Jurga Katkuvienė
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete
2020 m. Nr. 1
Pabaiga. Pradžia 2019 m., Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
Santykiai su dėstytojais
Akademinės grupės tuo metu (1959–1964) būdavo nedidelės – apie dešimt studentų, su savo dėstytojomis susitikdavom bene keturis ar penkis kartus per savaitę. Mūsų santykiai buvo gana šilti, netgi motiniški, nes dėstytojos neblogai mus pažino ir kartkartėmis leisdavo sau taktiškai užsiminti, kad tas kavalierius gal nėra pats geriausias pasirinkimas; šitas suknelės fasonas dabar labai madingas, na, o plaukų gal dar ir nevertėtų dažyti – ką darysit senatvėj? Buvom mokomos ir svarbesnių dalykų – užjausti ir padėti viena kitai. Kai rinkdavom pašalpą sergančiai kurso draugei, dėstytojos irgi prisidėdavo. Mes, savo ruožtu, irgi turėjom tam tikrą solidarumo su dėstytojais jausmą. Filosofijos seminarus mums vedė Jonas Rimantas Skiauteris, buvęs anglistas. Turėjo silpnybę išmesti taurelę ir, mūsų džiaugsmui, seminarus dažnokai praleisdavo. Vieną kartą sužinojom, kad į jo paskaitą ateis vizitatorius, ir iškart sumetėm kodėl. Spontaniškai nusprendėm kalbėti angliškai, o tikrintojui, kaip ir tikėjomės, anglų kalba buvo neįveikiamas barjeras.
Ko dar, be anglų kalbos ir gyvenimiškų tiesų, mes galėjom išmokti iš savo dėstytojų? Manyčiau, sąžiningumo, pareigos jausmo, kolegialumo, nepakantumo apkalboms ir intrigoms, pagarbos studentams. Vis prisimenu Aleksandrą Dantaitę, kuri sakydavo, jog geras pedagogas turi turėti aktorinių gabumų; visų pirma, jis turi sugebėti valdyti auditoriją, sutelkti studentų dėmesį, o pravėręs auditorijos duris, už jų palikti visus rūpesčius ir blogas nuotaikas. Tokie ir buvo dauguma mūsų dėstytojų. Ir, be abejo, iš jų perėmėme meilės ir pasididžiavimo jausmą, kad dirbame mūsų senajame universitete. Kai man kartą pasiūlė dirbti kitoje katedroje ir kitose patalpose, net nesvarsčiusi atmečiau pasiūlymą – ten nebūtų buvę mūsų senojo universiteto auros.
Dar viena sritis, kurioje jautėme dėstytojų įtaką, – dėmesys tam tikram drabužių stiliui. Mūsų katedros dėstytojos rūpinosi savo apdarais, derindavo net smulkiausias detales – kaip sakydavo R. Aprijaskytė, „it is the gloves that make a lady“[1]. Mums, kurių dauguma buvo iš neturtingų šeimų, jos atrodė elegancijos viršūnė. Klostyti languoti sijonai, vilnoniai megztinukai, šviesūs paltai, dailios beretės, – visas tas angliškas škotiškas stilius buvo tam tikras mūsų katedros dress code ir lig šiol man atrodo labai gražus (tais laikais buvo manoma, jog drabužis turi atspindėti dėstytojo statusą; vienu metu sklido gandas, kad rektorius J. Kubilius piktinosi dėstytojomis, per paskaitas dėvinčiomis ne sijonus, o kelnes. Prieš kelnes nebuvau labai kategoriškai nusistačiusi – mūsų fakulteto auditorijose būdavo siaubingai šalta, ir vis dėlto pasijutau nemaloniai nustebinta, kai neseniai viena kolegė atėjo ginti disertacijos džinsuota; kaip būtų pasakiusios mūsų dėstytojos, „no sense of the fitness of things“[2]).
Tais laikais drabužiai atliko ir tam tikrą atpažinimo funkciją – ilgas nutįsęs sijonas, rankų darbo megztukas – lituanistė; aukštakulniai, įmantri šukuosena, ryškus makiažas – rusistė. Iškart buvo galima atskirti prancūzistes – kostiumėliai à la Chanel, žabo, mezginiai, kliošai, skrybėlaitės. Vienu metu buvo labai madingi puikūs rankų darbo mezginiai iš naminės vilnos, ir fakulteto koridoriuose matydavai ant palangės pritūpusias mezgančias studentes – „necessity is the mother of invention“[3]. Gerai, kad dabar nebėra to necessity, bet truputį gaila, kad studenčių drabužių stilius susiniveliavo.
Labai dažnai mes su kolegėmis, kalbėdamos lietuviškai, imam ir įterpiam kokią nors frazę angliškai. Šį gal ir nelabai pagirtiną įprotį paveldėjom iš savo dėstytojų, kurios mus skatino „mąstyti angliškai“: jei prabudus galvoje sukasi angliškos, o ne lietuviškos frazės, tai jau gerai! Todėl šis tekstas su angliškais ir kitų kalbų intarpais atspindi tą savotišką mąstymo – ir kalbėjimo – būdą, būdingą mano kartos anglistams.
Mūsų dėstytojos buvo karštos savo specialybės patriotės – su mumis ir po paskaitų kalbėdavo tik angliškai. Pamenu, studentai manė, kad, pavyzdžiui, dėstytoja R. Aprijaskytė net nemoka lietuviškai. Kai pradėjau gauti jos laiškus iš Izraelio, buvau maloniai nustebinta – jie parašyti puikia literatūrine lietuvių kalba, gi dėstytoja N. Kameneckaitė ir laiškuose liko ištikima anglų kalbai.
Pramogos
Čiurlionio bendrabutis buvo strategiškai puikioje vietoje – į tuometinį Operos ir baleto teatrą galėjai nubėgti per dešimt minučių. Tada stovimų vietų bilietai į teatrus ir Filharmoniją buvo įkandami net studentams – kainavo vos keliasdešimt kapeikų. Bet buvo ir pramogų, kurios nieko nekainavo – tai šokiai Filologijos ar Chemijos fakultete arba aktų salėje (dabar – Didžioji aula) Čiurlionio gatvėje. Mūsų fakultete buvo šokama dabartinėje Krėvės arba 93 auditorijoje. Į „filologyno“ šokius ateidavo istorikai, užsukdavo teisininkų ir ekonomistų. Šokdavom ir tango, ir polką su ragučiais, ir valsą, o vėliau ir tvistą, – nelygu, kokių plokštelių turėdavo ir kokias grodavo rengėjai. Gyvos muzikos paprastai nebūdavo.
Nemažai mano kartos anglistų dainavo akademiniame chore, kuriam daug metų vadovavo Pranas Sližys, labai kultūringas ir profesionalus dirigentas, kuris bandė ugdyti mūsų muzikinį raštingumą – mokė dainuoti iš natų. Pakliūti į universiteto dainų ir šokių ansamblį buvo daugelio studentų svajonė – jis koncertuodavo ne tik Maskvoj, bet netgi pačioj Lenkijoj! O mūsiškis choras – tik Ukrainoje…
Tais laikais dar buvo laikomasi senųjų studentiškų tradicijų – fuksų krikštynos, mediumas, išleistuvės buvo svarbūs ir malonūs įvykiai. Ilgą laiką mediumas buvo švenčiamas su fizikos studentais: fiziko ir anglistės šeima tada buvo gana dažnas ir, regis, ne pats blogiausias derinys.
Dar viena pramoga buvo rudeninės talkos kolūkiuose ir vadinamosios vasaros darbo ir poilsio stovyklos. Rudenį, kai skindavom obuolius ar kasdavom bulves, iš studijų kalendoriaus iškrisdavo beveik mėnuo, tačiau tai buvo puiki proga arčiau susipažinti ir, kaip tada sakydavo, „sucementuoti kolektyvą“. Universiteto suole užsimezgusi draugystė dažnai išlikdavo visam gyvenimui – kai kurie seniai studijas baigę mūsų alumnai ir dabar susitinka bent kartą per metus.
Baigusi pirmąjį kursą, dalyvavau etnografinėje ekspedicijoje kartu su Konservatorijos studentais – užrašinėjome liaudies dainas. Dzūkijoje pirmą kartą išgirdau raudą – moteris apraudojo savo brolelį, žuvusį miškuose. Įspūdis buvo sukrečiantis. Kažin, ar ši tradicija dar gyva?
Studijos ir jų lygis
Be kokių keturių ar penkių egzaminų per sesiją, kaip ir dabar, rašydavom kursinius darbus, bet kaip juos rašyti, nebuvo mokoma. Mat buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad į universitetą įstoja ne patys kvailiausi, taigi jau turintys teksto kūrimo ir analizės gebėjimų. Vis dėlto, kai rašiau kursinį darbą apie vienos Williamo Shakespeareʼo pjesės charakterių kūrimą, buvau visai sutrikusi, nežinojau nei kas tie charakteriai, nei kaip jie gali būti kuriami. Deja, studentai tada dažniausiai nedrįsdavo klausti dėstytojų patarimo, o patys dėstytojai irgi nesisiūlydavo.
Rašyti diplominį darbą nebuvo privaloma – vietoj jo galėjai laikyti valstybinį anglų kalbos ir literatūros egzaminą. Buvau vienintelė kurse, rašiusi diplominį darbą apie vienkamienius sinonimus, tokius kaip beautiful – beauteous, womanlike – womanly – womanish. Labai daug padėjo vadovė doc. N. Kameneckaitė. Kai neseniai peržiūrėjau savo darbą, pamačiau, kaip puikiai ji nusimanė apie mokslinio darbo turinį ir struktūrą ir man tai išaiškino; darbe yra visos būtinos mokslinio teksto dalys, išskyrus vieną esminę – literatūros apžvalgą (turbūt todėl, kad tos literatūros tada ir nebuvo). Gindama darbą, patyriau nesmagų momentą – oponentė E. Pareigytė sakė patikrinusi vieną pavyzdį ir nurodytame puslapyje jo neradusi. O rasti ir negalėjo, nes tą puslapį buvau pati sugalvojusi – pavyzdys buvo toks geras, kad surizikavau pateikti su išgalvotu šaltiniu ir, aišku, pagal Merfio dėsnį, įkliuvau. Prisimindama šį epizodą, visą gyvenimą aiškinau studentams, kaip svarbu, radus tinkamų pavyzdžių, iškart juos dokumentuoti.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pradėjom bendrauti su užsieniečiais, išgirdom daug komplimentų apie mūsų anglistų kompetenciją, ypač geras fonetikos ir gramatikos žinias. O juk mes mokėmės – ir dar ilgai mokėme savo studentus – anglų kalbos, panašiai kaip lotynų, tarsi mirusios, negyvos. Mokėmės jos nagrinėdami literatūros kūrinius, kurių pasirinkimas buvo labai ribotas, o kitokie funkciniai stiliai, išskyrus gal tik anglų komunistų leistą laikraštį „The Morning Star“, buvo neprieinami. Galėjom naudotis tik Maskvoje ar Leningrade išleistais vadovėliais – Lietuvos anglistams dar negreitai buvo suteikta teisė rašyti ir spausdinti savo vadovėlius (jei neklystu, pirmąjį anglų literatūros vadovėlį mokykloms parašė Angelė Šurnaitė ir Gražvydas Kirvaitis). Nebuvo televizijos, radijo (bent jau bendrabutyje ar katedroje), teturėjome keletą fonetikos įrašų ir porą dėstytojų, kurie buvo studijavę Anglijoje. Tiesa, retkarčiais pasišnekėdavom su ponia Margaret Airey, bet ji nebuvo filologė ir naudos iš to daug neturėjom (buvo kalbama, kad jos vyras, Anglijos komunistas, ten tapo persona non grata ir turėjo persikraustyti į savo svajonių šalį). Naudojomės Miulerio anglų–rusų kalbų žodynu, nes Hornbyʼio aiškinamasis anglų kalbos žodynas buvo perspausdintas rotaprintu man būnant jau bene ketvirtajame kurse. Jį galėjo įsigyti visi anglistai – ir tai buvo tikras stebuklas! (L. Pažūsis neseniai prisiminė, kad tada Vilniuje tebuvo dvi ar trys vietos, kur buvo galima pasinaudoti rotaprintu, tad, jo manymu, žodynas galėjo būti perspausdintas Ministrų Taryboje, kurioje dirbo dėstytojos G. Špokevičienės vyras.) Nepaisant viso tuometinio mūsų elgetiškumo, talk and chalk [4] metodikos, mes turėjom sąžiningus ir pasiaukojamai dirbančius dėstytojus. Jų pastangos kone prilygo Sizifo darbui.
Mano bendrakursės
Mano kurse buvo apie dvidešimt studenčių, nors paskutiniaisiais metais iš kažkur atsirado du vyrai. Turėjom tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą, nes buvom toks vidutiniokių kursas, o prieš mus baigė L. Pažūsio kursas, kuriame mokėsi daug medalininkų. Dabar sunkoka įsivaizduoti, bet tais laikais ir į anglistiką, ir į lituanistiką stodavo daug abiturientų, baigusių vidurinę su aukso ar sidabro medaliu.
Mūsų kurso santykiai nebuvo labai draugiški. Man labai patiko mokytis – būdavo, kopiu aukštyn Kalinausko gatve į bendrabutį ir kartoju visokius ką tik išgirstus posakius: „to go west“, „to kick the bucket“, „to join the silent majority“ ir pan. – juk tai taip įdomu! Mane laikė „zubryla“. Anuomet buvo įprasta pasigirti: „Žinai, nieko nesimokiau, o gavau ketvertą“ (penkiabalėje skalėje).
Kurse buvo kelios vilnietės, kitos – iš įvairių Lietuvos kampelių ir nelabai pasiturinčių šeimų, tad reikėjo gyventi itin taupiai. „Per dieną negaliu išleisti daugiau kaip vieno rublio“, – tvirtino mano grupiokė iš tuometinio Kapsuko. O aš stebėjausi: suvalkietė, o tiek daug išleidžia! Rodos, nuo antro kurso pradėjom uždarbiauti privačiomis pamokomis. Nuo to laiko jaučiu pagarbą žydų šeimoms: studijuodama turėjau daugiau kaip dešimt privačių mokinių, ir iš jų tik viena buvo lietuvaitė (beje, žydaitės visose anglistų grupėse ilgą laiką sudarydavo apie trečdalį studenčių).
Po studijų buvom skiriamos dirbti po visą Lietuvą išsibarsčiusiose mokyklose. Išvengti paskyrimo į nepageidaujamą vietą buvo galima tik ištekėjus už tinkamo vyro (tiesa, mūsų laidai dar pasisekė – paskyrimai buvo į didesnių miestų mokyklas, gi geriausios buvusios mano studentės prieš pat Sąjūdį, kai vidurinėse anglų kalbos mokytojų netrūko, savo karjeras pradėjo vaikų darželyje ar pionierių vadovėmis). Baigiau universitetą cum laude, arba, kaip tada sakydavo, „su raudonu diplomu“, ir kai man buvo pasiūlyta dirbti katedroje, jaučiausi labai laiminga.
Retkarčiais susitinku su savo kurso draugėmis. Dauguma jų visą gyvenimą dirbo mokyklose ar institutuose. Zinaida Stanevičienė apsigynė metodikos disertaciją ir, kaip ir Vida Mickevičienė, daug metų dirbo mūsų universitete. Virginija Jakutienė – žurnalistė ir vertėja, Genovaitė Balsevičienė irgi daug metų dirbo žurnaliste, vėliau buvo ilgametė Lietuvos avialinijų atstovė Anglijoje ir Airijoje. Kelios iš mūsų kurso gyvena Anglijoje ir Amerikoje. Dabar dauguma, manau, jau „užtarnautam poilsyje“. Turbūt galima sakyti, kad, pasirinkusios kadaise atrodžiusią visai neperspektyvią specialybę, nesuklydom – be darbo nė viena nelikom.
Aš – Anglų filologijos katedros dėstytoja
1964 m. rugsėjo pirmosios rytą, dar nepripratusi prie minties, kad buvę dėstytojai dabar jau bus mano kolegos, stoviniavau prie katedros durų, niekaip nepasiryždama jų praverti. Dėstytoja E. Pareigytė suprato mano būseną, paėmė už rankos ir, įvedusi į katedrą, pristatė kaip būsimą kolegę. Tąsyk peržengusi katedros slenkstį, užsibuvau joje beveik pusę šimto metų. Iš pradžių mūsų katedra glaudėsi senosiose patalpose (dabar – Doktorantų kabinetas), o vėliau kartu su Vokiečių filologijos katedra persikraustėm į dabartines patalpas už Mūzų menės. Pirmame kambarėlyje prie lango stovėjo du rašomieji stalai: prie vieno, kairėje, sėdėjo mieloji Levutė Germanavičiūtė, ilgametė mūsų katedros sekretorė, prie kito, dešinėje, – vokiečių katedros sekretorė Verutė Feigelmanienė, pasižymėjusi fenomenalia atmintimi (mūsų katedroje tokią pat Dievo dovaną turėjo Adelė Vilčinskienė, kaip poterius išberdavusi bet kurios laidos studentų pavardes ir vardus, – kaip aš jai pavydėjau!). Kitame kambarėlyje prie savo stalų buvo įsitaisę abiejų katedrų vedėjai. Vietos buvo nedaug. Apie kokį nors kavos gėrimą ir kalbos nebuvo, į katedrą dažniausiai užsukdavom tik su reikalu, į posėdį ar su vedėju aptarti krūvio.
1964–1966 m. dėsčiau fonetiką ir leksiką pirmojo kurso anglistams. R. Aprijaskytė buvo pasiūliusi fonetikos korekcinio kurso idėją. Jo tikslas –identifikuoti pirmakursių tarties trūkumus ir taisyti juos įvairiausiais pratimais. Anglistų grupių tada jau buvo gal penkios ar šešios, fonetiką dėstėm keliese, o R. Aprijaskytė mums vadovavo. Prieš kiekvieną paskaitą gaudavom maždaug pusės valandos instrukciją, į ką atkreipti ypatingą dėmesį ir ką reikėtų daryti. Dažnai jos patarimai užsitęsdavo, ir kai pavėlavusi kartą bandžiau tyliai prasmukti į savo auditoriją per pereinamąją, kurioje dirbo doc. R. Mironas, nepasisekė – studentams girdint jis man užkūrė tikrą pirtį. Kai kitą kartą nesiryžau nutraukti R. Aprijaskytės, neišvengiamas susidūrimas su docentu atrodė toks siaubingas, kad nusprendžiau į savo paskaitą verčiau visai neiti. Neabejojau, kad turėdami tokį kaimyną mano studentai sėdės tyliai kaip pelės po šluota. Neapsirikau.
Baigę korekcinį kursą, studentus mokėme naudodamiesi Maskvoje išleistu vadovėliu (rodos, Galperino). Čia jau dėstytoja mums, matyt, nevadovavo, nes ji tikrai būtų patarusi nekankinti pirmakursių štai tokiu eilėraščiu:
You have no enemies you say
Alas my friend the boast is poor
He who has mingled in the fray of duty
Must have made foes.
If you have none
Small is the work that you have done ir t. t.
(Charles Mackay, XIX a. škotų poetas)
Viliuosi, jog šį idiotizmą studentai man atleido.
Prisiminusi pirmuosius darbo metus, galvoju, kad pradedantiesiems dėstytojams tikrai reikia metodinės pagalbos, nors dabar jiems turbūt jau lengviau – dabartinis vadovėlis paprastai susideda iš trijų knygų – mokytojo, studento ir užduočių. Mes turėjom tik vieną vadovėlį, gi daugumą užduočių reikėdavo sugalvoti patiems. Ir metodikos žinių trūko, nes buvom išklausę tik metodikos istorijos kursą. Kaip elgtis paskaitoje, niekas nemokė, tad dažniausiai kopijuodavom savo dėstytojus ir pasikliaudavom intuicija. Tiesa, tais laikais, ypač artėjant peratestavimui, bent keletas kolegų turėdavo apsilankyti peratestuojamojo paskaitose ir per posėdį pateikti savo įvertinimą. Manau, kad tai buvo neblogas reikalavimas – ir dėstytojas pasitempdavo, ir vizitatorius galėdavo geriau susipažinti su savo kolegomis.
Kaip jau rašiau, buvome pasiekę neblogų rezultatų, mokydami anglų kalbos beveik kaip mirusios. Paprastai naudojome vadinamąją aktyvizacijos metodiką: iš žodyno išrinkti žodžiai būdavo įterpiami į sugalvotą situaciją. Pavyzdžiui, žodžio „fair“ aktyvizuojami junginiai būtų tokie: „all is fair in love and war“, „fair weather friends“, „a faint heart never wins a fair lady“ ir pan., tad reikėdavo sugalvoti istoriją, kuri būtų įdomi ir kurioje būtų galima pavartoti kiek įmanoma daugiau tokių posakių. Lengva nebūdavo.
Studijos Leningrade
Visą gyvenimą smagiausia man būdavo ne tada, kai mokiau kitus, o tada, kai pati mokydavausi. Į doktorantūrą pakliūti tada šansų neturėjau, Anglija, be abejonės, buvo nereali svajonė, bet keliuose Sovietų Sąjungos anglistikos ir prancūzistikos centruose – Maskvos, Leningrado, Rygos, o gal ir Minsko universitetuose – buvo įkurti (atrodo, apie 1962 m.) dvejų metų Aukštieji pedagoginiai kursai. Mūsų katedroje jie buvo gana populiarūs, kelios kolegės – Lilija Talmantienė, Birutė Kiškytė, Olimpija Armalytė, Emma Geniušienė, Adelė Vilčinskienė – yra juos baigusios.
Taigi padirbėjau universitete dvejus metus, ištekėjau ir 1966 m. įstojau į Leningrado universiteto dvimečius Aukštuosius pedagoginius kursus. Juose turėjau gerą progą Sovietų Sąjungos kontekste įvertinti Vilniaus universitete įgytas žinias (kursuose mokėsi studentai iš visos Sąjungos). Mes, lietuviai (ne tik anglistai, bet ir prancūzistai), išsiskyrėme geromis praktinių disciplinų – leksikos, fonetikos, gramatikos – žiniomis, tačiau iš teorinių disciplinų jomis negalėjome labai pasigirti.
Dauguma Leningrado universiteto dėstytojų buvo neordinarinės asmenybės ir pripažinti savo srities autoritetai. Iš jų parašytų vadovėlių buvo mokomasi visoje Sąjungoje (prof. Ninos Djakonovos analitinio skaitymo vadovėlius ilgai naudojome su savo studentais). Pirmą kartą gyvenime klausiausi įdomiausių literatūros paskaitų ir būtent tada supratau, kad literatūros dėstymas – tai ne biografijos ar turinio atpasakojimas. Pasirodo, net teorinė gramatika ar kalbos istorija, kurią dėstė prof. Irina Ivanova, gali būti visai įdomus dalykas. Labai mėgau dėst. Valentinos Kaušanskajos praktinės gramatikos paskaitas (vėliau jos vadovėliu daug metų naudojomės savo darbe). Gerokai pagyvenusi dėstytoja, kurią vadinom „babuška“ (sklido gandų, kad buvo baigusi Kilmingųjų mergaičių institutą), dėstė naujausių sintaksės krypčių kursą (beje, stažuodama Upsalos universitete turėjau progą dalyvauti vienos daktaro disertacijos gynime. Jos tema – „Disjunctive Questions in Modern English“ – mane labai nustebino, nes mūsų „babuška“ šią temą buvo išgvildenusi jau prieš trisdešimt metų). Mūsų mylimas Slavikas (būsimasis prof. Voroninas), pristatydamas gausybę anglų kalbos judėjimo veiksmažodžių sinonimų, sugebėdavo taip sudominti, kad mes net negirdėdavom, kada jis ima mikčioti. Klausėmės labai įdomaus kurso apie Anglijos dailę (kiek žinau, pas mus dėst. L. Talmantienė irgi supažindindavo studentus su anglų dailininkais ir specifiniais dailės terminais).
Leningrado universitetas tada garsėjo savo demokratiškumu – juk ten buvo priimti studijuoti buvę politiniai kaliniai – prancūzistas Dangerutis Čebelis ir anglistas Algis Geniušas. Buvo malonu, kad mus atleisdavo nuo vertimo iš anglų į rusų kalbą, suprasdami, kad ji mums ne gimtoji. Ir iš tiesų rusiškai mokėjom nepakankamai gerai, padarydavom juokingų klaidų – mano draugė prancūzistė Nijolė Teiberienė, painiodama panašaus skambesio žodžius merzliačka („šaltmirė, sušalėlė“) ir merzavka („niekšė, bjaurybė“), visą laiką skųsdavosi: „Ja takaja merzavka, ja vsio merznu i merznu“[5], o kitas prancūzistas, sutapatinęs formas raspolagajus („įsitaisau, atsigulu“) ir razlagajus („pūvu, trūniju“), mandagiai atsiprašydavo savo svečių, kai šie užklupdavo jį išsitiesusį ant lovos: „Izvinite, čto ja tut razlagajus“[6].
Studijos Leningrade buvo puiki proga ne vien pagilinti savo specialybės žinias, bet ir pasinerti į tenykštę kultūrinę aplinką: lankydavom paskaitas Ermitaže, eidavom į Glinkos salę (ten pirmą kartą išgirdau Mtislavą Rostropovičių), stengėmės pamatyti garsiausius spektaklius. Negaliu pamiršti, kokį gilų įspūdį paliko vyrų choro giedojimas cerkvėje Šv. Velykų naktį.
Parengė Regina Venckutė ir Jurga Katkuvienė
[1] Būtent pirštinaitės moterį paverčia dama.
[2] Nejaučiama, kur kas tinka.
[3] Nepriteklius – išradingumo motina.
[4] Liežuvis ir kreida.
[5] Aš tokia bjaurybė, vis šąlu ir šąlu.
[6] Atsiprašau, kad čia pūnu.
Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“
2019 m. Nr. 12
2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.
I have remembered, I suppose, what I wanted to remember. Unfortunately,
you often wish not only to remember, but also to talk about what you remember[1].
Agatha Christie, „Autobiography“
Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad universitetą ir ypač Anglų filologijos katedrą pažinau iš kelių skirtingų pusių: visų pirma kaip studentė, vėliau – kaip dėstytoja ir aspirantė, o galiausiai kaip katedros vedėja. Iš pradžių bandžiau viską pasakoti griežtai chronologiškai: pirmiausia prisiminimai apie anglų kalbos ir literatūros studijas, paskui – apie darbą Anglų filologijos katedroje. Tačiau praleidus pusę šimto metų toje pačioje katedroje ir bendraujant su tais pačiais žmonėmis, tokia atsiminimų struktūra pasirodė esanti gana dirbtinė – dažnai iš praeities tekdavo peršokti į dabartį ir atvirkščiai.
Aš – Anglų filologijos katedros studentė
„Kai išeisi iš autobusų stoties, pamatysi didelę gatvę. Eik ja gal pusę valandos, kol prieisi du milžinus, laikančius balkoną. Tada suk į dešinę ir gerokai paėjėjusi klausk, kur yra universitetas“, – taip mane pamokė pažįstama prieniškė, jau metus studijavusi Vilniaus universitete. Buvo 1959-ieji, Vilniuje neturėjau nei giminių, nei pažįstamų. Tiesa, kartą, būdama bene penktokė, buvau lankiusis su mokyklos ekskursija, bet tada universitetas manęs dar nedomino.
Kodėl nusprendžiau studijuoti anglų kalbą? Visada traukė filologinės disciplinos, bet lituanistikai jaučiausi per silpna (likimo ironija: mano kandidatinė (dabar – daktaro) disertacija buvo iš lietuvių kalbos sintaksės). Gali būti, kad pasirinkimą nulėmė įstrigę mylimo brolio žodžiai – „tau lemta būti anglikonu“ ir jo dovanotas mažutis anglų–rusų kalbų žodynėlis („anglikonu“ vadinom mūsų Prienų vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoją Pranciškų Puškevičių). Abejonėms dėl studijų būta ir rimtesnių priežasčių – mano šeima nebuvo laikoma politiškai patikima, todėl nerimavau, kokią charakteristiką gausiu iš komjaunimo komiteto – ją tada turėjo gauti ir ne komjaunuoliai. Be to, buvau turbūt pirmoji Prienų mokyklos abiturientė, pasiryžusi studijuoti anglų kalbą – matyt, tada ši disciplina dar nebuvo labai populiari, gi prieškarinėje „Žiburio“ gimnazijoje buvo mokoma vokiečių kalbos. Mūsų „anglikonas“ Puškevičius mus mokė pats baigęs neakivaizdines studijas Pedagoginiame institute ir tada gal dar nebuvo labai kompetentingas (kad kai kurie angliški garsai tariami kitaip nei lietuviški, sužinojau tik įstojusi). Tačiau kai po kelerių metų į Pedagoginį studijuoti anglų kalbos įstojo kita prieniškė, Aldona Rėksnienė, vėliau irgi nutūpusi Anglų filologijos katedroje, jo autoritetas mokykloje jau buvo gerokai didesnis.
