Sigitas Geda. Gyvos minties išpuoliai
1991 m. Nr. 12
Algirdas Julius Greimas. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – 526 p.
Nekokie šįkart mano popieriai: jaučiu neparašysiąs geros recenzijos! Viena viltis, kad Profesorius man atleis. Šiek tiek guodžia storos knygos paantraštė: „Kultūra, literatūra, grožis“. Taigi ir poezija. K. Binkis, J. Kossu-Aleksandravičius, H. Radauskas, A. Mackus, J. Baltrušaitis ir t. t. Viskas iki E. Mieželaičio ir N. Chruščiovo… Apie juos dar galiu šį tą pasakyti. Ne kažin ką – apie struktūralizmą ir semiotiką, kuriais niekad ypatingai nesižavėjau. Žavėjausi tik A. J. Greimo protu, skaitydamas jo straipsnius dar anais gražiais laikais, kai į Lietuvą jie pakliūdavo tik nelegaliai, ėmiau galvoti, kad lietuviai be reikalo neprisigydė vieno naujadaro: mąstyklė (vietoje galvos). Kas jau kas, o Profesorius išties turi ne galvą, o mąstyklę! Mąstyti jis geba apie bet ką ir, regis, bet kur. Svarbu tik pradinis impulsas, gal gera auditorija, gal protingas pašnekovas. Šiai knygai galėtų tikti paantraštė „Mąstymo grožis“.
Jaunystėje A. J. Greimas buvo mums šiokia tokia legenda, nenoriu pasakyti, kad su metais jinai išbluko. Ne, tik viskas priartėjo, virto mūsų kasdienybės dalimi, o kasdienybė visuomet išblukina ryškias spalvas. Be to, ir pats mokslininkas (tiesą sakant, nežinau, kaip jį iš tikrųjų vadinti) prie tos legendos žlugimo prisidėjo. Kuo? Savo pokštais, charakteriu, paryžietiška laisve. Lietuviai – kerštingi žmonės. Nežinau, ar kas Profesoriui dovanos už karūnos nuplėšimą šventam Kazimierui. O ir pykti yra už ką.
Viename iš straipsnelių „Literatūroj ir mene“ metų pradžioje A. J. Greimas parašė nesuprantąs, kodėl Kazimieras yra Lietuvos šventasis. Vienintelis jo nuopelnas – pseudoskaistybė, kuri Prancūzijoje nieko nereikštų. Dėl to gal nesiginčykim, tačiau užtenka atsiversti maldaknygę ir paskaityti, kokios dar dorybės mūsų šventajam priskiriamos: maldos ir darbo jungimas, pasninkas ir santūra, prislėgtųjų guodimas, parama našlėms ir našlaičiams, našlaičių ir paliegėlių šalpa, bažnyčios ir valstybės sutaikymas, tiesa ir teisingumas, Tėvynės užtarimas, pavyzdys pasaulio galiūnams… Ar visa tai Profesoriui nieko nesako? Tikriausiai perskaitys (jeigu perskaitys) jis šias eilutes ir smagiai nusijuoks. Iš mūsų įtarumo, mūsų prietarų ir pseudomoralumo.
Daug kas atsistoja į vietą užtikus kitą jo prisipažinimą (A. Šliogeriui, seseriškai sielai): esu anarchistas… Anarchizmas, galinga griovimo stichija, stabų, senienų griovimo įsiūtis, kova su štampais ir stereotipais žymi visą jo gyvenimo kelią. Tai visų pirma prigimtis, charakteris, dvasia, temperamentas, tačiau sykiu ir laikas – XX amžius. Kas iš pasaulio didžiųjų šių bruožų neturėjo? Net didysis ispanų mistikas Salvadoras Dali viename interviu prisipažino taip mylįs gamtą, kad kartais norįs prikabinti gulbei prie uodegos granatą ir… pažiūrėti, kas iš to išeis! Kultūrinis anarchizmas, gaivalų išplūdimas, kova su miesčionija, nuolatinėmis konvencijomis, etiketais neatskiriamas nuo visų amžiaus sąjūdžių. Gal tik paskutinis lietuvių sąjūdis neturėjo jokių naujesnių idėjų, išskyrus restauraciją, t. y. normalaus europietiško statuso susigrąžinimą. Dėl to taip greit išgaravo mūsų revoliucinis šarmas. Pasilaidojom, paskendom perspausdintuos prieškariniuos ir emigraciniuos leidiniuos, tremties ir rezistencijos atsiminimuos, partijos ir saugumo archyvuos.
Tad kaip nepasišaipyti A. J. Greimui, kuris savo gyvenime ko jau ko, o priešų tai tikrai mokėjo užgyventi. Užgyvens jų ir naujoje Lietuvoje, jeigu taip elgsis, negaus didelės premijos (lyg jos jam reikėtų), – didelės premijos pas mus jau dalijamos ne tiems, kurie verti jų. Tačiau grįžkime prie darbų. Nekalbėkime čia apie jo literatūros, mitologijos, grožio tyrimo metodus, jie išgarsino A. J Greimą pasaulyje, tuo metu mūsų krašte klestėjo kitas metodas: geras rašytojas ir mokslininkas tas, kuris priklauso TSKP, gera knyga ir studija ta, kuri padeda socializmo ar komunizmo statybai. Kokia čia kibernetika, semiotika! Į Lietuvą A. J. Greimas grįžta su jos senovės poezija. Straipsniai iš mitologijos studijų „Metmenų“ žurnale buvo pirmoji mūsų pažintis, didysis entuziazmas. Tiesa, netruko atsirasti ir jo mokslinės metodikos pasekėjų, o nūnai bemaž kas antras lietuvių inteligentas jaučia pareigą savo straipsniuose jį pacituoti. A. J. Greimas tapo nuolatiniu mūsų pašnekovu.
Mokslininkas, mitologas, istorikas, lingvistas, filosofas A. J. Greimas, mano galva, pirmiausia pelnė simpatijų Lietuvoje, savo tėviškėje, kaip gyvas žmogus, maištinga poetiška asmenybė. Jeigu jis būtų buvęs mūsų Profesorius! Prisimenu ne vieną savo dėstytoją iš universiteto, būta čia šviesių, taurių žmonių, bet ir, atleisk man, Viešpatie, menkystų… Vienas K. Donelaičio tyrinėtojų per valstybinius egzaminus atskaitė man moralą ir palaidojo kaip literatą, nes neatsiminiau kažkokios partinės konferencijos datos. Išgelbėjo tik D. Sauka… Kaip antitarybiniai žmonės buvo traktuojami studentai, abejojantys T. Tilvyčio, A. Venclovos, E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus talentu. Institutų žiurkės, griežiant mums dantimis, koneveikė ir Kuosą, ir Miškinį, nekalbant jau apie Brazdžionį. Tiesa, iš pastarojo smagiai pasišaipo ir Profesorius, tačiau tai intelektualo, o ne chamo, ne kolaboranto pašaipa. Iki A J. Greimo mes beveik nežinojome, kas yra sveikas kriticizmas, intelektualinė drąsa. Su juo į Lietuvą atėjo tikra, gyva, nepadailinta europietiška kultūra ir išmintis, Prancūzija po Camus, Sartre’o, Dumezilio.
Didžioji lietuvių nelaimė, kad ligi šiolei tebetikim esą patys gražiausi, tauriausi, moraliausi pasaulyje, kad pasauliui esam verkiant reikalingi. Gal kuriam žmogeliui to ir reikia, tačiau elementari savivoka, amžiaus patirtis, sveikas protas reikalauja kiek galint greičiau šitų devynioliktojo amžiaus iliuzijų atsisakyti. Jo mitologiniai tyrinėjimai „Apie dievus ir žmones“ (pirmas leidimas Čikagoje 1979 m., antras Vilniuje – 1990 m.) pirmiausia ir griauna romantinę Lietuvos senovės viziją, įveda mūsų pasakas bei sakmes į europietišką kontekstą, ieško jose universumo apraiškų, prasmės bei reikšmės. Tiesa, jog esame viena seniausių tautų, tiesa, jog mūsų folkloro pagarsinimas pasaulyje yra būtinas, gali užpildyti daug spragų, tačiau tiesa ir tai, jog visus darbus turime dirbti šiuolaikiniame pasaulyje, pažindami, išmanydami naujuosius tyrinėjimo metodus, vedami naujausių požiūrių bei koncepcijų.
Iš žmonių, kuriems A. J. Greimas Lietuvoje yra padaręs įtakos, paminėčiau bent ketvertą. Tai K. Nastopka, S. Žukas, B. Savukynas, T. Venclova. Tiesa, pastarasis lyg ir ne Lietuvoje. Bijau, kad drąsa, užmojum, moksline ir gyvenimiška patirtimi jam niekas čia neprilygsta. Taip ir tebūnie: gudrūs katinai vaikšto po vieną (norėjau gal pasakyti – viduramžių katinai, kaip didysis vienuolių padėjėjas mokytas katinas, vardu Pankracijus…).
Galop apie pačią knygą. Ją sudarė, įvadus ir žodynėlį parašė didelis A. J. Greimo vertintojas S. Žukas. (Prisimenu, vieną vasarą Nidoje, eidami pasivaikščioti, imdavom juosteles su Profesoriaus improvizacijom viena ar kita tema, atsiminimais iš rezistencijos laikų…) Tie įvadai, kaip ir B. Savukyno palydimasis straipsnis knygos „Tautos atminties beieškant“ gale yra geriausios recenzijos, nėra man čia ko dviračius išrasdinėti.
„Iš arti ir iš toli“ padalyta į septynetą skyrių, Pirmajame, kaip ir pridera, duodama autobiografija („Intelektualinės autobiografijos bandymai“), dalijamasi mintimis apie mylimą kūdikį – semiotiką, kalbą. Antrajame, ketvirtajame, penktajame, šeštajame ir septintajame skyriuose pilna gražios medžiagos apie lietuvių poetus ir prozininkus, penktajame apmąstoma kultūros situacija komunizmą stačiusioje Tėvynėje. Man pačiam vos seilės nevarvėjo skaitant trečiąjį skyrių – „Apie netobulumą“ (S. Žuko žodžiais, „Esthesis belaukiant“). Tokios poetiškos šiuolaikinės pasaulio literatūros pavyzdžių analizės, tiesą sakant, nedaug esu skaitęs. Nežinau, kuo ją pranoksta analizuojamų kūrinių autoriai.
Kas gerai įsigilins bent į nedidelę dalį jo darbų, ilgainiui turės praregėti, tardamas sau, kad A. J. Greimas yra pirmiausia poetas plačiąja prasme. Taip, kaip poeto misiją žemėj suprato Hölderlinas. Poetinės gyslos Profesorius reikalauja iš visų. Jo anarchizmas kilęs iš jo pasiutimo, pašauto perkeitimo aistros. Ja, o ne kokiais marazmais buvo užsikrėtę visi didieji Prancūzai bei lietuviai. Bėda, kad lietuviai labai greit perdegdavo (ir perdega), o A. J. Greimo pasiutimas gražioje senatvėje, po sunkių operaciją mirties ir anapusės išgyvenimų tik sustiprėjo.
Čia, Lietuvoje, rašytojai, o ir vis kultūros žmonės vaikėja nuo keturiasdešimties. Priežastys, man regis, – provincinės ambicijos, tuštybė, neišprusimas, autokritikos stoka. Daug kur atvirkščiai: žmonės gražėja sendami, kaupiasi išmintis, patirtis, erudicijos lobiai, nesuskystėja smegenys, veidai, ir tie nušviesėja. Bet šitas apgailestavimas ne pats. svarbiausias. Liūdniau man dėl to, kad A. J. Greimas jau buvo į tėviškę grįžęs – prieš dvidešimt metų… Dabartinis jaunimas, į kurį Profesorius žvelgia pašaipiai, Lietuvoje jo neskaito. Nei mūsų pankai, nei rokeriai, nei tautininkai, nei katalikai. Protas, mąstymas neimponuoja jiems „nei iš arti, nei iš toli“. Skystos iliuzijos, eklektika, pseudokultūra ir pseudotikėjimas apėmęs „elitą“.
Paguodai: daugeliui žmonių A. J. Greimas buvo ir lieka neakivaizdinis lietuvių profesorius. Žmogus, nebijantis pasakyti tiesą netgi žvaigždėms. Tegul ta tiesa kartais nelyginant botagu perlieja. Daugiau volteriškos dvasios – ir lietuviai bus išganyti!