Atsiminimai ir dienoraščiai

Vaižgantas amžininkų akimis

2009 m. Nr. 8–9

„Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Jį labai mėgo visuomenė, ir jis ne mažiau mėgo žmones. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos ir, nekreipdamas dėmesio į politines ar religines pažiūras, stengdavosi padėti. Atrodė, kad jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidą, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam“ – toks buvo jo gyvenimo šūkis“, – savo prisiminimuose, parašytuose 1971 m. gruodžio 22 d., gražiai ir taikliai pavadindamas Vaižgantą „vaikščiojančia ir spindinčia Aukštaitija“, teigė Juozas Keliuotis.
Vaižgantas – pats neramiausias ir populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj, savo meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, savo purslojančia beletristika ir publicistika. Pasak Juozo Tumo-Vaižganto biografo Aleksandro Merkelio, „iš matyto gausaus gyvenimo molio, iš savo paties dvasios patyrimų Vaižgantas kūrė prozos simfonijas, pririnko į savo kūrybos aruodus ne vienas rieškutes deimančiukų – gyvų ir šviesių žmonių paveikslų, jų likimų su polėkiais ir nuopuoliais, gamtos ir kultūros vaizdų. Jis nebuvo tokios plačios skalės kūrėjas, kaip, pavyzdžiui, Krėvė, bet buvo universalus kitaip – tame pačiame kūrinyje sujungdamas įvairius rašymo žanrus – beletristiką ir publicistiką. Publicistikoje jis beletristas, beletristikoje – publicistas. Jame buvo sumišęs auksas su smėliu. Neišsijotas, neišplautas – kaip neišplautas pats gyvenimas“.
Vaižgantą vadino Lietuvos visuomenės nuotaikų barometru, didžiausiu moraliniu autoritetu. Tautos atgimimo skelbėjas ir puoselėtojas, „deimančiukų rinkėjas“ ir „veikliojo lietuvio“ paveikslo kūrėjas (toks lietuvis dabar ypač aktualus). Tačiau šiandien rašytojas lyg ir primirštas – jo kūrybai nagrinėti net ir mokyklų programose skiriama per mažai dėmesio.
Gana keista, kad apie šį ryškaus talento rašytoją ir visuomenės veikėją dar iki šiol neišleista atsiminimų knyga. Šią spragą mėgina užpildyti Maironio lietuvių literatūros muziejus. Knygą išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla J. Tumo-Vaižganto 140-osioms gimimo metinėms.

Alfas Pakėnas

Juozas Keliuotis. Atsiminimai apie Vaižgantą

Juozą Tumą-Vaižgantą pirmąsyk pamačiau 1921 metų pavasarį. Tai atsitiko gimtajame mieste – Rokišky. Buvo šviesus ir gaivus pavasario sekmadienis. Visame mieste išklijuoti skelbimai, jog po pamaldų įvyks Pažangos partijos rinkiminis mitingas, kuriame kalbės iš Kauno atvažiavęs Vaižgantas. Kalbėtojo pavardė mane be galo sudomino ir aš nusprendžiau dalyvauti mitinge. Tada buvau penktos klasės moksleivis Rokiškio gimnazijoj, buvau perskaitęs Vaižganto „Pragiedrulius“ ir jais labai sužavėtas. Džiaugiaus, galėsiąs pamatyti gyvą garsų Lietuvos rašytoją.

Tada visame krašte vyko karšta rinkiminė kampanija į Lietuvos Seimą. Kiekvieną sekmadienį įvairios partijos Rokišky rengdavo mitingus. Itin triukšmingi būdavo socialdemokratų ir kun. Stakelės susibūrimai. Socialdemokratai tuomet Rokišky buvo gan įtakingi ir veiklūs. Jų buvo žymūs veikėjai – prof. A. Purėnas, kuris buvo gimnazijos direktorius, ir advokatė Z. Purėnienė, kuri ėjo notaro pareigas ir buvo gausios profesinės darbininkų sąjungos pirmininkė. Juos viešai palaikydavo dailininkas Justinas Vienožinskis, nors pats nebuvo socialdemokratas. Kun. Stakelė, kaimyninės mažytės Ragelių parapijos klebonas, laikėsi sau giminingo kun. A. Strazdelio tradicijų: visada būdavo proletariškai apsirengęs; …nesilaikydavo jokių poniškų ir miesčioniškų papročių, Rokišky buvo įkūręs savo partiją, kuri nesiblokavo nė su viena iš tada čia veikusių partijų. Mitinguose jis žaibus ir perkūnus mėtydavo prieš buržuazinę visuomenę. Kiekvienas kun. Stakelės pasirodymas mitinge virsdavo triukšmingu ir linksmu spektakliu, kuriuo publika visada būdavo labai patenkinta.

Pažangos partijos mitingas įvyko didžiulėje miesto aikštėje – rinkoje. Žmonių jau buvo susirinkę didelis būrys, kai čia atvyko J. Tumas-Vaižgantas. Tai buvo vidutinio ūgio kunigas, dar jaunas, bet jau baltais plaukais, su akiniais ir apsirengęs sutana. Atvyko vienas, nieko nelydimas, nes vietos kunigai buvo krikščionys demokratai, ir jie nesiteikė savo politinį priešą palydėti į kovos areną. Bet ir nestojo viešai prieš jį, o susirinko į kleboniją pietauti, kol jų kolega prakaitavo miesto aikštėje, bekovodamas su socialistais ir liaudininkais.

Vaižgantas pats atidarė mitingą ir ėmė kalbėti. Aš godžiai gaudžiau kiek-Vieną jo žodį ir gestą. Jis kalbėjo nuo Blaivybės draugijos arbatinės laiptų. Jam iš kairės, netoliese, stiebėsi į viršų milžiniška ir žinoma savo gotikos grožiu bažnyčia. Į dešinę nuo jo, kiek toliau, bolavo puikūs grafo Pszezdeckio rūmai, o priešais plytėjo didelė miesto aikštė. Vaižgantas kalbėjo apie buvusią caro priespaudą, apie kilusį prieš ją tautinį sąjūdį ir jo kovas su carizmu. Kalbėjo apie Lietuvos valstybės įkūrimą ir Pažangos partijos lyderių nuopelnus. Kvietė visus balsuoti už jos kandidatus. Kalbėdamas jaudinosi ir nejaukiai jautėsi, smarkiai prakaitavo, nuolat nosine šluostėsi veidą, nusiimdavo akinius ir juos valė, tarytum norėdamas išlošti laiko, kad galėtų nusiraminti ir sutelkti mintis. Jis pats jautė, kad politinių mitingų estrada ne jam sukurta. Nei savo kalbos turiniu, nei forma Vaižgantas nesudomino ir nepaveikė savo gausių klausytojų. Dauguma jų net nežinojo, jog čia kalba garsus lietuvių rašytojas ir visuomenės veikėjas. Daugumai buvo nesuvokiama jo kultūringa, rami, nieko grubiai nepuolanti, subtili ir literatūrinė kalba. Jis dar kalbėjo apie tautinę vienybę, apie visų luomų ir klasių bendradarbiavimą valstybinėje kūryboje. Pagaliau jis užbaigė savo kalbą, nesukėlęs audringo minios pritarimo.

Po J. Tumo kalbos išėjo į tribūną kitų partijų atstovai. Vaižgantas kurį laiką ramiai klausėsi šių kalbų, nereplikuodamas ir nebandydamas atremti iškilusių aštrių kaltinimų Pažangos partijai, o paskui mostelėjo ranka, krestelėjo galvą ir nuėjo į kleboniją pietauti. Po kelių valandų jis vėl grįžo į mitingą ir pareiškė, jog jis pradėjęs mitingą, tai jis turįs jį ir uždaryti. Tuo metu į tribūnų pakilo dailininkas J. Vienožinskis. Jis vaizdinga ir meniškai nuoširdžia forma iškėlė tautinio lietuvių sąjūdžio „Aušra“ nuopelnus ir savo kalbų, nukreiptų asmeniškai į Tumą-Vaižgantą, užbaigė tokiais žodžiais: „Jūs esate romantikai ir tautos svajotojai, jūs prikėlėte lietuvių tautų savarankiškam ir laisvam gyvenimui, – dėkui jums už tai! Bet dabar atėjo nauji laikai: dabar reikia kraštų sutvarkyti realiais socialistiniais pagrindais, apie kuriuos jūs neturite jokios nuovokos, Dabar jūs tik trukdote, pastojate kelių pažangai. Tad geriausia jums pasitraukti iš politinio gyvenimo ir garbingai pailsėti!“

Vaižgantas, girdėdamas šiuos žodžius, atrodė, smarkiai susijaudino, visas suvirpo, sujudėjo ir ėmė gyvai ir karštai kalbėti: „Tai ką? Išeina, jog mes jau nereikalingi, kad mes jau atlikome savo uždavinį ir mums jau nebėra kas veikti šiame pasaulyje! Štai nauji galvočiai mums į akis sako: dėkui, ką padarėte tautai, dabar štai jums šluota – sėskitės ant jos ir nebesikiškite į šios žemės reikalus! Bet mes dar esame gyvi. Mes mylime savo tautą ir norime jai sukurti geriausią gyvenimą! Mes dar norime gyventi, o jūs mums siūlote garbingai numirti! Dėkui už tai! Visi balsuokite už Pažangos partiją! O dabar šį mitingą laikau uždarytu!“

Publika ėmė skirstytis į namus. Kun. J. Tumas neatsakė nė į vieną Pažangai mestą kaltinimą, jis daugelio jų net ir negirdėjo, nes nesiklausė.

Po mitingo Vaižgantas vėl norėjo grįžti į kleboniją. Bet staiga prie jo prišoko J. Vienožinskis, karštai jį pasveikino ir ėmė kviesti į karčemą išgerti. Vaižgantas spyriojos, matyt, aiškinosi negeriąs, bet J. Vienožinskis neatstojo nuo jo, draugiškai apkabino ir nusivedė karčemos link. Kai kurie mitingo dalyviai tai matė ir stebėjosi: kai viešai kalba, tai lyg ir priešai, o dabar apsikabinę eina drauge išgert! Žinoma, J. Tumas karčemoje degtinės negėrė – tik arbatos. Bet užtat jo bičiulis išgėrė degtinės ir už save, ir už jį.

Po trejų metų su J. Tumu-Vaižgantu susipažinau asmeniškai. Tada buvau studentas ir redagavau jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Buvo minima Vilniaus Didžiojo Seimo dvidešimtmečio sukaktis. Atėjau į jo butą prie Vytauto bažnyčios ir paprašiau parašyti straipsnį apie tą Seimą. J. Tumas-Vaižgantas labai draugiškai mane priėmė ir mielai pažadėjo parašyti. Pažadą išpildė, ir aš jo rašinį apie Vilniaus Seimą išspausdinau žurnale kaip vedamąjį. Bet artimesniems santykiams susidaryti tada nebuvo nei progos, nei pagrindo. Jie užsimezgė tik 1929 metais ir truko ligi pat Vaižganto mirties.

Tų metų vasarą aš baigiau Paryžiuje Sorbonos universitete literatūrines ir filosofines studijas ir sugrįžau į Kauną. Čia per nesusipratimą tuojau buvau paskirtas vyriausiuoju dienraščio „Rytas“ redaktoriumi. O tuo metu kaip tik vyko J. Tumo-Vaižganto jubiliejaus minėjimas. Vaižgantas, nors turėjo piktų ir atkaklių priešų ir jų buvo ne kartą viešai puolamas, vis dėlto buvo nepaprastai populiarus tarp žmonių. Vargiai kuris kitas iš to meto rašytojų buvo taip karštai mylimas ir gerbiamas kaip Vaižgantas. Ir Kauno miesto Rotušės Gulbės salėje beveik ištisą savaitę nesibaigiantis srautas delegacijų bei atskirų asmenų sveikino jubiliatą. Jis be tuščio pasididžiavimo mėgo šį populiarumų ir kasdien ateidavo į Rotušės salę mielai priimti šių sveikinimų. Jį labai mėgo visuomenė ir jis ne mažiau mėgo visuomenę. Jis su atvira širdimi ir ištiestomis rankomis priimdavo visus, kas tik į jį kreipdavos, ir, nepaisydamas politinių ar religinių pažiūrų skirtumo, visiems stengdavos padėti. Atrodė, jog jam kiekvienas žmogus, kuris turi žmogaus veidų, yra jo brolis, jo bičiulis, jo draugas. „Mylėti ir būti mylimam!“ – buvo jo gyvenimo šūkis. Tiesa, jis ne visus suprasdavo, bet visus užjausdavo ir kiekvienam stengdavosi padėti, kas tik į jį kreipdavos. Daugelio gyvenimo apraiškų jis net nesuprasdavo, bot mėgo dalyvauti tuose gyvenimo sūkuriuose ir skaudžiai išgyvendavo, kai į kokių nors visuomeninę ar kūrybinę akcijų būdavo pamirštama jį pasikviesti. Visuomeniškumas buvo vienas iš esmingųjų jo prigimties pradų. Jo prigimtis skverbėsi daugiau į platumą, negu į gilumą. Jis buvo individualus ir originalus, bet niekada nesistengė užsidaryti savo kiaute. Jo individualybė organiškai susiliedavo su jo visuomeniškumu ir sudarė tokią vieningą būtybę, kuri pati savaime priminė meno kūrinį. Todėl ir rašytojams jis buvo gera medžiaga – tarsi užbaigtas pjesės ar romano personažas. Be to, jis buvo labai nuoširdus, patrauklus bei atviras visiems keturiems vėjams, su džiaugsmu priimantis ir visus iš išorės plaukiančius pradus.

Taigi, ir aš nuvykau į Gulbės salę pasveikinti jubiliato „Ryto“ vardu, nors jo leidėjo nebuvau įgaliotas. Tai jie palaikė mano politiniu „nedrausmingumu“. Jubiliatas karštai padėkojo už sveikinimus ir čia pat mane išbučiavo. Visa salė plojo. Aš pajutau, kad „Ryte“ reikia būtinai paskelbti gerą straipsnį apie Vaižgantą, tačiau nebuvo kam greitosiomis jo parašyti. „Rytas“ neturėjo pastovių ir kompetentingų bendradarbių rato, o aš pats, eidamas vyriausiojo redaktoriaus pareigas, negalėjau rasti laisvos valandėlės tokiam straipsniui parašyti. Tad ėmiau ir perspausdinau puikų Vinco Mykolaičio-Putino rašinį „šviesioji Vaižganto kūryba“. Šis buvo ką tik atspausdintas vienoje Vaižganto Raštų knygoje. Žinoma, jį atspausdinau autoriui sutikus. Kitą dieną sutinku gatvėje susijaudinusį ir nusiminusį Vaižgantą. Teiraujuos, kas atsitiko, o jis tuojau man viską išdėstė:

– Aš ką tik iš „Ryto“ redakcijos. Buvau užėjęs jums padėkoti už atspausdintą straipsnį apie mane. Ta proga norėjau ir su jumis arčiau susipažinti. Ir ką gi? Jūsų neradau redakcijoj. Radau tik Leoną Bistrą ir kitus „Ryto“ leidėjus. Jie mane tenai labai nemandagiai priėmė, priekaištavo Dievažin už ką. Dabar jaučiuosi įžeistas, pažemintas…
– Bet už ką gi, kunige kanauninke? Ir kaip jie drįso taip padaryti? Jūsų vizitą laikau dienraščiui didele garbe, labai dėkoju ir nuoširdžiai prašau atleisti už patirtus ten nemalonumus. Gaila, kad aš tuo metu nebuvau redakcijoje.
– Jie visus turimus priekaištus tautininkų valdžiai bloškė į mane. Tarytum aš būčiau pati valdžia, tarytum aš valdyčiau ir būčiau atsakingas už valdžios veiksmus. Valdžia valdo, kaip jai patinka, ir mano nuomonės nei patarimo nesiklausia. Kuo aš dėtas, jei jiems valdžia nepatinka!
– Kanauninke, nesijaudinkite ir nesiteisinkite! Aš puikiai suprantu, kokia nesąmonė jus pulti ir įžeidinėti dėl valdžios. Jų šį poelgį laikau šiurkščiu išsišokimu, tad labai prašau man atleisti.
– Bet vis dėlto jūs esate to laikraščio redaktorius, ir aš jums, o ne kam kitam norėjau padaryti padėkos vizitą.
– Turbūt į šią vietą aš patekau per nesusipratimą ir ilgai ten nepasiliksiu. Leidėjai ten mane traktuoja beveik kaip idėjinį savo priešą. Kasdien turiu su jais aštrių ginčų ir nesutarimų. Ilgai tenai neištversiu, o jus gerbiu ir myliu kaip didelį Lietuvos rašytoją. Niekad neprisidėsiu prie jūsų niekinimo.

Išsiskyrėme draugiškai, bet Vaižganto liūdesys išliko ir jam atsisveikinant. Matyt, jį giliai ir aštriai tenai buvo įskaudinę.

Po kurio laiko „Tiesos“ draugijos pirmininkas L. Bistras, atėjęs į „Ryto“ redakciją, ėmė man priekaištauti:

– Jums čia pradėjus dirbti, pradėjo lankytis priešiškos mums ideologijos žmonės. Neseniai buvo atėjęs ir J. Tumas-Vaižgantas. Išsibarėm kaip reikiant!
– Ir visiškai be reikalo. Vaižgantas nėra partinis politikas ir buvo nesąmonė jį užsipulti. Be to, jis atėjo pas mane. Ir jį įžeisdami, jūs įžeidėte ir mane.
– Tačiau jūs didelę klaidą padarėte, perspausdindami Putino straipsnį apie Vaižgantą, – pertraukė mano Bistras. – Vienas liberališkas kunigas giria kitą liberališką kunigą. Katalikų dienraščiui tai nedera daryti. Už tai man jau padarė priekaištą net Vatikano atstovas. Pasakiau jam, jog ši klaida padaryta be mano žinios ir pasižadėjau, kad ji bus ištaisyta.
– Bet kaip jūs manėte tai padaryti? Argi „Ryto“ redakcija paskelbs, jog šis straipsnis atspausdintas be jos žinios? Tai būtų jau per daug juokinga nesąmonė!
– Galima būtų paprieštarauti tame straipsnyje paskelbtoms tezėms. Ir tai jūs pats turėtumėt padaryti.
– Ne. Aš tokio straipsnio nerašysiu ir nieko nepaneigsiu. Kaipgi aš galiu rašyti prieš straipsnį, su kuriuo visai sutinku? Ir kokia nesąmonė būtų nei iš šio, nei iš to įžeidinėti abu žinomus ir gerbiamus rašytojus. Juk straipsnis buvo įdėtas man pačiam paprašius Putino sutikimo. Jūs pats matote, kad to negalima daryti – tai būtų abiejų rašytojų įžeidimas ir savęs išniekinimas. Tai būtų keista, juokinga ir absurdiška.
– Gal jūs ir teisus. Gal ir nereikia dabar nė vieno šių rašytojų įžeidinėti. V. Mykolaitis-Putinas labai jautrus, jis tolsta nuo katalikybės. Jei jį dabar užkabintume, tai jis gal tikrai nuo jos nusigręžtų, bet ką daryti, kai aš net Vatikano atstovui pažadėjau, kad ši jūsų padaryta klaida bus atitaisyta?
– To tai aš nežinau!
– Jei taip, tai gal jūs parašytumėt straipsnį, kur būtų netiesioginiu būdu, neminint nei Vaižganto, nei Putino, sukritikuojamos ir paneigiamos tame straipsnyje paskelbtos tezės. Tada ir vilkas liktų sotus, ir avis sveika./
– Jūs siūlote tokį politišką ir diplomatinį klausimo išsprendimo būdą, tačiau nežinau, ar aš sugebėsiu juo pasinaudoti, – diplomatiškai užbaigiau šį nemalonų pokalbį.

Po to mano ir „Ryto“ leidėjų santykiai vis aštrėjo, o kilę nesusipratimai nuo pirmosios redagavimo dienos vis didėjo. Jie buvo ir ideologinio, ir politinio, ir taktinio, ir asmeninio pobūdžio. Pavyzdžiui, aš griežtai atsisakiau ginti prelatą Olšauską, kai tuo metu kilo garsioji byla dėl moters nužudymo. Ir kitų neprašiau rašyti jį ginančių straipsnių. Tai kriminalinio pobūdžio byla, teismas teišaiškina, kas ir kiek čia kaltas, sakydavau karštuoliams. Prelatas Olšauskas dėl to iš kalėjimo skundė mane net arkivyskupui.

Ir aš, būdamas nepartinis, prieš savo norą ir per nesusipratimą buvau įtrauktas į partinių kovų sūkurį. Papuoliau į aštrų konfliktą su visomis tada buvusiomis Lietuvoje buržuazinėmis partijomis. Nusivyliau visa to meto susmulkėjusia supilkėjusia visuomene ir buvau nušalintas nuo vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Tik baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti, po dviejų mėnesių atsidūriau gatvėje: vienišas, nusivylęs, susipykęs beveik su visa vyresniąja karta. Mano sveikata pašlijo. 1930 metais turėjau atlikti kareiviavimo prievolę, bet sveikatos tikrinimo komisija pripažino mane esant per silpną tarnauti kariuomenėje. Buvau pakviestas į Užsienio reikalų ministeriją „Eltos“ redaktoriumi, bet nepanorėjau tapti valdininku ir atsisakiau šio pakvietimo. Buvau dar pakviestas redaktoriumi į „Mūsų laikraštį“, bet ir iš ten pasitraukiau. Anksčiau buvau numatytas literatūros ir žurnalistikos dėstytoju į Filosofijos fakultetą, bet, man viešai pasireiškus, buvo atsisakyta tokios minties.

Kurį laiką beviltiškai blaškiausi, didelio nerimo apimtas ir pesimizmo slegiamas. Bet jauna prigimtis atsilaiko prieš pirmuosius tragiškus smūgius. Nusivylęs vyresniąja kartą, ryžausi savo veiklą nukreipti jaunuomenės link. Dar 1929 m. įsteigiau jaunesniųjų moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“ ir kiek laiko jį redagavau. Mane ėmė lankyti jaunieji literatai, ir greitai jų susispietė ištisas būrys. Taip 1930 metais suorganizavau ir suredagavau modernios literatūros almanachą „Granitas“. To meto sąlygomis tai buvo sunkus ir sudėtingas darbas.

Tačiau buvau ištroškęs darbo ir veiklos. Buvau, rodos, tam ir šiek tiek pasirengęs – baigęs Lietuvos universitetą ir Sorbonos universitetą Paryžiuje. Reikėjo ieškoti naujų kelių. Bet kur ir kaip – aš to pats gerai nenumaniau. Aš pats buvau draskomas aštrių vidinių prieštaravimų, apimtas nuolatinio didelio nerimo. Galvojau, kad reikia veikti, reikia ieškoti naujų kelių. Reikia įsteigti savarankišką, laisvą, jokiomis dogmomis ir jokiais prietarais nesuvaržytą kultūros gyvenimo žurnalą, kuris išjudintų visą mūsų sustingusį gyvenimą, jį nuskaidrintų ir dvelktelėtų šviežiu, gaiviu vėju. Reikia į jį pakviesti rašytojus, dailininkus, įvairių pažiūrų kultūringus žmones ir sutelktomis pastangomis ieškoti naujų kelių visose mūsų gyvenimo srityse. Reikia įsteigti žurnalą, kuriame aš būčiau tikras šeimininkas – nepriklausomas nei nuo leidėjų, nei nuo kokių nors partinių lyderių ar miesčioniškų prietarų kupinos visuomenės. Tokios mintys ar tik svajonės ir pagimdė savaitinį, iliustruotą kultūros gyvenimo žurnalą „Naujoji Romuva“, kurio aš buvau ir steigėjas, ir leidėjas, ir redaktorius. Šis žurnalas išsilaikė ištisą dešimtį metų. Mintis jį įsteigti galutinai subrendo 1930 metų rudenį. Gruodžio 1 dieną turėjo pasirodyti pirmasis numeris. Tuojau ėmiau ieškoti spaustuvės, popieriaus, patalpų ir reikalingo kredito, kol suplaukusi prenumerata jį padengs. Ėmiau telkti bendradarbius, lankyti ir kalbinti rašytojus, dailininkus bei mokslininkus. Vieną pirmųjų pakviečiau J. Tumą-Vaižgantą. Jis entuziastiškai pasveikino šį sumanymą, mielai sutiko bendradarbiauti ir pažadėjo stengtis kiekvienam numeriui ką nors parašyti. Sutiko bendradarbiauti nestatydamas jokių sąlygų, nepasiteiravęs, nei koks bus mokamas honoraras, nei kokia bus žurnalo kryptis, nei kokie bus jo bendradarbiai. Kai kurio to meto senieji rašytojai buvo taip susipykę, jog kviečiami bendradarbiauti iš karto pasakydavo, kad jei toks ar kitoks rašytojas bendradarbiaus, tai JIS jokiu būdu negalėsiąs tame pačiame leidiny darbuotis. Vaižgantui buvo visiškai svetimas toks jausmas ir požiūris.

Tada jis pakvietė mane pasilikti pietų. Kaip tik tuo metu pas jį atėjo dar vienas svečias iš universiteto. Vaižgantas buvo puikios nuotaikos ir gyvai, vaizdingai pasakojo savo įspūdžius iš latvių ir estų teatrų, kuriuos buvo lankęs. Paryškino, jog jų balerinos skirtingai individualiai šoko ir čia pat ėmė vaizduoti, kaip šoko latvė ir kaip šoko estės. Tuo metu į saloną įėjo sukumpusi jo šeimininkė ir tarė: dvasiškasis tėveli, prašau pietų!

Bet „dvasiškasis tėvelis“ į jos kvietimą nekreipė jokio dėmesio, o pasikėlęs sutaną linksmai šoko baletą, šeimininkė dar kartą pakartojo savo kvietimą, melancholiškai palingavo žilą galvą, paskui mostelėjo ranka ir išėjo. Tumas tik galutinai pailsęs ir uždusęs liovėsi šokęs ir mudu nusivedė į valgomąjį. Pietūs buvo skanūs ir sotūs, bet jokiais svaiginamaisiais gėralais nepavaišino, nes pats jų visiškai negerdavo. Pietų valanda praslinko linksmoj, šviesioj ir bičiuliškoj nuotaikoj. J. Tumas buvo toks paprastas ir nuoširdus, jog iš karto su juo imdavai jaustis jaukiai ir laisvai.

Po kelių savaičių vėl aplankiau J. Tumą-Vaižgantą – pažadėtos žurnalui medžiagos pasiimti. Radau jį sunerimusį ir susirūpinusį.

– Argi jūsų organizuojamas žurnalas dar išeis? Juk mieste plačiai pasklido gandai, kad jis jau žlugo dar negimęs. Sako, jog pats suskubęs susipykti su jo leidėjais ir kad dėl to žurnalas nepasirodysiąs. Konservatoriai klerikalai jau triumfuoja.
– Kanauninke, žurnalas tikrai pasirodys. Leidimą jau turiu kišenėje. Su „Spindulio“ spaustuve jau sudariau sutartį dėl jo spausdinimo. Iš karto nereikės mokėti už tai grynais. Sutiko kredituoti. Kol suplauks prenumerata, atsilyginsiu vekseliais. Popierių irgi užsakiau ištisiems metams, žinoma, taip pat kreditan. Tik administatoriaus dar neturiu. Pats užsakinėju žurnalui medžiagą, pats bėgioju po namus ją rinkdamas. Kvalifikuotų administratorių pas mus nėra, tai reikia surasti nors sąžiningą ir gabų žmogų, kuris bedirbdamas išmoktų savo amato. Bet kur ir kaip greitosiomis tokį žmogų rasti? Juk jūs pats žinote, kiek daug pas mus žlugo laikraščių ir žurnalų vien dėl to, kad stokojama sąžiningų administratorių. Reikės kurį laiką pačiam juo būti.
– To tai per daug! Būtinai turi susirasti administratorių, kitaip niekas neišeis! Ir redakcijos sekretorius būtinai bus reikalingas, kitaip paskęsi visokiose redagavimo smulkmenose ir negalėsi rimtai žurnalui vadovauti. Aš jums kiek galėdamas padėsiu. Be beletristikos, straipsnių ir recenzijų žurnalui teiksiu ir publicistinių, gyvenimiškų pastabų, kurios savaitiniam žurnalui būtinai reikalingos. Jei įkursi žurnalui leisti draugiją, tai sutiksiu būti jos nariu. Tik jūs pats nenuleiskite rankų ir nepasiduokite pesimizmui.
– Labai dėkui, kunige kanauninke! Tai bus labai didelė parama! Gal jūs sutiktumėt būti ir žurnalo redakcijos nariu? Tada nesijausčiau toks vienišas ir turėčiau su kuo nuolat pasitarti. O dabar dažnai net nežinau, kas priešas, kas draugas. Kas nuoširdžiai pasiryžęs žurnalui padėti, o kas nori tik jį žlugdyti, pasinaudodamas jam parodytu pasitikėjimu.
– Mielai sutinku būti ir redakcijos nariu. Žinoma, aš redakcijoj nesėdėsiu, žurnalo interesais nepriimdinėsiu ir jam rengiamos medžiagos kalbos netaisinėsiu. Aš tam per senas ir per daug turiu kitų darbų. Bet kartą į savaitę visada galėsiu ateiti į redakciją ir būti visiškoj jūsų dispozicijoj. Galėsiu jums padėti ir kilus nesusipratimams su valdžia, o jie bus tikrai neišvengiami. Jeigu žurnalas norės būti aktualus ir gyvas. O valdžia kartais manęs ir paklauso. Paprastai sakoma: Tumas visiems padeda, visus užjaučia ir gelbsti. Dėl to negalima, girdi, jo visada paklausyti. Bet vis dėlto aš kai ką ir galiu. Kai kada išgirsta ir mano balsą. Sako, Tumas yra tautos veteranas, nors ir nepataisomas romantikas, idealistas ir svajotojas.

– Labai dėkui, brangus kanauninke! Tai nuo šios valandos jūs – „Naujosios Romuvos“ redakcijos narys…
– Sutarta! Žinoma, už darbą redakcijoje aš nereikalausiu nė cento. Jūs man mokėsite tik honorarą už straipsnius.
– Puiku. Su viskuo sutinku. Žurnalas pasirodys ir jis reguliariai eis.
– Aš jums pamedžiosiu ir naujų bendradarbių. Tikiuos, jog sutarsime. Aš tolerantiškas ir sugyvenamas žmogus.
– Tai gerai žinau!
– O dabar eime pietų. Jie jau paruošti, tik šeimininkė laukia, kol svečias išeis, o jis neišeis, kol ji nepavaišins jo skaniais pietumis! Ar ne taip?

Čia kanauninkas pakvietė savo šeimininkę ir įsakė dviem žmonėms padengti stalą.

Po pietų aš išėjau ir vėl pasinėriau į žurnalo organizavimo darbų. Buvau sustiprintas Vaižganto entuziazmo, jo palankumo ir pažado visada padėti.

Juozas Tumas-Vaižgantas su kaupu tesėjo visus žurnalui duotus įsipareigojimus, ištikimai ligi mirties jame bendradarbiavo, kartais man trumpam laikui leisdavo išvykti pailsėti. Tada pats eidavo redaktoriaus pareigas, Savo straipsnius dažniausiai pats atnešdavo į redakciją, nereikalaudavo pačiam jų atsiimti, kaip darydavo daugelis kitų žymių bendradarbių, Be straipsnių, recenzijų ir beletristikos dalykėlių, bevelk kiekvienam numeriui Vaižgantas pateikdavo gyvenimo nuotrupų, įvairių aktualių pastabų, kurioms spausdinti žurnalo buvo įsteigtas specialus skyrius „Pastabos“. Niekad neteko su juo susikirsti: pastebėjęs kuriuo nors klausimu mano skirtingų nuomonę, tuojau nusileisdavo. Nors savo pažiūros nekeisdavo, bet nekeldavo jokių ginčų. Aš, žinoma, irgi vengdavau su juo ginčytis, jei dėl ko nors ir nesutikdavau, visus jo rašinius ir pastabas spausdindavau be jokių pataisų. Jie buvo ranka rašomi, bet labai aiškia rašysena, didelėmis raidėmis, kad spaustuvės darbininkai galėtų juos lengvai perskaityti. Tik labai jautrus buvo korektūros klaidoms. Joms pasitaikius, nevengdavo korektoriaus išplūsti. Bet plūsdavo jį vaizdingai, raiškiai ir sultingai – tik ne piktai ir nieku būdu ne kerštingai. Apskritai kiekvienas jo pasirodymas redakcijoj būdavo kaip šviesios saulės patekėjimas. Visada jis čia ateidavo linksmas, jaunatviškas, kupinas giedraus humoro ir šiltų jausmų. Visada atvykęs tuoj sukeldavo šviesių nuotaikų ir entuziazmų.

Vaižgantas visada, kiek tik galėjo, stengdavosi visiems padėti ir visus gelbėti bėdai ištikus. Šiuo atžvilgiu jis esminę pagalbą suteikė ir „Naujajai Romuvai“.

Ką gi „Naujoji Romuva“ Tumo-Vaižganto atspausdino? Pirmiausia reikia paminėti jo beletristikos tekstus, būtent: „Kultūros vaizdai“, „Nei šis, nei tas“, „Audra kalnuose“. Visi jie buvo paskelbti 1931 metais. Pirmieji du – tai Lietuvos gyvenimo vaizdai, kur panaudota ir etnografinė medžiaga, ir lietuvių liaudies buities motyvai. Trečiasis vaizduoja autoriaus keliones po Prancūzuos Alpes. Jame pasireiškia didelė meilė gamtai, sugebėjimas į ją giliai ir nuoširdžiai įsijausti ir sultingai jos gyvenimų pavaizduoti, Reikia paminėti ir jo kelionių po Italiją, Prancūziją bei Lietuvą aprašymus. Tai ne koks reportažinis kelionių įspūdžių aprašymas. Čia visa naudojamoji medžiaga gerai autoriaus sugromuliuota, individualiai išgyventa – visa išplaukusi iš jo turtingos kūrybinės asmenybės. Todėl šie kelionių įspūdžiai drauge yra ir grožinės literatūros kūriniai. Stabtelėkime ties vaizdeliu „Viena diena Nemajūnuose“ („Naujoji Romuva“, 1931 m. birželio 14 d.). Juk tai ne paprastas kelionės įspūdžių aprašymas, o ištisa poema, kupina kosminės gamtos poezijos, tik proza parašyta, bet primenanti „Anykščių šilelį“. Tai tikras tumiškas deimančiukas, tyras literatūros šedevrėlis. Čia Vaižgantas kaip senovės pagonis garbina gamtą, žavisi jos stebuklais, visa savo būtybe įsijaučia į jos paslaptis ir jos nuostabųjį grožį. Patekęs į gamtos prieglobstį, Vaižgantas savo bendrakeleiviui Povilui Galaunei taria: „Povilai, tuojau nusiaukime pušnis, nes vieta, kur atsiradome, šventa yra: nuštilkime plepėję pašalines istorijas, nes mano slegia šventyklos kilnumas. Ar užmiršai, kaip nustėra žmonės, įėję į rūmą, kur Dievas gyvena? Pagerbkime didžiąją Gamtos Dvasią ir kepures nusiimdami, nes vis tiek prakaitas srovėmis žliaukia. Apsidairyk – niekur aplink gyvo žmogaus, o jo darbo žymių – visur. Nė mažiausios negyvos vietos, plikų uolynų, žvirgždynų.“

Bene daugiausia Vaižgantas „Naujajai Romuvai“ bus davęs literatūros istorijos ir kritikos straipsnių bei literatūrinių recenzijų ir bibliografinių informacijų.

Apie Salomėją Nėrį jis entuziastiškai atsiliepia ir prisipažįsta, jog jos poezija jį „visai pavergė“: „49 miniatiūros po 3–4 posmelius; lyg šilkiniu siūleliu ir biseriniais poterėliais išsiuvinėti vaizdeliai. Miniatiūros, už kurias tačiau tenka mokėti kaip už didelius paveikslus.“ Recenzijos pabaigoje humoristiškai ir bičiuliškai jauną poetę įspėjo: „Salinmute, sukalbėk padėkos poterėlį, kad kunigas Maliauskas ar kas jum lygus neskaito poezijų, nes jei paskaitytų, oi duotų už tai, kad nuoga bėgioji į mišką, kad „be bažnyčios, be altorių“, kad bevelėji krematoriumą ir dar už kai ką“,“ („Naujoji Romuva“, 1931 m. gegužės 10 d,). J. Tumas-Vaižgantas vienas pirmųjų, jei ne pats pirmasis, „Naujojoj Romuvoj“ iškėlė Jono Marcinkevičiaus talentą, plačiai recenzavo Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ ir labai aukštai ją įvertino: „P. Vaičiūnas, antai, „Balanos gadynę“ pavadino akvarelėmis pieštą aukštaičių buitį. Aš savo būdu pasakysiu, kad čia ištisa kasykla kaimo buities deimančiukų; to, ko ieškodavau mintimis nuolatos grįždamas į vaikystės dienas. Betarpišku jausmu gaubiama „Balanos gadynė“, nors grynai moksliškai kalbant, etnografinis kūrinys, bet virsta lyg beletristiniu: skaitai ir neatsiskaitai, ir nekalta vaikiška šypsena nenueina nuo lūpų…“

Savo recenzijas „Naujojoj Romuvoj“ jis pasirašinėdavo įvairiopai, dažniausiai po jomis dėdavo parašą: dr. J. Tumas. Nepamiršdavo ir Vaižgantu pasirašyti, o po smulkesniais dalykėliais padėdavo tik inicialus: K. J. T., J. T., arba dr. J. T.

Jis rašydavo ne tik apie literatūros veikalus, bet ir apie dailės, muzikos, religijos, kalbotyros, istorijos bei žurnalistikos knygas. Bet prie jų plačiau nesustodavo, o pasitenkindavo tik laikraštine ir bibliografine informacija.

J. Tumas „Naujajai Romuvai“ davė ir grynai publicistinių straipsnių, kokiose nors konferencijose ar susirinkimuose skaitytų paskaitų. Labai aktualių, parašytų gyva šnekamąja kalba. Juk Vaižgantas buvo ir žymus oratorius-paskaitininkas. Kultūrinių, tautinių ir valstybinių švenčių proga jis visada būdavo kviečiamas tarti savo žodį. Ir niekados neatsisakydavo, nes tai laikydavo šventa savo pareiga.

Bet originaliausias Vaižganto publicistinis įnašas į „Naująją Romuvą“ yra jo „Pastabos“ – trumpi straipsneliai aktualiais gyvenimiškais klausimais. Pradžioje jis beveik vienas šį skyrelį ir užpildydavo, bet greit ėmė rastis šio tumiško publicistikos žanro pasekėjų, kurie jo pavyzdžiu irgi ėmė rašyti trumpus gyvenimiškus straipsnelius. Bet nė vienas jų neprilygo Tumui, o jam mirus, šis skyrius „Naujojoj Romuvoj“ visai išnyko.

J. Tumas-Vaižgantas buvo jautrus, pastabus ir gyvas. Kol jis pėsčias ateidavo iš savo buto į redakciją, prisirinkdavo ištisą pluoštą įspūdžių ir aktualių pastabų. Juos čia pat, redakcijoj, užrašydavo. O po pusvalandžio juos linotipininkas jau rinkdavo kitam žurnalo numeriui. Šios nuoširdžios, gaivališkos pastabos domindavo skaitytojus ir paskatindavo gyvai į jas reaguoti.

1932 metų rudenį Tumas ėmė sirguliuoti, net buvo priverstas ir ligoninėj pagulėti. Todėl vis mažiau ėmė rašinėti į „Naująją Romuvą“. 1933 metais žurnalas išspausdino tik vieną jo straipsnį – apie J. Lindę-Dobilą.

Su J. Tumu-Vaižgantu teko susidurti dar ir kitoje srityje. 1932 metais kilo sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą, telkėsi į grupes ir grupeles, dar gerai nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik nebuvo. Visuomenė mažai domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų, Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūras vakarų tada nerengdavo, atrodo. jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą. Pagaliau vis dėlto buvo sudaryta Lietuvių rašytojų draugijos įstatai. 1932 metais vasario 21 dieną įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų į jį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioj susirinkimo pradžioj iš jo pasišalino. Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba – bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolatos gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė – rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatams antplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais. Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. Susirinkimas vyko Menininkų klube, kuris buvo ką tik įsteigtas bendromis nepriklausomų dailininkų sąjungos ir „Naujosios Romuvos“ pastangomis. Vaižgantas iškilmingai jį pašventino ir atidarė, dalyvaujant dailininkams, rašytojams, muzikams, aktoriams ir žurnalistams, o man teko ten surengti pirmąjį literatūras vakarą. Į šį klubą buvo perkelti ir „Naujosios Romuvos“ dailininkų „pirmadieniai“ bei rašytojų „literatūriniai ketvirtadieniai“. Klube-kavinėje vykdavo jaunųjų dailininkų, vadinamų modernistais, parodos, jaunųjų muzikų koncertai bei literatūros vakarai. Šį klubą ir Lietuvių rašytojų draugija pasirinko savo būstine ir jame rengdavo literatūros vakarus, reguliarius narių pokalbius.

Taigi šiame Menininkų klube ir įvyko tas nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Jo pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jį visi gerbė ir mylėjo. Jis buvo labai paprastas ir nuoširdus, paslankus ir paslaugus, niekam nepavydįs, prieš nieką neintriguojąs ir visiems nusiteikęs padėti. Visada pilnas šviesios nuotaikos ir žaismingo sąmojaus. Jis tada buvo toji figūra, kuri galėjo visus rašytojus jungti, nepaisant jų pažiūrų skirtingumo. Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio rašytojais. Išrinkta nauja draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas-Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis-Putinas (vicepirmininkas), J. Keliuotis (sekretorius), J. Grušas (iždininkas) ir J. Kossu-Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis, į revizijos komisiją – Antanas Vienuolis-Žukauskas, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių nei ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas rašytojų drauguos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties. Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis-Putinas.

J. Tumas-Vaižgantas buvo puikus pirmininkas. Visada draugiškas ir paprastas, visada šviesios nuotaikos, jis neatsisakinėjo jokio darbo, nevengė nė vieno žygio, kuris galėtų literatūrai padėti. Jam pirmininkaujant buvo įkurtas lietuvių literatūros rėminio fondas, kuris kasmet turėjo skirti po keturias premijas – poezijai, beletristikai, dramai ir kritikai. Be to, jis turėjo skirti literatūrines stipendijas ir teikti rašytojams paskolas. Pradžiai iš Švietimo ministerijos buvo paprašyta 20 000 litų. Bet ši griežtai atsisakė tokią sumą fondui skirti, o iš kitur gauti lėšų buvo neįmanoma. Tad Fondas buvo priverstas tenkintis tik savo narių rašytojų mokesčiais, o vien tuo remiantis, nebuvo galima nei premijų, nei stipendijų skirti. Fondas galėdavo rašytojams teikti tik trumpalaikes paskolas. Tik po kelerių metų triukšmavimo valdžia ir visuomenė ėmė Fondui skirti šiek tiek lėšų. Tada ir jo veikla galėjo išsiplėsti. Mėginta įkurti bendrovę grožinės literatūros veikalams leisti. Bet dėl lėšų stokos šis sumanymas nebuvo įvykdytas. Valdžia kasmet knygoms leisti skirdavo po 100 000 litų, o kartais net ligi 500 000 litų. Už tokią sumą buvo galima išleisti beveik visus tada Lietuvoje rašomus grožinės literatūros kūrinius, o autoriams sumokėti neblogą honorarą. Ir ši suma grįžtų atgal – ir dar su procentais. Bet Švietimo ministerijos biurokratai ir knygoms leisti komisija taip netikslingai ir neplaningai, tarsi be nuovokos, šias sumas išleisdavo, kad grožinei literatūrai beveik nieko netekdavo. O privatūs leidėjai visiškai nepajėgė šio uždavinio atlikti. Jie drįsdavo leisti tik pačių žymiausių rašytojų kūrinius ir pačių blogiausių, kurie savo tuštumu ir nemoraliu turiniu galėdavo privilioti daugiau skaitytojų. O šiaip padorūs rašytojai ir ypač pradedantieji, norėdami savo knygas išleisti, ne tik negaudavo jokio honoraro, bet dar turėdavo leidėjams padengti jų spausdinimo išlaidas. Dėl tokios būklės buvo daug dejuota, buvo daug projektų, bet tas nedavė jokių rezultatų. Visuomenė knygų nepirkdavo, nors jas ir skaitydavo skolindamasi iš bibliotekų ir iš savo pažįstamų. Knygų išeidavo nedaug ir daugelis jų būdavo žemo lygio, net nevertos skaityti.

Rašytojų draugija pradėjo rengti literatūros, muzikos ir dainų vakarus. Pirmasis toks vakaras įvyko 1933 metų vasario 13 dieną Menininkų klube. Šie literatūros vakarai sulaukė didelio pasisekimo, juos lankydavo žmonės, norintys asmeniškai pamatyti rašytojus, paklausyti muzikos ir dainų. Kas antrą antradienį vykdavo rašytojų pokalbiai aktualiais to meto literatūros klausimais. Jie padėjo rašytojams formuoti savo pažiūras į literatūrą, arčiau vienam kitą pažinti, susidraugauti. Ir literatūros vakarus, ir pokalbius tekdavo man vienam organizuoti. Tačiau per eilę metų literatūros gyvenimas vis dėlto įsisiūbavo. Atsirado daugiau rašytojų ir skaitytojų. Privatūs leidėjai ir visuomeninės organizacijos ėmė skirti premijas. Pagaliau ir Švietimo ministerija paskyrė vieną valstybinę premiją, jos skyrimo nepatikėjusi Rašytojų draugijai. Žinoma, pats literatūros lygis nuo to nepakilo, tačiau kiek pagyvėjo ir išsiplėtė literatūrinis gyvenimas.

1932 metų rudenį Vaižgantas ėmė sirguliuoti. Sirgo, rodos, kažkokia kepenų liga. Buvo priverstas net atsigulti į Kauno miesto ligoninę. Aš tada jį beveik kas dieną aplankydavau ir atnešdavau beveik visus tos dienos laikraščius ir žurnalus. Jis tuojau pakildavo iš lovos ir imdavo laikraščius nešioti kitiems ligoniams, gulintiems įvairiose palatose. Gailestingosios sesutes protestuodavo ir jam sakydavo, kad gydytojo uždrausta vaikščioti, o tuo labiau bėgioti po kitas palatas. Bet jis nekreipdavo į jų pastabas jokio dėmesio. Laikraščius padalydavo ligoniams, pats vieną kitą peržvelgdavo ir imdavo gyvai komentuoti juose paminėtus įvykius.

Čia vėl sesutės primindavo Vaižgantui, kad jam negalima nei tiek daug skaityti, nei taip ilgai kalbėtis. Kad jis turįs ramiai gulėti ir ilsėtis – „sirgti“…

– Tai suriškite mane ir prikalkite prie lovos, tada tai gal ramiai ir gulėčiau, o dabar gi esu gyvas žmogus! – atsikirsdavo savo globėjams jis. O šios nebežinodavo, ką toliau ir besakyti, ir kaip besudrausminti tokį neramų ir neklusnų ligonį.

Kiek pasveikęs, Vaižgantas grįžo į savo butą. Bet iš čia reikėjo kraustytis kitur Vyskupijos kurija Vytauto bažnyčią atidavė vienuoliams pranciškonams, nes ji jiems kadaise priklausiusi. 1933 metų vasario 16 dieną Vaižgantas atsisveikino su savo išpuoselėta bažnytėle. Jis persikėlė į giminaičių Klimų pasistatytus namus ant Vytauto kalno. Namai gražus, moderniški, puikioj vietoj, iš jų matyti visa Kauno panorama. Čia J. Tumas-Vaižgantas dar bando atsistoti ant kojų, dar svajoja pradėti rašyti naujų veikalų. Aplankydavau jį ir čionai. Rasdavau dažnai gulintį lovoje, su neramia ir liūdna veido išraiška. Suskambėdavo telefonas, jis tuojau pakildavo ir bėgdavo prie jo kalbėtis, o telefono aparatas buvo prie pat durų. Įsėlinusi jo senutė šeimininkė senatviškai bambėdavo:

– Negali jau, dvasiškasis tėveli, ramiai sau pagulėti. Tuojau bėgi per visą kambarį prie telefono.
– Tai ką, tu nori, kad aš, turėdamas bute telefoną, juo nesinaudočiau?
– Jei nebėra sveikatos, tai reikia viską pamiršti, visko atsisakyti, – melancholiškai jam atsakydavo senutė. Bet judrus, kaip gyvas sidabras Vaižgantas visiškai nemanė klausyti išmintingų jos žodžių. Kiek sustiprėjęs jis ėmė bėgioti po miestą ir vėl dalyvauti visuomenės gyvenime. Kažkokiam karininkui buvo pažadėjęs bažnyčioje jį sutuokti. Tarp inteligentų buvo įsigalėjęs paprotys tuoktis pas kun. Tumą. Ir jis niekam neatsakydavo šios malonės. Ir štai Vaižgantas nuvyko į bažnyčią sutuokti to karininko. Zakristijoje jį pagavo smarkus skersvėjis ir jis balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Nusilpęs jo organizmas nebepajėgė nugalėti naujos ligos ir balandžio 29 dieną Vaižgantas mirė.

Sergant retai kas jį belankė. Atėjęs pas jį dažniausiai užtikdavau vienišą. Tik kartais rasdavau jo biografą Aleksandrą Merkelį, kuris ligi paskutinės jo gyvenimo dienos kaupė medžiagą rašytojo biografijai.

1961.1.23
Vilnius

Juozapas Herbačiauskas. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminčiai

Mačiau, girdėjau, stebėjau: Juozas Tumas savo kūno laidotuvių metu stovėjo ant savo karsto ir kalbėjo:

– In nomine Patris… Sorores, fraters!.. Mano mielos sesytės! Mano mieli brolužiai! Brangūs prieteliai – visi, kurie čia susirinkot ir viens kito klausinėjat: kur dabar Tumas? Ką jis galvoja, ką jis jaučia? Ar jau nusiramino Juozas Tumas? Klausykit! Aš jau ramus, aš jau linksmas, nors labai buvau užpykęs – ant savęs, ant savęs. Mano kaltė, kad per ilgai gyvenau žmonėms, įgrisau jiems! Aš jau ramus dabar. Aš dabar kaip naujagimis kūdikis (to jausmo jūs niekad nesuprasit, kol neišsidanginsit iš gyvenimo kiaušo) – kaip lengva mane pravirkdinti. Ir iš mano grabo norima uždirbti – tokie dabar gyvieji žmonės. Aš ne lombardas, aš ne labdaringa įstaiga – palikit mane ramybėje! Dabar aš bičių vaško liepsnojanti žvakelė: galiu su visais šviesele pasidalyti, man negaila švieselės – man, pačiom šviesa jau virtusiom…

Nežiūrėkit į mane taip liūdnai, nesigailėkit manęs – savęs pasigailėkit! Ko ašarojai? Juk aš gyvas. Ar manęs gyvo jūs nematot? Nejau jūs akli materijos aklumu? AŠ gyvas. Apžiūrėkit mane, apčiupinėkit mane, netikintieji tamošiai. Aš nusikvatosiu nuoširdžiais juokais, kad jums sukelčiau linksmą regėjimą. Mėgau ir mėgstu tokius šposus. Juokai – geriausia priemonė liūdnam žmogui atsipeikėti. Juk dar pamenat mano juokavimus? Nejau norit, kad ir dabar ai iš jūsų kvatočiau? Kokie jūs juokingi…

Kas tai? Jūs visi tokie rimti – tokie rimtai sustingę stulpai. Kas atsitiko? Žaibas šiurpuliais mane krato… Aaaa! Žinau jau, žinau – suprantu viską… Aš jums miręs žmogus, aš jums garbingas lavonas! Aš jums stabas, aš jums naujo smūtkelio pavidalas savo palaidotu kūnu, savo kapu…

Gyvo Juozo Tumo jau nebėra! Liko tik atmintis, liko tik gyvo Juozo Tumo aidas… O jūs mylit tik gyvybės aidus, gyvybės gyvo balso nepakenčiat… Meluoja jūsų galvos, jūsų smegenys! Meluoja jūsų visokiais jausmų aidais prikimštos širdys. Aš gyvas! Juozas Tumas gyvas, gyvas! Ar girdit gyvo Juozo Tuno gyvą balsų?!

Jūs negirdit mano šauksmo, jūs jau apkurtot! Jūs nematot manęs – jūs jau apakot! Kad būtumėt romantikai, regėtumėt mane gyvą, girdėtumėt mano gyvą balsą! Tiesa, sudužęs jau mano žmogiškas radijo aparatas, jis jau nebebanguoja. Ramiai galit pasiteisinti, laidodami mano sudužusį aparatą… O žmonės, žmonės… Jūs dar nežinot, kad kapai – praeities gyvi radijo aparatai…

Kaip skaudu, kaip baisu. Jūs manęs nematot, mano balso negirdit. O aš jus matau, kiaurai permatau, jūsų mintis girdžiu, jūsų sukalbėtus poterėlius girdžiu, jūsų tylias kontempliacijas girdžiu.

Girdžiu, kaip širšė meilinasi prie voro. Girdžiu, kaip gyvatė auga piktos širdies kiauše (kiek daug dabar piktų širdžių!)… Girdžiu, kaip pumpuruoja poeto mintis. Girdžiu, kaip groja piemenuko ilgesys (bus didvyris)… Girdžiu piktų protų niekšiškus gudravimus; slaptingus sumanymus. Girdžiu, kaip piktžolė auga kuklios mergaitės sieloj… Girdžiu, kaip Vištytis cypia dar neišperėtam kiaušiny… O jūs negirdit savo sąžinės gailestingo šauksmo: „Pasigailėkit Lietuvos! Gelbėkit Lietuvą!..“

Matau, kaip vyturiu skrenda dainiaus tyli pusiaunakties malda. Matau, kaip krankliu lekia politiko gudrybė. Krankliai krankliauja nelaimę tėvynei, slopina dainiaus maldą… Matau, kaip nauji ponai uliavoja, o nauji mužikai kapų paūksmėj verkia. Kodėl gi jūs nematot mūsų Lietuvos vargų – nelaimių? Kodėl savo artimų brolių akyse nematot skausmo ašarų? Savo artimo nelaime nieks nepasidarys laimingu!

Girdžiu, kaip nelabasis beldžiasi į ponavojančių asabų duris! Viešpatie, pasigailėk jų. Girdžiu, kaip kirminas graužia žmonių sąžinę – ooo! Viešpatie, pasigailėk žmonių! Kokie jie nelaimingi! Girdžiu, kaip Perkūnas aštrina bausmės žaibą – Viešpatie, atleisk mums kaltes mūsų! Girdžiu piktų protų piktžodžiavimus slaptus: „Kur jis mus žadėjo nuvesti, tasai garbingasai Juozas Tumas? Turbūt jis pats niekad nežinojo, kur pats einąs…“

Nutilkit, krankliai! Aš niekur vesti tautos niekam nežadėjau. Aš lietuviško Mahometo rojaus tautai duoti nežadėjau – prabangos haremu Lietuvos neviliojau. Nutilkit, gyvačių balsai! Palikit mane ramybėje! Aš ne Dievo prisakymus jums skelbiau, o Dievo džiaugsmą jums skiepijau. Kaip Chasidas šokau ir giedojau maldas. Kaip Elados sūnūs tai darė, aš Fatum galybę mokinau linksmu veidu sveikinti… Nesupratot mano tragiško linksmumo – dažnai bloznu mane vadindavot jūs, neišmanėliai. Linksmumu reikia pralinksminti mūsų gyvenimo tragediją – štai ką aš skelbiau. Aš buvau tautos nuotaikos reguliatorium…

Kaip kunigas aš jums nurodžiau išganymo tikrą kelią – jis Kristaus pramintas. Kaip žmogus aš kartu su jumis griešinu, to tikro kelio ieškodamas (kas neieško, tas negriešįja). Visas savo gabumų žvakeles išdeginau, kad jums šviesiau ir linksmiau būtų. Žirandėliu šviečiau ir ten, kur šviesti nereikėjo, ir dabar aš gailiuosi tai padaręs. Vargšo bakūžei neužteko žvakės šviesos. Vargšas sodietis vis dar patamsėję dūmoja, niūniuoja…

Nesvąjojau būti tautos „pravodyrius“ – nei Tuščiai man piktžodžiauja pikti protai. Ne tas vadas, kuris veda tautą – kaip mokytoja gimnazistes pasivaikščioti Vytauto parke. Tautos vadas tas, kuris pasiryžęs kentėti už savo tautą, o prireikus – ir mirti už tautos gyvą garbę, Toks vadas – tai Dievo dovana, primesti jo negalima. O aš primestinuku būti nenorėjau. Vadas veda tautą iš vergijos į laisvę, iš vargų vargo į žmonišką gerovę. Mūsų tautos žmonės puikūs darbininkai. Bet jie dar nesuvokia, neišmano kūrybinio darbo idėjos. Kiekvienas darbas be idėjos – katorga. Kas įkvėps tautai kūrybinio darbo idėjų, tas tikras vadas bus! Jo visi mes laukiam. Lietuvą iš pagrindų reikia perstatyti. Jų statė svetimi rangovai, o ne mūsų meisteriai. Iš varžytynių statyta Lietuva netvirta. Bet jūs mano balso negirdit… nuolatinės egzekvijos jus apkurtino. Gyvųjų gyvo balso negirdit…

Daug kartų norėjau pasakyti jums karčią teisybę, bet nuolat kažkokia kudlota letena burną man čiaupė, kalbėt neleido. Ir dabar mane baisi šmėkla gąsdina: tylėk, nekalbėk! Šalin, prakeikta Šmėkla! Aš drįstu kalbėti. Išsižadėkit tuščių svajonių apie tuščią didvyrybę. Išsižadėkit tuščios manijos pigiai, be pasiaukojimo valdyti. Drįsti valdyti – reiškia drįsti kentėti (dažnai net ir prakeiktu būti). Pasišventimo aukomis, golgotų kryžiais paženklintas amžinų didvyrių siauras takas. O pigaus didvyriavimo platus vieškelis dolerių banknotais išklotas. Nemeluokit, didybės ir likimo neapgausit. Kiek drįsit pasiaukoti, tiek būsit didingi.

Mūsų jaunime, klausyk, ką tau sakau: mokykis būti tikru, nemeluotu didvyriu, kadangi tau lemta atpirkti senos kartos nuodėmes, atitaisyti praeities klaidas. Tegul praeitis būna tavo (ne tu praeities) šešėliu! Išmok savo valdyti, suvaldyti ir būsi vertas valdytojo vardo. Kas savęs nevaldo, tas svetimos valios vergas. Seniai tai norėjau pasakyti savo draugams, bet man jų gaila buvo. Dabar man gaila Lietuvos, nes matau ją tokią, kokios jūs jos nematot…

Jei dar neišmokot viens kito mylėti, viens kito neskriausti, viens kitam nepavydėti, tai bent mokykitės viens kitą gerbti. Viens kitam broliu, seserim būkit. Viens kitam leiskit gyventi, turtėjimo ribas žinokit. Nevaidinkit „naujų ponų ir naujų mužikų“ komedijos. Nelipkit tautai ant sprando, nepageidaukit, kad tauta jus ant rankų nešiotų. Nezaunykit, kad jūs – išrinktasai elitas! Ponai inteligentai, jums tai sakau! Nebūkit įkyriais vaikais: saldainiai pabrango, o tauta skursta. Tautos pasigailėkit! Imdami iš tautos, duokit tautai bent širdį! Leiskit tautai atsiilsėti! Nesityčiokit iš savo brolių nelaimės. Atleiskit nusikaltusiems jų kaltes, jeigu norit, kad ir jums jūsų kaltės būtų atleistos. Tuštesni bus mūsų kalėjimai. Daugiau mielaširdystės – mažiau žiaurumo. Graži ir švari turi būti Lietuva. Gražiais ir švariais darbais privalo žydėti mūsų Lietuva. Garbingumu – dvasios riteriškumu, narsumu kovojo už savo ateitį turi spindėti lietuviai. Bet aš bįjau, kad lietuviai nenusidėtų Šv, Dvasiai ir nebūtų prakeikti. Budėk, jaunime! Jeigu negarbingais darbais nusidėsi Šv. Dvasiai, prakeikimų išprovokuosi. Tautos Garbė ir tautos Dvasia – vienata, unitas! Kas nusikalsta Garbei, tas ir Dvasiai nusikalsta… Tad budėk, jaunime! Tavy – skaisčios ateities sėkla. O jūs, seni žmonės, atminkit, kad veikiai su manim pasimatysit. Kasdien kartodamos sau memento mori, išvengsit daug nelaimių ir grožiai mirti mokėsit pasiruošti…

Šiuos mano paskutinius žodžius išgirskit, mielos sesutės ir mieli mano broliai. Sakau jums: yra Viešpats, yra Dievas. Matau Jį, regiu. Klaupkit, klaupkit visi. Giedokit kartu su manim, giedokit: šventas Dievas, šventas, šventas ir amžinas! Nuo pavietrės, hado, ugnies ir karo gelbėk mus; Viešpatie.

Juozas Tumas kyla aukštyn, aukštyn kaip rytmečio rūkas ir susilieja su dangaus žydrina… Gyvieji skirstosi ir skuba namo… Numirėliai gieda „Šventas Dieve“, bet jų giedojimo gyvieji negirdi. O jeigu ir girdi, tai sako, kad tai radijo bangus gieda…

Proza nugalėjo poeziją. Nykumu dvelkia mūsų gyvenimas. „Kur išganymas?“ Jeigu ne sporūtoj, tai tikrai – bridže. Poezija? Poezija dabar tokia žolė, kuria bekonus tukina! Tokia dabartis – o ateitis? Ji rūpi tik tokiems „varįjotams“ kaip

J. A. HERBAČIAUSKAS
Numirėlių karalijos įgaliotas ministeris
Lietuvoj

Paulius Galaunė. Atsiminsime jo šviesų giedrą veidą

1910 metų gražus, saulėtas, šiltas ruduo. Jiezno kapinės ir jose trys lietuviški kryžiai – senukai. Anksčiau panašius mačiau tiktai M. K. Čiurlionio paveiksluose: „Žemaičių kapinės“, „Žemaičių kryžiai“, „Saulėleidis“. Mačiau Petrapily, kaip tie Čiurlionio paveikslai buvo išstatyti vienoj parodoj. Tų kryžių siluetai padarė man gilų įspūdį. Nepaprastą įspūdį dabar padarė tie Jiezno kapų kryžiai – senukai. Kaip sugebėdamas, atpasakojau tą įspūdį ir pasiunčiau „Vilties“ redakcijon Vilniun. Su baime ir paslėpta viltimi laukiau jų išspausdinimo. Gavau redakcijos laišką, kuriame buvau prašomas, atvykus kada nors Vilniun, užeiti į redakciją pasikalbėti. Apie ką pasikalbėti, nebuvo pasakyta.

Gana greit pasitaikė proga nuvykti į Vilnių. Po ilgo svyravimo peržengiau redaktoriaus kambario slenkstį. Kambarys nedidelis, per vidurį rašomasis stalas, apkrautas laikraščiais ir knygomis. Iš užu stalo atsikėlė kunigas. Prisistatome: kun. Tumas. Ši pavardė man ničnieko nepasakė. Mano vaikystės dienos praslinko gana tamsiam Lietuvos kampely, vėliau gyvenau Petrapily, tarp svetimųjų.

– Tamstos rašinio nespausdinome. Gražiai parašytas, daug jausmo, bet labai šleiva kalba ir rašyba. Reikalinga pramokti kalbos ir rašybos. Svarbu stilius. Tam reikalui neišsemiamas turtas – Krėvės „Šarūnas“. Greit išleisime jį atskira knyga. Bus du tomeliai. Jo autorius irgi Rusijoj gyvena – Kaukaze. Bet kokia graži jo kalba, stilius – atsigėrėti negalima…

Raudau ir degiau. Man buvo karšta ir malonu. Karšta, kad pirmomis, beformėmis mintimis išdrįsau kvaršinti redaktoriaus galvą. Ir dar norėjau, kad „Vilties“ skaitytojai žinotų tas mano mintis. Jaunystės drąsa ir gal koksai geras noras. Malonu buvo, nes kalbėjo ne mokytojas, o žmogus. Kalbėjo atvirai, nuoširdžiai. Į mane, susigėdusį, žiūrėjo geros akys. Jos šypsojosi ir spinduliavo. Atsisveikinant buvau prašomas dažniau užeiti. Pasinaudoti tuo negalėjau, nes Vilniuje tuomet daugiau nebeteko būti, Tačiau išėjau užkrėstas viltimi ir gražiais norais.

1916 ar 1917 metai – gerai neprisimenu. Pasaulinio karo įvykiai ir lietuves reikalai atvarė kun. Tumą Petrapilin. Skulptoriaus Juozo Zikaro dirbtuvės Meno akademijoj. Pavasario vakarais kun, Tumas atbėgdavo papozuoti jo lipdomam biustui, Po dūmos darbų visados dar neturįs laiko, visados beskubąs į kokį nors posėdį. Ir visuomet pilnas gyvybės, geros nuotaikos. Kiek Jis gyvų Lietuvos vaizdų atgaivindavo mūsų vaizduotėje! Užsimiršdavo kartais ir pats, kad vėluoja į posėdį. Visuomet džiaugsmu spindįs veidas, visuomet besišypsantis. Gyvi, platūs mostai.

– Iš kur šitame žmoguje tiek energijos, tiek gyvenimo džiaugsmo? – klausdavom vieni kitų.
– Klausytis jo – tai ilsėtis… – sakydavo kiti.

Dalydavomės su skulptoriumi. J. Zikaru įspūdžiais apie tą asmenybę.

Kartą pasidžiaugė užsiprenumeravęs Benua „Visuotinę meno istoriją“.

– Kad nors apie Čiurlionį susilauktume savo kalba monografijos…

Nubuvo kas rašo. Pats ėmėsi rašyti apie Zikaro, Galdiko kūrybą. Sakydavo, kad mūsų tautai menas labai reikalingas: „Tegul nors tiek bus, kiek sugebu parašyti.“

1918 metai. Vilnius. Kun. Tumo svajonių realizacija. Visur jis yra, visur suskumba. Viskuo džiaugiasi ir verčia kitus džiaugtis. Gyvenome „menininkų komunoje“, Žvėryne. Jei kurį nors „komunarą“ ištiks kokia bėda, tuojau skubėdavom pas Tumą. Padės, būdavo, paguos. Jeigu kyla koks nors sumanymas, vėl bėgam pas Tumą – pasidžiaugti, prašyti pritarimo.

Trim skirtingais laikotarpiais teko bendrauti su kanauninku Tumu. Jis buvo vis toks pat – grakštus, švelnus, besišypsantis. Nepaprasto optimizmo kupinas.

– Nei jau taip bloga, kaip sakai, nei ką. Eik ir dirbk. Nieks tau netrukdo. Na, jei truputį kas prilaiko už kvaldos, atsispirki, juk vyras esi, – sakydavo Juozas Tumas-Vaižgantus.

Tikėjome jo žodžiais ir ėjome. Deja, nė dalelės neįstengdami tiek nudirbti, kiek dirbo jis.

– Kanauninke, tas ir tas negerai, ne taip daroma…
– Tai dirbki kitaip. Kam aš čia užkliuvau.
– Be tamstos žodžio nieko nebus.
– Gerai, gerai, einu.

Ir eidavo, padarydavo, atitaisydavo.

Nepaprastas tolerantiškumas meno klausimais. Visos srovės jam buvo priimtinos. Kad tiktai kas nors būtų dirbama.
– Ar kanauninkas nepasipiktinai mano straipsniu apie „arsininkus“?
– Bendrai tai mažai kuo piktinuosi. Ko čia piktintis straipsniu? Parašei – ir gerai. Teisybę parašei. Eisiu dar kartą į jų parodą, dar pažiūrėsiu. Jei aš ko nesuprantu, tai dar nereiškia, kad taip negali būt, negali būt dirbama. Juk nevienodos visų akys ir dūšios…

Jis vienas toksai buvo ir ėjo tokiu Lietuvos gyvenimo keliu. Visur jis matė ne taką, bet platų vieškelį. Iš tolo pamatydavai jo baltą galvą ir nuoširdžią šypseną, pajusdavai giedrą nuotaiką. Sugrįžęs į namus sakydavai: buvau susitikęs kanauninką… ir tais žodžiais buvo daug pasakyta. Jam vienam išdrįsdavai pasakyti tai, ko net artimiausiam žmogui nepasakydavai. Ir visuomet rasdavai atbalsį.

Kartais Vaižgantas susisielodavo, palinkdavo jo balta galva. Bet tik akimirkai, Numodavo ranka, nusišypsodavo – ir vėl į giedrą. Plačiais horizontais keliaudamas per Lietuvos žemę, jis persikėlė į beribius visatos plotus. Kolei gyvi būsime, atsiminsime jo šviesų, giedrą veidą. Ir nepaprastą vaižgantiškos sielos grakštumą.

1933

„Metuose“ – Juozo Tumo-Vaižganto įtakos

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

Gitana Vanagaitė. Juozas Tumas-Vaižgantas, arba Be širdies kartėlio

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Vilmantė Levanavičiūtė. Žmogaus imtynės su gamta: Vaižganto „Pragiedrulių“ kultūra

2011 m. Nr. 7 / Kultūros procesų kilmė ir raida Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje yra labai svarbi tema, kurią jos tyrinėtojai dažnai aiškindavo kiek supaprastintai. Anot tyrinėtojų, Vaižgantas grožinėje kūryboje jungia gamtą ir kultūrą į vienovę….

Jonas Šlekys. Gražiai išleista knyga, tačiau…

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.

Juozas Tumas-Vaižgantas. Recenzijos (Pabaiga)

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

Vaižganto recenzijos Švietimo ministerijai (Pradžia)

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

Viktorija Daujotytė. Vasaros skaitymai Vaižganto paunksnėje

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuodami atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

Gintaras Bleizgys. Vaižganto kūryba psichoanalitiniu požiūriu

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

Kostas Ostrauskas. Vaižgantas

1994 m. Nr. 8–9 / Ši monodrama – paties Vaižganto raštų, kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų ištraukų derinys. Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais jo žodžiais.

Nijolė Lietuvninkaitė. Amžininkų dedikacijos Vaižgantui

1994 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga”. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasakysiu, kas tu esi.”

Aleksandra Kašubienė, Algirdas Julius Greimas: Po žodžiais ir virš žodžių…

2008 m. Nr. 12

Publikuojame dviejų bičiulių, semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir architektės menininkės Aleksandros Kašubienės, laiškų pluoštą iš spaudai rengiamos knygos „Laiškai: A. J. Greimas ir Aleksandra Kašubienė, 1988 06 20 – 1992 01 25“ (leidykla „Baltos lankos“). Laiškai spausdinami chronologiškai, neišlaikant susirašinėjimo vientisumo, kalba beveik netaisyta. Išnašose pateikiami redaktorės Gintautės Lidžiuvienės paaiškinimai, laužtiniuose skliaustuose tekste – Aleksandros Kašubienės patikslinimai.

31. 8. 88
Miela mano Aleksandra,

nežinau kaip tave vadinti: kokį vardą tu norėtum sau duoti? Pasirink.

Tavo laišką skaičiau apsivertęs popieriais. Buvau ką tik perskaitęs vieno mano draugo atsiųstą šviežią straipsnį apie Magritte „Perspective amoureuse“ ir sėdėjau triūsdamas prie įžangos į kitą straipsnį – „Elementarios operacijos veikiant misteriją“. Jo autorė, biologė, 15 metų su manimi dirbusi, dabar išvažiavo į kaimą – jai paskutinė vėžio stadija – numirti: tai noriu išspausdinti paskutinį jos rašinį. Taigi aplink mane žmonės miršta. Bet ne apie tai noriu rašyti, o apie tų trijų tekstų – tavąjį pridėjus – bendrą atmosferą, dėl kurios man šį rytmetį buvo gana lengva gyventi.

Pradedu nuo Anželikos prozos¹ komentarų. Keista, kaip mudu, turėję taip skirtingą curriculum², dirbę, rodos, nieko bendro neturinčius darbus, ne tik galvojame paraleliai, bet ir dabar susitinkame su panašiais rūpesčiais. Visą laiką galvojęs „moksliškai“ apie prasmę, šiuo metu noriu baigti knygą apie emocijas, išeidamas iš taško, kad pastovus žmogaus būvis – nerimas, o santykius su kitais ir savimi aprašydamas kaip simuliakrų žaidimą – t. y. netikrumą. Tu tai išsakei vienu sakiniu.

Nedaug skaitei, sakai, filosofijos veikalų – aš turbūt dar mažiau, vien tik nusiklausydamas, kokie varpai devintoj bažnyčioj skamba. Šią savo „teoriją“ grįsdamas Vakarų racionalizmu, jau kelerius metus ieškau, kaip suderinti tai su energetizmu, organicismu, kurį tu vadini „rytietiška filosofija“. Kaip suderinti pasaulio horizontą sudarančias įtampas ir bangavimus su protinėmis jo pažinimo galimybėmis. Schemas, liečiančias ciklinių pradų dėsnius, čia vadina katastrofų teorija, ir mano mokiniai, ne visi, tempia mane jomis domėtis, tik aš per mažai matematikoje nusimanau. Bet tavo aprašyti – labai gražiai – trijų linijų gimimo įvykiai – Paryžiuje vadintųsi katastrofomis. Galėčiau tęsti šį „pripuolamumų/sutapimų“ sąrašą. Bet užteks moksliškumo, patikėk garbės žodžiu.

Tačiau ne apie tai norėjau šnekėti. Net nežinau apie ką. Šiaip sau turbūt pasiplepėti, sutemoms užėjus. Nevykusių temų neliečiant.

Ačiū, kad įvertinai Anželiką. Parašysiu turbūt jai, nukreipdamas į kokį nors Vilniaus poetą ar šiaip vaizduotę turintį literatą. Jau seniai tokių koherentiškų svaičiojimų nesu girdėjęs. Mat kadaise domėjausi – bet tai buvo seniai – paranoja. Išklausiau pirma tokios rūšies užkalbėtą tekstą, didelį įspūdį padarė. Kuo poezija skiriasi nuo filosofijos ir nuo beprotybės? – Jokių aiškių ribų. Ji rašo neva tai norėdama man padėti, bet iš tiesų ji žino: labai griežtų kontūrų aprėžtas pasaulis, kurio srovės, kaip tu sakai, kartais veržiasi per kraštus.

Kodėl rašau tau tokius rimtus dalykus? Visų pirma paprasčiausiai turbūt, kad turiu prakeiktą asmenišką malonumą kalbėti apie tai lietuviškai, o tu – pirmas mano sutiktas vabalas, su kuriuo šiomis temomis galiu savo gimtąja kalba kalbėti. Iš kur tas malonumas? Ar ne dėl to, kad mes – turbūt ir tu – šizofreniškai dviejuose pasauliuose gyvename, kad smegenų takelių bent laikinas sutapimas ir yra malonus.

Bet, žinoma, ne dėl to rašau. Gal dėl to, kad tave skaitant po krūtine, kaip sako žmonės, buvo kažkaip šilta pasidarę, kad tą jausmą noriu pratęsti. Žinoma, nevartodamas žodžių. Čia vėl sutampame: žodžiai visą laiką mano gyvenime buvo priešai, ir teoriškai dėsčiau, kad svarbu yra tik tai, kas po žodžiais arba kas virš žodžių; ir praktiškai niekad nemokėjau su žmonėmis žodžiais susišnekėti, kad imtų ir patikėtų; o jei kartais koks žodis ir atsirasdavo, tai dažniausiai – per vėlai. Kadaise esu rašęs apie žestų kalbą, bet ir žestais nemokėjau nuoširdžiai kalbėti, nors žestai – tai jau ne žodžiai, o sakiniai ar net beyond the sentence³. Pavydžiu tau; turbūt gali turėti tiesioginį kontaktą su medžiaga, o aš tik vizualiai, ir jei prisiliečiu ko, dažniausiai sudaužau.

Užteks šiam vakarui. Rudis – mano šuo – jau sugrįžo iš pasivaikščiojimo, jis truputį merginykas, nors ir senas krienas.

Tad, be žodžių, ir pasirašau
Algirdas

P. S. Tąsa kitame numeryje.

Spalio 6, 88
Mielas Algirdai,

Taip ilgai neatsakiau į Tavo laišką turbūt iš nesusipratimo. Tavo P. S. sako: tąsa kitame numeryje.

Tai aš, kadaise gerai išauklėta mergaitė, kantriai sėdėjau ir laukiau to laiško… Šį rytą (5 val.) vėl perskaičiau Tavo laišką ir matau, kad turbūt be reikalo. Atleisk.

Tavo minimą mudviejų paralelizmą man sunku priimti. Jau seniai esu save nurašiusi į nesusipratimus, taip kad dabar patikėti, kad Tavo pasiekimų šešėlyje galiu Tau „prasmingai“ tauškėti, dar ne visai telpa galvoje. Bet širdis sako, kad gal ne tame reikalas.

Tokiomis temomis (kodėl jas vadini moksliškomis, argi jos nėra žmogiškos?) aš su niekuo nekalbu iš VISO. Tu vienintelis, kuriam drįstu atsiverti, nes Tu reaguoji/atsakai toj pačioj plotmėj. Todėl kontaktas su Tavimi man itin retas ir brangus, ir jo prarasti nenorėčiau. Jei toks mano dviveidiškumas atrodo šizofreniškas, tai užrašykim, kad esu normali šizofrenikė. Nors aš linkusi manyti, kad jei sykį atskiri, kas priklauso Dievui, kas carui, ponui, ar artimui, ir kas lieka pačiam, tai tuos „daiktus“ suplakti į vieną jau nebėra kaip. Priešingai, jų atskyrimas man padėjo atsekti jungiamąjį elementą – energijos tėkmę, be kurios nebūtų net ką dalyti į visas puses.

Įdomi tema – kuo poezija ar kūryba (išorinis veiksmas) skiriasi nuo filosofijos (vidinis veiksmas) ir nuo beprotybės (egzistencinis veiksmas?). Prieš kokius 35 metus man buvo labai aišku, kad išeiti iš proto yra grynas liuksusas⁴; t. y. kad beprotybė remiasi į savisaugos mechanizmą. Kad šis, kad ir nesąmoningas apsisprendimas, yra bėgimas nuo realybės; kad kai niekas kitas nebeveikia, tai tik ir belieka save ATKURTI kitos realybės plotmėj, atliepiančioj „identity“⁵ patirtį.

O ką Tu vadini nevykusiomis temomis? Kodėl jos neliečiamos? Kokios jos būtų? Aš tokiomis vadinčiau temas, į kurias atsakymų nėra; kurios suka profound⁶ minčių ratelius, kurie grįžta/nepabėga nuo ašies/stūmeklio. Ar ne iš tokių ratelių susidaro Vakarų civilizacijos struktūra? Freudą siūlyčiau pakarti, nes jo siūlomi atramos taškai yra tik etiketės, parankios daktarams – gyvam žmogui tik sugadina gyvenimą. Tikrumoje tai tik dar vienas pavyzdys, kaip greitai prisegtas žodis užvožia tiesioginį gyvą pojūtį, bet esminės problemos neišsprendžia.

Ištikimai, visada Tavo – Aleksandra
Taip ir prašysiu mane vadinti –

Spalio 9, 1988
Mielas Algirdai,

Tą pat dieną, kai išsiunčiau Tau laišką, gavau Maupassant⁷ – ačiū!

Skaitau ir girdžiu Tavo smegenų tiksėjimą. Man tik keista, kad Tu gyvybę statai prieš mirtį: kodėl ne gimimas/gyvybė (gyvenimas)/mirtis?

Pradedu matyti, kur tarp mūsų gali būti paraleliškumas. Ar tik nebūsim mudu įsiklausę į žodį su tuo pačiu atidumu bei atkaklumu – Tu į skaitomą, aš į rašomą. Gal ir todėl patirties skalę (nesvarbu, kad stirtingos) suskaldėm į smulkesnius padalinius ir skrupulingai atskyrėm paprastai suplakamus mąstymo sluoksnius. Na ką gi, iš vienos pusės savaip amplifikavom patirties apimtį bei sąvokas, o iš kitos – praradom bendrakeleivius.

Pasaulėžiūros gal susisiekia tuo, kad tas „aš“, tiek Tau, tiek man, yra praradęs pagrindinį (pivotal) vaidmenį. Atrodo, kad abu apsieinam be religinių/metafizinių support systems⁸; ir vietoj to, kad jas pajuoktume, apglėbiam kaip kiekvieną kitą žmogišką reiškinį.

Maupassant skaitysiu toliau. Nors terminologija laužo mano smegenis, naudinga susipažinti su skaitytojo minčių „pasivaikščiojimo“ plotais. Veikia kaip veidrodis. Atrodo, kad gimtoji kalba Tau padeda perlipti per tą sukurtą kalbą, atpalaiduoja nuo to jungo. – Tai tiek tuo tarpu.

Lauksiu laiško – Tavo Aleksandra
Jei laiškai prasilenktų, rašysiu aš. Lapkričio pradžioj būsiu Lietuvoj.

Ketvirtadienio vakaras, rodos, 13 spalio

Tąsa turėjo būti, bet „šitaip ir sudirba žmogų smulkūs žemės reikalai“. – Mano miela Aleksandra: susigalvojau padaryti paskutinį savo karjeros („carui“) beau geste⁹ ir padaryti European Journal for Language Sciences (nuo 89 sausio). Įklimpau ir gadinu savo „gyvenimą“ užsiimdamas šimtais niekų.

Kaip padalyti šį savo „gyvenimą“, kaip tu siūlai, į tris dalis: „Dievui, carui, sau“? Visa bėda, kad tikėjau į prasmės ieškojimo prasmę, į „teorijos“ reikalingumą („Dievui“), tikėjau, kad tai, ką tiki, reikia kitiems sakyti, rūpintis „mokslo“ klausimu ( „carui“), kad šitokia gyvenimo „ekonomija“ nepaliko vietos „sau“: plyšys tarp dviejų pirmųjų „tarnybų“ ir pareigų sau tapo toks platus, kad tarnybos atrodo tik kaip simuliakrai, o „sau žmogus“ – neišgyventas gyvenimas ir sopantis kūnas. Tai, žinoma, atrodo melodramatiškai, juokinga ir neverta pliauškalų, užtat ir baigsiu šį poskyrį pilna išminties citata:

„Nakties nėra. Diena ateis.
Ir juokas angelo“,

poetiška eilutė mano draugo Henriko Radausko, kuris papasakojo linksmą anekdotą, atsisėdo į fotelį ir numirė (autentiškas faktas).

Lieka nostalgija – tai, kas turėjo būti, ko nebuvo ir ko nebus. Parašiau net mažą knygutę apie tai, bet kai geriau pagalvoji – tai savotiška dvasinė pornografija, ar bent ekshibicionizmas, skirtas „gražioms sieloms“. – Tai mano paaiškinimas, kaip aš suprantu „nevykusias temas“.

Atsiprašau, turiu pertraukti rašymą – reikia paskambinti mūrininkui ir pranešti, kad kanalizacijos vamzdžiai dvokia ir jau kelias dienas sunku kvėpuoti.

Taigi, tęsiu jau kitą dieną kitokiame ūpe.

Kadangi tiesos – išskyrus gal tiesos iliuziją, kuri randasi kartais gero susikalbėjimo retais atvejais – nėra, nėra ir atsakymų į nevykusius klausimus; užtat ir literatūra, ir filosofija, ir mano „mokslas“ – vienas ir tas pats dalykas: tai geriausiu atveju tik tiksliai iškelti klausimai. Aš vis labiau imu įsitikinti, kad klausimus geriau kelia poezija ir dailė, o ne filosofija ir mokslas, iš abstraktumo į figūratyvumą.

Dovanok, Aleksandra, kad mano laiškas su plyšiais ir su pertraukom. Gavau žinią, kad pagaliau mirė nuo vėžio vienintelė mano mokinių (tarp 40 ir 50 metų amžiaus) grupės moteriškė, kurią ir aš, ir mes labai mėgom, nors gal mylėti ir nemokėjom. Man tuoj pat reikėjo rašyti nekrologą, tai ir praleidau dieną tarp gailesčio dėl jos (žinoma, ir dėl savęs, kaip tai paprastai būna) ir stilistinių pratybų, ieškant paprastai pasakyti paprastus dalykus, ir tuo pačiu derizoriškai¹⁰ tyčiojantis iš viso to. Kaip tu sakai, kartais galima, o kartais ir ne, atskirti tai, kas priklauso Dievui, carui ir sau pačiam. O čia viskas košelienoje susimaišo.

Tai kol kas ir atsiskiriu nuo tavęs, Aleksandra. Iki greito susitikimo.

Tavo Algirdas

P. S. Dėmė – prasto vyno,
kurį pastoviai gurkšnoju. A.

Penktadienis 21 balandžio

Dvi dienas praleidau, Aleksandra, perskaitydamas 406 psl. doktorato apie psichoanalitinę psichiatriją. Šį vakarą važiuoju į Paryžių, o rytoj iš ryto barbarizuosiuosi tris valandas apie žmogaus pasaulį svarbiai liečiančius dalykus. Skaičiau apie visokių nevrozų¹¹ klasifikaciją ir bandžiau suprasti, kokiai grupei aš priklausau. Atrodo, kad tinku maždaug visoms.

Reikalas eina mat apie coincidentia oppositorum¹², apie konfliktinę žmogaus situaciją, apie du pradus, kurie kartu veikia ir sudaro mūsų „vidaus gyvenimą“. Jie nesuderinami ir juos reikia išgyventi kaip suderinamus. Tas suderinamumo relation¹³ pagal individą – ar individų tipus – vadinasi „iliuzija“, arba „misticizmas“, arba „absurdas“, arba „beprotybė“: aišku, dr. Watson? Aš bandysiu prikergti dar vieną sprendimą: „ironiją“ arba „deriziją“, kuri irgi padeda žmogui gyventi.

Tai matai, kaip rimti žmonės iš didelio rašto išeina iš krašto. „Pasikalbėjimas šunų“ (Radauskas).

Šalia to, gyvenimas eina savo keliu: suradus naują butelį, reikia planuoti persikraustymą: sunkvežimis turi paimti knygų dalį iš Paryžiaus ir atvežti čia, iš čia paimti stalą, kėdę ir lovą ir nuvežti į Paryžių, o Paryžiuje po to likusius niekus perkelti iš vieno buto į kitą. Moksliškai tai vadinasi Narative Program – tai irgi mano specialybė. Bet į šią programą įsiterpia paprastai kitos programos: klebonas prašo išversti į prancūzų kalbą Paryžiaus bendruomenės atsišaukimą, reikalaujantį ofensyviai¹⁴ palaikyti tautos kelią į laisvę, o ne kalbėti vien tik apie kliūtis ir sunkumus: tai mano, kaip optimisto – ne, geriau: optimizatoriaus funkcija. Nekalbu apie Rudžio – t. y. mano asmeniško šuns – programas: jis tai nori išeiti pasivaikščioti, tai nori sugrįžti, tai valgyti, tai gerti, tai įsitaisyti poilsio į prieškambarį – ten vėsiau. Tai mano paklusnumo ir vergavimo programa. Nekalbu apie būtinybių programas: valgyti ir išgerti, nes pastaruoju metu išsigalvojau dar vieną programą: rūkomų cigarečių skaičiavimo programą. Nuo to skaičiavimo rūkymo kiekis, žinoma, sumažėjo, tai tik sąmonės įjungimas į kasdienį procesą, vadinamą „gyvenimu“, – idant sąmonė nenuobodžiautų.

Sėdžiu nugara į langą. Atsigrįžtu: toli nusidriekę kiaulpienių – fui, koks negražus žodis! – bet prancūziškai ne gražiau: jos vadinasi pisse-en-lit – myžimai į lovą – geltonuojantys laukai ir pievos, pievos. Gerai, lengva tau, kai gali į geltonumą žiūrėti kaip į gryną kokybę, o man – simbolistiška sąmonė ir pasąmonė: tai spalva Popiežiaus, žydų, kadaise – streiklaužių, van Gogh’o beprotystės (nauja cigaretė). Prieš porą metų geltona spalva buvo madinga: net keletą gražių moterų, taip apsirengusių, mačiau.

Bet tai tik fantazmai, kaip sako mano išmintingas psichoanalitikas. Fantazmas – tai tik išorinio pasaulio figūra, kurioje prasiveria skylė, leidžianti suvokti, atspėti po ja slepiamą „paslaptį“: Figūra, Skylė, Paslaptis, kurią gali tik nujausti, bet kuri nepasiekiama, neįsivaizduojama. Jo duotas pavyzdys: moters krūtis. Kodėl šis žodis lietuviškai įsirašo į krovimo, apkrovimo, užkrovimo šeimą? Susilaikysiu, toliau netęsiu šių „gilių“ apmąstymų.

Štai trumpa valandėlė, per kurią norėjau paplepėti su tavimi, Aleksandra. Ar aš vagiu šią valandėlę, ir iš ko? Ar egoistiškai savo gyvenimą linksminu? Mater Dolorosa: kodėl šis mano, t. y. XV amžiaus, simbolis staiga užsikraustė ant liežuvio .

Dar viena cigaretė. Bijau, kad neišsiųsiu šio laiško, pradedu abejoti, ar jis nuoširdus. O jei ne – ką aš vaidinu? O jei nevaidinu, tai gal ieškau „seseriškos sielos“, kuri mane supras? Bet kaip pavadinti, mielas psichiatre, šios beprotybės rūšį, kai kartu ir nori būti suprastas, ir juokiesi iš savęs ir iš savo norėjimo būti suprastas?

Žinodamas viena – kad tavęs nepapiktinsiu – siunčiu šį butelį išmesdamas jį į jūrą (bet butelio nėra).

Tavo Algirdas

La Chaussee, 21 sausio
Aleksandra!

(su šauktuku, kaip dabar kartais laiškuose iš Lietuvos pasirodo) Aleksandra! Vakar pagaliau sulaukiau – sulaukėme dovanų¹⁵, mat aerodromo muitinėje buvo užkliuvusios, ir reikėjo zuikiui pasiaiškinti, kad jis ne dramblys, tuo labiau, kad jis buvo dramblys.

„Paveikslai“ – kaip juos lietuviškai pavadinti? – jau iškabinti ant atsitiktinių vinių, idant pasivaikščiodamas vis pataikyčiau ant vieno ar kito. Pakrikštyti: vienas vadinasi Mėnulis, kitas – Arizona, trečias – Mitologija. Toks pakrikštijimas – tai turbūt pirmo įspūdžio išraiška, bet gal pagautos „atmosferos“ nusakymas. (Vienas iš meno, šio meto teoretinių rūpesčių – „atmosferos“ ar „dvasinės būklės“ definicija.) Kiekvienu atveju tai pirmas su tavimi – arba su ta tavo dalimi, kurią įdedi į darbą, komunikavimo būdas.

Aš labai mažai susipažinęs su koliažo menu, tai šia prasme trūksta davinių vertinimui, kurio tu, žinoma, ir nelauki. Užtai ir būsiu lėtas. Dabar nelabai susigaudau: mat vis norėčiau tave išskaityti tuose darbuose, tose erdvės konstrukcijose. O pasaulis, kurį tu „kuri“ – baisiai nekenčiu šio žodžio – visgi labai „objektyvus“, gal net „šaltas“. Bet tu jį labai rimtai priimi, taip bent atrodo. – Bijau tau niekų pripasakoti, duok man laiko truputį, aš dar nežinau – bet su šiomis dovanomis tu užpildai savo turiniu mano erdvę. Nežinau: tai man problema, kažkas netvarkinga: tas pasaulio suakmeninimas – ar jame reikia išskaityti ugnies nugalėjimą, didelį skausmą ar rezignaciją? Tęsiu toliau, o kol kas dėkoju už tą problematišką dovaną.

Dabar pereinu į žemiškus reikalus. Kaip Vytauto sveikata? Kokie jo planai – ar jau pradžia vykdymo – dėl savo turtų pervežimo į Lietuvą? Jau gana seniai apie tai skaitau tai šen, tai ten ir vis nesuprantu. O paskutinė proga: susirašinėju truputį su ana buvusia mokslinyčia, t. y. Rygiškio Jono gimnazija. Jie norėtų švęsti 125 metų sukaktį, kažkokį paminklą užsakė skulptoriui Aleksandravičiui. Aš ir pagalvojau, kad, užuot padėję į muziejų, ar ne geriau būtų kokią Vyto skulptūrą pastatyti, pvz., miesto sode (parke) Marijampolėj, arba aikštėje ant gatvių kryžkelio, kaip jis nori? Parašyk man, ką jis apie tai galvoja ir kaip iš viso reikalai stovi.

Kitas reikalas – gal turi Jurašienės adresą Münchene ir galėtum man paskolinti? Man nesmagu sėdėti nieko neveikiant, kai ten darosi dalykai (tai yra Lietuvoj, o ne Münchene). Pagalvojau, gal galėčiau kokius pašnekesius kultūrinėm temom pasiūlyti. (Mano straipsniai, rašyti prieš 30–40 metų, pagal juos – nepasenę, jie persispausdina, tai gal ir dabartinės „mintys“ būtų priimtinos. Pasakyk, ką tu apie tai manai.) Aš Jurašienės pasiklausčiau, kas ten per reikalai – ir ką ji mano – tai tiek.

Tai va: jausmus sumaišęs su praktiškais dalykais, atsiduodu tavo žiniai.

Algirdas
P. S. Teresa dėkinga ir dėkoja.

Sekmadienis, vasario 4 d. 1990

Vytautas dėkoja, kad galvoji apie jo darbų likimą. Jis į Lietuvą siunčia dovanų 80 skulptūrų + piešinius. Jų transportu, kuris turėjo vykti pereitą rudenį, rūpinasi Lietuva, ir kaip pas juos priimta, niekam neaišku, kas atsakingas už sumanymo realizavimą. Dabar jau Prunskienė imasi iniciatyvos, ir atrodo, kad šį pavasarį laivas bus Bostone – laukiam signalo, kada pradėti pakuoti. Deja, iš siunčiamų darbų nė vienas netinka stovėti lauke. Yra keli paminkliniai modeliai, kuriuos jie ten galėtų išdidinti ir statyti kur nori, bet tai jau ateities reikalai. Tad šiuo metu Tavo graži mintis nėra įgyvendinama ir Aleksandravičius tegu ramiai tęsia darbą.

Gal manieji koliažai atrodo problematiški kaip tik todėl, kad juose bandai mane išskaityti, t. y. įžvelgti daugiau, nei kad ten įdėta. Jie buvo daromi siekiant parodyti, kad modelis yra ne pasiūlymas keisti statybos metodus, bet skirtas fantazijai dirginti. Todėl modelis su gyventojais iškeltas į neįprastines aplinkas – į kitą planetą, robotų šalį ir pan. Šiandien juos išneščiau dar toliau nuo realybės. O akmenų tiek daug todėl, kad akmenys itin gerai integravosi į modelio formą, kas, pavyzdžiui, pievose ar velėnoj nesidavė. Objektyvumą diktavo idėja, bet nėra abejonės, kad elementų atrankoje ir jų išdėstyme aš turiu atsispindėti. Tuos 12 koliažų padariau per dvi savaites – taip buvo užprogramuota [jei išeis – gerai, jei neišeis – irgi gerai].

Beveik priešingai ėjosi su darbeliu, kurį dariau specialiai Tau. Medžiagą rinkau iš lėto, atsargiai, norėdama naudoti mudviejų korespondencijos fragmentus – tik tuos elementus, kurie atlieptų ir Tave, ir mane: Tavo aprašyti balandžiai, Tu – balandis; Dievo motina, pilna sopulingų asociacijų abiem; antikinių ženklų lenta – žodžių vietoje. Yra užkaltos durys ir atverti vartai, ir griuvėsių likučiai, ir pienė pagerbta. Ir užslėptos šviesos šaltinis, ir šaltinėlis prie kojų, tarp akmenų; ir atklydęs mažas paukštukas, ir angelai, pasiruošę išgirsti Tavo angelo juoką. Beržynas – tai kvietimas pasivaikščioti. Rašau žiūrėdama į šio darbo nuotrauką, kuri kabo netoli nuo manęs.

Darbų krikštijimas dėl atmosferos pagavimo buvo Bergsono¹⁶ mėgstamas žaidimas. Norėdamas kokį darbą „išjausti“, jis kas savaitę drastiškai keisdavo jo pavadinimą. Kai galimybės išsisemdavo, tų pavadinimų sąrašą naudojo kaip rėmus ar schemą tą darbą analizuodamas ar aprašydamas. Aš savo koliažuose matau gyventojus: kas jie tokie, o ne kaip jie ten jaučiasi. Jie yra atėjūnai, ir jei nepatinka, keliasi į kitą aplinką. Pavyzdžiui, Mėnulyje ilsisi [tarp-planetiniai] pakeleiviai; Arizonoj įsikūrę dykumų kultivuotojai; mitologijoj – atsiskyrėliai, sunešę savo pasaulio fragmentus; Nr. 2 – filosofai, o Nr. 10 – robotai arba jų prižiūrėtojai, ir t. t.

Ši koliažų serija – tai vienos temos 12 variacijų. Ir žaidimas, ir bandymas – kas galėtų tokiose aplinkose gyventi. O kai užsiangažuoji profesijos srity, dirbti nerimtai gi neišeina – tada „nerimtai“ prilygsta „nesąžiningai“ – ar nemanai? Jau kitaip nebemoku, bet galiu rimtai būti nerimta.

Vargu ar yra toks daiktas kaip koliažų menas. Čia (pas mus) tas žodis apibūdina techniką ir mediumą, bet normos rezultatams vertinti lieka tos pačios kaip visuose menuose: pasaulio autentiškumas, intensyvumo lygmuo (laipsnis), elementų santykis, turinys/forma ir panašiai. O kaip veikia žiūrovą – jau „free for all“¹⁷. (Tą ir norėčiau išgirsti.)

Iš paskutinių Tavo laiškų jaučiasi, kad sveikata grįžta –

sveikinu! džiaugiuosi!
Tavo Aleksandra

Vasario 22, 90
Brangus Algirdai, rūpinuosi, kad laiškas rašytas akmenų skausmo ženkle + Vytauto sveikatą galėjo sudrumsti. Šitas turėtų būti „more to the point“¹⁸.

Teko iš naujo susimąstyti. Ir jau aišku, kodėl jaučiuosi embarrassed¹⁹: į tokius pareiškimus tikrai nėra kaip atsakyti – jie prasiveria ir užsidaro kaip durys. O atsivėrimo metu skambu kaip visa žinanti asaba, išduodanti patarimus. Nenuostabu, kad man rašydamas turėjai beveik kas kartą pradėti lyg „iš naujo“, ieškoti vis kito priėjimo, o tai tikrai nelengva. – Mea culpa²⁰. Tavo pastangas mačiau, jas vertinu ir branginu, ir dėkoju už kantrybę.

Gal taip išėjo todėl, kad tolygiai atvirai bendrauju tiktai su savo „įvaikintais vaikais“ [studentais, jaunais bendradarbiais], kai jie ateina paplepėti. Kadangi jų guosti nebandau, o galiu tik priminti, kad gyventi įmanoma nekeikiant nei savęs, nei kitų, atsirado lyg ir komunikavimo būdas, kuris praeina beplepant, bet laiškuose jau skamba kitaip. Be to, Tu – ne jaunimas.

Čia dar ne viskas. Mudu atsiveriam kitose zonose: kai Tu rašai tiesiai „aš esu čia“, o aš atsakau: „aš jau buvau/nebuvau ten“, mano praeitis atsistoja tarp mūsų. Tad pasikeisti reikia man, ne Tau. Tik nežinau, kaip apeiti praeitį, į ką atsiremti patirtį atmetus.

Ką sako profesorius?

Algirdai, atvesk mane į kelią!

Tavo – Al.
Noriu pasimatyti.

La Chaussée 12. 2. 90
Aleksandra, miela ir mano

Juokinga, bet tavo laiškas man buvo šventė: viskas paaiškėjo, pasidarė lengva, nieko nebereikia ieškoti, gali kalbėti apie viską. O rezultatas: nors kiekvieną dieną galvojau rašyti, atsakyti į laišką, bet nejaučiau jokios skubos. Paėmiau tavo laišką su savimi į Paryžių, traukinyje mintyse atsakiau ir, žinoma, neparašiau.

Į mano gyvenimą tu nesiskverbi, atvirkščiai – tu man atrodai kaip ramybės uostas, pasitikėjimo: savo gyvenime nesu sutikęs žmogaus, kuriam (ar ant kurio?) galėčiau atsidėti, tu vienintelė man tokį jausmą sukeli. Prisibijau tik, kad, tai sakydamas, galiu tau apsunkinti gyvenimą.

Taip ilgai tau nerašęs ir kartu gyvenęs įsitikinimu, kad tau labai lengva dabar parašyti, štai sėdžiu aušrėjančiame rytmetyje prie stalo ir šnypšt! Norėčiau papasakoti, kaip nemoku gyventi, bet kai pradėčiau, 600 puslapių saga išeitų. Bandęs sukurti mokslą apie prasmę, galų gale sutrikau, nebežinodamas, kaip atskirti, kas prasminga ir kas nereikšminga. Pavyzdžiui, tau, rodos, buvau pasiuntęs kopiją savo straipsnelio – prisiminimų apie Šiaulius. Tai dabar su Romu baramės 12 sieksnių laiškais, kaip atstatyti tvarkingai, ką aš veikiau tą savaitę nuo 14 iki 22 birželio, nuo vežimų pradžios iki karo pradžios. Jis sako, kad aš neteisybės prirašiau, o aš jam: gerai, kad tu žinai, kas yra teisybė, jis atsimena kiekvieną detalę, o aš beveik nieko neatsimenu; jam atrodo, kad svarbu atsiminti, o man – klausimas, kodėl aš neatsimenu. Galva, rodos, pilna visokio brudo²¹, o „savo“ gyvenimo neatsimenu. Man atrodo, kad mano gyvenimas – tai dar nesumontuotas filmas. – Rudis pertraukė, reikalaudamas išeiti pasivaikščioti – tik atskiri jo fragmentai atitinka mano „gyvenimą“. Matai, iš kito galo prieinu prie tos pačios kaip tavo „koliažų estetikos“.

Kadangi aš galiu tau apie bet ką ir apie viską rašyti, tai ir pasiklydau: norėjau, tavo pasiūlymu, pasikalbėti apie viduramžius, o išėjo įžanga apie savo paties gyvenimo neapčiuopiamumą. Ir nebežinau, kaip prieiti prie dėstymo apie viduramžius, apie tai, kad norėčiau ką nors parašyti – gal net ne parašyti, nes parašymas vargina – apie džiaugsmo sąvoką. – Ir vėl paradoksas ir nesąmonė: aš, kuris gyvenime niekad nemokėjau džiaugtis, imsiu rašyti apie džiaugsmą! Grįžkim prie viduramžių. Šiuo metu viena mano gyvenimo pusė nukreipta į rašymą straipsnių apie savo kolegas ir draugus [norisi?] forma „pagerbti“ – visi beveik vienu metu susenti pradėjo. Parašiau vienam apie nostalgiją, kitam apie pavydą, o paskutinysis, kurį padarėm drauge su Teresa, jai mane lankant ligoninėj, pasakėlės apie žiogą ir skruzdę analizę (!). Bet tai vis dar tik įžanga į džiaugsmą. Vienas iš skubiausių užsakymų dabar – pagerbti tokį maskvietį Meletinskį, folkloro specialistą. Būdamas tinginiu, užklausiau vienos mano buvusios doktorantės, ar negalėtų kokį siužetą surasti, turintį ryšį su folkloru, ji man pasiūlė vieną epizodą iš pirmojo karaliaus Artūro Apskritojo Stalo romano – epizodą, pavadintą Dvaro Džiaugsmas. Parinkimas geras, tiktai mano korespondentei, su kuria turėčiau daryti drauge šį straipsnį, man atrodo, truputį trūksta „poetiško jausmo“. O tas džiaugsmas, pagal mane, būtų viso riteriško gyvenimo stiliaus idealas, taigi viduramžių susumavimas. Tarp kitko, prancūzų karaliaus riterijos karo šauksmas, pradedant puolimą, buvo Montjoie! – „džiaugsmo kalnas“ – iki šiol neišaiškintas posakis.

Tai matai, kaip priėjau prie pasikalbėjimo apie viduramžius. O juos pamėgau – turbūt mano sentimentali prigimtis į tai traukė – gana atsitiktinai, netyčia nuėjęs klausyti prof. Karsavino paskaitų apie viduramžių filosofiją. O po to jau: „meilė gimė XII amžiuje Tulūzos grafo dvare“ ir t. t. Po to alimentariniais tikslais padariau viduramžių kalbos žodyną – vienintelis ir šiandien pasaulyje, o dabar – baigiame su Teresa XV–XVI amžių Renesanso kalbos žodyną: tai vis šalutiniai užsiėmimai žmogaus – darausi cinikas – neradusio nei „meilės“, nei „džiaugsmo“.

Teresa nusileido iš savo aukštumų, eisiu pasakyti „labas“. Ir Rudis vėl nori išeiti – dvi panos kaimynystėje.

Grįžtu. Apie tavo laišką-dovaną kol kas nieko „rimto“ pasakyti negaliu. Mane gąsdina simbolių gausumas. Po trijų mėnesių gal galėsiu ką nors pasakyti. Yra ir motiniška dovana, ir sparnai – beržai, ir hieroglifai, kuriuos reikėtų išskaityti… šventa Dvasia ir – ir – ir visas tas barokas. Tai greičiau atrodo nerimo pagautas, pamišęs pasaulis, bet yra žinoma ir spinduliuojanti širdis. Stebiu, kad menas šiuo metu vis labiau darosi poetinis (ir mažiau tapybinis), o poezija – meniška. Tu – neabejotinai postmoderniška. Net nuo pat pradžių – su medžiagos nuolatiniais kaitaliojimais. Anksčiau maniau, kad tai dalinai madų vaikymasis. O dabar galvoju, kad tai iš esmės į meno pasaulį medžiagos kategorijų įvedimas ir bandymas jas suplastinti. Nežinau, ką tu apie tai manai, ką apie save kritiškai galėtum pasakyti, apie savo išeitą kelią?

Ką tik – prieš savaitę – baigiau pratarmę studijai apie astmą. Tai šiek tiek nusimanau. Ypač kad šiek tiek ir ant savo kailio patyriau, nes man, prieš išvežant į ligoninę, pirmą diagnozę – astmą – nustatė. Žinoma, tai buvo tik plaučio atsikabinimo rezultatas, bet per 10 val. pastoviai dusau, kol rytas atėjo. Studijos autorius kelia klausimą, ar tai liga ar pasija, ar kūno ar sielos pasija. Aš siūlau porą metų paskirti pasijos, vadinamos baime, studijoms: pats uždusimas – ar ilgai trunkantis dusimas – tai viena iš baimės rūšių – panika, bet autorius kritikuoja, joje mato mirties baimę. Pagal mane, tai – baimė be objekto, taip kaip menas yra tikslinga veikla be tikslo (Kantas). Įdomu, ar Vytautas sutiktų su manimi? Kaip tu aprašei, tai atitinka ir studiją, pagrįstą 14 astmatikų apklausinėjimais: po priepuolių pamažu užeina išminties periodas, kai žmogus ima susigyventi su savo baime ir blogiu. Tad tu turi gal ne problemą, bet išmintingą vyrą, o tai jau šis tas – menka kompensacija už vargą.

Tavo konstatavimas apie kūną, kuris „alergiškas pats sau“ – filosofiškai labai įdomus (jei nepriimsi to, kad aš beveik viską sakau su puse ar bent trečdaliu humoro – neskaityk, nesusikalbėsim). Paskutinio mano seminaro (sausio mėn.) paskaitos tema buvo apie subjektą ir intersubjektyvumą. Amžinas šio meto klausimas: ar vienas iš dviejų, ar du iš vieno? Tai mano [?] – ir dėsto, kaip atsiranda antro (subjekto) idėja: jo kilmę galima suvokti, kai pats pirštu palieti savo paties ranką. O aš padariau išvadą, kad prasmės ir pasaulio suvokimo pradžia – masturbacija. O tu dabar duodi papildomą informaciją: tas pats savęs kaip „kito“ pažinimas, bet neigiamas, disforinis, o ne euforinis. Poryt šį argumentą panaudosiu seminare, o jei turi patikslinimų, rašyk! – Raudoni kraujo rutuliukai – irgi ne paslaptis: Turkijoj susidraugavau su senu Istambulo prancūzu, kuris pritrūko rutuliukų. Jam pripylė tiek kraujo, kad jis vien turkišku krauju gyveno. O kai pasidarė visiškai turkas, iš prancūzo, – numirė. Bravo Vytautas, kad jis dar gyvena, nors, kaip sako bendra išmintis, „ligų maišas“. Apie tave, žinoma, jau nekalbu, bet situacija išaiškėjo.

Jei galėsi ir norėsi pasirodyti rudenį, būtinai atvažiuok. Jei Teresa dar bus, mielai priims ir pavaišins, ir netrukdys pasimatyti; jei jos nebebus – dviese susitvarkysime (mat ji nuo rudens turėtų gauti darbą provincijos universitete, tad bus išsiskyrimas). Norėčiau pamatyti, išgirsti, prisilytėti: prieš iškeliaujant į kitą pasaulį, kur tiktai formos gyvos, o pakeleivių nebėra.

Reikėtų kaip nors užbaigti laišką, bet geriau gal neužbaigtas. Ir moderniškiau, ir su teise tęsti kada nori, apie ką nori.

Apie beržus: ar žinai Kazio Borutos tokią strofą, man kažkodėl į galvą ateinančią:

Ten beržai, beržai žali
Baltuose marškiniuos,
O aš su perplėšta širdim
Ant kojų kankinuos –

disonanse su tavo angeliškais sparnais.

Tavo Algirdas.
P. S. Sveikink Vytautą, nelaimės brolį.

Vasario 27, 90
Algirdai, brangus – ačiū! Lengviau ir man kvėpuoti.

Savo darbus galėčiau sudirbti į šipulius, bet reikalas ne tame. Pradėsiu nuo Kanto, nuo jo žodžių, kad menas yra tikslinga veikla be tikslo. Tai tipinga pašaliečio observacija. Meną dirbantiems tikslas aiškus: judėti, nestovėti vietoje, kurią diktuoja kasdienybė. Ir nesvarbu, ar judi atgal, ar į priekį, žemyn ar aukštyn, ar į šoną – visada nuo paskutinės realizacijos į kitą. Visos kryptys eksplioratyvinės²², ir tokiomis lieka, kolei pradedi kartotis. Taip ieškom tų durų, į kurias besibaladojant jos netikėtai prasiveria ir per plyšį paduoda saldainį. Kai kam pavyksta atsistoti tarpdury. Grožis/kultūra/idėjos – tai tik marškinukai.

Mano pačios kelias buvo grįstas įsitikinimu, kad jei manyje tos durys yra, tai aš jas surasiu. Bet tiktai užpernai, berašant vaiko prisiminimus, susigriebiau – neleisdama sau dainuoti, tas duris užrakinau, save palikusi viduj. Tad mene dirbau kaip akla, ir tos nenaudojamos energijos perteklius visą laiką sunkėsi per plyšius ir kėlė nerimą. Rezultatas – kad ir aplinkiniais keliais, bet prie to vaikui žinomo šaltinio vis dėlto priėjau. Kadangi tik rašant į tas duris laužtis nereikia, duodu sau 5 metus išmokti rašymo amato, ir tada gal užčiuopsiu kokią plonybę. Ką galiu prarasti? Nesistebiu, kad mano kelias atrodo kaip blaškymasis, bet man per jį nutiestas skaudžiai tamprus raudonas siūlas. Medžiagų keitimas – tai periferinis reikalas – tarnavo kaip plaustas. O Tavo nueitame kelyje – kas buvo variklis?

XII–XIII amžiaus freskose ir skulptūrose randu visą žmogiškų savybių katalogą – ar vizualinį žodyną, kuriuo nusakytas kiekvienas būties stovis, išgrynintas nuo priemaišų iki vertikalios egzaltacijos. Kiekviena figūra, medis ir virvės gabalas traukia vienalytę giesmę. Toks formų choras (mėšlo kvapų fone) turėjo inspiruoti riteriškus pakilimus.

O džiaugsmas, bent man rodosi, kyla iš grynumo, nes trykšta gryna jėga, kad ir kokios spalvos ji būtų. Panašaus grynumo prasiveržimus užtinku vėl tiktai moderniojo meno viršūnėse. Net gaila, kad aiškinimai juos baigia skandinti interpretacijose, atima visumos dvelkimą – ką gi, tokia jau raida. Kaip Tu apibūdintumei tą grynumą (nesvarbu, ar džiaugsmas, ar pragaras)?

Dėl karo šauksmo „džiaugsmo kalnas“ – net nepatogu rašyti… iškart nuskambėjo pažįstamai. Štai kodėl: Vytautas po eilės metų priėjo išvadą, kodėl man sekasi (!). Sako, „mat vaikštai ilgai apie naujus užmanymus, lyg apie aukštas pilis. Ir vieną dieną su karo šauksmais (jo žodžiai) puoli tą pilį ir sienos savaime griūva. O po to prasideda puotos“. O bepuotaujant marios iki kelių, gimsta naujos idėjos. Tad ir vėl statau ore pilis, vėl planuoju atakas, ir vėl reikalingi nauji ginklai, naujos medžiagos ir t. t. – Čia išėjo ir iliustracija, kaip aš laužiausi [kadaise] į save per užtrenktas duris.

Remdamosi tuo scenarijum, bandysiu aprašyti tą džiaugsmo kalną. – Po ilgo ir nuoseklaus pasiruošimo atakai (vaikščiojant aplinkui), reikalas veikti (to take action) pribręsta, pritvinksta kiekvienoj kūno ląstelėj – iki tokio laipsnio, kad tam momentui artėjant nebesitveri kailyje, jog žadėtas ir sulaikytas RELEASE²³ (susidūrimas su realybe, kuriai ruošeisi) jau čia pat! Džiaugsmo eksplozijoj tik ir belieka galvotrūkčiais mestis į mūšio lauką. O ką ten rasi – šūdą, auksą, ar mirtį – jau visai nesvarbu. – Ar „makes sense“²⁴? Ar gali būti koks ryšys [su tavo nupasakotu karo šauksmu]? Analogijų netrūksta – [tas pats] ir seksualinių, ir kriminalinių, ir visų emocijų prasiveržime – tik skalės skirtingos.

Džiaugsmingai Tavo – visada –

Aleksandra

Kovo 11, 90
Miela Aleksandra,

ši diena prasidėjo blogai. Pabudau su vakar vakare vėlai išgirstu televizijoj sakiniu… „Monsieur Gorbatchev menace to Lithuania“ ir su vertimo problema – kaip tai lietuviškai pasakyti? (Nors kuriems velniams ir kam tai sakyti? – gal kad geriau įsijaustum, kaip lietuviai tai „išjaučia“?) Atėjo į galvą visokių žodžių: „gąsdina“ – bet tai lyg ir nerimta (vakarais, patamsėje, bandai gąsdinti vaikus), „grūmoja“ – tai lyg ir per rimta (perkūnas grūmoja, o Gorby, lietuvių nuomone, tiktai nervuojasi). Nutariau, kad reikės Alekso Churgino, vertėjų princo, atsiklausti. Bet štai dabar, berašant, netyčiomis, žodis pats aplankė mane: G. „grąsina“ (dėl nosinės netikras, bet reikšmė kaip lašas po nosimi kaba) Lietuvai. O visi man sako, kad nei Lietuva, nei Landsbergis – tas gražus Čechovo personažas – grasinimų nebijo (šį kartą be nosinės ir be nosies).

Viena bėda – ne bėda. Kaip sakydavo kartais Kossu: nesiseka lietuviams, lenkai Vilnių pagrobė, latviai futbolo komandą sumušė. Antroji nelaimė čia pat. Mano vargšas Rudis jau trečia diena be jokių apčiuopiamų rezultatų dūsauja ir dejuoja prie savo kaimynės rūtų darželio, o šiandien štai va – atnešė man jį visą sužalotą, atviru pilvu ir išsidrabsčiusiom žarnom. Kova už meilę, ar tai tas pats kaip kova už būvį? Pavydas, tūžmastis – štai kur meilė veda!

Skaičiau kažkur, kad Vilniaus spauda mane pagerbė išspausdindama „nuogų mergų“ draugijoje ir apšaukė mane lytingumo ir bendrai seksualinių problemų ir vertybių specialistu. Aiškus nesusipratimas. Meilė, tiesa, gražus dalykas, bet kaip kiekvienas dalykas, turi savo „negražiąją“ (taip išsireiškiu tiktai prižiūrėdamas savo būdvardžius, idant skatologijos [nešvankumo] specialistai neapšauktų) pusę. Noriu pasakyti, kad pavojinga, kai tu kažką imi per daug mylėti (pavyzdžiui, laisvę) arba kai kažkas ima ir pradeda per daug tave mylėti, ypač kai tas kažkas turi meškos glėbį (taip, pagal psichoanalizę funkcionuoja mūsų vaizduotė: nuo vienos izotopijos – apie šunį – laisvai ji peršoka į kitą – apie Lietuvą, jų abiejų tertium comparationis²⁵: ir Rudis, ir Lietuva yra „aukos“).

Normalu jei mes, mažiukai, pasiilgę meilės, ieškom kompensacijos jei ir ne žemiškoje, tai bent artimo meilėje ir, be to, dar laukdami jos iš savo kaimynų: vieno amerikiečio filosofo, kuris man padarė neužmirštamą įspūdį, rodos, Sorokino nuomone, kaimynų rodoma meilė Amerikoje pakeičia jau beišnykstančią, bet paskutinio popiežiaus bandomą atgaivinti šventųjų meilę žmonijai. – Tačiau keisčiausia, kad ne mažiukai, o didžiosios pasaulio galybės irgi labai pasiilgusios meilės. Imkim, pavyzdžiui, Ameriką (aš juk joks primarinis antikomunistas ar antisovietas). Man gyvenant Turkijoj, Amerika kasmet dovanodavo jai po 600 milijonų dolerių. O kiekvienas sutiktas amerikonas sakydavo nesuprantąs, kodėl turkai jų nemyli. Mat būdami geri krikščionys, amerikonai niekaip negalėjo suprasti to bendražmogiškos moralės principo, pagal kurį geradarystė visados apmokama nedėkingumu, o dažnai ir neapykanta. (Jei norite patikrinti šią tiesą, pabandykite per daug mylėti kokią moterį, ir netrukus susilauksite rezultatų.) Gana atidžiai sekęs „svetimos valstybės šefo“ vizitą Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad didžiausia nesusikalbėjimų priežastis glūdi tame, kad rusai negali suprasti, kodėl jų lietuviai nemyli (nes jie juk verti meilės!), be to, kodėl jie nedėkingi už Lietuvos išlaikymą per kone 60 metų, už jos apgynimą nuo švedų ir danų. – Jei Landsbergis sutiktų pabučiuoti Gorby į lūpas, gal ir išgautų nepriklausomybę priklausomybėje.

Tačiau aš nuo slepiamo nerimo ir susijaudinimo nukrypau nuo temos: ėmiau kalbėti apie rusų meilę, tuo tarpu kai man aktuali šunų meilė. Perspėju: kalbu ne kaip humoristas, o kaip semiotikas, susidomėjęs įvairių tipų intersubjektine meile (nors apie meilę kalbėti ir nemadinga, bet reikia gyventi viltimi). – Iš ko pažinsi blogą žmogų, jei ne pagal tai, kad jis šunų nemėgsta? – Mes tai Rudžio – vaišingo ir maloniai priimančio svečius – daromų testų pagalba vertiname visus mus apsilankiusius. Dar giliau ir plačiau pažvelgus, kyla tiesiog filosofiškas klausimas: kuo iš esmės žmogus skiriasi nuo šuns? – Vienas iš paskutinių mano mokinių, New York universiteto profesorius, neseniai apgynė čia savo doktoratą bandydamas įrodyti, kad pirmasis žmogaus žmogiškumas pasireiškia tuo, kaip jis nugali mirtį ir išgalvoja gyvenimą „anapus“. Tiesa, vienas iš didžiausių „tikrų“ lietuvių filosofų – žinoma, po Vydūno – reikalą suformuluoja kiek kitaip, sakydamas, kad šuns šuniškumas pasireiškia jo netikėjimu į Dievą, ypatybė, kuri jį padaro panašų į „Žmogų be Dievo“, t. y. į mano seną draugą Vincą Trumpą, kuris vaikščioja sau (atsiprašau, ne vaikščioja, o važinėja, nes Amerikoje niekas nevaikščioja) po Los Angeles gatves ir švilpauja be Dievo.

„Soyons serieux“ – truputį rimties! Taip mėgdavo sakyti André Malraux, kai jam atsibosdavo išmintingi pašnekesiai. Dievas yra labai rimta problema, nors šiuo metu aš ir įsivaizduoju jį besišypsantį savo danguje, ir mano blevyzgos, kurios jam, mėgstančiam „dvasios ubagų“ kompaniją, tikrai labiau patinka, negu rimti filosofų įrodinėjimai.

„Ar jūs tikite į Dievą?“ – paklausė kartą nemandagus žurnalistas mano pernai mirusio prieteliaus Michelio de Certeau (jėzuito, vieno iš Vatikano II parengėjų). – „Atsiprašau, neatsakysiu, tai mano asmeniškas reikalas“, – atsakė jis. O aš skaitau laisvoje spaudoje, kad mūsų Seimo atstovai apklausinėjo būsimą kultūros ministrą, norėdami sužinoti, ką jis mano apie Dievą. Ko gero, vietoj partijos bilieto, jie netrukus išpažinties kortelės pareikalaus. Trumpai ir drūtai, nuvijus į šalį visas digresijas²⁶: tiki tas, kuris abejoja, o ne tas, kuris žino.

Linksminu save zuikio ašaromis – negi aiškinsiu tau, kad Rudis irgi norėtų patekti į dangų, kad jis to vertas – o mano Rudis šią valandą guli ant operacijos stalo: laukiu suskambant telefono ir bijau rezultatų. O geras buvo šuo, „geriausias iš šunų“, per penkiolika metų kartu kėlėm, kartu gulėm, kartu mylėjom, kartu lojom ant piktų žmonių. Jam tik kalbos trūksta, – sako žmonės. Bet kam jam kalbos, jei jis turi uodegą pavizginimui, visiems jam gyvenimo teikiamiems malonumams priimti. Vieno jam, tiesa, trūko: jis nemokėjo juoktis. Bet kam jam juokas: politika niekados nesidomėjo, net ir filosofija – oi, ne! Sako, kad šunes neturi mirties sąmonės? Vis tik keista: ruošdamiesi mirti, jie pasitraukia į kampą, ieško vienatvės. Kaip ir žmonės, išskyrus gal tik kai kuriuos indus, kuriuos jų žmonos laužan palydi – ? – .

Rudi, tarp mūsų kalbant, prisipažinsiu, kad tave mylėjau, kodėl tave mylėjau: tavo žvilgsnis, nežiūrint linksmos uodegos, priminė man liūdnas mano tėvo akis. Visi mes tos pačios šunų rasės.

Gorbačiovas grasina Lietuvai, Rudis grasina numirti. Ar tai jau nekrologas? – Ne! Rudi, būk iki galo lietuviškas šuo. O lietuviai, pasak Czesłowo Miłoszo, labiausiai pasaulyje užsispyrusi (gyventi) tauta.

Rudis mirė pusė septynių, Viešpaties metais 1990, karvelio mėn. 11 dieną.

1 Kalbama apie nežinomos autorės prozos rankraštį, gautą A. J. Greimo ir persiųstą paskaityti Aleksandrai Kašubienei.
2 Biografinė studijų ar laimėjimų santrauka.
3 Anapus sakinio.
4 Prabanga.
5 Tapatybės (angl.)
6 Praklinus.
7 Greimas A. J. Maupassant: La sémiotique du texte. – Paris: Seuil, 1983.
8 Atramos sistemų (angl.).
9 Gražus mostas.
10 Pašaipiai.
11 Neurozių.
12 Priešybių sutapimas (lot.).
13 Santykis.
14 Aršiai.
15 Aleksandros Kašubienės koliažai, jos padovanoti ir atsiųsti A. J. Greimui į Prancūziją.
16 Žinomas klasikinio meno kritikas.
17 Laisvė visiems (angl.).
18 Arčiau prie reikalo (angl.).
19 Sutrikusi (angl.).
20 Mano kaltė (lot.).
21 Šlamšto.
22 Tyrinėjamosios.
23 Atpalaidavimas (angl.).
24 Atitinka, turi prasmės (angl.).
25 Trečiasis palyginimo dėmuo (lot.).
26 Nukrypimus nuo temos, ekskursus.

Džiuljeta Maskuliūnienė. Vaikystės prisiminimai, tapę įvykiu

2025 m. Nr. 4 / Aleksandra Kasuba. Tiksintis vaikas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024. – 109 p. Knygos dailininkė – Laura Grigaliūnaitė.

Sandra Bernotaitė. Glaudžiu ir glaudžiuosi

2025 m. Nr. 4 / Vyksta interviu knygai, kurioje bus publikuoti pokalbiai su svarbiausiais XX a. žmonėmis. GREIMAS sėdi ant elegantiškos sofutės, apšviestas prožektorių, jį filmuoja televizija…

Sandra Bernotaitė. Netobula vyriškojo žvilgsnio estezė

2023 m. Nr. 4 / A. J. Greimo veikalas kelia kognityvinį disonansą, kai suvokiame, kad atsivėręs juslingumui, grožio pajautai, logišku ir nuosekliu mąstymu pasižymintis autorius siekia kuo objektyviau aptarti ir įvertinti estetinius kūrinių visumos aspektus…

Teresa Mary Keane Greimas: „Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas…“

2019 m. Nr. 2 / Su Teresa Mary Keane Greimas kalbasi Jurga Katkuvienė / 2017 metų vasarą, minint A. J. Greimo šimtmetį, jo žmona Teresa Mary Keane Greimas lankėsi Lietuvoje ir akademinėje „Baltų lankų“ stovykloje skaitė pranešimą „Gyvasis Greimas“.

„Ką reiškia drauge būti ir lietuviu, ir prancūzu?“

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

Austėja Oržekauskienė. Apie neįvykusį Algirdo Juliaus Greimo ir Antano Vaičiulaičio „sandorį“ dėl Kristijono Donelaičio

2016 m. Nr. 12 / Mielas Tautieti, dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime

Sigitas Geda. Gyvos minties išpuoliai

1991 m. Nr. 12 / Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – 526 p.

Atsiminimai apie Vytautą Kubilių

2008 m. Nr. 11

Lapkritis – Vytauto Kubiliaus mėnuo. Lapkričio 23-iąją jis švęsdavo savąjį gimtadienį. Žvilgtelėję į senstelėjusias enciklopedijas, galėtume manyti, kad kaip tik šį lapkritį V. Kubiliui būtų suėję 80 metų, tačiau Atgimimo laikais rašytoje autobiografijoje jis paaiškino, kad 1944 m. birželio mėnesį jį dviem metais „pajaunino“ Vilkijos gimnazijos raštvedys, norėdamas apsaugoti nuo mobilizacijos. Taigi šis lapkritis V. Kubiliui būtų buvęs aštuoniasdešimt antras.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute kaupiami atsiminimai būsimai knygai apie V. Kubilių. Žurnalo skaitytojams siūlome tris fragmentus: V. Kubiliaus jaunystės draugo kalbininko Vytauto Ambrazo ir dviejų kolegų literatūrologų – Nikolajaus Gėjaus iš Maskvos ir vilniečio Algio Kalėdos. Kviečiame visus, pažinojusius V. Kubilių, užrašyti atmintyje išlikusius bendravimo epizodus bei atsiminimus ir perduoti į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą.

Donata Mitaitė

Algis Kalėda. Atverta–užsisklendusi būtis

…Turbūt dažno atmintyje atsispaudė toks profesoriaus Vytauto Kubiliaus dinamiškas vizualinis portretas: greitais žingsniais išėjęs pro Instituto vartus, kone tekinas skuba šaligatviu, bėga per perėją, mat išvysta prie dabartinės Menų gimnazijos stotelės atvažiuojantį troleibusą, dažniausiai septynioliktą ar antrą, o pats dar tiktai kitoje pusėje žiedo, ties Anglijos ambasada. Dirsteli į dešinę, į kairę ir lekia per pėsčiųjų perėją. Suspėja, įšoka. Ieško kišenėse bilietuko. Nežinau, ar kada važiavo zuikiu. Vieną kartą, mačiau, nusivelniavo neradęs, o kai pratiesiau, jis paėmė sutrikęs, drovokai šypsodamas (kaip tik jis sugebėjo šypsotis), pasakė man „ačiū, kad paskolinai“… Išlipa prie Mokslų akademijos bibliotekos ir tekinas skuba – greičiausiai užsakytų knygų iš tarpbibliotekinio abonemento: per jį buvo galima gerų užsienietiškų leidinių atsisiųsti, o V. Kubilius – bene uoliausias jo skaitytojas…

Negaliu perrašyti visų tų bendravimo su juo atspindžių, įstrigusių atmintyje, ir tų, kiek priblankusių, iškylančių lyg pro matinį stiklą, ir kitų, blyksinčių ryškiomis detalėmis, ir trečių, netikėtai atklystančių dirbant, skaitant, vakare ar bemiegę naktį, kai negali suvokti, kodėl juos atbloškė pasąmonėje įsiūbuotas asociacijų gūsis. Kaip juos surinkti į vientisą portretą, supinti į rišlesnį chronologinį mezginį, jei tokio, kaip supranti, ir negali būti, nes kaipgi sustabdysi gyvą energiją, kaip užantspauduosi mirguliuojančius įspūdžius?

Antai iškyla toks epizodas, nemįslingas, bet iškalbingas. Šiauliuose mirė Juozo Laurušo brolis. Gūdoki sovietmečio laikai. Tremtinį – partizano sūnų nuspręsta palydėti gražiai: iš bažnyčios per visą miestą vežti atvirame sunkvežimyje, su baltomis kamžomis aprengtais vyrais. Kiti purtėsi, o mane ir Joną Šlekį aprengė, įdavė kryžius, ir taip per Šiaulius gražiai melancholiškai važiavome. Dairiausi bailokai į šalis, ar nefilmuoja. Grįžęs į Vilnių, kitą dieną radau kabinete V. Kubilių; mane išvydęs, šyptelėjo ir sako: „Na, na, dievotas partini, ir ką tau politrukai pasakys!“. Neprisimenu savo reakcijos, bet niekaip neužmirštu tos intonacijos, kaip buvo ištarti tie paprastučiai žodžiai – kiek joje slypėjo pustonių, obertonų, sugestijuotų užuominų, įspėjimo, švelnios ironijos, sakytum, jis pats kažkada išgyveno panašius susidvejinimo, neryžtingo pasiryžimo jausmus. Dėl tokio, kaip dabar atrodo, mažmožio.

V. Kubilių „pažinojau“ dar jo nematęs. Kažkaip nejučia išsibraižė portreto apmatai, karšto ir bekompromisiško žmogaus, kertančio oponentus erudiciniais argumentais, nuodugnių žinių išlydžiais ir skvarbiomis replikomis. Susikūriau šitokį portretą dar besimokydamas Druskininkų vidurinėje mokykloje, maždaug 1969– 1970 metais, kai ėmiau linkti į lituanistiką ir galvojau apie būsimas studijas. Mūsų auklėtojas Stasys Žaldokas, poetas ir vertėjas (beje, po karo dirbęs Lietuvių literatūros institute, pabėgęs iš Vilniaus į provinciją ir taip išvengęs Siberijos), nemėgo nuasmenintų vadovėlio žinių ir neretai nurodydavo kokį vertingesnį straipsnį, knygą. Tarp dažniausiai minimų lietuvių literatūros kritikų buvo ir V. Kubilius, kuris, pasak mokytojo, toli praaugęs oficialiuosius „rabinus“ (tai, beje, labai mėgstamas ir V. Kubiliaus įvardijimas-epitetas), pavardė. Kad pajustume ir suvoktume tikresnį literatūros kritikos pulsą, S. Žaldokas patarė paskaitinėti jo knygas „Naujų kelių ieškant“ ir „Salomėjos Nėries lyrika“; pastarosios nemažą gabalą (teatleidžia jam autorius) mano suolo draugas sukarpė į smulkias juosteles ir panaudojo „špargalkėms“ per kontrolinius darbus, ruošiantis abitūros egzaminui – aišku, gavo penketuką, kaip ir tikėjosi, tačiau atmieštą mokytojo pamokymais, kad „cituojant“ reikia parašyti kabutes bei nurodyti šaltinį.

Vėliau, studijų metais, ta neakivaizdinė pažintis plėtėsi skaitant jo karštus straipsnius, recenzijas. Konkretėjo ir asmenybės portretas, girdint dėstytojų vertinimus bei kolegų mintis per ilgiausias jaunatviškas polemikas auditorijose, bendrabutyje M. K. Čiurlionio gatvėje, prie laužo iškylose ir net kasant bulves. Tačiau tikroji pažintis prasidėjo baigus studijas, kai 1977 metais, baigęs Jogailaičių universitetą, iš Krokuvos sugrįžau į Vilnių ir tuometinio skyriaus vadovo Jono Lankučio buvau pakviestas į grupę, rengiančią „Literatūros teorijos apybraižą“. Pasodino mane Lietuvių literatūros ir kalbos instituto pirmame aukšte esančiame kabinete, į neseniai iš darbo išėjusio Vinco Kuzmicko vietą. Susijaudinau (autentiškai!) ir sutrikau, sužinojęs, kad čia dirba Vytautas Kubilius, Algis Samulionis ir Juozas Laurušas, pastarieji du, tiesa, tada dar mažokai man buvo girdėti. Rugpjūtis, daugelis atostogavo, tad kambaryje kelias dienas buvau vienas. Pirmasis pasirodė Juozas, su kuriuo kaipmat užsimezgė šiltas ryšys (turbūt dar ir dėl to, kad abu pypkiavom); jis „įvedė“ mane į instituto gyvenimą, prigąsdino P. Kiele, direktoriaus pavaduotoju, su laikrodžiu rytais stovėjusiu prie vartų ir tikrinusiu, ar kas nevėluoja. Taip pat mestelėjo kelias sąmojingas detales apie kitus kabineto žmones: atseit A. Samulionis vis bėgioja prie telefono, nes jam, senam kavalieriui, mergos vis skambina ir skambina… O V. Kubilius? Tas tai jau sėdi ir sėdi, rašo ir rašo, palenkęs galvą prie šūsnies popierėlių, nedrįsk jo trukdyti tuščiomis kalbomis, jį net direktorius Kostas Korsakas gerbia ir saugo, kviečiasi tartis, tiesa, nedemonstruodamas to, kad kiti nematytų. Nuo ko saugo, samprotauju, kodėl nenori, kad kitiems kristų į akis? Pamatysi.

Gal Juozas kiek ir perdėjo, bet K. Korsako elgesys su V. Kubiliumi iš tikrųjų buvo atmieštas kažkokiu skaudžiu pirmojo pasitenkinimu: galbūt nuo jaunystės išlikęs kritiko instinktas jį artino prie neramios opoziciškos dvasios, o šaltas apdairus protas draudė kalbėti atviriau? Nežinau kodėl, bet to meto „Korsakynėje“ (taip buvo pravardžiuojamas institutas) tvyrojo daugeliu atvejų dviprasmybių nuotaikos, žinoma, kaip ir visoje to meto tikrovėje: vieni žodžiai buvo tariami viešai, kiti – siauruose kuluarų pokalbiuose, vienur tie patys teiginiai išsakomi pompastiškai rimta intonacija, kitur – su ironišku ar sarkastišku šypsniu. Taip būdavo, pavyzdžiui, net plušant prie privalomų oficiozinių darbų, giriančių socrealizmo korifėjus ir liaudies „vadus“, kai klausydamasis kolegos minčių pajunti, kaip jis, bjaurėdamasis tokia situacija, tyčiojasi iš to, ką sako.

O susipažinau su V. Kubilium taip. Tuometiniai mokslų daktarai turėdavo teisę dirbti namuose, ir į institutą ateidavo po 15 valandos. Tad V. Kubilius irgi vienądien pasirodė popiet, su portfeliuku, toks truputį nesusišukavęs, visai nemoksliškai išrodantis. Ištiesęs man ranką, nusišypsojo jam būdinga kiek drovoka šypsena ir mestelėjo: „Aha, studijavai lituanistiką, o paskui pasidavei į Krokuvą – dabar lenkinsi mus?!“ Ir iškart įniko į popierius, sėdėjo prie stalo, beveik nepakeldamas galvos iki vakaro.

V. Kubilius buvo sarkastiškos skausmingos ironijos genijus, turbūt ne iš prigimties, o iš kartokos savo patirties, iš nevilties, iš absurdo pojūčio. Jis neretai jausdavosi pažemintas, suniekintas, priverstas nusilenkti, ir apie tai buvo galima spręsti iš dažnai ištariamų palyginimų: „jautiesi šunelio vietoje“, „parodė, kad esi durnius“, „vėl įspyrė“, „ant manęs vėl šunis karia“, „vėl į kampą įvarė“, „vėl apspjovė“, „vėl išdurnino“. Tokie ir panašūs apibūdinimai neabejotinai rodė savisaugos, kone permanentinės grėsmės ir nepasitenkinimo būseną. Regis, artimiausia jam buvo pamėgto B. Sruogos „Dievų miško“ egzistencinė autoironija, tai yra į konclagerį patekusio, bet laisvą dvasią išsaugojusio žmogaus saviraiškos būdas. Be abejo, tai nesulyginami dydžiai, tačiau ir V. Kubilius, mano supratimu, nesyk pasijusdavo apspiestas demoniškų šmėklų, persekiojamas fantasmagoriškų, kartais galbūt ir paties susikurtų, fobijų.

Tam tikrą atvangą jam susikurti padėdavo, kaip žinoma, slidės, žvejyba, na, aišku, ir knygos, meno kūriniai. Bet prisiminkime, tai buvo 1980–1985 metai, kai gyvenome glitaus brežnevizmo liūne ir kai tik retas sugebėdavo optimistiškiau pažiūrėti į ateitį. Ne, jis nebuvo pesimistas ar cinikas. Draugų būrelyje, per visokius gimtadienius, švenčiant apgintas disertacijas atsiskleisdavo kitokių V. Kubiliaus bruožų – įgimtas taktas, mokėjimas pagirti (tiesa, su nujaučiamu kritikos geluoniu), įvairiausią informaciją spinduliuojantis intelektas, mokėjimas išklausyti pašnekovo nuomonę. Ir pats pasakodavo, ypač tada, kai patirdavo kokius nors naujus, iki tol jam nepažįstamus dalykus; tuomet emocingai akcentuodamas dalydavosi savo stichiškais, impulsyviais įspūdžiais.

Išsaugojo kažkokį kaimo vaikio sugebėjimą stebėtis. Antai po kelionės į Ameriką spindinčiomis akimis pasakoja: „Turi tokį prietaisą, įdeda kasetę ir gali namuose filmus žiūrėti, įrašyti televizijos laidas, net nebūdami namuose… o kaip jie ten pasiutusiai laksto ilgais ilgais automobiliais, plačiausiomis autostradomis, net taurę viskio išgėrę… visur tik ūžia, zvimbia, prie dangoraižių žmogus toks menkas, toks mažas it vabaliukas jautiesi…“ Po Paryžiaus: „Kokios ten moterys, visai nepasidažiusios, o su tokia elegancija vaikšto, su tokiu prancūzišku šarmu…“

Į kompanijos sielą jis nepretendavo, ne toks charakteris, bet vis dėlto kartais nustebindavo ir atvirumu. Atlaidus smulkiems kolegų paslydimams, geranoriškas mokslininkas (įžvalgiais patarimais padėjo man rengti ir daktaro, ir habilituoto daktaro disertacijas) rėždavo į akis pajutęs šunuodegiavimą, dviveidiškumą arba sąmoningą apgaulę.

Buvo ir realistas, gerai suvokiantis ne tik subtilius metafizinius dalykus, bet ir šiurkštokus realybės judesius. Kai 2001 metais buvau išrinktas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriumi, V. Kubilius šiltai pasveikino, paspaudė ranką ir tarstelėjo su jam būdinga daugiaprasme intonacija: „Dabar turėsi už institutą, už lituanistiką kariauti: K. Korsakas sėdėjo per dienas prie CK rabinų durų, kaulydamas finansavimo, tau gal bus lengviau, o gal nelengviau… bet institutą ir rinkos sąlygomis būtina išsaugoti.“

Žinoma, su juo dažniausiai bendraudavome institute, darbo kabinete, per posėdžius, įvairiausius svarstymus, aptarimus, diskusijas. Tad ir jo asmenybė mano atmintyje atsispaudė būtent „literatūrologiniu“ pavidalu. Nebuvo įkyrus kolegų kritikas, nors, pavyzdžiui, vis įgeldavo Ramučiui Karmalavičiui už perdėm kategoriškus vertinimus, norą radikaliau reviduoti tautinės literatūros sampratą. Tačiau labiausiai įsiminė jo polemikos su Ričardu Pakalniškiu, ir tai daugiau lengvos ironijos lygmeniu. Ričardas turėjo kibų ir nenuolaidų charakterį, net ir mažą, nereikšmingą, atrodytų, V. Kubiliaus pastabėlę dėl jo rašomos „Lietuvių poemos“ ar kito darbelio sutikdavo priešiškai pasišiaušęs ir puldavo ilgiausiais išvedžiojimais įrodinėti savo teisumą. Manyčiau, kad jo oponentui būdavo labai gražiai juokinga, kai nedidukė smulkmena sukeldavo tokią ilgai trunkančią ambicingų išvedžiojimų laviną.

Vienas iš dažniau kartojamų V. Kubiliaus pasakymų-pamąstymų, ištariamų su tokia jam būdinga liūdnoka ironija ir sarkazmu, buvo apie literatūrologų, kritikų darbų išliekamąją vertę. Savo mintis jis formulavo maždaug taip: „Rašai, rašai, bet kas iš to, ar kas turės bent kokią reikšmę vėlesniais dešimtmečiais? Grožinės literatūros kūrinius, žinoma, gerus, skaito ir skaitys, o mūsų straipsnius, studijas? Juk viskas gula į „kolektyvinius kapus“ (mėgstama jo frazė, taip jis apibūdindavo retai skaitomus, nepopuliarius leidinius). Tokius ir panašius nelinksmus samprotavimus girdėjau nesyk, per keliolika metų sėdėdamas su juo tame pačiame kambaryje po konjunktūra kvepiančių darbų, fasadinių straipsnių rinkinių svarstymo, aišku, ir po nepelnytų atakų.

Tačiau jis atgydavo ir tiesiog nušvisdavo, kai kildavo rimtos diskusijos dėl tyrinėjimų metodologijos, dėl atskirų kūrinių vertės, – tuomet, pažėręs glėbį faktų, prisiminęs įvairiausius interpretacijos atvejus, pasiūlydavo netikėtų sprendimų, pavyzdžiui, kaip vertinti A. Mickevičiaus, Cz. Miłoszo ir kitų lietuvių–lenkų kūrybą, jų santykius su lietuvybe. Paskelbė apie tai darbų, kuriuose itin įžvalgiai gvildeno tautinės literatūros sąsajas su plačiuoju kontekstu. Visada patriotiškai nusiteikęs, niekada nemenkino kitų kalbų, kitų kraštų autorių, atvirkščiai – juos lygino su lietuvių rašytojais. Greta jo mėgstamiausio žanro, monografijų (juk parašė knygas apie J. Janonį, S. Nėrį, K. Borutą, I. Simonaitytę, A. Vaičiulaitį, J. Aistį…), greta studijų apie lyriką, jam labai svarbūs buvo komparatyvistiniai tyrinėjimai, sutelkti kapitaliniuose veikaluose „Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas“, „Romantizmo tradicija lietuvių literatūroje“, kitose studijose ir straipsniuose. Literatūrologiją, kritiką jis traktavo ne kaip savitikslį triūsą, o kaip tautišką reikalą, būdą sutvirtinti patriotizmo pamatą.

Šiuo atžvilgiu jis buvo nuosekliausias, ir tai aiškiai parodė V. Kubiliaus aktyvi visuomeninė veikla Sąjūdžio laikotarpiu, po 1990 metų, atkūrus nepriklausomybę. Sakytum, tuo laiku buvo išsklaidytas per ilgus dešimtmečius sieloje nešiotas grėsmės šešėlis, instinktyvus gniaužimasis į save, aplinkos primestas uždarumas. Kaip jis karštai dėstydavo savo pažiūras, kaip barė inteligentus, nepalaikančius V. Landsbergio, kaip jis jaudinosi dėl tautos, valstybės likimo – kad tik neatsitiktų, kaip buvo 1940-aisiais, koks jis buvo tada atviras…

Nikolajus Gėjus

Pusplikiai medžiai šlama ir nubarsto lapais takelius.

(M. K. Čiurlionis)

Šeštajame dešimtmetyje apie lietuvių literatūrą ir filologiją žinojau labai mažai. Tiesa, pažinau Joną Lankutį, su juo kartu mokėmės Maskvos Pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje, rašytojų ir akademinėse vakarotuvėse, kaip tada būdavo sakoma, susitikdavau su Kostu Korsaku.

Kai prisimenu Vytautą Kubilių, visada jaučiuosi dėkingas likimui ir Lietuvai. Nuo aspirantūros laikų prabėgo gana daug metų, kol išgirdau apie lietuvių kritikos ir akademinės literatūrologijos skliaute kylančią naują žvaigždę. Pirmą kartą apie jį sužinojau iš Palmiros Katinaitės, atvažiavusios į Pasaulinės literatūros instituto aspirantūrą iš Vilniaus, kai jau buvo išėjęs tritomis „Literatūros teorija. Pagrindinės istorinės raidos problemos“, tais laikais svari knyga.

Neįtikėtina, bet paprastas pokalbis apie žmones, kurių akademiniuose kuluaruose visada būna labai daug ir kurie paprastai greit užsimiršta, tą kartą turėjo tiesioginį ir greitą tęsinį, be to, jis tapo, A. Puškino žodžiais tariant, „keisto suartėjimo“ pradžia. Keistai klostėsi aplinkybės, kurių, blaiviai mąstant, iš viso negalėjo atsirasti. Turiu galvoje tai, kad aš dalyvavau tada dar man nepažįstamo kritiko ir literatūrologo daktaro disertacijos gynime. Tolesni įvykiai atrodė kaip neįtikėtina atsitiktinumų griūtis. Sakyčiau – atsitiko neįmanoma.

Pasvarstykit patys: Vytautas Kubilius Vilniuje lietuviškai rašo knygą apie lietuvių poeziją, kurios skubiai versti į rusų kalbą niekas neketina. Be to, dėl nerangių gal chruščiovinio „atlydžio“, gal brežnevinio „stingulio“ laikų leidybos technikos sąlygų bei ideologinio atsargumo–įtarumo ji negalėjo ir būti greit išspausdinta.

Tuo metu aš, visai neseniai ir tik iš pasakojimų sužinojęs apie V. Kubilių, nors ir labai pagarbiai žvelgiau į tolimų kalbų šeimų etimologinę giminystę, nemokėjau nė dešimties žodžių lietuviškai. Akivaizdu, kad toks žmogus niekaip negalėjo susipažinti su lietuvių kritiko veikalo originalu, o tuo labiau kvalifikuotai spręsti apie jo kokybę. Ir vis dėlto tam susitikimui, kurio nė susapnuoti negalėjau, buvo lemta įvykti lietuviškojo disertacijos apie lietuvių poeziją originalo „teritorijoje“, nors tai prieštaravo ir sveiko proto logikai, ir, kiek suprantu, VAK’o (Aukščiausiosios atestacinės komisijos, kuri suteikdavo mokslo vardus) nuostatų reikalavimams. Tačiau, tarsi tyčiodamasis iš valdiško racionalumo, būsimasis įvykis klostėsi pagal savo logiką nuo pat tos akimirkos, kai V. Kubilius pateikė savo monografiją kaip parengtą ginti filologijos mokslų daktaro disertaciją ir atvažiavo į Maskvą. Tuomet pradėjo veikti kitokia logika, nelabai prieinama valdiškam mąstymui, bet kur kas veiksmingesnė. Prielaidas jai sukūrė nepaprastas neeilinio veikalo autorius, tačiau VAK’o veikėjai sukluso gerokai vėliau. Lietuvių kritiko disertacijoje, jos tekste, o galbūt ir potekstėje bei virš-tekstėje (ķąä-ņåźńņå) glūdėjo giliosios poezijos prigimties potencijos, besišaukiančios tikrųjų žodyje slypinčių vertybių. Disertacija skambėjo kaip šūkis, ištartas tyliu balsu. Esminių poezijos vertybių, kurių šaknys nueina giliai į tautosaką ir į liaudies dvasią, suvokimas teikė disertacijos puslapiams neafišuojamos autentikos, o tylus jos autoriaus balsas nugalėjo aplinkybes.

Kai Vytautas Kubilius gynė disertaciją, aš sužinojau apie jo jaunystę, apie kelią į mokslą, kuris prasidėjo sunkiais karo metais. Gerai įsivaizdavau užsnigtus kaimo keliukus, kuriais jis, apsiavęs didžiuliais ir turbūt ne jo kojai siūtais kerziniais batais, kasdien bet kokiu oru sukardavo daug kilometrų į mokyklą ir atgal. Vaizduotėje nesąmoningai brėžėsi paralelės karo metais prie Volgos ir Dnepro krantų patirtiems mano paties išgyvenimams.

Ir štai Vytautui Kubiliui leista Vilniaus universitete ginti disertaciją. Kodėl tada buvau pasirinktas rusakalbiu oponentu, kurio specialybė literatūros teorija, neturiu jokio supratimo. Ar tokį sprendimą inspiravo pats disertantas, ar kas nors jam patarė, nežinau, tačiau aštuntojo dešimtmečio pradžioje mūsų keliai susikirto. Paskui jau dažnai susitikdavome ir Maskvoje, ir Vilniuje.

Pirmą kartą prie vieno rašomojo stalo, ant kurio buvo padėta disertacija, atsisėdome, be kita ko, ir tam, kad patys iš esmės susipažintume. Vytautas perpasakojo, ką buvo parašęs, be abejo, trumpindamas ir varijuodamas, susiviliodamas jam svarbesnėmis temomis, o gal kartais ir improvizuodamas – šito nežinau. Prieš mus atskleista gulėjo šviežiai įrišta disertacija, o man neliko nieko kito, kaip klausytis ir suprasti, tiesą pasakius, ne visada iš klausos lengvai suvokiamą problematiką, kurią mes čia pat aptardavome, dažnai išklysdami už pačios disertacijos rėmų. Taip teko išklausyti, o kartu ir suprasti ne tik tyrinėjimo objektą, bet pirmiausia tą nuostabų žmogų, kuris sėdėjo šalia. Disertacijos gynimo procedūros šiuo atveju buvo traktuojamos labai laisvai. Šitaip vienintelį kartą savo praktikoje su disertacijos, kuriai turėjau oponuoti, tekstu susipažinau „folkloriniu“ būdu. Man Vytautas buvo ne tik disertacijos autorius, bet ir folklorinis pasakotojas (ńźąēčņåėü), kurio perteikiamą informaciją sužinai čia ir dabar. Nors tokiam mūsų bendravimui katasrofiškai trūko laiko, nuo pat pirmos dienos pasidarė aišku, kad mano pozityvaus požiūrio į mūsų susitikimų objektą priežastis slypi ne man prieinamai neprieinamame tekste, bet pačiame jo autoriuje; už tada pajaustą situacijos nejaukumą buvo atlyginta bendravimu su Vytautu Kubiliumi, kurio dėka mokslas virto draugyste, o tai jau toli peržengia disertacijos gynimo procedūros nubrėžtas ribas.

Paskirtą dieną atėjau į Mokslinės tarybos posėdį Vilniaus universiteto filologijos fakultete. Pirmininkas skelbia Vytauto Kubiliaus disertacijos gynimo pradžią, vardija būsimos procedūros dalyvius. Pasako oponentus, pradėdamas nuo Gėjaus*, filologijos mokslų daktaro ir Pasaulinės literatūros instituto Literatūros teorijos skyriaus vadovo. Gėjus – toks mano pavardės vietinis atspalvis (collar locale) man visai patinka. Todėl raminu disertantą, kai jis dėl jos bando tikslinti protokolą. Kubilius ir Gėjus, mano akimis, pasirodė labai gerai bendro reikalo surimuoti. Gynimas tęsėsi pagal taisykles šio ilgaamžio žanro, kuris praeityje tikriausiai buvo reikšmingesnis nei mūsų sumaišties laikais. Tačiau V. Kubiliaus disertacijos gynimas ne savo forma, o tos procedūros turiniu ir bendrąja atmosfera buvo reikšmingas ir visai neprocedūriškas. Tai buvo įvykis, kurio reikšmę liudijo ir salė pilna žmonių, ir dalyvių nuotaika, ir iš katedros sakomi žodžiai, o paskui ir laisvas šventės šurmulys. Ir oficialios, ir neoficialios dalies kalbos man buvo verčiamos, kaip paprastai tokiais atvejais ir daroma. Pats V. Kubilius nuostabiai taktiškai naudojo savo dvikalbius sugebėjimus, ir jo taktas, kiek lietuviškai skambanti rusų kalba, atrodo, atspindėjo jo prigimtį. Iš tiesų tam, kad dalyvautum formaliai pagal reglamentą vykstančioje, bet iš esmės tikrai reikšmingoje procedūroje, vertimo nereikėjo: buvo akivaizdu, kad disertantas vertas daktaro laipsnio, kad jo teiginiai esminiai ir tikri. Visi jautė įvykio svarbą ir mokslui, ir net pačiam čia susirinkusių žmonių gyvenimui.

Kai vėlai vakare atsidūriau viešbučio „Neringa“ kambaryje, kažkodėl prisiminiau seniai Hanojaus budistų vienuolyno sode matytą, galima sakyti, sakralinę „biblioteką“ iš akmens plokščių, kuriose pagal rytietišką chronologiją buvo surašytos prieštvaninės datos. Plokštės buvo sustatytos pievoje, jose įamžinti vardai ir laikas, kada vienam ar kitam išmintingam asmeniui suteiktas aukštas titulas. Jose iškalti lakoniški klausimai ir to asmens atsakymai išliko ilgus amžius, išsaugodami žmogaus dvasios ir įkvėpimo apraiškas.

Bet tai tolimi laikai ir tolimos erdvės. O už langų plytėjo lietuvių žemė, turinti savo istoriją, papročius, folklorines sakmes, poeziją, kuriai tarnavo ir Vytautas, ypač tvirtai susijęs su ta žeme ir jos poezija. Aišku, apie visa tai mes daug kalbėdavomės su V. Kubiliumi ir tomis mano viešnagės Vilniuje dienomis, ir vėliau, kai jis svečiuodavosi pas mane Maskvoje.

Paskutinę viešnagės dieną Vytautas ilgai mane vedžiojo Vilniaus gatvėmis, vis lyg tarp kitko parodydamas ką nors jam svarbaus. Lygiai taip pat tarsi atsitiktinai jis ištiesė į popierių suvyniotą ryšuliuką, sakydamas: „Dabar neišvyniokite, vėliau traukinyje pasižiūrėsite.“ Į mano klausimą, kas vis dėlto tai yra, kažkaip žiūrėdamas į tolį atsakė: „Lietuviškos žemės grumstas.“

Mane ir šiandien džiugina tas nuostabus gintaras, sakyčiau, karališka dovana, įsimintinas kalendorinis ir dvasinis mūsų susitikimų lietuvių žemėje žymuo, irgi savotiška akmens plokštė su rašmenimis.

2006 m. lapkritis

Iš rusų k. vertė Donata Mitaitė

Vytautas Ambrazas. Kelionės draugas

Susipažinom 1947 metais Kauno universitete – du antrakursiai lituanistikos studentai. Kartu bandėm ieškoti laisvesnės minties properšų ideologinės priespaudos ir obskurantizmo miglose, kartu buvom netrukus pašalinti iš universiteto už netinkamas pažiūras. Vėl susitikom po penkerių metų Vilniuje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, ir jame dirbom kelis dešimtmečius.

1968-aisiais man pavyko sugundyti Vytą į trijų savaičių kelionę pėsčiomis po Pamyro kalnus. Tuo metu režimas dar tvirtai laikė Lietuvą savo gniaužtuose, kelionės į kalnus buvo viena iš nedaugelio progų bent trumpam laikui pajusti laisvės dvelksmą, akis į akį susidurti su didžiąja gamtos realybe.

Po ilgų valandų prie žemėlapių ir įvairių ekspedicijų aprašymų subrendo planas nukakti į aukščiausių Pamyro viršūnių sritį ir pereiti Fedčenkos 77 km. ilgio ledyną. Pakilti į jį rengėmės Tanymaso upės slėniu, kuriuo lietuviai dar nebuvo ėję, o Vytui tai buvo apskritai pirmoji kelionė į kalnus. Buvom keturiese: kartu išsiruošė mano artimas draugas matematikas Vytenis Kabaila ir fizikas Algis Juozas Krištopaitis, vienintelis iš mūsų turėjęs alpinizmo atskyrį.

Apsirūpinę alpinizmo manta ir produktais (viskuo, ką tik buvo galima sudžiovinti), rugpjūčio 4 d. išskridom į Ošą, seną islamo židinį su šventuoju Suleimano kalnu. Oro uoste kuprinės svėrė po 35 kilogramus – be ledkirčių, virvių ir metalinio inventoriaus.

Iš Ošo kelias vedė į Rytų Pamyro plynaukštes. Iš pradžių kelis šimtus kilometrų teko sukarti pakeleivingų mašinų kėbuluose. Buvo sutarta kasdien pakaitomis rašyti kelionės dienoraštį. Štai pirmieji Vyto įrašai:

Važiuojam į Altajaus slėnį. Iš tolo jis atrodo labai siauras, bet važiuojam važiuojam, o jis vis nesibaigia. Kizyl Su – Raudonoji upė. Iš tiesų vanduo raudonas. Įlendam į kalnus. Galvos nespėji gręžioti – iš abiejų pusių didžiuliai masyvai, suspaudę kelią. Pamyro kalnams čia padaryta tarsi chirurginė operacija – atrėžti visi sluoksniai. Čia pat raudoni, gelsvi ir tamsūs ruožai… Vieni kalnai atrodo raudoni, kiti mėlyni, treti žalsvai pilki. O viršūnėse šen bei ten matosi baltos kepurės. Fotografų technika bejėgė, atrodo, pagauti šitą spalvų įvairumą, savo vidurius atvėrusios žemės grėsmingą galią. Užmerki akis, bandydamas įsivaizduoti tuos reginius, bet jų neįmanoma atkurti. Pamyras – tai rūsčios žemės simbolis.

Įvažiuojam į Markan Su. Dykuma tęsiasi dešimtis kilometrų. Akmenys, kur ne kur žalios žolės kuokštas. Baisu ir pagalvoti, kaip per šitą nykią lygumą traukdavo karavanai.

Viršūnės aptrauktos migla. Stiprus vėjas. Šalta su dviem megztukais. Saulei prasišvietus Kara Kul ežeras atrodo skaisčiai mėlynas, žydras, anoj pusėj stūkso pilki, o toliau balti kalnai.

Taip prasidėjo mūsų gyvenimas aukštikalnių dykumose, Žemės jėgų kitados iškeltose į svaiginantį daugiau kaip keturių kilometrų aukštį. Nuo jo galvos iš pradžių taip plyšo, kad, pasak Vyto, buvo „baisu ir prisiliesti“. Sunkūs buvo žingsniai į pirmąją perėją svyruojant po kuprinėmis kaip akmenų maišais ir visa krūtine geriant išretintą orą – net kaitroje šaltą ir skaidrų lyg viduržiemį. Vargais negalais persiritom per beveik penkių kilometrų Kizyl Beles („Raudonosios Makaulės“!) perėją ir paknopstom leidomės žemyn stačia upelio vaga – kad tik bent kiek sumažintume aukštį. Akies krašteliu vis žvilgčiojau į Vytą – kaip jam? Jis ėjo tylomis, taupydamas jėgas, tik retkarčiais švelniu humoru pabarstydamas sunkesnes vietas: „Tai turbūt vadinasi aktyvi aklimatizacija…“ Nė karto neteko matyti jo suirzusio ar nepatenkinto. „Jis ištvermingas kaip Lietuvos ūkininkas“, – sakė Vytenis. Vakarais, kai palapinė jau būdavo pastatyta ir ant benzininio primuso virusi arbata išgerta, jis neretai pasitraukdavo kiek nuošaliau; prisimenu jį sėdint ir kažką mąstant saulėlydyje, užsimetusį ant pečių skarą, statų kaip Andų indėną priešais kalnų virtines.

Įveikę dar vieną perėją, pasiekėm upių santaką, kurią dengė iš tolumos vos įžiūrimas žalumos kuokštas – vienintelė Rytų Pamyre žemaūgių beržų ir žilvičių giraitė, vardu Toptal – „Didysis Miškas“. Iš čia prasidėjo ilgas kilimas aukštyn į Fedčenkos ledyną. Vėl atėjo eilė Vytui užpildyti dienoraščio puslapį:

Sudiev, mielas Toptali! Čia visą dieną nieko neveikėm. Triskart per dieną valgėm. Ir kas kartą iš trijų patiekalų. Tikras kurortas. Naktis buvo nerami. Aš atsiguliau ne palapinėj, o lauke. Bet pradėjo lašnoti, grįžau į draugiją, juos išbudindamas. Paryčiu kažkas trenkėsi į palapinės virves. Pro pat Vytenio akis prašvilpė archaro kanopos.

Einame Tanymaso slėniu. Tai slėnis – visai kitoks negu lietuviškų upių. Pavasario vandens išgraužtos griovos. Akmenų sąvartos. Klampus smėlis. Pati upė plaukia keliomis vagomis – murzina ir piktai šniokšdama.

Kelionė gana sunki. Tai kylame aukštyn, tai vėl leidžiamės žemyn. Einame visai pagal upės krantą, o virš galvų kybo uolos. Mažiausias paslydimas, ir atsidurtum mielo Tanymaso glėbyje.

Takas, kurį 1928 m. buvo padariusi ekspedicija, staiga išnyksta. Vytas įtikinėja, kad mato taką aukštumoje. Kariamės per judančius akmenis ir purią žemę į aukštumą. Kabinamės už kiekvieno padoresnio akmens. Mudviem su Vyteniu – pirmasis alpinistinis krikštas. Jis šaukia: „Žalčiai, tik nepajudinkite akmenų!“ Naudojamės daugiausia keturkojų technika. Aš labiausiai pasitikiu sėdyne, ypač nusileidžiant. Algis praneša, kad mano kelnės jau šviečia! Pati kelionės pradžia, o kelnės vienintelės.

Po šio alpinistinio krikšto nutariame keliauti vandenimis. Tai reiškia – penkis ar šešis kartus bristi per ledinį Tanymaso ir jo intakų vandenį, susirišus virve. Vytenis kaip jūrininkas brenda pirmas. Jis apsiėmė vadovauti ir visiems vandens ruožų forsavimams. Algis eina pirmasis kalnų taku, rodo, kaip reikia naudotis ledkirčiu ir šiaip linksminasi iš mūsų „technikos“.

Sustojam nakvoti pagal nustatytą žemėlapyje ženklelį. Gerokai išvargę, bet nuotaika nebloga. Pirmą kelionės dieną visi daug fotografavo, sunkiausiuose ruožuose staiga pasigirsdavo komanda – truputį atgal, o dabar pirmyn. Žodžiu, kaip Lietuvos kino studijoje.

Po pirmos dienos entuziazmas neišblėso. Nebevartojame vaistų (nuo galvos skausmo). O kadangi entuziazmas, anot draugo Stalino, buvo vienas iš faktorių, padėjusių laimėti karą, tai gal ir mūsų entuziazmas padės įveikti maršrutą.

Vos pasistatėme palapinę, tuoj pradėjo lyti. Nespėjom net ugnies užkurti. Palapinės šonai perlyti. Prisiglaudi – šlapia. Nejauku. Liūdna. Svarstom, ar lietus truks valandą, ar tris dienas. Nakčia – panika. Greta tekantis upelis pradėjo tvinti. Bet laimingai baigėsi, net milžiniška uola, kabojusi ant kalno, ant mūsų neužvirto.

Toliau buvo dar gražiau. Tanymasas nusprendė pateisinti savo vardą, reiškiantį „Jis nebus palankus“. Kitą dieną, paėję vos kelias valandas, atsidūrėm prieš visai neįveikiamą kranto ruožą – stačią vandens plaunamą sieną. Kelis kartus bandėm perbristi upės vagą – nepavyko nei tą dieną, nei kitą rytą. Teko kopti į viršų ištisą kilometrą ir ten apeiti upės skardį uolomis ir tarpekliais, kur tik vargais negalais pavyko rasti vandens. Pernakvoję aukštai virš upės vėl leidomės pasitikti naujų nuotykių, kuriuos Vytas aprašė taip:

Nusileidę po nakvynės kalnuose į mūsų mielojo Tanymaso slėnį, gana ramiai keliavome prie Muz Kulako („Ledinės ausies“) ledyno, kuris atrodė taip arti, o taip ilgai į jį kapstėmės. Pagaliau prieiname Šiaurinį Tanymasą. Iš ledyno, iš juodos arkos kaip iš pragaro vartų veržiasi upė. Mums ją reikia forsuoti. Pasirenkame vietą ties žiotimis. Upė akmenis ridena. Vytenis žengia, kaip paprastai, pirmasis. Porą atšakų pereiname laimingai. Bet virtimas. Traukiam į krantą. Vėl šoka į upę. Ir vėl parverčia srovė. Kuprinė jį prispaudžia. Nusiėmęs kuprinę, vėl puola per Tanymasą. Šį kartą sėkmingai. Mes padedam jam nusivilkti. Triname spiritu. Patys taip pat sušalę. Tai šiurpiausias mūsų kelionės nuotykis.

Miegam jau kitoje baisingo Šiaurės Tanymaso pusėje.

Paskui teko perkopti dar kelių slėnį užtvėrusių ledynų liežuvius, išraižytus plyšiais ir pasišiaušusius ledo bokštais, perbristi iš po jų besiveržiančias upes. Tiktai po trijų dienų, aplenkę pusiau užšalusį aukštikalnių ežerą, užkopėm į paskutinę perėją prieš Fedčenkos ledyną. Vėl nakvojome beveik penkių kilometrų aukštyje po visai juodu dangumi, kuriame nepaprastu ryškumu spindėjo dar neregėti žvaigždynai. Iš ryto atsivėrė tokios platumos, kad Vytą buvo stačiai sunku pavyti – taip greitai jis leidosi pirmas. Ėjo ir džiaugėsi:

Nuostabus rytas nuo aukštumos. Tekanti saulė nušviečia didžiąsias viršūnes, o paskui ir visą masyvą.

Keliaujam. Iš pradžių visai lengva. Tai pats gražiausias mūsų kelionės tarpsnis. Praeiname kelis didelius šoninius ledynus. Žengiam Fedčenkos ledynu. Sunku patikėti, kad po kojomis tęsiasi ledas ištisą kilometrą! Kalnai iš jo išauga kaip žaisliukai, atrodo nedideli ir jaukūs. Tik pačios viršūnės kyšo su visomis savo keteromis ir krintančių juodų–baltų linijų grafika. Nuostabus vaizdas, kai iš balto ledyno iškyla visai balti kalnai. Ledynas tęsiasi neužmatomai – tai lyg Arktikos įspūdis.

Iš pradžių kelias lygus. Bet prieiname plyšių zoną. Ir čia prasideda klaidžiojimas. Šokinėjimas. Blaškymasis. Plyšių gelmė neužmatoma – gal 15–20 m., o gal ir giliau. Per ledyną teka platesni ir siauresni upeliai, kuriuos reikia apeiti. Kojos nuolat pataiko į saulės „puodukus“. Kasamės į priekį palengva, nes aplink vieni plyšių labirintai. Nė viena diena neapsieina be siurprizų. Ir viskas fotografuojama. Aš bandau įgelti: fotografavimas mūsų kelionę prailgino dviem dienom. Bet tai nieko nepadeda.

Priartėję prie meteorologijos stoties, išgirstame sireną, matome raketą, ateina žmonės mūsų pasitikti. Lipame į kalną paskui jaunus vyrukus – ambicija neleidžia atsilikti, nors vos alsuojame – uždusome.

Po dešimties dienų pirmi žmonių veidai. Pagaliau sužinome, kuri mėnesio ir savaitės diena. Vėl civilizacijos prieglobsty. Geriam arbatą, valgom bulvių košę su sviestu. Visi labai laimingi. Kalnuose žmogus yra geras žmogui, artimas ir kažkoks mielas.

Pernakvoję meteorologijos stotyje, vėl patraukėm žemyn Fedčenkos ledynu. Kas valandą iš šoninių tarpeklių rodėsi vis naujos viršūnės, o greta mūsų milžiniški ledo grybai kėlė į viršų ledynu atsineštus uolų luitus. Vis aukštesni ir sunkiau įveikiami darėsi morenų gūbriai, vis plačiau žiojosi ledyno plyšiai ir ilgiau tekdavo ieškoti kieto sniego tiltelių. Dabar jau nakvojom ant paties ledyno pasikloję akmens plokštes ir klausydamiesi, kaip Velnio Grabu vadinamo stataus kalno šlaitais be paliovos dunda akmenų griūtys. Taip per dvi dienas prisikasėm iki aikštelės netoli ledyno galo, suformuotos šlaitu tekančio upelio sąnašų. Žinojom, kad į tą aikštelę rugpjūčio antroje pusėje malūnsparnis suveža kuro ir maisto atsargas meteorologijos stoties žiemotojams, o pakui jas į stotį nugabena arklių karavanas, atbridęs iš slėnio per ledyno upes. Aikštelėje sutikome kelis rusų alpinistus, ką tik nusileidusius nuo didžiosios Pamyro viršūnės ir laukiančius malūnsparnio. Jų kopimas baigėsi liūdnai – vienas iš alpinistų, naktį įkritęs į ledyno plyšį, žuvo. Pasirodė ir karavanas su prastomis žiniomis: „didelis vanduo“, upės labai ištvinusios ir be arklių nepereinamos. Teko laukti ir mums, o maisto atsargos kuprinėse baigėsi. Iš alpinistų sužinojome, kad jų bazinė stovykla, įrengta šoniniame ledyne maždaug už 12 kilometrų nuo mūsų, šiuo metu evakuojama. Stovykloje likę daug maisto produktų, kuriais pasiūlė mums pasinaudoti. Siūlymą mielai priėmėm ir dviese su Vyteniu išėjom aukštyn į jų stovyklą.

Takas iš pradžių ėjo Fedčenkos ledyno pakraščiu, bet už gero kilometro buvo užgriuvęs, ten žiojėjo plyšiai ir leidosi statūs skardžiai. Pasukę į šoninį ledyną, juo užkopėm į alpinistų stovyklą, įsimetėm tuščion kuprinėn iš jų gautas gėrybes ir patraukėm atgal. Deja, užtrukom ilgiau, negu buvom numatę. Kai priėjom pavojingąjį kelio ruožą, jau buvo vakaras. Tamsa užkrito staiga – kaip paprastai tuose kraštuose. Lyg tyčia vienintelį žibintuvėlį buvom palikę. Eiti toliau patamsiais buvo neįmanoma. Ėmėm svarstyti, kaip praleisti naktį nesušalus – stačiomis, be šiltesnių drabužių. Netikėtai pamatėm apačioje blykčiojančią silpną švieselę, paskui išgirdom tolimą ūkčiojimą. Tai Vytas, sužinojęs, kad grįžtam, paliko mūsų bendrakeleivį dalytis įspūdžiais prie alpinistų laužo ir su žibintuvėliu išėjo vienas mūsų pasitikti. Žinoma, atsiliepėm visa gerkle. Netrukus jau trise pasišviesdami perėjom pavojingąjį ruožą ir grįžom prie savo palapinės. Tą vakarą Vytas gal aiškiausiai parodė, kaip svarbu bet kuriomis aplinkybėmis prisiimti atsakomybę ir daryti, kas reikia. O kelionės dienoraštyje jis apie tai parašė:

Baigiasi mūsų maistas. Vytas ir Vytenis kartu su alpinistais išėjo į Bivačnyj lagerį su elgetų krepšiais. Šeštą valandą sužinojome, kad jie grįžta. Jie išėjo vieni. Vos spėjo su saule pereiti ledyną ir išeiti į taką. Aš išėjau pasitikti ten, kur baigiasi takas. Alpinistas, su kuriuo jie kartu išėjo, pasakė, kad pasirodys jie už valandos. Nubyra žemės luitai. Nuo ledyno dvelkia šaltis. Aš vis spaudau žiebtuvėlį ir šūkauju. Galvoje – klaikios mintys. Pagaliau atsiliepė į vieną šūktelėjimą. Kaip jie tamsoje sugebėjo pereiti statų šlaitą, nenusiristi duobėn – stačiai nuostabu. Ėjom kartu pametę taką. Ligi vėlumos šildėm arbatą. Na, maisto turim, galim laukti.

Azijos dvasia viešpatauja ant mūsų, ant mūsų likimų.

Laukti ant ledyno teko dar tris dienas. Belaukdami suskaičiavom, kad per 18 dienų pėsčiomis sukorėm 230 kilometrų – iš jų apie 50 ledynu. Pagaliau pavyko įsiprašyti į malūnsparnį, nuskraidinusį mus į Altajaus slėnį, o iš ten pakeleivingais sunkvežimiais nusikasti iki Ošo.

Vos spėję pasiųsti telegramas į Vilnių artimiesiems, suvirtom į kirpyklą skustis kelionėje baisingai sužėlusių barzdų. Čia stovėjo eilė, bet kirpėjas uzbekas, mūsų nuostabai, iš karto plačiu mostu pakvietė sėstis Vytą. Kai kažkuris iš laukusių rusų bandė aiškinti savo teises, kirpėjas atšovė: „Ja budu brit‘ čecha, a ty podoždioš!“. Tada nutvėrėm laikraštį ir perskaitėm: rusų tankai Prahos gatvėse… Buvo rugpjūčio 27 diena.

Tai beveik ir viskas – keletas prierašų prie Vyto įspūdžių sename kelionės dienoraštyje. Gera buvo mintyse dar sykį drauge pereiti ledo briaunomis tame didžiųjų kalnų krašte, kur pasaulis atrodo dar jaunas ir švytintis nuostabia šviesa – lyg iš anapus. Vis dėlto Vytui jis, matyt, netapo labai artimas. Pirmas parskridęs į Vilnių ir telefonu mano žmonos paklaustas, kaip patiko kelionė, jis valandėlę patylėjo, tada atsakė: „Vieną kartą pabandyt galima…“ Taip ir buvo – vieną kartą. Veltui paskui jį kalbinau prisidėti prie panašių kelionių su draugais į Pietų Pamyro, Fanų, Kamčiatkos, Tian Šanio kalnynus. Jo kelias toliau vingiavo Lietuvoje. Ir čia, Atgimimo pašaukti, mes dar ilgai kartu ėjom kitomis, bet ne mažiau aštriomis briaunomis. Praėjom. Tačiau tai jau kita istorija.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Leonas Gineitis. „Savęs užteks iki galo…“

2008 m. Nr. 10

Literatūrologas filologijos mokslų daktaras Leonas Gineitis (gimė 1920 m. Krūminių kaime, Zarasų rajone, mirė 2004 m.Vilniuje) dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kuriame daugelį metų tyrinėjo K. Donelaičio kūrybą. Svarbiausi darbai: „Kristijono Donelaičio „Metai“ (1954), „Klasicizmo problema lietuvių literatūroje“ (1972), „Kristijonas Donelaitis ir jo epocha“ (1964), „Lietuvių literatūros istoriografija“ (1982).

L. Gineitis save vadino „viešu mokslininku ir slaptu kūrėju“, tačiau, tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ryžosi atskleisti „slaptąją“ savo gyvenimo pusę, ėmęs leisti filosofinio turinio knygas: „Vienovė“, „Išeitis“, „Istorinis kelias į universalią pasaulėžiūrą“, „Užuominos apie svarbiausia“, „Gyvybės metai“, „Būties vienovė“, „Žybsniai“, „Siekis“. Išleido ir du ketureilių rinkinius „Ketureiliai“.

Dienoraštį, kurio apimtis – trylika storų sąsiuvinių, L .Gineitis nuo 1943-iųjų gegužės su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą. Paskutinis įrašas padarytas 2003 m. gruodžio 31 dieną, likus beveik mėnesiui iki mirties.

L. Gineitis – nepaprastai autobiografiškas autorius. Tai liudija ir gyvenimo pabaigoje užbaigta išpažintis, gyvenimo ataskaita „Ateivio autobiografija“. Ir dienoraštyje, ir autobiografijoje jis siekė aprašyti savo „dvasios augimo istoriją“, tikėdamas, kad jo patirtis gali sudominti kitus ieškančiuosius.

Dienoraščio turinys nėra vientisas. Iš pradžių esama kasdienių įvykių aprašymų, filosofinių samprotavimų, vėliau įsivyrauja miniatiūros, vaizdeliai, aforizmai, filosofinės replikos, etiudai, ketureiliai, o paskutinį dešimtmetį vėl grįžtama prie tradicinio dienoraščio. Savo užrašuose autorius akcentuoja pasaulėžiūros svarbą, dar studijų Vilniaus universitete metais supratęs, kad nori įgyti ne konkrečią profesiją, bet „pasaulėžiūros specialybę“. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė Vydūnas, J. W. Goethe, L. Tolstojus, B. Spinoza, senoji kinų ir indų išmintis.

Dienoraščio autoriui buvo svarbu tapti savo gyvenimo organizuotoju, kūrėju, o ne plaukiančiu pasroviui potraukių ir instinktų įkaitu. Matome kryptingą ir vieningą asmenybę, kurios esminis siekis – nuolatinis savęs ugdymas. Pirmiausia jis buvo reiklus sau pačiam, tačiau kritiškai vertino ir aplinką, nesitaikstė su kitų silpnybėmis, ragino nevergauti dvasiniam snauduliui, žalingiems įpročiams. Kritikavo materialistišką, vartotojišką požiūrį į pasaulį, praktikavo sveikuolišką gyvenimo būdą. Matyt, dėl to iki gilios senatvės išsaugojo skaidrų protą, pastabumą, atmintį, kūrybiškumą.

L. Gineitis mėgo stebėti žmones, daryti išvadas ir kai ko iš jų pasimokyti. Norėjo tapti rašytoju, todėl lavino atidumą detalėms, žmonėms, reiškiniams, stengėsi tai vaizdingai užrašyti dienoraštyje. Bet savitas stilius jam buvo ne techninių įgūdžių, greičiau dvasinės brandos rezultatas. Metams bėgant, „filosofijos paguodos“ taisyklės jį išmokė atsiriboti nuo aistrų, skirti energiją savęs ir pasaulio pažinimui, kūrybai.

Sielos atgaivą L. Gineičiui teikė gamta. Joje jis pajusdavo „aukštesnės esamybės kvėpavimą“, „amžinybės dvelksmą“. Gamtos, kosmoso didybės regėjimai virsdavo poetinėmis meditacijomis, „nušvitimais“. Tokiomis akimirkomis jam atsiskleisdavo nematomi ryšiai, parodantys, kad „viskas visatoje nuostabiai susiję“.

Šiuolaikinio žmogaus akimis žiūrint, L.Gineičio gyvenimas gali atrodyti nepraktiškas ar naivus, o jo bandymas atsakyti į amžinuosius klausimus – keistuolio užsiėmimas. Tačiau galbūt „nepraktiško gyvenimo idealai“ ir leido šiam mąstytojui-mintytojui su nepaliaujama nuostaba sekti Žemės ir Dangaus įvykius, nepaskęstant „praktiško gyvenimo verpetuose“.

Apie L. Gineitį galima pasakyti žodžiais, kuriais knygoje „Būties vienovė“ jis apibūdino persų filosofą Al-Farabi – „kuklus, vienišas, mėgstąs gamtą žmogus“. Išmintingo gyvenimo kelias, kuriuo jis tikėjo einąs, mokė ne sudegti „aistrų ir chaotiškų siekių sūkuryje, o įaugti kaip medžiui į būtį, ramiai subrandinant ir išbarstant vaisius“.

Rimantas Glinskis

Dienoraščio fragmentai

1943 08 31

Dėl pačių niekų susipykau su motina. Vakare prisiverčiau atsiprašyti, sakydamas: „Jeigu Dievas žmogui atleidžia, žmonės turi susitaikyti.“ Staiga pajutau begalinę savo menkystę ir pasiryžimų trapumą. Susigraudinau iki ašarų ir, „išėjęs“ į laukų tamsą, ilgai mąsčiau apie reikalavimus ateičiai, mano paties statomus sau, ir apie tą kietasprandiškumą dvasiniame tobulėjime, tą nerangų, aistrų nukamuotą ir trukdomą žingsnį į svajojamą pilnutinį žmogiškumą. Daviau pasiryžimą visur save nusigalėti, nors sąlygos būtų kuo sunkiausios. Nes piktas būdas pamažu sėda į vidų ir daro piktą ir sukempėjusią dvasią. Man gi reikia galingos dvasios! Kilo mintis apie ribotą žmogaus pasaulį, dydžio ir laiko supratimą, apie skendėjimą gyvenimo paviršiaus smulkmenose, po kuriomis slypi neaprėpiama gelmė ir dvasią skaidrinanti platybė. Kitą dieną ėmiausi rašyti tuo reikalu (str. „Apie mažus ir didelius daiktus“), tačiau su apmaudu turėjau pajusti, kaip sunkiai, neaiškiai ir net juokingai tegaliu išsireikšti. Kovą už žodį vedu ir žadu vesti su visu pajėgiamu įniršimu. Savo žodžiais prašau Dievą išryškinti mano kelius ir leisti širdies ugniai, kuri tikrai manyje dega, tinkamai objektyvuotis. Poterius seniai bekalbėjau, nes jie neleidžia laisvai pasireikšti mano jausmams ir norams. Vengdamas maldos mechaniškumo pastebėjau, jog ir savaip meldžiuosi ne visada su įkvėpimu.

