2006 m. Nr. 7

Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

Dar vis labai dažnai prisimenu vieną po kito išmirusius savo tėvus ir namus, kurių nebėra. Jų materialiuosius pavidalus ir efemeriškąsias substancijas – daiktus, poterius, kandančios vilnos ir šaltmėčių kvapus, šviesos tunelius sodo tankmėje ir vyšninę kambarių prieblandą. Substancijas tėvai išsinešė su savimi, materialiuosius pavidalus paliko man – dėk kur nori: išdalyk, parduok, išgabenk į šiukšlyną. Namų kosmoso vietoj dabar stovi kotedžas su daug stiklo, jauni žmonės ten, keisdami viską iš pagrindų, sukeitė vietomis dangų su žeme – nukasė kalną, supylė kitur, išrovė medžius, su tuo jau neblogai susitaikė Pajiesio peizažas, bet kol kas labai prastai tvarkosi mano sąmonė. Nieko nėra blogiau, kai tavęs laikosi įsikirtę tai, ko jau nebėra. Tokia pasaulėjauta – nuolatos gręžtis atgal ir kuistis „prarastame laike“. Šio „sukirpimo“ pasaulėjautos paprastai sunkiai pakelia pokyčius, laiko dinamiką, stingdo tave laike – lyg sakų laše. Deja, tokią konservaciją dažniausiai lydi pyktis ant pasaulio, kad jis keičiasi taip greitai, o tu nespėji kartu su juo, ar liūdesys, kad – viskas tik prarandama, nyksta arba išeina. Mano aštuoniolikmetė dukra sako: niekas nedingsta, nenyksta ir neišeina, o tiesiog – vieni dalykai keičia kitus. Ir iš to jokio liūdesio, net egzistencinio, kuris, aišku, labai praverčia kūrybai.

Galvoju, kas tai – likti aname laike?.. Prisimenu, kaip kitados, rašydama novelę, nepanaudojau vieno epizodo, kuris struktūriškai vis iškrisdavo iš pasakojimo. Ten rašiau, kaip aš (t. y. pasakotoja), bastydamasi po laukus, užeinu į atkampią, apleistą sodybą – jau niekieno namus. Baisios tokios vietos. Vietoj langų ir durų – kiaurymės. Ant sienos viduje – nuo drėgmės susiraičiusi „Paskutinė vakarienė“ . Skersvėjai, lietūs ir irimo dvasia trupina tinką ir pūdo senus patalus. Tuose pataluose – pelių vestuvinių puotų pėdsakai. Ir žmogaus kampe šis tas palikta – sukrauta krūva, reiškianti tą patį, ką ir įrėžos suolelyje ar medžio žievėje: „Aš čia buvau“. Iš skarmalų krūvos išsitraukiau senovinį rankinuką. Jame – smalsavau – dar turėtų būti kokių nors šio išnykusio pasaulio ženklų: maldaknygės kvapas, aptrupėjusi validolio tabletė, rublis ar vagnorka. Bet atidarant kažkas (kas?) tada sukirto man per nagus. Tas pats ir staktą išeinant nuleido per žemai, kad susitrenkčiau momenį. O kai bridau per tamsaus, sulaukėjusio sodo žolę, aukštą, iki šakumo, girdėjau lūžinėjant ne peržydėjusių pienių kotus, o baltus plonyčius kaulus. Nes tas epizodas buvo apie namų sakralumą… Tada jis iš novelės iškrito struktūriškai, dabar, vėluodamas nežinia kiek, – iškrenta iš laiko. Potekste. Nes pasaulis – kitoks nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Nepasakysiu jokios naujienos – be vertikalių, centrų, autoritetų. Su Dievu, susitraukusiu iki kišeninio (žinau, kad jis gyvena visur – ir kiauroje kišenėje, ir neplautose tėvo kojose, ir šimtą kartų per dieną mazgojamose musės kojose…). Susifragmentavęs ir be jokių skrupulų smulkinantis bet ką, kas kitados buvo vientisas ir didelis – meilę, auką, kančią, mirtį. Meilė tapo pragmatiškesnė, auka – apskaičiuojanti ir pamėgusi viešumą. Nerimas (viena tikros literatūros atsiradimo sąlygų) ir kančia, net kai ji – moralinis kazusas, – optimistinės pasaulėjautos priešai. Ir mirtis – vienas fundamentaliausių išgyvenimų – susiskaidė į smulkius etapus. Jau nebeaišku, anot P. Arieso, kuris iš jų yra tikroji mirtis: kai prarandama sąmonė ar kai nutrūksta kvėpavimas, nes kasdienybė pakeitė ir sunaikino didįjį dramatišką jos veiksmą, ir ji tapo lankstesnė, mobilesnė. Ir namai susmulkėjo… Mums tik atrodo, kad panorėję juos paliekame, vienus nesunkiai iškeisdami į kitus, emigruodami, laisvai rinkdamiesi – grįžti ar negrįžti. Iš tikrųjų namai mus palieka. Anot J. Lavrinec, sparčiai formuojasi ir auga transkontinentinių bastūnų gentis, kurios atstovai nebeteikia reikšmės geografiniam atstumui: mylimoji gali gyventi kitoje šalyje, draugai – kitame kontinente, tarp namų ir darbo vietos gali būti didžiulis atstumas. Rašytojas P. Yeras, pasivadinęs „polietnišku kosmopolitu polikultūriniame pasaulyje, kuris darosi vis labiau kompaktiškas“, skelbia štai tokį transkontinentinių bastūnų manifestą: „Mes – oro uosto laukimo salių gyventojai, nuolatos atsigręžę į švieslentę „Išvykimas“, amžinai skriejantys Žemės ratu. Mes perkam neapmokestintose oro uostų krautuvėse, valgome iš plastikinių lėkščių, išsinuomotomis ausinėmis klausomės pasaulio balsų. Mes einame per šalis kaip per turniketą, šiame pasaulyje esame atvykėliai su leidimu gyventi. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturime niekur. Mums nėra jokių sienų ar svečios šalies, tačiau ir gimtinėje mes – viso labo svečiai“. Štai taip globaliai kintančiame pasaulyje ir suvoki, kad tavo baltųjų kaulelių metafizika yra labai silpna ir atgyvenusi strategija. Nes apie daug ką reikia kalbėti visiškai kitaip.

Prisipažinsiu, ir aš nesidžiaugiu, kad viskas taip „komfortabiliai“ atsipalaidavo ir neliko jokių varžtų, kad išsiplovė vertybės ir sukišenėjo Dievas, būna akimirkų, kai atrodo, kad kažkas okupavo tavo namus (sakralią erdvę) – įlervojo su kerziniais batais ir sukrovė kampe krūvą. Kas? Daiktų ir reiškinių chaosas? Postmodernizmo spindesys ir skurdas? Ir kaip tokiais atvejais su įsibrovėliu elgiasi normalūs žmonės? Spontaniškai – ima peilį. Kaip jį teko paimti, nors ir ne spontaniškai, berniukui iš Petro Repšio kūrinėlio „Be pavadinimo“ – tą kūrinėlį pagal visus kriterijus įrašyčiau į lietuvių novelistikos aukso fondą. Jame pasakojama, kaip pokary, Šiauliuose tvarką įvedinėjant NKVD P. Vetrovo divizijai, vienas jos kareivis, vadinamas tiesiog Ruskiu, buvo apgyvendintas pas tokią Katunskienę. Niekas tais laikais neklausė – nori tokio įnamio ar nenori, priimk, ir viskas. Kartą tas Ruskis, kieme žaidusius vaikus pakvietęs vidun, davęs peilį ir liepęs kiekvienam iš eilės jam durti. Tai turėjęs būti „tikras dūris“. Vaikai sutrikę vykdė įsakymą ir badė, o Ruskis, juokdamasis ir išsisukinėdamas nuo dūrių, puikiai gynėsi. Berniukas sako: jei trobos oras būtų kūnas, troba būtų pilna kraujo… Ta novelė kaip palyginimas į galvą atėjo turbūt dėl raiškių detalių – subadyto oro su kūnu ir krauju. Kartais atrodo, kad kažkas šiandien iš tavęs irgi reikalauja „tikro dūrio“ – pozicijos, apsisprendimo. Ir duri, žinoma. Bet jei tas tavo dūris, čia jau kalbant apie kūrybą, yra tik nuoširdus, – troba bus pilna kraujo, o rezultatas – niekinis. Nes nuoširdus nuoširdumas, atvira vertybių gynyba, o dar neduokdie koks pyktis ar tiesmuka auklėjamoji pozicija, – jau ne tik kad nebeveikia, bet ir leidžia kaip tam Katunskienės Ruskiui kuo įžūliausiai tyčiotis. Kas tada turi galios ir veikia? Žodžio chemija ir magija – „tekstinis absoliutizmas“. Humoras, ypač tas, su tamsokais atspalviais, ir išmintis. Intelektas. Šiandien – ir atsiribojimo distancija bei autoironija, ypač kalbant apie šventus ir brangius dalykus – koks paradoksas… Kai imi taip svarstyti, kartais klausi savęs, kodėl išvis rašai? Nemėgstu apie tai kalbėti, bet jei bandyčiau suformuluoti apčiuopiamas priežastis, nes jos paprastai būna neapčiuopiamos, tai svarbiausia gal būtų: rašyti, kad išsilukštentum iš savo patirčių, ir, žinoma, siekiamybė, kad tos patirtys būtų ir universalios. Kad susifragmentavusią save sugrūstum į kietą struktūrą – jei, kurdama darnos iliuziją ir vienį, sugebi sujungti net ir tolimiausias asociacijas, vadinasi, artimiausiu metu dar neapgyvendins tavęs tarp keturių prezidentų, dviejų džonų lenonų ir Schopenhauerio. Pagaliau kad įveiktum sentimentą ir ašaras. Niekada nemaniau, kad „palaužti“ šitos „medžiagos“ pasipriešinimą gali būti toks pats atradimų džiaugsmas ir malonumas, kaip ir surasti tikslią detalę, sukurti vykusią metaforą ar suformuluoti kokią nors mintį. Gyvenime gali būti sentimentalus kiek nori, tekstuose – jokiu būdu.

Jei kalbam apie susmulkėjimus… Šiandien nuo lūpų nenueina šnekos apie visokias tapatybes – savo kaip asmens, tautinę, europinę lietuvių tapatybę (kurią, vienų nuomone, reikia saugoti, kitų – sukurti iš naujo, nes senoji jau atgyveno). Kintančiame pasaulyje turbūt kalbėtina ir apie sunykusią rašytojo, kaip kūrėjo, tapatybę. Nes susmulkėjo ir drauge su įkvėpimu prarado aurą ir pati kūryba kaip šventas aktas. O kūrėjas yra kiekvienas, kas tik nori ir kas tik „valdo plunksną“ ar pelę, nes nei talentas, nei meistrystė jau nebėra „pirmojo būtinumo“ dalykai. Vienas rašytojas kartą retoriškai paklausė: jeigu Bronius Radzevičius būtų sulaukęs šios dienos, ar nebūtų nusižudęs antrą kartą? Iš tiesų, pagalvoji, kaip gyventų kūrėjas, savo egzistencinius išgyvenimus įtempęs iki kraštutinės ribos, plačiai, pasak Juozo Apučio, atvėręs „duris visiems būties vėjams“ ir šitaip susideginęs, žmogus, kurio likimas anuomet laikytas pasmerktumo kūrybai išraiška – dabar, kai tą kūrybą yra puikiai pakeitusi simuliakrų gamyba, o kūrėjas, anot kultūrologų, turi mažai ką bendra su kūryba, net savo paties, nes jam nebereikia nieko kurti, o tik – varijuoti ir kartoti. Kai juolab jis mažai ką bendra turi su kokia nors egzistencija ar autentika. Pagaliau ir autentika, unikali vidinė savastis, yra gera nebent ta, kurią galima parduoti kaip sveiką, neįgedusį, nesukirmijusį raudonšonį obuolį – t. y. su prekiniu ženklu.

Prieš pusantro šimto metų A. Tocqueville’is, lygindamas aristokratinių ir demokratinių šalių literatūras, pasakė svarbiausią dalyką, esą „demokratija ne tik diegia literatūros pomėgį verslininkų sluoksniams, bet ir skiepija verslo dvasią literatūrai“. Verslo dvasia gerai prigijo ir mūsų literatūroj, ir daug ko ją išmokė. Rašytojai jau prisipažįsta, kad masių skonį atitinkanti popkultūra, – tai vėjas, prieš kurį „šlapintis neapsitaškius neįmanoma“ ir kad „rimtoji kultūra jau nebeoponuoja popkultūrai, tik stengiasi rasti formas, kaip koegzistuoti su ja, kaip prisitaikyti ir gauti sau kokios nors naudos“ (S. Parulskis). Kiekvienam aišku, kad, hermetizuodamasis elito estetikoje, paprasčiausiai liksi už borto, t. y. laisvas nuo rinkos žabangų, bet ir be populiarumo. Vadinasi, – ir be pinigų. Išmokti koegzistuoti savaime turbūt nėra blogai. Tai kitą kartą gali reikšti ne tik pataikavimą skaitytojui, bet ir galvojimą, kad rašyti reikia ne vien knygų lentynai ir istorijai, bet ir žmogui. Blogai, kad, prasidėjus tai koegzistencijai, kartelė nusileido labai žemai ir išnyko reiklumo kriterijai, o literatūra pavadinama viskas, kas tik parašoma iš kairės į dešinę ir išleidžiama, nes ir suvartojama absoliučiai viskas, kas tik pagaminama (knygyne – fizinis buvimo Hypermaximoj pojūtis). Šie procesai vyksta ne tik dėl strimgalviais lekiančio laiko ir pasikeitusio mąstymo, bet ir sumenkus literatūros, kaip imanentinio žodžio meno, vertei ir iškilus visai kitoms vertėms. Susmulkėjus ir suprastėjus pačiai literatūros kūrinių kalbai. Juk tiesa, kad jau niekas nebemoka (ir nebemato reikalo) parašyti ilgo ir gero sakinio, ir jis mutuoja į trumpą ir prastą žurnalistinį (ar – teroristinį). Kalbėdama apie kalbos suprastėjimą, turiu omeny ne slengą, žargoną ir keiksmažodžius – natūralias gatvės kalbos įtėkmes, ar kalbos paprastumą, net askezę, kokią randi, pavyzdžiui, Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee’s kūriniuose, – ji ten kaip rėžtukas stiklui pjauti, lakoniška ir tiksli, bet kalbos paprastumą – iš prastumo, kai rašoma išsiverčiant ne tik be stilistinių priemonių, bet ir visai be jokio dėmesio estetikai. Verslo dvasia padarė taip, kad potekstės, pustoniai, detalės (nepaklausi novelė ant visų šitų „banginių“ ir laikosi) – niuansavimo menas, kuriam išausti būtinas lėtasis – savaiminis laikas, o ne laikas „nuo mugės iki mugės“, – tapo tikru prabangos dalyku. Nemanau, kad jis būtų atgyvenęs, tiesiog šiuo metu toks tempas ir tokia gyvenimo kokybė, kai jam paprasčiausiai – nėra laiko. O prabangą, kaip teigė A. Tocqueville’is, gali sau leisti tik aristokratinių šalių literatūros, ne demokratinių, nes demokratinių skaitytojams reikia lengvų, greitai skaitomų knygų, elementarių formų grožio, kuriuo galima būtų mėgautis tuojau pat, o svarbiausia – būtinai ko nors nauja ir netikėta.

Antanas Vaičiulaitis, „kūrėjas par excellence“, tokią prabangą sau leido. Galima kalbėti apie įvairius jo kūrybos aspektus, o šiuo metu ir apie „nepalankius kontekstus“, „ne tą laiką“, bet kai šviežiai perskaitai jo „Šiaurietę“, turbūt vieną gražiausių lietuvių novelių apskritai, pirmiausia pagalvoji apie aukščiausios klasės estetiką. Pamirštą literatūros, kaip žodžio meno, prigimtį. A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose (versdama puslapį po puslapio pajunti, kiek ten daug – lėtojo laiko) aprašyta ir jųdviejų su A. Vaičiulaičiu praleista ne viena valanda, vaikštinėjant parke po milžiniškais platanais, tarp purienų spalvos forzitijų, baltų ir violetinių magnolijų ir japoniškų vyšnių, šnekučiuojantis apie literatūrą. Poetas A. Vaičiulaičio „dailiąją prozą“ taip vertino: „Niekas pas mus nei šiapus, nei anapus, ir nesvarbu, iš kurios pusės bežiūrėtum, šiandien nerašo tokia niuansuota, sugestyvia, autentiška ir gramatiškai tobula lietuvių kalba… Vaičiulaitis yra sąmoningas stilistas, gramatikos virtuozas ir šiandieninėje lietuvių prozoje niekieno nė iš tolo neprilygstamas žodinio orkestro dirigentas. Bet svarbiausia, kad jo stilius yra nematomas“.

Kai stilius yra nematomas, man visada atrodo, kad tai tas atvejis, kai kuriamam pasauliui ir daiktams autorius talento ir meistrystės dėka leidžia vertis savo pačių formomis, jam pačiam tarsi nė nedalyvaujant. O kai sakoma – žodinis orkestras, girdi visus pirmuosius, antruosius ir trečiuosius smuikus, altus, kontrabosą, violončelę, arfą, fleitas, klarnetus, valtornas, mušamuosius kaip tolimą perkūniją… Skaitymui renkuosi orkestrą, nes ir iš manęs jis reikalauja – orkestro: minties darbo, metaforų gliaudymo, nutylėjimų ir poteksčių suvokimo, niuansų ir subtilybių pojūčio, pagaliau – išlavinto skonio. Daug ko. Ne vien tempo.