Įžanginis
Rimantas P. Vanagas. Mes – iš girios
2013 m. Nr. 8–9
Buvome? Visada. Būsime? Galbūt. O kas esame?
Pusę metų užsirašinėjau mintis, kylančias stebint, klausantis lietuviškos kasdienybės čiurlenimo. Dabar viską perskaičiau ir… pagailo man savo plikos galvos ir visos Lietuvos! Tiek mumyse absurdo, vergiško nuolankumo – ir titaniškos ištvermės, pasiaukojimo. Kaip ereliai puolam bastioną, bet nesutraiškom kirmino savo lėkštėj; kaip veršiai taikstomės su neteisybėm ir negerovėm, nors už jas reikėtų kapoti rankas ir galvas; taupom kiekvieną centą (esu senjoras…), bet vėjais leidžiam milijonus; skelbiam referendumą dėl atominės elektrinės – ir pamirštam pasiklausti tautos, kokios Lietuvos ji norėtų? Stulbinam pasaulį naujom technologijom, greitaeigiu internetu, menininkų, sportininkų, lakūnų pasiekimais – ir paliekam juos likimo valiai…
Šeima iškylauja automobiliu, žvalgosi pro langus.
– Žiūrėkit, – maloniai nustemba tėtis, – Lietuvos žemės ūkis atsigauna!
– Tikrai, – antrina žmona. – Laukuose jau matyti ir karvių, ir arklių, ir avių…
– Ir varnų kiek daug! – džiugiai pritaria penkiametis sūnelis.
Aš pridurčiau: ir slibinų, ir kormoranų, ir papuasų! Sunku patikėti, bet Prospero Mérimée „Lokyje“ nutapytas raistas su medžiuose klykaujančiais puslaukiniais vėl gyvas. Nesvarbu, kad prancūzų kilmės ispanas nebuvo lankęsis Lietuvoje. Šiandien, XXI amžiaus pradžioje, tą patį tvirtina tūkstančiai, gal net šimtai tūkstančių homo lituanus: esam nykštukai, tamsuoliai, vargšai, mankurtai, sovietiniai reliktai! Ir tvirtina ne žodžiais, o iškalbingais veiksmais: gerdami, bėgdami iš namų, kur akys veda, vogdami, reketuodami visuos pasaulio kraštuos, net – žudydamiesi. Pone karaliau, už ką, kodėl?!.
Oficiali versija: Lietuvoje viskas gerai. Krizė paguldyta ant menčių. Emigrantai? Pats konservatorių premjeras – girdėjau savo ausimis – per TV pareiškė: nematau nieko bloga, kad lietuviai kurs lietuvišką kultūrą kur nors Londone ar prie Niujorko…
Kaip sakydavo mano rusifikuotoj jaunystėj: dalše niekuda.
Ar kvailiai tie, kurie suprasdami tyli, ar tie, kurie verkia ir šaukia, žinodami būsią neišgirsti?
Visai neseniai klausiausi per radiją intelektualų diskusijos apie emigraciją – problema ji Lietuvai ar ne? Kai kas iš pašnekovų net suabejojo, ar apskritai esama tokios problemos, o jei ir esama, tai gal taip ir turi būti? Juk gyvename laisvės sąlygomis, demokratėjame?!
Todėl nuoširdžiai kreipiuosi: brangūs politologai, istorikai, plunksnos broliai ir seserys! Suprantu, miela lietuvio širdžiai pasižvalgyti po platųjį pasaulį, užsikalti juodai dienai, paekskursuoti po lietuviškas viduramžių pilis Baltarusijoje ir Ukrainoje, pasisemti peno ateities vizijoms, – ir pats ten buvau, didžiavausi ir dūsavau. Tačiau gal jau metas išeiti į mūsų Lietuvėlę ir pasižiūrėti į užkaltus langus kaimuose ir miesteliuose? Į piktžolių okupuotą dykrą? Į likusių čiabuvių veidus – kiek juose perspektyvos ir vilties spindulių? O jau tada – diskutuokim, projektuokim…
Visais atmenamais ir neatmenamais laikais Lietuva tiekė užsieniui du brangiausius dalykus: medžius ir žmones. Brangiai parduodavo juos – ir tebeparduoda. Na, nebūtinai brangiai: aukštuosius mokslus tėvynėj baigusį magistrą nūnai pusvelčiui atiduodame į sandėlius, pomidorų ar braškių plantacijas, žuvų apdorojimo fabrikus. Žinokis, tu laisvas! Nenorėčiau nieko įžeisti, bet… sliekai juk taip pat laisvi ir turi teisę į riebesnį mėšlą…
Anądien vaikštau savo pašventupiais, prieinu gimtinį šilą – ir ką matau? Krosnys „suštabeliuotų“ ištekinių pušų, eglių. Ir ant vienišo medžio lentelė su užrašu: „Privatus miškas“. Aaa… Prieš tai buvau nupėdinęs į Anykščių šilelį, ten taip pat rietuvės. Ir Romuldavos, ir Šimonių girioj… Vieni sako: miškas serga, reikia gydyt, vadinasi, kirst; kiti sako: vėtra išvartė, reikia sutvarkyt; treti sako: ligos ir vėtros – tik figos lapelis…
Stoviu ir dairaus, stebiuos: o medžių vis dar likę, ir šen, ir ten… Svarstau: jeigu per dvidešimt metų su galingiausia, moderniausia technika neiškirtom visų girių, tai gal ne tokia jau maža ir bekraitė ta mūsų Lietuvėlė? Žiū, ir žuvį ežeruos dar vieną kitą pagaunam – vadinasi, ne viskas elektra ištrankyta, žuviai neregimais tinklais iki dugno išsemta, išgraibstyta…
Ir dar ne visi žmonės išsilakstė…
Todėl pereikime prie mūsų valstybės himno eilutės „vardan tos Lietuvos vienybė težydi“. Ar jaučiamės esą giria? Reikalingi vienas kitam? Ar, atūžus vėtrai, tegu ir nulaužtom viršūnėm, tebesilaikytume susikibę šaknimis – kaip Baltijos kelyje? Būdragaidžio raisto kipšiukas – gyvena toks netoli legendinio Puntuko – man kužda: „Maža tauta privalo būti gaji kaip katė, gudri kaip lapė, ištverminga kaip vilkas. Tik tada jos nesutraiškys mamutų kojos.“ Bet apie tai garsiai kalbėti lyg ir nepadoru, nedemokratiška, ne-euro-pietiška? Škac, kipše…
Giria – tai bendruomenė. Ausys lėpsta besiklausant, kaip tą ar aną lietuvaitę gražiai priėmė austrų, prancūzų, danų, švedų, norvegų, ispanų miestelių bendruomenės. Jose iškart pasijuntama jaukiai, patogiai, esi reikalingas, svarbus… O kas pas mus daroma bendruomenėms kurti? Ar, pvz., laikraščiai, interneto portalai skatina burtis, dalyvauti bendruose projektuose, pagaliau – kurti vietos bendruomenes? Bent mano akimis, nemaža dalis žiniasklaidos suka kitokio verslo girnas – kiršina, kurpia skandaliukus, žodžiu – gadina ir Lietuvos orą (tiesiogine prasme), ir taip jau nestebuklingą piliečių ūpą…
Apmaudu, kad namų jausmo nesugebame sukurti savo pačių namuose.
Nesileisiu į politinius vandenis, nors oi kaip traukia savęsp šalti jų sūkuriai! Kol kas verčiau tęskime temą: mes – giria… Šimtmečiais mūsų vardus niokojo ir kraipė kas panorėję, o kaip elgiamės mes, lietuviškos eglės, ąžuolai, beržai ir drebulės? Turėdami unikalią galimybę atsilietuvinti šimtmečiais lenkintas, rusintas pavardes? O, šitoj patriotinėj srity mes darom neprilygstamą pažangą: net lietuviškiausi vardai ir pavardės nūnai vysta it šalnų pakąsti žiedai…
Neseniai mačiau dokumentinį filmą „Kinai ateina“. Kad ateina, įrodinėti nebereikia: kinai jau mūsų smegenyse! Nieko nenorėčiau užgauti, juolab menininkų, dainininkų, bet visi tie pavardėmis virstą vienskiemeniai jaustukai ir ištiktukai podraug su užsienietiškais, „universaliais“, liežuvio vienu judesiu išmetamais asmenvardžiais man kažkodėl asocijuojasi su vienaląsčiais gyvūnais… Bažnyčios metrikų knygoje netikėtai atradęs savo krikšto įrašą su dviem vardais, orientuodamasis į naująją „tradiciją“, jau ir aš galėčiau vadintis „moderniai“ bei toliaregiškai, – pvz., Rim Po Van…
Nauji laikai – nauji papročiai… Kone kasdien visos reklamos skalambija: ten festivalis, ten susiėjimas, ten koncertas, ten paroda, atidarymas, uždarymas, jubiliejus… Esama manančių, kad lietuviškos girios ir laukai dar niekad neskambėjo, neošė nuo tiekos dainų, muzikos akordų, fejerverkų, – hosana, mes išgyvenam lietuviškos kultūros triumfą! Švenčiam ir švenčiam, it apsėsti!
Ir būtų galima vien ploti, iš džiaugsmo trypti kulnais, jei visi tie vienkartiniai (ir kartu begaliniai) renginiai nebūtų virtę devyngalviu slibinu, „rytą vakarą, žiemą vasarą“ žiaumojančiu kultūros pinigėlius…
Ar laimi kultūra?
Lėšų jai, regis, skiriama ne tiek jau mažai, tik jos investuojamos į greitai įgyvendinamus ir dar greičiau pamirštamus projektus, rėkiančius ir blizgančius, o ne į tęstinius, giluminius, mažiau pastebimus, tačiau tautai gyvybiškai svarbius. Jau ir provincijos gyventojas šiandien supranta, kad į kultūros sąvoką įeina kur kas daugiau nei tam tikras renginių skaičius: tai ir darbo, elgesio gamtoje, kelių eismo, bendravimo, valgymo, gėrimo, kalbos, minčių, kūno ir dar daug visokių kitokių kultūrų!
Kultūra – milžiniška, giliašaknė sistema, labiausiai lemianti mūsų mentalitetą; būtent jį laikyčiau svarbiausia, sunkiausiai įveikiama Lietuvos problema. Atsakykite patys: ar tikrai sąmoningoje, kultūringoje visuomenėje gali būti tiek emigrantų, kriminalinių nusikaltėlių, tiek skyrybų, eismo taisyklių pažeidimų, pagaliau – savižudybių, kiek jų yra Lietuvoje? Atsakę į šį klausimą, turėsime atsakymą ir į kitą: kas tautos išlikimui svarbiau – ekonomika ar kultūra?
O, palaimintoji knygų mugė! Didysis Lietuvos knygynas, kultūros oazė, deguonis sielai! Ir aš alpėju ekstazėje: knyga dar nepražuvo, anava kiek tūkstančių aplankė, vartė, pirko! Ką ten Helovinas, švento Valentino diena, „Vikingų loto“, realybės šou TV ekrane… „Kiek kultūros vienoje vietoje!“ – vėl vilnija pergalingas šauksmas. Bet štai, apsvaigęs nuo euforijos ir saldaus šurmulio, grįžtu namo, į „literatūros sostinę“ Anykščius. Ir – neberandu kiosko, kuriame būdavo galima nusipirkti „Literatūrą ir meną“, „Šiaurės Atėnus“ ar „Metus“…
Palauksime kitos mugės?
Anapilin iškeliavo taurus ir iškilus Poetas. Gražiai palaidojom, galvas nulenkėm. Vėliavos, garbės sargyba – kaip karaliui. Turėjom progą ramiai, neskubėdami, susikaupę pasiklausyti dvasingos, tautiškos poezijos. Bet ar krustelėjo kam sąžinė, nors menka nervų skaidula nuo klausimo, kodėl, nuo ko taurusis Poetas taip staiga, taip anksti atsisveikino su mumis?
Gal prieš porą mėnesių jis buvo lankęsis Anykščiuose, Sakralinio meno centre. Kaip sielvartingai tada kalbėjo! Apie tai, kaip po karo sunkvežimiais dardėjo į Anykščius vien tam, kad pamatytų Antaną Vienuolį. „Kodėl taip susvetimėjom? – klausė. – Ar apskritai kam beįdomu, kaip gyvena kitas, net kaimynas?“ Kalbėjo apie svetur nutekantį Lietuvos kraują, literatūros sumenkėjimą, apie žmogaus nužmoginimą ir dvasinių vertybių praradimą…
Kažkodėl nei tribūnose, nei scenose, nei užkulisiuose nebegirdėti net užuominų apie rašytojo misiją, kuri taip garbingai ir vaisingai skleidėsi Lietuvoje praeitais amžiais. Švietėjai, įkvėpėjai, dvasios puoselėtojai. Tautos vaidilos, dainiai, tribūnai, šaukliai. Jie – džiovininkai, sukilėliai, Sibiro katorgininkai, kunigai, gydytojai – kūrė kitiems, be atlygio, dažnai aukodami ne tik asmeninę gerovę, bet ir gyvybę. Kūrė tekstus, kuriuos paskaitę baudžiauninkų vaikai, nušvitę ir pasiryžę, virto savanoriais, valstybininkais, diemedžiais ir kietmedžiais, nenusilenkusiais jokiam tėvynės priešui.
O mes?..
Mindaugas Kvietkauskas. Kultūros genetika kintančioje mokykloje
2013 m. Nr. 7
Į paskutinę vidurinės mokyklos klasę ėjau tais metais, kai iš Lietuvos buvo galutinai išvesta sovietų kariuomenė. Mokykloje patyriau Atgimimo virsmą, kuris nebuvo tik aikščių euforija, bet smelkėsi ir veikė kažkur giliau, po oda. Tartum ten būtų dygęs, šakojęsis tam tikras laisvės nervas, kurį iš gautų genetinių sėklų traukė augti to laiko atmosfera. Tarp 1988 ir 1991 metų mano vangiai besikeitusioje vidurinėje būta daug mažų asmeninių išsilaisvinimų – kai kartu su draugais demonstratyviai nusirišom pionieriškus kaklaraiščius ir atsisakėm stoti į rikiuotes sovietinių švenčių proga, kai ryžomės ateiti į mokyklą be uniformų, o su praplėšytais džinsais, kai užsiauginom ilgus plaukus ir šitą teisę apgynę galėjom tapti tikrais Vilniaus senamiesčio „neformalais“, kai pradėjom bėgti iš pamokų tos istorijos mokytojos, kuri mus gąsdino, kad mitinguose prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi iškrypėliai. Galbūt kulminacija įvyko tada, kai mūsų klasė 1991-ųjų sausio 12 dieną dar prieš pirmą pamoką pabėgo iš mokyklos ir nuėjo budėti prie Vilniaus televizijos bokšto. Pastabų dėl blogo elgesio, kurias iš tiesų laikydavom kone pagyrimais, už tą dieną negavom. Atrodo, nebegavom jų ir vėliau.
Žvelgdamas dabartiniu žvilgsniu matau, kad to mokyklinio maišto paskatos buvo labai daugialypės. Veikė ir anksti suvokta Atgimimo laikų politinė kova, ir jaunimo subkultūra su roko muzika, ir asmeninis nepritapimo prie nykokų mokyklos standartų pojūtis, ir visokių pažeminimų joje kartėlis, ir pokariu represuotos giminės pasakojimai, ir paaugliško brendimo įtampos. Istorija, kūnas ir sąmonė šoko savo šokį kartu. Bet čia prisidėjo dar vienas veiksnys, labai konkretus ir neką mažiau už kitus nulėmęs tolesnį kelią. Tai buvo kultūrinės ir humanitarinės erdvės magnetizmas, Atgimimo metais išties stiprus. Vos su ja susidūrus per senamiesčio jaunimo aplinką, kilo pojūtis, kad toje erdvėje veriasi nauji dalykai, kitoniški tapatybės šaltiniai, – dar turintys pusiau uždrausto, sunkiai prieinamo ir ne iki galo suprantamo vaisiaus prieskonį, – kurie randami pirmiausia savo pastangomis. Tuometinėje mano mokykloje tie šaltiniai beveik neegzistavo, o jų ieškojimas sutapo su instinktyviu noru užpildyti savo pasaulį tikru, gyvybingu turiniu. Tuščia ir pilna – taip dabar galėčiau pavadinti opoziciją, kurią savu, dar paauglišku būdu aštriai jutome ir darėme tam tikrus pasirinkimus. Niekas neragino manęs ir kito bičiulio, penkiolikmečių, 1991 m. pavasarį užsirašyti į Gintaro Beresnevičiaus skaitomas viešas mitologijos paskaitas, kruopščiai konspektuoti jo dėstomą Sovijaus mito aiškinimą ir nesuvaldomai rausti, kai G. Beresnevičius atsiprašydavo auditorijos, kad turįs praleisti kai kurias prūsų vaisingumo apeigų detales, nes jo klausosi nepilnamečiai. Niekas nepaliepė vėlyvais vakarais eiti į „Romuvos“ susitikimus ir mokytis ten senųjų sutartinių, kad ir karinės „Mėtaujėla mėtaujo“. Niekas tiesiogiai nepatarė knygyne nusipirkti Arvydo Šliogerio „Būties ir pasaulio“ arba Algirdo Juliaus Greimo „Tautos atminties beieškant“ – paaugliui visai neįkandamų knygų, bet vis dėlto bandytų skaityti nugriebiant bent atskiras frazes, intonacijas, mąstymo būdą. Niekas nelydėjo trijų paauglių, savanoriais atėjusių į Žemutinės pilies kasinėjimų teritoriją pas architektą Sigitą Lasavicką ir pradžiai gavusių kasinėti pilies atmatų kiemą – archeologiškai ypač turtingą vietą. Tarsi nebuvo kam būtent tokiom kryptim pastūmėti, nurodyti – bet lyg savaime traukė žengti tais takais. Įdomu, kad pirmiausia tai buvo prigimtinės etninės kultūros ir istorinės atminties takai.
Galiausiai mano ir kelių kitų draugų, dėl netipiško elgesio mokykloje pravardžiuojamų „krišnaistais“, grupelę, vis labiau susipriešinančią su gana stagnaciška atmosfera bei technokratišku mokymo turiniu, sutvirtino ir gal net išgelbėjo tai, kad 1992 m. mus pasiekė Lietuvos švietimo reformos pradėtas pokytis – įvestas klasių profiliavimas, daugiau erdvės suteikta asmeniniam dalykų pasirinkimui, kūrybinei saviraiškai. Atsiradusi nedidelė humanitarinio profilio klasė tapo ta sala, kurioje rado vietos saviti mūsų interesai, tapatybės turinio alkis ir pasirodė visai kitokios mokytojų asmenybės – ką tik po studijų Vatikane grįžęs kun. Eitvydas Merkys, per tikybos pamokas giliai aiškinęs katalikų teologiją ir lotyniškąją liturgiją, puiki psichologė Violeta Satkūnienė, vienuoliktokams prabilusi apie S. Freudo bei C. G. Jungo psichoanalizę ir ypač apie A. Maslow humanistinę psichologiją, religijos istorikė Jolanta Stupelytė, per kurios pamokas suvokėme, kas yra biblinio teksto hermeneutika ar Vakarų mistikos tradicija. Ar viso to reikėjo – juk tai buvo anapus bet kokių privalomų programų ir egzaminų reikalavimų? Kokiu tikslu tai mums bandė atverti nauji mokytojai, dar visai nepatyrę kaip pedagogai? Tačiau kaip tik su jais pirmą kartą pajutom, kad mokykla keičiasi ir gali kur kas daugiau – įvesdinti į gyvą kultūros, pažinimo vyksmą, vertybių ir pasaulėžiūros ratą, kad ir mokykloje, o ne tik už jos ribų galima atrasti nuorodų ir prasmių, svarbių mums kaip ieškančioms savęs asmenybėms. Berods 1993 m. pavasarį, kai mūsų grupelė kartu su V. Satkūniene išvyko atlikti individualių psichologinių pratybų prie vieno Molėtų krašto ežero, patyriau tai, ką iki šiol laikau bene giliausiu susitikimu su savo vidiniu „aš“. Taip, tai jau davė man mokykla. Ta kitokia, laisvėjanti ankstyvos Nepriklausomybės mokykla, kurią noriu prisiminti ir prie kurios pagrindų apmąstymo vis norisi grįžti.
