literatūros žurnalas

Imelda Vedrickaitė. Vieta ir tapatumas Jono Meko dienoraščiuose

2001 m. Nr. 7

Jonas Mekas. Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2000. – 325 p.

Jono Meko dienoraštis apima bėgi­mo iš Lietuvos, traukimosi iš Vokieti­jos į JAV ir įsikūrimo Niujorke laiką: tai 1944 liepa prie Dancigo ir 1954 gruodis Niujorke. Pati pabėgėlių si­tuacija liudija žmonių visuomenę sie­jančių vertybių tvarkos disharmoniją. O noras užfiksuoti ir paliudyti tiesą apie ištremtą kartą (žodis „tremtis“ dienoraštyje yra dažnas ir teisėtas), apie „Žmogų be vietos“, netenkantį vieno pirminių savo tapatybės garantų – ryšio su gimtine ir tėvyne – susieja bendruomenės lemtį su indivi­do likimu. Per brolių Mekų kelionę į „naująjį pasaulį“, fragmentiškai fik­suojamą dienoraštyje, atsiskleidžia lietuvių pabėgėlių kasdienybė, perėjimas svetimą, baimę keliantį pasaulį, kuriame nebegalioja seni prioritetai ir tenka rinktis naujus. Ši virsmo, judėji­mo nuotaika persmelkia dienoraštį. Tačiau intymumas, su kuriuo skaity­mui turėtų atsiverti dienoraštis, sąmoningai „prigesintas“. Atmintis die­noraštyje tarsi pritaikoma skaitytojui: pats autorius savo dienoraščius pata­ria skaityti kaip romaną, nes „tik taip galima vertinti juos po keturias­dešimties metų. Juose yra labai daug fikcijos ir nelabai daug teisybės. Nėra tikrų dienoraščių. Visi dienoraščiai yra romanai“ (K. Platelio interviu su J. Meku „Aš visų apsėstas“ – „Litera­tūra ir menas“, 2001 m., vasario 16). Beje, ir A. Nyka-Niliūnas savo „Dieno­raščio fragmentuose“ pripažįsta fikci­jos vaidmenį „tikrovės dokumentuo­se“, būtent tai, kad „Niekas taip to­bulai nepaslepia kaip biografijos. Jos gyvą žmogų dažniausiai paverčia blo­gai parašyto romano herojum“. Nors pats J. Mekas dienoraštį vadina emociniu dokumentavimu, kai tave nuo praėjusių įvykių skiria vos pus­dienis ar diena ir tu dar prisimeni jų sukeltas emocijas…“, vis dėlto šis spontaniškumas „Nervuotuose dieno­raščiuose“, rengiant knygą, modeliuo­jamas kryptingai. Dienoraščio frag­mentus autorius atrinko, iškarpė kaip filmo juostą, palikdamas tai, kas galėtų intriguoti, kas sudomintų lietuvių skaitytoją. Autorius pastebi, kad angliška dienoraščių versija yra treč­daliu trumpesnė – leidėjai nusprendė, kad gausus gamtos aprašymai anglakalbiui skaitytojui gali pasirodyti ne­įdomus (o lietuvis, suprask, liks ištiki­mas savo „paveldėtam“ polinkiui kontempliuoti gamtą). Dar vienas tokios aranžuotės požymis – į knygą įtrauk­tos nuotraukos ir skyrius apibendri­nančios santraukos, kurios sukelia prieštaringą įspūdį. Eskizai, susiejantys pasakojimą su realybe, sponta­niškai ir betarpiškai fiksuojantys vei­dus ir aplinką, yra natūrali rankraščio dalis. Smalsumą sužadina toks „albu­mo“ sklaidymas, intriguoja galimybė pamatyti jaunus tos epochos žmones (tarp daugelio kitų – V. Adamkevičius, A. Maceina, A. Mekas, A. Landsber­gis). Tačiau nuotrauka perteikia ne tik praeities stilių, jos kvapą, bet ir atve­ria laiko prarają. Spontaniškas saky­mas, kupinas fiksuojamų gyvų dia­logų, reminiscencijų, laiškų ir sapnų intymumo, kelionės judesio, be tekstą iliustruojančių nuotraukų, išoriškai pristatančių praeities pasaulio for­mas, būtų artimesnis skaitančiojo dabarčiai, ir leistų labiau susitapatin­ti su dienoraščio, kaip romano, tėkme, su įvykius stebinčiu asmeniu. Dvejopa autoriaus intencija – realybės referencija (dienoraščio dokumentavimas) ir vėlesnis dienoraščio aranžavimas (jo pavertimas „romanu“) – primena J. Meko filmams būdingą dokumentuo­jamos realybės pakylėjimą į savotišką mitologinį lygmenį, kuriame konkre­tybė tampa prielaida universalijoms.

Šių dienoraščių „kasdienybė“ yra tikrai nekasdieniška: kelionė studijuoti į Vienos universitetą; priverstinis dar­bas Vokietijos fabrikuose, susidūrimas su daugelio tautų žmonėmis, kurių likimus, kaip ir brolių Mekų, pakreipė karas; darbas pas vokiečių ūkininkus bandant prasimaitinti; lietuvių pabė­gėlių stovyklų realijos, badmiriavimas ir studijos Mainco universitete; per­sikėlimas į Niujorką, filmavimo pra­džia. Šie dienoraščiai kartu užčiuopia ir daugelio kitų pabėgėlių lietuvių likimų trajektorijas. Visa tai perteikia milžinišką konvulsiją, kurią išgyveno visi, patekusioji į svetimas šalis. Dieno­raščio autorius turėjo patirti savotišką raginimą (dienoraščius pradeda rašyti dvidešimt dvejų metų jaunuolis), jis yra atviras pasauliui, kurį pažįsta tik iš knygų. Retrospekcija (poetiški su­grįžimai į prarastą laiką – reminiscen­cijos) J. Meko dienoraščiuose yra as­mens tapatybės atramos. jo pasitikrini­mo, pasitikėjimo atkūrimo vieta, as­menybei keičiantis ir kartu išsaugant save. Reminiscencijas atsveria kruopš­čiai žymimos, ne tik nupasakojamos, bet ir fotografuojamos bei eskizuojamos vis kitos gyvenamosios vietos, visos be išimties įsiskverbiančios atmintin. Ti­kėdamas, kad „auklėjimas žmogų gali atvesti atgal prie jo įgimto AŠ, ar es­mės, tačiau jis negali jo PAKEISTI“, kad „vidus, esmė nėra pakeičiama iš šalies, iš šito biedno pasaulio“ (p, 136), J. Mekas įžengia į intensyvaus savo gyvenimo kelio ieškojimų tarpsnį. Bro­lių Mekų mėlynasis kambarys Kaselyje, kelionės į Mainco universitetą yra savotiškas lūžis, apsisprendimas gy­venti ne taip, kaip verčia skurdas – to­liau eiti savistabos, savęs tobulinimo ir kūrybos keliu, pernelyg nesirūpinant pragyvenimu.

Nutolimas nuo Lietuvos ir J. Meko, ir A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose su­vokiamas kaip negrįžtamas, nes nebė­ra jau tų vietų, o tiksliau – nesugrąži­namas tas laikas; jų reminiscencijos sukuria potencialią erdvę, kurioje vy­ko ir vyksta tai, ko negalima perteikti žodžiais, tai, kas nėra atspindima kaip patiriamas išorinis pasaulis. J. Meko Semeniškių ir A. Nykos-Niliūno Nemeikščių prisiminimai, detalūs bui­ties, šeimos švenčių ir kasdienių apei­gų vaizdai siekia apčiuopti nepasa­komą, tačiau būtiną asmens tęstinu­mo, prasmės palaikymo prielaidą – kasdien palaikomus asmens ir aplin­kos ryšius (A. Giddenso žodžiais ta­riant, asmens ir objekto tarpusavio kasdienius mainus). Abiejuose dienoraščiuose pastebimas aplinkos verži­masis į asmenį; įdomu. kad A. Nyka-Niliūnas tokio ryšio nutrūkimą tiesio­giai sieja su tremties esme, o J. Meko dienoraščiuose jis kone nepastebimas. Per 1947 m. Kalėdas J. Mekas rašė;

„Aš ėjau per gyvenimą aklai, bet viskas manin įsikibo, įsiskverbė. Kiekviena vieta, kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena nuo­taika, balsai, kvapai ir spalvos – viskas įsiki­bo manin, man nežinant – kol, vienądien, viskas ima busti … Va, sėdžiu vienas šitam mėlynam kambary, ir vėl viskas kyla, visi Semeniškiai atsistoja prieš mano akis, viskas.“ (p. 146)

Atsiveria, kaip tuomet atrodė, am­žinas „tremties kelias“ (p. 221), su­stiprinantis nerimo ir nesaugumo po­jūtį. Kūrėjo savaime skaudus narci­ziškas vienatvės jausmas pasiekia be­protybės ribą, kai jis atsiduria Niu­jorke. „Skausmo ir nevilties griūtis“ (p. 151) užlieja jaunuolį, atskirtą nuo vietos, kurioje įsišaknijo jo savastis.

Rašymas į tuštumą bet kokią kūry­bą pasmerkia nebūčiai. Atrodo, kad toks poeto kalbėjimas tuštumai, noras, nepaisant nieko, paliudyti savo liki­mą, yra desperatiškas buvimo pras­mės palaikymas, vienintelis prasmin­gas veiksmas, norint išlaikyti savivo­kos tąsą. J. Mekas priešina save be­vardžiams „jūs“, likusiems tėvynėje, su patosu iškelia savo lemties liudiji­mo vertę:

„Jūs augdami augot, rašėt, žinojot: jus skaitys visa Lietuva. […] Mes gi žinom, užrašydami kiekvieną Žodį, mes žinom kiekvieną savo gyvenimo minutę, mes tai žinom, kad mūsų tauta miršta. […] Ne, mūsų neskaitys mūsų tauta. (…) Mums rašymas yra kraujo reikalas.“ (p. 150)

Išorinio pasaulio paviršius, tampan­tis savaime vertingu dėl dokumentiško įvykių atspindžio, šiame dienoraštyje virsta koliažinėmis fragmentų dermėmis. Tai kelionių po Vokietiją nuotrupos, buities rutinos detalės, rūpestis dėl lei­džiamų „Žvilgsnių“, dalyvavimai teatro studijoje; pastabos apie perskaitytas knygas, kurių sąrašai irgi brėžia savotišką asmens kelionių trajektoriją, laiškai, kiek išsiskiriantys pasakojimo konvencijomis ir iš „filmuojamų“ po­kalbių ar buities vaizdelių, ir iš poetiškų reminiscencijų (ypač ryškus pavyzdys yra laiškas Valentukui – Vytautui Adamkevičiui – parašytas skyrybos ženklus ignoruojančia, „futuristiška“ maniera – p. 307–309). Itin patrauklūs tokio koliažo pavyzdžiai yra į pasako­jimą perkeliami pokalbiai, nugirsti pabėgėlių stovykloje, o vėliau Niujorke. Draugų pokalbių „stenogramos“ ypač priartina užrašymo momentą. Viena ryškiausių tokių „stenogramų“ fiksuoja, kaip J. Meko draugai bando „užteršti“ užrašomą pokalbį, o po to spėlioja, ką cenzoriui teks iškupiūruoti. Realybė die­noraštyje išsklinda į polifoninę dermę, kurioje įvykiai išsidėsto plačioje laiko skalėje – nuo arčiausių dabarties, už­rašymo momento (girdimi dialogai) iki reminiscencijų ar fikcijų (sapnų, re­gėjimų, pasakojimų-pasakų). Visas šias „gyvenimo nuobiras“, „intymius atvė­rimus“, „laišką ar romaną“ jungia „vi­daus siužetas“, asmens „augimo fabula“, kurią dažnai nutraukia nerealumo, būd­ravimo sapne būsenos, beje, pastebimos ir A. Nykos-Niliūno dienoraštyje.

Atvykus į Niujorką, „prasideda ak­li šansai“. Tačiau fizinis darbas fabri­kuose ar krovinių pervežimo firmoje nesunaikina filmininkui būdingo at­stumo tarp savęs ir aplinkos, jis stebi viską, kas atsiduria akiratyje, tam kaupia įspūdžius kūrybai:

„Man juokas iš paskutinio Brazdžionio pasikalbėjimo Drauge, kur jis sako, kad mūsų menininkai buvo priversti „pakeisti profesi­jas“. Menininkas niekada nekeičia profesijos, aš Amerikoje gyvenimo būdu pasirinkau nuolatinį bėgimą, iš darbo į darbą, iš vienos vie­tos į kitą. Tas man duoda progų daugiau pažint Ameriką, jos žmones, jų gyvenimą. Tai mano poetinė privilegija.“ (p. 397)

Klaidžiodamas Niujorko gatvėmis, svaiginančiomis kultūrų įvairove, siū­lomų išgyvenimų naujumu ir spalvin­gu reginio paviršiumi, jis vietos ir laiko neapibrėžtumą jaučia kaip jūros stichijos begalybę, neapčiuopiamą sapno viziją. Nerealumo įspūdis kyla visgi iš negalėjimo sutapatinti savęs su nauja realybe, nes viską dengia sapno, nerealumo užsklanda:

„Ameriką daugelis pavadinę sapnu. Ameri­can dream. Henry Milleris matė košmarą tame sapne… Bet sapnas yra. Ar tušas. Klau­sais dainų per radiją – ne, nėra realybės nei tone, nei meliodijoje, nei dainuojančiojo balse, žodžiuose. Viską dengia ta tušo, sapno spalva, kaip ir tos šviesos naktį, reklamos. Viskas realu, bet nenatūralu, ar atvirkščiai.“ (p. 435)

Nerealumo, sapno, dugno, kita ver­tus, – energijos ir jaunystės būsenų pasikartojimai, apibūdinantys Ameriką ar Niujorką, kuria prieštaringą apmirimo-gyvybingumo įspūdį. Apmirštantys asmenybės saitai su palikta Europa, „pilna tuščio kalbėjimo“, „pilna frazių ir retorikos“, užleidžia vietą naujiems ry­šiams, žadinantiems jaunatvišką viziją.

Keistis, pereiti nuo nevilties ir be­prasmybės prie jaunatviškos, į ateitį kreipiamos vizijos, herojus pradeda tuomet, kai ima dirbti Grafikos studijo­je. Tarp Niujorko kasdienybę fiksuo­jančių vaizdelių atsiranda etiudų, ku­riuose jis tapatinasi su valkata (bomu), laisvai save išreiškiančiu ir nepriklau­sančiu vartotojiškai visuomenei, į kurią sėkmingiau ar ne taip sėkmingai įsilieja imigrantai: „Jie gyvena kaip koralai mariose prikibę, kaip kempinės, kad tik… Prikibę prie pat gyvenimo pa­krančių“ (p. 461). Bet svajoti apie savo ateitį tuomet dar reiškė „svajoti utopi­jas“ arba „vietas, kurių nėra“.

Turėti vilties – ne tas pat, kas būti laimingam. Būti teisiam ir išdrįsti pasakyti „ne“ vis dar reiškia likti ištikimam sau ten, kur mirties aki­vaizdoje liko tėvynainiai. Išlikimo kaina slegia herojų, jam primesdama egzistencinę kaltę, jis kreipiasi į kaž­kokį neaiškų kolektyvinį subjektą, pats save nuteisdamas:

„Netikėkit nei vienu mano žodžiu. Aš meluo­ju, ai visą laiką meluoju. Aš išmokau to Europoje. Kodėl, sakykit, aš esu dabar čia, su tavim, Ši­toje gatvėje, o ne Sibire? Todėl, kad visą laiką melavau. Aš užmiršau žodžius „ne“. Užu šitą žodį daug žmonių prarado gyvenimus. Aš visados sakau „taip“.“ (p. 457).

Našta gyventi saugioje, tačiau dar neprisijaukintoje vietoje verčia jį gel­bėtis nuo kančios ir beprotybės, pri­pildyti miestą naujų prisiminimų, naujo asmeniško santykio su realybe pėdsakų:

„Aš pastačiau, aš pasistačiau pats šitą mies­tą, sau. Aš jį pasistačiau iš naujo, žingsnis po žingsnio, prisiminimas prie prisiminimo, gatvė prie gatvės, veidas prie veido. Mes suaugom kartu, šitas miestas ir aš. Aš žinau, kad mano New Yorkas niekados nebus toks, kaip kitų. Bet tegu… Šitas miestas mane išgelbėjo nuo be­protybės.“ (p. 621)

Panašiai jis prisiriša prie visų aplankytų vietų („… aš negaliu palikt nei vienos vietos be žaizdos savo prisi­minimuose“ – p. 524), jis sukuria „naują praeitį“, „naują prisiminimų tinklą“, kuris turi apsaugoti nuo atgal šaukiančių „saldžių balsų“. Ne tik laikas ir erdvė apibrėžia asmenį, susaisto jį su realybe, bet ir jis pats yra pajėgus sukurti savo tapatumo atra­mas naujuose, „tuščiuose“ pasauliuo­se, kurių kontūrai ima ryškėti kin­tančioje realybėje. Ją apčiuopti padeda rašymas, pokalbis su savimi:

„Aš rašau ir rašau… […]
Kalbantis taip su savimi kai kas pradeda ryškėti, šviesėti, ir jeigu ir nieko daugiau, tai nors kaip nors įgaunu drąsos žengt dar vieną žingsnį, kas bus, tas bus, kad ir aklai, į priekį.“ (p. 521)

Deja, šis žengimas į ateitį – J. Me­ko įsijungimas į Niujorko menininkų bendruomenę, jo dalyvavimas Fluxus – šiuose dienoraščiuose nepalytė­tas. „Deja“, – nes kaip sako pats auto­rius, išleistoje knygoje atsispindi jo gyvenimas tarp išeivijos lietuvių, o vė­lesniuose dienoraščiuose, kuriuos ketinama leisti Niujorke ir Anglijoje, yra „aprašytas jo gyvenimas kultūroje“.

