Atsiminimai ir dienoraščiai
Atsiminimai apie Vytautą Kubilių
2008 m. Nr. 11
Lapkritis – Vytauto Kubiliaus mėnuo. Lapkričio 23-iąją jis švęsdavo savąjį gimtadienį. Žvilgtelėję į senstelėjusias enciklopedijas, galėtume manyti, kad kaip tik šį lapkritį V. Kubiliui būtų suėję 80 metų, tačiau Atgimimo laikais rašytoje autobiografijoje jis paaiškino, kad 1944 m. birželio mėnesį jį dviem metais „pajaunino“ Vilkijos gimnazijos raštvedys, norėdamas apsaugoti nuo mobilizacijos. Taigi šis lapkritis V. Kubiliui būtų buvęs aštuoniasdešimt antras.
Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kaupiami atsiminimai būsimai knygai apie V. Kubilių. Žurnalo skaitytojams siūlome tris fragmentus: V. Kubiliaus jaunystės draugo kalbininko Vytauto Ambrazo ir dviejų kolegų literatūrologų – Nikolajaus Gėjaus iš Maskvos ir vilniečio Algio Kalėdos. Kviečiame visus, pažinojusius V. Kubilių, užrašyti atmintyje išlikusius bendravimo epizodus bei atsiminimus ir perduoti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.
Donata Mitaitė
Algis Kalėda. Atverta–užsisklendusi būtis
…Turbūt dažno atmintyje atsispaudė toks profesoriaus Vytauto Kubiliaus dinamiškas vizualinis portretas: greitais žingsniais išėjęs pro Instituto vartus, kone tekinas skuba šaligatviu, bėga per perėją, mat išvysta prie dabartinės Menų gimnazijos stotelės atvažiuojantį troleibusą, dažniausiai septynioliktą ar antrą, o pats dar tiktai kitoje pusėje žiedo, ties Anglijos ambasada. Dirsteli į dešinę, į kairę ir lekia per pėsčiųjų perėją. Suspėja, įšoka. Ieško kišenėse bilietuko. Nežinau, ar kada važiavo zuikiu. Vieną kartą, mačiau, nusivelniavo neradęs, o kai pratiesiau, jis paėmė sutrikęs, drovokai šypsodamas (kaip tik jis sugebėjo šypsotis), pasakė man „ačiū, kad paskolinai“… Išlipa prie Mokslų akademijos bibliotekos ir tekinas skuba – greičiausiai užsakytų knygų iš tarpbibliotekinio abonemento: per jį buvo galima gerų užsienietiškų leidinių atsisiųsti, o V. Kubilius – bene uoliausias jo skaitytojas…
Negaliu perrašyti visų tų bendravimo su juo atspindžių, įstrigusių atmintyje, ir tų, kiek priblankusių, iškylančių lyg pro matinį stiklą, ir kitų, blyksinčių ryškiomis detalėmis, ir trečių, netikėtai atklystančių dirbant, skaitant, vakare ar bemiegę naktį, kai negali suvokti, kodėl juos atbloškė pasąmonėje įsiūbuotas asociacijų gūsis. Kaip juos surinkti į vientisą portretą, supinti į rišlesnį chronologinį mezginį, jei tokio, kaip supranti, ir negali būti, nes kaipgi sustabdysi gyvą energiją, kaip užantspauduosi mirguliuojančius įspūdžius?
Antai iškyla toks epizodas, nemįslingas, bet iškalbingas. Šiauliuose mirė Juozo Laurušo brolis. Gūdoki sovietmečio laikai. Tremtinį – partizano sūnų nuspręsta palydėti gražiai: iš bažnyčios per visą miestą vežti atvirame sunkvežimyje, su baltomis kamžomis aprengtais vyrais. Kiti purtėsi, o mane ir Joną Šlekį aprengė, įdavė kryžius, ir taip per Šiaulius gražiai melancholiškai važiavome. Dairiausi bailokai į šalis, ar nefilmuoja. Grįžęs į Vilnių, kitą dieną radau kabinete V. Kubilių; mane išvydęs, šyptelėjo ir sako: „Na, na, dievotas partini, ir ką tau politrukai pasakys!“. Neprisimenu savo reakcijos, bet niekaip neužmirštu tos intonacijos, kaip buvo ištarti tie paprastučiai žodžiai – kiek joje slypėjo pustonių, obertonų, sugestijuotų užuominų, įspėjimo, švelnios ironijos, sakytum, jis pats kažkada išgyveno panašius susidvejinimo, neryžtingo pasiryžimo jausmus. Dėl tokio, kaip dabar atrodo, mažmožio.
V. Kubilių „pažinojau“ dar jo nematęs. Kažkaip nejučia išsibraižė portreto apmatai, karšto ir bekompromisiško žmogaus, kertančio oponentus erudiciniais argumentais, nuodugnių žinių išlydžiais ir skvarbiomis replikomis. Susikūriau šitokį portretą dar besimokydamas Druskininkų vidurinėje mokykloje, maždaug 1969– 1970 metais, kai ėmiau linkti į lituanistiką ir galvojau apie būsimas studijas. Mūsų auklėtojas Stasys Žaldokas, poetas ir vertėjas (beje, po karo dirbęs Lietuvių literatūros institute, pabėgęs iš Vilniaus į provinciją ir taip išvengęs Siberijos), nemėgo nuasmenintų vadovėlio žinių ir neretai nurodydavo kokį vertingesnį straipsnį, knygą. Tarp dažniausiai minimų lietuvių literatūros kritikų buvo ir V. Kubilius, kuris, pasak mokytojo, toli praaugęs oficialiuosius „rabinus“ (tai, beje, labai mėgstamas ir V. Kubiliaus įvardijimas-epitetas), pavardė. Kad pajustume ir suvoktume tikresnį literatūros kritikos pulsą, S. Žaldokas patarė paskaitinėti jo knygas „Naujų kelių ieškant“ ir „Salomėjos Nėries lyrika“; pastarosios nemažą gabalą (teatleidžia jam autorius) mano suolo draugas sukarpė į smulkias juosteles ir panaudojo „špargalkėms“ per kontrolinius darbus, ruošiantis abitūros egzaminui – aišku, gavo penketuką, kaip ir tikėjosi, tačiau atmieštą mokytojo pamokymais, kad „cituojant“ reikia parašyti kabutes bei nurodyti šaltinį.
Vėliau, studijų metais, ta neakivaizdinė pažintis plėtėsi skaitant jo karštus straipsnius, recenzijas. Konkretėjo ir asmenybės portretas, girdint dėstytojų vertinimus bei kolegų mintis per ilgiausias jaunatviškas polemikas auditorijose, bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje, prie laužo iškylose ir net kasant bulves. Tačiau tikroji pažintis prasidėjo baigus studijas, kai 1977 metais, baigęs Jogailaičių universitetą, iš Krokuvos sugrįžau į Vilnių ir tuometinio skyriaus vadovo Jono Lankučio buvau pakviestas į grupę, rengiančią „Literatūros teorijos apybraižą“. Pasodino mane Lietuvių literatūros ir kalbos instituto pirmame aukšte esančiame kabinete, į neseniai iš darbo išėjusio Vinco Kuzmicko vietą. Susijaudinau (autentiškai!) ir sutrikau, sužinojęs, kad čia dirba Vytautas Kubilius, Algis Samulionis ir Juozas Laurušas, pastarieji du, tiesa, tada dar mažokai man buvo girdėti. Rugpjūtis, daugelis atostogavo, tad kambaryje kelias dienas buvau vienas. Pirmasis pasirodė Juozas, su kuriuo kaipmat užsimezgė šiltas ryšys (turbūt dar ir dėl to, kad abu pypkiavom); jis „įvedė“ mane į instituto gyvenimą, prigąsdino P. Kiele, direktoriaus pavaduotoju, su laikrodžiu rytais stovėjusiu prie vartų ir tikrinusiu, ar kas nevėluoja. Taip pat mestelėjo kelias sąmojingas detales apie kitus kabineto žmones: atseit A. Samulionis vis bėgioja prie telefono, nes jam, senam kavalieriui, mergos vis skambina ir skambina… O V. Kubilius? Tas tai jau sėdi ir sėdi, rašo ir rašo, palenkęs galvą prie šūsnies popierėlių, nedrįsk jo trukdyti tuščiomis kalbomis, jį net direktorius Kostas Korsakas gerbia ir saugo, kviečiasi tartis, tiesa, nedemonstruodamas to, kad kiti nematytų. Nuo ko saugo, samprotauju, kodėl nenori, kad kitiems kristų į akis? Pamatysi.
Gal Juozas kiek ir perdėjo, bet K. Korsako elgesys su V. Kubiliumi iš tikrųjų buvo atmieštas kažkokiu skaudžiu pirmojo pasitenkinimu: galbūt nuo jaunystės išlikęs kritiko instinktas jį artino prie neramios opoziciškos dvasios, o šaltas apdairus protas draudė kalbėti atviriau? Nežinau kodėl, bet to meto „Korsakynėje“ (taip buvo pravardžiuojamas institutas) tvyrojo daugeliu atvejų dviprasmybių nuotaikos, žinoma, kaip ir visoje to meto tikrovėje: vieni žodžiai buvo tariami viešai, kiti – siauruose kuluarų pokalbiuose, vienur tie patys teiginiai išsakomi pompastiškai rimta intonacija, kitur – su ironišku ar sarkastišku šypsniu. Taip būdavo, pavyzdžiui, net plušant prie privalomų oficiozinių darbų, giriančių socrealizmo korifėjus ir liaudies „vadus“, kai klausydamasis kolegos minčių pajunti, kaip jis, bjaurėdamasis tokia situacija, tyčiojasi iš to, ką sako.
O susipažinau su V. Kubilium taip. Tuometiniai mokslų daktarai turėdavo teisę dirbti namuose, ir į institutą ateidavo po 15 valandos. Tad V. Kubilius irgi vienądien pasirodė popiet, su portfeliuku, toks truputį nesusišukavęs, visai nemoksliškai išrodantis. Ištiesęs man ranką, nusišypsojo jam būdinga kiek drovoka šypsena ir mestelėjo: „Aha, studijavai lituanistiką, o paskui pasidavei į Krokuvą – dabar lenkinsi mus?!“ Ir iškart įniko į popierius, sėdėjo prie stalo, beveik nepakeldamas galvos iki vakaro.
V. Kubilius buvo sarkastiškos skausmingos ironijos genijus, turbūt ne iš prigimties, o iš kartokos savo patirties, iš nevilties, iš absurdo pojūčio. Jis neretai jausdavosi pažemintas, suniekintas, priverstas nusilenkti, ir apie tai buvo galima spręsti iš dažnai ištariamų palyginimų: „jautiesi šunelio vietoje“, „parodė, kad esi durnius“, „vėl įspyrė“, „ant manęs vėl šunis karia“, „vėl į kampą įvarė“, „vėl apspjovė“, „vėl išdurnino“. Tokie ir panašūs apibūdinimai neabejotinai rodė savisaugos, kone permanentinės grėsmės ir nepasitenkinimo būseną. Regis, artimiausia jam buvo pamėgto B. Sruogos „Dievų miško“ egzistencinė autoironija, tai yra į konclagerį patekusio, bet laisvą dvasią išsaugojusio žmogaus saviraiškos būdas. Be abejo, tai nesulyginami dydžiai, tačiau ir V. Kubilius, mano supratimu, nesyk pasijusdavo apspiestas demoniškų šmėklų, persekiojamas fantasmagoriškų, kartais galbūt ir paties susikurtų, fobijų.
Tam tikrą atvangą jam susikurti padėdavo, kaip žinoma, slidės, žvejyba, na, aišku, ir knygos, meno kūriniai. Bet prisiminkime, tai buvo 1980–1985 metai, kai gyvenome glitaus brežnevizmo liūne ir kai tik retas sugebėdavo optimistiškiau pažiūrėti į ateitį. Ne, jis nebuvo pesimistas ar cinikas. Draugų būrelyje, per visokius gimtadienius, švenčiant apgintas disertacijas atsiskleisdavo kitokių V. Kubiliaus bruožų – įgimtas taktas, mokėjimas pagirti (tiesa, su nujaučiamu kritikos geluoniu), įvairiausią informaciją spinduliuojantis intelektas, mokėjimas išklausyti pašnekovo nuomonę. Ir pats pasakodavo, ypač tada, kai patirdavo kokius nors naujus, iki tol jam nepažįstamus dalykus; tuomet emocingai akcentuodamas dalydavosi savo stichiškais, impulsyviais įspūdžiais.
Išsaugojo kažkokį kaimo vaikio sugebėjimą stebėtis. Antai po kelionės į Ameriką spindinčiomis akimis pasakoja: „Turi tokį prietaisą, įdeda kasetę ir gali namuose filmus žiūrėti, įrašyti televizijos laidas, net nebūdami namuose… o kaip jie ten pasiutusiai laksto ilgais ilgais automobiliais, plačiausiomis autostradomis, net taurę viskio išgėrę… visur tik ūžia, zvimbia, prie dangoraižių žmogus toks menkas, toks mažas it vabaliukas jautiesi…“ Po Paryžiaus: „Kokios ten moterys, visai nepasidažiusios, o su tokia elegancija vaikšto, su tokiu prancūzišku šarmu…“
Į kompanijos sielą jis nepretendavo, ne toks charakteris, bet vis dėlto kartais nustebindavo ir atvirumu. Atlaidus smulkiems kolegų paslydimams, geranoriškas mokslininkas (įžvalgiais patarimais padėjo man rengti ir daktaro, ir habilituoto daktaro disertacijas) rėždavo į akis pajutęs šunuodegiavimą, dviveidiškumą arba sąmoningą apgaulę.
Buvo ir realistas, gerai suvokiantis ne tik subtilius metafizinius dalykus, bet ir šiurkštokus realybės judesius. Kai 2001 metais buvau išrinktas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, V. Kubilius šiltai pasveikino, paspaudė ranką ir tarstelėjo su jam būdinga daugiaprasme intonacija: „Dabar turėsi už institutą, už lituanistiką kariauti: K. Korsakas sėdėjo per dienas prie CK rabinų durų, kaulydamas finansavimo, tau gal bus lengviau, o gal nelengviau… bet institutą ir rinkos sąlygomis būtina išsaugoti.“
Žinoma, su juo dažniausiai bendraudavome institute, darbo kabinete, per posėdžius, įvairiausius svarstymus, aptarimus, diskusijas. Tad ir jo asmenybė mano atmintyje atsispaudė būtent „literatūrologiniu“ pavidalu. Nebuvo įkyrus kolegų kritikas, nors, pavyzdžiui, vis įgeldavo Ramučiui Karmalavičiui už perdėm kategoriškus vertinimus, norą radikaliau reviduoti tautinės literatūros sampratą. Tačiau labiausiai įsiminė jo polemikos su Ričardu Pakalniškiu, ir tai daugiau lengvos ironijos lygmeniu. Ričardas turėjo kibų ir nenuolaidų charakterį, net ir mažą, nereikšmingą, atrodytų, V. Kubiliaus pastabėlę dėl jo rašomos „Lietuvių poemos“ ar kito darbelio sutikdavo priešiškai pasišiaušęs ir puldavo ilgiausiais išvedžiojimais įrodinėti savo teisumą. Manyčiau, kad jo oponentui būdavo labai gražiai juokinga, kai nedidukė smulkmena sukeldavo tokią ilgai trunkančią ambicingų išvedžiojimų laviną.
Vienas iš dažniau kartojamų V. Kubiliaus pasakymų-pamąstymų, ištariamų su tokia jam būdinga liūdnoka ironija ir sarkazmu, buvo apie literatūrologų, kritikų darbų išliekamąją vertę. Savo mintis jis formulavo maždaug taip: „Rašai, rašai, bet kas iš to, ar kas turės bent kokią reikšmę vėlesniais dešimtmečiais? Grožinės literatūros kūrinius, žinoma, gerus, skaito ir skaitys, o mūsų straipsnius, studijas? Juk viskas gula į „kolektyvinius kapus“ (mėgstama jo frazė, taip jis apibūdindavo retai skaitomus, nepopuliarius leidinius). Tokius ir panašius nelinksmus samprotavimus girdėjau nesyk, per keliolika metų sėdėdamas su juo tame pačiame kambaryje po konjunktūra kvepiančių darbų, fasadinių straipsnių rinkinių svarstymo, aišku, ir po nepelnytų atakų.
Tačiau jis atgydavo ir tiesiog nušvisdavo, kai kildavo rimtos diskusijos dėl tyrinėjimų metodologijos, dėl atskirų kūrinių vertės, – tuomet, pažėręs glėbį faktų, prisiminęs įvairiausius interpretacijos atvejus, pasiūlydavo netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, kaip vertinti A. Mickevičiaus, Cz. Miłoszo ir kitų lietuvių–lenkų kūrybą, jų santykius su lietuvybe. Paskelbė apie tai darbų, kuriuose itin įžvalgiai gvildeno tautinės literatūros sąsajas su plačiuoju kontekstu. Visada patriotiškai nusiteikęs, niekada nemenkino kitų kalbų, kitų kraštų autorių, atvirkščiai – juos lygino su lietuvių rašytojais. Greta jo mėgstamiausio žanro, monografijų (juk parašė knygas apie J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, A. Vaičiulaitį, J. Aistį…), greta studijų apie lyriką, jam labai svarbūs buvo komparatyvistiniai tyrinėjimai, sutelkti kapitaliniuose veikaluose „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, kitose studijose ir straipsniuose. Literatūrologiją, kritiką jis traktavo ne kaip savitikslį triūsą, o kaip tautišką reikalą, būdą sutvirtinti patriotizmo pamatą.
Šiuo atžvilgiu jis buvo nuosekliausias, ir tai aiškiai parodė V. Kubiliaus aktyvi visuomeninė veikla Sąjūdžio laikotarpiu, po 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę. Sakytum, tuo laiku buvo išsklaidytas per ilgus dešimtmečius sieloje nešiotas grėsmės šešėlis, instinktyvus gniaužimasis į save, aplinkos primestas uždarumas. Kaip jis karštai dėstydavo savo pažiūras, kaip barė inteligentus, nepalaikančius V. Landsbergio, kaip jis jaudinosi dėl tautos, valstybės likimo – kad tik neatsitiktų, kaip buvo 1940-aisiais, koks jis buvo tada atviras…
Nikolajus Gėjus
Pusplikiai medžiai šlama ir nubarsto lapais takelius.
Šeštajame dešimtmetyje apie lietuvių literatūrą ir filologiją žinojau labai mažai. Tiesa, pažinau Joną Lankutį, su juo kartu mokėmės Maskvos Pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje, rašytojų ir akademinėse vakarotuvėse, kaip tada būdavo sakoma, susitikdavau su Kostu Korsaku.
Kai prisimenu Vytautą Kubilių, visada jaučiuosi dėkingas likimui ir Lietuvai. Nuo aspirantūros laikų prabėgo gana daug metų, kol išgirdau apie lietuvių kritikos ir akademinės literatūrologijos skliaute kylančią naują žvaigždę. Pirmą kartą apie jį sužinojau iš Palmiros Katinaitės, atvažiavusios į Pasaulinės literatūros instituto aspirantūrą iš Vilniaus, kai jau buvo išėjęs tritomis „Literatūros teorija. Pagrindinės istorinės raidos problemos“, tais laikais svari knyga.
Neįtikėtina, bet paprastas pokalbis apie žmones, kurių akademiniuose kuluaruose visada būna labai daug ir kurie paprastai greit užsimiršta, tą kartą turėjo tiesioginį ir greitą tęsinį, be to, jis tapo, A. Puškino žodžiais tariant, „keisto suartėjimo“ pradžia. Keistai klostėsi aplinkybės, kurių, blaiviai mąstant, iš viso negalėjo atsirasti. Turiu galvoje tai, kad aš dalyvavau tada dar man nepažįstamo kritiko ir literatūrologo daktaro disertacijos gynime. Tolesni įvykiai atrodė kaip neįtikėtina atsitiktinumų griūtis. Sakyčiau – atsitiko neįmanoma.
Pasvarstykit patys: Vytautas Kubilius Vilniuje lietuviškai rašo knygą apie lietuvių poeziją, kurios skubiai versti į rusų kalbą niekas neketina. Be to, dėl nerangių gal chruščiovinio „atlydžio“, gal brežnevinio „stingulio“ laikų leidybos technikos sąlygų bei ideologinio atsargumo–įtarumo ji negalėjo ir būti greit išspausdinta.
Tuo metu aš, visai neseniai ir tik iš pasakojimų sužinojęs apie V. Kubilių, nors ir labai pagarbiai žvelgiau į tolimų kalbų šeimų etimologinę giminystę, nemokėjau nė dešimties žodžių lietuviškai. Akivaizdu, kad toks žmogus niekaip negalėjo susipažinti su lietuvių kritiko veikalo originalu, o tuo labiau kvalifikuotai spręsti apie jo kokybę. Ir vis dėlto tam susitikimui, kurio nė susapnuoti negalėjau, buvo lemta įvykti lietuviškojo disertacijos apie lietuvių poeziją originalo „teritorijoje“, nors tai prieštaravo ir sveiko proto logikai, ir, kiek suprantu, VAK’o (Aukščiausiosios atestacinės komisijos, kuri suteikdavo mokslo vardus) nuostatų reikalavimams. Tačiau, tarsi tyčiodamasis iš valdiško racionalumo, būsimasis įvykis klostėsi pagal savo logiką nuo pat tos akimirkos, kai V. Kubilius pateikė savo monografiją kaip parengtą ginti filologijos mokslų daktaro disertaciją ir atvažiavo į Maskvą. Tuomet pradėjo veikti kitokia logika, nelabai prieinama valdiškam mąstymui, bet kur kas veiksmingesnė. Prielaidas jai sukūrė nepaprastas neeilinio veikalo autorius, tačiau VAK’o veikėjai sukluso gerokai vėliau. Lietuvių kritiko disertacijoje, jos tekste, o galbūt ir potekstėje bei virš-tekstėje (ķąä-ņåźńņå) glūdėjo giliosios poezijos prigimties potencijos, besišaukiančios tikrųjų žodyje slypinčių vertybių. Disertacija skambėjo kaip šūkis, ištartas tyliu balsu. Esminių poezijos vertybių, kurių šaknys nueina giliai į tautosaką ir į liaudies dvasią, suvokimas teikė disertacijos puslapiams neafišuojamos autentikos, o tylus jos autoriaus balsas nugalėjo aplinkybes.
Kai Vytautas Kubilius gynė disertaciją, aš sužinojau apie jo jaunystę, apie kelią į mokslą, kuris prasidėjo sunkiais karo metais. Gerai įsivaizdavau užsnigtus kaimo keliukus, kuriais jis, apsiavęs didžiuliais ir turbūt ne jo kojai siūtais kerziniais batais, kasdien bet kokiu oru sukardavo daug kilometrų į mokyklą ir atgal. Vaizduotėje nesąmoningai brėžėsi paralelės karo metais prie Volgos ir Dnepro krantų patirtiems mano paties išgyvenimams.
Ir štai Vytautui Kubiliui leista Vilniaus universitete ginti disertaciją. Kodėl tada buvau pasirinktas rusakalbiu oponentu, kurio specialybė literatūros teorija, neturiu jokio supratimo. Ar tokį sprendimą inspiravo pats disertantas, ar kas nors jam patarė, nežinau, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje mūsų keliai susikirto. Paskui jau dažnai susitikdavome ir Maskvoje, ir Vilniuje.
Pirmą kartą prie vieno rašomojo stalo, ant kurio buvo padėta disertacija, atsisėdome, be kita ko, ir tam, kad patys iš esmės susipažintume. Vytautas perpasakojo, ką buvo parašęs, be abejo, trumpindamas ir varijuodamas, susiviliodamas jam svarbesnėmis temomis, o gal kartais ir improvizuodamas – šito nežinau. Prieš mus atskleista gulėjo šviežiai įrišta disertacija, o man neliko nieko kito, kaip klausytis ir suprasti, tiesą pasakius, ne visada iš klausos lengvai suvokiamą problematiką, kurią mes čia pat aptardavome, dažnai išklysdami už pačios disertacijos rėmų. Taip teko išklausyti, o kartu ir suprasti ne tik tyrinėjimo objektą, bet pirmiausia tą nuostabų žmogų, kuris sėdėjo šalia. Disertacijos gynimo procedūros šiuo atveju buvo traktuojamos labai laisvai. Šitaip vienintelį kartą savo praktikoje su disertacijos, kuriai turėjau oponuoti, tekstu susipažinau „folkloriniu“ būdu. Man Vytautas buvo ne tik disertacijos autorius, bet ir folklorinis pasakotojas (ńźąēčņåėü), kurio perteikiamą informaciją sužinai čia ir dabar. Nors tokiam mūsų bendravimui katasrofiškai trūko laiko, nuo pat pirmos dienos pasidarė aišku, kad mano pozityvaus požiūrio į mūsų susitikimų objektą priežastis slypi ne man prieinamai neprieinamame tekste, bet pačiame jo autoriuje; už tada pajaustą situacijos nejaukumą buvo atlyginta bendravimu su Vytautu Kubiliumi, kurio dėka mokslas virto draugyste, o tai jau toli peržengia disertacijos gynimo procedūros nubrėžtas ribas.
Paskirtą dieną atėjau į Mokslinės tarybos posėdį Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Pirmininkas skelbia Vytauto Kubiliaus disertacijos gynimo pradžią, vardija būsimos procedūros dalyvius. Pasako oponentus, pradėdamas nuo Gėjaus*, filologijos mokslų daktaro ir Pasaulinės literatūros instituto Literatūros teorijos skyriaus vadovo. Gėjus – toks mano pavardės vietinis atspalvis (collar locale) man visai patinka. Todėl raminu disertantą, kai jis dėl jos bando tikslinti protokolą. Kubilius ir Gėjus, mano akimis, pasirodė labai gerai bendro reikalo surimuoti. Gynimas tęsėsi pagal taisykles šio ilgaamžio žanro, kuris praeityje tikriausiai buvo reikšmingesnis nei mūsų sumaišties laikais. Tačiau V. Kubiliaus disertacijos gynimas ne savo forma, o tos procedūros turiniu ir bendrąja atmosfera buvo reikšmingas ir visai neprocedūriškas. Tai buvo įvykis, kurio reikšmę liudijo ir salė pilna žmonių, ir dalyvių nuotaika, ir iš katedros sakomi žodžiai, o paskui ir laisvas šventės šurmulys. Ir oficialios, ir neoficialios dalies kalbos man buvo verčiamos, kaip paprastai tokiais atvejais ir daroma. Pats V. Kubilius nuostabiai taktiškai naudojo savo dvikalbius sugebėjimus, ir jo taktas, kiek lietuviškai skambanti rusų kalba, atrodo, atspindėjo jo prigimtį. Iš tiesų tam, kad dalyvautum formaliai pagal reglamentą vykstančioje, bet iš esmės tikrai reikšmingoje procedūroje, vertimo nereikėjo: buvo akivaizdu, kad disertantas vertas daktaro laipsnio, kad jo teiginiai esminiai ir tikri. Visi jautė įvykio svarbą ir mokslui, ir net pačiam čia susirinkusių žmonių gyvenimui.
Kai vėlai vakare atsidūriau viešbučio „Neringa“ kambaryje, kažkodėl prisiminiau seniai Hanojaus budistų vienuolyno sode matytą, galima sakyti, sakralinę „biblioteką“ iš akmens plokščių, kuriose pagal rytietišką chronologiją buvo surašytos prieštvaninės datos. Plokštės buvo sustatytos pievoje, jose įamžinti vardai ir laikas, kada vienam ar kitam išmintingam asmeniui suteiktas aukštas titulas. Jose iškalti lakoniški klausimai ir to asmens atsakymai išliko ilgus amžius, išsaugodami žmogaus dvasios ir įkvėpimo apraiškas.
Bet tai tolimi laikai ir tolimos erdvės. O už langų plytėjo lietuvių žemė, turinti savo istoriją, papročius, folklorines sakmes, poeziją, kuriai tarnavo ir Vytautas, ypač tvirtai susijęs su ta žeme ir jos poezija. Aišku, apie visa tai mes daug kalbėdavomės su V. Kubiliumi ir tomis mano viešnagės Vilniuje dienomis, ir vėliau, kai jis svečiuodavosi pas mane Maskvoje.
Paskutinę viešnagės dieną Vytautas ilgai mane vedžiojo Vilniaus gatvėmis, vis lyg tarp kitko parodydamas ką nors jam svarbaus. Lygiai taip pat tarsi atsitiktinai jis ištiesė į popierių suvyniotą ryšuliuką, sakydamas: „Dabar neišvyniokite, vėliau traukinyje pasižiūrėsite.“ Į mano klausimą, kas vis dėlto tai yra, kažkaip žiūrėdamas į tolį atsakė: „Lietuviškos žemės grumstas.“
Mane ir šiandien džiugina tas nuostabus gintaras, sakyčiau, karališka dovana, įsimintinas kalendorinis ir dvasinis mūsų susitikimų lietuvių žemėje žymuo, irgi savotiška akmens plokštė su rašmenimis.
2006 m. lapkritis
Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė
Vytautas Ambrazas. Kelionės draugas
Susipažinom 1947 metais Kauno universitete – du antrakursiai lituanistikos studentai. Kartu bandėm ieškoti laisvesnės minties properšų ideologinės priespaudos ir obskurantizmo miglose, kartu buvom netrukus pašalinti iš universiteto už netinkamas pažiūras. Vėl susitikom po penkerių metų Vilniuje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, ir jame dirbom kelis dešimtmečius.
1968-aisiais man pavyko sugundyti Vytą į trijų savaičių kelionę pėsčiomis po Pamyro kalnus. Tuo metu režimas dar tvirtai laikė Lietuvą savo gniaužtuose, kelionės į kalnus buvo viena iš nedaugelio progų bent trumpam laikui pajusti laisvės dvelksmą, akis į akį susidurti su didžiąja gamtos realybe.
Po ilgų valandų prie žemėlapių ir įvairių ekspedicijų aprašymų subrendo planas nukakti į aukščiausių Pamyro viršūnių sritį ir pereiti Fedčenkos 77 km. ilgio ledyną. Pakilti į jį rengėmės Tanymaso upės slėniu, kuriuo lietuviai dar nebuvo ėję, o Vytui tai buvo apskritai pirmoji kelionė į kalnus. Buvom keturiese: kartu išsiruošė mano artimas draugas matematikas Vytenis Kabaila ir fizikas Algis Juozas Krištopaitis, vienintelis iš mūsų turėjęs alpinizmo atskyrį.
Apsirūpinę alpinizmo manta ir produktais (viskuo, ką tik buvo galima sudžiovinti), rugpjūčio 4 d. išskridom į Ošą, seną islamo židinį su šventuoju Suleimano kalnu. Oro uoste kuprinės svėrė po 35 kilogramus – be ledkirčių, virvių ir metalinio inventoriaus.
Iš Ošo kelias vedė į Rytų Pamyro plynaukštes. Iš pradžių kelis šimtus kilometrų teko sukarti pakeleivingų mašinų kėbuluose. Buvo sutarta kasdien pakaitomis rašyti kelionės dienoraštį. Štai pirmieji Vyto įrašai:
Važiuojam į Altajaus slėnį. Iš tolo jis atrodo labai siauras, bet važiuojam važiuojam, o jis vis nesibaigia. Kizyl Su – Raudonoji upė. Iš tiesų vanduo raudonas. Įlendam į kalnus. Galvos nespėji gręžioti – iš abiejų pusių didžiuliai masyvai, suspaudę kelią. Pamyro kalnams čia padaryta tarsi chirurginė operacija – atrėžti visi sluoksniai. Čia pat raudoni, gelsvi ir tamsūs ruožai… Vieni kalnai atrodo raudoni, kiti mėlyni, treti žalsvai pilki. O viršūnėse šen bei ten matosi baltos kepurės. Fotografų technika bejėgė, atrodo, pagauti šitą spalvų įvairumą, savo vidurius atvėrusios žemės grėsmingą galią. Užmerki akis, bandydamas įsivaizduoti tuos reginius, bet jų neįmanoma atkurti. Pamyras – tai rūsčios žemės simbolis.
Įvažiuojam į Markan Su. Dykuma tęsiasi dešimtis kilometrų. Akmenys, kur ne kur žalios žolės kuokštas. Baisu ir pagalvoti, kaip per šitą nykią lygumą traukdavo karavanai.
Viršūnės aptrauktos migla. Stiprus vėjas. Šalta su dviem megztukais. Saulei prasišvietus Kara Kul ežeras atrodo skaisčiai mėlynas, žydras, anoj pusėj stūkso pilki, o toliau balti kalnai.
Taip prasidėjo mūsų gyvenimas aukštikalnių dykumose, Žemės jėgų kitados iškeltose į svaiginantį daugiau kaip keturių kilometrų aukštį. Nuo jo galvos iš pradžių taip plyšo, kad, pasak Vyto, buvo „baisu ir prisiliesti“. Sunkūs buvo žingsniai į pirmąją perėją svyruojant po kuprinėmis kaip akmenų maišais ir visa krūtine geriant išretintą orą – net kaitroje šaltą ir skaidrų lyg viduržiemį. Vargais negalais persiritom per beveik penkių kilometrų Kizyl Beles („Raudonosios Makaulės“!) perėją ir paknopstom leidomės žemyn stačia upelio vaga – kad tik bent kiek sumažintume aukštį. Akies krašteliu vis žvilgčiojau į Vytą – kaip jam? Jis ėjo tylomis, taupydamas jėgas, tik retkarčiais švelniu humoru pabarstydamas sunkesnes vietas: „Tai turbūt vadinasi aktyvi aklimatizacija…“ Nė karto neteko matyti jo suirzusio ar nepatenkinto. „Jis ištvermingas kaip Lietuvos ūkininkas“, – sakė Vytenis. Vakarais, kai palapinė jau būdavo pastatyta ir ant benzininio primuso virusi arbata išgerta, jis neretai pasitraukdavo kiek nuošaliau; prisimenu jį sėdint ir kažką mąstant saulėlydyje, užsimetusį ant pečių skarą, statų kaip Andų indėną priešais kalnų virtines.
Įveikę dar vieną perėją, pasiekėm upių santaką, kurią dengė iš tolumos vos įžiūrimas žalumos kuokštas – vienintelė Rytų Pamyre žemaūgių beržų ir žilvičių giraitė, vardu Toptal – „Didysis Miškas“. Iš čia prasidėjo ilgas kilimas aukštyn į Fedčenkos ledyną. Vėl atėjo eilė Vytui užpildyti dienoraščio puslapį:
Sudiev, mielas Toptali! Čia visą dieną nieko neveikėm. Triskart per dieną valgėm. Ir kas kartą iš trijų patiekalų. Tikras kurortas. Naktis buvo nerami. Aš atsiguliau ne palapinėj, o lauke. Bet pradėjo lašnoti, grįžau į draugiją, juos išbudindamas. Paryčiu kažkas trenkėsi į palapinės virves. Pro pat Vytenio akis prašvilpė archaro kanopos.
Einame Tanymaso slėniu. Tai slėnis – visai kitoks negu lietuviškų upių. Pavasario vandens išgraužtos griovos. Akmenų sąvartos. Klampus smėlis. Pati upė plaukia keliomis vagomis – murzina ir piktai šniokšdama.
Kelionė gana sunki. Tai kylame aukštyn, tai vėl leidžiamės žemyn. Einame visai pagal upės krantą, o virš galvų kybo uolos. Mažiausias paslydimas, ir atsidurtum mielo Tanymaso glėbyje.
Takas, kurį 1928 m. buvo padariusi ekspedicija, staiga išnyksta. Vytas įtikinėja, kad mato taką aukštumoje. Kariamės per judančius akmenis ir purią žemę į aukštumą. Kabinamės už kiekvieno padoresnio akmens. Mudviem su Vyteniu – pirmasis alpinistinis krikštas. Jis šaukia: „Žalčiai, tik nepajudinkite akmenų!“ Naudojamės daugiausia keturkojų technika. Aš labiausiai pasitikiu sėdyne, ypač nusileidžiant. Algis praneša, kad mano kelnės jau šviečia! Pati kelionės pradžia, o kelnės vienintelės.
Po šio alpinistinio krikšto nutariame keliauti vandenimis. Tai reiškia – penkis ar šešis kartus bristi per ledinį Tanymaso ir jo intakų vandenį, susirišus virve. Vytenis kaip jūrininkas brenda pirmas. Jis apsiėmė vadovauti ir visiems vandens ruožų forsavimams. Algis eina pirmasis kalnų taku, rodo, kaip reikia naudotis ledkirčiu ir šiaip linksminasi iš mūsų „technikos“.
Sustojam nakvoti pagal nustatytą žemėlapyje ženklelį. Gerokai išvargę, bet nuotaika nebloga. Pirmą kelionės dieną visi daug fotografavo, sunkiausiuose ruožuose staiga pasigirsdavo komanda – truputį atgal, o dabar pirmyn. Žodžiu, kaip Lietuvos kino studijoje.
Po pirmos dienos entuziazmas neišblėso. Nebevartojame vaistų (nuo galvos skausmo). O kadangi entuziazmas, anot draugo Stalino, buvo vienas iš faktorių, padėjusių laimėti karą, tai gal ir mūsų entuziazmas padės įveikti maršrutą.
Vos pasistatėme palapinę, tuoj pradėjo lyti. Nespėjom net ugnies užkurti. Palapinės šonai perlyti. Prisiglaudi – šlapia. Nejauku. Liūdna. Svarstom, ar lietus truks valandą, ar tris dienas. Nakčia – panika. Greta tekantis upelis pradėjo tvinti. Bet laimingai baigėsi, net milžiniška uola, kabojusi ant kalno, ant mūsų neužvirto.
Toliau buvo dar gražiau. Tanymasas nusprendė pateisinti savo vardą, reiškiantį „Jis nebus palankus“. Kitą dieną, paėję vos kelias valandas, atsidūrėm prieš visai neįveikiamą kranto ruožą – stačią vandens plaunamą sieną. Kelis kartus bandėm perbristi upės vagą – nepavyko nei tą dieną, nei kitą rytą. Teko kopti į viršų ištisą kilometrą ir ten apeiti upės skardį uolomis ir tarpekliais, kur tik vargais negalais pavyko rasti vandens. Pernakvoję aukštai virš upės vėl leidomės pasitikti naujų nuotykių, kuriuos Vytas aprašė taip:
Nusileidę po nakvynės kalnuose į mūsų mielojo Tanymaso slėnį, gana ramiai keliavome prie Muz Kulako („Ledinės ausies“) ledyno, kuris atrodė taip arti, o taip ilgai į jį kapstėmės. Pagaliau prieiname Šiaurinį Tanymasą. Iš ledyno, iš juodos arkos kaip iš pragaro vartų veržiasi upė. Mums ją reikia forsuoti. Pasirenkame vietą ties žiotimis. Upė akmenis ridena. Vytenis žengia, kaip paprastai, pirmasis. Porą atšakų pereiname laimingai. Bet virtimas. Traukiam į krantą. Vėl šoka į upę. Ir vėl parverčia srovė. Kuprinė jį prispaudžia. Nusiėmęs kuprinę, vėl puola per Tanymasą. Šį kartą sėkmingai. Mes padedam jam nusivilkti. Triname spiritu. Patys taip pat sušalę. Tai šiurpiausias mūsų kelionės nuotykis.
Miegam jau kitoje baisingo Šiaurės Tanymaso pusėje.
Paskui teko perkopti dar kelių slėnį užtvėrusių ledynų liežuvius, išraižytus plyšiais ir pasišiaušusius ledo bokštais, perbristi iš po jų besiveržiančias upes. Tiktai po trijų dienų, aplenkę pusiau užšalusį aukštikalnių ežerą, užkopėm į paskutinę perėją prieš Fedčenkos ledyną. Vėl nakvojome beveik penkių kilometrų aukštyje po visai juodu dangumi, kuriame nepaprastu ryškumu spindėjo dar neregėti žvaigždynai. Iš ryto atsivėrė tokios platumos, kad Vytą buvo stačiai sunku pavyti – taip greitai jis leidosi pirmas. Ėjo ir džiaugėsi:
Nuostabus rytas nuo aukštumos. Tekanti saulė nušviečia didžiąsias viršūnes, o paskui ir visą masyvą.
Keliaujam. Iš pradžių visai lengva. Tai pats gražiausias mūsų kelionės tarpsnis. Praeiname kelis didelius šoninius ledynus. Žengiam Fedčenkos ledynu. Sunku patikėti, kad po kojomis tęsiasi ledas ištisą kilometrą! Kalnai iš jo išauga kaip žaisliukai, atrodo nedideli ir jaukūs. Tik pačios viršūnės kyšo su visomis savo keteromis ir krintančių juodų–baltų linijų grafika. Nuostabus vaizdas, kai iš balto ledyno iškyla visai balti kalnai. Ledynas tęsiasi neužmatomai – tai lyg Arktikos įspūdis.
Iš pradžių kelias lygus. Bet prieiname plyšių zoną. Ir čia prasideda klaidžiojimas. Šokinėjimas. Blaškymasis. Plyšių gelmė neužmatoma – gal 15–20 m., o gal ir giliau. Per ledyną teka platesni ir siauresni upeliai, kuriuos reikia apeiti. Kojos nuolat pataiko į saulės „puodukus“. Kasamės į priekį palengva, nes aplink vieni plyšių labirintai. Nė viena diena neapsieina be siurprizų. Ir viskas fotografuojama. Aš bandau įgelti: fotografavimas mūsų kelionę prailgino dviem dienom. Bet tai nieko nepadeda.
Priartėję prie meteorologijos stoties, išgirstame sireną, matome raketą, ateina žmonės mūsų pasitikti. Lipame į kalną paskui jaunus vyrukus – ambicija neleidžia atsilikti, nors vos alsuojame – uždusome.
Po dešimties dienų pirmi žmonių veidai. Pagaliau sužinome, kuri mėnesio ir savaitės diena. Vėl civilizacijos prieglobsty. Geriam arbatą, valgom bulvių košę su sviestu. Visi labai laimingi. Kalnuose žmogus yra geras žmogui, artimas ir kažkoks mielas.
Pernakvoję meteorologijos stotyje, vėl patraukėm žemyn Fedčenkos ledynu. Kas valandą iš šoninių tarpeklių rodėsi vis naujos viršūnės, o greta mūsų milžiniški ledo grybai kėlė į viršų ledynu atsineštus uolų luitus. Vis aukštesni ir sunkiau įveikiami darėsi morenų gūbriai, vis plačiau žiojosi ledyno plyšiai ir ilgiau tekdavo ieškoti kieto sniego tiltelių. Dabar jau nakvojom ant paties ledyno pasikloję akmens plokštes ir klausydamiesi, kaip Velnio Grabu vadinamo stataus kalno šlaitais be paliovos dunda akmenų griūtys. Taip per dvi dienas prisikasėm iki aikštelės netoli ledyno galo, suformuotos šlaitu tekančio upelio sąnašų. Žinojom, kad į tą aikštelę rugpjūčio antroje pusėje malūnsparnis suveža kuro ir maisto atsargas meteorologijos stoties žiemotojams, o pakui jas į stotį nugabena arklių karavanas, atbridęs iš slėnio per ledyno upes. Aikštelėje sutikome kelis rusų alpinistus, ką tik nusileidusius nuo didžiosios Pamyro viršūnės ir laukiančius malūnsparnio. Jų kopimas baigėsi liūdnai – vienas iš alpinistų, naktį įkritęs į ledyno plyšį, žuvo. Pasirodė ir karavanas su prastomis žiniomis: „didelis vanduo“, upės labai ištvinusios ir be arklių nepereinamos. Teko laukti ir mums, o maisto atsargos kuprinėse baigėsi. Iš alpinistų sužinojome, kad jų bazinė stovykla, įrengta šoniniame ledyne maždaug už 12 kilometrų nuo mūsų, šiuo metu evakuojama. Stovykloje likę daug maisto produktų, kuriais pasiūlė mums pasinaudoti. Siūlymą mielai priėmėm ir dviese su Vyteniu išėjom aukštyn į jų stovyklą.
Takas iš pradžių ėjo Fedčenkos ledyno pakraščiu, bet už gero kilometro buvo užgriuvęs, ten žiojėjo plyšiai ir leidosi statūs skardžiai. Pasukę į šoninį ledyną, juo užkopėm į alpinistų stovyklą, įsimetėm tuščion kuprinėn iš jų gautas gėrybes ir patraukėm atgal. Deja, užtrukom ilgiau, negu buvom numatę. Kai priėjom pavojingąjį kelio ruožą, jau buvo vakaras. Tamsa užkrito staiga – kaip paprastai tuose kraštuose. Lyg tyčia vienintelį žibintuvėlį buvom palikę. Eiti toliau patamsiais buvo neįmanoma. Ėmėm svarstyti, kaip praleisti naktį nesušalus – stačiomis, be šiltesnių drabužių. Netikėtai pamatėm apačioje blykčiojančią silpną švieselę, paskui išgirdom tolimą ūkčiojimą. Tai Vytas, sužinojęs, kad grįžtam, paliko mūsų bendrakeleivį dalytis įspūdžiais prie alpinistų laužo ir su žibintuvėliu išėjo vienas mūsų pasitikti. Žinoma, atsiliepėm visa gerkle. Netrukus jau trise pasišviesdami perėjom pavojingąjį ruožą ir grįžom prie savo palapinės. Tą vakarą Vytas gal aiškiausiai parodė, kaip svarbu bet kuriomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę ir daryti, kas reikia. O kelionės dienoraštyje jis apie tai parašė:
Baigiasi mūsų maistas. Vytas ir Vytenis kartu su alpinistais išėjo į Bivačnyj lagerį su elgetų krepšiais. Šeštą valandą sužinojome, kad jie grįžta. Jie išėjo vieni. Vos spėjo su saule pereiti ledyną ir išeiti į taką. Aš išėjau pasitikti ten, kur baigiasi takas. Alpinistas, su kuriuo jie kartu išėjo, pasakė, kad pasirodys jie už valandos. Nubyra žemės luitai. Nuo ledyno dvelkia šaltis. Aš vis spaudau žiebtuvėlį ir šūkauju. Galvoje – klaikios mintys. Pagaliau atsiliepė į vieną šūktelėjimą. Kaip jie tamsoje sugebėjo pereiti statų šlaitą, nenusiristi duobėn – stačiai nuostabu. Ėjom kartu pametę taką. Ligi vėlumos šildėm arbatą. Na, maisto turim, galim laukti.
Azijos dvasia viešpatauja ant mūsų, ant mūsų likimų.
Laukti ant ledyno teko dar tris dienas. Belaukdami suskaičiavom, kad per 18 dienų pėsčiomis sukorėm 230 kilometrų – iš jų apie 50 ledynu. Pagaliau pavyko įsiprašyti į malūnsparnį, nuskraidinusį mus į Altajaus slėnį, o iš ten pakeleivingais sunkvežimiais nusikasti iki Ošo.
Vos spėję pasiųsti telegramas į Vilnių artimiesiems, suvirtom į kirpyklą skustis kelionėje baisingai sužėlusių barzdų. Čia stovėjo eilė, bet kirpėjas uzbekas, mūsų nuostabai, iš karto plačiu mostu pakvietė sėstis Vytą. Kai kažkuris iš laukusių rusų bandė aiškinti savo teises, kirpėjas atšovė: „Ja budu brit‘ čecha, a ty podoždioš!“. Tada nutvėrėm laikraštį ir perskaitėm: rusų tankai Prahos gatvėse… Buvo rugpjūčio 27 diena.
Tai beveik ir viskas – keletas prierašų prie Vyto įspūdžių sename kelionės dienoraštyje. Gera buvo mintyse dar sykį drauge pereiti ledo briaunomis tame didžiųjų kalnų krašte, kur pasaulis atrodo dar jaunas ir švytintis nuostabia šviesa – lyg iš anapus. Vis dėlto Vytui jis, matyt, netapo labai artimas. Pirmas parskridęs į Vilnių ir telefonu mano žmonos paklaustas, kaip patiko kelionė, jis valandėlę patylėjo, tada atsakė: „Vieną kartą pabandyt galima…“ Taip ir buvo – vieną kartą. Veltui paskui jį kalbinau prisidėti prie panašių kelionių su draugais į Pietų Pamyro, Fanų, Kamčiatkos, Tian Šanio kalnynus. Jo kelias toliau vingiavo Lietuvoje. Ir čia, Atgimimo pašaukti, mes dar ilgai kartu ėjom kitomis, bet ne mažiau aštriomis briaunomis. Praėjom. Tačiau tai jau kita istorija.
Leonas Gineitis. „Savęs užteks iki galo…“
2008 m. Nr. 10
Literatūrologas filologijos mokslų daktaras Leonas Gineitis (gimė 1920 m. Krūminių kaime, Zarasų rajone, mirė 2004 m.Vilniuje) dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriame daugelį metų tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą. Svarbiausi darbai: „Kristijono Donelaičio „Metai“ (1954), „Klasicizmo problema lietuvių literatūroje“ (1972), „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ (1964), „Lietuvių literatūros istoriografija“ (1982).
L. Gineitis save vadino „viešu mokslininku ir slaptu kūrėju“, tačiau, tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ryžosi atskleisti „slaptąją“ savo gyvenimo pusę, ėmęs leisti filosofinio turinio knygas: „Vienovė“, „Išeitis“, „Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą“, „Užuominos apie svarbiausia“, „Gyvybės metai“, „Būties vienovė“, „Žybsniai“, „Siekis“. Išleido ir du ketureilių rinkinius „Ketureiliai“.
Dienoraštį, kurio apimtis – trylika storų sąsiuvinių, L .Gineitis nuo 1943-iųjų gegužės su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą. Paskutinis įrašas padarytas 2003 m. gruodžio 31 dieną, likus beveik mėnesiui iki mirties.
L. Gineitis – nepaprastai autobiografiškas autorius. Tai liudija ir gyvenimo pabaigoje užbaigta išpažintis, gyvenimo ataskaita „Ateivio autobiografija“. Ir dienoraštyje, ir autobiografijoje jis siekė aprašyti savo „dvasios augimo istoriją“, tikėdamas, kad jo patirtis gali sudominti kitus ieškančiuosius.
Dienoraščio turinys nėra vientisas. Iš pradžių esama kasdienių įvykių aprašymų, filosofinių samprotavimų, vėliau įsivyrauja miniatiūros, vaizdeliai, aforizmai, filosofinės replikos, etiudai, ketureiliai, o paskutinį dešimtmetį vėl grįžtama prie tradicinio dienoraščio. Savo užrašuose autorius akcentuoja pasaulėžiūros svarbą, dar studijų Vilniaus universitete metais supratęs, kad nori įgyti ne konkrečią profesiją, bet „pasaulėžiūros specialybę“. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė Vydūnas, J. W. Goethe, L. Tolstojus, B. Spinoza, senoji kinų ir indų išmintis.
Dienoraščio autoriui buvo svarbu tapti savo gyvenimo organizuotoju, kūrėju, o ne plaukiančiu pasroviui potraukių ir instinktų įkaitu. Matome kryptingą ir vieningą asmenybę, kurios esminis siekis – nuolatinis savęs ugdymas. Pirmiausia jis buvo reiklus sau pačiam, tačiau kritiškai vertino ir aplinką, nesitaikstė su kitų silpnybėmis, ragino nevergauti dvasiniam snauduliui, žalingiems įpročiams. Kritikavo materialistišką, vartotojišką požiūrį į pasaulį, praktikavo sveikuolišką gyvenimo būdą. Matyt, dėl to iki gilios senatvės išsaugojo skaidrų protą, pastabumą, atmintį, kūrybiškumą.
L. Gineitis mėgo stebėti žmones, daryti išvadas ir kai ko iš jų pasimokyti. Norėjo tapti rašytoju, todėl lavino atidumą detalėms, žmonėms, reiškiniams, stengėsi tai vaizdingai užrašyti dienoraštyje. Bet savitas stilius jam buvo ne techninių įgūdžių, greičiau dvasinės brandos rezultatas. Metams bėgant, „filosofijos paguodos“ taisyklės jį išmokė atsiriboti nuo aistrų, skirti energiją savęs ir pasaulio pažinimui, kūrybai.
Sielos atgaivą L. Gineičiui teikė gamta. Joje jis pajusdavo „aukštesnės esamybės kvėpavimą“, „amžinybės dvelksmą“. Gamtos, kosmoso didybės regėjimai virsdavo poetinėmis meditacijomis, „nušvitimais“. Tokiomis akimirkomis jam atsiskleisdavo nematomi ryšiai, parodantys, kad „viskas visatoje nuostabiai susiję“.
Šiuolaikinio žmogaus akimis žiūrint, L.Gineičio gyvenimas gali atrodyti nepraktiškas ar naivus, o jo bandymas atsakyti į amžinuosius klausimus – keistuolio užsiėmimas. Tačiau galbūt „nepraktiško gyvenimo idealai“ ir leido šiam mąstytojui-mintytojui su nepaliaujama nuostaba sekti Žemės ir Dangaus įvykius, nepaskęstant „praktiško gyvenimo verpetuose“.
Apie L. Gineitį galima pasakyti žodžiais, kuriais knygoje „Būties vienovė“ jis apibūdino persų filosofą Al-Farabi – „kuklus, vienišas, mėgstąs gamtą žmogus“. Išmintingo gyvenimo kelias, kuriuo jis tikėjo einąs, mokė ne sudegti „aistrų ir chaotiškų siekių sūkuryje, o įaugti kaip medžiui į būtį, ramiai subrandinant ir išbarstant vaisius“.
Rimantas Glinskis
Dienoraščio fragmentai
Dėl pačių niekų susipykau su motina. Vakare prisiverčiau atsiprašyti, sakydamas: „Jeigu Dievas žmogui atleidžia, žmonės turi susitaikyti.“ Staiga pajutau begalinę savo menkystę ir pasiryžimų trapumą. Susigraudinau iki ašarų ir, „išėjęs“ į laukų tamsą, ilgai mąsčiau apie reikalavimus ateičiai, mano paties statomus sau, ir apie tą kietasprandiškumą dvasiniame tobulėjime, tą nerangų, aistrų nukamuotą ir trukdomą žingsnį į svajojamą pilnutinį žmogiškumą. Daviau pasiryžimą visur save nusigalėti, nors sąlygos būtų kuo sunkiausios. Nes piktas būdas pamažu sėda į vidų ir daro piktą ir sukempėjusią dvasią. Man gi reikia galingos dvasios! Kilo mintis apie ribotą žmogaus pasaulį, dydžio ir laiko supratimą, apie skendėjimą gyvenimo paviršiaus smulkmenose, po kuriomis slypi neaprėpiama gelmė ir dvasią skaidrinanti platybė. Kitą dieną ėmiausi rašyti tuo reikalu (str. „Apie mažus ir didelius daiktus“), tačiau su apmaudu turėjau pajusti, kaip sunkiai, neaiškiai ir net juokingai tegaliu išsireikšti. Kovą už žodį vedu ir žadu vesti su visu pajėgiamu įniršimu. Savo žodžiais prašau Dievą išryškinti mano kelius ir leisti širdies ugniai, kuri tikrai manyje dega, tinkamai objektyvuotis. Poterius seniai bekalbėjau, nes jie neleidžia laisvai pasireikšti mano jausmams ir norams. Vengdamas maldos mechaniškumo pastebėjau, jog ir savaip meldžiuosi ne visada su įkvėpimu.
Paskaičiau, kaip Giovanni Papini jaunystėje degė nepasiekiamų aukštybių aistra, kaip dar prieš 20-us metus puolė rašyti universalią enciklopediją, pramoko hebrajų kalbą, kad sugriautų Bibliją, ir t. t. Paskaičiau, ir nepakeliamas sunkumas prislėgė dvasią, sunkumas po savęs su juo palyginimo. Siaubas, kad tesu vienas eilinių numerių, rodos, sustabdė širdies plakimą. Panašūs žygiai man niekuomet neatėjo į galvą. Tiesa, buvo kilęs geismas iš kelių žodynų surašyti sau vieną pilną rinkinį, išbraižyti visų istorijos vadovėliuose aprašytų imperijų ir valstybių kitimo žemėlapius nuo pat Babilono (jau keletas kontūrinių žemyno blankų buvo pagaminta) ir t. t. Tačiau visa tai teturėjo tarnauti kažkuriam mano paties tikslui, kurio ryškiai nepažinojau tuomet ir dabar dar nematau. Mokiausi daugiau, negu reikėjo, ir niekuomet pažymiui, o tam pačiam kažkam. Sudariau kelių romanų turinį, bet buvau pradėjęs tik vieną: kitus iš karto ir sąmoningai atidėjau ateičiai. Kartais degdavau kelionių aistra, bet ne dėl jų pačių. Jeigu visi pasaulio didieji išgyveno į Papini panašią jaunystę, – aš žuvęs padaras. Aš neturėjau nuolatinio pamišimo sukurti naują sektą ar pakeisti žemės rutulį: buvo kas panašaus, bet tik trumpi ankstyvo amžiaus sapnai. Bet aš daug dirbau ir tebedirbu kažkam. Skaitant biografijas mane degina pavydas dėl kitų gabumo greitai išmokti kalbas: man tas sunkiai vyksta, nors niekuomet neturėjau gero metodo ir mokytojo. Protas kartais įgelia mintimi, kad tas mano kažkas yra niekas arba labai maža. Tačiau širdis to nė iš tolo neprisileidžia. Plaka vienas nesugriaunamas dėsnis: kur pigu, nebus tiesos versmės. Juntu, jog dar pasibaisėtinai didelę rolę manyje vaidina valgis, lova ir aistros.
Mano dienos taip panašios viena į antrą, jog vargu ar kada nors praeityje panašaus laikotarpio būta. Įkritęs į veltinius ir apsimaukšlinęs kailiniais, sėdžiu dienų dienas, nuo ryto iki vakaro sutemos, nekūrenamoje kamaroje ir skaitau. Įskaitant vasarą, lektūrai tenka minimum po 6 val. Kasdien, taigi per 90 parų į metus. Stebiuosi, kaip savo naštą atlaiko akys. Be lektūros, pasirenkamos savo nuožiūra (beje, po valandą kasdien skaitau beletristikos), malu vokiečių ir rusų kalbas. Šis pastarasis reikalas liūdnai atrodo. Gal kalboms trūksta gabumo, nes jaučiu, kad gana sunkiai prisimenu žodžius ir taisykles (pvz., ir istorijos smulkesni fakteliai neužsilaiko); esu linkęs daugiau į gilias ir plačias erdves negu į smulkmenas.
Vakarais, kaip sakiau, nueinu paeiliui radijo klausytis ir pas mergytę. Grįžtu 21–22 val. Tuomet pradedu naktines meditacijas. Iki gilaus vidurnakčio sėdžiu tamsoje po langu, vienas ir nurimęs. Tai įdomiausioji mano dienos dalis. Apkeliauju pasaulį, panardau filosofinėse sferose, pasiginčiju su dieną skaitytais autoriais. Čia gimsta kaip žaibai literatūrinės temos, svaigina šviesios ir juodai kruvinos ekstazės, griūva triuškinančios abejonės. Kartais nueinu gulti nejausdamas lyg pamišėlis nei laiko, nei aplinkos.
Perskaičiau „N. Romuvoje“ A. Baliūno str. „Asmeninio darbo organizacija“. Daug laimėjau, ypač naudingas pasirodė skyrius apie rašytojų darbo organizaciją, paremtas keletu daug sakančių pavyzdžių. Kūrinys nėra fantazijos produktas. Kad jis būtų artimas gyvenimo tikrovei, kartu ir suprantamas, rašytojas privalo nuolatos stebėti tą tikrovę ir žymėti sau charakteringas, visai atsitiktinai sušvitusias jos apraiškas. Aš nebe nuo šiandien nešiojuosi užrašų knygutę. Tačiau rašydavau daugiau savo mintis, bet kuriuo metu gimusias. Nuo šiol stačiomis ausimis eisiu per gyvenimą ir visa, kas bus verta, turės atsidurti bloknote. Juk kartais iš mažmožio atsispindi didelė idėja, paryškinanti gyvenimo prasmę. Nuostabu, bet man pastaraisiais laikais daug kas naudingo supuola.
Užeina gaivalingas susidomėjimas kuria nors gyvenimo ar gamtos sritimi ir tada esu panašus į pamišusį žmogų. Ši savaitė yra skirta žvaigždynų ieškojimui. Savaime išsilapojo aistra pažinti dar senųjų graikų vardais išskirtas žvaigždžių grupes. Kelintą vakarą žibinu žvakę ties skliauto žemėlapiu ir, eidamas laukan, iki vidurnakčio dairausi po žėrinčius skliautus. Pamirštu visa kita. Radęs vis naujus žvaigždynus, pajuntu panašų pietizmą, kokį, įsivaizduoju, išgyvenčiau amžiais mindytoj Egipto piramidės papėdėj. Gėriuosi Jupiteriu, kuris jau iškeliavęs iš Leo ir spaudžia maždaug Geminos link. Jau išskiriu 16 žvaigždžių grupių ir išmokau lotyniškus jų vardus. Dangaus skliautas giedrią naktį dabar tapo kažkaip artimas, savas, pažįstamas ir kalbąs tarsi gimtinės laukai. Bijau, kad tik racionalizuotas stebėjimas neužmuštų jausminės žvaigždžių įtakos. Atrodo, iš dalies taip ir galės būti. Tačiau vis neša kažkokia nuo manęs nepriklausanti liga: juk pati tyrimo aistra užniko savaime ir nelauktai. Namiškiai tik stebisi mano „žvaigždžių skaitymu“. Ryt parašysiu straipsniuką „Atsinaujinimas“, kur pagrindinė mintis bus mokėjimas stebėti gamtą, ja džiaugtis ir per ją atsigaivinti, kuriame, bet to, tilps abzacas apie žvaigždes.
Rusų pabėgėliais apkrovė nemaža ūkininkų. Šiandien liepta visus, su visa manta, vaikais ir seniais, nugabenti į Daugailius, prie vokiečių barakų. Kilo riksmas: veš? šaudys? kars? Per tris mėnesius apsiprato; kiti su nemažu slavų antspaudu atžymėtais mūsų kaimiečiais (turiu galvoj pasyvumo, rytietiškos galvosenos, susitaikymo ir kit. žymes) gana artimai susigyveno. Valkatos ėmė remti samagono pramonę. Nudžiugau: išveš karo užkrėstus skarmalus, bent pavyzdžių mažiau bus. Taigi viską sugabeno į Daugailių barakus. Ūkininkai visą dieną sugaišo. Ir… vokiečių komisija išsirinko iš kelių šimtų vos apie 40 vyrų ir merginų Reicho pramonei. Visa kita – zuruk! Štai ir vokiška organizacija! Kuriam galui trankyti mažus, senus ir mantą, jei visi sąrašuose įtraukti iš anksto? Dar vienas reiškinys labai pažymėtinas. Daugelį išvežti surinktųjų mūsų gerieji „šeimininkai“ atpirko lašiniais, kiaušiniais. Ką gi, neblogas daiktas: tarnauja tau, mokėti nereikia. Tuo tarpu lietuviai samdiniai teeina sau po velnių, į frontą ar į vokiečių šachtas! Grubus, prakeiktas piniginis išrokavimas! Daugiausia šituo pasižymi stambesnieji – grįžę iš Amerikos ir ūkius nusipirkę juodnugariai, pinigo pavergti žmonės.
Aš ėjau klausinėdamas, ką mąsto paprasti eiliniai žmonės apie svarbiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Tyriau, ką jie kalba apie mirtį, apie žmogaus kūną ir sielą, apie pastarosios nemirtingumą, apie kančių kilmę bei prasmę ir apie daugelį kitų panašių dalykų. Ir ką gi patyriau? Pasirodo, šie klausimai tik man buvo svarbiausi, ne jiems. Daugybė jų atsakinėjo bažnytiniais terminais, visiškai šių nesuprasdami ir nereikšdami noro suprasti. Kiti visai nekėlė sau panašių klausimų: gyveno kaip žolė, kad tik lietaus ir saulės būtų. Jiems aš pasirodžiau keistas, nevisaprotis. Beveik visi jie mišo ir varžėsi kaip vaikai, klausinėjami apie suaugusius. Niekas jų, girdi, panašiai nekalbinęs, nežiną ką ir atsakyti.
Yra du žmogaus gimimai: fizinis ir dvasinis. Dauguma linkę pripažinti tik pirmąjį: gimimo dieną švenčia pagal tai, kada kūdikis pasirodė iš motinos įsčiaus. Dauguma žmonių iki mirties pasilieka tik fiziškai gimę. O yra kitas – dvasinis žmogaus užgimimas, kai žmogus savo dėmesio centrą nuo biologinių – vitalinių reikalų perkelia į moralinius – dvasinius. Nuo to momento įvyksta lemiamas posūkis žmogaus buityje: ego nusilenkia Dievybei. Meilė yra šiuo atžvilgiu tikras termometras, rodąs dvasinio įkarščio laipsnį. Fizinio gimimo eigoje ji tėra geismas. Turėti, pasipildyti trūkumą, gėrėtis, gi įvykus dvasiniam gimimui, meilė tampa geismu duoti, atsiduoti, net mirti už kitus; ji tampa auka, ne malonumu, caritas pakeičia erosą.
Miškas…Vieni jo visai nepažįsta, nemato. Kaip alkani vilkai, sutelkę viską – dėmesį, uoslę, akis ir judesius – vien kąsnis medžioklei, jie lėkte pralekia mišku. Kiti ateina čia su kirviu ir pjūklu – šalčio, reikalo spiriami, ne šitiems kurmiams paslaptis. Dar kai kas atsėlina į mišką ieškoti ramybės, pabėgti nuo išorės pasaulio ženklų. Kaip jonvabalis, nusigręžęs į savo paties žibį, jis šliaužioja tarp spyglių ir samanų. Kas tariasi užtenkąs savęs, tam žmonės, juo labiau miškas, nebylūs. O ateik į šią paslaptingai ošiančią karaliją taip sau, atvira širdimi, atidėjęs pilvo ir proto rūpesčius. Ateik viską užmiršęs, viską, ypač save, savo išdidų aš. Užtikrinu: nereikės Alpių. Alpės tik stebina lygumų piligrimą, daugiau nieko. Paprasčiausias kumpas beržas, rausvas žydinčių samanų plaiskas, keistai grojanti nukarusi eglė ar kas panašaus ištirpins tave, kaip niekas niekuomet. Tau bus neįmanoma nulaužti nors mažą šakelę, nes jausi, lyg laužtum sau pirštą. Ir paaiškės tau miško prasmė. Ta prasmė sutilps viename žodyje – įsišaknyti. Įsišaknyti ne tik žemėje, kaip moki tu, bet ir ore: kiekvienu lapu, spygliu tiestis vis toliau, plačiau, aukščiau, susiliesti su vis didesniu Begalinio paviršiumi, – Begalinio, kurio kvėpavimas neša gyvybės lietų, o akys žėri saule. Štai gyvenimo išmintis, nuolat miškų skelbiama žmonėms.
Viename gatvės, kurią man kasdien tenka praeiti, pusrūsyje gyvena kurpius – lopikas, sušiuręs žemų akių pusamžis žmogus. Gyvena jis ten vienų vienas, miega kampe tarp savo senų odagalių, niekada, atrodo, nesiprausia ir nekeičia savo baltinių, o valgo kas ir kada kliuvo. Kai tik einu, šiokiadieniais ar šventadieniais, jis amžinai lopo prie savo durų senus varguomenės batus. Jis renka iš atsargų ir derina sunešiotų puspadžių gabalus, mėšluotus odagalius, raižo, siuva ir kala, prikišęs prie pat rankų nosį. Jo veidas liesas, aprūkęs, rūbai – suplyšę. Man graudu į jį žiūrėti, bet mintis, kad žmogus verčiau šitaip užsidirba duonos kąsnelį, užuot valkatavęs po prekyvietes ir vogęs, sukelia pasididžiavimą juo. Vis rengiuosi užkalbinti kurpių, susipažinti, sužinoti jo gyvenimo filosofiją, bet nepakanka drąsos, o be to, – kokia skaudi kliūtis! – nemoku laisvai rusiškai, o jis, atrodo, nekalba mano kalba. Praeitą sekmadienį pasakiau jam: „Kaip tamsta kali taip kiauras dienas… Šventė: atsikvėpti reikia!“ „Ką darysi? Sunkūs laikai“, – meiliai atsakė jis nepertraukdamas darbo. Aš neberadau ką jam atsakyti ir nuėjau. O tu kurpiau! Šitie „sunkūs laikai“ tęsiasi jau 10 ar daugiau metų… Kada jie pasibaigs? Ar tu tik ne visą amžių lopysi šitaip varguomenės batus, misdamas duona ir vandeniu? Ar tie „sunkūs laikai“ nėra tik visas tavo gyvenimas? Kažkas juk turi lopyti batus tų, kurie negali naujų nusipirkti. O, kiek kartų pagriaudėja tavo buitis, jeigu ji nuolatinė ir būtina!
Asmenybės galimybių (potencijų) išsivystymas iki paskutinių ribų, – štai pagrindinis žmogaus gyvenimo uždavinys. Jis išplaukia iš tam tikros pasaulėžiūros. Geriausiai šį uždavinį suprato ir išsprendė Goethe. Laikydamasis indiškojo panteistinio požiūrio į pasaulį, jis tarė, kad žmogus esąs ne kai kas šalia Pasaulio ir Dievo, bet pats Pasaulis – Dievas, taigi jo uždavinys – išvystyti, praskleisti save, savo dieviškumą iki galimybių ribos. Ką tai reiškia? Tai reiškia niekada nepasitenkinti savimi tokiu, koks esamu laiku pasirodai, bet nuolat ieškoti naujų, tobulesnių, labiau atsakančių į iškeltus reikalavimus savęs reiškimosi formų. Kai Goethe’i tam tikru metu atrodė teisinga pasiduoti savo vitaliniams poreikiams, jis pasidavė visas ir viskuo; kai jam pasirodė, jog tik darbe visuomenės naudai atsiskleidžia pilniausiu būdu asmenybės galimybės, jis metėsi visas ir viskuo į šį naują kelią. Svarbu nesustingti, nepasilikti pirmykštėje būsenoje, kaip išaugtuose vaiko drabužiuose. Iš pasakyto aiškėja, kaip neteisinga smerkti, niekinti mūsų požiūriu žemo elgesio žmones, jei tasai elgesys juos visiškai patenkina. Ne smerkti reikia, o auklėti, t. y. parodyti naujus gyvenimo siekius ir uždavinius, pažadinti žmogiškąją ambiciją; veiksmai pasikeis patys.
Keista. Kai kiti jauni žmonės mokosi specialybės, studijuoja chemijos, agronomijos, istorijos vadovėlius, aš kuriu pasaulėžiūrą, skaitau pasaulėžiūros temomis, o visus kitus klausimus laikau pašaliniais ir gailiuosi tik egzaminų verčiamas… Aš siekiu pasaulėžiūros „specialybės“; kuriai kitai, nors baigiu universitetą, nesijaučiu kaip reikia pasiruošęs. Bet koks mokymo darbas, kaip mėgstama sakyti, mane baido: gi neišvengsi šablono, vadovėlių, programų jungo, įv. „polit. linijų“… Kad taip būtų lemta susidaryti naują, savitą, jaunimo klasę – pasaulėžiūros „specialybės“ klasę. Kai aš kalbu apie tai kambario bičiuliui, mano akių obuoliai įšyla, jos, matyt, pradeda švisti. Šitaip bent galima būtų išskleisti savo individualybės galias, realizuoti save tokį, koksai esi, kokias potencijas savyje turi! Deja, sunku šiai svajonei įsikūnyti.
Pirmą kartą taip galingai ir aiškiai suvokiau beasmenį žmogaus nemirtingumą gamtoje. Ėjau į darbą negrįsta savo gatvele palei kapus. Sodri, bekylanti saulė skverbėsi pro senų pušų liemenis ir aštrias kryžių, antkapių briaunas. Dygūs, gyvybingi jos spinduliai, rodos, smogė į kapinyną, skrodė kiekvieną dulkę- kūną, šokdino ir suko savo ugningame verpete. Viršum buvo parimęs žydras, begalinis dangaus skliautas su rausvais pakilusio rūko debesėliais. Ir staiga supratau, kad šitame saulės, žydrio ir žalumos vienyje jie visi gyvena. Mirties paslaptis tolydžio pereina į gimimo paslaptį… Yra gyvas, vientisas žmogus, kaip begalinės Gamtos, visatos sūkurys – žiedas, kaip sąmoningos valios aukščiausio įsipavidalinimo riba, kaip paskutinė neribotos Būties egzistavimo galimybė. O iš kur piktas? Iš netobulumo, tai yra ribotumo, tos būtinos egzistencijos sąlygos. Būties pilnyje telpa ir piktas. Žmogaus tikslas – tolydžio taurinti savo pradą, versti vis labiau tinkamu tobulesniems pavidalams. Kūno žmogus miręs tarnauja medžiaga kūnams (jo kapo sultimis užauga medis ar gėlė); dvasios žmogus miręs tarnauja medžiaga dvasiniams naujų gemalų branduoliams.