Tada dar tikrai negalėjau suvokti, kad šitas pokytis, išgelbėjęs nuo vis didėjančio susvetimėjimo mokykloje, o kartu ir nuo nepasitikėjimo savo prigimtimi, kilo iš Meilės Lukšienės, Vandos Zaborskaitės, Dariaus Kuolio ir kitų Lietuvos švietimo reformos kūrėjų veiklos. Tai, ką aš ir kiti mano bičiuliai instinktyviai jautėme kaip trauką kūrybos erdvei ar pasipriešinimą tuščiai pamokų rutinai, kaip sąmonę maitinančios terpės poreikį, buvo konceptualiai suformuluota M. Lukšienės švietimo programoje ir, laimei, pradėjo bent iš dalies veikti dar prieš mums baigiant mokyklą. Mano kartai svarbius poslinkius nulėmusioje knygelėje „Tautinė mokykla: Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija“ (1989) rašoma: „Žmogus bręsta per kultūrą. Ji yra jo gyvenimo būdas. <…> Kultūra tarsi antroji žmogaus prigimtis. Ji veikia žmogų nuo pat gimimo dienos trim pagrindiniais atžvilgiais: a) tai postūmis, dvasinis skatulys vystymuisi; b) tai turinys ir forma, pavidalas gaunamai dvasinei ir empirinei patirčiai priimti ir įsisavinti; c) tai augančio ir suaugusio žmogaus raiška, jo veiklos laukas. Kaip prigimties nepaisymas skaudžiai atsiliepia psichofizinei žmogaus brandai, taip kultūros kaip struktūros nepaisymas ilgainiui neigiamai atsiliepia atskiro individo ir pačios tautos dvasinei brandai. Ši individo ir jo gimtosios kultūros sąveika ir sudaro tautinės mokyklos pagrindą.“ Turbūt negalėčiau tiksliau paaiškinti to poreikio bręsti per kultūrą, kurį tikrai mokykloje jautėme, negu savo koncepcijoje yra apibrėžusi daktarė M. Lukšienė, remdamasi savo sukauptomis didžiulėmis žiniomis apie Europos ir Lietuvos švietimo raidą. Ypač stipri ir savita jos mintis, kad kultūra nuolat sąveikauja su prigimtimi ir iš tiesų tampa vienu iš psichofizinio žmogaus vystymosi faktorių, brandos skatuliu, kurį ignoruojant ar stelbiant asmenybė lieka nevisavertė, iki galo nesusikuria visa jos struktūra. Tai galiausiai persiduoda bendruomenei, kuri jaučiasi taip pat kompleksuota, nepakankamai brandi, netikra dėl savo vertybinių pagrindų.
Tai nėra koks nors idealistinis kultūros vaidmens pervertinimas: šiuolaikiniai genetikos tyrėjai, skverbdamiesi vis giliau į žmogaus prigimties kodų paslaptis, prieina prie radikalios išvados, kad kultūriniai pokyčiai veikė (ir tebeveikia!) žmogaus genomo formavimąsi, kad homo sapiens atveju kultūrą reikia laikyti vienu iš genetinės raidos variklių, taigi būtina kalbėti apie genų ir kultūros koevoliuciją (o ne apie genų nulemiamą žmogaus kūrybingumą). Štai žymus psicholingvistas Simonas Fisheris, Oksfordo universitete nustatęs geną, veikiantį kalbinius žmogaus gabumus (beje, ir paukščių giedojimo įgūdžius), šių metų gegužę žurnale „Science“ paskelbė įsitikinęs, jog šis genas patyrė ypač daug mutacijų dėl to, kad jį veikė ne fiziniai faktoriai (kova už būvį, ligos ar pan.), o kultūros raida. Visa tai miniu todėl, kad iš tiesų stebina, kokios gyvos, aktualios ir kartu fundamentalios idėjos buvo susijusios su mūsų švietimo reformos pradžia. Savitai M. Lukšienės pasitelkta ir gimtosios kultūros sąvoka – ji aprėpia anaiptol ne vien etninę tradiciją ar kalbinį tapatumą, bet kur kas platesnę, dinamišką reikšmių sistemą, kurioje augant įgyjamos pasaulio suvokimo formos, suvokiamas bendrijos pasakojimas apie save, o jį tęsti, keisti, tobulinti gali kiekvienas asmuo – pagal savo talentą, savo pasaulio ir laiko patirtį. Mokykla, anot koncepcijos autorės, kaip tik ir turėtų remtis šios sąveikos ugdymu.
Praėjo daug laiko, kol vėl sugrįžau prie mokyklos klausimų, prie lietuvių literatūros, kalbos ir kitų humanitarinių dalykų padėties joje. 2010 m. buvo pradėta rengti atnaujinta lietuvių kalbos ir literatūros programa 11–12 klasei (jau vienoda lietuviškoms ir tautinių mažumų gimnazijoms). Šiemet pagal ją jau buvo laikomas brandos egzaminas. Dalyvavau mokytojų ekspertų, mokslininkų, švietimo politikos vykdytojų grupėje, rengusioje programą, naujas literatūros chrestomatijas, metodinius tekstus ir elektroninius šaltinius mokyklai, organizavusioje diskusijas, seminarus, konferencijas mokytojams lituanistams. Neišvengiama, kad siūlomi programos ir egzamino pakeitimai neretai buvo sutikti su daugybe klausimų, nerimu, įtampa, kurios šiandieninėje mokykloje prisikaupę tikrai per daug. Per visas diskusijas ir netgi batalijas pajutau, kad dėl mokyklinės lituanistikos ir vidurinio ugdymo apskritai varžosi du požiūriai. Pirmasis, gerai pažįstamas iš savo patirties man pačiam, yra normatyvinis požiūris, t. y. tikslių, nekintamų reikalavimų, aiškių ugdymo standartų, tradicinių mokymo schemų ir „normatyvinių“ vadovėlių pageidavimas. Tai konservatyvi, didaktiška lituanistika, nekelianti sau didesnių klausimų dėl besikeičiančio kultūros konteksto ar šiuolaikinių moksleivių interesų. Kitas polius – tai rinkos principas, kai moksleivis suvokiamas kaip klientas, kuriam mokyklinė programa turi siūlyti įvairių pasirinkimo galimybių, siekti sudominti, būti šiuolaikiškai lanksti, prisitaikanti, o pirmiausia – naudinga karjerai, suteikti praktiškai pritaikomų ir testavimo būdu lengvai patikrinamų žinių. Literatūros mokymas pagal šį principą tampa atskirų fragmentų, tekstų ar tik jų ištraukų mozaika, paslankiai perdėliojama pagal skirtingus modulius; nebėra būtina perskaityti didesnių kūrinių, aiškintis literatūros raidos logikos, o pageidaujant galima išvengti ir „nuobodžios“, „neprestižinės“ lietuvių klasikos, tarkim, Žemaitės ar Jono Biliūno. Kad ir daug kuo priešingi (kaip valdingas konservatyvizmas ir kapitalistinis liberalizmas), abu šie požiūriai sutampa regėdami mokyklos vaidmenį labai techniškai: kaip tam tikro įrankių rinkinio moksleiviui suformavimą, bet ne kaip visuminį asmenybės ugdymą, kūrybingumo pradų atvėrimą, įvesdinimą į visuomenės ir kultūros gyvenimą. Pagal abu šiuos požiūrius atrodo pakankama išmokyti gramatikos, kai kurių faktų, tezių ar teksto analizės pagrindų, bet ne intelektualaus, suinteresuoto santykio su savąja kultūra.
Naujoji lietuvių kalbos ir literatūros programa bando bent kiek sugrąžinti gimnazijoms tuos orientyrus, kurie atitinka kur kas fundamentalesnę M. Lukšienės koncepciją: gimtosios kultūros kaip savitos reikšmių sistemos suvokimą; literatūros istorijos kaip įdomaus pasakojimo trauką; leidžiantį įvairius pasirinkimus, bet vis dėlto nuoseklų kūrinių skaitymą; palankumą savarankiškai, kūrybingai moksleivio raiškai, kuri nėra iki galo išmatuojama testais (literatūrinio rašinio, išstumto iš mokyklos, sugrąžinimas); žvilgsnį į rašytojų ir kultūros veikėjų asmenybes, biografijas, laikysenas, kurios teiktų medžiagos savosios tapatybės apmąstymui. Kitaip tariant, bent keliais žingsniais vėl bandoma eiti asmens ir kultūros sąveikos, brandesnio humanistinio akiračio link. Kaip žinoma, M. Lukšienės „Lietuvos švietimo koncepcija“ (1992) buvo tarptautiniu mastu pripažinta kaip geriausia Vidurio ir Rytų Europoje, tačiau nepatvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo. Švietimo reformos pradėti pokyčiai per du dešimtmečius buvo stabdomi, biurokratizuojami, trupinami taip, kad galiausiai tenka pripažinti iki šiol išlikusį humanistikos skurdą daugelyje Lietuvos mokyklų, išskyrus nebent kelias pačias geriausias gimnazijas didžiuosiuose miestuose. V. Zaborskaitė, knygoje „Autobiografijos bandymas“ svarstydama reformos nesėkmes, pagrindines priežastis apibendrina taip: „Viena vertus, pasitvirtino žinoma tiesa, kad negali pavykti reforma, vykdoma iš viršaus, primetama jos nesuprantančiai ir nenorinčiai bendruomenei, nesusidarius kritinei masei ją palaikančių ir norinčių vykdyti. Bet, kita vertus, mūsų sąlygomis kitaip vykti ji negalėjo: iš sovietmečio nualintos mokyklos nei reformos idėja, jos filosofija, jos vykdytojai iškilti negalėjo, reikėjo galingo intelektualinio postūmio iš asmenybės, kokia buvo Meilė. Bet ji išjudinti inertiškos ir gana priešiškos masės negalėjo. Nebuvo įmanoma tai masei suteikti ne tik intelektualinio, bet gal dar svarbiau – dorovinio potencialo.“
Šiandien jau aiškiau matyti, kad nei Atgimimo revoliucija, nei po jos ėjusios reformos negalėjo būti užbaigtos ir pasiekti savo tikslų greitai, kaip tikėjosi daugelis jų kūrėjų. M. Lukšienės idėjų likimas taip pat rodo, kad visuomenės pokyčiams, kultūrinei brandai reikia ilgo laiko, kantrybės ir daugybės darbo etapų. Galbūt panašios kantrybės reikia natūraliam genų formavimuisi. Bet jei bent viena sudėtinė geno dalis, bent viena amino rūgštis pasikeičia, tada tolesni organizmo pokyčiai tampa nebeatšaukiami. Tokie kultūros genetikos pokyčiai Lietuvos mokykloje vis dėlto prasidėjo Meilės Lukšienės dėka. Tai jos 100-ųjų gimimo metinių proga galiu paliudyti ir aš, švietimo reformos augintinis.
Herkus Kunčius. Rašytojai, naršytojai ir buhalteriai
2013 m. Nr. 5–6
Ne vienus metus pro buto langą stebiu kaimyną. Jis gyvena priešais stovinčiame devynaukščiame. Turi žmoną, paauglę dukrą ir vieno kambario butą. Žinau, kad atvyko iš provincijos, žmona dirba slaugytoja, o jis – niekur, sėdi namuose. Kaskart išėjęs parūkyti į balkoną, kaimynas apie kažką mąsto, po to vėl valandai kitai dingsta.
Būtų per drąsu manyti, kad šis treningais apsitempęs ir sveikata trykštantis drimba nuo ryto iki vakaro studijuoja Heideggerį ar ištisai žiūri televizorių, antraip jo veide atsispindėtų pamišimo ženklai. Kaimynas gi – atvirkščiai – visais metų laikais atrodo olimpiškai ramus, monumentaliai susikaupęs, kupinas paslaptingų idėjų. Spėju, kad jis – rašytojas.
Sutemus dažnai matau, kaip kaimynas sėdi palinkęs prie savo kompiuterio, barškina per klaviatūrą. Akivaizdu, kad rašo, greičiausiai laiškus arba… komentarus.
Nepamiršdamas atkakliai rašančio kaimyno, mintimis nuklystu į nesenus laikus, kada nebuvo interneto, asmeninių kompiuterių, o rašomųjų mašinėlių raidyno topografiją išmanė tik profesionalios mašininkės.
Savo pirmąją rašomąją mašinėlę gavau būdamas aštuoniolikos. Ją parūpino teta. Būdama TSRS Žurnalistų sajungos narė, raštu pateikė prašymą, kurį posėdyje apsvarstė autoritetinga valdyba ir leido už 220 rublių nusipirkti jugoslavišką „De Luxe“.
Mašinėlės laukėme beveik pusmetį. Kai atsiuntė iš Maskvos(!), nešėme Vilniuje į Glavlitą, kur ji buvo ne tik užregistruota, bet ir kruopščiai ištirta. Paimti – panašiai kaip šaunamojo ginklo – plaktukėlių atspaudai, kad – iškilus reikalui – specialiosios tarnybos galėtų surasti, kas perspausdina ir skleidžia šalyje uždraustus ar tarybinę santvarką šmeižiančius tekstus.
Po formalumų, kai „De Luxe“ buvo „legalizuota“, laukė dar viena procedūra – lotynišką raidyną papildyti lietuviškais rašmenimis. Dabartinės Pylimo gatvės kieme, tamsiame pusrūsyje, veikė mašinėlių taisykla. Pridavus įtaisą niūriems, tačiau nagingiems meistrams ir pakentėjus keletą savaičių, kol jie prie plaktukėlių prilipdė Ą, Š, Ū ir kitas Tarybų Sąjungoje nepaklausias raides, „De Luxe“ buvo paruošta kilniam darbui.
Kol kantriai laukiau geidžiamos mašinėlės, spausdinti mokiausi ne mašininkių kursuose, o pas draugą. Jo senelis – buvęs komunistas pogrindininkas bei tarybinis partizanas, vėliau aukštas LKP CK pareigas užimantis funkcionierius, nors ir mažaraštis, turėjo spausdinimo mašinėlę.
Seneliui dieną darbuojantis partkome, geranoriškas draugas man leisdavo valandėlei kitai prisėsti prie elektrinės „Optimos“. Apimdavo keistas jausmas. Vos paliesdavai klavišą, plaktukėlis taip garsiai kaldavo per popierių, jog nenoromis imdavai manyti, kad priešais tave kulkosvaidis, pajėgus ne tik nušauti žmogų, bet ir išversti komunistinės šventovės pamatus. Pamenu, po spausdinimo „pamokų“ – saugantis nereikalingų įtaraus senelio pogrindininko klausimų – beprasmybių prirašytus lapus ne tik sudraskydavome, bet ir sudegindavome, nepamiršdami pelenų palaidoti tualete.
Spausdinimas, panašiai kaip „Era“ aparatu padaugintų tekstų skaitymas, anuomet man siejosi su slapta bei romantikos kupina veikla.
Patekęs į tarybinę kariuomenę, divizijos Operatyvinio skyriaus viršininkui pagyrūniškai prasitariau, kad sugebėčiau spausdinti, todėl nedelsiant buvau pasodintas prie rašomosios mašinėlės. Netrukus iš osobisto sulaukęs dopusko ir pasirašęs, kad dvidešimt metų šventai saugosiu „operatyvines“ TSRS Ginkluotųjų pajėgų paslaptis, įvaldęs rusišką raidyną, ilgus mėnesius kepiau įvairias direktyvas ir raportus, kaskart lapo viršuje išstuksendamas „Slaptai“ bei punktyru pabraukdamas šį skaitysiančiam svarbų perspėjimą.
Tai buvo antroji mano mašinėlė. Kitaip sakant, hermetiškoje tarybinėje kariuomenėje, esant itin nepalankioms „intelektualui“ aplinkybėms, kur buvo uždraustas radijas, fotoaparatai, o televizija apsiribojo programa „Vremia“, gavau tai, apie ką nedrįstų pasvajoti net didžiausias utopistas. Turint tokį daiktą, norėjosi rizikuoti ir kuo plačiau išnaudoti mašinėlės siūlomas galimybes.
Vakarais po otbojaus, kada kareivinėse visi sumigdavo, paslapčia vėl grįždavau į divizijos štabą. Ten, užsirakinęs Operatyvinio skyriaus kabinete, sandariai užtraukęs užuolaidas, spausdinau geranorio čerpako parūpintą „Šuns širdį“. Ne itin tarybų valdžios mėgstamo Michailo Bulgakovo apysakos tekstas buvo skaisčiai mėlynas, išblukęs, sunkiai įskaitomas. Tai buvo ketvirta, o gal penkta A4 formato kopija.
Po mėnesio kito, kada darbas pagaliau buvo baigtas, trys „Šuns širdies“ egzemplioriai su didžiuliu pasisekimu ėjo kareivinėse iš rankų į rankas, o titaniškas triūsas mano autoritetą pakėlė į tokias aukštumas, kad nuo tada labusą dalinyje gerbė ne tik diedai, bet ir aršiausi dembeliai.
Šiandien drįsčiau įtarti, kad neabejingas XX amžiaus literatūrai divizijos osobistas be vargo atspėjo, kas smalsesniems šauktiniams parūpino trejetą „Šuns širdies“ egzempliorių. Antraip nebūtume – lyg tarp kitko – diskutavę apie „nevienareikšmę“ Bulgakovo kūrybą – jo kontraversišką „Baltąją gvardiją“, satyrinį „Teatrinį romaną“, neapykanta socialistinei santvarkai alsuojantį „Meistrą ir Margaritą“. Osobistas, laimei, mėgo rašytoją Bulgakovą, galbūt todėl nesiėmė represijų.
Sugebėjimas spausdinti mašinėle tada mane pakėlė į privilegijuotųjų luomą, apsaugojo nuo griovių kasimo, naktinių maršbrasokų ir kitos itin nepatrauklios humanitarui veiklos. Net neįtariau, kad po kelių dešimčių metų šiais įgūdžiais galės pasigirti milijonai, klaviatūros geografijoje lengvai susigaudys net protiškai atsilikę, o spausdinimas taps tokiu pat natūraliu užsiėmimu kaip seksas, valgymas ar televizoriaus žiūrėjimas.
Grįžus iš kariuomenės, pavyko sulaukti laikų, kai garbinga mašininkės profesija, panašiai kaip metrompažo ar kaminkrėčio, tapo nebepaklausi, galop visai išnyko. Žmonių raštingumas tapo beveik visuotinas, tiesa, kaip vėliau paaiškėjo, kokybės sąskaita.
Atėjus informacijos amžiui, nuo mašinėlės pereiti prie kompiuterio sudėtinga nebuvo; abu įtaisai turėjo gerai pažįstamą klaviatūrą, tereikėjo pasižymėti lietuviškas raides. Namuose atsiradusi „skaičiavimo mašina“ – taip atrodė – teikė ne tik platesnes saviraiškos galimybes, bet ir trokštamą laisvę.
