Idėjų ir širdžių sąsajos: Antano Maceinos ir Stasio Ylos laiškai

2008 m. Nr. 8–9

Parengė Gediminas Mikelaitis

Šiemet būtų sukakę 100 metų filosofui bei poetui Antanui Maceinai (1908–1987) ir teologui, psichologui, pedagogui, rašytojui, katalikų visuomenininkui kun. Stasiui Ylai (1908–1983). Abu dėstė Vytauto Didžiojo universitete, po Antrojo pasaulinio karo abu gyveno Vokietijoje; tik nuo 1950 m. S. Yla persikėlė į JAV. Dažniau ar rečiau susirašinėjo nuo 1945 m. iki mirties. Abu jungė tikra dvasinė bendrystė: išsipasakodavo asmenines bėdas bei džiaugsmus, dalydavosi visuomeniniais lietuvių rūpesčiais. Dažniau rašydavo A. Maceina; kartais, ypač kamuodamasis dėl Lietuvoje likusios šeimos ir dėl žmonos bandymų įkalbėti sugrįžti į okupuotą šalį, savo bičiulio tiesiog maldaudavo patarimo: „Staseli, patark, ką man daryti, nes Tu geriausiai žinai mano situaciją.“

Pagrindinės pokalbių temos – parašytos ir rašomos knygos, rūpestis išvesti mūsų kultūrą iš sąstingio, o asmens kelią Dievop grįsti naujomis, moderniomis kultūros formomis. Čia randame A. Maceinos planus apie ketintas parašyti, tačiau taip ir nepasirodžiusias knygas: „Krikščionybė ir komunizmas“, „Komunistinis ateizmas“. Sužinome akivaizdžiai paliudytą jo filosofavimo būdą – „tik rašydamas išvystau savas idėjas“, „rašymas man yra mintijimo pavidalas“. Pastebime taiklius vienas kito apibūdinimus: A. Maceina vadinamas ontologu, o S. Yla – psichologiniu sielovadininku, kultūros istoriku. Įdomus ir ilgiausias A. Maceinos čia skelbiamas laiškas, kur nurodytos paklaidos apie S. Ylos „Draugo“ dienraštyje pateiktą filosofo portretą. A. Maceinos klausimas, ar žmogaus apibūdinimai apskritai atspindi jo esmę, verčia susimąstyti.

Čia skelbiami laiškai saugomi „Amerikos lietuvių kultūros archyve“ (Putnamas, JAV).

Miunsteris, 1968 m. Kalėdos

Mielas ir brangus Staseli,

Mudu susirašinėjame retai. Bet tai nereiškia, kad Pats būtum man nutolęs ar susvetimėjęs. Priešingai, kartais ilga tyla suartina žmones dar labiau negu dažnas pašnekesys. Pastaruoju metu kažkodėl apie Tave vis dažniau pagalvodavau: gal mudviejų mintys persidavė vienas kitam, nes, matyt, ir Pats pagalvodavai apie mane; tai rodo Tavo laiškelis su sveikinimais bei pasiūlomis. Už visa tai esu Tau labai ir labai dėkingas. Atsisveikinu Tave visa širdimi, linkėdamas Viešpaties palaimos, sveikatos ir kūrybinių metų.

Rašai apie pasklidusias žinias mano sveikatos atžvilgiu: esą jos dabar atšaukiamos. Jei Amerikos spauda ir kitais reikalais yra taip „aktuali“, tai ji yra blogiausiai informuota spauda pasaulyje. Mano atžvilgiu ašen niekad neradau apie save žinutės, kuri nebūtų iškreipta. Autentiška mano padėtis yra tokia: susirgau širdimi 1967 m. geg. 18 d.; turėjau pertraukti vasaros semestrą ir negalėjau skaityti žiemos semestrą (1967/68). Paskui kiek pagerėjau ir skaičiau vasaros semestrą 1968 m. Tačiau, matyt, pagerėjimas dar nebuvo pakankamas, tad rugp. 3 d. 1968 m. (semestrui vos pasibaigus) ištiko mane apopleksija; buvo paralyžiuota kairė ranka ir sutrikusi kalbėsena. Greitas gydytojo įsikišimas ir nugabenimas ligoninėn paralyžių pašalino po keletos valandų. Tyrimai parodė, kad tai nebuvo kraujo išsiliejimas smegenyse, bet kraujo stoka (ischemia), atsiradusi dėl per silpno širdies veikimo. Ligoninėj išgulėjau dvi savaites, namie – apie tris mėnesius. Tik dabar pradedu jau vaikštinėti, tačiau vis dar reikia injekcijų tris kartus savaitėje. Tai man atima labai daug laiko, nekalbant jau apie išlaidas. Ligoninės tyrimai parodė, kad anas pirmas susirgimas (1967 m. geg. 18 d.) buvo širdies sienelės infarktas, neišgydytas tinkamai (gydytojai manė tuomet, esą man prasidėjusi angina pectoris, todėl liepė daug vaikščioti, užuot gulėjus), todėl širdį sužalojęs. Ar iš šios negalios išsikapstysiu, šiandien dar sunku pasakyti. Tokia tad fizinė padėtis – grynai faktinė, nepagražinta ir nepamažinta. Man keista, kad apie tai esu ne vienam iš pažįstamų rašęs, tačiau spaudoje pasirodo vis kažkas kita. Šį žiemos semestrą vėl neskaitau. Ar galėsiu skaityti ateinantį vasaros semestrą (nuo 15 d. balandžio 1969), irgi dar neaišku. Blogas širdies veikimas atsiliepė į kepenis ir į inkstus – jie per mažai aprūpinami krauju ir pradeda pamažu irti. Abu tad, Staseli, esame ligonys, nes apie Tavo ligas žinau gana gerai.

Bet tiek to apie šias kūnines negalias. Jų nepaisydamas, rašau kiek galiu. Kaip tik šiais ligos metais (per tuos 18 mėnesių) išspausdinau „Aiduose“[1] daugiau negu kada nors anksčiau. Bandysiu ir toliau, nes tai atitraukia mintis nuo kūno, o negera, kai mintys sukasi ne apie idėjas, o apie kokį mėsgalį, tegu šisai vadintųsi ir „širdis“. O kai šis mėsgalis pradeda dėl barškinimo mašinėle jau garsiai skųstis, tada guliesi žmogus į lovą ir bandai giliau pakvėpuoti. Todėl ir Tavo kreipimąsi ką nors duoti serijai „Krikščionis gyvenime“[2] priimu su tam tikru užsidegimu, nes tai duoda naujos prasmės nykstančiam gyvenimui. Aš ir pats buvau galvojęs rašyti šiuo reikalu prel. Balčiūnui ir pasitarti su juo. Ačiū, kad Tu, kaip vienas iš šios serijos leidėjų bei redaktorių, užbėgai man už akių.

Tačiau tuoj pat iškyla klausimas, ką ašen turėčiau parašyti. Pats siūlai ką nors apie komunizmą. Apie jį turėčiau daugybę tomų, nes iš metų metais skaitytų paskaitų įvairiomis temomis yra susikaupę be galo daug medžiagos. Bet ne visos šios temos tiktų serijai „Krikščionis gyvenime“. Ši serija juk yra esmėje religinė. Todėl konkrečiai galėčiau pasiūlyti dvi temas: 1. Krikščionybė ir komunizmas ir 2. Komunistinis ateizmas[3]. Pirmosios temos esmė būtų atskleisti komunizmo pastangas tapti krikščionybės paveldėtoju, įimant į save krikščioniškąsias vertybes, kaip kad krikščionybė savo metu įėmė į save antikines vertybes. Šia prasme komunizmas krikščionybę labai vertina, kaip krikščionys, ypač graikai, vertino antikinę kultūrą. Tačiau kaip ano meto krikščionys nuėmė nuo antikinių vertybių stabmeldiškąjį elementą, taip dabar komunistai nori nuimti nuo krikščioniškųjų vertybių antgamtinį elementą (numitologinti). „Numitologinta“ krikščionybė duodasi suliejama su komunizmu, jį praturtindama, kaip graikų filosofija menu ir morale praturtino krikščionybę. Visos šios mintys šiandien komunizme yra labai gyvos, nuolatos keliamos, išvystomos, ir apie jas ašen skaičiau Miunsteryje specialų kursą, kuris rado nemažai atgarsio tarp klausytojų, nes jiems atsiskleidė tikros komunizmo užmačios. Antroji tema gvildentų komunistinį ateizmą, kuris giriasi esąs Europos ateizmo viršūnė bei atbaigimas. Čia įeitų komunistinio ateizmo kilmės, esmės ir jo taktikos klausimai[4]; taip pat santykis su morale, humanizmu, ateitimi ir kitais šiandien ir mūsiškėj teologijoj aktualiais dalykais. Apie visa tai irgi esu studentams skaitęs ir net paruošęs vokiškai ištisą knygą, kuri, atrodo, 1969 m. turėtų išeiti4, nes mano liga jos techninį parengimą labai suvėlino. Žinoma, galima būtų ir daugiau temų rasti, tačiau gal jos turėtų mažiau ryšio su religija ir todėl Jūsų serijai mažiau tiktų.

Antanas

Putnamas, 1969 m. sausio 22 d.

Mielas ir Brangus Antanai,

Ačiū už ilgesnį ir išsamesnį laišką, nors žinau, jog tai Pačiam kainuoja. Tikrai, mintimis ir širdim, kaip ir Pats, dažnai sukuos apie Tave, su ilgesiu, jei būtų galima ir pasikalbėti, ir dažniau komunikuotis laiškais. Bet tiek jau išmokta ir asmeniškai patirta, jog draugystė negali remtis „reikalavimais“ ar pageidavimais. Supratimas ir jutimas, ir nuoširdus domėjimasis, ir dar nuoširdesnis linkėjimas gero, sėkmės, be to, susirūpinimas, kai jauti artimo žmogaus rūpesčius, man regis, yra toji intymesnė gija, kuri, nors ir nepasakyta, neparašyta, neišduota, lieka egzistuoti ir gali būt „patiriama“.

Labai pradžiuginai savo pažadu įsijungti į seriją „Krikščionis gyvenime“ savo raštais. Apie tai tuoj pranešiau mons. Balčiūnui. Tos dvi temos – Krikščionybė ir komunizmas ir Komunistinis ateizmas – būtų didelis įnašas serijai ir jos galėtų, bent viena iš jų, eiti viešumon šių metų pabaigoj, o sekanti kitų metų pradžioj. Kitos dvi arba bent pirmoji iš anų galėtų eiti po to. Apie tuos dalykus jums daugiau parašys mons. Balčiūnas, serijos reikalų vedėjas. Jis turėtų konkrečiai pasakyti Jums ir apie honorarą. Dėl paties „Dievo–Kūrėjo“, kuris, sakai, gali būti sunkiausiai skaitomas bent šios serijos skaitytojui, tektų gal ieškot kitos leidyklos ar kito mecenato. Šiuo metu nėra pas mus prel. Juro, nes išvykęs į Floridą pailsėti. Kai grįš, prisiminsiu. Neabejočiau, kad jis Pats imtųsi šią Jūsų „arčiausiai širdies“ stovinčią studiją išleisti.

Betgi visų knygų iš karto turbūt negalėsi atsiųsti. Dar norėsi jas peržiūrėt ar atbaigt. Tat reikėtų galvot apie pirmąjį rankraštį serijai šiems metams ir gal tą eventualiai siūlytiną prel. Jurui[5]. Svarbiausia, kad tie rankraščiai, jų ruošimas Paties neperkrautų, nesuvargintų. Kai gausi galutinį Balčiūno pranešimą bei susitarimą, galėtum ramiai išsiplanavęs laiką dirbti.

Vieną dalyką dar mes turime galvoj. Seniai esame svarstę, ar Pats negalėtum duoti savo vardo serijos redakciniam kolektyvui. Tuo tarpu iš pasauliečių turime vieną Juozą Girnių. Nedrįsome apie tai rašyti, nes nežinojome, kaip iš viso Pats žiūri į šią seriją. Kai kas pabūgo Jono Griniaus pasisakymų, galvodami turbūt, kad gal ir Pats būsi panašios nuotaikos. Dabar, kai Pats jungiesi savo raštais, tuo pačiu ir savo vardu bei širdim, būtų didelė privilegija Patį gauti ir oficialiu redakcinio kolektyvo nariu. Pareigų negautum jokių, nebent patalkintum, kiek jėgos leis, patarimais, pasiūlymais, sugestijomis dėl naujų autorių, temų ir panašiai. Paties sutikimo lauktume bent mažu atviruku greitai, kad būtų galima įrašyti į III tomą, kuris jau laužomas. Būk geras, sutik ir greitai apie tai parašyk, nelaukdamas minėto Balčiūno laiško, nes man pavesta tą reikalą Pačiam pristatyt ir Patį prašyt visų vardu.

Yra gerų ženklų, kad susidomėjimas serija auga ir prenumeratorių skaičius didėja. Tat ir Paties, ypač Paties kitos temos, kurių turi, rastų vietos. Kol kas leidžiama po 2 knygas per metus, bet numatoma po 3 ir gal, jei gerai eisis, ir daugiau.

Ačiū už tikras žinias apie savo sveikatą. Neseniai rašė kan. Kapočius[6] – pasirodo, ir jo širdis turėjo beveik tą patį išorinį pažeidimą. Jis gydosi, atrodo, ne tik vaistais ar prirašyta laikysena, bet labai rūpestingai žiūri ir maisto. Jis galėtų Patį painformuoti, jei tas būtų Pačiam įdomu.

Tuo tarpu priimk geriausius linkėjimus. Dievas telydi Tave!

Yla

44 Münster, Kerssenbrockstr. 12,

1973 m. kovo 4 d.

Brangusis Kunige Stasy,

Jau pats laikas padėkoti Tau už Tavąjį „krikščioniškojo humanisto“ portretą, nutapytą manos senatvės proga. Ačiū už sulasiotas žinias žineles, už mielus žodžius ir šiltus bruožus, už visą aną didelę Tavo pastangą apžvelgti manųjų darbų bei minčių apimtį, sąrangą ir linkmę. Portretas išėjo toks, kad ašen, pop. Leono XIII pavyzdžiu, nesvyruodamas galėčiau jo apačioje parašyti: „Nolite timere, ego sum“[7] – ir pasirašyti. Jeigu neklystu, Pats esi bandęs mane portretuoti jau prieš 25–erius, man švenčiant 40 metų sukaktį. Tai padarei viename Švedijoje leidžiamame mūsų laikraštėlyje ar leidinėlyje (jo vardas jau iškrito iš mano atminties). Tačiau tuomet… ką gi galėjai apie aną „jaunuolį“ tarti? Dabar jis jau senis, tad ir portretas išėjo sudėtingesnis. Ačiū dar sykį!

Tuo galėčiau šį laišką ir baigti, jei neįtarčiau, kad šis portretas nėra rašytas „šešiasdešimt penkerių metų sukakčiai“, kaip nori jo antrinis titulas. Mat prel. V. Balčiūnas pastarajame laiške man prasitarė, esą pats ruoši knygą „Mano tautos vardai ir veidai“[8]. Spėju, kad manąjį portretą ar tik nebūsi paėmęs iš šios knygos ir davęs „Draugui“ ne kaip proginį straipsnį, o kaip ištrauką iš anos knygos, nors apie tai niekur nemini. Šio spėjimo skatinamas todėl ir norėčiau tarti savą „trigrašį“ mano portreto reikalu – ne manai, bet Tavai naudai. Mat jame esama netikslumų ir klaidų, kurias pataisius portretas išeis labiau atitinkąs istorinę tikrovę. Kadangi pats esi ir istorikas, todėl istorinės klaidos būtų Tau, kaip portretistui, ypač nemalonios. O jų esama. Esama ir kitokių. Todėl aš dabar ir norėčiau į jas atkreipti Tavo dėmesį, jas pataisydamas arba paaiškindamas kai kurias aplinkybes, kurios Tavajame portrete yra ne iš gyvenimo paimtos, o Tavosios vaizduotės sukurtos: juk esi irgi poetas. Nurodydamas bei pataisydamas, pacituosiu Tavus žodžius, paminėdamas „Draugo“ puslapį ir Tavojo straipsnio skiltį, iš kairės dešinėn, taip kad lengvai galėsi atsekti, kur ana citata yra.

„Nebaigęs teologijos, susikibęs su profesoriais dėl ginčytinų dalykų, jis pasitraukė iš seminarijos ir įstojo į Kauno universitetą“ (p. 1, sk. 1).

Ir taip, ir ne. Iš tikro buvo šitaip: 1928 m. pavasarį buvau paprašytas iš seminarijos pasišalinti, vadinasi, praktiškai pašalintas kaip tik tokį metą, kai jau buvau apsisprendęs seminarijoje likti. 1928–1929 m. studijavau Kaune. 1929 m. pavasarį pasiprašiau vėl priimamas seminarijon, buvau priimtas be jokių sunkumų ir jon grįžau 1929 m. rudenį. 1929–1930 m. vėl seminarijoje. 1930 m. vasarą – šį sykį jau pats – apsisprendžiau išstoti ir seminarijon nebegrįžti. Taip ir padariau, vėl važiuodamas į universitetą. Vėliau patyriau, kad, jei būčiau 1930 m. rudenį seminarijon važiavęs, vėl būčiau buvęs paprašytas ją palikti. Vadinasi, antrasis išstojimas sutapo su abiejų pusių norais. – Pašalinimo priežastis nebuvo susikibimas su profesoriais. Tasai susikibimas buvo menkas, nes mano išsilavinimas tuomet buvo menkas. Profesoriai jautė daugiau „prieštaravimo dvasią“ (spiritum contradictionis), o ne patį prieštaravimą ir todėl bijojo tokį priešgyną šventinti kunigu. Kaip ženklas, kad man reikia ir 1930 m. „susimąstyti“, buvo tai, kad man nebuvo suteikta ketvirtojo žemesnio šventinimo (akolito), teikiant jį mano kurso kitiem draugam. Tai privertė mane vasarą 1930 m. pagalvoti ir pasidaryti išvadų. Tad mano išstojimas iš seminarijos buvo pusiau išstojimas, pusiau pašalinimas.

„…turėjo parašyti diplominį ir licenciato darbus, nes to reikalavo Šalkauskis“ (p. 1, sk. 3).

Šalkauskis reikalavo tik licenciato darbo; diplominio darbo reikalavo u–to statutas. O jis (Šalkauskis) reikalavo jo todėl, kad Vakarų Europos universitetai nežino u–to baigimo be laipsnio, kas buvo Lietuvoje. Važiuojant man Belgijon – Liuvenan, reikėjo kaip nors parodyti, kad esu u–tą jau baigęs, vadinasi, kad, belgų akimis žiūrint, turiu ir tam tikrą akademinį laipsnį. Tam ir reikalavo Šalkauskis parašyti šalia diplominio darbo dar vieną darbą – licenciato laipsniui. Diplominio darbo tema buvo „Religijos reikšmė kultūrai“. Licenciato darbo – „Kultūros ir religijos santykiai“ (iš jo, kaip žinai, kun. Mankeliūnas[9] padarė „savo“ disertaciją).

„…perėmęs iš Šalkauskio filosofijos įvadą, kultūros filosofiją, pedagogikos istoriją“ (p. 1, sk. 4).

Iš Šalkauskio perėmiau tik kultūros filosofiją ir mokslinio darbo metodiką. Filosofijos įvado neperėmiau: jį visą laiką skaitė Šalkauskis. Filosofijos įvadą skaičiau tik vokiečių metais, Šalkauskiui jau esant Vilniaus u–to profesorium ir jau mirus. – Pedagogikos istoriją dėstė ne Šalkauskis, o Dovydaitis. Ją perėmiau iš jo tik vėliau fakulteto nutarimu, dėl kurio Dovydaitis buvo labai nepatenkintas. – Ryšium su tuo reikia patikslinti Pr. Visvydo[10] atsiminimus. Visvydas studijavo vokiečių metais (plg. „Lietuvių enciklopediją“, papildymų tomą, p. 525), todėl jo posakis: „Aš jau buvau įsirašęs į jo privalomą filosofijos įvadą…“, yra teisingas (p. 1, sk. 4). Tačiau neteisingas yra jo sakinys: „Jau po pirmos paskaitos gandas apie jo sugebėjimą dėstyti…“ ir t. t. Nes pirmos mano paskaitos 1935 m. žiemos semestro pradžioje Visvydas tikrai negirdėjo, nes tuo metu tebuvo dar tik 13 metų vaikinukas (g. 1922). Atsiminimų rašytojais nelabai pasitikėk ir jų ypač necituok!

„…buvo nariu (liet. narys; atsipratink nuo šių rusiškų įnagininkų! Ant.) krikščionių demokratų komitete…“ (p. 1, sk. 5).

Nors ir užmuštum, niekaip negaliu prisiminti, toks narys esąs buvęs. Vargu ar tai iš viso įtikėtina, nes, vos metam praėjus po mano grįžimo iš užsienio, aš jau buvau krikšč. demokratam nepriimtinas dėl savo paskaitos apie soc. katalikų teisingumą ir dėl deklaracijos apie organinę valstybę, kurios idėjos nebuvo krikšč. demokratam prie širdies. Ar čia Pats nemaišai tik komiteto bendrai programai sudaryti vokiečių metais? Tame komitete dalyvavo ir krikšč. demokratai ir frontininkai; tarp jų buvau ir aš. Bet tai buvo pogrindinis komitetas. O laisvojoje Lietuvoje jokiame politiniame komitete nebuvau.

„1937 metais įsijungė į XX Amžiaus kolektyvą“ (p. 1, sk.5).

„XX Amžiaus“ kolektyve esu buvęs nuo pat jo pradžios. Argi pamiršai, kad mudu abu su Tavimi esame buvę pas dr. L. Bistrą „Ryto“ (tuo metu uždaryto) redakcijoje ir taręsi dėl naujo laikraščio? Tai buvo 1936 m. gegužės mėn. pabaigoje. „XX Amžius“ pasirodė 1936 m. birželio 24 d. per Jonines. – Po mano paskaitos apie soc. teisingumą vargu ar jūs būtumėte mane priėmę į savą kolektyvą, jeigu jame nebūčiau jau buvęs.

„Be Maceinos – paskaitininko nepraeidavo žymesnieji ateitininkų ir kiti katalikų suvažiavimai“ (p. 1, sk. 5).

Stipriai perdėjai! Lietuvoje paskaitų esu skaitęs labai nedaug: gal kokias tris keturias (atsimenu tik tris: KVC[11] konferencijoje, LKM Akademijos suvažiavime ir viename studentų susirinkime – apie perteklių; ši paskaita pridėta prie mano „Socialinio teisingumo“ kaip priedas). Vokiečių metais skaičiau dar vieną vysk. Reinio 60 metų jubiliejaus proga 1944 m. vas. pradžioje Vilniaus teatre (kartu su vysk. Brizgiu – kaip dviejų fakultetų dekanai). – Žymiai daugiau esu kalbėjęs būdamas studentas. Bet tai buvo daugiausia provincijos pavasarininkų susirinkimuose.

„Skaito jis daug“ (p. 2, sk.1).

Čia jau tikrai suklydai. Ašen skaitau, palyginus su kitais dėstytojais ar mokslininkais, labai maža. Užtat ir mano biblioteka yra mažytė (ir Kaune ji nebuvo didesnė). Iš u–to bibliotekos Miunsteryje nesu skolinęsis per visą dešimtmetį nė vienos knygos; iš filosofijos seminaro – irgi nė vienos. Tik iš slavistikos seminaro Solovjovo veikalus – tuos perskaičiau. Tai sakau ne girtis, bet parodyti, kad nesu jau toks darbo pelė, kaip mane įsivaizduojate – Tu ir kiti. O jeigu savo raštam turiu prisirinkęs daug medžiagos, tai tik todėl, kad skaitau pagal Šalkauskio mokslo darbo metodikos reikalavimus ir todėl su minimum medžiagos pasiekiu maximum jos panaudojimo. Tai viskas.

„Antraisiais profesoriavimo metais (1937) jis buvo pakviestas pagrindiniu kalbėtoju katalikų veikimo metiniam suvažiavimui“ (p. 2, sk. 1).

Šis suvažiavimas buvo ne 1937, bet 1936 m. spalių mėn. pradžioje. Ten ir kalbėjau. 1937 m. jau buvo baigta mano knyga „Socialinis teisingumas“ kaip anos prieš metus buvusios paskaitos išvystymas. Jei šią knygą gali gauti, pažiūrėk į jos pratartį: ten yra visos datos. Aš ją turiu, todėl patikrinau.

„Jei Maceina būtų kalbėjęs apie žemę…“ (p. 2, sk. 2).

Tiek savo paskaitoje, tiek savo knygoje kalbu ir apie bažnytines žemes bei jų išdalinimą (plg. knygos p. 219). Tačiau ši mintis nebuvo minios pasigauta taip, kaip anas „auksas“, nors aš pats jo nevartojau: aš tik citavau Henri Simon[12] „Les cath. liques, la politique et l’argent“ knygą, kurioje buvo kalbama apie „šalin auksą nuo altorių“. Tik žurnalistai paskui iš to padarė visą paskaitos esmę. Na, tie žurnalistai! Už ką gi jie gautų premijas, jei nesugebėtų užsikabinti už niekelio ir iš jo priskaldyti begalybę?

„…Maceina parodo laiško nuorašą… pradėjau peštis su vysk. Padolskiu…“ ir t. t. (p. 2, sk. 2).

