Įžanginis
Liudvikas Jakimavičius. Valstybė kaip nebereikalingų prieglauda
2008 m. Nr. 10
Rašydamas šį rašinį neturiu jokios aiškios vizijos ir numatymo, kaip baigsis rinkimai, kaip išrinktieji susidėlios valdžios postų pasiansus, į kurią pusę ketveriems metams nukryps mūsų valstybės ir kasdienio gyvenimo trajektorijos. Gėda prisipažinti, bet šįkart neįtikėjau, kad šioje „vargo vakarienėje“ mano pilietinės sąmonės likučiai ir veiksmai galėtų ką nors lemti ar pakeisti. Aišku, norėtųsi, kad būtų geriau gyventi, kad sumažėtų neteisybės, melo ir skurdo, kad žmogus pasijustų laisvesnis, oresnis ir protingesnis, kad padaugėtų mūsų valstybėje morale, o ne kokia nors prastumta įstatymo pataisa grįsto teisingumo, kad piliečio darbai ir idėjos ką nors lemtų bendrojo gėrio kūryboje.
Per pastarąsias kelias „petiletkas“ pamatėme begales situacijų ir siužetų, kurie paprastam piliečiui (yra ir nepaprastų) nedviprasmiškai parodė jo vietą valstybės sąrangoje. Ta sąranga nuo tarybinių laikų ne kaži kiek pasikeitė, o ir ar galėjo pasikeisti, kai jos keitėjai, pertvarkytojai ir perstatytojai buvo ta pati nomenklatūra, tik vietoj antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino stojo vietiniai klanai su „savais“ sekretoriais, instruktoriais ir politrukais. Jei netyčia būtų mums nenusišypsojęs likimas įstoti į ES ir NATO, neabejoju – demokratijos kokybe nesiskirtume nuo Baltarusijos ir, kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas prieš 90 metų, galėtume kurti tvarią Litbelo valstybę. Beje, ironijos čia nedaug. Iki Baltarusijos nuo mirusio rėžinio Mielitilčio kaimo (numarinto Ignalinos žemėtvarkos planuose), kuriame vasaroju, iki Baltarusijos – vos šeši kilometrai. Vietinių liksi nesuprastas, jei pastebės tave perkantį gretimo kaimo parduotuvėlėje „Kento“ pakelį, lietuviškos degtinės butelį, ar kai sužinos, jog važinėji į automobilio baką prisipylęs lietuviško dyzelino. Gūžčios pečiais: „Miesčionis, išlaidūnas, o gal pusprotis? Viską juk galima įsigyti dvigubai pigiau, na ir kas, kad Made in Belorus.“
Kad ir kokiu puspročiu laikytų, vis dėlto pasišnekėti su miesčioniu jiems maga. Už miško gyvena toks Eugenijus – buvęs apylinkės elektrikas, dabar jau gal penkeri metai pensininkas. Kai per perkūniją dingdavo elektra, pažadėjęs tuoj pat ateiti ir sutvarkyti išmuštus pastotės saugiklius, pasirodydavo tik trečią dieną. Nepuoli priekaištauti (kitą kartą išvis neateis), dar privalai sodinti užstalėn. Tiesiog nereikia net kviesti – pats atsisėda ir laukia, kol pastatysi puslitrį. Kartą, po vienos tokios užstalės, grįždamas namo mišku „po tiesumui“, pametė guminį pusbatį. Teiravosi kitą dieną, ar ne pas mus palikęs, ar miške nematę. Tik po kelių savaičių atrado. Na o po antros stiklinaitės atšyla, prasideda labai rimta kalba: „Prie ruso buvo geriau.“ – „Kas buvo geriau?“ – klausiu. „Benzinas – 7 kapeikos“, – visados toks pirmasis jo argumentas. „Ta jūsų Nepriklausomybė sugriovė mūsų tarybinį ūkį, nieko nebeliko – nei bandų, nei fermų, nei traktorių, nei kombainų nei traktorių, už pieno litrą man dabar moka 30 centų.“ Ir kuo toliau, tuo stipresni ir nesugriaunami jo argumentai. Iš tikro nieko nebeliko. Fermų grebėstai nuplėštais stogais, baigiančiom sugriūti, išsinešiotom plytų sienom, svėrių laukai, kultūrnamis išdaužytais, lentom užkaltais langais – visai kaip po karo bombardavimų. Jokios investicijos iš Centro ar iš rajono čia neatėjo. Niekas nepasirūpino, kad, suirus vienai infrastruktūrai, būtų sukurta kita, pažangesnė, lankstesnė. Neliko jokios, tik kartą per dieną pravažiuojantis pienvežis, surenkantis pusvelčiui pieną iš prasigėrusių pakelės žmogelių, kurių ūkininkais pavadinti neapsiverčia liežuvis. Mintyse įsivaizduoju, ką jis toliau svarsto : „Kokią naudą turiu iš tos Nepriklausomybės? Buvau visų gerbiamas elektrikas, nei sąjūdietis, nei partietis, jokia nepriklausomybė man nė nesisapnavo, vaikus leidau čia pat į aštuonmetę, kurią uždarė, ramiai galėjau miegoti, nes žinojau, kad rytoj bus kaip vakar. Vagnoriaus „ekonominio stebuklo“ laikais „sudegė“ mano santaupos – 40 tūkstančių rublių, o kas bus rytoj, kai neduokdie vaikai užsimanys važiuoti į Vilnių, į mokslus, kas bus su mumis visais?“ – „Cypsit, oi cypsit jūs miesčionys, driežiukai, su savo Nepriklausomybe, kai uždarys Ignalinos atominę“, – piktdžiugiškai šaiposi iš manęs Eugenijus. Mėginu prisiminti, kaip prieš gerą dešimtmetį mes, inteligentai, susidūrę su panašiais argumentais, mėgindavome aiškinti Nepriklausomybės privalumus: „Mes – nepriklausoma valstybė“ (šiandien tenka suabejoti), „visi lygūs prieš įstatymą“ (ne visi), „rinkos ekonomika, sveika konkurencija, lygios galimybės“ (nieko panašaus – stambaus kapitalo ir monopolijų siautėjimas), „socialinis teisingumas ir solidari pilietinė visuomenė“ (nei vieno, nei kito), „žodžio ir saviraiškos laisvė, cenzūra uždrausta“ (mutavo į dar rafinuotesnę cenzūrą), atviros sienos ir laisvas piliečių judėjimas (va čia tai tikra tiesa – laisvės privalumais pasinaudojo kas trečias ir dėjo į kojas nuo lietuviškos Nepriklausomybės).
Pats sau šiandien įsakinėju: išjunk televizorių, radiją, internetą, jokiu būdu nepirk ir neimk į rankas gatvėje dykai dalijamų laikraščių, popierių ir lapelių, geriau į gatvę neik, nes tikrai sutiksi tokį, kuris neišjungė, žiūrėjo, pirko, ėmė ir gavo užkratą. Dabar jo akyse sustingęs nerimas ir kraupios ateities nuojautos. Jis būtinai ims tau ūžti galvą, skleisdamas kankinančius jo užnuodytą sąmonę mitus, kuriais persisotino, bet iš to voverės rato nesugeba ištrūkti. Jis išsigandęs nuolatinių bauginimų apie dar didesnius kainų šuolius, energetinę priklausomybę nuo vieno neprognozuojamo tiekėjo, pasaulinę finansų krizę, naują šaltąjį karą ir didėjančią III pasaulinio grėsmę. Stop. Ką reiškia visas šis bauginančių nuojautų ir vaizdinių rinkinys? Jis, be abejo, kaži kam turėtų būti naudingas. Jei šios grėsmės būtų neišvengiamos, slenkančios ant mūsų kaip koks ledynas ar tiksliai apskaičiuotas susidūrimas su artėjančia milžiniška kometa, tie, kurie paskaičiavo ir turi tikrų žinių, visomis išgalėmis stengtųsi jas nuo visuomenės nuslėpti, kad žmogaus nevarytų į paniką, siaubą, depresiją ir neviltį. Elgiamasi priešingai. Tai taktika įvairaus plauko strategų, kurie gerai išmano, kaip manipuliuoti įbauginta žmonių sąmone, kad visuomenė mūru stotų už jai pačiai nenaudingus sprendimus. Sunkias moralines pagirias ilgus metus dar turės kentėti Rusijos žmonės dėl agresijos Gruzijoje, mūsų vaikai nepasakys mums ačiū, kad atidavėme energetikos ūkį į miklių prekijų, monopolistų rankas. Valdžiažmogiams eskaluojant esamas ir menamas grėsmes ir pseudoidėjas, užhipnotizuota visuomenė nė nepajuto, kad tuo pat metu plaukuota ranka įlindo į jos ir valstybės kišenę.
Anądien Vilniuje beldžiasi į mano duris kaimynė su chalatėliu ir šlepetėmis. Užeina į kambarį lyg tarp kitko pasišnekėti apie netvarką kieme, sulaužytus vartus, sprogstančias namo sienas, vandenį, kliokiantį pro kiaurus čerpių stogus. Sakau, – galiu parašyti prašymą ar pareiškimą miesto savivaldybei, o kitu sakiniu griaunu jos iliuzijas, kad niekas nuo to nepasikeis, neatvažiuos geras dėdė su naujomis čerpėmis, neatskris malūnsparnis ir nedalys vaikams nemokamai „eskimo“ ledų. Trainiojuosi apie savo kompiuterį, leisdamas suprasti, kad mūsų pokalbis baigtas, tačiau ji stovi tarpdury ir net neketina išeiti. Pasakoja apie mirusius namo gyventojus, kaip jie gyvenę anksčiau, kaip laikas ir nauji santykiai suardė kiemo bendruomenėlę ir kad dabar jau nebelikę su kuo pasišnekėti. Tiesą pasakius, ir aš vos ne dešimtmetį buvau svetimkūnis, vengė manęs, kol nepasidariau kiemo raštininku, mat namo gyventojai puslenkiai, baltarusiai, žodžiu, nedideli lietuvių kalbos žinovai. Visi skrupulingai renka savo popierius – raštus, sutartis, kvitus, notarų pažymas, mano – keisis laikai, žiūrėk, ir prireiks. Atneša, dėsto savo problemas ir sako: „Parašyk“, – kartais į teismą, kartais į Savivaldybę ar net į patį Seimą. Kartais ir parašau. Kaimynė su šlepetėmis stovi tarpdury ir suprantu, kad ji neketina išeiti, kad dar turi kaži kokių svarbių klausimų. Po pauzės klausia: „Tu protingas žmogus, rašai į laikraščius, pasakyk mums, ką dabar rinkti? Ko tik nerinkom, visi apgavo.“ – „Taip, iš tikro nėra kaip pasirinkti, kai visi labai geri, visi susirūpinę paprastu žmogumi, visi nori padėti. O, kiek daug gerų žmonių atsiranda Lietuvoje prieš rinkimus. Pridygsta kaip grybų. Šiemet net 1600 geresnių ir kilnesnių vienas už kitą alt-ruistų“, – ironizuoju. Kaimynė net nešypteli. Ji, kaip ir tas Mielitilčio Eugenijus, iš tos pačios nebereikalingos, užmirštos, atlikusios Lietuvos, nesvarbu, kad gyvena ir skursta Vilniuje, vis viena lygiai „taip toli nuo didžiojo kunigaikščio“, – kaip viename eilėraštyje parašęs Vytautas Bložė:
Kiek pavažiavus, vienas tarė:
– Bėk… Tik palik kailinius. Kad nereikėtų lopyti.
Kojos klimpo į sniegą.
Išsižiojęs rijo burna šimtmečiais kvepiantį orą.
Vyrai iš rogių paleido keletą šūvių.
Žmogus bebėgdamas susirietė.
Paėjo dar keletą žingsnių.
Suklupo. Nuleido galvą.
„Kaipgi šitaip?“
„Taip toli nuo didžiojo kunigaikščio.“ („Žemės gėlės“, p. 20)
O ir mes patys, žmogeliukai, kuriems pernai buvo suteiktas „garbingas“ meno kūrėjų statusas, ar skiriamės kuo nors socialinėje valstybės piramidėje nuo Eugenijaus ar mano kaimynės? Kaip buvome, taip ir likome pačioje papėdėje. Visi gerai prisimename, ką apie kultūrą šnekėdavo premjeras ir prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jis kartodavo: „Pastatysim ekonomiką ant kojų, tada pasirūpinsim ir kultūra. Ekonomika iki infliacijos šuolių augo neįtikėtinai sparčiai, bet kultūrai ir toje sferoje dirbantiems „patriotams-idiotams“ pragyventi darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Pirmiesiems kantrybė trūko mokytojams. Ir iš tos pačios „pažadukų“ valdžios kaip iš gausybės rago pasipylė kaltinimai egoizmu, prasidėjo teismai, destruktyvus profsąjungų skaldymas, grasinimai, mokytojų ir direktorių priešinimas, bet mokytojai laimėjo. Kultūrininkai to niekaip neįstengtų padaryti. Ir ne todėl, kad neturi sukūrę vieningos profsąjungos, bet todėl, kad jie gali streikuoti kiek nori, mirti badu, tačiau niekam nuo to galva neskaudės, mat ten, Olimpe, yra įsivaizduojama, kad valstybė ramiausiai gali gyventi ir be tų irzlių kultūrininkų. Na dėl akių ir šventos ramybės įkūrė kelis šleivus kreivus, nuolatos tuščius arba pustuščius fondus, neva kultūrai ir kultūros sklaidai remti. „Gerieji“ dėdės ir tetos, biudžeto raikytojai, patrupina į tuos fondus juokingai menkų trupinėlių, nubyrėjusių į pastalę po didelių puotų ir didžiųjų pyrago raikymų. Kultūros sistema ir politika nuo sovietinių laikų iš esmės nepasikeitė nė per nago juodymą. Jokių sisteminių ar struktūrinių permainų per ištisus dvidešimt metų šioje srityje nevyko. Kultūra kaip buvo, taip ir liko išlaikytinė, priklausoma tik nuo kokio nors ministerijos sekretoriaus ar ministro užgaidų, meilių – nemeilių, draugelių ir pažinčių rato, fiktyvių konkursų ar parinktų fiktyvių anoniminių ekspertų valios. Klampynių klampynė.