Kiek prisimenu, iki šiol nesu niekam keršijęs ar su kuo sąmoningai kovojęs. Neturiu nė vieno priešo. Aš žmogus nuolaidus ir silpnas – negaliu pykti, keršyti. Daugelis į tokius žiūri su užuojautos šypsena, kaip į gyvenimo nusmerktuosius pražūti. Gyvenime kas žingsnis reikia išsikovoti sau teisę, darbą, duoną. Vos kiek užsižiopsosi, suminkštėsi – tave tuojau kiti nustums, apeis, atims ir tą, ką turėjai. Dauguma žmonių kovos parengtyje praleidžia savo nykų amžių. O aš esu visiškai niekam nepasiruošęs, su niekuo nevedu sąskaitų. Ir iki šiol negaliu skųstis – gyvenimas nenušlavė. Gal negalima šitokia taktika užkopti į turtuolius, bet visiškai, atrodo, įmanoma kukliai pragyventi. Štai čia ir iškyla visa paslaptis: priešai atsiranda ėmus gyventi kitų sąskaita. Daugelis lengvai įsisuka tarytum į užburtą ratą, juo daugiau kovoji, tuo daugiau priešų, o juo daugiau priešų, tuo daugiau reikia kovoti. Ir atvirkščiai: kuo mažiau imi kovoti, tuo mažėja pavojai ir priešai.
Indų filosofija daro man didelę taurinančią įtaką. Į mane srūva rimtis. Vis labiau suprantu, kad tai, kas anksčiau rodėsi reikalinga, neišvengiama, tėra muilo burbulas. Siek visų pirma savęs tobulumo, nieko kitiems neprimesdamas prievarta, pasitenkink būtinuoju minimumu, neleisk gyvenimo paviršiaus reiškiniams išvesti iš pusiausvyros, išlaikyk dvasios harmoniją ir kūno saiką – štai kur labiausiai mane patenkinanti gyvenimo programa.
Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai.
Visose kryžkelėse skelbiama, kad vadinamasis mokslinis pasaulėvaizdis yra vienintelis teisingas. Galimas daiktas, kad idealistinė filosofija yra tik mūsų proto klaida. Galimas daiktas, kad Dievybė yra vaizduotės sapnas. Kodėl ne? Tačiau kiek su tuo netenkame poezijos! Kaip suvaržomi kūrybinės vaizduotės polėkiai. Mokslinis pasaulėvaizdis, su visu jo istorizmu, sendina ir slegia. Čia būtina apsiriboti. Pačiais gyvybiškiausiais klausimais šis pasaulėvaizdis tyli: jis pataria laukti, kol mokslas pasakys savo žodį. O kokia prasmė tikėtis po šimtmečio atsakymo? Žmogus čia pat trokšta įsiveržti į begalybės paslaptį… Štai kodėl gimsta idealistinė filosofija, religija (suprantant šiuo žodžiu vidinę sielos būseną). Tai reiškiniai, kurie neišnyks, kol bus bent viena jauna, veržli siela. Tai žmogaus sielos poreikis, tolygus poreikiui palaikyti kūno gyvybę. Kalba tegali būti apie troškimų ir vaizduotės realizavimosi formas. Idealistinę meninę jausmo religiją galime aukščiau vertinti už dirbtinę filosofinę sistemą, panašią į proto gimnastiką.
Žmonių būrys lūkuriavo autobuso. Ėjau pro šalį. Staiga iš kažin kur atsiradęs juodas šuniukas metėsi lodamas man po kojų. Lyg ir žaisti, lyg ir įkąsti. Apsisukau kaip žaibas ir spyriau gyvulėlį. Nekliuvo. „Taip ir reikia! Užmušk! Kam leidžia į gatvę!“ – pasigirdo balsai iš būrio. Kai įerzintas šuniukas vėl metėsi po kojų, spyriau jam į galvą su tokia jėga, kad gyvulėlis strimgalviais nuriedėjo vaitodamas. Kai atsipeikėjau, nuobodžiaujantis žmonių būrys, gėrėjęsis mano „didvyriškumu“, jau sėdo į privažiavusį autobusą. Likau vienas po pergalės mūšio lauke. Ir ūmai supratau, jog mane buvo užvaldžiusi ta pati aistra, kurios nešamas brolis perskelia galvą broliui. „Taip ir reikia! Užmušk!“ – sušuktų galbūt ir tuomet įsisiūbavusi minia. Supratau, ir begalinė gėda kaip ugnis apėmė visą mano būtybę.
Profesorius G. pedagogikos specialistas, žmogus vidutinio amžiaus, apskritaveidis, nedidukas, ramaus, lėto būdo. Šeimos tėvas. Turi žymiai už save stambesnę, prakaulę, labai energingą žmoną – šeimininkę ir trejetą vaikų. Retkarčiais susitinkame ir persimetame po žodį. Buvęs mano profesorius.
– Ką gero veikiate, ką rašote? – klausiu aną dieną. Grįžome, atsitiktinai susitikę, namo.
– Ką čia rašyti… Ir taip jau daug parašyta… – atsakė jis su pastebimu ironijos šypsniu. – Knygų kalnai. Kas jas skaito?
Nesusigaudžiau, ką pasakyti. Ėjome tylėdami.
– Pareini namo – šeima, – po ilgokos tylos lėtu balsu tęsė jis. – Reikia su vaikais pažaisti… Kada gi žmogus gyvensi? Dirbu nuo dešimtos iki dvyliktos, kai suminga. Ruošiu rytdienos paskaitas…
Jis ištarė šituos žodžius keista, dvilype gaida. Tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Tu, broliuk, dar jaunas suprasti. Argi knygose gyvenimo laimė? Deja, ir nuolat žaisti su vaikais įkyru… Lyg kažko gaila, lyg kažkam pavydu… Et, gyvenimas – supaisysi tu jį.“
Ir iš tikrųjų: į mane padvelkė kažkokia šalta pralaimėjimo nuotaika. Man dar visiškai svetimas kvapas. Pagailo šito žmogaus. Bet ką aš jam galėjau pasakyti? Savo profesoriui! Aš dar gyvenimo nepatyręs mokinys… O taip norėjosi kalbėti… Jis pakeitė mūsų pašnekesio temą kažkokiu nereikšmingu klausimu.
Vakar universiteto aktų salėje įvyko viešas Visuomeninių mokslų Mokslinės tarybos posėdis, pripažinęs man už disertaciją „K. Donelaičio „Metai“ filologijos mokslų kandidato laipsnį. Iš 18 mokslinės tarybos narių 17 balsavo „sutinku“, 1 – „nesutinku“. Paskui plojo, sveikino, bendradarbiai kišo į rankas gėlių puokštę… Už laipsnį (vien už laipsnį!), kai jį galutinai patvirtins, man bus mokama visu tūkstančiu didesnė alga, negu moka tiems mano bendradarbiams ir bendramoksliams, kurie dirba čia pat šalia manęs lygiai tokį pat darbą, bet neturi laipsnio… Kokia likimo ironija! Tiek daug mąstau apie parazitizmą visuomeniniame gyvenime, pridengtą laipsniais ir titulais, o štai nejučiomis, pats nesiverždamas, einu šiuo keliu. Šis kelias turi žavų vardą – mokslinio darbo kelias… Dar nebaigiau universiteto, profesorius jau numatė kandidatu į mokslinę aspirantūrą. Nemačiau prasmės priešintis, nes nieko taip nebijojau, kaip apsamanoti kur nors užkampyje. Esu „pašvęstųjų“ kastos narys, parazitinės viršūnės atstovas. Kas čia nuostabaus, kad tokie tokį pripažino! Fu, kokia gėda man bus atsiiminėti savo algą, kai kiti už lygiai tiek pat darbo gaus žymiai mažiau – kiti mano draugai, bendradarbiai. Vienintelė išeitis – niekuo nepakeisti savo asmeninės padėties, atiduodant kas pervirš kitų – saviškių ar svetimų reikalams. Prisiekiu tatai vykdyti visą gyvenimą, neatšaukiamai ir be išimčių. Jokios prabangos, daiktų, skanėstų sau! Išskyrus gal vieną daiktelį (mikroskopą gamtos tyrinėjimams), mano dabartinis rengimosi, maitinimosi, daiktų kiekis yra užtenkama norma, kurią prašokti būtų nusikaltimas savo sąžinei.
Žingsnis po žingsnio įsigilinau į Rytų filosofiją. Apsipažinau su Rigvedomis ir tariuosi suvokęs jų filosofinę esmę, kiek iš viso europiečiai galėjo perteikti savo vertimuose ar nagrinėjimuose. Naujai domiuosi Gotamos Budos mokslo esme. Reikės dar pastudijuoti Upanišadas – rytų išminties perlą. Veriasi toks tyras, toks gilus, toks nuostabiai raminantis pasaulis, tarsi žvaigždėta naktinio dangaus erdvė. Apriboti troškimus – štai kelias į dvasinę laisvę, į sielos pilnatvę. Gelmių kelias… Sunkus mums suprasti, dar sunkesnis vykdyti. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris verda aplinkui mane – kupinas nerimo, pamišėliško skubėjimo nežinia kur ir kam, gobšumo, savimeilės, iškilimo per kitų galvas, pinigų medžiojimo. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris primena žmogų, ištiktą visiško bankroto ir neturintį nieko veikti, kaip tik svaigintis – pigia prabanga, efektais, laiko lėkimu, įspūdžiais, dydžiais, tempais, meniniu plepumu – viskuo svaigintis.
O ten, iš Rytų, – tyla ir ramybė, vienovė, su iškiliai ramiu amžinosios gamtos ritmu – gyvenimas kaip saulėje dunksantis miško slėpinys… Vis giliau neriuosi į šitą slėpinį, ir į mane srūva palaiminga ramybė. Gyvenimas toks gražus, viskas viduje ir aplinkui – taip nuostabu! Ir tiek užtenkamai laiko! Kai mažiau geidi, kai paniekini savo norus – kuo daugiau apžioti, apgobti, suvirškinti, kai pasižiūri Rytų išminčiaus – menininko žvilgsniu. Įkvėpimo žvilgsnis! Tik iš visiškai nesuinteresuoto, nesavanaudžio akto gimsta tikrasis menas. Jaučiu, kaip mane apglėbia, persunkia nerūpestingoji, ramioji Rytų dvasia.
Gyvulys savo organų vergas; žmogus savo organus gali pajungti aukštesniems tikslams. Ši Goethe’s mintis ateina į galvą stebint karą mūsų kieme. Čia yra kalaitė, kuriai atėjo rudeninės rujos metas. Iš viso priemiesčio renkasi šunys – stambūs ir smulkūs, naminiai ir benamiai – slankioja pakiemiais ir visais įmanomais būdais skverbiasi pro tvorą, pro vartus. „Nuotakos“ šeimininkas – lakią vaizduotę turįs keistuolis – prigalvoja nekviestiems svečiams įvairiausių pinklių ir įviliojęs mušąs be pasigailėjimo lazda. Tačiau šunys taip „apakinti“ meilės, kad visiškai nekreipia dėmesio į tykantį senį. Daugumos jų kailiai suplėšyti, brukantis pro spygliatvorę, kiti šlubuoja – jiems ne kartą kliuvo lazda. Bet nė vienas nebijo labiau už kitus ir veržiasi į kiemą, traukiamas akliausio instinkto. Jie, rodos, veržtųsi ir per ugnį. Organų vergai, anot Goethe’s.
Nepaprastai pamilau augalus, gėles… Negalėčiau be būtino reikalo išrauti, laužyti. Tarp manęs ir augmenijos, juo labiau ją pažįstu, mezgasi kas kartą gilesnė artuma. Kur kas giliau kartais myliu augalėlius negu gyvulius, žvėris, o gal net ir žmones… Kodėl taip yra? Nežinau! Gal ir dėl to, kad augalas – švariausia, nekalčiausia būtybė. Tobulas vegetaras… Dar daugiau: savo maistui nenužudąs (išskyrus menkas išimtis) nieko gyva. Šis tylus mineralais mintąs asketas visiškai pasiaukoja kitiems – savo kūnu išlaiko begalybę plėšriųjų gyvių. Pirmoji ir tauriausia gyvybės pakopa: nuo jos „aukštyn“ – imama ryti vienas kitą ir „žemesnius“ už save. Net kūdikio akys, plėšrybės veldinių sudrumstos, nepajėgia užkrėsti tokiu tyru nekaltumu kaip menkiausio pakelės augalo žiedas.
Šiandien tarnybiniais reikalais buvau užėjęs pas žymų „valstybinio masto“ visuomenės veikėją. Tarnaitė nepatenkintai susuktu veidu atidarė poliruotas duris. Iš gretimo kambario, išgirdusi šneką, išėjo sausa nervinga dama šilkine suknia ir storai nugrimuotu veidu, tarsi būtų pasiruošusi žengti į sceną. Paklaususi, kas aš toks, pakartojo, ar aš būtinai norįs matyti jos vyrą, ar galinti ji pranešti mano reikalą. Kai patvirtinau, jog niekaip negaliu be asmeniškos audiencijos, ji suraukė nosies viršų kaip pykstanti kalė ir užtrenkė duris. Po kurio laiko grįžusi burbtelėjo, jog vyras mane priimsiąs. Įžengiau į didžiulį puošnų salioną, išklotą raštuotais kilimais; iš jo, pro atviras duris, matėsi miegamasis su aukštomis lovomis ir veidrodinėmis spintomis, toliau – dar kažkoks šviesus kambarys. Damos nurodomas įstrižai salioną pasukau į didžiulį veikėjo kabinetą, pilną odinių fotelių, žvilgančių spintų su brangiai įrištomis knygomis. Veikėjas, šiugždėdamas šilkiniais marškiniais, pakilo nuo sofos, kurioje gulomis skaitė oficiozą. Bukai pakišo ranką – jaudinantis demokratizmas! – ir, virpindamas nukarusiomis pažandėmis, išklausė keletą mano žodžių. Kai sakinio vidury buvau akimirkai nutilęs, jo dešinė nervingai kilstelėjo atsisveikinti ir vėl nusileido. Išėjau. Paskui mane skubiai užrakino duris. Prie vartų laukė aukščiausios markės nuosavas veikėjo automobilis. Šoferis miegojo atmetęs galvą ant gėlėto sėdynės atlošo…
Kas šisai veikėjas? Laisvas literatas, poetas, rašąs propagandines eiles, deputatas, eilės tautinių ir tarptautinių komitetų narys, delegacijų atstovas. Aptukęs, tingiai orus, iškilios pozos, plačiu mostu žvilgčiojąs į auksinį laikrodį ant purios rankos, pabrėžtinai tariąs kiekvieną savo žodį.
1. Laikas bėga. Juo toliau, tuo greičiau. Į mirtį.
2. Svaigintis, kaip dauguma, ar ieškoti sąlyčio su būties esme? Aukštesnei prigimčiai – antrasis kelias.
3. Kai niekas nepatikima, net meilė, atramos tašką surask savyje. Savęs užteks iki galo.
4. Žiūrėk į aplinkos žmones kaip į likimo žaislus. Jie gali būti ar nebūti, keistis, juoktis – iki valios.
5. Nesileisk į ginčą ar barnį. Kitas turi teisę galvoti savaip. Jeigu ne – iš kur tavo teisė?
6. Tu teisus, o kitas klysta? Tegul. Tu tikrai neteisus, primesdamas tiesą. Kiekvienas vaisius bręsta savo laiku.
7. Viską priimk iš anksto: nesusipratimus, panieką, nelaimes, mirtį tų, su kuriais riša kraujas ar įprotis. Žemės galą. Kai iš dulkių tveriasi nauji kūnai ar pasauliai, kas tikras, kad neprireiks medžiagos?
8. Teneištinka, kas turi ištikti, kaip aklo šunyčio. Tevyrauja rimtis, susimąstymas, įkvėpimas, vasaros laukų gėris.
9. Siaurumas, kasdienybė – pralaimėjimas mirčiai. Papildomai išplėšta pusiausvyros valandėlė – gyvenimas.
Kol buvau nešamas laiko tėkmės, paskutinė metų valanda keldavo siaubą. Kaip greit bėga laikas! Kur aš plaukiu? Ar ten plaukiu?!
Dabar, kai suleidau šaknis į absoliučią kranto uolą, tėkmė ramiai sklyja pro šalį… Ar svarbu, kiek jo pratekėjo? Kiek pratekės? Ar svarbu, kuri paskutinė valanda? Tėkmės, ne uolos valanda!
Man – 60 metų. Senovės Rytų išminčiai nustatė tris žmogaus amžiaus ribas: žemutinę, vidutinę ir aukštutinę. Žemutinė riba – 60 metų. Iki jos prisikasa ir stichiškas žmogus – vėjo botagas. Vidutinė riba – 80 metų. Ją pasiekia protingas žmogus, besilaikantis higienos taisyklių ir kitų mokslo patarimų. Aukštutinė riba – 100 metų. Prie jos artinasi išminčius – žmogus, kurio dvasinės galios įvaldo kūną, nugali nerimą, mirties slogutį… Taigi man – tik vėjavaikio riba. Prieš akis – nuostabiausi pastangų, potyrių metai. Laikas ir dėmesys kūno grūdinimui. Laikas ir dėmesys šių komponentų vienovei.
Kas gražiai kalba ir rašo, bet pagal tai negyvena, tampa publikos numylėtiniu; kas bando gyventi pagal tai, ką sako ir rašo, tą žmonės laiko keistuoliu ir palieka vienut vieną. Taip yra. Deklamatorius garbinamas, o išminčius – badomas pirštais. Pirmuoju galima žavėtis svajojant, antruoju reikia sekti keičiant gyvenimo būdą!
„Savam krašte pranašu nebūsi, – pasakė duktė. – Idėjas išversk į kurią didžiąją kalbą ir išplatink pasaulyje, tik tada sulauksi joms dėmesio.“ – „Aš kukliau galvoju“, – atsakiau, ir kalba pasibaigė. O štai skambina telefonu filosofas (akademikas!) J. Minkevičius, žinomas iš straipsnių spaudoje, ir sako: „Rudeniop Varšuvoje vyksta tarptautinė konferencija, rengiama universalistų. Jūsų knygos turinys tiktų pranešimui kuria nors didžiąja kalba. Dar yra savaitė laiko pareiškimui dalyvauti“. – „Kas tie universalistai?“ – paklausiau. O jis paaiškino: „Tai visą pasaulį apimanti organizacija, kurios siekiai yra: bendrų pasaulėžiūrinių pagrindų ieškojimas (kaip atsvara mokslinei specializacijai) įvairių rasių ir tautų draugystės stiprinimui, gamtos globojimas (ekologija) ir kt. Argi ne puiku!“ Kai suabejojau, kad esu neįgudęs prie šnekamosios didžiosios kalbos, jis nuramino: „A, suvažiuoja visokių negrų, manai, kažin kaip kalba.“ Ir dar pridūrė: „Tik kelionė savo lėšomis.“ Tai, žinoma, įdomiausias reklamos punktas, nes dabar užsienio valiutos vienetą atitinka mūsiškės šimtai. O mano pajamos tokios, kad netrukus gali net maistui nepakakti…
Vis dėlto skambutis sukėlė minčių. Galbūt pranešimo tekstas būtų kur nors išspausdintas ir tai, be abejo, išeitų reikalui į naudą. Bet greičiausiai viskas nuskęstų žurnalistinės iškalbos jūroje. O ir dauguma idėjų, kaip parodžiau knygelėje, nuo seno gvildentos, tik kas jų paisė? Vyrauja visuomeninių aktualijų triukšmas. Tie universalistai tikriausiai smarkiai politikuoja, nes ir mane raginantis dalyvauti yra labai permainingas politikas (jis jau ne pirmą kartą važiuos į tokias konferencijas). Mudu psichologiškai prasilenkiame: jis pagal save taria, kad aš ištroškęs pasirodyti, „sužvilgėti“, o mano gyvensena spinoziška. Negaliu prieštarauti tam, ką rašau savo leidiniuose, o ir materialia prasme nesu tinkamas reprezentacijai; tam reikėtų per daug rūpesčiais užteršti sąmonę.
Pasakiau: „Pagalvosiu, teigiamu atveju paskambinsiu.“ Nepaskambinau. Paraiškos terminas, matyt, jau praėjo. Tai ir gyvensiu toliau kaip gyvenęs. Kas nekelia triukšmo, to naudai dirba laikas. Ar ne taip buvo su mano aprašomais išminčiais? Jie nesitrankė po konferencijas.
Mano dvasinėje biografijoje aiškiai matyti dvi iliuzijos. Pirmoji – tai tikėjimas, kad turi būti žmogus, išminčius, kuris galėtų neginčijamai atsakyti į esminius būties, gyvenimo prasmės klausimus. Jaunystėje, gyvendamas kaime, tokio išminčiaus atkakliai ieškojau tarp žilų gamtažmogių. Pasitaikys įspūdingesnis senis ir užkalbinu apie svarbiausia. O jis į tai – apie orą, derlių, žento eibes ar skriaudas. Ir taip visi, kuriuos kalbinau. Paskui studijos, knygų pasaulis. Godžiai stvėriau į rankas filosofus, moralistus. Jie, žinoma, rašo apie svarbesnius dalykus, negu kaimo seniai kalba, tačiau rezultatas panašus: moralistika esmės nesiekia, o filosofinės pažiūros – kuo prieštaringiausios; kitų netgi keistuoliškos. Taigi abiem atvejais tikėtis, kad kas nors kitas ims tau ir atsakys į visas graužiančias problemas, buvo tikra iliuzija. Ir neįtikėtina! Dabar, kai esu senyvas ir tariuosi susiformavęs savo pažiūras į gyvybinius gyvenimo klausimus, ištiko antroji iliuzija. Susidėjo, kad esu kažkoks naujo požiūrio pranašas, kad būtina ir kitiems „atverti akis“ į tiesą. Tuo paaiškinamas įkarštis, su kuriuo bandžiau pažįstamiems dalyti savo „Vienovę“. Ir štai – jokio rimtesnio reagavimo! Niekas nepasistengė užmegzti su „pranašu“ ryšio, pasigilinti, padiskutuoti. Kitų knygelių jau nesinorėjo niekam kaišioti (išskyrus artimiausius žmones). Išleidžia, platina kažkur kažkas, o man pačiam nemalonu ir prisiminti pradinį entuziazmą. Tikėti „brolių atvertimu į tikrąjį kelią“ – antroji, ne mažesnė negu jaunystės laikų iliuzija.
Prasideda 1997-ieji mūsų eros ir 77-ieji mano asmeniniai metai. „Kas aš? Sukriošėlis? Ar dar ne?“
Fizinė pusė. Pažįstami tarsteli: „Puikiai atrodai.“ Iš tikrųjų kone jaunystės savijauta. Širdies kaip nėra. Jokių įtartinų skausmų. Nekankina nemiga. Tęsiasi dešimtmečiais praktikuota gyvensena. Be jokių narkotikų. Saikingas valgis. Kasdien, kone be išimties, mankšta. Atsikėlus ir gulant prieš atvirą langą 15–20 min. (hantelis, pritūpimai ir kt.). Per pietų pertrauką bėgimas ir pritūpimai Vingio parke. Sekmadieniais be atodairos į orą 10–15 km. žygiai pėsčiomis po Vilniaus apylinkes. Taip diena iš dienos. Judėjimo vidurkis per parą – maždaug 2,5 val. Apetitą tenka tvardyti. Įdomu, kiek metų dar užteks jėgų šitaip gyventi?
Psichinė pusė. Juo toliau, tuo lengviau suvaldyti impulsus. Matyt, veikia nuovoka. Kad vis mažiau lieka metų, todėl kvaila plėšytis dėl buitinių nesusipratimų. Nervai ramėja ir dėl kasdienių apsiplovimų rytais šaltu vandeniu. Kartais švysteli jaunystės ekstazės, kai viską regi kiaurai – kaip dievaitis. Bet jos nebeįskelia siužetų, galimų parašyti. Tam jau, matyt, per senyvas amžius. Dar vienas pavyzdys. Vis labiau miela pasijausti dabartyje. Net ir tai, kas bus rytoj, atrodo toli – nekalbant jau po savaitės. O mėnuo, metai – jūra! Įdomu. Ištisai dirbu (rašau tarnyboje numatytą knygą, kitu laiku skaitau ar mąstau), ir dienos lekia nepastebimai. O dabarties belaikybė – vis tikresnė! Jeigu taip eisis, gal ji visiškai pakeis laiko slogutį. Tuomet – ar svarbu, kas man atsitiks?
Reprezentacinis knygynas sostinės centre. Palei didžiulės erdvės sienas – lentynos, prikimštos knygų. Pasiūla tūkstantinė, o pirkėjų – vienas kitas. Dar ir tas pavartęs nueina. Salės gale, kamputyje, kiurkso ir mano „Gyvybės metų“ krūvelė. Knygelė nedidukė, šimtas su trupučiu puslapių, o kaina – nemaža (4,80 lt.). Kas ją pastebės? Kas nupirks?
Iš knygyno liūdnai nusiteikęs užeinu į Centrinę biblioteką pažiūrėti naujai gautų knygų! Ir štai į rankas patenka nedidelis leidinys „A Still Forest Pool“ – budistų mokytojo Achaan Chah minčių fragmentai. Vienas jų – kaip tik šiandien man! Atlik, ką privalai, nesirūpindamas rezultato likimu. Tinkamai pasodink medį, bet nenorėk tučtuojau iš jo vaisių. Negi pagreitinsi augimą?! Tavo nerimas tuščias: medis augs pagal savo dėsnius. Tu padalyvavai priežasčių–pasekmių sraute, ir tavo misija atlikta. Poveikių dėsniai veiks be tavo pagalbos. Ji nieko neduos, išskyrus kančią tau pačiam. O kančia sužlugdo dvasios ramybę ir pusiausvyrą. Ar tai nėra tiesa? Ir ar neveikia savaiminis poveikių mechanizmas. Štai kad ir šiuo atveju. Kažkoks nežinomas budistų vienuolis iš kito žemyno per raštą, kažkieno išverstą ir išleistą, nuramino mane. Grįžau namo šviesus ir džiugus.
Kas yra laimė? Dirbti mėgstamą darbą ir nesikišti į kitų reikalus.
Ir vėl Naujųjų metų išnakčiai. Sproginėja kiemuose petardos, už langų žėri eglaitės. Šiemet jų ypač daug žuvo: stūkso vitrinose, balkonuose… Apkartos blizgučiais taip, kad net šakų nematyti: bet koks karkasas tiktų. Ne, reikia žūties, aukos. Žmogui, matyt, maloniau sunaikinti kas nebūtina, negu kas būtina, labiau tenkina gamtos karaliaus ambiciją.
Taigi vėl prabėgo metai. Man laikas buvo, galima sakyti, išnykęs. Triūsiau prie savo darbo stalo užsimiršdamas. Nespėji pamatyti dienos, nekalbant jau apie valandą. Amžino belaikiškumo pojūtis. Tik kartais kokia negerovė, pavyzdžiui, galvos sukimasis, primena, kad nereikia persitempti. Kiek sustoju, praeina, vėl įninku į darbą. Traukia kaip vienintelė prasmė. Kitaip – neišmanyčiau, ką veikti. Institutui rašau monografiją apie K. Donelaičio aplinką. Gal, atsiradus laiko, susiformuos kokių „Apmąstymų“ rinkinėlis. O vėliau laukia dienoraščių sąsiuviniai, iš kurių gal pavyks „išsunkti“ filosofinę autobiografiją („Siekis“). Taigi yra perspektyva ir toliau nugalėti laiką. Iki ateis galutinė pergalė…
Išorės žmogus – išorės ir Dievas, vidaus žmogus – vidaus ir Dievas.
Kai karštą vasaros popietę išsimaudai vienas nuošaliame ežero kampe, ištinka nušvitimas. Kaip aprašyti šitą būvį?! Saulė – nebe saulė, o stebuklas! Jos atspindžiai vandens žaisme – taip pat! Eini taku iš lėto, nejausdamas savęs. Tai, kas tave buvo apglobę, kai maudeisi, dabar – išplitę į viską aplinkui. Tarsi praregėjai aklas. Koks pievos, medžių lapų žalumas! Koks dangaus žydris! Kokios skaisčios žolių žiedelių spalvos! Stabteli priešais patakės krūmą – lyg artimiausias tavo bičiulis. Glostai jį, glamonėji. Rieškučiomis apgobi kvepiančius builio žiedynus ir paskandini juose veidą. Vėl sustojus, išskleidi rankas, tarsi norėtum kažką apkabinti, prispausti prie ribų netekusios krūtinės. Sutiktas žmogus palaikytų pamišėliu… Kai atitoksti, ar veikiau sugrįžti į kasdienybę, sunku net patikėti tuo, kas dėjosi. Vienovės patirtis! Visi žodžiai apie tai – blausūs šešėliai.
Vartau snaigių fotoalbumą. Beveik 2500 nesikartojančių pavyzdžių pateikia H. Bentley! Gūsčioju pečiais ir mąstau. Laisvės kūrybai žmogus bando ieškoti chaose. O gamta – geometriniame heksaedre moka sutalpinti neišsemiamas kombinacijas. Fantastiška detalių įvairovė. Štai iš ko reikėtų žmogui mokytis! Deja, jis to nenori ir gausina chaosą. O chaosas negali būti naujas; buvo ir lieka chaosu.
– Tokia tikrovė, tokia tikrovė… – mąstau sukdamas namo iš kapinių. – Dulkė esi, dulke pavirsi…
– Ne dulkė, gyva ląstelė! – taria vidinis balsas. – Absoliučios esamybės savibūva! Argi nepatyrei? Koks džiaugsmas būti! Koks veržimasis pažinti!
– Taip, – ginčijasi protas, – bet visa tai akimirka. Neįžiūrimos ląstelės neapčiuopiama akimirka!
– Be laikina, nebūtų amžina, – atsiliepia vidinis balsas. – Iš esimo akimirkų – buvimo amžinybė. Surask, kad gali, tobulesnį kelią.
Antikos dievai, talkindami priešiškoms stovykloms, kariavo už vienos ar kitos interesus. Nuo tų laikų praėjo du tūkstantmečiai. Kai rašau šias eilutes, taip pat vyksta karas. Arabai, keršydami amerikiečiams dėl brovimosi į jų regionus, ėmėsi teroro veiksmų. Islamo tikėjimo savižudžiai užėmė reisinius lėktuvus ir jais smogė į Pasaulio prekybos centro dangoraižius bei karinę citadelę (Pentagoną) Niujorke ir Vašingtone. Du apie 150 aukštų statiniai įsiliepsnojo ir sugriuvo, palaidodami apie 3000 žmonių. Tatai buvo padaryta Alacho vardu, tikintis pomirtinio atpildo. Skelbdami, kad iniciatyva kilo iš islamiškojo Afganistano, amerikiečiai, remiami anglų ir palaikomi prancūzų, vokiečių, šiandien pradėjo bombarduoti tos šalies miestus. Krikščioniškojo Dievo vardu visur vyksta pamaldos už Europos civilizacijos gynėjų pergalę. Taigi Alachas kariauja su Dievu. Pasakyk man, būsimasis šių eilučių skaitytojau, kiek tikėjimo srityje žmonija pažengė į priekį per du tūkstančius metų?
Kokia yra didžiausia keistenybė ar paradoksas Žemėje? Tai žmogus! Jis ilgisi rojaus, kurį tikisi nusipelnyti maldomis, karitacija, o savo Žemę laiko tremties vieta, „ašarų pakalne“. Užuot atkakliai vertęs rojumi tai, ką turi. Ar ne keistuolis? Iš kur tokia jo „logika“?! Kodėl Žemė negalėtų tapti rojumi, jei visos materialinės ir dvasinės žmonijos pastangos būtų (ir būtų buvę praeityje) telkiamos į tokį tikslą? Įsivaizduokite: Žemę alinti grobuoniška gyvensena, daužyti karais ir – melsti rojaus kitur! Ar tai sveiko proto įrodymas. Dar beprotiškiau religijų požiūriu. Jeigu žemė – Dievo kūrinys, kodėl ji galėtų netikti rojui? O jeigu netinka, kaip gali būti absoliučios tobulybės kūrinys?! „Ašarų pakalnė…“ Vadinasi, velnio padaras. Tai turime du valdovus, ir abu jie nevisagaliai, neabsoliutūs! Jeigu tatai Žemės keistuolį įtikina, daugiau nėra ko nė kalbėti…
Naujųjų metų išvakarės. Po kelių beveidžių žiemų – tikroji: gausu šviežio sniego, nuo jo linksta medžių šakos…
Ryškiai baigiasi aštuoniasdešimt pirmieji ir man. Keičiasi visuomeninis statusas. Po pusės šimtmečio nuolatinio tarnybinio darbo laukia rezoliucijos mano prašymas būti atleistam. Vadovybė ir aš pats pajautėme, kad buvimas tokio amžiaus tarnyboje yra kelianti nuostabą išimtis ir būtina ją likviduoti. Taigi su metų pabaiga lieku privačiu žmogumi – rentininku. Įprotis kelia graudumą, bet atsveria psichologinė nuovoka, kad padariau lituanistikoje ką galėjau ir esu išsisėmęs. Toje srityje, kurią tyrinėjau, nebeturiu nieko daugiau pasakyti, o imtis naujo dalyko – iš anksto aišku: su veržliais jaunaisiais nepasivaržysi.
Laiku prisidėjo ir akių būklė – katarakta. Uoliai praktikuoju fizioterapiją, ir regėjimas pamažu taisosi. Mečiau nešiojęs akinius (darbo metu); kartais dar tenka pasinaudoti lupa. Tvirtai tikiu, kad gal ir jos nebereikės. Tačiau gyvenimo būdas keičiasi. Ryžtuosi daugiau stebėti pasaulį ir žmones, mąstyti, gal kai ką dar ir sukurti, bet labai pasirinktinai ir nedaug skaityti – tausoti akių galios likučius. Nepasiduoti atlyžiui fizinės kultūros, higienos srityse. Bene tai ir bus gyventi tikrąją to žodžio prasme. Taigi nenusimenu, priešingai, įsijausdamas į naują gyvenimo etapą, nors ir, deja, paskutinį, kai kada pasijaučiu net laimingas. Kad ne kokie įvykiai ar saviškių bėdos, gal ir visai bus gerai. Svarbiausia – nepasiduoti! Taigi – sveiki, Naujieji!
Jis – Bernardas Brazdžionis – guli atvirame karste Arkikatedros altorinėje dalyje tarp žvakių ir vainikų. Jo rankose – rožančius. Aplinkui suka lankytojų vora. Kiti budi klauptuose, gieda… Lakūs Vytės Nemunėlio posmai mane lydėjo vaikystėje, paauglystėje: biblinis patosas darė įspūdį dievoieškos dešimtmečiais. Pasitraukęs į Vakarus, jis nedaug kam buvo girdimas. Vėliau sužinojau, iki kiek jo eilės buvo virtusios politine agitacija. Religinės psalmės ir himnai taip manęs nebejaudino – dvelkė bažnytiniais kvapais. Taip ir pragyvenome savąjį šimtmetį… Beje, iki šiol instinktyviai vengdavau žvelgti į numirėlio veidą, o šį kartą, eidamas voroje, smalsiai jį apžiūrėjau. Geltonas, liesas, tik stori antakiai juoduoja… Keista: kodėl manyje tokia permaina? Gal tai reiškia, kad nebetoli ir man tokia povyza?
Grimzta į praeitį dar vieni metai. Sunkių, beveik tragiškų patirčių metai. Dėl grėsmės apakti, reiškinio nepažinimo, natūralaus priešinimosi mechaninei intervencijai į organizmo vienovę buvau priėjęs pesimizmo slenkstį, už kurio vaizdavosi išsigelbėjimas nebūtimi. Po krizės kulminacijos dvasinis akiratis laipsniškai ėmė šviesėti. Pereinamajam etapui labai pasitarnavo atsitiktinė pažintis su amerikietiška akių mankštos metodika. Rezultato ji nedavė, bet pakurstė valią nepasiduoti ir fiziškai šiek tiek parengė kitam įvykių raidos etapui. Prie jo teko skausmingai priaugti psichologine prasme. Iš lėto brendo tikrumas, kad techninė intervencija – taip pat natūralus aktas, gamtos vyksmo seka. Šis etapas įpusėjo. Teks jį praeiti iki galo. Gyvenimas – fizinis ir dvasinis – laipsniškai keičia merdėjimą. Svetimkūnių asimiliacijos procesai ilgi ir varžantys fizinę bei dvasinę laisvę, tačiau juos išgyventi darosi vis lengviau – stiprina viltis grįžti į man įprastą būseną. Viltis jau net realizuojasi atsinaujinančiu kūrybingumu – vieni po kitų veržiasi į gyvenimą nauji ketureiliai. Atgyja svajonė išleisti antrą jų rinkinį – žinoma, pačių prasmingiausių. Svarbu, kad būtų auksingos rūdos. Svajonių rikiuojasi ir daugiau: suredaguoti ir šiek tiek multiplikuoti išpažintį saviškiams „Ateivio autobiografija“, prie jos ir atskirai parašyti filosofinį credo „Kuo gyvas“… Juk pasiteisina išmintis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: tragiškoji būsena apvalė nuo pagundos vaikytis spaudos sensacijų, lektūros kiekio vietoje kokybės. Prievarta susilaikyti, jaučiu, virsta įpročiu, radikaliai keičiančiu senąjį. Vyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Tikiu, kad jis formuos ateinančius Naujuosius metus. Tvirtai žengiu į juos.
Dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (po patirties Tarybų Sąjungoje) įvyko referendumas. Prieš apsispręsdamas „taip“ ar „ne“, gerokai svarsčiau. Valdžia varė intensyvią propagandą „už“, o balsus „prieš“ slopino. Nors kompiuterio era, objektyvių, mokslinių šalies ateities ES pavyzdžių nesigirdėjo. (O tokių dalykų reikalaujama iš kaimiečių ūkių!) Užuot teikę informaciją, galvas išūžė tikinimai apie ES dotacijas, investicijas ir kitokias gėrybes, girdėtas ir ankstesnėje Sąjungoje. Betgi kapitalistinės ES principas – konkurencija. Ką gi! Tokiomis aplinkybėmis nieko veltui nemėtoma: kaupti sau – gyvybinė išlikimo sąlyga. Taigi vilionės įnašais, europine erdve prekybai – apgaulė. Ekonominės nišos bus užkariautos galingesnių, šalpos atsigriebtos su dideliais procentais. Kur kas realesnė grėsmė ir tautiniam savitumui – kūrybos sąlygai. Rytams buvo lengviau atsipirkti, jie į mus žiūrėjo kaip į pranašesnius vakariečius, o dabar bus atvirkščiai: būsime mažyčių mokinukų vietoje. Mūsiškiai plūs „ieškoti laimės“ į Vakarų kraštus (jau 200 000 išvykę); makaronės kalba, gausės mišrių šeimų. Vakariečiai turtuoliai varvina seilę, matydami mūsų gamyklas, geresnes žemes; įstatymai grindžiami kėlimosi, judėjimo laisve. Visa tai gresia mažlietuvių Rytų Prūsijoje likimo pasikartojimu. Taip svarsčiau… Gundė neiti prie urnos. Bet taip elgtis lyg ir primityvu, prasčiokiška. Pasirinkau abejojančiojo išraišką: balsavimo biuletenyje vietoj „taip“ ir „ne“,įrašiau klaustuką, o kitoje pusėje trumpomis tezėmis sužymėjau čia išvardytus motyvus. Tegul pasiskaito.
Prieš akių epopėją man pasaulis laipsniškai temo: jo kontūrai, spalvos, nekalbant jau apie atspalvius, grimzdo į rūką. Nuotaika darėsi vis tragiškesnė (kūno ir sielos vienovės įrodymas). Ir staiga tarsi gimiau iš naujo! Koks spalvų ryškumas! Kokia tyrybė! Negaliu atsižiūrėti. Kur tik nukreipiu žvilgsnį – į gamtą ar į žmogų – užplūsta pasigėrėjimas. Užmirštu, kad mano akyse dirbtiniai lęšiukai, kad kelio į savus nebėra ir nebebus iki pabaigos.
Kastos Indijoje – natūralus visuomenės raidos rezultatas. Tatai patvirtina ir mūsų šalies visuomeninis gyvenimas. Didėjant laisvėjimui, čia taip pat ryškėja kastų užuomazgos. Daugiau ar mažiau monolitinė visuomenė diferencijuojasi pagal funkcijas ir vykdytojus. Valdžios viršūnės bei aukščiausio rango intelektualai sublimuojasi į elitą. Elitas užsitikrina prabangą iš vidurinių sluoksnių. Čia įeina maitintojai – žemdirbiai, verslininkai, smulkesnieji valdininkai – aptarnautojai. Yra ir žemiausias sluoksnis: tarnai, pusiau ar visai bedarbiai, vos besiverčiantys pensininkai ir panašūs. Beje, karių kasta – savaime suprantama. Laisvos rinkos, konkurencijos sąlygomis kastų skirtumai gilėja, auga antagonizmas. Elitas vis labiau užsidaro savo kiaute, tolsta nuo kitų kastų. Pūtimasis žeidžia varginguosius „prasčiokus“. Pastariesiems vis sunkiau savo reikalus tvarkyti be kyšių, o ištekliai – riboti. Valdininkai vis neprieinamesni tiems, iš kurių nėra pagrindo tikėtis naudos. Kastos įžeidžiamai traktuoja viena kitos atstovus: prognozuojama bankrotai, būtinybė sumažinti žemdirbių skaičių, nesiskaitoma su parijų kastos interesais: senimas ignoruojamas jaunimo. Visa tai kelia skaudulius ir įtampą. Idealas įsitvirtinti gyvenime virsta brutalumu, kultūriniu ir moraliniu cinizmu. Įsigali kovos dėl būvio herojaus – chamo tipas, kuriam spjauti į mokslą ir meną. Knygų leidyba merdi, išskyrus literatūrą magijos temomis. Į antrą po biznio vietą kyla sekso kultas. Bizniui tarnauja narkomanija. Šlageriai baigia išstumti klasikinę muziką. Toks tad kastų pasaulio gyvenimas. Sparčiai didėja tarpusavio žudymosi, savižudybių procesas. Pamažu artėjama prie totalinės savižudybės slenksčio.
Po valandos kitos baigiasi 2003-ieji, brūkšnys, žmogaus įbrėžtas visuotinio buvimo slinktyje… Brūkšnys galėjo būti ar nebūti, o slinktis – neišvengiama: egzistencinės absoliučios esamybės sąlyga. Aš vienas iš būties atomų – įrašiau ir savo dalį į bendrą turinį. Per visus šiuos metus mane valdė keistas įkvėpimas. Prikūriau netikėtai daug filosofinės tonacijos ketureilių. Rašiau jų ir metais kitais anksčiau, bet vėlesnieji man pasirodė esą gilesni. Ėmiausi rengti antrąjį šių aforistinių miniatiūrų pluoštą spaudai. Smarkiai dirbau, nes iš didesnio skaičiaus sunkiau atsijoti, o ir kritiškesnis pasidariau. Formuojasi 322 vienetų rinkinys. Kartu su pirmuoju („Ketureiliai“, Vilnius: Pradai, 2000) susidaro 600 tokių kūrinėlių. Laukia jų leidimo etapas. „Pradai“ subankrutavo, teks ieškoti naujos leidyklos. Mano Antanas Rybelis persikėlė dirbti į „Margus raštus“, apie kuriuos beveik nieko negirdėti. Bandysiu kreiptis į Universiteto leidyklą. Taip ir prašliaužė metai – nė nepajutau. O kūrybinis potvynis taip netikėtai užplūdo, lygiai taip ir prašniokštė. Net sunku įsivaizduoti, kad jo būta. Iš tikrųjų žmogus – nuostabus padaras… Laukia manęs ir Naujieji metai. „Ateivio autobiografijai“ (rankraštis) teks parašyti baigiamąjį skyrių „Kuo gyvas“, po to rūpintis surinkimu kompiuteriu… Būkite palankūs, manieji metai!
Idėjų ir širdžių sąsajos: Antano Maceinos ir Stasio Ylos laiškai
2008 m. Nr. 8–9
Parengė Gediminas Mikelaitis
Šiemet būtų sukakę 100 metų filosofui bei poetui Antanui Maceinai (1908–1987) ir teologui, psichologui, pedagogui, rašytojui, katalikų visuomenininkui kun. Stasiui Ylai (1908–1983). Abu dėstė Vytauto Didžiojo universitete, po Antrojo pasaulinio karo abu gyveno Vokietijoje; tik nuo 1950 m. S. Yla persikėlė į JAV. Dažniau ar rečiau susirašinėjo nuo 1945 m. iki mirties. Abu jungė tikra dvasinė bendrystė: išsipasakodavo asmenines bėdas bei džiaugsmus, dalydavosi visuomeniniais lietuvių rūpesčiais. Dažniau rašydavo A. Maceina; kartais, ypač kamuodamasis dėl Lietuvoje likusios šeimos ir dėl žmonos bandymų įkalbėti sugrįžti į okupuotą šalį, savo bičiulio tiesiog maldaudavo patarimo: „Staseli, patark, ką man daryti, nes Tu geriausiai žinai mano situaciją.“
Pagrindinės pokalbių temos – parašytos ir rašomos knygos, rūpestis išvesti mūsų kultūrą iš sąstingio, o asmens kelią Dievop grįsti naujomis, moderniomis kultūros formomis. Čia randame A. Maceinos planus apie ketintas parašyti, tačiau taip ir nepasirodžiusias knygas: „Krikščionybė ir komunizmas“, „Komunistinis ateizmas“. Sužinome akivaizdžiai paliudytą jo filosofavimo būdą – „tik rašydamas išvystau savas idėjas“, „rašymas man yra mintijimo pavidalas“. Pastebime taiklius vienas kito apibūdinimus: A. Maceina vadinamas ontologu, o S. Yla – psichologiniu sielovadininku, kultūros istoriku. Įdomus ir ilgiausias A. Maceinos čia skelbiamas laiškas, kur nurodytos paklaidos apie S. Ylos „Draugo“ dienraštyje pateiktą filosofo portretą. A. Maceinos klausimas, ar žmogaus apibūdinimai apskritai atspindi jo esmę, verčia susimąstyti.
Čia skelbiami laiškai saugomi „Amerikos lietuvių kultūros archyve“ (Putnamas, JAV).
Miunsteris, 1968 m. Kalėdos
Mielas ir brangus Staseli,
Mudu susirašinėjame retai. Bet tai nereiškia, kad Pats būtum man nutolęs ar susvetimėjęs. Priešingai, kartais ilga tyla suartina žmones dar labiau negu dažnas pašnekesys. Pastaruoju metu kažkodėl apie Tave vis dažniau pagalvodavau: gal mudviejų mintys persidavė vienas kitam, nes, matyt, ir Pats pagalvodavai apie mane; tai rodo Tavo laiškelis su sveikinimais bei pasiūlomis. Už visa tai esu Tau labai ir labai dėkingas. Atsisveikinu Tave visa širdimi, linkėdamas Viešpaties palaimos, sveikatos ir kūrybinių metų.
Rašai apie pasklidusias žinias mano sveikatos atžvilgiu: esą jos dabar atšaukiamos. Jei Amerikos spauda ir kitais reikalais yra taip „aktuali“, tai ji yra blogiausiai informuota spauda pasaulyje. Mano atžvilgiu ašen niekad neradau apie save žinutės, kuri nebūtų iškreipta. Autentiška mano padėtis yra tokia: susirgau širdimi 1967 m. geg. 18 d.; turėjau pertraukti vasaros semestrą ir negalėjau skaityti žiemos semestrą (1967/68). Paskui kiek pagerėjau ir skaičiau vasaros semestrą 1968 m. Tačiau, matyt, pagerėjimas dar nebuvo pakankamas, tad rugp. 3 d. 1968 m. (semestrui vos pasibaigus) ištiko mane apopleksija; buvo paralyžiuota kairė ranka ir sutrikusi kalbėsena. Greitas gydytojo įsikišimas ir nugabenimas ligoninėn paralyžių pašalino po keletos valandų. Tyrimai parodė, kad tai nebuvo kraujo išsiliejimas smegenyse, bet kraujo stoka (ischemia), atsiradusi dėl per silpno širdies veikimo. Ligoninėj išgulėjau dvi savaites, namie – apie tris mėnesius. Tik dabar pradedu jau vaikštinėti, tačiau vis dar reikia injekcijų tris kartus savaitėje. Tai man atima labai daug laiko, nekalbant jau apie išlaidas. Ligoninės tyrimai parodė, kad anas pirmas susirgimas (1967 m. geg. 18 d.) buvo širdies sienelės infarktas, neišgydytas tinkamai (gydytojai manė tuomet, esą man prasidėjusi angina pectoris, todėl liepė daug vaikščioti, užuot gulėjus), todėl širdį sužalojęs. Ar iš šios negalios išsikapstysiu, šiandien dar sunku pasakyti. Tokia tad fizinė padėtis – grynai faktinė, nepagražinta ir nepamažinta. Man keista, kad apie tai esu ne vienam iš pažįstamų rašęs, tačiau spaudoje pasirodo vis kažkas kita. Šį žiemos semestrą vėl neskaitau. Ar galėsiu skaityti ateinantį vasaros semestrą (nuo 15 d. balandžio 1969), irgi dar neaišku. Blogas širdies veikimas atsiliepė į kepenis ir į inkstus – jie per mažai aprūpinami krauju ir pradeda pamažu irti. Abu tad, Staseli, esame ligonys, nes apie Tavo ligas žinau gana gerai.
Bet tiek to apie šias kūnines negalias. Jų nepaisydamas, rašau kiek galiu. Kaip tik šiais ligos metais (per tuos 18 mėnesių) išspausdinau „Aiduose“[1] daugiau negu kada nors anksčiau. Bandysiu ir toliau, nes tai atitraukia mintis nuo kūno, o negera, kai mintys sukasi ne apie idėjas, o apie kokį mėsgalį, tegu šisai vadintųsi ir „širdis“. O kai šis mėsgalis pradeda dėl barškinimo mašinėle jau garsiai skųstis, tada guliesi žmogus į lovą ir bandai giliau pakvėpuoti. Todėl ir Tavo kreipimąsi ką nors duoti serijai „Krikščionis gyvenime“[2] priimu su tam tikru užsidegimu, nes tai duoda naujos prasmės nykstančiam gyvenimui. Aš ir pats buvau galvojęs rašyti šiuo reikalu prel. Balčiūnui ir pasitarti su juo. Ačiū, kad Tu, kaip vienas iš šios serijos leidėjų bei redaktorių, užbėgai man už akių.
Tačiau tuoj pat iškyla klausimas, ką ašen turėčiau parašyti. Pats siūlai ką nors apie komunizmą. Apie jį turėčiau daugybę tomų, nes iš metų metais skaitytų paskaitų įvairiomis temomis yra susikaupę be galo daug medžiagos. Bet ne visos šios temos tiktų serijai „Krikščionis gyvenime“. Ši serija juk yra esmėje religinė. Todėl konkrečiai galėčiau pasiūlyti dvi temas: 1. Krikščionybė ir komunizmas ir 2. Komunistinis ateizmas[3]. Pirmosios temos esmė būtų atskleisti komunizmo pastangas tapti krikščionybės paveldėtoju, įimant į save krikščioniškąsias vertybes, kaip kad krikščionybė savo metu įėmė į save antikines vertybes. Šia prasme komunizmas krikščionybę labai vertina, kaip krikščionys, ypač graikai, vertino antikinę kultūrą. Tačiau kaip ano meto krikščionys nuėmė nuo antikinių vertybių stabmeldiškąjį elementą, taip dabar komunistai nori nuimti nuo krikščioniškųjų vertybių antgamtinį elementą (numitologinti). „Numitologinta“ krikščionybė duodasi suliejama su komunizmu, jį praturtindama, kaip graikų filosofija menu ir morale praturtino krikščionybę. Visos šios mintys šiandien komunizme yra labai gyvos, nuolatos keliamos, išvystomos, ir apie jas ašen skaičiau Miunsteryje specialų kursą, kuris rado nemažai atgarsio tarp klausytojų, nes jiems atsiskleidė tikros komunizmo užmačios. Antroji tema gvildentų komunistinį ateizmą, kuris giriasi esąs Europos ateizmo viršūnė bei atbaigimas. Čia įeitų komunistinio ateizmo kilmės, esmės ir jo taktikos klausimai[4]; taip pat santykis su morale, humanizmu, ateitimi ir kitais šiandien ir mūsiškėj teologijoj aktualiais dalykais. Apie visa tai irgi esu studentams skaitęs ir net paruošęs vokiškai ištisą knygą, kuri, atrodo, 1969 m. turėtų išeiti4, nes mano liga jos techninį parengimą labai suvėlino. Žinoma, galima būtų ir daugiau temų rasti, tačiau gal jos turėtų mažiau ryšio su religija ir todėl Jūsų serijai mažiau tiktų.
Antanas
Putnamas, 1969 m. sausio 22 d.
Mielas ir Brangus Antanai,
Ačiū už ilgesnį ir išsamesnį laišką, nors žinau, jog tai Pačiam kainuoja. Tikrai, mintimis ir širdim, kaip ir Pats, dažnai sukuos apie Tave, su ilgesiu, jei būtų galima ir pasikalbėti, ir dažniau komunikuotis laiškais. Bet tiek jau išmokta ir asmeniškai patirta, jog draugystė negali remtis „reikalavimais“ ar pageidavimais. Supratimas ir jutimas, ir nuoširdus domėjimasis, ir dar nuoširdesnis linkėjimas gero, sėkmės, be to, susirūpinimas, kai jauti artimo žmogaus rūpesčius, man regis, yra toji intymesnė gija, kuri, nors ir nepasakyta, neparašyta, neišduota, lieka egzistuoti ir gali būt „patiriama“.
Labai pradžiuginai savo pažadu įsijungti į seriją „Krikščionis gyvenime“ savo raštais. Apie tai tuoj pranešiau mons. Balčiūnui. Tos dvi temos – Krikščionybė ir komunizmas ir Komunistinis ateizmas – būtų didelis įnašas serijai ir jos galėtų, bent viena iš jų, eiti viešumon šių metų pabaigoj, o sekanti kitų metų pradžioj. Kitos dvi arba bent pirmoji iš anų galėtų eiti po to. Apie tuos dalykus jums daugiau parašys mons. Balčiūnas, serijos reikalų vedėjas. Jis turėtų konkrečiai pasakyti Jums ir apie honorarą. Dėl paties „Dievo–Kūrėjo“, kuris, sakai, gali būti sunkiausiai skaitomas bent šios serijos skaitytojui, tektų gal ieškot kitos leidyklos ar kito mecenato. Šiuo metu nėra pas mus prel. Juro, nes išvykęs į Floridą pailsėti. Kai grįš, prisiminsiu. Neabejočiau, kad jis Pats imtųsi šią Jūsų „arčiausiai širdies“ stovinčią studiją išleisti.
Betgi visų knygų iš karto turbūt negalėsi atsiųsti. Dar norėsi jas peržiūrėt ar atbaigt. Tat reikėtų galvot apie pirmąjį rankraštį serijai šiems metams ir gal tą eventualiai siūlytiną prel. Jurui[5]. Svarbiausia, kad tie rankraščiai, jų ruošimas Paties neperkrautų, nesuvargintų. Kai gausi galutinį Balčiūno pranešimą bei susitarimą, galėtum ramiai išsiplanavęs laiką dirbti.
Vieną dalyką dar mes turime galvoj. Seniai esame svarstę, ar Pats negalėtum duoti savo vardo serijos redakciniam kolektyvui. Tuo tarpu iš pasauliečių turime vieną Juozą Girnių. Nedrįsome apie tai rašyti, nes nežinojome, kaip iš viso Pats žiūri į šią seriją. Kai kas pabūgo Jono Griniaus pasisakymų, galvodami turbūt, kad gal ir Pats būsi panašios nuotaikos. Dabar, kai Pats jungiesi savo raštais, tuo pačiu ir savo vardu bei širdim, būtų didelė privilegija Patį gauti ir oficialiu redakcinio kolektyvo nariu. Pareigų negautum jokių, nebent patalkintum, kiek jėgos leis, patarimais, pasiūlymais, sugestijomis dėl naujų autorių, temų ir panašiai. Paties sutikimo lauktume bent mažu atviruku greitai, kad būtų galima įrašyti į III tomą, kuris jau laužomas. Būk geras, sutik ir greitai apie tai parašyk, nelaukdamas minėto Balčiūno laiško, nes man pavesta tą reikalą Pačiam pristatyt ir Patį prašyt visų vardu.
Yra gerų ženklų, kad susidomėjimas serija auga ir prenumeratorių skaičius didėja. Tat ir Paties, ypač Paties kitos temos, kurių turi, rastų vietos. Kol kas leidžiama po 2 knygas per metus, bet numatoma po 3 ir gal, jei gerai eisis, ir daugiau.
Ačiū už tikras žinias apie savo sveikatą. Neseniai rašė kan. Kapočius[6] – pasirodo, ir jo širdis turėjo beveik tą patį išorinį pažeidimą. Jis gydosi, atrodo, ne tik vaistais ar prirašyta laikysena, bet labai rūpestingai žiūri ir maisto. Jis galėtų Patį painformuoti, jei tas būtų Pačiam įdomu.
Tuo tarpu priimk geriausius linkėjimus. Dievas telydi Tave!
Yla
44 Münster, Kerssenbrockstr. 12,
1973 m. kovo 4 d.
Brangusis Kunige Stasy,
Jau pats laikas padėkoti Tau už Tavąjį „krikščioniškojo humanisto“ portretą, nutapytą manos senatvės proga. Ačiū už sulasiotas žinias žineles, už mielus žodžius ir šiltus bruožus, už visą aną didelę Tavo pastangą apžvelgti manųjų darbų bei minčių apimtį, sąrangą ir linkmę. Portretas išėjo toks, kad ašen, pop. Leono XIII pavyzdžiu, nesvyruodamas galėčiau jo apačioje parašyti: „Nolite timere, ego sum“[7] – ir pasirašyti. Jeigu neklystu, Pats esi bandęs mane portretuoti jau prieš 25–erius, man švenčiant 40 metų sukaktį. Tai padarei viename Švedijoje leidžiamame mūsų laikraštėlyje ar leidinėlyje (jo vardas jau iškrito iš mano atminties). Tačiau tuomet… ką gi galėjai apie aną „jaunuolį“ tarti? Dabar jis jau senis, tad ir portretas išėjo sudėtingesnis. Ačiū dar sykį!
Tuo galėčiau šį laišką ir baigti, jei neįtarčiau, kad šis portretas nėra rašytas „šešiasdešimt penkerių metų sukakčiai“, kaip nori jo antrinis titulas. Mat prel. V. Balčiūnas pastarajame laiške man prasitarė, esą pats ruoši knygą „Mano tautos vardai ir veidai“[8]. Spėju, kad manąjį portretą ar tik nebūsi paėmęs iš šios knygos ir davęs „Draugui“ ne kaip proginį straipsnį, o kaip ištrauką iš anos knygos, nors apie tai niekur nemini. Šio spėjimo skatinamas todėl ir norėčiau tarti savą „trigrašį“ mano portreto reikalu – ne manai, bet Tavai naudai. Mat jame esama netikslumų ir klaidų, kurias pataisius portretas išeis labiau atitinkąs istorinę tikrovę. Kadangi pats esi ir istorikas, todėl istorinės klaidos būtų Tau, kaip portretistui, ypač nemalonios. O jų esama. Esama ir kitokių. Todėl aš dabar ir norėčiau į jas atkreipti Tavo dėmesį, jas pataisydamas arba paaiškindamas kai kurias aplinkybes, kurios Tavajame portrete yra ne iš gyvenimo paimtos, o Tavosios vaizduotės sukurtos: juk esi irgi poetas. Nurodydamas bei pataisydamas, pacituosiu Tavus žodžius, paminėdamas „Draugo“ puslapį ir Tavojo straipsnio skiltį, iš kairės dešinėn, taip kad lengvai galėsi atsekti, kur ana citata yra.
- „Nebaigęs teologijos, susikibęs su profesoriais dėl ginčytinų dalykų, jis pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Kauno universitetą“ (p. 1, sk. 1).
Ir taip, ir ne. Iš tikro buvo šitaip: 1928 m. pavasarį buvau paprašytas iš seminarijos pasišalinti, vadinasi, praktiškai pašalintas kaip tik tokį metą, kai jau buvau apsisprendęs seminarijoje likti. 1928–1929 m. studijavau Kaune. 1929 m. pavasarį pasiprašiau vėl priimamas seminarijon, buvau priimtas be jokių sunkumų ir jon grįžau 1929 m. rudenį. 1929–1930 m. vėl seminarijoje. 1930 m. vasarą – šį sykį jau pats – apsisprendžiau išstoti ir seminarijon nebegrįžti. Taip ir padariau, vėl važiuodamas į universitetą. Vėliau patyriau, kad, jei būčiau 1930 m. rudenį seminarijon važiavęs, vėl būčiau buvęs paprašytas ją palikti. Vadinasi, antrasis išstojimas sutapo su abiejų pusių norais. – Pašalinimo priežastis nebuvo susikibimas su profesoriais. Tasai susikibimas buvo menkas, nes mano išsilavinimas tuomet buvo menkas. Profesoriai jautė daugiau „prieštaravimo dvasią“ (spiritum contradictionis), o ne patį prieštaravimą ir todėl bijojo tokį priešgyną šventinti kunigu. Kaip ženklas, kad man reikia ir 1930 m. „susimąstyti“, buvo tai, kad man nebuvo suteikta ketvirtojo žemesnio šventinimo (akolito), teikiant jį mano kurso kitiem draugam. Tai privertė mane vasarą 1930 m. pagalvoti ir pasidaryti išvadų. Tad mano išstojimas iš seminarijos buvo pusiau išstojimas, pusiau pašalinimas.
- „…turėjo parašyti diplominį ir licenciato darbus, nes to reikalavo Šalkauskis“ (p. 1, sk. 3).
Šalkauskis reikalavo tik licenciato darbo; diplominio darbo reikalavo u–to statutas. O jis (Šalkauskis) reikalavo jo todėl, kad Vakarų Europos universitetai nežino u–to baigimo be laipsnio, kas buvo Lietuvoje. Važiuojant man Belgijon – Liuvenan, reikėjo kaip nors parodyti, kad esu u–tą jau baigęs, vadinasi, kad, belgų akimis žiūrint, turiu ir tam tikrą akademinį laipsnį. Tam ir reikalavo Šalkauskis parašyti šalia diplominio darbo dar vieną darbą – licenciato laipsniui. Diplominio darbo tema buvo „Religijos reikšmė kultūrai“. Licenciato darbo – „Kultūros ir religijos santykiai“ (iš jo, kaip žinai, kun. Mankeliūnas[9] padarė „savo“ disertaciją).
- „…perėmęs iš Šalkauskio filosofijos įvadą, kultūros filosofiją, pedagogikos istoriją“ (p. 1, sk. 4).
Iš Šalkauskio perėmiau tik kultūros filosofiją ir mokslinio darbo metodiką. Filosofijos įvado neperėmiau: jį visą laiką skaitė Šalkauskis. Filosofijos įvadą skaičiau tik vokiečių metais, Šalkauskiui jau esant Vilniaus u–to profesorium ir jau mirus. – Pedagogikos istoriją dėstė ne Šalkauskis, o Dovydaitis. Ją perėmiau iš jo tik vėliau fakulteto nutarimu, dėl kurio Dovydaitis buvo labai nepatenkintas. – Ryšium su tuo reikia patikslinti Pr. Visvydo[10] atsiminimus. Visvydas studijavo vokiečių metais (plg. „Lietuvių enciklopediją“, papildymų tomą, p. 525), todėl jo posakis: „Aš jau buvau įsirašęs į jo privalomą filosofijos įvadą…“, yra teisingas (p. 1, sk. 4). Tačiau neteisingas yra jo sakinys: „Jau po pirmos paskaitos gandas apie jo sugebėjimą dėstyti…“ ir t. t. Nes pirmos mano paskaitos 1935 m. žiemos semestro pradžioje Visvydas tikrai negirdėjo, nes tuo metu tebuvo dar tik 13 metų vaikinukas (g. 1922). Atsiminimų rašytojais nelabai pasitikėk ir jų ypač necituok!
- „…buvo nariu (liet. narys; atsipratink nuo šių rusiškų įnagininkų! Ant.) krikščionių demokratų komitete…“ (p. 1, sk. 5).
Nors ir užmuštum, niekaip negaliu prisiminti, toks narys esąs buvęs. Vargu ar tai iš viso įtikėtina, nes, vos metam praėjus po mano grįžimo iš užsienio, aš jau buvau krikšč. demokratam nepriimtinas dėl savo paskaitos apie soc. katalikų teisingumą ir dėl deklaracijos apie organinę valstybę, kurios idėjos nebuvo krikšč. demokratam prie širdies. Ar čia Pats nemaišai tik komiteto bendrai programai sudaryti vokiečių metais? Tame komitete dalyvavo ir krikšč. demokratai ir frontininkai; tarp jų buvau ir aš. Bet tai buvo pogrindinis komitetas. O laisvojoje Lietuvoje jokiame politiniame komitete nebuvau.
- „1937 metais įsijungė į XX Amžiaus kolektyvą“ (p. 1, sk.5).
„XX Amžiaus“ kolektyve esu buvęs nuo pat jo pradžios. Argi pamiršai, kad mudu abu su Tavimi esame buvę pas dr. L. Bistrą „Ryto“ (tuo metu uždaryto) redakcijoje ir taręsi dėl naujo laikraščio? Tai buvo 1936 m. gegužės mėn. pabaigoje. „XX Amžius“ pasirodė 1936 m. birželio 24 d. per Jonines. – Po mano paskaitos apie soc. teisingumą vargu ar jūs būtumėte mane priėmę į savą kolektyvą, jeigu jame nebūčiau jau buvęs.
- „Be Maceinos – paskaitininko nepraeidavo žymesnieji ateitininkų ir kiti katalikų suvažiavimai“ (p. 1, sk. 5).
Stipriai perdėjai! Lietuvoje paskaitų esu skaitęs labai nedaug: gal kokias tris keturias (atsimenu tik tris: KVC[11] konferencijoje, LKM Akademijos suvažiavime ir viename studentų susirinkime – apie perteklių; ši paskaita pridėta prie mano „Socialinio teisingumo“ kaip priedas). Vokiečių metais skaičiau dar vieną vysk. Reinio 60 metų jubiliejaus proga 1944 m. vas. pradžioje Vilniaus teatre (kartu su vysk. Brizgiu – kaip dviejų fakultetų dekanai). – Žymiai daugiau esu kalbėjęs būdamas studentas. Bet tai buvo daugiausia provincijos pavasarininkų susirinkimuose.
- „Skaito jis daug“ (p. 2, sk.1).
Čia jau tikrai suklydai. Ašen skaitau, palyginus su kitais dėstytojais ar mokslininkais, labai maža. Užtat ir mano biblioteka yra mažytė (ir Kaune ji nebuvo didesnė). Iš u–to bibliotekos Miunsteryje nesu skolinęsis per visą dešimtmetį nė vienos knygos; iš filosofijos seminaro – irgi nė vienos. Tik iš slavistikos seminaro Solovjovo veikalus – tuos perskaičiau. Tai sakau ne girtis, bet parodyti, kad nesu jau toks darbo pelė, kaip mane įsivaizduojate – Tu ir kiti. O jeigu savo raštam turiu prisirinkęs daug medžiagos, tai tik todėl, kad skaitau pagal Šalkauskio mokslo darbo metodikos reikalavimus ir todėl su minimum medžiagos pasiekiu maximum jos panaudojimo. Tai viskas.
- „Antraisiais profesoriavimo metais (1937) jis buvo pakviestas pagrindiniu kalbėtoju katalikų veikimo metiniam suvažiavimui“ (p. 2, sk. 1).
Šis suvažiavimas buvo ne 1937, bet 1936 m. spalių mėn. pradžioje. Ten ir kalbėjau. 1937 m. jau buvo baigta mano knyga „Socialinis teisingumas“ kaip anos prieš metus buvusios paskaitos išvystymas. Jei šią knygą gali gauti, pažiūrėk į jos pratartį: ten yra visos datos. Aš ją turiu, todėl patikrinau.
- „Jei Maceina būtų kalbėjęs apie žemę…“ (p. 2, sk. 2).
Tiek savo paskaitoje, tiek savo knygoje kalbu ir apie bažnytines žemes bei jų išdalinimą (plg. knygos p. 219). Tačiau ši mintis nebuvo minios pasigauta taip, kaip anas „auksas“, nors aš pats jo nevartojau: aš tik citavau Henri Simon[12] „Les cath. liques, la politique et l’argent“ knygą, kurioje buvo kalbama apie „šalin auksą nuo altorių“. Tik žurnalistai paskui iš to padarė visą paskaitos esmę. Na, tie žurnalistai! Už ką gi jie gautų premijas, jei nesugebėtų užsikabinti už niekelio ir iš jo priskaldyti begalybę?
- „…Maceina parodo laiško nuorašą… pradėjau peštis su vysk. Padolskiu…“ ir t. t. (p. 2, sk. 2).
Visas šis dialogas yra klaidingas ta prasme, kad Pats čia maišai laišką iš Schwab. Gmiundo su laišku iš Freiburgo. Pirmasis rašytas 1947 m. rugpjūčio 29 d. Šio laiško, atrodo, nesi matęs, nes jis neturi savyje nieko ypatingo: tai tik paklausimas, ar vysk. Padolskis iš tikro mano pažiūras laiko eretiškomis. Į tai jis man atsakė 1947 m. rugsėjo 2 d., paneigdamas, kad jas laiko eretiškomis: tik abejotinomis ir nepatikimomis. – Laiškas iš Freiburgo yra rašytas vysk. Padolskiui 1957 m. į Romą, kai jis mane kvietė paskaitininku į pirmąjį LKM Akademijos suvažiavimą. Šį laišką esi, rodos, skaitęs Romoje ir paskui mane baręs už jį Freiburge. Tavo pabarimą priėmiau, pastebėdamas, kad žmogus ne visada darai taip, kaip reikia. Taigi visas Tavo dialogas yra perkeltas dešimčia metų atgal. Be to, netikslus, nes Tau pačiam aš laiško skaityti nedaviau. Tu jį paskaitei iš kitų Romoje[13].
- „Apie tai sužinojo vysk. P. Būčys arba jis specialiai buvo painformuotas pačios kongregacijos ir paprašytas susisiekti su „kaltinamuoju“ (p. 2, sk. 2).
