Arvydas Juozaitis. Apie amžinąjį grįžimą

2008 m. Nr. 4

Šviesusis atminties kalnelis Antakalnio kapinėse pasipuošė dar vienu kauburėliu. Tą sunkią liūdesio akimirką pakilo į kalvą tūkstančiai žmonių, – susirinko ir nusilenkė kauburėliui. Vyrui nusilenkė ir patys sau – savam laikui.

Vytautas Kernagis, pažymėtas „Tautos formuotojo“ ženklu, yra ir liks epochų sandūros žmogumi. Lietuviu par excellence, lūžio laikotarpio žmogumi par excellence. O šiaip ir be jokių „ekscelencijų“ – bus tiesiog Kernagis.

Tiesa, ši pavardė dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje skambėjo ne jo, o kito – Aleksandro Kernagio dėka. Vaikams pasakas jis skaitė – ir dar kaip! Sėjo lietuvišką žodį į kairę ir į dešinę! Bet kai pasirodė jaunasis Kernagis, Vytautas, – nebuvo kokia staigmena: išdygo žmogus iš tų pasakų. Jaunuolis įžengė su daina ir gitara į dar paplėkusį ano meto orą.

Aštuntojo dešimtmečio pradžios epocha, brandaus socializmo metai… Vytautas Kernagis Lietuvos užkulisiuose pasirodė su jaunatvišku „kaifu“. Jo scena nebuvo itin didelė, tačiau gerai lankoma: prirūkytos virtuvės, kultūrnamiai, nedrąsių šokių aikštelės.

Anokia naujiena – daug kas taip darė. Dainuojamosios poezijos garsai skambėjo visur. Todėl nebuvo „Kernagio dainos“ ženklo, – tik vilties, nemenkos.

Jis prabilo balsu, įrašytu į magnetofono juostą, vėliau – į plokštelę. „45-enkiukę“ – taip, regis, vadinome tas juodas plokšteles. Vytautas pagavo permainų dvasią, pagriebė už skvernų lietuvišką melodiją ir elegantišku konferansjė žingsniu žengė toliau – į „Kabaretą tarp girnų“. Scenoje – žmogus orkestras, gyvenime – tarybinis ir ne visai tarybinis artistas. Daugiaveidis.

Duokdie daugiau tokių… Nors daugiau tokių nė nereikia. Kas būtų ėmęsis gaivinti D. Dolskio melodijas, niekas geriau už Kernagį to nepadarė. Vytauto balsu suskambo prieškario kaunietiška Lietuva – ir dar kaip! Nutiko visa tai dar istorinio materializmo epochoje. Dar Leonidui Brežnevui klumpių nenusimetus.

Tuo metu Vytautas Kernagis nuolat kažką parodijavo, iš kažko šaipėsi ir norėjo būti į tą kažką panašus. Blizgantis kaip nauja kapeika jaunuolis priminė net Rusijos tėvelį – imperatorių Nikolajų II! Barzda ir ūsai – oho! Artistas.

Kad ir kaip žvelgtum, Vytautas Kernagis – epochų sankirtos ženklas. Pats to nenumanydamas, jis pademonstravo kultūros galybę, parodė, kaip ji įveikia mirtį. Kaip ji, kultūra, kuriama ir formuojama vienišių, nelaimingų ir nesuprastų menininkų, tampa objektyvia būtimi. Arba kolektyviniu buvimu.

Vytautui Kernagiui išėjus, LTV nusikratė kelių šou laidų maro ir iškėlė tautinės atminties vėliavą. Buvo parodytas filmas „Mažoji išpažintis“. Istorinio materializmo laikų „Lietuvos kino studijos“ kūrinys – iki kaulų smegenų tarybinis daiktas. Tačiau ar dabar apie tai galvoji? Kas to filmo nebuvo matęs ir jo išsigando – tam nepadės nė didelės išpažintys. Juk filmas net atšipusio liežuvio ir tuščių akių Vakaruose prisiganiusiam jaunimui gali atverti akis ir parodyti, kaip „kolektyvinis buvimas“ mokė mus išgyventi bei išlikti svetimo pasaulio orbitoje. Kaip mes mokėjome paversti tą pasaulį savu. Tai juk nuostabu. Tuo metu kuriamas lietuviškų vaizdų bei garsų pasaulis buvo tikrai profesionalus, sumanus. Daug gilesnis už dabartinius judančios kameros ir meilės istorijėlių filmus. Ir nors Vytauto Kernagio herojus, primenantis neapsiplunksnavusį viščiuką, ne kažin koks artistas, tačiau jis sugeba subrązginti gitara dainą „Įlipo dvi silkės į obelį…“

Ak, kaip visa tai anuomet varė iš proto! Varė ir kita melodija, kita daina, dainuojama tuo pačiu balsu – tik ne tame filme: „Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai / Trakų štai garbinga pilis…“

„Mažojoje išpažintyje“ gyvena geriausia visų laikų lietuvių aktorė Monika Mironaitė – pasižiūrėkime į ją, ji to verta. Šiame įstabiame filme gyvena ir mokyklos dvasia, prabylanti mokyklinėmis uniformomis. Dar buvo gyva mokykla.

Mokykla šiandien suparalyžiuota. Seimas, partijos ir komitetai, taip pat Vyriausybė mato, kad desperatiški mokytojų streikai – ne juokas. Abi rimčiausios profsąjungos pasirengusios gintis iki galo. Mokytojai gina visus. Jie gina ir tuos mokytojais netapsiančius jaunuolius, kurie, matydami atlyginimų politiką ir gyvenimo pusbadžiu perspektyvas, traukia indų į airijas plauti.

Mokytojai neatsisako istorinio vedlio vaidmens, nors europietiški įstatymai juos pavertė „paslaugų teikėjais“. Mokytojui dera vesti, uždegti sielas šviesa, įžiebti akis, bet ne „tiekti“ ar „teikti“ paslaugas. Lietuviškas žodis, kitados Kazimiero Būgos užrašytas ant Dusetų kalnelių, reikalauja mokymo atsakomybės. Ne atlyginimą jis reiškia, o dangaus maną. Juk aišku, kad mokytojas – ne šios dienos paukštis ir ne politika jam rūpi. Jis – ateities šauklys, jis – praeities žynys, jis – dabarties židinys. Na kaip šito nesuprasti? Nebus mokytojo – nebus amžinybės šauksmo ir amžinai atsikartojančios Lietuvos. Nebus jokios politikos ir net paties gyvenimo.

Tačiau labai keista: daugiau nei dešimt metų buvo kuriama tokia mokykla ir formuojama tokia atlyginimų politika, kad lietuvis mokytojas dingtų nuo Lietuvos veido lyg koks actu nudegintas apgamas. Laikas atsipeikėti. Bent jau dabar, kai paskutiniai mohikanai šaukia: „Mokytojas mirs stovėdamas.“ Mirti mokytojai spės, tačiau jau dabar verta juos gelbėti. Gal tikrai reikėtų nestatyti „nacionalinio stadiono“, kuriam vien vyriausybė pasirengusi skirti kelis šimtus milijonų litų. Jei neliks lietuvių mokytojų – nebebus tame stadione ir jokių nacionalinių žaidimų. Dar labiau suvešės komercija, sulaukėjusios roko žvaigždės dar garsiau plėšys dangų virš Gedimino pilies, o svetimšaliai legionieriai gins „nacionalinės komandos garbę“. Ir ką tuomet šauks tūkstantinė minia? „Hey-hooo! Ir – okei!“ Kol stadionas virs…

Prisimename, kuo nacionalinis stadionas virto Čilėje, pučo metu, 1973-iųjų rudenį…

Reikia suprasti: Lietuvos Vyriausybė ir Seimas dar neįgavo istorinės valdžios bruožų. Viskas Lietuvoje dar gerokai atsitiktina. Viskas pernelyg greitai įvyko – per greitai atkūrėme valstybę. Todėl ir taip greitai jos suvereniteto atsisakėme. Europos Sąjungos emisarai, atstovaudami komisarams (keista, kitados „komisaro“ vardas tiko tik „raudoniesiems komisarams“), jau aiškina, kokias imigrantų kvotas turime priimti. Planas: iš pradžių išvalysime Lietuvą nuo jaunimo, kelis šimtus tūkstančių iš Lietuvos išgyvendindami, o tada jau ir svetimšalius – vidun.

