literatūros žurnalas

Gražina Ramoškaitė-Gedienė. Nijolytė

2003 m. Nr. 8–9

Iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamos išleisti atsiminimų knygos apie 2002 m. mirusią poetą Nijolę Miliauskaitę.

Pirmieji mano studijų metai universitete. 1968-ieji. Šviesus, saulėtas rugsėjis. Mes abi su Nijole einame pro senąjį telegrafą centro link. Atrodo, ketinome kažkur išgerti kavos. Žiūriu, kad prieš mus ateina mano Tėvelis. Atvažiavo iš Kauno mūsų (dar trys seserys tuo metu studijavo Konservatorijoje) aplankyti. Supažindinau su juo Nijolę. Ji taip pagarbiai ir dėmesingai pasisveikino. Nutarėme, kad eisim visi trys išgerti kavos. Kai jau atsisveikinu su Tėveliu ir vėl grįžtam į paskaitas, ji džiugiu balsu sako man, kokia turiu jaustis laiminga. Nuo tos dienos man ji ir įsiminė. Ir prasidėjo mūsų draugystė. Mano Tėvelis ją tarsi sutvirtino. Tada dar nieko nežinojau apie jos šeimą. Nežinojau, kad ji augo be tėvo. Visa tai išsipasakojo daug vėliau. Aš jai pasipasakojau apie savo Motinos žuvimą autoavarijoj 1961-aisiais, kai man tebuvo vienuolika metų… Šie mūsų sopuliai suartino mus. Susidraugavome. Atsirado abipusis pasitikėjimas. Būdavo smagu abiem klaidžioti Vilniaus gatvėmis, gerti kavą, sėdėti Universiteto Rankraščių skyriuje, kur, pabėgę iš paskaitų, gaudavome paskaityti Šventąjį Raštą (tuo metu tai mums atrodė didžiausias stebuklas), verstą J. Skvirecko. Vėliau, kur buvę, kur nebuvę, mes abi ten sėdėdavom galvas sukišusios, su kryželiais ant kaklo, – tuo metu tai buvo tikra šventvagystė, tačiau mums reiškė mūsų laisvę ir nepriklausomybę. Pačios pasirinkdavom paskaitas, į kurias norėjom eiti, ir su kažkokiu jaunatvišku iššūkiu neidavom į tas, kurios nepatikdavo. Buvo pernelyg “raudonos“.

Mūsų draugystė dar labiau sutvirtėjo, kai apsigyvenome Žirmūnuose. Po kelerių metų. Važinėdavome viena pas kitą, svajodavome, ruošdavome valgį, kalbėdavomės apie būsimus mūsų namus. Net piešdavome kambarių planą, kurdavome jaukius kampelius ant popieriaus, tiek prifantazuodavome, kad realiai pasauly visa tai paprasčiausiai nebūtų sutilpę…

Pamažu išsikalbėjome. Ji – apie Vytautą, aš – apie Sigitą.

 


Su švelnia šypsena prisimenu mūsų „žygį“ į Igliauką pirkti porcelianinių čekoslovakiškų arbatinukų. Nįjolė prieš tai buvo kūrybinėje jaunimo stovykloje ir pamatė, kad paprastojo miestelio parduotuvėje privežta jų galybė. Kaimo žmonės nelabai ir puolėsi jų pirkti, buvo svarbesnių, kasdienių pirkinių. Taigi grįžus ji man papasakojo apie tas grožybes, o aš nenurimau, kol vieną ankstų rytą sėdome į autobusą, vežantį į Marijampolę (tada – Kapsuką), tenai sulaukėme kito – į Igliaukos miestelį, o vakare jau buvom Vilniuje laimingos, nors ir pavargusios, bet rankose laikydamos smulkiom gėlytėm išpuoštus arbatinukus…

Pamačiau šį pavasarį tą arbatinuką kaime paliktą. Parsivežiau atgal į Vilnių, nuploviau, išblizginau, paglosčiau kaip seną, artimą bičiulį… Net norėjosi atsiprašyti, kad taip lengva ranka jį ten ištrėmiau… Tiesiog – kraustėmės į naują butą, visokie rūpesčiai užgriuvo netikėtai. Kas žino, gal kaip tik taip išgelbėjau jį nuo pražūties…

 


Pamenu, kartą, dar studentė būdama, ji pakvietė pas save pietų. Atėjome abi su seserim Živile, ji neša mums jau iškeptą žuvį. O mes tik žvilgt, žvilgt, – kažkas ne taip. Klausiame: ką tu tai žuviai padarei?

Sako: nulupau. Juk silkę tai lupa! Kad pradėjom kvatoti, – tik suvalkietė ir galėjo tiek kantrybės turėti, kad žuvį nuluptų! Bet, atrodo, labai neįsižeidė. „O iš kur aš galėjau žinoti, grįžus iš internato man leisdavo tik nuskusti bulves, taip ir neišmokau nieko gaminti.“

Kai prisimenu vėlesnius laikus, – ji tapo puiki šeimininkė! Druskininkuose suruošdavo tikras valgių puotas. Visko išmoko. Ypač su dideliu įkvėpimu gamindavo krišnaitų valgius. Ją tada pagaudavo tikras įkvėpimas. Su kokiu entuziazmu ji eidavo kartu su Vytautu į tuos krišnaitų susitikimus, kuriuose jai tekdavo būti vertėja į lenkų kalbą. Ji visa švytėjo. Kartą ir mane su Sigitu nusitempė. Susikaupus, tyliu balsu verčianti jų tekstus ji man atrodė daug šventesnė už anųjų brahmanus.

Atvažiavus ko nors nusipirkti į Druskininkus iš čia pat esančių Vieciūnų, užsukdavau ir jos aplankyti. Pamenu, kai paskambindavau į duris, išgirsdavau sklindant krišnaitinę muziką, jos smulkius žingsnius ir džiaugsmingą balsą – „einu, Gražinute, einu“. Atverdavo duris visa švytinti, nuo prikaistuvio karščio kiek paraudusi, laiminga, kupina trykštančios energijos. Išstudijavo visą krišnaitų valgių knygą. Nebuvo tokio patiekalo, kurio nemokėtų pagaminti.

Ne kartą juokais jai sakydavau: duotų tau instrukciją, tai ir lėktuvą išmoktum valdyti! Megzti ji taip pat išmoko iš knygų. Labai kruopščiai išnagrinėdavo visus aprašymus. Nereikdavo, kad kas rodytų, mokytų. Priešingybė man. Tose instrukcijose aš nieko nesusigaudydavau. O gal paprasčiausiai neturėjau tiek kantrybės.

Man būdavo gera su ja draugauti. Mes daug ir nešnekėdavom. Susitikusios eidavom susikabinę, tylėdamos. Aš ją suprasdavau iš pusės žodžio, ji – mane. Pamenu, jau gimus Uršulei, ji pasisiūlė pabūti “guvernante“, kol gyvens pas Žaibo gatvėje.

Vytautas tuo metu gydėsi Naujosios Vilnios ligoninėje. Išleisdavo mane ryte į darbą, o vakare važiuodavo jo lankyti. Pasisiuvo tam reikalui net specialius “guvernantės“ drabužius, – tokį sodriai mėlynos spalvos su gėlytėm sijoną ir švarkelį. Uršulę labai mylėjo. Padovanojo jai skudurinę Onutę – mielą lėlę su geltonais vilnonių siūlų plaukais, balta palaidinuke ir mėlynu sijonuku…

Likusi nuotrauka, kurioje Uršule tą lėlę laiko žemyn galva. (Beje, peržiūrinėdama Nijolės nuotraukas, radau kitą variantą – Uršulytė gražiai savo mažom rankutėm laiko Nijolės lėlę… Nuotrauka ryški, ir ta lėlė atsiskleidžia visu savo grožiu.)

Ji su Vytautu atvažiuodavo pas mus pagyventi, pernakvoti, mes važiuodavom pas juos į Druskininkus. Iki vėlyvos nakties visi šnekėdavom. Buvo tiek bendrų reikalų, bendrų interesų.

Vėliau, jau mums nusipirkus sodybą prie Nemuno, – aplankydavo. Nuo Druskininkų – tik aštuoni kilometrai. Vaikščiodavom panemuniais, kalbėdavom, aptarinėdavom viską, kas vyksta, ką skaitėm. Žinoma, daugiausia kalbėdavo Vytautas su Sigitu. Mes tik antrindavom. Neturėdavom net kur įsiterpti. Tiek ten buvo entuziazmo ir energijos. Tikros literatūros pamokos! Gražios, šviesios dienos. Mūsų gyvenimų viltis ir jaunystė. Ulbančios, spindinčios, visom vaivorykštės spalvom tvieskiančios dienos… Ar galėjo kas tada pagalvoti, kad Nijolei gresia kokia liga? Ji buvo tokia stipri, tokia ištverminga… Tokia jauna ir sveika…

Pamenu, kai rinkosi sodybą Švendubrėje. Iš pradžių tai buvo ne ta sodyba, kurią vėliau nusipirko. Apžiūrėjome ją. Ji buvo iš visų pusių apsupta kaimyninių namų. Jau viskas buvo suderėta, Nijolė susikasusi daržus, pasidariusi lysves sėjo, sodino visokiausias daržoves. Kartą, man ten atvažiavus, atėjo kaimynas – toks mielas senukas. Tik pamatęs, kad kas atvyksta, jis tuoj prisistatydavo, – labai mėgdavo pašnekėti. Stovim lauke, Nijolė kapstosi darže, o jis man pasakoja: „Ponia, kad jūs ragėtumėt, kap jinai sąžiningai dzirba. Ant ažos pasdeda atverstų knygų, in rankas pasima tašmukį (metrą ilgiui matuoti – G. R.-G.), atmieruoja, kokis turėtų būc tarpas, ir tep kiekvienų dziegelį sodzina. Aš tep per savo gyvenimų niekur o niekur nematiau!“ Ir vis dyvijas, galvą kraipo po kelis kartus perpasakodamas tuos tokius neįprastus jam reginius… Po kiek laiko atvažiavome su Sigitu. Nijolė ir jam su džiaugsmu aprodė namą, daržą. Kur buvęs, kur nebuvęs, ir vėl tas senukas prisistato. Dabar jau Sigitą kalbina, girdžiu, kaip jam irgi apie tą “tašmukę“, apie tuos visus sodinimus pasakoja ir gėrėdamasis, ir stebėdamasis.

Po kiek laiko pasitaikė antra sodyba, kurią vėliau ir nusipirko. Didelis senas namas. Erdvu. Jauku. Ji, matyt, ieškojo ko nors panašaus į savo gimtinės trobą. Ir šioji atitiko anos modelį. Mirus motinai, pardavus gimtus namus, susivežė į ją kone visus Keturvalakius. Supratau ją. Aš lygiai taip dariau, kai buvo parduoti mano močiutės namai Molainiuose. Tempiau visokius niekus. Viskas man tada atrodė svarbu, reikalinga. Net audinio skiautė. Jau nekalbant apie stalus, stalelius, kėdes… Ir mačiau, kokia ji buvo laiminga. Tikrai galima buvo tarti, kad ji pagaliau surado, ko ieškojo. Ir dabar turi namus, kuriuose gyvens.

