Algimantas Mikuta. Kompostas (Pabaiga)

2008 m. Nr. 6

Iš 1996–2000 m. užrašų

Sovietmečiu Lietuvoje ryškiai išsiskyrė trys klanai: medikų, prekybininkų ir valdininkų (nomenklatūra). Nepriklausomybės laikais galingi beliko du: medikų ir valdininkų. Prekybininkų klanas buvo atskiestas daugybe naujų žmonių – prekyba tapo prieinama visiems ir daug kas panoro šiame bare išbandyti savo jėgas. O atskiestas gėrimas, suprantama, ne toks stiprus. Smarkiai transformavosi ir du galingieji klanai, ypač iš vidaus – valdininkiją dabar sudaro visiškai kiti žmonės, senųjų beliko gal tik koks ketvirtadalis. Šiandien bando formuotis du nauji klanai: juristų ir kapitalistų. Tačiau pirmasis yra negausus ir gali reikštis tik keliuose didmiesčiuose, antrasis, stokodamas profesinio solidarumo ir tąsomas konkurencijos, yra lengvai pažeidžiamas, supriešinamas ir išardomas, tokį klaną vienija tik fasadinės ambicijos, tai jau ne klano, bet klubo bruožai. Sueina, pasišneka, sužaidžia biliardo partiją, pasidalija naujienomis, bet galvos vieni už kitus neguldo. Solidarūs, todėl ir stiprūs klanai tebelieka du – medikų ir valdininkų: šitie elgiasi kaip muškietininkai – visi už vieną, vienas už visus.

Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje imta šnekėti apie elitą. Dirbdamas žurnale „Nemunas“, baisiai nustebau, kad apie elitą itin garsiai ėmė kalbėti žurnalistai, sakė, mūsų žurnalas ateity nebus populiarus, nes jis skirtas elitui. Kitaip tariant, elitu iš pradžių buvo linkstama vadinti žmones, artimus kultūrai. Vienas fotografas Kaune trejus metus leido žurnalą „Elitas“, kuris išsiskyrė spalvingomis panikių bei meno korifėjų nuotraukomis. Savaime aišku, laikotarpis, kai elitas buvo tapatinamas tik su meno ir mokslo kūrėjais, ilgai neužtruko. Nustatant elitiškumą, pamažu imta žiūrėti į žmogaus turtinę bei visuomeninę padėtį. Erudicijos, intelekto, išsilavinimo faktoriai dar buvo nesvarbūs. Maždaug prieš trejus metus apie elitą imta viešai diskutuoti. Žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ leidėjai išplatino anketinį klausimą apie elitą. Įtariu, kad jie taikėsi išrasti elito formulę ir pagal ją atrinkinėti kandidatūras į savo žinyną. Šiandien elito sąvoka linkstama pridengti Lietuvoje besiformuojančią ar specialiai formuojamą naująją aristokratiją. Juk aristokratija, kaip žinoma, niekada nebuvo vienalytė, susiformuodavo keisčiausiais būdais ir ne taip jau sparčiai – per šimtmečius. Taigi elitas mūsuose būtų ne kas kita, kaip nesamos ir greit neatsirandančios aristokratijos pakaitalas, imitacija, išnykusio dinozauro muliažas. Kažkodėl niekas nenori to pripažinti, dažniausiai siekiama aristokratiškumu savo profesiją ar socialinę padėtį sureikšminti. Bijau, kad tas žaidimas, ypač palaikomas reemigrantų ir naujų milijonierių, greitai išsivadės ir subliūkš, nes šiandieninė Lietuva yra pernelyg skurdus ir kuklus kraštas, kad jo socialinio bei kultūrinio gyvenimo paviršiuje galėtų susidaryti kad ir plonytis riebalų sluoksnis. Lietuva tebėra daugybe šaukštelių nuolat maišoma nesaldinta arbatėlė, kurios paviršiuje nenusistoja jokia švytinti plėvelė, jokia grietinėlė, nebent smulkios šiukšlytės.

Mėlynas kraujas, pasirodo, nėra prasimanymas. Pagal viduramžių legendą tokio kraujo savininkai yra tikrieji aristokratai, mėlynas kraujas neva padeda juos atskirti nuo prakutusių plebėjų. Tačiau biologai šneka, jog mėlynas kraujas teka kai kurių vandens gyvūnų kūnuose, ir kaip ryškiausią pavyzdį nurodo kardauodegį, tokį prieštvaninį padarą, pusiau vėžį, pusiau vėžlį. Jis gyvena Ramiajame vandenyne, sugaunamas prie Amerikos bei Japonijos krantų. Jo šarvas kaip vėžlio, po tuo šarvu – daugybė žnyplėtų kaip vėžio kojikių. Padaras turi ir šarvuotą, aštrią kaip kardas uodegą, todėl taip ir vadinasi – kardauodegis. Vandenyje kardauodegis beveik neįveikiamas, bet pakrantės smėlyje, kur išropoja neršti, dažnai apvirsta aukštielninkas ir nepajėgia atsistoti ant kojų, tad pakrantės būna nusėtos nugaišusių kardauodegių šarvais, panašiais į kariškus šalmus. Tačiau ne tai amerikiečių biologams ir chemikams yra įdomiausia, ne dėl to jie tuos keistuolius gaudo Vakarų pakrantėje ir gyvus transportuoja į Majamio laboratoriją. Mokslininkams reikalingas mėlynas kardauodegių kraujas, kuris naudojamas įvairiems tyrimams, ypač nustatant vaistų, gydomųjų preparatų toksiškumą. Mėlynas kraujas yra superjautrus. Viduramžiais, kai buvo sugalvota, kad jis tekąs aristokratų gyslomis, todėl kilmingi žmonės esą jautresni už prastuomenę, matyt, turėta žinių apie mėlynkraujus padarus, nes žmonių fantazija nepajėgi tokių dalykų prisigalvoti. Šiandien amerikiečiai, nuleidę tam tikrą dalį kiekvieno sugauto kardauodegio mėlyno kraujo, juos gyvus vėlei skersai žemyną skraidina atgal į Vakarų pakrantę, ten paleidžia į vandenyną. Štai ką reiškia turėti aristokratiško kraujo.

Meno kūrinyje yra svarbu ne tik panaudota tikrovė, bet ir išmonė, kurioje toji tikrovė ištirpinta. Iš to paties realybės kiekio galima pasigaminti įvairaus stiprumo, visokio tikroviškumo tirpalą. Jei išmonė plati kaip ežeras, tai saujelė tikrovės jos nė nesudrums, atsiras romantinė pasaka, abstrakcija, mistika. Tačiau jei tokį pat grumstą iš realaus daržo įmesite į vaikišką fantazijos kibiriuką, išeis purvynė, kuria galima ištepti ir išgąsdinti jautruolius, bijančius stipresnio gūsio, sodresnio žodžio, šaižesnio garso ir, aišku, juodo dažo.

Du inteligentai apšneka trečią:

– Ko iš jo galima norėti? Kokio padorumo, kokios tolerancijos? Jis gi išmaitintas kitų suvirškintu maistu, atryta mėsa.

– Aš ir sakau – tikras erelis!

Č. Milošas: Ar galima kurį nors poetą garbinti, užkelti ant postamento, o jo mintis atmesti? Todėl, kad jis reikalingas tautai, o jo mintys – nelabai?

Pokario metais tremiamus į Sibirą valstiečius (tada juos vadino buožėmis), naktį susodinę į vežimus, kareiviai ir stribokai rytais suveždavo į bažnytkaimius, ten formuodavo vežimų vilkstinę, kurią paskui nuvarydavo į artimiausią geležinkelio stotį. Nežinau, ar visur taip būdavo, bet Salantuose tokia vilkstinė prastovėdavo net iki pietų, kol iš visų aplinkinių kaimų surinkdavo tremiamuosius. Niūri ir pilka vežimų vora, iš kurios retsykiais atsklisdavo moterų ir vaikų verksmas, nutįsdavo nuo bažnyčios iki pakalnės. Kareiviai su ilgom vintovkėm, ant kurių dar buvo pritaisyti ir durklai, neleisdavo prie vežimų prieiti miestelio žmonėms, šie ir nesiveržė, bijojo, mat stribiteliai grasino visus susodinsią ir išvešią kartu su buožėm. Moteriškės, atrodo, susišūkaudavo su pažįstamais ir giminaičiais. Tik mes, vaikai, drąsiai zuidavome palei vežimus, net gaudavome buože per kuprą. Kartą ankstų rudens rytą – aš dar nebuvau išėjęs į mokyklą, o už lango baltavo tiršta migla, – į mūsų namelį Salantuose įpuolė raudanti moteriškė su kūdikiu ant rankų. Išveža mus, Nastele, visus išveža, nespėjau nieko susikrauti, įgriuvo paryčiais, nenujautėm, kad mus veš, duok kokį dekį, aimanavo ji. Neprisimenu, ką dar sakė bobulė Anastazija, akušerė, kuri tą kūdikį prieš kelis mėnesius priėmė, tik menu, jog ji griebė nuo visų dar nepaklotų lovų pagalves, vatines antklodes, vaikelį susupo į didelę languotą kuską, kuria apsirišusi žiemą važiuodavo pas gimdyves, viską grūdo moteriškei, kalbėdama: „Tu nežinai, kaip Rusijoje šalta.“ Man teko tą patalynę padėti nunešti į vežimą. Kažkodėl tada nebuvau net aprėktas, gal sargybiniai žmoniškesni pasitaikė, gal moteriškė kuo nors juos papirko, nes paprastai jie neleisdavo vežamiesiems nuo vežimo žingsnio žengti, patys stribiteliai atitempdavo vandens arkliams girdyti. Tiesa, vėliau kažkas pasakojo, kad kitai moteriškei, jau Kūlupėnų stotyje, leidę sulakstyti pas uošvienę, net nepasidomėję, kur toji gyvena, ir moteriškė nulėkė septynis kilometrus į Kalnalį, paskui bulvių maišeliu ir lašinių paltimis nešina grįžo į vagoną, visai kelionei sugaišusi tik valandą. Vežimų vilkstinės iš Salantų traukdavo dviem kryptimis: arba link Šateikių, Plungės, arba link Kūlupėnų, Kretingos. Iš ten salantiškiai ir išdundėdavo į Rytus.

Moterys yra ištvermingesnės, jos niekada nepasiduoda. Taip, jos puola į paniką, ginasi nagais ir dantimis, šaukia klykia, kelia skandalus, iš paskutiniųjų kabinasi už kiekvieno šiaudo. Taip elgiasi net ne pačioje pavojingiausioje situacijoje, galgi taip užkerta kelią pražūtingai akimirkai, kai jau nebegalima sustabdyti katastrofos, baisios nelaimių lavinos. Vyrai į tokius moterų veiksmus žiūri skeptiškai, net pašaipiai, tačiau patys, matyt, dėl vyriško išdidumo ir tariamos vyriškos galios dažnai susivokia pavėluotai, griebiasi gėdingų išsigelbėjimo veiksmų, kai niekas nebepadeda ir jie yra priversti kapituliuoti. Vyrai žudosi dažniau negu moterys. Gal čia lemia motinystės instinktas, nes jos, kad ir nesąmoningai, jaučiasi atsakingos už esamus ir būsimus palikuonis. Susitaikiusią su lemtimi moterį gali sutikti daug rečiau negu iškėlusį rankas aukštyn vyrą. Kol vyras išgali kaip nors pasipriešinti, kol jis mato būdus pavojui nugalėti, jis veikia – žiauriai, žūtbūtinai, negailėdamas priešų, bet kai išsigelbėjimo vizija akyse užgęsta, jis susitaiko. Moteris iki paskutinės akimirkos draskosi, nepaklūsta, blogiausiu atveju apsimeta paklūstanti, kad kaip ta neva raiša kurapka nuviliotų lemtį, žvėrį, mirtiną ligą tolyn nuo savo lizdo.