Šios prarasto ir atkuriamo tapatu­mo, ryšio su vieta užmezgimo dramos atomazga įvyksta paslėptyje, Odisėjui regint praeities ir dabarties susiliejimą, kuris visą kelionę uždaro į Žiedo ciklą:

„– Penelope. Kai ai taip sėdėjau šiandieną prie ežero ir žiūrėjau į kitą ežero pusę, ir į miškus, man pasirodė, kad staiga mano praeitis pasivijo mano dabartį. Man rodės, kad aš lyg staiga atsiradau savo išvykos pradžioj. Aš jaučiau savo vaikystę visai visai arti…“ (p. 524)

Per lauką motinos vedamo vaikelio vizija susieja prarastį, mirtį ir atgi­mimą į uždarą ciklą. Jis atspindi savęs ir vietos tapatumo netektį, naujo savęs ieškojimą ir atradimą. Šis atgimimo ciklas atskleidžia tikėjimo žmogišku­mu galią, vilties ir atvirumo pasauliui jėgą. J. Meko dienoraščiai, kerintys įvairių pasakojimo būdų derme, pir­miausia domina traukimosi iš Lietuvos ir įsikūrimo svečiose šalyse realijomis, papildo žinias apie ištisą menininkų ir literatų kartą, pasitraukusią į Vakarus. Jo dienoraščius persmelkia kūrybišku­mo, asmens vertės išsaugojimo idėja.

Jonas Mekas. Dešimt skausmo grandinių

2023 m. Nr. 7 / Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas.

Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12 / Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną…

„Niekados neieškojau išorinės formos, tik vidaus“: Jono Meko laiškai Kaziui Bradūnui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui

2022 m. Nr. 12 / Jonas Mekas (1922–2019), plataus diapazono menininkas – rašytojas, redaktorius, avangardinio kino krikštatėvis, savo archyvinį rinkinį patikėjo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešajai bibliotekai, tačiau nemažai…

Jonas Mekas. Apie brandintuvę. Laiškas Antanui Vaičiulaičiui

2022 m. Nr. 7 / Mano asmeniškas noras būtų dvi idilės (pirma ir kurią iš vasaros ar rudens, trumpesnę), arba pirmą idilę ir AŠ NEŽINAU, AR SAULĖ. Man visados truputį nesmagu randant antologijoje kurio nors autoriaus tik vieną dalyką.

Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2 / „Pastaruoju metu atrodo, kad Jono Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį.“ Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas…

Ramūnas Čičelis. Jono Meko kūrybos autobiografiškumas

2016 m. Nr. 11 / Jono Meko kūrybos recepcija Lietuvoje iki šiol yra probleminė: dėl itin mažos distancijos tarp autoriaus asmenybės ir kūrybos pastaroji traktuojama kaip sunkiai analizuojama. Kadangi J. Mekas atmeta beveik visą šiuolaikinį lietuvių

Jonas Mekas: „Moira vyniojo savo siūlus ir dainavo“

2014 m. Nr. 12 / Filmininką, rašytoją Joną Meką kalbina literatūros tyrinėtoja Evelina Gužauskytė / Su Jonu Meku kalbėjomės jo namuose Bruklino rajone Niujorke per Tėvo dieną, tad ta proga pasveikinau jį tapus seneliu.

Birutė Mumėnaitė. Naktinis Jono Meko gyvenimas

2008 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Mano naktys. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – 127 p.

Rimantas Kmita. Poezija yra žodžio siela

2002 m. Nr. 7 / Jonas Mekas. Poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – 320 p.

Viktorija Daujotytė. Patirties patirtis

2001 m. Nr. 11 / Patirties–patyrimo sąvokos fenomenologijoje yra pirminės. Bet retai aiškinamasi, kas yra patirtis, ką reiškia patirti. Tai laikoma savaime suprantamu dalyku. Gyvename patirdami. Gyventi ir reiškia patirti.

Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai

1999 m. Nr. 12 / Avangardinio kino guru, poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Meko kūrybos nagrinėtojai teigia, kad visą savo gyvenimą jis rašo dienoraščius – kino ka­mera ir plunksna.

Gintaras Bleizgys. Gyventi, o ne atvirkščiai

1998 m. Nr. 10 / Jonas Mekas. Semeniškių idilės, reminiscencijos. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 150 p.