literatūros žurnalas

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

Pabaiga. Pradžia 2019 m., Nr. 12

 

2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.


Santykiai su dėstytojais

Akademinės grupės tuo metu (1959–1964) būdavo nedidelės – apie dešimt studentų, su savo dėstytojomis susitikdavom bene keturis ar penkis kartus per savaitę. Mūsų santykiai buvo gana šilti, netgi motiniški, nes dėstytojos neblogai mus pažino ir kartkartėmis leisdavo sau taktiškai užsiminti, kad tas kavalierius gal nėra pats geriausias pasirinkimas; šitas suknelės fasonas dabar labai madingas, na, o plaukų gal dar ir nevertėtų dažyti – ką darysit senatvėj? Buvom mokomos ir svarbesnių dalykų – užjausti ir padėti viena kitai. Kai rinkdavom pašalpą sergančiai kurso draugei, dėstytojos irgi prisidėdavo. Mes, savo ruožtu, irgi turėjom tam tikrą solidarumo su dėstytojais jausmą. Filosofijos seminarus mums vedė Jonas Rimantas Skiauteris, buvęs anglistas. Turėjo silpnybę išmesti taurelę ir, mūsų džiaugsmui, seminarus dažnokai praleisdavo. Vieną kartą sužinojom, kad į jo paskaitą ateis vizitatorius, ir iškart sumetėm kodėl. Spontaniškai nusprendėm kalbėti angliškai, o tikrintojui, kaip ir tikėjomės, anglų kalba buvo neįveikiamas barjeras.

Ko dar, be anglų kalbos ir gyvenimiškų tiesų, mes galėjom išmokti iš savo dėstytojų? Manyčiau, sąžiningumo, pareigos jausmo, kolegialumo, nepakantumo apkalboms ir intrigoms, pagarbos studentams. Vis prisimenu Aleksandrą Dantaitę, kuri sakydavo, jog geras pedagogas turi turėti aktorinių gabumų; visų pirma, jis turi sugebėti valdyti auditoriją, sutelkti studentų dėmesį, o pravėręs auditorijos duris, už jų palikti visus rūpesčius ir blogas nuotaikas. Tokie ir buvo dauguma mūsų dėstytojų. Ir, be abejo, iš jų perėmėme meilės ir pasididžiavimo jausmą, kad dirbame mūsų senajame universitete. Kai man kartą pasiūlė dirbti kitoje katedroje ir kitose patalpose, net nesvarsčiusi atmečiau pasiūlymą – ten nebūtų buvę mūsų senojo universiteto auros.

Dar viena sritis, kurioje jautėme dėstytojų įtaką, – dėmesys tam tikram drabužių stiliui. Mūsų katedros dėstytojos rūpinosi savo apdarais, derindavo net smulkiausias detales – kaip sakydavo R. Aprijaskytė, „it is the gloves that make a lady“[1]. Mums, kurių dauguma buvo iš neturtingų šeimų, jos atrodė elegancijos viršūnė. Klostyti languoti sijonai, vilnoniai megztinukai, šviesūs paltai, dailios beretės, – visas tas angliškas škotiškas stilius buvo tam tikras mūsų katedros dress code ir lig šiol man atrodo labai gražus (tais laikais buvo manoma, jog drabužis turi atspindėti dėstytojo statusą; vienu metu sklido gandas, kad rektorius J. Kubilius piktinosi dėstytojomis, per paskaitas dėvinčiomis ne sijonus, o kelnes. Prieš kelnes nebuvau labai kategoriškai nusistačiusi – mūsų fakulteto auditorijose būdavo siaubingai šalta, ir vis dėlto pasijutau nemaloniai nustebinta, kai neseniai viena kolegė atėjo ginti disertacijos džinsuota; kaip būtų pasakiusios mūsų dėstytojos, „no sense of the fitness of things“[2]).

Tais laikais drabužiai atliko ir tam tikrą atpažinimo funkciją – ilgas nutįsęs sijonas, rankų darbo megztukas – lituanistė; aukštakulniai, įmantri šukuosena, ryškus makiažas – rusistė. Iškart buvo galima atskirti prancūzistes – kostiumėliai à la Chanel, žabo, mezginiai, kliošai, skrybėlaitės. Vienu metu buvo labai madingi puikūs rankų darbo mezginiai iš naminės vilnos, ir fakulteto koridoriuose matydavai ant palangės pritūpusias mezgančias studentes – „necessity is the mother of invention“[3]. Gerai, kad dabar nebėra to necessity, bet truputį gaila, kad studenčių drabužių stilius susiniveliavo.

Labai dažnai mes su kolegėmis, kalbėdamos lietuviškai, imam ir įterpiam kokią nors frazę angliškai. Šį gal ir nelabai pagirtiną įprotį paveldėjom iš savo dėstytojų, kurios mus skatino „mąstyti angliškai“: jei prabudus galvoje sukasi angliškos, o ne lietuviškos frazės, tai jau gerai! Todėl šis tekstas su angliškais ir kitų kalbų intarpais atspindi tą savotišką mąstymo – ir kalbėjimo – būdą, būdingą mano kartos anglistams.

Mūsų dėstytojos buvo karštos savo specialybės patriotės – su mumis ir po paskaitų kalbėdavo tik angliškai. Pamenu, studentai manė, kad, pavyzdžiui, dėstytoja R. Aprijaskytė net nemoka lietuviškai. Kai pradėjau gauti jos laiškus iš Izraelio, buvau maloniai nustebinta – jie parašyti puikia literatūrine lietuvių kalba, gi dėstytoja N. Kameneckaitė ir laiškuose liko ištikima anglų kalbai.

 


Pramogos

Čiurlionio bendrabutis buvo strategiškai puikioje vietoje – į tuometinį Operos ir baleto teatrą galėjai nubėgti per dešimt minučių. Tada stovimų vietų bilietai į teatrus ir Filharmoniją buvo įkandami net studentams – kainavo vos keliasdešimt kapeikų. Bet buvo ir pramogų, kurios nieko nekainavo – tai šokiai Filologijos ar Chemijos fakultete arba aktų salėje (dabar – Didžioji aula) Čiurlionio gatvėje. Mūsų fakultete buvo šokama dabartinėje Krėvės arba 93 auditorijoje. Į „filologyno“ šokius ateidavo istorikai, užsukdavo teisininkų ir ekonomistų. Šokdavom ir tango, ir polką su ragučiais, ir valsą, o vėliau ir tvistą, – nelygu, kokių plokštelių turėdavo ir kokias grodavo rengėjai. Gyvos muzikos paprastai nebūdavo.

Nemažai mano kartos anglistų dainavo akademiniame chore, kuriam daug metų vadovavo Pranas Sližys, labai kultūringas ir profesionalus dirigentas, kuris bandė ugdyti mūsų muzikinį raštingumą – mokė dainuoti iš natų. Pakliūti į universiteto dainų ir šokių ansamblį buvo daugelio studentų svajonė – jis koncertuodavo ne tik Maskvoj, bet netgi pačioj Lenkijoj! O mūsiškis choras – tik Ukrainoje…

Tais laikais dar buvo laikomasi senųjų studentiškų tradicijų – fuksų krikštynos, mediumas, išleistuvės buvo svarbūs ir malonūs įvykiai. Ilgą laiką mediumas buvo švenčiamas su fizikos studentais: fiziko ir anglistės šeima tada buvo gana dažnas ir, regis, ne pats blogiausias derinys.

Dar viena pramoga buvo rudeninės talkos kolūkiuose ir vadinamosios vasaros darbo ir poilsio stovyklos. Rudenį, kai skindavom obuolius ar kasdavom bulves, iš studijų kalendoriaus iškrisdavo beveik mėnuo, tačiau tai buvo puiki proga arčiau susipažinti ir, kaip tada sakydavo, „sucementuoti kolektyvą“. Universiteto suole užsimezgusi draugystė dažnai išlikdavo visam gyvenimui – kai kurie seniai studijas baigę mūsų alumnai ir dabar susitinka bent kartą per metus.

Baigusi pirmąjį kursą, dalyvavau etnografinėje ekspedicijoje kartu su Konservatorijos studentais – užrašinėjome liaudies dainas. Dzūkijoje pirmą kartą išgirdau raudą – moteris apraudojo savo brolelį, žuvusį miškuose. Įspūdis buvo sukrečiantis. Kažin, ar ši tradicija dar gyva?

 


Studijos ir jų lygis

Be kokių keturių ar penkių egzaminų per sesiją, kaip ir dabar, rašydavom kursinius darbus, bet kaip juos rašyti, nebuvo mokoma. Mat buvo laikoma savaime suprantamu dalyku, kad į universitetą įstoja ne patys kvailiausi, taigi jau turintys teksto kūrimo ir analizės gebėjimų. Vis dėlto, kai rašiau kursinį darbą apie vienos Williamo Shakespeareʼo pjesės charakterių kūrimą, buvau visai sutrikusi, nežinojau nei kas tie charakteriai, nei kaip jie gali būti kuriami. Deja, studentai tada dažniausiai nedrįsdavo klausti dėstytojų patarimo, o patys dėstytojai irgi nesisiūlydavo.

Rašyti diplominį darbą nebuvo privaloma – vietoj jo galėjai laikyti valstybinį anglų kalbos ir literatūros egzaminą. Buvau vienintelė kurse, rašiusi diplominį darbą apie vienkamienius sinonimus, tokius kaip beautiful beauteous, womanlike womanly womanish. Labai daug padėjo vadovė doc. N. Kameneckaitė. Kai neseniai peržiūrėjau savo darbą, pamačiau, kaip puikiai ji nusimanė apie mokslinio darbo turinį ir struktūrą ir man tai išaiškino; darbe yra visos būtinos mokslinio teksto dalys, išskyrus vieną esminę – literatūros apžvalgą (turbūt todėl, kad tos literatūros tada ir nebuvo). Gindama darbą, patyriau nesmagų momentą – oponentė E. Pareigytė sakė patikrinusi vieną pavyzdį ir nurodytame puslapyje jo neradusi. O rasti ir negalėjo, nes tą puslapį buvau pati sugalvojusi – pavyzdys buvo toks geras, kad surizikavau pateikti su išgalvotu šaltiniu ir, aišku, pagal Merfio dėsnį, įkliuvau. Prisimindama šį epizodą, visą gyvenimą aiškinau studentams, kaip svarbu, radus tinkamų pavyzdžių, iškart juos dokumentuoti.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir pradėjom bendrauti su užsieniečiais, išgirdom daug komplimentų apie mūsų anglistų kompetenciją, ypač geras fonetikos ir gramatikos žinias. O juk mes mokėmės – ir dar ilgai mokėme savo studentus – anglų kalbos, panašiai kaip lotynų, tarsi mirusios, negyvos. Mokėmės jos nagrinėdami literatūros kūrinius, kurių pasirinkimas buvo labai ribotas, o kitokie funkciniai stiliai, išskyrus gal tik anglų komunistų leistą laikraštį „The Morning Star“, buvo neprieinami. Galėjom naudotis tik Maskvoje ar Leningrade išleistais vadovėliais – Lietuvos anglistams dar negreitai buvo suteikta teisė rašyti ir spausdinti savo vadovėlius (jei neklystu, pirmąjį anglų literatūros vadovėlį mokykloms parašė Angelė Šurnaitė ir Gražvydas Kirvaitis). Nebuvo televizijos, radijo (bent jau bendrabutyje ar katedroje), teturėjome keletą fonetikos įrašų ir porą dėstytojų, kurie buvo studijavę Anglijoje. Tiesa, retkarčiais pasišnekėdavom su ponia Margaret Airey, bet ji nebuvo filologė ir naudos iš to daug neturėjom (buvo kalbama, kad jos vyras, Anglijos komunistas, ten tapo persona non grata ir turėjo persikraustyti į savo svajonių šalį). Naudojomės Miulerio anglų–rusų kalbų žodynu, nes Hornbyʼio aiškinamasis anglų kalbos žodynas buvo perspausdintas rotaprintu man būnant jau bene ketvirtajame kurse. Jį galėjo įsigyti visi anglistai – ir tai buvo tikras stebuklas! (L. Pažūsis neseniai prisiminė, kad tada Vilniuje tebuvo dvi ar trys vietos, kur buvo galima pasinaudoti rotaprintu, tad, jo manymu, žodynas galėjo būti perspausdintas Ministrų Taryboje, kurioje dirbo dėstytojos G. Špokevičienės vyras.) Nepaisant viso tuometinio mūsų elgetiškumo, talk and chalk [4] metodikos, mes turėjom sąžiningus ir pasiaukojamai dirbančius dėstytojus. Jų pastangos kone prilygo Sizifo darbui.

 


Mano bendrakursės

Mano kurse buvo apie dvidešimt studenčių, nors paskutiniaisiais metais iš kažkur atsirado du vyrai. Turėjom tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą, nes buvom toks vidutiniokių kursas, o prieš mus baigė L. Pažūsio kursas, kuriame mokėsi daug medalininkų. Dabar sunkoka įsivaizduoti, bet tais laikais ir į anglistiką, ir į lituanistiką stodavo daug abiturientų, baigusių vidurinę su aukso ar sidabro medaliu.

Mūsų kurso santykiai nebuvo labai draugiški. Man labai patiko mokytis – būdavo, kopiu aukštyn Kalinausko gatve į bendrabutį ir kartoju visokius ką tik išgirstus posakius: „to go west“, „to kick the bucket“, „to join the silent majority“ ir pan. – juk tai taip įdomu! Mane laikė „zubryla“. Anuomet buvo įprasta pasigirti: „Žinai, nieko nesimokiau, o gavau ketvertą“ (penkiabalėje skalėje).

Kurse buvo kelios vilnietės, kitos – iš įvairių Lietuvos kampelių ir nelabai pasiturinčių šeimų, tad reikėjo gyventi itin taupiai. „Per dieną negaliu išleisti daugiau kaip vieno rublio“, – tvirtino mano grupiokė iš tuometinio Kapsuko. O aš stebėjausi: suvalkietė, o tiek daug išleidžia! Rodos, nuo antro kurso pradėjom uždarbiauti privačiomis pamokomis. Nuo to laiko jaučiu pagarbą žydų šeimoms: studijuodama turėjau daugiau kaip dešimt privačių mokinių, ir iš jų tik viena buvo lietuvaitė (beje, žydaitės visose anglistų grupėse ilgą laiką sudarydavo apie trečdalį studenčių).

Po studijų buvom skiriamos dirbti po visą Lietuvą išsibarsčiusiose mokyklose. Išvengti paskyrimo į nepageidaujamą vietą buvo galima tik ištekėjus už tinkamo vyro (tiesa, mūsų laidai dar pasisekė – paskyrimai buvo į didesnių miestų mokyklas, gi geriausios buvusios mano studentės prieš pat Sąjūdį, kai vidurinėse anglų kalbos mokytojų netrūko, savo karjeras pradėjo vaikų darželyje ar pionierių vadovėmis). Baigiau universitetą cum laude, arba, kaip tada sakydavo, „su raudonu diplomu“, ir kai man buvo pasiūlyta dirbti katedroje, jaučiausi labai laiminga.

Retkarčiais susitinku su savo kurso draugėmis. Dauguma jų visą gyvenimą dirbo mokyklose ar institutuose. Zinaida Stanevičienė apsigynė metodikos disertaciją ir, kaip ir Vida Mickevičienė, daug metų dirbo mūsų universitete. Virginija Jakutienė – žurnalistė ir vertėja, Genovaitė Balsevičienė irgi daug metų dirbo žurnaliste, vėliau buvo ilgametė Lietuvos avialinijų atstovė Anglijoje ir Airijoje. Kelios iš mūsų kurso gyvena Anglijoje ir Amerikoje. Dabar dauguma, manau, jau „užtarnautam poilsyje“. Turbūt galima sakyti, kad, pasirinkusios kadaise atrodžiusią visai neperspektyvią specialybę, nesuklydom – be darbo nė viena nelikom.

 


Anglų filologijos katedros dėstytoja

1964 m. rugsėjo pirmosios rytą, dar nepripratusi prie minties, kad buvę dėstytojai dabar jau bus mano kolegos, stoviniavau prie katedros durų, niekaip nepasiryždama jų praverti. Dėstytoja E. Pareigytė suprato mano būseną, paėmė už rankos ir, įvedusi į katedrą, pristatė kaip būsimą kolegę. Tąsyk peržengusi katedros slenkstį, užsibuvau joje beveik pusę šimto metų. Iš pradžių mūsų katedra glaudėsi senosiose patalpose (dabar – Doktorantų kabinetas), o vėliau kartu su Vokiečių filologijos katedra persikraustėm į dabartines patalpas už Mūzų menės. Pirmame kambarėlyje prie lango stovėjo du rašomieji stalai: prie vieno, kairėje, sėdėjo mieloji Levutė Germanavičiūtė, ilgametė mūsų katedros sekretorė, prie kito, dešinėje, – vokiečių katedros sekretorė Verutė Feigelmanienė, pasižymėjusi fenomenalia atmintimi (mūsų katedroje tokią pat Dievo dovaną turėjo Adelė Vilčinskienė, kaip poterius išberdavusi bet kurios laidos studentų pavardes ir vardus, – kaip aš jai pavydėjau!). Kitame kambarėlyje prie savo stalų buvo įsitaisę abiejų katedrų vedėjai. Vietos buvo nedaug. Apie kokį nors kavos gėrimą ir kalbos nebuvo, į katedrą dažniausiai užsukdavom tik su reikalu, į posėdį ar su vedėju aptarti krūvio.

1964–1966 m. dėsčiau fonetiką ir leksiką pirmojo kurso anglistams. R. Aprijaskytė buvo pasiūliusi fonetikos korekcinio kurso idėją. Jo tikslas –identifikuoti pirmakursių tarties trūkumus ir taisyti juos įvairiausiais pratimais. Anglistų grupių tada jau buvo gal penkios ar šešios, fonetiką dėstėm keliese, o R. Aprijaskytė mums vadovavo. Prieš kiekvieną paskaitą gaudavom maždaug pusės valandos instrukciją, į ką atkreipti ypatingą dėmesį ir ką reikėtų daryti. Dažnai jos patarimai užsitęsdavo, ir kai pavėlavusi kartą bandžiau tyliai prasmukti į savo auditoriją per pereinamąją, kurioje dirbo doc. R. Mironas, nepasisekė – studentams girdint jis man užkūrė tikrą pirtį. Kai kitą kartą nesiryžau nutraukti R. Aprijaskytės, neišvengiamas susidūrimas su docentu atrodė toks siaubingas, kad nusprendžiau į savo paskaitą verčiau visai neiti. Neabejojau, kad turėdami tokį kaimyną mano studentai sėdės tyliai kaip pelės po šluota. Neapsirikau.

Baigę korekcinį kursą, studentus mokėme naudodamiesi Maskvoje išleistu vadovėliu (rodos, Galperino). Čia jau dėstytoja mums, matyt, nevadovavo, nes ji tikrai būtų patarusi nekankinti pirmakursių štai tokiu eilėraščiu:


You have no enemies you say
Alas my friend the boast is poor
He who has mingled in the fray of duty
Must have made foes.
If you have none
Small is the work that you have done ir t. t.

(Charles Mackay, XIX a. škotų poetas)

 

Viliuosi, jog šį idiotizmą studentai man atleido.

Prisiminusi pirmuosius darbo metus, galvoju, kad pradedantiesiems dėstytojams tikrai reikia metodinės pagalbos, nors dabar jiems turbūt jau lengviau – dabartinis vadovėlis paprastai susideda iš trijų knygų – mokytojo, studento ir užduočių. Mes turėjom tik vieną vadovėlį, gi daugumą užduočių reikėdavo sugalvoti patiems. Ir metodikos žinių trūko, nes buvom išklausę tik metodikos istorijos kursą. Kaip elgtis paskaitoje, niekas nemokė, tad dažniausiai kopijuodavom savo dėstytojus ir pasikliaudavom intuicija. Tiesa, tais laikais, ypač artėjant peratestavimui, bent keletas kolegų turėdavo apsilankyti peratestuojamojo paskaitose ir per posėdį pateikti savo įvertinimą. Manau, kad tai buvo neblogas reikalavimas – ir dėstytojas pasitempdavo, ir vizitatorius galėdavo geriau susipažinti su savo kolegomis.

Kaip jau rašiau, buvome pasiekę neblogų rezultatų, mokydami anglų kalbos beveik kaip mirusios. Paprastai naudojome vadinamąją aktyvizacijos metodiką: iš žodyno išrinkti žodžiai būdavo įterpiami į sugalvotą situaciją. Pavyzdžiui, žodžio „fair“ aktyvizuojami junginiai būtų tokie: „all is fair in love and war“, „fair weather friends“, „a faint heart never wins a fair lady“ ir pan., tad reikėdavo sugalvoti istoriją, kuri būtų įdomi ir kurioje būtų galima pavartoti kiek įmanoma daugiau tokių posakių. Lengva nebūdavo.

 


Studijos Leningrade

Visą gyvenimą smagiausia man būdavo ne tada, kai mokiau kitus, o tada, kai pati mokydavausi. Į doktorantūrą pakliūti tada šansų neturėjau, Anglija, be abejonės, buvo nereali svajonė, bet keliuose Sovietų Sąjungos anglistikos ir prancūzistikos centruose – Maskvos, Leningrado, Rygos, o gal ir Minsko universitetuose – buvo įkurti (atrodo, apie 1962 m.) dvejų metų Aukštieji pedagoginiai kursai. Mūsų katedroje jie buvo gana populiarūs, kelios kolegės – Lilija Talmantienė, Birutė Kiškytė, Olimpija Armalytė, Emma Geniušienė, Adelė Vilčinskienė – yra juos baigusios.

Taigi padirbėjau universitete dvejus metus, ištekėjau ir 1966 m. įstojau į Leningrado universiteto dvimečius Aukštuosius pedagoginius kursus. Juose turėjau gerą progą Sovietų Sąjungos kontekste įvertinti Vilniaus universitete įgytas žinias (kursuose mokėsi studentai iš visos Sąjungos). Mes, lietuviai (ne tik anglistai, bet ir prancūzistai), išsiskyrėme geromis praktinių disciplinų – leksikos, fonetikos, gramatikos – žiniomis, tačiau iš teorinių disciplinų jomis negalėjome labai pasigirti.

Dauguma Leningrado universiteto dėstytojų buvo neordinarinės asmenybės ir pripažinti savo srities autoritetai. Iš jų parašytų vadovėlių buvo mokomasi visoje Sąjungoje (prof. Ninos Djakonovos analitinio skaitymo vadovėlius ilgai naudojome su savo studentais). Pirmą kartą gyvenime klausiausi įdomiausių literatūros paskaitų ir būtent tada supratau, kad literatūros dėstymas – tai ne biografijos ar turinio atpasakojimas. Pasirodo, net teorinė gramatika ar kalbos istorija, kurią dėstė prof. Irina Ivanova, gali būti visai įdomus dalykas. Labai mėgau dėst. Valentinos Kaušanskajos praktinės gramatikos paskaitas (vėliau jos vadovėliu daug metų naudojomės savo darbe). Gerokai pagyvenusi dėstytoja, kurią vadinom „babuška“ (sklido gandų, kad buvo baigusi Kilmingųjų mergaičių institutą), dėstė naujausių sintaksės krypčių kursą (beje, stažuodama Upsalos universitete turėjau progą dalyvauti vienos daktaro disertacijos gynime. Jos tema – „Disjunctive Questions in Modern English“ – mane labai nustebino, nes mūsų „babuška“ šią temą buvo išgvildenusi jau prieš trisdešimt metų). Mūsų mylimas Slavikas (būsimasis prof. Voroninas), pristatydamas gausybę anglų kalbos judėjimo veiksmažodžių sinonimų, sugebėdavo taip sudominti, kad mes net negirdėdavom, kada jis ima mikčioti. Klausėmės labai įdomaus kurso apie Anglijos dailę (kiek žinau, pas mus dėst. L. Talmantienė irgi supažindindavo studentus su anglų dailininkais ir specifiniais dailės terminais).

Leningrado universitetas tada garsėjo savo demokratiškumu – juk ten buvo priimti studijuoti buvę politiniai kaliniai – prancūzistas Dangerutis Čebelis ir anglistas Algis Geniušas. Buvo malonu, kad mus atleisdavo nuo vertimo iš anglų į rusų kalbą, suprasdami, kad ji mums ne gimtoji. Ir iš tiesų rusiškai mokėjom nepakankamai gerai, padarydavom juokingų klaidų – mano draugė prancūzistė Nijolė Teiberienė, painiodama panašaus skambesio žodžius merzliačka („šaltmirė, sušalėlė“) ir merzavka („niekšė, bjaurybė“), visą laiką skųsdavosi: „Ja takaja merzavka, ja vsio merznu i merznu“[5], o kitas prancūzistas, sutapatinęs formas raspolagajus („įsitaisau, atsigulu“) ir razlagajus („pūvu, trūniju“), mandagiai atsiprašydavo savo svečių, kai šie užklupdavo jį išsitiesusį ant lovos: „Izvinite, čto ja tut razlagajus“[6].

Studijos Leningrade buvo puiki proga ne vien pagilinti savo specialybės žinias, bet ir pasinerti į tenykštę kultūrinę aplinką: lankydavom paskaitas Ermitaže, eidavom į Glinkos salę (ten pirmą kartą išgirdau Mtislavą Rostropovičių), stengėmės pamatyti garsiausius spektaklius. Negaliu pamiršti, kokį gilų įspūdį paliko vyrų choro giedojimas cerkvėje Šv. Velykų naktį.

 

 

Parengė Regina Venckutė ir Jurga Katkuvienė

 


[1] Būtent pirštinaitės moterį paverčia dama.
[2] Nejaučiama, kur kas tinka.
[3] Nepriteklius – išradingumo motina.
[4] Liežuvis ir kreida.
[5] Aš tokia bjaurybė, vis šąlu ir šąlu.
[6] Atsiprašau, kad čia pūnu.

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“

2019 m. Nr. 12 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…