Rimantas Kmita. Poezija yra žodžio siela

2002 m. Nr. 7

Jonas Mekas. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 320 p.

„Jono Meko poezijos paprastumas atvirkščiai proporcingas rašymo apie ją sudėtingumui“, – tokia ne itin vykusi „formulė“ pasirašė vietoj pirmojo saki­nio, kurio taip ir neradau kalbai pradėti apie gerai žinomo filmininko ir poeto naujai išleistą eilėraščių rinktinę „Poe­zija“. Daugiau nei prieš trisdešimt metų ta pati rinktinė buvo išleista „Vagos“ su Just. Marcinkevičiaus palydimuoju žo­džiu bei dar nepublikuotu „Dienoraš­čiu“. Jau tada buvo pradėta nuo kino. Iš tiesų J. Meko asmenybė ir visa kūryba palieka labai organišką įspūdį. Poezija, kurią būtų galima dalyti į dvi dalis – „pilnametražį“ prozišką eilėraštį ir „trumpametražį“ lyrinį, – taip pat gana vientisa. „Semeniškių idilėse“ (1948) aiškiai juntama Donelaičio, Žemaitės, Valančiaus, Vaižganto tradicija, savo kaimo vaizdų plastika ir sodrumu, lėtu, romiu pasakojimu jos artėja prozos link. Kita poezijos dalis prasideda „Gėlių kalbėjimu“ (1961), kuris „susikalba“ kad ir su K. Binkio „Utomis“. K. Binkis XX a. lietuvių poezijoje atgaivino ir K. Donelaičio tradiciją, ir užsiiminėjo „ja­ponų mikropoezijos bandymais“. „Gėlių kalbėjime“ klasikinės japonų lyrikos „giminystė“ aiškiai jaučiama. Apskritai visas Fluxus judėjimas nebuvo abejin­gas dzeno filosofijai, galbūt kai kur są­moningai ja rėmėsi. Tokie du iš pa­žiūros skirtingi kalbėjimo būdai J. Me­ko kūryboje taip pat neprieštarauja vienas kitam, abu sudaro natūralumo, spontaniškumo, gal ir naivumo įspūdį.

Bet grįžkime prie to pirmojo mano sakinio. Kodėl apie J. Meko poeziją sudėtinga rašyti? Sudėtinga apie bet kokią gerą poeziją, bet šiuo atveju dar prisideda paraliteratūriniai veiksniai. Poetas turi savo mitą. Netgi jaunimas J. Meką žino, skaito ir mėgsta. Tautai patinka J. Meko įvaizdis: „ūkininko vaikas“, skrybėlė, ožkos sūris, Fluxus, J. Mačiūnas, J. Lennonas, Y. Ono, S. Dali, gėlių vaikų dvasia ir visoks purkštavimas prieš civilizaciją. Meilė, žinoma, nėra blogas dalykas, bet, norint bent kiek objektyviau įvertinti mylimojo pri­valumus bei trūkumus (ką recenzentas ir turi daryti), gali ir apakinti Kritikas, kaip ir įsimylėjėlis, yra šiek tiek liguis­tas, nuolat įtarinėja ir kelia scenas. Ypač skaudu, kai mylimasis ima piktnaudžiauti savo koziriais. Nors įvaizdis, arba mitas – dar ne viskas, bet J. Meko asmenybė apakina net griežčiausius kritikus, kurie paprastai su dideliu pasimėgavimu dekonstruoja įvaizdžius bei mitus.

