Esė
Onė Baliukonė. Paskolinkit man tylos
2008 m. Nr. 1
Tarp dviejų spalio užtemimų pasijutau it kokia gaištanti Dunojaus deltos gulbė (grakštus palyginimas, ar ne?). O gal, sakau, šitai vadintina individualiomis paukščių gripo imitacijos pratybomis? Šiaip ar taip, kažkas gerokai truktelėjo prie žemės. Argi ne puiku būtų pagaliau atsikratyti visų kūno skaudulių ir buities traumų?.. Vis dėlto dar pavyko nepasiduoti šiam gera ir bloga nusinešančiam tuštumos ir abejingumo srautui, kuris kartais taip įstabiai apglėbia sielą. Tačiau jeigu turi kantrybės pasiekti sąmonės dugną – atveria tiek nežemiškų brangakmenių švytėjimo ir įstabiausių ornamentų žaismės, tiek beveik neverbalizuojamų plastinių formų bei vaizdinių… Tiesa, jei nesileidi persmelkiamas įvairių, ypač masinių, baimių ir beprotysčių.
Tačiau, mano akimis, paukščių gripas – kur kas romantiškesnė ar net simboliškesnė žūtis, nei dvėsti nuo beždžionių ar žiurkių viruso, mutavusio į žmogiškąjį. (Mokslininkams ir teroristams moderniose laboratorijose vis bandant sukurti ką nors dar „įdomesnio“…) Bet homo sapiens kaip rūšies nuosmukis jau, matyt, nesustabdomas. Arba įveikiamas tik radikaliomis priemonėmis. Ypač visuotinis mūsų egocentrizmas… Tačiau ANIMA MUNDI – ne tik žmonijos, bet ir paukštijos, žvėrijos, gyvulijos, augalijos, net akmenijos archetipinė sąmonė. Ir mes, „protingiausieji“, nesame pakylėti virš Gyvosios Gamtos. O tebepataikaujame savo brangiai personai, vis daugiau laiko ir lėšų skirdami rafinuotiems ar net žiauriems malonumams, iškrypėliškoms pramogoms, tebesigirdami visą planetą nualinusiu ir užteršusiu „civilizuotu“ gyvenimo būdu. Pagaliau įtikėję vien didžiausios naudos ir maksimalių pelnų siekiančio kapitalo – aukso veršio – religija… Niekaip neužmirštu vieno turtingiausių Amerikos žmonių, į gerai nupenėtą meitelį panašaus multimilijardieriaus, kontrolinio „Sotheby“ akcijų paketo savininko, ciniškos filosofijos: parduoti ir pirkti galima absoliučiai viską! Iš verslininko pozicijų nėra jokio esminio skirtumo, kuo prekiauji: van Gogh’o šedevrais ar pradvisusiu alumi. Iššūkis toks pat – kuo pelningiau iškišti turimą produktą…
Bet vis dėlto – šičia jau kreipiuosi į nuolat bulvarinėj spaudoj besiafišuojančius turtingiausius tautiečius – ar dar nepasisotinom? Vis negana butų, namų, sklypų, pinigų, dažnai net labai purvinų, vis dvelktelinčių svetimom ašarom ir krauju… Ar neatėjo metas kai kuo pasidalyti? Tačiau ne nuo labdaros pokylio stalo nukritusiu trupiniu, o galbūt – nors puse riekės. Beje, tautinio elito pobūviai šiandien įtartinai primena puotas maro metu… Bet ar ne pati Motina Žemė įvairiausiais balsais šaukia mums: liaukitės!? Galbūt pajutę visuotinę grėsmę net iš dangaus (štai jums ir totalios globalizacijos pavyzdys!) bent dabar suvoksime, jog neverta it politiniams mikrobams niautis ir pjautis tarpusavyje. Gal pagaliau baigsis grobuoniški karai tarp genčių, tautų, valstybių. Arba tariamai geresnės demokratijos, beveik visuomet užkrėstos korupcija ir moraliniu palaidumu, net visišku nesiskaitymu su žmogaus teisėmis, primetinėjimai kitiems, „blogesniems“… Tačiau karas – ir vienas pelningiausių verslų. (O George’as W. Bushas – bene didžiausias šios srities „vadybininkas“?) Čia galiojantis principas ar dėsnis: pirmiau lengvai, azartiškai, be jokio gailesčio sugriauti, paskui ilgai ir nuobodžiai atstatinėti… Bet kaip tu atkursi nors ir niekuo dėčiausio vaikelio ar net menkiausio vabzdelio gyvybę?!
Nenuneigsi: dažnėja ir stiprėja uraganai, potvyniai, žemės drebėjimai, randasi anksčiau negirdėtos ligos ir masinės epidemijos… Tačiau ar įtikėjusiems savo galia ir valia pasaulio šeimininkams ką nors reiškia šios stichinės nelaimės, šie katastrofiški (pačios Apvaizdos?) ženklai? Vargu ar išžudę nesuskaičiuojamą daugybę panašių į save ir milijonus laukinių bei naminių „mažesniųjų brolių“ – staiga liausimės šitai darę ir imsime atgailauti. Juk po mūsų – nors ir tvanas! Tai, beje, skaudžiai pajuntu kas vasarą nuvažiuodama į Molėtų krašto miškus ir aptikdama tenai vis daugiau kirtaviečių. Ir šios baisingai užterštos plynės aiškiai liudija komercinių tikslų viršenybę ir nenumaldomą naujųjų lietuvių godulį. Girdėjau, kad ir Dzūkijos nacionalinis parkas panašiai „švarinamas“. Ką jau kalbėt apie brangia mediena paverstus ir po Europą ištąsytus šventuosius protėvių ąžuolynus. Arba į gabalus godžiai draskomą įstabiąją Kuršių neriją!
O apie ką šiandien šaukte šaukia kasdienės autoavarijų suvestinės? Kiekvieną savaitgalį – keletas ar net keliolika žuvusiųjų… Aišku, kad ne tiek apie senus, sukriošusius automobilius, kiek apie sumašinėjusius jų vairuotojus. Net, sakyčiau, (savi)naikai užprogramuotą jų pasąmonę. (Nes apie tikrąjį daugelio žmonių sąmoningumą apskritai sunkoka kalbėti.) Galbūt vyriškas žudymo genas pamažu virsta savižudybės genu? Tai, be abejo, ir bukiausių realybės šou, žiauriausių kriminalinių laidų bei vis brutalesnių kompiuterinių žaidimų „įdirbis“. Žmogaus orumas ir net gyvastis daugeliui jau nėra vertybė. Tad kenčia ir gyvieji, ir mirusieji… O kai šie tamsių pasąmonės gaivalų ir gyvuliškų geismų „ugdytiniai“ dėbteli į tave nuo narkotikų išsiplėtusiais vyzdžiais iš milžinišku greičiu pro šalį skriejančios mašinytės – pats pasijunti beveik virtualioj realybėj. Neretai iš tos pralekiančios dėžės pasklinda ir tiek decibelų, kad, norom nenorom, susimąstai: ar čia dar važiuoja žmogus, ar už nieką neatsakingas, aklas ir kurčias zombis. Į žmogų tik panaši būtybė be jokio vidinio turinio.
Tiesą pasakius, dabar jau imu suprasti ir jaunų šeimų ar dar jaunesnių kompanijų, dažnai įsitaisančių kur nors miške ar prie ežero, keistoką elgesį. Jie ten pirmiausia įsijungia savo galingas „muzikas“, užteršdami aplinkinę erdvę baisiausiu triukšmu. (O kur dar apčiuopiama, materiali tarša; juk visos maisto ir alkoholio pakuotės neretai paliekamos vietoj – ir net išdrabstomos kuo plačiau!) Matyt, jie tikrai negirdi nei savęs, nei kitų, nei pirmapradės gamtos: vandens, medžių, paukščių… Nebesuvokia, ką miestų kloakose užterštai sielai reiškia kasdien vis kitokie, nepakartojami saulėtekiai ir saulėlydžiai, papildantys išeikvotą vidinę šviesą. Bet ši metamorfozė įvyksta tik tuomet, jeigu nuo ryto lig vakaro nevaikštai užsipylęs akių ir smegenų pigiu alumi – arba dar gali sustabdyt savo paties plepalų ir keiksmažodžių srautą, nutilt ir įsiklausyt…
Ypatingai, manau, tai nelengva įvairiausių barų, kavinių, prekybos centrų – „akropolių“ ir „europų“ – darbštuoliams. Tapę priklausomi nuo savo darboviečių besaikio, kvaišinančio triukšmo, dalį šio „gėrio“ jie paskui retransliuoja ir niekuo dėtiems kaimynams. Tiesiog nesuvokdami šalia esančiųjų kančios, nes patiems, kad patirtų kaifą, tų decibelų reikia vis daugiau. O kaip gelbėtis dar neapkvaišusiems – arba ligoniams, seneliams, kūdikiams? Bet įtariu, kad jaunų, bet jau sužalotos klausos tėvų atžalos taip pat gimsta apykurtės. Ir leidžia savo „muzikas“ dar garsiau.
Tiktai nesuprantu, kodėl primityvūs, mechaniški, viską, kas gyva, užtrenkiantys ritmai ir lėkšti ar net idiotiški tekstai taip pat vadinami muzika. Ir kodėl beveik negebame pasinaudot (vis rečiau klausome) gydomuoju TIKROS MUZIKOS poveikiu. Ji veikia, žinoma, ne tiek fiziškai, kiek emociškai, dvasiškai, suderindama žmogaus sielos stygas, harmonizuodama jo mintis ir jausmus, protą ir širdį. Ypač paveiki dieviškoji Mocarto kūryba, tinkama net sergantiems autizmu, depresija ar psichikos ligomis gydyti. Panašiai gydo ir gili nesudrumsta tyla, kurioje ligi šiol glūdi pirmapradė Gamtos siela. Deja, net atokiose giriose, net prie nuošaliausių upių ir ežerų (kur vandenų dvasia dar ypatingai jautri) gožiam, prievartaujam, net žudom ją dirbtinėm savo linksmybėm. Jos dažnai baigiasi visai nelinksmai arba net tragiškai: gaisrais, žudynėm, išprievartavimais, kitais nūdienos „malonumais“. Galbūt mūsų smegenys jau iš tiesų baigia sugelžbetonėt, o vidinė ausis beveik atrofavosi? Kuo čia galėtų pagelbėt gailestingoji sesuo Ekologija? Juk įrodyta: net gėlės nuvysta, net gyvulėliai kvaišta ir gaišta nuo kurtinančių sunkiojo roko, repo, metalo ir dar modernesnių ritmų. Tačiau vynuogienojai, sako, ypač tarpsta skambant ramiai ir harmoningai klasikai; ir vyno skonis tuomet būna neįprastai subtilus…
Tad kokios užkardos pristabdytų šį akivaizdų visuomenės dalies barbarėjimą (arba net nužmogėjimą; ne veltui sutenerystė – ne vieno jauno lietuvio „rožinė“ svajonė!)? Ar dar paveiktų ką nors kvietimas: tėvai, mokytojai, menininkai, atmerkim akis! Užuot atsainiai tūnoję savo kiauteliuose, rodykim tikrąjį – PAŠAUKIMO – kelią. Ir liaukimės nuolankiai garbstę „naująsias vertybes“: pirkimo ir nuolatinių linksmybių kultą, besaikio turtėjimo maniją, visuotinės konkurencijos idealą. (Nors visažinė reklama ir įrodinėtų mums, kad „Lietuvos širdis“ nuo šiol – kažkoks naujausias prekybos ir pramogų centras!) Juk žmogus – ne sparčiai sudėvimas ir dar sparčiau keičiamas Rinkos mechanizmo sraigtelis, ne beteisis sekso objektas, bet unikali, nepakartojama dvasinė savastis, sergėtojas amžinos dieviškosios ugnies, kuri visad reiškiasi kūrybiškumu ir vaizduote, meile ir atjauta, tačiau ne, tarkim, gebėjimu pelningai investuot ar pasidaryt imidžą. Ne būti, o vien atrodyti… Ir paauglys, jaunuolis pirmiausia turėtų atrast ir išpuoselėti vidinį grožį, ne vien fizinį kūną ar perdėtą, net iškreiptą seksualumą. Neįtikėti, jog visos problemos – tik lytinės… Kur ir kada kalbame apie tai su savo vaikais? Ar ne dėl šių rimtesnių egzistencinių įžvalgų stygiaus mūsų namuose, gatvėse, net mokyklose – tikras vandalų antplūdis. Jau neturi ramybės ne tik gyvieji, bet ir mirusieji… O siela daugeliui jaunesnių – tiesiog nepadorus žodis. Arba jis (ji) apskritai neegzistuoja.
Taigi sekso maniakų prisiauginom apsčiai; netgi darželinukai vaipydamiesi bando daryti TAI. Ko benorėt iš nepraustaburnių vaikigalių daugiabučių kiemuose ar laiptinėse. Nuolat girdžiu jų grupinį arklišką žvengimą ir kiaulišką žvygčiojimą. Vadinasi, taip ir nesumažės atvirų ar prisidengusių „vyro fiziologiniais poreikiais“ moters niekintojų bei žemintojų. Arba kankintojų ir žudikų, įvairiausių pakelės maniakų… Net vaistų reklamos nuolat pataikauja panašių į save varžybose nenorinčiam atsilikti patinui. „Potenzia – galimybė vėl pirmauti“! „Vellman – vyrui, norinčiam pasiekti viršūnę“! O kur dar įvairiausios viagros… Mūsų pasaulis aiškiai tebėra falocentriškas, tebevaldomas grubios fizinės jėgos ir ciniško intelekto. Jam tarnauja ir gausūs bulvarinės spaudos bei komercinių radijo stočių skelbimai, kur begėdiškos paleistuvystės ir kraštutinio ištvirkimo raiška – kaip ant delno… Tačiau štai laidoje „Modus“ du talentingi mūsų kompozitoriai, labai rimtai svarstę, ar moterys jau gali rašyti tokią pat vertingą muziką kaip jie, vyrai, vis dėlto sutarė, kad gali. Ačiū Dievui! Juk ligi šiol kūrėjos (menininkės, filosofės, regėtojos etc.) privalėjo nuolankiai sekti paskui „pirmąją lytį“ ir rinkti trupinius nuo turtingo jų šlovės stalo…
Tačiau grįžtelėkim atgal. Neseniai – nors ir labai nenorom – teko stebėti, kaip ant Šeškinės kalvos iš sutraiškyto automobilio traukiami tokie pat sumaitoti kūnai. (Išties karštas mašinos ir jos mylimųjų apsikabinimas!) Ir ši kraupi avarija, šis sukrečiantis anų pasąmonės „programų“ realizavimasis įvyko vėlai vakare, nors, atrodo, Ukmergės gatvėje nebūta jokių kliūčių laisvai važiuoti. Bėda ta, kad iš pat pradžių nusiteikiama dar didesnei „laisvei“, nepaisant jokių taisyklių ar apribojimų. Ir nuolat pasidrąsinant alkoholiu. (Mane ypač šiurpina gausios alaus reklamos, įkyriai verčiančios visą Lietuvą – vyrus, moteris ir net paauglius – niekada neprasiblaivyt. Jau, sako, yra net norinčių „meniškai“ išsikalti antkapius butelių kamšteliais. Kiek dar rastųsi trokštančių įsidėti kokio stipresnio gėralo net į karstą… Tai bent vaizduotė!) Paskui per radiją išgirdau: du žuvę, keturi sužeisti. Argi tai nėra kokio mašinų maro, mutuojančio į žmogiškąjį, ženklai?
Kažkodėl ši, nors ir „pašalinė“, tragedija paveikė ne mažiau, nei prieš kelerius metus toje pat Šeškinėje parblokšta tuomet dar studentė mano dukra. Vidury baltos dienos, prie pat mokyklos, bet, pasak policijos, taip ir neatsiradus nė vienam liudytojui. Tad avarijos kaltininke, be abejo, paskelbta ne ką tik vyro padovanotą automobilį vairuoti pradėjusi jauna dama… O sužeistajai, parą išbuvusiai be sąmonės, po to dar mėnesį išgulėjusiai nejudant ligoninėj ir namie (smarkiai sukrėstos smegenys ir sulaužyta koja, nors pastarosios smulkmenos medikai nė nepastebėjo), diagnozuotas tik „lengvas kūno sužalojimas“…
Šitaip turbūt ir susidėvi, suaižėja per anksti motinų širdys. Arba užsigrūdina, gal net suakmenėja. Ypač vienišųjų… Todėl jau neturėčiau baisėtis, kai, užsidegus žaliai šviesai ar įžengus į pažymėtą pėsčiųjų perėją, pro pat nosį nesulėtinę greičio prašvilpia įžūliausi eismo dalyviai. Ypač naujų, galingų automobilių savininkai, dažnokai net lenktyniaujantys su panašiais į save. Tiksliau, su mirtimi… Nepamirštamas kartą, tik jau spūsčių metu, patirtas tokių lenktynių įspūdis. Visiems šliaužiant vėžio žingsniu, staiga nežinia iš kur išnyra gulbiškai balta Audi-100 (vėl tos nelemtos gulbės!) ir žaibu nuvinguriuoja aukštyn, lenkdama kitus tai iš kairės, tai iš dešinės… Kur ir kada baigėsi ši kelionė? Visai netoli, kai, nesuvaldęs šio puikaus automobilio, jaunuolis atsidaužė į medį (ar stulpą) ir iškart žuvo.
„Laikas reklamai, – staiga išgirstu negarsų, kiek ironišką balsą. – Nepersistenk. Neįsijausk per giliai. Venk egzaltacijos ir patetikos. Jėgos netruks išsekti. Ar nematai, kaip keičiasi rašysena? Kas paskui visa tai perskaitys?“
Galbūt kas nors iš makroerdvės… Tik vis dažniau esu priversta žvelgti vien pro kambario langą. (Jau beveik nekeliaudama ir su niekuo nelenktyniaudama…) Ir, deja, regiu panašią „pažangą“. Gausėja vien agresijos, triukšmo ir smogo. Ir ko tiktai per kelerius metus čia neišgirdau: nuo pažadų susprogdint su visu Savivaldybei tebepriklausančiu butu (argi ne originali būtų menininkės žūtis?!) iki rafinuočiausių patyčių… Beje, dėl šio nelaimingo buto. Jis vienintelis taip ir liko neprivatizuotas milžiniškame devynių aukštų gelžbetonio griozde, kuris man – idealus pavyzdys, kaip negalima statyti namų, jeigu jų gyventojus dar laikai žmonėmis. Todėl, matyt, ne aš viena jame jaučiuosi tikra kalinė. O kartais vos įsispraudžiu į savo ankštą narvelį…
Tad ir dabar pro langą matau vien gausybę bet kaip sugrūstų purvinų padėvėtų automobilių. Kasdien, atrodo, jų padaugėja. Nors kiemo plotas lieka toks pat. Todėl visais nesveikais plaučiais jaučiu, kaip beviltiškai dūsta paskutiniai dar užsilikę skursnos augalėliai. Ir mano palangėj, įsikirtęs į užterštą žvyrą, dar laikosi jaunas, bet jau liguistas medelis. Anksčiau jį motiniškai paglobodavo Baltoji Akacija, kol ir ją pagaliau pribaigė viesulo gūsis. Bet pirmiau, žinoma, pasidarbavo dėdės su automobiliais. Dabar panašiai – tik dar negailestingiau – puola jau šių dėdulių sūnūs ar net vaikaičiai. (Juk neturėti savo mašinos šiandien – didžiausio atsilikusio ar net neįgalumo požymis!) Karštą praėjusios vasaros dieną pasiteiravusi vieno jų, kam stato savo važiuoklę ant pat medelio šaknų, tiesiog atremdamas į kamieną, išgirdau visai logišką atsakymą: mašinai reikia pavėsio. Taigi tegyvuoja brangiųjų mašinų komfortas! Ir visi jį suteikiantys bei trokštantys matyti savo numylėtinę net pro virtuvės langą… Taip ir užauga, pasak Petro Rakštiko, mašinų meilužiai pitbulių žvilgsniais.
Sausakimšai užstatyti šaligatviai, pėsčiųjų takai, ta pati tartum Šagrenės oda besitraukianti veja… Atrodo, jeigu įstengtų, automobiliai „parkuotųsi“ ne tik po langais, balkonais, bet ir juose. Ir tada dienąnakt „suokiančios“ signalizacijos jau būtų vienintelė lopšinė… O štai neseniai išgirdome ir „visų geriausią“ naujieną: gautas leidimas šį dar užsilikusį žalią plotelį prie pat mūsų namo – nors jau ir išvažinėtą skersai išilgai – užlieti asfaltu ir paversti tikra automobilių stovėjimo aikštele. Gelbėkite, kas galit! Nes jau dabar, ypač bevėjėmis dienomis, neturime kuo kvėpuoti. Juk blokinių daugiabučių sienos – ir šiaip tik simbolinės, su ištrupėjusiomis palangėmis ir iškrypusiom durų staktom. Todėl ir nūnai gyvename lyg milžiniškam garaže, juk rytais net pro užvertas orlaides priplūsta tiek dvoko! Čia tau, brolyti, ne Japonija, kur automobilio nei girdi, nei užuodi. Čia iš visų jėgų savo gyventojus nuodijantis Lietuvos sostapilis!
Norėčiau paklausti: argi nuo begėdiškai teršiamo oro nenukenčia ir pačių mašinų mylėtojų atžalos? Argi jos vis dažniau neserga ir… Prisiminus sukrečiantį Arūno Matelio filmą „Prieš parskrendant į Žemę“ – belieka darsyk atsidusti: serga pasaulis, bet miršta vaikai… Tikriausiai netoli metas, kai kūdikių mirtingumas jau nieko nestebins, ir mes džiaugsimės ne savo atžalomis, tačiau kokiais naujausių technologijų stebuklais ar klusniais biorobotais. Nes jau dabar galingas motociklas ar prabangi mašina ne vienam tikram vyrui beveik atstoja artimąjį. Ypač žmoną, kuri, deja, turi bjaurią savybę senti, anoms „draugužėms“ tartum savaime gražėjant ir stilingėjant, įgaunant vis magiškesnių bruožų. Tik, žinoma, turėk pinigų… Ar žinote, kiek kainavo kažkokios keturratės gražuolės patobulinta išvaizda? Ogi visą milijardą! Anot reklamos, gal tai jūsų džiaugsmui taip stengėsi prancūzai? Taigi kad nenukentėtų (ypač milijonieriaus) prestižas ir nesumenktų įvaizdis, tokia mašina verčiau vežiotis elitinę palydovę. Arba nors jauną draugę. O prie naujesnės mašinos bus malonu priderint ir dar jaunesnę…
Taip, ilgokai kentėta dantis sukandus. Šiandien ir sukąsti beveik nebėra ko, ir sveikatos beliko lašas. Norėčiau išbūti kaip jokiems katinams nebeįdomi pelė po šluota (arba nors pelytė Zita iš puikios Vytauto V. Landsbergio ir Sigutės Ach pasakos), tačiau – kur toji šluota? Tad tai, ką nuolat patiriu šioje apšnerkštoje atvirybėje, kur tikrai esu niekas, galbūt vadintina buitiniu ar net būtiškuoju terorizmu? Nors apie kankinimą įkyriu triukšmu ir jo tragiškus padarinius žinojo dar senovės kinai. Ir mielai naudodavosi juo savo priešams galabyti… Bet argi šiandienos „viešpačiai“ amerikiečiai savo belaisvius ir kalinius kankina ne panašiai, nors galbūt dar rafinuočiau? Tarp žiauriausių jų tardymo būdų – ir „garsios muzikos klausymasis“… Tačiau kieno belaisvė esu aš?
„Mažiau asmeniškumų! Slinkis į nuošalę. Apibendrink… Nors tenka sutikti, kad šįkart, ateidama į pasaulį, pasiėmei per mažai „kūno“. O ir tą patį – nuo lopšio apyluošį. Stinga jėgų, sveikatos, vitalinės energijos. Todėl masės, minios atstovai iš karto pajunta, kad esi ne jų „apimties“. Ir lipa tiesiog per galvą. Arba per širdį. Dažniausiai, aišku, nesąmoningai. Tačiau juk pati prisipažinai: esi netipiška. Nuo pat gimimo kitokia. Todėl šiam iliuzijų ir aistrų supermarkete beveik neturi ką veikti… Ir ko norėt? Su tokia, švelniai tariant, monstriška išvaizdėle. Su tokiu akivaizdžiu neįgalumu. Ir visai atsilikusia mąstysena. O svarbiausia – „nieko nedirbanti“! Tačiau amžinai priekabiaujanti prie sveikų, normalių kaimynų: tylos, ramybės, harmonijos… Kažin kur gyveni: Danguje ar Žemėje? Kam priklausai: viršūnėms ar apačiai? Taigi ar verta…“
Verta! Ir būtina! Net pamažu mirinėjant ar sparčiai merdėjant. Net beveik išsitrynus delno linijoms. (Tiesa, pastebėjusi šitai, kiek sunerimau…) Nes iš tikrųjų esu įsipareigojusi, nors dar tiksliai nepasakyčiau – kam… Ir ne dėl tavo ar kitų gailesčio, atjautos, dažnai sumišusios su labai žmogišku pasitenkinimu, kad jie – ne tokie… Tarkim, dėl to, kad kukli vienmetė pelargonija mūsų balkone, jau, atrodo, baigusi žydėti ir pasirengusi neišvengiamai žūčiai, staiga vėl sukrovė ir išskleidė skaisčiai purpurinius žiedynus. Neabejoju, kad ji taip pat nujaučia savo netolimą ateitį. Ir vis dėlto džiugina beveik neįmanomu, visus laiko terminus paneigiančiu žydėjimu. Man tai – beveik stebuklas! O dėl tekstų (tikrųjų sielos žiedų?)… Ką gi, kiekvieną jų, ypač virstančių knygomis, privalau „atsirgti“. Gal slaptai puolančios destruktyvios jėgos žino, ką daro?
Kadangi išties esu „vaikščiojantis anekdotas“ – netraktuokite šių mano eilučių labai rimtai ar netgi dramatiškai. Verčiau atlaidžiai nusišypsokit… Nors man, prisipažinsiu, nebebuvo juokinga, kai vieną rytą, jau išsikvietusi Greitąją, dar šiaip taip nuropojau iš savo antro aukšto į pirmąjį, pro kurio duris veržėsi tiesiog pragariškas triukšmas. Ir kurioms prasivėrus nuolankiai paprašiau: „Vaikeli, aš mirštu, gal galėtum nors trumpam pritildyti garsą ir nutraukti treniruotes?“ Išgirdau tik burbtelėjimą: „Gerai!“ Bet grįžus atgal plūstelėjo dar garsesnių dundesių ir girgždesių bangos, lydimos dar atgrasesnio popso… Šitaip mano jaunasis kaimynas, kurį pavadinau „geležiniu Niku“, atkakliai ugdosi supermeno išvaizdą. Kitaip tariant, „pumpuoja“ ne smegenis, bet raumenis.
Ypač tapo „saldu“ neseniai į trečią aukštą dar atsikrausčius jaunai energingai šeimai su nuolat keiksmažodžiais emocijas reiškiančiu ir be perstogės kažką gręžiančiu bei kalančiu tėtušiu (kartais, ypač sekmadieniais, ima rodytis, kad jo grąžtas jau skverbiasi ne į sienas ar lubas, o į mano smegenis, palikdamas jose vis daugiau juodųjų skylių…), dviem sūniukais dobiliukais ir neišvengiamu keturkoju draugu. Tad kai šių rėksmingi ir trankūs žaidimėliai sinchronizuojasi su pirmo aukšto „ritmais“, belieka vien pasikarti (juokauju, žinoma)… Be to, dar visi taip garsiai šūkaujasi tarpusavy, tartum buvotų ne ankštame butelyje, bet mažų mažiausiai – miške. Ir amžinas visų iš eilės durų daužymas… (Nekart pagalvoju: jei dirbčiau mokytoja, būtinai įvesčiau savo mokiniams kultūringo durų darymo discipliną. Vėliau – ir tylos metafizikos kursą.) Kartais jau išties pasijuntu lyg milžiniškų pelėkautų viduje. Ypač išgirdus vaikiškai skardžiu balseliu visam kiemui skelbiant, kad naujųjų atkilėlių šeima pykstasi su šita… Rašytoja mat (čia galėtų būti ir populiaraus rusiško keiksmažodžio paskutinis sandas)! Nuostabus auklėjimas, ar ne?
Todėl net sapnuodama vis kraustaus ir kraustaus nežinia kur. Kaip ir nepastovioje realybėje: Lazdynai, Baltupiai, Viršuliškės, Gedimino prospektas… (Jame užsibūta trumpiausiai – kol, likimiškai įsiterpus didžiam to meto „verslininkui“, dabar turtingiausiam Gruzijos vyrui ir deputatui Valerijui Gelašviliui, „nenusikrausčiau“ tiesiai į onkologinę ligoninę… Argi ne komiškas epizodas? Juolab kad šis milijonierius ir valdžios vyrų draugas jau tada būtų galėjęs supirkti ne tik Pilies gatvę, Antakalnį, tą patį prospektą, bet labai užsigeidęs – netgi Seimą!) Paskui – Pašilaičiai, Šeškinė… Ir, deja, bėgdama nuo vilko, vis užšokdavau ant meškos. Tad klausiu tavęs: ar pagaliau turiu susitaikyti su amžinos klajūnės dalia?
„Galbūt dar prieš gimstant pasirinktais šio gyvenimo kelio vingiais… Bet nesileisk dabar į metafizinius brūzgynus, nes tikrai pasiklysi. Nūnai svarbiausia – kaip nors užbaigti šį rašinį. Nors esi jau pakankamai „sulavonėjusi“… Sakai, nežinai, ar kada nors rašei dar žūtbūtiniau? Tiesiog: KAS KĄ?! Arba tai dar vienas prašymas aukštesnėms instancijoms. Netgi asmeninės lenktynės su mirtimi. Nes su būtimi jau nelenktyniauji; kai kas pavadintų tai tiesiog senatve… Keista ši agonija, sprogdinanti iš vidaus net raides. Juk netikėčiausia tau ne ypatingi skausmai ir svaiguliai, ne nuolat šviesą pasiglemžiantis tamsos sparnas, o ligi šiol nematyta „sunegalavusio“ rašto grafika. Atrodo, kad kiekviena raidė jau pagraužta kokių miniatiūrinių graužikėlių. Vienos likęs tik trečdalis, antros – dar mažiau, o trečioji išvis kaip aguonos grūdas… O ką – Greitoji?“
Tiesiog atvažiavo ir išvažiavo palikusi „mirtininkę“ su šiaip taip susikrautu būtiniausių daiktų krepšiu. Matyt, dar neatrodžiau akivaizdžiai „prinokusi“. Be to, net nerekomenduojama iškart vežti į valdiškas ligonines. Tegul pirmiau pasistumdo poliklinikų eilėse, tarp daugybės kitų išgaišėlių. Štai tada, jeigu jau visai nenukeips, galutinai neišvirs iš klumpių (kažkas juk pasakė: nėra žmogaus, nėra ir problemos!), gal ir nusipelnys malonės. Be to, atrodo, ir skundžiausi per mažai, ir dejavau per tyliai. Užtat dėl savo ubagiškos padėties smarkiai skundėsi atvažiavusi gydytoja – ir aš ją nuoširdžiai užjaučiau. Apskritai užjaučiu visus Lietuvos medikus… Bet radosi gera proga prisiminti Tėvelį, dar anais laikais išmestą iš ligoninės mirties išvakarėse. Ir kitą rytą nusigręžusį į sieną, giliai atsidususį ir ištarusį: „Dabar tai jau pailsėsiu…“
Tuosyk dar ūmai šovė į galvą, kad būtent giltinė vis pasirodo sapne dviejų buvusių artimųjų – vyro ir moters – pavidalais. Iš paskutiniųjų bandau juos įveikti; deja, ligi šiol nesėkmingai. Kartkartėm, susivieniję astralinėje plotmėje, jie puola mane kaip tikri vampyrai… Tai bent šešėlinė simbiozė! Pradėjus svarstyti, ar dar turėčiau jėgų atsikelt ir tai užrašyt, staiga nuo virš guolio pakabinto paveikslo rėmo ima ir nukrenta ant gulinčiosios gražus atvirukas. Fra Angelico „Apreiškimo angelo“ fragmentas. Ačiū, mieloji Beatriče, už šį nuostabų sparnuotį! Visad norėčiau jausti judviejų globą ir bičiulystę. Taip pat monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (vėliau, gabenama į ligoninę, dar nusigriebiau ir jo portretą)…
Tačiau kodėl vis dėlto taip užsitęsė šio rudens agonija? Taip giliai nugrimzdo gyvenimo inkaras? Ar įstengsiu iškelti jį sąmonės švieson ir optimizmo paviršiun? Ir kodėl…
„Kad vėl atsivertum kančiai, kad patirtum, kaip nelengvai išeina žmogus. Ir dar sunkiau kartkartėm sugrįžta. Juk jau buvai beužmirštanti šią patirtį… Vėl išmoktum ne reikalauti, o tik nuolankiai prašyti: artimieji, bičiuliai, kaimynai, nekelkite tiek triukšmo. Juk niekad negalite žinot, kada išskris (ar parskris) šalia esančiojo siela. Ir koks vidinis žemės drebėjimas, ugnikalnio išsiveržimas įvyks po akimirkos… O paliekančiam savo fizinį apvalkalą dažniausiai bereikia šventos ramybės. Ir kuo skaidresnės tylos. Ypač jau suvedus sąžinės sąskaitas… Tad niekada nesiliauk melstis ir atgailauti – ne vien dėl savęs. Juk baisus netikėjimo šaltis, nevilties drebulys, apleistumo sindromas purto visą pasaulį. Agonizuoja daugybė… Tačiau tiktai kenčiant atsiveria jau begal purvini vidinės regos ir klausos kanalai, prasiplečia dvasiniai horizontai. Susitinki su galbūt jau „mirusiais“, bet visada pasirengusiais ateiti tau į pagalbą. Palydėti į skirtąją vietą. Todėl ir tavoji malda nuo šiandien UŽ VISUS…“
Amžinąjį atilsį duok pavargusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jiems tešviečia. Tepailsi ramybėje, paskui vėl džiaugsmingai keliasi padėti gyviesiems. Ypač trokštantiems tyro vandens ir tikros, natūralios duonos, neužteršto oro ir skaisčios, nesuteptos meilės… Ir jūs, sparnuotieji Aukštumų sargai, ir jūs, tobuli Anapusybės buvėjai, iš visų jėgų stiprinkit mus, dar bandančius kelti puolusius angelus savyje ir gydyti mirtinai paliegusią Žemę. Dirbkit ir kurkite su mumis visos žmonijos, paukštijos, žvėrijos, gyvulijos ir augalijos labui. Pagelbėkit būvantiems, bet jau kartu ir pūvantiems… Neleiskit užmiršti, kad nesu svetima niekam – ir man niekas nesvetimas…
Taigi jau buvau beįsivaizduojanti, kad pagaliau nugrimsiu į visų popinamo ir apgailimo sunkaus ligonio patalą. Tik Monsinjoras vis valiūkiškai šyptelėdavo iš už apdulkėjusios knygų lentynos stiklo ir tylutėliai paklausdavo: ar ne per lengvai ketini pasprukti? Ne per greitai dezertyruoji? Tai kas, kad šio pasaulio NUOMOS REIKALAI taip ir neišdegė. Kad vėl bebėgdama suklupai ir skaudokai susitrenkei… Vis tiek dar kažką privalai. Nors jau ir niekieno neverčiama. Nors nugrimzdusi iki ausų į buities absurdą… Argi pati nesijauti įsipareigojus? Bent jau šiai išpažinčiai, kuri prašyte prašosi būti užbaigta…
Taip, su savais „pinigučiais“ čia nebeturiu ką veikti. Laukia tik tokie pat blokinių barakų variantai. O ir tie patys greitai išgraibstomi studentų ar prostitučių. Išties, Monsinjore, vis dažniau nuoširdžiai apgailestauju, kad laiku neįsisukau į šį pelningą seksualinių paslaugų verslą. Netgi „Alio reklama“ jo atstovėms bene palankiausia. Juk jos, ypač „elitinės“, dar gauna ir nemenkus honorarus. Kur čia lygintis kokiai nusususiai poetei!