1943 11 14

Paskaičiau, kaip Giovanni Papini jaunystėje degė nepasiekiamų aukštybių aistra, kaip dar prieš 20-us metus puolė rašyti universalią enciklopediją, pramoko hebrajų kalbą, kad sugriautų Bibliją, ir t. t. Paskaičiau, ir nepakeliamas sunkumas prislėgė dvasią, sunkumas po savęs su juo palyginimo. Siaubas, kad tesu vienas eilinių numerių, rodos, sustabdė širdies plakimą. Panašūs žygiai man niekuomet neatėjo į galvą. Tiesa, buvo kilęs geismas iš kelių žodynų surašyti sau vieną pilną rinkinį, išbraižyti visų istorijos vadovėliuose aprašytų imperijų ir valstybių kitimo žemėlapius nuo pat Babilono (jau keletas kontūrinių žemyno blankų buvo pagaminta) ir t. t. Tačiau visa tai teturėjo tarnauti kažkuriam mano paties tikslui, kurio ryškiai nepažinojau tuomet ir dabar dar nematau. Mokiausi daugiau, negu reikėjo, ir niekuomet pažymiui, o tam pačiam kažkam. Sudariau kelių romanų turinį, bet buvau pradėjęs tik vieną: kitus iš karto ir sąmoningai atidėjau ateičiai. Kartais degdavau kelionių aistra, bet ne dėl jų pačių. Jeigu visi pasaulio didieji išgyveno į Papini panašią jaunystę, – aš žuvęs padaras. Aš neturėjau nuolatinio pamišimo sukurti naują sektą ar pakeisti žemės rutulį: buvo kas panašaus, bet tik trumpi ankstyvo amžiaus sapnai. Bet aš daug dirbau ir tebedirbu kažkam. Skaitant biografijas mane degina pavydas dėl kitų gabumo greitai išmokti kalbas: man tas sunkiai vyksta, nors niekuomet neturėjau gero metodo ir mokytojo. Protas kartais įgelia mintimi, kad tas mano kažkas yra niekas arba labai maža. Tačiau širdis to nė iš tolo neprisileidžia. Plaka vienas nesugriaunamas dėsnis: kur pigu, nebus tiesos versmės. Juntu, jog dar pasibaisėtinai didelę rolę manyje vaidina valgis, lova ir aistros.

1944 01 02

Mano dienos taip panašios viena į antrą, jog vargu ar kada nors praeityje panašaus laikotarpio būta. Įkritęs į veltinius ir apsimaukšlinęs kailiniais, sėdžiu dienų dienas, nuo ryto iki vakaro sutemos, nekūrenamoje kamaroje ir skaitau. Įskaitant vasarą, lektūrai tenka minimum po 6 val. Kasdien, taigi per 90 parų į metus. Stebiuosi, kaip savo naštą atlaiko akys. Be lektūros, pasirenkamos savo nuožiūra (beje, po valandą kasdien skaitau beletristikos), malu vokiečių ir rusų kalbas. Šis pastarasis reikalas liūdnai atrodo. Gal kalboms trūksta gabumo, nes jaučiu, kad gana sunkiai prisimenu žodžius ir taisykles (pvz., ir istorijos smulkesni fakteliai neužsilaiko); esu linkęs daugiau į gilias ir plačias erdves negu į smulkmenas.

Vakarais, kaip sakiau, nueinu paeiliui radijo klausytis ir pas mergytę. Grįžtu 21–22 val. Tuomet pradedu naktines meditacijas. Iki gilaus vidurnakčio sėdžiu tamsoje po langu, vienas ir nurimęs. Tai įdomiausioji mano dienos dalis. Apkeliauju pasaulį, panardau filosofinėse sferose, pasiginčiju su dieną skaitytais autoriais. Čia gimsta kaip žaibai literatūrinės temos, svaigina šviesios ir juodai kruvinos ekstazės, griūva triuškinančios abejonės. Kartais nueinu gulti nejausdamas lyg pamišėlis nei laiko, nei aplinkos.

1944 03 12

Perskaičiau „N. Romuvoje“ A. Baliūno str. „Asmeninio darbo organizacija“. Daug laimėjau, ypač naudingas pasirodė skyrius apie rašytojų darbo organizaciją, paremtas keletu daug sakančių pavyzdžių. Kūrinys nėra fantazijos produktas. Kad jis būtų artimas gyvenimo tikrovei, kartu ir suprantamas, rašytojas privalo nuolatos stebėti tą tikrovę ir žymėti sau charakteringas, visai atsitiktinai sušvitusias jos apraiškas. Aš nebe nuo šiandien nešiojuosi užrašų knygutę. Tačiau rašydavau daugiau savo mintis, bet kuriuo metu gimusias. Nuo šiol stačiomis ausimis eisiu per gyvenimą ir visa, kas bus verta, turės atsidurti bloknote. Juk kartais iš mažmožio atsispindi didelė idėja, paryškinanti gyvenimo prasmę. Nuostabu, bet man pastaraisiais laikais daug kas naudingo supuola.

1944 03 22

Užeina gaivalingas susidomėjimas kuria nors gyvenimo ar gamtos sritimi ir tada esu panašus į pamišusį žmogų. Ši savaitė yra skirta žvaigždynų ieškojimui. Savaime išsilapojo aistra pažinti dar senųjų graikų vardais išskirtas žvaigždžių grupes. Kelintą vakarą žibinu žvakę ties skliauto žemėlapiu ir, eidamas laukan, iki vidurnakčio dairausi po žėrinčius skliautus. Pamirštu visa kita. Radęs vis naujus žvaigždynus, pajuntu panašų pietizmą, kokį, įsivaizduoju, išgyvenčiau amžiais mindytoj Egipto piramidės papėdėj. Gėriuosi Jupiteriu, kuris jau iškeliavęs iš Leo ir spaudžia maždaug Geminos link. Jau išskiriu 16 žvaigždžių grupių ir išmokau lotyniškus jų vardus. Dangaus skliautas giedrią naktį dabar tapo kažkaip artimas, savas, pažįstamas ir kalbąs tarsi gimtinės laukai. Bijau, kad tik racionalizuotas stebėjimas neužmuštų jausminės žvaigždžių įtakos. Atrodo, iš dalies taip ir galės būti. Tačiau vis neša kažkokia nuo manęs nepriklausanti liga: juk pati tyrimo aistra užniko savaime ir nelauktai. Namiškiai tik stebisi mano „žvaigždžių skaitymu“. Ryt parašysiu straipsniuką „Atsinaujinimas“, kur pagrindinė mintis bus mokėjimas stebėti gamtą, ja džiaugtis ir per ją atsigaivinti, kuriame, bet to, tilps abzacas apie žvaigždes.

1944 03 28

Rusų pabėgėliais apkrovė nemaža ūkininkų. Šiandien liepta visus, su visa manta, vaikais ir seniais, nugabenti į Daugailius, prie vokiečių barakų. Kilo riksmas: veš? šaudys? kars? Per tris mėnesius apsiprato; kiti su nemažu slavų antspaudu atžymėtais mūsų kaimiečiais (turiu galvoj pasyvumo, rytietiškos galvosenos, susitaikymo ir kit. žymes) gana artimai susigyveno. Valkatos ėmė remti samagono pramonę. Nudžiugau: išveš karo užkrėstus skarmalus, bent pavyzdžių mažiau bus. Taigi viską sugabeno į Daugailių barakus. Ūkininkai visą dieną sugaišo. Ir… vokiečių komisija išsirinko iš kelių šimtų vos apie 40 vyrų ir merginų Reicho pramonei. Visa kita – zuruk! Štai ir vokiška organizacija! Kuriam galui trankyti mažus, senus ir mantą, jei visi sąrašuose įtraukti iš anksto? Dar vienas reiškinys labai pažymėtinas. Daugelį išvežti surinktųjų mūsų gerieji „šeimininkai“ atpirko lašiniais, kiaušiniais. Ką gi, neblogas daiktas: tarnauja tau, mokėti nereikia. Tuo tarpu lietuviai samdiniai teeina sau po velnių, į frontą ar į vokiečių šachtas! Grubus, prakeiktas piniginis išrokavimas! Daugiausia šituo pasižymi stambesnieji – grįžę iš Amerikos ir ūkius nusipirkę juodnugariai, pinigo pavergti žmonės.

1948 06 16

Aš ėjau klausinėdamas, ką mąsto paprasti eiliniai žmonės apie svarbiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Tyriau, ką jie kalba apie mirtį, apie žmogaus kūną ir sielą, apie pastarosios nemirtingumą, apie kančių kilmę bei prasmę ir apie daugelį kitų panašių dalykų. Ir ką gi patyriau? Pasirodo, šie klausimai tik man buvo svarbiausi, ne jiems. Daugybė jų atsakinėjo bažnytiniais terminais, visiškai šių nesuprasdami ir nereikšdami noro suprasti. Kiti visai nekėlė sau panašių klausimų: gyveno kaip žolė, kad tik lietaus ir saulės būtų. Jiems aš pasirodžiau keistas, nevisaprotis. Beveik visi jie mišo ir varžėsi kaip vaikai, klausinėjami apie suaugusius. Niekas jų, girdi, panašiai nekalbinęs, nežiną ką ir atsakyti.

1948 08 17

Yra du žmogaus gimimai: fizinis ir dvasinis. Dauguma linkę pripažinti tik pirmąjį: gimimo dieną švenčia pagal tai, kada kūdikis pasirodė iš motinos įsčiaus. Dauguma žmonių iki mirties pasilieka tik fiziškai gimę. O yra kitas – dvasinis žmogaus užgimimas, kai žmogus savo dėmesio centrą nuo biologinių – vitalinių reikalų perkelia į moralinius – dvasinius. Nuo to momento įvyksta lemiamas posūkis žmogaus buityje: ego nusilenkia Dievybei. Meilė yra šiuo atžvilgiu tikras termometras, rodąs dvasinio įkarščio laipsnį. Fizinio gimimo eigoje ji tėra geismas. Turėti, pasipildyti trūkumą, gėrėtis, gi įvykus dvasiniam gimimui, meilė tampa geismu duoti, atsiduoti, net mirti už kitus; ji tampa auka, ne malonumu, caritas pakeičia erosą.

1948 09 01

Miškas…Vieni jo visai nepažįsta, nemato. Kaip alkani vilkai, sutelkę viską – dėmesį, uoslę, akis ir judesius – vien kąsnis medžioklei, jie lėkte pralekia mišku. Kiti ateina čia su kirviu ir pjūklu – šalčio, reikalo spiriami, ne šitiems kurmiams paslaptis. Dar kai kas atsėlina į mišką ieškoti ramybės, pabėgti nuo išorės pasaulio ženklų. Kaip jonvabalis, nusigręžęs į savo paties žibį, jis šliaužioja tarp spyglių ir samanų. Kas tariasi užtenkąs savęs, tam žmonės, juo labiau miškas, nebylūs. O ateik į šią paslaptingai ošiančią karaliją taip sau, atvira širdimi, atidėjęs pilvo ir proto rūpesčius. Ateik viską užmiršęs, viską, ypač save, savo išdidų aš. Užtikrinu: nereikės Alpių. Alpės tik stebina lygumų piligrimą, daugiau nieko. Paprasčiausias kumpas beržas, rausvas žydinčių samanų plaiskas, keistai grojanti nukarusi eglė ar kas panašaus ištirpins tave, kaip niekas niekuomet. Tau bus neįmanoma nulaužti nors mažą šakelę, nes jausi, lyg laužtum sau pirštą. Ir paaiškės tau miško prasmė. Ta prasmė sutilps viename žodyje – įsišaknyti. Įsišaknyti ne tik žemėje, kaip moki tu, bet ir ore: kiekvienu lapu, spygliu tiestis vis toliau, plačiau, aukščiau, susiliesti su vis didesniu Begalinio paviršiumi, – Begalinio, kurio kvėpavimas neša gyvybės lietų, o akys žėri saule. Štai gyvenimo išmintis, nuolat miškų skelbiama žmonėms.

1948 11 03

Viename gatvės, kurią man kasdien tenka praeiti, pusrūsyje gyvena kurpius – lopikas, sušiuręs žemų akių pusamžis žmogus. Gyvena jis ten vienų vienas, miega kampe tarp savo senų odagalių, niekada, atrodo, nesiprausia ir nekeičia savo baltinių, o valgo kas ir kada kliuvo. Kai tik einu, šiokiadieniais ar šventadieniais, jis amžinai lopo prie savo durų senus varguomenės batus. Jis renka iš atsargų ir derina sunešiotų puspadžių gabalus, mėšluotus odagalius, raižo, siuva ir kala, prikišęs prie pat rankų nosį. Jo veidas liesas, aprūkęs, rūbai – suplyšę. Man graudu į jį žiūrėti, bet mintis, kad žmogus verčiau šitaip užsidirba duonos kąsnelį, užuot valkatavęs po prekyvietes ir vogęs, sukelia pasididžiavimą juo. Vis rengiuosi užkalbinti kurpių, susipažinti, sužinoti jo gyvenimo filosofiją, bet nepakanka drąsos, o be to, – kokia skaudi kliūtis! – nemoku laisvai rusiškai, o jis, atrodo, nekalba mano kalba. Praeitą sekmadienį pasakiau jam: „Kaip tamsta kali taip kiauras dienas… Šventė: atsikvėpti reikia!“ „Ką darysi? Sunkūs laikai“, – meiliai atsakė jis nepertraukdamas darbo. Aš neberadau ką jam atsakyti ir nuėjau. O tu kurpiau! Šitie „sunkūs laikai“ tęsiasi jau 10 ar daugiau metų… Kada jie pasibaigs? Ar tu tik ne visą amžių lopysi šitaip varguomenės batus, misdamas duona ir vandeniu? Ar tie „sunkūs laikai“ nėra tik visas tavo gyvenimas? Kažkas juk turi lopyti batus tų, kurie negali naujų nusipirkti. O, kiek kartų pagriaudėja tavo buitis, jeigu ji nuolatinė ir būtina!

Asmenybės galimybių (potencijų) išsivystymas iki paskutinių ribų, – štai pagrindinis žmogaus gyvenimo uždavinys. Jis išplaukia iš tam tikros pasaulėžiūros. Geriausiai šį uždavinį suprato ir išsprendė Goethe. Laikydamasis indiškojo panteistinio požiūrio į pasaulį, jis tarė, kad žmogus esąs ne kai kas šalia Pasaulio ir Dievo, bet pats Pasaulis – Dievas, taigi jo uždavinys – išvystyti, praskleisti save, savo dieviškumą iki galimybių ribos. Ką tai reiškia? Tai reiškia niekada nepasitenkinti savimi tokiu, koks esamu laiku pasirodai, bet nuolat ieškoti naujų, tobulesnių, labiau atsakančių į iškeltus reikalavimus savęs reiškimosi formų. Kai Goethe’i tam tikru metu atrodė teisinga pasiduoti savo vitaliniams poreikiams, jis pasidavė visas ir viskuo; kai jam pasirodė, jog tik darbe visuomenės naudai atsiskleidžia pilniausiu būdu asmenybės galimybės, jis metėsi visas ir viskuo į šį naują kelią. Svarbu nesustingti, nepasilikti pirmykštėje būsenoje, kaip išaugtuose vaiko drabužiuose. Iš pasakyto aiškėja, kaip neteisinga smerkti, niekinti mūsų požiūriu žemo elgesio žmones, jei tasai elgesys juos visiškai patenkina. Ne smerkti reikia, o auklėti, t. y. parodyti naujus gyvenimo siekius ir uždavinius, pažadinti žmogiškąją ambiciją; veiksmai pasikeis patys.

1949 01 25

Keista. Kai kiti jauni žmonės mokosi specialybės, studijuoja chemijos, agronomijos, istorijos vadovėlius, aš kuriu pasaulėžiūrą, skaitau pasaulėžiūros temomis, o visus kitus klausimus laikau pašaliniais ir gailiuosi tik egzaminų verčiamas… Aš siekiu pasaulėžiūros „specialybės“; kuriai kitai, nors baigiu universitetą, nesijaučiu kaip reikia pasiruošęs. Bet koks mokymo darbas, kaip mėgstama sakyti, mane baido: gi neišvengsi šablono, vadovėlių, programų jungo, įv. „polit. linijų“… Kad taip būtų lemta susidaryti naują, savitą, jaunimo klasę – pasaulėžiūros „specialybės“ klasę. Kai aš kalbu apie tai kambario bičiuliui, mano akių obuoliai įšyla, jos, matyt, pradeda švisti. Šitaip bent galima būtų išskleisti savo individualybės galias, realizuoti save tokį, koksai esi, kokias potencijas savyje turi! Deja, sunku šiai svajonei įsikūnyti.

1949 08 27

Pirmą kartą taip galingai ir aiškiai suvokiau beasmenį žmogaus nemirtingumą gamtoje. Ėjau į darbą negrįsta savo gatvele palei kapus. Sodri, bekylanti saulė skverbėsi pro senų pušų liemenis ir aštrias kryžių, antkapių briaunas. Dygūs, gyvybingi jos spinduliai, rodos, smogė į kapinyną, skrodė kiekvieną dulkę- kūną, šokdino ir suko savo ugningame verpete. Viršum buvo parimęs žydras, begalinis dangaus skliautas su rausvais pakilusio rūko debesėliais. Ir staiga supratau, kad šitame saulės, žydrio ir žalumos vienyje jie visi gyvena. Mirties paslaptis tolydžio pereina į gimimo paslaptį… Yra gyvas, vientisas žmogus, kaip begalinės Gamtos, visatos sūkurys – žiedas, kaip sąmoningos valios aukščiausio įsipavidalinimo riba, kaip paskutinė neribotos Būties egzistavimo galimybė. O iš kur piktas? Iš netobulumo, tai yra ribotumo, tos būtinos egzistencijos sąlygos. Būties pilnyje telpa ir piktas. Žmogaus tikslas – tolydžio taurinti savo pradą, versti vis labiau tinkamu tobulesniems pavidalams. Kūno žmogus miręs tarnauja medžiaga kūnams (jo kapo sultimis užauga medis ar gėlė); dvasios žmogus miręs tarnauja medžiaga dvasiniams naujų gemalų branduoliams.

1951 04 29

Kiek prisimenu, iki šiol nesu niekam keršijęs ar su kuo sąmoningai kovojęs. Neturiu nė vieno priešo. Aš žmogus nuolaidus ir silpnas – negaliu pykti, keršyti. Daugelis į tokius žiūri su užuojautos šypsena, kaip į gyvenimo nusmerktuosius pražūti. Gyvenime kas žingsnis reikia išsikovoti sau teisę, darbą, duoną. Vos kiek užsižiopsosi, suminkštėsi – tave tuojau kiti nustums, apeis, atims ir tą, ką turėjai. Dauguma žmonių kovos parengtyje praleidžia savo nykų amžių. O aš esu visiškai niekam nepasiruošęs, su niekuo nevedu sąskaitų. Ir iki šiol negaliu skųstis – gyvenimas nenušlavė. Gal negalima šitokia taktika užkopti į turtuolius, bet visiškai, atrodo, įmanoma kukliai pragyventi. Štai čia ir iškyla visa paslaptis: priešai atsiranda ėmus gyventi kitų sąskaita. Daugelis lengvai įsisuka tarytum į užburtą ratą, juo daugiau kovoji, tuo daugiau priešų, o juo daugiau priešų, tuo daugiau reikia kovoti. Ir atvirkščiai: kuo mažiau imi kovoti, tuo mažėja pavojai ir priešai.

1951 04 29

Indų filosofija daro man didelę taurinančią įtaką. Į mane srūva rimtis. Vis labiau suprantu, kad tai, kas anksčiau rodėsi reikalinga, neišvengiama, tėra muilo burbulas. Siek visų pirma savęs tobulumo, nieko kitiems neprimesdamas prievarta, pasitenkink būtinuoju minimumu, neleisk gyvenimo paviršiaus reiškiniams išvesti iš pusiausvyros, išlaikyk dvasios harmoniją ir kūno saiką – štai kur labiausiai mane patenkinanti gyvenimo programa.

1951 08 12

Mirė senas pensininkas Isenflamm. Daugelį metų jis dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Labai kuklus, darbštus žmogus. Mokiniai, kurių vienas kitas išliko, gerai atsiliepia apie jo darbą. Išėjęs į pensiją, žmogus užsidarė savo bute, savo bibliotekoje, ir ilgai, tyliai seno. Kai jis mirė, pradėjo įvairūs mėgėjai pirkioti jo knygas. Kažkokia tolima giminaitė senutė, globojusi karšinčių, pardavinėjo jas pigiai „laidotuvių išlaidoms padengti“. Kartą kitą ir aš buvau ten apsilankęs. Paskui toji senutė mirė, bute apsigyveno svetimi žmonės. Senojo Isenflamm neliko nė pėdsako. Jis neturėjo šeimos, vaikų, kurie saugotų jo atminimą. Jis mąstė ir rašė, bet rašė knygų paraštėse, ant atsitiktinių lapelių. Pirkęs kelias knygas, radau labai išmintingų įrašų. Bet jo dvasinis pasaulis sudužo į skeveldras drauge su atsitiktiniams žmonėms išparduotomis knygomis. Joks biografas neatstatys to pasaulio visumos, nors ji galėjo būti be galo vertinga. Taip dingo žmogus. Jis padarė tai kaip mokytojas. Tačiau ir čia neturėjo tikrų dvasinių pasekėjų, kurie būtų neleidę jo knygoms, jo minčių palikimui žlugti. Niekas neatsiliepė jam mirus. Jį pamini kai kas kaip „gerą mokytoją“, bet nė vieno širdyje neliepsnoja ryškūs jo dvasios bruožai. Per kuklus buvo žmogus, per tylus. Neišryškino savęs niekam, šiuo ar kitu būdu. Gal nenorėjo savęs kitiems primesti. Bet kas kita būti fanatiku, o vėl kas kita, rodos, sau žmogumi, ryškiu savimi. Mokytojas turėtų savimi uždegti mokinius – tiek čia galimybių! Tiek problemų kiekviename žingsnyje! Stok, parodyk, kaip viskas nėra paprasta, ir tegul kankinasi, tegul bręsta. Sudaužyk dvasinį nepaslankumą, miesčionišką nuotaiką. Jei dvasia gyva, tegul tai pajunta visi aplinkui! Pagaliau užrašyk, pakelk savo mintis ir patyrimą. Tai visai nėra fanatizmas. Tegul užmiršta, bet būsi nors iš savo pusės padaręs ką galėjęs. O jeigu teigiamai paveiksi nors vieną žmogų, tavo bus ne veltui gyventa. Po kuklumo žiedu kartais slapstosi ištižimas. Tegu nors šitai primena senąjį Isenflamm. Aš jo nepažinau. Tik jo užmarštis mane sujaudino. Nuostabu: ir tokia tamsa, kaip užmarštis, štai veikia skatinančiai.

1952 02 17

Visose kryžkelėse skelbiama, kad vadinamasis mokslinis pasaulėvaizdis yra vienintelis teisingas. Galimas daiktas, kad idealistinė filosofija yra tik mūsų proto klaida. Galimas daiktas, kad Dievybė yra vaizduotės sapnas. Kodėl ne? Tačiau kiek su tuo netenkame poezijos! Kaip suvaržomi kūrybinės vaizduotės polėkiai. Mokslinis pasaulėvaizdis, su visu jo istorizmu, sendina ir slegia. Čia būtina apsiriboti. Pačiais gyvybiškiausiais klausimais šis pasaulėvaizdis tyli: jis pataria laukti, kol mokslas pasakys savo žodį. O kokia prasmė tikėtis po šimtmečio atsakymo? Žmogus čia pat trokšta įsiveržti į begalybės paslaptį… Štai kodėl gimsta idealistinė filosofija, religija (suprantant šiuo žodžiu vidinę sielos būseną). Tai reiškiniai, kurie neišnyks, kol bus bent viena jauna, veržli siela. Tai žmogaus sielos poreikis, tolygus poreikiui palaikyti kūno gyvybę. Kalba tegali būti apie troškimų ir vaizduotės realizavimosi formas. Idealistinę meninę jausmo religiją galime aukščiau vertinti už dirbtinę filosofinę sistemą, panašią į proto gimnastiką.

1952 03 02

Žmonių būrys lūkuriavo autobuso. Ėjau pro šalį. Staiga iš kažin kur atsiradęs juodas šuniukas metėsi lodamas man po kojų. Lyg ir žaisti, lyg ir įkąsti. Apsisukau kaip žaibas ir spyriau gyvulėlį. Nekliuvo. „Taip ir reikia! Užmušk! Kam leidžia į gatvę!“ – pasigirdo balsai iš būrio. Kai įerzintas šuniukas vėl metėsi po kojų, spyriau jam į galvą su tokia jėga, kad gyvulėlis strimgalviais nuriedėjo vaitodamas. Kai atsipeikėjau, nuobodžiaujantis žmonių būrys, gėrėjęsis mano „didvyriškumu“, jau sėdo į privažiavusį autobusą. Likau vienas po pergalės mūšio lauke. Ir ūmai supratau, jog mane buvo užvaldžiusi ta pati aistra, kurios nešamas brolis perskelia galvą broliui. „Taip ir reikia! Užmušk!“ – sušuktų galbūt ir tuomet įsisiūbavusi minia. Supratau, ir begalinė gėda kaip ugnis apėmė visą mano būtybę.

1952 03 23

Profesorius G. pedagogikos specialistas, žmogus vidutinio amžiaus, apskritaveidis, nedidukas, ramaus, lėto būdo. Šeimos tėvas. Turi žymiai už save stambesnę, prakaulę, labai energingą žmoną – šeimininkę ir trejetą vaikų. Retkarčiais susitinkame ir persimetame po žodį. Buvęs mano profesorius.

– Ką gero veikiate, ką rašote? – klausiu aną dieną. Grįžome, atsitiktinai susitikę, namo.

– Ką čia rašyti… Ir taip jau daug parašyta… – atsakė jis su pastebimu ironijos šypsniu. – Knygų kalnai. Kas jas skaito?

Nesusigaudžiau, ką pasakyti. Ėjome tylėdami.

– Pareini namo – šeima, – po ilgokos tylos lėtu balsu tęsė jis. – Reikia su vaikais pažaisti… Kada gi žmogus gyvensi? Dirbu nuo dešimtos iki dvyliktos, kai suminga. Ruošiu rytdienos paskaitas…

Jis ištarė šituos žodžius keista, dvilype gaida. Tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Tu, broliuk, dar jaunas suprasti. Argi knygose gyvenimo laimė? Deja, ir nuolat žaisti su vaikais įkyru… Lyg kažko gaila, lyg kažkam pavydu… Et, gyvenimas – supaisysi tu jį.“

Ir iš tikrųjų: į mane padvelkė kažkokia šalta pralaimėjimo nuotaika. Man dar visiškai svetimas kvapas. Pagailo šito žmogaus. Bet ką aš jam galėjau pasakyti? Savo profesoriui! Aš dar gyvenimo nepatyręs mokinys… O taip norėjosi kalbėti… Jis pakeitė mūsų pašnekesio temą kažkokiu nereikšmingu klausimu.

1953 02 25

Vakar universiteto aktų salėje įvyko viešas Visuomeninių mokslų Mokslinės tarybos posėdis, pripažinęs man už disertaciją „K. Donelaičio „Metai“ filologijos mokslų kandidato laipsnį. Iš 18 mokslinės tarybos narių 17 balsavo „sutinku“, 1 – „nesutinku“. Paskui plojo, sveikino, bendradarbiai kišo į rankas gėlių puokštę… Už laipsnį (vien už laipsnį!), kai jį galutinai patvirtins, man bus mokama visu tūkstančiu didesnė alga, negu moka tiems mano bendradarbiams ir bendramoksliams, kurie dirba čia pat šalia manęs lygiai tokį pat darbą, bet neturi laipsnio… Kokia likimo ironija! Tiek daug mąstau apie parazitizmą visuomeniniame gyvenime, pridengtą laipsniais ir titulais, o štai nejučiomis, pats nesiverždamas, einu šiuo keliu. Šis kelias turi žavų vardą – mokslinio darbo kelias… Dar nebaigiau universiteto, profesorius jau numatė kandidatu į mokslinę aspirantūrą. Nemačiau prasmės priešintis, nes nieko taip nebijojau, kaip apsamanoti kur nors užkampyje. Esu „pašvęstųjų“ kastos narys, parazitinės viršūnės atstovas. Kas čia nuostabaus, kad tokie tokį pripažino! Fu, kokia gėda man bus atsiiminėti savo algą, kai kiti už lygiai tiek pat darbo gaus žymiai mažiau – kiti mano draugai, bendradarbiai. Vienintelė išeitis – niekuo nepakeisti savo asmeninės padėties, atiduodant kas pervirš kitų – saviškių ar svetimų reikalams. Prisiekiu tatai vykdyti visą gyvenimą, neatšaukiamai ir be išimčių. Jokios prabangos, daiktų, skanėstų sau! Išskyrus gal vieną daiktelį (mikroskopą gamtos tyrinėjimams), mano dabartinis rengimosi, maitinimosi, daiktų kiekis yra užtenkama norma, kurią prašokti būtų nusikaltimas savo sąžinei.

1953 03 02

Žingsnis po žingsnio įsigilinau į Rytų filosofiją. Apsipažinau su Rigvedomis ir tariuosi suvokęs jų filosofinę esmę, kiek iš viso europiečiai galėjo perteikti savo vertimuose ar nagrinėjimuose. Naujai domiuosi Gotamos Budos mokslo esme. Reikės dar pastudijuoti Upanišadas – rytų išminties perlą. Veriasi toks tyras, toks gilus, toks nuostabiai raminantis pasaulis, tarsi žvaigždėta naktinio dangaus erdvė. Apriboti troškimus – štai kelias į dvasinę laisvę, į sielos pilnatvę. Gelmių kelias… Sunkus mums suprasti, dar sunkesnis vykdyti. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris verda aplinkui mane – kupinas nerimo, pamišėliško skubėjimo nežinia kur ir kam, gobšumo, savimeilės, iškilimo per kitų galvas, pinigų medžiojimo. Visiška priešingybė gyvenimui, kuris primena žmogų, ištiktą visiško bankroto ir neturintį nieko veikti, kaip tik svaigintis – pigia prabanga, efektais, laiko lėkimu, įspūdžiais, dydžiais, tempais, meniniu plepumu – viskuo svaigintis.

O ten, iš Rytų, – tyla ir ramybė, vienovė, su iškiliai ramiu amžinosios gamtos ritmu – gyvenimas kaip saulėje dunksantis miško slėpinys… Vis giliau neriuosi į šitą slėpinį, ir į mane srūva palaiminga ramybė. Gyvenimas toks gražus, viskas viduje ir aplinkui – taip nuostabu! Ir tiek užtenkamai laiko! Kai mažiau geidi, kai paniekini savo norus – kuo daugiau apžioti, apgobti, suvirškinti, kai pasižiūri Rytų išminčiaus – menininko žvilgsniu. Įkvėpimo žvilgsnis! Tik iš visiškai nesuinteresuoto, nesavanaudžio akto gimsta tikrasis menas. Jaučiu, kaip mane apglėbia, persunkia nerūpestingoji, ramioji Rytų dvasia.

1953 07 15

Gyvulys savo organų vergas; žmogus savo organus gali pajungti aukštesniems tikslams. Ši Goethe’s mintis ateina į galvą stebint karą mūsų kieme. Čia yra kalaitė, kuriai atėjo rudeninės rujos metas. Iš viso priemiesčio renkasi šunys – stambūs ir smulkūs, naminiai ir benamiai – slankioja pakiemiais ir visais įmanomais būdais skverbiasi pro tvorą, pro vartus. „Nuotakos“ šeimininkas – lakią vaizduotę turįs keistuolis – prigalvoja nekviestiems svečiams įvairiausių pinklių ir įviliojęs mušąs be pasigailėjimo lazda. Tačiau šunys taip „apakinti“ meilės, kad visiškai nekreipia dėmesio į tykantį senį. Daugumos jų kailiai suplėšyti, brukantis pro spygliatvorę, kiti šlubuoja – jiems ne kartą kliuvo lazda. Bet nė vienas nebijo labiau už kitus ir veržiasi į kiemą, traukiamas akliausio instinkto. Jie, rodos, veržtųsi ir per ugnį. Organų vergai, anot Goethe’s.

1953 08 01

Nepaprastai pamilau augalus, gėles… Negalėčiau be būtino reikalo išrauti, laužyti. Tarp manęs ir augmenijos, juo labiau ją pažįstu, mezgasi kas kartą gilesnė artuma. Kur kas giliau kartais myliu augalėlius negu gyvulius, žvėris, o gal net ir žmones… Kodėl taip yra? Nežinau! Gal ir dėl to, kad augalas – švariausia, nekalčiausia būtybė. Tobulas vegetaras… Dar daugiau: savo maistui nenužudąs (išskyrus menkas išimtis) nieko gyva. Šis tylus mineralais mintąs asketas visiškai pasiaukoja kitiems – savo kūnu išlaiko begalybę plėšriųjų gyvių. Pirmoji ir tauriausia gyvybės pakopa: nuo jos „aukštyn“ – imama ryti vienas kitą ir „žemesnius“ už save. Net kūdikio akys, plėšrybės veldinių sudrumstos, nepajėgia užkrėsti tokiu tyru nekaltumu kaip menkiausio pakelės augalo žiedas.

1953 09 14

Šiandien tarnybiniais reikalais buvau užėjęs pas žymų „valstybinio masto“ visuomenės veikėją. Tarnaitė nepatenkintai susuktu veidu atidarė poliruotas duris. Iš gretimo kambario, išgirdusi šneką, išėjo sausa nervinga dama šilkine suknia ir storai nugrimuotu veidu, tarsi būtų pasiruošusi žengti į sceną. Paklaususi, kas aš toks, pakartojo, ar aš būtinai norįs matyti jos vyrą, ar galinti ji pranešti mano reikalą. Kai patvirtinau, jog niekaip negaliu be asmeniškos audiencijos, ji suraukė nosies viršų kaip pykstanti kalė ir užtrenkė duris. Po kurio laiko grįžusi burbtelėjo, jog vyras mane priimsiąs. Įžengiau į didžiulį puošnų salioną, išklotą raštuotais kilimais; iš jo, pro atviras duris, matėsi miegamasis su aukštomis lovomis ir veidrodinėmis spintomis, toliau – dar kažkoks šviesus kambarys. Damos nurodomas įstrižai salioną pasukau į didžiulį veikėjo kabinetą, pilną odinių fotelių, žvilgančių spintų su brangiai įrištomis knygomis. Veikėjas, šiugždėdamas šilkiniais marškiniais, pakilo nuo sofos, kurioje gulomis skaitė oficiozą. Bukai pakišo ranką – jaudinantis demokratizmas! – ir, virpindamas nukarusiomis pažandėmis, išklausė keletą mano žodžių. Kai sakinio vidury buvau akimirkai nutilęs, jo dešinė nervingai kilstelėjo atsisveikinti ir vėl nusileido. Išėjau. Paskui mane skubiai užrakino duris. Prie vartų laukė aukščiausios markės nuosavas veikėjo automobilis. Šoferis miegojo atmetęs galvą ant gėlėto sėdynės atlošo…

Kas šisai veikėjas? Laisvas literatas, poetas, rašąs propagandines eiles, deputatas, eilės tautinių ir tarptautinių komitetų narys, delegacijų atstovas. Aptukęs, tingiai orus, iškilios pozos, plačiu mostu žvilgčiojąs į auksinį laikrodį ant purios rankos, pabrėžtinai tariąs kiekvieną savo žodį.

1966 01 01

Dėsniai

1. Laikas bėga. Juo toliau, tuo greičiau. Į mirtį.

2. Svaigintis, kaip dauguma, ar ieškoti sąlyčio su būties esme? Aukštesnei prigimčiai – antrasis kelias.

3. Kai niekas nepatikima, net meilė, atramos tašką surask savyje. Savęs užteks iki galo.

4. Žiūrėk į aplinkos žmones kaip į likimo žaislus. Jie gali būti ar nebūti, keistis, juoktis – iki valios.

5. Nesileisk į ginčą ar barnį. Kitas turi teisę galvoti savaip. Jeigu ne – iš kur tavo teisė?

6. Tu teisus, o kitas klysta? Tegul. Tu tikrai neteisus, primesdamas tiesą. Kiekvienas vaisius bręsta savo laiku.

7. Viską priimk iš anksto: nesusipratimus, panieką, nelaimes, mirtį tų, su kuriais riša kraujas ar įprotis. Žemės galą. Kai iš dulkių tveriasi nauji kūnai ar pasauliai, kas tikras, kad neprireiks medžiagos?

8. Teneištinka, kas turi ištikti, kaip aklo šunyčio. Tevyrauja rimtis, susimąstymas, įkvėpimas, vasaros laukų gėris.

9. Siaurumas, kasdienybė – pralaimėjimas mirčiai. Papildomai išplėšta pusiausvyros valandėlė – gyvenimas.

1972 12 31

Kol buvau nešamas laiko tėkmės, paskutinė metų valanda keldavo siaubą. Kaip greit bėga laikas! Kur aš plaukiu? Ar ten plaukiu?!

Dabar, kai suleidau šaknis į absoliučią kranto uolą, tėkmė ramiai sklyja pro šalį… Ar svarbu, kiek jo pratekėjo? Kiek pratekės? Ar svarbu, kuri paskutinė valanda? Tėkmės, ne uolos valanda!

1980

Jubiliejus

Man – 60 metų. Senovės Rytų išminčiai nustatė tris žmogaus amžiaus ribas: žemutinę, vidutinę ir aukštutinę. Žemutinė riba – 60 metų. Iki jos prisikasa ir stichiškas žmogus – vėjo botagas. Vidutinė riba – 80 metų. Ją pasiekia protingas žmogus, besilaikantis higienos taisyklių ir kitų mokslo patarimų. Aukštutinė riba – 100 metų. Prie jos artinasi išminčius – žmogus, kurio dvasinės galios įvaldo kūną, nugali nerimą, mirties slogutį… Taigi man – tik vėjavaikio riba. Prieš akis – nuostabiausi pastangų, potyrių metai. Laikas ir dėmesys kūno grūdinimui. Laikas ir dėmesys šių komponentų vienovei.

Taip yra

Kas gražiai kalba ir rašo, bet pagal tai negyvena, tampa publikos numylėtiniu; kas bando gyventi pagal tai, ką sako ir rašo, tą žmonės laiko keistuoliu ir palieka vienut vieną. Taip yra. Deklamatorius garbinamas, o išminčius – badomas pirštais. Pirmuoju galima žavėtis svajojant, antruoju reikia sekti keičiant gyvenimo būdą!

1993 04 03

„Savam krašte pranašu nebūsi, – pasakė duktė. – Idėjas išversk į kurią didžiąją kalbą ir išplatink pasaulyje, tik tada sulauksi joms dėmesio.“ – „Aš kukliau galvoju“, – atsakiau, ir kalba pasibaigė. O štai skambina telefonu filosofas (akademikas!) J. Minkevičius, žinomas iš straipsnių spaudoje, ir sako: „Rudeniop Varšuvoje vyksta tarptautinė konferencija, rengiama universalistų. Jūsų knygos turinys tiktų pranešimui kuria nors didžiąja kalba. Dar yra savaitė laiko pareiškimui dalyvauti“. – „Kas tie universalistai?“ – paklausiau. O jis paaiškino: „Tai visą pasaulį apimanti organizacija, kurios siekiai yra: bendrų pasaulėžiūrinių pagrindų ieškojimas (kaip atsvara mokslinei specializacijai) įvairių rasių ir tautų draugystės stiprinimui, gamtos globojimas (ekologija) ir kt. Argi ne puiku!“ Kai suabejojau, kad esu neįgudęs prie šnekamosios didžiosios kalbos, jis nuramino: „A, suvažiuoja visokių negrų, manai, kažin kaip kalba.“ Ir dar pridūrė: „Tik kelionė savo lėšomis.“ Tai, žinoma, įdomiausias reklamos punktas, nes dabar užsienio valiutos vienetą atitinka mūsiškės šimtai. O mano pajamos tokios, kad netrukus gali net maistui nepakakti…

Vis dėlto skambutis sukėlė minčių. Galbūt pranešimo tekstas būtų kur nors išspausdintas ir tai, be abejo, išeitų reikalui į naudą. Bet greičiausiai viskas nuskęstų žurnalistinės iškalbos jūroje. O ir dauguma idėjų, kaip parodžiau knygelėje, nuo seno gvildentos, tik kas jų paisė? Vyrauja visuomeninių aktualijų triukšmas. Tie universalistai tikriausiai smarkiai politikuoja, nes ir mane raginantis dalyvauti yra labai permainingas politikas (jis jau ne pirmą kartą važiuos į tokias konferencijas). Mudu psichologiškai prasilenkiame: jis pagal save taria, kad aš ištroškęs pasirodyti, „sužvilgėti“, o mano gyvensena spinoziška. Negaliu prieštarauti tam, ką rašau savo leidiniuose, o ir materialia prasme nesu tinkamas reprezentacijai; tam reikėtų per daug rūpesčiais užteršti sąmonę.

Pasakiau: „Pagalvosiu, teigiamu atveju paskambinsiu.“ Nepaskambinau. Paraiškos terminas, matyt, jau praėjo. Tai ir gyvensiu toliau kaip gyvenęs. Kas nekelia triukšmo, to naudai dirba laikas. Ar ne taip buvo su mano aprašomais išminčiais? Jie nesitrankė po konferencijas.

1995 08 12

Mano dvasinėje biografijoje aiškiai matyti dvi iliuzijos. Pirmoji – tai tikėjimas, kad turi būti žmogus, išminčius, kuris galėtų neginčijamai atsakyti į esminius būties, gyvenimo prasmės klausimus. Jaunystėje, gyvendamas kaime, tokio išminčiaus atkakliai ieškojau tarp žilų gamtažmogių. Pasitaikys įspūdingesnis senis ir užkalbinu apie svarbiausia. O jis į tai – apie orą, derlių, žento eibes ar skriaudas. Ir taip visi, kuriuos kalbinau. Paskui studijos, knygų pasaulis. Godžiai stvėriau į rankas filosofus, moralistus. Jie, žinoma, rašo apie svarbesnius dalykus, negu kaimo seniai kalba, tačiau rezultatas panašus: moralistika esmės nesiekia, o filosofinės pažiūros – kuo prieštaringiausios; kitų netgi keistuoliškos. Taigi abiem atvejais tikėtis, kad kas nors kitas ims tau ir atsakys į visas graužiančias problemas, buvo tikra iliuzija. Ir neįtikėtina! Dabar, kai esu senyvas ir tariuosi susiformavęs savo pažiūras į gyvybinius gyvenimo klausimus, ištiko antroji iliuzija. Susidėjo, kad esu kažkoks naujo požiūrio pranašas, kad būtina ir kitiems „atverti akis“ į tiesą. Tuo paaiškinamas įkarštis, su kuriuo bandžiau pažįstamiems dalyti savo „Vienovę“. Ir štai – jokio rimtesnio reagavimo! Niekas nepasistengė užmegzti su „pranašu“ ryšio, pasigilinti, padiskutuoti. Kitų knygelių jau nesinorėjo niekam kaišioti (išskyrus artimiausius žmones). Išleidžia, platina kažkur kažkas, o man pačiam nemalonu ir prisiminti pradinį entuziazmą. Tikėti „brolių atvertimu į tikrąjį kelią“ – antroji, ne mažesnė negu jaunystės laikų iliuzija.

1996 12 31

Prasideda 1997-ieji mūsų eros ir 77-ieji mano asmeniniai metai. „Kas aš? Sukriošėlis? Ar dar ne?“

Fizinė pusė. Pažįstami tarsteli: „Puikiai atrodai.“ Iš tikrųjų kone jaunystės savijauta. Širdies kaip nėra. Jokių įtartinų skausmų. Nekankina nemiga. Tęsiasi dešimtmečiais praktikuota gyvensena. Be jokių narkotikų. Saikingas valgis. Kasdien, kone be išimties, mankšta. Atsikėlus ir gulant prieš atvirą langą 15–20 min. (hantelis, pritūpimai ir kt.). Per pietų pertrauką bėgimas ir pritūpimai Vingio parke. Sekmadieniais be atodairos į orą 10–15 km. žygiai pėsčiomis po Vilniaus apylinkes. Taip diena iš dienos. Judėjimo vidurkis per parą – maždaug 2,5 val. Apetitą tenka tvardyti. Įdomu, kiek metų dar užteks jėgų šitaip gyventi?

Psichinė pusė. Juo toliau, tuo lengviau suvaldyti impulsus. Matyt, veikia nuovoka. Kad vis mažiau lieka metų, todėl kvaila plėšytis dėl buitinių nesusipratimų. Nervai ramėja ir dėl kasdienių apsiplovimų rytais šaltu vandeniu. Kartais švysteli jaunystės ekstazės, kai viską regi kiaurai – kaip dievaitis. Bet jos nebeįskelia siužetų, galimų parašyti. Tam jau, matyt, per senyvas amžius. Dar vienas pavyzdys. Vis labiau miela pasijausti dabartyje. Net ir tai, kas bus rytoj, atrodo toli – nekalbant jau po savaitės. O mėnuo, metai – jūra! Įdomu. Ištisai dirbu (rašau tarnyboje numatytą knygą, kitu laiku skaitau ar mąstau), ir dienos lekia nepastebimai. O dabarties belaikybė – vis tikresnė! Jeigu taip eisis, gal ji visiškai pakeis laiko slogutį. Tuomet – ar svarbu, kas man atsitiks?

1997 05 28

Reprezentacinis knygynas sostinės centre. Palei didžiulės erdvės sienas – lentynos, prikimštos knygų. Pasiūla tūkstantinė, o pirkėjų – vienas kitas. Dar ir tas pavartęs nueina. Salės gale, kamputyje, kiurkso ir mano „Gyvybės metų“ krūvelė. Knygelė nedidukė, šimtas su trupučiu puslapių, o kaina – nemaža (4,80 lt.). Kas ją pastebės? Kas nupirks?

Iš knygyno liūdnai nusiteikęs užeinu į Centrinę biblioteką pažiūrėti naujai gautų knygų! Ir štai į rankas patenka nedidelis leidinys „A Still Forest Pool“ – budistų mokytojo Achaan Chah minčių fragmentai. Vienas jų – kaip tik šiandien man! Atlik, ką privalai, nesirūpindamas rezultato likimu. Tinkamai pasodink medį, bet nenorėk tučtuojau iš jo vaisių. Negi pagreitinsi augimą?! Tavo nerimas tuščias: medis augs pagal savo dėsnius. Tu padalyvavai priežasčių–pasekmių sraute, ir tavo misija atlikta. Poveikių dėsniai veiks be tavo pagalbos. Ji nieko neduos, išskyrus kančią tau pačiam. O kančia sužlugdo dvasios ramybę ir pusiausvyrą. Ar tai nėra tiesa? Ir ar neveikia savaiminis poveikių mechanizmas. Štai kad ir šiuo atveju. Kažkoks nežinomas budistų vienuolis iš kito žemyno per raštą, kažkieno išverstą ir išleistą, nuramino mane. Grįžau namo šviesus ir džiugus.

1997 12 24

Kas yra laimė? Dirbti mėgstamą darbą ir nesikišti į kitų reikalus.

1997 12 31

Ir vėl Naujųjų metų išnakčiai. Sproginėja kiemuose petardos, už langų žėri eglaitės. Šiemet jų ypač daug žuvo: stūkso vitrinose, balkonuose… Apkartos blizgučiais taip, kad net šakų nematyti: bet koks karkasas tiktų. Ne, reikia žūties, aukos. Žmogui, matyt, maloniau sunaikinti kas nebūtina, negu kas būtina, labiau tenkina gamtos karaliaus ambiciją.

Taigi vėl prabėgo metai. Man laikas buvo, galima sakyti, išnykęs. Triūsiau prie savo darbo stalo užsimiršdamas. Nespėji pamatyti dienos, nekalbant jau apie valandą. Amžino belaikiškumo pojūtis. Tik kartais kokia negerovė, pavyzdžiui, galvos sukimasis, primena, kad nereikia persitempti. Kiek sustoju, praeina, vėl įninku į darbą. Traukia kaip vienintelė prasmė. Kitaip – neišmanyčiau, ką veikti. Institutui rašau monografiją apie K. Donelaičio aplinką. Gal, atsiradus laiko, susiformuos kokių „Apmąstymų“ rinkinėlis. O vėliau laukia dienoraščių sąsiuviniai, iš kurių gal pavyks „išsunkti“ filosofinę autobiografiją („Siekis“). Taigi yra perspektyva ir toliau nugalėti laiką. Iki ateis galutinė pergalė…

1998 02 06

Išorės žmogus – išorės ir Dievas, vidaus žmogus – vidaus ir Dievas.

1998 06 07

Kai karštą vasaros popietę išsimaudai vienas nuošaliame ežero kampe, ištinka nušvitimas. Kaip aprašyti šitą būvį?! Saulė – nebe saulė, o stebuklas! Jos atspindžiai vandens žaisme – taip pat! Eini taku iš lėto, nejausdamas savęs. Tai, kas tave buvo apglobę, kai maudeisi, dabar – išplitę į viską aplinkui. Tarsi praregėjai aklas. Koks pievos, medžių lapų žalumas! Koks dangaus žydris! Kokios skaisčios žolių žiedelių spalvos! Stabteli priešais patakės krūmą – lyg artimiausias tavo bičiulis. Glostai jį, glamonėji. Rieškučiomis apgobi kvepiančius builio žiedynus ir paskandini juose veidą. Vėl sustojus, išskleidi rankas, tarsi norėtum kažką apkabinti, prispausti prie ribų netekusios krūtinės. Sutiktas žmogus palaikytų pamišėliu… Kai atitoksti, ar veikiau sugrįžti į kasdienybę, sunku net patikėti tuo, kas dėjosi. Vienovės patirtis! Visi žodžiai apie tai – blausūs šešėliai.

2000 04 21

Vartau snaigių fotoalbumą. Beveik 2500 nesikartojančių pavyzdžių pateikia H. Bentley! Gūsčioju pečiais ir mąstau. Laisvės kūrybai žmogus bando ieškoti chaose. O gamta – geometriniame heksaedre moka sutalpinti neišsemiamas kombinacijas. Fantastiška detalių įvairovė. Štai iš ko reikėtų žmogui mokytis! Deja, jis to nenori ir gausina chaosą. O chaosas negali būti naujas; buvo ir lieka chaosu.

2000 04 30

– Tokia tikrovė, tokia tikrovė… – mąstau sukdamas namo iš kapinių. – Dulkė esi, dulke pavirsi…

– Ne dulkė, gyva ląstelė! – taria vidinis balsas. – Absoliučios esamybės savibūva! Argi nepatyrei? Koks džiaugsmas būti! Koks veržimasis pažinti!

– Taip, – ginčijasi protas, – bet visa tai akimirka. Neįžiūrimos ląstelės neapčiuopiama akimirka!

– Be laikina, nebūtų amžina, – atsiliepia vidinis balsas. – Iš esimo akimirkų – buvimo amžinybė. Surask, kad gali, tobulesnį kelią.

2001 10 08

Antikos dievai, talkindami priešiškoms stovykloms, kariavo už vienos ar kitos interesus. Nuo tų laikų praėjo du tūkstantmečiai. Kai rašau šias eilutes, taip pat vyksta karas. Arabai, keršydami amerikiečiams dėl brovimosi į jų regionus, ėmėsi teroro veiksmų. Islamo tikėjimo savižudžiai užėmė reisinius lėktuvus ir jais smogė į Pasaulio prekybos centro dangoraižius bei karinę citadelę (Pentagoną) Niujorke ir Vašingtone. Du apie 150 aukštų statiniai įsiliepsnojo ir sugriuvo, palaidodami apie 3000 žmonių. Tatai buvo padaryta Alacho vardu, tikintis pomirtinio atpildo. Skelbdami, kad iniciatyva kilo iš islamiškojo Afganistano, amerikiečiai, remiami anglų ir palaikomi prancūzų, vokiečių, šiandien pradėjo bombarduoti tos šalies miestus. Krikščioniškojo Dievo vardu visur vyksta pamaldos už Europos civilizacijos gynėjų pergalę. Taigi Alachas kariauja su Dievu. Pasakyk man, būsimasis šių eilučių skaitytojau, kiek tikėjimo srityje žmonija pažengė į priekį per du tūkstančius metų?

2001 12 19

Kokia yra didžiausia keistenybė ar paradoksas Žemėje? Tai žmogus! Jis ilgisi rojaus, kurį tikisi nusipelnyti maldomis, karitacija, o savo Žemę laiko tremties vieta, „ašarų pakalne“. Užuot atkakliai vertęs rojumi tai, ką turi. Ar ne keistuolis? Iš kur tokia jo „logika“?! Kodėl Žemė negalėtų tapti rojumi, jei visos materialinės ir dvasinės žmonijos pastangos būtų (ir būtų buvę praeityje) telkiamos į tokį tikslą? Įsivaizduokite: Žemę alinti grobuoniška gyvensena, daužyti karais ir – melsti rojaus kitur! Ar tai sveiko proto įrodymas. Dar beprotiškiau religijų požiūriu. Jeigu žemė – Dievo kūrinys, kodėl ji galėtų netikti rojui? O jeigu netinka, kaip gali būti absoliučios tobulybės kūrinys?! „Ašarų pakalnė…“ Vadinasi, velnio padaras. Tai turime du valdovus, ir abu jie nevisagaliai, neabsoliutūs! Jeigu tatai Žemės keistuolį įtikina, daugiau nėra ko nė kalbėti…

2001 12 31

Naujųjų metų išvakarės. Po kelių beveidžių žiemų – tikroji: gausu šviežio sniego, nuo jo linksta medžių šakos…

Ryškiai baigiasi aštuoniasdešimt pirmieji ir man. Keičiasi visuomeninis statusas. Po pusės šimtmečio nuolatinio tarnybinio darbo laukia rezoliucijos mano prašymas būti atleistam. Vadovybė ir aš pats pajautėme, kad buvimas tokio amžiaus tarnyboje yra kelianti nuostabą išimtis ir būtina ją likviduoti. Taigi su metų pabaiga lieku privačiu žmogumi – rentininku. Įprotis kelia graudumą, bet atsveria psichologinė nuovoka, kad padariau lituanistikoje ką galėjau ir esu išsisėmęs. Toje srityje, kurią tyrinėjau, nebeturiu nieko daugiau pasakyti, o imtis naujo dalyko – iš anksto aišku: su veržliais jaunaisiais nepasivaržysi.

Laiku prisidėjo ir akių būklė – katarakta. Uoliai praktikuoju fizioterapiją, ir regėjimas pamažu taisosi. Mečiau nešiojęs akinius (darbo metu); kartais dar tenka pasinaudoti lupa. Tvirtai tikiu, kad gal ir jos nebereikės. Tačiau gyvenimo būdas keičiasi. Ryžtuosi daugiau stebėti pasaulį ir žmones, mąstyti, gal kai ką dar ir sukurti, bet labai pasirinktinai ir nedaug skaityti – tausoti akių galios likučius. Nepasiduoti atlyžiui fizinės kultūros, higienos srityse. Bene tai ir bus gyventi tikrąją to žodžio prasme. Taigi nenusimenu, priešingai, įsijausdamas į naują gyvenimo etapą, nors ir, deja, paskutinį, kai kada pasijaučiu net laimingas. Kad ne kokie įvykiai ar saviškių bėdos, gal ir visai bus gerai. Svarbiausia – nepasiduoti! Taigi – sveiki, Naujieji!

2002 07 30

Jis – Bernardas Brazdžionis – guli atvirame karste Arkikatedros altorinėje dalyje tarp žvakių ir vainikų. Jo rankose – rožančius. Aplinkui suka lankytojų vora. Kiti budi klauptuose, gieda… Lakūs Vytės Nemunėlio posmai mane lydėjo vaikystėje, paauglystėje: biblinis patosas darė įspūdį dievoieškos dešimtmečiais. Pasitraukęs į Vakarus, jis nedaug kam buvo girdimas. Vėliau sužinojau, iki kiek jo eilės buvo virtusios politine agitacija. Religinės psalmės ir himnai taip manęs nebejaudino – dvelkė bažnytiniais kvapais. Taip ir pragyvenome savąjį šimtmetį… Beje, iki šiol instinktyviai vengdavau žvelgti į numirėlio veidą, o šį kartą, eidamas voroje, smalsiai jį apžiūrėjau. Geltonas, liesas, tik stori antakiai juoduoja… Keista: kodėl manyje tokia permaina? Gal tai reiškia, kad nebetoli ir man tokia povyza?

2002 12 31

Grimzta į praeitį dar vieni metai. Sunkių, beveik tragiškų patirčių metai. Dėl grėsmės apakti, reiškinio nepažinimo, natūralaus priešinimosi mechaninei intervencijai į organizmo vienovę buvau priėjęs pesimizmo slenkstį, už kurio vaizdavosi išsigelbėjimas nebūtimi. Po krizės kulminacijos dvasinis akiratis laipsniškai ėmė šviesėti. Pereinamajam etapui labai pasitarnavo atsitiktinė pažintis su amerikietiška akių mankštos metodika. Rezultato ji nedavė, bet pakurstė valią nepasiduoti ir fiziškai šiek tiek parengė kitam įvykių raidos etapui. Prie jo teko skausmingai priaugti psichologine prasme. Iš lėto brendo tikrumas, kad techninė intervencija – taip pat natūralus aktas, gamtos vyksmo seka. Šis etapas įpusėjo. Teks jį praeiti iki galo. Gyvenimas – fizinis ir dvasinis – laipsniškai keičia merdėjimą. Svetimkūnių asimiliacijos procesai ilgi ir varžantys fizinę bei dvasinę laisvę, tačiau juos išgyventi darosi vis lengviau – stiprina viltis grįžti į man įprastą būseną. Viltis jau net realizuojasi atsinaujinančiu kūrybingumu – vieni po kitų veržiasi į gyvenimą nauji ketureiliai. Atgyja svajonė išleisti antrą jų rinkinį – žinoma, pačių prasmingiausių. Svarbu, kad būtų auksingos rūdos. Svajonių rikiuojasi ir daugiau: suredaguoti ir šiek tiek multiplikuoti išpažintį saviškiams „Ateivio autobiografija“, prie jos ir atskirai parašyti filosofinį credo „Kuo gyvas“… Juk pasiteisina išmintis, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera: tragiškoji būsena apvalė nuo pagundos vaikytis spaudos sensacijų, lektūros kiekio vietoje kokybės. Prievarta susilaikyti, jaučiu, virsta įpročiu, radikaliai keičiančiu senąjį. Vyksta ne tik fizinis, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Tikiu, kad jis formuos ateinančius Naujuosius metus. Tvirtai žengiu į juos.

2003 05

Dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (po patirties Tarybų Sąjungoje) įvyko referendumas. Prieš apsispręsdamas „taip“ ar „ne“, gerokai svarsčiau. Valdžia varė intensyvią propagandą „už“, o balsus „prieš“ slopino. Nors kompiuterio era, objektyvių, mokslinių šalies ateities ES pavyzdžių nesigirdėjo. (O tokių dalykų reikalaujama iš kaimiečių ūkių!) Užuot teikę informaciją, galvas išūžė tikinimai apie ES dotacijas, investicijas ir kitokias gėrybes, girdėtas ir ankstesnėje Sąjungoje. Betgi kapitalistinės ES principas – konkurencija. Ką gi! Tokiomis aplinkybėmis nieko veltui nemėtoma: kaupti sau – gyvybinė išlikimo sąlyga. Taigi vilionės įnašais, europine erdve prekybai – apgaulė. Ekonominės nišos bus užkariautos galingesnių, šalpos atsigriebtos su dideliais procentais. Kur kas realesnė grėsmė ir tautiniam savitumui – kūrybos sąlygai. Rytams buvo lengviau atsipirkti, jie į mus žiūrėjo kaip į pranašesnius vakariečius, o dabar bus atvirkščiai: būsime mažyčių mokinukų vietoje. Mūsiškiai plūs „ieškoti laimės“ į Vakarų kraštus (jau 200 000 išvykę); makaronės kalba, gausės mišrių šeimų. Vakariečiai turtuoliai varvina seilę, matydami mūsų gamyklas, geresnes žemes; įstatymai grindžiami kėlimosi, judėjimo laisve. Visa tai gresia mažlietuvių Rytų Prūsijoje likimo pasikartojimu. Taip svarsčiau… Gundė neiti prie urnos. Bet taip elgtis lyg ir primityvu, prasčiokiška. Pasirinkau abejojančiojo išraišką: balsavimo biuletenyje vietoj „taip“ ir „ne“,įrašiau klaustuką, o kitoje pusėje trumpomis tezėmis sužymėjau čia išvardytus motyvus. Tegul pasiskaito.

2003 06 16

Prieš akių epopėją man pasaulis laipsniškai temo: jo kontūrai, spalvos, nekalbant jau apie atspalvius, grimzdo į rūką. Nuotaika darėsi vis tragiškesnė (kūno ir sielos vienovės įrodymas). Ir staiga tarsi gimiau iš naujo! Koks spalvų ryškumas! Kokia tyrybė! Negaliu atsižiūrėti. Kur tik nukreipiu žvilgsnį – į gamtą ar į žmogų – užplūsta pasigėrėjimas. Užmirštu, kad mano akyse dirbtiniai lęšiukai, kad kelio į savus nebėra ir nebebus iki pabaigos.

2003 08 25

Kastos Indijoje – natūralus visuomenės raidos rezultatas. Tatai patvirtina ir mūsų šalies visuomeninis gyvenimas. Didėjant laisvėjimui, čia taip pat ryškėja kastų užuomazgos. Daugiau ar mažiau monolitinė visuomenė diferencijuojasi pagal funkcijas ir vykdytojus. Valdžios viršūnės bei aukščiausio rango intelektualai sublimuojasi į elitą. Elitas užsitikrina prabangą iš vidurinių sluoksnių. Čia įeina maitintojai – žemdirbiai, verslininkai, smulkesnieji valdininkai – aptarnautojai. Yra ir žemiausias sluoksnis: tarnai, pusiau ar visai bedarbiai, vos besiverčiantys pensininkai ir panašūs. Beje, karių kasta – savaime suprantama. Laisvos rinkos, konkurencijos sąlygomis kastų skirtumai gilėja, auga antagonizmas. Elitas vis labiau užsidaro savo kiaute, tolsta nuo kitų kastų. Pūtimasis žeidžia varginguosius „prasčiokus“. Pastariesiems vis sunkiau savo reikalus tvarkyti be kyšių, o ištekliai – riboti. Valdininkai vis neprieinamesni tiems, iš kurių nėra pagrindo tikėtis naudos. Kastos įžeidžiamai traktuoja viena kitos atstovus: prognozuojama bankrotai, būtinybė sumažinti žemdirbių skaičių, nesiskaitoma su parijų kastos interesais: senimas ignoruojamas jaunimo. Visa tai kelia skaudulius ir įtampą. Idealas įsitvirtinti gyvenime virsta brutalumu, kultūriniu ir moraliniu cinizmu. Įsigali kovos dėl būvio herojaus – chamo tipas, kuriam spjauti į mokslą ir meną. Knygų leidyba merdi, išskyrus literatūrą magijos temomis. Į antrą po biznio vietą kyla sekso kultas. Bizniui tarnauja narkomanija. Šlageriai baigia išstumti klasikinę muziką. Toks tad kastų pasaulio gyvenimas. Sparčiai didėja tarpusavio žudymosi, savižudybių procesas. Pamažu artėjama prie totalinės savižudybės slenksčio.

2003 12 31

Po valandos kitos baigiasi 2003-ieji, brūkšnys, žmogaus įbrėžtas visuotinio buvimo slinktyje… Brūkšnys galėjo būti ar nebūti, o slinktis – neišvengiama: egzistencinės absoliučios esamybės sąlyga. Aš vienas iš būties atomų – įrašiau ir savo dalį į bendrą turinį. Per visus šiuos metus mane valdė keistas įkvėpimas. Prikūriau netikėtai daug filosofinės tonacijos ketureilių. Rašiau jų ir metais kitais anksčiau, bet vėlesnieji man pasirodė esą gilesni. Ėmiausi rengti antrąjį šių aforistinių miniatiūrų pluoštą spaudai. Smarkiai dirbau, nes iš didesnio skaičiaus sunkiau atsijoti, o ir kritiškesnis pasidariau. Formuojasi 322 vienetų rinkinys. Kartu su pirmuoju („Ketureiliai“, Vilnius: Pradai, 2000) susidaro 600 tokių kūrinėlių. Laukia jų leidimo etapas. „Pradai“ subankrutavo, teks ieškoti naujos leidyklos. Mano Antanas Rybelis persikėlė dirbti į „Margus raštus“, apie kuriuos beveik nieko negirdėti. Bandysiu kreiptis į Universiteto leidyklą. Taip ir prašliaužė metai – nė nepajutau. O kūrybinis potvynis taip netikėtai užplūdo, lygiai taip ir prašniokštė. Net sunku įsivaizduoti, kad jo būta. Iš tikrųjų žmogus – nuostabus padaras… Laukia manęs ir Naujieji metai. „Ateivio autobiografijai“ (rankraštis) teks parašyti baigiamąjį skyrių „Kuo gyvas“, po to rūpintis surinkimu kompiuteriu… Būkite palankūs, manieji metai!

Parengė Rimantas Glinskis

Birutė Jonuškaitė. Balinsiu obelų kamienus

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

Gintarė Bernotienė. Ilgalaikiai projektai

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

Diane Seuss. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

Guntis Berelis. Teksto baimė

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

Marijus Šidlauskas. Apie Rašytojų respubliką

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

Neringa Butnoriūtė. Melancholiko nerimas

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

Paulina Pukytė: „Džiaugiuosi, kad esu laisva nuo tradicinės lietuvių literatūros mokyklos“

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

Vainius Bakas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

Domas Kaunas. Rašytoja iš mažo miestelio prie didelio kelio

2026 m. Nr. 4 / Edita Barauskienė. Karo vaikų likimai. – Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2025. – 430 p.

Idėjų ir širdžių sąsajos: Antano Maceinos ir Stasio Ylos laiškai

2008 m. Nr. 8–9

Parengė Gediminas Mikelaitis

Šiemet būtų sukakę 100 metų filosofui bei poetui Antanui Maceinai (1908–1987) ir teologui, psichologui, pedagogui, rašytojui, katalikų visuomenininkui kun. Stasiui Ylai (1908–1983). Abu dėstė Vytauto Didžiojo universitete, po Antrojo pasaulinio karo abu gyveno Vokietijoje; tik nuo 1950 m. S. Yla persikėlė į JAV. Dažniau ar rečiau susirašinėjo nuo 1945 m. iki mirties. Abu jungė tikra dvasinė bendrystė: išsipasakodavo asmenines bėdas bei džiaugsmus, dalydavosi visuomeniniais lietuvių rūpesčiais. Dažniau rašydavo A. Maceina; kartais, ypač kamuodamasis dėl Lietuvoje likusios šeimos ir dėl žmonos bandymų įkalbėti sugrįžti į okupuotą šalį, savo bičiulio tiesiog maldaudavo patarimo: „Staseli, patark, ką man daryti, nes Tu geriausiai žinai mano situaciją.“

Pagrindinės pokalbių temos – parašytos ir rašomos knygos, rūpestis išvesti mūsų kultūrą iš sąstingio, o asmens kelią Dievop grįsti naujomis, moderniomis kultūros formomis. Čia randame A. Maceinos planus apie ketintas parašyti, tačiau taip ir nepasirodžiusias knygas: „Krikščionybė ir komunizmas“, „Komunistinis ateizmas“. Sužinome akivaizdžiai paliudytą jo filosofavimo būdą – „tik rašydamas išvystau savas idėjas“, „rašymas man yra mintijimo pavidalas“. Pastebime taiklius vienas kito apibūdinimus: A. Maceina vadinamas ontologu, o S. Yla – psichologiniu sielovadininku, kultūros istoriku. Įdomus ir ilgiausias A. Maceinos čia skelbiamas laiškas, kur nurodytos paklaidos apie S. Ylos „Draugo“ dienraštyje pateiktą filosofo portretą. A. Maceinos klausimas, ar žmogaus apibūdinimai apskritai atspindi jo esmę, verčia susimąstyti.

Čia skelbiami laiškai saugomi „Amerikos lietuvių kultūros archyve“ (Putnamas, JAV).

Miunsteris, 1968 m. Kalėdos

Mielas ir brangus Staseli,

Mudu susirašinėjame retai. Bet tai nereiškia, kad Pats būtum man nutolęs ar susvetimėjęs. Priešingai, kartais ilga tyla suartina žmones dar labiau negu dažnas pašnekesys. Pastaruoju metu kažkodėl apie Tave vis dažniau pagalvodavau: gal mudviejų mintys persidavė vienas kitam, nes, matyt, ir Pats pagalvodavai apie mane; tai rodo Tavo laiškelis su sveikinimais bei pasiūlomis. Už visa tai esu Tau labai ir labai dėkingas. Atsisveikinu Tave visa širdimi, linkėdamas Viešpaties palaimos, sveikatos ir kūrybinių metų.

Rašai apie pasklidusias žinias mano sveikatos atžvilgiu: esą jos dabar atšaukiamos. Jei Amerikos spauda ir kitais reikalais yra taip „aktuali“, tai ji yra blogiausiai informuota spauda pasaulyje. Mano atžvilgiu ašen niekad neradau apie save žinutės, kuri nebūtų iškreipta. Autentiška mano padėtis yra tokia: susirgau širdimi 1967 m. geg. 18 d.; turėjau pertraukti vasaros semestrą ir negalėjau skaityti žiemos semestrą (1967/68). Paskui kiek pagerėjau ir skaičiau vasaros semestrą 1968 m. Tačiau, matyt, pagerėjimas dar nebuvo pakankamas, tad rugp. 3 d. 1968 m. (semestrui vos pasibaigus) ištiko mane apopleksija; buvo paralyžiuota kairė ranka ir sutrikusi kalbėsena. Greitas gydytojo įsikišimas ir nugabenimas ligoninėn paralyžių pašalino po keletos valandų. Tyrimai parodė, kad tai nebuvo kraujo išsiliejimas smegenyse, bet kraujo stoka (ischemia), atsiradusi dėl per silpno širdies veikimo. Ligoninėj išgulėjau dvi savaites, namie – apie tris mėnesius. Tik dabar pradedu jau vaikštinėti, tačiau vis dar reikia injekcijų tris kartus savaitėje. Tai man atima labai daug laiko, nekalbant jau apie išlaidas. Ligoninės tyrimai parodė, kad anas pirmas susirgimas (1967 m. geg. 18 d.) buvo širdies sienelės infarktas, neišgydytas tinkamai (gydytojai manė tuomet, esą man prasidėjusi angina pectoris, todėl liepė daug vaikščioti, užuot gulėjus), todėl širdį sužalojęs. Ar iš šios negalios išsikapstysiu, šiandien dar sunku pasakyti. Tokia tad fizinė padėtis – grynai faktinė, nepagražinta ir nepamažinta. Man keista, kad apie tai esu ne vienam iš pažįstamų rašęs, tačiau spaudoje pasirodo vis kažkas kita. Šį žiemos semestrą vėl neskaitau. Ar galėsiu skaityti ateinantį vasaros semestrą (nuo 15 d. balandžio 1969), irgi dar neaišku. Blogas širdies veikimas atsiliepė į kepenis ir į inkstus – jie per mažai aprūpinami krauju ir pradeda pamažu irti. Abu tad, Staseli, esame ligonys, nes apie Tavo ligas žinau gana gerai.

Bet tiek to apie šias kūnines negalias. Jų nepaisydamas, rašau kiek galiu. Kaip tik šiais ligos metais (per tuos 18 mėnesių) išspausdinau „Aiduose“[1] daugiau negu kada nors anksčiau. Bandysiu ir toliau, nes tai atitraukia mintis nuo kūno, o negera, kai mintys sukasi ne apie idėjas, o apie kokį mėsgalį, tegu šisai vadintųsi ir „širdis“. O kai šis mėsgalis pradeda dėl barškinimo mašinėle jau garsiai skųstis, tada guliesi žmogus į lovą ir bandai giliau pakvėpuoti. Todėl ir Tavo kreipimąsi ką nors duoti serijai „Krikščionis gyvenime“[2] priimu su tam tikru užsidegimu, nes tai duoda naujos prasmės nykstančiam gyvenimui. Aš ir pats buvau galvojęs rašyti šiuo reikalu prel. Balčiūnui ir pasitarti su juo. Ačiū, kad Tu, kaip vienas iš šios serijos leidėjų bei redaktorių, užbėgai man už akių.

Tačiau tuoj pat iškyla klausimas, ką ašen turėčiau parašyti. Pats siūlai ką nors apie komunizmą. Apie jį turėčiau daugybę tomų, nes iš metų metais skaitytų paskaitų įvairiomis temomis yra susikaupę be galo daug medžiagos. Bet ne visos šios temos tiktų serijai „Krikščionis gyvenime“. Ši serija juk yra esmėje religinė. Todėl konkrečiai galėčiau pasiūlyti dvi temas: 1. Krikščionybė ir komunizmas ir 2. Komunistinis ateizmas[3]. Pirmosios temos esmė būtų atskleisti komunizmo pastangas tapti krikščionybės paveldėtoju, įimant į save krikščioniškąsias vertybes, kaip kad krikščionybė savo metu įėmė į save antikines vertybes. Šia prasme komunizmas krikščionybę labai vertina, kaip krikščionys, ypač graikai, vertino antikinę kultūrą. Tačiau kaip ano meto krikščionys nuėmė nuo antikinių vertybių stabmeldiškąjį elementą, taip dabar komunistai nori nuimti nuo krikščioniškųjų vertybių antgamtinį elementą (numitologinti). „Numitologinta“ krikščionybė duodasi suliejama su komunizmu, jį praturtindama, kaip graikų filosofija menu ir morale praturtino krikščionybę. Visos šios mintys šiandien komunizme yra labai gyvos, nuolatos keliamos, išvystomos, ir apie jas ašen skaičiau Miunsteryje specialų kursą, kuris rado nemažai atgarsio tarp klausytojų, nes jiems atsiskleidė tikros komunizmo užmačios. Antroji tema gvildentų komunistinį ateizmą, kuris giriasi esąs Europos ateizmo viršūnė bei atbaigimas. Čia įeitų komunistinio ateizmo kilmės, esmės ir jo taktikos klausimai[4]; taip pat santykis su morale, humanizmu, ateitimi ir kitais šiandien ir mūsiškėj teologijoj aktualiais dalykais. Apie visa tai irgi esu studentams skaitęs ir net paruošęs vokiškai ištisą knygą, kuri, atrodo, 1969 m. turėtų išeiti4, nes mano liga jos techninį parengimą labai suvėlino. Žinoma, galima būtų ir daugiau temų rasti, tačiau gal jos turėtų mažiau ryšio su religija ir todėl Jūsų serijai mažiau tiktų.

Antanas

Putnamas, 1969 m. sausio 22 d.

Mielas ir Brangus Antanai,

Ačiū už ilgesnį ir išsamesnį laišką, nors žinau, jog tai Pačiam kainuoja. Tikrai, mintimis ir širdim, kaip ir Pats, dažnai sukuos apie Tave, su ilgesiu, jei būtų galima ir pasikalbėti, ir dažniau komunikuotis laiškais. Bet tiek jau išmokta ir asmeniškai patirta, jog draugystė negali remtis „reikalavimais“ ar pageidavimais. Supratimas ir jutimas, ir nuoširdus domėjimasis, ir dar nuoširdesnis linkėjimas gero, sėkmės, be to, susirūpinimas, kai jauti artimo žmogaus rūpesčius, man regis, yra toji intymesnė gija, kuri, nors ir nepasakyta, neparašyta, neišduota, lieka egzistuoti ir gali būt „patiriama“.

Labai pradžiuginai savo pažadu įsijungti į seriją „Krikščionis gyvenime“ savo raštais. Apie tai tuoj pranešiau mons. Balčiūnui. Tos dvi temos – Krikščionybė ir komunizmas ir Komunistinis ateizmas – būtų didelis įnašas serijai ir jos galėtų, bent viena iš jų, eiti viešumon šių metų pabaigoj, o sekanti kitų metų pradžioj. Kitos dvi arba bent pirmoji iš anų galėtų eiti po to. Apie tuos dalykus jums daugiau parašys mons. Balčiūnas, serijos reikalų vedėjas. Jis turėtų konkrečiai pasakyti Jums ir apie honorarą. Dėl paties „Dievo–Kūrėjo“, kuris, sakai, gali būti sunkiausiai skaitomas bent šios serijos skaitytojui, tektų gal ieškot kitos leidyklos ar kito mecenato. Šiuo metu nėra pas mus prel. Juro, nes išvykęs į Floridą pailsėti. Kai grįš, prisiminsiu. Neabejočiau, kad jis Pats imtųsi šią Jūsų „arčiausiai širdies“ stovinčią studiją išleisti.

Betgi visų knygų iš karto turbūt negalėsi atsiųsti. Dar norėsi jas peržiūrėt ar atbaigt. Tat reikėtų galvot apie pirmąjį rankraštį serijai šiems metams ir gal tą eventualiai siūlytiną prel. Jurui[5]. Svarbiausia, kad tie rankraščiai, jų ruošimas Paties neperkrautų, nesuvargintų. Kai gausi galutinį Balčiūno pranešimą bei susitarimą, galėtum ramiai išsiplanavęs laiką dirbti.

Vieną dalyką dar mes turime galvoj. Seniai esame svarstę, ar Pats negalėtum duoti savo vardo serijos redakciniam kolektyvui. Tuo tarpu iš pasauliečių turime vieną Juozą Girnių. Nedrįsome apie tai rašyti, nes nežinojome, kaip iš viso Pats žiūri į šią seriją. Kai kas pabūgo Jono Griniaus pasisakymų, galvodami turbūt, kad gal ir Pats būsi panašios nuotaikos. Dabar, kai Pats jungiesi savo raštais, tuo pačiu ir savo vardu bei širdim, būtų didelė privilegija Patį gauti ir oficialiu redakcinio kolektyvo nariu. Pareigų negautum jokių, nebent patalkintum, kiek jėgos leis, patarimais, pasiūlymais, sugestijomis dėl naujų autorių, temų ir panašiai. Paties sutikimo lauktume bent mažu atviruku greitai, kad būtų galima įrašyti į III tomą, kuris jau laužomas. Būk geras, sutik ir greitai apie tai parašyk, nelaukdamas minėto Balčiūno laiško, nes man pavesta tą reikalą Pačiam pristatyt ir Patį prašyt visų vardu.

Yra gerų ženklų, kad susidomėjimas serija auga ir prenumeratorių skaičius didėja. Tat ir Paties, ypač Paties kitos temos, kurių turi, rastų vietos. Kol kas leidžiama po 2 knygas per metus, bet numatoma po 3 ir gal, jei gerai eisis, ir daugiau.

Ačiū už tikras žinias apie savo sveikatą. Neseniai rašė kan. Kapočius[6] – pasirodo, ir jo širdis turėjo beveik tą patį išorinį pažeidimą. Jis gydosi, atrodo, ne tik vaistais ar prirašyta laikysena, bet labai rūpestingai žiūri ir maisto. Jis galėtų Patį painformuoti, jei tas būtų Pačiam įdomu.

Tuo tarpu priimk geriausius linkėjimus. Dievas telydi Tave!

Yla

44 Münster, Kerssenbrockstr. 12,

1973 m. kovo 4 d.

Brangusis Kunige Stasy,

Jau pats laikas padėkoti Tau už Tavąjį „krikščioniškojo humanisto“ portretą, nutapytą manos senatvės proga. Ačiū už sulasiotas žinias žineles, už mielus žodžius ir šiltus bruožus, už visą aną didelę Tavo pastangą apžvelgti manųjų darbų bei minčių apimtį, sąrangą ir linkmę. Portretas išėjo toks, kad ašen, pop. Leono XIII pavyzdžiu, nesvyruodamas galėčiau jo apačioje parašyti: „Nolite timere, ego sum“[7] – ir pasirašyti. Jeigu neklystu, Pats esi bandęs mane portretuoti jau prieš 25–erius, man švenčiant 40 metų sukaktį. Tai padarei viename Švedijoje leidžiamame mūsų laikraštėlyje ar leidinėlyje (jo vardas jau iškrito iš mano atminties). Tačiau tuomet… ką gi galėjai apie aną „jaunuolį“ tarti? Dabar jis jau senis, tad ir portretas išėjo sudėtingesnis. Ačiū dar sykį!

Tuo galėčiau šį laišką ir baigti, jei neįtarčiau, kad šis portretas nėra rašytas „šešiasdešimt penkerių metų sukakčiai“, kaip nori jo antrinis titulas. Mat prel. V. Balčiūnas pastarajame laiške man prasitarė, esą pats ruoši knygą „Mano tautos vardai ir veidai“[8]. Spėju, kad manąjį portretą ar tik nebūsi paėmęs iš šios knygos ir davęs „Draugui“ ne kaip proginį straipsnį, o kaip ištrauką iš anos knygos, nors apie tai niekur nemini. Šio spėjimo skatinamas todėl ir norėčiau tarti savą „trigrašį“ mano portreto reikalu – ne manai, bet Tavai naudai. Mat jame esama netikslumų ir klaidų, kurias pataisius portretas išeis labiau atitinkąs istorinę tikrovę. Kadangi pats esi ir istorikas, todėl istorinės klaidos būtų Tau, kaip portretistui, ypač nemalonios. O jų esama. Esama ir kitokių. Todėl aš dabar ir norėčiau į jas atkreipti Tavo dėmesį, jas pataisydamas arba paaiškindamas kai kurias aplinkybes, kurios Tavajame portrete yra ne iš gyvenimo paimtos, o Tavosios vaizduotės sukurtos: juk esi irgi poetas. Nurodydamas bei pataisydamas, pacituosiu Tavus žodžius, paminėdamas „Draugo“ puslapį ir Tavojo straipsnio skiltį, iš kairės dešinėn, taip kad lengvai galėsi atsekti, kur ana citata yra.

„Nebaigęs teologijos, susikibęs su profesoriais dėl ginčytinų dalykų, jis pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Kauno universitetą“ (p. 1, sk. 1).

Ir taip, ir ne. Iš tikro buvo šitaip: 1928 m. pavasarį buvau paprašytas iš seminarijos pasišalinti, vadinasi, praktiškai pašalintas kaip tik tokį metą, kai jau buvau apsisprendęs seminarijoje likti. 1928–1929 m. studijavau Kaune. 1929 m. pavasarį pasiprašiau vėl priimamas seminarijon, buvau priimtas be jokių sunkumų ir jon grįžau 1929 m. rudenį. 1929–1930 m. vėl seminarijoje. 1930 m. vasarą – šį sykį jau pats – apsisprendžiau išstoti ir seminarijon nebegrįžti. Taip ir padariau, vėl važiuodamas į universitetą. Vėliau patyriau, kad, jei būčiau 1930 m. rudenį seminarijon važiavęs, vėl būčiau buvęs paprašytas ją palikti. Vadinasi, antrasis išstojimas sutapo su abiejų pusių norais. – Pašalinimo priežastis nebuvo susikibimas su profesoriais. Tasai susikibimas buvo menkas, nes mano išsilavinimas tuomet buvo menkas. Profesoriai jautė daugiau „prieštaravimo dvasią“ (spiritum contradictionis), o ne patį prieštaravimą ir todėl bijojo tokį priešgyną šventinti kunigu. Kaip ženklas, kad man reikia ir 1930 m. „susimąstyti“, buvo tai, kad man nebuvo suteikta ketvirtojo žemesnio šventinimo (akolito), teikiant jį mano kurso kitiem draugam. Tai privertė mane vasarą 1930 m. pagalvoti ir pasidaryti išvadų. Tad mano išstojimas iš seminarijos buvo pusiau išstojimas, pusiau pašalinimas.

„…turėjo parašyti diplominį ir licenciato darbus, nes to reikalavo Šalkauskis“ (p. 1, sk. 3).

Šalkauskis reikalavo tik licenciato darbo; diplominio darbo reikalavo u–to statutas. O jis (Šalkauskis) reikalavo jo todėl, kad Vakarų Europos universitetai nežino u–to baigimo be laipsnio, kas buvo Lietuvoje. Važiuojant man Belgijon – Liuvenan, reikėjo kaip nors parodyti, kad esu u–tą jau baigęs, vadinasi, kad, belgų akimis žiūrint, turiu ir tam tikrą akademinį laipsnį. Tam ir reikalavo Šalkauskis parašyti šalia diplominio darbo dar vieną darbą – licenciato laipsniui. Diplominio darbo tema buvo „Religijos reikšmė kultūrai“. Licenciato darbo – „Kultūros ir religijos santykiai“ (iš jo, kaip žinai, kun. Mankeliūnas[9] padarė „savo“ disertaciją).

„…perėmęs iš Šalkauskio filosofijos įvadą, kultūros filosofiją, pedagogikos istoriją“ (p. 1, sk. 4).

Iš Šalkauskio perėmiau tik kultūros filosofiją ir mokslinio darbo metodiką. Filosofijos įvado neperėmiau: jį visą laiką skaitė Šalkauskis. Filosofijos įvadą skaičiau tik vokiečių metais, Šalkauskiui jau esant Vilniaus u–to profesorium ir jau mirus. – Pedagogikos istoriją dėstė ne Šalkauskis, o Dovydaitis. Ją perėmiau iš jo tik vėliau fakulteto nutarimu, dėl kurio Dovydaitis buvo labai nepatenkintas. – Ryšium su tuo reikia patikslinti Pr. Visvydo[10] atsiminimus. Visvydas studijavo vokiečių metais (plg. „Lietuvių enciklopediją“, papildymų tomą, p. 525), todėl jo posakis: „Aš jau buvau įsirašęs į jo privalomą filosofijos įvadą…“, yra teisingas (p. 1, sk. 4). Tačiau neteisingas yra jo sakinys: „Jau po pirmos paskaitos gandas apie jo sugebėjimą dėstyti…“ ir t. t. Nes pirmos mano paskaitos 1935 m. žiemos semestro pradžioje Visvydas tikrai negirdėjo, nes tuo metu tebuvo dar tik 13 metų vaikinukas (g. 1922). Atsiminimų rašytojais nelabai pasitikėk ir jų ypač necituok!

„…buvo nariu (liet. narys; atsipratink nuo šių rusiškų įnagininkų! Ant.) krikščionių demokratų komitete…“ (p. 1, sk. 5).

Nors ir užmuštum, niekaip negaliu prisiminti, toks narys esąs buvęs. Vargu ar tai iš viso įtikėtina, nes, vos metam praėjus po mano grįžimo iš užsienio, aš jau buvau krikšč. demokratam nepriimtinas dėl savo paskaitos apie soc. katalikų teisingumą ir dėl deklaracijos apie organinę valstybę, kurios idėjos nebuvo krikšč. demokratam prie širdies. Ar čia Pats nemaišai tik komiteto bendrai programai sudaryti vokiečių metais? Tame komitete dalyvavo ir krikšč. demokratai ir frontininkai; tarp jų buvau ir aš. Bet tai buvo pogrindinis komitetas. O laisvojoje Lietuvoje jokiame politiniame komitete nebuvau.

„1937 metais įsijungė į XX Amžiaus kolektyvą“ (p. 1, sk.5).

„XX Amžiaus“ kolektyve esu buvęs nuo pat jo pradžios. Argi pamiršai, kad mudu abu su Tavimi esame buvę pas dr. L. Bistrą „Ryto“ (tuo metu uždaryto) redakcijoje ir taręsi dėl naujo laikraščio? Tai buvo 1936 m. gegužės mėn. pabaigoje. „XX Amžius“ pasirodė 1936 m. birželio 24 d. per Jonines. – Po mano paskaitos apie soc. teisingumą vargu ar jūs būtumėte mane priėmę į savą kolektyvą, jeigu jame nebūčiau jau buvęs.

„Be Maceinos – paskaitininko nepraeidavo žymesnieji ateitininkų ir kiti katalikų suvažiavimai“ (p. 1, sk. 5).

Stipriai perdėjai! Lietuvoje paskaitų esu skaitęs labai nedaug: gal kokias tris keturias (atsimenu tik tris: KVC[11] konferencijoje, LKM Akademijos suvažiavime ir viename studentų susirinkime – apie perteklių; ši paskaita pridėta prie mano „Socialinio teisingumo“ kaip priedas). Vokiečių metais skaičiau dar vieną vysk. Reinio 60 metų jubiliejaus proga 1944 m. vas. pradžioje Vilniaus teatre (kartu su vysk. Brizgiu – kaip dviejų fakultetų dekanai). – Žymiai daugiau esu kalbėjęs būdamas studentas. Bet tai buvo daugiausia provincijos pavasarininkų susirinkimuose.

„Skaito jis daug“ (p. 2, sk.1).

Čia jau tikrai suklydai. Ašen skaitau, palyginus su kitais dėstytojais ar mokslininkais, labai maža. Užtat ir mano biblioteka yra mažytė (ir Kaune ji nebuvo didesnė). Iš u–to bibliotekos Miunsteryje nesu skolinęsis per visą dešimtmetį nė vienos knygos; iš filosofijos seminaro – irgi nė vienos. Tik iš slavistikos seminaro Solovjovo veikalus – tuos perskaičiau. Tai sakau ne girtis, bet parodyti, kad nesu jau toks darbo pelė, kaip mane įsivaizduojate – Tu ir kiti. O jeigu savo raštam turiu prisirinkęs daug medžiagos, tai tik todėl, kad skaitau pagal Šalkauskio mokslo darbo metodikos reikalavimus ir todėl su minimum medžiagos pasiekiu maximum jos panaudojimo. Tai viskas.

„Antraisiais profesoriavimo metais (1937) jis buvo pakviestas pagrindiniu kalbėtoju katalikų veikimo metiniam suvažiavimui“ (p. 2, sk. 1).

Šis suvažiavimas buvo ne 1937, bet 1936 m. spalių mėn. pradžioje. Ten ir kalbėjau. 1937 m. jau buvo baigta mano knyga „Socialinis teisingumas“ kaip anos prieš metus buvusios paskaitos išvystymas. Jei šią knygą gali gauti, pažiūrėk į jos pratartį: ten yra visos datos. Aš ją turiu, todėl patikrinau.

„Jei Maceina būtų kalbėjęs apie žemę…“ (p. 2, sk. 2).

Tiek savo paskaitoje, tiek savo knygoje kalbu ir apie bažnytines žemes bei jų išdalinimą (plg. knygos p. 219). Tačiau ši mintis nebuvo minios pasigauta taip, kaip anas „auksas“, nors aš pats jo nevartojau: aš tik citavau Henri Simon[12] „Les cath. liques, la politique et l’argent“ knygą, kurioje buvo kalbama apie „šalin auksą nuo altorių“. Tik žurnalistai paskui iš to padarė visą paskaitos esmę. Na, tie žurnalistai! Už ką gi jie gautų premijas, jei nesugebėtų užsikabinti už niekelio ir iš jo priskaldyti begalybę?

„…Maceina parodo laiško nuorašą… pradėjau peštis su vysk. Padolskiu…“ ir t. t. (p. 2, sk. 2).

