Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12

Viskas yra apie pradžią, ne apie pabaigą
Jonas Mekas

I

Sėdėjome prie stalo, vaišinomės, gėrėm poeziją, valgėm filmus, gardžiavomės pokalbiais, šokom ir dainavom, ir rodės, kad visa tai tęsis dar vieną kitą amžinybę, bet Jonas pakilo ir išėjo, palikęs mus švęsti toliau. Jam buvo devyniasdešimt septyneri.

Ėmėm skirstytis ir mes, galvodami, ką parsinešti namo nuo stalo atminčiai, nes gera buvo. Pamačiau, kad likę keli trupinėliai ant stalo, susižėriau delnan ir išėjau. Manau, kad visi turime tokių, visi, sėdėjusieji ten prie Jono stalo. Tokių daug, Jono durys buvo atviros visiems broliams, sesėms, užeinantiems, praeinantiems, išeinantiems, skubantiems, pasiliekantiems ilgėliau.

Ir kartais žingsniuodamas Vilniaus gatve pajuntu delnuose tuos trupinius ir kojos iškart nori judėti kitaip – šokti, juoktis, žaisti. Ir prisimenu, kad visa tai iš Jono. Iš mūsų pasivaikščiojimų po Niujorką, kai mes, Jono satelitai, užsižaisdavome pereidami iš vienos šventimo lokacijos į kitą, pavyzdžiui – iš „Antologijos“ į „Marso“ kavinę arba į Jono namus, ir mūsų grupelė imdavo juoko dėlei tipenti paskui Joną vorele, tarsi žąsiukai paskui mamą, o jis, pagavęs žaidimo ritmą, pradėdavo sukti ratus aplink lenkiamus praeivius – kilpomis. Mes jam iš paskos – ir visiems buvo toks smagus ėjimo šaligatviais fluxus.

Tokiomis akimirkomis pajuntu, koks apsunkęs kartais vaikščioju dabar ir kaip pasiilgstu Jono.

II

Paskutinį kartą su Jonu susitikome 2017-aisiais. Važiavome į pirmą ir vienintelį koncertinį turą su tėvuku po Ameriką. Tėvas iš anksto pareiškė, kad Niujorke būtina pamatyt Joną. Ėmiau planuoti, derinti laiškais su Jonu, ar bus tuo metu Amerikoje, ar skirs laiko. Suderinau, netgi sutariau, kad viską filmuosiu. Iš Jono gavau tokį patvirtinimą: „Vytai: mes galėtumėm susitikti pirmadienį pietums, 12:30 pm restoranas: Lucien, adresas: pirmos aveniu ir pirmos gatvės kampe. – jonas.“

Tėvas jaudinosi, sakė – o apie ką ten šnekėsim, reiktų pasiruošt, aptart. Sakau – tu surašyk klausimus, temas, o aš nusiųsiu Jonui. Tėvas surašė, nusiunčiau. Kitą dieną Jonas atrašė, panašiai, eilėmis, kaip jiems ten įprasta.

Kai nuvažiavom, susitikom, sėdėjom su Jonu airių bare. Ir tėvas šypsojosi, ir Jonas šypsojosi, ir tylėjo abu, nes laiškuose viskas jau buvo aptarta, apsakyta ir pasakyta. Nutiko fluksiškas pokalbis, tylint. Paskutinis dviejų draugų pokalbis. Už poros metų Jonas iškeliavo.

Paskui tuodu tekstu įdėjau į tėvuko „Organizuotų tekstų“ knygelę:

Jonai,
pasakyk, kaip tau atrodo, ar esam įkritę į laiko upę,
ar tik sėdim ant kranto, o upė plaukia pro šalį,
mes žiūrim, upėj atsispindi kai kurie debesys,
bet ne visi, tai galvojam, ar yra ir kitų,
ar jie niekur neplaukia ir todėl jų nėra,
tiktai tie, kurie jau upėj?

Vytautai,
mes neįkritom:
mes esam toje laiko
upėje.
upė plaukia, ir mes
plaukiam kartu su ja,
joje –
ir mes matom debesis joje
ir žinom,
kad yra ir daug kitų
debesų – ir kad jie
atsispindi kitose
upėse – ir visos upės
plaukia kartu ir mes
plaukiam kartu su jomis ir su visais
debesimis,
bet kai kuriems iš mūsų
yra duota
pakilti kiek, iki kranto,
ir rymoti ant jo,
ir matyti ir upę, ir debesis,
ir save toje upėje
kartu –
ir būti kartu su
Viskuo.

– jonas

III

Aš esu vienas turbūt iš kokio šimto žmonių pasaulyje, kurie niekur niekados nenorėjo važiuot. Aš niekad nenoriu niekur važiuot. Jeigu mane kas nors kur nors išmeta, tai aš ten noriu tik ir būt. Aš niekada ir niekur nenorėjau važiuot iš savo namų. Nebent jau yra reikalas. Bet aš buvau prispirtas – aš turėjau kur nors bėgt, bėgt. Aš dirbau su pogrindžio spauda ir mano pareigos buvo perrašyt rankraštį mašinėle. Ir tos mašinėlės šriftas buvo pažįstamas Sovietų Sąjungos saugumui ir Vokietijos saugumui. Ir mašinėlę vieną dieną kažkoks vagis pavogė ir buvo tik laiko klausimas, kada vokiečiai tą mašinėlę ras ir pasakys, kur ją gavo. Aš turėjau bėgt, labai greitai bėgt ir aš nutariau važiuot į Austriją. Bet nepavyko, o tai jau ilga istorija. Aš išvažiavau ne savo malonumui, ne savo noru, o tai buvo gyvybės reikalas.

(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)

IV

Pirmąsyk susitikom, kai 1989-aisiais su „Ratilio“ nuvažiavom koncertuot Amerikon ir Niujorke į koncertą atėjo Jonas su savo „Bolex“ kamera. Man tarsi kokia dievybė nužengus būtų – tas pats Jonas, „Semeniškių idilių“ autorius, tas pats fluxus šėliotojas, tėvo klasioko Jurgio Mačiūno draugas, to – kurio mačiūniškos dėžutės su keistomis iškarpomis lydėjo nuo mažumės, kažkaip slapta pervežtos ar atsiųstos iš Amerikos.

Tad įsidraugavom, ir vakarojant pasakiau Jonui, kad mes – grupė lietuviukų – mokomės kino Tbilisyje. O jis sako: „Tai važiuokit pas mane.“

Kitą vasarą ir nuvykom. Prie mūsų, „gruzinų“, prisijungė keli bičiuliai iš Lietuvos – Arūnas Matelis, Audrius Stonys ir Birutė Mar.

Paskui grįžom Lietuvon, bet kažkokia esminė sielos dalis paliko ten. Manau, ne mano vieno. O Julius Ziz ir iš viso nebegrįžo, likosi pas Joną darbuotis.

V

Yra dalykų, kurių nenufilmavai, nepagavai ir paskui graužies, bet… kaip sako tėvukas viename haiku:

anos eilutės
užmirštos
buvo geriausios

Filmavau Joną, kai tik nuvažiuodavau Amerikon, iš pradžių norėdamas vaizdu paaiškint Vilniaus valdžiai ar kitoms valdžioms, kodėl būtina Vilniuje steigti J. Meko kino centrą, su jo dovanojamais archyvais, ir užsukt pasaulinę avangardiškesnio kino priebėgą ir čia, pavyzdžiui, Užupio respublikoje, kurios garbės piliečiu jis buvo.

Bet šito epizodo, apie kurį papasakosiu, nenufilmavau. Manau, kad tame trumpame epizode būtų tilpęs bemaž visas Jonas. Žodžiu, japonų ambasada Niujorke turėjo įteikti Jonui aukščiausią Japonijos kultūrinį apdovanojimą ir paprašė, kad jis paskaitytų ta proga ambasadoje savo eilių. Buvo kokie 2000-ieji maždaug, ar truputį anksčiau. Jonas jaudinosi, kad reiks viešai skaityt japonams savo eiles, tad paprašė, kad ambasada leistų atsinešti įrašą ir jį paleisti. Tie, aišku, sutiko. Ir Jonas namie įsirašė į seną kasetinį „panasoniką“ save, vidurnaktį skaitantį eiles; tada nusinešė su visu magnetofonu į ambasadą ir – gavęs žodį – nuėjo prie tribūnos, pastatė „panasoniką“, palenkė mikrofoną prie kasetinio magnetofono garsiakalbio ir – play. O pats atsistojo nuošaliau ir klausėsi, bet… susijaudino, išgirdęs neblogą skaitymą, ėmė truputį ašarot. Japonai irgi žmonės empatiški – tuoj ir jiems prireikė nosinaičių. Taip visi jautriai ir paklausė Jono poezijos.

O kaip ten buvo iš tiesų – negaliu dabar patikrint, bet vienas draugas pasakojo, kad buvo būtent taip.

VI

O į Ameriką vėl neatvažiavau pats. Ten Vokietijoj buvau tuose lageriuose. Tautų pabėgėlių komisija mane atvežė ir numetė čia, į Niujorką. Amerikoj atsiradau trisdešimtą spalio keturiasdešimt devintaisiais. Tai bus penkiasdešimt metų jau. Ir aš turėjau važiuot į Čikagą, kur toks biržietis Variakojis buvo mums radęs darbą kepykloj. Mes išlipom iš laivo čia, Dvidešimt trečioj gatvėj, Manhatane su trimis tūkstančiais lietuvių. Tarp kitko – Vytautas Kavolis buvo atplaukęs tuo pačiu laivu. Pažiūrėjo į Manhataną ir pasakė: „Būtumėm tikri idiotai, jeigu dabar esame Niujorke ir važiuotume į Čikagą.“ Taigi, sakom, nevažiuojam į Čikagą – geriau pasiliekame čia. Nežinodami kur kas, mes vis tiek pasiliekame Niujorke. Aišku, Čikagos kepykla buvo labai supykus ant mūsų. Jeigu būtumėm su broliu ten nuvykę, mes turbūt būtumėm pasidarę Čikagos geriausi kepėjai. Būtumėm prikepę senos lietuviškos duonos, visus pamaitintumėme, bet viskas pasikeitė – mes pasilikome Niujorke.

(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)

VII

Po 1990-ųjų vasaros studijų Niujorke pas Joną praėjo gal penkiolika metų. Mes – tuometinis pradedantysis kino jaunimas – vis nuvažiuodavom pas jį ar susitikdavom Lietuvoj ar kokiuose festivaliuose ir ėmėme rimtai svarstyti, kad Lietuvoj būtinas J. Meko kino centras. A. Matelis, A. Stonys, Romas Lileikis ir kiti – visi palaikė tą idėją, žadėjo prisidėt, ir aš pradėjau vadybint procesus. Rolandas Paksas, tapęs tuometiniu Vilniaus meru, įvertino palankiai ir administracija skyrė pastatą Aukštaičių g. 2.

J. Mekas atvažiavęs apsižiūrėjo, jam patiko ir ėmėm svaigti, kaip atidarysim tą centrą, kaip atvažiuos Yoko Ono, kaip Jonas ras lėšų ir iš savo fundatorių Amerikoje, o čia vietiniai verslininkai irgi buvo pasiruošę paremt, bet… paskui pasikeitė miesto valdžia ir minėtą pastatą itin greit privatizavo, prieš tai nuoširdžiai patikinę, kad niekam kitam neatiduos.

Tad iš to „Užupio kino centro“ sapnavimų teliko futuristiškas Jono laiškas, surašytas 2004-aisiais. Bent tiek, prieš subyrant mūsų naiviai kino centro mandalai:

„Užupio kino centro“ steigimo būtinumas? Niekas pasauly tikrai nėra būtina… Gali atiduoti pinigus ubagams, gali nusipirkti automobilį arba juos pragerti. Gali gyventi 24 valandas sėdėdamas prie televizoriaus. Gali gyventi be poezijos, be „Tėve mūsų“, be Čiurlionio. Taip, nėra nieko būtino žmogui, kuris rūpinasi tik savo kulnais.

Žinodamas, kaip ilgai užtrunka dabar Lietuvoje kultūrinių dalykų svarstymai, pavyzdžiui, jau visi dešimt metų praėjo, o Orvido sodyba vis dar tebesvarstoma, – mano apytikriu spėliojimu Vilniaus miestas nuspręs maždaug apie 2012 metus atiduoti namą Aukštaičių 2 „Užupio kino centrui“. O prieš tai, jeigu neklystu – 2009 metais namas jau bus sugriuvęs, nes buvo per daug bulvių jame supilta. Mat čia buvo bulvių sandėlis. Vėliau tarp bulvių dar buvo rastas vienas bulvių vagis, vos gyvas, ir jo pirmas žodis buvo, kai jį ištraukė: „A, čiort…“

Bet 2010 ar 2011 metais, R. Lileikio užsispyrimu namas vėl buvo atstatytas. Aš turiu dar pridėti, kad 2012 metais Užupis jau buvo pusiau atsiskyręs nuo Vilniaus ir turėjo savo autonominį merą R. Lileikį.

Manęs klausė: „Kas galėtų iš įžymių, įdomių J. Meko draugų atvykti į „Užupio kino centro“ atidarymą?“ Man labai sunku į šį klausimą atsakyti, nes daugelis iš tų, kuriuos aš kviesčiau į atidarymą šiais metais, 2012-ais jau bus Danguje, Skaistykloje ar dar kitur. Jeigu pakviestume mirusius, tai aš tikrai norėčiau pakviesti vyskupą Valančių – jo kriaučiukas yra laisvės ir humoro pavyzdys. Gediminą – jis primintų „Užupio centrui“ ir Vilniaus miestui, kad Vilniaus išvis nebūtų, jeigu jis nebūtų jo susapnavęs, taip kaip dabar „Užupio kino centro“ kūrėjai sapnuoja; šventą Teresę, ji papasakotų, kiek ji vienuolynų sukūrė, pati viena, valdžiai priešinantis, jos neremiant; Orvidą su Mikučiu – jie pašventintų „Užupio centrą“ ir primintų: „Nebūkit taip per daug rimti.“

Ką dar aš noriu pasakyt ar paklaust? Štai ką: ar tikrai Lietuvoje yra tokio kino centro pareikalavimas? Kur yra Lietuvos kino avangardas? Dirbtinai, kaip pomidorų, avangardo neužauginsi. Kodėl „Film’ Makers Cooperative“ ir „Antologija“ išsilaikė, augo ir plevėsavo? Todėl, kad buvo pareikalavimas – ir iš filmininkų, ir iš publikos. Buvo atėjęs laikas prasidėt kažkam naujam, kitokiam. O kur yra „Užupio kino centro“ gyvybinis pareikalavimas? Užu mano nugaros buvo visa naujoji Amerikos kino karta. Ir mes nei kompromitavom, nei žaidėm oficialiosios kultūros žaidimus. Mes norėjom tik daryt tai, kas mums patiems buvo neišvengiamai būtina. Tai ir viskas. Intuityviai, iš būtinybės mes pasirinkom kelią, kuris mus atskyrė nuo ministerijų ir merų, nuo bet kokių sąryšių su valdžiom ir valdiškais pinigais. Iki kokių 1970-jų metų visas Amerikos avangardinis ir taip vadinamas nepriklausomas „independent“ kinas nėra gavęs nė cento nei iš miesto, nei iš valdžios. Visas Amerikos nepriklausomas kinas ir jo rodymai buvo finansuojami pačių filmininkų. Tas pats, turiu pridurti, ir su Holivudu: visas Holivudas yra privatus. O dabar girdžiu – Lietuvoje nori, kad menai būtų valdžios remiami. Tai aš čia sakysiu sudiev, čia mes išsiskiriam. Jeigu Lietuvoje bus kino avangardas, jeigu Lietuvoje išsivystys nepriklausomas kinas, jis ateis savaime, niekieno neremiamas. Ne tik neremiamas: dar muš per galvą.

(J. Mekas – laiškas V. V. Landsbergiui ir Vilniaus miesto savivaldybei)

VIII

Brukline mes gyvenome porą metų, o 1953-ių pradžioj Bruklinas atsibodo ir mes nusprendėm bėgti į Manhataną. Mes pabėgom su broliu į Manhataną, bet čia visai kitas gyvenimo periodas prasideda. 1953-iųjų metų pavasarį.

Tada mes įsivėlėme į Amerikos gyvenimą. Lietuviai 1952-ais metais domėjosi tik bizniais, pinigais. Jiems niekas nebuvo įdomu, kas mums buvo įdomu, taigi jiems pasakėm: „Sudie, mes pereinam upę, mes mirsim jums, bet mes turbūt atgimsim patys sau.“ Taigi mes perėjome į kitą Stikso upės pusę – į Manhataną.

Po savaitės, kai atvažiavom į Niujorką, pradėjom filmuoti. Išsinuomojom kamerą ir pradėjom filmuot. Ir visados naudojom tą pačią šveicarišką „Bolex“ kino aparatą. Apie 1959-uosius metus Niujorke buvo tokių reakcionierių, kurie netikėjo Holivudu ir pradėjo išvystyti naują technologiją, stilių ir tematiką. Tai ir buvo pradžia nepriklausomo Amerikos kino.

Mes nutarėm, kad mums neįdomu ir visai nereikalinga konkuruot su Holivudu. Holivudas yra ten, o mes einame kitur. Mano paaiškinimas būdavo, kad Holivudas yra arklys ir tinka vienam reikalui, tarkim, plūgui, o mes esam kaip avys ar karvės. O jeigu yra avys ir karvė, tai bus pieno ir vilnų. Jokios konkurencijos tarp avies ir karvės.

(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)

IX

Kai artėjo tėvuko 85-metis, galvojau apie dovaną – slapta sudarytą ir išleistą rinktinių jo eilių knygą, netgi drįsau užsisvajot, kad gal Jonas sutiktų ją sudaryti. Nusiunčiau jam knygas ir tekstus, iš kurių reiktų rinkt. Gavau tris atsakymus. Pirmas:

Vytai: Gavau knygas! Skaitau ir stebiuos. Galimas dalykas, kad tavo tėvas yra geriausias Lietuvos poetas šiandieną! Rimtai. Visi taip tik vis apie save, mato tik savo bambą, taip vis „poetiški“, o jis stovi kojom tvirtai ant žemės, mato viską, ir juokias. Zen poetas. Galimas dalykas, kad Lietuvos poetai jo rimtai neima, bet laiko perspektyvoje jis išeis laimėtoju!

– jonas

Tada ėmiau spaust Joną, kad sužymėtų labiausiai patikusius. Gavau antrą laišką:

Vytai – Kaip rašiau, jau skaičiau, tam turėjau kiek laiko – skaitymui nereikia laiko – bet ką nors kita padaryt – ir rinktinę, ir vertimus! Tai sudiev! Jeigu turėčiau porą gyvenimų – tai taip. Bet aš turiu tik vieną. Ir tas vienas šiais metais taip pilnas, kad nežinau, į kurią pusę suktis. Aš turiu keturias, penkias parodas. Aš statau „Antologijos“ biblioteką. Aš dirbu prie trijų knygų. O dar turiu užsidirbt duoną. Ir t. t., ir t. toliau!

Dirbsiu prie tavo tėvo poezijos knygos, bet gali užtrukt metus ar du. Daugiau nieko negaliu pažadėt.

Tai laikykies!

Aš pakeliui į Kaselį, po to – į Berlyną, pristatyt vokišką laidą mano dienoraščių knygos (I HATTE KEINE ORT). Po to – į Madrido kino festivalį (mano retrospektyva). Tada vėl greit atgal į Niujorką, kur turiu photo paroda. Birželis taip ir praeis…

Tai laikykies. Ir įspirk į koją Vytautui, tėvui!

– jonas

Aš bjaurus žmogus, po kiek laiko vėl Jonui priminiau, paklausiau, kaip sekasi, ar ras laiko tėvuko knygai. Tada atėjo trečias laiškas:

Vytai: Aš turiu problemą.
Aš, jei ką darau, darau rimtai, ar einu meškerioti.
Kaip rašiau, Vytautas yra rimtas poetas.
O aš skaitau lėtai, nevertindamas, leisdamas poezijai tekėti savo pasirinktom vagom –.
Man reikia daug laiko ir daugelio, pakartotinų perskaitymų, kad pradėt vertinti: čia geras,
čia geresnis, o čia šitas labai geras!
O dabar, būdamas ypač užimtas, laiko turėdamas tik trupinius, paskaitau tik kaip ta
ožkelė, tik prabėgom.
Ko tu manęs prašai, aš negaliu padaryti.
Už metų, ar dvejų – taip. Bet ne už savaitės ar mėnesio, ar keleto mėnesių. Mano
gyvenimas taip neina.
Pas mane viskas turi savo laiką.
Tai atleisk, kad tave apvilsiu šituo laišku.
Laikykies!
Ir gražios vasaros! 
Ir vasariški linkėjimai tėvui!

– jonas

X

Nežinau, ar aš rašau eilėraščius. Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau. Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau.

Europos kinas yra labai pretenzingas, išskyrus tuos laikotarpius, kai realistai buvo be jokių pretenzijų, neorealizmo laikotarpis. Ir kitas laikotarpis, kuris nebuvo pretenzingas, buvo Nouvelle Vague Prancūzijoje. Jie domėjosi. Bet daugiausia taip vadinamas meninis stilius, meniniai filmai yra labai pretenzingi.

Amerikoj režisieriai irgi nori būti labai rimti ir kai jie daro tuos labai rimtus filmus, viskas išeina labai sunkiai. Blogiausias kinas yra, kai nori būti labai rimtas.

Nebent esi tikrai tikrai labai labai rimtas. Bet tie žmonės paprastai negali būt labai labai rimti. Mirtinai rimti, kad parodytų žmonėm – čia bloga, čia gera. Tada išeina labai blogai.

Aš žiūriu, pažįstu ir man patinka seni, labai seni ir nauji kino darbai. Ir mano skalė yra labai plati. Aš manau, kad kinas yra medis, su labai daug šakų ir šakelių. Paprastai žmonės yra tokie silpni, kad jie pasirenka vieną šaką, prisiglaudžia prie jos ir sako „Čia tai kinas.“ O man visos šakos patinka, tik neturiu tiek laiko visas pamatyt. Bet man įdomios visos šakos ir šakelės. Ir rimtos dramos, ir dokumentiniai, ir poetiniai, ir lyriniai filmai, kurie beveik visiškai apie nieką. Abstraktūs ir t. t. Tai yra kaip ir literatūra, tai yra visa skalė – poezija, dar daug žanrų, dalių, dalelių ir t. t.

Tai galbūt aš čia iš savo silpnybės… Man visos šakos ir šakelės patinka.

(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)

XI

Galvojasi, koks galėtų būti mekiškas paminklas Jonui, nesuakmenėjęs, nepalaidotas, o gyvas, šokantis ir pulsuojantis, nešantis laisvės žinią ieškantiems. Pasiūlymų gali būti daug, bet manieji bus susiję su tuo, ką su Jonu kadaise daugsyk apšnekėjom ir, deja, nepavyko iki galo realizuoti.

Liko skolos Jonui…

J. Mekas degė noru, kad Orvido sodyba galų gale atitiktų savo vertybinį statusą. Anot Jono, tai vienas rimčiausių XX amžiaus modernios skulptūros paminklų, kurio reikšmė pasauliui dar tinkamai nepristatyta; o ir pati sodyba galėtų būti pasaulinis kūrybos, piligrimystės ir orvidiškos dvasios šaltinis.

– Jonai, kokį regėtum vaizdinį / modelį toliau egzistuojančio Sodybos tvarinio?

– Gal pranciškonams…

(Iš susirašinėjimo su J. Meku, 2017 05 02)

Manau, kad Orvido sodybos puoselėjimas orvidiškumo linkme – ir yra J. Meko žinia, palikta mums, kaip įpareigojimas ar palinkėjimas veikti ta kryptimi. Kada nors, kai Lietuva jau subręs ir supras, ką turi.

Penktadienį man skambino žmogus iš Londono – jis buvo Lietuvoj, lankėsi Lietuvoje. Aplankė Orvido sodybą ir beveik nepatikėjo savo akimis. Dabar jis organizuoja Londone konferenciją, į kurią norėjo, kad ir aš atvažiuočiau. Tačiau aš negalėsiu ten važiuot, tačiau pasiųsiu savo tekstą. Jis sakė, kad iš Lietuvos irgi kažkas atvažiuos į Londoną ir pristatys Orvido sodybą – kaip labai svarbią Europos vietą, meno darbą. Aš manau, kad lietuviai dar vis netiki, kad Orvido sodyba yra viena iš keturių ar penkių didžiausių pasaulinės skulptūros kūrinių. <…> Šios vietos svarbą mato kiti – iš pradžių Anglijoj, Japonijoj. Pirmiau negu Lietuva… O kas Lietuvoj? Čiurlionis… Čiurlionis, Čiurlionis… Čiurlionis yra gerai, bet jis buvo jau prieš šimtą metų. Bet po Čiurlionio yra Orvidas ir Mačiūnas, ir dar kitų yra.

Orvido sodyba yra stebuklas – kontekste to, kas įvyko per paskutinius penkiasdešimt metų skulptūros pasauly. Pavyzdžiui, yra toks vienas žymiausių pasaulio žmonių Smithsonas, kuris padarė skulptūrą ežere, suvežė ten daug žemės ir akmenų – ten net skrisdamas lėktuvu gali matyt. Orvido sodyba yra nė kiek ne mažesnė, yra lygi su Smithsonu ir su daugeliu kitų, kurie dabar apibrėžia skulptūros meną dvidešimtam amžiuj. Kada Lietuva tai supras, visą Orvido sodybos svarbą? <…> Kiti supranta ir mato, o Lietuva ne – to nesuprantu, nesuprantu, nesuprantu, ir gaila, gaila, gaila.

Kodėl lietuviai ir kai kurie kiti neįvertina Orvido? Dėl tradicijos. Tradicijoje dailė – tai yra drobė, tu paišai… Arba fotografija – fotografuoji. Skulptūros tradicija – tai Apolonas. Arba Rodinas. O čia yra jau XX amžiaus antra pusė. Čia labai skirtinga, tai lūžis skulptūros mene – prasideda instaliacijos, happening’s, komplikuotos skulptūros, susidedančios iš daug daug elementų, dalių. Smithsonas yra vienas žymiausių to naujo stiliaus ir formos skulptorių.

Orvido sodyba susideda iš daug daug dalių – akmenų, medžių, tankų ir t. t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, paėmęs vieną akmenį. Gali studijuot kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš labai komplikuotos visumos. Kaip jis transformuoja, pateikia tas visas medžiagas! Iš pradžių atrodo, kad guli paprastas akmuo, paskui pradedi žiūrėt ir pastebi, kad kažkas yra pakeista, labai subtiliai. Gali praeiti, nepamatyt. O jeigu sustoji – pamatai. Didelė sodyba susideda iš įvairių dalių dalelių. Atrodo, primesta, primesta, o eini gilyn – atrandi kitą dimensiją. Gali eiti dar giliau, dar giliau… Sodyba susideda iš trijų, keturių dimensijų. Gali ten dienas ir savaites, mėnesius praleist, ir jų vis bus dar daugiau. Ir kaip tas žmogus per trumpą savo gyvenimą galėjo tiek padaryti! Ir su tiek trukdymų – tai yra stebuklas!

(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)

XII

Kai kurie iš jūsų gali pagalvoti, kad aš, tas Jonas, tas Jonas Mekas, Mekų Jonas, kaip mano kaimynas sakydavo, kažkur dabar ten sėdi Niujorke, o mes dabar dirbam čia, Lietuvoj. O jis keistas ir atrodo keistai, ir kalba keistai apie keistus dalykus.

Mieli draugai, mes visi surišti kartu. Ką aš čia darau? Keistai, kaip keistai jums beatrodytų, ką aš jums sakau. Viskas yra iš mūsų bendros, esmingiausios, giliausios, surištos, bendros prigimties. Aš esu jūsų nedidelė, maža šakelė, šakelytė, šakelelytė tiktai. Kaip kiekvienas iš mūsų esam.

Gyvenimas eina toliau. Lėtai. Eina savaime. Nereikia rūpintis apie gyvenimą. Gyvenimas eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad mes viską žinom. Mes nieko nežinom. Teisybė, mes viską žinom. Kažkur giliai giliai mes viską žinom, bet šitoj plotmėj, kurioj mes dirbam ir norim pasaulį valdyti ir tvarkyti, mes nieko nežinom. …Ir visos santvarkos, ant kurios šitam pasauly dabar dirbam, mes nežinom. Kažkaip mes nenaudojame to žinojimo, kuris yra labai giliai ir yra Viskas.

Bet mes nenorim tikrai gyvent, dirbt, tvarkyt, planuot iš vidaus. Visi mūsų planai iš to paviršiaus, kur mes tikrai norim kontroliuot. O čia yra blogai. Nereikia norėt nieko kontroliuot. Palikim viską ramybėj. Tegul viskas vystosi savaime.

Planai, planai yra toks jau blogas išgalvojimas – planuot, viską suplanuot. Viskas, kas yra planuojama, dažniausiai pasibaigia blogai, nes jis ateina iš mūsų paviršutinio planavimo, neateina savaime iš giliai. Už kiekvieno plano paprastai būna šautuvas arba tankas, nes planus reikia įvykdyt, nesipriešint… Nes mano planas yra geras. Už kiekvieno plano yra šautuvas, tankas arba atominė bomba.

Tai aš gyvenu be planų. Per daug planavimo, per daug žinojimo. Mes labai jau tikri, labai jau tikri. Bet užmirškim, pagyvenkim kokį dešimtmetį be žinojimo, netikrybe. Pasiduokim intuicijai, įsiklausykim, bandykim įsiklausyti, mes jau pamiršom įsiklausyti. Jau nebemokam savęs įsiklausyti.

Per daug triukšmo aplinkui. Kai esi tu pats išsiblaškęs paviršiuje, kad negali nuskęst į savo vidų ir įsiklausyt, reikia vėl išmokt įsiklausyt. O kaip tai padaryt? Nežinau. Reikia norėt. Kai norėsi, turi būt pirmoj vietoj noras. Tai kas nors įvyks. Reikia išmokt kapituliuot.

Nelengva kapituliuot. Mes visada norim būti ant viršaus, valdyt, būt valdžioj. O čia kapituliuojam. Reikia kapituliuot. Išmok kapituliuot. Pasiduok. Kad vėl pradėtum iš naujo. Iš niekur. Iš niekur. Aš dar nesu visai kapituliavęs. Mokausi. Bandau. Kas dieną. Aš tik pakeliui. Iš kažkur į kažkur. Pakeliui.

(J. Meko tekstai iš V. V. Landsbergio filmo „Jono Meko antologija“)

XIII

Yra gyvenimų, prie kurių nėra ko bepridurti, jie įvyksta tarsi gerai sustyguotas meno projektas, kuris nebūtinai visur turi būti vienodai suprastas, įvertintas ir priimtas. (O ypač namuose, kur pranašauti kitąsyk iš viso nepatartina.)

Bet vienareikšmiškai aišku – J. Meko gyvenimo kūrinys pasisekė. Ir negana to – tas kūrinys buvo / yra ir bus ir apie mus, apie Lietuvą, gal net apie kitokios Lietuvos galimybę – džiugios, aktyvios, pulsuojančios dabarties momente, nesustabarėjusios praeities kiautuose. Švenčiančios ir kartu analizuojančios, atviraujančios iki skaudžiausio sielos nuogumo ir sakralizuojančios kasdienį buvimą, draugystę su savim, draugais, su kuo įvairiausiu mūsų pasauliu ir jo dievais.

Jonas su J. Mačiūnu ir kitais fluksininkais paliko instaliacinę įrangą – žaisti ir džiaugtis gyvenimu, labai trūkstamą programą mūsų niūrokai prigimčiai. Toks ir buvo J. Meko gyvenimo kūrinys, kuriame dažnai nebeatsiskiria, kas ten kūryba, o kas gyvenimas. Ir laisvė – esminis Jono palikimas / palinkėjimas mums:

Pasilikit laisvi… Laisvė. Kalbėdami apie avangardą, mes naudojame ir kitą terminą – opozicinis kinas. Jeigu kalbam apie komercinį, apie populiarųjį kiną, tai avangardas yra opozicinis kinas. Poezija yra prozos opozicija. O mūsų sinemateka turi būti opozicijoje. Ten yra valdžia, o čia bus kultūra. Negaliu dirbti su valdžiom. Gal dėl to, kad pats noriu būti valdžia… Bet ne, tegul jie turi savo valdžią. Atiduodu ją valdžiai. Aš vis tiek pasilieku opozicijoj, su bohemija. Bohemija visados buvo normalaus gyvenimo opozicija. Visados buvo išimtis ir mažuma.

(Iš 2001 m. pokalbio su J. Meku)

P. S.

Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną: „Viskas gerai su tuo Lietuvos himnu, tik vieną žodį reiktų pakeisti, kad viskas stotų į vietas. Geriau ne „iš praeities“, o „iš ateities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.“

Persakiau šią Jono mintį savo tėvui, kuris pakomentavo maždaug taip: „Kudirkos laikais Lietuvos istorija buvo uždrausta, beveik nežinoma. Tad himno eilutė išties buvo aktuali, teisinga. Buvo būtina apmaurojusią istorijos upę išvalyt ir semtis iš jos. O dabar? Gal ir nebloga mintis stiprybės pasisemti iš ateities. Žvelgti ateinančios stiprios, kūrybingos Lietuvos kryptimi.“