„Matyt, pagaliau teks pradėti gyvent aristokratiškai. Niekur neskubėti, nieko suplukusiai – juolab nusižeminusiai – neieškot, nesileisti įtraukiamai į jokius buitinius konfliktus. Ir sulėtėjus, palengvėjus, gal netgi nusišvietus – kurti taip pat lengviau ir laisviau. Džiaugsmingiau. Nesirūpinant būsimu rezultatu. Ir ypač atlygiu už jį. Nes visada atlyginama… Tik ištrūk pagaliau iš šių kasdienybės spąstų. Tapk visiškai nepriklausoma pelyte po šluota! Arba pakilk su broliais paukščiais, jau išsigydžiusi nuo visų šio pasaulio marų ir gripų. Net būsimųjų…“
Tačiau prieš išskrendant vis tiek dar knietės paklausti: kodėl mes gyvename taip… švelniai tariant, negražiai? Beveik neprisimindami Dangaus. Nesiilgėdami sielos polėkio. Nesidalydami su artimu… O šios dalybos apimtų ir atidą, atjautą šalia kenčiančiam, ir gailestį visų gyvų tvarinių. Ir pagarbą neįžvelgiamam(?). Kitam, kurio įdiegtą dvasios kibirkštį vis tiek anksčiau ar vėliau aptinkame (galbūt kaip sąžinę – bent mirties akivaizdoje). Įpūtę, pavertę ją negęstančiu žibintu, visad galėtume pasišviesti. Ir, žinoma, pašviesti kitiems… Bet civilizuotos žmonijos greitkeliai, regis, tampa vis aklesni ir klaidesni. Ar apskritai vedantys į niekur… Gal todėl – iš baimės ar sutrikimo – jinai taip geidžia linksmybių ir pramogų? Taip trokšta būti visad apsvaigusi bei apkvaišusi, visai nenorėdama prasiblaivyt… Akivaizdžiai daugėja ir „privatininkų“, kurių egzistencinių rūpesčių ratas: aš, mano šeima (nors jau nebūtinai), mano mašina ir šuo. Na dar geidžiamiausi pirkiniai. Tokių vienintelis, bet visa apimantis troškimas: būti kuo greičiau įleistiems į globalų masinio vartojimo rojų…
„Nepulk į paniką. O dar labiau – į panieką. Per daug neišgyvenk dėl minios įgeidžių. Kada nors kiekvienas išaugs ir šias aikštingų kūdikių ar godžių darželinukų drapanas… O tavo išsapnuota pilis su aukštu vienišu bokštu, žvaigždiškai skliautuotom lubom, jokiam triukšmui nepralaidžiom sienom ir gyva ugnimi liepsnojančiu židiniu tebeegzistuoja. Ir mylimo Sodininko globojamame rožyne tebesigano kadų kadės prisijaukintas baikštus Vienaragis. Juk neįtikėjai, kad šitai – vien pasenę Viduramžių romanai, seniai išblukusios miniatiūros ar laiko kandžių išvien suėsti karališki gobelenai? O jei labai panorėtum, gal net koksai lig šiolei neatpažintas skraidantis objektas – kaip, tarkime, slaptingų „postapokaliptinių“ Algio Griškevičiaus paveikslų danguose – nusileistų ne tik į sapną…“
Betgi kas pasakytų, kiek laiko belikę? Dar prašyčiau nors pusvalandžio (atsiprašau, pusmečio; bet palieku šį komišką riktą). Dėl vienos pragmatiškos priežasties: esu sumaniusi ir jau parašiusi kokį trečdalį antros knygos vaikams. Todėl norėčiau kaip nors ją pabaigti… Taigi vėl belieka kreiptis į turtingesnius tautiečius, kurių įsigyti būstai kažkur netoli senamiesčio (nebūtinai sostinės) gal stovi tušti: kodėl mums nesudarius tam tikros sutarties? Jums laikinai patikėti savąjį turtą šių eilučių rašėjai gal nebūtų nepakeliama auka, o aš, tikiuosi, dar šį tą sukurčiau. Ir, be abejo, dedikuočiau tai kilniesiems geradariams. (Čia, naudodamasi proga, nuoširdžiai dėkoju dosniems mecenatams Adelei ir Broniui Vainoroms, be kurių netikėtos ir todėl dar malonesnės paramos nebūtų taip greit pasirodžiusi ir mano pirmoji knygelė vaikams.) Kita vertus, šį tą nuveikti galėčiau ir IŠ TENAI… Bet kadangi Kūrėjas – ir juo tebesekantys kūrėjai – mėgsta trejybę, tai slapčiomis dar viliuosi parašyti ir trečiąją. Tegul net blunkančiomis ar trupančiomis raidėmis, neišskaitomais žodžiais, bet po šia žemiška – kartu ir dangiška – Saule.
Vis dėlto – net savo nuostabai – esu optimistė… Belieka baigti šią chaotišką „išpažintį“ trumpai drūtai: paskolinkit man tylos! Kad dar sykį paliudyčiau mūsų Būties šventumą. Ir, deja, beveik visuotinį nudievėjimą. O už prieglaudą su aukštomis lubomis ir nepralaidžiom sienom būtinai atsilyginčiau. Tik štai tyla – vertybė, visose sferose neįkainojama. Už ją, žinoma, likčiau amžinai skolinga…
Tai tiek žodžių, netilpusių į kuklų skelbimą: „Išsinuomočiau butą!“ O jeigu… Prašau apsieiti be saldžių kalbų ir lėkštų pagyrų, be banalių garbės sargybų. Jokios gausos, juo labiau pertekliaus. Atnešk, bičiuli, (nors nebūtinai) vieną vienintelę rožę. Baltą, purpurinę ar violetinę, tačiau dar natūraliai kvepiančią… Ir, jeigu įmanoma, kuo daugiau neslegiančios ir nieko neįpareigojančios rimties. Tylos, gal pagaliau susiliesiančios su sferų muzika…
„Dabar jau iš tiesų baik. Rytoj gali būt vėlu. Matyt, kaip juokaujama, iš tikrųjų rašei krauju, jeigu jo beveik nebelikę. O jei be juokų – vėl kvieskis medikus. Šį kartą jie tavęs neatstums. Net iš pašalies atrodai lyg prisigėrus iki žemės graibstymo. Beveik praradusi sąmonę… Bet intuicija kužda, kad yra, kad jau atsirado rami ir tyki vietelė, kuri leistųsi pripildoma tavo kliedesių. Ir netgi to, ką net sau vengi pasisakyti… Bet vis dėlto: kas numirė?“
Tikriausiai dalis manojo ego…
2005 m. spalis–lapkritis–gruodis
P. S. Vėl – nors ir nelengvai, negalutinai – prisikėlęs Lozorius sveikina jus! Ir reiškia karščiausius jausmus Misionierių ligoninės gydytojui bei trečiojo skyriaus vedėjui Alfredui Diržinauskui. Taip pat dėkoja švelniosioms seselėms, kurių darbštumas ir paslaugumas pasirodė tiesiog beribiai. Žemai lenkiu prieš visus dar labiau pražilusią galvą – ir linkiu niekad nepristigti kantrybės ir atlaidumo netgi tokiems keistiems egzemplioriams kaip šio „naratyvo“ autorė.
Nuolat stokojanti vidinės ir išorinės ramybės – išbuvau į ją panardinta beveik porą savaičių! Gulėjau tikroj vienuolyno celėj su storiausiomis sienomis ir skliautuotomis lubomis, pro langą dienąnakt regėdama puikiai apšviestą lakų bažnyčios bokštą, – ir kaifavau. Argi, veikiamai tokios auros, įmanoma neatsistot ant kojų? Nuostabiausias gyvas paveikslas – visas Vilniaus senamiestis kaip ant delno – atsiverdavo ir pro tualeto langą. Vertėjo, tikrai vertėjo kiek pakentėt vien dėl šių neapsakomų vaizdų, regesių ir vizijų, kurių mano temstanti siela ir žlimbančios akys jau buvo beprotiškai pasiilgusios… Esu nepaprastai dėkinga ir broliams, ir seserims, kurių paaukotas kraujas dabar teka mano venomis. (Jos iš tikrųjų buvo nesuvokiamai ištuštėjusios…) Darsyk įsitikinau, kaip tai sakralu: padėti kitam. Dalytis su juo be jokio užmokesčio. Ypač gal subtiliausia, dieviškąja substancija – žmogaus krauju. Kurį nūnai – vis nesiliaudami kariaut – mes taip gausiai eikvojam, taip nežmoniškai maišome su purvais… Gaila, kad bent šiame gyvenime neįstengsiu savo donorams atsilyginti tuo pačiu. Bet gal dar suspėsiu kitkuo, kas esti beveik tapatu?
Ne, žinoma, ši palata, celė, nebuvo joks rojus. Ir aš nepavirtau angelu. Tai veikiau skaistykla… Todėl ir grįžau iš tenai ne tiek pasveikusi, kiek truputį pašvarėjusi, pašviesėjusi. Ir vėl nusiteikusi užbaigti šį, kaip man jau rodėsi, keistai neįveikiamą tekstą. Panašų tai į desperatišką skundą, tai į savireklamą ar net į autonekrologą. (Čia leiskite šyptelėti: kad kolegoms paskui būtų lengviau…) Prieš tai pati vos netapusi jo rašymosi instrumentu. Tarsi kažkas iš tikrųjų jautė, mąstė ir formulavo už leisgyvę autorę… O aš jau norėčiau tik vieno: kad paskaitę visa tai nusijuoktumėt ar bent atlaidžiai nusišypsotumėt. Nes nieko čia nėra tragiško. Ir visa aplink – šviesyn. Net luošiams, pamišėliams ar šiaip visuomenės atstumtiesiems. Net atgulusiems į mirties patalą ar kenčiantiems didžiausius skausmus… Siela visada žino, kad viskas baigsis gerai, tik dažniausiai negali „prisiskambinti“ protui. Tik įvykus vidinei transformacijai – ir intelektui praradus savo „patinišką“ pranašumą – sužinome apie save kai ką esmingo. Pavyzdžiui, kad iš tiesų esame nemirtingi. Ir todėl čia, Žemėje, galime atleisti bet kam. Pamilti visus.
Laimantas Jonušys. Banalybės trauka ir jos įveikimas
2005 m. Nr. 12
Realybėje miela paviešėti, bet gyventi joje nesinorėtų.
John Barth
Kadaise su vienu pažįstamu, atvykusiu į Druskininkus pirmą kartą, iš stoties ėjom pro dailiai sutvarkytą Druskonio ežerą, ir jis tarė: „Ežeras, gulbės – koks kičas“. Toks pasakymas yra pokštas, nes į tikrovę buvo pažvelgta kaip į paveikslą. Pokšto esmė – neatitikimo efektas: toks objektas yra banalus mene, bet nėra banalus gyvenime. Kas iš mūsų nenorėtų rytą pro nuosavo namo langą žvelgti į jaukų tvenkinį su tilteliu, į vandenį su nusvirusiom medžių šakom ir pulkeliu gulbių? Tikrovėje tai būtų tiesiog gražus – nei banalus, nei nebanalus – vaizdas; dailėje jis pagrįstai vadinamas kiču.
Tai tik dar kartą patvirtina, kad menas ir mūsų regimoji kasdieniška tikrovė yra skirtingos sferos, kuriose galioja skirtingi dėsniai. Nė kiek neabejoju teiginiu, kad geras literatūros tekstas visų pirma yra meno kūrinys, todėl gera literatūra būna kūrybinga ir originali. Tai, be kita ko, reiškia, kad meno kūrinys turi jokiomis interpretacijomis neišsemiamą gelmę ir tam tikrą neįprastumo ar keistumo prieskonį. Visa tai yra banalumo įveikimas.
Tačiau banalybės trauka yra galinga. Literatūra visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada turėjo didesnę paklausą negu originalumas. Rinkoje kičas vertinamas labiau negu aukštasis menas, išskyrus atvejus, pvz., dailės kūrinių kolekcionavimą, kai banalus snobizmas lemia komercinę didžiojo meno paklausą.
Kalbant apie kičą, kaip specifinę banalybės atmainą, dažnai minimi du teiginiai, su kuriais ne visai sutinku. Teigiama, kad kičas kartais tenkina pabėgimo nuo kasdienybės tikrovės poreikį. Bet kadangi, kaip jau minėjau, pritariu požiūriui, apskritai atskiriančiam idealiąją meno sferą nuo kasdieninės tikrovės valdų, manau, kad čia reikia įsigilinti į patį poreikį, kuris kaip tik yra kasdieninės sąmonės ir jos orientacijos išraiška. Toks eskapizmo poreikis, kokį patenkina kičas, atsiranda aspiracijų, nesusijusių su menu, plotmėje. Nekasdienišką tokios kilmės poreikį patenkina aukštasis menas – tik čia labai pabrėžtai tą poreikį vadinčiau ne šiaip pabėgimu, o pakilimu virš kasdienybės. Posakis „gyvenimiškas romanas“ nieko gero nepasako. Gyvenimiškas yra gyvenimas, o menas yra meniškas, o jeigu ne, tai – banalus menas.
Antrasis teiginys – kičas yra patrauklus tuo, kad lengvai virškinamas, o tikrajam menui suvokti reikia didelių pastangų. Tai anaiptol ne visada teisinga, ir manau, kad tai ne esminis tikrojo meno požymis. Nemanyčiau, kad meną galime suvokti tik smarkiai įsitempę. Neatrodo, kad, tarkim, Franzo Kafkos „Metamorfozės“ tekstas yra sunkiai skaitomas, o juolab Milano Kunderos proza. Tikram menui žaismė ir lengvumas – nesvetimi dalykai. Bet galbūt tokiam menui suvokti vis dėlto reikia tam tikro išankstinio pasirengimo arba ypatingo nusiteikimo.
————————–
Todėl norėčiau grįžti prie teiginio, kad tikrasis menas paprastai turi neįprastumo ar keistumo prieskonį, pasižymi kitoniškumu, kurį akcentavo dar Marcelis Proustas, o šiuolaikinė anglų rašytoja Jeanette Winterson rašė: „Menas <…> yra svetimas miestas, ir mes apsigauname manydami, kad jis mums pažįstamas. <…> Turime pripažinti, kad meno, viso meno, kalba nėra mūsų gimtoji kalba“.
Galima sakyti, kad rašytoja šiuo teiginiu gana vykusiai dramatizuoja tikrojo meno atskirumą nuo banaliosios kūrybos, nes pastaroji daugeliui tikrai yra „pažįstamas miestas“. Kaipgi veikia tas meno svetimumas? Čia mums padės metafora – taikinio skritulys su koncentriniais apskritimais. Įsivaizduokim, kad rašytojas šauna į tokį taikinį, stengdamasis pataikyti į patį centrą – dešimtuką. Banalioji literatūra funkcionuoja taip: autorius parašo literatūriškai primityvoką trilerį, sakykim, „Da Vinčio kodą“, kuris, susiedamas siužetinę intrigą su globalinio sąmokslo idėja, atitinka masinio skaitytojo lūkesčius ir tampa superbestseleriu. Vadinasi, autorius pataikė į patį dešimtuko centrą. Bet štai Samuelio Becketto romanų trilogija išankstinių eilinio skaitytojo lūkesčių neatitinka – tokiam skaitytojui atrodo, kad, šaudamas į taikinio skritulį, S. Beckettas pataikė kažkur į pakraštį, gal tik į vieneto arba dvejeto juostą. O pakeliui jo kulka dar ir nušovė siužetą.
Tačiau skaitytojui, matančiam toliau arba, tarkim, giliau, atrodo kitaip. Toks skaitytojas tą banalųjį taikinio skritulį, žinoma, irgi mato – banalaus literatūrinio standarto plotmė pažįstama visiems, ji visada stovi paviršiuje ir yra labai ryški. Bet geram S. Becketto skaitytojui, kuris taip pat mato, kad banaliajame taikinyje rašytojas tepelnė vieną ar du taškus, šis banalusis skritulys yra permatomas. Jis išvysta, kad S. Becketto pasiųsta kulka neįstrigo banalybėje, o įsmigo į kažkokį kitą, slaptą, taikinį. Ten ji sužėri ryškiomis spalvomis, kurių spindesyje nublanksta pirminis skritulys. Be to, aplink tą giliai įsmigusią kulką sklinda koncentriniai ratilai, ir aiškėja, kad S. Beckettas pataikė į dešimtuką kitame, jo paties sukurtame taikinyje ir kad tas taikinys, nors, būdamas toliau už pirmąjį ir tarsi jo uždengtas, savo poveikio jėga, savo švytėjimu smarkiai nustelbia pirmąjį, kuris tampa visai nereikšmingas. Banalus.
Minėtasis M. Kundera apie Laurence’o Sterne’o romaną „Tristramas Šendis“, kurį kai kas laiko modernizmo ar net postmodernizmo pirmąja kregžde, rašė, kad šis „romanas pačia savo forma teigia, jog poezija glūdi ne veiksme, o ten, kur veiksmas sustoja. <…> Sterne’o romanas byloja, kad egzistencijos poeziją išreiškia digresija. Išreiškia tas, kas nesuskaičiuojama. Ši poezija yra anapus priežastingumo. Ji yra sine ratione – be racijos“.
Be kita ko, remdamiesi šiuo aiškinimu, galime teigti, kad menas egzistuoja ne tik atskirai nuo kasdieninės tikrovės, bet ir atskirai nuo racionalaus mąstymo. (Įdomu, kad paties M. Kunderos romanai pasižymi tam tikru racionalumu, bet tai yra šalutinė jų savybė.) Todėl, pavyzdžiui, filosofo požiūriu, gali atrodyti, kad svarbiausias XX a. romanas yra Thomo Manno „Daktaras Faustas“, bet literatūriniu požiūriu turbūt neabejotina, kad svarbiausias amžiaus romanas yra Jameso Joyce’o „Ulisas“.
Be to, plėsdamas taikinio skritulio metaforą, čia taip pat galiu teigti, kad L. Sterne’as romanu „Tristramas Šendis“ šovė toli nuo dešimtuko ir susikūrė kitą slaptą dešimtuką anapus banalaus taikinio. Gerokai vėliau panašiai padarė Marcelis Proustas ir Virginia Woolf – iki jų buvo manoma, kad smulkmeniškas vidinių išgyvenimų ir įspūdžių perteikimas negali būti pasakojimo pagrindas, kad tai tėra šūvis kokio dvejeto juostoje. Beje, jeigu įsivaizduotume tą standartinį, banalųjį taikinį kaip geografinį plotą, tai M. Proustas ir V. Woolf savo pakraštį randa maždaug toje pačioje pusėje, sakykim, šiaurės vakaruose. Visai kitur, rytuose, savo dvejetą rado Jorge’as Luisas Borgesas – iki jo buvo neįsivaizduojama, kad tobulus apsakymus galima kurti iš loginių paradoksų žaismo, įsivaizduojamų romanų siužetų ir istorinių bei mistinių aplinkybių mišinio. Dar kitur, sakykim, šiaurės rytuose, vieneto zonoje, savo auksinę kulką įsmeigė Alainas Robbe-Grillet, parodęs, kad, anot jo, romaną galima sukurti „iš nieko, iš dulkių“. Jis labai priartėjo prie idealo, kurį iškėlė Gustave’as Flaubert’as: „Kas man regis tikrai gražu ir ką norėčiau sukurti – tai knyga apie nieką, knyga be išorinių ramsčių, tvyranti savyje, išlaikoma savo stiliaus galios“.
Iki F. Kafkos nebuvo įsivaizduojama, kad kūrinio herojumi gali tapti žmogus, pavirtęs vabalu, kaip „Metamorfozėje“, arba šliaužiantis žmogus, kaip S. Becketto kūriniuose.
Šiek tiek apsistosiu dar prie vieno varianto, kuris yra, tarkim, pietuose, bet šiek tiek arčiau centro, – tai nepagarbi, ikonoklastiška literatūra, banaliai būtų galima sakyti – „nešvanki“. Ko nors panašaus būta visose epochose, bet XX a. išsiplėtojo individualistinė jos atmaina, skirtinga nuo liaudiško žemojo humoro – tai ir Henry Milleris, ir Céline’as, ir Michelis Houellebecq’as, o Lietuvoje savitą, barokinę absurdistinę, šios pakraipos atmainą plėtoja Herkus Kunčius. Čia vėlgi banalybė traukia smerkti tokią literatūrą iš moralistinių pozicijų arba pritarti jai iš maištininko paskatų. Bet abiem atvejais nepaisoma literatūros atskirties nuo gyvenimo arba, tiksliau, nuo empirinės patirties. Kai 1993 m. lietuviškai galų gale pasirodė vienas H. Millerio romanas, televizijoje buvo surengta diskusija. Pašnekovai diskutavo taip, tarsi matuotųsi rašytojo pasiūtą paltą ir svarstytų, ar jis tinka jų gyvenimui. Bet šis romanas galėtų būti įdomus kaip tik dėl to, kad jame vaizduojamas toks bohemiško valkatos gyvenimas, kokio aš negyvensiu. O dar svarbiau tai, kad man šiaip jau lyg ir nepriimtina chaotiška kūrinio struktūra unikaliai išreiškia anarchišką laisvės dvasią.
Anglų rašytojas Howardas Jacobsonas banalų požiūrį nusakė taip: „Tai, kas mums atrodo nepriimtina žmonių elgesyje, mums atrodo nepriimtina ir mene, bet užmirštame, jog menas tam ir egzistuoja, kad pasakytų tai, kas kitur yra nepasakoma“.
Antra vertus, tai, kas nepriimtina žmonių elgesyje, kartais turi banalią trauką, tokią kaip nusikaltimų aprašymai spaudoje. Kaip tik todėl taip išpopuliarėjo Vladimiro Nabokovo „Lolita“. Iš tikrųjų tai yra vienas iš keleto geriausių šio autoriaus romanų, bet jo populiarumas mažai ką turi bendra su kokybe, ir rimti vertintojai galėtų teikti pirmenybę arba jam, arba kuriam nors kitam. Bet banalybės trauka tokia didelė, kad net ir solidūs literatai šiam romanai yra parodę daugiau dėmesio negu visiems likusiems kartu. Vis dėlto intelektualaus ir ironiško žmogžudžio – gyvenime nepriimtino ir netoleruotino – išpažintis irgi yra pasakymas to, kas kitur nepasakoma. Tai, beje, neką mažiau subtiliai už V. Nabokovą įgyvendino ir kiti autoriai – Johnas Banville’is „Parodymų knygoje“, Timas Parksas romane „Cara Massimina“.
Šaudymo į taikinį metafora galioja ne tik visam kūriniui, bet ir atskiriems epizodams, sakiniams, frazėms. Čia taip pat egzistuoja artimesnis, banalusis taikinys ir kitas – giluminis, slaptas. Banalioje plotmėje, orientuotoje, pavyzdžiui, į galybės ir šlovės trauką, efektinga yra tokia romano pradžia: „Su Jacku Kennedy susipažinau 1946-ųjų metų lapkritį. Mes abu buvome karo didvyriai ir abu ką tik išrinkti į Kongresą“. Šitaip Normanas Maileris pradėjo romaną „An American Dream“ – tokia pradžia jis siekė iš karto užkabinti skaitytoją, be kita ko, dar ir būsimą populiarų prezidentą familiariai vadinant Jacku.
Galima prisiminti, kad V. Nabokovas vėlesnio „Lolitos“ leidimo pabaigos žodyje išvardijo jam brangiausias šio romano detales ir pridūrė: „Tai yra slaptieji taškai, pasąmonės koordinatės, pagal kurias knyga sustyguota – nors aš aiškiai suvokiu, kad [kai kurie skaitytojai] per šias ir kitas scenas praslys paviršiumi arba jų nepastebės ar net neprieis iki jų“.
„Slaptieji taškai“ – kaip tik tie taikinių dešimtukai, kurie slypi už visiems akivaizdaus taikinio ir gali būti įžvelgiami jo pakraštyje. Tai yra ir tos „detalės, palyginimai, metaforos, kokie nors netikėtumai“, apie kuriuos savo esė „Teksto trauka“ pradžioje kalba Giedra Radvilavičiūtė.
Bet yra dar vienas svarbus aspektas. Dauguma čia minėtų autorių nutolo ne tik nuo banalybės taikinio skritulio centro, bet ir nuo rimtosios literatūros tradicijos arba kanono. Tačiau buvo ir yra nemažai talentingų rašytojų, kurie įprastinio siužeto ir kitų tradicinių priemonių visai neketina nušauti ir taikosi, regis, visai arti banaliojo dešimtuko. Tai visai nebūtinai reiškia, kad jų kūriniai banalūs – skirtumas tik tas, kad jų tolimesnysis, svarbesnysis, slaptasis dešimtukas, būdamas anapus banaliojo taikinio apskritimų, kulkos lėkimo tiesėje beveik sutampa su pirmuoju.
Kadangi vyraujanti rimtosios literatūros srovė anaiptol nėra taip orientuota į avangardizmą kaip, pvz., dailėje, iki šiol tebegyvuoja vadinamasis realistinis romanas. Pažvelgę į Grahamo Greene’o kūrybą – labai būdingą XX a. pavyzdį – galėsime padaryti išvadą, kad autorius nesistengė taikyti į originalią gelmę, esančią gerokai toliau nuo dešimtuko. Bet gelmė jo geriausiuose romanuose, žinoma, akivaizdi. Ne toks akivaizdus, bet irgi aiškiai juntamas yra ir modernizmo poveikis. Šiuose romanuose esama labai individualios desperacijos, kuri nebūdinga tradicinio realizmo literatūrai. Būtų įdomu detaliau pagvildenti, kokiais konkrečiais aspektais G. Greene’o romanai esmingai skiriasi nuo iškilios XIX a. realizmo literatūros.
Taip pat įdomu, kaip nuo tradicinio realizmo skiriasi dvasinio intensyvumo literatūra, žvelgianti į žmogaus psichikos gelmes, taip pat ir tamsiausias (Fiodoras Dostojevskis, XIX a.; Williamas Goldingas, XX a.).
Taigi siužetą nors ir galima, bet visai nebūtina nušauti. Iš siužeto vingrybių galima kurti barokinę literatūrinę fiestą, galima supinti keletą siužetų, kaip tai daro Mario Vargas Llosa romane „Tetulė Chulija ir rašeiva“, Robertas Irwinas romane „Arabiškasis košmaras“, Orhanas Pamukas „Juodojoje knygoje“ ir kiti. Tad postmodernistinei literatūrai gali būti būdingas siužeto atsisakymas, bet taip pat nė kiek nesvetimas ir priešingas dalykas – maksimalus siužetinės intrigos sutirštinimas.
Neretas postmodernizmo autorius siekia suderinti pramoginės literatūros elementus su meninėmis aspiracijomis. Tokių siekių rezultatai būna labai nevienodi. Taikinių metaforoje tokiais atvejais antrasis, slaptasis, centras kartais būna labai mažai nutolęs nuo banaliojo ne tik į šoną, bet ir į gylį, kartais galbūt net ir sukibęs su juo it Siamo dvyniai.
Pabaigoje reikia pabrėžti, kad aš esu įsitikinęs tik šių dviejų taikinių plotmių atskyrimo principu. Bet koks tikslesnis šūvių išsibarstymo pateikimas yra labai sąlyginis. Čia esama ir daug subjektyvumo. Jeigu literatūros vertintojas neįžvelgia kokio nors kūrinio dešimtuko, slypinčio už banaliosios taikinio lentos, tai dar nereiškia, kad jis nenuovokus ar nejautrus. Tiesiog jo vidinio imtuvo virpesių diapazonas gali nepriimti tam tikros bangos. Objektyviai įrodomų kriterijų nėra. O ir tuos žingsnius į šalį nuo banalaus taikinio galima nusakyti labai įvairiai, nebūtinai taip, kaip čia dariau aš. Štai, pavyzdžiui, italų literatas Claudio Magris, apibūdindamas F. Kafkos kūrybą, akcentavo, kad jo personažai „gyvena nuomojamuose kambariuose ir per blausiai apšviestas laiptų aikšteles eina kaip klajokliai, kertantys dykumą“. Stebėtis reikia ne tuo, kad skoniai skiriasi, o tuo, kad vis dėlto randamas tam tikras bendras kriterijus, bendra estetinė nuostata, apie kurią kalbėjo dar Immanuelis Kantas. Stebina tai, kad S. Beckettas buvo įvertintas Nobelio premija.
————————–
Dar galima klausti, kokia šių plotmių ir gelmių prasmė ir reikšmė. Aiškinimų arba net koncepcijų čia gali būti įvairių – nuo pedagoginių didaktinių iki metafizinių teologinių. Tai jau būtų atskira tema, gvildenanti meno esmę. Tad užteks dar kartą pasitelkti plotmių ir gelmės metaforą. Banalusis taikinys yra vienoje plokštumoje, tad jis suponuoja dvimatę skaitytojo recepciją. Slaptieji taikiniai suvokimą praplečia į trimatę erdvę. O kadangi visa tai vyksta meno suvokėjo, šiuo atveju – skaitytojo, sąmonėje, galima teigti, kad ir sąmonės sfera praplečiama, joje įprasminamos erdvės, kurios kitaip galėtų likti apskritai neatrastos.
Tomas Rekys. Laiškai iš Amerikos
2005 m. Nr. 3
Šventės ir darbai
Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe – kaip agurkėlis. Nei Kūčių vakaras kam čia rūpi, nei Naujųjų išvakarės svarbios. Po šv. Kalėdų antroji diena taip pat nėra laisva, visi dirba. Beje, šiandien štai dar tik gruodžio trisdešimta, o kai kurie kaimynai egles jau meta į šiukšlyną. Šv. Kalėdos praėjo, ir viskas. Naujieji čia ne taip sutinkami ir švenčiami kaip Europoje.
Laisvų dienų arba nėra, arba už jas reikia atidirbti. Mėgstantiems laisvę ir poilsį sunku, – konkurencijos pasaulyje jie neišgyvens.
Sutinkant Naujuosius metus vienas mano svečių skundėsi, kad jo darbe viršininkas spaudžia vis labiau ir labiau. Tačiau ir jis yra toks pats, šioks toks viršininkas – nors jau solidaus amžiaus, bet vis dar nevedęs, nes niekas kitas jam neegzistuoja, tik darbas. Ir dirba kaip patrakęs, tarsi laukinis koks… Žmogus, virtęs automatu. Atitinkamai elgtis ir gyventi turi ir jo pavaldiniai. Čia, darbovietėse, populiarus šūkis – Team job! (komandinis darbas). Komandos, kolektyvo darbas visada našesnis ir pajėgesnis. Darbo tempų rinktis negali. Gali tik aukoti jam laisvalaikį.
Amerikoje daug tokių – žmonių robotų, ar kaip juos pavadinti. Jais didžiuojamasi, neretai per TV demonstruojami jų virtuoziški sugebėjimai aptarnauti klientą ir pan. Gražu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pasigilinęs į tokio subjekto gyvenimą, atrasi, kad tai – tipiškiausias stachanovietis. Toks žmogus visais laikais buvo visų valdžių svajonė. Amerikai pagaliau pavyko tokį padaryti…
Yra ir kitas populiarus šūkis – Big money! (dideli pinigai). Bet juk tokia gyvenimo pozicija, toks siekis yra tarpiškas ir tinka tik laikinai egzistencijai. Ne pinigai svarbiausia, jie turėtų būti tik priemonė, o ne galutinis tikslas. Juk reikia kada nors tuos pinigus ir realizuoti, kaip nors prasmingai panaudoti savo gyvenimui. Bet šio tikslo nelieka, todėl iš esmės pinigai tarnauja pinigams, o ne žmogui. Žmogus yra tik sraigtelis jų dauginimosi mechanizmuose. Pinigai ateina ir išeina, o žmogus yra tik kažkoks to pinigų srauto laidininkas. Perleidžia juos per save, pats nieko negaudamas, tik atiduodamas savo gyvenimo laiką ir sveikatą. Jie ateina su vargu, o išeina priverstinai – mokesčiams, kreditams ir t. t. Toks žmogus – pinigų laidininkas – nustoja būti žmogumi, asmeniu, vertybe. Jo tiesiog nebėra, yra tik darbas ir pinigų tėkmė. Tikrai pinigai – didelis dalykas. Big money…
Kadangi ir visa valstybė susideda tik iš tokių žmonių, vadinasi, ir jos egzistencija – tik kažkokia fantasmagorija. Ją manifestuoja tik materialistinė išraiška, daiktiškumas ir pinigų apykaitos aspektai. Nesunku numatyti ir tokios valstybės žlugimą. Anksčiau ar vėliau tokie laikai gali ateiti.
Beje, garsus JAV pasaulio šachmatų čempionas (nenugalėtas) – Bobas Fisheris, šiuo metu gyvenantis Japonijoje, išsakė nuomonę apie Valstijas per rusų radiją (pats girdėjau): Sojedinionnyje Štaty Ameriki dolžny byt’ sterty s lica zemli… Įdomi nuomonė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jis pats yra žydas ir net ortodoksas (Izraeliui seniai būtų galas, jei jam už nugaros nestovėtų kaip tik JAV politinė ir kitokia parama). Klausinėjau apie tai amerikiečių. Pasirodo, B. Fisherio poziciją jie žino. Bet aiškina paprastai. Sako, jam „stogas pavažiavęs“, ir tiek. Galbūt taip ir yra, nors man neaišku, kam iš tiesų jis yra „pavažiavęs“.
Įdomu čia gyventi…
Draudimas ir teisingumas
Senuosius metus palydžiu su tam tikra nežinia ir įtampa.
Prašovėm su draudimo kompanija. Atsiliepė sūnaus autoįvykio pasekmės (į jo automobilį įsirėžė nedrausmingas vairuotojas). Draudimo agentas įkalbinėjo sūnų pasitikrinti sveikatą, garantuodamas draudimo apmokėjimą. Dabar jau žinome, kad jis tai darė tik tam, kad nesikreiptume į advokatą, kurį tuo metu dar galėjome gauti nemokamai… Patikėjome gražiomis kalbomis ir žmogaus garbingumu, todėl, aišku, advokato neieškojome. Tai buvo mūsų fatališka klaida.
Tai tikras atavizmas – galvoti, kad į teismus ir advokatus reikia kreiptis tik tuomet, kai esi nukentėjęs ir ieškai teisybės. Amerikoje advokatai būtini bet kada, bet kokiu atveju, kai tik atsiranda kad ir menkiausių juridinių ar administracinių reikalų. Garbingumo, teisingumo, pasitikėjimo sąvokos čia jau nieko nereiškia. Pavyzdžiui, jei tuo draudimo agentu būčiau nepatikėjęs ir kreipęsis į advokatą, viskas gal būtų išsisprendę teisingai. Bet kai taip esi įpratęs, jei tau gėrio sąvoka turi prasmės ir esi linkęs tikėti žmogumi, jo gera valia, tai savo interesus apginti darosi sunkoka. Besielgdamas žmogiškai suteiki kitam žmogui galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio (atvejis, apie kurį rašė Ayn Rand), tačiau, naiviai tikėdamas gėriu, gali pastūmėti tą žmogų blogio pusėn. Taigi mūsų moralinis pasirinkimas atsigręžė ir prieš mus pačius – likome be pinigų.
Dabar tas draudimo agentas savo darbą atliko ir nieko mano situacijoje nebereiškia. Net jeigu jis ir norėtų pasitaisyti, pasirinkti gėrio poziciją, jau nebegalėtų – gautų velnių nuo savo boso. Kam tai draudimo kompanijai mokėti pinigus, jeigu ji gali ir nemokėti! Ypač kad prielaidas tokiai nesąžiningai situacijai susikūrėme patys – nesikreipdami į advokatą ir pasitikėdami žmogaus dorumu.
Juokingiausia, kad mus apiplėšė ir ši medicinos apžiūra. Kiek ji mums kainavo? Nukentėjusiojo autoįvykyje užsirašymas į registracijos knygą – 88 dol. Už nusirengimą iki pusės ir terapeuto patikrinimą – 187 dol. Stomatologui už pažeisto danties patikrinimą – 188 dol. Visais atvejais konstatuota – sveikas. Tik už to nežymiai įtrūkusio danties plombą būtų tekę sumokėti dar 800 dolerių, bet šios paslaugos jau atsisakėme.
Draudėjas, žadėjęs apmokėti visas šias sąskaitas, atsisakė tai daryti – neva mes tai turime atlikti patys, jis atseit vėliau grąžins… Nemažus pinigus sumokėjome faktiškai už nieką, geriau visai ten nebūtume ėję.
Atsitiko taip, kad ir dukra pateko į autoįvykį. Už vairo tuomet buvo ne ji, ir nukentėjo, galima sakyti, simboliškai. Tačiau to užteko, kad nemokamai gautų advokatą. Jam ji užsiminė ir apie savo brolio nebaigtą bylą. Advokatas tiesiai pasakė, kad mes padarėme didelę klaidą, nes draudėjas aiškiai žinojo, ką daro. Mums paaiškino, kad ir teismo keliu nieko nelaimėsime: toji draudimo kompanija yra klestinti ir turtinga, o Amerikoje tai reiškia, kad ji yra garbinga ir teisinga – laimėti bylą prieš ją yra beviltiška.
Ilga ir nuobodi istorija, bet man tai gyva iliustracija mano teorijoms apie kapitalizmo moralę. Bet aš vis dar „tempiu gumą“, laukiu, – gal tas draudėjas visgi pasirinks gėrio, teisybės ir padorumo poziciją. Man tai svarbu iš principo, ne dėl pinigų.
Beje, visai neseniai draudimo kompanija tuos pinigus sumokėjo, ir nemažus. Bet ne iš principo, o dėl firmos prestižo. Ir įteikti jie buvo kaip kokia malonė – draudėjo kontoroje pamėtėti ant stalo grynais: „Tiek užteks?“
Pinigų užteko, bet netikrumas ir nepasitikėjimas liko. Priklausyti nuo malonės nėra gerai. Gal ir teisi A. Rand, kad kapitalizmas turi funkcionuoti kaip nuasmeninta sistema, kaip mašina, eliminuojanti gėrio ir blogio sąvokas, o labiausiai – žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo idėją. Ar tais dalykais gali pasikliauti kapitalistinėje sistemoje? Ar jie nereikštų gryno prieštaravimo ir anachronizmo, primenančio klasikinės Europos pasaulį? Tavo visa veikla, visi santykiai ir visas gyvenimas turi būti tiksliai reglamentuotas – tada būsi visiškai ramus. Ir dėl savęs, ir dėl kitų – kad ir kas jiems atsitiktų.
Amerika mus daug ko išmokė, ypač mano vaikus. Jie jau darosi aršesni, akylesni. Tiesiog stebiuosi žiūrėdamas, kaip jie virsta piktais gudriais žvėriukais, urzgiančiais ir akylai besidairančiais į šalis, kad tik kas jų nesudraskytų ar neatimtų jų grobio – pinigų. Bent jau dukrai tai daryti sekasi kur kas geriau nei man.
Tiesa, išoriškai čia visi žmonės vienas kitam šypsosi, bet tik tol, kol tarp jų neįsiterpia teismo reikalai. Štai mano kambariuose ilgai nešildė radiatoriai – išsikviečiau santechnikus. Bet kaimynė spėjo surinkti numerį 911 (policija), ir namo šeimininkas turėjo problemų. Skambindama policijai kaimynė rūpinosi, kad apšildymas būtų gerai sutvarkytas: jos nuomone, patys santechnikai, susigiedoję su energiją taupančiu šeimininku, nebūtų visko padarę taip, kaip reikia.