Visas šis dialogas yra klaidingas ta prasme, kad Pats čia maišai laišką iš Schwab. Gmiundo su laišku iš Freiburgo. Pirmasis rašytas 1947 m. rugpjūčio 29 d. Šio laiško, atrodo, nesi matęs, nes jis neturi savyje nieko ypatingo: tai tik paklausimas, ar vysk. Padolskis iš tikro mano pažiūras laiko eretiškomis. Į tai jis man atsakė 1947 m. rugsėjo 2 d., paneigdamas, kad jas laiko eretiškomis: tik abejotinomis ir nepatikimomis. – Laiškas iš Freiburgo yra rašytas vysk. Padolskiui 1957 m. į Romą, kai jis mane kvietė paskaitininku į pirmąjį LKM Akademijos suvažiavimą. Šį laišką esi, rodos, skaitęs Romoje ir paskui mane baręs už jį Freiburge. Tavo pabarimą priėmiau, pastebėdamas, kad žmogus ne visada darai taip, kaip reikia. Taigi visas Tavo dialogas yra perkeltas dešimčia metų atgal. Be to, netikslus, nes Tau pačiam aš laiško skaityti nedaviau. Tu jį paskaitei iš kitų Romoje[13].

„Apie tai sužinojo vysk. P. Būčys arba jis specialiai buvo painformuotas pačios kongregacijos ir paprašytas susisiekti su „kaltinamuoju“ (p. 2, sk. 2).

Nieko panašaus! Susirašinėjimas su vysk. Būčiu prasidėjo šitaip: 1. man buvo atsiųstas nuorašas vysk. Būčio laiško Ad. Damušiui kaip At–kų Federacijos vadui (1948 m. rugsėjo 10 d.); nuorašas, kuris buvo paskleistas Amerikoje. Šiame laiške vysk. Būčys rašė: „Neminiu vardo nė pavardės to žmogaus, kurio, gerą valią gerbdamas, jo pažiūrų kenksmingą pavojingumą matau. Stipriai tikiu, kad jis turi arba išstoti iš Ateitininkų, arba atšaukti savo klaidas. Jei nenori ar negali to padaryti, tai Ateitininkija turi suprasti savo, tėvynės ir katalikybės naudą bei atitinkamai pasielgti“. – 2. Tada aš pats parašiau vysk. Būčiui laišką (1950 m. sausio 12 d.) iš Freiburgo. Šiame laiške paklausiau vysk. Būčį dviejų dalykų: a) ar jis tebemanąs, „kad nepasaulėžiūrinėje politikoje glūdi dogmatinio indiferentizmo dėsnis (taip jis rašė Damušiui) ir b) ar aš turiu arba išstoti iš ateitininkų, arba būti išmestas. Be to, plačiau nušviečiau pasaulėžiūrinės politikos esmę. – 3. Vysk. Būčys atsakė man 1950 m. vasario 5 d. laišku, kuriame ir toliau pasiliko prie savo pažiūros, kad nepasaulėžiūrinė politika reiškianti dogmatinį indiferentizmą; tačiau sakėsi nesąs čia neklaidingas ir todėl siūlė du man dalyku: 1. pačiam pateikti St. Officii kongregacijai manas tezes ir 2. parašyti knygą apie nepasaulėžiūrinę politiką, ištiriant valstybės nekompetentingumą ir t. t.: „Iš to susidarytų pusėtinas tomelis ir praturtėtų Lietuvos mokslinė raštija.“ – Galop vysk. Būčys apie visą ginčą dėl nepasaulėžiūrinės politikos žinojo iš pat pradžios ir buvo pavedęs tuo metu dar kun. dr. Pr. Braziui visa ištirti. Tai man yra pranešęs Brazys laišku 1947 m. gegužės 29 d. Mat vysk. Būčiui atrodė, kad nepasaulėžiūrinėje politikoje atgema Lammenais[14] kat. liberalizmas. Šia kryptimi Brazys ir tyrinėjo, ir šiuo reikalu mudu susirašinėjome dar iš Schwab. Gmiundo. – Netiksliai taip pat rašai, kad „Maceinai, nežinančiam apie skundą“ ir t. t. Apie skundą aš žinojau iš pat pradžios: turiu prel. Tulabos laišką iš 1947 m., kuriame jis apie aną skundą aiškiai rašo, pastebėdamas tik, „kad Vatikanas nei susijaudinimo neparodė, nei jokio tardymo nepravedė“. – Tai tiek patikslinimo šiuo reikalu. Man būtų buvę apskritai mieliau, jei visą šią seną istoriją, dabar Vatikano II Susirinkimo aiškiai išspręstą, būtum trumpiau piešęs, o daugiau dažų skyręs kuriam kitam klausimui. Bet jeigu jau palietei, tai norėjau patikslinti.

„Kultūra yra pasaulietinės, ne bažnytinės veikmės plotmė.“ Ir vienas sakinys aukščiau: „Ji vystosi ne Bažnyčios kontrolėje, o krikščionių kaip asmenų atsakomybėje“ (p. 2, sk. 4).

Šiaip kalbėti galima tik tada, jei Bažnyčia yra suvokiama klerikališkai, vadinasi, kaip dvasiškija, paliekant šalia pasauliškius. Jeigu betgi pasauliškiai yra ne tik Bažnyčioje, bet yra Bažnyčia, tuomet kultūra niekados nėra pasaulietinės, bet visados bažnytinės veiklos plotmė. Vatikano II Susirinkimas ją padaro savarankišką ne nuo Bažnyčios, o tik nuo hierarchijos ir tai tik jos metodų, sričių, o ne bendrai galiojančių krikščionybės principų atžvilgiu, kuriuos hierarchija autentiškai aiškina. Todėl savo seną tezę apie kultūros buvimą viduriniais amžiais Bažnyčios žinioje ašen palaikau ir šiandien, tik ją praplėsdamas ligi pasauliškių bažnytinės pasiuntinybės. Tai nėra joks žingsnis „per toli“, kaip Pats manai. Visa tai esu platokai dėstęs „Krikščionis pasaulyje“[15]. Argi neskaitei rankraščio, prieš išsiunčiant jį spaustuvėn? Juk esi vienas iš redaktorių. Šioje knygoje kultūros santykis su Bažnyčia yra plačiai nušviečiamas, ir kultūra yra įjungiama į Bažnyčią, bet išjungiama iš hierarchijos. Sakysi: tai dialektika. Bet argi hierarchija viena sudaro Bažnyčią? Argi pasauliškiai nėra Bažnyčia ir ar jie nėra joje veiklūs – kaip tik kultūriškai? Pasauliškio pasiuntinybė – bažnytine tikra prasme – nėra paskaityti lekciją ar pasakyti pamokslą pamaldų metu, bet kurti kultūrą: Bažnyčios pasiuntiniu bei pašventimu. Tu turbūt nustebsi, paskaitęs mano knygoje, kad pasauliečiu niekas negema, bet yra pašvenčiamas bei pasiunčiamas. – Na, bet tai jau neliečia Tavojo portreto. Čia tik norėjau atkreipti Tavo dėmesį į manąją tezę, kuri nėra tokia „davatkiška“, kaip iš sykio atrodo.

„Ir Tu, esu tikras, greičiau gelbėtum mirštantį vaiką, o paliktum skurstantį kurti negalintį kultūrininką“ (p. 2, sk. 4).

Ar tai pavyzdys, kad Bažnyčia turi atsiremti į kultūrą? Juk tai nesusipratimas! Kodėl Tu jį dedi į mano lūpas? Mirštantį vaiką gelbėti ir – padėti kultūrininkui yra tokie skirtingi dalykai, kad jų jokiu būdu negalima gretinti. Apskritai visas šios vietos dialogas yra Tavo išgalvotas. Mudu tokio dialogo niekados nevedėme! Tai gryna sofistika. – Tas pat reikia pasakyti ir apie A. Baltinio Tavo cituojamą posakį: „Į kultūrą Maceina įjungia visą žmogiškąją kūrybą, ir vietomis susidaro pavojaus į ją įjungti net religiją“ (p. 2, sk. 5). Kas kas, bet Maceina niekados religijos į kultūrą nejungė. Priešingai, sekdamas Šalkauskiu, jis visados kultūrą jungė į religiją, bet ne atvirkščiai. Kaip kultūra įima į save gamtą, taip religija įima ir gamtą, ir kultūrą. Čia jau judu abu su Baltiniu šaunate pro šalį. Baltinis visados šiaušiasi prieš tai, kad kultūra sudaro religijai medžiaginę atramą, tarsi religija būtų kažkoks iš dangaus nusileidęs balionas, o ne dieviškasis Logos ir Logos, įsikūniję žmogiškojoje prigimtyje bei žmogiškojoje kūryboje. Bet ir apie tai plačiai rašau naujojoje knygoje. Čia visa tai tik primenu, kad nepriskirtumėte man to, ko neteigiu, o ką kaip tik priešingai teigiu. – Apskritai Baltinis, atpasakodamas svetimas mintis vengia citatų (į tai linksti ir Pats) ir greitai savas mintis pradeda priskirti kitam. Tai labai ryškiai pasirodė jo „Didžiųjų dabarties klausimų“ recenzijoje, kurioje jis teigė, esą Maceina laiko krikščionybę idėja, tuo tarpu kaip tik visą laiką kovoju su šia pažiūra. Mano minčių iškreipimas mane iš tikro jaudina…

„…ir dėstė Rytų Europos filosofijos istoriją, o nuo 1961 – ir religijos filosofiją“ (p. 2, sk. 5).

Rytų Europos filosofijos istorijos niekad nesu dėstęs. Dėsčiau tik apie atskirus šios filosofijos atstovus, pvz., V. Solovjovą, arba apie atskiras jos problemas, pvz., „Rusiškasis mąstymas“, „Bažnyčia ir Valstybė Rusijoje“, „Askezė ir kultas“, „Nuodėmės problema Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Šalia to dėsčiau sistemiškai marksistinę filosofiją kaip šiandieninę Rytų Europos filosofijos apraišką. – Religijos filosofiją pradėjau dėstyti ne 1961, o 1966 m. žiemos semestrą. Pradėjęs jos antrąją dalį 1967 m. vasaros semestrą, susirgau, ir taip liko ji net neįpusėta… Atskira problema iš religijos filosofijos buvo „Tikėjimas ir žinojimas“, kurią dėsčiau, kiek pasveikęs, 1968 m. vasaros semestrą, nes tęsti religijos filosofiją man buvo per sunku, kadangi ją reikėjo naujai rašyti, o problema „Tikėjimas ir žinojimas“ mano buvo jau iš anksčiau apmestas, vedant vieną sykį seminarą šiuo klausimu.

„Jo rankraštyne dabar yra 25 tematiniai tomai vokiečių kalba iš to, kas buvo dėstyta per abu universitetus“ (p. 5, sk. 5–6).

Šis skaičius iš viso nereikalingas. Be to, jis netikslus. Aš dar sykį perskaičiavau tuos „tomus“ ir radau, kad tikrų rankraščių esama tik 20 tomų. Visi kiti yra arba atlaikai, arba seminarų pastabos, vadinasi, nebe tematiniai rašiniai. Neperdėk, Staseli!

„Jo veikalai, rašyti tremtyje, yra beveik išimtinai religiniai“ (p. 2, sk. 6).

Žodį „beveik“ išbrauk: visos mano knygos, rašytos tremtyje, yra religinės. Tik straipsnių esama tokių, kurie sklaido pasaulinius klausimus.

„Maceinai sunku suprasti ne tik Chardiną… Sunku jam suvokti ir šių dienų kunigus…“ (p. 3, sk. 4).

Man atrodo, kad esama skirtumo tarp „suprasti“ bei „suvokti“ ir „pateisinti“ bei „pripažinti“. Taip pat man atrodo, kad aš suprantu ir Chardiną, ir naujuosius kunigus. Tik aš jų nepateisinu ir jų pastangos (religiją supsichologinti bei susociologinti, praleidžiant arba nevertinant ontologinio jos pagrindo) nelaikau teisinga, todėl nepateisinu. Aš neneigiu nei sociologijos, nei psichologijos, tik neskiriu jom didesnės svarbos. Todėl pastangos religiją svarstyti visų pirma psichologiškai bei sociologiškai atsidaužia į mano pasipriešinimą. Manau, kad tai yra kas kita, negu „nesupratimas“ bei „nesuvokimas“.

„Ar neužtenka logiškai įrodyti Dievo buvimą?“ (p. 3, sk. 4).

Šį sakinį dedi į mano lūpas. Tačiau jis yra ne mano. Logiškai įrodyti Dievo buvimą niekados neužtenka, nes jis tikėjimo nepažadina. Tai yra visados mano pažiūra – kaip ir visų kitų. Tačiau loginis kelias yra vienintelis tikras ir galimas patikrinti, ko negalima pasakyti apie psichologinį kelią. Tavo keliamos „psichologinės gelmės“ juk nieko neįrodo, nes jos kiekvienu atveju yra individualios ir subjektyvios. Apie sielovadą aš niekad nerašiau ir jos nenagrinėju, nes ji man iš esmės nepatinka. O religijos filosofijai ar teologijai psichologija yra tik kaip agua destillata ligoniui: ji nieko negydo…

„Kokia yra Maceinos sistema, turbūt, sunkiausia pasakyti“ (p. 3, sk. 5) ir t. t.: sistemos stokos priežasčių ieškojimas (p. 4, sk. 1).

Sisteminti savas mintis buvau linkęs iš pat pradžios, ir šis polinkis nėra praėjęs. Jeigu tačiau man nepasisekė sukurti sistemos, tai – mano paties pažiūra – čia yra kalti du dalykai: 1. Vokietijoje labai ilgą laiką neturėjau progos dėstyti savos filosofijos, o vis reikėjo dėstyti kitų filosofiją (rusų, marksistų); tik nuo 1966 m. atsivėrė man ši galimybė, kai manosios venia legendi[16] turinys iš „Für die Geistesgeschichte Osteuropas“ buvo padarytas „Für Philosophie mit besonderer Berücksichtigung der Religionsphilosophie“. Tai buvo padaryta filosofijos fakulteto nutarimu ir tai man atvėrė kelią į savos filosofijos dėstymą. Tada tuojau ir pradėjau dėstyti filosofijos sistemą: „Ursprung und Sinn der Philosophie“ (1966 m. vasaros semestrą), „Religionsphilosophie“ (1966–1967 m. žiemos semestrą), ir taip būtų ėję toliau, jeigu ne liga, sugriovusi visą šį užmojį. 2. Visos lietuviškos mano knygos (išskyrus „Inkvizitorių“ ir „Jobo dramą“) yra proginės: jos visos buvo užsakytos (išskyrus „Didžiuosius klausimus“ – nesisteminė knyga pačia savo problematika). Lietuvoje dėstant, sistema būtų tikrai išaugusi. Kokia ji būtų buvusi savo turiniu, šiandien niekas negali pasakyti. Aš labai abejočiau, kad būčiau analitikas, kaip Pats teigi…

„Dėstymas jam nėra ieškojimas, kaip kitiem, bet teigimas jau įžvelgtų dalykų“ (p. 4, sk. 1).

Dažniausiai dėstymas raštu yra tikrai jau įžvelgtų arba atrastų dalykų patiekimas sistemiškai. Bet mano paties mintijimas vyksta tokiu būdu: 1. suvokiu arba, kaip Pats teigi, įžvelgiu tam tikrą idėją, pvz., „filosofija yra būties kaip tokios interpretacija“: ši idėja man iš tikro vieną sykį atėjo staiga į galvą; 2. toliau pradedu klausti, ką reiškia tas ar kitas suvoktos idėjos pradas, pvz., ką reiškia būties kaip tokios interpretacija; kas yra interpretacija, ką galima interpretuoti ir t. t.; visi šie klausimai (kaip ir ana pirminė įžvalga) vyksta dar mano galvoje; jie paprastai esti gana neaiškūs, neturį dar jokių ryškesnių išvadų; 3. galop pradedu rašyti, susistatęs tam tikrą planelį, ir tik rašydamas išvystau savas idėjas, savus kilusius klausimus, juos išskleisdamas, pagrįsdamas, atremdamas į kitų mintis ir t. t. Rašymas ir mintijimas yra man neatskiriami. Net pasakyčiau: rašymas yra man mintijimo pavidalas; aš mintiju rašydamas – scribendo cogito. Štai kodėl, kaip teisingai pastebi, esu „daugiau rašus, nei kalbus“ (p. 4, sk.1). Kalbėdamas negaliu išvystyti savos minties. Kalbėdamas pasakau mažiau, negu turiu galvoje. Esu, sakysime, mėginęs du tris kartus Kaune skaityti studentam paskaitą, jos nepasirašęs, o tik susidaręs jos santrauką. Tai man visados būdavo 45 min. per daug. O paskui nežinodavau, ką veikti. Po tokių bandymų net nė lietuviškai aš niekados paskaitų neskaičiau „iš galvos“, o visados „iš rašto“. Klausantiem, galimas daiktas, atrodo, kad Maceina surašė viską jau iš anksto žinodamas. Tikrovėje yra visiškai atbulai: Maceina sužinojo viską tik rašydamas. Parašius kokią knygą man reikia iš jos pačiam mokytis, nes joje yra daugiau, negu galvoje. A. A. Zenonas[17] stebėjosi tokiu mano mintijimo vyksmu, kai sykį apie tai kalbėjomės, nes, sakė jis, jame visados pasilieka žymiai daugiau, negu yra jo knygose. O man nepasilieka nieko. Ar tad galima sakyti, kad dėstymas raštu man nėra ieškojimas? Aš ieškau ir randu tik rašydamas; ne kalbėdamas ir ne pats vienas savo galvoje mąstydamas.

„…Nebūdamas sistemikas, vis dėlto neišvengia schematikos“ (p. 4, sk. 1).

Galimas daiktas. Tačiau turėtum šiam reikalui pateikti kitokių pavyzdžių, negu „gamta–kultūra–religija, gamta–istorija–asmuo, kosmologija–antropologija–ontologija“, būtis–nebūtis, nebūtis ir kūrimas, asmuo ir masė, Dievas ir žmogus (plg. t. p. kiek aukščiau). Šie pavyzdžiai anaiptol nėra schemos. Mat kas, sakysime, protestantui atrodo schema (pasauliškiai–dvasiškiai–vienuoliai, septyni sakramentai, gamta–malonė, tikėjimas–darbai ), tas katalikui yra tikrovė. Taip lygiai yra čia Tavo atveju: kas Tau kaip psichologui atrodo schema, man kaip filosofui yra tikrovė. Žiūrint į kūriniją subjektyviu–psichologiniu atžvilgiu ir išeinant iš psychės, galimas daiktas, kad viskas atrodo sujaukta arba vienaplotmiška. Žiūrint tačiau objektyviu–ontologiniu atžvilgiu ir išeinant iš būties, tikrovė pasirodo esanti įvairiaplotmė, daugiau ar mažiau darni, turinti tam tikrą sąrangą. Kažin ar yra tikslu ir įžvalgu visa tai manyti esant filosofo schema? Negi gamta, kultūra ir religija nėra tikrovės? Negi jos nesijungia viena su kita? Negi jos nesiskiria viena nuo kitos? Schema yra dirbtinis padaras, neatitinkąs tikrovės ir ją tempiąs į šiuos dirbtinius rėmus. Gal tai pasitaiko ir mano raštuose. Tačiau jau tik ne ten, kur išeina aikštėn Tavo minimi pavyzdžiai. Kas neskirtų gamtos nuo kultūros, kultūros nuo religijos, būties nuo nebūties, Dievo nuo žmogaus ir t. t.; kas juos visus jauktų ir sulietų, vargu ar tokiu Pats būtum patenkintas ir jame matytum schemos „pergalę“.

„Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas“ (p. 4, sk. 1–2).

Ar tai užsisklendimas „in turri eburnea“[18] ir horaciškas „od profanum volgus et arceo“[19]? Man būtų įdomu, tikrai įdomu patirti iš Paties, kas Tau tokį įspūdį yra pažadinę? Nes iš piršto negi būtum šias charakteristikas išlaužęs. Parašyk man vieną kitą pavyzdį, kad galėčiau pastebėti, ar iš tikro Tu teisingai įžvelgei. Nes juk antrasis sakinys skamba tarsi kaltinimas: nesiimti darbo, kuris reikalingas, tegu ir nereikšmingas, yra egoizmas, egoizmas yra nedorybė. Tai pagrįsk šį savo „kaltinimą“. Šis prašymas turi ryšio su tolimesne pastaba:

„Neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio“ (p. 4, sk. 2).

O, mielas Staseli! Kaip nuostabiai pamiršai: 1. eilę mano straipsnių „XX Amžiuje“ įvairių įvairiausiais klausimais – visiškai neakademiniais; 2. mano satyrinių lyg ir „novelių“ eilę tame pačiame „XX Amžiuje“, jo skyriuje „Mirga marga“; 3. eilę apžvalginių straipsnelių „Aiduose“; 4. tiesiog aibę rašinių „Voice of America“, kol jis buvo Miunchene; 5. eilę rašinių Delegatui, Tau pačiam ten esant. O gal Tu viso to nežinojai? Jeigu šitaip būtų, tai būtų Tau įspėjimas: kaip lengva prašauti pro šalį… Ši pastraipa siejasi su 22–ąja. Todėl ir čia man būtų įdomu iš Tavęs patirti, kas Tau tokio įspūdžio pažadino, esą ašen nesileidžiąs į klausimus, neturinčius akademinio lygio? Man pačiam atrodo, kad esu net per daug laiko sugaišinęs klausimam, visiškai neakademiniam; klausimam grynai techniniam, kasdieniniam, liečiančiam dažniausiai kitų asmenų reikalus bei jų darbus. Tad drožk ir parašyk man, kuo savus teiginius remi.

„Gali kristi bombos – jis rašo arba skaito“ (p. 4, sk. 2).

Kai šį sakinį paskaičiau vienam žmogui, jis lyg iš kulkosvaidžio atšovė: „Tai jis tavęs nepažįsta.“ Tačiau manau, kad Tavo „bombos“ (kaip ir mano „auksas“ ant altorių) yra daugiau prasmeninio pobūdžio: jos reiškia manąjį „stoiškumą“, vadinasi, nesijaudinimą dėl gyvenimo negandų arba pavojų, nepametimą galvos, nesiblaškymą į kraštutinybes ir t. t. Tik kažin, ar aš iš tikro esu stoiškas? Kad nesidaužau, žiūrint iš viršaus, tai tiesa. Bet viduje… Pats esi su manimi buvęs pavojų bei negandų metu tik Berlyne. Ano meto „bombos“ buvo palyginti tik menkniekis su visais tais pavojais bei negandais, kurių teko pergyventi 1944– 1945 metais, bėgant ir paskui bastantis ligi karo pabaigos. Ar aš ir tuomet buvau „stoiškas“? Dievas vienas žino! Vargu. – Viena tačiau sava pastaba išreiški teisingai: visokių negandų metu prasiveržia manyje kažkoks kūrybinis polėkis. Nepaisant slogių viršinių sąlygų, vidus pasilieka laisvas ir net kažkaip paskatintas. Gal viršinis nerimas pažadina vidinį kūrybiškumą, gal įvyksta kažkas kitas, – sunku pasakyti. Bet taip yra. Kai buvome 1940 m. „Sammellager“[20] Rytprūsiuose, išeidavau į miškelį ir atsisėdęs ant kelmo rašydavau. Berlyne rašiau taip pat: truputį vokiškai apie kultūrinę antropologiją, o svarbiausia Lietuvių Aktyvistų Fronto programą Škirpai (nereikšmingas, bet anuo metu reikalingas darbelis!). Viurcburge 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą rašiau filos. seminare „Didįjį Inkvizitorių“. Sudaužius Wurcburgą ir išsikėlus į kaimą, užbaigiau „Inkvizitorių“ ir parašiau pirmą juodraštį „Jobo dramos“. Taip pat Viurcburgo–kaimo laikotarpis, pats pavojingiausias bei sunkiausias viršiniu atžvilgiu, buvo pats našiausias poetiniu atžvilgiu. Taigi tokiais protarpiais esu ne „stoiškas“, bet kūrybiškas. Kodėl? Nežinau!

Tai tiek, mielasis Staseli, manųjų pastabų Tavajam portretui. Gal jos kiek patikslins – ypač kalendorinės bei istorinės – Tavas pastangas. Žmogų apibūdinti yra labai sunku ir kažin ar iš viso įmanoma. Asmens charakteristika visados yra tik paviršiaus škicas, neišreiškiąs gelmių, kuriose gal glūdi kokia tragika, gal vyksta kokia drama, gal skauda kokia niekad neužgyjanti žaizda. Joks psichologas to neregi ir negali regėti. O to neregint, visa kita nublanksta, darosi dviprasmiška ir net banalu. Kažin tad ar verta teikti asmens charakteristiką? Ar negeriau pasklaidyti objektyvius žmogaus darbus, juos giliau bei sistemingiau panagrinėti bei visuomenei parodyti? Be abejo, Tavosios charakteristikos – jų spaudoje buvo galima šen ten užtikti – yra įdomios. Tik štai… tasai vidus! Kaip jį pasiekti bei praskleisti? O be jo portretas virsta schema:

„Draugiškas ir mielas, bet atokus viešumai ir mažiau pažįstamiems. Turi humoro ir lyriškumo, bet daugiau stoiškas ir kritiškas. Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas. Nerašo į kasdieninę spaudą, neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio. Savo lygio niekur nežemina, stiliaus nekeičia. Visut tas pats estetas, mintytojas. Savęs neduplikuoja, netriplikuoja, kaip kiti jo kartos draugai, ir savo rolių nekeičia. Visuomeninių pozicijų nevengia, bet jų ir neieško“ (p. 4, sk. 1–2).

Ar ši pastraipa nėra batai nr. 42, kuriuos gali nešioti šimtas žmonių? Tikrovėje gi nėra dviejų asmenų, kurie galėtų būti išreiškiami ta pačia charakteristika. O taip atsitinka todėl, kad neįmanoma parodyti, kodėl taip yra. Užtat darosi įtartina, kad taip yra. Ar aš iš tikro stoiškas? Ar niekur nenusileidžiąs iš „savo lygio“? Ar estetas? Ar savęs neduplikuoju? (Paskaityk dr. G. Valančiaus[21] pastabas „Laiškuose lietuviam“ apie „Didžiuosius klausimus“, kur jis mane bara, kam einąs į poezijos klubą, kam kritikuojąs Chardin; vadinasi, kam paliekąs savo rolę.) Matyt, Tau taip atrodo. O gal toks ir esu. Tik ar visa tai galima išreikšti tokiomis skambiomis ryškiomis charakteristikomis? Ar čia nėra negyva schema, kuriai stinga sielos? Ar tai ne žalčio išnara, kurioje žaltys nebegyvena? Ji yra žalčio, bet ji nėra žaltys. – Dar daug būtų galima pateikti tokio „susimąstymo“, bet jis vis labiau virstų svaičiojimu, nes žmogus gi nepažįsta pats savęs. Tad užteks…

Berašant šį laišką, atvažiavo pas mane Jonis Grinius iš Miuncheno. Jis dar nebuvo gavęs Tavo „humanisto“ portreto, perskaitė jį pas mane ir prašo mane dabar Tau štai ką pasakyti: 1. Jis džiaugiasi, kad eilę tokių charakteristikų rengi knygos forma: tokia knyga, jo nuomone, esanti reikalinga ir būsianti vertinga; 2. Bet kad charakteristikos būtų tikslesnės, jis prašo perduoti Tau du jo pasiūlymus: a) arba pasiųsti jau parašytas charakteristikas jų „objektam“ patikrinti, b) arba išsiuntinėti tam tikrą anketą, į kurią charakterizuoti pasirinkti asmens atsakytų, ir iš šių atsakymų paskui Pats paruoštum jų portretus; 3. Jis prašo Tave pasveikinti ir perduoti jo labas dienas. – Prie jo pasiūlų jungiuosi ir aš. Iš tikro pirmoji pasiūla pasiųsti parašytas charakteristikas patikrinti, ar nėra istorinių netikslumų, yra visiškai priimtina. Juk Tau pačiam yra vargo su visokiomis datomis bei įvykiais. O jų autoriai galėtų visa tai lengvai pataisyti, jei būtum kur suklydęs kaip mano atveju.

Mielas Staseli, 65–eri amžiaus metai ne per daug įprasta švęsti, nors tai ir reiškia oficialią senatvės pradžią: juos pasiekus, reikia liautis dirbus ar ėjus kurią tarnybą. Todėl nei aš sveikinau Tave šios sukakties proga, nei kiti sveikino mane. Tačiau kadangi Pats dabar prabilai jau viešai, tai priimki ir mano bičiulišką žodį Tavosios senatvės pradžiai. Tegu ji Tau lieka nejaučiama, tegu nemažina Tavojo kūrybiškumo, nes iš Tavęs mes laukiame ne tik Šiluvos istorijos užbaigos, bet ir daugybės dar kitų svarbių dalykų. O ypač jaunimas laukia iš Tavęs vadovaujančio bei uždegančio žodžio. Tad gyvuok ir kurk, kaip lig šiolei! Tegu Dievas Tave laimina!

Aš pats dabar mėginu užbaigti „Der russische Christus“ vokiškai. Jį dėl ligos buvau pertraukęs, paskui vėl tęsęs, vėl pertraukęs; teliko kokia 60–70 pusl. Juos dabar ir noriu parašyti, kad nedingtų ligšiolinis darbas. Nes jei rankraštis lieka neužbaigtas, jo niekas paprastai neužbaigia. O paskui jau imsiuos savos religijos filosofijos. – Parašiau „Į Laisvę“ vieną straipsnį ryšium su mūsojo jaunimo tremties prasmės ieškojimais. J. Kojelis sako, šis straipsnis sukelsiąs nemažesnių diskusijų kaip „Nuo ko mes bėgome?“. Pažiūrėsime. Šiaip sveikata nusistojusi. Jei nepadarysiu kokių durnysčių pats ir jei Dievas nešūktels staiga, gal dar ir teks kokius metelius kitus pavaikščioti žemės keliais.

Dar sykį labai labai dėkui už portretą.

Tavo Antanas

S. Beje, parašyk savo nuomonę apie „Gramatiką ar eschatologiją?“, jei jį esi „Tėviškės žiburiuose“ sekęs. A.

Atleiski, kad laiške pilna pataisų ranka! Rašiau mašinėle tiesiog, tad prisivėlė visokių klaidų klaidelių. A.

Miunsteris, 1973 m. balandžio 24 d.

Brangusis Staseli,

Ką tik gavau Tavo laišką, perskaičiau ir čia pat atsakau, nes po švenčių dar nesinori imtis kokio nors rimtesnio darbelio. O kai jo ašen imuos, tai paskui labai sunku man pasitraukti ir ko nors kito griebtis.

Visų pirma ačiū už šventinius sveikinimus bei sveikatos linkėjimus. Ši žiema man nebuvo visiškai laiminga. Neseniai persirgau pūslės ir inkstų geldelių uždegimu. O dabar kamuojuos su podagra, kuri vis labiau įsigali tiek kairės rankos pirštuose, tiek kelių sąnariuose. Pradeda sunkėti lipimas laiptais, vaikščiojimas, o ypač klaupimasis bažnyčioje. Bet ką gi – jau 66–ieji meteliai bėga. Laikas jau stingti, kol visiškai sustingsime. Žiūrėk, tasai mūsų mielas Prunskis buvo ir tebėra tikras žurnalistas: jis norėjo gauti iš manęs ką nors „Laivui“; atsakiau jam, kad esu pasiryžęs, tačiau tuo tarpu dar negaliu, nes nesveikuoju; o jis tuojau ir paskelbė…

Savo laiške rašai: „Tikrai man neaiškus šiuo atžvilgiu Paties nusistatymas.“ Atspėjai, nes jis nėra aiškus nė man pačiam. Prašau mano laišką suprasti kaip garsų galvojimą, sėdint su Tavimi, mielu Bičiuliu, ant kanapos. Štai skaitau savo charakteristiką, patikslinu grynus faktus ir garsiai galvoju apie kai kuriuos kitus apibūdinimus. Šis garsus galvojimas veda į susimąstymą apie žmogaus asmenį apskritai: ar jį galima užčiuopti ir išsakyti (effari – iš čia: individuum ineffabile[22]). Tokio garsaus galvojimo išdava ir yra anas mano laiškas. Laikyk jį, kaip rašai, „nuotaikine reakcija“, tačiau anaiptol ne neigiama, tik susimąstančia: kaip sunku pažinti žmogų – ne tik kitam, bet ir jam pačiam. Pats labai teisingai rašai, kad „ne visuomet pakankamas pažinimo šaltinis ir žmogus pats sau“. Pridurčiau: pats sau žmogus yra turbūt pats blogiausias pažinimo šaltinis. Anaiptol neturiu nieko prieš subjektyvų priėjimą prie žmogaus. Savais klausimais (plg. aną laišką) norėjau tik pastebėti, kad subjektyvus priėjimas visados yra tykomas pavojaus klysti. Tiesa, aš nevengiu šiek tiek apie save pasipasakoti, tačiau paprastai tik faktus. Kol Zenonas buvo gyvas, mudu dažnai pakalbėdavova, kad ašen turėčiau rašyti knygą „Mano pasaulėžiūra“ ir ten subjektyviai pasipasakoti, kaip ir kodėl aš esu priėjęs prie tos ar kitos minties bei temos. Bet ši knyga liks neparašyta. O ji būtų tikrai subjektyvi. Ji liks neparašyta ne tik todėl, kad jau man laiko nebėra jai rašyti, bet ir todėl, kad ji būtų ištisas klydinėjimas po savo paties labirintus, tikriausiai nesurandant kelio į tikrąją šviesą. Tegu kiti mano pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą aprašinėja. Ir jie klys, kaip klysčiau ir aš. Žmogus buvo ir liks paslaptis – kiekvienas žmogus. Tik tai norėjau anuo laišku išreikšti.

Teisingai pastebi, kad ir aš pats imuosi kartais subjektyvinio metodo, apibūdindamas žmogų, o ne jo darbus, ir pamini mano straipsnį apie Zenoną. Iš tikro jam panaudojau labai subjektyvią medžiagą ir pristačiau Zenoną iš subjektyvios pusės, tikėdamasis jį pažįstąs. Tačiau kaip labai apsirikau. Po šio straipsnio gavau piktų laiškų, puolančių ne mane, o – Zenoną: esą jis buvęs anaiptol ne toks, koks jis save vaizduoja laiškuose man; ypač visa pastraipa apie jo neturtą bei vargą Romoje pasirodė esanti grynas nesusipratimas, o visas šis punktas – tikras košmaras. Aš nebesiaiškinau toliau, išskyrus vieną pasiteiravimą pas prel. Jurą, kuris atsakydamas praėjo pro šalį, patardamas man teisybės neieškoti. Bet man tai buvo didi pamoka, kaip subjektyvus priėjimas gali nuvesti į šunkelius. Ogi aš rašiau straipsnį apie Zenoną ne iš savo atsiminimų (tik kai kur), o iš jo paties laiškų, nuolatos juos cituodamas. Šis patyrimas ir paskatino mano susimąstymą, skaitant Tavąją manos asmenybėlės charakteristiką. Žinoma, tu ten jokių klaidų, išskyrus datas ar vieną kitą smulkų faktelį, nepadarei ir visuomenės nesuklaidinai, kaip aš savo straipsniu apie Zenoną. Tačiau kol lieka neatsakytas klausimas, kodėl tas ar kitas žmogus toks yra, jo charakteristika yra tik fasadas. Tai taikau visom charakteristikom. Jų kaip tokių neneigiu. Jas skaityti svetimam žmogui įdomu, daug įdomiau, negu objektyvių darbų aprašymą, sklaidą bei kritiką. Sirgdamas perskaičiau dar sykį Tavo „Dievas sutemose“. Labai gražu. Bet ar – tiesa, ką Tu ten rašai? Dievas vienas težino. Ar tiesa yra tai, ką Eretas parašė apie Pakštų išsiskyrimą? Gal todėl Juzis Girnius „Aiduose“ ir rašė, kad geriau būtų buvę aną skyrių Pakšto monografijoje visiškai išleisti. Bet skaityti tas skyrius yra labai įdomus.

Tad trumpai ir drūtai, Staseli: nebijok leistis į asmenines pažintis, nes aš iš esmės nieko prieš jas neturiu. Tik visados galvok, kad gali nepataikinti, nes gal yra koks nors tamsus užkulisis, kuris Tau nežinomas, kuris betgi visą reikalą – ar vieną kurį tašką – įtaigoja ir todėl nušviečia visai kita šviesa. Tai sakau ne tik ryšium su manimi, bet ir su visais kitais. Todėl jau iš anksto dėkoju Tau už pažadą man gretomis atsiųsti I dalį savo „Vardų ir veidų“: šią knygą skaitysiu dideliu dėmesiu ir susimąstysiu prie šių asmenų, kurie man bus buvę arčiau pažįstami. Bus baisiai įdomu palyginti Tavas ir manas mintis bei pergyvenimus jų atžvilgiu.

Tuos laiškus vysk. Padolskiui išsiaiškinsiu vėliau, nes man reikia pasiknisti po nuorašus. Aš tik gerai atsimenu, kad mane barei už tą laišką, o barti už laišką iš Sch. Gmiundo buvo kaip, nes ten buvo tik paklausimas vyskupui. Tuo tarpu laiškas Romon iš tikro buvo erzlus, ir aš Tavo pabarimą priėmiau, atsakydamas: „Sutinku, kad pasielgiau nevykusiai, kaip žmogus, kuris kitam duoda antausį viešumoje. Tačiau esti momentų, kad antausį duodi, nors ir žinodamas, kad darai negerai.“ Tai labai gerai atsimenu, kad šitaip Tau atsakiau. Kur mudu ir kada šitaip kalbėjomės? Ar ne Vokietijoje, man atrodo, kad Miunchene pas Grinius, kai grįžai iš Romos ir kai aš patį iš Freiburgo aplankiau, atveždamas tau porą knygų: ten šventėme Tavo 50–metį? – Galop tai menkniekis. Man tik norisi patikrinti, kur ir kiek mano atmintis klysta.

Šiaip nieko naujo. Šventės prabėgo bjauriai vienišos: jokių žmonių, jokių laiškų, jokių iškylų. Paskambino tik prel. Aviža, dr. Jonas ir tėv. Vaišnora – visi iš Miuncheno. Vaišnora pataria nelaukti, kol kun. A. Paškus baigs straipsnį apie Teilhardą, ir imtis atsakyti nauja „laiškų“ serija „Drauge“. Į dr. Valančiaus kritiką pataria visiškai neatsakyti. Aš pats nesu dar apsisprendęs, kaip geriau. Dr. Jono Griniaus knyga „Vardai ir veidai“ (tiksliau, „Vardai ir problemos“) jau išėjo iš spaudos, bet jos dar nemačiau. Turi 400 p. didelio formato. Jis turėjo gauti kun. Prunskio mokslo premiją, o ne kolektyvas, išleidęs „Relationes“, šį tik grynai formaliai „mokslinį“ veikalą, bet gal gaus vėliau.

Daug sveikatos, energijos ir Viešpaties palaimos.

Tavo visa širdimi

Antanas

Miunsteris,

1978 m. sausio 5, didžiosios sukakties, dieną

Mielas ir brangus kunige Stasy,

„Ir eina metai, eina tarsi keliauninko
Į šventą žemę žingsniai spėrūs.
Ir daug, jau daug jų susirinko
Lyg paukščių rudenį…“

Taip jau Viešpats patvarkė, kad Pats pirmasis pradedi mūsų būrelio „patriarchų“ amžių, po kurio, pasak Šventojo Rašto, prasideda tik bėdos bei vargai. Ši diena yra anos pradžios Tavoji šventė. Ką Tau tarti, Tave bent dvasioje aplankius?

Būdamas bendrametis, keliavai su manimi visą amžių, nors mudviejų keliai susitiko tik kažkada Kaune. Šių kelių susitikimo pradžia dingsta praeities rūkuose. Tačiau susitikę jie nebepersiskyrė. Tiesa, pastaraisiais metais mudviejų sąlytis nebuvo toks ankštas, kaip seniau. Bet ir nutrūkęs jis niekados nebuvo. Visą laiką dideliu dėmesiu skaičiau Tavo veikalus: knygas ir straipsnius; visą laiką burzgiau, jei man kas nors juose nepatiko, nors ir ne visados tai Tau tiesiog pasakydamas, nes mūsų mielo dr. Jono Griniaus uolumo „išbarti“ aš, deja, neturiu. Visą laiką buvau šalia Tavęs, kai buvai Motinos Bažnyčios „tėvelių“ ujamas, nors ir negalėjau Tavęs savo žodžiu ar darbu ginti. Gal Vatikano II Susirinkimo didžiausias nuopelnas istorijoje ir bus tas, kad Motina Bažnyčia bus pasijutusi labiau subrendusi iš vidaus ir todėl galinti mažinti „tėvelių“ vaidmenį. Juk jau ir dabar nereikia nei Tau, nei man bijotis, kad tas ar kitas žodis kam nors užklius, nepatiks, ką nors papiktins. Mūsoji Motinėlė dabar turi rūpesčių pakankamai su savo pačios „tėveliais“. Kaip kinta laikai – čia pat, bežiūrint!

Todėl Tavosios šventės metu jauku ir gera. Spaudžiu Tau ranką, bučiuoju abu Tavo skruostus ir linkiu:

kad grįžtum į kelią, kurį pertraukei pirmaisiais „Šiluvos istorijos“ ir „Veidų ir Vardų“ tomais, nes ar tik ne čia yra tikrasis Tavo kelias;
kad pateiktum ateitininkams leidinį tų minčių, kuriomis metų metais maitinai ir brandinai mūsuosius jaunučius, nes visi šių minčių pasigenda ir jų ilgisi;
kad užbaigtum ir išleistum knygą apie Čiurlionį, apie kurią esi prasitaręs ir kurios metmenų esi paskelbęs, kurios pilnatvės betgi dar neregėjome.

Šie troškimai, atrodo, atitinka Tavo paties pagrindinius polinkius: būti kultūros istoriku, kunigu ir menininku. Visose srityse esi daug davęs; visose srityse buvai ir likai patrauklus, įdomus, ryžtingas. Lik toks ir toliau, užbaigdamas tai, kas dar liko neužbaigta. Nesileiski kasdienos išmušamas iš vėžių, nes kasdiena yra ne tik reikalas bei rūpestis, bet labai dažnai ir – mada; net dažniau mada, negu reikalas ar rūpestis.

Nutyliu sveikatą ir „laimę“, nes tai tuščias linkėjimas. Nutyliu ir Viešpaties palaimą, nes tai dar tuštesnis linkėjimas: Viešpats laimina kiekvieną, nes kiekvienas Jam yra brangus. Jo palaimos esi patyręs visą ilgą savo amžiaus kelią; jos patirsi ir toliau. Viešpats niekad nėra buvęs šykštus. Man belieka tik paspausti Tau ranką tylomis, ligi skausmo…

Mano dovanėlė Tavajai šventei ateis kiek vėliau. Tai bus nauja mano knyga, turinti beveik nieko nesakantį vardą, savo turiniu betgi esanti metafizinis religijos filosofijos pagrindimas. Man buvo visą laiką truputį nejauku kalbėti apie Dievo ir žmogaus santykį, pirmiau nekalbėjus apie Patį Dievą, ar jis iš tikro yra. Tai dabar ir pakalbėjau, įterpdamas šią knygą tarp abiejų religijos filosofijos dalių. Ją leidžia LKM Akademija. Kalėdoms ji turėjo gulėti ant mano stalo. Tačiau žmonės esame ne tik mes; žmonės yra ir italai – homines himanissimi, kurie kalėdinius pažadus įvykdo Velykoms. Bet kai tik šį pažadą, įvykdytą, gausiu, tuojau jį atskraidinsiu Tau, pažymėjęs Tavosios šventės data. Tai bus bent menkutis atsiminimas vis tų problemų, kurias ir Pats esi lietęs įvairiuose savo veikaluose.

O dabar šią Tau didžią bei prasmingą dieną būki giedras, linksmutis, besišypsąs, tasai visų mūsų pažįstamas mielas kunigas Stasys!

Tavo giliu bičiuliškumu bei nuoširdumu

Antanas

S. Praėjusieji metai man buvo kiek sunkesni ir sveikatos atžvilgiu, nes reikėjo vėl imtis iš pagrindų gydytis, ir darbo atžvilgiu, nes reikėjo gaišti, paruošiant minėtą knygą spaudai ir skaitant jos korektūras, kas senoms akims jau yra ne taip lengva. Mielas įvykis buvo Juozo Girniaus apsilankymas vasaros metu: susitikome, tarsi būtume tik vakar persiskyrę. Taip būtų, jei ir su Tavimi susitikčiau, nors mudviejų susitikimo pertraukos ir nebuvo tokios ilgos, kaip tarp Juzio ir manęs (28–eri metai!). – Norėjau du kartu Tau rašyti beveik vienu ir tuo pačiu klausimu, bet tai būtų pareikalavę ilgesnio rašto, o kaip sakiau, neturėjau nei laiko, nei jėgų. Šieji – 1978 – metai gal bus lengvesni ta prasme, kad imsiuos rašyti II religijos filosofijos dalį, vadinasi, darbas bus kūrybiškesnis.

Putnamas,

1978 m. sausio 27 d.

Mielas, Brangus Antanai,

Dėkoju už laišką – šiltą, brolišką ir už linkėjimus – konkrečius, skatinančius. Visas laiškas – ilgų mūsų bendrystės metų gražus liudijimas.

Tavo sukakčiai porą sykių rašiau spaudoj. Bradūnas norėjo, kad vėl rašyčiau – apsigyniau. Rašys kiti, jaunesni – Skrupskelis, Liulevičienė, Visvydas[23]. Pajėgūs žmonės turės ką nauja pasakyti apie Tavo kūrybą.

Apvaizda man buvo maloni, suvesdama pažintin ir darban su Tavim ir kitais mūsų kartos. Išmokau daug ir paskatų turėjau įvairių. Kiekvienas buvom skirtingas, ir tai buvo gera. Skyrėmės ir mudu, bet kiek išgyventų ir neapčiuopiamų ryšių mus riša. Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame. Pamenu pokalbį su a. a. vysk. V. Padolskiu Hanau stovykloj vieno suvažiavimo proga. Tave kaltino erezijomis, o mane – kad inspiruoju Tave. Buvom įtarinėjami jau Kaune ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto. Tremtyje abu įsivėlėm į ginčą su liberalais ir likome vieni – niekas neparėmė, o liberališkasis frontas ligi dabar to neužmiršta: esam jų akyse raupsuotieji.

Bet tai praeitis. Kažkaip išlipo nūnai, o šiaip laikau palaidotais dalykais – negalvoju, nesijaudinu. Nėra nė kada apie tai galvoti. Gyvenimas dar pilnas kitų rūpesčių, o laikas, jaučiu, labai trumpėja. Paties patarimas išsivaduoti iš kasdienos reikalų ir telktis į raštą – užbaigti, kas jau apmesta, gal ir teisingas, bet sunkiai įvykdomas. Nuo daug ko ginuosi kiek pajėgiu. Ieškau pakaito ir darbe su ateitininkais (kursai), bet nerandu, o palikti, pamesti – kažkaip neleidžia sąžinė. Kai dirbi su jaunimu, matai, kad gyva veikmė daugiau turi įtakos nei raštas. Kas skaitys ir Paties nuostabius raštus, jei neišlaikysim jaunimo savo gretose? Pagyventum čia, pamatytum, kokioj padėty mes esame. Jaunimas puikus, gabus ir imlus, bet tiek nedaug reikia, kad jis atitoktų nuo savo tautos ir nuo tų idealų, kuriuos mes, vedami savo mokytojų, įsisavinome ir atradome savo kelią.

Buvau sausio 1–12 d. Čikagoje, po Dainavos kursų. Ten baigia ruošti spaudai mano knygą „Lietuvių šeimos tradicijos“. Turėjom ir At–kų Federacijos posėdžius. Išsikalbėjau su įvairiais mūsų žmonėmis. Bradūnas, be kitko, nuogąstavo dėl Paties, ar kas neatsitiko su sveikata. Girdi, kasmet Kalėdoms gaudavęs ilgesnį Paties laišką, o šįmet negavęs. Nežinojau, ką sakyti. O pasirodo, praėjusiais metais nebuvai tvirtas. Ir man tie metai buvo visai nedarbingi dėl sveikatos. Tik nuo kovo mėnesio pradėjau dirbti. Pats moki dirbti tvarkingai, reguliuoji laiką ir poilsį. Kūrybiškumas Paties neišsakomas. Reikia tik Dievą melsti, kad jis tvertų. Linkėti daugiau nėra ko. Įdomu tiktai, kokių naujų darbų imsies, baigęs religijos filosofiją?

Lauksiu žadėtos dovanos. O aš Tavo sukakčiai išsiunčiu netikėtai pasirašiusį „Jurgį Matulaitį“. Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją. Tada pasikalbėtume. Tuo tarpu Dievas telydi Tave!

Stasys

Miunsteris, 1978 m. kovo 12 d.

Mielas ir brangus Kunige Stasy,

Ačiū už atsveikinimą, pilną bičiuliškos šilimos, bendros praeities prisiminimų ir savotiško skundo merdinčia mūsų dabartimi. Ačiū ir už „Jurgį Matulaitį“, kurį perskaičiau vienu užmoju, gailėdamasis, kad vis dar negaliu Tau „atsimokėti“ tuo pačiu, būtent savąja paskutine knyga, kažkur užkliuvusia pakelyje tarp Romos ir Miunsterio. Neįrištų egzempliorių jau esu gavęs. Tačiau Tau norėčiau pasiųsti įrištąjį. Bet kaip tik šie įrištieji neateina ir neateina. Lukterki tad truputėlį. Tikiuos, kad šiomis dienomis jie pasirodys. Tada aš tuoj pat Tau vieną išskraidinsiu ir gal Velykoms gausi. O apie knygos turinį gal jau tuo metu būsi ir paskaitęs: jį aptarti „Aiduose“ ryžosi jauniausias mūsų filosofas Kęstutis Girnius. (Tėv. Liuima jam buvo pasiuntęs korektūrinius knygos lapus; pačios knygos ir jis dar nėra matęs.)

Savame laiške prisiminei praeitį, pastebėdamas, kad ji „kažkaip išlipo“ lyg ir netyčia, šiaipgi laikai visa tai „palaidotais dalykais“. Maždaug toks pat praeities pergyvenimas glūdi ir mano širdyje. Kartais net šypsausi dėl anų visų „kovų“ bei „persekiojimų“. Iš kitos tačiau pusės mane mūsoji praeitis kartais nugąsdina. Tavo sakinys „buvom įtarinėjami jau Kaune, ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto“ gražiai išreiškia mano nuogąstį. Pridurčiau dar, ne tik Kaune, bet ir tremtyje, ir gal net daugiau tremtyje negu Kaune. Pats visa tai žinai, ir čia nereikia viso to kartoti. Mane gąsdina štai kas: kuo galėjo baigtis tasai įtarinėjimas – viešas ir užnugarinis – tie visi „pagalių“ kaišiojimai, rašinėjimai, gandų leidimai Tavęs ir manęs atžvilgiu? Sutikime, kad mudu daug kur klydome, daug kur per daug norėjome pasiekti, vadinasi, buvome „nerealūs“, gal nesubrendę, gal svajotojai. Sapit! Bet ar kas nors mudu buvo pasikvietęs, tėviškai išsikalbėjęs, pritaręs pastangoms, įspėdamas betgi dėl jų per aukštų siekių, dėl kartais nevykusių formulių; davęs patarimų, kaip reiktų aną energiją tinkamiau reikšti, apvaldyti, kreipti priimtinesne linkme? Nežinau, kaip yra buvę su Tavimi, bet manau taip, kaip ir su manimi: buvau tik baramas, įspėjamas, puolamas, koneveikiamas, bet ne ugdomas, globojamas, lenkiamas. Ir štai šio tėviško ugdymo stoka, – kuo ji galėjo baigtis mudviejų gyvenime. Sakau „galėjo“, nes baigėsi tikrovėje gerai. Bet ar negalėjo baigtis ir kitaip? Ir štai ši galimybė baigtis kitaip mane kartais tiesiog nugąsdina. Kalbu anaiptol ne atsajai. Nežinau, ar Pats buvai ryžęsis tik kęsti ir aną visą naštą pakelti. Tačiau manyje savo metu buvo pabudęs noras išsinerti iš viso to košmaro. Sykį – tai žinojo labai nedaug kas, tarp kitų ir a. a. Zenonas – po vieno sankirčio fakultete aš tiesiog pasukau į Švietimo ministeriją pas viceministerį Masiliūną ir, išdėstęs reikalą, paprašiau jį sudaryti man galimybės pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Tai buvo Malakauskio dekanavimo laikais. Politiniai įvykiai pavertė šį prašymą niekais. Bet įsivaizduokime, kad man tokia galimybė būtų buvusi sudaryta. O ji, laikams esant ramesniems, greičiausiai būtų buvusi sudaryta, kaip buvo sudaryta Mykolaičiui ir Saliui. Koks būtų buvęs mano gyvenimo kelias tokiu atveju? – Galėjo atsitikti kas nors panašaus ir Tavo gyvenime. Argi vienas kunigas, jaučiąsis lyg posūnis Bažnyčioje, yra nusikreipęs – ne nuo tikėjimo, bet nuo savo pareigų? Gal nuo tokių „posūkių“ mudu apsaugojo mūsų minkštas charakteris, gal dieviškoji Apvaizda, gal viršinės aplinkybės… Tačiau tokio „posūkio“ grėsmė – bent mano atveju – buvo labai reali. Ir kai šiandien žiūriu į praeitį, man kelia nuogąstį tokio „posūkio“ galimybė ir sykiu kažkokį rūpestį, kaip „kita pusė“ neregi, kad ji savais įtarinėjimais bei spaudimu gali jauną žmogų pastūmėti kaip tik į priešingą pusę. Koks neišsivystęs yra atsakingumo jausmas mūsų „viršininkijoje“! Šiandien lengva linkėti Maceinai „dar daug metų“ sėti į lietuviškąją dirvą mintis ir žodžius, kurie atskleidžia mums didžiąsias tikėjimo paslaptis“, kaip man rašo vienas vyskupas. Tačiau ar 1936–1937 m. reikėjo tokių straipsnių kaip kun. Stankevičiaus „Darbininke“ (nr. nebeatsimenu), vedant lygiagretę su išdaviku Judu, ir kun. T. N. T „Forum“ (1937 m., Nr. 15–17, p. 10–15, USA), paverčiant viską demagogija? O vėliau, jau tremtyje? Sakau dar kartą: šiandien ne sykį šypsausi, bet ne sykį ir nusigąstu, kad viskas galėjo baigtis ir kitaip. Vienam labai labai man artimam asmeniui aš sykį iškėliau klausimą: kodėl aš netapau komunistu? Jis nieko man į tai neatsakė. Ar būti pakrikštytam ir likti Bažnyčioje visą gyvenimą yra du akivaizdžiai tapatūs dalykai? Buvo neseniai toks „įvykis“. Vieno iš mūsų lietuviškųjų laikraščių kalba yra labai bjauri. Tad paėmiau vieną numerį, jį raudonu pieštuku ištaisiau ir norėjau jau siųsti redaktoriui, kad pasižiūrėtų, kaip viskas raudonuoja lyg susigėdęs veidas. Bet kaip tik tą dieną atvažiavo pas mane dr. Jonas Grinius iš Miuncheno. Parodžiau jam tą numerį ir atskleidžiau savo kėslą. Tada jis man tarė: „Būk geras, Antanai, ir nesiųsk. Redaktorius yra karšto būdo; pamatęs Tavo pataisas, jis supyks, užsigaus ir mes redaktoriavęs, o kito laikraščiui negausime.“ Paklausiau ir neišsiunčiau. Ką tuo noriu pasakyti, savaime aišku. Tai mintys, kurios ateina į galvą, žiūrint atgal. Nežinau, ar Pačiam toksai nuogąstis yra persmelkęs širdį. Tačiau man gana dažnai. Žmogus pasijauti, tarsi būtum ėjęs pačiu bedugnės krašteliu ir vos vos jon neįkritęs. Pakalbėjau Tau apie tai platėliau, nes tai pagrindinis mano jausmas, žvelgiant į 70 savo žingsnių anuo bedugnės krašteliu.

Mane sudomino Tavo laiško sakinys, liečiąs mudviejų vidinį ryšį: „Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame.“ Pagalvojau: kuo gi mudu labiausiai skiriamės vienas nuo kito? Greičiausiai tuo, kad Pats esi psichologinis sielovadis; sąmoningai pabrėžiu žodį „psichologinis“, nes esama įvairios rūšies ar pobūdžio sielovadžių. Ir pats pasikalbėjime su „Tėviškės Žiburių“ redaktoriumi prisipažinai, kad „šalia teologijos“ artima Tavo širdžiai pedagogika ir psichologija. Tik kodėl sakai „šalia teologijos“? Man atrodo, kad teologija Pačiam niekad nėra buvusi artima širdžiai; ji buvo reikalinga Tau ex professo. Tarp tavo veikalų nėra nė vieno teologinio, tik psichologiniai arba istoriniai. Aš pats laikyčiau Tave kultūros istoriku: tai stipriausia Tavo dvasios savybė, ir šios rūšies Tavo knygos yra pačios geriausios. Tapęs kunigu savaime tapai ir sielovadžiu. Tačiau vadovauti sieloms imiesi ne teologiškai, o arba psichologiškai, arba kultūristoriškai. O kadangi aš esu „apsigimęs“ psichologijos priešininku, tai Tavo prieiga prie žmogaus sielos psichologijos keliu ir yra man grasi. O grasi man ji yra todėl, kad psichologija naudoja apgaulę kaip priemonę savam siekiui. Šis siekis yra geras ir ne kartą didžiai sėkmingas, tačiau jis yra siekiamas bei pasiekiamas apgaulės keliu. Mėginčiau Tau šią apgaulę paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Mokiniai geriausiai įsikala į galvą lotynų kalbos laikų formas tuomet, kai jiems mokytojas nurodo, esą lotynų kalbos plusquamperfectum ir futurum II susidaro iš perfectum ir veiksmažodžio „esse“ imperfectum ir futurum I, būtent: laborav(i)+eram ar labovar(i)+ero. Tai labai lengva atsiminti. Tačiau tai yra lingvistinė apgaulė, kadangi nei plusquamperfectum galūnė „eram“, nei futurum II galūnė „ero“ neturi nieko bendro su veiksmažodžio „esse“ imperfectum „eram“, nei su futurum I „ero“, nors ir skamba visiškai vienodai. Šiomis dienomis užtikau ir lietuvišką tokios apgaulės pavyzdį. Lituanistinės mokyklos mokytoja Vida Augulytė, parašiusi vadovėlį „Lietuvių kalbos pratimai“, susiginčijo su St. Barzduku dėl lietuviškųjų dalyvių darybos. Ji savo vadovėlyje aiškinanti, esą lietuviškieji dalyviai padaromi iš padalyvių, prijungiant įvardį jis, ji (deganti+jis=degantis). O ji šitaip aiškinanti todėl, kad mokiniai tokiu atveju lengviau suprantą, kaip reikia dalyvius linksniuoti (plg. „Draugas“, 1978 m. vasario 4 d., Kultūros priedas, p. 4). Lingvistiškai šitoks Augulytės aiškinimas yra tikra išmonė. Psichologiškai betgi ši išmonė yra vaisinga. Tai pavyzdžiai, labai kasdieniški, tačiau nusaką psichologijos kelią į sėkmę. Blogiausiai betgi, kad psichologija kitokio kelio iš viso neturi. Ji turi žmogų apgauti, kad ko nors pasiektų. Nūn, kai šis psichologinis metodas esti naudojamas sielovadoje, vadinasi, žmogaus santykyje su Dievu, darosi kažkaip nejauku, ir šis nejaukus jausmas mane lydi, skaitant Tavo sielovadiškai–psichologines knygas (tai ypač išryškėjo „Jurgyje Matulaityje“, kur kalbi apie jo beatifikaciją, p. 343–360). Čia mudu ir skiriamės.

Kad Tu savo gelmėse esi kultūros istorikas, patvirtina ir paskutinysis Tavo veikalas, kurį man dovanojai ir kurį čia pat perskaičiau dideliu dėmesiu bei pasitenkinimu. Tai didelis įnašas į istorinę–biografinę mūsų literatūrą. Iš tikro mes apie J. Matulaitį nieko ar beveik nieko nežinojome. Miręs per anksti, nepalikęs jokių ypatingesnių veikalų, rūpinęsis marijonais, vyskupavęs neramiais laikais ir nesėkmingai, Matulaitis neįsibrėžė mūsų tautos sąmonėn tiek, jog švytėtų joje kaip didi asmenybė. Pats dabar nupiešei jo vaizdą, išdėstei jo gyvenimą, kartu tačiau – kaip Tau įprasta – apibūdinai ir ano meto istorinį tarpsnį. Knyga išėjo tikra kultūros istorijos studija, gal ne tiek plačiai bei išsamiai apmesta kaip „Šiluva“, tačiau pakankama epochai pažinti. Apie Paties rašymo būdą bei stilių nėra ko kalbėti: jie yra patrauklūs, gražūs; kalba žodinga, sakiniai stilingi; skaityti tikrai malonu ir įdomu, nekalbant jau apie savo žinojimo praturtinimą Matulaičio biografija. Man visa buvo nauja, nes man Matulaitis buvo žinomas tik vardu ir tik bažnytinės provincijos organizavimu – nevykusiu dėl nevykusių vyskupų (Skvirecko, Staugaičio, iš dalies ir Reinio) parinkimo. Savo knyga parodei, kad Matulaitis buvo žymiai platesnės veiklos žmogus. Už visa tai ačiū.

Visai kitas reikalas, ar Tau pasisekė parodyti Matulaitį kaip kanonizuotiną asmenį, vadinasi, ne tik šventą, bet ir šventąjį. Kad jis yra buvęs šventas žmogus, nė kiek neabejoju. Tačiau kodėl jis turėtų būti kanonizuotas. Pats labai teisingai rašai, kad „kiekviena vienuolija rūpinasi savo steigėjus ir atnaujintojus beatifikuoti“ (p. 355). Ir gerai. Bet kaip padaryti, kad marijonų atnaujintojas taptų, kaip ir Pats nori, „didelė asmenybė“, švyturiu „ne tik mums, bet ir visai Bažnyčiai“? (p. 346). Ir kuo jis galėtų šviesti? Šventų žmonių turime aibę; jų Matulaitis nepralenkia. Kodėl tad jis turėtų būti kanonizuotas, o ne kuris kitas? Tuo tarpu jokių sukrečiančių – tautą ar Bažnyčią – žygių jis nėra padaręs. Marijonus atnaujino, bet kas gi iš jų išėjo? Pensininkų draugijėlė, daugiau nieko. Kokie gi Matulaičio vienuolijos, kuria jis tiek sielojosi, reikšmė Bažnyčiai ir tautai? Gėda kalbėti! Vyskupavimas Vilniuje buvo ištisa nesėkmė. Jis tai pramatė, o vis dėlto griežtai nepasipriešino ir leidosi būti šventinamas. Skaitant Tavo knygos p. 98–101 net susidaro įspūdis, kad Matulaitis buvo naivus žmogus: jis prašo kitus gelbėti jį „nuo tos nelaimės“, o pats nesipriešina ir leidžiasi nešamas į pražūtį. Jo įžvalga, kad „save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti“ (p. 99), buvo labai gili ir teisinga. Kodėl jis ja nesekė? Tai anaiptol nekenkia jo šventumui – šis nuolaidumas, tačiau jis tik rodo, kad Matulaitis nėra žygininkas, kuris galėtų šviesti tarsi švyturys Bažnyčiai. Kodėl tad mes turėtume dabar dirbtiniu būdu skelbti jo „famam sanctitatis“ ir „maldauti Dievą stebuklo“? (p. 353). Juk mes ne italai, kurie šaukia ir pyksta, jei šv. Januarijaus kraujas nesuskystėja. Beje, paties priminimas, kad gerai italams, nes jie gauną „šventąjį kas antri, treti ar penkti metai“ (p. 346–347), kalba prieš Paties tezę, esą šventojo turėjimas sustiprinąs tautos dvasią: „Jei beatifikacija bus nudelsta dar 10 ar 15 metų“, „tautos dvasia gal jau bus palaužta“ (ten pat). Juk nors italai ir gauna beveik kas treji metai po šventąjį, jų dvasia nė kiek nekrikščionėja: juo daugiau šventųjų, juo daugiau komunistų. Man atrodo, kad mūsasis lietuviškas šventumo supratimas yra visiškai teisingas: „Tauta nemažiau šventa. Kiek šventų motinų, herojiškų tėvų, o dabar kiek jaunimo“ (p. 347) – tai labai gilūs Tavo žodžiai. Ir mums to ne per maža. Mums to pakanka. Kanonizuotas šventasis mums būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei jis ir pats iš tikro būtų ne tik šventas, kaip anos motinos, bet ir reikšmingas savais žygiais.

Ak, dar daug įvairių minčių yra sukėlęs Tavo laiškas. Apie jas visas būtų galima ilgokai kalbėtis: apie pakaitą darbe su ateitininkais, apie jaunimą ir trapų jo santykį su tauta ir t. t. Bet apie tai gal bus progos man parašyti At–kų Federacijos Tarybai, kuri kažkodėl padarė mane jos nariu ir dabar prašo sugestijų. O su Tavimi būtų geriausia išsikalbėti gyvu žodžiu. Tad tegu Tavo žodžiai „Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją“ pataiko tiesiai Viešpačiui į ausį ir tebūna jie Jo išklausyti. O tai būtų iš tikro graži šventė. Tuo tarpu gi tenka tik palinkėti Tau džiugaus Alleliuja, nors Velykos šiais metais ir yra kiek per ankstyvos, ypač po ten pas jus siautusių sniego pūgų. Tačiau Prisikėlimas yra viltis ir didžiausių audrų bei pūgų metu. Tegu tad ši viltis užpildo Tavo skaidrią sielą! Apie save nerašau nieko, nes nieko nė neturėčiau rašyti. Sveikata kiek vėl pastovesnė, bet šiam pastovumui išlaikyti reikia kas savaitė eiti pas gydytoją injekcijoms. Na, bet tai mažmožis. 70 metų man buvo kažkokia riba, kurios lyg ir norėjau sulaukti. O dabar… nebeskaičiuoju, viską sudėdamas į rankas To, iš kurio ir aną 70–tį žingsnelių esu gavęs. – Dar sykį, brangus Kunige Staseli, ačiū už gerus žodžius ir dar sykį Tau Alleliuja! – Beje, prel. Balčiūnas Tau tikriausiai sakė, kad aš Prunskio projektui paruošti leidinį „Kodėl aš tikiu?“ nepritariu.

Tavo Antanas

Putnamas, 1978 m. gruodžio 17 d.

Mielas ir Brangus Antanai,

Prašau atleisti, kad ilgokai neatsiliepiau į pastarąjį Jūsų laišką, rašytą kovo 12. Viena priežastis – norėjau kai kuriuos klausimus diskutuoti, bet vis neradau laiko permąstyti arba rasti formos. Esu dar pareigose tiek vienuolyne, tiek kai kuriose visuomeniškose, tad nebūna laiko prisėsti – susitelkti.

Du dalykai buvo užkliuvę man, dėl kurių norėjau plačiau atsiliepti. Pirma, dėl paties nuogąstavimų „kuo galėjo baigtis“ mudviejų gyvenimas, turint prieš akis įtarinėjimus ir pagalių kaišiojimą anuo metu, kai buvom idealistiškai, gal kiek kovingai nusiteikę. Man toks klausimas niekad neiškilo, gal dėl to, kad kita mano prigimtis (linkusi greit nereaguoti), o gal kad pajutau iš to „naudą“ (šlifą, grūdinimą), pagaliau gal ir dėl to, kad man teko vėliau pergyventi ir daug sunkesnių, fatališkų bandymų taipogi ne dėl asmeninės kaltės, vien dėl to, kad buvau lietuvis. Pastarasis patyrimas pamokė, kad nereikia ieškoti kaltininkų ir nesinešioti nemeilės, taipogi skriaudos jausmo. Sakau, toks klausimas man niekad nekilo, už tai man buvo nauja, ne visai suprantama, kodėl Patį šis klausimas neramina, „kartais tiesiog nugąsdina“. Spėju, kad ši jausena „prasiveržė“ pastarajame rašinyje „Aiduose“. Panorėjai visa tai išsakyti kitu būdu, ir klausimas, ar gerai padarei. Ne vienas Tavo gerbėjas suglumo, nusistebėjo. Skelbi krikščionybę, jos meilę savo raštuose, o Pats neišmeti iš širdies „skriaudų“ – nešiojiesi. Tie dalykai laikomi šešėliais Tavo asmenybei. Būtų geriau, jei kas kitas kada nors būtų rašęs, nors ir tai ne visuomet išeina į gera. Prel. Tulaba parašė apie vysk. V. Brizgį „teisybės vardan“, kad Kauno kunigai nenorėjo naujo vyskupo priimti, jį ignoravo ir t. t. Vyskupas turėjo keletą sykių viešai paneigti, nes tai kerta jo autoritetą.

Antras dalykas, dėl to, kuo mudu „labiausiai skiriamės“. Kad skiriamės, tai aišku. Suprantu, kad Pačiam, ontologui, psichologija yra grasi. Bet kad ji būtų apgaulė, kaip Pats bandai įrodinėti, vartodamas labai atsitiktinį pavyzdį, su tuo vargiai sutiks bet koks plačiau žvelgiąs kultūros žmogus. Tegu psichologija yra subjektyvumas, o ontologija objektyvumas. Argi tie du dalykai, žiūrint Dievo planų visumos ir kultūros bręsmo ir žmonijos buities, nėra derinami ir derintini? Pagal Paties logiką būtų galima vadinti apgaule ir filosofiją, kuri tik interpretuoja. Ir pats pripažįsti pastarajame veikale, kad toji „interpretacija“ yra labai įvairi, ne sykį prieštaringa. Jeigu filosofai nesutaria, eina kas sau, tai kas nors iš jų apgaudinėja save ir kitus.

Mano subjektyvumą randi ir Matulaičio knygoje, ypač kur kalbama apie jį kaip kanonizuotiną asmenį. Buvo įdomus sutapimas, kad vienas protestantas, pretenzingas, mėgstąs rašyti aukštu stiliumi, iš profesijos miškininkas, paskaitęs Matulaitį, labai panašiai parašė kaip ir Pats. Tavo pastabose dėl Matulaičio ir pasirodo didelis minusas, kad Pats visai nevertini psichologijos. Pas Patį nėra įžvalgos į tai, kas grindžia šventumą žmoguje, arba tą įžvalgą tuoj suparalyžiuoja atsitiktiniai, sakykim, nuo Matulaičio nepriklausę dalykai, kaip marijonų vienuolijos tolimesnis nepakankamas brendimas. Žinoma, mano knyga nesieja taip plačiai, kad Pačiam atvertų jo dvasios pasaulį. Norėjau jį įstatyti tik į bendrus laiko rėmus. Tektų Pačiam skaityti jo laiškus, užrašus – tada gal matytum, kodėl, prašokdamas įrodinėjimus, jį dariau „didele asmenybe“.

Atostogų metu skaičiau Tavo pastarąją knygą. Pradėjau nuo antrosios pusės. Buvau Ispanijoj, vaikščioti daug negalėjau, nes kažkas su ja buvo negerai, t. y. su viena koja. Dabar dr. Kisielius su operatoriumi sutvarkė: buvo blokuota arterija. Negalėdamas daugiau vaikščioti, skaičiau Tave – su dideliu malonumu. Ne tik minties reiškimas, bet ir stilius tiesiog žavėjo. Galvojau, kokį didelį užmojį turi – įrodyt Dievą kitu nauju keliu… Skaičiau ir atsiliepimus apie tą veikalą. Jaunimas, žinia, turi kitų pažiūrų, tai suprantama. Bet gerai, kad mezgasi pokalbis, kad mintis juda. Knygą Paties gavau, ačiū už ją ir mielą įrašą. Brangi dovana. Atsilygindamas paprašiau, kad Čikagos leidėjai pasiųstų Pačiam „Lietuvių šeimos tradicijas“[24]. Turbūt gavai. Vėl sakysi: sielovadžio darbas. Seniai, prieš keliolika metų, rašytas. Dabar neturėčiau laiko ir gal intereso knaisiotis po tautotyros gausią medžiagą. Bet ir dabar, atrodo, ji nepavėlavusi – žmonės noriai ima į rankas, netgi pabrendęs jaunimas.

Šiuo laišku pirmiausia turėjau Patį pasveikinti su Šv. Kalėdom ir palinkėti sveikų, darbingų ir palaimingų ateinančių metų. Tai darau, atleisk, pabaigoj, iš širdies velydamas Tau visokeriopos sėkmės.

Tavo kun. Stasys

[1] 1968 m. „Aiduose” išspausdinti šie A. Maceinos straipsniai: „Krikščionybė ir filosofija” (Nr. 1, 3), „Religija ir evoliucija” (Nr. 8–10); taip pat A. Jasmanto slapyvardžiu: „Mirties aušros”, „Kristaus sugavimas” (Nr. 3).
[2] Nuo 1966 m. JAV leista katalikiškų knygų serija, kurios pirmasis ir pagrindinis redaktorius buvo prelatas Vytautas Balčiūnas.
[3] Čia ir kitur išskirta laiškų autorių.
[4] Šis darbas nebuvo išleistas.
[5] Prelatas Pranciškus Juras (1891–1980) – JAV lietuvių katalikų visuomenės veikėjas, daugelio knygų mecenatas (taip pat ir A. Maceinos).
[6] Kanauninkas Feliksas Kapočius (1895–1971). Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Vokietijoje ir JAV.
[7] „Nebijokite, tai aš.”
[8] S. Ylos veikalas „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje” išėjo 1973 m.
[9] Kun. Vytautas Mankeliūnas (1912– ?) – VDU apgynė disertaciją „Kultūros ir religijos santykiai”, kaip spėjama, nusirašęs nuo A. Maceinos. Nuo 1948 m. gyveno Kolumbijoje.
[10] Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas. Nuo 1950 m. gyveno JAV.
[11] KVC – Katalikų veikimo centras dirbo Lietuvoje 1919–1940 m. ir koordinavo katalikų pasauliečių nepolitinių organizacijų veiklą.
[12] Henri de Saint–Simon (1760–1825) – prancūzų sociologas.
[13] Galimas daiktas, kad Tu paskaitei jo nuorašą pas mane Freiburge, bet apie jį girdėjęs esi Romoje. Jis rašytas 1957 m.
[14] Félicité Robert de Lammenais (1782–1854) – prancūzų rašytojas ir filosofas.
[15] Knyga „Krikščionis pasaulyje” išleista Čikagoje 1973 m.
[16] Leidimas skaityti paskaitas aukštojoje mokykloje.
[17] Turimas omeny istorikas Zenonas Ivinskis.
[18] Dramblio kaulo bokšte.
[19] Neapkenčiu tamsios minios ir vengiu jos.
[20] Pristatymo stovykla.
[21] Grigas Valančius (1906–1978) – ekonomistas, istorikas, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs JAV.
[22] Neišreiškiamas asmuo.
[23] Kęstutis Skrupskelis (g. 1938) – filosofas; Aušra Liulevičienė (g. 1939) – literatūros kritikė; Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas.
[24] S. Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos” buvo išleista Čikagoje 1978 m.

Algimantas Mikuta. Kompostas (Pabaiga)

2008 m. Nr. 6

Iš 1996–2000 m. užrašų

Sovietmečiu Lietuvoje ryškiai išsiskyrė trys klanai: medikų, prekybininkų ir valdininkų (nomenklatūra). Nepriklausomybės laikais galingi beliko du: medikų ir valdininkų. Prekybininkų klanas buvo atskiestas daugybe naujų žmonių – prekyba tapo prieinama visiems ir daug kas panoro šiame bare išbandyti savo jėgas. O atskiestas gėrimas, suprantama, ne toks stiprus. Smarkiai transformavosi ir du galingieji klanai, ypač iš vidaus – valdininkiją dabar sudaro visiškai kiti žmonės, senųjų beliko gal tik koks ketvirtadalis. Šiandien bando formuotis du nauji klanai: juristų ir kapitalistų. Tačiau pirmasis yra negausus ir gali reikštis tik keliuose didmiesčiuose, antrasis, stokodamas profesinio solidarumo ir tąsomas konkurencijos, yra lengvai pažeidžiamas, supriešinamas ir išardomas, tokį klaną vienija tik fasadinės ambicijos, tai jau ne klano, bet klubo bruožai. Sueina, pasišneka, sužaidžia biliardo partiją, pasidalija naujienomis, bet galvos vieni už kitus neguldo. Solidarūs, todėl ir stiprūs klanai tebelieka du – medikų ir valdininkų: šitie elgiasi kaip muškietininkai – visi už vieną, vienas už visus.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje imta šnekėti apie elitą. Dirbdamas žurnale „Nemunas“, baisiai nustebau, kad apie elitą itin garsiai ėmė kalbėti žurnalistai, sakė, mūsų žurnalas ateity nebus populiarus, nes jis skirtas elitui. Kitaip tariant, elitu iš pradžių buvo linkstama vadinti žmones, artimus kultūrai. Vienas fotografas Kaune trejus metus leido žurnalą „Elitas“, kuris išsiskyrė spalvingomis panikių bei meno korifėjų nuotraukomis. Savaime aišku, laikotarpis, kai elitas buvo tapatinamas tik su meno ir mokslo kūrėjais, ilgai neužtruko. Nustatant elitiškumą, pamažu imta žiūrėti į žmogaus turtinę bei visuomeninę padėtį. Erudicijos, intelekto, išsilavinimo faktoriai dar buvo nesvarbūs. Maždaug prieš trejus metus apie elitą imta viešai diskutuoti. Žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ leidėjai išplatino anketinį klausimą apie elitą. Įtariu, kad jie taikėsi išrasti elito formulę ir pagal ją atrinkinėti kandidatūras į savo žinyną. Šiandien elito sąvoka linkstama pridengti Lietuvoje besiformuojančią ar specialiai formuojamą naująją aristokratiją. Juk aristokratija, kaip žinoma, niekada nebuvo vienalytė, susiformuodavo keisčiausiais būdais ir ne taip jau sparčiai – per šimtmečius. Taigi elitas mūsuose būtų ne kas kita, kaip nesamos ir greit neatsirandančios aristokratijos pakaitalas, imitacija, išnykusio dinozauro muliažas. Kažkodėl niekas nenori to pripažinti, dažniausiai siekiama aristokratiškumu savo profesiją ar socialinę padėtį sureikšminti. Bijau, kad tas žaidimas, ypač palaikomas reemigrantų ir naujų milijonierių, greitai išsivadės ir subliūkš, nes šiandieninė Lietuva yra pernelyg skurdus ir kuklus kraštas, kad jo socialinio bei kultūrinio gyvenimo paviršiuje galėtų susidaryti kad ir plonytis riebalų sluoksnis. Lietuva tebėra daugybe šaukštelių nuolat maišoma nesaldinta arbatėlė, kurios paviršiuje nenusistoja jokia švytinti plėvelė, jokia grietinėlė, nebent smulkios šiukšlytės.

Mėlynas kraujas, pasirodo, nėra prasimanymas. Pagal viduramžių legendą tokio kraujo savininkai yra tikrieji aristokratai, mėlynas kraujas neva padeda juos atskirti nuo prakutusių plebėjų. Tačiau biologai šneka, jog mėlynas kraujas teka kai kurių vandens gyvūnų kūnuose, ir kaip ryškiausią pavyzdį nurodo kardauodegį, tokį prieštvaninį padarą, pusiau vėžį, pusiau vėžlį. Jis gyvena Ramiajame vandenyne, sugaunamas prie Amerikos bei Japonijos krantų. Jo šarvas kaip vėžlio, po tuo šarvu – daugybė žnyplėtų kaip vėžio kojikių. Padaras turi ir šarvuotą, aštrią kaip kardas uodegą, todėl taip ir vadinasi – kardauodegis. Vandenyje kardauodegis beveik neįveikiamas, bet pakrantės smėlyje, kur išropoja neršti, dažnai apvirsta aukštielninkas ir nepajėgia atsistoti ant kojų, tad pakrantės būna nusėtos nugaišusių kardauodegių šarvais, panašiais į kariškus šalmus. Tačiau ne tai amerikiečių biologams ir chemikams yra įdomiausia, ne dėl to jie tuos keistuolius gaudo Vakarų pakrantėje ir gyvus transportuoja į Majamio laboratoriją. Mokslininkams reikalingas mėlynas kardauodegių kraujas, kuris naudojamas įvairiems tyrimams, ypač nustatant vaistų, gydomųjų preparatų toksiškumą. Mėlynas kraujas yra superjautrus. Viduramžiais, kai buvo sugalvota, kad jis tekąs aristokratų gyslomis, todėl kilmingi žmonės esą jautresni už prastuomenę, matyt, turėta žinių apie mėlynkraujus padarus, nes žmonių fantazija nepajėgi tokių dalykų prisigalvoti. Šiandien amerikiečiai, nuleidę tam tikrą dalį kiekvieno sugauto kardauodegio mėlyno kraujo, juos gyvus vėlei skersai žemyną skraidina atgal į Vakarų pakrantę, ten paleidžia į vandenyną. Štai ką reiškia turėti aristokratiško kraujo.

Meno kūrinyje yra svarbu ne tik panaudota tikrovė, bet ir išmonė, kurioje toji tikrovė ištirpinta. Iš to paties realybės kiekio galima pasigaminti įvairaus stiprumo, visokio tikroviškumo tirpalą. Jei išmonė plati kaip ežeras, tai saujelė tikrovės jos nė nesudrums, atsiras romantinė pasaka, abstrakcija, mistika. Tačiau jei tokį pat grumstą iš realaus daržo įmesite į vaikišką fantazijos kibiriuką, išeis purvynė, kuria galima ištepti ir išgąsdinti jautruolius, bijančius stipresnio gūsio, sodresnio žodžio, šaižesnio garso ir, aišku, juodo dažo.

Du inteligentai apšneka trečią:

– Ko iš jo galima norėti? Kokio padorumo, kokios tolerancijos? Jis gi išmaitintas kitų suvirškintu maistu, atryta mėsa.

– Aš ir sakau – tikras erelis!

Č. Milošas: Ar galima kurį nors poetą garbinti, užkelti ant postamento, o jo mintis atmesti? Todėl, kad jis reikalingas tautai, o jo mintys – nelabai?

Pokario metais tremiamus į Sibirą valstiečius (tada juos vadino buožėmis), naktį susodinę į vežimus, kareiviai ir stribokai rytais suveždavo į bažnytkaimius, ten formuodavo vežimų vilkstinę, kurią paskui nuvarydavo į artimiausią geležinkelio stotį. Nežinau, ar visur taip būdavo, bet Salantuose tokia vilkstinė prastovėdavo net iki pietų, kol iš visų aplinkinių kaimų surinkdavo tremiamuosius. Niūri ir pilka vežimų vora, iš kurios retsykiais atsklisdavo moterų ir vaikų verksmas, nutįsdavo nuo bažnyčios iki pakalnės. Kareiviai su ilgom vintovkėm, ant kurių dar buvo pritaisyti ir durklai, neleisdavo prie vežimų prieiti miestelio žmonėms, šie ir nesiveržė, bijojo, mat stribiteliai grasino visus susodinsią ir išvešią kartu su buožėm. Moteriškės, atrodo, susišūkaudavo su pažįstamais ir giminaičiais. Tik mes, vaikai, drąsiai zuidavome palei vežimus, net gaudavome buože per kuprą. Kartą ankstų rudens rytą – aš dar nebuvau išėjęs į mokyklą, o už lango baltavo tiršta migla, – į mūsų namelį Salantuose įpuolė raudanti moteriškė su kūdikiu ant rankų. Išveža mus, Nastele, visus išveža, nespėjau nieko susikrauti, įgriuvo paryčiais, nenujautėm, kad mus veš, duok kokį dekį, aimanavo ji. Neprisimenu, ką dar sakė bobulė Anastazija, akušerė, kuri tą kūdikį prieš kelis mėnesius priėmė, tik menu, jog ji griebė nuo visų dar nepaklotų lovų pagalves, vatines antklodes, vaikelį susupo į didelę languotą kuską, kuria apsirišusi žiemą važiuodavo pas gimdyves, viską grūdo moteriškei, kalbėdama: „Tu nežinai, kaip Rusijoje šalta.“ Man teko tą patalynę padėti nunešti į vežimą. Kažkodėl tada nebuvau net aprėktas, gal sargybiniai žmoniškesni pasitaikė, gal moteriškė kuo nors juos papirko, nes paprastai jie neleisdavo vežamiesiems nuo vežimo žingsnio žengti, patys stribiteliai atitempdavo vandens arkliams girdyti. Tiesa, vėliau kažkas pasakojo, kad kitai moteriškei, jau Kūlupėnų stotyje, leidę sulakstyti pas uošvienę, net nepasidomėję, kur toji gyvena, ir moteriškė nulėkė septynis kilometrus į Kalnalį, paskui bulvių maišeliu ir lašinių paltimis nešina grįžo į vagoną, visai kelionei sugaišusi tik valandą. Vežimų vilkstinės iš Salantų traukdavo dviem kryptimis: arba link Šateikių, Plungės, arba link Kūlupėnų, Kretingos. Iš ten salantiškiai ir išdundėdavo į Rytus.

Moterys yra ištvermingesnės, jos niekada nepasiduoda. Taip, jos puola į paniką, ginasi nagais ir dantimis, šaukia klykia, kelia skandalus, iš paskutiniųjų kabinasi už kiekvieno šiaudo. Taip elgiasi net ne pačioje pavojingiausioje situacijoje, galgi taip užkerta kelią pražūtingai akimirkai, kai jau nebegalima sustabdyti katastrofos, baisios nelaimių lavinos. Vyrai į tokius moterų veiksmus žiūri skeptiškai, net pašaipiai, tačiau patys, matyt, dėl vyriško išdidumo ir tariamos vyriškos galios dažnai susivokia pavėluotai, griebiasi gėdingų išsigelbėjimo veiksmų, kai niekas nebepadeda ir jie yra priversti kapituliuoti. Vyrai žudosi dažniau negu moterys. Gal čia lemia motinystės instinktas, nes jos, kad ir nesąmoningai, jaučiasi atsakingos už esamus ir būsimus palikuonis. Susitaikiusią su lemtimi moterį gali sutikti daug rečiau negu iškėlusį rankas aukštyn vyrą. Kol vyras išgali kaip nors pasipriešinti, kol jis mato būdus pavojui nugalėti, jis veikia – žiauriai, žūtbūtinai, negailėdamas priešų, bet kai išsigelbėjimo vizija akyse užgęsta, jis susitaiko. Moteris iki paskutinės akimirkos draskosi, nepaklūsta, blogiausiu atveju apsimeta paklūstanti, kad kaip ta neva raiša kurapka nuviliotų lemtį, žvėrį, mirtiną ligą tolyn nuo savo lizdo.

Įstatymų leidyba tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva įgauna karikatūriškų formų. Dėl ko taip atsitinka, galiu nurodyti kelias priežastis. Ne visi su jomis sutiks, jų gali būti ir kitokių. Taigi: 1. Valstybė, pasprukusi iš didelės, diktatūriškai valdomos imperijos, nori būti pavyzdingai demokratiška; 2. Parlamentas, leidžiantis įstatymus, nori būti itin reikšmingas ir šalies visuomenės nuolat regimas kaip intensyviai dirbantis; 3. Norima, jog kiekviena gyvenimo sritis, kiekvienas mažmožis būtų griežtai reglamentuotas, kad vykdytojai ir teisėjai negalėtų nieko laisvai traktuoti ir vertinti; 4. Įstatymų leidyba iš teisinio proceso virsta politine veikla, netgi žaidimu, pateisinančiu politikų gretų gausėjimą; 5. Leidžiant įstatymus klesti ne integralinis, sistematinis stilius, bet diferencinis, skaidomasis, trupininis metodas, kai ieškoma ne bendrybių, o skirtumų; 6. Įstatymai fetišizuojami, daugelis valstybėje nutinkančių nelaimių ir nesėkmių paaiškinamos, jog nėra reikiamų įstatymų arba jie – netobuli. Tarsi būtų galima prikurti įstatymų, kurie apsaugotų nuo perkūnijos ir žaibų.

Tačiau silkės, kaip ir daugelis žuvų, bet ne visos, negali gyventi po vieną. Silkės nepakelia vienatvės. Jeigu viena silkė yra paleidžiama nors ir į tobuliausiai įrengtą akvariumą, po kelių dienų ji plūduriuoja pilvu į viršų; kelios silkės tame pačiame akvariume gyvena ilgiau, beje, didelis silkių būrys, kuriam šiame akvariume gali būti net ankšta, gyvena dar ilgiau. 1966 metais, kai rašiau poemą „Gelmių žuvys“, apie tokius zoologų bandymus nebuvau girdėjęs, bet kažkaip intuityviai atspėjau minios sindromą ir jam perteikti tinkamą žuvų metaforą.

Kairysis smegenų pusrutulis skatina optimizmą, dešinysis – depresiją, liūdesį. Žmonės, kurių kairysis smegenų pusrutulis veiklesnis, yra laimingi, energingi, viskuo patenkinti. O žmonės, kurių veiklesnis dešinysis pusrutulis, yra niurgzliai, skeptikai, amžinai nepatenkinti savimi ir pasauliu. Dešinieji savižudžių pusrutuliai yra veiklesni už kairiuosius. Jei žmogus kas rytą šoka iš patalo trokšdamas nukariauti pasaulį, vadinasi, jo galvoje aktyvesnis kairysis pusrutulis. To, kuris šalinasi žmonių, bet kokios veiklos, ieško vienatvės, aktyvesnis yra dešinysis pusrutulis. Ką šiuo aspektu galėčiau pasakyti apie save ir kai kuriuos savo pažįstamus? No coments, visiška maišalienė. Nebent smegenų pusrutuliai nuolat automatiškai persijunginėtų, vieną dieną įsijungtų kairysis, kitą – dešinysis.

Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose gyvenome prie bažnyčių. Abu seneliai patys namų nestatė: vaistininkas Pranas Mikuta gavo palikimą iš dievotų seserų, kurios senatvėje grįžusios iš Amerikos, ten jos dirbo fabrikuose audėjomis, pirko namelį prie bažnyčios, na o geležinkelininkas Jonas Čerba pigiai nusipirko kaimišką trobą, kurios viename gale buvo tvartas, ir perstatė ją į visai padorų dviejų galų gyvenamąjį namą, jo sovietai vos nenacionalizavo – iki normos trūko kelių kvadratinių metrų, sako, senelis baisiai džiaugėsi, kad nespėjo įrengti salkų. Taigi tiek vienur, tiek kitur kas dieną pro mūsų langus su triūbom ir giesmėm praveždavo numirėlius. Salantuose mirusiuosius veždavo arkliais, berželiais apkaišytame vežime, iš paskos kitame ilgame vežime kratydavosi giedoriai, dar kitame – muzikantai. Mūsų gatvelė buvo grįsta akmenimis, brukavota, todėl tiek laidotuvių giesmės, tiek pagrabiniai maršai skambėjo ypatingai – su padrebinimais. Mažeikiuose dažniausiai grabus veždavo atvirais sunkvežimiais, laidotuvių procesija bei muzikantai eidavo pėsti. Kai baigęs mokyklą išsikrausčiau iš Žemaitijos, kažkaip su laidotuvininkais nebesusidurdavau. Mirusieji buvo nutolę. Štai gyvenu Kaune toje pačioje vietoje jau ketvirtį amžiaus ir vieną dieną pamatęs nustembu – mirusieji vėl priartėjo. Kitapus gatvės, Ramybės parke, buvusios rusų mokyklėlės patalpose įsikūrė nedidelė laidojimo kontora, kurios salytėse kasdien pašarvojama po porą numirėlių. Suvažiuoja artimieji, pažįstami, palei cerkvę sustoja daug automobilių. Mirusiuosius dabar palydi tyliai, be orkestrų ir giedorių. Tvarkdarys trims minutėms Vytauto prospekte sustabdo eismą, iš aikštelės išsuka automobilių kolona ir didindama greitį nurūksta į kapines. Galėtumei ir nereaguoti, bet mintis, jog mirusieji vėl priartėjo prie namų, keistai trikdo įprastą gyvenimo rutiną.