Nuo stalo dingo drožtukai, pieštukai, trintukai, korektoriai – ap-linka tapo švaresnė. Virtualiame monitoriaus lape galėjai siautėti iki pamišimo, nesidairydamas atgal velti klaidas, mat žinojai, kad netrukus jas be vargo ištaisysi. Šalia to – stebuklas! – ištisas pastrai-pas nesunkiai galėjai stumdyti aukštyn žemyn ar į paraštę nukelti visą puslapį.
Pabaigto teksto, nebeišgražinto korektoriaus teplionėmis, kaip kad būdavo anuomet, dabar jau nebereikėjo nešti į redakciją, jis buvo siunčiamas elektroniniu paštu. Šios iš pirmo žvilgsnio nedidelės, bet pozityvios permainos taupė asmeninį laiką, saugojo nervus ir… stūmė, kaip vėliau įsitikinau, kuo toliau žmogų nuo žmogaus.
Žmonija, kurios istorija prasidėjo prieš trejetą ketvertą milijonų metų, iki tol dar niekada tiek daug neskaitė ir taip aistringai nerašė. Baksnoti per klaviatūrą ir paspausti „Send“ išmoko ne tik buvę kareiviai, namų šeimininkės ar laukinės Afrikos gentys, bet ir tamsiausios socialinės grupės, neišskiriant suvaikėjusių senolių bei kamuojamų Parkinsono ar Alzheimerio ligomis.
Išplitus rašymo ir ją lydinčiai skaitinėjimo bei patologinei naršymo po internetą manijai – čia ir dabar – galėjai akimirksniu, be skausmingos atatrankos, smogti riebesnį žodį nekenčiamam priešui, šmaikščiai sakiniu atsikirsti nepažįstamam kolegai, pramanyti vienu šūkiu visatos ateitį, narciziškai pasigirti sėkme ar tarti svarų žodį apie sniego žmogų. Parašyto ir išsiųsto žodžio laisvė virtualioje erdvėje, iki tol varžyta ne tik visa reginčios cenzūros, bet ir ribotos mechanikos, sukūrė iliuziją, kad žmogus tapo ženkliai laisvesnis, stiprus, nieko nebijantis ir – tai svarbu – nebe toks vienišas.
Netrukus rašymas virto ne tik laisvalaikio pramoga, bet ir būtinybe. Šiam iš pažiūros nekaltam užsiėmimui reikėjo skirti vis daugiau laiko. Be rašymo ne vienam tapo sunku gyventi. Neparašius žodžio ar sakinio, kažko stigdavo, apimdavo protu nesuvokiamas ilgesys.
Nieko nebestebino, kad apgailėtinai kuklaus išsilavinimo pilietis, vakare po darbo grįžęs namo, užuot išbučiavęs artimą ar girtas kritęs į lovą, nedelsdamas įsijungdavo kompiuterį, o tada kažką šmaikščiai ar itin piktai pasipainiojusia tema išstuksendavo. Paspaudęs „Enter“, vėl jausdavosi drąsus ir laimingas, tą dieną nudirbęs prasmingą darbą.
Tačiau laimė negali tęstis amžinai, o laisvė visada turi ribas.
Suklestėjus kompiuteriniam raštingumui, staiga užgriuvo ir nelauktų pareigų našta. Iš pradžių viltingai sakyta, kad visa tai visuomenės gerovės vardan. Atseit taupant brangų laiką, buvo pasiūlyta patraukli paslauga. Netrukus ji tapo privaloma.
Nespėjus deramai susivokti, net užkietėję analfabetai – atkakliai nepripažinę ne tik raidyno, bet ir skaičių – vieną dieną tapo klastingai suvystyti. Susidūrę su gyvenimo neišvengiamybe, netrukus in corpore jau barbeno per kompiuterio klavišus. Nors ir siuto, bjauriai keikėsi, bet visi uoliai rašė – iš pradžių savo vardą, pavardę, gimimo metus, tada prakaituodami jau pildė painias pajamų deklaracijas, administravo šeimos sąskaitas, siuntinėjo asmens kodus ir mokesčius valstybei. Taip dėl prieš porą dešimtmečių suklestėjusio raštingumo žmonės tapo ne tik rašytojais, bet ir „savanoriais“ buhalteriais.
Užlipus ant rašinėjimo „adatos“ ir milijonams be algos įsidarbinus bankuose, mokesčių inspekcijose ir kitose ne mažiau solidžiose įstaigose, visuomenėje pamažu ėmė sklaidytis net tik tariamos rašymo laisvės, bet ir privatumo iliuzijų debesys. Nuo šiol visi, nors kiek pramokę kompiuterinio rašto, tapo įgalūs vienas apie kitą sužinoti daugiau nei norėta.
Sumaniai surinkta skaičių kombinacija ar internete išstuksentas kietesnis žodis vėl ėmė kelti nerimą. Ne vietoje ir ne laiku pavartojus „epitetus“, kaip ir mechaninės mašinėlės laikais, galima skaudžiai nukentėti. Iškilus reikalui, už tai tenka atsakyti.
Anuomet mašinėle atspausdintą ir po grindimis slėptą tekstą, staiga užgriuvus kratai, būdavo galima paskubomis suvalgyti. Dabar gi, kad ir kaip stengtumeisi, tokios galimybės neliko. Graužk negraužęs, pikti paburnojimai, lyg patvirtindami Bulgakovo tezę rankraščiai nedega, vis tiek tūno kompiuterio laikmenose. Net ir tai, ką prieš dešimt metų parašei, paskui pasibaisėjęs išmetei į šiukšlių dėžę, padėjus šiek tiek pastangų, galima atkurti, o atkūrus pritaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnį, tada teisti, nubausti. Rašymas, skaitymas ir juos lydinti naršymo manija, kad ir kaip žiūrėsi, vėl rizikingas užsiėmimas; pričiupus su įkalčiais – neišsisuksi.
Kalendamas per kompiuterio klaviatūrą, skaitinėdamas internete kontraversiškus tekstus, vis dažniau apie tai pagalvoju. Žinau, kad, iš smalsumo apsilankęs netoleruotiname portale, būsiu nedelsiant įtrauktas į juodąjį sąrašą. O elektroniniame laiške tik sau atvirai parašęs, ką aš apie tai ir visa kita manau, galbūt būsiu net areštuotas. Žodžiu, sudie, laisve.
Štai ir dabar, spausdindamas šį tekstą, nesu tikras, ar pakeliui jo kažkas netyrinėja. Galbūt šią akimirką iš matymo pažįstamas ar kitas smalsuolis atidžiai seka, jo manymu, klaidingas mintis, uoliai registruoja, ką ištryniau, tačiau persigalvojęs atkūriau…
Ir vis dėlto, nors grįžta nepalankūs laikai, man taip pat smalsu sužinoti, ką dabar stuksena kaimynas, jis ką tik balkone parūkė. Matau pro langą, kad sutemus atsisėdo prie kompiuterio. Neabejoju, kad jis, nors galbūt to nesuvokia, taip pat rašytojas, buhalteris, naršytojas… kaip, beje, ir visi kiti interneto amžininkai.
Stepas Eitminavičius. Kelionės į aukštąsias akimirkas
2013 m. Nr. 4
Jau daug metų prisimenu Vytauto Mačernio mintį apie aukštųjų akimirkų vertę. Aprimus judriajam būties etapui, meditacijos valandos ilgėja, ilgėja…
Bene prieš trisdešimt metų sau aiškinau, jog turiu kuo daugiau keliauti, bendrauti, kad į senatvę turėčiau kuo gyventi. Man dabar atrodo, kad buvau teisus.
Dalį vasarų leidžiu netoli Antalieptės, vadinasi, netoli Senadvario.
Įlipu į valtį. Pradėjęs irkluoti mintyse imu deklamuoti Faustą Kiršą:
Prie savo pokylio vargų
Mažai randu širdies draugų –
Kiekvienas suka savo ratą,
Kiek išgali, kiek akys mato.
Visada taip: kai pagalvoju apie poeto tėviškę Senadvarį, tai mąstau tik apie vieną jo eilėraštį – „Mes sukam savo ratą“. Nesvarbu, kokia tuometinė nuotaika.
Plaukimas Antalieptės mariomis – tai ir galvojimas apie užtvindytus ežerus, galbūt ir žmonių likimus. Dėl pažangos – kad atsirastų hidroelektrinė. Bet vis vien… kiekvienas sukam savo ratą.
Kartais aplankydavau profesorę Vandą Zaborskaitę, vasaromis apsistodavusią netoli Fausto Kiršos tėviškės. Net nežinau, kaip būtų įmanoma pavadinti nepilną valandą kitokiame pasaulyje – profesorės paprastumas, rūpinimasis, kuo pavaišinti, mūsų noras kalbėti apie lietuvių literatūrą.
Senadvaryje tas pats: gražiai sutvarkytas namas, gražus vaizdas į ežerą (marias) ir gražus šnekėjimas su čia gyvenančiu dailininku Arvydu Každailiu.
Plaukiant atgal: ar iš tiesų kiekvienas sukam savo ratą? Tik savo?
Ruduo. Ne auksinis, o purvinasis. Du pagyvenę mokytojai lituanistai vaikšto po Bernotus ir kalba apie Maironį. Man dabar atrodo, jog žodį „kalba“ pavartojau iš inercijos, kad taip reikia. Iš tikrųjų kiek kitaip: nakvosiu pas kolegas Grinkišky, todėl aplankę Šiluvą vaikštome Maironio vietomis. Vis pagalvoju: kaip gera būti lituanistu, nes gali taip gražiai su draugais tylėti, turi apie ką mąstyti. Bernotuose ir mano praeitis: kiek kartų lankytasi su mokiniais, kiek kartų galvota, ką daryti, kad šis poetas paaugliams būtų artimesnis. O dabar didelis džiaugsmas: esu be mokinių, vadinasi, neturiu būti tvarkdariu, neturiu rūpintis, kad daugiau išgirstų, pajaustų, – gyvenu sau.
Šiandien Maironio poeziją jungiu su Šiluvos išgyvenimais – man regis, kažką naujo supratau.
Pamatau gražių lapų, pasilenkiu, pasiimsiu – nuvešiu į Uteną, į savo kabinetą. Kad mokiniai matytų lapus iš Bernotų.
Šypteliu – be mokyklos pabūti lyg ir nesugebėjau.
Kiršuose. Ir per pamokas, ir autobuse kalbėta kalbėta, o dabar dera kuo daugiau pamatyti, pajausti. Ekskursantai nėra blogi – buvo įmanoma grąžinti nuo jų pokalbių ne apie literatūrą.
Įdomi mokytojo charakterio detalė: stengiesi pats nusiteikti buvimui Kiršuose, būtent Kiršuose, manydamas, kad tai gali paveikti ir mokinius. Man atrodo, kad mums sekasi. Žydėjimas, žydėjimas – tokia ramuma. Greta net apie keturiasdešimt paauglių, kurie galbūt prisimins Salomėją Nėrį ir dėl šios ekskursijos.
Pasielgiu gėdingai: surandu poetės sūnų Saulių. Kam? Įsivaizduoju, kad žmogus nemėgsta šurmulio, viešumo, bet vis vien prašau atsakyti į keletą mano klausimų mokiniams girdint. Tikiu: ir tai gali artinti prie poezijos, ir tai gali skatinti gražiau gyventi.
O paskui pusvalandį vaikštome mažomis grupelėmis. Nešūkaudami.
Salomėjos Nėries eilėraščiai tai ir buvimas Kiršuose – kiek daug kartų, kiek daug…
Kurį laiką kiekvieną savaitgalį važiuoju į Rokiškį aplankyti poetės Gražinos Cieškaitės. Pro Svėdasus, pro Kamajus. Labai seniai esu pastebėjęs, kad Vaižgantas ir gimė, ir mirė šimtu metų vėliau už Antaną Strazdą. Man tai labai įdomu.
Atgrasi Rokiškio ligoninė ir švytintis Gražinos veidas. Mes turime galimybę valandą ar ilgiau pasikalbėti vieni. Pasikalbėti apie viską: apie ligas, apie ateitį, apie poeziją. Pasikalbėti kaip du filologai, kurie vienas kitam nepavydi, kurie bičiuliškai skaito vienas kito tekstus, kurie labai atvirai kalba apie savo skaudulius.
Mus patikimai saugo praeitis: vienuoliktoje klasėje dalyvavome Klaipėdoje, jaunųjų filologų konkurse. Ten priėjau prie Gražinos, nes „Moksleivyje“ spausdinti jos eilėraščiai labai patiko.
Man atrodo, kad tai, ką prišnekėjome Rokiškyje, galėtų būti labai įdomūs kūriniai. Tik jie dėl įvairių priežasčių nepasirodys. (Negimę kūriniai – tai dažna mano liūdnų meditacijų tema.)
Grįždamas į Uteną vis stabteliu, pavaikštau.
Mintyse kartoju mokyklinio Gražinos eilėraščio „Vaikystė“ pradžią:
Pabūk man pasauliu, bežieviu, skaidriu,
Kol šviesmečiai skiria ir meilę, ir mirtį –
Dar vaikiškos saujos nuo paukščių pakilusių šiltos,
Dar tavąjį vardą – burtažodį naivų – tariu.
Šatrijos Raganos Židikai jau seniai tapo labai svarbia vieta. Studijų metais važiavome į svečius pas buvusią bendrakursę, ten mokytojavusią. Kartu sėdėjome keliose pamokose, kartu vaikščiojome. Man tada atrodė, kad buvusi bendrakursė šiek tiek panaši į Šatrijos Raganą. Savo nelabai sėkmingu likimu, įskaudintų vaikų globojimu.
O paskui rašytoja tapo dar savesnė, kai kolega papasakojo apie vieną gyvenimo akimirką. Mirė mama, buvo žiema, jis turėjo rūpintis laidotuvėmis; bėga apie kilometrą per pusnis, kad prikirstų eglaičių (prikals prie vežimo). Filologo jausena, filologo pasakojimas kaip labai svarbus dokumentas. Mamą laidojo Židikuose.
Pirmą sykį į Vyžuonas mane palydėjo mokinys. Važiavome dviračiais. Tas paauglys buvo mokyklos neigiamas veikėjas, bet jo senelių žemė netoli Radzevičių.
Maloniausia į Vyžuonas eiti pėsčiomis. Einant įsivaizduoti, kaip prieš kelis dešimtmečius tokiu būdu skubėjo Bronius Radzevičius. Atsiminti atskirus „Priešaušrio vieškelių“ epizodus, įvairiai juos reflektuoti. Kelias gražiai suskirstytas atkarpomis: Vyžuonėlės, Kaliekiai, Šiaudiniai. Kiekviena atkarpa prijaukinta: jau prisimenu ir savo galvojimus pro čia keliaujant.
Vienu metu prirašiau daug novelių; kelios buvo apie įsivaizduojamą Broniaus Radzevičiaus ėjimą į Vyžuonas. Tada buvau labai laimingas – mąsčiau apie man iš tiesų svarbius dalykus. Viskas kartu: „Priešaušrio vieškelių“ fragmentai, detalės, galvojimas apie rašytojo likimą ir aktualijos.
Studijų metais egzaminui skaitėme Dž. Apdaiko romaną „Kentauras“. Be privalomo galvojimo apie kūrinio simbolius, mitus, fantazavau: va turėsiu sūnų, tai kada nors su juo pakartosiu tokią abiem svarbią kelionę.
Sūnui septyniolika – mes iškeliaujame į dviejų dienų išvyką po Lietuvą. Svarbiausias tikslas: saulei leidžiantis būti Šarnelėje, o paskui skubėti į Pavandenę, kur nakvosime. Liepos vidurio karštis, mašina genda; mes dviese vis sustodami įsižiūrime, įsiklausome.
Šarnelėje vyrai rūpinosi šienu, o mes ėjome ieškoti poeto kapo. Saulė vakarop, erdvių platumos. Kiek daug galima pajusti: ir Vytauto Mačernio eilėraščius, ir sūnaus reakcijas, ir gamtos šventiškumą. Žiūri, bet nekalbi, žiūri, bet nekalbi.
O paskui lekiame į Pavandenę – mano noras nakvoti mokykloje, kurią baigė profesorė, mūsų kurso kuratorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Pavandenėje ieškome žmogaus, kurio paklaustume, kur gyvena mokyklos direktorė. Pasirodo keli paaugliai. Jie kad ims aiškinti, kad ims aiškinti… žemaitiškai. Kaip gražu…
Į Anykščius nuo mokyklinių metų. Pirmas nusistebėjimas – koks vingiuotas kelias. Žymiai vėliau patyriau nuostabą dėl Antano Baranausko klėtelės, dėl Puntuko. Žymiai vėliau svarbu buvo pėsčiam nueiti į Niūronis, žymiai vėliau teko vesti pamoką anykštėnams devintokams apie „Anykščių šilelį“ A. Vienuolio name, skaityti su kitais poemą.
Šventoji turbūt įsidėmėjo (kaip įžūlu taip galvoti…) mano džiūgavimus, mano liūdesį – juk taip nuoširdžiai su ja bendrauta.
Bet viena kelionė ypatinga. Ją mena nuotrauka. Pavasaris, žydėjimas, o mes su man patinkančia klase lankome Anykščių literatūrines vietoves. Niūronyse gražiai pasakoja liūdnokai besišypsanti Alma, Niūronyse dar nėra Arklio muziejaus, mano mokinės gražiai globoja mažamečius dukrą bei sūnų. Nuotraukoje: pienių vainikai, linksmi veidai, gelsvi guminiai batukai.
Į Tolminkiemį su maža mokinukų grupe. Atvykę supratome, kad autobuso grįžti atgal jau nebebus, tad reikės čia nakvoti. Einu pas muziejaus direktorę, prašau padėti. Ji mane moralizuoja: koks neatsakingumas, na kaip galima važiuoti nepagalvojus apie nakvynę. Visaip gudrauju ir gauname ne tik nakvynę, bet netgi atidaroma bažnyčia.
Vakarėja. Užsirakiname duris. Kažkas jau beldžiasi. Prisimenu direktorės prašymą:
– Tik nieko neįsileiskite.
Beldimai dažnėja, tampa vis garsesni.
Tylime kaip kokiame detektyve. Bet… mūsų kambario durys staiga atsidaro ir įvirsta kokie šeši septyni išgėrę paaugliai.
– Jūs nacionalistai, jūs mūsų nekenčiate, tai ko čia atlėkėte!
Visaip vyniojuos: esame labai pavargę, rytoj dar tolimas kelias. Tik mūsų svečiai nelabai supranta – jie paprasčiausiai įsiutę. Bara mane, kad netinkamai auklėju savo mokinius. Sutinku, bet paprašau nueiti kitur tyliai išsiaiškinti. Kokias dvi valandas šnekėjausi, labai nuoširdžiai aiškinau. Buvo baisoka – mano grupėje yra jaunų mergaičių, o čia įraudę vaikinukai. Neapsigintume. Jie rėkia ant manęs, jie čia šeimininkai.
Kaip aš jų prašiau, kaip kalbėjau apie savo profesijos svarbumą… Po truputį, po truputį agresija mažėjo, mažėjo. Pabaiga: visi grįžtame prie mokinių, jie manęs atsiprašę išeina.
Sūnus po vestuvių išvyko į Bosniją, Serbiją, o aš prižadėjau kelias savaites pagyventi jo lofte ir prižiūrėti katę Girną. Rugpjūtis, dar nėra rudens spalvų, vaikštau po Vilnių pėsčiomis tarsi pirmą sykį džiaugdamasis šiuo miestu. Rūpesčiai labai filologiški: pabūti prie konkrečių namų, kur gyveno man svarbūs rašytojai, iš naujo prisijaukinti senamiesčio gatveles. Taip taip, tokiu būdu vėl grįžti į gana romantiškas studijas.
O vieną dieną išsirengiu iš Vytenio gatvės į Antakalnį, pas Genovaitę Marcinkevičienę. Švietimo ir mokslo ministerija leidžia mokytojų parašytą knygą „Justino Marcinkevičiaus pamokos“. Esu knygos sudarytojas, tad yra proga apsilankyti Mildos gatvėje.
Elgiuosi kaip studentas: ateinu prie reikalingo namo žymiai anksčiau, tuomet vaikštinėju po mišką, galvoju.
Genovaitė Marcinkevičienė nuveda į poeto kambarį. Didysis įspūdis: pro langą matau bene keturis beržus. Kaip kokiame atviruke.
Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės
2013 m. Nr. 3
Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai, yra gana skurdus, lyginant su didingaisiais.
Pavyzdžiui, žvilgtelėję į Mergelę (Virgo), iškart vyzdyje pajusime žydrai baltą pirmojo ryškio žvaigždę Spiką. Iki jos nuo mūsų Žemelės – 262 šviesmečiai. Šita gražuolė Spika 15 kartų masyvesnė už Saulę (ne storesnė – masyvesnė!). Ji pasiutusiai karšta – fotosferoje kunkuliuoja iki 23 tūkstančių laipsnių. Be to, Spika už Saulę spindulingesnė 750 kartų. To dar negana – prie jos kojų guli Svarstyklės. Nereikia aiškinti, kad jomis sveriami tik žmonių likimai.
Sako, kad vienintelis Žuvų žvaigždyno pranašumas – pavasario lygiadienio taškas, kuriame juoduoja tuštuma – jokios žvaigždelės, jokio dujų burbulo, jokio planetinio ūko. Įtartinas taškas, numanomas netvariuose orientyruose.
Mane, kaip vieną iš žuvininkų, tai slėgte slegia, juolab kad viltingoji Kovo 11-oji taip pat atsiduria mano skurdžiame žvaigždyne, netoli minėto netvaraus (įtartino) taško.
Neseniai suvokiau, jog naivus mano tikėjimas, atsirėmęs į galingąjį Emanuelio Munjė (E. Mounier) personalizmo suvokimą, kad asmenybė yra patikimiausia pasaulio būtis, ir visas pasaulis – tiktai asmenybiškos būties apraiška, vis dėlto svyruoja. Negelbsti mintis – jei pagrindiniai asmenybės bruožai yra laisvė ir kūrybiškumas, vadinasi, kuo būtis kūrybiškesnė, tuo ji asmenybiškesnė, patvaresnė.
Kas bando mano tikėjimą palenkti, kad susvyruotų?
Kalbėdamas jums, žvilgsniu užkliuvau už savo plaštakų. Jos primena grubias, iš molio išplėštas kažkokio gumbuoto augalo šaknis. Sąnarių maišeliai ištampyti, raukšlėti skaudžiom rievėm, krumplius dengia gelsvai melsva šerpetota oda. Kairės rankos sausgyslės kapsulė prie riešo įplyšusi, ten kūpso karvelio kiaušinio dydžio gūbrys. Iki gyvuonies nukarpyti nagai primena smėliu apneštas moliuskų kriaukleles. Vien didelės saulutės nagų apačioje, regis, gražios. Atrodo, šita plaštaka, šitie pirštai prieš porą dešimtmečių buvo ilgesni, grakštesni, paklusnesni –
Laikinumas negražus. Jam priešindamasis E. Munjė kalba ne apie tokį laikinumą, bet apie patikimiausią pasaulio būtį. Tačiau aš nesipriešinu, todėl regiu, kad mano kūne kaupiasi nuovargis, sunkaus fizinio darbo deformuotos rankos apmiršta. Man nesunku paimti žariją (taip paimdavo Tėvas – prisidegti į laikraščio skiautę susuktą naminį tabaką – bankrutkę) ir keliasdešimt sekundžių palaikyti, kol karštis pasiekia dar gyvas visas nervų fibras ir aksonus.
Ar man mano laikinumo gaila? Nejaučiu gailesčio, vien dėkingumą, kad buvo ištikimas, darbštus, kantrus. Ir kad nieko nepažemino – net ir savęs. Nepadarė pikto, nesukėlė negandų – nei artimam, nei tolimam.
Gal todėl visa taip klostėsi, kad buvau paprastumo ir pilnos kasdienybės žmogus, laisvo, turiningo, gilaus gyvenimo išsiilgusysis ir gerbėjas. Neišpuošto, neapkabinėto blizgučiais ir paauksuotais akselbantais, nepanardinto prabangoje gyvenimo ištikimasis. Natūralus grožis man visados pranašesnis už madų tuščiagarbį, per jėgą kuriamą tariamą grožį, kurio viendienystė ne tik apgailėtina, bet ir kokti.
Neseniai sapnavau: rugsėjo pavakarė, vystančios žolės viršūnėse ir nurudavusių arkliarūgščių stambuose vingiuoja ilgi voratinkliai, baltuoja kraujažolių graiželiai – atsidūriau laukuose prie Maišio (mažučio Tėviškės upeliūkščio). Norėjau apeiti Tėvo žemę. Kelionę pradėjau nuo Šniurkelio, užkloto dulkėmis (šiandien – asfaltu). Tuščia, tylinti erdvė. Aplinkui nė vienos kaimynų sodybos – nei Čibirkos, kurio jaukūs namai ir teta Čibirkienė (geraširdė žebenkštėlė – mano Tėvo žodžiais) lydėjo mano vaikystę ir paauglystę; nei Krygerio, darbštaus vokiečio, 1944 metų liepos mėnesį su tirštom vermachto vorom pasukusio su šeima Karaliaučiaus pusėn. Nebuvo ir Bekerio sodybos – dviaukščio raudonplyčio namo ir kitų čerpėmis dengtų tvirtų ūkio pastatų, apsuptų didelio sodo. Kaip knietėdavo slinkti siaura lauko keliūte, užklota takažole, skinti nuo vyšnių, šakas užmetusių ant tvoros, iki juodumo sunokusias uogas, girdėti didelio bityno vienodą dūzgimą, užuosti karčsaldį dūlio dvelksmą ir šilto, gintarinėmis virvelėmis tįstančio medaus skonį. Dobilienos, pūdymai su gulinčiomis ir snūdžiai gromuluojančiomis atrają juodmargėmis, mūsų žieminių kviečių rėžis su laukinių aguonų iš tolo matomais rožiniais žiedeliais pakraštyje. Paskui – Gudų Onelės dirva, kurioje violetiniais žiedais pasipuošusios bulvių tamsiai žalios virkščios, čia pat Sliesoraičio jovarai, tokie išlakūs, kad iš tolo atrodydavo, jog už jų užkliūva purūs birželio kamuoliniai debesys švelniai rožinėmis papėdėmis – menu jų baugščiai nurausvintus šešėlius.
Probėgšmom žvilgteliu Plynion netoli Gudų Onelės gryčiutės. Ten, kaip visuomet, plazda tūkstančiais (lyg iš žalsvos folijos iškirptų) lapų drebulynas, kažkas pliaukšteli juodose durpyno duobėse. Takelis užlūžta lėkšto Maišiaus slėnio pusėn, regiu mūsų šulinio (gardžiausias visame kaime vanduo!) balkšvus betoninius žiedus, kibirą, užkeltą ant šulinio dangčio. Aukšti rugiai dvelkia dar gyvu šiaudu, sublizga nedidelės, netoli šulinio Tėvo iškastos sodželkos šiltas, ajero šaknimis kvepiantis vanduo, ant lieptelio išsitiesia Mama, Jos siluetas, regis, slysta rugių viršūnėmis –
Kurį laiką buvo baisu, kad žemė po kojomis mažėja. Paskui supratau, kad ne mažėja, o, išnykus sodyboms, medžiams, upeliams, javų laukams, šuliniams, jų vietoje driekiasi šešios Via Baltica asfalto juostos, stūkso lyg angarai sandėliai, degalų stotys, logistikos centrai.
Tai kas, kad toje vietoje vėl krinta rasa ir pakelės liepoje krankteli varna.
Mano Tėviškės žemė smenga gilyn po tom asfalto juostom, po tuo gaudžiančiu, lekiančiu metalo ir žmogaus skubėjimu.
Laimingi tie, kuriems užtenka vien aukšto dangaus.
Man reikia ir gilios žemės.
Pabudau. Kambarį užtvindžiusi marmuro spalvos mėnesiena kurį laiką neleido įžengti realybėn. Man tos realybės dar nereikėjo. Pakėliau galvą, ir regėjimą tuojau pat sutiko švelni citrininė spalva rytuos – virš stogų ir medžių mieguistų lajų. Ją atsargiai keitė rožinė ir violetinė – tuoj pasirodys Saulė –
Ir mintis: nieko nėra, kas neapsunkintų gyvenimo;
nieko nėra, kas nesugebėtų gyvenime atskleisti bent vieno stebuklo.
Dabar kalbėdamas su jumis ir klaidžiodamas tarp minčių, būsenų ir vis rūstėjančių laikinumo užuominų, atsiverčiau – lyg ieškodamas užtarimo, aiškumo ar slėpiningų nuojautų atvirumo – paskutinį, man skirtą, Rūtos Staliliūnaitės laišką:
„Yra laimės ir vilties nebuvime. Todėl ašaros šykščios, o akys ryte ryja viską, kas aplinkui. Galimas dalykas, kad gaudo –
Ir tikrai – be jokio pykčio ir be sąskaitų, ir beveik be klaustukų. Be klaustukų ČIA. O TEN – kaip? Man gi jau kuris laikas studijuojant krucifiksus ikonose, paveiksluose, vėliavose – jaučiasi ATSIRIBOJIMAS nuo mūsų, žmonių. Bet ne dėl puikybės ar aukštybės, o dėl KANČIOS GILUMO –
Kai ką supratau ir taip pajutau – kažkas paaiškėjo, lig šiol nepasiekiamas prieštaravimų slėpinys. Bet tas kažkas – tik aguonos grūdas. Ir bejėgystė ta pati… Bet TEN galgi bus atleista –
Ir vietoje P. S.: būtų gerai taip mokėti kaip čiurliai – net ir miegodamas skrendi.“
Ji nė vienu žodžiu nepalietė mano atodūsio: blogai, kai asmeninių nykių būsenų ar savų dramų tankmė uždengia svarbiausius, likimiškiausius, ne tik tautos, bet ir visos žmonijos būtį lemiančius dalykus.
Susikaupk – tai ne tik tavo atodūsis.
Gal tai balsas, kuris vis dažniau pasigirsta smilkiniuose?
Gal vis labiau mane užjaučianti atmintis?
Nekantriai perverčiu po ranka gulinčius užrašus.
Štai tie puslapiai:
„2010 m. kovo 3 d. Šiandien laidojame Juozą Aputį. Jis guli Šventų Jonų bažnyčios koplyčios tyloje tarp kelių spingsinčių žvakių. Žiniasklaidos In memoriam vadinamas atsiskyrėliu, nors toks nebuvo. Santūrus, nors pokalbiui aštrėjant ir Jis aštrėdavo, tarp žodžių ilgėdavo pauzės, sakiniai būdavo tarytum kalami akmenin – kieti, tikslūs. Didelio paukščio akis primenančios akys – plačiai įstatytos, retai mirkčiojančios. Plati kakta, dosniais pirštais nulipdyta nosis, burna, kakta, smakras. Dailios, nuo smilkinių neatitolusios ausys (Jis pasakytų – neatvėpusios). Roaldo Amundseno barzda, susijungusi su žandenom – mąstytojo veidas (gal asketo?).“
„Aplinkui buvo didelė, neaprėpiama erdvė, žalia nuo medžių ir tokia geltona nuo žydinčių rudeninių gėlių senose sodybvietėse ir pakelėm; tų spalvų centre, prie apgriuvusio ir apsamanojusio namo, ant senų pamatų sėdėjo žmogus <…>. Jis turėjo įkvėpti gyvybę tai liūdnai gražiai tuštumai, nes tuštuma seniai laukė žmogaus. Liūdnas žmogus, negalėdamas apgaudinėti savęs ir kitų, spiriamas susikaupusios jėgos, žmogaus balso, atsikraustė į šitą kraštą pasitikrinti, kas jame yra stipru, kas nugalės – žmogaus meilė, apvalanti viską iki gelmių, ar per ilgus amžius įsigalėjusi pateisinimo ir pasiteisinimo psichologija, stumianti žmogų į dvasinę mirtį. Jis atėjo čia ne tos tuštumos užpildyti, o joje prisipildyti pats, kad galingai pajustų tą akimirką, kada žmogus tikrai laisvas“ (Juozas Aputis. „Skruzdėlynas Prūsijoje“).
Taip, ateiti ne tuštumos užpildyti, bet joje prisipildyti pačiam.
Tik tas maudžiantis, vis dažniau išgirstamas klausimas: be klaustukų ČIA. O TEN – kaip?
Renata Šerelytė. Bulvaro tiesiojoje
2013 m. Nr. 2
Niekaip negaliu pamiršti kultūros ministro rinkimų.
Ne dėl to, kad jie užtruko, kad buvo siūlomi keisti kandidatai (gausiai pasnigus, „Facebooke“ į kandidatus pasiūlytas net sniego senis besmegenis). Rinkimai išrodė graudžiai, o gal – kraupiai juokingi, taip pat ir pamokantys.
Juk net partijų programų skaityti nereikia, kad suvoktumei – kultūra daugeliui partijų yra dalykas, nustumtas į paraštes. Gal net marginalija. Tai lemia ir viešosios bulvarinės tendencijos, ir dalies politikų humanitarinė kultūra: siauras akiratis, menkas raštingumas, abejotini oratorystės sugebėjimai (išskyrus, žinoma, senus demagogijos vilkus, turinčius didelę patirtį daug kalbėti ir nieko nepasakyti). Nepamirškime ir „gražaus kalbėjimo“ tradicijos, kai retorinėmis figūromis ir jausmažodžiais apvilktas populizmas priimamas kaip turtingo dvasinio pasaulio raiška ir neabejotinas proto požymis (ir tai tinka ne tik politikams, populizmas jau nebėra tik politinis).
Susidaro įspūdis, kad nemažai politikų apskritai niekuo nesidomi, tik savimi ir savo politine karjera. Posakis „Mokykis visą gyvenimą“, virtęs net Vyriausybės programos gaire, jiems, regis, neaktualus, nes jie žino viską. (Ko gero, dalis jų anais laikais į Lenino priesaką „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, tokį populiarų sovietmečiu, žiūrėjo atsainiai.) Man netgi atrodo, kad tarp politikų gali atsirasti toks, kuris leptels garsiąją frazę: „Kai girdžiu žodį „kultūra“, man norisi išsitraukti brauningą.“ Šiuo požiūriu akys norom nenorom krypsta į Tvarkos ir teisingumo partiją, kurios programoje kultūrai neskirta beveik jokio dėmesio. Daug kur naudojama partijos santrumpa TT yra daugiau nei simboliška (pamiršusiems primenu, kad TT-33 – tarybinis savitaisis 7,62 mm kalibro pistoletas, plačiai naudotas TSRS nuo 1933 metų, o ir šiandien mėgstamas Rusijos mafijos). Tuomet jau nieko nešokiruoja, kai viena iš kandidačių į Seimą ir lyčių lygių teisių gynėjų pareiškia, kad moralę galima pasirinkti. Ar ne todėl moralių politikų reitingai krenta, o agresyvių demagogų – auga?
Na, gal ir neleptels niekas tų nelemtų žodžių. Gal neišsitrauks TT. Juk pagaliau yra politikų, dėl kurių erudicijos, sveikos nuovokos ir kalnų perskaitytų knygų tik amo netekti galima. Bet kodėl tokių tiek mažai? Kodėl žmonės renka mažaraščius tuščiakalbius?
Bet grįžkime prie kultūros ir ministro. Į ministro postą siūlyti keli populiariosios kultūros atstovai, ir jeigu protingi Lietuvos žmonės ir nuovokesni politikai į tai pažvelgė su humoru (piktintis taip pat beprasmiška, kaip pykti ant kvailio, net jei šis tik apsimeta tokiu), popkultūros atstovai, regis, siūlymus priėmė rimtai. O tai irgi savotiškai juokinga. Vienas „nubuksuotas“ kandidatas savo širdgėlą, o gal įžeistą puikybę bandė slėpti laidydamas juokelius pramoginėje televizijos laidoje. Juokeliai, aišku, taikytini tiems, kurie jį „nubuksavo“, taigi nuovokesniesiems. Vėliau dirstelėjau į kitą „bulvaro“, kuriame „šviesu“ (kaip gražiai Salomėja Nėris, pati to nežinodama, apibūdino kai kurių lietuviškų TV misiją!), laidą – joje, kalbinami žurnalisto, kuris irgi veikiausiai mielai kandidatuotų į kultūros ministro postą, sėdėjo keletas „garsių“ veikėjų ir svarstė ministro skyrimo ir kitus kultūros politikos klausimus, susijusius su jais asmeniškai. Gaila, ilgų debatų neleido išklausyti šeimos nariai, kuriems tai pasirodė neįdomu. O man labai norėjosi pasiklausyti – kuo daugiau žmogus šneka, tuo jis darosi nuogesnis, o kartais, ir pats nenorėdamas, atskleidžia apie save tokios informacijos, kad tik stebėkis ir aikčiok.
Užtat ir buvo įdomu – kas gi slypi toje erdvėje (plokštumoje), kuri apgyvendinta „Žmonėmis“ (iš didžiosios) ir „žmonėmis“ (iš mažosios), „liaudimi“, „mase“, „žvaigždėmis“, kurios nešviečia, tik akis savo mirgėjimu gadina?.. Kas slypi toje Lietuvoje, kurią norima įsivaizduoti, pateikti (ne be tam tikro tikslo) kaip „šviesų bulvarą“?.. Baigtinę figūrą, kurią užpildo masyvūs, bet nešviečiantys, negyvenami, negyvi kalbos kūnai be kalbinės sąmonės kosmoso. Sąmonės, kuri atsakinga už idėjos, minties, sąvokos, koncepcijos, metaforos formavimą ir raišką.
Tuštėjant kalbai, keistas, netgi gąsdinantis tapo žodis „žmonės“. Jis įkūnija masę, o masė – svorio jėgą, sunkio jėgą, krypstančią dugno link, nors sunkis galėtų būti ir kitokios trajektorijos vektorius. Bet šiuo atveju turime dvigubą sunkio jėgą, kurią įtakoja ir politinis, ir bulvarinis veiksnys, sudarantis monolitinę masės vienybę. „Žmonės mus išrinko“, „reikia gerbti žmonių valią“ – „žmonės“ iškyla kaip nuasmeninta masė; „ryškiausios Lietuvos scenos ir televizijos žvaigždės“, „pramoginis ir politinis elitas“ – pseudoasmenybės, kurios masėms iškeliamos ir masės noriai su jomis susitapatina, nes tam susitapatinimui nereikia didelių pastangų. Ir netgi „žmogus“, turintis būti nepriklausoma sąvoka, liudijančia asmenybės prioritetą, tampa šitos gniuždančios masės palydovu (pvz., rinkiminis šūkis „Svarbiausia – žmogus“ aiškiai sako, kad jei šito šūkio kūrėjui ir svarbus žmogus, tai ne kas kitas, o jis pats – šūkio kūrėjas, masės valdytojas).