Nors kartais ir teismo reikalai vykdomi maloniai bei mandagiai šypsantis…
Čia aiškiai pamačiau, kaip pildosi Karlo Marxo frazė: kapitalizme žmogus žmogui – vilkas… Tik jis nenumatė vienos ypatybės, kad Kristus šioje sistemoje žmones išmokė mandagiai šypsotis. T. y. krikščionybė čia yra tik priemonė kapitalizmo tikslams įgyvendinti; ji sušvelnina papročius ir nukenksmina žmones, susilpnina jų savigyną. Kristus kapitalistinei visuomenei yra priemonė, bet ne tikslas, Alfa, bet ne Omega… Guodžia nebent A. Rand filosofija, kad, įstatymui ir ekonominiams santykiams galutinai įsigalėjus, kapitalizme neliks vietos blogiui, taip pat ir gėriui, – bet ar tai svarbu…
Svarbu, kad būtum sotus ir tvarkingai atliktum sraigtelio funkcijas. Kas žino, gal tai tikrai yra slenkstis į naują žmonijos evoliucijos etapą. Homo būtybė – kaip detalė naujosios civilizacijos mechanizmui. Karai, nusikaltimai, blogio pavidalai, taip pat ir žmogaus taurumas, grynos malonės veiksmai ar tiesiog išmaldos davimas – liks grynas atavizmas, nesuprantamos ir neracionalizuojamos elgsenos.
Tiek nuobodžių svarstymų Naujųjų išvakarėse.
Draudimo kazusai
Parašysiu apie savo paskutinį darbą – kokios jo ypatybės dėl draudimo kompanijų politikos.
Saugoju automobilių pardavimo aikštelę. Tiksliau – pačius automobilius. Per visą naktį. Sėdu į džipą ir važinėju po aikštelę, kartais paskaitinėju, pasivaikštau pėstute, pasimankštinu. Tualetas – krūmai, nes kompanijos pastatas užrakintas ir įjungta signalizacija, juk nevarginsiu visos policininkų brigados kiekvieną kartą, kai noriu „nusišvilpti“…
Kompanijos darbo valandos pagal amerikietiškus standartus: pradeda 6 – 7 val. ryto (kaip kas pagal pareigas) ir baigia 21 val. Tačiau praktiškai darbuotojai visada dar užtrunka valandą, pusantros. Šeštadieniais turėtų dirbti iki 18 val., bet vėl ta pati tvarka – pirmieji išvažiuoja anksčiausiai nuo 19 val., o paskutinieji užsilaiko net iki 22 val.
Sekmadienis laisvas. Per metus dar turi keturias ar šešias švenčių dienas. Apie jų atostogas nežinau, bet nusistovėjusi norma čia – penkios poilsio dienos per metus, ir be jokių ten savaitgalinių jungimų (t. y. penkios dienos, ir viskas). Dar reikia turėti omeny, kad žmonėms kelias automobiliu į darbą paprastai trunka nuo pusės iki valandos. Jei kam užtenka mažiau pusvalandžio, tai jau laikoma dideliu privalumu, sėkme. Man, pavyzdžiui, nuvykti į darbą reikia 50 minučių, atgal – 35, priklauso nuo eismo sąlygų. Taigi kiek laiko žmogui lieka asmeniniam gyvenimui? Tačiau kalbėti apie asmeninį laiką čia nepriimta, toks interesas traktuojamas kaip nepatriotiškas arba kaip tinginystės požymis.
Ko vertas tas mano saugojimas? Tai nėra toks keistas klausimas, kaip gali pasirodyti. Man bosas primygtinai aiškino: užtiksi vagį – bėk nuo jo kuo toliau. Suprantama, reikia pasistengti tuoj pat telefonu iškviesti policiją. Bet situacija keistoka – vagis juk pats turėtų šauti į krūmus, kad jo nepagautų, o čia nuo vagies skuodžia sargybinis.
Kodėl taip yra? Pirma, kompanijai išvis neapsimoka mokėti sargybiniams algą. Nes mašinų vis vien niekas ten nenuvarinėja – vartai užrakinti. Tuo labiau, kad visai greta yra kitų kompanijų aikštelės su neprastesniais automobiliais, ir nei kokio ten sargo, nei vartų… Tik patruliuojantis policininkas užvažiuoja kartą per naktį… Jei ir nuvogs kada paaugliai kokį ratą – nuostoliai nė iš tolo nesieks išlaidų sargybiniams.
Tad kam juos dar samdyti? Atsakymas paprastas – viską reguliuoja draudimas. Už jį reikia mokėti, ir mokėti tikrai daug. Jei draudimo sutartyje nurodyta, kad teritorijoje yra sargybinis – kompanijai mokėti reikės jau mažiau. Tas mažiau viską ir sustato į savo vietas… Taip firmoje atsiranda sargybinis, kuris iš esmės yra formalus. Per kelerius metus yra buvę, kad pavogė mašinos ratus (teritorija aptverta tvora, bet joje buvo skylė). Kartą sargybinis užklupo du paauglius, nuiminėjančius ratą. Laimė, kad jie į krūmus nuskuodė pirmiau už sargybinį. Nes jei kartais jį sumuštų ar pašautų, draudimas turėtų dengti didžiules sumas…
Vienoje pagrindinių supermarketo (panašų į Vilniaus Maximą) parduotuvių yra banko skyrelis. Tai toks ypač tarp naujų imigrantų populiarus bankelis, kurį palyginti dažnai apiplėšia. Tereikia prieiti prie langelio ir pasakyti – malonėkite man visus pinigus. Tiesa, būtina nurodyti argumentą – turiu ginklą… Daugiau absoliučiai nieko. Ir pinigai tuoj pat bus paduoti.
Sykį tokio bankelio vadybininkas nuėjo į tualetą, o grįždamas pamatė vykstantį apiplėšimą. Vaizdas buvo kraupokas, nes klientas pinigų ne tik prašė, bet ir pistoletą buvo išsitraukęs. Vadybininkas daug negalvodamas puolė jį ir nuginklavo. Tačiau jau kitą dieną buvo atleistas. Nes čia taip drastiškai net policija nesielgia. Viešoje vietoje ji nei puola, nei šaudo, nes sukeltų pavojų aplinkiniams.
Atrodo, labai gražu – policija saugo žmonių gyvybę ir sveikatą. Tačiau ji tokia rūpestinga tik todėl, kad taip numatyta įstatymu. Savo iniciatyva policija nieko nedarytų net tada, kai pulti būtų galima ir net būtinai reikėtų. Vėlgi – viską galutinai apibrėžia draudimo sistemos.
Bankas dėl apiplėšimų patiria mažiau nuostolio nei samdytų apsaugą kiekvienoje parduotuvėje. O svarbiausia, kad nenukentėtų žmonės – kitaip draudimas turės nepalyginamai daugiau nuostolių, todėl bankui teks didinti išlaidas draudimui. Taigi jei dirbdamas tame banke bandysi plėšikui neatiduoti visų pinigų – tyliai, ramiai, – kitą dieną būsi atleistas. Jei dar liksi gyvas, suprantama. Geriau nesipriešink nei plėšikui, nei taisyklėms.
Kartais banko darbuotojui pavyksta po stalu nuspausti mygtuką. Policija atvyksta, bet į parduotuvę neina. Paprastai laukia, kad tas tipas pats išeitų į lauką. Plėšikas filmuojamas videokameromis (banko skyriai jas įtaisė gal tik prieš metus, spaudžiami draudimo kompanijų), policija jį seka lūkuriuodama, kol jis atsidurs pagal įstatymo reglamentą tinkamoje suimti vietoje. Suprantama, būtų galima čiupti nusikaltėlį ir banko skyriuje – gal tuo metu ten nėra žmonių. Bet teisme jo advokatas būtinai pasidomės – kur ir kaip jis buvo areštuojamas. Jei neteisėtoje vietoje – policininkams bus riesta. O nusikaltėlį gali ir paleisti – vien už netinkamą sulaikymo reglamentą.
Teko girdėti pasakojimą, kaip vieną lietuvį žmogžudį paleido iš teismo salės, nes tasai buvo neteisėtai sulaikytas. Advokatas pasidomėjo, ar sulaikant jam buvo perskaityta arešto formulė? Taip, buvo. Bet paaiškėjo, kad teisiamasis nesupranta angliškai. Taigi jis galėjo nesuprasti ir jo arešto formulės, kurią jam padiktavo pareigingasis policininkas…
Ar tai tiesa, pasakyti negaliu. Bet kad jų teisėje viešpatauja kazuistika, tai visiems žinomas dalykas. Gal tai ir geriau nei subjektyvus žmogaus sprendimas, kuris šiandien gali būti teisingas, rytoj – klaidingas. Tad geriausia išeitis – pasikliauti kieta įstatymo raide. Objektyviausias teisėjas ateity bus kompiuterinis visų taisyklių, baudžiamųjų ir administracinių straipsnių, paragrafų, punktų ir t. t. katalogas. Šiandien kai kurie teismo sprendimai nepašvęstam žmogui atrodo keisti ir nelogiški, bet tai tik dėl pereinamojo laikotarpio. Ateityje žmogaus smegenys galės ilsėtis – popierinė raidė pati viską tiksliai nuspręs ir objektyviai įvertins…
Štai Kanadoje sulaikė kažkokius nuogus vyrus (iš seksualinių mažumų), nes tokiems rodytis gatvėse draudžiama. Bet teisėjas juos išteisino, kadangi vyrukai nebuvo visiškai nuogi – avėjo batais… Pavyzdys, kai sprendžia ne žmogaus sveikas protas ir logika, o formalus biurokratizmas. Taip gal lengviau bus gyventi?..
Televizijoje dažnai rodo gaudynes, kur policininkai persekioja nusikaltėlius (tai būna narkotikų prisisiurbę eismo pažeidėjai ar pan.). Policininkų mašina vejasi pažeidėją, kuris keldamas pavojų aplinkiniams, nieko nepaisydamas lekia tolyn. Jį būtų galima greitai sulaikyti – panaudojus jėgą, blokuojant kelius. Bet ne, kartais valandų valandas jį persekioja policija tarsi laukiniai žvėrys, kai nori mirtinai nuvarginti savo auką. Ir taip daroma net tada, kai tęsti gaudynes beprasmiška, kai jau galima laisvai čiupti pažeidėją ar nusikaltėlį (iki teismo jie diplomatiškai ar iš kazuistinės baimės vadinami tik įtariamaisiais). Visas šias keistas situacijas iš tikrųjų sukuria tik draudimas ir įvairūs teisės reglamentai. O jie yra pagrįsti pinigų jėga. Tad jei kur nors kaip nors prasilenkei su reglamentu – advokatai teisme tai būtinai primins.
Taigi amerikiečiai tampa paklusnia, išdresiruota tauta, tačiau ekstremaliose situacijose jie yra bejėgiai kaip vaikai. Tai tikras kąsnis teroristams… Sakykim, ką turi daryti sargybinis pastato viduje, jei kas nors iš piliečių praneša jam apie gaisrą? Jis privalo paskambinti gaisrininkams ir daugiau nieko – jokios asmeniškos iniciatyvos. Bet juk paskambinti galėtų ir pats pranešėjas. Kokia tad nauda iš sargybinio? Kodėl jam nepatikrinus informacijos – gal ten tik šiukšlių dėžė smilksta, gal tas pilietis yra pamišęs arba gal tai koks nusikaltėlis provokuoja paniką turėdamas savo tikslų? Vėlgi čia viskas numatyta draudimo. Ne sargybinio reikalas rūpintis gaisrais ar jų aplinkybėmis. Gavo žinią – privalo reaguoti pagal taisykles. Jei pranešimas bus melagingas ir gaisrinės atvažiuos veltui, didelio čia daikto – išlaidas numato draudimas… O jis nesismulkina – geriau apmokėti bereikalingo važiavimo išlaidas nei nuostolius dėl tikro gaisro, kurio atveju brangi kiekviena sekundė.
Už tų draudimo kompanijų idėjų ir apskritai gerų valdžios norų daugeliu atvejų slypi visiškas abuojumas ir bukumas. Daroma daugybė beprasmiškų veiksmų, kylančių ne iš tikro poreikio, bet nulemtų formalaus piniginio apskaičiavimo. Tai reiškia, kad visais atvejais žmogaus veiksmus lemia ekonominis veiksnys.
Būsiu tikslus iki galo: pagal reglamentą to sargybinio pirmas privalomas veiksmas gaisro atveju – paskambinti savo bosui ir tik jau gavus iš jo leidimą veikti toliau – skambinti gaisrininkams…
Vairuotojo mokslai
Vis mažiau skaitau knygų. Ir kuo toliau, tuo labiau teks jų atsisakyti. Einu profesionalaus vairuotojo mokslus. Tai vadinamųjų „trokų“ (truck) vairavimas. Jie panašūs į mūsų „furas“, tik yra didesni. Plaukai stojasi piestu matant, kaip gatvėje jie daro posūkį ar atbuline eiga kur nors kiša tą milžinišką priekabą. Gana populiarus darbas tiek tarp amerikiečių, tiek tarp emigrantų, bet jis toks sunkus, kad ne visi ištveria. Jei neturi ypatingo vairuotojo pašaukimo, gali išprotėti. Nors man jau teko sukinėtis po gatves su tuo didžiuliu „troku“ ir dar didesne jo priekaba, vis dar nesu tikras, kad sugebėsiu tą darbą dirbti. Visai kitoks vairavimas – tarsi didelį sunkų laivą turėtum išjudinti, nors savotiškai ir įdomu…
Nežinau, ar sugebėsiu valdyti tą metalo gabalą, bet kol kas tai yra vienintelis variantas, kuris man leistų kažkiek uždirbti ir suteiktų šiek tiek sąlygiškos laisvės. T. y. galėčiau kada panorėjęs spjauti į viską ir išvykti Lietuvon – kad ir mėnesiui. Paskui vėl susirasti darbą nėra sunku. Kartais tos pačios kompanijos atgal priima, nors taip nedaroma. Ir uždarbis, sako, neblogas. Po metų kitų tie vairuotojai, kuriems pavyksta persilaužti, jau perkasi kreditu savo „troką“ (tai beveik tas pat, kas namą pirktis), o su juo jau galima visai rimtai užsidirbti. Yra daug atvejų, kai jie su šeimomis tuose „trokuose“ tiesiog gyvena (viduje ten yra virtuvė, kai kuriuose net dušas ir kiti patogumai). Gyvena sau taip ir maišo visą Ameriką, keliaudami su vaikais, kartais net su šunimis. Gal ir aš taip Ameriką daugiau pažinčiau. Tik reikėtų pilvą didesnį užsiauginti, barzdą būtinai ir kepurę kaubojišką, batus – dėl formos…
Taigi ruošiuosi sunkiam darbui, bet kitos išeities neturiu. Lengvesnį darbą emigrantui rasti labai sunku. Galėčiau čia tęsti studijas, įteisinti savo lietuviškus diplomus, bet darbo vargu ar gaučiau. Ir angliškai laisvai kalbėti intelektualioje amerikiečių aplinkoje sunkoka. Gal už metų kitų ir sugebėčiau. O iš visokių valymo, priežiūros, statybos darbų išsilaikyti sunku, nebent jei kasdien dirbtum nuo šeštos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro.
Pagaliau išlaikiau visus egzaminus (jų buvo net devyni) ir jau turiu vairuotojo profesionalo teises.
Nors nesu galutinai apsisprendęs, bet jei toje vairuotojų mokykloje pasiūlys kokį darbą amerikiečių kompanijose – nepaisysiu nieko. Bedarbystė čia nuolat auga, imigrantams darosi striuka, ir „trokų“ vairavimas – daugelio viltis. O gauti tas teises darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kyla mokslo kainos, didėja reikalavimai.
Man ta vairavimo mokykla atėmė gerokai jėgų ir nervų. Jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, vargu ar imčiausi, nors kito kelio taip pat nematau. Reikia išlaikyti šeimą, dar ir į Lietuvėlę noriu nuvykti…
O proga aplankyti tėviškę gali greitai atsirasti. Mano kaimynas amerikietis susigalvojo kaip tik dabar būtinai nuvykti Lietuvon. Vienas ten jis pražūtų, geriausiu atveju gal kas nors nulydėtų jį nuo viešbučio ir iki kokio McDonaldso. Bet jam dar reikia nuvykti į Šilutę kažin kokios ten senos moterėlės aplankyti. Nė žodžio nemoka lietuviškai, be to, dar yra toks storas, kokio Lietuva nėra mačiusi (čia, žinoma, jis – apynormalis). Nujausdamas būsimas problemas ir kviečiasi mane lydėti. Sumokėtų už kelionę, tačiau man ir tektų su juo pavargti.
Dar svajoju Vilniuje perlėkti per knygynus – ką naujo turite parašę, išsivertę.
Vengiu su žmonėmis kalbėtis sudėtingomis temomis. Labai jau lėtai čia visi mąsto. Ir nenuostabu. Nes Lietuvoje net sovietiniais laikais aplinka buvo ne žlugdanti, – kaip jie visi yra šventai įsitikinę, – o tikrai intelektuali ir, sakyčiau, dvasinga. O čia daugelis tautiečių per visą savo „nuostabų“ gyvenimą teturėjo tik kvailą amerikiečių reklamą ir dar pasiskaityti „Draugą“ – prastesnio ir primityvesnio laikraščio visoje Lietuvoje nerasi. Tiesa, jis dabar pagerėjo, bet kaip tik dėl išeivių iš tos pačios jų keiktos ir nekenčiamos „sovietų Lietuvos“. Jie raštingesni ir giliau mąstantys.
Na trumpai tiek – apie mano vairuotojo karjerą ir visa kita, kas šalia gyvenimo.
Mįslės
Daugiau nieko naujo. Tiesa, tik dabar perskaičiau S. Freudo „Anapus malonumo principo“. Mane net sukrėtė jo požiūris, jo schema – hipotetinė ir neabsoliuti, anot jo paties – apie gyvo atsiradimą iš negyvo. Schema elementari, bet ji man atrodo labai logiška. Daug sąsajų randu su budizmu, taip pat jo modelyje matau ir atvirą kelią judo krikščionybės ir apskritai mitologijos interpretacijoms. Būtų įdomu viską susieti. Vėlesniuose S. Freudo raštuose bei kitų mokslininkų darbuose tyrinėjama jau vėlesnė žmogaus būties vystymosi pakopa – libido apraiškos. Tai irgi svarbu, bet ne taip, kaip pačios pradžios tema. Libido ir visa kita – kaip ir anksčiau buvau įtaręs – tik pasekmė kažkokio mums nežinomo būties proveržio.
Prieš keliones turėjau laisvo laiko, daug skaičiau. Ypač mane sudomino Anglijoje javų laukuose pasirodantys apskritimai. Anksčiau nekreipdavau į tai jokio dėmesio, bet, išvydęs nuotraukas, nustebau ne juokais. Jei tai žmonių darbas, tai jis tikrai žavingas. Mįslė: kaip tokius darbus galima padaryti per naktį, ir dar slaptai? Kokia didžiulė brigada turėtų ten darbuotis? Ir visoje Anglijos teritorijoje? Negi tiek metų kažkas visa tai daro ir akylai slepia to darbo technologijas vien tam, kad palaikytų mitą apie NSO? Jei taip – reikėtų kalbėti apie masinio, totalinio melo reiškinį. Gal tokia tos tautos ypatybė?
Dar prisiskaičiau krikščionybės oponentų raštų. Pagal juos pirmieji krikščionių kankinimai ir kankiniai tėra smarkiai išpūstas mitas. Esą Romoje visuomet buvo toleruojami visokie dievai, ir tarp jų atsiradęs dar vienas, visiškai atitinkantis jų skelbtus mirštančius ir prisikeliančius dievus niekaip negalėjęs nusipelnyti tokios neapykantos. O krikščionių apologetai savo ruožtu visais laikais pabrėžia, kad nepagrįsta šio pasaulio neapykanta krikščionims rodo jo tikrą šėtoniškumą, taigi netiesiogiai patvirtina krikščionybės misiją ir Bažnyčios dieviškumą. Istorikai teigia vėl kažkaip priešingai – kaip tik pirmųjų amžių krikščionys buvo nepaprastai žiaurūs, fanatiški, negailestingai žudė savo oponentus, ypač po Konstantino.
Ir niekaip negaliu išsiaiškinti tokio, atrodo, paprasto, tiesiog elementaraus dalyko: Romos katakombos! Ten atseit buvę palaidoti pirmieji krikščionys. Kur jie dabar? Kodėl jie buvo perlaidoti, jei tik buvo, ir kur? Gal tūkstančius jų kaulų pasekėjai ištąsė kaip relikvijas (rask tuomet baisesnių už juos barbarų)? O gal tai toks pats mitas ir propaganda kaip pasakojimas apie daugybę krikščionių kankinių? Tokie mitai leidžia skelbti pasaulio šėtoniškumą: anot šios teologijos, šėtonas atpažįsta tikrąją religiją ir žiauriai persekioja jos pasekėjus. T. y. persekiojimas čia yra būtinas tikėjimo teisingumo įrodymas. Beje, persekiojimo faktas yra vienintelis apaštalų tikrumo ir jų didybės argumentas: atseit niekas už melą neguldytų galvos, tad daugelis jų ir žuvo kaip kankiniai, savo krauju patvirtindami savo žodžio tikrumą. Visa tai gražiai skamba, tik gaila, kad užrašyta jau gan vėlai, ir užrašė kaip tik tie, kurie jau patys oponentams skaldė galvas…
Apie Kristaus istoriją kol kas neturiu jokios nuomonės: jo veiklai nieko neprikiši, bet visa, kas parašyta vėliau, yra aiškiai padiktuota atitinkamų politinių ir kitokių Bažnyčios interesų bei ambicijų. Ji pasigavo veiksmingas idėjas ir savaip jas išvertė, pritaikė. Bet ar galima buvo tikėtis ko nors kito? Ir ar buvo kada nors kitaip? Juk be tokių manipuliacijų nebūtų ir evoliucijos, kurioje visada laimi tik stipresnis…
Mindaugas Kvietkauskas. Dialogas per sienos viršų
2004 m. Nr. 12
Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange dar juda juodos užuolaidų draiskanos. Ant sienos, suvarpytos šūvių, kabo pašto dėžutė, niekam nebeturinti žodžių. Griuvėsių šešėliuose guli niekieno šunys. Fotografuoti ir prieiti prie grotų draudžiama. Apžvalgos bokštelyje, ant turėklo persvėręs automatą, į mane žiūri ir žiovauja kareivis. Aš jam nuobodus. Jį vargina aštri saulė.
Taip jau trisdešimt metų. Tiek laiko Kipro salą ir jos sostinę Nikoziją dalija siena tarp Kipro graikų valstybės ir Turkijos okupuotos teritorijos. Nuo 1974-ųjų „niekieno žemę“ prižiūri Jungtinių Tautų kariai. Jų buvimas garantuoja sąlyginę ramybę. Tylą griuvėsių zonoje. Ironiška, kad Jungtinių Tautų prievolė – laikyti dvi tautas atskirtas. Ironiška ir tai, kad ši Kiprą dalijanti siena va-dinama „žaliąja linija“. Griuvėsių juosta buvo pavadinta žalia. Neva vienas britų armijos generolas žemėlapyje pažymėjo šią liniją žaliu pieštuku. Bet generolai dažnai vengia vadinti daiktus jų tikraisiais vardais. Septintajame dešimtmetyje palei šią zoną įsiplieskė žiaurios graikų ir turkų skerdynės, jie degino vieni kitų namus ir plėšė šventoves. Dabar žmonės kalba, kad pirmi juos sukiršino britai, nenorėję prarasti įtakos salai, buvusiai jų kolonija nuo XIX a. pabaigos. Paskui jie ir nubrėžė „žaliąją liniją“. Divide et impera.
Tačiau šiandien britų kolonizacijos nebėra. Kipro graikų valstybė įstojo į Europos Sąjungą kartu su Lietuva, ten pat jau pakviesta ir Turkija. Ir vis dėlto Nikozijoje tebestovi aklinos grotos ir namai, paversti „buferiu“. Jų langai užkimšti smėlio maišais. Daug senamiesčio gatvių – aklagatviai. Štai pamatau minareto špilį ir išgirstu danguj vibruojantį muedzino balsą. Matau, kad iki mečetės veda skersgatvis. Einu juo, bet per vidurį jis užtvertas metalinių statinių tvora su spygliuotos vielos gniužulais. Statinės aprašinėtos graffiti. Paeiliui mirga žodžiai: SEX – MONEY – GOD – ARMY – RESIST CAPITAL – DEATH – WAR – PORN. Seksas. Pinigai. Dievas. Armija. Priešinkis kapitalui. Mirtis. Karas. Porno. Žodžiai – pavieniai riksmai į metalinių statinių tvorą. Kaip atskiri signalai, šukės, nuolaužos. Niekas jų nejungia. O gal? Gal visiška desperacija sujungia šiame pasaulyje į viena pinigus, Dievą, mirtį ir porno? Gal neviltis tik ir užrašoma padrikais graffiti? Tačiau už sienos į maldą tebekviečia skardi muedzino giesmė. Kažkas vis dar sklinda virš užtvarų. Bet laimė tai ar nelaimė, kad jokie taikdariai šių islamo giesmės garsų sustabdyti negali? Kad ir siena atskirtas, graikų kvartaluose islamas vis tiek yra. Beje, negali taikdariai padaryti ir taip, kad turkiškoje miesto daly nesigirdėtų graikų cerkvių varpų. Ir dėl to trisdešimt metų nesibaigia neapykanta, ir dėl to tebereikia sienos? Negi tik užtvaras, „buferius“ pasistatę žmonės gali nustoti puolę ir naikinę kitokius nei jie patys? Tai tokia taikaus žmonių sambūvio esmė – uždaryti vieniems kitus į narvus?
Lapkričio pradžioje Nikozijoje įvyko Europos rašytojų kongreso konferencija „Viduržemio jūra: dalijantys ar jungiantys vandenys? Literatūros ir rašytojų vaidmuo pasaulio konfliktų akivaizdoje“. Dalyvavo dvidešimt vienos Europos ir Viduržemio regiono valstybės atstovai. Apskritai Europos rašytojų kongresas vienija 52 kūrėjų organizacijas, tarp jų – ir Lietuvos rašytojų sąjungą. Vieta tokiai konferencijai išrinkta itin tiksliai – Kipras yra lyg dabartinio pasaulio civilizacijų, kontinentų, mentalitetų konflikto miniatiūra. Kaip ir Rytų ar Afrikos šalys, ilgą laiką jis buvo imperinė kolonija – tik korta didesnių žaidėjų rankose, kurią bemėtant tradicinis salos kultūrų sambūvis suiro. Kaip pasaulio įtampos epicentruose, – Palestinoje, Balkanuose, – taip ir Kipre pabandyta išspręsti tautų ir religijų konfliktą, jėga jas atskiriant ir uždarant už prižiūrimų sienų. Bet, deja, Kipras bene aiškiausiai rodo, kad toks jėgos sprendimas – vienpusis; tokia taika ir lieka visąlaik priklausoma nuo prievartos tramdymo kita, stipresne, prievarta. Tarp salos dalių buvo nutraukti bet kokie kultūriniai, komunikaciniai ryšiai; niekam ir neatėjo į galvą rūpintis tokiais „antraeiliais“ klausimais. Rūpėjo tik fizinis vienų saugumas nuo kitų. Deja, po trisdešimties metų, kai nutrūko bet koks dviejų salos dalių bendravimas, Kipro graikai ir turkai tebežiūri vieni į kitus kaip į svetimas jėgas, geriausiu atveju – kaip į blogį, su kuriuo reikia šiaip ar taip taikstytis. Kultūrinių ryšių tarp graikų ir turkų per tuos metus – tik užuomazgos. Pernai referendume jie visi balsavo prieš tai, kad būtų pradėtos derybos dėl salos suvienijimo. Tad Europos rašytojų konferencija, be abejonės, bandė išsiaiškinti, kokį savo vaidmenį tokioje situacijoje regi abiejų pusių rašytojai, ar jų literatūra siekia ir geba peržengti esamas užtvaras, pasiūlyti ateičiai ne jėgos, o dialogo sprendimus. Tam sukurta reta proga – didelė Kipro turkų rašytojų grupė viešėjo graikų pusėje. Šio susitikimo išvados lyg ir turėjo sugestijuoti šį tą platesnio apie dabartines literatūros galimybes prisidėti prie taikių dialogų vėl skylančiame pasaulyje.
Daug nusipelnęs, kad šis susitikimas įvyktų, Kipro graikų rašytojas Christos Hadjipapas įžanginiame žodyje sakė tikįs, kad šio nesibaigiančio konflikto priežastis – dvasinio kilnumo trūkumas; kas kitas, jei ne rašytojai gali jį sumažinti. Kaip tik jų bendri literatūros skaitymai, bendri leidiniai, poetų ir vertėjų kelionės vienų pas kitus kaskart verčia aižėti sieną, o jos sargus – daryti vis daugiau kontrolės išimčių. Vertimai padeda suvokti, kad patirtys abiejose sienos pusėse panašios: pasirodo, kad ir vienų, ir kitų tekstuose vyrauja tie patys įvaizdžiai – vedančių į niekur gatvių, sausros išdeginto peizažo, išniekinto Afroditės kūno. Neseniai graikų ir turkų rašytojai paskelbė, kad sieks kartu perrašyti savo mokykli-nius istorijos vadovėlius, diegiančius priešiškumą. Netrukus turi būti išleista pirma bendra dvikalbė novelių antologija. Beje, pastebėjau, kad Ch. Hadjipapas diskusijose visąlaik stengėsi kritikuoti savųjų, graikų, elgesį lygiai tiek pat, kiek ir turkų. Jam iš kitos pusės antrino turkų rašytojas Ahmetas Anas, kuris prieš kelerius metus padavė Turkijos vyriausybę į Strasbūro žmogaus teisių teismą už tai, kad ši neleido jam nuvykti į graikišką Kipro dalį. Tai vis palankūs, viltį literatūrai dėl jos pačios galimybių teikią įrodymai.
Vis dėlto man kliuvo ir į darnų vaizdą nesilipdė kai kurios detalės, kai kurie prie vyno taurės pasakyti žodžiai. Graikų suorganizuotame renginyje pranešimai buvo verčiami iš visų didžiausių kalbų – išskyrus turkų. Turkams teko dorotis su angliška tartimi. Jauna jų rašytoja, skaičiusi įvadinį pranešimą, kalbėjo apie M. Foucault ir J. Baudrillard’ą, apie sakrifikaciją, viktimizaciją ir pasyvizaciją, bet nė žodžio – apie norą panaikinti Kipro sieną, atstatyti griuvėsių juostą. Kita vertus, graikų autorius, apžvelgęs Kipro istorinį paveldą, daug kalbėjo apie salos priklausymą Renesanso Venecijai ir nė žodžio – apie Osmanų kultūros palikimą joje. Turkų atstovui dėl to pasipiktinus, staigus dūris atgal: bet prieš trisdešimt metų jūs deginot mūsų ikonas. Vakarieniaujant Ahmetas Anas man prisipažino: ne, mes dar nesimokom vieni kitų kalbų. Kontaktų nebūna tiek daug. Kas mokėjo kitos pusės kalbą – jau pamiršo. Vertimus darom iš angliško pažodinio. Susitikę bendraujam tik angliškai – taip, gyvendami toj pačioj saloj. Ne, kalbos barjerai nemažėja. Dvikalbystė kažkada Kipre buvo įprasta, bet dabar dvikalbius žmones atrastum gal tik kokiam mažam kaime, vieną kitą senuką. Turkų mokyklose uždrausta graikų, graikų mokyklose – turkų kalba. Aišku, amžinai tai negalės tęstis, bet pabaigos dar nesimato.
Ar reikia būti pašaliečiu, kad matytum, jog dviem tautoms gyventi vienoj saloj nesusikalbant, atsitvėrus, o jų rašytojams – santūriai taikstytis su tokia padėtim yra absurdiška? Tarkime, kad pašaliečio žvilgsnis čia niekuo neprivilegijuotas; kultūrų konfliktus dažnai išjudina ideologijos, bet galiausiai žmones užvaldo pirminiai keršto instinktai, „svetimo“ baimė, tamsieji kolektyviniai sapnai ir mitai, kuriuos suvokti logiškas protas dažnai bejėgis. Juk niekas nėra laisvas nuo tokių impulsų. Stebėdami graikus ir turkus, su estų rašytoju Janu Kausu svarstėm: kažin ar ilgai mums pavyktų ramiu tonu padiskutuoti su nacionalistais rusais? Ar ilgai abiem pusėms pavyksta likti objektyvioms ir atlaidžioms lietuvių ir žydų diskusijose? Matant ar prisimenant savųjų aukas ir griuvėsius, retai kieno žodžiai nepavirsta jėgos bendrininkais, pykčio šūksniais, graffiti ant smurto sienų – be juos jungiančios refleksijos. Kariaujantiems refleksijos dažnai atrodo neįmanomos, įtartinos, netgi amoralios. Tačiau Europos rašytojų konferencijoje aš vyliausi išgirsti kaip tik tokių išskirtinių žmonių, kurių žodžiai geba kurti dialogo arkas net ir virš griuvėsių, kuriuos mąstymo laisvė iškelia virš konfliktuojančių jėgų, virš užkardų, kurie, kad ir labai rizikuodami, vis dėlto mąsto atviros širdies kategorijomis. Kas nors iš tikrųjų turi tikėti, kad po karo tragedijų yra svarbiau ne reikalauti lygaus atpildo, o rašyti ir versti literatūrą, gebančią naikinti pavojingus įtrūkius tarp skirtingų žmonių, jų bendruomenių. Kam nors turėtų pasisekti ir kitiems paliudyti, kad tai literatūrai pavyksta. Kad ji gali viltis kažko daugiau už ginklais įtvirtinamą jėgų pusiausvyrą.
Tikėjausi kaip tik tokio liudijimo iš garsios Izraelio knygų leidėjos Yael Lerer, kurios kalba konferencijoje išties sukėlė stiprų atgarsį. Y. Lerer, pati būdama žydė, kilusi iš religinių ortodoksų šeimos, 2000 m. Tel Avive įkūrė pirmąją leidyklą, sistemiškai leidžiančią arabų literatūros vertimus į hebrajų kalbą. Ši leidykla daug nusipelnė, kad Izraelio skaitytojai bent jau pradėtų pažinti ir pripažinti palestiniečių literatūrą. Tačiau sužlugus arabų ir žydų deryboms, prasidėjus teroro aktams ir naujai intifadai, leidyklą ištiko krizė – jos vertimų tiesiog nebeperka. Arabų literatūra ir vėl tapo priešų tekstais, kolektyviniu tabu. Jaunesnioji karta – ankstesni pagrindiniai skaitytojai – staiga pavirto radikalais ir nacionalistais. Y. Lerer nenuleido rankų – gavusi fondų paramą, Izraelio bibliotekoms pradėjo siūlyti arabiškų kūrinių vertimus už dyką. Konferencijoje ji citavo bibliotekų laiškus, kuriuose dėkojama už dovaną, bet sakoma, kad šias knygas žydų skaitytojai tikriausiai norės atsiversti nebent po dešimties, o gal tik po penkiasdešimties metų. Kol kas – teguli lentynose.
Nesitikėjau išgirsti iš Y. Lerer tokių žodžių: „Susitaikymas ir dia-logas – tai tušti, praradę vertę žodžiai; vienintelė prasminga sąvoka – tai teisingumas“. Taip šiandien kalba literatūros žmogus, gebėjęs atsigręžti į savo visuomenę su kritišku protu, gebėjęs pasipiktinti jos yda – atsiribojimu nuo „svetimųjų“, arabų, ir patikėjęs, kad literatūros vertimas ir skaitymas – taigi dialogas su „svetimaisiais“ – tą ydą padės išgydyti. Tačiau pakako įsižiebti konfliktui, ir niekas tokios galimybės nebepalaikė. Sumanymas remtis literatūra pasirodė esąs vienišas kalbėjimas į tuštumą. Dabar Y. Lerer įsitikinusi, kad, be jėga įvestos tvarkos, be teisingo atpildo, be karinės prievartos, nebeliko kitų taikos ginklų. Tiesa, skirtumas tas, kad Y. Lerer yra palestiniečių pusėje, ji protestuoja prieš Izraelį, vadindama jį apartheidu, diktatūra. Bet ji – už jėgos, o nebe žodžių vartojimą ginant palestiniečių reikalą. Po pranešimo jos klausiau, kodėl ji nie-kaip neįvertina savižudžių teroro aktų prieš žydus, kodėl ir kiti Palestinos rašytojai vengia apie tai užsiminti (beje, kaip ir Izraelio rašytojai vengia sakyti savo nuomonę apie sistemišką Palestinos gyvenviečių bombardavimą). Atsakymas buvo toks: aš nepateisinu teroro aktų, tačiau jie – pavienis, mažas blogis, palyginti su masinėmis mirtimis, kurias pasėja Izraelio ir JAV – dviejų valstybių – karo mašina. Štai kas yra didysis terorizmas. Nustebau, kad Y. Lerer man galėjo pasakyti, kuri mirtis – žydų ar arabų vaiko – tokioj situacijoj yra mažesnis blogis. Ir kas yra didesni teroristai. Galbūt karinio smurto protrūkis išties pakeičia nepriklausomų žmonių laikysenas, priversdamas juos rinktis: arba – arba. Bet netgi jei ir taip, argi tai reiškia, kad rašytojui belieka jungtis prie vienos iš pusių, užmerkiant akis prieš jos agresiją, žudymo instinktus? Prisidėti prie silpnesniųjų, pasakius, kad jiems kaltės iš anksto atleistos, ir dabar – laikas tik teisingumui, o ne refleksijoms?
Vis dėlto konferencijoje kalbėjau, kad nemanau, jog dialogas – tuščia, nuvytus sąvoka; jis – visada trapi, galbūt tragiška, bet vienintelė alternatyva politinės jėgos ekscesams; jis – vienintelė atrama mums, individams, anapus jėgų žaidimo. Prisiminiau, kaip rizikingos, nepritampančios nė prie vienos stovyklos Cz. Mi?oszo, T. Venclovos, I. Veisaitės pozicijos Lietuvoje padėjo spręsti lietuvių, lenkų, žydų konfliktus. Mano nuomone, konflikto pabaiga artėja tuo greičiau, kuo daugiau abipus sienų atsiranda laisvai ir kritiškai galvojančių žmonių; rašytojų vieta – tarp jų. Tai tokios, man atrodė, paprastos, suprantamos ir dažnai Europoje kartotos mintys. Tačiau į jas atsiliepusi Egipto prozininkė Salwa Bakr ironizavo, kad jai kvietimai dialogui primenantys štai ką: katė laiko pagautą pelę ir sako – kviečiu į dialogą. Jos manymu, dabarties pasaulyje kaip tik tokia padėtis: pelė – arabai, o katė – imperinė Amerikos ir Vakarų galia. Galbūt, bet aš vis tiek nenoriu patikėti, kad dabar visi mes, rašantys ir skaitantys – tik katės arba pelės.
Europos rašytojų kongresas baigiantis šiai konferencijai paskelbė bendrą pareiškimą – „Kipro rezoliuciją“. Joje teigiama, kad Nikozijoje susirinkę rašytojai „smerkia netolerancijos ir ksenofobijos atgijimą Europoje ir pasaulyje“. Kongresas skatina visų konfliktuojančių šalių rašytojų bendradarbiavimą taikos dvasia ir ragina Europos institucijas pasaulio politikoje remti tas jėgas, kurios gina toleranciją ir žodžio laisvę. Pabaigoje primenama tradicijos tiesa, kad plunksna yra galingesnė už kardą.
Tačiau iš tiesų rimtai palaikiusių tokį požiūrį nebuvo daug. Dauguma Europos rašytojų tik labai atokiai stebėjo graikų ir turkų, arabų ir žydų ginčus, kurie sukosi ne apie literatūros, o apie politinės jėgos epicentrą. Todėl literatūrinė diskusija gana greit išsicentravo. Man liko įspūdis, kad dažniausiai diskutavę rašytojai vengė atpažinti savosios pusės kaltes. Atrodė, kad dauguma jų vienaip ar kitaip įtikinti tautos, jėgos, valstybės, o ne savo žodžio. Nenoriu vertinti: galbūt konfliktui įsižiebus, net ir rašytojams sunku kitaip. Atrodė, iš esmės tikima, kad tik išmūrijus tvirtas sienas ir jas saugant armijoms, tik atskyrus vienus nuo kitų, tik galingiems prokurorams ginant teises ir tvarką, jų kraštuose įmanoma ramybė ir – galbūt – dialogas per sienų viršų. Ir visgi tai – tikėjimas ne žmogumi, o mūro akmeniu. Iš to galima pajusti, kaip intensyviai skirtingose pasaulio dalyse šiandien statomos naujos sienos. Dabar jos dalija nebe Berlyną, bet Rytus nuo Vakarų, krikščionis nuo musulmonų, „pavyzdines“ demokratijas nuo „blogio ašių“, arba – skriaudžiamuosius nuo „blogio imperijų“. Ir ko tokiam pasaulyje galėtų viltis literatūra? Aš vis dėlto manau, kad bent jau – nebūti tik graffiti ant vidinių mūro sienų.
Donaldas Kajokas. Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą
1996 m. Nr. 2
Mildos Kiaušaitės nuotrauka
Kadaise esė knygoje „Komentarai“ rašiau: „Nors kartą gyvenime žmogus privalo šį tą padaryti iki galo.“
Ir jaučiausi teisus.
Po kiek laiko perskaičiau E. Canetti mintį: „Niekada neverta brautis iki galo. Kiek daug pakeliui įdomaus!“
Ir jis, esu tikras, buvo lygiai taip pat teisus.
Mes abu pažymėjom tuometines savo buvimo ribas. Konkretaus laiko, sielos peizažo, kelio lanksto, medžioklės, savo provincijos ribas. Šitai mėgsta daryti bemaž kiekvienas rašytojas.
O ir apskritai visas gyvenimas – vien ribos, jų žaižaravimas, mirgesys, margaraščiai audiniai, vėjo ir voro tinklai. Vienos pažymi nujaučiamo proceso pradžią, kitos – savo galimybes ir energiją jau išeikvojusio vyksmo baigtį; nuo vos įžvelgiamų dvasios įbrėžų prasideda lemtingieji apsisprendimai ir košmariški nuosmukiai, jos atskiria daiktą nuo jo atspindžio ar šešėlio, alsavimą nuo gargimo, gašlų stenėjimą nuo meilės aimanos, įkvėpimą nuo mirties atodūsio. Ištrūkti iš šio ribų voratinklio (o gal iš kibaus vėjatinklio, Kornelijau?) – tai arba susitraukti iki garstyčios grūdo, virsti mažąja begalybe, arba priešingai – tapti tuo, be ko apskritai nieko nėra, didžiąja begalybe, kuri tartum kokia juodoji skylė viską be atrankos susiurbia savin. Tai išties panašu į tobulą Nieką, o jis, anot kai kurių filosofų, yra metafizinio siaubo esmė. Tačiau be šio Nieko akimirkų, be transcendentinio judesio, be meditacijos „stereovaizdo“ mes ir liksime užverti, vienaplokščiai, pakliūsime į lėkšto gyvenimo pinkles, imsime irzliai spurdėti, zyzti dulkėtame kasdienybės voratinklyje, o netrukus pajusime – štai tikrasis siaubas! – į mūsų ląsteles besismelkiančius voro čiulptuvėlius, voro, kurio vardas…
Beje, koks to voro vardas?
Senovės Kinijoje buvo paplitęs toks dvasinio tobulėjimo vaizdinys: tamsiam, apatiškam, primityviam žmogui kalnas yra tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Jie skirtingi, neturi nė vieno bendro taškelio, tarsi iš įvairių pasaulių. Ėmęs gilintis į save ir aplinką, pradėjęs pamažu artėti didžiosios begalybės link, žmogus netikėtai pastebi, kad kalnas yra visai ne kalnas, vanduo ne vanduo, vėjas ne vėjas. Juos skyrusios ribos susilieja, išvystama, kad visi daiktai suverti ant vieno siūlo, ir tik tas siūlas atrodo esąs visų svarbiausias, pati sąrangos esmė! Tačiau tai tik pusiaukelė. Einant dar toliau, dar kantriau gilinantis į būties paslaptis, pagaliau pamatoma, kad kalnas vėl tiktai kalnas, vanduo tik vanduo, vėjas tik vėjas. Be abejo, juos vienijantis (ne niveliuojantis) principas išlieka, tačiau lyg iš naujo atsiveria kiekvieno daikto unikalumas: kaip nuostabiai, kaip pradmeniškai, kaip fenomenaliai jie skiriasi!
Taip priartėjama prie esminių (paprasčiausių?) pasaulio sąrangos elementų, prie nujaučiamo pamato, prie dvasinės aprėpties būsenų, kurias nuo iškraipymų saugo ir jų slaptumą užtikrina tai, kad jos nepriklauso nei erdvėlaikiui, nei nuo erdvėlaikio. Tai tylos, didžių pajautų, kosminės energetikos zona. Tačiau žmogus – nekantri būtybė, todėl anksčiau ar vėliau visa tai išduoda: pabando apsakyti tą patirtį žodžiais, išreikšti kalba, kuri gyva tik todėl, kad kaip privalomą sąlygą priėmė erdvės ir laiko dimensijas, dėsnius ir, kas be ko, iltis. Be šios sąlygos jokia kalba nei kiti mūsų riboženkliai yra paprasčiausiai neįmanomi. Todėl veik visados, kalbėdami apie didžiąsias būties paslaptis, patenkame aklavietėn: vieną iš realybės aspektų stengiamės įžiūrėti tomis akimis, kurios yra absoliučiai nepritaikytos įžvelgti tą aspektą, jos yra aklos jo spalvoms ir pavidalams, jo šviesai. Kurmių pastangos. Šioms pastangoms tiktų ir kitas palyginimas. Tarkim, mums pasisekė, akimoju išvydome pasaulių Valdovo veidą – ir čia pat puolėme kalti jo atvaizdą ore. Netruko atsirasti ir ekstaziškai šūkaliojančių, jog jie iš tikrųjų regi tą neegzistuojančią skulptūrą! O juk šalimais darbuojasi ir tie, kurie tvirčiausiam granite kala Valdovo profilį, nors jo net akies krašteliu nė karto nėra regėję! Bet šie „skulptoriai“ visiškai nerizikuoja, mat tarp jų nėra mačiusiojo, kuris patvirtintų kūrinio autentiškumą. O jeigu netyčia atsiranda matęs ir protestuojąs, jis tuoj nutildomas gudragalvišku klausimu: kaip atrodo to veido bruožai? Papasakok! Ir vargas kiekvienam užkibusiam ant šio sukto kabliuko. Nes labai nesunku gelmeniškąją, erdvėlaikiui nepriklausančią sąmonės patirtį apversti aukštyn kojom, o patį pasakotoją paversti trečiuoju broliu, tuo, anot Jono Strielkūno, amžinai nesavu tarp savų, pajuokos vertu buvėjėliu. Paskui jau galima užsodinti jį atbulą ant biblinio asilaičio ir linksmai sušerti delnu per gyvulio pasturgalį – keliauk sveikas! Ir jeigu nekeliauja – tokį ne nuodėmė jau ir „pagydyti“ artimiausiame beprotnamyje.
Taip buvo ir taip bus. Nes viskas iš meilės.
*
Neseniai kilo noras, jaučiant R. Barthes’o siūlomą teksto malonumą, aristokratiškai neskubriai skaityti knygą, kuri vadintųsi „Ribos“. RIBOS. Apie potyrius, mintis, būsenas ir klausimus žmogaus, kuris nusileido iš menamų aukštybių, intelekto abstrakcijų, nes staiga visa savo sąmone suvokė, kad braunasi, lipa, ropoja kaip tik šiuo, iš nesuskaičiuojamų ribų nuaustu gyvenimo voratinkliu, kuris, pasirodo, ir yra mūsų namai. Apie patį brovimąsi, amžiną pareigą (virtusią graudžiu vitaliniu instinktu) Judėti, kol dar įmanoma. Judėti, kol nesi pavytas besočio voro.
Tik nežinau tokios knygos. Arba kone visos knygos vien apie tai. Bet… anaiptol ne apie tai. Nors reta iš jų turi neabejotiną vertikalę. O šiuo atveju nepaprastai svarbu, kad tokia knyga būtų parašyta šventai, tiesiog vaikiškai naiviai tikint amžinybe, beribiškumu, vientisos sielos misija, turint dar neišblėsusią ar vėlei įgytą patirtį, kuri neleidžia abejoti, jog kai kuriuos amžinųjų dydžių kontūrus, vibracijas, „stereovaizdus“ įmanoma išvysti dar šiapus mirties vartų. O pavadinimas RIBOS būtų knygos raktas, jos įžeminimas, išmintingas žaibolaidis, kad dėl „dvasingumo“ pertekliaus nepradėtų tekėti žalsva seilė. Ir žingsnis paklusimo, nusižeminimo, kasdienio šerpetoto buvimo link, kur galima tvirtai ir ramiai ištarti: „Keletas bičiulių, nedaug, labai nedaug knygų ir šuo – štai ir viskas, ko reikia žmogui, kol jis turi pats save“ (Axsel Munthe). Taigi – kol jis turi pats save, kol šneka savo balsu. O žmogus žmogaus balsu geba šnekėti vien apie ribas.
Todėl nusižeminti, paklusti (dažnas, deja, tai priima kaip bejėgystę) – vadinas, grįžti iš abstrakčių konstrukcijų, iš fragmentų, sutapti su konkrečiu gyvenimu, kuriame mirga marga tavo akimirkos, tavo žmonės, daiktai, tavo bėdos ir šventės, irzlios minutės ir mielos smulkmenos. Trumpai tariant, suvokti, kad kalnas vėl yra kalnas. Kalnas iš naujo – ir niekas kitas.
Todėl ir RIBOS.
Mat tiktai ankstyvoje jaunystėje arba puikybės bacila užsikrėtęs žmogus ima įsivaizduoti, kad jo sąmonė (iš tikrųjų – vienas jos kraštelis, vadinamas intelektu) jau pasiekė beribiškumą, pasaulį be linijų, be rėžių, įskilų, be tvorų, t.y. neaptvertą = nesutvertą. Bet, norėdamas juo pasigirti, tasai tuštuliukas vėl griebiasi linijų, rėžių, tvorų, iš jų dėlioja „beribį anapusių gamtovaizdį…“ Mat pamiršta (ir tai žmogiška), kad visa, kas išreikšta žodžiu, kitu simboliu ar sutartiniu ženklu, tėra ribų žaismas, mirgesys, plastesys, gal ir gražus, netgi didingas, bet vis dėlto šiapusių varpo gausmas. Suvokti šitai – vadinas, peržengti dar vieną itin svarbią sąmonės atverties ribą, pakilti/nusileisti į dar vieną jos lygmenį, kuriame jau įmanomas nusižeminimas, pirmoji sutapties pastanga, grynoji egzistencinė patirtis ir tikroji galybė, įgyjama tik tada, kai iš tiesų nebijoma pralaimėti, pasijusti dulke, atsukti skriaudėjui kitą skruostą. O tai, matyt, ir yra pirminė paskata būti – t. y. eiti šiuo atsivėrusiu dvasios gamtovaizdžiu iki galo, tuo pat metu kas mirksnį suvokiant, kiek daug pakeliui įdomaus!
Šit – rašinio pradžioje minėtos dvi mintys, dvi idėjos, vilkėjusios tezės ir antitezės drabužėliais, šioje penkių mašinraščių kelionėje lyg ir susitaikė, susigiminiavo, neišsprendžiamų prieštarų tarp jų nebeliko. Arba jos pakely pavirto europiečio protu suvokiama hėgeliškąja sinteze. Tebus taip. Teisus Canetti, skersai išilgai išvaikščiojęs „žmogaus provinciją“. Teisus, regis, ir šių komentarų autorius, nes dviejų buvėjų pokalbyje, gal netgi neakivaizdžiam, bet būtinai doram jų ginče dažniausiai susikerta ne dvi priešingos tiesos, o vienos Tiesos dvi žodinės raiškos.
Grigorijus Kanovičius. Sapnas apie dingusią Jeruzalę
1995 m. Nr. 1
Iš rusų k. vertė Feliksas Vaitiekūnas
Aš Jį, rodosi, sapnuodavau dar lopšyje – daug anksčiau negu pirmą kartą išvydau savo akimis; daug anksčiau negu keturiasdešimt penktaisiais, kai Jis priėmė mane į savo kraujuojantį, suodiną glėbį; daug anksčiau negu Jame iškilo kapo kauburėlis, kurio moliu aplipo visi mano džiaugsmai ir kuris skaudžiu geltoniu amžinai nuspalvino visus mano sielvartus; juk po juo surado (ar surado?) atilsį mano mama, tebūnie palaimintas jos atminimas.
Per savo netrumpą gyvenimą aš lankiausi daugelyje miestų – Niujorke ir Paryžiuje, Toronte ir Ženevoje, Londone ir Turine, Prahoje ir Varšuvoje, bet nė vienas jų, didingų, nepakartojamų, išsvajotų, neatklydo į mano sapnus.
Sapnuodavau tik Jį, vienintelį miestą pasaulyje.
Sapnuodavau Jo gatves ir gatveles, siaurutėles, besidriekiančias kaip virvės, ant kurių amžiais buvo džiaustomi žydų skalbiniai – neišdžiūstantys nuo pralietų ašarų, numelsvinti neišsipildžiusių vilčių mėliu, drąsių ir pakilių kaip ryto debesys svajonių, liūtimi prapliumpančių į nesutvirtėjusias širdis kiemo berniukų ir mergaičių skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas.
Sapnuodavau čerpėmis dengtus Jo stogus, kuriais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip katės.
Sapnuodavau Jo gatvių grindinį, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą.
Sapnuodavau Jo sinagogas ir turgus – karštai, vos ne niršulingai kuždama malda mano naktiniuose regėjimuose kaitaliodavosi ir pindavosi su aistringais šūksmais: „Kugelis!.. Karšti balandėliai!.. Šviežia žuvis!“ Šūksmai skambėdavo rūsčiai ir jausmingai, kaip psalmės, o prekiautojai buvo panašūs į senovės pranašus – vėjuje plaikstydavosi žili jų plaukai, akys degdavo ne šio pasaulio ugnimi; bulvių plokštainiai kvepėdavo ne iki juodumo aprūkusia krosnimi kur nors Pylimo ar Naugarduko, Mėsinių ar Rūdninkų gatvėse, o aukuru, užkurtu Chermono ar Judėjos kalnų papėdėje.
Mano vaikystėje, kuri pati dabar atrodo kaip sapnas, sapnuoti Jį, nuostabų ir nepasiekiamą man miestą, akindavo be galo ilgesingi saviškių pasakojimai – senelės ir senelio, dėdžių ir tetulių, niekada ir niekur neišvažiavusių iš mūsų miestelio, bet žinančių viską pasaulyje ne mažiau kaip pats Viešpats Dievas, prasimanymai gausių mūsų kaimynų, šnekių ir linkusių į išmonę (išmonėmis mano gentainiai diena dienon siuvinėjo pilką gyvenimo drobę), alkanų klajūnų ir elgetų, užklystančių pas mus į Neries pakrantes už naktigultą ir maistą dosniai atsilyginančių visokiausiomis pasakomis.
Jų neskubūs pasakojimai, ilgos, kartais ilgi aušros užtrunkančios Istorijos audrindavo vaizduotę kaip velykinė agada. Viešpatie, Viešpatie, koks svaigulingas buvo tas nuostabus, tas nepamirštamas melas, ta stulbinanti, palaiminga teisybė neteisybė. Nuo jos sukdavosi galva, namai prisipildydavo graudžiai laimingų atodūsių ir aikčiojimų, kuriuose susiliedavo graudulys ir džiaugsmas, aistra ir slaptingi lūkesčiai.
– Oi! – surinka, būdavo, tetulė Chava ir paslapčiomis nusibraukia ašarą.
Ji, sena pana, taip pat Jį sapnuodavo. Galbūt dažniau už mane. Sapnuodavo kaip didžiulį plačioj lankoj pastatytą baldakimą, po kuriuo ji, visa balta baltutėlė, nuleipusi iš laimės, stovi šalia savo išrinktojo. Ten, tame nuostabiame mieste, net pačios neišvaizdžiausios ištekėdavo. Ten kas valandą ir kas mielą dienelę jaunikiai ir jaunosios keisdavosi aukso žiedais.
Vilnius mano tetulei Chavai ir buvo toks Visatoje pasimetęs aukso žiedelis.
– Ok! – kaip pirtyje džiugiai garsiuodavosi išgirdęs tą vardą dėdė Leizeris.
Jis jam taip pat pasirodydavo per sapną. Dėde Leizeris sapnuodavo, kad jį išrinko Didžiosios Sinagogos seniūnu, kad jis turi karoliukais išsiuvinėtą šlikę, nuo kurios galva prieblandoje švyti kaip žvaigždė danguje. Leizeris svajojo, kad jį palaidos šalia paties rabi Elijagu. Jau jeigu jam likimo buvo skirta šitiek metų prasikamuoti tokioje skylėje kaip mūsų miestelis, tai tegu bent po mirties iškasa duobę Vilniaus Gaono, šventuolių šventuolio, išminčių išminčiaus, kaimynystėje.
– Taiiip! – pasimėgaudamas sniaukrodavo kepėjas Rachmielis, gimęs Aname nuostabiame mieste, bet kūdikystėje atvežtas į pagonišką Lietuvą.
Jis kepdavo kitokias svajones negu Leizeris, jam visai nerūpėjo karoliukais išsiuvinėta šlikė, jis būtų sutikęs gulėti kapinėse su bet kuo – kapinės ne sutuoktinių lova, bet kiekvieną kartą, kai imdavo kas kalbėti apie Vilnių, jisįjsivaizduodavo esąs cukrainės savininkas, cukrainės priešais Didžiąją Sinagogą, kur nuo ryto ligi vakaro pardavinėdavo rojum kvepiančias bandeles su razinomis ir cinamonu. Pats Aukščiausiasis po rytinės maldos užeidavo pas jį paskanauti tų bandelių.
Nuo tų pasakų, mirgančių perdėjimais kaip neartas laukas prašmatniomis gėlėmis, nuo tų pasakojimų, keliančių tai liūdesį, tai virpulį, jausdavaisi lyg užsikrėtęs drugiu; iš tų atodūsių ir aikčiojimų, iš aiškių ir nelabai aiškių užuominų iškildavo tai, ko nebuvo nė vienoje miestelio pastogėje, ko negalėjai pamatyti pro jokį langą, nors ir auksiniais rėmais jis būtų. Besiklausant klostėsi Miestų Miesto vaizdas, žydų salos audringame neapykantos ir svetimumo vandenyne, žydų dievotumo ir didžio išmintingumo sostinės vaizdas. Iš tų pasakų it žėrintis žiburiais laivas išplaukdavo Jis, mūsų sapnų miestas.
Tai buvo nepaprastas laivas – tuo pat metu plaukiantis vandeniu, oru ir žeme. Kaip uostan jis atplaukdavo į kiekvienus namus, į kiekvieną pirkią. Jo triumai buvo pilni turtų ir brangenybių ir visada atdari, visiems – imk, žerk į kišenes ir širdį, turčiau ir vargše, protingas ir kvaiša, laimingas ir nelaimingas!
Iki šiol atsiminimų gargždo užgultose mano ausyse pratisai skamba jo sirena, kuri tikriausiai nenutils iki mirties valandos. Ji žadina gyvuosius ir mirusiuosius.
Nuo sapno iki tikrovės iš viso buvo šimtas trisdešimt kilometrų. Šiandien, tūkstantis devynl šimtai devyniasdešimt ketvirtaisiais, toks nuotolis – vieni niekai! Bet tada!..
Tada kelias iš mūsų miestelio ligi Vilniaus atrodė toks pat tolimas kaip iki Didžiųjų Grįžulo Ratų.
O tai, kas nepasiekiama, visada žadina dldesnį ilgesį ir meilę. Kaip sakydavo mano senolė: cukrus saldesnis mintyse negu burnoje, burnoje jis tirpsta, o mintyse – niekados.
Vilnius niekada netirpo mintyse tų, kuriuos iš senų senovės buvo įprasta vadinti litvakals.
Atsimenu, kaip batsiuvys Simonas Dudakas, vartydamas savo mažytes kaip svirno spynos skylutė akis ir kilsteldamas prie pliko glotnaus kiaušo gauruotus juodus antakius, šūkčiodavo:
– Viešpatie! Kokie ten basiuviai! Jų ylas nusmailino pats Aukščiausiasis!
Atsimenu, kaip siuvėjas Šimšenas Bankvečeris, glostydamas savo šlėktiškus ūsus ir šlubikščiuodamas patrumpinta koja, atvirai girdavosi:
– Aš mokiausi siūti Vilniuje. Tokių siuvėjų kaip ten pasaulis nėra matęs. Jie kuprotus ištiesina.
Atsimenu, kaip mūsų miestelio pamišėlis Motkė, romus, visada dėvintis baltais kaip įkapių drobulė drabužiais, sakydavo:
– Tai bent miestas! Tai bent miestas! Ten visi bepročiai. Visi!
Ir pats sau pritardamas caksėdavo liežuviu.
Mano senelė, dėl savo pamaldumo praminta Dievo sužadėtine, tiesiog kliedėjo Vilniumi, veržėsi ten iš paskutiniųjų, šnibždėdavo Jo vardą kaip šnibždamas mylimojo vardas, ruošdavosi jeigu ne susitikimui, tai bent trumpam pasimatymui – užkops į Didžiosios Sinagogos antrą aukštą, suvapens maldą, ir Viešpats išklausys ją, atleis visas nuodėmes, užpus kaip žvakę jos senatvę ir vėl įžiebs jaunystę.
Bet svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Kaip nebuvo lemta išsipildyti svajonėms jos giminaičių ir gentainių, kuklių ir nelabai dalingų – žuvimis prekiaujančių turgaus bobų, pribuvėjų, batsiuvių ir siuvėjų, šikšnių ir stalių, krautuvininkų ir alavuotojų, Aukščiausiojo – o gal Šėtono – valia užbaigusių žemišką gyvenimą.
Aš negaliu pasakyti jai, savo senelei, Dievo sužadėtinei, teisybės apie Didžiąją Sinagogą. Aš negaliu pasakyti apie tai nė vienam iš daugiau kaip du šimtai tūkstančių žydų, žuvusių Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais – nei kūdikiui, gyvam įmestam į duobę, nei seniui, kuris gal ugnyje, gal ugniai nusitaikius į jį kuždėjo dar vaikystėje išmoktus žodžius: „Klausykis, Izraeli“.
Mirusieji, kaip ir gyvieji, netiki teisybe, nepaliekančia jiems vilties. Kaipgi šitaip – nėra Didžiosios Sinagogos? Kas sako, kad jos neliko nė ženklo? Ateis Mesijas, ir mes, mirusieji, pakilę iš kapų, pirmieji nuskubėsime ten melstis!..
Ji, mano senelė, dar gerokai iki negirdėtų skerdynių, iki pasibaisėtinos pjūties, nepalikusios Lietuvos miesteliuose nė želmens, nė vieno augalėlio, nė vienos šakelės ant Izraelio Medžio, neleido ir dulkelei nukristi ant jos svajonės, ant jos sapno, ant jos mylimo miesto. Jis žėrėjo jai visu savo žavinčiu spindesiu ir grožiu.
Prieš karą tik vienas žmogus mūsų miestelyje susilaukė garbės apsilankyti Jame – vežikas Peisachas-„Cimesas“, tolimas mano senelio giminaitis.
Kai jis grįžo iš Vilniaus, senelė paklausė:
– Na, kaip? Ką tu pasakysi?
Ji laukė iš jo žodžių, kokių dar nebuvo girdėjusi, žodžių, nuo kurių nusikamavusioje, slėpiningais debesimis apniauktoje sieloje staiga plykstels vaivorykštė, bet Peisachas, žinodamas senutės būdą, trypčiojo, ilgai šnirpščiojo raudona kaip morka nosimi, mindžikavo, lyg stovėdamas ne ant medinių grindų, o ant plausto.
– Miestas kaip miestas. Erzelynė, kamšatis, purvas… Kur pasisuksi – žydai. O jau vežikų – kaip šunų neromytų.
– Ir viskas? – pasibaisėjo senelė.
– Viskas, – nuoširdžiai suniurnėjo vežikas.
– O Didžioji Sinagoga? O Gaono kapas?.. O… o… o… – visi žodžiai, kirbėję jos krūtinėje, staiga nublanko, pakriko, išnyko. Senutė užsikosėjo, jos gerklėje įstrigo lyg nuostaba, lyg panieka Pelsachui. Tas sumišo, pradėjo mirkčioti savo nevienodo dydžio, kaip dvi nelygiavertės monetos, akimis ir taikiai burbtelėjo:
– Netiki?.. Nuvažiuok pati! Po Jom–Kipuro galim važiuoti kartu.
Bet senelė dar labiau ant jo užpyko.
– Nė už ką! – sušnypštė.
Su bet kuo važiuosianti – tik ne su juo. Net po Jom-Kipuro, net per Chanuką, niekada. Ji verčiau pėsčia eisianti, viena, be bendrakellonių, negu sėsianti į jo nudyžtą vežimą, dvokiantį šlapimu ir žaliamine oda. Su bet kuo, tik ne su juo, storžieviu, ėdrūnu ir girtuokliu, kuris, be smuklės, arklių ir purvino kelio, nieko pasaulyje nemato. Nieko!..
Ačiū jai už pyktį ir įsižeidimą – ji apsaugojo mano sapnus nesuniokotus, neleido užgriozdoti mūsų ramia sietuva plaukiančio laivo triumų su turtais ir brangenybėmis. Jos dėka iki lemtingosios birželio dvidešimt antrosios mano vaikystė dar skendėjo šviesoje, sklindančioje iš Didžiosios Sinagogos langų, – šventumo ir tikėjimo šviesoje. Jos dėka mano vaikystė tebedvelkė ne vežikiška teisybe, šiurkščia ir smirdančia arklio šlapimu arba žaliamine oda, o malonia pramano kvaptimi, kuri kilnino sielą ir skraidino ją į kitas, neaprėpiamas ir nuostabias šalis; jos dėka aš turėjau nematomą, bet patikimą talismaną, saugantį mane nuo blogio ir nevilties.
Karas neišskyrė manęs su mano sapnų miestu.
Tiesa, aš vis rečiau ir rečiau sapnuodavau Jį, bet gyvenimas nuolat suvesdavo mane su žmonėmis iš ten.
Prekinio traukinio vagone pakeliui į nežinomą, nieko gero nežadantį Kazachstaną aš išgirdau:
– Aš iš Vilniaus. Iš Lietuvos Jeruzalės.
Nebeatsimenu, kaip atrodė mano kaimynas ant šiurkščių gultų, iš kurių į mano sulysusį kūną smigo rakštys, geldamos kaip žabalės, bet jo balsą, graudžiai prislopintą gergždžiantį, įsiminiau visam laikui.
Aš nežinau, kas buvo tas žmogus – gal kepėjas, laikęs krautuvėlę priešais Didžiąją Sinagogą, gal siuvėjas, ištiesinantis kuprotus, gal raidžių rinkėjas spaustuvėje, kur prastame popieriuje buvo spausdinamos žydų knygelės, gal Toros perrašinėtojas, per savo ilgą gyvenimą nepadaręs nė vienos klaidos.
Jį išnešė iš tvankaus, prakaito ir širdgėlos prisigėrusio vagono stotelėje netoli Sverdlovsko ir paguldė ant svetimos, šaltos žemės, o ankstyva Rusijos pūga užpustė jį sniego tumulais, apgaubstė įkapių skraiste.
Trinksint negailestingiems ratams, vežantiems mus į nežinią, aš skiemenuodamas kartojau:
– Lie-tu-vos Je-ru-za-lė! Lie-tu-vos Je-ru-za-lė!
Kas tai buvo – kliedesys ar užkeikimas? Gal vis dėlto užkeikimas. Aš užkeikiau savo baimę, savo bejėgiškumą, užkeikiau Rusijos pūgą, Rusijos platybes, priešpriešinius traukinius, be perstojo lekiančius į karą ir tvoskiančius į mūsų sąstatą karštais garvežio garais, kareiviškų dainų trenksmu ir ledine neviltimi.
Sugrįždamas į tas dienas, aš pasijuntu begalvojąs, kad mano bendrakeleivio mirtis buvo pranašingas ženklas, reiškiantis kažką daugiau nei vieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo. Kartu su juo pūga stotelėje užpustė ne tik kelią atgal, į Lietuvos Jeruzalę, bet ir pačią Lietuvos Jeruzalę – įkapių drobule apgaubstė čerpėmis dengtus stogus, kuriais katės vaikštinėdavo kaip angelai, o angelai – kaip katės; užpustė gatvių grindinius, kur visi akmenys buvo panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldras, Didžiąją Sinagogą su jos ambona. Neišbrendamomis pusnimis ji užpustė mano sapnus.
Ne, ne, drąsinau aš save, nebūna tokios pūgos, kad užpustytų miestą, į kurį veržėsi visų Lietuvos žydų širdys; nėra tokio vėjo, kad nupūstų į užmaršties marias tą žydų išminties ir dievotumo salą. Jis amžinas ir bus per amžius! Mūsų gailestingasis, mūsų visagalis Dievas neleis, kad įvyktų tokia negirdėta neteisybė.
Gėda prisipažinti, bet aš savo mintyse, savo sapnuose taikiausi būti ne tiek šalia tėvo ir motinos, kiek su juo, Aukščiausiuoju. Ką galėjo tėvai? Jie galėjo aprengti ir pasimaitinti, ir tai ne sočiai. O jis galėjo išgelbėti mano sapnų miestą, padaryti taip, kad visos pūgos nurimtų ir visos pusnys ištirptų!
Dievas – mūsų tėvas!
Kas galėjo tada, Kazachijos stepėje, varganame kišlake, kur mes gyvenome, – koks ten gyvenimas – kasdien iš bado stipome, – kur net asilai ir avys smalsiai ir neslėpdami pranašumo spoksodavo į pabėgėlius žydus kaip ateivius iš kitų planetų, kas galėjo pagalvoti, kad pūga – rusiška, vokiška, lietuviška – pasirodys stipresnė už Viešpatį!
Kas galėjo pagalvoti!
Bet netgi ten, begalinių stepių platybėse, kur bastėsi gudrūs ir žiaurūs šakalai, o virš jų sklandė visaregiai berkutai, tykojantys savo grobio, netgi ten, Ala Tau papėdėje, dūminėje molio trobelėje dar žybčiojo brangus akmenėlis iš Lietuvos Jeruzalės karūnos.
Toje molio trobelėje gyveno draugas Icchakas, dirbantis kolchozo buhalterijoje sąskaitininku. Tuo metu Kazachijos kaimuose sąskaitininkai buvo tokia pat retenybė kaip astrologai. Kaip vėliau paaiškėjo, draugas Icchakas nebuvo nei sąskaitininkas, nei astrologas. Nebuvo jis ir draugas. Iki karo Icchakas buvo Sodų gatvėje esančios sinagogos rabinas. O dabar tai liudijo tik juoda, pradremžta jermulka, kurios jis niekada nenusiimdavo ir kurią kolchozo pirmininkas Nursultanas manė esant tiubeteika. Nursultanas ne kartą siūlė jam naują, ryškiaspalvę, iš labai gero audinio, bet Icchakas atkakliai atsisakydavo dovanos.
Kolchozo pirmininkas atleisdavo jam ir kitą keistuoliškumą. Vakarais Icchakas surinkdavo pabėgėlių vaikus, lankančius kazachų mokyklą, ir slapta mokė juos žydiškai skaityti ir rašyti. Tarp jo mokinių buvo berniukų iš Bobruisko, Slonimo, Šiaulių, Jonavos ir net du paaugliai iš Leningrado.
Jis mokė mus ne tik skaityti ir rašyti, bet ir švęsti šeštadienį ir visas žydų šventes.
Per šventes Icchako žmona Etelė dalydavo dovanas – kotletus iš kilbukų ir miežinius paplotėlius.
Bet ne kotletai iš kilbukų ir ne miežiniai paplotėliai traukė prie jo vaikus. Labiausiai viliodavo pasakojimai apie jo gimtąjį miestą Vilnių.
Jis pasakodavo mums apie Gaoną Elijagu, apie žymiausius žydų mokslininkus ir knygų leidėjus, apie poetus, apdainavusius Lietuvos Jeruzalę, ir apie turtuolius, apdovanojusius Ją savo malonėmis. Jų vardai ankštoje molio trobelėje skambėdavo kaip žvaigždžių vardai – viskas aplink nušvisdavo, ir kiekvieno galvą apjuosdavo nematoma aureolė; už langų atsiverdavo ne plūktinės kišlako trobelės, o miestas, kur jis, Icchakas, gimė ir kur, kaip jam atrodė, niekada nepradings nė mažiausias pėdsakas, kurį paliko žydų mintis, žydiškos knygos, žydiškas rėžtuvas, žydiškas balsas.
Ką čia slėpti, man atrodė, kad Icchakas, į kuprą susimetęs, besveikatis, kiek mikčiojantis, yra ne kolchozo sąskaitininkas, ne rabinas, o Dievo vietininkas bekraštėje Kazachijos stepėje. Aš neabejojau, kad jis grįš į savo Jeruzalę ir galbūt kartu su juo grįšime ir mes – jei ne iš tikrųjų, tai sapnuose. Sapne kelias visada trumpesnis.
Bet kartą, kai aš parėjau iš kazachų mokyklos, mama padejavo:
– Nelaimė… Numirė Icchakas.
Vieni sakė, kad jis nusižudė, kiti – kad mirė nuo vidurių šiltinės, treti – kad jam sustojo širdis. Ėjo ėjo į gimtinę, į Vilnių, į Lietuvos Jeruzalę, – ir sustojo. Kojos esą dar ėjusios, o štai širdis sustojusi.
Greit pasimirė ir Etelė.
Juos palaidojo už kišlako, ten, kur baigiasi daržai ir prasideda stepė.
Pirmininkas Nursultanas prie jo kapo pasakė kalbą. Jis kalbėjo kazachiškai, tad niekas jo nesuprato.
Nesuprato jo ir velionis.
Jis tikriausiai norėjo išgirsti kadišą – šermenų maldą. Bet kadišo nebuvo kam sukalbėti – visi suaugę žydai buvo pašaukti į armiją – pūga įtraukė juos į savo įkapių baltybę.
Tą dieną, man rodos, aš tapau suaugusiu.
Tą dieną mane nutvilkė baisi abejonė.
Ar tik už rabiną-sąskaitininką-astrologą Icchaką reikia kalbėti šermenų maldą?
Gal už mano sapnus?
O gal?..
Mano senelis mokė: jeigu balsu ištarsi tai, kas dar neatsitiko, tai būtinai atsitiks.
Į Vilnių aš atvažiavau keturiasdešimt penktųjų metų padžioje. Baigėsi vasaris. Vertė sniegą, pustė, ir pusnyse paskendęs neseniai išvaduotas miestas buvo panašus į ligonį, gulintį ant aukštų pagalvių, prikimštas žąsies plunksnų. Namai nuplėštais stogais, sunkių tankų vikšrų išraustos gatvės, minios raudonarmiečių sustirusiomis nuo šalčio milinėmis ir ausinėmis kepurėmis, užsmauktomis ant kaktų; reti praeiviai su duonos kepaliukais po pažastim, vienišas vežikas geležinkelio stoties aikštėje laukiantis keleivio, arklys, karpantis didžiulėmis pergamentinėmis ausimis; bažnyčių bokštai, smingantys į švininiais debesimis aptrauktą dangų, ir langai, langai, langai išdaužytais stiklais, be užuolaidų, be veidų, be balsų; sulankstyta iškaba vokiečių kalba vos įžiūrimomis raidėmis – viskas buvo svetima, nesuprantama, kėlė baimę ir įtarimą. Žvilgsnis veltui ieškojo kokio nors bruožo, kokios garso, kokios detalės, siejančios miestą su Anuo, apie kurį buvau tiek girdėjęs ir kuris atklysdavo į mano vaikiškus sapnus.
Nejaugi čia – Lietuvos Jeruzalė?
Argi čia mano tetulė Chava, sena pana, suras savo jaunikį?
Argi čia kepėjas Rachmielis atidarys priešais Didžiąją Sinagogą cukrainę, kur paryčiais užeis pats Aukščiausiasis paragauti sluoksniuoto pyragaičio su aguonomis, lengvo, panašaus į drugelį?
Argi čia dėdė Leizeris atguls amžino miego šalia išmintingiausių išmintingiausio rabi Elijagu?
Kur ji, Didžioji Sinagoga? Kur kapinės, kuriose palaidotas Gaonas?
Kur jie, Leizeriai, Chavos, Rachmieliai, Šimšenai, Moteliai, kur jie, berniukai ir mergaitės skambiais karališkais vardais – Judita ir Rūta, Saliamonas ir Dovydas?
Visur tik sniegas, tik sniegas, tik sniegas.
Gal mama mane ne ten atvežė? Gal mes patekom visai į kitą miestą, paprastą nežymų, niūrų – ne į Vilnių, ne į Lietuvos Jeruzalę. Gal skubėdami suklydom ir nusipirkom bilietus ne į tą pusę.
– Į tą, – pasakė mama.
– Taip… Bet kur… kur visi?..
– Kas visi?..
– Žydai…
– Žydai, Hiršele, ten… – atsiduso mama ir parodė ranka į sniegą. Už sniego marškos nieko nebuvo matyti. Nieko, tik pilki namai, negyvi kaip antkapiai.
Pavasarį, kai sužaliavo medžiai, aš nuvykau ten – į Panerius.
Oras buvo grynas ir gaivus. Kaip ir prieš šimtą metų Paneriuose čiulbėjo paukščiai. Jie skardeno taip pašėlusiai, taip garsiai, jog atrodė, kad jų džiūgaujantį čiulbėjimą girdi ir mirusieji. Aštuoniasdešimt tūkstančių mirusiųjų.
Kartais paukščiai pakildavo iš apdegusia žmogiena prakvipusių medžių, nutūpdavo ant žemės, ant pavasarinio griovių molio ir snapeliais išsikrapštydavo nerangią kirmėlaitę.
Aš žiūrėjau į juos, ir iš siaubo man suspaudė širdį. Atrodė, jie lesa ne kirmėlaitę, na užsižiopsojusį mašalą, o nutrūktgalvio Chaimelės arba juodaakės laukinukės Chanelės akies vyzdį.
Panerius aplankiau pavasarį, o prieš tai – Didžiąją Sinagogą, tą pačią, kurioje pleveno nemirtinga rabi Elijagu dvasia ir priešais kurią kepėjas Rachmielis svajojo atidaryti savo pelningą cukrainę.
Aš stovėjau prie Sinagogos griuvėsių ir manęs neapleido jausmas, kad štai štai, po valandėlės, po akimirkos iš krūsnies skaldos, iš to amžinybės ir netvarumo mišinio, iš po šitos parblokštos bejėgės geležies pakils jis, rabi Elijagu, ir visu balsu visam miestui, visai Lietuvai, visam pasauliui paskelbs:
– Žydai! Gyvieji ir mirusieji! Paimkite dalbas ir kirstuvus, kirvius ir kaltus! Skubėkite iš visur – Iš miestelių ir miestų, Iš namų Ir kapinių! Didžioji Sinagoga neturi gulėti griuvėsiuose! Stogdengiai, uždenkite stogą! Staliai, išklokite naujas grindis! Stikliai, įstiklinkite langus! Kalviai, nuliedinkite žvakides! Siuvėjai, pasiūklte talitus! Greitai šventė – Velykos! Švęskite išlaisvinimą iš Egipto vergijos! Skubėkite, skubėklte, nes nėra bai sesnės vergijos kaip užmaršumas, kaip užmarštis.
Edja, neatėjo nei stogdengiai, nei siuvėjai, nei kalviai, nei staliai.
Gyvieji spoksojo į griuvėsius ir ėjo pro šalį. Niekas nepasisėmė skaldos, nepasijojo delnuose ir nepasibarstė ja kaip pelenais galvos.
Egipto vergiją pranoko sovietinė.
Studijų metais, kaip ir daugelis mano vienmečių, aš dirbau miesto atstatymo darbuose – valiau gatves, plėčiau parkus, sodinau medžius.
Nugalėtojai negailėjo malonių viskam, išskyrus žydų vertybes.
Ešibotuose, kur šimtmečiais jauni Maimonido pasekėjai plūkėsi stengdamiesi įminti Visatos paslaptį ir Žmogaus paskirtį, kur peisų brūzgynuose gimdavo teisybė, dabar įsikūrė sovietinės įstaigos, renkančios ne žmonijos proto atradimus, o antrines žaliavas.
Žydų mokyklose šeimininkavo beveidžiai kietaminčiai valdininkai, išduodantys pasus su pjautuvu ir kūju arba segantys lapelius į nepatikimų, pusiau patikimų ir patikimų piliečių asmens bylas.
Bolševikų uždarytose spaustuvėse, kurios prieš karą garsėjo visame žydų pasaulyje, buvo spausdinami apgailėtini Maskvos „Pravdos“ ir „Komunisto“ antrininkai, rinkimų biuleteniai, nežadantys jokio pasirinkimo, ir „didieji visų laikų ir tautų“ genijaus Josifo Stalino veikalai.
Toje tamsybėje, susitvenkusioje viršum Lietuvos Jeruzalės, dar ruseno žydų našlaičių namai, priglaudę po nesenų skerdynių išlikusius vaikus; dar spingsėjo žydų mokykla, kurioje vaikai teberašė tūkstantmetės abėcėlės raides; buvusiame geto kalėjime egzistavo greitai žūčiai pasmerktas žydų muziejus, kur eksponatai buvo ne tik išlikę dokumentai, bet ir jo direktorius Gutkovičius bei negausūs bendradarbiai.
Aš pragyvenau Vilniuje beveik penkiasdešimt metų, dar užtikęs skutelius tos tikros, mano sapnuotos Lietuvos Jeruzalės, jos pakilios ir nepalenkiamos dvasios dvelksmą.
Beveik surusėję, kalbantys svetur sudarkyta jidiš kalba, karo stichijos nublokšti į kitas šalis, kur žodyje „žydas“ tilpo visas supratimas apie mūsų tautą, mes, jaunos, sužvarbusios, išalkusios jos atžalos, bėgiojom į žydų literatūros vakarus, rengiamus pokario Vilniuje, entuziastingai priimdavom svečius iš Maskvos – Perecą Markešą ir Kušnirovą, didžiavomės tuo, kad šalia mūsų gyvena tokie poetai kaip Abraomas Suckeveris ir Hiršas Ošerovičius.
Iš mano atminties niekada neišdils su niekuo nepalyginamas įspūdis, kurį man padarė poema „Kol Nidrei“, skaityta mano dėdės, moteriškų drabužių siuvėjo Motelio Kanovičiaus. Į jo namus Stalino prospekte susirinko žydų teatro ir literatūros mylėtojai – apykurtis mokytojas Rozentalis, didžiagalvis, didingas, panašus į Romos senatorių, siuvėjas Dogimas, juodas kaip nuodėgulis, šaižiu kaip gaisrininkų sirena balsu, tylutėlis buhalteris Upnickis, visur ir visada kažką skaičiuojantis ir tikrinantis. Dėdė Motelis, geibus, nuolat besišypsantis (moteriškų drabužių siuvėjams šypsotis lemta nuo pat gimimo), išraiškingai, su nebūdinga jam aistra skaitė ką tik pasirodžiusią poemą. Mažytė svetainė, kurioje buvo skaitoma, priminė senovės graikų amfiteatrą, o skaitovas – ne besveikatį siuvėją, o antikinį orakulą.
Nuo jo balso virpėjo oras, virpėjo grafinas su vyšnių trauktino, virpėjo lėkštės, virpėjo Širdis.
Pritilusių klausytojų skruostais riedėjo ašaros. Verkiau ir aš, nors nelabai supratau kodėl.
Ašarų tais laikais buvo užtektinai, ir dingstis joms būdavo ne tik eilėraščiai.
Kiekvieni nauji metai nešdavo naujas nelaimes.
Atėjo balsūs penkiasdešimt tretieji, grasinę visiems žydams tremtimi į Sibirą.
Žydų namuose buvo džiovinama duona kelionei.
Iš žydų namų kaip numirėlius išnešdavo žydiškas knygas. Paskubomis, prietemoje, dykynėje netoli Lukiškių kalėjimo mūsų mirtinai išsigandę kaimynai degino visa, kas žydiška, pradedant nesmerktinu romantiškuoju Mapu baigiant niūriu ir rūsčiu Dovydu Bergelsonu.
Šešiolika tomų ikirevoliucinės žydų enciklopedijos išnešta nakčia kaip šešiolika grabelių.
Tai buvo išsigelbėjimo laužai nuo galimų įkalčių, nuo daiktinių kaltės įrodymų, kurios kaltė buvo vien tai, kad gimei žydu.
Šitų laužų tvaikas lydėjo mano jaunystę, nuodydamas dvasią ir Ateitį.
O kas gali būti blogiau kaip apkvaišusi iš baimės ir pažeminimo Ateitis?
Tada aš dar iki galo nesuvokiau, kad degė ne popierius, o mano sapnų miestas – Lietuvos Jeruzalė ir kad aš pats buvau tik nuodėgulis, geriausiu atveju – rusenanti žarijėlė.
Kiek jų buvo! Kiek užgeso vėjų pagairėje!
Kartais nuo jų įsižiebdavo žvaigždės – tokios kaip Nechama Lifšicaitė.
Bet žvaigždės ilgai neužsibūdavo šioje padangėje, nes ją nuolat apniaukdavo debesys.
Prasidėjo atsisveikinimas, sunkus, bet neišvengiamas.
Mano sapnų miestas, Lietuvos Jeruzalė, mažėjo kaip šagrenės oda.
Žydai atkakliai ir ryžtingai, kaip tikri makavėjai, skubėjo į vizų išdavimo ir registravimo skyrių kaip kažkada į Didžiąją Sinagogą.
Vienintele ir mieliausia vieta tapo švarplėta, mazutuota ir purvina Vilniaus geležinkelio stoties platforma, pirmasis, kaip sakydavo geležinkeliečiai, ir tikriausias, kaip pridurdavo žydai, kelias. Kelias iš Lietuvos Jeruzalės į tikrąją Jeruzalę, amžiną ir nepakeičiamą.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje aš išlydėjau savo seną draugą. Kai jis užlipo vagono laipteliais, aš atkreipiau jo dėmesį į numerį – „O“.
Nulinis vagonas, nulinis ženklas.
– Na ir kas kad nulis? – ramiai paklausė jis. – Kai tik nuvažiuosiu ten, priešais jį atsiras vienetas.
– Koks? – pasidomėjau.
– Tėvynė, – atsakė mano draugas. – Aukščiausias matavimo vienetas kiekvienam žydui.
Nežinau, ar užteko jam, romantikui, idealistui, to paties svarbiausio, kaip jam atrodė, vieneto, bet tada, perone, kur jauni vaikinai šauniai ir įžūliai šoko „Choirą“, jo atsakymas skambėjo ypač įtikinamai.
Negalima gyventi su šmėklomis. Kad ir kokie malonūs būtų sapnai, bet jie vieną kartą baigiasi.
Kaip man neatėjo į galvą? Juk mano draugas tikriausiai sako teisybę: gyvenu tarp šmėklų ir pats pamažu virstu šmėkla. Didžioji Sinagoga – šmėkla, Žydų muziejus – šmėkla, namai – šmėklos. Šmėklos praeityje, dabartyje ir galbūt ateityje. Tetulė Chava, kepėjas Rachmielis, dėdė Motelis, skaitantis „Kol Nidrei“, Gaonas Elijagu, našlė Rom…
Net pats mylimiausias žmogus – mano tėvas, labai geras siuvėjas, apsiuvęs pusę miesto, staiga pavirto šmėkla.
Kasdien – kol jis galėjo vaikščioti! – turėdamas aštuoniasdešimt keturias nelaimes (taip tėvas vadino savo nugyventus metus), jis eidavo į medžioklę.
– Kur tu? – klausdavau aš jį.
Ir jis rimtai atsakydavo:
– Žydų gaudyti!
Jis jų ieškodavo Bernardinų sode, aikštėje, iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo buvusioj Lenino aikštėj, ant Neries kranto, palei Centrinį paštą.
– Vakar du nutvėriau, – gyrėsi jis. – Šaltkalvį Šolemą ir batsiuvį… kaip ten… Nisoną.
– O užvakar?
– Užvakar tik vieną – kirpėją Menašę. Jo duktė žadėjo nuvežti mus į kapines… Kapinėse sekmadieniais būna daug žydų, beveik tiek pat kiek ir koncertuose, kai atvažiuoja Šilianskis…
Būdavo dienų, kai tėvui nepavykdavo nutverti nė vieno. Tada jis pareidavo į namus liūdnas, nešnekus, pasipiktinęs savo senatve, likimu, visu pasauliu.
Laimikis mažėjo kasdien. Išvažiavo Šolemas, paprašė iškvietimo Nisonas…
O mano tėvui buvo reikalingas bent vienas žydas, vienmetis ar nevienmetis – nesvarbu. Svarbiausia susirasti suolelį Bernardinų sode ir nugrimzti į šiltas prisiminimų sroves. Prisiminti, prisiminti, prisiminti: pilnametystę, vestuves, tarnybą armijoje – Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Pergalės dieną Tilžėje arba Liubline…
Tikriausiai ir šiandien ten, aikštėse ir parkuose, priemiesčio miškeliuose, vaikštinėja tokie pat senukai kaip mano tėvas.
Vaikštinėja ir neranda to, kas buvo, ir to, ko nebuvo. Pavargę, Dievo užmiršti, jie užmiega po liepomis ir klevais kaip ir aš, sapnuodami Lietuvos Jeruzalę, miestą, kuriame jie arba gimė, arba apie kurį yra girdėję tolimoje vaikystėje.
Nereikia jų žadinti. Jiems nebeliko jėgų, kad galėtų gyventi atmerktomis akimis, ir jau nedaug jėgų, kad gyventų sapne.
Nedera kalbėti kadišą miestui. Ypač jeigu jame yra bent vienas žydas – senas ar jaunas, miegantis ar nemiegantis.
Aš nenoriu Jo laidoti.
Aš nenoriu laidoti Jo gatvių ir gatvelių – siaurutėlių, nusidriekusių kaip virvės, ant kurių per amžius buvo džiaustomi žydų skalbiniai, – aš džiaustau ant jų savo kartėlį ir liūdesį; aš nenoriu laidoti čerpėmis dengtų Jo stogų, kuriais katės vaikštinėjo kaip angelai ir angelai – kaip katės; aš užsiropščiu ant paties kraigo ir murkuoju apie meilę šitam dangui, šitam mėnuliui, kuris švietė kartų kartoms mano brolių ir seserų; aš nenoriu laidoti Jo gatvių grindinio, kur visi akmenys panašūs į Mozei Dievo duotos lentos su šventais rašmenimis skeveldrą – aš įmūriju ten savo atminimo akmenį, kad jis degintų kiekvieną pėdą ir primintų skerdynes, tūkstančio tūkstančių nekaltų gyvybių žuvimą.
Aš nenoriu laidoti Didžiosios Sinagogos – aš visada joje melsiuos ir, kol aš melsiuos, niekas nenušluos jos nuo žemės paviršiaus, nes žemė – tai ir aš, ir tu.
Aš nenoriu laidoti savo sapnų.
Kas sako, kad jie išsisklaido su pirmaisiais saulės spinduliais? Jie – vienintelė saulė tiems, kurie prarado tai, ką mylėjo.
Kfar Saba, 1994 m. rugsėjis
Viktorija Daujotytė. Oskaras Milašius labai karštą liepą
1994 m. Nr. 12
Buvo Liepa, buvo Vidurdienis. Vidurdienis, Liepa.
Buvo karšta kaip kraujo verdenėje.
Gyvenimas buvo kaip labai senas saldus vynas
Sveikstančio galvūgaly.
Į sustingusį orą
Ugnis liejo savo sunkaus alsavimo auksą.
Niekada nebuvau regėjęs tokios sklidinos
Visatos ašarų taurės.
Dvasia, kūnas,
Gėris ir blogis,
Liūdesys ir džiaugsmas,
Didu ir menka, ak! – kaip viskas buvo žmogiška
Manyje! („Lemiuelio išpažintis“ vertimas proza Valdo Petrausko)
Poezija yra iš tos pačios dvasinės patirties, kuri parodo akims žiedą ar akmens formą, kuri leidžia matyti, girdėti kaip mąstyti. Tyliai, savaimingai – kaip auga žolė. Mąstyti be mąstymo prievartos. Skaityti be skaitymo prievartos, jaučiant ypatingą sąskambį tarp karštyje kaip baltam vaške sustingusios liepos ir O. Milašiaus žodžių su atodūsiu: kaip viskas buvo žmogiška manyje…
Būnantis čia būna ne tik čia. „Lemiuelio išpažintis“ – išsiskyrimas su čia. Kitos erdvės artimybėje:
Viską čia buvo persmelkusi kita amžinybė.
Kitas būtinumas, – kitas Dievas…
Kitas būtinumas atitraukia nuo gyvenimo paviršiaus, bet neišvengiamai prie jo sugrąžina. Bet jau su tuo, kas buvo patirta viršūnėje: „Begaline, amžina, kraupi Tikrove. Iš visų galimybių tu – nepaprasčiausia. Nes tu esi manyje, ir vis dėlto aš esu tavo buveinė; aš išnyksiu, o tu paliksi; Ir vis mano meilė tave apkabina, ir štai čia tavo vienintelė riba, o Neapibrėžtoji!“
Viena didžiausių žmogaus aistrų – pažinti. Nuo antikos girdime vis garsesnius pažįstančiojo žmogaus žingsnius. Kaip, kokiu būdu žmogus gali pažinti? Kaip jis gali būti tikras, kad jo pažinimas nėra klaidingas? Kasdieninis pasaulis margas ir įvairus, neaprėpiamas. Nevertas pažinimo pastangos ar slepiantis tai, ką reikia pažinti. Padavimas sako, kad norėdamas išsilaisvinti nuo matomo pasaulio margumo, antikos filosofas Demokritas išsidūręs akis. Kad galėtų netrikdomas susitelkti į grynąsias esmes, kurios tik ir vertos pažinimo. Pažinimas yra suteikęs žmogui ne tik daug džiaugsmo, bet ir kartaus nusivylimo. Nepažinto ne mąžta, o daugėja. Tai, kas atrodo pažinta, vėl virsta baugiais nesuprantamais fantomais. Antrasis pasaulinis karas (Hitlerio ir Stalino fantasmagorija) pavertė žmogiškąją tikrovę nepažinia ir absurdiška. Šiuo (ir ne tik) požiūriu karas nėra pasibaigęs.
Pažinimo metodai ima misti patys savimi ir pagaliau patys save sunaikina, patys save „dekonstruoja“. Pažįstantis protas ne kartą pasijunta bevaisėje žemėje. Ją atkakliai laisto ir gaivina mylintys, savo dvasine patirtimi užpildantys pažinimo dykras. Kaip paukštis turi du sparnus, taip ir žmogaus galios – iš proto ir iš širdies. Kaip pasakyta J. Baltrušaičio: „Menka, ką tu vien protu žymi, / Būtį reikia minti širdimi.“ Būtent: minti širdimi. Širdimi arba esminiu dalyvavimu būtyje. Būties pilnį (J. Baltrušaičio žodis–metafora) palaiko tik nesenkantis dvasinis patyrimas, kuris randasi iš tiesioginio sąlyčio su daiktais, su ta pačia kasdienybe, nuo kurios norėjo apsisaugoti Demokritas. Žmogus yra ne tik pažįstantis, bet ir būnantis, įsibūnantis. Įsibuvimas yra skaidrinantis, vedantis į išmintį.
Išmintis atsiveria ir iš kitų patirties. Ir į kitų dvasinę patirtį įsibūnama. Labai dar jaunas V. Mačernis išvertė O. Milašiaus „Pažinimo giesmę“, kuri tyrinėtojų laikoma šio didžio poeto metafizikos raktu.
Kas yra metafizika, sąvoka, kuri šiandien taip dažnai vartojama? I. Kantas sakė, kad metafizika yra žmogui įgimta. Įgimta peržengti save, savo įprastumo arba kasdieniškumo ribas, t. y. transcenduoti. Metafizika yra filosofija pirmine prasme, niekada nebūnanti po ko nors, net pati po savęs, bet visada kartu ir vienąkart, jei randasi iš unikalaus dvasinio patyrimo. Jei randasi kiekvienąkart iš pradžių. O. Milašius laikomas mistiniu, ezoteriniu, hermetiniu poetu. Visos šios sąvokos sueina į unikalią dvasinę poeto patirtį, savaime transcendentišką. Dvasinio patyrimo transcendentiškumas O. Milašiaus kūryboje yra toks patvarus, kad iš esmės realus.
Intensyvi dvasinė patirtis išveda poetą į didžiuosius kultūros tekstus – į Bibliją, į E. Swedenborgą, į J. W. Goethe, Ch. Baudelaire. Į rojų ir pragarą. Susitikimai ir sąskambiai unikalios patirties erdvėje. Taip, patirtis unikali ir faktais: Lietuvos aristokratų ainis, paskutinis išnykstančios senos giminės šakos kraujo balsas. „Aš užaugau Čerėjoje, absoliučioje dvasinėje vienatvėje. Čia gimė mano meilė gamtai, čia mano charakteris įgijo niūroką atspalvį <…>. O šeima gyveno didžiuliame, senoviškame, ampyro stiliaus mediniame name, pilname giminės portretų ir senovės daiktų, kurie nemažai prisidėjo prie mano dvasios formavimo ir subrandino meninius polinkius, paveldėtus iš senelės“ (iš O. Milašiaus autobiografijos). Vienatvėje susitikta su gamta, senais giminės namais ir daiktais intensyvi dvasinė prigimtis tą pirminę patirt) sulydė į švytintį alchemini auksą, įvaizdžiais iškylantį poezijoje. Taip pat ir „Pažinimo giesmėje“: „Ar jauti pabundantį savy seniausią iš visų prisiminimą? / Tau atidengiu čia tavo meilės auksui šventą kilmę.“
Pažinti yra ir atpažinti. Atpažinti arba prisiminti – prisiminti „seniausią iš visų įsiminimą“. Poeto vaikystė yra vienas ant kito gulantys prisiminimų klodai. Vaikystės prisiminimas – kaip transcendencija. Vienokią ar kitokią patirti turi kiekvienas. Bet tik kuriantis žino ją turįs, Yra joje intensyvi dvasinė energija patirtį transcenduoja į ją pačią. Kadaise matyti, lytėti daiktai ima šviesti savo pačių šviesa, pereinančia į kalbą. Poezija yra dvasinės patirties susijungimas su kalba taip pat mistinė Santuoka, reikšminga ir iškalbi O. Milašiaus metafora
Yra gimtoji kalba. Yra daug kalbų. Ir yra kalba kaip žmogiškumo sublimatas, kaip pati kalbėjimo, pasakymo, pasisakymo, išsisakymo galimybė. Poezijos galimybė. Ne tikslingo pažinimo, o liūdnos, tylios, nurimusios ir nusižeminusios refleksijos kelias – susipažinimo kelias. O.Milašiaus kelias. Vieniši, kilmingi, vienas kitą atpažįstantys Odisėjos, Biblijos, Fausto Keleiviai. Bet apsireiškia ir tai, kas yra paprasta, įprasta – kaip duona: „Tarp Biblijos ir Fausto apsireiškia ryto duona“ („Vežėčios“).
Būtis ne tik yra. Ji apsireiškia. Nušvinta. Pasirodo. Ištinka. „Lemiuelio išpažintyje“: „Aš supratau, pajutau, pamačiau / – KAIP VISKAS ĮVYKO.“ Kuriantysis yra šio būties nuotykio žmogus. Mažesnio ar didesnio, bet ištiktas.
O.Milašius greta didžiojo, lietuvių kultūros akiratyje gal didžiausio, greta M. K. Čiurlionio. Ištiktas ypatingo meilės pojūčio – atviro ir teisingo. „Pagaliau visuotine prasme – tai orfėjiška intuicija, kuri moko mus išlieti judėjimo perteklių į brolišką akmens širdį, atgaivinti kukliausią kūną, patalpinti jį vietoje ir laike su tuo švelniu jautrumu ir tuo meilės kupinu neklaidingumu, kuris mums leidžia patalpinti tikroje vietoje ir reikiamame laike žodį ir garsą eilėraštyje, raumenį ir žingsnį šokyje, toną ir kirtį tarsenoje, judesio ir gyvybės liniją skulptūroje, pirmąjį ir paskutinį spalvos virpesį tapyboje, pagaliau architektūroje – akmenį ar medžio siją harmoningame ir logiškame apkrovų paskirstyme. Ritmas yra aukščiausioji žemiška išraiška to, ką mes vadiname mintimi, t. y. judėjimo konstatavimo ir meilės išraiška.
Štai keliais skubriais bruožais išreikšta dvasinė prasmė, kurią savo rašiniuose aš suteikiu svarbiausiam žodžiui „meilė“, – amžinam žodžiui ir pirmajam iš visų šūksnių“ („Ars Magna“, vertė P. Kimbrys).
Keliais skubriais bruožais… Skubru, nes tai, kas pasirodo, švyti neilgai, gęsta, nyksta. Atsiveria, o lieka paslaptis. Suvokti paslaptį, o ne tai, ką ji slepia. Pažinimo kaip mokslo ir filosofijos kaip išminties arba meiles takoskyra.
Paslapties arba pirmapradiškumo išpažinimas. Pirmaisiais potyriais kūdikystėje būtis įeina į žmogų, tampa jame patalpinta. Kaip ir žmogus joje Gyventi tai prisiminti:
Ašarose atrastos vaikystės krašto,
Miesto, kur plaka mirusios širdys,
(Kur dunda kildamas bet koks migdantis gausmas.
Kur plasta mirties paukščių sparnai,
Kur plekši juodi sparnai mirties vandenyje)
Paliegusioje nuo žavesio praeityje, už laiko ribų.
Mielos meilės gedulo akys vis dar dega
Švelnia rusvo mineralo liepsna, liūdnu žavesiu.
Ašarose atrastos vaikystės krašte –
Tačiau diena lyja ant visa ko tuštumos. („Vaikystės krašte“, vertimas proza V. Petrausko)
Mirties gyvybė iš grožio, iš liūdno žavesio, iš gaudesio, iš lietaus 5 tuštuma iš ritmo, kuris yra subtiliausia visa ko arba visos vienovės pagava. Bet tai tik originalo tekste. Gaudome silpnus O. Milašiaus simfonijos atšvaitus – jis visas paniręs kalboje, kuria rašė. „Lemiuelio išpažinties“ melodija A. Vaičiulaičio nėra visai pagauta. Bet „Nebaigtoje simfonijoje“ jaučiamas intuityvus tikrumas:
Seniai tai buvo – paklausyk, aitri ano pasaulio meile,
Labai, labai toli tai buvo – tu įsidėmėki, mano žemiška sesuo,
Gimtoj Šiaurėj, kur iš ežerų, lyg iš vandens lelijų didelių,
Garuoja pirmapradžio laiko kvapas,
nugramzdintųjų legendos sodų ūkas.
Sapnas, sodas (dažni O.Milašiaus įvaizdžiai) grimzta iki viduramžių alegorijų, mistinių regėjimų, iki hermetinio meno ištakų. Bet ir iki autentiškos dvasinės patirties, praskleistos autobiografijoje. Čerėjos dvaras: „…parkų, sodų, darželių grožis darė jį kone karališka rezidencija“. Praradimas, nutolimas, neįmanomas sugrįžimas padalijo pasaulį į ten ir čia, tada ir dabar, ten ir tada, prarastajam vis labiau spindint į save transcenduojančia šviesa. Kokiu būdu šio pirmapradiško, šiauriško, probaltiško laiko ir erdvės dvelksmas sugrįžta (ar gali sugrįžti) į lietuvių kalbą, į jos lėtą šiaurišką ritmą: „Gimtojoj Šiaurėj, kur iš ežerų, lyg iš vandens lelijų didelių…“ Ar galima tai pažinti, ar tik suklusti – suklusimo būseną, jos slaptį laikant pačiu svarbiausiu dalyku. Vertu apmąstymo ir įsimąstymo – gilaus minties judesio, vėl grąžinančio prie „Pažinimo giesmės“, prie pradžios:
Dieviškojo naktyse nušvitusios valandos pamokinimo
Tiems, kurie prašydami yra jau gavę Ir jau žino.
Tiems, kuriuos Malda yra atvedus j kalbos kilmės apmąstymą.
O kiti – kančios ir džiaugsmo, mokslo,
kaip ir meilės, vagys – nieko nesuprastuose tuose dalykuose.
Kad suprastum juos, turi pažinti daiktus
tam tikrais esminiais žodžiais pažymėtus;
Tai duona, druska, kraujas, saulė, žemė,
vanduo, šviesa, tamsybės, o taip pat visi metalų pavadinimai. (vertimas V Mačernio)
Yra galimybė pažinti, bet yra ir pažinimo riba, už kurios išlieka daiktas kaip substancija, pats savyje, neapvagiamas pažįstančiojo, neišskaidomas. Pirmapradžiai elementai, kurie išvardijami „Pažinimo giesmėje“, pirmiausia yra pripažįstami. Subtiliuose „Ars Magna“ paaiškinimuose filosofai V. Ališauskas ir A. Plešnys yra pacitavę esminę O. Milašiaus mintį „Aš parausčiau, Įžvelgęs savo atradime ką nors kita, o ne hermetinę paslaptį“1. Atrasti paslaptį, o ne tai, ką slepia.
Maldingai suklusti, išpažįstant Maldą kaip esminį santykį su būtim. Maldą, ne išvedančią, o atvedančią ir parvedančią. Atvedančią prie daiktų, prie kalbos, prie to, kas auga iš žemės: „…bet jau tada mane viliojo žemes širdis, ir aš žinojau, kad jinai ne prašmatniam rožyne plaka, o tenai, kur želia mano sesė dilgelė blausi ir apleista“ („Tyrlaukiai“). Brolystės ir seserystės jausmas – esmingai aunančio jausmas.
Nutolimas yra ir priartėjimas, to, kas liko tarsi už ribos, nušvitimas arba ir įėjimas. Transcenduojanti O. Milašiaus galia iš šio padalijimo. Iš sutelkties į nykstantį, apleistą, mažą, kuklų. „Ir kukliausias daiktas turi savo tylią tiesą“, – gieda choras „Lemiuelio išpažintyje„ (vertė A. Vaičiulaitis).
„… liūdni čionykščiai / Tegul prisimena ir atpažįsta, ir pasveikina mane: dagys, / Aukštoji dilgėle ir vilkvyšnė, vaikystės priešė. / Jie moka tai, jie moka“ („Tyrlaukiai“). Ar tai yra gamtos, gamtiškumo išpažinimas? Rojaus sodo (pietų augalijos) ir šiauriškos augalijos priešprieša atšiauri. Gamtiškumas – kūno gimtinė, ne dvasios tėvynė. Pradžia, pirmoji pakopa, kuri „Pažinimo giesmėje“ yra paneigiama arba „užmirštama„ (pagal baltrušaitiškąsias „užmarštis„): „Kaip visi gamtos poetai, aš buvau paskendęs nežinojime giliam. Nes aš tikėjausi pamilęs kvepiančias gėles ir tolimas grožybes, net gražiausius veidus vien dėl jų gražumo“. Gamtos poetas paskęsta gamtiškume. Metafizinis poetas mato ne gamtos gražumą, o gamtą kaip ją pačią – kukliausiam žiedui giedant savo giesmę.
Leidykla „Scena“ išleido O. Milašiaus kūrybos rinktinę gražiu pavadinimu „Vienatve, mano motina“. Pirmąkart knygoje paskelbta misterija „Migelis Manjara“, gražiai išversta P. Kimbrio. Misterija – ypatingas žanras. Jis pripažįsta galimybę būti tam, ko nėra ir būti negali racionaliai pažįstančiam protui: dvasiai, paslaptingam balsui, šmėklai, šešėliui. Migelis Manjara, istoriškasis „donžuanas“, pasirodo misterijoje tuo metu, kai jį yra apleidęs šėtonas, iki tol šėlęs jame kaip žemiausių gaivalų įsikūnijimas: „ir štai – aš praradau Šėtoną! Šėtonas pasitraukė nuo manęs, / ir karčią nuobodžio uolynų žolę aš dabar kremtu“. Baudelaire situacija – nykaus nuobodžio: pasitraukė Šėtonas, bet neatėjo Dievas. Ir klausimas, kurį nuolat kartoja sukepusios lūpos: „Ak, kaip pripildyti gyvenimo bedugnę? Ką daryti?„ Didi, atleidžianti Meilė yra kelias, kuriuo į išsekusią žmogaus širdį ateina Dievas. „Migelio Manjaros“. Chirolama ir yra tokia Meilė: „Šiame pasaulyje, kuriame mes esam, galima gražiai mylėti, netrokštant nei žudyti savo meilės, nei nuodyti pavožus po stiklu arba įkalinus lyg paukštį uždaram narvely. Tačiau tokia Meilė tik sušvyti, tik pasirodo. Ji negali būti, negali, nepajėgia tapti gyvenimu. Chirolama miršta. „Žmogus priklauso Žemei. Jis privalo Žemes Dvasią garbint“, – sako Dvasia. Migelis Manjara tampa vienuoliu, atpažįstamu pagal vidinį pašaukimo balsą, reiškiantį Meilės stebuklą:
Štai žemė, štai mėnulis,
o štai žmogus mažytis ir jo didis
skausmas,
tačiau nors visa tai yra išties,
aš nedrįstu ištarti: Tu esi.
Ir kas aš toks, kad tarti drįsčiau: Tu esi.
Pažįstu ir galiu pažint
tik viena:
tą savo meilę, savo meilę,
tą aklą savo meilę tau.
Gražioji žmogiškojo pažinimo riba – Meilė. Riba, prie kurios atsidūstama: „Vai, Groži! / Skurdus ir liūdnas Groži!“
Viena yra išlikti savo meilės lauke, kita – į jį sugrįžti iš baugiųjų tyrų. Don Žuano tema – kiek toli galima nueiti, kad dar būtų galima sugrįžti. Ką galima žinoti sugrįžus? Kad vis dėlto yra meilė – vienintele galia, vienintelė Malonė, kuri globia ir laiko. Ir Atgaila. sugrįžusiojo ženklas, yra Meilė, o ne skausmas.
Tie, kurių Malonė niekada nebuvo apleidusi, O. Milašiaus poezijoje gyvena senuose namuose su dideliais ūksmingais sodais. Chirolama iš „Migelio Manjaros“ sako apie save: „Namą ir didelį didžiausią sodą turime tenai, o man labai labai patinka gėlės.“
Senų medžių ūksme dengia žmogaus būtį O. Milašiaus poezijoje. Visa, kas atsitinka esmingo, atsitinka gamtai esmingai dalyvaujant – sode, parke. Bet nepasibaigia. Gamta atveria ženklus, vedančius į pirmapradžių formų, šviesų pasaulį. Sankirta: fizinio (matomo, apčiuopiamo) ir metafizinio (ženklinančio). Išvesti ir sugrąžinti. Transcenduoti ir retranscenduoti. Pasakyti: „Ir kukliausias daiktas turi savo tylią tiesą.“
1 Istorija ir būtis. – Vilnius: Mintis, 1988. – P. 261.
Thomas Stearns Eliot. Yeats
1994 m. Nr. 7
Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis
Airių rašytojas Williamas Butleris Yeatsas gimė 1865 m. Sandimaunte (prie Dublino), mirė 1939 m. Prancūzijoje. Rašė anglų kalba. Dalyvavo nacionaliniame išsivadavimo judėjime, buvo airių atgimimo literatūrinio sąjūdžio vienas įkvėpėjų. 1923 m. apdovanotas Nobelio literatūrine premija.
Skelbiamas tekstas yra pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.
Atrodo, mūsų laikų poetinė karta apima dvidešimties metų laikotarpį. Nenoriu pasakyti, jog darbingiausias laikas kiekvienam poetui neilgesnis už du dešimtmečius; turiu omeny, kad karta būna jauna tol, kol atsiranda naujas stilius ar mokykla. Tuo metu, kai, sakykime, žmogui penkiasdešimt, už jo yra septyniasdešimtmečių rašyta poezija, o prieš jį – trisdešimtmečių kūryba. Taip šiuo metu yra ir man ir jeigu pragyvensiu dar dvidešimt metų, turbūt sulauksiu dar vienos, vėlesnės poezijos mokyklos. Tačiau mūsų santykis su Yeatsu vis tiek netelpa į šią schemą. Kai aš dar buvau jaunas Amerikos universiteto studentas, tik pradedantis rašyti eiles, Yeatsas jau buvo žymi figūra poezijos pasaulyje, o jo ankstyvasis kūrybos laikotarpis jau buvo gerai išanalizuotas. Nepamenu, kad šio etapo Yeatso kūryba man būtų padariusi gilesnį įspūdį. Labai jaunas žmogus, pats mėginantis rašyti, pirmiausia yra nekritiškas, neįstengia visko plačiau suprasti. Jis ieško mokytojų, kurie padėtų iškelti iš jo sąmonės tai, ką jis pats nori pasakyti, nurodytų tokią poeziją, kokią jis pats nori kurti. Jauno rašytojo polinkis būna stiprus, bet apima siaurą sritį: jį riboja asmeniniai poreikiai. Poezijos, kurios man reikėjo, kuri galėjo pamokyti mane prabilti savo balsu, anglų kalba apskritai nebuvo; jos buvo sukurta tik prancūziškai. Todėl vargu ar jaunojo Yeatso kūryba man egzistavo, kol, dideliam mano džiaugsmui, ją nurungė vyresniojo Yeatso poezija. Tuo metu, turiu omeny – nuo 1919 metų, mano paties kūrybos vystymosi kryptis jau buvo nusistovėjusi. Tada aš pasijutau besižavįs juo kaip amžininku, o ne pirmtaku; be to, aš pritariau jausmams jaunesnių žmonių, pradėjusių skaityti ir gėrėtis jo poezija, sukurta po 1919 metų, kai jie dar buvo jauni.
Esu tikras, kad jaunesniems anglų ir amerikiečių poetams žavėtis Yeatso kūryba buvo visai naudinga. Jo poetinė kalba per daug savita, kad būtų galėjęs kilti imitavimo pavojus, o įsitikinimai per daug skirtingi, kad paveiktų poetus sutvirtindami jų prietarus. Ir vaizdinys neabejotinai didelio gyvo poeto, kurio stilius negundo mėgdžioti, ir idėjos, priešingos toms, kurios buvo madingos tarp šiuolaikinių poetų – visa tai buvo jiems naudinga. Jų kūryboje tepastebime atsitiktinius Yeatso įtakos pėdsakus, bet pats žmogus ir jo poezija jiems tikrai buvo labai reikšmingi. Iš pirmo žvilgsnio tai gali prieštarautl tom, ką aš kalbėjau apie peozlją, jauno žmogaus pasirenkamą žavėjimosi objektu. Bet iš tiesų tai skirtingi dalykai. Jeigu Yeatsas nebūtų tapęs dideliu poetu, jo įtaka nebūtų tokia stipri, bet įtaka, apie kurią aš kalbu, priklauso nuo paties poeto asmenybės, nuo tyros jo aistros savo menui ir amatui, suteikusios tokį postūmį jo nepaprastam vystymuisi. Londone jis mėgo susitikinėti Ir kalbėtis su jaunaisiais poetais. Kai kurie žmonės jį laikė Išdidžiu, mėgstančiu pirmauti. Man jis toks neatrodė: jutai, jog su jaunesniu rašytoju jis kalba kaip lygus su lygiu, kaip su darbo draugu, įnikusiu į tas pačias paslaptis. Taip buvo, man regis, todėl, kad jam – ne taip kaip daugeliui rašytojų – labiau rūpėjo poezija negu jo paties poetinė reputacija ar požiūris į save kaip poetą. Menas didesnis už menininką – štai tokį supratimą jis perteikdavo kitiems, todėl jaunesni žmonės jo draugijoje nesijausdavo nepatogiai.
Neabejoju, jog iš dalies šitai lėmė jo sugebėjimas tapus neabejotinu meistru išlikti šiuolaikišku rašytoju. Kitą dalį sąlygojo nuoseklus vystymasis, apie kurį jau kalbėjau. Bet tai jau tapo kritikos darbų apie jį banalybe. Tačiau jeigu ir dažnai apie tai kalbama – priežastys ir pobūdis aptariami retai. Viena priežasčių, be abejo, – susikaupimas ir sąžiningas darbas.
O šalia to – dar jo būdas, turiu omeny grynai menininko būdą, t.y. jo tvirtumą, tokį, kokiu pasižymėdamas Dikensas, išeikvojęs savo jaunatvišką įkvėpimą ir būdamas vidutinio amžiaus, sugebėjo sukurti tokį skirtingą nuo jo ankstesnių veikalų šedevrą kaip „Bleak House“ (Niūrūs namai). Sunku Ir neprotinga kalbėti apie kūrybos metodus (kiek žmonių, tiek metodų), tačiau pats esu patyręs, jog artėdamas prie vidutinio amžiaus žmogus gali rinktis vieną iš trijų galimybių: apskritai nustoti rašęs, kartotis galbūt vis didėjant meistriškumui ir virtuoziškumui arba susimąstyti ir bandyti prisitaikyti prie savo amžiaus bei patirties, t. y. rasti naują kūrybos metodą. Kodėl vėlyvosios Brauningo ir Svinburno poemos beveik neskaitomos? Manau todėl, kad skaitytojas visa, kas geriausia, randa ankstyvojoje jų kūryboje, vėlesnėje pasigesdamas buvusio gaivumo, ir ši kūryba nebeįtikina turinti naujų, senąsias atsveriančlų savybių. Žmogaus, dirbančio abstraktaus mąstymo reikalaujantį darbą – pavyzdžiui, jei tai yra visiškai abstraktūs matematikos ar fizikos mokslai, protas gal bręsti, nors jausmai lieka tokie patys ar net atrofuojasi; ir jo darbui tai nedaug teturės įtakos. Tačiau poetas bręsta visą gyvenimą, patirdamas su amžiumi ateinančius tokius pat stiprius kaip jaunystėje jausmus.
Vienas tobulas tokio brendimo pavyzdys – Shakespeare’o kūryba. Tai vienas iš nedaugelio poetų, kurio brandaus amžiaus darbai tokie pat jaudinantys kaip ir ankstyvieji. Manau, yra vienas skirtumas tarp Shakespeare’o ir Yeatso brendimo, ir pastarojo atvejis dar įdomesnis. Skaitydami Shakespeare’o kūrinius, matome iš lėto, nuosekliai tobulėjant jo poetinį meistriškumą, o vėlesnį stilių galime nujausti ankstyvesnėje kūryboje. Perskaitęs sakinius iš bet kurio Jo veikalo, galime pasakyti: „Tai puiki vieno ar kito jo raidos laikotarpio poetinės pajautos Išraiška“. Tai, kad vidutinio amžiaus poetas apskritai gali bręsti, kad jis sugeba taip pat gerai pasakyti ką nors nauja, yra šioks toks stebuklas. Bet Yeatso brendimas man atrodo kitoks. Nenoriu, kad manytumėt, jog žiūriu į ankstyvesnę jo kūrybą taip, tarsi tai būtų skirtingų autorių poezija. Skaitydami ankstyvuosius eilėraščius, jau artimai susipažinę su vėlyvaisiais, pirmiausia matome, kaip lėtai Ir nuosekliai tobulėjo poetinė technika – tos pačios išraiškos priemonės ir žodynas. Kalbėdamas apie tobulėjimą, nenoriu pasakyti, jog daugelis ankstyvesniųjų eilėraščių nėra parašyti taip gerai, kaip galėtų būti. Keletas jų, pavyzdžiui, „Who Goes with Fergus“ (Kas eina su Fergum) – tai tobuliausi šios rūšies kūriniai, parašyti mūsų kalba. Bet patys geriausi ir garsiausi turi tą patį ribotumą: būdami tarp kitų to paties laikotarpio eilėraščių, jie atrodo visai savarankiški – tartum „antologiniai kūriniai“.
Sąvoką „antologinis kūrinys“, aišku, vartoju išskirtine prasme. Bet kurioje antologijoje randame eilėraščių, kurie suteikia tiek pasitenkinimo ir džiaugsmo, kad beveik nesidomime, kas jų autorius, nesistengiame artimiau susipažinti su jo kūryba. Yra ir kitokių, nebūtinai tobulų eilių, sukeliančių nenugalimą norą kuo daugiau sužinoti apie jų autorių, susipažinti su kitais jo kūriniais. Žinoma, šia savybe daugiau pasižymi eilėraščiai, į kuriuos poetas įliejo tik dalį savo proto jėgos, jeigu apskritai šis protas pakankamai galingas. Skaitydami tokį eilėraštį, iš karto pajuntame, kad jį parašęs žmogus galėtų žymiai daugiau pasakyti kitame kontekste, ir tai būtų ne mažiau įdomu. Tačiau ankstyvųjų Yeatso knygų eilėraščiuose tik šen ten terandu eilutę, atskleidžiančią tą nepakartojamą individualybę, kuri verčia mus atsisėsti ir karštai, su jauduliu stengtis kuo giliau pažinti autoriaus proto ir jausmų pasaulį. Paties Yeatso emocinės patirties jėga beveik neapčiuopiama. Turime pakankamai liudijimų apie jo jaunystėje patirtus stiprius išgyvenimus, bet jie ryškiau iškyla prisiminimų pavidalu kai kuriuose jo vėlesniuose kūriniuose.
Kažkada savo straipsniuose liaupsinau tai, ką vadinau beasmeniškumu mene, todėl gali atrodyti, kad girdamas vėlyvąją Yeatso kūrybą už geriau joje atsiskleidžiančią individualybę, aš prieštarauju sau. Galbūt anuomet šiuos dalykus aš ne visai tiksliai formulavau ar žiūrėjau į juos per daug jaunatviškai. Neprisiversdamas iš naujo perskaityti savo prozinių rašinių, esu linkęs palikti šį klausimą neišspręstą. Dabar aš manau, jog yra maždaug taip: beasmeniškumas gali būti dvejopas – toks, kurį įgyja aiškiau matyti 1910 metų tomelio eilėraštyje „Peace“ (Talka). Tačiau tai nėra taip aiškiai išreikšta, kaip 1914 metų rinkinio ugningose ir bauginančise dedikacijose „Responsibilities“ (Atsakomybės) įrašo didingose eilutėse:
Pardon that for a barren passion’s sake,
Although I have come close on forty-nine…
Atleiski tai vardan menkos aistros,
Nors pusamžį jau pasiekiau beveik…
Reikšminga tai, kad jis pamini eilėraštyje savo amžių. Daugiau nei pusė gyvenimo, kad pasiektum tokį kalbos laisvumą. Tai triumfas.
Net technikos srityje Yeatsui nebuvo lengva išsilaisvinti iš savo įpročių. Kai žmogus yra jaunesnysis poetų grupės narys, iš kurių, aišku, nė vienas jam neprilygsta, o visi esti toliau pažengę savo ribotos vidutinybės takais, tai gali laikinai sustabdyti jo poetinės kalbos vystymąsi. Be to, prerafaelitų prestižas turėjo būti milžiniškas. Tas keltų aušros Yeatsas – kurį greičiau pavadinčiau prerafaelitų saulėlydžio Yeatsu – naudojo keltų tautosaką panašiai kaip Williamas Morrisas – skandinavų. Jo ilgesnieji pasakojamieji eilėraščiai turi Morriso antspaudą. Žinoma, prerafaelitinio laikotarpio Yeatsas jokiu būdu nėra mažiausias iš prerafaelitų. Galbūt aš klystu, bet pjesė „The Shadowy Waters“ (Ūksmingi vandenys) man atrodo vienas tobuliausių šios mokyklos liaupsinamo migloto kerinčio grožio įkūnijimų. Ji veikia mane – gal tai netaktiška iš mano pusės – kaip vakarų jūros, aprašytos stebint jas pro Kensingtono namo kiemo langą – airiškas mitas, tinkantis „Kelmscott Press“; ir kai bandau įsivaizduoti pjesės personažus, jie man atrodo turį didžiules, padūmavusias svajingų Ben Džonso riterių ir damų akis. Laikai, kai jis perkūrinėjo airių legendas Rossetti ar Morriso pavyzdžiu, man regis, buvo sumaišties laikai. Tų legendų jam taip ir nepavyko įvaldyti, kol nepradėjo žiūrėti į jas kaip į priemonę saviems personažams kurti, t. y. praktiškai, kol jis nepradėjo rašyti „Plays for Dancers“ (Vaidinimų šokėjams). Esmė ta, jog darydamasis vis labiau airiškas ne tematika, o išraiškos būdu, jis vis labiau universalėjo.
Kalbėdamas apie Yeatso kūrybos raidą, noriu pažymėti du pagrindinius jos bruožus. Apie pirmąjį jau kalbėjau – tai vidutiniame ir vyresniame amžiuje pasiekta kūrybos pilnatvė. Tai didingas ir nepamirštamas pavyzdys (tuo busimieji poetai turėtų pagarbiai sekti) to, ką pavadinau Menininko Būdu, kas yra tam tikras dorinis ir intelektualinis tobulumas. Antrasis bruožas, dėsningai plaukiantis iš mano kritinio pastebėjimo apie jo ankstyvųjų kūrinių emocinės išraiškos netobulumą, yra tas, kad Yeatsas pirmiausia yra vidutinio amžiaus poetas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad jis – vidutinio amžiaus skaitytojų poetas: angliškai rašančių jaunųjų viso pasaulio poetų dėmesys prieštarauja šiam teiginiui. Be to, neįmanoma teoriškai įrodyti, kodėl poeto įkvėpimas ar emocinė medžiaga jam pasiekus vidutinį amžių ar senstant turėtų silpnėti. Atviras naujai patirčiai žmogus kiekvieną savo gyvenimo dešimtmetį pasijunta vis kitame pasaulyje; ir jeigu regi jį vis kitomis akimis, jo poetinė medžiaga nuolatos atsinaujina. Tačiau tikrovėje labai nedaug poetų įstengė prisitaikyti prie savo amžiaus. Iš tiesų, norint deramai sutikti pasikeitimus, reikia neeilinio sąžiningumo ir drąsos. Dauguma žmonių arba kabinasi į savo jaunystės patirtį, savo rašiniuose nenuoširdžiai kiekvienas labiau įgudęs amatininkas, ir toks, kurio vis daugiau įgauna bręsdamas menininkas. Pirmasis labiau būdingas „antologiniam kūriniui“; pavyzdžiu čia gali būti Lovelace’o, Sucklingo ar Campiono, geresnio poeto už anuodu, lyrika. Antrosios rūšies beasmeniškumas būdingas poetui, kuris per savo asmeninę patirtį, išlaikydamas visą jos savitumą, pajėgia išreikšti bendresnę tiesą, paversti Ją simboliu. Nuostabiausia tai, kad Yeatsas, būdamas didelis pirmosios beasmeniškumo rūšies meistras, tapo antrąją jo rūšį įvaldžiusiu poetu. Net todėl, kad jis tapo kitu žmogumi, nes, kaip jau užsiminiau, galima justi jį aistringai išgyvenus savo jaunystę, o be šios ankstyvos patirties jis tikriausiai nebūtų įgijęs išminties, kuria dvelkia vėlyvieji kūriniai. Tačiau tam, kad surastų tinkamą jaunatviškos patirties išraišką, jis turėjo palaukti vėlyvosios brandos; ir tai, man regis, jį daro nepakartojamą Ir ypatingai įdomų poetą.
Pažvelkime į jo ankstyvesnį eilėraštį, kurį galima rasti kiekvienoje antologijoje: „When you are old and grey and full of sleep“ (Kai tu sena, žila ir mieguista) arba „A Dream of Death“ (Mirties sapnas) iš to paties 1893 metų rinkinio. Tai puikūs eilėraščiai, tačiau tai tik meistro darbas, nes juose nejauti to individualumo, leidžiančio išreikšti visuotinę tiesą. Aiškius poslinkius pastebime puikiuose 1904 metų tomelio eilėraščiuose „The Folly of Being Comforted“ (Paguodos beprotystė) ir „Adam’s Curse“ (Adomo prakeikimas). Kažkas juose prasiveržia; prabilęs kaip atskiras žmogus, jis ima kalbėti apskritai žmogaus vardu. Tai dar mėgdžiodami jaunystės kūrinius, arba atmeta savo aistras ir kuria vien iš galvos, demonstruodami bergždžią ir šaltą virtuoziškumą. Yra dar viena, kur kas blogesnė pagunda: tapti dideliu, tapti Įžymiu Žmogumi, teturinčiu oficialų gyvenimą, nelyginant rūbų kabykla, apkabinėta ordinais ir garbės vardais, veikianti, kalbanti, net galvojanti ir jaučianti taip, kaip, jos manymu, publika iš jos tikisi. Yeatsas nebuvo toks, ir tikriausiai todėl jo vėlyvoji poezija priimtinesnė jaunimui negu vyresniems žmonėms. Jaunimas mato jame kūrėją, kuris savo darbais visada buvo geriausia prasme jaunas ir kuris tam tikru požiūriu net jaunėjo. Tačiau vyresnieji, jeigu jie nepuoselėja tokio sąžiningumo savo pačių atžvilgiu, kokį išreiškia ši poezija, bus sukrėsti, patyrę, koks žmogus iš tikrųjų yra ir kokiu tampa. Jie nesutiks patikėti, kad yra tokie.
You think it horrible that lust and rage
Should dance attendance upon my old age;
They were not such a plague when I was young:
What else have I to spur me into song?
Baisu, jei pyktis tik ir geiduliai
Senatvėje tešoks aplink žvaliai;
Jaunam tokia bėda jie neatrodė –
Kas šiandien dar bevers mane dainuoti?
Šios eilutės labai įspūdingos, bet nelabai malonios, čia išreikštą mintį neseniai kritikavo vienas anglų kritikas, kurį aš apskritai vertinu. Tačiau, man regis, jis neteisingai šias eilutes suprato. Aš manau, jog tai meninė išpažintis žmogaus, kurio patirtis ne skiriasi nuo kitų, bet iš esmės sutampa; tik čia ji išreikšta aiškiau, sąžiningiau ir drąsiau. Kuris sąžiningas pagyvenęs žmogus tokių jausmų iš viso nebūtų patyręs? Jie gali būti sudrausminti, prislopinti religinių įsitikinimų, bet kas gali teigti juos esant mirusius? Tik tie, kuriems tinka La Ruochefoucauld posakis: „Quand les vices nous quittent, nous nous flattons de la creance que c’est nous qui les quittons“ (Kai mus apleidžia ydos, giriamės, jog tai mes jas apleidome). Visą Yeatso ketureilio tragiškumą perteikia paskutinė eilutė.
Panašiai pjesė „Purgatory“ (Skaistykla) taip pat nėra per daug maloni. Kai kurie jos aspektai man pačiam nelabai patinka. Norėčiau, kad ji kitaip vadintųsi, nes negaliu įsivaizduoti skaistyklos, kurioje neskaistinama ir net neužsimenama apie tai. Tačiau, jau nekalbant apie neeilini dramaturgo talentą, kuris jam padėjo trumpoje statiškoje scenoje perteikti tiek daug veiksmo, šioje pjesėje meistriškai atskleisti seno žmogaus jausmai. Manau, ką tik pacituotą ketureilį galima laikyti tokiu pat dramatišku kaip ir ši pjesė. Lyrinis poetas – o Yeatsas visada buvo lyrikas, net rašydamas draminius kūrinius – gali kalbėti kiekvieno, net labiausiai į jį nepanašaus žmogaus vardu, tačiau tam jis turi sugebėti trumpam susitapatinti su visais ir kiekvienu. Ir kaip tik ta vaizduotės gaila, leidžianti tai padaryti, kai kuriuos skaitytojus, ypač nelinkusius įsijausti į kūrinį, verčia manyti, jog poetas kalba tik apie save ir už save.
Nesiruošiu išryškinti tik šios vienos vėlyvosios Yeatso poezijos pusės. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną nuostabų eilėraštį iš rinkinio „Tho Winding Stair“ (Sraigtiniai laiptai), parašytą Evos Gore–Booth ir Con Marklevicz atminimui, prasidedantį tokiu paveikslu:
Two girls in silk kimonos, both
Beautiful, one a gazelle,
Dvi mergaitės šilkiniais kimono, abi
Gražios, viena it gazelė,
kurioms didžiulės jėgos suteikia sukrečianti vėlesnė eilutė:
When withered, old and skeleton gaunt,
Kai nuvytus, sena, liesa it skeletas,
taip pat „Coole Park“ (Coole parkas) pradžia:
I meditate upon a swallow’s flight,
Upon an aged woman and her house.
Galvoju aš apie kregždutės skrydį
Ir seną moterį, Ir jos namus.
Skaitydami tokius eilėraščius, suvokiame, kad patys gyviausi ir vertingiausi jaunystės jausmai buvo išsaugoti tam, kad prisiminimuose įgautų visapusišką ir tinkamiausią išraišką. Nes įdomiausi brandaus amžiaus jausmai nėra kažkokie visiškai skirtingi, jie tik sutelkia jaunystės jausmus.
Yeatso asmenybės vystymasis jo draminėje poezijoje atsispindi taip pat įdomiai kaip ir lyrikoje. Kalbėjau apie jį kaip apie lyrinį poetą ta prasme, kuria, pavyzdžiui, savęs nelaikau lyriku, turėdamas omeny greičiau tam tikros rūšies emocijų visumą negu atskiras metrines formas. Lyriniam poetui niekas netrukdo kartu būti ir draminiu poetu; man Yeatsas atrodo tipiškas lyrinis dramaturgas. Jis daug metų sugaišo, kol įvaldė jo genijui tinkančias dramines formas. Kai jis rašė pirmąsias pjeses, poetinėmis dramomis buvo vadinami veikalai, parašyti baltosiomis eilėmis. O Juk baltosios eilės jau kurį laiką buvo mirusi forma. Bandydamas paaiškinti, kodėl taip įvyko, toli nukrypčiau nuo savo temos, bet aišku viena forma, kurią taip tobulai valdė Shakespeare’as, yra savaip nepatogi. Jeigu jūs rašote Shakespeare’o tipo dramą, tai meistro pirmumas veikia slegiančiai, jei kuriate kitokį veikalą – blaško dėmesį. Be to, jei Shakespeare’as didesnis už visus juo sekusius, baltąsias eiles sunku atskirti nuo XVI–XVII amžiaus tikrovės ir jos sunkiai perteiks šiuolaikinės anglų kalbos ritmus. Manau, kad jeigu iš viso įmanoma atkurti taisyklingas baltąsias eiles, tai galima būtų padaryti tik jų nenaudojus ilgesni laiką, per kurį ši forma galėtų išsilaisvinti nuo minėto laikotarpio asociacijų. Tada, kai Yeatsas rašė pirmąsias pjeses, poetinei dramai nebuvo įmanoma pritaikyti jokios kitos formos. Tai ne kritika Yeatso atžvilgiu, o teiginys, kad poetinės formos keičiasi tuo, o ne kitu metu. Jo ankstyvosios eiliuotos pjesės, įskaitant „Green Helmet“ (Žaliąjį šalmą), sukurtą netaisyklingomis rimuotomis keturiolikos skiemenų eilutėmis, yra labai gražios ir bent jau laikytinos geriausiomis to meto eiliuotomis pjesėmis. Net jose jau pastebime, kad jų metras tam tikra prasme darosi vis nereguliaresnis. Yeatsas neišranda visiškai naujo metro, bet baltosios jo vėlesnių dramų eilės gerokal linksta į tą pusę, o labiausiai stebina baltosiomis eilėmis parašytos „Purgatory“ metro laisvumas. Viena priemonių, sėkmingai panaudotų kai kuriose vėlesnėse dramose, – tai lyriniai choro intarpai. Kita svarbi tobulėjimo prielaida – apsivalymas nuo poetinių puošmenų, šiuolaikiniam poetui, bandančiam sukurti eiliuotą pjesę, tai pats sunkiausias dalykas, turint omeny patį eiliavimą. Tobulėjimo kelias veda vis tikslesnės išraiškos link. Savaime graži eilutė – tai prabanga, pavojinga net draminės technikos tobulumą pasiekusiam poetui. Gražu tai, kas būtina, ko nesistengiama sutalpinti į atskirą eilutę ar posakį, bet įaudžiama į patį dramos audinį taip. kad neįmanoma pasakyti, ar eilės daro dramą tobula, ar drama verčia žodžius poezija. (Viena labiausiai jaudinančių „Karaliaus Lyro“ eilučių labai paprasta:
Never, never, never, never, never
Niekad, niekad, niekad, niekad, niekad
Bet ar nežinodami konteksto mes galėtume pasakyti, jog tai poetinė ar net apskritai prasminga eilutė?) Yeatso eilių grynumas dar akivaizdžiau matyti keturiuose „Plays for Dancers“ (Vaidinimuose šokėjams) ir dviejose dramose iš jo pomirtinio raštų tomo, kur jis iš tikrųjų surado savo tiksliausią ir galutinę draminę formą.
Pirmuose trijuose „Vaidinimuose šokėjams“ matome, kaip jis iš vidaus, priešingai išoriniam suvokimui, traktuoja airių mitologiją, apie ką jau kalbėjau anksčiau. Ankstyvesnėse dramose kaip ir eilėraščiuose su legendų herojais ir herojėmis justi, jog autorius į savo personažus žvelgia su pagarba, kokią mes Jaučiame legendinėms kito pasaulio būtybėms. Vėlesnėse šie personažai tampa universaliais vyrais Ir moterimis. Galbūt prie tokių dramų nereikėtų priskirti „The Dreaming of the Bones“ (Kaulų sapnas), nes Dermotas ir Devorgilia – tai šiuolaikinės istorijos veikėjai, o ne priešistoriniai herojai; bet ankstesniam savo teiginiui paremti pasakyčiau, kad šioje dramoje du įsimylėjėliai savo universalumu primena Dantės Paoto ir Frančeską, o tokių bruožų jaunasis Yeatsas jiems nebūtų suteikęs. Taip ir Cuchulainas iš „The Hawk’s Well“ (Vanago šaltinio), Cuchulainas, Emer ir Eithnė iš „The Only Jealousy of Emer“ (Vienintelio Emer pavydo); čia autorius nepasakoja mitų dėl jų pačių, o naudoja kaip priemonę išreikšti visuotinai reikšmingą situaciją.
Dabar matau, kad, nepaisydamas savo ketinimų ir įsitikinimų, baigiu sudaryti įspūdį, jog jaunojo Yeatso poeziją ir dramas galima nuvertinti dėl jo vėlesnės kūrybos. Didelio poeto darbų taip paprastai skirstyti negalima. Jei poeto asmenybė ir kūrybinės aspiracijos lieka beveik nepakitusios, vėlesnių kūrinių neįmanoma suprasti ar paprasčiausiai jais gėrėtis, nepažinus ir nepripažinus ankstyvųjų. Savo ruožtu vėlyvoji kūryba naujai nušviečia ankstyvąją, atskleidžia anksčiau nepastebėtą jos grožį bei reikšmingumą. Mes taip pat neturėtume pamiršti istorinių sąlygų. Kaip jau minėjau, Yeatsas pradėjo reikštis anglų literatūrinio judėjimo pabaigoje. Tik tie, kam yra tekę galynėtis su kalba, žino, kiek reikia pastangų ir stiprybės išsivaduoti iš panašios įtakos. Kita vertus, jei mes išmokstame skirti vyresnio poeto balsą, jo savitas intonacijas girdime net pačiuose ankstyviausiuose eilėraščiuose. Mano paties jaunystės laikais, atrodo, šalia nebuvo poetinių jėgų, galėjusių padėti ar kliudyti, iš kurių būtų galima pasimokyti ar prieš kurias maištauti, bet galiu suprasti, kokia sunki buvo Yeatso padėtis ir koks sunkus jo uždavinys. Kita vertus, poetinės dramos žanro padėtis buvo priešinga, nes iki Yeatso nebuvo nieko, o mums jau buvo Yeatsas. Jis pradėjo rašyti dramas, kai prozinės pjesės apie šiuolaikinį gyvenimą, atrodė, turėjo milžinišką pasisekimą ir didžiulę ateitį; kai lengvi komedijiniai farsai vaizdavo tik privilegijuotų sostinės visuomenės sluoksnių gyvenimą, o rimtos dramos darėsi panašios į vienadienius traktatus apie kintančios visuomenės problemas. Galima pradėti manyti, kad net netobuli jo jaunystės bandymai pasirodys esą kur kas tvaresnė literatūra negu Shaw pjesės; kad visa jo dramaturgija rimčiau pasipriešinti miesčioniškam klestinčių Shaftesbury Avenue teatrų vulgarumui, kuriuo jis kovojo taip pat įnirtingai kaip Shaw. Kaip nuo pat pradžių savo poeziją Yeatsas kūrė klausytis, o ne skaityti ir taip ją suprato, taip ir dramas jis rašė vaidinti, o ne skaityti. Man regis, teatras jam labiau rūpėjo kaip priemonė pavaizduoti žmonių sąmonę, o ne kaip būdas siekti asmeninio pasisekimo ir šlovės. Esu įsitikinęs, jog teatras gyvuoja tol, kol jam tarnaujama šitokia dvasia, ir tik taip žiūrint į teatrą galima tikėtis ką nors vertinga sukurti. Žinoma, mūsų atžvilgiu jis turėjo nemažai pranašumų, kuriuos atskleisdamas nė trupučio nesumažinčiau jo šlovės: jo bendraamžiams buvo būdinga natūrali, nesugadinta kalba ir vaidyba. Neįmanoma atskirti to, kuo jis nusipelnė airių teatrui, nuo to, ką airių teatras davė jam. Nereikia pamiršti, kad Airijoje poetinės dramos idėja gyvavo ir tada, kai visur kitur ji buvo giliai nukišta į požemius. Aš nežinau, kur mūsų skola jo dramaturgijai baigiasi – manau, mes būsime jam skolingi, kol gyvuos dramos menas. Savo retuose rašiniuose apie dramaturgiją jis nurodė tam tikras taisykles, kurių mes privalome laikytis: tai ir poeto pirmenybė prieš aktorių, ir aktoriaus – prieš dekoracijų kūrėją; tai, jog teatras turi būti skirtas žmonėms, nors neprivalo domėtis tik „liaudimi” siaura rusiška prasme; tai, kad norėdamas išlikti teatras turi domėtis žmogaus būtimi. Atėjęs į pasaulį, kuriame „menas menui” buvo visuotinai išpažjstama dogma, o gyvendamas sulaukęs laikų, kai meną mėginta paversti priemone visuomeniniams tikslams įgyvendinti, jis tvirtai laikėsi tiesaus vidurio kelio, kuris vis dėlto nėra kompromisas tarp šių dviejų kraštutinumų. Jis įrodė, kad visiškai atsidavęs savo kūrybai menininkas tuo pat metu labiausiai ir tobuliausiai tarnauja savo tautai ir visai žmonijai.
Turėti už ką pagirti – nereiškia būti visiškai tokios pačios nuomonės, ir aš neslėpsiu, kad kai kurios Yeatso mintys ir jausmai man nepatrauklūs. Tai sakau tik tam, kad nužymėčiau savo kritiškumo ribas. Klausimai, dėl kurių nesutariama, prieštaraujama, priekaištaujama, kyla iš įsitikinimų, tai – gyvybiniai klausimai. Man rūpėjo tik poetas ir dramaturgas, kiek juos apskritai įmanoma atskirti, o juk galų gale visiškai jų atskirti neįmanoma. Kada nors turi būti pradėta visapusiškai ir nuodugniai tyrinėti visa Yeatso kūryba, tikriausiai tam reikia didesnio laiko atstumo. Yra poetų, kurių kūrybą dėl jos teikiamos patirties ir pasitenkinimo galima apmąstyti daugmaž atskirai nuo kitų. Yra ir tokių, kurių poezija, teikdama tiek pat patirties ir pasitenkinimo, turi platesnę istorinę reikšmę. Yeatsas buvo vienas iš jų: vienas iš nedaugelio, kurių asmeninė istorija sutampa su visuotine, kurie išreiškia dalį savo epochos sąmonės, neįmanomos be jų suvokti. Suprantu, jog tai be galo aukštas įvertinimas, tačiau tikiu, kad laikas jį patvirtins.
Andrius Konickis. Nietzsche ir Milašius: tokie panašūs likimai…
1993 m. Nr. 3
„Koks čia gali būti panašumas?“ – pasipiktintų tikriausiai koks kultūros istorijos žinovas, šį bet tą išmanąs ir apie šių dviejų asmenų vietą joje. – „Apskritai kaip galima dėti greta bjauraus „antikristo“ ir egzaltuoto „praktikuojančio kataliko“ vardus?“ Kas nors, turėjęs progą arčiau susipažinti su abiejų mąstytojų kūryba, galbūt tik patrauktų pečiais, prisimindamas pirmojo radikalų „nihilizmą“ ir antrojo „teigimo filosofiją“. Tiek vienas, tiek kitas šių hipotetinių kritikų, be abejo, yra teisūs; tačiau teisūs jie taip pat – be abejo – reliatyviai: net ničnieko negirdėjus apie hegelišką dialektiką, nesunku yra nuvokti, kad negali būti priešingumo be tam tikro panašumo ar net savotiško tapatumo. Tad mes norime kalbėti apie Friedrichą Nietzsche ir Oskarą Milašių būtent drauge – ir, neužmiršdami jų ryškaus skirtingumo, atkreipti dėmesį į įdomius, sakytume – simptominius, jų likimų panašumus. Čia pat, prieš pradėdami mūsų sugretinimą, turime atsiprašyti skaitytoją, kuris, ko gero, nusivils neradęs išsamesnės Nietzsche’s ar Milašiaus biografijos bei kūrybos analizės ar netekęs malonumo dar kartą išgyventi tuos ar anuos plačiai žinomus abiejų mąstytojų gyvenimo ir kūrybos epizodus. Kalbėsime tik apie tai, kas padėtų mums atskleisti tąjį, kaip sakėme, simptominį panašumą.
Pradėkime vis dėlto, kiek tai įmanoma, a b o v o.
F. Nietzsche gimė šeimoje, kurios bent trijų paskutinių kartų atstovai vyrai – tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės – buvo liuteronų pastoriai arba teologai. Krikščioniško pamaldumo atmosfera supo būsimąjį filosofą vaikystėje – ko nespėjo padaryti tėvas, palikęs keturmetį sūnų ir dar jaunesnę dukrą, sėkmingai tęsė motina, ir mažasis Friedrichas svajojo tapti, kaip tėvas, pastoriumi ir kalbėti žmonėms Dievo vardu. Vėliau, suformavęs itin savitą mąstyseną Nietzsche buvo priverstas vis dėlto „nužudyti“ Dievą. Pirmą kartą žodžiai „Dievas mirė“ nuskambėjo 1882 m. („Gaya Scienza“) ir reiškė aukščiausių krikščioniškų vertybių – tosios antjutiminės sferos nuvainikavimą. Galėtume sutikti su kai kuriais filosofo biografais, linkusiais manyti, jog anais laikais Nietzsche dar buvo „ištikimas pastoriaus sūnus“ ir kovojo tik su neapkenčiamu katolicizmu; iš tikrųjų, vaikas matė tėvo kančias ir mirtį, ir šitie baisūs įspūdžiai, sukūrę sūnaus atmintyje kilnų tėvo paveikslą, galėjo įteigti tam tikrą pagarbą ir jo profesijai. Tačiau mes žinome, kad vos ketveriems metams praėjus („Anapus gėrio ir blogio“, 1886) Nietzsche labai logiškai ir nuosekliai, o kartu ir – įžvalgiai ir sąmojingai susidorojo su pačia religingumo esme (šio – tam tikra prasme – skrodimo repeticija įvyko, beje, anksčiau – 1878 m. „Žmogiška, pernelyg žmogiška“, o 1888 m. („Antikristas“) prakeikė visą krikščionybę. Tokia tad buvo galutinė pastorių paveldėtojo evoliucijos išdava.
Visiškai kitaip, net, sakytume, atvirkščiai, klostėsi šiuo atžvilgiu O. Milašiaus gyvenimas. Nei tėvas (šiaip religijai abejingas, bet dvasininkijai jautęs ypatingą pasišlykštėjimą), nei motina (žydė, taip ir neįsitraukusi į krikščionybę) religiniu vaiko auklėjimu nesirūpino. Galbūt pirmuosius grūdus čia pavyko pasėti Oskaro auklėtojams Čerėjos dvare, tačiau Paryžius – studijų metai, kūrybos pradžia, boheminis gyvenimas, paskui kelionės po Europą – visa tai, regis, nebuvo ta dirva, kurion pasėti grūdai galėtų sudygti. Ir tik „gyvenimo nuėjęs pusę kelio“ Milašius pradeda pastebimai keistis. Svarbiausi šio pasikeitimo veiksniai bent jau iš pradžių buvo, matyt, suartėjimas su teosofiniais rateliais ir mistikų (J. Bohme’s, E. Swedenborgo ir kt.) raštų skaitymas. Vėliau Milašius imasi pats apmąstyti ir savaip interpretuoti „dieviškus dalykus“ metafizinėse poemose „Ars Magna“ ir „Slėpiniai“, paskui prisipažįsta „išauklėtas naiviausios bei šiurkščiausios „laisvamanybės“ dvasia, filosofinių apmąstymų keliu atėjęs į katalikišką savo protėvių religiją“. Mes matome tad, jog tiek vieno, tiek kito mąstytojo vaikystėje įgytos pažiūros, supratimai – tai, kas galėjo ir turėjo nulemti charakterio bei asmenybės formavimąsi, o gal net ir patį likimą – iš pamatų pasikeitė jų dvasinės evoliucijos metu, ir šis radikalus, kupinas dramatizmo atsivertimas yra vienas įdomiausių dviejų mąstytojų panašumo elementas, jų dvasinio giminingumo požymis, nors jų evoliucijos ir vyko priešingomis kryptimis.
Aštuoniolikmetis Nietzsche, atvykęs į Boną mokytis universitete, pasirinko studijų objektu klasikinę filologiją; Milašius, baigęs Paryžiuje Janson de Sailly licėjų, nusprendė studijuoti Louvre’o mokykloje hebraistiką bei Rytų epigrafiką. Tačiau nei vienas, nei kitas nepasidarė „siaurais specialistais“, negana to – savo svariausią žodį abudu tarė visiškai ne „specialybės“ srityje. Ir vis dėlto šis akademinis įvadas atliko nepaprastai reikšmingą vaidmenį kiekvieno mąstytojo kūryboje. Beje, „reikšmingas vaidmuo“ – tai, žinoma, ne tas žodis. „Išmokąs hebrajų kalbą, aš žinau viską“, – teigė linkęs kartais į pompastišką stilių Milašius, bet mes suprantame, ką tai reiškia: atsiradęs prie istorijos ištakų, jis sudarė sau retą galimybę pažvelgti į žmonijos raidą nuo šaknų, t. y. visiškai atvirkščiai, negu mes esame įpratę daryti – žiūrėti į praeities įvykius iš mūsų amžiaus „aukštybių“. Susiejęs tokiu (o ne teologiniu) būdu į vieną visumą du Testamentus, mąstytojas žengia kitą žingsnį: jis bando iš biblinės senovės pozicijų įvertinti savo epochą ir net žmonijos ateitį, nebetolimą pasaulio pabaigą – štai iš esmės pagrindinė Milašiaus pranašysčių, tiksliau – Apokalipsės aiškinimų, intencija. Poeto pasaulėžiūroje tūkstančiai metų susispaudžia taip, kad patriarchų bei pranašų laikai tampa betarpiškiausiu XX amžiaus įvykių antecedentu. Nietzsche buvo kiek kuklesnės nuomonės apie savo filologiją: laikydamas ją tik „proto mankštinimo bei sudrausminimo priemone“, jis net tonizuodavo dėl tokių filologijos objektų kaip „Tacito įnagininkas“ arba „Afrikos lotynų pusdalyvis“. Tačiau, įsitikinęs, jog tikrąjį antikos genialumą atskleidė poetas, Goethe, jis mėgina, pamankštinęs ir sudrausminęs savo protą, ne tik itin stropiai, bet tiesiog pašėlusiai studijuodamas Teognido ar Diogeno Laertiečio tekstus, dar giliau įsiskverbti į didingą, „tragišką“ antikos dvasią. Ir jau pirmieji šio „Drang nach Antike“ rezultatai gana iškalbingi: Nietzsche vadina A. Schopenhauerį, savo pirmąjį mokytoją, „atgimusio klasicizmo, vokiško nelenizmo filosofu“; aptinka senovės Graikijoje savo antrojo mokytojo bei draugo R. Wagnerio dvasią, o jam skirtoje – tiesiogiai ir netiesiogiai – knygoje („Tragedijos gimimas“, 1871) dar kartą, paskui Goethe poetiškai atskleidžia įtikinę Graikiją tam, kad pro ją ryškiau pamatytų XIX amžiaus ir net būsimąją Europą. Taigi, kaip ir vadinamosiose Milašiaus pranašystėse, čia susispaudė keli
<…>
siškai neviliojo perspektyva būti savo sumanymų realizacijos dalyviu. Beje, jis kažkaip išdidžiai – ir kažin ar ne iš apmaudo ir nusivylimo – teigė, kad jo doktrina „puikiausiai gali palaukti kelis amžius“. Bet ir Nietzsche dėjo viltį greičiau į būsimuosius skaitytojus negu į savo amžininkus: rašydamas p. von Meisenbug apie savo „keistas mintis“, jis daro prielaidą, kad „šios mintys apskritai bus išgirstos tikriausiai ne anksčiau kaip 1901 metais“; o laiške p. Gasini tarsi užbaigia šitą frazę: „tą dieną, kai mane pradės suprasti, aš jau nebe iš to jokio pelno“. (Šioji „pranašystė“ tiksliausiai išsipildė: Nietzsche mirė 1900-aisiais, o nuo pat mūsų amžiaus pradžios pradėta tiesiog karštligiškai domėtis jo kūryba.)
Ir vis dėlto pasmerktas vienatvėj kūrėjas, taip pat ir minčių kūrėjas, filosofas, net ir įsitikinęs savo triumfu tolimoj ateity – liūdnas, pasigailėtinas reiškinys. Dievas, sukūręs pasaulį, turėjo sukurti dar „į save panašų“, kuris įvertintų kūrybą ir išgarbintų kūrėją – o ką jau čia sakyti apie žmogų! Tiesa, kalbant apie tikrąjį kūrėją, šlovės problema kaip ir neiškyla – ne tas čia yra svarbiausia: kūrybos r e c i p i e n t a s, nebūtinai gerbėjų minios, bet – kad ir negausus – bendraminčių būrys. Tai nėra tiesioginis kūrybos šaltinis, tačiau tail viena reikšmingiausių jos sąlygų, toji aplinka, kurioje tik ir gali egzistuoti kūrėjas – netekąs jos, jis uždūsta lyg (leiskime sau šį, kad ir banalų, bet tikslų palyginimą) žuvis, netekusi vandens. Tiek Nietzsche, tiek Milašius tatai puikiai suprato, nes patyrė tą išretėjusį orą aplink save ir sočiai, kone iki pamišimo juo prisikvėpavo. „Giliajam žmogui būtinai reikalingas draugas, jeigu jis neturi Dievo“, – parašė kartą Nietzsche seseriai; neturėdamas Dievo, jis buvo itin jautrus savo draugams, brangino, tiesiog dievino draugišką ištikimybę. Jo instinktyvus, įgimtas draugystės poreikis vertė jį pasiutiškai įsimylėti savo draugus, o įsimylėjęs jis imdavo juos be galo garbinti, idealizuoti; todėl galbūt jis tiesiog tragiškai išgyveno draugų netekimą – ir R. Wagner čia gražiausias bei plačiausiai žinomas pavyzdys. Visa tai kone žodis žodin galima pakartoti kalbant apie Milašiaus santykius su draugais. Pridurkime nebent įvairumo dėlei Į specialiai Milašiui šiame kontekste J. Kohler skirtą sąvoką „draugystės kultu“. Ir ką gi? .. Vargu ar mes kada nors pajėgsime suvokti to nuolat ir visur veikiančio „šunybės dėsnio“ esmę – ar suprasime, kodėl šitie du tokie meilūs, tokie švelnūs, tokie draugingi žmonės turėjo vis dėlto tapti dvasios atsiskyrėliais. Liūdniausia, baisiausia yra tai, kad ir tarp tų negausių, šiaip ar taip, mąstytojams artimų sielų dar mažiau buvo iš tikrųjų giminingų – bendraminčių ar bent panašaus būdo ir polinkių žmonių, galėjusių lygiomis su mąstytojais dalyvauti jų dvasiniuose žygiuose. Dėl prastos sveikatos, o dar labiau, matyt, dėl tam tikrų charakterio ypatybių Nietzsche nelankė jokių vadinamųjų „kūrybinių“ kavinių ar salonų. Kurį laiką tokiu salonu jam buvo Wagnerio šeima, bet šis kūrybos židinys netrukus užgeso; mėgautis „draugyste dorovės ir filosofijos fone“ su savo ant pirštų suskaičiuojamais draugais jis galėjo tik retkarčiais, jie gyveno skirtinguose miestuose, be to, pats Nietzsche nuolat keitė gyvenamąją vietą, taigi susitikimai buvo reti ir atsitiktiniai, o ir bendravo daug laiškais. Šiaip pagrindinė filosofo konfidentė buvo jo sesuo Elisabeth: Nietzsche siųsdavo jai visas, savo knygas, lankydavo, kol jinai gyveno su motina, keliaudavo su ja po Europą, rašydavo atviresnius galbūt negu kitiems laiškus, tačiau… „Tai kerštinga antisemitine? kvailė (Gans)“, „ji nesiliauja mane kankinusi bei persekiojusi“, – taip pagaliau apibūdino brolis savo seserį. Milašiaus gyvenime buvo ir kavinių, ir salonų, ir, kaip kartą yra sakęs A. Vaičiulaitis, „garbintojų jam niekad netrūko“. Bet kavines lankydavo jaunas, nesuvokęs dar, o gal ir visai neturėjęs savosios idėjos pradedantis poetas; apie garsiojo P. N. Clifford Barney salono įtaką jam, Milašiui, mes jokių žinių neturime, ir tik iš poeto laiškų salono šeimininkei galime spręsti, kad jai, rodos, nebuvo visai svetimi keistuolio dvasiniai ieškojimai; na, o dėl garbintojų – būkime jiems – gal veikiau – joms, nes tikriausiai moteris visų pirma turėjo galvoje žymusis Milašiaus vertėjas) dėkingi – poeto vardu – bent už jų sugebėjimą išklausyti ir stengjantis neapvilti poeto, dėtis, kad suprantą. Matyt, ne iš gero gyvenimo Milašius dėstyti ponioms savo metafizikos esmę; tas pats troškimas būti išgirstam ir suprastam vertė jį paskui aiškinti tą patį savo naujiems asmeniškai skaitytojams (garbintojams – ?) – leidėjui P. Andrė-Mai, skulptoriui A. Bourdelle’ui, misticizmo bei hermetizmo entuziastui J. Chauvet: kiekvienas buvo potencialus bendramintis ir būsimasis pasekėjas. O juk ir Nietzsche’i, jau įžengusiam į savo paskutiniąją, „septintąją vienatvę“, švystelėjo vilties spindulys: į jo knygas atsiliepė filosofas iš Prancūzijos L. Taine’as ir rašytojas iš Danijos G. Brandesas; deja, mąstytojas jau buvo nepajėgus su jais bendrauti…
Didžios, nuoširdžios draugystės troškimas ir begalinis atsidavimas vienai visagalei idėjai – šios dvi aistros valdė abiejų mąstytojų tiek protus, tiek širdis. It dviem bangom susiliejus į rezonansinį maksimumą, šioms aistroms drauge įsiliepsnojus, Nietzsche’i dar studijų metais kilo įdomi ir drąsi mintis: įkurti – galbūt panašiai į Epikūro Sodą ar Platono Akademiją – šitokį „filosofinį seminarą“, kur jis ir jo draugai galėtų gyventi nevaržomi jokių rūpesčių ir kelių mokytojų vadovaujami svarstyti svarbiausias gyvenimo problemas. Jis aiškiai matė visus galimus sunkumus įgyvendinant šį sumanymą, bet vis dėlto manė esąs pajėgus būti tokios draugijos, tokio „meno ir minties židinio“, „šiuolaikinio vienuolyno“ steigėjas. Idėja atkakliai persekiojo mąstytoją visą gyvenimą, ir keliskart Nietzsche jau beveik ėmėsi praktinių veiksmų ar bent pradėdavo aptarinėti su draugais kai kurias projekto įkūnijimo detales. Aptikęs kalnuose žavingą vienišą pilaitę, Nietzsche ėmė skirti jos kambarius savo artimiausiems draugams. Kitą sykį buvo surasta dar tinkamesnė pilis – dabar jau keturiasdešimčiai sąjungos narių; p. Elisabeth buvo paskirta draugijos administratore. 1882-aisiais, jau gerokai pavargęs nuo gyvenimo ir neišsipildžiusių planų, jis vėl rašo P. Gastui norįs „artimiausią vasarą surasti kur nors miške seną pilį ir subarti joje draugus“; dar porai metų praėjus, kartoja tą patį savo naujam bičiuliui P. Lanzky. Įdomu, kad ir Milašius kurį laiką ketino įkurti panašią bendraminčių draugiją. Tokios „dvasinės riterijos“ idėją jam pakišo, matyt, J. Chauvet, entuziastingas spiritistinių ratelių lankytojas. Ir štai, pasiryžęs prisiimti „grynai dvasinį“ vadovavimą draugijai, Milašius informuoja bičiulį, kad yra jau apmąstęs kai kurias detales, pavyzdžiui, juoduosius rūbus mokiniams ir raudonąją kepuraitę mokytojui, kad teoriniu bendrovės pagrindu bus „Slėpinių“ doktrina ir kad C. Larronde, ištikimas poeto konfidentas, ieško dabar Paryžiuje pasitikėjimo žmonių, nes „išmušė apaštalavimo valanda“… Deja! Šitiems didingiems sumanymams nebuvo lemta tapti tikrove. Ir tai, matyt, savotiškai natūralu ir tikriausiai dėsninga: ar galėtume įsivaizduoti Nietzsche arba Milašių paklusnios minios priešakyje ir dar su raudonąja kepuraite? Kas būtų buvę tuomet su i d ė j a?
Milašiaus kūryba iš esmės yra paskirta meilei: ją traktuoja tiek nebrandūs jauno poeto eilėraščiai, tiek sudėtingos brandaus mąstytojo metafizinės poemos. Nietzsche’s kūrinių puslapiuose „meilė“ – kone rečiausiai pasitaikantis žodis. Ar jau darysime iš to apibendrinančią išvadą apie visuminį kiekvieno mąstytojo nusistatymą meilės atžvilgiu? Gal dar klek apsidairykime. Tiesa, ne itin platus būtų tas dairymosi ratas – nedaug težinome. Beje, žinome, pavyzdžiui, kad abudu nebuvo vedę; bet – ar ketino, ar norėjo sukurti šeimas? Milašius apie tai, regis, nė žodžiu neprasitarė; maga tačiau manyti, kad, motinai mįslingai neįsikišus, poeto santykiai su „vienintele mylima moterimi“ Emmy von Heine-Heldern galėjo baigtis vedybomis. Nietzsche savo laiškuose kartais rašo apie ketinimą vesti, tačiau šių pasisakymų stilius verčia, švelniai tariant, susimąstyti: 1877 m, jam perša Nataliją Herzen, „bet jai 30 metų, būtų geriau, jei ji būtų 12 metų jaunesnė“; 1882 m. jis rašo apie Lou Salomė: „Jai 20 metų, visiškai mergaitė, vaikas“. Beje, šitą mergaitę, rusų generolo dukrą (Luiza Gustavovna) filosofas tikrai norėjo vesti, tačiau du kartus jam buvo atsakyta. Taigi abu mąstytojai patyrė čia, nors ir ne visai vienodai, savotišką matrimonalinę nesėkmę – abiem jų vadinamosios sužadėtinės pasprūdo (leiskime sau taip pasakyti) iš panosės: Emmy „staiga“ tapo barono Salvotti žmona, Lou pabėgo su filosofo bičiuliu P. Rée – ir abudu susitaikė su likimu: nė vienas nežengė bent kiek ryžtingo žingsnio, idant susigrąžintų mylimą moterį ir bandytų su ja pasiekti laimę. Toks dvasinis drovumas vadinamajame praktiniame gyvenime
dažniausiai būtent didžios dvasios žmonėms, išminčiams. Jokių išorinių demonstracijų, viskas buvo užrakinta sielos gelmėse. Kaip papildomas šio užrakto išbandymas reiškėsi savotiškos aplinkybės, fonas, kuriame visa tai vyko: kone visą gyvenimą tiek Nietzsche, tiek Milašius stebėjo laimingas savo draugų – Richardo Wagnerio ir Leono Vogto – šeimas. Bet ar tik stebėjo – iš atsto, abejingai? Paskutiniomis šviesiomis savo gyvenimo dienomis Nietzsche kelia sau klausimą: ar nemylėjo jis Wagnerio žmonos Kosimos? Jis stengiasi prisiminti visas jų bendravimo detales ir įsitikina esąs visiškai teisus. Negana to – jam atrodo, kad ir Kosima jį mylėjusi. Giliai susijaudinęs dėl savo „atradimo“ Nietzsche rašo nedidelę alegorinę pjesę, kur jam, Wagneriui ir Kosimai skirtus prasminius vaidmenis atlieka Bakchas, Tesėjas ir Ariadnė. Tarp garsiųjų 1889 m. sausio atvirukų – pirmųjų aptemimo ženklų – buvo ir meilės laiškas Ariadnei. Ligos istorijoje užfiksuota tokia replika: „Tai mano žmona Kosima Wagner atvedė mane čia“. Taip prasiveržė viešumon tai, kas ilgiausius metus buvo rūpestingai slepiama ne tik nuo visų, bet tikriausiai ir nuo savęs, kas buvo savyje nuslopinta – „išstumta“, pasakytų S. Freudas (beje, visa šioji istorija yra labai froidiškas c a s u s ir galėtų būti panaudota kaip įdomiausia psichoanalitinių tyrimų medžiaga). Milašius jokių tokių prisipažinimų mums nepaliko, ir, atrodo, nebūtų reikalo ką nors čia dirbtinai konstruoti, jei ne viena labai paprasta mintis, kurios šiaip jau sunku atsikratyti: ar tik nebuvo jo visa tai dar giliau nuslopinta, dar toliau – vėl freudiškai tariant – išstumta? Juk Milašius buvo paprasčiausiai ne toks ekspresyvus ir kur kas santūresnis už Nietzsche, vadinasi, jo vidinis jausmų pasaulis slypėjo dar toliau nuo išorinių apraiškos galimybių…
„Aš ieškojau meilės visur, kur turėjau bent kiek vilties ją rasti“, – savo romano veikėjo lūpomis prisipažįsta Milašius. Suvokęs meilę kaip tobuliausią žmonių santarvę, kaip tikrąją dvasinę vyro ir moters situaciją, poetas išskiria ypatingą moters, kaip įšventintojos, vaidmenį šioje didingoje misterijoje. Atidus skaitytojas ir pro Nietzsche’s nihilizmą įžvelgia didžiąją pagarbą moteriai. „Tobuloji moteris yra aukštesnis žmogaus tipas negu tobulasis vyras“, – mano filosofas ir prisipažįsta trokštąs tos meilės, kurią įpratome vadinti c a r i t a s. Deja, nei vienam, nei kitam mąstytojui nebuvo likimo lemta būti mylimos moters įšventintam į tą palaimingą būtį ar bent sutikti gyvenimo kelyje tą aukščiausios moteriškos tobulybės įsikūnijimą. Ir kai Milašius guodžiasi likęs, nepaisant atkaklių meilės ieškojimų, „vienišas aklųjų bei kurčiųjų minioje“, mes liūdnai konstatuojame, jog dėl to paties, tik gal kiek kitais žodžiais, kadaise sielojosi Nietzsche.
Šiaip jau ne itin ilgą (56 metų) Nietzsche’s gyvenimą dar dvylika metų sutrumpino sunki liga, atėmusi filosofui galimybę mąstyti ir kurti. Paklauskime savęs, ar lengva būti nesuprastam, ir ieškodami atsakymo mėginkime pažvelgti į mąstytojo gyvenimą kaip į visąlaik įtemptą stygą tarp minties ir būties, tarp siekių ir tikrovės; galbūt tuomet mes įstengsime suvokti, jog kitaip ir negalėjo būti: styga anksčiau ar vėliau turėjo nutrūkti, nenormaliomis sąlygomis dirbusi savimonė turėjo pagaliau atsipalaiduoti. Betgi ir Milašiaus vidinis gyvenimas (ar mes to nematėm?) buvo labai panašus į įtemptą stygą. Ar ji, mums to nepastebėjus, kartais nenutrūko irgi? Plačiai apie kokius nors Milašiaus psichinės sveikatos sutrikimus kažkaip nekalbama; bet štai poeto giminaitis, vienas geriausių jo gyvenimo ir kūrybos žinovų, Cz. Miłoszas mano, jog tai, kas buvo po „Ars Magna“ ir „Les Arcanes“, „galėjo parašyti tik nesveiko proto žmogaus plunksna“ („ziemia Ulro“). Iš tikrųjų, ar nekyla įtarimas, skaitant Milašiaus
šy. Rašto komentarus, kad tai ne moksliniai nepriklausomo istoriko tyrinėjimai, o greičiau idée fixe apsėsto žmogaus prasimanymai? Tačiau, šitaip žvelgdami į Milašiaus kūrybą ar priimdami taiklias Cz. Miłoszo pastabas, vis pliauškime savęs: kur ir koks yra tasai psichinės sveikatos kriterijus? Prisiminkime čia F. Dostojevskį: „Kas iš to, kad tai yra liga, jeigu jos išdava tampa aukščiausio laipsnio harmonija, grožiu, duoda lig šiol negirdėtą ir nereto pilnumos, saiko jausmą…“ („Idiotas“). Galbūt kiek esmingesnis rodiklis butų čia tos sveikatos (ar ligos) laipsnis: šitiek žmonių naudojasi akiniais, vadinasi, jų akys yra nesveikos, bet ar sakysime, kad kiekvienas žmogus su akiniais jau visiškai nieko nemato? Visi mes, šiaip ar taip, esame nesveiki – tiek kūniškai, tiek protiškai; vieni yra priversti pasilikti lovoje, kiti, nors ir su ramentais, – juda, stengiasi būti tarp žmonių; vieniems reikia užmauti tramdomuosius marškinius, izoliuoti juos nuo visuomenės, kiti… – netgi veržiasi žmonėms vadovauti… Kai kurie pasižymi „keistomis mintimis“; bet ir čia kyla tam tos nesusipratimas: kas gi vis dėlto yra „keistesnis“ – tų minčių kūrėjas ar jų recipientas, tas, kuris jas keistomis vadina? Nietzsche ir Milašius prikūrė nemaža keistų, net labai keistų minčių – tik tokiu, beje, būdu galėjo pasireikšti šita jų pairusi sveikata; ypatingas atvejis, vienišo minioje žmogaus liga, rodanti, kad jis yra atitrūkęs nuo tikrove vadinamos minios ir negali dėl jos išsižadėti savo keistų idėjų. Tebūnie mums leista palyginti šitų nusidėjėlių ligą su Kristaus „sveikatos būkle“ paskutinėmis jo gyvenimo dienomis: žmogus jau nebepriklauso sau, net, sakytume, nebegyvena šiame pasaulyje; jį veda jo paties sukurtos ir išpuoselėtos idėjos, dabar jau už jį stipresnės; jos neleidžia jam nei sustoti, nei atsikvėpti, nei apsidairyti – todėl tos idėjos „sveikiems“ atrodo keistos, o jų kūrėjo elgesys – peiktinas ir net baudžiamas. Nietzsche ir Milašius nuėjo, kaip ir Kristus, paskui savo idėjas, prasilenkdami su vadinamąja tikrove. Tai, be abejo, rimta liga, kurios etiologiją taikliai atskleidė P. Valéry, pabrėždamas, jog „vidinis ermitavimas“1 nebūtinai turi būti skaistus: „jeigu dvasinėje celėje kartais drauge su siela uždaromas koks geismas, jis išsikeroja ten it šiltnamyje – iki siaubingo pertekliaus ir padūkimo“. Kaip ir kiekviena liga, šioji – taip pat liūdnas ir vertas užuojautos reikalas. O vis dėlto – kaip atrodytų mūsų, „sveikų“, gyvenimas, jei neturėtume tokių ligonių?..
„Atrodytų, likimas susidaro iš kitų žmonių veiksmų, – samprotavo kadaise G. Hegelis („Krikščionybės dvasia ir jos likimas“). Tačiau tai ne daugiau dingstis; iš tikrųjų žmogaus likimas priklauso nuo to, kaip jis suvokia kitų veiksmus ir kaip į juos reaguoja.“ Beje, tame pačiame puslapyje filosofas teigia, kad likimas yra „neribotas ir nepaperkamas“, o kitoje vietoje („Vokietijos konstitucija“) apibūdina likimą kaip „apibrėžtumą“. Tad susimąstykime ir mes, baigdami mūsų sugretinimą – kas gi formuoja žmogaus likimą, kas už jį atsakingas? Į šį klausimą yra galimi, matyt, trys iš esmės skirtingi atsakymai: 1) Dievas, 2) atsitiktinumas ir 3) pats žmogus. Pirmuoju, o ypač antruoju atveju turime apie ką diskutuoti – galime tik skėstelėti rankomis; užtat trečiuoju kyla dar pluoštas klausimų: kodėl skirtingiems, nepanašiems vienas į kitą žmonėms tenka vienodi ar bent panašūs likimai? o gal visų žmonių likimai yra panašūs, tik mums nepasitaiko tinkamos progos tai pastebėti?
1 Ermite – atsiskyrėlis (pranc.); čia – vienišumas, uždarumas.
Jonas Mekas apie Lietuvą ir save
1991 m. Nr. 10
Tolyn, tolyn vis stumiamės,
Žiūrėdami kaip iš po plytų,
iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės.
Jonas Mekas
Pirmą kartą brolius Joną ir Adolfą Mekus sutikau 1960 metų vasarą New Yorke, tradiciniame Shakespeare’o dramaturgijos festivalyje, kuris vyko Centriniame parke po atviru dangumi. Jonas Mekas buvo apsirengęs paprastais rūbais, išblyškęs, itin kuklus.
Gyvendami perkeltųjų asmenų stovykloje Vakarų Vokietijoje, broliai Mekai kartu parašė trumpą linksmą vaidinimą vaikams „Trys broliai“. Atvykę į JAV, savo širdį jie atidavė kinui. Jonas studijavo kino meną New Yorko universitete. 1954 m. sukūręs avangardinio kino entuziastų grupę, jis pradėjo su broliu leisti žurnalą „Film Culture“, paskelbė „karą“ Hollywoodui.
– Nekreipkite į mane dėmesio, – pasakė ramiu balsu Jonas Mekas, nutaikęs į mane padėvėtos kino kameros „Bolex“ objektyvą. – Aš rašau savo dienoraštį.
„Bolexo“ objektyvas, patyrinėjęs mano batus ir kaklaraištį, staiga nusisuko ir nusivijo bėgančią paskui vėjo skraidinamą margaspalvį balioną mergaitę. Tokia jo dienoraščio „rašymo“ maniera. Bet gyvenime jis labai dėmesingas ir nedaro staigių posūkių.
Jonas Mekas daugiau kaip dešimties poezijos, prozos, publicistikos ir kritikos knygų autorius. Tai ryški žvaigždė XX amžiaus lietuvių kultūros padangėje.
Vieną savo eilėraščių rinkinį jis pavadino „Pavieniai žodžiai“ (1967). Poetas visą gyvenimą ieško visuotinio atsakymo į pavienius, gyvenimo keliamus tragiškus klausimus.
Vaikystėje broliai Mekai grožėjosi J. Mateikos paveikslu „Žalgirio mūšis“, žavėjosi ir pasakojimais apie žuvusią liepsnose dėl Tėvynės Gražiną. Amerikoje jų sukurtas pacifistinis filmas „Medžių ginklai“ laimėjo kelias tarptautines premijas New Yorke J. Mekas kartu su bendraminčiais viename Broadway’aus teatre statė spektaklį „Kalėjimas“. Premjeros išvakarėse jis buvo uždraustas. Tada statytojai sulindo į teatrą pro langą ir suvaidino tuščioje salėje. Spektaklį žiūrėjo vien tik šalta ir objektyvi kino kameros „Auricon“ akis. Kino užfiksuotą „Kalėjimą“ pamatė nepalyginamai daugiau žiūrovų, negu būtų pamatę kuklioje Broadway’aus teatro scenoje.
Adolfas Mekas vedė italę dainininkę Paolą. Lemtingai apsispręsti Amerikoje lengviau negu Milane arba Biržuose. Dalį savo gyvenimo Adolfas atidavė politikai. Dalyvavo liberalo, panorėjusio tapti senatoriumi, rinkiminėje kovoje. Adolfo Meko remiamas kandidatas rinkimus pralaimėjo. Rinkiminės kovos melu Adolfas Mekas patyrė tai, ko nebūtų patyręs basomis kojomis perbėgdamas skersai ir išilgai Lietuvą ir visą Ameriką. Rinkiminė kampanija nėra realus amerikiečių gyvenimo vaizdas, tačiau įsivaizduoti Ameriką be prezidento ir kongresmenų rinkimų neįmanoma.
Jonas Mekas bėgo į Vakarus savo jautrioje širdyje saugodamas nuo tankų Semeniškių idiles. Plieniniais vikšrais sutrypti galima knygą, bei ne poeziją poeto širdyje. „Semeniškių idiles“ (1948) New Yorke perskaičiau vienu atsikvėpimu. Iki tol nežinoti eilėraščiai sukrėtė kaip jaunystėje Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Vėliau panašų jausmą patyriau perskaitęs Chicagoje gyvenusio Mariaus Katiliškio romaną „Išėjusiems negrįžti“. Skaudžiausia buvo, kad tuo metu Lietuvoje mes beveik nieko nežinojom nei apie Joną Meką, nei apie Marių Katiliškį bei kitus talentingus stalinizmo ir hitlerizmo toli nuo gimtosios žemes nublokštus rašytojus.
Į Wiesbadeno perkeltųjų asmenų stovyklą Jonas ir Adolfas Mekai atvyko 1945 metų vasarą, nešini dulkinais, nudaužytais kampais lagaminais. Jie buvo prikimšti knygų ir rankraščių. „Mūsų abiejų bendras amžius – 44 metai“, – prisistatė broliai, nors jie nebuvo dvyniai. Gimę ir vaikystę praleidę Biržų žemėje, Semeniškiuose, vėliau gyveno Panevėžyje. Jonas dirbo miesto laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje. Redaktorius Jonas Vytautas Narbutas buvo išvežtas į Sibirą. Jo sūnus, gimęs Sibire, dabar studijuoja pas Joną Meką kino meną. Gyvendami Panevėžyje, broliai Mekai lankė Juozo Miltinio teatro studiją. Vėliau Biržuose įkūrė teatrą. Vaidino „Atžalyną“. Tai, ko broliai nepasakė Lietuvoje, nuo scenos arba laikraščių puslapiuose, jie pasiryžo paskelbti visam pasauliui Vokietijoje, prisiglaudę „perkeltųjų asmenų“ stovykloje.
Sutikęs pirmą žmogų, Jonas paklausė:
– Ar yra čia literatų būrelis?
Netrukus stovykloje pasirodė rotatorium išspausdintas žurnalas „Žvilgsniai“. Jį redagavo Jonas Mekas.
1947 m. visame pasaulyje buvo pažymėtas lietuviškos knygos 400 metų jubiliejus. Ta proga „Patria“ leidykla Tūbingene išleido Adolfo ir Jono Mekų 39 puslapių knygutę – poetinės prozos ir pasakų suaugusiems rinkinį „Knyga apie karalius ir žmones“. 1951 metais „Žvilgsnių“ leidėjų grupė išleido Jono Meko novelių rinkinį „Proza“.
1951 m. Philadelphijoje Jonas Mekas susitiko su lietuvių literatūros klasiku Vincu Krėve. Iki šiol Jonas gailisi, kad šio susitikimo neužfiksavo savo kino dienoraštyje. Kaltas ne jis. V. Krėvės bičiuliai griežtai įspėjo J. Meką, kad jis pirmojo susitikimo metu to nedarytų. Vėliau buvo per vėlu. V. Krėve mirė. Gal tada Jonas Mekas subrandino mintį: kuriant svarbu save įtikinti, kad tai, ką darai, darai pirmą ir paskutinį kartą.
1957 m. Kanados lietuviai Jonui Mekui už poezijos knygą „Semeniškių idilės“ suteikė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Priimdamas Montrealyje garbingą premiją, jis pasakė kalbą, su kuria „Metų“ skaitytojai šiandien turi galimybę susipažinti.
– Kada ir kaip Tu įsivaizduoji mūsų sugrįžimą į Lietuvą? – prieš 33 metus paklausė New Yorke gyvenantis žurnalistas Almus Šalčius iš Vakarų Vokietijos į Ameriką atvykusį Joną Meką. Poetas neatsakė, bet po kelių dienų įteikė žurnalistui septynių puslapių kūrinį „Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi“. Originalą išsaugojo Almus Šalčius.
Čia skelbiame ir Jono Meko referatą, skaitytą 1957 m. rugsėjo 7 d. studentų Santaros suvažiavime.
Jono Meko karyba padeda geriau suprasti išeivijos lemtį ir sudėtingą lietuvių literatūros kelią.
Albertas Laurinčiukas
Jonas Mekas. Žodis, pasakytas 1957 m. rugsėjo mėn. Monrealyje įteikiant Vinco Krėvės premiją
Priimdamas šią premiją, aš vėl prisimenu Semeniškius ir pagalvoju: gal mano knyga yra tik antkapio lenta, tik kaip antkapio lenta. Galbūt Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau, yra jau mirę. Semeniškiai yra nebe tie, žmonės yra nebe tie.
Tik many jie tebėra tie patys. Tie patys, kuriuos vaikas aš mačiau. Dažnai man matos tie ūkininkai, tie piemenys, tos moterys – tos moterys, baltos didelėm skarom, kur pasilenkusios, kur pasikūprinusios velėdavo prie upių skalbinius ar eidavo galulaukėmis iš ganyklų su šilto, dar garuojančio, laukų žolėm kvepiančio pieno kibirais.
Tai šituos Semeniškius aš nešuos su savimi, dar vis sapnuotojas, ir rūpinuos, ar bėra ten Marčiaus seserys, Kraupas su krūva murzinų, išblyškusių vaikų, antstolių išvaržytas, skolų išėstas, ir Čigo kiemas, ir Marytė, ir upelis, o ir Naciūnų šilas, nuo kurio visi lietūs atrūkdavo, pilnas gyvačių, svaiginančiai kvepiąs mėlynėmis, išsikerojusiais girtuoklynais, ir malūnas, išskėtęs savo keturias rankas, kurių betgi nemainyčiau, rodos, dabar į nieką – dabar, kai jau jo neturiu.
Aš nežinau, ar dar vis ten yra trys pušys ant Laumės kalnelio. Ir molduobes gal jau ne tos: nei išdagėlio pievos, skersai ir išilgai išvaikščiotos, išbraidžiotos viksvom ir asiūkliais apžėlusios, vėjuose dainuojančios. Aš nežinau, ar jos bėra.
Su miesčionim išėjau… Su tais, iš kurių rankų, iš kurių manierų juokdavaus, iš visų daiktų, kurių jie siekė, ir iš jų pinigų, ir iš jų darbų, tarnybų – kas visa tai prieš saują žemės? Dabar gi jau kai kas mane miestiečiu įtaria, inteligentu… O mes gi, abudu su broliu, du ūkininkai, du mieste uždaryti ūkininkai, du ūkininkai pačiame New Yorko vidury – užsidarinėję langus po kambarį šlitinėjam ir basom kojom džiaugiamės, laukus prisimindami – su basų kojų ilgesiu.
O mano raštinei draugai iš Lietuvos man rašo: „Tavo idilėse per maža socialistinio realizmo.“ Ir toliau mano raštingi draugai prideda: „Vasarojam Palangoj. Čia labai gražu šią vasarą.“ Ir galvoju pats sau, ir piktai – miesčionys. Ar Smetona ar Chruščiovas – jie vis tiek miesčionys. O mano Semeniškiams vis tas pats, mano Semeniškiai nevasaroja Palangoj, kaip jie nevasarojo prieš penkiolika metų. Tai jų kraujas yra socialistinis realizmas, tai jų prasti valgiai, prastas apsiėjimas, prastos kalbos, ir jų prasti darbai. Tai ne socialistinis realizmas dainuoti sau mentaliai apie plūgą ar apie traktorius tais pačiais rimais ir šildytis Palangoj. Semeniškių gyvenimas ir kolchoze grubus, ir jų dainos grubios ir nedailios. Nei jos nuo žemės atskirsi, nei nuo vėjo, nei nuo rudens, nei nuo mėšlavežių. Atsilaikė prieš carus, Semeniškiai išlaikys ir prieš Chruščiovą – jie ir kalėjime išliks, kai tuo tarpu jų broliai laisvoje Amerikoje virsta vis kasdien, tampa į nieką. Ir aš gerai žinau: ar mūsų rašytojai šildos Palangoj ir kuria socialistinė realizmą, ar jie sapnuoja kur nors vidury Čikagos – aš žinau, kad tuo metu mano broliai Semeniškiuose velka prakaito ėdamom nugarom sunkias naštas, skubina nuimti derlių: tai jie, pliekdami botagais arklius, juda dumblotais vieškeliais su vežimais duoklės, tai jie šlapiais rudens laukais ropoja, rankiodami nuo laukų išlytas bulves, imdami daržus, ir moterys, kaip paukštės, vienišos laukuose krato mėšlą. Tai mano broliai, kurie liūdnai dainuoja rudens laukų akiraty. Tai mano seserys, tai mano broliai taip liūdnai dainuoja.
Ir aš, mažiausias iš jų, lenkiuosi prieš juos, lenkiuos prieš Semeniškius. Nors žodžiu, savo prasta, nedidele savo knyga priminti juos, pagerbti juos norėdamas, niekados jau jų nepamirščiau. Nes jie man yra kaip šventieji.
Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi
1
Žmogus gulėjo vidury lauko. Naktį lijo ir žemė buvo molina, ir visi jo drabužiai buvo molini ir sulipę. Jis gulėjo aukštielninkas ir žiūrėjo į dangų. Dangus buvo mėlynas ir grynas. Mano vaikystės dangus, – galvojo žmogus. Šitoks buvo mano vaikystės dangus, kai aš gulėdavau aukštielninkas ganydamas karves, krūmų atokaitoje, ir žiūrėdavau į debesis.
Žmogus atsisėdo ir pradėjo autis kojas. Jo dideli kareiviški batai buvo suplyšę – vieni skutai. Jis padėjo juos šalia ir ėmė vyniotis autus. Jis vyniojo atsargiai ir žiūrėjo į savo sutinusias ir žaizdotas kojas. Jis čiupinėjo jas pirštais, ir jos skaudėjo. Tačiau saulė joms mėgėsi. Saulė gerai kojoms, – galvojo žmogus.
Aplinkui buvo tik rugiai ir begalinė tyla. Kolchozo rugiai ėjo išilgai visą slėnį, kaip didelė žalia jūra. Turėjo būti jau liepos mėnesis ar rugpjūčio pradžia. Žmogus čiupinėjo rugius, jų koteliai buvo švelnūs ir geri. Kaip motina, – galvojo žmogus.
Tačiau jis buvo išvargęs ir alkanas, ir be miego, po visos nakties ėjimo. Jis ėjo naktimis, o dienom jis miegojo. Jis miegojo krūmuose, javų laukuose ir balų švendrėse. Jis miegojo krūmuose atviromis akimis, kaip žvėris, ir jis mito kaip žvėris – žolių lapais ir žaliais laukų vaisiais – viskuo, kas pasitaikė po ranka. Jis buvo pusiau žvėris ir savo pūliuojančiomis žaizdomis, ir savo neišsenkama aistra eiti tolyn. Tačiau jis buvo visai išvargęs ir jis dabar miegojo. Žmogus gulėjo vidury rugių lauko ir miegojo veidu į dangų.
2
Naktis buvo vėsi ir gera. Ir lietus nebelijo, ir viskas buvo išdžiūvę. Jis išbrido iš rugių ir dabar ėjo palauke, retkarčiais sustodamas ir pasiklausydamas. Tačiau jis tegirdėjo tik putpeles. Naktiniai vabzdžiai atsimušdavo į jo veidą ir krisdavo ant žemės. Į dešinę, toli, matėsi kaimo ir vienkiemių šviesos.
Žmogus ėjo palauke tolyn. Dabar matėsi žvaigždės. Žvaigždės buvo vienintelės jo šitų bėgimo naktų draugės, vienintelės, kuo jis galėjo pasitikėti, kas ir neišdavė jo. Jis nebebuvo žmogus, kuris galėjo kreiptis į žmones, jis dabar buvo pusiau žvėris. Jis buvo gamtos dalis, jo elgsena buvo kaip laukinio žvėries. Jis bėgo nuo žmonių, kaip žvėrys bėga. Žmonės buvo, kurie jį atplėšė, kurie jį išvežė, kurie jį persekiojo, kurie jo nesuprato. Žmonės, ne laukai ir ne medžiai ir ne gyvuliai. Dabar jis pasitikėjo tik gamta, laukine gamta. Jis atgydavo tik naktimis, kaip visa gyvūnija, ir dienomis jis pasislėpdavo ir miegodavo taip pat budriomis ir nemiegančiomis akimis, kaip visa gyvūnija.
Iš kaimo jis dabar girdėjo muziką. Jis turėjo praeiti pro vienkiemius. Jis turėjo praeiti pro kaimą, pakluonėmis ir pro laukus. Jis dabar girdėjo muziką. Kažkas dainavo. Daina nebuvo linksma, bet jie dainavo. Žmogus valandėlę sustojo ir klausėsi. Jam atrodė, kad turėtų būti sekmadienio vakaras. O gal subatvakaris, – galvojo žmogus. Jam visos dienos jau seniai buvo vienodos ir vis viena. Gamtoje nėra švenčių ir nėr subatvakarių. Gamtoje yra tik naktis ir diena. Tačiau kartais jam tekdavo stebėti žmones šokant ir dainuojant. Kaip vilkas jis žiūrėjo iš tamsos į apšviestą vienkiemio kiemą, trobesius ir galėjo įžiūrėti žmones. Jis žiūrėjo į naktį ir klausėsi muzikos, jis galvojo apie savo vaikystę. Muzika jam daug ką priminė, ji lyg prikėlė žmogiško gyvenimo ilgesį, civilizacijos ilgesį. Jam daug kas kilo ir slūgo, kilo ir slūgo, prisiminimai, veidai ir vietos, ir jis sustingęs ir nejudėdamas žiūrėjo į šviesos ratą. Ar ne visi naktiniai žvėrys jaučia tą patį, ar nepergyvena ir jie to paties vienišumo, žiūrėdami naktimis iš tamsos į kaimus ir sodybas savo spingsinčiomis akimis? Jis žiūrėjo be pykčio ir grobuoniškų tikslų, tik šiaip ilgesingom žvėries akimis, žvėries, kuriam visa tai nebėra prieinama. Jis nepavydėjo, dabar jis nebeturėjo pavydo nei keršto, visa tai išbluko, nutolo, ir jis galėjo tuomi net džiaugtis. Jam netgi rodėsi, kad visos tos aistros: jis dabar buvo nuo jų laisvas ir nepriklausomas.
Jis apsuko lanką aplinkui ir dabar jis ėjo tiesiai į miško pusę. Šitas miškas jam rodėsi lyg ir pažįstamas savo juoda linija ir savo juodomis viršūnėmis. Visi miškai jam naktį rodėsi lyg pažįstami, visos sodybos. Tačiau dieną, žiūrėdamas, jis rasdavosi vėl svetimose vietose ir vėl visą naktį jis ėjo į priekį. Jis žinojo, kad jis turį dar daug eiti. Bet jis ėjo jau tiek daug, kad jis prarado visą laiko ir vietos supratimą. Jis dabar tik ėjo, kad turėjo eiti, kad jis negalėjo likti vietoje. Jį traukė, galėtum taip pasakyti, kad jį traukė ta pati gamta, kuri rudenį išveda ir pavasarį parveda paukščius, tas pats jausmas.
Užu kaimo jis priėjo tvenkinį ir jis ilgai sėdėjo ir ilsėjosi. Jis dabar jautėsi pavargęs, ir naktis dar buvo nepraėjusi. Dabar išėjo mėnulis. Naktis buvo šilta šviesi vasaros naktis. Naktis, kai žmonės negali miegoti ir ilgai neina gulti. Tačiau žmogus jau žinojo užtektinai atsargumo, jo ausys ir akys budėjo jau pačios, kaip visų laukinių žvėrių. Jis atsigulė ant upelio kranto ir išsitraukė porą vėžių. Jis buvo alkanas po ilgo ėjimo ir pavargęs. Todėl jis dabar sėdėjo prie upelio ir čiulpė upės vėžius.
3
Tris sekančias dienas ir naktis ėjo. Vėl lijo ir merkė, ir merkė. Jo drabužiai buvo kiaurai perlyti, šlapi ir prilipę. Jis vis ėjo ir ėjo, tačiau dienomis jis gulėdavo po karklų krūmais, jie buvo šlapi, ir kai ateidavo naktis, jis buvo toks pat šlapias kaip ir iš ryto. Lietus nebuvo šaltas, ir balos ant laukų buvo šiltos. Jis ėjo palengva, saugodamas savo skaudančias kojas ir įtempęs visus savo pojūčius, kiekvieną momentą pasiruošęs šokti ir bėgti. Tačiau visą laiką lijo, ir atrodė – visi triūsė aplink namus ir mažai kas rodėsi laukuose. Daugelį kartų jis vos neužėjo ant žmonių, bet ir dabar, kai jo tikslas atrodė taip arti, kai jis jau buvo taip ilgai, taip ilgai ėjęs, jo budrumas buvo dar didesnis. Jis buvo visas skauduliai ir nuovargis, ir alkis, ir žaizda, tačiau žvėries instinktas ir ištvermė vertė jį būti įsitempusį, ir jis ėjo ir ėjo į priekį. Žiūrėk, – galvojo žmogus; aš niekados negalvojau, kad žmogus gali turėti tiek daug ištvermės. Žmogų nėra lengva užmušti. Aš mačiau, kaip žmones muša ir pjausto, ir degina, ir bado. Tačiau jie ištveria. Jie gyvena, be rankų ir be kojų jie gyvena, jie gyvena žaizdotom rankom, ištraukytom gyslom ir sulaužytais sąnariais, jie gyvena. Jie žino, kad žmogų nelengva užmušti, jie žino, kiek daug žmogus gali ištverti, todėl jie jį tiek daug bando. Jie jį bando kančia. Tačiau aš ištvėriau, aš irgi ištvėriau. Aš nežinau, kur mano draugai, bet aš tikiu, kad jie irgi ištvers, jie visi turi tą patį žvėries troškulį ir atsparą ištverti. Visi tie, išbadytom akim, sulaužytom nugarom, nuplėšytais sąnariais, mėsos, žaizdų ir sopulių mazgai – visi jie turi savo geidulį ištverti.
Lietus lijo, ir jis vis ėjo ir ėjo. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar jam priešais tebuvo tik viena pilka masė, ir vienas vanduo, ir jo kojos lipo ir dubo į lauko molį. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar buvo tik viena pilkuma, tačiau jis žinojo, kad lietus nustos ir jis vėl matys žvaigždes. Jis žinojo, kad žvaigždės jo nepames. Žvaigždės žmonių niekad nepalieka, jos surištos su jais tuo pačiu likimu, – galvojo žmogus. Ir jis ėjo ir ėjo, nieko negalvodamas, gyvybės ir laisvės troškulio, instinkto ar inercijos vedamas.
4
Vieną naktį jis išėjo į pažįstamus laukus. Staiga visame laukų akiraty jam viskas rodėsi lyg pažįstama. Jis išėjo iš miško ir žiūrėjo į naktinį akiratį. Buvo jau rugpjūčio pradžia, turėjo būti jau rugpjūtis. Jis pažįsta šitas vasaras, šitas rugpjūčio naktis, šitą šilumą ir žiogų čirpėjimą žolėse, jis jį pažįsta iš nupjauto šieno ir rugių gubų laukuose. Jis stovėjo krūmų pakrašty kaip naktį iš girios išėjęs vilkas, jis žiūrėjo savo liepsnojančiomis akimis į laukus ir matė, ir matė, kaip viskas buvo jam pažįstama. Kaimo linija ir medžių viršūnės. Ten toliau turi būti upelis. Ir kai jis ėjo, upelis tikrai buvo ten ir jis švietė mėnesienoje, ir jo vanduo buvo pilnas žvaigždžių, ir buvo toks geras. Jis atsisėdo ant upelio krašto ir ėmė plautis subraižytas kojas. Upelio vanduo jam rodėsi senas ir pažįstamas, kaip motina.
Kaime buvo tylu. Jis žiūrėjo į žvaigždes, jos buvo dar pačiame dangaus vidury.
Jis brido pačiu laukų viduriu. Aplinkui buvo dobilai, tokie pat kaip visada. Jis lietė jų drėgnas galvas. Tada jis apsidairė aplinkui. Kaimas buvo visai čia pat. Ir medžių linijos buvo jam pažįstamos, ir sapnuojančių šunų lojimas. Kairėje baltavo naujų sodybų pastatai ir keletas medžių. Jų ten nebuvo, kai jis paliko. Kaimas buvo ramus dabar, naktį. Tačiau dabar jam buvo jau vis vien. Jis atsisėdo palaukėje po medžiu ir žiūrėjo. Jis staiga pajuto tokį didelį nuovargį, ir visas jo kūnas skaudėjo, visi jo sąnariai degė. Jis staiga pasijuto taip pavargęs po visos šitos begalinės kelionės. Bet jis žiūrėjo į kaimą, į medžius ir jis jautėsi namuose. Jis nebežiūrėjo dabar kaip žvėris, jis nebežiūrėjo tomis pilnomis atsargos ir budėjimo akimis kaip visą savo ėjimo laiką. Viskas staiga nukrito, visas jį slėgęs svoris. Jo tikslas buvo pasiektas, jam nebebuvo kur toliau eiti. Jam nebereikėjo jokių pastangų ir jokio įsitempimo. Žiūrėk, – galvojo žmogus, – aš visą šitą laiką ėjau ir nemačiau, koks esu silpnas ir pavargęs, Aš jaučiu, kad mano mirtis yra čia pat. Aš galiu numirti bet kurią minutę, kada tik aš panorėsiu, kada tik atleistu paskutines savo raumenų pastangas. Mirtis yra mano paties rankose, – galvojo žmogus.
Mirtis man nieko negali padaryti. Ar ne aš išėjau laimėtojas iš jos, ar ne mirtis man pralaimėjo? Jie mane degino ir plėšė, jie mane kankino ir mušė – dabar mirtis man nieko negalėjo padaryti, ji buvo mano rankose, ji buvo bejėgė pakirsti mane pakeliui, kol aš dar nebuvau pasiekęs savo tikslo. Dabar aš vėl žiūriu į savo vaikystės dangų, kaip ištikimas šuo prie savo namų durų. Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.
Jis gulėjo po medžiu, prie dobilų lauko, ir žiūrėjo į dangų. Žvaigždės tebedegė ir graži rugpjūčio naktis buvo aplinkui pilna žiogų čirškėjimo. Jam buvo ramu ir gera. Jis buvo pilnas žvaigždžių, šitas rugpjūčio dangus, jis buvo geras ir pažįstamas, jo vaikystės dangus. Jis liko man ištikimas, – galvojo žmogus. – Žvaigždės yra tos pačios ir nesikeičia.
Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į rugpjūčio dangų. Jis jautė, kaip palengva jo gyslomis eina miegas, kaip mirtis palengva ima prisivyti, vis arčiau ir arčiau. Jis sustojo ir truputį palaukė, dar, dar, ir dabar jie ėjo visai greta, vienas šalia kito Ir jis nusišypsojo. Jis gulėjo šypsodamas ir veidu į rugpjūčio dangų: Aukštai degė jo vaikystės žvaigždės.
Rašytojas (lietuvis ir tremtinys) XX amžiaus vidury (ir Amerikoje)
Referatas skaitytas 1967 m rugsėjo 7 d. Studentų Santaros suvažiavime
Pirmoji dalis: Objektyviai žiūrint
Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra nuo pirmos savo vaiko dienos sąlygotas vietos, kalbos, etikos to krašto, kuriame jis auga. Kiekvienas tikras menininkas gali sakyti kartu su Goethe, kad „aš patyriau tokį draugystės ryšį su kiekvienu daiktu aplink mane, tokią stiprią ir visišką uniją su gamta, kad kiekvienas vietos ar sezono pasikeitimas paliečia man pačią širdį“.
Saistomas šito savo žemės ir savo praeities ryšio, nė vienas lietuvių rašytojas ar dailininkas niekados nebus, pavyzdžiui, amerikietiškas. Mes galime smulkiai išanalizuoti daugelį sudėtinių elementų, išnarplioti po gabalėlį Sheeleno, Bensono ar Hartley kūrybą – spalvos, temos, kompozicijos ar pasaulėžiūros aspektu, – mes galime mėginti pamėgdžioti ir kopijuoti juos, bet niekados iki galo nenustatysime, kas jų kūrinius padaro tikrai amerikietiškais. Detalių kūrybinė suma yra kur kas daugiau negu jų anatomiška suma. Amerikietiškumas yra daug giliau, amerikietiškumas yra visa Sheelerio ar Bensono asmenybė, maži, sunkiai apčiuopiami vidiniai niuansai – daugybė neišmokstamų, bet įauginamų niuansų. Galima daug ko netekti, užmiršti, išsižadėti – bet mes negalime visiškai išrauti savo vaikystės.
Ir aš čia turiu sakyti savo pirmąjį BET: vaikystės negalima išrauti, bet ją galima sužaloti. Menininkas yra atviras įtakoms. Yra kultūrų, kurios mažai nutolusios nuo mūsiškės, kurios tik padeda mums išryškinti mūsų pačių kūrybinį originalumą. Yra įprasta susipažinti su kitų tautų menais, kad geriau ir sąmoningiau paimtume ir išvystytume mūsų pačių meną. Aš neįsivaizduoju Maironio be Puškino ir lotynų poetų. Niliūno be prancūzų poezijos, Radausko be Mallarmé. Vienas padeda augti kitam. Kitaip tačiau atsitinka, kai menininkas turi gyventi ilgesnį laiką jam prieštaraujančioje kultūroje, kaip dabar lietuvis menininkas Amerikoje. Amerikos civilizacija, paremta konkurencijos principu, yra asociali ir amorali, tuo tarpu lietuvis, kaip ir dauguma europiečių, yra iš esmės (neskaitant dar užsilikusių socialinių anachronizmų) moralus ir socialus. Europos Smithas ir Carnegie yra jau mirę ir pusiau supuvę. Amerika aštriai kontrastuoja su mūsiške kultūra dėl žmogaus būties, tikslo ir socializmo supratimo. Gyvenant Amerikoje ilgesnį laiką visų šitų skirtingumų ir nužmogintų sąvokų įtakoje, mūsų vidinis pasaulis, stovėjęs tvirtai nuo vaiko dienų (mažiausiai tų, kurie augo kaime), pradeda svyruoti ir plyšti. Jeigu dėl santykio su kitom svetimom kultūrom mes susvyruojam ir sudrebam – mes sudrebam atradę ką nors nauja, kas mus tik praturtina, kas praplečia mūsų žmogiškąjį horizontą. Amerikoje gi kiekvienas sukrėtimas ir susverdėjimas pastato mus į pavojų nupulti su visom turimom vertybėm į nieką – ir ne į tą nieką, apie kurį kalba Sartre, bet į tą, kuri simbolizuoja cocacola.
Nors mūsų vidinio patyrimo ir išgyvenimo branduolys, į kurį mūsų kūrybos sunkiausias trikampis remiasi, susiformavo Lietuvoje ir jis niekados nebus visiškai išdraskytas, nauja stipri tikrovė gali menininką padaryti aklą ir kurčią savo paties vidui. O visa menininko stiprybė ir yra jo sugebėjimas įsiklausyti į save, savo kūrybos valandą žiūrėti į būtį, ir pasaulį savo vidaus akimi – klausytis iš to kūrybinio atstumo (ar, teisingiau – artumo), kuriame viskas įgauna savo tikrą prasmę ir mastą. Šitą kūrybinio susikaupimo valandą menininkas kalba visos savo tautos lūpom ir vedžioja visos savo tautos pirštus drobe – ar, teisingiau gal, tauta jį vedžioja. Kaip tik čia ir glūdi tikrasis meno tarptautiškumas – kada jis, taip sakant, yra pergalėjęs asmeniškumą ir pasidaręs visos žmonijos balsu ir sąžine.
Bet tik didelis menininkas gali kūrybiškai susikaupti ir transcenduoti realybę didelių sukrėtimų metu. Būdami pažeisti įvairių smūgių, daugelis iš mūsų dažnai netenkame šito susikaupimo intensyvumo, tikrovė taip skardžiai rėžia mūsų jausmus Hieronimo Boscho trimitais ir būgnais, kad ir savo kūrybos valandą mes negalime atsipalaiduoti nuo minčių, idėjų, šauksmų, girdėtų kasdienybėje, ir šitos įvairios detalės dažnai įsiskverbia į mūsų kūrinius grubia, žalia forma, sukeldamas disonansą. Ne tą sąmoningą disonansą, kurį, sakysime, Picasso naudoja savo „Gernikoje“ kaip kūrybinę priemonę – bet disonansą, kurį sukelia neišgyventas, netobulas jausmas, nedarna tarp turinio ir formos. Bet menininkas visados buvo jautresnis negu dauguma jo bendralaikių ir visados stovėjo priešaky – kaip šauklys, kaip juokdarys, kaip būgnininkas ar kaip verkėjas. Svarbu yra išgyvenimo tikrumas, intensyvumas. Mickevičius dainavo savo tremtyje taip, kaip nė vienas mūsų tremtinių dar nedainavo; Traklio poezija, rašyta karo lauko ligoninėse; ir dabar dar virpa kiekvienu jo būties virpėjimu, ir Goya piešė savo karo ciklą civilinei gvardijai šaudant, ir Maileris aprašė bėgimą iš Mount Anaka su mūšio purvu dar ant blakstienų. Atstumas nėra matuojamas metais, bet išgyvenimo stiprumu. Išgyvenimo tikrumas, autentiškumas mene yra daug svarbiau negu koks objektyvumas, bet koks tautiškumas, bet koks patriotiškumas. Menininkas kaip žmogus, jo reakcija yra meno centras.
Todėl antrojoj savo pastabų daly aš turiu prieiti prie menininko kaip žmogaus – ne vien tik menininko kaip savo tautos balso. Gerai, labai gerai būti lietuviu, labai gerai būti lietuvišku, bet ar yra tai vienintelė žmogaus problema? Rašytojo problema? Rašytojas nėra akmuo, ir tuo labiau, kai jis gyvena 1957-aisiais metais. Ir visa, ką sakiau apie tautiškumą, – yra momentų, kai tai pasidaro nesvarbu, antraeiliu dalyku. Ir visi šauksmai užu šį ir užu tą, visi tie balsai, kurie su dideliu autoritetu – kraujo ir praeities, ir patirties šaukia – jie dažnai neturi prasmės. Ir tai nėra vien tik mano problema, viso dvidešimtojo amžiaus problema, visos mano generacijos problema, kada laikas pralenkia žmogų.
Antroji dalis (asmeniškoji): Ištraukos iš dienoraščio
Pirmoji ištrauka
Anądien pas mane viešėjo Leonas. Taip vidury nakties, staiga atsirado. Netikėtai ir be tikslo, kažko viduj ėdamas kaip visada. Tada sėdėjom ilgai ir šnekėjom. Ir jis barė mane, ir jis barė save. Ir tada sako, per daug mes šaukiam. Žmonės per daug šiandien šaukia. Amerikietis galvoja, kad jis viską žino ir kad jis turi teisę viską keisti, jis visur skverbias kaip laisviausias, net nežinodamas, kas laisvė yra, parduodamas laisvę kaip abstrakciją. Aš jam sakau: o ar Dostojevskis nešaukė, ar nerėkė – argi jis nenorėjo taisyti pasaulio? Matai, sako Leonas, svarbiausia ir yra, kad seniau šaukė tik pavieniai, kurie žinojo, kodėl jie šaukia, o šiandien kiekvienas tariasi viską žinąs.
Tuštėdami ir tuštėdami savo viduj vis labiau ir labiau, šitie nei žmonės, nei šešėliai, kurie greit bus kaip nušlifuotas emalis, – jie rėkia tikri savo tikrumu. Ir ne tik tieji: tremtiniai rėkia, ateitininkai, santariečiai, šviesiečiai darbiečiai ir visi kiti -ininkai ir -iečiai rėkia savo tikrumo tikrumu.
Menininkas turi visados rėkti, menininkas visados rėkė. Vaižgantas mirdamas rėkė: gelbėkit Lietuvą. Bet dabar rėkia visi, ir viskas taip melu ir propaganda supinta, kad lygiai yra juokingas ir tas, kuris tiki demokratija, ir anas, kuris tiki komunizmu, tik tiek, kad vienas eina su idealizmu, o antras su pinigu.
Todėl aš stoviu ir abejoju. Ir abejoju viskuo.
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
aš įėjau į tokią tamsią girią,
kur kelio nėra priešais, nei takelio.
(Dantė)
Antroji ištrauka
Jis išėjo su koktumu gerklėje, jis ėjo ir ėjo išilgai gatvių, ligi parko, žiūrėdamas aplinkui į praeinančius, ir tas pats koktumas tebestovėjo gerklėje ir nenyko. Jis buvo tarp Scilės ir Charibdės, – galvojo žmogus. Šitie, kurie yra mano draugai, mano pažįstami, ratas, kuriame gyvenu, šitas ratas yra plokščias ir tuščias, sudžiūvusios civilizacijos ir pseudokultūros, negyvos moralės. Žmonės, kurie šimtą kartų girdėtais žodžiais kartojo savo mirusias tiesas. Ir dabar antroje pusėje stovėjo išsigimęs ir nesveikas pasaulis, supuvusios gleivės ir koktulys gerklėje. Iš vienos pusės, tie, kurie visom pastangom stengiasi užkopti iki namuko ar vakarinio bahaus kostiumo, šokdami frakuoti ir kietais rankogaliais, – ir kitoj pusėj šitie, kurie nieko neturi, tačiau mėgdžioja kiekvieną anų žingsnį ir kurie yra šešėliai.
Bet ką aš galiu jiems prikišti? Mirštančioj civilizacijoj tik obuolys gali gimti protingas. Mes esame sugadinti savo pirmuos metuos. Aš atmintinai turėjau mokytis skautų vadų, šaulių vadų, Tūbelių, Putvinskių biografijas. Dabar mano draugas X sako: Sartre’as, žiūrėk, kaip tu gali gerbt Sartre’ą: jis nuolatos sau prieštarauja, jis yra vis pagal kitą vėją.
O kad mes turėtumėm vėjų, kurie mus siūbuotų! Kurie mus mėtytų! Šiandien aš labiau gerbiu žmogų, kuris ieško, kuris bando atitaisyti savo sugadintų vaikystę, visos žmonijos sugadintą vaikystę – kaip Sartre’as per klaidas ir per degimą, per nerimą, nuolatos, nesigėdindamas pasakyti prieš visus, kad klydo, ar, jei reikės, ir vėl grįžt prie to paties, atsižadėto, Sartre’as marksistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as egzistencialistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as marksistas, Sartre’as šis, Sartre’as tas. O mano draugui X viskas čia aišku, jis yra taip tikras savo tikrumu. Bet Sartre’as ieško. O mes šiandien mes juokiamės iš Sartre’o ir iš komunistų išpažinčių, rytoj mes juoksimės iš bažnyčios išpažinčių – o gal jau ir juokiamės. Mes esame cinikai jau minties ženkle.
Trečioji ištrauka
Kaip man anksčiau buvo daug kas labai tikra ir apie daug ką turėjau savo nuomonę – taip dabar vėl viskas krinta ir prie visko turiu prieiti iš naujo. Vėl kaip vaikas visiškai nieko nežinau, jeigu taip galima pasakyti, ir man dažnai keista ir kartu nuostabu, kad kai girdžiu ir skaitau, su kokiu tikrumu jie kalba apie viską – apie žmogų ir apie Dievą, nematydami to melo ir atgyvenusių pažiūrų tinklo, kuris juos supa, kuris juos nuo vaikystės supo ir kuris vadžioja jų lūpas ir jų mintijimą. Mano tikslas dabar yra bandyti ištrūkti iš to tinklo. Todėl tad gyvenu labai daug ekspromtu, ir leidžiu sau gyvenu be jokių gairių, išraudamas pripuolama, ir dažnai keičiu savo nuomones apie daiktus ir žmones, stengdamasis pažinti vis iš naujo ir iš naujo, kad išeičiau, kad išeičiau iš praeities tinklų, iš griūvančios civilizacijos tinklų, kad nebūčiau palaidotas po jais.
Laikui griaunant, Vydūno demonui griaunant pačius pagrindinius būtosios tvarkos, politikos, valstybių, ekonomikos, teologijos, socialinio gyvenimo dėsnius, žmonėms staiga viskas pradeda slysti iš rankų, nors dar ir fanatiškai, kaip Vakarų Europoje ir Amerikoje, įsikibę keli laiko senuosius, atgyvenu sius rėmus – jie nenorom slysta, ir abejojimas, nerimas ateina. Pasiūlytosios, laiko atneštos tiesos atrodo dar tokios nepriimtinos, taip nenorima dar tikėti, kad valstybių, karų, nuosavybių civilizacija baigiasi – dar taip nesinori tikėti, kad žemei aprėpti nebereikia 24 valandų ir kad atomas jau yra sprogęs, žmogus pats savimi dar netiki. Kas dar guodžias, kad senosios formos tebėra, tas temato fikcijas. Senosios gyvenimo formos kabo ant negyvų griaučių – teikia tik vėjo joms nupūsti, atominio vėjo: ir demokratiją, ir Anglijos karalienę, ir lietuvio nacionalizavimą, ir panslavizmą. Ir kai žiūriu, kai klausaus kur nors Brooklyno vidury susirinkusios grupelės lietuvių jaunuolių, šaukiančių, kad jie bus tie, kurie parneš namo pažangos ir laisvės idėjas, atrodo, lyg žiūrėčiau į būrį pasenusių, susenusių senolių, susėdusių nuklotų giliu dulkių ir voratinklių sluoksniu, sapnuojančių, kalbančių per sapną. Kažkaip pats laikas pralenkia žmones, jų konservatyvų galvojimą, jų susitvarkymus, jų siekimus, – žmonės nespėja eiti patys su savimi. Laikas priverčia krauju žmones žengti žingsnį į priekį, pasivyti save; fiziškai, realiai juos prispaudžia, priaugę milijardai pramuša laiko ir erdvės ribą.
Bet mūsų rašytojai, mūsų Mazalaitės teberašo savo senam sapne, tom pačiom miesčioniškom gleivėm; mūsų pakeliui sustingę Baronai tebesisuka vis aplink ir aplink savo nesubrendusi pasaulėlį, ir mūsų poetai dar vis bando prikelti iš numirusių devynioliktojo amžiaus sentimentus; dar tik Niliūnas stovi šimtmečio Vidury, kažkur pakeliui, ir Kėkštas, ir Landsbergis. ir Nagys, ir Škėma. Bet jau ir jie atsilieka, jau ir jie patys atsilieka nuo savęs ir nuo laiko ritino, jie daros jau tikri savimi, jau stingsta ir šalsta, ir pradeda eiti ratu.
Ketvirtoji ištrauka
Šio šimtmečio pradžioje buvo daigai išmesti gero ir pikto. Turim dabar labai atidžiai klausytis, bandyt atrinkt. Jei žmonės aklai seka – yra menininko pareiga suabejoti, kad išlaikytų žmogų gyvą, kad jis nepasidarytų emaline lenta, dar kartą tabula rasa. Žmogų lygiai galima pražudyti laisve, kaip ir kalėjimu, demokratija, lygiai kaip ir diktatūra. Parafrazuodamas Tolstojų, aš galėčiau klausti, ar daug laisvės žmogui reikia?
Rašytojas, menininkas turi tą jaust. Tiek vyresnioji generacija – Sartre, Camus, Silone, Miłoszas, Koestleris, tiek ir jaunieji amerikiečių, italų, vokiečių, jaugi ir rusų rašytojai tai jaučia. Jie jau ateina ne ciniški, bet optimistiškai abejodami. Yra jaučiamas entuziastiškas tikėjimas žmogum, kad jis praeis per visą makalynę. Nes mitas, kad žmogaus prigimtis yra pikta – mitas, kurio dar visa mirštanti civilizacija laikos – yra jau miręs. Svarbu yra šio šimtmečio vidury išsilaikyt prieš diktatūras. Eisenhowerio, lygiai kaip Chruščiovo. Ne jėga, karu – bet žmogaus giminyste tiki naujoji generacija. Nepasitikėjimas auga tais, kurie per daug pasitiki savimi. Nesistebėkit tad, jeigu naujojoj literatūroj rasit daug anarchizmo. Ir anarchizmas pasidaro lauko druska, kai diktatūros siaučia. Žmonės per daug tikri savimi. Vienintelis dalykas, ko noriu dabar, yra sugriauti, padėti sugriauti šitą tikrumą savimi, savo senom tiesom, kad atsiverčiau dvidešimtajam amžiui. Tai yra pirmas pozityvus veiksmas, kurį kūrėjas šiandien – šioj ir anoj pusėj Uždangos – gali daryti. Ir tai yra, ką jaunoji prancūzų, vokiečių, amerikiečių, anglų ir rusų generacija pradeda daryti.
Būti lietuviu? Aš nežinau, kas yra būti vien tik lietuviu ar būti vien tik amerikiečiu, ar būti vien tik kuo kitu šiandien. Būti žmogum yra jau daug svarbiau. Linijos ir sienos nyksta. Išlaikyti žmogų laisvą ir abejojanti yra jau daug svarbiau, negu išlaikyti tautiškumus ar tautiškus menus. Ko verti visi tautiški menai, jeigu nebus žmogaus, kas jais maitintųs? Jeigu emalinė, nužmoginta civilizacija palengva rėpia visą globą suniveliuodama, sulygindama, nužmogindama. Ne tik Amerikoje. Tai visai nėra Amerikos savybė. Amerika yra nekalta, kad čia technika išsivystė greičiausiu tempu. Tas pats yra su Lietuva. Yra tik laiko klausimas, kol ir Lietuva bus tas pats, kas Amerika ir kas esate jūs. Todėl menininkas šiandien turi kitų problemų šalia tautiškumo. Kai negras Afrikos vidury sėdi prie televizijos ir kramto gumą, kai lenkas sėdi prie Varšuvos geto griuvėsių ir skaito „Reader’s Digest“, kai rusas vidur Maskvos moka 20 dolerių užu naujausią Elvio Presley plokštelę – tada problema pasidaro ne tautiškumo, bet ŽMOGAUS PROBLEMA. Hamletiškasis klausimas šiandien yra ne BŪTI AR NEBŪTl, bet KAIP BŪTI? KAIP?
Šituo klausimu aš galėčiau ir baigti savo pastabas. Bet kad dar noriu pateikti keturias iliustracijas, vaizduojančias rašytojo ir išeivio – ar tremtinio – situaciją svetimame krašte ir jo laikysenas.
Trečioji dalis: Dviprasmiškai žiūrint
Pirmoji iliustracija
Thomas Mannas sėdėjo savo studijoje ir žiūrėjo pro langą. Visi daiktai jau buvo sukrauti į automobilį: knygos, rankraščiai ir keli suvenyrai, draugų dovanos.
Keista, – galvojo senas Thomas Mannas. – Dvidešimt metų aš žiūrėjau kas rytą į šitą kraštą – bet kas galėtų apie tai spręsti iš mano knygų?
Aš atvažiavau čia su savo šešiom dešimtim Vokietijon metų ir gyvenau, ir rašiau, žiūrėdamas atgal į savo praeitį, o visą šitą kraštą, nors daugelį kartų pervažiavau, laikiau atokiai, lyg bijodamas įžvelgti jį. Ir tik dabar, prieš išvažiuodamas, jaučiu lyg kaltę lyg gailestį jį palikti, jaučiu lyg neteisingas tam būčiau buvęs užsidarydamas nuo jo. Bet po dešimties metų būsiu Šveicarijoje ir dirbsiu prie savo rankraščio, ir Ameriką prisiminsiu tik kaip silpną vėją, – galvojo senas Thomas Mannas, žiūrėdamas paskutinį kartą pro atvirą langą į didelį ir nepažįstamą kontinentą.
Antroji iliustracija
Conradas dabar stovėjo ant denio tvirtai apgniaužęs lyną ir žiūrėjo į žmogų, nueinantį krantine.
Jis žiūrėjo į uostą, į pakrantės namus, ir jo akyse degė pikta šviesa. Jis klausėsi jūreivių kalbos ir jos nesuprato. Jis klausėsi moterų šnekėjimo ant kranto ir nesuprato jų. Bet jis žiūrėjo ir gėrė savo akimis, visu savo kūnu, savo siela – jaunuolis žiūrėjo ir gėrė viską, ir jis žinojo, kad niekados negrįš namo, kad jo sprendimas yra padarytas, kad šitas gyvenimas bus jo gyvenimas, šitie žmonės bus jo knygose aprašyti ir šita dar nesuprantama kalba bus jo kalba.
Jis žiūrėjo dar piktai į nueinantį žmogų. Jo žodžiai dar skambėjo jo ausyse:
– Jeigu nori būti rašytojas, važiuok atgal į Lenkiją ir rašyk apie Lenkiją. Lenkija yra tavo namai.
– Ne! – šaukė Conradas. – Jūra bus mano namai, Londonas bus mano namai, ir anglų kalba bus mano kalba. Ir visi daiktai, kuriuos aš kasdien liečiu, ką aš girdžiu – visas šitas pasaulis yra mano, nors aš jo dar ir negirdžiu savo viduje. Bet aš jį išgirsiu. Aš guliu naktį ir atkuriu kiekvieną matytą vaizdą. Kiekvienas daiktas, veidas atgyja vėl manyje, nors aš ir negaliu dar jų aiškiai matyti – dar jie maišosi su kitais veidais ir kitais daiktais. Ir kai aš ieškau žodžių jiems išreikšti ar pradedu karščiuoti aš jų dar nerandu, ir aš negaliu naudoti lenkiškų žodžių, nes šitas pasaulis nėra lenkiškas. Važiuoti namo! Ne. Aš turiu savy užtektinai užsispyrimo įsiauti visą savo praeitį, įsodinti visą naują gyvenimą į save. Aš negrįšiu atgal, nė vienu žingsniu, mano gyvenimas bus čia.
Ir jaunuolio sugniaužtos rankos paleido virvę, ir ji krito piktai ant denio. Ir jūreiviai žiūrėjo į jį, jauną lenką, Conradą, kaip į pamišėlį.
Trečioji iliustracija
Jis visą naktį vaikščiojo degančiom reklamom liepsnojančiom gatvėm. Federico García Lorca. Ir kai jis jau buvo savo nedideliame viešbučio kambarėly, tos pačios raudonos šviesos krito ant grindų, ir jis vėl vaikščiojo ir vaikščiojo, ir negalėjo užmigt. Pro jo akis bėgo veidai rankos, spalvos, susikimšę vakariniai traukiniai ir liūdnos, tokios liūdnos negro akys, Hudsono žiburiai – ir jis norėjo viską išlieti ant popieriaus, visą šitą didžiųjų tautų, kultūrų mišinį, ir jis rašė – piktai ir liepsnodamas savo pietietišku krauju. Baugus jam buvo šitas miestas, ir jis nieko daugiau nenorėjo tik bėgti, ištrūkti iš jo. Bet jo laivas išplaukia tik poryt. Eilėraščių knyga, pilna ir pranašysčių nuostabos, ir išgąsčio pilna, šita knyga yra tasai New Yorkas, perėjęs per jo kraują. Bet jo visa būtybė traukė jį tolyn iš čia – namo. Namo, kad dar kartą išvystų Ispaniją, kad daugiau jos nebepaliktų.
Ketvirtoji iliustracija
– Aš neturiu kito pasirinkimo, – tarė Mickevičius. – Jie kaltina mane lenkišku mesianizmu. Jie sako – aš išmainiau poeto skeptrą į politiko skrybėlę, bet pasakyk jiems ten, Varšuvoj, mielas Fridrikai, pasakyk, kad mano buvimas politiniu revoliucionieriumi ir mano buvimas poetu yra vienas ir tas pats dalykas.
– Taip, – atsakė Šopenas. – Tu neturi to sakyti man. Aš tai gerai žinau. Aš žinau, kaip lengvai jie įpranta poetą matyti tik poetu – taip, kaip jie temato manyje tik romantiką. Jiems nelengva matyti užu kūrėjo žmogų, kuris gali keistis pagal skausmo dydį.
– Aš žinau, mielas Fridrikai, aš žinau. Tu išgyveni Lenkijos tragediją tiek pat, kiek ir aš, nors tavo jausmai ir išsilieja kitokia forma. charakteris yra kitoks, Fridrikai. Aš esu per daug temperamentingas. Bet aš žinau, ką tu išgyveni.
Jie ėjo Senos pakrante, ir buvo naktis, ir jie buvo toli nuo Lenkijos, bet juos abu jungė bendras likimas. Mickevičius pasilenkė ir paėmė nuo kranto akmenį ir tarė:
– Imk šitą akmenį, parvežk mano draugams dovanų. Pasakyk, kad aš dar ne akmuo. Aš esu gyvas poetas, ir žmogus. Aš ne akmuo, gulįs pasyviai ant jūros kranto – aš greičiau esu jūra, pati atspindinti savo širdy visas audras.
Toliau jie abu ėjo tylėdami, ir Šopenas spaudė savo pirštais šaltą Senos akmenį. Tada Mickevičius staiga paėmė akmenį iš jo rankų ir sviedė jį į Seną.
– Ne, kam sakyt: jie vis tiek nesupras. O gal – gal ir esu kaip akmuo. Akmuo, išsviestas ir lekiantis, nešamas paties savo širdies sunkumo – pačios savo esmės.
Ir jie ėjo Senos pakrante, du draugai, toli nuo Lenkijos ir nuo – jie ėjo tylėdami dabar naktimi, ir tik iš jų laikysenos galėjai spėti apie intensyvumą audros, kuri siautė jų viduje.
Kadras iš filmo „Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą“ (1972)