Deja… Klastinga liga jau graužėsi į ją. Iš pradžių pasiskųsdavo, kad padidėję limfmazgiai, iškyla ir vėl pradingsta „guzai“. Ji juos gydėsi savo metodais, dėdama delnus ant jų, siusdama Reiki (kurio mokėsi Kaune) sau. Nieko nepaisydama, iš visų savo suvalkietiškų jėgų kasė žemę, augino daržoves, tvarkė sodą, remontavo namą… Net nežinau, kiek vienas žmogus gali atlaikyti. Juk viskas gulė ant jos liaunų pečių. Visi rūpesčiai, visos problemos. Persvėrus ant rankos kietai pintą krepšelį su pora mineralinio butelių (po 1,5 l) ir dar gausybe valgio, tempdavo pėsčia iš Druskininkų į Švendubrę miško keliukais. Viskas dėl kito, kitam. O tą ranką, man atrodo, jau tada skaudėjo. Kartą klausiu: kaipgi tu panėši? Juk tai taip sunku. Ji nusišypsodavo – nieko, kas čia tokio. Kiek galėdavau, veždavau ją į Švendubrę, nusipirkus laikraščius, šeštadieniais. Bet kokia čia mano pagalba! Tik vasarom ir tik šeštadieniais… O visos kitos dienos?.. O ilgi rudens vakarai?..

Iki šiol svarstau. Nijolė jau važinėdavo gydytis iš Druskininkų į Santariškes (gal kokie metai prieš mirtį). Skambindavau jai dažnai iš Vilniaus, teiraudavausi apie sveikatą. Buvo žiema. O ji kartą per savaitę eidavo į Švendubrę, ten nakvodavo, kūrendavo krosnį… viena… per miškus… Kas ją ginė į tas baisias keliones? Į tą šaltą trobą su skaudama ranka?.. Matyt, šito man jau niekas nepaaiškins… Nepaaiškins įr to, ką ji tenai viena jausdavo ir išgyvendavo, kas vertėją tai daiyti…

Pats didžiausias rūpestis ir širdgėla apėmė ją tada, kai sužinojo, kad serga vėžiu. Atsimenu tą rudenį… Lankiau ją Santariškėse, kalbėjomės. Ir tik viena, svarbiausia – kaip ji apie savo ligą pasakys Vytautui ir Benitai, kad jų nesužeistų ir neįskaudintų… Laukė, taikėsi, bandė, apie save negalvojo, – tik apie juos. Kad tik jie atlaikytų šitą žinią…

Kai tik atsiguldavo į ligoninę Vilniuje, važiuodavau jos lankyti. Pačioj pradžioj būdavo dar pakankamai stipri. Buvo šiltas ruduo. Išeidavom pasivaikščioti. Kalbėjomės atvirai, svarstydavom, kaip reikia nepasiduoti nevilčiai ir gydytis, tikėti Dievą ir likimu, kad pasveiks, kad išbris iš šitos peklos. Kad galima prisijaukinti skausmą. Tuo metu bešnekėdamos visa tai priėmėme kaip teorinius dalykus. Jai, deja, visa tai teko patirti pilnutinai. Suvokti, kad iš tikro sergi ta nepagydoma liga ir priimti ją su visu jos t i k r u m u. Ir dar – apsimesti, kad su tavim viskas gerai – netraumuoti artimųjų. Be galo džiaugėsi kitų dėmesiu, pavyzdžiui, kad vienas krišnaitas jai atvežęs vaistų, specialiai padarytų ar tik ne iš riešutmedžio aliejaus ir dar kažko, kurie gydo vėžį. Labai tikėjo visais gyduoliais, visokios krypties ir visokiausių „medicinų“ metodais. Man nepasakė, kad jau ketvirta ligos stadija. Dabar jau ir nebežinau, ar ji pati viską iš karto sužinojo, ar kiek vėliau gydytojai pasakė.

 


Grįžau iš pasivaikščiojimo paneriais. Upė sukaustyta ledais. Taip liūdna. Taip skaidru ir aišku. Visąlaik galvoju, kad ten, kur su šuniuku vaikščiojam, – tiktai kitoje upės pusėje, gyveno Nįjolytė, nuomuodama kambarį pas p. Gumbaragienę. Ten išgyveno didžiausias savo gyvenimo tragedijas, savo didžiąją meilę Vytautui, laukiant atliepo į savo jausmus. Laukė – ir išlaukė. Nes buvo verta.

