literatūros žurnalas

Danielius Mušinskas. Ant peilio ašmenų

2008 m. Nr. 5

Tokios šalies Juozapas K. nebuvo regėjęs, nors gyveno čia nuo pat gimimo. Pamatė ją netikėtai – pavargęs dūlino įkalnėn pro šiukšlių konteinerius akis kaip visada nunėręs žemyn, atrodė, niekas į jas nepaklius, niekada ir nepakliūdavo, tačiau žvilgsnis ėmė ir užkliuvo už besimėtančio ant šaligatvio žurnalo. „Stilius“ – perskaitė Juozapas K. ir pasilenkė. Lyg netyčia, toks nevalingas judesys, be jokio kėslo ką nors nugvelbti, pasisavinti. Tarpuvartėn jis pasuko su tuo žurnalu rankoje ir nešėsi jį taip, lyg nieko nesineštų – lėtai mosikuodamas ir galvodamas, kad pasišildys vakarykščių barščių lėkštę, paskui atsidrėbs sofon ir vartys štai šį žurnalą. Juozapas K. neįtarė, kas jo laukia. Jis naiviai manė, jog septintą valandą vakare po darbo visi pargrįžta į savo būstus vos gyvi; jis manė esąs toks pat kaip visi kiti, pasilikę gyventi šitoj šaly; jis kiek atsigavęs įsijungdavo televizorių, ir skardžiabalsis diktorius jam pranešdavo apie visokiausias nelaimes, atsitikusias per dieną; Juozapas K. slapčia apsidžiaugdavo, jog tebėra gyvas – ką tik pasrėbė barščių, iki ryto pailsės jo rankos ir kojos, jis vėl galės anksti atsikelti ir stoti prie plytų konvejerio kažkokioj niekam nežinomoj užmiesčio gamyklėlėj.

Tačiau dabar jis atsivertė žurnalą ir išvydo šalį, kurios iki šiol Juozapas K. nebuvo regėjęs, nors gyvena čia nuo pat gimimo. Kodėl man taip atsitiko? – klausė jis savęs. Kodėl turėjau pamatyti tai, ko nėra ir negali būti! Jis atplėšė akis nuo spalvomis trykštančių nuotraukų ir ėmė skaityti parašus po jomis: premjeras Gediminas su žmona, pirmoji šalies ponia Alma, koncerno prezidentas Tomas su žmona, žurnalistė Bronė ir garsus išeivijos verslininkas Juozas su žmona, politikas Artūras su žmona Agne… Ir dar vienas politikas Artūras, bet su žmona Jolanta…

Juozapas K. pajuto, jog ėmė drebėti rankos, išpylė prakaitas, atrodė – tuoj praras kvapą ir uždus. Šiek tiek atsigavęs jis atsivertė kitą puslapį ir vėl skaitė: prezidentas Laimutis ir pirmininkė Asta, prezidentas Antanas su žmona Ramune, prezidentas Audrius su žmona Jurgita, prezidentas Benas su žmona Izolda, prezidentas Vidmantas su drauge Neila ir prezidentas Nerijus su žmona Lina…

Kas man? – staiga garsiai sušuko Juozapas K. – Dieve, gelbėk mane! Aš nežinau, kas man ir kur aš esu…

Jo akys bėginėjo nuotraukomis, kuriose vyrai didingai rankose laikė taures, o moterys šalia jų tirpo kaip žvakės… Juozapas K. vertė puslapį po puslapio, jis nebeįstengė perskaityti visų parašų, nuotraukos liejosi į vieną; iš paskutinių jėgų jis ėmė skaityti sakinius: „Šis žurnalas – tai mūsų visų, kurie veržėsi gyventi geriau ir gražiau, kūrinys; jis skirtas tiems, kurie išsilaikė populiarumo ir gerovės viršūnėje; jis skirtas tiems…“

Juozapas K. pajuto pirmąjį stiprų dūrį krūtinėj ir su žurnalu nuo sofos nusirito ant grindų. Jam trūko oro, jis žiopčiojo kaip žuvis ant kranto ir suprato, kad rytojus tikriausiai nebeišauš. Viskas baigsis šiandien, dabar. Tačiau jis laikysis iš paskutiniųjų, kietai užsimerks ir šitaip apgaus save – nėra kambary jokio pragaištingo žurnalo, nėra išsičiustijusių dešimčių prezidentų, vyriausiųjų redaktorių ir jų pirmųjų pavaduotojų, generalinių direktorių ir tų visų ponių… Negali būti šioje šalyje, ko iš tikrųjų nėra… Aš tuo netikiu, kol gyvas, – sušnibždėjo Juozapas K.

Po pusvalandžio jis vėl atsigaivelėjo ir pašiurpęs pamatė, jog rankoje tebelaiko žurnalą. Jis buvo prilipęs prie Juozapo K. lyg geležėlė prie magneto. Bandė šliaužti grindimis virtuvės link, bet žurnalas irgi šliaužė su juo. Ką daryti?! – sušuko garsųjį šūkį Juozapas K. Tačiau jo akys skaitė toliau: „Kuo vaišino? Kalnų ožkos mentė su levandomis ir medumi, lotosų šaknų traškučiai, orchidėjų žiedai… Norvegijos omarai ir jūrų gėrybės, sidabro bangos su jūrų dumblių padažu… Desertas iš mangų ir aviečių su sūrio „L’ami du chambertin“ branduoliais, palydėtas bengališkų ugnelių bei fejerverkų lietumi už langų…“

Juozapas K. vėl neteko sąmonės, atrodė, jis niekada neatsibus. Šitaip tysojo ant grindų iki pat vidurnakčio, tada atsimerkė, veidą nušvietė baugšti šypsena ir jis tyliai paklausė: kodėl šitas sapnas aplankė mane?

Ar tai iš tikrųjų galėjo būti sapnas? Juozapas K. po sunkios dienos įkalne slinko į vieno kambario butą, „Maximos“ maišelyje jis nešėsi du alaus butelius ir iš anksto džiaugėsi, kad galės atsipūsti priešais televizorių…

O gal Juozapas K. pravėrė savo kambario duris ir krito tiesiai į lovą, jis nebeturėjo jėgų nei nusiprausti, nei pavalgyti; tik vidurnaktį jis atsibudo, nusirengė ir vėl nėrė juodon miego duobėn.

Kad ir kaip būtų buvę, Juozapas K. kitą rytą kėlės iš lovos kitu žmogumi. Jis visai užmiršo tą plytų fabrikėlį ir amžinąjį konvejerį, prie kurio buvo prikaustytas kone penkiolika metų. Jis išsivirė kavos, įsipylė penkiasdešimt gramų ir užsirūkė brangią cigaretę. Šito nebuvo daręs jau daugybę metų, nes rytais visada išlėkdavo lyg akis išdegęs ir vos suspėdavo – konvejeris jau būdavo įjungtas. Dabar jis ramiai žiūrėjo pro langą, grožėjosi automobilių prikimštu kiemu, jo siela kilo gerovės viršūnėn. Aš gimstu kitu žmogumi! – šūktelėjo Juozapas K. – Aš ateinu pas jus, Naujoji Ponija!

Juozapas K. jautė, jog niekada nebuvo toks mąslus kaip dabar. Ir kuo labiau mąstė, tuo didingesnis tapo pats sau. Po valandos ir antros taurelės į save kreipėsi – mes! „Mūsų įstatymai žinomi ne visiems, jie yra šią nuostabaus grožio šalį valdančios Naujosios Ponijos mažos grupelės paslaptis. Mes pažįstame vienas kitą iš kvapo. Tik kvapas yra argumentas! Daugiau niekas!“

Juozapas K. kvėpavo ir mąstė giliai, jis pirmąkart pajuto, jog ant nieko nebepyksta, tiesiog norėtų visiems paspausti rankas, duoti tėviškų patarimų, palinkėti laimės, gal net išbučiuoti. „Esame maža partija ir visada galime įrodyti, kad jeigu įstatymas yra, tai jis skamba tik taip: viskas, ką daro Naujoji Ponija, ir yra įstatymas.“

Rytas ištįso lyg nudėvėtų kelnių guma. Rytas iš lėto nugrimzdo į vakarą, tačiau Juozapas K. tebebuvo ekstazėje. Jis pasiėmė popieriaus lapą ir dešimtmečius nieko nerašiusia ranka pakeverzojo: „Jeigu kokia nors partija sykiu su tikėjimu mūsų įstatymais išstumtų ir Naująją Poniją, tai jos pusėn stotų visokie neaiškūs tipai, neišmanėliai, nesuduriantys galo su galu vargetos, tačiau tokia partija negali atsirasti, nes Naujosios Ponijos niekas negali išstumti. Mes gyvename ant peilio ašmenų.“

O kur gyvenu aš? – staiga pervėrė išgąstis Juozapą K. Cigaretės buvo pasibaigusios, kava išgerta, sudužusios taurelės šukės blykčiojo ant grindų. Didelis virtuvinis peilis lyg tyčia gulėjo ant stalo. Juozapas K. atsivertė knygą ir garsiai perskaitė: „Vienintelis matomas, abejonių nekeliantis įstatymas, užkrautas mums, yra Naujoji Ponija. Ir dėl šio vienintelio įstatymo mes turėtume netekti savęs?“

Dar pridursiu, jog Juozapas K., keliaudamas suvargusion plytinėn per nuostabaus grožio šalį, daugiau niekada nesidairė į šiukšlių konteinerius; jis praeidavo pro juos kaip nuodėmingasis praeina pro šventąją vietą. Ir spalvotų, blizgančių žurnalų nuo šaligatvių jis daugiau niekada nebeimdavo į rankas. To kito pasaulio jis tiesiog nebematė niekur, net ant peilio ašmenų.

Regimantas Tamošaitis. Šviesos ir tiesos

2026 m. Nr. 3 / Lietuvių tauta, pažvelgus į ją istoriškai, – na, ji yra lyg kokie žiemkenčiai, po sniego danga tik ir laukiantys pavasario, kuris neišvengiamai ištirpdys juos slegiančius ledus ir tada viskas būtinai atsigaus, sužaliuos.

Stasys Katauskas. Vienoje valtyje tarp istorijos ir ateities

2026 m. Nr. 2 / Šaltą praėjusio gruodžio vakarą nedidelis kokių keturiasdešimties penkiasdešimties žmonių būrelis, daugiausia jaunos merginos, susirinko greta Telšių savivaldybės esančioje Nepriklausomybės aikštėje.

Marius Burokas. Vidutiniai dančiasnapiai

2026 m. Nr. 1 / Laureato žodis Lietuvos rašytojų sąjungos premijos įteikimo vakare / Dar prieš kelerius metus poezija ir jos galia tikėjau mažiau. Taip, ji buvo mano gyvenimas, tačiau jaučiausi priklausąs gana hermetiškai bendruomenei.

Gintaras Grajauskas. Sapne

2025 m. Nr. 12 / Noriu papasakoti vieną savo seną sapną. Ko gero, patį keisčiausią iš visų sapnuotų. Vidury nakties staiga pabudau. Iš kažkokio eilinio nesibaigiančio košmaro.

Antanas Šimkus. Galia per negalią

2025 m. Nr. 11 / Tai, ką anksčiau daug kas matė kaip silpnumą, dabar jau regi kitaip. Vienoje iš protesto akcijų skaitėme eilėraščius – įvairius, savo ir ne savo – kas juos išgirdo, nešėsi, kas tiesiog jų klausė – galėjo pabūti kitaip…

Donatas Petrošius. Apie atlyginimus ir silpnybes

2025 m. Nr. 10 / Tiek kartų girdėjau man sakant: tau atlygins už tai, ką darai.
Vis pamiršdavau sakančiųjų paklausti – kas atlygins?

Antanas Šimkus. Nuo kalbos pakraščio

2025 m. Nr. 8–9 / Nežinau, kiek kalbų suteka literatūros upėn, bet aišku, kad srautas ne vienas, net ne keli. Ne visada tiksliai ir pasakysi, kaip istoriškai atsirado vienoks ar kitoks pavadinimas, kuria kalba jis buvo ištartas, o net jei ir turėsi informacijos…

Neringa Butnoriūtė. Bilietas į kosmosą

2025 m. Nr. 7 / Keista, kai žmonės prisipažįsta nemokantys plaukti arba minti dviračio. Ar panašiai būna, kai sako, kad neskaito knygų? Tarsi turėtų būti natūralu, kasdieniška, o iš tikrųjų nebūtinai tapę įpročiais: skaitymą ir dviratį…

Dainius Dirgėla. Vėl gegužio žiedai

2025 m. Nr. 5–6 / Kiekvieną vakarą geriu kavą Thomo Manno namo terasoje Nidoje. Sakoma, kad kava vakare nesveika. Tuo labiau su pienu. Protas šią informaciją priima. Kūnas nieko nesako. Vakarinė kava užmigti netrukdo.

Antanas Šimkus. Paprasti pavasario balsai

2025 m. Nr. 4 / Paprasta tekstą pradėti žodžiais „Kai manęs paprašė parašyti redaktorius, aš…“ arba „Šią proginę esė, žurnalo komandai užsakius, pradėjau dar aną pavasarį…“ Kiek sunkiau kalbėti tarsi be ypatingesnio įvykio, dedikacijos…

Viktorija Daujotytė. Rūstėjančio laiko rūstėjanti kalba

2025 m. Nr. 3 / Šiandieninio laiko kalba vis labiau reikalinga tiesaus, tiesioginio tako, kaip dar tik švintant laisvėjančiai Lietuvai ištarta Justino Marcinkevičiaus Vasario 16-osios proga…

Julius Sasnauskas. Ko verkė Liudvikas

2025 m. Nr. 2 / Kaip įprasta, Liudvikas sėdi ten pat prie lango ir rūko. Užgesina cigaretę ir tuoj degasi kitą. Nieko nesako. Ranka, laikanti žiebtuvėlį, dreba.