Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7

Šiais metais švenčiamas poeto, kinematografininko, kino kritiko JONO MEKO (1922–2019) šimtmetis paskatino leistis į jo epistolikos tyrinėjimą Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomuose rašytojų rinkiniuose. Įdomų laišką pavyko rasti rašytojo, vertėjo, literatūros kritiko, diplomato Antano Vaičiulaičio (1906–1992) rinkinyje.

A. Vaičiulaitis turėjo retą redaktoriaus dovaną – tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje redagavo įvairius leidinius: „Studentų žodį“, „Vytį“, „Ameriką“, „Aidus“ ir kt. Pastarajam žurnalui paskyrė daugiau nei penkiolika metų. Kitas jo kruopštaus, sumanaus redaktoriaus darbas – „Lietuvių poezijos antologija“, kurią 1951 metais išleido „Draugo“ spaustuvė Čikagoje. Knygos sudarytojai Jonas Aistis ir A. Vaičiulaitis sutelkė joje tikrą poezijos lobyną: nuo pirmųjų dainuotinų posmų iki jauniausiųjų kūrėjų ir kovotojų už laisvę eilėraščių.

A. Vaičiulaitis kaip redaktorius rašė laiškus, prašydamas kūrybos, ir gaudavo įdomių, originalių atsakymų. Vienas iš tokių yra anuomet dar jauno poeto ir pradedančio filmų kūrėjo J. Meko laiškas. Jame išryškėja šio menininko gyvenimo esmė, du kūrybiniai keliai: kinematografinis ir literatūrinis, kurių neapleido iki gyvenimo pabaigos.

Pasinaudodamas proga kreiptis į „Aidų“ redaktorių, dėsto savo siūlymus, iškelia jam rūpimas temas – sudominti, uždegti lietuvius išeivius meile kinui. Laiške užfiksuota, kokia sunki ir varginga buvo naujo meno – lietuvių kino – pradžia. Jaunam kūrėjui rūpėjo „pastatyti ant kojų lietuvišką filmą, apleisčiausią pas mus meną“, jis iškelia būtinybę kurti lietuvišką meninį filmą. Tačiau kad toks gimtų – reikia ugdyti žmones, todėl redaktoriui kaip kokią „brandintuvę“ ir siūlo kinui skirto skyriaus sukūrimą „Aidų“ žurnale.

Laiškas rašytas J. Mekui būdingu stiliumi – kertiniai žodžiai išryškinti didžiosiomis raidėmis.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

 

New York, 1951 01 16

Mielas p. Vaičiulaiti!

Dėkoju už Jūsų laišką ir kvietimą. Jeigu randate, kad aš esu Jūsų ruošiamoje antologijoje reikalingas (gal kaip uždaromasis akmuo – nes metais, turbūt, jauniausias?) – galite dėti kurią nors idilę. Gal tada ir pirmąją.

Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką. Du visados duoda tvirtesnį vaizdą apie autorius. Antra vertus – mano poezijos didžiuma, mažai skelbtoji, yra daugiau AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ pobūdžio. Bet mano šitas pageidavimas nėra kategorinis, nes aš nežinau, kokio pobūdžio Jūsų ruošiamoji poezijos antologija yra, ir galbūt ir kitiems jauniesiems tik po tiek skiriama – tuo atveju nedera daugiau skirt ir man. Šiuo atveju Jūs esate redaktorius ir pasielgsite laisvai, kaip pagal visą antologijos sutvarkymą dera.