Mano viena pažįstama dailininkė prieš kelerius metus numojo ranka į visas tas valstybines institucijas, neva sukurtas rūpintis kultūra, profesionaliuoju menu. „Tas projektų rašymas, atsakymų laukimas – visiškas šnipštas, nervų gadinimas ir tuščias laiko gaišimas, – nusprendė ji ir nusipirko didelį šunį. – Dabar turiu dirbtuvėse du šildytuvus: „buržuiką“ ir šunį, su kuriuo miegu po viena antklode. Ir man visai nebesvarbu, kils ar kris šilumos kainos, šilta ar šalta bus žiema, nes jokiais „šiluminiais vamzdžiais“ nesu prijungta prie valdžios katilinių, kaip prijungta didžioji dauguma mūsų valstybinės prieglaudos gyventojų.“ Štai kokia optimistinė pabaiga. Pirkim visi po šunį.
Valdas Kukulas. Kas būtų, jeigu būtų, bet niekada nebūna
2008 m. Nr. 8–9
Literatūra seklėja, banalėja, o norinčių rašyti kasdien daugėja. Jei nebijotume didžiosios literatūros sąvokos, galėtume tarti, kad literatūra pamažu, bet nuosekliai nyksta, miršta, o jos, gulinčios mirties patale, riterių gretos nenumaldomai auga, ir, atrodo, gedulo mitingas netrukus išvirs iškilmingomis beraštystės eitynėmis. Kaip čia yra, kas čia vyksta? Ar pati literatūra – seklėdama, moraliai ir estetiškai nykdama – duoda ženklą, kad dabar ją kurti pajėgus bet kas, bet kokio mentaliteto ir išsilavinimo „pakankamai kultūringas” pilietis ar ji seklėja ir miršta tik todėl, kad dabar ją kuria ne asmenybės, autoritetai, o grupės, kolektyvai, savotiški „autorių sindikatai“? Gal šitaip reiškiasi meno ir jo vartotojo priklausomybė, kuri tikriausiai nebuvo vien egocentriškas marksistų prasimanymas?
Juk kai rašė F. Dostojevskis, L. Tolstojus, visoje milžiniškoje Rusijoje raštingų žmonių tebuvo saujelė ir su jais susikalbėti galėjo ne tik atskiri žmonės, bet ir meninės koncepcijos, o dabar, kai daugmaž raštingas kiekvienas pilietis, literatūrai belieka kalbėtis su masėmis? Ir pačiai masiškėti, pamažu virsti popkultūra? Popkultūros paklausa visada bus didesnė negu elitinio meno – atsiveria palankiausia dirva plisti ir plėstis patiems negailestingiausiems rinkos mechanizmams, kuriems keiksmažodis vertingesnis už biblinę ištarmę, nes ir pati kultūra jiems yra tik keiksmažodis. Šiame kontekste labiausiai gaila, kad mūsų kultūros politikos kūrėjai taip atidžiai žvalgosi į JAV, o ne į didžiąsias Europos valstybes, kur kultūros svarbą argumentuoja dar ir socialinė, ideologinė, politinė realybė (paprasčiausiai – jei ne kultūra, kalba, šias valstybes pamažu nušluos globalizacijos procesai). Žinoma, L. Jonušys primintų, kad literatūros mirties tezė kartojama nuo amžių ir kuo kultūros raida intensyvesnė, tuo dažnesni tie pesimistiniai vertinimai; D. Staponkutė primintų, kad Kipro saloje kas trečias ar ketvirtas jos kaimynas turi išsileidęs eilėraščių knygą arba storą romaną. Bet L. Jonušys neklausia, ar literatūra po kiekvieno priešinfarktinio priepuolio atsigauna būdama ta pati didžioji literatūra, svarstanti giliąsias esmes ir prasmes, ar ji lieka vegetuoti vis menkesniame intelektualiniame, dvasiniame lygyje, tačiau D. Staponkutė neišduoda, kokia tų nesuskaičiuojamų jos kaimynų knygų recepcija graikiškoje literatūros kritikoje. Jei žmonės leidžiasi knygas savo gimtadienių proga, mūsų tai neliečia…
Ir ši lygtis – vis daugiau rašytojų kuria vis menkesnę literatūrą – turi kažką reikšti. Ir ne tik apie literatūrą. Ji turi byloti kažką apie mus visus, kurie dar nesusivokiame, nesusigaudome savo „jausmų tikrovėje”. Jei pati literatūra to neapmąsto, mąstyti, ar bent bandyti mąstyti, turi literatūros kritika. Tiesa, lengviau (nors man svetimiausia) samprotauti apie „einamiausią prekę” – romaną. Jau prieš kelis dešimtmečius teoretikai ramino: „Kartais literatai tvirtina, jog romanas miręs. Šituo jie nori pasakyti, kad pati forma save sužlugdė arba kad dabartiniam amžiui ji jau nesvarbi. Tai, žinoma, nesąmonė. Romanas yra pati natūraliausia literatūros forma. Romanui tereikia minimalaus raštingumo bei marių vienumos ir laisvo laiko. Kadangi veikiausiai šiuolaikinė visuomenė ir tolimoje, kiek tik įmanoma numatyti, ateityje savo nariams suteiks šiuos visus tris būtinus dalykus, tai dėl romano mirties niekam nevertėtų pernelyg nerimauti. Jis dar ilgai gyvuos teikdamas vienišiems žmonėms paguodą ir padėdamas visiems mums leisti tuščias valandas“ (G. Josipovici. Pasaulis ir knyga. – Vilnius, 2003, p. 355). Taip ir įvyko: romanai rašomi ne literatūrai ir dėl literatūros, o vienišų žmonių paguodai ir laisvo laiko „užmušimui”. Tad kuo graudesnė ar pikantiškesnė, kuo labiau iš žiniasklaidos atpažįstama ir identifikuojama istorija, tuo geriau. Ir rašo tuos romanus minimaliai raštingi žmonės (tarkim, dirbę redakcijose), turintys marias laisvo laiko. Šitai paaiškina ir mano kraupoką įspūdį iš paskutinio Rašytojų sąjungos suvažiavimo: didelė salė garbingų žilų žmonių, iš kurių pareikalauti kokios nors literatūrinės kokybės būtų ir nesusipratimas, ir gal net nuodėmė. Bet lygiai toks pat nesusipratimas man atrodė ir siūlymas dirbtinai ir kuo sparčiau „jauninti“ Rašytojų sąjungą. Nes jaučiuosi gerai žinąs ar bent numanąs, kokios marios, kokie okeanai neprijaukintų, nesuprastų ir neapgyvendintų žodžių slypi toje jaunųjų kūryboje.
Tačiau pereikime prie įdomiausio dalyko. Regis, visi jau seniai sutarėme, kad tokių debiutų, kokie buvo G. Cieškaitės, A. Grybausko, D. Kajoko ar G. Patacko, niekada nebebus. Dabar pirmąsias knygas leidžiasi kas nori ir kas turi pinigų, be to, ir prestižinėse leidyklose (kad ir „Pirmosios knygos“ serijoje) išsileidusieji išties debiutavę tegalės pasijusti tik po trečios ar penktos knygos, t. y. tada, kai bus atpažinti, identifikuoti, kai jų stilius, poetika bus pripažinti kaip jų stilius ir poetika. Tačiau šiandien net profesionalui kritikui svaigiai per daug iškyla nežinomų pavardžių, ir kas savaitę jų atsiranda vis naujų. Tikėjomės, kad sovietmečiu varginęs grafomanijos srautas, dingus honorarams, staigiai atslūgs, bet išėjo taip, kad rašliavos tėkmė patrigubėjo ir nūnai pasakyti, kur grafomanija, o kur paprasčiausiai suvaidintos kūrybos pavyzdžiai, išvis neįmanoma. Šiandieninė vidutinybė techniškai lenkia vakarykštį klasiką, nes naudojasi ne klasiko, bet apskritai klasikų patirtimi. Dar daugiau. Net internetiniai meninės kūrybos puslapiai yra perpildyti ir dėl menkiausios ambicijos gali atsidaryti naujas internetinis puslapis. Ir jam nestokoja autorių. Tačiau įdomiausia, kad ne tik virtualioje erdvėje, bet dažnai ir kultūrinėje periodikoje dabar pasirašoma slapyvardžiu, pseudonimu, ne pavarde. Prasideda didžioji šių dienų literatūros metafizika. Negi iš tiesų visuomeninė opinija, paniekinamai žiūrinti į nepelningus verslus ir neprestižinius užsiėmimus, verčia atsisakyti svarbiausio – savo darbo autorystės (tačiau tokiu atveju ji verčia atsisakyti ir bet kokios atsakomybės – ne tik kūryboje, gal, tarkim, ir versle)? Tuomet išeitų, kad žmogaus prigimtyje (vadinasi, ir pačios literatūros pasąmonėje) slypi instinktyvus, nenumaldomas noras išsisakyti ir kurti, kurti dargi eiliuotai – tai ir būtų nepaneigiamiausias poezijos amžinumo, neišvengiamumo argumentas. Visuomenė, eidama prieš šį kūrybinį instinktą, eina prieš save. Griauna save kaip sąmoningą struktūrą. Juk žmonės verčiami lyg spaudos draudimo ar karinės okupacijos sąlygomis slėpti tai, ką jie daro. O gal anoniminei poezijai žmonės patiki tokias savo vidaus gelmenis, slapmenis, kurias šiandienos visuomeninė ir ekonominė konjunktūra sunaikintų net pati to nepastebėdama? Tačiau žmogus vis viena nori būti žmogus. Tai labai rimti, šiurpūs, katastrofiški dalykai. Kas kita, kad daugumos kuriama poetika, kolektyvinė stilistika nebesuteikia priemonių tiems slapmenims, gelmenims įkūnyti ir įprasminti. Laikraščių puslapius, kompiuterių ekranus pasiekia subendrinti, niveliuoti tų išgyvenimų pavidalai. Argi tai panaikina pačią problemą?
Tiesa, postmodernizmas viskam turi gana įtikinamą paaiškinimą. „Panevėžio žiemos” metu viena dailininkė visai teisingai replikavo: gana kalbėti apie profesionalumą. Postmodernizmas suvienodina, suartina profesionalųjį ir mėgėjišką meną. Tai, ką vakar vadinome liaudies menininko kūriniu, šiandien ramiausiai puikuojasi profesionalų galerijoje, nors profesionalai neretai sąmoningai siekia primityvistų efekto. Šis paaiškinimas svarbus ir ne postmodernistui. Galbūt profesionalusis menas bando apsimesti primityviuoju vien todėl, kad dar neturi žodžio, garso, spalvos savo giliajai, slaptingajai patirčiai reikšti, o primityvizmas visada operavo archetipais? Arba: profesionaliojo meno erdvėse „vaikiškasis“, „primityvusis“ pasaulėvaizdis taip jaukiai apsigyveno vien todėl, kad pačiam profesionaliajam menui reikia iki pamatų sunaikinti savo buvusias, įprastas formas, kad galėtų kurti naujas struktūras? Kad ir kaip žiūrėsi, tai neatgraso nuo bandymų suprasti, kas vyksta šiandieninėje kultūrinėje ir visuomeninėje sąmonėje, kaip jos liejasi, susipina ir kaip viena kitą naikina. Įdomu pažiūrėti į pamažu nusistovinčią žanrų gradaciją mūsų literatūroje ir ypač leidybinėje praktikoje. Romanas, išskyrus kelias jau gerai žinomų autorių pavardes, tapo „aptarnaujančiu žanru“, nes jam tereikia „minimalaus raštingumo“. Šioje srityje pats baisiausias variantas – iš banalių memuarų „padaryti meną”, ir šie atvejai kuo toliau, tuo labiau pjauna. Ir pjaus. Poezijos likimas lieka mįslė, nes paslaptingiausiems patyrimams reikšti dabar tenka naudotis kolektyvinėmis, jau nuzulintomis meninėmis priemonėmis, ir dar neaišku, kokia kalba ji prabils po dešimties metų. Bet aišku, kad per tą laiką tikrai neatsiras atskirų, savarankiškų ir visiems gerai matomų poetų. Pabrėžiu: ne poezijos, bet poetų. Užtat nei knygose, nei periodikoje jau nebeįmanoma surasti pakenčiamos novelės. Kas jas gerai rašė, tas ir dabar teberašo. Kiti masiškai gamina „aptarnaujančio romano“ tematikos ir stilistikos pakaitalus. Juk novelei reikia romano struktūros (kurios nebėra) ir eilėraščio gelmės, slapties (kuri dar neatpažinta). Tad pirmiausia apie šio žanro mirtį ir galėtų būti kalbama. Jei apskritai diskretiška kalbėti apie kokią nors mirtį literatūroje. Juoba kai mirtis genama net iš pačios literatūros problematikos centro. Būtų įdomu pažiūrėti ir į jaunųjų kritikų orientacijas arba kodėl taip staiga eseistikoje suvešėjo metastazės ir kodėl taip staigiai nuo jų buvo nusigręžta, net nesistengiant diagnozuoti vėžio priežasčių?
Bitė Vilimaitė. Apaštalai iškeliauja iš Lietuvos?
2008 m. Nr. 7
Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo proga
„Klebonas atsistojo, pasitaisė šilkinę stulą su raudonomis rožėmis ir lengvais angelais, paglostė sakyklos aksomą ir persižegnojo…“
Prieš jį buvo visa Lietuva, jau apytuštė, – žmonės išsibėgioję kas kur, apimti nerimo, baimės, net siaubo. Likę gyvena neramų gyvenimą, – nelinksma jiems. „Žmonės gulėjo ir sapnavo nešvarius sapnus. Jų miegas buvo pilnas godumo, girtavimo ir vaidų.“ Jie paniekino savo šventuosius, ir apaštalai pasitraukė iš Lietuvos. Nežinia, kas dabar bus. Ilgai ir kantriai laukę, jie pagaliau išėjo. Kaip rašo Antanas Vaičiulaitis, „apaštalai atrodė seni, suvargę ir keliavo gatve, pasiramsčiuodami kas kalaviju, kas pjūklu, kas kirviu, kuriais jie buvo nužudyti. Niekas jų nematė, niekas jų nesigailėjo ir nemaldavo liktis“.
Tad Lietuva liko be globos, be meilės, be atjautos, kuri kaip skraistė apgobia silpnuosius, sušvelnina gyvenimo kirčius. Daug senelių turės apleisti savo namus, ir paskutinė jų paguoda kelionėje per girią tamsią naktį bus prisilietimas prie beržo liemens – „kokia švelni jo žievė. Lyg vaiko delniukas…“ Juk taip norėtųsi, kad tie mūsų seneliai savo kelionėje atrodytų „dideli ir galingi su tąja į sniegą tvirtai įsmeigta kaip kokio vyskupo lazda“. Deja, deja, taip niekada mūsuose nebūna… O vaikas, beglobis vaikas, pridėjęs pirštą prie smilkinio, neturės ko paklausti: kur aš gulėsiu? Kur mano lova? Ir niekas jam nepasakys: „Nesikrimsk, vaikeli. Jau mes seniai priemenėj tau lovaitę paklojom.“ Stebuklingi Antano Vaičiulaičio žodžiai: Nesikrimsk, uždaryk langines, kad atėjūnas į vidų nežiūrėtų, mažytė dukterėlė, jos širdies plakimas, gero darbo niekada nesigailėsi, galva svyra prie pilkosios žemės, sudie, vaikučiai, per kiemą lėkė du varnai prieš vėją, džiaugsmą reikia pirkti didele šventumo, aukojimosi ir meilės kaina, praskrendančių laukinių žąsų gūžiai apsiraizgę voratinkliais, ten aukštai plaukiojančiais… Rašytojas, sukaupęs visą savo talento jėgą, stengėsi išgelbėti pasaulį – taip pat ir Lietuvą. Antanui Vaičiulaičiui atrodė, kad darbų nudirbta per mažai, kad „didžiuliuose metų plotuose prieš akis niūksojo tuštuma, – ten, kur turėjo stovėti tavo darbai“. Tačiau, be parašytų knygų, ten yra ir rašytojo siuntiniai badaujančiam Vydūnui, ir audeklo suknelei atraiža, kurią jis padovanojo rašytojai Unset, kai aplankė ją viename viešbutyje, sėdinčią apšiurusiame krėsle. O kiek žmonių jis išgelbėjo po karo, – tiesiog ištraukė iš žeminančio skurdo, nežinios. Visur ir visada jis buvo taurus, garbingas, elegantiškas.
Ne, iš Antano Vaičiulaičio Lietuvos apaštalai negali išeiti. Tegul jų veidai kieti, tačiau jie nėra nepermaldaujami.
2008 m. birželio 27 d.
Eugenijus Ališanka. Improvizacijos birželio tema
2008 m. Nr. 6
Kadaise versdamas Jeromo Rothenbergo eilėraščių ciklą „Gėlių kantata“ patyriau trikdantį jausmą – vis pasikartojantis tuose eilėraščiuose žodis „gėlės“ manyje visiškai ištrynė to žodžio prasmę. Jis liko be jokių referencijų, pakibo ore, tapo netgi grėsmingas. Pajutau, kad nebesuprantu ne tik to žodžio, bet ir žymiai daugiau. Nesusilaikysiu nepacitavęs vieno iš ciklo eilėraščių:
sieros gėlės, kurios virsta erelių gėlėmis
ar baltos avino gėlės, kurios virsta kreidos ir plunksnų gėlėmis,
gėlių vėliavos, iškeltos safyro gėlių lauke
ar gėlių paveikslai, zirziantys lyg elektros gėlės
ar peilio pavidalo geltonos gėlės, kurios virsta žaibo gėlėmis
tuo metu, kai tėvai pučia gėlių kriauklių ragus, kurie sprogsta lyg garso gėlės,
ar gėlių vandens kriauklių ragus, kurie virsta sirenų gėlėmis
geltoname gėlių sapne, skubiame ir nebyliame lyg narkotinės gėlės,
gėlių upės po angelų gėlių tiltu
ar plunksnų upių gėlės, kurios virsta mėnulio ir planetų gėlėmis
Analogiški spazmai galbūt ištinka kiekvieną, giliau pažvelgusį į kalbą. Ypač rašytoją. Todėl dažniausiai stengiamasi greičiau pabėgti nuo žodžio, užkabinti jį pačiu paviršiumi ir atsiduoti žodžių jungtims, kalbos grandinėms, sintaksei, šitaip išvengiant žodžio atveriamos juodosios skylės. Prisiminkime kad ir garsųjį Rytų garsažodį OM – tariančiajam jį dešimtis kartų nebereikia kalbos, tame žodyje jam veriasi visos prasmės, kurios susilieja į vieną, prilygstančią beprasmybei.
Panaši, nors gal ir ne to paties lygio, skylutė atsivėrė, kai sumąsčiau šioje esė paimprovizuoti birželio tema. Iš pirmo žvilgsnio toks pažįstamas žodis „improvizacija“, kurį vartojam pernelyg nesukdami galvos dėl jo etimologijos ir vartojimo galimybių, staiga man tapo akmeniu, ties kuriuo suklupau. Ar tai, ką jau parašiau, rašau ir netrukus parašysiu, gali būti pavadinta improvizacija? Bet tokiu atveju turėčiau sakyti, kad ir eilėraščių rašymas yra improvizacija. Tačiau kuo tuomet skirsis improvizacija nuo kūrybos? Ar kūryba įsivaizduojama be improvizacijos?
Nusprendžiau pasidomėti, ką sako griežtieji žodynai.
Improvizacija (lot. improvisus – nenumatytas, netikėtas): 1) eilėraščio, muzikos kūrimas be išankstinio pasirengimo; kartu kuriama ir atliekama; 2) kūrinys, sukurtas per jo atlikimą, iš anksto nepasirengus.
Nepalengvėjo. Iš apibrėžimo seka, kad improvizacija in sensu stricto tinka tik poezijai ir muzikai. Ir ji neatskiriama nuo atlikimo. Su muzika lyg ir aiškiau, muzikinės improvizacijos man pažįstamos bent jau iš džiazo sferos. Poetinės improvizacijos priklauso istorijai, šiandien kaip ir išnykusios. Pastaraisiais metais teko susidurti tik su vienu išties improvizuojančiu poezijoje personažu – Jonu. Vadinu jį personažu, o ne poetu todėl, kad jis ir nėra poetas – jo amatas yra židinių mūrijimas. Sykį, kai vežiau jį į sodybą mūryti židinio, pakeliui jis padeklamavo keletą keistų eilėraščių. Kažką panašaus į „čiastuškinį“ serialą. Tačiau vienas tekstas kažkaip neaiškiai tęsėsi, niekaip nepriartėdamas prie atomazgos, ir tik iš trumpų pauzių ir riktų supratau, kad jis išties tą eilėraštį kūrė čia pat, kitaip sakant, improvizavo tikrąja šio žodžio prasme. Židinį jis mūrijo irgi improvizuodamas, bet improvizacija nebandė kompensuoti profesionalumo ir išmanymo – šitų dalykų jam netrūko. Vertas Ilfo ir Petrovo plunksnos didysis improvizatorius. Personažas.
Nepalengvėjo ir todėl, kad man nepatinka, kai kas nors, tebūnie ir autoritetingi žodynai, atiminėja teisę į žodžio laisvę. Žodžio laisvę pačia tiesmukiausia prasme. Kitaip sakant, supratau, kad man belieka improvizuoti improvizacijos tema. Arba birželio tema. Juk, gerai pagalvojus, birželis lygiai tokia pati juodoji skylė, ne taip juk ir svarbu, nuo kurios pradėsi. Esu stovėjęs ne vienos jūros pakrantėje, ir labai dažnai tos jūros skyrėsi tik mano galvoje.
Lygiai taip pat galima improvizuoti beržės, jaunio, mėšlinio, sėtinio, visjavio tema. Visi šie žodžiai kadaise įvardijo tą patį birželio mėnesį. Kiekvienas iš jų atveria vis naujas improvizacijos temas, byloja apie lietuvių žemdirbiškos kultūros vaizduotę, jos paslankumą, laisvę – juk šiandien birželis mums yra tik birželis. Bandau įsivaizduoti, ką galvojo, sakykim, Konstantinas Sirvydas, birželį vadindamas kirmėlių mėnesiu, o Simonas Daukantas – kirmiešu. Mėnuo, kai iš visų plyšių ir skylių ima rodytis visokio plauko kirmėlės? Kai jaunas kopūstų galvas užplūsta žali kirminai? Kaip šiandien pavadintų vaizduotę turintis žemdirbys šį keistą mėnesį? O kaip – filologijos katedros profesorius?
Kas yra tas birželis visiems? Tik kalendorinis mėnuo? Ir kas yra birželis man? Kol negalvoju, atrodo, kad tai akivaizdybė. Užtenka stabtelėti ties juo kad ir minties krašteliu – pasidaro nelabai aišku, bet užtat įdomiau. Atsiranda galimybė improvizuoti. Ir, žinoma, prisiminti, nes šie dalykai vargu ar atskiriami.
Jeigu reikėtų ilgai negalvojant atsakyti į psichoanalitiko klausimą, su kuo man siejasi birželis, sakyčiau, su pradžia. Galbūt giliau kapstantis savo praeityje surasčiau tam ir argumentų – mokykloje, universitete birželį prasidėdavo atostogos, kitaip sakant, gyvenimas. Bet ir šiandien birželis išsaugojo pradžios likutinę vertę. Laukiu birželio, nors ir suvokiu savo iliuzinius ar inertiškus lūkesčius. Bent jau todėl, kad birželio mėnesį pradeda trumpėti dienos. Ir todėl, kad kiekvieną birželį suvoki, kad jis nėra kuo nors geresnis už, tarkim, gegužę. Gal netgi atvirkščiai – gegužė dar pilna laukimo.
Berašydamas šias eilutes prisiminiau vieną savo eilėraštį, parašytą daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Parašytą birželio mėnesį apie birželį. Ir vadinasi „Birželis“:
birželis, švelnus, beveik moteriškas
vardas, prisiimantis naštą pradžios,
jau neįsakomos naktys, kalbantys su mumis
nusįgręžia ir beveik sutirpsta
gulsčiuose saulės stulpuos; nėra kitos
tokios akimirkos, kai dilgteli netektis,
žydinčios dilgėlės tvorų atvašynuose,
vos vos apvytę lapai pirmieji
ir pakanka: jau nuokalnė, ratai, dardantys
išdžiūvusios upės dugnu, skeldėja jau
rūbo klostės, sukaupusios dulkių dvasias,
vos vos krypteli putpelės snapas, ir
pievos pilvu nusidriekia tamsus virpulys:
tarytum brydė iš šių namų, iš šio mėnesio,
iš šito pasaulio
Birželis yra vienintelis mėnuo, pavadintas mažybiniu vardu. Išties švelnus, kažkoks moteriškas. Gal netgi androginiškas, kuriame slypi daugiau galimybių, daugiau gyvybės, bet kartu daugiau ir mirties. Vaizduotė ir atmintis jas išplėtoja. Taip būtų galima atrakinti kiekvieną mėnesį. Sakykim, T. S. Eliotas savo „Bevaisę žemę“ pradeda žodžiais: „Balandis – žiauriausias mėnuo.“ T. S. Eliotui – balandis, man – birželis.