J. Mekas yra naivus poetas. Nebūtinai blogąja to žodžio prasme. Tiek savo poetika, tiek samprotavimais. „Ne, aš niekados nepasiduosiu civilizacijai“, – rašo „Laiškuose iš Niekur“. Panašios deklaracijos ir eilėraščiuose: „Ši prakeikta civilizacija / negerai ausims!“ (p. 235), „A, / civilizacija neturi poezijos“ (p, 238). Nepasiduoti civilizacijai, kada ji taip greitai išleidžia tavo knygą, pra­neša apie tavo filmus, pristato į Niu­jorką sūrį iš Alpių pieno? Civilizacija konservuoja, išlaiko, išsaugo kultūrą (nors prisideda ir prie griovimo). Orvy­dų sodybos išsaugojimas, toks svarbus J. Mekui, – civilizuotos valstybės rū­pestis, kitaip skulptūros lengvai būtų galimos panaudoti „kur prie ūkio“ ar ki­tais reikalais. J. Mekas tarsi nori „išsi­kirpti“ iš konteksto. Be civilizacijos konteksto, juk nebūtų Fluxus. O naivu­mas yra radikalus, kraštutinis. Manau, kad J. Mekas nori tik pabrėžti neigiamą civilizacijos pusę, bet rėžia iš peties. Tokie jau tie poetai. Tokie jie ir turi būti, jei prisiminsime W. Schillerį: naivus turi būti kiekvienas tikras geni­jus, kitaip jis juo nebus… Genijus ge­nialumą įrodo paprastumu, triumfuo­damas prieš painų dirbtinumą… Iš naivios mąstysenos neišvengiamai at­siranda ir naivi išraiška… Regis, kur bestum pirštu į W. Schillerio traktatą „Apie naiviąją ir sentimentaliąją poezi­ją“, viskas tinka ir J. Meko kūrybai. Geriausiuose savo eilėraščiuose J. Me­kas yra naivus poetas, bet yra ir suvai­dinto naivumo.

Rinktinės „Poezija“ „bylą“ galima pradėti nuo paties pavadinimo. J. Mekas ne kartą yra pabrėžęs, kad jo poezija yra „netikra“, „negryna“, „neprofesionali“ ir pan., o „Žmoguje be vietos“ randame įrašą apie „tiesioginę poeziją“. Filme „Jono Meko antologija“ poetas prisipažįsta nekuriantis poezijos, tik rašantis, nesukantis filmų, tik filmuojantis. Galbūt taip vengiama pretenzingumo, galbūt bandoma atsiriboti nuo rimtumo, racionalumo bei dirbtinumo ir fiksuoti įspūdžius, vaizdus kuo spontaniškiau, betarpiškiau, autentiškiau. Taip atsiranda dienoraščio poetika, technika. Net du eilėraščių rinkiniai su nuoroda į šį žanrą – „Dienoraščiai“ (1985), „Dienų raštai“ (1998). Dienoraštis kaip kalbėjimo būdas tiek poezijoje, tiek kine. Vi­suose žanruose ieškoma to paties – poezijos, poetiškumo („Bet mano dieno­raščiai yra mano prozos ir mano poezi­jos dalis“, – rašoma „Laiškuose iš Niekur“), Tačiau kartu tarp „poezijos“ ir „nepoezijos“ atsiranda ir dviprasmiškas laviravimas, kuris kartais ima erzinti. Tokios „dienoraštinės“ poezijos intenci­jos – vengti dirbtinumo, pasiekti natū­ralaus paprastumo. Tik tas paprastu­mas ir betarpiškumas turi kitą medalio pusę. Tarkim, haiku betarpiškumas ir paprastumas turi griežtas taisykles. Ir geras trieilis niekada nepasirodys dirbtinas ar varžomas kokių nors išanks­tinių taisyklių. Bet koks paprastumas mene taip pat turi savo retoriką, savo taisykles. Natūralus čia reiškia „natūralaus kalbėjimo kaukė“. J. Mekas dažnai piktnaudžiauja tokiu paprastu kalbėjimu. Dažnai taip ir neatsiranda to „trakštelėjimo“, kuris padaro žodį poezi­ja, per daug elementaraus konstatavimo, jausmo užrašymo, natūralumo imitavimo. Norint paprastą, natūralų dalyką perteikti poezijos kalba, reikia tokio rato, kuris nusakytas vienu dzeno nušvitimo kelio pavyzdžiu. Žmogui, studijuojančiam dzeną, kalnas yra kal­nas, o vandenys yra vandenys; prisilietus prie dzeno tiesų ir einant teisingu keliu, kalnai nustoja būti kalnais, o van­denys – vandenimis; tik pasiekus taip trokštamą ramybės būseną kalnai vėl tampa kalnais, o vandenys – vandenimis. Ratas, kol pasiekiamas paprastu­mas, galioja ir poezijai. J. Mekas dažnai eina tiesiogiai ir užstringa pirmojoje pakopoje. Kartais pasiekia antrąją, o trečioji, kad ir kaip keistai pasirodytų, dažniausiai pasiekiama „Semeniškių idilėse“, nors ten, regis, visai kitokio tipo poezija. Beje, K. Binkio „Utos“ tokį ratą apsuka ir formaliai, per spirališką trio­leto struktūrą: pradedama tuo, kuo baigiama, bet jau apėjus ratą, jau įgavus krūvį.

Šitoks ratas paprastumo link nėra dirbtinis. Argi ne paradoksas: dieno­raščio žanras, kurį J. Mekas itin mėgsta (dėl spontaniškumo ir tiesioginės raiš­kos?), neva turintis parodyti asmens in­dividualybę, autentiką, dažniau ją pa­slepia po banalybės, egzaltacijos ir tiesmukumo luobu: „…sėdžiu / geriu alų / žiūriu pro langą // lyja <…>“ (p. 225). Vienatvė, lietus ir alus – ne pats origi­naliausias ir įdomiausiai sufokusuotas derinys, kokių J. Meko poezijoje toli gražu ne vienas. „Tiesioginės poezijos“ silpnoji vieta yra ta, kad ji neatspari ba­nalybės diktatoriškumui, agresijai, kuri lengvai prasiveržia spontaniškai ją užrašant į dienoraštį. O toks nusakytas ratas leidžia „išfiltruoti“ klišes. Galų gale niekas neverčia visko spausdinti, o gailestis savo tekstams ne visados iš­eina į gerą. Juk ir leisdamas „Nervuotus dienoraščius“ autorius „atsijojo“ tai, kas tinka amerikiečiams, ir kas – lie­tuviams. Poezijoje norėtųsi dar daugiau reiklumo, kitaip „tikruosius“ dieno­raščius skaityti gerokai didesnis malo­numas – ten „viskas savo vietose“: ir mekiškas pasakojimo sodrumas, ir jo humoras, ir spontaniškumas, fiksuojan­tis akimirkos unikalumą. Tuo tarpu „Dienoraščiai 1970–1982“ – kaip tik ir silpniausia rinktinės dalis. Poetas čia pereina į (savi)analizę ir „filosofavimą“, didžiųjų klausimų kėlimą ir atsakymų ieškojimus, o tai – ne J. Meko stichija. Todėl ir atsiranda labai daug deklaratyvumo, negrakštaus tiesmukumo ir paviršutiniškumo.

„Tiesioginė poezija“ – viena iš nai­vumo formų. Galima būtų manyti, kad naivumas Čia kuriamas kaip tam tikra kaukė, kalbėjimo kodas, jog juo tik žaidžiama, o skaityti reikia ne tiesio­giai, bet per tą kaukę. Bet dažnai tuo suabejoji, kadangi kaukė nesukuriama, o ir minėtas civilizacijos bei kultūros problemų kėlimas tam preteksto neduo­da, nes jis toli gražu nepanašus į žai­dimą. J. Meko „tiesioginė poezija“ komp­likuojasi ir dėl jos sentimentalumo. Ne todėl, kad sentimentalumas būtų savai­me blogas dalykas. „Pavieniai žodžiai“ dažnai turi vienam poetui jaučiamas konotacijas. Pavyzdžiui, „Nervuotuose dienoraščiuose“ poetas kalba apie žodį „langas“, kuris savo krūvį sukaupia nuo vaikystės, o angliškas „window“ – visai nuogas, „be poezijos“. Tačiau jei tos konotacijos jaučiamos tik vieno J. Meko, jei kliaujamasi sentimentu, kurį kelia žodis, tai skaitytojas gali (nebūtinai taip visada ir yra) nepajusti, skaityti ly­giai taip pat kaip vieną iš „nuogų žodžių“. Dar daugiau. Skaitytojas, lau­kiantis „tiesioginės poezijos“, čia gauna sentimentalios, ir tada skaitymo kodas sutrinka. Sentimentalumas vargu ar suderinamas su „tiesiogine poezija“, jis daro žodžius nebetiesioginius, nebe „ne­reikšmingus“. Tokiu būdu išduodamas ir ars poetica: „Imu aš / daiktą – / ir / daiktas pats / yra / poezija, / sapnas / ir / tikrovė“ (p. 216). Net jei šią „formulę“ sušvelnintume pakeisdami daiktą žo­džiu (nes juos poetas „ima“), vis tiek žodis pats nėra poezija; poezija J. Mekui yra to žodžio siela – aliuzijos, remi­niscencijos, apie tai jis rašo dienoraštyje (žr. „Žmogus be vietos“, p. 513) ir tai ga­lima suprasti iš jo eilėraščių.

Gal labiausiai pavykęs eksperimen­tavimas yra „Pavieniuose žodžiuose“ (1967), kur iki maksimumo sutrum­pinta eilutė, žodis išdalijamas skieme­nimis. Įdomu bandyti šį rinkinį skaityti kaip „kinematografinę poeziją“, sudurs­tytą iš atskirų kadrų. Trumpos eilutės, po vieną, du žodžius, mirga kaip kino juostos kadrai. Beje, ne mažiau „kinematografiškos“ ir „Semeniškių idilės“, tik ten akies judėjimas lėtas, ramus, o ne trūkčiojantis ir fragmentiškas. S. Žukas, nagrinėdamas J. Meko poeziją ir filmus, buvo pastebėjęs, kad verbalinis pasakojimas labiau leidžia perteikti laiko slinktį. „Pavieniuose žodžiuose“ akcentuojama žmogaus statika (filme visai nejudantį būtų sunku nufilmuoti), kuri tampa priešprieša aplinkinio pa­saulio judėjimui. Žmogus tarsi „sudaiktėja“, o pasaulis, pilnas gyvybės, suintensyvėja. Akcentas perkeliamas nuo žmogaus prie daikto, žmogus tampa fonu daiktui („Giliam / sodo / šešėly // sėdi / žmogus. // Jis / žiūri, / kaip / šilu­moj / virpa / obelys, // kaip / dreba / liepų / dangus“, p. 60). Taip J. Meko poezija tampa daiktiška, naivi ir nesentimentali.

Tačiau kada poetas nuo išorinio, daiktiško, vaizdavimo, filmavimo perei­na prie savianalizės (antras „Pavienių žodžių“ skyrius), „tiesioginės poezijos“ galimybės gerokai sumenkėja, ir vargu ar ji čia apskritai galima. J. Mekas – išorės, vaizdo, akies poetas. Mąstymas, abstrakcijos, neįgavę kūno, lieka tik tušti, nuogi žodžiai.

Anot S. Žuko, J. Meko filmuose yra svarbūs įvairūs pašaliniai trukdžiai, tradicinio kino supratimu, klaidos, bro­kas; operatoriaus kosčiojimai, susijuokimai, rankos drebėjimas ir t. t. Panašiai ir poezijoje. Net klaidos, trūkumai daž­nai čia yra autentiški, su J. Meko ženk­lu. Jauti jo balsą, intonaciją, kalbėjimą. Jono Meko laikysena, galvojimai – gana prieštaringi, nenuoseklūs, nors to, ko gero, jis ir nesiekia, gal net vengia. Nuo­seklumas reikalautų kliautis protu, kuriuo prestižinių mokslo ir akademi­nių įstaigų garbės daktaras bei profeso­rius ne itin pasitiki. Gal dėl to ir yra simpatiškas keistuolio Jono Meko įvaiz­dis.