literatūros žurnalas

Jurga Perminaitė. Savojo identiteto paieška (Nijolės Miliauskaitės „Uždraustas įeiti kambarys“)

2000 m. Nr. 1

ne mano namai, net nesvajoju
tokių turėti, žinau, neįmanoma, tai kodėl tada
vis matau juos, vos tik užmerkiu akis, gal tai obsesija

Savo traktato 53 skyriuje Descartes’as bando paaiškinti nuostabos atsiradimą: „Kai nustembame pirmą sykį susidūrę su objektu ir mums at­rodo, jog tai kažkas nauja arba skirtinga nuo visų ankstesnių dalykų ir nuo mūsų lūkesčių – mes stebimės ir esame to nustebinti.1 Skaitant N. Miliau­skaitės knygą „Uždraustas įeiti kambarys“ nuostabos objektu tampa neti­kėtas žodis obsesija, iškrentantis iš teksto žodžių visumos. Jis ir savo reikšme, ir artikuliacine raiška suskamba keistai, neįprastai ir netikėtai.

Šiame žodyje telpa ne tik įkyri mintis ar persekiojimas. Juo įvardijama žmogaus psichinė būsena, pasireiškianti minčių ir jausmų susitel­kimu ties viena idėja ir to susitelkimo artikuliacija. Obsesija N. Miliaus­kaitės poezijoje – tai autentiškos patirties transformacija, kuri nesibai­gia, kuri neleidžia nurimti, kuri provokuoja ieškoti, kuri verčia kalbėti.

Galima teigti, jog tai moteriškos autentikos išraiška, suintensyvėju­sios psichikos veiklos rezultatas ar tiesiog kūrybinis triukas, tačiau knygos tekstas byloja, jog obsesija yra svarbiausias N. Miliauskaitės rinkinio nervas, šio teksto pasirodymo priežastis. Obsesija transfomuojasi į sakymo aktą, t. y. pasaulį ji išvysta kalbos forma, o kalba, pasak E. Benveniste’o, „iš principo gali kategorizuoti ir interpretuoti viską. net ir pačią save“2. Šis tekstas – tai kategorizuota obsesija. Kalbėti, kad akivaizdžiai pamatytum ir įsisąmonintum tos įkyrios minties turinį – tokia sakymo intencija pasirodo kaip pačios obsesijos įveikimo būdas.

Pateiktoje eilėraščio citatoje to vieno žodžio obsesija pasirodymas sugriauna įprasto suvokimo taisykles, žymėdamas suvokiamos tikrovės ir joje esančios nesuvokiamos tikrovės dialektiką: „ne mano namai <…>. tai kodėl tada / vis matau juos, vos tik užmerkiu akis“. Šioje vietoje ski­riu suvokiamą tikrovę nuo nesuvokiamos, kuri yra suvokiamojoje. Tai­gi pirmuoju atveju turime objektyvią realybę, antruoju – subjektyvią, psi­chologinę, t. y. išgyvenamą erdvę. Kalboje ji pasirodo dviem skirtingom plotmėm – kaip sakymas ir pasakymas. Pasakymas atstovautų pirmajai pozicijai – objektyvizuotai tikrovei, sakymas – subjektyviai erdvei, kuri pasirodo kaip sakymo subjekto įsteigimo vieta. Pastarajai lokalizacijai, kaip neišvengiamai, įkyriai būtinybei, apibrėžti ir tinka sakymo situaci­jos įvardijimas.


Erdvė

Postmodernizmas iškėlė erdvės kaip procesualumo sampratą. Erd­vė suvokiama kaip procesas ar procesų visuma, kurioje esantis subjek­tas/stebėtojas nėra stabilus. Jis keičiasi. M. Foucault teigė, kad paži­nimo galios pasireiškia erdvėje, o ne laike ir kad erdvėje galių santy­kis virsta jų dialogiškumu. Iš šio teiginio išplaukia, jog J. Lotmano iš­kelta santykio dialogiškumo galimybė dingsta, nes, pasak J. Lot­mano, sistemoje aš–jis informacija perduodama erdvėje, o sistemoje – laike. Tačiau ir sistemoje , nors informacijos perdavėjas pasilieka tas pats (erdvė nesikeičia), pranešimas. Įgydamas naują ko­dą (t. y. kisdamas laike), (traukia informacijos perdavėją į tam tikrą savikaitos procesą. Taip perduodama Informacija, likdama toje pačioje erdvėje, juda ne tik laike, bet ir pačioje erdvėje, o nebetenka stabi­lių stebėtojo pozicijų.

Ieškodami lokalizacijos apibrėžčių knygoje „Uždraustas įeiti kamba­rys“. dažniausiai sutinkame ribines vietas nurodančius objektus: siena („ši siena, betoninė, įkišta tarp namų“), pakrantė („tuščia jūros pakran­tė“, „tolimoj pakrantėj“), langas („upė už lango“, „beldimas į lango stik­lą“, „prie lango prieini“), suolas („sėdėjo prie pat gatvės / ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais“), kapas („poeto kapas, senose kaimo kapi­nėse“) – tai vaizdiniai, modeliuojantys peržengimo, perėjimo situaciją. Tai ribinės situacijos, kurios priklausydamos vienai erdvės kategorijai žymi erdvės skilimą į dvi dalis: dažniausiai jos suvokiamos kaip „šiapus“ ir „anapus“. Toks erdvės skilimas lemia atsiradusių erdvių išsidėstymą: bū­damos statiškos, pačios jos išlaiko savo nepriklausomybę, t. y. neperžengiamumą, tačiau jų sąlyčio riba implikuoja galimybę kažkam jas įveik­ti, t. y. pereiti iš vienos erdvės į kitą. Eilėraštis „lėta mieguista…“ pra­sideda:

lėta mieguista
upė už lango, balzgani ledo luitai
tamsiam vandeny

Žodeliu „už“ erdvė dalijama į esančią čia ir esančią ten. Opozicijos šiapusanapus, čiaten neįmanomos be jų skirtį modeliuojančio atskai­tos taško. Dažniausiai skirtį nulemia subjektas, kurio sąmonėje tam tik­ri erdvės vienetai susigrupuoja į ženklų grupes, apibrėžiančias skirtin­as teritorijas. Be to, būdamas skirties atskaitos taškas, subjektas vi­sada priklauso kuriai nors jo paties suvokiamai erdvei. Tik taip galima erdvės subjektyvizacija – savo buvimo apibrėžimas. Taigi tokia subjekto padėtis suasmenina jau anksčiau pateiktas skirties opozicijas. Ka­tegorijos šiapus ir čia priklauso kalbančiojo subjekto institucijai, kuri sudaro paradigma čiadabar. O subjektyvizacija lemia savossvetimos erdvių suvokimą.

