Sandra Bernotaitė. Netobula vyriškojo žvilgsnio estezė
Štai vandens lašas, ištekėjęs iš tuščio butelio: droviai išlenda, pasiraivo, įgauna kriaušės kontūrą, ima abejoti, netenka drąsos – semiotikas Algirdas Julius Greimas itin tiksliai vardina tai, ką regi Michelio Tournier romano1 veikėjas, vyriškis vardu Robinsonas, atsidūręs negyvenamoje saloje, visomis juslėmis atsivėręs negyviems daiktams, vienumoje patiriantis estetinį blyksnį. „Lašo elgsenos naratyvizavimas, išoriškai pasireiškiantis panaudojant erdvinį aspektiškumą, – pradinis nepaslankumas, nutįsimas, išsipūtimas, – baigiasi trumpu sustingimu į kriaušės formą, primenant dėl stiprios patemizacijos tam tikrus moters kūno kontūrus [paryškinta mano – S. B.], bet ypač baroko estetikos tūrius ir vingiavimus“, – daro išvadą traktato „Apie netobulumą“ autorius2.
Antropomorfizuotas vandens lašas net ir be semiotinės prizmės mums tučtuojau kelia asociacijas su stereotipine moteriška išvaizda – kriaušės forma – ir stereotipiniais, moterims priskiriamais, būdo bruožais – drovumas, tingumas, abejonė, drąsos stoka. Pro kokį filtrą mato pasaulį M. Tournier romano veikėjas? Pro kokį filtrą mato romano veikėją A. J. Greimas, darantis šią išvadą apie lašo padėtį veikėjo mikrokosmose: „Būdamas viena iš pasaulio figūrų, jis gramatiškai užgrobia subjekto [sic] funkcijas ir ima akivaizdžiai veikti kaip modalizuotas bei patemiškas atlikėjas pačioje objekto-pasaulio šerdyje“3. A. J. Greimas čia atpažįsta dvi veikimo programas: drovusis lašas, įgavęs moterišką (kriaušės) formą, pralaimi, tačiau, atmetęs tokią būklę, grįžęs į sferinę formą, net pasikėlęs prie savo ištakos ir apvertęs laiko tėkmę, lašas įgauna tobulumą ir taip pasiekiama sėkmė. Pakilimas prie ištakos, anot A. J. Greimo, tai sugrįžimas nuo baroko į klasicizmą. Subjekto funkcijos, kaip suprantame, irgi grįžta „tikrajam subjektui“ – lašą stebinčiam asmeniui, vyrui – kūrinio subjektui, įstrigusiam negyvenamoje saloje.
Beje, M. Tournier romanas, būtent kitas A. J. Greimo aptariamas šio romano epizodas – reginys, suteikęs veikėjui „trumpą neišsakomos palaimos akimirką“, tampa nuoroda į vieną žinomą šiuolaikinį kūrinį, kurį būtina paminėti, nes jame pratęsiama, iki galo išsakoma giliai egzistencinė vyriškoji intencija. Atsikėlęs iš lovos, M. Tournier romano veikėjas stojasi tarpduryje, susvyruoja, atsiremia į staktą, apakintas šviesos jis sutrinka, pasvyra, regėjimo plotmėje patiria estetinį įvykį, regėjimą, pajunta galimybę, kad egzistuoja „kita sala už tos, kur jis vienišas vargo… gaivesnė, šiltesnė, draugiškesnė“4. 2005 m. prancūzų autorius Michelis Houellebecqas išleidžia romaną „Salos galimybė“ („La Possibilité d’une île“), kūrinį su futuristiniais, mokslinės fantastikos elementais, kurio leitmotyvas – nemirtingumo paieška, amžinybės siekis. Postapokaliptinėje ateityje, kai žmonija, beveik sunaikinta klimato kaitos ir atominio karo, įvaldo klonavimą (o tai reiškia, kad nugalėta mirtis, žmogus tapo nemirtingas), pagrindinis veikėjas, subjektas, pasidalinęs į tris dalis (vyriškis ir du jo klonai), patiria egzistencinę krizę: nesugeba džiaugtis amžinu gyvenimu, jam (jiems) mirtinai nuobodu, jam (jiems) ima rūpėti meilės ir sekso prigimtis. Atidžiai stebėkime šio siužeto semantiką: nemirtingumas pasiekiamas tada, kai nebereikia moters tam, kad vyras prasitęstų, klonuodamas save jis įgauna progą prasitęsti iki begalybės, tačiau amžinybė tampa nuobodi be meilės, sekso perteklius nedžiugina, ir tuomet imama dairytis priežasties. Moters, kaip subjekto, nėra nei šiame, nei prieš tai aptartame romane. Tai, kas M. Tournier romane buvo užuomina, o A. J. Greimo svarstymuose – intelektualizuota ir estetizuota, M. Houellebecqo romane atsiveria kaip nuoširdžiai naivus ir atvirai groteskiškas vyriškasis geismas (beje, jo romanų subjektai vyrai dažniausiai miršta vieniši, iš sielvarto). Moteris šių vyrų svarstymuose – seksualizuotas objektas, alternatyviai egzistuojantis kaip daiktas ir kaip kūnas, bet niekada – kaip nepriklausomai egzistuojantis, mąstantis, jaučiantis, reiškiantis nuomonę subjektas, su kuriuo reiktų diskutuoti, tartis, skaitytis, o ne tik regėti (ir skaityti) jį kaip savo paties refleksiją. Tai itin problematiška schema, iš kurios išplaukiantis bet koks svarstymas apie estetinę kūrinio vertę ar semiotinę analizės prieigą tampa lygiai tiek pat problematiškas.
Taigi vyriškasis A. J. Greimo subjektas patiria estezę ir, jo paties žodžiais tariant, „pati estetinė pagava yra suvokiama kaip aktantinės struktūros rėmuose tarp subjekto ir vertės objekto susidaręs specifinis ryšys“5. Darbe „Apie netobulumą“ interpretuojami penki literatūros pavyzdžiai, kiekvienas pasirinktas vis iš kitos kalbos (taigi ir vis kitos kultūros), tačiau nė vienu atveju nepasirenkamas moters autorės kūrinys, ir nemanau, kad turėtume tai laikyti atsitiktinumu. Interpretavimas vyksta apie 1987 m. (būtent tada pasirodė pirmasis „De l’imperfection“ leidimas). Skaitant interpretacijas taip pat akivaizdu, kad visuose kūriniuose pasakojama iš vyriškojo subjekto perspektyvos, o juslinės patirties dirgiklis, kuriantis dialektinį subjekto ir objekto ryšį, – arba daiktas, dalykas, kurio giminė moteriška, arba jis turi stereotipinius moteriškumo ženklus, arba tai tiesiog moteris ar net moters kūno dalis. Vyras ir kriaušės formos lašas (M. Tournier); vyras ir moters krūtys (Italo Calvino); vyras, stebintis skambinančią fortepijonu merginą (Raineris Maria Rilkė); vyras tamsoje, kur esama ir tarnaitės (Tanizaki Junichiro); vyras, patenkantis į ryšį su artefaktu, kuriame esama heteroerotinės situacijos (Julio Cortázaras). Ar tai akloji zona, kai nematomas subjekto lytiškumas? Gyvenant patriarchalinėje sistemoje be kritinio žvilgsnio iš šalies, būdinga nematyti to, kas atrodo „savaime suprantama“, kas bent jau mentaliai nežengus iš sistemos (o tai, beje, jau nebūdinga A. J. Greimo laikams) negali būti įsisąmoninta. Žvilgsnis iš šalies tegali būti kitaip subjektyvus – tai jau būtų kitos lyties žmogaus, moters žvilgsnis.