Birželį apstu švenčių ir minėtinų datų. Visos vienaip ar kitaip susijusios su manimi, su mano praeitimi, istorija. Birželio mėnesį švenčiama Tėvo diena. Turiu tėvą ir pats esu tėvas. Sveikinsiu, ir kartu nerimauju, kad nebūsiu pasveikintas. Jonines švęsime kartu su mano mama Janina, kaip jau daugelį metų, kaime, susėdę apie tėvo sumeistruotą ilgą medinį stalą, susikursime laužą. Dainų nebus, mūsų giminė nėra daininga. Per šias šventes lanko, F. G. Lorcos žodžiais, liūdniausias džiaugsmas, – štai dar viena vasara su tėvais. Birželio mėnesį Lietuva mini Okupacijos ir genocido dieną. Lemtingą dieną mano šeimai. Būtent 1941-ųjų birželį mano mamos ir tėvo šeimos buvo išvežtos į Sibirą. Jiems birželis išties buvo žiauriausias mėnuo. Mama, tuomet aštuonerių metų mergaitė, pamena, kaip jos mama, mano močiutė, atvažiavus rusų kareiviams, apimta nevilties blaškėsi palei ežerą norėdama nusiskandinti. Nepakėlė rankos prieš save, užtat rusai pakėlė ranką prieš jos artimiausią žmogų, jį po metų sušaudė Rešiotų kalėjime. Netekusi vyro ir tikėjimo Dievu, ji su meile augino vaikus Sibire. Įveikusi savo neviltį, suteikė viltį kitiems.
Pagaliau birželį minime ir dar vieną datą – Sąjūdžio įkūrimo dvidešimtmetį. Tą birželį buvau grįžęs atostogų iš Severomorsko, kur tarnavau leitenantu statybiniuose būriuose. Iš draugų sužinojau, kad Mokslų akademijos salėje vyks svarbus susirinkimas. Perpildytoje salėje išgyvenau euforiją, čia prasiveržė dešimtmečius slopintas laisvės jausmas. Susirinkimas nepriminė iki tol matytų, kai viskas būdavo parengta iš anksto, – žinomi pranešėjai, tezės ir rezultatai. Labiau priminė iki užsimiršimo užsižaidusius vaikus, renkančius piratų laivo kapitonus ir bocmanus. Buvo ir tokių, kurie mėgino abejoti pačiu žaidimu, tačiau jų buvo mažuma. Tąkart laimėjo nutrūktgalviai. Šiandien sakyčiau, tai buvo aukščiausio lygio improvizacija, ten buvo „kartu kuriama ir atliekama“. Istoriją išties keičia ir kuria improvizacija, ir aš džiaugiausi, kad buvau to vyksmo, istorijos lūžio liudytojas. Po trijų dienų jau važiavau iš Murmansko oro uosto į Severomorską, į dalinį, ir pro autobuso langą stebėjau kelio atšlaitėse sniego likučius. Tą birželį man vasara nepriklausė.
Kažkodėl improvizacija dažniausiai asocijuojasi su kažkuo nerimtu, improvizacijai leidžiama prisiimti mažiau atsakomybės, jai tarsi daromos kokybės nuolaidos. Bet pamirštama, kad gerai improvizuoti, tarkim, muzikoje gali tik meistrai, kad profesionalaus muzikanto improvizavimas skiriasi nuo, pavyzdžiui, mokinuko, neišmokusio pamokos, improvizacijos. Improvizacija – ne kokybės ženklas, ji gyvenimo ir kūrybos ženklas. Improvizuoju, vadinasi, gyvenu. O gal gražiau būtų atvirkščiai – jeigu gyvenu, improvizuoju. Ne viskas pavyksta, bet, sakykit, kam yra pavykę – netgi Jonui, židinių meistrui, „kartu kuriant ir atliekant“ eilėraštį tik į pabaigą pritrūko kvapo. Ir įdomiausia, kad vien riktai išdavė paslaptį – čia būta improvizacijos. Tik klaidos ir paliudija, kad improvizuojame. Kad gyvename. Net ir birželį.
Danielius Mušinskas. Ant peilio ašmenų
2008 m. Nr. 5
Tokios šalies Juozapas K. nebuvo regėjęs, nors gyveno čia nuo pat gimimo. Pamatė ją netikėtai – pavargęs dūlino įkalnėn pro šiukšlių konteinerius akis kaip visada nunėręs žemyn, atrodė, niekas į jas nepaklius, niekada ir nepakliūdavo, tačiau žvilgsnis ėmė ir užkliuvo už besimėtančio ant šaligatvio žurnalo. „Stilius“ – perskaitė Juozapas K. ir pasilenkė. Lyg netyčia, toks nevalingas judesys, be jokio kėslo ką nors nugvelbti, pasisavinti. Tarpuvartėn jis pasuko su tuo žurnalu rankoje ir nešėsi jį taip, lyg nieko nesineštų – lėtai mosikuodamas ir galvodamas, kad pasišildys vakarykščių barščių lėkštę, paskui atsidrėbs sofon ir vartys štai šį žurnalą. Juozapas K. neįtarė, kas jo laukia. Jis naiviai manė, jog septintą valandą vakare po darbo visi pargrįžta į savo būstus vos gyvi; jis manė esąs toks pat kaip visi kiti, pasilikę gyventi šitoj šaly; jis kiek atsigavęs įsijungdavo televizorių, ir skardžiabalsis diktorius jam pranešdavo apie visokiausias nelaimes, atsitikusias per dieną; Juozapas K. slapčia apsidžiaugdavo, jog tebėra gyvas – ką tik pasrėbė barščių, iki ryto pailsės jo rankos ir kojos, jis vėl galės anksti atsikelti ir stoti prie plytų konvejerio kažkokioj niekam nežinomoj užmiesčio gamyklėlėj.
Tačiau dabar jis atsivertė žurnalą ir išvydo šalį, kurios iki šiol Juozapas K. nebuvo regėjęs, nors gyvena čia nuo pat gimimo. Kodėl man taip atsitiko? – klausė jis savęs. Kodėl turėjau pamatyti tai, ko nėra ir negali būti! Jis atplėšė akis nuo spalvomis trykštančių nuotraukų ir ėmė skaityti parašus po jomis: premjeras Gediminas su žmona, pirmoji šalies ponia Alma, koncerno prezidentas Tomas su žmona, žurnalistė Bronė ir garsus išeivijos verslininkas Juozas su žmona, politikas Artūras su žmona Agne… Ir dar vienas politikas Artūras, bet su žmona Jolanta…
Juozapas K. pajuto, jog ėmė drebėti rankos, išpylė prakaitas, atrodė – tuoj praras kvapą ir uždus. Šiek tiek atsigavęs jis atsivertė kitą puslapį ir vėl skaitė: prezidentas Laimutis ir pirmininkė Asta, prezidentas Antanas su žmona Ramune, prezidentas Audrius su žmona Jurgita, prezidentas Benas su žmona Izolda, prezidentas Vidmantas su drauge Neila ir prezidentas Nerijus su žmona Lina…
Kas man? – staiga garsiai sušuko Juozapas K. – Dieve, gelbėk mane! Aš nežinau, kas man ir kur aš esu…
Jo akys bėginėjo nuotraukomis, kuriose vyrai didingai rankose laikė taures, o moterys šalia jų tirpo kaip žvakės… Juozapas K. vertė puslapį po puslapio, jis nebeįstengė perskaityti visų parašų, nuotraukos liejosi į vieną; iš paskutinių jėgų jis ėmė skaityti sakinius: „Šis žurnalas – tai mūsų visų, kurie veržėsi gyventi geriau ir gražiau, kūrinys; jis skirtas tiems, kurie išsilaikė populiarumo ir gerovės viršūnėje; jis skirtas tiems…“
Juozapas K. pajuto pirmąjį stiprų dūrį krūtinėj ir su žurnalu nuo sofos nusirito ant grindų. Jam trūko oro, jis žiopčiojo kaip žuvis ant kranto ir suprato, kad rytojus tikriausiai nebeišauš. Viskas baigsis šiandien, dabar. Tačiau jis laikysis iš paskutiniųjų, kietai užsimerks ir šitaip apgaus save – nėra kambary jokio pragaištingo žurnalo, nėra išsičiustijusių dešimčių prezidentų, vyriausiųjų redaktorių ir jų pirmųjų pavaduotojų, generalinių direktorių ir tų visų ponių… Negali būti šioje šalyje, ko iš tikrųjų nėra… Aš tuo netikiu, kol gyvas, – sušnibždėjo Juozapas K.
Po pusvalandžio jis vėl atsigaivelėjo ir pašiurpęs pamatė, jog rankoje tebelaiko žurnalą. Jis buvo prilipęs prie Juozapo K. lyg geležėlė prie magneto. Bandė šliaužti grindimis virtuvės link, bet žurnalas irgi šliaužė su juo. Ką daryti?! – sušuko garsųjį šūkį Juozapas K. Tačiau jo akys skaitė toliau: „Kuo vaišino? Kalnų ožkos mentė su levandomis ir medumi, lotosų šaknų traškučiai, orchidėjų žiedai… Norvegijos omarai ir jūrų gėrybės, sidabro bangos su jūrų dumblių padažu… Desertas iš mangų ir aviečių su sūrio „L’ami du chambertin“ branduoliais, palydėtas bengališkų ugnelių bei fejerverkų lietumi už langų…“
Juozapas K. vėl neteko sąmonės, atrodė, jis niekada neatsibus. Šitaip tysojo ant grindų iki pat vidurnakčio, tada atsimerkė, veidą nušvietė baugšti šypsena ir jis tyliai paklausė: kodėl šitas sapnas aplankė mane?
Ar tai iš tikrųjų galėjo būti sapnas? Juozapas K. po sunkios dienos įkalne slinko į vieno kambario butą, „Maximos“ maišelyje jis nešėsi du alaus butelius ir iš anksto džiaugėsi, kad galės atsipūsti priešais televizorių…
O gal Juozapas K. pravėrė savo kambario duris ir krito tiesiai į lovą, jis nebeturėjo jėgų nei nusiprausti, nei pavalgyti; tik vidurnaktį jis atsibudo, nusirengė ir vėl nėrė juodon miego duobėn.
Kad ir kaip būtų buvę, Juozapas K. kitą rytą kėlės iš lovos kitu žmogumi. Jis visai užmiršo tą plytų fabrikėlį ir amžinąjį konvejerį, prie kurio buvo prikaustytas kone penkiolika metų. Jis išsivirė kavos, įsipylė penkiasdešimt gramų ir užsirūkė brangią cigaretę. Šito nebuvo daręs jau daugybę metų, nes rytais visada išlėkdavo lyg akis išdegęs ir vos suspėdavo – konvejeris jau būdavo įjungtas. Dabar jis ramiai žiūrėjo pro langą, grožėjosi automobilių prikimštu kiemu, jo siela kilo gerovės viršūnėn. Aš gimstu kitu žmogumi! – šūktelėjo Juozapas K. – Aš ateinu pas jus, Naujoji Ponija!
Juozapas K. jautė, jog niekada nebuvo toks mąslus kaip dabar. Ir kuo labiau mąstė, tuo didingesnis tapo pats sau. Po valandos ir antros taurelės į save kreipėsi – mes! „Mūsų įstatymai žinomi ne visiems, jie yra šią nuostabaus grožio šalį valdančios Naujosios Ponijos mažos grupelės paslaptis. Mes pažįstame vienas kitą iš kvapo. Tik kvapas yra argumentas! Daugiau niekas!“
Juozapas K. kvėpavo ir mąstė giliai, jis pirmąkart pajuto, jog ant nieko nebepyksta, tiesiog norėtų visiems paspausti rankas, duoti tėviškų patarimų, palinkėti laimės, gal net išbučiuoti. „Esame maža partija ir visada galime įrodyti, kad jeigu įstatymas yra, tai jis skamba tik taip: viskas, ką daro Naujoji Ponija, ir yra įstatymas.“
Rytas ištįso lyg nudėvėtų kelnių guma. Rytas iš lėto nugrimzdo į vakarą, tačiau Juozapas K. tebebuvo ekstazėje. Jis pasiėmė popieriaus lapą ir dešimtmečius nieko nerašiusia ranka pakeverzojo: „Jeigu kokia nors partija sykiu su tikėjimu mūsų įstatymais išstumtų ir Naująją Poniją, tai jos pusėn stotų visokie neaiškūs tipai, neišmanėliai, nesuduriantys galo su galu vargetos, tačiau tokia partija negali atsirasti, nes Naujosios Ponijos niekas negali išstumti. Mes gyvename ant peilio ašmenų.“
O kur gyvenu aš? – staiga pervėrė išgąstis Juozapą K. Cigaretės buvo pasibaigusios, kava išgerta, sudužusios taurelės šukės blykčiojo ant grindų. Didelis virtuvinis peilis lyg tyčia gulėjo ant stalo. Juozapas K. atsivertė knygą ir garsiai perskaitė: „Vienintelis matomas, abejonių nekeliantis įstatymas, užkrautas mums, yra Naujoji Ponija. Ir dėl šio vienintelio įstatymo mes turėtume netekti savęs?“
Dar pridursiu, jog Juozapas K., keliaudamas suvargusion plytinėn per nuostabaus grožio šalį, daugiau niekada nesidairė į šiukšlių konteinerius; jis praeidavo pro juos kaip nuodėmingasis praeina pro šventąją vietą. Ir spalvotų, blizgančių žurnalų nuo šaligatvių jis daugiau niekada nebeimdavo į rankas. To kito pasaulio jis tiesiog nebematė niekur, net ant peilio ašmenų.
Arvydas Juozaitis. Apie amžinąjį grįžimą
2008 m. Nr. 4
Šviesusis atminties kalnelis Antakalnio kapinėse pasipuošė dar vienu kauburėliu. Tą sunkią liūdesio akimirką pakilo į kalvą tūkstančiai žmonių, – susirinko ir nusilenkė kauburėliui. Vyrui nusilenkė ir patys sau – savam laikui.
Vytautas Kernagis, pažymėtas „Tautos formuotojo“ ženklu, yra ir liks epochų sandūros žmogumi. Lietuviu par excellence, lūžio laikotarpio žmogumi par excellence. O šiaip ir be jokių „ekscelencijų“ – bus tiesiog Kernagis.
Tiesa, ši pavardė dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje skambėjo ne jo, o kito – Aleksandro Kernagio dėka. Vaikams pasakas jis skaitė – ir dar kaip! Sėjo lietuvišką žodį į kairę ir į dešinę! Bet kai pasirodė jaunasis Kernagis, Vytautas, – nebuvo kokia staigmena: išdygo žmogus iš tų pasakų. Jaunuolis įžengė su daina ir gitara į dar paplėkusį ano meto orą.
Aštuntojo dešimtmečio pradžios epocha, brandaus socializmo metai… Vytautas Kernagis Lietuvos užkulisiuose pasirodė su jaunatvišku „kaifu“. Jo scena nebuvo itin didelė, tačiau gerai lankoma: prirūkytos virtuvės, kultūrnamiai, nedrąsių šokių aikštelės.
Anokia naujiena – daug kas taip darė. Dainuojamosios poezijos garsai skambėjo visur. Todėl nebuvo „Kernagio dainos“ ženklo, – tik vilties, nemenkos.
Jis prabilo balsu, įrašytu į magnetofono juostą, vėliau – į plokštelę. „45-enkiukę“ – taip, regis, vadinome tas juodas plokšteles. Vytautas pagavo permainų dvasią, pagriebė už skvernų lietuvišką melodiją ir elegantišku konferansjė žingsniu žengė toliau – į „Kabaretą tarp girnų“. Scenoje – žmogus orkestras, gyvenime – tarybinis ir ne visai tarybinis artistas. Daugiaveidis.
Duokdie daugiau tokių… Nors daugiau tokių nė nereikia. Kas būtų ėmęsis gaivinti D. Dolskio melodijas, niekas geriau už Kernagį to nepadarė. Vytauto balsu suskambo prieškario kaunietiška Lietuva – ir dar kaip! Nutiko visa tai dar istorinio materializmo epochoje. Dar Leonidui Brežnevui klumpių nenusimetus.
Tuo metu Vytautas Kernagis nuolat kažką parodijavo, iš kažko šaipėsi ir norėjo būti į tą kažką panašus. Blizgantis kaip nauja kapeika jaunuolis priminė net Rusijos tėvelį – imperatorių Nikolajų II! Barzda ir ūsai – oho! Artistas.
Kad ir kaip žvelgtum, Vytautas Kernagis – epochų sankirtos ženklas. Pats to nenumanydamas, jis pademonstravo kultūros galybę, parodė, kaip ji įveikia mirtį. Kaip ji, kultūra, kuriama ir formuojama vienišių, nelaimingų ir nesuprastų menininkų, tampa objektyvia būtimi. Arba kolektyviniu buvimu.
Vytautui Kernagiui išėjus, LTV nusikratė kelių šou laidų maro ir iškėlė tautinės atminties vėliavą. Buvo parodytas filmas „Mažoji išpažintis“. Istorinio materializmo laikų „Lietuvos kino studijos“ kūrinys – iki kaulų smegenų tarybinis daiktas. Tačiau ar dabar apie tai galvoji? Kas to filmo nebuvo matęs ir jo išsigando – tam nepadės nė didelės išpažintys. Juk filmas net atšipusio liežuvio ir tuščių akių Vakaruose prisiganiusiam jaunimui gali atverti akis ir parodyti, kaip „kolektyvinis buvimas“ mokė mus išgyventi bei išlikti svetimo pasaulio orbitoje. Kaip mes mokėjome paversti tą pasaulį savu. Tai juk nuostabu. Tuo metu kuriamas lietuviškų vaizdų bei garsų pasaulis buvo tikrai profesionalus, sumanus. Daug gilesnis už dabartinius judančios kameros ir meilės istorijėlių filmus. Ir nors Vytauto Kernagio herojus, primenantis neapsiplunksnavusį viščiuką, ne kažin koks artistas, tačiau jis sugeba subrązginti gitara dainą „Įlipo dvi silkės į obelį…“
Ak, kaip visa tai anuomet varė iš proto! Varė ir kita melodija, kita daina, dainuojama tuo pačiu balsu – tik ne tame filme: „Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis…“
„Mažojoje išpažintyje“ gyvena geriausia visų laikų lietuvių aktorė Monika Mironaitė – pasižiūrėkime į ją, ji to verta. Šiame įstabiame filme gyvena ir mokyklos dvasia, prabylanti mokyklinėmis uniformomis. Dar buvo gyva mokykla.
Mokykla šiandien suparalyžiuota. Seimas, partijos ir komitetai, taip pat Vyriausybė mato, kad desperatiški mokytojų streikai – ne juokas. Abi rimčiausios profsąjungos pasirengusios gintis iki galo. Mokytojai gina visus. Jie gina ir tuos mokytojais netapsiančius jaunuolius, kurie, matydami atlyginimų politiką ir gyvenimo pusbadžiu perspektyvas, traukia indų į airijas plauti.
Mokytojai neatsisako istorinio vedlio vaidmens, nors europietiški įstatymai juos pavertė „paslaugų teikėjais“. Mokytojui dera vesti, uždegti sielas šviesa, įžiebti akis, bet ne „tiekti“ ar „teikti“ paslaugas. Lietuviškas žodis, kitados Kazimiero Būgos užrašytas ant Dusetų kalnelių, reikalauja mokymo atsakomybės. Ne atlyginimą jis reiškia, o dangaus maną. Juk aišku, kad mokytojas – ne šios dienos paukštis ir ne politika jam rūpi. Jis – ateities šauklys, jis – praeities žynys, jis – dabarties židinys. Na kaip šito nesuprasti? Nebus mokytojo – nebus amžinybės šauksmo ir amžinai atsikartojančios Lietuvos. Nebus jokios politikos ir net paties gyvenimo.
Tačiau labai keista: daugiau nei dešimt metų buvo kuriama tokia mokykla ir formuojama tokia atlyginimų politika, kad lietuvis mokytojas dingtų nuo Lietuvos veido lyg koks actu nudegintas apgamas. Laikas atsipeikėti. Bent jau dabar, kai paskutiniai mohikanai šaukia: „Mokytojas mirs stovėdamas.“ Mirti mokytojai spės, tačiau jau dabar verta juos gelbėti. Gal tikrai reikėtų nestatyti „nacionalinio stadiono“, kuriam vien vyriausybė pasirengusi skirti kelis šimtus milijonų litų. Jei neliks lietuvių mokytojų – nebebus tame stadione ir jokių nacionalinių žaidimų. Dar labiau suvešės komercija, sulaukėjusios roko žvaigždės dar garsiau plėšys dangų virš Gedimino pilies, o svetimšaliai legionieriai gins „nacionalinės komandos garbę“. Ir ką tuomet šauks tūkstantinė minia? „Hey-hooo! Ir – okei!“ Kol stadionas virs…
Prisimename, kuo nacionalinis stadionas virto Čilėje, pučo metu, 1973-iųjų rudenį…
Reikia suprasti: Lietuvos Vyriausybė ir Seimas dar neįgavo istorinės valdžios bruožų. Viskas Lietuvoje dar gerokai atsitiktina. Viskas pernelyg greitai įvyko – per greitai atkūrėme valstybę. Todėl ir taip greitai jos suvereniteto atsisakėme. Europos Sąjungos emisarai, atstovaudami komisarams (keista, kitados „komisaro“ vardas tiko tik „raudoniesiems komisarams“), jau aiškina, kokias imigrantų kvotas turime priimti. Planas: iš pradžių išvalysime Lietuvą nuo jaunimo, kelis šimtus tūkstančių iš Lietuvos išgyvendindami, o tada jau ir svetimšalius – vidun.
Tegul kas nori sako, kad tai – globalizacija. Šis žodis tik istorinei klastai pridengti. Kad tokių kaip mes nebeliktų.
Neseniai Prancūzijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo karys. Vyras, kuris, tikėkime tuo, 1918-ųjų lapkričio 11 d. braukė ašarą karo baigties proga. Tardamas, kad tokio karo žemėje negali būti. Buvo – Antrasis pasaulinis.
Kai 1944 m. vieną rugpjūčio naktį Karališkoji Britanijos aviacija užvertė Karaliaučiaus centrą napalmo bombomis, sudegė viskas. Ir lietuvių statytas bei kurtas Albertinos universitetas. Sudegė pasakiškas karalių miesto centras, o priemiesčių gyventojams teliko šaukti iš siaubo, kad „to negali būti“! Buvo.
Ir napalmas Vietname. Ir t. t.
Pasaulyje viskas gali pasikartoti. Nes istorija – žmonių, bet ne technikos ir žinių istorija – įkūnija labai paprastą dėsnį, kurio vardas – amžinasis grįžimas.
Mes mėgdžiojame vieni kitus, mėgdžiojame geresnius už save ir – prastesnius. Žmogus linksta į žmogų. Net norėdamas jį pavergti ar nužudyti – linksta.
Mėgdžiojame, kol liaujamės buvę žmonėmis.
Mokytojai saugo žmogiškumą, dar primena mums, kas yra žmogus, ir kad žmogus turi būti žmogui – žmogus. Toks darbas – didžiausia pareiga tautai ir žmonijai. Kolektyviniam buvimui. Tai neturi nieko bendra su „paslaugų teikimu“.
Genijus Friedrichas Nietzsche ir talentas Milanas Kundera įkando šią ne itin baisią paslaptį – amžinojo grįžimo dėsnį. Ir žaidė jo karoliukais savo raštuose. Galime pažaisti ir mes, tačiau turime suprasti, kas vyksta rimčiau.
Vos tik mes ištariame, kad viskas negrįžtamai žuvo ir nutariame, jog į tą patį vandenį dukart neįbrisi, nebandyk – viskas bemat pasikartoja. Mes krintame kaip vaikai, darome tas pačias klaidas. Kodėl? Nes siekiame tos pačios – nepasiekiamos – laimės.
Genijai ir talentai – ne visuomet geri mokytojai. Daugelio kūriniai išmoko neigiamos patirties. Kūrėjai eina per minų laukus, sekti jais nepatartina. Ką sakė Mozartas Saljeriui? Maždaug taip: „Brolau, jeigu visi kaip ir mudu gyventų siekdami aukštosios harmonijos, nebūtų kam pasirūpinti duonele kasdiene.“
Mokytojas – vienintelis istorinis personažas, kuris saugo istorinės valdžios raktus.
O dabar – apie visišką kasdienybę.
Klaipėdoje į žemę susmego Dramos teatro pamatai, teatras uždarytas. Muzikinio teatro reformatorė – atstatydinta. Kas belieka Miestui? Barono Miunhauzeno būdu – traukiant save už plaukų – išlipti iš Klaipėdos „klampios pėdos“.
Nes tik Klaipėdoje rasi Tautos vienybės arką. Arūnas Sakalauskas, klaipėdietis arkos autorius prieš kelerius metus Karaliaučiuje pastatė didingą paminklą Liudvikui Rėzai; dabar Vilniuje jis renčia paminklą Vincui Kudirkai. Mąsto apie paminklą Jurgiui Zauerveinui, patrakėliui, kuris buvo pasišovęs net patį daktarą Joną Basanavičių į Norvegiją nuvilioti. Nepaprasta, sakė, ten gamta. Laimė, J. Basanavičius liko su mūsų gamta.
Jeigu tų šimtų tūkstančių jaunuolių, kurie išnešė iš Lietuvos savo šiltus kūnus ir karštas sielas į Vakarus, bent trečdalis parvyks, o Amerika, atvėrusi lietuvaičiams bevizį režimą, nesusiurbs paskutinių mūsų jėgų – mes išliksime.
Paskutiniai mohikanai dar šūktels amžinojo grįžimo šūkį: „Paskutinieji miršta stovėdami“ – kaip Lietuvos mokytojai…
2008 m. kovas
Leonardas Gutauskas. Pilka pilka, kur dairais…
2008 m. Nr. 3
Šią žiemą tik kartą mačiau varną ant sniego – lyg atviruką iš sniegingų pokario Kalėdų.
Kažkaip nepastebimai greitai nubyrėjo eglutės spygliai. Surūdijo ir pasislėpė grindų plyšiuose, tarsi žinodami, kad Trys karaliai nepaliks sniege pėdų.
Pilki tonai. Palši, tarsi susiurbę visas spektro spalvas, gal net tas tris, brangiausias. O juk laužų šviesoje jos plazdėjo kaip iš Čepkelių raisto kylančios gervės, ir tas plazdėjimo garsas, atrodė, siekia žemės pakraščius.
Ir vis dėlto vilties ratai rieda – į kalną lėčiau, į nuokalnę paskubėdami. Stebim tą neoninių stipinų sukimąsi ir mums atrodo, kad judam į priekį. Tačiau skaistesnės širdys nuo to iliuzinio vyksmo ūmai pavargsta, klykteli ir pasitraukia į Antakalnio pušyną. O ten, kur švietė Vilniaus Rožė, regi tuštumą ir ant juodo užmaršties aksomo tarsi votus blėsuojančias kelias sidabro eilutes. Ir nebegirdi Balsų, kuriais daugelį metų žavėjais. Ir nejučia sušnabždi išverstus rusų poetės žodžius: „Visi brangiausieji aukštuos žvaigždynuos.“
Net siaurose senamiesčio gatvelėse retai išvysti artimą veidą. Tad klausi: kaip per tą aštuoniolikos metų mirksnį galėjo išeiti daugelis tų, kuriuos branginai ir mylėjai? Kodėl Baltoji Dama taip skuba? Kodėl ji tapo tokia nekantri? Ką nujaučia?
Tik ji viena galėtų atsakyti, tačiau tarsi šykštuolė taupo Vardus ir netaria jų be reikalo. Saugo juos, kad mes neįsuktume jų į bespalvę kasdienybės sumaištį. Neįmintume į nuodingas dulkes tų žiedlapių, kuriais anomis dienomis tylos poetės barstė Laisvės takus.
Kartais pamąstai, ar ta laisvė nebuvo abstraktus vaizdinys, kurį tarėm nutvėrę už aitvaro uodegos – rankose liko virvelė, o trispalviai sparnai ištirpo saulėlydžio žaroje? Pamąstymai, ant kurių suragėjusios keteros jau baigia išblukti aukų kraujo lašai.
Žinai, jog taip mąstyti nesąžininga ir tave graužia grasių nuojautų rūdys. Tačiau kodėl sidabrinį litą su Basanavičiaus atvaizdu laikai brangenybių dėžutėj šalia senelės rožinio, šalia kedro medžio kryželio su įrėžtu žodžiu SIBIRAS, šalia motinos žiedo su rubino akute, o šiuolaikinės monetos tau panašios į iš asilo pasturgalio byrantį netikrą auksą?
Kažkas išplaukę, sutrupėję, susitrejinę, lyg atspindžiai kreivų veidrodžių kambary. Ir nebežinai, kuo tikėti, jeigu trijų mažutėlių žudikas slepia akis ir kartoja: nieko neprisimenu. O nuskriaustieji ir pažemintieji žvelgia į žvakelių jūrą, be žodžių šnabžda maldas ir tyli. Ir tas tylėjimas toks skaudus, nepaguodžiamas, ir teisingumo dvelksmas išsisklaido kaip dūmas. Bet ką daryti, jeigu Temidė – tik akla bronzinė skulptūrėlė teismo rūmų lange, o svarstyklių lėkštelės – tuščios?
Juk nėra tokių aukštų kopėčių, kuriomis, jas atrėmus į debesį, būtų galima užkopti į dangų ir pasiklausti Saliamono, kam šiandien priklauso žmogaus širdis ir kas ją iškeitė į šuns kailyje slepiamą, dažnai netgi kruviną grobį? Septynis kartus teistas, išleistas ir vėl pasmaugęs vienišą vienkiemio varguolę ar išniekinęs dvylikametę – ką tai reiškia? Iš kokių pragaro gelmių toji sielos tamsybė? Prarastos sąžinės bedugnė? Akropoliai tvaska, o Pažaislio stebuklas gūra į peleną.
Ir tik Grigo Ratų iena, kas naktį įsiremianti į Stella Polaris, atrodo, – vienintelė, nepajudinama atspirtis. Ir tas žvaigždėto dangaus stabilumas, tarsi nematomas delnas, laikantis Kryžių kalną, poeto sapnuose pavirstantis į purpurinio aksomo širdies formos adatų pagalvėlę, kurią senelė atsisveikindama paprašė įdėti į karstą.
Sakau: būtų prisnigę, tai prie lesyklos po langu jazmino krūme kas rytą susirinktų žvirblių seimelis. Įsiklausęs suprastum, kad sparnuočiams taip pat rūpi žemės reforma – kam priklauso žirnių rėžis, kam grikių aras, o kam tuščias, dar neužsėtas, bet teikiantis vilčių, piktžolėmis apaugęs nederlingas priemiesčio plotelis.
Smagu pagalvojus, kad ir po Valdovų rūmų karnizais apsigyvens žvirbliai, tie sparnuoti elgetėlės. Guodžia ir viltis, kad Betanijos durys niekada nebus užrakintos. Vilies, kad Ūlos „Akis“ nepavirs pilstuko verdene ir į senąsias dreves vėl bus įstatytos durelės. Papuvusios liepto per Merkį lentos bus pakeistos naujomis, sakais kvepiančiomis. Ir gal miškuose pagaliau butelių bei jų šukių liks kiek mažiau nei lepeškų ir grybų.
Tokie esam, bet ar tokiais ir liksime?
P. S. Ūmai pagalvojau: ar ir šių metų Kovo 11-ąją bendrijos pirmininkas „užmirš“ prie namo iškelti vėliavą? Neįtikėtinas užmaršumas…
Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų
2008 m. Nr. 2
Bet kaip dabar gyvensime be priešo?
Ir kuo nuo šiol pateisinsime savo
Silpnybes? Kaip atrodys mūsų
Dorybės be jo ydų? Priešo
Dabar reikės ieškoti savyje.
Lig šiol jis savo nedorybėm
Diktavo mums moralės normas
Ir mes patys ilgą laiką egzistavom
Vien tik palyginant su juo.
Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo (1918 vasario 16) progai. Dar kartą – taigi 90-mečiui. Birželio 3-iąją žadame paminėti ir kitą sukaktį – 20 metų Lietuvos Sąjūdžiui. Daugumai 1988-ieji, ko gero, sukelia daugiau gerų virpesių ir prisiminimų, negu pats Nepriklausomybės, dabar jau antrosios, paskelbimas 1990… Kodėl? Galgi ir dėl to, kad žmogus negali labai ilgai ištverti vienokio ar kitokio pakilimo, euforijos ir t. t. Žmogus yra žmogus, o kasdienybė – kasdienybė. Po visų švenčių ateina pilkosios dienos. Pažadus reikia tesėti, skolas grąžinti, įsipareigojimus vykdyti. Tuotarp kasdienybėje to niekad nei buvo, nei bus. Kiekvienam svaiguly esama apgaulės, žmonija panaši į vandenyną – potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo mėnulio fazių. Mėnuo – daugelyje kalbų tas žodis moteriškos giminės dievybė, o su jomis nepajuokausi – ima ir traukia už plaukų…
Čia jau prasideda poezija ir mitologija, poeto eilėraštis savotiškai nepoetiškas. Jeigu nebūtų išdėstytas poetinėmis eilutėmis, galėtume skaityti kaip pamąstymą.
Trečiąkart: taigi… Ką mes darėme ir darysime? Ar paliksime tą klausimą spręsti dainuotine forma – ogi tam žvitrių akių čigonėliui iš Panevėžio: „Ką dary-yt?“. Moka net vaikai, o ir patinka vaikams!
Rusijos socialistai ir bolševikai irgi klausė to paties, tai amžinas klausimas ir niekas gerai į jį neatsakė. Buvo atsakymų, pavyzdžiui, Mozė savo tautą vedžiojęs 40 metų po dykumas… Man ši alegorija išblėso tada, kai vienoje dar 1905 metais leistoje brošiūroje, dabar jau perspausdintoje, užtikau, jog šią pasaką sekęs, t. y. kartojęs net Koba – vėlesnysis Josifas Visarionovičius Stalinas…
Daugiau „taigi“ nebus. 1918-aisiais Lietuva irgi nusikratė monstrų, bent jau simboliškai, aktais ir raštais, kas toliau dėjosi, žinome iš knygų, vieni daugiau, kiti mažiau. Užgriuvo alinanti kasdienybė ir – nei 1928, nei 1938, juoba nei 1948, 1968 – iki 1988 ar 2008 nebuvo geriau.
1988-aisiais buvo labai daug žadėta, aš irgi buvau iš tų kalbėtojų, kurie piešė šviesiomis spalvomis Lietuvos ateitį. Ar galėjo būti kitaip? Dabar klausiamas atsakau, kad tuos, kurie nieko gero nežadėdavo, žmonės bemat nušvilpdavo. Sąjūdis buvo Sąjūdis, kraštas buvo okupuotas, nuo jaunumės, rodos, diduma mūsų, visas bėdas versdavo okupantams, konkrečiau – rusams, komunistams, kagėbistams… Dabar jau gerokai atvėsę, ramia širdžia galime ir turime pripažinti, kad ir tie, ir tie, ir tie… padėjo mums, savaip, kiekvienas priklausomai nuo savo sąžinės, o kitas – ir be jokios sąžinės. Tiesiog – išmušė valanda, atėjo virsmo metas, kas nevirto, nesivertė – buvo apverstas. Vienas sukandęs dantis, kitas praktiškai paskaičiavęs, trečias net pats neapsižiūrėjo, kaip iš raudonuko į baltą pavirto.
Išsibaltino… Didysis namų remontas, sienų tinkavimas ir baltinimas. Visi tą esam darę, bent jau matę.
O kaipgi su tuo išoriniu priešu? Man regis, tokios formuluotės irgi jau atgyvena. Nėr ko teisintis, nėr ko dejuoti, esą tas priešas gyvena mūsų viduje, kitaip tariant – kiekvienas žmogus priešas pats sau! Na, kaip su juo susitvarkydavo ir susitvarko tautos, kurios nebūna kas dvidešimt ar penkiasdešimt metų okupuojamos? Gal kada nors ir būdavo, betgi – italai, ispanai, prancūzai, švedai, norvegai… Kam jie verčia (jeigu verčia) pamazgas ant galvų, jeigu patys kalti dėl prisvilintos košės?
Niekam. Regis (ar taip tiktai man regis?), kad įvairios sutartys, sukaktys, jubiliejai įpareigoja mus padaryti bent jau mažytį judesį, suktelėjimą. Pirmiausia mūsų pačių galvose. Taip ir minėtieji jubiliejai – 90 ir 20 metų. Tai kas, kad nuo Sąjūdžio pradžios (kiti dar anksčiau, nuo M. Gorbačiovo leistų kooperatyvų) vieni žmonės ėmė ir pralobo. O juk labai didelių turčių visoje SSSR teritorijoje buvo nedaug. Kokių nors milijardierių. Nebent L. Brežnevas su savo automobilių kolekcija… Nebent, nebent.
Kiti – net neėmė, o tiesiog nejučiomis – nuskurdo. Kontrastas begalinis. Iš vienos pusės (ar vienoje pusėje) žmonės, kuriems belieka savo kūnais užtverti kelią šiukšliavežėms į Kazokiškes, iš kitos? Žinome kas, tik kad aš, kartais gavęs progą juos išklausyti, neatsistebiu. Kuo? Kada jie atsiveria ir pradeda skųstis, pajunti, kad pirmųjų išgyvenimai, jų patirtys, laimėjimai, jų pasiekimai, jų namai, automobiliai, sąskaitos laimės neatnešė. Jie beveik „nelaimingesni“, nes jie tikėjosi, vylėsi, kad valdžia, pinigai, turtas atstoja ir namus, ir laimę, ir meilę, ir sveikatą. Ne, ne! Aš nenoriu su jais keistis vietomis, – jie labai neramūs.
Čia aš paminėjau tik dvi žmonių grupes, šiaip jau – mūsų žmonės blaškėsi kur kas norėjo. Tiesą sakant, kur jų protas, galva, kartais, nebijokime pasakyti, ir subinė vedė. Kitados populiarus posakis: „Kur yra žvirblių, ten rasi ir lietuvių“, dabar jau labai striukas atrodo. Lietuvių ir Lietuvos piliečių yra visur: ten, kur liūtai, hienos, šakalai, gangsteriai, klonai, mutantai, degradai ir degeneratai. Kas pasakys, kad jie ne… mūsų? Lietuvninkais visi mes esam gimę. Arba – Lietuva, Tėvyne mūsų…
Ar kitos tautos neturi tų pačių dorybių bei ydų? Ar mes nerandame savo silpnybių priežasties? Tai ir kiti neranda! Man pačiam tokiais atvejais labai patiktų tarti: „Aš noriu būti lietuvis, toks kaip prancūzas ar švedas, aš noriu būti lietuvis, toks, kaip italas ar ispanas. Graikas, armėnas… Su tokiom pačiom nuodėmėm, paklydimais, sąžine, protu kaip daugelis nacijų. Nei geresnis, nei blogesnis.“
Aš galiu šiek tiek suprasti ir tą žmogų, kuris turi milijoną, ir tą, kuris rausiasi šiukšlynuose. Ir tą, kuris išvažiavo į Ameriką ar Airiją, ir tą, kuris traukia paskutinius kilbukus Nemune. Tie žmonės nėra demonai, aš nenoriu jų demonizuoti, tegul jie nedemonizuoja manęs. Aš nesu nei antrarūšis, nei trečiarūšis. Aš pats norėjau taip gyventi ir gyvenu.
Jeigu dar turime tikėjimą „sulig garstyčios grūdu“, tai galime surasti ir kokias nors susivienijimo formas, bent jau savo širdyje „pasirašyti sutartį“ – tarp manęs ir tavęs, tarp manęs ir jūsų, tarp mūsų ir jūsų…
Tokių rašytų ir nerašytų sutarčių pagrindu jau geras tūkstantmetis gyvena ir gyvuoja daug tautų Šiaurėje.
Ir – laikytis žodžio, kaip dar sako žemaičiai „laikyti žodį“. Žodis kaži kaip čia prašėsi rašomas iš didžiosios, betgi pagalvojau, kad taip labai dažnai rašydavom kai kuriuos didelius žodžius sovietmečiu.