Prisiminus J. Lotmaną, galima pasakyti, kad kai suvokiama sve­tima erdvė, suvokiama ir savoji, ir atvirkščiai. Sava erdvė yra ta, ku­rioje subjektas identifikuoja save kaip esantį, egzistuojantį . Skiriant savą ir svetimą erdvę atsiranda santykis kitas. Tame pačiame ei­lėraštyje „lėta mieguista…“ kitas yra pabrėžtai (grafiškas išskyrimas) įvardytas kaip „svetimi“, taip akcentuojant ne tik erdvės, bet ir visų tai erdvei priklausančių objektų svetimumą. Šiame eilėraštyje patei­kiama kategoriška pozicija: tai, kas nepriklauso savai erdvei, yra sve­tima.

pribudino kariška muzika, ženklas štai, plytos štai ženklas
uždaryta gatvė, sekmadienis

Simboliai (plytos ženklas) žymi erdvės perskyrimą: atvira–uždara. Ši opozicija yra universali erdvės skirstymo artikuliacija, kuri N. Miliauskai­tės tekste pasirodo kaip subjekto ir objekto apibrėžtys išlaikant mode­lį: objektas yra atsitvėręs, slepiantis paslaptį, o subjektas, formuojan­tis kognityvinį objektą, atskleidžia savo galimybių pažinti, žinoti – įveik­ti objekto paslaptį – ribas. Uždarosatviros, savossvetimos, čiaten po­zicijų susidūrimas pasirodys kaip komunikacijos užmezgimas, kaip at­skirų, viena kitai svetimų erdvių suderinimas.

Eilėraštyje „atsargiai papučiu…“ išlaikomas erdvės horizontalumas: prieš veidrodžio plokštumą, kur priklauso savai erdvei, o veidro­džio kaip objekto specifiškumas asmens atžvilgiu patelkia svetimos erd­vės galimybę – materialumo požiūriu neegzistuojančią, tačiau esančią veidrodžio santykyje (vertikali erdvės kategorija?). Čia svetima erdvė yra iliuzinė arba subjektyvi, fenomenali, t. y. išgyvenama erdvė. Iliuzišku­mą sustiprina ir atsirandantis neryškumas: „atsargiai papučiu, ir dug­nas / susidrumsčia“. Svetima, sąmonės projektuota erdvė yra matoma per šydą, t. y. matoma neaiškiai. Iš čia kils specifinis subjekto su veidrodžiu ir savimi santykis, kuris turės daug psichologinių niuansų.

N. Miliauskaitės eilėraščių erdvės dualizmas, kur svetimosavo kon­tekste atsiranda pažįstamos (žinomos) ir nepažįstamos (nežinomos, pa­slaptingos) erdvės kategorijos, neišvengiamai skatina įveikti ta dualiz­mą. Vertinga Įveikti savo nežinojimą, atskleisti paslaptį:

turiu ten nueiti, būtinai
ryt iš ryto. turiu ten nueiti (p. 47)

Abstrahuotai atskirtose erdvėse (tenčia) subjekto veiksmas kon­centruojasi į poreikį, troškimą, tikslą peržengti tenčia ribą, patekti į ten erdvę.

Eilėraštyje „turiu ten nueiti…“ neatitrauktų strofų diskursą segmentuoja kelionės motyvą nusakantys veiksmai, kurie atliekami įveikiant erdvės objektus: būtinybė nueiti („turiu ten nueiti, būtinai“), ėjimas („nejusdama / kojų ji lekia“), įėjimas („durys prasiveria, statūs laiptai. aukštyn“), išėjimas („išeina, lėtai / lipa laiptais žemyn“), atsitraukimas („pamažu tolsta“). Peržengimo aktas įvykdomas pravėrus duris (už­drausto kambario?), užkopiant laiptais aukštyn:

sunkios
durys prasiveria, statūs laiptai, aukštyn
mano sapnas, mezgu

kojinaitę, juokingai mažą, lempos
neryškioj šviesoj
tolimuos namuos

Atitrauktų strofų diskurse paaiškėja, kad „mano sapnas“ yra ta erd­vė, kurioje subjektas atsiduria užlipęs aukštyn – peržengęs ribą. Sapnas – išgyvenama erdvė, priklausanti vidinei erdvei. Tai iracionalioji sąmo­nės realybė. Eilėraščio pradžioje minimas abstrahuotas ten sukonkretėja, yra įasmeninamas (čia turbūt atvirkščiai: čia yra susvetinama ir pa­verčiama į ten). Šis erdvių apibrėžčių sumaišymas ir žymi erdvės kaip proceso suvokimą.

Toliau vėl fiksuojamas ženkliškas realios erdvės suskaidymas, pa­kartojant veidrodis santykio modelį (prieš veidrodį, prieš duris, prieš paveikslą):

suklumpa
priešais paveikslą, šitaip bėgus sunku
atgauti kvapą, du mirtų
krūmai žaliuoja vazonuos, keli besimeldžiantys, tamsus

Tavo veidas

Tai yra įžanga į sapno erdvėje vyksiantį dialogą.

Ledas – dar vienas ribinę situaciją žymintis vaizdinys:

ant permatomo storo ledo atsigulus
žiūri taip ilgai
susikaupusi, į patį
dugną, net svaigsta galva

ką regėjai ten, kokį pasaulį (p. 61)

Veidrodžio įvaizdžio paradigmai priklausanti ledo–veidrodžio sutapati­nimo variacija žymi ne tik išgyvenamoje erdvėje fiksuojamą ribą, bet ir veidrodžio dugno suponuojamą dialoginį komunikacijos santykį. Modeliuo­jamas priešstatos variantas, kuriame tik, skirtingai nei žiūrint į veidrodį, le­das nereflektuoja žiūrinčiojo atvaizdo. Ledas savo prigimtimi yra perma­tomas, peržvelgiamas. Šis peržvelgimas liudija realų žvilgsnio perėjimą į ki­tą erdvę, santykyje su ledu nėra svetimos erdvės „nusavinimo“ proceso. Taigi šiame santykyje erdvė yra svetima, jos pasaulis nepažinus subjektui.

Išgyvenamos erdvės kontekste vietos nuorodos tampa laiko ženklais – laikas ir erdvė sinkretizuojami. Eilėraštyje „namų apyvokos daiktai…“ žy­dėjimu ten apibūdinamą erdvę kuria daiktai, kasdieniniai darbai – viskas, kas per vidinę refleksiją egzistuoja kaip laiko proceso užkonservuota atmintis:

namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti
kada jau virtę pelenais

Atrodo neįveikiamą materialumą įveikęs laikas pats yra nugalimas sąmonę įrašytu ir atminties prikeltu vaizdu, atskleidžiant daiktų būsenas: „viskas ten / turėjo sielą“.