 


Paskutiniais gyvenimo metais Nijolė buvo labai įtikėjusi gydančiom akmenų savybėm. Tik atvažiavus į Vilnių, eidavo į specializuotą parduotuvę, rinkdavosi akmenis, domėdavosi kiekvieno jų savybėmis, tardavosi su ten dirbančia specialiste ir pirkdavo juos. Švendubrėje tam tikru išdėstymu (jei neklystu – trikampiu) užkasė į žemę kalnų krištolo gabalus, šventai tikėdama jų stebuklinga galia. O kiek namuose jų buvo prikaupusi, galiu spėti tik iš Benitos prasitarimų, kai po Nijolės mirties tvarkiusi jos daiktus. Jai atėjo išganinga mintis. Jausdama, kad Nijolė tam neprieštarautų, sudėliojo į maišelius ir padovanojo jos vardu artimiausiems žmonėms.

Iš ligoninės ji tikrai nebėgo. Važinėdavo į ją, kol turėjo sveikatos. Vis pailsėdama po gydymo kursų pas seserį Benitą. Kai jau pasidarė per sunku važinėti į gulėdavo savo kambaryje, Druskininkuose, dar atrasdama jėgų po du kartus nueiti į polikliniką persirišti žaizdų (iki ligoninės buvo mažiausiai du trys kilometrai, autobusai važiuodavo retai!).

Jos kantrybė ir ištvermė tikrai buvo kažkokia nežemiška, antgamtiška. Dar sugebėdavo rūpintis Vytautu, perrašinėjo jo paskutinę knygą dešine ranka (kairę jau laikė parištą, kad nors kiek sumažintų jos svorį, nes ji buvo ištinusi ir labai skausminga), jinai net neleido sau galvoti, kad to neturėtų daryti, kad rūpintųsi savimi. Tas, kuris buvo šalia, jai buvo svarbiau už ją pačią.

Nepridėjo jai sveikatos ir tolima kelione su Vytautu į Ameriką. Ko gero, Ji atidavė tai kelionei paskutinius savo jėgų likučius, vis kantriai tylėdama, nesipriešindama šitam jai jau per sunkiam žygiui. Matyt, vis dar nenorėjo Vytautui išsiduoti, kokia iš tikro yra jos savijauta. Grįžusi iš tos kelionės pasijuto dar kelissyk blogiau, taip ir neatsigavo, nors darė viską, bandė visokiausius vaistus ir gydymo būdus. (Tik vieną kartą dėl tos kelionės išsprūdo karti aimana.)

Pamenu, tą paskutinę vasarą padėjau jai parsivežti išspaustas sultis iš Švendubrės. Keliolika dėžių, dėželių ir pundų. Visa tai abi turėjom sutempti į penktą aukštą Druskininkuose. Vis šypsodamasi, rami mane mokė, kaip lengviau visa tai nugabenti į viršų. Pirmiausia viską iškeli iš mašinos ir nuneši į pirmą aukštą. Tada palaipsniui su visais tais ryšuliais kyli vis per vieną laiptelį aukštyn. Sako man: matai, kaip gerai sugalvojau, nereikia lakstyti nuo pirmo iki penkto aukšto, o kyli pamažu su visa našta. Kai dabar prisimenu, tai net pašiurpstu: tokią naštą, tiktai dešimteriopai sunkesnę, ji taip ir tampydavo iš pirmo į penktą aukštą. Ir atvirkščiai – kiek lengvesnę – iš penkto į pirmą aukštą… O tada iki autobuso, kuris važiuoja į stotį, iš stoties – į Švendubrę, tada dar keli žingsniai – ir jau savo troboj. Po kelių dienų – žygis iš naujo. Šviežiai išspaustos sultys (juk ne visada atsirasdavo pavežantis) būdavo tempiamos į autobusą, tada į Druskininkų stotį, paskui į autobusą, kuris gabendavo iki namų. O tada vėl: keliavimas su našta savo išrastu „liftu“…

Nežinau, kodėl tai noriu ypač išryškinti, bet taip dėjosi per visą jos gyvenimą. Tik anksčiau nesirgo. Bet kiek į tą penktą aukštą sutampyta mineralinio, destiliuoto vandens, daržovių, vaisių, kruopų, medaus, ir t. t., ir t. t. Kas apskaičiuos, kiek žmogui reikia, – o Nijolė su ypatingu entuziazmu, gerokai padaugindama kraute užkraudavo visus namus.