Įstatymų leidyba tokioje nedidelėje valstybėje kaip Lietuva įgauna karikatūriškų formų. Dėl ko taip atsitinka, galiu nurodyti kelias priežastis. Ne visi su jomis sutiks, jų gali būti ir kitokių. Taigi: 1. Valstybė, pasprukusi iš didelės, diktatūriškai valdomos imperijos, nori būti pavyzdingai demokratiška; 2. Parlamentas, leidžiantis įstatymus, nori būti itin reikšmingas ir šalies visuomenės nuolat regimas kaip intensyviai dirbantis; 3. Norima, jog kiekviena gyvenimo sritis, kiekvienas mažmožis būtų griežtai reglamentuotas, kad vykdytojai ir teisėjai negalėtų nieko laisvai traktuoti ir vertinti; 4. Įstatymų leidyba iš teisinio proceso virsta politine veikla, netgi žaidimu, pateisinančiu politikų gretų gausėjimą; 5. Leidžiant įstatymus klesti ne integralinis, sistematinis stilius, bet diferencinis, skaidomasis, trupininis metodas, kai ieškoma ne bendrybių, o skirtumų; 6. Įstatymai fetišizuojami, daugelis valstybėje nutinkančių nelaimių ir nesėkmių paaiškinamos, jog nėra reikiamų įstatymų arba jie – netobuli. Tarsi būtų galima prikurti įstatymų, kurie apsaugotų nuo perkūnijos ir žaibų.

Tačiau silkės, kaip ir daugelis žuvų, bet ne visos, negali gyventi po vieną. Silkės nepakelia vienatvės. Jeigu viena silkė yra paleidžiama nors ir į tobuliausiai įrengtą akvariumą, po kelių dienų ji plūduriuoja pilvu į viršų; kelios silkės tame pačiame akvariume gyvena ilgiau, beje, didelis silkių būrys, kuriam šiame akvariume gali būti net ankšta, gyvena dar ilgiau. 1966 metais, kai rašiau poemą „Gelmių žuvys“, apie tokius zoologų bandymus nebuvau girdėjęs, bet kažkaip intuityviai atspėjau minios sindromą ir jam perteikti tinkamą žuvų metaforą.

Kairysis smegenų pusrutulis skatina optimizmą, dešinysis – depresiją, liūdesį. Žmonės, kurių kairysis smegenų pusrutulis veiklesnis, yra laimingi, energingi, viskuo patenkinti. O žmonės, kurių veiklesnis dešinysis pusrutulis, yra niurgzliai, skeptikai, amžinai nepatenkinti savimi ir pasauliu. Dešinieji savižudžių pusrutuliai yra veiklesni už kairiuosius. Jei žmogus kas rytą šoka iš patalo trokšdamas nukariauti pasaulį, vadinasi, jo galvoje aktyvesnis kairysis pusrutulis. To, kuris šalinasi žmonių, bet kokios veiklos, ieško vienatvės, aktyvesnis yra dešinysis pusrutulis. Ką šiuo aspektu galėčiau pasakyti apie save ir kai kuriuos savo pažįstamus? No coments, visiška maišalienė. Nebent smegenų pusrutuliai nuolat automatiškai persijunginėtų, vieną dieną įsijungtų kairysis, kitą – dešinysis.

Tiek Salantuose, tiek Mažeikiuose gyvenome prie bažnyčių. Abu seneliai patys namų nestatė: vaistininkas Pranas Mikuta gavo palikimą iš dievotų seserų, kurios senatvėje grįžusios iš Amerikos, ten jos dirbo fabrikuose audėjomis, pirko namelį prie bažnyčios, na o geležinkelininkas Jonas Čerba pigiai nusipirko kaimišką trobą, kurios viename gale buvo tvartas, ir perstatė ją į visai padorų dviejų galų gyvenamąjį namą, jo sovietai vos nenacionalizavo – iki normos trūko kelių kvadratinių metrų, sako, senelis baisiai džiaugėsi, kad nespėjo įrengti salkų. Taigi tiek vienur, tiek kitur kas dieną pro mūsų langus su triūbom ir giesmėm praveždavo numirėlius. Salantuose mirusiuosius veždavo arkliais, berželiais apkaišytame vežime, iš paskos kitame ilgame vežime kratydavosi giedoriai, dar kitame – muzikantai. Mūsų gatvelė buvo grįsta akmenimis, brukavota, todėl tiek laidotuvių giesmės, tiek pagrabiniai maršai skambėjo ypatingai – su padrebinimais. Mažeikiuose dažniausiai grabus veždavo atvirais sunkvežimiais, laidotuvių procesija bei muzikantai eidavo pėsti. Kai baigęs mokyklą išsikrausčiau iš Žemaitijos, kažkaip su laidotuvininkais nebesusidurdavau. Mirusieji buvo nutolę. Štai gyvenu Kaune toje pačioje vietoje jau ketvirtį amžiaus ir vieną dieną pamatęs nustembu – mirusieji vėl priartėjo. Kitapus gatvės, Ramybės parke, buvusios rusų mokyklėlės patalpose įsikūrė nedidelė laidojimo kontora, kurios salytėse kasdien pašarvojama po porą numirėlių. Suvažiuoja artimieji, pažįstami, palei cerkvę sustoja daug automobilių. Mirusiuosius dabar palydi tyliai, be orkestrų ir giedorių. Tvarkdarys trims minutėms Vytauto prospekte sustabdo eismą, iš aikštelės išsuka automobilių kolona ir didindama greitį nurūksta į kapines. Galėtumei ir nereaguoti, bet mintis, jog mirusieji vėl priartėjo prie namų, keistai trikdo įprastą gyvenimo rutiną.

Senas dainas dainuoja seni žmonės. Kad seniai imtų dainuoti kokią nors dainą, reikia, kad ji pasentų. Retkarčiais seni žmonės išmokina savo senų dainų ir jaunuomenę, bet patys jaunimo sukurtų naujausių dainų neišmoksta. Senieji ko nors mokytis iš jaunųjų tiesiog nepajėgia ir nenori. Iš naujo, tvirto, gražiai nužiesto ąsočio ką nors perpylinėti į seną, suskilinėjusį indą nėra jokios prasmės. Tačiau gerai išsilaikiusį gėrimą perpilti iš seno indo į naują yra prasminga ir toliaregiška.

Mūsų viešajame gyvenime viršų paėmė sporto varžybų principai. Buvę sportininkai, nepraradę rungtyniavimo dvasios, iškyla į aukštus postus. Vilniaus meras – lakūnas akrobatas, Kauno – krepšininkas žalgirietis. Niekam nebesvarbu, ką tie žmonės, be pasiekimų sporte, yra nuveikę. Svarbu, ar jie moka grumtis dabar, dar svarbu, kaip atrodo, kitaip sakant – įvaizdis, paveikslas, šis gali būti ir prastas, bet pastatytas šalia Holivudo aktoriaus toks veikėjas atrodys geras, moterys už jį balsuos. Paprastai net pretenduojantieji į aukštus postus šiandien gali pasigirti tik mėgėjiškais rašinėliais, standartiniais projektėliais, tarnyste kuklioje įstaigėlėje. Tačiau pretendentas turi drąsos išeiti į ringą ir varžytis. Niekas taip neįkaitina visuomenės kaip sporto varžybos, tačiau jos, kaip ir jų dalyviai, greitai pasimiršta. Politikai, kurie nugali sporto principais rengiamą kovą, turi tą pačią perspektyvą: švystelti, atkreipti dėmesį ir pradingti. Lietuvoje, kaip stadione, viskas daroma ne ateičiai, bet šiai dienai – visos reformos, visi įstatymai ir nutarimai, greiti projektai. Reikia laimėti šios dienos mačą, kas bus po savaitės – galvoti anksti. Nežinia tik, ar politinė kova virsta sportu laikinomis aplinkybėmis ir tik atskirose šalyse, ar tai ilgaamžis dėsnis, veikiantis visame pasaulyje?

Taip pareiškė akademikas, ekonomikos profesorius: Valdžia dar sykį iškovojo pergalę prieš sveiką protą.

Politinėje kovoje itin svarbu, kad kuris nors žaidėjas neatsidurtų masių dėmesio centre, kad juo nepradėtų žavėtis ir sekti, kad jis neįgytų didelio simpatikų būrio. Tokį išsišokėlį reikia kokiu nors būdu sustabdyti, pakišti jam koją, pargriauti, kitaip tariant, sukompromituoti. Tai gali būti melagingi dalykai, šantažas, bet kol tai paaiškės, kol bus suprasta, jog jį apjuodino varžovai bei konkurentai, lyderystė bus prarasta – į pasekėjų sąmonę bus įsigraužęs dvejonių kirminėlis. Jeigu atsiranda daugiau lyderių su pagraužta reputacija, nieko baisaus. Svarbu, kad neatsirastų vienas doras ir skaistus. Toks atsiranda itin netikėtai. Ir jei varžovai truputėlį prisnūsta, skaistusis išsiveržia toli į priekį, paskui tenka ilgai jį vytis. Todėl politikai, tarsi kokia dviratininkų komanda, sparčiai mindama pedalus, privalo akylai žvalgytis į šalis, kad tik kas nors staiga iš užnugario neiššoktų ir nelaimėtų lenktynių.

Žemaitis apie reitingą: Kas yr maktings, aš žėnau, bet kas yr reitings, nežėnau, musėt žmogus su storais reitais. Jeigu nogėrsčiau sakont reitinga boba, ta³ soprasčiau, ka³ tõkė kap Šliauterienė. Papa kap batvėne, reita kap kloce, vo sobenė kap do košalienas bliūda.

Kai Mažeikių mansardoje (toje taip ligi galo ir neįrengtoje salkoje) vasaros naktį ką nors rašinėju, apie seną žaliai dažytą metalinę stalo lempą ima suktis naktiniai drugiai, suskridę pro pravirą langą. Šiais metais jų ypač daug, jie sukasi ne tik apie lempą, bet ir apie galvą. O prieš rytą dingsta lyg pagal komandą – vos pradeda brėkšti, visi išsislapsto, nors mano žalioji geležinė lempa tebedega. Kodėl pabrėžiu, kad geležinė? Todėl, kad Kaune tokios neturiu, ten jau daug plastmasinių daiktų, o Mažeikių mansardoje vis dar gausu medžio ir geležies gadynės reliktų, visokių senienų, kurios vėl atsirado kaip nauji nematyti reikmenys. Kad ir ši lempa su uždedamu ant elektros lemputės geležiniu gaubtu, kurį laiko lemputę gaubiančios spyruoklės. Tikrai ne prieškarinis produktas, nors Mažeikių mansardoje esama ir tokių.

Nuo Salantų iki Mažeikių tėra 60 kilometrų, bet tarmė ir žodynas šiek tiek skiriasi. Šiandien kalbininkai tuos skirtumus yra suklasifikavę, aš tik paminėsiu kelis, kurie mano dar vaikišką ausį itin rėžė. Salantuose nebuvau girdėjęs žodžio krupis, sakydavo rupūžė, bet Mažeikiuose kitaip ir nesibara: ak tu krupi, toks krupis ir pan. Vaikiškos gaudynės Salantuose vadinasi pečiotė, o štai Mažeikiuose kažkokiais kvačais. Be to, ten dar įprasta visus jaunus žmones, – tiek vaikus, tiek paauglius, tiek jaunuolius, – apšaukti piemenimis. Tas mažeikietiškas peimou yra šiek tiek niekinamasis žodis, panašiai kaip kaunietiškas bachūras. Salantuose piemenimis vadino tik tuos, kurie gano karves, ir jokia perkeltine prasme žodžio nevartojo. Salantuose dauguma vyriškų vardų yra su moteriškom galūnėm – Jozė, Ontė, Kazė, Domė, Mažeikiuose moteriškas formas turi tik mažybiniai vardai Augelė, Kazelė, Jozelė, bet – Augis, Juzis. Mažai kur Žemaičiuose sutinkama ir salantiškė mergaičių pavardžių forma: Mikutalė, Paulauskalė, Motūzalė, Endriuškalė. Tokios galūnės Mažeikiuose jau skamba kaip patyčia. Kai pirmą sykį grįžau iš Salantų į Mažeikius, iš kur buvau išvežtas per karą dar nekalbantis jokia tarme, mane labiausiai šokiravo ne daiktų pavadinimai, pavardės ir pravardės, bet mažeikiečių kū vietoj į kraują įsigėrusio kon arba kou. Mažeikiuose gyvenau beveik dešimtmetį, bet taip ir neišmokau kreiptis kū, kū saka. Salantiškį kreipinį kon saka, kou saka kažkaip nejučia mano šnektoje pakeitė mokykloje diegiamas bendrinis ką sakai, nors šiaip iki šiol esu tarmybių šalininkas.

Remdamasis Froidu, galėčiau paaiškinti savo paauglystės sapnus, kuriuose matydavau motiną. Anot Froido, sapnuose atsigamina vaikystėje patirti įspūdžiai, matyti vaizdai, kuriuos vėliau laikas ištrynė. Man reikėtų kalbėti apie kūdikystę, nes mama mirė 1945 metais, kai man tebuvo dveji. Tad sapnuose turėtų atsigaminti vaizdai, regėti pačiais pirmaisiais mano metais, tikriausiai antrą gyvenimo vasarą. Įsiminiau keletą kartų su nedidelėm variacijom pasikartojusį sapną. Mačiau būrį jaunų moterų ir merginų, kurios šoko, žaidė pievoje prie upės, gal ir prie ežero, žodžiu, prie vandens. Jos buvo vasariškai apsirengusios, gėlėtom lengvom suknelėm, gal tai buvo gegužinė, gal iškyla arba kokia nors vasaros šventė – Joninės, Sekminės. Moterys buvo jaunos, linksmos, ant žolės buvo patiesta staltiesė, apkrauta valgiais, kažkokiais ąsočiais. Viena tų iškylaujančių moterų buvo mano mama, ji man šypsojosi, mane kalbino, pakeldavo nuo žemės ir vėl sodindavo į vešlų žolyną. Sapno vaizdinys buvo itin ryškus, niekaip nesudarkytas, nesujauktas. Tikroviškiau negalėjo ir būti: mačiau draugių ar giminaičių būryje šokančią mamą, tik nežinau kurioj vietoj – prie Ventos, Plateliuose, Laumėse? To prieš pusę amžiaus galvon įsirėžusio sapno nebepamiršau, kaip ir daugelio kitų. Paauglystės metais motina kartais šmėsteldavo ir kituose sapnuose, bet itin trumpai ir neįsimenamai, net sukeldama abejonę, ar tai buvo ji. O aname sapne viskas tarsi nufilmuota spalvotoje juostoje. Vasara, gėlės, žolynai. Spindintis vanduo. Šokanti mama.

Radau konkretų patvirtinimą minčiai, kuri mano galvoje susiformavo tarsi savaime. Faustas Kirša savo „Autobiografiniuose užrašuose“ byloja: „Visai teisingai sakoma, kad žmogus, tik 60 metų sulaukęs, gali pradėti atsiminimus rašyti.“ Jeigu kas nors ims kibti, pasiteisinsiu, jog vartus visokiems mano pasipasakojimams atvėrė F. Kirša.

Žibalinė Mažeikiuose buvo įrengta dideliame betoniniame rūsyje, kuris teišliko centrinių gatvių sankryžoje. Tame kvartale buvusius namus 1944 metais subombordavo rusai, varydami iš Mažeikių vokiečius, kurie traukėsi į Kuršžemę. Namai buvę ir mediniai, ir plytiniai, bet fronto ugnies neatlaikė, ją atlaikė tik betoninis rūsys (vėlgi esminis skirtumas tarp mano vaikystės buveinių: Salantus frontas apėjo, o Mažeikius kiaurai perskrodė). Tame rūsyje įkurdinta žibalo parduotuvė pokariu buvo itin populiari, nes miestelėnai valgį virdavo ant primusų, kaimiečiai pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Tokią lempą turėjome ir mes, bet Mažeikiuose jos bemaž nereikėjo – nuo šeštos valandos ryto iki dvyliktos nakties švietė elektra. Žibalą pardavinėjo normuotai, ar tik ne po du litrus, todėl tekdavo dažnai su skardine keliauti jo pirkti. Tik gerai, kad eilių prie žibalo penkiasdešimtaisiais nebuvo. O anksčiau, žmonės pasakojo, eilėse prie žibalo, kaip prie duonos ir cukraus, miestelėnai stovėdavo per naktis.

Išminčiai kaip susitarę tvirtina, kad senatvėje žmonės nustoja gyventi viltimis ir pradeda gyventi prisiminimais. Kaip reikėtų apibūdinti, pavadinti žmogų, nustojusį gyventi viltimis, bet dar negyvenantį prisiminimais? Nebejaunas, pagyvenęs, apysenis? Gal – senstantis?

Kažin kam rengiasi lietuviai, uždarinėdami fabrikus, gimdymo namus, mokyklas ir ligonines, griaudami fermas, vandens bokštus ir vos ne veltui dalydami mobiliuosius telefonus bei ant visų kalvelių statydami mobiliajam ryšiui būtinus bokštus? Atrodo, kažkokiam ekstremaliam žygiui, gal skrydžiui į Marsą. Nes aišku, kad jie nebežada nei ko nors gaminti, nei gyvulių auginti, nei vaikų gimdyti, o tik vienas kitam kažką šnekėti. Nes didžiausias kiekvieno lietuvio dėmesys – nuo darželinuko ligi nebeišlipančio iš lovos senelio – šiandien nukreiptas į operatyvųjį ryšį. Atrodo, visi lietuviai tarnauja policijoje ar kitokioje spectarnyboje ir privalo žaibiškai pasiųsti signalą ar sureaguoti į komandą. Be mobiliojo telefono, kuris pakeitė visas kitas susisiekimo priemones, galima užsižiopsoti gatvėje, juolab miške ar burokų lauke ir pavėluotai atlikti tai, kas paliepta, – gelbėtis nuo cunamio, pasaulio tvano, galima nespėti laiku sušokti į ateivių laivus, Nojaus arkas ir švytinčias lėkštes. Nesgi savame krašte lietuviams nebeliko ką veikti. Nebent rietis, juk tam mobiliukai taip pat tinka.

Svarbiausias protingo žmogaus prietaisas yra sąmonės filtras. Bet kuris žinių vartotojas, kad ir didžiausias eruditas, be šio prietaiso yra pasmerktas blaškymuisi. Čia panašiai kaip aukso ar gintaro gavyboje – tauriojo metalo ir gintaro gabalėliai yra išplaunami iš purvo masės. Tame purve, žodžių šlake, pamazgose, kurias kasdien pila spauda, televizija, oratoriai susirinkimuose bei paprasti piliečiai autobusuose, poliklinikų laukiamuosiuose, toje begalinėje pustuštėje ir netgi nuodingoje informacijos masėje taip pat yra aukso kruopelių, mažų gintariukų, bet juos reikia atsirinkti, išfiltruoti. Be sąmonės filtro galima paspringti pamazgomis arba su visais tauriais grūdeliais nuleisti jas į kanalizaciją. Tačiau, viską kuo rimčiausiai dedantis į širdį, galima beregint kuoktelėti ir svaičioti apie paralelinius pasaulius. Kas tą sąmonės filtrą gali įtaisyti, dovanoti, parūpinti? Gal vis dėlto prigimtis, įgimtas charakteris, kuris labiausiai lemia žmogaus kelią ir sėkmę? Na, suprantama, ir mokykla, šeima, mokytojai, draugai, pažįstami, knyginiai autoritetai, daug kas. Paradoksas, kad protas pasireiškia ne kaip kitaip, bet sugebėdamas atskirti svarbų dalyką nuo menkniekio, esmę nuo šlako, branduolį nuo lukšto, ryžtą nuo pretenzijos, tikrąjį veidą nuo teatrinės kaukės, taigi sugebėdamas filtruoti iš aplinkos plūstančią informaciją, pačią aplinką, tiesiog – pasaulį.

Santvarkos pobūdį valdžia, kaip matome, pradeda formuoti nuo savęs. Taip pasitvarko, kad jai būtų kuo lengviau ir patogiau. Nutaria, jog valdžia neturi valdyti turtų ir rūpintis žmonių darbais. Turtą reikią išdalyti piliečiams, – nesvarbu, ar jie siekia jo, ar ne, – privatizuoti. Per spaudą įteigiama, kad valstybė yra prasta savininkė ir valdytoja, todėl šios priedermės jai dera atsisakyti. Įsiūbavusi šį procesą, valdžia tuo pačiu metu ima didinti valdininkų skaičių, nors jų tvarkomų sričių žymiai sumažėjo. Beliko tik švietimas, sveikatos apsauga, gynyba ir teisėtvarka, kurias, galimas daiktas, valstybė taip pat tvarko prastai, bet atiduoti privatininkams, matyt, bijo. Gražūs dalykai prasideda – valdininkija, kuri turtų nebevaldo, tarpsta kaip ant mielių, lobsta, o tie, kurie įsisteigė privačią įmonėlę, kitaip tariant, vysto valdžios propaguojamą smulkųjį verslą, vos galą su galu suduria, neretai ir bankrutuoja. Kaimiečiai taip pat iš tų kelių privatizuotų ar grąžintų hektarų negali pragyventi. Kažkodėl ponais tampa tie, kurie skelbiasi esą tarnai, o tarnais ir pastumdėliais – tie, kuriems priklauso žemės ir įmonės, išskyrus nebent stambiųjų įmonių savininkus, kuriems tikrai tinka ponų titulas. Kodėl viskas taip klostosi? O todėl, jog valdžia, atsisakiusi tvarkyti ūkį, kamuotis su pramone, žemdirbyste, žuvelėmis ir gyvuliukais, neatsisako tvarkyti finansų, vargti su jais. Tad ji renka mokesčius, kad iš jų mus mokytų, gydytų, gintų, mokėtų pensijas, teistų mus ir taikytų. Savaime aišku, surinktų pinigų dalį valdžia pasiima sau. Bet ne tiek, kiek vienoje ar kitoje situacijoje numatyta (tarkime, nustatytą procentą), bet tiek, kiek nori, kiek jai reikia, kad galėtų patenkinti savo augančius poniškus įgeidžius. Tiesa elementari: turtą ir ūkį tvarkyti sunku, tą kiekvienas savininkas jums patvirtins. Finansus tvarkyti vieni juokai, sutiktų bet kas. Todėl protingieji, ypač gudrieji tvarko pinigus, gi kvaileliai aria žemę ir laukia, ar, sostinėje vargstantiems tarnams juos pasidalijus, koks nors skatikas atriedės ir iki jų sodybos.