Tegul kas nori sako, kad tai – globalizacija. Šis žodis tik istorinei klastai pridengti. Kad tokių kaip mes nebeliktų.

Neseniai Prancūzijoje mirė paskutinis Pirmojo pasaulinio karo karys. Vyras, kuris, tikėkime tuo, 1918-ųjų lapkričio 11 d. braukė ašarą karo baigties proga. Tardamas, kad tokio karo žemėje negali būti. Buvo – Antrasis pasaulinis.

Kai 1944 m. vieną rugpjūčio naktį Karališkoji Britanijos aviacija užvertė Karaliaučiaus centrą napalmo bombomis, sudegė viskas. Ir lietuvių statytas bei kurtas Albertinos universitetas. Sudegė pasakiškas karalių miesto centras, o priemiesčių gyventojams teliko šaukti iš siaubo, kad „to negali būti“! Buvo.

Ir napalmas Vietname. Ir t. t.

Pasaulyje viskas gali pasikartoti. Nes istorija – žmonių, bet ne technikos ir žinių istorija – įkūnija labai paprastą dėsnį, kurio vardas – amžinasis grįžimas.

Mes mėgdžiojame vieni kitus, mėgdžiojame geresnius už save ir – prastesnius. Žmogus linksta į žmogų. Net norėdamas jį pavergti ar nužudyti – linksta.

Mėgdžiojame, kol liaujamės buvę žmonėmis.

Mokytojai saugo žmogiškumą, dar primena mums, kas yra žmogus, ir kad žmogus turi būti žmogui – žmogus. Toks darbas – didžiausia pareiga tautai ir žmonijai. Kolektyviniam buvimui. Tai neturi nieko bendra su „paslaugų teikimu“.

Genijus Friedrichas Nietzsche ir talentas Milanas Kundera įkando šią ne itin baisią paslaptį – amžinojo grįžimo dėsnį. Ir žaidė jo karoliukais savo raštuose. Galime pažaisti ir mes, tačiau turime suprasti, kas vyksta rimčiau.

Vos tik mes ištariame, kad viskas negrįžtamai žuvo ir nutariame, jog į tą patį vandenį dukart neįbrisi, nebandyk – viskas bemat pasikartoja. Mes krintame kaip vaikai, darome tas pačias klaidas. Kodėl? Nes siekiame tos pačios – nepasiekiamos – laimės.

Genijai ir talentai – ne visuomet geri mokytojai. Daugelio kūriniai išmoko neigiamos patirties. Kūrėjai eina per minų laukus, sekti jais nepatartina. Ką sakė Mozartas Saljeriui? Maždaug taip: „Brolau, jeigu visi kaip ir mudu gyventų siekdami aukštosios harmonijos, nebūtų kam pasirūpinti duonele kasdiene.“

Mokytojas – vienintelis istorinis personažas, kuris saugo istorinės valdžios raktus.

O dabar – apie visišką kasdienybę.

Klaipėdoje į žemę susmego Dramos teatro pamatai, teatras uždarytas. Muzikinio teatro reformatorė – atstatydinta. Kas belieka Miestui? Barono Miunhauzeno būdu – traukiant save už plaukų – išlipti iš Klaipėdos „klampios pėdos“.

Nes tik Klaipėdoje rasi Tautos vienybės arką. Arūnas Sakalauskas, klaipėdietis arkos autorius prieš kelerius metus Karaliaučiuje pastatė didingą paminklą Liudvikui Rėzai; dabar Vilniuje jis renčia paminklą Vincui Kudirkai. Mąsto apie paminklą Jurgiui Zauerveinui, patrakėliui, kuris buvo pasišovęs net patį daktarą Joną Basanavičių į Norvegiją nuvilioti. Nepaprasta, sakė, ten gamta. Laimė, J. Basanavičius liko su mūsų gamta.

Jeigu tų šimtų tūkstančių jaunuolių, kurie išnešė iš Lietuvos savo šiltus kūnus ir karštas sielas į Vakarus, bent trečdalis parvyks, o Amerika, atvėrusi lietuvaičiams bevizį režimą, nesusiurbs paskutinių mūsų jėgų – mes išliksime.

Paskutiniai mohikanai dar šūktels amžinojo grįžimo šūkį: „Paskutinieji miršta stovėdami“ – kaip Lietuvos mokytojai…