Nieko panašaus! Susirašinėjimas su vysk. Būčiu prasidėjo šitaip: 1. man buvo atsiųstas nuorašas vysk. Būčio laiško Ad. Damušiui kaip At–kų Federacijos vadui (1948 m. rugsėjo 10 d.); nuorašas, kuris buvo paskleistas Amerikoje. Šiame laiške vysk. Būčys rašė: „Neminiu vardo nė pavardės to žmogaus, kurio, gerą valią gerbdamas, jo pažiūrų kenksmingą pavojingumą matau. Stipriai tikiu, kad jis turi arba išstoti iš Ateitininkų, arba atšaukti savo klaidas. Jei nenori ar negali to padaryti, tai Ateitininkija turi suprasti savo, tėvynės ir katalikybės naudą bei atitinkamai pasielgti“. – 2. Tada aš pats parašiau vysk. Būčiui laišką (1950 m. sausio 12 d.) iš Freiburgo. Šiame laiške paklausiau vysk. Būčį dviejų dalykų: a) ar jis tebemanąs, „kad nepasaulėžiūrinėje politikoje glūdi dogmatinio indiferentizmo dėsnis (taip jis rašė Damušiui) ir b) ar aš turiu arba išstoti iš ateitininkų, arba būti išmestas. Be to, plačiau nušviečiau pasaulėžiūrinės politikos esmę. – 3. Vysk. Būčys atsakė man 1950 m. vasario 5 d. laišku, kuriame ir toliau pasiliko prie savo pažiūros, kad nepasaulėžiūrinė politika reiškianti dogmatinį indiferentizmą; tačiau sakėsi nesąs čia neklaidingas ir todėl siūlė du man dalyku: 1. pačiam pateikti St. Officii kongregacijai manas tezes ir 2. parašyti knygą apie nepasaulėžiūrinę politiką, ištiriant valstybės nekompetentingumą ir t. t.: „Iš to susidarytų pusėtinas tomelis ir praturtėtų Lietuvos mokslinė raštija.“ – Galop vysk. Būčys apie visą ginčą dėl nepasaulėžiūrinės politikos žinojo iš pat pradžios ir buvo pavedęs tuo metu dar kun. dr. Pr. Braziui visa ištirti. Tai man yra pranešęs Brazys laišku 1947 m. gegužės 29 d. Mat vysk. Būčiui atrodė, kad nepasaulėžiūrinėje politikoje atgema Lammenais[14] kat. liberalizmas. Šia kryptimi Brazys ir tyrinėjo, ir šiuo reikalu mudu susirašinėjome dar iš Schwab. Gmiundo. – Netiksliai taip pat rašai, kad „Maceinai, nežinančiam apie skundą“ ir t. t. Apie skundą aš žinojau iš pat pradžios: turiu prel. Tulabos laišką iš 1947 m., kuriame jis apie aną skundą aiškiai rašo, pastebėdamas tik, „kad Vatikanas nei susijaudinimo neparodė, nei jokio tardymo nepravedė“. – Tai tiek patikslinimo šiuo reikalu. Man būtų buvę apskritai mieliau, jei visą šią seną istoriją, dabar Vatikano II Susirinkimo aiškiai išspręstą, būtum trumpiau piešęs, o daugiau dažų skyręs kuriam kitam klausimui. Bet jeigu jau palietei, tai norėjau patikslinti.
- „Kultūra yra pasaulietinės, ne bažnytinės veikmės plotmė.“ Ir vienas sakinys aukščiau: „Ji vystosi ne Bažnyčios kontrolėje, o krikščionių kaip asmenų atsakomybėje“ (p. 2, sk. 4).
Šiaip kalbėti galima tik tada, jei Bažnyčia yra suvokiama klerikališkai, vadinasi, kaip dvasiškija, paliekant šalia pasauliškius. Jeigu betgi pasauliškiai yra ne tik Bažnyčioje, bet yra Bažnyčia, tuomet kultūra niekados nėra pasaulietinės, bet visados bažnytinės veiklos plotmė. Vatikano II Susirinkimas ją padaro savarankišką ne nuo Bažnyčios, o tik nuo hierarchijos ir tai tik jos metodų, sričių, o ne bendrai galiojančių krikščionybės principų atžvilgiu, kuriuos hierarchija autentiškai aiškina. Todėl savo seną tezę apie kultūros buvimą viduriniais amžiais Bažnyčios žinioje ašen palaikau ir šiandien, tik ją praplėsdamas ligi pasauliškių bažnytinės pasiuntinybės. Tai nėra joks žingsnis „per toli“, kaip Pats manai. Visa tai esu platokai dėstęs „Krikščionis pasaulyje“[15]. Argi neskaitei rankraščio, prieš išsiunčiant jį spaustuvėn? Juk esi vienas iš redaktorių. Šioje knygoje kultūros santykis su Bažnyčia yra plačiai nušviečiamas, ir kultūra yra įjungiama į Bažnyčią, bet išjungiama iš hierarchijos. Sakysi: tai dialektika. Bet argi hierarchija viena sudaro Bažnyčią? Argi pasauliškiai nėra Bažnyčia ir ar jie nėra joje veiklūs – kaip tik kultūriškai? Pasauliškio pasiuntinybė – bažnytine tikra prasme – nėra paskaityti lekciją ar pasakyti pamokslą pamaldų metu, bet kurti kultūrą: Bažnyčios pasiuntiniu bei pašventimu. Tu turbūt nustebsi, paskaitęs mano knygoje, kad pasauliečiu niekas negema, bet yra pašvenčiamas bei pasiunčiamas. – Na, bet tai jau neliečia Tavojo portreto. Čia tik norėjau atkreipti Tavo dėmesį į manąją tezę, kuri nėra tokia „davatkiška“, kaip iš sykio atrodo.
- „Ir Tu, esu tikras, greičiau gelbėtum mirštantį vaiką, o paliktum skurstantį kurti negalintį kultūrininką“ (p. 2, sk. 4).
Ar tai pavyzdys, kad Bažnyčia turi atsiremti į kultūrą? Juk tai nesusipratimas! Kodėl Tu jį dedi į mano lūpas? Mirštantį vaiką gelbėti ir – padėti kultūrininkui yra tokie skirtingi dalykai, kad jų jokiu būdu negalima gretinti. Apskritai visas šios vietos dialogas yra Tavo išgalvotas. Mudu tokio dialogo niekados nevedėme! Tai gryna sofistika. – Tas pat reikia pasakyti ir apie A. Baltinio Tavo cituojamą posakį: „Į kultūrą Maceina įjungia visą žmogiškąją kūrybą, ir vietomis susidaro pavojaus į ją įjungti net religiją“ (p. 2, sk. 5). Kas kas, bet Maceina niekados religijos į kultūrą nejungė. Priešingai, sekdamas Šalkauskiu, jis visados kultūrą jungė į religiją, bet ne atvirkščiai. Kaip kultūra įima į save gamtą, taip religija įima ir gamtą, ir kultūrą. Čia jau judu abu su Baltiniu šaunate pro šalį. Baltinis visados šiaušiasi prieš tai, kad kultūra sudaro religijai medžiaginę atramą, tarsi religija būtų kažkoks iš dangaus nusileidęs balionas, o ne dieviškasis Logos ir Logos, įsikūniję žmogiškojoje prigimtyje bei žmogiškojoje kūryboje. Bet ir apie tai plačiai rašau naujojoje knygoje. Čia visa tai tik primenu, kad nepriskirtumėte man to, ko neteigiu, o ką kaip tik priešingai teigiu. – Apskritai Baltinis, atpasakodamas svetimas mintis vengia citatų (į tai linksti ir Pats) ir greitai savas mintis pradeda priskirti kitam. Tai labai ryškiai pasirodė jo „Didžiųjų dabarties klausimų“ recenzijoje, kurioje jis teigė, esą Maceina laiko krikščionybę idėja, tuo tarpu kaip tik visą laiką kovoju su šia pažiūra. Mano minčių iškreipimas mane iš tikro jaudina…
- „…ir dėstė Rytų Europos filosofijos istoriją, o nuo 1961 – ir religijos filosofiją“ (p. 2, sk. 5).
Rytų Europos filosofijos istorijos niekad nesu dėstęs. Dėsčiau tik apie atskirus šios filosofijos atstovus, pvz., V. Solovjovą, arba apie atskiras jos problemas, pvz., „Rusiškasis mąstymas“, „Bažnyčia ir Valstybė Rusijoje“, „Askezė ir kultas“, „Nuodėmės problema Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Šalia to dėsčiau sistemiškai marksistinę filosofiją kaip šiandieninę Rytų Europos filosofijos apraišką. – Religijos filosofiją pradėjau dėstyti ne 1961, o 1966 m. žiemos semestrą. Pradėjęs jos antrąją dalį 1967 m. vasaros semestrą, susirgau, ir taip liko ji net neįpusėta… Atskira problema iš religijos filosofijos buvo „Tikėjimas ir žinojimas“, kurią dėsčiau, kiek pasveikęs, 1968 m. vasaros semestrą, nes tęsti religijos filosofiją man buvo per sunku, kadangi ją reikėjo naujai rašyti, o problema „Tikėjimas ir žinojimas“ mano buvo jau iš anksčiau apmestas, vedant vieną sykį seminarą šiuo klausimu.
- „Jo rankraštyne dabar yra 25 tematiniai tomai vokiečių kalba iš to, kas buvo dėstyta per abu universitetus“ (p. 5, sk. 5–6).
Šis skaičius iš viso nereikalingas. Be to, jis netikslus. Aš dar sykį perskaičiavau tuos „tomus“ ir radau, kad tikrų rankraščių esama tik 20 tomų. Visi kiti yra arba atlaikai, arba seminarų pastabos, vadinasi, nebe tematiniai rašiniai. Neperdėk, Staseli!
- „Jo veikalai, rašyti tremtyje, yra beveik išimtinai religiniai“ (p. 2, sk. 6).
Žodį „beveik“ išbrauk: visos mano knygos, rašytos tremtyje, yra religinės. Tik straipsnių esama tokių, kurie sklaido pasaulinius klausimus.
- „Maceinai sunku suprasti ne tik Chardiną… Sunku jam suvokti ir šių dienų kunigus…“ (p. 3, sk. 4).
Man atrodo, kad esama skirtumo tarp „suprasti“ bei „suvokti“ ir „pateisinti“ bei „pripažinti“. Taip pat man atrodo, kad aš suprantu ir Chardiną, ir naujuosius kunigus. Tik aš jų nepateisinu ir jų pastangos (religiją supsichologinti bei susociologinti, praleidžiant arba nevertinant ontologinio jos pagrindo) nelaikau teisinga, todėl nepateisinu. Aš neneigiu nei sociologijos, nei psichologijos, tik neskiriu jom didesnės svarbos. Todėl pastangos religiją svarstyti visų pirma psichologiškai bei sociologiškai atsidaužia į mano pasipriešinimą. Manau, kad tai yra kas kita, negu „nesupratimas“ bei „nesuvokimas“.
- „Ar neužtenka logiškai įrodyti Dievo buvimą?“ (p. 3, sk. 4).
Šį sakinį dedi į mano lūpas. Tačiau jis yra ne mano. Logiškai įrodyti Dievo buvimą niekados neužtenka, nes jis tikėjimo nepažadina. Tai yra visados mano pažiūra – kaip ir visų kitų. Tačiau loginis kelias yra vienintelis tikras ir galimas patikrinti, ko negalima pasakyti apie psichologinį kelią. Tavo keliamos „psichologinės gelmės“ juk nieko neįrodo, nes jos kiekvienu atveju yra individualios ir subjektyvios. Apie sielovadą aš niekad nerašiau ir jos nenagrinėju, nes ji man iš esmės nepatinka. O religijos filosofijai ar teologijai psichologija yra tik kaip agua destillata ligoniui: ji nieko negydo…
- „Kokia yra Maceinos sistema, turbūt, sunkiausia pasakyti“ (p. 3, sk. 5) ir t. t.: sistemos stokos priežasčių ieškojimas (p. 4, sk. 1).
Sisteminti savas mintis buvau linkęs iš pat pradžios, ir šis polinkis nėra praėjęs. Jeigu tačiau man nepasisekė sukurti sistemos, tai – mano paties pažiūra – čia yra kalti du dalykai: 1. Vokietijoje labai ilgą laiką neturėjau progos dėstyti savos filosofijos, o vis reikėjo dėstyti kitų filosofiją (rusų, marksistų); tik nuo 1966 m. atsivėrė man ši galimybė, kai manosios venia legendi[16] turinys iš „Für die Geistesgeschichte Osteuropas“ buvo padarytas „Für Philosophie mit besonderer Berücksichtigung der Religionsphilosophie“. Tai buvo padaryta filosofijos fakulteto nutarimu ir tai man atvėrė kelią į savos filosofijos dėstymą. Tada tuojau ir pradėjau dėstyti filosofijos sistemą: „Ursprung und Sinn der Philosophie“ (1966 m. vasaros semestrą), „Religionsphilosophie“ (1966–1967 m. žiemos semestrą), ir taip būtų ėję toliau, jeigu ne liga, sugriovusi visą šį užmojį. 2. Visos lietuviškos mano knygos (išskyrus „Inkvizitorių“ ir „Jobo dramą“) yra proginės: jos visos buvo užsakytos (išskyrus „Didžiuosius klausimus“ – nesisteminė knyga pačia savo problematika). Lietuvoje dėstant, sistema būtų tikrai išaugusi. Kokia ji būtų buvusi savo turiniu, šiandien niekas negali pasakyti. Aš labai abejočiau, kad būčiau analitikas, kaip Pats teigi…
- „Dėstymas jam nėra ieškojimas, kaip kitiem, bet teigimas jau įžvelgtų dalykų“ (p. 4, sk. 1).
Dažniausiai dėstymas raštu yra tikrai jau įžvelgtų arba atrastų dalykų patiekimas sistemiškai. Bet mano paties mintijimas vyksta tokiu būdu: 1. suvokiu arba, kaip Pats teigi, įžvelgiu tam tikrą idėją, pvz., „filosofija yra būties kaip tokios interpretacija“: ši idėja man iš tikro vieną sykį atėjo staiga į galvą; 2. toliau pradedu klausti, ką reiškia tas ar kitas suvoktos idėjos pradas, pvz., ką reiškia būties kaip tokios interpretacija; kas yra interpretacija, ką galima interpretuoti ir t. t.; visi šie klausimai (kaip ir ana pirminė įžvalga) vyksta dar mano galvoje; jie paprastai esti gana neaiškūs, neturį dar jokių ryškesnių išvadų; 3. galop pradedu rašyti, susistatęs tam tikrą planelį, ir tik rašydamas išvystau savas idėjas, savus kilusius klausimus, juos išskleisdamas, pagrįsdamas, atremdamas į kitų mintis ir t. t. Rašymas ir mintijimas yra man neatskiriami. Net pasakyčiau: rašymas yra man mintijimo pavidalas; aš mintiju rašydamas – scribendo cogito. Štai kodėl, kaip teisingai pastebi, esu „daugiau rašus, nei kalbus“ (p. 4, sk.1). Kalbėdamas negaliu išvystyti savos minties. Kalbėdamas pasakau mažiau, negu turiu galvoje. Esu, sakysime, mėginęs du tris kartus Kaune skaityti studentam paskaitą, jos nepasirašęs, o tik susidaręs jos santrauką. Tai man visados būdavo 45 min. per daug. O paskui nežinodavau, ką veikti. Po tokių bandymų net nė lietuviškai aš niekados paskaitų neskaičiau „iš galvos“, o visados „iš rašto“. Klausantiem, galimas daiktas, atrodo, kad Maceina surašė viską jau iš anksto žinodamas. Tikrovėje yra visiškai atbulai: Maceina sužinojo viską tik rašydamas. Parašius kokią knygą man reikia iš jos pačiam mokytis, nes joje yra daugiau, negu galvoje. A. A. Zenonas[17] stebėjosi tokiu mano mintijimo vyksmu, kai sykį apie tai kalbėjomės, nes, sakė jis, jame visados pasilieka žymiai daugiau, negu yra jo knygose. O man nepasilieka nieko. Ar tad galima sakyti, kad dėstymas raštu man nėra ieškojimas? Aš ieškau ir randu tik rašydamas; ne kalbėdamas ir ne pats vienas savo galvoje mąstydamas.
- „…Nebūdamas sistemikas, vis dėlto neišvengia schematikos“ (p. 4, sk. 1).
Galimas daiktas. Tačiau turėtum šiam reikalui pateikti kitokių pavyzdžių, negu „gamta–kultūra–religija, gamta–istorija–asmuo, kosmologija–antropologija–ontologija“, būtis–nebūtis, nebūtis ir kūrimas, asmuo ir masė, Dievas ir žmogus (plg. t. p. kiek aukščiau). Šie pavyzdžiai anaiptol nėra schemos. Mat kas, sakysime, protestantui atrodo schema (pasauliškiai–dvasiškiai–vienuoliai, septyni sakramentai, gamta–malonė, tikėjimas–darbai ), tas katalikui yra tikrovė. Taip lygiai yra čia Tavo atveju: kas Tau kaip psichologui atrodo schema, man kaip filosofui yra tikrovė. Žiūrint į kūriniją subjektyviu–psichologiniu atžvilgiu ir išeinant iš psychės, galimas daiktas, kad viskas atrodo sujaukta arba vienaplotmiška. Žiūrint tačiau objektyviu–ontologiniu atžvilgiu ir išeinant iš būties, tikrovė pasirodo esanti įvairiaplotmė, daugiau ar mažiau darni, turinti tam tikrą sąrangą. Kažin ar yra tikslu ir įžvalgu visa tai manyti esant filosofo schema? Negi gamta, kultūra ir religija nėra tikrovės? Negi jos nesijungia viena su kita? Negi jos nesiskiria viena nuo kitos? Schema yra dirbtinis padaras, neatitinkąs tikrovės ir ją tempiąs į šiuos dirbtinius rėmus. Gal tai pasitaiko ir mano raštuose. Tačiau jau tik ne ten, kur išeina aikštėn Tavo minimi pavyzdžiai. Kas neskirtų gamtos nuo kultūros, kultūros nuo religijos, būties nuo nebūties, Dievo nuo žmogaus ir t. t.; kas juos visus jauktų ir sulietų, vargu ar tokiu Pats būtum patenkintas ir jame matytum schemos „pergalę“.
- „Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas“ (p. 4, sk. 1–2).
Ar tai užsisklendimas „in turri eburnea“[18] ir horaciškas „od profanum volgus et arceo“[19]? Man būtų įdomu, tikrai įdomu patirti iš Paties, kas Tau tokį įspūdį yra pažadinę? Nes iš piršto negi būtum šias charakteristikas išlaužęs. Parašyk man vieną kitą pavyzdį, kad galėčiau pastebėti, ar iš tikro Tu teisingai įžvelgei. Nes juk antrasis sakinys skamba tarsi kaltinimas: nesiimti darbo, kuris reikalingas, tegu ir nereikšmingas, yra egoizmas, egoizmas yra nedorybė. Tai pagrįsk šį savo „kaltinimą“. Šis prašymas turi ryšio su tolimesne pastaba:
- „Neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio“ (p. 4, sk. 2).
O, mielas Staseli! Kaip nuostabiai pamiršai: 1. eilę mano straipsnių „XX Amžiuje“ įvairių įvairiausiais klausimais – visiškai neakademiniais; 2. mano satyrinių lyg ir „novelių“ eilę tame pačiame „XX Amžiuje“, jo skyriuje „Mirga marga“; 3. eilę apžvalginių straipsnelių „Aiduose“; 4. tiesiog aibę rašinių „Voice of America“, kol jis buvo Miunchene; 5. eilę rašinių Delegatui, Tau pačiam ten esant. O gal Tu viso to nežinojai? Jeigu šitaip būtų, tai būtų Tau įspėjimas: kaip lengva prašauti pro šalį… Ši pastraipa siejasi su 22–ąja. Todėl ir čia man būtų įdomu iš Tavęs patirti, kas Tau tokio įspūdžio pažadino, esą ašen nesileidžiąs į klausimus, neturinčius akademinio lygio? Man pačiam atrodo, kad esu net per daug laiko sugaišinęs klausimam, visiškai neakademiniam; klausimam grynai techniniam, kasdieniniam, liečiančiam dažniausiai kitų asmenų reikalus bei jų darbus. Tad drožk ir parašyk man, kuo savus teiginius remi.
- „Gali kristi bombos – jis rašo arba skaito“ (p. 4, sk. 2).
Kai šį sakinį paskaičiau vienam žmogui, jis lyg iš kulkosvaidžio atšovė: „Tai jis tavęs nepažįsta.“ Tačiau manau, kad Tavo „bombos“ (kaip ir mano „auksas“ ant altorių) yra daugiau prasmeninio pobūdžio: jos reiškia manąjį „stoiškumą“, vadinasi, nesijaudinimą dėl gyvenimo negandų arba pavojų, nepametimą galvos, nesiblaškymą į kraštutinybes ir t. t. Tik kažin, ar aš iš tikro esu stoiškas? Kad nesidaužau, žiūrint iš viršaus, tai tiesa. Bet viduje… Pats esi su manimi buvęs pavojų bei negandų metu tik Berlyne. Ano meto „bombos“ buvo palyginti tik menkniekis su visais tais pavojais bei negandais, kurių teko pergyventi 1944– 1945 metais, bėgant ir paskui bastantis ligi karo pabaigos. Ar aš ir tuomet buvau „stoiškas“? Dievas vienas žino! Vargu. – Viena tačiau sava pastaba išreiški teisingai: visokių negandų metu prasiveržia manyje kažkoks kūrybinis polėkis. Nepaisant slogių viršinių sąlygų, vidus pasilieka laisvas ir net kažkaip paskatintas. Gal viršinis nerimas pažadina vidinį kūrybiškumą, gal įvyksta kažkas kitas, – sunku pasakyti. Bet taip yra. Kai buvome 1940 m. „Sammellager“[20] Rytprūsiuose, išeidavau į miškelį ir atsisėdęs ant kelmo rašydavau. Berlyne rašiau taip pat: truputį vokiškai apie kultūrinę antropologiją, o svarbiausia Lietuvių Aktyvistų Fronto programą Škirpai (nereikšmingas, bet anuo metu reikalingas darbelis!). Viurcburge 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą rašiau filos. seminare „Didįjį Inkvizitorių“. Sudaužius Wurcburgą ir išsikėlus į kaimą, užbaigiau „Inkvizitorių“ ir parašiau pirmą juodraštį „Jobo dramos“. Taip pat Viurcburgo–kaimo laikotarpis, pats pavojingiausias bei sunkiausias viršiniu atžvilgiu, buvo pats našiausias poetiniu atžvilgiu. Taigi tokiais protarpiais esu ne „stoiškas“, bet kūrybiškas. Kodėl? Nežinau!
Tai tiek, mielasis Staseli, manųjų pastabų Tavajam portretui. Gal jos kiek patikslins – ypač kalendorinės bei istorinės – Tavas pastangas. Žmogų apibūdinti yra labai sunku ir kažin ar iš viso įmanoma. Asmens charakteristika visados yra tik paviršiaus škicas, neišreiškiąs gelmių, kuriose gal glūdi kokia tragika, gal vyksta kokia drama, gal skauda kokia niekad neužgyjanti žaizda. Joks psichologas to neregi ir negali regėti. O to neregint, visa kita nublanksta, darosi dviprasmiška ir net banalu. Kažin tad ar verta teikti asmens charakteristiką? Ar negeriau pasklaidyti objektyvius žmogaus darbus, juos giliau bei sistemingiau panagrinėti bei visuomenei parodyti? Be abejo, Tavosios charakteristikos – jų spaudoje buvo galima šen ten užtikti – yra įdomios. Tik štai… tasai vidus! Kaip jį pasiekti bei praskleisti? O be jo portretas virsta schema:
„Draugiškas ir mielas, bet atokus viešumai ir mažiau pažįstamiems. Turi humoro ir lyriškumo, bet daugiau stoiškas ir kritiškas. Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas. Nerašo į kasdieninę spaudą, neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio. Savo lygio niekur nežemina, stiliaus nekeičia. Visut tas pats estetas, mintytojas. Savęs neduplikuoja, netriplikuoja, kaip kiti jo kartos draugai, ir savo rolių nekeičia. Visuomeninių pozicijų nevengia, bet jų ir neieško“ (p. 4, sk. 1–2).
Ar ši pastraipa nėra batai nr. 42, kuriuos gali nešioti šimtas žmonių? Tikrovėje gi nėra dviejų asmenų, kurie galėtų būti išreiškiami ta pačia charakteristika. O taip atsitinka todėl, kad neįmanoma parodyti, kodėl taip yra. Užtat darosi įtartina, kad taip yra. Ar aš iš tikro stoiškas? Ar niekur nenusileidžiąs iš „savo lygio“? Ar estetas? Ar savęs neduplikuoju? (Paskaityk dr. G. Valančiaus[21] pastabas „Laiškuose lietuviam“ apie „Didžiuosius klausimus“, kur jis mane bara, kam einąs į poezijos klubą, kam kritikuojąs Chardin; vadinasi, kam paliekąs savo rolę.) Matyt, Tau taip atrodo. O gal toks ir esu. Tik ar visa tai galima išreikšti tokiomis skambiomis ryškiomis charakteristikomis? Ar čia nėra negyva schema, kuriai stinga sielos? Ar tai ne žalčio išnara, kurioje žaltys nebegyvena? Ji yra žalčio, bet ji nėra žaltys. – Dar daug būtų galima pateikti tokio „susimąstymo“, bet jis vis labiau virstų svaičiojimu, nes žmogus gi nepažįsta pats savęs. Tad užteks…
Berašant šį laišką, atvažiavo pas mane Jonis Grinius iš Miuncheno. Jis dar nebuvo gavęs Tavo „humanisto“ portreto, perskaitė jį pas mane ir prašo mane dabar Tau štai ką pasakyti: 1. Jis džiaugiasi, kad eilę tokių charakteristikų rengi knygos forma: tokia knyga, jo nuomone, esanti reikalinga ir būsianti vertinga; 2. Bet kad charakteristikos būtų tikslesnės, jis prašo perduoti Tau du jo pasiūlymus: a) arba pasiųsti jau parašytas charakteristikas jų „objektam“ patikrinti, b) arba išsiuntinėti tam tikrą anketą, į kurią charakterizuoti pasirinkti asmens atsakytų, ir iš šių atsakymų paskui Pats paruoštum jų portretus; 3. Jis prašo Tave pasveikinti ir perduoti jo labas dienas. – Prie jo pasiūlų jungiuosi ir aš. Iš tikro pirmoji pasiūla pasiųsti parašytas charakteristikas patikrinti, ar nėra istorinių netikslumų, yra visiškai priimtina. Juk Tau pačiam yra vargo su visokiomis datomis bei įvykiais. O jų autoriai galėtų visa tai lengvai pataisyti, jei būtum kur suklydęs kaip mano atveju.
Mielas Staseli, 65–eri amžiaus metai ne per daug įprasta švęsti, nors tai ir reiškia oficialią senatvės pradžią: juos pasiekus, reikia liautis dirbus ar ėjus kurią tarnybą. Todėl nei aš sveikinau Tave šios sukakties proga, nei kiti sveikino mane. Tačiau kadangi Pats dabar prabilai jau viešai, tai priimki ir mano bičiulišką žodį Tavosios senatvės pradžiai. Tegu ji Tau lieka nejaučiama, tegu nemažina Tavojo kūrybiškumo, nes iš Tavęs mes laukiame ne tik Šiluvos istorijos užbaigos, bet ir daugybės dar kitų svarbių dalykų. O ypač jaunimas laukia iš Tavęs vadovaujančio bei uždegančio žodžio. Tad gyvuok ir kurk, kaip lig šiolei! Tegu Dievas Tave laimina!
Aš pats dabar mėginu užbaigti „Der russische Christus“ vokiškai. Jį dėl ligos buvau pertraukęs, paskui vėl tęsęs, vėl pertraukęs; teliko kokia 60–70 pusl. Juos dabar ir noriu parašyti, kad nedingtų ligšiolinis darbas. Nes jei rankraštis lieka neužbaigtas, jo niekas paprastai neužbaigia. O paskui jau imsiuos savos religijos filosofijos. – Parašiau „Į Laisvę“ vieną straipsnį ryšium su mūsojo jaunimo tremties prasmės ieškojimais. J. Kojelis sako, šis straipsnis sukelsiąs nemažesnių diskusijų kaip „Nuo ko mes bėgome?“. Pažiūrėsime. Šiaip sveikata nusistojusi. Jei nepadarysiu kokių durnysčių pats ir jei Dievas nešūktels staiga, gal dar ir teks kokius metelius kitus pavaikščioti žemės keliais.
Dar sykį labai labai dėkui už portretą.
Tavo Antanas
- S. Beje, parašyk savo nuomonę apie „Gramatiką ar eschatologiją?“, jei jį esi „Tėviškės žiburiuose“ sekęs. A.
Atleiski, kad laiške pilna pataisų ranka! Rašiau mašinėle tiesiog, tad prisivėlė visokių klaidų klaidelių. A.
Miunsteris, 1973 m. balandžio 24 d.
Brangusis Staseli,
Ką tik gavau Tavo laišką, perskaičiau ir čia pat atsakau, nes po švenčių dar nesinori imtis kokio nors rimtesnio darbelio. O kai jo ašen imuos, tai paskui labai sunku man pasitraukti ir ko nors kito griebtis.
Visų pirma ačiū už šventinius sveikinimus bei sveikatos linkėjimus. Ši žiema man nebuvo visiškai laiminga. Neseniai persirgau pūslės ir inkstų geldelių uždegimu. O dabar kamuojuos su podagra, kuri vis labiau įsigali tiek kairės rankos pirštuose, tiek kelių sąnariuose. Pradeda sunkėti lipimas laiptais, vaikščiojimas, o ypač klaupimasis bažnyčioje. Bet ką gi – jau 66–ieji meteliai bėga. Laikas jau stingti, kol visiškai sustingsime. Žiūrėk, tasai mūsų mielas Prunskis buvo ir tebėra tikras žurnalistas: jis norėjo gauti iš manęs ką nors „Laivui“; atsakiau jam, kad esu pasiryžęs, tačiau tuo tarpu dar negaliu, nes nesveikuoju; o jis tuojau ir paskelbė…
Savo laiške rašai: „Tikrai man neaiškus šiuo atžvilgiu Paties nusistatymas.“ Atspėjai, nes jis nėra aiškus nė man pačiam. Prašau mano laišką suprasti kaip garsų galvojimą, sėdint su Tavimi, mielu Bičiuliu, ant kanapos. Štai skaitau savo charakteristiką, patikslinu grynus faktus ir garsiai galvoju apie kai kuriuos kitus apibūdinimus. Šis garsus galvojimas veda į susimąstymą apie žmogaus asmenį apskritai: ar jį galima užčiuopti ir išsakyti (effari – iš čia: individuum ineffabile[22]). Tokio garsaus galvojimo išdava ir yra anas mano laiškas. Laikyk jį, kaip rašai, „nuotaikine reakcija“, tačiau anaiptol ne neigiama, tik susimąstančia: kaip sunku pažinti žmogų – ne tik kitam, bet ir jam pačiam. Pats labai teisingai rašai, kad „ne visuomet pakankamas pažinimo šaltinis ir žmogus pats sau“. Pridurčiau: pats sau žmogus yra turbūt pats blogiausias pažinimo šaltinis. Anaiptol neturiu nieko prieš subjektyvų priėjimą prie žmogaus. Savais klausimais (plg. aną laišką) norėjau tik pastebėti, kad subjektyvus priėjimas visados yra tykomas pavojaus klysti. Tiesa, aš nevengiu šiek tiek apie save pasipasakoti, tačiau paprastai tik faktus. Kol Zenonas buvo gyvas, mudu dažnai pakalbėdavova, kad ašen turėčiau rašyti knygą „Mano pasaulėžiūra“ ir ten subjektyviai pasipasakoti, kaip ir kodėl aš esu priėjęs prie tos ar kitos minties bei temos. Bet ši knyga liks neparašyta. O ji būtų tikrai subjektyvi. Ji liks neparašyta ne tik todėl, kad jau man laiko nebėra jai rašyti, bet ir todėl, kad ji būtų ištisas klydinėjimas po savo paties labirintus, tikriausiai nesurandant kelio į tikrąją šviesą. Tegu kiti mano pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą aprašinėja. Ir jie klys, kaip klysčiau ir aš. Žmogus buvo ir liks paslaptis – kiekvienas žmogus. Tik tai norėjau anuo laišku išreikšti.
Teisingai pastebi, kad ir aš pats imuosi kartais subjektyvinio metodo, apibūdindamas žmogų, o ne jo darbus, ir pamini mano straipsnį apie Zenoną. Iš tikro jam panaudojau labai subjektyvią medžiagą ir pristačiau Zenoną iš subjektyvios pusės, tikėdamasis jį pažįstąs. Tačiau kaip labai apsirikau. Po šio straipsnio gavau piktų laiškų, puolančių ne mane, o – Zenoną: esą jis buvęs anaiptol ne toks, koks jis save vaizduoja laiškuose man; ypač visa pastraipa apie jo neturtą bei vargą Romoje pasirodė esanti grynas nesusipratimas, o visas šis punktas – tikras košmaras. Aš nebesiaiškinau toliau, išskyrus vieną pasiteiravimą pas prel. Jurą, kuris atsakydamas praėjo pro šalį, patardamas man teisybės neieškoti. Bet man tai buvo didi pamoka, kaip subjektyvus priėjimas gali nuvesti į šunkelius. Ogi aš rašiau straipsnį apie Zenoną ne iš savo atsiminimų (tik kai kur), o iš jo paties laiškų, nuolatos juos cituodamas. Šis patyrimas ir paskatino mano susimąstymą, skaitant Tavąją manos asmenybėlės charakteristiką. Žinoma, tu ten jokių klaidų, išskyrus datas ar vieną kitą smulkų faktelį, nepadarei ir visuomenės nesuklaidinai, kaip aš savo straipsniu apie Zenoną. Tačiau kol lieka neatsakytas klausimas, kodėl tas ar kitas žmogus toks yra, jo charakteristika yra tik fasadas. Tai taikau visom charakteristikom. Jų kaip tokių neneigiu. Jas skaityti svetimam žmogui įdomu, daug įdomiau, negu objektyvių darbų aprašymą, sklaidą bei kritiką. Sirgdamas perskaičiau dar sykį Tavo „Dievas sutemose“. Labai gražu. Bet ar – tiesa, ką Tu ten rašai? Dievas vienas težino. Ar tiesa yra tai, ką Eretas parašė apie Pakštų išsiskyrimą? Gal todėl Juzis Girnius „Aiduose“ ir rašė, kad geriau būtų buvę aną skyrių Pakšto monografijoje visiškai išleisti. Bet skaityti tas skyrius yra labai įdomus.
Tad trumpai ir drūtai, Staseli: nebijok leistis į asmenines pažintis, nes aš iš esmės nieko prieš jas neturiu. Tik visados galvok, kad gali nepataikinti, nes gal yra koks nors tamsus užkulisis, kuris Tau nežinomas, kuris betgi visą reikalą – ar vieną kurį tašką – įtaigoja ir todėl nušviečia visai kita šviesa. Tai sakau ne tik ryšium su manimi, bet ir su visais kitais. Todėl jau iš anksto dėkoju Tau už pažadą man gretomis atsiųsti I dalį savo „Vardų ir veidų“: šią knygą skaitysiu dideliu dėmesiu ir susimąstysiu prie šių asmenų, kurie man bus buvę arčiau pažįstami. Bus baisiai įdomu palyginti Tavas ir manas mintis bei pergyvenimus jų atžvilgiu.
Tuos laiškus vysk. Padolskiui išsiaiškinsiu vėliau, nes man reikia pasiknisti po nuorašus. Aš tik gerai atsimenu, kad mane barei už tą laišką, o barti už laišką iš Sch. Gmiundo buvo kaip, nes ten buvo tik paklausimas vyskupui. Tuo tarpu laiškas Romon iš tikro buvo erzlus, ir aš Tavo pabarimą priėmiau, atsakydamas: „Sutinku, kad pasielgiau nevykusiai, kaip žmogus, kuris kitam duoda antausį viešumoje. Tačiau esti momentų, kad antausį duodi, nors ir žinodamas, kad darai negerai.“ Tai labai gerai atsimenu, kad šitaip Tau atsakiau. Kur mudu ir kada šitaip kalbėjomės? Ar ne Vokietijoje, man atrodo, kad Miunchene pas Grinius, kai grįžai iš Romos ir kai aš patį iš Freiburgo aplankiau, atveždamas tau porą knygų: ten šventėme Tavo 50–metį? – Galop tai menkniekis. Man tik norisi patikrinti, kur ir kiek mano atmintis klysta.
Šiaip nieko naujo. Šventės prabėgo bjauriai vienišos: jokių žmonių, jokių laiškų, jokių iškylų. Paskambino tik prel. Aviža, dr. Jonas ir tėv. Vaišnora – visi iš Miuncheno. Vaišnora pataria nelaukti, kol kun. A. Paškus baigs straipsnį apie Teilhardą, ir imtis atsakyti nauja „laiškų“ serija „Drauge“. Į dr. Valančiaus kritiką pataria visiškai neatsakyti. Aš pats nesu dar apsisprendęs, kaip geriau. Dr. Jono Griniaus knyga „Vardai ir veidai“ (tiksliau, „Vardai ir problemos“) jau išėjo iš spaudos, bet jos dar nemačiau. Turi 400 p. didelio formato. Jis turėjo gauti kun. Prunskio mokslo premiją, o ne kolektyvas, išleidęs „Relationes“, šį tik grynai formaliai „mokslinį“ veikalą, bet gal gaus vėliau.
Daug sveikatos, energijos ir Viešpaties palaimos.
Tavo visa širdimi
Antanas
Miunsteris,
1978 m. sausio 5, didžiosios sukakties, dieną
Mielas ir brangus kunige Stasy,
„Ir eina metai, eina tarsi keliauninko
Į šventą žemę žingsniai spėrūs.
Ir daug, jau daug jų susirinko
Lyg paukščių rudenį…“
Taip jau Viešpats patvarkė, kad Pats pirmasis pradedi mūsų būrelio „patriarchų“ amžių, po kurio, pasak Šventojo Rašto, prasideda tik bėdos bei vargai. Ši diena yra anos pradžios Tavoji šventė. Ką Tau tarti, Tave bent dvasioje aplankius?
Būdamas bendrametis, keliavai su manimi visą amžių, nors mudviejų keliai susitiko tik kažkada Kaune. Šių kelių susitikimo pradžia dingsta praeities rūkuose. Tačiau susitikę jie nebepersiskyrė. Tiesa, pastaraisiais metais mudviejų sąlytis nebuvo toks ankštas, kaip seniau. Bet ir nutrūkęs jis niekados nebuvo. Visą laiką dideliu dėmesiu skaičiau Tavo veikalus: knygas ir straipsnius; visą laiką burzgiau, jei man kas nors juose nepatiko, nors ir ne visados tai Tau tiesiog pasakydamas, nes mūsų mielo dr. Jono Griniaus uolumo „išbarti“ aš, deja, neturiu. Visą laiką buvau šalia Tavęs, kai buvai Motinos Bažnyčios „tėvelių“ ujamas, nors ir negalėjau Tavęs savo žodžiu ar darbu ginti. Gal Vatikano II Susirinkimo didžiausias nuopelnas istorijoje ir bus tas, kad Motina Bažnyčia bus pasijutusi labiau subrendusi iš vidaus ir todėl galinti mažinti „tėvelių“ vaidmenį. Juk jau ir dabar nereikia nei Tau, nei man bijotis, kad tas ar kitas žodis kam nors užklius, nepatiks, ką nors papiktins. Mūsoji Motinėlė dabar turi rūpesčių pakankamai su savo pačios „tėveliais“. Kaip kinta laikai – čia pat, bežiūrint!
Todėl Tavosios šventės metu jauku ir gera. Spaudžiu Tau ranką, bučiuoju abu Tavo skruostus ir linkiu:
- kad grįžtum į kelią, kurį pertraukei pirmaisiais „Šiluvos istorijos“ ir „Veidų ir Vardų“ tomais, nes ar tik ne čia yra tikrasis Tavo kelias;
- kad pateiktum ateitininkams leidinį tų minčių, kuriomis metų metais maitinai ir brandinai mūsuosius jaunučius, nes visi šių minčių pasigenda ir jų ilgisi;
- kad užbaigtum ir išleistum knygą apie Čiurlionį, apie kurią esi prasitaręs ir kurios metmenų esi paskelbęs, kurios pilnatvės betgi dar neregėjome.
Šie troškimai, atrodo, atitinka Tavo paties pagrindinius polinkius: būti kultūros istoriku, kunigu ir menininku. Visose srityse esi daug davęs; visose srityse buvai ir likai patrauklus, įdomus, ryžtingas. Lik toks ir toliau, užbaigdamas tai, kas dar liko neužbaigta. Nesileiski kasdienos išmušamas iš vėžių, nes kasdiena yra ne tik reikalas bei rūpestis, bet labai dažnai ir – mada; net dažniau mada, negu reikalas ar rūpestis.
Nutyliu sveikatą ir „laimę“, nes tai tuščias linkėjimas. Nutyliu ir Viešpaties palaimą, nes tai dar tuštesnis linkėjimas: Viešpats laimina kiekvieną, nes kiekvienas Jam yra brangus. Jo palaimos esi patyręs visą ilgą savo amžiaus kelią; jos patirsi ir toliau. Viešpats niekad nėra buvęs šykštus. Man belieka tik paspausti Tau ranką tylomis, ligi skausmo…
Mano dovanėlė Tavajai šventei ateis kiek vėliau. Tai bus nauja mano knyga, turinti beveik nieko nesakantį vardą, savo turiniu betgi esanti metafizinis religijos filosofijos pagrindimas. Man buvo visą laiką truputį nejauku kalbėti apie Dievo ir žmogaus santykį, pirmiau nekalbėjus apie Patį Dievą, ar jis iš tikro yra. Tai dabar ir pakalbėjau, įterpdamas šią knygą tarp abiejų religijos filosofijos dalių. Ją leidžia LKM Akademija. Kalėdoms ji turėjo gulėti ant mano stalo. Tačiau žmonės esame ne tik mes; žmonės yra ir italai – homines himanissimi, kurie kalėdinius pažadus įvykdo Velykoms. Bet kai tik šį pažadą, įvykdytą, gausiu, tuojau jį atskraidinsiu Tau, pažymėjęs Tavosios šventės data. Tai bus bent menkutis atsiminimas vis tų problemų, kurias ir Pats esi lietęs įvairiuose savo veikaluose.
O dabar šią Tau didžią bei prasmingą dieną būki giedras, linksmutis, besišypsąs, tasai visų mūsų pažįstamas mielas kunigas Stasys!
Tavo giliu bičiuliškumu bei nuoširdumu
Antanas
- S. Praėjusieji metai man buvo kiek sunkesni ir sveikatos atžvilgiu, nes reikėjo vėl imtis iš pagrindų gydytis, ir darbo atžvilgiu, nes reikėjo gaišti, paruošiant minėtą knygą spaudai ir skaitant jos korektūras, kas senoms akims jau yra ne taip lengva. Mielas įvykis buvo Juozo Girniaus apsilankymas vasaros metu: susitikome, tarsi būtume tik vakar persiskyrę. Taip būtų, jei ir su Tavimi susitikčiau, nors mudviejų susitikimo pertraukos ir nebuvo tokios ilgos, kaip tarp Juzio ir manęs (28–eri metai!). – Norėjau du kartu Tau rašyti beveik vienu ir tuo pačiu klausimu, bet tai būtų pareikalavę ilgesnio rašto, o kaip sakiau, neturėjau nei laiko, nei jėgų. Šieji – 1978 – metai gal bus lengvesni ta prasme, kad imsiuos rašyti II religijos filosofijos dalį, vadinasi, darbas bus kūrybiškesnis.
Putnamas,
1978 m. sausio 27 d.
Mielas, Brangus Antanai,
Dėkoju už laišką – šiltą, brolišką ir už linkėjimus – konkrečius, skatinančius. Visas laiškas – ilgų mūsų bendrystės metų gražus liudijimas.
Tavo sukakčiai porą sykių rašiau spaudoj. Bradūnas norėjo, kad vėl rašyčiau – apsigyniau. Rašys kiti, jaunesni – Skrupskelis, Liulevičienė, Visvydas[23]. Pajėgūs žmonės turės ką nauja pasakyti apie Tavo kūrybą.
Apvaizda man buvo maloni, suvesdama pažintin ir darban su Tavim ir kitais mūsų kartos. Išmokau daug ir paskatų turėjau įvairių. Kiekvienas buvom skirtingas, ir tai buvo gera. Skyrėmės ir mudu, bet kiek išgyventų ir neapčiuopiamų ryšių mus riša. Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame. Pamenu pokalbį su a. a. vysk. V. Padolskiu Hanau stovykloj vieno suvažiavimo proga. Tave kaltino erezijomis, o mane – kad inspiruoju Tave. Buvom įtarinėjami jau Kaune ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto. Tremtyje abu įsivėlėm į ginčą su liberalais ir likome vieni – niekas neparėmė, o liberališkasis frontas ligi dabar to neužmiršta: esam jų akyse raupsuotieji.
Bet tai praeitis. Kažkaip išlipo nūnai, o šiaip laikau palaidotais dalykais – negalvoju, nesijaudinu. Nėra nė kada apie tai galvoti. Gyvenimas dar pilnas kitų rūpesčių, o laikas, jaučiu, labai trumpėja. Paties patarimas išsivaduoti iš kasdienos reikalų ir telktis į raštą – užbaigti, kas jau apmesta, gal ir teisingas, bet sunkiai įvykdomas. Nuo daug ko ginuosi kiek pajėgiu. Ieškau pakaito ir darbe su ateitininkais (kursai), bet nerandu, o palikti, pamesti – kažkaip neleidžia sąžinė. Kai dirbi su jaunimu, matai, kad gyva veikmė daugiau turi įtakos nei raštas. Kas skaitys ir Paties nuostabius raštus, jei neišlaikysim jaunimo savo gretose? Pagyventum čia, pamatytum, kokioj padėty mes esame. Jaunimas puikus, gabus ir imlus, bet tiek nedaug reikia, kad jis atitoktų nuo savo tautos ir nuo tų idealų, kuriuos mes, vedami savo mokytojų, įsisavinome ir atradome savo kelią.
Buvau sausio 1–12 d. Čikagoje, po Dainavos kursų. Ten baigia ruošti spaudai mano knygą „Lietuvių šeimos tradicijos“. Turėjom ir At–kų Federacijos posėdžius. Išsikalbėjau su įvairiais mūsų žmonėmis. Bradūnas, be kitko, nuogąstavo dėl Paties, ar kas neatsitiko su sveikata. Girdi, kasmet Kalėdoms gaudavęs ilgesnį Paties laišką, o šįmet negavęs. Nežinojau, ką sakyti. O pasirodo, praėjusiais metais nebuvai tvirtas. Ir man tie metai buvo visai nedarbingi dėl sveikatos. Tik nuo kovo mėnesio pradėjau dirbti. Pats moki dirbti tvarkingai, reguliuoji laiką ir poilsį. Kūrybiškumas Paties neišsakomas. Reikia tik Dievą melsti, kad jis tvertų. Linkėti daugiau nėra ko. Įdomu tiktai, kokių naujų darbų imsies, baigęs religijos filosofiją?
Lauksiu žadėtos dovanos. O aš Tavo sukakčiai išsiunčiu netikėtai pasirašiusį „Jurgį Matulaitį“. Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją. Tada pasikalbėtume. Tuo tarpu Dievas telydi Tave!
Stasys
Miunsteris, 1978 m. kovo 12 d.
Mielas ir brangus Kunige Stasy,
Ačiū už atsveikinimą, pilną bičiuliškos šilimos, bendros praeities prisiminimų ir savotiško skundo merdinčia mūsų dabartimi. Ačiū ir už „Jurgį Matulaitį“, kurį perskaičiau vienu užmoju, gailėdamasis, kad vis dar negaliu Tau „atsimokėti“ tuo pačiu, būtent savąja paskutine knyga, kažkur užkliuvusia pakelyje tarp Romos ir Miunsterio. Neįrištų egzempliorių jau esu gavęs. Tačiau Tau norėčiau pasiųsti įrištąjį. Bet kaip tik šie įrištieji neateina ir neateina. Lukterki tad truputėlį. Tikiuos, kad šiomis dienomis jie pasirodys. Tada aš tuoj pat Tau vieną išskraidinsiu ir gal Velykoms gausi. O apie knygos turinį gal jau tuo metu būsi ir paskaitęs: jį aptarti „Aiduose“ ryžosi jauniausias mūsų filosofas Kęstutis Girnius. (Tėv. Liuima jam buvo pasiuntęs korektūrinius knygos lapus; pačios knygos ir jis dar nėra matęs.)
Savame laiške prisiminei praeitį, pastebėdamas, kad ji „kažkaip išlipo“ lyg ir netyčia, šiaipgi laikai visa tai „palaidotais dalykais“. Maždaug toks pat praeities pergyvenimas glūdi ir mano širdyje. Kartais net šypsausi dėl anų visų „kovų“ bei „persekiojimų“. Iš kitos tačiau pusės mane mūsoji praeitis kartais nugąsdina. Tavo sakinys „buvom įtarinėjami jau Kaune, ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto“ gražiai išreiškia mano nuogąstį. Pridurčiau dar, ne tik Kaune, bet ir tremtyje, ir gal net daugiau tremtyje negu Kaune. Pats visa tai žinai, ir čia nereikia viso to kartoti. Mane gąsdina štai kas: kuo galėjo baigtis tasai įtarinėjimas – viešas ir užnugarinis – tie visi „pagalių“ kaišiojimai, rašinėjimai, gandų leidimai Tavęs ir manęs atžvilgiu? Sutikime, kad mudu daug kur klydome, daug kur per daug norėjome pasiekti, vadinasi, buvome „nerealūs“, gal nesubrendę, gal svajotojai. Sapit! Bet ar kas nors mudu buvo pasikvietęs, tėviškai išsikalbėjęs, pritaręs pastangoms, įspėdamas betgi dėl jų per aukštų siekių, dėl kartais nevykusių formulių; davęs patarimų, kaip reiktų aną energiją tinkamiau reikšti, apvaldyti, kreipti priimtinesne linkme? Nežinau, kaip yra buvę su Tavimi, bet manau taip, kaip ir su manimi: buvau tik baramas, įspėjamas, puolamas, koneveikiamas, bet ne ugdomas, globojamas, lenkiamas. Ir štai šio tėviško ugdymo stoka, – kuo ji galėjo baigtis mudviejų gyvenime. Sakau „galėjo“, nes baigėsi tikrovėje gerai. Bet ar negalėjo baigtis ir kitaip? Ir štai ši galimybė baigtis kitaip mane kartais tiesiog nugąsdina. Kalbu anaiptol ne atsajai. Nežinau, ar Pats buvai ryžęsis tik kęsti ir aną visą naštą pakelti. Tačiau manyje savo metu buvo pabudęs noras išsinerti iš viso to košmaro. Sykį – tai žinojo labai nedaug kas, tarp kitų ir a. a. Zenonas – po vieno sankirčio fakultete aš tiesiog pasukau į Švietimo ministeriją pas viceministerį Masiliūną ir, išdėstęs reikalą, paprašiau jį sudaryti man galimybės pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Tai buvo Malakauskio dekanavimo laikais. Politiniai įvykiai pavertė šį prašymą niekais. Bet įsivaizduokime, kad man tokia galimybė būtų buvusi sudaryta. O ji, laikams esant ramesniems, greičiausiai būtų buvusi sudaryta, kaip buvo sudaryta Mykolaičiui ir Saliui. Koks būtų buvęs mano gyvenimo kelias tokiu atveju? – Galėjo atsitikti kas nors panašaus ir Tavo gyvenime. Argi vienas kunigas, jaučiąsis lyg posūnis Bažnyčioje, yra nusikreipęs – ne nuo tikėjimo, bet nuo savo pareigų? Gal nuo tokių „posūkių“ mudu apsaugojo mūsų minkštas charakteris, gal dieviškoji Apvaizda, gal viršinės aplinkybės… Tačiau tokio „posūkio“ grėsmė – bent mano atveju – buvo labai reali. Ir kai šiandien žiūriu į praeitį, man kelia nuogąstį tokio „posūkio“ galimybė ir sykiu kažkokį rūpestį, kaip „kita pusė“ neregi, kad ji savais įtarinėjimais bei spaudimu gali jauną žmogų pastūmėti kaip tik į priešingą pusę. Koks neišsivystęs yra atsakingumo jausmas mūsų „viršininkijoje“! Šiandien lengva linkėti Maceinai „dar daug metų“ sėti į lietuviškąją dirvą mintis ir žodžius, kurie atskleidžia mums didžiąsias tikėjimo paslaptis“, kaip man rašo vienas vyskupas. Tačiau ar 1936–1937 m. reikėjo tokių straipsnių kaip kun. Stankevičiaus „Darbininke“ (nr. nebeatsimenu), vedant lygiagretę su išdaviku Judu, ir kun. T. N. T „Forum“ (1937 m., Nr. 15–17, p. 10–15, USA), paverčiant viską demagogija? O vėliau, jau tremtyje? Sakau dar kartą: šiandien ne sykį šypsausi, bet ne sykį ir nusigąstu, kad viskas galėjo baigtis ir kitaip. Vienam labai labai man artimam asmeniui aš sykį iškėliau klausimą: kodėl aš netapau komunistu? Jis nieko man į tai neatsakė. Ar būti pakrikštytam ir likti Bažnyčioje visą gyvenimą yra du akivaizdžiai tapatūs dalykai? Buvo neseniai toks „įvykis“. Vieno iš mūsų lietuviškųjų laikraščių kalba yra labai bjauri. Tad paėmiau vieną numerį, jį raudonu pieštuku ištaisiau ir norėjau jau siųsti redaktoriui, kad pasižiūrėtų, kaip viskas raudonuoja lyg susigėdęs veidas. Bet kaip tik tą dieną atvažiavo pas mane dr. Jonas Grinius iš Miuncheno. Parodžiau jam tą numerį ir atskleidžiau savo kėslą. Tada jis man tarė: „Būk geras, Antanai, ir nesiųsk. Redaktorius yra karšto būdo; pamatęs Tavo pataisas, jis supyks, užsigaus ir mes redaktoriavęs, o kito laikraščiui negausime.“ Paklausiau ir neišsiunčiau. Ką tuo noriu pasakyti, savaime aišku. Tai mintys, kurios ateina į galvą, žiūrint atgal. Nežinau, ar Pačiam toksai nuogąstis yra persmelkęs širdį. Tačiau man gana dažnai. Žmogus pasijauti, tarsi būtum ėjęs pačiu bedugnės krašteliu ir vos vos jon neįkritęs. Pakalbėjau Tau apie tai platėliau, nes tai pagrindinis mano jausmas, žvelgiant į 70 savo žingsnių anuo bedugnės krašteliu.
Mane sudomino Tavo laiško sakinys, liečiąs mudviejų vidinį ryšį: „Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame.“ Pagalvojau: kuo gi mudu labiausiai skiriamės vienas nuo kito? Greičiausiai tuo, kad Pats esi psichologinis sielovadis; sąmoningai pabrėžiu žodį „psichologinis“, nes esama įvairios rūšies ar pobūdžio sielovadžių. Ir pats pasikalbėjime su „Tėviškės Žiburių“ redaktoriumi prisipažinai, kad „šalia teologijos“ artima Tavo širdžiai pedagogika ir psichologija. Tik kodėl sakai „šalia teologijos“? Man atrodo, kad teologija Pačiam niekad nėra buvusi artima širdžiai; ji buvo reikalinga Tau ex professo. Tarp tavo veikalų nėra nė vieno teologinio, tik psichologiniai arba istoriniai. Aš pats laikyčiau Tave kultūros istoriku: tai stipriausia Tavo dvasios savybė, ir šios rūšies Tavo knygos yra pačios geriausios. Tapęs kunigu savaime tapai ir sielovadžiu. Tačiau vadovauti sieloms imiesi ne teologiškai, o arba psichologiškai, arba kultūristoriškai. O kadangi aš esu „apsigimęs“ psichologijos priešininku, tai Tavo prieiga prie žmogaus sielos psichologijos keliu ir yra man grasi. O grasi man ji yra todėl, kad psichologija naudoja apgaulę kaip priemonę savam siekiui. Šis siekis yra geras ir ne kartą didžiai sėkmingas, tačiau jis yra siekiamas bei pasiekiamas apgaulės keliu. Mėginčiau Tau šią apgaulę paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Mokiniai geriausiai įsikala į galvą lotynų kalbos laikų formas tuomet, kai jiems mokytojas nurodo, esą lotynų kalbos plusquamperfectum ir futurum II susidaro iš perfectum ir veiksmažodžio „esse“ imperfectum ir futurum I, būtent: laborav(i)+eram ar labovar(i)+ero. Tai labai lengva atsiminti. Tačiau tai yra lingvistinė apgaulė, kadangi nei plusquamperfectum galūnė „eram“, nei futurum II galūnė „ero“ neturi nieko bendro su veiksmažodžio „esse“ imperfectum „eram“, nei su futurum I „ero“, nors ir skamba visiškai vienodai. Šiomis dienomis užtikau ir lietuvišką tokios apgaulės pavyzdį. Lituanistinės mokyklos mokytoja Vida Augulytė, parašiusi vadovėlį „Lietuvių kalbos pratimai“, susiginčijo su St. Barzduku dėl lietuviškųjų dalyvių darybos. Ji savo vadovėlyje aiškinanti, esą lietuviškieji dalyviai padaromi iš padalyvių, prijungiant įvardį jis, ji (deganti+jis=degantis). O ji šitaip aiškinanti todėl, kad mokiniai tokiu atveju lengviau suprantą, kaip reikia dalyvius linksniuoti (plg. „Draugas“, 1978 m. vasario 4 d., Kultūros priedas, p. 4). Lingvistiškai šitoks Augulytės aiškinimas yra tikra išmonė. Psichologiškai betgi ši išmonė yra vaisinga. Tai pavyzdžiai, labai kasdieniški, tačiau nusaką psichologijos kelią į sėkmę. Blogiausiai betgi, kad psichologija kitokio kelio iš viso neturi. Ji turi žmogų apgauti, kad ko nors pasiektų. Nūn, kai šis psichologinis metodas esti naudojamas sielovadoje, vadinasi, žmogaus santykyje su Dievu, darosi kažkaip nejauku, ir šis nejaukus jausmas mane lydi, skaitant Tavo sielovadiškai–psichologines knygas (tai ypač išryškėjo „Jurgyje Matulaityje“, kur kalbi apie jo beatifikaciją, p. 343–360). Čia mudu ir skiriamės.
Kad Tu savo gelmėse esi kultūros istorikas, patvirtina ir paskutinysis Tavo veikalas, kurį man dovanojai ir kurį čia pat perskaičiau dideliu dėmesiu bei pasitenkinimu. Tai didelis įnašas į istorinę–biografinę mūsų literatūrą. Iš tikro mes apie J. Matulaitį nieko ar beveik nieko nežinojome. Miręs per anksti, nepalikęs jokių ypatingesnių veikalų, rūpinęsis marijonais, vyskupavęs neramiais laikais ir nesėkmingai, Matulaitis neįsibrėžė mūsų tautos sąmonėn tiek, jog švytėtų joje kaip didi asmenybė. Pats dabar nupiešei jo vaizdą, išdėstei jo gyvenimą, kartu tačiau – kaip Tau įprasta – apibūdinai ir ano meto istorinį tarpsnį. Knyga išėjo tikra kultūros istorijos studija, gal ne tiek plačiai bei išsamiai apmesta kaip „Šiluva“, tačiau pakankama epochai pažinti. Apie Paties rašymo būdą bei stilių nėra ko kalbėti: jie yra patrauklūs, gražūs; kalba žodinga, sakiniai stilingi; skaityti tikrai malonu ir įdomu, nekalbant jau apie savo žinojimo praturtinimą Matulaičio biografija. Man visa buvo nauja, nes man Matulaitis buvo žinomas tik vardu ir tik bažnytinės provincijos organizavimu – nevykusiu dėl nevykusių vyskupų (Skvirecko, Staugaičio, iš dalies ir Reinio) parinkimo. Savo knyga parodei, kad Matulaitis buvo žymiai platesnės veiklos žmogus. Už visa tai ačiū.
Visai kitas reikalas, ar Tau pasisekė parodyti Matulaitį kaip kanonizuotiną asmenį, vadinasi, ne tik šventą, bet ir šventąjį. Kad jis yra buvęs šventas žmogus, nė kiek neabejoju. Tačiau kodėl jis turėtų būti kanonizuotas. Pats labai teisingai rašai, kad „kiekviena vienuolija rūpinasi savo steigėjus ir atnaujintojus beatifikuoti“ (p. 355). Ir gerai. Bet kaip padaryti, kad marijonų atnaujintojas taptų, kaip ir Pats nori, „didelė asmenybė“, švyturiu „ne tik mums, bet ir visai Bažnyčiai“? (p. 346). Ir kuo jis galėtų šviesti? Šventų žmonių turime aibę; jų Matulaitis nepralenkia. Kodėl tad jis turėtų būti kanonizuotas, o ne kuris kitas? Tuo tarpu jokių sukrečiančių – tautą ar Bažnyčią – žygių jis nėra padaręs. Marijonus atnaujino, bet kas gi iš jų išėjo? Pensininkų draugijėlė, daugiau nieko. Kokie gi Matulaičio vienuolijos, kuria jis tiek sielojosi, reikšmė Bažnyčiai ir tautai? Gėda kalbėti! Vyskupavimas Vilniuje buvo ištisa nesėkmė. Jis tai pramatė, o vis dėlto griežtai nepasipriešino ir leidosi būti šventinamas. Skaitant Tavo knygos p. 98–101 net susidaro įspūdis, kad Matulaitis buvo naivus žmogus: jis prašo kitus gelbėti jį „nuo tos nelaimės“, o pats nesipriešina ir leidžiasi nešamas į pražūtį. Jo įžvalga, kad „save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti“ (p. 99), buvo labai gili ir teisinga. Kodėl jis ja nesekė? Tai anaiptol nekenkia jo šventumui – šis nuolaidumas, tačiau jis tik rodo, kad Matulaitis nėra žygininkas, kuris galėtų šviesti tarsi švyturys Bažnyčiai. Kodėl tad mes turėtume dabar dirbtiniu būdu skelbti jo „famam sanctitatis“ ir „maldauti Dievą stebuklo“? (p. 353). Juk mes ne italai, kurie šaukia ir pyksta, jei šv. Januarijaus kraujas nesuskystėja. Beje, paties priminimas, kad gerai italams, nes jie gauną „šventąjį kas antri, treti ar penkti metai“ (p. 346–347), kalba prieš Paties tezę, esą šventojo turėjimas sustiprinąs tautos dvasią: „Jei beatifikacija bus nudelsta dar 10 ar 15 metų“, „tautos dvasia gal jau bus palaužta“ (ten pat). Juk nors italai ir gauna beveik kas treji metai po šventąjį, jų dvasia nė kiek nekrikščionėja: juo daugiau šventųjų, juo daugiau komunistų. Man atrodo, kad mūsasis lietuviškas šventumo supratimas yra visiškai teisingas: „Tauta nemažiau šventa. Kiek šventų motinų, herojiškų tėvų, o dabar kiek jaunimo“ (p. 347) – tai labai gilūs Tavo žodžiai. Ir mums to ne per maža. Mums to pakanka. Kanonizuotas šventasis mums būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei jis ir pats iš tikro būtų ne tik šventas, kaip anos motinos, bet ir reikšmingas savais žygiais.
Ak, dar daug įvairių minčių yra sukėlęs Tavo laiškas. Apie jas visas būtų galima ilgokai kalbėtis: apie pakaitą darbe su ateitininkais, apie jaunimą ir trapų jo santykį su tauta ir t. t. Bet apie tai gal bus progos man parašyti At–kų Federacijos Tarybai, kuri kažkodėl padarė mane jos nariu ir dabar prašo sugestijų. O su Tavimi būtų geriausia išsikalbėti gyvu žodžiu. Tad tegu Tavo žodžiai „Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją“ pataiko tiesiai Viešpačiui į ausį ir tebūna jie Jo išklausyti. O tai būtų iš tikro graži šventė. Tuo tarpu gi tenka tik palinkėti Tau džiugaus Alleliuja, nors Velykos šiais metais ir yra kiek per ankstyvos, ypač po ten pas jus siautusių sniego pūgų. Tačiau Prisikėlimas yra viltis ir didžiausių audrų bei pūgų metu. Tegu tad ši viltis užpildo Tavo skaidrią sielą! Apie save nerašau nieko, nes nieko nė neturėčiau rašyti. Sveikata kiek vėl pastovesnė, bet šiam pastovumui išlaikyti reikia kas savaitė eiti pas gydytoją injekcijoms. Na, bet tai mažmožis. 70 metų man buvo kažkokia riba, kurios lyg ir norėjau sulaukti. O dabar… nebeskaičiuoju, viską sudėdamas į rankas To, iš kurio ir aną 70–tį žingsnelių esu gavęs. – Dar sykį, brangus Kunige Staseli, ačiū už gerus žodžius ir dar sykį Tau Alleliuja! – Beje, prel. Balčiūnas Tau tikriausiai sakė, kad aš Prunskio projektui paruošti leidinį „Kodėl aš tikiu?“ nepritariu.
Tavo Antanas
Putnamas, 1978 m. gruodžio 17 d.
Mielas ir Brangus Antanai,
Prašau atleisti, kad ilgokai neatsiliepiau į pastarąjį Jūsų laišką, rašytą kovo 12. Viena priežastis – norėjau kai kuriuos klausimus diskutuoti, bet vis neradau laiko permąstyti arba rasti formos. Esu dar pareigose tiek vienuolyne, tiek kai kuriose visuomeniškose, tad nebūna laiko prisėsti – susitelkti.
Du dalykai buvo užkliuvę man, dėl kurių norėjau plačiau atsiliepti. Pirma, dėl paties nuogąstavimų „kuo galėjo baigtis“ mudviejų gyvenimas, turint prieš akis įtarinėjimus ir pagalių kaišiojimą anuo metu, kai buvom idealistiškai, gal kiek kovingai nusiteikę. Man toks klausimas niekad neiškilo, gal dėl to, kad kita mano prigimtis (linkusi greit nereaguoti), o gal kad pajutau iš to „naudą“ (šlifą, grūdinimą), pagaliau gal ir dėl to, kad man teko vėliau pergyventi ir daug sunkesnių, fatališkų bandymų taipogi ne dėl asmeninės kaltės, vien dėl to, kad buvau lietuvis. Pastarasis patyrimas pamokė, kad nereikia ieškoti kaltininkų ir nesinešioti nemeilės, taipogi skriaudos jausmo. Sakau, toks klausimas man niekad nekilo, už tai man buvo nauja, ne visai suprantama, kodėl Patį šis klausimas neramina, „kartais tiesiog nugąsdina“. Spėju, kad ši jausena „prasiveržė“ pastarajame rašinyje „Aiduose“. Panorėjai visa tai išsakyti kitu būdu, ir klausimas, ar gerai padarei. Ne vienas Tavo gerbėjas suglumo, nusistebėjo. Skelbi krikščionybę, jos meilę savo raštuose, o Pats neišmeti iš širdies „skriaudų“ – nešiojiesi. Tie dalykai laikomi šešėliais Tavo asmenybei. Būtų geriau, jei kas kitas kada nors būtų rašęs, nors ir tai ne visuomet išeina į gera. Prel. Tulaba parašė apie vysk. V. Brizgį „teisybės vardan“, kad Kauno kunigai nenorėjo naujo vyskupo priimti, jį ignoravo ir t. t. Vyskupas turėjo keletą sykių viešai paneigti, nes tai kerta jo autoritetą.
Antras dalykas, dėl to, kuo mudu „labiausiai skiriamės“. Kad skiriamės, tai aišku. Suprantu, kad Pačiam, ontologui, psichologija yra grasi. Bet kad ji būtų apgaulė, kaip Pats bandai įrodinėti, vartodamas labai atsitiktinį pavyzdį, su tuo vargiai sutiks bet koks plačiau žvelgiąs kultūros žmogus. Tegu psichologija yra subjektyvumas, o ontologija objektyvumas. Argi tie du dalykai, žiūrint Dievo planų visumos ir kultūros bręsmo ir žmonijos buities, nėra derinami ir derintini? Pagal Paties logiką būtų galima vadinti apgaule ir filosofiją, kuri tik interpretuoja. Ir pats pripažįsti pastarajame veikale, kad toji „interpretacija“ yra labai įvairi, ne sykį prieštaringa. Jeigu filosofai nesutaria, eina kas sau, tai kas nors iš jų apgaudinėja save ir kitus.
Mano subjektyvumą randi ir Matulaičio knygoje, ypač kur kalbama apie jį kaip kanonizuotiną asmenį. Buvo įdomus sutapimas, kad vienas protestantas, pretenzingas, mėgstąs rašyti aukštu stiliumi, iš profesijos miškininkas, paskaitęs Matulaitį, labai panašiai parašė kaip ir Pats. Tavo pastabose dėl Matulaičio ir pasirodo didelis minusas, kad Pats visai nevertini psichologijos. Pas Patį nėra įžvalgos į tai, kas grindžia šventumą žmoguje, arba tą įžvalgą tuoj suparalyžiuoja atsitiktiniai, sakykim, nuo Matulaičio nepriklausę dalykai, kaip marijonų vienuolijos tolimesnis nepakankamas brendimas. Žinoma, mano knyga nesieja taip plačiai, kad Pačiam atvertų jo dvasios pasaulį. Norėjau jį įstatyti tik į bendrus laiko rėmus. Tektų Pačiam skaityti jo laiškus, užrašus – tada gal matytum, kodėl, prašokdamas įrodinėjimus, jį dariau „didele asmenybe“.
Atostogų metu skaičiau Tavo pastarąją knygą. Pradėjau nuo antrosios pusės. Buvau Ispanijoj, vaikščioti daug negalėjau, nes kažkas su ja buvo negerai, t. y. su viena koja. Dabar dr. Kisielius su operatoriumi sutvarkė: buvo blokuota arterija. Negalėdamas daugiau vaikščioti, skaičiau Tave – su dideliu malonumu. Ne tik minties reiškimas, bet ir stilius tiesiog žavėjo. Galvojau, kokį didelį užmojį turi – įrodyt Dievą kitu nauju keliu… Skaičiau ir atsiliepimus apie tą veikalą. Jaunimas, žinia, turi kitų pažiūrų, tai suprantama. Bet gerai, kad mezgasi pokalbis, kad mintis juda. Knygą Paties gavau, ačiū už ją ir mielą įrašą. Brangi dovana. Atsilygindamas paprašiau, kad Čikagos leidėjai pasiųstų Pačiam „Lietuvių šeimos tradicijas“[24]. Turbūt gavai. Vėl sakysi: sielovadžio darbas. Seniai, prieš keliolika metų, rašytas. Dabar neturėčiau laiko ir gal intereso knaisiotis po tautotyros gausią medžiagą. Bet ir dabar, atrodo, ji nepavėlavusi – žmonės noriai ima į rankas, netgi pabrendęs jaunimas.
Šiuo laišku pirmiausia turėjau Patį pasveikinti su Šv. Kalėdom ir palinkėti sveikų, darbingų ir palaimingų ateinančių metų. Tai darau, atleisk, pabaigoj, iš širdies velydamas Tau visokeriopos sėkmės.
Tavo kun. Stasys
[1] 1968 m. „Aiduose” išspausdinti šie A. Maceinos straipsniai: „Krikščionybė ir filosofija” (Nr. 1, 3), „Religija ir evoliucija” (Nr. 8–10); taip pat A. Jasmanto slapyvardžiu: „Mirties aušros”, „Kristaus sugavimas” (Nr. 3).
[2] Nuo 1966 m. JAV leista katalikiškų knygų serija, kurios pirmasis ir pagrindinis redaktorius buvo prelatas Vytautas Balčiūnas.
[3] Čia ir kitur išskirta laiškų autorių.
[4] Šis darbas nebuvo išleistas.
[5] Prelatas Pranciškus Juras (1891–1980) – JAV lietuvių katalikų visuomenės veikėjas, daugelio knygų mecenatas (taip pat ir A. Maceinos).
[6] Kanauninkas Feliksas Kapočius (1895–1971). Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Vokietijoje ir JAV.
[7] „Nebijokite, tai aš.”
[8] S. Ylos veikalas „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje” išėjo 1973 m.
[9] Kun. Vytautas Mankeliūnas (1912– ?) – VDU apgynė disertaciją „Kultūros ir religijos santykiai”, kaip spėjama, nusirašęs nuo A. Maceinos. Nuo 1948 m. gyveno Kolumbijoje.
[10] Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas. Nuo 1950 m. gyveno JAV.
[11] KVC – Katalikų veikimo centras dirbo Lietuvoje 1919–1940 m. ir koordinavo katalikų pasauliečių nepolitinių organizacijų veiklą.
[12] Henri de Saint–Simon (1760–1825) – prancūzų sociologas.
[13] Galimas daiktas, kad Tu paskaitei jo nuorašą pas mane Freiburge, bet apie jį girdėjęs esi Romoje. Jis rašytas 1957 m.
[14] Félicité Robert de Lammenais (1782–1854) – prancūzų rašytojas ir filosofas.
[15] Knyga „Krikščionis pasaulyje” išleista Čikagoje 1973 m.
[16] Leidimas skaityti paskaitas aukštojoje mokykloje.
[17] Turimas omeny istorikas Zenonas Ivinskis.
[18] Dramblio kaulo bokšte.
[19] Neapkenčiu tamsios minios ir vengiu jos.
[20] Pristatymo stovykla.