Visas šis dialogas yra klaidingas ta prasme, kad Pats čia maišai laišką iš Schwab. Gmiundo su laišku iš Freiburgo. Pirmasis rašytas 1947 m. rugpjūčio 29 d. Šio laiško, atrodo, nesi matęs, nes jis neturi savyje nieko ypatingo: tai tik paklausimas, ar vysk. Padolskis iš tikro mano pažiūras laiko eretiškomis. Į tai jis man atsakė 1947 m. rugsėjo 2 d., paneigdamas, kad jas laiko eretiškomis: tik abejotinomis ir nepatikimomis. – Laiškas iš Freiburgo yra rašytas vysk. Padolskiui 1957 m. į Romą, kai jis mane kvietė paskaitininku į pirmąjį LKM Akademijos suvažiavimą. Šį laišką esi, rodos, skaitęs Romoje ir paskui mane baręs už jį Freiburge. Tavo pabarimą priėmiau, pastebėdamas, kad žmogus ne visada darai taip, kaip reikia. Taigi visas Tavo dialogas yra perkeltas dešimčia metų atgal. Be to, netikslus, nes Tau pačiam aš laiško skaityti nedaviau. Tu jį paskaitei iš kitų Romoje[13].

„Apie tai sužinojo vysk. P. Būčys arba jis specialiai buvo painformuotas pačios kongregacijos ir paprašytas susisiekti su „kaltinamuoju“ (p. 2, sk. 2).

Nieko panašaus! Susirašinėjimas su vysk. Būčiu prasidėjo šitaip: 1. man buvo atsiųstas nuorašas vysk. Būčio laiško Ad. Damušiui kaip At–kų Federacijos vadui (1948 m. rugsėjo 10 d.); nuorašas, kuris buvo paskleistas Amerikoje. Šiame laiške vysk. Būčys rašė: „Neminiu vardo nė pavardės to žmogaus, kurio, gerą valią gerbdamas, jo pažiūrų kenksmingą pavojingumą matau. Stipriai tikiu, kad jis turi arba išstoti iš Ateitininkų, arba atšaukti savo klaidas. Jei nenori ar negali to padaryti, tai Ateitininkija turi suprasti savo, tėvynės ir katalikybės naudą bei atitinkamai pasielgti“. – 2. Tada aš pats parašiau vysk. Būčiui laišką (1950 m. sausio 12 d.) iš Freiburgo. Šiame laiške paklausiau vysk. Būčį dviejų dalykų: a) ar jis tebemanąs, „kad nepasaulėžiūrinėje politikoje glūdi dogmatinio indiferentizmo dėsnis (taip jis rašė Damušiui) ir b) ar aš turiu arba išstoti iš ateitininkų, arba būti išmestas. Be to, plačiau nušviečiau pasaulėžiūrinės politikos esmę. – 3. Vysk. Būčys atsakė man 1950 m. vasario 5 d. laišku, kuriame ir toliau pasiliko prie savo pažiūros, kad nepasaulėžiūrinė politika reiškianti dogmatinį indiferentizmą; tačiau sakėsi nesąs čia neklaidingas ir todėl siūlė du man dalyku: 1. pačiam pateikti St. Officii kongregacijai manas tezes ir 2. parašyti knygą apie nepasaulėžiūrinę politiką, ištiriant valstybės nekompetentingumą ir t. t.: „Iš to susidarytų pusėtinas tomelis ir praturtėtų Lietuvos mokslinė raštija.“ – Galop vysk. Būčys apie visą ginčą dėl nepasaulėžiūrinės politikos žinojo iš pat pradžios ir buvo pavedęs tuo metu dar kun. dr. Pr. Braziui visa ištirti. Tai man yra pranešęs Brazys laišku 1947 m. gegužės 29 d. Mat vysk. Būčiui atrodė, kad nepasaulėžiūrinėje politikoje atgema Lammenais[14] kat. liberalizmas. Šia kryptimi Brazys ir tyrinėjo, ir šiuo reikalu mudu susirašinėjome dar iš Schwab. Gmiundo. – Netiksliai taip pat rašai, kad „Maceinai, nežinančiam apie skundą“ ir t. t. Apie skundą aš žinojau iš pat pradžios: turiu prel. Tulabos laišką iš 1947 m., kuriame jis apie aną skundą aiškiai rašo, pastebėdamas tik, „kad Vatikanas nei susijaudinimo neparodė, nei jokio tardymo nepravedė“. – Tai tiek patikslinimo šiuo reikalu. Man būtų buvę apskritai mieliau, jei visą šią seną istoriją, dabar Vatikano II Susirinkimo aiškiai išspręstą, būtum trumpiau piešęs, o daugiau dažų skyręs kuriam kitam klausimui. Bet jeigu jau palietei, tai norėjau patikslinti.

„Kultūra yra pasaulietinės, ne bažnytinės veikmės plotmė.“ Ir vienas sakinys aukščiau: „Ji vystosi ne Bažnyčios kontrolėje, o krikščionių kaip asmenų atsakomybėje“ (p. 2, sk. 4).

Šiaip kalbėti galima tik tada, jei Bažnyčia yra suvokiama klerikališkai, vadinasi, kaip dvasiškija, paliekant šalia pasauliškius. Jeigu betgi pasauliškiai yra ne tik Bažnyčioje, bet yra Bažnyčia, tuomet kultūra niekados nėra pasaulietinės, bet visados bažnytinės veiklos plotmė. Vatikano II Susirinkimas ją padaro savarankišką ne nuo Bažnyčios, o tik nuo hierarchijos ir tai tik jos metodų, sričių, o ne bendrai galiojančių krikščionybės principų atžvilgiu, kuriuos hierarchija autentiškai aiškina. Todėl savo seną tezę apie kultūros buvimą viduriniais amžiais Bažnyčios žinioje ašen palaikau ir šiandien, tik ją praplėsdamas ligi pasauliškių bažnytinės pasiuntinybės. Tai nėra joks žingsnis „per toli“, kaip Pats manai. Visa tai esu platokai dėstęs „Krikščionis pasaulyje“[15]. Argi neskaitei rankraščio, prieš išsiunčiant jį spaustuvėn? Juk esi vienas iš redaktorių. Šioje knygoje kultūros santykis su Bažnyčia yra plačiai nušviečiamas, ir kultūra yra įjungiama į Bažnyčią, bet išjungiama iš hierarchijos. Sakysi: tai dialektika. Bet argi hierarchija viena sudaro Bažnyčią? Argi pasauliškiai nėra Bažnyčia ir ar jie nėra joje veiklūs – kaip tik kultūriškai? Pasauliškio pasiuntinybė – bažnytine tikra prasme – nėra paskaityti lekciją ar pasakyti pamokslą pamaldų metu, bet kurti kultūrą: Bažnyčios pasiuntiniu bei pašventimu. Tu turbūt nustebsi, paskaitęs mano knygoje, kad pasauliečiu niekas negema, bet yra pašvenčiamas bei pasiunčiamas. – Na, bet tai jau neliečia Tavojo portreto. Čia tik norėjau atkreipti Tavo dėmesį į manąją tezę, kuri nėra tokia „davatkiška“, kaip iš sykio atrodo.

„Ir Tu, esu tikras, greičiau gelbėtum mirštantį vaiką, o paliktum skurstantį kurti negalintį kultūrininką“ (p. 2, sk. 4).

Ar tai pavyzdys, kad Bažnyčia turi atsiremti į kultūrą? Juk tai nesusipratimas! Kodėl Tu jį dedi į mano lūpas? Mirštantį vaiką gelbėti ir – padėti kultūrininkui yra tokie skirtingi dalykai, kad jų jokiu būdu negalima gretinti. Apskritai visas šios vietos dialogas yra Tavo išgalvotas. Mudu tokio dialogo niekados nevedėme! Tai gryna sofistika. – Tas pat reikia pasakyti ir apie A. Baltinio Tavo cituojamą posakį: „Į kultūrą Maceina įjungia visą žmogiškąją kūrybą, ir vietomis susidaro pavojaus į ją įjungti net religiją“ (p. 2, sk. 5). Kas kas, bet Maceina niekados religijos į kultūrą nejungė. Priešingai, sekdamas Šalkauskiu, jis visados kultūrą jungė į religiją, bet ne atvirkščiai. Kaip kultūra įima į save gamtą, taip religija įima ir gamtą, ir kultūrą. Čia jau judu abu su Baltiniu šaunate pro šalį. Baltinis visados šiaušiasi prieš tai, kad kultūra sudaro religijai medžiaginę atramą, tarsi religija būtų kažkoks iš dangaus nusileidęs balionas, o ne dieviškasis Logos ir Logos, įsikūniję žmogiškojoje prigimtyje bei žmogiškojoje kūryboje. Bet ir apie tai plačiai rašau naujojoje knygoje. Čia visa tai tik primenu, kad nepriskirtumėte man to, ko neteigiu, o ką kaip tik priešingai teigiu. – Apskritai Baltinis, atpasakodamas svetimas mintis vengia citatų (į tai linksti ir Pats) ir greitai savas mintis pradeda priskirti kitam. Tai labai ryškiai pasirodė jo „Didžiųjų dabarties klausimų“ recenzijoje, kurioje jis teigė, esą Maceina laiko krikščionybę idėja, tuo tarpu kaip tik visą laiką kovoju su šia pažiūra. Mano minčių iškreipimas mane iš tikro jaudina…

„…ir dėstė Rytų Europos filosofijos istoriją, o nuo 1961 – ir religijos filosofiją“ (p. 2, sk. 5).

Rytų Europos filosofijos istorijos niekad nesu dėstęs. Dėsčiau tik apie atskirus šios filosofijos atstovus, pvz., V. Solovjovą, arba apie atskiras jos problemas, pvz., „Rusiškasis mąstymas“, „Bažnyčia ir Valstybė Rusijoje“, „Askezė ir kultas“, „Nuodėmės problema Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Šalia to dėsčiau sistemiškai marksistinę filosofiją kaip šiandieninę Rytų Europos filosofijos apraišką. – Religijos filosofiją pradėjau dėstyti ne 1961, o 1966 m. žiemos semestrą. Pradėjęs jos antrąją dalį 1967 m. vasaros semestrą, susirgau, ir taip liko ji net neįpusėta… Atskira problema iš religijos filosofijos buvo „Tikėjimas ir žinojimas“, kurią dėsčiau, kiek pasveikęs, 1968 m. vasaros semestrą, nes tęsti religijos filosofiją man buvo per sunku, kadangi ją reikėjo naujai rašyti, o problema „Tikėjimas ir žinojimas“ mano buvo jau iš anksčiau apmestas, vedant vieną sykį seminarą šiuo klausimu.

„Jo rankraštyne dabar yra 25 tematiniai tomai vokiečių kalba iš to, kas buvo dėstyta per abu universitetus“ (p. 5, sk. 5–6).

Šis skaičius iš viso nereikalingas. Be to, jis netikslus. Aš dar sykį perskaičiavau tuos „tomus“ ir radau, kad tikrų rankraščių esama tik 20 tomų. Visi kiti yra arba atlaikai, arba seminarų pastabos, vadinasi, nebe tematiniai rašiniai. Neperdėk, Staseli!

„Jo veikalai, rašyti tremtyje, yra beveik išimtinai religiniai“ (p. 2, sk. 6).

Žodį „beveik“ išbrauk: visos mano knygos, rašytos tremtyje, yra religinės. Tik straipsnių esama tokių, kurie sklaido pasaulinius klausimus.

„Maceinai sunku suprasti ne tik Chardiną… Sunku jam suvokti ir šių dienų kunigus…“ (p. 3, sk. 4).

Man atrodo, kad esama skirtumo tarp „suprasti“ bei „suvokti“ ir „pateisinti“ bei „pripažinti“. Taip pat man atrodo, kad aš suprantu ir Chardiną, ir naujuosius kunigus. Tik aš jų nepateisinu ir jų pastangos (religiją supsichologinti bei susociologinti, praleidžiant arba nevertinant ontologinio jos pagrindo) nelaikau teisinga, todėl nepateisinu. Aš neneigiu nei sociologijos, nei psichologijos, tik neskiriu jom didesnės svarbos. Todėl pastangos religiją svarstyti visų pirma psichologiškai bei sociologiškai atsidaužia į mano pasipriešinimą. Manau, kad tai yra kas kita, negu „nesupratimas“ bei „nesuvokimas“.

„Ar neužtenka logiškai įrodyti Dievo buvimą?“ (p. 3, sk. 4).

Šį sakinį dedi į mano lūpas. Tačiau jis yra ne mano. Logiškai įrodyti Dievo buvimą niekados neužtenka, nes jis tikėjimo nepažadina. Tai yra visados mano pažiūra – kaip ir visų kitų. Tačiau loginis kelias yra vienintelis tikras ir galimas patikrinti, ko negalima pasakyti apie psichologinį kelią. Tavo keliamos „psichologinės gelmės“ juk nieko neįrodo, nes jos kiekvienu atveju yra individualios ir subjektyvios. Apie sielovadą aš niekad nerašiau ir jos nenagrinėju, nes ji man iš esmės nepatinka. O religijos filosofijai ar teologijai psichologija yra tik kaip agua destillata ligoniui: ji nieko negydo…

„Kokia yra Maceinos sistema, turbūt, sunkiausia pasakyti“ (p. 3, sk. 5) ir t. t.: sistemos stokos priežasčių ieškojimas (p. 4, sk. 1).

Sisteminti savas mintis buvau linkęs iš pat pradžios, ir šis polinkis nėra praėjęs. Jeigu tačiau man nepasisekė sukurti sistemos, tai – mano paties pažiūra – čia yra kalti du dalykai: 1. Vokietijoje labai ilgą laiką neturėjau progos dėstyti savos filosofijos, o vis reikėjo dėstyti kitų filosofiją (rusų, marksistų); tik nuo 1966 m. atsivėrė man ši galimybė, kai manosios venia legendi[16] turinys iš „Für die Geistesgeschichte Osteuropas“ buvo padarytas „Für Philosophie mit besonderer Berücksichtigung der Religionsphilosophie“. Tai buvo padaryta filosofijos fakulteto nutarimu ir tai man atvėrė kelią į savos filosofijos dėstymą. Tada tuojau ir pradėjau dėstyti filosofijos sistemą: „Ursprung und Sinn der Philosophie“ (1966 m. vasaros semestrą), „Religionsphilosophie“ (1966–1967 m. žiemos semestrą), ir taip būtų ėję toliau, jeigu ne liga, sugriovusi visą šį užmojį. 2. Visos lietuviškos mano knygos (išskyrus „Inkvizitorių“ ir „Jobo dramą“) yra proginės: jos visos buvo užsakytos (išskyrus „Didžiuosius klausimus“ – nesisteminė knyga pačia savo problematika). Lietuvoje dėstant, sistema būtų tikrai išaugusi. Kokia ji būtų buvusi savo turiniu, šiandien niekas negali pasakyti. Aš labai abejočiau, kad būčiau analitikas, kaip Pats teigi…

„Dėstymas jam nėra ieškojimas, kaip kitiem, bet teigimas jau įžvelgtų dalykų“ (p. 4, sk. 1).

Dažniausiai dėstymas raštu yra tikrai jau įžvelgtų arba atrastų dalykų patiekimas sistemiškai. Bet mano paties mintijimas vyksta tokiu būdu: 1. suvokiu arba, kaip Pats teigi, įžvelgiu tam tikrą idėją, pvz., „filosofija yra būties kaip tokios interpretacija“: ši idėja man iš tikro vieną sykį atėjo staiga į galvą; 2. toliau pradedu klausti, ką reiškia tas ar kitas suvoktos idėjos pradas, pvz., ką reiškia būties kaip tokios interpretacija; kas yra interpretacija, ką galima interpretuoti ir t. t.; visi šie klausimai (kaip ir ana pirminė įžvalga) vyksta dar mano galvoje; jie paprastai esti gana neaiškūs, neturį dar jokių ryškesnių išvadų; 3. galop pradedu rašyti, susistatęs tam tikrą planelį, ir tik rašydamas išvystau savas idėjas, savus kilusius klausimus, juos išskleisdamas, pagrįsdamas, atremdamas į kitų mintis ir t. t. Rašymas ir mintijimas yra man neatskiriami. Net pasakyčiau: rašymas yra man mintijimo pavidalas; aš mintiju rašydamas – scribendo cogito. Štai kodėl, kaip teisingai pastebi, esu „daugiau rašus, nei kalbus“ (p. 4, sk.1). Kalbėdamas negaliu išvystyti savos minties. Kalbėdamas pasakau mažiau, negu turiu galvoje. Esu, sakysime, mėginęs du tris kartus Kaune skaityti studentam paskaitą, jos nepasirašęs, o tik susidaręs jos santrauką. Tai man visados būdavo 45 min. per daug. O paskui nežinodavau, ką veikti. Po tokių bandymų net nė lietuviškai aš niekados paskaitų neskaičiau „iš galvos“, o visados „iš rašto“. Klausantiem, galimas daiktas, atrodo, kad Maceina surašė viską jau iš anksto žinodamas. Tikrovėje yra visiškai atbulai: Maceina sužinojo viską tik rašydamas. Parašius kokią knygą man reikia iš jos pačiam mokytis, nes joje yra daugiau, negu galvoje. A. A. Zenonas[17] stebėjosi tokiu mano mintijimo vyksmu, kai sykį apie tai kalbėjomės, nes, sakė jis, jame visados pasilieka žymiai daugiau, negu yra jo knygose. O man nepasilieka nieko. Ar tad galima sakyti, kad dėstymas raštu man nėra ieškojimas? Aš ieškau ir randu tik rašydamas; ne kalbėdamas ir ne pats vienas savo galvoje mąstydamas.

„…Nebūdamas sistemikas, vis dėlto neišvengia schematikos“ (p. 4, sk. 1).

Galimas daiktas. Tačiau turėtum šiam reikalui pateikti kitokių pavyzdžių, negu „gamta–kultūra–religija, gamta–istorija–asmuo, kosmologija–antropologija–ontologija“, būtis–nebūtis, nebūtis ir kūrimas, asmuo ir masė, Dievas ir žmogus (plg. t. p. kiek aukščiau). Šie pavyzdžiai anaiptol nėra schemos. Mat kas, sakysime, protestantui atrodo schema (pasauliškiai–dvasiškiai–vienuoliai, septyni sakramentai, gamta–malonė, tikėjimas–darbai ), tas katalikui yra tikrovė. Taip lygiai yra čia Tavo atveju: kas Tau kaip psichologui atrodo schema, man kaip filosofui yra tikrovė. Žiūrint į kūriniją subjektyviu–psichologiniu atžvilgiu ir išeinant iš psychės, galimas daiktas, kad viskas atrodo sujaukta arba vienaplotmiška. Žiūrint tačiau objektyviu–ontologiniu atžvilgiu ir išeinant iš būties, tikrovė pasirodo esanti įvairiaplotmė, daugiau ar mažiau darni, turinti tam tikrą sąrangą. Kažin ar yra tikslu ir įžvalgu visa tai manyti esant filosofo schema? Negi gamta, kultūra ir religija nėra tikrovės? Negi jos nesijungia viena su kita? Negi jos nesiskiria viena nuo kitos? Schema yra dirbtinis padaras, neatitinkąs tikrovės ir ją tempiąs į šiuos dirbtinius rėmus. Gal tai pasitaiko ir mano raštuose. Tačiau jau tik ne ten, kur išeina aikštėn Tavo minimi pavyzdžiai. Kas neskirtų gamtos nuo kultūros, kultūros nuo religijos, būties nuo nebūties, Dievo nuo žmogaus ir t. t.; kas juos visus jauktų ir sulietų, vargu ar tokiu Pats būtum patenkintas ir jame matytum schemos „pergalę“.

„Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas“ (p. 4, sk. 1–2).

Ar tai užsisklendimas „in turri eburnea“[18] ir horaciškas „od profanum volgus et arceo“[19]? Man būtų įdomu, tikrai įdomu patirti iš Paties, kas Tau tokį įspūdį yra pažadinę? Nes iš piršto negi būtum šias charakteristikas išlaužęs. Parašyk man vieną kitą pavyzdį, kad galėčiau pastebėti, ar iš tikro Tu teisingai įžvelgei. Nes juk antrasis sakinys skamba tarsi kaltinimas: nesiimti darbo, kuris reikalingas, tegu ir nereikšmingas, yra egoizmas, egoizmas yra nedorybė. Tai pagrįsk šį savo „kaltinimą“. Šis prašymas turi ryšio su tolimesne pastaba:

„Neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio“ (p. 4, sk. 2).

O, mielas Staseli! Kaip nuostabiai pamiršai: 1. eilę mano straipsnių „XX Amžiuje“ įvairių įvairiausiais klausimais – visiškai neakademiniais; 2. mano satyrinių lyg ir „novelių“ eilę tame pačiame „XX Amžiuje“, jo skyriuje „Mirga marga“; 3. eilę apžvalginių straipsnelių „Aiduose“; 4. tiesiog aibę rašinių „Voice of America“, kol jis buvo Miunchene; 5. eilę rašinių Delegatui, Tau pačiam ten esant. O gal Tu viso to nežinojai? Jeigu šitaip būtų, tai būtų Tau įspėjimas: kaip lengva prašauti pro šalį… Ši pastraipa siejasi su 22–ąja. Todėl ir čia man būtų įdomu iš Tavęs patirti, kas Tau tokio įspūdžio pažadino, esą ašen nesileidžiąs į klausimus, neturinčius akademinio lygio? Man pačiam atrodo, kad esu net per daug laiko sugaišinęs klausimam, visiškai neakademiniam; klausimam grynai techniniam, kasdieniniam, liečiančiam dažniausiai kitų asmenų reikalus bei jų darbus. Tad drožk ir parašyk man, kuo savus teiginius remi.

„Gali kristi bombos – jis rašo arba skaito“ (p. 4, sk. 2).

Kai šį sakinį paskaičiau vienam žmogui, jis lyg iš kulkosvaidžio atšovė: „Tai jis tavęs nepažįsta.“ Tačiau manau, kad Tavo „bombos“ (kaip ir mano „auksas“ ant altorių) yra daugiau prasmeninio pobūdžio: jos reiškia manąjį „stoiškumą“, vadinasi, nesijaudinimą dėl gyvenimo negandų arba pavojų, nepametimą galvos, nesiblaškymą į kraštutinybes ir t. t. Tik kažin, ar aš iš tikro esu stoiškas? Kad nesidaužau, žiūrint iš viršaus, tai tiesa. Bet viduje… Pats esi su manimi buvęs pavojų bei negandų metu tik Berlyne. Ano meto „bombos“ buvo palyginti tik menkniekis su visais tais pavojais bei negandais, kurių teko pergyventi 1944– 1945 metais, bėgant ir paskui bastantis ligi karo pabaigos. Ar aš ir tuomet buvau „stoiškas“? Dievas vienas žino! Vargu. – Viena tačiau sava pastaba išreiški teisingai: visokių negandų metu prasiveržia manyje kažkoks kūrybinis polėkis. Nepaisant slogių viršinių sąlygų, vidus pasilieka laisvas ir net kažkaip paskatintas. Gal viršinis nerimas pažadina vidinį kūrybiškumą, gal įvyksta kažkas kitas, – sunku pasakyti. Bet taip yra. Kai buvome 1940 m. „Sammellager“[20] Rytprūsiuose, išeidavau į miškelį ir atsisėdęs ant kelmo rašydavau. Berlyne rašiau taip pat: truputį vokiškai apie kultūrinę antropologiją, o svarbiausia Lietuvių Aktyvistų Fronto programą Škirpai (nereikšmingas, bet anuo metu reikalingas darbelis!). Viurcburge 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą rašiau filos. seminare „Didįjį Inkvizitorių“. Sudaužius Wurcburgą ir išsikėlus į kaimą, užbaigiau „Inkvizitorių“ ir parašiau pirmą juodraštį „Jobo dramos“. Taip pat Viurcburgo–kaimo laikotarpis, pats pavojingiausias bei sunkiausias viršiniu atžvilgiu, buvo pats našiausias poetiniu atžvilgiu. Taigi tokiais protarpiais esu ne „stoiškas“, bet kūrybiškas. Kodėl? Nežinau!

Tai tiek, mielasis Staseli, manųjų pastabų Tavajam portretui. Gal jos kiek patikslins – ypač kalendorinės bei istorinės – Tavas pastangas. Žmogų apibūdinti yra labai sunku ir kažin ar iš viso įmanoma. Asmens charakteristika visados yra tik paviršiaus škicas, neišreiškiąs gelmių, kuriose gal glūdi kokia tragika, gal vyksta kokia drama, gal skauda kokia niekad neužgyjanti žaizda. Joks psichologas to neregi ir negali regėti. O to neregint, visa kita nublanksta, darosi dviprasmiška ir net banalu. Kažin tad ar verta teikti asmens charakteristiką? Ar negeriau pasklaidyti objektyvius žmogaus darbus, juos giliau bei sistemingiau panagrinėti bei visuomenei parodyti? Be abejo, Tavosios charakteristikos – jų spaudoje buvo galima šen ten užtikti – yra įdomios. Tik štai… tasai vidus! Kaip jį pasiekti bei praskleisti? O be jo portretas virsta schema:

„Draugiškas ir mielas, bet atokus viešumai ir mažiau pažįstamiems. Turi humoro ir lyriškumo, bet daugiau stoiškas ir kritiškas. Nesidomi žmonėm, kurie neįdomūs. Nesiima darbo, kuris nereikšmingas, nors kartais reikalingas. Nerašo į kasdieninę spaudą, neina į klausimus, kurie neturi akademinio lygio. Savo lygio niekur nežemina, stiliaus nekeičia. Visut tas pats estetas, mintytojas. Savęs neduplikuoja, netriplikuoja, kaip kiti jo kartos draugai, ir savo rolių nekeičia. Visuomeninių pozicijų nevengia, bet jų ir neieško“ (p. 4, sk. 1–2).

Ar ši pastraipa nėra batai nr. 42, kuriuos gali nešioti šimtas žmonių? Tikrovėje gi nėra dviejų asmenų, kurie galėtų būti išreiškiami ta pačia charakteristika. O taip atsitinka todėl, kad neįmanoma parodyti, kodėl taip yra. Užtat darosi įtartina, kad taip yra. Ar aš iš tikro stoiškas? Ar niekur nenusileidžiąs iš „savo lygio“? Ar estetas? Ar savęs neduplikuoju? (Paskaityk dr. G. Valančiaus[21] pastabas „Laiškuose lietuviam“ apie „Didžiuosius klausimus“, kur jis mane bara, kam einąs į poezijos klubą, kam kritikuojąs Chardin; vadinasi, kam paliekąs savo rolę.) Matyt, Tau taip atrodo. O gal toks ir esu. Tik ar visa tai galima išreikšti tokiomis skambiomis ryškiomis charakteristikomis? Ar čia nėra negyva schema, kuriai stinga sielos? Ar tai ne žalčio išnara, kurioje žaltys nebegyvena? Ji yra žalčio, bet ji nėra žaltys. – Dar daug būtų galima pateikti tokio „susimąstymo“, bet jis vis labiau virstų svaičiojimu, nes žmogus gi nepažįsta pats savęs. Tad užteks…

Berašant šį laišką, atvažiavo pas mane Jonis Grinius iš Miuncheno. Jis dar nebuvo gavęs Tavo „humanisto“ portreto, perskaitė jį pas mane ir prašo mane dabar Tau štai ką pasakyti: 1. Jis džiaugiasi, kad eilę tokių charakteristikų rengi knygos forma: tokia knyga, jo nuomone, esanti reikalinga ir būsianti vertinga; 2. Bet kad charakteristikos būtų tikslesnės, jis prašo perduoti Tau du jo pasiūlymus: a) arba pasiųsti jau parašytas charakteristikas jų „objektam“ patikrinti, b) arba išsiuntinėti tam tikrą anketą, į kurią charakterizuoti pasirinkti asmens atsakytų, ir iš šių atsakymų paskui Pats paruoštum jų portretus; 3. Jis prašo Tave pasveikinti ir perduoti jo labas dienas. – Prie jo pasiūlų jungiuosi ir aš. Iš tikro pirmoji pasiūla pasiųsti parašytas charakteristikas patikrinti, ar nėra istorinių netikslumų, yra visiškai priimtina. Juk Tau pačiam yra vargo su visokiomis datomis bei įvykiais. O jų autoriai galėtų visa tai lengvai pataisyti, jei būtum kur suklydęs kaip mano atveju.

Mielas Staseli, 65–eri amžiaus metai ne per daug įprasta švęsti, nors tai ir reiškia oficialią senatvės pradžią: juos pasiekus, reikia liautis dirbus ar ėjus kurią tarnybą. Todėl nei aš sveikinau Tave šios sukakties proga, nei kiti sveikino mane. Tačiau kadangi Pats dabar prabilai jau viešai, tai priimki ir mano bičiulišką žodį Tavosios senatvės pradžiai. Tegu ji Tau lieka nejaučiama, tegu nemažina Tavojo kūrybiškumo, nes iš Tavęs mes laukiame ne tik Šiluvos istorijos užbaigos, bet ir daugybės dar kitų svarbių dalykų. O ypač jaunimas laukia iš Tavęs vadovaujančio bei uždegančio žodžio. Tad gyvuok ir kurk, kaip lig šiolei! Tegu Dievas Tave laimina!

Aš pats dabar mėginu užbaigti „Der russische Christus“ vokiškai. Jį dėl ligos buvau pertraukęs, paskui vėl tęsęs, vėl pertraukęs; teliko kokia 60–70 pusl. Juos dabar ir noriu parašyti, kad nedingtų ligšiolinis darbas. Nes jei rankraštis lieka neužbaigtas, jo niekas paprastai neužbaigia. O paskui jau imsiuos savos religijos filosofijos. – Parašiau „Į Laisvę“ vieną straipsnį ryšium su mūsojo jaunimo tremties prasmės ieškojimais. J. Kojelis sako, šis straipsnis sukelsiąs nemažesnių diskusijų kaip „Nuo ko mes bėgome?“. Pažiūrėsime. Šiaip sveikata nusistojusi. Jei nepadarysiu kokių durnysčių pats ir jei Dievas nešūktels staiga, gal dar ir teks kokius metelius kitus pavaikščioti žemės keliais.

Dar sykį labai labai dėkui už portretą.

Tavo Antanas

S. Beje, parašyk savo nuomonę apie „Gramatiką ar eschatologiją?“, jei jį esi „Tėviškės žiburiuose“ sekęs. A.

Atleiski, kad laiške pilna pataisų ranka! Rašiau mašinėle tiesiog, tad prisivėlė visokių klaidų klaidelių. A.

Miunsteris, 1973 m. balandžio 24 d.

Brangusis Staseli,

Ką tik gavau Tavo laišką, perskaičiau ir čia pat atsakau, nes po švenčių dar nesinori imtis kokio nors rimtesnio darbelio. O kai jo ašen imuos, tai paskui labai sunku man pasitraukti ir ko nors kito griebtis.

Visų pirma ačiū už šventinius sveikinimus bei sveikatos linkėjimus. Ši žiema man nebuvo visiškai laiminga. Neseniai persirgau pūslės ir inkstų geldelių uždegimu. O dabar kamuojuos su podagra, kuri vis labiau įsigali tiek kairės rankos pirštuose, tiek kelių sąnariuose. Pradeda sunkėti lipimas laiptais, vaikščiojimas, o ypač klaupimasis bažnyčioje. Bet ką gi – jau 66–ieji meteliai bėga. Laikas jau stingti, kol visiškai sustingsime. Žiūrėk, tasai mūsų mielas Prunskis buvo ir tebėra tikras žurnalistas: jis norėjo gauti iš manęs ką nors „Laivui“; atsakiau jam, kad esu pasiryžęs, tačiau tuo tarpu dar negaliu, nes nesveikuoju; o jis tuojau ir paskelbė…

Savo laiške rašai: „Tikrai man neaiškus šiuo atžvilgiu Paties nusistatymas.“ Atspėjai, nes jis nėra aiškus nė man pačiam. Prašau mano laišką suprasti kaip garsų galvojimą, sėdint su Tavimi, mielu Bičiuliu, ant kanapos. Štai skaitau savo charakteristiką, patikslinu grynus faktus ir garsiai galvoju apie kai kuriuos kitus apibūdinimus. Šis garsus galvojimas veda į susimąstymą apie žmogaus asmenį apskritai: ar jį galima užčiuopti ir išsakyti (effari – iš čia: individuum ineffabile[22]). Tokio garsaus galvojimo išdava ir yra anas mano laiškas. Laikyk jį, kaip rašai, „nuotaikine reakcija“, tačiau anaiptol ne neigiama, tik susimąstančia: kaip sunku pažinti žmogų – ne tik kitam, bet ir jam pačiam. Pats labai teisingai rašai, kad „ne visuomet pakankamas pažinimo šaltinis ir žmogus pats sau“. Pridurčiau: pats sau žmogus yra turbūt pats blogiausias pažinimo šaltinis. Anaiptol neturiu nieko prieš subjektyvų priėjimą prie žmogaus. Savais klausimais (plg. aną laišką) norėjau tik pastebėti, kad subjektyvus priėjimas visados yra tykomas pavojaus klysti. Tiesa, aš nevengiu šiek tiek apie save pasipasakoti, tačiau paprastai tik faktus. Kol Zenonas buvo gyvas, mudu dažnai pakalbėdavova, kad ašen turėčiau rašyti knygą „Mano pasaulėžiūra“ ir ten subjektyviai pasipasakoti, kaip ir kodėl aš esu priėjęs prie tos ar kitos minties bei temos. Bet ši knyga liks neparašyta. O ji būtų tikrai subjektyvi. Ji liks neparašyta ne tik todėl, kad jau man laiko nebėra jai rašyti, bet ir todėl, kad ji būtų ištisas klydinėjimas po savo paties labirintus, tikriausiai nesurandant kelio į tikrąją šviesą. Tegu kiti mano pasaulėžiūrą ar pasaulėjautą aprašinėja. Ir jie klys, kaip klysčiau ir aš. Žmogus buvo ir liks paslaptis – kiekvienas žmogus. Tik tai norėjau anuo laišku išreikšti.

Teisingai pastebi, kad ir aš pats imuosi kartais subjektyvinio metodo, apibūdindamas žmogų, o ne jo darbus, ir pamini mano straipsnį apie Zenoną. Iš tikro jam panaudojau labai subjektyvią medžiagą ir pristačiau Zenoną iš subjektyvios pusės, tikėdamasis jį pažįstąs. Tačiau kaip labai apsirikau. Po šio straipsnio gavau piktų laiškų, puolančių ne mane, o – Zenoną: esą jis buvęs anaiptol ne toks, koks jis save vaizduoja laiškuose man; ypač visa pastraipa apie jo neturtą bei vargą Romoje pasirodė esanti grynas nesusipratimas, o visas šis punktas – tikras košmaras. Aš nebesiaiškinau toliau, išskyrus vieną pasiteiravimą pas prel. Jurą, kuris atsakydamas praėjo pro šalį, patardamas man teisybės neieškoti. Bet man tai buvo didi pamoka, kaip subjektyvus priėjimas gali nuvesti į šunkelius. Ogi aš rašiau straipsnį apie Zenoną ne iš savo atsiminimų (tik kai kur), o iš jo paties laiškų, nuolatos juos cituodamas. Šis patyrimas ir paskatino mano susimąstymą, skaitant Tavąją manos asmenybėlės charakteristiką. Žinoma, tu ten jokių klaidų, išskyrus datas ar vieną kitą smulkų faktelį, nepadarei ir visuomenės nesuklaidinai, kaip aš savo straipsniu apie Zenoną. Tačiau kol lieka neatsakytas klausimas, kodėl tas ar kitas žmogus toks yra, jo charakteristika yra tik fasadas. Tai taikau visom charakteristikom. Jų kaip tokių neneigiu. Jas skaityti svetimam žmogui įdomu, daug įdomiau, negu objektyvių darbų aprašymą, sklaidą bei kritiką. Sirgdamas perskaičiau dar sykį Tavo „Dievas sutemose“. Labai gražu. Bet ar – tiesa, ką Tu ten rašai? Dievas vienas težino. Ar tiesa yra tai, ką Eretas parašė apie Pakštų išsiskyrimą? Gal todėl Juzis Girnius „Aiduose“ ir rašė, kad geriau būtų buvę aną skyrių Pakšto monografijoje visiškai išleisti. Bet skaityti tas skyrius yra labai įdomus.

Tad trumpai ir drūtai, Staseli: nebijok leistis į asmenines pažintis, nes aš iš esmės nieko prieš jas neturiu. Tik visados galvok, kad gali nepataikinti, nes gal yra koks nors tamsus užkulisis, kuris Tau nežinomas, kuris betgi visą reikalą – ar vieną kurį tašką – įtaigoja ir todėl nušviečia visai kita šviesa. Tai sakau ne tik ryšium su manimi, bet ir su visais kitais. Todėl jau iš anksto dėkoju Tau už pažadą man gretomis atsiųsti I dalį savo „Vardų ir veidų“: šią knygą skaitysiu dideliu dėmesiu ir susimąstysiu prie šių asmenų, kurie man bus buvę arčiau pažįstami. Bus baisiai įdomu palyginti Tavas ir manas mintis bei pergyvenimus jų atžvilgiu.

Tuos laiškus vysk. Padolskiui išsiaiškinsiu vėliau, nes man reikia pasiknisti po nuorašus. Aš tik gerai atsimenu, kad mane barei už tą laišką, o barti už laišką iš Sch. Gmiundo buvo kaip, nes ten buvo tik paklausimas vyskupui. Tuo tarpu laiškas Romon iš tikro buvo erzlus, ir aš Tavo pabarimą priėmiau, atsakydamas: „Sutinku, kad pasielgiau nevykusiai, kaip žmogus, kuris kitam duoda antausį viešumoje. Tačiau esti momentų, kad antausį duodi, nors ir žinodamas, kad darai negerai.“ Tai labai gerai atsimenu, kad šitaip Tau atsakiau. Kur mudu ir kada šitaip kalbėjomės? Ar ne Vokietijoje, man atrodo, kad Miunchene pas Grinius, kai grįžai iš Romos ir kai aš patį iš Freiburgo aplankiau, atveždamas tau porą knygų: ten šventėme Tavo 50–metį? – Galop tai menkniekis. Man tik norisi patikrinti, kur ir kiek mano atmintis klysta.

Šiaip nieko naujo. Šventės prabėgo bjauriai vienišos: jokių žmonių, jokių laiškų, jokių iškylų. Paskambino tik prel. Aviža, dr. Jonas ir tėv. Vaišnora – visi iš Miuncheno. Vaišnora pataria nelaukti, kol kun. A. Paškus baigs straipsnį apie Teilhardą, ir imtis atsakyti nauja „laiškų“ serija „Drauge“. Į dr. Valančiaus kritiką pataria visiškai neatsakyti. Aš pats nesu dar apsisprendęs, kaip geriau. Dr. Jono Griniaus knyga „Vardai ir veidai“ (tiksliau, „Vardai ir problemos“) jau išėjo iš spaudos, bet jos dar nemačiau. Turi 400 p. didelio formato. Jis turėjo gauti kun. Prunskio mokslo premiją, o ne kolektyvas, išleidęs „Relationes“, šį tik grynai formaliai „mokslinį“ veikalą, bet gal gaus vėliau.

Daug sveikatos, energijos ir Viešpaties palaimos.

Tavo visa širdimi

Antanas

Miunsteris,

1978 m. sausio 5, didžiosios sukakties, dieną

Mielas ir brangus kunige Stasy,

„Ir eina metai, eina tarsi keliauninko
Į šventą žemę žingsniai spėrūs.
Ir daug, jau daug jų susirinko
Lyg paukščių rudenį…“

Taip jau Viešpats patvarkė, kad Pats pirmasis pradedi mūsų būrelio „patriarchų“ amžių, po kurio, pasak Šventojo Rašto, prasideda tik bėdos bei vargai. Ši diena yra anos pradžios Tavoji šventė. Ką Tau tarti, Tave bent dvasioje aplankius?

Būdamas bendrametis, keliavai su manimi visą amžių, nors mudviejų keliai susitiko tik kažkada Kaune. Šių kelių susitikimo pradžia dingsta praeities rūkuose. Tačiau susitikę jie nebepersiskyrė. Tiesa, pastaraisiais metais mudviejų sąlytis nebuvo toks ankštas, kaip seniau. Bet ir nutrūkęs jis niekados nebuvo. Visą laiką dideliu dėmesiu skaičiau Tavo veikalus: knygas ir straipsnius; visą laiką burzgiau, jei man kas nors juose nepatiko, nors ir ne visados tai Tau tiesiog pasakydamas, nes mūsų mielo dr. Jono Griniaus uolumo „išbarti“ aš, deja, neturiu. Visą laiką buvau šalia Tavęs, kai buvai Motinos Bažnyčios „tėvelių“ ujamas, nors ir negalėjau Tavęs savo žodžiu ar darbu ginti. Gal Vatikano II Susirinkimo didžiausias nuopelnas istorijoje ir bus tas, kad Motina Bažnyčia bus pasijutusi labiau subrendusi iš vidaus ir todėl galinti mažinti „tėvelių“ vaidmenį. Juk jau ir dabar nereikia nei Tau, nei man bijotis, kad tas ar kitas žodis kam nors užklius, nepatiks, ką nors papiktins. Mūsoji Motinėlė dabar turi rūpesčių pakankamai su savo pačios „tėveliais“. Kaip kinta laikai – čia pat, bežiūrint!

Todėl Tavosios šventės metu jauku ir gera. Spaudžiu Tau ranką, bučiuoju abu Tavo skruostus ir linkiu:

kad grįžtum į kelią, kurį pertraukei pirmaisiais „Šiluvos istorijos“ ir „Veidų ir Vardų“ tomais, nes ar tik ne čia yra tikrasis Tavo kelias;
kad pateiktum ateitininkams leidinį tų minčių, kuriomis metų metais maitinai ir brandinai mūsuosius jaunučius, nes visi šių minčių pasigenda ir jų ilgisi;
kad užbaigtum ir išleistum knygą apie Čiurlionį, apie kurią esi prasitaręs ir kurios metmenų esi paskelbęs, kurios pilnatvės betgi dar neregėjome.

Šie troškimai, atrodo, atitinka Tavo paties pagrindinius polinkius: būti kultūros istoriku, kunigu ir menininku. Visose srityse esi daug davęs; visose srityse buvai ir likai patrauklus, įdomus, ryžtingas. Lik toks ir toliau, užbaigdamas tai, kas dar liko neužbaigta. Nesileiski kasdienos išmušamas iš vėžių, nes kasdiena yra ne tik reikalas bei rūpestis, bet labai dažnai ir – mada; net dažniau mada, negu reikalas ar rūpestis.

Nutyliu sveikatą ir „laimę“, nes tai tuščias linkėjimas. Nutyliu ir Viešpaties palaimą, nes tai dar tuštesnis linkėjimas: Viešpats laimina kiekvieną, nes kiekvienas Jam yra brangus. Jo palaimos esi patyręs visą ilgą savo amžiaus kelią; jos patirsi ir toliau. Viešpats niekad nėra buvęs šykštus. Man belieka tik paspausti Tau ranką tylomis, ligi skausmo…

Mano dovanėlė Tavajai šventei ateis kiek vėliau. Tai bus nauja mano knyga, turinti beveik nieko nesakantį vardą, savo turiniu betgi esanti metafizinis religijos filosofijos pagrindimas. Man buvo visą laiką truputį nejauku kalbėti apie Dievo ir žmogaus santykį, pirmiau nekalbėjus apie Patį Dievą, ar jis iš tikro yra. Tai dabar ir pakalbėjau, įterpdamas šią knygą tarp abiejų religijos filosofijos dalių. Ją leidžia LKM Akademija. Kalėdoms ji turėjo gulėti ant mano stalo. Tačiau žmonės esame ne tik mes; žmonės yra ir italai – homines himanissimi, kurie kalėdinius pažadus įvykdo Velykoms. Bet kai tik šį pažadą, įvykdytą, gausiu, tuojau jį atskraidinsiu Tau, pažymėjęs Tavosios šventės data. Tai bus bent menkutis atsiminimas vis tų problemų, kurias ir Pats esi lietęs įvairiuose savo veikaluose.

O dabar šią Tau didžią bei prasmingą dieną būki giedras, linksmutis, besišypsąs, tasai visų mūsų pažįstamas mielas kunigas Stasys!

Tavo giliu bičiuliškumu bei nuoširdumu

Antanas

S. Praėjusieji metai man buvo kiek sunkesni ir sveikatos atžvilgiu, nes reikėjo vėl imtis iš pagrindų gydytis, ir darbo atžvilgiu, nes reikėjo gaišti, paruošiant minėtą knygą spaudai ir skaitant jos korektūras, kas senoms akims jau yra ne taip lengva. Mielas įvykis buvo Juozo Girniaus apsilankymas vasaros metu: susitikome, tarsi būtume tik vakar persiskyrę. Taip būtų, jei ir su Tavimi susitikčiau, nors mudviejų susitikimo pertraukos ir nebuvo tokios ilgos, kaip tarp Juzio ir manęs (28–eri metai!). – Norėjau du kartu Tau rašyti beveik vienu ir tuo pačiu klausimu, bet tai būtų pareikalavę ilgesnio rašto, o kaip sakiau, neturėjau nei laiko, nei jėgų. Šieji – 1978 – metai gal bus lengvesni ta prasme, kad imsiuos rašyti II religijos filosofijos dalį, vadinasi, darbas bus kūrybiškesnis.

Putnamas,

1978 m. sausio 27 d.

Mielas, Brangus Antanai,

Dėkoju už laišką – šiltą, brolišką ir už linkėjimus – konkrečius, skatinančius. Visas laiškas – ilgų mūsų bendrystės metų gražus liudijimas.

Tavo sukakčiai porą sykių rašiau spaudoj. Bradūnas norėjo, kad vėl rašyčiau – apsigyniau. Rašys kiti, jaunesni – Skrupskelis, Liulevičienė, Visvydas[23]. Pajėgūs žmonės turės ką nauja pasakyti apie Tavo kūrybą.

Apvaizda man buvo maloni, suvesdama pažintin ir darban su Tavim ir kitais mūsų kartos. Išmokau daug ir paskatų turėjau įvairių. Kiekvienas buvom skirtingas, ir tai buvo gera. Skyrėmės ir mudu, bet kiek išgyventų ir neapčiuopiamų ryšių mus riša. Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame. Pamenu pokalbį su a. a. vysk. V. Padolskiu Hanau stovykloj vieno suvažiavimo proga. Tave kaltino erezijomis, o mane – kad inspiruoju Tave. Buvom įtarinėjami jau Kaune ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto. Tremtyje abu įsivėlėm į ginčą su liberalais ir likome vieni – niekas neparėmė, o liberališkasis frontas ligi dabar to neužmiršta: esam jų akyse raupsuotieji.

Bet tai praeitis. Kažkaip išlipo nūnai, o šiaip laikau palaidotais dalykais – negalvoju, nesijaudinu. Nėra nė kada apie tai galvoti. Gyvenimas dar pilnas kitų rūpesčių, o laikas, jaučiu, labai trumpėja. Paties patarimas išsivaduoti iš kasdienos reikalų ir telktis į raštą – užbaigti, kas jau apmesta, gal ir teisingas, bet sunkiai įvykdomas. Nuo daug ko ginuosi kiek pajėgiu. Ieškau pakaito ir darbe su ateitininkais (kursai), bet nerandu, o palikti, pamesti – kažkaip neleidžia sąžinė. Kai dirbi su jaunimu, matai, kad gyva veikmė daugiau turi įtakos nei raštas. Kas skaitys ir Paties nuostabius raštus, jei neišlaikysim jaunimo savo gretose? Pagyventum čia, pamatytum, kokioj padėty mes esame. Jaunimas puikus, gabus ir imlus, bet tiek nedaug reikia, kad jis atitoktų nuo savo tautos ir nuo tų idealų, kuriuos mes, vedami savo mokytojų, įsisavinome ir atradome savo kelią.

Buvau sausio 1–12 d. Čikagoje, po Dainavos kursų. Ten baigia ruošti spaudai mano knygą „Lietuvių šeimos tradicijos“. Turėjom ir At–kų Federacijos posėdžius. Išsikalbėjau su įvairiais mūsų žmonėmis. Bradūnas, be kitko, nuogąstavo dėl Paties, ar kas neatsitiko su sveikata. Girdi, kasmet Kalėdoms gaudavęs ilgesnį Paties laišką, o šįmet negavęs. Nežinojau, ką sakyti. O pasirodo, praėjusiais metais nebuvai tvirtas. Ir man tie metai buvo visai nedarbingi dėl sveikatos. Tik nuo kovo mėnesio pradėjau dirbti. Pats moki dirbti tvarkingai, reguliuoji laiką ir poilsį. Kūrybiškumas Paties neišsakomas. Reikia tik Dievą melsti, kad jis tvertų. Linkėti daugiau nėra ko. Įdomu tiktai, kokių naujų darbų imsies, baigęs religijos filosofiją?

Lauksiu žadėtos dovanos. O aš Tavo sukakčiai išsiunčiu netikėtai pasirašiusį „Jurgį Matulaitį“. Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją. Tada pasikalbėtume. Tuo tarpu Dievas telydi Tave!

Stasys

Miunsteris, 1978 m. kovo 12 d.

Mielas ir brangus Kunige Stasy,

Ačiū už atsveikinimą, pilną bičiuliškos šilimos, bendros praeities prisiminimų ir savotiško skundo merdinčia mūsų dabartimi. Ačiū ir už „Jurgį Matulaitį“, kurį perskaičiau vienu užmoju, gailėdamasis, kad vis dar negaliu Tau „atsimokėti“ tuo pačiu, būtent savąja paskutine knyga, kažkur užkliuvusia pakelyje tarp Romos ir Miunsterio. Neįrištų egzempliorių jau esu gavęs. Tačiau Tau norėčiau pasiųsti įrištąjį. Bet kaip tik šie įrištieji neateina ir neateina. Lukterki tad truputėlį. Tikiuos, kad šiomis dienomis jie pasirodys. Tada aš tuoj pat Tau vieną išskraidinsiu ir gal Velykoms gausi. O apie knygos turinį gal jau tuo metu būsi ir paskaitęs: jį aptarti „Aiduose“ ryžosi jauniausias mūsų filosofas Kęstutis Girnius. (Tėv. Liuima jam buvo pasiuntęs korektūrinius knygos lapus; pačios knygos ir jis dar nėra matęs.)

Savame laiške prisiminei praeitį, pastebėdamas, kad ji „kažkaip išlipo“ lyg ir netyčia, šiaipgi laikai visa tai „palaidotais dalykais“. Maždaug toks pat praeities pergyvenimas glūdi ir mano širdyje. Kartais net šypsausi dėl anų visų „kovų“ bei „persekiojimų“. Iš kitos tačiau pusės mane mūsoji praeitis kartais nugąsdina. Tavo sakinys „buvom įtarinėjami jau Kaune, ir abiem grėsė atleidimas iš fakulteto“ gražiai išreiškia mano nuogąstį. Pridurčiau dar, ne tik Kaune, bet ir tremtyje, ir gal net daugiau tremtyje negu Kaune. Pats visa tai žinai, ir čia nereikia viso to kartoti. Mane gąsdina štai kas: kuo galėjo baigtis tasai įtarinėjimas – viešas ir užnugarinis – tie visi „pagalių“ kaišiojimai, rašinėjimai, gandų leidimai Tavęs ir manęs atžvilgiu? Sutikime, kad mudu daug kur klydome, daug kur per daug norėjome pasiekti, vadinasi, buvome „nerealūs“, gal nesubrendę, gal svajotojai. Sapit! Bet ar kas nors mudu buvo pasikvietęs, tėviškai išsikalbėjęs, pritaręs pastangoms, įspėdamas betgi dėl jų per aukštų siekių, dėl kartais nevykusių formulių; davęs patarimų, kaip reiktų aną energiją tinkamiau reikšti, apvaldyti, kreipti priimtinesne linkme? Nežinau, kaip yra buvę su Tavimi, bet manau taip, kaip ir su manimi: buvau tik baramas, įspėjamas, puolamas, koneveikiamas, bet ne ugdomas, globojamas, lenkiamas. Ir štai šio tėviško ugdymo stoka, – kuo ji galėjo baigtis mudviejų gyvenime. Sakau „galėjo“, nes baigėsi tikrovėje gerai. Bet ar negalėjo baigtis ir kitaip? Ir štai ši galimybė baigtis kitaip mane kartais tiesiog nugąsdina. Kalbu anaiptol ne atsajai. Nežinau, ar Pats buvai ryžęsis tik kęsti ir aną visą naštą pakelti. Tačiau manyje savo metu buvo pabudęs noras išsinerti iš viso to košmaro. Sykį – tai žinojo labai nedaug kas, tarp kitų ir a. a. Zenonas – po vieno sankirčio fakultete aš tiesiog pasukau į Švietimo ministeriją pas viceministerį Masiliūną ir, išdėstęs reikalą, paprašiau jį sudaryti man galimybės pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą. Tai buvo Malakauskio dekanavimo laikais. Politiniai įvykiai pavertė šį prašymą niekais. Bet įsivaizduokime, kad man tokia galimybė būtų buvusi sudaryta. O ji, laikams esant ramesniems, greičiausiai būtų buvusi sudaryta, kaip buvo sudaryta Mykolaičiui ir Saliui. Koks būtų buvęs mano gyvenimo kelias tokiu atveju? – Galėjo atsitikti kas nors panašaus ir Tavo gyvenime. Argi vienas kunigas, jaučiąsis lyg posūnis Bažnyčioje, yra nusikreipęs – ne nuo tikėjimo, bet nuo savo pareigų? Gal nuo tokių „posūkių“ mudu apsaugojo mūsų minkštas charakteris, gal dieviškoji Apvaizda, gal viršinės aplinkybės… Tačiau tokio „posūkio“ grėsmė – bent mano atveju – buvo labai reali. Ir kai šiandien žiūriu į praeitį, man kelia nuogąstį tokio „posūkio“ galimybė ir sykiu kažkokį rūpestį, kaip „kita pusė“ neregi, kad ji savais įtarinėjimais bei spaudimu gali jauną žmogų pastūmėti kaip tik į priešingą pusę. Koks neišsivystęs yra atsakingumo jausmas mūsų „viršininkijoje“! Šiandien lengva linkėti Maceinai „dar daug metų“ sėti į lietuviškąją dirvą mintis ir žodžius, kurie atskleidžia mums didžiąsias tikėjimo paslaptis“, kaip man rašo vienas vyskupas. Tačiau ar 1936–1937 m. reikėjo tokių straipsnių kaip kun. Stankevičiaus „Darbininke“ (nr. nebeatsimenu), vedant lygiagretę su išdaviku Judu, ir kun. T. N. T „Forum“ (1937 m., Nr. 15–17, p. 10–15, USA), paverčiant viską demagogija? O vėliau, jau tremtyje? Sakau dar kartą: šiandien ne sykį šypsausi, bet ne sykį ir nusigąstu, kad viskas galėjo baigtis ir kitaip. Vienam labai labai man artimam asmeniui aš sykį iškėliau klausimą: kodėl aš netapau komunistu? Jis nieko man į tai neatsakė. Ar būti pakrikštytam ir likti Bažnyčioje visą gyvenimą yra du akivaizdžiai tapatūs dalykai? Buvo neseniai toks „įvykis“. Vieno iš mūsų lietuviškųjų laikraščių kalba yra labai bjauri. Tad paėmiau vieną numerį, jį raudonu pieštuku ištaisiau ir norėjau jau siųsti redaktoriui, kad pasižiūrėtų, kaip viskas raudonuoja lyg susigėdęs veidas. Bet kaip tik tą dieną atvažiavo pas mane dr. Jonas Grinius iš Miuncheno. Parodžiau jam tą numerį ir atskleidžiau savo kėslą. Tada jis man tarė: „Būk geras, Antanai, ir nesiųsk. Redaktorius yra karšto būdo; pamatęs Tavo pataisas, jis supyks, užsigaus ir mes redaktoriavęs, o kito laikraščiui negausime.“ Paklausiau ir neišsiunčiau. Ką tuo noriu pasakyti, savaime aišku. Tai mintys, kurios ateina į galvą, žiūrint atgal. Nežinau, ar Pačiam toksai nuogąstis yra persmelkęs širdį. Tačiau man gana dažnai. Žmogus pasijauti, tarsi būtum ėjęs pačiu bedugnės krašteliu ir vos vos jon neįkritęs. Pakalbėjau Tau apie tai platėliau, nes tai pagrindinis mano jausmas, žvelgiant į 70 savo žingsnių anuo bedugnės krašteliu.

Mane sudomino Tavo laiško sakinys, liečiąs mudviejų vidinį ryšį: „Viešuma mudu laikė gal labiau sugludusius, negu esame.“ Pagalvojau: kuo gi mudu labiausiai skiriamės vienas nuo kito? Greičiausiai tuo, kad Pats esi psichologinis sielovadis; sąmoningai pabrėžiu žodį „psichologinis“, nes esama įvairios rūšies ar pobūdžio sielovadžių. Ir pats pasikalbėjime su „Tėviškės Žiburių“ redaktoriumi prisipažinai, kad „šalia teologijos“ artima Tavo širdžiai pedagogika ir psichologija. Tik kodėl sakai „šalia teologijos“? Man atrodo, kad teologija Pačiam niekad nėra buvusi artima širdžiai; ji buvo reikalinga Tau ex professo. Tarp tavo veikalų nėra nė vieno teologinio, tik psichologiniai arba istoriniai. Aš pats laikyčiau Tave kultūros istoriku: tai stipriausia Tavo dvasios savybė, ir šios rūšies Tavo knygos yra pačios geriausios. Tapęs kunigu savaime tapai ir sielovadžiu. Tačiau vadovauti sieloms imiesi ne teologiškai, o arba psichologiškai, arba kultūristoriškai. O kadangi aš esu „apsigimęs“ psichologijos priešininku, tai Tavo prieiga prie žmogaus sielos psichologijos keliu ir yra man grasi. O grasi man ji yra todėl, kad psichologija naudoja apgaulę kaip priemonę savam siekiui. Šis siekis yra geras ir ne kartą didžiai sėkmingas, tačiau jis yra siekiamas bei pasiekiamas apgaulės keliu. Mėginčiau Tau šią apgaulę paaiškinti tokiu pavyzdžiu. Mokiniai geriausiai įsikala į galvą lotynų kalbos laikų formas tuomet, kai jiems mokytojas nurodo, esą lotynų kalbos plusquamperfectum ir futurum II susidaro iš perfectum ir veiksmažodžio „esse“ imperfectum ir futurum I, būtent: laborav(i)+eram ar labovar(i)+ero. Tai labai lengva atsiminti. Tačiau tai yra lingvistinė apgaulė, kadangi nei plusquamperfectum galūnė „eram“, nei futurum II galūnė „ero“ neturi nieko bendro su veiksmažodžio „esse“ imperfectum „eram“, nei su futurum I „ero“, nors ir skamba visiškai vienodai. Šiomis dienomis užtikau ir lietuvišką tokios apgaulės pavyzdį. Lituanistinės mokyklos mokytoja Vida Augulytė, parašiusi vadovėlį „Lietuvių kalbos pratimai“, susiginčijo su St. Barzduku dėl lietuviškųjų dalyvių darybos. Ji savo vadovėlyje aiškinanti, esą lietuviškieji dalyviai padaromi iš padalyvių, prijungiant įvardį jis, ji (deganti+jis=degantis). O ji šitaip aiškinanti todėl, kad mokiniai tokiu atveju lengviau suprantą, kaip reikia dalyvius linksniuoti (plg. „Draugas“, 1978 m. vasario 4 d., Kultūros priedas, p. 4). Lingvistiškai šitoks Augulytės aiškinimas yra tikra išmonė. Psichologiškai betgi ši išmonė yra vaisinga. Tai pavyzdžiai, labai kasdieniški, tačiau nusaką psichologijos kelią į sėkmę. Blogiausiai betgi, kad psichologija kitokio kelio iš viso neturi. Ji turi žmogų apgauti, kad ko nors pasiektų. Nūn, kai šis psichologinis metodas esti naudojamas sielovadoje, vadinasi, žmogaus santykyje su Dievu, darosi kažkaip nejauku, ir šis nejaukus jausmas mane lydi, skaitant Tavo sielovadiškai–psichologines knygas (tai ypač išryškėjo „Jurgyje Matulaityje“, kur kalbi apie jo beatifikaciją, p. 343–360). Čia mudu ir skiriamės.

Kad Tu savo gelmėse esi kultūros istorikas, patvirtina ir paskutinysis Tavo veikalas, kurį man dovanojai ir kurį čia pat perskaičiau dideliu dėmesiu bei pasitenkinimu. Tai didelis įnašas į istorinę–biografinę mūsų literatūrą. Iš tikro mes apie J. Matulaitį nieko ar beveik nieko nežinojome. Miręs per anksti, nepalikęs jokių ypatingesnių veikalų, rūpinęsis marijonais, vyskupavęs neramiais laikais ir nesėkmingai, Matulaitis neįsibrėžė mūsų tautos sąmonėn tiek, jog švytėtų joje kaip didi asmenybė. Pats dabar nupiešei jo vaizdą, išdėstei jo gyvenimą, kartu tačiau – kaip Tau įprasta – apibūdinai ir ano meto istorinį tarpsnį. Knyga išėjo tikra kultūros istorijos studija, gal ne tiek plačiai bei išsamiai apmesta kaip „Šiluva“, tačiau pakankama epochai pažinti. Apie Paties rašymo būdą bei stilių nėra ko kalbėti: jie yra patrauklūs, gražūs; kalba žodinga, sakiniai stilingi; skaityti tikrai malonu ir įdomu, nekalbant jau apie savo žinojimo praturtinimą Matulaičio biografija. Man visa buvo nauja, nes man Matulaitis buvo žinomas tik vardu ir tik bažnytinės provincijos organizavimu – nevykusiu dėl nevykusių vyskupų (Skvirecko, Staugaičio, iš dalies ir Reinio) parinkimo. Savo knyga parodei, kad Matulaitis buvo žymiai platesnės veiklos žmogus. Už visa tai ačiū.

Visai kitas reikalas, ar Tau pasisekė parodyti Matulaitį kaip kanonizuotiną asmenį, vadinasi, ne tik šventą, bet ir šventąjį. Kad jis yra buvęs šventas žmogus, nė kiek neabejoju. Tačiau kodėl jis turėtų būti kanonizuotas. Pats labai teisingai rašai, kad „kiekviena vienuolija rūpinasi savo steigėjus ir atnaujintojus beatifikuoti“ (p. 355). Ir gerai. Bet kaip padaryti, kad marijonų atnaujintojas taptų, kaip ir Pats nori, „didelė asmenybė“, švyturiu „ne tik mums, bet ir visai Bažnyčiai“? (p. 346). Ir kuo jis galėtų šviesti? Šventų žmonių turime aibę; jų Matulaitis nepralenkia. Kodėl tad jis turėtų būti kanonizuotas, o ne kuris kitas? Tuo tarpu jokių sukrečiančių – tautą ar Bažnyčią – žygių jis nėra padaręs. Marijonus atnaujino, bet kas gi iš jų išėjo? Pensininkų draugijėlė, daugiau nieko. Kokie gi Matulaičio vienuolijos, kuria jis tiek sielojosi, reikšmė Bažnyčiai ir tautai? Gėda kalbėti! Vyskupavimas Vilniuje buvo ištisa nesėkmė. Jis tai pramatė, o vis dėlto griežtai nepasipriešino ir leidosi būti šventinamas. Skaitant Tavo knygos p. 98–101 net susidaro įspūdis, kad Matulaitis buvo naivus žmogus: jis prašo kitus gelbėti jį „nuo tos nelaimės“, o pats nesipriešina ir leidžiasi nešamas į pražūtį. Jo įžvalga, kad „save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti“ (p. 99), buvo labai gili ir teisinga. Kodėl jis ja nesekė? Tai anaiptol nekenkia jo šventumui – šis nuolaidumas, tačiau jis tik rodo, kad Matulaitis nėra žygininkas, kuris galėtų šviesti tarsi švyturys Bažnyčiai. Kodėl tad mes turėtume dabar dirbtiniu būdu skelbti jo „famam sanctitatis“ ir „maldauti Dievą stebuklo“? (p. 353). Juk mes ne italai, kurie šaukia ir pyksta, jei šv. Januarijaus kraujas nesuskystėja. Beje, paties priminimas, kad gerai italams, nes jie gauną „šventąjį kas antri, treti ar penkti metai“ (p. 346–347), kalba prieš Paties tezę, esą šventojo turėjimas sustiprinąs tautos dvasią: „Jei beatifikacija bus nudelsta dar 10 ar 15 metų“, „tautos dvasia gal jau bus palaužta“ (ten pat). Juk nors italai ir gauna beveik kas treji metai po šventąjį, jų dvasia nė kiek nekrikščionėja: juo daugiau šventųjų, juo daugiau komunistų. Man atrodo, kad mūsasis lietuviškas šventumo supratimas yra visiškai teisingas: „Tauta nemažiau šventa. Kiek šventų motinų, herojiškų tėvų, o dabar kiek jaunimo“ (p. 347) – tai labai gilūs Tavo žodžiai. Ir mums to ne per maža. Mums to pakanka. Kanonizuotas šventasis mums būtų reikšmingas tik tuo atveju, jei jis ir pats iš tikro būtų ne tik šventas, kaip anos motinos, bet ir reikšmingas savais žygiais.

Ak, dar daug įvairių minčių yra sukėlęs Tavo laiškas. Apie jas visas būtų galima ilgokai kalbėtis: apie pakaitą darbe su ateitininkais, apie jaunimą ir trapų jo santykį su tauta ir t. t. Bet apie tai gal bus progos man parašyti At–kų Federacijos Tarybai, kuri kažkodėl padarė mane jos nariu ir dabar prašo sugestijų. O su Tavimi būtų geriausia išsikalbėti gyvu žodžiu. Tad tegu Tavo žodžiai „Vis ketinu pavažiuot į Vokietiją“ pataiko tiesiai Viešpačiui į ausį ir tebūna jie Jo išklausyti. O tai būtų iš tikro graži šventė. Tuo tarpu gi tenka tik palinkėti Tau džiugaus Alleliuja, nors Velykos šiais metais ir yra kiek per ankstyvos, ypač po ten pas jus siautusių sniego pūgų. Tačiau Prisikėlimas yra viltis ir didžiausių audrų bei pūgų metu. Tegu tad ši viltis užpildo Tavo skaidrią sielą! Apie save nerašau nieko, nes nieko nė neturėčiau rašyti. Sveikata kiek vėl pastovesnė, bet šiam pastovumui išlaikyti reikia kas savaitė eiti pas gydytoją injekcijoms. Na, bet tai mažmožis. 70 metų man buvo kažkokia riba, kurios lyg ir norėjau sulaukti. O dabar… nebeskaičiuoju, viską sudėdamas į rankas To, iš kurio ir aną 70–tį žingsnelių esu gavęs. – Dar sykį, brangus Kunige Staseli, ačiū už gerus žodžius ir dar sykį Tau Alleliuja! – Beje, prel. Balčiūnas Tau tikriausiai sakė, kad aš Prunskio projektui paruošti leidinį „Kodėl aš tikiu?“ nepritariu.

Tavo Antanas

Putnamas, 1978 m. gruodžio 17 d.

Mielas ir Brangus Antanai,

Prašau atleisti, kad ilgokai neatsiliepiau į pastarąjį Jūsų laišką, rašytą kovo 12. Viena priežastis – norėjau kai kuriuos klausimus diskutuoti, bet vis neradau laiko permąstyti arba rasti formos. Esu dar pareigose tiek vienuolyne, tiek kai kuriose visuomeniškose, tad nebūna laiko prisėsti – susitelkti.

Du dalykai buvo užkliuvę man, dėl kurių norėjau plačiau atsiliepti. Pirma, dėl paties nuogąstavimų „kuo galėjo baigtis“ mudviejų gyvenimas, turint prieš akis įtarinėjimus ir pagalių kaišiojimą anuo metu, kai buvom idealistiškai, gal kiek kovingai nusiteikę. Man toks klausimas niekad neiškilo, gal dėl to, kad kita mano prigimtis (linkusi greit nereaguoti), o gal kad pajutau iš to „naudą“ (šlifą, grūdinimą), pagaliau gal ir dėl to, kad man teko vėliau pergyventi ir daug sunkesnių, fatališkų bandymų taipogi ne dėl asmeninės kaltės, vien dėl to, kad buvau lietuvis. Pastarasis patyrimas pamokė, kad nereikia ieškoti kaltininkų ir nesinešioti nemeilės, taipogi skriaudos jausmo. Sakau, toks klausimas man niekad nekilo, už tai man buvo nauja, ne visai suprantama, kodėl Patį šis klausimas neramina, „kartais tiesiog nugąsdina“. Spėju, kad ši jausena „prasiveržė“ pastarajame rašinyje „Aiduose“. Panorėjai visa tai išsakyti kitu būdu, ir klausimas, ar gerai padarei. Ne vienas Tavo gerbėjas suglumo, nusistebėjo. Skelbi krikščionybę, jos meilę savo raštuose, o Pats neišmeti iš širdies „skriaudų“ – nešiojiesi. Tie dalykai laikomi šešėliais Tavo asmenybei. Būtų geriau, jei kas kitas kada nors būtų rašęs, nors ir tai ne visuomet išeina į gera. Prel. Tulaba parašė apie vysk. V. Brizgį „teisybės vardan“, kad Kauno kunigai nenorėjo naujo vyskupo priimti, jį ignoravo ir t. t. Vyskupas turėjo keletą sykių viešai paneigti, nes tai kerta jo autoritetą.

Antras dalykas, dėl to, kuo mudu „labiausiai skiriamės“. Kad skiriamės, tai aišku. Suprantu, kad Pačiam, ontologui, psichologija yra grasi. Bet kad ji būtų apgaulė, kaip Pats bandai įrodinėti, vartodamas labai atsitiktinį pavyzdį, su tuo vargiai sutiks bet koks plačiau žvelgiąs kultūros žmogus. Tegu psichologija yra subjektyvumas, o ontologija objektyvumas. Argi tie du dalykai, žiūrint Dievo planų visumos ir kultūros bręsmo ir žmonijos buities, nėra derinami ir derintini? Pagal Paties logiką būtų galima vadinti apgaule ir filosofiją, kuri tik interpretuoja. Ir pats pripažįsti pastarajame veikale, kad toji „interpretacija“ yra labai įvairi, ne sykį prieštaringa. Jeigu filosofai nesutaria, eina kas sau, tai kas nors iš jų apgaudinėja save ir kitus.

Mano subjektyvumą randi ir Matulaičio knygoje, ypač kur kalbama apie jį kaip kanonizuotiną asmenį. Buvo įdomus sutapimas, kad vienas protestantas, pretenzingas, mėgstąs rašyti aukštu stiliumi, iš profesijos miškininkas, paskaitęs Matulaitį, labai panašiai parašė kaip ir Pats. Tavo pastabose dėl Matulaičio ir pasirodo didelis minusas, kad Pats visai nevertini psichologijos. Pas Patį nėra įžvalgos į tai, kas grindžia šventumą žmoguje, arba tą įžvalgą tuoj suparalyžiuoja atsitiktiniai, sakykim, nuo Matulaičio nepriklausę dalykai, kaip marijonų vienuolijos tolimesnis nepakankamas brendimas. Žinoma, mano knyga nesieja taip plačiai, kad Pačiam atvertų jo dvasios pasaulį. Norėjau jį įstatyti tik į bendrus laiko rėmus. Tektų Pačiam skaityti jo laiškus, užrašus – tada gal matytum, kodėl, prašokdamas įrodinėjimus, jį dariau „didele asmenybe“.

Atostogų metu skaičiau Tavo pastarąją knygą. Pradėjau nuo antrosios pusės. Buvau Ispanijoj, vaikščioti daug negalėjau, nes kažkas su ja buvo negerai, t. y. su viena koja. Dabar dr. Kisielius su operatoriumi sutvarkė: buvo blokuota arterija. Negalėdamas daugiau vaikščioti, skaičiau Tave – su dideliu malonumu. Ne tik minties reiškimas, bet ir stilius tiesiog žavėjo. Galvojau, kokį didelį užmojį turi – įrodyt Dievą kitu nauju keliu… Skaičiau ir atsiliepimus apie tą veikalą. Jaunimas, žinia, turi kitų pažiūrų, tai suprantama. Bet gerai, kad mezgasi pokalbis, kad mintis juda. Knygą Paties gavau, ačiū už ją ir mielą įrašą. Brangi dovana. Atsilygindamas paprašiau, kad Čikagos leidėjai pasiųstų Pačiam „Lietuvių šeimos tradicijas“[24]. Turbūt gavai. Vėl sakysi: sielovadžio darbas. Seniai, prieš keliolika metų, rašytas. Dabar neturėčiau laiko ir gal intereso knaisiotis po tautotyros gausią medžiagą. Bet ir dabar, atrodo, ji nepavėlavusi – žmonės noriai ima į rankas, netgi pabrendęs jaunimas.

Šiuo laišku pirmiausia turėjau Patį pasveikinti su Šv. Kalėdom ir palinkėti sveikų, darbingų ir palaimingų ateinančių metų. Tai darau, atleisk, pabaigoj, iš širdies velydamas Tau visokeriopos sėkmės.

Tavo kun. Stasys

[1] 1968 m. „Aiduose” išspausdinti šie A. Maceinos straipsniai: „Krikščionybė ir filosofija” (Nr. 1, 3), „Religija ir evoliucija” (Nr. 8–10); taip pat A. Jasmanto slapyvardžiu: „Mirties aušros”, „Kristaus sugavimas” (Nr. 3).
[2] Nuo 1966 m. JAV leista katalikiškų knygų serija, kurios pirmasis ir pagrindinis redaktorius buvo prelatas Vytautas Balčiūnas.
[3] Čia ir kitur išskirta laiškų autorių.
[4] Šis darbas nebuvo išleistas.
[5] Prelatas Pranciškus Juras (1891–1980) – JAV lietuvių katalikų visuomenės veikėjas, daugelio knygų mecenatas (taip pat ir A. Maceinos).
[6] Kanauninkas Feliksas Kapočius (1895–1971). Po Antrojo pasaulinio karo gyveno Vokietijoje ir JAV.
[7] „Nebijokite, tai aš.”
[8] S. Ylos veikalas „Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje” išėjo 1973 m.
[9] Kun. Vytautas Mankeliūnas (1912– ?) – VDU apgynė disertaciją „Kultūros ir religijos santykiai”, kaip spėjama, nusirašęs nuo A. Maceinos. Nuo 1948 m. gyveno Kolumbijoje.
[10] Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas. Nuo 1950 m. gyveno JAV.
[11] KVC – Katalikų veikimo centras dirbo Lietuvoje 1919–1940 m. ir koordinavo katalikų pasauliečių nepolitinių organizacijų veiklą.
[12] Henri de Saint–Simon (1760–1825) – prancūzų sociologas.
[13] Galimas daiktas, kad Tu paskaitei jo nuorašą pas mane Freiburge, bet apie jį girdėjęs esi Romoje. Jis rašytas 1957 m.
[14] Félicité Robert de Lammenais (1782–1854) – prancūzų rašytojas ir filosofas.
[15] Knyga „Krikščionis pasaulyje” išleista Čikagoje 1973 m.
[16] Leidimas skaityti paskaitas aukštojoje mokykloje.
[17] Turimas omeny istorikas Zenonas Ivinskis.
[18] Dramblio kaulo bokšte.
[19] Neapkenčiu tamsios minios ir vengiu jos.
[20] Pristatymo stovykla.
[21] Grigas Valančius (1906–1978) – ekonomistas, istorikas, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs JAV.
[22] Neišreiškiamas asmuo.
[23] Kęstutis Skrupskelis (g. 1938) – filosofas; Aušra Liulevičienė (g. 1939) – literatūros kritikė; Pranas Visvydas (g. 1922) – rašytojas, literatūros kritikas.
[24] S. Ylos knyga „Lietuvių šeimos tradicijos” buvo išleista Čikagoje 1978 m.