Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10

Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Praėjusiais metais Lietuvos rašyto­jų sąjungos leidykla išleido išskirtinai gražią knygą apie Nijolę Miliauskaitę – Jotvingių (1991), Rašytojų sąjungos (1996), Nacionalinės (2001) premijos laureatę – „Moteris su lauko gėlėmis“. Ją sudarė ir parengė artima poetės draugė Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Knygoje esama atsiminimų apie poe­tes asmenį, recenzijų ir straipsnių apie kūrybą bei jos pačios „balso“: neskelbtų eilėraščių, laiškų, pokalbių. Nuotraukos, eilėraščių ir raštelių fak­similės – tarsi jos poezijos vizualusis tęsinys. Ypač negali atitraukti akių nuo poetės vaikystės šeimos nuotraukų: gražuolės mamos, tėvukų (se­nelių), tėvo; įsimenantys veidai, retro žavesį skleidžiančios moteriškos ap­rangos detalės: apykaklaitės, pakelti petukai, vėjo plaikstomi raukti sijo­nai, aukštyn sušukuoti besibanguojantys plaukai… Daug kas iš san­tūrios, orios to laiko dvasios pasiliko poetės laikysenoje – tapo jos indivi­dualybės dalis. Nijolė, sprendžiant iš nuotraukų, atrodo buvus panaši į savo senelį. O „neatpažįstama“ nuotrauko­je, kur prezidentas jai įteikia Na­cionalinę kultūros ir meno premiją, atrodo panaši į tėvą, kurio stoka ir reikmė turbūt labiausiai ir lėmė našlaitiškumo pojūtį ir ypatingą na­mų ilgesį jos poezijoje. „Moteris su lauko gėlėmis“ yra fenomenologiškai iškalbi knyga: atsiminimai, kritikos vertinimai, pokalbiuose išbarstyta poetės „estetika“ vieni kitus perpina, paremia. Visa kartu liudija šios kūry­bos tikrumą, autentiką, leidžia problemiškiau suprasti jos biografiškumą.

Antai artimųjų ir mokytojų prisi­menama mergaitė (senelių namuose labai mylima, mokykloje-internate – pastebėta, pripažinta, šiuolaikiniu žargonu, lyderė), kaip ir iš nuotraukų žvelgianti, dažniausiai rimta, su ka­sytėmis ir kaspinais niekuo neprime­na vaiko iš prieglaudos vaizdinio jos poezijoje. Apie jo „netikroviškumą“ ir apie gilumines psichologines jo šaknis rašo buvusios Nijolės mokytojos: litua­nistė, literatų būrelio vadovė Liuda Viliūnienė, rusistė Eglė Sabaliauskaitė-Tutinienė, bendramoksliai Juo­zas Benecijus Ignatavičius, Gražina Zita Mažeikaitė-Sajienė. Man įstrigo jos charakterio apibūdinimai: „Nijolė buvo ypatinga jau internate – išdidi, pasitikinti savimi ir būsimu gyve­nimu, pasirinkusi S. Nėries šukuoseną žinojo, kad bus poetė, žinojo, kaip to siekti“ (p. 58). Uždara, mažakalbė, tu­rinti savo pasaulį, maištinga. O štai kaip save tuometinę ji prisimena 2000-aisiais: „Man tiesiog gaila vaikų, kurie turi eiti į šiuolaikines mokyklas. Ten, nors uždaryta, nors kiekvieną sykį reikėjo prašyti leidimo, kad išeitum į miestą ar savaitgaliui parva­žiuotum namo, nors privalu buvo pa­klust disciplinai, jutau, kad esu laisva – savo viduje, kad niekas negali kont­roliuoti mano minčių, kad galiu kurti“ (p. 243).

Studijų Vilniaus universitete me­tai – sėkminga individualybės įtvirti­nimo tąsa, poetės statuso prisiėmi­mas. Kurso draugai neabejojo, kad Ni­jolė atsidės savo talentui, bet iš pradžių viskas susiklostė kitaip; pir­mąją knygą ji išleido praėjus daugiau nei dešimtmečiui po universiteto baigimo – 1985-aisiais. Ne viena stu­dijų draugė, rašydama apie Nijolės tolesnį gyvenimą ir jausdama tam tikrą nuoskaudą dėl nutilusios poetės, vartoja aukos, tarnystės sąvokas. Ir net Vytautas Bložė apie jųdviejų san­tykius rašo: „Ar buvo tai tik įsimylėji­mas? Gal ne vien tai. Tai buvo greičiau jos auka vardan poezijos, neskel­biamos, uždraustos, kurią ji viena pati skaitė, slėpė“ (p. 20). Aukos motyvą netikėtai pakreipia S. Geda: pirmosios poetės knygos recenzijoje jis rašo, kad skaitydamas šią poeziją jis prisiminęs R. M. Rilke’s mintį, jog mūsų amžiuje daugybė moterų, norinčių būti myli­mos, tik maža gebančių būti mylinčiosiomis… Ir taip komentuoja: „Būti pir­mąja, ko gero, palaima, būti antrąja – auka“. Patikslindamas J. Vaičiūnaitę, rašo: „Gal jos poezijos centre – ne mo­teriškumo išsiskleidimas, kaip rašo re­cenzente, o moters misijos suvoki­mas?“ (p. 163). Būti mylinčiąja, reiškia būti auka; o tai ir būtų moters misija? Susilaikau nuo feministinio komen­taro… Kita vertus, nenoriu pernelyg ir dramatizuoti: poetės nuolankumas ir meilė būčiai, visiškas pasišventimas kitam (net sužinojusi apie savo ligą pirmiausia rūpinosi, kaip tai sudrums vyro gyvenimą, prislėgs seserį Benitą) galėtų būti jau šventųjų lygmens. Jeigu kam atrodytų, kad tai per aukš­tas tonas, tepaskaito jis G. Ramoškaitės-Gedienės atsiminimus. Pasi­rinkti tokį likimą buvo jos sąmoningas apsisprendimas, ir poetas V. P. Bložė jai buvo vyras ir turbūt tėvas, ir vaikas viename asmenyje. Prisiminti­na, kad poetės santykis ne tik su arti­maisiais, bet ir apskritai su visa gy­vastimi, kuriai turbūt priklausytų ir „sielą“ turintys daiktai, buvo grindžia­mas meile, kaip ypatingos globos, sau­gos, net gailesčio jausmu, vėliau dar sustiprintu Rytų dvasinių praktikų. Dvasinės globos pojūtis, patirtas bendraujant su poete – Audingos Peluritytės prisiminimų leitmotyvas. Be to, dar grįžtant prie jos pasirinkto gyvenimo būdo: išsipildė jos noras būti gera poete. Pasak V. P. Bložės, iš pradžių ji rašė neturėdama tikslo skelbti, net redakcijų prašoma neduo­davo savo eilėraščių, baimindamasi, „kad poezija netaptų pigaus viena­dienio skambėjimo“. Tarp kūrėjų, net pačių artimiausių, visada išlieka kon­kurencijos santykis: V. P. Bložė neduo­da jai perrašyti savo kai kurių ne­skelbtų eilėraščių, idant jie nenusėstų jos pasąmonėn ir iš ten neateitų į jos kūrybą, kaip kad jau buvo nutikę. Bet ir pati vyrui per daug neatvirauja, duoda skaityti jau užbaigtus kūrinius, ne visada kalba apie tai, ką skaito. ką atminties kamputyje susislėpė, pavyz­džiui, iš Paryžiaus. Rašydavusi, anot V. P. Bložės, virtuvėje ar savo kam­baryje vėlai vakare, beveik slapta kai jis prieidavęs, ranka uždengdavusi, ką parašiusi. Dar grįžtant prie aukos mo­tyvo: vyriškąją giminę reabilituoja broliškai solidarūs Kornelijaus Plate­lio atsiminimai, kur gal labiausiai pri­artėta prie poetės buvimo paslapties, nevengiant pelnytai paironizuoti „stipriąją lytį“. Ir apie poetės kūrybą jis pasakė, man rodos, labai tikrus da­lykus, tarsi būtų žvelgęs į pačių jos sielą: „Nevalia kalbėti apie tai, ko nežinai. Bet man atrodo, jos eilėraš­čiai nenusinešdavo jos sielos dalies, kaip kad žvelgiančios į mėnulį lėlių siuvėjos sielos atsignybdavo jos pasiū­tos lėlės. Eilėraščiai nokdavo joje tarsi kuklūs vasaros vaisiai, dirbant kas­dienius darbus, prisimenant ir mąs­tant. Jie krisdavo ant balto lapo tuo pačiu prasitęsimo keliu, kaip obuoliai ir slyvos“ (p. 142).

Siela galėtų būti laikoma pagrin­diniu šios poezijos ir jos kritikos žodžiu; „Sielos rašmenys“ (J. Riškutė), „Sieloj kaip namie“ (B. Speičytė), „Sie­los – širdies labirintuose“ (V. Daujo­tytė) – tai kritikos tekstų pavadini­mai. Postmodernizmo amžiuje tokia kūryba (ir kritika) yra didelė rizika; tuo viltingiau nuteikia jos triumfas, nes, pasak autoritetingosios Julios Kristevos, „<…> nematau jokio kito vaidmens literatūros kritikai ir teori­jai, kaip tik aiškinti vertę maišto patirties, formalios ir filosofinės, ku­riai galbūt pavyks išsaugoti mūsų vi­dinio gyvenimo gyvybingumą: psichi­kos erdvę, kuri vadinama siela, kuri, be abejo, yra paslėptas Grožio veidas, jo nematomas ir būtinas šaltinis“ („Maišto prasmė ir beprasmybė: psi­choanalizės galios ir ribos“, p. 13). Ir kritika, ir pati poetė savo kūrybą trak­tuoja pirmiausia kaip patirties fe­nomeną, o jau po to – ir kaip tekstą. Tokios poezijos kokybė tiesiogiai pri­klauso nuo kūrėjo vidinio gyvenimo energijos, nuo egzistencinės įtampos. „Pagalvojau, kad tokiems eilėraščiams reikia ne tiek poeto, kiek būvėjo“, – D. Kajokas teiraujasi poetės apie jos požiūrį į poetinės technikos dalykus. Atsakymas: „Dėl tų dalykų nelabai suku sau galvą. Man tik atrodo, kad privalau gyventi taip, kad būčiau pasirengusi eilėraštį užrašyti. Tam turiu mokytis, skaityti, stebėti, medi­tuoti. Vidus visą laikų turėtų būti budrus, dėmesingas ir ramus“ (p. 226). O apie patį kūrybos procesą kalba kaip apie norą kuo tiksliau užrašyti eilėraštį, kai tik jis ateina – tarsi savaime, netikėtai: lupant bulves vir­tuvėje, persodinant gėlę… Tarsi eilė­raščiui nereikėtų specifinių jos, kaip kūrėjos, pastangų.

Poetė buvo itin kukli, vengė dėme­sio, nemėgo atvirauti, teigė, kad žmonės turėtų kuo mažiau žinoti apie rašantįjį, nes viskas esą eilėraščiuose; bet pati labai domėjosi kūrėjų bio­grafijomis, asmenybių gyvenimo autentika: „Traukia, kas tikra, neiš­galvota, pergyventa, iškentėta – šir­dim ir kailiu. Todėl ir skaitome „Raštų“ paskutiniuosius tomus: laiš­kus, dienoraščius (F. Dostojevskio, R. M. Rilkės, F. Kafkos, M. Prusto), kuičiamės po mokslines biografijas, ieš­kome prototipų, įsižiūrime į senoviš­kas fotografijas, lyginame išlikusius veidus“ (p. 220), – rašė prisistatydama „Poezijos pavasary“ 1984-aisiais.

Bene M. Proustas ir bus tas lemtingasis veidrodis, kuriame „at­pažino“ savo problemą – vaikystės, prarastų namų, atminties laiko ieško­jimą ir kelią, kuriuo einant galima visa susigrąžinti. Rastas poetinės at­minties principas daiktas – kaip įsikūnijęs laikas, kaip amžinybė, kaip siela, ir pasakojimas kaip „techninė“ laiko forma. O pasak S. Gedos, ji jam įdomiausia esanti tada, kai ir pati kuria „daiktus“, nebūtus lietuvių poezijoje.

Poetė savo kūrybą pavadino bio­grafiška, bet ne tiek dėl faktinių įvy­kių, kiek dėl vidinės egzistencinės patirties. Tokios poezijos akivaizdoje, fenomenologiškai žvelgiant, kūryba ir gyvenimas yra kaip vienas tekstas. Ir vis dėlto tame vienyje gal per plauką pirmesnis jai buvo gyvenimas: kas­dieniai darbai, rūpestis vyru, namais; kiek „nedirbančios“ moters darbų, kiek jos išmoktų profesijų išvardyta prisiminimuose! Kūrybai likdavę akimirkos – kasdienybės properšos, kai, jos žodžiais, stoja ramybė, tyla, vienatvė – dvasinės būsenos, turėju­sios išskirtinės reikšmės. Vieno po­kalbio pradžioje patikinusi, kad nenu­mirtų, jei nerašytų eilėraščių, kad bū­ta laikotarpių, kai buvo didesnių bėdų nei poezija, reziumuoja kitką (ir gal net su tam tikra nuoskauda): „Man poezija vis vien yra svarbiausias da­lykas. Svarbesnio nėra, taip jau susi­klostė gyvenimas“ (p. 233).

Kritika šią poeziją vadina auten­tiška, švaria, tikra, prigimtine… taip pažymėdama ir jos meninę kokybę. Autentiškumo kriterijus – sava patir­tis; tokio tipo poezija suponuoja specifinį santykį su skaitytoju: būdin­ga, kad dauguma recenzijų prasideda nuo vertintojo reakcijos, nuo atsivėri­mo svetimai patirčiai, kuri tampa sa­va; sužavėjo, sukrėtė, užbūrė, jaudino, persmelkė, atspėjo, apvalė. Recenzijos žanrui iš esmės gali ir pakakti tokio estetinio–jutiminio reagavimo aprašy­mo, bet daugumoje knygos tekstų stengiamasi jį pagrįsti ir formos ypatybėmis. Antai S. Parulskis „Už­drausto įeiti kambario“ recenziją pradėjęs nuo šios poezijos autentišku­mo kaip individualaus stiliaus, tiesa, pridūręs, kad „poezija yra daugiau nei stilius“ ir kad „Miliauskaitės atveju tai pasitvirtina“, vis dėlto imasi ne „stiliaus“, o sugrįžta prie klausimo, kodėl ši poezija skaitantįjį jaudina, jaudinančiai į jį atsakydamas ir dėl to lyg susidrovėjęs savęs „dainuojančio šitaip gražiai“ („Bet vis dėlto seniokiški dūsavimai apie vaikystę taip pat nepadės“) dar kartą užduoda klau­simą: „Kuo dar stipri ši poezija, kodėl tai vis dėlto ne proza?“ (p. 179) Bet save, šį kartą akademišką teksto kri­tiką, taip pat sustabdo: „Bet ar sukuria kokią nors poeziją žodinės opozicijos ir ko vertos tos opozicijos, jeigu tarp jų neplyšta gyvos patirties įtampa“ (p. 181).

Poetai yra nepralenkiami tokios poezijos skaitytojai ir jų plunksnai priklauso dauguma čia įdėtų kritikos tekstų. Net ir „bjauriai formaliai šne­kant“ (L. Jakimavičius), jiems pavyks­ta kalbėti apie būties gėlą, kuri galop ir išdega poezijos formas. Ši poezija diktuoja savo skaitymo taisykles, padalydama į „skaitytoją“ ir „žmogų“ net tokį akademišką kritiką kaip R. Šilbajoris: „Galima net manyti, kad ši­taip įsijausdama į daiktus poete mokosi būti iš daiktų buvimo. Taip ji keičia ir save, ir mus, tai pergyve­nančius, ne tik kaip skaitytojus, bet ir kaip žmones“ (p. 211). Kaip „skaityto­jas“, t. y. analitikas, R. Šilbajoris parodo, kad N. Miliauskaitė yra sudėtingo paprastumo poetė; sudėtinga ir for­mos, ir „vidinio pasaulio“ požiūriu.

Literatūrologų tekstai apie rink­tinę „Sielos labirintas“. V. Daujotytė ryškina šios poezijos fenomenologines „bendrąsias vietas“, interpretuodama tekstą „iš jo paties galimybių“, pabrėž­dama poetės sukurto pasaulio juti­miškumą („taktilinė lyrika“), namų prasmes, „fenomeninius daiktus“. Ty­rinėtojos akiratyje naujausi rinktinės eilėraščiai, jos vadinami ketvirtąja poetės lyrikos knyga. Nors juose ryškūs rytietiški motyvai, bet savo dvasia ši „knyga“ yra organiška ankstesnės poetės kūrybos tąsa. Ypatingo dėmesio sulaukė ciklas „Ei­lėraščiai Persefonės palydai“: V. Dau­jotytė jį vadina lyrikos knyga knygoje, analizės objektu jį pasirinko K. Nas­topka. Jis ciklą skaito graikų Perse­fonės mito fone, ryškindamas abiejų skirtis ir sutaptis. Šiame lydinyje tyrinėtojas nustato tris sudedamąsias dalis: „Cikle „Eilėraščiai Persefonės palydai“ graikų mito nuorodos susi­pina su lietuvių senųjų tikėjimų vaiz­diniais, o ši amalgama savo ruožtu priklauso N. Miliauskaitės poetiniam idiolektui, tame pačiame kalbančiojo aš sutalpinančiame „dukterį ir motina būti trokštančią moterį“ (p. 201).

Poetės kūrybos „visumos kontūrą“, pabrėždama fenomenologišką jos prigimtį, ryškina B. Speičytė. Ji išskiria vyraujantį šios poezijos principą – vaizdinį kalbėjimą, jos atpažįstamą atraminėse hieroglifo, veidrodžio me­taforose, sapno poetikoje. Tyrinėtoja daug dėmesio skiria svarbiausiam, pasak jos, šios poezijos pasaulė­vaizdžio elementui – namų vaizdiniui ir su juo susijusiam poetinės at­minties principui, rasdama jiems įtiki­namų literatūrinių paralelių.

Fenomenologinė kritika pasitiki autoriumi ir kūriniu: „Galimybė, kad Kitas yra teisus, sudaro hermeneutikos sielą“ (H.-G. Gadameris). Įdomu, kaip viskas atrodytų, taikant „įtarumo“ strategijas, pavyzdžiui, kad ir psi­choanalizę. Kritikų buvo užsiminta, jog ši poezija yra tarsi savotiška psichote­rapija – ir autorei, ir skaitytojui. Be to, joje aktyviai dalyvauja atminties feno­menas, o pasak jau cituotos J. Kristevos, atminties šaknys yra ne kas kita kaip kalba ir pasąmonė. Knygoje pasigedau R. Pociūtės recenzijos „Puella aeterna“ apie „Uždraustą įeiti kambarį“ („Šiau­rės Atėnai“, 1996. III. 9), nors suprantu, kad ji savo tonu ir polemiškumu iš kitų išsiskirtų. Kritikos diapazoną nuosaikia postmodernizmo dvasia – intertekstualumu, feminizmu – būtų praplėtusi B. Ciplijauskaitės „Metmenyse“ (1996, Nr. 71) paskelbta rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“ recenzija. Tuo labiau, kad ne viename knygos tekste jaučiama nuostata, jog platesnis literatūrinis kontekstas šiai poezijai lyg ir netinka.

Turbūt svarbiausia šioje išskirtinėje knygoje yra jos, Nijolės Miliauskaitės, „balsas“: pokalbiai, laiškai, eilėraščiai, straipsniai ir rašysena – rašteliai, „daiktai“, su meile parašyti atsimini­mai, nuotraukose sustojęs laikas.