Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk
2021 09 06
Subjektyvus objektyvas
Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi lietuvių kalbos abitūros egzamino užduotis. Pasirinkau interpretuoti Miliauskaitę, gavau šimtuką, įstojau mokytis lietuvių filologijos ir italų kalbos Vilniaus universitete.
Vėliau apie Miliauskaitės poeziją rašyti bakalaurinį darbą pasiūlė vadovė prof. Viktorija Daujotytė. Tema skambėjo taip: „Mažieji žmogaus pasaulio matmenys Nijolės Miliauskaitės poezijoje“. Rašiau apie daiktus, kuriuose lieka mūsų išgyvenimų, patirties pėdsakų. Apie gyvenimo džiaugsmo, šviesos pajautą mažuose kasdieniuose dalykuose. Apie akmenėlius, lūpdažį, liepų pumpurus.
Patiko, kad Miliauskaitė rašo apie paprastus dalykus, kasdienybę, buitį, moters pasaulį. Patiko neornamentuota, taupi kalba. Artima buvo vienišumo, svetimumo patirtis, ypač išgyventa vaikystėje ir paauglystėje.
Miliauskaitę, šiuos aprašytus savotiškus susitikimus ir epigrafą iš eilėraščio „visos vaikystės baimės“ vėliau įtraukiau ir į savo pačios eilėraštį. Rašiau apie mergaitę, su kuria tapatinausi:
tavo žodžiais
pirmąkart ji prabilo
per baigiamąjį mokyklos egzaminą
atsivertus užduotį
svetimos mokyklos kiemas, pavasaris
-apie ką rašei?
-o tu žinojai, kas ji tokia?
taip, tai jos šaltu prakaitu
išrasoję delnai
spaus popierius ginantis bakalaurą
ir jos pavardė
šalia manosios
tam pačiam tituliniame puslapy
bus arčiausiai
Kai sužinojau apie Nijolę Miliauskaitę, ji jau buvo mirusi. Niekada neteko girdėti jos skaitančios savo poeziją, matyti, kalbėtis. Rašydama bakalaurinį skaičiau ją pažinojusių prisiminimus, godžiai žiūrėjau Vytauto V. Landsbergio filmą „Verdenė“. Svajojau, gal kada nors ir apie mane kas nors sukurs filmą. Vaikščiosiu po Vilniaus universiteto kiemelius, kuriuose tuomet tik rūkydavau tarp paskaitų, jausdamasi nepakankamai vertinama, matoma, užgožiama kitų, irgi protingų ir talentingų studenčių. Vaikščiosiu dabar jau lydima kameros, filmo kūrėjų, pagaliau svarbi. Šiek tiek gėda prisipažinti, bet prie poezijos mane traukė ir poetų mitai. Kad štai ir aš gal kada nors būsiu garsi kaip Maironis, Nėris, Mačernis, mano tekstus skaitys mokiniai, mokysis mano biografiją. Didybės fantazijos, guodusios, kai jaučiausi vieniša ir nesvarbi.
Koks būna santykis su kitais, vyresniais poetais? Jų kūryba, asmenybėmis? Viena vertus, būčiau labai norėjus pabendrauti su Nijole Miliauskaite, matyti ją gyvą, kalbėtis. Paklausti visokių dalykų, kurių jaunai, rašyti mėginančiai merginai knieti paklausti vyresnės (jau įvertintos!) poetės. Ar aš būčiau buvusi jai įdomi? Kokia Miliauskaitė buvo kaip žmogus?
Kita vertus, kartais nuo mėgstamų kūrėjų norisi laikytis atokiau. Prisimenu asmeninių mitų griūtis, kad ir nuvažiavus į „Poetinį Druskininkų rudenį“. Dviprasmį santykį, kai susipažįsti su mėgstamu autoriumi, stebi, kaip išsiskiria tai, ką įskaitai jo eilėraščiuose, ir ką matai jo elgesyje. Seksizmą, susireikšminimą, negydomą priklausomybę nuo alkoholio. Galbūt rašydami mes būname geresni nei gyvenime.
Dabar jau suprantu, kad „pripažintas poetas“ tėra etiketė, bet ne išsipildymas. Ir kaip pavojingai šalia bujoja puikybė, noras būti išskirtine, geresne už kitus, ta, kuria nuolat žavimasi, kurią giria. Pripažinimo alkis nepasotinamas. Prisimenu save, gavusią Jaunojo Jotvingio premiją, meno kūrėjo stipendiją ar kitą įvertinimo atributą. Bet nelaimingą.
Kalbu apie save, ne apie Miliauskaitę, kurią kiti pasakoja buvus, priešingai, nuolankią, kuklią, pasiaukojusią dėl savo vyro poeto Bložės darbo.
Galvojau apie Miliauskaitės namus, kuriuose negyvensim, kai laukiau sesers šeimos išsikraustymo į naują namą. Keitėsi vaikystės sodo kraštovaizdis, rašiau apie tai – statybas, nukirstą migdolą. Kurį laiką gyvenome visi kartu (tėvai, sesuo su šeima ir aš) jau mirusių senelių Antakalnyje pokariu pasistatytame name. Buvo ir rietenų, bet labai laukdavau sūnėno, kuris prieš miegą visada užsukdavo į mano kambarį pasakyti „labanakt“ ir apsikabinti. Vakare, grįžusi iš darbo, skaitydavau jam knygas, taip lengviau išgyvenau tuomet nutrūkusius santykius, kasdienybės monotoniją. Kaip gera buvo vėl skaityti vaikystės knygas! Ir dar ne vienai, o su dabar jau aštuonmečiu sūnėnu, kuris tapo Kalio Bliumkvisto, Emilio iš Lionebergos, Pepės Ilgakojinės gerbėju. Lyg guosčiau manyje tebetūnantį nuskriaustą vaiką (vienišo vaiko iš Miliauskaitės poezijos brolį).
Ką dabar rašyčiau apie eilėraštį iš abitūros egzamino, tą daktarą, „pasenusį burtininką“, galbūt jau mirusį? Turbūt nebemokėčiau interpretuoti šimtukui, bet gal labiau mokėčiau paguosti vaiką, vidinį ar tikrą.
Publikacijai atrinkau penkis Miliauskaitės eilėraščius: interpretuotąjį per abitūros egzaminą, apie namus, kuriuose negyvensim, apie vaiką, galintį sutaikyti su pasauliu, tą, kurio ištrauką panaudojau savo pačios eilėraščio epigrafui, ir dar vieną, kurio eilutės mintyse vis skambėjo baigiantis rugpjūčiui, rašant šį tekstą: saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk.