„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12

Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai jo laiškų, rašytų plunksnos broliams išeivijoje, sukaupta Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Šioje menininko šimtmečiui skirtoje publikacijoje skelbiami itin svarūs J. Meko laiškai, rašyti Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. Laiškuose aptariamos dienos aktualijos, fiksuojami gyvenimo ir kūrybos faktai, iškeliami vertybiniai kriterijai, nusakomi gyvenimo siekiai, įvardinta didžiausia svajonė – „būti rašytoju“. J. Mekui, kaip ir A. Nykai-Niliūnui, esminė kūrybos sąlyga – „laisvė“. Jis ieškojo savitumo, originalumo, savo žodžio, savo formos, tačiau priešinosi „modernisto“ terminui. Menas jam tapo priemone pažinti save. Į pirmą vietą J. Mekas kėlė ne formą, o turinį – vidinį kalbėjimą. Jam rūpėjo sukurti savo pasaulį, kuriame dominuotų jo žodynas, sintaksė, forma. Laiške K. Bradūnui prisipažįsta, kad kelias link tobulumo yra sunkus, bet jis stengiasi save ir pasaulį suprasti, patirti, pajausti ir iš(si)sakyti.

Laiškai pateikiami išlaikant originalią rašybą, skyrybą, sintaksę ir grafiką, kai norėdamas paryškinti esmę J. Mekas rašo didžiosiomis arba išretintomis raidėmis, naudoja daugtaškius, punktyrines linijas.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Kaziui Bradūnui. 1949 01 14, Kassel

Šiandieną taip gražiai sninga, taip baltai! – o dar neseniai buvau toks liūdnas, kad gali visai nebūti žiemos. Ar galima įsivaizduoti žiemą be sniego, ar gali lietuvis be sniego, be žiemos? Ar gali lietuvis gyvent vien prie žalio ar rudo, Brazilijoj ar Australijoj? Dieve Tu mano, kaip galima be sniego, be tų gražiai išrašytų langų – be speigo, be šalčio? – Ar neužsidega kažkas viduj, ar nenubunda kažkas taip mielo, taip artimai išgyvento, iš namų išsinešto, kai žiūri į tolimas, kristalines sniego lygumas, ar kai vakare, štai, sėdėdamas kambary, girdi, kaip vėjas šiūšteli sniego kruopelytes langan, matai, primygęs prie stiklo kaktą, mėlynoj nakties tamsoj krintant sniegą, girdi sunkius, snieguotus žingsnius. –

Ak, pavydžiu aš Jums ten, Miunchene¹ – pas Jus žiema tikriausiai nėra tokia šykšti, kaip pas mus: – snigs, snigs – ir vėl nuleidžia; – taip norėčiau dabar būt ten, kartu su sniegu, nors mano noras ir sentimentalus.

Bet tiek to. Porą žodžių apie kitką norėjau. Turiu atsiprašyti už savo negerą įpratimą delst su laiškų rašymu. Dėl to tai ir į Jūsų laišką teprisiruošiau atsakyt po viso mėnesio. Barkite. Prisiimu. –

