literatūros žurnalas

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10

2019 10

Šią vasarą „Metų“ redakcija sulaukė ypatingos dovanos – pasiūlymo spausdinti NIJOLĖS MILIAUSKAITĖS (1950–2002) laiškus, rašytus mokytojai LIUDAI VILIŪNIENEI (1933–2019). Laiškus, datuotus nuo 1968 iki 2000 metų, surinktus kompiuteriu, atsiuntė mokytojos sūnus Dalius Viliūnas, tvarkęs jau sunkiai sergančios motinos daiktus. Šie labai jautrūs ir emocingi laiškai atskleidžia ypatingą dviejų asmenybių – poetės ir pedagogės – draugystę, gimusią Marijampolės (anuomet – Kapsuko) internato tipo mokykloje.
Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų – juos poetė stengėsi įveikti dalindamasi jausmais su jai artima mokytoja. Eilutėse tarsi plazda gyva širdis, atrodo, kad joje netelpa emocijos, gyvenimo džiaugsmas, dažnai lydimas tragiškojo vaikystės dienų kontrapunkto. Į gyvenimą poetė eina kaip į poeziją, kaip į meno sferą, ieškodama joje namų savo sielai, ir tie namai jai buvo ir liko tik ideali siekiamybė.
Čia publikuojama dalis N. Miliauskaitės laiškų mokytojai L. Viliūnienei (jų parašyta apie penkiasdešimt) iš spaudai ruošiamo leidinio „Nijolės Miliauskaitės laiškai Mokytojai“ (sudarytojai Ramunė Rakauskaitė ir Dalius Viliūnas, leis Lietuvos kultūros tyrimų institutas).

Regimantas Tamošaitis

 

 

Mokytoja,

Laba diena! Sveikinu su rugsėju, nors ir neilgai dirbsit mokykloje. Vaikai nebus patenkinti, kad taip ilgai nedėstysit. Žinau. Kaip Jūs jaučiatės? Ką veikiat? Kas naujo? Man labai įdomu viskas, apie ką Jūs parašysit.

Jau po krikštynų. Vis dėlto ir jos nepralenkė to, ką įsivaizdavau. Pirmosios paskaitos. Lietuvių literatūros istoriją dėsto prof. Lebedys. Kursas nuobodus, bet jis iškasė tokių faktų, kad kvapą užgniaužia. Apie Vaidevučio lazdą. Apie akmenis su pėdom, kuriose ieškota lietuviško rašto. Literatūros mokslo įvadą skaito Girdzijauskas. Nespėjam rašytis. O TSKP istorija! Dėstytoja – Kašauskienė, šalta ir metodiška, viską skirstanti paragrafais. Leksiką dėsto doc. Pikčilingis. Šis ne skaito, bet pasakoja. Įdomiai. Tokių įdomių žodžių šiandien pasakė: agnus, byloja, eldija ir pan. Labai patiko. Laukiu Lietuvos teatro istorijos ir raiškiojo skaitymo.

Šeštadienį, vėlai vakare, su draugais užlipom ant Gedimino kalno. Užsiropštėm ant tokios akmeninės sienos ir žiūrėjom į Vilniaus žiburius. Gera buvo. Tokia įdomi nuotaika.

Sekmadienį Vingio parke stebėjau žirgų lenktynes. Nirtulingi grakštūs žirgai, virpančios šnervės, žokėjų aistra! Kažkas tokio pirmapradžio… Ir taip jaudina! Tokia įtampa! Nepaprastai patiko.

Dar tik kelios dienos universitete. Sunku įprasti prie tokio keisto ritmo. Dar truputį pernelyg daug įtampos. Gal dėl to, kad esam „fuksai“. Bendrakursių yra visokių, nors iš pirmo pokalbio sunku spręsti. Mūsų kambaryje iš viso 14 mergaičių! Siaubinga. Man taip reikia pabūt vienai su savimi. Tai mūsų kambaryje mergaitės kaip mergaitės. Visos lituanistės, bet nė viena, atrodo, nepripažįsta bitlų talento, šiuolaikinį meną laiko smukimu ir dievina Repiną. Žodžiu, nieko ypatingo. Jų tarpe nėra nė vienos iš tų žmonių, kurie mane užvaldo, užburia ar bent labai sudomina, turi kažką grynai savo. Kas kita draugai vilniečiai. Jie visai paprasti, bet! Yra kažkas. Ir mūsų pažiūros daugiau sutampa kai kuriais politiniais ir meniniais klausimais. Ir dar kai kas: tos mūsų kambario mergaitės nelabai jau seka šiuolaikinę literatūrą, minties šuolius laiko neigiamu dalyku. Kol kas eilėraščių beveik neturiu kam duoti paskaityti. Bet net jei tokių, kuriais galėčiau pasitikėt, atsirastų, Jūs vis vien liksit pirmutinė kritikė, Jūs pirmoji skaitysit naujus eilėraščius, nes Jūs geriausiai galit suprast, objektyviai įvertint. Kaip internate buvau viena, taip ir čia, nors turiu draugų.

Parašykit, mokytoja, ką nors. Labai lauksiu.

Viso gero!
1968.IX.4, Nijolė

 

Mieloji Mokytoja,

ilgai Jums nerašiau, nes norėjosi atsiųst „Mėlynbarzdį“, nors esu juo baisiai nepatenkinta (nieko neišėjo, atrodo).

Kaip Jūsų sveikata? Kaip jaučiatės? Kokia nuotaika? O kaip Giedriukas (tada aš jį pravirkdžiau, per mane jis negalėjo būti su Jumis)?

Linkėjimai nuo Vitos. Padaviau jai eilėraščius, žadėjo parašyt, ką veikia.

Pirmiausia pasigirsiu, kad išėjau iš bendrabučio ir gyvenu Žirmūnuose. Tarp žmonių ir pati jaučiuosi žmogumi, nors ir labai nekokiu. Tie penkeri metai, praleisti internate, labai mane sugadino. Tai nuolatos jaučiasi. Ir, Mokytoja, kaip keista: net „IV frontas“ – dabar – atrodo be galo tolimas ir svetimas. Ta šventė. Viskas dabar iš tam tikro nuotolio matosi kitaip. Gal juokinga, bet turbūt išaugau iš to amžiaus – iš pirmosios Poezijos šventės. Apsidairiau praėjusį kartą, ir liūdna pasidarė. Šventėje susirinko daugiausia „ketvirtafrontininkai“ ir… mažiukai, kurie nesuprato, apie ką kalbama eilėraščiuose. Himnas? Abstraktaus pobūdžio prasta dainelė. Ne tas stilius. O gal jie dabar jau visai ko kito siekia? Nesuprantu. Jų tarpe – laidotuviškos nuotaikos. O juk dailininkas yra, tereikia poros entuziastų, kurie ir rašytų daugiausia, ir suklijuotų padoriai.

Fe, nuo Žirmūnų lept į „IV frontą“! Vėl grįžtu į Vilnių.

Įsivaizduojat, gavau paskaityt dvi Jono Meko knygas. Pirmoji, rodos, „Gėlių kalbėjimas“ (1961 m.) ir antroji „Pavieniai žodžiai“ (1967 m.). Puikus poetas! Mažai žodžių ir labai daug parašyta, t. y. daug pasakyta. Filosofija ir gilus jausmas. Žmogus, gyvenimas, pasaulis, Lietuvos prisiminimas. Aš persirašiau antrąją knygą. Jei norėsit, galėsiu atvežt paskaityt.

O dėl to „Mėlynbarzdžio“ kvailai išėjo. Tuo metu, kai galėjau rašyt, tai buvo neįmanoma, ir turbūt gavosi kažkokia košė. O tada! Tada aš vaikščiojau gatvėmis ir buvau toji Mergaitė, kurios nėra, ieškojau kažkokių vartų, nors nežinojau burtų žodžio. Šovė į galvą, kad Mėlynbarzdis – visai ne raganius buvo, o tiesiog žmogus, kuris statė per jūrą tiltą ir sekė vaikam pasakas. Žmonės už tai užrakino jį akmeniniam bokšte lyg kape ir raganium apšaukė. Gaila, žinoma, neišėjo taip, kaip galvojau vaikščiodama gatvėmis.

Baigėsi vaikų žaidimai. Dabar suaugusių žmonių žaidimas. Norisi, kad viskas būtų tikra ir gyva, o tai labai sunku, nes net savo jausmuos neįmanoma susigaudyt. Net vardo nerandu tam, kas yra. Gal kada nors konkrečiau papasakosiu, nes Jums tik ir galima.

Turbūt šiandien rašau labai kvailą laišką apie Jums neįdomius dalykus.

Jei galėsit, parašykit. Gera gauti nuo Jūsų laiškus. Tik saugokit save!

Tiesa, pradėjau skaityt Kobo Abės „Moterį ledynuose [smėlynuose]“. Turbūt nepriaugau prie tokio stiliaus, tokio pobūdžio knygų – baisiai nervuoja, baisiai erzina.

Likit sveika! Ištvermės ir sveikatos!

1968.XI.13, Jūsų Nijolė

Vilnius

 

Brangioji Mokytoja,

ačiū, ačiū už laišką, už nuoširdumą. Sveikinu! Sveikinu Jus ir Jūsų sūnelį. Giedriukas turbūt džiaugiasi broliuku. Išrinkit jam patį gražiausią lietuvišką vardą. Taip, tikrai, Mokytoja, tai dar man nesuprantama ir be galo tolima, ir aš tiesiog nežinau, ką Jums pasakyti. Tik man labai norėtųsi, kad Jūs ir Jūsų sūnus būtumėt laimingi, labai laimingi.

Tikrai, Mokytoja, užmiršau, kad „IV frontas“ – mokyklinis reikalas, ir ėmiau reikalauti kažkokio idealo, kurio tikėjausi nuo pat įkūrimo ir kurio nebuvo, nes negalėjo būti.

Vitukei gerai sekasi, tikrai gerai. Susitinkam bent kartą į savaitę. Eugenija tebetyli. Net Vitai neatsako į laiškus. Gal ir gerai, kad mudviejų ryšiai nutrūko. Ji visą laiką melavo. Kalbėjo apie bitlus ir Lietuvą, o pasirodo, kad tai jos visai nejaudino. Kažkaip nemalonu. Tik, dėl dievo, nemanykit, kad save laikau kažkuo geresne! Dar sutinku Saulių, bet spėjam tik pasisveikinti. Iš jo bus geras žmogus. Jūs gal neįsivaizduojat, koks taurus jo požiūris į Gilmą. Su kitais beveik nesusitinku, nes išsikėlus iš internato, fe, toks įprotis, iš bendrabučio! – mano ratas kažkur pasislinko į kitą pusę, ir retai susiduriam.

Romas man palikęs tokį adresą: Kaunas – E. Ožeškienės 10, TTS.

Paskaitos? Kaip ir anksčiau, puikus Lebedys, Girdzijauskas, Sauka, istorikas Kazlauskas. Neseniai su Sauka buvom Lietuvių k. ir lit. institute. Ten rodė tautosakos kartotekas, klausėmės įrašų. Buvo kažkas nepaprasto. Mes niekad nemanėm, kad gali būti tokios gražios liaudies dainos, kad gali taip jaudinti mus senovė – greta bigbito! Ir sutartinių klausėmės, ir dainų. Nors dainavo seni žmonės, balsai tokie gražūs! Jie dainuoja ir patys įsiklauso, kaip skamba jų balsai.

„T. studentas“ mokslo metų pradžioj paskyrė mums visą puslapį. Išspausdino po porą eilėraščių, nuotrauką ir keletu žodžių pristatė.

Zitos ir Dalios eilėraščius skaičiau. Tegul siunčia Alg. Zurbai, gerai, jis labai reiklus ir daug joms padės.

Mūsų kurse mokosi Mekaitė, Jono ir Adolfo Mekų dukterėčia. Ji gavo tas knygeles iš K. Sajos, tai ir aš iš jos išsiprašiau. Atsivešiu dar H. Nagio, Vl. Šlaito ir R. Kolinaičio eilėraščių. Mano šeimininkė Vita nusirašė nuo Vildžiūnaitės, tai ir man davė. Yra nepaprastai puikių eilėraščių.

Būrelis veikia. Gruodžio 14 d. universiteto kavinėj bus vakaras-konkursas. Na, kad galėtume kitų pasiklausyt, padavėm po keletą eilėraščių.

Buvau pasiklausyt SMD konferencijoj. Labiausiai patiko P. Skirmanto (II k., poetas, iš Trakų internato) darbas apie S. Nėries eil. „Kur baltas miestas“ foniką. Dar buvo neblogas vienos ketvirtakursės darbas apie V. Mykolaičio-Putino kažkurį ciklą, berods, „Viršūnės ir gelmės“. Lygina su M. K. Čiurlionio paveikslais ir sonatos forma.

Neseniai buvęs mano bendrakursis universiteto kavinėje suruošė literatūrinį vakarą. M. Glinsko ir Ant. Gailiaus pasiūlymu mane irgi pakvietė kaip poetę (!!!). Vakaras buvo neblogas. Vertėjo vien dėl M. Martinaičio nueit. Jis skaito dieviškus eilėraščius. Čia tai poetas! Dar buvo J. Strielkūnas, bet jis nepadarė tokio įspūdžio, nors ir skaitė gerus eilėraščius. Dar skaitė P. Balčiūnas, N. Treinytė, P. Valantinas, R. Zmajauskas, M. Glinskas, Ant. Gailius, G. Ramoškaitė. Aš pasirinkau „Surinksiu krintantį“ – apie Rūpintojėlį, „Vakarę“ ir „Baltuos delnuos sušildysiu…“ – apie tai, kad bijau numirti nebučiuota ir nemylėta. Paskutiniojo teksto paprašė tokia studentė, sakė norinti versti į rusų kalbą, tai nežinau, ar išeis kas.

Buvau nunešus pas Alg. Zurbą eilėraščius. Nuo tų, kur buvo „J. gretose“ iki pirmųjų miesto įvaizdžių. Nesitikėjau, kad beveik pusę eilėraščių gerai įvertins. Pažadėjo paskambinti Alg. Mikutai į „Nemuną“. Gal išspausdins kada nors ką, nors „pagoniškajai“ poezijai, sako, dabar sunku praeiti, kai kas žiūri kaip į užslėptą kovos formą.

Kūryba? Teberašau, nors nieko nesukuriu gero, įdomaus. O „Mėlynbarzdis“? Aš dar per silpna jį parodyti, todėl ir buvau nepatenkinta. Tik užuomazga. Reikia kažko stipraus ir tragiško. Niekam be Jūsų „Mėlynbarzdžio“ dar nerodžiau. Padėjau ir nežinau, kas dar su juo bus. „Mėlynbarzdis“ atėjo galvojant apie vieną žmogų, kurio nesu mačiusi, tik girdėjau balsą, skaičiau laiškus ir eilėraščius. Jam aš esu Mergaitė, kurios nėra, abstraktus simbolis. Kaip ir jis man. Labai džiaugiuos, kad Jums patiko. Ak, Mokytoja, tikra tiesa, kad Jūs man davėt daug daug gero!

Dabar skaitau naujas Mieželaičio ir Kubiliaus knygas. Nusipirkau ir „Lietuviškus fortepijonus“, bet dar tik varčiau. Su „Žėrinčiu pasauliu“ užgriuvo A. Grinas, vėl padarydamas mane beveik lunatike.

Ar Jums nenusibodo mano laiškas? Šįkart išeina labai ilgas. Parašykit man. Apie save. Apie viską, viską! Aš visados džiaugiuosi Jūsų laiškais, man visada labai įdomu.

Pats geriausias dalykas, kurį mačiau Vilniuje – Sartro „Altonos atsiskyrėliai“. Čia tikras menas. Ir pjesė puiki, ir aktoriai. Tik po tokių pastatymų teatras tampa šventove.

Turėdama kelias laisvas minutes, užbėgu į galeriją ir žiūriu į koplytstulpius.

Nuolatos sužinau naujų faktų, tokių, kad… Taip, Mokytoja, Putinas gavo iš popiežiaus atleidimą ir prieš mirtį laikė mišias, taip! Prieš mirtį parašė nemažą pluoštą eilėraščių, kur kalbama apie tai, kad kur kai kas su nuodingu kvapu praeina, ten žolė neauga, ten primintas prie žemės niekas negali atsistoti. Taip, taip, taip!

Baisu. Aš nieko nežinau. Parašykit man. Parašykit.

Įdėsiu keletą eilėraštukų. Et, epizodai tik, nieko gero.

Labai lauksiu. Ir kaip laikotės, ir kaip sveikata, ir kaip Jūsų sūnelis jaučiasi, ir ką veikiat – viskas man rūpi.

Likit sveika.

1968.XII.1, Nijolė

 

Ak, Mokytoja! Mes abi tada užmiršome, ir Jūs neparodėt savo sūnelio. Aš nepaklausiau, kokį išrinkot vardą… Užsikalbėjom kažkaip, o aš paskui skubėjau į autobusą…

Vieną Jūsų prašymą įvykdžiau. Atsitiktinai su dėst. Sauka važiavau troleibusu. Na, aš ir paklausiau, ar jis prisimena Liudą Paštukaitę [mokytoja Viliūnienė]. O, sako, gerai prisimenu! Perdaviau Jūsų linkėjimus. Kadangi tvarkaraštyje neparašyta L. ir D., tai įsigudrinau išsiklausinėti. Sakė esąs tas, kur su Jumis ansamblyje buvo. O D. irgi dėsto, gal ves kada nors mums poezijos seminarą, sakė. Klausinėjo apie Jus. Siunčia linkėjimus.

O tos Kubiliaus knygelės jau neberadau…

Mums dabar tokios karštos dienos, kad padai svyla. Įskaitos ant nosies, o mokėti – nieko nemokame.

O dabar apie tą vakarą-konkursą.

Universiteto kavinė. Mediniai stalai, suolai ir kėdės. Sustumta kaip kaime per vestuves. Žibintai. Jauku ir šventiška. Ant sienų iškabinta ištraukos iš mūsų poetų – paimtos atskirai iš konteksto juokingai skamba, bet niekas neįsižeidžia.

Vienas po kito skaito poetai, dainuoja konservatorijos studentai (buvo ir tas, kur „Fauste“ vaidino Mefistofelį, tikrai panašus į Mefistą, su tokia juoda barzdele), dainuojam lietuviškas dainas. Kavaliauskas iš „Studento“ ima iš prof. Lebedžio interviu apie poetus-studentus.

Kai komisija išeina – bigbitas, ir tai nė kiek nekenkia. Priešingai!

Apie konkursą kalba V. Zaborskaitė. Sako, kad įsilieja mūsų poetai į šiuolaikinę poeziją, pabrėžia ryšį su tautosaka, tautodaile. Just. Marcinkevičius bijo, kad, atsirėmę į save, neužsidarytume vartų į platų pasaulį. Vl. Šimkus (M. Martinaitis nusiskuto barzdą, o šis užsiaugino) kalba kažką – nepamenu ką.

Konkurso rezultatai: pirma vieta – O. Baliukonytei, antra – M. Kontrimaitei. Paskui – Kunčinas, dar kažkas (nežinau, neatmenu pavardžių) ir viena trečiųjų vietų… man – stebuklingas atsitiktinumas. Per daug sekasi, vieną dieną tekštelsiu ir sudušiu. Kažkoks apsirikimas. Jie visi – ketvirtakursiai, ir aplamai… Juk aš nieko gero neturiu.

Just. Marcinkevičius žada pristatyti prizininkus „Pergalėje“. Ir – tas pats Just. Marcinkevičius vėliau griežtai atsisako spausdinti „Poezijos pavasaryje“ Vyt. Bložės „Vidurnakčio žolių“ I dalį… Atsivešiu, duosiu paskaityt – poezijoje tai kažkas naujo ir drąsaus (ne vien formos, bet ir turinio atžvilgiu!).

Tiesa, į vakarą buvo atėjęs Ant. Kalanavičius. Įdomus! Skaitė gražius trumpus eilėraščius.

Paskui pasikvietė mus vertinimo komisija ir truputį šnekėjomės. Girdėjau, kad daug padėjo prof. Lebedys, vertindamas poeziją, kurioje yra daugiau lietuviškos dvasios.

Tiesa, vakare buvo ir L. Abraitytė, truputį šnekėjo, nes O. Baliukonytė buvo jos mokinė.

Labai patiko M. Kontrimaitė. Mačiau ją pirmą kartą. Gražus baltas veidas, palaidi lygūs plaukai, plonas balsas ir labai gerai skaitė.

Šiandien tiek. Viso geriausio!

1968.XII.20, Nijolė

 

Sveiki, „ketvirtafrontininkai“!

Man draugai sako, kad „IV frontas“ žlunga. Pasakoja, kad nukabintas sienlaikraštis, kad steigiami maži apiplėkę laikraštėliai, kokie buvo seniau. Ar tai tiesa? Netikiu! Netikiu, kad mokykloj išnyko žmonės, kuriems rūpi menas, Kūryba, Grožis, Tiesa. Man būtų labai labai gaila, jei Jūs atsakytumėt žodeliu „deja!“ Juk toj beribėj tamsoj ir aklybėj, beidėjiškume, padlaižiavime, bėgiojime paskui auklėtojas ir sandėlininkes, visoj toj nepakenčiamoj bukybėj, beprasmybėj, siaurume Jūs turit galingą daiktą – sienlaikraštį, kuriam drąsiai galit pasakyti, ką galvojat ir ko norit, nes tai ne mokytojų, ne auklėtojų, nei komjaunimo vadovybės, o Jūsų. Neįmanoma, kad Jūs atsisakytumėt tokios tribūnos. Sienlaikraštis – vienintelis internate turi šiek tiek laisvės. Jūsų tarpe užtektinai gabių žmonių, kurie kažko ieško, kažko siekia. Negi jie visko atsisakytų? Perskaitykit visus numerius. Negi Jūs nesugebėsit būti mūsų įpėdiniais? Dieve mano, tai būtų savižudybė, beprotystė! Jeigu Jūs nužudysit „IV frontą“, tai ko Jūs verti?

Galbūt, nereikia tokios didelės gaujos redakcijoj. Užtenka trijų–keturių žmonių, spausdintojų ir poros dailininkų, fotografo, bet tai turi būti tikri entuziastai. Juk ir mes iš teisybės redakcijoj dirbom tik keletas. Ir dar – reikia žinot, ko Jūs norit. Mes savo svarbiausiu uždaviniu laikėm pažadinti žmogiškumą, kūrybą internate, toj bukybėj ir siauraprotiškume. O Jūs? Šiais baisiais laikais maža yra kuo tikėti, ko laukti, už ką kovoti. Bet reikia ką nors susirasti. Patiems!

Manau, kad rašau ne be reikalo, nes net per šventę Jūsų nuotaikos buvo laidotuviškos. Tegul „IV frontas“ būna garbingas. Jei nepajėgiat pakelti tokios naštos – pasitraukit, bet garbingai apie tai pareikšdami visai mokyklai, nurodydami priežastis, motyvuodami savo žlugimą.

Likit sveiki! Norėčiau tikėti, kad mano būgštavimai be pagrindo.

1969.I.11
Verdenė

 

Ačiū už laišką, Mokytoja!

Jūsų laiškas nuostabus, t. y. labai įdomus.

Jūs nesaugot, netausojat savęs, nes dar tebesėdit po vidurnakčio. Kaip Jūsų sūnūs? Kokį vardą išrinkot mažiukui?

O, pradėsiu ne nuo pasiplepėjimo, o nuo atbulo galo – nuo laiškelio „ketvirtafrontininkams“, nes, atrodo, tai Jums įdomiausia. Dėl laiško atplėšimo pikta, bet tuo dar kartą pasimokiau. O aplamai, laiškų skaitymas – didžiausia gėda ir nesąžiningumas. Bet tai dar ne svarbiausia. Eikim toliau. Audra, „pasipiktinimas“? Įsivaizduoju… Juokinga! Ir dar juokingiau, kad nė trupučio nesijaučiu prieš ką nors kalta. Rašiau ne mokiniams, o žmonėms. Ir ne viską apibendrinau tokiais epitetais, o internatą. Kažkodėl Jūs visi įpratę žodžius „mokykla“ ir „internatas“ laikyti sinonimais, o juk tai skiriasi, kaip diena nuo nakties! Mokykla įkūnija viską, kas gera, internatas – viską, kas bloga. Du priešingi poliai. Jūsų išvardinti renginiai, saviveikla, sportas, fizikai, chemikai priklauso mokyklai, o ne internatui… Visiškai sutinku, kad poezija yra ir farše, kaip ir bet kuriam darbe, jei už nugaros nestovi rimbas… Susirinkimai? Komjaunimas? Bet susirinkimuos neįmanoma ką nors pasakyti, nes pažiūrės kaip į beprotį, nes ten viskas iš anksto paruošta. Komjaunimas, kaip organizacija, savo vaidmenį jau atliko labai seniai, jis neturi to vardo, kokį turėtų turėti, žodžiu, tai jau atgyvenęs dalykas, kuriuo mažai kas betiki. Jeigu ne mokt. Sabaliauskaitė… – teisingai! Viskas teisingai, bet aš „IV frontą“ priešpastatau ne mokyklai ir mokytojams, o internatui.

O naujo laiško jokiu būdu neparašysiu. Tai neįmanoma. Internatas – košmariškas sapnas. Jeigu kartais pabundu ir krūpčioju per miegą – viskas to sapno pėdsakas.

Savas lizdas? Kodėl tai mano lizdas? Buvau atsitiktinių aplinkybių nusiųsta į tą „lizdą“ ir laukiau, kada išeisiu. Tai buvo lyg laikini nakvynės namai, kurie priglaudė vienai nakčiai mano kūną, o ne dvasią. Bet nakvynės namuose dega ugnis ir čirškia kepama mėsa, o čia? Niekam nebuvo svarbu, šąlu aš ar nešąlu, turiu žiemai šiltus batus ar ne, verkiu ar juokiuos. Niekam nebuvo svarbu internate. Numeta skarmalą, kuris niekur netinka, o tu nusižeminęs pasakyk „ačiū“. Ir dar amžinai tie priekaištai: „Jus valstybė išlaiko“… Tai viena pusė. O kur nuolatinis pažeminimas? Kiekvienas galėjo kiek tinkamas įžeidinėti ir įsakinėti. Mokė nuolankumo, vertė nusižeminti. Beveik kiekvieną kartą reikėjo su ašarom maldauti, kad išleistų į namus. Į namus! Tebūnie jis prakeiktas, tas internatas!

Nieko internatas neatėmė? Juokinga! Baisiai daug atėmė ir būtų dar daugiau atėmęs, jei nebūčiau priešinusis. Laimė, kad dar buvo mokykla, knygos ir geri žmonės. Dabar iš naujo mokausi to, ką iš manęs atėmė. Gerumo, teisingumo, moteriškumo, meilės, neapykantos, kantrybės, tikėjimo tuo, kas gera, švelnumo, užuojautos, pasigailėjimo ir t. t. Ir savarankiškumo!

Jau vienuoliktoj klasėj aš buvau išėjusi iš internato. Aš ten valgiau ir miegojau, bet gyvenau kitur. Išsivadavimo pradžia! Kokia laimė, kad tada parašiau rašinėlį apie knygą „Iš tylinčios žemės“. Tai man labai padėjo. Dabar aš – laisva! Aplamai, laisvės niekur nėra, bet sąlygiškai galiu sakyti, kad esu laisva. Dabar galiu žiūrėti visiems į akis. Dabar esu žmogus tarp žmonių.

Ak, mokytoja! Jūs kalbat apie internatą iš pedagogo pozicijų, o aš iš pozicijų žmogaus, kuris ant savo kailio puikiai patyrė internato malones. Dėl to nesu tikra, kad Jūs suprasit mane, nes tarp mudviejų neperžengiamas barjeras dėl šių dalykų. Ak, Mokytoja, Jūsų sūnūs be galo laimingi – jie negyvens internate, jiems nesisapnuos tokie baisūs sapnai, jie turės namus. Vaikai visados daugiau pakelia, daugiau ištveria, nes jie priklauso nuo kitų ir negali būti savarankiški. Internatas baisiai sugadino mane, bet dabar aš vėl mokausi gerumo. Ir kada nors būsiu ta mergaitė, kuri turi būti. Nors tai stovės kaip baisūs randai…

Gal užteks apie tai, nes liūdni dalykai.

Dabar – pasiplepėjimas, kaip Jūs sakot. Ačiū už Jūsų gerus ir teisingus žodžius. Tikrai mūsų laikai yra baisūs ir nuostabūs. Šypsena, ašaros, pavydas, neapykanta, sniegas, bokštai – viskas taip nepaprasta. Menas, gyvenimas lyg stebuklas.

Arčiau žemės? Taip… „Jausmai“ patiko, bet „Niekas nenorėjo mirti“ labiau. Aplamai, nusivyliau R. Adomaičiu kaip aktoriumi. „Altonos atsiskyrėliuos“, „Jausmuos“, „Mindauge“ – jis kažkaip vienodokas, sausas, daugiau kažkaip techniškas. Jei „Altonos atsiskyrėliuos“ žavėjausi, tai „Mindauge“ nepatiko. Kai skaičiau patį veikalą, mane pagavo jo dvasia, mintys, viskas buvo taip stipru ir ryšku, o spektaklis pasirodė blankus. Na, premjera, gal paskui bus geriau. Oi, mačiau „Graiką Zorbą“. Nuostabus filmas! Patyriau didžiulį malonumą. Aktorių darbas nuostabus. Ir kokia meilė gyvenimui!

Konkursas, tai buvo – atsitiktinumas. Aš, deja, dar nieko nesu parašiusi.

Žmonės tokie vieniši. Bet tai ne tai, kad nebūtų kuo užpildyti dienas. Gyvenimas nuostabus, bet žmonės baisiai vieniši. Tegali turbūt įvykti stebuklas. Tiesa, atsivešiu per atostogas antrą „Mėlynbarzdžio“ redakciją ir naujus eilėraščius, kuriuose nėra nieko gero, visi apie meilę. Kaip ir visi nuo „Išleisk, močiute“ laikų. Dar atsivešiu keletą V. Bložės eilėraščių ir „Vidurnakčio žolių“ I dalį. Gal Jums bus įdomu, nes kažin, ar bus išspausdinti.

O tie eilėraščiai? Nežinau. „Akmenį“ išmečiau, o „Papartį“ kuo nors pakeisiu.

Bitlai dainuoja vienur: „Ji gyvena lyg sapne, vis kažko laukia prie lango.“ Taip dabar gyvenu. Vaikštau į koncertus Paveikslų galerijoj ir klausausi bigbito. Ak, bitlų yra viena tokia daina, kurios klausant prietemoj galima iš proto išeiti! Aš laiminga, nes vaikštau kaip lunatikė, o to daugiau niekados nebus.

Turbūt nespėsit parašyti atsakymo. 20 d. – paskutinis egzaminas. Laikiau TSKP istoriją (4) ir antikinę literatūrą (5). Kai parvažiuosiu, aplankysiu kurią nors dieną Jus. Tada papasakosit. Apie viską. Tik saugokit save.

Tai iki pasimatymo!

1969.I.17, Nijolė

P. S. O, žiūriu, užmiršau dar vieną priekaištą! Dėl nesisveikinimo. Čia tai jau nesuprantu. Gal tai dar nuo tų laikų, kai nepasisveikinau atsitiktinai direktorienės, nes tada buvau gavus vieną laišką ir ėjau sapnuodama. Sakė, ji kažką įrašė į kažkokį sąsiuvinį mokytojų kambaryje, o auklėtoja paskui nuolat prikaišiojo. Šiaip, rodos, visada sveikinuos. Nesuprantu. Ir Kapsuke tiek maža buvau šiais mokslo metais – nebuvo progos tenais ką ir sveikinti. NEŽINAU. Bendrai, toks atvejis, kad nepasisveikinau, gali būti visai įtikėtinas, nes vaikštau sapnuodama (dažniausiai), o tada esu baisiai išsiblaškius ir nieko nematau aplink save. Tik, rodos, nieko nebuvau sutikus.
N.

 

Geroji Mokytoja,

Jūs beveik burtininkė. Tikrai. Man gera, kai pabūnu su Jumis. Giedriuko Meškinas stebuklingas. Aš jį turbūt susapnuosiu. Nesijuokit…

Paskaitos nukeltos. Prasidės tik pirmadienį. Puiku! Dar kelios dienelės…

Pagaliau užmezgiau ryšį su Auge. Ji neįstojo į Šiaulių pedagoginį – dėl charakteristikos neperėjo per konkursą. Tada įstojo į Klaipėdos pedagoginę m-lą, bet metė, nes išsiskyrė tėvai, mirė broliukas. Dabar ji gyvena Raseiniuos ir dirba bibliotekoje. Žodžiu, nelaimės po nelaimių. Tiesiog nežinia, kaip jai nors kiek padėti, palaikyti dvasią.

Buvau sutikus Gilmą su Saulium, tai pasakojo apie susitikimą. Papasakokit ir Jūs. Ar buvo Romas? Kaip jam sekasi, kaip Visockui ir kt.? Įdomu.

Atsitiko didelė nelaimė: nukirto vienintelį beržą sodo gale. Pernai – du gluosnius, dar prieš keletą metų – didžiulį skirpstą. Ar niekad nepasakojau Jums apie beržą? Kai buvau maža, galvojau, kad tas beržas – užburtas karalaitis, bet neatradau žodžio, kuriuo galėčiau jį atversti. Nors visaip būriau ir kerėjau, beržas neatvirto… Aš jį sapnuodavau. Paskui nešdavau jam gėles ir kabindavau pienių vainikus. Ir dabar tą beržą nukirto. Girdi, žolę stelbia. O juk greta ištisa uosių linija! Baisu. Negaliu įsivaizduot, kad to beržo jau nėra.

Per atostogas skaičiau trejų paskutinių metų „Genius“…

Vita laikė du egzaminus – penketukai. Skundžiasi vienatve. Kaip ir mes visi.

Nežinau. Kartais neatskiriu kituose ir savyje dviejų tikrumų: poetinio ir gyvenimiškojo. Viena ir kita – tikra, gryna, bet kur riba? Kur riba, skirianti juos?

Kokia Eglė (pamenat, mano draugė) nuostabi! Nuėjau šiandien pas ją, o ji man gimimo dieną ištaisė, nors jinai per atostogas buvo. Atsitiktinai užėjo Saulius (tas mokt. Abraitytės mokinys). Atėjo Eglės sužadėtinis Algis. Nesitikėjau. Nelaukiau tokios šventės. Buvo labai miela.

Man kažko liūdnoka. Vaikystė seniai pasibaigė, man jau devyniolika metų, o esu dar toks vaikas! Net niekas dar nėra bučiavęs. Dar nieko nepažįstu. Gal gerai. Labai norėčiau būti ta Mergaitė, kurios tūkstančius metų laukia Mėlynbarzdis. Ne tapti, o būti. Dar nežinau, kas esu, nors seniai noriu žinoti. Gyvenu A. Grino laukimu. Kartais – atrodo – girdžiu Neišsipildžiusios Būties šauksmą. Kada nors turėtų įvykti stebuklas. Pasiutiškai gera gyventi. Viskas nepaprasta ir sudėtinga. Begalybė grožio. Man sunku, man labai nelengva (et, prakeikta buitis, prakeikti pinigai!), bet vis tiek nepaprastai gera. Kažkas bus ateityje, kažkoks stebuklas. Gal Meilė. Dabar laukimas, A. Grino Neišsipildžiusios Būties šauksmas. / Nežinau, kam visa tai rašau – gal tik sau /

1969.II.7

 

Paveikslų galerija. Sekmadieninis koncertas. A. Šivickis. Grojo J. S. Bachą, J. Ch. Bachą, Hendelį ir Kupereną. Dūšioj skaidriau pasidarė.

Vakar visa kompanija (Eglė, Algis, Saulius ir aš) suvirtom pas Abraitytę. O, pirmą kartą vaišino sausu vynu (tokiu, kaip šeštadienį mes ragavom…)! Taigi, pripažino suaugusiais, studentais (malonu, ar ne?). Mokytojos Sauliukas deginėjo savo žvakes, kol užmigo ant grindų (išėjom po dvylikos). Geras vakaras, kalbėjom, ką galvojam (o tai puikiausia!). Apie viską. Literatūra, dėstytojų įdomybės, atostogos, „laisvė“ ir t. t. Kai išėjom – pūga! Iš kojų verčia. Daėjom ligi manęs, ir jie nuvažiavo paskutiniu troleibusu.

1969.II.9

 

Prasidėjo paskaitos. Visi – tokie malonūs, linksmi. Po paskaitų ta pati kompanija vėl nusitrenkėm pas L. Abraitytę – vėdarų valgyt! Įsivaizduojat? Vėdarai! Kvepia!.. Tolygu „cepelinų baliui“. Ką ten! Daugiau!

Taigi, antras semestras prasidėjo su gardumynais. Dievai žino, kas čia bus. Kitam laiške parašysiu, kokios naujos disciplinos (tada jau nauji dėstytojai bus turėję bent po vieną paskaitą). Vėl gąsdina mus, o mes kone „senais vilkais“ dedamės, nors neramu, neramu kažkodėl…

Laiškas nepanašus į laišką? Na, ir tegul!

Kai pasiklausai, pasižiūri („laisvė“, „demokratija“ ir t. t., ir pan.) – baisu, bet vis tiek norisi gyventi. Nors savyje gal galima jausti laisvę? Noriu kažko gero, šviesaus ir laisvai tikro, nesumeluoto. O laisvė? Gal ji ir yra – tik mumyse.

O šiandien gera diena. Vėjas, pūga! Ir šiaip. Mokytoja, kaip Jūs galvojat, ar kada nors būsiu gera, graži ir tikra? (ne, čia ne auklėtojos apšauktas egoizmas, tiesiog man reikia daug ką išsiaiškinti). Ar būsiu verta meilės? Dar nežinia, kuo tapsiu. Mane lipdo, ir pati save lipdau. Kai buvau maža, tada – kaip visi vaikai – gera. Bet paskui – internatas, kurį buvau priversta ištverti. Dabar esu truputį vaikas, truputį mergaitė. Praeis dar kiek laiko, ir būsiu mergaitė, jau ne vaikas. Ir turiu atsigauti nuo internato. Dabar turiu daug ką išsiaiškinti savyje, daug ką suprasti ir išsiaiškinti. Ir nuspręsti.

Turbūt tikrai egoistė. Tiek priplepėjau apie save. Ir nesąmonių. Nepykit. Ko gero, tai svarbūs dalykai.

O Jūs? Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas ir jo Meškinas? Dalius? Ar nugriebiat šiek tiek laiko? O mūsų prizininkės ar laimės rajone? Ar jau gal buvo konkursas? Gera būtų kuriai nors patekti į respublikinį. Pasiklausyti tikrų poetų – didelis dalykas. Horizontai prasiplėstų. Ak, viskas man įdomu. Viskas. Parašykit. Parašykit apie viską. Apie ką norėsit. Bet ką. Gera gauti Jūsų laiškus.

1969.II.10, Nijolė

P. S. Tikrai, atleiskit už mano egoizmą.

Jūsų N.

 

Ak, Mokytoja!

Koks geras Jūsų laiškas! Dėl dievo! Aš suprantu, kaip Jūs užsiėmusi. Parašykit, kada galėsit. O aš Jums kada nors galiu parašyti, užėjus nuotaikai.

Tikrai. Žmonija turbūt eina į individualizmą. Žinoma, kaip ir visados – pilna prieštaravimų. Bet tai man labiau patinka negu „viskas kolektyvui“, kurio nėra. Žinoma, yra žmonija, Tėvynė, bet tai visai kas kita. Kiekvienas žmogus toks sudėtingas, toks nepaprastas ir įdomus – pradedu šitai geriau suprasti. Mokytoja, jeigu gyvenčiau užsienyje, nueičiau kartu su hipiais. Nes laisvės niekur nėra. Nes visi priklausom nuo vyriausybės ir pan. dalykų, nuo priimtų visuotinų normų, nuo veidmainiškų moralės nuostatų, nuo kažkokios visuomenės nuomonės. Ir niekur negalim pabėgti. Laisvė savyje – turbūt savęs apgaudinėjimas. Netgi menas neturi visiškos laisvės. Žmonės baisiai nelaimingi, baisiai vieniši.

Kaip Jūs mylit Vilnių! Kaip džiaugiuosi dėl to. Juk ir man Vilnius – užburtas pasakų miestas, kuriame yra žalvario vartai, už kurių gyvena Mėlynbarzdis, kurio nėra.

Ir naujienos tokios geros! Taip pasisekė konkurse! Mokyklai suteiktas vardas daug reiškia, ir miela, kad mokiniai kažką tai dirba. Puiku, respublikiniam konkurse daug pamatys, susitiks su įdomiais žmonėmis! Čia tai puiku! Sveikinu visus! Ir rašymas, ir skaitymas (oi, kaip pirmokiškai skamba!). Aš jau nebeskaitau. Gaila, bet… Nebetikiu savimi. O ir nėra, nei kur, nei kaip.

Jau dirbate? Kaip pirmosios dienos? Galvojat imti 5 ir 7 klases? Dieve, ką Jūs jiems kalbėsit? Žinoma, gerai: išsiauginsit suprantančius literatūrą. Bet bus turbūt nepaprastai sunku.

O dėl Putino – tiesiog nežinau, kaip galėčiau ką sumedžioti. Neįsivaizduoju net, nuo ko pradėti.

Ačiū, labai ačiū, kad pasirūpinot mudviem su Vituke. Mes labai džiaugsimės nuotraukomis.

Mokytoja, truputį įsivaizduoju, kiek Jums vargo su vaikais. Pasižiūriu į Jurgą (žinot, kaip ji mane vadina – „mielasai Niliole“!)… Jai netrukus bus treji metukai, o kiek su ja vargo, kiek rūpesčių!.. Baisu. Ir vis tiek baisiai miela! Kai Jurgita sirgo ir gulėjo ligoninėj, namuose – taip tuščia! Lyg nieko gyvo nebūtų.

Kaip Jums sekasi? Kaip gyvenat? Mokytoja, Jūs tiesiog nepaprasta.

Kaip aš gyvenu? Nuostabios prof. Lebedžio paskaitos. Gana įdomiai baltų kalbotyrą dėsto Kazlauskas. Kaip visados – žavinga per Lietuvos istoriją. Klausaisi neatsiklausai, neatsigėri. Turėsim darbus iš literatūros mokslo ir kalbos kultūros (bjauru, nors ir reikalinga).

Kiekvieną sekmadienį einu į galeriją. Buvo nuostabus Talino kamerinio choro koncertas, M. K. Čiurlionio mokyklos smuikininkų ansamblis. O vakar – vakar vėl stebuklingas koncertas. Klasikiniai ansambliai: grojo styginis kvintetas, B. Vasiliauskas, dainavo Bajerčius ir Kiselienė. Bachas, Hendelis, Pergolezis, Mocartas. Kai kas iš 14 a. Nežinau, ar mano vidinė nuotaika atitiko koncerto dvasią, ar kas kitas, bet buvo nepaprasta. Truputį klausiausi XX a. muzikos – buvau sužavėta.

Mačiau Kaune „Mamutų medžioklę“. Nuostabus pastatymas! O pjesė – geriausia iš visų K. Sajos rašytų. Baisiai įdomiai per visą spektaklį panaudojama pantomima. Labai geras įspūdis. Baisiai malonu žiūrėt. Patiko dekoracijos. Visos (dauguma!) scenos suteikia tikrą estetinį pasitenkinimą. Kokie apibendrinimai! O kaip žmonės išsiaiškina sau tą šventę ir jos ieškojimą – ūhū! Ligi politikos pritempia. O kažkokia moteris po spektaklio pasiskundė, kad, girdi, labai daug reikia galvot… Ir visai atsitiktinai patekau į tą spektaklį. Per kažkokią laimingą žvaigždę!

Žiūrėjau „Didžiuosius manevrus“. Nesugaunamas Renė Klero žavesys. Puiki Ž. Filipo ir M. Morgan vaidyba.

Sugadino vidinę nuotaiką „Ponios ir ponai“ savo vulgarumu ir grubumu. Niekaip nesuprantu, kaip festivaly filmas buvo įvertintas kartu su „Vyru ir moterimi“, tokiu subtiliu kūriniu.

Nuėjau į Aramino „Kai aš mažas buvau“ premjerą. Gal dėl to, kad vaizduojamas dabartinių mano bendraamžių gyvenimas, kad apie atlikėjus nemaža žinau iš Eglės pasakojimų (klasės draugai su Linu, su Kernagiu grojo bigbito ansamblyje ir pan.), filmas paliko gerą, malonų įspūdį. Graži Apanavičiaus daina, kurią dainuoja jaunasis Kernagis. Nėra kažko labai gilaus ir t. t., bet filmas malonus. Per susitikimą Linas sakė, kad sunkiausia buvo vaidinti girtą.

Buvau žiemos šventėj Vingio parke. Nuvylė. Pernelyg internacionalinio pobūdžio. Pernelyg daug momentų (politinės aktualijos, kosmosas), nesusijusių su Žiemos švente. Daug banalumo ir skurdumo blogo skonio karnavale. Pasigendu tikros Užgavėnių linksmybės ir liaudiško humoro.

Gavau antrą laišką nuo Augės. Ji šiek tiek geriau jaučiasi. Ne tiek daug pesimizmo. Kitais metais galvoja stoti į universitetą. Puiku, ar ne? Siunčia Jums linkėjimus.

Šiaip baisiai esu susirūpinusi proziškais dalykais. Reikia būti gražiai, originaliai ir madingai, o tai baisiai daug kainuoja. Visko, laiko ir lėšų. Nusipirkau pavasariui paltuką ir panašaus atspalvio batelius. Baisiai toli nuo poezijos, bet tai būtina. Būtina atrodyti nors pakenčiamai, jei negalima gerai. O, nesijuokit! – Dėl šito nepasidarysiu miesčionė, ne.

Ak, Mokytoja, turbūt pavasaris ateina! Gera gera…

Kai galėsit, parašykit.

1969.III.3, Nijolė

P. S. Sveikinu Giedriuką! Ar jis prisimena „viešnią“?

 

Mokytoja,

vėl trukdau Jus su eilėraščiais (įprotis, o ir nėra kam duoti). Labai norėčiau, kad kaip nors surastumėt valandėlę laiko ir – taip, kaip anksčiau – viską pasakytumėt. Svarbiausia, kas Jums nepatinka. Ar neslenku atgal? Gal neverta rašyti?

Šis laiškelis tegul būna ano tęsinys, gerai?

Šiandien grįžau iš Dichavičiaus parodos. Labai patiko. Akmenys, kryžiai, Nida, senos trobos, jaunystė ir senatvė. Labai gražūs aktai. Vienoj nuotraukoj mergaitė kaip Nida – galėtum pagalvoti, kad ne mergaitė, o kopos, kalvos, smėlis. Viskas baisiai gražu. Savotiški linijų ritmai, net kažkoks muzikinis skambesys kai kur. Poetiškumas. Kai kas kelia daug minčių. Čia pat universiteto žurnalistai suruošė susitikimą su autorium. O, jis kalbėjo ne taip, kaip dailininkai (sunkiai, su ilgom pauzėm)! Malonu klausytis. Iš pradžių – truputį elementariai, paskui „įsivažiavo“. Apie savo kūrybos principus, mėgiamus motyvus, daiktų magiją, kuri jį traukia, akmenų, Nidos, kūno grožį ir daug kitų dalykų.

Ketvirtadienį bus parodos aptarimas. Jei galėsiu, tai nueisiu. Baisiai įdomu.

Vakar grįžau iš namų. Kaip visados: laukiu kažko tai ir nieko nerandu. Beržas nukirstas. Niekaip negaliu užmiršti. Nemoku būti gera net artimiausiems žmonėms, nors labai norėčiau. Priėjau prie to, kad visur ir visados erzina žodis, intonacijos, menkiausias vulgarumo atspalvis, nors pati to neišvengiu. Et, aplamai… Nekreipkit dėmesio.

Kai galėsit, parašykit. Pridėkit šį laiškelį prie ano. Šis – tik P. S.

Viso gero! Parašykit apie save.

1969.III.10, Nijolė

 

Šiandien dar kai ką noriu prirašyti. Kažkada Alg. Zurba įspėjo mane dėl pasakojimo intonacijos, Alg. Mikuta dėl etiudiškumo. Kaip Jums atrodo?! (Čia bendrai apie visus eilėraščius.) Ir konkrečiai – kaip atrodo šitie ir „Mėlynbarzdis“? Nieko gero neparašau. Ir net nežinau, ar nuo „Išleisk, močiute“ paėjau kiek toliau. Žinoma, yra silpnesnių ir stipresnių, bet… Ir – ar eilėraščiuose yra kas nors mano, ar viskas tik…? Gal neverta ir niekam rodyti? Kaip Jums atrodo? Konkurse buvo apie 20 vasaros ir rudens eilėraščių. Ar nenusmukau nuo to laiko? Ar nestoviu vietoje?

Žinoma, nežinau, kolei rašysiu. Viską nulems tai, ar turiu talentą, na, ir gyvenimo aplinkybės. Per keletą metų tai išaiškės.

Nežinau, nieko iš manęs neišeina. Kasdieniniame gyvenime jaučiuosi kaip menkiausias padarėlis. Nieko nemoku, nieko nesugebu. Viskas išeina ne taip. Erzina ir išmuša iš vėžių būtiniausias buitinis dalykas. Toks, kaip nusipirkti duonos ar pan.

O šiaip esu laiminga.

1969.III.11, Nijolė

 

Mokytoja,

ačiū, ačiū Jums už laiškus. Jums taip sunku surasti man laiko. Suprantu, bet man Jūsų laiškai baisiai reikalingi. Jūs net nežinot, kaip reikalingi! Niekas negali taip parašyti.

Jums taip sunku, stebiuosi Jūsų ištverme ir kantrybe. Jūs baisiai gera ir kantri, baisiai daug sugebat. Mokykla… Vietoj Jūsų seniai būčiau kur nors pabėgus. Ir iš viso, Kapsukas – bjaurus miestas. Man rodos, Kapsuke žmogus tiek pat vienišas, kaip vidury girios. Kad nors teatras būtų paliktas. Tas prakticizmas. Ir visur – tokie miestai, ir nėra kur pabėgt. Yra pas mus tokia mergaitė iš Jablonskio vidurinės. Baigusi sidabro medaliu. Su tėvais grįžusi iš Sibiro. Sako: „Ko jums trūksta? Mokotės universitete, gaunat stipendiją… Kuo jūs nepatenkinti?“ Taigi, kuo?.. Nieko nesupranta. Dėl to, kad turėjo „laimės“ pamatyt Sibiro meškas, nė kiek neliūdi. Jai gerai gyventi: stipendija, bendrabutis. Kalimas ir gera nuomonė apie save. Tiesa, paskutiniu metu pradėjo mokytis „moderniškų“, „miesto“ manierų: neskoningi dažai ir cigaretės (kol kas tik slapta). Gyvena toks žmogus – viskuo patenkintas. Arba yra tokia žurnalistė (tarp kitko, labai nemoteriška, šiurkštokų manierų). Irgi visada ji teisinga, visados labai gera ir t. t. O koks gyvenimo patyrimas! Dveji metai plėšiniuose! Kažkoks košmaras. Ir dar prielipa. Stengiasi draugauti su tais, kurie turi galimybių ateity išgarsėti. Turi be galo daug (?) pažinčių ir kiekviena proga tuo giriasi. O kokia ji pareiginga komjaunuolė ir t. t., ir t. t.! Kaip gražu, ar ne? Na, žinoma, nukrypau apie trečius asmenis, bet taip jau išėjo. Mūsų karta! Tas pats buvo mokykloj, tas pats visur. Tik atskiros asmenybės išsiskiria iš to liūno, rodos, gerų žmonių. Ir kaip gerai gyvenam, ir kokie mes geri! Džiaukimės, ar ne? Juk tos mergaitės – geri žmonės, gerai mokosi, geros komjaunuolės, gerai elgiasi ir t. t. Jose daugelio gerų žmonių bruožai. Baisu. Ir kad nors pats būtum iš tikrųjų geras, kad nors pats visą laiką būtum bent viduje laisvas.

Nuvažiuosiu, kai atšils, nuvažiuosiu visur. O į sienas, į gatves visados žiūriu. Tik į eilėraščius tai turi nemačiomis ateiti, jei ateis. O ir gyvenau dabar taip, kad vienas dalykas užgožė viską, užmiršau daug ką. Bet Jūs priminėt. Bet ir tai reikalauja tarnauti tautai. Dieve, dieve! Man reikia daug ką išsiaiškinti. Dar labai daug ko neatskiriu. Nesuvokiu.

O dėl „IV fronto“… Tik nesigraužkit dėl to nelemto laiško. Kalti tie, kurie atplėšė ne jiems adresuotą laišką (žinau, kad nors vieną man skirtą laišką, nors ir nieko ten baisaus nebuvo, yra skaičiusi buvusi klasės auklėtoja, tai nežinau… A, tas, kad ji skaitė ir skaitys laiškus, aišku! Greičiausiai iš tikrųjų nesisveikinsiu su ja, jei sutiksiu). Kodėl nerašau „IV frontui“? Todėl, kad tai baisiai toli nuo manęs. Tai jau praeitis. Nuo to laiko baisiai daug visko buvo. Tiesiog nesinori. Na, gal ir parašysiu kada nors. Bet tik dėl Jūsų.

Dabar Vilniuj siauruos rateliuos rodė Mekų filmus. Vieną dieną – ir universiteto dėstytojams. Teko laimė pamatyti. „Grotos“, arba, kaip vertė laikraščiuos, „Kalėjimas“, – apie drausmės batalioną. Statytas abiejų. Nepaprasta įtaiga, nepaprasta įtampa. Visą laiką rodo vielas, siaubingą muštrą, beprasmišką ir baisų, nužmogėjimą. Puikūs aktoriai, puikus filmavimas. Kiti du – J. Meko. Eksperimentiniai. „Įspūdis“ apie hipius. Nepaprastas tempas, didžiuliu greičiu: gėlės, veidai, figūros, šokio judesiai, plakatai su love (tik nemoku parašyt). Primityvi ir ryškaus ritmo daina, kurią atlieka viena iš hipių. Ekstazė. „Cirkas“. Pagreitintas ir normalus greitis, keli planai, ryškūs kadrai ir „pro miglą“, muzika liūdna ir linksma. Kažkas nepaprasto. Kaip eilėraštis. Galvojau apie gyvenimą. Bendrai, smulkiau papasakosiu, kai užvažiuosiu, kada nors.

Mokytoja, nevarkit dėl manęs. Parašykit tik tada, kai tikrai galėsit. Palauksiu. Man reikia mokytis kantrybės. Pati parašysiu, kai užeis noras.

Kas dėl talento, tai geriau apie tai nekalbėt. Nesu tokia optimistė. Kiekvienas žmogus, šiek tiek pamiklinęs ranką, gali taip rašyti.

Viso gero! Gražaus pavasario! Ak, koks buvo Verbų sekmadienis! Ryt – Velykos. Turbūt nueisiu į bažnyčią pasižiūrėt.

1969.IV.5, Nijolė

 

Kaip gyvenat, Mokytoja?

Kuo gyvenat? Ką veikia didelis Giedrius ir mažas Daliukas? O Jurga man sako: „Kai aš būsiu didelė, tu būsi maža.“ Jums begaliniai sunku, nors kiek sunku, aš dar negaliu suvokti ir suvoksiu gal tik tada, kai pati dirbsiu. Bjauriausia, kad gyvenat Kapsuke, o ne dideliame mieste. O ir dideliam mieste galima rasti ramių užkaborių. Šiandien ieškojau Rudens gatvės. Namukai, tvoros, smėlio keliukas, kalnai su pušynu. Šunys loja, gaidžiai gieda. Ir varnos krankia. Tikras kaimas dideliam mieste. Kaip Jums mokykloje? Gal kas įdomaus? Parašiau „ketvirtafrontininkams“ (adresuodama kažkuriai mergaitei, kad vėl kas neatsitiktų), bet atsakymo dar nėra. Dieve, kaip toli dabar „IV frontas“ ir mokykliniai rūpesčiai. Niekaip nesuprantu, kaip Algis taip ilgai ištvėrė, palaikydamas su mumis ryšį. Viskam savo laikas. Vita irgi tą patį sako. Beje, jai labai gerai sekasi: iš fonetikos neturi nė vieno minuso. Tiesa, lit. būrelis žada padaryti ekskursiją po Suvalkiją, tai dėst. Bukelienė norėtų, jeigu priims, apsistoti internate vienai nakčiai ir kartu suruošti lit. vakarą – atsidėkojant, sakė, parašys direktoriui apie tai.

Nuėjau pas fakulteto, atrodo, tik atsiradusius kraštotyrininkus, nes jie palaikys ryšį su „Ramuva“, be to, vadovauja doc. Girdzijauskas.

Mano darbas „E. Mieželaičio eilėraščio „Mano trobą užgriuvo audra…“ eilėdara“ jau apsvarstytas. Mokymasis svarstyti ir žaidimas rimtais veidais. Gerai. Girdzijauskas sakė esąs patenkintas.

Kai oras gražus, rytais vaikštau pėsčia: daugiau pamatau. Mačiau, kaip Neris nešė ledus. Upė žydėte žydėjo – vanduo žydėjo lelijom. Prie tilto per Vilnelę, įtekančią į Nerį – žuvėdros.

Neseniai buvau miške. Kalnas, pakalnė. Pušys. Svaiginantis žemės ir pušų kvapas. Net juokinga – iš tiesų svaigina! Sėdėjom ant sakuotų rąstų ir žiūrėjom į pušų viršūnes. Paskui dubury atradom ežeriuką. Buvo baisiai gera.

Žiūrėjot „Vilniaus bokštus“? Girdėjot Makačino „Prie apleisto seno namo“? Graži daina, ar ne? Tik dėl kai kurių supelėjusių komisijos narių Lemanas už jos atlikimą negavo pirmos vietos. O šiaip man šis konkursas nepatinka: saviveikla ir Sopoto pamėgdžiojimas.

Vaikštau į koncertus galerijoj.

Vėl klausiausi bitlų. Paskutinių kūrinių iš indiškojo laikotarpio. Didžiulis skirtumas. Smarkiai žengia. Tai bent menininkai. Ir dainos nuostabios. „Mišel“ ir ta, ir ta apie berniuką, kuris svajojo apie jūrą, „Žmogus ant kalvos“ ir „Žemuogių pievelė“… Nepaprasta.

Vaikščiojau po senamiestį vienplaukė – lyjant. Lašų tiksėjimas – kaip amžinybė. Stengiuosi atmesti purvą, smulkmenas ir matyti tai, kas amžina.

Vilniaus tapybos bianalė. Ū, kokių darbų yra! Nepaprastų! (O, kaip visados, viską perlenkiu, hiperbolizuoju, bet šios ypatybės ir nesikratau.) Labai mielas L. Gutauskas – kažkas baisiai lietuviško S. Gedos, žmonos, Ūlos, broliuko portretuos ir „Pirčiupy“. Įdomus A. Stasiulevičius. Gečo „Aistros“ patiko, Švažo vienas darbas, tik pavadinimas (su IX fortu) – ne, ten geriau būtų praplėsti mintį, kad ir „Ratas“. Patiko L. Tuleikio „Šeima“, Piekuro ieškojimai (formos), kai kas Veiverytės. Daug gerų Estijos dailininkų paveikslų, bet neprisimenu jų pavardžių. Kai žiūrėjau Latvijos darbus, buvau pavargus, nelabai atidi, todėl ne kas ir įstrigo.

Pagaliau prisirengiau nueiti į Etnografijos muziejų. Gera buvo.

Taip pavasariška… „Pasimatymo, mūsų susitikimo valanda artėja, basa…“ Žmonės šypsosi – be priežasties, nežinia ko. Kažkoks gero nujautimas.

Na, išmečiau, išbarsčiau viską – ką veikiau, ką dariau. Juokinga. Bet turbūt reikia, kad kažkas išklausytų – tuos įspūdžius, gal tik įspūdžių štrichus be sąryšio.

Parašykit, jei spėsit. Gal užeisiu per gegužės šventes. Parašykit ką nors. Kas į galvą ateis. Apie save.

1969.IV.22–23, Nijolė

 

Mokytoja,

ir vėl, ar ne? Tik nesijuokit, kad esu tokia nekantri, yra pora eilėraštukų, tai jau ir siunčiu. Tiesiog Jūs esat vienintelis žmogus, kuriam galiu duoti įvertinti tas kvailokas eilutes, nes Jūs sugebat jaust eilėraštį, ir manau, kad nepriklausomai nuo simpatijų ar pan. galit bemaž objektyviai įvertinti. Šito kaip tik ir reikia. Žinoma, nemalonu, kai peikia, bet tai vis dėlto geriau, nes tada žinai teisybę. Štai ir norisi (ir reikia) žinot, kaip rašau. Mokytoja, suprantu, kad Jūs be galo užsiėmusi. Galbūt egoistiškai Jus trukdau, bet jei tai nebūtų taip svarbu, patikėkit, netrukdyčiau. Kol esi vaikas, tol esi ir didelis egoistas. Augant tai pamažu nyksta. Ir man atrodo, kad per šiuos metus nemažai „paaugau“. Taigi, gal kartais nesu jau tokia beviltiška egoistė, kaip buvo manoma internate. Uždarumas, savotiškas individualizmas – tai kas kita. Tai tiesiog būtina, kad išliktum nors šiek tiek laisvas. Bet turbūt tai, kad tiek daug šneku apie save, kaip tik įrodo egoistiškumą… Reikia išsiaiškinti, kuo tave laiko ir kas tu esi iš tikrųjų.

Taigi, geroji mano Mokytoja, gal Jus, o gal ir Giedrių su Daliuku skriaudžiu, bet kadangi ir aš lyg kažkoks Jūsų vaikas, tai… Norėčiau, kad pasakytumėt – kaip kitados: bendrai ir konkrečiai apie kiekvieną (na, nors apie pakenčiamą!) eilėraštį nuo „Virpa delnai žvakių baltom liepsnelėm“. Gerai? Na, tiesiog, kokia Jūsų nuomonė.

Jau taip savaime išeina, kad pirmiausia plepu apie kažkokius eilėraštpalaikius, o nepaklausiu apie Jus. Ko gero, dar užmiršiu, o tai irgi šaukte šauks apie egoistiškumą!

Kaip Jūs gyvenat, Mokytoja? Papasakokit apie Giedrių ir Daliuką (sakau „Giedrius“, nes jis dabar jau labai didelis!).

Vita – šauni mergaitė. Susitinkam kartą į savaitę, retai – dažniau. Atrodo, nerašo (bent taip sakosi). Užtat gerai mokosi (nuostabus jos stropumas ir pareigingumas).

Porą kartų sutikau Algį. Sakosi teberašąs.

Sako, reiktų lankytis redakcijose, bet nedrįstu.

Prasidėjo įskaitos – niekur negaliu išeit. Velniškai pikta.

Labai labai lauksiu.

1969.V.24, Nijolė
Vilnius

 

Labą dieną, Mokytoja!

Kaip Jūs gyvenat? Kaip laikosi Giedriukas, ar padeda prižiūrėt Dalių? O Dalius – ar gerai valgo? Ar matėt L. Gutausko knygelę? Nuostabi, tiesa? Ką vienuoliktokai galvoja? Galit pasakyt Zitai Š.: jos rinkinėlis gulėjo tarpe geresnių darbų Rašyt. sąjungoj ant poezijos konsultanto stalo. Pataria Zitai ieškoti originalumo, nes kai kurie įvaizdžiai, motyvai turi labai aiškias ištakas.

Tiesa, tada buvau užėjus pažiūrėt „IV fronto“. Liūdnai atrodo viskas. Ir baisiai baisiai tolima. Nėra naujumo. Atsibodo viskas.

Dabar labai įdomių dalykų buvo. Kompozitorių rūmuose įsikūrė naujas klubas „Daina“. Poetai ir kompozitoriai. Pagrindinis dėmesys – masinei ir estradinei dainai (žinoma, ir rimtesnėm, ne tik tokiom). Buvo pirmas susitikimas. Poetai (Just. Marcinkevičius, J. Vaičiūnaitė, Ant. Kalanavičius, V. Palčinskaitė, Vyt. Barauskas…) skaitė eiles. Vyt. Jurgutis ir Vyt. Bložė kalbėjo apie dabartinę muziką ir poeziją, poetų ir kompozitorių bendradarbiavimą (tiesa, dar kalbėjo – Indrikonis, kas jis – nežinau). Paklausėm keletą dainų. Jurgučio dėka ir mane ten pakvietė. Gaila, kad Jūsų nėra šalia manęs: jau vien dėl to, kad pati nelabai sugebu atsirinkt gerus eilėraščius skaityti (nepagalvokit, kad vien dėl to Jūs taip reikalinga.) Buvau ten – kaip sugautas laukinis žvėriukas: pati jauniausia, nieko nepažįstu, ateinu į ten pirmąjį kartą… Užtai, Mokytoja, kai galėsit, parašykit savo nuomonę apie eilėraščius – nuo eil. apie virpančius delnus. Kiek galima smulkiau – kaip mokykloj pasakydavot. Aš pati neturiu tiek įgudimo ir skonio, kad viską suprasčiau.

Ir dar – kelionė iš Vilniaus į Palangą – į pasaulio kraštą. Senoviškos karčiamos. Seni malūnai. Panašus į karvelį auksinis paukštelis. Šušvė. Tiltas. Šaltinio vanduo. Kiekvieną kartą sustojus – simboliškas veido ir rankų prausimasis. Smūtkeliai. Akmenys. Avytės. Senoviškos sodybos. Pietūs tuščiam provincijos restorane. Vakare – prasta kava ir prastas „džiazas“. Kol Radvilišky miegojau – pasivijo pavasaris. Rytą – Virvytė ir lakštingalos. Palanga. Tiltas per jūrą. Balto smėlio sala. Tiškevičiaus parke – nė vieno sužaliavusio medžio. Juodas prūdų vanduo ir baltos gulbės. Vidurnaktį – traukinys, ir sapnas pasibaigė. Stebuklinga kelionė.

Dar dėl eilėraščių. „Susideginusiam“ – eilėraštukas tam čekui. Truputį taisiau. Turi būti: „Aidą dainos…“ ir „…sušlavė trobą į savo ratus.“ Kito eil. pradžia tokia:

Aš turiu tik save – išbalusią,
užaugusią ant akmenų.
Turiu tiktai meilę,
Užaugusią ant akmenų.

Pakeista žodžių tvarka. Ir nuo galo ketvirtoj eilutėj vietoj „trenksmas“ – „perkūnija“.

Turiu tik save – išbalusią,
Išdygusią ant akmenų.
Ilgaplaukė našlaitė.
Klaidžiojau
po seną svetimą pasaką.
– Perkūnija –
Varpelis
nuo pakalnutės į upę.

„Vieškelį“ taisiau 7 eil.:

Aprūkęs dangus

ne „aprūkytas“!

Mokytoja, jau nebežinau, ką siunčiau ir ką ne. Įdedu šituos. Dauguma taisyti. Ir – penki eilėraštukai (tik nesijuokit!) – pirmas bandymas vaikams, gal nė nevertas to, kad skaitytumėt.

Kaip vienuoliktokai parašė rašomuosius?

Parašykit apie viską. Apie save.

Šįkart – trumpai. Jaučiuos pavargus: įskaitos.

1969.V.31, Nijolė

 

Mokytoja, labas!

Kaip laikotės? Jūs, Giedrius ir mažasis Daliukas? Jei galėsit, tai parašykit: paskutinis egzaminas birželio 30 d.

Buvau Rasos šventėj Kernavėj – pagoniškose Joninėse, ramuviečių surengtose.

Devynių žolių rinkimas. Būrimas. Aukuras. Aukos Gabijai, Žemynai ir protėviams.

Laužai. Apie laužus – dainuojanti ratelių virtinė.

Dainos. Liaudies ir Maironio tekstais. Prie aukuro ir ant piliakalnio.

Trys senutės. Jų egzotika – kaip filme „Rūta žalioji“.

Visą naktį – nė minutės miego.

Žiburiuojanti gyvatė. Per Pajautos slėnį lig upės. Fakelai. Iš tamsos išplėšti veidai. Vainikai vandenyje.

Nuo piliakalnių – ugnies ratai.

Prie laužo. Vėlius pasakoja apie raganas ir kaip jas pažinti, ir daug kitų dalykų.

„Gal ir tu ragana? Iš kur tu atsiradai?“ Kiek kartų girdžiu šiemet tokius klausimus.

Švinta. Raudonas dangus. Saulė. Rago garsas.

Šalta rasa.

Keltininkas. Sėdėti taip ant upės kranto amžinai! Paukščiai. Ramybė. Amžinybė. Nežinia, ar Būtis, ar Nebūtis (prisiminiau V. Skripkos knygelę, ten labai patiko šitie dalykai, pati dvasia, lietuviškumas kažkur iš pat gelmių).

Ir vėl Vilnius. O nuostabiausia ten buvo – šieno kvapas, tikras šieno kvapas.

Tai buvo mažas trupinėlis, išplėštas iš kasdienybės. Kai važiuoji, o kur – nežinia. Pasitikti Neišsipildžiusios Būties.

O šiaip egzaminai (baltų kalbotyra – 4, lit. m. įvadas – 5), skaitykla, bastymasis po miestą su tokiais pat bepročiais, kava, bigbitas.

Tai vis su Gražina (pamenat?), jos sesute Živile iš konservatorijos (smuikas, linksma, talentinga, bet žada pereiti į muzikos teoriją) ir kt. Tai ir į Parodų rūmus dabar užsukom tik dėl kavos (iš Savicko paveikslų tik paskutiniųjų metų darbai įdomūs, o to rusų akademiko – apsiseilėjęs realizmas).

Keletas mėnesių, kai ekranuose nėra nė vieno pakenčiamo filmo.

Parašykit, jei spėsit, gerai? Viso gero!

1969.VI.24, Nijolė

 

 

Mokytoja,

vėl aš su savo kvailystėm.

Jau turbūt išaiškėjo, ar turit gerų literatų. O vargšelis apipešiotas „IV frontas“ – kaip jie gyvuoja (o gal jau numirė, ir geriau tegu miršta, o ne merdėja visų akyse, duok dieve, kad išliktų gyvas ir sustiprėtų!)! O Giedrius ir Daliukas, beje, ar nesipeša jiedu?

Mokytoja, kai rašysit, parašykit apie save.

Vakar buvau pas ramuviečius. Labai išsamiai apie Niemį kalbėjo St. Skrodenis. Dainavo šimonietės. Gražios senoviškų rūbų spalvos. Gražu buvo.

Žiūrėjau klaipėdiškių „Mindaugą“. Labai įdomu. Kai kas patiko. Geras dailininko darbas. Prasmingi šviesos efektai. Įspūdinga Morta, geresnė nei vilniškių. Kai kurios scenos gana apibendrintos, pakylėtos iki simbolio. Savotiškai atrodo, kai vietoj molinės Lietuvos – veidrodis su salėj sėdinčių veidais. Pradžioj tai labai originalu ir įspūdinga, bet pačioj pabaigoj blogiau. Daug įtaigiau buvo, kai Adomaitis stengėsi uždengti Lietuvą savimi, tą molinę Lietuvą. Ir dar vilniškių spektaklyje labai įspūdinga pati spektaklio pradžia, kai tamsoj įeina Mindaugas su šviesa. Abu pastatymai labai skirtingi.

Stebėjausi, kaip greta „Mindaugo“ klaipėdiečiai atvežė „Kriminalinį tango“, didžiausią šlamštą, koks tik gali būt. Pjesė labai silpna – šiuolaikinio jaunimo ir jų tėvų gyvenimas, stebėtinai neprasmingos dekoracijos, tik dekoracijos. Jokios minties. Magnetofonas, geros šeimos sūnelis, vagių gauja. Šlykštu.

1969.IX.13

 

Ta impresionistinė rudens saulė. Ta virpanti šviesa tarp lapų. Tarp gelsvų sienų senose gatvelėse. Kai lyja – spalvos ryškios, gražiais balsais dainuojančios. Sienų ir grindinio akmenų spalvos. Plaukais, palaidais ir permirkusiais. Rodos, be galo tinku prie tos šviesos ir spalvų. Lyg tas žodis ant akmeninės pakopėlės. SALVE.

Ištiesiau delnus. Šviesa persišviečia. Anąkart nepažįstami paukščiai praskrido. Krykavo, krykavo. Numestą sparną radau prie vartų. Kojas pakirto. Geltoni lapai skraido.

Sakė močiutė, kad vienąkart išprotėsiu (nuo knygų skaitymo). O aš pranašingus sapnus sapnuoju ir vaikščioju gatvėmis, į save įsiklausiusi. Ir tos spalvos, ir sparnas – tik keistas atšvaistas pro rakto skylutę.

O kartais apima baimė. Visi daiktai turi savo gyvenimus, gali kažką galvoti, kažką padaryti. Sėdžiu viena kambary – jie kažką šneka, žiūrėdami į mane. Ir gąsdina. Užsimerkiu – kad turėčiau už ko pasislėpti. Girdžiu rakinant duris – išgelbėta.

Kartais būna geras liūdesys, panašus į džiaugsmą.

Bet taip maža žmonių, su kuriais jungia ryšys, nesuprantamas ir nepaaiškinamas. Gali kalbėti niekus, gali tylėti, bet nėra stiklo sienos, ir viskas tikra ir gyva. Gryna. Jūs tokia, todėl nepyksit, kad rašau niekus.

Jūs minėjot, kad paskutinis laiškas buvo geras. Dabar aš jį prisiminiau. Ir vėl mačiau, kokia Jūs gera. O tada, kai rašiau, man buvo labai liūdna, bjauru ir baisu. Ir dabar pasakysiu kodėl. Mano mama visai nesuprato manęs. Tai, kas yra pasaka, stebuklas, ji palaikė kai kuo baisiu. Taip nepasitikėti, taip įtarinėti – mane, ir iš meilės, iš noro apsaugoti. Man labai sunku ir skaudu. Kai sapnavau Nidoj, nuo manęs buvo nuslėpti ir perskaityti laiškai. Surastas ir perskaitytas dienoraštis. Niekad nebūčiau tuo patikėjusi. Bandyta grubiai įsikišti. Grasinant skandalu, uždrausta jam siųsti man laiškus. Ir viskas nuslėpta – nuslėpta nuo manęs. Nieko nežinojau. Jis laikėsi žodžio, o galvojau, kad užmiršo pasaką. Išsigandau. Pasivaideno, kad esu kažkuo kalta. Buvau labai liūdna. Nuėjau į Dainos klubą, ir jis, pamatęs tokį mano veidą, neiškentė ir parašė, kokia nelaimė atsitiko.

Mokytoja, Jūs labai santūri ir Jums turbūt bjauru klausytis tokių išpažinčių. Bet Jūs labai gera. Rašiau Jums pavasarį apie kelionę į Palangą dviese, ir Jūs supratot, kokia buvau laiminga, kaip buvo viskas gražu. Nė šešėlio to bjaurumo, apie kurį galėjo pagalvot mano mama. Nes su nieku man nėra taip saugu, kaip su juo. Nes jis saugo mane. Be to, aš dar vaikas. Ir pasaka nėra laikina ar atsitiktinė. Tai labai rimta ir svarbu.

Aš labai myliu savo mamą, bet dabar taip skaudu ir sunku. Ir suprantu, kad ji tik gero norėjo. Ir, žinoma, aš tai aš, čia nesvarbu, bet kaip turėjo jaustis jis, išgirdęs tokius neteisingus kaltinimus.

O ir mama nelaiminga. Visą gyvenimą atidavė mums, vaikams. Neištekėjo, nors galėjo, antrąkart ir liko dabar namuos viena: mes visi mokomės. O ir aš esu keistuolė ir negera, ir negaliu būt su mama atvira – taip, kaip turėtų būti. Ir nieko nėra, kaip turėtų būti. Ir namai – ne namai. Visados jaučiausi kaip našlaitė, kaip svetima. Et, gal kada kitąkart.

Dar vaikystėj buvau labai viena.

Dieve, koks kvailas laiškas! Pati matau, ir man gėda.

Bet Jūs labai gera. Labai sunku vienai su tokiais dalykais.

Atleiskit man.

Nežinau, ar rytoj išsiųsiu šitą laišką.

Mokytoja, Jūsų laiško taip ir negaunu. Parašykit apie eilėraščius iš naujo, ką galvojat. Man labai svarbu žinot Jūsų nuomonę.

Būkit gera ir nesupykit.

1969.X.14, Nijolė
Vilnius

 

Parašysiu, sakau, laišką, vėl be pradžios ir pabaigos. Negi svarbu, kodėl ir kada rašau. Tik kad Jums neįkyrėčiau. A, jeigu norisi gyvo žmogaus. Taip sau. Be jokios priežasties.

Anąkart neradau sau vietos: saulė po debesimis, spalvos prigesę. Tapiau save su senoviška šukuosena ir krintančiais lapais – tokią matinę. Paskui vitrinoj lenkiškas žurnaliukas su „No to co“. Ak, ir viršely toks mielas jų dailininkas – su daugybe sagų, senovišku laikrodžiu ir t. t. Geriau pasidarė. Išgėriau puodelį kavos, nusijuokiau ir nuėjau į galeriją pasiklausyti Bacho ir jo sūnų. Ar nepaprastai grojo, ar buvau taip gerai nusiteikusi klausytis, retkarčiais akies krašteliu pažvelgdama į šv. Magdaleną, bet koncertas buvo nepaprastas, ir norėjosi, kad niekados nesibaigtų. Vidury – pasirodė saulė. Spalvos vėl tokios ryškios, kad reikia primerkti akis.

Vis tiek niekniekiai, sakau, vis tie niekniekiai. Bet Jūs dar leiskit man pakvailiot, nes taip gera. Kaip truputį išdykusiam vaikui.

Visą savaitę buvo taip gera. Pantomima. „Sapnų sapnai“. Vidurinė dalis – dieviškas, tikras menas. Džiazo klubas konservatorijoj. Ganelino trio ir kažkas iš Latvijos. Iš pradžių ne taip, bet paskui įsivažiavo ir klausytojai, ir atlikėjai. Ganelino trio pritrenkiantis. Atskiros vietos baisiai įdomios. Visai pelnytai – nuoširdūs plojimai, paraudę veidai ir šūksniai „Bravo!“ Parodų rūmuos neblogas kamerinis koncertas. Dainavo N. Palėjytė (pirmą kartą ją girdėjau). Svarbiausia – atliko 2 Pulenko ir 1 Honegerio dainą. Geras, šviesus įspūdis po koncerto. Čia labai miela klausytis – nedidukė salytė, pilna žmonių, neatsitiktinai užklydusių.

O vakar vėl buvo liūdna. Nesuprantu, kaip galima laikytis kvailų pažadų. Sėdėjau vakare ligi antros ir parašiau iš netyčių apie tai, ko nebuvo – „Gyveno jie ilgai ir numirė tą pačią dieną“. Siunčiu Jums (o ir nėr kam daugiau skaityti!), nes labai noriu, kad paskaitytumėt ir pažiūrėtumėt – išėjo kas ar tik šnipštas kaip toj pasakutėj.

Šiandien buvo paskaitos už pirmadienį. Mudvi su drauge bėgom per lietų – todėl ir rašau šiandien laišką, nors ir kvaila priežastis – lietus. Dieve mano, kaip norisi kažko gero! Tik menkniekiai – lietus, lapai, kažkieno įdomus veidas, kurio niekad daugiau nematysiu – ir taip džiaugiuos. Laukimas, nerimas, baimė, viltis, Gražinos rašomas moderniškas romanas ir jos eilėraščiai, kuriuose „kaip akmenų krūva – nukrito Judui atleista kaltė“ (geri žodžiai, ar ne?) – viskas taip gera. Net liūdesys.

Per spalio šventes, tikiuosi, atvažiuosiu kurią dieną pas Jus. Tik bijau, kad galiu įkyrėti Jums – Jūs turit tiek visokio darbo, reikalų, rūpesčių (tie vaikai!), o čia lendu su savo niekniekiais, kvailais ir niekam nereikalingais, žinodama, kad Jūs labai gera. Sutrukdau turbūt visados. Ak Mokytoja! Nebūkit tokia gera, nes su savo laiškais peržengiu visas ribas. Tiesiog gėda, kai tokia mergiotė nemoka būt mandagi ir nesupranta. Juk ir su spalio šventėm Jūsų nepasveikinsiu. Suprantat, nemalonu kažkaip, negerai, oficialoka, na pati nežinau, tik jaučiu, kad ne taip. Šventės tai šventės, bet ne šventė. Oficialios tos šventės. Nėra jose nieko griniško (vėl retkarčiais įkišu nosį į A. Grino pasaulį).

Jeigu spėsit parašyt, tai – apie save, apie save, apie save (ir per šventę buvo neįmanoma pasikalbėt).

Iki pasimatymo, Mokytoja!

Pasimelskit kartais už mane (ir vėl rašau taip kvailai, kad… bet norėjosi parašyti kaip tik tokį sakinį).

Iki pasimatymo.

1969.X.26, Jūsų Nijolė

 

Jūsų dar neužsnigo? Sako, žiema ateina, ir stogai jau balti. O man baisu, kad žiema ateina. Kad žiema ateina ir bus labai šalta. Turėsiu eiti per gruodą, per sniegą, kaip Anderseno mergaitė su degtukais – basa ir nepridengta galvute, kol kur nors užsnigs. Taip ir pralindėsiu visą žiemą po sniegu. O pavasarį, kai nutirps, klausinės visi, tai kur tu buvai, girdi, dingus, ieškojom ieškojom tavęs ir neradom. Po sniegu, sakysiu, po sniegu, drauge su žibuoklėm ir pakalnutėm. Argi negirdėjot, kaip skambčioja po sniegu pakalnučių varpeliai smarkiai šąlą? Visi juoksis ir netikės.

Vėl plepu niekus, bet šiandien iš tikrųjų pasnigo, ir aš susiriečiau ant sofos į kamuoliuką, ir buvo baisiai baisiai liūdna, ir aš baisiai baisiai noriu plepėti niekus.

Bet turiu parašyt apie tai, ką mačiau. Dainos klube – St. Žlibino vakaras. Labai miela buvo, tik kartais pernely daug liaupsinimų ir per mažai konkrečios argumentuotos analizės. Puikus vargonininko Ropeko (Ček.) ir „Baroko“ koncertai. Girdėjau pirmąsyk atliekamą F. Bajoro „Sakmių siuitą“. Puikus vokalinis modernus ciklas. Paimtos sakmės tokios, kaip užrašytos, ir sukurta muzika. Dalys: Preliudas. 1. Gyvuliai ir žmonės: Kurmis. Vėžys. Vieversys. Kregždė. 2. Medžiai ir žmonės: Kodėl medžiai nebešneka. Uosis neregys. Vai, ąžuole. 3. Velniai ir žmonės: Velnio pokštas. Šiaučius bebaimis. Velniams reikia mergų. Baigiasi Postliudu, tokiu kaip pradžia. Labai įtaigus, emocionalus kūrinys. Išsižioję klausėmės. Ir visą sekmadienį F. B. gėlių ieškojom, nes tikėjomės, kad bus įdomu.

Gražina tvarko savo tik parašytą romaną „Namas be saulės“. Tas romanas baigiasi tokiu sakiniu, panašiu į „Jie nežino, kas jie, iš kur atėjo ir kam reikalingi“ (tiksliai nepamenu). Jūs manęs anąkart klausėt, iš kur tokios nuotaikos. Nežinau, negaliu suprast, tik jaučiu.

Neseniai atėjo neaiški mintis: parašyti cikliuką apie Kristų – ilgaplaukį, Kristų – su elektrogitara. Gal tai ir liks tik sumanymas, bet jis man patinka.

Buvo kūrybos aptarimas, dabar jau reikia paduot „eiliukus“ konkursui. Šįkart svarstė III ir II kurso bandymus! Rasiukevičiūtė, Tremnerytė, Balčiūnas, Zmajauskas, Valantinas, 2 labai silpnos prozininkės ir aš. Stipriausia, atrodo, Rasiukevičiūtė. Skirmantas pastebėjo ir įvertino „Žemuogių pievelę“, nes pats domisi fonika ir pan. dalykais, įspėjo dėl monotoniškumo (amžinas priekaištas, kurio nesuprantu). Daujotytė prikišo, kaip ir kitiem, „martinaitiškumą“ ir mano paliekamus tarpus tarp žodžių laiko J. Vaičiūnaitės įtaka, nors aš šito mokiausi iš visos naujosios poezijos, o ypač iš V. Bložės. Masionis buvo palankiausias, girdi, eilėraščiai – metaforos, jausmo – minties – formos išlydis, struktūrinis, kiek naujesnis tautosakiškumas ir t. t., bet tai neįdomu, man buvo tik nejauku.

Siunčiu Jums „Lašus“. Nežinau, kaip Jums atrodys. Dabar tai man jau bjauru, kaip ir visados, kai praeina kiek laiko. Rodos, gerai tik tiek, kad ten dalelytė Nidos įspūdžių, nes maniau, kad viskas taip ir dings.

Prisipirkau vaikiškų pasakų knygelių, skaitau ir džiaugiuos, kaip kvailutė, stiklo šukelę radus.

Keistus daiktus sapnuoju. Spalvas. Dažus. Paveikslus. Giedanti žalia žuvis, laivo, kurio nėra, raudonas apverstas šešėlis, ugninis medis vidury lauko – ligi dangaus, seno aukso spalvos žirgeliai, keistas paukštis, baltom, mėlynom ir auksinėm plunksnelėm, kažkieno iškeltas pirštas, žmogaus, grojančio smuiku, kurio nėra, pilnas palaimos ir sielvarto veidas.

Tai jau seniai rašiau. Užmiršau, ką parašiau. Šiandien grojo Gruzijos kamerinis orkestras, žiemiška diena, žiemiškas skaidrumas, skubūs žingsniai, kažkieno akys – vienai akimirkai, bigbitas. Gaila kažko ir gera, nežmoniškai gera. Nesvarbu, kad liūdna.

 

Mokytoja!

Labai labai labai norėčiau, kad parašytumėt apie save, apie Giedrių, Daliuką, apie mokyklą, apie viską, kas aplink Jus. Nes Jūs visados labai labai labai apie tai mažai parašot. Man gėda savo egoistiškumo ir neaiškių sau pačiai sapaliojimų apie sapnus. Kartais atrodo, kad visi daiktai žiūri į mane, seka kiekvieną judesį, ir baisu pasijudinti. Ak, Mokytoja! Jūs tokia gera. Galit parašyt apie viską, kai negalit to pasakyt. Jūs – Mokytoja, tokia, kokių baisiai maža.

Norisi prisiminti tik mokyklos sapnus, bet greta jų visados iš kažkur išdygsta kaip vaiduoklis – internatas. Tai vienas iš pačių baisiausių žodžių.

1969.XI.30

 

Mokytoja!

Vėl aš – beldžiuos į Jūsų duris ir laukiu, kada bus atidaryta. Skaičiau Milašiaus, Nykos-Niliūno ir dar vieno eilėraščius, ir įsitikinau, kad manieji eilėraščiai – kvailas švebeldžiavimas. Vakar supratau, ir buvo labai gėda. Kažkokia „sekmadieninė tapyba“. Nė vieno pakenčiamo eilėraščio. Bet prieš tai turėjau naujų, tai siunčiu paskaityti ir pasakyti – šlamštas. Ir net mūsų dabartiniai pripažinti poetai – šlamštas prieš šiuos. Ir dėl minties, ir dėl jausmo, ir dėl išraiškos, ir dėl nuoširdumo. Man rodos, jokiu būdu neturiu bandyt siūlyti spausdinti savo kvailystes. Tiesiog gėda, juokinga, nes tai net neverta eilėraščiais vadinti.

Parašykit, mokytoja, apie save. Apie vaikus, mokyklą – nors trumpai, kai pavogsit minutėlę laiko.

Dailės parodoj yra du įdomūs Repšio darbai. „Mano tėvynė“. Vienam – bitininkai prie avilio, ožka, kažkokie žmonės, pastatai, kitam – šeimyna prie stalo keistais veidais. Kažkokie biblijiniai tie raižiniai, baisiai keisti.

Šiandien einu į Vienos „Musica antigua“.

Viso geriausio Jums. Šįkart trumpai.

1970.II.14–16, Nijolė

 

 

Seniai Jums rašiau, Mokytoja, ir net nežinau kodėl. Benita sakė, kad sirgot, o aš nė nežinojau. Kaip jaučiatės? Ar sunkiai, ar ilgai sirgot? Grįždama į Vilnių, antrą Velykų dieną, vos neužėjau pas Jus, bet bijojau, kad užsikalbėjus liksiu, na, o gal ir svečių turėjot ar dar kas – juk šventės.

Kaip Jūs dabar? Nieko nežinau. Ar vaikai nesirgo per žiemą (klausiu dėl to, kad, pažiūrėjus į Jurgą, atrodo, kad vaikai tik serga ir serga)?

Ką įdomaus girdėjot ar matėt?

Nežinau, ar rašiau: seminarinį darbą prof. Lebedys priėmė už kursinį, tai dabar skaitinėju vokiškai, kad paskui kokį gabaliuką iš Donelaičio panagrinėčiau. Mačiau nepaprastą dalyką – paskutinį pantomimos pastatymą. Baisiai stipriai veikia. Dar kartą teko išgirst Bražinsko balades. Kartais nueinu į respubl. bibliotekos muzikos skaityklą pasiklausyt plokštelių, nes ten beveik nebūna žmonių. Visai užsikrėčiau Nyka-Niliūnu ir Milašium (dabar jo misteriją „Miguel Maňara“, Vaičiulaičio išverstą, skaitau ir neatsiskaitau). Resp. bibliotekoj neseniai buvo satyros vakaras – Kubilius ir Žilinskaitė labai drąsiai ir aiškiai kalbėjo.

Bet dabar pavasaris, ir labai sunku. Ir nieko nesinori. Tik vaikščiot ir klausytis – pavasario.

Kartais galvoju apie Dievą. Nepasijuokit. Man dabar sunkus metas, ir, matyt, todėl trūksta Dievo. Atrodo, noriu tikėti. Nors keista. Nors nebuvau išpažinties jau daug metų. Pati nežinau, ko noriu. Bjauriausia, kad nieko apie nieką nežinau. Galimas daiktas, traukia tas poetinis, tas nerealus išgyvenimas (nežinau, kaip čia pavadinti, bet tai skiriasi nuo paprasto, gyvenimiško), pvz., kartais labai stipriai veikia vakarinės pamaldos. Nežinau. Bet, atrodo, slapčia trokštu tikėti, ir kad tai būtų tikra. Tačiau Tas, apie kurį galvoju, sakėsi netikįs. Noriu išbandyti save. Vasarą (jau susitariau su tokiu senuku kunigu) padarysiu 2–3 dienų rekolekcijas, tinkamai pasiruošiu ir eisiu išpažinties. Jeigu tai bus tikra, jei pajusiu tai, ką noriu pajusti, – viskas paaiškės. Slapčia laukiu to, kaip stipraus sukrėtimo. Tik nepasijuokit. Tai labai rimta. Gražina turi savo Dievą (vieną kartą kalbėjom apie tai).

Nepykit, kad parašiau apie tokius dalykus. Atleiskit man. Taip išėjo.

1970.IV.1, Nijolė

Vilnius

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1992 m. Nr. 12 / namų apyvokos daiktai, patvarūs nuzulinti daugybės rankų rakandai patikimi, tvirti kada jau virtę pelenais kasdieniai net nepastebimi darbai ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus užkimus nuo lojimo Bitė kaliausė, įkelta į vyšnią