Kitas gąsdinantis žodis – tiesa. Panašu, kad atsirado daug tiesos porūšių – ir ne tik politinėje ar visuomeninėje, bet netgi kultūrinėje erdvėje. Tuo įsitikinau, kai viena „šviesaus bulvaro“ žurnalistė eteryje savo oponentams išdrožė į akis: „Jūsų teisybė mums netinka.“ Teisybė pasidarė kažkoks padalijamas dalykas, kurį dalijantiesiems nė motais nei faktai, nei sveika nuovoka, nei adekvatus realybės suvokimas, nei pagaliau paprasčiausias žmogiškas įsiklausymas. Ir kautynės dėl tiesos neretai primena sovietmečiu populiarias antireligines valandėles, kurių metu bet kokiu būdu reikėdavo įrodyti, kad Dievo nėra. Bet kokiu, net pačiu absurdiškiausiu. Juk tikslas, kaip sakoma, pateisina priemones. Tik koks tas tikslas?.. Matyt, čia derėtų prisiminti Fiodorą Dostojevskį: „Jeigu Dievo nėra, vadinasi, viskas galima.“ Taigi galbūt tikslas toks ir yra – būsena, kai galima viskas, kai tiesą galima dalyti dalimis, paraidžiui, paskiemeniui ir panašiai, pamirštant pačią tiesą. Tiesą, kaip ir valstybės himne sakoma, lydi šviesa. Šviesos trajektorija sklinda su meile, kuri niekam nelinki bloga, nepavydi ir pamiršta pikta. Atrodo, kad tiesos palydovės šiandien yra kitos, o viena iš jų, pati žvitriausia, yra toji, apie kurią rašė Wisława Szymborska: „Tik pažiūrėkit, kokia nuolat veikli, / kaip gerai laikosi / neapykanta mūsų amžiuje. / <…> naujoms užduotims visada pasiruošusi <…> / jos akys žvitrios it snaiperio / ir drąsiai žvelgia ateitin – / ji vienintelė“ („Neapykanta“, iš lenkų k. vertė Algis Kalėda).
Neapykantai neretai talkina ir kvailas entuziazmas, arba vadinamasis „tiesos troškimas“, kuris neretam kartais pasidaro svarbesnis už pačią tiesą, nes troškimas niekada nenuvilia, jis visada „teisus“, o tiesa bene visada sudaužo į šipulius ir išankstinius įsitikinimus, ir įsikalbėtas nuojautas, ir sąmokslo teorijas, ir kilnius siekius. Kam ji, tokia skaudi, reikalinga? Kas ryšis būti jos daužomas, kai patogiau gyventi daužant kitus?..
Žinoma, dar labai apmaudu, kad tiesos kaip monopolio negalima priskirti kuriai nors visuomenės grupei ar socialiniam sluoksniui. Nei politikams, nei intelektualams, nei menininkams, nei sportininkams, nei tiems, kuriuos vadiname „elitu“, nei tiems, kuriuos apšaukiame „padugnėmis“. (Abi šios sąvokos, masės sunkio veikiamos, šiandien yra toje pačioje plokštumoje.) Ar verta tikėti demagogais menininkais, jei netikime demagogais politikais?.. Ar tikrai tai tiesa, kad, išrinkus į valdžią daugiau humanitarų, padėtis valstybėje pasikeistų, nes humanitarai neleistų meluoti?.. O ką liudija istorinis faktas, kad humanitarai parvežė Stalino „saulę“? Gal vėl norima vienai visuomenės grupei suteikti išankstinį teisybės monopolį ir atimti abejonę, kad ir doro žmogaus sąžinę politinės pagundos gali iškreipti. Nenuostabu – pleištas tarp technokratų ir humanitarų jau seniai įkaltas ir plyšys gilinamas nuosekliai, ne vieną dešimtmetį, pasitelkiant posakį „Skaldyk ir valdyk“, ir abu sluoksniai vienas kitą savaip niekina (o gal – savaip užjaučia?..), vienas kitu nesidomi, nesupranta ir nesistengia suprasti, nes tokį negatyvą skatina ir ugdo dabartinė švietimo strategija. Ko tada stebėtis, kad kiekvieno sluoksnio atstovas kaip teigiamybę įžvelgia savojo sluoksnio atstovų dominavimą?
Kita vertus, kokiomis priemonėmis humanitaras (tarkim, rašytojas) pasiektų efektyvių rezultatų įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje veikloje, jeigu nėra studijavęs, mokęsis, turėjęs bent kokios patirties tokiose svarbiose srityse, kaip teisė, ekonomika, finansai, tarptautiniai santykiai, nesuvokiantis svarbiausių ekonominių dėsnių (pavyzdžiui, kad ir to, kad kultūra irgi uždirba pinigus, ir nemažus, kad egzistuoja ir kultūros ekonomika, ir reikia joje nusivokti, o ne laikyti save išlaikytiniu ir prašeika, kaip menininkas yra įpratęs ir, regis, to neišmuši jam iš galvos, nes prašyti paprasčiau, nei reikalauti)?.. Tik idėjomis? Ar, kas dar blogiau, tam tikros rūšies populistiniu kalbėjimu?.. Ar nevertėtų, užuot užėmus tiesos monopolį, pažvelgti plačiau ir mokytis?.. Bėda ta, kad neretas humanitaras mano, kad ir taip viską žino. Be to, ir tingi. O gal ir bijo. Nes naujas žinojimas yra baisus ir negailestingas. Jis atima teisę kalbėti visų vardu (humanitarų, piliečių, žmonių ir pan.). Žinojimas naikina tiesos monopolį ir iškelia abejonę kaip vienintelį progreso variklį.
Sunku nepastebėti, kaip trūksta humanitarinės kultūros mūsų viešajai erdvei – politikai ir ją aptarnaujančiai žiniasklaidai, kaip tuštėja kalba, kaip objektu vietoj funkcijos tampa švietimas (neretam politikui kur kas paprasčiau suvokti švietimą kaip objektą, nors objektu turėtų būti kultūra, o švietimas – tik disciplina, atliekanti kultūros ir mokslo skleidimo funkciją). Kokie jauni specialistai ateina į valstybės tarnybą (politologai, tarptautinių santykių specialistai ir kt.) – jie turi daug žinių, moka užsienio kalbų, yra drąsūs ir aktyvūs, bet dažnai nesugeba asociatyviai (abstrakčiai) mąstyti, iškelti idėjos, o ne vėl išrasti dviratį ir dėl to pasijusti labai reikšmingi, o jų rašto kalba priverčia netgi suglumti. Iš tiesų, apie kablelio reikšmę čia būtų beprasmiška kalbėti… Bene didžiausia bėda, manau, yra politikų susireikšminimas, peraugantis į puikybę, kurią dažnai skatina žiniasklaida, pamiršdama, kad ji pirmiausia yra kultūros, o ne politikos atstovė.
Nei kuriam nors visuomenės sluoksniui, nei kuriai nors sričiai nevertėtų monopolio teisėmis savintis ir sąvokos „kūrybiškumas“, nes ji gali būti susijusi tiek su beletristika, tiek su ekonomika. Pastarojoje, nors tai ir skamba paradoksaliai, kūrybiškumo gali būti netgi daugiau. Regis, tai suvokti ėmė ir politikai, į savo partijų programas įtraukdami šį keistą žodį. Žinoma, visada pravartu atkreipti dėmesį ir į kontekstą, kuriame „kūrybiškumas“ figūruoja, tai neretai irgi labai įdomu ir daug ką pasako apie partijos tikslus ir priemones tikslui pasiekti. Pvz., atvejis, kai socialdemokratai savo reklaminiam rinkiminiam klipui pasivogė Marijono Mikutavičiaus dainą „Aš tikrai myliu Lietuvą“, liudija ne tik kūrybinį partijos bejėgiškumą, bet ir akivaizdžią panieką autorinėms teisėms. „Kūrybiškumas“ nėra išskydusi sąvoka, kurią galima neatsakingai vartoti – tegu ir ištisai tezėmis ir lozungais parašytoje naujosios Vyriausybės programoje – tai sąvoka, konkrečiai susijusi su kitomis svarbiomis visuomeninėmis ir socialinėmis gyvenimo sritimis. Sąvoka, kurią galima įtraukti ne tik į materialių, bet ir į nematerialių vertybių sąrašą būtent dėl šio glaudaus sąryšio. Tai sąvoka, kuri atliepia ir asmenines žmogaus savybes – orumą, savigarbą, sąžiningumą.
Vėl grįždami – jau paskutinį kartą – prie kultūros ministro rinkimų, pagalvokime – gal ne veltui jie vyko prieš vadinamąją pasaulio pabaigą, kai prie Bugaracho kalno Prancūzijon lėkė minios paklaikusių šiuolaikinių pagonių. Skeptikai kikeno, dvasingieji dūsavo, racionalieji skaičiavo, kada, už kelerių metų vėl bus pradėta kalbėti apie naują pasaulio pabaigą. Ir kas pradės šią kalbą – politikai, žiniasklaida, tam tikro verslo (pvz., alkoholio gamybos ar ginklų prekybos) atstovai: juk bene kiekvienas iš jų suinteresuotas vienokia ar kitokia pasaulio pabaiga, ir toji pabaiga neretai ateina. Tai paliudytų ir neseni įvykiai Konektikute. Tik koks pasaulis čia pasibaigia ir koks prasideda, sunku spręsti.
Reikia guostis tuo, kad mūsų kultūros ministras jau išrinktas, jau pradėjo dirbti ir gal bus visai geras. Žinoma, galima jo nemėgti, kad ne humanitaras. Bet tada ir jis gali mūsų nemėgti, ir dėl tos pačios priežasties.
Prieinu prie lango ir žiūriu į atvirukinę žiemą: klevai Psichikos sveikatos centro parke tokie gražūs su ažūriniais peniuarais. Po jų nėriniais miega kenkėjų lėliukės, ir jų alsavimas panašus į mažyčius spalvotus molekulių sūkurius.
Pasaulis – toks stebuklas, kuris, nors ir sukurtas mums, iš tiesų mums nepriklauso. Jis tik mums duotas kaip begalinės nuostabos ir sukrėtimo šaltinis. Kaip kūrybinė medžiaga – ne tik mes kuriame, kuria ir mus. O mes, pagauti kvailos tuštybės, kad esame kūrėjai, pamirštame, kad esame ir kūriniai.
Marijus Gailius. Niekam nelinkėčiau
2013 m. Nr. 1
Kažin ar pavyks autentiškai ir vaizdingai parašyti apie kaimą, jo darbus ir buitį, jei kaime esu gyvenęs vieną savaitę vaikystėje.
Atvežė mane ten kaip į perauklėjimo stovyklą. Draugų senelių namai – troba, juodlenčių kluonas, o gal svirnas, prigrūstas įvairiausių padangų – vietinio verslelio vienetų, lauko išvietė ir didelis sodas, kuriame buvau įkinkytas rinkti obuolių jau pirmąjį tremties vakarą, iki pat sutemstant. Kitą dieną pristatė skusti bulvių, ką ten bulvių – bulvyčių, didumo sulig nykščio galu, o būdamas akiplėša, miesto vaikis, mandagiai atsiprašiau senolės, namų šeimininkės, su tokia smulkme „nesicackinsiąs“: duokit žmonišką bulvę, kad būtų ką į ranką paimt ir kur skuteklį įrėžt, o tokiai pajuokai pasiieškokit naivesnių pelenių, noriai rankiojančių pelus iš grūdų.
Kruopos dydžio bulvikių panaudojimas liko nežinomas, bet tikėtina, kad suvalgėm. Kuo užsiėmiau vėliau, neatsimenu, tačiau paskutinę atostogų kaime dieną uoliai plovėm tas padangas, dvokiančias juodas gumas su skyle viduryje, valėm dulkes skudurais, vėl ridenom ir krovėm į melgų ar kemių vertą stirtavietę.
Štai ir viskas. Tiek to kaimo. Ką ir pridursi. Norėčiau iš atminties iškapstyti tą įspūdį apie savaitę sodžiuj ir panaudoti kokiam vaizdingam siužetui ar įmantriam epizodui kaip Mariaus Katiliškio: „Tai buvo vakaras iš tokių, kurių metų bėgyje nepasitaiko daugiau kaip trys ar keturi. Koks nutinka prieš pjūtį, prieš didžiuosius darbus, išeinant į lauką sėjai.“ Norėčiau, bet neišeina.
Užtat drąsiai galiu kalbėti apie motyvą: kaiman juk mane išsiuntė atlikti bausmės už vagystę. Iki šiol net artimam draugui gėda prisipažinti, kad anuomet, kai ekonominį nepriteklių kentė dažna šeima, aš, dar pradinukas, įsigudrinau apšvarinti pas mus Palangoje apsistojusias pinigingas viešnias iš Vilniaus, – tobulai paprastas planas, bet suaugusieji, be abejonės, mane netruko pričiupti – baisi gėda! Tačiau, nepaisydamas nemalonaus jausmo ir garbės nedarančio atsiminimo, šit aprašiau potyrį solidžiame leidinyje, ir dar prieš tokią garbią auditoriją! (Juk per tekstą – laišką, redakcijos skiltį ar skolos raštelį – sukuriama saugesnė distancija nuo Kito.)
Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės, kol išsivysto tam tikras skrupulas, refleksas, įgyjamas instinktas; klysti, klumpi ir šitaip mokaisi.
Šis mažytis prisiminimų koliažas iš vaikystės suaugusiojo gyvenime gali būti atgamintas jau pagražintas, negrynas ir trapus lyg popierius iš antrinių žaliavų. Bet reikšmingas ir šiandien. Pirma reikšmė – psichologinė. Jeigu mane dar iš ano meto pasiveja gėdos jausmas, vadinasi, sąžinės programoje yra išlikusi svarbi norma, padorumo elementas tarp kertinių kitų, per bausmę įskiepytas septintasis įsakymas iš Dekalogo. Tabu. Antra reikšmė, žinoma, literatūrinė. Jeigu dar neparašytos knygos pavadinimas būtų „Kaimas ir kaltė“, tuomet pirmas (arba paskutinis) sakinys skambėtų maždaug šitaip: „Ir vagį iš pyplio išgujo sodo krituoliai, kelių hektarų plote pabirę ant rasotos vejos, kurią jis arė keliais, tuos obuolius pirmąjį gyvenime vakarą kaime kantriai rinkdamas ir kraudamas į didelius krepšius ir dėžes, į šimtus didelių dėžių ir krepšių.“
Kaipsyk vartau Kazio Sajos apsakymų rinktinę (tiesa, nuobodoką), kur tekste „Rudasis ir žaliasis“ vienas vaikis iškeičia sumuštinį į alkano vokiečių belaisvio rašiklį ir čia pat pasibaisi savo godumu. Nejučia mano tikras–netikras liudijimas susisieja su šiuo netikru– tikru pasakojimu ir abu sueina į vieną universalią paradigmą.
Jeigu psichoterapija ar išpažintis padeda suvesti sąskaitas su savo sąžine, tai literatūra – tarsi nenutrūkstamas ir atsinaujinantis visos visuomenės sąskaitų suvedinėjimas. Nuo „Karaliaus Oidipo“ iki „Otelo“, nuo „Marčios“ iki „Dievų miško“, nuo „1984-ųjų“ iki „Salos galimybės“ – literatūra vis nagrinėja žmogaus prigimtį ir iš gelmės atsijoja tai, kas patvariausia ir prasmingiausia. Išgauti ar bent numanyti žmogaus egzistencijos tonaciją yra pamatinė literatūros užduotis, o vaizdingumas ir skaitymo malonumas – jau antraeiliai dalykai. Iš žurnalistikos pasukęs į literatūrą pirmiausia taikiausi užčiuopti šitą, pavadinkime, skrupulo reikalą – sugriebti ir užspausti standartinio ir net statistinio individo dvasios šauksmą, pabandyti jį suturėti, sulaikyti it plūstantį vandenį. Žinia, pirmieji literatūriniai kodai dažniausiai susideda iš meilės reikalų. Kažkada perėjau ir aš tą egzaltacijos poligoną:
Mintim laižau nuo palangės ledą vanilinį
Ošiant jūrai. Jiems ištirpus gitaros skambesys
Nuskandino mano naivias eiles jos stiliumi.
Iš superšypsenų šimtų į širdį it šaulys!..
Q q, kvaily, suku savo smilkinį smiliumi,
Užlietas karamelės bangomis… Ar atsakys?..
Einu žaliu kibiru supilta pilimi.
Nors šitas kaip reta naivus 2003-iųjų paeiliavimas su keliais asmeniškais įvaizdžiais ir net akrostichu dar ir šiandien gali man sužadinti vieną kitą sentimentą (jė, jis šit net publikuotas!), jau tada susivokiau, kad saldi personifikuota poezija patiks nebent pačiai Monique. Ir gerai. Nieko blogo ir tai, kad beveik nieko autentiško negaliu pasakyti apie kaimą, užtat sodraus gyvenimo aplinkui apstu, tik spėk stebėti.
Būtent – stebėti. Pvz., kodėl žiniasklaidoje taip maža esmės ir sąžinės. Kodėl beveik nėra laikraščių ir TV kanalų, kurių darbuotojai pirmiausia stengtųsi dėl visuomenės intereso ir būtų jam ištikimi, o ne tarnautų savininkų interesams ir pūstų auditorijai miglą. mano vis didesnį pagreitį įgaunantis traukimasis iš žiniasklaidos yra natūralus instinktas vengti neskaidrios Tomkaus ir Vainausko sukurtos lietuviškos žurnalistikos tradicijos, kurią naujesnės kartos medijos, deja, neretai atkartoja, tik dar gudriau adaptavusios.
Lapkričio „Metų“ numeryje publikuotame interviu Ernestas Hemingway’us sako, kad „darbas laikraštyje negali pakenkti jaunam rašytojui ir gali padėti, jei jis laiku iš spaudos išeis“. man tarsi net pasisekė, kad spauda pati mane iš savęs išmėžė – aš dar turiu šansą.
Kartu vis nerimstu, kad daug, pernelyg daug mano bendraamžių neturi šanso arba jo nė neieško. Suprasčiau, jei į susitaikėliškumo situaciją pakliūtų vyresnės kartos, sovietinės propagandos ištreniruoti visuotinių informavimo priemonių kadrai, bet kad į šitą „Pink Floyd“ dainos „We Don’t Need No Education“ vertą melo mėsmalę taip laisvai ir niekieno neverčiami pasineša jaunučiai, ką tik universitetus baigę profesionalai, kuriems, atrodo, net per ausis turėtų garuoti maksimalizmas, didžiai stebina ir net baugina. Kalbu apie neseną žiniasklaidos įvykį, kurį pats įskėliau viešai prisipažindamas, kad viename mafijos valdomame laikraštyje iš arti mačiau, kokiu melo kuru varomi propagandos reaktoriai ir kokiais latakais ten plūsta juodi pinigai. Kad teisėsaugos institucijos ne visada pastebi didžiausią sukčių prieš pat nosį, dar suprantu, bet negaliu rasti atsakymo, kodėl jauni žmonės nenori matyti, kokiems niekšams uoliai vergauja už skatikus iš privogtos kasos. Tad praėjusį rudenį įsitikinau, kad mano karta dar nepakeis sovietmečiu įsigalėjusių papročių, žlugdančių šalies modernumą ir laisvumą, o gaila.
Nuostaba – tikrasis impulsas rašyti. Žurnalistinės kūrybos dėsnis toks: pirmiausia susiduriama su įdomiu ar sukrečiančiu įvykiu, paskui randamas dokumentas ar kvalifikuotas kalbėtojas, kuris atsakytų į klausimus ir svariai išplėstų rengiamą medžiagą. Telieka surinktus faktus ir nuomones nuosekliai pateikti vientisu pasakojimu. Bet dažnesnė situacija, kai jauni žmonės susitaiko su atviru melu, kai pirma įjungia saugumo, o ne sąžinės refleksus, kai pasiduoda dvasinės pajėgos nereikalaujančio konformizmo vilionei, – štai tokia praktika irgi kelia nuostabą, tačiau ji įdomi nebent specializuotam psichologijos žurnalui. patys „įvykio herojai“ tikriausiai negalėtų apibūdinti, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi tam tikromis aplinkybėmis, ar atpažįsta baimę ir sąžinės ūžesį, o jeigu ir galėtų, tai turbūt slėptų savo išgyvenimus ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs pačių.
Voila³, ir čia pakyla prozininko plunksna. Štai mano novelės „Atsuktuvas“ pagrindiniai veikėjai Skaistė ir Tomas turi prototipus tikrame gyvenime, po Lietuvos dangumi, jais pasinaudojau iš užsispyrimo aprašyti tipišką „tuštutę“ ir „budulį“ – išsikėliau užduotį sukurti šiokį tokį šios lietuviškos floros ir faunos nuostatų bei išgyvenimų skerspjūvį literatūrine kalba. Kitados Šiauliuose pats esu ne kartą, kaip ten sakoma, gavęs į snukį, bet niekuomet nesupratau – už ką. Bandau piktuosius pasimetėlius suprasti bent dabar, suėjus senačiai, – tai jokiu būdu ne pavėluotas kerštas, o nuoširdi pastanga po patirtos nuoskaudos ir nuostabos išsiaiškinti: kodėl.
Be abejo, kol kas šią užduotį įgyvendinti man sekasi gana paviršutiniškai, dažnai per detalę, nors pamažu vis tirščiau, kad ir šitaip: „Jai patikdavo ir kiti klubiniai vaikinai, bet jie, merginos akimis, buvo pernelyg tiesmuki ir grubūs, nors žavučiai, o štai Tomo rankose plaktuvai, taurės ir bokalai, rodės, tapdavo lyg gyvi, tad ji kartais užsisvajodavo pasikeisti su tais indais vietomis ir ištirpti barmeno delnuose nelyginant ledo gabalėlis iš mochito kokteilio.“
Užmojis parašyti knygą ir pateikti rankraštį Pirmosios knygos konkursui kilo grynai iš tuštumos, kai palikęs studijas Stokholme papuoliau į Paryžių ir rimtai pritrūkau protinės veiklos. Galima sakyti, kurti prozą 2011-ųjų pavasarį pradėjau tik todėl, kad Švedijos sostinėje neradau darbo ir turėjau spjauti į solidžią komunikacijos mokslų magistrantūrą.
Niekam šito nelinkėčiau. Jeigu studijos anglų kalba nemenka galvaskaudė, tai pradedančiojo proza – jau tikra kankynė. Po kažkurio ano rudens vakaro, kai knapsojau prieš monitorių ir niekaip negalėjau išrutulioti „Atsuktuvo“ siužeto, tą naktį jis pats mane išvertė iš lovos – buvau priverstas keltis, įjungti šviesą, kompiuterį, sąmonę, o tekstą baigti jau tik įdienojus…
Rimti prozininkai kaipsyk šyptels per ūsą ar lūpdažį: pakliuvai, vaikine! Pirmoji prozos treniruotė buvo varginanti ir kartkartėm net nemaloni, bet literatūrinė veikla ima šviestis kaip pagrindinė, nors jos tarsi ir privengiu, lyg tas vienišius heilobopas, kuris švytėdamas tai pasineša artyn saulės, tai vėl nuo jos pasprunka…
Liudvikas Jakimavičius. Traktatas apie rašytoją ir politiką(ę)
2012 m. Nr. 12
Rausdamasis po senus popierius savo archyve visai netikėtai aptinku segtuvą su amžiną atilsį tėvo, mirusio prieš dvejus metus, sukomplektuotais dokumentais. Popieriai įdomūs, didžioji jų dauguma – kopijos iš Lietuvos ypatingojo archyvo. Tai ištraukos iš pusės amžiaus senumo KGB sekimo bylos. Iš agentūrinių pranešimų matyti, kad tėvas nebuvo per daug atsargus žmogus. Pateiksiu iškalbingų citatų: „1964 m. sausio 14 d. su byla dirbantis agentas „Ąžuolas“ pranešė, kad sekamasis „Ja“ sistemingai klausosi užsienio radijo laidų per jo turimą baterijomis maitinamą radijo aparatą „Minsk“, kuris, anot agento, šiuo metu dirba be trukdymų. „Ja“ nurodytam šaltiniui pasakojo, kad JAV per daug kalba, bet mažai dirba, kad būtų išlaisvintos Baltijos respublikos. Jis paaiškino, kad prieš Naujuosius metus užsienio radijas perdavė, kad kiti Naujieji bus švenčiami jau laisvame Pabaltijyje“ (versta iš rusų k.). Iš agentūrinės bylos matyti, kad tėvo buvo neatsargiai pripolitikuota apie daug ką: Kinijos ir TSRS santykius, skurdą ir ginklavimosi varžybas, pragyvenimo lygį JAV. Į valias, kad būtų pasodintas, bet „humaniškoji“ sovietų valdžia pasigailėjo – tik išmetė iš darbo Kulių mokykloje į gatvę ir atėmė teisę dirbti pedagoginį darbą. Prisišnekėjo.
Vėliau iš vaikystės jau Vilniuje prisimenu tėvą, priglaudusį ausį nebe prie gerojo „Minsko“, o prie „Rigondos“ radijo aparato ir pro šnypštimą bandantį išgirsti „Amerikos balso“ žinių nuotrupas, tylų politikavimą sekmadieniais prie pietų stalo po mišių su būreliu tremtinių ir broliu poetu Gediminu Jokimaičiu. Prisimenu ir pagalvę, užmestą ant telefono aparato. Gyvenimas, matyt, jau buvo pamokęs atsargumo.
Tą pagalvę ant telefono aparato prisiminiau ne šiaip dėl iškalbingos detalės. Šiandien, susirinkę su draugais aptarti kokį nors rimtesnį mūsų politinės tikrovės klausimą ar veikimo būdą, sumetame kepurėn savo mobiliuosius telefonus ir išnešame į kitą kambarį. Apie ką ši keistoka scena byloja? Paskelbėme Nepriklausomybę prieš dvidešimt dvejus metus, įstojome į Europos Sąjungos demokratinių šalių draugiją, mus saugo NATO naikintuvai, o mes ir vėl pagalve užspaudžiame savo telefono aparatus. Laiko ciklas apsisuko – ir vėl suvokiame, kad esame, kur buvę.
Tikrosios tiesioginės demokratijos išties ragavom nedaug – kol būrėmės į gyvą ir platų pilietinį Sąjūdį ir keletą pirmųjų atkurtos Nepriklausomybės metų. Patyrę anų laikų strategai buvo sutrikę neilgam. Jie suglaudė pečius ir pradėjo skaldyti bei priešinti visuomenę, savo ruožtu atsirėždami vis daugiau teritorijos ir galių sau, siaurindami laisvą visuomenės raiškos lauką. Pakaktų patyrinėti vieną iškalbingą trajektoriją: kaip laisvoje Lietuvoje tolydžio buvo slopintas laisvas žodis mūsų lėšomis išlaikomame Lietuvos radijuje ir televizijoje – nuo „Sąjūdžio bangos“ laikų iki dabartinės „Teisės žinoti“. Diena ir naktis. Esame kažkur pusiaukelėje į „Kasperviziją“ ir į tą pusę gravituojame.
Tarsi užsikirtusi plokštelė vis dar kalbu apie groteskišką mūsų demokratijos būklę, apverktiną socialinę tikrovę ir politines grimasas, kurias visi stebėjome per šiuos rinkimus į Seimą ir po jų. Galėčiau daug papasakoti, kokie nešvarūs žaidimai vyko ir tebevyksta tame lauke, kuris vadinamas „didžiąja politika“. Kandidatuodamas į mūsų valstybės atstovybę, pusmetį turėjau progų tą „teatrą“ stebėti iš arčiau.
Susitikimuose su žmonėmis visuomet kas nors paklausdavo: „Koks velnias tave, rašto žmogų, neša į tą galerą?“ Ir iš tikrųjų, – koks velnias? Jei prieš trisdešimt metų, kai buvau jaunas literatas, Marcelijaus Martinaičio literatų būrelio geltonsnapis, man kas nors būtų pasakęs, kad štai ateis diena ir tu kandidatuosi į Seimą, tokį „aiškiaregį“ būčiau pasiuntęs pasitikrinti sveikatos pas psichiatrą. Man visai kitaip regėjosi mano gyvenimo trajektorijos. Dingojosi, kad, perkopęs penkiasdešimt, sėdėsiu ramus kokioje nors voratinkliais apėjusioje palėpėje prie seno rašomojo stalo ir rašysiu nesibaigiantį gyvenimo eilėraštį apie savo jaunystės meiles ir patirtis, apie sutiktus žmones, matytus vaizdus ir sapnuotus sapnus. Tokia rašytojo vieta labai saugi jam pačiam ir patogi tiems, kurie nemėgsta besišakojančių viešumoje tiesos ir teisingumo ieškančių rašytojų su publicistinėmis įžvalgomis ir nesiliaujančiais priekaištais. Valdžia dėjo pastangas stumti tokį į visuomenės gyvenimo paraštę, paliekant jam tik saviraiškos ir estetinės raiškos lauką, o sau begėdiškai uzurpuojant politines galias su valstybe ir žmonėmis elgtis savo nuožiūra. Vaidmenys paskirstyti, ir cirkas su savo manta bei klounais keliautų toliau, jei ne vienas režisieriaus neapsižiūrėjimas. Rašytojas nėra vien kūrinėlius gaminantis fabrikėlis, jis yra ir valstybės pilietis.
Tikras rašytojas visados turėtų būti tikrovės tyrinėtojas ir už ją „šiek tiek“ atsakingas. Kai ta tikrovė darosi ciniška, kai valdžia sau nusavina piliečių teises ir laisves, sąžiningas rašytojas privalo apie tai žmonėms kalbėti – nesvarbu, kokią forma: kūriniais ar gyvu žodžiu miestų aikštėse. Kuo mažiau valstybėje demokratijos, tuo neparankesnis valdžioms sąžiningas, jautrumo nepraradęs kūrėjas. Totalitarinėse ar autokratinėse valstybėse tokio rašytojo vieta yra kalėjimas, neišvengiama jo patirtis – bauginimai, persekiojimai, nesibaigiantys kafkiški teismų procesai. Mano bičiuliui ir bendražygiui VU Filologijos fakulteto docentui Dariui Kuoliui iškeltos jau bene keturios administracinės bylos už neva viešosios tvarkos pažeidimus. Operatyvinė sekimo informacija susegta į kur kas storesnius segtuvus nei mano tėvo man paliktas.
Savo atkurtoje valstybėje prie Nepriklausomybės ištakų stovėję dori Lietuvos piliečiai tampa disidentais. Žiūrėk, tuoj kaip kaimyninėje Baltarusijoje taps ir politiniais kaliniais, tiesos ir teisingumo ieškotojai – nusikaltėliais. Su pareigūnu bendrauti Susirinkimų įstatymas leidžia tik per dvidešimt penkių metrų atstumą, su Prezidente ir jos patarėjais – per septyniasdešimt penkis metrus. Vadinasi, reikia turėti labai stiprią gerklę ir labai garsiai rėkti, kad būtum išgirstas. Tačiau tavo riksmo niekas išgirsti nenori.
Valdžia nuo žmonių užsirakino savo Olimpe ir su pasimėgavimu žaidžia katės–pelės žaidimus. Slaptom kamerom iš Alma Mater Vilnensis Filosofijos fakulteto pareigūnai filmuoja ir retransliuoja tiesiai į VSD kabinetus laisvus menininkus, Simono Daukanto aikštėje kreidelėmis rašančius žodį TIE-SOS, o tuose kabinetuose susėdę cinikai šaiposi: „Kokios jie ten tiesos užsigeidė? Jiems reikia MĖ-SOS ir lazdos.“ Ir visos šios pavojingos slinktys vyksta pagrindinėms valstybės bei valdžios institucijoms tylint ir laiminant demokratijos pamatų eroziją. Visuomenei prieš kiekvienus rinkimus mėginama įkalti į galvas, kad Seime turėtų dirbti tik ekonomistai, teisininkai, dabar dar – ir energetikai. Tai baisus blūdas. Ekonomistų, teisininkų ir energetikų dauguma turi dirbti vyriausybėje, o į parlamentą žmogus turėtų būti renkamas pagal sąžinės, padorumo ir nepaperkamumo kriterijus. Šiandien praregėjome, kai pamatėme išrinktųjų veidus ir politinės kultūros chamiškas manieras bei įpročius.
Kad Seimas atgautų žlugusį piliečių pasitikėjimą, turi iš esmės pasikeisti prekeiviškas Seimo narių mąstymas ir elgesys. Kol mūsų Aukščiausioje Taryboje, Atkuriamajame Seime ir vėlesniuose seimuose dirbo sąžiningi rašto žmonės: Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Romas Gudaitis, Vytautas Bubnys, Jonas Avyžius, buvo ramiau, nes žinojai, kad šie vyrai netylės ir neleis tyčiotis iš žmonių ir valstybės. Kol seimuose būdavo humanitarų ir rašytojų, ten nesiautėjo švonderiai: jie bent šiek tiek susilaikydavo, nes bet kada viešai galėjo būti sugėdinti. Jei į Seimą šį rudenį būtų buvę išrinkta humanitarų – filosofų, filologų, istorikų – gal toje belangėje ir valstybės institucijose šiandien matytume mažiau jomarko ir valstybės žlugimo ženklų.
Bene iškalbingiausia detalė, rodanti gilią moralinę krizę valstybėje – Vyriausybės portfelių reitingavimas. Kuo daugiau juose pinigų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, tuo aukštesnis tokio portfelio reitingas ir nuožmesnė dėl jo užverda kova. Tame turguje, pasirodo, mažiausiai dėmesio susilaukia Švietimo ir mokslo bei Kultūros ministerijų portfeliai. Jie dabartinėse dalybose tiesiog neturi paklausos, pertekliniai. Įspūdis toks, kad į daugumos koaliciją „sušokusios“ keturios partijos apie pamatinius laisvų piliečių ugdymo dalykus ne kažin ką išmano, neturi kompetencijos ir nesuka dėl to sau galvos. Supraskime taip – po Naujųjų metų atsiras naujas pinigų skirstytojas – Kultūros taryba, „administruosianti“ keturiasdešimt šešis milijonus valstybės biudžeto lėšų bei keturių tūkstančių projektų vykdymo priežiūrą su nauju trisdešimt penkių pareigūnų sąrašu. Kai prasidės tų šiltų vietų ir pinigų dalybos, kultūra pasidarys valstybės „pamatu“, o kultūrinės industrijos – svarbiausia ūkio šaka. Kertu lažybų, kad dalybos bus rimtos ir nuožmios, o kiek liks kultūros, netrukus pamatysime. Beje, tai – „ne mūsų reikalas“.
2012 m. lapkričio 20 d.
Eugenijus Ališanka. Pats geriausias tekstas
2012 m. Nr. 11
Vidurdienis. Vidurkaimis. Sėdžiu nuščiuvęs trobos palėpėje, palinkęs ties tuščiu kompiuterio puslapiu. Regis, taip galėčiau sėdėti iki pat gyvenimo galo, gal net ilgiau, daug ilgiau, kol kas nors rastų baltus griaučius ir vis dar švytintį tuščią kompiuterio ekraną. Sakytų, štai rašytojas, visą save atidavęs kūrybai, niekam nebuvęs našta, nekankinęs savo Alzheimeriu artimųjų, jam nereikėjo žiūrėti vaikams į akis ir klausinėti, kas jie tokie, tie nusikaltėliai, pagrobę jo užslėptus stiklainyje pinigus, kurių jis niekada ir neturėjo, tie siurbėlės, kankinę jį įkaitusiais lygintuvais ir kvailais klausimais, tie vagys, išnešioję jo laiką mažais smėlio laikrodėliais, tie menkystos, sužlugdę talentą. Štai rašytojas, nekankinęs pasaulio savo insultu, savo vėžiais, nešoko aplink jį moterys tarsi menadės, nekaišiojo basonų, nemasažavo pragulų, negirdė sultiniais per vamzdelius, augančius tiesiai iš gerklų, neleido injekcijų į nudrenuotas venas, duok Dieve kiekvienam taip išeiti, bet ne kiekvienam duota, deja, kas turi, tam būna pridėta, štai rašytojas. Ir tekstą parašė neeilinį, tiesa, ne kiekvienam suprantamą, kai kam atrodo, kad tai tik keli tušti kompiuterio puslapiai, gal autorius tiesiog užmigo prie kompiuterio ir nejučia užgulė vieną klavišą. Bet aš pažįstu autorių ir žinau, kad taip nėra. Pažįstu neblogai, kai kas net sako, kad mes esame vienas ir tas pats tipas, bet tokie teiginiai ne visai atitinka tikrovę.
Ir man vis labiau patinka tas tuščias tekstas, tas Redaktoriaus užsakytas tekstas, kuris bus geriausias iš iki šiol spausdintų pirmuosiuose žurnalo puslapiuose. Netrumpas, kokių dešimties tūkstančių spaudos ženklų, pakankamai išsamus, pakankamai informatyvus, daug dėmesio skiriantis sociokultūrinei situacijos analizei, menkėjančiam rašytojo vaidmeniui šiandieninėje šou kultūroje, ironiškas, bet toli gražu ne ciniškas, šiek tiek moralizuojantis, bet ne didaktiškas, visiškai atitinkantis žanro reikalavimus. Dešimt tūkstančių kartų spustelėtas didžiausias klaviatūros klavišas „tarpas“, kiekvieną spustelėjimą palydint ilgomis pauzėmis ir pamąstymais. Užrašytas ilgais nematomais, banguojančiais sakiniais, kurie beveik susilieja į vieną nenutrūkstamą srautą, vieną mintį, sugeriančią visus įmanomus atsišakojimus, visus temos keliamus klausimus ir atsakymus. Ir po tokiu autoriui svarbiu tekstu neabejotinai būtinas parašas, ne koks slapyvardis, bet tikras vardas. Vardas Pavardenis. Tekstas, kurį norisi cituoti, nors tai daryti ir sunku, jis pernelyg vientisas. Kad ir šią vietą, kur kalbama apie esė epochos pabaigą:
„
“
Citata netrumpa, bet verta dėmesio, nes mes iš tiesų tarsi matome priešingą procesą, esė beveik baigia išstumti trumpuosius prozos kūrinius, leidyklos su didžiausiu malonumu leidžia eseistų knygas, dabar bene kiekvienas pradedantis rašytojėlis bando savo jėgas šiame trumpametražiame besiužetiniame žanre, kaip kadaise pretendentai į poetus šlifuodavo sonetus ar bent jau aštuoniaeilius. Tiesa, autorius šiame fragmente net nesiruošia verkšlenti dėl beviltiškai nugrimzdusių į miglas „gerų laikų“, kai pastangos buvo labiau vertinamos už rezultatą, netgi priešingai, jis kiekviename tarpsnyje ar epochoje įžvelgia tam tikrą kūrybingumo konstantą, kritinę kūrybingumo masę, kuri, jo nuomone, yra pastovi, taigi ir šiandien jos neturėtų trūkti net pačiose lengviausiose meno formose. Galima pritarti autoriaus dėstomoms mintims, kad šie žali ir panokę, kai kurie ir pernokę eseistai primena mėgėjus fotografus, pleškinančius iš kairės į dešinę, giminaičius vienkartinėmis šypsenomis jazminų krūmo fone, savo sudribusias moteris pajūriuose, tiesa, kadro kamputyje palikdami vietos ir jaunoms liaunoms „netyčiukėms“ be liemenėlių, tailandietiškus budas ir egiptietiškas piramides, debesis ir vabalus, iškritusius pirmagimių dantis ir saulėlydžius, kurie niekada nepavyksta, nes pernelyg didelis kontrastas tarp to, ką fotografuoji, ir to, ką matai. Kurie dažniausiai dirba automatiniu režimu. „Dirba“ čia yra tinkamas žodis, nes jų kūrybingumas apsiriboja nepavykusių nuotraukų trynimu iš kompiuterio, gal dar jų gadinimu – kitaip to juokingo spalvinimo, tarsi vaikiškų knygelių, skirtų ikimokykliniam amžiui, nepavadinsi – pasitelkus fotošopą. Tačiau reikia pastebėti, kad naujuose fotoaparatuose, turiu tokį ir pats, jau slypi kūrybingumo užtaisas, tereikia leisti pačiam aparatui mąstyti – ir netrukus pamatai, kad jis už tave gerokai protingesnis. Paklaidžiojęs po jo meniu, gali aptikti tokį keistą ženkliuką: Inteligent Mode, suprask, spusteli vieną mygtuką, ir jis pradeda mąstyti kaip inteligentas, pats nusprendžia, kokios diafragmos, kokio išlaikymo reikia, portretas čia ar peizažas, net gali sufokusuoti žvilgsnį į tą, kuris dažniau šypsosi. Šitos parinkties dar nesu išbandęs, bijau, kad tarp mūsų gali iškilti interesų konfliktas, aš dažniau fotografuoju nesišypsančius objektus, ne tokius inteligentiškus, kuriems ir taip trūksta ryškumo. Tik leisk jam rinktis, ir vietoj šilto ir šalto mačiusių surūgusių lietuvių ims pleškinti antrame plane slankiojančius išsišiepusius visada laimingus amerikonus ar japonus. Taigi esė ir primena tokiais fotoaparatais nutrauktas nuotraukas. Tarsi viskas gerai, geras ryškumas, įžiūrimas ir pirmas, ir antras planas, viskas tiesiai iš gyvenimo, tad kokios dar literatūros reikia? Ir vis dėlto autorius šioje citatoje pranašauja esė epochos pabaigą. Ne nuo kalno, kaip senieji bibliniai pranašai, tiesiog žvelgia giliau į šį žanrą ir mato jame dvi pabaigas – mirtį arba reinkarnaciją. Kuri labiau tikėtina, aiškėja skaitant visą tekstą.
Ir šiaip apie mirtį jis užsimena ne vienoje vietoje, kad ir šiame pasaže apie skruzdėles:
„
“
Ir vis dėlto tekstas nėra apokaliptinis, savo nuotaika jis man primena rusų rašytojo Michailo Šiškino romaną „Laiškų knyga“. Tarsi apie mirtį, ir taip atvirai, kaip sugeba tik Dostojevskio tautos rašytojai. O kartu, visų pirma, apie nemirtingumą. Visad galvojau, kad mirtis yra pernelyg privati, intymi, kad ją reikėtų apeiti užuolankom, užuominom, kaip oralinį ar analinį seksą, kad pornografija yra ne kita mėnulio pusė, ne nematomoji meilės pusė, bet žanras, aprėpiantis daugiau negu vien lytinę sueitį, – ir žaizdas, ir pamišimus, ir žvaigždžių atviravimus televizijos ekrane. Ir mirtį. Kartais atrodydavo, kad kaip pornografinių filmų kūrėjai užsiima savo nišą, taip ir kai kurie rašytojai privatizuoja tam tikras temas, jie jaučiasi nusipirkę autorines teises į Odisėją, į angelus, į aklumą, į pilvakalbystę, į velniai žino ką. Į mirtį. Tad dabar visa, ką pasakysit, bus panaudota prieš jus žemiškajame ar dangiškajame teisme, nevykėliai plagiatoriai. Šiame pasaže apie skruzdėles aiškėja, kad mirtis tėra aukščiausias skausmo ar nejautros taškas. Aukščiausias virimo taškas. Kai vanduo virsta garais, kurie gula ant stiklo, kol užrasoja langai. O rašytojas vedžioja pirštu savo vardą, mėgindamas įsiamžinti. Skruzdėlės ir mirtis – ir man labai artima tema. Aš jas žudau. Nežinau, ko jos veržiasi į mano teritoriją, nenutrūkstamais srautais plūsta į namus. Tikriausiai klystu, manydamas, kad tai mano vieno namai. Kad galiu turėti savo namus. Užberiu baltais bekvapiais milteliais „Bros“ jų greitkelį, besidriekiantį nuo krūmų iki verandos, eismas lėtėja, po poros valandų šimtai skruzdėlių kūnų sustingsta pražiotomis burnomis (aha, čia jau iš Šiškino), netikėtomis pozomis, tarsi užkluptos lavos išsiveržimo (pamenat Pompėją?), tik lava permatoma, skaidri, tarsi vidurdienio oras. Na taip, tai ir yra vidurdienio oras. Tačiau netrunka prabėgti porą savaičių, ir vėl matau greitkelį, naują, per porą metrų nuo senojo, vėl nenutrūkstamas eismas iš krūmų į verandą. Dvikryptis. Ar užsispyrimas ir yra nemirtingumas? Į šį klausimą minėtasis pasažas neatsako, nes ten apie skruzdėles kalbama visai kitu požiūriu, ten tik aiškinamasi, koks likimas pagal budistinę teoriją laukia to, kuris žingsniuodamas takeliu netyčia užmina skruzdėlę.
Šalia platesnių pasvarstymų tame „tuščiame“ tekste netrūksta ir asmenine patirtimi grįstų įžvalgų, kritiško požiūrio į savo ambicijas, netgi pasišaipymų iš savo reikšmingumo, kurie galėtų būti itin įdomūs pradedantiems rašytojams. Kad ir toks perliukas:
„
<…>
“
Aišku, šitoje citatoje vėlgi galima būtų įžvelgti visuotinesnius dalykus, rašytojo vaidmens evoliuciją nuo pranašo iki prašalaičio ar elgetos, sėdinčio prie bažnyčios ir prašančio išmaldos savo sielos žaizdoms užgydyti, bet čia svarbesnis yra stilius, kaip tai pasakyta, teikiantis viltį, kad literatūra nėra vien tik tai, kas pasakyta.
Galima būtų ginčytis dėl tų vietų, kuriose autorius pernelyg apsinuogina, kai pasakodamas apie savo vienatvės potyrius pernelyg nugrimzta į kasdienes detales, užsiima jų vardijimu, palikdamas skaitytojui sumegzti galus, ieškoti prasminių sąsajų pačiam. Šiek tiek šizofrenišką mąstymą (matomi vien daiktai, bet ne jų ryšiai, tie daiktai neproporcingai išdidinami) primenantys teksto fragmentai, kad ir šis, pasakojantis apie naktinius garsus sodyboje ir baimes:
„
<…>
<…>
“
tikriausiai nepatiks Redaktoriui, gal jis netgi siūlys juos kupiūruoti, nes tokio pobūdžio istorijų netrūksta ir kitose publikacijose, šioji turėtų būti labiau apžvalginio, „sociokultūrinio“ (kažkodėl pradėjau baimintis tokių žodžių), probleminio pobūdžio. Man rodos, kad iškirpti šias vietas būtų neteisinga teksto atžvilgiu, nes, kaip minėjau, jis yra pakankamai vientisas, todėl neabejotinai išryškėtų pjūvio siūlės, jeigu apskritai pavyktų tas skyles užlopyti. Prieš kelias dienas tvarkiau įvažiavimą į sodybą, erškėtrožės buvo taip apkėtusios kelkraštį, kad automobiliui teko braukti šonu per spyglių tvorą. Iš pradžių pešiojau ir karpiau po vieną šaką, galiausiai neapsikentęs atsinešiau iš tėvo įrankį krūmams genėti ir pervažiavau su juo statmenai, nuriekdamas apystorę žalią morenginį pyragą primenančią riekę. Erdvės automobiliui padaugėjo, krūmai jau primena gyvatvorę, atsirado šiokia tokia plokštuma, tik viena bėda – apsinuogino visos erškėčių šakos, kiaurai šviečias jų raizgalynė, styro spygliuoti strampai. Tarsi ir gražiau buvo iki tol, kai žaliuojančios, svyrančios nuo rožinių žiedų šakos ir šakelės veik siekė žemę ir kažkaip estetiškai, natūraliai uždengdavo visą krūmo gyvatyną. Galvoju – o kas iš tiesų yra natūralu? Krūmo mechanizmas tarsi ir turėtų būti natūralus, gal jo ir neverta slėpti? Man regis, būtent šią problemą autorius ir iškelia minėtuose fragmentuose, netiesiogiai formuluodamas klausimą dėl kintančių literatūros normalumo ir normatyvumo nuostatų. Todėl tikrai nereikėtų šių minčių, iš pirmo žvilgsnio atrodančių tarsi ne visai mintys, braukti iš teksto, nes apsinuogintų jo mechanizmas, jo sąlygiškumas, o tai toli gražu ne kiekvienam skaitytojui būtų priimtina, ypač nusiviltų tie, kurie šiaip gyvenime yra linkę į klasikinę estetiką. Aukso pjūvius, sidabro amžius ir vario triūbas. Tiesą sakant, ir aš pasigendu tankesnio audinio, prisodrinto metaforų, antropomorfizmų ir kitų figūrų, kaip, pavyzdžiui, portugalo José Saramago tekste:
Povandeninių siaubo grotų labirintuose vaiduokliškų žuvų šešėliai laužias į paskutines nuovokos duris, už kurių ši dar mėgina slėptis, apsigobus nerišlaus veblenimo skraiste.
Paskui tyla.
Suprantu, kad tai tėra kilmingų barokinių laikų nostalgija. Užtat tylos netrūksta ir šiame iš pirmo žvilgsnio tuščiame tekste. Tuo jis pirmiausia ir patraukia.
Kai atidžiau įsiskaitai, gal ir kyla abejonių dėl teksto originalumo. Kitiems jis sietųsi su vienais autoriais, man kažkodėl jis primena Samuelį Beckettą, tiksliau, vieną jo ištrauką iš pjesės, nors puikiai žinau, kad autorius jos nebuvo skaitęs prieš rašydamas savąjį. Ištrauką, kur Bamo balsas B sako:
Gerai.
Aš vienas.
Vasara.
Laikas eina.
Mano Amo balsas A kalba veik tą patį, tik jam atrodo, kad laikas sustojo. Netrukus aš, Amas, eisiu gerti kavos į tėvų sodybą, nes jau pats vidurdienis, kaip mes sakome, kavimetis. Eidamas pro tėvo dirbtuvę pro praviras duris užmesiu žvilgsnį į pavargusį retro stiliaus sieninį laikrodį, kurį jis parvežė iš Vilniaus. Ir tas laikrodis rodys lygiai dvyliktą. Kasdien einu gerti kavos tuo pat metu, kasdien matau tą patį laiką. Vis pagalvoju, bet nesu tikras, ar tik tas laikrodis nėra sugedęs ir rodo, anot vienos minklės, teisingą laiką tik kartą per dieną. Jeigu taip, kodėl jis rodo vidurdienį? Tėvo polinkis į tvarką? Abi rodyklės vienoj krūvoj, kaip vienodo dydžio medvaržčiai vienoje dėžutėje. O gal viskas paprasčiau? Laikas eina, bet vos A užrašo: Vidurdienis. Vidurkaimis, ir laikas sustoja.
Dabar jau laikas amžiams sustingo šiame tekste. Neteko amo. Vidurdienis.
Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu
2012 m. Nr. 10
Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama, ar paraiška priimta. Tapo klasiku? – laukia amžinas gyvenimas. Akivaizdu, kad M. K. Čiurlionis iš amžinųjų menininkų kohortos ir todėl ne mažiau akivaizdu, kad jo kūrybos horizontai plėsis. O kartu turės gilėti ir jo asmenybės pažinimas.
Kas išdrįs pasakyti, kad M. K. Čiurlionis išėjo iš gyvenimo savo valia? Ar girdėjome viešai tariant šiuos žodžius Lietuvoje? Ne, lietuviškasis kultūros kanonas neleidžia peržengti išpuoselėto tabu, todėl jau mokyklos suole paaugliui paaiškinama ir įkalama: „Čiurlionis mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.“ Tiesa, dažniausiai nepaaiškinama, kokiomis sąlygomis tai nutiko.
Šiandien galime pasakyti, kad visą šimtmetį gyvuoja keli tabu, kurių lietuvių kultūra nė nedrįsta paliesti. Jų vardai – Pustelnikas ir Sofija. Galime kalbėti apie daug ką, net apie tris rimtas M. K. Čiurlionio meiles, tačiau Pustelnikas ir Sofija? – nesiartink. Kodėl? Todėl, kad šiukštu, kad viskas aišku. Tarsi „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose: viską gali liesti, tačiau štai šių durų – ne. Nes anapus… Štai mes ir pažvelkime, kas anapus.
Ką dažniausiai pagalvojame prisiminę ankstyvą M. K. Čiurlionio išėjimą sulaukus vos trisdešimt penkerių? Kad nepasiekė visų kūrybos aukštumų? Žinoma, retas iš mūsų nepasvarsto: išeidamas genijus nepasakė visko, ką norėjo ir ką galėjo pasakyti. Tačiau kodėl taip išėjo, mirė nuo atsitiktinės plaučių ligos, kai gydomas buvo visai nuo kitko? Pagalvojame. Šie klausimai sugaudžia kaip atlaidų varpai ir neatneša jokio atsakymo. Nesumesdami, ką dar galvoti, imame spėlioti ir fantazuoti: esą kokį dar pasaulį būtų mums atskleidęs, kaip dar nustebinęs!
Bet ką gi mes žinome apie M. K. Čiurlionio metus žemėje? Pianistas Rokas Zubovas, ką tik baigęs kurti savo prosenelio vaidmenį vaidybiniame filme „Žvaigždžių sonata“ (režisierius Bobas Mullanas), pripažino, kad mums yra aiškūs „kokie dvidešimt procentų“ M. K. Čiurlionio gyvenimo. O visa kita? Skendi nežinioje.
Deja, nežinioje skendi net ir tie metai, kuriuos mes priskiriame prie tų dvidešimties procentų. Antai paskutinieji M. K. Čiurlionio metai Pustelnike. pernelyg nesigilindami teigiame, kad žinome, kur jis praleido 1910–1911-uosius. Buvo ten, kur jam nutiko tai. Ir viskas. Dievaži, didesnį savęs klaidinimą sunku sugalvoti.
Mes beveik nieko nežinome apie Pustelniką. Nesiaiškiname aplinkybių, kodėl būtent – Pustelnikas. Nenorime galvoti, ar apskritai turėjo būti Pustelnikas. Neklausiame savęs, kas yra toji tuščia vieta, kurioje jis keturiolika mėnesių turėjo nugyventi užrakintas ir kažko laukti.
Pirmiausia, kas seniai krenta į akis: Pustelnikas tapo mirusios meilės vieta. Sofija nuvežė jį ten ir paliko vienišą. Ir metus (net ilgiau!) nelankė, nerodė akių, nerašė laiškų. Atsirado ten tik gavusi paskutinę žinią, atvyko sparčiai, iš Kauno, geležinkeliu. Vadinasi, atstumas nebuvo kliūtis ir negalėjo būti pasiteisinimas.
Supratę šią paprastą ir kartu baisią aplinkybę, nebegalime sustoti, turime pripažinti tuščią ir tariamą mūsų ligšiolinį rūpestį žmogumi ir jo tragedija. Jeigu kultūros sąžinė pabudo, tai ir po šimto metų ieškokime atsakymų į visus klausimus. Tik pagalvokime, kad ir M. K. Čiurlionis žvelgia į mus iš anapus, žiūri ir laukia mūsų drąsos.
Turime liautis kartoję: „Ko norėti iš psichiškai nesveiko žmogaus? Nuklydo kažkur ankstyvą pavasarį, peršalo ir čia pat pasimirė.“ Kas leido mums atimti iš genijaus protą ir teisę sąmoningai pasirinkti gyvenimo pabaigą? Nejaugi iki šiol viskas taip paprasta?
Ne, nebebus paprasta. Šitai galime suprasti toje vietoje, kur genijus baigė savo kelią – Pustelnike, Varšuvos Markų rajone. Tą priemiestį, banguojantį žemaūgiais namais ir mirgantį chaotiška lenkiška reklama, pažįsta daugybė mūsų tautiečių. tūkstančiai lietuvaičių kerta Markus pasukę automobilį Juzefo Pilsudskio traktu Vilniaus link. Dauguma pravažiuoja, pralekia nesidairydami į šalis. Ir beveik niekas nežino, kad raudona šviesoforo akis, kelioms akimirkoms stabdanti automobilių srautą ties triženkliu skaičiumi pažymėtu namu, liudija žalčio žvilgsnį, tikriau – jo kraujo putą. Akis kviečia pasukti į kairę, ten, kur už kelių šimtų metrų žemė tebesaugo vieną didžiausių lietuviško pasaulio mįslių. Ten tebestovi gyvi medžiai, į kurių viršūnes žvelgė pasaulį paliekantis M. K. Čiurlionis.
Stebėtina: ir po šimto metų namas, ilgas vienaukštis pastatas, primenantis provincijos geležinkelio stotį, tebestovi. Kone visai nepasikeitęs. Jeigu kam pavyktų įsigauti į namo vidų, tas pamatytų ilgą koridorių, kurio sienos mena M. K. Čiurlionio šešėlį, rastų kambarį, paskutinę palatą-celę, iš kurios jis išėjo į anapus. Šalia namo tebėra ir ta kalvelė, savotiškas Getsemanės sodas, paskutinioji stotis, kur jis mirtinai sušalo. Visa tai ranka paliečiama.
Tačiau visa tai jau ir nyksta. Vargu ar išgelbės namą memorialinė lietuvių menininkui skirta lenta, pritvirtinta prie frontono. Pastatas, priklausantis moterų vienuolijai, nūnai uždarytas, jo durys ir langai užkalti grotomis. Stovi tarsi apleista provincijos geležinkelio stotis, laukianti paskutinio traukinio. Dabartis atlėks ir sutraiškys tą vaiduoklį. Dar kiek, ir vienuolynas, kuris nuosavybės teisėmis saugo praeities aidą, palydės namą į ateitį. Už jį žadama dosniai atseikėti eurais. Ne, kapitalas pirks ne statinį, o žemę, ant kurios kels betono, stiklo ir metalo džiunglių rojaus kampelį.
Tačiau kita pribloškia dar daugiau. Tuščio ir apleisto pastato savininkės vienuolės, įsikūrusios moderniose patalpose, besimelsdamos kartoja žodžius, kurie pažeidžia mūsų tabu: Pasimelskime už čia žuvusio menininko sielą. Iš kartos į kartą ši atmintis keliauja per maldas.
Daugumos lietuvių paauglystė prabėgo doroje kultūrinėje terpėje, kurioje buvo mokoma, kad M. K. Čiurlionis ir S. Kymantaitė – tai ideali lietuviška pora. Neprilygstama menininkų ir kūrėjų šeima. Šis gražus mokymas kaip saulės spindulys smelkė tarybinę-komunistinę tikrovę ir, dievaži, buvo lengviau augti žinant, kad Lietuvoje, lietuvių kultūros pasaulyje buvo tobulos meilės sala – Konstantinas ir Sofija.
Šio mokymo pradžia – 1960 metai, kai dienos šviesą išvydo ilgai laukta M. K. Čiurlionio žodinė kūryba. Knyga „M. K. Čiurlionis apie muziką ir dailę“ (sudarytoja Valerija Čiurlionytė-Karužienė) padovanojo mums laiškus-išpažinimus Sofijai. Storame, drobele aptrauktame tome alsavo gyvas žmogus, ne vien jo kūryba. Žinoma, už tuos neįkainojamus dokumentus pirmiausia turime dėkoti pačiai Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei. Ji, o ne kas kitas, išeidama į anapilį 1958 metais, nenusinešė į kapą šių meilės liudijimų, adresuotų jai. Rengėsi pati skelbti, tačiau nespėjo.
1973 metais, artėjant M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms, Vytautas Landsbergis paruošė leidinį „Laiškai Sofijai“, kuriame skelbiami 57 laiškai. Jubiliejaus sūkuryje guviai prisikėlė dėmesys ne tik M. K. Čiurlionio kūrybai, bet ir jo asmeniui, vadinasi, ir jo meilėms. Genijaus laiškai paskutiniajai mylimajai lipo prie skaitytojų širdžių kaip medus. Neilgai trukus išpopuliarėjo ir „Laiškų Sofijai“ vakarai, kurių metu aktoriai skaitydavo tarsi dviejų sielų intymiausius pokalbius.
Žodelis tarsi – neatsitiktinis. Aktorių-meistrų skaitomi Kastuko jausmų pasažai Zoselei būdavo pristatomi kartu su Sofijos žodžiais Konstantinui. Ypač įtaigiai šitai darė Rūta Staliliūnaitė, balso tembru ir šilta tartimi sukurdavusi mistišką dviejų sielų bendrystės atmosferą. Tačiau ji, kaip ir kiti aktoriai (šiandien tai daro Virginija Kochanskytė su Petru Venclovu), gretino skirtingos vertės ir skirtingų žanrų pasažus. Klausytojai, o ypač klausytojos, neleisdavo sau pagalvoti, kad tikro Sofijos balso tariamose sielų sąšaukose nėra. Iš tikrųjų yra tik Konstantino laiškai mylimajai, tačiau nė vieno – Sofijos Konstantinui. Negalėjo būti, nes Sofija sunaikino visus savo laiškus, nepaliko nė vieno, Konstantinui skirto. Tad kas liko? Tai, ką ji rašė apie Konstantiną Felicijai Bortkevičienei, Dobužinskiams ir kitiems, ką paliko liudijimuose ir atsiminimuose. Visa tai, meistriškai įpinant į „Laiškų Sofijai“ audinį, galėjo ir gali sukurti dialogo skambėjimą. Tačiau pats dialogas? Jo nebuvo ir nėra. Konstantino išpažinimų tarsi užteko ir užtenka už abu.
Paskutinieji M. K. Čiurlionio metai Pustelniko gydykloje šaukte šaukiasi teisingumo. Klausimai pilasi kaip iš gausybės rago, tad nuo kurio pradėti?
Pirma: kodėl M. K. Čiurlionis buvo nuvežtas į Pustelniką? Ar jam tikrai reikėjo psichoneurologinio gydymo? Kokios buvo to meto psichiatrinės gydyklos, sanatorijos?
1910 metų vasario 27 dieną Sofija parašė bičiulei Felicijai Bortkevičienei: „Geroji mano <…>. Esu rami, kad įdėjau į gerą vietą – globa labai gera ir pats gydytojas Olechnovičė labai giriamas, ir kaipo žmogus simpatiškas – viena tik, kad brangu, bet viltis yra, tai svarbiausia – skatikai irgi perspektyvoje.“ Laiškas iškalbus: vos keli sakiniai, o žinių daug. Pirmiausia nepaprastai raiškus veiksmažodis „įdėjau“ (laiškas rašytas lietuviškai); labai svarbus ir įsitikinimas, kad vieta gera, kad gydytojas patikimas, labai giriamas. Taip Sofija tikino ne tik draugę, bet ir save, kad pasielgė teisingai. Ir nusiramino. Išsakoma tik viena abejonė: „brangu“. Tačiau netrukus piniginė problema buvo išspręsta (finansinė pagalba atėjo iš bičiulių, draugų ir gerbėjų, prisidėjęs kunigaikštis Liubomirskis).
Taigi keli žodžiai ir mūsų kultūros bendruomenė nurimo visam šimtmečiui! Iš Sofijos teiginių spręsta apie viską – ir ligą, ir ligoninę, ir moralę. Neišranki mūsų vis dar nesubrendusi kultūra. Nes, atidžiau pažvelgus, viskas turi būti labai neaišku.
Pirmas klausimas, į kurį reikėtų atsakyti: kokia buvo to meto psichinių ligų gydymo praktika? XX amžiaus pirmaisiais metais keitėsi iš esmės visas psichikos diagnozavimas, gydymas, požiūris į sąmonę. Sigmundo Freudo neurozių teorija buvo ką tik sukonstruota ir dar netapusi plačia praktika. Antras klausimas: kas buvo privati psichiatrijos gydykla XX amžiaus pradžios Rusijos imperijoje? Juk Pustelnikas – bene pirmoji šio pobūdžio įstaiga valstybėje. (Ne pro šalį prisiminti, kad tik 1907 metais Vladimiras Bechterevas įkūrė prie Petrapilio universiteto pirmąjį Rusijos psichoneurologinį institutą.) Trečias, ir bene svarbiausias klausimas: koks buvo Pustelniko gydyklos licencijavimas, sertifikavimas, diagnozavimo lygis, pagaliau – gydymo praktika? Kas ją kontroliavo? Kokia buvo vidaus tvarka? Ar žinomas nors vienas tikras M. K. Čiurlionio ligos istorijos aprašymas?
Į šiuos klausimus neatsakius, reikėtų daryti išvadą, kad Pustelnikas buvo uždara privati sveikatos verslo įstaiga. „Labai giriamas“ vyriausiasis gydytojas – tai ir įstaigos savininkas.
M. K. Čiurlionis turėjo patirti agresyvaus gydymo praktiką. Brolis Stasys, tuo metu mokęsis Varšuvoje ir nuolat lankęs Konstantiną (dažniausiai sekmadieniais), 1935 metų „Naujojoje Romuvoje“ rašė: „Vasaros metu /1910 m./ buvo laikotarpis, kada jam pasidarė geriau… Jam buvo leista skambinti fortepijonu ir, jam prašant, daktaras sutiko, kad jam būtų duotos pastelės ir popierius, tačiau nustatė tapybos darbui labai trumpą laiką.“ Kiek to laiko davė? Žinia: vos kelias valandas. Toliau Stasys rašo: „M. K. Čiurlionis paslėpdavo gabalėlius dažų ir žvakių ir, visiems sumigus, pradėdavo piešti naktimis. Auštant visus piešinius paslėpdavo už pečiaus. Ligoninės administracija galop patyrė apie jo naktinius darbus, nutarė atimti popierių ir dažus. M. K. Čiurlionis supykęs suplėšė savo piešinius ir, įmetęs pečiun, sudegino.“
Skaitant brolio Stasio liudijimą ir dabar stingsta kraujas. Toks gydymas, žinoma, kėsinosi į žmogaus savigarbą ir orumą. Nenuostabu, kad pacientas „pablogėjo“, jį apėmė apatija. Juk negalėjo žmogus nesuprasti, kad šitaip elgdamasi administracija žalio supratimo neturi, su kuo ji susidūrė. Nes jeigu būtų žinojusi, vargu ar būtų taip elgusis. O gydytojai (nežinia, kiek jų buvo) vargu ar būtų džiovinę kūrėjo sielą atimdami iš jos galimybę džiaugtis kūryba.
Kaip čia nepadarius išvados: M. K. Čiurlionis neturėjo būti šios gydyklos pacientu. O jeigu tapo, turėjo būti išrašytas 1910 metų vasarą, kai kūrybinės jėgos akivaizdžiai atgijo (kokia labdara! – leista kelias valandas muzikuoti ir tapyti). O vis dėlto neišleistas, laikytas toliau. Laikytas iki paskutinės gyvenimo dienos.
Tad kaip nepadarius dar vienos išvados: čia būta ir pinigų klausimo, privačios psichiatrijos reikalo. Kai viskas apmokėta (ar mokama dalimis), visi, kas dalyvauja sandoryje, suinteresuoti tęsti procesą. Artimieji, tarp jų ir žmona, informuojami, kad liga pulsuoja – tai paūmėja, tai atlėgsta.
Šiems gūdiems samprotavimams aidint, pasigirsta dar vienas klausimas, bene baisiausias: ar turėjo Konstantinas kur grįžti?
Žinoma, galime įžvelgti bent kelis variantus, tačiau visi jie netikri. Skubėti į Kauną, pas Sofiją? Žmona su kūdikiu ant rankų ir vos galą su galu besudurianti; be to, nežinia, ar laukia. Vykti į Druskininkus? Ten laukia, bet kokia perspektyva? Pakilus į tokias kūrybos aukštumas? Lieka Varšuva? Ten lauktų grojimo pamokos, blaškymasis, galbūt Bronislava Volman. Petrapilis? Iš jo vos ištrūkta. Vilnius? Jame pernelyg daug lietuviškos visuomeninės veiklos, nuo kurios jis ryžtingai pasitraukęs; o ir jėgų nėra.
Kuo atidžiau žiūri į tuščiuosius Pustelniko metus, tuo didesnė neviltis apima: nebuvo galima nei pasilikti, nei išeiti. O juk prie slenksčio palikta tokia meilė – Sofija!
Kultūros istorija žino daugybę pasakojimų, kaip genialūs menininkai, patekę į depresiją ar panirę į nesėkmių ruožą, šaukiasi artimųjų. Šaukiasi žmonų ir mylimųjų, kurios atskuba ir traukia savo nelaimėlius iš bėdos, apsaugo juos nuo medicinos intervencijų. O kaip M. K. Čiurlionio istorijoje – ar yra bent vienas toks liudijimas? Taip, Petrapilyje šaldamas ir smukdamas į depresiją jis šaukėsi Sofijos, ji atvyko. Tačiau ar šaukėsi į Pustelniką? Nepajėgė šūktelėti nė vieno žodžio, nė vienu laišku? Prie fortepijono sėsti ar tapybos imtis jėgų pakako, o gyvybės balsui – ne?
Konstantinas atvyko į Pustelniką su Sofija, nebuvo nei supančiotas, nei atvežtas apgaule ar kokia kita prievarta. Regis, būta net susitarimo.
Per 1909 metų Kalėdas Sofija parašė į Druskininkus pranešdama, kad juodu su Konstantinu atvyks po švenčių ir ilgesniam laikui (pridurdama, kad Konstantinui reikia poilsio ir aplinkos, kur jis geriausiai jaučiasi). Vadinasi, dar nebuvo minties apie uždarymą į gydyklą. Vadinasi, buvo imtasi vykdyti atsivežtą iš Petrapilio rekomendaciją. Kokia ji buvo?
Imperijos sostinėje, kur ir ištiko neganda, Konstantinas su Sofija gavo audienciją pas psichoneurologijos pažibą – profesorių V. Bechterevą. Šis konstatavo pavojingą organizmo išsekimą, tačiau diagnozės neišrašė, o apsiribojo rekomendacija: reikia reabilitacijos, atsistatymo, poilsio. Į Žemaitiją, Sofijos tėviškę, važiuoti juodu negalėjo, nes uošvis buvo užkėlęs vartus „vagabundui“ žentui. Kita vertus, buvo baugu apkalbų apie neveiksnų vyrą (vien įtarimas psichine liga tuo metu užtraukdavo nešlovę visai šeimai). Vadinasi, atvykta į Druskininkus. Ir Konstantinas išsyk atsigavo… Bet neilgam, nes čia pat kažkas nutiko. (Apie tai turėtų būti kita kalba.) Namai brangūs, tačiau žiemą ankšti, su bado blizginamais langais. Sofija daro naują sprendimą.
Jau Petrapilyje ji buvo patyrusi tikrą siaubą (plėšte išplėšė vyrą iš sumaišties ir kone bado). O juk laukėsi, buvo penktas mėnuo. Kamuojama moteriškų baimių ir rūpesčių, nuolat pervargdama, ji nutarė paklusti gamtai. Nėščioji privalo galvoti nebe apie vyrą, o apie savo kūdikį ir save. Pasvarsčiusi, kas jos laukia, suprato, kad Žemaitijoje, tėviškėje, ji negalės gimdyti, bet ir Druskininkuose – taip pat. Laukti tris mėnesius mažuose kaip kišenė kambarėliuose su didele šeima? Skursti ir ypatingą dėmesį skirti Konstantinui? Tokios naštos ji, be abejo, išsigando. Tad visai natūralu, kad nutarė ieškotis prieglobsčio pas turtingas drauges. O ką su Konstantinu? Ar ne geriausia būtų „padėti“ jį į saugią, globa ir rūpesčiu pasižyminčią vietą? Taip ir turėjo gimti mintis apie Pustelniką.
Ar galėjo Konstantinas viso to nematyti, nesuprasti? Suprato viską. Ir, matyt, pateisino, kad ji jo atžvilgiu elgiasi teisingai. Ko norėt? Tad liko tik stoiškai laukti. Pustelnike. Nesikviesti jos iki pagimdys. Nerašyti laiškų. Žinoma, ir nemelsti laiškų.
Bet kai pirmasis tylos laikotarpis baigėsi ir Sofija pagimdė – kas tada? Danutė gimė gegužės pabaigoje, Minsko gubernijos dvare. Jo niekas nesiruošė paleisti, išrašyti iš gydyklos. Jis išgyveno vasaros atgaivą ir po jos – apatiją. Rudenį Sofija persikėlė gyventi į Kauną.
Buvo vienas nedrąsus kvietimas. 1910 metų lapkričio 5 dieną Konstantinas parašė kelias eilutes, kurias tyrinėtojai, matyt, ir šiandien laiko paskutiniuoju M. K. Čiurlionio sąmonės blykstelėjimu: „Sveikinu Tave, Zose. Kastukas. Galbūt, netrukus pasimatysime. Bučiuoju Danutę.“ Prierašas po Kastukas padarytas brolio Stasio ranka. Ar tai galima vadinti laišku? Atvirlaiškiu? Greičiau šauksmu: Atvyk, atsiliepk pagaliau!
Iš Kauno geležinkeliu iki Varšuvos – ranką ištiesti, nėra nei sienų, nei muitinių. Tačiau Sofija neatvažiavo.
Žinoma, ir po lapkričio M. K. Čiurlionio sąmonė neaptemo. Šviesos spindulį liudija savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Žinia nušvito artėjant šv. Velykoms.
Tačiau buvo ir kita, dar didesnė žinia – prieš pat šv. Kalėdas. Tada iš Pustelniko į Druskininkus buvo parašytas ilgas mūsų kultūros kolei kas ignoruotas laiškas, apie kurį iki pastarųjų metų nekalbėta, tarsi nežinota apie jo egzistavimą. Laiško savo prisiminimuose nemini nei broliai, nei seserys. O jo reikšmė milžiniška, kone iš esmės keičianti visą M. K. Čiurlionio sąmonės ligos istoriją. Šiuo metu dokumentas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje (VUB RS F153–1628).
„Šventėms neatvažiuosime, bet dėl to nebijokit, nes atvažiuosim truputėlį vėliau, o vis tiek pasimatysime ir bus visur garsiau ir vis garsiau, ir net labai garsu. O vėliau tai jau visai kas kita, pasipasakosim įvairių dalykų ir džiaugsimės, ir juoksimės“, – rašo M. K. Čiurlionis į namus per 1910 metų šv. Kalėdas. Šį laišką galėjome pamatyti Liudvikos Pociūnienės dokumentinio serialo „Čiurlionio kodas“ devintoje serijoje (2008). Filmo kūrėja, spėliodama, kodėl jis nebuvo viešinamas sovietmečiu, padarė prielaidą, kad laiškas pradedamas Jėzaus Kristaus pagarbinimu, o to ateistinė sistema negalėjo leisti. Vargu. Nes tiek tuomet, tiek dabar ne vienas ir ne du M. K. Čiurlionio laiškai skelbiami kupiūruoti. Pagaliau ir ką tik pateikta citata – ji paimta iš V. Landsbergio 2011 metais naujai išleistos „Laiškų Sofijai“ knygos. Čia laiško ištrauka pateikiama be Jėzaus Kristaus vardo.
Bet svarbiausia, kad naujausias „Laiškų Sofijai“ leidimas išėjo su 1910 metų kalėdinio laiško dalimi (vis dar neskelbiant viso dokumento!), kad ir labai nedidele (tarsi, po šimtmečio atradus laišką, turima reikalo ne su atradimu, o su seniai apyvartoje esančiu tekstu). Bet vis dėlto svarbiausia, kad pagaliau jis yra – įstabusis laiškas. Jo tonas, jo stilistika – kažkas neįprasto. Egzistencijos giesmė.
M. K. Čiurlionis jau pačioje laiško pradžioje imasi fejeriško, karnavalinio tono: „Tebūnie pagarbintas Jėzus Kristus.“ Garbinti Jį kviečiama visa Čiurlionių šeimyna: „Senas jaunas didelis mažas liesas trumpas grubus senas stiprus ligotas neįgalintis kurčias aklas nebylys kvailys išmintingas gudrus durnius mažakalbis ir… padorus ir smirdintis nuskurdėlis…“ Ieškant neadekvatumo tikrovei ženklų, tokį pasažą galima pavadinti ir liguistos fantazijos vaisiumi. Tačiau! Tarytum žmogus, visus metus nebendravęs su pasauliu, su savo brangiausiais žmonėmis, turėtų prabilti kaip sausas racionalistas ar buhalteris. Be to, ar Konstantinas negalėjo numanyti, kad laiškas sukels namiškių tarpe šoką? Todėl juokiasi ir net šaiposi, o juokas – tai tikriausias sveikatos požymis.
Tiesa, rašo jis ir apie labai praktiškus dalykus: apie tai, kad tėvui siunčia pinigų stogui, kad rūpi jam galimi brolio Petro mokslai Petrapilio konservatorijoje, o svarbiausia – visos šeimos sveikata ir mamos dantys, kuriuos bemat reikia taisyti pas Gimbutaitę, Vilniuje. Jis tarsi šaukte šaukia: Aš gyvas ir sveikas, nė nemanykite kitaip! O kad atrodytų dar sveikesnis, prabyla apie karvę, kuri labai svarbi ūkiui ir reikalinga žmogui, nes pats Nietzsche taip sakęs; žinoma, naudingas gyvulys brangus, jo kaina svyruojanti nuo 80 iki 150 rublių, tačiau… Tačiau reikia!
Žodžiu, laiškas alsuoja džiaugsmu ir aistra gyventi. Galbūt paskutine Konstantino aistra.
Visa, kas svarbiausia gyvenime, nustatoma gyvybės dėsnių. Devynių mėnesių ciklas, būtinas žmogui užsimegzti ir gimti, yra pamatinis laiko vienetas. M. K. Čiurlionis kelis kartus patyrė devynių mėnesių diktatą. Pirmą kartą tai nutiko Leipcige, kur jis per devynis mėnesius išskleidė antrą savos kūrybos sparną – būdamas kompozitorius, tapo ir dailininku. Kitą kartą, kai išgyveno meilę Sofijai: atidžiai paskaičiavę dienas, kurias juodu praleido kartu, visai įmanoma, kad suskaičiuotume devynis mėnesius. Ir pagaliau devyni mėnesiai, skirti dukrai Danutei ateiti į pasaulį. Skirti paskutiniam jo kūno stebuklui, kurio jis nebepamatė.
Meilė paskutinei savo mūzai buvo jam tikrų tikriausias likimo iššūkis. Meilė privertė jį pažvelgti į prarają. Tačiau kai labai atidžiai įsižiūri į prarają, ši pažvelgia į tave. Taip pasakė mėgstamas jo filosofas.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis išėjo sušalti nuaidėjus Verbų sekmadienio varpams, prasidėjus Didžiajai savaitei.
Išėjo supratęs, kad išgėrė visą jam skirtą kartybių taurę ir nebeliko nė lašo.
2012 m. rugsėjis