Italų „tikrasis postmodernistas“ rašytojas Italo Calvino savo mažajame romane „Ponas Palomaras“ („Palomar“, 1983) pristato vyriškąjį subjektą, patiriantį estezės blyksnį paplūdimyje: šis vyras stebi nuogas moters krūtis. Ta proga A. J. Greimas pristato terminą „blyksnys“ (it. guizzo) – būtent per tai, kad moters krūtys, kaip estetinis objektas, įgauna sintaksinę subjekto funkciją, per žvilgsnio trajektoriją įkurdinamas regos lauko centre, sukuria regimos erdvės netolydumą, kitaip sakant, sulaužo ją – įvyksta izotopinis pasikeitimas, lūžis6. Dialektinis subjekto ir objekto ryšys sutrūkinėja, kadangi stebimoji moteris pašoka nuo smėlio ir bėga nuo įkyraus vyriškojo subjekto, kuris nejučia (!) keletą kartų grįžta prie estetinio objekto, bandydamas jį „pamatyti“, kol galiausiai tampa „pagautas etiškai patemiškos egzaltacijos“ ir mintyse skundžiasi, kad jam neleidžiama žvilgsniu išreikšti „padėką už viską… už kosmosą, kuris sukasi apie šiuos aureolių apsuptus smaigalius“7. Panašu, kad A. J. Greimas neįvertina ryškaus šios I. Calvino aprašytos situacijos komiškumo, gal net groteskiškumo. (Šie bruožai itin būdingi postmodernui, prisimenant vieno žymiausių postmodernistų Vladimiro Nabokovo arba mūsų jau minėtojo šiandienos postmodernisto M. Houellebecqo kūrybą.) Tačiau nenukrypkime, nes svarbiausias ženklas I. Calvino romano interpretacijos kontekste – vyriškasis žvilgsnis, terminas, atėjęs į feministinį kritikos diskursą drauge su antrąja feminizmo banga, t. y. antrojoje XX a. pusėje.
Vyriškasis žvilgsnis (male gaze) – terminas, kurio viena dalis, žvilgsnis, buvo pasiskolinta iš egzistencialisto Jeano Paulio Sartre’o veikalo „Būtis ir niekis“8, kalbant apie Kito žvilgsnį ir žvilgsnį į Kitą (beje, J. P. Sartre’o aptariamame pavyzdyje vyras žvelgia į vyrą ir abu suvokia savo egzistavimą, buvimą sau, buvimą kitam etc.). Kiek vėliau britų filosofas Johnas Bergeris, analizuodamas dailės meną, pastebi ne šiaip žvilgsnio, o būtent vyriškojo žvilgsnio trajektoriją, vyro žvilgsnį į moterį paveiksle, fotografijoje, filmo kadre, vyrą, stebintį ir jusliškai patiriantį meno kūrinyje įkūnytą seksualizuotą moters atvaizdą. Vėliau daug išsamiau šį terminą aprašė ir tyrimams pritaikė Laura Mulvey savo moksliniame esė „Visual Pleasure and Narrative Cinema“ (1975), pabrėžusi socialinę galios asimetriją tarp vyrų ir moterų, kuri patriarchalinėje sistemoje egzistuoja kaip nekvestionuojama skirtis tarp vyriškojo subjekto ir moters kaip objekto.
Objektyvizavimas – tai moters, visos moters, nors visų pirma jos kūno, pavertimas objektu, į kurį žiūri, kurio trokšta, su kuriuo steigia ar patiria santykį vyriškasis subjektas. Tai moters fetišizavimas, erotinius ketinimus išduodantis vyro žvilgsnis. Hegemoniškasis vyriškumas – kontroliuojantis, vojeristinis. Vyriškasis herojus daro pasirinkimus, istorija nutinka jam, jame, o jeigu vyras autorius pasakoja trečiuoju asmeniu apie moterį ar net pirmuoju asmeniu iš moters perspektyvos, jis vis tiek išlieka tas, kuris kontroliuoja situaciją, katalizuoja veiksmą ir nustato veikėjos būsenas, veiksmo laisvės ir ribojimo santykį. Objektyvizuota moteris nužmoginama, sudaiktinama, ji redukuojama iki statuso arba daikto. Prie tokios schemos kūriniuose tiek kūrėjas, tiek meno vartotojas buvo įpratęs iki feminizmo teorijos atsiradimo.
Negali būti kalbos apie tiesmuką, veidrodinį vyriškojo žvilgsnio pritaikymą moterų kūrybos analizei, nes feminizmo teorijoje naudojamas terminas moteriškasis žvilgsnis (female gaze) reiškia visai ką kita. Moteriškasis žvilgsnis – terminas, nurodantis į moterį žiūrovę, veikėją ar meno kūrėją, tačiau kalba eina ne apie jos žvilgsnį į objektą, kuris yra vyras ar moteris, čia jau apskritai nėra svarbus objekto lytiškumas. Moteriškasis žvilgsnis priklauso moteriai, kuri yra subjektas, turintis galią veikti, matyti, mąstyti, kalbėti už save, nukreipti savojo žvilgsnio trajektoriją, atstovauti sau. Tai moters subjektyvumo išraiška. Moteriškojo žvilgsnio panaudojimas šiuolaikinėje teorijoje dažniausiai praverčia kalbant apie kino kūrimą, tačiau akivaizdu, kad jis taip pat gali ir turi būti taikomas literatūros teorijoje.
Apžvelgus A. J. Greimo veikalą „Apie netobulumą“, kyla klausimas ne kaip galima, o ar galima juo pasiremti analizuojant moterų kūrybą. Įvedus lytiškumo dėmenį, tenka įtraukti į regos lauką esminę slinktį, įvykusią nuo publikacijos laiko: šiandien jau nėra „savaime suprantama“, kas yra subjektas (kadaise tai buvo baltosios rasės vyras), o moteris ir moteriškumas, nors gali būti pasirenkamas kūrinio objektu, nebėra vienmatis, nekomplikuotas pasirinkimas. Šiandien vyras gali būti tyčia objektyvizuotas ir aprašomas tiek vyriško, tiek moteriško subjekto akimis, tačiau tai jau nebūtų nei revoliucingas autorės (-iaus) pasirinkimas, nei specialaus paaiškinimo reikalaujantis pareiškimas (artistic statement). Praeito šimtmečio viduryje buvo kiek kitaip, bet kai šiandien moteris autorė rašo iš vyro perspektyvos, o vyras – iš moters, tai vyksta atsižvelgiant į subjekto ir objekto santykį jau (tikėtina) sąmoningai, o ne vadovaujantis išankstiniais nusistatymais, ne remiantis praėjusios epochos mokslo objektyvumo ir etinėmis nuostatomis. A. J. Greimo „Apie netobulumą“, jeigu jau pasitelkiame feministinę perspektyvą (ji implikuota, išskiriant būtent moterų kūrybos analizę, o ne kokiu kitu kriterijumi atrinktus literatūros kūrinius), šiandien galima skaityti kritiškai ir tai gali būti labai įdomus perskaitymas.
Konceptualiai galima būtų klausti šitaip: jeigu A. J. Greimas pasirenka literatūros kūrinių ištraukas, kuriose įvyksta vyriškojo subjekto estezė, tai ar galima manyti kitaip, negu kad tų subjektų patyrimai atliepia paties A. J. Greimo pajautas? Semiotikas tyrinėja ir interpretuoja būtent šiuos tekstus todėl, kad gali tapatintis su jais, ir tapatinasi su jais ne kaip žmogus bendrąja prasme (žmogiškoji esybė, savyje talpinanti ir vyrišką, ir moterišką pradą), o kaip vyriškos lyties žmogus. Tai sakome be priekaišto, nes A. J. Greimo gyvenamasis laikas bei aplinka, nors būta jau ir po antrosios feminizmo bangos, sudarė jam sąlygas atsiriboti nuo sociokultūrinių pokyčių, nepriimti feminizmo siūlomų pataisų (mokslo objektyvizmas etc.), atmesti netgi niuansuotą subjekto ir objekto santykį. Jei nesakysime, kad A. J. Greimas renkasi būti ortodoksiškas, tradicionalistiškas (nors savo laikais jis buvo laikomas liberaliu ir gindavo liberalius autorius vyrus), tai teks sakyti, jog jis renkasi nesusimąstyti apie savo aplinką – patriarchalinė sistema anuomet ne visiems galėjo būti matoma, suvokiama kaip atskira sistema, nes ji tiesiog buvo kiaurai persmelkusi visas sritis, ir tas aklumas tekstų bei interpretacijų lytiškumui buvo būdingas ne tik vyrams, bet ir moterims. Tai buvo anuomet dar nematoma paradigma.
