV fiziko Geraldo Sussmano citata: „Deja, bijau, kad priklausau paskutinei kartai, kurios žmonėms dar teks mirti.“ Apie mums gresiančias gydymo, o labiau – ligų užkardymo – strategijas prirašyta daug įdomybių, bet ne taip intriguoja techninė pusė, kaip pats rezultatas. Senėjimas sustabdomas, ligos išvaikomos, žmonės nebemiršta. Nebelieka kapinių, laidotuvių fotografijų, graudulingų dūdų orkestrų, vainikų. Spiritizmo seansų. Išnyksta gyvenimo ir mirties perskyra. Išskysta tokios sąvokos kaip nemirtingumas, nebūtis, tuštuma, niekis. Turbūt ir savižudžius iš anksto užuos sensoriai ir neskausmingomis intervencijomis išsklaidys blogas mintis. Įdomu, ar į ateities žmogaus teisių konvencijas įtrauks teisę nebūti. Ar bent jau nebūti amžinam.
Jei žmonės taptų nemirtingi – kaip ten būtų su metafizika. Turiu omenyje ne tą mokslinę kebeknę su tamsiąja materija ir tamsiąja energija, o tą elementariąją, senąją, filosofinę metafiziką, kurios rūmą du su puse tūkstančių metų meistravo aristoteliai, kantai ir šliogeriai.
Yra vienas „bet“. Kad visi tie mokslo stebuklai imtų pildytis, žmonijai reikia apsiraminti, nustoti žudytis ir pagaliau veikti išvien kaip bendrai civilizacijai. Iš nulinio, chaotiško tipo civilizacijos pereiti į pirmojo tipo planetinę civilizaciją, kuri visą energiją pasiima iš Saulės – jos yra tūkstančius kartų daugiau, nei mums reikia. Išmokti pasiimti. Paskui, žengus į antrojo, trečiojo tipo civilizaciją – tvarkytis Saulės sistemos užkaboriuose, ieškoti naujų būdų judėti neaprėpiamose erdvėse etc. Rašau apie tai ir žiovauju – neskrisčiau aš nei į Mėnulį, nei į Marsą net už dyka, nesu smalsus ir be reikalo nekeliauju, turiu daug darbų Žemėje, žolių ir medžių planetoje. Bet visi kiti – tegu skraido. Yra nemenkas procentas žmonių, kurie niekada nenustygsta vietoje, nuolat bastosi, ieško naujų draugų ir priešų. Tegu lekia, tegu santykiauja su kosminėmis dulkėmis ir kosmitais.
Kaimynystėje vėl karas. Rusijos imperija iššaudė amunicijos už dešimtis, o gal šimtus milijardų dolerių siekdama nužudyti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus visa, kas ukrainietiška. Tiesa, tie doleriai sumerkti į žudantį metalą buvo seniau, per keletą dešimtmečių. Bet vis tiek – naikinimas bet kokia kaina. JAV tuo pat metu už dešimtis ar šimtus milijardų dolerių tiekia gynybinės ugnies ukrainiečiams, kad tie galėtų atsimušti ir išlikti. Mes siunčiame savo kuklias aukas, bet esame arčiau ir išgyvename skaudžiau už tuos, kurie šį karą stebi iš tolo. Tie, kurie iš toliau, sugeba save įtikinti, kad visa tai jų neliečia. Liečia visus. Baisūs pinigai išleidžiami baisiam karui, paskui – pasekmių likvidavimui, todėl investicijos į ateitį pakimba ore. Žinoma, galima tikėtis ekonomikos ir inovacijų bumo po karo, bet gali nutikti ir stagnacijos periodas, grįžimas į anglies, gerai, jei ne akmens, amžių.
Lygiai du mėnesiai prieš Kijevo apsiaustį, žudynes Bučoje, Irpinėje, prieš Mariupolio sunaikinimą pasaulyje nutiko vienas gražiausių dalykų. NASA už pusantro milijono kilometrų, Žemės ir Mėnulio pavėsyje, kad Saulės spinduliai netrikdytų jautrios aparatūros, pakabino patį įstabiausią žmonių rankomis sukurtą įrenginį – auksu dengtą veidrodinį teleskopą, gebantį pažvelgti į Visatos centrą, į materijos gabalus, išsitaškiusius prieš keliolika milijardų metų, iškart po Didžiojo Sprogimo. Kosminio funkcionieriaus Jameso Webbo garbei pavadintas pasaulio stebuklas nenutrūkstamu srautu siunčia žemėn ryškias planetų, ūkų, pavienių galaktikų ir spiečių nuotraukas. Apie kosmosą, kuriame gyvename dabar, galima sužinoti šimtus ar tūkstančius kartų daugiau nei iki 2021-ųjų gruodžio 25-osios. Bet šią datą uždengė 2022-ųjų vasario 24-oji. Ir nereikia aiškinti kodėl, savaime suprantama. Mums. Visatos gemalo stadijos nuotraukos palauks geresnių laikų. Kai amerikiečiai išleisdami į erdvę paskelbė, kiek kainavo visa teleskopo kūrimo, gamybos programa – beveik dešimt milijardų dolerių, nusistebėjau – fantastiškai daug. Daug – jei mokslui, investicijai į ateitį. Bet dabartis brangesnė, išgyvenimo kaina yra kosminė. Karai, ginklai, garantuojantys saugumą, kainuoja dešimtis ar šimtus kartų daugiau nei brangiausias pažangiausių pasaulio mokslininkų sukurtas stebuklas.
Herakleitui priskiriama ištara, esą karas yra visa ko tėvas (kai kurie to fragmento vertėjai interpretuoja – visų dalykų tėvas). Archajiškosios karybos palikimas – aštrūs virtuviniai peiliai, pirotechnika, pramoginiai drakarai. Baisieji XX amžiaus karai paspartino visuotinę automobilizaciją, išvystė chemijos pramonę. Šaltojo karo laikų amerikietiškosios ir sovietinės kosminės raketos turi tą patį prototipą – nacistinės Vokietijos raketą V-2, kurių hitlerininkai buvo prisištampavę ne vieną tūkstantį ir 1944–1945 m. siaubė Londoną. Pasaulinis tinklas www taip pat išsivystė iš karinėms reikmėms su(si)kurto prototipo. Ką dabartiniai karai išgimdys? Bepilotę aviaciją? Žaliąją energetiką? Koks gėris ateity beištiktų – kaina dabar yra sumokama per didelė. Ir žiauriai neteisinga, kad mokėti turi vienos, kraštinės šalies beginkliai gyventojai, kai faktiškai užpulti esame mes visi, Vakarų kultūros žmonės.
Į futurologinę provokaciją, esą kažkuri iš dabar vaikščiojančių ar po stalais ropinėjančių kartų sulauks nemirtingumo, nors ji ir įsirėžė galvon, reagavau skeptiškai. Ar mes būsim pirmoji karta, kuri nemirs? Ne.
Bet stebėdamas ukrainiečių heroizmą, jų pergales, nepalaužiamą valią, pradėjau tikėti, kad mes galbūt būsim pirmoji karta, kuriai nebereikės mirti už tėvynę. Galbūt daugiau nebeturėsim savo Sausio 13-ųjų, savo bendraamžio Kalantos, pokario partizanų. Nes už mus kasdien miršta ukrainiečiai. Ne aštuonis mėnesius – aštuonerius metus. Galim guostis tuo, kad miršta pergalingai. Kaunasi taip, kad pergalės nustelbia mirtį.
Jie jaučia mūsų paramą, nors ta parama – simbolinė. Blogio ordoms sustabdyti reikia nepertraukiamo tiekimo iš plačiųjų JAV ginklų saugyklų. Gynybinį minimumą JAV suteikia – kad ukrainiečiai atsilaikytų, kad keliasdešimt kilometrų pasistumtų į priekį. Spragas kamšom mes, smulkieji rėmėjai. Kiek visko reikia tūkstančio kilometrų fronte. Stambiausia, prie ko teko prisidėti keletą kartų – visureigiai. Techniką su smulkesnėmis siuntomis siunčia ir bičiuliai iš futbolo tribūnos, kolegės poetės pačioje Ukrainoje surenka per dieną dvi nusižiūrėtam ratuotam legionieriui už prieinamą kainą. Civiliniai, nešarvuoti – tam kartui. Vidutinė „džipo“ karjera fronte – pusantro mėnesio. Kai pamatai nuotrauką po kontakto su mina ar tiesioginio pataikymo iš tanko pabūklo… Atleiskit, broliai, mes negalim atsiųsti nei šarvuotų „Humvee“, kurių tūkstančiai rūdija JAV ir sąjungininkų garažuose, nei juolab naujausių pėstininkų šarvuočių JLTV – net jei gamintojas paleistų į rinką už kosminę savikainą – po tris šimtus tūkstančių – visų rašytojų honorarų susimesti vienam šarvuočiui nepakaktų. Tokiam šarvuočiui, kuris atlaikytų tiesioginį pataikymą, kuris rimto mūšio metu išsaugotų gyvybes tų, kurie mus gina. Bet savanoriai tokių stebuklingų karo vežėčių neprisavanoriaus, ypač tokio kiekio, kuris būtinas ilgesniam nei tūkstančio kilometrų ilgio frontui. Tad ir žodžiai iš mūsų lūpų, neva žmogaus gyvybė neturi kainos, tuštoki. Turint omeny, kad kiekviena Ukrainos kario gyvybė pridengia tūkstančius gyvybių užnugaryje, taip pat ir mūsų. Kiek iš saugaus užnugario bepaaukotum frontui, visada bus per mažai.
Dulce et decorum est pro patria mori – šiurpus tas patriotinis patosas iš mirusios kalbos vadovėlio, laimingi, kam nereikia prieiti iki tos ribos. Ukrainiečiai miršta ne tik už savo ir mūsų tėvynes, ne tik už visą pasaulį, bet ir už tas gražias teleskopo darytas kosmoso nuotraukas. Ir už ateities kartas, kurioms iš tikrųjų niekada nebereikės mirti, kurios savo kailiu patirs nemirtingumo niežulį.
Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai
2022 m. Nr. 10
Naktimis iš įpročio vis dar palieku pravertus langus, tad iš ryto namai pasitinka stingdančiu šalčiu. Anksčiau už mane atsikėlusi katė ieško šiltesnės vietelės, kur galėtų prisiglausti, atkaklų jos letenėlių tapšnojimą grindimis girdžiu po visus namus. Tik įdienojus ji nusiramina atsigulusi ant palangės greta rašomojo stalo, ant kurio stovi mano kompiuteris, ir užsimerkusi, vos pastebimai sujudindama šnerves traukia nosimi salsvą rudens kvapą.
Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai, kutens savo jusliomis kojelėmis, ir man magės įsiklausyti į jų skleidžiamą magišką garsą. Žinau, kad ne kartą nudžiugsiu ir nustebsiu, net sutriksiu – manęs laukia patys tikriausi primiršti jausmai, kurie kaip niekad atgyja skaitant ne savo parašytą tekstą. Nes jau atradau, kad egzistuoja kažin koks nežinomas tūrio vienetas, kuriame sutelpa tavasis, asmeninis, žodynas, kad ir kokia būtų knyginė patirtis, kad ir kiek būtum perskaitęs – tik jie, tavieji žodžiai, buriasi aplink tave, supa sudarydami savotišką Saulės sistemos atitikmenį, o kiti, ne tavieji, skrieja kažkur atokiau, svetimose galaktikose. Susidūrimas su tais kitais – nepažiniais – pasauliais ir sistemomis visada keri, neretai net atima laiko pojūtį.
Po kurio laiko pakėlusi galvą netikėtai suvokiu, kad, neskaičiuojant katės, po daugybės metų namuose esu viena. O juk beveik visą laiką būdavom dviese. Ypač šią – paskutinę – vasarą prieš jai išvažiuojant daugiau nei įprastai laiko praleidom kartu. Ir visko buvo daugiau – kalbų, ginčų, nuomonių, daugiau paprasčiausiai pasakytų žodžių. O gal tik man taip atrodo. Ištisus metus matydama mane nesuskaičiuojamas valandas rymant prie stalo, įsistebeilijusią į kompiuterio ekraną, ji atsidususi retkarčiais teištardavo: „Neseksiu tavo pėdomis. Nenoriu tokio gyvenimo, o ne, tai ne man.“ Tie žodžiai dažniausiai praplaukdavo, o gal praskrisdavo pro šalį kartu su kitais žodžiais – mano kompiuterio ekrane ar mintyse, įsimaišydavo į jų gretas – reikalingų ir ne, svarbių ir nesvarbių, o aš teberymodavau trokšdama žūtbūtinai atskirti juos vienus nuo kitų, verdama ilgas jų grandines ir vėl jas sutraukydama, ir tai buvo magija ir žaidimas, ir darbas. Ir priklausomybė, lyg loštum kazino. Nes jei iš tikrųjų įsipareigoji žodžiui – tai veikia kaip manija, ypač kai imi jausti, kad tavasis kalbos įrankis pastebimai aštrėja, kerta vis negailestingiau, tampa vis įnoringesnis.
Ilgai galvojau, kaipgi rašytojas gali sutarti su savuoju vidiniu redaktoriumi. Ir ne tik savuoju. Kaip apskritai jiedu galėtų išsitekti viename asmenyje, ar tai įmanoma? Dabar žinau, kad iš esmės tai skirtingi dalykai. Rašydama kiekvieną savo tekstą iš tiesų tveriu naują pasaulį, jaučiu kerintį visagalybės jausmą, už kurį jaučiuosi visiškai atsakinga, o sėsdama skaityti ne savojo – laukiu, kol jis mane įsileis. Susidraugavimas su kitu tekstu užtrunka, iš pradžių pojūtis toks, lyg būtum patekęs į nėkart nematytą kambarį, kuriame daugybė daiktų, o tavo užduotis yra atspėti, kur galėtų būti tikroji kiekvieno jų vieta. Imi dėlioti, kilnoti juos iš vienur į kitur neatsikratydama baimės sugriauti kažin kokią esamą tvarką.
– Tik nieko neišmeskit! – griežtai perspėja mane čaižus balsas.
Krūptelėjusi pakeliu galvą: tas balsas atsibeldžia iš kiemo, lydimas dviejų šunėkų amsėjimo. Tai vis ji, toji išplikusiu viršugalviu, nenusakomo amžiaus moteris su dviem šunimis – „sūneliais“, kaip ji juos vadina. Šunys išties vieninteliai jos artimieji. Beje, iš pradžių turėjo tik vieną. Jau ne pirmų metų, užtat stebėtinai protingą ir nuovokų. Moteriai susilaužius abi kojas (automobilis partrenkė, jai prie gatvės neapdairiai rausiant konteinerį), jis sukinėdavosi lauke nuolat laukdamas kurio nors iš mūsų pareinant. Horizonte išvydęs atpažįstamą figūrą, greitai apibėgdavo daugiaaukštį iš kitos pusės ir užvertęs galvą įspėjamai amtelėdavo kelis kartus, įsispitrijęs į ketvirto aukšto langus. Mums pravėrus laiptinės duris, šaudavo vidun it kulka jau žinodamas, kad viršuje bus įleistas. Antrasis, mažas taksiukas, atsirado moteriai jau atsistojus ant kojų. Tada ji iš kažkur įsitaisė vaikišką sportinį vežimėlį. Taip ir išriedėdavo rytais visi trys: pirmasis bidzena senasis šuva, o ji stumia vaikišką vežimėlį su jame įsirangiusiu taksiuku. Dabar matyti, kad abu puikiai išauklėti: vieną po kito jai kedenant miesto konteinerius, kantriai laukia gražiai sutūpę ant šaligatvio. Kiek tokių taškų apeina per dieną – tik jiems vieniems žinoti, nes ratuoti sugrįžta gerokai po pietų. „Tik nieko neišmeskit“, – perspėja mane susitikusi ant laiptų, kai nešu šiukšles. Kažką pritariamai sumurmu. Galiojantį nerašytą susitarimą puikiai žinau ne tik aš – mūsų laiptinėje visi už durų palieka nedidelius plastikinius maišelius su maisto atliekomis. Juose – pasibaigusio galiojimo produktai: dešrelės, vištiena, duona, žuvis ir kitkas. Rasi beveik visko, ko reikia.
Kartais nerandu žodžio. Ne to, kurio kišenėje neieško. Nerandu to vienintelio, besislapstančio, kurį lydintis atpažinimo jausmas užuodžiamas visai čia pat, kaip gerai pažįstamo žmogaus kvapas, bet jis tūno giliai po kitais rakandais ir tenka kantriai nukelti juos vieną po kito, kad jį atkapstytum. Tas jausmas kankinantis, tarytum pažvelgusi negalėčiau atpažinti gerai pažįstamo daikto, būčiau nebylė. Vasarą viskas būdavo daug lengviau, paprasčiau.
– Klausyk, – pusiau apspangusi praverdavau gretimo kambario duris. – O toje kalboje žodis „pastebėti“ galėtų būti verčiamas kaip „sutelkti dėmesį“?
– Galėtų.
Apsidžiaugiu taip, kad net prakaitas išpila. Vis dėlto iš tiesų nieko nevalia išmesti. Įsiklausau: tasai perspėjimas – vis dar atskambąs iš už lango ar iš kažkur giliai, pernelyg giliai, kad suprastum? Juk rašomas tekstas – sudėtingiausias vidinės minties statybos projektas, kurį įgyvendinant redaktorius tampa neva interjero dizaineriu. Gerai, jeigu taip, nes pasitaiko ir tokių sugriuvusių kambarių, netgi namų, kuriuos pirma turi pastatyti – vien lentos ir nuolaužos. Ir tik tada įžengus vidun galėsi apsidairyti. Iki šviesaus rūmo dar labai toli.
Vakarais pakylu nuo stalo ir išeinu pasivaikščioti. Vieta, kurioje gyvenu, tam itin tinkama: aplink plyti laukai, o kiek tolėliau – beržų alėja, vedanti link gimnazijos. Kadaise ją baigiau aš pati, dabar mano dukra. Medžiai suaugę tankiai tarytum miškas. Čia pamatysi ir gūdžiai ulbuojančių balandžių lizdus tankmėje, ir ežį, ir ant vakarop iššuoliavusio kiškio užsišoksi. Tik žmonių visai nėra. Nė vieno. Vakaro valandomis tai įprasta, bet niekaip negaliu prie to priprasti. Tylu ir jokio judesio – lyg visi, kaip kokioj pasakoj, būtų išmirę. Žinau, kad net pasukusi šaligatviu į gatvę nieko nesutikčiau. Mane sekina ta nyki tuštuma, nemiela ji man, kai kas pasakytų – ramybė, bet aš jos nejaučiu. Toks visiškas vakuumas, sąstingis, į šnerves dvelkiąs stovinčio vandens kvapas. Jei ne knygos, ne žodžiai, turintys galią sujudinti tą vandenį, kasdien prikelti iš mirusiųjų, rodos, lengvai užmigčiau čia ir pati kažin kokiu svaiginančiai apimančiu, įtraukiančiu miegu kaip ir visi šios karalystės gyventojai. Tokia tai provincijos ramybė, jos mirtis. Jau žinau, kad vienas mano personažas tai pastebėjęs kada nors pasakys: Tokiose vietose, kaip ši, kiekvienas žmogus turi savo namus ir lovą, atvykėlių čia nepasitaiko metų metus, tokiose vietose, kaip ši, žmonės sodina daržus ir maudosi ežere (jis žinojo netoliese esant gilų ežerą), vedini šunimis apsuka gatvėmis kasdienį savo ratą, kad susitiktų vieni su kitais, o nepažįstami pažįsta vienas kitą iš veido.
Kiškių, beje, aplink knibždėte knibžda. Ypač rytais. Vienąkart anksti, pakirdusi gal ketvirtą valandą ir turėdama progą nemiegoti, savo akimis mačiau juos kūliavirsčiais besiritinėjančius kitapus takelio žolėje tarp stypsančių blokinių penkiaaukščių. Taip juokingai šokinėjančius vienas kitam per galvą – einančius pačių tikriausių ristynių. Ir rodėsi dideli tokie – brėkšmoje jų kūnai gurėjo kaip sunkūs ritiniai.
Bet tai buvo vasarą. Dabar gyvybės pastebimai mažiau, visa nuščiuvę, tik bežadis gimnazijos kūnas stūkso prieš akis. Tolumoje už beržų išnyra sportinis vežimėlis. Tada žmogaus kojos ir gretimai bidzenančio šuns kojelės. Tai ir vėl ji, toji pati moteris, parkeliaujanti namo. Viena ranka stumia vežimėlį, o kitoje įsiręžusi tempia du prikimštus maišus – dienos laimikį. Trečiasis pūpso vežime, pro jį vis kyščioja smailas taksiuko snukutis ir juodos žvilgančios akys. Giliai įkvepiu pasiruošdama susitikimui su ja. Žinau, kad ir vėl išgirsiu tuos pačius žodžius, tą pačią frazę kaip perspėjimą ir reikės ją kažkaip sutikti. Mudvi prasilenkiame, bet šįkart moteris neištaria man nė žodžio. Tik dėbteli tvirčiau suimdama maišus. Tai kas, kad nieko nesako – tasai dėbtelėjimas ir yra perspėjimas, kad nesugalvočiau iššokti iš kasdienio ritmo, kad nesumanyčiau paneigti kažin kokios tvarkos.
Vaikščiodama daugiau mąstau, apmąstau. Mintimis esu daug kur, tik ne čia, dažniausiai – Vilniaus universitete, prie Filologijos fakulteto ir dar bendrabutyje, viename tryliktojo aukšto kambarėlyje. Taip pat jei ne kasdien, tai kas antrą, kas trečią dieną vis pagalvoju apie ukrainietę Haską. Haską Šyjan. Prisimenu mudviejų susitikimą Briuselyje, 2019-ųjų spalio 2-ąją, Europos Sąjungos literatūros premijos proga. Haska tuomet buvo atvykusi kartu su savo šeima, tą vakarą pasirodė vedina už rankos dukryte – dar visai maža, gal trejų ketverių metukų. O pati vilkėjo nuostabiai ilgą ir nuostabiai mėlyną suknelę, nusėtą smulkiomis gėlytėmis. Buvo linksma, gyvybinga, jos akys spindėjo. Dabar, atsitiktinai išvydusi jos veidą nuotoliniu būdu surengtame knygų pristatyme, sunkiai begalėjau atpažinti. Žinau, kad Haska gyvena Kijeve, galiu tik įsivaizduoti, kaip gyvena. Ant žolės jau leidžiasi papilkėjusi prieblanda, grįžtu.
Rytojaus diena – visai tokia pat, paskui ją velkasi ilgas vakarykščios šleifas. Tik nieko neišmeskit, – ir vėl perspėja mane balsas. Kad ir kas tai būtų – nudėvėti auliniai batai, pigios bižuterijos auskarai, nunykusi orchidėja ar tuščia skardinė dėžutė. Neturiu teisės nieko išmesti, nes viskas labai svarbu, tiesiog būtina, be viso to niekaip negalima apsieiti. Orchidėją statau ant palangės prie skardinės dėžutės, o į vieną seną nudėvėtą aulinį batą įmetu pigius bižuterijos auskarus. Mane tvilko stiprus jaudulys, nes nujaučiu, kad vieną dieną protagonistė atsitiktinai suras juos ir tada…
– Mam, žinai ką?
Žodžiai tariami ne čia ir ne dabar, jie išnyra iš atminties, tačiau suklūstu prie jų kaip tada, įpusėjus vasarai.
– Aš čia sau svarstau, vis galvoju… Na, pasakyk: juk įmanoma pragyventi iš filologijos?
Tokia buvo vasara, kurią norisi išsaugoti visą iki smulkmenų, o dabar ruduo. Prasidėjęs filologijos ruduo. Ir tylus ruduo provincijoje.