Nepaisant šito, tie mūsų šeštadieniniai susitikimai, kai atlėkdavau iš Vieciūnų pirkti laikraščių, paskui užsukdavau pas ją, jeigu reikėdavo, – veždavau į Švendubrę, – man išlikę tokie gražūs, pilni šviesos, kaip ir tas miškas, kai, išsukę iš pagrindinio kelio, lėkdavom smėlėtais keliukais. Aplink mus ir mumyse būdavo tiek džiaugsmo, jog, atrodė, įveiksime visas ligas, net ir pačias baisiausias. Ir tas iš jos veido sklindantis romus džiugesys… Susipešdavom ryšulius, Nijolė pasiūlydavo arbatos ar šiaip ko, minutę prisėdam, dar keliais žodžiais persimetam, ir aš jau lekiu atgal į Vieciūnus, matydama, kad jos laukia tūkstančiai darbų, – sodas, daržas, namai, valgis, Vytauto rankraščiai. Ir tas noras, kad jai niekas jai netrukdytų, net kaimynų vaikai. Sakydavo, – man taip gera būti vienai, neįsivaizduoji! Šita sodyba mane tiesiog gydo, aš čia puikiai jaučiuosi.

Likus kokiems keturiems mėnesiams iki mirties, galėjau bendrauti su ja daugiausia telefonu. Skambindavau dažnai. Sakydavau: man rūpi, kaip tu ten gyveni. O ji tokiu laibu ir trūkčiojančiu balseliu atsakydavo: žinau, Gražinute, kad tau rūpi… Neiškentus vasario 16 d. jau lėkiau į Druskininkus jos lankyti, norėjau pamatyti, pasikalbėti. Štai ką užsirašiau grįžus:

„Aplankiau. Sėdėjom, daug šnekėjomės (dar tada jai nebuvo sunku kalbėti). Rūpinosi, kad dar turėtų jėgų peržiūrėti savo dienoraščius. Sakau: ką gi ketini su jais daryti? Atsakė: daug ką, kur niekų prirašyta, – sudeginti. Kam palikti, kad kiti skaitydami juoktųsi… Sakau jai: gal palik viską taip, kaip yra. Nedegink. (Nežinau, ar spėjo tai padaryti. Jau po mirties radau tuose dienoraščiuose kai kur išbraukytų vietų. Bet ar tai buvo padaryta tada, ar anksčiau, – neturiu ko paklausti…)

Tąkart pažiūrėjo į mane tokiu be galo rimtu žvilgsniu, sako: „Jūsų Uršulė yra puikus vaikas. Gali tikrai džiaugtis ja ir didžiuotis…“ Man gerklę užspaudė. Ji irgi nutilo.

Po pauzės vėl atidžiai į mane pažiūrėjo, tarsi kažko dvejodama. „Ir dar: noriu tau papasakoti. Atsimeni, sakiau, kad gruodžio mėnesį atvažiuos mūsų Guru į Vilnių (tai buvo, kaip mes tarpusavy vadindavom, – kvėpuotojų sektos dvasinis mokytojjas, gyvenąs, atrodo, Amerikoje. Į tuos susitikimus su juo ir mane su Sigitu spaudė eiti. Iš karto atsisakiau. Nijolė turėjo tokį būdo bruožą, ko gero, jį išsiugdė tose sektose – įtraukti į jų veiklą kuo daugiau žmonių, ir, žinoma, pradėdavo nuo arčiausiai esančių. O kokią veiklą iš tikro išvystydavo, galiu tik pafantazuoti, bet iš visokių užuominų, išsitarimų, atrodo, – didžiulę). Buvau ten. Ir draugai nutarė, kad aš, kaip serganti sunkia liga, turėsiu galimybę prieiti prie jo ir pasišnekėti. Apie savo ligą viską išdėsčiau raštelyje, kurį turėjo jam perduoti. Per tą susitikimą laukiau, kada jis mane pastebės, pašauks ar prieis. Jis mane turėjo pažinti iš ankstesnių susitikimų, jų buvo ne vienas. Ir įsivaizduoji, aš stovėjau visai netoli ir laukiau to momento, o jis praėjo pro šalį net nepažvelgęs. Bandžiau jį sustabdyti kažkokiais mostais ar judesiu, pati jau neatsimenu. Bet nieko. Įsivaizduoji? Pasisukęs tik parodė man ženklais, kad viską surašyčiau. O aš juk jau buvau surašiusi… Įsivaizduoji? Jis gal net neskaitė, o gal visai nenorėjo nieko daryti, net nenorėjo man padėti… Buvau priblokšta…“ Ir toks nusivylimas, tokia nuoskauda jos balse. Bandžiau ją guosti, bet pati sau galvojau, kad tai paprasčiausias apsišaukėlis, uždirbantis didžiulius pinigus iš tokių entuziastingai įtikėjusių žmonių… Ir mačiau, kad ji niekaip negali susitaikyti su tuo, kad dar vis tiki, jog Guru gali ją išgydyti. Dar pakalbėjom. Ji pavargo, atsigulė. Vakare išvažiavau namo. Grįžus paskambinau jos seseriai Benitai ir paprašiau, jei gali, kad jau važiuotų jos slaugyti.

Vėl atvažiavau kovo 22 d., penktadienį, apie 13 valandą. Gulėjo lovoj ant nugaros, paženklinta mirties ženklu. Veidas nežmoniškai pasikeitęs. Jau buvo sunku jai kalbėti, bet mane pamačius tyliai ištarė: dabar pasišnekėsim. Kai atsisėdau šalia lovos, nutraukė nuo savo kūno paklodę. Pamačiau žiauriai vėžio suėstą kairiąją jos krūtinės pusę. Tamsiai violetiniai guzai driekėsi apimdami pusę kaklo ir iki juosmens. Kairė ranka ištinusi, juosva. Iš pradžių nesupratau, kodėl ji atsiklojo. O kai viską pamačiau, pasidarė aišku, – norėjo man parodyti, nes dukart ištarė: beprasmiška, beprasmiška––– – – –

Budėjau prie jos per naktį, sėdėjau šalia su atėjusia padėti moterim. Benitą paleidom pailsėti ir pamiegoti. Ant rašomojo stalo stovėjo minėto stebukladario didelė įrėminta fotografija ir raštelis, prirašytas jos smulkia rašysena. Įsidėmėjau tik pirmą sakinį: „Aš mirštu, aš sergu vėžiu, padėkite man….“ Tokia baisi neviltis sklido iš jos žodžių, kad aš tiesiog automatiškai nukreipiau žvilgsnį nuo jo, man pasirodė kažkaip net nepadoru jį iki galo skaityti, tarsi daryčiau kokį nusikaltimą–––

Per naktį blaškėsi, matė kažkokius žmones. „Tu girdėjai, sako Bitinėlis. Jis sako.“ Matyt, klejojo. Vienu metu pradėjo melstis: „Sveika, Marija…“ Atmerkus akis ir iš kažkur giliai giliai žvelgdama į mane. Tarsi ką norėtų man tuo pasakyti. Sunkiai tardama žodžius, kai kuriuos kažkaip keistai sutraukdama. Matyt, ir skausmas, ir morfijus pinkliojo liežuvį. Prabuvau dar šeštadienį. Vienu metu man sėdint šalia – ilgai ilgai šypsojosi. Kad kas matytų, kokia sunki ta išsekusio, mirštančio žmogaus šypsena – oda, kaulai ir gilios gilios akys, žvelgiančios į tave iš nesuvokiamų tolybių.