Senas dainas dainuoja seni žmonės. Kad seniai imtų dainuoti kokią nors dainą, reikia, kad ji pasentų. Retkarčiais seni žmonės išmokina savo senų dainų ir jaunuomenę, bet patys jaunimo sukurtų naujausių dainų neišmoksta. Senieji ko nors mokytis iš jaunųjų tiesiog nepajėgia ir nenori. Iš naujo, tvirto, gražiai nužiesto ąsočio ką nors perpylinėti į seną, suskilinėjusį indą nėra jokios prasmės. Tačiau gerai išsilaikiusį gėrimą perpilti iš seno indo į naują yra prasminga ir toliaregiška.

Mūsų viešajame gyvenime viršų paėmė sporto varžybų principai. Buvę sportininkai, nepraradę rungtyniavimo dvasios, iškyla į aukštus postus. Vilniaus meras – lakūnas akrobatas, Kauno – krepšininkas žalgirietis. Niekam nebesvarbu, ką tie žmonės, be pasiekimų sporte, yra nuveikę. Svarbu, ar jie moka grumtis dabar, dar svarbu, kaip atrodo, kitaip sakant – įvaizdis, paveikslas, šis gali būti ir prastas, bet pastatytas šalia Holivudo aktoriaus toks veikėjas atrodys geras, moterys už jį balsuos. Paprastai net pretenduojantieji į aukštus postus šiandien gali pasigirti tik mėgėjiškais rašinėliais, standartiniais projektėliais, tarnyste kuklioje įstaigėlėje. Tačiau pretendentas turi drąsos išeiti į ringą ir varžytis. Niekas taip neįkaitina visuomenės kaip sporto varžybos, tačiau jos, kaip ir jų dalyviai, greitai pasimiršta. Politikai, kurie nugali sporto principais rengiamą kovą, turi tą pačią perspektyvą: švystelti, atkreipti dėmesį ir pradingti. Lietuvoje, kaip stadione, viskas daroma ne ateičiai, bet šiai dienai – visos reformos, visi įstatymai ir nutarimai, greiti projektai. Reikia laimėti šios dienos mačą, kas bus po savaitės – galvoti anksti. Nežinia tik, ar politinė kova virsta sportu laikinomis aplinkybėmis ir tik atskirose šalyse, ar tai ilgaamžis dėsnis, veikiantis visame pasaulyje?

Taip pareiškė akademikas, ekonomikos profesorius: Valdžia dar sykį iškovojo pergalę prieš sveiką protą.

Politinėje kovoje itin svarbu, kad kuris nors žaidėjas neatsidurtų masių dėmesio centre, kad juo nepradėtų žavėtis ir sekti, kad jis neįgytų didelio simpatikų būrio. Tokį išsišokėlį reikia kokiu nors būdu sustabdyti, pakišti jam koją, pargriauti, kitaip tariant, sukompromituoti. Tai gali būti melagingi dalykai, šantažas, bet kol tai paaiškės, kol bus suprasta, jog jį apjuodino varžovai bei konkurentai, lyderystė bus prarasta – į pasekėjų sąmonę bus įsigraužęs dvejonių kirminėlis. Jeigu atsiranda daugiau lyderių su pagraužta reputacija, nieko baisaus. Svarbu, kad neatsirastų vienas doras ir skaistus. Toks atsiranda itin netikėtai. Ir jei varžovai truputėlį prisnūsta, skaistusis išsiveržia toli į priekį, paskui tenka ilgai jį vytis. Todėl politikai, tarsi kokia dviratininkų komanda, sparčiai mindama pedalus, privalo akylai žvalgytis į šalis, kad tik kas nors staiga iš užnugario neiššoktų ir nelaimėtų lenktynių.

Žemaitis apie reitingą: Kas yr maktings, aš žėnau, bet kas yr reitings, nežėnau, musėt žmogus su storais reitais. Jeigu nogėrsčiau sakont reitinga boba, ta³ soprasčiau, ka³ tõkė kap Šliauterienė. Papa kap batvėne, reita kap kloce, vo sobenė kap do košalienas bliūda.

Kai Mažeikių mansardoje (toje taip ligi galo ir neįrengtoje salkoje) vasaros naktį ką nors rašinėju, apie seną žaliai dažytą metalinę stalo lempą ima suktis naktiniai drugiai, suskridę pro pravirą langą. Šiais metais jų ypač daug, jie sukasi ne tik apie lempą, bet ir apie galvą. O prieš rytą dingsta lyg pagal komandą – vos pradeda brėkšti, visi išsislapsto, nors mano žalioji geležinė lempa tebedega. Kodėl pabrėžiu, kad geležinė? Todėl, kad Kaune tokios neturiu, ten jau daug plastmasinių daiktų, o Mažeikių mansardoje vis dar gausu medžio ir geležies gadynės reliktų, visokių senienų, kurios vėl atsirado kaip nauji nematyti reikmenys. Kad ir ši lempa su uždedamu ant elektros lemputės geležiniu gaubtu, kurį laiko lemputę gaubiančios spyruoklės. Tikrai ne prieškarinis produktas, nors Mažeikių mansardoje esama ir tokių.

Nuo Salantų iki Mažeikių tėra 60 kilometrų, bet tarmė ir žodynas šiek tiek skiriasi. Šiandien kalbininkai tuos skirtumus yra suklasifikavę, aš tik paminėsiu kelis, kurie mano dar vaikišką ausį itin rėžė. Salantuose nebuvau girdėjęs žodžio krupis, sakydavo rupūžė, bet Mažeikiuose kitaip ir nesibara: ak tu krupi, toks krupis ir pan. Vaikiškos gaudynės Salantuose vadinasi pečiotė, o štai Mažeikiuose kažkokiais kvačais. Be to, ten dar įprasta visus jaunus žmones, – tiek vaikus, tiek paauglius, tiek jaunuolius, – apšaukti piemenimis. Tas mažeikietiškas peimou yra šiek tiek niekinamasis žodis, panašiai kaip kaunietiškas bachūras. Salantuose piemenimis vadino tik tuos, kurie gano karves, ir jokia perkeltine prasme žodžio nevartojo. Salantuose dauguma vyriškų vardų yra su moteriškom galūnėm – Jozė, Ontė, Kazė, Domė, Mažeikiuose moteriškas formas turi tik mažybiniai vardai Augelė, Kazelė, Jozelė, bet – Augis, Juzis. Mažai kur Žemaičiuose sutinkama ir salantiškė mergaičių pavardžių forma: Mikutalė, Paulauskalė, Motūzalė, Endriuškalė. Tokios galūnės Mažeikiuose jau skamba kaip patyčia. Kai pirmą sykį grįžau iš Salantų į Mažeikius, iš kur buvau išvežtas per karą dar nekalbantis jokia tarme, mane labiausiai šokiravo ne daiktų pavadinimai, pavardės ir pravardės, bet mažeikiečių kū vietoj į kraują įsigėrusio kon arba kou. Mažeikiuose gyvenau beveik dešimtmetį, bet taip ir neišmokau kreiptis kū, kū saka. Salantiškį kreipinį kon saka, kou saka kažkaip nejučia mano šnektoje pakeitė mokykloje diegiamas bendrinis ką sakai, nors šiaip iki šiol esu tarmybių šalininkas.

Remdamasis Froidu, galėčiau paaiškinti savo paauglystės sapnus, kuriuose matydavau motiną. Anot Froido, sapnuose atsigamina vaikystėje patirti įspūdžiai, matyti vaizdai, kuriuos vėliau laikas ištrynė. Man reikėtų kalbėti apie kūdikystę, nes mama mirė 1945 metais, kai man tebuvo dveji. Tad sapnuose turėtų atsigaminti vaizdai, regėti pačiais pirmaisiais mano metais, tikriausiai antrą gyvenimo vasarą. Įsiminiau keletą kartų su nedidelėm variacijom pasikartojusį sapną. Mačiau būrį jaunų moterų ir merginų, kurios šoko, žaidė pievoje prie upės, gal ir prie ežero, žodžiu, prie vandens. Jos buvo vasariškai apsirengusios, gėlėtom lengvom suknelėm, gal tai buvo gegužinė, gal iškyla arba kokia nors vasaros šventė – Joninės, Sekminės. Moterys buvo jaunos, linksmos, ant žolės buvo patiesta staltiesė, apkrauta valgiais, kažkokiais ąsočiais. Viena tų iškylaujančių moterų buvo mano mama, ji man šypsojosi, mane kalbino, pakeldavo nuo žemės ir vėl sodindavo į vešlų žolyną. Sapno vaizdinys buvo itin ryškus, niekaip nesudarkytas, nesujauktas. Tikroviškiau negalėjo ir būti: mačiau draugių ar giminaičių būryje šokančią mamą, tik nežinau kurioj vietoj – prie Ventos, Plateliuose, Laumėse? To prieš pusę amžiaus galvon įsirėžusio sapno nebepamiršau, kaip ir daugelio kitų. Paauglystės metais motina kartais šmėsteldavo ir kituose sapnuose, bet itin trumpai ir neįsimenamai, net sukeldama abejonę, ar tai buvo ji. O aname sapne viskas tarsi nufilmuota spalvotoje juostoje. Vasara, gėlės, žolynai. Spindintis vanduo. Šokanti mama.

Radau konkretų patvirtinimą minčiai, kuri mano galvoje susiformavo tarsi savaime. Faustas Kirša savo „Autobiografiniuose užrašuose“ byloja: „Visai teisingai sakoma, kad žmogus, tik 60 metų sulaukęs, gali pradėti atsiminimus rašyti.“ Jeigu kas nors ims kibti, pasiteisinsiu, jog vartus visokiems mano pasipasakojimams atvėrė F. Kirša.

Žibalinė Mažeikiuose buvo įrengta dideliame betoniniame rūsyje, kuris teišliko centrinių gatvių sankryžoje. Tame kvartale buvusius namus 1944 metais subombordavo rusai, varydami iš Mažeikių vokiečius, kurie traukėsi į Kuršžemę. Namai buvę ir mediniai, ir plytiniai, bet fronto ugnies neatlaikė, ją atlaikė tik betoninis rūsys (vėlgi esminis skirtumas tarp mano vaikystės buveinių: Salantus frontas apėjo, o Mažeikius kiaurai perskrodė). Tame rūsyje įkurdinta žibalo parduotuvė pokariu buvo itin populiari, nes miestelėnai valgį virdavo ant primusų, kaimiečiai pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Tokią lempą turėjome ir mes, bet Mažeikiuose jos bemaž nereikėjo – nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos nakties švietė elektra. Žibalą pardavinėjo normuotai, ar tik ne po du litrus, todėl tekdavo dažnai su skardine keliauti jo pirkti. Tik gerai, kad eilių prie žibalo penkiasdešimtaisiais nebuvo. O anksčiau, žmonės pasakojo, eilėse prie žibalo, kaip prie duonos ir cukraus, miestelėnai stovėdavo per naktis.

Išminčiai kaip susitarę tvirtina, kad senatvėje žmonės nustoja gyventi viltimis ir pradeda gyventi prisiminimais. Kaip reikėtų apibūdinti, pavadinti žmogų, nustojusį gyventi viltimis, bet dar negyvenantį prisiminimais? Nebejaunas, pagyvenęs, apysenis? Gal – senstantis?

Kažin kam rengiasi lietuviai, uždarinėdami fabrikus, gimdymo namus, mokyklas ir ligonines, griaudami fermas, vandens bokštus ir vos ne veltui dalydami mobiliuosius telefonus bei ant visų kalvelių statydami mobiliajam ryšiui būtinus bokštus? Atrodo, kažkokiam ekstremaliam žygiui, gal skrydžiui į Marsą. Nes aišku, kad jie nebežada nei ko nors gaminti, nei gyvulių auginti, nei vaikų gimdyti, o tik vienas kitam kažką šnekėti. Nes didžiausias kiekvieno lietuvio dėmesys – nuo darželinuko ligi nebeišlipančio iš lovos senelio – šiandien nukreiptas į operatyvųjį ryšį. Atrodo, visi lietuviai tarnauja policijoje ar kitokioje spectarnyboje ir privalo žaibiškai pasiųsti signalą ar sureaguoti į komandą. Be mobiliojo telefono, kuris pakeitė visas kitas susisiekimo priemones, galima užsižiopsoti gatvėje, juolab miške ar burokų lauke ir pavėluotai atlikti tai, kas paliepta, – gelbėtis nuo cunamio, pasaulio tvano, galima nespėti laiku sušokti į ateivių laivus, Nojaus arkas ir švytinčias lėkštes. Nesgi savame krašte lietuviams nebeliko ką veikti. Nebent rietis, juk tam mobiliukai taip pat tinka.

Svarbiausias protingo žmogaus prietaisas yra sąmonės filtras. Bet kuris žinių vartotojas, kad ir didžiausias eruditas, be šio prietaiso yra pasmerktas blaškymuisi. Čia panašiai kaip aukso ar gintaro gavyboje – tauriojo metalo ir gintaro gabalėliai yra išplaunami iš purvo masės. Tame purve, žodžių šlake, pamazgose, kurias kasdien pila spauda, televizija, oratoriai susirinkimuose bei paprasti piliečiai autobusuose, poliklinikų laukiamuosiuose, toje begalinėje pustuštėje ir netgi nuodingoje informacijos masėje taip pat yra aukso kruopelių, mažų gintariukų, bet juos reikia atsirinkti, išfiltruoti. Be sąmonės filtro galima paspringti pamazgomis arba su visais tauriais grūdeliais nuleisti jas į kanalizaciją. Tačiau, viską kuo rimčiausiai dedantis į širdį, galima beregint kuoktelėti ir svaičioti apie paralelinius pasaulius. Kas tą sąmonės filtrą gali įtaisyti, dovanoti, parūpinti? Gal vis dėlto prigimtis, įgimtas charakteris, kuris labiausiai lemia žmogaus kelią ir sėkmę? Na, suprantama, ir mokykla, šeima, mokytojai, draugai, pažįstami, knyginiai autoritetai, daug kas. Paradoksas, kad protas pasireiškia ne kaip kitaip, bet sugebėdamas atskirti svarbų dalyką nuo menkniekio, esmę nuo šlako, branduolį nuo lukšto, ryžtą nuo pretenzijos, tikrąjį veidą nuo teatrinės kaukės, taigi sugebėdamas filtruoti iš aplinkos plūstančią informaciją, pačią aplinką, tiesiog – pasaulį.

Santvarkos pobūdį valdžia, kaip matome, pradeda formuoti nuo savęs. Taip pasitvarko, kad jai būtų kuo lengviau ir patogiau. Nutaria, jog valdžia neturi valdyti turtų ir rūpintis žmonių darbais. Turtą reikią išdalyti piliečiams, – nesvarbu, ar jie siekia jo, ar ne, – privatizuoti. Per spaudą įteigiama, kad valstybė yra prasta savininkė ir valdytoja, todėl šios priedermės jai dera atsisakyti. Įsiūbavusi šį procesą, valdžia tuo pačiu metu ima didinti valdininkų skaičių, nors jų tvarkomų sričių žymiai sumažėjo. Beliko tik švietimas, sveikatos apsauga, gynyba ir teisėtvarka, kurias, galimas daiktas, valstybė taip pat tvarko prastai, bet atiduoti privatininkams, matyt, bijo. Gražūs dalykai prasideda – valdininkija, kuri turtų nebevaldo, tarpsta kaip ant mielių, lobsta, o tie, kurie įsisteigė privačią įmonėlę, kitaip tariant, vysto valdžios propaguojamą smulkųjį verslą, vos galą su galu suduria, neretai ir bankrutuoja. Kaimiečiai taip pat iš tų kelių privatizuotų ar grąžintų hektarų negali pragyventi. Kažkodėl ponais tampa tie, kurie skelbiasi esą tarnai, o tarnais ir pastumdėliais – tie, kuriems priklauso žemės ir įmonės, išskyrus nebent stambiųjų įmonių savininkus, kuriems tikrai tinka ponų titulas. Kodėl viskas taip klostosi? O todėl, jog valdžia, atsisakiusi tvarkyti ūkį, kamuotis su pramone, žemdirbyste, žuvelėmis ir gyvuliukais, neatsisako tvarkyti finansų, vargti su jais. Tad ji renka mokesčius, kad iš jų mus mokytų, gydytų, gintų, mokėtų pensijas, teistų mus ir taikytų. Savaime aišku, surinktų pinigų dalį valdžia pasiima sau. Bet ne tiek, kiek vienoje ar kitoje situacijoje numatyta (tarkime, nustatytą procentą), bet tiek, kiek nori, kiek jai reikia, kad galėtų patenkinti savo augančius poniškus įgeidžius. Tiesa elementari: turtą ir ūkį tvarkyti sunku, tą kiekvienas savininkas jums patvirtins. Finansus tvarkyti vieni juokai, sutiktų bet kas. Todėl protingieji, ypač gudrieji tvarko pinigus, gi kvaileliai aria žemę ir laukia, ar, sostinėje vargstantiems tarnams juos pasidalijus, koks nors skatikas atriedės ir iki jų sodybos.

Vaikinukas augo po karo, jo tėvas buvo kalinamas lageryje, iš kurio nebegrįžo, jį augino motina, nuolat pabrėždavusi, jog tas namas, kuriame jie užėmė vieną kambarį ir virtuvę, visas priklauso jiems, kad kiti yra įsibrovėliai, valdžios čionai atkelti ubagai. Gyveno jie kukliai, bet tiek motina, tiek giminaičiai neleido vaikinui apsiprasti su mintimi, kad jis yra toks pat kaip ir visi šio namo gyventojai. Jis ir buvo kiek kitoks – gabus, kuklus, drovokas, tarsi susigūžęs. Jis puikiai mokėsi, daug kuo domėjosi, tačiau gatvėje ir savame kvartale buvo laikomas nevykėliu, bailiu, ponaičiu. Pasitaikius progai, gatvės berniokai jį apstumdydavo, iš jo tyčiodavosi. Tvarkingas ir gudrus, atsargus ir protingas vaikinas baigė aukštuosius mokslus, tapo tiksliųjų mokslų dėstytoju, vadovavo studentų praktikos darbams, bet aukščiau nekilo – tam trukdė tėvo tremtis. Atkūrus Nepriklausomybę, didžioji jo nuodėmė tapo privalumu. Pasirodė, kad jis yra aukštos klasės specialistas ir kaip žuvusio tremtinio sūnus vertas didžiausio naujosios valdžios pasitikėjimo. Atėjęs į valdžią, jis visą savo dėmesį sutelkė į tai, kad visi jo tikrieji ir potencialūs skriaudėjai, visi menkiau praprusę jo bendraamžiai, žemesnio rango specialistai ir nekvalifikuoti piliečiai, visokie proletarai nubildėtų socialiniais laiptais žemyn. O iškiltų gudrūs, išsilavinę, mokantys kalbų, turintys aristokratiško kraujo. Įvairiomis administracinėmis priemonėmis, suktais įstatymais, tarp kurių iniciatorių buvo ir mūsų jaunikaitis, gana greitai to pasiekė. Įžūlūs jaunystės laikų pašaipūnai ir skriaudikai grimzdo žemyn, ėmė skursti, daryti nusikaltimus, nebeišmaitino šeimų, kai kurie sėdo į kalėjimą. Ponaitis šypsojosi, trynė rankas, traukė per dantį socialistus, propaguojančius lygiavą, patylomis didžiavosi, kad sudorojo išsišokėlius, atkeršijo tiems, kurie sovietų laikais visuomenės vardu skelbė nepakantumą tokiems kaip jis. Viskas būtų gal ir gerai, bet nežinia, ar keršto klasta kada nors dar sykį neapsivers aukštyn kojomis. Kadangi dabartinių benamių, bedarbių, kalinių vaikai taip pat viską mato ir supranta, ir, žinoma, turi giminaičių, kurie visada noriai jiems paaiškins, kas kaltas, kad jie, naujųjų laikų vaikai, liko bemoksliai ir benamiai.

Kad jaunystėje nesi pedantiškas, gal ir gerai. Kitaip lėtai judėtum pirmyn, vis norėtum padaryti kiekvieną darbeliuką iki galo, detaliai narstytum kiekvieną menką problemėlę, dailiai dėliotum viską į lentynėles, kuistumeisi. Taip elgdamasis, daug ko nespėtum sugriebti tuo metu, kai dar nė minutės nepavėluota, kai viskas verda, kunkuliuoja. Tačiau su amžiumi pradedi suprasti, jog daugeliu atvejų vis dėlto buvo paskubėta, pasielgta lengvabūdiškai ir atsainiai. Taip atsitinka dėl to, kad jaunystėje bemaž visi mano, jog įvykiai ir vaizdai dar kartosis ir kartosis. Dar bus laiko į juos atidžiau įsižiūrėti, jais pasigrožėti, patirti jų poveikį. Deja, dažnai nebebūna netgi antro karto, jau nekalbant apie trečią ir ketvirtą. Štai studentiškais metais bičiulis Jurgis A. motociklu pavežiojo mane po Vilniaus apylinkes, ir nuo to laiko man niekada nebeteko pasimaudyti Žaliuosiuose ežeruose, lankytis Pavilnyje, Markučiuose. O vaikystės kelionė su dėde Stasiu ir dėdiene Vale į Rygą? Ten mes apsistojome pas dėdienės gimines, kurie gyveno Dauguvos žemupyje, Kundzės saloje. Prisimenu, atvažiuodavome nuo stoties tramvajumi, paskui pro raudoną bažnytėlę leisdavomės gatvele prie upės, ten įlipdavome į garlaiviuką, kuris plaukiojo pagal grafiką, ir jis mus nugabendavo į nedidelę salelę, kur nebuvo nei automobilių, nei motociklų. Salelės tylą draskė vienintelis motorinis dviratis. Vėliau daug kartų buvau Rygoje, specialiai ieškojau tos salelės, bet taip ir neradau. Vieni rygiečiai aiškino, kad aš kažką supainiojau, kiti – kad kelias mažas saleles nuplovė per didžiuosius potvynius, žodžiu, toji sala mano atmintyje liko tarsi miražas. Yra daug įvykių ir vaizdų, kuriuos norėtumei sugrąžinti vien tam, kad juos ryškiau išvystum, pajustum jų poveikį, patirtum efektą, kurio skubėdamas kadaise nepatyrei. Deja… Todėl nereikia stebėtis, kad senatvėje pedantų kur kas daugiau ir jie taip kibiai įsikabina į kiekvieną menkniekį, nenori jo prarasti neišblusinėję.

Žydiškas pamaldus prašymas:

Viešpatie, padėk man ramiai priimti įvykius ir gamtos reiškinius, kurių aš negaliu pakeisti.

Viešpatie, padėk man laiku ir drąsiai imtis veiklos tada, kai mano dalyvavimas yra prasmingas ir rezultatyvus.

O svarbiausia,Viešpatie, išmokyk mane atskirti vienus įvykius nuo kitų, pirmuosius nuo antrųjų.

Seneliai jauniesiems seka pasakas, jaunieji senelius mulkina. Šiais kasdieninių suktybių laikais neteko girdėti, kad vyresni žmonės apgaudinėtų jaunimą, ką nors iš jų viliotų, tačiau jaunimėlis tai daro nuolatos – taikiniais savo primityvioms aferoms (kad ir tie naktiniai telefono skambučiai, pranešantys apie nelaimes) jie pasirenka senukus. Šie yra pagrindinės šiuolaikinių aferų aukos – iš jų aferistai renka neegzistuojančius mokesčius, išieško tokias pat netikras skolas, už trigubas kainas pardavinėja kokius nors aniems visiškai nereikalingus daiktus, kiša pasirašyti fiktyvias sutartis ir pan. Gal, sakau, tai jaunųjų kerštas už senelių pasakas apie gražų ir laimingą gyvenimą.

Amžina problema: kur dėti seną geležinę lovą – išmesti ją į sąvartyną ar nešti į palėpę, gal dar prireiks? Dažniausiai šiame ginče kertasi jaunimo ir senių požiūriai. Pasigirsta šmaikštūs jaunų žurnalistų ir filosofų pamoksliukai apie vyresniosios kartos neryžtingumą, baimę atsisakyti senų daiktų, papročių ir principų, baimę nukirsti visas atgyvenas vienu kirčiu. O senieji atkakliai, tik gal be tokio aplombo ir šmaikštumo, kartoja jauniesiems, jog nedera išpilti nešvaraus vandens kartu su jame maudomu kūdikiu, neprotinga lengvabūdiškai atsisakyti to, kas vėliau gali išgelbėti kritinėje situacijoje, ko vėliau netgi teks gailėtis ir ieškoti po visą pasaulį. Reikia atskirti, sako jie, vienadienes užgaidas nuo amžinųjų vertybių, kaip atskiriame vienkartinius plastmasinius puodelius nuo sidabrinių taurių. Visokie madingi baldai iš vytelių ir pagaliukų greitai sulūžta, o geležinės lovos tarnauja ne vienai kartai, kiekvieną kritišką momentą jas galima parsinešti iš palėpės ir puikiausiai išsimiegoti. Jos praverčia net tiems, kurie būtų jas išmetę, jeigu kaimynų seneliukas nebūtų paslėpęs malkinėje.

Keista, tačiau tuos, kurie niekina buitį, gerbia ne tik į juos panašūs, bet ir tie, kurie buičiai paklūsta ir meldžiasi, kuriems net į galvą nedingteli prieš ją sukilti, spjauti į ją. Vergovė komfortui jiems yra maloni, o buities niekintojus jie vadina pamišėliais tik susirinkę į kompanijas. Tačiau, likę vieni, jie ima jausti pagarbą tiems, kurie nepripažįsta normų, etiketo, vergavimo papročiams ir daiktams. Ši keistoka aplinkybė nėra kokia nors etinė išimtis: žmonės gana dažnai gerbia kitokius, nei jie patys, netgi pavydi savo priešybėms.

Maždaug prieš dvidešimt metų mano uošvis perstatinėjo trobą, – nuvertė senąjį susmukusį trobos galą (antrasis buvo po karo naujai pristatytas) ir jo vietoje ant šiek tiek prailgintų ir praplatintų pamatų surentė naują dviejų kambarių galą su keturiais į tris puses išeinančiais tripaliais langais. Namo galas buvo perstatytas ir pilkšva maskuojančia spalva nudažytas per savaitgalį, nes niekas iš kaimo valdžios neturėjo pastebėti naujos statybos. Tais pokvailiais kolūkio laikais uošvio sodyba pateko į melioruojamų žemių plotus, todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti nugriauta, jokio remonto, jokių statybų sodyboje nebuvo galima vykdyti. Uošvis dvejojo, dvejojo, bet vieną vasarą ryžosi. Jis buvo stalius, medžiagos turėjo užtektinai, tad kokį mėnesį vienas pats matavo ir pjovė sienojus, grebėstus, grindlentes, pasidarė langus, susiruošė viską iki apkalos lentelių, net šitas supjaustė reikiamo ilgio. Kadangi pamatai jau buvo išlieti rudenį, jam užteko dviem dienoms pasikviesti keturis kaimo statybininkus, savo bendradarbius, kurie, niekam nespėjus suvokti, kas vyksta, per savaitgalį surentė pusę naujos trobos. O ir senas galas nebuvo nugriautas, tebestovėjo pasmukusiu stogu savo vietoje. Viskas vyko kaip iš gaidų, statybininkams beveik nereikėjo naudoti pjūklo ir kirvio, visi rąsteliai gulė į savo vietas, visi galai preciziškai susirišo. Mano uošvis antrą dieną nė artyn nėjo, sėdėjo vidur kiemo ant kaladės, gėrė kaimišką alų, net nebekomandavo, tik atsakinėjo į stogdengių klausimus. Tačiau ir tie, kurie triūsė, kažkaip vis šilo, darėsi vis linksmesni. Paskui paaiškėjo, kad, ardydami senąjį galą, jie rado pastogėje užkištą ir nežinia kiek metų ten pragulėjusį penkių litrų butelį labai tamsaus skysčio. Statybininkai nebūtų statybininkai, jei bijotų ragauti. Štai nuo to skysčio, kurį iškart pakrikštijo juoduoju, jie ir kaito. Po pietų jie vis mažiau laikėsi konspiracijos, nuo kazilų ėmė šūkauti: „Ar bėra to juodojo?“, o pavakariais, kai butelyje beliko koks litras ar pusantro, nuleido jį žemyn į kiemą, kur tamsaus vyno (kas gi kitas ten galėjo būti?) likučiai buvo išragauti moterų ir tokių kaip aš gizelių. Stebuklai, kad tas gal dešimtmetį slėptuvėj pragulėjęs vynas tik patamsėjo, bet nei surūgo, nei apkarto, juolab nenudūko, atvirkščiai – kaip reikiant mušė į galvą, dėl to statybininkams ir patiko. Taigi temstant darbas buvo baigtas, butelys ištuštintas. Pirmadienio rytą kolūkio pirmininkas, gaziuku lėkdamas pro šalį, nė nepastebėjo naujo statinio melioruojamų žemių plotuose. Ir statybininkams juodasis nepakenkė, visi susirinko į darbą.

Dar vienas lietuviško gyvenimo paradoksas yra teisėtvarkos pareigūnų šantažas. Prokurorai ir teisėjai pas mus gauna didžiausius atlyginimus. Kai Ministrų kabinetas pasiūlė visiems pareigūnams sumažinti atlyginimus, pirmi pradėjo raudoti ne ministerijų klerkai, bet protestavo prokurorai ir teisėjai. Mat jeigu jie negaus didelių atlyginimų, dėl to gali pradėti prasčiau dirbti arba pasiduoti nusikaltėlių papirkinėjimui. Taigi, kad jų nepapirktų nusikaltėliai, juos privalo papirkti valdžia. Kam jie tarnaus? Aišku, valdžiai. Bet juk per visus garsiakalbius trimituojama, kad teismas Lietuvoje yra nepriklausomas. Deja, šitokiu šantažu jis išsiduoda – taip nėra. Žada ištikimai tarnauti, bet prašosi sočiai ir gardžiai maitinamas.

Jaunos moterys rengiasi blizgančiais drabužiais, avi blizgančius batus, segi blizgančias sages. Vyresnėms moterims, juo labiau pagyvenusioms, apysenėms, taip puoštis nebetinka, nors ir tarp jų pasitaiko drąsių išsišokėlių. Tačiau dauguma elgiasi kitaip – pagal kompensacijos principą prisiperka blizgančių puodų. Pačios nebeblizga, užtat blizga jų virtuvės.

Miesto laikraštis „Kauno diena“, pasidavęs visuotinei konjunktūrai ir nežinia kieno diegiamai nuostatai, kad miestelėnams svarbu tik kriminalai ir paskalos, išgujo iš savo puslapių bet kokią grožinę literatūrą. Liko tik savaitinis satyros puslapis „Linksmuklė“, kuriame spausdinamas vienas kitas eiliuotas tekstukas. Taigi poezija į viešumą Kaune gali išeiti tik per smuklę.

Tai kas iš ko pasimokė? Tikriausiai visokie versačiai, armaniai, gabanos ir mūsų juozukai, siuvantys stulbinančius parėdus, vis dėlto pasimokė iš Vatikano. Anas savo apeigas ir ritualines puošmenas sugalvojo ir ėmė demonstruoti daug anksčiau, negu tie, kurie iki šiol tebekuria kitą religiją – madą. Tarkime, televizija transliuoja kokią nors šventę Vatikane su popiežiumi, kardinolais, vyskupais, na kad ir Velykas arba naujų kardinolų inauguraciją – viskas mirguliuoja nuo drabužių margumo, itin ryškių spalvų, kiekvieno rango dvasininkai apsirengę vis kitaip, be to, jie vis persirenginėja, keičia juostas, apsiaustus, kepuraites, vieni nuolat vaikšto, defiliuoja, kiti sėdi krėsluose – taigi pamatai tokį įspūdingą reginį, jog net nežinai, su kuo šiandien, dvidešimto amžiaus pabaigoje, gali jį palyginti? Atsiprašau, bet tik su karnavalu, su madų demonstravimu ant podiumo. Neseniai girdėjau jaunas mergaites čiulbaujant, kad Vatikanas bus smarkiai pasimokęs iš madų sostinės Paryžiaus. Iš tikrųjų yra atvirkščiai.

R. Ozolas lietuvius pavadino pernelyg atsargiais, tai esąs mūsų tautinis bruožas. Kodėl atsargūs? Todėl, kad buvo ir tebėra medžiojami, tad stengiasi nebūti taikiniu. Lietuviai visais laikais jautėsi nesaugūs, buvo persekiojami ne už ką kita, o už lietuvybę. Tiek ateivių pačioje Lietuvoje, tiek vietinių svetimuose kraštuose, kadangi neskubėjo asimiliuotis, laikėsi atstu. Bet sociologų apklausos rodo, kad patriotizmas yra būdingas lietuviams taip pat kaip ir minėtas atsargumas. Lyg ir paradoksalus derinys. Nes nuo seno esame įtikinti, jog patriotai būna narsūs, energingi, net agresyvūs. Tad ar galima apsiprasti su atsargaus patriotizmo sąvoka? Bet ką daryti, kai susiduri su tokia realybe? Lietuvis patriotas savo patriotizmo nedemonstruoja kur nereikia ir kam nereikia. Gal net slepia. Slapukauja, kol nežino, kam jo deklaruojama lietuvybė gali būti panaudota. Vadinasi, lietuviai – pogrindiniai patriotai? Prisišnekėjome drauge su Ozolu.

Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna.

Jeigu protingas ir iškalbus žmogus viešame pokalbyje tyli ir net paragintas atsisako kalbėti, yra viena iš dviejų – arba viskas, kas buvo šnekama, yra tikrai teisinga ir aišku, todėl žmogus nenori tuščiai aušinti burnos, arba viskas, kas šnekėta, yra taip kvaila ir beviltiška, kad jis nežino nė ką sakyti. Jeigu šnekėtojai būtų žadinę ginčus, subjektyviai ir siaurai traktavę aptariamas temas, jei jie būtų tik uždavinėję klausimus, bet neradę atsakymų, toks žmogus tikrai netylėtų, juolab paragintas. Jis pultų į diskusiją kaip nardytojas į sūkuringą upę.

Vienintelis išgrynėjusio, atsikračiusio šnipų ir laisvamanių, Sąjūdžio tikslas buvo atsiplėšti nuo Rusijos, išsiveržti iš okupacijos glėbio, atsikratyti komunistinės rusų valdžios (skirtumo nėra, ar valdžia komunistinė, ar carinė, vis tiek svetima) ir paskelbti nepriklausomą valstybę. Sąjūdžio tikslas, pusiau stichiška jo misija tuo ir baigėsi. Nepriklausomos valstybės gerovė – ūkis, kultūra, ekonomika ir visa kita – atėjusių valdžion sąjūdininkų buvo traktuojama kaip savaiminis procesas. Manyta, kad užtenka paskelbti Nepriklausomybę, surašyti popieriuje naujus įstatymus, pagal kuriuos nuo šiol tauta turėtų gyventi, ir to pakaks. Kitaip tariant, sąjūdininkai manė, jog jie panaikins buvusius draudimus, atidarys visas uždaras duris ir žmonių minios ims veržtis norima tautiška vaga.

Ilgus metus Lietuvoje nebuvo jokio kiek toliaregiškesnio ekonominio projekto, viskas užstrigdavo ties turimų pinigų skirstymu mokykloms, ligoninėms ir patiems sau. O sąjūdininkai net iki šiol tebesirūpina tuo pačiu – neduok Dieve, kad tik kas nors nesusigalvotų artimiau bendrauti su rusais, nuo kurių ką tik pabėgta, kurių kariuomenė ką tik iškraustyta, kad tik kas nors neduotų preteksto jai sugrįžti. Nereikia apsigauti, net ir naujas mūsų politikų tikslas – įsijungti į NATO ir įstoti į Europos Sąjungą – tėra tik nauja ano, senojo, atmaina. Siekiama patekti į šiuos vakariečių blokus, sąjungas ne dėl kokių nors ekonominių tikslų ar didesnio savarankiškumo, bet tik tam, kad ten įstoję maksimaliai sumažintume naujos rusų okupacijos grėsmę. ES ir NATO Lietuvai tėra reikalingi kaip skydas nuo galimo pasikėsinimo iš Rytų.

Įsitvėrus į šią mintį Lietuvoje per besibaigiantį pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nėra žengta nė vieno platesnio žingsnio ekonominio savarankiškumo kryptimi. Atvirkščiai – šie norai viršuje užmiršti, kalbama vien apie užsienio investicijas, savo įmonių perdavimą tarptautinėms kompanijoms, tegul jos valdo, tegu pelnosi iš mūsų darbo, tegul mums moka mokesčius, mes iš jų laimingai gyvensim. Ir dar iš tranzito. Atrodo, kad viskas daroma taip, kad lietuviai patikėtų, jog yra paskutiniai nevykėliai, patys savo krašte ūkininkauti nesugeba ir niekada nesugebės. Anksčiau šaukėmės raišo vokiečio su lazda, dabar sukto dano su smirdančiom kiaulidėm. Būtų gerai, kad lietuvaičiams nereikėtų net į kariuomenę eiti, stovėtų sau pasieniais turkai ir saugotų mus nuo užpuolimo. Beveik kaip Vytauto laikais. Kad sąjūdininkai apie Rusijos grėsmę vis paskambina varpeliu, gal ir būtų pakenčiama, bet kad per tą baimę valstybė metų metus nesiima jokių rimtų ūkinių darbų ir pas mus pamažu įsivyrauja brežnevinis sąstingis, iš kurio neseniai šaipėmės, jau liūdna. Mūsų biznieriai, turto ir gamybos priemonių savininkai, bijodami padaryti ką nors ne taip ir užrūstinti konservatyvią valdžią, nieko nedaro, tempia gumą, yra nustoję vystytis, judintis, generuoti specialistų pasiūlymus, naujas idėjas. Bankrotas po bankroto, griūtis po griūties, bet rusais mus gąsdinantys ponai dėl to nesijaudina, juk griūna ne jie, bet kažkoks „Inkaras“, kažkokia Radijo gamykla.

Kazio Borutos principas:

Rašytojui reikia būti kairiam, bet nepriklausomam nuo jokių partijų.

Senas Medžiotojas, Senas Sportininkas, Gudrutis ir Gražuolis susitiko Gedimino kalno papėdėje ir ėmė tartis, kokį žaidimą šiandien žais. Senas Sportininkas pasiūlė bėgimą maišuose. Senas Medžiotojas – puodynių daužymą užrištomis akimis. Gudrutis pasiūlė greituosius šachmatus, tik Gražuolis šypsojosi ir nieko nesiūlė. Mat anie be asmeninio hobio jau buvo nebeįsivaizduojami, o Gražuoliui kol kas užteko šypsenos bei gražios aprangos, ir visi žiūrovai, visa malonioji publika susiburdavo apie jį. „Matai, rupūžėle, kaip išeina. Vienas kytras kaip gyvatė, kitas drūtas kaip jautis, trečias miklus ir sveikas kaip ridikas, o laimi kažkoks išsišiepėlis“, – stebėdamas minią, supančią Gražuolį, suburbėjo žilabarzdis seneliukas.

Iš laiško, skaityto per „Laisvės radiją“;

…į valdžią atėjo nepraktiški žmonės su romantine maišaliene galvoj.

Man regis, broliai rašytojai, atsižegnoję nuo Ezopo, šio autoriaus kūriniuose pajuoktų ydelių patys nėra išvengę. Kad ir varvančia seile lapės, spoksančios į vynuoges, kompleksiuko. Ne kartą girdėjau, kaip dėl įvairių priežasčių neišgalintys pakeliauti po pasaulį mūsiškiai rašytojai, progai pasitaikius, aiškino, kad iš tų kelionių nieko gera, jos tik blaško dvasios ramybę, neleidžia susikaupti, jaukia harmoningą aplinkos suvokimą. Panašiai kai kurie yra viešai šnekėję apie mokslus, ypač tiksliuosius, ir netgi apie svetimas kalbas. Jos, girdi, neigiamai veikia savąją, kurios pagrindinis skaistumo saugotojas esąs rašytojas. Taigi, žalios tos vynuogės, kurios kabo aukštai.

Man gi labai gaila visko, ko negalėjau pamatyti ir patirti.

Leonardas Gutauskas: Netikiu, kad bet kokia okupacija galėtų deformuoti sąžiningą ir talentingą meną. Žmogaus vienatvė, jo akistata su sąžine ir širdimi nepriklauso nuo aplinkos.

Pirmieji, kurie griebiasi kokios nors naujos iniciatyvos, naujos krypties versle, mene, politikoje, moksle, paprastai nieko doro nepadaro arba tiesiog neįstengia pradėto darbo baigti, nes pradėdami neįsivaizduoja jo masto ir apimties. Dažnai šitie pirmeiviai, karšti spirgučiai, tik tiek ir teturi – šiupelį entuziazmo griebtis naujovės. O viso kito – profesinių žinių, darbinių įgūdžių, patyrimo, netgi ištvermės ir kantrybės – jiems stinga. Bet dėl to jų nereikėtų iš pradžių peikti, paskui gailėtis, kai po kiek laiko yra švelniau ar grubiau pavejami šalin. Savo užduotį jie atlieka sudomindami kitus, labiau patyrusius, savo iniciatyva, kuri iš pirmo žvilgsnio nuosaikiems profesionalams gali atrodyti utopiška, beprotiška, neįgyvendinama. (Vis dėlto gerai, jei iniciatyva telpa į proto ribas, antraip žmonių pulkai neriasi iš kailio bandydami įgyvendinti lengvabūdiškai pagriebtą iniciatyvą ir niekas nedrįsta pasakyti, kad ši užmačia yra baisi nesąmonė, ją kuo greičiau reikia baigti, nors tam jau sugaišta daug laiko, išeikvota lėšų.) Žinoma, tokiai išvadai sunkiai pritaria jos pradininkai, idėjos pionieriai. Tačiau kai jie nuo sumanytos ir pradėtos inovacijos yra nuvaromi, ne taip dažnai jie dėl to rauda, ieško teisybės ar kitaip išgyvena. Vienas kitas trumpai parypuoja, bet dauguma akimirksniu užmiršta tai, kuo ką tik domėjosi, ir iškart griebiasi kitos naujovės, kitos fantastiškos idėjos, neregėtos krypties, kuri, galimas daiktas, netrukus vėl sužavės kitus. Jiems svarbiausia yra paskelbti naujovę, pradėti ją, o jau vėliau – kaip bus, tebūnie. Užmeskime akį į istoriją, pasižvalgykime aplinkui – vos tik kur nors valdžia ir visuomenė ima gaudyti svaičiotojus, išradėjus, eretikus, fantastus, ten netrukus suledėja ne tik upės, bet ir smegenys. Vasaros vidury užšąla ežerai, apie ką dainuojama net senoj lietuviškoj dainoj.

Smagiai vaikystėje čiuožinėdavom Salantuose. Už miestelio, Gargždelės pusėje, plytėjo išrausinėtas durpynas, vadinamas velėnijomis. Ant velėnijų ledo mes ir čiuožinėdavome. Didesnis ledo plotas, užšalęs tvenkinys, buvo tik vienoje vietoje, kitur – užšalusių griovių labirintas. Toje platėlesnėje vietoje būdavo įtaisoma karuselė, – į dugną įkalamas baslys, prie jo pritaisomas vežimo ratas, prie šio – kaip apskritimo spinduliai – dvi kartys. Prie karčių būdavo kabinamos rogutės, vienas vaikas bėgdavo ratu, sukdavo sukynę (žodžio „karuselė“ nežinojom). Atsirasdavo gudruolių, kurie įkinkydavo šunį. Pasakojo, kad vienas vaikis buvo atsivedęs ir įkinkęs arklį, bet aš to nemačiau. Smagiausia buvo čiuožti išsiraizgiusiais kanalais. Mano pačiūžos buvo prieš-karinės, kažkurio dėdės, o gal ir tėvo, trimis numeriais didesnės už batus, bet aš, bent keliais dirželiais prisirišęs jas prie palaikių batų, visai neblogai čiuožiau. Tiesa, tuos takus nuolatos užsnigdavo ir vis tekdavo juos šluoti, valyti. Kartais kildavo karštų konfliktų, nes čiuožti pavakariais ateidavo ir tie, ku-rie tingėdavo valyti sniegą. Arčiausiai velėnijų gyvenusieji ir nuolat šlavusieji ledą net bandydavo išvyti atėjusiuosius iš kito miestelio galo. Žiemą sutemsta anksti, bet mes čiuožinėdavome ir tamsoje, šūkaudami, kad neužlėktume vienas ant kito, kartais – net su deglais rankose. Kai persikrausčiau į Mažeikius, ten radau jau kitokią čiuožyklą, įtaisytą parke ant tvenkinio, joje grodavo muzika, įstrižai ledinio stačiakampio kabėdavo šviesų girlianda. Jei eidavai persiauti į šalia esantį namelį, reikėjo pirkti bilietą. Vis dėlto ši civilizuota čiuožykla man taip nepatiko kaip salantiškė laukinė, iš kuriuos grįždavome visiškoje tamsoje sunkiai brisdami per pusnynus.

Religinė filosofija atsiranda ne iš didelio tikėjimo, bet dėl didelių ir nuolatinių abejonių. Visai kitas dalykas yra religinė propaganda. Tai – sąmoninga misionieriška veikla, dažnai profesionali, atliekama tam darbui parengtų žmonių. Kaip ir visose srityse, taip ir čia propaganda privengia filosofijos, o filosofija bodisi propaganda.

Lietuviai alų verda ir geria nuo senovės, skiriasi tik kintantis oficialus požiūris į jį. Nuo niekinimo iki garbinimo. Nori nenori, tačiau tas požiūris daro įtaką ir paprastiems alaus vartotojams. Prieš dvidešimt metų buvo toleruojamas nebent folkloras alaus tema. 1985 metais mudu su kompozitoriumi V. Švedu, šiek tiek imituodami folklorą, parašėme linksmą dainelę apie alų. Ją ėmė dainuoti tuomet garsus E. Kuodžio ir J. Girijoto duetas. Kaip tik prasidėjo gorbačiovinė kampanija prieš bet kokį alkoholį, ir šią menkai dar išpopuliarintą dainelę kultūros prievaizdai bemat uždraudė. Net nežinau, ar radijuje išliko šios dainos įrašas. Praėjo penkiolika metų, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – alaus gėrimas pasidarė ypač madinga ceremonija. Įdomi detalė: jei anksčiau alaus gėrimo malonumai buvo tik apšnekami, smagiai apdainuojami, tai dabar toji procedūra jau perteikiama vaizdais: spaudoje daug alaus gėrėjų fotografijų, televizoriaus ekrane – spalvingų reportažų iš visokiausių švenčių, kuriose alus upėmis liejasi. Būtinai akcentuojama, kad alų geria ne tik šiaip sau žmoneliai, bet ir visokios įžymybės – artistai, politikai, net sportininkai. Žinoma, tokias metamorfozes skatina ne vien lietuviškas patriotizmas (Lietuva – alaus kraštas?!), bet ir sunkiai slepiamas pragmatizmas, aludarių reklama.

Štai ką pasakė paprasta kaimo moteris:

Reikia elgtis taip, kad gyvenime užimtum mažai vietos, bet turėtum didelį svorį.

Šiandien niekas nebeliepia knygų deginti ar plėšyti. Tačiau daugelis žmonių, ypač iš tremtinių ir disidentų rato, piktinasi bibliotekų lentynose matydami visokias komunistiškai angažuotas knygas: rusiškus propagandinius romanus, vertimus, lietuvišką pseudodokumentiką apie bolševikų pogrindininkus, raudonuosius partizanus, žodžiu, visą socialistinio realizmo pavyzdinę lektūrą, kurios per 50 metų prispausdinta itin daug. Bibliotekininkai, kad nekiltų bereikalingas triukšmas, stengiasi paslėpti šias knygas nuo akių, neša į saugyklas (kur tokių esama). Bet ir saugyklos, ypač mažų dar išlikusių bibliotekėlių, ne guminės. Todėl bandoma atsikratyti šios primityvios tarybinės lektūros, knygas nurašant (kaip nusidėvėjusias) ar padovanojant jas kitiems šeimininkams. Bet kas gi tokias dovanas ima? Kariuomenė, vaikų namai, kalėjimai, nepilnamečių kolonijos. Ten ima viską, ką nemokamai gauna, nesvarbu nei autorius, nei turinys. Štai ir įsivaizduokime, ką skaito nelaisvėje esantys ar patriotinę tėvynės gynimo priedermę atliekantys jauni žmonės, kokia literatūra juos auklėja ir šviečia.

Esu girdėjęs, kad sovietiniuose lageriuose, ypač senuose cariniuose Rusijos kalėjimuose, buvę panašiai, kaliniai bibliotekose rasdavo tokių knygų, kurios laisvėje seniai buvo uždraustos ir sunaikintos. Už tų knygų skaitymą laisvėje galėjai būti nuteistas, tačiau kameroje galėjai skaityti be baimės.

Situacija pas mus šiandien tokia: kaliniai ir kariai skaito jaunąsias gvardijas, grūdintus plienus, rožes, žydinčias raudonai, ir panašią lektūrą, ir niekam nesvarbu, ką tie jauni žmonės, šitų knygų prisiskaitę, mąstys, kokia pasaulėžiūra susiformuos jų galvose. Apsaugok Viešpatie, aš jokiu būdu neraginu knygų vežti į makulatūrą, juolab kad Lietuvoje baigiami išnaikinti ir popieriaus fabrikai. Atrodo, gaminsime tik tualetinį, gal tuo ir pagarsėsime.

Gerbiamasis pone, kas tamstai pasakė, kad valstybė nemoka ūkininkauti? Kodėl tamsta ant kiekvieno kampo kartoji tą sentenciją? Nejaugi pats ją sugalvojai? Kokiais argumentais grįsdamas? O gal ją tamstai pasufleravo tie, kurie tik ir tetrokšta, kad valstybė nesugebėtų nei ūkininkauti, nei apsiginti, nei pati save valdyti? Tarkime, tie kitų valstybių koncernai, kurie ieško naujų teritorijų savo veiklai plėsti, arba vietiniai gudruoliai, kurie griebia viską, kas prastai saugoma, nors valstybė to turto dar net nespėjo atsisakyti, tik suabejojo jo reikalingumu. Gal tamsta nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) įkalbėsi mums ligą, ir niekas nebekvestionuos šios minties. Jeigu visi radijai ir aukšti ponai ją kartoja, matyt, ji teisinga ir privalu ja tikėti kaip aksioma be svarstymų ir įrodymų. Įdomiausia, gerbiamasis pone, kad tamsta jos niekada ir nebandei įrodinėti, argumentuoti, juo labiau kvestionuoti. Niekada nebandei pasiklausyti vargšų oponentų, sėkmingo valstybinio ūkininkavimo pavyzdžių randančių vos ne visais istoriniais periodais visose geografinėse platumose. Tikriausiai šią mintį tamstai pašnibždėjo balsas iš dausų, bet iš ten gali pašnibždėti ir dar šį bei tą malonaus, tarkime, kad valstybė nemoka skaičiuoti pinigų ir valdyti piliečių, tam reikalui geriausia ką nors pasisamdyti, – kokį europietį iš kilmingos monarchų dinastijos. Tada tiek tamsta, gerbiamasis pone, tiek mes, tamstos rinkėjai ir gerbėjai, būsime visiškai laisvi.

Olandų režisierius, pervažiavęs Europą iki Uralo, atsakinėdamas į Rusijos TV klausimus pasakė, jog, važiuojant nuo Lenkijos į Rytus, labiausiai jį stebino vis stiprėjantis žmonių, daugiausia jaunų, ypač didmiesčiuose, lengvabūdiškumas. Anot olando, vakariečiai gyvena rytdiena, ruošiasi jai, kaupia žinias, o štai maskviečiams svarbiausia kaip nors išsisukti, išsiversti šiandien. Keisčiausia, kad tokį gyvenimo būdą nusakantis lozungas čia ir dabar propaguojamas ir Lietuvoje, be to, tai bandoma kildinti iš Vakarų. Matyt, kažkas tai daro sąmoningai – rytietišką prekę bando įsiūlyti kaip vakarietišką. Iš tiesų vakarietiška prekė – vakarietiška gyvenimo nuostata yra brangesnė ir ne kiekvienam įkandama, nes reikalauja pastangų ir pasiryžimo. O štai rytietiška – pigi, su svetima etikete netgi patraukli visiems, kurie nėra pedantai ir nepaiso turinio. Žinoma, rytiečiai nebebijo apsigauti, jiems tai jau įprasta.

Liberalizmas visose gyvenimo srityse įteisina principą – „kas kurį apstatys, tas ir bus teisus“, nors atvirai jo nedeklaruoja, bijo prarasti daugelio abejojančiųjų pasitikėjimą. Nuolat pabrėždamas atvirumą ir viešumą, plačias ir neva teisingas laisvosios rinkos taisykles, liberalizmas, kaip ir kiekviena politinė ideologija, slepia nepatrauklius, netgi žiaurius savo bruožus ir puikuojasi dailiai pateikiamais pranašumais. Neteko girdėti, kad liberalai minėtų natūraliąją atranką, kuri tiek teoriškai, tiek praktiškai yra kiekvieno jų veiksmo, žygio, akcijos variklis. Liberalizmas gali būti tolerantiškas, bet ne išskydęs. Tendencingas, bet ne gailestingas.

Komentaras iš filmo apie gamtą:

…skėriai paprastai įsigudrina išsiperėti ten, kur vyksta karai arba politiniai neramumai.

Daug metų sapnuoju vieną ir tą pačią situaciją – su žmonių grupe kažkur keliauju. Nesapnuoju pačios kelionės, sapnuoju rytą, kai visi ruošiamės toliau keliauti. Kelionė arba turistinė, arba kažkokia ekspedicinė, nes nakvynės vietos, kurias sapnuoju, būna tai bendrabučiuose, tai mokyklų klasėse, žodžiu, ten, kur nėra jokio komforto. Primityvus keliautojų postovis. Bet štai rytą, kai ateina laikas pajudėti iš nakvynės vietos ir visi jau būna susirengę išvykti, skuba į autobusą, į traukinį ar lėktuvą, aš niekaip negaliu susirinkti ir susikrauti savo išmėtytų daiktų. Visi išėjo, tik vienas draugas su kuprine ant pečių dar stovi tarpdury, skubina mane, aš, atrodo, jau viską susidėjau į lagaminą, bet ant grindų pamatau savo batą. Vėl atsegu lagaminą, įgrūdu batą, užsegu, bandau apsivilkti striukę, bet pasirodo, kad tai ne striukė, bet marškiniai, striukę aš jau esu apsivilkęs, todėl vėl reikia atsegti lagaminą ir sukišti į vidų marškinius. Kartais man pavyksta susikrauti daiktus, tačiau tada lauke negaliu rasti autobuso, nes man niekas nepranešė, kur jis stovės. Būna ir taip, jog iki pat sapno pabaigos aš taip ir nesugebu susirankioti daiktų, nes jie būna arba suversti kartu su svetimais daiktais ant grindų, arba kažkodėl išslapstyti palovėse, ant spintų, išmėtyti ant palangių. Žodžiu, aš niekaip negaliu ištrūkti iš slegiančio chaoso. Sapne nejaučiu jokio pavojaus, tik apmaudą, kad esu nevikrus, visada lieku paskutinis, kad per tuos skudurus ir kelionės rakandus pridarau nesmagumų sau ir kitiems, priverčiu juos laukti. Pabudęs bandau ieškoti sapno priežasčių, dairausi analogijų realiame gyvenime. Tačiau jų lyg ir nėra, kasdienybėje man pačiam tekdavo ir dabar tenka laukti vėluojančių, dažniausiai moterų. Taigi aš žinau, ką jaučia laukiantysis, bet sapne aš atsiduriu laukiamojo vaidmenyje. Nejaugi mane šitaip bus paveikęs vienintelis atsitikimas žalioje jaunystėje, kai pažįstami Kauno reindžeriai išsidangino be manęs prie Baikalo, o sugrįžę paaiškino, kad nežinojo, kur aš esu (jų žinios aš laukiau tėviškėje).

Pasak Nabokovo, sapnas yra proto išdavystė.

Didžiausia demokratijos yda, gal net nelaimė, yra neryžtingumas ir tole-rancija. Ypač visokių besiformuojančių piktybinių auglių, visokių kirmėlaičių, tebelindinčių kokonuose, pakantumas. Demokratija nedrįsta jų naikinti tos stadijos, kai sunaikinti nesunku. Savo pakantumą demokratija argumentuoja tuo, jog esant vienai galimybei iš šimto, kad iš lėliukių išsiris ne žiaurūs skerdikai, bet nekalti drugeliai, juos naikinti yra nehumaniška. Žodžiu, demokratija kovoti su drakonais pradeda tada, kai šie ima spjaudyti ugnimi ir ryti mergaites. Demokratija nėra selekcininkė, ji neravi daržo, nerūšiuoja, ji leidžia išaugti tiek žolei, tiek piktžolei, leidžia galynėtis, kuri kurią įveiks.

O štai kaimietis Kazimieras baisiai nepakenčia nepaklusnumo. Visi gyvuliai privalo jam tarnauti be jokių išlygų ir išsisukinėjimų. Jokių susitarimų, jokių kompromisų tarp jo ir augintinių negali būti. Jis gyvulius muša, marina badu, visaip kitaip kankina, bet paklusnumo pasiekia. Tikras gyvulinis despotas. Visi iki vieno toje sodyboje laižo šeimininkui rankas – arklys, jautis, trys dideli šunys, išgirdę jo griežtą komandą, skuba ją vykdyti. Nuo dresūros sugeba išsisukti tik katinas, bet tik todėl, kad moka karstytis medžiais. Katinas diktatoriaus Kazimiero sodyboje yra nepaklusniausias. Apie Kazimiero dukteris būtų atskira kalba, jos buvo lyg ir klusnios, bet visos trys išsilakstė po Europą ir namie neberodo akių. Matyt, tupi Europos medyje ir tyli.

Psichiatrai yra suklasifikavę 237 baimės rūšis. Pasirodo, esama itin įdomių: ergofobija – darbo baimė, fronemofobija – mąstymo baimė. Kai sužinojau, man šis tas paaiškėjo: kai kurie mano pažįstami vengia polemikos, nes bijo mąstyti, mane retsykiais ištinka ergofobijos priepuoliai.

Ramybės parke dažnai gali matyti suvargusių žmonių, sėdinčių ant suolų, kažką gurkšnojančių, vaikštančių nuo vienos šiukšlių dėžės prie kitos, renkančių butelius, kitokias gėrybes. Tai jau įprastas vaizdas. Šiandien parke mačiau kažkokį kitokį benamį ar valkatą, gal net klajūną. Iš ryto jis, apsiklojęs lyg miline, lyg stora antklode, gal gūnia, gulėjo ant suolo. Vėliau persikėlė į kitą vietą arčiau cerkvės, pasiklojo ant žemės savo universalųjį apklotą ir toliau šildėsi saulėje. Tai buvo stambus širma barzda vyras, gal kokių 50 – 55 metų, bet ne vyresnis. Dar stiprus, neprasigėręs, neišsekęs, nepanašus į drebančius parko suvargėlius. Gal atvažiavo iš kito miesto (parkas – šalia autobusų stoties), gal iš kokio priemiesčio atsibastė. Aišku, kad ne stotinis, ne čionykštis valkatėlė. Stambesnio rango, kietesnio kaulo, kažkoks neprijaukintas, puslaukinis. Tarsi rudens vėjų parvarytas iš miškų į šiltą miestą. Lyg būtų sušalęs paežerėj, iš šakų sukrautoje palapinėje, todėl ir pasidavęs miestan. Be to, jis avėjo tvirtais dulkėtais čebatais – kuris miestietis nešioja tokią avalynę?

Kodėl vis dėlto čia ir dabar? Kodėl nesvarbu, kas bus rytoj? Kas liks po mūsų gyvensiantiems? Kodėl nereikia išlikti istorijoje? Kodėl nėra ko ruoštis ateičiai ir kurti planus ne mėnesiams, bet dešimtmečiams? Kodėl šventės negalima nukelti į darbų pabaigą, o švęsti būtina tuoj pat, čia pat? Vienas argumentas lyg ir aiškus. Vyresnioji lietuvių karta, sovietmečiu šiaip taip krutėjusi, pirmaisiais Nepriklausomybės metais prarado santaupas, darbus, kiti nukrito iš nemažų aukštumų ant kietos žemės, daugelio viltys gražiai pagyventi iš pensijos žlugo. Jaunesnieji ne kvaili, mato, kas atsitiko tiems, kurie visas viltis dėjo į ateitį, todėl vaikai savo tėvų dramą suprato kaip taisyklę ir pasidarė išvadą – šitaip kvailai elgtis nedera, viską reikia griebti ir suvartoti dabar, švenčių atidėlioti negalima, rytoj viskas gali ištirpti ir išgaruoti. Tačiau tai tik vienas ir ne toks jau globalus argumentas. Ne visiems jis aktualus. Turėtų būti ir kitų, apie kuriuos baisu ir prasižioti. Gal iš tiesų pasireiškia kažkokia apokalipsės nuojauta, kurią demokratijos ir liberalizmo sąlygomis atsiranda kam pakurstyti. Šnekėkit ką norit, bet komersantams tokia nuojauta labai palanki.Tegul ir ne jie ją skleidžia, bet protestuoti prieš ją jiems nenaudinga. Čia ir dabar yra koziris, kurio jie nepaleis. Tegul tik žmonės perka mašinas, tegul jas daužo, tegul kuo daugiau valgo, geria, rūko, tegul vaikosi madų, tegul vartoja, vartoja. Turėtų būti dar ir kitokių argumentų, kitokios motyvacijos, netikėtos bei neįprastos, pateisinančios šį principą, ne tiek cinišką, kiek trumparegišką.

Apreiškimas Jonui:

…o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius.

Visa Lietuva šiandien gyvena „iš antrų rankų“, nes visi jos piliečiai (retos išimtys) nešioja drabužius, kurie vakariečiams jau nebetinka – nusibodę, išaugti, nemadingi ir t. t. Beje, „second hands“ parduotuvių yra ir pasiturinčiose Vakarų šalyse, bet ten jos beveik nekelia jokių emocijų. O mūsų žmonės faktą, kad ir nenoriai, pripažįsta, tačiau susitaikyti su juo niekaip negali. Gal ir gerai? To tik ir trūktų, kad moteriškės pradėtų girtis dėvėtomis suknelėmis. O apie dėvėtą mąstymą atskira kalba, pripažinti jo vėlgi niekas neskuba.

Kažkada su koncertine grupe teko pabuvoti Kuboje ir per mėnesį apvažiuoti visą šalį. Vos ne kiekviename miestelyje mus tempdavo į revoliucijos muziejų. Visko ten prisižiūrėjau, bet to kraupaus eksponato nemačiau, gal jo tada dar ten ir nebuvo, nes eksponatas į Kubą keliavo ilgai ir painiais keliais. Istorija tokia: kai 1967 metais Bolivijos miškuose buvo nušautas garsus sukilėlių vadas, buvęs Kubos revoliucionierius, vėliau ministras argentinietis Če Gevara, niekas negalėjo patikimai patvirtinti, kad tai – jis. Juolab kad sukilėliai teigė, jog jų vadas gyvas. Atpažinti iš veido buvo neįmanoma, veidas egzekutorių buvo subjaurotas, na ir šiaip gyvenimas džiunglėse ministro veidą netruko paversti aborigeno kauke. Vietinė policija pasielgė taip: kūną palaidojo miestelio kapinėse, o nukapotas plaštakas išsiuntė į sostinę Lapasą, kad ten pagal pirštų atspaudus būtų nustatyta, ar nužudytasis tikrai yra Če Gevara. Stiklainis, kuriame buvo pamerktos Če Gevaros plaštakos, dvejus metus išstovėjo Bolivijos policijos komisaro kabinete. Vėliau šis perdavė kraupųjį stiklainį pažįstamam žurnalistui, kad tas jį nugabentų į Havaną. Žurnalistas jį vežė ilgai, plaštakos keliavo per daugelį šalių, kol galiausiai pakliuvo į Maskvą, į Kubos pasiuntinybę. Ir tik iš ten jos vėl grįžo į Lotynų Ameriką, į Havaną, kur yra eksponuojamos revoliucijos muziejuje. Aš pats jų nemačiau. Galimas daiktas, kad 1986 metais jų ten dar ir nebuvo.

Girdėtų istorijų ir žinomų teorijų klausytis neįdomu, tačiau nereikėtų iškart išsiduoti, burbėti ar kitaip protestuoti. Kiekvienas pasakotojas žinomą teoriją arba istoriją gali pasukti nežinoma kryptimi, įrodymui pasitelkti neįsivaizduojamų pavyzdžių. Todėl tokiais atvejais, kaip ir išgirdus seną anekdotą, derėtų kurį laiką pakentėti ir tik įsitikinus, kad tau siekiama paaiškinti tai, ką tu išmanai geriau už pasakotoją, be to, istorija jo pasakojime dar ir subanalinta, verta tai pasakyti arba tiesiog nebekreipti į kalbas dėmesio. Vienas mano pažįstamas daro tai itin pamokamai. Jis neprotestuoja, nebėga iš kambario, jis atlošia galvą, užsimerkia, vaizduoja, kad miega, ir net pašauktas neatsiliepia. Tikrai gražiai atsijungia, gal net iš tikrųjų užsnūsta.

Lenkijoje kolchozų (kolūkių) nebuvo, ten buvo liaudies kooperatyvai, bet ir jie griuvo panašiai kaip mūsiškiai – skausmingai ir kvailai. Labai vaizdingai šią griūtį užfiksavo lenkų dokumentinis filmas „Arizona“. Jis taip talentingai padarytas, jog kartais atrodo, kad yra vaidybinis, nes nesitiki, jog realūs žmonės galėtų taip atsiverti. Filmas pasakoja apie sugriuvusio kooperatyvo gyvenvietę ir degradavusius jos gyventojus. Pribloškia ne tik jų atviri pasakojimai, bet ir vaizdai, pasakojimų iliustracijos. Žmonės rodo savo ištampytus nuo darbo raumenis, išvaržas, dainuoja piktas satyrines daineles. Praslenka virtinė žmonių, savotiškų permainingo laiko aukų. Moteriškė, vos prasimaitinanti ir dar priglaudusi pulką valkataujančių šunų ir kačių. Jaunas storulis, buvęs „Solidarnosc“ aktyvistas, kiauras dienas guli lovoje, mat įsižeidė, kad naujoji valdžia jį pamiršo. Šeima: vyras – buvęs traktorininkas, žmona – melžėja, abu gyvena vien iš pašalpų. Nuolat išnyra du simboliniai objektai, atstovaujantys buvusiam ir esamam gyvenimui: didžiulė, jau aptriušusi, apleista ferma ir vargana kaimo krautuvėlė, kur perkarusi krautuvininkė tampo vyno dėžes. O jose – litriniai pigaus vyno „Arizona“ buteliai. Visi čia geria „Arizoną“ tiesiai iš butelio, visi čia viską matuoja „Arizonomis“. Diena tuo sėkmingesnė, kuo daugiau „Arizonų“ pavyko išgerti, o tiek moterys, tiek vyrai išgeria po 3-4 butelius per dieną. Bet pasitaiko dienų, sako buvusi melžėja, kai neišgeri nė vieno, nėra iš ko. Kai moka pensijas bei pašalpas, krautuvėlė kasdien parduoda po penkiolika „Arizonos“ dėžių. Juokas pro ašaras. Kolektyvinio gyvenimo agonija, plintanti visose pokomunistinėse teritorijose.

Iš Totorijos moterų valstiečių laiško M. Kalininui 1937 metais:

Mūsų kolchozo pirmininkas, užuot į vežimą kinkęs arklius, pakinko keturias moteris ir liepia vežioti mėšlą. Net tarptautinę moters dieną mes įsikinkiusios vežėme mėšlą. Argi tai suderinama su draugo Stalino konstitucija?

Visi banditai ir mafiozai gerbia tuos, kurie jiems prieštarauja, atvirai smerkia jų elgesį, gyvenimo būdą, sako tai į akis, fiziškai jiems priešinasi. Čia, ko gero, ne nauja atsiradusi taisyklė, matyt, tai psichologinė aksioma, kuriai paklūsta visų laikų piktadariai. Jie paprastai būna žiaurūs, bet ir drąsūs žmonės, išpažįstantys grubius prievartinius bendravimo principus, siekiantys pavergti visus savo valiai, reikalaujantys paklusnumo ir baimės. Tie, kurie jiems nepaklūsta, priešinasi, smerkia juos, piktadarių nuomone, taip pat yra drąsūs, gal net žiaurūs. Todėl jie nusipelno pagarbos. Klasikinė literatūra tokį psichologinį reiškinį yra užfiksavusi ne viename romane. Bet retai kas šias situacijas beatpažįsta, kai jos šiek tiek modifikuotos pasireiškia šiomis dienomis realybėje tarp banditų ir jiems nepaklūstančių žmonių. Gangsteriai tuos, kurie prieš juos keliaklupsčiauja, niekina, kalėjimuose paverčia užpakalių laižytojais, o tuos, kurie drebia į akis panieką, pamažu ima gerbti (aišku, jei iš įkarščio nenušauna), netgi stengiasi įsiklausyti į anų žodžius. Atsitrenkia į juos kaip į sieną, kurios nepajėgia pramušti.

Ir pasiskelbė toji valstybė Dainų šalimi, ir dingo joje visokios dirbtuvės, fabrikai, firmos ir fermos. Niekas nieko nebedirba, nemoka ir nenori dirbti. Ir atsirado prižiūrėtojų, kurie stebi, kad kas nors neužsimanytų dirbti. Jei tokį pamato, tuoj skiria baudą, tempia į teismą. Dainų šalyje visi privalo dainuoti, – nesvarbu, moka ar nemoka, turi balsą ar ne. Šalies piliečiai sau dainuoja, o maistą bei drabužius už gražias dainas ir unikalią politiką jiems veža kaimyninės šalys. Visokias mašinas Dainų šalis gauna iš Geležies šalies, kur visi triūsia, prakaituoja lankstydami geležį, vaisius – iš Apelsinų žemės, kur jie noksta skambant gitaroms. Kai kitos valstybės pareikalauja iš Dainų šalies grąžinti skolas, šios šalies piliečiai ima užstatinėti vieni kitus: seniai – jaunas mergaites, mergaitės – senus tėvus, jaunos moterys – mažus vaikus. Jei per sutartą laiką neišperka, tai ir nebeatgauna. Dainų šalis pamažu tirpsta. Tiesa, Dainų krašto gyventojai neatsisako naudotis gamtos dovanomis, taigi uogauja, grybauja, žvejoja, vienas kitas retrogradas net augina vištas bei triušius, nors šalies valdžia toleruoja tik gaidžius, kurie visur ir visada simbolizuoja gerklingus balsus, mat šie čia labiausiai gerbiami bei garbinami. Pagrindiniuose šūkiuose taip ir rašoma: „Daina mums padeda išlikti“, „Dainų šalis – pati gražiausia“, „Gyvenimas mūsų – daina“. Ir stebisi šalies gyventojai, kad kaimynų kraštuose jų dainos nepopuliarios ir dainuojama ten tik per šventes. O štai kaimynai džiaugėsi džiaugėsi Dainų šalimi, kol visai ją pamiršo. Dabar net supyksta išgirdę, kad anie už dainas nori gauti maisto, drabužių ir mašinų.

Paika pasaka? O galgi iki absurdo pratęsta realybė?

M. Bulgakovas: kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos.

Panašu į teisybę, kad visos pagrindinės pasaulio religijos atsirado sparčių ekonominių ir kultūrinių lūžių, pasikeitimų metu. Budizmas ir induizmas kilo Indijoje nepaprastai gausėjant gyventojams, nykstant miškams, formuojantis valstybei. Judaizmas atsirado senovės žydams priverstinai migruojant. Krikščionybė – kartu su pasipriešinimu Romos imperijos priespaudai. Islamas kilo pereinant iš klajoklinės gyvulininkystės į prekybą, amatus ir kuriant imperijas Arabijoje, Šiaurės Afrikoje. Protestantizmas atskilo nuo katalikybės, kai feodalizmas užleido vietą kapitalizmui. Atplaišos nuo didžiųjų religijų susidaro nuolatos, visą laiką vyksta įvairių smulkių religijų ir sektų platinimas po pasaulį. Jos ieško terpės ten, kur kyla perversmai, kur atsiranda nusivylusių žmonių masės. Daug tokių religinių misionierių bando laimę ir šių dienų Lietuvoje, bet sugeba įtikinti ir prisivilioti į savo gretas tik vienetus. Mat tradicinė katalikybė, itin sunkiai čia įsigalėjusi, kaip tik ir yra orientuota į pažemintus ir nusivylusius, o išdidžių bei užsispyrusių nereikia jokiai religijai.

Astrologija – dar vienas būdas tikėti, jog esi priklausomas nuo nežemiškų jėgų. Astrologija ateina iš Asirijos, Babilono laikų, kai dar nebuvo žinoma heliocentrinė sistema ir manyta, kad Žemė nesisuka, tik žvaigždės juda danguje sudėtingomis astrologų apskaičiuotomis ir nubrėžtomis trajektorijomis. Astrologijos pagrindai, pripažinus Žemės sukimąsi Saulės sistemoje, neteko prasmės, bet niekas to nepaiso. Šiandien astrologija užima itin savitą, sunkiai apibūdinamą vietą žmonių gyvenime. Bemaž niekas nepriima jos už gryną pinigą, nesikliauja jos patarimais ir draudimais, bet ne vienas (ypač moterys, jos patiklesnės) nuolat domisi horoskopais, atsižvelgdamas į astrologų prognozes, net šiek tiek reguliuoja savo veiksmus ir elgesį. Visi tai daro žaisdami, pagal principą – blogiau nebus. Astrologija pasidarė tarsi kažkokia pasaka, kuri neįpareigoja, bet šiek tiek drausmina. Pasiskaitęs, kad šiandien jam gresia nemalonumai kelyje, kitas, žiūrėk, ir sumažina greitį. Nežinau, kas yra tie horoskopų sudarinėtojai ir kiek jie išmano žvaigždžių žemėlapius, bet horoskopų tekstai po truputį tampa sintetiniu literatūros žanru, kur vyrauja primityvoka filosofinė fantastika, atmiešta didaktika, o sentimentalūs pagraudenimai kartais persilieja į juodą humorą. Horoskopuose tebėra gyva archajiška stilistika, kurios laikraščiai jau visur kitur atsikratė. Nenustebčiau, jei horoskopus kas nors priskirtų postmodernizmui. Kokie stilistiniai rėmai juos varžo? Rašyk ką nori, viską plak, miksuok.

Yra dvi melo rūšys: pirma, kai nesakai tiesos, išsisukinėji, nes tiesa tau nenaudinga, gal net žlugdanti, ir antra, kai nori įteigti netiesą, kurią liepia sakyti kiti, nors ir tu pats jai pritari. Taigi arba tu sąmoningai išsisukinėji, arba sąmoningai apgaudinėji. Trečia rūšis gali vadintis nebent nekaltu melu, – pats nežinai, kur ta tiesa, ir kaip neabejotiną tiesą skleidi savo spėliones ir fantazijas.

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Liudvikas Giedraitis. Sąjūdžio pakylėti. Ekologinio dviratininkų žygio „Lietuva – mano namai“ metraštis

2008 m. Nr. 6

Šis žygis prasidėjo ne nuo Gedimino aikštės. Jis prasidėjo nuo didelio neteisingumo, kurį visi patyrėme ir tebepatiriame, išgyvenome ir tebeišgyvename netekę tautinių simbolių, tradicijų tęstinumo, ekonominio, politinio suvereniteto, iškentę sibirus, gyvenę slegiami kasdienių praradimų. Skaudžios ekologinės žaizdos bei valdininkijos neatsakingumas, nebaudžiamumas ir demogogija tiesiogiai pastūmėjo mus veikti. Nemunas, Neris, Nevėžis ir daugelis Lietuvos upių – jau tik vaizdingi paplavų ir srutų grioviai. Kuršių marios dūsta, spauda skelbia apie oro užterštumą Jonavoje, Kėdainiuose, Naujojoje Akmenėje, Mažeikiuose ir kitur, o vyriausybė, kalbama, vis tiek ketina leisti Naujojoje Akmenėje deginti Tarybų Sąjungos europinės dalies sudėvėtas padangas… Problemų skaudumas per daug akivaizdus, kad, žmogau, įsitikintum: pasikliaut valdininkijos gera valia – jau nusikalstama.

Kelionę, vadinamą dviratininkų ekologiniu žygiu „Lietuva – mano namai“, sumanė trys vyrukai iš Mokslų akademijos, visi fizikai, visi Sąjūdžio idėjų išpažinėjai: Artūras Greičius, Šarūnas Talandis ir Rimantas Astrauskas. Pirmajam rūpėjo labiau pakylėti dalykai („…tautos gyvastingumo paslaptis…“), antrajam – konkrečiais gerais darbais padėti žmonėms („…na, upelį išvalyt, senam žmogui malkas sukapot…“), trečiasis buvo kupinas politinių agitacinių tikslų. Tik niekas neįsivaizdavo, kaip tas žygis atrodys, o juo labiau – kas laukia jo dalyvių po to. Bet kai 1988 m. liepos devintą dieną po mitingo Vingio parke „Žemynos“ klubo pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila paskelbė apie rengiamą ekologinį žygį dviračiais, trauktis nebebuvo kur.

Kelios dienos prieš žygį Mokslų akademijos salėje Rimantas Astrauskas taip apibūdino pagrindinius kelionės tikslus: šnekėsim žmonėms apie ekologinių reikalų svarbą, aiškinsim Sąjūdžio mintis, rinksim parašus po laiškais: TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui N. Ryžkovui dėl reikalavimo nutraukti Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybą, ir – TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui A. Gromykai dėl kareivio A. Sakalausko tragedijos bei atkreipsime dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, prašysime tarpininkauti, kad A. Sakalauskas būtų grąžintas gydyti į Lietuvą ir atiduotas tėvų globai. Dirbs sociologų grupė: pildys anketas, kuriose atsispindės žmonių žinios apie Sąjūdį, ekologines problemas. R. Astrauskas pasiūlė pasidalyti į apylyges grupes: vieną – laiškų, kitą – sociologų, dar vieną – plakatininkų, pasirengusių bet kada sukurti reikalingus plakatus, ir vadinamąją avangardo, kuri miestuose, miesteliuose turės pasirodyti anksčiau už kitus, kad iškabintų ten skelbimus apie mūsų atvykimą. Vadovų nebūsią: visi vadovai ir visi eiliniai. Dalyvių sąrašų taip pat nebus. Dalyvauja ar nedalyvauja, valandą, dieną ar abi savaites – kiekvieno laisvas reikalas. Bus tik „šturmanai“, žinantys maršrutą, o ką nuveiksime, priklausys nuo mūsų pačių. Vienys gera valia bei bendri kilnūs tikslai, kurie ir mus turėtų kilninti, daryti geresnius… Išvyksime liepos 20-ąją 13 val. iš Gedimino aikštės.

1988.VII.20 GEDIMINO aikštė VILNIUJE – PABRADĖ

Kai pusvalandį prieš numatytą išvykti laiką artėjau Gedimino aikštės link, buvau pakiliai nustebintas iš tolo sušvytėjusio mūsų tautinių vėliavų geltonumo. Aikštėj prie varpinės būriavosi keli šimtai žmonių. Virš jų plaikstės plakatai: „Ne – III Ignalinos blokui“, „Ignalina – novyj Černobyl’“, „Moskva – bud’te v gostiach, kak v gostiach“, „Pažadinkite Lietuvą“… Prie Katedros kolonų stovėjo būrelis jaunimo. Iš ten sklido smuikelių muzika, matėsi užrašas „Konservatorija remia dviratininkus“. Į palydinčiuosius ir išvykstančiuosius kreipėsi R. Astrauskas, trumpai nusakė žygio tikslus. „Žemynos“ klubo pirmininkas Juozas Dautartas apibūdino klubo atsiradimo priežastis (Lietuvos vandenų, oro užterštumas), tikslus (propaguoti gamtosaugos idėjas, viešinti skaudžias problemas, nuo šiol valdžią turintys teatsako už savo veiksmus ir jų pasekmes). „Neverta laukti, – užbaigė, – kol praregės kai kurie vadovai, reikia veikti!“

Išlydintiesiems mojant, apžergėm dviračius ir pro Gedimino kalną, tiltuku per Vilnią, tiltu per Nerį, Žirmūnų gatve pradėjom savo kelionę.

Pirmą kartą stabtelėjome prieš Nemenčinę ant kalno, kur baigiasi dviračių takas. Čia vienas „šturmanas“ atkreipė dėmesį į pirmąjį nesklandumą: būtina važiuoti kartu, neišsiskirstyti, padėti atsiliekantiems. „Vėliava, su kuria keliaujam, turėtų pakylėti mus aukšiau už bet kokį egoizmą.“

Pirmoji nakvynės vieta – erdvi miško aikštelė netoli Pabradės, prie Žeimenos upės. Atgužėjom – ir kaip grybų po šilto lietaus čia dygte pridygo palapinių, o prie įvažiavimo ant ilgo žalio audeklo atsirado didžiausias užrašas: „Stok į bet kurią organizaciją, kuri stengiasi sustabdyti žemės niokojimą. Neduok ramybės savo deputatams, jei tau atrodys, kad gamta nesaugoma kaip dera. Protestuok, stenkis, kad valdžia sukrustų. Atmink: augalai ir gyvūnai neturi deputatų, jie negali streikuoti, jų niekas neužstos, iškyrus mus, žmones.“ Daugelis turėjo ir savo užrašus. Štai rudabarzdis vyrukas ant marškinių priekio užsirašęs: „Trečiam blokui – ne!“, o ant nugaros – „Remkite Sąjūdžio veiklą!“ Štai kepurė, matau, su užrašu: „Neteršk Lietuvos“, tolėliau prie palapinės betriūsiančiai ant nugaros: „Baimė – mūsų nelaimė.“ (Net krūptelėjau, tuos tris žodžius perskaitęs. Lyg atradimas jie buvo mano minčiai, jau seniai ieškojusiai, kaip apibūdinti tą per daugelį metų vešliai įsikerojusią mumyse baimę. „Nelaimė!“ Taip trumpai, taikliai ir aiškiai pasakyta.) „Komjaunimo tiesos“ korespondento prašymu pavakary buvome sukviesti į būrį: norėjo sužinoti, kiek mūsų yra, kokia važiuojančiųjų „socialinė sudėtis“, iš kur esame… Priskaičiavo apie 120. Studentų – 23, moksleivių – 26, darbininkų – 9, apie pusšimtį – tarnautojų. Jauniausiam – 12 metų, vyriausiam – 54. Kauniečių atsiliepė 15, iš Panevėžio, Šiaulių, Ukmergės, Druskininkų, Šalčininkų, Klaipėdos – po du, iš Šilutės ir Prienų – po vieną. Visi kiti – iš Vilniaus. Dvidešimt viena moteris. Tiek terūpėjo korespondentui. R. Astrauskas kreipėsi į žygio dalyvius klausdamas, kas kokių tikslų (turistinių, ekologinių, tautinių…) skatinamas leidosi į šią kelionę. Visi kaip susitarę: „Ne turistinių…“ – „Taip, – tad pertarė klausėjas, – o ekologiniai neatsiejami nuo tautinių…“ (Akivaizdu, jei išliks ta pati šėtoniška priklausomybė nuo centrinių ministerijų, nuo Maskvos, – tyliu tyliu, – gamtosaugos mums tikrai nepavyks sutvarkyti: taip ir nunuodys ne mūsų valdomos jonavos, kėdainiai, mažeikiai, sniečkūs…)

Visi išsiskirstė, o aš vis teberymau ant žolės vienas. Užplūdo liūdesys ir abejonės – neatskiriami mano palydovai. Štai jau keturis dešimtmečius kramtau šiokią tokią duoną, bet visa netikra, nepastovu, sieloje tuštuma. Štai vėl kažkas stumia „baladotis po pasaulį“. Kam? Kodėl?.. Ak, žmogau žmogeli, vis dar puoselėji viltį būti „reikalingas“, būti „veiklus“, „dalyvaut“. Taip taip, dalyvaut bent sakydamas: atsitieskim, žmonės, ištarkime, kad – esam! Nebevergaukim baimei, nesitaikstykim su beasmeniškumu, dogmatizmu, nepraraskim orumo, tikėjimo savimi. Ištarkim pagaliau „aš“, ištarkim „mes“, ištarkim „Lietuva, Tėvyne mūsų“… Baugūs neįprasti žodžiai, siekiai, už kuriuos gali būti net ir be atodairos nubaustas. Liūdna. Politinės laisvės principą, idėjas prieš despotizmą Vakarų Europos švietėjai skelbė jau prieš porą šimtmečių, o tu, žmogau, iki šiol jauti skaudžią prasmę apie tai šnekėti, tai skelbti. Antra vertus, argi būtina per dienas minti pedalus, kad galėtum ką pasakyti… Pagaliau – ar išdrįsi, ar pajėgsi, visą gyvenimą mokytas slapstytis ir tylėt…

Pakeliu galvą, matau, kaip mano bendražygiai grupelėmis šnekučiuojasi, sėdi apie lauželius, triūsia prie palapinių, siuvasi prie drabužių mažas trispalves vėliavėles, emblemas su Gedimino stulpais. Ataidi lūpinių armonikėlių garsai, mielos širdžiai mūsų dainų melodijos…

Iš kaimų grįžta sociologai. „Ne, – sako, – nieko čia žmonės apie Sąjūdį nežino. Ir lietuviškai nesupranta. Beje, kaip išversti į rusų kalbą „Persitvarkymo Sąjūdis“?..“

1988.VII.21. PABRADĖ – ŠVENČIONYS – IGNALINA – DRINGIO ež.

Naktis buvo šilta, trumpa ir beveik bemiegė: kone iki šviesos iš visų pusių smelkėsi šnekos. Švintant jos kiek pritilo, bet netrukus vėl nesulaikomai suklego, ištvino: rytas!

Ir štai mūsų raudonas–žalias–geltonas dviratininkų kaspinas labai prastu plentu, iš po sunkvežimų ratų aikštingai šiaušiančiu dulkių karčius, plazda Švenčionių link.

Švenčionys – nei lietuviškas, nei rusiškas, nei lenkiškas miestelis. Mes, keturi grupės vyrukai, jame pasirodėm pirmieji (taip jau atsitiko). Sustojom prie valgyklos, papietavom ir ėmėmės savo darbo: išskleidėm stendelį su kareivio A. Sakalausko nuotrauka bei trumpu jo tragedijos aprašymu: pareigingas, doras žmogus tarnavo Leningrade, „seniai“ kareiviai iš jo tyčiojosi, kol kareiviukas nevilty (anot spaudos, „afekto būsenoje“) iššaudė savo kankintojus. Jį, aišku, suėmė (jis nė nesipriešinęs). Generolai, be abejo, labai nepageidavo, kad byla iškiltų į viešumą, tad štai A. Sakalauskas – dabartinio Kaliningrado psichiatrinėje ligoninėje. Mūsų laiške reikalaujama, kad tas žmogus būtų grąžintas gydyti į Lietuvą, tėvams. Ir dar – kad vyriausybė atkreiptų dėmesį į kariuomenės moralinį smukimą, vadinamąją „dedovščiną“. Žmonės paskaito ir dažniausiai – pasirašo. Bet štai viena žilstelėjusi senutė, apsirengusi baltu, tik labai murzinu chalatu, nė nebaigusi to rašto skaityti, kad ims bartis, garsiai šaukti per visą miestelio aikštę, piktintis: ar ji čia turinti pasirašinėt už žmogų, kuris nušovė tiek kareivių! „O kaipgi tie, kuriuos nušovė! O kaipgi – jų motinos! Ar ten ne žmonės! Žmogžudys! Matyt, ne mažo pono sūnelis, kad čia važinėjat, renkat parašus už tokį!..“ Mūsų vienas vyrukas bandė jai aiškinti. Moteriškė dar labiau įsiplieskė. Apspito žmonės, kai kurie ėmė tramdyt, ir ji dingo, iš kur atėjusi, – už valgyklos durų… Žiūriu, artėja prie manęs karininkas (vyr. leitenantas). Klausia, koks čia triukšmas. Trumpai paaiškinęs tiek teištariau: „Juk jūs žinot, kaip yra kariuomenėje…“ – „Žinau, žinau, – ir net nusikeikė žmogus, – taip jiems ir reikia“ (suprask, nušautiesiems). Pasižiūrėjom vienas į kitą: malonaus veido, šviesių akių karininkas. (Buvau gi ir aš toje kariuomenėje, labai gerai atsimenu žmogų žeminančias patyčias, kurias ten patiria naujokai nuo „senių“). Karininkui nuėjus netoli stoviniavusi moteriškė ir sako: „Skaičiau šios dienos laikrašty („Komj. tiesa“, 1988.VII.21) žinutę apie dviratininkus. Ar jūs esat iš tų?“ – „Na jau taip, – sakau, – turbūt iš tų.“ – „Tai koks čia jūsų tikslas?“ – „Pirmiausia – skelbti apie atominės elektrinės pavojų, o antra – apie kareivėlį… skaitėt?“ – „Skaičiau, skaičiau. Bet įdomu, kaip jūs čia važiuojat?! Ir niekas nedraudžia?!“ – „Kol kas lyg ir niekas. Gal daug kam ir nepatinka, bet va kažkaip judam…“ – „Įdomu. O mes čia tebegyvenam galvas nuleidę.“ – „Kaip tik ir norim ištarti žmonėms, – apsidžiaugiau tokia puikia proga „sakyt“, – norim ištarti, kad gana jau mums gyventi galvas panarinus, reikia pakelti jas, tas mūsų galvas, prisiminti, kad esam žmonės…“ Visą gyvenimą pratylėjęs, nesuprasdamas, kaip manyje atsirado, atsivėrė tokie žodžiai – net nukaitau… „Reikia reikia, – pertarė moteriškė, – bet va kitaip ir nebemokam.“ Kiek palūkėjusi, vėl stebėjosi neatsistebėdama: „Įdomu… Susibūrė – ir važiuoja per Lietuvą. Ir dar va su tokiom kepuraitėm: geltona, žalia, raudona… Įdomūs laikai atėjo, nematytai įdomūs.“ Staiga vienu metu abu atkreipėm dėmesį, kad visa pagrindinė Švenčionių gatvė, vadinama „Vilniaus“, nukabinėta Lietuvos TSR ir TSRS valstybinėmis vėliavomis. „Kokia proga?!“ – sužiurom vienas į kitą ir niekaip negalėjom rasti atsako. Moteriškei atsisveikinus („Na, laimingai jums, laimingai…“) po geros valandos toptelėjo į galvą: gi šiandien liepos dvidešimt pirmoji, Vilniuj net gatvė tokiu pavadinimu yra. Gal bus kokio „išvadavimo“ diena. Taip jau, matyt, ir bus…

Po antruoju laišku dėl trečiojo bloko statybos nutraukimo žmonės pasirašinėjo net su įniršiu. Bet priėjo vienas vyrukas ir sako: „Niekus vežiojat, vyrai.“ – „Kodėl?“ – klausiu. „Esu statybinykas. Abu dabartinius blokus stačiau ir pria- trečiaja- dirbu. Va, – parodė į būrelį vyrų, – visi čia statybinykai. Ir a-nys tų patį gali pasakyt: raikia uždraust pirmų blokų, e trečių, kai bus dukumentai, statyt. Pirmų – uždaryt. Visai uždaryt: a-nas genda, genda ir genda. Jį tik palaidžia – ir byra anas, ir vėl gesink . Razneš a-nas vienųkart visus čia.“ – „A tai ka-lj a-nas ta-ks?“ – išsidaviau, kad ir aš gi rytų aukštaitis. „Jį statia- labai skubom: davai, davai ir davai! Planai dega! Nu – ta-kį ir pastatia-… Untras geras, e pirmas – kad jį grausmas… Ne tų raša-t, vyrai.“ – „Tai po tokiu raštu nepasirašytumėt?“ – „Ne!“ Ir piktas nuėjo.

Kai atriedėjo visi mūsiškiai, pasirodė jauna mergaičiukė, pasakė esanti Švenčionių rajono laikraščio korespondentė ir paklausė, ko, kur, iš kur mes važiuojam. Būryje stovėjęs vyriausias tarp mūsų vyriškis netikėtai labai energingai, karštai ėmė šnekėt apie Lietuvėlės ekologines bėdas: atominę elektrinę, Jonavą, Kėdainius, Mažeikius, teršalus Nemune, upelius ir ežerus, prisodrintus iš laukų atitekančių nitratų, pasmirdusias Kuršių marias, Naujojoj Akmenėj numatomas deginti padangas ir – kad esama planų kitoj Lietuvos pusėj, Latvijos teritorijoje, Liepojos rajone, statyti kažką panašaus į ignaliniškę… Mergaičiukė rašėsi rašėsi rašėsi. O kai jai buvo gana, šnekėtojas pasisakė pavardę, savo adresą ir paprašė, kad būtinai jam atsiųstų laikraštėlį, kuriame visa tai bus išspausdinta. Akgi, kad sutriko mergaičiukė: „Jei išspausdins… jei straipsnį išspausdins…“ – ėmė atsiprašinėt. Gailu buvo ją stebėti…

Iš Švenčionių traukėm Ignalinos link… Nuo čia nelauktai netikėtai prasidėjo stebuklas, kuris lydėjo per visą visą Lietuvą: pravažiuojančios mašinos – žybt žybt šviesomis! – sveikina. Arba – kad užskardens! Pažvelgi į vairuotoją – šypsosi ranką iškėlęs! Tarpuvartėj ar pakelėj, žiūrėk, stovi moterytė ar vyras, taip šviesiai šypsosi – net graudulys užtvindo gomurį… Įvažiavom į Ignaliną: kiekvienoj sankryžoj, šaligatviuose – žmonės, žmonės! Švyti, mojuoja rankomis: Laimingai jums! Laimingai! Sėkmės jums! „Kaip vis dėlto reikia mums Lietuvos, kaip mums jos reikia…“ Krūtinę užlieja netikėto, laimingo atradimo žodžiai, lengvi ir šviesūs: „…Kaip vis dėlto mums jos reikia…“

Ignalinoj sustojom aikštėje šalia milicijos pastato. Nepraėjo nė keliolika minučių, aplink jau buvo ankšta nuo žmonių. Mūsiškiai pasklido tarp jų su peticijomis, sociologinio tyrimo anketomis, plakatininkai išskleidė minėtąjį žalią užrašą, iškėlė „Trečiam blokui – ne!“, dar kiti prie kuprinėmis kuprotų mūsų dviratėlių išdėliojo stendus su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingų Gedimino aikštėje birželio dvidešimt ketvirtąją, Vingio parke liepos devintąją bei neseniai Vilniuje vykusio Latvijos, Estijos, Lietuvos studentų festivalio „Gaudeamus“ nuotraukomis, lietuviška simbolika, Tautiškos giesmės tekstu, Sąjūdžio programos ištraukomis. Žmonės net „kietai“ juos apspito – žiūri, žiūri į neregėtus, nematytus vaizdus, negirdėtus, nežinomus, pirmą kartą skaitomus žodžius: „suverenitetas…“, „sąžinės laisvė…“ Ogi tas jų veidų rimtumas ir atidumas! Ogi akių, įsikibusių į plakatų ir visų kitų užrašų tekstus, godumas! Štai šalia kelios senučiukės apie jaunėlesnę, kuri, susikūprinusi prie stendo, stropiai skaito, skaito, skaito: „…nemokantiems lietuvių kalbos neleisti dirbti vadovaujančio darbo…“, „reikia vienybės ir pasitikėjimo tarp mūsų, reikia – ir vadovybėj…“ Po kiekvienos pastraipėlės senučiukės net lošteli: „Va! Čia tai!..“; „Švinti žodžiai!..“ Kai dėmesys stendams kiek atslūgo, pasigirdo balsų: „Ar bus kokių kalbų?“; „Negi nebus mitingo?“ O niekas iš dviratininkų, pasirodo, nebuvo tam pasirengęs. Pagaliau vienas (matyt, tas, kuriam labiausiai skaudėjo, kad bus apvilti gyvo Žodžio laukę žmonės) ryžosi. Paėmė jis garsiakalbį ir ėmė sakyt: „Mes nemanėm šnekėti, bet, matau, išvažiuoti nieko neištarus – jau nebeišeina, tai būtų nemandagu.“ Sutrikęs patylėjo. „Sąjūdis – tai mūsų viltis…“ Ir daugiau neberadęs žodžių, pakvietė visus „rytoj aštuonioliktą valandą į Sniečkų“, kur būsiąs rimtas mitingas, atvyksią žmonių iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės. „Dabar – dovanokit mums, iki pasimatymo.“ Išdalijom pluoštelį lapelių – „Sąjūdžio žinios“. „Paskaitykit, kitam duokit, nelaikykit namuose, dar negalim užtektinai turėt…“ Ak, nebuvau matęs, tikrai nebuvau matęs šitaip godžiai, šitaip alkanai ištiestų rankų. Bet tik kelios jų galėjo džiaugtis delnuose suspurdusiu laikraštėliu… „Tai karalystėje gyvenam, – gniaužė krūtinę, – tai karalystėje! Pasaulio laimingiausioj ir laisviausioj šaly! Dėl kurios net revoliucijų kraujai kadaise jūrom plūdo!..“

Susikrovėm savąją plakatinę mantą, apžergėm dviratėlius ir patraukėm į nakvynės vietą: Ginučių kryptimi už devynių kilometrų nuo Ignalinos, prie Dringio ežero. „Dėkui jums… Dėkui jums, – plodami ir mojuodami lydėjo žmonės, – dėkui jums.“

1988.VII.22. DRINGIO ež. – DŪKŠTAS – ATOMINĖ ELEKTRINĖ – SNIEČKUS – TRILYPIO ež.

Dūkštas jau laukė mūsų, aikštelėj prie pašto net mikrofono garsintuvą įrengęs. Šviesavo jau pažįstamų veidų, vakar Ignalinoj matytų. Sociologai bei laiškininkai pasklido tarp spėriai besirenkančių žmonių, plakatininkai išdėliojo stendus, kiti, kas kaip mokėjo, kalbėjosi su žmonėmis. Po Ignalinos buvo akivaizdu: be pašnekesio, mitingo ar kaip kitaip jį pavadintum, – neišsiversi: Dūkšte žmonės to tikėjosi. (Vėliau sužinojom: moteriškę, pasirūpinusią mikrofonu, garsintuvo įrengimu, rytojaus dieną „kvietė“ milicija…) Taigi viešai nieko nepasakius išvažiuot buvo jau neįmanoma. Kalbėt ryžęsis R. Astrauskas, šios kelionės, anot jo paties žodžių, „vienas šturmanų“, pirmiausia apibūdino šio žygio tikslus (jau girdėtus), paminėjo sveikatos apsaugos ministro straipsnį, rašytą praėjus mėnesiui po Černobylio avarijos. Ten postringauta: jei tomis dienomis negėrėt pieno, nesikaitinot prieš saulę, buvot namuose – tai gerai. Tačiau avarijos dienomis niekas ne tik neaiškino žmonėms, kaip elgtis, bet ir pačią nelaimę stengėsi nuslėpti. „Norime, kad ateity tokia demagogija nesikartotų. Ekologinės katastrofos atveju turi būti nedelsiant paaiškinama žmonėms kaip elgtis.“ Ir apie Ignalinos atominę elektrinę objektyvios informacijos iki šiol niekas neteikia: ten viskas užslaptinta. Argi tai normalu?! Tarkim: kur laidojamos radioaktyvios panaudoto kuro atliekos? Kas bus, sakykim, po trisdešimties metų, kai elektrinė pasens? Išeitis tikriausiai bus viena: apmūryt. Va ir turėsim tokį radioaktyvų kukulį – amžiams… Paminėjo ir Lietuvos vyriausybės leidimą Naujojoje Akmenėje deginti padangas. „Ta proga leiskit suabejot, ar tokia vyriausybė verta liaudies pasitikėjimo… Apie mūsų problemas šiandien įmanoma kalbėti viešai tik įkūrus Sąjūdį. Jo tikslai, reikalavimai dabar tokie:

1. Lietuvių kalba Lietuvoje – valstybinė!
2. Lietuvos ekonominis, kultūrinis suverenitetas.
3. Respublikos pilietybė.“

Skambėjo žodžiai ir apie Sąjūdžio komisijas, sudarytas pagal veiklos kryptis, apie jų žmonių norą, kad programas visi svarstytų, siųstų patarimus, pageidavimus. Oficiali spauda Sąjūdžio iki šiol nepripažįsta, neigia, stengiasi neįsileisti jo žodžio į savo skiltis… Sąjūdis perėmė Lietuvos tautinius ženklus: trispalvę vėliavą, Gedimino stulpus, Vytį. Niekas neturįs teisės už juos persekioti žmogų: tai nesanti buržuazinė simbolika, bet – ateinanti iki mūsų dienų iš amžių glūdumos, net nuo keturioliktojo amžiaus: toks yra Vytis ir tokie Gedimino stulpai…

Po mitingėlio stoviniavau su vienu šviesutėliu senuku, besidžiaugiančiu tuo, ką aplink mato ir girdi. Tik jo džiaugsmas, gėrėjimasis buvo sumišęs su grauduliu, apgailestavimu: „Ot kad prieš trisdešimt metų šitiaip būt prasidėjį – o! Kol da- nepaskindį buva-m liūni – o! Jūs tai nežina-t, jauni da-…“ Prie mūsų atskubėjo kitas senukas – mažytis, gunktelėjęs – sveikindamasis kyštelėjo delną kaip ližę ir sujaudintas tarė: „Matai! Matai!“ Mano pašnekovas tyli, šypsosi. O atskubėjusysis: „Raikia kakia- peštuka-, noriu nuspaišyt Vytį.“ Ištiesiu jam savo tušinuką. Senučiuks čiupt ir prie stendo, kurio apatinėj daly raudonam fone Vytis: uždeda ant jo atsineštą plono popieriaus skiautę ir ima sunkiai, negrabiai, labai atsidėjęs vedžiot kontūrus… Akivaizdu, tam žmogui rašymo priemonę laikyt gal tekdavę, kai tik reikėdavo pasirašyt ant kokio valdiško popieriaus…

Šiltai, geranoriškai palydėti, atsisveikinom su Dūkštu, patraukėm (mūsų tada buvo – 137) prie elektrinės.

Dar gerokai neprivažiavus iki jos, akis ima badyt nusiaubtos gamtos vaizdai: plačiausi miško kirtimai, išvartos, grioviai, riogsantys gelžbetonio gabalai… O diena – net plieskia. Kelias platus, tik nuo krašto iki krašto gerokai išdaužytas. Be perstojo riaumoja galingi sunkvežimiai, tvoskia karštais dūmais, šiaušia dulkes, akmenukus. Tikras pragariūkštis. Tad važiavimas labai įtemptas.

Pusiaukelėj prisivijo lengvoji mašina: pro jos langą plaikstėsi Didelė Graži Tautinė Vėliava! Pralekia mus aplenkdama, grįžta atgal švytėdama! Ir vėl – pralekia! Plakasi – net ūžia – mūsų Trys Spalvos – Geltona Žalia Raudona! Šventė, kurios vardas Vėliava! Vėliavos Pakylėjimas! Ai, plyšta širdis nuo to šviesumo… Važiavimo nelengvumai – tik dulkė pakely…

Štai ir atominės jėgainės grakštūs mūrai. Pusvalandį palūkuriavusius kieme („Trečiam blokui – ne!“), mus įleido į vidų. Fojė – nuotraukų parodėlė: „Direktor“ (baltu chalatu, tarytum chirurgas), kažkoks „Ministr“. Viena nuotrauka pavadinta „Nastuplenije progresa“: grandioziniai gelžbetoniniai karkasai, milžiniški kaminai, priešaky – vienišas išdžiūvęs medis, pastiręs kerėpliškomis šakomis… Taip taip: nastuplenije progresa!

Visi – į salę! Susitikimas su direktoriumi ir dar vienu žmogum. Pastarajam šiek tiek apibūdinus elektrinę, šnekos (žinoma, ne lietuviškai, bet rusiškai) ėmėsi direktorius: „Ar, jūsų supratimu, reikia statyti trečią bloką?“ Visi: „Neee!“ – „Gerai, – kiek sutriko direktorius, – jeigu jums nereikia troleibusų, kompiuterių ir iš viso – elektros energijos, mes galim ir abu veikiančius uždaryt.“ Visi prapliupo nesulaikomai plot. Kai plojimai vargais negalais atslūgo, pajutęs mūsų nuotaikas, nepasitikėjimą juo, direktorius vėl klausė: „Labai įdomu žinoti, koks jūsų požiūris į mus, kas mes jums: draugai ar – priešai?..“ Įsivyravo nejauki tyla, kol kažkas pasakė: „Žmonės, ir tiek.“ (Gegutės kiaušinis kielės lizde, – patylėjau, turėdamas omeny, kad ir direktorius, ir dauguma čia – svetimtaučiai, kolonistai.) Iš salės siūbtelėjo visa klausimų griūtis: apie elektrinės poveikį aplinkai, avarijų tikimybę, viešumo, informacijos stoką, pateikiamų duomenų (ne)tikrumą, gyventojų nuomonės nepaisymą, būtinumą elektinės valdymą perduoti Lietuvai… Direktorius atsakinėjo kantriai, guviai, vėl ir vėl atkakliai teigdamas, kad elektrinė ekologiškai nekalta: „Nedūmija.“ Ir vėl: „Nedūmija, kaip šiluminės elektrinės.“ Po kiek laiko – iš naujo: „Nedūmija.“ Teisindamasis dėl viešumo stokos, pažadėjo nuo šiol bet kuriame Lietuvos dienraštyje, kuris tik sutiks, nuolat skelbti elektrinės darbo kontrolės duomenis. „Neseniai Lietuvos vyriausybė nutraukė trečiojo bloko statybos finansavimą, tačiau darbai tęsiami. Kodėl?“ – „Tie darbai – tik konservavimas to, kas padaryta.“

Pakalbėta ir išsiskirstyta. Nepatiklumo, neatvirumo nuotaika. Kas čia teisus, kas čia ne, kas kaltas, kas ne… Viskas aišku, ir viskas neaišku… Jau skubam skubam: laukiami nelaukiami Sniečkuje?

Saulė tebeplieskia. Vėl pralekia „vėliavėta“ mašinėlė. Po jos – taip pat su plakančiom, ūžiančiom – antra, trečia… Žiū, vienoje matytas veidas: Terleckas Antanas. Na, šis žmogus tikrai gal turi moralinę teisę mūsų vėliavą aukštai laikyt. Kiekgi jis metų už ją iškalėjo… Plazdam savo geltonu–žaliu–raudonu skaistumu…

Ignalina pasitiko pakiliai, Dūkštas patriotiškai, o Sniečkus… Sniečkus, iš pradžių atrodė, – visai nelaukė. Bet kai sustojom centrinėje aikštėje (prie prekybos centro), netrukus patyrėm, kad Sniečkus – dar ir kaip ruošėsi mus sutikti! Čia esą sklidę gandai: atvyksta maždaug pora tūkstančių lietuvių smogikų, reikės gintis. Kažkokie žmonės rikiavę jaunuolių postus, mokė skanduot „duraki duraki“… Taigi čia „oras“ iš pradžių atrodė nekoks, slogokas. Keli vietiniai paaugliai net bandė kviestis vieną kitą iš mūsiškių „už kampo pasiaiškint“. Būta atvejo, kai moteris, laikydama ant rankų vaikiuką, rodė į vieną atvažiavusįjį, ragino: „Bej evo, bej.“

Mums atvažiavus čia atvyko profesorius Bronius Genzelis ir vertėjas Virgilijus Čepaitis. Kai jie prabilo į susirinkusiuosius, žmonės apspito taip „kietai“, taip godžiai, kad, net ir labai norėdamas, besistengdamas, artyn neprisimušiau. Garsintuvų čia nebuvo. V. Čepaitis pirmiausia prabilo apie tautinę vėliavą, kuri, atrodo, labiausiai stulbino sniečkiečius: „Su šia vėliava Lietuva įstojo į TSRS sudėtį. Lietuvos delegacijai būnant Maskvoje, ji kabėjo Kremliuje, bet vėliau buvo paskelbta nacionalistine. Dabar reikia ją reabilituoti.“ Jis aiškino Sąjūdžio siekius. Išvada tokia: „Nebėr kur trauktis, reikia persitvarkymo iš esmės.“

Pasak B. Genzelio, mūsų miestai nejaukūs, neatsiklausiama žmonių, kai valstybė tiesia kelius, stato gamyklas. Tai – ydinga. Aplinka teršiama tokiu tempu ir mastais, kad, iš esmės nekeičiant padėties, Lietuva po penkiasdešimties metų būsianti nebetinkama žmonėms gyventi. „Kad taip neatsitiktų, turim pasirūpinti patys. Niekas kitas už mus to nepadarys… Ar jus, sniečkiečius, medikai informuoja apie aplinkos užterštumą?“ – „Nee…“ – nutęsė žmonės. „Taigi, kol ne vėlu, reikia keist tokią padėtį.“

Vėl kalba V. Čepaitis, paskui B. Genzelis, vėl kuris iš dviratininkų ar vietinių. Kiekvienas – labai teisuoliškai, karštai. Žmonės buriasi į vis „tirštesnį“ spiečių, visi nori šį tą girdėt, bet ne kiekvienam tai pasiseka. Šurmulys, grūstis, pasipiktinimai – „Kodėl neįrengti garsintuvai, nieko nesigirdi!“ Minia nejučia subyrėjo į daugybę mažų mitingėlių: grupelės, grupelės, o jų vidury – vis po žygio dalyvį. Arba atvirkščiai: žygio dalyviai apspitę „kietesnį“ akiniuotą sniečkietį. Ir visi imasi iš paskutiniųjų, įrodinėja savo tiesas (na, ačiū Likimui, – žodžiais įrodinėja). Aikštės pakrašty akmuo su užrašu: „Čia bus pastatytas atominės elektrinės energetikų miestas“ tikrai dar nebuvo girdėjęs regėjęs tiek aistrų, tokios nuomonių įvairovės. Tačiau galiausiai, žiūrėk, ir sutaria: būtina užtikrinti, kad Ignalinos elektrinės neištiktų tai, kas įvyko Černobylyje. Reikia daugiau atvirumo, viešumo. Vietiniai piktinasi, kad jie net paprasčiausiais radioaktyvumo matuokliais neaprūpinami. Būtina kiekvienam reikalauti sveikos aplinkos. Reikia, kad elektrinę valdytų Lietuvos vyriausybė, tada esą lengviau būtų tvarkytis… Tik va toji vėliava – kaip krislas akyse. Žmonės vėl ir vėl prašo paaiškinti, ką gi ji reiškia. Net ir prie manęs, tylenio, kai prieš pat išvykimą stovėjau nuošaly atsirėmęs į savo dviratėlį, laukiau, kada pradėsim judėt, priėjo pusamžis žmogus ir tyliai paklausė, ką visgi reiškianti ta vėliava, juk Lietuvoje yra viena… Aiškinau kiek sugebėdamas ir užbaigiau: „Turės būti pripažinta būtent ši vėliava, ji – tikroji, ji – mūsų tautinėje sąmonėje.“ Stebėjosi mano pašnekovas, gūžčiojo pečiais. Stebėjausi ir aš: iš kurgi tokie drąsūs žodžiai ir toks „žinojimas“ ūmai radosi. Net baugoka pasidarė… Prie mūsų priėjo trys paaugliai: sustoję klausėsi, kraipė galvas ir, atrodo, menkai ką suprato, kol vienas visiems paaiškino: „Eto že Pribaltika…“

Audringa buvo tame mieste mūsų svečiavimosi valandomis, tikrai audringa… Tačiau jutau: priešiškumo ledai, mums išvykstant iš Sniečkaus, liko gerokai aptirpę. Žmonės pamatė, kad keliaujam ne susipriešinimo, bet supratimo, bendrų siekių ieškodami. Kai kas net Sąjūdžio sąskaitos numerio ėmė teirautis. Miestelio lietuviai, ko gero, pirmą kartą pamatė, kad jų ten ne taip jau beviltiškai mažai. Sniečkaus lietuvių gyvenimas gana nykus, net lietuviško vaikų daželio nėr, tik mišrūs arba rusiški. Mieste labai daug svetimtaučių kareivių: ir vis – „juodukai, juodukai“ (iš Vidurinės Azijos). Ant stendo prie kareivinių puikuojasi didžiulės raidės: „AE – delo našich ruk!“

Paskui buvo ilgas važiavimas labai purvinu nežvyruotu keliu, dviračių nešimas per dvi aukštas sanpylas, ant kurių – bėgių juostos (į Vilnių, į Daugpilį), ilgas riedėjimas kalvelėm, pakalnėm, miško proskyna – iki Trilypio ežero.

Miške ant kalvelės mūsų jau laukė kaip žilas žynys – profesorius B. Genzelis. Susispietėm apie jį – ir ėmė pasakot apie Sąjūdžio (visų mūsų!) rūpesčius, tikslus, siekius. Dabar esą daug šnekama, kad ir socializmo sąlygomis galimi kapitalizmo daigai, tačiau, analizuodami mūsų visuomenę, aiškiai matome ir feodalizmo reliktų. Tos partinių ir ūkinių valdininkų „tėvonijos“ , kuriose jie – nebaudžiami vienvaldžiai, liudija būtent feodalizmą. Nė vienoj civilizuotoj šaly taip nėra, kad kiekvieną viršininkėlį vežiotų asmeninis vairuotojas…

Iš socialinių Sąjūdžio tikslų pirmiausia minėtini jaunų žmonių reikalai: atlyginimai menki, stinga butų. Jauna šeima be tėvų paramos praktiškai negali išsilaikyti. Tai ją slegia, lemia menką gimstamumą, specialistų nevisavertiškumą…

Pirmiausia būtina siekti ūkiskaitos, ekonominio savarankiškumo. Ekonomiką turi valdyti pinigas, ne politikai.

Svarbiausias politinis uždavinys dabar – kad būsimieji rinkimai nebūtų paversti farsu. Kandidatai turį pateikti savo programas, kad žmonės galėtų vertinti, rinktis. Jeigu įvyktų demokratiniai rinkimai, kiti reikalai pajudėtų sparčiau…

Būtinų būtiniausia šiandien įsteigti bent vieną nepriklausomą periodinį leidinį. Kaip tai padaryti? Estijoj toks išaugo iš vieno mažo laikraštėlio, labai išplėtus jo tiražą. Kaip bus Lietuvoj – dar nežinia…

Profesorių išlydėjome (atrodo, tikrai nuoširdžiai jam dėkingi) jau gerokai įtemus. Nulingavo nusūpavo jis pakalne tarp medžių, aukštai iškėlęs šviesią galvą…

O mes savo palapines statėm jau apgraibomis.

(Buvo, viskas buvo: B. Genzelio kalba kalvelės viršūnėj, aplinkui mes lyg avys apie Kristų iš velykinio atviruko. Tarp visų ir mano… avytė, viešai, bet šiek tiek lyg ir slėpdamasi, nuošaly, kad kuo mažiau kam „į akį kristų“, stropiai užrašinėja, užrašinėja… Šalia stovi kita ir galvos kryptelėjimu kaimynei rodo į mane: įtartinas… Tyliu, nejaukiai susigūžęs, atkakliai skrebenu…)

Na, reikia bent kiek ir pamiegot.

1988. VII. 23. TRILYPIO ež. – DIDŽIASALIS – PALUODĖ – SALAKAS – DEGUČIAI – DAUGAILIAI – UTENA

Liepos dvidešimt trečiosios rytą šimtaratis mūsų vėrinys pajudėjo vieškeliu, vizgenančiu pro Trilypio ežerą Didžiasalio kryptimi.

Riedėjau kaip visada paskutinis to vėrinio karoliukas. Ir – gerokai atitrūkęs, atsilikęs, nes rūpėjo apie kelionę užrašyt žodį – kol „neišsivadėjęs“, kol juo nusakomas veiksmas, įspūdis dar čia pat, gyvi. Ar aš kaltas, kad į galvą, į širdį jis atplūsta ir tada, kai pedalus jau būtina mint…

Skubėjau vydamasis. Žiūriu – viena mūsų mergaičiukė šalikelėj šnekasi su senute. Man priartėjus ėmė skubiai surinkinėt savo popierius (minėtus laiškus, anketas). „Sudie, sudie…“ – „Laimingai, vaikeli…“ Moterytė žvilgtelėjo į mane, žvilgtelėjo į mergytę – ir nejučia suvirpo jos lūpos… „Verkt noris… Viskas nusiboda-…“ Ir balta jos rankelė, tarsi gobdama tariamus žodžius, prigludo prie krūtinės. Mergaitė, lyg būtų nusikaltus, sutrikusi kartojo: „Suprantu… Suprantu…“ Nuskubėjom. Ai, nors iš kailio išsinerk: tiek kančios žmonėse pritvinkę… Ką gi mes su dviratėliais… Nebent tą vėliavytę, plazdančią prie vairų, per Lietuvą pervešim: kaip šviesų ženklą, kaip viltį: gal ims keistis mūsų gyvenimas, gal bent galimybė atsiras jį keisti, gal ir – į gerą… Bet vis atrodo – mažas, menkas, vis patylėt, atrodo, geriausia, vis paklust, „nežinot“, pasitraukt į šalį – tinkamiausia… Gyvenimas eina, metai pralekia… „Verkt norisi.“

Apie pastarųjų laikų pasikeitimus (prariedančiojo vieškeliu akimis) galėčiau pasakyti: ties kolūkių kontoromis kai kur nebėra buvusių milžiniškų skydų, plakatų su šaunančiom į dangų, žmonių gerovės kilimą rodančiom rodyklėm, gausų derlių liudijančiom diagramom ir laimingais kolūkiečių veidais. Daug kur vietoj jų styro vien surūdiję geležiniai stendų strypai, rudi buvusių plakatų rėmai. Niekas nesigiria tuo, ko neturi. Gal ir tai jau laimėjimas…

Salakas sutiko mus ypač pakiliai ir džiaugsmingai. Ta proga net bažnyčios varpas visa galybe gaudė. Žmonės laukė aikštėje ties bažnyčia. Pasišnekučiavom apie Lietuvą, padainavom apie ją ir mus. O kai užgiedojo etnografinis ansamblis, moteryčių akyse ašaros žėrėjo… Kunigas pasakojo apie garsiąją Salako bažnyčią, krikščionybės įvedimo Lietuvoje jubiliejaus šventimą. Sugiedojom Tautišką giesmę ir palydimi „laimingai jums“ nukreipėm dviratėlių vairus Degučių, Utenos link.

Čia iš pradžių smulkiai, bet vis įsismarkaujant ėmė lyti, pakilo smarkus priešinis vėjas: sunkiai, labai sunkiai yrėmės iki Utenos. Ir vis dar ta milicijos mašina, visais savo žibintais švytuluodama, žiūrėk, atlekia, pralekia, apsisuka, vėl aplenkia, vėl dingsta lietuje. Po kiek laiko – vėl ir vėl… Ko jie nori? Paaiškėjo, kai privažiavom Uteną: miesto gatvėmis neleido važiuot. Vedėmės dviračius šaligatviais. Taip buvom priversti pavėluot į hipodromą, kur tą dieną vyko žirgų lenktynės, ten tikėjomės „įsivelti“ į didelį žmonių būrį…

Bet pavakary žmonės mūsų laukė Utenos miesto Tarybų aikštėje.

Iš pradžių kaip ir kitur kelionę apibūdino jau lyg ir nuolatinis Šnekėtojas. Paskui apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo priežastis ir tikslus – svečias ir pagalbininkas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys V. Čepaitis. Pasak jo, persitvarkymo procesas, prasidėjęs prieš trejus metus, – įstrigo. Būtina jį aktyvinti, pirmiausia – išsikovot, kad valdžia skaitytųsi su žmonėmis, jaustųsi atsakinga už savo veiksmus. Sąjūdžio bendrieji šūkiai šiandien: Viešumas! Demokratija! Suverenitetas! Tarp artimiausių konkrečių siekių – demokratiniai rinkimai. Laimėjimai kol kas tik „simboliški“: štai aikštėj tautinės vėliavos, niekas neplėšia nuo dviratininkų drabužių su Vytimi, Gedimino stulpais…

Prabilo uteniškis: miršta Vyžuonos upelė, kasmet į ją vis patenka naftos, Utenoj klesti girtavimas, Jono Basanavičiaus gatvė piko valandomis – mirties gatvė, joje kasmet žūsta vaikų, būtinas miesto apvažiavimas, gamyklos nuodija orą, nuo mėsos kombinato miestas ima ir pasmirsta… Liepos dvidešimt pirmąją Utenoj įsikūrė šešiolikos žmonių Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Pirmasis jos laimėjimas: išreikalauta, kad pagaliau būtų pradėtas restauruoti paminklas Jonui Basanavičiui…

Viešiems kalbėtojams ir klausimams „išsisėmus“, pakiliai nuaidėjus Tautiškai giesmei, bendras sambūris, kaip ir Sniečkuje, pažiro į daugybę mažų „mitingėlių“: grupelės, žmonių rateliai, o jų viduryje – po dviratininką. Ir kiekvienas, tik pasiklausyk, – lyg visažinis! – kad šneka gi, kad aiškina! „Reikia pradėt gyventi naujai, nebevergaut anoniminiams nurodymams „iš viršaus“… kovot su girtavimu… reikalauti radikalaus švietimo sistemos reformavimo… nedalyvauti rinkimų farse… te vadovai būna ne „nuleidžiami iš viršaus“, bet renkami vietos žmonių… reikia puoselėti tradicijas, mokytis savo istorijos, gerbti tėvų ir protėvių atminimą… reikia „spausti iš apačios“, kad mūsų vyriausybė atsikratytų Maskvos diktato…“

Vaikštau tarp žmonių – lyg didžiausioj, švenčiausioj šventėj. Esu tylenis, miknius, viešai kalbėti visai „nepritaikytas“. Ir toks apėmė džiaugsmas! Nenupasakojamas, neperteikiamas šioj kunkuliuojančioj aikštėj, kur taip gyvai išsakomi gražių žmonių dešimtmečius tylėti ir tavieji žodžiai. Artimai nepažįstu nė vieno iš tų žmonių, bet kai jie dabar kalba – išties gražūs. Tyliu: „Pašėlo tauta, pašėlo… Ak, kaip reikia.“

Pro šalį eina du vyrukai, matyt, uteniškiai. Vienas sako: „Girdėjai!.. Da- aš netikėjau… Durnas! Myslijau, liatuviai – visi parsdaveliai. Kad jį grausmas, a!..“

(…ai, užsimerk akimirką, nebematyk, nebegirdėk… nebetelpa krūtinėj… nebeištversi jau tos ugnies, to džiaugsmo, to kartėlio – tos tvindančios vilties skaudumo… įkvėpk, įkvėpk giliai, įsileisk gaivaus oro – teužpučia, teužgesina…)

Kai kalbos baigėsi, didžiulėse dviračių sąvartose „išsikapstę“ savuosius, apsupti žmonių, laukiam ženklo važiuot – ir čia vienas iš mūsų vyrukų užvedė dainą. Po jos – kitą, trečią. Vis apie kareivėlį, apie „sūnaus kapą“. Tam vyrukui artimiausios esą kaip tik tokios – „krauju, skausmu rašytos…“ Bet štai ir „šturmano“ Aido balsas: „Važiuojam!“ Dainuodami ir pajudėjom. Žmonės ploja: „Ačiū! Laimingai!“

Viena moterytė ūmai pakėlė veidą į dangų, delnus priglaudė prie krūtinės lyg maldai: „Ačiū Tau, Dieve, už tokį gražų jaunimą!..“ Nutolom – vis dainuodami…

Vakare mokyklos sporto salėje žmonėms rodėme videofilmą iš Sąjūdžio mitingų: Gedimino aikštėje, Vingio parke, prie Eltos.

Toje pačioje salėje kartu su dviratėliais ant grindų ir miegojom.

Nelės Mazalaitės laiškai

2008 m. Nr. 5

Nelė Mazalaitė (1907–1993) – ryški, labai produktyvi prieškario ir egzodo rašytoja. Originali, savito mentaliteto, romantinio impresionistinio polėkio, legendinio, sakmiško, baladiško stiliaus beletristė.

Graži draugystė ją siejo su bendraamže rašytoja Petronėle Orintaite. Vis prisimindavo jaukius grupelės Kauno literačių susibūrimus – pasisėdėjimus P. Orintaitės nuomotame kambarėlyje antrame aukšte virš triukšmingos Konrado kavinės. P. Orintaitė, po daugelio metų apmąstydama savo gyvenime sutiktas kūrėjas moteris, itin pabrėš draugystę su Nele: „Glaudžiausiu bendravimu pasmaguriauta turbūt su Nele Mazalaite. Taip skirtingos būdais (ir raštais), bet mintis ir įspūdžius pasipasakoti jautėme tą pačią aistrą…“

Abi rašytojas siejo dvasios giminystė – gilinimasis į moters pasaulio ypatingumą, prigimties, jausmų, pareigos moteriškąsias gelmes.

Pokariu jų susitikimų, šilto bendravimo būta labai mažai: Vokietijoje gyveno skirtingose DP stovyklose, o emigravusios į JAV – visai kituose miestuose. Tik sykį Augsburgo (Vokietija) stovykloje, P. Orintaitės kambarėlyje, susibūrė ir pabendravo keturios moterys rašytojos (vėliau N. Mazalaitė apgailestavo, kad nebuvo nusifotografuota). O prabėgus nemažai metų, jau 1953 m., susitiko literatūrinių apdovanojimų šventėje Čikagoje: tąsyk N. Mazalaitei už knygą „Gintariniai vartai“ įteikta Lietuvių rašytojų draugijos premija, P. Orintaitei – Jaunimo premija už apsakymų rinkinį vaikams.

Laiškai buvo retoki, bet abiem labai svarbūs. Juose daug atvirumo, pasitikėjimo, skaidrios bičiulystės jausmų. Laiškai atskleidžia ir rūsčias, gerokai gniuždančias anuometinio gyvenimo bei kūrybos aplinkybes, bet kartu iškelia jaudinančias rašytojų moterų pastangas vienai kitą paguosti, padrąsinti, įvertinti.

Čia pateikiamas vienas laiškas iš stovyklinio gyvenimo Vokietijoje, kiti du – iš emigracinio JAV laikotarpio. Laiškų kalba netaisyta, bet N. Mazalaitės rašysena sunkiai įskaitoma, tad galima ir kokia paklaidėlė.

Dalia Striogaitė

[1949], kovo 2, Pelenų diena
Spakenberg

Mano brangioji Mergaite ir abu Tavieji!

Šiandieną, rodos, Atgailos diena? Neseniai sugraužiau silkės uodegą (atvirai kalbant, man tai jokia bausmė) – ir dabar įsitaisiau labai šauniai prie pečiaus. Turiu tokį, paveldėtą iš buvusio komendanto (atseit istorišką), fotelį, sukurtą DP tautos gabumais iš automobilio (žinoma, nenuosavo) sėdenės, – tai jis atremtas vienu galu į krosnį, ir ten aš dabar susirangius. Jaučiuosi geriau negu laurų vežime. Bet kadangi mano rašysenėlė ir prie stalo sėdint yra ne iš aiškiausiųjų, o dabar popierius guli ant mano nuosavų kelių, tad skaitymui iš anksto susikviesk konsiliumą. (Įdomu, tarp kitko, koks oras pas Jus? Čia pirmą kartą regiu žiemą, ir pro visur pučia – tad labai romantiška nuotaika, nežiūrint, kad dar saulė šviečia.)

Tavo laiškas (laikraštis irgi prisidėjo) mane, taip sakant, pritrenkė – ir aš pajutau, ko esu netekus. Žinoma, visos tos iškilmės man buvo nenumatytos ir nelauktos – ir pasakysiu, kad niekuomet nesijaučiu durniau, kaip nuoširdžiam piliečiui ant knygos ar kur nors kreverzodama savo žemišką pavardę. O kai užlaipina ant scenos ir pradedu skaityti man jau taip per gerai žinomą dalyką, – iš karto nusibosta locnas balsas. Ne, bet, juokus atmetus į šalį, aš baisiai apgailestauju negalėjimą atvykti pas Jus[1]. Galiu drąsiai sakyti – negalėjimą, ir taipgi žiūrėti į akis suvalkiečiams ir kitoms savo valstybės „tautoms“ – dėl žodžio. Iš anksto džiaugiausi ne tomis oficialiomis ceremonijomis, bet kelionėmis į pakraščius – net ir nežinodama, jog gausiu daugiau pinigų, negu toms kelionėms užteks. Nežinau, ar mano kūnas, ar dūšia tokie netvirti, kad buvo apsėdusi tokia mėnesiais išsilaikanti, pastoviai ir tvirtai, – apatija. Nieko nenoris – nė emigruoti, nė čia likti, nė gyventi, nė mirti. Ot, gyveni pagal įpratimą, ir viskas. Guli geriausių bičiulių laiškai prieš akis kaip sąžinės priekaištas. Turi jėgos apsidžiaugti juos gavęs, tačiau trūksta valios parašyti atgal. Nelabai rašosi ir legendos. Žodžiu – nė šis, nė tas.

Na – tariu sau – senas receptas yra neklaidingas: kelionė atgaivins, o draugai sušildys dūšios sustingusį kraują. Su dideliu dėkingumu atsimenu nakvynę pas Tave – rašytojų susibėgimą. Tad mano šaukimas, jog priimkit ir dabar – buvo pilnas vilties. Ir reikia atsitikti būtinai taip, kad penktadienio naktį susapnuoju tokį sapną (ko gero, reiks pradėti tikėti) – kažkoks pilietis ateina ir taria: „Turiu jums gerą žinią dėl važiavimo į Ameriką.“ Ką manai? Pavakariais to paties penktadienio ateina žmogus iš komendantūros. Ir ką jis sako? Žodis žodin: „Turiu jums gerą žinią dėl važiavimo į Ameriką.“ (Argi neteisus buvo Jakavičius[2], leisdamas sapnininkus? Dabar leidėjai gerai pasipelnytų, rašytojai – taipgi, nes juk gerokai praturtėjo sąvokos sapnų.) Šitos žinios realiai tokios: mes dvi šeimos pirmieji iš mūsų apylinkės jau konkrečiai pažengėm į Atlanto pusę, tad dipukams naujiena (pas mus, britų zonoj, dar tos štukos visai naujos), ir jie aplink mus šoka lenciūgėlį iš smalsumo. Pirmadienio rytą reikia būti Liubecke (už 90 km nuo čia) su sveikatos liudijimais, metrikais, foto.

O sekmadienio vakare aš jau turėjau pagal programą pasukti savo pėdas į Jūsų zoną. Tad pas mus prasidėjo indėnų karo šokis. Gal manai, kad mes turėjom nors vieną reikalaujamą dalyką? Visiškai nekreipėme dėmesio ir neturėjom vilčių, kai netikėtai atsiuntė NCWC valdininkų iš Bremeno raštą (rugsėjo mėn.), kad, girdi, ot šito ir trūksta Jūsų emigracijai į USA. Ilgą laiką net nežinojom, kas toks geras mus kviečia. Na, blanką užrašėm, taip dėl visko, ir atidavėm klebonui. Ir, žinoma, negalvojom. O štai dabar, prašau. Žinoma, užvirė viskas – klebonas kūrė metrikus, Augustinas mūsų snapus, daktaras maigė akis ir kaulus – ir pirmadienį įžengėme į pirmą kančių stadiją. O, jeigu taip viskas eitųsi kaip Liubecke, tai net aš nesibijočiau emigracijos. Bet mums visas siaubas prasidės tada, kai tikrins sveikatą, nes būtų stebuklas, jeigu Juozą[3] praleistų. Mat nors jis labai gerai jaučiasi ir yra stipresnis už mane – tačiau tie prakeikti rentgenai vis tiek parodys, kad jis gauna oro, atseit dar gydymo stadija. Nors niekuomet nebuvo ir nėra užkrečiamas ir nepražudys Amerikos viešosios sveikatos. Ir kadangi mes iš tų pirmųjų kregždžių – tai negali dar turėti praktikos, kaip vykstantieji į Kanadą ar Australiją: kiek kaštuoja kiti plaučiai ir ar tai gali praeiti. Ar išleis mane vieną – irgi neaišku. Sako, būk išvykus vienam – esą lengviau ir tą kitą išsitraukti. Na, to ten ir neišsprendėm Liubecke – tik ten buvo pasakyta, jog dabar kiekvieną dieną reikia sėdėti namie ir laukti naujų instrukcijų… Bet aš vis tiek nutariau nors iki premijinės vietos nuplaukti. Neradus ten Tavęs, tariau, parašysiu, bet žinai, – laiko maža, žmonių daug, nuovargio dar daugiau – taip ir nebeišėjo atvažiuoti, taip įgrasinta dėl Amerikos praradimo, – nebesurizikavau.

Kas be ko – buvo gerai, tik jau labai filmos tempas. Gera pamatyti žmones, bičiulius, gera buvo ir tie centai – pagrindinai išlipau iš skolų, dėl ko amžinai sukdavau galvą, kadangi nė kuris nieko neuždirbava, o šitos knygos nedaug turim vilties išlupti honorarą. Ak – šitas leidėjas. Taigi tas gerai – bet stypsojimas prieš publiką ir „laurai“ – tai, galima sąžiningai pasakyti, nedrebina širdies jokiu džiaugsmu. Galvoju – ar užsipelniau to? Galvoju – ar nesu dar labiau įpareigota? Galvoju, kaip jau seniai senis Saliamonas [sakė]: viskas niekai. O telegramą su tokiu netikėtu pranešimu gavus apsižliumbiau: manau, jeigu tai būtų Kaunas – mama ir visi bičiuliai – kaip jie apsidžiaugtų už mane, tai ir man būtų gerai. Žinai, aš kaip katė (pagal Čapeką[4]), kuri niekada nežaidžia pati sau, bet tik dėl to, kad kiti, atseit žmonės, mato. Ir niekuomet neturėjau lengvai apsisukančios galvos vadinamajai garbei. O dabar, svetur, man atrodo, kad vardas, asmeninis interesas neturi jokios reikšmės – tokiais niekais galima bovytis namie, gerais laikais. Dabar menininkas jeigu ką nors padaro savo tautiečiams – tai tik jo pareiga. Jeigu kuo geru pasirodo prieš svetimus – tai kalba už savo tautą. Juk kai palygini, kokie mes laimingi, kad esame gyvi ir laisvi, kai pagalvoji apie likusius, – kiek mes turime padaryti, kad atsipirktume? Ir visą laiką skauda širdį – dega, galima sakyti, ir štai tada rašai – negalvoji, kaip išeis, tiktai žinai, kad rašai, kaip jauti. Ir tai, kad viena kita legenda pasirodo svetima kalba („Kareivis“[5] išverstas į aštuonias), tai čia negi mano nuopelnas? Iš viso manau, rašytojas tik pono Dievo sekretorius, – o tokie dalykai, kuriuos dabar rašai beveik pats raudodamas, dėl to, kad skauda, – tai tik atitinka mūsų visų sugeltas mintis, ir tiek. Kartais sau, dėl pasibovijimo, rašau senus vaizdus-prisiminimus – ten maišosi viskas – meilė ir medžiai, ir akmenys – ieškau šviesos. Tačiau savyje nemoku rasti. Užtat su begaliniu godumu gaudau ją kituose, užtat su pasigėrėjimu skaitau Tavo dalykus – nes pro pilkumą, pro kasdieną, pro vargą Tu rodai žmogų ir kažką gera jame. Tokios yra Tavo apysakos ir tokie kūrinėliai vaikams. Nemanyk, kad čia mečiausi į komplimentus – pasigyriau pati, dabar, girdi, Tave pagirsiu. Ne – kalbu teisybę, nes jeigu jau kartą priėjau prie atviro pasikalbėjimo, tai tegu ir pratarsiu žodį iš širdies. Oi, pekliškai gaila, kad nesusitikome, – bjauriai gaila. Iš tikrųjų, ar nereikia lupti mus, kad nebuvo nusifotografuota? Vargšė, paklydusi Alė Sidabraitė[6]. Ir Karolė[7] nėra laiminga, tikrai aš ją vis mėginau atkalbinėti – kažkodėl ta Brazilija tebeturi savo seną, linksmųjų brolių sudarytą markę. Ir dar pas brolienę! O jos „Liktūnas“ geras, ar ne? Ypač dzūkiškoji dalis. Tarulį[8] dabar tik gavau – tai pradėsiu. Gi Jankų[9] perpyliau grįždama naktį traukinyje. Moka pasakoti! Negali atsitraukti, tiktai gerokai palaukus imi galvoti, ar tikrai viskas taip. Atrodo, dėl jo bus labai kalbama, kaip pernai dėl Ramono[10]. Rimydis[11] mūsų zonoje rašė sonetynus. Dabar jį išleidome į marčias, į jūsų pusę – net į Augsburgą, tai gal jūs labiau jam įkvėpimo įpūsit.

Jeigu taip dabar pakalbėjus apie mūsų darbus – atrodo šitaip: baigiame budavoti kažką panašų į romaną. Bendro vardo dar nesugalvojome – tiktai aš rašau pirmą dalį, kuri skolintu pavadinimu yra pakrikštyta „Lotynų kvartalas Žaliakalnyje“, o Juozas rašo antrą dalį – „Šeštasis medis“. Šulaičiai[12] leis. „Gintaras“ yra jo rūpestis[13], kaip merginai neleistas vaikas – ir myli, ir auginti nevyksta. Ateina paraginančių, stačiai entuziastiškų laiškų: leisti! Bet platintojai grąžina neišpirktus. Didžioji spaudos meilė užgeso su R. M. [Reichsmark – tuometinės Vokietijos pinigas] – tačiau cigaretė ir šnapsas yra karšti ir pastoviai mylimi prie visų vėjų ir visokių pinigų.

Gal pas Jus stovyklos yra, kaip čia pasakius, – šventesnės? Čia biški liūdna. Geria – geria ponai ir ne ponai, geria ir miega su kuo papuola – kažkokia velnio karuselė.

Tačiau kas iš to, jeigu visi mato, visi jaudinasi ir po to vėl pradedama iš naujo. Gal geriau ir nesibėdavoti. Aš čia, namie, taip ir darau. Kai prasideda piktinimaisi – aš juokiuosi. Ir skaitau. Gal manai, kad buvau tokia protinga ir išmokau angliškai? Juokas! Vos vos paskaitau. Lupti reikia. Tai mat vis yra pasiteisinimas sau: ta apatija. Bet turiu 3 bibliotekas – vokiškas. Žinoma, šiandieninė Vokietijos literatūra – ubagynas. Ir aš skaitau daugiausia vertimus – iš skandinavų, anglosaksų, prancūzų. Sakyk, negaliu suprasti, kaip Amerikos minia-skaitytojai gali suprasti savo didžiuosius, jeigu jie tokie, kad europiečiams vos įkandami? Bet iš viso naujieji žudo su savo egzistenciniu įrodinėjimu, kas ir be jų žinoma, kad – baisu ir beviltiška. Su džiaugsmu bėgu prie Lagerlöf[14], prie senio išniekinto Hamsuno[15], myliu Dikensą[16] – tokį žmogišką. Ir – gali juoktis – neretai skaitau kriminalinius romanus. Po šito dar lyriškiau rašai pati. Ir ten taip viskas OK – blogieji nubausti, gerieji gauna gražią pačią, dar su milijonais. ima skaudėti galvą dėl visokios politikos. Galima suprasti, kodėl Kravčenko daužo stalus – tyliai kalbėti jau nebeišneša nervai. Bet mes?! Mes galim tik tylėti, nes ir rėkti negalime.

Klausyk, brangioji, ar esi kada regėjusi egoistiškiau parašytą laišką? Maždaug anglų mada – Aš didžiąja raide, bet pagaliau apėmė gėda. Dabar galėčiau išpilti anketą: kaip gyvenate Jūs? Ar irgi kraustot lagaminus – ir kada? Ar dirbi už namų sienų su svetimais vaikais? Kad dirbi namie šitą amžiną nežinomo kareivio darbą, žinau ir aš, kaip šeimininkė, nors mano klapatas kur kas mažesnis. Ką rašai ir ką leidi? Kokios viltys ir kokie gandai? Kur turi seserį? Žodžiu, kiek man parašysi apie save – vis nebus per daug. O tuos gerus žmones, kultūrininkus ir kitus šaunius piliečius, sveikink mano vardu ir apreikšk, kad ir čia kalta politika, kad aš negalėjau pasišildyti jų geros valios šilumoj.

Dabar labai rimtai, labai nuoširdžiai sveikinu Kazimierą[17]. Koks gi būtų kitas mūsų nenudilstantis pasveikinimas, jeigu ne tas: kad pagaliau sugrįžtume ten, kur ir priklausome, – Lietuvon.

Bučiuoju Jus visus – taipgi ir Juozas[18] su džiaugsmu prie to prisideda.

Jūsų Nelė

Skujenieką[19] sveikinsiu pirmai progai pasitaikius. Vienintelis latvis, kurį mėgsta visi lietuviai. Tarp kitko, Tavo eilėraščius latviškai deklamuoja per kiekvieną šventę – o ypač visi sužavėti „Sesutei latvei“. Atrodo, jie stačiai didžiuojasi, kad mūsų didelė rašytoja rado tokių šiltų, tokių gražių žodžių apie juos.

Čia dar yra vietos mano daugeliui pabučiavimų – taip ir žinok!

Gal kartais turit šeimos fotografiją? Avansu tariu ačiū – ir jau bus pasistengta atsilyginti tuo pačiu.

XII. 5

Mano labai labai Brangioji,

pagalvok, kaip aš paraudau, perskaičiuosi „Vienybėje“ aną nuostabų eilėraštį, kurs tat yra man[20]? Tokiam mažyčiam Žemaitijos kurmiukui, kuris praeina pro gražiausius daiktus, nosį nuleidęs, nes jis žūna negalėdamas raustis žemėje, anoje Gimtoje žemėje! Nemanyk, kad be vargo išplėšiau iš redakcijos paslaptį – apie autorių… O, mano geriausioji! – tiktai su tokia skaidria širdimi kaip Tavoji galima taip jautriai įmatyti kiekvieną kito širdies sudejavimą ir taip išpuošti jį, net graudu. Tiktai aš pati žinau, kaip neužsipelniau tų dieviškai gražių žodžių, – tačiau, kad jie man buvo balzamas, tai taipgi tiesa. Tas gyvenimas ypatingai pamėgo mane niokoti – leidžia atsikvėpti sekundę ir vėl siekia iš nenumatytos pusės, net veido nespėji užsidengti. Bet juk čia kalba mano egoizmas – nė vieno jis gi neglosto, tas margas gyvenimėlis.

Ar gerai esi įsikūrusi? Kad Tavo vaikas neužmirš lietuviškai – žinau, bet sakyk, ar daug laiko turi su juo kalbėtis, ar yra kiek atsikvėpti? Ir ką veikia mieliausias draugas?

Manasis liko ten, už „didžiosios pelkės“ – pagal kažkieno mondrą aptarimą to vandens, kuris važiuojant mane taip supo, kad jeigu būtų nuo to mirštama, – tai taip būčiau ir padarius. Atseit sumokėjo man honorarą už tą idiotišką mano jūros garbinimą. Ak, bet juk ten buvo lietuviška jūra! Kurgi aš nubridau savo kalboje? Taigi Juozas dar ten – aš mat veržiausi skubiau, net ir viena – tikėjau, kad čia gyvu žodžiu kaip nors išsiprašysiu jį greičiau atitempti iš ten. Nes per „mielaširdingus“ įstatymus – po pasveikimo reikia laukti metus. Jau trys mėnesiai praėjo. Bet jie yra ilgi, net dienos – anoj vienumos ir apleistumo nuotaikoj ir [jam] net tiek nesugebant save aprūpinti, kiek mano netikęs šeimininkavimas buvo. Kai gaunu jo laiškus – pasidaro pekliškai sunku, rodos, nueitum kas rytas atgal ir atšildytum pieno tam vaikiškam tipeliui arba iškūrentum pečių, – bet nieko dar iki šiol negalėjau jam padėti – pati dar vis svečiu laikausi pas gerus mielus Tysliavas[21]. Ten ir Salomėja Narkeliūnaitė[22] – ji dirba „Vienybėje“ – bravo moteriška. Tai ir pakalbėti žmoniškom temom prisieina.

Mieloji mano Mergaite, mes čia mėginam atgaivinti „Gintarą“ – gal jau pavyks ir Naujus metus sutikti su pirmu numeriu[23]. Ar gali gelbėti, kaip visada? Ir poezija, ir proza – iš po Tavo plunksnos – labai laukiama. Iš anksto už tai apkabinu, o jau Juozas dėkos patsai.

Šiuo metu sveikink labai savo vyrus, ir pati laikykis stipriai – ir visada rašyk taip iš širdies ir gražiai. Ir taipgi – kelis laiško žodelius, labai nekantriai lauksiu. Manau, šiuo adresu turėtum gauti, nes dabar sėdžiu viena ir nežinau, kur ir ko pasiklausti.

Didelis ir tikras pabučiavimas.

Tavo Nelė

1956.III.26

Ar aš Tau,

Sese,

nesakiau,

Ar tau žodelio netariau:

Neatvažiuosiu į Čikagą

Ir neatvešiu Tau pyrago,

Gauto iš kiškio – pakelėj,

Trečioje nuo namų mylėj, –

Kuris vadinasi – lauktuvės,

Kaip ir maniau – ne man jis buvo[24].

Taip ir reikia. Šitos ištikimos kelios dūšelės – paklydę balsai, siunčiu joms, žinomoms ir ne, – mano šypseną. Na, dabar, kai pagaliau atėjo išmintingi metai, kai visi vainikai kliuvo tikrajam menui – tai užstos palaiminga tyla. Rašytojų draugija pagaliau nebesiskaitys minia, vertybės atgavo savo prasmę. Gal tiktai kiek bus nuobodu, nes kiek čia žmogus gali girti – pavargsti, kaip Dantė apie dangų rašydamas. Koliotis – kas kita. Juk, žiūrėk, kiek jau metelių prabėgo, kaip man nevertai ir nereikalingai kliuvo premija. O kiek buvo, kiek užteko kalbelių apie neteisybę, užkulisius – stačiai buvo gražu. Kartais labai susigraudindavau, norėjosi, kaip iš „lockos“ iškritusiam Kremliaus tipeliui trenkti kumščiu į vietą, kur širdis įstatyta, ir šaukti: Kalta! Paėmiau! Grąžinu! Deja, buvau tokia besarmatė ir – negi beatsiminsi, kur padėjau tą premiją. O, žiūrėk, dar šios savaitės „Vienybėj“ V. Meškauskas[25] išaiškino, kodėl ne tie gavo, kam reikėjo – ne taip, girdi, buvo apsivedę. Visada žaviuosi Meškausko straipsniais – tiek dinamikos, teisingumo, tolerancijos, – kas būtų, kad tokių „balsų tyruose“ nebūtų, į ką pavirstų mūsų sąžinės.

Be šios, aš dar vienos literatūrinės „atgailos“ valandą atpyliau – „Literatūros lankuose“26 – ir dabar esu pagrindinai įtikinta, jog mano vieta prie šluotos ir petelnės.

Na, užteks man čia gudriai kalbėti. Baisiai džiaugiuosi kiekvienu Tavo žodžiu, tiktai keletą norėčiau ne tiktai išbraukti, bet ir kad jų nė būti nebūtų: kam reikia, kad širdis nenorėtų būti labai stipri! Ne, ne, ne! Juk tik šiaip sau, tiktai? Tai jinai taip dalyvauja rašyme, taip per daug – kaip smuikas. Juk kur girdėjai, kad koks Moravija[26] ar kitas pornografijos sėjėjas pavargtų? Tokie tai ne!

Na, gerai, gal nereikia kasti šulinių iš karto, bet juk rieškučiomis gali semti iš šaltinio – juk vis tiek vieną kitą puslapį parašai tikriausiai. Ar nemėgini susirinkti iš atsarginių aruodų – juk tiek buvo Tavo periodikoj. O tikrai žinau, kad Kazimieriečių vienuolyne yra „Vaidilučių“ ir „Naujų Romuvų“.

Atšilus ir aš pradėsiu raustis po mūsų „miestelio“ bibliotekas, sakė, vienoj esą lietuviškų – nepriklausomų senienų. Jeigu rasiu ką Tavo – nurašysiu, kaip sakai, pagaliukais. Aš jeigu kur randu savo seną „raštą“ – tai taipgi nusirašau – ne dėl jo vertybės, bet kodėl ir mums nepabūti kolekcionieriais? Vieni renka bačkas, kiti pašto ženklus, treti partijas – vis ką nors.

O tai nudžiuginai mane su žinia apie pasiansą. Maniau, kad aš esu vienas vargšas „narkotikomanas“ visoj padorių žmonių giminėj. Kartais prisivilioju savo brangų Juozą[27] – bet dažniausiai viena pilu. Kažkada antikvare radau net „vadovėlį“, tačiau man nuobodu pagal jį budavoti – tai senom gudrybėm verčiuosi, dar išminties prisisemta dykinėjimo dienomis stovyklose – kai staiga atsiverdavo netikėti žmonių talentai: vienas bemokąs dainuoti, kitas pasiansus tuzinais kloja ir kitus mokina. Jeigu kada susibėgsime – manau, sumesime krūvon abi savo čigoniškai nuzulintas (bent mano tokios) kalades – ir mokslus.

Argi niekuomet Jūs nepasukat į šiuos kraštus, gal vasaromis? Tai žinok, kad pas mus bus atidaros durys – ir kiek tik sugebam, parodysim ir „miestelį“. Atvirai kalbant, tai Juozas takus pramina – aš gi, bailys toksai, jeigu viena važiuoju, tai tris dienas jį klausinėju krypčių. Bet nebijok, nė aš nepaklaidinsiu. Tiktai atsikask iki šios parapijos, vadinamos New Yorku.

Kad vėl neužmirščiau: juk buvai susirinkusi po Krokuvą ir kitur materijolo romanui apie Barborą Radvilaitę? Ir žinau, kas sustabdė – tai, kad tasai Fabijonas Neveravičius[28] spaudoje pareiškė esąs parašęs tokį daiktą. Sakyčiau, „glupstvos“ – nė jis turėjo, nė ką, nė už ką nepatikėsiu (gyvenome gi vienoje stovykloje, mačiau jo darbus – ogi nūnai pasidarė politiku (!!!). Taigi gal atsivežei tą medžiagą? Juk, taip sakant, esi sudūrusi galvas su istorike Sruogiene[29] – tai vėl turi gerą aitvarą – ar nemanai atgaivinti[30]? Žinau, kad nereikia daug dirbt – bet, žiūrėk, tiktai vieną puslapį mašinėle dienoje – ir kas dėsis per metus? O būtų baisiai fain, gimnazistiškai tariant.

Beje, turiu slaptų dūmelių ir vilčių, kad gal kartais dalyvauji ir vaikiška ar jaunimo knygele žygyje į premiją? Kaip džiaugtųsi mano širdis, jeigu būtum laimėtoja! Juk taip nuoširdžiai moki kalbėti jaunimui. O jeigu pati patingėjai, gal Sonę[31] paraginai? Nors jau vieną vainikuotą moteriškę (už romaną) ir turim šiais metais[32], bet vis dėlto reikėtų atsverti vyrišką giminę ir pridėti dar vieną galvą.

Girdžiu virtuvėj triukšmą – katile, vadinasi, reikia apleisti rašomą stalą. Nemanyk, turiu ir „Didžiąją virėją“[33]!, guli kaip enciklopedija ant šaldytuvo, tačiau aš dažnai lyg per sapną atsimenu tėviškę ir stengiuos pakartoti anuos pietus. Šiandien verdu rūkytus kiaulės (ar paršo) kulniukus su burokėliais, prašau į svečius.

Vėl prirašiau hetitų ženklų. Ar sutinki, kad rašyčiau mašinėle? Nebus „asmenybės“ – bet tikros raidės. Ar rašiau, kad gavau laišką iš Manės Daubos[34]? Ir prieš kelias dienas iš Karolės[35]. Tegu paliks tai kitam kartui.

Su Velykų šventėmis visus Jus sveikinam abu, o Tave labai bučiuoju, prašydama viena, kad būtum sveika.

Tavo Nelė

N.B. Juozo nuomone, mano laiškus galima skaityti tiktai gavėnioje – už atgailą. Dėl Nelės rašto aiškumo!

Parengė Dalia Striogaitė

[1] 1949 m. už geriausias praėjusių metų knygas įteiktos keturios literatūrinės premijos. Vieną jų gavo N. Mazalaitė už knygą „Legendos apie ilgesį“. Matyt, kaip laureatė ji žadėjo apsilankyti literatūriniame renginyje Augsburgo stovykloje.
[2] Liudvikas Jakavičius (1871–1941) – spaudos darbuotojas, leidėjas, rengė ir leido kalendorius, sapnininkus ir pan. literatūrą.
[3] Juozas Kruminas (1914–1951) – poetas, N. Mazalaitės vyras. Sirgo džiova ir emigruoti į Ameriką jo išties neišleido.
[4] Karelas Čapekas (1890–1938) – čekų rašytojas.
[5] N. Mazalaitės „Legenda apie nežinomą kareivį“.
[6] Alė Sidabraitė (Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė) – poetė, aktorė. Ji 1948 m. iš DP stovyklos grįžo į sovietinę Lietuvą.
[7] Karolė Pažėraitė – beletristė, romano „Liktūnas“ (1948) autorė. Ji emigravo į Braziliją pas ten gyvenančius giminaičius.
[8] Petro Tarulio (Juozo Petrėno) apysakos „Žirgeliai padebesiais“ (1948).
[9] Jurgio Jankaus novelių romanas „Naktis ant morų“ (1948).
[10] Vinco Ramono romanas „Kryžiai“ (1947).
[11] Antanas Rimydis – poetas, spaudos darbuotojas.
[12] Pranas Šulaitis – teisininkas, spaudos darbuotojas, Vokietijoje buvo knygų leidyklos „Sūdavija“ vienas steigėjų.
[13] „Gintaras“ – neperiodinis literatūros žurnalas, Juozo Krumino redaguotas, ėjęs 1945– 1948 m. Vokietijoje. Stengtasi suburti išsiblaškiusius lietuvių rašytojus. Pabėgėlių sąlygomis žurnalas leistas rotaprintu ir tik paskutinieji numeriai spausdinti. „Gintare“ daug publikuota J. Krumino ir N. Mazalaitės kūrinių. Jų prašoma, P. Orintaitė čia paskelbė porą apsakymų (1947 ir 1948 m.).
[14] Selma Lagerlöf (1858–1940) – žymi švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė.
[15] Knutas Hamsunas (1859–1952) – norvegų rašytojas, impresionistas, Nobelio premijos laureatas.
[16] Charlesas Dickensas (1812–1870) – anglų literatūros klasikas, realistas.
[17] Viktoras Kravčenko, buvęs sovietų Rusijos aukštas pareigūnas, atsisakė grįžti į Sovietiją, 1947 m. išleido knygą „Aš pasirinkau laisvę“.
[18] Kazimieras Januta – P. Orintaitės vyras.
[19] Emilis Skujeniekas (1903–1965) – latvių išeivijos rašytojas, vertėjas. Prieš karą kurį laiką gyveno Lietuvoje. Vokietijoje išvertė į latvių k. V. Ramono „Kryžius“. Taip pat – ir keletą P. Orintaitės eilėraščių.
[20] Laikraštyje buvo publikuotas į Ameriką persikėlusiai N. Mazalaitei skirtas eilėraštis „Iš pasakų krašto“ (vėliau pakartotas P. Orintaitės poezijos rinkinyje „Šulinys sodyboj“, 1950):
                          Tu žemaičių gėlelė mažoji,
                          O – kaip deimantas grynas brangi!
                          Ar tu sakmę seki, ar posmuoji –
                          Visa tau spinduliais spinduliuoja,
                          Rodos, atvirą dangų regi!
[21] Poetas Juozas Tysliava nuo 1932 m. gyveno JAV, redagavo laikraštį „Vienybė“.
[22] Salomėja Narkeliūnaitė – žurnalistė. Vokietijoje stovyklų laikotarpiu padėjo J. Kruminui leisti „Gintarą“. Emigravusi į JAV, dirbo įvairiuose lietuvių išeivijos laikraščiuose. Parengė ir išleido knygų.
[23] „Gintaras“ nebuvo atgaivintas, nors ir N. Mazalaitė, ir J. Kruminas dėjo tam pastangų. 1951 m. Kruminas mirė Vokietijoje, džiovininkų sanatorijoje, palaidotas Spakenberge (Vokietija).
[24] 1955 m. už romaną „Negestis“ tikėjosi literatūrinės premijos ir ironizavo jos negavusi.
[25] Vytautas Meškauskas – žurnalistas. Pokariu Vokietijoje ir vėliau Amerikoje redagavo periodinius leidinius, nuo 1954 m. „Vienybės“ laikraščio redaktoriaus padėjėjas.
[26] Čia 1955 m. Nr. 6 publikuotas aštrus, jos kūrybos menkavertiškumą įrodinėjantis Juliaus Kaupo straipsnis „N. Mazalaitės naujausios kūrybos įvertinimas“.
[27] Alberto Moravia (1907–1990) – garsus italų prozininkas.
[28] Juozas Gabė – antras N. Mazalaitės vyras. Apie jį rašė kitame tų pat 1956 m. laiške: „Mano geriausias (o, neatsidėkojamai dėkoju Dievui!) Juozas sako, kad sėdėčiau ir rašyčiau – nesvarbu kaip, kiek ir ką. Žinoma, toks jo noras – tai ir mano širdies geismas, tad ir rašau mielų literatūros gelbėtojų – lankininkų įtūžimui („Per daug rašai“).“
[29] Fabijonas Neveravičius, beletristas, buvo linkęs į istorinę tematiką.
[30] Vanda Sruogienė – istorikė. P. Orintaitė jai daug padėjo tvarkydama spaudai rengiamų jos istorinių veikalų kalbą.
[31] Apie Barborą Radvilaitę yra tik P. Orintaitės esė „Išvyka link Asvejos“, pasirodžiusi periodikoje 1980 m. (kiek pataisyta ji knygoje „Būk žmogus, Žabuli!“, 1997).
[32] Sonė Tomarienė – vaikų rašytoja išeivijoje, buvusi P. Orintaitės mokinė ir Amerikoje artima jos draugė.
[33] Turima galvoje Alė Rūta ir jos 1955 m. romanas „Trumpa diena“, pelnęs „Draugo“ premiją.
[34] Šiuo slapyvardžiu prieš karą pasirašinėjo literatė Katrė Matuzaitė-Laukaitienė.
[35] Karolė Pažėraitė gyveno San Paule (Brazilija).

Wolfgang Herrndorf. Darbas ir struktūra

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

„O šiaip tai mano tas gyvenimėlis kažkur pasikorė…“: Rimvydo Šilbajorio laiškai Kostui Ostrauskui

2026 m. Nr. 4 / Skaitytojų dėmesiui pateikiami literatūrologo, literatūros kritiko, mokslininko dr. Rimvydo Šilbajorio (1926–2005) laiškai, rašyti dramaturgui, literatūros istorikui, kritikui, dr. Kostui Ostrauskui (1926–2012).

Maksym Kryvcov. Atminties minų lauke: dienoraščių ištraukos

2026 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Donatas Petrošius / Poetas, fotomenininkas, savanoris, karys Maksymas Kryvcovas, karinis šaukinys – Dali, gimė 1990-ųjų sausio 22 d. Rivnėje, žuvo fronte 2024-ųjų sausio 7 d., nesulaukęs 34-ojo gimtadienio.

Sapnai su Šamanu, arba Permanentinių meninių idėjų revoliucijos

2026 m. Nr. 2 / Mantas Gimžauskas (1976–2007) – poetas, kino scenaristas, aktorius, eseistas, bičiulių vadintas Šamanu, – daugiabriaunė asmenybė, savo konceptualiomis idėjomis, spalvingu gyvenimo būdu ir išskirtine kūryba praturtinusi…

„…tikrai reikia stengtis pakliūti į dangų“: Henriko Radausko laiškai Jurgiui Blekaičiui

2026 m. Nr. 1 / Poeto Henriko Radausko (1910–1970) ir režisieriaus, rašytojo Jurgio Blekaičio (1917–2007) artima bičiulystė užsimezgė DP išvietintųjų stovyklose Vokietijoje.

Jurgis Kunčinas. Laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais

2025 m. Nr. 12 / 1983 05 09 / Likimas norėjo, kad laišką Tau rašyčiau iš Vilniaus, nes dabar esu uždarytas už spygliuotų vielų. Tik neilgam, rudenį tikiuosi būti vėl laisvųjų žmonių tarpe. Nesinori apie tai daugel kalbėti, manau, Tu suprasi.

Vida Girininkienė. Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais

2025 m. Nr. 12 / Iš kur Jurgis Kunčinas žinojo tuos užkaborius profilaktoriumuose ir psichiatrijos ligoninėse? 1983–1984 metai jo biografijoje yra apeinami, o ir jis pats tiesiogiai jų nekomentavo.

Henrikas Nagys. Mano dienoraštis. 1945 – svetimoj žemėj

2025 m. Nr. 11 / Poeto Henriko Nagio (1920–1996) dienoraštis – sąsiuvinis kietais, tamsiai pilkos spalvos viršeliais, septyniasdešimt dviejų lapų. Tekstas rašytas juodu rašalu ir pieštuku lietuvių ir vokiečių kalbomis. Sąsiuvinyje esama intarpų

Kazys Saja. Avėjau nagines ir klumpes, Dzūkijoj grybavęs, Vilniuj jau sukumpęs…

2025 m. Nr. 11 / Po penkerių metų, mums kasant bulves, į mūsų sklypą atėjo saugumiečių suimto mūsų kaimyno Bartkaus sūnus Leonas. Jis buvo pašalintas iš Telšių amatų mokyklos ir davė man savo draugo pažymėjimą.

Du pasakojimai apie Petrą Cvirką ir Salomėją Nėrį

2025 m. Nr. 10 / Kazio Almeno pokalbis su Antanu Vaičiulaičiu ir Alfonsu Nyka-Niliūnu / 1944 m. artėjant sovietų frontui iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusi didelė inteligentijos dalis pasiėmė ir liudijimus apie permainų ir lūžių pažymėtą…

Odo Bujwid. Dienoraščio fragmentai

2025 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Rimvydas Strielkūnas / Garsus lenkų bakteriologas Odo (Odonas) Bujwidas (1857–1942) gimė Vilniuje. Tėvas buvo iš nusigyvenusių lietuvių bajorų, motina – iš Kauno vaistininko šeimos.

Romuald Mieczkowski. Mano Fabijoniškės

2025 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Romualdas Mieczkowskis – Vilniuje gimęs, lenkiškai rašantis poetas, daugeliui rašytojų pažįstamas kaip žurnalo „Znad Wilii“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius…

Algimantas Mikuta. Kompostas

2008 m. Nr. 5

Iš 1996–2000 m. užrašų

Rašoma, kad šis žodis – angliškos kilmės. Angliškai – compost. Lotyniškai – compositus – reiškia sudėtinis. Kažin, ar anglai sugalvojo tokį trąšos ruošimo būdą. Veikiau jie seniai žinomą būdą, atskirdami jį nuo kitokių, tik įvardijo. Kažkaip reikėjo pavadinti dažname darže pūdomą lapų ir žolių krūvą. Kai vienas seras paklausė kito sero, kas gi ten kūpso jo sodo kampe, anas, matyt, ir atsakė: kompostas. Panašiai galiu atsakyti ir aš. Kas ten stirkso mano kambario kampe? Kas gi toji didžiulė prirašytų lapų, apšiurusių sąsiuvinių kupeta, nejudinama metų metus, tik vis auganti? Com post. Kompostas. Tuos angliškus skiemenis galima sukeisti vietomis – išeina neblogai. Post com. Postkomas. Postkomunizmas? Tiek jau to, į tas teritorijas aš nemėgstu landžioti. Tačiau dėl įdomumo pasakysiu, kad diduma popierių kambario kampe buvo prirašyta paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje, kaip tik tada, kai iš laikraščių ir tribūnų pasklido postkomunizmo sąvoka.

Iš tolo atplaukiantis vaizdas neaiškus, gal net siurrealistinis. Nesupranti, kas gi čia, iš kur – iš seno sapno, matyto filmo, iš knygos, o gal iš regėtos tikrovės – viskas apsitrynę, pablukę, apnešta žiedadulkėm ir kelio dulkėm. Dažniausiai sintetinis vaizdas, sudarytas iš kelių vaizdų, kurie neaišku kokiais principais sumaišyti, suplakti. Lyg senose sienų freskose – vienas paveikslas užtapytas ant kito, dar kito, ketvirto. Senosiosios spalvos nepasiduoda, lenda iš po vėlyvesnių sluoksnio. Ir pasirodo tai, kas buvo visiškai užmiršta ir nebežinoma. Toks vaizdas verčia krūptelti, įtempti atmintį, bet paprastai jokios realybės nebesugrąžina. Iškrypęs vaizdas grįžta, tiesa negrįžta, ji seniai suirusi į mikroorganizmus, gyvenančius savarankiškai ir vis dar neturinčius vardų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad praeitis, suakmenėdama ar sudūlėdama, taip pasikeičia, kad ją atpažįsta tik tie, kurie jos gyvos ir sveikos nematė, o žino apie ją tik iš pasakojimų. Atklystantys iš toli vaizdai žadina ne ką kitą, bet fantaziją. Žmonės be fantazijos tokių vaizdų neįsidėmi, neprisimena. Kita vertus, nedora susijaudinusiems priekaištauti, kad tie vaizdai yra tik fikcijos, regėjimai, meniniai prasimanymai.

Angliška sentencija: jeigu žmogus jaunystėje nebuvo maištininkas, tai jis neturi širdies, o jeigu senatvėje žmogus netapo konservatoriumi, tai jis neturi proto.

Kai žmogus paneria po vandeniu, jo širdis pradeda tankiau plakti, o panėrusio po vandeniu ruonio širdis lėčiau plaka negu ore. Beje, kuo giliau jis neria, tuo jo širdis plaka lėčiau.

Kai tik reikalai žmonių bendruomenėje pablogėja, tuoj pulkai vyrų lenda į ilgas jupeles ir pradeda malti liežuviais. Tokių ilgasuknių profesionalų vis daugėja, anksčiau taip rengėsi tik pamokslaujantys kunigai, dabar jau rektoriai ir prorektoriai, advokatai ir teisėjai. Publika tai iškart pastebėjo ir ėmė šaipytis, pamėgdžioti visokiausiuose liaudiškuose vaidinimuose, nors esmės gal ir nepagavo. Bet moterimis persirengusių ir niekus pliauškiančių vyrų tuose spektakliukuose šiandien daug. O gal atvirkščiai? Gal reikia žiūrėti iš kito galo? Kai tik vyrai ima šalintis rimtų darbų, bėgti nuo sunkumų, kai jie pradeda siaustis mantijomis ir togomis, plakti liežuviais, čiulbėti ir pamokslauti, gal kaip tik tada viskas bendruomenėje ar valstybėje pradeda griūti, dardėti žemyn, tižti. Ilgaskvernių daugėja – gyvenimas blogėja. Dėsnis.

Mano vaikystės laikais Žemaitijoje, bent jau Salantuose, kur augau iki dešimties metų, žodžio ledai (kalbant apie valgomuosius ledus) niekas nežinojome. Vartojome iškreiptą, žemaitiškai tariamą rusišką pavadinimą – marozens. O pačių pasidarytus netikrus valgomuosius ledus vaikai vadino šakarmarozens. Kiša tau į burną kokią šlykštynę, kokią sušaldytą bulvių košę ir šaukia: šakarmarozens, šakarmarozens! Nuo to laiko man kiekvienas netikras daiktas, falsifikatas yra šakarmarozens. Kai šitaip burbteliu, ne vienas įsmeigia į mane akis – kokius užkeikimus anas marma.

Kai žmonės nesusikalba, jie arba kalba skirtingomis kalbomis, arba nenori susikalbėti. Jei bent vienas iš jų norėtų susikalbėti, tai kitam būtų sunku išsisukti. Kai nesusikalba literatai, teatrologai, netgi politikai – nieko keista. Nė vienas jų paprasčiausiai negirdi, ką sako oponentas. Kurčiųjų monologai nevirsta dialogais. Keisčiausia, kai nesusikalba ekonomistai. Man didžiausia mįslė: nejaugi ir jie kalba skirtingomis kalbomis? Dar kvailiau atrodo, kad tarpininkauti ir teisėjauti jie kviečiasi kokius nors muzikantus, skaičiuoti nemokančius analfabetus.

Vėl išlindo kalambūras su ridikėliais. Maždaug šešiasdešimtaisiais metais jį paleido M. Gedvilas, tuometinis švietimo ministras. „Mūsų mokytojai, – pasakė jis Kauno sporto halėje, – kaip ridikėliai. Iš viršaus raudoni, o viduje balti.“ Priekaištavo savo pavaldiniams. Dabar kažkoks Europos žurnalistas cituoja neva Estijoje girdėtą frazę, jog Pabaltijo valstybės – tai ridikėlių valstybės. Jose tikrų raudonųjų niekada nebuvę, buvę tik ridikėliai – iš viršaus raudoni, viduje balti.

Koncentratų amžius. Paradoksas čia tas, kad žmonės sugeba koncentruoti maistą, vaistus, informaciją ir nugabenti į bet kurią pasaulio vietą, bet ne visur yra paprasčiausio skiediklio, tarkime, vandens, kad tuos koncentratus būtų galima atskiesti ir naudoti. Dar gražiau: kompiuteriai daužomi geležinėmis lazdomis, elektroniniai užraktai laužiami kirviais. Kuo geriau už neįtinkančių knygų deginimą?

G. K. Čestertonas: Dailininkas arba rašytojas turi nušviesti daiktus nauja šviesa ir anaiptol ne nuodėmė, jeigu jis apšvies juos ultravioletiniais spinduliais, nematomais niekam kitam, tarkime, tamsiai violetine širdgėlos ir beprotybės spalva. Bet jei tai pasiekti jis mėgins ne tik mene, bet ir gyvenime, jis panėšės į skulptorių, per savo išsiblaškymą ėmusį kaltu tašyti pozuotojo plikę.

Minsko vaizdelis: Lenino paminklas iš visų pusių apstatytas prekystaliais, ant kurių dominuoja bananai. Kitur, na kad ir Lietuvoje, bananai užėmė Lenino vietą, nes leninai čia nugriauti. Mačiau ne vieną provincijos miestelį, kurių aikštėse privalomo Lenino paminklo vietoj dabar prekiaujama privalomais bananais. Reziumė: bananai užima tuos kraštus, kuriuose klestėjo Leninas. Gaila, kad kirčiai prasilenkia, graži būtų dainelė: išėjo leninai, atėjo bananai. Dabar irgi nieko, tik biulbiuliška. Aršin malalan.

Pagal socialinio teisingumo logiką valstybės, kur naujagimius apgraužia žiurkės, vadai (prezidentai, ministrai) neturi teisės nešioti batų ir važinėti dviračiais – teeinie tik basi ir tik pėsti. Na, prezidentui išimties tvarka gal ir priklauso vyžos. Tada ne tik šalies piliečiai, bet ir atvykėliai matytų, kokia čia valstybė.

Turinys savaime neatsiranda – jis būna arba kieno nors įpirštas, arba paties autoriaus iškentėtas. Nei gyvenimas, nei menas be turinio manęs niekada nedomino. Mokytojo, kuris neatsako į klausimus, aš nieko neklausinėju.

Kažin, ar yra kas baisiau už patyrimą žmogaus, kuriam teko ne savo noru bėgti kitų žmonių galvomis, kitų žmonių kūnais. Nešamas siaubo apimtos minios, jis neturėjo pasirinkimo – privalėjo bėgti pargriuvusių žmonių galvomis, trypti jų kūnus. Tiesa, galėjo(?) griūti ir pats, tuomet būtų sutrypę ir jį. Tas bėgimas kitų galvomis tikriausiai yra pražūtingas, lydintis žmogų jau visą gyvenimą kaip patirtas košmaras. Žinoma, visai kitas dalykas, kai koks nors pilietis tai daro savo noru. Tai jau kita situacija. Jo išgyvenimai – koviniai, sportiniai, taigi teigiami. Be to, tokie atvejai nėra realūs – bėgama ne tiesiogine prasme. Čia tokia alegorija, rodanti agresiją, žmogaus žiaurumą. Anas, sakome, nieko nepaiso, bėga į savo laimę ir tikslą kitų galvomis. Bala jų nematė, visų tų karjeristų, bet kaip jaunuoliui, bėgančiam iš degančios požeminės perėjos kitų žmonių galvomis, pamiršti tą siaubingą potyrį? O gal prie jo priprantama? Gal kitą sykį jau lekiama galvomis be jokių sentimentų ir širdperšos? Gal viskas kaip kare? Jei ne anas, tai – aš?

Federikas Felinis: Galėčiau pasakyti, kad Roma imperijos žlugimo metu buvo labai panaši į dabartinį pasaulį. Tenai ir čia toks pats aklas gyvenimo malonumų troškimas, prievartos siautėjimas, aiškių principų stoka, neviltis ir lengvabūdiškumas.

Kai patyrę ekonomistai, finansininkai, administratoriai supasuoja prieš kokią nors ekonominę ūkinę problemą, pareiškę, kad ji yra neįvykdoma, klaidingai sumanyta, be galo nuostolinga, mūsų valdžia tą problemą spręsti atiduoda medikams ir filologams. Kadangi šie apie ekonomiką bei finansus nieko neišmano, jie be skrupulų, netgi didžiuodamiesi, puola tvarkyti įstrigusio ūkio, anot E. Vilko, šoka nuogi į dilgėles. Kas iš to išeina? Kas gali išeiti, kai šiaučius kepa pyragus, kriaučius kala noragus? Įdomiausia, kad daktariukai nebėga nuo tų noragų. Aklam baidyklė nebaisi?

Šių dienų situacija primena bandymą sename, priskretusiame puode išvirti skanų valgį. Galimas daiktas, kad puode buvo virta kokia nors košė, į ją primaišyta prastų riebalų, tad prisvilo. Puodas – sudžiūvusios košės likučiai. Ir štai tame pačiame priskretusiame puode bandoma virti, tarkime, abrikosų kompotą. Jau įpilta šviežio vandens, įdėta abrikosų arba kitokių vaisių, įberta cukraus, prieskonių, na ir užkaista, kad greičiau išvirtų, ant smarkios liepsnos. Ką gali tokiame puode išvirti? Tik jovalą, kurį gali valgyti iš bado mirštantieji, bet ne tie, kurie svajoja apie palaimingą naują gyvenimą, apie komfortą. Vargšų, kvailių bei kiaulių viralas. O gal apie palaimą tik išbadėję ir tesvajoja?

Šiuolaikiniai rašytojai arba verda samanę, arba daro pilstuką (kokį gražų žodį liaudis sugalvojo), nes to nori šiuolaikiniai vartotojai, tai yra skaitytojai. Rašyti knygas, kuriomis būtų gardžiuojamasi kaip konjaku, gurkšnojant po lašelį, bemaž nėra kam, nes nėra kam jų skaityti. Visi skuba, neturi laiko, trokšta greito poveikio. Todėl tenka varyti samanę, kurią neišranki publika geria stiklinėmis arba net iš butelio kaklelio. Romanas kaip samanė, detektyvukas kaip pilstukas.

Pats baisiausias dalykas, bendraujant su kitais (gal tik man ir į mane panašiems), – būti pastumdėliu. Berneliu, kuris nežino, nei ką jis čia daro, nei kodėl. Marionete, kurią kažkas tampo, o jai nesvarbu net kas. Kareivukas, kuris vykdo jam žinomo seržanto komandas, stovi ant aukštesnės pakopos. Bet aš, ačiūdie, išvengiau ir šios. Beje, ir tarp pastumdėlių pasitaiko gudruolių. Jie leidžiasi stumdomi, net apsimeta, kad tai jiems teikia malonumą. Bet minty visai kas kita – iš to nuolankumo nori turėti kokios nors naudos, dažniausiai materialinės. Kiti noriai leidžiasi iš savęs tyčiotis. Bet už atlygį.

Kažin, ar begrįš toji atmosfera, kuri Lietuvoje tvyrojo 1990–1992 metais, kuomet baisiausiai buvo smerkiamas žmogaus apolitiškumas, nenoras nieko žinoti apie partijas, lyderius, visokius to meto herojus, o svarbiausia – rambus nenoras keikti praeitį, sovietus, kolūkius, profsąjungas, blokinę statybą, kūrybines sąjungas, bet kokius anų laikų papročius ir tvarką? Dabar lyg ir atsipeikėta. Pripažįstama (žinoma, to neakcentuojant), kad paprastas žmogus gali ramiai gyventi, puikiai dirbti ir būti visuomenei kur kas naudingesnis, negu koks nors patarška, kuris visur lenda, rašo į visus laikraščius, bėgioja į mitingus, bet pamiršta pasišluoti savo kieme, jau kelerius metus nesusitvarko unitazo ir nesugeba įsisiūti trūkstamų sagų. Tokia jau taisyklė: visų perversmų laikais sveika logika traukiasi į pakelę, gi į paviršių išlenda daug tuštybės, putų, šnypštalo. Ant scenos sušoka pajacai, tyčiojasi iš buvusių galiūnų, kviečia ir kitus prie jų prisijungti. Neduokdie, jei kuris pakviestas ir paragintas prie jų neprisideda – gali užkapoti labiau negu kapituliavusią seną valdžią, kurios sostą jie užėmė, bet jo griauti neskuba arba tiesiog nemoka – čia vėlgi reikia sugebėjimo bei fizinės galios.

Plika akimi matyti, kad Lietuvoje nebeliko prekinių traukinių. Tai pastebėjau jau praėjusią vasarą (1994), pasidalijau šiuo įspūdžiu su vienu profesoriumi, ir anas man, žiopliui, paaiškino, jog tai tik į gera. Vėliau, važinėdamas traukiniais į Vilnių, Klaipėdą, Mažeikius, stengiausi pasitikrinti, ar nesuklydau. Ne. Nuo Kauno iki Vilniaus galima nukakti nesutikus nė vieno priešais atvažiuojančio prekinio traukinio. Nestovi ešelonai ir stotyse ant atsarginių kelių, kaip būdavo senais laikais. Sykį iš nuostabos net tryniau akis, Kaišiadorių stotyje išvydęs tris vagonus su rąstais, o Paneriuose šalia Vilniaus – ištisą sąstatą atvirų ir tuščių platformų. Tik prie Mažeikių beveik visada galima pamatyti ilgus ešelonus apvarvėjusių cisternų. Gal tik nafta ir bekeliauja traukiniais. Kitų prekių niekas geležinkeliu nebeveža. Nei į Lietuvą, nei iš Lietuvos (ko kažkada labiausiai bijojome), nei per Lietuvą į kokį nors Mukraną ar Karaliaučių. Beje, išnyko ir dar šis bei tas, ką mano pažįstamas profesorius, matyt, laimintų. Na kad ir stiklinė pieno tara, visokie buteliai, stiklainiukai, kurių žvangėjimas kadaise mane kiekvieną rytą pažadindavo, mat gyvenau name, kurio pirmame aukšte buvo maisto prekių parduotuvė, anų laikų žargonu – gastronomas. Gerai, kad tą žodį išgujome, nes man jis visada asocijavosi su gastritu. Šiandien visi pieno produktai pilstomi į popierines talpas, į visokius tetrapakus. Taigi atėjo autovežių ir tetrapakų gadynė. O tam pasitarnavo, sakykit ką norit, ir dainuojanti revoliucija.

Pasirodo, lietuvaičiai Kaune per Pasaulio lietuvių sporto žaidynes lyg susitarę puolė krikštyti vaikų. Senamiesčio klebonas prikimusiu balsu skundėsi, kad baigia nusivaryti nuo kojų. Jis iki galo nepaaiškino, kodėl toks krikštynų antplūdis, tik užsiminė, jog krikšto tėvai – visi iki vieno – šiose apeigose yra iš Amerikos, tolimi ir artimi giminaičiai, atvykę į Tėvynę žaisti biliardo, na gerai – sportuoti. Tik dėl to kauniečiai būriais ir pasinešė krikštyti vaikus, kad šie turėtų krikšto tėvus amerikonus. Vis šiokia tokia viltis, kad vaikas nebus pamirštas, bus paglobotas – gal į Ameriką pasisvečiuoti pakvies, gal dolerių atsiųs. Viskas iš apskaičiavimo, su atsarga, gudriai. Tik čia jokia naujiena. Kadaise mūsų protėviai, matydami, kad kryžiuočių neįveiks, taip pat krikštijosi iš išskaičiavimo. Anuomet sutinkantiems krikštytis dalijo margaspalvius švarkus ir kepures. Dabar štai vaikai gauna pinigingus globėjus, kurie ir įtaisys savo krikštasūniams tuos margaspalvius švarkus. Nežinia tik, ar vaikeliams užaugus raudoni švarkai bebus tokie madingi kaip dabar, baigiantis dvidešimtam amžiui ir vos ne kasdien Lietuvoje steigiantis po banką.