Taigi išlaikiusi anglų, lietuvių kalbos raštu ir žodžiu bei istorijos stojamuosius egzaminus (konkursas buvo penki pretendentai į vieną vietą), tapau Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko vardo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studente. Dekanas tada buvo lituanistas Jonas Palionis, bet mums svarbiausias asmuo buvo mūsų katedros vedėjas Alfonsas Laučka.
1959 m. Romanų-germanų filologijos ir Užsienio kalbų katedros glaudėsi dabartiniame viename kabinete. Po metų jos buvo pertvarkytos į tris atskiras anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos katedras. Kai 1968 m. Istorijos ir filologijos fakultetas skilo į du savarankiškus fakultetus, buvo nuspręsta, kad Anglų filologijos katedra rengs tik studentus anglistus, o anglų kalbos dėstymu studijuojantiems humanitarinius ir tiksliuosius mokslus rūpinsis tuo tikslu įsteigtos dvi anglų kalbos katedros. Jos abi po kelių dešimtmečių buvo sujungtos į Užsienio kalbų institutą, tapusį savarankišku universiteto padaliniu. Šiuo metu vyksta atvirkštinis – katedrų jungimosi į stambesnius institutus – procesas, dėl to Užsienio kalbų institutas sugrąžintas Filologijos fakulteto jurisdikcijai.
Gyvenimas bendrabutyje
Anuomet dauguma filologių gyvendavo bendrabutyje – Čiurlionio gatvės name Nr. 1, vadinamajame „vienuolyne“. Aš jame pragyvenau septynerius metus: ketverius legaliai ir trejus kaip „zuikis“ (dvejus iš jų – jau dirbdama universitete). Tais laikais buvo stiprus solidarumo jausmas: negavusius vietos bendrabutyje paprastai priglausdavo ją gavę pažįstami laimingieji, dažniausiai mokęsi toje pačioje mokykloje. Ir nors zuikiauti, t. y. gyventi nelegaliai, nebuvo labai malonu, esu labai dėkinga Teresei ir Eglei, ištiesusioms man pagalbos ranką.
Kambariai buvo dideli, juose turėdavo gyventi po šešias ar po dešimt studenčių, tad fonetikos užduotis – kalbėjimą garsiai, nutaikiusios laiką, kai nesimaišydavo pašaliniai, atlikdavom virtuvėje arba leisdavomės į „pogrindį“ – dušus.
Gyvenimas bendrabutyje daug ko išmokė: užmigti, kad ir koks aplink būtų triukšmas, nesipiktinti dėl „pasiskolintų“ pirštinių ar karolių ir ne per daug krimstis, jei mamos įdėti lašiniai savaime ištirpdavo. Čia niekada nesijausdavai vienišas, čia būdavo daromi (ir nusirašinėjami) namų darbai, čia būdavo tariamasi, kur šį savaitgalį galėtų būti geriausi šokiai – Chemijos fakultete, Čiurlionio gatvės Aktų salėje, Konservatorijoje ar filologyne, o vakarais apie bendrabutį ratus sukdavo niekaip negalinčios išsiskirti poros.
Bendrabučio gyvenimo būta spalvingo – kartais čia apsilankydavo net rektorius prof. Jonas Kubilius patikrinti, ar studentės nepramiega paskaitų, ar daro rytinę mankštą. Kur kas dažniau atsibelsdavo „dorovės komisija“: po jos reidų kai kurios studentų poros būdavo priverstos įteisinti savo santykius.
Bet pati spalvingiausia figūra buvo bendrabučio komendantas, sugebėdavęs visoms įvaryti baimės. Kalbėdama su juo pradėdavau mikčioti. Vargas būdavo toms, kurios grįždavo po vidurnakčio, kai bendrabučio durys jau būdavo užrakintos. Viename iš savo apsakymų rašytoja Ema Mikulėnaitė, irgi gyvenusi šiame bendrabutyje, pasakoja apie studentę, grįžusią iš savo pirmojo pasimatymo; epitetai, kuriuos ji tąkart išgirdo iš komendanto, buvo kaip kibiras šalto vandens.
Savo gyvenime, dėkui Dievui, esu mušusis tik vieną kartą – bendrabutyje. Kambario durys dažnai būdavo nerakinamos ir kartą naktį pas mus įsiveržė įkaušęs agresyvus teisės studentas. Ėmė viską daužyti lazda. Mano kolegė lituanistė – kažkodėl vadinom ją Žvirbliu – bandė iš jo tą lazdą atimti, o aš ne visai sėkmingai stengiausi pataikyti į jį taburete. Paskui buvo susirinkimas: teisininkas prof. Jonas Žeruolis labai gražiai kalbėjo apie tarybinių studentų moralinį veidą; anas studentas tada buvo išmestas iš universiteto, tačiau bene po metų vėl priimtas. Gal kur nors dabar dirba teisėju…
Kiekvienais metais aš bent keletą kartų pasivaikštau aplink savąjį bendrabutį, prisimindama įvykius ir ten gyvenusius žmones. Čia mano draugė Gražina susipažino su savo būsimu vyru Marcelijumi ir tapo „poetiene“. Čia vėlų vakarą, kai svečiai jau nebebūdavo įleidžiami, už lango pasigirsdavo melodingas švilpavimas – Beethoveno Devintosios simfonijos garsai; iš čia su tuo švilpautoju ir savo pamerge Egle išėjau į ZAGS’ą[2] (taip anuomet vadintas civilinės metrikacijos biuras).
Dėstytojai ir paskaitos
Svarbiausios mums buvo specialybės paskaitos. Labai gerbiau savo dėstytojus, jų žinios buvo nekvestionuojamos. Dėstytoja Nedda Kameneckaitė prieš karą buvo studijavusi Anglijoje, tad mums ji buvo lyg orakulas, o kai iš stažuotės Anglijoje grįžo Genovaitė Špokevičienė, tai irgi atrodė kaip dangaus pateptoji.
Gerbti mūsų dėstytojas tikrai buvo už ką. Jos buvo ne tik geros savo dalyko mokovės, bet ir kultūringos, malonios, geranorės, o Anglų filologijos katedra buvo tarsi nedidelė vakarietiškos kultūros salelė. Katedroje dirbo tik keli komunistų partijos nariai ir bendra jos atmosfera buvo gana tolerantiška. Laimei, mūsų katedra nenukentėjo nuo įvairių „valymų“ (ne taip, kaip lituanistų katedra), gal ir dėl to, kad tuometiniai „tikrintojai“ nemokėjo užsienio kalbų. Kaip 1996 m. birželio 12 d. iš Izraelio man rašė docentė N. Kameneckaitė: „<…> not everybody knows that in this Department of Foreign Languages, which was generally suspect because it dealt with foreign languages, NOBODY disappeared. (Irina Karsavina was arrested but that was in connection with her father, an honest dissident, not the department.) It means that no colleague was denounced by another colleague and that, I believe, must also hold true for our students. Therefore, in my view, this department has earned itself an outstanding place in terms of humanism and as such I will always remember and honour it: we had no scholarly stars but we had people of moral integrity and a decency which, although no more than ordinary, in those horrible days constituted for each one a dangerous luxury – to me, then as always, it stands for real stardom. I might be wrong, maybe there are some guilty consciences on that account but I base my judgement on the obvious fact that we survived. If I am wrong, then we were just lucky – the denunciations did not work!“[3]
Savo kolegų padorumą laiškuose iš Izraelio prisimena ir ilgai mūsų katedroje dirbusi Rachilė Aprijaskytė: „Kai 1947 m. prasidėjo „kosmopolitizmo banga“ ir laikė mus „bezrodnyje kosmopolity“, tai katedros nariai prie tos „bangos“ neprisidėjo. Priešingai. Tų laikų katedros nariai taktiškai elgėsi“ (iš 2003 m. gruodžio 14 d. man rašyto laiško).
Mano kursui, sakyčiau, pasisekė – buvo vadinamasis atlydys ir universitete padvelkė nedidelis laisvės vėjelis.
Taigi svarbiausios mūsų gyvenime buvo specialybės dėstytojos. Tuometinė anglų kalbos mokymo metodika rėmėsi atskirų aspektų – leksikos, fonetikos, gramatikos, namų skaitymo[4] – studijomis. Leksiką mums dėstė Uršulė Žemaitienė, Elė Pareigytė, G. Špokevičienė, N. Kameneckaitė; fonetiką – R. Aprijaskytė; gramatiką – U. Žemaitienė.
E. Pareigytė buvo tikra prieškario inteligentė, elegantiška, nepaprastai sąžininga ir pareiginga, taktiška ir maloni, visada pasirengusi padėti. Klausydamasi, kaip mes kalbame, ji staiga nudžiugdavo: „Oh, you have made a very good mistake!“[5] ir paskubėdavo tą klaidą užsirašyti. Kartu su dėstytoja R. Aprijaskyte ji yra išleidusi keletą knygelių apie tipiškas lietuvių studentų daromas klaidas. Dėstytoja mėgdavo užtęsti paskaitą – vis per tą savo pareigingumą. Vėliau, kai jau pati dėsčiau, prisimindama, kaip mes tuo piktindavomės, paskaitas stengdavausi baigti laiku. Tebeturiu dėstytojos E. Pareigytės varškės pyrago, kurio atsinešdavo į katedros posėdžius, receptą, tik man jis niekaip neišeina toks skanus.
Dėstytoja U. Žemaitienė turėjo susidariusi gerą dėstymo sistemą, padedančią mums susigaudyti anglų kalbos gramatikos džiunglėse, tačiau dažnokai suglumindavo mus sakydama „both ways are possible“[6] – na, argi taip gali būti?! Juk turi būti viena griežta gramatikos taisyklė, panašiai kaip matematikoje! Kartu su Lionginu Pažūsiu ir Gražina Rosiniene dėstytoja U. Žemaitienė yra parašiusi lietuviams skirtą anglų kalbos gramatikos vadovėlį, kuris sulaukė kelių pakartotinių leidimų ir iki šiol yra labai populiarus.
R. Aprijaskytė lėkte įlėkdavo į auditoriją, paskubom išversdavo ant stalo savo didžiulės rankinės turinį, iš jo greit susižvejodavo aptriušusį sąsiuvinį ir iškart pradėdavom klausytis fonetikos įrašų. Tada jie skambėjo iš magnetinių juostų, kurios nuolatos trūkinėjo, bet laborantė jas skubiai suklijuodavo, ir paskaita vėl įgaudavo savo racing speed ritmą. Magnetinės juostos tuo metu buvo didelis technikos progresas, nes anksčiau studijavę studentai fonetikos įrašų klausydavosi iš keleto plokštelių, už kurias dėstytoja Leningrade buvo paklojusi savo viso mėnesio algą. Jas, kaip prisimena Laima Zabulienė, kartais reikėdavo sukti pirštu, nes patefonas irgi dažnai užstrigdavo. Įrašų tekstai buvo, kiek pamenu, apie Londoną ir jo žymiausias vietas (L. Pažūsis yra pasakojęs, kad pirmąkart atsidūręs Londone vadovavęsis tais tekstais – taip ir skambėję ausyse: …and when you come to the middle of the road, look to your left)[7]. Dar ir dabar prisimenu eilėraščius ir tongue-twisters[8] iš fonetikos paskaitų (Peter Piper picked a peck of pickled pepper, a peck of pickled pepper Peter Piper picked, if…), kurie, manau, yra tvirtai įsirėžę į ne vienos anglistų kartos atmintį. O kur dar dainos – Molly Melone, When I was a student…, Last night when I lay on my pillow… Dėstytoja buvo griežta ir reikli (mūsų dėstytojai dažnai sakydavo you have to be cruel to be kind[9]), mes jos prisibijodavom, bet per egzaminus pasirodydavo visai kitokia – jokios įtampos, šypsena, neblogi pažymiai. O vienas pačių maloniausių studentiškų prisiminimų yra fonetikos pratybos pavasarį aptūpus suolelį Jaunimo (dabar – Bernardinų) sode. Jautėmės beveik kaip Platono akademijos auklėtiniai, tik nevaikščiodavom – mat fonetiką suderinti su pasivaikščiojimu sunkiau nei filosofiją.
Ketvirtame kurse mums dėsčiusi N. Kameneckaitė pareiškė: „Galsworthyʼs „The Forsyte Saga“ will be your bread, butter and jam“[10]. Ji buvo apsigynusi disertaciją iš frazeologizmų[11], tad mes dvejus metus kalėme įvairiausius sparnuotus šios knygos posakius ir sinonimus, bet labiausiai sielojomės dėl herojų nelaimingų meilių.
Kai 1964 m., būdama penktame kurse, vedžiojau po Vilnių nežinia kaip čia atsiradusį anglą, jis taip pakomentavo mano anglų kalbą: „Viskas gerai, bet jūs kalbat, na, tokia dvidešimto amžiaus pradžios kalba.“ O kaip kitaip galėjo būti? Johnas Galsworthyʼis, kritinio realizmo atstovas, buvo laikomas tinkamu autoriumi sovietinei auditorijai. Beje, jis mūsų studijose suvaidino itin svarbų vaidmenį: iš jo ne tik mokėmės kalbos, bet ir Angliją įsivaizdavom būtent tokią, kokią buvo pavaizdavęs savo knygose: visi anglai – džentelmenai, visos anglės – ledi. O kai vėliau apsilankęs Anglijoje tokių nerasdavai, ištikdavo kultūrinis šokas. Vienas mūsų buvęs studentas, bene devyniasdešimtaisiais pradėjęs savo karjerą Londone tualeto valytoju, pasakojo, kad į savo darbdavį arabą kreipdavęsis maždaug taip: „Would you mind if… would you be so kind as to…“[12] (tai konstrukcijos, kokių mes mokydavom savo studentus).
Visada žavėjausi dėstytojos N. Kameneckaitės tvirtumu: gyvenimo išbandymai (mylimo tėvo žūtis Kauno gete, Rusijoje praleisti sunkūs karo metai) jos nesugniuždė, o tik užgrūdino charakterį. Ji buvo plačių interesų, mokėjo daug kalbų ir ragino mus neužsisklęsti vien angliškajame pasaulyje: buvom skatinamos skaityti ir aptarti visų graibstomus žurnalus „Новый мир“, „Литературная газета“, „Иностранная литература“, lankyti koncertus Filharmonijoje. Kartą per egzaminą dėstytoja paklausė, kuo man patiko Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ herojus, ir kažkodėl tas jos klausimas ir mano atsakymas („a sense of moral integrity“[13]) iki šiol išliko atmintyje. O kai jai atrodydavo, kad mes gal per mažai domimės kultūra ir tuo, kas dedasi chruščiovinio atlydžio laikotarpiu, nuosprendis būdavo negailestingas: „You are like bugs under the rugs“[14]. Jai rekomendavus perskaičiau tuometinį Margaretos Mitchell bestselerį „Gone with the Wind“, daug Archibaldo Cronino, Ernesto Hemingwayʼaus, Johno Steinbecko, Williamo Somerseto Maughamo, Simone de Beauvoir, Davido Herberto Lawrenceʼo ir kitų rašytojų knygų (jų atsisiųsdavau iš Maskvos bibliotekų). Dėstytoja buvo puiki metodininkė – kai pavargdavome nuo analitinio skaitymo, ji prašydavo mus sugalvoti pasaką ar istoriją apie pieštuką, sagutę, stalą, lempą ir pan. Tokį fantaziją skatinantį pratimą ir aš vėliau naudojau su savo studentais.
Kai 1972 m. dėstytoja N. Kameneckaitė išvažiavo į Izraelį, dauguma kolegų dalyvavo atsisveikinimo vakarėlyje; ten pirmąkart gyvenime išgirdome hebrajų kalbą – dėstytojos vyras Abba Stražas buvo baigęs Kauno hebrajų kalbos mokyklą. Kartais gailiuosi atsisakiusi (iš baimės!) dirbti su jų dukros Liolės Stražaitės grupe – dabar galėčiau girtis, kad mano buvusi studentė yra Jeruzalės universiteto profesorė!
Dėstytoją G. Špokevičienę prisimenu kaip labai dailią ir elegantišką moterį. Mes, studentės, grožėjomės jos tualetais, šukuosenomis ir stengėmės pamėgdžioti puikią jos tartį (todėl vėliau dėstytoja dirbo Lietuvos radijo laidų anglų kalba diktore). Mūsų studijų metais ji buvo tik ką grįžusi iš stažuotės Londone. Eiliniam mirtingajam anglistui anuomet stažuotė Anglijoje buvo tarsi visų svajonių įsikūnijimas, dėl jos būdavo ryžtamasi daug ką paaukoti (esu girdėjusi net tokią istoriją: viena anglistė, išgirdusi, kad jos kandidatūra perėjo visus filtrus, ilgai svyravusi vis dėlto nusprendė pasidaryti abortą, deja, lauktoji kelionė taip ir neįvyko…).
Specialybės dėstytojų vyrų mūsų katedroje buvo nedaug: vedėjas doc. A. Laučka, o ketvirtaisiais mano studijų metais iš Leningrado po aspirantūros grįžo Albertas Steponavičius. Vedėjas buvo griežtas, bet teisingas. Mano gyvenime jis suvaidino reikšmingą, gal net lemtingą vaidmenį: kai baigiantis studijoms katedra nusprendė mane palikti joje dirbti, paaiškėjo, kad tam esama rimto kliuvinio – aš nebuvau komjaunuolė. Vedėjas, pasikalbėjęs su manimi ir sužinojęs, jog mano brolis 1956 m. buvo nuteistas už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune, pasakė: „Partorgas neblogas žmogus, aš su juo pakalbėsiu.“ Kaip tarė, taip padarė; komjaunuole aš išbuvau dvejus metus, bet taip ir nesusipažinau su šios organizacijos veikla, nes nebuvo nė vieno susirinkimo. Kai šią istoriją Atgimimo laikais papasakojau doc. A. Laučkai, jis nustebo: „Nieko neprisimenu.“ Kaip supratau, tokių situacijų, kai prireikdavo kam nors pagelbėti, jo gyvenime pasitaikė turbūt ne viena ir ne dvi.
Neseniai iš aspirantūros grįžęs dėstytojas A. Steponavičius turėjo dėstyti teorinę gramatiką, bet, matyt, disertacijos reikalai jam sutrukdė šį kursą parengti, ir kai jis pranešė, jog mums bus ne pro šalį pasikartoti praktinės gramatikos žinias, labai nesispardėm. Vėliau jis tapo profesoriumi, buvo ilgametis katedros vedėjas, labai skatino dėstytojus stoti į aspirantūrą ir rašyti disertacijas.
Didelę paskaitų dalį – kone didesnę nei specialybės – sudarė politiniai mokslai: marksizmas, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija, filosofijos istorija ir kt., o vėliau dar prisidėjo ir medicinos studijos – buvom mokomos dirbti medicinos seselėmis karo atveju. Dėkui Dievui, šių disciplinų dėstytojai nebuvo labai griežti ir nenuolaidūs; per jų paskaitas dažniausiai rašydavom laiškus, skaitydavom romanus ir pan. Per valstybinį TSKP istorijos egzaminą ištraukiau bilietą apie kažkurį kompartijos suvažiavimą. Atsakiusi ir išėjusi iš auditorijos, pasitikrinau ir pamačiau, kad visi tie suvažiavimai mano galvoje buvo susimaišę. Su siaubu laukiau įvertinimo. Tiesa, kol atsakinėjau, dėstytoja labai maloniai manęs klausė, pritariamai linksėjo galva ir parašė gerą pažymį. Taip ir nesupratau, ar ir ji nelabai susigaudė, kuo skyrėsi tie suvažiavimai, o gal tiesiog buvo geros širdies.
Maloni išimtis buvo doc. Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitos. Nors ir nebuvom philosophically minded, jo džentelmeniškas elgesys, erudicija, logika, sugebėjimas struktūruoti mintis darė didelį įspūdį. Prieš egzaminus dėstytojas mus įspėjo: „Prašom nepasakoti visokių smulkmenų, klokit esmę, dėstytojas nėra jau toks neišmanėlis.“ Ir kai aš, prieš egzaminus visada mėgdavusi gerai išsimiegoti, apie 10 val. ryto pravėriau auditorijos duris, docentas jau buvo besirengiąs išeiti; matyt, visi studentai buvo gerai įsidėmėję jo patarimą.
Prof. Merkelio Račkausko lotynų kalbos paskaitas labai mėgome dėl kelių priežasčių – jos vykdavo Pilies (dabar – Bernardinų) skersgatvyje, kur dabar yra Žurnalistikos institutas, tad pakeliui Gorkio gatvės (dabar – Pilies) bandelinėje spėdavom apsirūpinti mėgstamomis pynutėmis, kurias tada visi vadino chalomis, arba studentiškomis bandelėmis su plakta grietinėle. Profesorius mūsų aktyviai neklausinėdavo, tad aš per jo paskaitą paprastai rašydavau laiškus. Visos studentų kartos žinojo, kad į egzaminą jį reikia atsivežti taksi ir ant stalo padėti šokoladinių saldainių. „Kikimoros, ko nepasakėt, kad su likeriu“, – valydamasis kaklaraištį piktinosi profesorius. Sklido gandai, kad jis labai mėgsta lotyniškas sentencijas. Aš ant savo sąsiuvinio buvau užsirašiusi Dum spiro, spero, o gal vade mecum, ir po egzamino išsiskyrėm vienas kitu visai patenkinti.
Tradiciškai antroji anglistų studentų kalba buvo vokiečių – kito pasirinkimo nebuvo. Mūsų germanistė buvo žavi moteris, o pravardė die böse Löwin jai prigijo tik dėl to, kad ji labai stengėsi mus išmokyti taisyklingai tarti balsį [ö]. Kažkodėl ji bandė – nelabai sėkmingai – supažindinti mus su vokiečių poezija ir gotišku šriftu. Kai dabar išgirstu retro muziką, prisimenu, kaip ji, vienu pirštu skambindama išklerusiu pianinu, mokė mus dainuoti „in einer kleinen Konditorei da sassen wir zwei…“, ir sugrįžtu į tolimus studentiškus laikus: keista, kad dėstytojai dažnai prisimenami ne tiek dėl suteiktų žinių, o dėl kokių nors malonių „lyrinių nukrypimų“ (vieni mano buvę studentai neseniai prisiminė, kaip jie mano namuose padėjo pjaustyti svarainius ir valgė obuolių pyragą. Kažin, ar dabar tai nebūtų palaikyta studentų išnaudojimu?).
Fizinis lavinimas buvo privaloma disciplina. Sporto salė – Čiurlionio gatvėje. Į ją iš Filologijos fakulteto turėjom suspėti nusigauti per pusės valandos pertrauką, o po pratybų, vėl per pusę valandos, grįžti į sekančią paskaitą fakultete. Bėgti žemyn Kalinausko gatve buvo visai malonu, bet aukštyn!..
Mūsų laida turėjo ir nestandartinių patirčių – apie 1963 m. buvo nutarta Lietuvos mokyklose per anglų kalbos pamokas klases skelti pusiau, tad prireikė daug anglų kalbos mokytojų. Buvo surasta tokia išeitis: pirmąjį pusmetį siųsti į mokyklas Pedagoginio instituto anglistus ketvirtakursius, o antrąjį – universiteto. Aš tą privalomą laiką mokytojavau Liudvinave, netoli tuometinio Kapsuko (dabar – vėl Marijampolė). Vėliau visą laiką dėkojau Dievui, kad dirbau su studentais, o ne su mokiniais (ir dabar, kai nesiseka mokyti anūkus angliškos gramatikos, teisinuosi, jog mane sugadino viso gyvenimo darbas su suaugusiaisiais).
Iki šiol dalijausi daugmaž maloniais prisiminimais, bet buvo ir kitokių. Kadaise viena kolegė man sakė, kad būtent pedagogo profesija yra puiki terpė atsiskleisti sadistiniams polinkiams. Apie rudaplaukį boksininko sudėjimo doc. Ričardą Mironą būdavo sakoma: „Pamatei Mironą, kryžiaus ženklą – ir į šoną.“ Jis dėstė kalbotyros įvadą. Per egzaminą reikėdavo išvardyti visas indoeuropiečių šeimos kalbas, ir vargas tai, kuri (dažniausiai iš baimės) užmiršdavo paminėti kokius nors fryzus ar keltus. Tada nepadėdavo nei žalios suknelės ar apykaklės, kurios tarsi turėdavo garantuoti sėkmę, o jeigu jau pasisekdavo, tai laimingosios šokinėdavo iš džiaugsmo, verkdavo, alpdavo. Savo dienoraščiuose (1945–1977 m.) Vytautas Kubilius prisimena R. Mironą vos ne kaip maniaką, kuris „laikė sau didžiausia pareiga sukelti studentams išgąstį, siaubą, baimę“. Todėl keista buvo apie jį skaityti gana teigiamus prisiminimus prof. Vlado Žuko memuaruose. Gal žmogų keičia postas, gal amžius? Nors, tiesa, esu girdėjusi, kad jis rūpinosi savo studentais, padėdavo jiems susirasti butą, o, pamenu, kovo 8-ąją visas koleges vaišindavo saldainiais ir pašlovindavo moteris hegzametru parašytais eilėraščiais. Bet vis dėlto jau geriau, jį sutikus – „į šoną…“
(Bus daugiau)
[1] Aš atsimenu tai, ką, manau, ir norėjau prisiminti. Deja, dažnai norisi ne tik prisiminti, bet ir pakalbėti apie tai, ką prisimeni.
[2] Sutrumpinta iš rus. Запись актов гражданского состояния.
[3] „Ne visiems žinoma, kad šioje Užsienio kalbų katedroje, kuri apskrita buvo įtartina, nes dirbo su užsienio kalbomis, niekas nedingo. (Irina Karsavina buvo suimta, bet tai buvo susiję su jos tėvu, tikru disidentu, o ne su katedra.) Tai reiškia, kad nė vienas kolega nebuvo įskųstas kito kolegos, ir manau, kad tokia pati padėtis buvo ir tarp studentų. Todėl, mano nuomone, humanistiniu požiūriu ši katedra nusipelno išskirtinio įvertinimo ir būtent tokią ją visados prisiminsiu ir gerbsiu. Mes neturėjome mokslo žvaigždžių, tačiau turėjome aukštos moralės, padorius žmones, o tais baisiais laikais padorumas, – kad ir pats paprasčiausias, – buvo pavojinga prabanga. O tai man ir tada, ir dabar yra pats aukščiausias pasiekimas. Gal aš klystu, gal ir buvo nešvarių sąžinių, bet remiuosi akivaizdžiu faktu, kad mes išlikome. Jei klystu, tada mums tiesiog pasisekė – įskundimai nesuveikė.“ Beje, ji yra parašiusi ir rusų kalba išleidusi labai įdomią prisiminimų knygą, kurioje daug vietos skirta Anglų filologijos katedrai. Žr.: Каменецкайте-Стражас Н. Большая вода: мои шесть жизней. – Иерусалим: Филобиблон, 2009.
[4] Studentai kas kiek laiko turėdavo dėstytojai ir grupei pristatyti angliškai perskaitytą knygą.
[5] O, padarei labai gerą klaidą!
[6] Galimi abu būdai.
[7] Pasiekę kelio vidurį pažiūrėkite į kairę.
[8] Greitakalbės.
[9] Norėdamas būti geras, turi būti žiaurus.
[10] Galsworthyʼio „Forsaitų saga“ jums taps duona kasdiene.
[11] 1971 m. Maskvoje išleistas jos žodynas, skirtas sinonimams anglų frazeologijoje – bene vienas pirmųjų tokio tipo Sovietų sąjungoje: Каменецкайте Н. Л. Синонимы в английской фразеологии. – Москва: Изд-во „Международные отношения“, 1971.
[12] Ar malonėtumėte… ar galėtumėte… ar jūsų neapsunkintų?
[13] Moralinio vientisumo jausmas.
[14] Pažodžiui: „Esate nelyginant vabalai po kilimėliais“, t. y. „jaukiai įsitaisėt“.
Teresa Mary Keane Greimas: „Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas…“
2019 m. Nr. 2
Su Teresa Mary Keane Greimas kalbasi Jurga Katkuvienė
Praėjo dveji metai po Algirdo Juliaus Greimo šimtmečio minėjimo. Kaip prisimename, UNESCO buvo įtraukusi jį į minėtinų pavardžių sąrašą, Lietuvos Respublikos Seimas 2017-uosius paskelbė A. J. Greimo metais, surengta nemažai įvairių renginių, parodų, išleista keletas fundamentalių paties A. J. Greimo ir jam skirtų leidinių. Ar ką pakeitė proginiai metai? Taip, A. J. Greimo vardas, kaip ir semiotika, suskambėjo Lietuvoje. Ar mūsų akademinėje, kultūrinėje terpėje reflektuotos, įvertintos idėjos, pirmą kartą publikuoti jo darbai, archyvinė medžiaga? Ne, tiek fundamentalusis „Maupassant. Teksto semiotika“, tiek A. J. Greimo asmenybei skirtas knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ pirmatomis liko paminėti tik asmeniniuose pokalbiuose. Panašu, kad tokio paties likimo sulauks ir neseniai pasirodęs antrasis A. J. Greimo moksliniams darbams skirtas beveik septynių šimtų puslapių tomas. Reflektuodami atliekamų darbų reikšmę ir jų atgarsių situaciją siūlome dar vieną potėpį šiam daugialypės ir daugiareikšmės asmenybės portretui.
2017 metų vasarą, minint A. J. Greimo šimtmetį, jo žmona Teresa Mary Keane Greimas lankėsi Lietuvoje ir akademinėje „Baltų lankų“ stovykloje skaitė pranešimą „Gyvasis Greimas“. Sutikusi pasikalbėti, ponia Teresa paprašė pateikti klausimus. Klausimų turėjau daug, nes atsirado galimybė pakalbėti su A. J. Greimui artimu žmogumi – moterimi, kuri ne tik lankė jo seminarus, skaitė jo knygas, bet ir praleido su juo paskutiniuosius metus: kartu dirbo, diskutavo, keliavo. Mūsų pokalbį ponia Teresa pradėjo nuo klausimo, į kurį ji, prisipažino, negalinti iškart atsakyti.
T. M. K. G. Jūs klausėte apie Greimą ir Miguelį de Unamuną. Tai labai sudėtingas ryšys ir susijęs su kitu Jūsų klausimu apie tikėjimą. Šiuos du klausimus būtų galima susieti, bet aš norėčiau apie tai pagalvoti. Nes kalbant apie Unamuną didžioji problema – kaip interpretuoti nemirtingumą ir jo dviprasmišką požiūrį į tikėjimą. Štai kodėl manau, kad Greimas ir Unamunas turi daug ką bendro.
– Tai įdomu, nes Greimas neminėjo Unamuno savo teoriniuose darbuose. Pirmą kartą apie Unamuno ir Greimo ryšį perskaičiau 2001-aisiais Jūsų interviu Meksikos žurnale. Vėliau sąsajas su juo radau skaitydama Greimo laiškus. Tai netyrinėta tema, ypač jeigu ją galima susieti su klausimu apie tikėjimą…
T. M. K. G. …ir klausimu apie žmogų. Sakydama „žmogų“, turiu galvoje Unamuno knygą „Del sentimiento trágico de la vida“, kuri prasideda skyriumi „Žmogus iš kūno ir kraujo“. Todėl galėtume pradėti kalbėti nuo „žmogaus“ – nuo dar vieno juos siejančio dalyko. Tai labai įdomi neištyrinėta teritorija…
Savo klausimuose paminėjote Greimo straipsnį „Parabolė – gyvenimo forma“. Tai labai svarbus straipsnis kalbant ne apie Greimą ir tikėjimo bei religijos problemą, bet apie figūratyvumą, apie figūratyvinės kalbos – mūsų vartojamos figūratyvinės kalbos – veiksmingumą. Tai leidžia man kalbėti apie aiškiai dviprasmišką Greimo požiūrį į religiją. Jam patiko visos religijos. Ir tai suprantama, nes kalbame apie žmogų, kuris ieškojo universalaus mąstymo. Greimas buvo tam tikrų religinių pažiūrų žmogus, t. y. katalikiško tikėjimo, bet kai aš jį sutikau, o tai buvo devinto dešimtmečio pradžioje, jis vedė savo seminarus Teologijos fakultete, kur jį supo protestantai. Jam labai patiko protestantai ir jų požiūris į tekstą: Marie-Louise Fabre, Jacquesʼas Descreaux, Jeanas Petitot, Ivanas Darraut-Harris. Būti protestantu Prancūzijoje reiškia užimti tam tikrą istorinę poziciją – tai susiję su reformacija ir kontrreformacija. Taigi Greimas džiaugėsi galėdamas dirbti su protestantais prie tekstų ir jų analizės. Žinoma, yra Liono grupė, kuri leidžia žurnalą „Semiotika ir Biblija“ („Sémiotique et Bible“) – jie ne protestantai; bet protestantai, apskritai paėmus, labiau domėjosi Biblija nei katalikai. Tačiau Greimas taip pat domėjosi Koranu, Tora. Jo domėjimasis turbūt labiau susijęs su mąstymu ir kalba negu su religija kaip tokia.
Apie savo asmeninį santykį su tikėjimu jis nekalbėdavo. Štai kodėl teigiu buvus nevienareikšmišką požiūrį. Daugeliu atžvilgių jis laikėsi katalikiškos pozicijos. Bet, kaip sakiau, mėgo protestantus ir prielankiai žvelgė į visas religijas, jeigu jos – kuriančios, o ne destruktyvios politinės galios ar institucijos. Jį domino religija ne kaip institucija (tokia jį baugino), bet kaip figūratyvumas, kaip naratyvumo konstrukcija ir panašiai.
– Jis žiūrėjo labiau kaip semiotikas, kaip į tekstą, diskursą…
T. M. K. G. Panašiai, kai jūs klausiate, kodėl jį domino parabolė. Jis žiūrėjo ne iš religinio požiūrio taško, bet todėl, kad parabolė buvo vienas veiksmingiausių būdų, kurį Jėzus pasitelkė kalbėtis su žmonėmis, nes jie užduodavo jam naivius klausimus tikėdamiesi racionalaus atsakymo. Šiame straipsnyje Greimas aiškina figūratyvumą, analizuoja figūratyvinę kalbą, kurią mes naudojame ir kuri yra labai veiksminga. Parabolė – tam tikra į klausimus atsakanti racionali abstrakcija.
– Mane domina Greimas kaip asmenybė. Gerai pažįstame jį kaip įvairių darbų autorių, semiotiką, mitologijos, lietuvių literatūros, kultūros tyrėją, bet atrandami nauji tekstai atskleidė, kad ne tiek daug žinome apie jį kaip apie žmogų… Naujų žinių surenkame iš jo mokinių, kai kurių nuogirdų, bet vis tiek matyti ar galima nujausti, kiek daug nežinome.
T. M. K. G. Manau, kad tai galima paaiškinti. Greimo kartos žmonės Prancūzijoje nekalbėjo apie žmogų. Štai kodėl šių „Baltų lankų“ stovykloje skaitytame pranešime grįžau prie Cervanteso, prie Verlaineʼo, prie žmogaus ir jo darbų. Cervantesas kaip žmogus pirmajame Greimo straipsnyje ir Greimas kaip žmogus bei jo veikla. Apie tai anksčiau nebuvo kalbama, nes prieštaravo tam, ką jie darė, kuo tikėjo septintajame dešimtmetyje, t. y. žmogus neįdomus, įdomūs jo darbai, kitaip sakant, žmogus ir yra jo darbai. Tam tikra prasme Greimas tai pasako savo pirmajame straipsnyje teigdamas, kad Cervantesas tampa Don Kichotu. Autorius išnyksta savo paties kūrinyje. Tačiau taip buvo Greimo veiklos pradžioje. Vėliau jis tapo teoriškai nepajudinamas, tvirtindamas, kad mums nerūpi žmogus, mums rūpi tekstas, hors du texte point du salut! Jis tai kartojo, kol išmokome mintinai.
Tai taip pat susiję su prancūziška tradicija nesikišti į žmonių gyvenimą. Svarbūs buvo teoriniai žvilgsniai, sociologinės pozicijos. O tada devinto dešimtmečio pabaigoje iš Greimo pradėjo imti interviu. Pradžioje jis pasisakydavo politikos, Lietuvos išlaisvinimo ir panašiais klausimais. Vėliau pradėjo uždavinėti asmeniškesnius klausimus ir jam ėmė patikti į juos atsakinėti. Savo pranešime ir aš pirmą kartą kalbėjau apie jį kaip apie žmogų, bet jis tam jau buvo atvėręs duris.
– Dabar turime Greimo asmeninius raštus – jo laiškus, interviu, juodraščius – jo atvirumą pasauliui, o šalia – teoriniai darbai. Kaip susieti šiuos skirtingus tekstus, iš jų kylančias pažiūras, pozicijas, kurios kartais net prieštarauja viena kitai? Ar keičiasi idėjinis palikimas, teorijų sampratos, kai atsiskleidžia visapusiškas asmuo? Kaip Prancūzijoje į tai žiūrima?
T. M. K. G. Dabar Prancūzijoje mažiau domimasi teorija ir vis daugiau – komunikacija. Žmonės, jų asmenybės skleidžiami įvairiais žmogiškaisiais aspektais, kitaip sakant, priimtinesnėmis formomis, t. y. ieškoma priimtinesnės formos kalbėti apie žmogų, klausti ir girdėti apie jį.
– Bet kai laiškai išspausdinti, negalima jų ignoruoti. Prancūzijoje dar nepublikuoti Greimo laiškai, pavyzdžiui, savo mokiniams, draugams, kolegoms…
T. M. K. G. Aš žiūrėčiau į tai atsargiau. Kalbant apie laiškus, tikrai žinau, kad jis sudegino tai, ką norėjo sudeginti. Aš jo nestabdžiau. Šiandien žvelgdama atgal kartais galvoju, kad gal reikėjo jį sustabdyti, bet tai buvo jo pasirinkimas, ir jis žinojo, ką daro. Aš išsaugojau tai, ką jis paliko, – tai, ką norėjo palikti, arba tai, kuo nenorėjo atsikratyti, o tai, mano manymu, ne tas pats.
– Grįžkime prie Jūsų. Minėjote, kad atvykote į Greimo seminarą iš anapus vandenyno, iš Meksikos. Ar ten studijavote?
T. M. K. G. Aš esu kalbininkė, romanų kalbų specialistė. Susidomėjau etnografija, sociolingvistika. Nuvykau į Meksiką studijuoti, tyrinėjau majų lakandonų indėnus Pietų Meksikoje, netoli Gvatemalos sienos. Mano tyrimų objektas buvo komunikacija tarp motinos ir vaiko. Taigi domėjausi įvairiais dalykais, kol galiausiai nusprendžiau, kad jiems reikia bendros teorijos. Vienas draugas, geras meksikiečių poetas, pasiūlė paskaityti Greimą. Taigi aš skaičiau Greimą Meksikoje dar prieš pažintį su juo pačiu. Kaip ir jūs, apie jį žinojau iš teorinių darbų. Pradėjau nuo knygos „Apie prasmę I“, tada skaičiau „Semiotika ir socialiniai mokslai“ – tai buvo įdomu ir susiję su tuo, ką tuo metu dariau. Vėliau paėmiau didelį svarbų veikalą „Struktūrinė semantika“. Viską skaičiau prancūziškai.
Aštuntajame dešimtmetyje Greimas buvo gerai žinomas akademiniuose sluoksniuose. Tuo metu skaitėme Rolandʼą Barthesʼą, o tada ̶ Greimą. Tad kai atvykau į Prancūziją, juos abu buvau skaičius, kaip ir, žinoma, kitus svarbius autorius – kaip Claudeʼą Lévi-Straussą bei Georgesʼą Dumézilį. Žinojau, kad Greimas veda seminarą École des hautes études ir pagalvojau, kad tai labai įdomi vieta studijuoti, ne tokia, kaip Sorbona, kuri yra labai griežtai vertikali, instituciška. École des hautes études buvo skirta tiems, kurie netilpo į įprastas disciplinines struktūras. Jis vedė struktūrinės semantikos seminarą, kuris vykdavo vieną kartą per savaitę.
Atvykusi į Prancūziją aš nusprendžiau įgyti D. E. A., Diplôme dʼétudes approfondies. Mes turėjome du magistro studijų laipsnius: įgijus vieną buvo galima siekti D. E. A., po kurio atliekamos doktorantūros studijos. Dėl šio diplomo kreipiausi į Greimą. Tam reikėjo lankyti du seminarus ir dar bendrą seminarą trečiadieniais antrą po pietų. Aš lankiau folklorą pas Josephą Courtésą, literatūrą, literatūros analizę pas Jeaną Claudeʼą Coquet ir didįjį seminarą.
– Kokie tai metai? Ar galėtumėt apibūdinti Greimo seminaro atmosferą? Koks jis buvo? Koks jis išliko Jūsų atmintyje?
T. M. K. G. Greimo seminarą pradėjau lankyti 1982 metai. Mes visi buvome atvykę iš kitų kraštų. Aš priklausiau Lotynų Amerikos grupei. Ją sudarė atvykusieji iš Venesuelos, Brazilijos, Argentinos, Meksikos, Peru, Gvatemalos. Dėvėdavau pončą, kad visi galvotų, jog esu lotynų amerikietė (juokiasi).
Taigi visi lankėme seminarą, kuris tuo metu jau vyko Faculté de théologie, gatvėje Rue de Saint-Jacques. Salė visąlaik buvo sausakimša. Kartais tekdavo šonuose pristatyti kėdžių. Aš sėdėdavau priekyje, norėdama būti tikra, kad suprantu, kas vyksta. Greimas dūmijo kaip kaminas viso seminaro metu. Beje, taip pat elgėsi ir Courtésas. Tvyrojo tartum koks religinis – tai, ką pavadinčiau voile de fumée – dūmų šydas, kuris juos gaubė. O tai, akivaizdu, – etnologiškas, antropologiškas būdas bendrauti su dievais (juokiasi). Jie traukė dūmą po dūmo ir kartais būdavo sunku ištverti.
Ir tada pradėdavo kalbėti Greimas. Jis grįždavo prie to, kas paprasta ir nesudėtinga. Pradėdavo nuo paprastų, vienas po kito užduodamų klausimų, ir pamažu eidavo vis giliau ir giliau. Ir tai būdavo estetiškai įtikinama. Nes kai pirmą kartą ateidavai į seminarą, nieko nesuprasdavai. Tai nebuvo susiję su tuo, kad kalbėjome skirtingomis kalbomis: aš nuo vaikystės kalbėjau prancūziškai, taigi kalba nebuvo problema. Tai buvo susiję su mąstymu, su mąstymo struktūra. Tą patį pasakytų bet kuris, lankęs seminarą, net ir prancūzai. Kad pradėtum suprasti, kas kalbama, reikėjo laiko. Bet tame seminare buvo kažkas – ir tai labai įdomu, – ko tu nesupratai, bet žinojai, kad tai svarbu. Prisimenu, kad pradžioje galvojau, na gerai, pažiūrėsim, kas čia vyksta, bet pamažu viskas įsisuko ir pradėjo nešti toliau ir toliau nuo to, kaip aš buvau įpratusi mąstyti. Sėdėdavome ir pamažu įsitraukdavome. Po seminaro didelė grupė eidavome į kavinę, kur tęsdavome pokalbį, aptardavome kitus dalykus, ir Greimas visada ten būdavo. Po seminaro jis niekur nepabėgdavo.
Tai, ką Greimas kalbėjo apie Cervantesą 1943 metais – apie meilę ir žmogiškąjį gerumą – kalbėjo apie save. Žinoma, žmones žavėjo jo teorija, tos teorijos gelmė, teorijos gelmės estetika, bet taip pat juos žavėjo atmosfera, kurią jis sukūrė. Greimas visada kiekvienam turėjo laiko.
Jis buvo kilnus ir atviras, tačiau tuo pat metu, kai tai būdavo susiję su mąstymu, buvo labai griežtas ir nepalenkiamas. Ne viską priimdavo, ką sakydavo žmonės. Iš tikrųjų, jeigu gerai neišmanei teorijos, apie ją būdavo geriau ir nekalbėti. Bet tuo pat metu jis nemėgo žmonių, kurie tuščiai postringaudavo prisidengę sudėtingomis metateorijomis.
– Taigi būdami mokiniais bijojote užduoti kvailų, ne į temą klausimų? Ar klausdavote, pavyzdžiui, „Ką Jūs manote“? Ar jautėte, kad geriau klausytis, negu klausti?
T. M. K. G. Kai susipažindavai geriau su teorija, kai pradėdavai su ja dirbti, tada, žinoma, įvykdavo dialogas. Priešingu atveju sėdėdavai ir klausydavai.
Daugelis šį didžiulį seminarą lankiusių žmonių nebuvo semiotikai, jie atėjo iš skirtingų disciplinų. Greimas visą laiką kvietė žmones iš skirtingų disciplinų. Ir tada prasidėdavo kova. Vykdavo karštos diskusijos. Kova vyko ne tarp mokinių, studentų ir mokytojo, bet tarp disciplinų.
Jei norėjai kalbėti Greimo seminare, būti semiotiku, turėjai būti labai drąsus. Greimas būdavo impitoyable, nes gindavo savo gyvenimą, o gyvenimas – tai jo mąstymo būdas.
– Taigi seminare kalbėdavo Greimas, o paskui vykdavo diskusijos?
T. M. K. G. Iš pradžių taip ir buvo. Vėliau, tuo metu, apie kurį kalbame, pranešimus skaitydavo ir kiti, tada diskutuodavo, būdavo išsakomi skirtingi požiūriai. Ir tai svarbu pabrėžti, nes, iškilus įtampai tarp semiotikos ir filosofijos, kuri teigia, kad mes galime apmąstyti visas disciplinas kaip tam tikra metadisciplina, semiotika sako – mes tai irgi galime. Mąstyti apie save, apie kitas disciplinas, įtraukti jas į semiotinį mąstymą, suteikti joms vietą semiotiniame mąstyme – būtent tai Greimas gynė. Semiotika – tai bendras būdas mąstyti apie žmogaus mąstymą.
– Kada Greimo seminare Jūs pradėjote uždavinėti klausimus?
T. M. K. G. Tai buvo ne seminare. Klausimus dažniau uždavinėdavome kavinėje, po seminaro, kur galima paklausti ne taip formaliai.
– Kaip seminaras rutuliojosi toliau ?Ar dalyvavote iki galo? Koks buvo jo likimas?
T. M. K. G. Paskutinius dvejus trejus metus prieš Greimui išeinant į pensiją persikėlėme į Maison dʼAmérique Latin, taigi seminaras vyko nebe Teologijos fakultete, bet Lotynų Amerikos institute. Ten jis buvo gerokai mažesnis. Būtent ten aš pirmą kartą kalbėjau, pristačiau savo darbą apie spąstus, semiotinę Italo Calvino analizę. Po kelerių metų Greimas išėjo į pensiją ir tai buvo seminaro pabaiga.
– Kartu su Greimu atlikote didžiulį kalbotyros darbą – parašėte „Vidurinės prancūzų kalbos (Renesanso) žodyną“, kurį išleidote tuoj po Greimo mirties. Kaip jis pakvietė Jus dirbti kartu?
T. M. K. G. Greimas planavo šį darbą. Kaip žinote, jis parašė ir išleido „Senosios prancūzų kalbos žodyną“, kuris buvo tam tikra biblija viduramžių tyrinėtojams. Visi žinojo, kad „Greimas“ reiškia senosios prancūzų kalbos žodyną. Žmonės, kurie nežinojo, kad jis semiotikas, jį žinojo kaip šio žodyno autorių. Jis norėjo tęsti šį darbą: pagauti prancūzų kalbą prieš pasirodant XVII a. klasikams. Mes pradėjome nuo 1340 metų, t. y. pabaiga laikotarpio, prie kurio Greimas dirbo „Senosios prancūzų kalbos žodyne“, iki 1611 metų, kada pasirodė Cotgraveʼo žodynas. Apie šio žodyno rašymą jis galvojo daugelį metų.
– Kaip jis kaupė medžiagą? Kokia tai buvo medžiaga: tekstai, knygos?
T. M. K. G. Atsakymas būtų – menininkas dirba su tuo, ką sukūrė kiti menininkai. Jis yra palikimo dalis. Būdamas kalbininku tu taip pat esi palikimo dalis. Tu neišgalvoji tų dalykų, jie ateina iš tekstų, pavyzdžiui, išleidžiama XV ar XVI a. autoriaus knyga, papasakojama biografija ir taip toliau. Mes dirbome su tekstais, kurie jau buvo išleisti: grožinės knygos, įvairūs autoriai. „Senasis prancūzų kalbos žodynas“ buvo pagrindas, nuo kurio atsispyrę ėjome tolyn.
Būtų labai įdomu paskaityti šio žodyno įvadą. Jame rašome, kaip naudotis žodynu. Taip pat įdomu, kad buvome paskutiniai amatininkai, kurie dirbome su kortelėmis, t. y. turėjome per pusę padalintus A4 formato lapus, ant kurių rašydavau. Taigi buvome patys paskutiniai amatininkai, nes paskui viršų paėmė technologinis pasaulis ir buvo pradėtas „Trésor de la langue française“. Šio žodyno rašymas buvo didžiulio masto darbas, kvietė ir mane.
– Ar nebijojote imtis tokio darbo – rašyti XIV–XVI amžiaus prancūzų kalbos žodyną? Tai buvo Jums iššūkis. Ar priėmėte pasiūlymą kaip galimybę?
T. M. K. G. Prie žodyno darbo priėjome pamažu, nežinojome, ar dirbsime kartu, ar ne. Pradžioje tai buvo kaip eksperimentas. Negali iš anksto žinoti, kaip seksis dirbti su kitu žmogumi. Greimas mėgo dirbti su kitais. Jis dirbo su Ericu Landowskiu, su Jacquesʼu Fontanille, su Courtésu rašė semiotikos žodyną. Taigi jam patiko dirbti su kitais, bet tai buvo rizikinga. Turėjome pasitikrinti, ar galime kartu dirbti. Mus sujungė meilė kalbai, meilė žodžiams, kuri ir sukūrė atmosferą, leidusią dirbti kartu. Mane taip pat labai domino XV–XVI a. pradžios prancūzų kalba, nes sintaksiniu požiūriu ji gerokai laisvesnė už klasikinę prancūzų kalbą. Didieji prancūzų klasikai pateikia labai fiksuotą struktūrą, tuo tarpu prieš tai buvusi XVI a. prancūzų kalba sintaksiškai gana laisva.
– Jums reikėjo perskaityti labai daug knygų…
T. M. K. G. Taip. Tam skyrėme visą savo laiką. Į gyvenimo pabaigą Greimas turėjo labai daug planų. Taigi didžiąją laiko dalį mes dirbome. Kokia kasdienybė, jos ritmas? Jos ritualai? Greimas dirbdavo kiekvieną dieną. Vienintelė laisva diena – sekmadienis. Nors mes kalbame apie Greimą paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, neabejoju, kad taip buvo ir anksčiau. Jis keldavosi šeštą ryto. Aš nedaug žinau apie šias jo gyvenimo valandas, nes keldavausi vėliau. Pasiruošdavo kavos ir skaitydavo detektyvus. Kiekvieną pirmadienio rytą manęs laukdavo pareiga iš Le Chaussée bibliotekos atrinkti septynis romanus – klasikinius detektyvus – ir atnešti juos žemyn kaip tos savaitės skaitymo davinį. Jis skaitydavo po vieną romaną per dieną. Pusryčiaudamas. Kodėl detektyvai? Dauguma buvo amerikiečių autoriai, pavyzdžiui, Raymondas Chandleris, nes ten daugiau veiksmo, bet esu užtikusi jį skaitantį ir Agathą Christie! Tai buvo nuostabu! Aš jam sakydavau – tu jau tai skaitei, o jis atsakydavo, kad tai nesvarbu. Jis užmiršdavo, kaip detektyvai baigdavosi, jam tai nebuvo įdomu. Greimą domino tik, kaip tam tikras naratyvumas atsiskleidžia savo elementariausioje formoje.
Visus romanus jis skaitydavo prancūziškai. Pusryčiaudamas. Ir tai buvo ritualas. Man atrodo, kad vėliau jis rašydavo laiškus, tvarkydavo reikalus telefonu, o tada jau kibdavom į savo darbą.
Baigęs darbus vakarais jis eidavo pasivaikščioti su Rudžiu. Kaip Immanuelis Kantas visada eidavo tuo pačiu metu, tuo pačiu keliu, apsukdavo ratą ir grįždavo. Tai buvo truputį pasimankštinimas, šviežio oro įkvėpimas kartu su šuniu, kartu su savimi.
Aš kartais atostogaudavau ir išvažiuodavau, bet Greimas nelikdavo vienas, pas jį į La Chaussée atvykdavo žmonės ir jis visą laiką dirbdavo. Pagrindiniai kaimelio gyventojai buvo žemės ūkio darbininkai. Kartą važiavau dviračiu ir sutikau ūkininką ir jo tėvą. Pastarasis paklausė, ką veikia Greimas, sakau, dirba namie. Ką dirba? – paaiškinau, ir jis atsakė: „Ah! Il travaille du chapeau!“, t. y. ūkininko tėvas nežinojo, ką jis dirba. Greimas nelabai bendraudavo su aplinkiniais.
Bet jį lankė mokiniai: Landowskis, Jacquesʼas Geninesqua, Mannaras Hammadas, Fontanille, su kuriuo rašė „Pasijų semiotiką“. Atvažiuodavo ir svečių iš Lietuvos.
– Ar Greimas mėgo gaminti? Sau arba svečiams? Ar buvo gurmanas, maisto estetas?
T. M. K. G. Jis mokėjo pasigaminti elementarius dalykus. Greimas mėgo lietuviškus patiekalus – jie primindavo jam namus. Ir kai Le Chossée nusipirko namą – tiesą sakant, tai buvo ne namas, o buvęs tvartas, – pirmiausia pasodino beržų. Beržai jam reprezentavo Lietuvą.
– Muzika, kiti menai? Ar Greimas mėgo klausytis muzikos?
T. M. K. G. Mėgo skaityti poeziją. Akivaizdu, kad mėgo dailę.
– Kaip pasiekdavo jį dailės kūriniai?
T. M. K. G. Atrodė, kad viską žino mintinai. Turėjo fenomenalią atminį. Mes kartu su juo tyrinėjome nuogumą Renesanso tapyboje ir šį tyrimą pristatėme Bilbao 1991 metais (tai buvo paskutinė Greimo kelionė į užsienį). Analizavome tris moterų aktus. Galvojome apie knygą – vizualinės semiotikos, plastinės semiotikos darbą, parašytą iš ikonografinio, ikonologinio požiūrio taško. Pradėjome nuo Tiziano Veneros su jaunu kupidonu ir vargonais grojančiu vyru, kuris šnairuoja į deivę. Paskui turėjo būti Tintoretto besimaudanti Suzana, kur pasirodo ją stebintys žiūrovai, o paskutinis ikonologinis etapas – Cranacho „Nimfa prie fontano“. Bet sumanyto darbo nepabaigėm.
– Kas parinko temą ir objektus? Kaip Jūs nusprendėte to imtis?
T. M. K. G. Žmogaus, ypač mąstytojo, gyvenimo pabaigoje sugrįžta estetika – kaip tam tikras paskutinis etapas. Žinoma, Greimas estetika domėjosi visą gyvenimą. Bet į gyvenimo pabaigą jis ėmė mąstyti daugiau apie nuogumą, apie grožį. Grožį matė visur esantį. Taigi, jam artėjant prie gyvenimo pabaigos, mes tyrinėjome Renesansą, akivaizdu, susidūrėme su Renesanso grožiu, su skirtingais jo variantais. Savo darbe rodėme, kaip Cranachas eksperimentuoja: iš pradžių kūnas nupieštas su vienokia sukryžiuotų kojų padėtimi, tada – jos sukryžiuojamos kitaip, ieškoma pusiausvyros. Tačiau nebaigta knyga yra nebaigta knyga.