Turėti sielą, reiškia būti gyvam, liudyti savo egzistenciją. Šlą daiktų būseną sakymo akto subjektas nori patirti dabar ir čia, t. y. atminties kaip prisiminimo erdvę ir laiką paversti savo erdve ir laiku.

N. Miliauskaitės kūryboje „uždraustas įeiti kambarys“ priklauso labirintui – išgyvenamos erdvės labirintui (eil. „atsargiai papučiu…“);

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne

ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų. nei uždrausto įeiti kambario

Todėl draudimo įveikimas yra tolygus atliktos kelionės po savo ref­lektuojamo kaip kito sapnų labirintą atomazgai. Klaidžiojimas labi­rintu, pasak M. Eliade’s, yra kelias, vedantis į centrą3. Tai kelias, į ku­rį ateina ir savo tapatumo ieškantis žmogus. Šis kelias „iš tikrųjų yra per­ėjimo (kursyvas mano – J. P.) ritualas: iš pasaulietiškos sferos į šven­tąją; iš laikinumo ir iliuziškumo į realybę ir amžinumą: iš mirties į gy­venimą“4. Klaidžiojimas sapnų labirintais – tai pats peržengimo proce­sas, kuris pasirodo besąs naujos būties patyrimas. Klaidžiojimas kaip peržengimas patvirtina anksčiau minėtą erdvės kaip procesualumo sam­pratą. Taigi N. Miliauskaitės teksto pažinimo galios pasireiškia erdvėje.

Paskutiniuose knygos eilėraščiuose priešstatos su išgyvenama erd­ve santykyje reflektuojamas jau pripažįstamas ne kaip kitas, bet kaip suvokiamas :

šukuojasi prieš veidrodį plaukus
ranka neryžtingai stabteli, šukos iškrinta

prikiša veidą arčiau, įsižiūri, kiek atsitraukia
vėl prisiartina

taip, ir veidas ne tas jau

ir kūnas ne tas
<…>
vis keičiuos ir keičiuos
nejusdama to
kartu su metų laikų kalta
kartu su kraštovaizdžiu veidrody man už pečių

tačiau mano siela
vis tokia pat (p. 131)

Veidrodis prieš ir veidrodis už – pozicijų pasikeitimas. Prieš mato sa­vo išorę, savo materialumą; už mato savo sielą, kurią pripažįsta esant nekintamą.


Laikas

N. Miliauskaitės eilėraščiuose laiko dimensija tvirtai susijusi erdvės pozicijomis, todėl svarbus yra bendras erdvėlaikio suvokimas.

Paradigmoje ir dabar yra modeliuojamas savos pozicijos suvoki­mas:

numiręs sodas, išdžiūvę
iššalę slyvos ir obelys, negyvi
kamienai, kreivos išsirangę šakos, išklaipytais
pirštais, pilkam šaltam danguj

mediniu veidu
tarp sustojusių debesų

po kojom šiugžda
sausa žolė, pernykštė, dulkių kvapas

ore, duriantis, aštrus, smėlis… (p. 25)

Apibrėžiant daiktų būsenas, konstatuojamas ir daiktų „numirimo“ laikas – sodo ruduo. Tai klasikinė poezijoje rudens–mirties paralelė. Fiksuojama vaizdo statika („iššalę slyvos“, „negyvi / kamienai“, „danguj / mediniu veidu / tarp sustojusių debesų“) ir negyvastingumas („šiugž­da / sausa žolė“). Mirtis – tai ramybė ir nejautrumas5. Ruduo, mirtis kaip dar viena riba. Riba, kurią reikia peržengti.

Ruduo N. Miliauskaitės knygoje sudaro opoziciją vasarai. Visa, kas „turėjo sielą“, per gyvą atmintį yra prišaukiama dabar. Prisiminimais ge­neruojamas ten pasaulis yra tas pasaulis, į kurį norima sugrįžti. Prisi­minimai čia yra tu komunikacijos būdas:

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

to visaapimančio jausmo

kad galva apsvaigtų

kad nesibaigtų niekad
vasaros diena (p. 63)

Prisiminimais prišaukiama vasara („vasaros diena“) yra vaikystės pa­saulis, kuris kadaise priklausė kalbančiajam subjektui ir kurio dabar subjek­tas neturi.

Minėtas išorinis mirties patyrimas pereina | vidini subjekto patyri­mą: iš pradžių fizinį (šiugžda žolė, dulkių kvapas, smėlis burnoj, tarp dantų), vėliau dvasinį, kontempliatyvų. Susidūrimas su mirtimi (ramy­be, nejautrumu) gąsdina:

taip man balsu, taip balsu man
norėčiau surikti, norėčiau išgirsti
savo balsą

Pateiktos strofos pirmoje eilutėje tų pačių žodžių tvarkos pakeitimas pabrėžia ir suintensyvina išgąsčio, baimės pajautimą. Pirmąjį kartą lo­ginis kirtis suteikiamas žodžiui „man“, nurodant baimės patyrėją. antrąjį – žodžiui „baisu“, nurodant patiriamą būseną. Išorinio pasaulio mirties patyrimas išprovokuoja subjekto baimę, išorinio pasaulio mirtį priėmus kaip savo mirtį. Ph. Ariès tokią mirtį pavadina „tariama mirtimi“: „Tai nejautrumo būsena, kai žmogus nei gyvas, nei miręs. Gyveni­mas ir mirtis čia vienodai tariami ir susipynę. <…> Šis gyvasis galėjo at­sidurti ir kapo kalėjime, ir pabusti neapsakomose kančiose. Štai kas kė­lė nepaprastą baimę…“6

Susidūrimo su tariama mirtimi situacijoje gimsta vienintelis noras – kaip išsigelbėjimo galimybė – noras surikti, išgirsti savo balsą. „Tylos nu­traukimas garsu mechaniškai ar fiziologiškai (kaip suvokimo sąlyga); o tylėjimo nutraukimas žodžiu personaliai ir sąmoningai – tai visai kitas pasaulis. Tyloje niekas neskamba – tyloje niekas nekalba. Tylėjimas įmanomas tik žmonių pasaulyje“7. Mirtis suvokiama ne tik kaip tyla, bet ir kaip tylėjimas (procesas). Mirties erdvėje gimsta poreikis išgirsti sa­ve, t. y. paliudyti save nemirusią. Balso skambėjimas patirties subjek­tui yra kaip vienintelis savo esamumo ženklas.

Įvedama laiko dimensija – grįžimas atgal („medinėm kojom, sugrįž­ti / atgal, prie malūno“), kurio pastanga yra noras surikti. Balso išgir­dimas priklauso tai pačiai noro sugrįžti paradigmai, kuriai priskiriamas ir pavasaris. Pavasaris rudenspavasario opozicijoje atitiktų gyvenimo, gyvybės poziciją, taigi mirties opoziciją. Noras išgirsti savo balsą yra no­ras gyventi arba noras sugrįžti į gyvenimą – savo erdvę.

Svarbus N. Miliauskaitės teksto sakymo santykius modeliuojantis veiks­nys – atmintis – tarsi niveliuoja laiko konstantą. Iš atminties ištrauktos laiko atkarpos virsta autentiškai išgyvenamu čia ir dabar. Bet šie išgy­venimai įgyja žinojimo konotaciją, nes „reikalavimai, kuriuos turiu įvyk­dyti. jei esu pasiruošęs Įrodyti, jog iš tikro kažką žinau. <…> priklauso ne ateičiai, o dabarčiai ir praeičiai: manoma, kad apie ateitį tik ga­liu turėti vienokią ar kitokią nuomonę“8. Čia ir dabar – kas yra ir ten, ir tada – kas buvo. priklauso subjekto žinojimo sričiai.

Viename paskutiniųjų eilėraščių „štai – artėja diena…“ atsiranda nau­ja, iki tol nesutikta laiko samprata – santykis su būsimuoju laiku:

štai – artėja diena
kai privalu bus
pasukti laikrodžio rodyklę
pirmyn ir atgal

Čia net nebandoma (rodinėti, kad žinoma, kas bus, kad kažkas bus padaryta, atsisakoma net bandymo kontroliuoti padėtį:

niekados nežinau į katrą pusę
visi aiškinimai tik dar labiau viską sumano
nenoriu suprast nei klausytis
kiekvienas prarastų kantrybę beaiškindamas

Susitaikymo apologija su ateities laikui priklausančia galia – štai ko­kia yra susitaikymo su nežinojimu situacija.


Asmens kategorijų pozicijos

Situaciją apskritai kuria tarsi dvejopo lygmens aplinkybės, kurias są­lygiškai pavadinčiau fizinėmis (išorinėmis) ir psichologinėmis (vidinėmis). Fizines situacijos aplinkybių sąlygas sudarytų laikas ir vieta, t. y. tos ap­linkybės. kuriomis formaliai egzistuoja situacija. Psichologines sudarytų asmeninei sakymo linijai priklausantys įvykiai, kurie yra sakymo akto rezultatas. Šiame darbe situacija įgyja konkrečią sakymo situaci­jos vertę, todėl ir situacijos aplinkybės įgyja tam tikrų ypatybių. Fizines, arba išorines, sąlygas sakymo situacijoje suvokiame ne tik iš sakymo pa­sireiškimo tikrovėje, bet ir iš paties sakymo prasmės, t. y. iš to laiko ir vietos, kurie išryškėja pačiame sakyme. Darbe tai jau aptarta ERDVĖS ir LAIKO skyriuose. Psichologines sąlygas, arba vidinę aplinkybių sam­pratą, šiame darbe atitiktų sakymo įvykis, kuris yra komunikatyvus ir valdomas kalbos vartojimo taisyklių. Pvz., psichologinis įvykis – derybos, provokacija ar baimė. Sakymo aktas – kaip sakymo įvykį konstruojan­tis vienetas ir minimaliausias sakymo struktūros vienetas – netapatina­mas su sakiniu; jis yra platesnis.

Sakymo įvykį ir sakymo aktą modeliuojantis veiksnys yra tu santykis, kuris išryškėja kalbos procese. Sakymo įvykis kaip tu san­tykio išraiška, kur sakymo aktas neatsiejamas nuo kiekvieno poros subs­tituto. Taigi bet kuris sakymo aktas, generuojantis vieną iš nurodytos poros dalyvių, tuo pat metu generuoja abiejų dalyvių santykį: „galiu pavartoti tik kreipdamasis į kažką, kas mano kreipimesi pasirodys kaip tu. Panaši dialoginė sąlyga ir apibrėžia asmenį, nes ji numato tokį krei­pimosi procesą, kai tampa tu kažkieno kalbėjime, kažkieno, kas sa­vo ruožtu reiškia save kaip aš“9.

Dalyvavimas sakymo įvykyje yra svarbiausias N. Miliauskaitės teks­to generavimo požymis. Žmogaus egzistencija atsiskleidžia per nurody­tos poros santykį, kur patiriamas tik kontakte su tu, kuris dažnai pa­sirodo kaip kitas (šiame kontekste nereikėtų užmiršti J. Lotmano ir E. Benveniste’o pozicijų).

Eilėraštyje „lėta mieguista…“ savos–svetimos erdvių opozicijos suvo­kimas. kurį apibrėžia lango vaizdinys („lėta mieguista / upė už lango, balzgani ledo luitai / tamsiam vandeny“), atsiranda, kai subjektas pa­mato kareivius – svetimus, kitus. Šis pamatymas yra išprovokuotas, priverstinis, nes svetimi – kiti pabudino subjektą:

svetimi

kareiviai
pribudino, kariška muzika, ženklas štai, plytos štai ženklas
uždaryta gatvė, sekmadienis

Įvykusi provokacija – žadinimo, pabudinimo veiksmas, kuris ir in­spiruoja subjekto savivoką.

Eilėraščių „lėta mieguista…“ ir „žiogų čirškimas…“ analizė rodo, kad subjektas, priklausydamas čia–ten (sava–svetima) erdvės paradigmai, iš­lieka pasyvus, t. y. neatlieka peržengimo veiksmo. O svetimos erdvės da­lyviai yra aktyvūs; jie atlieka tam tikrus judesius – budinimo veiksmus.