Neišeina iš galvos pražūtingas lemingų plaukimas per vandenyno įlanką. Apie tai seniai moksliniuose leidiniuose rašoma, pirmą kartą tokią kelionę pavyko nufilmuoti. Šie maži šiaurės gyvūnai kažkodėl bando naktį mėnesienos taku perplaukti kelių kilometrų siautulingo vandens ruožą. Niekas nežino, kodėl jie tai daro. Dauguma žūva vandenyne, kiti nepajėgia įsiropšti į stačias uolas kitame krante. Kadangi šitokio elgesio niekas nesugeba paaiškinti, kai kurie biologai spėja, jog tai yra instinktyvus susinaikinimas, savotiška prievartinė atranka tais metais, kai lemingų populiacija yra rizikingai didelė ir atsiranda grėsmė neišsimaitinti. Bet tuomet tai unikalus išminties fenomenas, nes daugelis gyvų padarų, pakliuvę į panašią situaciją, arba žygiuoja užkariauti kitų kraštų, arba ima vieni kitus ėsti.

Dabar tiesiog iš naujo maišomos ir dalijamos kortos. Jeigu norite, galima pasakyti ir skambiau – likimo kortos. Jos jau buvo susigrupavusios, stipriõs rankos sudėliotos pagal vertingumą, žaidimas turėjo aiškią logiką. Kas su kuo, kas prieš ką, kas viršuje, kas apačioje, kas dengia ir blefuoja, kas aukojasi, kas eina į žvalgybą, kas laukia patogaus momento ir kerta. Žodžiu, viskas vyko tvarkingai, aišku, retkarčiais neišvengiant klaidų bei barnių. Tačiau staiga, žaidimui nesibaigus, tik sulėtėjus ir apsnūdus, kortos valingu judesiu buvo subrauktos į vieną krūvą ir pradėtos dalyti iš naujo, paskelbus, kad bus žaidžiamas kitas žaidimas pagal kitas taisykles, kurios paaiškės bežaidžiant. Lošiant kortomis, ypač paaugliams ir mėgėjams, tokių dalykų pasitaiko, bet žaidžiant likimais – ypač retai. Be to, kortuotojas, nemokantis ar nemėgstantis naujo žaidimo, gali pakilti nuo stalo ir pasitraukti. Tačiau gyvenimo žaidimuose niekur nepasitrauksi, privalai žaisti. Ir negali ilgai pratintis, privalai kuo greičiau suvokti naujas taisykles. Čia nebe kingas, o pokeris. Visiškai kita logika ir kitos vertybės. Įsivaizduokit, kad nuo šiandien reikės taupyti šiukšles ir tą pačią sekundę atsikratyti papuošalų bei pinigų. Įsivaizduokit, kad sveikinantis reikės ne paduoti ranką, bet iškišti liežuvį. Siaubas!

Viskas atvirkščiai. Tai, kas parašyta didelėmis raidėmis, yra svarbu ne skaitančiam, bet tą tekstą parašiusiam. O tai, kas parašyta mažytėmis raidelėmis, yra svarbu skaitančiam – dažniausiai vartotojui, pirkėjui, nes paprastai tenai slypi nemaloni teisybė, visokios sunkinančios sąlygos. Jeigu nenori būti apgautas, būtinai turi perskaityti tekstą mažiausiomis raidytėmis. Idėjų ir prekių siūlytojas daug ko nė nerašytų, bet yra verčiamas tai daryti. Jis ir parašo. Taip, kad niekas neperskaitytų.

Na, dvi vartotojų kategorijos tai garantuotai – vaikai ir seneliai. Pirmieji yra nekantrūs, orientuojasi pagal vaizdelius ir spalvotus piešinėlius, o antrieji neįskaito netgi su akiniais. Tad vaikai ir seneliai yra pagrindiniai visokių pigių apgaulių bei kvailų žaidimų taikiniai. Lengvatikiai vaikai ir seneliai, matyt, dėl to jaučia vieni kitiems simpatiją. Bet jie nepajėgia konsoliduotis, vienytis prieš neteisybę, jie vienijasi tik už ką nors. Sakykim, už spalvingą ir sąžiningą tikrovę.

Vieną ankstų rytą (beje, sekmadienį) įsijungiau televizorių ir aptikau įdomų dėsningumą. Pasirodo, rytais per televizorių šneka vienuoliai, kunigai, kitų konfesijų dvasininkai. Anksčiau rytais televizoriaus niekada nejungdavau, todėl nežinojau. Vadinasi, televizinė para yra principingai pasidalyta: rytas atiduotas šventiesiems, vakaras – nusidėjėliams. Kadangi vakare TV ekrane daug gangsterių, prostitučių, vagių, plėšikų, policininkų – visokiausių nenaudėlių. Jei vakare pasitaiko koks vienuolis, tai arba naivumui pademonstruoti, arba veidmainystei iliustruoti. O naktis televizoriuje, atrodo, priklauso siaubui ir seksui.

Mėgstama vaizduoti ir aiškinti, jog žmonės, pasitelkus visokias naująsias technologijas, yra nuolat lavinami. Tačiau iš tikrųjų jie – kvailinami. Dar gražiau – daug kam patinka būti kvailinamiems. Jie kaifuoja nuo to, kad jiems patiems nereikia nieko veikti, kad viską už juos padaro robotai. Įsigali dykaduoniavimas – kaip pagrindinis gyvenimo principas ir sėkmės kriterijus.

Valstybinės veidmainystės pavyzdys. Donorams už atiduotą kraują nemokama, nes donorystė yra laisvanoriška žmogaus kilnumo išraiška. Negražu, neetiška yra mokėti už labdarą, filantropiją.

Tačiau dabar mokama už šiai procedūrai, kraujo nusiurbimui, sugaištą laiką. Jeigu nemokėtų už sugaištą laiką, tai ir kilnumo niekas nerodytų. Jį, kai moka pinigus, parodo ypač tie, kurie sunkiai galą su galu suduria.

Kažkuris anglų finansininkas pareiškė: pinigai kaip mėšlas – kuo plačiau juos išdrabstai, tuo daugiau naudos. Gulintys vienoje krūvoje pinigai kelia pavydą ir skleidžia prastą kvapą. Iš jų jokios naudos.

Štai ir mėginu išskleisti susigulėjusį mano darže kompostą. Ne dolerius. Cha!

Aiškinama, kad dabar kiekvienas ligonis gali pasirinkti gydytoją. Kad pasirinktum, iš pradžių reikia rinktis – nueiti pas vieną, antrą, išbandyti jų keletą ar keliolika, paskui iš jų išsirinkti geriausią, labiausiai tinkamą. Bet kiek tada reikia sirgti, kol surasi tą geriausią? Yra tokia alaus reklama „Ieškok geriausio.“ Dėl to alaus ma jį galai – galima išplempti porą kibirų prastesnio, kol randi ir išsirenki geriausią. Bet pagal tokį metodą renkantis gydytoją gali ir kojas pakratyti.

Kelia šypseną naujųjų kregždučių pasirodymas. Ne todėl, kad jos „dangaus žirklės“, ir ne todėl, kad toks konservatorių partijos ženklas, bet todėl, kad kregždutėmis žvalgybininkų žargonu nuo seno vadinamos mergužėlės, kurios įvilioja rimtus vyrus į lovą, kad paskui juos būtų galima šantažuoti. Šitaip daug žinantys vyrai pradeda teikti informaciją ir tarnauti užsienio žvalgyboms. KGB, kaip ir kitos žvalgybos, dažnai naudojosi kregždučių paslaugomis. Pasirodo, jos į lovą įviliodavo ir katalikų dvasininkus, kurie, nufotografuoti intymiose pozose, bijodami demaskavimo, perdavinėjo žinias iš Vatikano. Teigiama, kad KGB žinojo visas Vatikano gyvenimo smulkmenas, visus kardinolų įpročius, pomėgius ir kaprizus geriau už patį Viešpatį, kuriam Vatikanas tarnauja. Kregždutės – antpečiuotos prostitutės. Seržantės, leitenantės ir netgi kapitonės. Kregždutė Vlasta iš Prahos „parišo“ kelis italų diplomatus. Jie ėmė stuksenti kaip geniukai. Moralas: simbolius reikia rinktis apdairiau.

Kai įžymius žmones patupdo ant pinigų, tai juos ne tik pagerbia, bet ir aukoja patyčioms. Štai jums pavyzdžiukas su naujaisiais mūsų litais. Debilus mėgdžiojanti „Radiošou“ jau tyčiojasi iš Žemaitės bei Dariaus ir Girėno. Žinoma, galima koneveikti vaidintojus ir jų lėles, reikalauti uždaryti laidą, bet nesunku įsivaizduoti ir realų vaizdelį, kurį aktoriai šaržuoja. Kokie nors iš Rytų užklydę kitataučiai Gariūnuose gauna nematytų lietuviškų pinigų ir ima aiškintis, kas ant jų pavaizduota. Jie – ne lietuviai, ne patriotai, be to – plebsas, turgininkai. Todėl įmanomi ir tokie komentarai: Žemaitė – susmirdus kaimo boba, Darius ir Girėnas – kažkokie lakūnai, skrido per Lenkiją, norėjo pro langelį nusimyžti ir nukrito. Panašiai galima pakomentuoti, kas yra Maironis, Jablonskis, Basanavičius. Beje, ant pinigų kažkodėl lipdo menininkus, kurie gyvenime mažiausiai turi reikalų su pinigais, arba teisingiau – jų neturi. Nei pinigų, nei reikalų. Gyvena, skursta, skatiko nesugraibo, numiršta, o po kurio laiko, žiūrėk, juos šlept ant banknotų. Vis dėlto protingiausia ant banknotų ir monetų lipdyti karalių, kunigaikštį, prezidentą. Tuomet net ir svetimšalis turgininkas ne kažką pakomentuos: „jų karalius“, „jų kunigaikštis“. Reikia didelės fantazijos, kad ką suskeltum apie šarvuotą svetimos tautos vadą. Lietuviams ant savo pinigų, matyt, reikėjo sudėti kunigaikščius, juolab kad jų turime nemažai ir skirtingo rango.

Miroslavas Krleža: …žmogus nesibjauri niekuo, ką gali apvaisinti ir suvalgyti.

Matyt, tokie dalykai kartojasi periodiškai. Didelėmis pastangomis visuomenė pakelia gyvybės vertę, žmogaus gyvenimo kainą. Tai trunka iki eilinės destrukcijos bangos. Stalino laikais gyvybė buvo nuvertinta iki nulio – visi, kurie bandė priešintis politinei dogmai, virsdavo nieku, juos buvo galima ištremti, pasodinti į kalėjimą, sušaudyti. Po Stalino mirties ilgai ir sunkiai vyko gyvybės reabilitacija, gyvybės vertė po truputį augo, žmogų dar buvo galima nurašyti, neleisti jam veikti, bet nužudyti buvo ne taip jau lengva. Šiandien, smėlio laikrodžiui apvirtus, žmogaus gyvybė vėl neteko vertės. Arba kitaip sakant – gyvybės kaina krito kaip dolerio ar net rublio kursas. Priežastys, aišku, kitos – ekonominės, bet gal šiek tiek ir politinės, ideologinės: gyvybės vertė krito, nes suabsoliutinta turto vertė. Pinigas taip išaukštintas, kad šalia jo gyvybė atrodo kaip ameba, vargana blusytė. Gyvybė atimama dėl pinigo. Pinigu galima išpirkti nužudymus, atimtas gyvybes. Pinigais galima išsipirkti ne tik iš gangsterių, bet ir iš oficialios teisėtvarkos. Atkurti gyvybės vertę po šio nuopuolio bus sunku, turės praeiti daug metų, pasikeisti kartos. Beje, ir pistoletus iš parduotuvių vėl teks grąžinti į saugyklas.

Trylika auksinių taisyklių:

1. Jei nežinai, kur tave gali nunešti audringos srovės ir bangos, gulk ant dugno ir gulėk.

2. Nerodyk iniciatyvos, jei to daryti neverčia neišvengiamos aplinkybės.

3. Jei gyveni saugiai ir ramiai, nepavyduliauk tiems, kurie giriasi nuotykių gausa.

4. Nesigundyk gražiom kalbom, vilionėm ir blizgučiais. Atsimink, kad siūloma prekė visados prastesnė už slepiamą.

5. Nemesk kelio dėl takelio, arba jeigu nežinai, kuo viskas baigsis, nesileisk į naują kelionę.

6. Nesišaipyk kartu su minia, kad nereikėtų kartu su ja raudoti. Šaipytis ir verkti geriausia atokiau nuo kitų.

7. Nepulk pirmas prie lovio ar girdyklos – gal ten spąstai, kilpos, nuodai.

8. Jei niekas tavęs neklausia, nešok pasakoti, ką žinai, juolab aiškinti klausovams nežinomų dalykų, dar išgąsdinsi juos ir prisišauksi nelaimę.

9. Kalbėk miglotai, lakstyk zigzagais, visiems ir visada suteik vilčių.

10. Žinok, kad gali atsitikti blogiau, negu tikėjaisi, bet neabejok, jog kaip nors vis tiek atsitiks, todėl pasiruošk blogiausiam variantui.

11. Kai artėja audra, laivo vairą atiduok jaunesniam, seniai tykančiam tave pakeisti. Jei laivą apvers, bent nereikės atsakyti už tai, ko buvo neįmanoma išvengti.

12. Tylėdamas ir tūnodamas pašaly daugiau sužinosi, negu lįsdamas ponams į akis ir įkyriai klausinėdamas. Bijai, kad tavęs niekas, reikalui esant, neįsidėmės ir neprisimins? Nuo to, jog įsidėmi, geriau nebūna.

13. Nesigailėk kokiame nors sambūryje neišbuvęs iki galo, nes visi guzai ir visos apkalbos tenka vėluojantiems ateiti ir išsidanginti.

P. S. Jei laikysies šių taisyklių, niekam nesigirk ir neprisipažink, kad gyveni pagal jas.

Itin aktyvūs šiandien istorikai ir domisi jie ne vien praeities kunigaikščiais bei kitokiais didžiūnais. Štai doktorantė R. P. pasiskelbė renkanti medžiagą apie Lietuvos plėšikus, visokius svieto lygintojus, iš kurių garsiausias, žinoma, Tadas Blinda. Beje, oficialūs balsai daug metų garsintą Blindą, tapusį netgi literatūros ir kino herojumi, dabar puolė niekinti. Joks, girdi, jis nebuvęs vargšų užtarėjas, joks svieto lygintojas. Primityvus arkliavagis, dvarų plėšikas, netašytas kaimo bernas, slapstęsis miške nuo rekrutavimo. Kaime turėjęs žmoną ir tris dukteris, o jį užmušę irgi tie patys kaimiečiai, keršydami už įžūlumą, ir jokios romantikos čia nesą. Vėliau tautos didvyriu žmonės jį pasidarę todėl, kad tokio tada jiems prireikė, mat labai suvešėjo kaime socialinė nelygybė, dvarininkai baisiai ujo valstiečius ir lobo iš vargšų prakaito. Reikėjo Robino Hudo, herojaus, kuris keršytų gobšuoliams. Pagal šią logiką galima teigti, kad šiandien tokio herojaus tautai, ypač jos vedliams, nebereikia. Socialinė lygybė išjuokta kaip pasakėlė kvailiams, vyksta privatizacija, piliečiai raginami pasirūpinti patys savimi, savo turtu, senatve, sveikata. Laikas statyti naujus dvarus, krauti aukso skrynias. Kapitalistams tokio didvyrio nereikia. Beje, minėta doktorantė spėja, kad panašiu herojumi ateityje gali tapti Henrikas Daktaras.

Menas ir maivymasis tapo sinonimai. Greitai prastuomenė (aišku, ir visi tie išsipustę biznieriai) santūresnio rimto meno nebesupras. Tie, kurie nėra išsiugdę meninio skonio ir neturi galimybės prasilavinti kokiais nors privačiais būdais bei metodais, iš oficialių šaltinių pagalbos nesulauks. Nebent skaisti siela turėtų įgimtą imunitetą prieš maivymąsi, pateikiamą kaip meno standartą. Kitoks menas išguitas iš mokyklų, dienraščių, televizorių, klubų. Jis nepropaguojamas, nereklamuojamas, sunkiai surandamas – reikia žinoti, kur ieškoti. Visur kitur parodija, momentiniai škicai, anekdotai, talaluškos – dailėje, muzikoje, literatūroje. Rašytojas, perrašęs romaną tris kartus, turbūt yra nebeįmanomas reiškinys. Kaip ir dailininkas, nusipiešęs kelias dešimtis eskizų. Kaip ir dainininkas, nesivartantis scenoje per galvą.

Varganoje šalyje, kur gyventojai skursta, valdovams yra amoralu gyventi pasiturimai ir demonstruoti savo turtus. Kadaise prezidentas Kazys Grinius, pagal profesiją gydytojas, matydamas sunkią šalies padėtį, žmonių skurdą, tūkstančiu litų susimažino savo atlyginimą. Kaip kitaip paneigsi, kad sotusis alkano neatjaučia. Kažin ar dabar atsirastų aukštas pareigūnas, kuris drįstų pasielgti kaip K. Grinius. Kadangi ligi šiol tie, kurių valioje valdiški pinigai, daugiausia paima sau ir savo klapčiukams. Sveikas protas sako, kad valdiškame darbe žemiausias ir aukščiausias atlyginimas negali skirtis daugiau nei dešimt kartų. Dabar vieni gauna 400, kiti – 10 000 litų, taigi 25 kartus daugiau.

Užrašas ant universiteto sienos:

Tie, kurie moka, daro patys. Tie, kurie nemoka, moko kitus. Tie, kurie neturi mažiausio supratimo, moko, kaip reikia mokyti.

Kelis dešimtmečius dirbęs redakcijoje, galiu paliudyti, kad iš visų kūrybinių profesijų kruopščiausi ir raštingiausi yra architektai. Jų rašiniai būna be klaidų. Sakysit – o rašytojai? Rašytojai, aišku, be konkurencijos. Tačiau kartais rašytojų rankraščiai tokie prikeverzoti, juose daug gramatinių klaidų, jog sunku net perskaityti. Dailininkai rašo kaip maži vaikai, muzikantai – iš klausos. Tik architektai visur ir visada paiso gramatikos taisyklių. Taip yra išmokyti – drausminti savo polėkius bei ambicijas.

Frensis Bekonas: Vienas iš tėvų, būdamas labai griežtas, pavadino poeziją vinum daemonum (demonų vynu), nes ji pasotina vaizduotę ir vis dėlto yra tik melo šešėlis.

Šį apibūdinimą F. Bekonas suklijavo iš Šv. Augustino ir Šv. Jeronimo posakių. Vienas poeziją vadino klaidų vynu, kitas – demonų maistu.

Baltos ir raudonos spalvos kontrastas mano atmintyje ne toks žiaurus kaip Romualdo Granausko romane. Vis sugrįžtantis vaikystės vaizdelis yra toks: klimpdami ligi kelių pusnynuose, rėkaudami, mušdami būgną ir tampydami armoniką, tiesiai per užsnigtą mūsų sodą ateina Užgavėnių žydai. Be galo daug raudonos spalvos – įkaitę ir dar padažyti žandai, gandro kojos ir snapas, čigonių skarelės. Rėkiančių spalvų ir garsų žaismas balto, neišvaikščioto, žiemiškai tylaus sodo fone ilgam įsirėžė į atmintį. Pati natūraliausia mano vaikystės šventė. Kad būna raudonieji paradai, sužinojau vėliau. Dar vėliau paveikslėliuose pamačiau visokius klaikius karnavalus. Bet tokios skaisčios baltos spalvos niekur nebepasitaikė. Per sodą, kurį aš perlėkdavau per kelias minutes, Užgavėnių žydai brisdavo kokį pusvalandį – stumdydavosi, vartaliodavosi minkštose pusnyse.

O šiais laikais čigonai savo gentainį, susirgusį AIDS, parsivežė iš ligoninės, išprausė pirtyje, apkirpo, nuskuto, aprengė švariais drabužiais ir pakorė.

Padorių ir kultūringų valstybių pareigūnai nuolat ragina ir kitų šalių valdžias švelninti bausmes nusikaltėliams, o mirties bausmę išvis panaikinti. Jiems bepigu – jų gatvėse ir namų laiptinėse žmonių neužmušinėja. Nežudo kaime senukų pensininkų dėl penkių kronų. O štai skurdžiose ir palaidose valstybėse, kur demokratija tėra butaforinė, žmonės reikalauja bausmes griežtinti. Nuolaidžiavimas ir susitarimas čia neįmanomas. Juk lygiai taip pat tropikų gyventojai kilniais sumetimais gali raginti šiauriečius nekirsti miškų malkoms ir jų nekūrenti. Man regis, kad ateityje bausmės už nusikaltimus griežtės. Pasaulis žiaurėja, lokaliniai karai įgauna siaubingas formas. O žiaurumas visada sulaukia tokio paties atsako. Judėjai taigi neatšaukė savo garsiosios formulės – dantis už dantį, akis už akį.

Pagal majų kalendorių šis pasaulis nustos egzistavęs 2012 metais gruodžio 23 d., sekmadienį. Mane kol kas labiausiai stulbina, kad prieš kelis tūkstantmečius majai tiksliai apskaičiavo, jog ta diena bus sekmadienis. Siūlau pirmąją eilutę poetui katastrofistui:

Visi mes mirsime sekmadienį…

Laikraštininkai gatvėje paklausinėjo žmonių, ką jie norėtų pasikviesti į svečius prie šventinio Kūčių stalo. Tik vienas atsakė, kad į Kūčių vakarą nenorėtų kviestis jokių svečių, nes prie tokio stalo susirenka vien šeima, artimi žmonės, giminaičiai. Daugelis kitų pageidavo kviestis Landsbergį, Adamkų, Brazauską arba Šerėną, Kazlą, Orlauską. Pakalbintus gatvėje žmones domino tik dviejų kategorijų svečiai – politikai ir komikai. Gražiai nusivažiavome. Beje, smagų infantilizmą diegia ir pati valdžiukė. Štai Kaune miesto tėvai ėmė pjaustyti atitarnavusią kalėdinę eglę į ritinius ir juos dalyti kaip suvenyrus. Netyčia ir aš tokį gavau, net nežinau, gal jį įsirašyti į apdovanojimų sąrašą.

Dar iš laikraščių. Viename pokštaujama taip: lietuvis šiandien sėkmingiausiai žengia į 3K: kalėjimą, kariuomenę, kapines. Gal čia aliuzija į garsų projektą 2K?

Kitame pasakojama, kad nepilnamečiai vagišiukai ir chuliganėliai, pakliuvę į policijos rankas, prasimano visokių gudrybių. Atvesti į nuovadą prisišlapina arba prisikakoja į kelnes – dvokiančių ilgai nelaiko, veja lauk.

Koks nors žmogelis, ilgai ieškojęs, galiausiai suranda puikią vietelę, pragręžia storą ledą ir, prasėdėjęs prie eketės visą dieną, pagauna kelias žuveles. Suberia skylėn visą likusį masalą ir keliauja namo. Ryte prie tos pačios eketės ateina jau kitas žmogus, kulnu pramuša vos užsitraukusį leduką, įmerkia savo meškerėlę ir po pusvalandžio pradeda pešti tokio dydžio ešerius, kad jų pažiūrėti subėga visi ežero žvejai. Kaip ant ledo, taip ir ant parketo. Vienas viską padaro, parengia publiką, užaugina derlių, bet džiūgauja kitas, kuris vėliau ateina ir nusiraško vaisius. Naujasis net nežino, kas yra jaukas, masalas. Jam atrodo, kad publika kimba iš meilės ir susižavėjimo.

Iš Tatjanos Kiselgof, pirmosios M. Bulgakovo žmonos, atsiminimų apie M. B. darbą Černovicuose per Pirmąjį pasaulinį karą: „Tenai buvo daug gangrenuotų ligonių, ir jis visą laiką pjaustė kojas. Amputavo. Aš tas kojas laikiau… Jis taip išmoko kojas pjaustyti, jog aš nespėdavau… Laikau vieną, o jis jau kitą pjauna. Net pagyvenę chirurgai stebėjosi. Jis juos aplenkdavo.“ Na o vėliau, 1916 metais, M. Bulgakovas su žmona Tatjana atvyko į Smolensko sritį, Syčevkos miestelį. Iš ten jis pakliuvo į Nikolskajės kaimą, kur buvo ligoninė. Man ta detalė itin įdomi todėl, kad Syčevkos miestelyje 1916 metais gimė mano mama Viktorija Čerbaitė. Seneliai buvo karo pabėgėliai, glaudėsi Rusijos provincijoje. O M. Bulgakovui, kaip teko skaityti, reikėdavo ne tik kojas pjaustyti, bet ir gimdymus priiminėti.

Fenomenalus dalykas yra lietuviškoji urbanistika. Kiek tik buvo bandyta menuose vaizduoti amatininkus, fabrikus, gamybinę aplinką, darbininkus, tiek viskas prasmego kaip į nakties tamsą. Bet kokį urbanistinį bandymą prozoje, teatre, kine lyg kokia aukšta banga užpila agrokultūra: kaimo vaizdai, kaimiška pasaulėžiūra, kvietiniai vertės kriterijai. Visus tuos pjūklus, grąžtus ir pastolius bemat užželia avižos, krūmai, usnys ir žemuogynai. Lietuvoje žolynai ir daržovės vis tebešvenčia pergalę prieš metalus ir plastmases, kitus žmogaus susikurtus daiktus. Žalioji gamta lieka nenugalėta, nors ir apraudota. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ko tada vertas milijono (gal ir dviejų) miestiečių gyvenimas, jeigu jie menams įdomūs pasidaro tik pabėgę savaitgaliais į savo daržus ar paupius, arba išsikraustę į kokią Čikagą, kur skerdyklose juos suranda ir puikiai pavaizduoja koks nors Sinkleris. Kaip lietuviai gyvena savo miestuose, nesužinosi, grožinė literatūra gali tik patvirtinti, kad jie vaikšto po parduotuves ir važinėja troleibusais.

Kaimiečiai laukia iš miesto atvykstančių svečių, šveičia lauko tualetus, daužo širšių lizdus, moteriškės puola naujai kimšti šienikus, lininius matracus. Krato pernykštį šieną lauk, kemša šviežią, vos pradžiūvusį. Darbams vadovauja prosenelė, šaukia: „Mortai storai nekimšk, nėra reikalo, jinai pati stora, lašininė, o Kazeliui prikimšk lygmalai – vaikelis toks kūdas, vieni kauleliai, nuspaus lentos.“

Kas paaiškins, kodėl, subyrėjus sovietinei imperijai, tiek Rusijoje, tiek šalyse, kurias ji buvo okupavusi, vyksta tie patys dalykai. Na gerai, pas mus ir Latvijoje sugriovė kolūkių statinius, ištampė įrengimus, kad niekas nesugalvotų atkurti kolchozų. Bet kodėl fermas griovė Rusijoje? Perskaičiau rusiškame žurnale rašinį apie vyrioką, kuris, apsiginklavęs medžiokliniu šautuvu, bandė sulaikyti kitus kaimiečius, kad šie negriautų karvių fermos, kurioje jis, galima sakyti, užaugo, nes jo motina buvo karvių melžėja ir visus savo vaikus kasdien vesdavosi į darbą, mat neštis pieno į namus melžėjoms draudė, bet kiek vaikai išgeria pačioje fermoje – niekas nepaisė. Taigi tasai vyriokas norėjo išgelbėti savo maitintoją, tačiau jį įgrūdo į psichiatrinę ligoninę. Grįžęs iš ligoninės, jis įsitaisė griuvėsiuose, juos saugo ir po truputį atstatinėja. Nežinau, ar Lietuvoje įmanoma tokia istorija, bet beatodairiškas gyvulininkystės kompleksų – puikiai įrengtų, moderniškų – griovimas gniaužė širdis ne vien kaimiečiams. Patriotai tvirtina (tiesa, kuo toliau, tuo vangiau), kad sugriovimai – būtini ir net pažangūs reiškiniai. Neva taip išraunama raudona komunistinė sėkla.

Ar ne tą patį kažkada kalbėjo bolševikai, draskydami stambius ūkius, palivarkus, dvarelius? Ir jie rovė sėklą – gobšumo, išnaudojimo, feodalizmo. Ir kas pasidarė su visais tų ūkių gyvenamaisiais ir negyvenamaisiais pastatais? Ogi tas pats, ką dabar daro su fermomis, vaikų darželiais, kultūros namais. Taigi – kas paaiškins, kodėl taip vyksta tiek Rusijoje, tiek buvusiose kolonijose? Kažkas čia ne taip. Bankai bankeliai, išviliojantys iš žmonių pinigus, o paskui dingstantys be pėdsakų, – ar ne tas pats?

Civilizuotas žmogus, rizikuodamas gyvybe, prifotografuoja puslaukinių kraštuose baisių karo vaizdų ir daro iš to biznį, pardavinėja nuotraukas spaudai bei televizijai. Sekasi neblogai – kuo vaizdas siaubingesnis, tuo daugiau moka. Respektabilūs Vakarų žurnalai pinigų negaili. Kitko tasai reporteris net nebefotografuoja, po metų žada vėl nusigauti į konfliktų zoną, kurių, deja, pasaulyje nemažėja.

Kiti už pinigus loja. Beje, tie, kurie loja itin garsiai ir piktai, nebūtinai gauna daugiau už tuos, kurie amsi tingiai ir nenoriai. Pirmieji paprasčiausiai yra alkanesni arba šio verslo naujokai, dar neįgudę blefuoti, pasitaupyti jėgų ateičiai,– siuto jie turi iki valiai, o čia už jį dar pinigus moka.

Vienas rusas per televiziją pareiškė:

Jeigu Rusijoje bus laisvoji rinka, tai visi pinigai bemat atsidurs žydų rankose.

Lyg ir susiklostė opinija, kad kai kurių profesijų žmonės yra dorovingesni arba bent neturi nemalonių savybių ir nedaro kai kurių nuodėmių. Atrodytų, jog visi dvasininkai ir menininkai yra altruistai, visi finansininkai ir ekonomistai – skručai ir sausuoliai, medikai ir santechnikai – cinikai bei pragmatikai. Nieko panašaus. Kiekvienoje profesijoje rasis visokiausių tipažų; dosnių ir gobšių, stačiokų ir meilučių, altruistų ir egoistų, žodžiu, raibo plauko. Apstulbino tremtinių atsiminimuose aprašytas kai kurių katalikų kunigų elgesys lageriuose. Taip, kai kurie elgėsi kaip dera šventiems žmonėms, – kartu dirbo sunkiausius darbus, dalijosi maistu, drabužiais, viskuo su tautiečiais ir net su kitatikiais kitataučiais. Bet buvo ir tokių, kurie giminaičių ar parapijos davatkėlių atsiųstus lašinius slapstydavo po čiužiniu ir kur tik įmanoma, net vaistais nesidalydavo, nors patys nesirgdavo, laikydavo atsargai. Tarp menininkų, kuriuos aš geriausiai pažįstu, itin nesunku būtų rasti tipiškų ir egoistų, ir altruistų. Tikiu, kad ne kiekvienas finansininkas yra Gobsekas, ne kiekvienas veterinaras – beširdis skerdikas. Bet atsilaikyti prieš opiniją vėlgi ne juokas.

M. Žvaneckis: Reikia laikytis toliau nuo vyresnybės ir arčiau maisto.

Taisyklė, kuria naudojasi politikai, diplomatai, dvasininkai: jeigu negali įveikti negerovės, ją reikia įteisinti, paskelbti prigimtine arba net gėriu. Su ja nebereikės kovoti, nes kovoti galima tik su tuo, ką galima nugalėti. Ypač šaunu yra įveikti efektingai, sutriuškinti. Pergalė iš paskutiniųjų, krentant nuo kojų, dvesiant, daro įspūdį tik sentimentaliems sirgaliams, kurių iš tikrųjų mažai. Juk dauguma nori galingo triumfo, aistringo nugalėtojo šokio ant sumaitoto lavono. Todėl gudriausieji, siekiantys audringų ovacijų, pasirenka silpnus priešininkus ir surengia paprasčiausią teatralizuotą kovą, amerikietiškas imtynes.

Kai kuriose vietose bemaž nesimato mano bendraamžių ir vyresnių žmonių. Vakar mikroautobusu suvažiavau į Vilnių ir atgal. Kartu važiavo tik jaunimas su mobiliaisiais telefonais ir nuolat atsakinėjo į skambučius. Buvo net kareivių su dideliais sportiniais krepšiais, bet vyresnio amžiaus žmonių – nė vieno. Tikriausiai tie žmonės važinėja traukiniais. Todėl, kad traukiniais pigiau bei patikimiau, nors kelionė trunka ilgiau. Beje, Kaune gyvenu jau beveik pusę amžiaus ir kas keleri metai spaudoje perskaitau su didžiausiu aplombu skelbiamą naujieną, jog nuo Naujųjų metų traukiniai iš Vilniaus į Kauną važiuos tik vieną valandą, bet jie kaip važiavo pusantros, taip ir tebevažiuoja, tarsi tas žinias skelbtų ne geležinkelio valdžia, bet priestočio čigonės. Taigi vyresnieji labiau saugo savo gyvybes ir pinigus. Mieste jie mikroautobusais taip pat nevažinėja, tik troleibusais ir autobusais, mat pensininkams perpus pigesnis bilietas. Vyresnių žmonių nematyti ir kine, teatre, užeigose. Kad įsitikintum, kad jų dar esti, reikia eiti į turgų, vaistines, poliklinikas. Mano bendraamžių dar pasitaiko parkuose, skveruose, Ąžuolyne.

Anot antropologų, pirmykštę visuomenę sudarė trys gyventojų grupės ar sluoksniai: kariai, valstiečiai, žyniai. Amžių bėgyje nepasikeitė tik kariai, kokie buvo, tokie ir liko, vykdo tą pačią priedermę. Iš valstiečių atsirado amatininkai, paskui – darbininkai, veikiau jau visokie specialistai praktikai. O štai žyniai kad skilo, tai skilo, ligi šiol tebeskilinėja. Iš žynių – dvasininkai, politikai, mokslininkai, menininkai, gydytojai. Išmintingiausia, bet ir parazi-tiškiausia visuomenės grupė. Tiksliau, labiausiai linkusi į parazitavimą. Nieko keista, kad visokie maištininkai chunveibinai prieš šią grupę pirmiausia ir kelia ranką.

Kartu su dainininku Romu Dambrausku ir aktorium Egidijum Stanciku dalyvavome Kauno aklųjų draugijos klube surengtoje žemaitiškoje vakaronėje. Ten buvo pardavinėjamos dainininko kasetės ir mano poezijos knygelės. Kasetes nupirko bemaž visas, o mano rinkinukų – tik porą. Atsisveikindamas su R. Dambrausku jam pasiūliau: „Tai gal kitą kartą einam pas kurčiuosius.“

Dar vienas charakteringas bruožas, būdingas tiek okupantei Rusijai, tiek nuo jos pasprukusiai Lietuvai. Aišku, ir kitoms buvusioms sovietų respublikoms. Taigi privilegijos. 1990 metais tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje visos pažangios politinės grupuotės, jų lyderiai, visi oratoriai per visus garsiakalbius rėkė, kaip jie nekenčia privilegijų, dievažijosi, jog atėję į valdžią išnaikins jas iki pašaknų ir žemę toje vietoje išakės, kad neliktų nė ženklo. Praėjo septyneri aštuoneri metai, ir kovotojų su privilegijomis nebėra, o privilegijos išliko. Kovotojai arba pasitraukė į pakraštį, arba, išrinkti į valdžią, pažadus pamiršo, vieną kitą senovinę privilegiją gal ir sunaikino, bet užat prisigalvojo naujų, itin gudrių. Veltui ar pusvelčiui dalijasi sklypus sostinėje, nustatė valdininkų atlyginimų normas, bet tuoj pat prikūrė priedų, didesnių už atlyginimus. Nepasinaudoti savo galia ir valia yra sunkiausia. Tiesa, man pasirodė, kad tiems, kurie gėrybių nesivaiko, niekas per jėgą jų nebruka.

Štai ką sužinojau. Velniai nemoka skaityti minčių. Jie supranta tik garsiai ištartus žodžius. Todėl velniai gali pakenkti, kai mintys garsiai pasakomos. Kol jos yra tik žmogaus galvoje, joks velnias negali pakenkti tų minčių savininkui. Anas velnią galvoja, šneka kaimynai, bet paskųsti nėra kaip, reikalingos konkrečios citatos iš velnią galvojančio kalbų.

Vaikystės laikais Salantuose turėjau porą gerų draugų – Juozuką Gulbinskį, pročkelės vaikaitį, ir Teisutį Zorgevičių, fotografo Papirčio, tiksliau, Papirtienės augintinį. Tuomet neateidavo į galvą, bet štai vėliau pastebėjau aplinkybę, vienijusią mus tris. Mes augome be tėvų. Nežinau, kur buvo Juozuko ir Teisučio motinos, manoji gi – mirusi, tačiau mūsų trijų tėvai buvo ištremti, kalėjo Stalino lageriuose. Aplink buvo ir vaikų, turinčių tik motinas, – Liudvis Ruginis, Romusis Leknius, bet jie priklausė jau kitai kategorijai. O tie, kurie turėjo abu tėvus, buvo dar daugiau atitolę. Tiesą sakant, pokario metais tokių buvo nedaug. Nežinau, kodėl mane labiausiai traukė prie betėvių, beje, ir senelė su jais draugauti skatino. Vaikiškas protas tokių dalykų neanalizuoja, nesvarsto – viskas vyko nesąmoningai. Gal intuicija? Gal ir paprastesnis variantas – kiti vaikai, tėvų patarti, su tokiais kaip mes bendrauti vengė, nes mes gi trefni, paženklinti, „liaudies priešų“ vaikai. Nors į vaikiškų žaidimų bei pradinės mokyklos kasdienybę toks skirstymas ir neprasiskverbė, suaugusių pasaulyje jis tikrai egzistavo, tad įtaigos ir intuicijos būdais galėjo persikelti ir į vaikų sąmonę. Romusio gimtadienį, tarkime, esu šventęs tik vieną kartą, tačiau pas Juozuką ir Teisutį eidavau kasmet. Kaip ir jie pas mane.

Genealoginės šaknys, giminės istorija nėra niekur dingusios. Tik tasai požiūris į šeimos, giminės ištakas šiandien kažkoks labilus, neapibrėžtas, gal ne visai susiformavęs. Atrodo, kad dabar yra neutralaus stebėjimo, domėjimosi laikas, kai šaknys viešai rodomos, jomis bandoma grožėtis ir didžiuotis (bajorai!), bet iš to neatsiranda jokių socialinių ar politinių pasekmių. Laikas neįprastas, nes anksčiau daug ką lemdavo žmogaus kilmė. Aristokratiška, bajoriška kilmė inspiruodavo pagarbą ir sėkmę, tačiau per visokius maištus, revoliucijas, karus arba, tarkime, sovietmečiu galėjo žmogų pražudyti. Kilmė, luomas panašiomis aplinkybėmis įprastą hierarchiją apverčia aukštyn kojomis – didžiuotis pradeda tie, kurie yra kilę iš prasčiokų: samdinių, proletarų (jų kilmė tampa netgi privilegijuota), o bajorų ir stambių ūkininkų vaikai savo kilmę slepia, jos net išsižada. Nūnai tiek oficiali, tiek privati opinija kilmei yra abejinga. Bajorystė žmonių galvose prilygsta tarsi kokiam filatelistų arba tėviškėnų sambūriui, klubui pagal pomėgius. Tiesa, iš bajorų ir aristokratų dabar niekas nesišaipo, atvirkščiai – juos reklamuoja, gaivina. Bet – niekas nebesigiria ir proletariška bei valstietiška kilme. Liberalizmas skatintų tokią pusiausvyrą išlaikyti, tačiau kitos politinės pakraipos gali jos ir netoleruoti. Tarkime, fundamentalistai, visokie tautininkai, konservatoriai bajorijai gali grąžinti privilegijas. Aišku, šių dienų pasaulyje tai keistokai atrodytų. Lygiuosimės į Didžiąją Britaniją? Betgi tikro karaliaus, dalijančio titulus, mes niekada neturėjome. Mindaugo karūnavimas tėra politinė ekvilibristika, priverstinis aktas, į kurį pasaulis rimtai nežiūrėjo, kuriuo, reikalui esant, galima pasinaudoti, tai Lietuvoje ir buvo padaryta. Profesorius E. Gudavičius kažkokiais fantastiniais metodais nustatė karūnavimo datą, tad galima skelbti ir šventę, anksčiau niekados nebuvusią, bet šiandien svarbiausią – Valstybės dieną. Matyt, ir požiūris į genealogiją, žmogaus kilmę ateityje priklausys nuo politinės situacijos, kuri ne visada pavaldi sveikam protui.

Žydiškas humoras: jeigu nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau mirti iš juoko.

Štai kokios profesijos, pasirodo, esama: nagų dizaineris. Jis gal net menininkas, jo meno šaka – nagų dizainas. Labai čia jau skiriasi nuo baldų dizaino. Pasirodo, vyksta nagų dizaino Europos ir pasaulio čempionatai. Būtų neblogai surengti nagų ir ragų pasaulio čempionatą-parodą, nes ragų parodos jau turi senas tradicijas.

Kad ir ką galvotum apie Katalikų Bažnyčią, kad ir kokiais naftalinais ji tau kvepėtų, šiandien pasaulyje ji išlieka vienintelė vieta, kur negalima įsiveržti ar pasalūniškai įsismelkti su gatvės kalba, su pajuoka ir panieka, visokiom buities smulkmenom, cinizmu ir ironija, žodžiu, su nepadoriu žargonu, plėšikėlių recidyvistiška retorika, kuri klesti ir jau yra įsiskverbusi daug kur – į mokyklą, žiniasklaidą, valstybines įstaigas, viešą mokslinę ir paramokslinę propagandą, atrodo, net į sektas, taip pat ir į buitinį bendravimą. Tačiau į Katalikų Bažnyčią šis brutalus žodynas ir familiarus elgesys dar neprasmuko. Bažnyčia ginasi konservatizmu, sustabarėjimu, archajišku, mažai ką bendra su realybe turinčiu bylojimu, iš praamžių teatro atsineštomis apeigomis, kurių šiandien niekur kitur nebepamatysi ir jokiam režisieriui nebeįsiūlysi. Įsikibusi į archaiką, neįsileidžianti novacijų, Katalikų Bažnyčia vis dar gyvybinga bei originali, nors ir naftalininė, džiūvusi ir perdžiūvusi, dažyta ir perdažyta, bet tomis pat spalvomis, tais pačiais raštais. Galima daryti išvadą: ji universali, patikima ir amžina: to, kas neskyla, negenda iš vidaus, neįmanoma iš išorės suskaldyti. Išorės poveikio citadelės tiesiog neįsileidžia.

Nugirsta kalbelė, atskleidžianti šio meto paradoksalumą, po kuria aš pirmas pasirašau:

Mes Lietuvoje turime porceliano gamyklą, bet ji neveikia. Porcelianą mes įsivežame iš užsienio, patys gi važiuojame į užsienį skinti braškių.

Truputį nejauku nuo minties, kad mano individualistinė panieka visokioms brangenybėms, aukso papuošalams, juvelyrikai, kandeliabrams ir šilkams, visiems blizgalams, yra anarchistinė, taigi tos pačios kilmės, kaip ir visokio plauko maištininkų panieka tradicijoms, kurias tęsdamas pasaulis egzistuoja tūkstantmečius ir net po truputį tobulėja, evoliucionuoja. Betgi aš nesu prieš visas tradicijas, man tik atrodo, kad apsikabinėjimas auksais yra klajokliškas reliktas, primityvaus gyvenimo liekana. Antra vertus, ar retas dalykas yra vertingas tik dėl to, kad jis – retas. Tada Tasmanijos velnias (toks sterblinis, į šunį panašus plėšrūnas), baisiai dvokiantis, klaikiai staugiantis, yra didžiausia pasaulio vertybė. Beje, zoologai taip ir teigia. Šiaipgi pasaulyje bjaurastis nėra reta, todėl ir nevertinama. Bet šit kas atsitinka, kai ji pasidaro reta. Nenustebčiau, jeigu atsirastų entuziastų, garbinančių itin retus išsigimimus.

Tiesa, auksas ir dar keletas tauriųjų metalų yra vertinami dėl patvarumo, atsparumo, tvirtumo. Auksas nerūdija, bet nerūdija ir nerūdijantis plienas, sukurtas žmogaus, todėl gal net vertingesnis.

O ir su tradicijom visaip pasitaiko. Neseniai išgirdau, jog devynioliktame amžiuje kaimo moterys Lietuvoje smarkiai priešinosi kaminų statybai. Mat joms atrodė, kad kaminai iš trobos ištrauks visą šilumą. Dūminės pirkios jų protui ir širdžiai buvo patrauklesnės, patikimos. Taigi tradicijos būna naudingos, neutralios ir žalingos. Bet saugomos ir puoselėjamos visos. Ypač tautinės, nacionalinės. Tai tam tikra savisauga. Nedera atsisakyti savo ydų, jeigu jos mus iš kitų išskiria. Tokia jau logika.

Žmonės, kurie gyvena miestuose, ypač daugiaaukščiuose namuose, yra šiek tiek kitokie, nei žmonės, gyvenantys kaimo vienkiemiuose. Dar kita kalba būtų apie klajoklius, kurie su gyvulių bandomis traukia per pasaulį, jų namai ant ratų, jie tai susirenka į krūvą, tai vėl išsiskirsto. Miestiečiai yra kolonijomis gyvenantys paukščiai, kaip, tarkime, varnos, kregždės, žuvėdros. Kaimiečiai – atsiskyrėliai ir slapukai, kaip pelėdos, vanagai, geniai. Tai kitokie paukščiai, jie turi savo medžioklės plotus, viską daro individualiai, nepripažįsta vedlių, komandų, pasitiki tik savimi ir atrodo kur kas ramesni, nes jiems netenka, kaip jų giminaičiams, gyvenantiems kolonijose, nuolat aiškintis santykių. Miestiečiai yra triukšmingesni, inertiški, pamėgdžiojantys vieni kitus ir, aišku, daug laiko aukojantys santykiams aiškintis. Gamtoje individualistų paversti bendruomenininkais neįmanoma, o štai civilizuotoje žmonių visuomenėje bandoma tai padaryti, tiesa, ne staiga, bet palaipsniui, nuolat nugalint įvairias psichologines kliūtis. Kyla daugybė konfliktų, anomalijų, keisčiausių reiškinių. Nutinka, kad bendruomenininkai pabėga į girią ir tampa atsiskyrėliais. Pastaruoju metu migracijos kryptys – iš kaimo į miestą ir atgal – nuolat keičiasi. Jauni paukštukai susilekia į krūvą, jiems linksmiau, seni paukščiai kuriasi atokiau nuo kitų – taip ramiau.

Tikriausiai tai yra visiems reklamos specialistams žinomas būdas (triukas?), matyt, aptartas ir aprašytas teoriniuose reklamos vadovėliuose. Bet aš jokių reklamos mokslų nesu uostęs, todėl ir stebiuosi. Taigi reklamos tekstas turi būti alogiškas, kvailas, imituojantis reklamuotojo žioplumą, menką išprusimą. Išgirdę be galo paiką tekstą, radijo ir TV klausytojai negali patikėti jo nemokšiškumu, todėl nori pasitikrinti, ar gerai nugirdo, klausosi dar kartą. Reklamos kūrėjams daugiau nieko nereikia, jie potencialų pirkėją jau yra pasigavę, privertę bent ką nors sužinoti apie reklamuojamą prekę. To ir buvo siekta. Pavyzdžiui, aliejus reklamuojamas šitaip – parodo keptą žuvį ir išdrožia tekstą: „Pažinkite patiekalą iš gerosios (?) pusės.“ Tai gal kita žuvies pusė pašvinkusi?

Pagal Paskalį: protingas yra tas, kuris gali sąmoningai nepaklusti savo protui, bet ne tas, kuris aklai jo klauso.

Šiandien Lietuvoje yra gana gausus sluoksnis žmonių, panašių į mano sūnų. Jie baigė mokslus, išvyko į kaimą, įsikūrė grąžintose senelių žemėse, puolė ūkininkauti, pasistūmėjo pirmyn, kas prisipirko gyvulių, kas pasistatė namus ir tvartus, išsinuomojo dar žemės, tačiau iš darbo jiems ėmė rastis vieni nuostoliai. Šie jauni žmonės tapo lyg kokie sovietiniai plėšinių užkariautojai. Suagituoti entuziastingai metėsi į žemės darbus, bet, pasirodo, jų antplūdis buvo reikalingas tik propagandai – va kokių šaunių ūkininkų atsirado vietoj nusibaigusių kolchozų. Dabar šie jaunieji ūkininkai šneka, kad apsiribos natūriniu ūkiu, nieko nebeaugins pardavimui, tik sau, nes auginti rinkai neapsimoka. Išvada: nebuvo reikalo jiems kraustytis į kaimą, studijuoti akademijose, statytis tvartus, pirkti galvijus. Jie, žinoma, kaime nepražus ir valgyti niekieno neprašys. Bet ūpas nuveikti didelius darbus jiems numuštas. Štai tokia nusivylusių žmonių kategorija atsirado Lietuvos kaime per pastarąjį dešimtmetį.

Kaip ir daugelis per savo tamsumą maniau: „kultūros griuvėsiai“ yra sąjūdininkų sugalvota efektinga metafora, kad pašieptų ir suniekintų tarybinę kultūrą, jos apraiškas bei liūdną palikimą. Pasirodo, nieko panašaus. Pasiskolinta iš Jono Basanavičiaus, kuris dar 1912 metais šitaip apibūdino krikščionybės sugriautą pagoniškąją lietuvių kultūrą.

Pati didžiausia bėda yra ta, kad valstybė turi maitinti tuos, kurie patys gali prasimaitinti. Socializmo (žinoma, tariamo) metais visus, nori nenori, varydavo į darbą, nedirbančius apšaukdavo dykaduoniais, parazitais ir net ištremdavo – kaip poetą Brodskį – į kaimą persiauklėti (Lietuvoje, tiesa, tokių tremtinių nebuvo, kaip ir tokių atžagarių poetų, lietuvius tremdavo už kitką ir gerokai toliau). Dabar gi reikia labai stengtis, kad neišvarytų iš darbo. Prikurta galybė valstybinių, visuomeninių ir bažnytinių tarnybų, kurios rūpinasi vargšais, neva negalinčiais prasimaitinti. Tos tarnybos, maitindamos kitus, pirmiausia pačios prasimaitina. Apie žmogišką orumą ir garbę nėra nė kalbos.

Josifas Brodskis: visuomenė, neskaitydama eilių, nusmunka iki tokio kalbėjimo lygio, kad lengvai patenka į demagogo ar tirono nagus.

Buvo buržuazinės atgyvenos, dabar – tarybukai, komunistinės atgyvenos, bolševikinis mentalitetas. Koks kvailas mėgdžiojimas – visos ydos, blogybės suverčiamos buvusiai santvarkai, ir gražu. Mane jau tada siutindavo, kai kokius nors chuliganėlius ar vagišius, paauglius ir vaikus, kaltino neišsivadėjusiu buržuaziniu raugu, nors jie visi gimė ir užaugo šviesiais tarybiniais laikais ir apie jokią buržuaziją, juo labiau apie jos raugą, neturėjo žalio supratimo. Dabar vėl tas pats – koks nors senolis, mokęsis prieš karą gimnazijoje, šių dienų jaunimėlį, kuriam 1990 m. tebuvo kokie penkeri šešeri, kaltina komunistiniu sugedimu, raudonuoju tvaiku, abejingumu tėvynei ir pan. Tarsi tie jaunikaičiai visa tai galėjo atsinešti iš vaikų lopšelio ar net įsiurbti su motinos pienu. Nesąmonė. Ir kaip tie ideologai, pedagogai, žurnalistai vieni iš kitų nepasimoko. O gal to nė nereikia, nes šis moralizavimas bei propaganda nukreipta ne į vyresniuosius, kurie tą beždžioniavimą pastebi, bet į jaunimėlį, kuris anais laikais dar nemokėjo net skaityti. Beje, dabar štai šnypšdamas prisimenu, kad bolševikų metais senukai panašiai šnypštė, kai mus auklėjo patriotine rusiška dvasia.

Sąjūdžio laikais per visus renginius, kad ir kur jie būtų vykę, keliavo toks mažas žmogutis kanklininkas šiaudine skrybėle ir, savaime aišku, su paprastomis, gal net savadarbėmis kanklėmis. Tarsi koks atsikuriančios Lietuvos talismanas. Toks pat mažas žmogutis, vis pasirodantis minios priekyje, tada buvo ir kardinolas V. Sladkevičius. Skrybėlėtas kanklininkas per mitingus, susibūrimus dažniausiai paskambindavo „Tautinę giesmę“, „Lietuvą brangią“, kalbėt nekalbėdavo, visur keliaudavo savanoriškai ir savarankiškai, spaudoje nesu aptikęs jo pavardės. Po dešimties metų mažąjį senuką su kanklėmis pakeitė raudona patrankėlė, kuri dabar vėlgi vežiojama po visus tautinius susibuvimus ir iš kurios šaudo ar tik ne Napoleono armijos uniforma aprengtas artileristas. Patrankėlę, kiek žinau, kažkur atrado ir iškilmėms pritaikė Kauno karo muziejaus bendradarbis Pociūnas. Dabar ji keliauja po visą Lietuvą – į tremtinių sąskrydžius, miestelių jubiliejus, kitokias šventes. Ir vis pyškina. Suprantama, toks talismanų pasikeitimas negali nekelti ir kai kurių asociacijų. Gal geriau, kad jos būtų tik linksmos.

Kai susiduria legenda ir istorija, visada nugali legenda.

Tarp Sedos ir Barstyčių, Daginės miške, gyvena atšiaurus į devintą dešimtį įkopęs senis, vietinių pramintas Daginės miško velniu. Buvau apie jį girdėjęs, bet matyti neteko, dabar rado jį žurnalistai, pakalbino ir nufotografavo. Senis baisiai apžėlęs: ilga barzda, tankūs ūsai, vešlūs plaukai ir antakiai, bet ne balti, o kažkokie šėmi. Lyg būtų apsamanojęs, apėjęs kiminais. Tačiau kaimo žmonės velniu jį vadina ne todėl, kad anas gyvena atsiskyręs miško gilumoje, paties susiręstoje trobelėje, bet todėl, kad koneveikia tikėjimą ir kunigus. Mat kažkada per išpažintį visas savo miškines nuodėmes išpasakojo kunigui, o šis perpasakojo jas visiems girdint. Nuo to laiko senis į bažnyčią nebeina, „špokinyčioj“ tupinčiam sijonuotam vyrui nieko nebesipasakoja ir kiekviena pasitaikiusia proga varo ant kunigų ir moterų. Nesigaili net vyskupų: „Veizėk, kokios anų kepurės – viršuje perskeltos, neturi bobų, nėr kam susiūti.“ Pašaipus senis, t. y. velnias.

Sovietmečiu man pavyko išsisukti nuo kariuomenės, partijos ir šventinių demonstracijų. Tiesa, mokykliniais laikais demonstracijose dalyvavau. Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose. Salantuose, atrodo, antrokas, lapkritį į demonstraciją netgi veržiausi, nes visus dalyvavusius po eitynių sulaipino į atvirą MTS sunkvežimį ir smagiai pavežiojo, nudardino stačius į Šateikius, Gintališkę, pakratė kaip reikiant.

Bet vėliau – Kaune, Vilniuje – niekados nemarširavau.

Vieniems žmonėms būdinga nereaguoti (bent jau viešai) į kitų žmonių daromas klaidas ir žioplystes. Jie suvokia, mato, kad kiti daro klaidą, bet nestabdo, negriebia už rankos ar liežuvio, nebando atvesti į protą – tegul elgiasi kaip išmano, gal patys susipras, kad klysta, gal suvoks vėliau, o jeigu ne, tai taps savo žioplumo ar azarto aukomis. Žodžiu, tokie žmonės galvoja – tebūnie kaip lemta. Tačiau taip elgiasi tik nedaugelis žmonių. Kiti žaibiškai reaguoja į pakeleivių, pašnekovų ar šiaip iš šalies stebimų žmonių klaidas, perspėja juos arba net puola stabdyti anų veiksmus, elgesį, bando, anot jų, užkirsti kelią nelaimėms, nusikaltimams, kvailystėms. Esti netgi taip priekabiai reaguojančių į menkiausią kito žmogaus paklaidą, netikslumą, kad bet kokia pastarojo kalba bei veikla aniems girdint ir stebint tampa neįmanoma. Dievai žino, kokių yra daugiau. Bendruomenėje, manau, dominuoja dar kiti, tretieji, kurie iki tam tikros ribos yra pakantūs, tolerantiški, dėl smulkmenų nekelia panikos, leidžia pro akis ir ausis menkas klaideles, tačiau, kai klaidos ir veiksmai pasidaro pavojingi aplinkai, nedelsdami imasi priemonių stabdyti tokias kalbas ir ypač veiksmus, eliminuoti netinkamai besielgiančius žaidėjus iš žaidimo. Jie yra pakantūs ir tolerantiški elgesiui, kuris negali sukelti didelių nelaimių, ir griežti neabejotinoms nenaudėlių niekšybėms bei bjaurasčiai.

Kibaus proto žmonių šalia esama. Kauno laikraštyje vienas toks šmaikštuolis samprotauja maždaug šitaip: nejaugi mes dabar turėtume kaltinti okupantus, kad jie pristatė tiek daug mokyklų ir vaikų darželių, jog mes juos jau visą dešimtmetį uždarinėjame, bet jų vis tiek per daug. Tokia pat nekalta šveikiška mina galėtų pasidomėti ir apie uždarinėjamas ligonines, bibliotekas, kultūros namus, na ir, aišku, apie fabrikus, kurių okupantai Lietuvoje pristatė tiek daug, jog jų net normaliai uždaryti nebesugebam. Paliekam likimo valiai, ir tiek. Nauda tik viena – oras darosi gaivesnis, nebereikia visokių komisijų sunkiesiems metalams dirvožemyje tirti. Be darbo likę mūsų inžinieriai ir staklininkai gali kvėpuoti laisvai. Šis procesas, beje, vadinamas itin prašmatniai – tinklo optimizavimas. Taip visada buvo: kuo gražiau valdžia savo reformas ir veiksmus vadina, tuo didesnę klastą slepia. Pinavijom dangsto arkliašūdžius.

Kitą kartą taip norisi išlipti iš gilių, kapitaliai įspaustų vėžių, kuriose susitelkęs purvas ir vanduo, išsiropšti ant nepaliesto grunto, neišvažinėtos žemės, nors žinai, kad per dirvą toli nenusikasi. Išsiropšti sunku – senos vėžės laiko ratus, traukia juos. Atrodo, jie jau išsikapstė iš pliurzės, bet tuoj slysta atgal, tu vėl šliauži provėžomis, klimpsti ir buksuoji. O vėžės suka, kur joms reikia. Jeigu jos nukrypo į duobę, tai jon nuslysta visi tomis vėžėmis važiavę. Vėžės diktuoja kryptį, važiavimo būdą bei tempą. Esi priklausomas nuo provėžų griežtos diktatūros. Antra vertus, ne taip jau blogai senos vėžės. Štai per smėlynus, purų sniegą be kelio kastis daug sunkiau, negu vėžėmis, kuriose sniegas ir smėlis pravažiavusių mašinų kietai supresuotas. Vėžės tuomet – išsigelbėjimas, likimo dovana.

Tie, kurie valdžioje, kuria valstybę sau, kuria taip, kad jiems, valdantiesiems, būtų joje patogu ir malonu gyventi. Vargšai, viliasi, kad valdžioje išbus ilgai, jei ne amžinai. Iš tikrųjų esti gudresnių – tie pasirūpina ta sfera, iš kurios atėjo ir į kurią turės grįžti. Bet ką daryti tiems, kurie, paskutinę minutę iššokę iš skęstančio laivo, į valdžią ateina. Jiems reikia laikytis valdžios kaip skęstantiems šiaudo, nes grįžti nebėra kur – laivas nuskendo, fabrikas bankrutavo, bendrovė iširo. Kuo gi jiems daugiau rūpintis, jeigu ne pačiais savimi?

Matyt, žmogaus galvoje telpa tik kažkoks pastovus išgalvoto (dabar sakoma – virtualaus) pasaulio dydis, nekintama konstanta. Todėl, atsiradus naujoms to pasaulio formoms (televizija, internetas), senosios formos (literatūra, teatras) privalo pasislinkti, užleisti vietą. Tai ateina iš gilios senovės – antikinės tragedijos išstūmė religines misterijas, žynių apeigas, šios – dar kažką. Nors, ką žinai, gal, kylant materialinei kultūrai, ilgėjant laisvalaikiui, didėjant dykinėjimo galimybėms, didėja ir visokių pramanų, virtualaus pasaulio tūris. Bet tokie dalykai pastebimi tik iš aukštai ir iš toli. Vienos kartos gyvenime ši kaita neįžiūrima. Galima tik matyti, kaip kinta atskirų išraiškos formų proporcijos. Štai šiandien literatūra ir teatras yra spaudžiami į kampą, tikriausiai dvidešimtame amžiuje buvo per plačiai išsikeroję.

Vienas amerikiečių rašytojas pareiškė:

Džiaugiuosi, kad aš, kai elektroninės knygos užkariaus pasaulį, jau būsiu miręs.

Padūkę seni amerikonai (o gal nuo turtų ir senatvės išties kuoktelėję?) nusiperka Vilniaus senamiestyje didelį namą, suremontuoja ir įrengia prabangiau už prezidentūrą. Paskui pakelia jame didelį balių savo auksinių vestuvių proga. Dar iškilmingesnę puotą Trakų pilyje – taigi karaliai! Gal jie mano, kad šitaip džiugina Lietuvą, rodo pavyzdį, kaip reikia gyventi, ir koks nuostabus dalykas yra turtas. To negana. Balius išreklamuoja spalvoti blizgantys žurnalai bei laikraščiai. Kadangi rašyti nėra ką, nes, matyt, apie tai, kaip susikrovė turtus, amerikonai nepasakoja, tad spaudos lankai pritutinti spalvotų fotografijų. Nugrimuoti seniokai, įsprausti į madingas drapanas, šypsosi dirbtiniais amerikoniškais dantimis. Negi turtuoliai, suploję už reklamą didelius pinigus, mano, kad tautiečius tai žavi. Gal kažkiek jų ir kaista iš pavydo, bet daugumai kokti tokia prabangos demonstracija, pasipūtėliškos manieros, kvailas aplombas. Turtuolių marazmai. Atrodo, turtingieji Amerikos lietuviai perneša į gimtinę karamelinį, limonadinį gyvenimo stilių, lėlės Barbės sindromą. Amerikoniškos gerovės standartas Lietuvoje mažai kam yra pasiekiamas, bet imituojamas gana nesunkiai. Jau ir mūsų ponios fotografuojasi su šuniukais ir našlaičiais vaikais, dovanoja jiems knygeles bei lėles.

Vilkaviškio bibliotekoje surengtoje literatūros popietėje žmonių buvo skysta, bet užtat paskui prie kavos puodelio mes, atvykėliai iš Kauno, prisiklausėme biliotekininkių ir vietos žurnalisčių istorijų apie pasienio tvarką bei papročius. Į Kaliningradą per Kybartus traukia nemažai tautiečių, dauguma jų suvalkiečiai iš aplinkinių kaimų bei miestelių. Važiuoja apsipirkti, nes Rusijoje pigesnis benzinas, alkoholis, cigaretės, kai kurie maisto produktai. Bet visur – limitai perkant, limitai pervežant ar pernešant per sieną, todėl lietuvaičiai griebiasi visokių gudrybių. Štai pasienio kaime žmoneliai kasė bulves. Pavakariais išsiuntė tris pasiuntinius į Rusiją parnešti arielkos pabaigtuvėms. Trijulė pėsčia per Kybartus nužingsniavo į Eitkūnus, nusipirko leidžiamą kiekį degtinės, bet grįždami susėdo prie garsaus upelio, per kurį kadaise brido Smetona, ir butelius ištuštino, mat nusprendė: jei įsigers čia, tai jiems Lietuvoj mažiau reikės, taigi daugiau liks kitiems bulvių kasėjams. Vėl nuėjo į parduotuvę, kuri, lietuvių patogumui, dirba kiaurą parą ir priima lietuviškus litus, vėl nusipirko leidžiamą pernešti kiekį pigaus linksmintojo ir patamsiais – įšilę – su laukiamu kroviniu parlingavo namo.

Kartais nežinai elementarių dalykų. Buvau girdėjęs, kad trakėnai yra kilę iš Prūsijos, bet kad taip vadinasi miestelis Karaliaučiaus krašte, nežinojau. Dabartinė Jasnaja Poliana (pamanyk, kur Tolstojų atkraustė) iš tikrųjų yra Trakėnai, šalia jų – Žirgupėnai. Tai iš ten kilusi garsioji trakėnų žirgų veislė, kuri XIX amžiuje sudarė du trečdalius vokiečių kavalerijos. Žirgynas Trakėnų dvare įkurtas net 1732 metais karaliaus Vilhelmo potvarkiu. Per Antrąjį pasaulinį karą daug grynaveislių žirgų buvo išvežta į Vokietiją, kiti atiteko rusų kariuomenei. Ar šiandien šie žirgai yra grynaveisliai, žino tik specialistai.

Jeigu pats nepasigirsi, tai kas tave pagirs. Tokia kyla mintis, kai klausaisi kalbų, rėžiamų per oficialias Nepriklausomybės šventės iškilmes. O gal visame pasaulyje šitaip? Sovietų laikais buvo tiesiog fanatiškai ir debiliškai giriamasi santvarka, planais ir laimėjimais, valdžia ir vadais. Nepriklausomoje Lietuvoje giriamasi sugebėjimu išsikovoti nepriklausomybę. Gal esama tokio dėsnio – šauniais praeities žygiais imama girtis tada, kai nėra ką pasakyti apie nūdieną arba kai dabartis yra itin liūdna, netenkinanti nei tautos, nei valdžios.

Kai jam yra gera ir malonu, kai jį liūliuoja komfortas, vos ne kiekvienas žmogus yra geraširdis ir dosnus, netgi protingas. Todėl ypač svarbu įsidėmėti tuos žmones, kurie, nors patys skęsta skurde, yra gujami, persekiojami, lydimi kvailų minios apkalbų, išlieka dosnūs ir geraširdžiai. Gerbtini visi, kurie, paniekinti ir pasmerkti, išlieka protingi.

Iš dėdės Stasio Mikutos pasakojimo apie savo tėvą, mano senelį Praną Mikutą. (Pasakojimas užrašytas maždaug 1980 metais. Jame gali būti nukrypimų, nes rašyta nenuosekliai, žodžai trumpinti. Bet dėdės žinios patikimiausios, nes jis – vyriausias sūnus. Mano tėvas dviem metais jaunesnis ir daug mažiau su tėvu bendravo.)

Pranciškus vienintelis iš šešių valstiečio, prirašyto prie Pliaterio dvaro, bet laisvojo, vaikų lankė mokslus. Iš pradžių mokėsi dvimetėje mokykloje Rucavoje, Latvijoje, netoli Būtingės. Iš tėvų ūkio Žeimiuose, tarp Salantų ir Šateikių, į mokyklą rudenį jodavo arkliais, nes kelių nebuvo, lydėdavo arba tėvas, arba kas nors iš šeimynos, kad paskui dviem arkliais grįžtų namo. Arklius atsiųsdavo ir per Kalėdas. Paskui iš Rucavos persikraustė į Liepoją, kur per ketverius metus baigė gimnaziją. Mokėsi vokiškai ir rusiškai (galiu paliudyti: senelis ir senatvėje rusiškai rašė daug geriau negu lietuviškai). Vėliau ne visus metus mokėsi Peterburge provizorių kursuose, juos baigęs, kažkiek dirbo Pakruojyje pas vaistininką lenką. Pateko į rusų armiją, kokiu būdu – dėdė Stasys nežinojo. Tarnavo Kaukaze – Baku ir Tbilisyje. (Jau man yra pasakojęs, kad buvo generolo denščiku ir lydėdavo jį į kalnus, į medžioklę. Įsiminiau jo pasakojimą, kaip aviečiaudamas susidūrė su meška.) Kad šiam nenuosekliam pasakojimui būtų bent kokie orientyrai, pasakysiu, jog senelis Pranciškus gimė 1870 m., o mirė 1953-iaisiais (dėdė sakydavo: gimė su Leninu, mirė su Stalinu). Niekas tiksliai nebežino, kiek jis toje carinėje kariuomenėje ištarnavo, bet, atrodo, gana ilgai. Žinoma, kad 1905 metais, kai Rusija sukilo, senelis Pranas buvo Lietuvoje ir, matyt, dalyvavo anticarinėje veikloje, nes drauge su pusbroliais Straigiais, kunigu ir ūkininku, buvo ištremtas į Rusiją ir atsidūrė Simbirske. Anot dėdės Stasio, Rusijoje jis jau buvo apsipratęs, todėl pamažėle ėmė slinkti į Vakarus. Kadangi turėjo Peterburge išduotus popierius, gaudavo darbo vaistinėse. Dirbo Riazanėje, Kalugoje, Maskvoje. Ten vedė Anastaziją Sacharovą, zemstvos tarnautojo dukterį iš Tulos. Dėdė iš tėvų pasakojimų prisiminė, kad kažkurią vaistinę tėvas jau buvo nusipirkęs ir tapęs jos šeimininku (atrodo, Riazanėje). Po 1917 metų revoliucijos, aišku, jos neteko. Kad Rusijoje keturiasdešimtmetis Francas Francovičius su penkiolika metų jaunesne Anastazija Gavrilovna gyveno kaip klajokliai, liudija tai, jog trys jų sūnūs kas antri metai gimė vis kitame mieste. Po revoliucijų ir karų Rusijoje užėjus badui, senelio šeima su trimis mažais vaikais 1921 metais sugrįžo į Lietuvą. Iš pradžių prisiglaudė pas pažįstamą vaistininką Steponavičių Dusetose, paskui atsikraustė į Salantus, šalia tėvonijos. Dirbo pas vaistininką Bučmį padėjėju, vėliau (dėdė negalėjo pasakyti kuriais metais) lyg ir išsimokėtinai iš ankstesnio savininko Stan-kūno nusipirko vaistinę Barstyčiuose. Vaistus tiekdavo Sedos vaistininkas Mesjė. Su šeima Barstyčiuose apsigyveno 1927 metais ir vaistininkaudamas gyveno ten iki karo pabaigos, nors vaistinė, aišku, buvo bolševikų nacionalizuota. Mano tėvas ir dėdės mokėsi Sedos progimnazijoje, paskui visi trys baigė Telšių gimnaziją. Vaistininkas mažame miestelyje buvo svarbi figūra, bet, jo žmonos, mano senelės nuomone, jis nebuvo išpuikęs, atrodė per daug liberalus, nes keldavosi naktį, kai tik kas nors pabelsdavo į langą. Bobutė senatvėje niurnėdavo: kokį turtą gali susikrauti žmogus, kuris nėra išvijęs nė vieno utėlėto ubago. Senelis atšaudavo: jei tavo tautiečiai nebūtų atėmę iš manęs dviejų vaistinių, gal ir būčiau turtingas. Akušerė Anastazija, kuri vis girdavosi per karą gelbėjusi ne tiek moteris, kiek vyrus, labai nemėgo tautinės kritikos, bet kai mano tėvą, vidurinį jos sūnų, bolševikai ištrėmė dešimčiai metų į lagerį, nustojo garbinti išvaduotojus ir netgi pasidarė Lietuvos patriotė. Tada seneliai vėl gyveno Salantuose, senelio seserų, grįžusių iš Amerikos į tėvynę nukaršti, jam paliktame name, pas juos glaudžiausi ir aš. Senelis, net ir gaudamas pensijėlę, dar kurį laiką dirbo vaistinėje. Aišku, visi jį ten pažinojo, bet neseniai dabartiniai salantiškiai, leisdami albumėlį apie Salantų miestelį, kažkodėl po jo nuotrauka užrašė kito vaistininko pavardę. Todėl aš, baigdamas šį rašinėlį, paremtą a. a. dėdės Stasio pasakojimu, perspėju, kad barzdotas vaistininkas knygelėje apie Salantus yra Pranas Mikuta.

Niekaip netelpa į galvą, kad Salantai kažkada galėjo vadintis Skilandžiais. Aš ne prieš skilandį, bet man regis, jog tokio žodžio tame krašte niekas nevartoja. Bent aš, ten praleidęs vaikystę, jo negirdėjau. Žemaičiai sakydavo užtrinas, storoji kilbasa, lyveris, kiaulapūslė, dar kažkaip kitaip, bet tik ne skilandis. Pirmą kartą apie Salantus – Skilandžius perskaičiau B. Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“. Reikėtų tikėti, bet nenoriu.

Girdėjau rimtai aiškinant, kad senatvė prasideda tada, kai žmogui ausyse ima augti plaukai. O aš atradau kitą ženklą – senatvė prasideda tada, kai žmogus ima bijoti ateinančios žiemos. Pirmoji šalta diena, sniegas ir vėjas jį nuliūdina ir prislegia. Kasdieninė seno žmogaus melodija: šalta, slidu, nei kur išeiti, nei kur nuvažiuoti. Jaunas žiemos atėjimo gali nė nepastebėti. Pamanyk, vakar lijo, šiandien sninga.

Dar vienas mano atradimas, kurį skubu užpatentuoti. Ką žinai, gal būsiu pirmas, nors – vargu.

Trys senatvės etapai:

PIRMAS: dar visko nori, bet ne viską gali.

ANTRAS: žinai, ką dar gali, ir daugiau nebenori.

TREČIAS: nieko nenori, nieko negali.

Skolintis pinigų galima dviem tikslais – maistui ir pastogei. Kai turi ką valgyti ir kur gyventi, kitkam privalai užsidirbti, o jei užsidirbti negali, visko reikia atsisakyti. Tačiau mūsų valstybė elgiasi kaip pasipūtęs šlėktelė – skolinasi frakui bei konjakui, nors netrukus paaiškėja, jog ir stogas kiauras, ir šeimyna savaitę nevalgiusi. To paties valstybė moko ir savo piliečius, aiškindama, kad visas pasaulis gyvena skolon. Iš tikrųjų tas, kuris skolinasi išgėrimui, papuošalams, muzikai bei kitokiai pramogai, yra pasmerktas būti amžinu skolininku ir palikti skolų kuprą vaikams, kurie vėlgi elgsis ne kitaip. Bjauri bei nepermaldaujama gyvenimo taisyklė – tasai, kuris keletą sykių pasiskolino alui, netrukus skolinsis duonai.

Salantų vaistininkas Pranas Mikuta buvo toks pat naktibraiža, lauminėtojas, kaip dabar aš. Tiesa, tuomet jam buvo aštuoniasdešimt metų, dabar man – mažiau.Vakarais, kai visi suguldavo, jis dar ilgai šlepsėdavo po kambarius, išeidavo ir sėdėdavo verandoje, kažką darydavo savo kambarėly, gal skaitydavo rusiškus laikraščius – to neįsidėmėjau, krebždėdavo kaip pelė, beveik negirdimai. Rytais jis miegodavo iki dvyliktos, pusryčių košė jo laukdavo orkaitėje. Kartais grįžęs iš mokyklos padėdavau ją suvalgyti, nes košė pasidarydavo skanesnė negu anksti rytą – orkaitėje apsitraukdavo ruda plutele, apskrusdavo. Senelis buvo visus įtikinęs, kad jo amžiuje nieko kito ir nedera valgyti – tik košę ir kleckynę. Taip jis ir elgėsi: atsikėlęs valgydavo bulvinę arba pusmarškonę košę, o pavakary – pienišką sriubą, kuri buvo verdama specialiai jam, nes močiutė Anastazija irgi buvo įnoringa – ji vakarais gerdavo beveik verdančią arbatą su komfitiūrais. Komfitiūrų, t. y. uogienių, prisivirdavo pati, geros arbatos iš Rusijos atsiųsdavo seserys. Kartais senelis dar čiaumodavo minkštus obuolius ir virtas pupas. Matyt, seneliui Pranui, kaip ir man dabar, nakties valandos, kuomet suminga žmonės ir gyvulėliai, ir niekas negali sudrumsti ramybės, sujaukti lygiai gulančių minčių, atrodė palaimingos bei malonios. Dieną jis, pasiramsčiuodamas lazdele, išeidavo į paties sodintą sodą arba į dvaro parką, paupį.

Muzika, it kokia antklodė, užkloja pavargusias mintis ir leidžia joms pailsėti. Svarbu, kad mintys po ta antklode neištižtų, neuždustų, kad, pailsėjusios ir atsigavusios, pajėgtų ją nuspirti į šalį ir, įkvėpusios gurkšnį šviežios tylos, vėl užvirtų, sukunkuliuotų.

Šarlis Bodleras: gyvenimas yra ligoninė, kur kiekvienas sergantysis apsėstas noro persikelti į kitą lovą. Šis norėtų kentėti priešais krosnį, anas įsitikinęs, kad pasveiktų prie lango.

Iš Barstyčių pienininkystės komplekso net po dešimties griovimo metų dar šis tas likę. Jį pastatė devintame dešimtmetyje. Tame Žemaitijos pašaly, užkampių užkampyje, šis kompleksas su automatizuotomis melžimo linijomis, galingais šaldytuvais, moderniais įrengimais atrodė įspūdingai – tokių rūmų čia niekada nebuvo, prieškariniai dvareliai, palyginti su kompleksu, atrodė kaip pašiūrės. Kai tik krito kolchozai, įmonę ėmė kaip visur draskyti. Iš pradžių draskė itin energingai, matyt, žmoneliai išlupo reikalingiausius daiktus: elektros įrangą, langus, duris, apdailos plyteles, stogo dangą. Pliki griuvėsiai, mūro ir betono sienos, nyko lėčiau. Šią vasarą važiavau pro šalį, žiūriu, net po dešimties metų toji vieta dar nesulyginta su žeme, kyšo sienų liekanos, kažkokios geležys. Nors, aišku, nežinantis, kas čia yra buvę, niekaip nepasakytų, kokio dydžio pieno fabrikas stovėjo. Įdomu, ar stambiesiems Lietuvos ūkininkams kada nors dar kils noras statyti tokius pastatus?

Vasaromis iš Telšių, o vėliau iš Kauno į Barstyčių vaistininko namus grįždavo sūnūs studijozai. Kaip jie ten visi tilpdavo, nežinau, nes didesnę namelio dalį užėmė pati vaistinė, o vaistininkas su šeima glaudėsi viename kambaryje ir virtuvėlėje. Elektros nebuvo, jei naktį belsdavosi koks nors pasiligojęs žmogelis, senelis degdavo žibalinę lempą ir eidavo į vaistinės kambarį išduoti vaistų. Mano tėvas yra pasakojęs, kad, girdi, tos lempos seneliui net nereikėję. Kartais, kai negalėdavo užmigti (suskausdavo dantį ar kitaip sunegaluodavo), senelis patyliukais nušlepsėdavo į vaistinę ir, nedegdamas šviesos, įsilašindavo reikiamų lašų. Kaip? Patyręs vaistininkas žinojo, kiek kuriame butelyje yra skystimo ir kokiu kampu buteliuką reikia palenkti, kad išlašėtų dešimt ar penkiolika lašų.

Prisiminiau savo pirmųjų mokytojų Salantuose pavardes. Iš pradžių mane mokė Čepienė, baigiant antrą klasę – Paštukienė. Pas ją baigiau keturias klases. Paštukienė buvo nevietinė, greičiausiai suvalkietė, nes kalbėjo kaip iš knygos ir ne viską, ką mes, žemaitukai, jai sakėm, suprasdavo. Ji Salantuose pasirodė viena, įtariu, kad jos vyras taip pat, kaip ir mano tėvas, vergavo Stalino lageriuose, nes kai 1953 metais mirė Stalinas (aš mokiausi ketvirtoje klasėje), visas mokyklos moteriškynas žliumbė prie juodomis juostelėmis perrištų tautų vado portretų, o ji viena stovėjo prašvitusiomis akimis, nors ir tylėjo. Tik ir trūko, jog tarybinė mokytoja pradėtų džiūgauti. Kad ir Žemaitijos užkampio mokyklėlėje. Matot, netgi aš, tėvelio Stalino kūdikėlis, įsiminiau jos švytinčias akis. Kaip ir paraudusias nuo šnypščiojimo kitų mokytojų nosis.

Žemaitiškai: puoštis – strajintis, puošeiva – strainiuška, o dar macniau, su ironija – strajaus pypka. Kuri kita tarmė turi tokį posakį – puošnumo pypkė, gražumo pypkė? Todėl nereikia manyti, kad, išmokęs žemaitiškos tarties, esi žemaitis. Svarbiausia yra idiomatika, taip pat mąstymas, pagal kurį susidėlioja sakinys, kalba. Visokie Klaipėdos dainininkėliai mano, jog, tardami aukštaitiškus žodžius žemaitiškai, jie jau traukia kaip tikri Kretingos klumpiai. Tarp Kretingos ir Klaipėdos yra itin gilus etninis griovys. Aš jau nekalbu apie Kuršėnus bei kitus Žemaitijos paribio rajonus. Atrodo, žemaičių kalbą beišmano tik septyniasdešimtmečiai Telšių apskrities kaimiečiai ir gal dešimt kalbininkų. Bet ir tarp jų yra tokių, kurie nebežino, kad santaka žemaitiškai yra sonteklė. Vaikystėje patraukdavom meškerioti į Sonteklės malūno tvenkinį – ten Notė įteka į Salantą.

Vienas autorius kaip lietuviško uždarumo pavyzdį pateikė tradiciją suolelius senukų ir moteriškių su vaikais pasisėdėjimui statyti prie namo kieme arba sode po obelimi, žodžiu, viduje, na ir už tvoros, bet tik jau ne gatvės pusėje, kaip tai daro slavai. Rusijos kaimuose žmonės sėdi, šnekasi ant suoliukų palei savo trobas, tačiau gatvės pusėje, dažniausiai – prie aukštų vartų. Jie trokšta būti viešumoje, nori matyti praeivius ir patys būti jų matomi, taip pat sužinoti šviežiausias naujienas. Tiesą sakant, tas lietuvaičių sėdėjimas po liepa arba po obelimi sode taip pat eina iš mados. Lietuviai veržiasi į gatves, sales, visokias viešas vietas, ypač į televizorius, nebesiekia uždarumo. Beje, slavų aukštuomenė irgi nesėdėdavo patvoriuose, rinkdavosi altanose, terasose, nešoko ir nedainavo viso dvaro akivaizdoje. Taip elgėsi ir tebesielgia tik prastuomenė. Tai gal galiu paklausti savęs ir kitų, kodėl mes panorome lygiuotis į Valstijų negrų kvartalus ir Nejuodžemio sričių kaimus?

Tik dabar man paaiškėjo lietuviška Velykų simbolika. Viščiukai piešiami atvirukuose, dabar ir klipuose rodomi ne todėl, kad yra išsiritę iš kiaušinio, simbolizuojančio pradžių pradžią, bet todėl, kad pirmieji viščiukai visada išsirita per Velykas. Velykos pasitaiko ir anksčiau, ir vėliau, bet viščiukai kažkaip prie jų prisitaiko. Laukinių paukščiukų dar nebūna, o viščiukai jau čypsi, žirginiai geltonuoja, todėl jie ir tampa simboliais. Mano vaikystėje velykinių atvirukų su viščiukais ir margučiais nebuvo, nes siautėjo ateistinė ideologija, todėl paveikslėlius tekdavo piešti patiems. Mažeikiuose, pasimokęs iš kaimynystėje gyvenusių brolių Skeivių, kurie vėliau tapo garsiais futbolininkais, viščiukus ir žirginius piešdavau ir aš. Ant siaurų vatmano lapelių. Na aš tik kopijuodavau Skeivių piešinius. Ir tik po penkiasdešimties metų pagalvojau, kodėl piešia tik viščiukus. Kiaušinius deda ne tik vištos. Bet, tarkime, ančiukų niekas nepiešia. Minties klišės dažnai neleidžia pasidaryti pačių paprasčiausių išvadų. Beje, šiemet Velykos vėlyvos, žalios ir šiltos. Antrąją Velykų naktį sapnavau, kad važiuoju automobiliu ir vežuosi kartonines dėžes, pilnas čypsinčių viščiukų. Vežu iš inkubatoriaus į kaimą auginti. Ūmai nebegirdžiu jų čypsėjimo, sustoju, puolu prie bagažinės išsigandęs, kad jie užtroško. Paaiškėja, viščiukai suvynioti į skudurus ir sukišti į plastmasinius maišelius. Siaubingai bijodamas kišu ranką į maišelius, ten karšta, vynioju skudurus, viščiukai dar gyvi, vėl ima čypsėti. Kažkieno balsas sapne man paaiškina – jie taip supakuoti, kad nesušaltų, karštis pakenkti jiems negalįs. Vėliau mano žmona sapnininke perskaitė, kad viščiukai reiškia nesveikatą. Taigi.

Senokai bandau įtarinėti, kad menų ir menininkų pas mus gausėja ne vien dėl to, kad panaikinta cenzūra, atsirado privačios leidyklos ir galerijos, bet ir dėl bedarbystės. Ir štai skaitau V. Gombrovičiaus dienoraštyje tokią frazę apie Argentiną: niekas nenori dirbti, visi kuria menus. Kalbant apie Lietuvą frazę reikėtų švelninti: kas neberanda kito darbo, ima kurti menus. Todėl tokia gausa dailininkų, rašytojų, muzikantų. Netgi artistų. Anksčiau artistų be teatro neegzistavo. Ne tik po karo, prie sovietų, bet ir prieš karą, prie Smetonos. Dabar artistai laksto uždarbiaudami po visokias šventes, atrakcijas, televizijas ir radijus, gabesni ir apsukrūs netgi prakunta. Beje, artistai drąsiau už kitus atsisako savo profesijos ir imasi kitų, patikimesnių, darbų. Tarkime, dirba barmenais, dekoruoja butus.

Mano amžius ieškojimams ir eksperimentams nebetinka, tai daryti reikėjo anksčiau. Dabar jau reikia žinot, ko nori ir ką gali. Nebedera vaikštinėti po parduotuvę, kuri vadinasi GYVENIMAS, ir žvalgytis, ar nerastum tinkamo, geidžiamo ir įperkamo daikto. Jau reikia žinoti, ko atėjai ir kiek tai kainuoja. Tuščiai slampinėti ir dairytis vėlu, gali likti nuogas bei basas, neapsisprendęs, amžinai jaunas. O amžina jaunystė rodo tik infantilumą ir debilizmą. Ypač vyrų pasaulyje. Tarp moterų ieškojimų pomėgis, madų vaikymasis solidžiame amžiuje, nuolatiniai bandymai keistis neatrodo tokie kvaili, jie tiesiog įprastesni. Nors taip elgiasi ne visos moterys, bet jų vis dėlto daugiau negu nesusitupėjusių – vis dar ieškančių – vyrų. Ieškojimams reikia laiko ir energijos, kurios jaunystėje nėra kur dėti, o senatvėje stinga. Laiko stinga ir jaunystėje, ir senatvėje. Be to, pagyvenę eksperimentatoriai ieškojimus tik imituoja. Ypač meninėje ir mokslinėje veikloje.

Nyčė yra sakęs, kad vyrai mėgsta pavojų ir žaidimus, o moterys yra pats pavojingiausias žaislas.

Skirtingi moterų sugebėjimai, gal net charakteriai gražiai atsiskleidžia, kai jos ruošia mišraines. Improvizatorės paruošia originalias mišraines iš nieko, kitaip sakant, iš to, ką randa namuose, o fundamentalistės pereina su produktų sąrašėliu per parduotuvę, susiperka reikiamus ingredientus ir tik tada ruošia griežtai pagal receptą sumanytą mišrainę.

Prieš pat Užgavėnes visas Kaunas buvo apstatytas reklaminiais stendais, kuriuose nupieštas gėlės žiedas ir užrašyta MORE. Aš visiems aiškinau, kad reklamuojama žemaitiška Morė, kurią tampydavome per Užgavėnes ir vėlai vakare sudegindavome. Jaunimas mane pataisė, neva šitaip reklamuojama kažkokia gėlių firma. Na gerai, nusileidau aš, matysim, ar tas mores po Užgavėnių sudegins, ar ne. Nesudegino. Užsimiršta senosios žodžių reikšmės, papročiai ir tradicijos. Štai rusai po kelių šimtmečių atkasė, kad ir jie turi Morę ir toji vadinasi Kostroma (nuo žodžio kostior – laužas). Rusai, panašiai kaip žemaičiai, pagonybės laikais rišdavo iš šiaudų mergas ir jas degindavo ant laužų, skelbdami, kad baigėsi žiema. Tą žodžio reikšmę rusai buvo pametę, matyt, stačiatikybė jos neperėmė, bet etnografai prisiminė ir paaiškino, jog netgi jų Snieguolė–Sneguročka, lydinti Senį Šaltį, yra ne kas kita, kaip naujesnis Kostromos pavidalas. Kadaise ji buvusi tokia populiari, kad jos vardu pavadintas netgi miestas. Pasiutimas, ką daro laikas, – žmonės nebežino, iš kur kilęs jų miesto ar šalies vardas.

Salantuose po vienu stogu buvo tvartelis, klėtis ir malkinė. Tvartelis ir klėtis turėjo lubas, o štai malkinėje malkos buvo kraunamos iki pat stogo. Taigi iš malkinės kopėčiomis arba tiesiog per malkas buvo galima užkopti ant klėties lubų, kur apdangstyti gūniomis stovėjo du grabai. Senelis juos buvo iš anksto paruošęs sau ir senelei. Nežinau, kada jis ten pasidėjo pačius pirmuosius, mano atmintis tų laikų nesiekia. Vėliau jis grabus skolindavo kaimynams ir giminaičiams, bet tik skolindavo, pinigų neimdavo, – skolintojas, palaidojęs savąjį nabaštiką senelio grabe, turėjo nedelsdamas grąžinti naują. Žodžiu, grabai visada būdavo nauji, kvepiantys sakais. Kai žaidžiau su vaikais slėpynių, man kažkaip šovė mintis pasislėpti tuščiame grabe. Taip ir padariau: užsikoriau ant aukšto, atsiguliau į grabą ir užsitraukiau dangtį. Gulėjau gana ilgai, o kai nusileidau pas vaikus, paaiškėjo, jog jie seniai manęs nebeieško, žaidžia kitus žaidimus. Ta slėptuvė, kurioje aš retkarčiais tūnodavau, išaiškėjo labai negreitai ir, atrodo, aš pats ją parodžiau nebeapsikentęs, jog ten manęs niekas neranda, – kartą grabe užmigau ir išmiegojau tris valandas, net namiškiai manęs pasigedo, bet negi bobulei prisipažinsi, kad numigai jos grabe. Tiesa, vėliau senelis, kažką supratęs, uždraudė laipioti ant aukšto, net kopėčias iš malkinės išnešė. Mat po to, kai parodžiau vaikams savo slėptuvę, į grabus bandė gultis ir kiti. Baisumas čia tik toks, kad, užsiklojęs dangtį, nieko nematai, tamsu. Bet tamsu ir po kubilu – kitoje mūsų pamėgtoje slėptuvėje, o ten jau bjauriau kvepia – raugintais kopūstais.

Praeities nostalgijai gydyti labiausiai tinka ateities vizija – vienintelis efektyvus vaistas. Tačiau kai tokio vaisto neturi nei valstybė, nei pilietinė bendruomenė, ši liga, gal ir tariama, hipotetinė, apima vis gilesnius sluoksnius, slaptingesnius sielos užkampius. Privati ateities vizija vieniša ilgai neatsilaiko, ji privalo derintis prie kitų reginių ir projektų, šlietis prie masės, kad nedisonuotų, kitaip sakant, įsirašytų į peizažą. Bet jei peizažas skęsta ūkanose, privati vizija jame bematant ištirpsta. O kalbant dar grubiau ir primityviau, reikėtų sakyti, kad pleištą būtina išmušti pleištu. Kol nesušvis ryškesnė (kad ir apgaulinga) ateities vizija, tol žmones grauš praėjusių laikų nostalgija, pagyvenusių rypuotojų perduodama jaunesniems, kurie iš tikrųjų dar neturi nė ko prisiminti. Nostalgijos smaugti, novyti, kitaip kratytis nedera – šiek tiek jos bendruomenei tik į sveikatą, bet nostalgijos perteklius veikia kaip rūdys.

Išpažinties esmė yra netinkamų poelgių, blogų darbų pripažinimas. Moraliniu požiūriu išpažintis teikia vilties, kad žmogus, pripažįstantis, jog pasielgė netinkamai (padarė nuodėmę), ateityje vengs tokio poelgio, saugosis, stabtelės ką nors negera darydamas. Kitaip tariant, praktikuojantis katalikas yra nuolat verčiamas analizuoti savo žingsnius doroviniu aspektu arba kartkartėm peržvelgti savo veiklą ir suvesti veiksmų balansą, atskirti nuodėmingus poelgius nuo nenuodėmingų. Žinoma, kaip ir daug kas pasaulyje, bažnytinė išpažintis dažnai tėra tik formalizuotas aktas, kai akcentuojama tik procedūra, parodomasis pasipasakojimas dvasininkui, o pasakoti juk galima ir visokius niekus, nutylint sunkius nusikaltimus. Galų gale tai, kas vienam išpažinėjui atrodo baisus veiksmas, kitam tėra menkas juokelis. Bet netgi tuščia ceremonija be privalomos atgailos ir kančių dėl to, kas padaryta nederamai, negali būti smerkiama. Vis dėlto nuoširdi išpažintis kartais darosi net pavojinga, tarkime, pokario metais kai kurie kunigai buvo užverbuoti KGB ir nugirstas paslaptis privalėjo perpasakoti saugumiečiams. Kokie buvo pirminiai išpažinties sumanytojų tikslai ir siekiai, šiandien nebesvarbu, bet išlikusi esmė – prisipažinimas, kad žmogus supranta padaręs kažką nederama, tebėra aktuali bei pozityvi. Protestantams, tiesa, atrodo kitaip, mat jie pažangesni, racionalesni, todėl išpažinčių seniai atsisakė kaip asmens laisvės varžymo.

Amerikonai sugalvojo vaistą boteksą, neurotoksiną, kurį švirkščia į veido raumenis, jis neleidžia susidaryti veido raukšlėms, o jau esančias išlygina. Tą vaistą it paklaikusios šoko vartoti Holivudo aktorės. Kino režisieriai netgi pradėjo skųstis, kad neberanda vaidmenims tinkamų artisčių, ypač vyresnių, kurių veidai išreikštų susirūpinimą, skausmą, kitas neigiamas emocijas. Artisčių veidai lygutėliai, kaip jaunų mergaičių. Tuose vaškiniuose veiduose nebegali atsispindėti joks sielvartas ar liūdesys, tik amžinas džiaugsmas ir palaima, kuri menkai tesiskiria nuo debilų šypsenos, tokios pat amžinos.

Tuos, kurie siekia amžinybės, laikas greičiausiai nušluoja. Įsiamžina tie, kuriems tokia mintis net nebuvo toptelėjusi.

Spalio pradžia. Aguonų gatvėje krinta gilės. Tai ne muzika, nors panašu į mažo būgnelio tratėjimą. Šis gilių barbenimas panašesnis į šaudymą pneumatiniu šautuvu į kokią nors fanerą ar kartoną. Sunku rasti palyginimą tam nenutrūkstančiam garsui, nes yra girdimas lyg ir ritmas, beje, nenuoseklus, tai greitėjantis, tai stabdomas it kokios džiazo sinkopės. Bijau, kad, įrašius garsą į magnetofono juostelę, niekas neatspėtų, kas čia vyksta, kas čia trata. Aišku, tai ne vien Aguonų gatvės, ne vien Žaliakalnio rudeniniai garsai. Taip trata visur, kur auga ąžuolai, o po jais nėra žolės kilimo, sugeriančio garsus, tik kietas ir skambus gatvės asfaltas.

Treninguoti jaunuoliai yra koviniai šunys. Tokią aprangą jiems diktuoja ne ypatingas jų skonis, ne formali ir reikli mada, bet jų gyvenimo būdas. Kiekvieną akimirką jie turi būti pasirengę muštynėms, rytietiškų kovų veiksmams, spyriams kojomis į galvą, šuoliams, persivertimams ir kitokiems beveik akrobatiškiems triukams. Todėl jiems reikalinga laisva, judesių nevaržanti apranga. Suprantama, kaip ir visur, taip ir šiame fronte, tuoj atsiranda mėgdžiotojų, epigonų, kurie nėra koviniai šunys, nėra torpedos ar asmens sargybiniai, tačiau nori pasirodyti, kad tokie esą. Jie gali pramokti bušido ar kongfu veiksmų, bet lengviausia yra plikai nusiskusti galvą, apsivilkti treningą ir vaizduoti kietą vaikiną, galintį užmušti vienu smūgiu. Miestelėnai tokio jau privengia, manydami, kad anas priklauso dresuotai ir agresyviai gaujai. Treningas signalizuoja – saugokis jį dėvinčio. Toks ir yra visų treninginių tikslas – tiek tikrųjų bulteljerų, tiek šunbeždionių, ypač pastarųjų.

Nugirdau įdomų paaiškinimą apie grybavimo paplitimą įvairiuose kraštuose. Pasirodo, jog vokiečiai, čekai nėra dideli grybautojai todėl, kad jie – protestantai. Mat Liuteris visą augaliją yra suskirstęs į dvi dalis: vieni augalai pavaldūs Dievui, kiti velniui. Grybai priklauso velniui. Todėl į grybus protestantų kraštuose žiūrėta atsargiai, šiek tiek niekinamai. Netgi šiais laikais, atsikračius tiesmuko religingumo, primityvaus požiūrio į gamtą, grybavimo pomėgis, ypač azartas, Vokietijoje nepaplito. Vokiečiai verčiau perka konservuotas voveraites iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, negu patys grybauja. Tik nedera aiškinti, kad jie tingi, bijo gyvačių, saugo gamtą. Nieko panašaus – jiems draudžia Liuteris.

Atrodo, kad dvidešimto amžiaus pabaigoje pagoniškos ir krikščioniškos atributikos priešprieša turėjo nugarmėti į juodą praeitį ir į jokias aktualijas nebepretenduoti. Betgi ne – konfrontuojančių tikėjimų ženklai nei iš šio, nei iš to išlindo į paviršių. Protestantas Robertas Antinis kažkada nukalė iš vario Perkūno skulptūrą ir pastatė ją Kauno senamiestyje prie Perkūno namų tarp dviejų katalikų bažnyčių. Stovėjo ji ten ilgai, fotografavo ją atvirukams ir reprezentaciniams albumams. Vienoje bažnyčių sovietų laikais buvo sporto salė, bet kai į ją sugrįžo jėzuitai, jiems pradėjo kliūti pagoniškas stabas. Elgėsi jie gana subtiliai, išardė galingą mūro tvorą, dar kažką patvarkė taip, jog Perkūnas atsidūrė ant tako. Jie nesako, kad Perkūnas jiems svetimas ir nepageidaujamas, nevadina jo nė stabu, tik aiškina, kad jis trukdo moksleiviams, maldininkams, nes stovi netinkamoje vietoje. Jie tiesiog prašo jį perkelti kitur, kad skulptūra niekam nemaišytų ir gražiai įsikomponuotų į peizažą. Štai skulptorius ir laksto po miestą, ieško jai vietos, atrodo, žada ją užkelti ant Aleksoto kalno, ten, šlaito viršuje, yra puiki apžvalgos aikštelė, iš kur matosi senamiestis su visais jėzuitais ir visom bažnyčiom.

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“ (Pradžia)

2006 m. Nr. 1

1969. VI. 26

Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų. Nebelieka meilės vienas kitam. Nebelieka kolektyvinių pastangų atsispirti grįžtančiai tamsumo bangai.

1969. VI. 27

Teisus mūsų romanistas: menininkas neprivalo reikalauti sau privilegijų. Jis yra toks pat žmogus kaip ir visi. Ir jo gyvenimo sąlygos neturėtų būti nei geresnės, nei blogesnės kaip visų. Jei tau valdžia teiks privilegijų, ji pareikalaus už jas atpildo. O menininkas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.

Šitaip gražiai romanistas šnekėjo, išmeldęs iš valdžios prašmatnų butą ir padavęs pareiškimą importiniams baldams.

Užkaukazė, VII. 14

Mieželaičio riaugėjimas pagiringas: iš socialistinio realizmo stengiasi nukreipti į kritinį realizmą; iškėlė žymiausius rašytojus už tarybinės literatūros skliaustų. Tai plūdimasis ir paprasčiausias skandinimas. Bet dabar, dievui dėkui, aš stoviu kitoje ryšių sistemoje, ir tas riaugėjimas manęs giliau nepaliečia: girdžiu iš žmogaus, kurio neįmanoma gerbti. Kas yra, kai tu iš arčiau prisilieti prie tų išpūstų figūrų, jauti jiems tik panieką.

Ateina galas Mieželaičio novatoriškai programai. Ji išsėmė save iki galo. Ji negali nieko duoti literatūrai. Tik baroką, tik žodinį balastą. Nes atmeta naujų pažiūrų, naujų egzistencinių aspektų buvimą. Jis nori palikti nepakeistus pačius rėmus, pačią tematiką, ir tik atnaujinti žodį – tai nesąmonė.

Toji novatorių karta, kuri atėjo po 1956 m., iš tiesų ir nebandė esmingiau peržiūrėti traktavimo ir suvokimo pagrindų. Dabar ateina nauja karta, kuri nori tai atlikti. Bet ji dar skysta, reta. Vis dėlto – viltis tik joje.

Toji buvusių novatorių karta užima literatūros procese logiškai neišvengiamą stabdytojų ir smaugikų poziciją, nes pats išsilaisvinimo procesas eina toliau; jie nebedrįsta stoti jo priekin, o nori užspausti, užsmaugti, kad liktų fasade, kad liktų valdovai. Bet tai nuogi karaliai.

IX. 11

Koks sunkus ruduo. Grįžęs iš Karpatų1, prasirgau savaitę. Pradėjau rašyti, antra savaitė, kaip klijuoju sakinį prie sakinio. Viskas iširę, viskas pilka, neįdomu. Nėra centrinio nervo. Tuščias, bergždžias rašymas. Vėl nemiga, iš pat rudens. Pasiutusiai išklibę nervai – knyga „Leninas ir lietuvių literatūra“ man galutinai [juos] išmušė2 – Ričardas [Pakalniškis] kasdien su savo citatomis ir ginčais išerzina iki piktumo. Bandau pažiūrėti iš šalies, nusiraminti, bet galvoje siaučia ta pati įniršusi mintis, o tai, ką reikia rašyti, visai nesiklijuoja. Palengva imsiu neapkęsti visų, o visų pirma savęs. Kartais, nuovargio apimtas, aš galvoju: kad pasibaigtų viskas. Juk taip nebeįdomu. Viskas nuobodu. Ir pirmiausia nuobodus aš pats sau. Nuobodus mano rašymas. Mano dienos – vienodos nuo ryto iki vakaro. Kažkur slampinėju, kur negaliu išreikšti savęs. O gal jau ir nieko neturiu, ką galėčiau išreikšti.

Kažkoks pilkas beperspektyviškumas.

Butas? Jo laukti? Dėl jo gyventi? Tuščia. Nebėra jokių iliuzijų. Nebūsiu nė už grašį laimingesnis, jei ir turėsiu atskirą kambarį. Ramaus miego ir tvirtų nervų niekas negrąžins.

Vis arčiau senatvės alsavimas. Vis skausmingesnis jaunų mergaičių praėjimas pro šalį. Gyvenimo pratekėjimas.

1969. X. 21

Diskusija „Katarsio“ klube. Gana vaikiška, beprasmė, nes tuoj pat atsiremia į politikos klausimus. Bet taip ir galvojau, kad kalbu kanalams. Penktadienį jau atėjo susirūpinęs Lankutis – gali būti skandalas. Pranešė Radaitis, kuris jaučia atsakomybę už visą meninį gyvenimą. „Apsieisim ir be Kubilių“, – pareiškė redakcijos posėdyje.

Prasideda nerimas, graužatis (ko lindai?), apsupto vilko neviltis. Kažkur mušiesi mažame lauke. Lankauskas teisingai pasakė: „Jei rašytoją sugalvotų sudeginti Katedros aikštėje, tai visuomenė susirinktų kaip į gražų spektaklį“. Bet ateina geltonas sekmadienis. Iš rūko kyla kaimai. Miškai auksiniai. Tu vienas važiuoji. Tavęs niekas neėda. Paskui Sapieginės kalniukai, kur aukštai stovi vieniša karvė, žmogus aria lauką, ir visas nervinis kamuolys atslūgsta. Kokie niekai! Koks tuščias tos literatūrinės virtuvės pyktis ar malonė. „Kai aš atsėdėjau dešimtmetį, tai man jau niekas nebaisu, to mušimo nereikia bijoti“, – sako A. Mišk[inis].

Sekmadienis nuplauna šiokiadienes drumzles. Tą tuštybę. Tą smulkų tinklą, kuris supa tave. Tą smaugiamo gyvulio savijautą.

O viskas blogyn. „Mamutų medžioklė“ uždrausta iš Maskvos tiesiai. Jie pareikalavo, kad kiekviena jo [K. Sajos] pjesė būtų pradžioj išversta ir jiems parodyta. Pasišovė vadovauti teatrui taip kaip kinematografijai. Rezultatai bus tokie patys. Vėl atgimsta tas visasąjunginis vadovavimas kultūrai, kuris buvo toks vaisingas pokario metais.

Ką jaučia Kazys?

Ir dabar matosi tikrųjų literatūrinių vertybių, tokios aktyvios jėgos esmė: kiek uždraustų pjesių, romanų, o ponai E. M. ir M. S. tebegieda neutralias ir saldžias giesmes. Jie giriami. Jie niekur nekliūna. Su tuo literatūriniu barokizmu – gana nekenksmingu – susitaikė vadovybė.

X. 27

Dvasinė ubagystė. Visiškas aklumas. Jokios analizės metodikos. Visi skaitymai nieko nepadeda. Diletanto darbas. Ir visos pastangos lieka tuščios. Į priekį nė per sprindį. Visumos negaliu pagauti. Patamsy vaikštau.

Ir kai išdidžiai ir piktai noriu mokyti romanistus ir poetus, ar neturėčiau pagalvoti, kad pats esu dvasios elgeta.

Dabar šneku apie dvasios idealumą. Anksčiau kalbėjau apie revoliucingumą. Tai kur čia mano tikrasis „aš“. Ar turiu iš tiesų nors lašą to dvasinio idealizmo, problemiškumo? Ar tik kalbu todėl, kad tokia mada.

Štai – klausimas!

1969. XI. 3

Tu gali šokinėti, kol tau leidžia, kol tai naudinga valdžiai. Bet kai nebeleidžia, niekur nepašokinėsi. Mūsų „Katarsis“ jau visur linksniuojamas – Rašytojų partiniame susirinkime, Bronė Kerb[elytė] įspėjo mane, svarstė gorkomas, žodžiu, pagarsėjom. Kvalifikacija – ideologinė diversija. Labiausiai smerkia ir puola mane. Lankauskas persigandęs.

Tai ir viskas. Eilinis traumavimo, gąsdinimo seansas, kurio tikslas – išvesti iš rikiuotės. Bet iš tiesų metas baigti. Reikia pasitraukti iš to žaidimo su deglais, nes jie akivaizdžiai krinta tau pačiam ant galvos. Be to, prirašyta ir padaryta tiek, kad ilgam dar užteks gromuliavimo ir spjaudymo. Reikia pasiruošti pjudymo ir engimo politikai, kuri buvo kieta.

Be to, tenka rizikuoti daugeliu dalykų – pirmiausia Mačerniu, paskui darbu. Mūsų sąlygomis reikia dirbti ramų kultūrinį darbą, nes tik jis prasmingas, ir jokiu būdu nesišakoti su politinio turinio dalykais. Pokarinė istorija juk yra gera pamoka. Praha – taip pat svarbu išsaugoti kultūrą, jos kadrus. Tai yra bailumo, rezignacijos ir konformizmo argumentai, bet maksimalizmas veda tik į pražūtį.

Žodžiu, atsitraukimo maršai. Vėl rašydamas galvok, ką rašai. Vėl kalbėdamas galvok, ką kalbi.

Nereikia pamiršti, kur gyveni. Tai – plika ir nuoga diktatūra ir beprasmiška joje bandyti demokratizacijos argumentaciją ir demokratizacijos sistemą. Tai atves tik į pražūtį. Nereikia būti aklam.

69. XII. 13

Kas žino – kiek tai tęsis. Gal metus, o gal daugiau. Ar reikia priešintis, ar stengtis išlikti, išsaugoti kariuomenę. Aš nieko neveikiu, aš toli pasitraukiau, aš tapau bebalsis. Reikia išmokti egzistuoti sau, niekam nepataikaujant, būti sau žmogumi, be jokių aplinkybių. Tai sunku. Galvoje malasi smulkus nepasitenkinimas, smulkus urzgimas, o reikia virš viso to pakilti. Reikia kaupti jėgas ir žinojimą tai bangai, kuri sugrįš atgal.

1969. XII. 24

Taigi, laižykis žaizdas. Jų bus vis daugiau. Rostovaitė parašė tai, ką tauriai nutylėjo V. Zaborskaitė. Mano knygelė – beletrizacija, daug nusižiūrėta iš Saukos, o gal ir iš Mieželaičio. Dėl beletrizacijos – pataikyta. Ką gi – pradeda išorės sprendimai sutapti su tavo paties. Ir taip sklaidosi iliuzijos. Tu – vidutinybė, gal dar menkesnė už ją. Tai buvo desperatiškas šuolis aukštyn, bet jis negalėjo būti aukščiau savęs.

Be abejo, tai sutampa su visa ūdijimo ir skalijimo kampanija. Bet šį kartą ne politiniai argumentai, o kūrybiniai. Ir nuo jų nėra kur pasislėpti. Ir aš jau tikrai nebežinau – ko vertas. Turbūt labai nedaug. Vandos [Zaborskaitės], Irkos [Kostkevičiūtės] akyse – dėl drąsos, Lebedžio akyse – kiek naudingų paslaugų jo blokui. Pats kaip toks aš niekam neegzistuoju. Vieni atmeta kaip eretiką, kiti nenori priimti kaip per didelio marksisto. Tas dar pusė bėdos. Žmogus vis vien gyveni vienišas. Bet kažkur užgauti lieka patys kūrybiniai pagrindai, kurių tu negali pataisyti. Lieka kažkur iš anksto nulemtas vidutiniškumas, kurio neperžengsi.

Ir dar vienas dalykas. Literatų konkurso publicistinė poezija. Tai vis nesąmonės. Juk tas publicistinis eilėraštis – V. Montvilos, Janonio visada buvo opozicinis, o dabar jis yra toks, koks buvo Vaičiūno ar L. Giros vasario 16 d. eilėraštis – proginis; jis neturi jokios žadinančios programos, keliančios jėgos, tai sustiprintas laikraščio ruporas. Tai eilėraštis be moralinio, dvasinio potencialo3.

Taigi, mielas drauge, lieka šis nuobodus daktaras4 ir lūkestis liberalizmo bangos, ir įniršis prieš viską. Baisi susvetimėjimo ir nereikalingumo banga, bet ji emocinė, ją reikia nugalėti.

1970. I. 20

Vakar – valdybos posėdis. Po to dvi dienas negaliu atsigauti. Tokia šlykštynė. Toks baisumas.

Visų pirma – visiška Rašytojų sąjungos valdžios demoralizacija. Išėjo Macevičius. Jo vieton paskyrė Petkevičių, o Petkevičiaus vieton – Jonyną. Be jokio valdybos informavimo. Dabar pats Mieželaitis padavė atsistatydinimo raštą. Tegul eina tas laivas į dugną – kas man rūpi.

Nebėra jokio bendrumo, jokios programos, jokios pastangos vienyti literatūrą. Nebėra jokio taurinančio prado, apie kurį kas nors grupuotųsi. Nebėra judėjimo krypties. Nebėra perspektyvos. Visa tai, ką atnešė 1956 m., pasibaigė. Dabar bala, liūnas, žvėriškas ambicijų siautėjimas ir savo reikaliukų tvarkymas. Nebėra net pozos, kad rūpinasi kitais.

Tai natūralu. Rašytojų sąjunga perdėm valstybinė instancija. Ji turi kalti į galvas valstybinę ideologiją, cenzūruoti ir spausti, žūtbūt sulaikyti tą liberalizacijos bangą, kuri pasidarė pavojinga. O kito idėjinio – patriotinio – emocinio centro nėra.

Tad pagaliau ir aš atsikratysiu iliuzijų. Tai – paskutinis valdybos posėdis, kuriame dalyvavau. Daugiau nebūsiu išrinktas. Tai mano karjeros viršūnė – du kambariai, kandidatas į valdybos narius.

Pagaliau pagrindinis programos numeris – dėl ko ateita. Baltušis pareiškia, kad pirmininkas nesiskaito su valdyba, laužo įstatus, pažeidžia demokratizmą, siūlo anuliuoti jo įsakymus.

Mieželaitis sako, kad jūs už demokratiją, bet duokit ir man demokratijos – tvarkytis kaip patinka. Primena, kad jis gynė Solženicyną. Pagalvokit, kur būtų nuėjęs paskui jus plenumas, jei būtų paklausęs. Ir taip tai prisidėjo nuimant Reimerį.

– Drg. Mieželaiti, negąsdinkite, nepravardžiuokite veteranu, – sako išbalęs Baltušis.

Graudžiausia balsavimas. Už anuliavimą pakelia ranką vienas Baltušis. Daugiau nieko nėra. Visi bijo, susitaiko.

Šį kartą Baltušis teisus, nors žinomos jo intrigos. Bet baisu, kad visi atsitraukia, visi nenori užkliūti, visi duoda kelią neteisybei. Kai Baltušis kreipiasi į Lankutį, tas atsako: „O man visai nesvarbu: skaitosi ar nesiskaito su valdyba!“

Tai puiki pozicija – stovėti sau, tegul darosi, kas tik norisi, manęs neliečia ir aš viskam pritariu.

Neabejoju, kad mūsų valdyba būtų lengvai pritarusi ir Solženicyno išmetimui.

Ką gi Mieželaitis gali padaryti Baužai, Būtėnui ar kitiems? Nieko. Bet nenori kištis. Tegul sau eina pro šalį.

Šitaip ateina kultas. Psichologija ištreniruota.

70. III. 3

Neviltis ir nuovargis pastoviai slegia. Nėra atokvėpio. Džiaugsmo. Prasmės. Tik įtūžimas prieš visus ir save. Rašymas sunkus kaip girnų akmuo. Galva kvaila, ištuštėjusi kaip puodynė. Dabar turiu pradėti rašyti apie Putiną. Ir tokia zovada – be pasiruošimo, be medžiagos, iškart. Ir vėl su neviltimi matau, kad esu bejėgis perkąsti eilėraštį, kad slampinėju aplinkui, kažką komentuodamas paviršutiniškai, bet paties daikto neregėdamas.

Vis dar veliasi smegenyse Pakalniškis. Beveik kasdien sakau jam piktus monologus, susitikęs tyliu. Tai žmogus be moralinių pagrindų, be sąžiningumo ir teisingumo. Galvojau, kad tai plaukia iš jo vaikiškumo. Bet tai būdingas mūsų laikams sąžinės lankstumas. Jis dešimtkart meluoja į akis, apgauna, o paskui dar ateina ir kalba lyg niekur nieko, praneša, kad ir III t. 2 d. buvo klaida apie S. Nėrį. Atseit visi klysta. Tai aišku, kiaulė. Ir tikiu, kad jis paskundė Radzevičių. Toks gali viską padaryti. Be skrupulų. Ir tokią votį reikia kuo greičiau išmesti iš smegenų, nenuodyti savo mąstymo ir buvimo. Bet jau nervai taip išvarginti, kad menkiausias susierzinimas ilgai išlieka smegenyse, kurie negali išstumti.

Visa tai niekai. Niekų niekai, kaip ir visas buvimas, kuriam nėra nei perspektyvos, nei programos. Turiu ruošti „Janonio“ 2 laidą. Tik dabar matyti – koks tuščias, bergždžias buvo tas rašymas, kaip mėtėsi į šonus visa gyvenimo linija.

Ir dabar jos nebeištaisysi. Ji ateina akivaizdžiai prieš tave, ir tu vėl ją turi patvirtinti. Tai ironija.

O šiaip egzistencija ligi sekmadienio, ligi slidžių.

IV. 15

Sutikau Mik[elinską]. – Tai pradėjai, broleli, sezoną? Bene būsi pirmoji skiedra? Miškas dar bus kertamas5.

– Kad aš turiu imunitetą. Dvidešimt metų laukiau. O palaukti dar metus kitus man nieko nereiškia. Visa tai sunkios intrigos.

Ir aš pavydžiu jam tos ramybės, to vidinio aiškumo, tos laisvės vidinės. Taip ir turi būti.

Be išgąsčio. Be panikos. Ramiai pasitikti atūžiančią bangą. Nepalūžti. Juk toji banga šito ir siekia – sulaužyti. Nepasiduoti viduje.

Ir man norisi eiti toliau pagal savo programą. Tegul aplinkui dega prerijos. Daryk, ką buvai užsimojęs. Tik šitas gali išgelbėti, o šiaip viskas niekybė.

Dabar bus daug menkystės ir pastangų išsilaikyti paviršiuje. Ir pamokslavimo.

1970. V. 29

Rašytojų suvažiavimas baigė savo darbą, o aš – savo karjerą6. Mano straipsniai įstrigę jų kepenyse kaip autobusas. Riaugėjo per visą suvažiavimą. Baltakis pamokslavo skaitydamas seną savo straipsnį. Kažkodėl jo kalba visada mane įpykdo ir išveda iš pusiausvyros. Gal kad buvo tikėta, mylėta. O aš jam – kas? Tuščia vieta. Eidamas su Macevičium sako man: „Na, tu visos tos krypties lyderis“. Tad užgniaužk mane, ir bus ramybė. Žodžiu, niekur nelįsk, ir jie bus patenkinti. Tą patį sako jis, be abejo, ir kitiems. Tai jų išdirbta kolektyvinė nuomonė. Ir situacija lygiai ta pati, tradicinė – kritika kovojo dėl didesnės laisvės aikštelės, o ją be paliovos tramdo ir tramdo tie, dėl kurių vyksta ši kova. „Dabar pas mus gera kūrybinė atmosfera ir neturiu jos sugadinti“ – konformisto logika.

Žodžiu, misija pasibaigė. Šiomis sąlygomis neišsižiosi. Reikia laukti kito atodrėkio. Bet ar jis bus? Kada bus? Manau, kad reikia suspausti nervus. Nepasiduoti apmaudui, o ruoštis intelektualiai. Juk didžiausia bėda – ne mušimas, o intelektualinis skurdas, didelių idealų nematymas.

Ir suvažiavimas buvo tik rašeivų suvažiavimas. Butas, honoraras, o dėl ko, kas ir kam – nežinia. Reikia turėti aukštą rašytojo misiją. Žilinskaitė teisingai sako, kad rašytojas neprivalo skirtis nuo kitų savo padėtimi. Jis toks pat žmogus. Jei tau valdžia duos patogumų, tai ir pareikalaus iš tavęs. Būk nepriklausomas ir toks kaip visi.

Rašytojas privalo išlaikyti nepriklausomo sprendimo teisę.

Dabar jie visi politikuoja, o ne rašytojiškai mąsto. Ideologinis mąstymas yra perdėm užgožęs meninį mąstymą.

Jonynas net reikalavo, kad literatūra suimtų dalį jaunimo energijos, kuri neturi nuplaukti į politiką.

Vėl samprotavimai apie [nebaigtas sakinys].

1970. V. 29

Konfliktas tarp kritiko ir menininko neišvengiamas. Autorius mato savo kūrinyje tai, ką ketino realizuoti. Jis mato savo viziją. O kritikas mato tik tai, kas realizuota. Jis išsklaido autoriaus iliuziją. Todėl kritikos padėtis svarstoma Rašytojų sąjungoje po 3-4 kartus per metus, o poezijos ar dramaturgijos – nė karto. Tačiau padėtis radikaliai nepasikeis, kol prasikaltę kritikai nebus viešai plakami Katedros aikštėje, skambinant varpams tautines melodijas.

X. 14

Dabar jau matosi aiškiai, kad savo karjerą baigiu. Baigiu ne iš senatvės, pavargimo ar išsisėmimo, o kovoje baigiu. Pagal savo stilių. Tas rašytojų-komunistų kraugeriškumas taip toli siekia, kad užversti mane akmenimis nė kiek neabejoja. Po to, kai ištisą dešimtmetį stengiausi būti jų ieškojimų ideologu ir grindėju. Pasklido net gandas, kad Rašytojų sąjunga kreipėsi į CK, jog sulaikytų mano knygą [monografijos „Julius Janonis“ (1962) antras, pataisytas leidimas (1970)]. Visko gali būti. Juk Mieželaitis ėjo skųsti net „Langą“ [V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinį], o ką čia kalbėti dėl manęs. Ir aš matau dabar vėl, koks baisus yra tas mūsų literatūrinis gyvenimas, koks baisus tas politinis fanatizmas, kaip jaučiasi čia rašytojai kunigaikščiais. Tu jiems neįtikai, ir velniop. Taip būtų padaręs ir Baltušis, kai išspausdinau „Valiusei reikia Alekso“, bet tai buvo „Tiesoje“ [1965 m., spalio 31], ir jis prasikalto valdžiai su Amerika. Dar prieš savaitę „Tiesa“ prašė rašyti apie M. Sluckį. Dar nebuvo jokios grėsmės, o dabar viskas išardyta, viskas užversta. Ką reiškia „rašytojų-komunistų“ kauksmas.

X. 15

Leidykloje svarstomi Borutos raštai. Jis ir po mirties, pasirodo, tebėra toks pat šakotas ir pavojingas. Įdomiausia Baltušio laikysena. Draugas: kiek mes vargom su Venclova, kol sumažinom jo metus iš 5 į 3. Sėdėdamas Lukiškėse, jis per žmoną man perdavė: „Kai tik išeisiu iš kalėjimo, tai per visą prospektą pereisiu su maršu ir klumpėm“. – „Perduok jam: durnius buvo, durnium ir liko“, – sakiau aš.

„Svečiuose pas Čiurlionį“, kuris mums atrodė meniškiausias jo darbas, jam tebuvo tik politinis paklydimas.

– Boruta nieko šviesaus nemato. Jis kalba tik apie sunaikinimus, pertvarkymus, žmonių baimę. Kas visa tai atnešė? Jis nepasako. Bet aišku – rusai. Jis kalba apie lietuvių tautos tragediją, atseit ir vieni, ir kiti trypia. Kategoriškai prieš.

Vėl ta pati argumentacija, kokia buvo dėl „Dievų miško“. Vėl rašytojo auklėjimas, nors jis guli kapuose. Ar negeriau būtų, drg. Baltuši, auklėti gyvuosius socialistinio realizmo dvasia, o mirusius palikti ramybėje.

Bet ką tu! Trijų valandų ginčas baigėsi bergždžiai. Apsakymas iš tarybinio kalėjimo meto be svyravimų. Ir tai kokia demagogija – čia pat renka aplodismentus už Solženicyną, o čia vėl skandina savo draugą.

Kiek daug veidų! O kur tikrasis?

Bet įdomiausia, kad jį parėmė ir Maldonis. Štai kartų konsolidacija.

O atimti iš rašytojo svarbų kūrinį, tai sugriauti jo pretenziją į amžinybę, ardyti jo esminę ir pagrindinę egzistenciją, nes asmeniška egzistencija čia neturi reikšmės.

Rašytojų sąjungos valdybos posėdis. Svarsto Šukio priėmimą ar išleidimą. Visi už. Baltušis prieš. Ką – jis vėl rašys prieš mus, jis tik tarybų valdžią sugriautų…

– Ar yra tokia perspektyva? – užklausia K. Saja, visiems kvatojant

X. 20

Dar pora išvadų. Mano galvoje yra tikrai apriorinio galvojimo momentas. Pagal jį aš kūrinį sukramtau. Aš tempiu pagal save. Tai lyrinės interpretacijos ir jausmingumo persvara. Užtat tie judėjimai ir savotiškas dogmatizmas.

Bet kritika neįmanoma. Ji suvokiama kaip rašytojo sunaikinimas. O patys rašytojai puola kaip kruvini šakalai. Vakar buvo kraupus aptarimas. Tikrai žiaurus spektaklis, kur aš vaidinau herojišką, patetišką ir, žinoma, kvailą teisybės ieškotojo vaidmenį. Stebino mane vis dėlto baisi neapykanta. Ji galėtų pjauti ir sodinti į kalėjimą.

Aš nesigailiu to, ką darau. Gal jau niekados neteks. Reikėjo dar stipriau dirbti. Istorijos spiralė vėl nusisuka nuo mūsų, ir nežinia, kada dabar pasikartos, kada sugrįš – gal jau mūsų nebebus.

Dabar uždavinys – kuo greičiau tą jovalą išstumti iš sąmonės.

XI. 5

Rašytojas kaip visuomeninė figūra netenka galios, jis traukiasi iš visuomeninės arenos. Rašo eilėraščius ar romanus, bet jau nepuola į visuomeninių klausimų sūkurį. Tik vienas V. Sirijos Gira atsiliepė į Čekoslovakijos įvykius. Tylėjo net rašytojai-komunistai. Žemės ūkio klausimais rašo P. Vasinauskas, ir niekas negali prilygti jam lietuvių valstiečių pažinimu. Kudaba rašo apie žemės ežerus, upes. Repšys, Kuzmickas, Stoškus – estetikos klausimais. Rašytojo – vadovaujančio intelektualo – padėtis pasibaigė: jis jaučiasi bejėgis, nepasiruošęs, nekvalifikuotas.

Kokios bėdos! Nėra asmenybių. O būti asmenybe – reikia turėti savo nuomonę – tai pavojinga. Nebėra jokių sąjūdžių, jokios vieningos krypties, jokios kylančios bangos. Vien buvusių judėjimų inercija, vien senos ambicijos, kivirčai tarp jų, o ne tauri etinė-meninė programa.

Vildžiūnas apie tai rašo: „Kultūros barai“, 1970, nr. 1.

XI. 10

Tai senas ir aiškus dalykas. Mes – komunistai. Mes daug nusipelnėm Tarybų valdžiai. Todėl mums pirmoj eilėj – butai, spec. poliklinikos, kurortai, kelionės užsienin. Tas pats ir rašytojai. Jie taip pat nori privilegijų ne tik materialinių gėrybių srity, bet ir literatūrinės šlovės arenoje. Pvz., partijos bilietas priimamas kaip indulgencija nuo visų trūkumų, kaip skydas nuo bet kokios kritikos.

Tai tas pats parazitavimo reiškinys, kurį mes matome aplinkui, tas pats reikalavimas privilegijų. Partiškumas čia suvedamas į privilegijuotųjų padėtį.

Bet užteks. Turiu susirasti kitą logiką: kitą plotmę. Toje pačioje plotmėje beprasmiška veltis.

Kuo daugiau absurdų gyvenime, tuo jis tikresnis. Juk žmogiškas gyvenimas ir taip absurdas, anot Kamiu. Tad čia nereikia laukti nei teisybės, nei atpildo, o daryti tai, kas darytina, kas būtina. Svarbiausia, nedramatizuoti savęs, savo padėties ir savo vaidmens. Nebandyti matuoti viso to teisybės, moralinio padorumo ar pažangos kriterijais. Tai absurdas. Tu patekai absurdiškon situacijon, kapstykis iš jos greičiau, ir viskas. Be ašarų, be dramatiškų mostų. Pasistenk būti sau žmogumi. Pernelyg ilgai grindei savo egzistenciją nepastoviu literatūros šurmuliavimu. Reikia – pastovių atramų.

1970. XI. 20

Gyvenimas šviesus kaip niekada. Per savaitę – 3 laidotuvės7. Stovi ant konvejerio, ant išnykimo juostos, kuri greitai lekia.

Ir čia nebėra nei perspektyvų, nei prasmės. Pasitarime „Tiesoje“ Radaitis pareiškė, kad metas įgyvendinti Lenino šūkį: „Iš literatūros šalin nepartinius literatus!“ Tai ir vykdoma. Nutylėjimo, ignoravimo, išstūmimo principais. Vėl pokario principas – ką įsileisti į literatūrą, o ką ne.

Nuostabu, kaip neturi jokių patvaresnių pagrindų mūsų literatūros gyvenimas, kaip lengvai yra apvaldoma rašytojo psichika. Baltakis – vienas iš karščiausių to literatūros ideologizavimo entuziastų. Ir kai tas ideologizavimas pasmaugs pačią literatūrą, užslopins juos pačius, tada, žinoma, kaltų nebus, bus kalta epocha, tik, aišku, ne jos veikėjai. O gal tai tik išmėgintas manevras – rėk kuo garsiau, kad tavo dalykai dar praeitų, o su kitais – suk velniai. Bet tas pats kardas atsigręš ir prieš tave.

Taigi, liberalizacijos galas, finalas!

1971. V. 3

Šioks toks smūgis. Tikriau sakant, apmąstymo akstinas. Bet sukrėtimas nėra toks stiprus kaip po „vidinio monologo“, nors ir buvo gana nelauktas. Bet nervų sistema, matyt, paliesta: išbundu patamsyje.

Sektorius gana šaltai ir kritiškai priėmė mano „doktoratą“. Nastopkai per mažai mokslo, per daug eseistikos. Pakalniškis nerado pastovių psichologinių formų, Galinis demaskavo „vieningosios srovės“ apraiškas.

Kartėlio nemažai. Tuo labiau, kad ir pats jaučiau savo metodologijos diletantiškumą. Ką galima buvo padaryti tos psichologinės interpretacijos ribose, tai padaryta, bet toliau aš negalėjau peržengti. Nemanau, kad darbas beprasmiškas – jame yra tezių, kurias labai nemalonu bus praryti; jame legalizuojamas visu plotu modernizmas; įvedamas Aleksand[riškis].

Ir apmaudu, kad Nastopka viso to nepastebėjo ir nepalaikė.

Ir dar kartu regiu įprastą Lankučio veidą. Kiekvienoj rimtesnėje situacijoje jis tave išduoda ir paskui atsisuka – lyg niekur nieko nebūtų buvę.

Kaip jis giedojo prie Irkos apie darbą – o jau svarstymą pradėjo nuteikdamas visus kritiškam santykiui – mat ir M. Paulauskui pasitaiko blankių rungtynių. Paskui ironizavo dėl srovių – puola kaip prie mylimosios, paskui – skyrybos.

O vėliau susitikęs man sako: aš tai praleisčiau tas frazes, bet Korsakas… Dabar po tavo darbo, kokia matysis panorama…

O tuo metu pritarė, o gal ir pats pasiūlė mano darbą išleisti 1974 m., t. y. atidėti dar vieniems metams.

Vis sakau kalbą, bet ar pasakysiu. Dėl planavimo. Kai pradėjom rūpintis savo darbais, turėjom parašyti anotacijas ir planus. Padarėm. Tada mūsų temų ribos niekur nesuėjo. Kai aš sėdausi rašyti paskutinio skyriaus, staiga sektoriaus vadovo stalčiuje randu Galinio paskaitos temos planą, kuris visiškai panašus į manąjį.

Kaip galėjo šitaip atsitikti? Aš matau tik vieną paaiškinimą – sektoriaus vadovo humoro jausmą: mat jie murkdėsi bendrame bute, tegul pasimurkdo ir bendroje temoje. Iš šalies gana įdomi ši rivalizacija, kaip sako Pakalniškis.

Bet nemanau, kad planavimas gali būti grindžiamas humoro jausmu, kad būtų protinga ir kolegiška sustumti du bendradarbius kaktomis.

Juk jeigu Galiniui, pradėjusiam rašyti kitos temos darbą, būtų parodytas mano planas, nežinau, ar jis būtų ėmęsis rašyti ta pačia kryptimi ar bent nebūtų po to tvirtinęs turįs moralinę teisę palikti tai, kas jo darbe sutampa su mano.

O jeigu mane būtų supažindinęs su pakeistu darbo planu, aš irgi būčiau ką nors koregavęs. Aš manau, kad galima buvo rašyti ir tokias temas, bet reikėjo apie tai iš anksto žinoti, o ne žaisti slėpukais.

Ir dabar neaišku, kodėl aš turiu išpirkti šitokio tobulo planavimo nesąmones?

Aš norėčiau vis dėlto išgirsti rimtą paaiškinimą.

Štai ir viskas. Toliau rezignacija. Ir pastangos kuo greičiau išvalyti sąmonę. Tai svarbu. Tai būtina. Aš turiu eiti toliau. Ir man norisi dirbti, tik neaišku ką, nes ir kritikoje mano karjera užbaigta. Bet knygą bandysiu paruošti šitoje savo nemigoje.

Dabar aš jau galiu atsitraukti nuo savęs, savo darbų ir pažiūrėti iš šalies – juk viskas praeina, tad neverta ir nebūtina taip jaudintis ir draskytis.

V. 7

Pasiutęs vienišumas. Vienas eini. Vienas pats. Ir rašai kažkokioj beprasmybėj – ruoši pomirtines knygas, nes, matyt, jos nepasirodys, kol tu gyvas. O ar jos beturės tada reikšmės, jei dabar atrodo kitiems bevertės.

Ir taip tu lieki be jokių bendraminčių, be jokio palaikymo. Net ir tie, kuriais tu tikėjai, nusigręžė. Ar toks laikas? Ar tu jau pats pasenai ir nebeatliepi tam, kas rūpi.

Aš padariau tai, ką galėjau. Man rašymas nėra teorijos varinėjimas. Aš per daug savęs sudedu. Tai lyg emocinė išpažintis. Toks rašymas – primityvus, naivus – mokslo atžvilgiu. Bet juk negali tu savęs peržengti, negali tu nušokti nuo savo diletantiškos metodologijos.

Tu vis kuri kažkokius projektus, samprotauji, ką darysi – o juk tave taip laiko prispaudę prie žemės, kad negali net cyptelėti. Visos skylės uždarytos, ir tu niekur negali išlįsti. Visur ta pati budri brolija, tas pats išdavimas, nusigręžimas, abejingumas.

Aš teberašau, tebemąstau taip, tarsi tebesitęstų liberalizmo epocha. Ir todėl viskas atrodo beprasmiška – juk persunkta polemika su esamu laiku, su jo normomis. Bet kur tu nueisi – su tais poetiškumo ir antidogmatinės kritikos etalonais?

Ir dar – šokinėju nuo temos prie temos. Neturiu jokios pagrindinės eigos. Neturiu kažkokių fundamentinių interesų. Atrodo, kad viską jau esu padaręs, kad dabar telieka tik kartojimasis.

Dar ką parašysiu – bet ar tai bus nauja? Tai bus tik pasikartojimas.

Ir šitaip laiko kritika ir savikritika sueina į vieną tašką.

Ir aš einu tuo pačiu pažemintojo, išstumtojo keliu – tokiu būdingu mūsų laikui. Ir neigiamų, melancholiškų emocijų kompleksas darosi pats svarbiausias.

Man keista. Juk aš ilgai visus pakenčiau. Kol neatsikėliau į Galinių butą, nežinojau, kas yra neapykanta. O dabar jau tiek žmonių, kurių neapkenčiu, ir pats esu neapkenčiamas. Kokia metamorfozė. Ir vis blogumo link.

Ir šiaip – koks menkas vertybių diapazonas. Tu čia daužiesi dėl to darbo, dėl straipsnio – išgyveni, kankiniesi. Tarytum tai būtų paskutinės ir aukščiausios vertybės, tarytum tuo ir baigiasi gyvenimas.

Juk jei pažiūrėtum iš aukščiau, pažiūrėtum iš kažkokios būties viršūnės, tai visai bus menka.

Būtų gerai išlįsti iš tos psichozės (sėkmės – nesėkmės), susirasti kažką pastovaus ir tikra ir nereaguoti į šitų musių zyzimą. Ne tiek rašyti be paliovos, kiek ieškoti pačiam sau kažkokių verčių, supratimų. Pabūti savimi ir savyje atsitraukus nuo aplinkos.

Tam reikia rytietiškos išminties.

1971. V. 7

Man rašymas – ne teorijų dangoraižiai, o greičiau lyrinė išpažintis. Per daug sudedu savęs į aprašomas figūras. Mokslinės metodologijos atžvilgiu toks rašymas – primityvus.

1971. IX. 12

Su kartėliu prisimena K. Korsakas savikritiką, kuriai turėjo ryžtis 1950 m., triuškinant jo knygą „Literatūra ir kritika“. Buvo pasakyta: arba viešas savęs išplakimas, arba represijos. Jau parengtas planas likviduoti Lietuvoje visą socialdemokratinio sparno inteligentiją, kaip padaryta Estijoje. Ir tik nuolankus elgesys gali atitolinti šią kampaniją. Reikėjo nulenkti išdidžią galvą, pačiam apspjaudyti save, norint išlikti Lietuvoje, dirbti mokslinį darbą, išsaugoti nuo „valymų“ vieną iš svarbių lietuvių kultūros centrų.

Ar po tokio pažeminimo dar galima atsitiesti?

IX. 27

Baigiau tvarkyti darbą. Pataisinėjau. Ir viskas. Dabar aiškiai matosi jo vienpusiškumas. Visa lyrika išmatuota srovių masteliu, vaizdinių metaforų lygiu, tarytum tuo ji baigtųsi. Tai tik vienas jos lygis. Aš nepriėjau prie pačios šerdies. Per daug apibendrinau visą lyrikos gyvenimą, dekonkretizavau. O visiškai nėra muzikalumo, kaip svarbiausio elemento, kuo ji atsiskiria nuo kitų [literatūros rūšių]. Vien įvaizdžių medžioklės. Tai – paviršutiniškas darbas, be originalaus nelauktumo, be šviežumos ir koncentruoto smūgio. Matyt, man straipsnį rašyti geriau einasi, negu ką kitą.

Ir tai vėlgi baisus susiliteratūrinimas. Viskas dėstoma tokioje žinomumo sferoje, be vidinių atsivėrimų, praregėjimų. Citatų batalionai surikiuoti, bet vedami tik gana paviršutiniška vaga – įteisinti modernizmą.

Aš dabar galvoju, ką turiu daryti. Ir vėl projektai, vėl viltys, ir vėl tu paliksi, kur buvai. Nes tuo skaitymu tu negali savęs atnaujinti, tam reikalingas mąstymas, vidinis buvimas, kuriam tu nebeturi jėgų, nebeturi jo teritorijos, o tik rašyti – rašyti – iki begalinio išsekimo.

Tad ką daryti? Reikia: 1) eilėraščio stilistiką knisti – melodingumą, 2) lyrikos tipologiją, 3) filosofiją skaityti.

Ir užteks to smulkaus ir įkyraus rašymo, kuris tik nualina. Reikia ieškoti didesnių objektų, dėl kurių būtų verta.

X. 4

Parašiau apie groteską8. Ir žiūriu: visur kartojasi ta pati metodologija. Vakarų literatūra atrodo labai prašmatni, sektina, o mūsų skurdi, bėdina. Ir ji visą laiką vejasi. Tai – prisiskaitėlio metodologija. Nėra savarankiško ir aiškaus mąstymo. Tik šiaip varinėjimas kamuoliukų. Reiktų, kad viskas būtų autentiška, pergalvota, išjausta, o ne šiaip šmaikštus rašymas pagal tezes, ne šiaip rašytojų įstatymas į schemas.

1971. XI. 10

Man reikia vis labiau nusiteikti filosofiškai. Nieko nekaltinti, nesistebėti. Iš nieko nesitikėti pagalbos. Juk šioje santvarkoje kiekvienas gyvena tik savimi, jis negali niekam ištiesti rankos, nes tai pavojinga. Pats baisiausias susvetimėjimas, nes grindžiamas baimės jausmu.

Vėl antras mano disertacijos virtimas atėjo. Ir reikia ramiai pasitikti. Be nuostabos ir susijaudinimo.

Apskritai reikia jau atmesti visą tą smulkių išskaičiavimų lentelę, nes ji vis tiek nesipildo. Ir gyventi taip, kaip norisi. Nebijoti. Tai sunku, nes tai giluminės psichikos kompleksas. Bet juk tai veikia tik buities gardely, o jei paimsi buvimą ir nebuvimą – išnyksta visa tai. Reikia į viską žvelgti nuo šios ribos – tai suramina ir pastiprina.

Mečiau savo straipsnius į verdantį katilą. Parašiau pasisakymą – tegul pasiunta9. Matyt, vėl būsiu malamas. Dabar svajoju išeiti vėl į tokį rašymą, kur aš kažką esu sugalvojęs, pasiruošęs.

1971. XI. 10

Reikėtų mokytis žvelgti į savo literatūrines sėkmes ir nesėkmes, remiantis B. Sruogos išmintimi: „Visi mes esame svečiai pasauly. / Ir tu esi, ir vyskupas, ir aš“. Tam priešinosi savisaugos instinktas. Tačiau tik ties buvimo–nebuvimo riba gali paaiškėti tavo esmė, kuri baikščiai rusena periferijoje, kol nevirsta esminiu – būti ar nebūti – klausimu.

1972. III. 5

Kai pasiklausai per radiją apie žudynes, banditus, tai nieko nebesinori daryti: pasaulis atrodo toks beviltiškas, toks niūrus, kad, rodos, tik greičiau iš jo išeik. Šitą jausmą ypač sustiprina dabartinė mūsų situacija, kur pirmame plane atsistoja visokie durniai, bet ne tai esmė – viskas užspaudžiama, viskas peržiūrima.

Kaip čia reikės gyventi ir dirbti? Ar dirbti tokiomis sąlygomis. Kokia čia bus kultūra? Ar nereikėtų visai nutilti? Bet juk kultūra turi būti kuriama bet kokiom sąlygom. Ir su visais kompromisais, ir su visa gėda. Kokia ta kultūra bus – vieni niekai, bet ir tokia, matyt, reikalinga.

Visas mokslas ir menas turi būti pajungtas ideologiniam darbui – tokia direktyva10. Kokius rezultatus ji duos – pamatysim.

1972. III. 6

Praėjo triukšmas. Baliai. Susijaudinimas11. Vėl lieki vienas. Vėl ta pati nepasitikėjimo ir abejonių graužatis. Išspausdinau „Nemune“ apie Talentą12. Gana įžūlu, vaikiška, drąsu. Ir nepatenkintas. Atrodo, tarsi toks elgesys man nebepritinka, tarsi tai vaiko kelnaitės, man nepriderančios. Gal tai senatvės žymė, bailumas? O gal tiesiog man tas prisiskaitymas nusibodo? Per daug svetimos išminties ir per maža savo. Per maža spontaniško judesio ir iškentėtos tiesos. Samprotavimų konstrukcijos.

Man patinka, kaip rašo Martinaitis. Nuo savęs. Lyg lyrinis išsiliejimas, ir išlaikytas vientisas santykis.

Kažkur viskas nuėjo. Ir aš atlikinėjau šokį su degančiais fakelais, demonstruodamas kvailą drąsą. Tik fakelai kris ant mano galvos – įdomus reginys publikai. Bet visa tai kažin ar paliečia pačią šaknį, pačią esmę, ar tai nėra šiaip sau blūdinėjimas.

Dabar vėl ta pati problema – ką toliau veikti, kur eiti. Toks jutimas, kad esi išmestas iš balno, kad klaidžioji kažkur vienas.

1972. III. 7

Mikelinskas teisingai sako, kad aš linkstu į loginį tiesumą, o Zalatorius emocionalesnis. Ir man norėtųsi tokios improvizacinės laisvės, tokio nesuspaudimo, tokio laisvumo.

Per daug tos mintys išskaitytos, sistematizuotos.

Tai – vidinės problemos. O išorinės, kurios nuo tavęs nepriklauso.

Ar rašyti toliau kritiką, kurios niekas nespausdina, ar pereiti į kitus žanrus? E. Mešk[auskas] sako, kad Maskvoje filosofų posėdy toks idiotizmas, kad nebuvo tokio ir prie Jozefo.

Juk ateis ir čia. Ir visa ta vidinio išsilaisvinimo banga subyrės į šipulius. Tai labai slidus ir sunkus kelias. Ir kur link nežinia. Ir nežinia – ko mes siekiam? Ar yra tie „mes“, ar tu vienas kapstaisi.

III. 20

Buvau Kaune. Pas jaunuosius. Gėlės. Exlibrisas. Bet pasimatė, kad stoviu ant bedugnės krašto. Toliau nėra kur eiti. Ir aiškus rezignacinis motyvas vėl ėmė groti. Toliau nebėra ką daryti kritikoje. Dėl talento Drilinga gavo žiaurią pastabą. Jis bijojo įsileisti mane net į Kauną su pranešimu. – Žiūrėkit, kad duotumėte atkirtį! Jis nori perbraukti visą tarybinę literatūrą. Tokios malonios charakteristikos.

Apie tolesnį publikavimąsi šitame žurnale nėra ir kalbos. Labai pakenkė Radaitis, nunešęs mano anketą į valdžios rankas.

Taip kad aiškus ratas. Reikia ieškoti kito kelio.

Be to, ir aš jaučiu, kad toliau neįmanomas plėtojimas šitokio kritiško santykio. Niekas nepakęs. Rašytojai – valstybinės vertybės, ir niekas negali jų griauti.

Tad vienas griuvimas labai aiškus. Viena galimybė išsemta. Ir tai, matyt, visuotinis santykis mano atžvilgiu.

1972. III. 21

Taigi, prasideda kampanija. Vakar partiniame susirinkime A. Jonynas talžė13. Aš pataikiau ateiti į pertrauką. Tiems, kurie niekad nebuvo lupti, tai gražus reginys. Daugiau nieko. Taip ir yra: vienam mala dantis, o kiti tyli. Kitaip ir negali būti.

Dabar reikia laukti tik komplikacijų. Kiek tai pasieks spaudą, Institutą? Ir nueis apeliacija į Atestacinę komisiją?

Bet, aišku, kad kritiko karjera jau baigta. Mažiausiai dviem metams išfoluojamas. Ir apskritai grįžimo negali būti tol, kol neprasidės naujas politinis kursas į demokratizaciją. O kadangi Jonynas išreiškia aiškų dabarties kursą – suimti į tvirtas rankas literatūrinį gyvenimą, niekam neleisti šakotis, tai jis gaus oficialų palaikymą.

Žinoma, visa tai laikinas žaidimas. Bet šitaip praeina ir gyvenimas. Šitaip išsenka nervų energija. Šitaip viskas susimala. Bet, aišku, kad ką nors mėginti kapitališkai dirbti dabarties literatūroje – neįmanoma.

Lieka ryšiai. Lieka kokia nors monografijėlė, kurios taip pat niekas neleis. Negaliu ryžtis Borutai. Labai jau to paties tipo kaip Jan[onis], Sal[omėja]. Visi tie kovingieji poetai. Norėtųsi giluminio, kokio nors metafizinio poeto. Bet ar visi užimti, ar visi aprašyti.

Taip ir neturiu kur užsikabinti. Nors aišku, kad reikia eiti į kokią nors neutralesnę temą, į siauresnę sritį, kad šitas akmenų mėtymas pasibaigė ir daugiau nepasikartos.

Na, bet padaryta. Vieną kartą priminta – kad galit daryti kiaulystes, bet jos nebus pamirštos14.

III. 22

V. Žilinskaitė pasakojo dar iš susirinkimo. 6 oratoriai užsipuolė. Viskas prasidėjo nuo to, kad skaitė „Nemuną“ pats Sniečkus ir trinktelėjo kumščiu. Jonynas kalbėjo Sluckio žodžiais, ir tas sėdėjo kaip pagrindinis herojus, kaip nepaliečiamas dievukas. Na ir talentas – šitiek valdyti, šitaip sugebėti…

Bet tai, aišku, dulkės. O iš esmės tai laikas rieda per tave, laikas mala ir drasko. Jis ir atleidžia tave nuo to balansavimo. Pagaliau jis palieka tau – mokslą, kuriam tu neturi pašaukimo ir noro.

Įdomu, kad aš kaip klounas čia išeinu, palinksminu, visi pasižiūri, pasigėri, pasistebi, ir kiekvienas grįžta prie savo darbų, bijodami įkišti pirštus tarp durų. Šitai aš ir išreiškiau straipsnyje. Šitai ir norėjau pasakyti. Gerai ar blogai tai padaryta. Bet pataikyta! Ir nesigailiu.

Tik ką toliau daryti – neaišku.

III. 23

Vienintelis gyvas belikęs nervas – mano darbas, mano egzistencija, kuri prabyla tada, kai tu prispaustas, kai tu mušamas. Gal tai ir yra tikroji egzistencijos esmė, tikroji tavo esmė, kurią apneša smulkmenos, dulkės, ir tik sukrėtimo metu tu ją vėl jauti.

Ir dabar vėl ta pati dilema: turėti kažką savyje, turėti aukštesnį pagrindą, negu ta literatūrinė konjunktūra. Prieš ją šokti – beprasmiška, jos nepakeisi, bet priešinimasis, matyt, yra vienintelis egzistencijos vertingumo rodiklis. Tu žinai, kad beprasmiška, o vis tiek šoki į akis.

Jaučiu ir palengvėjimą. Tai išėjimas iš kritikos ringo. Matyt, galutinis. Pagaliau reikia gyventi be karštligės, pačiam sau, o toji smulki determinacija per daug niekinga.

Ir malonu skaityti šiaip sau – be niekur nieko. Taigi žiūriu į viską daug ramiau.

III. 24

Aišku, aš paliečiau vadovavimą literatūrai – reglamentaciją ir tragiškas jos pasekmes. Ir tai negalėjo praeiti nepastebimai, nors tiek nedaug ten yra.

Gal ir bėda. Aš rašau straipsnius kaip emocines deklaracijas su pasiutusiu kategoriškumu. Ar gerai taip laidoti Marcinkevičių ir Baltakį? Juk tokios kritikos niekur ir nėra. Tai judėjimų, platformų kritika, o ne ramaus literatūrinio gyvenimo.

Bet tai kritika pagal mano charakterį. Ir dabar neturiu ko gailėtis.

Aišku, kad pats protestavimo, ironizavimo santykis ilgai nebus toleruojamas. Ir aš būčiau atsidaužęs anksčiau ar vėliau. Čia ne teiginiai, o pats griaunantis santykis.

Ir aš turiu jį slopinti, jei noriu dirbti. Aš negaliu jo demonstruoti, nes tai Čekoslovakijos įvykių atmosferos nuosėdos būtų įžvelgtos.

Pagaliau – juk visi mes aukos, ir gal reikia mylėti, suprasti ir atjausti, o ne pykti ir mušti kaip dabar.

Bet kai nėra kategoriškumo, tai irgi nuobodu.

III. 27

Jautiesi, kaip padaręs kažkokį nusikaltimą. Ypač stiprus spaudimas. Tam ir ruošiami tokie pogromai, kad žmogus būtų sutriuškintas, sumaltas, kad jis jau neatsikeltų ir nebedrįstų to paties pakartoti. Gali tik įsivaizduoti Pasternako ir Solženicyno padėtį.

Dar įdomu, kad niekas neatėjo, niekas iš tų, apie kurių vienintelę išrautą egzistenciją aš kalbėjau ir gyniau. Niekas iš tų, kuriuos aš pats gyniau ar bent visada užjaučiau.

Paliktas esi vienas kaip kuolas visam siautėjimui. Nuo tavęs staiga atšlyja visi kaip nuo maru apsikrėtusio. Tu daraisi pavojingas prisiliesti, kalbėti, bendrauti.

Ar verta aukotis, lipti ant minos ir šokti herojiškai ant ambrazūros vardan šitokios publikos? Aišku, ne. Tu eini pagal savo logiką, tu darai, kas tau buvo iš vidaus užprogramuota, kas, matyt, buvo neišvengiama. Šitą daužomo talento padėtį aš turėjau išsakyti, ir išsakiau. Na užtat ir staugimas. Bet tavo likimas į šitą investuotas, ir nežinia, kuo viskas baigsis.

III. 28

Be abejo, negali užmiršti, kur gyveni. Ir negali labai pasipūsti ir vaidinti principingą. Juk būčiau rašęs apie Mozūriūną „Pergalei“, būtų gal praėjęs groteskas, o ir dėl „Talento“ nebūtų tokio siautėjimo. Bet kur aš nusileisiu nuo Radausko iki Mozūriūno! Na dabar ir gauni žiaugčioti.

Bet visa toji išmintis siekia praeitį. O jokios strategijos, jokio apgalvoto plano į ateitį. Aš gyvenu kaip poetas kažkokiais vidiniais impulsais, o ne blaiviai apskaičiuotu veiklos planu.

Bet ir tai niekai. Neaišku, ką veikti. Boruta traukia kaip maištaujančio rašytojo tipas. Bet juk ir parašius nebus kur padėti, kur realizuoti.

Ir tai niekai. Svarbiausia, kažkokios gilumos nėra. Prisideda pašalinės interesų sritys, bet vieno pastovaus intereso taip ir nėra.

III. 29

Ar aš jau pripratau, ar atbukau. Bet šį kartą greit atslūgo vidinio sąmyšio, išgąsčio ir nevilties banga. Arčiau, vis arčiau „ribinė situacija“, ir kai iš to taško pasižiūri, visa tai „tuštybių tuštybė“. Vėl skaitau, vėl kabinuosi į mintis, projektus, tarytum normaliame gyvenime. O juk jis visai nenormalus – neturi jokių perspektyvų ir jokio tikrumo. Rašymas į nežinią, kaip ir visas gyvenimas į nežinią. Matyt, ir į tai galima įprasti. Pagaliau tai – luksusas, palyginus su pokario metais.

Svarbiausia nieko nežinoti. Kaip ir kur, ir kas reagavo. Ką pasakė. Ką pagrasino. Tu nieko negali pakeisti. Nieko negali padaryti. Kas bus – tai bus. Pamatysi, kai ištiks šis lemtingas sprendimas. O iki tol nėra reikalo nei žinoti, nei jaudintis.

Svarbiausia – apvalyti sąmonę. Nes ją palaužti, demoralizuoti ir siekiama visu tuo triukšmu.

Bet nevalia pamiršti, kur gyveni. Nereikia tyčiotis. Reikia rašyti pozityviai, matyt.

III. 30

Mano svyruojantis buvimas. Vakar vėl priepuolis. Vėl pasitarimas CK, kur aš figūruoju. Vėl įtūžęs saugumas. Vėl doktorato palaidojimas. Vėl visose instancijose kalba apie mane.

Kai viso to prisiklausai, jautiesi kaip nusikaltėlis ir trokšti tik vieno: kad greičiau viskas baigtųsi, kad pagaliau prasivertų kapas ir prarytų tave. Ypač nemalonu susitikti Korsaką – žinau, kaip jam apmaudu, sunku, nemalonu.

Bet kai kur ir paguoda, Marukas, Marcinkevičius skaito „Nemuną“, kurio niekad neskaitydavo, ir laiko, kad reikėjo spausdinti.

O šiandien vėl nieko. Vėl žiūriu per Sruogos „Visi mes esame svečiai pasauly“, ir tada jau neatrodo nei baisu, nei beviltiška. Yra upė, pušis, vėjas, ir tuo galima pasiguosti šitame siaučiančiame, naikinančiame pasauly.

IV. 1

Tokia kritika, kaip maniškė, brangiai atsieina. Ji itin smarkiai mažina gyvybinių jėgų balansą. Nuolatiniai stresai, kurie nuodija kraują ir alina širdį. Ir nėra jiems pabaigos. Ir nėra jokios išeities. Pamautas ant iešmo ir palengva sukiojamas ant ugnies.

Matyt, iš tiesų Mieželaičio darbas. Jei jau trenkė kumščiu pats šeimininkas, tai jį nuteikti galėjo tik Laureatas. Iš tiesų koks tas mūsų literatūrinis gyvenimas – kaip lengvai viską galima sutvarkyti, užgniaužti, pačiam net piršto neįkišant. Viskas sutvarkoma užkulisyje. Tad jokios kritikos ir negali būti. Šitie monumentai nepaliečiami. Tai – pikti ir kerštingi dievai.

Ir be to, koks tu vienišas. Jei kam ir rūpi, tai tik kaip klinikinis atvejis. Toks apskritai žmogaus gyvenimas – miršta draugai, ir tu privalai juos užmiršti.

Nejutau jokios užuojautos, o tik pagyvėjimą ir iš Jono Lank[učio].

Tokia ši kieta ir žiauri būtis, kurią privalai pernešti.

IV. 2

Vis labiau apima kažkoks abejingumas. Rašai – ir rodos, lengvai galėtum nerašyti. Kažkaip atkrentu nuo visko. Vis labiau jaučiuosi nereikalingas. Tuščias. Ir ne tik dėl to, kad nėra perspektyvos, bet ir apskritai slenka gniuždanti tuštumo banga. Kam ir vardan ko? Kas iš to rašymo. Situacija vis labiau stumia į valdišką rašymą, į valdiškas temas (Šolochovas), ir nesimato, kad galėtum ko nors kito nusitverti.

Korsakas pavarė tave kaip pešką šachmatų lentoje. Smulkus politikierius be jokio žmogiškumo. Bet nieko nepadarysi. Kentėk, lauk. O ko – nežinia. Disertacija kaip užgesę pelenai krinta žemyn. Matyt, kad mano reikalas pasiekęs aukščiausias sferas. Tokia pasiutusi centralizacija. Net ir mokslo dalykai sprendžiami tose pačiose instancijose. Ir čia nieko nepadarysi, niekur nepabėgsi.

Kartais norisi viską trenkti. Bet ką toliau. Tokia išeitis – ne išeitis. Mes turim dirbti esamom sąlygom, pažeminti, trypiami, ugdyti vidinę laisvę, žinojimą, dvasinį turtingumą. Kaip galima izoliuotis nuo to paviršiaus. Taip daro dailininkai, ir jie daug laimėjo.

Jaučiuosi privargęs, nualintas. Matyt, ėda dirgsnius visos tos permainos, tas vilties ir nevilties keitimasis. Bet reikia turėti skydą.

IV. 3

Išliko permušto šuns savijauta. Nesinori susitikti žmonių ir kalbėti. Atrodo, kad padarei kažką nepadoraus, negarbingo. Atrodo, kad iš tiesų esi nelaimingas kompromisininkas, kuris privalo teisintis. Ir galbūt visas tas pasiutęs spaudimas tebuvo vien gąsdinimas? Argi tokios rimtos instancijos ir tesiekė tokio menko rezultato – pažeminti vieną žmogelį? Bet rezultatas didesnis – vienas tapo išvestas iš rikiuotės ir daugiau balso nebekels. Tai jau ne visai mažas rezultatas. Iš dalies ramiau, nereikia savęs kaip su pentinais spausti: stenkis, rašyk. Dabar savaime užbaigtas kritiko kelias, užbaigtas aukšta gaida, užbaigtas skandalu, kaip ir buvo pradėtas. Dabar sau gali ramiai pasakyti: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“.

IV. 4

Dabar gyvenu problemomis: ar Borutą, ar ką kitą pasirinkti. Juk reikės gyventi su juo 3 metus. Boruta man, iš vienos pusės, artimas: maištaujantis, smaugiamas, nepasiduodantis rašytojas, o iš kitos pusės, vėl tas pats užangažuotas rašytojas, kokių jau aš turėjau.

Be to, Striogaitės disertacija. Tu eini iš paskos ir rašai tą patį, kai dar tiek rašytojų neturėjo atskiro žvilgsnio. Tai mano skaudi problema. Reikia apsispręsti. Jau, rodos, apsisprendžiu, bet vėl abejonės, vėl kažkas stoja prieš. Ir taip nežinau, ką daryti.

Bet pasirinkimo nėra. Man nesinori klasikų. Nesinori sustingusių figūrų. Mielai dar imčiau Vaižgantą.

IV. 5

Sąmonė vis dar negali išsivaduoti. Vis dar bombardavimai. Kiti jaučia malonumą pranešti – kas ką pasakė.

Korsakas nieko nedarys, jeigu jam nelieps. Tik jis stebisi mano išprotėjimu, kad spausdinau. Grėsmė doktoratui akivaizdi.

Mikelinskas perpasakoja susirinkimo oratorius. Baltušis pareiškė, kad tai – antitarybinis straipsnis, ir tokiam autoriui kažin ar verta suteikti daktaro laipsnį. Bielinis pareiškė su visu atsakingumu, kad tas straipsnis – tai išėjimas iš visų žmogiškos etikos ribų.

Atrodo, kad kritiko karjera iš tiesų baigta ne 3 metams, o visam laikui. Juk ir «Искренности» autoriui [Pomerancevui] taip ir nepavyko sugrįžti. O šis straipsnis, matyt, priimtas kaip deklaracija. Taigi, matyt, būsiu tvirtai ir galutinai užspaustas. Ir tie galės ramiai tukti, niekieno nedrumsčiami.

Kitų reagavimas – smalsumas, lengva užuojauta, bet tai nėra savęs investavimas. Tai žiūrėjimas ir stebėjimas iš šalies – gana atsargus. Tu vis tiek esi kažkas svetimas literatūrai, kažkas pašalinis, ir visa ši istorija tik šiaip liežuvio pamalimui.

IV. 8

Palaipsniui viskas ima atrodyti vaikėziškumu. Išblanksta heroizmas. Lieki publikos linksmintojas. Ir už tą pokštą brangiai moki. Kai paskaitai J. Keliuočio pareiškimą15 ir savo straipsnį, aišku, kad jis „antitarybinis“. Ir reiktų visam laikui mesti iliuzijas: 1) pagerinti tarybinę literatūrą; 2) pakeisti rašytojo padėtį.

Tu amžinai turi kažkokios idealios literatūros ir idealaus rašytojo projektą, bandai jį skelbti, bet tai baigiasi liūdnai.

Dar tas emocinis kategoriškumas – tai irgi žlugdo tave.

Bet svarbiausia problema – kaip reikės rašyti toliau. Kai plunksna išjudinta iš rankų. Ką berašysi, visur įžiūrės kažkokį pasiknisimą, ir tau pačiam bus sunku būti savimi. Ta kovinga dvasia, ta literatūrinė opozicija, kuria rėmeisi, turės išnykti.

Čia tai problema. Ar nebūsiu aš demoralizuotas šitos avarijos. Ir vis dar neaišku – ką toliau daryti.

________________

1 Su Zalatoriais, jų dukra Egle bei jų bičiuliais Vaitkevičiais iš Joniškio, mūsų vaikais Rūta ir Andriumi kelias dienas dviem mašinomis keliavome po Karpatų kalnus ir miestus.

2 Redagavo šį Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojų rinkinį, išėjusį 1970 m.

3 Vilniaus universiteto literatų būrelio, vadovaujamo E. Bukelienės, konkurse pirmąją vietą už eilėraščius laimėjo O. Baliukonytė, antrąją – O. Rasiukevičiūtė, trečiąją – M. Kontrimaitė. Vertinimo komisija: V. Kubilius, A. Maldonis, J. Mikelinskas, M. Bieliauskienė, E. Bukelienė („Literatūra ir menas“, 1969 m., gruodžio 27).

4 Rašė daktaro disertaciją „XX amžiaus lietuvių lyrika“, atskira knyga išėjo tik 1982 m.

5 A. Bučys straipsnyje „Keliai ir kelrodžiai“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., balandžio 11), teigdamas, kad lietuvių romanas nuosekliai tobulėjo, ironizavo jo kritikus, esą irgi tobulėjusius, tik nepageidautina – estetizuojančia – linkme. „Susilpnėjus sociologinei analizei <…> imta dažnai dangstytis susigalvotom ar patyliukais pasiskolintom estetinėm kategorijom <…> taip reiškiasi natūrali reakcija į ankstesnes literatūrines dogmas, bet tuo pačiu metu mes neretai patenkam naujų iliuzijų vergovėn.“

6 Ataskaitiniame E. Mieželaičio pranešime „Lietuvių tarybinės literatūros derlius“ („Literatūra ir menas“, 1970 m., gegužės 30) kritikai mokyti remiantis „bendru marksistinės estetikos pagrindu“, būtinu bet kokioms diskusijoms. „Diskusija apie vidinį monologą romane dar ir dėl to taip nenatūraliai užsitęsė, kad ją pradėjusiojo kritiko straipsnyje buvo eklektiškai paliesta tiek įvairaus plauko teorijų ir netikslių jų interpretacijų, kad po to įsijungusiems kritikams teko pateikti daugybę autentiškos medžiagos iš literatūros, filosofijos ir psichologijos istorijos.“

7 Jono Kazlausko, Kazio Umbraso, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbuotojos Emilijos Stanevičienės motinos.

8 Straipsnį „Groteskas – tragiškas juokas“, spėtina, įteikė A. Baltakiui, „Pergalės“ vyriausiajam redaktoriui, kad išspausdintų žurnale. Deja. Išsaugojo A. Baltakio 1971 m. spalio 13 d. rankraštinį atsiliepimą: „<…> nagrinėdamas grotesko prigimtį, V. Kubilius neteisingai, vienpusiškai remiasi tik šiuolaikinės buržuazinės literatūros gnoseologija ir estetika <…> visur bando ieškoti grotesko, jį savotiškai absoliutindamas, kaip savo metu jis darė su intelektualizmu ir vidiniu monologu“. Straipsnį, išverstą M. Lodus, pirmieji išspausdino estai („Grotesk tragiline naer“, „Keelja Kirjanalus“, 1973, Nr. 8, p. 449–456), kiek pakeitus struktūrą ir pavadinimą („Grotesko poetika“) – LTSR MA darbai (Serija A, 1975, t. 1, p. 139–191). Pirmuoju pavadinimu „Groteskas – tragiškas juokas“ autorius jį įdėjo į knygą „Žanrų kaita ir sintezė“ (1986).

9 Nepritardamas A. Dausos filmo „Tas prakeiktas nuolankumas“ Vaižganto „Dėdžių ir dė-dienių“ motyvais koncepcijai, pagal kurią Mykoliukas – įtūžęs jaunuolis, rašė: „Vienišas žmogus, užsklęstas savo siauroje ir tamsioje aplinkoje, nedaužo galva sienos, nes supranta tokio veiksmo beprasmiškumą. Bet baisiame niokojančiame laike jis išsaugo nuo sutriuškinimo gerumą, jautrumą, švelnumą, kūrybingumą, o šitų žmogiškų vertybių išsaugojimas ir buvo dvasinis pasipriešinimas, teikęs gyvybę visai mūsų liaudies kūrybai“ („Pirmieji lietuvių klasikos žingsniai ekrane“, „Kultūros barai“, 1971, Nr. 5, p. 25).

10 Nerimą dėl neaiškios kritikos ateities sukėlė TSKP CK nutarimas 1972 m. pradžioje „Dėl literatūros ir meno kritikos“, šio nutarimo vieši svarstymai. „Maskvoje šią savaitę vyko TSRS Rašytojų sąjungos valdybos plenumas, skirtas literatūros kritikos ryšiams su gyvenimu ir šiuolaikiniu literatūros procesu aptarti. <…> Dalyvavo K. Korsakas, V. Kubilius, A. Maldonis, E. Mieželaitis, J. Požėra ir M. Sluckis“, – „Literatūra ir menas“, 1972 m., sausio 29.

11 Daktaro disertaciją „XX a. lietuvių lyrika (stilių raida ikitarybiniu laikotarpiu)“ apgynė 1972 m. vasario 24 d. Oficialūs oponentai: V. Zaborskaitė, L. Gineitis, N. Gėjus.

12 „Talento mįslės“, „Nemunas“, 1972, Nr. 2, p. 17–20. Prisimenu šio straipsnio istoriją. Parašė prieš apsigindamas daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją. Pats sau ir man primindavo J. Lebedį, draudusį V. Zaborskaitei reikštis spaudoje, kol neapgins mokslinio darbo, kad nepakenktų gynimui. Tačiau slidinėjimo ir žvejybos bičiulio išminties užteko neilgam.

13 Rašytojų sąjungos partinės organizacijos atvirame susirinkime 1972 m. kovo 20 d. Antanas Jonynas apkaltino kritiką kenkėjiškumu. „Jaunųjų ugdymui anaiptol nepasitarnauja „Nemuno“ š. m. 2 numeryje išspausdintas V. Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. Jis tiesiog suglumina beprasmišku talento mistifikavimu ir visišku jo autonomijos paskelbimu, jaunų rašytojų visuomeninio auklėjimo prasmės paneigimu. Norėtųsi išsakyti ir skaudų pasipiktinimą dėl nebe pirmą kartą pasireiškiančios V. Kubiliaus tendencijos paleisti visuomenėn pikantiškas paskalas apie vyresniuosius mūsų rašytojus, pirmiausia apie pokario kartą. Kodėl taip siekiama vyresniuosius sukompromituoti ir nustatyti prieš jaunimą? Kokią naudą tai duos? Ką galvoja šiuo klausimu „Nemunas“?“ („Laiko pulsas ir jaunųjų kūryba“, „Literatūra ir menas“, 1972 m., kovo 25.).

14 Į straipsnį „Talento mįslės“ audringai reaguota ne dėl turinio, o dėl aliuzijos į Kostą Kubilinską, sovietinio saugumo infiltruotą į partizanų būrį, nušovusį partizaną poetą B. Labėną. Štai tas lemtingas sakinys: „Meno depersonalizavimo teorija išsprendžia paradoksalų uždavinį – kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelniausius eilėraščius vaikams“. Šis teiginys apsidraudžiant buvo užmaskuotas nuoroda į čekų mokslininkus (М а й е р о в а М . „Билет в вечность…“ // Вопросы литературы, №. 10, с. 154), bet nesėkmingai. „Nemuno“ redaktorius, bene taupydamas vietą, nubraukė išnašą, o kartu ir galimą teisinimąsi, kad turėjęs omenyje ne lietuvišką realiją.

15 Straipsnyje „Tiltas, kurio dar nėra“ („Kultūros barai“, 1971 m., Nr. 12) Juozas Keliuotis teigia socializmo pergalę Lietuvoje: „Išaugo žemės ūkis ir pramonė; gausu visų sričių inteligentijos“ ir atsiriboja nuo emigracijos, esą nesiorientuojančios istorijoje.

Vytautas Kubilius. „Poezijos pavasaris“ kaip poetinio gyvenimo veidrodis

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

„Metuose“ – Vytauto Kubiliaus tekstai

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Leonas Gudaitis. Apie vargą išlikti ir išeiti (Vytauto Kubiliaus antinomijos)

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

Vytautas Kubilius. Iš „Dienoraščio“

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

Vytautas Kubilius. Liaudiško pasakojimo kaita

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

Vytautas Kubilius. Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą

2003 m. Nr. 8-9 / Kaip pavojinga suteikti ideologijai absoliutinę galią, kuri fanatizuoja minias, virsta istorijos veiksmu, išugdo agresyvią supervalstybę, motyvuoja dėl savo išganingųjų tezių diktatūros bei teroro būtinybės!.. Ar beišdrįs dar kada intelektualai brautis į masių vedlius?

Vytautas Kubilius. Poetinė proza plečia savo ribas

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

Vytautas Kubilius. Siužetas nušautas – kada bus iššaudyti personažai?

2003 m. Nr. 3 / Kol į lietuvių kalbą gausiai verčiami modernūs psichologiniai romanai, pasakojantys apie šeimos būtį, tarpusavio santykių įtampas, žmonių likimus, tol lietuviškai postmodernistinei prozai, išsižadančiai pasakojimo rišlumo ir emocinio spinduliavimo, sunku bus prasimušti iki masinio skaitytojo.

Vytautas Kubilius. Bjaurumo estetikos paribiuose

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

Esė kaip esminio mąstymo teritorija

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Vytautas Kubilius. Paradokso poetika

2002 m. Nr. 7 / Kasdieniniame informacijos bildesyje prasmenga ramūs ir protingi žodžiai. Jie turi sproginėti kaip petardos, kad būtų girdimi. Logiškais samprotavimais nieko nenustebinsi – tik šokiruojančiais palyginimais, ironiškais kalambūrais, sensacingomis išvadomis…

Atsiminimai ir dienoraščiai

Alfas Pakėnas

Juozas Keliuotis. Atsiminimai apie Vaižgantą

Juozapas Herbačiauskas. Paskutinis pamokslas pavasaringai Juozo Tumo atminčiai

Paulius Galaunė. Atsiminsime jo šviesų giedrą veidą

Jeigu iš „Metuose“ skelbtų tekstų apie rašytoją, kultūros veikėją, profesorių, kanauninką Juozą Tumą-Vaižgantą pajėgtume sudėlioti portretą, jis būtų kultūrinis, aprėpiantis raštijos, spaudos, kultūros kokybės reikalus.

2019 m. Nr. 11 / Bandydama įminti Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) santykio su savimi ir pasauliu mįslę, galvojau, kad geriausiai jo asmenį ir raštus galima paaiškinti logika, kuri žmogų suvokia kaip veikiantį savo jėgomis, kaip nuolat reflektuojantį…

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

2011 m. Nr. 7 / Kultūros procesų kilmė ir raida Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje yra labai svarbi tema, kurią jos tyrinėtojai dažnai aiškindavo kiek supaprastintai. Anot tyrinėtojų, Vaižgantas grožinėje kūryboje jungia gamtą ir kultūrą į vienovę….

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjun­gos leidykla, 2009. – 488 p.

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuoda­mi atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaiž­ganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaiz­delių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

1994 m. Nr. 8–9 / Ši monodrama – paties Vaižganto raštų, kūrybos, publicistikos, atsiminimų ir laiškų ištraukų derinys. Retkarčiais pasinaudota kitų užrašytais bei atpasakotais jo žodžiais.

1994 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga”. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasa­kysiu, kas tu esi.”

2025 m. Nr. 4 / Aleksandra Kasuba. Tiksintis vaikas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, 2024. – 109 p. Knygos dailininkė – Laura Grigaliūnaitė.

2025 m. Nr. 4 / Vyksta interviu knygai, kurioje bus publikuoti pokalbiai su svarbiausiais XX a. žmonėmis. GREIMAS sėdi ant elegantiškos sofutės, apšviestas prožektorių, jį filmuoja televizija…

2023 m. Nr. 4 / A. J. Greimo veikalas kelia kognityvinį disonansą, kai suvokiame, kad atsivėręs juslingumui, grožio pajautai, logišku ir nuosekliu mąstymu pasižymintis autorius siekia kuo objektyviau aptarti ir įvertinti estetinius kūrinių visumos aspektus…

2019 m. Nr. 2 / Su Teresa Mary Keane Greimas kalbasi Jurga Katkuvienė / 2017 metų vasarą, minint A. J. Greimo šimtmetį, jo žmona Teresa Mary Keane Greimas lankėsi Lietuvoje ir akademinėje „Baltų lankų“ stovykloje skaitė pranešimą „Gyvasis Greimas“.

2017 m. Nr. 3 / Pokalbis apie Algirdą Julių Greimą. Pokalbyje dalyvauja Kęstutis Nastopka, Ericas Landowskis, Arūnas Sverdiolas, Loreta Mačianskaitė ir Saulius Žukas

2016 m. Nr. 12 / Mielas Tautieti, dėkoju už antrąjį Jūsų siųstą laišką: jau penkeri metai, kaip, modo ecologistico, palikome Paryžių ir apsigyvenome kaime

1991 m. Nr. 12 / Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – 526 p.

Donata Mitaitė

Algis Kalėda. Atverta–užsisklendusi būtis

Nikolajus Gėjus

Vytautas Ambrazas. Kelionės draugas

2020 m. Nr. 7 / „Poezijos pavasario“ leidinys – tikras mūsų poetinio gyvenimo veidrodis. Jį lydi tos pačios bėdos nuo išsikūrimo. Turėtų būti geriausių poetų kūrinių antologija – deja, ne visada taip būna.

2019 12 01 / Skaitant „Metuose“ pasirodžiusius straipsnius galima matyti tam tikrą modelį – remiantis naujausia pasauline literatūra, žinynais (skaityta anglų, rusų, prancūzų, italų, lenkų kalbomis) atidžiai ir plačiai kalbėti apie tuometinę naujausią literatūrą…

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

2009 m. Nr. 12 / Tą atmintiną pirmadienio rytmetį, pasilenkęs prie mano darbo stalo sekretoriate, iš „Tiesos“ inkorporuotas naujas laikraščio vadovas ėmė keistai kvosti…

2006 m. Nr. 11 / Visai neturiu optimistinės pasaulėjautos, teigiamo prado. Man tik pralaimėjimo, kritimo žemyn pasaulėjauta artima. Neturiu savęs kūrimo programos – ji jau užbaigta. Todėl toks nuovargis, toks beviltiškumas.

2006 m. Nr. 1 / Kiekviena literatūrinė karta stengiasi sustabdyti pažangos procesą ties savimi. Kiekvienas rašytojas stengiasi kuo ilgiau išbūti pagrindiniu herojumi besikeičiančiame laike. Literatūrinis gyvenimas suaižomas smulkių konfrontacijų.

2003 m. Nr. 12 / Kazys Saja. Nebaigtas žmogus. – Vilnius: Vaga, 2003. – 229 p.

2003 m. Nr. 4 / Donaldas Kajokas. Lietaus migla Lu kalne. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – 470 p.

2002 m. Nr. 12 / Keičiasi literatūrinės kalbos etiketas. Nyksta draudimo linija, nepraleidusį į viešąją apyvartą nešvankių žodžių. Dabar jie išspjaunami su pasigardžiavimu ar įniršiu, sviedžiami į skaitytojo ar žiūrovo veidą kaip purvo gniūžtė.

2002 m. Nr. 12 / Redakcijos surengtame pokalbyje dalyvavo Gintaras Beresnevičius, Vanda Juknaitė, Vytautas Kubilius, Valdas Kukulas, Vytautas Rubavičius, Regimantas Tamošaitis

Dienoraštį, kurio apimtis – trylika storų sąsiuvinių, L .Gineitis nuo 1943-iųjų gegužės su ilgesnėmis ar trumpesnėmis pertraukomis rašė visą gyvenimą. Paskutinis įrašas padarytas 2003 m. gruodžio 31 dieną, likus beveik mėnesiui iki mirties.

Rimantas Glinskis

Dienoraščio fragmentai

2025 m. Nr. 4 / Kol apėjau visą sodą – vedamasis pasirašė. Jį, regis, kaip kad Jonas savo eilėraščius – išvaikščiojau.

2026 m. Nr. 4 / Praeina knygų mugė, o su ja nutolsta ir įvairių geriausių knygų sąrašų formavimas, ir po skaitymo srauto, sykiais pajuntamo ir fiziškai, lieki su savais apmąstymais, ką gi išreiškia…

2026 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas / Diane Seuss [Sjūz] (g. 1956) – amerikiečių poetė, išleidusi šešis eilėraščių rinkinius, tarp kurių – „Keturkojė mergaitė“ („Four-Legged Girl“, 2015; Pulitzerio nominacija)…

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Guntis Berelis (g. 1961) – žymus latvių literatūrologas, eseistas, prozininkas. 1999 m. išleido prieštaringai vertintą esė rinkinį „Latvių literatūros istorija“ apie XX a. latvių literatūrą ir rašytojus.

2026 m. Nr. 4 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Wolfgangas Herrndorfas (1965–2013) – žymus vokiečių rašytojas, tapytojas, iliustratorius, karikatūristas. Parašė kelis populiarius romanus, į lietuvių kalbą išverstas romanas jaunimui „Čikas“.

2026 m. Nr. 4 / Respublikos idėja – neginčijamas mūsų valstybės gyvybingumo ir jos orumo liudijimas, pamatinė Lietuvos istorinio pasakojimo tema. Ji užsimezga su Palemono ir Vaidevučio mitais, pereina į LDK sąsajas su antikinės Romos respublika.

2026 m. Nr. 4 / Valdas Papievis. Ankančiam pasauly. – Vilnius: Odilė, 2025. – 160 p. Knygos dailininkas – Jurgis Griškevičius.

2026 m. Nr. 4 / Rašytoją, menininkę Pauliną Pukytę kalbina Akvilina Cicėnaitė / „Visa savo kūryba tyrinėju dalykus, per kuriuos ar kuriuose visuotinė „matrica“ (arba tiesiog įprasta, nusistovėjusi, surambėjusi schema, klišių visuma) patiria sutrikimą (glitch).

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas aplenki iškilmes, nevarstai paradinio lango, šventinių durų.

2026 m. Nr. 4 / Edita Barauskienė. Karo vaikų likimai. – Klaipėda: „Eglės“ leidykla, 2025. – 430 p.

Čia skelbiami laiškai saugomi „Amerikos lietuvių kultūros archyve“ (Putnamas, JAV).

Iš 1996–2000 m. užrašų

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti, kitais sugriaudėti, treti turi bėgti tyliai kaip Prževalskio arkliai begarsiame filme.

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą, tiesiog išvyt po velnių, – mums tarpininko nereikia, mokame patys viliot. Bet neina begėdis Ezopas, dairosi, laukia, kas bus.

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas, visa žiauri pabaisų brolija. Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas dar tūno nepagautas rūsyje.

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto, išbaltint bando vasaros skutus, bet šie ne bąla, o iškart pajuosta ir išskrenda pavėjui į pietus.

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Ištrauka iš metraščio, 1988-ųjų liepos 20 d. – rugpjūčio 2 d.

Nelė Mazalaitė (1907–1993) – ryški, labai produktyvi prieškario ir egzodo rašytoja. Originali, savito mentaliteto, romantinio impresionistinio polėkio, legendinio, sakmiško, baladiško stiliaus beletristė.

Abi rašytojas siejo dvasios giminystė – gilinimasis į moters pasaulio ypatingumą, prigimties, jausmų, pareigos moteriškąsias gelmes.

2011 m. Nr. 1 / Neužmirštamas Vaižgantas / Sudarė A. Pakėnas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 488 p.

1999 m. Nr. 8–9 / Kas su mumis vyksta, ką mąstome ir nemąstydami, pasako knygos, kurias pasiimame nors trumpam atitrūkdami, išvažiuodami atostogų. Ak, pagaliau – laikas skaityti.

1999 m. Nr. 8–9 / Įvairiausių nuomonių ir vertinimų yra susilaukusi Juozo Tumo-Vaižganto kūryba. Ji labai įvairi – nuo skaidrių ir džiugių „Pragiedrulių“ vaizdelių iki šiurpinančios „Nebylio“ tragedijos.

1994 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga”. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasakysiu, kas tu esi.”

2026 m. Nr. 4 / mums iš dangaus iškrito pirmas sniegas
primindamas manas iš biblijos bites marias

2026 m. Nr. 4 / vėl kūdikis pasaulį palytės
kurio šviesos jau daug kas pasigedo

2026 m. Nr. 4 / Net kviečiamas
aplenki iškilmes,
nevarstai paradinio lango,
šventinių durų.

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.