Vaikinukas augo po karo, jo tėvas buvo kalinamas lageryje, iš kurio nebegrįžo, jį augino motina, nuolat pabrėždavusi, jog tas namas, kuriame jie užėmė vieną kambarį ir virtuvę, visas priklauso jiems, kad kiti yra įsibrovėliai, valdžios čionai atkelti ubagai. Gyveno jie kukliai, bet tiek motina, tiek giminaičiai neleido vaikinui apsiprasti su mintimi, kad jis yra toks pat kaip ir visi šio namo gyventojai. Jis ir buvo kiek kitoks – gabus, kuklus, drovokas, tarsi susigūžęs. Jis puikiai mokėsi, daug kuo domėjosi, tačiau gatvėje ir savame kvartale buvo laikomas nevykėliu, bailiu, ponaičiu. Pasitaikius progai, gatvės berniokai jį apstumdydavo, iš jo tyčiodavosi. Tvarkingas ir gudrus, atsargus ir protingas vaikinas baigė aukštuosius mokslus, tapo tiksliųjų mokslų dėstytoju, vadovavo studentų praktikos darbams, bet aukščiau nekilo – tam trukdė tėvo tremtis. Atkūrus Nepriklausomybę, didžioji jo nuodėmė tapo privalumu. Pasirodė, kad jis yra aukštos klasės specialistas ir kaip žuvusio tremtinio sūnus vertas didžiausio naujosios valdžios pasitikėjimo. Atėjęs į valdžią, jis visą savo dėmesį sutelkė į tai, kad visi jo tikrieji ir potencialūs skriaudėjai, visi menkiau praprusę jo bendraamžiai, žemesnio rango specialistai ir nekvalifikuoti piliečiai, visokie proletarai nubildėtų socialiniais laiptais žemyn. O iškiltų gudrūs, išsilavinę, mokantys kalbų, turintys aristokratiško kraujo. Įvairiomis administracinėmis priemonėmis, suktais įstatymais, tarp kurių iniciatorių buvo ir mūsų jaunikaitis, gana greitai to pasiekė. Įžūlūs jaunystės laikų pašaipūnai ir skriaudikai grimzdo žemyn, ėmė skursti, daryti nusikaltimus, nebeišmaitino šeimų, kai kurie sėdo į kalėjimą. Ponaitis šypsojosi, trynė rankas, traukė per dantį socialistus, propaguojančius lygiavą, patylomis didžiavosi, kad sudorojo išsišokėlius, atkeršijo tiems, kurie sovietų laikais visuomenės vardu skelbė nepakantumą tokiems kaip jis. Viskas būtų gal ir gerai, bet nežinia, ar keršto klasta kada nors dar sykį neapsivers aukštyn kojomis. Kadangi dabartinių benamių, bedarbių, kalinių vaikai taip pat viską mato ir supranta, ir, žinoma, turi giminaičių, kurie visada noriai jiems paaiškins, kas kaltas, kad jie, naujųjų laikų vaikai, liko bemoksliai ir benamiai.

Kad jaunystėje nesi pedantiškas, gal ir gerai. Kitaip lėtai judėtum pirmyn, vis norėtum padaryti kiekvieną darbeliuką iki galo, detaliai narstytum kiekvieną menką problemėlę, dailiai dėliotum viską į lentynėles, kuistumeisi. Taip elgdamasis, daug ko nespėtum sugriebti tuo metu, kai dar nė minutės nepavėluota, kai viskas verda, kunkuliuoja. Tačiau su amžiumi pradedi suprasti, jog daugeliu atvejų vis dėlto buvo paskubėta, pasielgta lengvabūdiškai ir atsainiai. Taip atsitinka dėl to, kad jaunystėje bemaž visi mano, jog įvykiai ir vaizdai dar kartosis ir kartosis. Dar bus laiko į juos atidžiau įsižiūrėti, jais pasigrožėti, patirti jų poveikį. Deja, dažnai nebebūna netgi antro karto, jau nekalbant apie trečią ir ketvirtą. Štai studentiškais metais bičiulis Jurgis A. motociklu pavežiojo mane po Vilniaus apylinkes, ir nuo to laiko man niekada nebeteko pasimaudyti Žaliuosiuose ežeruose, lankytis Pavilnyje, Markučiuose. O vaikystės kelionė su dėde Stasiu ir dėdiene Vale į Rygą? Ten mes apsistojome pas dėdienės gimines, kurie gyveno Dauguvos žemupyje, Kundzės saloje. Prisimenu, atvažiuodavome nuo stoties tramvajumi, paskui pro raudoną bažnytėlę leisdavomės gatvele prie upės, ten įlipdavome į garlaiviuką, kuris plaukiojo pagal grafiką, ir jis mus nugabendavo į nedidelę salelę, kur nebuvo nei automobilių, nei motociklų. Salelės tylą draskė vienintelis motorinis dviratis. Vėliau daug kartų buvau Rygoje, specialiai ieškojau tos salelės, bet taip ir neradau. Vieni rygiečiai aiškino, kad aš kažką supainiojau, kiti – kad kelias mažas saleles nuplovė per didžiuosius potvynius, žodžiu, toji sala mano atmintyje liko tarsi miražas. Yra daug įvykių ir vaizdų, kuriuos norėtumei sugrąžinti vien tam, kad juos ryškiau išvystum, pajustum jų poveikį, patirtum efektą, kurio skubėdamas kadaise nepatyrei. Deja… Todėl nereikia stebėtis, kad senatvėje pedantų kur kas daugiau ir jie taip kibiai įsikabina į kiekvieną menkniekį, nenori jo prarasti neišblusinėję.

Žydiškas pamaldus prašymas:

Viešpatie, padėk man ramiai priimti įvykius ir gamtos reiškinius, kurių aš negaliu pakeisti.

Viešpatie, padėk man laiku ir drąsiai imtis veiklos tada, kai mano dalyvavimas yra prasmingas ir rezultatyvus.

O svarbiausia,Viešpatie, išmokyk mane atskirti vienus įvykius nuo kitų, pirmuosius nuo antrųjų.

Seneliai jauniesiems seka pasakas, jaunieji senelius mulkina. Šiais kasdieninių suktybių laikais neteko girdėti, kad vyresni žmonės apgaudinėtų jaunimą, ką nors iš jų viliotų, tačiau jaunimėlis tai daro nuolatos – taikiniais savo primityvioms aferoms (kad ir tie naktiniai telefono skambučiai, pranešantys apie nelaimes) jie pasirenka senukus. Šie yra pagrindinės šiuolaikinių aferų aukos – iš jų aferistai renka neegzistuojančius mokesčius, išieško tokias pat netikras skolas, už trigubas kainas pardavinėja kokius nors aniems visiškai nereikalingus daiktus, kiša pasirašyti fiktyvias sutartis ir pan. Gal, sakau, tai jaunųjų kerštas už senelių pasakas apie gražų ir laimingą gyvenimą.

Amžina problema: kur dėti seną geležinę lovą – išmesti ją į sąvartyną ar nešti į palėpę, gal dar prireiks? Dažniausiai šiame ginče kertasi jaunimo ir senių požiūriai. Pasigirsta šmaikštūs jaunų žurnalistų ir filosofų pamoksliukai apie vyresniosios kartos neryžtingumą, baimę atsisakyti senų daiktų, papročių ir principų, baimę nukirsti visas atgyvenas vienu kirčiu. O senieji atkakliai, tik gal be tokio aplombo ir šmaikštumo, kartoja jauniesiems, jog nedera išpilti nešvaraus vandens kartu su jame maudomu kūdikiu, neprotinga lengvabūdiškai atsisakyti to, kas vėliau gali išgelbėti kritinėje situacijoje, ko vėliau netgi teks gailėtis ir ieškoti po visą pasaulį. Reikia atskirti, sako jie, vienadienes užgaidas nuo amžinųjų vertybių, kaip atskiriame vienkartinius plastmasinius puodelius nuo sidabrinių taurių. Visokie madingi baldai iš vytelių ir pagaliukų greitai sulūžta, o geležinės lovos tarnauja ne vienai kartai, kiekvieną kritišką momentą jas galima parsinešti iš palėpės ir puikiausiai išsimiegoti. Jos praverčia net tiems, kurie būtų jas išmetę, jeigu kaimynų seneliukas nebūtų paslėpęs malkinėje.

Keista, tačiau tuos, kurie niekina buitį, gerbia ne tik į juos panašūs, bet ir tie, kurie buičiai paklūsta ir meldžiasi, kuriems net į galvą nedingteli prieš ją sukilti, spjauti į ją. Vergovė komfortui jiems yra maloni, o buities niekintojus jie vadina pamišėliais tik susirinkę į kompanijas. Tačiau, likę vieni, jie ima jausti pagarbą tiems, kurie nepripažįsta normų, etiketo, vergavimo papročiams ir daiktams. Ši keistoka aplinkybė nėra kokia nors etinė išimtis: žmonės gana dažnai gerbia kitokius, nei jie patys, netgi pavydi savo priešybėms.

Maždaug prieš dvidešimt metų mano uošvis perstatinėjo trobą, – nuvertė senąjį susmukusį trobos galą (antrasis buvo po karo naujai pristatytas) ir jo vietoje ant šiek tiek prailgintų ir praplatintų pamatų surentė naują dviejų kambarių galą su keturiais į tris puses išeinančiais tripaliais langais. Namo galas buvo perstatytas ir pilkšva maskuojančia spalva nudažytas per savaitgalį, nes niekas iš kaimo valdžios neturėjo pastebėti naujos statybos. Tais pokvailiais kolūkio laikais uošvio sodyba pateko į melioruojamų žemių plotus, todėl anksčiau ar vėliau turėjo būti nugriauta, jokio remonto, jokių statybų sodyboje nebuvo galima vykdyti. Uošvis dvejojo, dvejojo, bet vieną vasarą ryžosi. Jis buvo stalius, medžiagos turėjo užtektinai, tad kokį mėnesį vienas pats matavo ir pjovė sienojus, grebėstus, grindlentes, pasidarė langus, susiruošė viską iki apkalos lentelių, net šitas supjaustė reikiamo ilgio. Kadangi pamatai jau buvo išlieti rudenį, jam užteko dviem dienoms pasikviesti keturis kaimo statybininkus, savo bendradarbius, kurie, niekam nespėjus suvokti, kas vyksta, per savaitgalį surentė pusę naujos trobos. O ir senas galas nebuvo nugriautas, tebestovėjo pasmukusiu stogu savo vietoje. Viskas vyko kaip iš gaidų, statybininkams beveik nereikėjo naudoti pjūklo ir kirvio, visi rąsteliai gulė į savo vietas, visi galai preciziškai susirišo. Mano uošvis antrą dieną nė artyn nėjo, sėdėjo vidur kiemo ant kaladės, gėrė kaimišką alų, net nebekomandavo, tik atsakinėjo į stogdengių klausimus. Tačiau ir tie, kurie triūsė, kažkaip vis šilo, darėsi vis linksmesni. Paskui paaiškėjo, kad, ardydami senąjį galą, jie rado pastogėje užkištą ir nežinia kiek metų ten pragulėjusį penkių litrų butelį labai tamsaus skysčio. Statybininkai nebūtų statybininkai, jei bijotų ragauti. Štai nuo to skysčio, kurį iškart pakrikštijo juoduoju, jie ir kaito. Po pietų jie vis mažiau laikėsi konspiracijos, nuo kazilų ėmė šūkauti: „Ar bėra to juodojo?“, o pavakariais, kai butelyje beliko koks litras ar pusantro, nuleido jį žemyn į kiemą, kur tamsaus vyno (kas gi kitas ten galėjo būti?) likučiai buvo išragauti moterų ir tokių kaip aš gizelių. Stebuklai, kad tas gal dešimtmetį slėptuvėj pragulėjęs vynas tik patamsėjo, bet nei surūgo, nei apkarto, juolab nenudūko, atvirkščiai – kaip reikiant mušė į galvą, dėl to statybininkams ir patiko. Taigi temstant darbas buvo baigtas, butelys ištuštintas. Pirmadienio rytą kolūkio pirmininkas, gaziuku lėkdamas pro šalį, nė nepastebėjo naujo statinio melioruojamų žemių plotuose. Ir statybininkams juodasis nepakenkė, visi susirinko į darbą.

Dar vienas lietuviško gyvenimo paradoksas yra teisėtvarkos pareigūnų šantažas. Prokurorai ir teisėjai pas mus gauna didžiausius atlyginimus. Kai Ministrų kabinetas pasiūlė visiems pareigūnams sumažinti atlyginimus, pirmi pradėjo raudoti ne ministerijų klerkai, bet protestavo prokurorai ir teisėjai. Mat jeigu jie negaus didelių atlyginimų, dėl to gali pradėti prasčiau dirbti arba pasiduoti nusikaltėlių papirkinėjimui. Taigi, kad jų nepapirktų nusikaltėliai, juos privalo papirkti valdžia. Kam jie tarnaus? Aišku, valdžiai. Bet juk per visus garsiakalbius trimituojama, kad teismas Lietuvoje yra nepriklausomas. Deja, šitokiu šantažu jis išsiduoda – taip nėra. Žada ištikimai tarnauti, bet prašosi sočiai ir gardžiai maitinamas.

Jaunos moterys rengiasi blizgančiais drabužiais, avi blizgančius batus, segi blizgančias sages. Vyresnėms moterims, juo labiau pagyvenusioms, apysenėms, taip puoštis nebetinka, nors ir tarp jų pasitaiko drąsių išsišokėlių. Tačiau dauguma elgiasi kitaip – pagal kompensacijos principą prisiperka blizgančių puodų. Pačios nebeblizga, užtat blizga jų virtuvės.

Miesto laikraštis „Kauno diena“, pasidavęs visuotinei konjunktūrai ir nežinia kieno diegiamai nuostatai, kad miestelėnams svarbu tik kriminalai ir paskalos, išgujo iš savo puslapių bet kokią grožinę literatūrą. Liko tik savaitinis satyros puslapis „Linksmuklė“, kuriame spausdinamas vienas kitas eiliuotas tekstukas. Taigi poezija į viešumą Kaune gali išeiti tik per smuklę.

Tai kas iš ko pasimokė? Tikriausiai visokie versačiai, armaniai, gabanos ir mūsų juozukai, siuvantys stulbinančius parėdus, vis dėlto pasimokė iš Vatikano. Anas savo apeigas ir ritualines puošmenas sugalvojo ir ėmė demonstruoti daug anksčiau, negu tie, kurie iki šiol tebekuria kitą religiją – madą. Tarkime, televizija transliuoja kokią nors šventę Vatikane su popiežiumi, kardinolais, vyskupais, na kad ir Velykas arba naujų kardinolų inauguraciją – viskas mirguliuoja nuo drabužių margumo, itin ryškių spalvų, kiekvieno rango dvasininkai apsirengę vis kitaip, be to, jie vis persirenginėja, keičia juostas, apsiaustus, kepuraites, vieni nuolat vaikšto, defiliuoja, kiti sėdi krėsluose – taigi pamatai tokį įspūdingą reginį, jog net nežinai, su kuo šiandien, dvidešimto amžiaus pabaigoje, gali jį palyginti? Atsiprašau, bet tik su karnavalu, su madų demonstravimu ant podiumo. Neseniai girdėjau jaunas mergaites čiulbaujant, kad Vatikanas bus smarkiai pasimokęs iš madų sostinės Paryžiaus. Iš tikrųjų yra atvirkščiai.

R. Ozolas lietuvius pavadino pernelyg atsargiais, tai esąs mūsų tautinis bruožas. Kodėl atsargūs? Todėl, kad buvo ir tebėra medžiojami, tad stengiasi nebūti taikiniu. Lietuviai visais laikais jautėsi nesaugūs, buvo persekiojami ne už ką kita, o už lietuvybę. Tiek ateivių pačioje Lietuvoje, tiek vietinių svetimuose kraštuose, kadangi neskubėjo asimiliuotis, laikėsi atstu. Bet sociologų apklausos rodo, kad patriotizmas yra būdingas lietuviams taip pat kaip ir minėtas atsargumas. Lyg ir paradoksalus derinys. Nes nuo seno esame įtikinti, jog patriotai būna narsūs, energingi, net agresyvūs. Tad ar galima apsiprasti su atsargaus patriotizmo sąvoka? Bet ką daryti, kai susiduri su tokia realybe? Lietuvis patriotas savo patriotizmo nedemonstruoja kur nereikia ir kam nereikia. Gal net slepia. Slapukauja, kol nežino, kam jo deklaruojama lietuvybė gali būti panaudota. Vadinasi, lietuviai – pogrindiniai patriotai? Prisišnekėjome drauge su Ozolu.

Kad ir kokia būtų valdžia, iš jos visada sklinda puikybė bei prievarta. Nesipuikuojančios ir neprievartaujančios valdžios nebūna.

Jeigu protingas ir iškalbus žmogus viešame pokalbyje tyli ir net paragintas atsisako kalbėti, yra viena iš dviejų – arba viskas, kas buvo šnekama, yra tikrai teisinga ir aišku, todėl žmogus nenori tuščiai aušinti burnos, arba viskas, kas šnekėta, yra taip kvaila ir beviltiška, kad jis nežino nė ką sakyti. Jeigu šnekėtojai būtų žadinę ginčus, subjektyviai ir siaurai traktavę aptariamas temas, jei jie būtų tik uždavinėję klausimus, bet neradę atsakymų, toks žmogus tikrai netylėtų, juolab paragintas. Jis pultų į diskusiją kaip nardytojas į sūkuringą upę.

Vienintelis išgrynėjusio, atsikračiusio šnipų ir laisvamanių, Sąjūdžio tikslas buvo atsiplėšti nuo Rusijos, išsiveržti iš okupacijos glėbio, atsikratyti komunistinės rusų valdžios (skirtumo nėra, ar valdžia komunistinė, ar carinė, vis tiek svetima) ir paskelbti nepriklausomą valstybę. Sąjūdžio tikslas, pusiau stichiška jo misija tuo ir baigėsi. Nepriklausomos valstybės gerovė – ūkis, kultūra, ekonomika ir visa kita – atėjusių valdžion sąjūdininkų buvo traktuojama kaip savaiminis procesas. Manyta, kad užtenka paskelbti Nepriklausomybę, surašyti popieriuje naujus įstatymus, pagal kuriuos nuo šiol tauta turėtų gyventi, ir to pakaks. Kitaip tariant, sąjūdininkai manė, jog jie panaikins buvusius draudimus, atidarys visas uždaras duris ir žmonių minios ims veržtis norima tautiška vaga.

Ilgus metus Lietuvoje nebuvo jokio kiek toliaregiškesnio ekonominio projekto, viskas užstrigdavo ties turimų pinigų skirstymu mokykloms, ligoninėms ir patiems sau. O sąjūdininkai net iki šiol tebesirūpina tuo pačiu – neduok Dieve, kad tik kas nors nesusigalvotų artimiau bendrauti su rusais, nuo kurių ką tik pabėgta, kurių kariuomenė ką tik iškraustyta, kad tik kas nors neduotų preteksto jai sugrįžti. Nereikia apsigauti, net ir naujas mūsų politikų tikslas – įsijungti į NATO ir įstoti į Europos Sąjungą – tėra tik nauja ano, senojo, atmaina. Siekiama patekti į šiuos vakariečių blokus, sąjungas ne dėl kokių nors ekonominių tikslų ar didesnio savarankiškumo, bet tik tam, kad ten įstoję maksimaliai sumažintume naujos rusų okupacijos grėsmę. ES ir NATO Lietuvai tėra reikalingi kaip skydas nuo galimo pasikėsinimo iš Rytų.

Įsitvėrus į šią mintį Lietuvoje per besibaigiantį pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį nėra žengta nė vieno platesnio žingsnio ekonominio savarankiškumo kryptimi. Atvirkščiai – šie norai viršuje užmiršti, kalbama vien apie užsienio investicijas, savo įmonių perdavimą tarptautinėms kompanijoms, tegul jos valdo, tegu pelnosi iš mūsų darbo, tegul mums moka mokesčius, mes iš jų laimingai gyvensim. Ir dar iš tranzito. Atrodo, kad viskas daroma taip, kad lietuviai patikėtų, jog yra paskutiniai nevykėliai, patys savo krašte ūkininkauti nesugeba ir niekada nesugebės. Anksčiau šaukėmės raišo vokiečio su lazda, dabar sukto dano su smirdančiom kiaulidėm. Būtų gerai, kad lietuvaičiams nereikėtų net į kariuomenę eiti, stovėtų sau pasieniais turkai ir saugotų mus nuo užpuolimo. Beveik kaip Vytauto laikais. Kad sąjūdininkai apie Rusijos grėsmę vis paskambina varpeliu, gal ir būtų pakenčiama, bet kad per tą baimę valstybė metų metus nesiima jokių rimtų ūkinių darbų ir pas mus pamažu įsivyrauja brežnevinis sąstingis, iš kurio neseniai šaipėmės, jau liūdna. Mūsų biznieriai, turto ir gamybos priemonių savininkai, bijodami padaryti ką nors ne taip ir užrūstinti konservatyvią valdžią, nieko nedaro, tempia gumą, yra nustoję vystytis, judintis, generuoti specialistų pasiūlymus, naujas idėjas. Bankrotas po bankroto, griūtis po griūties, bet rusais mus gąsdinantys ponai dėl to nesijaudina, juk griūna ne jie, bet kažkoks „Inkaras“, kažkokia Radijo gamykla.

Kazio Borutos principas:

Rašytojui reikia būti kairiam, bet nepriklausomam nuo jokių partijų.

Senas Medžiotojas, Senas Sportininkas, Gudrutis ir Gražuolis susitiko Gedimino kalno papėdėje ir ėmė tartis, kokį žaidimą šiandien žais. Senas Sportininkas pasiūlė bėgimą maišuose. Senas Medžiotojas – puodynių daužymą užrištomis akimis. Gudrutis pasiūlė greituosius šachmatus, tik Gražuolis šypsojosi ir nieko nesiūlė. Mat anie be asmeninio hobio jau buvo nebeįsivaizduojami, o Gražuoliui kol kas užteko šypsenos bei gražios aprangos, ir visi žiūrovai, visa malonioji publika susiburdavo apie jį. „Matai, rupūžėle, kaip išeina. Vienas kytras kaip gyvatė, kitas drūtas kaip jautis, trečias miklus ir sveikas kaip ridikas, o laimi kažkoks išsišiepėlis“, – stebėdamas minią, supančią Gražuolį, suburbėjo žilabarzdis seneliukas.

Iš laiško, skaityto per „Laisvės radiją“;

…į valdžią atėjo nepraktiški žmonės su romantine maišaliene galvoj.

Man regis, broliai rašytojai, atsižegnoję nuo Ezopo, šio autoriaus kūriniuose pajuoktų ydelių patys nėra išvengę. Kad ir varvančia seile lapės, spoksančios į vynuoges, kompleksiuko. Ne kartą girdėjau, kaip dėl įvairių priežasčių neišgalintys pakeliauti po pasaulį mūsiškiai rašytojai, progai pasitaikius, aiškino, kad iš tų kelionių nieko gera, jos tik blaško dvasios ramybę, neleidžia susikaupti, jaukia harmoningą aplinkos suvokimą. Panašiai kai kurie yra viešai šnekėję apie mokslus, ypač tiksliuosius, ir netgi apie svetimas kalbas. Jos, girdi, neigiamai veikia savąją, kurios pagrindinis skaistumo saugotojas esąs rašytojas. Taigi, žalios tos vynuogės, kurios kabo aukštai.

 Man gi labai gaila visko, ko negalėjau pamatyti ir patirti.

Leonardas Gutauskas: Netikiu, kad bet kokia okupacija galėtų deformuoti sąžiningą ir talentingą meną. Žmogaus vienatvė, jo akistata su sąžine ir širdimi nepriklauso nuo aplinkos.

Pirmieji, kurie griebiasi kokios nors naujos iniciatyvos, naujos krypties versle, mene, politikoje, moksle, paprastai nieko doro nepadaro arba tiesiog neįstengia pradėto darbo baigti, nes pradėdami neįsivaizduoja jo masto ir apimties. Dažnai šitie pirmeiviai, karšti spirgučiai, tik tiek ir teturi – šiupelį entuziazmo griebtis naujovės. O viso kito – profesinių žinių, darbinių įgūdžių, patyrimo, netgi ištvermės ir kantrybės – jiems stinga. Bet dėl to jų nereikėtų iš pradžių peikti, paskui gailėtis, kai po kiek laiko yra švelniau ar grubiau pavejami šalin. Savo užduotį jie atlieka sudomindami kitus, labiau patyrusius, savo iniciatyva, kuri iš pirmo žvilgsnio nuosaikiems profesionalams gali atrodyti utopiška, beprotiška, neįgyvendinama. (Vis dėlto gerai, jei iniciatyva telpa į proto ribas, antraip žmonių pulkai neriasi iš kailio bandydami įgyvendinti lengvabūdiškai pagriebtą iniciatyvą ir niekas nedrįsta pasakyti, kad ši užmačia yra baisi nesąmonė, ją kuo greičiau reikia baigti, nors tam jau sugaišta daug laiko, išeikvota lėšų.) Žinoma, tokiai išvadai sunkiai pritaria jos pradininkai, idėjos pionieriai. Tačiau kai jie nuo sumanytos ir pradėtos inovacijos yra nuvaromi, ne taip dažnai jie dėl to rauda, ieško teisybės ar kitaip išgyvena. Vienas kitas trumpai parypuoja, bet dauguma akimirksniu užmiršta tai, kuo ką tik domėjosi, ir iškart griebiasi kitos naujovės, kitos fantastiškos idėjos, neregėtos krypties, kuri, galimas daiktas, netrukus vėl sužavės kitus. Jiems svarbiausia yra paskelbti naujovę, pradėti ją, o jau vėliau – kaip bus, tebūnie. Užmeskime akį į istoriją, pasižvalgykime aplinkui – vos tik kur nors valdžia ir visuomenė ima gaudyti svaičiotojus, išradėjus, eretikus, fantastus, ten netrukus suledėja ne tik upės, bet ir smegenys. Vasaros vidury užšąla ežerai, apie ką dainuojama net senoj lietuviškoj dainoj.

Smagiai vaikystėje čiuožinėdavom Salantuose. Už miestelio, Gargždelės pusėje, plytėjo išrausinėtas durpynas, vadinamas velėnijomis. Ant velėnijų ledo mes ir čiuožinėdavome. Didesnis ledo plotas, užšalęs tvenkinys, buvo tik vienoje vietoje, kitur – užšalusių griovių labirintas. Toje platėlesnėje vietoje būdavo įtaisoma karuselė, – į dugną įkalamas baslys, prie jo pritaisomas vežimo ratas, prie šio – kaip apskritimo spinduliai – dvi kartys. Prie karčių būdavo kabinamos rogutės, vienas vaikas bėgdavo ratu, sukdavo sukynę (žodžio „karuselė“ nežinojom). Atsirasdavo gudruolių, kurie įkinkydavo šunį. Pasakojo, kad vienas vaikis buvo atsivedęs ir įkinkęs arklį, bet aš to nemačiau. Smagiausia buvo čiuožti išsiraizgiusiais kanalais. Mano pačiūžos buvo prieš-karinės, kažkurio dėdės, o gal ir tėvo, trimis numeriais didesnės už batus, bet aš, bent keliais dirželiais prisirišęs jas prie palaikių batų, visai neblogai čiuožiau. Tiesa, tuos takus nuolatos užsnigdavo ir vis tekdavo juos šluoti, valyti. Kartais kildavo karštų konfliktų, nes čiuožti pavakariais ateidavo ir tie, ku-rie tingėdavo valyti sniegą. Arčiausiai velėnijų gyvenusieji ir nuolat šlavusieji ledą net bandydavo išvyti atėjusiuosius iš kito miestelio galo. Žiemą sutemsta anksti, bet mes čiuožinėdavome ir tamsoje, šūkaudami, kad neužlėktume vienas ant kito, kartais – net su deglais rankose. Kai persikrausčiau į Mažeikius, ten radau jau kitokią čiuožyklą, įtaisytą parke ant tvenkinio, joje grodavo muzika, įstrižai ledinio stačiakampio kabėdavo šviesų girlianda. Jei eidavai persiauti į šalia esantį namelį, reikėjo pirkti bilietą. Vis dėlto ši civilizuota čiuožykla man taip nepatiko kaip salantiškė laukinė, iš kuriuos grįždavome visiškoje tamsoje sunkiai brisdami per pusnynus.

Religinė filosofija atsiranda ne iš didelio tikėjimo, bet dėl didelių ir nuolatinių abejonių. Visai kitas dalykas yra religinė propaganda. Tai – sąmoninga misionieriška veikla, dažnai profesionali, atliekama tam darbui parengtų žmonių. Kaip ir visose srityse, taip ir čia propaganda privengia filosofijos, o filosofija bodisi propaganda.

Lietuviai alų verda ir geria nuo senovės, skiriasi tik kintantis oficialus požiūris į jį. Nuo niekinimo iki garbinimo. Nori nenori, tačiau tas požiūris daro įtaką ir paprastiems alaus vartotojams. Prieš dvidešimt metų buvo toleruojamas nebent folkloras alaus tema. 1985 metais mudu su kompozitoriumi V. Švedu, šiek tiek imituodami folklorą, parašėme linksmą dainelę apie alų. Ją ėmė dainuoti tuomet garsus E. Kuodžio ir J. Girijoto duetas. Kaip tik prasidėjo gorbačiovinė kampanija prieš bet kokį alkoholį, ir šią menkai dar išpopuliarintą dainelę kultūros prievaizdai bemat uždraudė. Net nežinau, ar radijuje išliko šios dainos įrašas. Praėjo penkiolika metų, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis – alaus gėrimas pasidarė ypač madinga ceremonija. Įdomi detalė: jei anksčiau alaus gėrimo malonumai buvo tik apšnekami, smagiai apdainuojami, tai dabar toji procedūra jau perteikiama vaizdais: spaudoje daug alaus gėrėjų fotografijų, televizoriaus ekrane – spalvingų reportažų iš visokiausių švenčių, kuriose alus upėmis liejasi. Būtinai akcentuojama, kad alų geria ne tik šiaip sau žmoneliai, bet ir visokios įžymybės – artistai, politikai, net sportininkai. Žinoma, tokias metamorfozes skatina ne vien lietuviškas patriotizmas (Lietuva – alaus kraštas?!), bet ir sunkiai slepiamas pragmatizmas, aludarių reklama.

Štai ką pasakė paprasta kaimo moteris:

Reikia elgtis taip, kad gyvenime užimtum mažai vietos, bet turėtum didelį svorį.

Šiandien niekas nebeliepia knygų deginti ar plėšyti. Tačiau daugelis žmonių, ypač iš tremtinių ir disidentų rato, piktinasi bibliotekų lentynose matydami visokias komunistiškai angažuotas knygas: rusiškus propagandinius romanus, vertimus, lietuvišką pseudodokumentiką apie bolševikų pogrindininkus, raudonuosius partizanus, žodžiu, visą socialistinio realizmo pavyzdinę lektūrą, kurios per 50 metų prispausdinta itin daug. Bibliotekininkai, kad nekiltų bereikalingas triukšmas, stengiasi paslėpti šias knygas nuo akių, neša į saugyklas (kur tokių esama). Bet ir saugyklos, ypač mažų dar išlikusių bibliotekėlių, ne guminės. Todėl bandoma atsikratyti šios primityvios tarybinės lektūros, knygas nurašant (kaip nusidėvėjusias) ar padovanojant jas kitiems šeimininkams. Bet kas gi tokias dovanas ima? Kariuomenė, vaikų namai, kalėjimai, nepilnamečių kolonijos. Ten ima viską, ką nemokamai gauna, nesvarbu nei autorius, nei turinys. Štai ir įsivaizduokime, ką skaito nelaisvėje esantys ar patriotinę tėvynės gynimo priedermę atliekantys jauni žmonės, kokia literatūra juos auklėja ir šviečia.

Esu girdėjęs, kad sovietiniuose lageriuose, ypač senuose cariniuose Rusijos kalėjimuose, buvę panašiai, kaliniai bibliotekose rasdavo tokių knygų, kurios laisvėje seniai buvo uždraustos ir sunaikintos. Už tų knygų skaitymą laisvėje galėjai būti nuteistas, tačiau kameroje galėjai skaityti be baimės.

Situacija pas mus šiandien tokia: kaliniai ir kariai skaito jaunąsias gvardijas, grūdintus plienus, rožes, žydinčias raudonai, ir panašią lektūrą, ir niekam nesvarbu, ką tie jauni žmonės, šitų knygų prisiskaitę, mąstys, kokia pasaulėžiūra susiformuos jų galvose. Apsaugok Viešpatie, aš jokiu būdu neraginu knygų vežti į makulatūrą, juolab kad Lietuvoje baigiami išnaikinti ir popieriaus fabrikai. Atrodo, gaminsime tik tualetinį, gal tuo ir pagarsėsime.

Gerbiamasis pone, kas tamstai pasakė, kad valstybė nemoka ūkininkauti? Kodėl tamsta ant kiekvieno kampo kartoji tą sentenciją? Nejaugi pats ją sugalvojai? Kokiais argumentais grįsdamas? O gal ją tamstai pasufleravo tie, kurie tik ir tetrokšta, kad valstybė nesugebėtų nei ūkininkauti, nei apsiginti, nei pati save valdyti? Tarkime, tie kitų valstybių koncernai, kurie ieško naujų teritorijų savo veiklai plėsti, arba vietiniai gudruoliai, kurie griebia viską, kas prastai saugoma, nors valstybė to turto dar net nespėjo atsisakyti, tik suabejojo jo reikalingumu. Gal tamsta nesąmoningai (o gal ir sąmoningai) įkalbėsi mums ligą, ir niekas nebekvestionuos šios minties. Jeigu visi radijai ir aukšti ponai ją kartoja, matyt, ji teisinga ir privalu ja tikėti kaip aksioma be svarstymų ir įrodymų. Įdomiausia, gerbiamasis pone, kad tamsta jos niekada ir nebandei įrodinėti, argumentuoti, juo labiau kvestionuoti. Niekada nebandei pasiklausyti vargšų oponentų, sėkmingo valstybinio ūkininkavimo pavyzdžių randančių vos ne visais istoriniais periodais visose geografinėse platumose. Tikriausiai šią mintį tamstai pašnibždėjo balsas iš dausų, bet iš ten gali pašnibždėti ir dar šį bei tą malonaus, tarkime, kad valstybė nemoka skaičiuoti pinigų ir valdyti piliečių, tam reikalui geriausia ką nors pasisamdyti, – kokį europietį iš kilmingos monarchų dinastijos. Tada tiek tamsta, gerbiamasis pone, tiek mes, tamstos rinkėjai ir gerbėjai, būsime visiškai laisvi.

Olandų režisierius, pervažiavęs Europą iki Uralo, atsakinėdamas į Rusijos TV klausimus pasakė, jog, važiuojant nuo Lenkijos į Rytus, labiausiai jį stebino vis stiprėjantis žmonių, daugiausia jaunų, ypač didmiesčiuose, lengvabūdiškumas. Anot olando, vakariečiai gyvena rytdiena, ruošiasi jai, kaupia žinias, o štai maskviečiams svarbiausia kaip nors išsisukti, išsiversti šiandien. Keisčiausia, kad tokį gyvenimo būdą nusakantis lozungas čia ir dabar propaguojamas ir Lietuvoje, be to, tai bandoma kildinti iš Vakarų. Matyt, kažkas tai daro sąmoningai – rytietišką prekę bando įsiūlyti kaip vakarietišką. Iš tiesų vakarietiška prekė – vakarietiška gyvenimo nuostata yra brangesnė ir ne kiekvienam įkandama, nes reikalauja pastangų ir pasiryžimo. O štai rytietiška – pigi, su svetima etikete netgi patraukli visiems, kurie nėra pedantai ir nepaiso turinio. Žinoma, rytiečiai nebebijo apsigauti, jiems tai jau įprasta.

Liberalizmas visose gyvenimo srityse įteisina principą – „kas kurį apstatys, tas ir bus teisus“, nors atvirai jo nedeklaruoja, bijo prarasti daugelio abejojančiųjų pasitikėjimą. Nuolat pabrėždamas atvirumą ir viešumą, plačias ir neva teisingas laisvosios rinkos taisykles, liberalizmas, kaip ir kiekviena politinė ideologija, slepia nepatrauklius, netgi žiaurius savo bruožus ir puikuojasi dailiai pateikiamais pranašumais. Neteko girdėti, kad liberalai minėtų natūraliąją atranką, kuri tiek teoriškai, tiek praktiškai yra kiekvieno jų veiksmo, žygio, akcijos variklis. Liberalizmas gali būti tolerantiškas, bet ne išskydęs. Tendencingas, bet ne gailestingas.

Komentaras iš filmo apie gamtą:

…skėriai paprastai įsigudrina išsiperėti ten, kur vyksta karai arba politiniai neramumai.

Daug metų sapnuoju vieną ir tą pačią situaciją – su žmonių grupe kažkur keliauju. Nesapnuoju pačios kelionės, sapnuoju rytą, kai visi ruošiamės toliau keliauti. Kelionė arba turistinė, arba kažkokia ekspedicinė, nes nakvynės vietos, kurias sapnuoju, būna tai bendrabučiuose, tai mokyklų klasėse, žodžiu, ten, kur nėra jokio komforto. Primityvus keliautojų postovis. Bet štai rytą, kai ateina laikas pajudėti iš nakvynės vietos ir visi jau būna susirengę išvykti, skuba į autobusą, į traukinį ar lėktuvą, aš niekaip negaliu susirinkti ir susikrauti savo išmėtytų daiktų. Visi išėjo, tik vienas draugas su kuprine ant pečių dar stovi tarpdury, skubina mane, aš, atrodo, jau viską susidėjau į lagaminą, bet ant grindų pamatau savo batą. Vėl atsegu lagaminą, įgrūdu batą, užsegu, bandau apsivilkti striukę, bet pasirodo, kad tai ne striukė, bet marškiniai, striukę aš jau esu apsivilkęs, todėl vėl reikia atsegti lagaminą ir sukišti į vidų marškinius. Kartais man pavyksta susikrauti daiktus, tačiau tada lauke negaliu rasti autobuso, nes man niekas nepranešė, kur jis stovės. Būna ir taip, jog iki pat sapno pabaigos aš taip ir nesugebu susirankioti daiktų, nes jie būna arba suversti kartu su svetimais daiktais ant grindų, arba kažkodėl išslapstyti palovėse, ant spintų, išmėtyti ant palangių. Žodžiu, aš niekaip negaliu ištrūkti iš slegiančio chaoso. Sapne nejaučiu jokio pavojaus, tik apmaudą, kad esu nevikrus, visada lieku paskutinis, kad per tuos skudurus ir kelionės rakandus pridarau nesmagumų sau ir kitiems, priverčiu juos laukti. Pabudęs bandau ieškoti sapno priežasčių, dairausi analogijų realiame gyvenime. Tačiau jų lyg ir nėra, kasdienybėje man pačiam tekdavo ir dabar tenka laukti vėluojančių, dažniausiai moterų. Taigi aš žinau, ką jaučia laukiantysis, bet sapne aš atsiduriu laukiamojo vaidmenyje. Nejaugi mane šitaip bus paveikęs vienintelis atsitikimas žalioje jaunystėje, kai pažįstami Kauno reindžeriai išsidangino be manęs prie Baikalo, o sugrįžę paaiškino, kad nežinojo, kur aš esu (jų žinios aš laukiau tėviškėje).

Pasak Nabokovo, sapnas yra proto išdavystė.

Didžiausia demokratijos yda, gal net nelaimė, yra neryžtingumas ir tole-rancija. Ypač visokių besiformuojančių piktybinių auglių, visokių kirmėlaičių, tebelindinčių kokonuose, pakantumas. Demokratija nedrįsta jų naikinti tos stadijos, kai sunaikinti nesunku. Savo pakantumą demokratija argumentuoja tuo, jog esant vienai galimybei iš šimto, kad iš lėliukių išsiris ne žiaurūs skerdikai, bet nekalti drugeliai, juos naikinti yra nehumaniška. Žodžiu, demokratija kovoti su drakonais pradeda tada, kai šie ima spjaudyti ugnimi ir ryti mergaites. Demokratija nėra selekcininkė, ji neravi daržo, nerūšiuoja, ji leidžia išaugti tiek žolei, tiek piktžolei, leidžia galynėtis, kuri kurią įveiks.

O štai kaimietis Kazimieras baisiai nepakenčia nepaklusnumo. Visi gyvuliai privalo jam tarnauti be jokių išlygų ir išsisukinėjimų. Jokių susitarimų, jokių kompromisų tarp jo ir augintinių negali būti. Jis gyvulius muša, marina badu, visaip kitaip kankina, bet paklusnumo pasiekia. Tikras gyvulinis despotas. Visi iki vieno toje sodyboje laižo šeimininkui rankas – arklys, jautis, trys dideli šunys, išgirdę jo griežtą komandą, skuba ją vykdyti. Nuo dresūros sugeba išsisukti tik katinas, bet tik todėl, kad moka karstytis medžiais. Katinas diktatoriaus Kazimiero sodyboje yra nepaklusniausias. Apie Kazimiero dukteris būtų atskira kalba, jos buvo lyg ir klusnios, bet visos trys išsilakstė po Europą ir namie neberodo akių. Matyt, tupi Europos medyje ir tyli.

Psichiatrai yra suklasifikavę 237 baimės rūšis. Pasirodo, esama itin įdomių: ergofobija – darbo baimė, fronemofobija – mąstymo baimė. Kai sužinojau, man šis tas paaiškėjo: kai kurie mano pažįstami vengia polemikos, nes bijo mąstyti, mane retsykiais ištinka ergofobijos priepuoliai.

Ramybės parke dažnai gali matyti suvargusių žmonių, sėdinčių ant suolų, kažką gurkšnojančių, vaikštančių nuo vienos šiukšlių dėžės prie kitos, renkančių butelius, kitokias gėrybes. Tai jau įprastas vaizdas. Šiandien parke mačiau kažkokį kitokį benamį ar valkatą, gal net klajūną. Iš ryto jis, apsiklojęs lyg miline, lyg stora antklode, gal gūnia, gulėjo ant suolo. Vėliau persikėlė į kitą vietą arčiau cerkvės, pasiklojo ant žemės savo universalųjį apklotą ir toliau šildėsi saulėje. Tai buvo stambus širma barzda vyras, gal kokių 50 – 55 metų, bet ne vyresnis. Dar stiprus, neprasigėręs, neišsekęs, nepanašus į drebančius parko suvargėlius. Gal atvažiavo iš kito miesto (parkas – šalia autobusų stoties), gal iš kokio priemiesčio atsibastė. Aišku, kad ne stotinis, ne čionykštis valkatėlė. Stambesnio rango, kietesnio kaulo, kažkoks neprijaukintas, puslaukinis. Tarsi rudens vėjų parvarytas iš miškų į šiltą miestą. Lyg būtų sušalęs paežerėj, iš šakų sukrautoje palapinėje, todėl ir pasidavęs miestan. Be to, jis avėjo tvirtais dulkėtais čebatais – kuris miestietis nešioja tokią avalynę?

Kodėl vis dėlto čia ir dabar? Kodėl nesvarbu, kas bus rytoj? Kas liks po mūsų gyvensiantiems? Kodėl nereikia išlikti istorijoje? Kodėl nėra ko ruoštis ateičiai ir kurti planus ne mėnesiams, bet dešimtmečiams? Kodėl šventės negalima nukelti į darbų pabaigą, o švęsti būtina tuoj pat, čia pat? Vienas argumentas lyg ir aiškus. Vyresnioji lietuvių karta, sovietmečiu šiaip taip krutėjusi, pirmaisiais Nepriklausomybės metais prarado santaupas, darbus, kiti nukrito iš nemažų aukštumų ant kietos žemės, daugelio viltys gražiai pagyventi iš pensijos žlugo. Jaunesnieji ne kvaili, mato, kas atsitiko tiems, kurie visas viltis dėjo į ateitį, todėl vaikai savo tėvų dramą suprato kaip taisyklę ir pasidarė išvadą – šitaip kvailai elgtis nedera, viską reikia griebti ir suvartoti dabar, švenčių atidėlioti negalima, rytoj viskas gali ištirpti ir išgaruoti. Tačiau tai tik vienas ir ne toks jau globalus argumentas. Ne visiems jis aktualus. Turėtų būti ir kitų, apie kuriuos baisu ir prasižioti. Gal iš tiesų pasireiškia kažkokia apokalipsės nuojauta, kurią demokratijos ir liberalizmo sąlygomis atsiranda kam pakurstyti. Šnekėkit ką norit, bet komersantams tokia nuojauta labai palanki.Tegul ir ne jie ją skleidžia, bet protestuoti prieš ją jiems nenaudinga. Čia ir dabar yra koziris, kurio jie nepaleis. Tegul tik žmonės perka mašinas, tegul jas daužo, tegul kuo daugiau valgo, geria, rūko, tegul vaikosi madų, tegul vartoja, vartoja. Turėtų būti dar ir kitokių argumentų, kitokios motyvacijos, netikėtos bei neįprastos, pateisinančios šį principą, ne tiek cinišką, kiek trumparegišką.

…o iš dūmų pasipylė žemėn skėriai, ir jiems buvo duota galia, kaip turi galią žemės skorpionai. Jiems buvo įsakyta nekenkti žemės žolei nei jokiam žalumynui, nei jokiam medžiui, o vien tik žmonėms, kurie neturi savo kaktose Dievo antspaudo. Bet jiems buvo leista ne žudyti žmones, o juos kankinti per penkis mėnesius.

Visa Lietuva šiandien gyvena „iš antrų rankų“, nes visi jos piliečiai (retos išimtys) nešioja drabužius, kurie vakariečiams jau nebetinka – nusibodę, išaugti, nemadingi ir t. t. Beje, „second hands“ parduotuvių yra ir pasiturinčiose Vakarų šalyse, bet ten jos beveik nekelia jokių emocijų. O mūsų žmonės faktą, kad ir nenoriai, pripažįsta, tačiau susitaikyti su juo niekaip negali. Gal ir gerai? To tik ir trūktų, kad moteriškės pradėtų girtis dėvėtomis suknelėmis. O apie dėvėtą mąstymą atskira kalba, pripažinti jo vėlgi niekas neskuba.

Kažkada su koncertine grupe teko pabuvoti Kuboje ir per mėnesį apvažiuoti visą šalį. Vos ne kiekviename miestelyje mus tempdavo į revoliucijos muziejų. Visko ten prisižiūrėjau, bet to kraupaus eksponato nemačiau, gal jo tada dar ten ir nebuvo, nes eksponatas į Kubą keliavo ilgai ir painiais keliais. Istorija tokia: kai 1967 metais Bolivijos miškuose buvo nušautas garsus sukilėlių vadas, buvęs Kubos revoliucionierius, vėliau ministras argentinietis Če Gevara, niekas negalėjo patikimai patvirtinti, kad tai – jis. Juolab kad sukilėliai teigė, jog jų vadas gyvas. Atpažinti iš veido buvo neįmanoma, veidas egzekutorių buvo subjaurotas, na ir šiaip gyvenimas džiunglėse ministro veidą netruko paversti aborigeno kauke. Vietinė policija pasielgė taip: kūną palaidojo miestelio kapinėse, o nukapotas plaštakas išsiuntė į sostinę Lapasą, kad ten pagal pirštų atspaudus būtų nustatyta, ar nužudytasis tikrai yra Če Gevara. Stiklainis, kuriame buvo pamerktos Če Gevaros plaštakos, dvejus metus išstovėjo Bolivijos policijos komisaro kabinete. Vėliau šis perdavė kraupųjį stiklainį pažįstamam žurnalistui, kad tas jį nugabentų į Havaną. Žurnalistas jį vežė ilgai, plaštakos keliavo per daugelį šalių, kol galiausiai pakliuvo į Maskvą, į Kubos pasiuntinybę. Ir tik iš ten jos vėl grįžo į Lotynų Ameriką, į Havaną, kur yra eksponuojamos revoliucijos muziejuje. Aš pats jų nemačiau. Galimas daiktas, kad 1986 metais jų ten dar ir nebuvo.

Girdėtų istorijų ir žinomų teorijų klausytis neįdomu, tačiau nereikėtų iškart išsiduoti, burbėti ar kitaip protestuoti. Kiekvienas pasakotojas žinomą teoriją arba istoriją gali pasukti nežinoma kryptimi, įrodymui pasitelkti neįsivaizduojamų pavyzdžių. Todėl tokiais atvejais, kaip ir išgirdus seną anekdotą, derėtų kurį laiką pakentėti ir tik įsitikinus, kad tau siekiama paaiškinti tai, ką tu išmanai geriau už pasakotoją, be to, istorija jo pasakojime dar ir subanalinta, verta tai pasakyti arba tiesiog nebekreipti į kalbas dėmesio. Vienas mano pažįstamas daro tai itin pamokamai. Jis neprotestuoja, nebėga iš kambario, jis atlošia galvą, užsimerkia, vaizduoja, kad miega, ir net pašauktas neatsiliepia. Tikrai gražiai atsijungia, gal net iš tikrųjų užsnūsta.

Lenkijoje kolchozų (kolūkių) nebuvo, ten buvo liaudies kooperatyvai, bet ir jie griuvo panašiai kaip mūsiškiai – skausmingai ir kvailai. Labai vaizdingai šią griūtį užfiksavo lenkų dokumentinis filmas „Arizona“. Jis taip talentingai padarytas, jog kartais atrodo, kad yra vaidybinis, nes nesitiki, jog realūs žmonės galėtų taip atsiverti. Filmas pasakoja apie sugriuvusio kooperatyvo gyvenvietę ir degradavusius jos gyventojus. Pribloškia ne tik jų atviri pasakojimai, bet ir vaizdai, pasakojimų iliustracijos. Žmonės rodo savo ištampytus nuo darbo raumenis, išvaržas, dainuoja piktas satyrines daineles. Praslenka virtinė žmonių, savotiškų permainingo laiko aukų. Moteriškė, vos prasimaitinanti ir dar priglaudusi pulką valkataujančių šunų ir kačių. Jaunas storulis, buvęs „Solidarnosc“ aktyvistas, kiauras dienas guli lovoje, mat įsižeidė, kad naujoji valdžia jį pamiršo. Šeima: vyras – buvęs traktorininkas, žmona – melžėja, abu gyvena vien iš pašalpų. Nuolat išnyra du simboliniai objektai, atstovaujantys buvusiam ir esamam gyvenimui: didžiulė, jau aptriušusi, apleista ferma ir vargana kaimo krautuvėlė, kur perkarusi krautuvininkė tampo vyno dėžes. O jose – litriniai pigaus vyno „Arizona“ buteliai. Visi čia geria „Arizoną“ tiesiai iš butelio, visi čia viską matuoja „Arizonomis“. Diena tuo sėkmingesnė, kuo daugiau „Arizonų“ pavyko išgerti, o tiek moterys, tiek vyrai išgeria po 3-4 butelius per dieną. Bet pasitaiko dienų, sako buvusi melžėja, kai neišgeri nė vieno, nėra iš ko. Kai moka pensijas bei pašalpas, krautuvėlė kasdien parduoda po penkiolika „Arizonos“ dėžių. Juokas pro ašaras. Kolektyvinio gyvenimo agonija, plintanti visose pokomunistinėse teritorijose.

Iš Totorijos moterų valstiečių laiško M. Kalininui 1937 metais:

Mūsų kolchozo pirmininkas, užuot į vežimą kinkęs arklius, pakinko keturias moteris ir liepia vežioti mėšlą. Net tarptautinę moters dieną mes įsikinkiusios vežėme mėšlą. Argi tai suderinama su draugo Stalino konstitucija?

Visi banditai ir mafiozai gerbia tuos, kurie jiems prieštarauja, atvirai smerkia jų elgesį, gyvenimo būdą, sako tai į akis, fiziškai jiems priešinasi. Čia, ko gero, ne nauja atsiradusi taisyklė, matyt, tai psichologinė aksioma, kuriai paklūsta visų laikų piktadariai. Jie paprastai būna žiaurūs, bet ir drąsūs žmonės, išpažįstantys grubius prievartinius bendravimo principus, siekiantys pavergti visus savo valiai, reikalaujantys paklusnumo ir baimės. Tie, kurie jiems nepaklūsta, priešinasi, smerkia juos, piktadarių nuomone, taip pat yra drąsūs, gal net žiaurūs. Todėl jie nusipelno pagarbos. Klasikinė literatūra tokį psichologinį reiškinį yra užfiksavusi ne viename romane. Bet retai kas šias situacijas beatpažįsta, kai jos šiek tiek modifikuotos pasireiškia šiomis dienomis realybėje tarp banditų ir jiems nepaklūstančių žmonių. Gangsteriai tuos, kurie prieš juos keliaklupsčiauja, niekina, kalėjimuose paverčia užpakalių laižytojais, o tuos, kurie drebia į akis panieką, pamažu ima gerbti (aišku, jei iš įkarščio nenušauna), netgi stengiasi įsiklausyti į anų žodžius. Atsitrenkia į juos kaip į sieną, kurios nepajėgia pramušti.

Ir pasiskelbė toji valstybė Dainų šalimi, ir dingo joje visokios dirbtuvės, fabrikai, firmos ir fermos. Niekas nieko nebedirba, nemoka ir nenori dirbti. Ir atsirado prižiūrėtojų, kurie stebi, kad kas nors neužsimanytų dirbti. Jei tokį pamato, tuoj skiria baudą, tempia į teismą. Dainų šalyje visi privalo dainuoti, – nesvarbu, moka ar nemoka, turi balsą ar ne. Šalies piliečiai sau dainuoja, o maistą bei drabužius už gražias dainas ir unikalią politiką jiems veža kaimyninės šalys. Visokias mašinas Dainų šalis gauna iš Geležies šalies, kur visi triūsia, prakaituoja lankstydami geležį, vaisius – iš Apelsinų žemės, kur jie noksta skambant gitaroms. Kai kitos valstybės pareikalauja iš Dainų šalies grąžinti skolas, šios šalies piliečiai ima užstatinėti vieni kitus: seniai – jaunas mergaites, mergaitės – senus tėvus, jaunos moterys – mažus vaikus. Jei per sutartą laiką neišperka, tai ir nebeatgauna. Dainų šalis pamažu tirpsta. Tiesa, Dainų krašto gyventojai neatsisako naudotis gamtos dovanomis, taigi uogauja, grybauja, žvejoja, vienas kitas retrogradas net augina vištas bei triušius, nors šalies valdžia toleruoja tik gaidžius, kurie visur ir visada simbolizuoja gerklingus balsus, mat šie čia labiausiai gerbiami bei garbinami. Pagrindiniuose šūkiuose taip ir rašoma: „Daina mums padeda išlikti“, „Dainų šalis – pati gražiausia“, „Gyvenimas mūsų – daina“. Ir stebisi šalies gyventojai, kad kaimynų kraštuose jų dainos nepopuliarios ir dainuojama ten tik per šventes. O štai kaimynai džiaugėsi džiaugėsi Dainų šalimi, kol visai ją pamiršo. Dabar net supyksta išgirdę, kad anie už dainas nori gauti maisto, drabužių ir mašinų.

Paika pasaka? O galgi iki absurdo pratęsta realybė?

M. Bulgakovas: kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos.

Panašu į teisybę, kad visos pagrindinės pasaulio religijos atsirado sparčių ekonominių ir kultūrinių lūžių, pasikeitimų metu. Budizmas ir induizmas kilo Indijoje nepaprastai gausėjant gyventojams, nykstant miškams, formuojantis valstybei. Judaizmas atsirado senovės žydams priverstinai migruojant. Krikščionybė – kartu su pasipriešinimu Romos imperijos priespaudai. Islamas kilo pereinant iš klajoklinės gyvulininkystės į prekybą, amatus ir kuriant imperijas Arabijoje, Šiaurės Afrikoje. Protestantizmas atskilo nuo katalikybės, kai feodalizmas užleido vietą kapitalizmui. Atplaišos nuo didžiųjų religijų susidaro nuolatos, visą laiką vyksta įvairių smulkių religijų ir sektų platinimas po pasaulį. Jos ieško terpės ten, kur kyla perversmai, kur atsiranda nusivylusių žmonių masės. Daug tokių religinių misionierių bando laimę ir šių dienų Lietuvoje, bet sugeba įtikinti ir prisivilioti į savo gretas tik vienetus. Mat tradicinė katalikybė, itin sunkiai čia įsigalėjusi, kaip tik ir yra orientuota į pažemintus ir nusivylusius, o išdidžių bei užsispyrusių nereikia jokiai religijai.

Astrologija – dar vienas būdas tikėti, jog esi priklausomas nuo nežemiškų jėgų. Astrologija ateina iš Asirijos, Babilono laikų, kai dar nebuvo žinoma heliocentrinė sistema ir manyta, kad Žemė nesisuka, tik žvaigždės juda danguje sudėtingomis astrologų apskaičiuotomis ir nubrėžtomis trajektorijomis. Astrologijos pagrindai, pripažinus Žemės sukimąsi Saulės sistemoje, neteko prasmės, bet niekas to nepaiso. Šiandien astrologija užima itin savitą, sunkiai apibūdinamą vietą žmonių gyvenime. Bemaž niekas nepriima jos už gryną pinigą, nesikliauja jos patarimais ir draudimais, bet ne vienas (ypač moterys, jos patiklesnės) nuolat domisi horoskopais, atsižvelgdamas į astrologų prognozes, net šiek tiek reguliuoja savo veiksmus ir elgesį. Visi tai daro žaisdami, pagal principą – blogiau nebus. Astrologija pasidarė tarsi kažkokia pasaka, kuri neįpareigoja, bet šiek tiek drausmina. Pasiskaitęs, kad šiandien jam gresia nemalonumai kelyje, kitas, žiūrėk, ir sumažina greitį. Nežinau, kas yra tie horoskopų sudarinėtojai ir kiek jie išmano žvaigždžių žemėlapius, bet horoskopų tekstai po truputį tampa sintetiniu literatūros žanru, kur vyrauja primityvoka filosofinė fantastika, atmiešta didaktika, o sentimentalūs pagraudenimai kartais persilieja į juodą humorą. Horoskopuose tebėra gyva archajiška stilistika, kurios laikraščiai jau visur kitur atsikratė. Nenustebčiau, jei horoskopus kas nors priskirtų postmodernizmui. Kokie stilistiniai rėmai juos varžo? Rašyk ką nori, viską plak, miksuok.

Yra dvi melo rūšys: pirma, kai nesakai tiesos, išsisukinėji, nes tiesa tau nenaudinga, gal net žlugdanti, ir antra, kai nori įteigti netiesą, kurią liepia sakyti kiti, nors ir tu pats jai pritari. Taigi arba tu sąmoningai išsisukinėji, arba sąmoningai apgaudinėji. Trečia rūšis gali vadintis nebent nekaltu melu, – pats nežinai, kur ta tiesa, ir kaip neabejotiną tiesą skleidi savo spėliones ir fantazijas.