Svarbus N. Miliauskaitės erdvės objektas, nulemiantis tu santy­kius, yra veidrodis. Eilėraštyje „atsargiai papučiu…“ subjekto pozici­ją ir kreipinys „stebuklingas sielos veidrodi“ atskleidžia neabejotiną šelpimosi į kažką situaciją:

atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi

Veidrodis čia suvokiamas kaip kitas, todėl ir visa veidrodžio kompetencijal priklausanti erdvė atsiduria svetimos erdvės lauke. Tačiau du veiksmai ardo šią struktūrą. Pirmiausia susiduriama su regimo vaiz­do deformacija: „atsargiai papučiu, ir dugnas / susidrumsčia, ir apra­soja / skaidrus paviršius“. Tarsi panaikinama žiūrinčiojo į veidrodį tie­sioginė identifikavimosi galimybė; ji suardoma, iškreipiama. Aprasojęs skaidrus paviršius – tai neryškus, tarsi migla aptrauktas vaizdas. Taip realybės (tiesioginio kontakto) vaizdas nublankinamas ir perkeliamas į žiūrinčiojo vaizduotę. Kuriama ne tiesioginė, bet permąstoma erdvė ar pasaulis. Tokios „komunikacijos proceso tikslas – susikurti sau artimą vidujai (kursyvas mano – J. P.) išvystą „aš“ paveikslą“10. Išryškėja veiks­mo kryptis į save, t. y. į .

Antra, po susidrumstimo yra patikslinama veidrodžio pozicija – tai sielos veidrodis. Konstatuojama ir sielos, kaip kito, akistata, kuri api­brėžiama kaip kreipimasis į sielą. Taigi sakymo situacija yra herme­tizuojama vidinėse ribose, kur svetima erdvė yra savos erdvės dalis.

Sakymo situacija, o kartu ir sakymo įvykis pavirsta autorefleksiniu veiksmu. N. Miliauskaitės tekstuose tai yra ne kas kita, kaip būtina saviidentifikacijos paieška.

Situacijos perkėlimas į savos erdves, t. y. sąmonės, lauką svar­bus ir draudimo veiksmo prasmei dešifruoti. Sielos veidrodžio erdvei pri­klauso ir subjektui uždraustas įeiti kambarys:

tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik, kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt, kad ne

Jau skyriuje apie erdvė minėjau. kad šiame eilėraštyje svetima erd­vė tapati savai sapno erdvei. Tačiau minimas kambarys dar labiau komplikuoja situaciją, nes tu santykyje išryškėjęs kambario priklausymas vidiniam pasauliui tuo pačiu metu yra panaikinamas. Kategorija „uždraustas įeiti“ panaikina konjunkcijos pažinimo galimybę ir šitaip atskleidžia turėjimo ir drauge nepriklausymo paradoksą. Kambarys – tai, kas priklauso sferai, bet yra už patiriamos ir suvokiamos sielos. Tai paslaptis, kuri traukia, vilioja kas dažniausiai vadinama žmogaus pasąmone, esanti tavyje bet tau nepažįstama ir tave veikianti.

Nors pripažinom tu esant dalį, eilėraštyje tu skleidžiamame sakymo įvykyje tu išlieka autonomiškas kaip kitas. Sudrumsta erdve lei­džia savo sąmonę (sielą) priimti kaip kitą, kaip tu, kaip svetimą. Kuriama specifinė komunikacijos forma, kai tuo pat metu yra ir adresatas, ir adresantas – lygiateisiai dialogo partneriai.

tu sakymo akto santykyje pasirodęs uždraustas kambarys sukuria neįveiktos – neįveikiamos paslapties įtampą. Kur yra paslaptis, ten yra ir paslapties įveikimo galimybė:

delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi – peržengiu slenkstį
praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raitais

išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati

baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne

negaliu
nenoriu

kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta
skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė

tamsusis mano sielos veidrodi (p. 37–38)

Paslaptį įminti galima įveikus ribą – peržengus slenkstį tarp savos ir svetimos erdvių, tarp žinomo ir nežinomo pasaulių. Tačiau šį veiksmą ly­di baimė: „ko taip bijausi“. Baimė kyla iš galimo prisilietimo prie scenos „iš tolimos vaikystės“. Tai prikeltos, atgaivintos atminties, sietinos su be­sikartojančia baisiausia vaikystės scena, baimė. Sakymo aktas – tris kartus pakartojamas atsižadėjimas ne – negaliu – nenoriu – įteisina baimės jausmą, kuris būdamas sakymo įvykiu kuria savivokos situa­ciją, išliekančią atviru klausimu: „ar kada žinosiu“. G. Bachelard’as pa­teikia L. Lavelle mintį apie veidrodį: „Veidrodis laiko įkalinęs anapusi­nį pasaulį, kuris jam išslysta, jis jaučiasi bejėgis save patį sugauti pa­saulyje, nuo jo atskirtame apgaulingos distancijos, kurią jis gali sumažinti, bet jokiu būdu neperžengti“11 Taigi egzistuoja santykis tu, kur tu yra viena iš suskilusių dalių, drauge priklausanti anapusiniam pasauliui, todėl aptemdanti vientisos sąmonės – arba harmoningos sielos – grynumą. Pripažintos paslapties konstanta leidžia N. Miliauskaitės eilėraščio subjektui ištarti „tamsusis mano sielos veidrodi“.

Reflektyvumo izotopijoje – santykyje su veidrodžiu – iškyla mažos mergaitės vaizdinys:

maža mergytė
apsigyvenusi mano veidrody (p. 44)

įbėgi
juokdamasi, tokia mažutė

vieną vasaros dieną, prieš keletą metų
į mano gyvenimą (p. 51)

Autorefleksiniame tu komunikacijos santykyje mergytės įvaiz­dis tampa dvigubu: – mergytė ir tu – mergytė. Subjektas nežino jos vardo. Mergytės vardo sužinojimas tolygus paslapties įminimui, t. y. priklauso tai pačiai uždrausto įeiti kambario peržengimo paradigmai.

tu komunikacijos santykyje vaikystės laiką perkėlus į dabartį, įvyks­ta saviidentifikacijos aktas, kai suvokiama kaip maža mergytė, „trys mergytės / giedančios gūdžiais balsais / už apgriuvusios / senųjų kapinių tvoros <…> betgi tai aš / ir pienininko dukros“.

Kreipimasis į tu eilėraštyje „ant permatomo storo ledo atsigulusi…“ formuluojamas klausiant: „ką regėjai ten, kokį pasaulį“, po to – siekiant, trokštant, svajojant: „kad galėčiau <…> išskaityti tavo mintis“. tu su­žibėjimui (dialogui), kuriame tu yra atitikmuo, reikalingas bendras žinojimo laukas. Jis įmanomas tik kalbančiajam subjektui įžengus į „tą pačią dieną“, t. y. į tu pasaulį. Peržengimo situacija čia priklauso ne erdvės, bet laiko paradigmai. Fiksuojamas noras „vėl įžengti į tą pačią / dieną“, kur ir yra tu. Buvęs laikas subjektui yra seniau bu­vusi sava erdvė, dabar virtusi svetima, kurioje „mano“ egzistencija virs­ta „tavo“ egzistencija. Kreipimosi į tu veiksmas tampa pastanga (pa­stangos įvykiu) buvusį savo laiką ir savo erdvę padaryti savą ir taip grą­žinti prarastąjį .

Grįžimo poreikis ir procesas yra saviidentifikacijos paieška, o jos šak­nys neišvengiamai išsikerojusios vaikystėje. Grįžimas į ten, kur tu yra , kur, kaip atskleidžiama eilėraštyje, „namų apyvokos daiktai“, viskas gyva, turi sielą, yra prisiminimų generuojamas grįžimas į vaikystę. Pri­siminimai yra įvykis, kuris provokuoja vidinę komunikaciją, nulemtą pa­stangos patekti iš mirusio (rudenėjančio sodo) į gyvą pasaulį.

Vaikystės pasaulis – ten – sutampa su vasaros laiku, vasaros diena, kuri yra opoziciška rudens laikui:

kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios

to visaapimančio jausmo

kad galva apsvaigtų

kad nesibaigtų niekad
vasaros diena

Vasaros ir vaikystės siejimas nėra retas tropas poezijoje (pvz., O. Mi­lašiaus poezijoje vasara dažnai siejama su vaikyste ir laime12). Vaikys­tės pasaulis ir vasara N. Miliauskaitės subjektui telkia saugumą, gyve­nimo pilnatvę,

Savirefleksijos procese tikėjimo dimensija neišvengiamai susiduria su abejojimu. Eilėraštyje „veidą jau būsi pamiršus.pripažįstant vai­kystės pasaulio „savumą“ atsiranda nerimas:

nejau iš tikro
būtų buvęs
tas pasaulis, patikimas, savas, tavo tik? Sunku
tuo patikėt

Suabejojama, ar iš prisiminimų saujelės šukių sulipdytas pasaulis (ne­svarbu, ar tie prisiminimai apie tėvą, ar vaikystę, ar vasarą) bus tikras, ar jis atstos savą erdvę, kurioje galimas atpažinimas. Suabejojama vi­sa savosios erdvės rekonstrukcija, nes suabejojama savosios erdvės, ku­rioje pasirodo kaip vienintelis tikras veikiantysis, izoliuotumu ir tik­rumu. Tavo būtis ir Tavo „tavo tik?“ – tai retorinis klausimas, nukreip­tas ne tik į tu, esantį vaikystėje, bet ir j tu, kuris yra dabartyje.

Retorinis klausimas, nežinojimas tik padidina subjekto įtampą, ieš­kant kelių į savojo integralumą. Bandymas prisiminimais rekonstruo­ti praėjusio gyvenimo epizodus, daiktus, buvusius ir nebuvusius žmo­nes, yra bandymas priartėti prie tos paslapties, kurią subjektui įminus atsivertų jo savivokos pažinimo durys. Todėl sakymo situacija – pa­slapties įminimas – tampa svarbiausiu kalbančiojo tikslu. O paslapties šifras užkoduotas vaikystėje – buvusioje savoje erdvėje: „mano vaikys­tės upe / visas nusineši paslaptis“ („mano vaikystės upe…“).

Tiksliau sakant, pati vaikystė yra paslaptis, vaikystės laikas yra tas kambarys, į kurį uždrausta įeiti. Ir kaip ieškančiam identiteto pats yra paslaptis, į kurią kreipiamasi tu, taip ir vaikystė – upė, būdama paslaptimi, tampa Tu. Ir tik įasmenintame dialogo santykyje atsiranda gyvenimo formos suvokimo ar atpažinimo galimybė.

Tik eilėraščiuose „durys visai tokios pat…“ bei „kažkas many…“ pa­siekiama kulminacinė visos knygos kaip vientiso teksto scena – įvykdo­mas peržengimas – draudimo sulaužymo veiksmas, apimantis keletą vyksmų: akistatą su durimis, susivokimą erdvėje, kažkieno vedimą, ri­bos įveikimą, akistatą su anapusybe. Šis peržengimo procesas, kuris iš esmės yra draudimo sulaužymas, ritualizuojamas panaikinant laiko distanciją ir sumaišant erdves.

Eilėraštyje „ar ne tu tenai stovi…“ situacijos patyrimas ir dalyvavi­mas joje yra tapatus ritualiniam žaidimui, kur svarbiausias žaidimo dalyvis veikia užrištomis akimis, t. y. jis atlieka veiksmą aklai. Peržen­gimo veiksmas sakymo situacijoje virsta žaidimu, kuriame tu – išoriškai suvokiamas – ir yra žaidimo dalyvis užrištomis akimis. (Kreipiantis į tu eilėraštyje atsiranda įdomus kreipinys – tu įvardijimas „gūžpetele“, kuri tapatinčiau su „Lietuvių kalbos žodyne“ patelktu žodžiu „gūžputelė“, esančiu „gužynės“ sinonimu .O „gužynė“ – tai „žaidimas, gaudant už­rietomis akimis; lauminėjimas, lūžinėjimas“.) N. Miliauskaitės tu kalbėjimo santykis yra aklų gaudynių savojo žaidimas.

Įvardijimo abejonė, kad tu – tai gūžpetelė, turi pasiteisinimo priežastį:

be ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų (p. 88)

Prikeltų praeities prisiminimų tikrovė gali būti tik sapnas, subjek­tas save tikina, kad „tai tik sapnas“.

Priėmus savyje esančią nežinomą jėgą kaip kitą ir jai su pasitikėji­mu paklusus, pasidavus sąmonės nevaldomai daliai, yra įveikiama baimė ir įveikiama draudimo riba:

kažkas many
gerai žino kelią

veda mane, girdim
fleitos balsą, nieko
nesibijau, esu kaip vaikas

štai – durys į uždraustą kambarį
pravertos
dar vienas žingsnis, dar

kaip tuščia (p. 91)

Kai nesistengiama savęs nugalėti, o atsiduodama nesąmoningai vi­dinei jėgai, tada neskausmingai įveikiama kliūtis – tradicinis pasakų už­drausto įeiti kambario motyvas. Jį miniu čia todėl, kad draudimo motyvas pasakose siejamas su kelionės į savo laimę motyvu, kuris realizuo­jamas tik sulaužant draudimą. Pačioje draudimo formuluotėje slypi jo sulaužymo galimybė, kitaip draudimas būtų neveiksmingas.

N. Miliauskaitės kūryboje uždraustas kambarys priklauso labirintui, todėl jo įveikimas tolygus atliktos kelionės labirintu atomazgai. Klaidžio­tas labirinte yra kelias, vedantis į centrą. Ir kiekvienas, ieškantis ke­lio į savo esybės centrą, turi juo eiti. Šis kelias „iš tikrųjų yra perėjimo ritualas: iš pasaulietiškos sferos į šventąją; iš laikinumo ir iliuziškumo į realybę ir amžinumą; iš mirties į gyvenimą“13, – rašo M. Eliade.