Sovietmetis. Nuolat išlenda, nori nenori, o išlenda ir primena save. Lietuva buvo – Tarybų, mes buvom – tarybiniai. Tie, kur pasitraukė į Vakarus, buvo praminti „dipukais“ – žmonėmis be vietos, išvietintaisiais… Tie, kur dabar atsidūrė pas juos ar jų pašonėje – tarybukai. O kaip vadinsime tuos, kur Norvegijoj, Airijoj, Ispanijoj, Kanadoj? Girdėjau, kad Pietų Europoje tokius vadina „čarliais“.
Nei vardo, nei pavardės, nei tautybės, nei žemės. Yra žmonių, kuriems patinka toksai gyvenimas. Kaip sakoma: „Dieve, padėk!“. Man pačiam labiau patinka kažin kokia proga pasakyti Cz. Miłoszo žodžiai (cituoju iš atminties): „Galop kiekvienas turėtume suvokti, kad esame pašaukti didesniems ar mažesniems darbams savo Kroatijoje, Slovėnijoje ar kuriam kitam žemės kampe…“
Būtent žemės kampe, nes žmogus labai nedaug vietos užima, niekam tos vietos per daug nereikia ir nereikės, o gyventi ir ką nors daryti reikia. Prasmės dažniausiai atsiveria po laiko, būna, kad ir neatsiveria. Didelis skausmas žmogui kyla ir dėl to, kad juo prasmingiau dirba, tuo mažiau kiti tą prasmę vertina ir mato.
Tiek tų proginių pamąstymų!
Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė
2008 m. Nr. 1
Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių: lengviau kupranugaris pralįs pro adatos auselę, negu turtuolis įžengs į Dangaus Karalystę. Nedaug ką nauja atversiu po mūsų literatūros etinių teiginių ir gyvenimo prasmės patvirtinimų – juk jų galime pririnkti kelis tomus, pradedant M. Daukša ir baigiant A. Ramonu su jo įspėjimu, kad pasitikėdamas vien medžiaga žmogus sunaikina save. Viena galiu liudyti: tie etiniai teiginiai ir gyvenimo prasmės patvirtinimai dar kartą pralaimėjo. Niekas jau nekalba apie kuklius poreikius, kuklius išteklius, reikmių apribojimą, kad neįsigalėtų vartotojiškas apakimas ir miesčioniškas atbukimas. Atrodo, kad nėra tokių reikšmių, o jei yra, tai jos apibūdinamos kita terminija, semiama iš rinkos ekonomikos informacinių leidinių, iš materialinės buities žodyno.
Nekeista, kad ir verslininkai, žūtbūtinai susigrūmę su Lietuvos Vyriausybe už galimybę veikti vien kainų, pasiūlos ir paklausos valdomoje rinkoje, ir turtingieji nekalba apie savo išteklius, sąskaitas, namus, automobilius, žemę, lėktuvus, ežerus, uostus, įmones ir seifus. Kiek jie „suslegia“ per mėnesį – tūkstantį, dešimt tūkstančių, šimtą tūkstančių, dar daugiau? Kiek išleidžia? Girdime vien balsus tų, kurie stengiasi verstis su vienu kitu sunkiai paimamu litu. Turtingieji tyli. Ir kam tas atvirumas? Kad kiltų socialiniai neramumai ir pogrindžiuos imtų kauptis baisiausia sprogstamoji medžiaga – pavydas ir neapykanta? Geriau kartais išnirti kažkurioje žiniasklaidos akivaroje ir stašaičių balsu dėstyti, kad turtuoliai nulemia šalies gyvenimo lygį, jie yra „stabilumo visuomenėje pamatai“, iš jų sklinda moralinių normų tikrumas!
Tačiau kad ir kaip rausiuos atmintyje, vis neužtinku sutikto tikro ar pažįstamo turtuolio, kurio veide įžvelgčiau šviesų dangiškąjį ženklą, žmogiškumo spindesį. Dažniau matau pasipūtimą, medžiaginio pranašumo demonstravimą, dviveidiškumą, žaidimą su šėtonu – atiduodu sielą už milijoną! Ir atiduoda, dažniausiai – žymiai pigiau.
Kaip tie biblinių muitininkų giminaičiai atrodo? Nedaug yra duomenų šiuo klausimu, pavyzdžiui, kad maždaug 12 proc. mūsų turtingųjų yra komunistų partijos, komjaunimo ir KGB augintiniai.
Apie 40 proc. dabartinių turčių anksčiau ir vėliau vertėsi šešėliniu bizniu, „suko“ visokiais kanalais, urvais valiutą, važinėjo su smogikais, „išmušinėjo“ savus ir vogtus, plėštus, prievartautus tūkstančius, žuvo, dingo be žinios, degradavo, galimas dalykas, vienur kitur išsaugoję vaizdajuostes su savo salėmis, palydovėmis, gėrimais, šėlimu, gyvulėjimu, krauju ir žmogžudystėmis. Tarp jų būta ir ryškių asmenybių, pakirstų tuščiagarbio visagalybės pojūčio, moralinių normų neigimo, progresuojančio atbukimo, kurį laiką atrodė, jog pasaulis klaupiasi prieš juos ir inkščia lyg rimbu peršniotas šunytis. Ir tiek nedaug su ramia sąžine, šviesiu suvokimu: viską pasiekiau savo darbu, gabumais, rizika, kuri nieko nepakišo po velėna ir neišvarė elgetauti.
Ne veltui kai kur, kai kada prasprūsta šiurpus apibendrinimas: ketvirtis turtingųjų susiję su nusikaltėliais, su kriminaliniais „žygiais“, per kuriuos iškyla aukštom tvorom apsupti šmėkliškos architektūros namai, dunksą gražiausiose vietose, nors jos valdininkų planuose pažymėtos kaip draustiniai. Ir auga tuose namuose žmonės, kuriems atrodys, kad jie yra išrinktieji ir kad tie, kurie sunkiai suduria galą su galu, apskritai šioje žemėje nereikalingi. Tai jų laimė – turtas, sotumas, pinigų duota laisvė. Nepavydžiu jiems. Tik nereikia byloti, kad per sotumą jie tapo geresni, atidesni pasauliui ir artimui, sąžiningesni ir jautresni, talentingesni ir reikalingesni. Reikalingesni nei tie, kurių medžiaginė padėtis, – sąmoningai pateikiu tokį nusakymą, – ubagiška, kuriuos bando į savo rikiuotes įstumti barzdoti teisybės ieškotojai ir „svieto lygintojai“, kurių vargu politiniame pokeryje ima ir blefuoja net prezidentūros įnamiai. Jie neatsisako bent dalies savo sočių atlyginimų, bet užtat kiek postringauja apie neišnaudotas Vyriausybės galimybes pamaitinti, aprengti, išmokslinti, apginti nuo neteisybės ir kito blogio!
Bet gal taip ir išauga kilnūs turčiai ir taurūs valdžios vyrai – iš to dumblo ir tamsos, iš tos demagogijos, tautos tėvų ir motinų spektaklėlių? Trys keturios kartos ir – antai šviečia kaktos ir žiba lyg Vilniaus baliaus parketas akys?! Kažkurios kartos atstovai ims ir pagalvos, kad per didelis turtas yra nuodėmė. Ir tada prasidės Dievo Karalystės artėjimas. Arba kaip teigė Leopoldas Infeldas apie savo gerai pažįstamą Einšteiną: apribodamas reikmes iki minimumo, jis stengėsi gilinti savo nepriklausomumą, savo laisvę. Ką tai reiškia, mielieji? Gal vien tai, kad žinančiam, jog bet kada gali būti turtingas, nesunku apsirengti ašutinę ir maitintis džiovintais žiogais? Taigi tūkstantmečiais žmonija dairėsi, kaip elgtis, ko stvertis, kad ir vilkas būtų sotus, ir avelė sveika. Juk yra turtingųjų, kurie padeda vargo spaudžiamiems, pavalgydina alkaną, aprengia ir suteikia pastogę pasaulio atstumtiesiems, mato, kokį talentą paremti, kokį šviesų darbą nuveikti, ir bent širdingu prisilietimu papildo tą kone transcendentinę erdvę, kurią kasdieniškai vadiname kultūra.
Bet kaip tada suprasti Kristų, kuriam jokie geri darbai nenusvėrė vienos nuodėmės – turtingumo? Beje, tie žodžiai apie kupranugarį buvo ištarti dorovingam, kilnios širdies ir šviesiam žmogui, kuris vis dėlto susvyravo – viską palikti, išdalyti ir eiti su Kristumi ar ieškoti kito kelio, išsaugant brangenybes, darant gerus darbus. Štai šis svyravimas, abejonė, svėrimas ir buvo lemtingi: kad ir aukso dulkes pasirinksi, vis tiek liksi dulkių žmogumi…
Šiurpūs šiandieninėje Lietuvoje turto pasisavinimo, kaupimo, slėpimo spektakliai, ypač tie, kur prieš nusileidžiant uždangai išnešami karstai, užtrenkiamos kalėjimo durys, blaškosi motinos, ieškodamos savo vaikų, dingusių „be ženklo, kad žmogumi buvęs“, tūnančių užuoglaudose – gal nepasieks išsukiota teisingumo ar kruvina nusikaltėlių ranka. Ir ypač nykus šventinimas tų podėlių, kur niekados nebuvo įžengęs ir niekada kojos nekels Kristus.
Štai jau didžiojo turto dalybos baigiasi, prasideda perskirstymo laikas: kas vikresnis, įžvalgesnis, taupesnis, nevengiantis apdairios rizikos, kas slenka, pridengiamas valdininkų skvernais, kas kryžminasi su užsienių prekijais. Baigsis ir didysis perskirstymas. Kas nusistovės tada? Viena save turtinga laikanti ponia televizijoje teigė, kad tada atsiras „dvasingieji pinigai“. Nebuvo tokių, ponia, per visą žmonijos istoriją! Niekados nebus. Yra tik sąžinė, tikslai ir prasmės suvokimas. Ir yra vilkstinė kupranugarių, vis nesusigaudančių, kodėl nesunku įkuprinti pro bankų duris ir neįmanoma prasmukti į Dangaus Karalystę?
Greta minėtos ponios, atradusios naują kapitalo savybę, kalbėjo ir liūdnai primerktų akių politikos veikėjas, beveik asketiško veido. Girdi, yra trys likiminiai objektai, kuriuos būtina sukeisti vietomis: vietoj medžiagos iškelti dvasią, vietoj blogio – gėrį ir vietoj turto – pakankamai aprūpintą kasdienybę.
Kas gali ginčytis dėl tokių principų? Teisė į pakankamai aprūpintą kasdienybę – ar ji yra mūsų Konstitucijoje? Jei nėra, derėtų išsiaiškinti, ką vis dėlto tai reiškia ir kiek PAK (pakankamai aprūpinta kasdienybė) turėtų būti aukštesnė už MGL.
Tas MGL, matyt, buvo nustatytas patyrinėjus, kiek žmonės vidutiniškai per dieną įmeta į elgetos kepurę ar plastmasinę dėžutę. Demokratiškas sprendimas: Vyriausybės dosnumas negali pranokti visuomenės dosnumo.
Tuomet jau galima svarstyti, kodėl daugelyje išsivysčiusių šalių neturtingųjų išlieka pastovūs 3–5 proc., o po mūsų padange tokių, žvelgiančių gęstančiom akim, gyvena maždaug 30 proc. Turintieji per daug (ką tai reiškia?) bando šiuos skaudžius procentus sumažinti ne tik ekonomikos atgaivinimu, vystymu ir ūkiškumu, bet ir dalies savo turto bei kai kurių privilegijų aukojimu. Apžergusiems aukso veršį dar labai toli iki tokio samarietiško žingsnio. Tikriausiai baugina įtarimas, jog šitaip bandoma visus suginti į tą 30 proc. užkaborėlį ir dienąnakt kartoti anuos Kristaus žodžius – gal bukinantį sotumo sluoksnį pramuš jei ne transcendentinė, tai bent žmogiškos atjautos tiesa?
Marcelijus Martinaitis. Apie nekrologų rašymą bei skaitymą
2007 m. Nr. 10
Kai manęs kas nors paklausia, kokius autorius ir kokias knygas dabar dažniausiai skaitau, pusiau juokais atsakau – nekrologus. Tame pasakyme yra šiokios tokios tiesos. Anksčiau, o ypač jaunystėje, panašių tekstų laikraščiuose su nuotraukomis ir juodais rėmeliais, užuojautų artimiesiems lyg ir nepastebėdavau, juos praversdamas ieškodavau savo kolegų eilėraščių, apsakymų, recenzijų, straipsnių, tik ne tų blogų žinių apie vyresnius, jau klasikus, kuriuos pažinojau tik iš vadovėlių, jų raštų.
Tačiau pastaraisiais metais nekrologų teko perskaityti kaip niekad daug. Tikriausiai ne mažiau jų būdavo ir anksčiau, bet štai vienas po kito krenta gerai pažįstami, labai artimi literatūros ir meno žmonės, lyg būtum pradėtas apšaudyti iš visų pusių, o minos sproginėtų arčiau ir arčiau.