[21] Grigas Valančius (1906–1978) – ekonomistas, istorikas, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs JAV.
[22] Neišreiškiamas asmuo.
[23] Kęstutis Skrupskelis (g. 1938) – filosofas; Aušra Liulevičienė (g. 1939) – literatūros kritikė; Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas.
[24] S. Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos” buvo išleista Čikagoje 1978 m.
Algimantas Mikuta. Kompostas (Pabaiga)
2008 m. Nr. 6
Iš 1996–2000 m. užrašų
Sovietmečiu Lietuvoje ryškiai išsiskyrė trys klanai: medikų, prekybininkų ir valdininkų (nomenklatūra). Nepriklausomybės laikais galingi beliko du: medikų ir valdininkų. Prekybininkų klanas buvo atskiestas daugybe naujų žmonių – prekyba tapo prieinama visiems ir daug kas panoro šiame bare išbandyti savo jėgas. O atskiestas gėrimas, suprantama, ne toks stiprus. Smarkiai transformavosi ir du galingieji klanai, ypač iš vidaus – valdininkiją dabar sudaro visiškai kiti žmonės, senųjų beliko gal tik koks ketvirtadalis. Šiandien bando formuotis du nauji klanai: juristų ir kapitalistų. Tačiau pirmasis yra negausus ir gali reikštis tik keliuose didmiesčiuose, antrasis, stokodamas profesinio solidarumo ir tąsomas konkurencijos, yra lengvai pažeidžiamas, supriešinamas ir išardomas, tokį klaną vienija tik fasadinės ambicijos, tai jau ne klano, bet klubo bruožai. Sueina, pasišneka, sužaidžia biliardo partiją, pasidalija naujienomis, bet galvos vieni už kitus neguldo. Solidarūs, todėl ir stiprūs klanai tebelieka du – medikų ir valdininkų: šitie elgiasi kaip muškietininkai – visi už vieną, vienas už visus.
Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje imta šnekėti apie elitą. Dirbdamas žurnale „Nemunas“, baisiai nustebau, kad apie elitą itin garsiai ėmė kalbėti žurnalistai, sakė, mūsų žurnalas ateity nebus populiarus, nes jis skirtas elitui. Kitaip tariant, elitu iš pradžių buvo linkstama vadinti žmones, artimus kultūrai. Vienas fotografas Kaune trejus metus leido žurnalą „Elitas“, kuris išsiskyrė spalvingomis panikių bei meno korifėjų nuotraukomis. Savaime aišku, laikotarpis, kai elitas buvo tapatinamas tik su meno ir mokslo kūrėjais, ilgai neužtruko. Nustatant elitiškumą, pamažu imta žiūrėti į žmogaus turtinę bei visuomeninę padėtį. Erudicijos, intelekto, išsilavinimo faktoriai dar buvo nesvarbūs. Maždaug prieš trejus metus apie elitą imta viešai diskutuoti. Žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ leidėjai išplatino anketinį klausimą apie elitą. Įtariu, kad jie taikėsi išrasti elito formulę ir pagal ją atrinkinėti kandidatūras į savo žinyną. Šiandien elito sąvoka linkstama pridengti Lietuvoje besiformuojančią ar specialiai formuojamą naująją aristokratiją. Juk aristokratija, kaip žinoma, niekada nebuvo vienalytė, susiformuodavo keisčiausiais būdais ir ne taip jau sparčiai – per šimtmečius. Taigi elitas mūsuose būtų ne kas kita, kaip nesamos ir greit neatsirandančios aristokratijos pakaitalas, imitacija, išnykusio dinozauro muliažas. Kažkodėl niekas nenori to pripažinti, dažniausiai siekiama aristokratiškumu savo profesiją ar socialinę padėtį sureikšminti. Bijau, kad tas žaidimas, ypač palaikomas reemigrantų ir naujų milijonierių, greitai išsivadės ir subliūkš, nes šiandieninė Lietuva yra pernelyg skurdus ir kuklus kraštas, kad jo socialinio bei kultūrinio gyvenimo paviršiuje galėtų susidaryti kad ir plonytis riebalų sluoksnis. Lietuva tebėra daugybe šaukštelių nuolat maišoma nesaldinta arbatėlė, kurios paviršiuje nenusistoja jokia švytinti plėvelė, jokia grietinėlė, nebent smulkios šiukšlytės.
Mėlynas kraujas, pasirodo, nėra prasimanymas. Pagal viduramžių legendą tokio kraujo savininkai yra tikrieji aristokratai, mėlynas kraujas neva padeda juos atskirti nuo prakutusių plebėjų. Tačiau biologai šneka, jog mėlynas kraujas teka kai kurių vandens gyvūnų kūnuose, ir kaip ryškiausią pavyzdį nurodo kardauodegį, tokį prieštvaninį padarą, pusiau vėžį, pusiau vėžlį. Jis gyvena Ramiajame vandenyne, sugaunamas prie Amerikos bei Japonijos krantų. Jo šarvas kaip vėžlio, po tuo šarvu – daugybė žnyplėtų kaip vėžio kojikių. Padaras turi ir šarvuotą, aštrią kaip kardas uodegą, todėl taip ir vadinasi – kardauodegis. Vandenyje kardauodegis beveik neįveikiamas, bet pakrantės smėlyje, kur išropoja neršti, dažnai apvirsta aukštielninkas ir nepajėgia atsistoti ant kojų, tad pakrantės būna nusėtos nugaišusių kardauodegių šarvais, panašiais į kariškus šalmus. Tačiau ne tai amerikiečių biologams ir chemikams yra įdomiausia, ne dėl to jie tuos keistuolius gaudo Vakarų pakrantėje ir gyvus transportuoja į Majamio laboratoriją. Mokslininkams reikalingas mėlynas kardauodegių kraujas, kuris naudojamas įvairiems tyrimams, ypač nustatant vaistų, gydomųjų preparatų toksiškumą. Mėlynas kraujas yra superjautrus. Viduramžiais, kai buvo sugalvota, kad jis tekąs aristokratų gyslomis, todėl kilmingi žmonės esą jautresni už prastuomenę, matyt, turėta žinių apie mėlynkraujus padarus, nes žmonių fantazija nepajėgi tokių dalykų prisigalvoti. Šiandien amerikiečiai, nuleidę tam tikrą dalį kiekvieno sugauto kardauodegio mėlyno kraujo, juos gyvus vėlei skersai žemyną skraidina atgal į Vakarų pakrantę, ten paleidžia į vandenyną. Štai ką reiškia turėti aristokratiško kraujo.
Meno kūrinyje yra svarbu ne tik panaudota tikrovė, bet ir išmonė, kurioje toji tikrovė ištirpinta. Iš to paties realybės kiekio galima pasigaminti įvairaus stiprumo, visokio tikroviškumo tirpalą. Jei išmonė plati kaip ežeras, tai saujelė tikrovės jos nė nesudrums, atsiras romantinė pasaka, abstrakcija, mistika. Tačiau jei tokį pat grumstą iš realaus daržo įmesite į vaikišką fantazijos kibiriuką, išeis purvynė, kuria galima ištepti ir išgąsdinti jautruolius, bijančius stipresnio gūsio, sodresnio žodžio, šaižesnio garso ir, aišku, juodo dažo.
Du inteligentai apšneka trečią:
– Ko iš jo galima norėti? Kokio padorumo, kokios tolerancijos? Jis gi išmaitintas kitų suvirškintu maistu, atryta mėsa.
– Aš ir sakau – tikras erelis!
Č. Milošas: Ar galima kurį nors poetą garbinti, užkelti ant postamento, o jo mintis atmesti? Todėl, kad jis reikalingas tautai, o jo mintys – nelabai?
Pokario metais tremiamus į Sibirą valstiečius (tada juos vadino buožėmis), naktį susodinę į vežimus, kareiviai ir stribokai rytais suveždavo į bažnytkaimius, ten formuodavo vežimų vilkstinę, kurią paskui nuvarydavo į artimiausią geležinkelio stotį. Nežinau, ar visur taip būdavo, bet Salantuose tokia vilkstinė prastovėdavo net iki pietų, kol iš visų aplinkinių kaimų surinkdavo tremiamuosius. Niūri ir pilka vežimų vora, iš kurios retsykiais atsklisdavo moterų ir vaikų verksmas, nutįsdavo nuo bažnyčios iki pakalnės. Kareiviai su ilgom vintovkėm, ant kurių dar buvo pritaisyti ir durklai, neleisdavo prie vežimų prieiti miestelio žmonėms, šie ir nesiveržė, bijojo, mat stribiteliai grasino visus susodinsią ir išvešią kartu su buožėm. Moteriškės, atrodo, susišūkaudavo su pažįstamais ir giminaičiais. Tik mes, vaikai, drąsiai zuidavome palei vežimus, net gaudavome buože per kuprą. Kartą ankstų rudens rytą – aš dar nebuvau išėjęs į mokyklą, o už lango baltavo tiršta migla, – į mūsų namelį Salantuose įpuolė raudanti moteriškė su kūdikiu ant rankų. Išveža mus, Nastele, visus išveža, nespėjau nieko susikrauti, įgriuvo paryčiais, nenujautėm, kad mus veš, duok kokį dekį, aimanavo ji. Neprisimenu, ką dar sakė bobulė Anastazija, akušerė, kuri tą kūdikį prieš kelis mėnesius priėmė, tik menu, jog ji griebė nuo visų dar nepaklotų lovų pagalves, vatines antklodes, vaikelį susupo į didelę languotą kuską, kuria apsirišusi žiemą važiuodavo pas gimdyves, viską grūdo moteriškei, kalbėdama: „Tu nežinai, kaip Rusijoje šalta.“ Man teko tą patalynę padėti nunešti į vežimą. Kažkodėl tada nebuvau net aprėktas, gal sargybiniai žmoniškesni pasitaikė, gal moteriškė kuo nors juos papirko, nes paprastai jie neleisdavo vežamiesiems nuo vežimo žingsnio žengti, patys stribiteliai atitempdavo vandens arkliams girdyti. Tiesa, vėliau kažkas pasakojo, kad kitai moteriškei, jau Kūlupėnų stotyje, leidę sulakstyti pas uošvienę, net nepasidomėję, kur toji gyvena, ir moteriškė nulėkė septynis kilometrus į Kalnalį, paskui bulvių maišeliu ir lašinių paltimis nešina grįžo į vagoną, visai kelionei sugaišusi tik valandą. Vežimų vilkstinės iš Salantų traukdavo dviem kryptimis: arba link Šateikių, Plungės, arba link Kūlupėnų, Kretingos. Iš ten salantiškiai ir išdundėdavo į Rytus.
Moterys yra ištvermingesnės, jos niekada nepasiduoda. Taip, jos puola į paniką, ginasi nagais ir dantimis, šaukia klykia, kelia skandalus, iš paskutiniųjų kabinasi už kiekvieno šiaudo. Taip elgiasi net ne pačioje pavojingiausioje situacijoje, galgi taip užkerta kelią pražūtingai akimirkai, kai jau nebegalima sustabdyti katastrofos, baisios nelaimių lavinos. Vyrai į tokius moterų veiksmus žiūri skeptiškai, net pašaipiai, tačiau patys, matyt, dėl vyriško išdidumo ir tariamos vyriškos galios dažnai susivokia pavėluotai, griebiasi gėdingų išsigelbėjimo veiksmų, kai niekas nebepadeda ir jie yra priversti kapituliuoti. Vyrai žudosi dažniau negu moterys. Gal čia lemia motinystės instinktas, nes jos, kad ir nesąmoningai, jaučiasi atsakingos už esamus ir būsimus palikuonis. Susitaikiusią su lemtimi moterį gali sutikti daug rečiau negu iškėlusį rankas aukštyn vyrą. Kol vyras išgali kaip nors pasipriešinti, kol jis mato būdus pavojui nugalėti, jis veikia – žiauriai, žūtbūtinai, negailėdamas priešų, bet kai išsigelbėjimo vizija akyse užgęsta, jis susitaiko. Moteris iki paskutinės akimirkos draskosi, nepaklūsta, blogiausiu atveju apsimeta paklūstanti, kad kaip ta neva raiša kurapka nuviliotų lemtį, žvėrį, mirtiną ligą tolyn nuo savo lizdo.
Įstatymų leidyba tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva įgauna karikatūriškų formų. Dėl ko taip atsitinka, galiu nurodyti kelias priežastis. Ne visi su jomis sutiks, jų gali būti ir kitokių. Taigi: 1. Valstybė, pasprukusi iš didelės, diktatūriškai valdomos imperijos, nori būti pavyzdingai demokratiška; 2. Parlamentas, leidžiantis įstatymus, nori būti itin reikšmingas ir šalies visuomenės nuolat regimas kaip intensyviai dirbantis; 3. Norima, jog kiekviena gyvenimo sritis, kiekvienas mažmožis būtų griežtai reglamentuotas, kad vykdytojai ir teisėjai negalėtų nieko laisvai traktuoti ir vertinti; 4. Įstatymų leidyba iš teisinio proceso virsta politine veikla, netgi žaidimu, pateisinančiu politikų gretų gausėjimą; 5. Leidžiant įstatymus klesti ne integralinis, sistematinis stilius, bet diferencinis, skaidomasis, trupininis metodas, kai ieškoma ne bendrybių, o skirtumų; 6. Įstatymai fetišizuojami, daugelis valstybėje nutinkančių nelaimių ir nesėkmių paaiškinamos, jog nėra reikiamų įstatymų arba jie – netobuli. Tarsi būtų galima prikurti įstatymų, kurie apsaugotų nuo perkūnijos ir žaibų.
Tačiau silkės, kaip ir daugelis žuvų, bet ne visos, negali gyventi po vieną. Silkės nepakelia vienatvės. Jeigu viena silkė yra paleidžiama nors ir į tobuliausiai įrengtą akvariumą, po kelių dienų ji plūduriuoja pilvu į viršų; kelios silkės tame pačiame akvariume gyvena ilgiau, beje, didelis silkių būrys, kuriam šiame akvariume gali būti net ankšta, gyvena dar ilgiau. 1966 metais, kai rašiau poemą „Gelmių žuvys“, apie tokius zoologų bandymus nebuvau girdėjęs, bet kažkaip intuityviai atspėjau minios sindromą ir jam perteikti tinkamą žuvų metaforą.
Kairysis smegenų pusrutulis skatina optimizmą, dešinysis – depresiją, liūdesį. Žmonės, kurių kairysis smegenų pusrutulis veiklesnis, yra laimingi, energingi, viskuo patenkinti. O žmonės, kurių veiklesnis dešinysis pusrutulis, yra niurgzliai, skeptikai, amžinai nepatenkinti savimi ir pasauliu. Dešinieji savižudžių pusrutuliai yra veiklesni už kairiuosius. Jei žmogus kas rytą šoka iš patalo trokšdamas nukariauti pasaulį, vadinasi, jo galvoje aktyvesnis kairysis pusrutulis. To, kuris šalinasi žmonių, bet kokios veiklos, ieško vienatvės, aktyvesnis yra dešinysis pusrutulis. Ką šiuo aspektu galėčiau pasakyti apie save ir kai kuriuos savo pažįstamus? No coments, visiška maišalienė. Nebent smegenų pusrutuliai nuolat automatiškai persijunginėtų, vieną dieną įsijungtų kairysis, kitą – dešinysis.
Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose gyvenome prie bažnyčių. Abu seneliai patys namų nestatė: vaistininkas Pranas Mikuta gavo palikimą iš dievotų seserų, kurios senatvėje grįžusios iš Amerikos, ten jos dirbo fabrikuose audėjomis, pirko namelį prie bažnyčios, na o geležinkelininkas Jonas Čerba pigiai nusipirko kaimišką trobą, kurios viename gale buvo tvartas, ir perstatė ją į visai padorų dviejų galų gyvenamąjį namą, jo sovietai vos nenacionalizavo – iki normos trūko kelių kvadratinių metrų, sako, senelis baisiai džiaugėsi, kad nespėjo įrengti salkų. Taigi tiek vienur, tiek kitur kas dieną pro mūsų langus su triūbom ir giesmėm praveždavo numirėlius. Salantuose mirusiuosius veždavo arkliais, berželiais apkaišytame vežime, iš paskos kitame ilgame vežime kratydavosi giedoriai, dar kitame – muzikantai. Mūsų gatvelė buvo grįsta akmenimis, brukavota, todėl tiek laidotuvių giesmės, tiek pagrabiniai maršai skambėjo ypatingai – su padrebinimais. Mažeikiuose dažniausiai grabus veždavo atvirais sunkvežimiais, laidotuvių procesija bei muzikantai eidavo pėsti. Kai baigęs mokyklą išsikrausčiau iš Žemaitijos, kažkaip su laidotuvininkais nebesusidurdavau. Mirusieji buvo nutolę. Štai gyvenu Kaune toje pačioje vietoje jau ketvirtį amžiaus ir vieną dieną pamatęs nustembu – mirusieji vėl priartėjo. Kitapus gatvės, Ramybės parke, buvusios rusų mokyklėlės patalpose įsikūrė nedidelė laidojimo kontora, kurios salytėse kasdien pašarvojama po porą numirėlių. Suvažiuoja artimieji, pažįstami, palei cerkvę sustoja daug automobilių. Mirusiuosius dabar palydi tyliai, be orkestrų ir giedorių. Tvarkdarys trims minutėms Vytauto prospekte sustabdo eismą, iš aikštelės išsuka automobilių kolona ir didindama greitį nurūksta į kapines. Galėtumei ir nereaguoti, bet mintis, jog mirusieji vėl priartėjo prie namų, keistai trikdo įprastą gyvenimo rutiną.
Senas dainas dainuoja seni žmonės. Kad seniai imtų dainuoti kokią nors dainą, reikia, kad ji pasentų. Retkarčiais seni žmonės išmokina savo senų dainų ir jaunuomenę, bet patys jaunimo sukurtų naujausių dainų neišmoksta. Senieji ko nors mokytis iš jaunųjų tiesiog nepajėgia ir nenori. Iš naujo, tvirto, gražiai nužiesto ąsočio ką nors perpylinėti į seną, suskilinėjusį indą nėra jokios prasmės. Tačiau gerai išsilaikiusį gėrimą perpilti iš seno indo į naują yra prasminga ir toliaregiška.
Mūsų viešajame gyvenime viršų paėmė sporto varžybų principai. Buvę sportininkai, nepraradę rungtyniavimo dvasios, iškyla į aukštus postus. Vilniaus meras – lakūnas akrobatas, Kauno – krepšininkas žalgirietis. Niekam nebesvarbu, ką tie žmonės, be pasiekimų sporte, yra nuveikę. Svarbu, ar jie moka grumtis dabar, dar svarbu, kaip atrodo, kitaip sakant – įvaizdis, paveikslas, šis gali būti ir prastas, bet pastatytas šalia Holivudo aktoriaus toks veikėjas atrodys geras, moterys už jį balsuos. Paprastai net pretenduojantieji į aukštus postus šiandien gali pasigirti tik mėgėjiškais rašinėliais, standartiniais projektėliais, tarnyste kuklioje įstaigėlėje. Tačiau pretendentas turi drąsos išeiti į ringą ir varžytis. Niekas taip neįkaitina visuomenės kaip sporto varžybos, tačiau jos, kaip ir jų dalyviai, greitai pasimiršta. Politikai, kurie nugali sporto principais rengiamą kovą, turi tą pačią perspektyvą: švystelti, atkreipti dėmesį ir pradingti. Lietuvoje, kaip stadione, viskas daroma ne ateičiai, bet šiai dienai – visos reformos, visi įstatymai ir nutarimai, greiti projektai. Reikia laimėti šios dienos mačą, kas bus po savaitės – galvoti anksti. Nežinia tik, ar politinė kova virsta sportu laikinomis aplinkybėmis ir tik atskirose šalyse, ar tai ilgaamžis dėsnis, veikiantis visame pasaulyje?
Taip pareiškė akademikas, ekonomikos profesorius: Valdžia dar sykį iškovojo pergalę prieš sveiką protą.
Politinėje kovoje itin svarbu, kad kuris nors žaidėjas neatsidurtų masių dėmesio centre, kad juo nepradėtų žavėtis ir sekti, kad jis neįgytų didelio simpatikų būrio. Tokį išsišokėlį reikia kokiu nors būdu sustabdyti, pakišti jam koją, pargriauti, kitaip tariant, sukompromituoti. Tai gali būti melagingi dalykai, šantažas, bet kol tai paaiškės, kol bus suprasta, jog jį apjuodino varžovai bei konkurentai, lyderystė bus prarasta – į pasekėjų sąmonę bus įsigraužęs dvejonių kirminėlis. Jeigu atsiranda daugiau lyderių su pagraužta reputacija, nieko baisaus. Svarbu, kad neatsirastų vienas doras ir skaistus. Toks atsiranda itin netikėtai. Ir jei varžovai truputėlį prisnūsta, skaistusis išsiveržia toli į priekį, paskui tenka ilgai jį vytis. Todėl politikai, tarsi kokia dviratininkų komanda, sparčiai mindama pedalus, privalo akylai žvalgytis į šalis, kad tik kas nors staiga iš užnugario neiššoktų ir nelaimėtų lenktynių.
Žemaitis apie reitingą: Kas yr maktings, aš žėnau, bet kas yr reitings, nežėnau, musėt žmogus su storais reitais. Jeigu nogėrsčiau sakont reitinga boba, ta³ soprasčiau, ka³ tõkė kap Šliauterienė. Papa kap batvėne, reita kap kloce, vo sobenė kap do košalienas bliūda.
Kai Mažeikių mansardoje (toje taip ligi galo ir neįrengtoje salkoje) vasaros naktį ką nors rašinėju, apie seną žaliai dažytą metalinę stalo lempą ima suktis naktiniai drugiai, suskridę pro pravirą langą. Šiais metais jų ypač daug, jie sukasi ne tik apie lempą, bet ir apie galvą. O prieš rytą dingsta lyg pagal komandą – vos pradeda brėkšti, visi išsislapsto, nors mano žalioji geležinė lempa tebedega. Kodėl pabrėžiu, kad geležinė? Todėl, kad Kaune tokios neturiu, ten jau daug plastmasinių daiktų, o Mažeikių mansardoje vis dar gausu medžio ir geležies gadynės reliktų, visokių senienų, kurios vėl atsirado kaip nauji nematyti reikmenys. Kad ir ši lempa su uždedamu ant elektros lemputės geležiniu gaubtu, kurį laiko lemputę gaubiančios spyruoklės. Tikrai ne prieškarinis produktas, nors Mažeikių mansardoje esama ir tokių.
Nuo Salantų iki Mažeikių tėra 60 kilometrų, bet tarmė ir žodynas šiek tiek skiriasi. Šiandien kalbininkai tuos skirtumus yra suklasifikavę, aš tik paminėsiu kelis, kurie mano dar vaikišką ausį itin rėžė. Salantuose nebuvau girdėjęs žodžio krupis, sakydavo rupūžė, bet Mažeikiuose kitaip ir nesibara: ak tu krupi, toks krupis ir pan. Vaikiškos gaudynės Salantuose vadinasi pečiotė, o štai Mažeikiuose kažkokiais kvačais. Be to, ten dar įprasta visus jaunus žmones, – tiek vaikus, tiek paauglius, tiek jaunuolius, – apšaukti piemenimis. Tas mažeikietiškas peimou yra šiek tiek niekinamasis žodis, panašiai kaip kaunietiškas bachūras. Salantuose piemenimis vadino tik tuos, kurie gano karves, ir jokia perkeltine prasme žodžio nevartojo. Salantuose dauguma vyriškų vardų yra su moteriškom galūnėm – Jozė, Ontė, Kazė, Domė, Mažeikiuose moteriškas formas turi tik mažybiniai vardai Augelė, Kazelė, Jozelė, bet – Augis, Juzis. Mažai kur Žemaičiuose sutinkama ir salantiškė mergaičių pavardžių forma: Mikutalė, Paulauskalė, Motūzalė, Endriuškalė. Tokios galūnės Mažeikiuose jau skamba kaip patyčia. Kai pirmą sykį grįžau iš Salantų į Mažeikius, iš kur buvau išvežtas per karą dar nekalbantis jokia tarme, mane labiausiai šokiravo ne daiktų pavadinimai, pavardės ir pravardės, bet mažeikiečių kū vietoj į kraują įsigėrusio kon arba kou. Mažeikiuose gyvenau beveik dešimtmetį, bet taip ir neišmokau kreiptis kū, kū saka. Salantiškį kreipinį kon saka, kou saka kažkaip nejučia mano šnektoje pakeitė mokykloje diegiamas bendrinis ką sakai, nors šiaip iki šiol esu tarmybių šalininkas.
Remdamasis Froidu, galėčiau paaiškinti savo paauglystės sapnus, kuriuose matydavau motiną. Anot Froido, sapnuose atsigamina vaikystėje patirti įspūdžiai, matyti vaizdai, kuriuos vėliau laikas ištrynė. Man reikėtų kalbėti apie kūdikystę, nes mama mirė 1945 metais, kai man tebuvo dveji. Tad sapnuose turėtų atsigaminti vaizdai, regėti pačiais pirmaisiais mano metais, tikriausiai antrą gyvenimo vasarą. Įsiminiau keletą kartų su nedidelėm variacijom pasikartojusį sapną. Mačiau būrį jaunų moterų ir merginų, kurios šoko, žaidė pievoje prie upės, gal ir prie ežero, žodžiu, prie vandens. Jos buvo vasariškai apsirengusios, gėlėtom lengvom suknelėm, gal tai buvo gegužinė, gal iškyla arba kokia nors vasaros šventė – Joninės, Sekminės. Moterys buvo jaunos, linksmos, ant žolės buvo patiesta staltiesė, apkrauta valgiais, kažkokiais ąsočiais. Viena tų iškylaujančių moterų buvo mano mama, ji man šypsojosi, mane kalbino, pakeldavo nuo žemės ir vėl sodindavo į vešlų žolyną. Sapno vaizdinys buvo itin ryškus, niekaip nesudarkytas, nesujauktas. Tikroviškiau negalėjo ir būti: mačiau draugių ar giminaičių būryje šokančią mamą, tik nežinau kurioj vietoj – prie Ventos, Plateliuose, Laumėse? To prieš pusę amžiaus galvon įsirėžusio sapno nebepamiršau, kaip ir daugelio kitų. Paauglystės metais motina kartais šmėsteldavo ir kituose sapnuose, bet itin trumpai ir neįsimenamai, net sukeldama abejonę, ar tai buvo ji. O aname sapne viskas tarsi nufilmuota spalvotoje juostoje. Vasara, gėlės, žolynai. Spindintis vanduo. Šokanti mama.
Radau konkretų patvirtinimą minčiai, kuri mano galvoje susiformavo tarsi savaime. Faustas Kirša savo „Autobiografiniuose užrašuose“ byloja: „Visai teisingai sakoma, kad žmogus, tik 60 metų sulaukęs, gali pradėti atsiminimus rašyti.“ Jeigu kas nors ims kibti, pasiteisinsiu, jog vartus visokiems mano pasipasakojimams atvėrė F. Kirša.
Žibalinė Mažeikiuose buvo įrengta dideliame betoniniame rūsyje, kuris teišliko centrinių gatvių sankryžoje. Tame kvartale buvusius namus 1944 metais subombordavo rusai, varydami iš Mažeikių vokiečius, kurie traukėsi į Kuršžemę. Namai buvę ir mediniai, ir plytiniai, bet fronto ugnies neatlaikė, ją atlaikė tik betoninis rūsys (vėlgi esminis skirtumas tarp mano vaikystės buveinių: Salantus frontas apėjo, o Mažeikius kiaurai perskrodė). Tame rūsyje įkurdinta žibalo parduotuvė pokariu buvo itin populiari, nes miestelėnai valgį virdavo ant primusų, kaimiečiai pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Tokią lempą turėjome ir mes, bet Mažeikiuose jos bemaž nereikėjo – nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos nakties švietė elektra. Žibalą pardavinėjo normuotai, ar tik ne po du litrus, todėl tekdavo dažnai su skardine keliauti jo pirkti. Tik gerai, kad eilių prie žibalo penkiasdešimtaisiais nebuvo. O anksčiau, žmonės pasakojo, eilėse prie žibalo, kaip prie duonos ir cukraus, miestelėnai stovėdavo per naktis.
Išminčiai kaip susitarę tvirtina, kad senatvėje žmonės nustoja gyventi viltimis ir pradeda gyventi prisiminimais. Kaip reikėtų apibūdinti, pavadinti žmogų, nustojusį gyventi viltimis, bet dar negyvenantį prisiminimais? Nebejaunas, pagyvenęs, apysenis? Gal – senstantis?
Kažin kam rengiasi lietuviai, uždarinėdami fabrikus, gimdymo namus, mokyklas ir ligonines, griaudami fermas, vandens bokštus ir vos ne veltui dalydami mobiliuosius telefonus bei ant visų kalvelių statydami mobiliajam ryšiui būtinus bokštus? Atrodo, kažkokiam ekstremaliam žygiui, gal skrydžiui į Marsą. Nes aišku, kad jie nebežada nei ko nors gaminti, nei gyvulių auginti, nei vaikų gimdyti, o tik vienas kitam kažką šnekėti. Nes didžiausias kiekvieno lietuvio dėmesys – nuo darželinuko ligi nebeišlipančio iš lovos senelio – šiandien nukreiptas į operatyvųjį ryšį. Atrodo, visi lietuviai tarnauja policijoje ar kitokioje spectarnyboje ir privalo žaibiškai pasiųsti signalą ar sureaguoti į komandą. Be mobiliojo telefono, kuris pakeitė visas kitas susisiekimo priemones, galima užsižiopsoti gatvėje, juolab miške ar burokų lauke ir pavėluotai atlikti tai, kas paliepta, – gelbėtis nuo cunamio, pasaulio tvano, galima nespėti laiku sušokti į ateivių laivus, Nojaus arkas ir švytinčias lėkštes. Nesgi savame krašte lietuviams nebeliko ką veikti. Nebent rietis, juk tam mobiliukai taip pat tinka.
Svarbiausias protingo žmogaus prietaisas yra sąmonės filtras. Bet kuris žinių vartotojas, kad ir didžiausias eruditas, be šio prietaiso yra pasmerktas blaškymuisi. Čia panašiai kaip aukso ar gintaro gavyboje – tauriojo metalo ir gintaro gabalėliai yra išplaunami iš purvo masės. Tame purve, žodžių šlake, pamazgose, kurias kasdien pila spauda, televizija, oratoriai susirinkimuose bei paprasti piliečiai autobusuose, poliklinikų laukiamuosiuose, toje begalinėje pustuštėje ir netgi nuodingoje informacijos masėje taip pat yra aukso kruopelių, mažų gintariukų, bet juos reikia atsirinkti, išfiltruoti. Be sąmonės filtro galima paspringti pamazgomis arba su visais tauriais grūdeliais nuleisti jas į kanalizaciją. Tačiau, viską kuo rimčiausiai dedantis į širdį, galima beregint kuoktelėti ir svaičioti apie paralelinius pasaulius. Kas tą sąmonės filtrą gali įtaisyti, dovanoti, parūpinti? Gal vis dėlto prigimtis, įgimtas charakteris, kuris labiausiai lemia žmogaus kelią ir sėkmę? Na, suprantama, ir mokykla, šeima, mokytojai, draugai, pažįstami, knyginiai autoritetai, daug kas. Paradoksas, kad protas pasireiškia ne kaip kitaip, bet sugebėdamas atskirti svarbų dalyką nuo menkniekio, esmę nuo šlako, branduolį nuo lukšto, ryžtą nuo pretenzijos, tikrąjį veidą nuo teatrinės kaukės, taigi sugebėdamas filtruoti iš aplinkos plūstančią informaciją, pačią aplinką, tiesiog – pasaulį.
Santvarkos pobūdį valdžia, kaip matome, pradeda formuoti nuo savęs. Taip pasitvarko, kad jai būtų kuo lengviau ir patogiau. Nutaria, jog valdžia neturi valdyti turtų ir rūpintis žmonių darbais. Turtą reikią išdalyti piliečiams, – nesvarbu, ar jie siekia jo, ar ne, – privatizuoti. Per spaudą įteigiama, kad valstybė yra prasta savininkė ir valdytoja, todėl šios priedermės jai dera atsisakyti. Įsiūbavusi šį procesą, valdžia tuo pačiu metu ima didinti valdininkų skaičių, nors jų tvarkomų sričių žymiai sumažėjo. Beliko tik švietimas, sveikatos apsauga, gynyba ir teisėtvarka, kurias, galimas daiktas, valstybė taip pat tvarko prastai, bet atiduoti privatininkams, matyt, bijo. Gražūs dalykai prasideda – valdininkija, kuri turtų nebevaldo, tarpsta kaip ant mielių, lobsta, o tie, kurie įsisteigė privačią įmonėlę, kitaip tariant, vysto valdžios propaguojamą smulkųjį verslą, vos galą su galu suduria, neretai ir bankrutuoja. Kaimiečiai taip pat iš tų kelių privatizuotų ar grąžintų hektarų negali pragyventi. Kažkodėl ponais tampa tie, kurie skelbiasi esą tarnai, o tarnais ir pastumdėliais – tie, kuriems priklauso žemės ir įmonės, išskyrus nebent stambiųjų įmonių savininkus, kuriems tikrai tinka ponų titulas. Kodėl viskas taip klostosi? O todėl, jog valdžia, atsisakiusi tvarkyti ūkį, kamuotis su pramone, žemdirbyste, žuvelėmis ir gyvuliukais, neatsisako tvarkyti finansų, vargti su jais. Tad ji renka mokesčius, kad iš jų mus mokytų, gydytų, gintų, mokėtų pensijas, teistų mus ir taikytų. Savaime aišku, surinktų pinigų dalį valdžia pasiima sau. Bet ne tiek, kiek vienoje ar kitoje situacijoje numatyta (tarkime, nustatytą procentą), bet tiek, kiek nori, kiek jai reikia, kad galėtų patenkinti savo augančius poniškus įgeidžius. Tiesa elementari: turtą ir ūkį tvarkyti sunku, tą kiekvienas savininkas jums patvirtins. Finansus tvarkyti vieni juokai, sutiktų bet kas. Todėl protingieji, ypač gudrieji tvarko pinigus, gi kvaileliai aria žemę ir laukia, ar, sostinėje vargstantiems tarnams juos pasidalijus, koks nors skatikas atriedės ir iki jų sodybos.
Vaikinukas augo po karo, jo tėvas buvo kalinamas lageryje, iš kurio nebegrįžo, jį augino motina, nuolat pabrėždavusi, jog tas namas, kuriame jie užėmė vieną kambarį ir virtuvę, visas priklauso jiems, kad kiti yra įsibrovėliai, valdžios čionai atkelti ubagai. Gyveno jie kukliai, bet tiek motina, tiek giminaičiai neleido vaikinui apsiprasti su mintimi, kad jis yra toks pat kaip ir visi šio namo gyventojai. Jis ir buvo kiek kitoks – gabus, kuklus, drovokas, tarsi susigūžęs. Jis puikiai mokėsi, daug kuo domėjosi, tačiau gatvėje ir savame kvartale buvo laikomas nevykėliu, bailiu, ponaičiu. Pasitaikius progai, gatvės berniokai jį apstumdydavo, iš jo tyčiodavosi. Tvarkingas ir gudrus, atsargus ir protingas vaikinas baigė aukštuosius mokslus, tapo tiksliųjų mokslų dėstytoju, vadovavo studentų praktikos darbams, bet aukščiau nekilo – tam trukdė tėvo tremtis. Atkūrus Nepriklausomybę, didžioji jo nuodėmė tapo privalumu. Pasirodė, kad jis yra aukštos klasės specialistas ir kaip žuvusio tremtinio sūnus vertas didžiausio naujosios valdžios pasitikėjimo. Atėjęs į valdžią, jis visą savo dėmesį sutelkė į tai, kad visi jo tikrieji ir potencialūs skriaudėjai, visi menkiau praprusę jo bendraamžiai, žemesnio rango specialistai ir nekvalifikuoti piliečiai, visokie proletarai nubildėtų socialiniais laiptais žemyn. O iškiltų gudrūs, išsilavinę, mokantys kalbų, turintys aristokratiško kraujo. Įvairiomis administracinėmis priemonėmis, suktais įstatymais, tarp kurių iniciatorių buvo ir mūsų jaunikaitis, gana greitai to pasiekė. Įžūlūs jaunystės laikų pašaipūnai ir skriaudikai grimzdo žemyn, ėmė skursti, daryti nusikaltimus, nebeišmaitino šeimų, kai kurie sėdo į kalėjimą. Ponaitis šypsojosi, trynė rankas, traukė per dantį socialistus, propaguojančius lygiavą, patylomis didžiavosi, kad sudorojo išsišokėlius, atkeršijo tiems, kurie sovietų laikais visuomenės vardu skelbė nepakantumą tokiems kaip jis. Viskas būtų gal ir gerai, bet nežinia, ar keršto klasta kada nors dar sykį neapsivers aukštyn kojomis. Kadangi dabartinių benamių, bedarbių, kalinių vaikai taip pat viską mato ir supranta, ir, žinoma, turi giminaičių, kurie visada noriai jiems paaiškins, kas kaltas, kad jie, naujųjų laikų vaikai, liko bemoksliai ir benamiai.
Kad jaunystėje nesi pedantiškas, gal ir gerai. Kitaip lėtai judėtum pirmyn, vis norėtum padaryti kiekvieną darbeliuką iki galo, detaliai narstytum kiekvieną menką problemėlę, dailiai dėliotum viską į lentynėles, kuistumeisi. Taip elgdamasis, daug ko nespėtum sugriebti tuo metu, kai dar nė minutės nepavėluota, kai viskas verda, kunkuliuoja. Tačiau su amžiumi pradedi suprasti, jog daugeliu atvejų vis dėlto buvo paskubėta, pasielgta lengvabūdiškai ir atsainiai. Taip atsitinka dėl to, kad jaunystėje bemaž visi mano, jog įvykiai ir vaizdai dar kartosis ir kartosis. Dar bus laiko į juos atidžiau įsižiūrėti, jais pasigrožėti, patirti jų poveikį. Deja, dažnai nebebūna netgi antro karto, jau nekalbant apie trečią ir ketvirtą. Štai studentiškais metais bičiulis Jurgis A. motociklu pavežiojo mane po Vilniaus apylinkes, ir nuo to laiko man niekada nebeteko pasimaudyti Žaliuosiuose ežeruose, lankytis Pavilnyje, Markučiuose. O vaikystės kelionė su dėde Stasiu ir dėdiene Vale į Rygą? Ten mes apsistojome pas dėdienės gimines, kurie gyveno Dauguvos žemupyje, Kundzės saloje. Prisimenu, atvažiuodavome nuo stoties tramvajumi, paskui pro raudoną bažnytėlę leisdavomės gatvele prie upės, ten įlipdavome į garlaiviuką, kuris plaukiojo pagal grafiką, ir jis mus nugabendavo į nedidelę salelę, kur nebuvo nei automobilių, nei motociklų. Salelės tylą draskė vienintelis motorinis dviratis. Vėliau daug kartų buvau Rygoje, specialiai ieškojau tos salelės, bet taip ir neradau. Vieni rygiečiai aiškino, kad aš kažką supainiojau, kiti – kad kelias mažas saleles nuplovė per didžiuosius potvynius, žodžiu, toji sala mano atmintyje liko tarsi miražas. Yra daug įvykių ir vaizdų, kuriuos norėtumei sugrąžinti vien tam, kad juos ryškiau išvystum, pajustum jų poveikį, patirtum efektą, kurio skubėdamas kadaise nepatyrei. Deja… Todėl nereikia stebėtis, kad senatvėje pedantų kur kas daugiau ir jie taip kibiai įsikabina į kiekvieną menkniekį, nenori jo prarasti neišblusinėję.
Žydiškas pamaldus prašymas:
Viešpatie, padėk man ramiai priimti įvykius ir gamtos reiškinius, kurių aš negaliu pakeisti.
Viešpatie, padėk man laiku ir drąsiai imtis veiklos tada, kai mano dalyvavimas yra prasmingas ir rezultatyvus.
O svarbiausia,Viešpatie, išmokyk mane atskirti vienus įvykius nuo kitų, pirmuosius nuo antrųjų.
Seneliai jauniesiems seka pasakas, jaunieji senelius mulkina. Šiais kasdieninių suktybių laikais neteko girdėti, kad vyresni žmonės apgaudinėtų jaunimą, ką nors iš jų viliotų, tačiau jaunimėlis tai daro nuolatos – taikiniais savo primityvioms aferoms (kad ir tie naktiniai telefono skambučiai, pranešantys apie nelaimes) jie pasirenka senukus. Šie yra pagrindinės šiuolaikinių aferų aukos – iš jų aferistai renka neegzistuojančius mokesčius, išieško tokias pat netikras skolas, už trigubas kainas pardavinėja kokius nors aniems visiškai nereikalingus daiktus, kiša pasirašyti fiktyvias sutartis ir pan. Gal, sakau, tai jaunųjų kerštas už senelių pasakas apie gražų ir laimingą gyvenimą.
Amžina problema: kur dėti seną geležinę lovą – išmesti ją į sąvartyną ar nešti į palėpę, gal dar prireiks? Dažniausiai šiame ginče kertasi jaunimo ir senių požiūriai. Pasigirsta šmaikštūs jaunų žurnalistų ir filosofų pamoksliukai apie vyresniosios kartos neryžtingumą, baimę atsisakyti senų daiktų, papročių ir principų, baimę nukirsti visas atgyvenas vienu kirčiu. O senieji atkakliai, tik gal be tokio aplombo ir šmaikštumo, kartoja jauniesiems, jog nedera išpilti nešvaraus vandens kartu su jame maudomu kūdikiu, neprotinga lengvabūdiškai atsisakyti to, kas vėliau gali išgelbėti kritinėje situacijoje, ko vėliau netgi teks gailėtis ir ieškoti po visą pasaulį. Reikia atskirti, sako jie, vienadienes užgaidas nuo amžinųjų vertybių, kaip atskiriame vienkartinius plastmasinius puodelius nuo sidabrinių taurių. Visokie madingi baldai iš vytelių ir pagaliukų greitai sulūžta, o geležinės lovos tarnauja ne vienai kartai, kiekvieną kritišką momentą jas galima parsinešti iš palėpės ir puikiausiai išsimiegoti. Jos praverčia net tiems, kurie būtų jas išmetę, jeigu kaimynų seneliukas nebūtų paslėpęs malkinėje.
Keista, tačiau tuos, kurie niekina buitį, gerbia ne tik į juos panašūs, bet ir tie, kurie buičiai paklūsta ir meldžiasi, kuriems net į galvą nedingteli prieš ją sukilti, spjauti į ją. Vergovė komfortui jiems yra maloni, o buities niekintojus jie vadina pamišėliais tik susirinkę į kompanijas. Tačiau, likę vieni, jie ima jausti pagarbą tiems, kurie nepripažįsta normų, etiketo, vergavimo papročiams ir daiktams. Ši keistoka aplinkybė nėra kokia nors etinė išimtis: žmonės gana dažnai gerbia kitokius, nei jie patys, netgi pavydi savo priešybėms.
Maždaug prieš dvidešimt metų mano uošvis perstatinėjo trobą, – nuvertė senąjį susmukusį trobos galą (antrasis buvo po karo naujai pristatytas) ir jo vietoje ant šiek tiek prailgintų ir praplatintų pamatų surentė naują dviejų kambarių galą su keturiais į tris puses išeinančiais tripaliais langais. Namo galas buvo perstatytas ir pilkšva maskuojančia spalva nudažytas per savaitgalį, nes niekas iš kaimo valdžios neturėjo pastebėti naujos statybos. Tais pokvailiais kolūkio laikais uošvio sodyba pateko į melioruojamų žemių plotus, todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti nugriauta, jokio remonto, jokių statybų sodyboje nebuvo galima vykdyti. Uošvis dvejojo, dvejojo, bet vieną vasarą ryžosi. Jis buvo stalius, medžiagos turėjo užtektinai, tad kokį mėnesį vienas pats matavo ir pjovė sienojus, grebėstus, grindlentes, pasidarė langus, susiruošė viską iki apkalos lentelių, net šitas supjaustė reikiamo ilgio. Kadangi pamatai jau buvo išlieti rudenį, jam užteko dviem dienoms pasikviesti keturis kaimo statybininkus, savo bendradarbius, kurie, niekam nespėjus suvokti, kas vyksta, per savaitgalį surentė pusę naujos trobos. O ir senas galas nebuvo nugriautas, tebestovėjo pasmukusiu stogu savo vietoje. Viskas vyko kaip iš gaidų, statybininkams beveik nereikėjo naudoti pjūklo ir kirvio, visi rąsteliai gulė į savo vietas, visi galai preciziškai susirišo. Mano uošvis antrą dieną nė artyn nėjo, sėdėjo vidur kiemo ant kaladės, gėrė kaimišką alų, net nebekomandavo, tik atsakinėjo į stogdengių klausimus. Tačiau ir tie, kurie triūsė, kažkaip vis šilo, darėsi vis linksmesni. Paskui paaiškėjo, kad, ardydami senąjį galą, jie rado pastogėje užkištą ir nežinia kiek metų ten pragulėjusį penkių litrų butelį labai tamsaus skysčio. Statybininkai nebūtų statybininkai, jei bijotų ragauti. Štai nuo to skysčio, kurį iškart pakrikštijo juoduoju, jie ir kaito. Po pietų jie vis mažiau laikėsi konspiracijos, nuo kazilų ėmė šūkauti: „Ar bėra to juodojo?“, o pavakariais, kai butelyje beliko koks litras ar pusantro, nuleido jį žemyn į kiemą, kur tamsaus vyno (kas gi kitas ten galėjo būti?) likučiai buvo išragauti moterų ir tokių kaip aš gizelių. Stebuklai, kad tas gal dešimtmetį slėptuvėj pragulėjęs vynas tik patamsėjo, bet nei surūgo, nei apkarto, juolab nenudūko, atvirkščiai – kaip reikiant mušė į galvą, dėl to statybininkams ir patiko. Taigi temstant darbas buvo baigtas, butelys ištuštintas. Pirmadienio rytą kolūkio pirmininkas, gaziuku lėkdamas pro šalį, nė nepastebėjo naujo statinio melioruojamų žemių plotuose. Ir statybininkams juodasis nepakenkė, visi susirinko į darbą.
Dar vienas lietuviško gyvenimo paradoksas yra teisėtvarkos pareigūnų šantažas. Prokurorai ir teisėjai pas mus gauna didžiausius atlyginimus. Kai Ministrų kabinetas pasiūlė visiems pareigūnams sumažinti atlyginimus, pirmi pradėjo raudoti ne ministerijų klerkai, bet protestavo prokurorai ir teisėjai. Mat jeigu jie negaus didelių atlyginimų, dėl to gali pradėti prasčiau dirbti arba pasiduoti nusikaltėlių papirkinėjimui. Taigi, kad jų nepapirktų nusikaltėliai, juos privalo papirkti valdžia. Kam jie tarnaus? Aišku, valdžiai. Bet juk per visus garsiakalbius trimituojama, kad teismas Lietuvoje yra nepriklausomas. Deja, šitokiu šantažu jis išsiduoda – taip nėra. Žada ištikimai tarnauti, bet prašosi sočiai ir gardžiai maitinamas.
Jaunos moterys rengiasi blizgančiais drabužiais, avi blizgančius batus, segi blizgančias sages. Vyresnėms moterims, juo labiau pagyvenusioms, apysenėms, taip puoštis nebetinka, nors ir tarp jų pasitaiko drąsių išsišokėlių. Tačiau dauguma elgiasi kitaip – pagal kompensacijos principą prisiperka blizgančių puodų. Pačios nebeblizga, užtat blizga jų virtuvės.
Miesto laikraštis „Kauno diena“, pasidavęs visuotinei konjunktūrai ir nežinia kieno diegiamai nuostatai, kad miestelėnams svarbu tik kriminalai ir paskalos, išgujo iš savo puslapių bet kokią grožinę literatūrą. Liko tik savaitinis satyros puslapis „Linksmuklė“, kuriame spausdinamas vienas kitas eiliuotas tekstukas. Taigi poezija į viešumą Kaune gali išeiti tik per smuklę.
Tai kas iš ko pasimokė? Tikriausiai visokie versačiai, armaniai, gabanos ir mūsų juozukai, siuvantys stulbinančius parėdus, vis dėlto pasimokė iš Vatikano. Anas savo apeigas ir ritualines puošmenas sugalvojo ir ėmė demonstruoti daug anksčiau, negu tie, kurie iki šiol tebekuria kitą religiją – madą. Tarkime, televizija transliuoja kokią nors šventę Vatikane su popiežiumi, kardinolais, vyskupais, na kad ir Velykas arba naujų kardinolų inauguraciją – viskas mirguliuoja nuo drabužių margumo, itin ryškių spalvų, kiekvieno rango dvasininkai apsirengę vis kitaip, be to, jie vis persirenginėja, keičia juostas, apsiaustus, kepuraites, vieni nuolat vaikšto, defiliuoja, kiti sėdi krėsluose – taigi pamatai tokį įspūdingą reginį, jog net nežinai, su kuo šiandien, dvidešimto amžiaus pabaigoje, gali jį palyginti? Atsiprašau, bet tik su karnavalu, su madų demonstravimu ant podiumo. Neseniai girdėjau jaunas mergaites čiulbaujant, kad Vatikanas bus smarkiai pasimokęs iš madų sostinės Paryžiaus. Iš tikrųjų yra atvirkščiai.
R. Ozolas lietuvius pavadino pernelyg atsargiais, tai esąs mūsų tautinis bruožas. Kodėl atsargūs? Todėl, kad buvo ir tebėra medžiojami, tad stengiasi nebūti taikiniu. Lietuviai visais laikais jautėsi nesaugūs, buvo persekiojami ne už ką kita, o už lietuvybę. Tiek ateivių pačioje Lietuvoje, tiek vietinių svetimuose kraštuose, kadangi neskubėjo asimiliuotis, laikėsi atstu. Bet sociologų apklausos rodo, kad patriotizmas yra būdingas lietuviams taip pat kaip ir minėtas atsargumas. Lyg ir paradoksalus derinys. Nes nuo seno esame įtikinti, jog patriotai būna narsūs, energingi, net agresyvūs. Tad ar galima apsiprasti su atsargaus patriotizmo sąvoka? Bet ką daryti, kai susiduri su tokia realybe? Lietuvis patriotas savo patriotizmo nedemonstruoja kur nereikia ir kam nereikia. Gal net slepia. Slapukauja, kol nežino, kam jo deklaruojama lietuvybė gali būti panaudota. Vadinasi, lietuviai – pogrindiniai patriotai? Prisišnekėjome drauge su Ozolu.
Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna.
Jeigu protingas ir iškalbus žmogus viešame pokalbyje tyli ir net paragintas atsisako kalbėti, yra viena iš dviejų – arba viskas, kas buvo šnekama, yra tikrai teisinga ir aišku, todėl žmogus nenori tuščiai aušinti burnos, arba viskas, kas šnekėta, yra taip kvaila ir beviltiška, kad jis nežino nė ką sakyti. Jeigu šnekėtojai būtų žadinę ginčus, subjektyviai ir siaurai traktavę aptariamas temas, jei jie būtų tik uždavinėję klausimus, bet neradę atsakymų, toks žmogus tikrai netylėtų, juolab paragintas. Jis pultų į diskusiją kaip nardytojas į sūkuringą upę.
Vienintelis išgrynėjusio, atsikračiusio šnipų ir laisvamanių, Sąjūdžio tikslas buvo atsiplėšti nuo Rusijos, išsiveržti iš okupacijos glėbio, atsikratyti komunistinės rusų valdžios (skirtumo nėra, ar valdžia komunistinė, ar carinė, vis tiek svetima) ir paskelbti nepriklausomą valstybę. Sąjūdžio tikslas, pusiau stichiška jo misija tuo ir baigėsi. Nepriklausomos valstybės gerovė – ūkis, kultūra, ekonomika ir visa kita – atėjusių valdžion sąjūdininkų buvo traktuojama kaip savaiminis procesas. Manyta, kad užtenka paskelbti Nepriklausomybę, surašyti popieriuje naujus įstatymus, pagal kuriuos nuo šiol tauta turėtų gyventi, ir to pakaks. Kitaip tariant, sąjūdininkai manė, jog jie panaikins buvusius draudimus, atidarys visas uždaras duris ir žmonių minios ims veržtis norima tautiška vaga.
Ilgus metus Lietuvoje nebuvo jokio kiek toliaregiškesnio ekonominio projekto, viskas užstrigdavo ties turimų pinigų skirstymu mokykloms, ligoninėms ir patiems sau. O sąjūdininkai net iki šiol tebesirūpina tuo pačiu – neduok Dieve, kad tik kas nors nesusigalvotų artimiau bendrauti su rusais, nuo kurių ką tik pabėgta, kurių kariuomenė ką tik iškraustyta, kad tik kas nors neduotų preteksto jai sugrįžti. Nereikia apsigauti, net ir naujas mūsų politikų tikslas – įsijungti į NATO ir įstoti į Europos Sąjungą – tėra tik nauja ano, senojo, atmaina. Siekiama patekti į šiuos vakariečių blokus, sąjungas ne dėl kokių nors ekonominių tikslų ar didesnio savarankiškumo, bet tik tam, kad ten įstoję maksimaliai sumažintume naujos rusų okupacijos grėsmę. ES ir NATO Lietuvai tėra reikalingi kaip skydas nuo galimo pasikėsinimo iš Rytų.
Įsitvėrus į šią mintį Lietuvoje per besibaigiantį pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nėra žengta nė vieno platesnio žingsnio ekonominio savarankiškumo kryptimi. Atvirkščiai – šie norai viršuje užmiršti, kalbama vien apie užsienio investicijas, savo įmonių perdavimą tarptautinėms kompanijoms, tegul jos valdo, tegu pelnosi iš mūsų darbo, tegul mums moka mokesčius, mes iš jų laimingai gyvensim. Ir dar iš tranzito. Atrodo, kad viskas daroma taip, kad lietuviai patikėtų, jog yra paskutiniai nevykėliai, patys savo krašte ūkininkauti nesugeba ir niekada nesugebės. Anksčiau šaukėmės raišo vokiečio su lazda, dabar sukto dano su smirdančiom kiaulidėm. Būtų gerai, kad lietuvaičiams nereikėtų net į kariuomenę eiti, stovėtų sau pasieniais turkai ir saugotų mus nuo užpuolimo. Beveik kaip Vytauto laikais. Kad sąjūdininkai apie Rusijos grėsmę vis paskambina varpeliu, gal ir būtų pakenčiama, bet kad per tą baimę valstybė metų metus nesiima jokių rimtų ūkinių darbų ir pas mus pamažu įsivyrauja brežnevinis sąstingis, iš kurio neseniai šaipėmės, jau liūdna. Mūsų biznieriai, turto ir gamybos priemonių savininkai, bijodami padaryti ką nors ne taip ir užrūstinti konservatyvią valdžią, nieko nedaro, tempia gumą, yra nustoję vystytis, judintis, generuoti specialistų pasiūlymus, naujas idėjas. Bankrotas po bankroto, griūtis po griūties, bet rusais mus gąsdinantys ponai dėl to nesijaudina, juk griūna ne jie, bet kažkoks „Inkaras“, kažkokia Radijo gamykla.
Kazio Borutos principas:
Rašytojui reikia būti kairiam, bet nepriklausomam nuo jokių partijų.
Senas Medžiotojas, Senas Sportininkas, Gudrutis ir Gražuolis susitiko Gedimino kalno papėdėje ir ėmė tartis, kokį žaidimą šiandien žais. Senas Sportininkas pasiūlė bėgimą maišuose. Senas Medžiotojas – puodynių daužymą užrištomis akimis. Gudrutis pasiūlė greituosius šachmatus, tik Gražuolis šypsojosi ir nieko nesiūlė. Mat anie be asmeninio hobio jau buvo nebeįsivaizduojami, o Gražuoliui kol kas užteko šypsenos bei gražios aprangos, ir visi žiūrovai, visa malonioji publika susiburdavo apie jį. „Matai, rupūžėle, kaip išeina. Vienas kytras kaip gyvatė, kitas drūtas kaip jautis, trečias miklus ir sveikas kaip ridikas, o laimi kažkoks išsišiepėlis“, – stebėdamas minią, supančią Gražuolį, suburbėjo žilabarzdis seneliukas.
Iš laiško, skaityto per „Laisvės radiją“;
…į valdžią atėjo nepraktiški žmonės su romantine maišaliene galvoj.
Man regis, broliai rašytojai, atsižegnoję nuo Ezopo, šio autoriaus kūriniuose pajuoktų ydelių patys nėra išvengę. Kad ir varvančia seile lapės, spoksančios į vynuoges, kompleksiuko. Ne kartą girdėjau, kaip dėl įvairių priežasčių neišgalintys pakeliauti po pasaulį mūsiškiai rašytojai, progai pasitaikius, aiškino, kad iš tų kelionių nieko gera, jos tik blaško dvasios ramybę, neleidžia susikaupti, jaukia harmoningą aplinkos suvokimą. Panašiai kai kurie yra viešai šnekėję apie mokslus, ypač tiksliuosius, ir netgi apie svetimas kalbas. Jos, girdi, neigiamai veikia savąją, kurios pagrindinis skaistumo saugotojas esąs rašytojas. Taigi, žalios tos vynuogės, kurios kabo aukštai.
Man gi labai gaila visko, ko negalėjau pamatyti ir patirti.
Leonardas Gutauskas: Netikiu, kad bet kokia okupacija galėtų deformuoti sąžiningą ir talentingą meną. Žmogaus vienatvė, jo akistata su sąžine ir širdimi nepriklauso nuo aplinkos.
Pirmieji, kurie griebiasi kokios nors naujos iniciatyvos, naujos krypties versle, mene, politikoje, moksle, paprastai nieko doro nepadaro arba tiesiog neįstengia pradėto darbo baigti, nes pradėdami neįsivaizduoja jo masto ir apimties. Dažnai šitie pirmeiviai, karšti spirgučiai, tik tiek ir teturi – šiupelį entuziazmo griebtis naujovės. O viso kito – profesinių žinių, darbinių įgūdžių, patyrimo, netgi ištvermės ir kantrybės – jiems stinga. Bet dėl to jų nereikėtų iš pradžių peikti, paskui gailėtis, kai po kiek laiko yra švelniau ar grubiau pavejami šalin. Savo užduotį jie atlieka sudomindami kitus, labiau patyrusius, savo iniciatyva, kuri iš pirmo žvilgsnio nuosaikiems profesionalams gali atrodyti utopiška, beprotiška, neįgyvendinama. (Vis dėlto gerai, jei iniciatyva telpa į proto ribas, antraip žmonių pulkai neriasi iš kailio bandydami įgyvendinti lengvabūdiškai pagriebtą iniciatyvą ir niekas nedrįsta pasakyti, kad ši užmačia yra baisi nesąmonė, ją kuo greičiau reikia baigti, nors tam jau sugaišta daug laiko, išeikvota lėšų.) Žinoma, tokiai išvadai sunkiai pritaria jos pradininkai, idėjos pionieriai. Tačiau kai jie nuo sumanytos ir pradėtos inovacijos yra nuvaromi, ne taip dažnai jie dėl to rauda, ieško teisybės ar kitaip išgyvena. Vienas kitas trumpai parypuoja, bet dauguma akimirksniu užmiršta tai, kuo ką tik domėjosi, ir iškart griebiasi kitos naujovės, kitos fantastiškos idėjos, neregėtos krypties, kuri, galimas daiktas, netrukus vėl sužavės kitus. Jiems svarbiausia yra paskelbti naujovę, pradėti ją, o jau vėliau – kaip bus, tebūnie. Užmeskime akį į istoriją, pasižvalgykime aplinkui – vos tik kur nors valdžia ir visuomenė ima gaudyti svaičiotojus, išradėjus, eretikus, fantastus, ten netrukus suledėja ne tik upės, bet ir smegenys. Vasaros vidury užšąla ežerai, apie ką dainuojama net senoj lietuviškoj dainoj.
Smagiai vaikystėje čiuožinėdavom Salantuose. Už miestelio, Gargždelės pusėje, plytėjo išrausinėtas durpynas, vadinamas velėnijomis. Ant velėnijų ledo mes ir čiuožinėdavome. Didesnis ledo plotas, užšalęs tvenkinys, buvo tik vienoje vietoje, kitur – užšalusių griovių labirintas. Toje platėlesnėje vietoje būdavo įtaisoma karuselė, – į dugną įkalamas baslys, prie jo pritaisomas vežimo ratas, prie šio – kaip apskritimo spinduliai – dvi kartys. Prie karčių būdavo kabinamos rogutės, vienas vaikas bėgdavo ratu, sukdavo sukynę (žodžio „karuselė“ nežinojom). Atsirasdavo gudruolių, kurie įkinkydavo šunį. Pasakojo, kad vienas vaikis buvo atsivedęs ir įkinkęs arklį, bet aš to nemačiau. Smagiausia buvo čiuožti išsiraizgiusiais kanalais. Mano pačiūžos buvo prieš-karinės, kažkurio dėdės, o gal ir tėvo, trimis numeriais didesnės už batus, bet aš, bent keliais dirželiais prisirišęs jas prie palaikių batų, visai neblogai čiuožiau. Tiesa, tuos takus nuolatos užsnigdavo ir vis tekdavo juos šluoti, valyti. Kartais kildavo karštų konfliktų, nes čiuožti pavakariais ateidavo ir tie, ku-rie tingėdavo valyti sniegą. Arčiausiai velėnijų gyvenusieji ir nuolat šlavusieji ledą net bandydavo išvyti atėjusiuosius iš kito miestelio galo. Žiemą sutemsta anksti, bet mes čiuožinėdavome ir tamsoje, šūkaudami, kad neužlėktume vienas ant kito, kartais – net su deglais rankose. Kai persikrausčiau į Mažeikius, ten radau jau kitokią čiuožyklą, įtaisytą parke ant tvenkinio, joje grodavo muzika, įstrižai ledinio stačiakampio kabėdavo šviesų girlianda. Jei eidavai persiauti į šalia esantį namelį, reikėjo pirkti bilietą. Vis dėlto ši civilizuota čiuožykla man taip nepatiko kaip salantiškė laukinė, iš kuriuos grįždavome visiškoje tamsoje sunkiai brisdami per pusnynus.
Religinė filosofija atsiranda ne iš didelio tikėjimo, bet dėl didelių ir nuolatinių abejonių. Visai kitas dalykas yra religinė propaganda. Tai – sąmoninga misionieriška veikla, dažnai profesionali, atliekama tam darbui parengtų žmonių. Kaip ir visose srityse, taip ir čia propaganda privengia filosofijos, o filosofija bodisi propaganda.
Lietuviai alų verda ir geria nuo senovės, skiriasi tik kintantis oficialus požiūris į jį. Nuo niekinimo iki garbinimo. Nori nenori, tačiau tas požiūris daro įtaką ir paprastiems alaus vartotojams. Prieš dvidešimt metų buvo toleruojamas nebent folkloras alaus tema. 1985 metais mudu su kompozitoriumi V. Švedu, šiek tiek imituodami folklorą, parašėme linksmą dainelę apie alų. Ją ėmė dainuoti tuomet garsus E. Kuodžio ir J. Girijoto duetas. Kaip tik prasidėjo gorbačiovinė kampanija prieš bet kokį alkoholį, ir šią menkai dar išpopuliarintą dainelę kultūros prievaizdai bemat uždraudė. Net nežinau, ar radijuje išliko šios dainos įrašas. Praėjo penkiolika metų, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – alaus gėrimas pasidarė ypač madinga ceremonija. Įdomi detalė: jei anksčiau alaus gėrimo malonumai buvo tik apšnekami, smagiai apdainuojami, tai dabar toji procedūra jau perteikiama vaizdais: spaudoje daug alaus gėrėjų fotografijų, televizoriaus ekrane – spalvingų reportažų iš visokiausių švenčių, kuriose alus upėmis liejasi. Būtinai akcentuojama, kad alų geria ne tik šiaip sau žmoneliai, bet ir visokios įžymybės – artistai, politikai, net sportininkai. Žinoma, tokias metamorfozes skatina ne vien lietuviškas patriotizmas (Lietuva – alaus kraštas?!), bet ir sunkiai slepiamas pragmatizmas, aludarių reklama.
Štai ką pasakė paprasta kaimo moteris:
Reikia elgtis taip, kad gyvenime užimtum mažai vietos, bet turėtum didelį svorį.
Šiandien niekas nebeliepia knygų deginti ar plėšyti. Tačiau daugelis žmonių, ypač iš tremtinių ir disidentų rato, piktinasi bibliotekų lentynose matydami visokias komunistiškai angažuotas knygas: rusiškus propagandinius romanus, vertimus, lietuvišką pseudodokumentiką apie bolševikų pogrindininkus, raudonuosius partizanus, žodžiu, visą socialistinio realizmo pavyzdinę lektūrą, kurios per 50 metų prispausdinta itin daug. Bibliotekininkai, kad nekiltų bereikalingas triukšmas, stengiasi paslėpti šias knygas nuo akių, neša į saugyklas (kur tokių esama). Bet ir saugyklos, ypač mažų dar išlikusių bibliotekėlių, ne guminės. Todėl bandoma atsikratyti šios primityvios tarybinės lektūros, knygas nurašant (kaip nusidėvėjusias) ar padovanojant jas kitiems šeimininkams. Bet kas gi tokias dovanas ima? Kariuomenė, vaikų namai, kalėjimai, nepilnamečių kolonijos. Ten ima viską, ką nemokamai gauna, nesvarbu nei autorius, nei turinys. Štai ir įsivaizduokime, ką skaito nelaisvėje esantys ar patriotinę tėvynės gynimo priedermę atliekantys jauni žmonės, kokia literatūra juos auklėja ir šviečia.
Esu girdėjęs, kad sovietiniuose lageriuose, ypač senuose cariniuose Rusijos kalėjimuose, buvę panašiai, kaliniai bibliotekose rasdavo tokių knygų, kurios laisvėje seniai buvo uždraustos ir sunaikintos. Už tų knygų skaitymą laisvėje galėjai būti nuteistas, tačiau kameroje galėjai skaityti be baimės.
Situacija pas mus šiandien tokia: kaliniai ir kariai skaito jaunąsias gvardijas, grūdintus plienus, rožes, žydinčias raudonai, ir panašią lektūrą, ir niekam nesvarbu, ką tie jauni žmonės, šitų knygų prisiskaitę, mąstys, kokia pasaulėžiūra susiformuos jų galvose. Apsaugok Viešpatie, aš jokiu būdu neraginu knygų vežti į makulatūrą, juolab kad Lietuvoje baigiami išnaikinti ir popieriaus fabrikai. Atrodo, gaminsime tik tualetinį, gal tuo ir pagarsėsime.
Gerbiamasis pone, kas tamstai pasakė, kad valstybė nemoka ūkininkauti? Kodėl tamsta ant kiekvieno kampo kartoji tą sentenciją? Nejaugi pats ją sugalvojai? Kokiais argumentais grįsdamas? O gal ją tamstai pasufleravo tie, kurie tik ir tetrokšta, kad valstybė nesugebėtų nei ūkininkauti, nei apsiginti, nei pati save valdyti? Tarkime, tie kitų valstybių koncernai, kurie ieško naujų teritorijų savo veiklai plėsti, arba vietiniai gudruoliai, kurie griebia viską, kas prastai saugoma, nors valstybė to turto dar net nespėjo atsisakyti, tik suabejojo jo reikalingumu. Gal tamsta nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) įkalbėsi mums ligą, ir niekas nebekvestionuos šios minties. Jeigu visi radijai ir aukšti ponai ją kartoja, matyt, ji teisinga ir privalu ja tikėti kaip aksioma be svarstymų ir įrodymų. Įdomiausia, gerbiamasis pone, kad tamsta jos niekada ir nebandei įrodinėti, argumentuoti, juo labiau kvestionuoti. Niekada nebandei pasiklausyti vargšų oponentų, sėkmingo valstybinio ūkininkavimo pavyzdžių randančių vos ne visais istoriniais periodais visose geografinėse platumose. Tikriausiai šią mintį tamstai pašnibždėjo balsas iš dausų, bet iš ten gali pašnibždėti ir dar šį bei tą malonaus, tarkime, kad valstybė nemoka skaičiuoti pinigų ir valdyti piliečių, tam reikalui geriausia ką nors pasisamdyti, – kokį europietį iš kilmingos monarchų dinastijos. Tada tiek tamsta, gerbiamasis pone, tiek mes, tamstos rinkėjai ir gerbėjai, būsime visiškai laisvi.
Olandų režisierius, pervažiavęs Europą iki Uralo, atsakinėdamas į Rusijos TV klausimus pasakė, jog, važiuojant nuo Lenkijos į Rytus, labiausiai jį stebino vis stiprėjantis žmonių, daugiausia jaunų, ypač didmiesčiuose, lengvabūdiškumas. Anot olando, vakariečiai gyvena rytdiena, ruošiasi jai, kaupia žinias, o štai maskviečiams svarbiausia kaip nors išsisukti, išsiversti šiandien. Keisčiausia, kad tokį gyvenimo būdą nusakantis lozungas čia ir dabar propaguojamas ir Lietuvoje, be to, tai bandoma kildinti iš Vakarų. Matyt, kažkas tai daro sąmoningai – rytietišką prekę bando įsiūlyti kaip vakarietišką. Iš tiesų vakarietiška prekė – vakarietiška gyvenimo nuostata yra brangesnė ir ne kiekvienam įkandama, nes reikalauja pastangų ir pasiryžimo. O štai rytietiška – pigi, su svetima etikete netgi patraukli visiems, kurie nėra pedantai ir nepaiso turinio. Žinoma, rytiečiai nebebijo apsigauti, jiems tai jau įprasta.
Liberalizmas visose gyvenimo srityse įteisina principą – „kas kurį apstatys, tas ir bus teisus“, nors atvirai jo nedeklaruoja, bijo prarasti daugelio abejojančiųjų pasitikėjimą. Nuolat pabrėždamas atvirumą ir viešumą, plačias ir neva teisingas laisvosios rinkos taisykles, liberalizmas, kaip ir kiekviena politinė ideologija, slepia nepatrauklius, netgi žiaurius savo bruožus ir puikuojasi dailiai pateikiamais pranašumais. Neteko girdėti, kad liberalai minėtų natūraliąją atranką, kuri tiek teoriškai, tiek praktiškai yra kiekvieno jų veiksmo, žygio, akcijos variklis. Liberalizmas gali būti tolerantiškas, bet ne išskydęs. Tendencingas, bet ne gailestingas.
Komentaras iš filmo apie gamtą:
…skėriai paprastai įsigudrina išsiperėti ten, kur vyksta karai arba politiniai neramumai.
Daug metų sapnuoju vieną ir tą pačią situaciją – su žmonių grupe kažkur keliauju. Nesapnuoju pačios kelionės, sapnuoju rytą, kai visi ruošiamės toliau keliauti. Kelionė arba turistinė, arba kažkokia ekspedicinė, nes nakvynės vietos, kurias sapnuoju, būna tai bendrabučiuose, tai mokyklų klasėse, žodžiu, ten, kur nėra jokio komforto. Primityvus keliautojų postovis. Bet štai rytą, kai ateina laikas pajudėti iš nakvynės vietos ir visi jau būna susirengę išvykti, skuba į autobusą, į traukinį ar lėktuvą, aš niekaip negaliu susirinkti ir susikrauti savo išmėtytų daiktų. Visi išėjo, tik vienas draugas su kuprine ant pečių dar stovi tarpdury, skubina mane, aš, atrodo, jau viską susidėjau į lagaminą, bet ant grindų pamatau savo batą. Vėl atsegu lagaminą, įgrūdu batą, užsegu, bandau apsivilkti striukę, bet pasirodo, kad tai ne striukė, bet marškiniai, striukę aš jau esu apsivilkęs, todėl vėl reikia atsegti lagaminą ir sukišti į vidų marškinius. Kartais man pavyksta susikrauti daiktus, tačiau tada lauke negaliu rasti autobuso, nes man niekas nepranešė, kur jis stovės. Būna ir taip, jog iki pat sapno pabaigos aš taip ir nesugebu susirankioti daiktų, nes jie būna arba suversti kartu su svetimais daiktais ant grindų, arba kažkodėl išslapstyti palovėse, ant spintų, išmėtyti ant palangių. Žodžiu, aš niekaip negaliu ištrūkti iš slegiančio chaoso. Sapne nejaučiu jokio pavojaus, tik apmaudą, kad esu nevikrus, visada lieku paskutinis, kad per tuos skudurus ir kelionės rakandus pridarau nesmagumų sau ir kitiems, priverčiu juos laukti. Pabudęs bandau ieškoti sapno priežasčių, dairausi analogijų realiame gyvenime. Tačiau jų lyg ir nėra, kasdienybėje man pačiam tekdavo ir dabar tenka laukti vėluojančių, dažniausiai moterų. Taigi aš žinau, ką jaučia laukiantysis, bet sapne aš atsiduriu laukiamojo vaidmenyje. Nejaugi mane šitaip bus paveikęs vienintelis atsitikimas žalioje jaunystėje, kai pažįstami Kauno reindžeriai išsidangino be manęs prie Baikalo, o sugrįžę paaiškino, kad nežinojo, kur aš esu (jų žinios aš laukiau tėviškėje).
Pasak Nabokovo, sapnas yra proto išdavystė.
Didžiausia demokratijos yda, gal net nelaimė, yra neryžtingumas ir tole-rancija. Ypač visokių besiformuojančių piktybinių auglių, visokių kirmėlaičių, tebelindinčių kokonuose, pakantumas. Demokratija nedrįsta jų naikinti tos stadijos, kai sunaikinti nesunku. Savo pakantumą demokratija argumentuoja tuo, jog esant vienai galimybei iš šimto, kad iš lėliukių išsiris ne žiaurūs skerdikai, bet nekalti drugeliai, juos naikinti yra nehumaniška. Žodžiu, demokratija kovoti su drakonais pradeda tada, kai šie ima spjaudyti ugnimi ir ryti mergaites. Demokratija nėra selekcininkė, ji neravi daržo, nerūšiuoja, ji leidžia išaugti tiek žolei, tiek piktžolei, leidžia galynėtis, kuri kurią įveiks.
O štai kaimietis Kazimieras baisiai nepakenčia nepaklusnumo. Visi gyvuliai privalo jam tarnauti be jokių išlygų ir išsisukinėjimų. Jokių susitarimų, jokių kompromisų tarp jo ir augintinių negali būti. Jis gyvulius muša, marina badu, visaip kitaip kankina, bet paklusnumo pasiekia. Tikras gyvulinis despotas. Visi iki vieno toje sodyboje laižo šeimininkui rankas – arklys, jautis, trys dideli šunys, išgirdę jo griežtą komandą, skuba ją vykdyti. Nuo dresūros sugeba išsisukti tik katinas, bet tik todėl, kad moka karstytis medžiais. Katinas diktatoriaus Kazimiero sodyboje yra nepaklusniausias. Apie Kazimiero dukteris būtų atskira kalba, jos buvo lyg ir klusnios, bet visos trys išsilakstė po Europą ir namie neberodo akių. Matyt, tupi Europos medyje ir tyli.
Psichiatrai yra suklasifikavę 237 baimės rūšis. Pasirodo, esama itin įdomių: ergofobija – darbo baimė, fronemofobija – mąstymo baimė. Kai sužinojau, man šis tas paaiškėjo: kai kurie mano pažįstami vengia polemikos, nes bijo mąstyti, mane retsykiais ištinka ergofobijos priepuoliai.
Ramybės parke dažnai gali matyti suvargusių žmonių, sėdinčių ant suolų, kažką gurkšnojančių, vaikštančių nuo vienos šiukšlių dėžės prie kitos, renkančių butelius, kitokias gėrybes. Tai jau įprastas vaizdas. Šiandien parke mačiau kažkokį kitokį benamį ar valkatą, gal net klajūną. Iš ryto jis, apsiklojęs lyg miline, lyg stora antklode, gal gūnia, gulėjo ant suolo. Vėliau persikėlė į kitą vietą arčiau cerkvės, pasiklojo ant žemės savo universalųjį apklotą ir toliau šildėsi saulėje. Tai buvo stambus širma barzda vyras, gal kokių 50 – 55 metų, bet ne vyresnis. Dar stiprus, neprasigėręs, neišsekęs, nepanašus į drebančius parko suvargėlius. Gal atvažiavo iš kito miesto (parkas – šalia autobusų stoties), gal iš kokio priemiesčio atsibastė. Aišku, kad ne stotinis, ne čionykštis valkatėlė. Stambesnio rango, kietesnio kaulo, kažkoks neprijaukintas, puslaukinis. Tarsi rudens vėjų parvarytas iš miškų į šiltą miestą. Lyg būtų sušalęs paežerėj, iš šakų sukrautoje palapinėje, todėl ir pasidavęs miestan. Be to, jis avėjo tvirtais dulkėtais čebatais – kuris miestietis nešioja tokią avalynę?
Kodėl vis dėlto čia ir dabar? Kodėl nesvarbu, kas bus rytoj? Kas liks po mūsų gyvensiantiems? Kodėl nereikia išlikti istorijoje? Kodėl nėra ko ruoštis ateičiai ir kurti planus ne mėnesiams, bet dešimtmečiams? Kodėl šventės negalima nukelti į darbų pabaigą, o švęsti būtina tuoj pat, čia pat? Vienas argumentas lyg ir aiškus. Vyresnioji lietuvių karta, sovietmečiu šiaip taip krutėjusi, pirmaisiais Nepriklausomybės metais prarado santaupas, darbus, kiti nukrito iš nemažų aukštumų ant kietos žemės, daugelio viltys gražiai pagyventi iš pensijos žlugo. Jaunesnieji ne kvaili, mato, kas atsitiko tiems, kurie visas viltis dėjo į ateitį, todėl vaikai savo tėvų dramą suprato kaip taisyklę ir pasidarė išvadą – šitaip kvailai elgtis nedera, viską reikia griebti ir suvartoti dabar, švenčių atidėlioti negalima, rytoj viskas gali ištirpti ir išgaruoti. Tačiau tai tik vienas ir ne toks jau globalus argumentas. Ne visiems jis aktualus. Turėtų būti ir kitų, apie kuriuos baisu ir prasižioti. Gal iš tiesų pasireiškia kažkokia apokalipsės nuojauta, kurią demokratijos ir liberalizmo sąlygomis atsiranda kam pakurstyti. Šnekėkit ką norit, bet komersantams tokia nuojauta labai palanki.Tegul ir ne jie ją skleidžia, bet protestuoti prieš ją jiems nenaudinga. Čia ir dabar yra koziris, kurio jie nepaleis. Tegul tik žmonės perka mašinas, tegul jas daužo, tegul kuo daugiau valgo, geria, rūko, tegul vaikosi madų, tegul vartoja, vartoja. Turėtų būti dar ir kitokių argumentų, kitokios motyvacijos, netikėtos bei neįprastos, pateisinančios šį principą, ne tiek cinišką, kiek trumparegišką.
…o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius.
Visa Lietuva šiandien gyvena „iš antrų rankų“, nes visi jos piliečiai (retos išimtys) nešioja drabužius, kurie vakariečiams jau nebetinka – nusibodę, išaugti, nemadingi ir t. t. Beje, „second hands“ parduotuvių yra ir pasiturinčiose Vakarų šalyse, bet ten jos beveik nekelia jokių emocijų. O mūsų žmonės faktą, kad ir nenoriai, pripažįsta, tačiau susitaikyti su juo niekaip negali. Gal ir gerai? To tik ir trūktų, kad moteriškės pradėtų girtis dėvėtomis suknelėmis. O apie dėvėtą mąstymą atskira kalba, pripažinti jo vėlgi niekas neskuba.
Kažkada su koncertine grupe teko pabuvoti Kuboje ir per mėnesį apvažiuoti visą šalį. Vos ne kiekviename miestelyje mus tempdavo į revoliucijos muziejų. Visko ten prisižiūrėjau, bet to kraupaus eksponato nemačiau, gal jo tada dar ten ir nebuvo, nes eksponatas į Kubą keliavo ilgai ir painiais keliais. Istorija tokia: kai 1967 metais Bolivijos miškuose buvo nušautas garsus sukilėlių vadas, buvęs Kubos revoliucionierius, vėliau ministras argentinietis Če Gevara, niekas negalėjo patikimai patvirtinti, kad tai – jis. Juolab kad sukilėliai teigė, jog jų vadas gyvas. Atpažinti iš veido buvo neįmanoma, veidas egzekutorių buvo subjaurotas, na ir šiaip gyvenimas džiunglėse ministro veidą netruko paversti aborigeno kauke. Vietinė policija pasielgė taip: kūną palaidojo miestelio kapinėse, o nukapotas plaštakas išsiuntė į sostinę Lapasą, kad ten pagal pirštų atspaudus būtų nustatyta, ar nužudytasis tikrai yra Če Gevara. Stiklainis, kuriame buvo pamerktos Če Gevaros plaštakos, dvejus metus išstovėjo Bolivijos policijos komisaro kabinete. Vėliau šis perdavė kraupųjį stiklainį pažįstamam žurnalistui, kad tas jį nugabentų į Havaną. Žurnalistas jį vežė ilgai, plaštakos keliavo per daugelį šalių, kol galiausiai pakliuvo į Maskvą, į Kubos pasiuntinybę. Ir tik iš ten jos vėl grįžo į Lotynų Ameriką, į Havaną, kur yra eksponuojamos revoliucijos muziejuje. Aš pats jų nemačiau. Galimas daiktas, kad 1986 metais jų ten dar ir nebuvo.
Girdėtų istorijų ir žinomų teorijų klausytis neįdomu, tačiau nereikėtų iškart išsiduoti, burbėti ar kitaip protestuoti. Kiekvienas pasakotojas žinomą teoriją arba istoriją gali pasukti nežinoma kryptimi, įrodymui pasitelkti neįsivaizduojamų pavyzdžių. Todėl tokiais atvejais, kaip ir išgirdus seną anekdotą, derėtų kurį laiką pakentėti ir tik įsitikinus, kad tau siekiama paaiškinti tai, ką tu išmanai geriau už pasakotoją, be to, istorija jo pasakojime dar ir subanalinta, verta tai pasakyti arba tiesiog nebekreipti į kalbas dėmesio. Vienas mano pažįstamas daro tai itin pamokamai. Jis neprotestuoja, nebėga iš kambario, jis atlošia galvą, užsimerkia, vaizduoja, kad miega, ir net pašauktas neatsiliepia. Tikrai gražiai atsijungia, gal net iš tikrųjų užsnūsta.
Lenkijoje kolchozų (kolūkių) nebuvo, ten buvo liaudies kooperatyvai, bet ir jie griuvo panašiai kaip mūsiškiai – skausmingai ir kvailai. Labai vaizdingai šią griūtį užfiksavo lenkų dokumentinis filmas „Arizona“. Jis taip talentingai padarytas, jog kartais atrodo, kad yra vaidybinis, nes nesitiki, jog realūs žmonės galėtų taip atsiverti. Filmas pasakoja apie sugriuvusio kooperatyvo gyvenvietę ir degradavusius jos gyventojus. Pribloškia ne tik jų atviri pasakojimai, bet ir vaizdai, pasakojimų iliustracijos. Žmonės rodo savo ištampytus nuo darbo raumenis, išvaržas, dainuoja piktas satyrines daineles. Praslenka virtinė žmonių, savotiškų permainingo laiko aukų. Moteriškė, vos prasimaitinanti ir dar priglaudusi pulką valkataujančių šunų ir kačių. Jaunas storulis, buvęs „Solidarnosc“ aktyvistas, kiauras dienas guli lovoje, mat įsižeidė, kad naujoji valdžia jį pamiršo. Šeima: vyras – buvęs traktorininkas, žmona – melžėja, abu gyvena vien iš pašalpų. Nuolat išnyra du simboliniai objektai, atstovaujantys buvusiam ir esamam gyvenimui: didžiulė, jau aptriušusi, apleista ferma ir vargana kaimo krautuvėlė, kur perkarusi krautuvininkė tampo vyno dėžes. O jose – litriniai pigaus vyno „Arizona“ buteliai. Visi čia geria „Arizoną“ tiesiai iš butelio, visi čia viską matuoja „Arizonomis“. Diena tuo sėkmingesnė, kuo daugiau „Arizonų“ pavyko išgerti, o tiek moterys, tiek vyrai išgeria po 3-4 butelius per dieną. Bet pasitaiko dienų, sako buvusi melžėja, kai neišgeri nė vieno, nėra iš ko. Kai moka pensijas bei pašalpas, krautuvėlė kasdien parduoda po penkiolika „Arizonos“ dėžių. Juokas pro ašaras. Kolektyvinio gyvenimo agonija, plintanti visose pokomunistinėse teritorijose.
Iš Totorijos moterų valstiečių laiško M. Kalininui 1937 metais:
Mūsų kolchozo pirmininkas, užuot į vežimą kinkęs arklius, pakinko keturias moteris ir liepia vežioti mėšlą. Net tarptautinę moters dieną mes įsikinkiusios vežėme mėšlą. Argi tai suderinama su draugo Stalino konstitucija?
Visi banditai ir mafiozai gerbia tuos, kurie jiems prieštarauja, atvirai smerkia jų elgesį, gyvenimo būdą, sako tai į akis, fiziškai jiems priešinasi. Čia, ko gero, ne nauja atsiradusi taisyklė, matyt, tai psichologinė aksioma, kuriai paklūsta visų laikų piktadariai. Jie paprastai būna žiaurūs, bet ir drąsūs žmonės, išpažįstantys grubius prievartinius bendravimo principus, siekiantys pavergti visus savo valiai, reikalaujantys paklusnumo ir baimės. Tie, kurie jiems nepaklūsta, priešinasi, smerkia juos, piktadarių nuomone, taip pat yra drąsūs, gal net žiaurūs. Todėl jie nusipelno pagarbos. Klasikinė literatūra tokį psichologinį reiškinį yra užfiksavusi ne viename romane. Bet retai kas šias situacijas beatpažįsta, kai jos šiek tiek modifikuotos pasireiškia šiomis dienomis realybėje tarp banditų ir jiems nepaklūstančių žmonių. Gangsteriai tuos, kurie prieš juos keliaklupsčiauja, niekina, kalėjimuose paverčia užpakalių laižytojais, o tuos, kurie drebia į akis panieką, pamažu ima gerbti (aišku, jei iš įkarščio nenušauna), netgi stengiasi įsiklausyti į anų žodžius. Atsitrenkia į juos kaip į sieną, kurios nepajėgia pramušti.
Ir pasiskelbė toji valstybė Dainų šalimi, ir dingo joje visokios dirbtuvės, fabrikai, firmos ir fermos. Niekas nieko nebedirba, nemoka ir nenori dirbti. Ir atsirado prižiūrėtojų, kurie stebi, kad kas nors neužsimanytų dirbti. Jei tokį pamato, tuoj skiria baudą, tempia į teismą. Dainų šalyje visi privalo dainuoti, – nesvarbu, moka ar nemoka, turi balsą ar ne. Šalies piliečiai sau dainuoja, o maistą bei drabužius už gražias dainas ir unikalią politiką jiems veža kaimyninės šalys. Visokias mašinas Dainų šalis gauna iš Geležies šalies, kur visi triūsia, prakaituoja lankstydami geležį, vaisius – iš Apelsinų žemės, kur jie noksta skambant gitaroms. Kai kitos valstybės pareikalauja iš Dainų šalies grąžinti skolas, šios šalies piliečiai ima užstatinėti vieni kitus: seniai – jaunas mergaites, mergaitės – senus tėvus, jaunos moterys – mažus vaikus. Jei per sutartą laiką neišperka, tai ir nebeatgauna. Dainų šalis pamažu tirpsta. Tiesa, Dainų krašto gyventojai neatsisako naudotis gamtos dovanomis, taigi uogauja, grybauja, žvejoja, vienas kitas retrogradas net augina vištas bei triušius, nors šalies valdžia toleruoja tik gaidžius, kurie visur ir visada simbolizuoja gerklingus balsus, mat šie čia labiausiai gerbiami bei garbinami. Pagrindiniuose šūkiuose taip ir rašoma: „Daina mums padeda išlikti“, „Dainų šalis – pati gražiausia“, „Gyvenimas mūsų – daina“. Ir stebisi šalies gyventojai, kad kaimynų kraštuose jų dainos nepopuliarios ir dainuojama ten tik per šventes. O štai kaimynai džiaugėsi džiaugėsi Dainų šalimi, kol visai ją pamiršo. Dabar net supyksta išgirdę, kad anie už dainas nori gauti maisto, drabužių ir mašinų.
Paika pasaka? O galgi iki absurdo pratęsta realybė?
M. Bulgakovas: kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos.
Panašu į teisybę, kad visos pagrindinės pasaulio religijos atsirado sparčių ekonominių ir kultūrinių lūžių, pasikeitimų metu. Budizmas ir induizmas kilo Indijoje nepaprastai gausėjant gyventojams, nykstant miškams, formuojantis valstybei. Judaizmas atsirado senovės žydams priverstinai migruojant. Krikščionybė – kartu su pasipriešinimu Romos imperijos priespaudai. Islamas kilo pereinant iš klajoklinės gyvulininkystės į prekybą, amatus ir kuriant imperijas Arabijoje, Šiaurės Afrikoje. Protestantizmas atskilo nuo katalikybės, kai feodalizmas užleido vietą kapitalizmui. Atplaišos nuo didžiųjų religijų susidaro nuolatos, visą laiką vyksta įvairių smulkių religijų ir sektų platinimas po pasaulį. Jos ieško terpės ten, kur kyla perversmai, kur atsiranda nusivylusių žmonių masės. Daug tokių religinių misionierių bando laimę ir šių dienų Lietuvoje, bet sugeba įtikinti ir prisivilioti į savo gretas tik vienetus. Mat tradicinė katalikybė, itin sunkiai čia įsigalėjusi, kaip tik ir yra orientuota į pažemintus ir nusivylusius, o išdidžių bei užsispyrusių nereikia jokiai religijai.
Astrologija – dar vienas būdas tikėti, jog esi priklausomas nuo nežemiškų jėgų. Astrologija ateina iš Asirijos, Babilono laikų, kai dar nebuvo žinoma heliocentrinė sistema ir manyta, kad Žemė nesisuka, tik žvaigždės juda danguje sudėtingomis astrologų apskaičiuotomis ir nubrėžtomis trajektorijomis. Astrologijos pagrindai, pripažinus Žemės sukimąsi Saulės sistemoje, neteko prasmės, bet niekas to nepaiso. Šiandien astrologija užima itin savitą, sunkiai apibūdinamą vietą žmonių gyvenime. Bemaž niekas nepriima jos už gryną pinigą, nesikliauja jos patarimais ir draudimais, bet ne vienas (ypač moterys, jos patiklesnės) nuolat domisi horoskopais, atsižvelgdamas į astrologų prognozes, net šiek tiek reguliuoja savo veiksmus ir elgesį. Visi tai daro žaisdami, pagal principą – blogiau nebus. Astrologija pasidarė tarsi kažkokia pasaka, kuri neįpareigoja, bet šiek tiek drausmina. Pasiskaitęs, kad šiandien jam gresia nemalonumai kelyje, kitas, žiūrėk, ir sumažina greitį. Nežinau, kas yra tie horoskopų sudarinėtojai ir kiek jie išmano žvaigždžių žemėlapius, bet horoskopų tekstai po truputį tampa sintetiniu literatūros žanru, kur vyrauja primityvoka filosofinė fantastika, atmiešta didaktika, o sentimentalūs pagraudenimai kartais persilieja į juodą humorą. Horoskopuose tebėra gyva archajiška stilistika, kurios laikraščiai jau visur kitur atsikratė. Nenustebčiau, jei horoskopus kas nors priskirtų postmodernizmui. Kokie stilistiniai rėmai juos varžo? Rašyk ką nori, viską plak, miksuok.
Yra dvi melo rūšys: pirma, kai nesakai tiesos, išsisukinėji, nes tiesa tau nenaudinga, gal net žlugdanti, ir antra, kai nori įteigti netiesą, kurią liepia sakyti kiti, nors ir tu pats jai pritari. Taigi arba tu sąmoningai išsisukinėji, arba sąmoningai apgaudinėji. Trečia rūšis gali vadintis nebent nekaltu melu, – pats nežinai, kur ta tiesa, ir kaip neabejotiną tiesą skleidi savo spėliones ir fantazijas.
Liudvikas Giedraitis. Sąjūdžio pakylėti. Ekologinio dviratininkų žygio „Lietuva – mano namai“ metraštis
2008 m. Nr. 6
Ištrauka iš metraščio, 1988-ųjų liepos 20 d. – rugpjūčio 2 d.
Šis žygis prasidėjo ne nuo Gedimino aikštės. Jis prasidėjo nuo didelio neteisingumo, kurį visi patyrėme ir tebepatiriame, išgyvenome ir tebeišgyvename netekę tautinių simbolių, tradicijų tęstinumo, ekonominio, politinio suvereniteto, iškentę sibirus, gyvenę slegiami kasdienių praradimų. Skaudžios ekologinės žaizdos bei valdininkijos neatsakingumas, nebaudžiamumas ir demogogija tiesiogiai pastūmėjo mus veikti. Nemunas, Neris, Nevėžis ir daugelis Lietuvos upių – jau tik vaizdingi paplavų ir srutų grioviai. Kuršių marios dūsta, spauda skelbia apie oro užterštumą Jonavoje, Kėdainiuose, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose ir kitur, o vyriausybė, kalbama, vis tiek ketina leisti Naujojoje Akmenėje deginti Tarybų Sąjungos europinės dalies sudėvėtas padangas… Problemų skaudumas per daug akivaizdus, kad, žmogau, įsitikintum: pasikliaut valdininkijos gera valia – jau nusikalstama.
Kelionę, vadinamą dviratininkų ekologiniu žygiu „Lietuva – mano namai“, sumanė trys vyrukai iš Mokslų akademijos, visi fizikai, visi Sąjūdžio idėjų išpažinėjai: Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Pirmajam rūpėjo labiau pakylėti dalykai („…tautos gyvastingumo paslaptis…“), antrajam – konkrečiais gerais darbais padėti žmonėms („…na, upelį išvalyt, senam žmogui malkas sukapot…“), trečiasis buvo kupinas politinių agitacinių tikslų. Tik niekas neįsivaizdavo, kaip tas žygis atrodys, o juo labiau – kas laukia jo dalyvių po to. Bet kai 1988 m. liepos devintą dieną po mitingo Vingio parke „Žemynos“ klubo pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila paskelbė apie rengiamą ekologinį žygį dviračiais, trauktis nebebuvo kur.
Kelios dienos prieš žygį Mokslų akademijos salėje Rimantas Astrauskas taip apibūdino pagrindinius kelionės tikslus: šnekėsim žmonėms apie ekologinių reikalų svarbą, aiškinsim Sąjūdžio mintis, rinksim parašus po laiškais: TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Ryžkovui dėl reikalavimo nutraukti Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, ir – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui A. Gromykai dėl kareivio A. Sakalausko tragedijos bei atkreipsime dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, prašysime tarpininkauti, kad A. Sakalauskas būtų grąžintas gydyti į Lietuvą ir atiduotas tėvų globai. Dirbs sociologų grupė: pildys anketas, kuriose atsispindės žmonių žinios apie Sąjūdį, ekologines problemas. R. Astrauskas pasiūlė pasidalyti į apylyges grupes: vieną – laiškų, kitą – sociologų, dar vieną – plakatininkų, pasirengusių bet kada sukurti reikalingus plakatus, ir vadinamąją avangardo, kuri miestuose, miesteliuose turės pasirodyti anksčiau už kitus, kad iškabintų ten skelbimus apie mūsų atvykimą. Vadovų nebūsią: visi vadovai ir visi eiliniai. Dalyvių sąrašų taip pat nebus. Dalyvauja ar nedalyvauja, valandą, dieną ar abi savaites – kiekvieno laisvas reikalas. Bus tik „šturmanai“, žinantys maršrutą, o ką nuveiksime, priklausys nuo mūsų pačių. Vienys gera valia bei bendri kilnūs tikslai, kurie ir mus turėtų kilninti, daryti geresnius… Išvyksime liepos 20-ąją 13 val. iš Gedimino aikštės.
Kai pusvalandį prieš numatytą išvykti laiką artėjau Gedimino aikštės link, buvau pakiliai nustebintas iš tolo sušvytėjusio mūsų tautinių vėliavų geltonumo. Aikštėj prie varpinės būriavosi keli šimtai žmonių. Virš jų plaikstės plakatai: „Ne – III Ignalinos blokui“, „Ignalina – novyj Černobyl’“, „Moskva – bud’te v gostiach, kak v gostiach“, „Pažadinkite Lietuvą“… Prie Katedros kolonų stovėjo būrelis jaunimo. Iš ten sklido smuikelių muzika, matėsi užrašas „Konservatorija remia dviratininkus“. Į palydinčiuosius ir išvykstančiuosius kreipėsi R. Astrauskas, trumpai nusakė žygio tikslus. „Žemynos“ klubo pirmininkas Juozas Dautartas apibūdino klubo atsiradimo priežastis (Lietuvos vandenų, oro užterštumas), tikslus (propaguoti gamtosaugos idėjas, viešinti skaudžias problemas, nuo šiol valdžią turintys teatsako už savo veiksmus ir jų pasekmes). „Neverta laukti, – užbaigė, – kol praregės kai kurie vadovai, reikia veikti!“
Išlydintiesiems mojant, apžergėm dviračius ir pro Gedimino kalną, tiltuku per Vilnią, tiltu per Nerį, Žirmūnų gatve pradėjom savo kelionę.
Pirmą kartą stabtelėjome prieš Nemenčinę ant kalno, kur baigiasi dviračių takas. Čia vienas „šturmanas“ atkreipė dėmesį į pirmąjį nesklandumą: būtina važiuoti kartu, neišsiskirstyti, padėti atsiliekantiems. „Vėliava, su kuria keliaujam, turėtų pakylėti mus aukšiau už bet kokį egoizmą.“
Pirmoji nakvynės vieta – erdvi miško aikštelė netoli Pabradės, prie Žeimenos upės. Atgužėjom – ir kaip grybų po šilto lietaus čia dygte pridygo palapinių, o prie įvažiavimo ant ilgo žalio audeklo atsirado didžiausias užrašas: „Stok į bet kurią organizaciją, kuri stengiasi sustabdyti žemės niokojimą. Neduok ramybės savo deputatams, jei tau atrodys, kad gamta nesaugoma kaip dera. Protestuok, stenkis, kad valdžia sukrustų. Atmink: augalai ir gyvūnai neturi deputatų, jie negali streikuoti, jų niekas neužstos, iškyrus mus, žmones.“ Daugelis turėjo ir savo užrašus. Štai rudabarzdis vyrukas ant marškinių priekio užsirašęs: „Trečiam blokui – ne!“, o ant nugaros – „Remkite Sąjūdžio veiklą!“ Štai kepurė, matau, su užrašu: „Neteršk Lietuvos“, tolėliau prie palapinės betriūsiančiai ant nugaros: „Baimė – mūsų nelaimė.“ (Net krūptelėjau, tuos tris žodžius perskaitęs. Lyg atradimas jie buvo mano minčiai, jau seniai ieškojusiai, kaip apibūdinti tą per daugelį metų vešliai įsikerojusią mumyse baimę. „Nelaimė!“ Taip trumpai, taikliai ir aiškiai pasakyta.) „Komjaunimo tiesos“ korespondento prašymu pavakary buvome sukviesti į būrį: norėjo sužinoti, kiek mūsų yra, kokia važiuojančiųjų „socialinė sudėtis“, iš kur esame… Priskaičiavo apie 120. Studentų – 23, moksleivių – 26, darbininkų – 9, apie pusšimtį – tarnautojų. Jauniausiam – 12 metų, vyriausiam – 54. Kauniečių atsiliepė 15, iš Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Druskininkų, Šalčininkų, Klaipėdos – po du, iš Šilutės ir Prienų – po vieną. Visi kiti – iš Vilniaus. Dvidešimt viena moteris. Tiek terūpėjo korespondentui. R. Astrauskas kreipėsi į žygio dalyvius klausdamas, kas kokių tikslų (turistinių, ekologinių, tautinių…) skatinamas leidosi į šią kelionę. Visi kaip susitarę: „Ne turistinių…“ – „Taip, – tad pertarė klausėjas, – o ekologiniai neatsiejami nuo tautinių…“ (Akivaizdu, jei išliks ta pati šėtoniška priklausomybė nuo centrinių ministerijų, nuo Maskvos, – tyliu tyliu, – gamtosaugos mums tikrai nepavyks sutvarkyti: taip ir nunuodys ne mūsų valdomos jonavos, kėdainiai, mažeikiai, sniečkūs…)
Visi išsiskirstė, o aš vis teberymau ant žolės vienas. Užplūdo liūdesys ir abejonės – neatskiriami mano palydovai. Štai jau keturis dešimtmečius kramtau šiokią tokią duoną, bet visa netikra, nepastovu, sieloje tuštuma. Štai vėl kažkas stumia „baladotis po pasaulį“. Kam? Kodėl?.. Ak, žmogau žmogeli, vis dar puoselėji viltį būti „reikalingas“, būti „veiklus“, „dalyvaut“. Taip taip, dalyvaut bent sakydamas: atsitieskim, žmonės, ištarkime, kad – esam! Nebevergaukim baimei, nesitaikstykim su beasmeniškumu, dogmatizmu, nepraraskim orumo, tikėjimo savimi. Ištarkim pagaliau „aš“, ištarkim „mes“, ištarkim „Lietuva, Tėvyne mūsų“… Baugūs neįprasti žodžiai, siekiai, už kuriuos gali būti net ir be atodairos nubaustas. Liūdna. Politinės laisvės principą, idėjas prieš despotizmą Vakarų Europos švietėjai skelbė jau prieš porą šimtmečių, o tu, žmogau, iki šiol jauti skaudžią prasmę apie tai šnekėti, tai skelbti. Antra vertus, argi būtina per dienas minti pedalus, kad galėtum ką pasakyti… Pagaliau – ar išdrįsi, ar pajėgsi, visą gyvenimą mokytas slapstytis ir tylėt…
Pakeliu galvą, matau, kaip mano bendražygiai grupelėmis šnekučiuojasi, sėdi apie lauželius, triūsia prie palapinių, siuvasi prie drabužių mažas trispalves vėliavėles, emblemas su Gedimino stulpais. Ataidi lūpinių armonikėlių garsai, mielos širdžiai mūsų dainų melodijos…
Iš kaimų grįžta sociologai. „Ne, – sako, – nieko čia žmonės apie Sąjūdį nežino. Ir lietuviškai nesupranta. Beje, kaip išversti į rusų kalbą „Persitvarkymo Sąjūdis“?..“
1988.VII.21. PABRADĖ – ŠVENČIONYS – IGNALINA – DRINGIO ež.
Naktis buvo šilta, trumpa ir beveik bemiegė: kone iki šviesos iš visų pusių smelkėsi šnekos. Švintant jos kiek pritilo, bet netrukus vėl nesulaikomai suklego, ištvino: rytas!
Ir štai mūsų raudonas–žalias–geltonas dviratininkų kaspinas labai prastu plentu, iš po sunkvežimų ratų aikštingai šiaušiančiu dulkių karčius, plazda Švenčionių link.
Švenčionys – nei lietuviškas, nei rusiškas, nei lenkiškas miestelis. Mes, keturi grupės vyrukai, jame pasirodėm pirmieji (taip jau atsitiko). Sustojom prie valgyklos, papietavom ir ėmėmės savo darbo: išskleidėm stendelį su kareivio A. Sakalausko nuotrauka bei trumpu jo tragedijos aprašymu: pareigingas, doras žmogus tarnavo Leningrade, „seniai“ kareiviai iš jo tyčiojosi, kol kareiviukas nevilty (anot spaudos, „afekto būsenoje“) iššaudė savo kankintojus. Jį, aišku, suėmė (jis nė nesipriešinęs). Generolai, be abejo, labai nepageidavo, kad byla iškiltų į viešumą, tad štai A. Sakalauskas – dabartinio Kaliningrado psichiatrinėje ligoninėje. Mūsų laiške reikalaujama, kad tas žmogus būtų grąžintas gydyti į Lietuvą, tėvams. Ir dar – kad vyriausybė atkreiptų dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, vadinamąją „dedovščiną“. Žmonės paskaito ir dažniausiai – pasirašo. Bet štai viena žilstelėjusi senutė, apsirengusi baltu, tik labai murzinu chalatu, nė nebaigusi to rašto skaityti, kad ims bartis, garsiai šaukti per visą miestelio aikštę, piktintis: ar ji čia turinti pasirašinėt už žmogų, kuris nušovė tiek kareivių! „O kaipgi tie, kuriuos nušovė! O kaipgi – jų motinos! Ar ten ne žmonės! Žmogžudys! Matyt, ne mažo pono sūnelis, kad čia važinėjat, renkat parašus už tokį!..“ Mūsų vienas vyrukas bandė jai aiškinti. Moteriškė dar labiau įsiplieskė. Apspito žmonės, kai kurie ėmė tramdyt, ir ji dingo, iš kur atėjusi, – už valgyklos durų… Žiūriu, artėja prie manęs karininkas (vyr. leitenantas). Klausia, koks čia triukšmas. Trumpai paaiškinęs tiek teištariau: „Juk jūs žinot, kaip yra kariuomenėje…“ – „Žinau, žinau, – ir net nusikeikė žmogus, – taip jiems ir reikia“ (suprask, nušautiesiems). Pasižiūrėjom vienas į kitą: malonaus veido, šviesių akių karininkas. (Buvau gi ir aš toje kariuomenėje, labai gerai atsimenu žmogų žeminančias patyčias, kurias ten patiria naujokai nuo „senių“). Karininkui nuėjus netoli stoviniavusi moteriškė ir sako: „Skaičiau šios dienos laikrašty („Komj. tiesa“, 1988.VII.21) žinutę apie dviratininkus. Ar jūs esat iš tų?“ – „Na jau taip, – sakau, – turbūt iš tų.“ – „Tai koks čia jūsų tikslas?“ – „Pirmiausia – skelbti apie atominės elektrinės pavojų, o antra – apie kareivėlį… skaitėt?“ – „Skaičiau, skaičiau. Bet įdomu, kaip jūs čia važiuojat?! Ir niekas nedraudžia?!“ – „Kol kas lyg ir niekas. Gal daug kam ir nepatinka, bet va kažkaip judam…“ – „Įdomu. O mes čia tebegyvenam galvas nuleidę.“ – „Kaip tik ir norim ištarti žmonėms, – apsidžiaugiau tokia puikia proga „sakyt“, – norim ištarti, kad gana jau mums gyventi galvas panarinus, reikia pakelti jas, tas mūsų galvas, prisiminti, kad esam žmonės…“ Visą gyvenimą pratylėjęs, nesuprasdamas, kaip manyje atsirado, atsivėrė tokie žodžiai – net nukaitau… „Reikia reikia, – pertarė moteriškė, – bet va kitaip ir nebemokam.“ Kiek palūkėjusi, vėl stebėjosi neatsistebėdama: „Įdomu… Susibūrė – ir važiuoja per Lietuvą. Ir dar va su tokiom kepuraitėm: geltona, žalia, raudona… Įdomūs laikai atėjo, nematytai įdomūs.“ Staiga vienu metu abu atkreipėm dėmesį, kad visa pagrindinė Švenčionių gatvė, vadinama „Vilniaus“, nukabinėta Lietuvos TSR ir TSRS valstybinėmis vėliavomis. „Kokia proga?!“ – sužiurom vienas į kitą ir niekaip negalėjom rasti atsako. Moteriškei atsisveikinus („Na, laimingai jums, laimingai…“) po geros valandos toptelėjo į galvą: gi šiandien liepos dvidešimt pirmoji, Vilniuj net gatvė tokiu pavadinimu yra. Gal bus kokio „išvadavimo“ diena. Taip jau, matyt, ir bus…
Po antruoju laišku dėl trečiojo bloko statybos nutraukimo žmonės pasirašinėjo net su įniršiu. Bet priėjo vienas vyrukas ir sako: „Niekus vežiojat, vyrai.“ – „Kodėl?“ – klausiu. „Esu statybinykas. Abu dabartinius blokus stačiau ir pria- trečiaja- dirbu. Va, – parodė į būrelį vyrų, – visi čia statybinykai. Ir a-nys tų patį gali pasakyt: raikia uždraust pirmų blokų, e trečių, kai bus dukumentai, statyt. Pirmų – uždaryt. Visai uždaryt: a-nas genda, genda ir genda. Jį tik palaidžia – ir byra anas, ir vėl gesink . Razneš a-nas vienųkart visus čia.“ – „A tai ka-lj a-nas ta-ks?“ – išsidaviau, kad ir aš gi rytų aukštaitis. „Jį statia- labai skubom: davai, davai ir davai! Planai dega! Nu – ta-kį ir pastatia-… Untras geras, e pirmas – kad jį grausmas… Ne tų raša-t, vyrai.“ – „Tai po tokiu raštu nepasirašytumėt?“ – „Ne!“ Ir piktas nuėjo.
Kai atriedėjo visi mūsiškiai, pasirodė jauna mergaičiukė, pasakė esanti Švenčionių rajono laikraščio korespondentė ir paklausė, ko, kur, iš kur mes važiuojam. Būryje stovėjęs vyriausias tarp mūsų vyriškis netikėtai labai energingai, karštai ėmė šnekėt apie Lietuvėlės ekologines bėdas: atominę elektrinę, Jonavą, Kėdainius, Mažeikius, teršalus Nemune, upelius ir ežerus, prisodrintus iš laukų atitekančių nitratų, pasmirdusias Kuršių marias, Naujojoj Akmenėj numatomas deginti padangas ir – kad esama planų kitoj Lietuvos pusėj, Latvijos teritorijoje, Liepojos rajone, statyti kažką panašaus į ignaliniškę… Mergaičiukė rašėsi rašėsi rašėsi. O kai jai buvo gana, šnekėtojas pasisakė pavardę, savo adresą ir paprašė, kad būtinai jam atsiųstų laikraštėlį, kuriame visa tai bus išspausdinta. Akgi, kad sutriko mergaičiukė: „Jei išspausdins… jei straipsnį išspausdins…“ – ėmė atsiprašinėt. Gailu buvo ją stebėti…
Iš Švenčionių traukėm Ignalinos link… Nuo čia nelauktai netikėtai prasidėjo stebuklas, kuris lydėjo per visą visą Lietuvą: pravažiuojančios mašinos – žybt žybt šviesomis! – sveikina. Arba – kad užskardens! Pažvelgi į vairuotoją – šypsosi ranką iškėlęs! Tarpuvartėj ar pakelėj, žiūrėk, stovi moterytė ar vyras, taip šviesiai šypsosi – net graudulys užtvindo gomurį… Įvažiavom į Ignaliną: kiekvienoj sankryžoj, šaligatviuose – žmonės, žmonės! Švyti, mojuoja rankomis: Laimingai jums! Laimingai! Sėkmės jums! „Kaip vis dėlto reikia mums Lietuvos, kaip mums jos reikia…“ Krūtinę užlieja netikėto, laimingo atradimo žodžiai, lengvi ir šviesūs: „…Kaip vis dėlto mums jos reikia…“
Ignalinoj sustojom aikštėje šalia milicijos pastato. Nepraėjo nė keliolika minučių, aplink jau buvo ankšta nuo žmonių. Mūsiškiai pasklido tarp jų su peticijomis, sociologinio tyrimo anketomis, plakatininkai išskleidė minėtąjį žalią užrašą, iškėlė „Trečiam blokui – ne!“, dar kiti prie kuprinėmis kuprotų mūsų dviratėlių išdėliojo stendus su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingų Gedimino aikštėje birželio dvidešimt ketvirtąją, Vingio parke liepos devintąją bei neseniai Vilniuje vykusio Latvijos, Estijos, Lietuvos studentų festivalio „Gaudeamus“ nuotraukomis, lietuviška simbolika, Tautiškos giesmės tekstu, Sąjūdžio programos ištraukomis. Žmonės net „kietai“ juos apspito – žiūri, žiūri į neregėtus, nematytus vaizdus, negirdėtus, nežinomus, pirmą kartą skaitomus žodžius: „suverenitetas…“, „sąžinės laisvė…“ Ogi tas jų veidų rimtumas ir atidumas! Ogi akių, įsikibusių į plakatų ir visų kitų užrašų tekstus, godumas! Štai šalia kelios senučiukės apie jaunėlesnę, kuri, susikūprinusi prie stendo, stropiai skaito, skaito, skaito: „…nemokantiems lietuvių kalbos neleisti dirbti vadovaujančio darbo…“, „reikia vienybės ir pasitikėjimo tarp mūsų, reikia – ir vadovybėj…“ Po kiekvienos pastraipėlės senučiukės net lošteli: „Va! Čia tai!..“; „Švinti žodžiai!..“ Kai dėmesys stendams kiek atslūgo, pasigirdo balsų: „Ar bus kokių kalbų?“; „Negi nebus mitingo?“ O niekas iš dviratininkų, pasirodo, nebuvo tam pasirengęs. Pagaliau vienas (matyt, tas, kuriam labiausiai skaudėjo, kad bus apvilti gyvo Žodžio laukę žmonės) ryžosi. Paėmė jis garsiakalbį ir ėmė sakyt: „Mes nemanėm šnekėti, bet, matau, išvažiuoti nieko neištarus – jau nebeišeina, tai būtų nemandagu.“ Sutrikęs patylėjo. „Sąjūdis – tai mūsų viltis…“ Ir daugiau neberadęs žodžių, pakvietė visus „rytoj aštuonioliktą valandą į Sniečkų“, kur būsiąs rimtas mitingas, atvyksią žmonių iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. „Dabar – dovanokit mums, iki pasimatymo.“ Išdalijom pluoštelį lapelių – „Sąjūdžio žinios“. „Paskaitykit, kitam duokit, nelaikykit namuose, dar negalim užtektinai turėt…“ Ak, nebuvau matęs, tikrai nebuvau matęs šitaip godžiai, šitaip alkanai ištiestų rankų. Bet tik kelios jų galėjo džiaugtis delnuose suspurdusiu laikraštėliu… „Tai karalystėje gyvenam, – gniaužė krūtinę, – tai karalystėje! Pasaulio laimingiausioj ir laisviausioj šaly! Dėl kurios net revoliucijų kraujai kadaise jūrom plūdo!..“
Susikrovėm savąją plakatinę mantą, apžergėm dviratėlius ir patraukėm į nakvynės vietą: Ginučių kryptimi už devynių kilometrų nuo Ignalinos, prie Dringio ežero. „Dėkui jums… Dėkui jums, – plodami ir mojuodami lydėjo žmonės, – dėkui jums.“
1988.VII.22. DRINGIO ež. – DŪKŠTAS – ATOMINĖ ELEKTRINĖ – SNIEČKUS – TRILYPIO ež.
Dūkštas jau laukė mūsų, aikštelėj prie pašto net mikrofono garsintuvą įrengęs. Šviesavo jau pažįstamų veidų, vakar Ignalinoj matytų. Sociologai bei laiškininkai pasklido tarp spėriai besirenkančių žmonių, plakatininkai išdėliojo stendus, kiti, kas kaip mokėjo, kalbėjosi su žmonėmis. Po Ignalinos buvo akivaizdu: be pašnekesio, mitingo ar kaip kitaip jį pavadintum, – neišsiversi: Dūkšte žmonės to tikėjosi. (Vėliau sužinojom: moteriškę, pasirūpinusią mikrofonu, garsintuvo įrengimu, rytojaus dieną „kvietė“ milicija…) Taigi viešai nieko nepasakius išvažiuot buvo jau neįmanoma. Kalbėt ryžęsis R. Astrauskas, šios kelionės, anot jo paties žodžių, „vienas šturmanų“, pirmiausia apibūdino šio žygio tikslus (jau girdėtus), paminėjo sveikatos apsaugos ministro straipsnį, rašytą praėjus mėnesiui po Černobylio avarijos. Ten postringauta: jei tomis dienomis negėrėt pieno, nesikaitinot prieš saulę, buvot namuose – tai gerai. Tačiau avarijos dienomis niekas ne tik neaiškino žmonėms, kaip elgtis, bet ir pačią nelaimę stengėsi nuslėpti. „Norime, kad ateity tokia demagogija nesikartotų. Ekologinės katastrofos atveju turi būti nedelsiant paaiškinama žmonėms kaip elgtis.“ Ir apie Ignalinos atominę elektrinę objektyvios informacijos iki šiol niekas neteikia: ten viskas užslaptinta. Argi tai normalu?! Tarkim: kur laidojamos radioaktyvios panaudoto kuro atliekos? Kas bus, sakykim, po trisdešimties metų, kai elektrinė pasens? Išeitis tikriausiai bus viena: apmūryt. Va ir turėsim tokį radioaktyvų kukulį – amžiams… Paminėjo ir Lietuvos vyriausybės leidimą Naujojoje Akmenėje deginti padangas. „Ta proga leiskit suabejot, ar tokia vyriausybė verta liaudies pasitikėjimo… Apie mūsų problemas šiandien įmanoma kalbėti viešai tik įkūrus Sąjūdį. Jo tikslai, reikalavimai dabar tokie:
1. Lietuvių kalba Lietuvoje – valstybinė!
2. Lietuvos ekonominis, kultūrinis suverenitetas.
3. Respublikos pilietybė.“
Skambėjo žodžiai ir apie Sąjūdžio komisijas, sudarytas pagal veiklos kryptis, apie jų žmonių norą, kad programas visi svarstytų, siųstų patarimus, pageidavimus. Oficiali spauda Sąjūdžio iki šiol nepripažįsta, neigia, stengiasi neįsileisti jo žodžio į savo skiltis… Sąjūdis perėmė Lietuvos tautinius ženklus: trispalvę vėliavą, Gedimino stulpus, Vytį. Niekas neturįs teisės už juos persekioti žmogų: tai nesanti buržuazinė simbolika, bet – ateinanti iki mūsų dienų iš amžių glūdumos, net nuo keturioliktojo amžiaus: toks yra Vytis ir tokie Gedimino stulpai…
Po mitingėlio stoviniavau su vienu šviesutėliu senuku, besidžiaugiančiu tuo, ką aplink mato ir girdi. Tik jo džiaugsmas, gėrėjimasis buvo sumišęs su grauduliu, apgailestavimu: „Ot kad prieš trisdešimt metų šitiaip būt prasidėjį – o! Kol da- nepaskindį buva-m liūni – o! Jūs tai nežina-t, jauni da-…“ Prie mūsų atskubėjo kitas senukas – mažytis, gunktelėjęs – sveikindamasis kyštelėjo delną kaip ližę ir sujaudintas tarė: „Matai! Matai!“ Mano pašnekovas tyli, šypsosi. O atskubėjusysis: „Raikia kakia- peštuka-, noriu nuspaišyt Vytį.“ Ištiesiu jam savo tušinuką. Senučiuks čiupt ir prie stendo, kurio apatinėj daly raudonam fone Vytis: uždeda ant jo atsineštą plono popieriaus skiautę ir ima sunkiai, negrabiai, labai atsidėjęs vedžiot kontūrus… Akivaizdu, tam žmogui rašymo priemonę laikyt gal tekdavę, kai tik reikėdavo pasirašyt ant kokio valdiško popieriaus…
Šiltai, geranoriškai palydėti, atsisveikinom su Dūkštu, patraukėm (mūsų tada buvo – 137) prie elektrinės.
Dar gerokai neprivažiavus iki jos, akis ima badyt nusiaubtos gamtos vaizdai: plačiausi miško kirtimai, išvartos, grioviai, riogsantys gelžbetonio gabalai… O diena – net plieskia. Kelias platus, tik nuo krašto iki krašto gerokai išdaužytas. Be perstojo riaumoja galingi sunkvežimiai, tvoskia karštais dūmais, šiaušia dulkes, akmenukus. Tikras pragariūkštis. Tad važiavimas labai įtemptas.
Pusiaukelėj prisivijo lengvoji mašina: pro jos langą plaikstėsi Didelė Graži Tautinė Vėliava! Pralekia mus aplenkdama, grįžta atgal švytėdama! Ir vėl – pralekia! Plakasi – net ūžia – mūsų Trys Spalvos – Geltona Žalia Raudona! Šventė, kurios vardas Vėliava! Vėliavos Pakylėjimas! Ai, plyšta širdis nuo to šviesumo… Važiavimo nelengvumai – tik dulkė pakely…
Štai ir atominės jėgainės grakštūs mūrai. Pusvalandį palūkuriavusius kieme („Trečiam blokui – ne!“), mus įleido į vidų. Fojė – nuotraukų parodėlė: „Direktor“ (baltu chalatu, tarytum chirurgas), kažkoks „Ministr“. Viena nuotrauka pavadinta „Nastuplenije progresa“: grandioziniai gelžbetoniniai karkasai, milžiniški kaminai, priešaky – vienišas išdžiūvęs medis, pastiręs kerėpliškomis šakomis… Taip taip: nastuplenije progresa!
Visi – į salę! Susitikimas su direktoriumi ir dar vienu žmogum. Pastarajam šiek tiek apibūdinus elektrinę, šnekos (žinoma, ne lietuviškai, bet rusiškai) ėmėsi direktorius: „Ar, jūsų supratimu, reikia statyti trečią bloką?“ Visi: „Neee!“ – „Gerai, – kiek sutriko direktorius, – jeigu jums nereikia troleibusų, kompiuterių ir iš viso – elektros energijos, mes galim ir abu veikiančius uždaryt.“ Visi prapliupo nesulaikomai plot. Kai plojimai vargais negalais atslūgo, pajutęs mūsų nuotaikas, nepasitikėjimą juo, direktorius vėl klausė: „Labai įdomu žinoti, koks jūsų požiūris į mus, kas mes jums: draugai ar – priešai?..“ Įsivyravo nejauki tyla, kol kažkas pasakė: „Žmonės, ir tiek.“ (Gegutės kiaušinis kielės lizde, – patylėjau, turėdamas omeny, kad ir direktorius, ir dauguma čia – svetimtaučiai, kolonistai.) Iš salės siūbtelėjo visa klausimų griūtis: apie elektrinės poveikį aplinkai, avarijų tikimybę, viešumo, informacijos stoką, pateikiamų duomenų (ne)tikrumą, gyventojų nuomonės nepaisymą, būtinumą elektinės valdymą perduoti Lietuvai… Direktorius atsakinėjo kantriai, guviai, vėl ir vėl atkakliai teigdamas, kad elektrinė ekologiškai nekalta: „Nedūmija.“ Ir vėl: „Nedūmija, kaip šiluminės elektrinės.“ Po kiek laiko – iš naujo: „Nedūmija.“ Teisindamasis dėl viešumo stokos, pažadėjo nuo šiol bet kuriame Lietuvos dienraštyje, kuris tik sutiks, nuolat skelbti elektrinės darbo kontrolės duomenis. „Neseniai Lietuvos vyriausybė nutraukė trečiojo bloko statybos finansavimą, tačiau darbai tęsiami. Kodėl?“ – „Tie darbai – tik konservavimas to, kas padaryta.“
Pakalbėta ir išsiskirstyta. Nepatiklumo, neatvirumo nuotaika. Kas čia teisus, kas čia ne, kas kaltas, kas ne… Viskas aišku, ir viskas neaišku… Jau skubam skubam: laukiami nelaukiami Sniečkuje?
Saulė tebeplieskia. Vėl pralekia „vėliavėta“ mašinėlė. Po jos – taip pat su plakančiom, ūžiančiom – antra, trečia… Žiū, vienoje matytas veidas: Terleckas Antanas. Na, šis žmogus tikrai gal turi moralinę teisę mūsų vėliavą aukštai laikyt. Kiekgi jis metų už ją iškalėjo… Plazdam savo geltonu–žaliu–raudonu skaistumu…
Ignalina pasitiko pakiliai, Dūkštas patriotiškai, o Sniečkus… Sniečkus, iš pradžių atrodė, – visai nelaukė. Bet kai sustojom centrinėje aikštėje (prie prekybos centro), netrukus patyrėm, kad Sniečkus – dar ir kaip ruošėsi mus sutikti! Čia esą sklidę gandai: atvyksta maždaug pora tūkstančių lietuvių smogikų, reikės gintis. Kažkokie žmonės rikiavę jaunuolių postus, mokė skanduot „duraki duraki“… Taigi čia „oras“ iš pradžių atrodė nekoks, slogokas. Keli vietiniai paaugliai net bandė kviestis vieną kitą iš mūsiškių „už kampo pasiaiškint“. Būta atvejo, kai moteris, laikydama ant rankų vaikiuką, rodė į vieną atvažiavusįjį, ragino: „Bej evo, bej.“
Mums atvažiavus čia atvyko profesorius Bronius Genzelis ir vertėjas Virgilijus Čepaitis. Kai jie prabilo į susirinkusiuosius, žmonės apspito taip „kietai“, taip godžiai, kad, net ir labai norėdamas, besistengdamas, artyn neprisimušiau. Garsintuvų čia nebuvo. V. Čepaitis pirmiausia prabilo apie tautinę vėliavą, kuri, atrodo, labiausiai stulbino sniečkiečius: „Su šia vėliava Lietuva įstojo į TSRS sudėtį. Lietuvos delegacijai būnant Maskvoje, ji kabėjo Kremliuje, bet vėliau buvo paskelbta nacionalistine. Dabar reikia ją reabilituoti.“ Jis aiškino Sąjūdžio siekius. Išvada tokia: „Nebėr kur trauktis, reikia persitvarkymo iš esmės.“
Pasak B. Genzelio, mūsų miestai nejaukūs, neatsiklausiama žmonių, kai valstybė tiesia kelius, stato gamyklas. Tai – ydinga. Aplinka teršiama tokiu tempu ir mastais, kad, iš esmės nekeičiant padėties, Lietuva po penkiasdešimties metų būsianti nebetinkama žmonėms gyventi. „Kad taip neatsitiktų, turim pasirūpinti patys. Niekas kitas už mus to nepadarys… Ar jus, sniečkiečius, medikai informuoja apie aplinkos užterštumą?“ – „Nee…“ – nutęsė žmonės. „Taigi, kol ne vėlu, reikia keist tokią padėtį.“
Vėl kalba V. Čepaitis, paskui B. Genzelis, vėl kuris iš dviratininkų ar vietinių. Kiekvienas – labai teisuoliškai, karštai. Žmonės buriasi į vis „tirštesnį“ spiečių, visi nori šį tą girdėt, bet ne kiekvienam tai pasiseka. Šurmulys, grūstis, pasipiktinimai – „Kodėl neįrengti garsintuvai, nieko nesigirdi!“ Minia nejučia subyrėjo į daugybę mažų mitingėlių: grupelės, grupelės, o jų vidury – vis po žygio dalyvį. Arba atvirkščiai: žygio dalyviai apspitę „kietesnį“ akiniuotą sniečkietį. Ir visi imasi iš paskutiniųjų, įrodinėja savo tiesas (na, ačiū Likimui, – žodžiais įrodinėja). Aikštės pakrašty akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestas“ tikrai dar nebuvo girdėjęs regėjęs tiek aistrų, tokios nuomonių įvairovės. Tačiau galiausiai, žiūrėk, ir sutaria: būtina užtikrinti, kad Ignalinos elektrinės neištiktų tai, kas įvyko Černobylyje. Reikia daugiau atvirumo, viešumo. Vietiniai piktinasi, kad jie net paprasčiausiais radioaktyvumo matuokliais neaprūpinami. Būtina kiekvienam reikalauti sveikos aplinkos. Reikia, kad elektrinę valdytų Lietuvos vyriausybė, tada esą lengviau būtų tvarkytis… Tik va toji vėliava – kaip krislas akyse. Žmonės vėl ir vėl prašo paaiškinti, ką gi ji reiškia. Net ir prie manęs, tylenio, kai prieš pat išvykimą stovėjau nuošaly atsirėmęs į savo dviratėlį, laukiau, kada pradėsim judėt, priėjo pusamžis žmogus ir tyliai paklausė, ką visgi reiškianti ta vėliava, juk Lietuvoje yra viena… Aiškinau kiek sugebėdamas ir užbaigiau: „Turės būti pripažinta būtent ši vėliava, ji – tikroji, ji – mūsų tautinėje sąmonėje.“ Stebėjosi mano pašnekovas, gūžčiojo pečiais. Stebėjausi ir aš: iš kurgi tokie drąsūs žodžiai ir toks „žinojimas“ ūmai radosi. Net baugoka pasidarė… Prie mūsų priėjo trys paaugliai: sustoję klausėsi, kraipė galvas ir, atrodo, menkai ką suprato, kol vienas visiems paaiškino: „Eto že Pribaltika…“
Audringa buvo tame mieste mūsų svečiavimosi valandomis, tikrai audringa… Tačiau jutau: priešiškumo ledai, mums išvykstant iš Sniečkaus, liko gerokai aptirpę. Žmonės pamatė, kad keliaujam ne susipriešinimo, bet supratimo, bendrų siekių ieškodami. Kai kas net Sąjūdžio sąskaitos numerio ėmė teirautis. Miestelio lietuviai, ko gero, pirmą kartą pamatė, kad jų ten ne taip jau beviltiškai mažai. Sniečkaus lietuvių gyvenimas gana nykus, net lietuviško vaikų daželio nėr, tik mišrūs arba rusiški. Mieste labai daug svetimtaučių kareivių: ir vis – „juodukai, juodukai“ (iš Vidurinės Azijos). Ant stendo prie kareivinių puikuojasi didžiulės raidės: „AE – delo našich ruk!“
Paskui buvo ilgas važiavimas labai purvinu nežvyruotu keliu, dviračių nešimas per dvi aukštas sanpylas, ant kurių – bėgių juostos (į Vilnių, į Daugpilį), ilgas riedėjimas kalvelėm, pakalnėm, miško proskyna – iki Trilypio ežero.
Miške ant kalvelės mūsų jau laukė kaip žilas žynys – profesorius B. Genzelis. Susispietėm apie jį – ir ėmė pasakot apie Sąjūdžio (visų mūsų!) rūpesčius, tikslus, siekius. Dabar esą daug šnekama, kad ir socializmo sąlygomis galimi kapitalizmo daigai, tačiau, analizuodami mūsų visuomenę, aiškiai matome ir feodalizmo reliktų. Tos partinių ir ūkinių valdininkų „tėvonijos“ , kuriose jie – nebaudžiami vienvaldžiai, liudija būtent feodalizmą. Nė vienoj civilizuotoj šaly taip nėra, kad kiekvieną viršininkėlį vežiotų asmeninis vairuotojas…
Iš socialinių Sąjūdžio tikslų pirmiausia minėtini jaunų žmonių reikalai: atlyginimai menki, stinga butų. Jauna šeima be tėvų paramos praktiškai negali išsilaikyti. Tai ją slegia, lemia menką gimstamumą, specialistų nevisavertiškumą…
Pirmiausia būtina siekti ūkiskaitos, ekonominio savarankiškumo. Ekonomiką turi valdyti pinigas, ne politikai.
Svarbiausias politinis uždavinys dabar – kad būsimieji rinkimai nebūtų paversti farsu. Kandidatai turį pateikti savo programas, kad žmonės galėtų vertinti, rinktis. Jeigu įvyktų demokratiniai rinkimai, kiti reikalai pajudėtų sparčiau…
Būtinų būtiniausia šiandien įsteigti bent vieną nepriklausomą periodinį leidinį. Kaip tai padaryti? Estijoj toks išaugo iš vieno mažo laikraštėlio, labai išplėtus jo tiražą. Kaip bus Lietuvoj – dar nežinia…
Profesorių išlydėjome (atrodo, tikrai nuoširdžiai jam dėkingi) jau gerokai įtemus. Nulingavo nusūpavo jis pakalne tarp medžių, aukštai iškėlęs šviesią galvą…
O mes savo palapines statėm jau apgraibomis.
(Buvo, viskas buvo: B. Genzelio kalba kalvelės viršūnėj, aplinkui mes lyg avys apie Kristų iš velykinio atviruko. Tarp visų ir mano… avytė, viešai, bet šiek tiek lyg ir slėpdamasi, nuošaly, kad kuo mažiau kam „į akį kristų“, stropiai užrašinėja, užrašinėja… Šalia stovi kita ir galvos kryptelėjimu kaimynei rodo į mane: įtartinas… Tyliu, nejaukiai susigūžęs, atkakliai skrebenu…)
Na, reikia bent kiek ir pamiegot.
1988. VII. 23. TRILYPIO ež. – DIDŽIASALIS – PALUODĖ – SALAKAS – DEGUČIAI – DAUGAILIAI – UTENA
Liepos dvidešimt trečiosios rytą šimtaratis mūsų vėrinys pajudėjo vieškeliu, vizgenančiu pro Trilypio ežerą Didžiasalio kryptimi.
Riedėjau kaip visada paskutinis to vėrinio karoliukas. Ir – gerokai atitrūkęs, atsilikęs, nes rūpėjo apie kelionę užrašyt žodį – kol „neišsivadėjęs“, kol juo nusakomas veiksmas, įspūdis dar čia pat, gyvi. Ar aš kaltas, kad į galvą, į širdį jis atplūsta ir tada, kai pedalus jau būtina mint…
Skubėjau vydamasis. Žiūriu – viena mūsų mergaičiukė šalikelėj šnekasi su senute. Man priartėjus ėmė skubiai surinkinėt savo popierius (minėtus laiškus, anketas). „Sudie, sudie…“ – „Laimingai, vaikeli…“ Moterytė žvilgtelėjo į mane, žvilgtelėjo į mergytę – ir nejučia suvirpo jos lūpos… „Verkt noris… Viskas nusiboda-…“ Ir balta jos rankelė, tarsi gobdama tariamus žodžius, prigludo prie krūtinės. Mergaitė, lyg būtų nusikaltus, sutrikusi kartojo: „Suprantu… Suprantu…“ Nuskubėjom. Ai, nors iš kailio išsinerk: tiek kančios žmonėse pritvinkę… Ką gi mes su dviratėliais… Nebent tą vėliavytę, plazdančią prie vairų, per Lietuvą pervešim: kaip šviesų ženklą, kaip viltį: gal ims keistis mūsų gyvenimas, gal bent galimybė atsiras jį keisti, gal ir – į gerą… Bet vis atrodo – mažas, menkas, vis patylėt, atrodo, geriausia, vis paklust, „nežinot“, pasitraukt į šalį – tinkamiausia… Gyvenimas eina, metai pralekia… „Verkt norisi.“
Apie pastarųjų laikų pasikeitimus (prariedančiojo vieškeliu akimis) galėčiau pasakyti: ties kolūkių kontoromis kai kur nebėra buvusių milžiniškų skydų, plakatų su šaunančiom į dangų, žmonių gerovės kilimą rodančiom rodyklėm, gausų derlių liudijančiom diagramom ir laimingais kolūkiečių veidais. Daug kur vietoj jų styro vien surūdiję geležiniai stendų strypai, rudi buvusių plakatų rėmai. Niekas nesigiria tuo, ko neturi. Gal ir tai jau laimėjimas…
Salakas sutiko mus ypač pakiliai ir džiaugsmingai. Ta proga net bažnyčios varpas visa galybe gaudė. Žmonės laukė aikštėje ties bažnyčia. Pasišnekučiavom apie Lietuvą, padainavom apie ją ir mus. O kai užgiedojo etnografinis ansamblis, moteryčių akyse ašaros žėrėjo… Kunigas pasakojo apie garsiąją Salako bažnyčią, krikščionybės įvedimo Lietuvoje jubiliejaus šventimą. Sugiedojom Tautišką giesmę ir palydimi „laimingai jums“ nukreipėm dviratėlių vairus Degučių, Utenos link.
Čia iš pradžių smulkiai, bet vis įsismarkaujant ėmė lyti, pakilo smarkus priešinis vėjas: sunkiai, labai sunkiai yrėmės iki Utenos. Ir vis dar ta milicijos mašina, visais savo žibintais švytuluodama, žiūrėk, atlekia, pralekia, apsisuka, vėl aplenkia, vėl dingsta lietuje. Po kiek laiko – vėl ir vėl… Ko jie nori? Paaiškėjo, kai privažiavom Uteną: miesto gatvėmis neleido važiuot. Vedėmės dviračius šaligatviais. Taip buvom priversti pavėluot į hipodromą, kur tą dieną vyko žirgų lenktynės, ten tikėjomės „įsivelti“ į didelį žmonių būrį…
Bet pavakary žmonės mūsų laukė Utenos miesto Tarybų aikštėje.
Iš pradžių kaip ir kitur kelionę apibūdino jau lyg ir nuolatinis Šnekėtojas. Paskui apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo priežastis ir tikslus – svečias ir pagalbininkas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys V. Čepaitis. Pasak jo, persitvarkymo procesas, prasidėjęs prieš trejus metus, – įstrigo. Būtina jį aktyvinti, pirmiausia – išsikovot, kad valdžia skaitytųsi su žmonėmis, jaustųsi atsakinga už savo veiksmus. Sąjūdžio bendrieji šūkiai šiandien: Viešumas! Demokratija! Suverenitetas! Tarp artimiausių konkrečių siekių – demokratiniai rinkimai. Laimėjimai kol kas tik „simboliški“: štai aikštėj tautinės vėliavos, niekas neplėšia nuo dviratininkų drabužių su Vytimi, Gedimino stulpais…
Prabilo uteniškis: miršta Vyžuonos upelė, kasmet į ją vis patenka naftos, Utenoj klesti girtavimas, Jono Basanavičiaus gatvė piko valandomis – mirties gatvė, joje kasmet žūsta vaikų, būtinas miesto apvažiavimas, gamyklos nuodija orą, nuo mėsos kombinato miestas ima ir pasmirsta… Liepos dvidešimt pirmąją Utenoj įsikūrė šešiolikos žmonių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pirmasis jos laimėjimas: išreikalauta, kad pagaliau būtų pradėtas restauruoti paminklas Jonui Basanavičiui…
Viešiems kalbėtojams ir klausimams „išsisėmus“, pakiliai nuaidėjus Tautiškai giesmei, bendras sambūris, kaip ir Sniečkuje, pažiro į daugybę mažų „mitingėlių“: grupelės, žmonių rateliai, o jų viduryje – po dviratininką. Ir kiekvienas, tik pasiklausyk, – lyg visažinis! – kad šneka gi, kad aiškina! „Reikia pradėt gyventi naujai, nebevergaut anoniminiams nurodymams „iš viršaus“… kovot su girtavimu… reikalauti radikalaus švietimo sistemos reformavimo… nedalyvauti rinkimų farse… te vadovai būna ne „nuleidžiami iš viršaus“, bet renkami vietos žmonių… reikia puoselėti tradicijas, mokytis savo istorijos, gerbti tėvų ir protėvių atminimą… reikia „spausti iš apačios“, kad mūsų vyriausybė atsikratytų Maskvos diktato…“
Vaikštau tarp žmonių – lyg didžiausioj, švenčiausioj šventėj. Esu tylenis, miknius, viešai kalbėti visai „nepritaikytas“. Ir toks apėmė džiaugsmas! Nenupasakojamas, neperteikiamas šioj kunkuliuojančioj aikštėj, kur taip gyvai išsakomi gražių žmonių dešimtmečius tylėti ir tavieji žodžiai. Artimai nepažįstu nė vieno iš tų žmonių, bet kai jie dabar kalba – išties gražūs. Tyliu: „Pašėlo tauta, pašėlo… Ak, kaip reikia.“
Pro šalį eina du vyrukai, matyt, uteniškiai. Vienas sako: „Girdėjai!.. Da- aš netikėjau… Durnas! Myslijau, liatuviai – visi parsdaveliai. Kad jį grausmas, a!..“
(…ai, užsimerk akimirką, nebematyk, nebegirdėk… nebetelpa krūtinėj… nebeištversi jau tos ugnies, to džiaugsmo, to kartėlio – tos tvindančios vilties skaudumo… įkvėpk, įkvėpk giliai, įsileisk gaivaus oro – teužpučia, teužgesina…)
Kai kalbos baigėsi, didžiulėse dviračių sąvartose „išsikapstę“ savuosius, apsupti žmonių, laukiam ženklo važiuot – ir čia vienas iš mūsų vyrukų užvedė dainą. Po jos – kitą, trečią. Vis apie kareivėlį, apie „sūnaus kapą“. Tam vyrukui artimiausios esą kaip tik tokios – „krauju, skausmu rašytos…“ Bet štai ir „šturmano“ Aido balsas: „Važiuojam!“ Dainuodami ir pajudėjom. Žmonės ploja: „Ačiū! Laimingai!“
Viena moterytė ūmai pakėlė veidą į dangų, delnus priglaudė prie krūtinės lyg maldai: „Ačiū Tau, Dieve, už tokį gražų jaunimą!..“ Nutolom – vis dainuodami…
Vakare mokyklos sporto salėje žmonėms rodėme videofilmą iš Sąjūdžio mitingų: Gedimino aikštėje, Vingio parke, prie Eltos.
Toje pačioje salėje kartu su dviratėliais ant grindų ir miegojom.
Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)
2006 m. Nr. 1
1969. VI. 26
Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų. Nebelieka meilės vienas kitam. Nebelieka kolektyvinių pastangų atsispirti grįžtančiai tamsumo bangai.
1969. VI. 27
Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.
Užkaukazė, VII. 14
Mieželaičio riaugėjimas pagiringas: iš socialistinio realizmo stengiasi nukreipti į kritinį realizmą; iškėlė žymiausius rašytojus už tarybinės literatūros skliaustų. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje, ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.
Ateina galas Mieželaičio novatoriškai programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. Jis nori palikti nepakeistus pačius rėmus, pačią tematiką, ir tik atnaujinti žodį – tai nesąmonė.
Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., iš tiesų ir nebandė esmingiau peržiūrėti traktavimo ir suvokimo pagrindų. Dabar ateina nauja karta, kuri nori tai atlikti. Bet ji dar skysta, reta. Vis dėlto – viltis tik joje.
Toji buvusių novatorių karta užima literatūros procese logiškai neišvengiamą stabdytojų ir smaugikų poziciją, nes pats išsilaisvinimo procesas eina toliau; jie nebedrįsta stoti jo priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai.
IX. 11
Koks sunkus ruduo. Grįžęs iš Karpatų1, prasirgau savaitę. Pradėjau rašyti, antra savaitė, kaip klijuoju sakinį prie sakinio. Viskas iširę, viskas pilka, neįdomu. Nėra centrinio nervo. Tuščias, bergždžias rašymas. Vėl nemiga, iš pat rudens. Pasiutusiai išklibę nervai – knyga „Leninas ir lietuvių literatūra“ man galutinai [juos] išmušė2 – Ričardas [Pakalniškis] kasdien su savo citatomis ir ginčais išerzina iki piktumo. Bandau pažiūrėti iš šalies, nusiraminti, bet galvoje siaučia ta pati įniršusi mintis, o tai, ką reikia rašyti, visai nesiklijuoja. Palengva imsiu neapkęsti visų, o visų pirma savęs. Kartais, nuovargio apimtas, aš galvoju: kad pasibaigtų viskas. Juk taip nebeįdomu. Viskas nuobodu. Ir pirmiausia nuobodus aš pats sau. Nuobodus mano rašymas. Mano dienos – vienodos nuo ryto iki vakaro. Kažkur slampinėju, kur negaliu išreikšti savęs. O gal jau ir nieko neturiu, ką galėčiau išreikšti.
Kažkoks pilkas beperspektyviškumas.
Butas? Jo laukti? Dėl jo gyventi? Tuščia. Nebėra jokių iliuzijų. Nebūsiu nė už grašį laimingesnis, jei ir turėsiu atskirą kambarį. Ramaus miego ir tvirtų nervų niekas negrąžins.
Vis arčiau senatvės alsavimas. Vis skausmingesnis jaunų mergaičių praėjimas pro šalį. Gyvenimo pratekėjimas.
1969. X. 21
Diskusija „Katarsio“ klube. Gana vaikiška, beprasmė, nes tuoj pat atsiremia į politikos klausimus. Bet taip ir galvojau, kad kalbu kanalams. Penktadienį jau atėjo susirūpinęs Lankutis – gali būti skandalas. Pranešė Radaitis, kuris jaučia atsakomybę už visą meninį gyvenimą. „Apsieisim ir be Kubilių“, – pareiškė redakcijos posėdyje.
Prasideda nerimas, graužatis (ko lindai?), apsupto vilko neviltis. Kažkur mušiesi mažame lauke. Lankauskas teisingai pasakė: „Jei rašytoją sugalvotų sudeginti Katedros aikštėje, tai visuomenė susirinktų kaip į gražų spektaklį“. Bet ateina geltonas sekmadienis. Iš rūko kyla kaimai. Miškai auksiniai. Tu vienas važiuoji. Tavęs niekas neėda. Paskui Sapieginės kalniukai, kur aukštai stovi vieniša karvė, žmogus aria lauką, ir visas nervinis kamuolys atslūgsta. Kokie niekai! Koks tuščias tos literatūrinės virtuvės pyktis ar malonė. „Kai aš atsėdėjau dešimtmetį, tai man jau niekas nebaisu, to mušimo nereikia bijoti“, – sako A. Mišk[inis].
Sekmadienis nuplauna šiokiadienes drumzles. Tą tuštybę. Tą smulkų tinklą, kuris supa tave. Tą smaugiamo gyvulio savijautą.
O viskas blogyn. „Mamutų medžioklė“ uždrausta iš Maskvos tiesiai. Jie pareikalavo, kad kiekviena jo [K. Sajos] pjesė būtų pradžioj išversta ir jiems parodyta. Pasišovė vadovauti teatrui taip kaip kinematografijai. Rezultatai bus tokie patys. Vėl atgimsta tas visasąjunginis vadovavimas kultūrai, kuris buvo toks vaisingas pokario metais.
Ką jaučia Kazys?
Ir dabar matosi tikrųjų literatūrinių vertybių, tokios aktyvios jėgos esmė: kiek uždraustų pjesių, romanų, o ponai E. M. ir M. S. tebegieda neutralias ir saldžias giesmes. Jie giriami. Jie niekur nekliūna. Su tuo literatūriniu barokizmu – gana nekenksmingu – susitaikė vadovybė.
X. 27
Dvasinė ubagystė. Visiškas aklumas. Jokios analizės metodikos. Visi skaitymai nieko nepadeda. Diletanto darbas. Ir visos pastangos lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau.
Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta.
Dabar šneku apie dvasios idealumą. Anksčiau kalbėjau apie revoliucingumą. Tai kur čia mano tikrasis „aš“. Ar turiu iš tiesų nors lašą to dvasinio idealizmo, problemiškumo? Ar tik kalbu todėl, kad tokia mada.
Štai – klausimas!
1969. XI. 3
Tu gali šokinėti, kol tau leidžia, kol tai naudinga valdžiai. Bet kai nebeleidžia, niekur nepašokinėsi. Mūsų „Katarsis“ jau visur linksniuojamas – Rašytojų partiniame susirinkime, Bronė Kerb[elytė] įspėjo mane, svarstė gorkomas, žodžiu, pagarsėjom. Kvalifikacija – ideologinė diversija. Labiausiai smerkia ir puola mane. Lankauskas persigandęs.
Tai ir viskas. Eilinis traumavimo, gąsdinimo seansas, kurio tikslas – išvesti iš rikiuotės. Bet iš tiesų metas baigti. Reikia pasitraukti iš to žaidimo su deglais, nes jie akivaizdžiai krinta tau pačiam ant galvos. Be to, prirašyta ir padaryta tiek, kad ilgam dar užteks gromuliavimo ir spjaudymo. Reikia pasiruošti pjudymo ir engimo politikai, kuri buvo kieta.
Be to, tenka rizikuoti daugeliu dalykų – pirmiausia Mačerniu, paskui darbu. Mūsų sąlygomis reikia dirbti ramų kultūrinį darbą, nes tik jis prasmingas, ir jokiu būdu nesišakoti su politinio turinio dalykais. Pokarinė istorija juk yra gera pamoka. Praha – taip pat svarbu išsaugoti kultūrą, jos kadrus. Tai yra bailumo, rezignacijos ir konformizmo argumentai, bet maksimalizmas veda tik į pražūtį.
Žodžiu, atsitraukimo maršai. Vėl rašydamas galvok, ką rašai. Vėl kalbėdamas galvok, ką kalbi.
Nereikia pamiršti, kur gyveni. Tai – plika ir nuoga diktatūra ir beprasmiška joje bandyti demokratizacijos argumentaciją ir demokratizacijos sistemą. Tai atves tik į pražūtį. Nereikia būti aklam.
69. XII. 13
Kas žino – kiek tai tęsis. Gal metus, o gal daugiau. Ar reikia priešintis, ar stengtis išlikti, išsaugoti kariuomenę. Aš nieko neveikiu, aš toli pasitraukiau, aš tapau bebalsis. Reikia išmokti egzistuoti sau, niekam nepataikaujant, būti sau žmogumi, be jokių aplinkybių. Tai sunku. Galvoje malasi smulkus nepasitenkinimas, smulkus urzgimas, o reikia virš viso to pakilti. Reikia kaupti jėgas ir žinojimą tai bangai, kuri sugrįš atgal.
1969. XII. 24
Taigi, laižykis žaizdas. Jų bus vis daugiau. Rostovaitė parašė tai, ką tauriai nutylėjo V. Zaborskaitė. Mano knygelė – beletrizacija, daug nusižiūrėta iš Saukos, o gal ir iš Mieželaičio. Dėl beletrizacijos – pataikyta. Ką gi – pradeda išorės sprendimai sutapti su tavo paties. Ir taip sklaidosi iliuzijos. Tu – vidutinybė, gal dar menkesnė už ją. Tai buvo desperatiškas šuolis aukštyn, bet jis negalėjo būti aukščiau savęs.
Be abejo, tai sutampa su visa ūdijimo ir skalijimo kampanija. Bet šį kartą ne politiniai argumentai, o kūrybiniai. Ir nuo jų nėra kur pasislėpti. Ir aš jau tikrai nebežinau – ko vertas. Turbūt labai nedaug. Vandos [Zaborskaitės], Irkos [Kostkevičiūtės] akyse – dėl drąsos, Lebedžio akyse – kiek naudingų paslaugų jo blokui. Pats kaip toks aš niekam neegzistuoju. Vieni atmeta kaip eretiką, kiti nenori priimti kaip per didelio marksisto. Tas dar pusė bėdos. Žmogus vis vien gyveni vienišas. Bet kažkur užgauti lieka patys kūrybiniai pagrindai, kurių tu negali pataisyti. Lieka kažkur iš anksto nulemtas vidutiniškumas, kurio neperžengsi.
Ir dar vienas dalykas. Literatų konkurso publicistinė poezija. Tai vis nesąmonės. Juk tas publicistinis eilėraštis – V. Montvilos, Janonio visada buvo opozicinis, o dabar jis yra toks, koks buvo Vaičiūno ar L. Giros vasario 16 d. eilėraštis – proginis; jis neturi jokios žadinančios programos, keliančios jėgos, tai sustiprintas laikraščio ruporas. Tai eilėraštis be moralinio, dvasinio potencialo3.
Taigi, mielas drauge, lieka šis nuobodus daktaras4 ir lūkestis liberalizmo bangos, ir įniršis prieš viską. Baisi susvetimėjimo ir nereikalingumo banga, bet ji emocinė, ją reikia nugalėti.
1970. I. 20
Vakar – valdybos posėdis. Po to dvi dienas negaliu atsigauti. Tokia šlykštynė. Toks baisumas.
Visų pirma – visiška Rašytojų sąjungos valdžios demoralizacija. Išėjo Macevičius. Jo vieton paskyrė Petkevičių, o Petkevičiaus vieton – Jonyną. Be jokio valdybos informavimo. Dabar pats Mieželaitis padavė atsistatydinimo raštą. Tegul eina tas laivas į dugną – kas man rūpi.
Nebėra jokio bendrumo, jokios programos, jokios pastangos vienyti literatūrą. Nebėra jokio taurinančio prado, apie kurį kas nors grupuotųsi. Nebėra judėjimo krypties. Nebėra perspektyvos. Visa tai, ką atnešė 1956 m., pasibaigė. Dabar bala, liūnas, žvėriškas ambicijų siautėjimas ir savo reikaliukų tvarkymas. Nebėra net pozos, kad rūpinasi kitais.
Tai natūralu. Rašytojų sąjunga perdėm valstybinė instancija. Ji turi kalti į galvas valstybinę ideologiją, cenzūruoti ir spausti, žūtbūt sulaikyti tą liberalizacijos bangą, kuri pasidarė pavojinga. O kito idėjinio – patriotinio – emocinio centro nėra.
Tad pagaliau ir aš atsikratysiu iliuzijų. Tai – paskutinis valdybos posėdis, kuriame dalyvavau. Daugiau nebūsiu išrinktas. Tai mano karjeros viršūnė – du kambariai, kandidatas į valdybos narius.
Pagaliau pagrindinis programos numeris – dėl ko ateita. Baltušis pareiškia, kad pirmininkas nesiskaito su valdyba, laužo įstatus, pažeidžia demokratizmą, siūlo anuliuoti jo įsakymus.
Mieželaitis sako, kad jūs už demokratiją, bet duokit ir man demokratijos – tvarkytis kaip patinka. Primena, kad jis gynė Solženicyną. Pagalvokit, kur būtų nuėjęs paskui jus plenumas, jei būtų paklausęs. Ir taip tai prisidėjo nuimant Reimerį.
– Drg. Mieželaiti, negąsdinkite, nepravardžiuokite veteranu, – sako išbalęs Baltušis.
Graudžiausia balsavimas. Už anuliavimą pakelia ranką vienas Baltušis. Daugiau nieko nėra. Visi bijo, susitaiko.
Šį kartą Baltušis teisus, nors žinomos jo intrigos. Bet baisu, kad visi atsitraukia, visi nenori užkliūti, visi duoda kelią neteisybei. Kai Baltušis kreipiasi į Lankutį, tas atsako: „O man visai nesvarbu: skaitosi ar nesiskaito su valdyba!“
Tai puiki pozicija – stovėti sau, tegul darosi, kas tik norisi, manęs neliečia ir aš viskam pritariu.
Neabejoju, kad mūsų valdyba būtų lengvai pritarusi ir Solženicyno išmetimui.
Ką gi Mieželaitis gali padaryti Baužai, Būtėnui ar kitiems? Nieko. Bet nenori kištis. Tegul sau eina pro šalį.
Šitaip ateina kultas. Psichologija ištreniruota.
70. III. 3
Neviltis ir nuovargis pastoviai slegia. Nėra atokvėpio. Džiaugsmo. Prasmės. Tik įtūžimas prieš visus ir save. Rašymas sunkus kaip girnų akmuo. Galva kvaila, ištuštėjusi kaip puodynė. Dabar turiu pradėti rašyti apie Putiną. Ir tokia zovada – be pasiruošimo, be medžiagos, iškart. Ir vėl su neviltimi matau, kad esu bejėgis perkąsti eilėraštį, kad slampinėju aplinkui, kažką komentuodamas paviršutiniškai, bet paties daikto neregėdamas.
Vis dar veliasi smegenyse Pakalniškis. Beveik kasdien sakau jam piktus monologus, susitikęs tyliu. Tai žmogus be moralinių pagrindų, be sąžiningumo ir teisingumo. Galvojau, kad tai plaukia iš jo vaikiškumo. Bet tai būdingas mūsų laikams sąžinės lankstumas. Jis dešimtkart meluoja į akis, apgauna, o paskui dar ateina ir kalba lyg niekur nieko, praneša, kad ir III t. 2 d. buvo klaida apie S. Nėrį. Atseit visi klysta. Tai aišku, kiaulė. Ir tikiu, kad jis paskundė Radzevičių. Toks gali viską padaryti. Be skrupulų. Ir tokią votį reikia kuo greičiau išmesti iš smegenų, nenuodyti savo mąstymo ir buvimo. Bet jau nervai taip išvarginti, kad menkiausias susierzinimas ilgai išlieka smegenyse, kurie negali išstumti.
Visa tai niekai. Niekų niekai, kaip ir visas buvimas, kuriam nėra nei perspektyvos, nei programos. Turiu ruošti „Janonio“ 2 laidą. Tik dabar matyti – koks tuščias, bergždžias buvo tas rašymas, kaip mėtėsi į šonus visa gyvenimo linija.
Ir dabar jos nebeištaisysi. Ji ateina akivaizdžiai prieš tave, ir tu vėl ją turi patvirtinti. Tai ironija.
O šiaip egzistencija ligi sekmadienio, ligi slidžių.
IV. 15
Sutikau Mik[elinską]. – Tai pradėjai, broleli, sezoną? Bene būsi pirmoji skiedra? Miškas dar bus kertamas5.
– Kad aš turiu imunitetą. Dvidešimt metų laukiau. O palaukti dar metus kitus man nieko nereiškia. Visa tai sunkios intrigos.
Ir aš pavydžiu jam tos ramybės, to vidinio aiškumo, tos laisvės vidinės. Taip ir turi būti.
Be išgąsčio. Be panikos. Ramiai pasitikti atūžiančią bangą. Nepalūžti. Juk toji banga šito ir siekia – sulaužyti. Nepasiduoti viduje.
Ir man norisi eiti toliau pagal savo programą. Tegul aplinkui dega prerijos. Daryk, ką buvai užsimojęs. Tik šitas gali išgelbėti, o šiaip viskas niekybė.
Dabar bus daug menkystės ir pastangų išsilaikyti paviršiuje. Ir pamokslavimo.
1970. V. 29
Rašytojų suvažiavimas baigė savo darbą, o aš – savo karjerą6. Mano straipsniai įstrigę jų kepenyse kaip autobusas. Riaugėjo per visą suvažiavimą. Baltakis pamokslavo skaitydamas seną savo straipsnį. Kažkodėl jo kalba visada mane įpykdo ir išveda iš pusiausvyros. Gal kad buvo tikėta, mylėta. O aš jam – kas? Tuščia vieta. Eidamas su Macevičium sako man: „Na, tu visos tos krypties lyderis“. Tad užgniaužk mane, ir bus ramybė. Žodžiu, niekur nelįsk, ir jie bus patenkinti. Tą patį sako jis, be abejo, ir kitiems. Tai jų išdirbta kolektyvinė nuomonė. Ir situacija lygiai ta pati, tradicinė – kritika kovojo dėl didesnės laisvės aikštelės, o ją be paliovos tramdo ir tramdo tie, dėl kurių vyksta ši kova. „Dabar pas mus gera kūrybinė atmosfera ir neturiu jos sugadinti“ – konformisto logika.
Žodžiu, misija pasibaigė. Šiomis sąlygomis neišsižiosi. Reikia laukti kito atodrėkio. Bet ar jis bus? Kada bus? Manau, kad reikia suspausti nervus. Nepasiduoti apmaudui, o ruoštis intelektualiai. Juk didžiausia bėda – ne mušimas, o intelektualinis skurdas, didelių idealų nematymas.
Ir suvažiavimas buvo tik rašeivų suvažiavimas. Butas, honoraras, o dėl ko, kas ir kam – nežinia. Reikia turėti aukštą rašytojo misiją. Žilinskaitė teisingai sako, kad rašytojas neprivalo skirtis nuo kitų savo padėtimi. Jis toks pat žmogus. Jei tau valdžia duos patogumų, tai ir pareikalaus iš tavęs. Būk nepriklausomas ir toks kaip visi.
Rašytojas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.
Dabar jie visi politikuoja, o ne rašytojiškai mąsto. Ideologinis mąstymas yra perdėm užgožęs meninį mąstymą.
Jonynas net reikalavo, kad literatūra suimtų dalį jaunimo energijos, kuri neturi nuplaukti į politiką.
Vėl samprotavimai apie [nebaigtas sakinys].
1970. V. 29
Konfliktas tarp kritiko ir menininko neišvengiamas. Autorius mato savo kūrinyje tai, ką ketino realizuoti. Jis mato savo viziją. O kritikas mato tik tai, kas realizuota. Jis išsklaido autoriaus iliuziją. Todėl kritikos padėtis svarstoma Rašytojų sąjungoje po 3-4 kartus per metus, o poezijos ar dramaturgijos – nė karto. Tačiau padėtis radikaliai nepasikeis, kol prasikaltę kritikai nebus viešai plakami Katedros aikštėje, skambinant varpams tautines melodijas.
X. 14
Dabar jau matosi aiškiai, kad savo karjerą baigiu. Baigiu ne iš senatvės, pavargimo ar išsisėmimo, o kovoje baigiu. Pagal savo stilių. Tas rašytojų-komunistų kraugeriškumas taip toli siekia, kad užversti mane akmenimis nė kiek neabejoja. Po to, kai ištisą dešimtmetį stengiausi būti jų ieškojimų ideologu ir grindėju. Pasklido net gandas, kad Rašytojų sąjunga kreipėsi į CK, jog sulaikytų mano knygą [monografijos „Julius Janonis“ (1962) antras, pataisytas leidimas (1970)]. Visko gali būti. Juk Mieželaitis ėjo skųsti net „Langą“ [V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinį], o ką čia kalbėti dėl manęs. Ir aš matau dabar vėl, koks baisus yra tas mūsų literatūrinis gyvenimas, koks baisus tas politinis fanatizmas, kaip jaučiasi čia rašytojai kunigaikščiais. Tu jiems neįtikai, ir velniop. Taip būtų padaręs ir Baltušis, kai išspausdinau „Valiusei reikia Alekso“, bet tai buvo „Tiesoje“ [1965 m., spalio 31], ir jis prasikalto valdžiai su Amerika. Dar prieš savaitę „Tiesa“ prašė rašyti apie M. Sluckį. Dar nebuvo jokios grėsmės, o dabar viskas išardyta, viskas užversta. Ką reiškia „rašytojų-komunistų“ kauksmas.
X. 15
Leidykloje svarstomi Borutos raštai. Jis ir po mirties, pasirodo, tebėra toks pat šakotas ir pavojingas. Įdomiausia Baltušio laikysena. Draugas: kiek mes vargom su Venclova, kol sumažinom jo metus iš 5 į 3. Sėdėdamas Lukiškėse, jis per žmoną man perdavė: „Kai tik išeisiu iš kalėjimo, tai per visą prospektą pereisiu su maršu ir klumpėm“. – „Perduok jam: durnius buvo, durnium ir liko“, – sakiau aš.
„Svečiuose pas Čiurlionį“, kuris mums atrodė meniškiausias jo darbas, jam tebuvo tik politinis paklydimas.
– Boruta nieko šviesaus nemato. Jis kalba tik apie sunaikinimus, pertvarkymus, žmonių baimę. Kas visa tai atnešė? Jis nepasako. Bet aišku – rusai. Jis kalba apie lietuvių tautos tragediją, atseit ir vieni, ir kiti trypia. Kategoriškai prieš.
Vėl ta pati argumentacija, kokia buvo dėl „Dievų miško“. Vėl rašytojo auklėjimas, nors jis guli kapuose. Ar negeriau būtų, drg. Baltuši, auklėti gyvuosius socialistinio realizmo dvasia, o mirusius palikti ramybėje.
Bet ką tu! Trijų valandų ginčas baigėsi bergždžiai. Apsakymas iš tarybinio kalėjimo meto be svyravimų. Ir tai kokia demagogija – čia pat renka aplodismentus už Solženicyną, o čia vėl skandina savo draugą.
Kiek daug veidų! O kur tikrasis?
Bet įdomiausia, kad jį parėmė ir Maldonis. Štai kartų konsolidacija.
O atimti iš rašytojo svarbų kūrinį, tai sugriauti jo pretenziją į amžinybę, ardyti jo esminę ir pagrindinę egzistenciją, nes asmeniška egzistencija čia neturi reikšmės.
Rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Svarsto Šukio priėmimą ar išleidimą. Visi už. Baltušis prieš. Ką – jis vėl rašys prieš mus, jis tik tarybų valdžią sugriautų…
– Ar yra tokia perspektyva? – užklausia K. Saja, visiems kvatojant
.
X. 20
Dar pora išvadų. Mano galvoje yra tikrai apriorinio galvojimo momentas. Pagal jį aš kūrinį sukramtau. Aš tempiu pagal save. Tai lyrinės interpretacijos ir jausmingumo persvara. Užtat tie judėjimai ir savotiškas dogmatizmas.
Bet kritika neįmanoma. Ji suvokiama kaip rašytojo sunaikinimas. O patys rašytojai puola kaip kruvini šakalai. Vakar buvo kraupus aptarimas. Tikrai žiaurus spektaklis, kur aš vaidinau herojišką, patetišką ir, žinoma, kvailą teisybės ieškotojo vaidmenį. Stebino mane vis dėlto baisi neapykanta. Ji galėtų pjauti ir sodinti į kalėjimą.
Aš nesigailiu to, ką darau. Gal jau niekados neteks. Reikėjo dar stipriau dirbti. Istorijos spiralė vėl nusisuka nuo mūsų, ir nežinia, kada dabar pasikartos, kada sugrįš – gal jau mūsų nebebus.
Dabar uždavinys – kuo greičiau tą jovalą išstumti iš sąmonės.
XI. 5
Rašytojas kaip visuomeninė figūra netenka galios, jis traukiasi iš visuomeninės arenos. Rašo eilėraščius ar romanus, bet jau nepuola į visuomeninių klausimų sūkurį. Tik vienas V. Sirijos Gira atsiliepė į Čekoslovakijos įvykius. Tylėjo net rašytojai-komunistai. Žemės ūkio klausimais rašo P. Vasinauskas, ir niekas negali prilygti jam lietuvių valstiečių pažinimu. Kudaba rašo apie žemės ežerus, upes. Repšys, Kuzmickas, Stoškus – estetikos klausimais. Rašytojo – vadovaujančio intelektualo – padėtis pasibaigė: jis jaučiasi bejėgis, nepasiruošęs, nekvalifikuotas.
Kokios bėdos! Nėra asmenybių. O būti asmenybe – reikia turėti savo nuomonę – tai pavojinga. Nebėra jokių sąjūdžių, jokios vieningos krypties, jokios kylančios bangos. Vien buvusių judėjimų inercija, vien senos ambicijos, kivirčai tarp jų, o ne tauri etinė-meninė programa.
Vildžiūnas apie tai rašo: „Kultūros barai“, 1970, nr. 1.
XI. 10
Tai senas ir aiškus dalykas. Mes – komunistai. Mes daug nusipelnėm Tarybų valdžiai. Todėl mums pirmoj eilėj – butai, spec. poliklinikos, kurortai, kelionės užsienin. Tas pats ir rašytojai. Jie taip pat nori privilegijų ne tik materialinių gėrybių srity, bet ir literatūrinės šlovės arenoje. Pvz., partijos bilietas priimamas kaip indulgencija nuo visų trūkumų, kaip skydas nuo bet kokios kritikos.
Tai tas pats parazitavimo reiškinys, kurį mes matome aplinkui, tas pats reikalavimas privilegijų. Partiškumas čia suvedamas į privilegijuotųjų padėtį.
Bet užteks. Turiu susirasti kitą logiką: kitą plotmę. Toje pačioje plotmėje beprasmiška veltis.
Kuo daugiau absurdų gyvenime, tuo jis tikresnis. Juk žmogiškas gyvenimas ir taip absurdas, anot Kamiu. Tad čia nereikia laukti nei teisybės, nei atpildo, o daryti tai, kas darytina, kas būtina. Svarbiausia, nedramatizuoti savęs, savo padėties ir savo vaidmens. Nebandyti matuoti viso to teisybės, moralinio padorumo ar pažangos kriterijais. Tai absurdas. Tu patekai absurdiškon situacijon, kapstykis iš jos greičiau, ir viskas. Be ašarų, be dramatiškų mostų. Pasistenk būti sau žmogumi. Pernelyg ilgai grindei savo egzistenciją nepastoviu literatūros šurmuliavimu. Reikia – pastovių atramų.
1970. XI. 20
Gyvenimas šviesus kaip niekada. Per savaitę – 3 laidotuvės7. Stovi ant konvejerio, ant išnykimo juostos, kuri greitai lekia.
Ir čia nebėra nei perspektyvų, nei prasmės. Pasitarime „Tiesoje“ Radaitis pareiškė, kad metas įgyvendinti Lenino šūkį: „Iš literatūros šalin nepartinius literatus!“ Tai ir vykdoma. Nutylėjimo, ignoravimo, išstūmimo principais. Vėl pokario principas – ką įsileisti į literatūrą, o ką ne.
Nuostabu, kaip neturi jokių patvaresnių pagrindų mūsų literatūros gyvenimas, kaip lengvai yra apvaldoma rašytojo psichika. Baltakis – vienas iš karščiausių to literatūros ideologizavimo entuziastų. Ir kai tas ideologizavimas pasmaugs pačią literatūrą, užslopins juos pačius, tada, žinoma, kaltų nebus, bus kalta epocha, tik, aišku, ne jos veikėjai. O gal tai tik išmėgintas manevras – rėk kuo garsiau, kad tavo dalykai dar praeitų, o su kitais – suk velniai. Bet tas pats kardas atsigręš ir prieš tave.
Taigi, liberalizacijos galas, finalas!
1971. V. 3
Šioks toks smūgis. Tikriau sakant, apmąstymo akstinas. Bet sukrėtimas nėra toks stiprus kaip po „vidinio monologo“, nors ir buvo gana nelauktas. Bet nervų sistema, matyt, paliesta: išbundu patamsyje.
Sektorius gana šaltai ir kritiškai priėmė mano „doktoratą“. Nastopkai per mažai mokslo, per daug eseistikos. Pakalniškis nerado pastovių psichologinių formų, Galinis demaskavo „vieningosios srovės“ apraiškas.
Kartėlio nemažai. Tuo labiau, kad ir pats jaučiau savo metodologijos diletantiškumą. Ką galima buvo padaryti tos psichologinės interpretacijos ribose, tai padaryta, bet toliau aš negalėjau peržengti. Nemanau, kad darbas beprasmiškas – jame yra tezių, kurias labai nemalonu bus praryti; jame legalizuojamas visu plotu modernizmas; įvedamas Aleksand[riškis].
Ir apmaudu, kad Nastopka viso to nepastebėjo ir nepalaikė.
Ir dar kartu regiu įprastą Lankučio veidą. Kiekvienoj rimtesnėje situacijoje jis tave išduoda ir paskui atsisuka – lyg niekur nieko nebūtų buvę.
Kaip jis giedojo prie Irkos apie darbą – o jau svarstymą pradėjo nuteikdamas visus kritiškam santykiui – mat ir M. Paulauskui pasitaiko blankių rungtynių. Paskui ironizavo dėl srovių – puola kaip prie mylimosios, paskui – skyrybos.
O vėliau susitikęs man sako: aš tai praleisčiau tas frazes, bet Korsakas… Dabar po tavo darbo, kokia matysis panorama…
O tuo metu pritarė, o gal ir pats pasiūlė mano darbą išleisti 1974 m., t. y. atidėti dar vieniems metams.
Vis sakau kalbą, bet ar pasakysiu. Dėl planavimo. Kai pradėjom rūpintis savo darbais, turėjom parašyti anotacijas ir planus. Padarėm. Tada mūsų temų ribos niekur nesuėjo. Kai aš sėdausi rašyti paskutinio skyriaus, staiga sektoriaus vadovo stalčiuje randu Galinio paskaitos temos planą, kuris visiškai panašus į manąjį.
Kaip galėjo šitaip atsitikti? Aš matau tik vieną paaiškinimą – sektoriaus vadovo humoro jausmą: mat jie murkdėsi bendrame bute, tegul pasimurkdo ir bendroje temoje. Iš šalies gana įdomi ši rivalizacija, kaip sako Pakalniškis.
Bet nemanau, kad planavimas gali būti grindžiamas humoro jausmu, kad būtų protinga ir kolegiška sustumti du bendradarbius kaktomis.
Juk jeigu Galiniui, pradėjusiam rašyti kitos temos darbą, būtų parodytas mano planas, nežinau, ar jis būtų ėmęsis rašyti ta pačia kryptimi ar bent nebūtų po to tvirtinęs turįs moralinę teisę palikti tai, kas jo darbe sutampa su mano.
O jeigu mane būtų supažindinęs su pakeistu darbo planu, aš irgi būčiau ką nors koregavęs. Aš manau, kad galima buvo rašyti ir tokias temas, bet reikėjo apie tai iš anksto žinoti, o ne žaisti slėpukais.
Ir dabar neaišku, kodėl aš turiu išpirkti šitokio tobulo planavimo nesąmones?
Aš norėčiau vis dėlto išgirsti rimtą paaiškinimą.
Štai ir viskas. Toliau rezignacija. Ir pastangos kuo greičiau išvalyti sąmonę. Tai svarbu. Tai būtina. Aš turiu eiti toliau. Ir man norisi dirbti, tik neaišku ką, nes ir kritikoje mano karjera užbaigta. Bet knygą bandysiu paruošti šitoje savo nemigoje.
Dabar aš jau galiu atsitraukti nuo savęs, savo darbų ir pažiūrėti iš šalies – juk viskas praeina, tad neverta ir nebūtina taip jaudintis ir draskytis.
V. 7
Pasiutęs vienišumas. Vienas eini. Vienas pats. Ir rašai kažkokioj beprasmybėj – ruoši pomirtines knygas, nes, matyt, jos nepasirodys, kol tu gyvas. O ar jos beturės tada reikšmės, jei dabar atrodo kitiems bevertės.
Ir taip tu lieki be jokių bendraminčių, be jokio palaikymo. Net ir tie, kuriais tu tikėjai, nusigręžė. Ar toks laikas? Ar tu jau pats pasenai ir nebeatliepi tam, kas rūpi.
Aš padariau tai, ką galėjau. Man rašymas nėra teorijos varinėjimas. Aš per daug savęs sudedu. Tai lyg emocinė išpažintis. Toks rašymas – primityvus, naivus – mokslo atžvilgiu. Bet juk negali tu savęs peržengti, negali tu nušokti nuo savo diletantiškos metodologijos.
Tu vis kuri kažkokius projektus, samprotauji, ką darysi – o juk tave taip laiko prispaudę prie žemės, kad negali net cyptelėti. Visos skylės uždarytos, ir tu niekur negali išlįsti. Visur ta pati budri brolija, tas pats išdavimas, nusigręžimas, abejingumas.
Aš teberašau, tebemąstau taip, tarsi tebesitęstų liberalizmo epocha. Ir todėl viskas atrodo beprasmiška – juk persunkta polemika su esamu laiku, su jo normomis. Bet kur tu nueisi – su tais poetiškumo ir antidogmatinės kritikos etalonais?
Ir dar – šokinėju nuo temos prie temos. Neturiu jokios pagrindinės eigos. Neturiu kažkokių fundamentinių interesų. Atrodo, kad viską jau esu padaręs, kad dabar telieka tik kartojimasis.
Dar ką parašysiu – bet ar tai bus nauja? Tai bus tik pasikartojimas.
Ir šitaip laiko kritika ir savikritika sueina į vieną tašką.
Ir aš einu tuo pačiu pažemintojo, išstumtojo keliu – tokiu būdingu mūsų laikui. Ir neigiamų, melancholiškų emocijų kompleksas darosi pats svarbiausias.
Man keista. Juk aš ilgai visus pakenčiau. Kol neatsikėliau į Galinių butą, nežinojau, kas yra neapykanta. O dabar jau tiek žmonių, kurių neapkenčiu, ir pats esu neapkenčiamas. Kokia metamorfozė. Ir vis blogumo link.
Ir šiaip – koks menkas vertybių diapazonas. Tu čia daužiesi dėl to darbo, dėl straipsnio – išgyveni, kankiniesi. Tarytum tai būtų paskutinės ir aukščiausios vertybės, tarytum tuo ir baigiasi gyvenimas.
Juk jei pažiūrėtum iš aukščiau, pažiūrėtum iš kažkokios būties viršūnės, tai visai bus menka.
Būtų gerai išlįsti iš tos psichozės (sėkmės – nesėkmės), susirasti kažką pastovaus ir tikra ir nereaguoti į šitų musių zyzimą. Ne tiek rašyti be paliovos, kiek ieškoti pačiam sau kažkokių verčių, supratimų. Pabūti savimi ir savyje atsitraukus nuo aplinkos.
Tam reikia rytietiškos išminties.
1971. V. 7
Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.
1971. IX. 12
Su kartėliu prisimena K. Korsakas savikritiką, kuriai turėjo ryžtis 1950 m., triuškinant jo knygą „Literatūra ir kritika“. Buvo pasakyta: arba viešas savęs išplakimas, arba represijos. Jau parengtas planas likviduoti Lietuvoje visą socialdemokratinio sparno inteligentiją, kaip padaryta Estijoje. Ir tik nuolankus elgesys gali atitolinti šią kampaniją. Reikėjo nulenkti išdidžią galvą, pačiam apspjaudyti save, norint išlikti Lietuvoje, dirbti mokslinį darbą, išsaugoti nuo „valymų“ vieną iš svarbių lietuvių kultūros centrų.
Ar po tokio pažeminimo dar galima atsitiesti?
IX. 27
Baigiau tvarkyti darbą. Pataisinėjau. Ir viskas. Dabar aiškiai matosi jo vienpusiškumas. Visa lyrika išmatuota srovių masteliu, vaizdinių metaforų lygiu, tarytum tuo ji baigtųsi. Tai tik vienas jos lygis. Aš nepriėjau prie pačios šerdies. Per daug apibendrinau visą lyrikos gyvenimą, dekonkretizavau. O visiškai nėra muzikalumo, kaip svarbiausio elemento, kuo ji atsiskiria nuo kitų [literatūros rūšių]. Vien įvaizdžių medžioklės. Tai – paviršutiniškas darbas, be originalaus nelauktumo, be šviežumos ir koncentruoto smūgio. Matyt, man straipsnį rašyti geriau einasi, negu ką kitą.
Ir tai vėlgi baisus susiliteratūrinimas. Viskas dėstoma tokioje žinomumo sferoje, be vidinių atsivėrimų, praregėjimų. Citatų batalionai surikiuoti, bet vedami tik gana paviršutiniška vaga – įteisinti modernizmą.
Aš dabar galvoju, ką turiu daryti. Ir vėl projektai, vėl viltys, ir vėl tu paliksi, kur buvai. Nes tuo skaitymu tu negali savęs atnaujinti, tam reikalingas mąstymas, vidinis buvimas, kuriam tu nebeturi jėgų, nebeturi jo teritorijos, o tik rašyti – rašyti – iki begalinio išsekimo.
Tad ką daryti? Reikia: 1) eilėraščio stilistiką knisti – melodingumą, 2) lyrikos tipologiją, 3) filosofiją skaityti.
Ir užteks to smulkaus ir įkyraus rašymo, kuris tik nualina. Reikia ieškoti didesnių objektų, dėl kurių būtų verta.
X. 4
Parašiau apie groteską8. Ir žiūriu: visur kartojasi ta pati metodologija. Vakarų literatūra atrodo labai prašmatni, sektina, o mūsų skurdi, bėdina. Ir ji visą laiką vejasi. Tai – prisiskaitėlio metodologija. Nėra savarankiško ir aiškaus mąstymo. Tik šiaip varinėjimas kamuoliukų. Reiktų, kad viskas būtų autentiška, pergalvota, išjausta, o ne šiaip šmaikštus rašymas pagal tezes, ne šiaip rašytojų įstatymas į schemas.
1971. XI. 10
Man reikia vis labiau nusiteikti filosofiškai. Nieko nekaltinti, nesistebėti. Iš nieko nesitikėti pagalbos. Juk šioje santvarkoje kiekvienas gyvena tik savimi, jis negali niekam ištiesti rankos, nes tai pavojinga. Pats baisiausias susvetimėjimas, nes grindžiamas baimės jausmu.
Vėl antras mano disertacijos virtimas atėjo. Ir reikia ramiai pasitikti. Be nuostabos ir susijaudinimo.
Apskritai reikia jau atmesti visą tą smulkių išskaičiavimų lentelę, nes ji vis tiek nesipildo. Ir gyventi taip, kaip norisi. Nebijoti. Tai sunku, nes tai giluminės psichikos kompleksas. Bet juk tai veikia tik buities gardely, o jei paimsi buvimą ir nebuvimą – išnyksta visa tai. Reikia į viską žvelgti nuo šios ribos – tai suramina ir pastiprina.
Mečiau savo straipsnius į verdantį katilą. Parašiau pasisakymą – tegul pasiunta9. Matyt, vėl būsiu malamas. Dabar svajoju išeiti vėl į tokį rašymą, kur aš kažką esu sugalvojęs, pasiruošęs.
1971. XI. 10
Reikėtų mokytis žvelgti į savo literatūrines sėkmes ir nesėkmes, remiantis B. Sruogos išmintimi: „Visi mes esame svečiai pasauly. / Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš“. Tam priešinosi savisaugos instinktas. Tačiau tik ties buvimo–nebuvimo riba gali paaiškėti tavo esmė, kuri baikščiai rusena periferijoje, kol nevirsta esminiu – būti ar nebūti – klausimu.
1972. III. 5
Kai pasiklausai per radiją apie žudynes, banditus, tai nieko nebesinori daryti: pasaulis atrodo toks beviltiškas, toks niūrus, kad, rodos, tik greičiau iš jo išeik. Šitą jausmą ypač sustiprina dabartinė mūsų situacija, kur pirmame plane atsistoja visokie durniai, bet ne tai esmė – viskas užspaudžiama, viskas peržiūrima.
Kaip čia reikės gyventi ir dirbti? Ar dirbti tokiomis sąlygomis. Kokia čia bus kultūra? Ar nereikėtų visai nutilti? Bet juk kultūra turi būti kuriama bet kokiom sąlygom. Ir su visais kompromisais, ir su visa gėda. Kokia ta kultūra bus – vieni niekai, bet ir tokia, matyt, reikalinga.
Visas mokslas ir menas turi būti pajungtas ideologiniam darbui – tokia direktyva10. Kokius rezultatus ji duos – pamatysim.
1972. III. 6
Praėjo triukšmas. Baliai. Susijaudinimas11. Vėl lieki vienas. Vėl ta pati nepasitikėjimo ir abejonių graužatis. Išspausdinau „Nemune“ apie Talentą12. Gana įžūlu, vaikiška, drąsu. Ir nepatenkintas. Atrodo, tarsi toks elgesys man nebepritinka, tarsi tai vaiko kelnaitės, man nepriderančios. Gal tai senatvės žymė, bailumas? O gal tiesiog man tas prisiskaitymas nusibodo? Per daug svetimos išminties ir per maža savo. Per maža spontaniško judesio ir iškentėtos tiesos. Samprotavimų konstrukcijos.
Man patinka, kaip rašo Martinaitis. Nuo savęs. Lyg lyrinis išsiliejimas, ir išlaikytas vientisas santykis.
Kažkur viskas nuėjo. Ir aš atlikinėjau šokį su degančiais fakelais, demonstruodamas kvailą drąsą. Tik fakelai kris ant mano galvos – įdomus reginys publikai. Bet visa tai kažin ar paliečia pačią šaknį, pačią esmę, ar tai nėra šiaip sau blūdinėjimas.
Dabar vėl ta pati problema – ką toliau veikti, kur eiti. Toks jutimas, kad esi išmestas iš balno, kad klaidžioji kažkur vienas.
1972. III. 7
Mikelinskas teisingai sako, kad aš linkstu į loginį tiesumą, o Zalatorius emocionalesnis. Ir man norėtųsi tokios improvizacinės laisvės, tokio nesuspaudimo, tokio laisvumo.
Per daug tos mintys išskaitytos, sistematizuotos.
Tai – vidinės problemos. O išorinės, kurios nuo tavęs nepriklauso.
Ar rašyti toliau kritiką, kurios niekas nespausdina, ar pereiti į kitus žanrus? E. Mešk[auskas] sako, kad Maskvoje filosofų posėdy toks idiotizmas, kad nebuvo tokio ir prie Jozefo.
Juk ateis ir čia. Ir visa ta vidinio išsilaisvinimo banga subyrės į šipulius. Tai labai slidus ir sunkus kelias. Ir kur link nežinia. Ir nežinia – ko mes siekiam? Ar yra tie „mes“, ar tu vienas kapstaisi.
III. 20
Buvau Kaune. Pas jaunuosius. Gėlės. Exlibrisas. Bet pasimatė, kad stoviu ant bedugnės krašto. Toliau nėra kur eiti. Ir aiškus rezignacinis motyvas vėl ėmė groti. Toliau nebėra ką daryti kritikoje. Dėl talento Drilinga gavo žiaurią pastabą. Jis bijojo įsileisti mane net į Kauną su pranešimu. – Žiūrėkit, kad duotumėte atkirtį! Jis nori perbraukti visą tarybinę literatūrą. Tokios malonios charakteristikos.
Apie tolesnį publikavimąsi šitame žurnale nėra ir kalbos. Labai pakenkė Radaitis, nunešęs mano anketą į valdžios rankas.
Taip kad aiškus ratas. Reikia ieškoti kito kelio.
Be to, ir aš jaučiu, kad toliau neįmanomas plėtojimas šitokio kritiško santykio. Niekas nepakęs. Rašytojai – valstybinės vertybės, ir niekas negali jų griauti.
Tad vienas griuvimas labai aiškus. Viena galimybė išsemta. Ir tai, matyt, visuotinis santykis mano atžvilgiu.
1972. III. 21
Taigi, prasideda kampanija. Vakar partiniame susirinkime A. Jonynas talžė13. Aš pataikiau ateiti į pertrauką. Tiems, kurie niekad nebuvo lupti, tai gražus reginys. Daugiau nieko. Taip ir yra: vienam mala dantis, o kiti tyli. Kitaip ir negali būti.
Dabar reikia laukti tik komplikacijų. Kiek tai pasieks spaudą, Institutą? Ir nueis apeliacija į Atestacinę komisiją?
Bet, aišku, kad kritiko karjera jau baigta. Mažiausiai dviem metams išfoluojamas. Ir apskritai grįžimo negali būti tol, kol neprasidės naujas politinis kursas į demokratizaciją. O kadangi Jonynas išreiškia aiškų dabarties kursą – suimti į tvirtas rankas literatūrinį gyvenimą, niekam neleisti šakotis, tai jis gaus oficialų palaikymą.
Žinoma, visa tai laikinas žaidimas. Bet šitaip praeina ir gyvenimas. Šitaip išsenka nervų energija. Šitaip viskas susimala. Bet, aišku, kad ką nors mėginti kapitališkai dirbti dabarties literatūroje – neįmanoma.
Lieka ryšiai. Lieka kokia nors monografijėlė, kurios taip pat niekas neleis. Negaliu ryžtis Borutai. Labai jau to paties tipo kaip Jan[onis], Sal[omėja]. Visi tie kovingieji poetai. Norėtųsi giluminio, kokio nors metafizinio poeto. Bet ar visi užimti, ar visi aprašyti.
Taip ir neturiu kur užsikabinti. Nors aišku, kad reikia eiti į kokią nors neutralesnę temą, į siauresnę sritį, kad šitas akmenų mėtymas pasibaigė ir daugiau nepasikartos.
Na, bet padaryta. Vieną kartą priminta – kad galit daryti kiaulystes, bet jos nebus pamirštos14.
III. 22
V. Žilinskaitė pasakojo dar iš susirinkimo. 6 oratoriai užsipuolė. Viskas prasidėjo nuo to, kad skaitė „Nemuną“ pats Sniečkus ir trinktelėjo kumščiu. Jonynas kalbėjo Sluckio žodžiais, ir tas sėdėjo kaip pagrindinis herojus, kaip nepaliečiamas dievukas. Na ir talentas – šitiek valdyti, šitaip sugebėti…
Bet tai, aišku, dulkės. O iš esmės tai laikas rieda per tave, laikas mala ir drasko. Jis ir atleidžia tave nuo to balansavimo. Pagaliau jis palieka tau – mokslą, kuriam tu neturi pašaukimo ir noro.
Įdomu, kad aš kaip klounas čia išeinu, palinksminu, visi pasižiūri, pasigėri, pasistebi, ir kiekvienas grįžta prie savo darbų, bijodami įkišti pirštus tarp durų. Šitai aš ir išreiškiau straipsnyje. Šitai ir norėjau pasakyti. Gerai ar blogai tai padaryta. Bet pataikyta! Ir nesigailiu.
Tik ką toliau daryti – neaišku.
III. 23
Vienintelis gyvas belikęs nervas – mano darbas, mano egzistencija, kuri prabyla tada, kai tu prispaustas, kai tu mušamas. Gal tai ir yra tikroji egzistencijos esmė, tikroji tavo esmė, kurią apneša smulkmenos, dulkės, ir tik sukrėtimo metu tu ją vėl jauti.
Ir dabar vėl ta pati dilema: turėti kažką savyje, turėti aukštesnį pagrindą, negu ta literatūrinė konjunktūra. Prieš ją šokti – beprasmiška, jos nepakeisi, bet priešinimasis, matyt, yra vienintelis egzistencijos vertingumo rodiklis. Tu žinai, kad beprasmiška, o vis tiek šoki į akis.
Jaučiu ir palengvėjimą. Tai išėjimas iš kritikos ringo. Matyt, galutinis. Pagaliau reikia gyventi be karštligės, pačiam sau, o toji smulki determinacija per daug niekinga.
Ir malonu skaityti šiaip sau – be niekur nieko. Taigi žiūriu į viską daug ramiau.
III. 24
Aišku, aš paliečiau vadovavimą literatūrai – reglamentaciją ir tragiškas jos pasekmes. Ir tai negalėjo praeiti nepastebimai, nors tiek nedaug ten yra.
Gal ir bėda. Aš rašau straipsnius kaip emocines deklaracijas su pasiutusiu kategoriškumu. Ar gerai taip laidoti Marcinkevičių ir Baltakį? Juk tokios kritikos niekur ir nėra. Tai judėjimų, platformų kritika, o ne ramaus literatūrinio gyvenimo.
Bet tai kritika pagal mano charakterį. Ir dabar neturiu ko gailėtis.
Aišku, kad pats protestavimo, ironizavimo santykis ilgai nebus toleruojamas. Ir aš būčiau atsidaužęs anksčiau ar vėliau. Čia ne teiginiai, o pats griaunantis santykis.
Ir aš turiu jį slopinti, jei noriu dirbti. Aš negaliu jo demonstruoti, nes tai Čekoslovakijos įvykių atmosferos nuosėdos būtų įžvelgtos.
Pagaliau – juk visi mes aukos, ir gal reikia mylėti, suprasti ir atjausti, o ne pykti ir mušti kaip dabar.
Bet kai nėra kategoriškumo, tai irgi nuobodu.
III. 27
Jautiesi, kaip padaręs kažkokį nusikaltimą. Ypač stiprus spaudimas. Tam ir ruošiami tokie pogromai, kad žmogus būtų sutriuškintas, sumaltas, kad jis jau neatsikeltų ir nebedrįstų to paties pakartoti. Gali tik įsivaizduoti Pasternako ir Solženicyno padėtį.
Dar įdomu, kad niekas neatėjo, niekas iš tų, apie kurių vienintelę išrautą egzistenciją aš kalbėjau ir gyniau. Niekas iš tų, kuriuos aš pats gyniau ar bent visada užjaučiau.
Paliktas esi vienas kaip kuolas visam siautėjimui. Nuo tavęs staiga atšlyja visi kaip nuo maru apsikrėtusio. Tu daraisi pavojingas prisiliesti, kalbėti, bendrauti.
Ar verta aukotis, lipti ant minos ir šokti herojiškai ant ambrazūros vardan šitokios publikos? Aišku, ne. Tu eini pagal savo logiką, tu darai, kas tau buvo iš vidaus užprogramuota, kas, matyt, buvo neišvengiama. Šitą daužomo talento padėtį aš turėjau išsakyti, ir išsakiau. Na užtat ir staugimas. Bet tavo likimas į šitą investuotas, ir nežinia, kuo viskas baigsis.
III. 28
Be abejo, negali užmiršti, kur gyveni. Ir negali labai pasipūsti ir vaidinti principingą. Juk būčiau rašęs apie Mozūriūną „Pergalei“, būtų gal praėjęs groteskas, o ir dėl „Talento“ nebūtų tokio siautėjimo. Bet kur aš nusileisiu nuo Radausko iki Mozūriūno! Na dabar ir gauni žiaugčioti.
Bet visa toji išmintis siekia praeitį. O jokios strategijos, jokio apgalvoto plano į ateitį. Aš gyvenu kaip poetas kažkokiais vidiniais impulsais, o ne blaiviai apskaičiuotu veiklos planu.
Bet ir tai niekai. Neaišku, ką veikti. Boruta traukia kaip maištaujančio rašytojo tipas. Bet juk ir parašius nebus kur padėti, kur realizuoti.
Ir tai niekai. Svarbiausia, kažkokios gilumos nėra. Prisideda pašalinės interesų sritys, bet vieno pastovaus intereso taip ir nėra.
III. 29
Ar aš jau pripratau, ar atbukau. Bet šį kartą greit atslūgo vidinio sąmyšio, išgąsčio ir nevilties banga. Arčiau, vis arčiau „ribinė situacija“, ir kai iš to taško pasižiūri, visa tai „tuštybių tuštybė“. Vėl skaitau, vėl kabinuosi į mintis, projektus, tarytum normaliame gyvenime. O juk jis visai nenormalus – neturi jokių perspektyvų ir jokio tikrumo. Rašymas į nežinią, kaip ir visas gyvenimas į nežinią. Matyt, ir į tai galima įprasti. Pagaliau tai – luksusas, palyginus su pokario metais.
Svarbiausia nieko nežinoti. Kaip ir kur, ir kas reagavo. Ką pasakė. Ką pagrasino. Tu nieko negali pakeisti. Nieko negali padaryti. Kas bus – tai bus. Pamatysi, kai ištiks šis lemtingas sprendimas. O iki tol nėra reikalo nei žinoti, nei jaudintis.
Svarbiausia – apvalyti sąmonę. Nes ją palaužti, demoralizuoti ir siekiama visu tuo triukšmu.
Bet nevalia pamiršti, kur gyveni. Nereikia tyčiotis. Reikia rašyti pozityviai, matyt.
III. 30
Mano svyruojantis buvimas. Vakar vėl priepuolis. Vėl pasitarimas CK, kur aš figūruoju. Vėl įtūžęs saugumas. Vėl doktorato palaidojimas. Vėl visose instancijose kalba apie mane.
Kai viso to prisiklausai, jautiesi kaip nusikaltėlis ir trokšti tik vieno: kad greičiau viskas baigtųsi, kad pagaliau prasivertų kapas ir prarytų tave. Ypač nemalonu susitikti Korsaką – žinau, kaip jam apmaudu, sunku, nemalonu.
Bet kai kur ir paguoda, Marukas, Marcinkevičius skaito „Nemuną“, kurio niekad neskaitydavo, ir laiko, kad reikėjo spausdinti.
O šiandien vėl nieko. Vėl žiūriu per Sruogos „Visi mes esame svečiai pasauly“, ir tada jau neatrodo nei baisu, nei beviltiška. Yra upė, pušis, vėjas, ir tuo galima pasiguosti šitame siaučiančiame, naikinančiame pasauly.
IV. 1
Tokia kritika, kaip maniškė, brangiai atsieina. Ji itin smarkiai mažina gyvybinių jėgų balansą. Nuolatiniai stresai, kurie nuodija kraują ir alina širdį. Ir nėra jiems pabaigos. Ir nėra jokios išeities. Pamautas ant iešmo ir palengva sukiojamas ant ugnies.
Matyt, iš tiesų Mieželaičio darbas. Jei jau trenkė kumščiu pats šeimininkas, tai jį nuteikti galėjo tik Laureatas. Iš tiesų koks tas mūsų literatūrinis gyvenimas – kaip lengvai viską galima sutvarkyti, užgniaužti, pačiam net piršto neįkišant. Viskas sutvarkoma užkulisyje. Tad jokios kritikos ir negali būti. Šitie monumentai nepaliečiami. Tai – pikti ir kerštingi dievai.
Ir be to, koks tu vienišas. Jei kam ir rūpi, tai tik kaip klinikinis atvejis. Toks apskritai žmogaus gyvenimas – miršta draugai, ir tu privalai juos užmiršti.
Nejutau jokios užuojautos, o tik pagyvėjimą ir iš Jono Lank[učio].
Tokia ši kieta ir žiauri būtis, kurią privalai pernešti.
IV. 2
Vis labiau apima kažkoks abejingumas. Rašai – ir rodos, lengvai galėtum nerašyti. Kažkaip atkrentu nuo visko. Vis labiau jaučiuosi nereikalingas. Tuščias. Ir ne tik dėl to, kad nėra perspektyvos, bet ir apskritai slenka gniuždanti tuštumo banga. Kam ir vardan ko? Kas iš to rašymo. Situacija vis labiau stumia į valdišką rašymą, į valdiškas temas (Šolochovas), ir nesimato, kad galėtum ko nors kito nusitverti.
Korsakas pavarė tave kaip pešką šachmatų lentoje. Smulkus politikierius be jokio žmogiškumo. Bet nieko nepadarysi. Kentėk, lauk. O ko – nežinia. Disertacija kaip užgesę pelenai krinta žemyn. Matyt, kad mano reikalas pasiekęs aukščiausias sferas. Tokia pasiutusi centralizacija. Net ir mokslo dalykai sprendžiami tose pačiose instancijose. Ir čia nieko nepadarysi, niekur nepabėgsi.
Kartais norisi viską trenkti. Bet ką toliau. Tokia išeitis – ne išeitis. Mes turim dirbti esamom sąlygom, pažeminti, trypiami, ugdyti vidinę laisvę, žinojimą, dvasinį turtingumą. Kaip galima izoliuotis nuo to paviršiaus. Taip daro dailininkai, ir jie daug laimėjo.
Jaučiuosi privargęs, nualintas. Matyt, ėda dirgsnius visos tos permainos, tas vilties ir nevilties keitimasis. Bet reikia turėti skydą.
IV. 3
Išliko permušto šuns savijauta. Nesinori susitikti žmonių ir kalbėti. Atrodo, kad padarei kažką nepadoraus, negarbingo. Atrodo, kad iš tiesų esi nelaimingas kompromisininkas, kuris privalo teisintis. Ir galbūt visas tas pasiutęs spaudimas tebuvo vien gąsdinimas? Argi tokios rimtos instancijos ir tesiekė tokio menko rezultato – pažeminti vieną žmogelį? Bet rezultatas didesnis – vienas tapo išvestas iš rikiuotės ir daugiau balso nebekels. Tai jau ne visai mažas rezultatas. Iš dalies ramiau, nereikia savęs kaip su pentinais spausti: stenkis, rašyk. Dabar savaime užbaigtas kritiko kelias, užbaigtas aukšta gaida, užbaigtas skandalu, kaip ir buvo pradėtas. Dabar sau gali ramiai pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.
IV. 4
Dabar gyvenu problemomis: ar Borutą, ar ką kitą pasirinkti. Juk reikės gyventi su juo 3 metus. Boruta man, iš vienos pusės, artimas: maištaujantis, smaugiamas, nepasiduodantis rašytojas, o iš kitos pusės, vėl tas pats užangažuotas rašytojas, kokių jau aš turėjau.
Be to, Striogaitės disertacija. Tu eini iš paskos ir rašai tą patį, kai dar tiek rašytojų neturėjo atskiro žvilgsnio. Tai mano skaudi problema. Reikia apsispręsti. Jau, rodos, apsisprendžiu, bet vėl abejonės, vėl kažkas stoja prieš. Ir taip nežinau, ką daryti.
Bet pasirinkimo nėra. Man nesinori klasikų. Nesinori sustingusių figūrų. Mielai dar imčiau Vaižgantą.
IV. 5
Sąmonė vis dar negali išsivaduoti. Vis dar bombardavimai. Kiti jaučia malonumą pranešti – kas ką pasakė.
Korsakas nieko nedarys, jeigu jam nelieps. Tik jis stebisi mano išprotėjimu, kad spausdinau. Grėsmė doktoratui akivaizdi.
Mikelinskas perpasakoja susirinkimo oratorius. Baltušis pareiškė, kad tai – antitarybinis straipsnis, ir tokiam autoriui kažin ar verta suteikti daktaro laipsnį. Bielinis pareiškė su visu atsakingumu, kad tas straipsnis – tai išėjimas iš visų žmogiškos etikos ribų.
Atrodo, kad kritiko karjera iš tiesų baigta ne 3 metams, o visam laikui. Juk ir «Искренности» autoriui [Pomerancevui] taip ir nepavyko sugrįžti. O šis straipsnis, matyt, priimtas kaip deklaracija. Taigi, matyt, būsiu tvirtai ir galutinai užspaustas. Ir tie galės ramiai tukti, niekieno nedrumsčiami.
Kitų reagavimas – smalsumas, lengva užuojauta, bet tai nėra savęs investavimas. Tai žiūrėjimas ir stebėjimas iš šalies – gana atsargus. Tu vis tiek esi kažkas svetimas literatūrai, kažkas pašalinis, ir visa ši istorija tik šiaip liežuvio pamalimui.
IV. 8
Palaipsniui viskas ima atrodyti vaikėziškumu. Išblanksta heroizmas. Lieki publikos linksmintojas. Ir už tą pokštą brangiai moki. Kai paskaitai J. Keliuočio pareiškimą15 ir savo straipsnį, aišku, kad jis „antitarybinis“. Ir reiktų visam laikui mesti iliuzijas: 1) pagerinti tarybinę literatūrą; 2) pakeisti rašytojo padėtį.
Tu amžinai turi kažkokios idealios literatūros ir idealaus rašytojo projektą, bandai jį skelbti, bet tai baigiasi liūdnai.
Dar tas emocinis kategoriškumas – tai irgi žlugdo tave.
Bet svarbiausia problema – kaip reikės rašyti toliau. Kai plunksna išjudinta iš rankų. Ką berašysi, visur įžiūrės kažkokį pasiknisimą, ir tau pačiam bus sunku būti savimi. Ta kovinga dvasia, ta literatūrinė opozicija, kuria rėmeisi, turės išnykti.
Čia tai problema. Ar nebūsiu aš demoralizuotas šitos avarijos. Ir vis dar neaišku – ką toliau daryti.
________________
1 Su Zalatoriais, jų dukra Egle bei jų bičiuliais Vaitkevičiais iš Joniškio, mūsų vaikais Rūta ir Andriumi kelias dienas dviem mašinomis keliavome po Karpatų kalnus ir miestus.
2 Redagavo šį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų rinkinį, išėjusį 1970 m.
3 Vilniaus universiteto literatų būrelio, vadovaujamo E. Bukelienės, konkurse pirmąją vietą už eilėraščius laimėjo O. Baliukonytė, antrąją – O. Rasiukevičiūtė, trečiąją – M. Kontrimaitė. Vertinimo komisija: V. Kubilius, A. Maldonis, J. Mikelinskas, M. Bieliauskienė, E. Bukelienė („Literatūra ir menas“, 1969 m., gruodžio 27).
4 Rašė daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, atskira knyga išėjo tik 1982 m.
5 A. Bučys straipsnyje „Keliai ir kelrodžiai“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., balandžio 11), teigdamas, kad lietuvių romanas nuosekliai tobulėjo, ironizavo jo kritikus, esą irgi tobulėjusius, tik nepageidautina – estetizuojančia – linkme. „Susilpnėjus sociologinei analizei <…> imta dažnai dangstytis susigalvotom ar patyliukais pasiskolintom estetinėm kategorijom <…> taip reiškiasi natūrali reakcija į ankstesnes literatūrines dogmas, bet tuo pačiu metu mes neretai patenkam naujų iliuzijų vergovėn.“
6 Ataskaitiniame E. Mieželaičio pranešime „Lietuvių tarybinės literatūros derlius“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., gegužės 30) kritikai mokyti remiantis „bendru marksistinės estetikos pagrindu“, būtinu bet kokioms diskusijoms. „Diskusija apie vidinį monologą romane dar ir dėl to taip nenatūraliai užsitęsė, kad ją pradėjusiojo kritiko straipsnyje buvo eklektiškai paliesta tiek įvairaus plauko teorijų ir netikslių jų interpretacijų, kad po to įsijungusiems kritikams teko pateikti daugybę autentiškos medžiagos iš literatūros, filosofijos ir psichologijos istorijos.“
7 Jono Kazlausko, Kazio Umbraso, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojos Emilijos Stanevičienės motinos.
8 Straipsnį „Groteskas – tragiškas juokas“, spėtina, įteikė A. Baltakiui, „Pergalės“ vyriausiajam redaktoriui, kad išspausdintų žurnale. Deja. Išsaugojo A. Baltakio 1971 m. spalio 13 d. rankraštinį atsiliepimą: „<…> nagrinėdamas grotesko prigimtį, V. Kubilius neteisingai, vienpusiškai remiasi tik šiuolaikinės buržuazinės literatūros gnoseologija ir estetika <…> visur bando ieškoti grotesko, jį savotiškai absoliutindamas, kaip savo metu jis darė su intelektualizmu ir vidiniu monologu“. Straipsnį, išverstą M. Lodus, pirmieji išspausdino estai („Grotesk tragiline naer“, „Keelja Kirjanalus“, 1973, Nr. 8, p. 449–456), kiek pakeitus struktūrą ir pavadinimą („Grotesko poetika“) – LTSR MA darbai (Serija A, 1975, t. 1, p. 139–191). Pirmuoju pavadinimu „Groteskas – tragiškas juokas“ autorius jį įdėjo į knygą „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986).
9 Nepritardamas A. Dausos filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ Vaižganto „Dėdžių ir dė-dienių“ motyvais koncepcijai, pagal kurią Mykoliukas – įtūžęs jaunuolis, rašė: „Vienišas žmogus, užsklęstas savo siauroje ir tamsioje aplinkoje, nedaužo galva sienos, nes supranta tokio veiksmo beprasmiškumą. Bet baisiame niokojančiame laike jis išsaugo nuo sutriuškinimo gerumą, jautrumą, švelnumą, kūrybingumą, o šitų žmogiškų vertybių išsaugojimas ir buvo dvasinis pasipriešinimas, teikęs gyvybę visai mūsų liaudies kūrybai“ („Pirmieji lietuvių klasikos žingsniai ekrane“, „Kultūros barai“, 1971, Nr. 5, p. 25).
10 Nerimą dėl neaiškios kritikos ateities sukėlė TSKP CK nutarimas 1972 m. pradžioje „Dėl literatūros ir meno kritikos“, šio nutarimo vieši svarstymai. „Maskvoje šią savaitę vyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos plenumas, skirtas literatūros kritikos ryšiams su gyvenimu ir šiuolaikiniu literatūros procesu aptarti. <…> Dalyvavo K. Korsakas, V. Kubilius, A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra ir M. Sluckis“, – „Literatūra ir menas“, 1972 m., sausio 29.
11 Daktaro disertaciją „XX a. lietuvių lyrika (stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu)“ apgynė 1972 m. vasario 24 d. Oficialūs oponentai: V. Zaborskaitė, L. Gineitis, N. Gėjus.
12 „Talento mįslės“, „Nemunas“, 1972, Nr. 2, p. 17–20. Prisimenu šio straipsnio istoriją. Parašė prieš apsigindamas daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Pats sau ir man primindavo J. Lebedį, draudusį V. Zaborskaitei reikštis spaudoje, kol neapgins mokslinio darbo, kad nepakenktų gynimui. Tačiau slidinėjimo ir žvejybos bičiulio išminties užteko neilgam.
13 Rašytojų sąjungos partinės organizacijos atvirame susirinkime 1972 m. kovo 20 d. Antanas Jonynas apkaltino kritiką kenkėjiškumu. „Jaunųjų ugdymui anaiptol nepasitarnauja „Nemuno“ š. m. 2 numeryje išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. Jis tiesiog suglumina beprasmišku talento mistifikavimu ir visišku jo autonomijos paskelbimu, jaunų rašytojų visuomeninio auklėjimo prasmės paneigimu. Norėtųsi išsakyti ir skaudų pasipiktinimą dėl nebe pirmą kartą pasireiškiančios V. Kubiliaus tendencijos paleisti visuomenėn pikantiškas paskalas apie vyresniuosius mūsų rašytojus, pirmiausia apie pokario kartą. Kodėl taip siekiama vyresniuosius sukompromituoti ir nustatyti prieš jaunimą? Kokią naudą tai duos? Ką galvoja šiuo klausimu „Nemunas“?“ („Laiko pulsas ir jaunųjų kūryba“, „Literatūra ir menas“, 1972 m., kovo 25.).
14 Į straipsnį „Talento mįslės“ audringai reaguota ne dėl turinio, o dėl aliuzijos į Kostą Kubilinską, sovietinio saugumo infiltruotą į partizanų būrį, nušovusį partizaną poetą B. Labėną. Štai tas lemtingas sakinys: „Meno depersonalizavimo teorija išsprendžia paradoksalų uždavinį – kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams“. Šis teiginys apsidraudžiant buvo užmaskuotas nuoroda į čekų mokslininkus (М а й е р о в а М . „Билет в вечность…“ // Вопросы литературы, №. 10, с. 154), bet nesėkmingai. „Nemuno“ redaktorius, bene taupydamas vietą, nubraukė išnašą, o kartu ir galimą teisinimąsi, kad turėjęs omenyje ne lietuvišką realiją.
15 Straipsnyje „Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971 m., Nr. 12) Juozas Keliuotis teigia socializmo pergalę Lietuvoje: „Išaugo žemės ūkis ir pramonė; gausu visų sričių inteligentijos“ ir atsiriboja nuo emigracijos, esą nesiorientuojančios istorijoje.
Petronėlė Orintaitė. „…koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas!“
2005 m. Nr. 2
Sena moteris rašo dienoraštį. Aprašinėja ligas, skausmus, savo fizinį silpnumą. Neišvengiamas dalykas – seno bei ligoto žmogaus stiprėjantis vienišumas, jo pasaulio uždarumas… Ir kas gi dar? Šilti jaunystės prisiminimai – neblėstantis jaunų dienų aidas. Sapnai. Bičiulių ir pažįstamų mirtys (jų vis daugyn)…
Ši moteris – rašytoja, atkakliai gyvenanti dvasiniais interesais: daug skaito, įdėmiai seka spaudą, – jai ne vis tiek, kas recenzavo jos knygą, paminėjo jos pavardę ar atsiliepė apie kūrybą. Jos skvarbus žvilgsnis ir išlavinta pagava greit „sučiumpa“ esmę – žmones, įvykius, knygas apibūdina ir vertina itin taikliai. Ji – Petronėlė Orintaitė – turi principingą nuomonę ir savitą stilių, jaučia savo vertę.
Rašytoja, istorijos įvykių nublokšta toli nuo Tėvynės, viena iš lietuviškojo egzodo dramos dalyvių. Labai darbšti ir ištverminga rašto darbininkė, savo indėlį kultūron, panašiai kaip ir daugelis XX a. kūrėjų, suvokusi kaip dvasios polėkių ir idealizmo skatinimą, kaip pareigą, pasiaukojimą tautos reikalams.
Dienoraštis rašytas puikiojoje Kalifornijoje, kur P. Orintaitė gyveno ir mirė, bet veltui ieškotume užfiksuotų egzotiškos gamtos vaizdų. Svetimų grožybių nepamilo, kalnų didybe nesižavėjo. Ji buvo ir liko Lietuvos ir gimtojo Zanavykų krašto lygumų dukra, lietuvių kalbos adoratorė ir puoselėtoja, ištikima zanavykų etniškumo reiškėja ir saugotoja.
Publikuojama dienoraščio dalis (1969–1978), nors nepasižymi realijų gausa nei vaizdų spalvingumu, yra vertingas autobiografinis dokumentas, o drauge autentiškas lietuvių rašytojo gyvenimo svetur liudijimas. Vis dar renkame, kaupiame medžiagą, galinčią pasitarnauti gilesniam XX a. mūsų literatūros, jos kūrėjų asmenybių bei epochinės savimonės pažinimui ir – esmingesniems apibendrinimams, universalesnėms įžvalgoms atsirasti.
Dienoraščio originalas saugomas rašytojos sūnaus Donato Janutos asmeniniame archyve.
Dalia Striogaitė
1969. XII. 7
Kokia turtinga dovana – senatvė! Viskas aiškiau, gryniau švyti. Ir žmones, ir jų darbus, ir pasaulį gali tiesiai pasverti. Nes tau netrukdo „aplinkybės“ – tu jau nesibrauni į karjerą, nebijai prarasti reputacijos, neieškai protekcijų. Visi pasaulio niekniekiai, trumpalaikės brangenybės nebesvarbu tapo.
1970. II. 26
Iš okupuotos Lietuvos atėjo „Gimtasis kraštas“ – mano novelė išspausdinta: „Ligonis“ (ir piešinys). Ką tai reikštų? Ar rimtai, t. y. objektyviai, mano darbais domisi, vertina? Ar siekia savo pusėn patraukti? Jie ten lyg mano raštus eiline tvarka pastebi ir atžymi – nei giria, nei peikia, bet ir neignoruoja. Objektyviai, šaltai žiūri kaip į literatūros faktą. Štai Vytautas Kubilius knygoje apie S. Nėries lyriką cituoja net šešis kartus mano „Ką laumės lėmė“. O mano poezijos knyga irgi pas juos buvo recenzuota vidutinišku straipsniu, gi šioj pusėj mano kolegos nė „nežino“ tos „Liūdnai linguoja lelija“, pvz., „Literatūra svetur“ išėjo 1969 m. pradžioj, visai dar nežinojo 1967 m. pavasarį išleistos knygos. Gal kad okupuotoje Lietuvoje literatai manęs asmeniškai nepažįsta, tai nėra ko pavydėti ar peikti.
1970. IV. 15
Kai įsitikinau, kad žmogus iš esmės yra netobulas, tapo daug lengviau gyventi: sąžinė ramesnė. Būk toks, koks esi, per daug nesinerk iš savo kailio. Džiaukis tuo, ką esi gavęs, ir nesigraužk dėl tų deimantų, kurių tau nelemta.
1970. VII. 28
Suradau Krėvės laiškus iš Filadelfijos, Maciūnas1 prašė. Ta įdomi draugystė užsimezgė pirmais semestrais, kai mudu su Navardaičiu buvome išrinkti fakulteto studentų seniūnais, teko dekanate posėdžiauti, t. y. pasitarimuose su Krėve aiškintis, studentų reikalams atstovauti. Dekanas buvo aštrus, kietas, nelabai nuolaidus, bet ir su humoru. Surengę pasilinksminimą (Humanitarų draugija, rodos) pakvietėm profesūrą, savąją, pabūti su mumis. Atėjo visas pulkas, ir kaip jie džiaugėsi – linksminosi su savo studentais, lyg atjaunėję, prašvitę. Sezemanas, Dubas, o ir Karsavinas bei kiti kaip laimingi jautėsi žmoniškai padraugavę su jaunimu. Krėvė liežuviu plaikstėsi – jam kandaus humoro žodžių niekada netrūko.
Išvykusi į provinciją ir pasigesdama sostinės intelektualų – menininkų atmosferos, aš nuolat Kaune lankiausi ir bičiuliškai susitikdavome. Pirmasis galbūt toje draugystės eilėje buvo Vaižgantas, baisiai nuoširdžiai savo auklėtinius mėgęs ir sielojęsis dėl jų dvasinio ūgio. Lankiau jį, susirašinėjau. Sykį, remontuojant Vytauto kleboniją, jis gyveno laikinai pas kurį konfratrą, užėjau trumpam – nusiskundė (o jau buvo jam netoli gyvenimo pabaiga), kad nors parapijiečiai ir visuomenė jį vertina, bet jo dvasiškoji vyresnybė vis šnairuoja, prikaišioja, ylom badikuoja.
„Ką gi, aš esu tik eilinis dvasiškis, ne teologas, ko jie iš manęs nori, ko vis priekabiauja! Gal aš šv. Trejybės paslapties ar panašių dalykų ir nemoku teologiškai giliai perprasti, bet Dievą myliu ir žmones į Dievo kelią palenkiu nuoširdžiai, visom žmogiškom jėgom siekiu Tiesos kelio…“ Antrasis bičiulis buvo Putinas – Šatrijos susirinkimuose pas jį susidraugauta (o jis toks jaunas, beveik studentų amžiui lygus). Drovus, beveik bailus, jautriai įspūdingas, o gabus savoj srity – nors nelabai kalbus, bet būdavo lyg dvasinės vaišės su juo pasikalbėti, apie literatūros faktus jo taupią nuomonę išgirsti. Buvo vienišas ir baugščiu alkanumu dairėsi draugų, vertino nuoširdumą – seną draugystę. Nedaug kas pas jį lankėsi (po išėjimo iš kunigų), ir jis kentėjo dėl savo nedrąsos. Laiškuose buvo toks pat taupus, net oficialus daugiau nei pokalbiuose. Tik žvilgsnis rodė, kaip jis džiaugiasi pasižmonėjimu. Na o Krėvė – jam priešingybė: drąsus ir žodžių kupinas, nieko nepaisąs, visus vyriškai viršyti pasinešęs. Ir to tylaus jautrumo nei gilaus nuoširdumo, atvirumo jo gausiam šnekesy nelabai galėjai atsisijoti. Vis gudriom pašaipom, vis smailiai duriančiom patyčiom, erzindamas ir žaisdamas. Taip atrodė savo dvasios išteklių kupinas – gali kitiems be saiko dalyti ir vis dar nereiks jam alkanauti.
O šitie keli laiškeliai – jau liūdesiu dvelkia… Senatvės negalia pribloškė Šarūną, ypač – Lietuvos netekimas… žemės po kojų. Nuosavo sosto, kur gali karaliumi jaustis! O gyvenime jis buvo, t. y. išliko (pagal Subartonių nepuošnią kilmę), labai paprastas. Kai nusipirkęs jau automobiliu važinėjo, užsuko sykį į Vilkaviškį (mane aplankyti Tonę2 atvėžino), prasiplepėjom lig vėlumos, tai, miegot nedaug laiko likus, jis nė į viešbutį nėjo (tolokai iš pat galo Laisvės gatvės), salonėly, ant kieto suolo (senovinis schlafbank – šliobankas, platus, bet be minkštumo, tik lentos) „dekį“ paklojus, prigulė ir, kelias valandas numigęs, anksti jau atgal Kaunan išbirbė. Taigi, kaip jis laiške rašo, „buvome draugai“. Ypač smagiai praleisdavome laiką retkarčiais susitikę, kad buvo tik humanitarų atmosferos draugystė, be flirtų, be tarnybinių rivalizacijų, be lobių svorio priedų. Lyg nujausta, kad tas laisvos Lietuvos intelektualinis pražydėjimas yra skubiai atidžiaugtinas, kaip reto grožio ir trumpos akimirkos paparčio žiedas… Ir mums buvo likimo lemta tą iš tamsios nakties lyg žvaigždės danguje prašvitimą išvysti, juo prisisotinti, nepamirštinai prisigėrėti… Iš po caro vergijos, iš po mužikiško jungo ir paniekinimo staiga pakilom į žmogiškas viršūnes ir – Lietuvos universitetas! Kaip jaunatviškai jis tuomet gimė, kokiais veržlumo ištekliais buvo kuriamas ir neįtikėtinai staigiai aukštyn išsistiebė! Tai buvo stebuklas! Ir jis, tas stebuklas, lyg dieviškojo žavesio liepsna mus – profesorius ir studentus, pačius pirmuosius – sulydė draugėn, į bendrą, laimėjimo vainiku karūnuotą šeimą… Deja, koks trumpalaikis laimės vainiko žydėjimas! Bet to didžio džiaugsmo skeveldras mes išsaugojome ir baisaus karo žiaurybėse, ir tremties klaikumoj, elgetos krepšio skurdume, ir ilgų dienų beviltiškumo naktyje – – –
1970. VII. 30
Išsiųsiu laiškus V. Maciūnui. Jau mano neilgos dienos, sveikata vos ne vos. Viskas pasibaigs – greitai ir man jau nieko nereikės. O dabar tik pasvajoju apie jaunas dienas Lietuvoje – įdomūs, kūrybiški laikai! Ir tos turtingos, intelektualiai ugdančios draugystės su didžiais Mokytojais: Vaižgantas, Krėvė, Putinas, Sruoga… Kaip jie mylėjo savo studentus, kaip jie džiaugėsi jaunąja Lietuvos mokytinių karta! Net ir padraugauti nevengė – rasdavo laiko. Pas Tumą keletą kartų buvau (sykį prie jo kuklių pusryčių – kad nesigaišintų vien pokalbiui pusvalandis), o Vilkavišky jis aplankė su rūpesčiu, kad neužsnūsčiau provincijos liūne, kad neliaučiau kilti, veržtis, dirbti ką nors svarbesnio… Jis buvo mane į „platesnius laukus“ išvedęs dar studentę: novelę nunešė „Lietuvos aidui“ ir, išspausdinus ją ten, pats honorarą man parnešęs įteikė (tai buvo brangiausias honoraras, kokį už eilutę kada gavau!). Laiškais vėliau skatino, bičiuliškai patarinėjo, skaitėsi kaip lygus su lygiu, net gyrė mano pirmus (oi, dar silpnus!) raštus, kad tik padrąsintų…
Gi dekaniukas irgi mėgo jaunus savo studiozus, o kai nuo Humanitarų seniūnų susidraugavom, t. y. artimiau susipažinom, bičiuliškai globojo, nevengė pokalbio ar susitikimų. Jis vis vedėsi drauge Karsaviną (man pripiršo jį lietuvių kalbos mokyti), lankėmės pas Putiną. Kartą Krėvė ir Putinas, ir mudvi su Tone ėjom vizito – rodos, Velykų vaišių pas ministrą A. Žilinską3 ir ten porą valandų įdomiai praleidom. Kokios įdomios, turiningos tai buvo jaunos dienos savoje tėvynėje!
1970. IX. 7
Lietuvos rašytojų draugija kvietimą atsiuntė – įstoti nariu. O užmiršo jau, kad aš ilgai buvau nariu! Bet keisčiausia, kad svetimu adresu siuntė („Lietuvių dienoms“, su kuriom aš jokių ryšių neturiu) ir… net mano literatūrinio vardo visiškai nežino, tartum jokios mano knygos dar nematę. Viena raidė juk irgi nemažas skirtumas, pvz., Jankus ar Pankus, Markus ar Mankus? Dar ir antra stambi klaida: trijų dalių vardas, lyg į rožančių sudėta eilė žodžių, nors aš niekada taip nepasirašau! Tai grubus nepastabumas – rašyti autoriaus vardą visai kitaip, negu jis pats viešumoj vartoja. Ypač kad aš taip nekenčiu tų bajoriškų trilinkų keturlinkų pavardžių – tiesiog vemt verčia… Dar ir trečia klaida: aš rašytojos kūrybiniam darbui niekada nevartoju pilietinės – šeimos pavardės (ne man vienai ji priklauso), bet žioplas grubumas būtinai verčia trumparegius ir ją be reikalo tampyti…
Mirė Henrikas Radauskas. Skaudu, kai taip sparčiai retėjame. Tie, kurie iš Lietuvos būriu čia atėjome. Mažai ateina į mūsų pėdas. Ir su blyškesniu kraičiu – kalba, temos, vaizdai jau nebe grynai mūsiški – – –
1970. IX. 25
Dar 1967 m. daug vaistų vartojau – ir blogiau jaučiaus. Dabar keleri metai be daktarų – ar ne geriau: galva šviesesnė, širdis ramesnė.
1970. IX. 27
Knygų derlius! Juozės Vaičiūnienės net dvi (šokiai ir poezija). Ji tiek daug dar dirba, o amžius! Apie šokius niekas kitas tiek neišmano (o gal tik tingi pasisakyti). Antano Gintnerio apie I Didkarį – oi, naudinga istorijai! Tiek raštingų turime, o maža kas palieka žinias. Antano Vaičiulaičio „Mano mažoji sesuo“ nežymėta, kad II laida. Man kaip visai nauja, nes visai neprisiminiau (o gal neskaičiau?). Ramus, dailus stilius. Vytauto Alanto novelių dar neperskaičiau.
1970. X. 10
Vasarą iš okupuotos Lietuvos buvo Marija Macijauskienė, trumpą pusvalandį, nieko daugiau, tik pamatyti, porą žodžių – balsą išgirsti. Nuo Onutės Dabrilų4 linkėjimus perdavė – kokie tolimi laikai… Jaunas pats nesižino, kaip gražios tos dienos! Ir neilgai, tuoj baigiasi. Paskui daug pilkų, vargingų, vis tamsėjančių metų velkasi kaip per rudens dumblą.
Vanda atsiuntė „Perkūną“5 – bent gera žmona, vyro kūryba rūpinasi (šio veikalo okupuotoje Lietuvoje nespausdino kažkodėl). Išeivijoj vien saviškiai draugai (ar partija) dar kiek paremia literatūrinius raštus, o be jokios atsparos – nieko nepadarysi. Pas mus čia neliko jokių tikrų recenzentų – vertintojų, vien patys autoriai (ar jų draugai) ką susiorganizuoja (tu ten parašyk, anas – į aną laikraštį, dar ką surast į kitą…).
Labai gerai – Kazimieras Barėnas už „Tūbotą Gaidį“ gavo V. Krėvės premiją (500 $). Jis taip grynai – tikrai, neišgalvotai rašo, o medžiaga šiltai lietuviška, žmonės gyvi, savi, artimi. O kalba puiki, stilius blizga. Bet kai kam nepatinka, kad – „dar tas kaimas“.
1970. X. 19
Anelėlė6 vargšė visai persidirbo. Su tuo anūku šokinėti ir save apsitriūsti, trobą remontuoti, viską sau parsigabenti (maistas, malkos, pirkiniai) – jai tikrai per daug. Nervai pabaigti! Suprantu, kad Cilė negali draugėn eiti. Kai užeis plūstis – kur bedingti? Ir mane iškoneveikė tokiom nesąmonėm: kad turiu laiko laiškams rašyti, kad klausinėju niekų… O aš tik klausiau, teiravaus dėl to siuntinio jai: kokia marškinių spalva ir kt. Atpylė vėl laišką, o ko klausiau, vis tiek nepasakė, tik išbarimui visą puslapį išeikvojo. Toks prigimimas, o dar sunki buitis, ligos visai suardo žmogų…
1970. XI. 9
Galop Tričys7 baigė piešti (išsiuntėm Italijon 5 lapkričio). Jis geras, rūpestingas dailininkas. Tik tą žodį-plakatą reikės išmesti. Dabar lauksim knygos, kada? Bet jis paskubėjo „Drauge“ žinutę įskelbti (nors buvau rašiusi, kad verčiau į įvairią spaudą dėti, ne vien tos vienos partijos). O, kaip nubodo laukti! Nuo 1967 m. – jau beveik pamiršau, kas ten rašyta.
Kelionė pas vaikus Velykų šventėms mane pribaigė. Per ilgai (4 d.) būta, vaikų triukšmas, dulkės, vaišės geros (dukart vakarienę valgiau, Danutė gerai paruošia, o mano dietai peilis…), na o per kalnus (vėlai) važiuot galutinai pribloškė, galvą suėdė. Visos senos ligos staiga atgijo aštriausia forma, dar lig šiol nebūta. Sinusitas taip skaudus, kad kaktą paliest negali, antra savaitė baisiai gelia kaulus. Ir strėnos grįžo sopėti (o gyriaus jau išsigydžiusi). Ir akys apsmilko, peršti. Antra savaitė, o nė kiek neina geryn. Nė skaityt nepajėgiu, o skaudėjimas – bastaus šen ten, nerandu vietos. Ir kaip išsikapstyti iš tokio vargo? Ne man važinėt po keliones daugiau. Vietoj tupint, saugantis vis tiek dar buvo geriau.
1970. IX. 16
Gobis8 mirė. O taip neseniai dar jam parašiau ilgoką laišką. Nors jau nedažnai susirašėme – vis ilgai nudelsdavau. Man jo nuomonės (spaudoj ir net laiškuose) kai kurios labai nepatiko. Bet ginčytis vengiau, seną žmogų juk nepertikrinsi, tesižinie. Bet griežtai laiškus nutraukti nesinorėjo: tai kolega mokytojas, toks vienišas, senatvės jau slegiamas, draugus taip branginąs… Pamanydavau, jei jam kiek prašviesina nuobodžią vienatvę bent laiškas iš kolegos mokytojo… Mes visi senyn daromės lyg atliekami, graudžiai vieniši ir liūdni, draugų ratas siaurėja… Nors jis man nebuvo labai artimas, bet vis viena – dabar lyg spyglys širdin durstelia, štai dar vienu kolega mažiau, tuščia vieta – – –
1970. XI. 27
Anelė Kaune – operacija (kažin kokia?). O ką aš iš taip toli, nieko pagelbėt negaliu. Cilė kaip užkerėta – vieniša laukuose, be kaimynų, žiema, o kojom nepaeina. Šiąnakt Tonę sapnavau, ilga juodo šydo suknele, apačioj šviesiai margas kartūnas prasišviečia, taip žvaliai pasisuko – lyg šokiuose su išeigine suknia…
Sruogienė siūlosi su tuo „Seimu“9, bet ar žiemą galiu dar ką dirbti, kai jau ir akys vis blogėja. Tos mano draugužės vis mano, kad aš simuliantas (veidmainė), kad tyčias darau, viską į šalį pastūmiau. O aš kančioje dieną naktį, nė valgau, nė miegu kaip reikiant. Kabinuosi dar į gyvybę kaip skęstąs šiaudo, ir jau niekas nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja.
1971. II. 3
Sausio 14 d. mirė J. Šipaila. Mudu buvom podžiai našlaitėlei Dalytei10. Mano mama Šipailaitė, tai mes dvigubi giminės, bet į šermenis jų moterys mūsų nekvietė (nors čia Los Andželas, kvietė savo pažįstamus, ne gimines). Matai, marčios giminė nemėgstama. Taip baigėsi visa draugystė.
Sapnavau šią naktį Žalinkevičaitę11 – ji šoko su kažkuo, pasibučiavova, ji man tuoj pusšnabždom padavė kažkokį raštą, kažką paslaptingo. Grįžusi į okupuotą Lietuvą ji „nutilo“, o čia (Vokietijoje) gražios poezijos rašė. Buvo miela, gera, įdomi, nors labai artistiška, jausminga, kaitrialiežuvė.
Mano knygos abi užkliuvo (o žadėta 1970 m.). Pasikeitė saleziečių vadovai: ar dar beleis iš viso? Tos iliustracijos nudelsė nuo 1967 m. O „Nidai“ kažkas sugedo, spaustuvėje ar darbininkų stoka. Anglijoj pašto streikas. Taip mano svajonės paguoda – niekais – – –
1971. III. 18
„Tėviškės žiburiai“ rašo: Vinipege (Kanadoj) Vasario 16 šventėje Balčiūnaitė paskaitė B. Voveraitės12 istorinę poemą (gražia tarsena) – – –
Pradžioj šio mėnesio netikėtai gavau kvietimą iš Bradūno – į poezijos antologiją! O jau kuris laikas buvo spaudoj pranešta, kad ji jau paruošta, suredaguota ir netrukus bus spaudoje. Aš tik laukiau, kada ji pasirodys. Taip ir įdomu, kas jam davė tą „šv. dvasią“ – dar mane kviesti? Jis net nemėgsta ir mano beletristikos: kai „Nida“ išleido II laidą „Daubiškės inteligentų“, tai jis „Draugo“ priede pasipiktino, girdi, kam dar leisti tokius veikalus („nepirmaeilius“)… Tiek to, nors ir be noro, nusiunčiau kai ką. Net ir knygą jis išsikaulijo, nors žino leidėjo adresą, galėjo parsisiųsdinti, bet, matai, iš manęs dykai… (O jis man nėra savo knygų siuntęs.)
1971. IV. 26
„Naujienų“ Skautų skyrius net persispausdino mano straipsnelį (apie kalbos svetimybes) iš „Skautų aido“, matyt, jiems patiko. Bet ar klausys? O ypač bakūžė, cepelinai ir bobutė man įkyrėjo nuolat spaudoj skaityti13.
O aną savaitę buvo „Naujienose“ Tamulėno straipsnis apie Biržus ir – cituoja mano žodžius iš „Paslėpta žaizda“, girdi, labai gerai pavaizduota, o aš buvau visai pamiršusi, kad ten rašiau apie Biržus. Mat 1932 m. Sekminėms važiavau į Biržus iš Vilkaviškio (pas dr. A. Jušką), o „Paslėptą žaizdą“ rašiau 1933 m. vasarą (išleista 1934).
1971. VIII. 7
Šiandien laidojo Juozą Tininį14, žuvo rugpjūčio 2 d., važiuodamas tuo bloguoju keliu… Kažkaip man labai labai gaila. Nedaug pasipažinom, tik čia, Los Andžele. Bet toks geras, lig dugno krikščioniškas. Be įsivaizdavimų, visiems paslaugus, kuklus, darbštus. Lietuvišką kalbos grynumą saugojo, domėjosi. Bet labiausiai – kažkokia likimo nesėkmė. Iš Australijos čia atsikėlęs nusivylė – į mokslinę karjerą nepateko, nors buvo labai išsilavinęs, tikras mokslininkas. Net ir vedybom nesisekė, – kiek su kuria draugavo, vis liko vienišas (ir be giminių). Kažkokia negera laumė tykojo vis, kol galop taip žiauriai gyvybę atėmė… Kodėl geriausiam žmogui būtinai viskas nesiseka!
Jau prieš kelis mėnesius „Nida“ pranešė, kad mano apybraižų knyga išspausdinta, tik laukia – baigti ir „Veronikas“15, tada sykiu abi atsiųs. Galėjo bent 1 egz. – bent parodyti (kiek korektūros klaidų). Čia tai kiaulystę ir gerasis Barėnas iškrėtė: neatsiuntė korektūrų, nors buvau labai įprašiusi. Taip visi leidėjai nepatikimi.
1971. VIII. 31
„Tėviškės žiburiuose“ 31–32 nr. Algirdas Gustaitis recenzuoja „Nardžio pulką“. Prieš devynerius metus išleistą! Kas jam į galvą dabar? Teigiamai rašo, gal jis tikisi ko dar iš manęs? (Jis paprastai moka naudingai elgtis, išskyrus patriotizmą, – Lietuvą jis myli karštai, net kartais nuklysta iš kelio ir blaškosi, bet meilė nuoširdi.) Karolė16 rašo, kad jai už recenziją nepadėkota; Pranas Naujokaitis17 skundęsis, kad retai kas padėkoja. Tai gal ir aš turiu Algirdui dėkoti? O man atvirkščiai atrodo: rašoma recenzija visai ne autoriui, bet visuomenei, literatūros ugdymui. Jei autorius padėkos, tai ir atrodys, kad tik jo malonei ar garbei rašyta. Objektyviau, neutraliau, jei jokių padėkų nėra – rimtesnis įspūdis. Autoriaus asmuo turi būti užmirštas, vien koncentruojamasi į pačią knygą.
1971. IX. 24
Užvakar kunigas A. Kezys18 filmavo. Paskaičiau apybraižos „Vakaras Metropoly“ 12 eilučių. Bet blogai – išryškėja mano yda: neištariu „r r r…“
Sekmadienį buvo Felė Urbelienė (Pačekonytė) – 40 metų su viršum nesimatėm. Vilkaviškį prisiminėm.
1971. XI. 9
Dainelė trims dienoms buvo, gera, įdomi mergaitė19, viskuo domisi, gabi, tik nėra kam jai nuolat padėti. O aš jau bejėgė, žemyn sparčiai einu.
1972. II. 9
Visa savaitė lavonu, be valgio, nė gert neina – taip bjauru, nors tas didysis karštis (102–103°) jau krito, tokia baisi bakterija paguldė, pirmą kartą toks bejėgiškumas, ir vargu ar galima atsitaisyti iš tokio puolimo. Net į vaisius pažiūrėt negali, nė medaus į vandenį, lyg visi viduriai išversti, ištepti degutu… Nuo tokio flu jei galima – įsiskiepyti… O man su valgiu dar bus labai blogai, kai ta dieta nutraukta, kuri šiaip taip lyg vištos koja dar palaikė mano gyvybę…
Ir štai šiandien, sunkioj ligoj, atėjo „Tėviškės žiburių“ 4 nr. su P. Naujokaičio recenzija, bent netikėtai pradžiugino, kad ir jo pasigrožėta mano apybraižom apie Zanavykiją. Kai buvo prieš mėnesį „Dirvoj“, tai lyg buvo laukta, pagal redaktorių tikėtasi šio to20. Bet P. Naujokaitis padarė visišką staigmeną. Ypač po A. Gintnerio mirties, kai zanavykų retėja, o A. G. ruošėsi zanavykų monografiją išleist (bent žalią medžiagą sutelkt knygon), dabar to nebus, gaila. Kalbinau J. Tamulį, sintautietį, kad ką nors darytų su A. Gintnerio palikta medžiaga, bet atrodo, „nieko iš to nebus“.
K. Barėnas net honoraro atsiuntė 100 $, tikrai patikimas ir sąžiningas žmogus, draugiškas kolega. Vien tik, kad išleido „Liepalotų medynus“ be mano korektūros, nors jo paties atidžiai koreguota, tik mano tarmė sunkiai duodasi kito krašto lietuviui – – –
1972. XI. 26
Kalakuto savaitgalis21 – Kazys pas vaikus, o aš viena krapštausi. Galva vis labyn ilsta, atmintis išblėso, lyg gyva, lyg šešėlis… Ližienė22 miršta… Mama vadinom, sena, jautri draugystė, lyg ir mano gyvenimo dalis jau sykiu miršta: Eimučio gatvė (jos nė ženklo neliko per Antrąjį karą), gimnazistiški polėkiai; paskiau dar Biterfelde ankštai gyvenom (mus geraširdiškai priglaudė), nuo fronto bėgom; Ulme ją lankiau (Elena buvo jau JAV), dar ir Vorčestery kone savaitę pabuvau, o ir ji su Antanuku Čikagoje pas mus pabuvo (Washtenaw g.). Baigiasi, baigiasi viskas, širdį gniaužo gėla.
Mano „Liepalotai“ sudomino daugelį. „Dirva“ įdėjo Gliaudos ir Vykinto recenzijas, o „Tėviškės žiburiai“ – Naujokaičio, „Metmenyse“ Antanaitis knisa iš visų pusių, neva mandagiai, bet gerokai gnaibo. O „Naujienose“ Balvočius – oi, kokią subjektyvią įžangą… Aš greitai „padėkojau“ per „Naujienas“, nes pabūgau, kad toliau jis gali dar koktesnių blevyzgų priplepėti! O tartum „gero norėdamas“, bet toks jo išvirkščias talentas, dorai kalbėt nepajėgia, būtinai knysle mėšlyno kvapo uodžia, o ir subjektyvus – daugiausia patį save apgerbti siekia.
Išėjo ir „Lietuva graži Tėvynė“, nuo 1967 m. surinkta laukė piešinių, o dėl įpiešto angliško žodžio (politinio – „Peace“) daug ginčijausi, bet manęs niekas neklausė. O atėjo mano dalis – 10 egz. – puslapiai sukeisti, vėl vargas, leidėjai ir taip pelno neturi, Zeliauskas23 labai susijaudino, perklijavo spaustuvė tuos du lapus. Vandai24 piešiniai taip nepatiko, sako, gėda žmogui rodyti (tiesa: nelietuviškas stilius – senoviška romantika, lyg iš „Don Kichoto“). O aš tik atsikvėpiau, kad ta bėda baigta, laukimas daugybę metų taip įkyrėjo, maniau, visai tos knygos nebus.
Dabar „Nidai“ apysaką („romaną“25) nusiunčiau, bet Barėnas jau eina pensijon, nežinia, kaip ten bus. Kiti suranda mecenatų, tai tikresnis biznis, o man – nė pinigo, nė protekcijų – gal neskubės. Į 8 „Pradalges“ įdėjo apsakymą „C’est la vie!“ – paskiausiai parašytas. Atrodo, tik „pensijos amžiaus“ sulaukęs imi nuvokti, kaip tikrai reikia rankraštį parengti, drožles nusijoti. Bet fiziškai jau nejėgi dirbti, mašinėle plakti sunkiai sekasi, širdis ilsta vietoje įtemptai triūsti. „Moteris“, 1972 m., Nr. 5 – Naujokaičio recenziją mano poemai („Lietuva graži Tėvynė“); Babrauskui26 mirus, jis vienas teliko iš tų, kur dar nepriklausomoje Lietuvoje literatūrinę buitį gerai pažino ir lietuvišką universitetą išėjo – dar jungtis, gyvas ryšys su ano laimingo meto kūrybos nuotaikom. Ne taip kaip dabar čia nauji išsispyrėliai: kaip iš kupsto išdygę, Lietuvos laikų nenuvokia, vien „dabartimi svetur“ viską matuoja. Ir europinių literatūros tradicijų nejaučia (kaip per miglą), gi tas amerikonizmas – iš dalies gyvas ir modernus, bet skoniai pigoki, pažiūros siauros (vien savo dabartį garbinant). O, alles jau geht vorbei!..
1972. XII. 12
Liūdniausia žinia atėjo. Iš dr. Grasskos Donatas namo parvežė. Jie – išsiskirstyti nutarę… Griežtai. Nieko daug neaiškino. Apsiverkėm. Ir jis po vakarienės tuoj išvažiavo atgal. Kvietė dar Kalėdoms, sakė, tik po Naujų metų ta nelaimė prasidės… Tokio širdies skausmo – netikėjau… prie visų bėdų, nesveikatos (žandas visą laiką sutinęs…). Dainelės ir Viltutės gaila… Viešpatie, tolyn gyvenimas vis dar skaudesnių smūgių27…
1973. V. 5
Žiemą šiaip taip iškentėm (vis sunkyn). Mano liga itin ėda paskutinius likusius sąnarius, akis, kojas. Dar ir dešinė ranka – alkūnė tris mėnesius „neveikli“. Dr. Brinkis nė nemėgino gydyti (tokiam amžiuje reikia apsiprasti). Arba badauju (galva silpna, kojos pinasi), arba skauda vidurius, arba baudžia apetitas. O naktį vos keturias valandas ištveriu miegot, pirmiausia galva pajunta, kad „motoras sustojo“: akys peršti, dantys gelia, kaukolė cypauja ar šešiais balsais, kvėpavimas trumpas… Taip ir stumsimės ligi… S. Žymantas, profesorius, mirė, už mane jaunesnis.
Velykinę savaitę buvo mergaitės. Išblyškusios, suvargusios lyg pamestinukai. Tikrai, namų nėra, svetimose vietose mėtosi, vos miegot grįžta (ir ne visada) savo lovon. Ir valgis, matyt, bet koks, niekas neturi laiko jomis rūpintis. Atvelyky vėl čia jos buvo. Dainelė jau 9 gegužės sulauks aštuonerių, gal atlaikys, bet Viltutė dar maža šeimos nelaimei kentėti. Sako, jau Donatas formalų išsiskyrimą pradėjęs…
„Draugas“ buvo labai pagyręs (trumpu žodžiu) mano novelę 8 „Pradalgėse“, tai pirmas kartas, kad ir man geresnis žodis. Apie „Liepalotų medynuose“ buvo daug. Onutė Rozniekienė Semėnienės puslapy28 gražiai paminėjo, „Dirvoje“ Gliauda ir Vykintas irgi teigiamu įspūdžiu, „Tėviškės žiburiuose“ P. Naujokaitis. O ir laiškuose (Birutavičienė, B. Navickienė, Strimavičienė)… Parapijos kieme Kaziui žodžiu pareiškė pasigėrėjimą Andrašiūnienė, Medziukas, Audronis ir kt.
Savaitgaliais esu visiškai viena. Galiu pasvarstyti, išvadas daryti. Tik rytojus (nors neilgas) – tokia nežinomybė. Anelė seniai neatsiliepia, ji irgi vargsta sunkiai, dėl vaikų aukojasi, o galo nesimato, nė atjautimo, tik širdis neša.
1973. X. 30
Akys… Jau imu pavargti – vis dar už šiaudo laikausi, nei gyva, nei mirusi, pusiau vegetuoju. Viską ėdė liga, bet vis dar džiaugiaus akim ir kojom, bet dabar – ar tai pabaiga bus? Atmintis suėsta, pamirštu, ką galvoju, ką veikiu.
Vasarą mergytės buvo ar mėnesį, paskui nuvežėm (oi, man tos kelionės!). Dabar prieš savaitę tris dienas pabuvo (parapijos bazaras!). Dainelė jau atsiuntė laiškelį. Mielos dukraitės, bet jau varge: be šeimos šilumos auga. Anelė gavo siuntinį, geriausia medžiaga pavogta! Cilė dar tėviškėje skursta, žada keltis į Keturnaujieną, o gaila palikti (sodai, karvė). Dielininkaitytė Petrė neatsako seniai, kai paprašiau žinių apie Praną. O M. Macijauskienei reikės atsakyti dar (tuščias rašymas – ji taip atsargi…).
1973. XI. 17
„Pergalėje“ randu, kad Algirdas Titus Antanaitis „mano knygą“ supeikė piktai „Metmenyse“, girdi, Petronėlės Orintaitės poemą vaikams kaltina „naiviu, bet piktai šovinistiniu patriotizmu…“ Taigi neva „rimtas kritikas“ nežinojo, kad Petronėlė Orintaitė vaikams jokios poemos neišleisdino dabar, o antra, A. T. Antanaitis yra iš tų, kurie tautinį jausmą visada pasitinka labai alergiškai ir supyksta…
1974. IV. 18
Kovo 24 d. premijos įteikimas – mano šventė29. Pilna salė, plojimai, gėlės. 500 $ čekis. O mano savijauta – vargas!! Galva sopa, silpna (dvi dienas nevalgius, kad iš viso jėgčiau eit). Migla ir – noras greičiau vaidinimą baigti. Paskui sirgau, net koja pašlubo. Šiaip taip atsikapsčiau. Velykoms dešimt dienų mergaitės viešėjo, linksmo triukšmo ir nuovargio. Dabar reikia ruošti siuntinį Anelei, o koja silpna, galva migloj, užmirštu viską.
Juozė30 mirė… Lyg pusė pasaulio tamsiau… Tokių tvirtų žmonių, taip gabių ir išmintingų, ypač moterų, per šimtą metų vargu ar viena gimsta… Dabar jau aš – manoji karta už krašto. Švaistas, Giedrius dar likę…
Sruogienė jau negaluoja, o dar knyga neišėjo. Ir didi energija baigias. Lietuvoj Onutė Dabrilaitė dar judri, sveika. O man jau sunku ir į laišką atsiliepti. Kokia nemaloni yra ligota senatvė, jau ir gyvent nelabai norisi tokiu paliegėliu, dieną ir naktį kančioj.
Vasario 18 d. (gimtadienis!) – jau ir širdies infarktas! O vis buvo nors širdis stipri. Paskutinis koziris žlunga. Irgi akys ir kojos. Emfizema ypač pjauna naktį – vos keturias valandas galiu miegoti… O kokie žiaurūs žmonės! Vis tyčiojasi, esą aš keistai „atsiskyrusi“, nenoriu bendrauti, įsivaizduoju. Tik dieta griežta dar palaiko, jau seniai būčiau kapinėse.
Mergyčių gaila, taip apleistos, „amerikoniškai“ auga, lyg be namų pas svetimus per dienas. Bet nieko padėt negalima. Ir jėgų neturiu.
1975. XI. 16
Sapnavau baisų sapną: iš mano kūno išlindo kirmėlė, tįsta staigiai ilgyn kaip virvė, balsva, rangosi tolyn, į sieną atsidūrė ir susitraukė storyn, tokiom riebiom rumbom šlykštybė, o geluoniu vizgina, poros colių ilgumo, durti ieško.
Užvakar Sologubaitei į Suvalkus siuntinį išsiuntėm, vargšė vieniša liko, o man čia Tonės atminimas, jos buvo draugės – – –
Esu bejėgė, net skaityt – ilgai trunka. Akių nuolatinis skaudėjimas (uždegimai be paliovos) – katarakta pagaliau. Dar tik pasninkai šiek tiek gelbsti, bet ir tų nelabai pajėgiu, galvasopis didyn, šone vis skauda.
Cilė tris mėnesius Šakių ligoninėj, motociklas pervažiavo Naumiesty. Ir kaip ten dar – du kartu ligoninėj vėl krito, vėl ranką sulaužė, dar antrąkart klubą ir koją… Koks jos vargų ir skausmų pilnas visas gyvenimas, laimės nė žiburėlio. Lyg kas užkeikė – – – Anelė irgi neišbrenda… Nėščia (su pirmu ir paskutiniu kūdikiu) ėjo paskui vyro grabą, liko be nieko, frontas nubloškė šalin, su maža Dalyte grįžus jau nė trobos, ėjo elgetauti maisto bent vaikui. Dabar Anelei su anūkais vargelis nemažas, niekas neužjaučia, jauni nesupranta. Tiek pergyvenus ir nervai neatlaiko, ji nepakelia vienumos, tai saviškiams sunkiai tarnauja.
Draugužių man nekiek belikę. Kaune Onutė Dabrilaitė, Dielininkaičių Petrė – per toli, daugis metų atskyrė, nėra bendrų reikalų, vien praeitis. M. Macijauskienė labai miela, bet – taip išgąsčiu suvaržyta, nėra kas nė rašyti, vos kelis žodžius. O šičia vietoje nieko neturiu. Dar Čikagoje kas likę: Songinienė – apie kalbos dalykus, pedagogiką pasikalbam laišku; Tarvydaitė – jautri ir vargų aplamdyta humanitarė, bičiuliška ir pasiilgstanti, kuklutė, tyra siela. O Karolė Pažėraitė – irgi nesėkmių gniuždoma, vieniša (broliai – viens Brazilijoj, kits Australijoj), atrodo, jau ilsta (truputį vyresnė). Bet Vanda Sruogienė nė amžiui nepasiduoda, kokia žavinga veikluma, dar paskaitos, dar pobūviai. Kaip gerai, kad jai sekėsi knygą išleisti, taip Balys Sruoga turi paminklą, o tas darbas tiek jėgų reikalavo. Ir ji vos suspėjo, jau dabar aš nepajėgčiau tiek gelbėti (akys…).
Dar turiu porą rankraščių. „Nida“, manoji leidykla, jau atsisakė. Kiti autoriai suranda globą kokią nors – mecenatai, organizacijos, draugai, redakcijos… Aš nieko neturiu.
1977. V. 24
Prieš Kalėdas išėjo „Erelių kuorai“31. Kad būtų geriau leidėjo „bizniui“, leidau rašyt „romanas“, nors lietuviškai – nuo Vinco Pietario laikų – vadintina apysaka. Marilės Biržiškaitės-Žymantienės raižiniai gražūs, spaudą Vytautas Gedgaudas labai uoliai prižiūrėjo. Tik įrišimas „Draugo“ Čikagoj blogas, suyra. „Dirvoj“ Alfonsas Tyruolis (Rimtenis) gražiai recenzavo. „Naujienose“ Vincas Žemaitis, miškininkas, labai entuziastiškai, smulkiai… turinį atpasakojo… „Akiračių“ K. Reikalas (Antanaitis) dogmatiškai paniekino, jokios teigiamybės…
Gegužės 7 d. Hamiltone (Kanada) parapijos choras (dirigentas A. Paulionis) pavasario koncertą pradėjo daina „Šešupėle miela“32, kompozitorius Pranas Ambrasas. „Tėviškės žiburiuose“ rašoma: „P. Ambrasas davė eilėraščiui svajingą, lengvą ir gražiai nuskambančių akordų muziką. O žodžiai jau labai išsakantys tremtinio tėvynės ilgesį“ (ir pirmas posmas cituota), straipsnio autorius Kazys Mileris.
1978. I. 28
Pernai „Aidai“ įdėjo „O Glora, Glora!“ – mano 50 m. literatūrinės kūrybos sukakčiai. „Moteris“ 6 nr. ypač gražiai paminėjo – S. Girdauskienės įvadas (apie asmenį), romano ištrauka ir P. Naujokaičio recenzija. Šiandien gavau gėlių nuo Lietuvių moterų klubų federacijos Čikagoj, rytoj jos savo susirinkime minės mano raštus.
Žiemą akys vis pablogėja. Valgiai visi netinka, galva sopa, cypia. Kaip ilgai dar pajėgsiu taip atsilaikyt?
1 Vincas Maciūnas (1909–2003) – literatūros istorikas, P. Orintaitės studijų kolega Lietuvos universitete. Dirbdamas Pensilvanijos (JAV) universiteto bibliotekoje, be kitų literatūrologinių darbų, parengė V. Krėvės raštus, surinko ir paskelbė V. Krėvės pokario metų laiškus.
2 Antanina (Tonė) – vyresnė P. Orintaitės sesuo, anuomet gyvenusi ir dirbusi Kaune.
3 Aleksandras Žilinskas, teisingumo ministras 1928–1934 m.
4 Ona Dabrilaitė (1908–1997) – mokytoja lituanistė Kaune, P. Orintaitės studijų draugė.
5 Vanda Sruogienė (1899–1997); su ja 1937–1942 m. P. Orintaitė kartu mokytojavo Kauno, paskui Vilniaus gimnazijose. „Perkūnas“ – Balio Sruogos drama „Radvila Perkūnas“, pakartotinai išleista Čikagoje 1970 m.
6 Anelė ir Marcelė (Cilė) – rašytojos seserys Lietuvoje.
7 Jonas Tričys (1915–2000) – dailininkas, iliustravęs P. Orintaitės knygą vaikams „Lietuva graži Tėvynė“ (1972), kurią kaip ir kelias kitas jos knygas išleido Saleziečių spaustuvė Italijoje.
8 Juozas Gobis (1895–1970) prieš karą mokytojavo Lietuvos, o 1946–1949 m. lietuvių pabėgėlių Vokietijoje gimnazijose. Yra išleidęs vadovėlių ir kt. knygų. Bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.
9 Prašo redaguoti jos knygą apie Steigiamąjį Seimą. P. Orintaitė talkino V. Sruogienei, tvarkė net kelių jos knygų kalbą: „Lietuvos istorija“ (1956), „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974), „Lietuvos Steigiamasis Seimas“ (1976). Visose šiose knygose autorė dėkoja savo talkininkei.
10 P. Orintaitės dukterėčios Dalios krikštatėviai.
11 Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė (1900–1986) – poetė (slpv. Alė Sidabraitė), aktorė. Baigiantis karui, buvo pasitraukusi į Vokietiją, bet sugrįžo į tarybinę Lietuvą.
12 Balė Voveraitė, Balė Vaivorytė – taip P. Orintaitė pasirašinėjo savo kūrybą vaikams.
13 Išeivijos periodikoje („Naujienos“, „Gimtoji kalba“, „Dirva“) P. Orintaitė daug rašė lietuvių kalbos klausimais: rūpinosi kalbos taisyklingumu ir turtingumu, sielojosi dėl barbarizmų gausos. Tarp rašytojų nedažnas toks specialus ir profesionalus domėjimasis kalba.
14 Juozas Tininis (1907–1971) – prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas; gyveno Los Andžele (JAV), žuvo autokatastrofoje.
15 Autorė kalba apie savo knygą „Liepalotų medynuose“ ir K. Barėno novelių ciklą „Dvidešimt viena Veronika“.
16 Karolė Pažėraitė (1903–1988) – prozininkė; gyveno Brazilijoj, vėliau – JAV. Susirašinėjo su P. Orintaite.
17 Pranas Naujokaitis (1905–1984) – pedagogas, literatūros istorikas, rašytojas. Zanavykas (iš Šakių krašto) kaip ir P. Orintaitė.
18 Algimantas Kezys – kunigas jėzuitas, garsus fotografas, kultūrininkas.
19 P. Orintaitės dukraitė Daina.
20 „Dirvos“ vyr. redaktorius Vytautas Gedgaudas – buvęs P. Orintaitės mokinys Mažeikiuose. Ir ji pati „Dirvoje“ aktyviai bendradarbiavo, kurį laiką turėjo net savo nuolatines skiltis „Šis bei tas“ (slpv. Skirpstas) ir „Kalbos vargai“ (slpv. T. Klyga).
21 JAV švenčiama Padėkos diena.
22 Mokydamasi Vilkaviškio gimnazijoje, P. Orintaitė gyveno pas Matildą Ližienę (1883–1979). Ir vėliau nuoširdžiai bendravo, susirašinėjo. Elena – M. Ližienės duktė, Antanukas – jos vaikaitis.
23 Juozas Zeliauskas (1913–1978) – kunigas salezietis.
24 T. y. V. Sruogienei.
25 Istorinis romanas jaunimui „Erelių kuorai“.
26 Benediktas Babrauskas (1910–1968) – literatūros kritikas, redaktorius, mokytojas. 1951–1958 Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.
27 Kalbama apie sūnaus Donato šeimos iširimą.
28 Stasė Semėnienė redagavo „Draugo“ laikraščio kultūros priedo „Mokslas. Menas. Literatūra“ skiltį „Moterų gyvenimas“. Ten ir buvo išspausdinta minima O. Rozniekienės recenzija (1972, vasario 12).
29 „Dirvos“ laikraščio novelės konkurso 1973 m. premija paskirta P. Orintaitei už novelę „Gaudvytis“.
30 Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė (1895–1974) – poetė; gyveno JAV. Su P. Orintaite palaikė bičiulišką ryšį, susirašinėjo.
31 Išleido „Dirva“ Klyvlende.
32 Ši daina sukurta pagal P. Orintaitės eilėraštį.
Rita Tūtlytė. Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį
2005 m. Nr. 2
Atsiminimai apie poetą jo gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose rinkti 1986 metais. Antano Miškinio amžininkų, kurie tuomet pasakojo, jau beveik visų nebėra. Labiausiai brangintina tai, ką jie prisiminė apie poeto jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu.
A. Miškinio šeima turėjo šviesiųjų Lietuvos valstiečių bruožą – siekį mokslintis, šviestis. „Nebuvo pas juos turto, ale buvo pasiryžimas“, – sako viena iš atsiminimų pateikėjų Anelė Kuosaitė. Toji ambicija tikriausiai paveldėta iš motinos, kurios paveikslas kaimo žmonių atmintyje liko itin ryškus ir prieštaringas. Atitekėjusi į Juknėnus, šiame kaime ji nugyveno ilgą gyvenimą, buvo viena geriausių pasakorių ir dainininkių. „Jos tik klausyk ir klausyk, – ana kalba ir kalba“, – prisimena Angelė Prakelienė. Pagaliau ji pati tapo linksmai prisimenamų situacijų herojė: išauginusi garsius sūnus, mėgo jais didžiuotis; bendravo su parapijos klebonu, mokytojais, viršaičiu, mėgdavo, kad jai bučiuotų ranką. Samdydavo gražias tarnaites ir piršdavo savo sūnums; rengdavosi prašmatniau nei sodietės, buvo itin išdidi, šmaikšti ir netgi kandi. Tėvas – kilęs iš stiprių ūkininkų, darbštus, teisingas. Turėjęs brolį kunigą ir tuo kėlęs kaimo žmonių pagarbą. Anot sodiečių, taip pat „šposinykas“. Miręs, kai Antanui tebuvo septyniolika metų. Nepaprastai įdomaus žmogaus būta motinos brolio – dėdės Rapolo Pūslio. Nemokytas, vidutiniokas, amatininkas, buvęs caro kareivis, tačiau – puikus pasakorius. Rapolą juknėniškiai atsimena entuziastingai.
A. Miškinis, jau išėjęs Kaune mokslus ir pagarsėjęs, išsiskyrė iš savo gimtinės žmonių kaip studentas, mokytojas, radiofono bendradarbis, poetas. Bet su kaimo gyvenimo būdu itin tapatinosi. Jo nuoseklus paprastumas išliko kaimiečių atmintyje kaip svarbiausia būdo savybė. „Antanas buvo kaimo žmogus. Visiems draugas, artimas. Su kaimo jaunimu būdavo“, – džiaugiasi Sofija Maniušienė. Vienodai bendravo su šauniais ir su prastais, su turtingais ir su ubagais. „Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi“, – prisimena Angelė Prakelienė. A. Miškinis padėdavo režisuoti kaimo vaidinimus, vestuvėse mėgo dainuoti linksmas dainas, eidavo kūmuosna.
Poetas laužė suponėjimo tradiciją, šiaip jau būdingą Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Šiai tendencijai priešinosi visa savo laikysena. Kaip tik ši laikysena ir žavėjo kaimo žmones. „Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones“, – šiltais prisiminimais dalijasi Jadvyga Tumėnienė.
Bendra vaikystės patirtis su kai kuriais žmonėmis suartino ilgam. Vaikystėje būsimasis poetas ganė karves prižiūrimas kerdžiaus Sabesčiaus ir vėliau labai ilgesingai klausydavosi jo rago. Kazys Kunčius (kerdžiaus Sabesčiaus vaikaitis) prisimena A. Miškinį sakant: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, klausausi, – Sebastijonas jau gena gyvulius“.
Sugebėjimas pokštauti, sukurti iš niekų linksmas situacijas, laisva dvasia – Juknėnų kaimo gyvenimo būdas. Paveldėjęs iš tėvų šmaikštų liežuvį, nerimtas, padykęs, šnekus ir linksmas – toks bendraamžių atmintyje iškyla jaunas poetas. Bendravimą, bendrus pokštavimus sodiečiai labiausiai ir atsimena. „Kumpanija tai labai mėgdavo; jei ką išgalvot, tai tuoj jis. Ar gražiai, ar negražiai – anas visaip, būdavo, moka“, – sako Aldona Kunčiuvienė.
Ežeras, piliakalnis – maudynių, žvejybos, pasidainavimo vietos. Sodiečiams ypač įstrigęs dainavimas kartu. Poetas atsivežęs į kaimą ir išmokęs dainuoti kelias nebūdingas aukštaičiams dainas. Jas žmonės dainuoja iki šiol ir žino, kad šias dainas išmokęs A. Miškinis. Daina labiausiai išsaugojo bendro buvimo džiaugsmą. Bendraudamas, dainuodamas A. Miškinis telkė kaimą, ugdė pasididžiavimą juo, – Vaižganto mėgstamą dainą pavertė Juknėnų himnu. „Susitiko ką, nu tai ir dainuoja „Aždūmava, ažrūkava visi pakraštėliai“, – prisimena Stefa Maniušytė. A. Miškinis, galima sakyti, dalyvavo tuo metu plačiai vykdomoje kaimo kultūrinimo akcijoje; kita vertus, pats sėmėsi iš sodiečių optimizmo, šviesaus žvilgsnio į pasaulį; rinko senus žodžius, mėgo klausytis senolių pasakojimų.
Poetas jautė kiekvieno kaimo tarmės niuansus (Juknėnų, Gaidžių, Salako apylinkių), mokėjo šmaikščiai pamėgdžioti. Kaimas itin gerbė jį už puikiai išlaikytą tarmę. Sodiečiai prisimena, kad poetas laikėsi tradicijų ir tada, kai sovietmečiu tai buvo pavojinga (brolio Motiejaus laidotuvėse prašė giedoti).
Bet buvo ir kitoniškas, laisvas nuo tradicijų, normų. Kaimo žmonės pabrėžia, kad, skirtingai nei kiti vyrai, Miškiniokai ir svečias Jonas Aistis „eidavo be kepurių“ (Adelė Miškinytė). Panašiai nužiūrėtas ir Pulgis Andriušis („Kelnės iki pusei paraitotos, varlalį pasirišęs“ (Jadvyga Tumėnienė); „Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug“ (Aldona Kunčiuvienė); ir Antano Miškinio motina (skrybėlėta, pirštiniuota); ir Motiejaus elgesys („Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna“, – Aldona Kunčiuvienė).
Didžiulį įspūdį juknėniškiams buvo padariusi A. Miškinio atsiminimų knyga apie savo kaimą „Žaliaduonių gegužė“. Knygoje papasakotas istorijas jie džiaugsmingai perpasakoja, papildo. Tokiu būdu klostosi lyg koks XIX–XX a. kaimo gyvenimo epas su savais herojais ir jų nuotykiais. Kaimiečiai liudija tolesnį herojų likimą, kitų pažįstamų reakciją į knygą; prisimena, kur buvusių sodybų akmenys, kryžiai, kokios keistos istorijos atsitikusios. „Antanas eidavęs į mūsų kaštaną, į kryžių. 1940 metais visi sodai iššalo, tik tas su kryžium – ne“, – mena Adelė Miškinytė. Kaimo geografija, istorija, senovės ir dabarties nutikimai, įamžinti A. Miškinio knygoje, jiems yra brangintinas ir saugotinas dalykas.
Nors ir klausęsi poeto eteryje ar šiaip girdėję jį skaitantį eiles, vis dėlto labiausiai sodiečiai poetą prisimena kartu su visu kaimo gyvenimu, dalyvaujantį jo istorijoje ir likime – kaip kaimo bendruomenės dalį. Ir tuo džiaugiasi.
To, kaip žmogus ir jo likimas buvo sulaužyti 1940 metais, kaimas nebefiksuoja; puse lūpų ir su paklaidomis komentuojamas ir A. Miškinio ištrėmimas į Sibirą (prisiminkime, atsiminimai rinkti prieš Atgimimą, tad sodiečiai neturėjo jokių galimybių apie tai laisvai kalbėti).
Publikuojami tik keli tekstai iš didelio per ekspediciją surinkto pluošto.
Aldona Tumėnaitė-Kunčiuvienė, g. 1925 m., Juknėnai
Antanas Miškinis buvo mano krikšto tėvas. Aš gimus per Jonines. Norėjo mano vardą išrinkti. Sako: „Kaune madingas vardas Aldona“. Tai aš pirmoji Juknėnuos Aldona.
Miškinis po to atvažiavęs vis prieina, klausia: „Kur čia mano krikšto duktė yra?“ Nebuvo mandras. Kai buvau maža, tai dovanų atveždavo, tokią suknytę. Sakė: „Paimsiu mokytis“, ale vedė, – ir taip liko. Su manim – keturi [jo] krikšto vaikai: aš, Pūslytė, Gaidelytė (Jotaučiuose) ir dar vienas berniukas (Utenoj).
Jų namuos daug sykių buvau. Po kaimą vaikščiodavom. Jo žmona siuvinėt mane mokė, siūlų davė. Kvietė ateit, kvietė prie mergytės pabūt, bet prasidėjo rugiapjūtė…
[A. Miškinis] kaime ruošė „Ameriką pirty“; per vasaros atostogas ir Velykų atostogas roles išrašė… Nemandras buvo labai Antanas. Ir gegužines ruošdavo.
Ir tarnaitė buvo, tai vedžiodavos. Gal įsimylėjus buvo. Juškaitė. Su tėveliu kartą anas ėjo iš bažnyčios. Prisėdo prie griovio: „Žinai, aš labai nelaimingas. Kad būčiau trijų klasių, tai pasiimčiau tokią, kokios norėčiau“. Maniušienė, Jackūnienė – vidutinės, ne tokios gražios kaip ana.
Laiškus už Miškinių motiną rašydavau vaikams: ir Antanui, ir Motiejui. Taip senybiškai kalbėdavo, o aš jau kitaip rašau – apverčiu. Rašė apie ūkį, apie tarnus, ką dirbam. Ilgą laiką gyveno viena su tarnais. Turėjo tarną ir tarnaitę. Be tarnų nebuvo. Pečių kūrendavo, kaip sako, jau senatvėj, bet darbų nedirbdavo. Gerbdavo ją labai mokytojai; visur kviesdavo. Katinas toks, kaimynijoj, kuris pas Maniušius nuomojo butą.
Miškinienės vyras… Atvežė, buvo išgėręs. Gal padaužė ratą smilkinin. Tada septyniolikos metų Antanas buvo.
[Per A. Miškinio statytą vaidinimą] Maniušienė, apylinkės mokytojai buvo suvažiavę. Pirmas gi vaidinimas. Prisimenu tik: labai ilgai šnekėdavo per tą vaidinimą. Ir Antanas Miškinis buvo. Nuolatos gi jisai. Ruošė tą vaidinimą peržiem, vaidino per Velykų atostogas.
Šnekėdavo anas su senais: kaip kas šneka. Kad paskui Miškiniai eina per kaimą, tai laiko mums nėra.
Andriušis užėjo – Vajesišky Onos atlaiduos – su barete, kelnės golf, matos dar kojinių daug. Buvo pas mus dvi viešnios, viena – jaunalietuvė. O jis nemėgo. Tą mergiotę pajuokė, nešoko: „Ką, aš nevertas tavo kepurės?“ O šoko su mokytojom.
Tilvytis, mačiau, ateidavo iš Daugailių pėsčias.
Pulgis padėjo jam pasislapstyti per karą. Ir Tilvytis, ir mano tėvelis, ir Govedaitė mokėsi pas Miškinius…
Miškinis yra sakęs: „Dukart pavydėjau Tilvyčiui, vieną – kai prie jo priėjo Binkis…“ Atvažiuodavo čia Binkis, Aleksandravičius. Kartą važiuojam iš Kauno, atsisėdo toks vyriškis lūpom postorėm, klausia: „Kur važiuojat?“ – „Į Juknėnus“. – „Ir aš ten važiuoju“. Kas važiuodavo, tai vis pas Miškinius. Ties mumis palydėdavo, atsišnekėdavo, atsisveikindavo.
Jų dėdė kunigas buvo. Gyveno Lenkijoj (Vilniaus krašte). Žemės tai turėjo. Labai gabūs buvo visi Miškiniai. Eidavo „kūmos žiedą“, tai pasako viską, surenka „pletkus“ visų ir išsako Antanas. Mes tai po tris keturis. O jis – visų; ir kaip nuo liepto pasako. Motiejus: kad kas buvo, tai pasakys ir dieną, ir valandą. Mano dėdės žmona tada tarnavo, augint [juos] padėjo. Ji sakiusi, kad gal mišiaunu vynu girdydavo (kad tokie gabūs, kad atsimena viską). Gal kaip midus ar kas, gal be alkoholio. Mačiau tą dėdę kunigą: ėjo per kaimą. Jis pakliuvo pas lenkus, kai Vilniaus kraštą užėmė, tai ir liko. Buvo giminaitė – Maniušienė, tai ji eidavo per rubežių pas jį.
Dar tokį fajetoną turėjo, tokį navatną vežimą, ne lineiką. Paskui pasisamdydavo kokį žmogų, kad [juos] vežtų.
Motina sūnų Untaniuką labiau mylėjo, ant šposų linkęs. Vincas rimtesnis. Motiejus irgi mėgo šposus. 1961 m. spalio mėnesį motina mirė. Buvo visos marčios… Šnekėjo, kad Motiejaus žmona vyresnė. Jinai ištekėjo dvidešimt aštuonerių metų, o anas – studentu būdamas. Labai Motiejus mėgo balius. Užkvietė ir mus; nenuėjom. Pas Govedus ateidavo, Užgavėnės ar kas. Pasakojo: užušneka – nėr kada valgyti nei gerti.
Motiejienės švogrius aukštu valdininku tarnavo. Antanas ir Motiejus tarnaudavo kariškiais. Motiejienė pasakojus [kaip susipažino su vyru]: „Trys karininkai Muziejaus sodely vaikšto, laukia kažko – baltom pirštinėm, pasitempę, o vieno diržas susuktas. Nu, negaliu žiūrėt. Pribėgau: „Atsiprašau, jūsų diržas susisukęs“. Jei kokį žmogų patvarkei, tai tvarkysi visą gyvenimą“.
Motiejus buvo labai apsileidęs. Jėzau, kad ir burnos anas nenusiprausdavo. Vienas… Motiejienė: „Dieve, jau mūs Motiejus svečius vaišina: šneka, pasakoja, o nuo svečių valgis toliausia“. Užimtas, nemato.
Motiejai Kaune – labai vaišingi… Bet nė vienas nei namo statė, nei ką… Nieko. Rodos, jokių turtų – ne. Gal kad plačiai gyveno.
Motiejai – tai jau pavyzdys. Čia pas Govedienę sueidavo. Motiejus šokt nemoka visai. Išvedė žmoną savo, ranką pabučiavo – mum navatna. O su Antanu dar šokom. Motiejienė supyko per Antano vestuves. Teisybė ar neteisybė, nežinau. Antano žmona buvo mokytoja. Per vestuves su Motiejum vis šneka, vis šneka. Tai Motiejienė: „Aš nebereikalinga, aš nebereikalinga“, – pradėjo šaukt ir išbėgo. Buvo sarmata, nors per žemes nueik. Vestuvės buvo Kaune, motiną tik pakvietė. Antanienė truputį gyveno Antilgėj, pas juos negyveno.
Vincienė – ai graži buvo. Tai Motiejienė: „Aš turiu sekti ir sekti jį“. Labai gražus gi buvo jaunas, o ana mažučiukė, veido tamsaus. Motina ją peikus… O apie Vinco žmoną sakė: „Dievuliau, kokia graži, misliau, kad angelas nuslaido iš dungaus“. Ji iš Joniškio. Jis dirbo ten nuovadoj. O Antano žmona labai simpatiška, plaukai juodi. Motinai ji: nei šilta, nei šalta. Niekaip. Vincienė nepatenkinta buvo: paliko su mažais vaikais.
Jaunystėj – su mano tėvu vis. Tėvas sako (sekmadienį per atlaidus Vajesiškyje): „Eisiu paieškot, kur Antanas. Žiūrim – sėdi prie bažnyčios mūro su ubagu Samėnu“.
Martinėnaitė iš Kubilių – jo simpatija.
Ir anksčiau, ir paskui – tik žiūrim pro langą ir bijom, kad nepamatytų; palydim kaip dievus. Antano labai balsas gražus buvo, vakarėliuos dainuodavo. Net per radiją dainuodavo. Sužinojom 1940 m., tai ėjom pas juos pačius klausyt. Ir Borutos eilėraščius, ir savo skaitė, ir dainavo „Dul dul dūdelė“. Jis pats programas rinkdavo. Nuėjo pas vieną garsią [solistę] prašyti, kad dainuotų per radiją. Nesutiko. Anas sako: „Tu dainuoji turtuoliams, scenoje, tu padainuok liaudies dainą visiems“. Pats Antanas Miškinis šitą pasakojo. Eilėraščiai jo labai lengvi – eina kaip per lieptą.
Grįžta iš Kauno. Pasidėjo čemodanus: „Parodyk tu man tą krikšto duktę Gaidelytę“. Bet taip ir liko. Parvažiuodavo iš Kauno, dirbdavo. Suorganizuodavo net marčias dirbti. Motiejus tai poniškas. Tarnavo pas juos toks Mizeikis. Veždavo vežimus; ir šieną džiovina, su rugiais darbų yr… Padėdavo ir marčios. Vienąkart Miškinienė net apibarus. Reikėjo pėdus nešiot. Ta atneša ir meta, ne sustato gražiai, ale meta. Motina: „Tai tu, vaikuli, jau ir bloški – ne nešioji, ale jau bloški“ (blokšti – reiškia kulti).
Atvažiavo kada per atostogas žiemą. Marčios iškūreno pečius ir tuoj atidarė fortkus. Motina: „Aš jums visos Untilgės neprišildysiu“. Ai, mama mandra buvo.
Motiejienė nemėgo eit bažnyčion vienaplaukė. Skarelė – šilta. Paėmė kokį šaliką ilgą; vienoj pusėj mazgelis ir kitoj mazgelis. Miškinienė: „Ale kaip tu buvai bažnyčioj, kad visa Untilgė ir visi juknėniškiai juokėsi“. Graužėsi paskutinėm dienom, kad barusi. Ana tarnaitėms būdavo nebloga. Pameluodavo, – bet nebloga.
Kartą buvo taip (Miškinienė pasakojus): „Atsikėliau, pasimeldžiau, „Ryto aušrą“ sukalbėjau, o jie kaip miega, taip miega. „Vaikeliai, – sakau, – jūs gal ir mokyti, gal mano maldos darmai aina, gal man nesimelst?“ Anys: „Kaip darei, taip daryk“. Rapolas, jis dėdė, sakęs: „Mano sesers vaikai bažnyčių negriauna, ale ir nestato“. Jo sesuo – Amerikoj. Mirė prieš karus dar.
Pas Motiejų… Iš kur neik, pas jį vis ugnis. Vakaroja, o rytais miega, kada jiems gana. Pusrytis, kai mūs jau pietūs.
Ar kas įskundė Antaną… Iškart jis kažką rašė, paskui nustojo rašyt. Ale pogrindy… Kažkas davė kokį laikraštėlį… Tikrai nė nežinau. Žmonos pradėjo apie jį klausinėt. Draugai patarė Miškinienei išsiskirt. Tai padavė išsiskyrimą, – tada jau galėjo dirbti. Antanas: „Kai gavau išsiskyrimą, tai nusigandau. Kai grįžau iš Sibiro, žiūriu – ateis ar neteis. Pamačiau, kad laukia stoty su dukra“. Su mano vyro pusbroliu Sibire kartu buvo. Sakė tik: „Ir lupynos skanu buvo“.
Kazys Kunčius, g. 1914 m., Pikčiūnų k.
Motiejus laiškus padėdavo rašyti. Kun. Antanas kaimiškai kalbėdavo, paprastas.
Motiejus prieš mirtį labai prašė, kad aš ateičiau. Kaip tik tą naktį ir mirė. Sekmadienį žadėjau eit, bet Antanas parvažiavo. O Motiejus dairos pro langą – „Kazys žadėjo ateit“. Antanui sakė: „Labai noriu, kad Kazys ateitų“. Matyt, širdimi negalavo. Paprastas žmogus buvo, jis nelaukė, kad „labas“ jam sakytų, pats pasakydavo. Mažą ir didelį sutikęs nepraeidavo pro šalį. Naktį dirbdavo. Dar ir ardavo. Bet nedaug, sklypuką kokį.
Antanas tankiai atvažiuodavo pas jį. Atostogaudavo ir šiaip. Laikrašty „Vilnis“ buvo parašyta apie Motiejaus mirtį, laidotuves. Antanas buvo inteligentas, bet laikydavos ir mūsiškių tradicijų. Sakė: „Kazy, jūs prieš uždarant karstą užgiedokit, tada aš atsisveikinsiu brolį“.
Antanas dainuodavo himną.
|
Padūmavį parūkavį |
Mėgo dainą:
|
Užtrauksim, broliai, naują giesmę, |
Su senukais apie senovę kalbėdavo, klausinėdavo. Draugaudavo su Tilvyčiu. Tilvytis važiuoja paštan ir Antaną paima. Vakaruškose Miškinis, jei tik atvažiuoja, visada dalyvaudavo.
Motiejaus žmona daugailiškė. Apsivedė Kaune. Labai negraži buvo: maža, nedidelė, nei jauno, nei seno veido. Visi sakė: „Kaip jis ėmė: mažytė, negraži“. Tokia su šposais, sakydavo. Mokytojavo. Pats Motiejus mokėsi Dvinske. Ten labai sunku įstoti, priimdavo tik labai turtingus. Mokėsi Motiejus labai gerai. Tėvas atvažiavo į Dvinską arkliu. Sako: „Vedžiau pirštu – vis nėra Miškinio, keturiasdešimt devintu numeriu tik pažymėtas, o po to dar vienas; paskutinis“. Kas čia ūkininkėlio vaikas, nors mokės penketais. Motiejus nesutiko į kunigus stot. Atmintis gera. Kaime apie visus – senus ir jaunesnius – kada gimę – visada pasakys.
Tėvas irgi buvo šposinykas. Anas žiemą nuėjo Silin žuvaut; įkrito į eketę. Išlipa, baisus šaltis – apšalo visos vietos, kur nesilankstė. Užėjo pas kaimyną pasišildyt. Sako: „Kad koks durnis – būt prigėręs, o aš tykiai pabuvau, pasikrutinau, pasikrutinau ir išlindau“.
Miškinienė (Pūslytė, jo žmona) – nemokyta, bet labai daug senybės dainų mokėjo, pasakų. Paprasta kaimietė. Ji atmintį gerą turėjo, senybes pasakojo. Iš reto kalbėdavo, bet garsiai rėkdavo.
Rapolas (jos brolis, Pūslys) – irgi iškalbingas. Jis septynis hektarus žemės teturėjo. Pečius mūrijo, zimagoru dirbo. Prie caro – fronte buvo, su japonais kariavo.
Antanas vis su šposais: Vajesišky su sermėga, kailiniais ir su šiaudine kurlaiša apsijuosęs – Velykų rytą… Vieną sykį Vajesiškin – per dešimt minučių dviračiu… Įdomu jam. Antanui vėžys buvo. Dvejus metus prieš mirtį buvau jį sutikęs. Jo žmona Lietuvos rusė buvo, Kaune mokytojavo. Antanas, kai tik atvažiuoja, – į vakaruškas. Šoka, dainuoja su jaunimu. Jaunimo daug, kultūringas kaimas. Vaidinimus patys organizuodavo. Antanas dalyvaudavo. Kunčius Alfonsas kaukes, dekoracijas padarydavo, Laurinavičius (Sudeikiuos) – kitas organizatorius. Į Juknėnus atvažiuodavo dūdų orkestras iš Utenos, miesčionys atvažiuodavo pasilinksminti.
Motiejus prie vokiečių lyg ir kaime maišėsi. Paskui – daugiausia namuos. Kad išeidavo, tai tik su reikalu. Karvę turėjo, kol jėgos buvo.
Antanas turėjo visokių draugų. Gal paskundė kas… Kai grįžo, jį išteisino. Antanas niekada nekalbėdavo apie Sibirą. Klausiau. Nenorėdavo prisiminti. Sakydavo: „Man visur gerai“. Kažkas man pasakojo: kai vežė Sibiran, labai dainavęs. Turiu Antano knygą „Žaliaduonių gegužė“. Jos užrašas: „Didžiai gerbiamam Kazimierui Kunčiui, Kunčiaus Pranciško, čia aprašyto, sūnui – paskaityti apie žmones, tėvą, o ir apie patį save (ir apie savo senelį Sabesčių)“. Pranciškus Kunčius – tai mano tėvas, o Barysa Sabesčius – mano motinos tėvas.
Antanas ganė gyvulius prie Sabesčiaus. Sabesčius septyniolika aštuoniolika metų išbuvo kariuomenėj. Kai grįžo, žemė nebepriklausė jam. Daryk, ką nori. Jis buvo trimičius, traukė gražiai. Tai jam Maniušis atvežė. Antanas sakydavo: „Kai atvažiuoju atostogų, kai užgroja rytą Sabesčiaus trimitas, – klausausi; Sebastijonas jau gena gyvulius“. Miškiniai tik per savo gabumus prasimušė. Basi ganydavo. Kai padai sutrūkdavo, karštų nesūdytų taukų motina užpildavo. Šokinėji ilgai, kol nuskaudi. Antanas pasakojo.
Grįžęs Antanas apeidavo visus senus žmones: įdomaudavos, kas kokių baikų žino. Mėgdavęs štukas. Jo ketureilis:
|
Kai Nojus laivan ėjo, |
Kauno turguj Antanas nusipirko šiaudų kūlį ir nešėsi per Laisvės alėją. Ale tų šiaudų jam nereikėjo. Jis namie turėjo matracą. Tik dėl mandrumo. Panešęs numetė.
Antanas pasakų mokėdavo. Atvažiuoja – ir ateina pas mūs tėvą. Tas irgi daug žinojo. Kaime gydytojas buvo. Mano tėvas rašyt nemokėjo, skaityt mokėjo. Jis pirmas kaime imdavo laikraštį. Gydė nuo ožkos iki žmogaus. Kai kurie gydytojai juo pasitikėjo. Kiti – kad neturi teisės gydyt. Siuntė raštus, kad milicija suimtų, bet žmonės eidavo.
Bronė Tumėnienė, Juknėnai
Antanas per vestuves dainas mėgdavo. Linksmas. Kur graudindavo, tai seni dainuodavo. Prie graudinimų Miškinis neprisidėdavo.
Antanas režisuodavo vaidinimus. Apie Vilnių visokių veikalų… Vilnių iš lenkų norėdavome atimt. Žiemą kamaroj, o vasarą klojimuose vaidindavo. Sueidavo visi aplinkiniai kaimai. Antanas nevaidindavo. Kai parvažiuoja, ateina, parežisuoja, pamoko, kad geriau išeitų. Pats nevaidindavo. Labai gražiai vaidindavo mano vyras Norbertas Tumėnas ir sesuo mano. Antanas į vaidinimus atsiveždavo ir draugų, ypač vasarą, kai vasaroti parvažiuodavo. Savo dainų nerekomenduodavo, nerašydavo vaidinimams.
Vaidinimuose dalyvaudavo Mykolo Kunčiaus penki broliai, Juozapas ir Kazys Kunčiai. Maniušis Leonardas – iš senųjų.
K. Binkis kartą parašė apie poetą:
|
Ten pakrūmėj vienmarškinis |
Motiejus gyveno su žmona. Laikydavo karvę. Iš vakaro, kol šviesu, atsinešdavo pieną iki mūsų, o ryte atėjęs pabaigdavo nešti.
Į parduotuvę – visada basas. Sako: „Jūs kojas pagadinat. Reikia basiems vaikščioti“. Motiejus nė karto nebuvo sirgęs.
Angelė Prakelienė, g. 1924 m., Užėniškės
Motiejus – nuosakus labai. Tolima giminė, bet vis atvažiuoja. Antanas – tai vis su šposais. Motiejus dieną miega, o naktį dirba: niekas jam netrukdo. Gražiausias buvo Vincas. Ir Motiejus gražus. Prasčiausias tai Antanas. Jis buvo šposinykas, o Motiejus lėtesnis kalboj. Untanas patvory atsisėda šalia tokio durniuko, knygą prispaudžia po pažasčia – ir sėdi.
Mama jo ant pečiaus užlips, būdavo, ir pasakoja apie [mirusią dukrą] Uršuliutę. Uršuliutę vis, būdavo, mini ir mini. Motiejų norėjo kunigu išmokyti. Anas papuolė ligoninėn, o jo žmona sesute dirbo. Jį pagydė ir susipažino. Rūkydavo ji, nei vaikų neturėjo. Va ir po kunigo. Motiejus dažnai ateidavo bažnyčion.
Antanas suvis paprastas, tarmiškai kalba, salakoniškai – su salakiškiais. Nelabai pasipuošęs. Kalba vis senybiškai. Labai šposinykas, nuosakus būdavo.
Jo motina – su gražiais mėgdavo. Kur graži merga, su ta ir giminiuodavos. Vis savo Vincukui piršdavo. Šposinykė kaip ir vaikai: jos tik klausyk, ana kalba ir kalba. Klebonui eglute austą rankšluostį dovanojo. Ana ir klebonijoj būdavo dažnai, kalbėdavo.
Motiejienė viską valgo, jai viskas skanu, viskas gerai. Ji marlės baltinius pasisiuvo, ir gerai. Gražiai sutvarkytas buvo jų nameliukas. Antano tėvas kiek pijokas buvo. Maž ir mirė nuo gėrimo. Miškinienė sakė: „Kai jau muši, kad žmones nematytų, gurbe kur“. Sakė: „Maž tropysiu valgyt pataisyt“. Bet išvirdavo labai gerai. Švariai. Mizeikis tarnavo, lig kol pagalėdavo. Dūdėnas, mokytojas, – nuolatinis svečias Miškinių. Rečiau Vincas atvažiuodavo, Motiejus daugiau, ir ūkį tvarkyt padėjo. Motiejukas – mamos mylimiausias. Mama nei sirgo, nei nieko: bulves kasė ir mirė.
Antanas į Salaką važiavo, mane ant kelių pasisodino ir sako: „Uogienę pirštu reikia laižyt“. Ir kabina pats pirštu.
Jadvyga Tumėnienė (gyv. Juknėnuose), Stasė Maniušytė (gyv. Kaune, mokytoja)
Antano žmona – Aleksandra. Jos tėvas baltarusis, motina dvarininkaitė. Eidavo į ežerą visi basi, kelnes atsiraitę; labai demokratiški.
Motiejaus lietpaltis – senas, ilgas, pats basas, kelnes pasiraitojęs. Motiejus – kaimo išmintis.
Jis nemėgo pablevyzgot; jei išgirsdavo už stalo ką nešvankesnio, tai tiesiog…
Antanas kartais mandras buvęs, mėgdavęs pašiepti Tilvytį. Ir visada jo viršus buvo, nes bagotesnis Tilvytis 1916 m. pas Miškinius per žiemą mokėsi (norėjo stoti į gimnaziją). Tada Miškiniai namus tik statėsi. Tilvyčio dvieilis (gal pirmasis?):
|
Uti ti ti voveryti, |
Antanas daugiau liežuviu mandras buvo; nesijautė aukščiau prieš kaimo žmones. Jei kurdavo, tai tik ekspromtu. Antanas palepintas, jauniausias, labai mylimas, gal mokėjo labiau prieiti prie motinos.
Ant piliakalnio eidavo, prie ežero, pas senesnius kaimynus, nes jie įdomesni. Čeburnis Justinas, Tumėnas Norbertas susitinka, duoda parūkyti. Su Cvilmanu buvo geriausi draugai. Kartą su Motiejum Antanas nuėjo tiesiai per pievą. Cvilmano pieva, o juk ją reikia pjauti. Liudvikas: „Laba diena“. Tie – „Laba diena“, gerų cigarečių uždavė (o jis rūkė naminį tabaką). Cvilmanas per petį paplojo: „Ai, Antaniok, vali parugiais!“ Antanas visada būdavo kermošiuj ir su ubagais pakalbėdavo. Šmaikštų liežuvėlį turėjo Antanas. Paskui jį būriuodavosi. Išeina: baltiniai balti, Mizeikio kailiniais užsivilkęs (kailiniai nudryžę), su čebatais… Paskutinis Antano draugas buvo Norbertas Tumėnas. Antanas: eina į parduotuvę – užeina, dirba – tai susėda pakelėj, kalbasi. Tumėnas irgi šmaikštus, anekdotus pasakojo.