Apie 15 val. atėjo moterys, gydančios Reiki metodu. Nutariau važiuoti namo (kiek visa tai tęsis, buvo sunku nuspėti). Priglaudžiau savo kaktą pne josios, palaiminau, sakau: „Nijole, aš jau važiuoju į Vilnių.“ Atsimerke. Pakėlė kaip šakaliukas dešinę ranką ir pamojavo sušnabždėjusi: „Laimingai.“ Sakau: „Ir Tau laimingai.“ Išėjau–––

Pamenu, dar iš to laiko, kai bendraudavom telefonu, buvo vienu metu sustiprėjusi. Man įsižiebė tokia kvaila mintis, kad pagis, išsikapstys. Tą tvirtindavo ir prie jos buvusi sesuo Benita. Nijolė labai džiaugėsi, kad maždaug savaitė prieš mirtį sekmadienį atliko išpažintį. Trūkinėjančiu nuo ašarų balsu telefonu kalbėjo: „Buvo nuostabus kunigas.“ Dieve, aš tada tikėjau, kad įvyks stebuklas. Tuo stebuklu tikėjo ir pati Nijolė, ir Benita. Kai telefonu pasakiau, kad vėl žadu atvažiuoti, ji nutilo, palaukė, ištarė: „Vis dėlto.“ Iki šiol galvoju, ką ji jautė, juos tardama, ar pati suvokė savo beviltišką padėtį, ar norėjo nieko negirdėti, nesuvokti, nematyti–––

 


Dieną po laidotuvių pajutau, kad turiu būtinai aplankyti jos kapą. Saulė blykčiojo dabar jau pro Antakalnio pušis, kapas paskendęs tarp gaivių, gyvų gėlių. Stikliniuose indeliuose dar nuo vakar degė žvakės. Uždegiau savo atsineštą, ilgai stovėjau. Pirmą kartą pravirkau–––

Naktį po laidotuvių labai sunkiai miegojau, tai prabusdama, tai melsdamasi. Mačiau sapne (ar iš tikro?) kūgio formomis kylantį į aukštybes tamsiai mėlyną, spindintį dangų, o pačioje jo viršūnėje tokia mažytė švieselė, tarsi žvaigždė mirgėtų. Tik staiga iš apačios į viršų nuskriejo kažkas šnypšdamas. Pabudau. Guliu ir galvoju: kas čia buvo. Tas skrodžiantis erdves garsas tarsi gyvas. Kažkas atsitiko. Gal tai Nijolės siela iškeliavo į dausas?

Įrašiau užrašų knygelėje: „2002 04 23. Sapnavau, kad buvau Nijolės ir jos mamos sodyboj, kažkur danguos. Abi gyvena, tvarkosi tenai. Jų veidų nematau, bet girdžiu, kaip Nijolė man dėkoja, kad aš ją išmokiau šokti (???). Nubudau. Be paros – mėnuo, kai ji mirė. Paskaičiavau – trisdešimta diena.“

Epilogas: Nijolė mirė Didįjį pirmadienį. Tyliai įsiterpė, nesutrukdė visiems švęsti Velykų…

Turiu tokią seną maldų knygą „Didžioji savaitė“, išleistą 1930 m. Kaune, kurią parašė kunigas A. Sabaliauskas. Atsiverčiau Didžiojo pirmadienio liturgiją. Radau ištrauką iš 34-osios psalmės: „Kelkis, Viešpatie, ir žiūrėk mano teisių; mano Dieve ir mano Viešpatie, gink mano bylą.“

Vilnius,
2003 kovo 27–28 d. ir gegužė

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai

2004 m. Nr. 3 / Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1 / Traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

Janina Riškutė. Sielos rašmenys

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietu­vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

Nijolė Miliauskaitė. Atsisveikinant

1995 m. Nr. 8–9 / apleista, užmiršta vieta
gal tik netyčia
kokie įsimylėję
kartkartėm užklyst galėtų