Janina Riškutė. Sielos rašmenys

1996 m. Nr. 4

Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietu­vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

Nijolės Miliauskaitės poezija vadi­nama tapybiška, autentiška, subtiliai perteikiančia moters pasaulį, tačiau šis empirinis sluoksnis toli gražu nė­ra svarbiausias. Dažnas eilėraštis tu­ri galios per išorinį piešinį, per pavir­šių perteikti vidinį turinį, slaptą gel­mę.

Poetė bando įminti žmogaus gyve­nimo paslaptį portretuodama pa­prastus žmones: moterį, auginusią gėles („kas Ji / kur Ji dabar“), jauną savo motiną („ką ji galvojo tada, lankstydama skalbinius // kaip man suprasti ją“), seną kaimietį, vaikiškai valgantį ledus („magiškas / ratas ap­link jį, besiplečiantis / tylos ir vie­natvės ratas“). Net ir autoportretuose ji tarsi iš šalies tyrinėja save („ką re­gėjai ten, kokį pasaulį“). Scenelės, portretai vizualiai ryškūs, įsimenan­tys, nes autorė – detalės ir kolorito meistrė, puiki pasakotoja. Bet jos dė­mesys sutelktas į tai, kas slypi po akiai regimais pavidalais, į egzistencinę prasmę. Ji kruopščiai tapo moterų, dažniausiai triūsiančių virtuvėje, portretus, suteikdama jaukumo net prikyštei ir mazgotei, matydama net sunkią moterų buitį, slepiamą vargą. Kameriniai fragmentai iškadruoti iš kasdienybės masyvo. Koloritas tamsokas, tačiau veidai spinduliuoja šviesą, tarsi aureolė šviečia jų meilė ir pasiaukojimas:

susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas

<…>

tavo veidas – nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą vaikams
išgramdyti ir išlaižyti („tokie saldūs kvapai…“)

Tokie portretai primena poetiškiausiąjį iš mažųjų olandų meistrų – Vermeerą. N. Miliauskaitė apšviečia mo­terį jai įprastame interjere, apgaubia šviesa ir ramybe, o už eilėraščio pa­lieka erdvę ir tylą kontempliacijai.

Paviršius ir gelmė, išorė ir vidus, noras ir galimybė pažinti… Po kas­dieniais darbais, rūpesčiais, ritualais – neįžvelgiami sielos judesiai. Moteris atsiveria būčiai naiviai ir patikliai, ta­čiau tas atsivėrimas aukštesnei jėgai kupinas ir prieštaringų išgyvenimų, prašymo ir nedrąsos prašyti, nuolan­kaus atsidavimo:

prašau Tavęs, nedrįstu
Tavęs to prašyti, tai šitiek
daug, atsiduodu
Tavo globai, visas
mano gyvenimas, tegul bus
Tavo rankose („turiu ten nueit…“)

Pažinti save ir kitą – vienas pastoviausių N. Miliauskaitės motyvų, sąmoninga psichologinė intencija. Rinkinio „Uršulės S. portretas“ mergaitė dar nesuvokia savo vidaus impulsų, „ji nieko negali suprasti / bet kaip susikaupus / klausos balsų / savo miglotoj sieloj“: savo sielos paslaptis ji patiki mylimajam: „nuskink mane / ir įdėk tarp puslapių / tarp eilučių“, Nepažinų, sudėtingą vidaus pasaulį, kur lyg fotografijos saugomasi vaikystės rekvizitas, poetė vėliau nusakė dvigubo dugno vaizdi­niu. Naujojoje knygoje slėpiningas vidaus pasaulis dar įvairesnis ir daug daugiau pastangų reikia jam atverti, įspėti mįsles, „peržengt slenkstį“, „praskleist užuolaidą“, „skaityt: hie­roglifus“. Išorė keičiasi, o vidus išlai­ko prigimtinį turinį („mano siela / vis tokia pat“). Slaptoji prigimties pusė, prasišviečianti pro moters kasdieny­bę – tai ir „klejonės“ apie mylimąjį, bandymai perskaityti jo paslaptis, ir perprasti save („tamsusis mano sielos veidrodi“), ir akimirka prie rankdar­bio, kai nušvinta gilesnė būties esmė. Prigimties sudėtingumas šiame rinki­nyje perteikiamas nauju vaizdiniu – uždrausto įeiti kambario, iškilusio iš vaikystės, taip pat išplėšta iš rankų paslaptinga skrynutė:

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne („atsargiai papučiu…“)

N. Miliauskaitė renkasi nepoetišką žodį, nesklandžią gramatinę formą, vengia įvardyti, nupiginti, ir nuo to uždrausto kambario vaizdinys tampa mįslingesnis, kaip ir ieškojimas, blaškymasis, baimė peržengti slenks­ti pažvelgti į savo sielos bedugnę, įveikiant stabdžius „negaliu“, „nenoriu“. Bet kai baimė žengti įveikta, kai vaikiškai patikliai pravedamos durys uždraustąjį kambarį, staiga paaiškėja, „kaip tuščia“ jame. Šviečia tik siela. Gauni tiek, kiek turi savyje („nuo menės raštuotų grindų / veid­rodžio šukę pakeliu“). Eilėraštyje, tekėjusiame lyg ramus pasakojimas, subręsta praregėjimas, apšviečiama siela.

Išorinius, materialiuosius dalykus vaizduoti daug lengviau nei vidinę tikrovę. N. Miliauskaitė pasitelkia spe­cialius ženklus – magiškus reiški­nius, anapusinio pasaulio detales. Pažinimo motyvą lydi vaizdiniai, žy­mintys ribas (kambarys, ledas), už kurių veriasi būties paslaptys.

N. Milauskaitės eilėraščiai – psichi­kos ir likimų įžvalgos, „moters gyve­nimo praktinė filosofija“. Moteris, na­mai – jos poezijos struktūros elemen­tai. Namų įvaizdis padeda modeliuoti idealus, tikro ir netikro santykį. Tikri namai – tvirti, šeimyniški, kur gyveno kelios kartos, kur viskas patikima, nugludinta ir sušildyta giminės ran­kų. Tai tarsi pasaulio centras, atra­ma ir suraminimas šiandienos žmo­gui, kenčiančiam nuo standartizuoto, nuasmeninto gyvenimo. Benamystę skaudžiai išgyveno rinkinio „Namai, kuriuose negyvensim“ moteris, slegia­ma šiukšlino miesto ir kolektyvinio bendrabūvio, besikėsinančio į priva­čią teritoriją.

Prarastų namų ilgesys suformuoja melancholišką ir skaidrią atmosferą. Senelių namai, pažinti vaikystėje, nuolat išplaukia iš atminties lyg oa­zė, lyg šviesi idilė – su giminės reli­kvijomis ir rakandais, močiutės nėri­niais, mamos gėlėmis, senelio sodu. Visa apipinta praradimo nuotaika, nes giminės palikuonei neduota turė­ti tokių namų („ne mano namai, net nesvajoju / tokių turėti“). Duoklę idi­liškam vaikystės pasauliui, tolstan­čiam vaikystės laikui poetė atiduoda kiekvienoje knygoje. Ir šįkart atsimi­nimai užvaldo, svaigina vaikystėje supę daiktai, žaislai, mielos smulk­menos ir paslaptys (auksinis angelo plaukas, tarnaitės kūdikis, nuneštas potvynio, nesuprantami tėvų pokal­biai ir ginčai). Žiemos popietė senelių namuose, turėjusi amžinybės skonį, o vaikystės erdvė – prarastojo rojaus vertę („viskas ten / turėjo sielą // kad nors gurkšnį / tų laikų esenci­jos, tokios stiprios, tokios saldžios // to visa apimančio jausmo“).

N. Miliauskaitės eilėraštyje dažnai minima siela, bet įdomu, kad čia mo­ters siela yra gamtiška, atstovaujanti gyvybės kultūrai: „<…> kai tavo siela / lyg išbrinkęs drėgnas pumpuras / į saulę palinksta, su neapsakomu ilge­siu <…>“. Pavasario laukiama lyg pa­čios Gyvybės apsireiškimo. Moteris skina jaunas dilgėles gyvybę stiprinan­čiam viralui, nori atgauti vitalinę ener­giją, apsivalyti nuo nuodingo užkrato. Maža to – pavasarinis gamtos šėlsmas pažadina erotinį impulsą: „taip skau­da, šis pavasaris! ak / bučiavaisi su vėju – žymės / liko ant lūpų“. Vitališ­kas velykinio kiaušinio prasikalimas, saldus guolis viržynuose. Gyvybės jėga sprogdina žievę, vasara užgriūva žydė­jimo alsa ir vaisiais. Vasaros ir visos gamtos pašlovinimas – eil. „vasara, už­daryta apytamsiam podėly…“

Moteriškąją gyvybės galią išreiškia motinystės stebuklas. N. Miliauskaitė vermeriškai apšviečia kūdikį lovelėje, ties juo budintį angelą „auksiniais perregimais sparnais“. Gyvybė sudva­sinama, o atotrūkis nuo prigimties atveria tuštumą. Bevaikė moteris skaudžiai sielvartauja negalėdama atlikti savo misijos („tuščia sterble: nė vieno obuolio“). Šiuolaikinei mote­riai, praradusiai harmoniją su pasau­liu, tėra vienas būdas ją susigrąžinti – prigimtinis: „gal tik vaikas / galėtų sutaikinti / su pasauliu“. Gindama gyvybes kultūrą, N. Miliauskaitė prie­šinasi mirčiai, degradacijai (mirusio sodo vaizdas).

N. Miliauskaitė motinystę suvokia kaip suartėjimą su gamta. Tai ilius­truoja puikūs šio rinkinio eilėraščiai: „tankiai ir kruopščiai…“, „Lėlių siuvė­ja“, „užmerkiu akis…“, „rausvi, pilki, beveik juodi…“ – juose moters siela akistatoje su aukštesne kūrybine ga­lia ieško ne gamtiškojo, o estetinio to­bulumo, nes jai duotas švarus kaip sniego laukas lapas ir privilegija – paslaptingi sielos rašmenys.