Andriušio (Pulgio) kelnės iki pusės paraukta, varlalį pasirišęs. Vokiečių laikais pogrindinę organizaciją buvo įkūręs, todėl nėra apie jį kalbama. Jis – Tilvyčio sesers vaikas. Tilvyčiai balsingi visi buvo. „Don Kichotą“ išvertęs Pulgis. „Amerikai pirtyje“ jis piešė dekoracijas. Maniušio Balio klojime vaidino.
Pas Tumėnus – viso jaunimo suėjimas. Antanui nesvarbu, kas kviečia ir pas ką, – vis tiek ateis. Karštesnio temperamento, palyginti su kitais, judresnis.
Atmatuota ir apgalvota Motiejaus viskas. Labai gera atmintis: metai, diena, laikraštis, kokia žinutė. O Antano atmintis paprasta. Šnekėjo tarmiškai. Motina jų labai šneki moteriškė, prie juokelio.
Kai Antanas paskutinį kartą buvo pas Motiejų, tas prašė: „O gal da nevažiuok, pabūk“. – „Jei tu atvažiuosi unt Velykų, tada gerai“. – „Nu gerai“. Antanas sako: „Tai gulk, aš arbatos užvirinsiu“. Kol užkaitė vandenį – negyvas.
Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai
2004 m. Nr. 3
Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“. Tikriausiai todėl, kad gyvą ją labiau pažinojome iš poezijos. Manau, kad šis laiškų pluoštelis paryškins jos asmenybės bruožus, atskleis kasdienius rūpesčius.
Gražina Ramoškaitė-Gedienė
Gražina,
Bark, bark mane, nes reikia barti. Ir atleisk. Nes labai nebuvo nuotaikos rašyti laiško, perlaikius polit. ek., o paskui prašiojo toji katorga – taip pavargdavau, kad grįžus – 12 val. namo, tik lysdavau (ar lįsdavau?!! – visai nebemoku rašyt!) į vonia ir tuojau pat griūdavau į lovą. Tada toji Nida – ten tiek ir tiek saulės, kai vos vieną laiškutį tesugebėjau brūkštelėti. Dabar vėl esu Vilniuje (parvežė mus liepos 27 d.– 6 val. ryto), vėl vargstu toje stovykloje, bet šiandien turiu laisvą dieną (šlovė buteliui, kurį gavo viršininkas!), tai skalbiau, o dabar galiu ir Tau parašyti.
Ir didelis dėkui Tau už laiškus – jie tokie smagūs skaityti, ypač pirmasis. Džiaugiuos, kad taip mikliai susitvarkei su ta stovykla. Man rodos, kad tereiks charakteristikos – mudvi su Rima irgi tik tokį dokumentu turėsim.
Rašai apie „Taurę“ ir Hofmaną – Tavo tiesa, Gražina. Ir ne tiek jau aš garbinu Hofmaną – jis man yra labai mielas, galiu jį skaityti, norėdama nusiraminti, pasiguosti, ypač „Katino Murklio pažiūras..“
Žilas plaukas. Turėdamos 30 m., būsim kaip senutės, ko gero. Rodos, sakiau, pirmąjį žilą plauką radau, turėdama 14 metų. Juokinga,
Dieve, kol kas neturiu kada ne paskaityti. Apie rašymą visai kalbos nėra. O Tu, jei nepradedi verst, tai gal ką rašai? Matei, išėjo V. B. knyga. Kaip Tau atrodo? Ir viso – kaip Tu vertini jį kaip poetą?
Reiktų Tau apie tą stovyklą papasakot, bet geriau tai būtų žodžiu – rudenį, kai susitiksim. Iš literatų – nieko įdomaus nebuvo. Šiaip – visokių nuotykių. Džiaugiausi Nidoje atsidūrusi. Kelis sykius kopose buvau, vieną dieną ištisai ten pravaikščiojau, parsivežiau užpustytos senosios Nidos pasagą, medžių gabalėlių, visaip smėlio nugludintų, ir gintarėlį. O vieną vakarą iš tikrųjų buvau paklydusi. Buvo labai gražus vienas saulėlydis prie jūros. Vienas toks vaikinas šiek tiek sugadino mano džiaugsmą („Argi mes pirmokai?“ ir „Arba tu nenormali, arba aš“), paskui su juo visai nekalbėjau. Daugiausia bendravau su viena grafike – Gražina, kurią ir anksčiau šiek tiek pažinojau. Dar buvo vienas dailininkas, kurio žodžiuose ir elgesy nebuvo nė truputėlio meilautinio atspalvio – ko man labiausiai reikėjo. Man norėjosi tik ramybės ir paprasčiausio draugiškumo, bet jokiu būdu ne flirto, žaidimo, nes žinai, kaip dabar jaučiuosi, kai šitaip pasibaigė toji istorija. Įspūdingas buvo vakaras, kai maždaug lig pirmos valandos nakties Klaipėdoje laukėm autobuso, susėdę ant gatvės, kai vieni čia pat, patvory, miegojo, kiti gėrė, treti bučiavosi, dar kiti šūkavo, dainavo, lojo šunimis ir vadino save hipiais. Netgi aš priėjau ligi to, kad plojau į taktą delnais. Bendrai, gera buvo, tik labai greit reikėjo išvažiuot, dar nespėjus galutinai apsiprast. Kaip viena diena viskas pralėkė. O papasakosiu viską, kai susitiksim – rudenį, nes, matai, jau ir trečią puslapį baigiu prirašyt. Bet, žinai, aš tokia laukinė ir man sunku iš pradžių buvo ten apsiprasti.
Na, lik sveika. Gerų dienų Tau Palangoj.
Nijolė
1971. VII. 31, Vilnius
Gražina,
Dėkui Tau už abudu laiškus, už pirmąjį – smagų ir antrąjį – rimtą. Rašau Tau dabar lyg ir nuo mamos pasislėpus savo kambarėlyje ant aukšto, nes nenoriu, kad ji pastebėtų greta padėtą V. B. knygą (kam be reikalo ją jaudinti?).
Tai dabar jau Tu turbūt Palangoje sau vaikštai ir palaimintu veidu žiūri į bangas. Kokia laiminga (vien dėl to, kad esi prie jūros). Geri, matyt, vakarai buvo Tau pas senelį, gražūs! Tik aš kažkodėl nukabinus nosį ir niekaip nesirašo šįkart laiškas linksmai: 🙁 (net šitas veidukas, ko gero, daugiau liūdnas, nei linksmas!).
Dabar sėdžiu namie ir ryte ryju be perstojo obuolius, uogas, morkas ir kitokias gėrybes, jausdama vien tik nepasotinamą alkį. Dirbti kol kas nieko nedirbu. Pirmas rimtesnis darbas – tai, kad Tau laišką prisiruošiau parašyt. Protarpiais galvoj visokie prisiminimai lando, bet nerašau. Tik vieną eilėraštuką – netyčiuką įdedu Tau, jisai dar Vilniuje parašytas. O šitiek norėjau padaryt per atostogas! Dar nė „Odisėjos“ nepaėmiau į rankas… Taigi, jaučiuosi alkana ir nusivylusi savo užmojais.
Cha, turiu šįkart tik mažučių vokų, tai teks į kelis sudėti, jei nerasiu kokio didėlesnio.
Taip skaudžiai kerta kūną – lig saldumo
ir gludina, ir lygina. Ir užneša, užpusto
kaip statulą; ir namus, ir šulinį. Lyg burė
grįžtanti jos balzganas drabužis plazda
ir spurda šiugždančiais sparnais, o, kiek džiaugsmingos
baimės tavo žingsniuos, sužieduotine!
Jau vėliavas regi, užsižiūrėjusi į smėlį
ir džiugesį vaikų su verbomis… Ir giesmę
sapniškoj nerealybėj, smėlio užmaršties balse:
tu tavęs: tau tave tavimi tavyje
1971.VIII.1
Na, tai keliaukim toliau! Apie tą knygelę dabar. Beje, kaip Tau tos Alf. Augaičio iliustracijos? Man iš pradžių darė lyg ir geresnį įspūdį, o dabar – nekaip atrodo. Nors kai kur lyg ir nieko. Nežinau, kaip pasakyt, bet čia kažko stipresnio norėtųsi.
Iš 1 skyriaus man taipogi patikę šitiedu. „Išvardink žodžius…“, aš jį prisimenu dar iš tada, kai jis buvo lyg ir LM spausdintas. O „Jūreiviai“ tikrai gražus eilėraštis, tas vėžių kopimas, toji eisena, tik kodėl, kodėl tokia pabaiga, kodėl „žymėtomis kortomis lošia jūreiviai“, man liko neaišku.
2 skyrius „skalvių žemėse“, Tu tą mįslingumą pastebėjai III posmo. Tikrai! Dar man pabaiga:
jau keltas juos kelia į čia
ir kraujo žaizda
virš galvų
lyg suplėšytas nuometas
Ir labai patiko sekantis – „Kreivakojis berniukas“, jau pirma eilutė „o, kokia susikrimtusi keliaklupsčia klūpo prie kelio“ pagauna ir neša, žinai, šis eilėraštis man – tai lyg upės srovė, aš plaukiu, nejausdama nieko, tik tas tekėjimas („Artėja / užgavėnės, trys karaliai artėja, klojimo šešėlis“), tas tekėjimas. Tik rėžia ausį „spragilus gimdanti moteris“.
V. B., atrodo, mėgstąs kartais rašyti tokius kaip „Toli nuo kunigaikščio“, tokių nemaža ir ankstesnėj knygoj. Siužetas – taip, bet jis daro įspūdį, bent man. „Ant kupsto stovėjo nykštukas…“ – nepraeina.
O „kažkas klausėsi jų kalbos…“ labai patiko. Tas jisai tikrai keistas. Ten, kur Tu cituoji, ir dar toliau: „pažįsta / avelių jį kvapas“. Galim tiktai spėlioti. Ir labai gražu.
„Močiutės“ pabaiga man irgi patiko.
3 skyrius. Neblogas „kiek laiko tai tęsis?..“ „Pelių gyvenimas“ patiko. Ir labai man gražus „patikėk manim: man belieka susenti“. Argi jis Tau nepatiko? „Geležis“ taipogi. Dėl „Dievo ieškojimo“ – Tavo tiesa.
4 skyrius. Ką aš Tau galiu parašyti apie šitą ciklą? Tik tiek, kad jisai man labai gražus. Jis buvo P P – 68 m. išspausdintas, vadinasi, jis parašė šiuos eilėraščius, kai manęs dar nebuvo, nes į „Poezijos pavasarį“ tekstus pristato rudenį. Bet mane užaugino „Iš tylinčios žemės“ ir šisai cikliukas. Be galo gražu, be galo artima – toji „mergaitė su gėlėmis“. Ir toji pradžia, tas neskubus kuždėjimas:
žvelk man į veidą – neišsigąsk, nekrūptelėk
klausyk mano balso
lyg tylios ugnies židiny
liesk mano žvilgsnį – šaltą ir nelaukiamą
ir nieko – rudens vėsa kas rudenį grįžta – nieko nepagalvok
Ir tasai „ak, kodėl tu manęs sergančio neišgydei“ ir tasai „tik tam juk ir gyveni, kad jaustum tą amžiną gėlą“.
5 skyrius. „Sena laužavietė“, taip! Tiedu „arkliai į rūką paskęsta“ ir „tie medžiai tartum“, gražūs. Ir cikliukas „Prie Rudnios“ (anksčiau jis vadinosi „Šaukiantis balsas“, man rodos, tai buvo geresnis pavadinimas). Šis cikliukas tikrai gražus, toks, kad apie jį visai nesinori kalbėti.
Ai, Gražina, Gražina, Tu laukei, kad daugiau parašysiu apie šituos eilėraščius, daugiau! Bet mudvi abi nemokam kalbėti apie poeziją. Nei apie poeziją, nei apie dailę, nei apie ką kita. Juo labiau, kad dabar vasara ir tiesiog nemanoma ko nors rimtai nusitverti. Ką jau darysi, parašyk, kai grįši iš Palangos. Kaip Tau ten buvo, koks oras pasitaikė, ką veikei. Laukiu.
1971. VII. 11, Nijolė
Keturvalakiai
Gražina,
Būk gera ir pasiklausyk:
Atsirandu mažam tamsiam kambarėly, apgraibom prieinu prie langelio ir matau apačioje senovišką kiemą (pameni aliumnatą?). Paskui atveriu kažkokias duris ir įžengiu į keistą beformę erdvę. Viršuje regiu freską, bizantiško stiliaus bent jau spalvos tikrai bizantiškos – auksas, purpuras, kai kur žydro ir žalio lopinėliai) didžiulę freską. Priekyje stovi didelis vyras nebizantišku veidu – tokiu lyg iš gabalėlių sudėliotu ir tie gabalėliai juda. Žinau, kad tas vyras yra Judas. Kažkur toli toli, begalinėj perspektyvoj, stalas ir žmonės, aplinkui susėdę paskutinė vakarienė?). Betgi ir aš žmogus! Tai Judas surinka, iškeldamas rankas. Jisai apsisuka, ir aš matau jo nugarą, jis eina link stalo, jo figūra palaipsniui mažėja, mažėja, kol susilygina su sėdinčiaisiais. Jisai atsisėda prie stalo. Viduryje. Kristaus vietoje. Apaštalai kyla ir išbėgioja į visus šonus. Judas nekrutėdamas sėdi už stalo vienas.
Na, kaip Tau atrodo toksai sapnas, Gražina? Kaip Tau atrodo? Toks ryškus jisai buvo. Ir – keistas. Ir, žinai, rašau Tau dabar šį laišką vėlai vakare viena savo kambarėly ir man, pasakojant tą sapną, pasidarė baisu… Užtenka, kad dar daugiau neįsibaiminčiau.
Gavau Tavo laiškutį šiandien. Iš Palangos. Bet juk gerai, kad prie jūros vėjas. Tu gali vaikščioti sau užsigalvojusi. Dieve tu mano, ramybė! Ko gero, tai didžiausia šiais laikais prabanga!
Perskaičiau dabar „Tomą Nipernadį“, kurio veltui ieškojau Vilniuje. Bet dirbti – nieko! Tik ryju obuolius, vakarais melžiu karvę, mezgu. Ir jau laukiu (ir nelaukiu) rudens ir Vilniaus.
<…>
Fui, šunys loja, baimė ima – einu miegot! Kažko įsibaiminau. Labanaktis.
Nijolė
1971. VIII. 13, Keturvalakiai
Sveika, Gražina!
<… > Paėmė mane šiandien toksai noras Tau parašyti laiškutį, kad Tu galėtum pasijuokti iš mano naujų aistrų.
Taigi, parsivilkau į namus didžiulį, vos pakeliamą „Lietuvos TSR flora“ tritomį ir dabar sklaidau po truputėlį, baisiai nustebdama, jeigu po kokiu barbarišku vardu ir klaikiu aprašymu atpažįstu paprasčiausią augalėlį. Matai, pradėjau sirgti antrąsyk vaikystes ligomis. Juk visiems būna laikotarpis, kai susižavi žvėrimis ir augalais. Bet taip neprotingai – sulaukus, ačiū Dievui, dvidešimt vienerių metų!.. Prarijau kelias seniai skaitytas knygeles apie žvėris ir netveriu savo kailyje. Beje, gal čia ir tie Tavo gražieji flamingai kalti? Man rodos, aš juos kažkada sapnavau. O ir Nidoj visokie vabalai nenorėjo nuo manęs atsitraukt, vis užropodavo vorai, užlipdavo boružės. Gi čia, Keturvalakiuose, kai tik nueinu vakare pas karvę, užpuola didžiausia musių ir kažkokių mašalų kariauna, puikiai, pripažįstu, išgalandusi savo iltis ir kardus. Po kiekvieno mūšio man tenka gėdingai pasitraukti iš kovos lauko, o narsioji karvutė kantriai kenčia priešų patyčias ir kankinimus.
Ir dar vienas rimtesnis dalykas – perskaičiau dešimt „Odisėjos“ giesmių. Neįsivaizduoji, kokį patyriau malonumą, kokį dvasinį pasitenkinimą, kokį džiaugsmą ir kokią ramybę! Bet jeigu nugalės botanika, tai „Odisėją“ teks užmesti. Ruoštis kursiniam darbui – niekaip negaliu prisirengti, vis atrasdama aibę „neatidėliotinų“ darbų…
Patark, ką daryti su „Poezijos pavasariu“. Mane pakvietė, 5–6 kūrinėlius reikia pasiųsti iki rugsėjo 1 d. Kaip žinai, nieko neturiu, tik tą paskutinįjį, kur Tau atsiunčiau. Gal pabandyti surinkti ką nors iš nespausdintų? Na, „Pigmalioną“, „Pašaukimą“, gal dar kokį ir paskutinį? O gal iš viso neverta? Juk nerašau dabar nieko?.. Padėk, Gražina, nes man galva susisukus.
<…>
Parašyk kuo greičiau, nes Švyp-Švapas laukia eilinės aukos (mane jau suėdė su ragais ir nagais). Sudie.
Nijolė
1971. VIII. 21,
Keturvalakiai
Labas, Gražina,
Dėkui Tau už laiškus, kuriuos radau grįžusi iš Latvijos (o ten išbuvau 2 savaites su trupučiu, nes sutarėm, kad kitą vasarą Laima pas mane atvažiuos – lietuvių k. mokytis).
Klausyk, Gražina, gal tikrai judvi su Živile ar Tu viena atvažiuotum kiek pas mane pabūti, kol pabos? Man būtų labai smagu. O ir kavos šiek tiek iš Vilniaus parsivežiau, išvirčiau Tau „varšuvietiškai“ – taip Rygoj išmokau. O savo kambarį kaip pertvarkiau – nepažintum. Tiesa, dar nebaigiau. Matai, gavau lentynų knygoms, tai dabar jau panašiau į kambarį. Tik dieną velniškai karšta – saulė įkaitina stogą. Užtat vėlai vakare čia gera, tik, kol sėdi su žiburiu, turi langą uždaryti. Baisiai gera prie žvakių pasėdėti. O dabar aviečių kiek – pilnom saujom skinu. Ir šviežios bulvės, ir agurkai, ir kriaušės jau krinta, po savaitės bus kaip reikiant prinokę. Tai va, gal atvažiuotum?
Aš dabar rudens telaukiu. Jau, sakau, vyšnios, jau kriaušės – greit ruduo! Kad ir nemalonu, kad V kursas, kad ir pasidaro karšta, pagalvojus apie diplominį darbą, – vis tiek, kad greičiau ruduo, kad greičiau ruduo. Šiaip tvarkausi, šiek tiek mezgu, iš to vasaros karščio – „Tris muškietininkus“ skaitau… Ir dar ta botanika! Šiandien vėl radau nežinomą sau gėlelę – reiks pavartyt „Florą“, įdedu ją ir Tau.
O Ireną būtinai aplankysiu, kai būsiu Palangoj (gal žinai, kur Birutes alėja?). Žadu jai juostelę nuausti.
Latvijoj gera buvo. Penkias dienas praleidau žvejų kaime Upisgryve, kur nėra vasarotojų. Mūsų namas–pirtis stovėjo ant pat jūros kranto. Įsivaizduok: paėję tolyn maudėmės ir deginomės nuogos, nes niekas paplūdimiu nevaikšto (vietiniai – dirba!). Radom jūros išmestų gražiausių butelių, plūdžių, tinklo gabalų. Vieną vakarą jūra buvo – spėk – ruda!! O ten, kur įteka upeliukas, raudonas nuo balų rūdos, – raudona jūra, kruvina banga!
Parašyk, galgi atvažiuosi, ir kada. O aš baigiu, nes baisiai karšta,
Nijolė
1972. VI. 26,
Keturvalakiai
Gražina,
<…>
Tai nuobodžiavai pas senelį? Žinau, ką tai reiškia. Pati tik ką grįžau iš tėtės tėvų – vos nenumiriau tenai. Alyvinių, pasirodo, šįmet nėra. Pusbrolių nebuvo nė vieno, o ir su jais – užaugusiais – kažin ar rasčiau bendrą kalbą. Tai slankiojau po sodą kaip dvasia, rankiodama kur–ne–kur – suraudonavusią avietę. O čia dar teta Genutė su savo pamokymais, tai jai mano laikrodis nepatinka, tai drobinės kelnės, tai plaukai, tai parūpsta, ar aš dar nežadu tekėti, ir gąsdina senos mergos dalia. Įgriso iki gyvo kaulo.
Šiandien pas mus svečiavosi mamos pusseserė su dukterimi ir jos vyru, anądien buvau sutikusi kitą jos dukrą su vyru, abidvi neseniai ištekėję (ir pasidarę negražios, pasenusios). Pasižiūrėjau aš į tuos vyrus – vaikėzai, liauni kaip nendrės, nei jėgos, nei pasitikėjimo jais, nei saugumo jausmo – su jais. Ir – pasijuok iš manęs, kvailės! Vos neuždainavau sau, kad mano išrinktasis – „pirmasis tarp Jeruzalės sūnų“! Pati iš savęs juokiuosi, kad tokia iškvėšusi.
Ir dar vienas sapnas toks buvo. Lyg atplėšiu laišką – nuo V. B. Iš karto krinta į akis eilutė kažkur lapo viduryje – „Jei ateisi, ateik kaip mano žmona“. Betgi aš jau kito, betgi aš negaliu ateiti! – taip galvoju tada tam sapne.
Visas mano kambarys kvepia žolelėm. Prisirinkau čia mėtų, čiobrelių, dar tokių žolių, kur vardo nežinau, ir džiovinu. Ir delnai kvepia – ką tik skyniausi ir tempiau namo.
Galėtum atsiųsti man S. Gedos knygą, o dar geriau – iškart atvežti į Vilnių. Vieną turiu – sau, bet reikia man dar vienos. Vešiuosi skaityti į Palangą.
Šiandien baisiai plepu. Brūkštelėsiu Tau iš Palangos. Tu rašyk į namus. Skaitei „Pergalėj“ pradėtą spausdint Fr. Sagan romaną?
Dar čia razetos ir naktižolės vakarais kvepia. Noriu į Palangą greičiau išvažiuot, viena pabūt. Tai sudie. Parašyk.
Nijolė
1972. VIII. 9,
Keturvalakiai
Gražina, labas, rašau Tau iš Palangos, antra diena sėdžiu čia, nieko neveikdama. Vakar mačiau, kaip iššoko iš jūros ugninis žvėris ir taškėsi ant bangų. Visas dangus užsiplieskė nuo jo karčių. O paskui atskrido didelis juodas paukštis ir tupėjo ant aukso kiaušinių, kartkartėm sukrankdamas kran.
O galvoj viena – kad greičiau ateitų ruduo. Tu žinai. <…>
Nijolė
1972. VIII. 14, Palanga
Gražina, sveika!
Suvėlinau parašyti Tau laišką, nes ir vėl leidomės į klajones, ir, deja, gana beviltiškas. Taigi susikrovėm visą savo mantą, ir Juozas atvežė prie Gaišto ežero. Apsigyvenom čia tokioj sodyboj, pusėtinoj, bet vos atėjo šeštadienis – paaiškėjo, kad pakliuvom į tam tikrus spąstus, nei čia vietos yra daug, nei ramybės, ir miškas per toli, nepasiekiamas. <…>
Būtume žinoję, kiek čia žmonių susirenka, kojos nebūtume čia kėlę. Tris dienas pabuvę, ėmėm svarstyt, kurgi mums pasidėti, tokiems čigonams be stogo nuosavo. O dar tos mantos – nesėsi į autobusą ir neišvažiuosi. O ir kur? <…>
Tai va, šiandien buvom Druskininkuos ir prašėm bibliotekininkių, kad kaip nors priimtų atgal į tą kambarėlį prie vasaros skaityklos. Įgrisim joms iki gyvo kaulo, bet jos dar mums vis tik labai geros; prižadėjo įleisti į tą kambarį po savaitės. <…> Matai, išdėjau Tau visas bėdas, kurios dabar man ant širdies guli, pasiskundžiau, tai vis lyg ir lengviau.<…>
Ežeras tai čia neblogas, didžiulis, vanduo skaidrus. Vytautas perplaukė ten ir atgal (kokia pora km susidaro iš viso), tai turėjau baimės. Maudosi jis čia po keliskart, ir kol kas nepakenkė. Aš šiek tiek liepžiedžių pasirinkau vienoj apleistoj sodyboj, kur likę tik sodas, šulinys, pamatų akmenys ir tvarto molinių sienų liekanos bei didžiulis iš akmenų sumūrytas rūsys. Šiaip nežinau, ką veikiu: nei mezgu, nei neriu, tik aplink tupinėju, ir dienos eina bemat. <…> Iki artimiausio pašto 3 km. <…>
Nijolė
Vytauto vadinama Barbute (nenustebk, jei kada prie Tavęs šitaip pašauktų)
1976. VII. 27, Laibagaliai
Gražinute!
Dėkui už mielą laiškutį. Tikiuos, jau būsit abu laimingai grįžę. Taigi – kaip jaučiatės? Ar pasisekė parašyt įžangą savo knygai? Ar Sigitui sekėsi darbai? Gali pasakyt jam, kad labai jau jis galantiškas pasidaręs, sprendžiant iš Tavo laiškučio!
Čia mes baigiam paskęst balose, oras baisus, brendam gatvėmis iki kaklo, ir aš esu pikta, kad vis peršlampa kojos. Vytauto sveikata šiuo metu pagerėjusi, bando krapštytis prie savo darbų, po kelias dienas sėdi prie to paties gabalo. Aš kepu orkaitėj bulves su kmynais ir česnakais, kuo Vytautas be galo patenkintas. O taipogi siuvinėju tą velvetinę suknią, maždaug trečdalis dar likę, baisiai „marudnas“ darbas ir nežinia, koks rezultatas bus. Kada atsirasiu Vilniuj, kol kas neaišku, bet reikaliukų jau yra. Matyt, neužilgo! Įdomu, kaip judu atrodot po tų Pietų, ar pasitaisėt, o gal sumenkot? Neįsivaizduoju! Taip kad norėčiau atvažiuot. O kol kas linkėjimai judviems nuo mūsų abiejų, o aš einu kepti tų bulvių –
Nijolė
1977. II. 28,
Druskininkai
Miela Gražina,
<…> Matėm LM-yje, kad jau išėjo Sigito knyga, tik pačios knygos dar nematėm. Kaip Jūs ten gyvenat, sostinėj, kaip laikotės? Mes Jus dažnai prisimenam.
Čia buvo kelios dienos gražios, o dabar tai vis lyja. Maudėmės upeliuky keliskart, o dabar lig kelių po molį braidom. Baisiai puolėm prie uogelių, smarkiai apsirijom, tai teko palakstyt. Mamukė, mama ir Vytautas susėda visi trys ir pasikeisdami mane ūdija, girdi, sumenkus, nevalgau, turiu pasitaisyt ir t. t. Baisiai visi sutaria šiuo klausimu, bet vis tiek stengiuosi prieš juos kaip nors atsilaikyt. Šiaip tai labai norisi grynam ore būt, po medžiu gulinėt – dabar jau po biskį atsigavom, o iš pradžių net rankos drebėjo, taip norėjosi į sodą lėkt. Vytautas bando dainas rašyt, o mane pasodino prie tos nelaimingos operos iš po natų nurašinėt. Mamai prasidėjo atostogos, tai mane beveik atleido nuo pietų virimo, kuo esu be galo patenkinta. Jokių nuotykių lyg ir nebuvo, tik vieną naktį katė pro langą įlindo, tai labai išgąsdino, iš tos baimės paskui lig ryto užmigt negalėjau.
Dar kartą linkėjimai visiems.
Nijolė
1977. VIII. 3,
Keturvalakiai
P. S. Tiesa, neseniai išgirdom: kas gi atsitiko K. Ambrasui? Kaip dabar jo sveikata? Vytautą labai paveikė ta žinia.
Gražina,
Labai ačiū Tau už laišką. Ar vis dar viena tebesi Vilniuje? Labai suprantu, kaip nykiai turi jaustis, nes ir pati tą patyriau. Bet ką padarysi?!
Labai juokiausi iš to, kaip Tu „subarbutėjai“, tiesiog matau, kaip Tu tas knygas tempi, vargšelė… Bet, sakau, gal tada ir Sigitas Vilniuje, kai knyga jau yra? Kaip ta knyga atrodo, ar patenkinti esat? Baisiai įdomu perskaityt.
O kaip Tu laikaisi? Ar jau susitvarkei su Miškinio knyga? Kaip Tavo mezginys laikosi <…>.
Gerokai mums pabodo čia, tai kiekvienas laiškas ar laikraštis daug džiaugsmo suteikia. Šiaip tai ganomės sode (yra kriaušių ir obuolių) ir prie Rausvės. Kasdien 3–4 kartus, o Vytautas ir daugiau, lendam į vandenį. Ir vis chuliganėlius tvarkom. Vytauto sveikata pasitaisė, o man pievos ir vasarojaus gaila, tai ir gainiojam. Įsivaizduok: be tako važiuoja tokie motociklu per ganyklą, žuvaut, – nuvijom: pasistatyk motociklą kieme, o ne pieva, kur žmogus riša karvę, važinėkis. Arba: vėžiauja sau, o tranzistorius pilnu garsu, sode ir namuos net girdėt. Ir dar: vaikas kokių 12 m. sumanė per vasarojų pasivažinėt dviračiu nuo kalnelio, įvažiavo, užsivedė dviratį ant kalno ir vėl važiuoja. Kad užrikau! „Buožiukės“ kraujas, matyt, negaliu žiūrėt, kaip kito žmogaus triūsą – vasarojų trypia. Negirdėti dalykai! Mums pieva niekas neleisdavo eit ne taku, kad žolės neišmindžiotume. Matai, kokie laikai atėjo. Bet iš to, kad jau tvarką bandom daryt, gali spręst, kad jau gerokai atsigavom ir pailsėjom. Taip ir yra!
Įdomus tas Kubiliaus straipsnis. Apgina svarbius dalykus, bet remiasi „aukso viduriu“ – Miež., Mare., Balt., Mart., Vaič. Ir gana senais kūriniais. Kraštutinesnių reiškinių neliečia (turiu galvoj Sigito Kasandrą, Vijoną, Pikasą, iš seniau Strazdą; o ir Vytauto kai ką). Ar čia sąjunginiam skaitytojui skirta? Jokių aktualijų (išskyrus Marc. „Mažvydą“) ir nėr vertinimo, geri kūriniai ar ne, paimti tiesiog kaip literatūros faktai ir tiek. Negi jis specialiai Jums tai parašė? O gal čia jo toks tikslas buvo, tokia politika? Kitaip negaliu paaiškint, kaip jis pražiūri tuos dalykus.
Kaip tas Strielčiukas, gal jau išstenėjo ką?
Norėčiau į Vilnių atvažiuot, bet dar anksti.
Kaip Tu gyveni, parašyk. Kaip Sigitas. Kaip atrodo knyga. Galima sveikint Sigitą, knygai pasirodžius. Labai džiaugiamės, kartu su Jumis. Linkėjimai nuo Vytauto.
Barbutė
P. S. Cha, prisiminiau, Vytautas šaiposi iš manęs: buvai Nijolė Miliauskaitė, o dabar esi Barbutė Bložienė. Mamukei ta Barbutė nepatinka, negražiai, girdi, vadina.
1977. VIII. 14,
Keturvalakiai
Miela Gražina,
Ilgai neprisiruošiau Tau parašyti, nes labai intensyviai užsiėmiau gydymusi (ir aš, matai!). Gydymasis šitas yra gana sunkus, reikia daug kantrybės ir ištvermės. Tenka pakelti nemažą skausmą. Pirmiausia, atrodo, išsigydė mano migrena, o dabar daugiau kaip savaitė jaučiu skausmus vienoj vietoj ir nežinau, kas man ten skauda. Bet, matyt, būtų ten jau kas buvęs ar buvo rimtesnio. Šiaip ar taip – nevalgau mėsos, susiveržiu krūtinę ir kenčiu, kiek galiu iškęsti. Tiesa, nuo liežuvio baigia nueit visos apnašos, lyg ir pagerėjo oda. Pagal tą gydytoją išeina, kad oda turėtų labai pagerėt – šitai man labiausiai ir rūpi. Bet jau baisiai užsiplepėjau! Atleisk už tokią „medicinišką“ laiško pradžią! Esu taip įsitraukusi į šitą gydymąsi, kad man tai dabar lyg ir svarbiausia. Vytautas irgi smarkiai gydosi, jis kenčia tikrai didelius skausmus, viena po kitos skauda visos vietos, kur tik būta ligos, uždegimai ir pan. Ilga kalba! Bet net kraujagyslės galvoj gydosi, matyt, tos vietos po insulto.
O kaip Tu gyveni? Sigitas? Klausyk, Gražinute, baisiai knieti paklausti, kokią Tu pavardę sau pasiliksi? <…> Mezgu iš tų baltųjų siūlų. Labai malonūs. <.. >
Galvoju, kad jau neužilgo gegužės 15 d., o dar nelabai aišku, kur teks pasidėti, nes nežinia, ar įrengs tam laikui Valavičius kambarį. Yra dar vilties gauti kelialapį prie Elektrėnų, bet irgi nežinia. <…>
Nijolė
1978. IV. 18, Druskininkai
Miela Gražina,
Dėkui Tau už laišką ir širdingus pasiūlymus! Nežinau nė ką sakyti. Aksomas labai vilioja. Žiūrėk, dabar gegužės 14 d. Išvažiuojam prie Elektrėnų, jei viskas tvarkoj, ir būsim pora mėnesių. <…>
Mes čia vargstam toliau. Smarkiai gydomės. Tik tuo ir užsiimam. Skausmai būna nemaži, bet reikia kentėt. Arba sėdi sau vidury dienos ir staiga – knapt, nenusėdi – taip norisi miego, zirzi, unkšti, kol meti visus užsiėmimus ir atsiguli, iškart užmiegi ir porą valandų taip guli, o galvoj kažkas tuo metu darosi, pabundi – ir jautiesi gerai, smagi, energinga. Man daugiausia gydo galvą ir nervus. Gal atgausiu atmintį? Vienu metu lyg ir akys buvo pagerėję – ryškiau pradėjau matyt, be to, rašant mašinėle, klavišai pasidarė per arti akių, lyg ir stalas per aukštas. Gal visa tai neilgam, bet vilčių duoda. <…>
Baigiau siuvinėti suknią, dėkui Dievui. Negaliu net patikėt… <…> Šiaip vis tempiam pundus į Ratnyčią, pamažėle savo mantą reikia iš šito pensiono „ištarabanyt“. Atrodom baisiai komiškai su tais ryšuliais. <…>
Nijolė
1978. V. 5, Druskininkai
P. S. Labai mus nekaip nuteikė tas faktas, kad Kornelijaus knygutę atmetė. Blogi reikalai.
Gražina,
Dėkui Tau už nakvynę ir buterbrodus, kurie man labai pravertė… Kelionę turėjau klaikią: į Druskininkus ir atgal traukiniu, Vilniuj negaunu bilieto, siaubingai karšta, imu taksi ir važiuoju į Kauno plentą, čia stoviu ir laukiu, kol kas susimylės pavežėt. Šiaip taip vienas ponas pasigailėjo ir sustojo. Elektrėnuos jau visai neturėjau jėgų. Tik kitą dieną pradėjau pamaži atsigaut. Bet visa laimė, kad tą rankraštį Ratnyčioj radau ir atvežiau… <…>
Nijolė
1978. V. 21,
Abromiškės
Gražina,
Dėkui Tau už laiškutį ir už Tavo pastangas gauti man tą vadovėlį. Laką ir isp. k. gramatiką atvešiu atvažiuodama, o tą Valjecho ir Nerudos knygą būtų gerai, kad Sigitas dar leistų pasilaikyti iki rudens (vasarą turėtų būti redaguojami vertimai, tai reiktų dar viską turėti krūvoj). „Galvoju apie tave“ Vytautas Judviems užrašė, ryt išsiųsiu (registruotą banderolę, nes bijau, kad nedingtų). Tai tokie reikalai.
Tiesa, smalsu man, ar neplanuojat kokios anotacijėlės tai vertimų knygelei? Ar niekam nekrito į akį ir niekas nepasisiūlė parašyti?
Buvom nuėję pasižiūrėti savo namo. Baisiai nusivylėm. Viskas daroma atvirkščiai, negu norėtume. Labai prastai išplanuota. Ne trys kambariai, o du kambariai su kamara, toks mažytis tas trečiasis kambariukas! Aš net apsižliumbiau. Žinoma, bus stogas virš galvos, bus ramiau gyvent, lengviau, bet visa tai toli gražu ne tai, kas turėtų būti! O čia mus nelabai galės laikyto, tam pensione, atrodo, tik iki geg. 1 d. Taip kad vėl reikia ieškoti, kur mums pasidėti tuos porų mėnesių iki savo buto,
Apskritai tai sveikinu Tave, kad kriauklių kolekcija darosi vis didesne! Tiesiog nuostabu, iš kur Tu trauki tokius retus dalykus! Baisiai įdomu bus pažiūrėti. Nes žadu atvažiuot balandžio pradžioj.
Šį kartą tiek, Gražinute. Linkėjimai Jums nuo Vytauto,
Nijolė
1979,III. 22, Druskininkai
Miela Gražina,
Rytoj važiuojam į Vilnių, Živilė gavo mums bilietus į Č. Niemeno koncertą. Baisiai trokštu pasiklausyti Niemeno, dėl nieko kito nesusiruoštume į tokią varganą kelionę ir nakvynę svetimoj vietoj.
Ir dar didžiulis rūpestis: vis dar nėra I. J. atsakymo, kada leis iškraustyti Vytauto daiktus. Visą laiką vien tik nemalonumai ir bėdos, nesinori nė kalbėti.
Skaičiau K. Kafkos laiškus tokiai Felicijai Bauer iš to laikotarpio, kai rašė „Metamorfozę“ ir „Procesą“. Pirmą sykį skaitau tokį šiurpų dalyką (Apolinero laiškai yra tik žaidimas ir gryni niekai) – labai atsiskleidžia tuose laiškuose Kafkos vidus. Norėčiau iš naujo viską perskaityti (tą rusišką knygelę). O kur gauti jo „Pilį“? Spėju, kad tai geriausias jo kūrinys. <…>
Čia nieko naujo ar įdomaus. Nieko gero neskaitau laikraščiuos. Nieko nesutinku. Kornelijus sėdi Vilniuje. Orai baisūs: pernelyg karšta, šiandien išjunk radiatorius, tai vėl šalsim, nes iš sienų lendu baisi drėgmė ir šaltis. <…>
Nijolė
1979, X. 15, Druskininkai
Miela Gražina,
Labai Tau ačiū už laiškelį. <…> Baisiai apsidžiaugiau, kad Tu jau, atrodo, susirgai M. Prustu. Dabar neatrodys Tau juokingas mano žavėjimasis juo ir negalėjimas – po jo beveik nieko skaityti. Nors aš iš tiesų perlenkiu ir gal Tau jis neatrodys vertai minėti greta Homero ir Šekspyro, ką aš žinau!
Tai tiesiog nuostabu, kad J. Vaičiūnaitė taip pergiria mane. Matyt, tai dėl to, kad kiekvienam žmoguje ji nori matyti gera. Kitaip negaliu to paaiškinti. <.,.>
Perkrimtau dabar Gertrūdos Stein knygą, visas Paryžius, Pikasas, Matisas, Hugo ir visi, kas tuo metu ten kūrė. Yra užuomina į rumunų kunigaikštytę… Spėju, kad čia bus ta pati M. Prusto draugė. Bet į galą ta knygelė pasidaro nuobodi: vien pavardžių (dažniausiai man nežinomų) vardinimas. O kadangi rašo amerikonka, tai ir Paryžius kitoks.
Visai neatrodo, kad turėčiau daug kantrybės. Nes kai noriu prisilyginti prie Tavęs, tai matau, kiek man tos kantrybės trūksta.
Tiek daug dalykų norėčiau padaryti – o nieko nepadarau. Ir kai kas klausia, neturiu ką sakyti.
Nijolė
1980. II. 26,
Druskininkai
Miela Gražina,
Dėkui Tau už laišką, dėkui, kad paėmei M. Prustą, kad išvis pasirūpini manimi (turiu galvoj Tavo sumanymą dėl eilėraščių vaikams, bet ar tai ne utopija? Neturiu pasitikėjimo savimi).
Nežinau, ar yra Druskininkuos J. Stepšys. Mūsų jis neieškojo. Arba jis tenori užsiimti gydymusi ir poilsiu ir neketina papildomai sukti galvą dėl leidyklos, arba jis negali nieko gero pasakyti ir dėl to nesirodo… Greičiausiai antras atvejis arčiau tiesos. Ir dar pikčiau, kad tos nelaimingos „Naujos knygos“ ištrimitavo apie išeisiančią knygą, o visi rankraščiai guli pas mus ir Vytautas vis dar negali jų tvarkyti. Plaučiai lyg ir pagerėję, bet vis dar labai neatsparus ir viskas dar kenkia, laukan dar neišeina, kambary su vilnonėm šąla. Buvo pablogėjus savijauta dėl nekokių žinių, buvo pablogėję su nervais, vėl pradėjo imt depresija. Tai vakar įkalbėjom mudu su daktaru gerti sidnokarbą – nuotaikai pakelti, tačiau tas sidnokarbas alina širdį… Buvo kažkas negerai su vegetatyvine nervų sistema: vieną naktį baisiausiai sušalo, nors buvo užsiklojęs antklode ir kailiniais, kažkas negerai buvo širdžiai, ir pats tuo metu buvo toks apatiškas, kad neįstengė ištiesti rankos ir pažadinti mane, kad ko nors imčiausi. Šitas atsitikimas sukėlė man geroką nerimą. Be to, atrodo, kad tebėra žaizda viduriuos – naktimis kamuoja skausmas. O Vytautas vis viena nenori gultis ligoninėn, nes vis dar tikisi padirbėti prie rankraščių ir suspėt įteikt leidyklai. Bet man visa tai atrodo nelabai realu.
<…>
Po truputį skaitinėju R. M. Rilkės „Malte“, stiprus ryšys su elegijom, labai patinka.
Nieko gero nenuveikiu. O laikas eina. Visa bėda, matyt, ta, kad neturiu pasitikėjimo savim ir per daug rimtai į viską žiūriu. Sapnuoju absurdiškus sapnus, kuriuos greit pamirštu. Sukuosi savo rate. Ir viskas.
Geriausi linkėjimai Judviems nuo Vytauto.
Nijolė
1980. III. 10, Druskininkai
Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Nijolytė
2003 m. Nr. 8–9
Iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamos išleisti atsiminimų knygos apie 2002 m. mirusią poetą Nijolę Miliauskaitę.
Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis. Atvažiavo iš Kauno mūsų (dar trys seserys tuo metu studijavo Konservatorijoje) aplankyti. Supažindinau su juo Nijolę. Ji taip pagarbiai ir dėmesingai pasisveikino. Nutarėme, kad eisim visi trys išgerti kavos. Kai jau atsisveikinu su Tėveliu ir vėl grįžtam į paskaitas, ji džiugiu balsu sako man, kokia turiu jaustis laiminga. Nuo tos dienos man ji ir įsiminė. Ir prasidėjo mūsų draugystė. Mano Tėvelis ją tarsi sutvirtino. Tada dar nieko nežinojau apie jos šeimą. Nežinojau, kad ji augo be tėvo. Visa tai išsipasakojo daug vėliau. Aš jai pasipasakojau apie savo Motinos žuvimą autoavarijoj 1961-aisiais, kai man tebuvo vienuolika metų… Šie mūsų sopuliai suartino mus. Susidraugavome. Atsirado abipusis pasitikėjimas. Būdavo smagu abiem klaidžioti Vilniaus gatvėmis, gerti kavą, sėdėti Universiteto Rankraščių skyriuje, kur, pabėgę iš paskaitų, gaudavome paskaityti Šventąjį Raštą (tuo metu tai mums atrodė didžiausias stebuklas), verstą J. Skvirecko. Vėliau, kur buvę, kur nebuvę, mes abi ten sėdėdavom galvas sukišusios, su kryželiais ant kaklo, – tuo metu tai buvo tikra šventvagystė, tačiau mums reiškė mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Pačios pasirinkdavom paskaitas, į kurias norėjom eiti, ir su kažkokiu jaunatvišku iššūkiu neidavom į tas, kurios nepatikdavo. Buvo pernelyg “raudonos“.
Mūsų draugystė dar labiau sutvirtėjo, kai apsigyvenome Žirmūnuose. Po kelerių metų. Važinėdavome viena pas kitą, svajodavome, ruošdavome valgį, kalbėdavomės apie būsimus mūsų namus. Net piešdavome kambarių planą, kurdavome jaukius kampelius ant popieriaus, tiek prifantazuodavome, kad realiai pasauly visa tai paprasčiausiai nebūtų sutilpę…
Pamažu išsikalbėjome. Ji – apie Vytautą, aš – apie Sigitą.
Su švelnia šypsena prisimenu mūsų „žygį“ į Igliauką pirkti porcelianinių čekoslovakiškų arbatinukų. Nįjolė prieš tai buvo kūrybinėje jaunimo stovykloje ir pamatė, kad paprastojo miestelio parduotuvėje privežta jų galybė. Kaimo žmonės nelabai ir puolėsi jų pirkti, buvo svarbesnių, kasdienių pirkinių. Taigi grįžus ji man papasakojo apie tas grožybes, o aš nenurimau, kol vieną ankstų rytą sėdome į autobusą, vežantį į Marijampolę (tada – Kapsuką), tenai sulaukėme kito – į Igliaukos miestelį, o vakare jau buvom Vilniuje laimingos, nors ir pavargusios, bet rankose laikydamos smulkiom gėlytėm išpuoštus arbatinukus…
Pamačiau šį pavasarį tą arbatinuką kaime paliktą. Parsivežiau atgal į Vilnių, nuploviau, išblizginau, paglosčiau kaip seną, artimą bičiulį… Net norėjosi atsiprašyti, kad taip lengva ranka jį ten ištrėmiau… Tiesiog – kraustėmės į naują butą, visokie rūpesčiai užgriuvo netikėtai. Kas žino, gal kaip tik taip išgelbėjau jį nuo pražūties…
Pamenu, kartą, dar studentė būdama, ji pakvietė pas save pietų. Atėjome abi su seserim Živile, ji neša mums jau iškeptą žuvį. O mes tik žvilgt, žvilgt, – kažkas ne taip. Klausiame: ką tu tai žuviai padarei?
Sako: nulupau. Juk silkę tai lupa! Kad pradėjom kvatoti, – tik suvalkietė ir galėjo tiek kantrybės turėti, kad žuvį nuluptų! Bet, atrodo, labai neįsižeidė. „O iš kur aš galėjau žinoti, grįžus iš internato man leisdavo tik nuskusti bulves, taip ir neišmokau nieko gaminti.“
Kai prisimenu vėlesnius laikus, – ji tapo puiki šeimininkė! Druskininkuose suruošdavo tikras valgių puotas. Visko išmoko. Ypač su dideliu įkvėpimu gamindavo krišnaitų valgius. Ją tada pagaudavo tikras įkvėpimas. Su kokiu entuziazmu ji eidavo kartu su Vytautu į tuos krišnaitų susitikimus, kuriuose jai tekdavo būti vertėja į lenkų kalbą. Ji visa švytėjo. Kartą ir mane su Sigitu nusitempė. Susikaupus, tyliu balsu verčianti jų tekstus ji man atrodė daug šventesnė už anųjų brahmanus.
Atvažiavus ko nors nusipirkti į Druskininkus iš čia pat esančių Vieciūnų, užsukdavau ir jos aplankyti. Pamenu, kai paskambindavau į duris, išgirsdavau sklindant krišnaitinę muziką, jos smulkius žingsnius ir džiaugsmingą balsą – „einu, Gražinute, einu“. Atverdavo duris visa švytinti, nuo prikaistuvio karščio kiek paraudusi, laiminga, kupina trykštančios energijos. Išstudijavo visą krišnaitų valgių knygą. Nebuvo tokio patiekalo, kurio nemokėtų pagaminti.
Ne kartą juokais jai sakydavau: duotų tau instrukciją, tai ir lėktuvą išmoktum valdyti! Megzti ji taip pat išmoko iš knygų. Labai kruopščiai išnagrinėdavo visus aprašymus. Nereikdavo, kad kas rodytų, mokytų. Priešingybė man. Tose instrukcijose aš nieko nesusigaudydavau. O gal paprasčiausiai neturėjau tiek kantrybės.
Man būdavo gera su ja draugauti. Mes daug ir nešnekėdavom. Susitikusios eidavom susikabinę, tylėdamos. Aš ją suprasdavau iš pusės žodžio, ji – mane. Pamenu, jau gimus Uršulei, ji pasisiūlė pabūti “guvernante“, kol gyvens pas Žaibo gatvėje.
Vytautas tuo metu gydėsi Naujosios Vilnios ligoninėje. Išleisdavo mane ryte į darbą, o vakare važiuodavo jo lankyti. Pasisiuvo tam reikalui net specialius “guvernantės“ drabužius, – tokį sodriai mėlynos spalvos su gėlytėm sijoną ir švarkelį. Uršulę labai mylėjo. Padovanojo jai skudurinę Onutę – mielą lėlę su geltonais vilnonių siūlų plaukais, balta palaidinuke ir mėlynu sijonuku…
Likusi nuotrauka, kurioje Uršule tą lėlę laiko žemyn galva. (Beje, peržiūrinėdama Nijolės nuotraukas, radau kitą variantą – Uršulytė gražiai savo mažom rankutėm laiko Nijolės lėlę… Nuotrauka ryški, ir ta lėlė atsiskleidžia visu savo grožiu.)
Ji su Vytautu atvažiuodavo pas mus pagyventi, pernakvoti, mes važiuodavom pas juos į Druskininkus. Iki vėlyvos nakties visi šnekėdavom. Buvo tiek bendrų reikalų, bendrų interesų.
Vėliau, jau mums nusipirkus sodybą prie Nemuno, – aplankydavo. Nuo Druskininkų – tik aštuoni kilometrai. Vaikščiodavom panemuniais, kalbėdavom, aptarinėdavom viską, kas vyksta, ką skaitėm. Žinoma, daugiausia kalbėdavo Vytautas su Sigitu. Mes tik antrindavom. Neturėdavom net kur įsiterpti. Tiek ten buvo entuziazmo ir energijos. Tikros literatūros pamokos! Gražios, šviesios dienos. Mūsų gyvenimų viltis ir jaunystė. Ulbančios, spindinčios, visom vaivorykštės spalvom tvieskiančios dienos… Ar galėjo kas tada pagalvoti, kad Nijolei gresia kokia liga? Ji buvo tokia stipri, tokia ištverminga… Tokia jauna ir sveika…
Pamenu, kai rinkosi sodybą Švendubrėje. Iš pradžių tai buvo ne ta sodyba, kurią vėliau nusipirko. Apžiūrėjome ją. Ji buvo iš visų pusių apsupta kaimyninių namų. Jau viskas buvo suderėta, Nijolė susikasusi daržus, pasidariusi lysves sėjo, sodino visokiausias daržoves. Kartą, man ten atvažiavus, atėjo kaimynas – toks mielas senukas. Tik pamatęs, kad kas atvyksta, jis tuoj prisistatydavo, – labai mėgdavo pašnekėti. Stovim lauke, Nijolė kapstosi darže, o jis man pasakoja: „Ponia, kad jūs ragėtumėt, kap jinai sąžiningai dzirba. Ant ažos pasdeda atverstų knygų, in rankas pasima tašmukį (metrą ilgiui matuoti – G. R.-G.), atmieruoja, kokis turėtų būc tarpas, ir tep kiekvienų dziegelį sodzina. Aš tep per savo gyvenimų niekur o niekur nematiau!“ Ir vis dyvijas, galvą kraipo po kelis kartus perpasakodamas tuos tokius neįprastus jam reginius… Po kiek laiko atvažiavome su Sigitu. Nijolė ir jam su džiaugsmu aprodė namą, daržą. Kur buvęs, kur nebuvęs, ir vėl tas senukas prisistato. Dabar jau Sigitą kalbina, girdžiu, kaip jam irgi apie tą “tašmukę“, apie tuos visus sodinimus pasakoja ir gėrėdamasis, ir stebėdamasis.
Po kiek laiko pasitaikė antra sodyba, kurią vėliau ir nusipirko. Didelis senas namas. Erdvu. Jauku. Ji, matyt, ieškojo ko nors panašaus į savo gimtinės trobą. Ir šioji atitiko anos modelį. Mirus motinai, pardavus gimtus namus, susivežė į ją kone visus Keturvalakius. Supratau ją. Aš lygiai taip dariau, kai buvo parduoti mano močiutės namai Molainiuose. Tempiau visokius niekus. Viskas man tada atrodė svarbu, reikalinga. Net audinio skiautė. Jau nekalbant apie stalus, stalelius, kėdes… Ir mačiau, kokia ji buvo laiminga. Tikrai galima buvo tarti, kad ji pagaliau surado, ko ieškojo. Ir dabar turi namus, kuriuose gyvens.
Deja… Klastinga liga jau graužėsi į ją. Iš pradžių pasiskųsdavo, kad padidėję limfmazgiai, iškyla ir vėl pradingsta „guzai“. Ji juos gydėsi savo metodais, dėdama delnus ant jų, siusdama Reiki (kurio mokėsi Kaune) sau. Nieko nepaisydama, iš visų savo suvalkietiškų jėgų kasė žemę, augino daržoves, tvarkė sodą, remontavo namą… Net nežinau, kiek vienas žmogus gali atlaikyti. Juk viskas gulė ant jos liaunų pečių. Visi rūpesčiai, visos problemos. Persvėrus ant rankos kietai pintą krepšelį su pora mineralinio butelių (po 1,5 l) ir dar gausybe valgio, tempdavo pėsčia iš Druskininkų į Švendubrę miško keliukais. Viskas dėl kito, kitam. O tą ranką, man atrodo, jau tada skaudėjo. Kartą klausiu: kaipgi tu panėši? Juk tai taip sunku. Ji nusišypsodavo – nieko, kas čia tokio. Kiek galėdavau, veždavau ją į Švendubrę, nusipirkus laikraščius, šeštadieniais. Bet kokia čia mano pagalba! Tik vasarom ir tik šeštadieniais… O visos kitos dienos?.. O ilgi rudens vakarai?..
Iki šiol svarstau. Nijolė jau važinėdavo gydytis iš Druskininkų į Santariškes (gal kokie metai prieš mirtį). Skambindavau jai dažnai iš Vilniaus, teiraudavausi apie sveikatą. Buvo žiema. O ji kartą per savaitę eidavo į Švendubrę, ten nakvodavo, kūrendavo krosnį… viena… per miškus… Kas ją ginė į tas baisias keliones? Į tą šaltą trobą su skaudama ranka?.. Matyt, šito man jau niekas nepaaiškins… Nepaaiškins įr to, ką ji tenai viena jausdavo ir išgyvendavo, kas vertėją tai daiyti…
Pats didžiausias rūpestis ir širdgėla apėmė ją tada, kai sužinojo, kad serga vėžiu. Atsimenu tą rudenį… Lankiau ją Santariškėse, kalbėjomės. Ir tik viena, svarbiausia – kaip ji apie savo ligą pasakys Vytautui ir Benitai, kad jų nesužeistų ir neįskaudintų… Laukė, taikėsi, bandė, apie save negalvojo, – tik apie juos. Kad tik jie atlaikytų šitą žinią…
Kai tik atsiguldavo į ligoninę Vilniuje, važiuodavau jos lankyti. Pačioj pradžioj būdavo dar pakankamai stipri. Buvo šiltas ruduo. Išeidavom pasivaikščioti. Kalbėjomės atvirai, svarstydavom, kaip reikia nepasiduoti nevilčiai ir gydytis, tikėti Dievą ir likimu, kad pasveiks, kad išbris iš šitos peklos. Kad galima prisijaukinti skausmą. Tuo metu bešnekėdamos visa tai priėmėme kaip teorinius dalykus. Jai, deja, visa tai teko patirti pilnutinai. Suvokti, kad iš tikro sergi ta nepagydoma liga ir priimti ją su visu jos t i k r u m u. Ir dar – apsimesti, kad su tavim viskas gerai – netraumuoti artimųjų. Be galo džiaugėsi kitų dėmesiu, pavyzdžiui, kad vienas krišnaitas jai atvežęs vaistų, specialiai padarytų ar tik ne iš riešutmedžio aliejaus ir dar kažko, kurie gydo vėžį. Labai tikėjo visais gyduoliais, visokios krypties ir visokiausių „medicinų“ metodais. Man nepasakė, kad jau ketvirta ligos stadija. Dabar jau ir nebežinau, ar ji pati viską iš karto sužinojo, ar kiek vėliau gydytojai pasakė.
Grįžau iš pasivaikščiojimo paneriais. Upė sukaustyta ledais. Taip liūdna. Taip skaidru ir aišku. Visąlaik galvoju, kad ten, kur su šuniuku vaikščiojam, – tiktai kitoje upės pusėje, gyveno Nįjolytė, nuomuodama kambarį pas p. Gumbaragienę. Ten išgyveno didžiausias savo gyvenimo tragedijas, savo didžiąją meilę Vytautui, laukiant atliepo į savo jausmus. Laukė – ir išlaukė. Nes buvo verta.
Paskutiniais gyvenimo metais Nijolė buvo labai įtikėjusi gydančiom akmenų savybėm. Tik atvažiavus į Vilnių, eidavo į specializuotą parduotuvę, rinkdavosi akmenis, domėdavosi kiekvieno jų savybėmis, tardavosi su ten dirbančia specialiste ir pirkdavo juos. Švendubrėje tam tikru išdėstymu (jei neklystu – trikampiu) užkasė į žemę kalnų krištolo gabalus, šventai tikėdama jų stebuklinga galia. O kiek namuose jų buvo prikaupusi, galiu spėti tik iš Benitos prasitarimų, kai po Nijolės mirties tvarkiusi jos daiktus. Jai atėjo išganinga mintis. Jausdama, kad Nijolė tam neprieštarautų, sudėliojo į maišelius ir padovanojo jos vardu artimiausiems žmonėms.
Iš ligoninės ji tikrai nebėgo. Važinėdavo į ją, kol turėjo sveikatos. Vis pailsėdama po gydymo kursų pas seserį Benitą. Kai jau pasidarė per sunku važinėti į gulėdavo savo kambaryje, Druskininkuose, dar atrasdama jėgų po du kartus nueiti į polikliniką persirišti žaizdų (iki ligoninės buvo mažiausiai du trys kilometrai, autobusai važiuodavo retai!).
Jos kantrybė ir ištvermė tikrai buvo kažkokia nežemiška, antgamtiška. Dar sugebėdavo rūpintis Vytautu, perrašinėjo jo paskutinę knygą dešine ranka (kairę jau laikė parištą, kad nors kiek sumažintų jos svorį, nes ji buvo ištinusi ir labai skausminga), jinai net neleido sau galvoti, kad to neturėtų daryti, kad rūpintųsi savimi. Tas, kuris buvo šalia, jai buvo svarbiau už ją pačią.
Nepridėjo jai sveikatos ir tolima kelione su Vytautu į Ameriką. Ko gero, Ji atidavė tai kelionei paskutinius savo jėgų likučius, vis kantriai tylėdama, nesipriešindama šitam jai jau per sunkiam žygiui. Matyt, vis dar nenorėjo Vytautui išsiduoti, kokia iš tikro yra jos savijauta. Grįžusi iš tos kelionės pasijuto dar kelissyk blogiau, taip ir neatsigavo, nors darė viską, bandė visokiausius vaistus ir gydymo būdus. (Tik vieną kartą dėl tos kelionės išsprūdo karti aimana.)
Pamenu, tą paskutinę vasarą padėjau jai parsivežti išspaustas sultis iš Švendubrės. Keliolika dėžių, dėželių ir pundų. Visa tai abi turėjom sutempti į penktą aukštą Druskininkuose. Vis šypsodamasi, rami mane mokė, kaip lengviau visa tai nugabenti į viršų. Pirmiausia viską iškeli iš mašinos ir nuneši į pirmą aukštą. Tada palaipsniui su visais tais ryšuliais kyli vis per vieną laiptelį aukštyn. Sako man: matai, kaip gerai sugalvojau, nereikia lakstyti nuo pirmo iki penkto aukšto, o kyli pamažu su visa našta. Kai dabar prisimenu, tai net pašiurpstu: tokią naštą, tiktai dešimteriopai sunkesnę, ji taip ir tampydavo iš pirmo į penktą aukštą. Ir atvirkščiai – kiek lengvesnę – iš penkto į pirmą aukštą… O tada iki autobuso, kuris važiuoja į stotį, iš stoties – į Švendubrę, tada dar keli žingsniai – ir jau savo troboj. Po kelių dienų – žygis iš naujo. Šviežiai išspaustos sultys (juk ne visada atsirasdavo pavežantis) būdavo tempiamos į autobusą, tada į Druskininkų stotį, paskui į autobusą, kuris gabendavo iki namų. O tada vėl: keliavimas su našta savo išrastu „liftu“…
Nežinau, kodėl tai noriu ypač išryškinti, bet taip dėjosi per visą jos gyvenimą. Tik anksčiau nesirgo. Bet kiek į tą penktą aukštą sutampyta mineralinio, destiliuoto vandens, daržovių, vaisių, kruopų, medaus, ir t. t., ir t. t. Kas apskaičiuos, kiek žmogui reikia, – o Nijolė su ypatingu entuziazmu, gerokai padaugindama kraute užkraudavo visus namus.
Nepaisant šito, tie mūsų šeštadieniniai susitikimai, kai atlėkdavau iš Vieciūnų pirkti laikraščių, paskui užsukdavau pas ją, jeigu reikėdavo, – veždavau į Švendubrę, – man išlikę tokie gražūs, pilni šviesos, kaip ir tas miškas, kai, išsukę iš pagrindinio kelio, lėkdavom smėlėtais keliukais. Aplink mus ir mumyse būdavo tiek džiaugsmo, jog, atrodė, įveiksime visas ligas, net ir pačias baisiausias. Ir tas iš jos veido sklindantis romus džiugesys… Susipešdavom ryšulius, Nijolė pasiūlydavo arbatos ar šiaip ko, minutę prisėdam, dar keliais žodžiais persimetam, ir aš jau lekiu atgal į Vieciūnus, matydama, kad jos laukia tūkstančiai darbų, – sodas, daržas, namai, valgis, Vytauto rankraščiai. Ir tas noras, kad jai niekas jai netrukdytų, net kaimynų vaikai. Sakydavo, – man taip gera būti vienai, neįsivaizduoji! Šita sodyba mane tiesiog gydo, aš čia puikiai jaučiuosi.
Likus kokiems keturiems mėnesiams iki mirties, galėjau bendrauti su ja daugiausia telefonu. Skambindavau dažnai. Sakydavau: man rūpi, kaip tu ten gyveni. O ji tokiu laibu ir trūkčiojančiu balseliu atsakydavo: žinau, Gražinute, kad tau rūpi… Neiškentus vasario 16 d. jau lėkiau į Druskininkus jos lankyti, norėjau pamatyti, pasikalbėti. Štai ką užsirašiau grįžus:
„Aplankiau. Sėdėjom, daug šnekėjomės (dar tada jai nebuvo sunku kalbėti). Rūpinosi, kad dar turėtų jėgų peržiūrėti savo dienoraščius. Sakau: ką gi ketini su jais daryti? Atsakė: daug ką, kur niekų prirašyta, – sudeginti. Kam palikti, kad kiti skaitydami juoktųsi… Sakau jai: gal palik viską taip, kaip yra. Nedegink. (Nežinau, ar spėjo tai padaryti. Jau po mirties radau tuose dienoraščiuose kai kur išbraukytų vietų. Bet ar tai buvo padaryta tada, ar anksčiau, – neturiu ko paklausti…)
Tąkart pažiūrėjo į mane tokiu be galo rimtu žvilgsniu, sako: „Jūsų Uršulė yra puikus vaikas. Gali tikrai džiaugtis ja ir didžiuotis…“ Man gerklę užspaudė. Ji irgi nutilo.
Po pauzės vėl atidžiai į mane pažiūrėjo, tarsi kažko dvejodama. „Ir dar: noriu tau papasakoti. Atsimeni, sakiau, kad gruodžio mėnesį atvažiuos mūsų Guru į Vilnių (tai buvo, kaip mes tarpusavy vadindavom, – kvėpuotojų sektos dvasinis mokytojjas, gyvenąs, atrodo, Amerikoje. Į tuos susitikimus su juo ir mane su Sigitu spaudė eiti. Iš karto atsisakiau. Nijolė turėjo tokį būdo bruožą, ko gero, jį išsiugdė tose sektose – įtraukti į jų veiklą kuo daugiau žmonių, ir, žinoma, pradėdavo nuo arčiausiai esančių. O kokią veiklą iš tikro išvystydavo, galiu tik pafantazuoti, bet iš visokių užuominų, išsitarimų, atrodo, – didžiulę). Buvau ten. Ir draugai nutarė, kad aš, kaip serganti sunkia liga, turėsiu galimybę prieiti prie jo ir pasišnekėti. Apie savo ligą viską išdėsčiau raštelyje, kurį turėjo jam perduoti. Per tą susitikimą laukiau, kada jis mane pastebės, pašauks ar prieis. Jis mane turėjo pažinti iš ankstesnių susitikimų, jų buvo ne vienas. Ir įsivaizduoji, aš stovėjau visai netoli ir laukiau to momento, o jis praėjo pro šalį net nepažvelgęs. Bandžiau jį sustabdyti kažkokiais mostais ar judesiu, pati jau neatsimenu. Bet nieko. Įsivaizduoji? Pasisukęs tik parodė man ženklais, kad viską surašyčiau. O aš juk jau buvau surašiusi… Įsivaizduoji? Jis gal net neskaitė, o gal visai nenorėjo nieko daryti, net nenorėjo man padėti… Buvau priblokšta…“ Ir toks nusivylimas, tokia nuoskauda jos balse. Bandžiau ją guosti, bet pati sau galvojau, kad tai paprasčiausias apsišaukėlis, uždirbantis didžiulius pinigus iš tokių entuziastingai įtikėjusių žmonių… Ir mačiau, kad ji niekaip negali susitaikyti su tuo, kad dar vis tiki, jog Guru gali ją išgydyti. Dar pakalbėjom. Ji pavargo, atsigulė. Vakare išvažiavau namo. Grįžus paskambinau jos seseriai Benitai ir paprašiau, jei gali, kad jau važiuotų jos slaugyti.
Vėl atvažiavau kovo 22 d., penktadienį, apie 13 valandą. Gulėjo lovoj ant nugaros, paženklinta mirties ženklu. Veidas nežmoniškai pasikeitęs. Jau buvo sunku jai kalbėti, bet mane pamačius tyliai ištarė: dabar pasišnekėsim. Kai atsisėdau šalia lovos, nutraukė nuo savo kūno paklodę. Pamačiau žiauriai vėžio suėstą kairiąją jos krūtinės pusę. Tamsiai violetiniai guzai driekėsi apimdami pusę kaklo ir iki juosmens. Kairė ranka ištinusi, juosva. Iš pradžių nesupratau, kodėl ji atsiklojo. O kai viską pamačiau, pasidarė aišku, – norėjo man parodyti, nes dukart ištarė: beprasmiška, beprasmiška––– – – –
Budėjau prie jos per naktį, sėdėjau šalia su atėjusia padėti moterim. Benitą paleidom pailsėti ir pamiegoti. Ant rašomojo stalo stovėjo minėto stebukladario didelė įrėminta fotografija ir raštelis, prirašytas jos smulkia rašysena. Įsidėmėjau tik pirmą sakinį: „Aš mirštu, aš sergu vėžiu, padėkite man….“ Tokia baisi neviltis sklido iš jos žodžių, kad aš tiesiog automatiškai nukreipiau žvilgsnį nuo jo, man pasirodė kažkaip net nepadoru jį iki galo skaityti, tarsi daryčiau kokį nusikaltimą–––
Per naktį blaškėsi, matė kažkokius žmones. „Tu girdėjai, sako Bitinėlis. Jis sako.“ Matyt, klejojo. Vienu metu pradėjo melstis: „Sveika, Marija…“ Atmerkus akis ir iš kažkur giliai giliai žvelgdama į mane. Tarsi ką norėtų man tuo pasakyti. Sunkiai tardama žodžius, kai kuriuos kažkaip keistai sutraukdama. Matyt, ir skausmas, ir morfijus pinkliojo liežuvį. Prabuvau dar šeštadienį. Vienu metu man sėdint šalia – ilgai ilgai šypsojosi. Kad kas matytų, kokia sunki ta išsekusio, mirštančio žmogaus šypsena – oda, kaulai ir gilios gilios akys, žvelgiančios į tave iš nesuvokiamų tolybių.
Apie 15 val. atėjo moterys, gydančios Reiki metodu. Nutariau važiuoti namo (kiek visa tai tęsis, buvo sunku nuspėti). Priglaudžiau savo kaktą pne josios, palaiminau, sakau: „Nijole, aš jau važiuoju į Vilnių.“ Atsimerke. Pakėlė kaip šakaliukas dešinę ranką ir pamojavo sušnabždėjusi: „Laimingai.“ Sakau: „Ir Tau laimingai.“ Išėjau–––
Pamenu, dar iš to laiko, kai bendraudavom telefonu, buvo vienu metu sustiprėjusi. Man įsižiebė tokia kvaila mintis, kad pagis, išsikapstys. Tą tvirtindavo ir prie jos buvusi sesuo Benita. Nijolė labai džiaugėsi, kad maždaug savaitė prieš mirtį sekmadienį atliko išpažintį. Trūkinėjančiu nuo ašarų balsu telefonu kalbėjo: „Buvo nuostabus kunigas.“ Dieve, aš tada tikėjau, kad įvyks stebuklas. Tuo stebuklu tikėjo ir pati Nijolė, ir Benita. Kai telefonu pasakiau, kad vėl žadu atvažiuoti, ji nutilo, palaukė, ištarė: „Vis dėlto.“ Iki šiol galvoju, ką ji jautė, juos tardama, ar pati suvokė savo beviltišką padėtį, ar norėjo nieko negirdėti, nesuvokti, nematyti–––
Dieną po laidotuvių pajutau, kad turiu būtinai aplankyti jos kapą. Saulė blykčiojo dabar jau pro Antakalnio pušis, kapas paskendęs tarp gaivių, gyvų gėlių. Stikliniuose indeliuose dar nuo vakar degė žvakės. Uždegiau savo atsineštą, ilgai stovėjau. Pirmą kartą pravirkau–––
Naktį po laidotuvių labai sunkiai miegojau, tai prabusdama, tai melsdamasi. Mačiau sapne (ar iš tikro?) kūgio formomis kylantį į aukštybes tamsiai mėlyną, spindintį dangų, o pačioje jo viršūnėje tokia mažytė švieselė, tarsi žvaigždė mirgėtų. Tik staiga iš apačios į viršų nuskriejo kažkas šnypšdamas. Pabudau. Guliu ir galvoju: kas čia buvo. Tas skrodžiantis erdves garsas tarsi gyvas. Kažkas atsitiko. Gal tai Nijolės siela iškeliavo į dausas?
Įrašiau užrašų knygelėje: „2002 04 23. Sapnavau, kad buvau Nijolės ir jos mamos sodyboj, kažkur danguos. Abi gyvena, tvarkosi tenai. Jų veidų nematau, bet girdžiu, kaip Nijolė man dėkoja, kad aš ją išmokiau šokti (???). Nubudau. Be paros – mėnuo, kai ji mirė. Paskaičiavau – trisdešimta diena.“
Epilogas: Nijolė mirė Didįjį pirmadienį. Tyliai įsiterpė, nesutrukdė visiems švęsti Velykų…
Turiu tokią seną maldų knygą „Didžioji savaitė“, išleistą 1930 m. Kaune, kurią parašė kunigas A. Sabaliauskas. Atsiverčiau Didžiojo pirmadienio liturgiją. Radau ištrauką iš 34-osios psalmės: „Kelkis, Viešpatie, ir žiūrėk mano teisių; mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą.“
Vilnius,
2003 kovo 27–28 d. ir gegužė