Vis atrodo, kad neteisingai ir per anksti iškertamos dar neseniai buvusios pirmosios literatūros, meno ir kultūros kūrėjų gretos, ir nežinia, kada jau ir į tave pataikys. Bet taip nėra – žmonės visada būdavo šienaujami neatsižvelgiant nei į amžių, nei į artimųjų gailestį, nei į draugus, nei į nuopelnus, nei į jauną amžių, nes vienas gretas tuoj pat keisdavo kitos. Kokie jauni anksti mirusių praėjusių amžių poetų veidai žvelgia į mus iš jų raštų ir chrestomatijų!
Jeigu kas paskaičiuotų, būtų labai įdomu sužinoti, koks rašytojų amžiaus vidurkis buvo anksčiau ir dabar. Vis dėlto dabar rašytojai gyvena ilgiau, nors anksti mirusių literatų, be abejonės, yra daugiau nei kurioje kitoje gyventojų grupėje: nusižudo, anksti pakerta bohemiškas gyvenimo būdas, įvairūs daugiausia menininkams būdingi negalavimai ir pan.
Taigi, kad ir ką darytum, tačiau niekam neleista gyvenime per ilgai užsisėdėti prie rašomojo stalo, su smuiku ar teptuku rankoje. Visa tai supranti, tačiau vis tiek neapleidžia nerimas, netikrumas, matant, kaip aplink tave tuštėja, retėja labai artimų žmonių aplinka, nebelieka tų, su kuriais bendravai, ginčijais, kartu siekei nepasiekiamų tikslų, o sykiu stiprėja noras dar kiečiau įsikirsti į ką nors patvarų, tikrą: į žodį, akmenį, metalą. Juk nekrologai visų pirma rašomi gyviesiems, jie negrįžtamų praradimų akivaizdoje įpareigoja perimti ir tęsti išėjusiųjų palikimą. Taip žemdirbiai palikdavo savo žemes tiems, kurie jomis rūpinsis toliau, neapleis ir nepaliks dirvonuoti. Nekrologai turi ir tam tikrų testamentinių įpareigojimų bei įsipareigojimų.
Šiųmetiniame Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime buvo perskaitytas bene ilgiausias iš gyvenimo išėjusiųjų sąrašas. Žinoma, šitaip vyksta ir amžinoji kartų kaita, kuri nepriklauso nei nuo talentų dydžio, nei nuo politikos, sukurtų kūrinių svarbos, santvarkų, religijų, iškilių asmenybių. Pastebėjau, jog vis dažniau esu prašomas parašyti nekrologą, prie kapo pasakyti atsisveikinimo žodį, sukurti apie kokį nors jubiliatą pagarbų straipsnelį, kuris kartais toks panašus į pirmuosius būsimo nekrologo apmatus. Taip neakivaizdžiai esi įtraukiamas į tą ypatingą sąrašą, apie kurį niekas viešai nekalba.
Šia tema kilo noras parašyti kaip tiktai spalio „Metų“ numeriui, nes čia pat Vėlinės ir Visų šventųjų diena, kada prisimenami ir iš gyvenimo išėjusieji rašytojai. O juk ne paslaptis, kad labai daug jų su mirtimi išeina ir iš literatūros, nors ir būna palydimi gražiausiais žodžiais. Paskui pagerbiami tik tam tikromis progomis, nors po metų kitų niekas jų jau neprisimena, dingsta iš skaitytojų akiračio kadaise kritikos išgirti, daugelio skaityti kūriniai. Išeinama į archyvus, nors pavardė ir kūrinių pavadinimai kai kada šmėsteli vienam kitam akademiniame veikale ar straipsnyje.
Tuo galima nesunkiai įsitikinti pervertus kelių dešimtmečių Lietuvos rašytojų sąjungos narių sąrašus. Kiek jų liko mūsų literatūroje, ypač iš sovietmečio, palydėtų iškilmingais odioziniais nekrologais, juose išskaičiuojant jų nuopelnus, ordinus, premijas, ideologinius standartus atitinkančią kilmę, pabrėžiant „nenuilstamą tarnavimą liaudžiai“, „atsidavimą jai“? Kur dingo V. Montvila, V. Valsiūnienė, A. Gudaitis-Guzevičius, gal net nepelnytai, sakykime, T. Tilvytis, ypač turint mintyse jo tarpukario kūrybą? Mokyklose jie buvo „programiniai“ autoriai, vienaip ar kitaip pagerbti išskirtiniais tekstais.
Tai buvo ypatingas propagandinis martirologijos žanras, ištrinantis beveik visus asmenybinius požymius ir pateikiantis tam tikrą oficialią „optimistinę“ rašytojo gyvenimo ir kūrybos schemą. Bet kartu mirtis buvo lyg ir nelegalus, sistemos ideologinių parametrų neatitinkantis įvykis. Todėl buvo įvestas „amžinai gyvo“ vado vaizdinys, savotiška mitologema, kartojama ir režimui nusipelniusiųjų meno kūrėjų bei veikėjų nekrologuose. Kas iš to „amžinumo“ liko, šiandien gerai žinome. Žmogaus mirtis kažkaip kirtosi su oficialiomis režimo doktrinomis, todėl reikėjo išgalvoti tam tikras ideologines formuluotes.
Tiek mirtys, tiek nekrologai būdavo savaip rūšiuojami: teksto apimtis, pirmas ar tolimesnis laikraščio puslapis, šriftas (pajuodintas, paprastas, smulkus ar stambus), fotografijos dydis, dar geriau, jei toje nuotraukoje minimas asmuo „paminkliškai“ žvelgia į mus su visais medaliais ir ordinais. Nežinau, ar tiesa, bet buvo kalbama, jog pačiame CK būdavo aptariama ir nurodoma, kam kokios apimties nekrologas priklauso, net iš anksto parašomas ir griežtai saugomas seife, gal net paties asmens redaguotas. Taip buvo kalbama apie A. Sniečkų. Mirtis buvo valstybės nusavinta, kitaip sakant, nacionalizuota, negalėjai mirti kitaip, kaip iš anksto tau įvairių tarnybų numatyta, aptarta ar net apie ją jau parašyta!
Visa tai, atrodo, priklauso absurdo sričiai. Bet taip nėra. Visa tai yra susiję su pomirtiniu žmonių rūšiavimu, oficialiu požiūriu į juos, vienus iškeliant, suteikiant „amžinai gyvo“ statusą, kitus nutrenkiant į aklą užmarštį.
Šis režimas per nekrologus, martirologinius veiksmus buvo užsimojęs valdyti pomirtinį gyvenimą, tas pareigas atėmęs iš paties Dievo ir jo angelų. Rodos, net pats CK galėdavo suteikti amžino gyvenimo ar nemirtingumo iliuziją pagal „amžinai gyvo“ inkarnaciją visuose darbuose, raštuose, vadovėliuose, paveiksluose, net ir gamtoje. Taigi reikėjo visą gyvenimą stengtis, kad nesugadintum savo pomirtinės reputacijos ir kad enciklopedijose bei įvairiuose žinynuose būtum įrašytas į kruopščiai atrinktų palaimintųjų ar net šventųjų sąrašą. Apie tai pranešdavo nekrologų apimtis, forma, vieta spaudos puslapiuose, fotografijos dydis, tekstą pasirašiusiųjų pavardės ir pareigos.
Dar viena šio žanro atmaina – pranešimų apie žmogaus mirtį perrašymai, vadinamoji amnestija, kuri buvo taikoma ne vien gyviesiems. Tiesą sakant, apie represuotų, įkalintų, ištremtų, valdžios nemalonėn patekusiųjų mirtį viešai nebūdavo pranešama, net ir artimieji apie tai metų metus galėjo nieko nežinoti. Nuostabus, tiesiog orveliškas režimo išradimas: su mirtimi bausmė neišnykdavo, sakykime, nepasibaigdavo mirusiųjų tremtis – ji būdavo neterminuota.
Vadinamoji amnestija priklausė taip pat nuo įvairių politinių konjunktūrų, vadų kaitos, ideologinio klimato. Staiga pasirodydavo pavėluoti pranešimai apie žymių literatūros ir meno žmonių, kultūros veikėjų mirties datą, jų nuopelnus, biografijų duomenis, neretai ir apie neteisėtą bausmę. Manipuliuojant mirties datomis, gyvenimo faktais, buvo bandoma „pataisyti“ ar išvalyti žmonių istorinę sąmonę, ją pritaikyti prie naujos valdančios klikos pasirodymo.
Štai po kiek metų ar net dešimtmečių, tik atgavę nepriklausomybę, perskaitėme pirmąsias nekrologines žinutes apie partizanų žūties aplinkybes, žymių kultūros, meno bei politikos veikėjų mirtis, nukankinimus! Kiek metų reikėjo laukti, kad visuomenė šį tą sužinotų, sakykime, apie poetą ir partizaną B. Krivicką! Turėjo būti ištrinta bet kokia žinia apie režimui netinkamus išeivijos rašytojus, meno žmones. Jų mirtis, kaip viešas aktas, buvo griežčiausiai uždrausta. Beje, vienas iš labiausiai cenzūruojamų dalykų būdavo žmogaus mirtis, skrupulingai sekant, kad kas nors į viešumą neprasmuktų su nekrologais.
Ir štai pagaliau mirtis tapo išlaisvinta, kaip ir politinė veikla, nuosavybė, verslas, pinigai, kultūrinė ir meninė raiška. Ji dabar žmogiškesnė ar net demokratiškesnė. Esam atleisti nuo prievolės net savo mirtimi „tarnauti“ valstybei, kokiai nors ideologijai, pataikauti nekrologais, pomirtiniais atvaizdais, politinėmis inkarnacijomis.
Bet kokia mirtis šiandien yra arba gali būti žinoma, nepaisant jokių aplinkybių, įkalčių, savižudybių, smurto aktų. Gal net viskas pakrypo į kitą pusę, ypač spaudoje išgarsinant smurtines mirtis, dramatiškus atsitikimus, kartais nepaisant paprasčiausios pagarbos asmeniui. Tokia pusiau bulvarinė sensacija tapo neaiški G. Beresnevičiaus mirtis, po spaudą ir teismus vis valkiojama V. Pociūno pavardė, nes lyg dar nėra tikro nekrologo, kurį dabar turėtų patikslinti komisijos ar teisinės instancijos.
Tačiau, šiaip ar taip, mirtis iš politikos, ideologijos sferos pereina kultūros, religijos žinion, kurios turi daugybę priemonių sureikšminti iš gyvenimo pasitraukiantį asmenį, išryškinti jo individualų įspaudą mene, visuomenės gyvenime, šeimoje, nuslopinti išnykimo siaubą. Įvairios apeigos, papročiai, taip pat nekrologai mirtį individualizuoja, dažnai neslepia tokių anksčiau cenzūruojamų dalykų, kaip, sakykime, mirties aplinkybės, ligos, prieš asmenį panaudotas smurtas, savižudybė, kokie nors buvę gyvenimo klystkeliai ir pan.
Smarkiai pasikeitė tokių rašinių turinys, jų tonas, intencijos, stilius, jie tampa jau ne propagandos, o literatūros, publicistikos žanru, vis retesni oficialūs nekrologai apie žinomus valstybės veikėjus bei politikus. Jie įgyja labai daug asmeniškumo, nes paprastai rašo gerai tą asmenį pažinojusieji, koks nors bičiulis, kolega, artimas žmogus. Tai mažos esė apie asmenį, jo portretai, prisiminimų nuotrupos, neretai turinčios literatūrinės įtaigos.
Nežinau, ar yra parašyta kokia nors studija apie šį ypatingą martirologinį žanrą, jo kaitą, priklausymą nuo įvairių kultūrinių, religinių bei politinių kontekstų. Atrodo, tai yra kažkaip prasprūdę pro tyrinėtojų akis, tie tekstai retai kada cituojami ar net prisimenami. O juk į nekrologą galima žiūrėti kaip į svarbų kurio nors vieno laikotarpio dokumentą, parodantį, kaip buvo suvokiama žmogaus asmenybė, jo ryšys su visuomene, aplinka, kokios biografinės žinios laikomos ypač reikšmingomis, kaip vertinama individualybė ir apskritai – kaip žiūrima į mirtį.
Dabar, kai pasirodė laisvai rašomi tokio pobūdžio rašiniai, jie daug ką pasako ir apie jų autorius: bandoma kaip nors prisigretinti prie mirusio žymaus asmens, iškelti savo draugystę, parodyti jautrumą, ko galbūt trūko velioniui esant gyvam, o kartais ir labai užslėptas džiūgavimas, kad pasitraukė pavojingas konkurentas.
Krenta į akis neretai perdėtas pagarbos rodymas mirusiajam, kai ta pagarba baigiasi su šermenimis. Ne visai gerai, kai žymaus asmens laidotuvės tampa parodomuoju aktu. Ar velioniui reikia tiek vainikų, ar tinka lenktyniauti tais gėlių glėbiais? Viską užmiršęs, netyčia pradedi skaičiuoti, kiek tų vainikų, kiek jiems išleista pinigų? Ar ne geriau būtų tuos pinigus paaukoti velionio artimiesiems, jo kūrinių pomirtiniam leidimui? Juk tas „aukas“ neretai neša ir įvairios valdiškos institucijos, kurios turėtų pasirūpinti velionio palikimu.
Kiek jau esame užmiršę iš gyvenimo išėjusių savo kolegų, į paskutinę kelionę palydėtų gražiais nekrologų žodžiais! Tad Vėlinių vakarą uždekime bent žvakelę ant užmirštų, niekieno nelankomų kapų.