Jūsų laišku esu patenkintas, nes jis be užuolankų, jis tiesus, ir aš daugumoj sutinku su Jumis. Man tik viena nemalonu, kad ir Jūs, kaip daugelis jau, man primetat norą būti originaliu ir moderniu, rašyti kitaip kaip kiti. Galiu viską prisiimt, tik niekados šito. Visa mano kankynė, visas mano rūpestis yra tik būti savim; būt savim, tik nemeluoti, atsikratyti primesto ir įprasto, kas nėra mano, o kas tėra mėgdžiojimas girdėto. Rašymas ne širdim, o išmoktais žodžiais. Jei jau aš kuo skiriuos nuo kitų, tai nemanyčiau, kad būtinai tai turi būti modernizmu vadinama, ir tai taip, kaip jį supranta žmonės. Aš niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus. Ir štai, jeigu mano vidus kitoks, jeigu aš noriu kita, visai apie kitą kalbėt, negu kiti – nes aš nesu kiti – ir jeigu aš viską išgyvenu kitaip, negu kiti – nes aš nesu kiti: tai kaip aš galiu būt savo forma, savo žodynu, savo sintakse, savo viskuo! kaip visi? Mane galite užmušti, aš kitaip negaliu, kitaip aš meluočiau sau, norint Jums likčiau teisingas. Ką turiu pasirinkti? Tiesa, kai kas yra disharmonijoj, kai kas – gal ir labai daug – yra šlifuotino ir taisytino – bet jokiu būdu ne daugiau, kiek a š p a t s v i d u j a i t u r i u š l i f u o t i s: aš pats tebesu augime ir nenoriu savęs užbaigti per anksti (viskas turi savo laiką). Pirmiau noriu įsisiūbuoti lygiai į abi puses, kaip noriu pažinti lygiai velnią ir Dievą. Aš jaučiu, kiek daug aš save turiu d i r b t i, šlifuoti, – tai ne metais! Viskas many dar juda ir virpa, nesusikristalizavę, kad iškristų – tai iškris, kai druskos skiedinys prisisotins L A I K O P I L N U M A –: virpa ir juda, verčiami atplyšt ir išsilaisvint ir dar nėra atėjus laiko pilnuma, dar viskas gimime, dar nėra ašara, nėra kristalas. „Laikai pasidarė sunkesni, – sako Eliot, – ir kūrėjo uždaviniai yra pasidarę sunkesni!“ Ir ar tai šitai nekankina visų? Ar tai gali nekankinti manęs? Ar tai neverčia, iš vidaus, ruoštis daug didesniam, negu ligi šiolei? Kad tik per anksti nesustingtų geležis, kaitint tik, vis judinti – kad tik geriau save įbrandint, kad tik atsakomingiau – degti, visą laiką degti, ir tai nėra nauja, tai nėra moderniška – tai yra A M Ž I N A, tai buvo visados, tai kartojasi, pažint viską sena, kad išskyrus, ką turi nauja – ir tai ne išoriai – o vidiniai – pačią giliausią realybę, pratęst realybės spindulį iki galimo. Aš esu sužavėtas ir Niliūnu – jis yra vienas iš tų nedaugelio, iš tų ant rankos suskaičiuojamų, kuriems realybės ratas nesibaigia vien medžiu ir kūnu. Realybė eina daug giliau – iki svajonės ir sapno, ir – D V A S I A. Ir ar tai galima dainuot tais pačiais žodžiais? Kas naujas realybės ratas, tuo gilesni, tuo naujesni kitokesni žodžiai ir kalbėjimas – kita plotmė – tai sritys, kurios yra reto liestos. Ar suprato vokiečiai vėlesnįjį Duino elegijų, Rilkę, vokiečiai, tą brandžiausiąjį ir gražiausįjį, kur apie n a u j ą buvo priverstas kalbėt naujai? – Ne. Ar lengvai priima abstraktinį meną – tapyboj – Kur? Kadais taip neteisingai užmirštas Spengleris parodė, kaip sunyksta kultūros, kaip jų pabaigoj atsirandą tik k e l e t u i, o n e v i s i e m s tesuprantami menai, literatūros. (Atėnai, pavyzdžiui, pykę, nebesuprasdami, laikydami moderniškais Euripidą, ar Apollodorą.) Tokį laiką turim ir mes Europoj. Tačiau žlugimo Trojos arkliai, išdavikai ir yra tie v i s i, kuriems tiek saldi dvasios nerangystė, kad jie išduoda (burnojimu jau) tuos k e l i s dvasios ištikimuosius, išduoda juos vienatvei, nesistengdami pakilti aukščiau iki jų, ir tuo pat arčiau prie Dievo – ir taip išduoda visą kultūrą civilizacijai ir žlugimui. Ne tie k e l i yra kalti, o tie v i s i. Tie keli buvo nuoseklūs savo kaip ir visos kultūros, žmogaus kilimo į šventuosius, kely. („Keli išganys pasaulį.“) Žmogus tada nebenori suprast kūrėjo – kas ryškiai matyt kalbose apie dailę: kiekvienas pasmerkia abstraktųjį meną, jo nepažindamas, juo nesidomėdamas. Sako, religijos miršta, kai jų nariai užmiršta religijos simbolių reikšmę, kai jų nebeatgaivina savy, – taip kiekvienas menas miršta – žmonėms! – kai žmogus prieina prie jo su iš anksto susidaryta nuomone, masteliu, neima jo tokio, koks jis yra – neduoda jam pačiam laisvai veikt jo vidų – kai nebešildo, nebegaivina jo savo šilima.

– – – Nepriimk viso to, ką čia surašiau, kaip pamokslavimo – visai to nė nemaniau, pradėjęs rašyti – tik įsileidęs nenorėjau sulaikyt krintančių minčių gabalų, norint tai ir maža ką bendro teturi su Jūsų laišku. Ir jeigu čia minėjau ir milžiniškus reikalavimus iš rašytojo, tai ne dėl to, kad aš jausčiaus rašytojas besąs, poetas, ar juo, tik juo būt norėčiau. Tiesa, tam tikra prasme aš noriu būti rašytoju, aš noriu – bet irgi žinau, kad tai surišta su dar didesne, kita atsakomybe, be kurios nėra ir kūrėjo: b ū t i ž m o g u m i – tai stovi pirm rašytojo-kūrėjo. Neįsivaizduoju nieko baisesnio, kaip r a š y t n o r i n t p a r a š y t, ne iš būtinybės. Ir tik dėl to, kad yra tiek begaliniai rašoma be būtinybės, yra tiek maža tikros kūrybos – tiek lietuviuose, tiek kituose. Ir todėl man gėda, aš gėdijuos ir dėl savęs, kad ne kartą esu kritęs ligi tiek, kad bandydavau, norėdavau eilėraštį ar novelę išgalvoti. Ir jau iš anksto žinodavau, kad štai novelę, eilėraštį, tiksliai, apibrėžtinai. Žinodavau iš anksto, ką noriu parašyti. Ir tai yra tokie mano darbai, dėl kurių raudonuoju ir už ką būsiu nubaustas. – Ar esu – Dievo nubaustas – nes nė vienas nelieka nenubaustas už savęs prievartavimą. Ir tik tas maža, kas gimė iš vidinės būtinybės, tas maža tėra mano kūryba. Ir tai negaliu sakyti nei parašęs, nei išgalvojęs: – yra taip, kad beveik nieko nežinai – nei siužeto, nei kaip prasidės, nei kaip pasibaigs – tik tolima nuojauta, tik toks deginimas viduje – ir sėdi, nieko dar tikro nežinodamas imi plunksną, ir rašai. Ir rašai be perstojimo, negalvodamas – ir viskas randas savaime, pats nežinai, iš kur sakinys po sakinio, vaizdas po vaizdo. Ir paskiau žiūri ir stebiesi, pats stebies: iš kur tai, kaip tai atsirado, ar tai aš galėjau parašyti? To negalima išgalvoti, ne, niekados negalima, ką širdis rašo, gal pasąmonė. Kartais kas paklausia, ar nusistebi: kaip tu tai parašai, kaip Tu tai išgalvoji? – Man tada daros kiek nejauku, nes aš žinau, kad nesu pajėgus išgalvoti – nesu, nieko nesu išgalvojęs, kas būtų ko verta.

Tuomi ir norėčiau baigti savo laišką. Jeigu likimas duos persikelt jūsimp – pasikalbėsim, rašyti tingiu. Beje – aš prašiau, Jūsų patariamas, p…..² ir klausiau jo apie persikėlimą, ir minėjau Jus taip pat, kad duosią, reikalui esant, pažymėjimus – bet ligi šiol negavau atsakymo. Gal, prie progos, sutikę, užklaustumėt.

Tiesa, dar prisiminiau – Jūs laiške minėjote neaiškumą mano prisiųsto ciklo antraštės „Daiktų amžinybei, Ilgesiu“. Bet argi nesakoma ir argi nesuprantamas visai analogiškas sakinys, pvz., kad ir šitoks: „Jei nori, kad būtumei priimtas į stovyklą, parašyk prašymą, raštu“? Įnagininkas retai tevartojamas jau, bet jis tiek daug pasako, toks taupus. O kai dėl to ciklo paskutiniojo eilėraščio, tai Jūs pastebėjote labai teisingai ir aš čia su jumis sutinku. Jis yra visai kitoks, negu prieš jį einą, ir gal nelabai dera prie anų. Ir tai dėl to, kad jis ir parašytas ne kartu, ir vadinasi „Akys moters ir akys vyro“, ir tik buvo paskiau mano pridėtas prie anų, disonansui. Bet to gal ir nereikėjo. Jeigu norėtumėte paskutinįjį dėti „Aiduosin“, tai antraštę reikėtų vėl grąžinti pirminę, t. y. „Akys moters ir akys vyro“.

