literatūros žurnalas

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. „Tau lemta būti anglikonu“

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos, asmeniniai epochų liudijimai, mažieji politiniai, socialiniai, ekonominiai naratyvai. Tad „Metų“ 2019 m. Nr. 12 pradėjome spausdinti VU absolventės ir ilgametės dėstytojos, Anglų filologijos katedros vedėjos doc. dr. Laimos Erikos Starkauskaitės-Katkuvienės atsiminimus apie praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio Vilniaus universitetą ir jo žmones. Šiame numeryje skelbiame atsiminimų pabaigą.

I have remembered, I suppose, what I wanted to remember. Unfortunately,
you often wish not only to remember, but also to talk about what you remember[1].

Agatha Christie, „Autobiography“

 

Taip jau susiklostė mano gyvenimas, kad universitetą ir ypač Anglų filologijos katedrą pažinau iš kelių skirtingų pusių: visų pirma kaip studentė, vėliau – kaip dėstytoja ir aspirantė, o galiausiai kaip katedros vedėja. Iš pradžių bandžiau viską pasakoti griežtai chronologiškai: pirmiausia prisiminimai apie anglų kalbos ir literatūros studijas, paskui – apie darbą Anglų filologijos katedroje. Tačiau praleidus pusę šimto metų toje pačioje katedroje ir bendraujant su tais pačiais žmonėmis, tokia atsiminimų struktūra pasirodė esanti gana dirbtinė – dažnai iš praeities tekdavo peršokti į dabartį ir atvirkščiai.

 


Anglų filologijos katedros studentė

 „Kai išeisi iš autobusų stoties, pamatysi didelę gatvę. Eik ja gal pusę valandos, kol prieisi du milžinus, laikančius balkoną. Tada suk į dešinę ir gerokai paėjėjusi klausk, kur yra universitetas“, – taip mane pamokė pažįstama prieniškė, jau metus studijavusi Vilniaus universitete. Buvo 1959-ieji, Vilniuje neturėjau nei giminių, nei pažįstamų. Tiesa, kartą, būdama bene penktokė, buvau lankiusis su mokyklos ekskursija, bet tada universitetas manęs dar nedomino.

Kodėl nusprendžiau studijuoti anglų kalbą? Visada traukė filologinės disciplinos, bet lituanistikai jaučiausi per silpna (likimo ironija: mano kandidatinė (dabar – daktaro) disertacija buvo iš lietuvių kalbos sintaksės). Gali būti, kad pasirinkimą nulėmė įstrigę mylimo brolio žodžiai – „tau lemta būti anglikonu“ ir jo dovanotas mažutis anglų–rusų kalbų žodynėlis („anglikonu“ vadinom mūsų Prienų vidurinės mokyklos anglų kalbos mokytoją Pranciškų Puškevičių). Abejonėms dėl studijų būta ir rimtesnių priežasčių – mano šeima nebuvo laikoma politiškai patikima, todėl nerimavau, kokią charakteristiką gausiu iš komjaunimo komiteto – ją tada turėjo gauti ir ne komjaunuoliai. Be to, buvau turbūt pirmoji Prienų mokyklos abiturientė, pasiryžusi studijuoti anglų kalbą – matyt, tada ši disciplina dar nebuvo labai populiari, gi prieškarinėje „Žiburio“ gimnazijoje buvo mokoma vokiečių kalbos. Mūsų „anglikonas“ Puškevičius mus mokė pats baigęs neakivaizdines studijas Pedagoginiame institute ir tada gal dar nebuvo labai kompetentingas (kad kai kurie angliški garsai tariami kitaip nei lietuviški, sužinojau tik įstojusi). Tačiau kai po kelerių metų į Pedagoginį studijuoti anglų kalbos įstojo kita prieniškė, Aldona Rėksnienė, vėliau irgi nutūpusi Anglų filologijos katedroje, jo autoritetas mokykloje jau buvo gerokai didesnis.

Taigi išlaikiusi anglų, lietuvių kalbos raštu ir žodžiu bei istorijos stojamuosius egzaminus (konkursas buvo penki pretendentai į vieną vietą), tapau Vilniaus Valstybinio Vinco Kapsuko vardo universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto studente. Dekanas tada buvo lituanistas Jonas Palionis, bet mums svarbiausias asmuo buvo mūsų katedros vedėjas Alfonsas Laučka.

1959 m. Romanų-germanų filologijos ir Užsienio kalbų katedros glaudėsi dabartiniame viename kabinete. Po metų jos buvo pertvarkytos į tris atskiras anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos katedras. Kai 1968 m. Istorijos ir filologijos fakultetas skilo į du savarankiškus fakultetus, buvo nuspręsta, kad Anglų filologijos katedra rengs tik studentus anglistus, o anglų kalbos dėstymu studijuojantiems humanitarinius ir tiksliuosius mokslus rūpinsis tuo tikslu įsteigtos dvi anglų kalbos katedros. Jos abi po kelių dešimtmečių buvo sujungtos į Užsienio kalbų institutą, tapusį savarankišku universiteto padaliniu. Šiuo metu vyksta atvirkštinis – katedrų jungimosi į stambesnius institutus – procesas, dėl to Užsienio kalbų institutas sugrąžintas Filologijos fakulteto jurisdikcijai.

 


Gyvenimas bendrabutyje

Anuomet dauguma filologių gyvendavo bendrabutyje – Čiurlionio gatvės name Nr. 1, vadinamajame „vienuolyne“. Aš jame pragyvenau septynerius metus: ketverius legaliai ir trejus kaip „zuikis“ (dvejus iš jų – jau dirbdama universitete). Tais laikais buvo stiprus solidarumo jausmas: negavusius vietos bendrabutyje paprastai priglausdavo ją gavę pažįstami laimingieji, dažniausiai mokęsi toje pačioje mokykloje. Ir nors zuikiauti, t. y. gyventi nelegaliai, nebuvo labai malonu, esu labai dėkinga Teresei ir Eglei, ištiesusioms man pagalbos ranką.

Kambariai buvo dideli, juose turėdavo gyventi po šešias ar po dešimt studenčių, tad fonetikos užduotis – kalbėjimą garsiai, nutaikiusios laiką, kai nesimaišydavo pašaliniai, atlikdavom virtuvėje arba leisdavomės į „pogrindį“ – dušus.

Gyvenimas bendrabutyje daug ko išmokė: užmigti, kad ir koks aplink būtų triukšmas, nesipiktinti dėl „pasiskolintų“ pirštinių ar karolių ir ne per daug krimstis, jei mamos įdėti lašiniai savaime ištirpdavo. Čia niekada nesijausdavai vienišas, čia būdavo daromi (ir nusirašinėjami) namų darbai, čia būdavo tariamasi, kur šį savaitgalį galėtų būti geriausi šokiai – Chemijos fakultete, Čiurlionio gatvės Aktų salėje, Konservatorijoje ar filologyne, o vakarais apie bendrabutį ratus sukdavo niekaip negalinčios išsiskirti poros.

Bendrabučio gyvenimo būta spalvingo – kartais čia apsilankydavo net rektorius prof. Jonas Kubilius patikrinti, ar studentės nepramiega paskaitų, ar daro rytinę mankštą. Kur kas dažniau atsibelsdavo „dorovės komisija“: po jos reidų kai kurios studentų poros būdavo priverstos įteisinti savo santykius.

Bet pati spalvingiausia figūra buvo bendrabučio komendantas, sugebėdavęs visoms įvaryti baimės. Kalbėdama su juo pradėdavau mikčioti. Vargas būdavo toms, kurios grįždavo po vidurnakčio, kai bendrabučio durys jau būdavo užrakintos. Viename iš savo apsakymų rašytoja Ema Mikulėnaitė, irgi gyvenusi šiame bendrabutyje, pasakoja apie studentę, grįžusią iš savo pirmojo pasimatymo; epitetai, kuriuos ji tąkart išgirdo iš komendanto, buvo kaip kibiras šalto vandens.

Savo gyvenime, dėkui Dievui, esu mušusis tik vieną kartą – bendrabutyje. Kambario durys dažnai būdavo nerakinamos ir kartą naktį pas mus įsiveržė įkaušęs agresyvus teisės studentas. Ėmė viską daužyti lazda. Mano kolegė lituanistė – kažkodėl vadinom ją Žvirbliu – bandė iš jo tą lazdą atimti, o aš ne visai sėkmingai stengiausi pataikyti į jį taburete. Paskui buvo susirinkimas: teisininkas prof. Jonas Žeruolis labai gražiai kalbėjo apie tarybinių studentų moralinį veidą; anas studentas tada buvo išmestas iš universiteto, tačiau bene po metų vėl priimtas. Gal kur nors dabar dirba teisėju…

Kiekvienais metais aš bent keletą kartų pasivaikštau aplink savąjį bendrabutį, prisimindama įvykius ir ten gyvenusius žmones. Čia mano draugė Gražina susipažino su savo būsimu vyru Marcelijumi ir tapo „poetiene“. Čia vėlų vakarą, kai svečiai jau nebebūdavo įleidžiami, už lango pasigirsdavo melodingas švilpavimas – Beethoveno Devintosios simfonijos garsai; iš čia su tuo švilpautoju ir savo pamerge Egle išėjau į ZAGS’ą[2] (taip anuomet vadintas civilinės metrikacijos biuras).

 


Dėstytojai ir paskaitos

 Svarbiausios mums buvo specialybės paskaitos. Labai gerbiau savo dėstytojus, jų žinios buvo nekvestionuojamos. Dėstytoja Nedda Kameneckaitė prieš karą buvo studijavusi Anglijoje, tad mums ji buvo lyg orakulas, o kai iš stažuotės Anglijoje grįžo Genovaitė Špokevičienė, tai irgi atrodė kaip dangaus pateptoji.

Gerbti mūsų dėstytojas tikrai buvo už ką. Jos buvo ne tik geros savo dalyko mokovės, bet ir kultūringos, malonios, geranorės, o Anglų filologijos katedra buvo tarsi nedidelė vakarietiškos kultūros salelė. Katedroje dirbo tik keli komunistų partijos nariai ir bendra jos atmosfera buvo gana tolerantiška. Laimei, mūsų katedra nenukentėjo nuo įvairių „valymų“ (ne taip, kaip lituanistų katedra), gal ir dėl to, kad tuometiniai „tikrintojai“ nemokėjo užsienio kalbų. Kaip 1996 m. birželio 12 d. iš Izraelio man rašė docentė N. Kameneckaitė: „<…> not everybody knows that in this Department of Foreign Languages, which was generally suspect because it dealt with foreign languages, NOBODY disappeared. (Irina Karsavina was arrested but that was in connection with her father, an honest dissident, not the department.) It means that no colleague was denounced by another colleague and that, I believe, must also hold true for our students. Therefore, in my view, this department has earned itself an outstanding place in terms of humanism and as such I will always remember and honour it: we had no scholarly stars but we had people of moral integrity and a decency which, although no more than ordinary, in those horrible days constituted for each one a dangerous luxury – to me, then as always, it stands for real stardom. I might be wrong, maybe there are some guilty consciences on that account but I base my judgement on the obvious fact that we survived. If I am wrong, then we were just lucky – the denunciations did not work!“[3]

Savo kolegų padorumą laiškuose iš Izraelio prisimena ir ilgai mūsų katedroje dirbusi Rachilė Aprijaskytė: „Kai 1947 m. prasidėjo „kosmopolitizmo banga“ ir laikė mus „bezrodnyje kosmopolity“, tai katedros nariai prie tos „bangos“ neprisidėjo. Priešingai. Tų laikų katedros nariai taktiškai elgėsi“ (iš 2003 m. gruodžio 14 d. man rašyto laiško).

Mano kursui, sakyčiau, pasisekė – buvo vadinamasis atlydys ir universitete padvelkė nedidelis laisvės vėjelis.

Taigi svarbiausios mūsų gyvenime buvo specialybės dėstytojos. Tuometinė anglų kalbos mokymo metodika rėmėsi atskirų aspektų – leksikos, fonetikos, gramatikos, namų skaitymo[4] – studijomis. Leksiką mums dėstė Uršulė Žemaitienė, Elė Pareigytė, G. Špokevičienė, N. Kameneckaitė; fonetiką – R. Aprijaskytė; gramatiką – U. Žemaitienė.

E. Pareigytė buvo tikra prieškario inteligentė, elegantiška, nepaprastai sąžininga ir pareiginga, taktiška ir maloni, visada pasirengusi padėti. Klausydamasi, kaip mes kalbame, ji staiga nudžiugdavo: „Oh, you have made a very good mistake!“[5] ir paskubėdavo tą klaidą užsirašyti. Kartu su dėstytoja R. Aprijaskyte ji yra išleidusi keletą knygelių apie tipiškas lietuvių studentų daromas klaidas. Dėstytoja mėgdavo užtęsti paskaitą – vis per tą savo pareigingumą. Vėliau, kai jau pati dėsčiau, prisimindama, kaip mes tuo piktindavomės, paskaitas stengdavausi baigti laiku. Tebeturiu dėstytojos E. Pareigytės varškės pyrago, kurio atsinešdavo į katedros posėdžius, receptą, tik man jis niekaip neišeina toks skanus.

Dėstytoja U. Žemaitienė turėjo susidariusi gerą dėstymo sistemą, padedančią mums susigaudyti anglų kalbos gramatikos džiunglėse, tačiau dažnokai suglumindavo mus sakydama „both ways are possible“[6] – na, argi taip gali būti?! Juk turi būti viena griežta gramatikos taisyklė, panašiai kaip matematikoje! Kartu su Lionginu Pažūsiu ir Gražina Rosiniene dėstytoja U. Žemaitienė yra parašiusi lietuviams skirtą anglų kalbos gramatikos vadovėlį, kuris sulaukė kelių pakartotinių leidimų ir iki šiol yra labai populiarus.

R. Aprijaskytė lėkte įlėkdavo į auditoriją, paskubom išversdavo ant stalo savo didžiulės rankinės turinį, iš jo greit susižvejodavo aptriušusį sąsiuvinį ir iškart pradėdavom klausytis fonetikos įrašų. Tada jie skambėjo iš magnetinių juostų, kurios nuolatos trūkinėjo, bet laborantė jas skubiai suklijuodavo, ir paskaita vėl įgaudavo savo racing speed ritmą. Magnetinės juostos tuo metu buvo didelis technikos progresas, nes anksčiau studijavę studentai fonetikos įrašų klausydavosi iš keleto plokštelių, už kurias dėstytoja Leningrade buvo paklojusi savo viso mėnesio algą. Jas, kaip prisimena Laima Zabulienė, kartais reikėdavo sukti pirštu, nes patefonas irgi dažnai užstrigdavo. Įrašų tekstai buvo, kiek pamenu, apie Londoną ir jo žymiausias vietas (L. Pažūsis yra pasakojęs, kad pirmąkart atsidūręs Londone vadovavęsis tais tekstais – taip ir skambėję ausyse: …and when you come to the middle of the road, look to your left)[7]. Dar ir dabar prisimenu eilėraščius ir tongue-twisters[8] iš fonetikos paskaitų (Peter Piper picked a peck of pickled pepper, a peck of pickled pepper Peter Piper picked, if…), kurie, manau, yra tvirtai įsirėžę į ne vienos anglistų kartos atmintį. O kur dar dainos – Molly Melone, When I was a student…, Last night when I lay on my pillow… Dėstytoja buvo griežta ir reikli (mūsų dėstytojai dažnai sakydavo you have to be cruel to be kind[9]), mes jos prisibijodavom, bet per egzaminus pasirodydavo visai kitokia – jokios įtampos, šypsena, neblogi pažymiai. O vienas pačių maloniausių studentiškų prisiminimų yra fonetikos pratybos pavasarį aptūpus suolelį Jaunimo (dabar – Bernardinų) sode. Jautėmės beveik kaip Platono akademijos auklėtiniai, tik nevaikščiodavom – mat fonetiką suderinti su pasivaikščiojimu sunkiau nei filosofiją.

Ketvirtame kurse mums dėsčiusi N. Kameneckaitė pareiškė: „Galsworthyʼs „The Forsyte Saga“ will be your bread, butter and jam“[10]. Ji buvo apsigynusi disertaciją iš frazeologizmų[11], tad mes dvejus metus kalėme įvairiausius sparnuotus šios knygos posakius ir sinonimus, bet labiausiai sielojomės dėl herojų nelaimingų meilių.

Kai 1964 m., būdama penktame kurse, vedžiojau po Vilnių nežinia kaip čia atsiradusį anglą, jis taip pakomentavo mano anglų kalbą: „Viskas gerai, bet jūs kalbat, na, tokia dvidešimto amžiaus pradžios kalba.“ O kaip kitaip galėjo būti? Johnas Galsworthyʼis, kritinio realizmo atstovas, buvo laikomas tinkamu autoriumi sovietinei auditorijai. Beje, jis mūsų studijose suvaidino itin svarbų vaidmenį: iš jo ne tik mokėmės kalbos, bet ir Angliją įsivaizdavom būtent tokią, kokią buvo pavaizdavęs savo knygose: visi anglai – džentelmenai, visos anglės – ledi. O kai vėliau apsilankęs Anglijoje tokių nerasdavai, ištikdavo kultūrinis šokas. Vienas mūsų buvęs studentas, bene devyniasdešimtaisiais pradėjęs savo karjerą Londone tualeto valytoju, pasakojo, kad į savo darbdavį arabą kreipdavęsis maždaug taip: „Would you mind ifwould you be so kind as to…“[12] (tai konstrukcijos, kokių mes mokydavom savo studentus).

Visada žavėjausi dėstytojos N. Kameneckaitės tvirtumu: gyvenimo išbandymai (mylimo tėvo žūtis Kauno gete, Rusijoje praleisti sunkūs karo metai) jos nesugniuždė, o tik užgrūdino charakterį. Ji buvo plačių interesų, mokėjo daug kalbų ir ragino mus neužsisklęsti vien angliškajame pasaulyje: buvom skatinamos skaityti ir aptarti visų graibstomus žurnalus „Новый мир“, „Литературная газета“, „Иностранная литература“, lankyti koncertus Filharmonijoje. Kartą per egzaminą dėstytoja paklausė, kuo man patiko Aleksandro Solženicyno apysakos „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ herojus, ir kažkodėl tas jos klausimas ir mano atsakymas („a sense of moral integrity“[13]) iki šiol išliko atmintyje. O kai jai atrodydavo, kad mes gal per mažai domimės kultūra ir tuo, kas dedasi chruščiovinio atlydžio laikotarpiu, nuosprendis būdavo negailestingas: „You are like bugs under the rugs“[14]. Jai rekomendavus perskaičiau tuometinį Margaretos Mitchell bestselerį „Gone with the Wind“, daug Archibaldo Cronino, Ernesto Hemingwayʼaus, Johno Steinbecko, Williamo Somerseto Maughamo, Simone de Beauvoir, Davido Herberto Lawrenceʼo ir kitų rašytojų knygų (jų atsisiųsdavau iš Maskvos bibliotekų). Dėstytoja buvo puiki metodininkė – kai pavargdavome nuo analitinio skaitymo, ji prašydavo mus sugalvoti pasaką ar istoriją apie pieštuką, sagutę, stalą, lempą ir pan. Tokį fantaziją skatinantį pratimą ir aš vėliau naudojau su savo studentais.

Kai 1972 m. dėstytoja N. Kameneckaitė išvažiavo į Izraelį, dauguma kolegų dalyvavo atsisveikinimo vakarėlyje; ten pirmąkart gyvenime išgirdome hebrajų kalbą – dėstytojos vyras Abba Stražas buvo baigęs Kauno hebrajų kalbos mokyklą. Kartais gailiuosi atsisakiusi (iš baimės!) dirbti su jų dukros Liolės Stražaitės grupe – dabar galėčiau girtis, kad mano buvusi studentė yra Jeruzalės universiteto profesorė!

Dėstytoją G. Špokevičienę prisimenu kaip labai dailią ir elegantišką moterį. Mes, studentės, grožėjomės jos tualetais, šukuosenomis ir stengėmės pamėgdžioti puikią jos tartį (todėl vėliau dėstytoja dirbo Lietuvos radijo laidų anglų kalba diktore). Mūsų studijų metais ji buvo tik ką grįžusi iš stažuotės Londone. Eiliniam mirtingajam anglistui anuomet stažuotė Anglijoje buvo tarsi visų svajonių įsikūnijimas, dėl jos būdavo ryžtamasi daug ką paaukoti (esu girdėjusi net tokią istoriją: viena anglistė, išgirdusi, kad jos kandidatūra perėjo visus filtrus, ilgai svyravusi vis dėlto nusprendė pasidaryti abortą, deja, lauktoji kelionė taip ir neįvyko…).

Specialybės dėstytojų vyrų mūsų katedroje buvo nedaug: vedėjas doc. A. Laučka, o ketvirtaisiais mano studijų metais iš Leningrado po aspirantūros grįžo Albertas Steponavičius. Vedėjas buvo griežtas, bet teisingas. Mano gyvenime jis suvaidino reikšmingą, gal net lemtingą vaidmenį: kai baigiantis studijoms katedra nusprendė mane palikti joje dirbti, paaiškėjo, kad tam esama rimto kliuvinio – aš nebuvau komjaunuolė. Vedėjas, pasikalbėjęs su manimi ir sužinojęs, jog mano brolis 1956 m. buvo nuteistas už dalyvavimą Vėlinių demonstracijoje Kaune, pasakė: „Partorgas neblogas žmogus, aš su juo pakalbėsiu.“ Kaip tarė, taip padarė; komjaunuole aš išbuvau dvejus metus, bet taip ir nesusipažinau su šios organizacijos veikla, nes nebuvo nė vieno susirinkimo. Kai šią istoriją Atgimimo laikais papasakojau doc. A. Laučkai, jis nustebo: „Nieko neprisimenu.“ Kaip supratau, tokių situacijų, kai prireikdavo kam nors pagelbėti, jo gyvenime pasitaikė turbūt ne viena ir ne dvi.

Neseniai iš aspirantūros grįžęs dėstytojas A. Steponavičius turėjo dėstyti teorinę gramatiką, bet, matyt, disertacijos reikalai jam sutrukdė šį kursą parengti, ir kai jis pranešė, jog mums bus ne pro šalį pasikartoti praktinės gramatikos žinias, labai nesispardėm. Vėliau jis tapo profesoriumi, buvo ilgametis katedros vedėjas, labai skatino dėstytojus stoti į aspirantūrą ir rašyti disertacijas.

Didelę paskaitų dalį – kone didesnę nei specialybės – sudarė politiniai mokslai: marksizmas, mokslinis komunizmas, politinė ekonomija, filosofijos istorija ir kt., o vėliau dar prisidėjo ir medicinos studijos – buvom mokomos dirbti medicinos seselėmis karo atveju. Dėkui Dievui, šių disciplinų dėstytojai nebuvo labai griežti ir nenuolaidūs; per jų paskaitas dažniausiai rašydavom laiškus, skaitydavom romanus ir pan. Per valstybinį TSKP istorijos egzaminą ištraukiau bilietą apie kažkurį kompartijos suvažiavimą. Atsakiusi ir išėjusi iš auditorijos, pasitikrinau ir pamačiau, kad visi tie suvažiavimai mano galvoje buvo susimaišę. Su siaubu laukiau įvertinimo. Tiesa, kol atsakinėjau, dėstytoja labai maloniai manęs klausė, pritariamai linksėjo galva ir parašė gerą pažymį. Taip ir nesupratau, ar ir ji nelabai susigaudė, kuo skyrėsi tie suvažiavimai, o gal tiesiog buvo geros širdies.

Maloni išimtis buvo doc. Eugenijaus Meškausko filosofijos paskaitos. Nors ir nebuvom philosophically minded, jo džentelmeniškas elgesys, erudicija, logika, sugebėjimas struktūruoti mintis darė didelį įspūdį. Prieš egzaminus dėstytojas mus įspėjo: „Prašom nepasakoti visokių smulkmenų, klokit esmę, dėstytojas nėra jau toks neišmanėlis.“ Ir kai aš, prieš egzaminus visada mėgdavusi gerai išsimiegoti, apie 10 val. ryto pravėriau auditorijos duris, docentas jau buvo besirengiąs išeiti; matyt, visi studentai buvo gerai įsidėmėję jo patarimą.

Prof. Merkelio Račkausko lotynų kalbos paskaitas labai mėgome dėl kelių priežasčių – jos vykdavo Pilies (dabar – Bernardinų) skersgatvyje, kur dabar yra Žurnalistikos institutas, tad pakeliui Gorkio gatvės (dabar – Pilies) bandelinėje spėdavom apsirūpinti mėgstamomis pynutėmis, kurias tada visi vadino chalomis, arba studentiškomis bandelėmis su plakta grietinėle. Profesorius mūsų aktyviai neklausinėdavo, tad aš per jo paskaitą paprastai rašydavau laiškus. Visos studentų kartos žinojo, kad į egzaminą jį reikia atsivežti taksi ir ant stalo padėti šokoladinių saldainių. „Kikimoros, ko nepasakėt, kad su likeriu“, – valydamasis kaklaraištį piktinosi profesorius. Sklido gandai, kad jis labai mėgsta lotyniškas sentencijas. Aš ant savo sąsiuvinio buvau užsirašiusi Dum spiro, spero, o gal vade mecum, ir po egzamino išsiskyrėm vienas kitu visai patenkinti.

Tradiciškai antroji anglistų studentų kalba buvo vokiečių – kito pasirinkimo nebuvo. Mūsų germanistė buvo žavi moteris, o pravardė die böse Löwin jai prigijo tik dėl to, kad ji labai stengėsi mus išmokyti taisyklingai tarti balsį [ö]. Kažkodėl ji bandė – nelabai sėkmingai – supažindinti mus su vokiečių poezija ir gotišku šriftu. Kai dabar išgirstu retro muziką, prisimenu, kaip ji, vienu pirštu skambindama išklerusiu pianinu, mokė mus dainuoti „in einer kleinen Konditorei da sassen wir zwei…“, ir sugrįžtu į tolimus studentiškus laikus: keista, kad dėstytojai dažnai prisimenami ne tiek dėl suteiktų žinių, o dėl kokių nors malonių „lyrinių nukrypimų“ (vieni mano buvę studentai neseniai prisiminė, kaip jie mano namuose padėjo pjaustyti svarainius ir valgė obuolių pyragą. Kažin, ar dabar tai nebūtų palaikyta studentų išnaudojimu?).

Fizinis lavinimas buvo privaloma disciplina. Sporto salė – Čiurlionio gatvėje. Į ją iš Filologijos fakulteto turėjom suspėti nusigauti per pusės valandos pertrauką, o po pratybų, vėl per pusę valandos, grįžti į sekančią paskaitą fakultete. Bėgti žemyn Kalinausko gatve buvo visai malonu, bet aukštyn!..

Mūsų laida turėjo ir nestandartinių patirčių – apie 1963 m. buvo nutarta Lietuvos mokyklose per anglų kalbos pamokas klases skelti pusiau, tad prireikė daug anglų kalbos mokytojų. Buvo surasta tokia išeitis: pirmąjį pusmetį siųsti į mokyklas Pedagoginio instituto anglistus ketvirtakursius, o antrąjį – universiteto. Aš tą privalomą laiką mokytojavau Liudvinave, netoli tuometinio Kapsuko (dabar – vėl Marijampolė). Vėliau visą laiką dėkojau Dievui, kad dirbau su studentais, o ne su mokiniais (ir dabar, kai nesiseka mokyti anūkus angliškos gramatikos, teisinuosi, jog mane sugadino viso gyvenimo darbas su suaugusiaisiais).

Iki šiol dalijausi daugmaž maloniais prisiminimais, bet buvo ir kitokių. Kadaise viena kolegė man sakė, kad būtent pedagogo profesija yra puiki terpė atsiskleisti sadistiniams polinkiams. Apie rudaplaukį boksininko sudėjimo doc. Ričardą Mironą būdavo sakoma: „Pamatei Mironą, kryžiaus ženklą – ir į šoną.“ Jis dėstė kalbotyros įvadą. Per egzaminą reikėdavo išvardyti visas indoeuropiečių šeimos kalbas, ir vargas tai, kuri (dažniausiai iš baimės) užmiršdavo paminėti kokius nors fryzus ar keltus. Tada nepadėdavo nei žalios suknelės ar apykaklės, kurios tarsi turėdavo garantuoti sėkmę, o jeigu jau pasisekdavo, tai laimingosios šokinėdavo iš džiaugsmo, verkdavo, alpdavo. Savo dienoraščiuose (1945–1977 m.) Vytautas Kubilius prisimena R. Mironą vos ne kaip maniaką, kuris „laikė sau didžiausia pareiga sukelti studentams išgąstį, siaubą, baimę“. Todėl keista buvo apie jį skaityti gana teigiamus prisiminimus prof. Vlado Žuko memuaruose. Gal žmogų keičia postas, gal amžius? Nors, tiesa, esu girdėjusi, kad jis rūpinosi savo studentais, padėdavo jiems susirasti butą, o, pamenu, kovo 8-ąją visas koleges vaišindavo saldainiais ir pašlovindavo moteris hegzametru parašytais eilėraščiais. Bet vis dėlto jau geriau, jį sutikus – „į šoną…“

(Bus daugiau)

 


[1] Aš atsimenu tai, ką, manau, ir norėjau prisiminti. Deja, dažnai norisi ne tik prisiminti, bet ir pakalbėti apie tai, ką prisimeni.
[2] Sutrumpinta iš rus. Запись актов гражданского состояния.
[3] „Ne visiems žinoma, kad šioje Užsienio kalbų katedroje, kuri apskrita buvo įtartina, nes dirbo su užsienio kalbomis, niekas nedingo. (Irina Karsavina buvo suimta, bet tai buvo susiję su jos tėvu, tikru disidentu, o ne su katedra.) Tai reiškia, kad nė vienas kolega nebuvo įskųstas kito kolegos, ir manau, kad tokia pati padėtis buvo ir tarp studentų. Todėl, mano nuomone, humanistiniu požiūriu ši katedra nusipelno išskirtinio įvertinimo ir būtent tokią ją visados prisiminsiu ir gerbsiu. Mes neturėjome mokslo žvaigždžių, tačiau turėjome aukštos moralės, padorius žmones, o tais baisiais laikais padorumas, – kad ir pats paprasčiausias, – buvo pavojinga prabanga. O tai man ir tada, ir dabar yra pats aukščiausias pasiekimas. Gal aš klystu, gal ir buvo nešvarių sąžinių, bet remiuosi akivaizdžiu faktu, kad mes išlikome. Jei klystu, tada mums tiesiog pasisekė – įskundimai nesuveikė.“ Beje, ji yra parašiusi ir rusų kalba išleidusi labai įdomią prisiminimų knygą, kurioje daug vietos skirta Anglų filologijos katedrai. Žr.: Каменецкайте-Стражас Н. Большая вода: мои шесть жизней. – Иерусалим: Филобиблон, 2009.
[4] Studentai kas kiek laiko turėdavo dėstytojai ir grupei pristatyti angliškai perskaitytą knygą.
[5] O, padarei labai gerą klaidą!
[6] Galimi abu būdai.
[7] Pasiekę kelio vidurį pažiūrėkite į kairę.
[8] Greitakalbės.
[9] Norėdamas būti geras, turi būti žiaurus.
[10] Galsworthyʼio „Forsaitų saga“ jums taps duona kasdiene.
[11] 1971 m. Maskvoje išleistas jos žodynas, skirtas sinonimams anglų frazeologijoje – bene vienas pirmųjų tokio tipo Sovietų sąjungoje: Каменецкайте Н. Л. Синонимы в английской фразеологии. – Москва: Изд-во „Международные отношения“, 1971.
[12] Ar malonėtumėte… ar galėtumėte… ar jūsų neapsunkintų?
[13] Moralinio vientisumo jausmas.
[14] Pažodžiui: „Esate nelyginant vabalai po kilimėliais“, t. y. „jaukiai įsitaisėt“.

Laima Erika Starkauskaitė-Katkuvienė. Anglikonas Vilniaus universitete

2020 m. Nr. 1 / 2019 metais Vilniaus universitetas minėjo 440 metų jubiliejų. Šiems šimtmečiams priklauso ne tik pasauliui ir Lietuvai svarbūs mokslo atradimai, kultūros įvykiai, švietimo politika. Tai ir tūkstančių žmonių likimo istorijos…