Eilėraščio „kažkas many…“ subjektui paslapties įveikimo rezultatas yra netikėtas susidūrimas su tuštuma: „dar vienas žingsnis, dar / kaip tuščia“. Akivaizdybė, kurios laukta ir tikėtasi („galvojau, rasiu lobyną, drėgną ir tamsų, pilną / prikrautą aukso ir brangakmenių…“), pasiro­do besanti tuštuma. Paslaptis, net ir sulaužius draudimą, neįmenama.

Tokia patirtis suponuoja naują poziciją. Vėlesniuose knygos ei­lėraščiuose išeinama iš hermetiško pasaulio, atsigręžiama į gamtą, ieš­koma harmonijos su ja. Sakymo situacijos santykyje poros tu antra­sis narys pasirodo ne kaip dalis, partnere tampa gamta („delnais lieti kamieną…“, „praskleidęs užuolaidą…“).

Gamtos įasmeninimas ir jos partnerystės kategorizavimas peržengia kalbėjimo lygmenį, per subjekto kalbą atsiskleidžia jutiminis kontaktas:

taip skauda, šis pavasaris! Ak
bučiavaisi su vėju – žymės
liko ant lūpų (p. 100)

Ilgai ieškojusi savo pokalbio partnerio – antrojo dialogo nario – subs­tituto (įvaizdžio), antrojo asmens kategoriją suteikdama tiek susiskaidžiu­sioms savojo dalims, tiek nepažįstamoj sąmonės erdvėj glūdintiems ar atminties prišauktiems vaizdiniams, tiek jutimiškai patiriamiems ap­linkos objektams, N. Miliauskaitė viename iš paskutiniųjų knygos eilė­raščių „štai – artėja diena…“ pagaliau suvokia bendrą visų savo kalbė­jimo partnerių požymio vardiklį – nesuprantamas ir esantis manyje:

o tu, nesuprantamas, tu
kaip oro srovė, persmelki
nuo galvos iki kojų, staiga, stipriais virpesiais
primindamas, kad gyveni

mumyse

ir kas gi tada būtų
kvaili mūsų bandymai
įsakinėti – tau

Atsiradęs mes yra ne kas kita kaip substitutas, atradimo bei su­vokimo kontekste įkūnijantis visuotinesnę reikšmę, tu vienaskaita prieš atstovaujamą daugiskaitą – mes pateikia kiekybinę tarpusavio san­tykių išsidėstymo schemą: kiekvienam iš mes (o jų yra daugiau nei du) priklauso, ar tenka po vieną ir tą patį tu. Taigi kiekvienas iš mes kon­taktuodamas su tu patiria tos pačios kokybės santykį. tu neapibrėžiamumo požymis išryškėja po ilgų sakymo situacijos „formomis“ išreikštų bandymų objektyvizuoti, įforminti jį kaip pažįstamą adresatą. Tačiau visi trys požymiai: tu – nesuprantamas, tu – netikėtas ir tu – nepri­klausomas (nuo mūsų valios nepriklausomas), tinkantys bet kuriam tu įvardyti (ar tai būtų aš, ar vaikas, ar mergytė, ar mėnulis, ar miręs tėvas), galutinai išsklaido iliuzijas jį objektyvizuoti, įtraukti į savo žino­jimo diskursą.


Identifikacijos perspektyva

Ieškant savo tapatumo laike ir erdvėje, norėčiau apžvelgti kelis to tapatumo suvokimo galimybių aspektus.

N. Miliauskaitės knygos „Uždraustas įeiti kambarys“ sakymo situa­cijoje dalyvaujančio arba sakymo situaciją kuriančio subjekto diskursas – moters kalba – liudija paslėptą moters asmenišką identitetą. „Atsižvel­giant š kalbos vartojimą, moters identitetas yra nugramzdintas todėl, kad moterys stipriai neigia budus, kuriais galėtų išreikšti save, skatindamos vartoti tas išraiškos priemones, kurios sugestijuoja trivialumą, ir varto­ti formas, kurios išreiškia neapibrėžtumą to, apie ką jos kalba“14. Saky­mo situacijos įvykis šioje knygoje yra saviidentifikacijos paieška, kuri pa­sirodo besanti moteriško identiteto paieška. Sakymo aktas, atliekamas tu poros santykyje, pasirodo kaip efektyviausia tos paieškos forma, „psichologinis sugrįžimas į prarastą vaikystės pasaulį pabirais frag­mentais <…>. – sako B. Ciplijauskaitė. – Ta tema perkeliama į moters išgyvenimų plotmę ispanės Mercė Rodoreda 1974 m. romane, kurio net pavadinimas – „Sudaužytas veidrodis“ – rodo artimą giminystę su pasku­tine Miliauskaitės knyga“15.

Reflektyvumo izotopijoje – santykyje su veidrodžiu – pažvelgus į pra­rastąjį ten, kaip atspindys (tikra obsesijos išraiška) pasirodo mažos mergytės vaizdinys. Jis pasirodo dviem plotinėmis: reflektuojant vaikys­tę mergytė yra savojo pamatymas („maža mergytė / apsigyvenusi ma­no veidrody“) ir ieškant savo motinystės paliudijimo kaip tapatybės įteisinimo (moters tapatybės požymis – vienintelė „kitos lyties“ funkci­ja – motinystė, o jos įrodymas turėtų galutinai įteisinti identitetą). Šis procesas taip pat vyksta aš tu (kitas) sakymo santykyje: „stebuklingas kūdiki, niekad / nebusi mano“ („įbėgi juokdamasi…“), „smulkutė mergytė, pažvelgus / tiesiai į širdį / melsvom laukinės / cikorijos akim / galėtų būt mano duktė“ („smulkutė mergytė…“).

Mergytė kaip galimas jos kūdikis. „Ne sopuliuos gimdoma, gimdomas sopulys: jį reprezentuoja vaikas, ir nuo šiol jis įsitvirtina visam laikui“16. Mergytės vaizdinio matymas, santykio partneris tu – tai kategorizuota sopulio išraiška.