Šiuokart prisiunčiu visą krūvą, nenusigąskit, H. Hessės „Pasaką“³ (ir vokiškai taip vadinos „Marchen“), jeigu ji derinsis prie viso „Aidų“ turinio, galit įsidėt. Man, pirmą kartą perskaičius, ji labai patiko, bet kol išverčiau, įgriso, atbukau ir dabar mažai ką tegaliu apie ją pasakyt. Geriausia jos pirmoji pusė, kur mažiau filosofuoja, turbūt. Iš nuosavų prisiunčiu „Trys išgyvenimai“ ir „Žilvitis ir mergaitė“. Ne tiek dėti, kiek pasiskaityti gal, nes, be abejo, ir „Trijuose išgyvenimuose“ Jūs daugelyje vietų turėsite nesutikt su mano sintakse, be to, mano noras visus tuos tris gabalus matyt išspausdintus tik kartu. Tam tikras triptikas tai. Gal normalesnis, „bekaprizingiausias“ dalykas bus tik „Žilvitis ir mergaitė“. – Blogai dabar su naujų dalykų paskelbimais – literatūros žurnalų vos pora, ir tie priversti būt kartu ir kultūros žurnalais, o laikraščiuos skelbti ne viskas tetinka – laikraštis palieka laikraščiu. Tad dedi ir slegi viską ant stalo – gal ir gerai, kad laikas palūkina.

Tad tuomi ir užbaigiu. Geriausi mano linkėjimai ir norai

Jonas Mekas

Kaziui Bradūnui. 1951 01 25, Niujorkas

Dėkojame užu malonų pakvietimą bendradarbiauti LITERATŪROS LANKUOSE⁴, ir apgailestaujame, negalėdami pasakyti TAIP.

Priežastys yra daugiau vidinės, ir man net sunku jas Jums visiškai išaiškinti, tik užuominom.

Nulėmiamiausia – tai mūsų tiek jautimas, tiek žinojimas mūsų nepritapimo ten, kita – nebuvimas vidinio noro, neprinokimas visiškam išėjimui viešai, kai dar yra tiek gležna ir tiek daug netikra, ką tik pirmą kartą, rodos, imi liesti gyvais sielos porais, ir kas vis ir vis vėl viską sugriauna, ir vėl išeini kaip vaikas iš naujo, taip kaip gimęs, rodos, ir vėl iš naujo imi aplinkui graibalioti pirštais, ir viskas yra lyg naujagimiui: žemė, medžio kvapas, ir žmogaus kūno prisilietimas.

Ir mudu nesame du – mus mėlynojo kambario kvapo ryšiai surišė į žvilgsniečių⁵ grupę, – mudu, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, – ir šitie ryšiai yra kur kas tikresni, negu bet kokio žurnalo. Žmogaus, veidu žemę glostančio, draugystė.

PROZA⁶, keturių novelių antologija, savo laiku mums buvo apsižvalgymo veidrodis, ir vąšiukas, bandymų vąšiukas pažiūrėti, kas kibs. Naujas siužeto traktavimas, forminiai ieškojimai nepagavo nei publikos, nei rašytojų. Tačiau mes einame dar toliau ta pačia kryptimi, ir tai viena iš priežasčių, kodėl ne TAIP.

Mes dirbame uždarai ir kietai – dirbame ant savęs, kaip žmonės sako – na siebie⁷ – ir kaldami žodį. Laikas yra su mumis, ir mes dar toli nuo užsimoto pirmos žiežirbos, iškritę iš mūsų augimo, yra mūsų vaisius – todėl tikrai atleiskite, jeigu mes negalime prisidėti prie Jūsų darbo – ir tai ne iš niekinimo ar išdidumo – tai vidiniai vaikščiojimai ir nuotaikos, kurios dažnai bloškia, kur nesitiki, ir žiūri į krauju nurasojusius delnus ir vidų, kaip Veronikos skara.

Literatūros žurnalai visados yra reikalingi, tačiau literatūra visados buvo kuriama ir pavienių. Nėra srovių, bet yra kūrėjai. Tie patys žmonės, nieko esmėje nesiskiria nei europiniai „Aidai“, nei amerikietiškieji „Aidai“, nei, atleiskite, „Literatūros lankai“. Kas išsiskiria iš visų, tai pavienių kūrėjų asmenybės, kurios niekur niekados nepritaps ir kurioms visiškai ir nesvarbu kur nors pritapti, ir nereikia. Mano, kaip ir visų čia mūsų kelių, dūšia yra kartu su tais keliais – bet mes niekados nė puse minties neprisimename visos eilės likusių, kurių visados yra, bet kurie nepalieka nei kvapo, nei skonio, kurie nepažįsta nei kančios, nei tikros ekstazės, nei pieta, nei alleluja.

Atleiskite, jeigu mes dar ir neužtektinai patriotiški žmonių akimis, tylėdami ir tik sau atsakomingi tebūdami, eidami per daug į žemės ir gyvybės lūpas užsižiūrėjusiomis akimis, ir tik nuostabos – kančios ar džiaugsmo ekstazėm tesustodami ir lyg žaisdami, lyg ne, tuo pačiu mostu, kaip ranka berdama grūdą ar imdama lopetą žemei ant karsto, o gal artimą kūną liesdamos: imamės žodžio, – ir vėl tolyn gyvenimu, nežinodami, nė kas yra jo tikriausioji duona nei gimdymas – misdami tuo vienu skausmu, kuris kiekvieno mūsų yra kraujas, svaiginantis kraujas – gyvenimas.

Jeigu – aš nežinau dar – pavyks, mes, gal kove, gal balandy, ketiname išleisti dar vieną PROZOS⁸ knygą. Šitai turėtų užtekti ilgesniam laikui, nes dabar dar ilgesnei tylai – ne sau, bet laukujai, kitiems – esame pribrendę, kad būti ir kaip Alice eiti per šią žemę, vis tiek daug atveriant žmoguje, ir kai įnyri jin – nepamatai, kad laikas yra nustojęs matavimo, gyvenimas neturi laiko, jis tėra ligi gyvenimo.

Klausiu aš dažnai, kaip ir visi mes: kam mes tai visa kartais žaidžiam – žodžiu? knyga? – tuo menkiausiuoju, kas žmogų apreiškia, – ir lieku be atsako, ir jo nėra ir jo nereikia. Toli nuo mūsų visų yra noras išeiti žurnalu ar kuo, kad ką pasakyti, kad ką nors rodyti ar ką vesti, taisyti, ar dar ir dar, – mes gyvename – tai viskas, ir viską priimame, kaip kempinės mes esame, jūros kempinės, sugeriančios savo porais visą gyvenimą, ir, kartais, netyčia ar tyčia, kai jo per daug prisirenka ir nebepakeliamai prisirenka – spūstelia vandenų ranka ir jo lašas nutyška – skausmingai rusvas gyvenimo lašas, krauju rusvas, kaip žaibas nuleidžiamas variu – ir tai viskas.

Mūsų linkėjimai Jums – Jonas Mekas

[Prie laiško Kaziui Bradūnui] New York, 1951 VI 7; MSM FILMA:
Aukštesniesiems Lietuvių organams bei lietuvių organizacijoms

Šių metų gegužės 5 d. buvo įsteigta lietuviška filmos bendrovė MSM FILMA (Adolfas Mekas, Donatas Šulaitis, Jonas Mekas). Kadangi MSM FILMA netolimoje ateity turės vis daugiau ir daugiau reikalų su lietuviškąja išeivija, išvengimui netikslios ir nekompetentingos informacijos, mes randame reikalą trumpai nusakyti savo darbą.

PIRMA, nuo šio rudens MSM FILMA pradeda lietuviškai išeivijai rodyti lietuvių gyvenimo ir veiklos kronikas. Jose bus stengiamasi apimti kiek galima platesnes lietuvių kolonijas, dokumentuojant kasdienius, visuomeninius ir kultūrinius pasireiškimus. MSM FILMA nori uždokumentuoti kuo daugiau lietuviškosios išeivijos gyvenimo bei veiklos faktų, tuo padedant pagrindus išeivių gyvenimo filminiam archyvui.

Kadangi filma yra tapus vienu akivaizdžiausių dokumentų ateičiai, MSM FILMA, be lietuvių išeivių kasdienio ir kultūrinio gyvenimo, yra numačiusi plačiai filmuoti ir mūsų organizacijų veiklą, konferencijas bei susirinkimus, palaikyti glaudžiausią ryšį su lietuviškomis organizacijomis ir mūsų aukštesniaisiais organais, uždokumentuojant filmoje mūsų laisvinimo kovą, tarptautines konferencijas, kuriose dalyvaus lietuvių atstovai, pasiuntiniai ar organizacijos. Šitas darbas, aišku, nebus pilnai įmanomas be mūsų organizacijų ir aukštesniųjų organų paramos, informuojant mus apie lietuviškus parengimus, konferencijas, padedant į jas įeiti filmavimo reikalu ir pan.

ANTRA, šalia lietuviškos kronikos, MSM FILMA laikas nuo laiko leis ilgesnes dokumentarines filmas, kuriose bus parodomos ar sprendžiamos mūsų gyvenimo, kultūros ir laisvės problemos, kaip įsikūrimas, nutautėjimas ir pan. Kai kurios iš šių filmų bus rodomos ir amerikiečių publikai.

Kol kas MSM FILMA dirba nieko neremiama. Tačiau finansinė parama, bent pradžioje, vis labiau darosi būtina. Tačiau MSM FILMA mano, kad šita problema, su reikalą suprantančių gerų lietuvių pagalba, išsispręs, ir pradėtas darbas bus galima išvystyti taip, kad jis kuo labiausiai pasitarnautų mūsų kultūros ir laisvės išlikimo kovoje.

New York, 1951.VI.7 MSM FILMA

Adolfas ir Jonas Mekai, Donatas Šulaitis

Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1952 05 20, Niujorkas

Mielas Nyka-Niliūnai!

Siunčiu viską, ką šiuo metu galėjau. Porą mėnesių dar būsiu labai užimtas, dėl savo studijų, kurios atima penkis vakarus kas savaitė. Vėliau susitvarkysiu su savo laiku geriau ir gal galėsiu geriau padėti, rūpestingiau ir gausiau.

Wilder⁹ nuotraukų grąžint nereikės, nereikės, nesaugokit, turiu negatyvus.

Dėl Aisčio¹⁰ – tai nėra tikra ar rimta recenzija, o daugiau, kaip ir pavadinau, pastabos. Knyga jo ta jau tokia pilka ir bekraujė, kad sunku buvo ką padaryti. Manau, labai žiaurus savo pastabose nebuvau, o kadangi pasirašau pavarde, tai O.K.

Savo nuosavų eilėraščių daugiau negalėjau pasiųsti, o ir siunčiamus duodu be didelio noro. Rašau daugiausia ciklais, ir a la „Semeniškių idilės“¹¹ meno daugiau po to cirko, kuris visas sudėtas į leidinį buvo – nieko nuotaikoje ir ta tema, tuo stiliumi po to nerašiau. Kartais nemėgstu. Kitas ciklas, parašytas prieš metus laiko, reikalingas dar dailinimo, rimto savaičių prisėdimo. Parinkau iš savo nedaugelio palaidųjų pripuolamųjų (rašau iš viso nedaug). Ką siunčiu, tai beveik viskas, ką šiuo metu galiu praleist, nes apie savo ligšiolinę visą poeziją esu labai skeptiškos nuomonės, gyvenu jau visai kitokiose nuotaikose ir tik ateinančiais mėnesiais ketinu – jei prinoks – sėsti prie naujo ciklo, kuris jau, bent vien įsivaizduoju ir nujaučiu, bus toks, kurio noriu, ir kartu – naujas ir subrendęs. Ligi šiol ką rašiau – nelabai brandu nei forma, nei galvojimu – nei kokiu dideliu išgyvenimu. Žodžiu – skysta.

Turiu pas save kelias brolio noveles, trumpesnių ir ilgų. Jeigu kada norėsi, brūkštelk. Pirmam numeriui galėčiau (jeigu ne per vėlu ir jeigu jūs, atsižvelgdami į visą numerio medžiagą, rasit reikalinga) parašyt po gana trumpą, pustrečio mašinėle puslapio, bet neblogą. Bet galima tai ir ateičiai palaikyti. Landsbergis gal savaitgalį baigs apie Jankų. Sekančiam numeriui duosiu krūvą Leono Lėto eilėraščių, kurie yra visai geri, ir kurie sukels nemažą triukšmą tarp mūsų pelėdgalvių rašytojų.

Tavo Jonas M.

Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1959 06 08, Niujorkas

Mielas Niliūnai:

Dialogą tęsiant:

Aš visiškai ne džiaugsmingai šokinėdamas imuosi šito Antologijos¹² biznio. Ir aš visiškai sutinku su Pačiu, kad mūsų dabartinės poezijos lygis yra pernelyg išpūstas. Bet tas mums jau neturi rūpėti. Aš manau, kad mes esame už pūtimo ribų, ir galim blaiviom (ar blaivesnėm) galvom kartais pažiūrėti.

Aš taip pat neturiu jokių iliuzijų APSTULBINTI angliškai skaitančią publiką naująja lietuvių poezija. Ta publika man visai nerūpi, tiesą pasakius, aš prie šitos Antologijos priėjau ne kokių patriotinių motyvų vedamas, kad poezija prisidėjus prie VLIKO etc. darbų, ne, ir NE.

Gyvendamas labai keistą jau tokį gyvenimą, didesne savo puse su amerikietiškąja inteligencija (jeigu taip galima pasakyti), kažkur tai, kur aš pats nežinojau, bet kai dabar pradėjau žiūrinėt aplinkui, kur aš esu, pamačiau, kad esu vidury didelio sūkurio, Amerikos literatūrinio, dailės ir filmos avangardo, kuris „lėtai, bet tikrai“ stumia oficialiąją literatūrą ir menus bendrai į užpelkį. Tam, kuris stovi labiau nuošaly, tokių būtų ir menams naujoj, nepripažintojoj dar, amerikiečių generacijoj: tarp poetų, prozaikų, dailininkų, muzikų – aš neturiu jokio abejojimo, kad tikrasis Amerikos meno renesansas yra pakeliui. Tai tik jiems aš ir noriu šitą rinkinį – Antologiją paruošti, ne tai publikai, kuriai niekas vis tiek nerūpi. Naujajai Amerikos poetų kartai rūpi daug dalykų. Tai todėl jie mane jau kuris laikas persekioja ir dėl šitos Antologijos. Jie yra entuziastai, ir todėl tiki ir kitų entuziazmu, tiki, kad mums tokia Antologija rūpi tiek pat kiek ir jiems – pasidalinti, broliškai, savo entuziazmu, poezija. Gabalais aš esu vertęs jiems, bet gabalai visados teliks gabalais. Trumpai tariant: šita Antologija bus tik pasidalinimas tarp pačių gaivalingiausių Amerikos naujų poetų su pačiais gaivalingiausiais (?) lietuvių poetais. Daugiau nieko.

Tai iš šito taško aš žiūriu ir kai renku, ką versti. Aš tik ką pagalvojau, kad mano panaudotas žodis „reprezentacingas“ buvo netikras žodis. Apie tai aš pagalvojau šį savaitgalį, skaitydamas Bradūno knygas. Perskaičiau viską nuo pirmo iki paskutinio. Aš turėčiau vietą kur nors danguje su šventaisiais sėdėti. Bet tiek to. Kas yra įdomu, yra tai, kad Kazimiero išvardintieji 10 eilėraščių, kuriuos jis galvoja kaip savo „reprezentacingiausius“, yra tikrai „reprezentacingi“: tai yra geras skrodis per jo knygas, pjaunant vis per blogą poeziją. Kur nepjausi, vis nepoezija. Teisybę sakant, man nerūpi „reprezentacingi“ eilėraščiai. Man rūpi bendrai poezija. Ir čia mano problema prasidėjo. Visi Bradūno eilėraščiai pasirodė besą „reprezentacingi“, bet poezijos kaip nėra, taip nėra. Pasirinkimas, galop, man pasidarė labai lengvas: aš išėmiau kiekvieną eilėraštį, kuris turėjo ką nors bendro su poezija. Tai buvo labai lengva padaryti, šiuo atveju. Aš radau 2 eilėraščius (matematišku tikslumu aš galiu tai pasakyti) SVETIMOJE DUONOJE; APEIGOSE radau keturis; „Morenų ugnyse“ tris, ir „Devyniose baladėse“ septynis. Suma: visa Bradūno poezija: 2 pridėti 4 pridėti 3 pridėti septynis – lygu: 16. Nėra jau taip blogai, palyginant…

Po šitokios egzekucijos, aš nemanau, kad tu siųsi man savo knygas… Bet aš nebegaliu, tavo atveju nei Nagio, naudoti tokio paprasto metodo: poezija ir nepoezija. Su pačiu viskas komplikuočiau. Aš parašysiu apie savo metodą, kurį aš naudosiu atrinkti tavo poezijai, vėliau…

Žiūrėdamas dabar į tuos 16 Bradūno eilėraščių, aš nemanau, kad jie yra jau taip blogi. Jie sudaro tam tikrą įnašą į mūsų poeziją, ir taip pat gali būti įdomūs, savo tematika ir charakteriu, išvertus. Ne tie eilėraščiai, kurie yra rimuoti (pats teisingai pastebėjai, kad rimuotų eilėraščių nereikėtų versti – mano galvojimas yra toks pat), kuriuose viskas tėra gražiai rimuota ir ritmuota kalba, šūkiai, sentimentai – bet tie 16, kuriuose yra vaizdų, idėjų. Visas „Grabadirbio“ ciklas (iš DEVYNIŲ BALADŽIŲ) yra verstinas beveik ištisai. Aš manau, kad ciklas yra vienas geriausių dalykų, ką Kazimieras yra parašęs. Bent 4–5 iš jų yra visai tvarkoj.

(Šitą temą aš tęsiu kitą kartą)

Antra dialoginio monologo dalis:

Kada yra tavo terminas LANKAMS? Šito mėnesio bėgy aš pačiam pasiųsiu krūvą savo eilėraščių, porą prozos dalykų ir Mačernio knygos¹³ recenziją. Galėsi pasirinkti. Ko nereikės, grąžinsi. Dėl straipsnio pagalvosiu. Aš esu labai lėtas rašytojas. Jeigu tavo terminas bus ilgas, gal ir padarysiu. Aš norėčiau parašyti. Bet nėra ir jokios skubos.

July 3rd, 1959:

Beveik po viso mėnesio tęsiu savo neišsiųstą laišką. Knygas gavau, ačiū užu jas. Ruošiuos studijuoti jas rimtai, bus didelė šventė, aš taip jaučiu. Parašysiu pačiam, kai perskaitysiu ir persvarstysiu.

Padariau kelis puslapius pastabinių užrašų tavo prašomam straipsniui apie amerikiečių literatūrinį avangardą.

Pridedu Mačernio straipsnį – recenziją – prakalbą (buvo parašyta niekados neįvykusiam Mačernio minėjimui New Yorke), parašyk, ką manai apie jį. Jei nemanai naudot „Lankams“, pasiųsk atgal. Netrukus taip pat pasiųsiu žadėtąją novelę ir eilėraščius, kuriuos turiu dar perrašyti.

Linkėjimai abiem,

Jonas

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

---

1 K. Bradūnas pasitraukęs su šeima į Vakarus gyveno Miunchene, redagavo žurnalą „Aidai“.
2 Tikriausiai kalbama apie rašytoją Paulių Jurkų.
3 J. Mekas siuntė K. Bradūnui į žurnalą „Aidai“ ne tik originalią kūrybą, bet ir vertimus.
4 „Literatūros lankai“ – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių literatūros žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1952–1959 m. Buenos Airėse.
5 J. Mekas su broliu Adolfu ir artimais draugais 1946–1948 m. Vokietijoje leido žurnalą „Žvilgsniai“ (išėjo trys numeriai). Žvilgsnininkams priklausė Jonas ir Adolfas Mekai, Algirdas Landsbergis, Leonas Lėtas, Vladas Šaltmiras. Žurnalas buvo pasaulinio meninio judėjimo „Fluxus“ ištakos Europoje. Išsiskyrė novatoriškais turinio ir formos eksperimentais, nukreiptais prieš lietuvių literatūros tradiciją.
6 „Proza“ – 1949 m. „Žvilgsnių“ leidyklos Vokietijoje išleista beletristikos antologija, joje savo kūrybą skelbė A. Landsbergis, L. Lėtas, J. Mekas ir A. Mekas.
7 Sau (rus.).
8 „Proza II“ buvo išleista 1951 m. Amerikoje, antologijoje publikuoti tų pačių keturių autorių tekstai, modernių kūrybinių eksperimentų tąsa.
9 Minimas Thorntonas Wilderis, amerikiečių rašytojas.
10 Manoma, kad kalbama apie Jono Aisčio knygą „Sesuo buitis“, išleistą 1951 m.
11 Mini savo poezijos knygą „Semeniškių idilės“, išleistą 1948 m. Vokietijoje.