Įdomu atrasti, kad mūsų aptariamos problematikos diskurse feminizmo teoretikės Sandros Frieden tekste minimas ir A. J. Greimo vardas: „Teresa de Lauretis, cituodama Greimo, Proppo ir Levi-Strausso pasakų, mitų ir folkloro studijas, teigia, kad edipinė „logika“, kaip patriarchalinės kultūros produktas, grindžia visas nusistovėjusias naratyvines struktūras. Remiantis šiuo argumentu, tradicinė naratyvinė struktūra atkuria ir dramatizuoja specifiškai vyro kovą ir tapatybės paieškas, t. y. jo socializacijos procesą“9. Tipiškas dramatizuotas herojaus žygdarbio naratyvas – kai vyriškasis subjektas keliauja ieškoti ir gelbėti objekto – moters. Negana to – literatūros kanono naratyvuose paprastai įrašyta ne tik moterų objektyvizacija iš vyriškosios perspektyvos, bet ir Sigmundo Freudo apibrėžta neva „būtinoji“ pačių moterų saviobjektyvizacija. Kitaip tariant, moterys, ėmusios kurti literatūrą, pirmiausia pasiskolino vyriškąją naratyvo struktūrą, mokėsi iš vyrų autorių, nesąmoningai priimdamos jų pasakojimo taisykles, nes tuo metu visaapimantis signifikacijos būdas tebuvo patriarchalinio naratyvo schema su implikuota moters objektyvizacija. Dar dvi britų mokslininkės Sandra M. Gilbert ir Susana Gubar išsamioje moterų kūrybos studijoje „The Madwoman in the Attic“ kviečia suprasti būtent tokį pirminį moterų atsaką į vyrų literatūrinį įsitvirtinimą ir galios dinamiką, turinčią prievartos elementų, ir įžangoje teigia: „Tai, kad [moterų] literatūriniai tekstai yra prievartiniai (ar bent jau kategoriškai tvirtinantys), buvo vienas iš svarbiausių mūsų pastebėjimų, nes kaip moterys ne kartą būdavo apibrėžiamos vyrų autorių, taip ir jos, regis, į tai reaguodamos pasirinkdavo veikti per vyrų metaforas savo pačių tekstuose, tarsi bandydamos suprasti jų pasekmes“10. Autorės pažymi, kad savo tyrimo metodologijoje remiasi Haroldo Bloomo prielaida, jog literatūros istoriją kuria stiprūs veiksmai ir neišvengiami atoveiksmiai. Taigi patirtis kuria metaforas, o metaforos kuria patirtį, todėl būtina atsižvelgti į šį uždaro rato fenomeną, o teoretizavimą, kuris yra paremtas (ir įtvirtintas) metaforomis, kvestionuoti. Šiuolaikinė feminizmo filosofė Rosi Braidotti kviečia ne tik autores, bet ir mokslininkes atlikti sąmoningumo žingsnį: „Manau, kad moterims būtina išsivaduoti iš to, ką Teresa de Lauretis savo darbe apie naratyvumą vadina teorinės analizės „edipiniu siužetu“. Ši Edipo struktūra organizuoja teksto prasmę kaip jį kuriančio asmens – nesvarbu, vyro ar moters, – identifikacijos procesą, siekiant tapatintis su subjektu, kuris yra aktyvus ir įgalintas, todėl apibrėžiamas kaip vyriškas“11.
Traktate „Apie netobulumą“ A. J. Greimas savitai aptaria estetinį kūrinio pažinimą per taktilinį aplinkos objektų patyrimą, išryškindamas dialektinio subjekto ir objekto santykio įtampoje sublizgančią metafizinę plotmę. Visuose aptariamuose kūriniuose subjektas priartėja prie objekto per tam tikrą estetinį įvykį – tai lūžis arba blyksnis (pranc. éclaire), ne tik susižavėjimas objektu, bet ir estetikos įsibrovimas į tikrovę: „Tai ne fascinacija, o grožio įsibrovimas į kasdieninį mūsų gyvenimą“12. Tačiau atrandame, kad grožio simbolis yra moteris, o apsukti šios schemos – įsivaizduoti, kad vyras kaip grožio simbolis įsiveržia į moteriškosios subjektės pasaulį – neįmanoma, nesukūrus komiško ar bent nerealistinio efekto. Jei moterų literatūroje ir rastume edipinio siužeto elementų, tai būtų ženklas, kad turime reikalą su klaidinga identifikacija.
Literatūros estetiniai vertinimo kriterijai yra nuolatinis diskusijų objektas, ir keičiantis grožio kontekstui būtina tuos kriterijus iš naujo pasverti, kai kurių atsisakyti, o naujus – steigti. Įrėminimas kasdienybe, laukimas, izotopijos pertrūkis, panašus į lūžį, subjekto sukrėtimas, specifinis objekto statusas, juslinis jųdviejų ryšys, išgyvenimo unikalumas, būsimos absoliučios konjunkcijos viltis – tokie yra keli estetinę pagavą sudarantys elementai, kuriuos mums atveria A. J. Greimo interpretacijos. Tačiau esminis dalykas, svarstant moterų literatūros analizės, remiantis šia teorine prieiga, galimybę, būtų pripažinimas, kad A. J. Greimo interpretacijose estezė įvyksta per vyriškąjį žvilgsnį.
A. J. Greimo veikalas kelia kognityvinį disonansą, kai suvokiame, kad atsivėręs juslingumui, grožio pajautai, logišku ir nuosekliu mąstymu pasižymintis autorius siekia kuo objektyviau aptarti ir įvertinti estetinius kūrinių visumos aspektus, tačiau tuo pat metu išlieka subjektyvus, nes neatsižvelgia į svarbų subjekto ir objekto santykiui lytiškumą. Tiesiog savo privačių patirčių subjektyvumą jis nesąmoningai taiko universaliam objektyvumui. Tai, ką autorius perteikia savo, kaip vyriškojo subjekto, žvilgsniu, yra verta atskiro įdėmaus perskaitymo. Tačiau A. J. Greimas yra savo epochos atstovas, o kai kurios XX a. teorinės nuostatos neišlaiko XXI a. objektyvumo egzamino, todėl manytina, kad šį vyrišką žvilgsnį į kūrinio estezę verta palikti literatūros istorijos retrospekcijai. Peršasi išvada, kad moterų literatūros analizei būtina sukurti specifinę metodiką, kuri būtų įtraukiai objektyvi ir tiktų tiek moterų, tiek vyrų – visuotino literatūros kanono atidžiam šiuolaikiniam perskaitymui.
1 Tournier M. Vendredi ou Les Limbes du Pacifique. Paris: Gallimard, 1967.
2 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis / sudarė Saulius Žukas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 180.
3 Ten pat. – P. 179.
4 Ten pat. – P. 177.
5 Ten pat.
6 Ten pat. – P. 184.
7 Ten pat. – P. 183.
8 Sartre J. P. Being and Nothingness. – New York: Washington Square Press, 1992. – P. 340–400.
9 Frieden S. Transformative Subjectivity in the Writings of Christa Woolf // Interpreting Womens Lives. Theory and Personal Narratives. – Bloomington: Indiana University Press, 1989. – P. 184.
10 Gilbert S. M., Gubar S. The Madwoman in the Attic. The Woman Writer and the Nineteehnth-century Literary Imagination // Yale Nota Bene. – 2000.
11 Braidotti R. Embodiment, Sexual Difference, and the Nomadic Subject // Hypatia. – T. 8. – Nr. 1 (Winter 1993). – P. 2.
12 Greimas A. J. Iš arti ir iš toli: literatūra, kultūra, grožis. – P. 169.