Jurgita Perminaitė. „Kultūra yra visur ir niekur“

1997 m. Nr. 12

Jonas Mekas. Laiškai iš Niekur. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 143 p.

Gerai yra surinkti išsibarsčiusias mintis į vieną vietą, sudėti tekstus į knygą, nes visumą lengviau įvertin­ti, – ilgainiui atmintyje pasilieka ir išryškėja svarbiausi dalykai. Dažnai žmonės sugrįžta prie įamžintų minčių, pavyzdžiui, dienoraščių, laiškų, užrašų knygutėse paliktų pasvarstymų ar šiaip pastebėjimų. Ir sugrįžta ne prie fragmentų, bet prie visumos, prie jau turimo žodžio. Todėl visai nenuostabu, kad į vieną knygą buvo surinkti ir Jono Meko laiškai, rašyti 1994–1995 m. į „Valstiečių laikraštį“. Laiškai, verti dides­nio skaitytojų rato, didesnio susi­kaupimo ir atidos.

Jono Meko vardas – gera intriga Lietuvos skaitytojams. Toks žinomas ir nežinomas kūrėjas: režisierius, operatorius, poetas, publicistas. Bet taip ir išsprūstantis, lyg ir nenutūpęs Lietuvoje – bent jau mane kaskart apima toks jausmas, kai susiduriu su J. Meko vardu. Ir štai dar vienas pasirodymas – „Laiškai iš Niekur“. Pavadinimas tarsi vėl suponuoja neapibrėžtą, abstraktų ir neapčiuopiamą susi­tikimą. Laiškai yra, knyga yra, ir J. Mekas knygos viršelyje yra, bet tiks­laus atgalinio adreso nėra. Pats J. Mekas sako, kad jie ne iš Lietuvos, ne iš Niujorko, bet iš kultūros, kuria dabar jis domisi, o „kultūra yra visur ir niekur“. Taigi laiškų auto­rius yra Niekur, t. y. kultūroje, kurią jis kuria ir kuriai priklauso.

Reikia pasakyti, kad ši visuma iš Niekur yra labai konkreti ir palieka keletą įspūdžių. Pirmasis jų verste verčia pasakyti, kad „Laiškai iš Niekur“ priklauso tai knygų kate­gorijai, kurių turinį sudaro ne tik rašytinis, bet ir vaizdinis tekstas, kuriam priklauso ir nuotraukos, piešinėliai, autentiškų laiškų fak­similės. Pateikta iliustracinė medžia­ga nėra padrika, ji tarsi atsiliepia kiekvieną laišką: jeigu autorius mini ožkas, tai ir šalimais esančioje nuo­traukoje J. Mekas stovi su ožkele; jeigu kalbama apie jogos meną, tai nuotraukoje J. Mekas ir filmo „Blo­gas leitenantas“ autorė Zoe Lund stovi ant galvų. Tačiau nuotraukos, filmų kadrai, G. Bruno brėžinių originalai ne tiek iliustruoja laiškus, kiek kurdami autentiškumo ir inty­mumo atmosferą konkretizuoja autoriaus erdvę, tarsi įbūtina neapi­brėžtą Niekur. Kaip tik šiame iš laiškų turinio išsprūstančiame teks­te gimsta naujas pasakojimas apie konkretų žmogaus gyvenimą.

Kartu lieka įspūdis, kad „Laiškai iš Niekur“ – tai malonumo knyga, nereikalaujanti ypatingų skaitytojo pastangų, tiesiog suteikianti gražų ir malonų potyrį tiek akiai, tiek min­čiai. Sudėti į knygą laiškai, anksčiau skirti „Valstiečių laikraščio“ skaity­tojams, čia tarai nebetenka savo konkretaus adresato – jie skirti kiek­vienam, o drauge ir niekam asme­niškai. Laiškas be konkretaus adre­sato išvaduoja skaitytoją nuo atsa­komybės, nuo galimos minties provokacijos ar noro diskutuoti su autoriumi.

Galbūt tokį jausmą sustiprina ir tai, kad J. Meko laiškai – tai ne filosofiniai klaidžių minčių labirin­tai, o labai gyvenimiški pamąstymai, tiesiog užrašytos savos mintys, nebi­jant suklysti. Autorius nebijo užra­šyti to, ką tuo metu jaučia, išgyvena ir supranta, ir užrašyti taip, kaip jaučia, išgyvena ir supranta. Prisi­mindamas savo kelionę į Fatimą ir keistus išgyvenimus šioje vietoje, laiško gale J. Mekas pats stabteli: „A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo… Ką tu jau čia padarysi, kar­tais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne?“ Kartais laiš­kuose tarsi prasprūsta netikrumas dėl paties autoriaus jaučiamos ribos tarp laisvai paleistos ir suvaldytos minties, taip „nukliedėjimo“ ir atviro pamąstymo.

Knygoje yra sudėti visi aštuonioli­ka J. Meko rašytų laiškų ir keli neužbaigtų laiškų fragmentai. Kaip įžangoje rašo A. Naujokaitis, laiš­kuose niekas nebuvo taisoma, nebraukinėjama, kad išliktų to laiko bruožai, nenukentėtų autoriaus tek­stas (pavyzdžiui, paliktas J. Meko žodis „avantgardinis“). Reikia tik sveikinti tokį sudarytojo pasirinkimą.

Laiškai yra panašūs savo kalbėse­na, dažnai pasikartoja tos pačios autoriaus mintys arba yra sugrįžta­ma prie tų pačių pasvarstymų. Ta­čiau pirmieji laiškai yra padrikesni, mintys labiau atitrūkusios viena nuo kitos: pradeda kalbėti apie J. Jab­lonskį, paskui peršoka prie kelionės į Islandiją, prisimena J. Miltinį ir Paryžių. Vėlesniuose laiškuose mintys sklandėja, tekstas darosi lygesnis.

Svarbiausia laiškų autoriaus nuo­stata užrašyta septintojo laiško gale: „O aš sakau: viskas yra svarbu, ir ypač menai. Aš irgi ūkininko vaikas, ir man tai svarbu. Man viskas svar­bu, ir aš viskuo domiuosi… Visas pasaulis yra vienas didelis ūkis“. J. Meko pamąstymuose išryškėja du svarbiausi dalykai: valstietiška kilmė ir menai. Jis pabrėžia savo kilmę: „aš – ūkininko vaikas“, o pasaulėjautą grindžia valstietiško gyvenimo patirtimi. Kalba, žemė ir darbas, dar kaimo prisiminimai – tai vertybės, prie kurių J. Mekas nuolat grįžta, nes, jo įsitikinimu, „kultūra yra basose kojose“. Tačiau tuo pat metu jis jaučiasi priklausąs kito laiko, kitai poetų kartai, todėl viena­me laiške prisipažįsta, o gal liūdnai konstatuoja: „Ne, aš jau nerašysiu lietuviškos poezijos… Mano žodžiai kiti, ir mano ritmai, ir kraujo bėgi­mas kitas, ir mano rojus, ir mano pragaras visai kitom šviesom ir ugnim dega“. J. Meko kitoniškumą sudaro pasaulinio meno erdvėse išlaikyta savos žemės trauka.

Žmonės, kuriuos J. Mekas mini savo laiškuose, – ir Čiurlionis, ir Gimbutienė, ir Mačiūnas, ir Orvy­das, ir Veščiūnas, ir Zapkus, ir daugelis kitų, – visi jie vienaip ar kitaip kuria tą Lietuvos kultūros dalį, kurią galėtume vadinti pasau­line. Visi jie priklauso kultūrai, tam įvardytam Niekur, iš kur ateina J. Meko laiškai. Mano galva, įdomiau­sią knygos dalį sudaro šeštasis laiškas, kuriame rašoma apie Jurgi Mačiūną, meno judėjimo Fluxus pradininką. Laiške patelktos J. Meko dienoraščio, rašyto paskutiniaisiais J. Mačiūno gyvenimo metais, ištraukos – tai tikri gyvenimo kadrai, kuriuose tikslia operatori­aus akimi užfiksuoti svarbiausi J. Mačiūno gyvenimo pabaigos įvy­kiai, atskleidžiantys žmogaus aki­statą su mirtimi. „Atrodo, Jurgis ir Mirtį laiko tik vienu savo Fluxus žaismų elementu, <…> Jurgis nekuria meno savo kūnu: mažai, labai mažai telikę to jo kūno, mažai. Jo niekados daug nebuvo, ne: jis kurta savo meną savo gyve­nimu.“

Paties J. Meko atsiųsti neužbaigtų laiškų iš Niekur fragmentai leidžia neabejoti, kad jis nuolatos apie juos galvojo. jam buvo svarbu Juos rašyti, tačiau, kaip pats prisipažįsta, „mano Laiškai iš Niekur priėjo liepto galą. Tiek darbų užplūdo, kad aš, kad ir su geriausiais norais, negaliu rasti laiko rašymui“. Gerai, kad mus pasiekę laiškai gali sutelkti skaity­tojui malonių potyrių.