Be Renesanso grožio tyrinėjimų, turėjome ir kitų projektų. Mes abu vis dar domėjomės mitologija. Vienas iš mūsų projektų buvo lyginamoji mitologija, keltų ir lietuvių mitologiniai tyrinėjimai. Viena šio lyginimo priežasčių buvo ta, kad mėnulis abiejose – vyriškos giminės. Kultūriniu požiūriu tai viską keičia. Tai turėjo būti mūsų svarstymų atskaitos taškas.
Taip pat galvojome rašyti apie Rudį. Pavyzdžiui, vakare mes sėdime, kurį laiką žiūrime televiziją, o tada žvilgterime į Rudį: aš paimu veidrodį, padedu jį priešais Rudį ir stebime, kaip jis reaguos. Tai turėjo būti graži knygelė. Mes nieko neparašėme, liko tik idėja, nes buvome tik pradėję apie tai kalbėti. Ir tai buvo dar vienas mus siejantis dalykas. Rudis buvo labai ištikimas draugas.
Dar vienas – ne rašytinis – projektas buvo aplankyti ispanakalbes šalis. Norėjome įtraukti daugiau ispaniškų elementų į mūsų apmąstymus; žinoma, tai buvo labiau mano intencija, bet Greimui ši mintis irgi patiko. Kartu nuvykome į Kanadą, į Bilbao, galvojome ir toliau keliauti.
Greimas turėjo žinoti, kad jam nedaug liko gyventi. Aš pati niekada apie tai negalvojau, bet jis tikriausiai žinojo. Štai kodėl jis man sakė: „Changeons de vie, Carmen!“ Tai iš Prospero Mérimée apysakos „Karmen“. Ir tai buvo ironija, nes donas Chosė norėjo vykti kartu į Amerika, norėjo, kad Karmen priklausytų tik jam, bet ji atsisakė. Todėl jis ją nužudė, kad liktų drauge amžinai.
Greimo mirtis man buvo netikėta. Jis jau buvo patyręs kažką panašaus į insultą, po kurio turėjo vartoti vaistus – šimtus tablečių. O tabletes, žinoma, užgerdavo vynu. Mums būnant Bilbao jis tikriausiai rimtai susirgo, bet kadangi gėrė tuos vaistus, tai greičiausiai ir pats to nesuprato. Kaip sakiau, aš irgi nesupratau.
– Gal dar norėtumėte ką nors pasakyti? Ko Jūsų nepaklausiau?
T. M. K. G. Galėčiau kalbėti valandų valandas. 1999 metais apsigyniau figūratyvinei semiotikai skirtą disertaciją, kurios vadovas buvo Fontanille. Aš plėtojau Greimo figūratyvumo teoriją, o analizės korpusą sudarė Italo Calvino kūryba, ypač jo romanas „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Žinoma, disertaciją dedikavau Greimui. O paskui aš palikau semiotiką.
Dėsčiau vizualinę semiotiką Limože, bet gavau ispanų kalbotyros specialisto vietą. Žinoma, labai mėgstu Lotynų Amerikos literatūrą, pavyzdžiui, Cortázarą. Kai Greimas rašė „Apie netobulumą“, mes nemažai kalbėjomės apie tos nepaprastos Cortázaro novelės „Parkų begalybė“ prasmę. Taip pat kartu dirbome prie Rilkės eilėraščio „Fortepijono pratybos“. Semiotiškai žiūrint jis labai aiškus.
Ir dar, greičiausiai tai buvo 1991 rugsėjį, jau kai grįžome iš Bilbao, į La Chossée buvo atvykę iš Italijos paimti iš Greimo interviu ir jį nufotografuoti. Interviu buvo skirtas knygai, kurioje išspausdino interviu su šimtu svarbiausių XX amžiaus žmonių. Vienas jų, žinoma, buvo Greimas. Visiems uždavė tuos pačius klausimus: „Kurį XX amžiaus epizodą labiausiai įsiminėte?“ ir „Kaip Jums atrodo, nuo kada savo gyvenime Jūs labai aiškiai supratote, kas esate ir ką dirbate?“ Greimas atsakė, kad tai sužinojo iš Paulio Ricœuro, kuris manė, kad Greimo gyvenimas ir darbai eina ta pačia trajektorija. Ir Greimas pasakė: „Pagaliau aš supratau, kad aš buvau sąžiningas su savimi, sau ištikimas.“ Įdomu, kad norėdamas kalbėti apie save, jis pirmiausia kalba apie Ricœurą, prieina prie savęs per Ricœurą, ir tai tikrai negalėjo būti niekas kitas, tik Ricœuras. Be to, tuo metu jis mąstė estetinėje plotmėje: kai žurnalistai paklausė, koks būtų XX a. įvaizdis, Greimas pasakė, kad tai – drugelių slėnis rožių saloje. Milijonai skrendančių drugelių ir lengvumo jausmas. Kai artėji prie mirties, to net nesuvokiant, lengvumas tampa nuolatine apmąstymų tema. Apie tai jis užsiminė rugsėjį, keletą mėnesių prieš mirtį. Tai buvo paskutinis Greimo interviu.
Juan Rulfo. Pedras Paramas
2005 m. Nr. 1
Iš ispanų k. vertė Jurga Katkuvienė
Meksikos rašytojas Juanas Rulfas (1917 (18?)–1986) dar būdamas gyvas tapo legenda, nors išleido tik dvi knygas: 1953 m. novelių rinkinį „Liepsnojanti lyguma“ („El Llano en llamas“) ir 1955 m. romaną „Pedras Paramas“ („Pedro Paramo“). „Pedras Paramas“ – Lotynų Amerikos literatūros klasika; tai ne tik vienas XX a. pasaulinės literatūros šedevrų, bet ir viena įtakingiausių šio amžiaus knygų. Ji padarė didžiulę įtaką įžymiems Lotynų Amerikos autoriams – Gabrieliui Garciai Marquezui, Carlosui Fuentesui, Mario Vargas Llosai ir kt.
„Pedras Paramas“ sulaužė realistinio Lotynų Amerikos romano tradiciją ir padėjo pamatus „magiškajam realizmui“. Pasakojime tikrovė neatskiriama nuo fantazijos, išlaikoma beveik detektyvinė tėvo ieškojimo intriga, skleidžiasi autentiška vieno žmogaus gyvenimo ir naujai atrastos keistų žmonių bendruomenės istorija. Tai – pribloškiantis siurrealistine dvasia parašytas kūrinys apie neįprastą savo šaknų ieškojimą.
Už šį romaną 1970 m. autoriui buvo paskirta Meksikos Nacionalinė literatūros premija.
Romano fragmentas
Atvykau į Komalą, nes man sakė, kad čia gyvena mano tėvas, toksai Pedras Paramas. Taip man sakė motina. Ir aš jai pažadėjau, kad kai ji mirs, nuvyksiu su juo susitikti. Tai patvirtindamas, spustelėjau jai rankas. Ji buvo prie mirties ir aš būčiau jai pažadėjęs bet ką. „Būtinai jį aplankyk, – patarė ji. – Vieni jį vadina vienaip, kiti – kitaip. Aš esu tikra, kad jis norės su tavim susipažinti.“ Tuo metu negalėjau padaryti nieko kito, kaip tik pažadėti, kad išpildysiu jos norą. Nuolat šitai tvirtindamas, kartojau pažadą net po to, kai didelėmis pastangomis išlaisvinau savo rankas iš mirusių jos rankų.
Dar anksčiau ji man pasakė:
– Nieko jo neprašyk. Reikalauk to, kas priklauso mums. Ką privalėjo man duoti ir ko niekada nedavė… Tegu brangiai sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.
– Gerai, motin.
Tačiau aš nė negalvojau vykdyti savo pažado. Kol netrukus mane pradėjo lankyti sapnai ir savo sparnus išskleidė vaizduotė. Taip pamažu aplink viltį, kurios centre buvo senjoras Pedras Paramas, mano motinos vyras, pradėjau kurti naują pasaulį. Štai kodėl atvykau į Komalą.
Buvo vasaros karštymetis, kai pučia karštas, supuvusių putoklių tvaiku užnuodytas rugpjūčio vėjas.
Kelias kilo ir leidosi. „Jis kyla arba leidžiasi, priklausomai nuo to, atvykstama ar išvykstama. Tam, kuris išvyksta, – kyla; tam, kuris atvyksta, – leidžiasi.“
– Kaip, sakot, vadinasi miestelis, kuris matyti apačioj?
– Komala, senjore.
– Ar jūs tikras, kad tai Komala?
– Tikras, senjore.
– O kodėl jis taip liūdnai atrodo?
– Tokie laikai, senjore.
Aš tikėjausi pamatyti motinos atsiminimų, jos atodūsių persunktos nostalgijos miestelį. Visą savo gyvenimą ji praleido dūsaudama dėl Komalos, dėl noro į ją sugrįžti. Bet ji niekada į ją nesugrįžo. Dabar aš vykstu vietoj jos. Į viską žiūriu jos akimis, nes ji man davė savo akis, kad matyčiau. „Tik perkirtus Los Kolimoteso perėją, atsiveria labai graži žalia, prinokusių kukurūzų geltonio nuspalvinta lyguma. Nuo tos vietos matosi Komala, baltai nudažanti žemę ir apšviečianti ją naktį.“ Jos balsas buvo paslaptingas, duslus, lyg ji kalbėtųsi pati su savimi… Mano motina.
– Gal galėčiau sužinot, ko jūs vykstat į Komalą? – išgirdau manęs klausiant.
– Vykstu susitikt su savo tėvu, – atsakiau.
– A! – pratarė jis.
Ir vėl nutilome.
Mes leidomės pakalnėn klausydamiesi asilų risnojimo. Snaudulio išvargintos akys rugpjūčio karštymety.
– Ištaisys jums tikrą šventę, – vėl išgirdau šalia manęs einančiojo balsą. – Jis bus laimingas pamatęs ką nors po tiekos metų, kai niekas čia nesilanko. – Paskui pridūrė: – Kad ir kas būtumėt, jis džiaugs jus pamatęs.
Saulės atspindžiuose lyguma buvo panaši į skaidrią lagūną, kuri skendo migloje, pro kurią prasišvietė apniukęs horizontas. Už jos driekėsi kalnų linija. O už jos – tolių toliai.
– Gal galėčiau paklaust, kaip atrodo jūsų tėvas?
– Aš jo nepažįstu, – atsakiau jam. – Tik žinau, kad jis vardu Pedras Paramas.
– Ak štai kaip!
– Taip. Toks, sakė, jo vardas.
Dar kartą iš varovo išgirdau „ak!“
Sutikau jį Los Enkuentrose, kur kryžiavosi įvairiausi keliai. Aš ten laukiau, kol pagaliau pasirodė šis žmogus.
– Kur jūs einat? – paklausiau jo.
– Žemyn, senjore.
– Ar žinot vietovę, vadinamą Komala?
– Kaip tik ten ir einu.
Ir aš patraukiau kartu su juo. Ėjau iš paskos, stengdamasis pataikyti į jo žingsnius, kol jis, atrodo, suprato, kad jį seku, ir sulėtino tempą. Paskui abu ėjome taip arti vienas kito, kad beveik lietėmės pečiais.
– Aš taip pat esu Pedro Paramo sūnus, – pasakė jis.
Kar kar kar per tuščią dangų kranksėdamas praskrido varnų~ būrys.
Įveikę kalvas, mes leidomės vis žemiau. Kažkur aukštai palikome karštą vėją ir pamažu grimzdome į tikrą beorę kaitrą. Viskas aplinkui atrodė taip, lyg kažko lauktų.
– Čia karšta, – pasakiau.
– Taip, bet tai dar niekis, – atsakė anas. – Nurimkit. Kai nuvyksim į Komalą, bus dar karščiau. Miestelis stovi ant žemės žarijų, pačiuose Pragaro nasruose. Sakoma, kad ten mirę žmonės, patekę į Pragarą, sugrįžta pasiimti savo apkloto.
– Ar jūs pažįstat Pedrą Paramą? – paklausiau jo.
Aš išdrįsau paklausti, nes jo akyse pamačiau pasitikėjimo blyksnį.
– Kas jis? – dar paklausiau.
– Gyva pagieža, – atsakė jis.
Ir be jokios priežasties pliaukštelėjo botagu asilams, nors šie, vedami besileidžiančio kelio, ramiai risnojo prieš mus.
Jutau, kaip marškinių kišenėje saugomas motinos portretas kaitino širdį, ir atrodė, tarsi ir ji prakaituotų. Tai buvo sena, apgraužtais kraštais nuotrauka, bet vienintelė jos fotografija, kurią buvau matęs. Radau ją virtuvės spintoje, prikaistuvyje, pilname žolių: melisos lapų, Kastilijos gėlių, rūtos šakelių. Nuo to laiko ją nešiojuosi su savimi. Tai buvo vienintelė jos nuotrauka. Motina nemėgo fotografuotis. Sakydavo, kad nuotraukos naudojamos raganavimui. Panašu, kad taip ir buvo, nes jos atvaizdas buvo išvarpytas adatos dydžio skylutėmis, o ties širdim žiojėjo didžiulė skylė, kurioje puikiausiai galėjo tilpti didysis rankos pirštas.
Štai šią nuotrauką nešuosi čionai tikėdamasis, kad ji padės tėvui mane atpažinti.
– Žiūrėkit, – sako man varovas sustodamas.– Matote tą aukštumą, panašią į kiaulės pūslę? Už jos – Medija Luna. Dabar pasisukite čia. Matote tos kalvos kraštą? Gerai įsižiūrėkit. O dabar pasisukite į šią keterą. Ar matot kitą viršukalnę? Ji taip toli, kad jos beveik nematyti. Taigi visa tai nuo pradžios iki galo yra Medija Luna. Kaip sako žmonės, tai žemė, kurią galima aprėpti žvilgsniu. Ir kiekviena šios žemės pėda priklauso jam. Taip jau yra, kad motinos mus pagimdė ant demblio, nors buvome Pedro Paramo sūnūs. O juokingiausia, kad jis mus nunešė krikštyti. Ar ir jums taip atsitiko?
– Neprisimenu.
– Po velnių!
– Ką sakot?
– Kad jau atvykom, senjore.
– Taip, jau matau. Kas čia atsitiko?
– Pralėkė correcaminos, senjore. Taip vadina šiuos paukščius.
– Ne, klausiau apie miestelį, kuris stovi toks vienišas, lyg būtų apleistas. Atrodo, kad niekas jame negyvena.
– Taip ne atrodo, taip yra. Čia niekas negyvena.
– O Pedras Paramas?
– Pedras Paramas numirė prieš daugelį metų.
Buvo dienos metas, kai visų kaimų gatvėse žaidžia vaikai, pripildydami popietę savo šūkavimais. Metas, kai net tamsios sienos atspindi geltoną saulės šviesą.
Dar vakar tuo pačiu laiku šį vaizdą regėjau Sajuloje. Dar mačiau, kaip ramų orą skraidydami drumsčia balandžiai. Jie plakė sparnais, tarsi norėdami nusikratyti dienos. Balandžiai skraidžiojo aukštyn, žemyn palei čerpių stogus, o vaikų šūksmai plazdėjo ore ir atrodė, kad nusidažė mėlynai vakarėjančiame danguje.
O dabar buvau čia, šiame tyliame miestelyje. Girdėjau savo žingsnius apvaliais akmenimis grįstoje gatvėje. Mano skardūs žingsniai, skambantys vakarėjančios saulės nudažytų sienų aidesy.
Kaip tik šiuo paros metu ėjau pagrindine gatve. Žiūrėjau į tuščius namus, žole apaugusius tarpdurius. Kaip, anot to žmogaus, vadinasi šita žolė? „Kapitonienė, senjore. Tikras maras, kuris tik ir laukia, kad žmonės išeitų, ir ji galėtų užimti jų namus. Jūs pats pamatysit.“
Kirsdamas gatvės kampą, pamačiau į skarą įsisupusią senjorą, kuri išnyko taip staiga, lyg jos nė nebūtų buvę. Žingsniavau toliau, spoksodamas į tuščias durų angas. Visai netikėtai priešais mane vėl išdygo moteris su skara.
– Labas vakaras! – pasisveikino ji.
Palydėjau ją žvilgsniu. Šūktelėjau jai:
– Kur gyvena donja Eduviches?
Ir ji parodė pirštu:
– Tenai. Namas šalia tilto.
Aš pastebėjau, kad ji kalbėjo žmogaus balsu, burna buvo pilna dantų ir jai kalbant judėjo liežuvis, o akys – tokios pačios kaip ir kitų žemėje gyvenančių žmonių.
Jau buvo tamsu.
Ji dar kartą palinkėjo man gero vakaro. Ir nors gatvėse nebuvo nei žaidžiančių vaikų, nei balandžių, nei mėlynų čerpių stogų, jaučiau, kad kaimas gyvas. O aš girdėjau tylą tik todėl, kad dar nebuvau prie jos pripratęs; gal dar todėl, kad mano galva buvo pilna triukšmo ir balsų.
Taip, balsų. Ir čia, kur praretėjęs oras, balsai girdėjosi geriau. Jie tūnojo viens šalia kito tokie apsunkę. Prisiminiau, ką man sakė motina. „Tenai mane girdėsi geriau. Būsiu žymiai arčiau tavęs. Girdėsi mano prisiminimų balsą garsiau už mano mirties balsą, jeigu mirtis apskritai jį kada nors turėjo.“ Mano motina… Tokia gyva.
Norėčiau jai pasakyti: „Tu apsirikai dėl vietos. Nurodei ne tą kryptį. Pasiuntei mane į „pasaulio kraštą“, į apleistą miestelį ieškoti to, kurio nėra“.
Orientuodamasis pagal upės šniokštimą prie tilto radau namą. Pabeldžiau į duris, bet apsigavau. Mano ranka prasmego ore, ir atrodė, kad jas atidarė oras.
Viduje stovėjo moteris. Ji pakvietė mane:
– Įeikit.
Ir aš įėjau.
Pasilikau Komaloje. Varovas, kuris keliavo toliau, prieš mums išsiskiriant pasakė:
– Aš keliauju toliau, ten, kur matosi kalvų sandūra. Tenai mano namai. Jeigu norėsit atvykti, visad būsit laukiamas. Dabar, jeigu norit čia pasilikt, taip ir padarykit; nieko neprarasit, jei apsižvalgysit miestelyje, gal dar sutiksit kokį gyvą čionykštį.
Ir aš pasilikau. Dėl to ir atvykau.
– Kur galėčiau gauti pastogę? – jau beveik šaukdamas paklausiau varovo.
– Ieškokit donjos Eduviches, jeigu ji dar gyva. Pasakykit jai, kad aš jus siunčiau.
– O kuo jūs vardu?
– Abundijas, – atsakė jis. Bet pavardės jau neišgirdau.
– Esu Eduviches Dijada. Užeikit.
Atrodė, lyg ji būtų manęs laukusi. Viskas paruošta, kaip ji sakė, vesdamasi mane pro daugelį tamsių, iš pirmo žvilgsnio, rodės, tuščių kambarių. Bet ne, taip tik atrodė, nes kai pripratau prie tamsos ir siauro mus sekančio šviesos ruoželio, pamačiau iš abiejų pusių kylančius šešėlius ir supratau, kad žingsniuojame siauru, tarp ryšulių atsiveriančiu koridoriumi.
– Kas čia? – paklausiau.
– Visokie daiktai, – atsakė ji. – Šie namai pilni visokių daiktų. Žmonės, kurie išvyko, mano name paliko savo šlamštą, kad jį saugočiau. Tačiau nė vienas negrįžo jo pasiimt. Jums skirtas kambarys yra namo gale. Laikau jį visada sutvarkytą, tam atvejui, jeigu kas nors atvyktų. Taigi esate jos sūnus?
– Kieno? – atsiliepiau.
– Doloritos.
– Taip. Bet kaip sužinojote?
– Ji man pranešė, kad atvyksit. Būtent šiandien. Kad atvyksite šiandien.
– Kas? Mano motina?
– Taip. Ji.
Aš nežinojau nė ką galvoti. Be ji man neleido apie tai pamąstyti:
– Štai jūsų kambarys, – pasakė.
Jame nebuvo jokių kitų durų, išskyrus tas, pro kurias įėjome. Ji uždegė žvakę, ir aš pamačiau, kad kambarys tuščias.
– Čia nėra kur atsigulti, – pasakiau.
– Dėl to nesirūpinkit. Jūs pavargęs po kelionės, o miegas yra pats geriausias čiužinys poilsiui. Jau rytoj paruošiu jums lovą. Kaip žinot, nelengva viens du ir viską sutvarkyti. Žmogui reikia pasiruošti, o jūsų motina mane perspėjo tik dabar.
– Mano motina? – nustebau. – Mano motina jau mirusi.
– Tai štai kodėl jos balsas skambėjo taip silpnai, lyg būtų turėjęs įveikti ilgą nuotolį iki čia. Dabar aš suprantu. Prieš kiek laiko ji mirė?
– Prieš septynias dienas.
– Vargšelė. Ji turėjo jaustis apleista. Mes viena kitai buvom pasižadėjusios numirti drauge. Kartu išeiti, kad viena kitą padrąsintume paskutinėje kelionėje, – jei prireiktų, jei iškiltų kokių sunkumų. Mes buvome geriausios draugės. Ji niekada apie mane nepasakojo?
– Ne, niekada.
– Man tai atrodo keista. Žinoma, tada buvome jaunutės. Ji buvo ką tik ištekėjusi. Bet mes labai mylėjom viena kitą. Tavo motina buvo tokia graži, tokia, na kaip čia pasakius, miela, kad ją mylėti buvo tiesiog malonu. Norėjosi ją mylėti. Taigi ji mane pralenkė, ar ne? Bet būk tikras, aš ją pasivysiu. Nors geriau už kitus suprantu, kaip toli nuo mūsų Dangus, bet aš žinau, kaip sutrumpinti kelius į jį. Svarbiausia yra numirti su Dievo pagalba tada, kai tu nori, o ne tada, kai Jis pašaukia. Arba, jei nori, – priversti Jį pašaukti pas save dar neatėjus laikui. Atleisk, kad tau tai pasakoju; sakau tai, nes laikau tave kaip ir savo sūnum. Taip, aš daug kartų kartojau: „Doloresos sūnus turėjo būti mano“. Vėliau paaiškinsiu kodėl. Dabar tik noriu pasakyt, kad pasivysiu tavo motiną viename iš amžinybės kelių.
Aš pamaniau, kad ta moteris išprotėjusi. Paskui jau nieko nebemaniau. Tik jaučiau, kad esu tolimame pasaulyje ir leidausi į jį įtraukiamas. Pirmiausia pasidavė mano kūnas, kuris, regis, sugniužo: jis atleido savo pančius ir bet kas galėjo žaisti su juo kaip su kokiu skuduru.
– Aš pavargęs, – pasakiau jai.
– Prieš eidamas miegoti ką nors suvalgyk. Kokį kąsnelį. Nors ką.
– Užkąsiu. Užkąsiu vėliau.
Nuo stogų lašantis vanduo vidinio kiemo smėlyje formavo duobę. Pakšt pakšt ir dar kartą pakšt ant lauro lapo, kuris plazdėjo įstrigęs plytų įtrūkime. Audra jau buvo praūžusi. Tik kartkartėm lengvas vėjelis papurtydavo granato šakas, nuo kurių pliūpteldavo smarkus vandens gūsis, kuris spindinčiais lašais krisdavo ant žemės ir tuoj pat į ją susigerdavo. Vištos, kurios atrodė jau susispietusios miegoti, staiga suplakė sparnais ir išlėkė į kiemą paskubomis lesiodamos ir gaudydamos lietaus nuplautus sliekus. Išsisklaidžius debesims, saulė apšvietė akmenis, viską ryškiai nuspalvino, gėrė iš žemės vandenį, išdykavo su vėju suteikdama spindesį su juo žaidžiantiems lapams.
– Ką taip ilgai veiki išvietėje, vaike?
– Nieko, mama.
– Jei dar ten būsi, atšliauš gyvatė ir tau įkąs.
– Taip, mama.
„Galvojau apie tave, Suzana. Apie žalias kalvas. Apie tai, kaip vėjui pučiant leisdavome aitvarus. Ten, apačioje, girdėdavome kunkuliuojantį kaimo šurmulį, o patys tuo metu būdavome virš jo, kalvos viršūnėje, ir vyniodavome vėjo plaikstomą kanapinę virvę. „Padėk man, Suzana.“ Ir mano rankas suspausdavo švelnios rankos. „Atleisk dar galelį virvės.“
Vėjas mus prajuokindavo. Kai pro mūsų pirštus paskui vėją slysdavo virvė, kol galiausiai lengvai trakštelėdama nutrūkdavo, lyg ją sparnais būtų perkirtęs paukštis, tada mūsų žvilgsniai susidurdavo. O popierinis paukštis, vartaliodamasis ir tempdamas paskui save virvinę uodegą, krisdavo žemyn, kol pradingdavo žemės žalumoje.
Tavo lūpos šlapios, lyg jas būtų bučiavusi rasa.“
– Liepiau tau išeit iš išvietės, vaike.
– Taip, mama. Jau einu.
„Galvojau apie tave. Apie tai, kaip žiūrėdavai į mane savo akvamarino spalvos akimis.“
Pakėlęs akis, jis pamatė duryse stovinčią motiną.
– Kodėl taip ilgai neišeini? Ką čia veiki?
– Galvoju.
– Negali to daryti kitur? Nesveika ilgai kiurksoti išvietėje. Be to, turi kuo nors užsiimti. Kodėl neini pas senelę aižyti kukurūzų?
– Jau einu, mama. Jau einu.
– Senele, atėjau padėti jums aižyti kukurūzų.
– Mes jau baigiam, bet tuoj gaminsim šokoladą. Kur buvai įlindęs? Ieškojome tavęs per visą audrą.
– Buvau galiniam kieme.
– Ir ką ten veikei? Meldeisi?
– Ne, senele, tik žiūrėjau, kaip lyja.
Senelė pažvelgė į jį pilkšvai gelsvomis akimis, kurios, rodės, kiaurai matė, kas dedasi žmogaus viduje.
– Na eik valyti grūstuvės.
„Už tūkstančio mylių, už visų debesų, toli, daug toliau už visko tu slepiesi, Suzana. Slepiesi Dievo didybėje, už jo dieviškos apvaizdos, kur negaliu tavęs nei paliesti, nei pamatyti, kur tavęs nepasiekia mano žodžiai.“
– Senele, grūstuvė netinka, sulūžo jos grūstuvėlis.
– Ta Mikaela tikriausiai juo trynė kukurūzų burbuoles. Ji niekaip neatsikrato šio blogo įpročio, bet dabar jau per vėlu – nebepataisysi.
– Kodėl nenusiperkame kitos? Šita tokia sena, kad jau nebetinka naudoti.
– Tu teisus, tačiau palaidojus tavo senelį ir atidavus dešimtinę, kurią mokame Bažnyčiai, mums neliko nei sentavo. Na gerai, ko nors atsisakysim ir nusipirksim naują grūstuvę. Būtų gerai, kad aplankytum donją Inesą Vijalpando ir paprašytum, kad parduotų mums ją skolon iki spalio. Užmokėsime už ją, kai nuimsim derlių.
– Taip, senele.
– Ir, kad nereikėtų eiti du kartus, paprašyk jos, jog paskolintų sijoklį ir žirkles. Tos žolės taip greitai auga, kad netrukus jose patys paskęsime. Jei turėčiau, kaip kadaise, didelius namus su dideliais daržais, nesiskųsčiau. Bet tavo senelis čionai atvykdamas prašovė pro šalį. Viskas Dievo valioj: niekas nevyksta pagal žmogaus norus. Pasakyk donjai Inesai, kad nuėmę derlių už viską sumokėsime.
– Gerai, senele.
Buvo kolibrių metas. Tarp nusvirusių jazmino žiedų girdėjosi jų sparnų dūzgesys.
Jis stabtelėjo prie lentynėlės su Švenčiausiosios Širdies atvaizdu ir surado dvidešimt keturis sentavus. Keturis sentavus paliko, o dvidešimt paėmė.
Prieš išeinant sustabdė motina:
– Kur eini?
– Pas donją Inesą Vijalpando pirkti naujos grūstuvės. Ta, kurią turėjom, sulūžo.
– Paprašyk jos, kad duotų metrą juodos taftos, kaip ši, – ir padavė jam pavyzdį. – Tegu įrašo ją į mūsų sąskaitą.
– Gerai, mama.
– Grįždamas nupirk man aspirino. Koridoriaus vazone rasi pinigų.
Ten jis rado vieną pesą. Paliko dvidešimt sentavų ir čiupo pesą.
„Dabar liks pinigų ir kai kam kitam“, – pagalvojo jis.
– Pedrai! – šaukė jį. – Pedrai!
Bet jis jau negirdėjo. Buvo labai toli.
Naktį vėl lijo. Jis ilgai klausėsi vandens barbenimo. Vėliau turbūt užmigo, nes atsibudęs girdėjo tik ramią dulksną. Lango stiklai buvo aprasoję, o kita jų puse plačiomis srovelėmis tarsi ašaros riedėjo lašai. „Žiūrėjau į srovenančius, žaibų nutviekstus lašus, ir kiekvienąkart, kai įkvėpdavau, iškvėpdavau, ir kiekvienąkart, kai pagalvodavau, galvodavau apie tave, Suzana.“
Lietus virto lengvu vėjeliu. Jis išgirdo: „…nuodėmių atleidimą ir kūno iš numirusių prisikėlimą. Amen“. Žodžiai sklido iš namo vidaus, kur moterys baigė kalbėti rožančių. Jos pakilo, uždarė paukščius, užsklendė duris, užgesino šviesą.
Liko tik nakties šviesa ir svirplių griežimą primenantis lietus.
– Kodėl neatėjai kalbėti rožančiaus? Esame tavo velionio senelio minėjime*.
Ant durų slenksčio su žvake rankoje stovėjo motina. Jos ilgas, išlinkęs šešėlis driekėsi iki lubų, o lubų sijos atkartojo jį suskaidydamos į atskirus lopinėlius.
– Man liūdna, – tarė jis.
Tada ji apsisuko. Užpūtė žvakę. Uždarė duris ir pradėjo raudoti. Jis dar ilgai girdėjo su lietaus garsais susimaišiusią jos raudą.
Bažnyčios laikrodis mušė valandas vieną po kitos, vieną po kitos, tarytum laikas būtų susitraukęs.
– Taigi aš vos netapau tavo motina. Ji niekada nieko apie tai nepasakojo?
– Ne, pasakojo tik gerus dalykus. Apie jus sužinojau iš varovo, kuris mane čia atvedė, tokio Abundijo.
– Geras žmogus tas Abundijas. Jis vis dar prisimena mane? Už kiekvieną keliautoją, kuriam parodydavo mano namus, aš jam sumokėdavau. Tai buvo naudinga mums abiem. Nelaimei, viskas pasikeitė, ir kai kaimui atėjo sunkūs laikai, mūsų jau niekas nebeaplanko. Taigi jis tau patarė mane susirasti?
– Liepė jūsų ieškoti.
– Galiu jam tik padėkot. Jis buvo geras ir labai malonus žmogus. Mums atnešdavo paštą. Pristatydavo jį net ir tada, kai apkurto. Atsimenu tą nelaimingą dieną, kai jam atsitiko ši nelaimė. Visi buvome sukrėsti, nes visi jį mylėjom. Jis mums atveždavo ir išveždavo laiškus. Pasakodavo, kaip žmonės gyvena kitoje pasaulio pusėje, o jiems turbūt pasakodavo, kaip sekasi mums. Buvo geras pasakotojas. Žinoma, po to, kas atsitiko, jau ne. Jis nustojo kalbėti. Sakė, kad nėra prasmės pasakoti to, ko negirdi, kas nebeturi skambesio, ko negali pajusti. Tai atsitiko, kai pro pat jo galvą pralėkė vienas iš tų sprogstamųjų užtaisų, kuriuos čia naudojam vandens gyvatėms išbaidyti. Nuo to laiko jis nebepasakė nė žodžio, nors nebuvo nebylys. Tačiau dėl to, kas atsitiko, jis nenustojo būti geras žmogus.
– Tai, ką jam sakiau, girdėjo gerai.
– Vadinasi, tai buvo ne jis. Be to, Abundijas jau miręs. Esu tikra, kad miręs. Dabar matai? Tai negalėjo būti jis.
– Veikiausiai taip ir yra.
– O dėl tavo motinos… Aš tau sakiau…
Jos klausydamasis, stebėjau prieš mane kalbančią moterį. Pamaniau, kad gyvenimas jai turėjo būti nelengvas. Jos permatomas veidas atrodė lyg bekraujis, o rankos buvo suvytusios – suvytusios ir susiraukšlėjusios. Akyse – negyvas žvilgsnis. Ji dėvėjo labai seną baltą, kutais papuoštą drabužį, o ant kaklo, užvertas ant virvutės, kabėjo Švenčiausiosios Marijos Gynėjos medalikėlis su užrašu „Nusidėjėlių gynėja“.
– Tas tipas, apie kurį kalbu, Medija Lunoj dirbo „išjodinėtoju“. Sakė, kad jo vardas Inosensijas Osorijas. Nors visi pažinojome jį Dagio pravarde, nes vikriai užšokęs ant arklio prie jo tarsi prilipdavo. Mano krikštatėvis Pedras sakė, kad kai reikėdavo sutramdyti kumeliukus, jis buvo nepamainomas. Tačiau jis turėjo ir kitą pašaukimą – buvo „kurstytojas“. Jis kurstydavo svajones. Štai kas iš tikrųjų jis buvo. Pagavo į savo tinklus ir tavo motiną, kaip ir daugelį kitų moterų. Tarp jų – ir mane. Kartą, kai blogai jaučiausi, jis atėjo ir pasakė: „Tuoj tave įtrinsiu, kad pasijustum geriau“. Gydydamas jis pradėdavo tave minkyti: iš pradžių trindavo tavo pirštų galiukus, tada delnus, paskui rankas ir galiausiai pereidavo prie kojų. Trindavo taip stipriai, kad netrukus tave imdavo krėsti karštis. Ir visą tą laiką, kol dirbdavo rankomis, pranašaudavo tavo ateitį. Jis įeidavo į transą, melsdamasis ir užkalbėdamas vartaliodavo akis ir apspjaudydavo tave kaip koks čigonas. Kartais likdavo nuogas, ir sakydavo, kad mes pačios to norėjom. Ir kartais jam pasisekdavo išgydyt. Jis šaudavo išsyk į tiek daug taikinių, kad kartais ir pataikydavo.
Reikalas tas, kad kai tavo motina nuėjo pas Osoriją, jis pasakė, jog „šią naktį ji neturėtų susidėti su jokiu vyru, nes nepalankus mėnulis“.
Doloresa sutrikusi atėjo pas mane ir pasakė, kad negali. Kad ji tiesiog negali šią naktį sugulti su Pedru Paramu. Tai buvo jų vestuvių naktis. Aš bandžiau ją įtikinti, kad netikėtų Osoriju, kuris buvo tik sukčius ir melagis.
– Negaliu, – kartojo ji man. – Nueik tu už mane. Jis to nesupras.
Aišku, aš buvau žymiai už ją jaunesnė. Ir truputį šviesesnė. Bet tamsoje to nematyti.
– Taip negalima, Doloresa, eiti turi tu.
– Padaryk man šią paslaugą. Aš neliksiu skolinga.
Tuo laiku tavo motina buvo mergaičiukė nuolankiomis akimis. Jeigu tavo motina ir turėjo ką gražaus, tai – akis. Ir jos mokėjo įtikinti.
– Nueik vietoj manęs, – prašė ji.
Ir aš nuėjau.
Man padėjo tamsa ir tai, ko tavo motina nežinojo, – kad man taip pat patiko Pedras Paramas.
Aš su juo suguliau to norėdama, laiminga. Prisiglaudžiau prie jo kūno, tačiau nuvargintas dienos linksmybių jis visą naktį praknarkė. Tik įspraudė savo kojas tarp mano kojų, ir viskas.
Prieš išauštant atsikėliau ir nuėjau pas Doloresą. Pasakiau jai:
– Dabar eik tu. Išaušo nauja diena.
– Ką jis tau padarė? – paklausė ji manęs.
– Dar nežinau, – atsakiau jai.
Kitais metais gimei tu, bet ne iš manęs, nors tik per plauką netapai mano sūnum.
Galbūt motina tau to nepasakojo iš gėdos.
„…Žalios lygumos. Pro vėjo šiurenamas varpas matyti kylantis ir besileidžiantis horizontas, sūkuringu lietumi vilnijantis vakaras. Žemės spalva, liucernos ir duonos kvapas. Varvančiu medum kvepiantis kaimas…“
Ji visą laiką nekentė Pedro Paramo. „Dolorita! Ar jau liepėt paruošti man pusryčius?“ Tavo motina keldavosi prieš aušrą. Pakurdavo krosnį. Nuo ugnies kvapo atsibusdavo katinai. Ji plušo po namus sekiojama kačių būrio. „Donja Dolorita!“
Kiek kartų tavo motina girdėjo taip šaukiant? „Donja Dolorita, jau atšalęs. Nebetinka.“ Kiek kartų? Ir nors buvo pratusi prie sunkumų, jos nuolankių akių žvilgsnis tapdavo atšiaurus.
„…Nejusti nieko kito, tik apelsinmedžio žiedų skonį vasaros šilumoje.“
Tada ji pradėjo dūsauti.
– Kodėl jūs dūsaujat, Dolorita?
Tą popietę aš buvau kartu su jais. Stovėjome lauko viduryje žiūrėdami į praskrendančių strazdų pulkus. Danguj sūpavosi vienišas peslys.
– Kodėl dūsaujat, Dolorita?
– Norėčiau būti peslys, tada galėčiau nuskristi ten, kur gyvena mano sesuo.
– Tik to betrūko, donja Dolorita. Tučtuojau iškeliaujat pas savo seserį. Grįžtam namo ir galit susikraut savo lagaminus. Mano kantrybė trūko!
Ir tavo motina išvyko.
– Iki pasimatymo, donai Pedrai.
– Sudie, Dolorita!
Ji niekada nebegrįžo į Medija Luną. Po daugelio mėnesių pasiteiravau apie ją Pedro Paramo.
– Savo seserį ji mylėjo labiau už mane. Tikriausiai tenai ji laiminga. Be to, ji man įgriso. Nė nemanau ką nors apie ją sužinoti, jeigu tau tai rūpi.
– Bet kaip jie gyvens?
– Tegu Dievas jais pasirūpina.
„…Tegu brangiai jis sumoka, sūnau, už užmarštį, kuriai mus pasmerkė.“
Nuo to laiko iki šiol, kai ji pranešė, kad tu pas mane atvyksi, nieko daugiau apie ją negirdėjom.“
– Per tą laiką daug kas atsitiko, – pasakiau jai. – Gyvenome Kolimoje, prisiglaudę pas tetą Gertrūdą, kuri tiesiai šviesiai tėkšdavo mums į akis, kad esame jai našta. Ir vis sakydavo mano motinai: „Kodėl negrįžti pas savo vyrą?“
„Ar jis teiravosi apie mane? Nevažiuosiu, kol jis manęs nepakvies. Atvykau, nes norėjau tave pamatyt, nes tave mylėjau, štai kodėl atvykau.
– Aš suprantu. Bet tau jau laikas išvykti.
– Jei tai nuo manęs priklausytų.“
Maniau, kad ta moteris mane girdi, bet pastebėjau, jog ji laikė pakreipusi galvą tarsi klausydamasi tolimo triukšmo. Paskui paklausė:
– Kada eisi pailsėti?
„Tą dieną, kai išėjai, supratau, kad daugiau tavęs nebepamatysiu. Ėjai popiečio saulės raudonai nuspalvinta, apšviesta kruvino saulėlydžio dangaus. Šypsojaisi. Apie paliekamą kaimą man dažnai sakydavai: „Myliu jį dėl tavęs, bet dėl visko kitko, netgi dėl to, kad jame gimiau, nekenčiu jo“. Pagalvojau: „Ji niekada nebesugrįš. Niekada“.
– Ką čia veiki tokiu laiku? Ar tau nereikia dirbti?
– Ne, senele. Rochelijas nori, kad prižiūrėčiau vaiką. Tai ir vaikštau paskui jį. Turiu tuo pat metu prižiūrėti: vaiką ir telegrafą, kol Rochelijas biliardinėje geria alų. O už tai jis man nieko nemoka.
– Tu čia ne tam, kad uždirbtum pinigus, o tam, kad pasimokytum; kai jau šį tą žinosi, tada ir galėsi ko nors reikalauti. Dabar esi tik mokinys. Galbūt ryt ar poryt ir būsi viršininkas, bet tam reikia kantrybės, o dar labiau – nuolankumo. Jeigu liepia prižiūrėti vaiką, taip ir daryk, dėl Dievo meilės. Reikia su tuo susitaikyti.
– Tegu kiti taikosi, senele, aš ne tam gimiau, kad paklusčiau.
– Tu ir tie tavo prasimanymai! Jaučiu, kad tavęs laukia sunkus kelias, Pedrai Paramai.
– Kas atsitiko, donja Eduviches?
Ji papurtė galvą, lyg pabusdama iš sapno.
– Tai Migelio Paramo žirgas, kuris šuoliuoja keliu į Medija Luną.
– Vis dėlto kažkas gyvena Medija Lunoj?
– Ne, ten niekas negyvena.
– Tada?
– Tai tik besiblaškantis žirgas. Jie buvo neišskiriami. Žirgas klaidžioja po apylinkes jo ieškodamas ir visada šiuo laiku sugrįžta. Ko gero, vargšelį graužia sąžinė. Net gyvūnai suvokia, kad padarė nusikaltimą, ar ne?
– Nesuprantu. Ir negirdžiu jokio žirgo.
– Negirdi?
– Ne.
– Vadinasi, tai mano šeštasis pojūtis. Dievo man duota dovana, o gal prakeikimas. Aš tik žinau, kiek dėl to kentėjau.
Ji trumpam nutilo, o vėliau tęsė:
– Viskas prasidėjo nuo Migelio Paramo. Tik aš viena žinojau, kas atsitiko tą naktį, kai jis mirė. Jau buvau atsigulus, kai išgirdau į Medija Luną parlekiantį žirgą. Nustebau, nes Migelis niekada negrįždavo tokiu laiku. Visada parjodavo su aušra. Jis jodavo pasikalbėti su savo sužadėtine į kaimą, kuris vadinasi Kontla ir yra gana toli nuo čia. Išjodavo anksti ir vėlai sugrįždavo. Bet tą naktį negrįžo… Ar dabar jį girdi? Aiškiai girdėti. Parjoja.
– Aš nieko negirdžiu.
– Vadinasi, tik aš girdžiu. Taigi, kaip tau pasakojau, jis negrįžo. Bet tai dar ne viskas. Nespėjo prajoti jo žirgas, kai išgirdau, kaip kažkas beldžia į mano langą. Pats spręsk, ar tai buvo tik mano vaizduotė. Tik žinau, kad kažkas mane privertė nueit ir pažiūrėt, kas ten. Ten buvo jis, Migelis Paramas. Nenustebau jį pamačius, kadangi buvo laikas, kai jis leisdavo naktis mano namuose, miegodamas su manim, kol sutiko tą mergaitę, kuri susuko jam protą.
– Kas atsitiko? – paklausiau Migelio Paramo. – Ji tave pavarė?
– Ne. Ji vis dar mane myli, – atsakė jis. – Bėda ta, kad aš negalėjau su ja susieiti. Neberadau kaimo. Buvo tirštas rūkas, o gal migla, pats nežinau kas, bet tikrai žinau, kad Kontlos daugiau nebėra. Nujojau ten, kur pagal mano apskaičiavimus ji turėtų būt, bet nieko neradau. Atėjau tau papasakot, nes tu mane suprasi. Jeigu kam nors kitam Komaloje apie tai prasitarčiau, pasakytų, kad išprotėjau, – daugelis visada manė, kad man galvoj maišos.
– Ne, tu neišprotėjai, Migeli. Greičiausiai esi miręs. Prisimink, visi tau sakė, kad vieną dieną šis žirgas atneš tau mirtį. Prisimink, Migeli Paramai. Galbūt tu ir prikrėtei kokių nors kvailysčių, bet šįkart atsitiko visai kas kita.
– Aš tik peršokau akmeninę užtvarą, kurią įsakė pastatyti mano tėvas. Priverčiau Koloradą ją peršokti, kad nedaryčiau tokio ilgo lanksto aplinkui, kaip kad reikėdavo daryt norint pasiekti kelią. Žinau, kad ją peršokau ir šuoliavau toliau. Bet, kaip sakiau, aplinkui nebuvo nieko daugiau – tik rūkas ir rūkas, ir rūkas.
– Rytoj tavo tėvas palūš iš sielvarto, – tariau jam. – Man jo gaila. Dabar eik ir ilsėkis ramybėje, Migeli. Dėkoju, kad atėjai su manim atsisveikinti.
Ir aš uždariau langą.
Prieš auštant iš Medija Lunos atvyko rančos darbininkas ir pranešė:
– Jus kviečia šeimininkas donas Pedras. Mirė jaunasis Migelis. Jis prašo pabūti drauge.
– Jau žinau, – pasakiau jam. – Ar tavęs prašė, kad verktum?
– Taip, donas Fulgoras liepė man, kad praneščiau tai verkdamas.
– Gerai. Perduok donui Pedrui, kad ateisiu. Prieš kiek laiko jį parnešė?
– Ne daugiau kaip prieš pusvalandį. Jei būtų parnešę anksčiau, gal dar būtų galėję išgelbėti. Nors, kaip sakė jį apžiūrėjęs daktaras, jis jau senokai miręs. Mes tai jau žinojome, nes Koloradas grįžo vienas ir taip blaškėsi, kad niekas negalėjo miegoti. Žinote, kaip jie – jis ir jo žirgas – viens kitą mylėjo, ir aš net manau, kad gyvūnas kenčia labiau už doną Pedrą. Jis nei ėda, nei miega, tik suka ir suka ratu. Lyg žinotų, suprantat? Lyg jį kas draskytų ir graužtų iš vidaus.
– Neužmiršk išeidamas uždaryti durų.
Ir rančos darbininkas iš Medija Lunos išėjo.
– Ar kada nors girdėjai mirusiojo aimaną? – paklausė ji manęs.
– Ne, donja Eduviches.
– Tau pasisekė.
Iš akmeninio latako vienas paskui kitą kapsi lašai. Jis girdi, kaip prasiskverbęs pro akmenis į ąsotį varva tyras vanduo. Jis girdi. Aiškiai girdi garsus: aslą brūžinančių, tipenančių, ateinančių ir išeinančių kojų. Lašai kapsi nesustodami. Vanduo iš ąsočio liejasi per kraštus ant šlapios aslos.
„Kelkis“, – kažkas žadina.
Jis girdi balsą. Bando atspėti, kieno jis, bet kūnas atsileidžia ir prislėgtas miego svorio, jis vėl užsnūsta. Rankos tempia tvirtai laikomus apklotus, kurių šilumoje ieškodamas ramybės slepiasi kūnas.
„Kelkis“, – vėl kažkas jį ragina.
Balsas supurto pečius. Priverčia atsisėsti. Jis pramerkia akis. Girdi iš latako į sklidiną ąsotį kapsinčius vandens lašus. Girdi pažeme velkamų kojų žingsnius… Ir raudą.
Jis išgirdo raudą. Štai kas jį pažadino: švelni, širdį verianti rauda, kuri dėl savo skvarbumo galėjo įsismelkti į sapno tankmę ir pasiekti giliausius pasąmonės užkampius, kur tūno visos baimės.
Iš lėto atsikėlė ir pamatė į durų rėmą atsišliejusios moters veidą, vis dar slepiamą nakties. Moteris verkė.
– Kodėl verki, mama? – paklausė jis. Nuleidęs kojas ant aslos, jis atpažino savo motiną.
– Mirė tavo tėvas, – tarė ji.
Ir staiga tarsi būtų nutrūkusios visos sielvarto gijos, ji ėmė suktis ir vis sukosi, ir sukosi ratu, kol kažkieno rankos suėmė jos pečius ir sustabdė besiblaškantį kūną.
Pro duris matėsi auštantis dangus. Be žvaigždžių. Švininis, pilkas, dar saulės šviesos nenuskaidrintas dangus. Besiskleidžianti blanki šviesa pranašavo greičiau ne prasidedančią dieną, o pamažu užslenkančios nakties pradžią.
Vidiniame kieme – tarsi ratu sukančių žmonių žingsniai. Prislopinti garsai. O čia ta ant slenksčio stovinti, savo kūnu ateinančios dienos šviesą užstojanti moteris: pro jos rankas skverbėsi dangaus lopinėliai, o pro kojas – šviesos srautai. Šviesos nutvieksta asla po jos kojomis atrodė lyg užtvindyta ašarom. Ir vėl kūkčiojimas. Vėl švelni, bet skvarbi rauda ir jos kūną sukaustanti širdgėla.
– Nužudė tavo tėvą.
– O tave, kas nužudė tave, motin?
„Vėjas, saulė ir debesys. Aukštai mėlynas dangus, o jo gilybėj galbūt skamba giedamos giesmės, galbūt nuostabiausi balsai… Žodžiu, viltis. Viltis mums ir mūsų sielvartui.
Bet ne tau, Migeli Paramai, kuris numirei be atleidimo ir nesulauksi jokios malonės.“
Tėvas Renterija ėjo aplink kūną aukodamas mišias už mirusįjį. Skubėjo kuo greičiau jas baigti ir išėjo nesuteikęs palaiminimo bažnyčioje susirinkusiems žmonėms.
– Tėve, norime, kad jį palaimintumėt!
– Ne! – atsakė purtydamas galvą. – Nelaiminsiu. Jis buvo blogas žmogus, todėl neįžengs į Dangaus Karalystę. Dievui nepatiks, jei užtarsiu šį žmogų.
Tai sakydamas stengėsi suturėti savo rankas, kad šios neišduotų jo drebulio. Bet palaimino.
Velionis sunkiai slėgė visų dvasią. Jis gulėjo viduryje bažnyčios ant pakylos, apstatytos naujomis vaškinėmis žvakėmis ir gėlėmis. Šalia pakylos stovėjo vienišas šermenų pabaigos laukiantis tėvas.
Tėvas Renterija praėjo pro Pedrą Paramą stengdamasis nesusiliesti pečiais. Atsargiai mojuodamas pakėlė šlakstyklę ir pašlakstė šventintu vandeniu karsto viršų, apačią, puse lūpų murmėdamas kažką panašaus į maldą. Paskui atsiklaupė, su juo atsiklaupė ir visi kiti:
– Pasigailėk savo tarno, Viešpatie.
– Tegu ilsisi ramybėje. Amen, – atsiliepė balsai.
Kai jam vėl pradėjo kilti įtūžis, tėvas Renterija pamatė, kad žmonės apleidžia bažnyčią, kartu su savimi išsinešdami Migelio Paramo kūną.
Prie jo priėjo Pedras Paramas ir atsiklaupė šalia:
– Žinau, kad jūs jo nekentėt, tėve. Ir pagrįstai. Kalbama, kad mano sūnus nužudė jūsų brolį, be to, jūs įsitikinęs, kad jis išniekino jūsų dukterėčią Aną. Įžeidinėjimų ir nepagarbos, kurios iš jo kartais sulaukdavot, – bet kam pakaktų. Tačiau dabar užmirškit tai, tėve. Priimkite jį ir atleiskite jam, kaip galbūt Dievas jam atleido.
Jis padėjo ant klaupto saują auksinių monetų ir atsistojo:
– Paimkite jas kaip auką bažnyčiai.
Bažnyčia jau buvo tuščia. Prie durų Pedro Paramo laukė du vyrai. Jam išėjus, jie kartu nusekė paskui karstą, kuris laukė jų pakeltas ant pečių keturių kapralų iš Medija Lunos.
Tėvas Renterija vieną po kitos surinko monetas ir priėjo prie altoriaus.
– Jos tavo, – tarė. – Jis gali nusipirkt išganymą. Tik tu žinai, ar tokia yra kaina. Aš, Viešpatie, klaupiuosi prie tavo kojų prašydamas teisingumo arba neteisingumo, kurio kiekvienas mūsų galime prašyti… Dėl manęs pasmerk jį amžinoms kančioms, Viešpatie.
Jis uždarė koplyčią.
Įėjęs į zakristiją, susigūžė kampe ir verkė iš širdgėlos bei liūdesio, kol baigėsi ašaros.
Tada tarė: „Gerai, Viešpatie, tavo valia“.
Per vakarienę, kaip ir kiekvieną vakarą, jis išgėrė savo šokoladą. Jautėsi ramus.
– Klausyk, Anita, ar žinai, ką šiandien palaidojo?
– Ne, dėde.
– Ar prisimeni Migelį Paramą?
– Taip, dėde.
– Taigi jį.
Ana nuleido galvą.
– Tu juk tikra, kad tai buvo jis, ar ne?
– Nesu tikra, dėde. Nemačiau jo veido. Mane užklupo naktį, kai buvo tamsu.
– Tad iš kur žinai, kad tai buvo Migelis Paramas?
– Todėl, kad jis pats man pasakė: „Aš Migelis Paramas, Ana. Nebijok“. Taip jis man pasakė.
– Bet tu žinojai, kad jis buvo kaltas dėl tavo tėvo mirties, ar ne?
– Taip, dėde.
– Tai ką tu darei, kad jo išvengtum?
– Nieko.
Abu trumpam nutilo. Girdėjosi, kaip tarp mirtos lapų šiurena vėjelis.
– Jis man sakė, jog kaip tik dėl to ir atvyko: prašyti atleidimo, kad aš jam atleisčiau. Nepakildama iš lovos pasakiau jam: „Langas atidarytas“. Ir jis įlipo. Apkabino mane, tarsi taip norėdamas atsiprašyti už tai, ką padarė. Ir aš jam nusišypsojau. Prisiminiau, ko mane mokėt: kad niekada nieko nereikia nekęsti. Nusišypsojau norėdama jam tai parodyti, bet supratau, kad jis nemato mano šypsenos, nes buvo taip tamsu, kad aš pati jo nemačiau. Tik jutau, kad jis virš manęs ir kad pradėjo daryti man kažką blogo.
Pamaniau, kad jis ruošiasi mane užmušti. Štai ką pamaniau, dėde. Ir aš visai nustojau galvoti, kad numirčiau dar prieš tai, kol jis mane užmuš. Bet turbūt jis neišdrįso to padaryti.
Tai supratau, kai atmerkiau akis ir pamačiau, kaip pro atvirą langą skverbiasi ryto šviesa. Iki tos akimirkos jaučiausi taip, lyg būčiau nustojusi gyventi.
– Bet tu privalai turėti kokių nors įrodymų. Balsas. Nepažinai jo iš balso?
– Aš jo iš nieko negalėjau pažinti. Aš tik žinojau, kad jis nužudė mano tėvą. Niekada nebuvau jo mačiusi ir po to daugiau jo nemačiau. Nebūčiau galėjusi, dėde.
– Bet žinojai, kas jis buvo.
– Taip. Ir koks jis buvo. Žinau, kad dabar jis turėtų būti pačioje Pragaro gelmėje, nes to iš visos širdies maldavau visų šventųjų.
– Nebūk tokia tikra dėl to, dukra. Kas žino, kiek žmonių už jį dabar meldžiasi! Tu – viena. Viena malda prieš tūkstančius maldų. O tarp jų kelios dar karštesnės nei tavo, kaip antai – jo tėvo.
Jis dar ketino pridurti: „Be to, aš jam suteikiau nuodėmių atleidimą“. Tačiau tik pagalvojo. Nenorėjo skaudinti šios mergaitės ir taip palūžusios sielos. Priešingai – paėmė ją už rankos ir pasakė:
– Padėkokime Viešpačiui Dievui už tai, kad pasiėmė jį iš šios žemės, kur jis padarė tiek blogo, ir visai nesvarbu, jei jis dabar yra Danguje.
Žirgas prašuoliavo tą vietą, kur pagrindinė gatvė kerta Kontlos kelią. Niekas jo nematė. Vis dėlto viena moteris, kuri tuo metu kažko laukė miestelio pakrašty, pasakojo, kad matė sulinkusiom kojom, tarsi kniūpsčiomis lekiantį žirgą. Ji atpažino Migelio Paramo sartį. Ji net pagalvojo: „Šis gyvulys nusisuks sprandą“. Paskui pamatė, kaip žirgas išsitiesė ir nelėtindamas tempo nuskriejo vis atsigręždamas atgal, lyg jį staiga būtų išgąsdinęs kažkas, likęs jam už nugaros.
Šios paskalos pasiekė Medija Luną naktį po laidotuvių, tuo metu, kai žmonės ilsėjosi po ilgo kelio, kurį turėjo įveikti iki kapinių ir atgal.
Jie kalbėjosi, kaip kad visur žmonės kalbasi prieš išsiskirstydami.
– Nuo to velionio man visur skauda, – pratarė Terensijas Liubijanesas. – Iki šiol gelia pečius.
– Man irgi, – atitarė jo brolis Ubiljadas. – Net išlindo pėdų kaulai. Ir vis per tą šeimininką, kuris norėjo, kad avėtume batus. Bet juk buvo ne šventadienis, ar ne, Toribijau?
– Ką norit, kad pasakyčiau? Manau, kad jis mirė pačiu laiku.
Netrukus iš Kontlos atsklido daugiau apkalbų. Jas atvežė paskutinis vežimas.
– Sako, kad tenai aplinkui klaidžioja jo siela. Kažkas matė, kaip ji beldėsi į kažkurios mergužėlės langą. Siela labai panaši į jį. Taip pat puošniai apsirengus.
– Ir jūs manot, kad donas Pedras, būdamas tokio būdo, leistų, kad jo sūnus ir toliau vaikščiotų pas mergas? Įsivaizduoju, ką jis darytų, jei tai sužinotų: „Na gerai, – pasakytų. – Tu jau miręs. Gulėk ramiai savo kape. O visus reikalus palik mums“. Ir jei pamatytų jį aplinkui slankiojantį, aš beveik lažinuosi, kad nusiųstų jį atgal į kapus.
– Tu teisus, Izajau. Senis ilgai nesiterlioja.
Ir vežėjas nuvažiavo savo keliu: „Papasakojau jums, ką girdėjau“.
Žybčiojo žvaigždės. Jos krito žemyn ir atrodė, jog dangus lyja ugnimi.
– Tik pažiūrėkit, – pasakė Terensijas, – koks sujudimas viršuj.
– Tikriausiai švenčia Migelito įžengimą, – įsiterpė Chesusas.
– Ar tai nėra blogas ženklas?
– Kam?
– Gal tavo sesuo laukia jo sugrįžtant.
– Kam tai sakai?
– Tau.
– Geriau, vaikinai, eikim. Daug keliavome, o rytoj reikia anksti keltis.
Ir jie ištirpo kaip šešėliai.
Žybčiojo krintančios žvaigždės. Komaloje pamažu geso šviesos.
Dangų apgaubė naktis.
Negalėdamas užmigti, Tėvas Renterija vartėsi lovoj. „Viskas įvyko dėl mano kaltės, – galvojo jis. – Aš bijojau įžeisti žmones, kurie mane išlaiko. Nes tiesa ta, kad gyvenu iš jų malonės. Iš vargšų negaunu nieko, o kaip žinoma, maldom sotus nebūsi. Taip buvo iki šiol. O dabar štai kokios pasekmės. Tai aš kaltas. Išdaviau tuos, kurie mane mylėjo, kurie manim pasikliovė ir ateidavo pas mane, kad užtarčiau juos prieš Dievą. Bet ką jie laimėjo savo tikėjimu? Užtarnautą Dangų? Ar savo sielų išganymą? Ir kam tas sielų išganymas, jei paskutinę akimirką… Vis dar matau Marijos Dijados, kuri atėjo manęs prašyti, kad išgelbėčiau jos seserį Eduviches, žvilgsnį.
– Ji visada tarnavo artimui savo. Atidavė viską, ką turėjo. Net padovanojo sūnų, visiems. Ir parodė jį kiekvienam, kad kuris nors pripažintų jį savo sūnum, tačiau nei vienas nenorėjo to padaryti. Tada pasakė jiems: „Tokiu atveju aš esu jam ir tėvas, nors netyčia tapau jo motina“. Jie pasinaudojo jos svetingumu, kuris kilo iš jos geros širdies, – ji nenorėjo nieko įžeisti nei supykdyti.
– Bet ji nusižudė. Ji nusižengė Dievo valiai.
– Ji neturėjo kitos išeities. Taip nusprendė iš savo širdies gerumo.
– Ji suklupo paskutinę valandą, – štai ką aš pasakiau Marijai Dijadai. – Paskutinę akimirką. Tiek daug gėrio sukaupti išganymui ir taip staiga jį prarasti!
– Bet ji jo neprarado. Numirė apimta skausmų. O skausmas… Kartą jūs mums kalbėjot kažką apie skausmą, jau neprisimenu ką. Tai dėl to skausmo ji pasitraukė… Ją pribaigė kraujas, kuris uždusino. Iki šiol matau jos veidą – tai buvo pats liūdniausias mano matytas žmogaus veidas.
– Galbūt daug meldžiantis…
– Meldžiamės daug, tėve.
– Sakau, gal, jeigu jau taip, su grigališkom mišiom… Bet tam reikia prašyti kieno nors pagalbos, kad atvežtų kunigų. O tai kainuoja pinigus.
Regėjau Marijos Dijados, vargšės vaikais apsikrovusios moters, žvilgsnį.
– Aš neturiu pinigų. Jūs tai žinot, tėve.
– Palikim viską taip, kaip yra. Pasikliaukime Dievu.
– Gerai, tėve.
Kodėl ji taip drąsiai žvelgė būdama nuolanki? Ir kiekgi jam būtų kainavę suteikti jai atleidimą? Juk tereikėjo pasakyti vieną ar du žodžius, kad ir šimtą žodžių, jeigu tiek jų reikia sielai išgelbėti. Ką jis žinojo apie Dangų ir Pragarą? Ir vis dėlto jis, palaidotas šiame bevardžiame miestelyje, žinojo, kas buvo nusipelnę Dangaus. Žinojo jų sąrašą. Jis ėmė vardyti katalikiško panteono šventuosius, pradėdamas nuo šios dienos šventųjų: „Šventoji Nunilona, mergelė ir kankinė; Anersijas, vyskupas; Šventoji Salomėja, našlė, Alodija ar Elodija ir Nulina, mergelės; Kordula ir Donatas“. Tęsė toliau. Jau buvo pradėjęs pamažu snūsti, kai staiga atsisėdo lovoje: „Vardiju tuos šventuosius, tarsi skaičiuočiau avis“.
Jis išėjo į lauką ir pažiūrėjo į dangų. Lijo žvaigždėmis. Nuliūdo, nes tikėjosi išvysti ramų dangų. Išgirdo, kaip gieda gaidžiai. Pajuto, kaip nakties skraistė pamažu apgaubia žemę. Žemę – „šią ašarų pakalnę“.
– Tau pasisekė, sūnau. Labai pasisekė, – pasakė man Eduviches Dijada.
Jau buvo gili naktis. Kampe pamažu blėso deganti lempa. Netrukus ji sumirksėjo ir visai užgeso.
Aš pajutau, kaip moteris atsikėlė, ir pamaniau, kad ji eina atnešti naują žiburį. Girdėjau, kaip tolsta jos žingsniai. Aš gulėjau ir laukiau.
Po kurio laiko, matydamas, kad ji negrįžta, taip pat pakilau. Ėjau pamažu, grabinėdamasis tamsoje, kol pasiekiau savo kambarį. Atsiguliau ant aslos tikėdamasis užmigti.
Miegojau su pertrūkiais.
Nežinia, kelintą kartą pabudęs išgirdau šauksmą. Tai buvo varganas šauksmas, panašus į girtuoklio rypavimą: „Oiii gyvenime, tu manęs nevertas!“
Aš staiga pašokau, nes šauksmas skambėjo man prie pat ausų. Toks garsas galėjo sklisti iš gatvės, bet aš jį girdėjau čia, įsigeriantį į mano kambario sienas. Kai atsikėliau, balsas nuščiuvo – liko tik skraidančios kandies garsas ir tylos gausmas.
Ne, neįmanoma išmatuoti po to šauksmo stojusios tylos gelmės. Tarsi žemė būtų atsidūrusi vakuume. Nesigirdėjo jokio garso: nei šnopavimo, nei širdies plakimo. Tarsi būtų sustojęs pačios sąmonės ūžesys. O kai ši būsena praėjo ir aš atgavau ramybę, vėl pasigirdo riksmas, ir jis dar ilgai skambėjo ausyse: „Palikit man nesurištas kojas, šią teisę turi visi pakaruokliai!“
Staiga plačiai atsivėrė durys.
– Ar tai jūs, donja Eduviches? – paklausiau aš. – Kas čia vyksta? Jūs bijot?
– Mano vardas ne Eduviches. Aš Damijana. Sužinojau, kad esi čia ir atėjau. Noriu pakviest tave miegoti į savo namus. Ten turėsi kur pailsėti.
– Damijana Sisneros? Ar jūs viena iš tų moterų, kurios gyveno Medija Lunoj?
– Aš ten gyvenu. Todėl užtrukau, kol čia atėjau.
– Motina pasakojo apie vieną tokią Damijaną, kuri mane prižiūrėjo, kai gimiau. Ar tai ne jūs?..
– Taip, tai aš. Pažįstu tave nuo pirmojo tavo atsimerkimo.
– Eisiu su jumis. Čia visokie šauksmai neleidžia man ilsėtis. Negirdėjot, kas čia vyko? Atrodė, lyg būtų kažką žudę. Nieko negirdėjot?
– Galbūt tai buvo koks nors šiuose namuose įkalintas aidas. Prieš daugel metų šiame kambaryje buvo pakartas Toribijas Aldretė. Tada užkalė duris, kad jis sudžiūtų ir kad jo kūnas nerastų ramybės. Neįsivaizduoju, kaip sugebėjai čia įeiti, juk nuo šių durų nėra rakto.
– Jas atidarė donja Eduviches. Ji sakė, kad tai vienintelis gyvenimui tinkamas kambarys.
– Eduviches Dijada?
– Ji pati.
– Vargšė Eduviches. Ji vis dar negali nurimti.
„Fulgoras Sedanas, 54 metų, nevedęs, iš profesijos prievaizdas, galintis iškelti bylas ir palaikyti kaltinimus, man suteikta galia ir savo paties sprendimu reikalauju ir pareiškiu sekančius dalykus…“
Štai kas buvo parašyta skunde, kuriuo jis apskundė Toribijo Aldretės veiksmus. O pabaigė taip: „Kaltinu dėl suklastotų žemės ribų“.
– Niekas negali paneigti jūsų vyriškumo, donai Fulgorai. Žinau, kad galite pats už save pakovoti. Ir ne dėl jus palaikančios valdžios – jūs pats galite tai padaryti.
Jis prisiminė. Tai buvo pirmieji Aldretės jam pasakyti žodžiai po to, kai jie abu pradėjo gerti, kaip visi manė, dėl to, kad atšvęstų paduotą skundą:
– Šis popierius mudviem, jums ir man, donai Fulgorai, tiks tik užpakaliui nusišluostyti, niekam kitam jis netinka. Ir jūs tai žinot. Galų gale kas jums priklauso, jūs jau padarėt ir man kai kas paaiškėjo. Todėl, kad jūs vertėt mane nerimauti, kaip kad kiekvienas būtų nerimavęs. Dabar jau žinau, apie ką kalbama, ir mane ima juokas. Tai sakai – „suklastotos ribos“. Jūsų šeimininkui turėtų būti gėda, kad nežino, kam kas priklauso.
Jis prisiminė. Jie sėdėjo Eduviches užeigoje. Net paklausė jos:
– Klausyk, Viches, ar negalėtum užleisti man kampinio kambario?
– Kokio tik pageidaujat, donai Fulgorai. Jei norite, imkit visus. Ar jūsų vyrai liks čia miegoti?
– Ne, tik vienas. Dėl mūsų nesirūpink ir eik miegoti. Tik palik mums raktą.
– Taigi, kaip jau sakiau, donai Fulgorai, – kalbėjo Toribijas Aldretė, – niekas neabejoja jūsų vyriškumu, bet man jau iki gyvo kaulo įgriso tas kekšės vaikas – jūsų šeimininko sūnus.
Jis prisiminė. Tai buvo paskutiniai jo dar su nuovoka išgirsti žodžiai. Paskui jis elgėsi kaip bailys šaukdamas: „Sakai, galia, kuri palaiko mane! Tik jau!“
Botago galu jis pabeldė į Pedro Paramo namų duris. Prisiminė, kai prieš dvi savaites pirmą kartą pabeldė. Laukė, kaip ir tada, kai turėjo laukti. Kaip ir tada, apžiūrėjo ant durų staktos pakabintą juodą kaspiną. Tačiau dabar jau nebesvarstė kaip anąkart: „Tik pažiūrėk, kabina vieną po kito. Pirmasis jau nubluko, bet naujasis švyti kaip šilkinis, nors yra tik kažkoks nudažytas skuduras“.
Pirmąjį kartą jis laukė taip ilgai, kad į galvą net šovė mintis, jog galbūt niekas šiame name negyvena. Jis jau ruošėsi eiti, kai pasirodė Pedro Paramo siluetas.
– Užeik, Fulgorai.
Tai buvo jų antrasis susitikimas. Pirmą kartą tik jis jį matė, nes Pedritas buvo ką tik gimęs. O dabar – šis. Galima sakyti, pirmas susitikimas. O kalbasi su juo kaip su lygiu. Štai kaip! Jis nusekė iš paskos dideliais žingsniais, pliaukšėdamas botagu sau per kojas: „Greit jis sužinos, kad aš žinau, kas yra kas. Pamatys. Ir supras, dėl ko atėjau“.
– Sėskis, Fulgorai. Čia ramiai pasišnekėsim.
Jie buvo aptvare. Pedras Paramas įsitaisė ėdžiose ir laukė:
– Kodėl nesisėdi?
– Geriau pastovėsiu, Pedrai.
– Kaip nori. Bet neužmiršk pridėti „donai“.
Kuo tas vaikis mano esąs, kad taip su juo kalba? Net jo tėvas donas Lukas Paramas taip akiplėšiškai nesielgė. Ir še tau, nei iš šio, nei iš to šis vaikis, kuris niekada nebuvo įkėlęs kojos į Medija Luną, o apie darbą buvo tik girdėjęs, kalba su juo kaip su kokiu samdiniu. Tik pamanykit!
– Kokia dabar padėtis?
Fulgoras suprato, kad dabar jam pasitaikė tinkama proga. „Dabar mano ėjimas“, – pagalvojo jis.
– Bloga. Nieko neliko. Pardavėm paskutinę bandą.
Jis pradėjo traukti popierius, kad praneštų Pedrui Paramui, kiek šis dar skolingas. Ir jau ruošėsi sakyti „Skolingi tiek ir tiek“, kai išgirdo:
– Kam mes skolingi? Man nesvarbu kiek – tik kam?
Fulgoras padavė jam vardų sąrašą. Ir pridūrė:
– Nebėra iš kur gauti, kad užmokėtume. Štai kur bėda.
– O kodėl?
– Todėl, kad jūsų šeima viską surijo. Jūs ėmėt ir ėmėt skolon nieko negrąžindami. Už tai reikia brangiai mokėti. Aš juk sakydavau: „Laikui bėgant jūs viską išeikvosit“. Ką gi, taip ir atsitiko. Nors aš žinau, kas norėtų pirkti žemes. Ir jie gerai užmokėtų. Tų pinigų užtektų išpirkti neapmokėtiems mokesčių orderiams ir dar šiek tiek liktų; aišku, nedaug.
– Ar tik ne tu būsi tas pirkėjas?
– Kaip galit mane įtarinėt?
– Aš įtariu net savo šešėlį. Rytoj pradėsim tvarkyti reikalus. Pradėsim nuo Presiado moterų. Sakai, joms esame skolingi daugiausia?
– Taip. Ir joms sumokėjom mažiausiai. Jūsų tėvas visad jas palikdavo paskutines. Kiek suprantu, viena iš jų, Matildė, išvyko gyventi į miestą. Nežinau kur, į Gvadalacharą ar į Kolimą. O Lola, tai yra donja Doloresa, liko viso turto savininkė. Jūs žinot, tos Enmedijo rančos. Tai jai ir turime sumokėti.
– Rytoj nueisi paprašyti Lolos rankos.
– Kaip galit pagalvoti, kad ji mane mylėtų; juk aš jau senas.
– Prašysi jos man. Nepaisant visko, ji turi kažkokio žavesio. Pasakyk jai, kad esu ją labai įsimylėjęs. Ir paklausk, ką ji apie tai mano. Kartu pasakyk tėvui Renterijai, kad viską mums paruoštų. Kiek galėtum jam užmokėti?
– Nieko, donai Pedrai.
– Tada prižadėk, kad sumokėsi. Pasakyk jam, kad kai tik turėsiu, sumokėsiu. Aš beveik neabejoju, kad neiškils jokių sunkumų. Padaryk tai rytoj iš pat ryto.
– O kaip dėl Aldretės?
– O kuo čia dėtas Aldretė? Tu minėjai Preciadas, Fregososus ir Guzmanesus. Kodėl dabar išlindo Aldretė?
– Dėl žemės ribų. Jis jau liepė aptverti savo dalį ir dabar prašo, kad pažymėtume likusią dalį, kurios trūksta, kad būtų padalyta nuosavybė.
– Palik tai vėlesniam laikui. Tu nesirūpink dėl aptvėrimo. Nebus jokio padalijimo. Žemė nedalijama. Pagalvok apie tai, Fulgorai, tik niekam neišduok. Pirmiausia sutvarkyk viską su Lola. Nenori sėstis?
– Atsisėsiu, donai Pedrai. Man pradeda patikti su jumis tvarkyti reikalus.
– Papliurpsi Lolai apie šį bei tą ir pasakysi, kad ją myliu. Tai svarbu. Iš tiesų, Sedanai, aš ją myliu. Dėl jos akių, supranti? Tai padarysi ryt iš ryto. Aš atleidžiu tave iš prievaizdo pareigų. Pamiršk Medija Luną.
„Iš kur, po velnių, tas vaikis išmoko tokių gudrybių? – stebėjosi Fulgoras Sedanas grįždamas į Medija Luną. – Nieko gero iš jo nesitikėjau. „Jis niekam tikęs, – taip jį apibūdino velionis šeimininkas donas Lukas. – Jis iš prigimties silpnavalis.“ Aš su juo nesiginčijau. „Kai numirsiu, pasiieškok kito darbo, Fulgorai“. – “Gerai, donai Lukai“. – „Pasakysiu tau, Fulgorai, kad bandžiau išsiųst jį į seminariją tikėdamasis, kad gal bent ten galės pavalgyti ir išlaikyti motiną, kai aš juos paliksiu. Bet jis net tam nesiryžo“. – „Jūs to nenusipelnėt, donai Lukai“. – „Nepasitikėk juo dėl nieko, net kai reikės mane senatvėje slaugyti. Galit manyt, Fulgorai, kad man nepasisekė“. – „Labai jus užjaučiu, donai Lukai“.
O dabar štai kas. Jeigu jam taip nerūpėtų Medija Luna, jis nebūtų atėjęs. Nebūtų su juo susitikęs. Būtų išėjęs nieko jam nepranešęs. Bet jis mylėjo šią žemę: tas skurdžias kalvas, kurias tiek kartų įdirbo ir kurios vis dar iškenčia rėžiamą vagą kaskart duodamos vis daugiau… Mylima Medija Luna… Ir nauji prijungti plotai: „Ateik, Enmedijo žemele“. Matė ją, lyg ji jau būtų čia. Ir ką gi po viso to reiškia moteris. „Po velnių, tu teisus!“ – tarė jis. Ir žengdamas pro didžiuosius hasiendos vartus Fulgoras pliaukštelėjo botagu sau per kojas.
Apmulkinti Doloresą buvo labai lengva. Jai net akys nušvito, o veidas išdavė susijaudinimą.
– Atleiskit, kad nuraudau, donai Fulgorai. Nesitikėjau, kad donas Pedras mane įsižiūrės.
– Apie jus galvodamas nemiega naktimis.
– Betgi jis turi iš ko pasirinkti. Komaloje pilna gražių mergaičių. Ką jos pasakys, kai sužinos?
– Jis galvoja tik apie jus, Doloresa. Apie nieką kitą, tik apie jus.
– Nuo jūsų žodžių mane krečia drebulys, donai Fulgorai. Net neįsivaizdavau…
– Todėl, kad jis uždaras žmogus. Donas Lukas Paramas, tesiilsi ramybėje, pasakė jam, kad jūs netinkama jam pora. Ir iš pagarbos tėvui jis tylėjo. Dabar, kai jo nebėra, nebeliko jokių kliūčių. Tai buvo pirmas jo sprendimas, kurį aš dėl užgriuvusių darbų vis atidėliojau jums pasakyti. Vestuvių datą paskyrėme poryt, ką manot?
– Ar ne per greitai? Nesu pasiruošusi. Man reikia pasirūpinti kraičiu. Parašysiu savo sesei. Ne, geriau kam nors duosiu laišką, kad jai nuneštų. Bet kuriuo atveju būsiu pasiruošusi ne anksčiau kaip balandžio aštuntąją. Dabar – balandžio pirmoji. Taip, anksčiausiai – aštuntąją. Paprašykit jo, kad palauktų dar kelias dieneles.
– Jis norėtų vesti tuojau pat. Jei vestuves atidedate tik dėl kraičio, tai mes juo pasirūpinsim. Velionė dono Pedro motina norėjo, kad dėvėtumėt jos drabužius. Toks šeimos paprotys.
– Bet tų dienų reikia dėl kitų dalykų. Žinote, dėl moteriškų dalykų. Ak, man gėda tai sakyti, donai Fulgorai! Jūs verčiate mane raudonuoti. Tai mano mėnesio dienos. Ak, kokia gėda!
– Na ir kas? Vedyboms tas pats, ar tai jūsų dienos, ar ne. Vedyboms svarbiausia mylėti vienas kitą. Jei yra meilė, visa kita neturi reikšmės.
– Jūs manęs nesuprantat, donai Fulgorai.
– Suprantu. Vedybos įvyks poryt.
Ir paliko ją ištiestom rankom prašančią aštuonių dienų, daugiau nieko, tik aštuonių dienų.
„Kad tik neužmirščiau priminti donui Pedrui, – velniai rautų, kietas vaikis tas Pedras! – kad jis neužmirštų pasakyt teisėjui, jog abiejų turtas yra bendras. Neužmiršk, Fulgorai, pasakyti tai rytoj iš pat ryto.“
Tuo metu Doloresa, nešina ąsočiu, nubėgo į virtuvę užkaisti vandens: „Padarysiu, kad tai įvyktų greičiau. Kad prasidėtų dar šią naktį. Bet vis tiek man prireiks bent trijų dienų. To neįmanoma išvengti jokiomis priemonėmis. Kokia laimė! Ak, kokia laimė! Ačiū, Dieve, kad davei man doną Pedrą“. Ir pridūrė: „Net jei po to jis manęs ir neapkęs“.
– Jau paprašiau jos rankos, ir ji sutiko. Klebonas nori šešiasdešimt pesų už tai, kad nepaisytų užsakų. Pasakiau, kad sumokėsit laiku. Jis pasakė, kad jam reikią pinigų altoriui sutaisyti ir kad jo valgomojo stalas vos laikosi. Pažadėjau, kad duosime jam naują stalą. Dar jis priminė, kad jūs niekad neateinat į mišias. Pažadėjau, kad ateisit. Ir dar sakė: nuo to laiko, kai mirė jūsų senelė, niekas nebemoka dešimtinės. Pasakiau, kad tuo nesirūpintų. Ir jis sutiko.
– Ar nepaprašei trupučio avanso iš Doloresos?
– Ne, šeimininke. Neišdrįsau. Iš tikrųjų. Ji buvo tokia patenkinta, kad nenorėjau aptemdyti jos entuziazmo.
– Koks tu vaikas.
„Ką! Aš vaikas! Penkiasdešimt penkerių metų! Jis dar tik gimė, o aš jau buvau vos keli žingsniai nuo mirties.“
– Nenorėjau sugadinti jai džiaugsmo.
– Nepaisant nieko, esi vaikas.
– Kaip pasakysit, šeimininke.
– Kitą savaitę nueisi pas Aldretę. Ir pasakysi jam, kad patikrintų savo tvorą. Jis užėmė Medija Lunos žemes.
– Jis gerai išmatavo. Dedu galvą.
– Vis tiek pasakyk jam, kad jis suklydo. Kad blogai apskaičiavo. Jei reikės, nugriauk tvorą.
– O įstatymai?
– Kokie įstatymai, Fulgorai? Nuo šiol mes leisime įstatymus. Ar turi kokį Medija Lunoj dirbantį mušeiką?
– Yra keli.
– Nusiųsk juos, kad susitvarkytų su Aldrete. Apkaltink jį dėl „žemių užgrobimo“ ar dėl ko kitko, kas tik ateis į galvą. Ir primink jam, kad Lukas Paramas jau miręs. O su manim dėl visko reikia susitarti iš naujo.
Dangus vis dar buvo mėlynas. Jame plaukė keli debesys. Ir nors ten, aukštai, pūtė vėjas, čia, žemai, viešpatavo kaitra.
Jis dar kartą pabeldė botago galu, bet tik tam, jog ką nors darytų, nes jau žinojo, kad durų niekas neatidarys, kol to nepanorės pats Pedras Paramas. Žiūrėdamas į durų staktą pagalvojo: „Gražūs tie juodi kaspinai, kiekvienas vis kitam mirusiajam“.
Kaip tik tuo metu atsidarė durys, ir jis įėjo į vidų.
– Užeik, Fulgorai. Ar pasirūpinai Toribijo Aldretės reikalais?
– Jau sutvarkyta, šeimininke.
– Beliko Fregososai. Tai palauks. Dabar aš labai užsiėmęs savo „medaus mėnesiu“.
– Šis miestelis kupinas aidų. Atrodo, lyg jie būtų įkalinti tarp sienų ar po akmenimis. Kai eini, jauti, kaip kažkas iš paskos seka tavo pėdomis. Girdi traškesius. Juoką. Jau labai seną, tarsi pavargusį nuo juokimosi juoką. Ir nudėvėtus balsus. Visa tai girdi. Manau, kad ateis tokia diena, kai visi tie garsai išnyks.
Štai ką man sakė Damijana Sisneros, kai ėjome per miestelį.
– Buvo laikas, kai kiauras naktis girdėdavau šventės šurmulį. Kartą mane pasiekė triukšmas iš pačios Medija Lunos. Nuėjau pažiūrėti, kas ten vyksta, ir pamačiau tai, ką matome dabar, tai yra nieko. Nė vieno žmogaus. Gatvės tokios tuščios kaip ir dabar.
Paskui nieko negirdėjau. Žinoma, šventės išvargina. Todėl nenustebau, kad visa tai baigėsi.
– Taip, – kalbėjo Damijana Sisneros, – šis miestelis pilnas aidų. Manęs jie nebegąsdina. Girdžiu, kaip kaukia šunys, ir tegu sau kaukia. O vėjuotomis dienomis regiu, kaip nuo medžių šakų vėjas plėšia lapus, nors, kaip matai, čia nėra medžių. Bet jie kadaise turėjo čia būti, nes kitaip iš kur atsirado šitie lapai?
Bet blogiausia, kai girdi besišnekančius žmones. Nors atrodo, kad balsai atsklinda iš kažkokio plyšio, jie tokie aiškūs, kad gali juos atpažinti. Tiesą sakant, čia eidama sutikau šermenų procesiją. Stabtelėjau sukalbėti „Tėve mūsų“. Man besimeldžiant viena moteris atsiskyrė nuo kitų ir priėjusi manęs paprašė:
– Damijana! Pasimelsk už mane, Damijana!
Jai nuo galvos nuslinko skara, ir aš atpažinau savo sesers Sikstinos veidą.
– Ką čia veiki? – paklausiau jos.
Tada ji nubėgo ir pasislėpė tarp kitų moterų.
Mano sesuo Sikstina mirė, jei dar nežinai, kai man buvo dvylika metų. Ji buvo vyriausia. Šeimoje mūsų buvo šešiolika, taigi gali paskaičiuoti, kiek laiko ji jau mirusi. O dabar štai pažiūrėk – ji vis dar klaidžioja po šį pasaulį. Todėl neišsigąsk, jeigu išgirsi ir ne tokius senus aidus, Chuanai Presiadai.
– Ar jums mano motina taip pat pranešė, kad aš atvyksiu? – paklausiau jos.
– Ne. O beje, kas atsitiko tavo motinai?
– Ji mirė, – atsakiau.
– Jau mirė? Nuo ko?
– Tiksliai nežinau. Galbūt iš liūdesio. Ji labai dūsaudavo.
– Tai blogai. Kiekvienas atodūsis yra tarsi gurkšnis gyvenimo, be kurio žmogus pamažu nyksta. Tai ji mirė?
– Taip. Maniau, kad jūs tai žinot.
– O kodėl turėčiau žinoti? Jau daug metų apie ją nieko negirdėjau.
– Tad kaip sužinojot apie mane?
– …
– Ar jūs gyva, Damijana? Atsakykit man, Damijana!
Staiga tose tuščiose gatvėse likau vienas. Pro dangun atsivėrusių namų langus laukan lindo aukšti žolių stiebai. Sunykusios tvoros rodė savo sutrupėjusias nedegtas plytas.
– Damijana! – sušukau. – Damijana Sisneros!
Aidas man atsakė: „…jana …neros! …jana …neros!“
Versta iš: Rulfo J. Pedro Paramo. México: Plaza & Juanés, 2000
_________________
* El novenario (isp.) – devynių dienų gedulo laikotarpis, per kurį velionio artimiesiems pareiškiama užuojauta ir aukojamos šv. Mišios už mirusįjį.
Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)
2000 m. Nr. 1
ne mano namai, net nesvajoju
tokių turėti, žinau, neįmanoma, tai kodėl tada
vis matau juos, vos tik užmerkiu akis, gal tai obsesija
Savo traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums atrodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių – mes stebimės ir esame to nustebinti.1 Skaitant N. Miliauskaitės knygą „Uždraustas įeiti kambarys“ nuostabos objektu tampa netikėtas žodis obsesija, iškrentantis iš teksto žodžių visumos. Jis ir savo reikšme, ir artikuliacine raiška suskamba keistai, neįprastai ir netikėtai.
Šiame žodyje telpa ne tik įkyri mintis ar persekiojimas. Juo įvardijama žmogaus psichinė būsena, pasireiškianti minčių ir jausmų susitelkimu ties viena idėja ir to susitelkimo artikuliacija. Obsesija N. Miliauskaitės poezijoje – tai autentiškos patirties transformacija, kuri nesibaigia, kuri neleidžia nurimti, kuri provokuoja ieškoti, kuri verčia kalbėti.
Galima teigti, jog tai moteriškos autentikos išraiška, suintensyvėjusios psichikos veiklos rezultatas ar tiesiog kūrybinis triukas, tačiau knygos tekstas byloja, jog obsesija yra svarbiausias N. Miliauskaitės rinkinio nervas, šio teksto pasirodymo priežastis. Obsesija transfomuojasi į sakymo aktą, t. y. pasaulį ji išvysta kalbos forma, o kalba, pasak E. Benveniste’o, „iš principo gali kategorizuoti ir interpretuoti viską. net ir pačią save“2. Šis tekstas – tai kategorizuota obsesija. Kalbėti, kad akivaizdžiai pamatytum ir įsisąmonintum tos įkyrios minties turinį – tokia sakymo intencija pasirodo kaip pačios obsesijos įveikimo būdas.
Pateiktoje eilėraščio citatoje to vieno žodžio obsesija pasirodymas sugriauna įprasto suvokimo taisykles, žymėdamas suvokiamos tikrovės ir joje esančios nesuvokiamos tikrovės dialektiką: „ne mano namai <…>. tai kodėl tada / vis matau juos, vos tik užmerkiu akis“. Šioje vietoje skiriu suvokiamą tikrovę nuo nesuvokiamos, kuri yra suvokiamojoje. Taigi pirmuoju atveju turime objektyvią realybę, antruoju – subjektyvią, psichologinę, t. y. išgyvenamą erdvę. Kalboje ji pasirodo dviem skirtingom plotmėm – kaip sakymas ir pasakymas. Pasakymas atstovautų pirmajai pozicijai – objektyvizuotai tikrovei, sakymas – subjektyviai erdvei, kuri pasirodo kaip sakymo subjekto įsteigimo vieta. Pastarajai lokalizacijai, kaip neišvengiamai, įkyriai būtinybei, apibrėžti ir tinka sakymo situacijos įvardijimas.
Erdvė
Postmodernizmas iškėlė erdvės kaip procesualumo sampratą. Erdvė suvokiama kaip procesas ar procesų visuma, kurioje esantis subjektas/stebėtojas nėra stabilus. Jis keičiasi. M. Foucault teigė, kad pažinimo galios pasireiškia erdvėje, o ne laike ir kad erdvėje galių santykis virsta jų dialogiškumu. Iš šio teiginio išplaukia, jog J. Lotmano iškelta santykio aš–aš dialogiškumo galimybė dingsta, nes, pasak J. Lotmano, sistemoje aš–jis informacija perduodama erdvėje, o sistemoje aš–aš – laike. Tačiau ir sistemoje aš–aš, nors informacijos perdavėjas pasilieka tas pats (erdvė nesikeičia), pranešimas. Įgydamas naują kodą (t. y. kisdamas laike), (traukia informacijos perdavėją į tam tikrą savikaitos procesą. Taip perduodama Informacija, likdama toje pačioje aš erdvėje, juda ne tik laike, bet ir pačioje erdvėje, o aš nebetenka stabilių stebėtojo pozicijų.
Ieškodami lokalizacijos apibrėžčių knygoje „Uždraustas įeiti kambarys“. dažniausiai sutinkame ribines vietas nurodančius objektus: siena („ši siena, betoninė, įkišta tarp namų“), pakrantė („tuščia jūros pakrantė“, „tolimoj pakrantėj“), langas („upė už lango“, „beldimas į lango stiklą“, „prie lango prieini“), suolas („sėdėjo prie pat gatvės / ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais“), kapas („poeto kapas, senose kaimo kapinėse“) – tai vaizdiniai, modeliuojantys peržengimo, perėjimo situaciją. Tai ribinės situacijos, kurios priklausydamos vienai erdvės kategorijai žymi erdvės skilimą į dvi dalis: dažniausiai jos suvokiamos kaip „šiapus“ ir „anapus“. Toks erdvės skilimas lemia atsiradusių erdvių išsidėstymą: būdamos statiškos, pačios jos išlaiko savo nepriklausomybę, t. y. neperžengiamumą, tačiau jų sąlyčio riba implikuoja galimybę kažkam jas įveikti, t. y. pereiti iš vienos erdvės į kitą. Eilėraštis „lėta mieguista…“ prasideda:
lėta mieguista
upė už lango, balzgani ledo luitai
tamsiam vandeny
Žodeliu „už“ erdvė dalijama į esančią čia ir esančią ten. Opozicijos šiapus–anapus, čia–ten neįmanomos be jų skirtį modeliuojančio atskaitos taško. Dažniausiai skirtį nulemia subjektas, kurio sąmonėje tam tikri erdvės vienetai susigrupuoja į ženklų grupes, apibrėžiančias skirtinas teritorijas. Be to, būdamas skirties atskaitos taškas, subjektas visada priklauso kuriai nors jo paties suvokiamai erdvei. Tik taip galima erdvės subjektyvizacija – savo buvimo apibrėžimas. Taigi tokia subjekto padėtis suasmenina jau anksčiau pateiktas skirties opozicijas. Kategorijos šiapus ir čia priklauso kalbančiojo subjekto institucijai, kuri sudaro paradigma aš–čia–dabar. O subjektyvizacija lemia savos–svetimos erdvių suvokimą.
Prisiminus J. Lotmaną, galima pasakyti, kad kai suvokiama svetima erdvė, suvokiama ir savoji, ir atvirkščiai. Sava erdvė yra ta, kurioje subjektas identifikuoja save kaip esantį, egzistuojantį aš. Skiriant savą ir svetimą erdvę atsiranda santykis aš–kitas. Tame pačiame eilėraštyje „lėta mieguista…“ kitas yra pabrėžtai (grafiškas išskyrimas) įvardytas kaip „svetimi“, taip akcentuojant ne tik erdvės, bet ir visų tai erdvei priklausančių objektų svetimumą. Šiame eilėraštyje pateikiama kategoriška pozicija: tai, kas nepriklauso savai erdvei, yra svetima.
pribudino kariška muzika, ženklas štai, plytos štai ženklas
uždaryta gatvė, sekmadienis
Simboliai (plytos ženklas) žymi erdvės perskyrimą: atvira–uždara. Ši opozicija yra universali erdvės skirstymo artikuliacija, kuri N. Miliauskaitės tekste pasirodo kaip subjekto ir objekto apibrėžtys išlaikant modelį: objektas yra atsitvėręs, slepiantis paslaptį, o subjektas, formuojantis kognityvinį objektą, atskleidžia savo galimybių pažinti, žinoti – įveikti objekto paslaptį – ribas. Uždaros–atviros, savos–svetimos, čia–ten pozicijų susidūrimas pasirodys kaip komunikacijos užmezgimas, kaip atskirų, viena kitai svetimų erdvių suderinimas.
Eilėraštyje „atsargiai papučiu…“ išlaikomas erdvės horizontalumas: aš prieš veidrodžio plokštumą, kur aš priklauso savai erdvei, o veidrodžio kaip objekto specifiškumas asmens atžvilgiu patelkia svetimos erdvės galimybę – materialumo požiūriu neegzistuojančią, tačiau esančią aš–veidrodžio santykyje (vertikali erdvės kategorija?). Čia svetima erdvė yra iliuzinė arba subjektyvi, fenomenali, t. y. išgyvenama erdvė. Iliuziškumą sustiprina ir atsirandantis neryškumas: „atsargiai papučiu, ir dugnas / susidrumsčia“. Svetima, sąmonės projektuota erdvė yra matoma per šydą, t. y. matoma neaiškiai. Iš čia kils specifinis subjekto su veidrodžiu ir savimi santykis, kuris turės daug psichologinių niuansų.
N. Miliauskaitės eilėraščių erdvės dualizmas, kur svetimo–savo kontekste atsiranda pažįstamos (žinomos) ir nepažįstamos (nežinomos, paslaptingos) erdvės kategorijos, neišvengiamai skatina įveikti ta dualizmą. Vertinga Įveikti savo nežinojimą, atskleisti paslaptį:
turiu ten nueiti, būtinai
ryt iš ryto. turiu ten nueiti (p. 47)
Abstrahuotai atskirtose erdvėse (ten–čia) subjekto veiksmas koncentruojasi į poreikį, troškimą, tikslą peržengti ten–čia ribą, patekti į ten erdvę.
Eilėraštyje „turiu ten nueiti…“ neatitrauktų strofų diskursą segmentuoja kelionės motyvą nusakantys veiksmai, kurie atliekami įveikiant erdvės objektus: būtinybė nueiti („turiu ten nueiti, būtinai“), ėjimas („nejusdama / kojų ji lekia“), įėjimas („durys prasiveria, statūs laiptai. aukštyn“), išėjimas („išeina, lėtai / lipa laiptais žemyn“), atsitraukimas („pamažu tolsta“). Peržengimo aktas įvykdomas pravėrus duris (uždrausto kambario?), užkopiant laiptais aukštyn:
sunkios
durys prasiveria, statūs laiptai, aukštyn
mano sapnas, mezgu
kojinaitę, juokingai mažą, lempos
neryškioj šviesoj
tolimuos namuos
Atitrauktų strofų diskurse paaiškėja, kad „mano sapnas“ yra ta erdvė, kurioje subjektas atsiduria užlipęs aukštyn – peržengęs ribą. Sapnas – išgyvenama erdvė, priklausanti vidinei aš erdvei. Tai iracionalioji sąmonės realybė. Eilėraščio pradžioje minimas abstrahuotas ten sukonkretėja, yra įasmeninamas (čia turbūt atvirkščiai: čia yra susvetinama ir paverčiama į ten). Šis erdvių apibrėžčių sumaišymas ir žymi erdvės kaip proceso suvokimą.
Toliau vėl fiksuojamas ženkliškas realios erdvės suskaidymas, pakartojant aš–veidrodis santykio modelį (prieš veidrodį, prieš duris, prieš paveikslą):
suklumpa
priešais paveikslą, šitaip bėgus sunku
atgauti kvapą, du mirtų
krūmai žaliuoja vazonuos, keli besimeldžiantys, tamsus
Tavo veidas
Tai yra įžanga į sapno erdvėje vyksiantį dialogą.
Ledas – dar vienas ribinę situaciją žymintis vaizdinys:
ant permatomo storo ledo atsigulus
žiūri taip ilgai
susikaupusi, į patį
dugną, net svaigsta galva
ką regėjai ten, kokį pasaulį (p. 61)
Veidrodžio įvaizdžio paradigmai priklausanti ledo–veidrodžio sutapatinimo variacija žymi ne tik išgyvenamoje erdvėje fiksuojamą ribą, bet ir veidrodžio dugno suponuojamą dialoginį komunikacijos santykį. Modeliuojamas priešstatos variantas, kuriame tik, skirtingai nei žiūrint į veidrodį, ledas nereflektuoja žiūrinčiojo aš atvaizdo. Ledas savo prigimtimi yra permatomas, peržvelgiamas. Šis peržvelgimas liudija realų žvilgsnio perėjimą į kitą erdvę, aš santykyje su ledu nėra svetimos erdvės „nusavinimo“ proceso. Taigi šiame santykyje erdvė yra svetima, jos pasaulis nepažinus subjektui.
Išgyvenamos erdvės kontekste vietos nuorodos tampa laiko ženklais – laikas ir erdvė sinkretizuojami. Eilėraštyje „namų apyvokos daiktai…“ žydėjimu ten apibūdinamą erdvę kuria daiktai, kasdieniniai darbai – viskas, kas per vidinę refleksiją egzistuoja kaip laiko proceso užkonservuota atmintis:
namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti
kada jau virtę pelenais
Atrodo neįveikiamą materialumą įveikęs laikas pats yra nugalimas sąmonę įrašytu ir atminties prikeltu vaizdu, atskleidžiant daiktų būsenas: „viskas ten / turėjo sielą“.
Turėti sielą, reiškia būti gyvam, liudyti savo egzistenciją. Šlą daiktų būseną sakymo akto subjektas nori patirti dabar ir čia, t. y. atminties kaip prisiminimo erdvę ir laiką paversti savo erdve ir laiku.
N. Miliauskaitės kūryboje „uždraustas įeiti kambarys“ priklauso labirintui – išgyvenamos erdvės labirintui (eil. „atsargiai papučiu…“);
tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne
ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų. nei uždrausto įeiti kambario
Todėl draudimo įveikimas yra tolygus atliktos kelionės po savo reflektuojamo aš kaip kito sapnų labirintą atomazgai. Klaidžiojimas labirintu, pasak M. Eliade’s, yra kelias, vedantis į centrą3. Tai kelias, į kurį ateina ir savo tapatumo ieškantis žmogus. Šis kelias „iš tikrųjų yra perėjimo (kursyvas mano – J. P.) ritualas: iš pasaulietiškos sferos į šventąją; iš laikinumo ir iliuziškumo į realybę ir amžinumą: iš mirties į gyvenimą“4. Klaidžiojimas sapnų labirintais – tai pats peržengimo procesas, kuris pasirodo besąs naujos būties patyrimas. Klaidžiojimas kaip peržengimas patvirtina anksčiau minėtą erdvės kaip procesualumo sampratą. Taigi N. Miliauskaitės teksto aš pažinimo galios pasireiškia erdvėje.
Paskutiniuose knygos eilėraščiuose priešstatos su išgyvenama erdve santykyje reflektuojamas aš jau pripažįstamas ne kaip kitas, bet kaip suvokiamas aš:
šukuojasi prieš veidrodį plaukus
ranka neryžtingai stabteli, šukos iškrinta
prikiša veidą arčiau, įsižiūri, kiek atsitraukia
vėl prisiartina
taip, ir veidas ne tas jau
ir kūnas ne tas
<…>
vis keičiuos ir keičiuos
nejusdama to
kartu su metų laikų kalta
kartu su kraštovaizdžiu veidrody man už pečių
tačiau mano siela
vis tokia pat (p. 131)
Veidrodis prieš ir veidrodis už – pozicijų pasikeitimas. Prieš mato savo išorę, savo materialumą; už mato savo sielą, kurią pripažįsta esant nekintamą.
Laikas
N. Miliauskaitės eilėraščiuose laiko dimensija tvirtai susijusi erdvės pozicijomis, todėl svarbus yra bendras erdvėlaikio suvokimas.
Paradigmoje aš ir dabar yra modeliuojamas savos pozicijos suvokimas:
numiręs sodas, išdžiūvę
iššalę slyvos ir obelys, negyvi
kamienai, kreivos išsirangę šakos, išklaipytais
pirštais, pilkam šaltam danguj
mediniu veidu
tarp sustojusių debesų
po kojom šiugžda
sausa žolė, pernykštė, dulkių kvapas
ore, duriantis, aštrus, smėlis… (p. 25)
Apibrėžiant daiktų būsenas, konstatuojamas ir daiktų „numirimo“ laikas – sodo ruduo. Tai klasikinė poezijoje rudens–mirties paralelė. Fiksuojama vaizdo statika („iššalę slyvos“, „negyvi / kamienai“, „danguj / mediniu veidu / tarp sustojusių debesų“) ir negyvastingumas („šiugžda / sausa žolė“). Mirtis – tai ramybė ir nejautrumas5. Ruduo, mirtis kaip dar viena riba. Riba, kurią reikia peržengti.
Ruduo N. Miliauskaitės knygoje sudaro opoziciją vasarai. Visa, kas „turėjo sielą“, per gyvą atmintį yra prišaukiama dabar. Prisiminimais generuojamas ten pasaulis yra tas pasaulis, į kurį norima sugrįžti. Prisiminimai čia yra aš–tu komunikacijos būdas:
kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios
to visaapimančio jausmo
kad galva apsvaigtų
kad nesibaigtų niekad
vasaros diena (p. 63)
Prisiminimais prišaukiama vasara („vasaros diena“) yra vaikystės pasaulis, kuris kadaise priklausė kalbančiajam subjektui ir kurio dabar subjektas neturi.
Minėtas išorinis mirties patyrimas pereina | vidini subjekto patyrimą: iš pradžių fizinį (šiugžda žolė, dulkių kvapas, smėlis burnoj, tarp dantų), vėliau dvasinį, kontempliatyvų. Susidūrimas su mirtimi (ramybe, nejautrumu) gąsdina:
taip man balsu, taip balsu man
norėčiau surikti, norėčiau išgirsti
savo balsą
Pateiktos strofos pirmoje eilutėje tų pačių žodžių tvarkos pakeitimas pabrėžia ir suintensyvina išgąsčio, baimės pajautimą. Pirmąjį kartą loginis kirtis suteikiamas žodžiui „man“, nurodant baimės patyrėją. antrąjį – žodžiui „baisu“, nurodant patiriamą būseną. Išorinio pasaulio mirties patyrimas išprovokuoja subjekto baimę, išorinio pasaulio mirtį priėmus kaip savo mirtį. Ph. Ariès tokią mirtį pavadina „tariama mirtimi“: „Tai nejautrumo būsena, kai žmogus nei gyvas, nei miręs. Gyvenimas ir mirtis čia vienodai tariami ir susipynę. <…> Šis gyvasis galėjo atsidurti ir kapo kalėjime, ir pabusti neapsakomose kančiose. Štai kas kėlė nepaprastą baimę…“6
Susidūrimo su tariama mirtimi situacijoje gimsta vienintelis noras – kaip išsigelbėjimo galimybė – noras surikti, išgirsti savo balsą. „Tylos nutraukimas garsu mechaniškai ar fiziologiškai (kaip suvokimo sąlyga); o tylėjimo nutraukimas žodžiu personaliai ir sąmoningai – tai visai kitas pasaulis. Tyloje niekas neskamba – tyloje niekas nekalba. Tylėjimas įmanomas tik žmonių pasaulyje“7. Mirtis suvokiama ne tik kaip tyla, bet ir kaip tylėjimas (procesas). Mirties erdvėje gimsta poreikis išgirsti save, t. y. paliudyti save nemirusią. Balso skambėjimas patirties subjektui yra kaip vienintelis savo esamumo ženklas.
Įvedama laiko dimensija – grįžimas atgal („medinėm kojom, sugrįžti / atgal, prie malūno“), kurio pastanga yra noras surikti. Balso išgirdimas priklauso tai pačiai noro sugrįžti paradigmai, kuriai priskiriamas ir pavasaris. Pavasaris rudens–pavasario opozicijoje atitiktų gyvenimo, gyvybės poziciją, taigi mirties opoziciją. Noras išgirsti savo balsą yra noras gyventi arba noras sugrįžti į gyvenimą – savo erdvę.
Svarbus N. Miliauskaitės teksto sakymo santykius modeliuojantis veiksnys – atmintis – tarsi niveliuoja laiko konstantą. Iš atminties ištrauktos laiko atkarpos virsta autentiškai išgyvenamu čia ir dabar. Bet šie išgyvenimai įgyja žinojimo konotaciją, nes „reikalavimai, kuriuos aš turiu įvykdyti. jei esu pasiruošęs Įrodyti, jog iš tikro kažką žinau. <…> priklauso ne ateičiai, o dabarčiai ir praeičiai: manoma, kad apie ateitį aš tik galiu turėti vienokią ar kitokią nuomonę“8. Čia ir dabar – kas yra ir ten, ir tada – kas buvo. priklauso subjekto žinojimo sričiai.
Viename paskutiniųjų eilėraščių „štai – artėja diena…“ atsiranda nauja, iki tol nesutikta laiko samprata – santykis su būsimuoju laiku:
štai – artėja diena
kai privalu bus
pasukti laikrodžio rodyklę
pirmyn ir atgal
Čia net nebandoma (rodinėti, kad žinoma, kas bus, kad kažkas bus padaryta, atsisakoma net bandymo kontroliuoti padėtį:
niekados nežinau į katrą pusę
visi aiškinimai tik dar labiau viską sumano
nenoriu suprast nei klausytis
kiekvienas prarastų kantrybę beaiškindamas
Susitaikymo apologija su ateities laikui priklausančia galia – štai kokia yra susitaikymo su nežinojimu situacija.
Asmens kategorijų pozicijos
Situaciją apskritai kuria tarsi dvejopo lygmens aplinkybės, kurias sąlygiškai pavadinčiau fizinėmis (išorinėmis) ir psichologinėmis (vidinėmis). Fizines situacijos aplinkybių sąlygas sudarytų laikas ir vieta, t. y. tos aplinkybės. kuriomis formaliai egzistuoja situacija. Psichologines sudarytų asmeninei sakymo linijai priklausantys įvykiai, kurie yra sakymo akto rezultatas. Šiame darbe situacija įgyja konkrečią sakymo situacijos vertę, todėl ir situacijos aplinkybės įgyja tam tikrų ypatybių. Fizines, arba išorines, sąlygas sakymo situacijoje suvokiame ne tik iš sakymo pasireiškimo tikrovėje, bet ir iš paties sakymo prasmės, t. y. iš to laiko ir vietos, kurie išryškėja pačiame sakyme. Darbe tai jau aptarta ERDVĖS ir LAIKO skyriuose. Psichologines sąlygas, arba vidinę aplinkybių sampratą, šiame darbe atitiktų sakymo įvykis, kuris yra komunikatyvus ir valdomas kalbos vartojimo taisyklių. Pvz., psichologinis įvykis – derybos, provokacija ar baimė. Sakymo aktas – kaip sakymo įvykį konstruojantis vienetas ir minimaliausias sakymo struktūros vienetas – netapatinamas su sakiniu; jis yra platesnis.
Sakymo įvykį ir sakymo aktą modeliuojantis veiksnys yra aš–tu santykis, kuris išryškėja kalbos procese. Sakymo įvykis kaip aš–tu santykio išraiška, kur sakymo aktas neatsiejamas nuo kiekvieno poros substituto. Taigi bet kuris sakymo aktas, generuojantis vieną iš nurodytos poros dalyvių, tuo pat metu generuoja abiejų dalyvių santykį: „aš galiu pavartoti aš tik kreipdamasis į kažką, kas mano kreipimesi pasirodys kaip tu. Panaši dialoginė sąlyga ir apibrėžia asmenį, nes ji numato tokį kreipimosi procesą, kai aš tampa tu kažkieno kalbėjime, kažkieno, kas savo ruožtu reiškia save kaip aš“9.
Dalyvavimas sakymo įvykyje yra svarbiausias N. Miliauskaitės teksto generavimo požymis. Žmogaus egzistencija atsiskleidžia per nurodytos poros santykį, kur aš patiriamas tik kontakte su tu, kuris dažnai pasirodo kaip kitas (šiame kontekste nereikėtų užmiršti J. Lotmano ir E. Benveniste’o pozicijų).
Eilėraštyje „lėta mieguista…“ savos–svetimos erdvių opozicijos suvokimas. kurį apibrėžia lango vaizdinys („lėta mieguista / upė už lango, balzgani ledo luitai / tamsiam vandeny“), atsiranda, kai subjektas aš pamato kareivius – svetimus, kitus. Šis pamatymas yra išprovokuotas, priverstinis, nes svetimi – kiti pabudino subjektą:
svetimi
kareiviai
pribudino, kariška muzika, ženklas štai, plytos štai ženklas
uždaryta gatvė, sekmadienis
Įvykusi provokacija – žadinimo, pabudinimo veiksmas, kuris ir inspiruoja subjekto savivoką.
Eilėraščių „lėta mieguista…“ ir „žiogų čirškimas…“ analizė rodo, kad subjektas, priklausydamas čia–ten (sava–svetima) erdvės paradigmai, išlieka pasyvus, t. y. neatlieka peržengimo veiksmo. O svetimos erdvės dalyviai yra aktyvūs; jie atlieka tam tikrus judesius – budinimo veiksmus.
Svarbus N. Miliauskaitės erdvės objektas, nulemiantis aš–tu santykius, yra veidrodis. Eilėraštyje „atsargiai papučiu…“ subjekto aš poziciją ir kreipinys „stebuklingas sielos veidrodi“ atskleidžia neabejotiną šelpimosi į kažką situaciją:
atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi
Veidrodis čia suvokiamas kaip kitas, todėl ir visa veidrodžio kompetencijal priklausanti erdvė atsiduria svetimos erdvės lauke. Tačiau du veiksmai ardo šią struktūrą. Pirmiausia susiduriama su aš regimo vaizdo deformacija: „atsargiai papučiu, ir dugnas / susidrumsčia, ir aprasoja / skaidrus paviršius“. Tarsi panaikinama žiūrinčiojo į veidrodį tiesioginė identifikavimosi galimybė; ji suardoma, iškreipiama. Aprasojęs skaidrus paviršius – tai neryškus, tarsi migla aptrauktas vaizdas. Taip realybės (tiesioginio kontakto) vaizdas nublankinamas ir perkeliamas į žiūrinčiojo vaizduotę. Kuriama ne tiesioginė, bet permąstoma erdvė ar pasaulis. Tokios „komunikacijos proceso tikslas – susikurti sau artimą vidujai (kursyvas mano – J. P.) išvystą „aš“ paveikslą“10. Išryškėja veiksmo kryptis į save, t. y. į aš.
Antra, po susidrumstimo yra patikslinama veidrodžio pozicija – tai sielos veidrodis. Konstatuojama aš ir sielos, kaip kito, akistata, kuri apibrėžiama kaip aš kreipimasis į sielą. Taigi sakymo situacija yra hermetizuojama vidinėse aš ribose, kur svetima erdvė yra savos erdvės dalis.
Sakymo situacija, o kartu ir sakymo įvykis pavirsta autorefleksiniu veiksmu. N. Miliauskaitės tekstuose tai yra ne kas kita, kaip būtina saviidentifikacijos paieška.
Situacijos perkėlimas į savos erdves, t. y. aš sąmonės, lauką svarbus ir draudimo veiksmo prasmei dešifruoti. Sielos veidrodžio erdvei priklauso ir subjektui uždraustas įeiti kambarys:
tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik, kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt, kad ne
Jau skyriuje apie erdvė minėjau. kad šiame eilėraštyje svetima erdvė tapati savai sapno erdvei. Tačiau minimas kambarys dar labiau komplikuoja situaciją, nes aš–tu santykyje išryškėjęs kambario priklausymas vidiniam aš pasauliui tuo pačiu metu yra panaikinamas. Kategorija „uždraustas įeiti“ panaikina konjunkcijos pažinimo galimybę ir šitaip atskleidžia turėjimo ir drauge nepriklausymo paradoksą. Kambarys – tai, kas priklauso aš sferai, bet yra už patiriamos ir suvokiamos aš sielos. Tai paslaptis, kuri traukia, vilioja kas dažniausiai vadinama žmogaus pasąmone, esanti tavyje bet tau nepažįstama ir tave veikianti.
Nors pripažinom tu esant aš dalį, eilėraštyje aš–tu skleidžiamame sakymo įvykyje tu išlieka autonomiškas kaip kitas. Sudrumsta erdve leidžia savo aš sąmonę (sielą) priimti kaip kitą, kaip tu, kaip svetimą. Kuriama specifinė komunikacijos forma, kai aš tuo pat metu yra ir adresatas, ir adresantas – lygiateisiai dialogo partneriai.
aš–tu sakymo akto santykyje pasirodęs uždraustas kambarys sukuria neįveiktos – neįveikiamos paslapties įtampą. Kur yra paslaptis, ten yra ir paslapties įveikimo galimybė:
delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi – peržengiu slenkstį
praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raitais
išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati
baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne
negaliu
nenoriu
kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta
skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė
tamsusis mano sielos veidrodi (p. 37–38)
Paslaptį įminti galima įveikus ribą – peržengus slenkstį tarp savos ir svetimos erdvių, tarp žinomo ir nežinomo pasaulių. Tačiau šį veiksmą lydi baimė: „ko taip bijausi“. Baimė kyla iš galimo prisilietimo prie scenos „iš tolimos vaikystės“. Tai prikeltos, atgaivintos atminties, sietinos su besikartojančia baisiausia vaikystės scena, baimė. Sakymo aktas – tris kartus pakartojamas atsižadėjimas ne – negaliu – nenoriu – įteisina baimės jausmą, kuris būdamas sakymo įvykiu kuria aš savivokos situaciją, išliekančią atviru klausimu: „ar kada žinosiu“. G. Bachelard’as pateikia L. Lavelle mintį apie veidrodį: „Veidrodis laiko įkalinęs anapusinį pasaulį, kuris jam išslysta, jis jaučiasi bejėgis save patį sugauti pasaulyje, nuo jo atskirtame apgaulingos distancijos, kurią jis gali sumažinti, bet jokiu būdu neperžengti“11 Taigi egzistuoja santykis aš–tu, kur tu yra viena iš suskilusių aš dalių, drauge priklausanti anapusiniam pasauliui, todėl aptemdanti vientisos sąmonės – arba harmoningos sielos – grynumą. Pripažintos paslapties konstanta leidžia N. Miliauskaitės eilėraščio subjektui ištarti „tamsusis mano sielos veidrodi“.
Reflektyvumo izotopijoje – santykyje su veidrodžiu – iškyla mažos mergaitės vaizdinys:
maža mergytė
apsigyvenusi mano veidrody (p. 44)
įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė
vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą (p. 51)
Autorefleksiniame aš–tu komunikacijos santykyje mergytės įvaizdis tampa dvigubu: aš – mergytė ir tu – mergytė. Subjektas aš nežino jos vardo. Mergytės vardo sužinojimas tolygus paslapties įminimui, t. y. priklauso tai pačiai uždrausto įeiti kambario peržengimo paradigmai.
aš–tu komunikacijos santykyje vaikystės laiką perkėlus į dabartį, įvyksta saviidentifikacijos aktas, kai aš suvokiama kaip maža mergytė, „trys mergytės / giedančios gūdžiais balsais / už apgriuvusios / senųjų kapinių tvoros <…> betgi tai aš / ir pienininko dukros“.
Kreipimasis į tu eilėraštyje „ant permatomo storo ledo atsigulusi…“ formuluojamas klausiant: „ką regėjai ten, kokį pasaulį“, po to – siekiant, trokštant, svajojant: „kad galėčiau <…> išskaityti tavo mintis“. aš–tu sužibėjimui (dialogui), kuriame tu yra aš atitikmuo, reikalingas bendras žinojimo laukas. Jis įmanomas tik kalbančiajam subjektui aš įžengus į „tą pačią dieną“, t. y. į tu pasaulį. Peržengimo situacija čia priklauso ne erdvės, bet laiko paradigmai. Fiksuojamas noras „vėl įžengti į tą pačią / dieną“, kur aš ir yra tu. Buvęs laikas subjektui yra seniau buvusi sava erdvė, dabar virtusi svetima, kurioje „mano“ egzistencija virsta „tavo“ egzistencija. Kreipimosi į tu veiksmas tampa pastanga (pastangos įvykiu) buvusį savo laiką ir savo erdvę padaryti savą ir taip grąžinti prarastąjį aš.
Grįžimo poreikis ir procesas yra saviidentifikacijos paieška, o jos šaknys neišvengiamai išsikerojusios vaikystėje. Grįžimas į ten, kur tu yra aš, kur, kaip atskleidžiama eilėraštyje, „namų apyvokos daiktai“, viskas gyva, turi sielą, yra prisiminimų generuojamas grįžimas į vaikystę. Prisiminimai yra įvykis, kuris provokuoja vidinę komunikaciją, nulemtą pastangos patekti iš mirusio (rudenėjančio sodo) į gyvą pasaulį.
Vaikystės pasaulis – ten – sutampa su vasaros laiku, vasaros diena, kuri yra opoziciška rudens laikui:
kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios
to visaapimančio jausmo
kad galva apsvaigtų
kad nesibaigtų niekad
vasaros diena
Vasaros ir vaikystės siejimas nėra retas tropas poezijoje (pvz., O. Milašiaus poezijoje vasara dažnai siejama su vaikyste ir laime12). Vaikystės pasaulis ir vasara N. Miliauskaitės subjektui telkia saugumą, gyvenimo pilnatvę,
Savirefleksijos procese tikėjimo dimensija neišvengiamai susiduria su abejojimu. Eilėraštyje „veidą jau būsi pamiršus.pripažįstant vaikystės pasaulio „savumą“ atsiranda nerimas:
nejau iš tikro
būtų buvęs
tas pasaulis, patikimas, savas, tavo tik? Sunku
tuo patikėt
Suabejojama, ar iš prisiminimų saujelės šukių sulipdytas pasaulis (nesvarbu, ar tie prisiminimai apie tėvą, ar vaikystę, ar vasarą) bus tikras, ar jis atstos savą erdvę, kurioje galimas aš atpažinimas. Suabejojama visa savosios erdvės rekonstrukcija, nes suabejojama savosios erdvės, kurioje aš pasirodo kaip vienintelis tikras veikiantysis, izoliuotumu ir tikrumu. Tavo būtis ir Tavo aš „tavo tik?“ – tai retorinis klausimas, nukreiptas ne tik į tu, esantį vaikystėje, bet ir j tu, kuris yra aš dabartyje.
Retorinis klausimas, nežinojimas tik padidina subjekto įtampą, ieškant kelių į savojo aš integralumą. Bandymas prisiminimais rekonstruoti praėjusio gyvenimo epizodus, daiktus, buvusius ir nebuvusius žmones, yra bandymas priartėti prie tos paslapties, kurią subjektui įminus atsivertų jo savivokos pažinimo durys. Todėl sakymo situacija – paslapties įminimas – tampa svarbiausiu kalbančiojo tikslu. O paslapties šifras užkoduotas vaikystėje – buvusioje savoje erdvėje: „mano vaikystės upe / visas nusineši paslaptis“ („mano vaikystės upe…“).
Tiksliau sakant, pati vaikystė yra paslaptis, vaikystės laikas yra tas kambarys, į kurį uždrausta įeiti. Ir kaip ieškančiam identiteto pats aš yra paslaptis, į kurią kreipiamasi tu, taip ir vaikystė – upė, būdama paslaptimi, tampa Tu. Ir tik įasmenintame dialogo santykyje atsiranda gyvenimo formos suvokimo ar atpažinimo galimybė.
Tik eilėraščiuose „durys visai tokios pat…“ bei „kažkas many…“ pasiekiama kulminacinė visos knygos kaip vientiso teksto scena – įvykdomas peržengimas – draudimo sulaužymo veiksmas, apimantis keletą vyksmų: akistatą su durimis, susivokimą erdvėje, kažkieno vedimą, ribos įveikimą, akistatą su anapusybe. Šis peržengimo procesas, kuris iš esmės yra draudimo sulaužymas, ritualizuojamas panaikinant laiko distanciją ir sumaišant erdves.
Eilėraštyje „ar ne tu tenai stovi…“ situacijos patyrimas ir dalyvavimas joje yra tapatus ritualiniam žaidimui, kur svarbiausias žaidimo dalyvis veikia užrištomis akimis, t. y. jis atlieka veiksmą aklai. Peržengimo veiksmas sakymo situacijoje virsta žaidimu, kuriame tu – išoriškai suvokiamas aš – ir yra žaidimo dalyvis užrištomis akimis. (Kreipiantis į tu eilėraštyje atsiranda įdomus kreipinys – tu įvardijimas „gūžpetele“, kuri tapatinčiau su „Lietuvių kalbos žodyne“ patelktu žodžiu „gūžputelė“, esančiu „gužynės“ sinonimu .O „gužynė“ – tai „žaidimas, gaudant užrietomis akimis; lauminėjimas, lūžinėjimas“.) N. Miliauskaitės aš–tu kalbėjimo santykis yra aklų gaudynių savojo aš žaidimas.
Įvardijimo abejonė, kad tu – tai gūžpetelė, turi pasiteisinimo priežastį:
be ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų (p. 88)
Prikeltų praeities prisiminimų tikrovė gali būti tik sapnas, subjektas save tikina, kad „tai tik sapnas“.
Priėmus savyje esančią nežinomą jėgą kaip kitą ir jai su pasitikėjimu paklusus, pasidavus sąmonės nevaldomai aš daliai, yra įveikiama baimė ir įveikiama draudimo riba:
kažkas many
gerai žino kelią
veda mane, girdim
fleitos balsą, nieko
nesibijau, esu kaip vaikas
štai – durys į uždraustą kambarį
pravertos
dar vienas žingsnis, dar
kaip tuščia (p. 91)
Kai nesistengiama savęs nugalėti, o atsiduodama nesąmoningai vidinei jėgai, tada neskausmingai įveikiama kliūtis – tradicinis pasakų uždrausto įeiti kambario motyvas. Jį miniu čia todėl, kad draudimo motyvas pasakose siejamas su kelionės į savo laimę motyvu, kuris realizuojamas tik sulaužant draudimą. Pačioje draudimo formuluotėje slypi jo sulaužymo galimybė, kitaip draudimas būtų neveiksmingas.
N. Miliauskaitės kūryboje uždraustas kambarys priklauso labirintui, todėl jo įveikimas tolygus atliktos kelionės labirintu atomazgai. Klaidžiotas labirinte yra kelias, vedantis į centrą. Ir kiekvienas, ieškantis kelio į savo esybės centrą, turi juo eiti. Šis kelias „iš tikrųjų yra perėjimo ritualas: iš pasaulietiškos sferos į šventąją; iš laikinumo ir iliuziškumo į realybę ir amžinumą; iš mirties į gyvenimą“13, – rašo M. Eliade.
Eilėraščio „kažkas many…“ subjektui paslapties įveikimo rezultatas yra netikėtas susidūrimas su tuštuma: „dar vienas žingsnis, dar / kaip tuščia“. Akivaizdybė, kurios laukta ir tikėtasi („galvojau, rasiu lobyną, drėgną ir tamsų, pilną / prikrautą aukso ir brangakmenių…“), pasirodo besanti tuštuma. Paslaptis, net ir sulaužius draudimą, neįmenama.
Tokia patirtis suponuoja naują aš poziciją. Vėlesniuose knygos eilėraščiuose išeinama iš hermetiško aš pasaulio, atsigręžiama į gamtą, ieškoma harmonijos su ja. Sakymo situacijos santykyje poros aš–tu antrasis narys pasirodo ne kaip aš dalis, partnere tampa gamta („delnais lieti kamieną…“, „praskleidęs užuolaidą…“).
Gamtos įasmeninimas ir jos partnerystės kategorizavimas peržengia kalbėjimo lygmenį, per subjekto kalbą atsiskleidžia jutiminis kontaktas:
taip skauda, šis pavasaris! Ak
bučiavaisi su vėju – žymės
liko ant lūpų (p. 100)
Ilgai ieškojusi savo pokalbio partnerio – antrojo dialogo nario – substituto (įvaizdžio), antrojo asmens kategoriją suteikdama tiek susiskaidžiusioms savojo aš dalims, tiek nepažįstamoj sąmonės erdvėj glūdintiems ar atminties prišauktiems vaizdiniams, tiek jutimiškai patiriamiems aplinkos objektams, N. Miliauskaitė viename iš paskutiniųjų knygos eilėraščių „štai – artėja diena…“ pagaliau suvokia bendrą visų savo kalbėjimo partnerių požymio vardiklį – nesuprantamas ir esantis manyje:
o tu, nesuprantamas, tu
kaip oro srovė, persmelki
nuo galvos iki kojų, staiga, stipriais virpesiais
primindamas, kad gyveni
mumyse
ir kas gi tada būtų
kvaili mūsų bandymai
įsakinėti – tau
Atsiradęs mes yra ne kas kita kaip aš substitutas, atradimo bei suvokimo kontekste įkūnijantis visuotinesnę reikšmę, tu vienaskaita prieš aš atstovaujamą daugiskaitą – mes pateikia kiekybinę tarpusavio santykių išsidėstymo schemą: kiekvienam iš mes (o jų yra daugiau nei du) priklauso, ar tenka po vieną ir tą patį tu. Taigi kiekvienas iš mes kontaktuodamas su tu patiria tos pačios kokybės santykį. tu neapibrėžiamumo požymis išryškėja po ilgų sakymo situacijos „formomis“ išreikštų bandymų objektyvizuoti, įforminti jį kaip pažįstamą adresatą. Tačiau visi trys požymiai: tu – nesuprantamas, tu – netikėtas ir tu – nepriklausomas (nuo mūsų valios nepriklausomas), tinkantys bet kuriam tu įvardyti (ar tai būtų aš, ar vaikas, ar mergytė, ar mėnulis, ar miręs tėvas), galutinai išsklaido iliuzijas jį objektyvizuoti, įtraukti į savo žinojimo diskursą.
Identifikacijos perspektyva
Ieškant savo aš tapatumo laike ir erdvėje, norėčiau apžvelgti kelis to tapatumo suvokimo galimybių aspektus.
N. Miliauskaitės knygos „Uždraustas įeiti kambarys“ sakymo situacijoje dalyvaujančio arba sakymo situaciją kuriančio subjekto diskursas – moters kalba – liudija paslėptą moters asmenišką identitetą. „Atsižvelgiant š kalbos vartojimą, moters identitetas yra nugramzdintas todėl, kad moterys stipriai neigia budus, kuriais galėtų išreikšti save, skatindamos vartoti tas išraiškos priemones, kurios sugestijuoja trivialumą, ir vartoti formas, kurios išreiškia neapibrėžtumą to, apie ką jos kalba“14. Sakymo situacijos įvykis šioje knygoje yra saviidentifikacijos paieška, kuri pasirodo besanti moteriško identiteto paieška. Sakymo aktas, atliekamas aš–tu poros santykyje, pasirodo kaip efektyviausia tos paieškos forma, „psichologinis sugrįžimas į prarastą vaikystės pasaulį pabirais fragmentais <…>. – sako B. Ciplijauskaitė. – Ta tema perkeliama į moters išgyvenimų plotmę ispanės Mercė Rodoreda 1974 m. romane, kurio net pavadinimas – „Sudaužytas veidrodis“ – rodo artimą giminystę su paskutine Miliauskaitės knyga“15.
Reflektyvumo izotopijoje – santykyje su veidrodžiu – pažvelgus į prarastąjį ten, kaip aš atspindys (tikra obsesijos išraiška) pasirodo mažos mergytės vaizdinys. Jis pasirodo dviem plotinėmis: reflektuojant vaikystę mergytė yra savojo aš pamatymas („maža mergytė / apsigyvenusi mano veidrody“) ir ieškant savo motinystės paliudijimo kaip aš tapatybės įteisinimo (moters tapatybės požymis – vienintelė „kitos lyties“ funkcija – motinystė, o jos įrodymas turėtų galutinai įteisinti aš identitetą). Šis procesas taip pat vyksta aš tu (kitas) sakymo santykyje: „stebuklingas kūdiki, niekad / nebusi mano“ („įbėgi juokdamasi…“), „smulkutė mergytė, pažvelgus / tiesiai į širdį / melsvom laukinės / cikorijos akim / galėtų būt mano duktė“ („smulkutė mergytė…“).
Mergytė kaip galimas jos kūdikis. „Ne sopuliuos gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įsitvirtina visam laikui“16. Mergytės vaizdinio matymas, santykio partneris tu – tai kategorizuota sopulio išraiška.
Ieškant aš paliudijimo, surandamas vardas. Saviidentifikacija kaip vardo suteikimas – savęs atpažinimas:
Išeina, lėtai
lipa laiptais žemyn, staiga
prisimena betgi mano krikšto
vardas yra Marija, neužfiksuotas jokiuose dokumentuos, nuslėptas
mano vardas, tikrasis pabyra
ašaros, nešdamos palengvėjimą (p. 47)
Prisiminimas virsta atpažinimu: „prisimena: betgi mano krikšto / vardas yra Marija“. Vardo žinojimas – būtina identiteto atpažinimo sąlyga. Vardo atsiradimas rodo, kad sakymo subjektas save atpažįsta/pripažįsta kaip objektą. Tai įvyksta įmenant paslaptį ir patiriant palengvėjimą: „Pilnatvė, kuri vadinama Marijos vardu ir kuri yra moters ir Dievo visuma, galiausiai pasiekiama pašalinant mirtį“. Šiuo atveju ji – Marija, krikščioniškame kontekste įgyjanti Dievo Motinos statusą.
Religinis sakymo aktas – malda, išgyventa sapno erdvėje, yra lūžis, kuriuo sakymo subjektas įasmeninamas.
Pabaiga
N. Miliauskaitės saviidentifikacijos paieška skleidžiama siekiant panaikinti atstumą tarp sąmonės ir kalbos. Viena iš tokių naikinimo galimybių būtų moteriško tapatumo ieškojimo perspektyva.
Sakymo situacijos N. Miliauskaitės knygoje „Uždraustas įeiti kambarys“ atskleidžia ne tik sakymo akte esančius dialoginius santykius, bet ir ypatingą žmogaus mąstymo generavimo būdą. kur dialogoškumas yra mąstymo schema. Čia verta prisiminti V. Kavolio pastebėjimą: „Gal Miliauskaitės atradimas – patirtis, kurioje nėra nieko nekomunikuojančio ir nieko abejotino – šiais laikais net pats svarbiausias“.
1 Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę. – Vilnius: Baltos lankos. 1994. – P. 142.
2 Бевенист Э. Общая лингвистика.– Москва, 1974. – С. 85.
3 Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas. – Vilnius: Mintis, 1996. – P. 21.
4 Ten pat.
5 Ariès Ph. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. – P. 150.
6 Ten pat. – P. 141.
7 Бахтин М. Литературно – крутические статистики. – Москва, 1986. – C. 520.
8 Бендлер З. Факты и язык // Философия, логика, язык. – Москва, 1987. – С. 296.
9 Бевенист Э. Общая лингвистика. – C. 294.
10 Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę. – P. 82.
11 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga. 1993. – P. 310.
12 Toelle H. Miloszo tyrinėjimai // Semiotika. – Nr. 5. – Vilnius: Baltos lankos. 1997. – P. 36.
13 Eliade M. Amžinojo sugr|žimo mitas. – P. 21.
14 Fasold R. Language and Sex // The Sociolinguistics of Language. – Blackwell, 1996. – P. 103.
15 Ciplijauskaitė B. Sudaužyto veidrodžio šukės // Metmenys. – 1996. – Nr. 71. – P. 183.
16 Kristeva J. Stabat Mater // Feminizmo ekskursai. – Vilnius: Pradai. 1995. – P. 501.
Jurgita Perminaitė. „Kultūra yra visur ir niekur“
1997 m. Nr. 12
Jonas Mekas. Laiškai iš Niekur. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 143 p.
Gerai yra surinkti išsibarsčiusias mintis į vieną vietą, sudėti tekstus į knygą, nes visumą lengviau įvertinti, – ilgainiui atmintyje pasilieka ir išryškėja svarbiausi dalykai. Dažnai žmonės sugrįžta prie įamžintų minčių, pavyzdžiui, dienoraščių, laiškų, užrašų knygutėse paliktų pasvarstymų ar šiaip pastebėjimų. Ir sugrįžta ne prie fragmentų, bet prie visumos, prie jau turimo žodžio. Todėl visai nenuostabu, kad į vieną knygą buvo surinkti ir Jono Meko laiškai, rašyti 1994–1995 m. į „Valstiečių laikraštį“. Laiškai, verti didesnio skaitytojų rato, didesnio susikaupimo ir atidos.
Jono Meko vardas – gera intriga Lietuvos skaitytojams. Toks žinomas ir nežinomas kūrėjas: režisierius, operatorius, poetas, publicistas. Bet taip ir išsprūstantis, lyg ir nenutūpęs Lietuvoje – bent jau mane kaskart apima toks jausmas, kai susiduriu su J. Meko vardu. Ir štai dar vienas pasirodymas – „Laiškai iš Niekur“. Pavadinimas tarsi vėl suponuoja neapibrėžtą, abstraktų ir neapčiuopiamą susitikimą. Laiškai yra, knyga yra, ir J. Mekas knygos viršelyje yra, bet tikslaus atgalinio adreso nėra. Pats J. Mekas sako, kad jie ne iš Lietuvos, ne iš Niujorko, bet iš kultūros, kuria dabar jis domisi, o „kultūra yra visur ir niekur“. Taigi laiškų autorius yra Niekur, t. y. kultūroje, kurią jis kuria ir kuriai priklauso.
Reikia pasakyti, kad ši visuma iš Niekur yra labai konkreti ir palieka keletą įspūdžių. Pirmasis jų verste verčia pasakyti, kad „Laiškai iš Niekur“ priklauso tai knygų kategorijai, kurių turinį sudaro ne tik rašytinis, bet ir vaizdinis tekstas, kuriam priklauso ir nuotraukos, piešinėliai, autentiškų laiškų faksimilės. Pateikta iliustracinė medžiaga nėra padrika, ji tarsi atsiliepia kiekvieną laišką: jeigu autorius mini ožkas, tai ir šalimais esančioje nuotraukoje J. Mekas stovi su ožkele; jeigu kalbama apie jogos meną, tai nuotraukoje J. Mekas ir filmo „Blogas leitenantas“ autorė Zoe Lund stovi ant galvų. Tačiau nuotraukos, filmų kadrai, G. Bruno brėžinių originalai ne tiek iliustruoja laiškus, kiek kurdami autentiškumo ir intymumo atmosferą konkretizuoja autoriaus erdvę, tarsi įbūtina neapibrėžtą Niekur. Kaip tik šiame iš laiškų turinio išsprūstančiame tekste gimsta naujas pasakojimas apie konkretų žmogaus gyvenimą.
Kartu lieka įspūdis, kad „Laiškai iš Niekur“ – tai malonumo knyga, nereikalaujanti ypatingų skaitytojo pastangų, tiesiog suteikianti gražų ir malonų potyrį tiek akiai, tiek minčiai. Sudėti į knygą laiškai, anksčiau skirti „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams, čia tarai nebetenka savo konkretaus adresato – jie skirti kiekvienam, o drauge ir niekam asmeniškai. Laiškas be konkretaus adresato išvaduoja skaitytoją nuo atsakomybės, nuo galimos minties provokacijos ar noro diskutuoti su autoriumi.
Galbūt tokį jausmą sustiprina ir tai, kad J. Meko laiškai – tai ne filosofiniai klaidžių minčių labirintai, o labai gyvenimiški pamąstymai, tiesiog užrašytos savos mintys, nebijant suklysti. Autorius nebijo užrašyti to, ką tuo metu jaučia, išgyvena ir supranta, ir užrašyti taip, kaip jaučia, išgyvena ir supranta. Prisimindamas savo kelionę į Fatimą ir keistus išgyvenimus šioje vietoje, laiško gale J. Mekas pats stabteli: „A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo… Ką tu jau čia padarysi, kartais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne?“ Kartais laiškuose tarsi prasprūsta netikrumas dėl paties autoriaus jaučiamos ribos tarp laisvai paleistos ir suvaldytos minties, taip „nukliedėjimo“ ir atviro pamąstymo.
Knygoje yra sudėti visi aštuoniolika J. Meko rašytų laiškų ir keli neužbaigtų laiškų fragmentai. Kaip įžangoje rašo A. Naujokaitis, laiškuose niekas nebuvo taisoma, nebraukinėjama, kad išliktų to laiko bruožai, nenukentėtų autoriaus tekstas (pavyzdžiui, paliktas J. Meko žodis „avantgardinis“). Reikia tik sveikinti tokį sudarytojo pasirinkimą.
Laiškai yra panašūs savo kalbėsena, dažnai pasikartoja tos pačios autoriaus mintys arba yra sugrįžtama prie tų pačių pasvarstymų. Tačiau pirmieji laiškai yra padrikesni, mintys labiau atitrūkusios viena nuo kitos: pradeda kalbėti apie J. Jablonskį, paskui peršoka prie kelionės į Islandiją, prisimena J. Miltinį ir Paryžių. Vėlesniuose laiškuose mintys sklandėja, tekstas darosi lygesnis.
Svarbiausia laiškų autoriaus nuostata užrašyta septintojo laiško gale: „O aš sakau: viskas yra svarbu, ir ypač menai. Aš irgi ūkininko vaikas, ir man tai svarbu. Man viskas svarbu, ir aš viskuo domiuosi… Visas pasaulis yra vienas didelis ūkis“. J. Meko pamąstymuose išryškėja du svarbiausi dalykai: valstietiška kilmė ir menai. Jis pabrėžia savo kilmę: „aš – ūkininko vaikas“, o pasaulėjautą grindžia valstietiško gyvenimo patirtimi. Kalba, žemė ir darbas, dar kaimo prisiminimai – tai vertybės, prie kurių J. Mekas nuolat grįžta, nes, jo įsitikinimu, „kultūra yra basose kojose“. Tačiau tuo pat metu jis jaučiasi priklausąs kito laiko, kitai poetų kartai, todėl viename laiške prisipažįsta, o gal liūdnai konstatuoja: „Ne, aš jau nerašysiu lietuviškos poezijos… Mano žodžiai kiti, ir mano ritmai, ir kraujo bėgimas kitas, ir mano rojus, ir mano pragaras visai kitom šviesom ir ugnim dega“. J. Meko kitoniškumą sudaro pasaulinio meno erdvėse išlaikyta savos žemės trauka.
Žmonės, kuriuos J. Mekas mini savo laiškuose, – ir Čiurlionis, ir Gimbutienė, ir Mačiūnas, ir Orvydas, ir Veščiūnas, ir Zapkus, ir daugelis kitų, – visi jie vienaip ar kitaip kuria tą Lietuvos kultūros dalį, kurią galėtume vadinti pasauline. Visi jie priklauso kultūrai, tam įvardytam Niekur, iš kur ateina J. Meko laiškai. Mano galva, įdomiausią knygos dalį sudaro šeštasis laiškas, kuriame rašoma apie Jurgi Mačiūną, meno judėjimo Fluxus pradininką. Laiške patelktos J. Meko dienoraščio, rašyto paskutiniaisiais J. Mačiūno gyvenimo metais, ištraukos – tai tikri gyvenimo kadrai, kuriuose tikslia operatoriaus akimi užfiksuoti svarbiausi J. Mačiūno gyvenimo pabaigos įvykiai, atskleidžiantys žmogaus akistatą su mirtimi. „Atrodo, Jurgis ir Mirtį laiko tik vienu savo Fluxus žaismų elementu, <…> Jurgis nekuria meno savo kūnu: mažai, labai mažai telikę to jo kūno, mažai. Jo niekados daug nebuvo, ne: jis kurta savo meną savo gyvenimu.“
Paties J. Meko atsiųsti neužbaigtų laiškų iš Niekur fragmentai leidžia neabejoti, kad jis nuolatos apie juos galvojo. jam buvo svarbu Juos rašyti, tačiau, kaip pats prisipažįsta, „mano Laiškai iš Niekur priėjo liepto galą. Tiek darbų užplūdo, kad aš, kad ir su geriausiais norais, negaliu rasti laiko rašymui“. Gerai, kad mus pasiekę laiškai gali sutelkti skaitytojui malonių potyrių.