Ieškant paliudijimo, surandamas vardas. Saviidentifikacija kaip vardo suteikimas – savęs atpažinimas:

Išeina, lėtai
lipa laiptais žemyn, staiga
prisimena betgi mano krikšto
vardas yra Marija, neužfiksuotas jokiuose dokumentuos, nuslėptas
mano vardas, tikrasis pabyra
ašaros, nešdamos palengvėjimą (p. 47)

Prisiminimas virsta atpažinimu: „prisimena: betgi mano krikšto / vardas yra Marija“. Vardo žinojimas – būtina identiteto atpažinimo sąlyga. Vardo atsiradimas rodo, kad sakymo subjektas save atpažįsta/pripažįsta kaip objektą. Tai įvyksta įmenant paslaptį ir patiriant palengvėjimą: „Pilnatvė, kuri vadinama Marijos vardu ir kuri yra moters ir Dievo visu­ma, galiausiai pasiekiama pašalinant mirtį“. Šiuo atveju ji – Marija, krikš­čioniškame kontekste įgyjanti Dievo Motinos statusą.

Religinis sakymo aktas – malda, išgyventa sapno erdvėje, yra lūžis, kuriuo sakymo subjektas įasmeninamas.


Pabaiga

N. Miliauskaitės saviidentifikacijos paieška skleidžiama siekiant panaikinti atstumą tarp sąmonės ir kalbos. Viena iš tokių naikinimo galimybių būtų moteriško tapatumo ieškojimo perspektyva.

Sakymo situacijos N. Miliauskaitės knygoje „Uždraustas įeiti kambarys“ atskleidžia ne tik sakymo akte esančius dialoginius santykius, bet ir ypatingą žmogaus mąstymo generavimo būdą. kur dialogoškumas yra mąstymo schema. Čia verta prisiminti V. Kavolio pastebėjimą: „Gal Miliauskaitės atradimas – patirtis, kurioje nėra nieko nekomunikuojančio ir nieko abejotino – šiais laikais net pats svarbiausias“.


1 Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę. – Vilnius: Baltos lankos. 1994. – P. 142.
2 Бевенист Э. Общая лингвистика.– Москва, 1974. – С. 85.
3 Eliade M. Amžinojo sugrįžimo mitas. – Vilnius: Mintis, 1996. – P. 21.
4 Ten pat.
5 Ariès Ph. Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje. – Vilnius: Baltos lankos, 1993. P. 150.
6 Ten pat. – P. 141.
7 Бахтин М. Литературно – крутические статистики. – Москва, 1986. – C. 520.
8 Бендлер З. Факты и язык // Философия, логика, язык. – Москва, 1987. – С. 296.
9 Бевенист Э. Общая лингвистика. – C. 294.
10 Thürlemann F. Nuo vaizdo į erdvę. – P. 82.
11 Bachelard G. Svajonių džiaugsmas. – Vilnius: Vaga. 1993. – P. 310.
12 Toelle H. Miloszo tyrinėjimai // Semiotika. – Nr. 5. – Vilnius: Baltos lankos. 1997. – P. 36.
13 Eliade M. Amžinojo sugr|žimo mitas. – P. 21.
14 Fasold R. Language and Sex // The Sociolinguistics of Language. – Blackwell, 1996. – P. 103.
15 Ciplijauskaitė B. Sudaužyto veidrodžio šukės // Metmenys. – 1996. – Nr. 71. – P. 183.
16 Kristeva J. Stabat Mater // Feminizmo ekskursai. – Vilnius: Pradai. 1995. – P. 501.

Nijolės Miliauskaitės kūrybos ir biografijos kontekstai „Metuose“

2021 12 04 / Poetės Nijolės Miliauskaitės (1950–2002) archyvai žurnale „Metai“ yra turiningi. Tai atskleidžia jos poezijos publikacijos, susijusios su jos kūrybos branda: su knyga „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995) ir…

Ramunė Brundzaitė. Saldžioji vasara, tu niekad mūsų neapleisk

2021 09 06 / Su Nijolės Miliauskaitės tekstais mane suvedė, galima sakyti, atsitiktinumas. Jos eilėraštis be pavadinimo, prasidedantis eilute „dienom jau tirpo sniegas, naktimis“, buvo vienas trijų tekstų, kuriuos radau atsivertusi…

Iš sapnų ir burtų miesto: Nijolės Miliauskaitės laiškai mokytojai Liudai Viliūnienei

2019 m. Nr. 10 / Susirašinėti jos pradeda N. Miliauskaitei įstojus į Vilniaus universitetą, kuris jai, kaip ir pats miestas, atsivėrė lyg visiškai naujas, stebuklingas meno bei kultūros pasaulis, teikiantis labai stiprių impulsų, lūkesčių, o kartais ir nusivylimų…

Nijolė Miliauskaitė. Kelionė Karaliaučiun. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1 / Iki šiol niekur nespausdintą Nijolės Miliauskaitės ciklą „Kelionė Karaliaučiun“ redakcijai įteikė studijų laikų poetės pažįstamas Albinas Vaivada, išsaugojęs 1968 m. pabaigoje darytą nuorašą.

Virginija Cibarauskė. Monograma ant senoviškos staltiesės (Nijolės Miliauskaitės eilėraštis-dagerotipas)

2010 m. Nr. 2 / Šiuo darbu siekiama, remiantis J. Lotmano poetinio teksto architektonikos samprata, aptarti sudėtingą Nijolės Miliauskaitės lyrikos paprastumą.

Elena Baliutytė. Knyga apie lietuvių Persefonę

2004 m. Nr. 10 / Moteris su lauko gėlėmis: knyga apie Nijolę Miliauskaitę. Atsiminimai, pokalbiai, laiškai / Sudarė G. Ramoškaitė-Gedienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 276 p.

Atgrąžtai, atgrąžtai… Nijolės Miliauskaitės laiškai

2004 m. Nr. 3 / Kovo 25 d. sukanka dveji metai, kai netekome talentingos poetės Nijolės Miliauskaitės. Praėjusiais metais didelio dėmesio sulaukė atsiminimų, straipsnių etc. knyga apie ją „Moteris su lauko gėlėmis“.

Brigita Speičytė. Sieloj kaip namie

2000 m. Nr. 7 / Nijolė Miliauskaitė, Sielos labirintas. – Vilnius: Vaga, 1999. – 489 p.

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1998 m. Nr. 7 / tyla / prieš pradedant skaityti
„Bhagavad-Gitą“ / kai brahmano delnas padėtas šalia
knygos, jau atverstos reikiamoj vietoj

Janina Riškutė. Sielos rašmenys

1996 m. Nr. 4 / Nijolė Miliauskaitė. Užraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. – Vilnius: Lietu­vos rašytojų sąjungos leidykla, 1995 – 143 p.

Nijolė Miliauskaitė. Atsisveikinant

1995 m. Nr. 8–9 / apleista, užmiršta vieta
gal tik netyčia
kokie įsimylėję
kartkartėm užklyst galėtų

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5 / tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj