Jonas Mekas. Nervuoti dienoraščiai

1999 m. Nr. 12

Avangardinio kino guru, poeto, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Meko kūrybos nagrinėtojai teigia, kad visą savo gyvenimą jis rašo dienoraščius – kino ka­mera ir plunksna. Beje, tai pripažįsta ir pats J. Mekas, Niujorko moderniojo meno muziejuje pri­statydamas tavo filmą „Voldenas. Dienoraščiai, užrašai, škicai (1965–1969)“, jis pareiškė: „Nuo 1950–ųjų aš laikausi dienoraštinio filmo.“

Panašiai galima pasakyti ir apie J. Meko poeziją – ji taip pat dienoraštinė. Su tokiu apibū­dinimu pratarmėje jis palydėjo „Baltų lankų“ leidyklos 1998 m. išleistą savo poezijos knygą „Die­nų raštai“. Kitą, pas mus dar nematytą savo poezijos rinkinį, „Žvilgsnių“ leidyklos išleistą Niu­jorke, J. Mekas taip ir pavadino – „Dienoraščiai 1970–1962“. Išeivio, žmogaus be namų poetiniu dienoraščiu galima pavadinti ir jo poezijos knygą „Reminiscencijos“.

Bet J. Mekas rašė ir grynai literatūrinio žanro dienoraščius, kuriuos, kaip ir pridera šio žan­ro kūriniui, sudaro chronologiniai gyvenimo užrašai, periodiškai fiksuojami dienų įvykiai, išgyve­nimai, nurodomos įrašų datos. Jau turime „Baltų lankų“ leidyklos išleistas „Semeniškių idiles“, krū­velę kitų J. Meko poezijos ir publicistikos knygų, o apie jo dienoraščius žinome tik iš nuogirdų, taip pat iš fragmentų, išspausdintų jo eseistikos knygoje „Laiškai ir Niekur“. Kas šią knygą skaitė, prisipažįsta, kad tie fragmentai – vieni įdomiausių ir stipriausių šios knygos eseistinių rašinių.

Tad kas tie skaitytojų seniai laukiami J. Meko dienoraščiai?

„Aš pradėjau rašyt dienoraščius, kai buvau kokių šešerių metų – bet jie buvo saugumo išvežti, taip mama sakė, – laiške šių eilučių autoriui rašė J. Mekas. – O 1940–1944 metų dienoraščiai guli ir pūva pakasti Biržuose.“ (Kai šiemet buvau Niujorke, girdėjau brolius Joną ir Adolfą tariantis nubraižyti tos vietos planą, kad būtų galima surasti per karą pakastus dienoraš­čius.) Mat vokiečių okupacijos metais J. Mekas dalyvavo pasipriešinimo judėjime, leidžiant pogrindinį laikraštėlį, paskui, gresiant areštui, dar 1944 m. liepos mėnesį, užkasęs savo užrašus, su broliu Adolfu pasitraukė į Austriją. Ten tęsė Lietuvoje pradėtus dienoraščius. Juos J. Mekas vadina lietuviškiausiais, nes vėliau, jau gerokai pagyvenęs Niujorke, dienoraščius ėmė rašyti anglų kalba.

J. Mekas taip apibūdina savo būsimą knygą: „Dienoraščiai apimtų 1944–1955 metus. Kai viską dar rašiau lietuviškai… [Tų metų] dienoraščiai sudarytų kokių 600 puslapių tomą ar du mažesnius tomelius.“

To tomo ar tomelių rankraščius šį pavasarį parsivežiau iš Niujorko, iš J. Meko rankų. Knygą, kurią rengiasi išleisti „Baltos lankos“, autorius linkęs pavadinti „Nervuoti dienoraščiai“. Mat jie apima gyvenimą, kaip, pasak J. Meko, „…mano rankos, kaip dvi pabėgėlės apsiveja vienatves – aš puolu, paliestas / deginančio skausmo botagu“.

Rengiama J. Meko dienoraščių knyga, kurios fragmentai čia spausdinami, prasideda 1944 m liepos 14 d. įrašu dar pakeliui į Vieną. Toliau – vargana buitis karo belaisvių, o vėliau – iperkeltųjų asmenų (DP) stovyklose. Pasakodamas išeiviškos būties realijas, kaip ir B Sruoga „Dievų miške“, J. Mekas sugeba kartais su lengva ironija, kartais su sarkazmu pavaizduoti žmonių be vietos charakterius.

Pridursiu, kad lietuviškieji J. Meko dienoraščiai yra išversti į angių kalbą ir 1991 m. išleisti Niujorke pavadinimu „I Had Nowhere To Go“ (laisvai būtų galima išversti „Be vietos“).

Rengėjo ir vertėjo dar laukta angliškai parašyti J. Meko dienoraščio (lietuviškųjų tęsinys), apimantys patį vaisingiausią ir įdomiausią J. Meko kūrybinės veiklos laikotarpį – jo kelią į avangardinio, nepriklausomo kino aukštumas, žurnaio „Film Culture“ leidimą, bendravimą su Jacku Kerouacu. Salvadoru Dali. Andy Warholu, Allenu Ginsbergu, Peteriu Kubelka, Johnu Cage’u, Marcelinu Duchampu, Susana Sontag, Johnu Lennonu, Jurgiu Mačiūnu, kitomis meno pasaulio įžymybėmis. Angliškųjų dienoraščių fragmentai buvo paskelbti JAV. Prancūzijoje. Japonijoje ir kitose šalyse.

Antanas Naujokaitis

Dienoraščių kalba netaisyta – Red.

---

1948 m. rugsėjo 26 d.

Kaip daug galima iš karto mykti: mylėti visą laiką, visur…
Pora žodžių tik. Ir tačiau ne jie svarbu. Jie buvo tik apie nieką ir šiaip sau – o tačiau kaip aš gailu užmiršti tas akimirkas, kai mano akys pasinėrė josiosin? Beveik kaip meilė…

A, akys greit susipainioja. Jas greit pagauna.
Algis pasakė: a, tu nenori donžuanu būti? Bet donžuanas nemetė sa­vo širdies visoms, kurios jį sekiojo, o tik toms. kurių jis norėjo…

Lietuvis dainoj paskęsta, užsimiršta. Lietuvio dainos ilgos, daugelio posmų, kad būtų kur išsidainuoti.
Aš nieko neturėjau. o miesčionys viską turėjo ir nemokėjo to mylėti.

Nedavė Dievas nueidamas – duos pareidamas.

Mesk dirbęs, nes padvėsi!

Penktoji dimensija moderniajame mene – tapyboj, literatūroj (muzikoj jau seniai buvo) – pagauti tai, kas yra už linijų ir žodžių, o ne ne linijas ir žodžius. Žodžių ir linijų montažas yra priemonė, o ne baigmė.

1948 m. spalio 20 d.

Povilas įširdęs kalba apie tremtinių norą grįžti namo, pasipiktinęs jų noro nepagrįstumu jų širdyse.
Kad žodis toks menkas dabar, kad neveikia burtų – gal kaltas nebetikėjimas juo ir tas lengvabūdiškumas – tai jokia dirva jam: nėra priėmimo. Stebuklas nelaukiamas, stebuklu netikima. Reikia dvigubos jėgos, kad taptų. Kur gali tarpt stebuklas, jei nėra išsiilgimo, kuris perskelia akmenis?
Šiandieną klausia manęs: „Kas gero?“ Sakau: „Ko gero nori?“– „O žinai, ko visi norim, namo.“
Ar to norit? Ar tai galima vadint noru. kaip jūs norit? Ir už tai jau jaučiatės verti namų? Sakyt, įsikalbėt norint – dar nereiškia norėt. Kristus mokė apie norą. Povilas mokė. Ką išmokom iš to? Aš pasakysiu: mes nieko nenorim, štai kas yra. Mes nieko nenorim, todėl nieko neturim, ir skursim, ir mirsim tokie. Akgi, nuodėmė greita, bausmė nesiskubina, ar nesakė Herbačiauskas?
Numeskit visą gudrumą. Priimkit vargą. Tegu jūsų širdis būtų tyra – kad ji būtų išskusta knyga. Ir tegu jūs ir negalėsit joje viso brudo ištrint – tegu užteks jūsų nusižeminimo, užteks, kad jūs prisipažinsit, jog nebegalit jos ištrint, ir ją padėsit tokią, kokia yra, žinodami, kad ji vis dar pilna brudo – kokia yra – ir joje JIS įrašys jūsų tylėjimo metu: „Viza namo“.
Bet reikia norėt! Visa širdimi, visom rankom, visom akim. Iki krau­jo. Tegu ir užmuša – reikia norėt. Noras kalnus perkelia, noras jūrom per­eina. noras skaito ateitį ir praeitį, noras ugnimi pereina.

1948 m. spalio 27 d.

Kunigui Trakiui

Rašau iš tolimo ir purvino Kasselio. Dabar čia lyja. šlapia, nebeiš­brendama.
Pirmiausia pora žodžių dėl mūsų kalbėto Mainz-Kastelio. Parvažia­vęs sužinojau, kad į ten persikelti nebeįmanoma, nes stovykla neseniai uždaryta. Todėl visos pastangos ten link yra bergždžios. Taigi ir mudvie­jų su broliu studijos Mainze turi nutrūkti. Mėginsim dar persikelti į Miun­cheną, gal ten pavyks. Bet dar nežinom.
Dabar kitu reikalu. Apie teologijos studijas.
Daug galvojau apie tai visą kelią. Daug esu galvojęs prieš tai ir dar kartą pergalvojau čia, kai grįžau. Pergalvojau ir radau, kad negaliu stu­dijuoti teologijos. Kodėl, aš galėčiau priimti Jūsų paramą ir studijuoti, stropiai gal net – bet kaip aš tai galiu, jeigu iš vidaus tikro patraukimo, tikro veržimosi vis tiek nėra? Būt sau pačiam netiesiu, dirbt prieš sa­ve, reiškia būt ir prieš Dievą netiesiu. Teisybė, kad aš turiu didelį pa­traukimą prie tikėjimo dalykų, taigi ir prie teologijos – bet visai ne tokį, kokio reikia kunigui, ir dar evangelikui. Kaip aš galiu studijuoti evan­gelikų teologiją, ruoštis ev. kunigu, jeigu nesu savo viduje tikras evan­gelikas? Apgalvojau ir radau, kad man brangūs visi tikėjimai, visi tikintieji, visų religijų. Išorinė forma? Vis tiek tikroji bažnyčia yra mū­sų viduje, o išorė tik pagal įpratimą, tradicijas, kaip kam. Ką aš galiu prikišti šitai moterėlei, kuri sėdi ir kalba rožančių, atsidavusi, visa šir­dimi. ieškodama Dievo malonės? Liuteriui gal tas nepatiktų, bet Dievui, aš galėčiau derėtis, tai visai tvarkoj: jis jos nenubaus už tai… Ar kuo ga­liu pakaltinti tuos, kurie keliauja vargingą kelią, pavyzdžiui, kad ir į Ši­luvą, kad ten kartu pasimelstų. Jiems tai šventa. Ar Dievas jiems prikiš tai už bloga, kad jie Jo garbei tai daro? Arba vėl – aš nueinu į katalikų bažnyčią, klausaus, žiūriu, ir ką aš galiu blogo apie juos pasakyt? Ti­kint nereikia būt labai protingam ar kritiškam – reikia tik norėti, tik geis­ti visa širdimi priartėt prie Dievo, nekritikuoti pamaldų ar kunigo pamokslo. Ak, kaip dažnai mes negalim žodžiais ir išorinėm formom, li­turgija išreikšt savo vidinių jausmų, mes nesame tobuli – ne kritikuoti reikia, o pačiam pasinerti į tai kartu su visais, vienoj maldoj, vienoj gies­mėj, litanijoj. Tada visi išoriniai žodžiai yra tik priemonė, tik pereinama­sis lieptas, ir ar svarbu, ar kiek į ten žodis ar į ten – svarbu yra tik, kad ateina tikėjimas; tikėjimas ateina savaime tada, kaip Dievo Malonė. Aš tai esu pajautęs katalikų bažnyčiose, kaip ir toj, evangelikų, toj mažu­tėj Papilio bažnytėlėj, kai sueidavo, suvažiuodavo visi kaimai, visi pil­ki žmoneliai.
Ir štai dabar, kai aš galvoju apie visa tai, peržiūrinėju. aš sakau: Kaip galiu studijuoti teologiją, jeigu nejaučiu dar tikro „teologiško“ pašauki­mo? Jeigu būt ir vadintis evangeliku – kur jau, nekalbant, ev. kunigu! – reikia sutikt su visom piiimtinėm evangelikų bažnyčios tiesom. Bet aš to negaliu nemelavęs.
Matot, kaip yra. Gal Jums tatai atrodys ir kiek keista, bet ką aš galiu padaryti – nežinomi yra Dievo keliai ir norai… Jie vedžioja žmogų per visokį pragarą net, po visokį abejojimą, kol atveda. Aš žinau, kad many yra didelis velnias, kuris dažnai mane kamuoja, ir aš dažnai pavydžiu tiems, kurie taip lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami, tikrai aš pavydžiu jiems, tikintiesiems. Bet aš žinau, kad ieškantieji randa. Ir keisti tie keliai į Jį, nesuprantami, kaip kalnai:
Užuot ėjęs tiesiai – eini laukais ir apsukui, aukštyn Ir žemyn, tarpekliais ir perėjom, dešimtkart ilgesniu keliu. Ir, rodos, ta viršūnė taip arti, ar Bartolomaa, ji čia pat, gal dešimt minučių – ir eini valandom, žiūri, ir nuotolis nemažėja, ir nuotolis vis tas pats – kalnuose sulūžta visa linijų, erdvės ir laiko logika. Ir vanduo, akgi ir upeliai – kaip krištoliniai krinta ir skubinas jie, žalsvi ir mėlyni, tyri jau tyri. Atrodo, nėra nei iš kur, nei lyja – o jis, staiga netikėtai visai, skaidria čiurkšle iššoka pačioj netikėčiausioj vietoj – iššoka, išsipurkščia iš uolos vidurio, nuo baltos grublėtos uolos; viskas kitaip, viskas kaip nelauki, kaip nesitiki kaip paslaptis, kaip stebuklas. Tokie yra nuostabūs jie, kalnai. Tai ką jau žmogus…

1948 m. spalio 7 d.

Aš girdėjau dainuojant. Vieną vakarą, vieną šviesų, neišpasakytai žvaigždelėm mirgantį, pačiame vidurvasary. Po darbo, kai visos svirtys, visos tvartų durys nutyla, kai tik kurklelių ūžesys, kai tik šikšnospar­niai… Stovėjom po mėlynais alyvų krūmais, šiltame kieme, ir dainavom.
Daina, tu dainele! Tokia graudžiai ilgesinga, tokia užsisvajojusi. Tarsi gintarėliai tie žodeliai, tarsi karolėliai suvarstyti. Tai tik ant Bal­tijos kranto, tai tik į pušų kalnelius užsižiūrėję, į beržynėlius, tai tik tie lėti žemdirbiai, tos grėbėjėlės, tie lietuviški berneliai tokias dainas su­dėti galėjo. Ar jūs girdėjot kada kur kitur taip dainuojant, kaip ten? Taip graudžiai ir taip ilgesingai? Ar girdėjot, taip laukuose, iš darbo grįžtant ar vasarų vakarais? Ak, tai prisimena vis tie vasarų vakarai, šviesūs, ne­apsakomai žvaigždelių pilni. Sėdėdavome po tirštomis liepomis ant medinio suoliuko, diemedžiams kvepiant šiltame kieme, ir dainuodavom. Ak, Dievulėliau, ką gi aš žinau, apie ką dainelės kalbėjo: prasti jų žodeliai. Mes dainavome apie darželį, apie rūtelių kvepėjimą, apie bernelio, apie mergelės ilgesį, apie žirgelius; ir apie pūdymą, apie linų laukus mes dainavome, ir apie motules, – ak, maži, nepuošnūs tai buvo žodžiai, šimtus kartų mūsų dainuoti, ak, ir melodija! Bet mes dainavome, ir tai buvo neapsakomai ilgesingas susidūmojimas. Mes dainavom, ir mūsų akys žiūrėjo tolyn, į žvaigždelių šviesumą, mes žiūrėjom į vakaran įsigėrusius medžius, į namus ir į vienas kito akis, ir mes nieko nieko daugiau nenorėjom, tik dainuoti, tik dainuoti. Ir mums rodės, kad niekad gražiau negalima dainuoti, niekad. O kai mes, pabaigę, nutildavome, ir, bijodami ardyti tą nuotaiką ir tylą, klausydavomės: mes girdėdavome tas pačias dainas dainuojant toli, kitame kaime, tolimose sodybose ir ten, kiemuose susirinkę ar vaikščiodami tamsėjančiom sodžių gatvėm ar laukų takeliais, dainavo sodžių merginos ir bernai, tokie pat kaip mes, dainavo iš tokio pat nežinomo ilgesio, tokio pat susidomėjimo pagauti, vakarėlin užsižiūrėję. Ak, kokios gražios tos dainelės, ta nuotaika, tie sidabriniai vasarų vakarai, ir balsai, ir balsai atrodė tokie gražūs. O, nesvarbu, kad tai kiek ir nesiderina, ir grubokas kitas, kad tai kiek kuris ir prasišoka, visa burna, taip. atmetęs galvą, traukia, – ak, argi tai svarbu? Mes sau, sau dainavome, kad kitaip negalė­jome: argi galima tokį vakarą nedainuoti, argi galima tokiais vakarais už­migti?
O, mes nedainavom niekam – mes tiktai sau. rateliu, pasiklausyda­mi ir pasikalbėdami, ir tyliai nusijuokdami kartais, tyliai, kad nesudrumst tos ramumos, tos šventos nuotaikos. Tyliai, tyliai naktim plaukė mūsų dainelės į kitas kaimo puses, tolyn į naktį, ir mums buvo taip neapsa­komai gera, taip neišpasakytai!
O, buvo ir kitos dienos, ir kitos dainelės dainelės, kurios skambė­davo per mūsų vestuves, dukreles tolyn išleidžiant, ir linarūčių daine­lės, tos švelnios švelnios, ir kūlimo: ir tos, kurias audėjos seklyčiose prie staklių liūdnai dainuodavo: ar mergelė, į rūteles užsižiūrėjusi, apie ber­nelį besvajodama, ir tos, kurias po juodalksniais sugulę arkliaganiai niū­niuodavo, ar piemenėliai, po alksnių krūmus karves varinėdami, – ak, vis tai dainelės, vis tokios gražios, tokios vis graudžios – iš pačios lie­tuvio širdies išriedėję, kaip rasos lašeliukai, kaip gintarėliai.
O, kur benueitum, kur benuklystum – ar tai galėtum be tų dainų, jeigu jos tavy kaip rūtos įaugę? Kaip be tų dainų be dainelių?
Daug laiko jau nuo to praėjo. Bet ieškojau, visur ieškojau to, viso­se koncertų salėse – ir niekur neberadau, niekur. O, kur ten salėse įtarpint gyvenimą! Juk tai buvo sidabriniai vakarėliai. Juk tai buvo auk­so žvaigždelės. Juk tai buvo pačiam mano lietuviško kaimo vidury Ne­sugrąžini jų.

Didžiai gerbiamas p Girniau.

„Tremtinių mokykloje“ skaičiau Jūsų įvadą į filosofiją. Leiskite man paminėti kelias vietas, kurios man itin sukėlė abejonių.

1. Jūs rašote: „Kaip anksčiau jau nurodėme, filosofija, kuri teikia žmogui išmintį ir ne tik paprastą žinojimą, kaip kiti mokslai, nuo visų kitų mokslų skinasi esmiškai.“ Nemanyčiau, kad mokslas, kad ir filoso­fijos mokslas, galėtų teikti išmintį. Žmogus gimdamas viską atsineša, ir toliau yra tik išryškinimo – kaip fotografijoj – eiga. Nekalbu apie žinojimą – žinojimo žmogus neatsineša, žinojimas yra aplinka. Jis daugiau ar mažiau įgyjamas judant ir santykiaujant. Bet išmintis nėra žinojimas ir neįeina į mokslų sritį ir jos suteikti žmogui niekas negali, nes ją jau turime gimdami. Klausimas yra tiktai išryškinimo.
2. Jūs kalbate apie tikrą savęs pažinimą, kada jis „drauge yra ir sa­vęs perkeitimas“. Bijau, kad savęs pakeisti negalima, nes tai jau nebe mūsų radiuse. Mes save galime tik giliau ar paviršutiniškiau pažinti, iš­vystyti, ir tai galbūt per nesusipratimą ir vadinam „savęs pakeitimu“, bet iš esmės tai yra tik nuolatinis brovimasis gilyn į save. Ir kadangi niekados iki galo savęs nepažinsi, neįsibrausi į pat sielos centrą, tai atrodo lyg ir beprasmiška kalbėti apie savęs perkeitimą: tik, gal, pažinimą.
3. Kalbėdamas apie egzistencializmą, jūs skiriate filosofiją nuo „li­teratūrinio judėjimo“, kaip, pvz., Berdiajevas, J. P. Sartre. Taip, bet klausimas kyla, kur yra „tikroji“ filosofija? Ar kalbėjimas apie filosofijos principus ir kalbėjimas apie filosofiją yra tikrai filosofija? Kartais pagalvoju, kad Kristus ir Sokratas buvo tikrieji filosofai, nors jie tik palygi­nimais kalbėjo. Gyvenimas yra daug laisvesnis, negu filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filo­sofinių filosofų. Žmogus gyvena, ne mąsto. Kas pasakys, kad prieš Kristų nebuvo visų tų idėjų, kurias jis skelbė. Bet jis mokėjo jas žmonėms perduoti. Jis buvo jau viską suvirškinęs. Viena įgyvendinta idėja yra gyvesnis daiktas negu kokio filosofo visi rinktiniai raštų tomai. Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to.

1948 m. spalio 24 d.

Yra nusišypsojimų, kurie miršta tą pat minutę. Šitas nusišypsojimas… Aš užmiršau, kur esu, aš nemačiau aplinkui. *

O dabar vėl vienas.

Kaip sulaikyt, kaip sulaikyt!
šitų akių tyrumą —.

Spalio 27 d.

A, mylinčios širdies nepastovumas! Baimė.
Dieve, duok mano naktims miego.

1948 m. lapkričio 14 d.

Vakar su Valentuku užėjom pas Tvirbutus. Tvirbutienė užsispyrus ėmė tvirtinti, kad laimingos šeimos yra tiktai išsigalvojimas, laimingų šei­mų negali būti. Jeigu kurios šeimos tokios išrodančios, tai tik taip iš pa­viršiaus: viduj ne meilė, o tik šalta pagarba, apsipratimas.
Kokios mergaitės tau patinka? – sako. Kodėl, kiekvienas turi viduj keletą mėgiamiausių bruožų, kiekvienas… Bet kaipgi aiškiai tai apsaky­ti ar atsakyti? Jeigu žinočiau, kokia mergaitė man patinka ir dėl ko – vi­sas tas savybes – tai gal iš viso jau meilės nebebūtų, tik mokslas…
Yra mergaičių, į kurias nei iš kurios pusės negaliu įsikibt. Sakysim, Liucija. Anei jokios kalbos aš negaliu su ja rast. Aš stoviu prieš ją kaip kvailas avinėlis ir nežinau, ką pasidaryti. Mėginu įsijungti į jos atmosfe­rą, pagaut jos bangas – o nieko neišeina. Ir ieškau būdų pabėgt.

1948 m. lapkričio 22 d.

Nieko negaliu pradėt. Oras bjaurus. Mėginau rašyt – slėgimas smilkiniuos, drangna veržias į kambarį – vaizduotė mėlyna.
Jaučiu viena: jeigu rėkčiau, visa burna – būtų geriau. Rėkt, šaukt! Bet aš vaikštau po kambarį ir kriokiu, sulaikydamas balsą gomury, rėkiu – ir pats bijaus, bijaus šaukti, kad pats savęs neišgirsčiau, kad kas neišgirstų, kad kaimynai.
Aš negaliu daugiau! Draugai! Aš negaliu išlaikyt to savy, negaliu!
Tai vienatvė mane veržia, tai vienatvė, aš žinau! Ir aš negaliu ko padaryti.
Kaip užmušt ją, vienatvę, kaip užmušt tave, prakeiktoji vienatve, kaip! Užmušti.
Didžioj beprasmybėj stovėjau tarpdury ir žiūrėjau į naktį. Nežinojau, ar eit, eit naktin, gatvėn – ar gal gult lovon kaip didžiausiam ligoniui. kad užmigt, kad užmigt nuo visako.

1948 m. lapkričio 28 d.

Iš komiteto gavau dvimėnesinę 100 DM paskolą. Iš Poškienės (Dievo moteris) pasiskolinau 50 DM. Kooperatyvas paskolins – pažadėjo – 50 DM. Tai turiu 200 DM „Semeniškių idilėms“ išleisti.
Riekutė duonos, ant jos raugintų kopūstų, užklojam kitą riekutę – ir su arbata valgom, visai gerai. Arba duona su svogūnu viršuj, su druska.
Vokietis. Sudžiūvęs visai, prašo duonos Įėjęs. Sakau, leider¹, netu­riu daugiau, štai su Valentuku, stebėdamiesi paskutinio kampelio ska­numu, baigiam. Vokietis piktokas, išeina, netiki.
Valentukas popieriais, knygom ir išrašais, iškarpom apsikrovęs, ruošias rytdienos paskaitai.
Vladas juokias, sako, neprotinga kalbėt žmonėms apie tai, kas ne vi­siems suprantama; ir dar, sako, Valentukas iš ambicijos, iš kažkokio įsi­vaizdavimo tai daro. Jam sunku suprasti, kad Valentukui tai mirt ar gyvent. Vidus verčia, plėšia išsakyt. Ne tai, kad raštu, sau, uždarai – o visiems, kam reikia, žodžiu, gyvu žodžiu. Ar tai nėra poezija – kalbėti?
Kai dabar rašau, Valentukas bando Šaltmirui tai išaiškint. Jis visas viduje dega. Kaip pilna jame priplūdę, ko reikia išsakyt, kaip jį plėšia.
Prieš porą dienų kažkokia norvegė iš IRO įstaigos, iš Kasselio, ma­ne aplankė. Sako, jei nestudijuosi žiemą, gal darbo nori, užsidirbtum. Sakau, aš turiu begalę darbo, aš nenoriu jokios įstaiginės tarnybos iš principo. Tai sako, gal emigruoti nori kur. Ne, sakau. Nebent į Morocco kada nors. Dabar – – čia noriu dirbti. Sako, negerai galvoji. Reikia gi planą turėti prieš akis. Ačiū, sakau, aš turiu šimtą planų, o kai dėl dar­bo Amerikoj – aš žmogus noriu būti, ne mašina. Tai norvegė žiūri keis­tai, labai keistai. Ir išeina.

1948 m. gruodžio 13 d.

Stasiui Budavui

Jeigut, kai šis laiškas jus pasieks, bus jau Kūčių išvakarės: jeigut ant žmonių veidų ir gatvėse, o jau ir languose bus netolimų, taip arti ar­ti jau esančių Kalėdų nuotaika –
Jeigut –
tai mano laiškas bus kartu ir pasveikinimas. Akgi, neturiu čia tų spal­votų atvirukų, tų, kurių vaikystėje, prisimenu, taip laukdavom – su eg­lutėmis, su kankorėžiais ir spalvotom naujametinėm pasagom; akgi, tie mieli atvirukai, tie prasti, tie proginiai – vis tik, kaip jie yra mieli prisi­minimuose! Paprasti bus šieji ant popierio lapo kalėdiniai pasveikinimai ir linkėjimai:
– kad įsižiūrėję į savo prisiminimų šąlančio lango gėles, kad įsiklau­sę juosin išgirstute anų, nebesugrąžinamų žiemos naktų siautėjimą, kai taip vėlų vakarą, langams juodai vidun bežiūrint; tą kibirų baladojimąsi kieme prie šulinio, ir langinių; ir tada – kūčių šieno kvapą, kva­pą kamaroje ant lovos sudėtų pyragų, o gal ir kukulių? Ir kvapą baltai šventėms išplautos trobos, ir baltus, tik ką iš pirties parėjus užsivilk­tus marškinius; ak, ir kai visi prie stalo sėdasi, prie balta staltiese už­tiestu, kai taip, rytą, pro užšalusių langų pratirpimus žiūrėdami vieškelin seka, kada grįš ankstyvieji iš bažnyčios; ak, ir tas nesiliaująs pustymas – visa tai taip brangu, taip artima – vėl kad taptų, ir sniegas. Dievuliau tu mano. Sniegas! Kas Kalėdos be sniego, be sniego pusnių, linkui trobas, prieš pirtis ir tvartus, – man taip graudu, taip neapsakomai, kai apie tai vien pagalvoju, tik pagalvoju – –
Taigi – kad nors prisiminimuose švęstute anokias Kalėdas! Nežinau, ar bus pas jus ten sniego, ar pašals, ir iš viso nežinau, kaip kas ten yra – bet tikiu, kad labai jau liūdna bus. Akgi, jeigut krikščioniu vien būt, jeigu tik krikščioniškai Kalėdas prisimint – taip! Bet jau toks silpnumas gal, gal kita kas, o gal ir tas įgimtas lietuvio panteizmas, kad Kristaus gimimo reikia ir visos tos įšaldytos ir snieguotos kalėdinės gamtos nuotaikos, ir – būtinai! Kai aš pagalvoju, kad tektų Kalėdas švęst kur Australijoj ar Brazilijoj – man taip tik paširdy graudumas spaudžia. Ak, neįsivaizduoju – tai būtų kažkoks baisus skaudumas, tos Kalėdos prie žaliuojančių medžių – tai būtų nepakeliama. O gal tai tik taip rodos, gal žmogus ir prie ilgesio pripranta? Ak, kad jis nepriprastų, lietuvis, kad jis niekados nepriprastų prie ilgesio – kad jis jam aštriu graužu vis brėžtųsi!
Tai šit, rodos, visai ne taip norėjau parašyt – norėjau tik apie ką kita, – gal apie reikalą – ir nesusilaikiau, nesusiturėjau, kur dūmos, kur žodžiai nuveda. Tai dabar prie reikalo.
Matot, nesenėlio skaičiau J. Aisčio ir S. Budavo pasirašytą apskel­bimą dėl Rašytojų Draugijos narių emigracijos. Narys nesu, kaip nėra ir brolis. Nuo mažumės savy nešioju rašytojo vaizdą kaip didelio, kaip šventojo – kaip tarpininko tarp žmogaus ir dangaus – gal kunigo? – į kaip tad aš galėčiau jaustis Rašytojų Draugijoj? Jūs nesupykit ir blogai nesupraskit manęs – jeigu man rašytojas yra RETAS, NEKASDIENIS, jei­gu man ir lietuvių rašytojų tėra KELI. Tai dovanokit, kad negaliu būt Rašytojų Draugijoj. Todėl ir norėčiau prašyti, o gal klaust Rašytojų Draugijos, o kartu jūsų asmeniškai – vieno:
Jeigu panorėtume pamatyt, pagyvent Suvienytose Valstijose – ar negalėtumėte padėt gaut kur sutartį ar ką panašaus dviem nelabai praktiškiems jaunuoliams? Dėl darbo – tai iš pykčio, iš darbo neapy­kantos dirbam viską (nors manytumėm, geriausia Amerikoje gyventi valkata ar bedarbiu – mažiausia gundymų). Taigis – ar korektorium, ar laikraščių išnešiotoju, ar batų valytoju, gatvių šlavėju (pažymėjimus turim ūkio darbininkų ir miško kirtėjų), pagaliau vienuolyne (ir tai rim­tai. ne juokais, būtinai norim bent metus pagyventi vienuolyne!). Taigi – ieškom DARBO, ir
…prakeiktas tebūnie jis, DARBAS, kas dabar suprantama DARBU. Mes prisiimam tyčiomis, sąmoningai, būt ARKLIAIS! Kas bus po tų metų, kai įgris, kai prinoks viduj tai, ko nelaiko Amerika (ir jau ir kitur) DARBU, kai prisirps vidus neišsakomo – tada nebeatsakome už save. Kai pagalvoju, kaip visi plūkiąs fabrikuos, įstaigose – tuose vie­šuose beprotnamiuose – mane apima žalias pyktis (žalias siaubas, anot Mikšio) – pyktis dėl visa to, nors žinau, kad kaip žmonija į tai jau įsivėlus. Ji negalėtų jau be to, to nebeįmanoma pašalint be „mirtinos“ ope­racijos – ropoja kaip urvu, kuriuo tik pirmyn yra kelias, apsigręžti negali, tik pirmyn, vis pirmyn į užsinėrimą (kilpos).

Šaltmirui Vladui

Ak, ar tai žodžiuosin sudėt, ar
tai išverkt raudot?

Į širdį, į mano kojas įsigraužė žemė,
į mano rankas, mano akysna įsisiurbė,
nebeiškrintamai.

Tat ne aprašyt – tai išgyvent – metais
tarp visų tų daiktų, rūpintojėlių ir
bobų vasaros vortinklių sidabro. –

keltis kartu su karvių bliovimu,
jaust linų veleno dundėjimo muziką
ir rasos karoliukų elipsėles ant
rasakilėlių, –

ak, tai vis išgyvent reikia, kad
galėtum – viso to netekęs,
taip iš tolo – sopulingam užsi-
svajojiman paskęst, rūpintojėlio
rymone, taip žalio ir sidabro
pieta.

Ak. mano bėdinas, mano lėtas lietuvi,
sermėgiau prastas ir lyriškas – tik tujen
suprastai mane – bet tavęs čia tik pasi-­
gendu. tavęs, kaip mano žemės —

Kassel, 1948.XII.21

1948 m. gruodžio 16 d.

Bernardui Brazdžioniui (neišsiųsta)

Vakar sėdėjau ir mąsčiau apie Kalėdas. Ir apie daugelį praėjusių me­tų. Jie kilo prieš mane ir krito, kilo ir krito.
Man prisiminė baltos, snieguotos laukų platumos, man prisiminė tos gilios pusnių kauburės aplink trobas, ir upių pokšėjimas naktimis (ak, jeigu dabar nebūtų žiema, jei ne Kalėdų išvakarės, aš prisiminčiau va­saros šilimą ar šiltus liepų lietus, žemuogių kvapą – bet dabar many tik sniego, neapsakomas sniego pasiilgimas).
Ir kai mąsčiau – ne, ne mąsčiau, o tik leidau viskam vėl many nu­busti, iškilti ir vėl pranykti, sutrupti, iškilti ir vėl nuslinkti užmarštin – man prisiminė ir tie vakarai, ilgi ir gūdūs, kai grįžę iš miškų, malkas kir­tę, ar iš vėjų klebenamų daržinių, nuo linų, iš klojimų – kai po karštos vakarienės išsitraukdavom iš po pagalvio porą knygų ir užsikniaubdavom ant jų, tyliai ūžiant žibalinės lempos dagčiai, juodai mėlynuojant langams. Nedidelės pasinėrimo valandos. Nedaug jų buvo, kelios: Salomėja, Aistis (Kossu tada), ir Boruta, Donelaitis, Žemaitė. Ir „Kunigaikščių miestas“.
Daug metų po to prabėgo, ir greit bėgo metai, nuostabiai greitai. Ne­pamačiau net. Prie lauko darbų, prie sunkių mėšlo vežimų, prie plūgo. Ir vėliau, išsimušus miestan, į gimnaziją, badmiriaujant, besivejant kitus, užsidarbiaujant – greit bėgo metai. Ir vardų, kurie tapo mano drau­gais – niekados akis akin nesutiktais – vis daugėjo, vis platėjo, Baudelaire, Valéry. Begalinė eilė vardų. Tačiau pirmieji kažkaip giliausiai įsirėžė. Galbūt ir dėl to, kad jie didžiausiu sunkumu buvo įgyti, nuslėptom minutėm, vakarais, ar lietums lyjant, kai visi trobose sėdi, kai iniekas nesibars, kad vis su knygom ir su knygom, vis nosį knygose įkišęs.
Dabar tik aiškiausiai imu įžiūrėt, vis aiškiau ir aiškiau, kokia didelė metų eilė skiria mane nuo daugelio vardų, kuriuos ir dabar aš matau žurnalų puslapiuos, ant naujų knygų viršelių. Juk aš buvau vos piemeniokas dar, kai jie jau pačiam stiprume buvo. Pusberniokas dar buvau, kai jų knygos po mano pagalve gulėjo, ar lauke dirbdamas užantyje vis nešiojaus, prakaite. Jūs nežinojote, – nei Kossu, nei Nėris, nei Vaižgantas, net tu – kad palikote nedidelę (ar didelę?) savo dalį kažkur, vienam tolimam kaime paskum šieno vežimus, paskum akėčias einančio pusbernioko širdy ir ambicijose. Ir daugeliu kitų taip išsidalijo, daugelio pėdsakus savy nešuosi. Ir kas jie visi buvo, kas jūs, visi tie vardai, atsimenami ir nebeatsimenami? – ak, vis tai mano priėmėjos, palengva gimstančio manęs priėmėjos. Ir su kiekvienu prisilietimu vis gimė kažkas naujo, vis atsirišo viduj raištelis po raištelio, akis po akies, šitam audiny.
Yra laikas jaunystėj, pačiam priešaušry, kai praeini, prateki pro visus. Ir tik vėliau, daug vėliau, stabtelėjęs, pradėjęs žvalgytis, vis arčiau žiūrėdamas, vis artindamas savo žvilgsni iš tolumų artyn prie savęs – išvysti savuosius. Tėvus. Antrą kartą atrandi juos…
…o gal kad Kalėdų išvakarėse, kad bunda visoki ilgesiai ir prisiminimai, visoki užleisti jausmai viduje pasikelia ir vedžioja tavo ranką…
Ir man dabar gaila, kad aš į jūsų laišką laiku neatsakiau…
O kadangi jau Kalėdų išvakarės, tai siunčiu jums visiems kalėdinių linkėjimų – ir tai ne tokių, kasdieniškų – o baltų balčiausių, su eglučių šakom ir su sniego vėpūtiniais, su vėjo nublizgintom laukų tolumom ir su tom mažytėm, nuostabiuos kaimuos išsimėčiusiom. sniegu apverstom bažnytėlėm, su tais tolimais važių varpeliais, apšarmojusiom krūmų šakom – ak, kad taip čia žiema, kad taip pašaltų, kad pasnigtų! Ak, Dievuliau mano, kad būtų baltos Kalėdos, kaip anos, namiese, kaip tos kristalinės prisiminimų Kalėdos –

1948 m. Kalėdos

Galbūt tai tik ilgesys, nutolusio idealizavimas, galbūt… Ten, namuos, tarp sniego vėpūtinių, nuo speigo braškant tvoroms ir vėjui neramioj nak­ties tamsumoj begrabaliojant trobos langines – kadais, dar pusberniokas, metų prietemoj (kaip greit, nemačiom taip, prabėga metai!), žibalinės lempos šviesai švytuliuojant, tykiai ūžiant žibalan įsisiurbusiai dag­čiai, vėlai vakare, mamos rateliui beburzgiant, skaičiau Aleksandriškį: „O, kokia tu graži iš tolo!“ – ir nesupratau. Nes tai buvo dar seniai (da­bar rik įžiūriu, kokia metų eilė skiria nuo Aisčio ar Brazdžionio, kad jų jau tada plačiausia širdimi rašyta) – nesupratau tada, tik tie žodžiai, kaip nebeiškrintantys dagiai, liko viduj: O. kokia tu graži iš tolo!

Ir po to bėgo metai, daug tokių vakarų, ir dienos: prie plūgo ir gyvulių, prie dalgio, dulkėse ir rudenio lietų išplūktuos purvynuos ir prie runkelių taisymo, ir šlapiose bulvių vagose sugrubusiais pirštais. Diena dienon prie darbų, taip diena dienon. Ir kai mėginį galvoti paskum mėšlo vežimą klampodamas – mintys tokion sustingusios, ir tik nuovar­gis. kaip sunki ranka, sveria. Gal tik vakarais, ar šventom dienom nutrūkęs, ar kada užeina neperstojami lietūs, ilgos septynių broliu miegančiųjų liūtys – kur kamaros prieblandoj išsitrauki iš palovio Donelaitį ar Aistį, ar Vaižgantą, ar tautosakos tomą (o, jie giliai palovy, me­dinėj dėžėj sudėti, kad šeimyna nesuplėšytų, neišmestų!) – ir sklaidai, ir žiūrinėji, taip nedideliam atsigavimui. Ir vėliau, išsiprašius, išsimušus miestan (koks nedidelis buvo tas mano miestelis, su pora silkių krautuvių ir arklių turgeliu), – kietom darbo rankom besivejant toli nutolu­sius vienmečius, dantis sukandus, pusbadžiu stumiantis ir užsidarbiaujant, savaitėmis su vienu vieninteliu duonos kepalu, taupiom riekėm. – vis Vaižgantas, Aistis, Boruta, dar vėliau – Verhearenas, Baudelaire ir Rimbaud, ir tada – karas, ir okupacijos, plakatai, girios.
Vargani – prakalto ir alkio yra mano išsinešti prisiminimai, vargo, ku­rį nešė daugelio vaikų šeima, palaužta dvidešimt aštuntųjų žiemos, kėlimosi vienkiemiuos, skolų, kad vaikus išmokius ir aprengus, kad utėlės negraužtų. – vargani prisiminimai, nuo mažumės savom rankom. Bet ak, argi tai tas ilgesys, tėvynės ilgesys yra gero gyvenimo ilgesys? O, tai ne to. Ne tai matau, kai ilgesy pasineriu, ne tai regis. Tai tik tai, ko neberandu čia, ko nė ilgiausiose kelionėse niekados nebeišvystu, anei kai žiūrau į gražius gražius kalnų upeliukus, anei ežerų vandenin, anei upėsna įsižiūrėjęs. Ir kai atverčiu knygas, jos virsta vienu skausmu. Ar tai rast Malarmė ar George’s žodžių kristale? Ar D’Anunzzio pinijų vaiskiai mė­lynam virpėjime? Tai vis ne tai. O gal tai Verheareno rūsčiose pajūrio ly­gumose, ar gal tai rast pas Hamsuną? Ar Faulknerio grubioj vešlumoj – ar Wiecherto pelkynų krūmenojuose? Kur tai rast?
Ir tada svajoju – tada lieka vien svajonė. Ir tada viskas praėję taip sidabriniai, ašariniai žvilga. Taip, kaip šiandieną, štai, vakare, kaip šiandien. Sėdžiu ir prisimenu. Prieš pat Kalėdas.
O, tai balti balti, tai lino staltiesėm apdengti stalai. Ir pyragai kama­roje ant lovų sudėti, geltonu tryniu aptepti, gražiai, žąsies plunksna. Ir ta šviežiai, tik šventėm – kaip per Sekmines ar Velykas – išplauta troba, ant grindų patiestos meldrinės pynės. Ir ta visa kalėdinė nuotaika, tos kal­bos apie rytdienos kelią bažnyčion, apie vis nenustojanti kilti šaltį, apie tai. ką naktį galvijai kalbės. Ir tie švieži, kalėdiniai laikraščiai su žaliom eglučių šakom, stori tokie, visai šeimai yra ko paskaityti, ir kaimynams.
O langinės vis baladojasi, vis daužosi, – vėjas, ir pusto, balti vėpū­tiniai gula aplink trobas ir ant šulinių, ant kiemų. Rytą anksti, einant galvijų šerti, reikės šiūpėle atsikasti, reikės šaltyje ir vėjuje, į akis ne­šant ir pustant, už pirštinių, už kaklo.
O, kas Kalėdos be sniego, be baltų pusnių, vėjo nublizgintų lygumų – kas Kalėdos be speiguotam danguj kristaliniai, šaltai mirgančių žvaigž­džių, kas?
Toks ilgėjimasis, toks anų žiemų pasiilgimas gula, kad. rodos, netversi, širdį suplėšys – ir tada sėdi ir svajoji. Sėdi ir svajoji apie visą aną kristaliniai baltą žiemą, girdi sukaustytų upių. ežeriokšnių pokšėjimą, ir žvangučius, rogių čiuožimą begaliniais keliais, arklių kojų klepsėjimą. Kai mišku – girdi, kaip virpteli sušalusi eglės šaka, pabyra balti sniego vėpūtiniai. Taip viską girdi, viską. Ir vakare, jau prieš pat Kalėdas, prieš įmigdamas – ak, taip ilgai tada neužmiegama, tiek kalbų su šalia gulinčiu, ar svajonių, – ir tada girdi, kaip viduj, gryčioj, dar skambaloja puodai ir skardos, šlepsi kojos. O lauke toks vėjo ūkimas, taip gailiai vaitoja, lyg vaikas koks. Ir sniego kruopelytės prasiskverbia su vėjo šlūstelėjimu pro langinių tarpą, ir puola, nubyra palei stiklą, šaltos ir smulkios sniego kruopelytės.
„Leisiu – šalčio gal priveisi“, – girdi patyliai kartojant brolį tik ką išmoktas Janonio eilutes, ir mintyse pats perbėgi: „Šarmotas rytys nebeblaško sniegų, tik kvapą užimdamas spaudžia“. Kieno tie taip artimi, taip gyvi žodžiai? Ar šitie, kiti: „Ir tyli upaitė ledu surakinta… O sniegas baltasis vis krinta, vis krinta…“
Kaip viskas svajonėse, tyliai krinta. Ir tik kai staiga versteli kas duris, kai kambary žodžiai kieno tylą praplėšia – krūpteli tada ir prasiblaivi – matai knygom apgrioztą stalą, mėlyną sienos plėmą.
Ak, tat nieko, bičiuli, tai tik nedidelis užsisvajojimas. Tik prisiminimai.
O, kokia tu graži iš tolo! Argi tai tiek daug reikėjo, tiek metų, tiek vargo tenai ir čia, tremtinio keliu, kad tai tikrai suprastum, visa širdimi pajustum? Tuos kelis, tuos nedidelius žodelius, poeto širdim parašytus? Kokia didelė pasitikrinimo kaina!

1948 m. gruodžio 26 d.

Antanui Giedraičiui

Šit kelios mano pasiilgimo IDILĖS, ašaros, ištvinusios žodžiais, iš pat širdies ištvinusios, ko sulaikyti nebegalėjau. Nesakau, kad tai tik tiek ir tenorėjau. Ak, tai tik nuotrupos. Žodžiai apie brangiausius mums dalykus visados lieka tik nuotrupom.
Manai, kad aš kada užmiršiu, jog tu buvai vienas iš mano pirmųjų priėmėjų? Aš stebiuosi, aš nesuprantu kartais, kaip tas popieriais, darbu ir šeima apsivertęs ir užtektinai iš seno pasimokęs žmogus rizikuoji su manimi prasidėti, su nepraktiškiausiu, nerealiausiu žmogum, kuris sva­jonėm ir ilgesiais tik gyvena, kuriam fantazija ir vidinis gyvenimas didesnė realybė negu maisto dienos davinys ir batai. Ir kai aš visa tai pergalvoju, pajuntu, kad turiu reikalo su žmogum, su labai geru ŽMOGUMI, su vie­nu, kuris dar nėra tapęs verslininku, bet yra dar vis žmogus, kuriam dva­sinės vertybės yra pirmoj vietoj, vertybės, realybė, kuri išriša mirtį.

jis priėmė žemės pabučiavimą kaip savo
likimo kelią, ir lygiai mylinčia ranka
lietė duoną, mylimąją, ir akmenį

tačiau žemė turėjo erškėčio lūpas, ir
medis, ir vanduo, ir mylimoji, kiekvienas
prisilietimas tryško kraujo lašais, ir
plovė, ir valė

kiekvienas prisilietimas jam buvo tik
susirišimo ir atsiskyrimo kančia –
tačiau jis ėjo per žemę, ir negalėjo
savo lūpų nuo jos atitraukti

žemės kvepalai skleidės ir pildė – bet
tai jam buvo paslėpta ligi paskutinio
pabučiavimo, ligi paskutinio kraujo lašo
ant jo lūpų

…Milašius, radęs Dievą, metė rašęs… Kiekvieno meno gale – Dievas… O pusiaukely? Kančia, poezija… Dantės pragaras…
Pavydžiu tiems, kurie lengvai Dievą randa, kurie yra laimingi tikėdami.
Many dar sėdi velnias.

1949 m. sausio 1 d.

Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Iš kito namų bloko, gatvėj, girdėjos daina ir muzikos garsai. Iš kito švie­som aptekusiais langais kambario sklido linksmi šūkčiojimai, sumišę su muzika balsai skverbėsi pro uždarus langus kambarin. Brolis atidarė langus – dar ryškiau viskas. Lauke lynoja, šlapia ir tamsu. Gatvės juodos, ir dangus apsiniaukęs. Tik lempų šviesos kryžiuoja gatvę, spindi balose.
Išeinam su Adolfu. Ilgai vaikščiojam iš gatvės gatvėn. Žiūrim susto­ję kambariuosin pro apšviestus langus, klausomės, kaip graudžiai dai­nuoja kur, ilgesingai, susėdę, gal ir apygirčiai. Gatvės tuščios, lyja po truputį. Ilgai vaikščiojam iš gatvės į gatvę. Brolis atidaro langą. Lauke lynoja. Storai apsivilkęs policininkas stoviniuoja ties kampu. Kažkur už­geso šviesa. Moteris atidaro langą ir iškiša laukan galvą. Ir vėl užtren­kia. Sėdėjau šiandieną vakare savo kambary, galvojau, bandžiau skaityt. Pora žmonių praskuba, mergaitė. Ir vėl tuščia, vėl vien vienudu einam gatvėm, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį.
Akgi, įgrysta, įgrysta tik knygos ir kambarys, pats sau įgristi. Jei­gu ir pas Šaltmirą ar Algį – tai vis tos pačios mūsų kalbos, vis neištrun­ki iš to, vis negali pabėgti. O taip ilgiesi kartais paprastos draugijos, paprasto šeimos vakaro, kur nieko gudraus, kur tik visoki dienos var­gai, kasdienės šnekos tik, apie daiktus ir žmones.
Bet ne… Tuščia… Vienudu einam gatve, skersai, išilgai, įsižiūrėję į naktį, į lietaus, šviesų skarą.

1948 m. gruodžio 28 d.

Išlipau šiandieną Kassely iš tramvajaus – ir sutikau tave einančią. A, niekados nebuvau tavęs matęs tokios gražios, niekados, kaip dabar – šalty įraudusi.
Ir po to tu nuvažiavai namo, o aš likau stovėti ant šaligatvio, ilgai, kol tramvajus išnyko už pasisukimo.
Meilė, sako, tik jausmai, širdis… Ne: meilė mane fiziškai kankina, ėda. Ji ėda mano širdį, mano plaučius, mano smegenis. Meilė nėra nie­ko „eterinio“…

Ne tik laisvė yra atsisakymas. Ir laimė yra atsisakymas. Jei nori būt laimingas, turi sąmoningai atsisakyti daug, oi daug.

1949 m. sausis

…štai vakaras, jau vėlus vakaras, ir greitai miegas apdengs viską. Galbūt taip ir geriau. Ateis sapnas, ateis sapno tikrovė, ir tave išvysiu sapne – bent sapne būsiu laimingas. Kad tik neišbusti tuomet! Galbūt jau ir lemta man būti amžinu svajotoju, kurio didžiausia laimė yra tik sapne, ir vos atveri akis – telieka tik prisiminimai, lyg rojaus gabaliukai.

Apie IDILES:
Akgi – ar kiekvienas lietuvis nėra lyrikas. Kad ir kaip bandytų tai nuslėpt – ak, vis tiek jis lyrikas. Gal dėl to lietuvis ir be gamtos negali būt. Ak, kaip lietuvis be laukų platumos, be pievų, be upelių, be sniego ir be bobų vasaros voratinklių! Tai dėl to ir rūpintojėlis vis į laukus įsižiūrėjęs, vis užsisvajojęs. Kaip rūpintojėlis yra lietuvis. Tai nesistebėk, kad ir aš, norint iš tolo, tik ilgesiu čia užsirymojau, į aną ilgesio šalį užsižiūrėjau. Ak, gi sunku yra išlaikyt! Vieni į medi įskaptuoja, kiti į drobes įaudžia – aš tik į žodžius sudėjau, ir tai ne į lengvas daineles, o taip kaip ratais per avižieną… Juk aš gi ūkininkas esu, ir mano pasaulis, mano širdis yra ūkininko, ir ausis, akys.

1949 m. sausio 6 d.

Vakar vakare nuėjau pas Giedraitį laikraštėlio, radau Balvočių su Gobiu, vėliau atėjo Šaltmiras, Adolfas, dar keli. Susiginčijom visi dėl abiejuos laikraštukuos pasipylusių negražių ginčų (mes ginčijomės gražiai…). Vladas ir sako galop: „Ką čia, atleidžiu, iš prigimties visi žmonės yra geri, nesvarbu kad ir pasipeša, pasišmeižia“.
Šiandien vakare nuėjęs pas Giedraitį vėl radau Gobį. Sakau, krikščioniui nedera su pykčiu rašyti. Į tai Gobis atsakė, kad tai yra priešrinkiminis tonas, ir iš viso, tai politika, o ne poezija. Į tai atsakiau: propaganda tai propaganda, bet krikščioniška ji turi būti pas krikščionį. Ar tai krikščionis gali imti propagandos pavyzdžiu rusiškąją ar amerikoniškąją? Ar tai jis ir propagandoj neturi vadovautis meile ir tiesa? Ar įsivaizduojamas amerikoniškas tonas „Osservatore Romano“ puslapiuose? Barklay, žurnalisto užklaustas dabar, kodėl jo kalba taip skiriasi nuo prieškalėdinės, galėjo atsakyti, kad „ana buvo priešrinkiminį, bet ar taip gali krikščionis? Čia man Gobis prikišo: „Tai ką, man nori čia turbūt pamokslą pasakyti?“
„Taip, ir kodėl gi ne. Juk ir Povilas savo evangelijoj rašo, kad primintumėm nuolat savo tikėjimo broliams Kristaus pavyzdį, jeigu jie patys vargsta tikėjime, primiršta. Aš tiek ir tenoriu. Bet žmogus užsigauna dėl priminimo. Toks jau yra žmogus.“

1949 m. sausio 6 d.

Tos kelios minutės, kai mes esam kartu, man atstoja visas kitas minutes. Tom keliom minutėm aš matuoju gyvenimą. Visas kitas laikas sukrinta ir supliūkšta, ir aš nepastebiu, ar jo būta, ar nebūta.

1949 m. sausio 8 d.

Vokietijoje steigiasi vadinamieji Hausteater, teatrai kambariuose, nedidelei publikai.
Tegu kas sumoka pinigų, arba ir veltui, ir pasėdi taip ramiai, nekliudomas pas mus kamputy, mūsų kambary – bus geresnis teatras mūsų gyvenimas negu tie Haus teatrai.

1949 m. sausio 9 d.

Rytą anksti, be pusryčių, kėlėmės. Išvažiavom visi trys – Adolfas, Valentukas ir aš į kiną pažiūrėti Kautnerio „Der Apfel ist ab“. Man patiko tik pati pradžia. Grįžau atgal, esu susirišęs su ta prakeikta biblioteka. Valentukas su Adolfu pasiliko, eis į Uraniją pasižiūrėti „The Best Years of Our Lives“.
Dabar jau vienuolikta, o jie dar negrįžę, turbūt dar į trečią kiną nu­važiavo, ar į teatrą. Nevalgę, nebuvę, skolintais pinigais.
Skolos: komitetui 100 DM, Aistijai 70 DM, bibliotekai 95 DM. Tiki­mės loterijoj ar kur laimėti, prisipirkom visokių bilietų…

1949 m. sausto 23 d.

Vakare pas Šaltmirus. Mozart. Toks jau trapiai tyras. Tokia muzika!
Vladas ir sako: nėra ko valgyti dabar.
Sakau: Visai užtenka normos, nedirbant fiziškai. Valgyti reikia šventai.
Tai Vladas juokiasi: matai, kiek valgau? O vis neužtenka.
Sakau: Kol prieš valgydamas, kol imdamas rankom duoną nesimel­si, tol gali valgyti ir trigubai tiek, vis tiek nieko nepadės.
Vladas: O ar tu persižegnojai prieš valgydamas?
Sakau: Ne, aš ne.
Vladas: O ar tu mintyse pasimeldei?
Sakau: Ne, ir tai yra mano minusas, tai todėl ir aš nesu sotus, taip kaip tu…
Sakau: Konferencijos, posėdžiai, visi skundžiasi, kad nėra pasauly tvarkos ir nėra kaip prie jos prieiti. Tegu prieš pradėdami posėdžius vi­si pasimeldžia, tai gal ir kas išeitų. Nebūtinai aš čia turiu galvoj teolo­giją: rimtumo trūksta, štai kas. Malda – tai tam tikras rimtumo laipsnis.
Vladas Adolfui: Ką tu sakai į tai?
Adolfas: Duoną reikia gerbti.
Vladas tyli ir keičia temą. Marcelė šypsos.
Bronius uždeda Cosi fan tuti.
Einam namo. Vienuolikta. Naktis tokia mėlyna, šiek tie pašalę, žvaigždelės, pora žmonių gatvėje, langų šviesos kryžiuojas gatvėj.

1949 m. sausio 24 d.

Baltos baltos, taip gražiai apšarmojusios medžių viršūnės. Stovėjau rytą laukdamas tramvajaus, vidur laukų ir žiūrėjau tolyn, į tas baltu­mas, ir taip neapsakomai gera buvo akims, ir pilna prisiminimų – anų netektųjų šarmotų rytų, snieguotų lygumų. Tik prisiminimai gėli: neliesk, sutrups… Nieko, nieko labiau nepavydžiu, nesiilgiu kaip sniego. Nuo pat Kalėdų jis guli many, sninga, sniegas… Snieguotų lygumų prisiminimas, ir užušalusios upės. Guli kaip dagys, ir neiškrenta…
Tai šitokį rytą su šita kristaline, šarmota nuotaika parsivežiau Stefan George. Ilgai jo ieškojau bibliotekose. Bet tik vakar, Kassely, praei­damas lange jas sudėliotas pamačiau. Ant durų užrašyta: Atsidarysim rytoj 9 valandą. Tai dabar skubu…
Krautuvėlės savininkė, moteris, labai susidomėjo mano George’s susidomėjimu. Sako, ji Schellerio žmona. Kiek supratau. Schelleris bu­vo didelis George’s draugas. Visos knygos jam užrašytos, dedikuotos. Aš, sakau, norėjau tik jas pavartyti, aš neturiu pinigų, negaliu pirkti. Tai, ji sako, nekalbėk taip: imk, vežkies ir skaityk. Atvežk, kai perskaitysi. Tik prieš kelias dienas, ji sako, aš jas iš po plytų atkasiau: jos nori būt skaitomos…
Knygos dar pilnos smėlio. Bet dabar jau jos po akimis. Ir kai atgal važiavau iš Kasselio, mano buvo taip pakilęs ūpas, kad mano nuotaikos neapniaukė nė bilietų tikrintojas. Pasirodė, teturėjau tik 10 pf atgal parvažiuot. Tai be jokios gėdos paprašiau kitų keleivių man padėti, ir jie man užmokėjo už bilietą George, Valéry (aš taip pat vežiausi Valéry), kai kam juokinga gali būt, kad dėl poros knygų galima taip sukvaišt. Bet taip aš vis gyvenu dabar. Tiek maža bėra ko po šito karo, kas nebūtų sutepta, gal tik mūsų iliuzijos teišliko.. Tai nubarstyk smėlį nuo knygų ir skaityk, juodu ant balto… iliuzijas… sapnus… žodžius…

1949 m. sausio 24 d.

Bernardui Brazdžioniui

Parvažiavau šiandieną iš Kasselio ir radau tavo laišką. Turiu – aš tikrai graužiuos ir savęs nenoriu teisint, savo nerangumo. Iš jūsų – antras laiškas: o dar į paskutinį, prieš keletą jau mėnesių, neatsakiau, nepadėkojau. O jūsų laiškas man buvo didelis džiaugsmas, niekas kitas apie IDILES nėra rašęs tokių suprantančių ir nuoširdžių žodžių. Kiti kalbėjo ir rašė, bet kalbėjo ir rašė kaip mokytojai, ar kaip aukšta viela vaikščiojančiam, ant galvos stovinčiam cirkininkui. Tu rašai kaip poetas, kuriam yra žinomas, kuriam paties krauju išgyventas, nueitas panašus brendimo ir ieškojimo kelias, ir tai ne nustebint ką, ar per aukštą vielą pereit, bet kad sprogstantis nesutilpstantis vidus tave į tuos nepažįstamus horizontus vis išmeta. Ne dėl „modernizmų“, ne dėl „ieškojimų“. Kiekvienas poetas savitai blaškosi arba, kol nusimeta visa, kas yra svetima, visa. kas nėra jo, o tik prikibę. tik kitų kartojimasis, kol prieina prie savo vidinės būtinybės…
Dabar teturiu norą gyvent nemeluotai ir rašyt tik kai tikrai veržias laukan, kad neužsmaugtų savo susigrūdimu. Tai gal dėl to tik ir mano HIDILĖS – su kurių minusais aš sutinku – man yra brangios kaip mano pirmas naujagimis. Gėlė, degė, su visom prarastom vakaronėm, su mėšlavežiais ir arklių pančių žvangėjimu, su neapmatomais alksnų krūmų plotais, balta beržo tošim, ir tais purvinais, lietingais rudeniais ar bobų vasarų vortinklių blizgėjimu. Ir dabar, kai visa tai jau išmesta, aš žinau, aš aiškiai matau, kad mano ilgesio raudoms dar trūksta daug forminiai, daug. Bet aš negaliu jų taisyti, ne dabar. Man per daug skau­du dar viską liesti, gal ir niekados tikrai jų nebeliesiu.
Aš žinau, kad esu tik pačioj pradžioj. Žinau, kiek daug dar turi eiti. gerti ir čiulpti iš visur, ragaut saldaus ir rūgštaus, degti, tik vis neužmigt, idant žodis, idant formos įaugtų, įlinktų – kad pasidaryčiau patsai forma ir žodis, kad mano gyvenimas būtų toks, kad kiekvienas išgyvenimas, kiekvienas žodis virstų kristalu.

1949 m. sausio 25 d.

Bibliotekininkas parėjo namo ir įrašė į savo dienoraštį:
Mergaitės yra kaip gėlės. Į jas galima žiūrėt ir žiūrėt, vis ir vis. Ir kai vėl išvysti, vėl akys ilsisi iš naujo, kaip žiedeliais.
Šita mergaitė kas kelinta diena ateina pakeisti knygų. Ji turi tokį Bernadetės veidą ir drungnas vaiko akis – ar žemės. Ir štai dabar tos kelios minutės, kai ji yra čia, man atstoja visas čia prasėdimas valandas. Laiką dabar aš skaičiuoju nuo jos atėjimo ligi atėjimo, didelėm prašokančiom pauzėm. Minutės pilnumos ir ištisos dienos nieko.
Bet kai aš dabar galvoju, kas yra jos veide ir akyse – aš nežinau, negailu pasakyt. Ir juokiasi ji visai kaip valkas, taip tyliai, šypsos taip tokiu gėlėtų pievų atspalviu.
Vakar Leonas man kalbėjo. Sako, tu niekados neįsimylėjęs. Įsimylėk kartą.
Bet man gi yra taip, dabar matau: aš visados įsimylėjęs, visados ir dažnai vis iš naujo, kiekvienu pamatymu iš naujo.
O, tai sakysit, kas čia tavo per meilė, nieko realaus. Gėlių meilė yra vaikų ir poetų meilė. Mylėt kaip gėlę reiškia visiškai nemylėt.
O ką mes žinom apie meilę?.. Mylėt mergaitę kaip gėlę, o ne kaip mer­gaitę yra kur kas rečiau… Ir sunkiau…
Akgi, ar nėra jos gėlės, ar nėra, mergaitės? Viena už kitą spalvin­gesnės, kvepiančios taip it sapnas, žiūrėt žiūrėt ir vis neatsižiūrėt…
…rašė bibliotekininkas.

1949 m. sausio 26 d.

Šitie tremtiniai vargu bau išvys savo žemę. Jie praranda ją kasdien ir kasdien. Ar tas vertas grįžt, kuris duoną pelydo ir meta kepalais į šiukšlių dėžes, kai aplinkui vokiečiai įkritusiom akim vaikšto ir miršta? Taip, miršta.
Pirmiausia reikia norėt grįžt, tada gal ateis grįžimas. Ar taip norė­jo žydai savo ištrėmime? Ar galimas sugrįžimas be puikybės sulaužymo, be maldos ašarų? Kur jos, tos sugrįžimo ilgesio maldų ašaros? Kur yra tėvynės ilgesio dainos? Jei širdis dar neprinoko tiek, kad jos kristų iš jos, tai dar toli grįžimas, toli toji laiko pilnuma, kuri tai nunokins. Gal tik jų vaikams, gal – – A, mano pilkadiene, pilkadirve žeme, a, mano išvaikš­čiotoji! Dievas baudžia už visus, ir Dievas baudžia už vieną.

---

1 Deja, galit. (Vok.)