literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Gyvos minties išpuoliai

1991 m. Nr. 12

Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – 526 p.

Nekokie šįkart mano popieriai: jau­čiu neparašysiąs geros recenzijos! Viena viltis, kad Profesorius man atleis. Šiek tiek guodžia storos knygos paantraštė: „Kultūra, literatūra, gro­žis“. Taigi ir poezija. K. Binkis, J. Kossu-Aleksandravičius, H. Radauskas, A. Mackus, J. Baltrušaitis ir t. t. Viskas iki E. Mieželaičio ir N. Chruš­čiovo… Apie juos dar galiu šį tą pasakyti. Ne kažin ką – apie struktū­ralizmą ir semiotiką, kuriais niekad ypatingai nesižavėjau. Žavėjausi tik A. J. Greimo protu, skaitydamas jo straipsnius dar anais gražiais laikais, kai į Lietuvą jie pakliūdavo tik nelegaliai, ėmiau galvoti, kad lietuviai be reikalo neprisigydė vieno nauja­daro: mąstyklė (vietoje galvos). Kas jau kas, o Profesorius išties turi ne galvą, o mąstyklę! Mąstyti jis geba apie bet ką ir, regis, bet kur. Svarbu tik pradinis impulsas, gal gera auditorija, gal protingas pašnekovas. Šiai knygai galėtų tikti paantraštė „Mąstymo grožis“.

Jaunystėje A. J. Greimas buvo mums šiokia tokia legenda, nenoriu pasa­kyti, kad su metais jinai išbluko. Ne, tik viskas priartėjo, virto mūsų kasdie­nybės dalimi, o kasdienybė visuomet išblukina ryškias spalvas. Be to, ir pats mokslininkas (tiesą sakant, nežinau, kaip jį iš tikrųjų vadinti) prie tos legendos žlugimo prisidėjo. Kuo? Savo pokštais, charakteriu, paryžietiška lais­ve. Lietuviai – kerštingi žmonės. Ne­žinau, ar kas Profesoriui dovanos už karūnos nuplėšimą šventam Kazi­mierui. O ir pykti yra už ką.

Viename iš straipsnelių „Literatūroj ir mene“ metų pradžioje A. J. Greimas parašė nesuprantąs, kodėl Kazimieras yra Lietuvos šventasis. Vienintelis jo nuopelnas – pseudoskaistybė, kuri Prancūzijoje nieko nereikštų. Dėl to gal nesiginčykim, tačiau užtenka atsi­versti maldaknygę ir paskaityti, kokios dar dorybės mūsų šventajam priski­riamos: maldos ir darbo jungimas, pas­ninkas ir santūra, prislėgtųjų guodimas, parama našlėms ir našlaičiams, naš­laičių ir paliegėlių šalpa, bažnyčios ir valstybės sutaikymas, tiesa ir teisin­gumas, Tėvynės užtarimas, pavyzdys pasaulio galiūnams… Ar visa tai Pro­fesoriui nieko nesako? Tikriausiai per­skaitys (jeigu perskaitys) jis šias eilutes ir smagiai nusijuoks. Iš mūsų įtarumo, mūsų prietarų ir pseudomoralumo.

Daug kas atsistoja į vietą užti­kus kitą jo prisipažinimą (A. Šlio­geriui, seseriškai sielai): esu anarchis­tas… Anarchizmas, galinga griovimo stichija, stabų, senienų griovimo įsiūtis, kova su štampais ir stereotipais žymi visą jo gyvenimo kelią. Tai visų pirma prigimtis, charakteris, dvasia, tempe­ramentas, tačiau sykiu ir laikas – XX amžius. Kas iš pasaulio didžiųjų šių bruožų neturėjo? Net didysis ispanų mistikas Salvadoras Dali viename in­terviu prisipažino taip mylįs gamtą, kad kartais norįs prikabinti gulbei prie uodegos granatą ir… pažiūrėti, kas iš to išeis! Kultūrinis anarchizmas, gai­valų išplūdimas, kova su miesčionija, nuolatinėmis konvencijomis, etiketais neatskiriamas nuo visų amžiaus sąjū­džių. Gal tik paskutinis lietuvių sąjūdis neturėjo jokių naujesnių idėjų, išsky­rus restauraciją, t. y. normalaus euro­pietiško statuso susigrąžinimą. Dėl to taip greit išgaravo mūsų revoliucinis šarmas. Pasilaidojom, paskendom perspausdintuos prieškariniuos ir emigraciniuos leidiniuos, tremties ir rezistencijos atsiminimuos, partijos ir saugumo archyvuos.

Tad kaip nepasišaipyti A. J. Greimui, kuris savo gyvenime ko jau ko, o priešų tai tikrai mokėjo užgy­venti. Užgyvens jų ir naujoje Lietu­voje, jeigu taip elgsis, negaus didelės premijos (lyg jos jam reikėtų), – didelės premijos pas mus jau dalijamos ne tiems, kurie verti jų. Tačiau grįžkime prie darbų. Nekalbėkime čia apie jo literatūros, mitologijos, grožio tyrimo metodus, jie išgarsino A. J Greimą pasaulyje, tuo metu mūsų krašte klestėjo kitas metodas: geras rašytojas ir mokslininkas tas, kuris priklauso TSKP, gera knyga ir stu­dija ta, kuri padeda socializmo ar komunizmo statybai. Kokia čia kiber­netika, semiotika! Į Lietuvą A. J. Grei­mas grįžta su jos senovės poezija. Straipsniai iš mitologijos studijų „Met­menų“ žurnale buvo pirmoji mūsų pa­žintis, didysis entuziazmas. Tiesa, netruko atsirasti ir jo mokslinės me­todikos pasekėjų, o nūnai bemaž kas antras lietuvių inteligentas jaučia pareigą savo straipsniuose jį pacituoti. A. J. Greimas tapo nuolatiniu mūsų pašnekovu.

Mokslininkas, mitologas, istorikas, lingvistas, filosofas A. J. Greimas, mano galva, pirmiausia pelnė simpatijų Lietu­voje, savo tėviškėje, kaip gyvas žmo­gus, maištinga poetiška asmenybė. Jeigu jis būtų buvęs mūsų Profesorius! Prisimenu ne vieną savo dėstytoją iš universiteto, būta čia šviesių, taurių žmonių, bet ir, atleisk man, Viešpatie, menkystų… Vienas K. Donelaičio tyri­nėtojų per valstybinius egzaminus at­skaitė man moralą ir palaidojo kaip literatą, nes neatsiminiau kažkokios partinės konferencijos datos. Išgelbėjo tik D. Sauka… Kaip antitarybiniai žmo­nės buvo traktuojami studentai, abejo­jantys T. Tilvyčio, A. Venclovos, E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus talentu. Institutų žiurkės, griežiant mums dantimis, koneveikė ir Kuosą, ir Miškinį, nekalbant jau apie Brazdžionį. Tiesa, iš pastarojo smagiai pasi­šaipo ir Profesorius, tačiau tai inte­lektualo, o ne chamo, ne kolaboran­to pašaipa. Iki A J. Greimo mes be­veik nežinojome, kas yra sveikas kriticizmas, intelektualinė drąsa. Su juo į Lietuvą atėjo tikra, gyva, nepa­dailinta europietiška kultūra ir išmin­tis, Prancūzija po Camus, Sartre’o, Dumezilio.

Didžioji lietuvių nelaimė, kad ligi šiolei tebetikim esą patys gražiausi, tauriausi, moraliausi pasaulyje, kad pasauliui esam verkiant reikalingi. Gal kuriam žmogeliui to ir reikia, tačiau elementari savivoka, amžiaus patirtis, sveikas protas reikalauja kiek galint greičiau šitų devynioliktojo amžiaus iliuzijų atsisakyti. Jo mitologiniai ty­rinėjimai „Apie dievus ir žmones“ (pirmas leidimas Čikagoje 1979 m., antras Vilniuje – 1990 m.) pirmiausia ir griauna romantinę Lietuvos senovės viziją, įveda mūsų pasakas bei sakmes į europietišką kontekstą, ieško jose uni­versumo apraiškų, prasmės bei reikš­mės. Tiesa, jog esame viena seniausių tautų, tiesa, jog mūsų folkloro pagarsi­nimas pasaulyje yra būtinas, gali už­pildyti daug spragų, tačiau tiesa ir tai, jog visus darbus turime dirbti šiuolai­kiniame pasaulyje, pažindami, išmany­dami naujuosius tyrinėjimo metodus, vedami naujausių požiūrių bei kon­cepcijų.

Iš žmonių, kuriems A. J. Greimas Lietuvoje yra padaręs įtakos, pami­nėčiau bent ketvertą. Tai K. Nastop­ka, S. Žukas, B. Savukynas, T. Venclova. Tiesa, pastarasis lyg ir ne Lietuvoje. Bijau, kad drąsa, užmojum, moksline ir gyvenimiška patirtimi jam niekas čia neprilygsta. Taip ir tebūnie: gudrūs katinai vaikš­to po vieną (norėjau gal pasakyti – viduramžių katinai, kaip didysis vie­nuolių padėjėjas mokytas katinas, vardu Pankracijus…).

Galop apie pačią knygą. Ją sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė didelis A. J. Greimo vertintojas S. Žukas. (Pri­simenu, vieną vasarą Nidoje, eidami pasivaikščioti, imdavom juosteles su Profesoriaus improvizacijom viena ar kita tema, atsiminimais iš rezistenci­jos laikų…) Tie įvadai, kaip ir B. Savukyno palydimasis straipsnis kny­gos „Tautos atminties beieškant“ gale yra geriausios recenzijos, nėra man čia ko dviračius išrasdinėti.

„Iš arti ir iš toli“ padalyta į sep­tynetą skyrių, Pirmajame, kaip ir pridera, duodama autobiografija („Intelektualinės autobiografijos bandymai“), dalijamasi mintimis apie mylimą kūdikį – semiotiką, kalbą. Antrajame, ketvirtajame, penktajame, šeštajame ir septintajame skyriuose pilna gražios medžiagos apie lietuvių poetus ir prozininkus, penktajame ap­mąstoma kultūros situacija komunizmą stačiusioje Tėvynėje. Man pačiam vos seilės nevarvėjo skaitant trečiąjį sky­rių – „Apie netobulumą“ (S. Žuko žo­džiais, „Esthesis belaukiant“). Tokios poetiškos šiuolaikinės pasaulio litera­tūros pavyzdžių analizės, tiesą sakant, nedaug esu skaitęs. Nežinau, kuo ją pranoksta analizuojamų kūrinių auto­riai.

Kas gerai įsigilins bent į nedidelę dalį jo darbų, ilgainiui turės praregėti, tardamas sau, kad A. J. Greimas yra pirmiausia poetas plačiąja prasme. Taip, kaip poeto misiją žemėj suprato Hölderlinas. Poetinės gyslos Profesorius reikalauja iš visų. Jo anar­chizmas kilęs iš jo pasiutimo, pašau­to perkeitimo aistros. Ja, o ne kokiais marazmais buvo užsikrėtę visi didieji Prancūzai bei lietuviai. Bėda, kad lietuviai labai greit perdegdavo (ir perdega), o A. J. Greimo pasiutimas gražioje senatvėje, po sunkių operaci­ją mirties ir anapusės išgyvenimų tik sustiprėjo.

Čia, Lietuvoje, rašytojai, o ir vis kultūros žmonės vaikėja nuo ketu­riasdešimties. Priežastys, man re­gis, – provincinės ambicijos, tuštybė, neišprusimas, autokritikos stoka. Daug kur atvirkščiai: žmonės gražėja sendami, kaupiasi išmintis, patirtis, eru­dicijos lobiai, nesuskystėja smegenys, veidai, ir tie nušviesėja. Bet šitas apgailestavimas ne pats. svarbiausias. Liūdniau man dėl to, kad A. J. Greimas jau buvo į tėviškę grįžęs – prieš dvidešimt metų… Dabartinis jaunimas, į kurį Profesorius žvelgia pašaipiai, Lietuvoje jo neskaito. Nei mūsų pankai, nei rokeriai, nei tauti­ninkai, nei katalikai. Protas, mąs­tymas neimponuoja jiems „nei iš arti, nei iš toli“. Skystos iliuzijos, eklektika, pseudokultūra ir pseudotikėjimas apėmęs „elitą“.

Paguodai: daugeliui žmonių A. J. Greimas buvo ir lieka neakivaizdinis lietuvių profesorius. Žmogus, nebi­jantis pasakyti tiesą netgi žvaigždėms. Tegul ta tiesa kartais nelyginant bo­tagu perlieja. Daugiau volteriškos dva­sios – ir lietuviai bus išganyti!

„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

Vitas Areška. Meilė beveik be sintaksės

2012 m. Nr. 7 / Sigitas Geda. Freskos: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Antanas Andrijauskas. Sigitas Geda: talentas ant skustuvo ašmenų

2011 m. Nr. 5 / Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į didaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybę ir kūrybinės veiklos ypatumus. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.