Pas mane nieko nauja. Paskutiniu laiku daugiau užsiėmęs su filmos studijomis ir pačiu filmavimu (siunčiu truputį informacijos). Turiu paruošęs trejetą filmos skriptų (kartu su broliu) – gal kiek naujas lietuvio rašytojo istorijoj dalykas. Kol kas savo skriptų nesame plačiau niekam rodę ar siuntę, nes jie šiek tiek „moderniški“ ir jokia filmų bendrovė jų nepirktų. Tik vieną jų, „La mort dans un jardin de fleurs“ [„Mirtis gėlių sode“ – V. P.] prieš nekurį laiką pasiuntėme laisvam susipažinimui Jean Cocteau. Vieną dokumentarinį-meninį skriptą „Lost lost lost lost“ rodėme Robert Flaherty, vienam geriausių dokumentarinės filmos režisierių-sukėjų, ir jis išreiškė didelį susidomėjimą. Tačiau visi šitie skriptai guli mūsų stalčiuose ir dar gulės, kol mes patys negalėsime jų susukti. Dabar turime tiek vargo su vien kronikos pastatymu ant kojų, kad apie kitką dar nėra kada nė pagalvoti. Norim trūks plyš ant rudens duoti pirmą lietuvišką filmos programą, pastatyti ant kojų lietuvišką filmą, apleisčiausią pas mus meną. Nes filma yra menas; ne tik dokumentas ar akivaizdinė perdavimo priemonė. Gaila, kad tai labai mažai kas pas mus dar supranta. Todėl ir visi pradiniai sunkumai, kad niekas nesupranta. Jokios paramos negalima niekur gauti, o reikia verkiant bent dviejų tūkstančių. Aš pats sukišau savo viską, kaip ir brolis, ir dabar ir Šulaitis savo sukiš. Štai jau kelinta savaitė neprisitaikau nė batų nusipirkti, o pirštas lenda lauk. Ir vaikštau pusbadis, ir nuo savo ir taip mažo svorio dar vis metu. O rudenį, kai bus padaryta, ar ir vėliau, mano broliai lietuviai sakys: žiūrėk, turim lietuvišką filmą, vis tik turim ir lietuvišką.

Dabar porą žodžių dėl AIDŲ. Paprastai kultūros žurnalai turi įvairius kronikinius-apžvalginius skyrius. AIDAI visą laiką irgi stengėsi išlaikyti LITERATŪROS, MENO, MOKSLO ir kitus skyrius, kuriuose skaitytojai būtų trumpai supažindinami su paskutinėm tų sričių naujienom. Aš visą laiką AIDUOSE pasigedau rimtos rankos prie šitų apžvalginių skyrių. Ar nebūtų galima sustiprinti KITŲ (ne lietuvių) literatūrinio gyvenimo kroniką? Toliau, ar nebūtų galima įvesti nuolatinio skyriaus TEATRUI ir FILMAI (vienas skyrius bendrai abiem, arba, tiksliau – TEATRUI ir FILMAI atskirus). Būtų galima susiaurinti (jeigu nėra vietos) POLITINĮ ar VISUOMENINĮ, ar RELIGINĮ (kurį atsveria dažnai talpinami religiniai straipsniai) ar pan… TEATRO skyriui vesti žmonių yra. Aš iš savo pusės siūlyčiau p. Jurgį Blekaitį. FILMOS skyrių sutvarkytumėme mes su broliu, jeigu tik tas skyrius būtų ne mažesnis kaip puslapis, nes su mažiau nerimtas reikalas.

Lietuvių išeivių kultūrinis nuėjimas pas amerikiečius (ar kitus, žiūrint, kur gyvena) didele dalimi priklauso nuo mūsų žurnalų ir laikraščių mažo dėmesio kreipimo į kultūrinį kitų gyvenimą. Ir jeigu ir noras savą teatrą turėti baigia pranykti, tai kaltė irgi yra ta, kad spaudoj maža apie teatro meną, nėra kas judina žmonių mintis ir vaizduotes ta linkme. Jeigu bus nuolatinis skyrius, kuriame kas mėnesį bus rimtai užsimenama, diskutuojama ir informuojama apie teatro meną, tai bus dar vis vilties, kad mes teatro menui nemirsime.

Tas pats, tik dar blogesniame laipsny, apie FILMĄ. Neturime jokio prieaugio, jokios užuomazgos rimtam filmos darbui, filmos kritikai, filmos menui. Įvedus nuolatinį rimtą skyrių, būtų galima pradėti šitą dirvoną judinti ir pas mus. Pradžioje supažindinant, kas yra kitur FILMOJE padaryta, kas yra FILMOS MENAS ir kas yra NE MENAS – galima pradėti kalbėti, ir ką mes galime daryti, kad turėtume ir LIETUVIŠKĄ MENINĘ FILMĄ. O visa tai yra galima turėti, ir turėsime. Reikia tik žmones (turiu galvoj lietuvius išeivius) palengva tam pribrandinti! O vienintelė, kol kas, LIETUVIŠKOS FILMOS BRANDINTUVĖ būtų FILMOS skyrius AIDŲ žurnale. Aš lauksiu Jūsų nuomonės šituo reikalu.

Geriausi linkėjimai Jums ir Jūsų Šeimai –

J. Mekas

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė